ULRICH IM HOF
ŠVIETIMO EPOCHOS EUROPA
baltos lankos
Knygos leidimą parėmė Atviros Lietuvos fondas
Versta iš: Ulric...
47 downloads
378 Views
6MB Size
Report
This content was uploaded by our users and we assume good faith they have the permission to share this book. If you own the copyright to this book and it is wrongfully on our website, we offer a simple DMCA procedure to remove your content from our site. Start by pressing the button below!
Report copyright / DMCA form
ULRICH IM HOF
ŠVIETIMO EPOCHOS EUROPA
baltos lankos
Knygos leidimą parėmė Atviros Lietuvos fondas
Versta iš: Ulrich Im Hof, Das Europa der Aufklärung, München: Verlag C.H. Beck, 1993 Viršelyje: Joachim Litawor Chreptowicz (1729-1812), Lietuvos ir Lenkijos Edukacinės komisijos steigimo (1773) iniciatorius Dailininkas Jonas Kristoforas Damelis Josepho Grassi tapyto portreto kopija
Vertė Nijolė Daujotytė Redagavo Danutė Šaduikienė Apipavidalino Eugenijus Karpavičius © C.H. Beck’sche Verlagshandlung (Oscar Beck), München, 1993 ©Vertimas į lietuvių kalbą, Nijolė Daujotytė, 1996 Rinko ir maketavo BALTOS LANKOS Printed in Lithuania ISBN 9986-813-30-1 ISSN 1392-1673
Europos kūrimas
Kuriama Europa. Šis darbas kupinas didelių vilčių. Tačiau tos viltys išsipildys tik tuomet, jeigu jos remsis istorija. Europa be istorijos būtų be pradžios ir be ateities. Nes šiandiena kyla iš vakardienos, o rytojus gimsta iš praeities.Tačiau praeitis neturi kaustyti dabarties, tik suteikti jai galių visa tai išsaugant įgauti kitokį, pažangesnį pavidalą. Mūsų Europa, plytinti tarp Atlan to vandenyno, Azijos ir Afrikos, jau nuo senų senovės yra to kia, kokią ją suformavo geografija, sumodeliavo istorija dar nuo tų laikų, kai graikai pavadino ją tuo vardu, kuris lig šiol išliko. Europos ateitis turėtų būti grindžiama tuo paveldu, kuris kaip tik todėl, kad Europa buvo vieninga ir įvairialypė, padėjo jai nuo antikos, dar nuo priešistorinių laikų atskleisti šitokius kultūros vertybių lobius, išlikti jai be galo gyvybingai. Penkių įvairiakalbių ir skirtingų tautybių leidėjų iniciatyva leidžiamoje serijoje „Europos kūrimas“ norima nušviesti Euro pos formavimąsi bei nė kiek ne menkesnes jos sėkmės galimy bes, nenuslepiant ir paveldėtų sunkumų. Kad šiam vienybės šie-, kiančiam žemynui pirmiausia būtina įveikti tokią dažną vidinę nesantaiką, daugybę konfliktų, tiek daug atskirybių ir priešta rų, - šioje serijoje nebus nutylėta, nes leisdamiesi į Europos kūri mo žygį privalome pažinti visą praeitį ir suvokti ateities perspek tyvą.Tuo paaiškinamas ir „aktyvusis“ mūsų serijos pavadinimas. Mums atrodo, jog dar ne laikas rašyti universalią Europos isto riją. Šią temą mes ketiname atskleisti ne viename geriausių šiuo laikinių istorikų esė, - beje, mums nesvarbu, ar jie europiečiai, ar ne, ar jie jau pagarsėję, ar dar tebėra mažai kam žinomi au toriai. Jie aptars esmines Europos istorijos temas - iš mokslo,
6
Europos kūrimas
politikos, visuomenės, religijos, kultūros sričių. Savo darbe jie remsis turtinga Herodoto sukurta istoriografijos tradicija ir sy kiu susiformavusiomis Europoje, iš pagrindų atnaujintomis XX amžiaus, ypač paskutiniųjų dešimtmečių, istorijos mokslo kon cepcijomis. Jie stengėsi rašyti taip, kad šie esė būtų visiems su prantami. Mes dedame visas pastangas, kad padėtume visiems, daly vaujantiems kuriant ir tobulinant Europą, taip pat ir visiems kitiems, besidomintiems šiuo dalyku, atsakyti į esminius klau simus: „Kas mes? Iš kur ateiname? Kur einame?“ Jacques Le G off
Turinys
I EPOCHA
Švietimas ir nauja šviesa 11 XVIII amžius - švietimo sklaidos laukas 15 II KINTANTI VISUOMENĖ
Monarchų pasaulis 18 Karaliai 18 Kunigaikščio rūmai 24 Bajorija 30 Senieji kaimo bajorai 30 Naujieji bajorai tarnautojai 33 Dvasininkija 36 Katalikų dvasininkai 39 Protestantų dvasininkai 44 Miestų buržuazija 48 Buržuazija respublikoje ir monarchijoje 48 Pirkliai 53 Am atininkai 56 Valstietija 59 Liaudis 64 Žemutinis luomas ir jo paribio grupės 64 D arbininkai 70
8
Turinys
III E U R O P A IR J O S V A L S T Y B Ė S
1. Pasaulio tapsmas 74 2. Senosios monarchijos ir respublikos 76 3. Kosmopolitizmas prieš valstybes 86 IV ŠVIETIMO
SKLEIDĖJAI
l. Draugijų judėjimas 90 Z
Akademijos 91
3.
Salonas 96
4. Skaitymo draugijos 100 5. Visuomenei naudingos ekonominės draugijos 105 6. Žemės ūkio ekonominės draugijos 110 7. Masonai 119 & Draugijos švietėjiškame judėjime 124 9. Periodiniai leidiniai ir knygos 127 V U T O P I J A IR R E F O R M A
1. „Tobulinimas ir svajonės“ Z
132
Filosofijos amžiaus filosofija ir filosofai
135
3. Protingoji krikščionybė 141 Protestantizmas ir švietimas 141 Katalikiskasis švietimas 147 4. Prigimtinė teisė, kelias į žmonių teises 151 5.
Politika ir valdžia 156
6 Ekonomika, darbo etosas, ūkio laisvė 160 7. Gamtos mokslai, medicina, technika 164 & Lavinimas, mokykla, liaudies švietimas 171 9.
Dorybė ir patriotizmas 177
Turinys
9
VI DIDYSIS ATSIVĖRIMAS PLAČIAJAM
PASAULIUI
184 VII EMANCIPACIJA -
I $ SI VA D AVI M A S IŠ
SENŲJŲ VARŽTŲ
1. Politinė ir visuomeninė emancipacija 195 Z
Žydų emancipacija 199
3. Diskursas apie lyčių vaidmenį: kelyje į moters emancipaciją 202 VIII ŠVIETIMO
RADIKALIZAVIMAS
GYNIMASIS
N U O JO
1. Radikalusis švietimas 209 Z Organizuotas švietimas 214 3. Ankstyvoji romantika antišvietėjiškas pasipriešinimo sąjūdis 219 4. Tradicionalistinė ir valdžios reakcija 221 IX KELIAS J XIX A M Ž I Ų
1. Nacionalizmas vietoj kosmopolitizmo? 228 2. Nuo švietimo į revoliuciją 232 PRIEDAI
Bibliografinės nuorodos 237 Chronologinė lentelė 245 Asmenvardžių rodyklė 247
IR
I
l. Švietimas ir nauja šviesa Švietimas, taip pavadinta XVIII amžiaus produktyvaus vokiečių menininko Danielo Chodowieckio vario graviūra. Pirmajame paveikslo plane - kaimo vieškeliu, tamsaus miško paunksmėje, gyvenvietės, panašios į pilį link - už medžių matyti mažasis ir didysis jos bokštai - kiek atsilikusi nuo pėsčiojo ir raitelio darda karieta. Gyvenvietė jau skendi vaiskioje šviesoje, kurią skleidžia iš už tolimos kalnų virtinės beįsiplieskianti saulė, ryto saulė, siun čianti savo spindulius tolyn į dar tik brėkštantį dangų ir besiruo šianti išsklaidyti rūko drobulę, tebetvyrančią už gyvenvietės. Chodowieckis savo švietimo viziją komentuoja tokiais žodžiais: „Šis tobtiliausias proto kūrinys [...] iki šiol neturi jokio kito vi siems suprantamo alegorinio ženklo (gal dėl to, kad pats dalylcas dar naujas) kaip tekanti saulė. Ko gero, dar ilgai šis apibrėži mas ir liks tinkamiausias, nes iš pelkių, nuo smilkytuvų ir nuo dievų garbei ant aukurų deginamų aukų - visada kyla migla, ir todėl bet kada gali ją uždengti.Tačiau vos tik saulė pakyla, joks rūkas nebebaisus.“1 Toliau komentuodami šią vario graviūrą, vaizduojančią Švie timo saulę, galime rinktis kitą to laiko apibrėžimą, kuris siejasi su epochos reforma. „Mes visada įsitikinę, kad ji pradžioje atrodo skleidžianti šviesą - dažniausiai šviesą, kuri, kaip ir aušra, al suoja vėsa, o galiausiai užlieja malonia šiluma.“ Jei šiluma išties pasklinda, čia reikėtų prisiminti ir anglų vartojamą palyginimą, kuriame protas gretinamas su saule: o f which the light is constant, uniform and lasting - „kurio šviesa yra pastovi, vientisa ir amži na“. Šviesos sąvoka XVIII amžiuje įgyja naują svarbią reikšmę. Dabar šviesa minima kiekvienąsyk, kai kalbama apie protą, laisvę
12
Epocha
ar didelę laimę. Ji atsispindi sąvokose, kuriomis apibūdinamas šitas amžįus. Enlightenment, angliška sąvoka kaip tokia atsiranda tik Xl% amžiuje, varžydamasi su sąvoka Age o f Reason.*Anuomet filoso fas George’as Berkeley, pavyzdžiui, kalba apie that ocean o f light, which has broke in and made his wayy in spite o f slavery and super stition - apie „šitą šviesos jūrą, kuri įsiveržė ir prasiskynė sau kelią per vergiją ir prietarus“. Kitas anglas teigia, jog šis amžius esąs enlighten'd beyond the hopes and imaginations ofform er ti mes - „labiau apsišvietęs, negu tikėjosi ir įsivaizdavo ankstesnės epochos“. Galiausiai poetas Alexanders Pope’as, remdamasis visumine filosofijos ir gamtos sinteze, argumentuoja: Nature and N ature’s laws lay hid in night. God said, let Newton be! and all was light.2 Prigimtis ir įstatymai glūdėjo nakties priedangoje. Dievas tarė: tebūnie Newtonas! ir viskas tapo šviesa. Turbūt nuo to laiko galima sakyti: Ex occidente lu x !- Iš Vakarų, nebe iš Rytų ateina šviesa - ne tik iš laisvingosios Didžiosios Britanijos, bet ir iš absoliutizmo besivaduojančios Prancūzijos. Lumières - prancūziška sąvoka. Lumière - šviesa - reiškia intel ligence, connaissance, clarté d ’esprit, tai - „įžvalgumas, žinojimas ir proto aiškumas“. Lumières tampa ypatinga epochos sąvoka: Les seules lumières de la raison naturelle sont capables de conduire les hommes à la perfection de la science et de la sagesse humaine. (Tik tikrosios išminties šviesa geba vesti žmoniją prie mokslų, tech nikos bei žmogiškosios išminties tobulybės.) Apie 1750 metus filosofas ir politikas Turgot teigia: Enfin toutes les ombres sont dis sipées; quelle lumière de toutes parts [...] quelle perfection de la sa gesse humaine. (Pagaliau visi šešėliai išsklaidyti, kokia šviesa iš visų pusių! [...] kokia žmogiškosios išminties tobulybė.) Poeti ne forma tatai išreikšta šitaip: Et ce qu’avait produit l’ignorance grossière Disparait au grand jour d ’un siècle de lumière.
Švietimas ir nauja šviesa
13
Ir ką beribis tamsumas pasėjo, Išnyksta šviesos amžiaus vaiskioje dienoje. Dauguma citatų yra iš vėlesnių laikų nei angliškosios. Išties tai nėra joks atsitiktinumas, nes nuaidėjus didžiojo pamokslininko žodžiams prie Liudviko XIV karsto: „Vienintelis Dievas yra di dis“, ūmai išsiveržė viskas, ką karalius iš Dievo malonės dar būtų tikėjęsis sutramdyti. Europa, pradėjusi mėgdžioti prancūzų ele ganciją, papročius ir kalbą, sykiu buvo apšviesta ir iš dalies labai šaltos šviesos, kuri neaplenkė nė vieno vis dar tamsaus užkaborio. Blogiausi ir nepagarbiausi dalykai dabar pasakomi prancūziškai arba sekant prancūziška formuluote, nesvarbu iš kieno lūpų jie skambėtų: ar iš vokiečių rūmų favoritės, ar iš italų ablec. A ufklärung- vokiška sąvoka, pirma turėjusi tik meteorologinę reikšmę, pradžioje imama vartoti apšviesti prasme ir panašiose veiksmažodžių formose. Nuo devintojo dešimtmečio ji suvokia ma kaip epochos pavadinimas - im Zeitalter der Aufklärung. Tačiau galutinai ji įsitvirtina tik XIX amžiuje. Šviesos sąvoka kaip paralelė sutinkama įvairiuose deriniuo se: švietimas ir šviesa, laisvė ir šviesa, „apšviesti reiškia [...] nudrėksti nuo akių visokias širmas ir uždangas, atverti šviesai protą ir širdį, kad ji aną apšviestų, šitą sušildytų, ir įžengti į tiesos bei tvarkos sritį, kur žmogaus valia ir tikra palaima viešpatauja“. Heinrichas Wielandas kalba apie laisvę mąstymo ir spaudos, „kurie žmogaus protui yra tas pat, kas šviesa mūsų akims“. Jaunasis Herderis, charakterizuodamas savąją epochą, taip ją pavadino: mūsų ap šviestasis amžius, šitas šviesiausiasis amžius. Illuminiso - itališka sąvoka. Ši jos forma yra nauja, pradėta var toti tik XX amžiuje. XVIII amžiuje apsiribota luce i lumi illumi nato, tai panašu į perėminį iš prancūzų. Un secolo cosi illuminato come ii nostro (amžius, apšviestas kaip ir mūsų) arba la legislazione, ii commercio, lapubblica gloria e sicurezza dipendono d a ylum i delle nazioni [...] (įstatymų leidyba, prekyba, valstybės garbė ir sau gumas priklauso nuo tautų švietimo {lumi)). Ar galima Italiją gretinti su šio - proto ir šviesos - šimtmečio Anglija, Prancūzija,
14
Epocha
Vokietija? Reikia nepamiršti, kad italų kalba yra dar viena kal ba, kurią moka išsilavinęs europietis ir moka geriau nei anglų. Italijoje laisvieji Renesanso laikai dar nepamiršti. Ispanijoje vartojama naujesnė sąvoka Illustration,kuri pakeitė ankstesniąją Ilum inism o.Tiesay Europoje Ispanija laikoma atsi likimo pavyzdžiu.Vis dėlto ji turi savo žinomų švietėjų ir išmin tingų Burbonų monarchijos valdovų su jų atitinkamais reformų siekiais.Tačiau anuomet vienas ispanas apie tuometinę intelektualų padėtį buvo priverstas pasakyti: que [...] estudian a Newton en su cuarto y explican aAristôteles en su catedrc?. Namuose, privačioje srityje, tiriama anglų gamtos mokslininko Newtono metodais, tačiau oficialioje universitetų srityje, siekiant išvengti nereika lingų keblumų, vis dar remiamasi Aristoteliu. Šitokia padėtis ap skritai vyrauja daugelyje katalikiškų kraštų. Rousseau, šiaip ar taip, teigė, kad, palyginti su prancūzu, anglu ir vokiečiu, „ispa nas yra vienintelis, kuris, grįžęs namo, iš to, ką svetur pamatęs, savo kraštui naudingų stebėjimo rezultatų nesugeba perimti“. Švietimas, išminties šviesa taip pat natūraliai išplinta ir kitose kalbinėse teritorijose. Net markizo de Pombalio Portugalijoje, kuri pirmoji ėmė bylinėtis su jėzuitais. Galėtume kalbėti apie Šveicariją, pasinaudojusią reformatoriškomis prancūzų ir vokie čių proto galiomis, arba apie Nyderlandus, gerokai anksčiau nei Anglija tapusius gyvos dvasios laisvės viešpatija. Paminėtinos Šiau rės karalystės, kurias prancūzai ir vokiečiai paskatino kurti savi tas formas, arba masonų paveikta Lenkija ir pagaliau Jekaterinos II Rusija. Neturėtų būti pamirštos abi Amerikos, kuriose šviesa pradeda sklisti ispanišku, portugališku ir anglosaksišku būdu. Čia kalbama apie baltojo žmogaus pasaulį, besiremiantį krikš čionybe ir antika, kuris, tiesa, jau daugelį amžių tautiniu ir reli giniu atžvilgiu yra labai susiskaidęs. Dabar reikėjo - dar kartą pacituosime - pasitelkus naują šviesą „nudrėksti visokias širmas ir uždangas“.Šviesa turi panaikinti „ver giją ir prietarus“, ji turi išsklaidyti „šešėlius“. Tačiau fanatikai, tokie kaip antiklerikalas italas Carlantonio Pilati, „nori išlaikyti tamsą, aklumą, nežinojimą, ir jie nekenčia šviesos patekėjimo“.
Švietimas ir nauja šviesa
15
Atsigręžus į ankstesnius laikus, dar prieš XVIII amžių, iš tik rųjų atrodo, kad ankstesni šimtmečiai tos šviesos bus stokoję. Žmonijos istorija tada priminė lėtą slinkimą nuo primityvių užuomazgų į vis didesnį tobulėjimą, o ne kokį neišvengiamą ėji mą į pasaulio baigtį ir Paskutinįjį Teismą. jApie amžiaus vidurį Voltaire’as, Fergusonas ir Isaakas įsėlinąs ėmėsi istoriškai apžvelg ti žmonijos pažangą. Jie pradeda ilgą panašių istorinių filosofi nių traktatų grandinę, po jų seka Wielandas, Henry H om e’as, Johannas Gottliebas Herderis, Gottholdas Ephraimas Lessingas, Gabrielis Bonnot Mably, Immanuelis Kantas ir Jeanas Antoine’as Condorcet. Tačiau šviesa turėjo naujai nutvieksti ne vien dvasinius epo chos vaizdinius, bet apskritai persmelkti visą žmogaus elgseną. Mes jau citavome italų nuomonę, esą įstatymų leidybą, preky bą, valstybės saugumą lemia tautų lumi. Panašiai Wielandas gi ria kiekvieną indėlį į „valstybės ekonomiką, politiką, civilinius ir karinius įstatymus, religiją, papročius, visuomenės ugdymą, mokslą ir menus, amatus, žemės ūkį, kuris visuose mūsų bend ros tėvynės kampeliuose paskleidžia šiek tiek šviesos [...]“.Wie landas čia trumpai apžvelgia tas sritis, kur turėtų būti paskleis ta šiek tiek šviesos. Toji alegorija, kurią naudoja Chodowieckis, nusakydamas apy aušrio nuotaiką, pradžiugino ir Charles’is Louis Montesquieu: „Aš pabundu rytą su slaptu džiugesiu, kad tuoj išvysiu šviesą.Aš žvelgiu į šviesą susižavėjęs ir visą likusią dienos dalį būnu patenkintas.“4
2. XVIII amžius - švietim o sklaidos laukas Švietimo sąjūdis susijęs su konkrečia epocha. Kiekvienas judėji mas turi taikstytis su dažnai jam priešiškos istorinės epochos tik rove: humanizmas turbūt - su visagale Bažnyčia ir jos religiniais vaizdiniais, liberalizmas - su galingu karinių ir nacionalistinių jėgų protrūkiu, o pats švietimas - su paveldėtomis pasaulietinės ir bažnytinės valdžios tradicijomis.
16
Epocha
Vis dėlto švietimas paženklina savo epochą tam tikra nuotai ka. Imama kalbėti ir rašyti kitaip nei anksčiau) Ir dar kurį laiką bus taip kalbama ir rašoma.Vis dar despotiškas kunigaikštis dedasi apsišvietęs, jam labiau patinka būti „mokytoju“ nei „tironu“. Sulig švietimo atsiradimu įmanoma pereiti nuo teorijos prie praktikos, nuo kritikos prie patobulintos, reformuotos veiklos tiek auklėjant, tiek tvarkant namų ūkį, tiek bendraujant, tiek politikuojant. Jis apšviečia absoliutizmą ir sukuria dvi dideles respublikas - Šiaurės Amerikoje ir Prancūzijoje. Švietimas - tai reakcija į baroką, ortodoksiją, kontrreforma ciją. Lig šiol giliai užslėptos erazmiškojo humanizmo, atviro kal bėjimo ir rašymo, į antiką orientuotos kritikos tendencijos da bar vėl iškyla į paviršių. Pasak Albrechto von Hallerio: „Tas, kuris gali laisvai mąstyti, mąsto puikiai.“ Švietimas iki pat gelmių išjudina paveldėtas ir sustingusias formas. Žvelgiama priekin, ne atgal. O jei atgal, kaip sektinas pavyzdys prisimenamas Renesanso atgimimo ir naujai suvokia mos antikinės Graikijos laikotarpis ar bent palaiminga gerųjų laukinių am žių idilė. Tačiau po XVII amžiaus krizių, po paskutiniojo maro pro trūkio, po paskutiniojo masinio kitatikių išvijimo imama ieš koti ir naujo pastovumo. Prasideda „Naujo pastovumo ieškoji mas vadovaujantis protingu visuomeninio ir politinio gyvenimo tvarkymu - pradedant individualia morale, baigiant valstybių tar pusavio santykiais. Siūlomi, planuojami ir jau padaryti žings niai anaiptol ne visada yra konkrečios švietimo programos dalis, dažniau tai daroma siekiant gilesnio pažinimo ir tradicijos kri tikos. Pirmiausia gausybė įvairiai motyvuojamų tokių žingsnių, kupina įtampos jų tarpusavio sąveika ir iš jos išplaukianti dina mika - šit jums ir švietimo procesas.“5 Apsišvietusio amžiaus mintis, stilius, laikysena, be abejo, iš ryškėja ne tik raštijoje, ideologinėse ir literatūrinėse formuluo tėse, bet ir amžiaus vaizduojamuosiuose menuose bei muzikoje. Kaip niekada, ir dar labiau nei iki šiol, atgyja epochos muzika. Arcangelo Corelli, Antonio Vivaldi, Tomaso Albinoni, Georgo
XVIII amžius - švietimo sklaidos laukas
17
Friedricho Handelio, Johanno Sebastiano Bacho ir jo sūnų, Ge orgo Philippo Telemanno, Jeano Philippe’o Rameau, Johanno Stamitzojosepho Haydno,WolfgangoAmadeuso Mozarto,Willibaldo Glucko ir Georgo Friedricho Boecherini kūriniai - visų čia nė nesuminėsi - kasmet kurioje nors bibliotekoje vis dar atran damos paslėptos šio amžiaus gaidos. Koncertas, simfonija, menu etas su jo lengvai įsimenama melodija, su aiškiomis struktūromis bene geriausiai atskleidžia mums šios epochos žavesį. Į tapybą galima žvelgti kaip į impresionistų preliudiją, ne svarbu ar tai būtų Jeano Baptiste’o Chardino natiurmortai, Siro Thomo Lawrence’o,Thom o Gainsborough, Quentino Latouro, Antono Graffo portretai, ar grakščia maniera nutapyti peizažai, jau nekalbant apie linksmas Antoine’o Watteau ir Jeano Honoré Fragonard’o scenas. Vaizduojamas pasaulis nėra tamsus ir mįs lingas, galingas ir groteskiškas kaip baroko laikų tapyboje. Tuo pat metu rokokas keičia architektūrą, tik jos formos dar baro kiškos. Bažnyčių struktūrinė erdvė išlieka ta pati, tačiau ji daug lengvesnė, santūrių šviesių spalvų, kaip amžinas saulėtas vakaro dangus be juodų debesų pamėklių. Ir maži putai aplink paauksiptus ornamentus šėlsta lengviau, drąsiau ir lengvabūdiškiau. Jie išdykaudami žaidžia su knyga, trimitu ir arfa, net su kara liškomis insignijomis, karūna ir skeptru.
II Kintanti visuomenė i. M onarchų pasaulis Karaliai Nuo neatmenamų laikų karūna ir skeptru šio pasaulio likimą valdo karaliai. Jie buvo čia visada, kaip Dievo vietininkai žemėje, paskirti tvarkyti Jo žemiškus reikalus, pagaliau kaip senovės Ro mos imperatoriaus įpėdiniai.1 XVIII amžiaus Europoje karūnos dominuoja. Dešimtys mo narchų dėvi imperatoriaus arba karaliaus karūnas. Daugiau nei pusę šimtmečio Prancūziją valdęs ir realiai savo valdžią įtvirtinęs Liudvikas XIV bene geriausiai sugebėjo įkūnyti karališką pra bangą bei didybę ir tikrąją galią. Jis ir jo rūmai Versalyje buvo tapę pavyzdžiu beveik visiems monarchams. Jo viešpatavimas baigėsi amžiaus pradžioje. Pakeičia jį Liudvikas XV ir valdo vėl gerą pusšimtį metų. Šiam mirus ir į sostą įžengus Liudvikui XVI, daug kas pasikeitė, ir Prancūzija jau nebėra vienintelė galingiausia valstybė Europoje. Liudvikas XIV savo laiku pasirūpino, kad jo dinastija, Burbonų dinastija, valdytų ir kitas karalystes. Ispanijoje ši pakeitė Habsburgų dinastiją (1700-1714). Po Pilypo V sekė Ferdinan das VI, Karolis III ir Karolis IV. Pastarųjų dviejų valdymas atsi spindi Francisco Jose Goyos kūriniuose. Ispanijos Burbonų galybė atsikartoja užjūrio vicekaralystėse, Meksikoje, Peru, Naujojoje Granadoje, La Platoje ir Filipinuose. Be to, kaip antros eilės pa veldėtojai Burbonai valdo Abiejų Sicilijų karalystę, su karalių Karolio III ir Ferdinando IV rūmais Neapolyje. Iki XVIII amžiaus pradžios Habsburgai iš Vienos ir Madrido kontroliavo dalį pasaulio; tiesa, dabar vienas iš Habsburgų vis dar tebesėdėjo Vienoje vokiečių nacijos Šventosios Romos imperijos
Monarchų pasaulis
19
valdovo soste, tebegaubiamas ankstesnės didybės. Jis buvo im peratorius, taigi pirmasis valdovas, viršesnis už visus kitus, nors karaliai jau seniai nebesuko sau galvos dėl šios privilegijos. Jis vis dar dėvėjo senąsias Vokietijos, Burgundijos ir Italijos karū nas, nors Burgundija jau šimtą metų buvo Prancūzijos karaliaus rankose, o Italijos tik likučiai buvo kontroliuojami iš Vienos. Tikri buvo tik Vengrijos ir Bohemijos karaliaus titulai, realiai viešpatauta pietų Nyderlanduose, šiandieninėje Belgijoje, susiaurėjusioje Lombardijoje ir Toskanoje. Vienoje, kur tebebuvo laiko masi sustabarėjusio ispaniško ceremonialo, visaip mėginta išsau goti palikimą Karoliui VI ir visų pirma laiduoti įpėdinystės teisę jo dukteriai Marijai Teresei. 1740 metais nutiko tai, ko seniai baimintasi: kitas vokiečių kunigaikštis, Bavarijos kurfiurstas, buvo išrinktas imperatoriumi Karoliu VII (1742-1745).Tačiau iškart po jo mirties imperatoriaus karūna vėl atiteko Habsburgui, Marijos Teresės vyrui imperatoriui Pranciškui I. Pati Mari ja Teresė įsitvirtino savo žemėse ir kaip imperatorienė ketino su grąžinti Vienai jos ankstesnę reikšmę. Paryžius ir Viena, be abejo, buvo galingųjų valstybių didieji rū mai. Prie jų šliejosi kiti rūmai, kai kurie jų - iš senesnių laikų. Londone rezidavo karalius, kuris dėvėjo Anglijos, Airijos ir Škoti jos karūnas. Nuo 1714 metų, išmirus protestantų Stiuartų dinasti ja i,- valdžią perėmė Jurgiai iš vokiečių Hanoverio dinastijos. Kal bant apie Londoną, reikia pasakyti, kad šis pirklių didmiestis buvo daug svarbesnis ir įdomesnis nei karališkieji šv. Jokūbo rūmai. Kopenhagoje ilsėjosi Danijos ir tuo pačiu metu Norvegijos kara liai Frydrichas IV, Frydrichas V, Kristi jonas VI ir Kristijonas VII pavargę nuo didvyrių epochos laikų. Stokholme jų pavyzdžiu pasekė švedų monarchai, karalienė Ulrikė Eleonora, Frydrichas ir Adolfas Frydrichas. Ir vienoje, ir kitoje rezidencijoje buvo pasirinktas elegan tiškas šiaurietiškas prancūziškojo rūmų stiliaus variantas. Jau 60 metų valdyta iš Madrido, ir štai 1640 metais Lisabo noje buvo atgaivinta vietos valdovų tradicija. Čia ėmė viešpa tauti Bragansų dinastijos karaliai: XVIII amžiuje - Jonas V, Juo zapas I ir karalienė Marija.
20
Kintanti visuomenė
XVIII amžius sukūrė du naujus karalius: Brandenburgo kur fiurstas tapo Prūsijos karaliumi (1701), o Savojos hercogas - Sardinijos karaliumi (1720); karalių rūmų dabar būta ir Berlyne bei Turine. Pagaliau vis dar būta karaliaus Lenkijoje - pirmojoje amžiaus pusėje valdė Vetinų dinastijos monarchai, Saksonijos kurfiurstai (1697-1763), todėl ir Drezdeno neaplenkė karališkasis spinde sys. Ir toli šiaurės rytuose - Rusijos imperatorius, caras, ilgai niui tapo Europos galybe. Keturi iš šių imperatorių ir karalių šiandien tebegarsėja kaip „didieji“ monarchai; pirmiausia todėl, kad laužė tradicinį abso liutaus karaliaus iš Dievo malonės įvaizdį ä la Liudvikas XIV, kad norėjo valdyti efektyviai ir ne per savo ministrus. Visus už gožė „išsišokėlis“ Frydrichas II (1740-1786), Prūsijos „didybė“, „Sanssouci filosofas“ - jo pilis Potsdame labiau priminė darbo kabinetą nei rūmus. Jis išjuokė tradicinę monarchų prabangą ir rūmų pasaulį. Apie jį buvo galima pasakyti: „Karalius nemėgsta nei medžioklės, nei brangių pramogų.“ Jis elgėsi kaip valstybės „pirmasis tarnas“.}'is pats buvo ir pirmasis ministras. „Jo teologija yra išmintis ir jo kanoniškoji teisė remiasi arsenalais“2, nes jis pats buvo ir karvedys.Tačiau lygia greta ir imperatorienė Marija Teresė (1740-1780) gebėjo monarchiją valdyti šiek tiek kitaip nei Liud vikas XIV,- pagal to krašto tradicijas išlikdama karaliene motina, ji nesibaidė protingų naujovių. Jos sūnus, „karūnuotas revoliucio nierius“ Juozapas II (1765-1790), nepakartojamas autoritarizmo ir „demokratiškų“ manierų mišinys, Jcaip ir Frydrichas II, buvo darbininkas, tik gal pernelyg skubėjo su savo reformomis, kurių Prūsijos karalius išmintingai vengė. Ir galiausiai reikia paminėti Anhalto-Cerbsto princesę Sofiją: ištekėjusi už caro Petro III, iš mažos Vokietijos kunigaikštystės ji pateko į Sankt Peterburgą, kur, tapusi Jekaterina II (1762-1796), nustebino Europą savo švietimo programa, neturėjusia sau lygių visame žemyne. Keturi minėti monarchai valdė asmeniškai, tokiu keliu mėgi no eiti ir Savojos dinastijos valdovai Turine, bent jau Viktoras Amadėjus ir Karolis Emanuelis III, tačiau tai jie darė sekdami
Monarchų pasaulis
21
patriarchaline tradicija. Labiau sekėsi Stanislovui Augustui Len kijoje bei Gustavui III Švedijoje, nors ir ne visada susilaukdavo pritarimo.Taip pat ir Jurgis III (1760-1820) nuo pat savo vieš patavimo pradžios ėmėsi valdyti asmeniškai. Tačiau Didžioji Bri tanija, pergyvenusi Šlovingąją revoliuciją, buvo įpratusi karūną matyti parlamente, o ne virš parlamento, ir trečiasis Hanoveriu dinastijos atstovas su savo karaliaus draugų programa turėjo pa tirti nesėkmę. Dauguma monarchų valdymo reikalus perleisdavo ne visada kompetentingiems savo pirmiesiems ministrams, taip pat meilu žėms arba jų favoritams.Ypač tatai akivaizdu Liudviko XV Pran cūzijoje, - kai šalį valdė markizė Jeanne Antoinette de Pompa dour. N uo 1745 metų iki pat savo mirties Prancūzijos likimą lėmė maitresse en titre, Jeanne Antoinette Poisson, kilusi iš že mutinių sluoksnių. Po jos sekė ponia Marie Jeanne Du Barry, tačiau jos politinės ambicijos nebuvo itin didelės. Krinta į akis tai, kad šiame šimtmetyje paveldėjimo seka atsi tiktinai susiklostė taip, jog daugelyje monarchijų valdžia atiteko m oterim s,- imperatorienė MarijaTeresė ir Jekaterina II šia pras me nebuvo vienintelės. Šimtmetis prasideda karalienei Onai val dant Didžiąją Britaniją (1702-1714), o karalienei Ulrikei Eleo norai Švediją (1718-1720). Baigiasi, karalienei Marijai valdant Portugaliją (1777-1816). Rusijoje jau iki Jekaterinos II dominuoja moterys, Petro Didžiojo įpėdinės: Jekaterina I,Ana ir Jelizaveta. Po to reikėtų suminėti įtakingas karalių žmonas, pavyzdžiui, Elž bietą Farnese, Ispanijos karaliaus Pilypo V žmoną, Karoliną Ma tildą Danijoje, valdyti netinkančio Kristijono IV žmoną arba Mariją - Neapolio karaliaus Ferdinando IV žmoną. Moterys mo narchijoje išties visada vaidino svarbų vaidmenį: kaip karalių žmonos, kaip jų meilužės arba kaip karalių našlės. Atrodo, kad šitas šimtmetis, kuriame prasidėjo moters emancipacija, buvo palankus moterims ir rūmuose. Karalius turėjo ir daugiau ką veikti, ne tik valdyti, ir daugelis šiems karališkiesiems darbams teikė pirmenybę, užuot ėmęsi var ginančių valdymo reikalų. Tuomet monarchas atsidėdavo rūmų
22
Kintanti visuomenė
gyvenimo malonumams ir eidavo medžioti.Tik Berlyne ir Turine šia karaliaus veikla nebuvo pernelyg žavimasi, - čia buvo dirbama. Trys monarchai pasirodė esą nesveiko proto, kartais visai nesuvo kiantys tikrovės.Tokie buvo abu ispanai: Pilypas IV ir Ferdinan das VI, taip pat Danijos karalius KristijonasVII.Jau anksti pasireiškė Anglijos karaliaus Jurgio III psichinės ligos požymiai, tačiau tik labai negreitai, 1811 metais, jį pakeitė princas regentas Jurgis IV Dauguma monarchų gyveno tik reprezentacijai, toli nuo valdy mo reikalų ir nuo liaudies, kurią turėjo valdyti, tačiau šventai tebepuoselėjo kadaise duotą ištikimybės ir paklusnumo įžadą: Dievo paskirti ir tik Jam atsakingi. Visų jų akys išdidžiai krypo į genealoginį medį, ir nors daug kur nebelikus įpėdinių vyrų kara liškąją šeimą tekdavo pakeisti, - naujoji linija turėjo vėl būti la bai sena, ir per santuoką su tos giminės palikuoniu toji kilmė būdavo atstatoma. Kas ir kur bevaldytų,ar vokiečiai HolsteinaiGottorpai Švedijoje, ar prancūzai Burbonai Ispanijoje,- per mo tiną, senelę arba prosenelę valdovas giminiavosi su tenykšte dinas tija. Vadinasi, visoje Europoje sostus vienus su kitais siejo platūs giminystės ryšiai.Tik Jonathanas Swiftas kartą savo Guliver’s travels ( Guliverio kelionės) išdrįso iššaukti visą tuziną karalių dvasių su jų „tikraisiais“ protėviais. Tad vietoj ilgos karūnuotųjų eilės jis pamatė vienoje dinastijoje du smuikininkus, tris dabitas dva riškius, vieną italų prelatą, o kitoje - kirpėją, abatą ir du kardino lus.Tačiau Swiftas šį nelinksmą reginį nutraukia, sakydamas, jog jis pernelyg gerbiąs karūnuotas galvas ir todėl nenorėtų ilgiau užtrukti prie šios puikios temos... * Net Swiftas nepanoro klibinti nusistovėjusių institucijų.Tik nedaugelis galvojo apie tai, kad monarchus kažkaip derėtų pa traukti atsakomybėn, kaip dar XVII amžiaus vidury tatai įvyko su Anglijos karaliumi Karoliu I,kurį parlamentas nuteisė myriop. Šį prisiminimą apie vienintelį baisų atvejį pasistengta išstumti iš atminties.Tik po pusantro šimtmečio 1792-1793 metais nužudyti du karaliai: Švedijos karalius Gustavas III viename kaukių baliu je tapo diduomenės sąmokslo auka, o revoliucingoji Prancūzija mirties bausmę viešai įvykdė respublikos jau nuverstam karaliui.
Monarchų pasaulis
23
Bet tai nutiko XVIII amžiaus pabaigoje. Iki Prancūzijos re voliucijos karalių pasaulis buvo nepajudinamas. Kai 1762 metais buvo pasmaugtas caras Petras III, tai palaikyta nenormaliu, kaž kur toli, barbariškame krašte, įvykusiu dalyku. Kai 1776 metais Jungtinės Amerikos Valstijos nuvertė savo karalių Jurgį III, - tatai atsitiko anapus vandenyno, kolonijose, o karalius išliko karaliumi trijose Europos karalystėse. Tačiau šis monarchų pasaulis, net ir turėdamas tuziną karaliaus karūnų, anaiptol nebuvo visur vienodai atstovaujamas. Dviejose šalyse,Vokietijoje ir Italijoje, viena po kitos dygo kunigaikštystės. Ypač daug jų būta Vokietijoje.Tuo tarpu kai Italija tenkinosi tik keletu mažųjų valdų - didžiąja Toskanos hercogyste, Modenos, Parmos, Piačencos, Mantujos hercogystėmis, Abiejų Sicilijų ka ralyste ir išskirtine bažnytine popiežiaus valstybe, vokiečių na cijos Šventosios Romos imperijoje buvo per du šimtus penkias dešimt kunigaikštysčių. Šalia imperatoriaus ir Prūsijos karaliaus bei Saksonijos, Hanoverio ir Bavarijos kurfiurstų čia galėjai rasti gyvą begalę visokiausių hercogų, markgrafų, pfalcgrafų, kuni gaikščių ir paprastų grafų, o kur dar kunigaikščių vyskupai ir abatai, siekę būti savarankiški, taigi turėję dvarus, rezidencijas su pilimis, medžioklių plotus etc.Tai mažieji Senosios imperijos valdovai,smulkiausi kunigaikštukai.Vis dėlto kai kurie iš jų turėjo tokią didelę valdžią, kad savo mažuosius versalius įrengė kuo prašmatniausiai, nors politikoje jų vaidmuo buvo menkas. An tai apie tokius Johannas Wolfgangas Goethe savo epigramoje, skirtoje savajam Saksonijos Veimaro hercogui, taip yra pasakęs: Tarp Vokietijos kunigaikščių mažas yra manasis; menko pločio ir ilgio jo kraštas; saikingos jo galios. Bet jeigu kiekvienas sutelktų vidaus ir išorės jėgas: tai būtų šventė - vokiečiui su vokiečiais būti. Bet kodėl išliaupsinai tu jį, kurį darbai ir žygiai garsina? Ir galbūt papirktas atrodė tavo garbinimas. Nes davė man jis, ką retai suteikia didieji: Malonę, laisvalaikį, pasitikėjimą, laukus ir sodus ir namus.3
24
Kintanti visuomenė
Kunigaikščio rūmai Kunigaikščio rūmai atspindėjo jo galią ir garbę. Pirmiausia jie iškilo kaip rezidencija. Senoji pilis sostinėje paliekama, nes kuni gaikščiai nori pasijusti laisviau, negu tai įmanoma patriarchali nėje ar pernelyg didelėje sostinėje.Tvankus miestas išmainomas į kaimo gamtą, - ji, aišku, labai skoningai pertvarkoma. Taip XVII amžiuje Prancūzijos karalius palieka Paryžiuje Luvrą ir ke liauja į Versalį, imperatorius su imperatoriene palieka Vienoje Hofburgą ir vyksta į Šėnbruną, Hanoverio kurfiurstai - į Herenhauzeną, o Viurtembergo hercogas - iš Štutgarto į Ludvigsburgą, ir taip galima vardyti be galo, be krašto. Kaime galima planuoti ir statyti kaip tik nori, čia daug mažiau suvaržymų. Visur mėg džiojamas Versalis, - ir ne tik jo statiniai bei skverai. Naujoji pilis ir jos parkas nulėmė visai kitokią personalo sudėtį.Visą kom pleksą saugo rūmų gvardija, Versalyje ir kitur tai daro raudonšvarkiai šveicarų gvardiečiai. Ludvigsburge hercogo legionieriai aprengti pagal Frydricho II leibgvardiečių stilių; jie aukšti ir tiesūs it tuopos, vilki raudonus frakus, papuoštus juodais atvartais, ir ant pudruotų galvų su kietai supintomis kasomis mūvi aukštas, smailias grenadierių kepures, apmuštas žalvario plokštelėmis. Karaliaus rūmų gyvenimas, savaime aišku, neapsiėjo be kariuo menės paradų, kurie demonstravo karinę monarchijos galią. Pačiame pastate su jo šoniniais fligeliais garbingoje vietoje rikiuojasi patalpos, skirtos reprezentacijai su griežtu jos ceremo nialu. Tačiau čia esama ir mažesnių kambarių, kuriuose įmano mas intymesnis bendravimas. Versalyje, pavyzdžiui, kiekvieną vakarą svarbiausi rūmų nariai renkasi ponios de Pompadour kam baryje ir ilgas valandas leidžia lošdami bei šnekučiuodamiesi. Dienos naujienos, pirmiausia įvykiai Paryžiuje, čia aptarinėjami su pasimėgavimu. Pagrindine pokalbio tema dažnai tampa gan dai iš vyriausybės kabineto. Intymi atmosfera teikia žavesio, atsi kratoma etiketo,ir pokalbis vyksta b epirstini^kzip tuomet buvo įprasta sakyti. Liudvikas XV ateidavo į šiuos susiėjimus „links mai nusiteikęs, atsikratęs visų rūpesčių, paprastas ir nuoširdus, niekada nepabrėždamas savo luomo“4.
Monarchų pasaulis
25
Ypač puikūs būdavo rūmuose rengiami baliai. Antai Šėnbrune žvakių apšviestoje patuštintoje banketų salėje balių pradėdavo imperatoriškoji pora, šokdama menuetą. Po to šokiui kviesda vo aukščiausio rango svečiai, pavyzdžiui, užsienio šalių ambasa doriai. Orkestras grodavo ilgos, palyginti siauros patalpos gale. Kitame gale stovėdavo krėslai, skirti princesėms ir princams. Likusieji svečiai, jei tuo metu nešokdavo, galėdavo sėdėti ant eilėn sustatytų suolų arba ant žemų taburečių. Damos būdavo apsirengusios labai šventiškai: žvakių šviesoje ant rankų, kaklo ir aukštose šukuosenose tviskėdavo brangūs jų papuošalai. Kava lieriai segėdavo brangakmeniais ir mūvėdavo batus su sagtimis. Kam nelabai patiko šokti, - tas mėgaudavosi žaidimais. Nė vienas balius neišsiversdavo be puotos, paisant griežto sė dėjimo tvarkos etiketo, kas neišvengiamai sukeldavo pavydulia vimą. Šalia didenybių puotaudavo ambasadoriai arba kunigaikš čių rango damos ir ponai. Rūmų damoms ir jaunuomenei stalą padengdavo žemutiniame aukšte, ir čia buvo galima jaustis ne taip suvaržytiems. Stalai būdavo sustatomi įvairiai, išdėstomi pasagos pavidalu arba - jei to pageidaudavo kunigaikštis Fryd richas - „F“ raidės forma. Rūmų draugija mielai vaidindavo, ir pilyje paprastai gyvuodavo nedidelis rūmų teatras. Čia rūmų nariai repetuodavo ir rodyda vo baletus, komedijas. Ypač svarbi vieta teko muzikai. Ji skamba visur: „Muzika budi no kurfiustą; muzika lydėjo jį prie stalo, muzika aidėjo medžiok lėje; muzika įkvėpdavo jį maldai bažnyčioje; muzika jį švelniai liūliuodavo snauduly, ir muzika šį iš tikro gerąjį valdovą tikriau siai pasitikdavo danguje.“ Šitaip Danielas Schubartas kalbėjo apie pfalckurfiurstą KarląTheodorą, kurio rūmai Manheime buvo virtę muzikos centru, neturėjusiu sau lygių visoje Europoje. Ligi šiol tebėra gyva Wassermusik ( Vandens m uzika), kurią Georgas Friedrichas Handelis sukūrė Anglijos karaliui. 1717 metų liepos 17 dieną karalius Jurgis I ir gausi rūmų diduomenės palyda sėdo į atvirus laivus ir Temzės upe aukštyn iš Vaitholo plaukė iki Čelsio,kad čia pavakarieniautų. Vienas laivas plukdė
26
Kintanti visuomenė
penkiasdešimt muzikantų su trimitais, ragais, obojais, fagotais, fleitomis, senovinėmis fleitomis, taip pat smuikais ir kontrabo sais. Išvykoje trys siuitos buvo pakartotos du kartus. Jos taip ka raliui patiko, kad grįžtant, tai buvo jau po vidurnakčio, jis liepė jas sugroti dar tris kartus. Rūmai linksmindavosi anaiptol ne tik pilyje. Kita didelė at rakcija buvo parkas su savo fontanais. Naktį buvo galima viską apšviesti, o pobūvį baigti nuostabiu fejerverku. Viurtembergo hercogas Karlas Eugenijus Ludvigsburge dažnai „žiemą, kuomet būdavo jo gimtadienis, įkurdavo stebuklingus sodus, panašius į tuos, kurie minimi Tūkstančio ir vienos nakties pasakose. Įrudenėjus jis liepdavo virš tikrų puikių apelsinų sodų įrengti tūks tančio pėdų ilgio ir šimto pėdų pločio milžinišką stiklo statinį, kuris turėjo juos apsaugoti nuo šalčio. Nesuskaičiuojama daugy bė krosnių sienose skleisdavo šilumą.Visas didžiojo pastato skliau tas skendėjo puikioje žalumoje, ir ji taip kabojo ore, kad nesi matė jokio stulpo. Apelsinmedžiai čia linko nuo vaisių svorio. Galėjai vaikščioti po vynuogyną, svyrantį kekėmis tarsi rudenį, ir vaismedžiai tiesė savo prinokusius vaisius. Iš kitų apelsinme džių buvo įrengtos pavėnės.Visas sodas atrodė išvien gaivi lapija. Per trisdešimtyje fontanų tryško vėsus vanduo,o šimtas tūkstančių kaitinimo lempų viršuje atrodė kaip nuostabus žvaigždėtas dan gus, apšviečiantis puikiausias gėlių lysves apačioje.“ Kai pakankamai pasnigdavo, būdavo galima surengti pasiva žinėjimą rogėmis. Bet visų didžiausias karalių malonumas - me džioklė. Čia labiausiai nepralenkiamas buvo Ispanijos karalius Karolis III. „Jo Didenybė [...] didžiąją priešpiečio ir popiečio laiko dalį praleidžia medžioklėje, kuri jam tapo tokiu įpročiu, kad nei bjauriausias oras, nei visiškas medžiojamų žvėrių, ir tų tik išgalvotų, sumažėjimas neįstengė jo nė dienos nuo to užsiėmi mo sulaikyti. Jo Didenybė grįžta namo vėlai vakare, paskui tik trumpą pusvalandį praleidžia su visa karališka šeima.“5 Rūmų gyvenimas sukasi pramogų sukūryje. Pirmiausia rūpi namasi tinkama išvaizda, ypač tai pasakytina apie damas, jų kri noliną ir šukuoseną, kurią kambarinė sudeda jau iš vakaro, o
Monarchų pasaulis
27
paskui užbaigia žnyplėmis. Laikas švarinimuisi arba visokių rūmų žmonių - karininkų, pareigūnų, arkivyskupų - priėmimui. Su gaubtuvu, mova ir vėduokle keliaujama palankinu į mišias, ku riose paprastai dalyvauja karalius. Neturi būti pamirštama ir maldaknygė. Po to galbūt dar lieka valandėlė kita laiškų drau gams ir draugėms rašymui, kuriems pranešama apie rūmų nau jienas. Bet dar laukia ir atsakymai prašytojams [...], o čia jau pasigirsta šveicarų gvardijos būgno tratėjimas, tai ženklas, jog atėjo kviestinių pietų laikas.Tada galima „leistis į puikų pokal bį ir žavias linksmybes, žaismingu tonu aptarinėti rimtas idėjas ir atpalaiduoti visokioms apkalboms liežuvį“6. Šiaip ar taip, toks gyvenimo būdas vyravo Versalyje Liudviko XV ir markizės Pompadour laikais. Šalia to nepamirštama ir valdymo reikalų. Karolis III, vėlai grįžęs iš medžioklės, pratęs trumpam priimti kurį nors minist rą, kuris pranešdavo apie tą dieną nuveiktus darbus. Kitokia si tuacija buvo Šėnbrune, - Marija Teresė ir čia būdama budriu žvilgsniu sekė didžiosios imperijos valdymą. Ką veikia rūmų diduomenė, nedalyvaujanti šiose didelėse bei mažose akcijose? Daug lošiama, išlošiama ir pralošiama, - ir šitaip galima ne kartą sužlugti. XVIII amžiuje geriama mažiau nei XVII. Pasilinksminimai tapę rafinuotesni, pomėgiai subtiles ni. Ne tik lošiama, bet ir skaitoma, atgyja literatūrinis gyvenimas. Esama išsilavinusių kunigaikščių, o pirmiausia išsilavinusių kuni gaikštienių. Argi ne dvi kunigaikštienės protegavo Leibnizą, ar ne Heseno landgrafienė Karolina susirašinėjo su geriausiais to meto vokiečių poetais? XVIII amžiuje geru kunigaikščio tonu buvo laikomas akademijos įsteigimas. Tuo didžiavosi kiekviena didelė monarchija. Nederėtų pamiršti ir rūmų bažnyčios arba rūmų koplyčios bei jų paskirtojo rūmų pamokslininko, kuris nebūtinai buvo šarlatanas. Didžiųjų rūmų modelis atgaivinamas mažuose ir dar mažesniuose dvaruose, taip pat antraeilės svar bos jaunesniųjų brolių arba našlių dvaruose. Kaip pavyzdį galima paminėti po 1750 metų Brandenburgo-Bairoito markgrafo našlės Sofijos Karolinos Marijos rūmus
28
Kintanti visuomenė
Erlangene. Juos valdo kamerheris baronas von Künßbergas. Markgrafienei tarnauja dvi rūmų damos, du iš diduomenės kilę pažai, kurie dar studijuoja universitete, ir vienas rūmų prižiūrėtojas korsikietis Matheo Cella. Rūmuose dirba dvidešimt vienas tar nautojas. Tai kameristės, kamerdineriai, rūmų liokajai, pasiun tiniai, ceremonijų tvarkdariai, virėjai, vežėjai, kambarinės ir si dabro šveitėjos.Tie apie keturiasdešimt rūmininkų už mažesnius nusižengimus atsiskaito pačiai markgrafienei. Visiems jiems mo kama alga iš mokesčių, surenkamų iš keturiolikos tarnybų, tarp jų esama ir eiguvų, ir pirklių gildijų. Keliaudamas po Švabiją, Frankoniją ir Vestfaliją, vienas italų rašytojas negali atsistebėti „šių smulkių Vokietijos kunigaikščių bei smulkių dvarininkų manija žūtbūt išlaikyti savo didžiuosius kamerherius, didžiuosius vynininkus, didžiuosius taurininkus, didžiuosius jėgerius, didžiuosius vyriausiuosius virėjus, taip pat kavaleriją ir pėstiją, —net jei smulkus grafas arba smulkus baronas turi iš viso tris husarus, keturis grenadierius ir šešis fuzilierius“7. Rūmai, kurie daug prisidėjo prie architektūros, sodininkystės, visų rūšių menų puoselėjimo - nuo teatro, operos iki portretų tapymo, - įkvėpė gyvybės ir paįvairino pilką mažų ir didelių rezidencijų kasdienybę. Tarnyba rūmuose prilygo visapusiškos trokštamos elegancijos modeliui.Tačiau jau anuomet prabanga, švaistymas buvo rūsčiai peikiami, o ypač kliūdavo nieko nevei kiantiems rūmų veltėdžiams, kurie iš kunigaikštystės iždo, nė piršto nepajudindami, galėjo sau leisti tokį malonų gyvenimą. Rūmai galėdavo tapti subtilios kultūros buveinėmis, - kaip antai hercogienės Amalijos ir hercogo Augusto Veimaras Goethės laikais. Kita vertus, rūmuose brendo ir nemalonios aferos bei ne smagios intrigos. Visokie garbėtroškos čia galėjo lengvai pakilti karjeros laiptais, o rafinuotos žemiausios kilmės moterys daryti didelę įtaką - to siekė ne vien Pompadour! Rūmų skandalų kro nikoje gausu mergišių princų ir neištikimų princesių. Daugybė kunigaikštiškų porų gyveno atskirai, nes formalios diplomatinės vedybos anaiptol negarantuodavo šeimyninės laimės. Rokoko idilė čia gyvuoja greta brutalumo ir niekšybės.
Monarchų pasaulis
29
Aukos, žinoma, paprastai būdavo moterys. Tačiau negailestin gas likimas ištikdavo ir vyrus, kaip antai grafą Konigsmarcką, ku ris buvo nudurtas kelyje pas Braunšveigo-Liuneburgo princesę Sofiją Dorotėją. Už šią neištikimybę Anglijos karaliaus Jurgio I žmona buvo nubausta, visą likusį gyvenimą - trisdešimt dvejiems meta ms - princesė ištremiama į Aldeno pilį.Vėliau elgtasi tolerantiškiau. Tad neištikima tokio pat neištikimo Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo II žmona Elzbieta Braunšveigietė, nors iš pradžių ir lai koma įkalinta, vis dėlto netrukus buvo paleista į laisvę. Šį skyrių apie rūmus būtų galima baigti viena, kadaise garsia istorija. Iš dalies tai tipiška istorija, turinti dar ir egzotiško žave sio.Tai Camilos Perricholi istorija, kurią vėliau literatūriškai ap doros Prosperas Mérimée ir Thorntonas Wilderis. Viskas vyksta tolimoje Peru vicekaralystėje, elegantiškoje jos sostinėje Limoje. Apie 1760 metus MariquitaVillegas, Limos teatro aktorė, turėjo didžiulį pasisekimą. Vicekaralius Antonio Amatas įsimyli gražią ir temperamentingą Chola,kilusią iš niekinamųjų indėnų ir me tisų. Villegas tampa jo meiluže, ir karalius vos bespėja tenkinti tos artistės užgaidas. Kartą gerajam Amatui išsprūdo: perra cho la - „kalė Chola“. Nuo to laiko vicekaraliaus favoritė viešai vadi nama „Perricholi“. Galiausiai vienos valstybinės ceremonijos me tu ši persona sumano važiuoti oficialia vicekaraliaus karieta.Visa aristokratiškoji visuomenė tuo pasipiktina.Vicekaraliui nieko kito nebelieka, kaip padovanoti Perricholi aukso karietą; dabar Chola šiuo padėties simboliu gali paraduoti Limos gatvėmis. Grįždama atgal ji sutinka paprastą kunigą,su viaticum susiruošusį kelionėn suteikti paskutiniojo patepimo. Šitas susitikimas tapo jai lem tingas: atsivertusi nusidėjėlė savo aukso karietą padovanoja Baž nyčiai, kad nuo šiol mirštančiųjų sakramentas būtų vežiojamas su didžiausia pagarba. Ir pati ji vėliau atsideda kilniems darbams. Nėra taip svarbu, ar ši istorija čia tiksliai perteikta. Kur kas svarbiau, kad čia matome tipiškus rūmų gyvenimo bruožus: gali mas kilimas karjeros laiptais, santykių laisvė, įvairių luomų vaid muo ir galiausiai - šalia visos tos pasaulietinės maišaties - die vobaimingumo fonas, nes ir Limoje rūmai stovi šalia katedros.
30
Kintanti visuomenė
2. Bajorija Senieji kaimo bajorai Karaliai ir kunigaikščiai sudarė aukščiausios žmonijos klasės, bajorijos, viršūnę. Jau matėme, kad Vokietijos diduomenė su savo dviem šimtais penkiasdešimt suverenių monarchijų turėjo platų veiklos lauką.Tačiau prie šių mažų Vokietijos monarchijų reikėtų priskirti ir kilmingą kitų monarchijų bajoriją:Anglijos ir Škoti jos lordus su jų didžiulėmis valdomis ir jų užimama vieta Lordų rūmuose, Prancūzijos didikus, Rohanus, Condė, bei Ispanijos grandus. Jie, galima sakyti, statė save į vieną gretą su karaliais, nes jų genealoginiame medyje nuolat figūruoja jauni princai ir princesės. Didelės valdos ir pelninga tarnyba, kaip ir vyskupo titulas katalikiškuose kraštuose, užtikrindavo padėtį visuomenėje. Savojos princas Eugenijus - liaudies apdainuotas taurusis ritertSy kilęs iš šalutinės Savojos dinastijos linijos, neprilygstamas Austrijos karvedys ir valstybės veikėjas, visą šimtmetį buvo kil mingo aristokrato pavyzdys. Tačiau nuo šios viršūnės visomis titulų pakopomis leidžiamasi žemyn iki kuklių smulkiųjų bajorų - grafų ir baronų, kurių nesuskaičiuojama daugybė knibždėjo Europoje. Jie buvo pas kutiniai viduramžių kilmės riteriai, įsikūrę mažose senose pilyse su joms priklausančiais kaimais. Šiose valdose jie tvarkėsi kaip Biblijos patriarchai, atlikdami teismų ir policijos funkcijas; tai buvo jų paveldimas turtas. Čia jie pagal tradiciją perimdavo į savo rankas to krašto valdymą. Jie sėdėdavo provincijų parlamen tuose ir landtaguose, kur tos institucijos dar buvo išlikusios. Iš savo valstiečių jie rinkdavo nuo seno nusistovėjusius mokesčius. Jie skirdavo dvasininkus arba rekomenduodavo juos vyskupui. Jie valdė dvarus, o savo kunigaikštystės armijoje tarnavo ka rininkais. Savo valstietiškoje aplinkoje bendraudami su kitais žemvaldžiais, puoselėjo bajoriškus papročius. Kartais drauge jo dinėdavo, kviesdavo šokiui jų dukteris, taip pat miklindavo špa gas ir kartu traukdavo medžioklėn.
Bajorija
31
Būtent medžioklė ir buvo tikrasis luomo žymuo. Savo darbe Georgica curiosay arba kilmingųjų ir karo lauko gyvenimasWolfas Hermhardas von Hohbergas jau 1682 metais atkreipė dėmesį į didelę medžioklės reikšmę.Tai, ką jis čia teigia, tiksliai apibūdi na anuos laikus: „Medžiojimas yra drąsus ir riteriškas darbas, o bajorams - dar ir praeliudium belli (karo preliudija). Medžioda mi jie mokosi laukinį žvėrį užpulti klasta ir miklumu, priveikti jį ir nudobti, pėsčiomis ir jote mitriai naudotis savo ginklais ir šau tuvais, iškęsti šaltį, karštį, lietų bei audrą, taip pat kaitrius saulės spindulius, patirti troškulį ir nuovargį, išvalyti savo ir kaimynų teritoriją nuo kenksmingų bei plėšrių žvėrių.Todėl visais laikais didieji ir garsieji valdovai medžioklę mėgo ir jon traukė; ji atgai vina sielą, išblaško liūdesį, apsaugo nuo dykinėjimo ir nuo visų iš jo kylančių ydų, palaiko sveikatą, treniruoja kūną, ji yra karo preliudija ir jo atspindys, ir puiki bei dosni maisto atsargų tiekė ja, kuri mūsų stalus aprūpina gardžiais ir nuostabiais valgiais.“ Šioje aplinkoje - ne tik rūmuose - taip pat buvo mėgstama rengti iškilmes, dažnai kartu su valstiečiais. Junkeriai linko į kortų lošimą ir girtavimą, todėl aplinkinės valstiečių mergaitės ir kilmingos panelės jų prisibijodavo. Stengiamasi būti kavalie riais, ir dar išsilavinusiais. Jei kas skaitydavo, tai būtinai gentil homme žanro literatūrą - vadinasi, genealogijos, šeimos arba val stybės nuosavybės ir privilegijų istoriją, biografijas ir karų istoriją. Šiuo tikslu vėlyvojo humanizmo laikų istorikai iki XVIII amžiaus pradžios triūsė kurpdami visuotinės arba krašto istorijos didžiau sius traktatus. Kai kuriose pilyse buvo puiki biblioteka, visur kabojo paveikslai. Nevengta artimos bičiulystės su vietos dvasi ninkais, teologijos studentai dažnai buvo samdomi hofmeisteriais, asmeniniais sūnų bei dukterų mokytojais. Tiesa, pajamos, gaunamos vien iš žemės ūkio, dažnai buvo mažesnės. Būta ir visai nusigyvenusių bajorų. Heinrichas Heine kalba apie skurdžiąją riteriją. Dalijant palikimą dažnai ne visi vaikai galėdavo gauti jiems priklausančią dalį. Kitokių pragyveni mo galimybių buvo maža. Jokių pasaulietinių profesijų neturėta, išskyrus tarnybą rūmuose arba armijoje, kuri labiausiai pritinka
32
Kintanti visuomenė
jo luomui. Katalikiškose šalyse nereikalingų sūnų ir dukterų bū davo atsikratoma pasiuntus juos į vienuolynus, kur jie tapdavo abatais arba abatėmis. Protestantiškuose kraštuose kilmingų vokie čių dukterims buvo įsteigtos jau tada sekuliarizuotos prieglaudos. Geriausia ir garbingiausia buvo tarnauti karininku kariuome nėje, kur būdavo galima iškopti iki aukštų komendantų postų. Smulkiųjų bajorų tipas įvairiuose kraštuose, žinoma, įvaira vo. Anglijoje tai buvo gentry, smulkioj i bajorija, kuri valdė žemes, galingasis agrikultūrinis sluoksnis; skvairas (stambiausias kaimo žemvaldys), kuris, girtaudamas ir diskutuodamas su anglikonų kaimo pastoriumi, gyvepo jau nebe pilyje, o patogiuose Manor House. Parlamente šitas sluoksnis sudarė Bendruomenių rūmus. Tiesa, Prancūzijoje, plečiantis Paryžiaus miestui, smulkiosios ba jorijos įtaka gerokai susilpnėjo, gal tik pakraščių provincijų par lamentuose dar tebeturėjo šiokį tokį balsą. Ypač tvirtą politinę ir ekonominę padėtį į rytus nuo Elbės buvo užėmę vadinamieji krautjunkeriai, stambieji Prūsijos karūnos dvarininkai. Lenkijos karalystėje kiekvienas bajoras - net ir pats neturtingiausias tebesėdėjo parlamente ir sprendė savo respublikos likimą. Švei carijos respublikoje žemvaldžiai patricijai - ypač Berne ir Fribū re - turintys atskirą teismų sistemą, priartėja prie gentry arba Vokietijos junkerių tipo. Tarp riterių ir baronų tebebuvo gajus privilegijuotos padėties suvokimas. Būti baronu reiškė būti laisvam, nuo nieko nepriklau somam mažame žemės lopelyje. Kas eidavo į rūmus, tapdavo dva riškiu, padarydavo karjerą, tačiau prarasdavo nepriklausomybę. Revoliucija šiai bajorijai iš dalies turėjo išmušti pagrindą iš po kojų, politine prasme sulyginti juos su paprastais žmonėmis. Nepaisant to, ji visiškai neišnyko, - net ir Prancūzijoje. Rytų Vokietijoje, Austrijoje-Vengrijoje ir Anglijoje šis sluoksnis dar ilgai galėjo išsilaikyti kaip konservatyvi agrarinė partija.Theodoro Fontanės Stechlin, Johno Galsworthy’o Charwells o f Condaford Grange (Kondafbro rūdynai) ir Jeano d ’Ormessono Au plaisir de Dieu [Paklūstant Dievo valiai) liudija, kad bajorija atkakliai tebe gyvavo XIX ir net XX amžiuje!
Bajorija
33
N aujieji bajorai tarnautojai Maždaug XVI amžiuje greta senosios bajorijos, augant besirutu liojančių valstybių poreikiams, pamažu radosi naujoji tarnautojų bajorija. Į valdymo organus ėmė skverbtis teisininkai iš biurgerių sluoksnio, nes prireikė akademinių žinių; reikėjo mokėti loty niškai, kad išmanytum Romos teisę, kuri pamažu papildė ar pa keitė atgyvenusią papročių teisę. Šiuos teisininkus teko tituluo ti bajorais, nes kunigaikščių rūmuose nekilmingas tarnautojas, ir dar vykdantis tokias svarbias funkcijas, buvo negirdėtas dalykas.Taip atsirado noblesse de robe, naujasis bajoras su magistra to toga, į kurį noblesse d ’epee, senieji bajorų riteriai, žiūrėjo kaip į parveniu. Vis dėlto kai kada senoji bajorija pasijusdavo nuga lėta ir imdavo savo sūnus siųsti į universitetus, kur šie dažniau siai tik girtaudavo ir kaudavosi dvikovose. Fritzas Wagneris apie šio pereinamojo laikotarpio tarnautojus byloja: „Ilgas ir vingiuo tas kelias nuo tarnybos kaip pragyvenimo šaltinio iki tarnybos kaip mokamo valstybės posto ne tik Prūsijoje neišvengė patrimonialumo. Atlyginimą gaunančių valstybės tarnautojų sluoksnis visur buvo labai menkas, ne tik Anglijoje, - ir kituose pasaulio kraštuose apstu nesuskaičiuojamos daugybės savivaldos formų, nors dažnai ir rudimentinio pobūdžio. Apsistota ties mišria sudė timi tiek iš valstybės, tiek iš luomo tarnautojų, čia labiau nusveria vietos įtaka, reikalaudama panaudoti indigenats, čia gimusius ir nuo seno gyvenančius.“ Kaip tik tokia valdininkija pirmiausia įsiviešpatavo Liudvi ko XIV Prancūzijoje.Vėlesniojo XVIII amžiaus stebėtojas susiža vėjęs kalba apie Prancūzijos tribunolus,parlamentus, „padorumą, orumą, kilnumą, kurių nestinga Paryžiaus advokatų kalbose, apie jų argumentų jėgą ir jų iškalbą, kurią jie sugeba parodyti“8. Prancūzijos pavyzdžiu pasekė Burbonų Ispanija, vėliau ir Ma rijos Teresės valdoma Austrija. Prūsijoje tai įvyko valdant kara liui Frydrichui Vilhelmui I (1713-1740).XVIII amžiuje pradėta steigti specialiąsias tarnautojų mokyklas,-Vokietijoje jos vadin tos riterių akademijomis, arba kameralinėmis mokyklomis. Iki
Kintanti visuomenė
šiol žinom a V iurtem bergo hercogo Karlo Eugenijaus Solitudo pilyje įkurtoji Aukštoji Karlo mokykla, mokykla, kurią Friedrichas Schilleris paliko bėgdamas iš hercogystės. Vokietijos bajoras tarnautojas karjeros paprastai siekdavo tokiu keliu: bajoro tarnautojo, dalyvaujančio valstybės valdyme, sūnus studijuodavo teisę tos šalies universitete ir, galimas daiktas, dar kitoje aukštojoje mokykloje - ypač buvo mėgstamas Getingenas, po to sekdavo tarnyba kunigaikščio rūmuose, galbūt kurį laiką Vie noje, imperatoriaus administracijoje, galiausiai pas vieną ar kitą Vokietijos kunigaikštį. Č ia,būnant m inistru,bandom a sureguliuo ti pasenusią teisės sistemą bei sutvarkyti finansus,įgyvendinti ūkio ir socialines reformas. Laimingiesiems pasisekdavo: jei kunigaikš tis būdavo palankus, jie galėdavo ligi galo pabaigti pradėtus dar bus.Tačiau jei laimė nusigręždavo, ateidavo diena, kai palankusis kunigaikštis mirdavo, ir tarnautojas atitekdavo jo įpėdiniui, o šis, paveiktas rūm ų ir jo intrigų, ministrą gėdingai atleisdavo. Panašios lemties susilaukė ir V iurtem bergo teisininkas Johannas Jakobas von Moseris (1 7 0 1 -1 7 8 5 ). Kilęs iš senos aristo kratiškos Viurtem bergo juristų šeimos, kurį laiką jis dirba tei sės mokslų profesorium Tiūbingene bei Frankfurte. 1747 metais stoja tarnybon pas H eseno-H om burgo landgrafą, vėliau tam pa krašto konsultantu Štutgarte, tai yra Viurtem bergo parlam ento teisės patarėju Štutgarte. Eidamas šias pareigas, jis bergždžiai mė gina sutramdyti autoritarinius savo valdovo Karlo Eugenijaus po linkius. Konfliktas taip įsiplieskia, kad hercogas M oserį nuo 1759-ųjų iki 1764-ųjų įkalina Hoentvylio tvirtovėje; iš čia jis išeina laisvėn įsikišus imperijai ir toliau mėgina tęsti pradėtą dar bą senąją teisę derindam as su m odernia krašto politika. Jo p u b likacijose teisės temomis, kurių jis yra daug parašęs, rasime sa kinių, tiksliai ap ib ū din an čių šiuos teisininkus bajorus: „Tar naudamas įvairiuose postuose ir rašydamas straipsnius, aš niekada nebuvau jokios partijos šalininkas ir savo gyvenime nesirėmiau principu: kieno d u o n ą valgau, to ir giesmę traukiu; priešingai, teisingumas m an yra teisingumas, o neteisybė yra neteisybė, ne svarbu, kas būtų: ar mano valdovas, ar m ano principalai, ar kas
Bajorija
35
kita; todėl, nei monarchui, nei parlamentui tarnaudamas, nepa sidaviau nei veikiamas pažadų, nei verčiamas įsakymų, nei pa būgęs grasirtimų, ir negyniau nieko tokio, ką manau esant netei singa arba nepagrįsta. [...] Doru žmogumi aš laikau tokį žmogų, kuris visais laikais, visais savo poelgiais, be menkiausios išimties, išlieka nuoširdus ir tiesus, taigi, kuris visada elgiasi pagal savo sąžinę, nepuoselėdamas jokios apgaulės, nebūdamas suinteresuo tas ar neturėdamas jokių kitų slaptų kėslų, nebandydamas kam nors įsiteikti ar skatinamas baimės.“ Garsių tarnautojų bajorų netrūksta. Jie užima postus beveik visuose dvaruose, dideliuose ir mažuose. Prisiminkime nelengvą ir nedėkingą apsišvietusių ministrų veiklą burboniškoje Ispanijo je, valdant tokiems monarchams kaip Karolis III ir Karolis IV, kurie ir patys buvo palyginti išprusę. Reikėtų paminėti didįjį ekonomikos reformatorių Pedrą Rodriguezą Campomanesą, Sociedades de losAmigos dėl Pafs (Krašto bičiulių draugijos) įkvė pėją, arba Pedrą Pablą Arandą, kuriame susilydė laisvamanybė, pažangos siekimas ir tikėjimas aristokratijos misija, tačiau jis, ne ilgai triūsęs švietimo ir finansų srityje, yra paskiriamas amba sadoriumi Paryžiuje. Bajorams tarnautojams priskirtinas ir ligi šiol garsus Montes quieu, kurį laiką buvęs Aukščiausiojo Teismo prezidentu, Bor do miesto parlamento prezidentu, 1748 metais susižavėjusiai publikai pateikęs savo praktinių ir teorinių svarstymų sąvadą Esprit des lois {Apie įstatymų dvasią). Čia jis mėgino parengti Prancūzijai tinkamos ir nuo karaliaus asmenybės nepriklauso mos santvarkos metmenis. Būtų galima paminėti ir kitą prancūzą, Renė Louisą d’Argensoną (1694-1757), kilusį iŠ senos Paryžiaus bajorų tarnautojų gi minės, kurio tėvas buvo Paryžiaus policijos viršininkas, senelis Jeano Baptiste’o Colbert’o laikų valstybės tarybos narys, jis pats taip pat buvo valstybės tarėjas,kurį laiką aukščiausios finansų tary bos narys ir užsienio reikalų ministras; kaip tarnautojas neturėjo laimės, nes jo išmintingos idėjos nuolat žlugdavo dėl rūmų in trigų. Jo veikalas Considérations sur le gouvernement ancien et présent
36
Kintanti visuomenė
de la France (.Apmąstymai apie buvusią ir dabartinę Prancūzijos vyriausybę), pasirodęs jau po jo mirties 1764 metais, buvo sutik tas visuomenės kaip antrasis Esprit dės lois. Čia randame d ’Argensono samprotavimą apie karaliaus pavaldinių užimamą padėtį: „Turbūt niekada nesusimąstyta apie tai, koks turėtų būti tasai laisvės saikas, kurį įstatymai turėtų pripažinti pavaldiniams, kad jie visą savo polėkį ir energiją galėtų panaudoti dideliems dar bams; apie tą laisvės saiką, kuris, žinoma, nepakenčia besaikio mėgavimosi laisve, ypač kai ji griauna priimtą tvarką.“ Tai buvo ne tik švietimui būdinga mąstysena, bet sykiu ir savarankiškai mąstančio tarnautojų bajorų atstovo, arba apskri tai bajorijos, laisvės samprata.
3. Dvasininkija Kleras, dvasininkija, nuo senų laikų buvo aukščiausias pasaulie tinės hierarchijos luomas.Tiesa, šio luomo rėmai dažnai sulaužo mi, nes dėl celibato norom nenorom turi pasipildyti naujais na riais iš kitų luomų.Tiek bajorija, tiek biurgeriai, tiek valstiečiai papildo dvasininkijos gretas, tad ilgainiui bažnytinėje hierarchi joje vėl atsispindi pasaulietinė luomų struktūra. Be to, nuo refor macijos laikų dvasininkai susiskaido į katalikus ir protestantus, kurie nors ir skiriasi vieni nuo kitų daugeliu požiūrių, tačiau vis dėlto turi ir bendrų bruožų. Dvasininkija visuomet dalyvavo politiniame gyvenime. Tai liudijo XVIII amžiuje vis dar tvirta jos užimama pozicija parla mentuose, ten, kur tokie dar egzistavo. Vokietijos reichstagas į dvasininkų suolą susodino vyskupus ir abatus, tokios pat tvar kos laikytasi reicho apskrityse. Antrasis pagal reikšmę Prancū zijoje - klero luomas - provincijų parlamentuose irgi buvo akty vus. Lordų rūmai Anglijoje susideda iš pasauliečių ir dvasininkų, tai yra anglikonų vyskupai čia turi savo atstovus. Kiekviena valstybė, ar ji būtų buvusi protestantiška, ar kata likiška, turėjo savo valstybinę Bažnyčią. Visur jos struktūra buvo
Dvasininkija
37
griežta, ir net reformatai kalvinistai bei cvinglistai turėjo antisto arba dekano tarnybą, analogišką vyskupui. Kiekviename kaime buvo klebonija ir bažnyčia, kurias išlai kė parapija, - reformacija nepakeitė nusistovėjusios tvarkos! Ku nigai, kaip ir anksčiau, buvo bendruomenės avių ganytojai, jie kontroliuodavo ir tikinčiuosius, ir netikinčius. Bažnyčios lan kymas visur laikytas savaime suprantamu dalyku. Mokykla ir so cialinė rūpyba buvo palikta dvasininko priežiūrai. Žemiausioje instancijoje jis prezentuodavo bažnytinę drausmę ir bažnytinę jurisdikciją. Bažnyčia ir vienur, ir kitur būdavo kaimo gyveni mo centras, nors jai dažnai ir tekdavo konkuruoti su kaimo už eiga arba ir su bajoro dvaru. Miestuose tokios pačios tvarkos laikytasi įvairių kvartalų bažnytinėse bendruomenėse. Kaime dvasininkas paprastai būdavo vienintelis inteligentas. Kadangi teologijos studijos kaip ir anksčiau buvo svarbiausios, išsimokslinusių žmonių daugumą sudarė dvasininkai, teisininkų būta mažiau, medikų dar mažiau, - pastarieji ir išmanė dar ne tiek daug kaip dabar. Dauguma vidurinių ir aukštųjų mokyklų mokytojų buvo taip pat teologai. Jie priklausė ne tik dvasininkų, bet ir pedagogų luomui. Nors struktūriniu požiūriu abi konfesijos buvo panašios, su siskaldymo į skirtingas konfesijas Europoje būta labai akivaiz daus; šie skirtingumai ypač ryškūs XVII amžiuje, beje, irkXVIII šimtmetyje konfesionalizmas liaudyje dar tebebuvo giliai įleidęs šaknis. „Papistai“ ir „atskalūnai“ kaip ir anksčiau vieni kitiems jautė panieką bei priešiškumą. Ten, kur jiems tekdavo gyventi greta, pavyzdžiui, paritetinė se Vokietijos reicho teritorijose, Šveicarijoje ir iki 1685 metų Prancūzijoje, rasdavosi be galo daug progų smulkiems kivirčams, kol juos pavykdavo išspręsti vienokiomis ar kitokiomis krikščio niškomis priemonėmis. Antai kaimo bažnyčioje buvo pastato mas dar vienas krikšto akmuo bei įrengiama antra sakykla, ka talikų choro vietą nuo bažnyčios navos atskirdavo uždanga, kad protestantai, klausydamiesi pamokslo, anų neregėtų ir nuolat neširstų; atitinkamai sureguliuodavo varpų skambėjimą, į dvi
38
Kintanti visuomenė
lygias dalis padalydavo kapines.Voltaire’as situaciją XVII amžiaus Prancūzijoje apibūdina šitaip: „Karaliaus taryba turėjo išleisti man datą dėl kaimo kapinių, kurios kurstė dviejų konfesijų nesantaiką, dėl reformatų bažnyčios statybos nuo seno katalikams priklau sančioje žemėje, dėl mokyklų, dėl vietos žemvaldžių nuosavybės teisių, dėl laidotuvių, dėl varpų skambinimo, ir tik retai šiuos procesus laimėdavo protestantai.“9 Šitai truko iki 1685 metų, kai Liudvikas XIV atšaukė Nanto ediktą ir prasidėjo masinė protes tantų emigracija iš Prancūzijos. Lygia greta Savojos hercogai rėmė valdensus. Emigrantai prieglobstį rasdavo kaimyninėse protes tantiškose šalyse, ypač kai kuriose Vokietijos kunigaikštystėse, antai Erlangene atsirado hugenotiškasis miesto kvartalas, o Hesene - pirklių gyvenvietė Karlshafenas. Jos kaimynystėje landgrafas įkūrė du valdensų kaimus, pavadintus Sąžinės ramybė \i Ištikimybė Dievui. Kitos valdensų gyvenvietės įsikūrė Viurtemberge. 1711 metais protestantai buvo išvyti iš Lenkijos. Vienas pas kutiniųjų sensacingų trėmimų įvyko 1732 metais - iš Zalcbur go arkivyskupystėje išlikusių liuteroniškųjų Pincgau ir Pongau sričių. Apie keturiolika tūkstančių zalcburgiečių evangelikų Prū sijos karalius pirmiausia įkurdino Rytų Prūsijoje. Dalis ištrem tųjų priėmė Society for the Promotion of Christian Knowledge (Krikščioniškųjų žinių skleidimo draugija) kvietimą ir per vande nyną patraukė į Anglijos koloniją Džordžiją.Tiesa, nepaisant visų persekiojimų, protestantų pasiliko Prancūzijoje ir Pjemonte, kur jie susibūrė į slaptą bendruomenę Dykumos bažnyčia, arba „Al pių Izraelis“. Jų pastoriai išsilavinimą gaudavo Berno kantone, Lozanoje. Nuo amžiaus vidurio Prancūzijoje į juos pamažu pra dedama žiūrėti tolerantiškiau; 1781 metais Juozapas II išleido garsųjį Tolerancijos patentą, ir tada dauguma išlikusių nekata likiškų grupių vėl pasirodė dienos šviesoje, - netrukus Vienoje buvo pastatyta viena liuteronų ir viena reformatui bažnyčia. Kaip atsvara katalikų persekiojimo bangai amžių sandūroje buvo Anglijos karaliaus vykdoma katalikų airių priespauda. D i džiuma Airijos sričių protestantizmui atsispyrė. XVII amžiuje si tuacija darėsi grėsmingesnė, nes Airijoje susikoncentravo visos
Dvasininkija
39
Anglijos antikatalikiškosios tendencijos. 1691 metais Vilhelmo III pažadėtoji tikėjimo laisvė taip ir paliko popieriuje. Katalikiškos mokyklos, katalikiškas dėstymas, mokymasis užsienio mokyklose buvo uždrausta. Tik baigiantis amžiui tie draudimai šiek tiek sušvelnėjo: 1778 metais leista katalikams paveldėti nuomojamą turtą, 1783 metais leidžiama atlikinėti katalikiškas apeigas ir katalikai nebeverčiami dalyvauti anglikonų pamaldose. Tačiau Airijos šiaurės rytų dalyje - Olsteryje - įsigalėjo vien protes tantizmas, ir tolesnė salos ateitis tapo įkeista. Katalikų dvasininkai Ispanija ir Portugalija su savo didelėmis kolonijomis Lotynų Amerikoje, visos Italijos karalystės ir respublikos, Prancūzija, senoji Austrija ir Lenkijos karalystė sudarė vientisą Romos ka talikų gyvenamą teritoriją. Vokietijos imperijoje Bavarijos kurfiurstystė, vyskupystės prie Maino ir prie Reino bei daug smul kesnių valdų, ypač pietuose, taip pat priklausė katalikų konfesijai. Panašų margaspalvį vaizdą buvo galima išvysti ir Šveicarijoje, kur dauguma kantonų - tiesa, mažesnių ir ekonomiškai silpnesnių buvo išvien katalikiški. Tai katalikiškoji Europa. Nuo pat ankstyvųjų krikščionybės die nų. Čia tvirtai laikytasi senųjų tradicijų. Kaip ir anksčiau karš tai garbinami šventieji patriarchai. Benediktinų vienuolynuose atsispindėjo viduramžių kultūra, riterių ordinų pilyse sklandė kryžiaus žygių dvasia, pranciškonų ir dominikonų vienuolynuo se - visuomeninė socialinė veikla vėlyvųjų viduramžių miestuose. Tiesa, kapucinai valstiečių, o jėzuitai apsišvietusiai bendruome nei suteikė šviežumo, o daugelį romanikos bei gotikos bažnyčių pakeitė baroko statiniai, ar bent jos buvo pertvarkytos kitu sti liumi. Tai buvo išorinė naujos katalikybės krypties išraiška. Ne rūpestingas, tariamai laisvas ir be galo margas pasaulis viduram žių saulėlydy užleidžia vietą griežtesniam ir labiau ribotam. Vis dėlto jau prarasta šiaurė, didelė dalis Vokietijos ir Šveicarijos, visa Anglija bei Škotija ir taip pat dalis „tautos psichologijos“ požiūriu
40
Kintanti visuomenė
kitaip mąstančios Bažnyčios.Tik prasidėjus spontaniškam pran cūzų švietimo judėjimui paaiškėjo, jog Prancūzija, nepaisant hugenotų engimo, buvo užkrėsta protestantizmu. Visi karaliai, išskyrus du Skandinavijos, vieną Anglijos ir vieną Prūsijos, buvo katalikai. Tačiau kaip tik šie karaliai labiausiai priešinosi vis dar Romos tebevaldomai Bažnyčiai. Jau seniai mo narchai tik nenoromis paklusdavo Romai ir ilgainiui sugebėjo išsikovoti sau visokeriopų privilegijų. Nors Trento (Tridento) susirinkime (1563) mėginta susigrąžinti ankstesniąją popiežiaus arba kurijos valdžią, sudrausminti vyskupus, ir visur turėta ku rijai tikrai atsidavusių dvasininkų, jau XVII amžiuje, ir visų pir ma Prancūzijoje, buvo įprasta Romos įstatymus pirma kruopš čiai išstudijuoti ir tik vėliau juos pateikti liaudžiai. XVIII amžiuje savarankiškesnės tapo ir lotyniškosios monarchijos. Beveik visos jos kurį laiką priešinosi bažnyčios valdžiai. Kai kurie ministrai, pirmiausia Pombalis Portugalijoje, po toAranda Ispanijoje, mar kizas Bernardo Tanucci Abiejų Sicilijų karalystėje, ypač stengėsi nuo Bažnyčios atskirti mokyklą ir išsikovoti teisę kontroliuoti kunigų rengimą, galiausiai valstybės kontrolei perduoti Bažny čios turtą. Šis procesas pagaliau apėmė taip pat ir Marijos Teresės bei Juozapo II laikų Austriją bei jos dideles valdas. Juozapas II 1781 metais neapsiribojo tolerancijos patentu, padedamas stro pių bei atsidavusių vyskupų, siekė ir Katalikų Bažnyčią perduoti į valstybės rankas. Turėta tikslą atsikovoti bent tai, ką valdovai protestantai buvo įgyvendinę prieš du šimtus penkiasdešimt me tų, ir visų pirma pradėta naikinti „nenaudingus“ vienuolynus. Nors šio antibažnytinio judėjimo tikslas buvo pajungti Baž nyčią valstybės valdžiai, tradicinė Bažnyčios struktūra vis dėlto liko nepakeista. Katalikų Bažnyčia, kaip ir ankstesniais amžiais, išliko tokia pati. Žemiausią pasaulietinės dvasininkijos pakopą buvo užėmę kaimo klierikai, triūsę kaimo parapijose arba koplyčiose. Šis va dinamasis žemasis kleras paprastai būdavo valstietiškos kilmės ir kaip tik dėl to dažnai labai artimas liaudžiai. Išsilavinimą įgy davo vietos vyskupysčių kunigų seminarijose. Kaip ir anksčiau,
Dvasininkija
41
pirmutinė ‘jo pareiga buvo pamaldos, tai yra mišių laikymas bei sielovada, svarbiausia čia - išpažintis. Lotyniškoji liturgija buvo svarbiau nei intelektualinis išprusimas, ir jo stigo tiek mokytiems klierikams, tiek pasauliečiams. Ne kas kitas, o pats prancūzų ka talikas Charles’is Péguy mūsų šimtmečio pradžioje yra pasakęs: „Žydai skaito jau tris tūkstančius metų, protestantai - keturis šimtus, o aš tik nuo savo senelės.“ Ši karti tiesa skirta valstieti jai ir žemutiniam miestiečių sluoksniui. Su aukštąja dvasinin kija buvo kitaip. Aukštieji dvasininkai: vyskupai, vyskupų rūmų arba miestų presbiterijų dvasininkai, pagrindinių miesto bažnyčių ar net ku nigaikščio rūmų dvasininkai, - turėjo būti aukštesnio lygmens. Iš tikrųjų šiame šimtmetyje be galo daug išsilavinusių ir išmin tingų abatų, ir nemažai prancūzų, ispanų bei italų literatūros buvo sukurta dvasininkų. Abatas Jeanas Antoine’as Nolletas, pa vyzdžiui, laikytas geriausiu fizikos mokytoju visame Paryžiuje. Abatas Mably parašė valstybės ir dorovės filosofijos veikalų, kurie turėjo didelės įtakos būsimai prancūzų revoliucijai. Šios išsila vinusios dvasininkijos gretas papildydavo miestų buržuazija ir bajorija. Vokietijoje žengta dar toliau - vyskupai čia vis dar te beturėjo dvigubą valdžią - bažnytinę ir pasaulietinę. Savo vys kupystėse, o kartais ir už jų ribų, nuo senų laikų jie užimdavo kunigaikščio postą, valdydami trijų arkivyskupysčių - Mainco, Kelno ir Triero - kurijas bei Liutichą, Miunsterį, Viurcburgą, Bambergą ir Zalcburgą, o tai savo dydžiu prilygsta vidutiniškos Vokietijos kunigaikštystės teritorijai, maždaug tokiai kaip Kurpfalcas ar Viurtembergas. Antai kai Zalcburgo arkivyskupas vyko į Vieną, jis keliavo su visa palyda, kaip ir dera kunigaikščiui. „Su savimi jis gabenosi ne tik savo tarnus, bet ir savo kamerherus, rūmų tarybos direktorių, savo patarėją bažnytiniams klausimams, taip pat asmeninių virėjų brigadą, nepamiršo nė konditerio. Be to, jį dar lydėjo ir nedidelė muzikantų trupė.“10 Romos nuncijus Vienoje - juo buvo jansenistiškai nusiteikęs Domenico Passionei - kadaise pasakė, esą Episcopi Germaniae non sunt episcopi, sunt Domini (vokiečių vyskupai yra ne vyskupai, o
42
Kintanti visuomenė
valdovai). Iš tokių paminėtinas Franzas Konradas Kasimiras von Rodt-Bussmannshausenas, Konstancos kardinolas ir kunigaikštis vyskupas, kurį vienas kaimo pastorius apibūdina taip: „Šis baž nyčios prelatas labiau žinomas dėl savo aukštos padėties, įgimto nuoširdumo ir įspūdingo stoto nei dėl išsilavinimo ir doros [...] kaip ir jo pirmtakai savo vyskupystę jis vizituodavo tik per savo įšventintus vyskupus, kurių apsilankymas nieko gero neduodavo [...] didžiausią įtaką jam darė jėzuitai, kuriuos jis taip aklai gar bino, kad, paėmęs į rankas jam įteiktą bulę apie šio ordino pa naikinimą, jis sėdėdamas prie stalo net du kartus sviedė ją į kam pą, visiškai nepaisydamas, jog dėl to užsitrauks didelę Romos rūstybę. Jis buvo be galo atsidavęs medžioklei, laikė daugybę me džiotojų bei medžioklinių šunų ir dažnai išdidžiai sėdėdamas ka rietoje lėkdavo Konstancos gatvėmis, stebint alkanų miestiečių miniai, į savąją vyskupo rezidenciją Mėjersburge, o užpakaly karietos tabaluodavo sumedžiotas elnias [...] kur kas maloniau būtų jį prisiminti, jei savo pavaldiniams būtų pasirodęs apašta liško prakaito išmuštas, o vargšams suteikęs daugiau peno, užuot prieš juos tuščiai puikavęsis savo kunigaikštiška prabanga.“11 Tiesa, būta ir tokių vyskupų, kurie priartėjo prie čia vaiz duojamo apaštalo idealo. Kaip pavyzdys paminėtinas François de Salignac de Mothe-Fénelonas, prancūzų vyskupas, pasiprie šinęs Liudvikui XIV ir vadovavęs iš pat pradžių katalikybės re formų sąjūdžiui. Būta vyskupų, kurie su užsidegimu gynė savo pavaldinių interesus arba daug nuveikė dvasinio gyvenimo plot mėje, kaip antai: Franzas Friedrichas Wilhelmas von Fūrstenbergas, vyriausiasis Miunsterio vikaras, arba Emmerichas Josephas von Breidbachas-Dūrresheimas, Mainco kurfiurstas ir arkivyskupas. Apskritai bažnytinės kunigaikštystės savo padėti mi nenusileido pasaulietinėms. Posakis ...sunt domini tinka ne vien Vokietijos vyskupams. Štai ir Prancūzijoje, nors jų ir neturėta politinio savarankiškumo, vis dėlto būta didelių ponų, antai tuščiagarbis Strasbūro vyskupas kunigaikštis kardinolas Louis René von Rohanas, kuris apie 1785 metus buvo įsipainiojęs į vėrinio aferą, vieną painiausių rūmų
Dvasininkija
43
aferų Prancūzijoje, kai karalienei Marijai Antuanetei dovanų bu vo nupirkta didžiausia to meto brangenybė. Dėl tokios dvasi ninkų gyvensenos kilo pasipiktinimas, kuris galiausiai prasiveržė Prancūzijos revoliucijos metu, 1793-1794 metais atsiribojant nuo bažnyčios ir krikščionybės. Šie aukšti dvasininkai paprastai būdavo bajorai, atsitiktinai apsivilkę bažnytinį rūbą ir kaip jų broliai bei pusbroliai norėję gyventi pagal savo luomo padėtį ir veik nesirūpinę savo bažnyti niais įsipareigojimais. Aukšti bažnytiniai postai buvo tapę atskirų šeimų pajamų šaltiniu. Iš čia galėta aprūpinti „atliekamus“ vaikus ir išplėsti politinę šeimos įtaką. Patekti į kapitulas, kurios pradžioje buvo sumanytos vyskupys tei valdyti, o ilgainiui tapo turtingomis sinekūromis, nuo XVII amžiaus ne taip lengva: reikalauta nebe įprasto iki šiol bajorys tės patikrinimo, apsiribojant keturiais kilmingais protėviais, vadi nasi, seneliais, jų skaičius jau išaugo iki šešiolikos, taigi nueita iki prosenelių, kai kada net iki trisdešimt dviejų. Pageidautina, kad giminėje būtų keli kunigaikščiai vyskupai. Pasaulietinės dvasininkijos gretas papildė ir ordinų dvasininkai kartu su visokio plauko vienuoliais ir vienuolėmis, įsikūrusiais visokiausių įžadų, tradicijų besilaikančiuose, nevienodą sociali nį statutą turinčiuose vienuolynuose, kuriems dažnai vadovau davo labai kilmingi abatai ir abatės - Vokietijoje daugiausia iš turtingųjų luomo. Sulig kontrreformacijos pradžia senąją vienuo lynų struktūrą papildė tankus kapucinų vienuolynų bei jėzuitų kolegijų tinklas. Kartu atsirado naujų ordinų: saleziečių, kapucinių, audistų ir kitų, kurie pirmiausia griežtai laikėsi baroko kata likybės reikalavimų. Pasauliečių tercijonų ordino praktikuojamas maldų ritualas, kankinimo įrankiai kai kuriose aristokratų pilyse liudija, jog įgimtas pamaldumas, ypač tarp moterų, ir XVIII am žiuje tebebuvo toks pat gajus. Elementariu moterų švietimu rūpi nosi uršuliečių ordinas. Kaip ir anksčiau, kaimo vietovėse arba žemutiniuose miestiečių sluoksniuose pasauliečiams dvasinin kams mielai talkino valstietiško sukirpimo ir liaudžiai artimi ka pucinai. Tuo tarpu elegantiškiems ir išsilavinusiems jėzuitams,
44
Kintanti visuomenė
kurie vis dar globojo vidurinįjį ir aukštąjį mokslą, XVIII amžiaus bėgyje buvo išmuštas iš po kojų iki šiol toks tvirtas pagrindas, ir 1773 metais popiežius išleido įsakymą panaikinti ordiną, nors tai jau buvo savaime įvykę kai kuriose šalyse. Vis dėlto tai buvo, nors ir laikina, valstybės ir katalikybės švietimo pergalė. Kad popiežius - nors ir prieš valią - turėjo paklusti katalikų monarchams ir atsisakyti minėtojo kurijos ramsčio, byloja apie ypač susilpnėjusias šiame šimtmetyje popiežių pozicijas. Aštuo ni italai iš kilmingų šeimų bergždžiai mėgino atsilaikyti prieš bažnytinės bendruomenės priešininkus. Karaliai bendraudavo su jais mandagiai, tačiau darė taip, kaip jiems patardavo priešiškai nusistatę ministrai. Išskyrus vienintelį Benediktą XIV (17401758), su popiežiais ne itin skaitėsi ir literatai bei mokslininkai. Popiežius jų akyse buvo viso labo tik Italijos kunigaikštis - pras tai valdomoje ir nemodernioje dvasiškoje kunigaikštystėje, kuri vadinosi bažnytine valstybe ir kurios valdovas turėjo aukščiausią Bažnyčios titulą. Tokios nepagarbos apogėjus buvo pasiektas Napoleono laikais, kai šis, nesibijodamas būti nubaustas, pir miausia iš Romos išvarė nusenusį Pijų VI, o vėliau ir jo įpėdinį Pijų VII, ir elgėsi su jais kaip su ištremtais belaisviais. Protestantų dvasininkai Katalikybei su jos uždara išorine ir vidine struktūra kaip priešprieša iškyla diferencijuotas protestantų pasaulis, kuris buvo suskilęs į tris pagrindines tikėjimo grupes. Liuteronų grupė apėmė daug Vo kietijos kunigaikštysčių bei reicho miestų, tarp didesnių uždarų teritorijų galima paminėti Prūsijos karalystę, Saksonijos ir Hanove rio kurfiurstystes bei Viurtembergo hercogystę; toliau dvi Šiaurės karalystes: Daniją su Norvegija ir Švediją su Suomija, pagaliau Ru sijos valdomą Pabaltijį: Estiją, Livoniją ir Kuršą. Prie jų prisidėjo liuteronų mažumos Prancūzijos Elzase bei Vengrijos karalystėje. Reformatų grupei, tai yra cvinglistų ir kalvinistų konfesijai, priklausė didžioji dalis Šveicarijos, Ženevos bei Nyderlandų res publika su jos kolonijomis, ypač Pietų Afrika. Prie jų prisidėjo
Dvasininkija
45
keletas Vakarų Vokietijos kunigaikštysčių, tokių kaip Kurpfalcas ir Hesen-Nasau, taip pat ir presbiterionai, kurie Škotijos kara lystėje sudarė daugumą, o Anglijoje - mažumą. Hugenotizmo li kučių būta Prancūzijoje, pirmiausia jos Pietuose. Kai kuriuose Pjemonto Alpių slėniuose išlikusius valdensus XVIII amžiuje vals tybė dar pakentė. Dauguma kadaise Turkijos okupuotos Vengrijos gyventojų buvo kalvinistai. Šioje konfesinėje grupėje būta pusiau svyros tarp valstybių su reformuota valstybine religija ir tokių, kur reformatai priklausė mažumai. Dėl emigracijos didžioji dalis Šiau rės Amerikos provincijų buvo kalvinistiškos, vis dėlto tik nedau gelyje jų - visų pirma Masačūsetse - viešpatavo vien kalvinistai. Trečiajai valstybinių bažnyčių grupei priskirtini anglikonai atstovavę valstybinei Bažnyčiai Anglijoje, tiesa, Airijoje atsidū rę labai nepavydėtinoje padėtyje, o Škotijoje sudarę mažumą. Be abejo, anglikonų buvo ir Anglijos kolonijose. Kaip žinoma, reformacija atsiribojo nuo radikalesniųjų gru pių, kurios nepritapo prie reformuotos valstybinės Bažnyčios. Kai kuriose šalyse, - kaip antai Šveicarijoje, - vis dar gyvavo anabaptistai, tačiau kartais jie būdavo persekiojami. Tik O lan dijoje ir Anglijoje tokias sektas pradėta toleruoti. Užtat likusio je Europos dalyje tatai buvo neįmanomas dalykas. Visai kitokį vaizdą matome Anglijos kolonijose, kur laisvosios bažnyčios ilgai niui palieka savo pėdsakus ir Amerikoje. Nors religijos ir visuo menės istorijoje jų vaidmuo gana reikšmingas, vis dėlto XVIII amžiaus Europoje į jas buvo žiūrima kaip į antraeiles visuomenės formacijas. Visuomenė net iki XIX amžiaus pripažino valstybi nę Bažnyčią ir tik tris jos variantus: liuteroniškąją, reformatoriš kąją arba angliškoniškąją. Nors reformacijos laikais, o ypač ortodoksiškame XVII amžiu je, tarp šių trijų grupių išryškėjo didelių dogminių skirtumų ir nors jos neapkentė viena kitos beveik kaip ir bendro savo prie šo - Romos, tam tikrais struktūros atžvilgiais visos trys grupės buvo vienodos. Jos galutinai įsitvirtina tam tikroje teritorijoje. Bet kuri vals tybė, nesvarbu ar respublika, ar kunigaikštystė, arba bet kuri
46
Kintanti visuomenė
valdžia, kaip krikščioniška valdžia, atsako ir už Bažnyčią. Čia nebėra vietos katalikų praktikuojamam Bažnyčios atskyrimui nuo valstybės, popiežiaus savarankiškumui. Dvasininkija atstovauja daliai valstybės veikėjų, tai savotiškas valdžios įrankis. Iš sakyk los skelbiami valdžios potvarkiai. Dvasininkų statusas, žinoma, ypatingas, jiems tenka didelė atsakomybė, jie įtakingi valstybės žmonės. Kunigijai būdingi aiškiai išreikšti luomo požymiai. Ji yra orga nizuota, turi savo administraciją: anglikonai pasirinko katalikišką struktūrą su vyskupo tarnyba, liuteronai turi superintendantą ir konsistoriumą, reformatai - antistą ir miesto kunigų konventą, kai kuriose srityse dar visų kunigų sinodą - kaip, pavyzdžiui, Graubiundeno respublikoje arba Nojenburgo kunigaikštystėje. Kadangi vienuolynai ir panašios institucijos panaikinami ir smarkiai sumažėja dvasininkų, kiekvienam kunigui tenka dau giau atsakomybės. Viena iš jo pareigų yra pamokslas, tai yra Die vo žodžio skelbimas, interpretuojant Bibliją. Privalomas katekiz mo mokymas paspartina liaudies švietimą mokyklose ir padeda kovoti su neraštingumu, kurį mėginama įveikti jau du šimtus metų. Ėmus rūpintis vargšais - bent tais, kurie to nusipelno, kuriamas naujas darbo įvaizdis. Nuo šiol kiekvienoje parapijoje bažnytinis teismas reformatams tampa ypatinga moralinio po veikio priemone. Netrukus čia prisijungia ir pasauliečiai, nes teis mo funkcijas paprastai atlieka bendruomenės vyresnieji, o kuni gui čia tekdavo tik patarėjo vaidmuo. Visa sistema orientuojama į intelektualų mokymą ir kryptingą auklėj imą. Visa tai buvo įma noma išplėtoti ir paspartinti pagoniškajame XVIII amžiuje. Kaip ir katalikų bendruomenėse, pedagogika buvo dvasininkų rankose, tik kur kas labiau įsitvirtinusi valstybės mokymo siste moje negu pas jėzuitus, pasklidusius po visą pasaulį. Mokymo programoje ypač daug dėmesio skiriama lotynų, graikų ir hebrajų filologijai, tai yra Biblijos kalboms. Kadangi liturgijos gerokai sumažėjo, galima buvo labiau atsidėti mokslo studijoms. Protestantų ir katalikų mokymo sistemas siejo tai, kad ir vieni, ir kiti išlaikė bendrus humanistinius švietimo pamatus.
Dvasininkija
47
Socialinė dvasininkų kilmė, XVI amžiuje iš dalies tebebuvusi valstietiška, ilgainiui keitėsi, įsiliejus miestiečiams, arba biurge riams. Dvasininko profesija smulkiųjų amatininkų klasei buvo savotiška karjera. Netrukus susiformavo tikros kunigų dinasti jos. Evangelikų dvasininkai savo gyvenamoje teritorijoje buvo išsilavinęs aukštesnysis gyventojų sluoksnis.Teologai buvo ger biami ne tik kaip dvasininkai, bet ir kaip intelektualai. Iš para pijos gaunamos pajamos, kaip ir katalikų kunigams, buvo ne blogas pragyvenimo šaltinis, ir dvasininkai galėjo ganėtinai laiko skirti intelektualiniam darbui. Kadangi protestantų Bažnyčia pati nusprendė panaikinti ce lib atą,- tuo tarpu kontrreformacija katalikų dvasininkams jį dar labiau sugriežtino, - ji sukūrė naują socialinę instituciją, pro testantiškus pastoriaus namus, tai yra pastoriaus šeimą su pastoriene ir vaikais, buržuazinio sukirpimo šeimos modelį. Tokia šeima susiformavo XVI amžiuje, XVII šimtmetyje ji sutvirtėjo ir galutinai įsigalėjo XVIII amžiuje. Kunigo žmonai čia tenka naujas vaidmuo, - parapijiečių akyse ji turi įkūnyti pasaulietines dorybes. Kunigo žmona - dažnai pati kilusi iš pastoriaus šei mos - galėdavo tapti lygiaverte savo vyro partnere. Mažiau nei šimtui gyventojų paprastai tekdavo viena kunigo šeima su vai kų pulku. Iš jų bent vienas pasirinkdavo kunigo profesiją, o dukterys galėdavo ištekėti už kunigų. Šitaip intelektualinis pa veldas būdavo perduodamas iš kartos į kartą. Minėtosios kuni gų dinastijos tipiškos visoms protestantiškoms teritorijoms. Jų gyvensena skyrėsi, nelygu koks kraštas. Anglijoje anglikonų kleras dažnai būdavo persipynęs su gentry. Prancūzijoje 1695 me tais panaikintas protestantų kunigų luomas turėjo stambiosios buržuazijos požymių. Šveicarijoje jis daugiausia koncentruojasi stambiausiuose ir municipaliniuose miestuose, glaudžiai susijęs su buržuazija, kartais su patriciatu. Panašiai būta ir Vokietijoje bei Skandinavijoje, kur liuteronai dvasininkai dar labiau priar tėja prie valdininkų tipo ir palaiko ryšius su bajorija ne tik per rūmų pamokslininkų ar superintendentų vedybas su aukštuo menės damomis.
Kintanti visuomenė
48
Žinoma, negalima pamiršti, kad atokiose srityse pasitaiko ir skurstančių kunigų, kad vikaro kelias neretai būdavo ilgas ir erš kėčiuotas, vargstant už kuklų mokytojo uždarbį bajorų namuo se arba lotyniškose mokyklose. Keliaklupsčiavimą prieš valdan čiuosius kartais pakeisdavo ir nepriklausomybė, prisidengiant Evangelijos laisve. Ir bet kurioje Anglijos grafystėje tarp Kornvalio ir Jorkšyro ar švedų Dalarnėje, Brandenburgo provincijoje ir Viurtembergo hercogystėj e, Vo kantono Juroje ar Graubiundeno kantono Engadine, anglų, švedų, vakarų vokiečių ir švabų, prancūzų ir retoromanų kraštuose - visur galėjai aptikti tokį patį pastoriaus na mų įvaizdį, idiliškai pavaizduotą Johanno Heinricho Vosso Luise (Luiza) ar švelniai ironizuojantį Olivero Goldsmitho Vicar of Wakefield( Vakfildo vikaras).
4.
M iestų buržuazija
Burzuazija respublikoje ir monarchijoje Trečiasis luomas apima likusiąją žmonijos dalį, vadinasi, didžiąją jos daugumą. Tačiau nuo seno trečiasis luomas buvo diferenci juotas, bent jau iš pirmo žvilgsnio galėjai atskirti mieste triū siančius biurgerius nuo žemę dirbančių valstiečių. Jerzy Wojtowiczius savo knygoje apie XVIII amžiaus miestą teigia: „Europos miestai švietimo laikotarpyje, išgyvenę kupiną karų, epidemijų ir pirmojoje XVIII amžiaus pusėje vis dar pasi taikančių badmečių epochą, ėmė sparčiai plėtotis. Naujų pra monės šakų atsiradimas, didelis kaimiečių antplūdis, politinio gyvenimo, prekybos pagyvėjimas, - visa tai skatino miestų raidą. Sparčiausiai augo Anglijos miestai, o juos visus pranoko milži niškasis Londonas su 800-900 tūkstančių gyventojų. Prancū zijoje iki Revoliucijos būta 1175 miestų, iš kurių šešiasdešimt tu rėjo daugiau nei 10 tūkstančių gyventojų. Didžiausias buvo Pary žius, kuriame gyveno 600 tūkstančių žmonių. Didžiausi Iberijos
Miestų buržuazija
49
pusiasalio miestai - Madridas su 160 tūkstančių gyventojų ir Lisa bona. Be to, stambiausių Europos miestų grupei priskirtini Var šuva (Didžiojo Seimo laikais), Berlynas, Viena bei Amsterdamas.“ Miestiečiai jau XII ir XIII amžiuje buvo tapę tuo ūkiniu bei politiniu veiksniu, su kuriuo turėjo skaitytis bajorai ir dvasinin kai. Iš vėlyvųjų viduramžių išliko miestų atstovavimas monarchijų parlamentuose, kaip antai miestų suolas Vokietijos reichstage arba boroughs atstovavimas Anglijos bendruomenių rūmuose. Tik kai kuriems Europos miestams pavyko tapti savarankiš komis respublikomis. Iš miestų ir kaimo bendruomenių sąjungos XV amžiuje susiformavo Šveicarijos konfederacija, o XVI am žiaus pabaigoje iškilo Suvienytieji Nyderlandai. Po miestų judė jimo Italijoje išsikovoję nepriklausomybę Venecijos, Genujos, Lukos ir San Marino miestai, o seniai laisva Ragūza 1718 metais liovėsi mokėti duoklę turkams. Visi kiti Europos miestai buvo pavaldūs monarchijai. Mažiau siai priklausomi buvo Vokietijos reicho miestai, 1803 metais to kių būta apie pusšimtį. Vis dar reikšmingi buvo tokie miestai kaip Frankfurtas, Niurnbergas, Augsburgas, o pirmiausia Hanzos mies tai: Bremenas, Hamburgas ir Liūbekas. Prie jų šliejosi menkesnės svarbos miestai, pradedant tokiais kaip Halė Švabijoje, kurių bent aiškios buvo miesto ribos, ir baigiant kone pavirtusiais į kaimus, kaip antai Buchau prie Federzė. Kažkur per vidurį tarp jų atsi duria gana neblogai išsilaikę, tokie kaip Lindau miestas prie Bodeno ežero, kurį mes čia paminėsime, remdamiesi Austrijos vals tybės veikėjo grafo Karlo von Zinzendorfo 1764 metų aprašymu: „Geriausią uostą prie ežero turi laisvas reicho miestas Lindau. Jis įsikūręs dviejose Bodeno ežero salose. Dauguma gyventojų yra protestantai, vis dėlto čia esama ir katalikiško laisvo pasauliečių vienuolyno mūsų brangiosioms moterims, kuriam vadovauja abatė, Šventosios Romos imperi jos kunigaikštienė, o dvylika čia esančių kilmingų choro mote rų bet kada gali ištekėti. Miestas turi apie penkis šimtus miestiečių ir keletą tūkstančių gyventojų.
50
Kintanti visuomenė
Reichstage Švabijos suole tarp reicho miestų jis užima penkio liktą, o Švabijos apskrityje tarp kitų reicho miestų dvyliktą vietą. Reicho miestas Lindau turi gana didelę teritoriją [...].Trys kaimai, kaimeliai ir pilys yra pavaldūs aukštajai ir žemajai miesto jurisdikcijai; tačiau ketvirtame kaime ir kitur miestui pavaldi tik žemutinė teismų grandis.“ Prisimindamas savo vaikystę, Hermannas Heimpelis šią nuo stabią mažą respubliką apibūdino tokiais žodžiais: „Lindau buvo nedidelis miestas, bet ne koks smulkus miestelis, ne toks apmiręs ir nykus kaip kiti panašūs į jį reicho miestai. Ežeras išplėtė jo tolius, Senčio kalnų virtinė, sienos artumas, daugybė perėjų, o dar toji istorija. Prekybą grūdais pakeitė svetimšalių antplūdis. Kad ir kokie priešiški svetimšaliams galėjo atrodyti Lindau mies to gyventojai, vis dėlto jie sutarė. Svečių čia nestigdavo, jiems nešykštėta gausių vaišių. Svečiams nestokota dėmesio, - darbai nudirbami ankstų rytą, o po pietų švenčiama. Žmonės buvo turtingi ir smagūs, jie rengdavo šeimynines iškylas į Pfenderio ir į Gebhardo kalną ir gausiai ar saikingai gerdavo vyną Baltajame Kryžiuje, Bregence. Daugiau gyventa negu skaityta Taip aprašoma situacija iš tų laikų, kai Lindau tebebuvo rei cho miestas, dar nepavaldus Bavarijos karūnai. Kad geriau suvoktume to nedidelio reicho miesto statusą, palyginkime Lindau su kaimyniniu, per dvidešimt kilometrų nutolusiu nuo jo Buchhornu. Zinzendorfas jį aprašo šitaip: „Buchhornas - laisvas reicho miestas prie Bodeno ežero. Jo gyven tojai - Romos katalikai. Iš jų apie šešiasdešimt miestiečių. Buchhorno žmonės laikomi naiviausiais visoje Švabijoje, ir apie juos pasakojami tokie anekdotai, kaip kad apie Šildą Meisene. Mies tas yra visai skurdus; tik iš mažmeninės prekybos Bavarijos drus ka gauna šiek tiek pajamų.“ Nieko stebėtina, kad, 1803 metais panaikinus reicho miesto statusą, Buchhornas susiliejo su Viurtembergo karalystės Frydrichshafenu! Panašų savarankiškumą, kaip ir reicho miestai, Anglijoje turė jo boroughs. Čia taip pat krinta į akis labai nevienoda jų reikšmė.
Miestų buržuazija
51
Londonas buvo pasaulinis miestas ir galėjo parlamente diktuoti savo valią. Garbingi katedrų miestai vis dėlto liko regionų cent rais. Tačiau būta ir tokių, kurie visiškai sukaimėjo arba apskritai nebeegzistavo, mat ankstesnėje tų miestų teritorijoje, pavyzdžiui, pievoje arba nebenaudojamoje druskos kasykloje, dar galiojo teisė būti laikomam parlamento nariu. 1832 metais Reform Bill (Re formos Bilis) šiems supuvusiems miesteliams padarė galą, ir jau se nokai suklestėję nauji miestai, tokie kaip Birmingemas pagaliau gavo vietas parlamente. Kiti miestai - rezidencijos, kur toną duodavo rūmai, valdy mo centrai su karaliaus valdininkais, kareivinių miestai, preky bos metropolijos, vietos prekyviečių miestai arba visai menki, apsnūdę provincijų miesteliai, kur mėgautasi buvusia šlove.Tiesa, jie tebeturėjo savą miesto valdžią. Tačiau, pavyzdžiui, Prancū zijoje nuo 1680 metų miesto galva buvo skiriamas nebe miestų tarybos, o centrinės valdžios sprendimu. Visus svarbesnius klau simus tokiuose miestuose nebeturėjo teisės spręsti jų piliečiai. Čia negalėjo būti nė jokios kalbos apie tikrąją piliečio savimonę ir tikrąjį pasididžiavimo jausmą, kadangi istorinėje sąmonėje ne beliko anų laikų respublikoniškos didybės, o kiekviename žings nyje buvo susiduriama su kilmingųjų pasauliu. Tiek savarankiškuose, tiek pavaldžiuose miestuose socialinė gy ventojų sudėtis bei jų veikla buvo panašios. Miestiečiai vertėsi tradi ciniu, tam miestui būdingu amatu. Pagyvėjus prekybai vieno ar kito verslo gaminiais, iš amatų galėjo išaugti prekybinio lygmens pramonė. Tam tikra miestiečių dalis buvo įtraukta į miesto val dymą, daugiausia jie užimdavo antraeiles pareigas. Dvasininkai sudarė nereikšmingą miestiečių dalį, Ciūriche, pavyzdžiui, šeš tadalį. Didžiuosiuose miestuose būdavo ne viena bažnyčia, o katalikų gyvenami miestai turėjo įprastus pranciškonų,kapucinų, dominikonų, klariečių, uršuliečių vienuolynus bei jėzuitų kole giją, o protestantiškuose miestuose jos vaidmenį atliko lotyniškoji mokykla. Kai kuriuose miestuose veikė universitetas arba kita aukštoji mokykla. Be dvasininkų, čia dėstė teologai, teisininkai ir šiek tiek medikų. Didėlesniuose miestuose akademines pajėgas
52
Kintanti visuomenė
papildydavo advokatai bei vaistininkai. Dėl gero mokymo miestie čiai buvo neblogai išsilavinę. Daug skaityta, ypač mėgstamos kny gos apie religinį gamtos mokslų suvokimą, dorovę ir curiosa iš viso pasaulio. Politinė savimonė žadino didesnį domėjimąsi istorija. Miestui paprastai priklausė didesnė ar mažesnė teritorija, iš kurios valdymo jis turėjo naudos. Visų didžiausią teritoriją turėjo Venecija: terra ferma nuo Komo ežero iki Friulio, Adrijos pajū rio ruožas ir Jonijos salos priešais Vakarų Graikiją. Genuja dispo navo Ligūrijos pajūriu, Luką - vidutinio dydžio regionu. Halės, Niurnbergo, Rotenburgo, Ulmo ir Rotveilo teritorijos prilygo vidutinio dydžio Šveicarijos kantonui.Alpių šiaurėje buvo Ber nas, didžiausias miestas-valstybė, plytintis palei pat Ženevos var tus ir įsismelkęs net iki pusės Šveicarijos. Jo herbe virš Berno lokio puikuojasi valdovo karūna, o jo seniūnas sėdi soste. Berno užimama teritorija prilygo maždaug Viurtembergo hercogystei. Demokratijos užuomazgos - cechų judėjimas XIV ir XV am žiais - tebebuvo dar labai silpnas. Nors cechų išrinkti atstovai dar turėjo šiokį tokį balsą valdžios institucijose, tačiau tikroji valdžia priklausė oligarchijai. Vienur jai atstovavo patricijai žem valdžiai, pamėgę aristokratišką gyvenimo būdą ir dažnai turėję nedideles valdas, kitur - pirkliai, ėmę vadovauti to krašto ūkiui. Miestų istorijoje gausu vidinių bruzdėjimų, cechų, amatininkų išpuolių prieš pirklius ir pirklių prieš magistrato patricijus. At kakliausia kova visą šimtmetį vyko Ženevos respublikoje, kur stambūs šio industrializuoto miesto verslininkai sukilo prieš kilmingas šeimas, valdžiusias miestą ir kur į kovą įsitraukė net darbininkija. Ideologinis ginčas dėl Ženevos piliečio Rousseau, įsiplieskęs viename mieste, įgavo net visuotinį pobūdį. Po vie nos kitos pergalės 1782 metais sekė ginkluota intervencija, kai suvienytos Prancūzijos, Savojos, Berno monarchų ir aristokratų pajėgos vėl sugrąžino patriciatui ankstesnes teises. Ženevoje, kaip ir Olandijoje, įvyko Paryžiaus revoliucijos repeticija, tai buvo pirmoji busimosios revoliucijos pergalė. Beje, anaiptol ne visi miesto gyventojai buvo laikomi teisėtais piliečiais. Nuo XVI amžiaus imta pilietybės teisę apriboti. XVIII
Miestų buržuazija
53
amžiuje Augsburge iš 30 000 gyventojų būta 6000 piliečių.Tad į miestiečių luomą nebegalėjo patekti žemesnieji gyventojų sluoks niai, ir todėl jis įgijo aristokratijos arba oligarchijos bruožų. Respublikoniškoji lygybė galiojo tik tiems, kurie turėjo miesto pilietybę - ja, tiesa, naudojosi ir turtingas, ir vargsas. Valdovo karūnai kaip ir anksčiau priešpastatoma laisvoji skrybėlė, simbo linis respublikono dėvimas galvos apdangalas, kurį leidžiama nenusiimti prieš karalių.Tačiau ir karūna, ir laisvoji skrybėlė jau atgyvenę simboliai... Pirkliai Nuo seno mieste pirklys buvo pažangos elementas. XVIII amžius atvėrė prekybai naujas galimybes ir skatino pramonės plėtrą. Žmonijos poreikiai vis didėjo. Mes vėl cituojame Wojtowiczių: „Svarbiausi pokyčiai įvyko taip pat prekyboje ir pramonėje. Po Septynerių metų karo kaip galinga jūrinė ir kolonijinė valstybė Anglija ėmė pirmauti pasaulyje, nes jos laivai pasiekdavo beveik visus žemės rutulio taškus. Europos prekyboje vis dar didelę įtaką turėjo Prancūzija, po jos sekė Olandija. Greta jūrinės ir koloni jinės prekybos plėtojosi vidaus prekyba. Didelę reikšmę įgavo tarptautinės mugės, tarp jų garsi Leipcigo mugė. Formavosi kapi talistinė santvarka, kuri sparčiausiai rutuliojosi Anglijoje.Tačiau ir kitose Europos šalyse ryškėjo išsivysčiusios pramonės sritys, kaip antai Vervjė sritis Belgijoje, kai kurie Šveicarijos kantonai, manufaktūros pramonė Silezijoje. Vokietijoje, kur, naudojantis valstybės palankumu, po Septynerių metų karo buvo pasiekta svarių rezultatų, pramonės augimas buvo itin akivaizdus, ypač Saksonijoje bei Prūsijoje, vietos valdžiai skatinant kai kurių ga mybos šakų plėtrą.“ Europos pirklys vis energingiau skverbėsi į užjūrio kraštus, o XVII amžiuje susiformavusi kanalų sistema bei vis tankėjantis kelių tinklas Europoje pagerino susisiekimo galimybes. Pramonės darbo jėgos perkėlimas į kaimą, kur stambiems pirkliams imama verpti ir austi, ilgainiui suformavo fabrikų darbą. Pirmiausia at
54
Kintanti visuomenė
sirado manufaktūros fabrikai, pamažu mašinų gamyba nurungė tradicinį laikrodžių gamybos verslą. Buvo aptikta garo varomo ji jėga, ir baigiantis XVIII amžiui jau buvo galima ją techniškai panaudoti gamyboje. Dar kartą prisiminkime reicho miestą Lindau, kuris varė gana reikšmingą prekybą. Heimpelis apibendrindamas teigia: „Šis miestas vis dar tebeplėtė prekybinius ryšius tolyn į Vi duržemio jūrą, dar prieš atsirandant Vokietijos reichui. Lindau mieste buvo galima išgirsti apie Livorną ir Triestą, Korfų ir Atė nus, - ir ne iš senųjų manuskriptų. Kartu tai buvo ir tėvynė, ir visas pasaulis. Kaip ir nedidelis Ciūrichas, spindėjo miestas prie savojo Bodeno ežero, spalvingas ir linksmas kaip kuklutė Genuja prie švabų jūros.“ Lindau yra iš tų miestų, kurie daugiausia verčiasi iš preky bos, tačiau manufaktūros pramonėje gamyba glaudžiai susijusi su prekyba. Daugelyje miestų amatai ir prekyba virto gamyba: žaliavos pirkimas, namudinis jos apdorojimas kaime, produkci jos gamyba mieste ir pardavimas užsienyje. Prekybos verslo centru vis dar tebėra pirklio namai mieste, kur po vienu stogu įrengti sandėliai, kontora ir gyvenamasis būstas. Vienas pirklys, dažnai padedamas savo žmonos, prižiūrėjo kartu su nedideliu personalu visą šį procesą. Jam dar tekdavo dalyvauti miesto (ypač nepriklausomo) politiniame gyvenime. Taip glaudžiai susipynus politiko atsakomybei ir pirklio intere sams, savaime aišku, ne visada pakankamai laiko galima buvo skirti miesto reikalams. Šiaip ar taip, Friedrichas Carlas von Moseris piešia niūrų pirk lio paveikslą. Apie savo viešnagę Olandijoje jis sako: „Čia neįma noma kvėpuoti ne tik todėl, kad oras pajūryje užterštas, bet dar ir dėl nepaliaujamų, kasdien kartojamų vis tų pačių šlykščių šne kų apie „duoti“ ir „imti“, „pelnyti“ ir „prarasti“, „taupyti“ ir „kaup ti“. Ir taip girdi kalbant ne tik pirklius, bet ir tuos, tarp kurių anksčiau ieškojai ir tikėjaisi rasti palaimą, kilniaširdiškumą, gerą skonį bei išgrynintą mąstyseną [...]. Spirit public yra pirkliška.
Miestų buržuazija
55
Apie valdžios vyrus aš nedrįstu pasakyti taip, kaip juos apibūdino viena dama: ce n ėst plūs la republiquey c ėst un corps de marchandsy soumis au prince d ’Orange (tai jau nebe respublika, o pirklių bendruomenė, pavaldi Oranijos princui); tačiau ir po trisde šimties ar keturiasdešimties metų šis vaizdas būtų panašus. Senie ji respublikonai galutinai išmiršta, o kartu su jais nyksta ir jų laisvės troškimas, jų senieji ir tvirti principai. Aukštų postų sky rimas per princo malonę ir kitokių naudingų paslaugų teikimas daugelį šeimų jau dabar skatina nuolankauti ir pataikauti, o jų palikuonys išmoks dar geriau tai daryti.“ Vokietijos valdančiajai bajorijai nepriklausomi pirkliai nebe atrodė tokie, kokie buvo Olandijos pirkliai, kurie nuo pat Ny derlandų nepriklausomybės pradžios priešinosi ne tik katalikiš kajai Ispanijai, bet ne ką mažiau Oranijos vietininkams bei jų pakalikams bajorams. Šiaip ar taip, 1785 metais šie senieji res publikonai kaip modernūs patriotai dar kartą sukilo prieš Ora nijos princą. Bet jau po dvejų metų jiems buvo lemta tapti Prūsi jos kontrrevoliucinės intervencijos aukomis, lygiai kaip Ženevos pirkliams 1782 metais. Nepaisant šios nesėkmės dviejose aristokratiškose valstybėse, buvo akivaizdu, kad pirkliai visur lobo ir lobo. Jų turtui jau darė si ankšta smulkiaburžuaziniuose miestuose. Senųjų prekybos namų, stovinčių siaurose gatvelėse, dažnai nebepakakdavo. Blo giausiu atveju tuos namus buvo galima padailinti arba nugriau ti ir pastatyti naujus rūmus. Pirkliai, kaip ir bajorai, stengėsi įsi kurti kaime, kur jie galėjo laisvai jaustis, išsiskirti iš aplinkinių. Respublikos sąlygomis buvo lengviau pamažėl perimti valdžią į savo rankas ir kištis į cechų reikalus.Visur juos pripažino ir gerbė. Užtat bajorijos akyse jie liko prasimušėliai, parveniu. Pirkliai neturėjo laiko bajoriškiems pomėgiams: medžioklei, lošimui ir moterims. Jie daug dirbo ir paprastai gyvendavo puritoniškai. Kai kuriose monarchijose į kilmingųjų luomą kattais būdavo priimami aukšto rango valdininkai, užtat pirkliai čia buvo nepa geidaujami, išskyrus vieną kitą atvejį: „pipirų maišai“ būdavo nie kinami labiau nei teisininkai. Nors kova prieš senąjį patriciatą
56
Kintanti visuomenė
ir senąją kaimo bajoriją Ženevoje bei Nyderlanduose ir patyrė pralaimėjimą, bet prasidėjus Prancūzijos revoliucijai pirklių pra monininkų sluoksnis - stambioji buržuazija - pradeda savo trium fo žygį per visą pasaulį - su karalyste arba bejos! Am atininkai Tokį miestą, kokį regime šiandien, kadaise padarė pirkliai ir ama tininkai. Bet, kaip matėme, jau buvo praėję tie laikai, kai cechai juose buvo dominuojantis ir pažangus elementas. Nors cechų veik la, ypač respublikose, dar nebuvo apmirusi, dažnai tai tebūdavo tik visuomeniniai klubai, kurių nariai skrupulingai stengėsi iš saugoti savo ankstesnes privilegijas. Mėginta neleisti kaimui pa veržti iš miesto viršenybę ir sutrukdyti kaimuose kurti savarankišką verslą. Antra vertus, cechai su dideliu pavydu žvelgė į suklestė jusius verslininkus, kurie verslo įmones stengėsi paversti fabri kais. Cecho atstovus miesto valdžioje galutinai išstūmė pirkliai. Paprastai būdavo vystomi tradiciniai verslai, nepripažįstant jokių naujovių. Monarchinėse valstybėse reformos lengviau sky nėsi sau kelią nei respublikose, kur kaip tik amatininkai buvo didžiausi pažangos stabdžiai. Verslas tebebuvo plėtojamas, kaip nurodyta cecho nuosta tuose, dar vėlyvaisiais viduramžiais. Amatininkas gyveno nuosa vame name, kuriame buvo ir jo maža įmonė. Meistras turėjo keletą pameistrių. Kadangi buvo draudžiama priimti nekvalifi kuotus darbininkus, įmonę plėsti buvo neįmanoma. Sukurti didelę įmonę buvo galima tik perkeliant darbą į kaimą, kaip tat darė stambieji pirkliai.Tik XIX amžiuje, panaikinus cechų nuo status, vietoj kalvės, pavyzdžiui, atsirado metalo fabrikas. Savo atsiminimuose stambus Ciūricho žemvaldys Ludwigas Meyeris von Knonau patraukliai ir tiksliai apibūdina šios klasės situaciją Ciūricho mieste: „Ponų klase pasivadinusių atstovų pasipūtimą ryžtingai atmetė savarankūs seni ir jauni vadina mosios buržuazijos nariai. Frazės „ponas ir miestietis“ bei „aš esu ponas ir miestietis“ veikė lyg koks burtažodis susidūrus su
Miestų buržuazija
57
tais, kurie save laikė pranašesniais, taip pat su kaimiečiais bei svetimšaliais. Menkiausias Ciūricho miestelėnas tarėsi geriau išmanąs valdymo reikalus nei koks kaimietis ar Vinterturo bei Šteino miestietis. Panašiai koks nors Lenkijos bajoriūkštis iš aukšto žiūri j pirklį ar garbingą Varšuvos bei Krokuvos miestietį. Kepėjas Hansas Jakobas Irmingeris, iš kurio mano tėvai pirkdavo duoną, buvo sumanus ir patyręs žmogus. Tuo metu, kai aš įsi traukiau į miesto valdymą, jis buvo žinomas cecho meistras (tary bos narys) ir į jį buvo žvelgiama su didele pagarba. Tokios pat pagarbos buvo nusipelnę ir kai kurie kiti amatininkai, išrinkti į didžiąją tarybą. Vien aristokratijos išrinkimas į miesto didžiąją tarybą - ją rinkdavo kiekvieno cecho tarybos nariai ir didieji patarėjai - galėjo baigtis visišku patriciato įsiviešpatavimu, jei ne viso cecho renkami cechų meistrai, abu pirmieji viršininkai, vykdantys miestiečių valią. Daugiausia cechų interesus gynė mė sininkai, ir iki 1798 metų vienas iš cecho meistrų bei šeši iš dvy likos kitų narių buvo mėsininkai. Po jų sekė kepėjai ir malū nininkai, tuo tarpu batsiuviams ir siuvėjams miesto taryboje atstovavo tik vienas amatininkas. Daugiausia patriciato buvo susibūrę tam tikruose visuomenės sluoksniuose ir tarp moterų. Nematomos jėgos čia sprendė, ką įsileisti į rūmus ir ko ne. N e priklausantys rinktinei visuomenei nebuvo įsileidžiami, juolab moterys.Tai buvo didelė pažanga palyginus su devintojo dešimt mečio pabaiga, kai šeimai [...] pasiųsdavo koncerto cirkuliarą, o po dvidešimties metų ji atsidūrė pirmoje visuomenės gretoje. Moterys savo prerogatyvą išlaikė ilgai. Vadinamoji buržuazijos klasė labiausiai įsitvirtino kariuomenėje. Pulke, kuriame aš tarna vau, trys kailiadirbiai, vienas knygrišys ir vienas kubilius turėjo kapitono laipsnį, o kuopoje, į kurią aš pirmiausia įstojau, mano kapitonas, kilęs iš kaimo, buvo užeigos šeimininkas, vietos fogtijos teismo tarėjas, beje, protingas vyras, gerai išmanęs savo tarnybą.“ Prie šio Ciūricho pavyzdžio derėtų mūsų jau cituotas pavyzdis iš Vokietijos reicho miesto Lindau, kuris suklestėjo pirmiausia iš tranzitinės prekybos. Zinzendorfas ten užsimena ir apie amati ninkus: „Mieste daug kailių raugintojų ir odminių, auksakalių
58
Kintanti visuomenė
ir sidabrakalių, sieninių ir rankinių laikrodžių gamintojų, maž daug aštuoni audėjai, keletas skrybėlininkų, odininkų, dažytojų etc. Lindau mieste gaminami meniški žali kokliai. Čia yra šilko audėjas, turintis ketverias stakles ir savo gelumbę eksportuojantis į Augsburgą.Taip pat varpų liejykla, kurioje neseniai buvo išlieta penkiasdešimt patrankų Ciūrichui. Veikia parako bei popieriaus perdirbimo fabrikai; pastarojo pajėgumas nedidelis.“ Čia pateikiamas tik nedidelis darbščiųjų amatininkų gyvenimo vaizdelis. Štai ką sako Hermannas Heimpelis apie Lindau ama tininkų mentalitetą, kalbėdamasis su savo dėde Ernstu: „Kai rytoj nueisime į muziejų, aš parodysiu tau šukas, kurias padirbo tavo protėviai. Jie buvo šukdirbiai, ir jų šukos tais laikais, kai rokoko damos nešiojo aukštas šukuosenas, keliavo tolyn į Italiją. Dirb tuvė buvo priešais ežerą, kur šiandien stovi Bavarijos rūmai. Paskutinysis šukdirbys buvo tavo senelio Johanno Jakobo Cadixerio krikštatėvio brolis. Bet ir jo tėvas buvo šukdirbys, o toles ni jo protėviai irgi šukdirbiai. Kodėl? Ogi todėl, kad cechai tuo met buvo paveldimi.Tu privalai žinoti, jog mūsų protėviai buvo paprasti žmonės: amatininkai, šukdirbiai ir žvejai, kaip antai Oberreitai, arba kepėjai, kaip Haberlinai. Tik tavo senelė buvo patricijo duktė, ir tavo senelis galėjo ją vesti tik tapęs patyrusiu gydytoju. Mūsų giminėje jis pirmasis įgijo aukštąjį išsilavinimą, todėl šia prasme mes esame pirmieji, mūsų giminėje nėra nei pastorių, nei mokytojų. Taigi eime!“ Pabaigoje Heimpelis užsimena apie amatininkų luomo funk cijas kaip apie kitų profesijų rezervą. Vieni amatininkai išdidžiai ir atkakliai tebesilaikė senųjų tradicijų, su keliais pameistriais buvo linkę darbuotis mažame šeimos ratelyje, kiti gi, garbė troškos ir apsukruoliai, šį luomą palikdavo protestantiškuose miestuose dažniausiai tapdami dvasininkais. Išsilavinusio advo kato profesija, kaip ir gydytojo, XVIII amžiuje dar nebuvo itin gerbiama. Jie priklausė viduriniajai miestiečių klasei, ir jų protė viai irgi buvo amatininkai. XIX amžius ir jiems turėjo atverti neribotas galimybes. Ne veltui šiame šimtmetyje tiek daug advo katų, nors jų poreikis buvo daug mažesnis.
Valstietija
59
Smulkusis amatininkas matė, kaip XIX amžiaus revoliucijos naikina jo privilegijas, tačiau jis stebėtinai atkakliai išsilaikė dar ir XX šimtmetyje.
5. Valstietija Atsiradus miestams, trečiasis luomas susiskaidę į miestelėnus ir valstiečius. Pastariesiems teko seniausias uždavinys - pasirūpinti maistu, ir ne vien sau patiems, bet aprūpinti juo ir tuos luomus, kurie valstiečius gynė bei jais rūpinosi, - bajoriją, dvasininkus ir kitus miestų gyventojus. Ilgainiui kaimo gyventojų sluoksnyje įžiūrime be galo daug skirtumų, kuriuos iš dalies nulemia žemės apdirbimo būdas. Kalnų valstietis ūkininkauja visai kitaip nei lygumų gyventojas; Toskanos valstietis veik nesulyginamas su tiroliečiu, nors ir vienas, ir kitas pavaldus Austrijos valdžiai; skirtumų praraja žiojėja tarp Virginijos plantatoriaus ir Masa čūsetso fermerio, nors abu aktyviai kovoja dėl atsiskyrimo nuo Anglijos karūnos. Jau pats „valstietijos“ apibrėžimas yra keblus dalykas. Dabar tinis mokslas remiasi tuo, jog „valstiečiu“ laikytinas tik tas kaimo gyventojas, kuris savo žemę vienaip ar kitaip gali laikyti nuosava, kuris tose valdose jaučiasi sąlyginai nepriklausomas. Tiesa, politinę laisvę valstiečiai turėjo dar tik kai kuriose Alpių ir priešalpių srityse, tai yra penkiuose Šveicarijos Konfederacijos kantonuose ir su ja susijungusiose Graubiundeno ir Valės respub likose. Šiuose kraštuose žemės valdos savininkas tebesimėgauja demokratijos laisve. Jis turi teisę rinkti į valdžios organus tiek savo kaimo bendruomenėje, tiek visoje respublikoje, gali būti pats išrinktas, gali laisvai dalyvauti tvarkant bendruomenės ir krašto reikalus.Aukščiausia politinė šios laisvės išraiška yra krašto bendruomenė, liaudies susirinkimas, į kurį įeina visi, turintys krašto teisę. Dar XVIII amžiaus pradžioje Švyco kantonas savo konstitucijos, kuri susideda iš dvidešimt šešių straipsnių, dvi dešimt pirmajame tvirtina: „Kasmet gegužės mėnesį vykstantis
60
Kintanti visuomenė
krašto bendruomenės susirinkimas turi didžiausią galią bei val džią ir gali savo valia skirti bei paleisti. O jei kas su tuo nesutinka ir nenori, kad krašto bendruomenė turėtų didžiausią galią bei valdžią ir savo valia skirtų bei paleistų, lai sau eina į visas keturias puses ir sumoka 100 dukatų; tačiau aukščiausiai valdžiai, bau džiamajam ir kitiems teismams paliekama teisė patiems tvarkytis, taip pat leista ir krašto žmonėms tvarkytis savo nuožiūra.“ Tai reiškia, jog Švyco krašte, į kurį įėjo keturiolika kaimų arba slėnių bendruomenių, greta visagalio Dievo visa valdžia priklauso suvereniems gyventojams, susibūrusiems į krašto bendruomenę. Vadinasi, kiekvienas valstietis, turintis krašto teisę, buvo to suve reniteto dalis ir „valdė pats save“. Dvidešimt pirmasis straipsnis iš tikrųjų buvo ne kas kita kaip deklaracija, ginantis nuo vis stiprėjančios krašto tarybos, tai yra nuo senokai susiformavusios aristokratijos patriciato, kuriam priklausė stambieji žemvaldžiai, magistrato valdininkai ir sam domi karininkai. Gyvulininkyste besiverčiantis smulkus kalnų valstietis, nors ir turėdamas nuosavą žemę, kuria jis be galo didžiavosi, ekono miškai vis dar buvo priklausomas nuo „didžiųjų kvailių“, kurie retkarčiais būdavo išvejami įniršusių bendruomenių, o prireikus net į kalėjimus sodinami. Šitaip buvo ugdoma jo laisvės savimonė. Tokių demokratinių teisių kaip Šveicarijoje daugiau niekas ki tas visame pasaulyje neturėjo. Juolab valstiečiai Nyderlandų kai mo provincijose. Šie izoliuotų imperijos kaimų gyventojai buvo imperatoriaus valdiniai. Visi kiti vienaip ar kitaip buvo pavaldūs artimiausiam ponui. Nuo viduramžių galioja taisyklė: Nulle terre sans seigneur (nėra žemės be šeimininko.) Šita žemė priklausė arba bajorams, arba Bažnyčiai, vėliau ir buržuazijai, pirmiausia valsty bei arba karaliui. Atitinkamam savininkui būdavo mokamas že mės mokestis natūra. Šie mokesčiai visada buvo labai nevienodi. Prie laisvųjų valstiečių statuso, kokį turėjo Šveicarijos Alpių gyventojai, labiausiai priartėjo Austrijos Tirolio grafystės, Ditmaršeno srities Holšteine, Vestfalijos, Viurtembergo, Nyderlandų, Švedijos, Norvegijos ir Islandijos valstiečiai. Prie jų priskiriami
Valstietija
61
anglų yeomen freeholders, kaip ir tie, kurie buvo pavaldūs Šveica rijos miestų jurisdikcijai. Šiaip ar taip, ir šie daugiau ar mažiau savarankiški valstiečiai tėra tik mažytė dalelė visoje Europoje. Tiesa, būtina pažymėti, kad apskritai Vakarų Europoje, Prancūzi joje, Anglijoje, Vokietijoje valstietis anaiptol nebuvo baudžiau ninkas, kokiu tapo Rytų Europoje - į Rytus nuo Elbės, ten jis buvo dvarininko nuosavybė, nelyginant arklys ar karvė. Čia jis buvo pririštas prie savo gimtosios vietos, be pono leidimo nega lėjo nei vesti, nei apsigyventi kitur. Tačiau ir čionai valstiečių padėtis regioniniu požiūriu yra labai skirtinga. Pagal ūkio struktūrą Vidurio ir Šiaurės Europoje valstiečiai skirstomi į stambiuosius ūkininkus, turinčius didelius ūkius ir gyvenančius iš jų, po to - vidutiniokai, kurie dirbdami savo žemę vargais negalais suduria galą su galu, ir pagaliau smulkieji vals tiečiai, kurie nors ir turėdami žemės priversti dirbti samdiniais. Visi jie įeina į kaimo bendruomenę, nors ji paprastai neatstovauja kaimo gyventojų daugumai. Pasiturintys valstiečiai ir iš kilmingų valstiečių šeimų susibūrę į kaimo patriciatą. Beje, buvo labai daug valstiečių nuomininkų. Šie nuomininkai kartais būdavo dideli ponai, panašiai kaip anas senelis iš motinos pusės, apie kurį savo atsiminimuose pasakoja žinomas Amerikos vokietis Carlas Schurzas. Tasai Heribertas Jūssenas nuomojosi Grachto dvarą Liblare, netoli Kelno: „Mano senelis [...] kiek at simenu, turėjo apie šešiasdešimt metų.Tai buvo stambaus sudė jimo vyras, ūgio per šešias pėdas, plačios krūtinės ir galingų pečių. Didesnio išsilavinimo jis neturėjo. Skaityti bei rašyti mo kėjo, bet tai nebuvo mėgstamiausias senelio užsiėmimas. Kny gomis jis mažai domėjosi; tačiau žmonių draugijoje turėjo didelį autoritetą. Iš kaimo ir apylinkių ateidavo pas jį žmonės [...] išklausyti jo patarimų arba išdėstyti jam savo bėdas. Tačiau jis buvo ir Šumanus žemdirbys - nuovokus, energingas ir nenuilstantis. Anksti rytą jis išeidavo su samdiniais į laukus, čia ne tik duodavo nurodymus ir vadovaudavo, bet prireikus dirbdavo su jais sunkiausius darbus, rodydamas jiems pavyzdį. Aš vis matau, kaip jis, kaip to reikalauja paprotys, darda klojiman
62
Kintanti visuomenė
su pirmuoju derliaus vežimu, su botagu rankoje sėdėdamas ant vieno arklio, kartu su kitais dviem ar trimis arkliais, poromis arba vienas paskui kitą, pakinkytų į vežimą. Taip pat dažnai girdėdavau sakant, kad ūkininkai dažnai kreipdavosi į senelį patarimų ir kad tie patarimai būdavo labai vertinami. Jis iš tik rųjų savo namuose buvo karalius, tačiau toks karalius, kurio ne tik klausoma, bet ir kuris yra mylimas, o į jo klaidas žiūrima kaip į neišvengiamą būtinybę, kurios jau neįmanoma pakeisti. Šalia jo mano senelė buvo tikra priešybė. Mažo ūgio, trapi moteriškė, blyškaus veido, kurio kažkada būta dailaus; silpnos sveikatos, pamaldi, švelni, taupi, visada užsiėmusi ir susirūpinusi. N am ų ūkis, kuriam ji vadovavo, buvo ganėtinai didelis, tad nebuvo jai kada atsikvėpti. Vasarą auštant ir ankstų žiemos rytą prie lempos šviesos ji būdavo jau ant kojų: turėdavo sužiūrėti, kad daugybė samdinių, vyrų ir moterų, stotų prie darbo ir gautų pusryčius. Ten buvo kone du tuzinai samdytų bernų ir mergų, neskaitant padienių darbininkų.“ Valstiečio pasaulis ilgą laiką buvo palyginti stabilus, priklau somas tik nuo gamtos sąlygų ir jos kaprizų.Tačiau XVIII amžiuje šis iš pažiūros tvirtas pasaulis susvyravo, kai pradėta kištis į nusi stovėjusius procesus. Iš žemės stengiamasi išpešti kuo daugiau naudos. Dievo nurodytas gerų ir blogų derlių ciklas, anot Senojo Testamento, septyneri nederliaus ir septyneri derlingi metai, turėjo užleisti vietą racionalesniam modeliui. XVIII amžius valstiečiams buvo palyginti ramus laikas. Didieji vidaus karai - hugenotų kova Prancūzijoje, alinantis Trisdešimties metų karas Vokietijoje, pilietinis karas Anglijoje, - buvo jau pasibaigę. Praūžusios ir epidemijos, ir badmetis rečiau ištikdavo. Pradėta atsigauti. Puikūs valstiečių ūkiai kai kuriuose regionuose dar ir šiandien apie tai byloja. Žinoma, karui įsiliepsnojus kurioje nors vietovėje, prieš akis vėl atgydavo ankstesni baisumai, nes jokie įvirtinimai kaimų nesaugodavo. Dar šimtmečio pabaigoje vienas kareivis apie karo žygį į Prancūziją taip rašė: „Pagaliau buvo liepta pašerti arklius ir iš aplinkinių kaimų prinešti malkų bei šiaudų. Javai dar ne
Valstietija
63
visi buvo nupjauti, nes tais metais dėl lietingos vasaros javai užderėjo daug vėliau. Elgėmės kaip tikri priešai: pjovėme, rovė me, aplinkui visi javai liko ištrypti, ir, nepraėjus nė valandai, žemės plotas, iš kurio galėjo ištisus metus prasimaitinti bent aštuoni ar dešimt kaimų, pavirto dykuma. Pačiuose kaimuose dėjosi dar šiurpesni dalykai. [Kareiviams buvo liepiama parūpinti malkų ir šiaudų.] Bet prieš tai paprastai daugelis pirma apieškodavo namus ir, radę ką tinkamo, pasi imdavo: drobes, drabužius, maisto produktus ir kitką, kas galėjo praversti pačiam kareiviui, arba ką buvo galima parduoti. Tai, kas netiko, būdavo sudaužoma ar kitaip suniokojama.“ Taikos metu ne ką lengvesnė našta būdavo ponų medžioklė. Baronas Wolfas Hermhardas von Hohbergas, smerkdamas tokius dalykus, teigia: „Laukinių paukščių ir žvėrių medžiokle šiandien taip smarkiai piktnaudžiaujama, kad, veisiant ir pernelyg gau sinant juos, nuniokojami bei nualinami vargšų pavaldinių laukai, dirvos ir pievos, o patys valstiečiai, įdėję tiek triūso ir patyrę dide lių nuostolių, veltui budėję ir radę savo laukus nusiaubtus, nei dieną, nei naktį neturi ramybės, stumiami į pražūtį ir skurdą. Todėl būtų gerai, jei krikščioniškoji ponija šį, nors ir teisėtą bei aristokratišką, tačiau kartais atnešantį daug žalos, užsiėmimą nors kiek apribotų, kad neatrodytų, jog koks žvėris jiems daug mie lesnis už uolų pavaldinį ir savo artimą.“ Bajorai turėjo garantuoti valstiečiams karinę apsaugą, tačiau dažnai šito nebūdavo.Tas pats Hohbergas reikalauja: „Palaiminti tie dvarai ir valdos, kurie turi gausų būrį [...] gerų, ištikimų bei sumanių pavaldinių, ypač jei jie geri žemdirbiai ir šeimininkai. Tačiau su jais turi būti elgiamasi krikščioniškai ir padoriai, sau gomos jų privilegijos, o pavojaus minutę ir jie patys ginami, jiems turi būti suteiktos trokštamos teisės ir garantuotas teisin gumas, jiems nevalia ko nors primesti, kas prieštarautų jų senie siems papročiams.Tai ponas, skolingas Dievui ir žmonėms.“ Taip rašyta XVII amžiaus pabaigoje. XVIII amžiuje paaiškėjo, kad valstybė pati suinteresuota plėsti ir kelti žemės ūkį, o kaimo dvasininkai ir valdininkai įpareigoti rūpintis ekonominiais ir
64
Kintanti visuomenė
dvasiniais valstiečių reikalais, kad vadovaujantis naujais metodais, patariant bei paliepiant, būtų galima pakeisti pasenusią struktūrą. XIX amžiuje tie pertvarkymai pažengė į priekį, ir tam reikalui pasirengę valstiečiai kai kur ėmė likimą į savo rankas.
6. Liaudis Žemutinis luomas ir jo paribio grupės Senojoje hierarchijoje „žemiau“ valstiečių ir „žemiau“ miestiečių būta įvairiausių visuomeninių grupių, kurias siejo bendras bruo žas: vienos tarnavo vidutiniams bei aukštiesiems luomams, kitos egzistavo visuomenės paribyje ar už jos ribų. Tai buvo „liaudis“ socialine prasme; dar ne „tauta“ nacionaline prasme, kurią šlo vino romantikai. Kadangi, kaip jau minėjome, daugiau nei pusė miesto gyventojų nebuvo priskiriami miestiečių luomui ir kai muose paprastai tik trečdalis gyventojų priklausė tikriesiems valstiečiams, vadinasi, ši grupė apima gerokai didesnę žmonijos dalį, kuri regioniniu požiūriu, tiesa, taip pat įvairialypė. D au guma šios grupės narių neturėjo nuosavybės, pirmiausia, žemės, ir dauguma iš jų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Iš tikrųjų kiekviena aukštesnė klasė turi atitinkamą jai tarnau jantį žemutinį luomą. Miestiečiai miestuose turėjo savo tarnaites ir tarnus, kurie dažnai būdavo kilę iš kaimo. Smulkieji ama tininkai dirbdavo su padėjėjais, kurie vėliau patys galėdavo tapti meistrais, verslininkai - su darbininkais ir namudininkais. Kaime pasiturintis valstietis samdydavo ne tik mergas ir bernus, - jam tarnavo visas kaimo žemutinis sluoksnis: padieniai samdiniai, trobelninkai, smulkieji valstiečiai. Jie gyvendavo kukliuose name liuose, po vienu stogu dažnai net kelios šeimos, geriausiu atveju jie turėdavo truputį žemės kur nors prasčiausioje vietoje, užlie jamuose laukuose arba pamiškėse, ten, kur žemė buvo neder linga. Šiam sluoksniui taip pat priklausė angliadegiai ir prekiau tojai, kurie išnešiodavo prekes. Jie irgi talkindavo valstiečiui, kai
Liaudis
65
šiam pritrūkdavo pagalbininkų dorojant ar kertant mišką. Ama tai kaime nebuvo itin vertinami, šis verslas klestėjo mieste. Tam tikra prasme galima sakyti, jog ir kilmingieji, ypač kariš kiai, turėjo savąjį žemutinį sluoksnį. Paprastai karininkas yra bajoriškos kilmės; kareivis imamas į rekrūtus iš žemutinio sluoks nio. XVIII amžiuje kaip niekad būta daug profesionalių kariškių bei reguliariosios armijos. Savanoriškoji liaudies kariuomenė buvo jau seniai atgyvenusi ir išsilaikiusi tik keliuose kraštuose, visų pirma Šveicarijoje, kuri neturtingus tautiečius siųsdavo ir į kitų šalių kariuomenę. XVIII amžiuje buvo prabilta apie apgailėtiną kareivių dalią.Tarnyba būdavo sunki, gyvenimas karei vinėse monotoniškas, bausmės - varymas per rikiuotę, apgink luotą špicrutenais - žeminančios ir žiaurios. Būta ir elitinių pulkų, kur sąlygos geresnės. Šveicarai turėjo savitą drausmės kodeksą ir buvo suformavę savus karinius dalinius. Išoriškai šitos armijos spindėte spindėdavo, tad bajorams bei miestiečiams bū davo kur akis paganyti. Elegantiškos spalvingos uniformos trauk te traukdavo mergaičių akis. Rezidencijose ir įgulų miestuose, kur stovėdavo kariuomenės daliniai, kareivio profesija būdavo tokia pat pageidautina kaip ir visos kitos panašios profesijos. Čia dar prisidėdavo ir visokie nuotykiai karo žygiuose: „Kareivis stovykloje paprastai būna linksmas ir žvalus; jis dainuoja ir prasi mano visokiausių dalykų, kad greičiau bėgtų laikas ir užsimirštų sunkumai.“ XVIII amžiaus karai buvo paženklinti tam tikro riteriškumo. Messieurs les anglais tirez les premiers - „prašom, mano ponai anglai, šaukite pirmieji“, - taip mūšyje prie Fontenua prancūzų karininkai sušukę savo priešininkams anglams. Ir nors ši pirmoji salvė trenkė į gražiai išrikiuotus, tą akimirką visiškai bejėgius prancūzų uniforma aprengtus kareivius, tarp kurių greičiausiai būta vokiečių, škotų arba šveicarų, mums žino mi ir kitokie pranešimai apie varganą kareivių padėtį, pavyzdžiui, jiems traukiantis 1792 metais: „Ligi šiol mums dar užteko švarių baltinių, tačiau dabar, kai nebegalime išsiskalbti ir kai net dro bulės kuprinėse sutrūnijo, radosi labai nemalonių gyvių, - tai tikra kankynė kareiviui lauko sąlygomis. Net karininkai nebegalėjo
66
Kintanti visuomenė
jų atsikratyti, tad ir jiems teko patirti tikruosius karo baisumus. Tačiau nieko baisiau kareiviui nėra už viduriavimą, masišką vidu riavimą, kuris grėsė baisia epidemija.“ Kitas pranešimas apie gabenamų į Šiaurės Ameriką vokiečių kareivių dalinį: „Rudenį gyvenimas stovykloje buvo ganėtinai sunkus; jokio pakenčiamo maisto ir šaltis iki dantų kalenimo, nors stauk. Mūsų batalionas atrodė kaip margas juokdario švar kas, kadangi vilkėjome skirtingiausių pulkų uniformas. Mes ne turėjome nei vėliavų, nei patrankų Kareivių padėtis buvo dar ir todėl beviltiška, kad daugelyje dalinių buvo neįmanoma pakilti į karininkus: „Kai pagaliau atėjo žinia apie taiką, ji mūsų visai nenudžiugino, - jauni ambicingi žmonės išvydo prieš save nelengvą kelią į tikslą. Mane suviliojo pažadais, esą aš galėsiąs tapti karininku ir pradėsiąs savo karjerą. Stojus taikai, visi keliai užsivėrė, nes pagal mūsų seną, vadina mąją gerą tvarką paprastai joks eilinis žmogus negali pretenduoti į aukštesnį nei feldfebelio laipsnį, garbingą laipsnį iki gyvenimo pabaigos, kurio aš nelabai pavydėjau. Turi būti arba kilmingas, arba turėti daug pinigų, kad galėtum tapti valstybės vyru. Ir vie na, ir kita kiekvienam protingam žmogui yra nepasiekiamas daly kas. Kartais šiek tiek padėdavo ryšiai ir rekomendacijos; ir tik labai retais atvejais tiesiog per atsitiktinumą pastebėdavo tikrą talentą. Kare, [...] kai ieškoma vyrų, tinkamų tarnybai, o ne kokiam menkystai - tarnybos, išimčių būna dažniau, ir tada, dideliam kastos šalininkų pykčiui, ima veikti senoji pirmykštė, akiplėšiška žmogaus teisė, kai kiekvienas gauna tai, ko jis vertas.“ Tai, kas parašyta amžiaus pabaigoje, akivaizdžiai byloja ne tik apie kareivio, bet apskritai apie viso žemutinio luomo reakciją šios senosy vadinamosios geros tvarkos atžvilgiu. Dauguma žmonių iš žemutinio sluoksnio kantriai kentėjo Dievo siųstą lemtį. Kiek išsamiau čia aptarėme kareivių luomą kaip ypatingą že mutinio sluoksnio tipą. Kitas šiam sluoksniui priskirtinas luomas - šiandien jis ver tinamas visai kitaip - yra mokytojai. Žemutiniam sluoksniui pri skiriamas anaiptol ne lotyniškoje mokykloje arba gimnazijoje
Liaudis
67
dirbantis profesorius, turintis teologijos išsilavinimą, o kaimo mokyklos mokytojas. Johanas Gottfriedas Seume, kareivis, kurį citavome, kilęs iš vargingos kaimiečių šeimos, svajoja tapti mo kytoju; jo patarėjas sušunka: „[...] verčiau būk audėju: kaimo mokytojas tėra pasigailėjimo vertas [...]. Ir čia pradėjo man piešti pasibaisėtiną vargšo kaimo mokytojėlio Tiuringijoje ir Meisene paveikslą. Aš nesileidau perkalbamas ir nutariau, kad kiekviena profesija suteikia tam tikrų rūpesčių ir tam tikrų džiaugsmų.“ Vokiečių rašytojas Jeanas Paulis (Johannas Paulis Friedrichas Richteris) ironiškai aprašo savo senelio - mokytojo - gyvenimą: „Mano tėvas buvo Johanno Richterio, Noištato prie Kulmo rek toriaus, sūnus. Apie jį žinoma tik tiek, kad jis buvo be galo vargšas ir dievobaimingas: [...] Jo mokykla buvo kalėjimas, nors ne su vandeniu ir duona, bet su duona ir alumi; kadangi rekto ratas daugiau nieko - be trupučio dievobaimingo pasitenkini mo - nedavė. Nors šios pareigos buvo sujungtos su kantoriaus ir vargonininko pareigomis, šita liūtų visuomenė už tris tarnybas numesdavo kasmet ne daugiau kaip 150 guldenų. Ir šitoje nie kingoje Bairoito provincijos mokytojams skirtoje bado kankynėje žmogus gyveno ir kūrė 35 metus.Tiesa, jis galėtų kilti aukščiau, pavyzdžiui, iki kaimo kunigo. Kiekvieną kartą, kai mokytojai keičia savo apdarą, tarkim, mokytojo apsiaustą į dvasininko man tiją, jie gauna daugiau peno: taip šilkverpio vikšrai sulig nauja išnara gauna daugiau maisto.Tad žmogus, prisiimdamas vis dau giau darbų, šitaip didina ir savo pajamas ir galų gale susilygina su valstybės tarnautoju, gaunančiu visus papildomus uždarbius ir arbatpinigius, - arba su kokiu nors aukštu išėjusiu pensijon valdininku, kurio sėkmės penklinė eina per visą kamerinę parti tūrą, per visas instrumento pauzes.“ Anapus viso to, kas buvo paminėta, nors ir ne už „visuome nės“ ribų, būta menininko pasaulio. Dailininkai ir skulptoriai buvo laikomi ypač gabiais amatininkais, ir šiame įmantriomis pilimis bei dvaro rūmais apipavidalintame amžiuje darbo jiems buvo pakankamai. Juk kiekvienas autoritetingas žmogus užsisa kydavo pas dailininką savo portretą.
68
Kintanti visuomenė
Muzikai pelnydavosi duoną dvaruose, bažnyčiose ir turtingųjų namuose, nors toji tarnyba, vienu metu atliekant dvejas - mu ziko ir tarno - pareigas - buvo menkai apmokama.Tačiau šan sai padidėjo buržuazijai suskatus rengti koncertus. Pavyzdžiui, Londone suklestėjo muzikos leidyba ir instrumentų gamyba. Koncertai vykdavo viešai ir būdavo kiekvienam prieinami. Pub lika, kuri suplaukdavo į didžiąsias miesto sales, socialiniu požiū riu būdavo margesnė nei kur kitur. Paskutiniajame dešimtmetyje Londone labai mėgstamas ir garbinamas Josephas Haydnas sa vo dienoraštyje apie paskutinįjį savo koncertą rašė: „Šį vakarą aš uždirbau keturis tūkstančius guldenų. Šitiek galima uždirbti tik Anglijoje.“ Aktoriai sostinėse galėdavo ir praturtėti, ir pelnyti garbę. Mes susipažinome su Perricholi. Smulkūs Vokietijos kunigaikščiai mielai gabendavosi Paryžiaus aktores į savo dvarus, kur jos buvo išlaikomos kaip meilužės ir galėjo sau vaidinti toliau, kaip antai Clairon (Claire Josephe Leris de laTrude), viena geriausių šeštojo dešimtmečio Paryžiaus aktorių, vėliau Ansbacho dvare tapusi markgrafo Carlo Alexandro „motinos drauge“ ir, beje, suvaidinusi šiame krašte iš tiesų teigiamą vaidmenį. O kur dar klajojančios aktorių trupės, aprašytos Goethės romane Wilhelm Meister ( Vil helmas meisteris)y su jų nepaprastais likimais! Ir taip toliau iki fokusininkų ir klajojančių gatvės dainininkų, gatvės muzikantų bei akrobatų, kurie darė viską, kad suteiktų džiaugsmo, malo numo visiems visuomenės sluoksniams, praskaidrintų jų gyve nimą. Tačiau nedėkingas pasaulis nubloškė juos prie pat visuo menės slenksčio, - o fanatiškiausi švietėjai nustūmė nuo scenos juokdarį, suskaidydami menininkų visuomenę. Daugiausia ne dėl savo kaltės ir ne savo valia kažkur visuo menės paribyje atsiduria etninės ir religinės grupės. Daugelyje protestantiškų kraštų buvo užsilikusių baptistų palikuonių bei naujų sektų. Katalikiškoje Prancūzijoje ir katalikiškose Austrijos žemėse slapta veikė evangelikai. Nors XVIII amžiaus būta tolerantiškesnio, vis dėlto šitos grupės liko užribyje. Šimtmečio pa baigoje buvo griebtasi dar griežtesnių apribojimų. Laisvai jaustis
Liaudis
69
kitatikiai galėdavo tik Nyderlanduose, Anglijoje ir jos koloni jose. Šiai kategorijai priklausė persekiojami dėl religinių įsitiki nimų asmenys, kaip hugenotai, valdensai, Zalcburgo protestan tai, Bohemijos broliai; visi, kurie iki persekiojimo gyveno savo tėvynėje, o vėliau turėjo paragauti emigranto duonos. Žinoma, etniniu ir religiniu požiūriu kaip paprastai buvo dis kriminuojami žydai, net ir ten, kur jie, apgyvendinti įvairiuose getuose, dar toleruojami. Tačiau švietimas skelbia emancipaciją ir parengia jai dirvą. Tarp kitų etninių grupių reikėtų paminėti čigonus, kurie, klajodami, siūlydami prekes, vagiliaudami, suteikė šiam šimt mečiui tam tikro žavesio. Čigonų vagiliavimas buvo palyginti „nekaltas“ reiškinys. Šis amžius mena ir kelių bei gatvių plėšikų siautėjimą - „higwaym anų“ Anglijoje, „brigantų“ Abrucyje. Ispanija taip pat buvo laikoma nesaugia šalimi: „Apie šios karalystės policiją miestuose, kaip ir kaime, lig šiol nelabai gerai atsiliepiama [...] Gyventojų saugumas čia visur [...] smarkiai sumažėjo, ir plėšikų kaimo vietovėse dar apstu.“ Užpultos ir apiplėštos karietos - mėgs tamiausias to laiko romanų siužetas, o plėšikas kaip romantinis herojus labai populiarus, įskaitant irTomą Rinaldinį, kurį Chris tianas Augustas Vulpius savo romane Rinaldo Rinaldini išgarsino kaip patį narsiausią plėšiką. Apie jį dainuojama: „Tyrlaukių gū dumoj, giliai urve pasislėpęs [...] tarp aukštų, niūrių uolų“, čia, tarp uolų, senoje pilyje, gyvena Rinaldini, ir todėl popiežiaus valstybė jaučiasi nesaugi. Kas nei vogė, nei plėšikavo, buvo elgeta. Juk elgetų būta vi sais laikais. Skurdas, tiesą sakant, buvo numatytas jau Šventa jame Rašte. Iki tol šią problemą sprendė krikščioniškoji labdara. Šv. Martynas dalijosi savuoju apsiaustu su elgeta. Kam Dievas nepašykštėjo pragyvenimui, to pareiga deramai pasidalyti savo geru su vargeta. „Deramai“ reiškia, kad jis turėjo duoti išmaldą. Ši taisyklė galiojo ir karaliui, ir valstiečiui. Katalikų Bažnyčia dar turėjo ir elgetų ordinus, kurie prašinėdami išmaldos, ypač mies tuose, rūpindavosi vargšais. Pranciškonų ir dominikonų tradiciją
70
Kintanti visuomenė
nuo XVI amžiaus tęsė kapucinai arba naujų ordinų vienuoliai, kaip antai lazariečiai ir seserys vincentietės, - savo misiją sieję su socialine rūpyba. Reformacija pamėgino atsisakyti nepagrįstos išmaldų dalijimo idėjos. Žinoma, ir ateityje iš pasiturinčiųjų būdavo prašoma išmaldos, tačiau čia turėjo būti įvesta tvarka.Ypač reformatai ėmė skirstyti į „vertus“ ir „nevertus“ tos išmaldos. Išmalda nebeturėjo būti duodama aklai, - šis darbas turėjo būti kryptingas. Bažny čių parapijoms buvo liepta įrengti špitoles vargšams: buvo pa didinti mokesčiai vargšų reikmėms. Be to, skurdą, kuris ligi šiol atrodė savaime suprantamas, norėta įveikti, įtraukti vargšus į darbą. Kas nedirbo, tas neturėjo ir valgyti, kaip pasakyta Se najame Testamente. J skurdą jau nebebuvo žiūrima kaip į krikš čioniškąjį idealą. XVIII amžiuje, išaugus gyventojų skaičiui, susidurta su skurdo išplitimo problema ir nebenorėta daugiau pasyviai žvelgti į šią ne išsprendžiamą problemą. Vienas Berno kunigas, atsakydamas į Berno ekonominės draugijos surengtą apklausą apie elgetas, samp rotavo šitaip: „Ten, kur polinkis elgetauti ir tikroji elgetystė labai paplinta, veši skurdas, mat visas stropumas, darbštumas ir visos pastangos kažką dorai pelnyti, yra paminamos ir užgniaužiamos, o tingumas ir dykinėjimas, priešingai, yra skatinami ir puoselėjami. Elgetą galima palyginti su lošėju: kas lengvai gaunama, lengvai ir išeikvojama, o iš viso to neišvengiamai kyla skurdas.“ Tai cvinglistų ir kalvinistų nuomonė. Elgetystė gniuždo stro pum ą ir darbštumą. Jau nebeužtenka dalyti išmaldą ir liudyti, kad „vargšas“ yra jos „vertas“. Jau nebepadeda ir vargšų vaikymas bei išstūmimas į kitas bendruomenes, jų išvijimas iš šalies. Darbininkai Plečiantis industrializacijai, išsirutuliojo naujas visuomenės sluoks nis - pirmiausia tokiose šalyse kaip Anglija, Prancūzija, Nyder landai, Vokietija ir Šveicarija - darbininkai namudininkai ir
Liaudis
71
manufaktūrų darbininkai. Kadangi, kaip matėme, vienas ama tininkas jau nebegalėjo patenkinti visuomenės poreikių, imta panaudoti gyventojų rezervus, kaip tik tuos varguomenės sluoks nius, kurie negalėjo pragyventi nei mieste, nei kaime ir džiaugėsi kiekvienu darbu, lengvinančiu jų egzistenciją. Todėl leidėjai*, tekstilės pirkliai galėdavo pigiai pagaminti dalį nesudėtingos produkcijos. Žemvaldžiai savo dvarų valdininkus, pasitaikius progai, įdarbindavo manufaktūrose, tai yra fabrikuose. Laikro džių fabrikantai kai kurias detales gamindavo kaime.Tačiau nere tai namudinį darbą skatino vien žmogiški sumetimai; antai Švei carijoje, Glaraus kantone, diakonas Heideggeris arba kunigas Oberlinas Elzaso Šteintalyje, palaikydami ryšius su miestų pra monininkais, atkampių vietovių neturtėliams suteikė galimybių papildomai užsidirbti. Pabėgti nuo niūraus bežemio ar maža žemio valstiečio likimo buvo galima tik emigruojant arba stojant į karo tarnybą. Dauguma namudininkų buvo kilę iš žemutinių kaimo sluoks nių, bežemių ir mažažemių valstiečių. Audimas ir verpimas jiems buvo arba papildomas užsiėmimas šalia nesudėtingos ūkinės veik los, arba jie gyvendavo vien iš pramoninio darbo. Johannas Wolfgangas Goethe trečiojoje Vilhelmo Meisterio kla jonių metų knygoje, pasakodamas apie viešnagę vienoje tokioje namudinio verslo vietovėje, prabyla apie šį pramoninį darbą. „Eidamas iš namo į namą, turėjau progą grįžti prie savo seno pomėgio ir susipažinti su verpimo technika. Aš įdėmiai stebė jau vaikus, kurie kruopščiai ir uoliai pešiojo medvilnės kuokš telius, išrinkdami iš jų sėklų grūdelius, riešutų kevalų skeveldras bei kitas atliekas: tai jie vadina ,atrinkim u4. Aš paklausiau, ar šį darbą dirba tik vaikai, bet sužinojau, kad žiemos vakarais tuo užsiimsią ir vyrai, ir broliai.“ Nuo nesudėtingo vaikų darbo pereinama prie suaugusiųjų: „Po to mano dėmesį savaime patraukė tvirtos verpėjos [...].Verpian čioji priešais ratelį sėdi ne per aukštai; dauguma ratelio pakoją *
Kapitalo investuotojai. (Vert. past.)
Kintanti visuomenė
72
mynė tvirtai sukryžiavusios kojas, kitos naudojosi tik dešine koja, kairę atmesdamos atgal. Dešine ranka suka skritulį, užsimodamos kiek įmanoma toli ir aukštai; visi tie grakščiai atliekami judesiai yra žavūs ir dar labiau paryškina verpėjos stuomens lieknumą bei jos rankų apvalumą. Šitaip verpiant sukuriamas perdėm tapy biškas kontrastingas paveikslas, tad mūsų puikiosios damos tikrai neprarastų savojo žavesio ir patrauklumo, jei vieną gražią dieną vietoj gitaros į rankas paimtų verpimo ratelį. Kartą tokioje aplinkoje būnant, manyje sukilo nauji keisti jausmai; dūzgiantys rateliai kažką iškalbingai man bylojo, mer gaitės giedojo psalmes, taip pat dainavo kitas, retai išgirstamas dainas. Kikiliai ir dagiliai, uždaryti narvuose, čirškauja, ir vargu ar pamatytum kur kitur gyvastingesnį vaizdą nei troboje, kur dirba daug verpėjų.“ Goethę labiausiai domina techninė namudinio darbo pusė, ir visą procesą jis stebi esteto ir pirmiausia tautosakininko akimis. Neišleidžia jis iš akių ir bendravimo, kuris kartais įgyja religinį atspalvį. Pabuvojęs tokioje kompanijoje, bemat pasijusdavai esąs lyg kokioje pietistinės bendruomenės ar sektos sambūryje, nes tenykštei* dvasininkijai labiau prie širdies buvo valstiečiai, prime nantys įprastus biblinius prototipus. Audėjai dirbdami turėjo užtektinai laiko apmąstymams ir svarstymams, taip pat skaity mui bei įvairių istorijų pasakojimui. Jie buvo gyvesnio charak terio negu sėslūs valstiečiai. Tačiau kilę iš neturtingųjų, ir visą jų uždarbį dažnai surydavo menkutė prabanga, kurią ligi šiol galėdavo sau leisti nebent turtingų valstiečių sūnūs bei dukterys. Paprastai kitų akyse jie buvo lengvabūdžiai, mat nesilaikė gana griežtų kaimo papročių bei elgesio taisyklių. Veimaro dvariškis neaprašė vieno dalyko: skurdo, kuris dažnokai ištikdavo nuo krizių neapsaugotus namudininkus, sugriuvus pasaulinei rinkai, kai jiems vėl tekdavo sugrįžti prie varganos egzistencijos, kaip ir kitiems žemutinio sluoksnio sodiečiams skursti bei elgetauti. *
Oficialiajai. (Vert. past.)
Liaudis
73
Goethe pradžioje vieno seno audėjo lūpomis prabyla apie kitą gresiantį pavojų: „Niekas nesiginčys, jog mašinų darbas krašte vis labiau plinta ir darbščioms rankoms vis dažniau gresia nedar bas.“ Fabriko, manufaktūros vaidmuo į amžiaus pabaigą vis la biau didėja, vis daugiau darbininkų susiburia fabrikų pastatuose, kur vyrauja griežta tvarka ir drausmė. Anglijoje netrukus pra dėta griauti fabrikus, - tai buvo desperatiškas namudininkų prot estas prieš šią naują veiksmingą pramoninio darbo formą. Pabaigoje Rudolfas Vierhausas kalba apie kaimo amatininkus ir manufaktūrų darbininkus: „Vyriausybės, kaip ir apsišvietę XVIII amžiaus rašytojai, matė manufaktūras esant veiksminga priemone siekiant ekonominės pažangos, mažinant žmonijos skurdą bei nedarbą, stabdant jos moralinį nuopuolį. Deja, šitas lūkestis išsipildė tik iš dalies ir geriausiu atveju tik po ilgo vis didesnį mastą įgaunančio industrializavimo bei pramoninės ga mybos proceso, prie kurio dar reikėjo priprasti ir mokytis ir kuris pareikalavo didelių socialinių išlaidų. XVIII amžiuje namudinis darbas ir manufaktūros nepanaikino žemiausio gyventojų sluok snio skurdo, tačiau be jų šis skurdas būtų buvęs dar didesnis.“12 XVIII amžiuje, atsiradus namudininkams ir manufaktūrų dar bininkams, susiformavo iš esmės nauja klasė, visai kitokia nei valstietija. Tačiau esama griežta visuomeninė sankloda neleido jai kilti, geriausiu atveju jos atstovams buvo leidžiama pagelbėti pirkliams, tarpininkauti pristatant jų prekes. Ir tik XIX amžiuje nebelikus cechų ir luomų apribojimų, jie patys galėjo iškopti į fabrikantus. Jie taip pat galėjo pasirinkti kitas profesijas, ir šitaip susiformavo XIX-XX amžių darbininkija bei joje slypinti di džiulė politinė ir socialinė sprogstamoji jėga.
III Europa ir jos valstybės i. Pasaulio tapsmas XVIII amžius prasidėjo dideliu karu. Šis karas vyko dėl teisės paveldėti Ispanijos sostą, į kurį pretendavo Prancūzijos karalius Liudvikas XIV ir iš Habsburgų kilęs Austrijos imperatorius, siek dami išlaikyti arba įvesti šalutines savo dinastijų linijas. Reikėjo dešimtmečius laukti negaluojančio karaliaus Karolio II mirties. Po to prasidėjo: beveik visi stojo prieš galingąją Prancūziją. Savo pagarsėjusių karvedžių, hercogo von Marlborough ir princo Eu genijaus, dėka galiausiai pergalę iškovojo Didžioji Britanija ir Austrija.Tuo pat metu siautė Šiaurės karas, kurį su savo kaimy nais kariavo patrakėlis Švedijos karalius Karolis XII.Taikos susi tarimai atstatė pusiausvyrą, jėgų balansą, kuris ir paženklino šį šimtmetį, nors vyko dar daug įpėdinystės karų. Eiliniam amžininkui anuometinė situacija atrodo maždaug tokia. Stebuklingas Vienos išgelbėjimas nuo turkų apsupties 1683 metais turėjo reikšti, jog prasideda geresni laikai. Baigėsi karas dėl Ispanijos sosto paveldėjimo, ir po savo spindinčios armijos pralaimėjimo mirė Liudvikas XIV. Pasibaigė patrakėlio Švedijos karaliaus nuotykiai, - prie Frederikshalio tvirtovės jį mirtinai kliudė patrankos sviedinys. Po to galingos valstybės ginčijosi dėl Lenkijos ir Austrijos sostų paveldėjimo, ir prasidėjo staigus Prū sijos pakilimas, valdant jos „didžiajam“ karaliui Frydrichui II. Viename XIX amžiaus pradžios Pietų Vokietijos kalendorių aprašyta tolesnė pasaulio kaita: „Tuo metu Portugalijoje Lisabo nos miestas per žemės drebėjimą buvo sugriautas, ir baigėsi Sep tynerių metų karas, ir mirė imperatorius Pranciškus 1, ir buvo panaikintas jėzuitų ordinas, ir padalyta Lenkija, ir pasimirė imperatorienė Marija Teresė, ir Struensee buvo nuteistas mirties
Pasaulio tapsmas
75
bausme, Amerika tapo laisva, o jungtinės Prancūzijos ir Ispani jos jėgos negalėjo užkariauti Gibraltaro. Turkai Veteranų oloje Vengrijoje apsupo generolą Šteiną, o imperatorius Juozapas irgi mirė. Švedijos karalius Gustavas užkariavo Rusijos Suomiją, ir prasidėjo Prancūzijos revoliucija bei ilgas karas, o imperatorius Leopoldas II taip pat atgulė į kapą. Napoleonas užkariavo Prūsiją, o anglai bombardavo Kopenhagą Šis pasakojimas primena senojo režimo mirties šokį, kuris pra sideda žemės drebėjimu Lisabonoje, įvykiu, palietusiu jautrų ner vą optimistiškam ir tikinčiam rytdiena amžiui. Minėtoji kalendoriaus istorija atkuria glaustą XVIII amžiaus įvykių seką. Sumaištis ginčijantis dėl įpėdinystės teisės, kurią reikėjo iškovoti tarpusavio karuose; karuose, kurie vyko tiek sau sumoje, dalyvaujant išmuštruotoms, nepriekaištingai išrikiuotoms reguliariosioms armijoms, lydimoms būgnų ir trimitų garsų, sa valaikio atsitraukimo komandų ir kaip ant delno matomo kariuo menės persirikiavimo; tiek jūroje - tarp patrankomis apginkluotų fregatų, griežtai laikantis buriavimo ir laivininkystės taisyklių, apie kurias kalbama prancūzų jūreivių dainoje „Trisdešimt pir mąją rugpjūčio“ {au trente et un du mois d ’août).Joje pasakoja ma, kas įvyko vieno jūrų mūšio metu rugpjūčio 31-ąją: tą dieną anglų fregata išskleistomis burėmis pasuko link Bordo. Tačiau corsaire tipo prancūzų laivas, apginkluotas tik šešiomis patran komis, padaręs keletą meistriškų manevrų bei paleidęs į darbą kirvius, granatas, kirtiklius, kardus ir muškietas, nukovė „nerangų ir apgailėtiną“ anglų laivą, apginkluotą ne mažiau kaip trisdešimt šešiomis patrankomis. Įžūlus refrenas, kuriuo baigiamas kiekvie nas posmas perteikia visą tą laivo buriavimo ir valdymo mecha nizmą, skamba šitaip: Buvons un coup, lala, buvons en deux A la santé des amoureux, A la santé du roi de France Et merde pour le roi d’Angleterre, Qui nous a déclaré la guerre.2
76
Europa ir jos valstybės
(Išgerkim vieną gurkšnį, tralia, išgerkim antrą į mylimųjų svei katą, į Prancūzijos karaliaus sveikatą, ir nusišikt mums ant Ang lijos karaliaus, kuris mums paskelbė karą.) Tuose jūrų ir sausumos karuose pergalių ir pralaimėjimų pa tyrė abi pusės, tačiau galiausiai, laikantis nuo senų laikų priim to ceremonialo ir dalyvaujant abiejų pusių diplomatams, būdavo sudaroma taika. Kadangi daug tikėtasi iš jėgų pusiausvyros, poli tiniame kai kurių šalių žemėlapyje įvyko šiokių tokių pakeitimų: pavyzdžiui, po 1733-1735 metų Italijoje ir prie Reino vykusio karo dėl Lenkijos įpėdinystės teisės Lenkijos karalius buvo „iš stumtas“ į Lotaringijos hercogystę, o ligtolinis Lotaringijos herco gas - į Didžiąją Toskanos hercogystę, nes ten kaip tik tuo laiku mirė paskutinis Mediči dinastijos palikuonis. Meistriškai žaista pagal feodalinės monarchijos taisykles, ir pasibaigus Septynerių me tų karui, Europa beveik trisdešimt metų galėjo džiaugtis taika. Tuometinių įvykių istorija paini ir sudėtinga.Tai ministerijų, panaudojančių savo armijas arba pinigus karališkųjų rūmų arba savo prekybos bei karo interesams ginti, aferos. Cituota istorija iš Pietų Vokietijos kalendoriaus šią įvykių seką baigia žodžiais: „[...] ir žemdirbiai sėjo ir pjovė. Malūnininkas malė, ir kalviai kalė, ir kalnakasiai savo požeminiuose cechuose ieškojo brangiųjų metalų gyslų.“ Tai ir yra tai, ką prancūzai vadina his toire de longue durée, istorija su ilga tąsa, istorija, kurios tėkmėje politika, karai, valstybių sienų pasistūmėjimas tėra tik trumpalaikiai dalykai, - nors ir tokie siaubingi kaip žemės drebėjimas, - savo ruožtu ūkio ir visuomeninė raida ramiai tebevyksta toliau.
2. Senosios monarchijos ir respublikos Ar Europa buvo vieninga, ar beviltiškai susiskaidžiusi? J šitą klausimą aštuntajame dešimtmetyje atsako italų švietėjas Carlantonio Pilati, apsilankęs daugelyje šalių: „Tiems, kurie tik sku ba iš vienos šalies į kitą, sunku pastebėti, kuo viena Europos vie ta skiriasi nuo kitos. Jie tikisi visur rasią be galo daug panašių
Senosios monarchijos ir respublikos
77
dalykų ir tariasi galėsią tuo įtikinti savo skaitytojus. Tačiau jie didžiai klysta. Net jei ir esama dalykų, kurie skirtingas Europos šalis sieja, kaip antai tie patys dorovės dėsniai, tas pats religinių įsitikinimų pagrindas, tie patys įstatymų leidybos principai, vis dėlto tos pačios nacijos charakteris, pomėgiai, skonis, gyvenimo būdas ir papročiai aiškiai skiriasi. Klimatas, valgiai ir gėrimai, krašto gamta, tam tikri religiniai principai, kai kurios pagrin dinės šalies valdymo taisyklės, pagaliau daugiau ar mažiau to bula įstatymų leidyba, daugiau ar mažiau tinkanti vienai, bet kur kas mažiau - kitai nacijai.“3 Panašus balansas pateiktas epigramoje, kuri, pavadinta „Poli tiniu barometru“, buvo populiari 1785 metais. Portugalija visko prašo, Ispanija viskuo apsirūpina, Neapolis viską iškenčia, Parma su viskuo susitaiko, Venecija dėl visko tyli, Genuja iš visko juokiasi, Sardinija viską seka, Anglija visur prisideda, Prancūzija visur kišasi, Šveicarija viską komentuoja, Rusija visus gąsdina, Vokietija visus pamėgdžioja, Švedija viską prisimena, Danija viską iškenčia, Lenkija viską praranda, Prūsija viską išjudina, Turkas viskuo stebisi, Šventoji Imperija viskuo tiki, Imperatorius visko geidžia, Popiežius viską leidžia, Viskas pinasi, maišosi, Ateik,Viešpatie, pasigailėk visų, Kitaip ateis šėtonas ir viską nusineš.4
78
Europa ir jos valstybės
Šitas politinis barometras pasirodė, praėjus dvejiems metams po Versalio taika pasibaigusio ilgo karo, kuris vyko dėl Anglijos kolonijų nepriklausomybės Šiaurės Amerikoje. Dar niekas nenu tuokė, jog po ketverių metų Prancūzijoje prasidės revoliuciniai įvykiai, nuo 1792 metų peraugę į pasaulinį karą, kurio metu „šėtonas“ - taip karaliai ir bajorai paprastai vadindavo Napoleoną Bonapartą - turėjo bemaž viską nusinešti. Portugalija visko prašo. Čia tikriausiai turimas galvoje glau dus ryšys, kuriuo nuo 1703 metų Portugalija, gelbėdamasi nuo burboniškąja tapusios Ispanijos, susisaistė su Didžiąja Britanija. Abiems šalims buvo aktualu Portugalijos kolonijas apsaugoti nuo Ispanijos arba Prancūzijos išpuolio, rūpėjo Brazilija, pozicijos Afrikos ir Indijos pajūryje.Tad Portugalija nurimo, kad vėliau, perėmus visą valdžią pirmajam ministrui markizui de Pombaliui, vėl atkreiptų į save dėmesį. Pombalis ėmėsi viską ryžtingai ir iš pagrindų modernizuoti, pradedant jėzuitų ordino panaiki nimu ir baigiant vergovės likvidavimu. Tik po daugiau nei dvi dešimt metų jį nuvertė naujasis karalius Pedras III. Šalis skendėjo skurde, kadangi kolonijų pinigai atiteko rūmams, aukštuomenei bei užsienio pirkliams. Ir toliau Portugalija buvo priklausoma nuo Didžiosios Britanijos ir Ispanijos malonės. Ispanija viskuo apsirūpina. Šis teiginys greičiausiai paremtas laikina 1785 metų situacija. Ispanija, palaikydama Šiaurės Ame rikos išsivadavimo karą, atsikovojo savo prarastąsias pozicijas. Ji išsprendė nesutarimus Lotynų Amerikoje su Portugalija, sudarė su ja prekybos sutartį, prie kurios prisijungė ir Prancūzija. Vidur žemio jūros teritorijoje palaikė santarvę su Turkija. Valdančiųjų Burbonų politika daugiau ar mažiau orientavosi į Prancūziją, vadinasi, ir į švietimą, taip pat politinę centralizaciją prancūzų pavyzdžiu.Taigi švietimą iš viršaus šiame katalikų kontrreformatų dvasios persmelktame krašte, kur šimtmečio pradžioje churigverizmo pavidalu aiškiai dominavo toli pažengęs barokinis bažnyčių stilius.Tiesa, amžiaus pabaigoje Goya Ispanijos meną papildė lau kiniu realistiniu stiliumi. Ispanijai dar buvo pavaldi didžioji dalis Lotynų Amerikos, su Ispanijos vicekaraliais ir arkivyskupais nuo
Senosios monarchijos ir respublikos
79
Meksikos iki Peru, kuriuos kontroliavo Indijos taryba Madride. Kaip ir anksčiau, iš kolonijų pelnėsi bendrovės, didėjo socialinė diferenciacija. Indėnams perėjus prie sėslaus gyvenimo būdo, sunerimo kreolai, tie ispanų kilmės čiabuviai, kurie pradėjo sva joti, kaip kuo greičiau atsikračius Ispanijos kontrolės. Toliau po dviejų Iberijos monarchijų seka Italijoje esančios valstybės. Italija - tai kultūrinė ir geografinė sąvoka. Ji - tam tikra vienovė, savotiško išdidumo jai suteikia prisiminimai apie buvusią Romos didybę (buvo pradėta kasinėti Pompėją) ir Re nesanso klestėjimą. Kadangi Italija nebuvo centralizuota, joje išliko tam tikra kultūros įvairovė. Vienas išmintingas italas anuo met tvirtino: „Šita šalis yra pranašesnė už kitas, turinčias tik vieną vienintelę sostinę.Ten centras nulemia pažinimo kryptį ir mąsty seną. Kiekvieno luomo pavaldinius jis įpareigoja siekti to paties išsilavinimo, vienodai mąstyti. Kadangi Italija susideda iš kelių skirtingų valstybių, ji turi ir kelis skirtingus centrus.Todėl mąsty sena, pažinimo objektų pasirinkimas, mokslinis ir meninis skonis yra įvairesni bei spalvingesni.“5 Politiniu požiūriu Italijos valstybės tebėra dinastijų intrigų aukos, o svarbiausia, susikirtus valstybių interesams Austrijos arba Prancūzijos daliniai rengia žygius per jų teritoriją. Šiaurės Itali ja, kaip ir Flandrija, - tai Europos mūšio laukas. Ne veltui epi gramoje sakoma: Neapolis viską iškenčia:. Abiejų Sicilijų ispanų Burbonų bei ki tų katalikiškų monarchų viešpatavimą, taip pat švietimo reformą ir po jos sekusią reakciją. Parma su viskuo susitaiko, kadangi, įsprausta tarp Sardinijos, Pjemonto, Genujos respublikos ir Austrijos Milano, turi nedaug pasirinkimo galimybių; nuo 1749 metų, paveldėta Ispanijos Bur bonų palikuonių, patiria Napoleono reformą ir reakciją. Sardinija viską seka, tai reiškia: nors ir artima liaudžiai, tačiau filisteriška Sardinijos-Pjemonto monarchija stebi savo silpnes nius kaimynus. Nuo 1748 metų ji jau gali savo sienas pastūmėti arčiau Milano, o 1782-aisiais pasistengia pažeminti seniai neap kenčiamą Ženevos respubliką, mat ji savo dispozicijoje dar turi
80
Europa ir jos valstybės
prancūziškai kalbančią Savoją. Vakarinė siena driekiasi palei Roną. Epigramoje nėra paminėta Didžioji Toskanos hercogystė, ku riai galėtų tikti kad ir toks moto: viską išbando, - turint galvoje įspūdingą švietimo reformą, kurią vykdė didysis hercogas Peteris Leopoldas ir jo ministras Rosenbergas-Orsinis. Nuo 1735 metų, išmirus Mediči dinastijai, Toskana pereina Lotaringijos globon ir tampa pavaldi Austrijos Habsburgams. Pagaliau trūksta dar ir kitų dviejų mažesnių Italijos valsty bių. Viena jų - Modenos hercogystė, kuriai, kaip ir Parmai, galėtų tikti formulė su viskuo susitaiko, nes, patriarchališkai tebevaldoma vietinės Este dinastijos, kaip ir Parma, turi laviruoti tarp dviejų didžiųjų valstybių -Austrijos ir Prancūzijos. Kita - Lukos respublika.}ž\ derėtų toks pat apibūdinimas kaip ir Venecijai: dėl visko tyliy mat ši maža respublika apdairiai ir patyliukais, ko nesugeba jokia kita, - įtraukia į valstybės valdymą ir kylančią aukštuomenę. Kita respublika, Genuja, iš visko juokiasi. Čia žmonės abejin gi Bažnyčiai, užsikrėtę masonų idėjomis. Šiaip ar taip, ji dar išlaikė Ligūrijos pajūrio ruožą, nors Korsikos sala jau atiteko Prancūzi jai, - Korsika, kur tėvas ir sūnus Giacinto bei Pasąuale Paoli tuščiai kovojo dėl savo salos nepriklausomybės. Trečioji respublika - Venecija. Venecija dėl visko tyli. Čia kalba ma apie tylėjimą valstybės, kuri vis dar gali apsisiausti savo di dybe. Nors XVII amžiuje netekusi Kretos ir Peloponeso, ji kont roliuoja Adrijos jūros pakrantę iki Jonijos salų ir valdo didelę salą nuo Friaulio iki Komo ežero. Dar amžiaus pradžioje, trum pam atsikovojus Kretą, ši pergalė buvo pažymėta Vivaldi Juditos triumfu. Ateityje, Venecija, laikydamasi protingo neutralumo, ir toliau išvengia karų ir vykdo nuosaikias reformas. O čia dar Canaletto (Giovanni Antonio Canal) ir Francesco Guardi savo tep tukais įamžina didingą susitelkusios aristokratijos kultūrą. Nepamiršta ir Vatikano valstybė, išsidriekusi per Vidurio Italiją tarp Viduržemio ir Adrijos jūrų. Popiežius viską leidžia, - tinka ne tik Bažnyčios politikai, kurią vykdo monarchai katalikiškuose kraštuose, bet ir popiežiaus valstybei, kurioje „apleistas žemės
Senosios monarchijos ir respublikos
81
ūkis, - čia milžiniški žemės plotai dirvonuoja, o likusi dalis vien pelkės, kurių niekas neskuba sausinti“6. Toliau epigramoje pateikiamas barometro lygis į šiaurę nuo Alpių esantiems kraštams ir iš Sardinijos peršoka į Angliją. Anglija visur prisideda, net praradusi trylika kolonijų, ji klesti. Kraštas industrializuojamas, o britų pirkliai rūpinasi, kad Britan nia įsiviešpatautų jūrose.Tai išdidi nacija, kuri New tonopastan gomis atskleidė ligi tol nežinomus gamtos dėsnius, ir žengdama ne kruvinos šlovingos revoliucijos keliu, sukūrė pirmąją konstitucinę monarchiją. Paskelbdama Bill o f Rights (Žmogaus teisių bilis), piliečio teises įtvirtino įstatymu, Toleration Act ( Tolerancijos ak tas) padarė galą tikėjimo persekiojimui, o pasiuntusi hercogo von Marlborough dalinius, užkirto kelią reakcingai Liudviko XIV supergalybei. Šiai nacijai priklauso common sensey sveiko proto mo nopolis, ir iš šios šalies Europa perėmė nuostabiausius technikos atradimus. Negalima pamiršti Škotijos karalystės - ji, nors dar ir integruota į Jungtinę karalystę, suformuoja savitą filosofijos mo kyklą. Tik Airija lieka reakcinga. Čia, bijantis katalikų Stiuartų maišto prieš Hanoverio protestantų valdžią, viešpatauja nepakan tumas protestantams. Prancūzija visur kisasi - ir Europoje, ir kolonijose, nors, val dant Liudvikui XV ir jo meilužėms, jai nelabai sekėsi. Kur kas sėkmingiau ji įsijungė į švietimo judėjimą, kuris iš pradžių buvo labiau „angliškas“. Paryžius - tiek žodinės, tiek rašytinės kalbos atžvilgiu, tapo neginčytinu tarptautinės république des lettres cent ru: „Prancūzų kalba tapo beveik universalia kalba“, teigia Voltaire’as, nes ji „labiau tinkama negu anglų kalba mintims išreikšti.“ Šveicarija viską komentuoja, mat čia pasirodo gausi, nuosai kiai šviečiamojo pobūdžio raštija, - vokiečių, prancūzų, retkarčiais ir italų kalbomis. Ji aiškina ir komentuoja, nes yra daugiau ar mažiau neutralioje padėtyje didžiųjų valstybių, Prancūzijos ir Austrijos, atžvilgiu, joms niekuo neįsipareigojusi ir nuo 1536 metų savo teritorijoje nepatyrusi karo. Ji laikoma įdomia laisvų respublikų šalimi, yra pasiturinti ir eksportuoja jau ne tik sūrius, bet ir tekstilės gaminius bei laikrodžius.
82
Europa ir jos valstybės
Be Šveicarijos, į šiaurę nuo Alpių vienintelė savarankiška res publika yra Suvienytų Nyderlandų respublika, tačiau epigramoje ją paminėti užmiršta. Apie ją būtų galima sakyti: viską prisime na arba viską iškenčia. Sparti ūkio, politinė ir dvasinė raida XVII amžiuje lieka praeityje, ir netrukus šita respublikų sistema tam pa Prūsijos intervencijos auka - generalgubernatoriaus naudai ir senos patriotinės laisvės nenaudai.Tačiau patarlė apie turtingą vyrą Amsterdame dar tebėra gaji - čia turimas galvoje jos koloni jinis viešpatavimas visose pasaulio dalyse. Vokietija visus mėgdžioja, mat rūmų gyvenime ir raštijoje ji vis dar tebeseka Prancūzija arba Anglija ir tik nedrąsiai prabyla apie vokiečių tautos dvasią. Vokietija - vis dar vokiečių nacijos Šven toji Romos imperija. Ji nėra valstybė modernios ar net tautinės monarchijos prasme, tai greičiau viduramžių lygio valdų visu ma. Imperija išties susidėjo iš daugybės mažų bei mažyčių val stybėlių, pasaulietinių ir religinių kunigaikštysčių, riterių ir im perijos miestų, įspraustų tarp Prancūzijos, Prūsijos bei Austrijos. Jei epigramoje sakoma, jog Šventoji imperija viskuo tiki, tai tėra tik teiginio visus mėgdžioja atkartojimas. Imperija dar nebuvo išsigydžiusi žaizdų po Trisdešimties metų karo bei vėliau seku sios Prancūzijos agresijos. Čia būta įvairių konfesijų: daugumą sudarė liuteronai, kalvinistų buvo mažuma, daug gyventojų save laikė Romos katalikais. Tačiau epigramoje neužsimenama apie ūkio ir kultūros klestėjimą daugelyje kunigaikštysčių - ne tik Goethės Veimare - bei daugelyje miestų - ne tik Lessingo Ham burge. Kultūros požiūriu itin diferencijuota Vokietija yra kupina snaudžiančių ir palengva prabundančių jėgų. Ją vienijo dabar sunorminta literatūrinė kalba, ta kalba sukurta poezija ir buvu sios imperijos galybės bei spindesio prisiminimas. Į amžiaus pa baigą Vokietija su savo dvasine kultūra gerokai išsiveržė į priekį, nustumdama šešėlin daugelį kitų šalių. Pranašiška pasirodė XVIII amžiaus išvada: „Tai tiesa, kad vokiečiai yra nepaprastai darbštūs.“7 Jei jau užsimenama apie vokiečių darbštumą, tai galvoje pir miausia turima Prūsija. Jai epigramoje skirta tik viena eilutė: Prūsija viską išju d in a m i užuomina į nenurimstantį jos karalių
Senosios monarchijos ir respublikos
83
Frydrichą II, kuris 1740 metais „sukurstė“ karą dėl Austrijos sosto paveldėjimo, 1756-aisiais - Septynerių metų karą ir 1772-aisiais Lenkijos padalijimą, o pats dabar valdė Austrijos Sileziją bei Lenkijos Vakarų Prūsiją. Bet Frydrichas II yra ne kas kitas, o Frydrichas Didysis, kuris savo Potsdamą ir savo Berlyną pavertė švietimo centrais. Austrija paminima tik per jos imperatorių: imperatorius visko geidžia. Austrijos Habsburgai nuo XV amžiaus buvo Šventosios Romos imperijos vokiečių nacijos imperatoriai. Vokiečių naci jai vis dar buvo priskiriama senoji Austrija, kuri buvo tapusi didele savavale valstybe. Imperatorius, kuris visko geidžia, - tai Juozapas II, kuris nori unifikuoti savo didelę margą valstybę ir išplėsti savo galią Turkijos bei Lenkijos atžvilgiu. Austrija buvo pliuralistinė valstybė su kosmopolitiška sostine Viena. Toli nuo čia driekiasi jos sienos Flandrijoje, prie aukštutinio Reino, o se noji, daugiau ar mažiau vokiškai kalbanti Austrija prasideda nuo Tirolio ir aprėpia Burgenlandą bei Karintiją. Bohemijos ir Vengri jos karūnas valdo Habsburgai, o Praha ir Budapeštas yra reikš mingi savitos kultūros centrai. Įvairiakalbė ir įvairiatikė Veng rija puikuojasi savarankiškumu. Milano hercogystė ir šalutinė dinastijos linija Toskanoje suteikia imperijai itališko atspalvio. Austrijos teritorijoje kalbama ir rašoma daugiau nei dešimtimi kalbų. Sostinėje Vienoje skamba daug svetimų kalbų: italų, is panų iš ikiburboniškosios Ispanijos laikų, naujoji prancūzų per Lotaringijos liniją, nes jos dabartinis valdovas, Marijos Teresės vyras, kilęs iš anos atokios imperijos valstybės. Nors Romos ka talikai Austrijos imperijoje buvo užėmę tvirtas pozicijas, tačiau visur slapta tebegyvavo ir protestantų mažumos. Vengrijoje jos turėjo oficialų statusą. „Politiniame barometre“ randame ir dvi Šiaurės valstybes. Danija viską iškenčia, nes tada ji buvo bejėgė, atsidūrusi tarp Ang lijos, Rusijos ir Švedijos, kurios tiek sausumoje, tiek jūroje siekė savų interesų. Jūrose viešpataujančio karvedžio karaliaus Kristijo no IV, kuris XVII amžiuje buvo iškopęs į aukštą stiebą, laikai jau seniai praėjo, ir šalis laikėsi nepaprastai lanksčios neutralumo
84
Europa ir jos valstybės
politikos. Danijos karališkoji dinastija dar valdė Norvegijos ka ralystę, Islandiją ir Šlezvigo bei Holšteino hercogystes. Pasitu rinti buržuazija plačiai prekiavo Norvegijos mediena ir žemės ūkio produktais. Kopenhaga tapo elegantišku pasaulinės reikšmės miestu Šiaurėje. Geraširdis absoliutizmas sulygino valdinių teises, o netrukus visoje šalyje ėmė bruzdėti valstiečiai. Norvegija visa da buvo laisvų valstiečių šalis, besilaikanti atokiai nuo politinės valdžios centro. Švietimas čia vyko sparčiu tempu. Prasidėjo danų literatūros aukso amžius. Nuo 1770 metų nebeliko cenzūros, ir danai gebėjo šia laisve protingai pasinaudoti. Švedija viską atsimena, kas buvo kadaise: galingos valstybės lai kus praėjusiame amžiuje, kai ji, valdant karaliui Gustavui II Adol fui, teatrališkai pasiuntė į Trisdešimties metų karą savo baimę keliančią armiją bei suomių kavaleriją, siekdama sukurti Švedijos liuteronišką Dievo imperiją aplink Baltijos jūrą. Tačiau, pra slinkus pusei šimtmečio, patrakęs karalius Karolis XII - aštuo niolika metų kėlęs siaubą visai Šiaurei - beveik viską prarado, nepaisant jo didvyriškų žygių bei tolesnių karų. Švedija paeiliui neteko jai priklausiusių žemių žemutinėje Pomeranijoje, Pabalti jyje ir pagaliau - visos Suomijos, 1808 metais tapusios Rusijos didžiąja kunigaikštyste, tiesa, turinčia didelę autonomiją. Nema žas geležies ir medienos eksportas teikė pajamų, tačiau brangiai atsieidavo nesėkmingi karai. Šalies viduje buvo svyruojama tarp karaliaus absoliutizmo ir kilmingųjų susirinkimo parlamentinio valdymo.Valstiečiai nuo seno puoselėjo kaimo savivaldą, kuri pa mažu didėjo. Gustavas III, nusižiūrėjęs į Prūsijos karalių Fryd richą II, dėjosi esąs apsišvietęs monarchas patvaldys. Suklestėjo mokslai, ir Stokholmas darė tviskančio dvaro įspūdį. Lenkija viską praranda. Lenkija, kadaise viduramžiais išdidi karalystė, plytinti tarp Juodosios ir Baltijos jūrų, taip ir paliko šalimi su viduramžiška konstitucija, nes Lenkijos parlamentas su savo silpnais karaliais nepajėgė išlaikyti absoliutizmui būdingą drausmę. Ji tapo galingų valstybių - Rusijos, Prūsijos ir Austri jos - susitarimo auka. Pirmasis Lenkijos padalijimas įvyko 1772 metais, antrasis - 1793-aisiais ir galutinis - 1795 metais. Šalis,
Senosios monarchijos ir respublikos
85
kadaise buvusi galinga, vėliau tapusi atvira įvairioms konfesijoms, po to perėjusi kontrreformacijos pusėn ir pagaliau ėmusis švie timo reformų - išnyko iš pasaulio žemėlapio.Tačiau patys lenkai su savo kalba ir savąja Romos katalikų religija tarp protestan tiškosios Prūsijos ir ortodoksiškosios Rusijos gyvavo toliau ir 130 metų laukė savosios valstybės atgimimo. Rusija visus gąsdina XVIII amžiaus pradžioje į sostą įžengus carui Petrui Didžiajam, Rusija, šis tarp Lenkijos, Pabaltijo ir švedų Suomijos įsiterpęs kraštas, tampa politiškai aktyvus ir modernėja. Sostinė iš nuošalios Maskvos perkeliama į Sankt Peterburgą, prie jūros. Įkuriama akademija, į ją kviečiami proto korifėjai iš Vakarų, modernizuojama armija, ir valstybės valdymas labiau suabsoliu tinamas. Pagaliau apsišvietusi carienė Jekaterina II imasi akty vios užsienio politikos, nukreiptos prieš Turkiją, Švediją, Daniją ir Lenkiją. Su siaubą varančia kazokų kavalerija Rusija nudrie kia platų frontą nuo Rygos ligi Krymo.Tai paslaptinga, įvaranti baimę, bet podraug ir imponuojanti valstybė. Epigrama savo politinio barometro parodymus baigia Turki ja: turkas viskuo stebisi, mat buvo susvyravusios jo imperijos pa kraščių pozicijos (Vengrija, Zybenbiurgenas ir Krymas prarasti; Moldavija ir Valakija,Tunisas ir Tripolis ima atgauti autonomi ją); be to, ji atsidūrė anapus to šurmuliuojančio ir kunkuliuo jančio Europą apėmusio švietimo proceso. Epigramoje minima Turkija - vienintelė valstybė, kuri yra ne Europoje, - mat ji tebevaldo iš esmės krikščioniškuosius Balkanus bei pavergtąją Graikijąykur jaučiami pirmieji laisvės protrūkiai. Nieko stebėtina, kad epigramoje nėra minimos ką tik susifor mavusios Jungtinės Amerikos Valstijos - ]\ik pasaulis vis dar tebė ra Europa. Nors europiečiai gerai pažįsta ir kitus žemynus - ne tik Ispanijos bei Portugalijos Ameriką, bet ir Anglijos, Prancūzijos, Portugalijos bei Olandijos pajūrį Afrikoje, taip pat Indiją, ku rios didžiąją dalį tuo metu valdo Anglija, ir Indoneziją. Ypač do mimasi visais egzotiškais kraštais, stebimasi protingu valdy mu Kinijoje, mėgstama savo namus puošti tikru ar imituotu egzotišku menu bei veisti sodus, panašius kaip Kinijoje.
86
Europa ir jos valstybės
Tačiau sprendžiamojo balso teisę tebeturi Londonas, Paryžius, Viena, pritariant Sankt Peterburgui, Berlynui bei Madridui. Šiaip ar taip, politinio barometro išvada tokia: visur sumaištis.
3. K osm opolitizm as prieš valstybes „Aš esu pasaulio pilietis, - netarnauju nei Prancūzijos karaliui, nei imperatoriui, aš tarnauju tik tiesai“, - apie 1700 metus rašė hugenotas Pierre’as Bayle’is, pirmosios švietimo enciklopedijos sudarytojas. Friedrichas Schilleris amžiaus pabaigoje teigia: „Aš rašau kaip pasaulio pilietis, kuris netarnauja jokiam valdovui. Anksti praradau savo tėvynę, kad iškeisčiau ją į platųjį pasaulį.“8 Valstybės XVIII šimtmetyje dar nebuvo tautinės, - nors snū duriuojantis tautiškumas buvo visur jaučiamas ir vėliau triukš mingai prasiveržė. Švietimo amžius buvo tarsi kosmosas, pasau lio visuma. Monarchai buvo giminystės ryšiais susijusi tarptautinė bend rija. „Grynakraujės“ buvo tik Brandenburgu dinastija Prūsijoje, Este dinastija Parmoję, Savoj iečių -T urine. Karalių ministrai taip pat dažnai būdavo kilę ne iš to krašto, o feldmaršalai ir generolai (pavyzdžiui, rusų armijoje) buvo tikras Pabaltijo vokiečių, pran cūzų, vokiečių, šveicarų mišinys. Toks pat internacionalas ir ka ralių rūmuose - vokiečiai Kopenhagoje, margas tautų mišinys Vienoje. Švedijoje, pavyzdžiui, diduomenei buvo priskiriami pran cūzai de la Grange’ai, airiai Hamiltonai bei Pabaltijo vokiečiai Wrangeliai. Diduomenė buvo iš esmės kosmopolitiška. Jos luomo taisyklės galiojo visur, kaip antai karininko garbės kodeksas, pareiga ir ištikimybė, vedybos tik su to paties luomo atstovais. Prie jos kojų buvo prastuomenė, kuriai buvo priskiriama ir buržuazija. Nors ir sakoma, esą Dievas ir karalius galį kalbėti visomis kal bomis, vis dėlto prancūzų Įkalba buvo tapusi dominuojančia rūmų ir aukštuomenės kalba. Didikai savo gimtąja kalba arba jos tarmė m is ,- jei jie apskritai ją mokėjo, - bendraudavo su savo tarnais. Prancūzų kalba pakeitė iki tol dar daug kur vartotą italų kalbą
Kosmopolitizmas pries valstybes
87
ir pamažu išstūmė mokslo kalbą - lotynų. Visi rūmai būdavo įrengiami vien pagal prancūzų pavyzdį. Susirašinėta irgi tik šia kalba. Prancūzų kalba tapo tąja užsienio kalba, kurią turėjo iš mokti ir buržuazijos intelektualai, ir pirkliai. Prancūziškas teat ras buvo visų mėgstamas - taip pat ir prastuomenės. Hugenotų emigravimas į protestantiškus kraštus'taip pat prisidėjo prie pran cūzų kalbos plitimo. Prancūzų Bažnyčia kolonijose dažnai tap davo aukštuomenės Bažnyčia. Hugenotai savo gimtąją kalbą iš laikė iki XIX amžiaus pradžios. Prancūzų, nebe lotynų, kalba buvo žodinė ir rašytinė kosmopolitizmo išraiška. Tiesą sakant, buržuazija nebuvo tokia kosmopolitiška. Buvo gyvenama užsisklendus, uždarame mieste, vedybų partneris pa sirenkamas irgi iš savo rato. Nors tarp apsišvietusių žmonių šiaip jau būta didesnės laisvės, tačiau vedybos su partneriu iš kito mies to buvo neįmanomas dalykas. Norima, anot Bazelio burmistro, didžiojoje taryboje svarstant klausimą dėl piliečių teisių suteiki mo ne piliečiams, jog „kilnus Bazelio kraujas nebūtų užterštas svetimo priemaiša“9. Čia kosmopolitizmas liko grynai proto ir teorijos samprata. Judresni buvo pirkliai ir amatininkai, mat jie įpratę keliauti iš vieno krašto į kitą. Kadangi valstybių sankloda tebeliko ta pati, kaip savaime su prantamas dalykas, jos negalėjo būti pavyzdžiu švietimo judėji mui. Be to, aukštuomenės kosmopolitizmui trukdė jos įsitikini mas, jog žmonės nėra lygūs. Gal tik Anglija tapo prieinama tam tikriems švietimo idealams. Tam skatino senos laisvės tradicijos, vėl atgimusios įsigalėjus parlamentiniam valdymui, gentry ir bur žuazijos susimaišymas, laisva spauda bei tolerantiškas požiūris į re ligijos dalykus. Dėl to Anglija, dėka Beato von Muralto labai įta kingos knygos Lettres sur les Anglais et les Français (Laiškai apie prancūzus ir anglus) bei Voltaire’o pranešimų apie Angliją (pub likuotų kaip tik prancūzų kalba), buvo didžiai vertinama kaip ideali šalis. Prancūziją pernelyg slėgė nepakantaus absoliutizmo paliki mas, kad ji būtų galėjusi tapti politiniu pavyzdžiu. Pavyzdžių buvo galima rasti ir kitur: tai gerieji laukiniai Šiau rės Amerikoje ar Pietų vandenyno salose arba net Europoje -
88
Europa ir jos valstybės
piemenys Šveicarijos kalnuose. Iki XVIII amžiaus pradžios Švei carija buvo laikoma nesvetinga šalimi su barbariškais papročiais ir atsilikusiais gyventojais. Dabar šį labai įdomų geologijos ob jektą pirmieji atrado gamtos tyrinėtojai. Kalnai ir ežerai iš pradžių traukė keliaujančius britų lordus, kurie gėrėjosi Ženevos ežeru su romantiška Šiljono pilimi bei nuostabiais Alpių kalnų vaizdais Valės kantone. Po to čia patraukė keliautojai iš daugelio šalių, vėliau entuziastingai aprašę savo keliones. Šioje didingoje gam toje netrukus „atrasta“ ir Alpių žmones. Didaktinė poema Die Alpen {Alpės), kurią parašė gamtos tyrinėtojas ir gydytojas Al brechtas von Halleris bei Salomono Gassnerio Idyllen (Idilės) (vėliau išverstos į daugelį pasaulio kalbų) buvo skaitomos kaip kelionių vadovai svetimšaliams. Rousseau šį landšaftinį aspektą politizavo: iki šiol taip niekinta Alpių demokratija staiga tapo idealia valstybės forma. Rastis tokiai helvetofilijai padėjo tas faktas, kad šio krašto mies tuose gyventa apsišvietusio, visame pasaulyje pripažinto elito, mokančio prancūzų ir vokiečių kalbas. Kartu su laisvuoju Alpių šveicaru buvo atskleistas ir istorinis šitos respublikoniškos šalies mitas: nuostabi herojinė istorija apie bendrą trijų miškų kan tonų priesaiką Riutlio pievoje, apie tironų žudiką Vilių Telį. Šitaip istorinis mitas susipynė su Alpių mitu, tapo sektinu pavyzdžiu ir pagaliau buvo įkūnytas klasikinėje Friedricho Schillerio dra moje, kuri pelnė visuotinį, kosmopolitinį pripažinimą. Kad tikrovė nebuvo tokia ideali, ir patys šveicarai, ir svetim šaliai aiškiai suprato tik Prancūzijos revoliucijos laikais, kai Pran cūzija su savuoju laisvės ir lygybės šūkiu nustūmė šešėlin visas ligi šiol egzistavusias politines idėjas. Kosmopolitizmas taip ir neišsprendė taikaus valstybių bend radarbiavimo klausimo. Argi jis ir toliau - kaip iki šiol - turėjo apsiriboti vien taikos kongresais po ką tik praūžusių karų, ga rantuoti, kad nebus valstybių sienų pasistūmėjimo, kuris reiškė ne ką kita, kaip naujo karo užuomazgą? Nuo to laiko, kai Erasmus savo veikale Querela paeis (1517) paragino žmoniją pagaliau suvokti karo beprasmiškumą, teisininkai
Kosmopolitizmas prieš valstybes
89
ir teologai iš naujo ėmėsi mėginti kurti pasaulinę taikią sistemą. Hugo Grotius savo Kriegs und Friedensrecht (Karo ir taikos teisė, 1625) pasiūlė rengti valdovų kongresus, paremtus visame pasau lyje pripažinta tautų teise. Charles’is Irénée Castelis (abatas de Saint-Pierre’as), prancūzų publicistas ir Liudviko XIV valdymo kritikas, pažengė toliau. Savo darbe Projet de Paix perpétuelle CAmžinos taikos projektas, 1713) jis siūlo Europos sąjungą, ku riai vadovautų nuolat besikeičiantis centro organas, kuri turėtų taikos teismą ir vieną bendrą armiją. Amžiaus tėkmėje abato de Saint-Pierre’o planas ne kartą buvo aptarinėjamas. Vienas pasku tiniųjų, ėmęsis gvildenti šias problemas, buvo Kantas su savo veikalu Zum ewigen Frieden (Į amžiną taiką), pasirodžiusiu 1795 metais. Kaip tik tuo laiku įvyko dar vienas Taikos kongresas. Tačiau ilgainiui kosmopolitizmas turėjo trauktis ir užleisti vie tą stiprėjančiam nacionalizmui.
IV Švietimo skleidėjai i. Draugijų judėjimas Švietimas - nauja laisvės, judėjimo, smalsumo viskam dvasia patraukė ne tik mąstytojų, filosofų, rašytojų ir visų kitų, kritikuo jančių savo laikmetį ir aktyviai jame dalyvaujančių, dėmesį; pir miausia jis yra organizuotų ir neorganizuotų draugijų reikalas.1 Visuomeninės sąjungos paprastai rasdavosi iš diskusijų draugų ratelyje. Draugystę švietėjai itin vertino, šia tema būdavo dažnai rašoma. Jau žurnale Spectator {Žiūrovas), labai įtakingame Anglijos leidinyje, buvo galima pasiskaityti apie didžiąją draugystės naudą, šį gyvenimo eliksyrą.2 Susibūrė draugų bendrija - taip ar panašiai XVIII amžiuje dažnai informuojama apie draugijos įkūrimą. Susi būrusi draugų bendrija siekdavo vaisingos veiklos, reformuojant ligšiolinę kultūros, visuomenės arba ūkio būklę. Joms rūpėdavo aktyviai veikti, skatinant émulation, drąsinant>tobulinant pasauly Nenorima apsiriboti tokiomis atgyvenusiomis visuomeninės veik los formomis kaip cechai ar brolijos, kurios siekė ribotų amati ninkiškų arba religinių tikslų, laikėsi tradicinių papročių bei elg senos. Imtasi visai kitokio darbo - reformuoti naujųjų mokslų, kultūros ugdymo bei nepakankamos socialinės žmonių gerovės sritį. O tai ir buvo didžioji švietimo utopija. XVIII amžiuje Europoje ir abiejose Amerikose stebėtinai grei tai nusidriekė vis tankėjantis susivienijimų tinklas. Juos geriau siai apibūdina šiuolaikinė draugijos sąvoka (societas, société, society, società, sociedad). Pavyzdžiui, Vokietijoj e, amžiaus pradžioje buvo tik dvi mokslo akademijos, o pabaigoje jų buvo jau kelios de šimtys. 1723 metais įkuriama pirmoji Europoje (Edinburge) vis uomenei naudinga draugija; iki Prancūzijos revoliucijos galime suskaičiuoti apie 150 tokių bendrijų Europoje ir anapus van denyno.
Draugijų judėjim as
91
Tokie sambūriai paprastai atsiranda vienminčių draugų gru pei išplėtus savo veiklą. Daugeliu atvejų labai greitai iškyla veiks minga organizacija. Ši dažnai esti paprasta ir iš esmės respubliko niška. Jon susitelkę nariai pasiruošę finansuoti draugiją ir padėti įgyvendinti aiškiai užsibrėžtą tikslą.Tokie nariai sudaro sąjungą, kurios aukščiausias organas - narių susirinkimas, priimantis galu tinius sprendimus, jame visi nariai turi lygias teises. Vadovauti pavedama komitetui, į kurį įeina prezidentas, sekretorius, kasinin kas bei keletas tarėjų. Iškilus reikalui, sudaromos komisijos ypa tingiems uždaviniams spręsti. Dažnai leidžiamas ir spaudos or ganas, periodinis leidinys arba straipsnių rinkinys, informuojantis apie nuveiktus darbus ir skirtas platesnei visuomenei.
2. A kademijos Jau anksti draugijų judėjimas išugdė įvairius susivienijimų ti pus. Seniausia iš jų - Mokslo draugija, arba Akademija, kuri sau pavyzdžiu laikė Platono akademiją Atėnuose. Jos modelis buvo vėl atnaujintas Italijos Renesanso laikais. Įvairiomis formomis ji dar gyvavo ir XVIII amžiuje. 1786 metų rugsėjo mėnesį, keliau damas po Italiją, Goethe, Venecijos mieste Vičencoje dalyvavo atvirame akademijos posėdyje, kuris paliko jam tokį įspūdį: „Šian dien vakare aš buvau susirinkime, kuris vyko olimpiečių Akadem ijoje. Tai tikrai vykęs žaidimas, jis šiek tiek suteikia šviežumo ir gaivumo žmonių gyvenimui. Didžiulė salė šalia Paladijaus teat ro, ryškiai apšviesta, kapitonas, dauguma kilmingųjų, šiaip ar taip išsilavinusi publika, daug dvasininkų, iš viso maždaug penki šim tai žmonių. Šios dienos posėdyje prezidentas uždavė tokį klausimą: kas dai liesiems menams duoda daugiau naudos: ar naujovės, ar pamėg džiojimas? Idėja buvo pakankamai vykusi: nes jei išleisime iš akių šiame klausime glūdinčią alternatyvą, galima pateikti pavyzdžių iš to ar kito šimtmečio. Šią progą puikiai išnaudojo ponai akade mikai ir proza bei eilėmis šį bei tą paskaitė, beje, daug ką gero.
92
Švietimo skleieléjai
Po to publika labai pagyvėjo. Klausytojai šaukė ,valio4, plojo ir juokėsi. Jeigu būtų galima taip ir prieš savo tautą stovėti ir ją asmeniškai linksminti [...].“ Akademijos pirmiausia kelia sau mokslinius tikslus: ko nega li pasiekti universitetai, turi būti nuveikta savanoriškai triūsiant akademijoje. Pirmiausia pradedama nuo gamtos mokslų, paskui pereinama prie kalbos, literatūros bei istorijos - taigi tų dalykų, kuriuos visagaliai Teologijos ir Teisės fakultetai buvo nustūmę į antrą vietą. Europoje, į šiaurę nuo Alpių, pavyzdžiu laikytos Paryžiaus akademijos: Académie française, 1635 metais įkurta prancūzų kalbos puoselėjimui, Académie des sciences, įsteigta 1666-aisiais ir orientuota į gamtos mokslus, bei Académie des inscriptions et des belles lettres, įkurta 1663 metais ir turėjusi rūpintis is torijos studijomis. Iš pradžių kuriamos privačios prancūzų akade mijos, tačiau netrukus jas perima valstybė, finansuoja bei dotuoja griežtai nustatyta tvarka. Vėliau daug akademijų radosi ir šalies provincijose. XVIII amžiuje akademijos buvo įkurtos beveik visose monar chijose, jos tebebuvo neatskiriama karaliaus rūmų dalis kaip teat ras, rūmų balius ir rūmų sargyba.Tose valstybėse, kuriose nebu vo valdžios rezidencijos, apsiribota mokslingosiomis draugijomis, kurios, nors ir susibūrusios laisvais pagrindais, - siekė tų pačių tikslų kaip ir akademijos. Anglijoje tiriant gamtos mokslus nueita kiek kitokiu keliu. 1660 metais susikūrė Royal Society of London for improving Natural Knowledge (Londono karališkoji gamtos pažinimo plė tojimo draugija). Nors ji naudojosi karaliaus parama, tačiau galėjo veikti laisviau negu Prancūzų akademija. Karališkoji draugija savo ruožtu turėjo didelę įtaką žemyne. Karališkąją paramą galėjo gauti ir tos draugijos, kurių tiks las - propaguoti meną. Kaip, pavyzdžiui, Ispanijoje. Viename pra nešime sakoma: „Menai ir mokslai šioje šalyje dar neišaugę iš marškinėlių. Markizo von Grimaldi raginimu čia įkurta staty bos, skulptūros ir tapybos meno akademija. Jos nariai yra visokie
Akademijos
93
kilmingi ir turtingi ponai, ir jų garbei reikėtų pasakyti, jog jie nemažai nuveikė ugdant šiuos nuostabius laisvuosius menus. Praėjusią vasarą karalius, kad būtų erdviau, akademijai nupirko didelius rūmus, kuriuose patikimo Pedro Dävilos nurodymu turi būti įkurtas gamtos istorijos kabinetas.“3 Pabandysime apibūdinti XVIII amžiaus akademijos tipą, pa teikdami du pavyzdžius. Pirmasis - Königliche Akademie Berlyne4: Ryžtingas Brandenburgo kurfiursto Frydricho noras iš savo kunigaikštystės Vokietijos pakraštyje padaryti kažką daugiau pasi reiškė ne tik karo ir politikos, bet ir mokslo plotmėje.Tačiau Brandenburgische Sozietät, tai yra Berlyno akademijos, įkūrimą 1701 metais paskatino ne tik dekoratyvi naujai suvoktos monarchinės valstybės, Prūsijos karalystės, idėja, bet ir grynai mokslo interesai, {kurti akademiją buvo pavesta ne kam kitam, o Gottfriedui Wilhelmui Leibnizui.Tokį pasirinkimą nulėmė naujosios karalienės Sofijos Šarlotės ir jos motinos Hanoverio kurfiurstienės Sofijos pas kurią tarnavo Leibnizas - intelektualiniai interesai. Pagaliau filosofui buvo suteikta galimybė įgyvendinti savo nuo seno puoselėtą akademijos įsteigimo idėją, turint trejopą tikslą per mokslą skleisti atvirą krikščionišką pasaulėžiūrą, puoselėti ir skatinti mokslus, rūpintis vokiečių tautos šlove, gerove ir reputa cija, jos erudicija bei kalba. Ypač jam rūpėjo utilitas, praktinis mokslų pobūdis. Akademijos veiklos pradžia teikė vilčių. Nuo 1710 metų ji publikuoja Miscellanea Berolinensia ir taip pasie kia plačiąją publiką. Tačiau netrukus padėtis pasikeitė. Šalį val dyti pradėjo patriarchališkas Frydrichas Vilhelmas I, kuris turė jo kitokių interesų ir akademiją sąmoningai apleido, - stiprinti šalies valdymą bei armiją jam atrodė svarbiau. Akademijai teko apsiriboti karo mokslo veikalais. Karališkosios akademijos vaid menį gerai suvokė tik jo įpėdinis Frydrichas II, kuris domėjosi filosofija. Nuo 1741 metų akademija vėl suklestėjo ir sėkmingai siekė išsikovoti vieną pirmųjų vietų mokslo pasaulyje. Į akademiją dirbti buvo pakviestas matematikas Leonhardas Euleris. Direktoriumą parėmė fizikas Maupertuis ir vadovavo jam iki pat mir ties.Vėliau akademijai vadovauti asmeniškai ėmėsi pats karalius.
94
Švietimo skleidėjai
Akademija dabar yra padalyta į keturis skyrius: eksperimen tinės filosofijos skyriui priskiriami chemijos, anatomijos, bota nikos ir visi eksperimentiniai mokslai. Matematikos skyriui geometrija, algebra, mechanika, astronomija ir kiti abstraktieji mokslai. Spekuliatyviosios filosofijos skyriui - logika, matema tika ir dorovė, etika. Dailiųjų menų skyriui - mokslo šakos, tyri nėjančios senovės pasaulį, istoriją ir kalbas. Taigi tai buvo akademija, kuri apėmė beveik visas mokslo sri tis. Jai vadovavo prezidentai ir sekretoriai; paskutinysis iš jų, sekretoriavęs ne vieną dešimtį metų, - tai Berlyno hugenotų pa likuonis Johannas Heinrichas Samuelis Formey’us. Kiekvienas skyrius turėjo savo direktorių ir kuratorių, kuriam patikėdavo finansų tvarkymą. Pajamos gaunamos taip pat ir pardavinėjant kalendorius. Iš akademijos narių šešiolika buvo tikrieji nariai, ku rie gyveno Berlyne ir gaudavo atlyginimą. Kita grupė - svetimša liai, arba nariai korespondentai, tai mokslininkai iš visos Euro pos, savo naryste laisvai susiję su akademija. Pagaliau reikėtų paminėti ir garbės narius. Narių priėmimas į akademiją buvo prezidento arba karaliaus galioje. Dauguma narių buvo prancūzai, dažnai priklausantys protestantų konfesijai, bei šveicarai. Kara lius šiems pasaulinę kalbą mokantiems mokslininkams mieliau negu vokiečiams teikdavo pirmenybę. Visiems žinomas jo nusi teikimas prieš Gottholdo Ephraimo Lessingo paskyrimą. Tikrieji nariai per metus turėdavo pateikti du mokslo veikalus. Jie būdavo perskaitomi akademijos susirinkime, po to publikuo jami Mémoires leidinyje.Tuos mokslo darbus galima buvo paskelbti ir kitur. Daug dėmesio skirta susirašinėjimui visoje Europoje tiek su nariais korespondentais, tiek ir su kitomis akademijomis. Akademija per kasmetinius konkursus viešai skelbdavo sa vo publikacijas. Jų temos būdavo, pavyzdžiui, tokios: „Begaly bė matematikoje“, „Maisto medžiagų apykaita žmogaus kūne“, „Principo ,viskas gerai4 analizė“ arba „Gyventojų migracija Rytų Vokietijoje“. Frydricho akademija buvo tipiška švietimo akademija 17401770 metais. Kadangi publikacijos pasirodydavo prancūzų kalba,
Akademijos
95
jos iš pat pradžių darė didelį poveikį. Tai buvo prancūzų kalba skleidžiamas vokiškasis švietimas. Akademija skynė kelią liberales nėms pažiūroms, tokioms, su kuriomis mielai koketavo pats ka ralius. 1745 metais akademijos sekretorius Formey’us teigia: „Sa vaime suprantama, jog dirbta, siekiant nušlifuoti ir patobulinti raktus, kurie galėtų atrakinti viską, kas turėtų būti prieinama žmogaus intelektui.“ Vokiečių filosofas Wilhelmas Dilthey’us liaupsina už „ankstesnę filosofiją“ pranašesnį mokslo metodą, tai yra psichologinį ir istorinį reiškinių traktavimą. Akademijos pa saulėžiūra yra tokia: „Dieviškosios individualybės ir žmogaus moralinės atsakomybės iškėlimas, vadovaujantis išmintimi.“ Senstant karaliui, seno ir akademija. Nuo 1770 metų dvasi niam Vokietijos gyvenimui pradėjo vadovauti kitos jėgos.Tačiau akademija gyvavo ir toliau. Berlyne įkūrus universitetą, ji palai kė glaudžius ryšius su šia neohumanistine XIX amžiaus tipo aukštąja mokykla. XVIII amžiuje akademijos vis dažniau tarnauja šviečiamie siems utilitariniams tikslams. Pavyzdys čia galėtų būti Salono prie Marnos provincijos akademija Prancūzijoje. Prancūzijoje XVII, o ypač XVIII amžiuje iškilo labai daug provincijos akademijų; viena tokių ir buvo Šalone prie Marnos. Ypač daug žinių apie ją pateikia mums Danielo Roche’o studija. Šalonas - senas Šampanės provincijos administracinis centras, be to, vyskupo ir pro vincijos valdytojo rezidencija, jame gyvavo įvairūs teismai bei valdymo institucijos, stovėjo karinis dalinys. Nuo 1750 metų čia egzistavusi literatūrinė draugija 1775-aisiais karaliaus patentu pertvarkoma į akademiją. Draugija savo veiklą tęsė iki revoliuci jos. Jos struktūra kaip ir kitų akademijų: dvidešimt tituluotų aka demijos narių - tikrųjų, asocijuotųjų, narių korespondentų ir pagaliau garbės narių. Prezidiumui vadovavo dviese: valdytojas, atstovaujantis karaliaus valdžiai, ir aukščiausio rango vyskupystės dvasininkas. Savo veikloje daugiausia apsiribota posėdžiais, iš kurių vienas, dalyvaujant valdytojui bei vyskupui, kasmet būdavo atviras, ir būtent šv. Liudviko dieną. Posėdžiuose skaitomi prane šimai: ketvirtadalis iš jų nagrinėja mokslines empirines temas,
96
Švietimo skleidėjai
penktadalis - literatūrines retorines arba istorijos temas, liku sieji skiriami dorovės filosofijai ir ekonomikai. Akademija turi biblioteką ir organizuoja konkursus, ypač daug dėmesio skirda ma socialinėms problemoms. Apie socialinę šios akademijos, kaip ir visų kitų, sudėtį suži nome iš Danielo Roche’o tyrimų: tarp garbės narių - 24 procen tai dvasininkų, 76 procentai bajorų ir nė vieno trečiojo luomo atstovo; iš tikrųjų narių - 21 procentas dvasininkų, 33 procen tai bajorų, 45 procentai buržuazijos luomo atstovų: tarp asoci juotųjų narių - 30 procentų dvasininkų, 20 procentų bajorų ir 50 procentų buržuazijos. 1775 metais akademija devizu pasirinko L ’Utilite, - naudą. Tai akivaizdus vėlyvojo švietimo ženklas. Jos tikslas - per mokslus kelti provincijos ūkį, šia kryptimi imamasi ir istorinių tyrinėjimų. Per Šalono akademijos veiklą bandoma išjudinti provincijos gy venimą; kitaip tariant, skleisti švietimo idėjas regione. Tai, kas vyksta Paryžiuje, dabar turi įvykti ir provincijoje.
3.
Salonas
Savo noru - laisva valia - pokalbiui susiburiančių grupių būta jau antikos epochoje, pavyzdžiui, Sokrato būrelis.Tokia pokalbio for ma vėl atgaivinama humanizmo laikais, - ji apibūdinama jau Giovannio Boccaccio Dekamerone: laisvas vyrų ir moterų susiėjimas bendram pokalbiui įdomia tema.Toks viešas bendravimas tebegy vuoja ir XVII amžiuje, tik dabar jis įgauna kitokią formą - orga nizuojamos kalbos draugijos rūmuose arba miestuose. O jau XVIII amžius galutinai pasiruošęs dar laisvesnei oratorystės meno formai.5 1710 metais savo Kurzen E ntw urf der politischen Klugheit (Politinės išminties apmatai) Christianas Thomasius analizuoja žmo gaus sociatyvinį gebėjimą, jo polinkį bendrauti su kitais visuomenės nariais. „Žmogus Thomasiui buvo jaukus ir draugiškas, o ne koks lau kinis, vienatvei pasmerktas žvėris. Bet kokios visuomenės pagrindas
Salonas
97
yra pokalbis.TačiauThomasius skyrė dvejopą pokalbį: kasdienį su kiekvienu, atsitiktinai sutiktu, ir kitokį, kai tarpusavyje ben drauja geri draugai. Thomasius ne tik skiria conversatio privata nuo conversatio publica, jis atskirai aptaria ir sąvoką ,privatus pokalbis4. Išanalizavęs conversatio publica bendraujant su priešais ir nepažįstamaisiais, jis pereina prie naujo skyriaus: tai pokalbis su gerais draugais. Thomasius šitaip peržengia įprasto mokymo apie pokalbį rėmus [...] ir pasako tai, ką galvoja ir kas jam arčiau širdies.Tarpusavio pasitikėjimas buvo būtina individualaus bend ravimo sąlyga. Negailestinga tradicinio pokalbio ir drauge visuo menės, kurioje šis pokalbis vyksta, kritika susilaukė visuomeni nio atgarsio kylančiame švietėjų sluoksnyje bei jų socialinėje draugystės idėjomis grindžiamoje institucijoje.“6 Tačiau ši nauja pokalbio forma suklestėjo ir nepaprastai išplito ne Vokietijoje, o Prancūzijoje, puikiojoje jos sostinėje Paryžiuje. Jau XVII amžiaus pabaigoje aukštuomenės moterys arba stam biosios buržuazijos atstovės pradėjo pas save - savo salone - nu statytą dieną priiminėti privačius asmenis - pažįstamus, drau gus - pasiplepėti su jais ir pasikalbėti, tačiau ne tam, kad aptartų kasdienius dalykus, o padiskutuotų tam tikromis temomis. Šio laisvo būrelio nariai būdavo intelektualiai suinteresuoti bajorai ir buržua. Jie atsivesdavo ir draugų, atkeliavusių iš svetur ir tuo metu viešinčių Paryžiuje. Taip atsirasdavo maža neformali aka demija, be aiškesnės struktūros, tačiau nemažai pasidarbavusi vi suotinio išprusimo, išsilavinusių žmonių tarpusavio bendravimo labui. Dažniausiai dominuojančios pokalbio temos buvo grožinė literatūra, poezija, poetika, vėliau vis dažniau rinktasi filosofines temas bei filosofinę jų traktuotę. Liudviko XIV laikais išsilavinę aristokratai susitikdavo marki zės de Sevignč salone; pas Ninon de Lenclos susieidavo skepti kai ir laisvamaniai, tokie kaip Saint-Evremond’as, jie kalbėdavosi apie Epikūrą ir Montaigne’į; pas madam de Sable - moralistai, tai yra kritikai, tokie kaipFranęois La Rochefoucauld. Jis pats sakė: „Išsilavinusių žmonių pokalbis man teikia ypatingo džiaugsmo. Mėgstu, jei kalbamasi rimtai ir ypač jei aptariami etikos dalykai.“
98
Švietimo skleidėjai
Tačiau domimasi ne tik dorovės ir psichologijos klausimais, bet taip pat ir fizika. Londone, hercogienės von Mazarin namuose, gamtos mokslai aptarinėjami greta literatūros ir filosofijos temų: „Ten esama didžiausios laisvės pasaulyje ir laikomasi tokio pat diskretiškumo. Tiesa, ten dažnai ginčijamasi, tačiau tai daroma inteligentiškai, o ne karščiuojantis. Ir ne tiek stengiantis prieš gyniauti pašnekovui, kiek išsiaiškinti pokalbio objektą.“ Mirus Liudvikui XIV, salonų tonas darosi nuoširdesnis, filo sofuojama įvairiomis temomis. Diskutuojama principiniais poli tikos, ūkio ir socialiniais klausimais. Apie amžiaus vidurį - kai salonų buvo jau nesuskaičiuojama daugybė - pas madam de Tencin susitinka Bernhardas Le Bovier de Fontenelle’is, M on tesquieu, Mably, Claude’as Adrienas Helvėtius ir kiti. „Jos namuose rangas ir luomas nebeegzistavo [...], ir tik tvir tesni argumentai nugalėdavo silpnesnius [...]. Šitaip čia būdavo bendraujama, jos draugijoje susirinkusiuosius žavėdavo išmintin ga ir filosofinė mąstysena, kuria pasižymėjo (madam de) Tencin ir kuri it burtų lazdele visą pasaulį darė filosofais.“ Enciklopedijos bendradarbiai: Jeanas Le Ronde’as d’Alembert’as,Jeanas François Marmontelas, Etienne’as Bonnot de Condillacas, Condorcet,Turgot ir kiti nuo 1764 metų rinkdavosi pas panelę Julie de Lespinasse. „Jai pasisekė savo namuose suburti labai gausią, labai įvairią ir energingą draugiją. Kasdien nuo penktos iki devintos valan dos vakaro čia ateidavo vis naujų žmonių. Čia tikrai galėjai su tikti puikių, visiems valstybės, bažnyčios, rūmų, armijos rangams atstovaujančių žmonių, svetimšalių ir žymių rašytojų [...]. Su maniai replikuodama ji vadovaudavo pokalbiui, pagyvindavo jį ir kreipdavo pagal savo skonį. Politika, religija, filosofija, pasa kojimai, naujienos, - apie ką tik nebūdavo ten kalbama.“ Ilgainiui salonai pradeda daryti įtaką plačiajai visuomenei: tiek renkant į akademijos narius, tiek formuojant politiką ikirevoliuci niu laikotarpiu.Tą vaidmenį jie išsaugo iki pat permainingų įvykių. Salonai kuriasi ne tik Prancūzijos sostinėje. Jie veikia ir provin cijose, ir už Prancūzijos ribų. Kai, pavyzdžiui, Rousseau bėgdamas
Salonas
99
rado prieglobstį Nojenburgo kunigaikštystėje, čia jį į savo ratą draugiškai priėmė Isabelle Guyenet-D’Ivernois.Toje pat kuni gaikštystėje gyveno Isabelle de Charriere, pagal kilmę olandė, telkusi apie save žmonių ratą, kuris garsėjo toli už šio mažo pa saulėlio ribų. Ženevoje veikė Suzanne’os Necker-Curchod, Že nevos bankininko, vėliau Liudviko XIV finansų ministro žmonos, salonas.Todėl vėliau šis sambūris persikėlė į Paryžių. Jos duktė, Germaine de Stael-Necker, nutiesė saitus į Vokietiją. Amžiui baigiantis šiek tiek salonų atsirado Vokietijoje, ypač Berlyne. Keletui iš jų vadovavo moterys žydės. Henriettės Herz salonas pasižymėjo tuo, jog ji „lyg burtininkė buvo subūrusi vi sus įžymius jaunus žmones, kurie gyveno Berlyne, ir tuos, kurie čia tik lankėsi“. Vienoje taip pat veikė keletas salonų.Tarp jų ir grafienės Mari jos Wilhelminos vonT hun salonas, kuriame Mozartas jautėsi lyg namuose. Vienas tų namų lankytojas, anglas, apie šį saloną ir gra fienę T hun rašė: „Grafienė, kaip niekas kitas iš mano pažįstamų, geba išsaugoti draugiją ir pasiekti, kad čia susibūrę žmonės bend rautų vieni su kitais. Būdama nepaprastai sąmojinga bei univer sali pasaulio žinovė, ji dar turi ir nesavanaudišką širdį. Ji pirmoji atranda gerąsias draugų savybes ir paskutinė pastebi jų silpnybes. Didžiausias malonumas jai - išsklaidyti tarp bendraujančiųjų galimus nesusipratimus ir skatinti bei puoselėti draugystę. Ji trykšte trykšta gyvenimo džiaugsmu, kuriuo naudojasi taip su maniai, kad įtinka ir linksmuoliams, nė kiek neįžeisdama liūdinčiųjų. Aš nesu sutikęs tokio žmogaus, kuris turėtų tiek daug draugų ir gebėtų kiekvienam iš jų atseikėti tiek daug nesava naudiško draugiškumo. Savo namuose ji turi susikūrusi mažytį laimės pasaulį, ir pati yra traukiantis bei siejantis jo centras.“7 Salonas išgarsėjo visame pasaulyje, jo poveikis dar buvo jaučia mas ir kitame šimtmetyje.Tokių bendravimo ir intelekto kultūros ratelių atsirasdavo visur, kur tik pasireikšdavo tokie interesai. Anglijoje salonų funkcijas perėmė būtent vyrų klubai, kuriuo se neapsiribota vien socialinio pobūdžio bendravimu; toks, pavyz džiui, buvo Jonathano Swifto, Henry’o Saint-Johno Bolingbroke’o
100
Švietimo skleidėjai
ir Alexanderio Pope’o Scriblerus Club (Rašytojų klubas, 1714). Kai kurių šių klubų veikla buvo aiškiai politinė. Pradžioje Paryžiuje įsikūręs Club d ’Entresol (Antresolės klu bas, 1724-1731) taip pat turėjo politinį pobūdį. Apie jį būtų galima pasakyti šitaip: „Tai buvo angliško stiliaus klubas, tikriau sakant, visai laisva draugija, į kurią susibūrė žmonės, besidomintys viskuo, kas aplinkui vyksta, ir norintys pasakyti savo nuomonę, nesibijodami susikompromituoti.“ Šiam klubui vadovavo Pierre’as Josephas, abatas Alary. Tarp klubo narių buvo d ’Argensonas, abatas de Saint-Pierre’as ir Bolingbroke’as. Jį vadindavo ir apsišvietusių garbingų žmonių kavine {café des honnêtes gens). Kavinė, café littéraire, ėmė visur vaidinti reikšmingą vaidmenį kaip filosofuojančių protų susitikimo vieta; ji buvo viešesnė, ma žiau uždara nei salonas. Iš literatūrinės kavinės ilgainiui išsiru tuliojo skaitymo draugijos.
4. Skaitym o draugijos Salonas nebuvo organizuota draugija. Panašių tikslų kaip salo nas siekė ir organizuotos skaitymo draugijos. Joms pradžią davė ankstesnės lavinimo draugijos, kurios XVII amžiuje rūpinosi kal bos ugdymu ir literatūra. Kalbos draugijos ypač svarbios buvo Nyderlandams, nes suklestėjus tenykštei respublikai iš daugy bės tarmių siekta sukurti bendrinę kalbą. Panašių problemų iš kilo ir Danijoje, Švedijoje, taip pat ir Vokietijoje. Reikėjo įtei sinti bendrą rašytinę kalbą. XVII amžiuje ir XVIII pradžioje šiuos tikslus pasiekus, buvo galima atsidėti vien literatūrai, o tai tapo literatūrinių draugijų rūpesčiu. Skaitymo draugijos, kurios kūrėsi nuo amžiaus vidurio kau piant knygas bendram naudojimui, skleidė bendras žinias ne tik tarp mokslais bei literatūra besidominčių žmonių. Plėtojosi įvai rios skaitymo ir diskusijų formos, kurios paskatino literatūros ka vinių atsiradimą. Skaitymo draugija buvo ypač paplitusi Vokieti joje, tačiau jų būta ir Prancūzijoje musée arba cabinet de lecture
Skaitymo draugijos
101
pavadinimu. Skaitymo draugijoje, kurią galėjai rasti kiekvienoje didesnėje Vokietijos gyvenvietėje, laikui bėgant, ir kaimuose, buvo siekiama bendro tikslo - lavinti plačiąją visuomenę, diegiant jai švietimo idėjas.8 Pirmiausia pateikiame skaitymo draugijos, veikusios vienoje bažnytinėje kurfiurstystėje, pavyzdį: tai Gelehrte Lesegesellschaft von Mainz (Mokslingoji Mainco skaitymo draugija). Maincas sena vienos iš trijų Šventosios Romos imperijos arkivyskupys čių rezidencija, bažnytinės administracijos ir valdžios centras. Šia me tridentiškame, katalikiškame ir baroko mieste buvo tol tylu, kol nuo 1770 metų, valdant arkivyskupui Emmerichui Josefui ir jo ministrui baronui Anselmui Franzui von Bentzel-Sternau, buvo imtasi didelių reformų - ypač švietimo srityje. Emmericho Josefo mirtis 1774 metais žaibiškai nutraukė visas naujo ves.Tačiau netrukus naujasis arkivyskupas Friedrichas Karlas von Erthalis atsikratė savo reakcingų patarėjų; 1780 metais į postą buvo sugrąžintas Bentzelis, ir Emmericho Josefo pradėtas dar bas buvo toliau tęsiamas. Maincas buvo tas tipiškas atvejis, kai katalikiškosios reformos, nors ir pavėluotai, energingai skynėsi sau kelią. Apie tai byloja Lesegesellschaft (Skaitymo draugija) - kur fiurstui pritariant - įkūrimas Maince 1782 metais. Tais pačiais metais draugija sudaro sutartį su Frankfurto kny gininku dėl knygų ir periodinių leidinių pristatymo. Draugijos na riai renkasi čia ne vien skaityti. Draugija vadina save ir Gelehrte Lesegesellschaft (Mokslingoji skaitymo draugija); esama žinių apie istorinius jos narių darbus. Draugijai priklauso ir užeiga, tačiau čia netrukus iškyla draugijos narių drausmės problema, nes jos ne ketinama paversti kavine.Tiesa, nekalti gėrimai kaip arbata, šokola das, kava, migdolų pienas, limonadas bei punšas, kurių galima rasti kiekvienuose namuose, - leidžiami.Tačiau lošimas ir rūkymas, šio amžiaus ydos, yra griežčiausiai draudžiami. Ir dar - draudžiami kurstytojiški pokalbiai, nukreipti prieš religiją, valstybę ir dorovę. 1782 metais draugijos narių sąraše pusė narių buvo bajorai, ketvirtadalis - dvasininkai. Beveik visi turėjo valdiškas tarnybas.
102
Švietimo skleidėjai
Likusieji sudarė mažumą - tai užsienio diplomatai, medikai, tei sininkai ir (tik du!) pirkliai. Tačiau dainavimo mokytojas Heideloffas, didžiai nusipelnęs dailiųjų menų srityje, - buržuazijos atstovas - draugijoje turėjo didelę įtaką. Moterų bei studentų ne priiminėta, ir pastarasis apribojimas susilaukė kritikos. Mainco draugija laikėsi tam tikros pozicijos: ji buvo nusiteiku si antijėzuitiškai ir palaikė Švietimo reformas. Penkiolika narių tuo pat metu priklausė iliuminatų ordinui. Mainco draugijos pavyzdžiu netrukus susibūrė skaitymo draugijos Ašafenburge (1783),Tryre (1783) ir Koblence (1783) - visi šie trys miestai priklausė Mainco kurijai - taip pat Bonoje (1787), kuri buvo Kelno kurijoje. Mainco Gelehrte Lesegesellschaft, kaip ir daugelis kitų draugi jų, žinoma, gyvavo ne itin ilgai. Ji iširo 1790 metais.Tačiau tais pačiais metais kita skaitymo draugija buvo įkurta pas knygrišį Sartoriusą, o po devynerių metų - suburtas Korrespondieren der Lesezirkel (Susirašinėjantis skaitymo ratelis). Kitas pavyzdys galėtų būti draugija, į kurią susibūrusi kaimiš kos vietovės, neturinčios savo sostinės, aukštuomenė.Tai Refor mierte toggenburgische Moralische Gesellschaft (Reformuota Togenburgo doros draugija).9 XVIII amžiujeTogenburgas buvo klestinčios pramonės valstie tiškas priešalpių kraštas Rytų Šveicarijoje. Nors ir valdomas kuni gaikščio abato St. Galleno, jis vis dėlto naudojosi didele auto nomija, kurią gynė Ciūrichas ir Bernas. Čia 1767 metų vasarą krašto raštininkas Andreas Giezendanneris pasiūlė įkurti drau giją, kuri rinktų lėšas geriausiems istoriniams ir dorybingiems kūriniams įsigyti ir tuo pat metu „rūpintųsi visuomenei naudin gu ir bičiulišku bendravimu“. Į raginimą atsiliepė penkiolika as menų - devyni iš jų buvo dvasininkai, - kurie 1767 metų rug pjūčio 24 dieną įsteigė Reformierte toggenburgische Moralische Gesellschaft. Į draugiją, turėjusią ne daugiau kaip 40 narių, įėjo protestantų tikėjimo, kuris šiame konfesijai mišriame krašte sudarė daugumą, išrinktieji intelektualai. ^Tai kunigai,^aukštieji krašto valdininkai, pirkliai, fabrikantai ir gydytojai. Be to, huo
Skaitymo draugijos
103
pradžios prie jų prisijungė rašinėjantis mažažemis valstietis, pre kybos tarpininkas Ulrichas Brakeris, vargingas Togenburgo vyras. Tiesa, jo priėmimui ne visi iškart pritarė, mat jis nepriklausė kai mo vietovės aukštuomenei.Tačiau Brakeris tapo labai stropus jos narys, ir jo, kaip rašytojo, auganti šlovė, pradėjusi skleistis Ciū richo literatūriniuose rateliuose, netrukus jam pelnė tinkamą pripažinimą. Draugija, kurios devizas buvo Ordine et concordia - tvarka ir vienybė - įpareigojo narius aukoti knygas, kurios būdavo paeiliui skolinamos. Kiekvienais metais Lichtenšteige, svarbiausiame kraš to mieste, vykdavo susirinkimas. Jam vadovaudavo du pirmi ninkai ir sekretorius. Kasmetiniame susirinkime būdavo sakoma įžanginė kalba dorovės filosofijos arba naudinga visuomenei te ma. Antai 1790 metais Brakeris kalbėjo apie skurdą.Tačiau pa grindinė draugijos užduotis - steigti ir plėsti biblioteką, kurioje daugiausia būta knygų teologijos, istorijos, gamtos mokslų te matika ir kitokios literatūros apie Šveicariją. Grožinės literatū ros būta mažiau, tačiau Williamo Shakespeare’o kūrinių vis dėl to turėta. Draugija liko elitinė ir patenkinta savo veikla, kol 1787 metais krašto tarybos raštininkas Josefas Meyeris griežtai sukritikavo lig tolinį darbą: „Mes sakome vienas kitam mandagiausius komp limentus, ir šiame nuostabiame chaose ne mažiau nuostabiai čiauškėdami mes apsikeičiame mandagiausiais ir draugiškiausiais džiaugsmo liudijimais, kuriuos kiekvienas iš mūsų pasako iš vi sos širdies, gėrėdamasis savo artimo žvalumu ir sveikata. Atlikę visokiausias ceremonijas, kurias mums kaip ir kitus šalutinius dalykėlius sunkiai dar sekasi pamiršti, susirandame kiekvienas savo vietą ir atsisėdame. Po to paskirtas iždininkas nusimeta savo naštą lygiai taip nedrąsiai, kaip kad prieš metus ją ir prisiėmė, mes sveikiname jį ją sėkmingai nusimetus. Mūsų brangiausio pono pirmininko ataskaitas visuomet sutinkame su pelnytais plo jimais bei padėkomis ir patvirtiname jį ir jo kolegą pirmininką jų pareigoms arba, priešingai, prašome jų, kad ateityje mus pri simintų geruoju. Po to pereinama prie svarstymo, kiek kasmet
1 04
Švietimo skleidėjai
gaunamų honorarų ir mokesčių ketiname panaudoti proto, są mojo ir fantazijos kūriniams ir kokiais naujais vokiečių ir pran cūzų knygų pavadinimais geidaujame papuošti ir praturtinti savo knygų lobyną. Pagaliau suaukojame nustatytą pinigų sumą ir galop atsisveikiname lygiai taip pat mandagiai ir draugiškai, kaip kad pradžioje vienas kitą sutikome.“ Visa tai, be abejo, galėtų būti naudinga, tačiau, atvirai pasa kius, tik draugijos nariams. „Nes tik mes patiriame malonumą, kasmet klausydami išto bulintos, dažnai Lucilijaus stiliumi parašytos kalbos. Mūsų knygų rinkinys papildomas tik mūsų pačių pasilinksminimui ir malonu mui, pagal mūsų skonį, kuris toks pats įnoringas kaip ir drabu žių mados. Pagaliau svarstoma tik tai, kas galėtų atnešti naudos mūsų mažai draugijai ir atitinka mūsų garbės narių mąstyseną, tačiau po kurio laiko apsvarsčius pamirštame. Trumpai tariant, draugijos susirinkimai vyksta tik mūsų pačių labui, lyg mes vie ninteliai būtume pasižadėję tapti išmintingesni, protingesni ir kartu laimingesni.“ Šitie pastebėjimai pagreitino tam tikrą politinę draugijos krizę.Ypač jos nariai dvasininkai nenorėjo girdėti apie kokį nors draugijos išplėtimą. Po to, kai 1791 metais į metinį susirinkimą dar atvyko penkiolika narių ir kuo maloniausiai [...] visi kartu suvalgė draugiskus pietus su lydekos patiekalu, draugijos aktyvumas išblėso, ir tik 1797 metais, politinio pakilimo laikotarpiu, norė ta tą veiklą atnaujinti.Tačiau dėl visuotinių permainų 1798 me tais to padaryti nepavyko, ir tik 1820-1824 metais bandyta at gaivinti senąją draugiją. Galiausiai 1828 metais tą darbą per ėmė nauja, ne tokia elitinė Literarische Gesellschaft (Literatūros draugija). Togenburgo doros draugija iš esmės yra skaitymo draugija; tačiau dėl joje skaitomų pranešimų ji įgijo ir literatūros drau gijos pobūdį. Žodį „dora“ čia reikėtų suvokti kaip visuomenės naudą, kuri,.beje, priešingai kitoms moralinėms, tai yra visuo menei naudingoms draugijoms, taip ir lieka neįgyvendinta.
Visuomenei naudingos ekonominės draugijos
105
5.V isu om en ei naudingos ek on om inės draugijos Nors mokslų akademijos ir skaitymo draugijos paprastai orien tavosi ne į socialinę praktiką, o veikiau tarnavo savitarpio moky mui ir mokslo arba grožinės literatūros ugdymui, nauda visuome nei buvo suvokiama daug plačiau - nuo rūpinimosi vargšais iki agrarinės reformos, draugijų ūkiui bei socialinei rūpybai plėtoti (Gesellschaften zur Förderung der Wirtschaft und der Sozialfür sorge) siekių. Jos paprastai apibūdinamos kaip ekonominės arba visuomenei naudingos draugijos. Pirmoji tokio pobūdžio draugija pasaulyje - Society for the Improvement of Husbandry, Agri culture, and other useful Arts (Žemdirbystės, ūkininkavimo ir kitų naudingų verslų draugija), 1731 metais įkurta anglų-airių Dublino mieste. Panaši draugija, turėjusi tokį pat didelį pasise kimą, 1754 metais buvo įsteigta Londone. Šios dvi draugijos tapo pavyzdžiu visam žemynui. Netrukus tokių bendrijų pridygo lyg grybų po lietaus. Antai Prancūzijos provincijoje susikūrė Socié tés royales d ’agriculture (Karališkosios žemdirbystės draugijos), Habsburgo imperijoje - Kaiserlich-königlichen Ackerbaugesell schaften (Imperatoriškosios ir karališkosios žemės ūkio draugijos), Ispanijoje ir jos užjūrio kolonijose - Sociedades de los Amigos dėl Pafs (Krašto bičiulių draugijos). Nelygu kur tos draugijos veikė, jos labiau rūpinosi arba miestų infrastruktūrų, arba žemės ūkio būklės reformavimu.10 Kaip pavyzdį aptarkime pirmosios sėkmingai veikusios vi suomenei naudingos draugijos - ką tik minėtosios Dublino drau gijos veiklą. Dublin society (Dublino draugija), ketinanti daugiau dėmesio skirti šeimos biudžeto, žemės ūkio planavimui ir kitiems naudingiems užsiėmimams, buvo įsteigta po badmečio, 1724 metais ištikusio Airiją, f šią veiklą įsitraukė aukštasis Anglijos vi suomenės sluoksnis, suvokęs katastrofiškas Anglijos politikos Airi joje pasekmes, regintis ekspropriacijos sugriautą katalikiško krašto ūkį ir norintis iš Airijos šį bei tą padaryti.11 Šią draugiją 1731 metais įkūrė ekonomika besidomintis filant ropas Thomas Prioras ir nepaprastai aktyvus anglikonų dvasininkas
106
Švietimo skleidėjai
Samuelis Maddenas su dvylika kitų bendraminčių - visuome nės reikalais besirūpinančiais bajorais bei dvasininkais. Iš pat pradžių ji orientavosi į praktinę veiklą: „Draugijos nariai ketina ne linksminti visuomenę grakščiomis ir išdailintomis spekuliaci jomis ar praturtinti mokslą naujais ir originaliais stebėjimais; jų tikslas - paprasčiausiu būdu ugdyti paprastų amatininkų darbš tumą, praktines ir naudingas žinias iš bibliotekų bei kabinetų pateikti plačiajai visuomenei.Trumpai tariant, vienintelis jų keti nimas - geri darbai, ir visai nesvarbu, kaip jie šio tikslo siekia: ar naujais atradimais, ar publikacijomis apie jau žinomus išra dimus, ar gilindami lig šiol turėtas žinias, ar paskleisdami jas plačiajai visuomenei.“ Čia galime įžvelgti akademijų kritiką - pavyzdžiui, tokių kaip Royal Society, kurios veikla ir buvo „tik“ mokslinė. Dublino drau gijai, trumpai tariant, rūpi ne teorija, o praktika. Kiekvienas narys turėjo pasirinkti tam tikrą veiklos kryptį. Jie specializuodavosi gamtotyroje, namų ūkio tvarkyme, žemės ūkyje, sodininkystėje, amatų ar manufaktūrų srityse ir vėliau savo studijų rezultatus pa teikdavo draugijai. Ši juos skelbdavo draugijos leidinyje Dublin Society's Weekly Observations: „Dublino draugija svarbiausiu savo uždaviniu laiko skatinti mūsų krašte pramonės dvasią ir toliau šito sieks publikuodama patarimus, kaip tvarkyti namų ūkį (husbandry) ar plėtoti kitą naudingą veiklą.“ Weekly Observations taip pat skelb davo draugijos svarstymus, statistikos duomenis ir pranešdavo apie naujus išradimus. Norėta atkreipti airių dėmesį į britų bei už sieniečių tyrinėjimus ir taip pralaužti Airijos salos izoliaciją. Svarbų vaidmenį vaidina premijos ir apdovanojimai. Rengia mi konkursai tam tikromis temomis visuotiniam susidomėjimui sužadinti. Apdovanojimai teikiami už geriausią sekimą užsienio nėriniais, apskritai už geriausius tekstilės gaminius, už ypatingą sėklą, už pelkėtos vietovės nusausinimą, už sidro, alaus ir ag rastų vyno gaminimą, už gardžiausią duoną ar už naujus žvejy bos būdus. Formuojamas pavyzdinės fermos modelis ir steigiama pavyz dinė pramonės įmonė. Galiausiai stengtasi paremti airių meną,
Visuomenei naudingos ekonominės draugijos
10 7
Dubline net buvo įkurta Meno akademija. Iš pat karto susirū pinta statyti biblioteką, ir ji tapo viena svarbiausių Airijoje. Draugija lėšų kol kas sukaupdavo iš savanoriškų Airijos gen try įnašų. Apie šeštąjį dešimtmetį Airijos parlamentas draugijai paskyrė didelę valstybės finansinę pašalpą, ir netrukus ji gavo Royal Charter, karališkąjį patentą.Taip draugijos egzistencija tapo garantuota. 1981 metais ji atšventė savo 250 metų jubiliejų. Ji turėjo tokį didelį pasisekimą, kad 1754 metais Londone ang lai įkūrė panašią draugiją - Society for the Encouragement ofArts, Manufactures, and Commerce (Amatų, manufaktūrų ir prekybos skatinimo draugiją). Dublin Society buvo pasisekę išjudinti jai pa rankius sluoksnius. Bendras veiklos pobūdis, pastangos veikti visuo menės labui plačiąja prasme - nuo pramonės iki žemės ūkio, tech nikos ir socialinės plotmės - tapo pavyzdžiu visam patriotinių arba visuomenei naudingų draugijų judėjimui šiame amžiuje. Iš draugijų, kurios rūpinosi vien amatų ir pramonės skatini mu, paminėtina Birmingemo Lunar Society in Birmingham (Pil naties draugija).12 Jos atsiradimas daugiau ar mažiau susijęs su Londono Amatų draugija, įkurta 1754 metais amatų, pramonės bei prekybos plėtotei skatinti. 1700 metais Birmingemas Vorikšyre tebebuvo mažas provincijos miestas centrinėje Anglijoje. Vėliau čia prasidėjo staigus pramonės pakilimas, kurį skatino Dissent - ne anglikonai, pasižymintys puritonišku sumanumu. Apie 1760 metus Birmingemas, turintis 30 000 gyventojų, jau buvo išties didelis miestas. Boulton-Sohe pradėjusi veikti pa saulinio lygio mašinų gamykla, įmonė, kuri visų buvo lankoma kaip tikra įžymybė. Stambaus įmonininko Matthewo Boultono namuose maždaug nuo 1765 metų susitikinėdavo grupė drau gų, - fabrikantai, išradėjai ir projektuotojai. Draugiškas susiėji mas vykdavo kiekvieną mėnesį - stojus pilnačiai. Tik 1775 metais susibūrė Lunar Society (Pilnaties draugija) grupė. Kiek vėliau ji išleido įstatus, tačiau vis dėlto liko laisva organizacija, tik nariai tebebuvo pasirenkami, mat norėta ir to liau likti draugų grupe. Be to, jie visi tarpusavyje buvo susiję ir daugialypiais giminystės ryšiais. Mokslo lygis buvo aukštas.
108
Švietimo skleidėjai
Lunar Society nariai kilę iš ankstyvosios pramonės įmonininkų, tai yra iš viduriniosios Anglijos klasės. Be paties Boultono, iškilūs draugijos nariai buvo gamtos tyrinėtojas škotas Williamas Small’as, anksčiau dirbęs profesoriumi Wiliam and Mary kolegijoje Virdžinijoje, ir visų pirma Jamesas Wattas, pagal kilmę taip pat škotas. Wattas buvo atvykęs į Birmingemą kaip instru mentų meistras - čia jis plėtojo bendrą veiklą su Boultonu. Šis nenuilstantis tyrinėtojas ir eksperimentuotojas čia įgyvendino savo amžiaus atradimą: garo jėgos panaudojimą technikoje. Lu nar Society tarp savo narių - ar galėjo šiame amžiuje būti ki taip - turėjo ir pažangų mediką - Williamą Withingą. Draugija ir toliau rinkdavosi kartą per mėnesį. Be to, kasmet ji surengdavo didįjį susirinkimą. Galiausiai jos nariai užmezgė platų korespondentų tinklą. Lunar Society veikla - tai keitimasis informacija apie mokslo pasiekimus, pirmiausia technikos, optikos, astronomijos, chemi jos, mineralogijos ir botanikos srityse. Buvo eksperimentuojama savose įmonėse. Pirmieji nariai susibūrė į tyrinėtojų grupę. D a lykiniai ryšiai palengvindavo tų eksperimentų įgyvendinimą. Iš tikrųjų gebėta pasiekti didelių ūkinio laimėjimų, net jeigu susi klosčiusios aplinkybės ir ne visada buvo palankios. Kartu rūpintasi ir nuolat augančio Birmingemo miesto raida. Imtasi iniciatyvos įruošti ligonines, nutiesti gatves, jas apšviesti, įrengti kanalizaciją. Aptarinėti rūpybos klausimai, įtraukiant ir darbininkų maitinimosi temą. Amžiui baigiantis, pastebimas aktyvumo atoslūgis. Prasidėjus 1791-ųjų neramumams - tai buvo tolimi Prancūzijos revoliuci jos atgarsiai - kai kurių narių laboratorijos ir namai buvo su griauti.Tokia draugijos baigtis; draugijos, kurios šlovės laikas vis dėlto gerokai pranoko santykinai trumpą draugijos veiklos laiką. Lunar Society glaudžiai susijusi su pramonėjančio miesto rai da. Čia puikiai dera tarpusavyje gamtamoksliniai interesai, visuo meninės pareigos ir pramonės plėtotė. Trečias pavyzdys galėtų būti Sociedades de los Amigos del Pais organizacijos - krašto bičiulių draugijos, kurios vienija visuomenei naudingą veiklą apsišvietusios Ispanijos monarchijoje.13
Visuomenei naudingos ekonominės draugijos
109
Judėjimą inicijavo karaliaus Karolio III ministras Pedras Rodriguezas grafas von Campomanesas, šias pareigas ėjęs 1762— 1791 metais. Pirmoji draugija susibūrė 1764 metais baskų krašte. Tam tikrą vaidmenį čia galėjo suvaidinti Ošo Gaskonės prancūzų žemės ūkio draugijos bei jos šakinių Dakso ir Šv. Godenzės drau gijų artumas: jos buvo įkurtos dvejais metais anksčiau. Real Sociedad Bascongada de los Amigos dėl Pais tučtuojau suteiktas kara liškasis patentas. Maždaug po dešimties metų Kastilijos taryba, kurios iždinin kas - Campomanesas, vietos bajorijai pasiūlo kurti panašias sociedades. Taigi čia kalbama apie valstybę, kuri skatina privačią aukščiausiojo visuomenės sluoksnio iniciatyvą.Tokios draugijos turi paspartinti švietimo, socialinės rūpybos, žemės ūkio (taip pat atitinkamų mokyklų) raidą, industrializavimą, prekybą. Tokių draugijų modeliai yra Academie dės sciences Paryžiuje, Royal Society, Dublino ir Berno draugijos. Nuo 1770 iki 1811 metų metropolijoje įkuriama apie 70 sociedade?, nuo 1780 iki 1822 metų apie tuzinas jų - ir vicekaralystėse. Draugijų aktyvumas iki Prancūzijos revoliucijos labai didelis, po to jos nuslopsta, nes patenka į revoliucijos ir kontrrevoliucijos ugnį, pagaliau prasideda prancūzų okupacija bei karas. XIX amžiuje draugijos iš dalies atgyja, bet jau nebe tokios reikšmingos, kaip tuos du tris dešimt mečius iki revoliucijos, - visų pirma kaip išjudinanti jėga. Ispanijos atveju judėjimas visai natūraliai persimetė į kolonijas. Campomaneso raginimu po 1780 metų sociedades kūrėsi kiekvie noje vicekaralystėje: ir Lotynų Amerikoje (čia pirmiausia Limo je ir Kitę), ir Filipinuose. Limos bendrija kartu buvo ir literatū rinė, ir leidybos draugija. Patriotinės ir ekonominės draugijos nuo 1812 iki 1819 metų dar steigiamos Buenos Airėse, Karakase, Puerto Rike ir Meksikos Čiapo mieste. Šios draugijos, savaime aišku, steigėsi kylančios kolonijų revoliucijos fone. Galėtume pateikti vieną pavyzdį iš draugijų judėjimo Loty nų Amerikoje. Kai donas Francisco de Viedma, Santa Kruso de la Sieros gubernatorius valdytojas Peru vicekaralystėje, ėmėsi žy gių sukurti geografinį ir statistinį savo provincijos, šiandieninės
110
Švietimo skleidėjai
Bolivijos Kočabambos aprašymą, jis prakalba ir apie Ispanijos Sociedades de los Amigos dėl Pafs. Jis remiasi pirmąja iš jų baskų draugija. Žinoma, kad jos sekė gamtamokslinėmis aka demijomis Londone ir Paryžiuje; žinoma, kad šitos draugijos itin skatino atitinkamų provincijų, miestų ir kaimų augimą. Kito mies to draugija prelato Jose Pėrezo Calamos patriotinio uolumo (dėl patriotico celo) dėka buvusi ypač atsidėjusi šio miesto vargšų globai. Viedma remiasi straipsniu, kuris 1792 metų sausio 19 die ną buvo išspausdintas Mercurio Peruano. Šios draugijos įkūrimas sukėlęs visuotinio aktyvumo pagyvėjimą, vadovaujant minėtos audiencijos ministrams.Visi dirbę kartu, pasitelkę geriausius savo sugebėjimus. Prekyba ir pramonė buvusios išplėtotos, ir Kitę matęsi džiuginantys žingsniai į priekį. Pagaliau 1788 metais ar kivyskupo ir valdytojo iniciatyva panaši draugija iškilusi ne per toliausiai nuo Kočabambos - Čarkase (dabartinėje Sukrėje). Da bar esą būtų laikas, kad ir Kočabambos miestas - dono Viedmos valdymo rezidencija - kažką nuveiktų šia linkme. Tokie samprotavimai tolimame ir nuošaliame Andų plokštikalnyje, Peru vicekaralystėje, rodo, kaip plačiai sklido ir koks universalus buvo draugijų idėjos poveikis.
6. Ž em ės ūkio ek o n o m in ės draugijos Ypatingas visuomenei naudingų draugijų tipas - tos ekonomi nės draugijos, kurios pirmiausia sprendžia agrarinės ekonomikos problemas arba tik jas. Dauguma ne miesto gyventojų dirbo žemės ūkyje ir apskritai sudarė didžiąją gyventojų dalį. XVIII amžiuje žemės ūkį - ypač žemdirbystę Vidurio Euro poje - ištiko krizė, kuri buvo juntama labiau nei ankstesniosios. Žmonės buvo pripratę, kad nederliaus metus, dažniausiai n u lemtus klimato, kartais - politinių bei karo veiksnių, lydėtų var gas, badas ir skurdas. XVIII amžius pamėgino įveikti šį ciklą ir moksliškai pagrįstomis reformomis išspręsti nerentabilaus že mės ūkio problemą. Buvo akivaizdu, kad agrarinė struktūra, kuri
Žemės ūkio ekonominės draugijos
111
formavosi nuo XIV amžiaus, nebeatitinka laiko reikalavimų. Ūki ninkaujant pagal trilaukę sistemą net trečdalis ariamos žemės likdavo pūdymuoti. Geriau įdirbant žemę, ciklo - žiemkenčiai, vasariniai javai, pūdymas - buvo galima atsisakyti. Tačiau tai reiškė politinį įsikišimą į tradicinę kaimo struktūrą, taip pat ir į ligtolinę rinkliavos sistemą.Ar dešimtinė turėjo būti imama ir už plėšinius arba už naują produkciją, pavyzdžiui, bulvių au ginimą? Reikėjo, kad vyresnybė leistų pertvarkyti žemės naudojimą, tai reiškia: nerentabilią dirbamą žemę paversti ganykla, sumažinti arba panaikinti almendą, kuri nelabai apsimokėjo, nes niekas čia nebuvo suinteresuotas žemės gerinimu. Svarbi problema darėsi miškų išsaugojimas.Tiesa, ėmus ją spręsti, vargingi žmonės pa prastai netekdavo galimybės miške laisvai ganyti savo vienintelę karvę arba ožką bei malkauti jame. Dėl to kilo nauja socialinė problema, kuri ypač išryškėjo vėliau, XIX amžiuje. Kita problema - gauti kaip galima didesnę produkciją, skirtą realizavimo rinkai. Gyventojų daugėjo ir jiems reikėjo išsimaitinti. Didėjo įvairesnio maisto ir gėrimų poreikiai. Čia pagelbėti galėjo žemės gerinimas, pašarinės žolės auginimas kultūrinėse pievose. Daugiau derliaus buvo galima gauti, tręšiant ir drėkinant laukus. Šalia javų norėta auginti bulves; gerinti vaisių, daržovių bei vyno, taip pat galvijų bei pieno produktų kokybę. Naujomis priemonė mis turėjo būti naikinami kenkėjai. Sausinant pelkėtas vietoves buvo galima atsikovoti naujus žemės plotus. Imta sujungti ka nalais atšakas. Iškilo maisto atsargų laikymo problema, pavyzdžiui, patariama, kaip džiovinti, kad būtų galima išvengti spartaus pro duktų gedimo. Vėliau reikėjo spręsti klausimą, kaip pagerinti technines priemones - modernizuoti plūgus bei kitus valstiečio ūkio padargus; pagaliau imta rūpintis naujų kelių tiesimu. Pirmiausia bandyta įveikti krizes. Nederliaus metai dažnai išjudindavo jėgas, kurios inicijuodavo ekonominės draugijos su kūrimą. Galėta griebtis ir neatidėliotinų sprendimų, tačiau visada labiau galvota apie ilgalaikes priemones. Ir čia prekybos liberali zavimas, atsisakant ankstesnio monopolio, perduodamo iš vienų
112
Švietimo skleidėjai
rankų į kitas, atrodė tarsi tikras išganymas. Vis dėlto mėginta spręsti klimato problemą, - pradėti meteorologiniai stebėjimai. Galiausiai iškilo valstiečių namų ūkio, higienos bei švietimo problemos. Labai polemiška, tačiau dažnai svarstoma tema buvo pramo ninis darbas kaime, manufaktūros bei fabriko prasiskverbimas į agrarinę aplinką. Vieni tame matė žlungant tradicines vertybes išlaikiusį bei gebantį toliau plėtotis pasaulį su visomis jo verty bėmis, kiti manė, jog tik industrializuojant įmanoma įveikti kai mo skurdą. Bendrą situaciją - ypač reformistinį judėjimą tarp bajorų žem valdžių - užfiksuoja prancūzų ekonomikos žodynas, kurio nau jas leidimas išėjo Paryžiuje 1767 metais. „Gerbtinas noras gerinti dirvožemį ir rūpestis mūsų kaimiškas valdas papuošti naujai auginamomis kultūromis skatino greitą pažangą. Anksčiau Prancūzijoje buvo gerokai mažiau žmonių, kurie susimąstydavo apie kaimo ekonomikos svarbą. Šiandien šį mokslą vertina bajorai, esama daugybės aristokratų, kurie juo domisi itin profesionaliai, kurie suvokė, kad esama skirtumo pačiam valdyti savo ūkį ir sugebėti tuos produktus iššvaistyti vel tui. Impulsas augintis šiandien pačiam, jei norite, yra mados reiškinys.Tačiau vykusios mados, nes ji duoda realią naudą. Mes galime tik linkėti,kad ji kuo ilgiau gyvuotų [...]. Mes turime sekti senosios Graikijos, senosios Romos, Olandijos bei Anglijos pavyz džiais. Likusioji Europa, kuri jau yra stipriai paveikta prancūzų stiliaus, turi skubėti mus pamėgdžioti. Visi pripažįsta modernaus mūsų skonio svarbą ir rimtumą. Mes esame priežastis, kad šioje puikioje Visatos dalyje atsinaujina ir labai gerėja žemės ūkis.“14 Autorius teisus iš dalies. Agrarinis judėjimas iš tiesų rėmėsi antikos autoriais, tokiais kaip Katonas, Kolumela ir kiti. Olan dija XVII amžiuje su savo intensyviu žemės ūkiu buvo tapusi pavyzdžiu kaip tik jos įsimenančių dailininkų peizažistų dėka. Anglija, arba Didžioji Britanija, keliais dešimtmečiais aplenkė Prancūziją. Gentry sluoksnyje, kuriam kaime priklausė vadovau jantis politinis vaidmuo, džentelmenas fermeris buvo jau seniai
Žemės ūkio ekonominės draugijos
113
susiformavęs.Tai buvo airių gentry, kuri per Dublin Society veiklą savo pavyzdžiu pirmąkart parodė, jog agrarinius reikalus sekasi spręsti lengviau, bendrai dirbant ekonominėje draugijoje. Prieš pat Londono draugijos įkūrimą britų agrarinis judėjimas apėmė visą kontinentą: 1753 metais Florencijoje iškilo Accademia dell’ agricoltura ossia degli Georgofili (Valstiečių draugų bendrija), 1754 metais Mainco kurijos Erfurto m ieste-A kadem ie nützli cher Wissenschaften (Naudingų mokslų akademija), 1757 metais Prancūzijos Reno mieste, Bretanėje, - Société d ’agriculture (Žem dirbystės draugija) ir 1759 metais - ekonominė draugija Berne, Šveicarijoje.Taip buvo pralaužtos visos užtvaros. 1764 metais su Real Sociedad Bascongada de losAmigos de Pais į judėjimą įsi traukia Ispanija, 1765 metais su Ackerbaugesellschaft (Žemės ūkio draugija) Karintijoje - Austrija. Po Dublino draugijos įkū rimo gerokai per šimtą tokių draugijų įsisteigė Europoje ir abie jose Amerikose. Šių ekonominių draugijų vaidmuo, apskritai paėmus, yra tas, kad jos suprato žemės ūkio bėdas ir suvokė, jog esama valdymo praktika bei gamybos būdai yra atgyvenę. Remiantis tokiu su pratimu pereinama prie skatinimo, prie émulation - mėginama išsivaduoti iš sąstingio būsenos. Tai reiškia bajorų, patriotiškai nusiteikusių žemvaldžių bei valstietijos švietimą. Nebesitenkinama antraeilės svarbos dalykais, pavyzdžiui, nurodymais, kaip tvar kyti namų ūkį. Žemės ūkį norima patobulinti gerai apmąstyto mis priemonėmis bei pasiūlymais, kaip padaryti jį efektyvesnį. Tarp draugijų, kurios ypač domėjosi žemės ūkio reforma, viena pirmųjų - Société d ’agriculture, de commerce et des arts, établie par les Etats de Bretagne (Žemdirbystės, prekybos ir amatų drau gija, įsteigta Bretanėje).15 Bretanė, hercogystė centralizuotos Prancūzijos pakraštyje, ka daise savarankiška ir vis dar tebeturinti savo susirinkimą. Žemės ūkio gamyba čia buvo labai žemo lygio. Smulkiosios bajorijos mėginimai pirmojoje amžiaus pusėje ją pakelti liko izoliuoti, nes trūko šio luomo daugumos paramos, be to, stokota būtinų teo rinių bei techninių žinių.
114
Švietimo skleidėjai
Vis dėlto 1757 metais po ilgesnio pasiruošimo Reno mieste buvo įkurta Bretanės žemės ūkio, prekybos ir amatų draugija. Tai nepaprastai didelių aukštutinio Bretanės sluoksnio pastangų vaisius: senosios ir naujosios kaimo bajorijos, aristokratijos iš aukščiausiojo teismo aplinkos, parlamento ir pirklių, kilusių iš bajorų bei miestiečių. Prie draugijos įkūrimo prisidėjo keletas dvasininkų, tarp jų ir Reno arkivyskupas. Kadangi provincijos parlamente šios grupės sudarė daugumą, joms nebuvo sunku bendrijai Société d ’agriculture suteikti oficialų pripažinimą bei reikalingą kreditą. Steigiant šią draugiją tam tikrą vaidmenį su vaidino ir patriotinė Bretanės savigarba. Nors dauguma Bretanės bajorų ir nebuvo labai suinteresuoti žemės ūkio atnaujinimu, draugijai jie pritarė iš tautinių paskatų. Draugijos programoje numatyta sukurti kultūrines pievas diegiant naudingus augalus, drėkinant bei sausinant laukus; supa žindinti su metodais, kurie leistų gauti iš žemės didesnę pro dukciją, atgaivinti prekybą, taip pat įdirbti nederlingas dirvas. Galvota ir apie grūdų prekybos liberalizavimą. Programa atitiko fiziokratų idėjas, dėl kurių Prancūzijoje buvo karštai diskutuojama. Bretanėje prisiekę šių idėjų šalininkai buvo Montaudoinas ir draugijos sekretorius Louis Paulis Abeille’is. Draugija publikavo mokslinius pranešimus ir skelbė konkur^ sus.Ypač siekta užmegzti ryšį su valstiečiais, {vairių regionų cent ruose: Dole, Šen Mole, Šen Briokse,Tregire, Šen Pole de Leone, Kimpere ir Vane buvo steigiamos bureaux secondaires - šakinės draugijos. [ vieną corps d'observation buvo renkama medžiaga, padedanti geriau pažinti kaimą; 1757-1758 metais išleistas pir masis šio veikalo tomas. Ypač daug triūso čia įdėjo sekretorius Abeille’is ir Vedier - centrinės karaliaus valdžios reprezentan tas.Tačiau pastarasis jau 1762 metais mirė, tai buvo didelė netek tis draugijai. Po trejų metų ją ištiko nauja nesėkmė: draugijos sekretorius įtartas prisidėjęs paskelbiant straipsnį apie karaliaus pajamas Bretanėje, sukėlusį senųjų Bretanės bajorų pyktį. Dėl to Abeille’is turėjo palikti Bretanę. Draugija centrinės valdžios akyse bei provincijos susirinkime buvo diskredituota.
Žemės ūkio ekonominės draugijos
115
Tiesa, j i mėgino vėl susitelkti, dabar siekdama daugiau atsidėti prekybos plėtojimui, nes tai labiau atitiko draugijos narių mies tiečių interesus, ir 1769 metais ji pritraukė daugiau miestų at stovų. 1772 metais buvo galima išleisti ir antrąją corps d'ob servation dalį.Tačiau aktyvumas buvo priblėsęs - ir ne vien dėl politinių priežasčių. Kaip dažnai Prancūzijos provincijose stokota žemės savininkų bajorų, kurie patys ūkininkautų savo dvaruose! Net ir domėda miesi žemės ūkiu, jie pernelyg nepasitikėjo esama jo padėtimi. Jeigu bajorai kuo išties rūpinosi, tai arklių auginimu.Tačiau la biausiai nesisekė paveikti valstiečius. Norėta pasiekti juos publi kacijomis.Tačiau to buvo per maža; reikėjo pripažinti, kad jie iš to tik juokiasi ir nė nemano ko nors imtis. Išsilavinimo stoka ir skurdas Bretanėje netrukus pasirodė esą neįveikiami sunkumai. Pažymėtinas vienintelis Société d ’agriculture pasisekęs konk retus dalykas - tai žemės įdirbimas. Kai dėl kultūrinių pievų, nurodomi tik atskiri pavykę bandymai. Sunkiai sekėsi propaguoti bulvių auginimą, net kai 1774 metais, padedant karališkajai in tendantūrai, iš Amerikos atsigabenta „Belle-Ile“ veislės bulvių ir paskleista jų po visą Bretanę - tai buvo bene paskutinė draugi jos akcija. Jau 1770 metais parlamento susirinkime dalis bajorų nesutiko duoti reikalingų kreditų. Karališkasis intendantas tąsyk atkreipė dėmesį, jog tai reiškią draugijos iširimą. Išties jos aktyvumas pa laipsniui slūgo, ir po penkiolikos metų buvo konstatuota, jog drau gija jau nebeegzistuoja. Mėginimai ją atgaivinti ėjo perniek. Kas vis dėlto išliko, tai visokeriopos pastangos; gerokai vėliau jos pasireiškė žemės ūkio pagyvėjimu. Bretanės draugija tapo pavyzdžiu kuriant labai sėkmingai vei kusią Ökonomische Gesellschaft von Bern (Ekonominė Berno draugija).16 Bernas buvo didžiausias miestas valstybė Alpių šiaurėje, taip pat pagal teritoriją didžiausias Šveicarijos kantonas. Stropiai, tačiau kiek patriarchališkai jį valdė sostinės patriciatas, rūpinęsis kelių bei miškų politika, tačiau paprastai viską palikdavęs po senovei ir
116
Švietimo skleidėjai
gręžęsis atgal į sužlugusią pramonės politiką. Šis patriciatas, kuris išties nenorėjo plėtoti prekybos, buvo glaudžiai susijęs su kai mu. Patricijai kaime paprastai turėjo didesnį ar mažesnį dvarą, kurį dažniausiai patys ir valdydavo. Be to, dauguma landfogtų kaimiškųjų sričių pareigūnų - gerai pažinojo savo valdomą sri tį. Reformuota tradicinė darbo etika sutapo su nauja, švietimo skleista pareigos idėja. Paskatinti žinių apie Dublino, Londono, o ypač Bretanės drau gijas, taip pat agrarinės Ciūricho gamtos tyrinėjimo draugijos krypties, keletas landfogtų, vadovaujami buvusio landfogto Samu elio Engelio bei žemvaldžio Johanno Rudolfo Tschiffelio, 1759 metais ėmėsi steigti ekonominę draugiją. Ji iš pat pradžių buvo numatyta ne tik Berno kantonui, bet ir visai Šveicarijai. Bernas kaip tik kilo iš tam tikros žemės ūkio krizės. 1757 me tų žiema ilgai užsitęsė, o tų pačių metų liepą prasidėjo šalčiai ir žliaugė lietūs. Grūdus teko nukulti šlapius, ir jie sudygo. Dešimti nės, iš kurios valstybė gyveno, mokėjimas lapkritį pasiekė dugną. Tikslas buvo toks pat kaip ir kitur: „Draugija turi siekti pa kelti žemdirbystę, maitinimosi kokybę bei skatinti prekybą. Tai yra: padidinti pelną, pagerinti žemės ūkio produktų perdirbimą ir palengvinti jų realizavimą.“ Šiuos ketinimus pritaikius vien žemės ūkiui, reiškė: „Geriausia ekonomija yra: sunaudojant ma žiau sėklos, mažiau žemės ir mažiau darbo jėgos, išauginti paly ginti gausų derlių.“ Draugijos struktūra buvo trilypė: Große Gesellschaft (Didžioji draugija) kartą per metus iškilmingame posėdyje turėdavo skelbti konkursus. Mittlere Gesellschaft (Vidurinioji draugija), kuri po sėdžiaudavo kiekvieną mėnesį, tvarkė sąskaitą, ruošė konkursus ir vertino jų rezultatus. Kleine Gesellschaft (Mažoji draugija) tu rėjo savo vadovybę ir rinkdavosi kiekvieną savaitę (vasarą - kas mėnesį). Ji tvarkė draugijos korespondenciją. Iki 1798 metų iš viso buvo 184 nariai, iš jų draugijos veikloje aktyviai dalyvavo maždaug pusė. Daugiausia tai buvo žemvaldžiai patricijai, po jų sekė kunigai, gydytojai, profesoriai ir pirkliai. Valstiečiai tebuvo priimti tik du, ir šie tik pirmaisiais draugijos gyvavimo metais.
Žemės ūkio ekonominės draugijos
117
Spaudos organas Abhandlungen und Beobachtungen (Darbai ir stebėjimai) buvo leidžiamas vokiečių ir prancūzų kalbomis. Kantonas buvo dvikalbis, leidimo prancūzų kalba būtinumą lėmė draugijos ketinimai daryti tarptautinį poveikį. Šis leidinys tuo jau tapo žinomas ir skaitomas, jis darė tokią pat didelę įtaką (jei ne didesnę) kaip ir angliškas žurnalas. Kartu plačiai susirašinėta su likusia Šveicarija,Anglija, Prancūzija, Ispanija, Švedija, Dani ja, Vokietija, Nyderlandais, Lenkija ir Italija. Draugijos žurnalas pirmiausia skelbdavo konkursų atsakymus. 1761 metais buvo pradėta steigti šakines draugijas, kurios turė jo labiau aprėpti atskirus kantono regionus. Jų įsteigta apie de šimtį. Šitaip buvo išjudintas aukštasis regionų sluoksnis - kuni gai ir magistratūra. Kaimyniniuose Šveicarijos konfederacijos miestuose Fribūre, Zoloturne ir Bilyje tuo pat metu atsirado sava rankiškos ekonominės draugijos, kurios buvo glaudžiai susijusios su Bernu. Maždaug 70 procentų Abhandlungen und Beobachtungen ap imties - žemės ūkio, gamtotyros ir geografijos temos: javų augi nimas, pievų drėkinimas, vynuogininkystė, trąšų paruošimas, dirvotyra, gyvulininkystė, almendos paskirstymas, ūkininkavimas Alpėse bei dirvonuojančios žemės įdirbimas.Tik 8 procentai lei dinio apimties būdavo skiriama Bernui neįprastoms - pramonės ir prekybos - temoms aptarti. Svarbūs buvo topografiniai ir sta tistiniai atskirų kantono dalių bei likusios Šveicarijos aprašymai. Pasireiškė ir visuotinis narių aktyvumas: nuosavos įmonės paverčiamos pavyzdiniais ūkiais, atliekami praktiniai bandymai aplinkinėse kaimo vietovėse, stebimi meteorologiniai reiškiniai ir propaguojama nauja agrotechnika. Visa tai vyko nuolat artimai bendraujant su pačiais kaimo žmonėmis. Žinoma, ši draugija nepažengė taip toli, kaip tais pačiais 1759 metais įkurta Ciūri cho gamtotyros draugijos ekonominė komisija, rengdavusi vals tiečių pokalbius, kuriuose draugijos nariai miestiečiai patys kal bėdavosi su valstiečiais apie reformas. Koks didelis buvo Berno draugijos autoritetas, matyti iš 1764 metais rašyto pranešimo, kurio autorius - grafas Karlas von
118
Švietimo skleidėjai
Zinzendorfas - šią išsivysčiusią kaimyninę šalį aplankė Austri jos valstybės ministro pavedimu: „Ekonominė Berno draugija yra visų kiek vėliau Prancūzijoje, Anglijoje,Vokietijoje ir pačioje Švei carijoje atsiradusių panašių organizacijų motina.“ Net jeigu toks konstatavimas (ypač Anglijos atžvilgiu) nėra teisingas, jis paro do, jog Berno draugija neabejotinai buvo laikoma vadovaujančią ja.Toliau Zinzendorfas kalba apie atskirų narių veiklą: „Draugi ją sudaro labai sumanūs ir garbingi nariai, įskaitant prezidentą poną Sinnerį ir abu brolius Tscharnerius. Jie patys atlieka ban dymus ir išdalija premijas. Gyvybingas ir naudingas vyras tarp jų yra viceprezidentas, kaimo raštininkas Tschiffelis. Šis sąžinin gas ir garbingas patriotas mažame savo ūkelyje kaime prie Kirchbergo nepaprastai daug pasiekė pievų drėkinimo srityje. Svarbiau siu dalyku jis laiko stebėti, kad žemės gruntas gautų vienodą vandens nuotėkį; taip pat būtina nusausinimo ežiomis pasiekti dvigubą galutinį tikslą. Iš dalies reikią leisti vandeniui ištekėti, iš dalies po nuotėkio per vieną lysvę jį vėl sulaikyti tam, kad jis galėtų savyje sukaupti naujų syvų ir po to su dar didesne nauda galėtų tekėti per kitas pievos ežias. Didžiausia būtinybe jis laiko pievų drėkinimą ne per daug ,žaliu4 vandeniu.“17 Tiesa, į šį ekonominės draugijos pagyrimą Zinzendorfas įter pia vieną kritišką pastebėjimą: „Vis dėlto vyriausybei nedidelė garbė, jog šita draugija iki šiol tėra gavusi iš jos taip mažai para mos.“ Po dvejų metų draugija išties susipyko su Berno valdžia. Patriciato konservatoriai nepalankiai žiūrėjo į šias visas ekonomi nes intrigas. Pretekstą davė draugijos leidinyje pasirodęs straipsnis apie Vato gyventojus. Statistikos duomenų apie gyventojus patei kimas reiškė kišimąsi į politinius bei karinius interesus. Valstybės vyriausybės dauguma, ir ypač jos vadovas, dabar pamėgino drau gijos aktyvumą galutinai užslopinti. Patriciate prasidėjo jėgų iš bandymas tarp pažangos ir tradicinės tvarkos šalininkų. Buvo galima gelbėti bent sostinės draugiją, kurios prezidiumui vado vauti ėmėsi politiškai neįveikiamas Albrechtas von Halleris. Ta čiau šakinės draugijos nustojo gyvuoti, nes jų veikla tapo paval di vietos landfogtui. Berne darbas dar truputį ruseno. Vis dėlto
Žemės ūkio ekonominės draugijos
119
ateityje draugijai vis dėlto buvo duota keletas valstybinių pave dimų - paruošti pranešimus apie kalnų upelių reguliavimą, va balų naikinimą bei šilkmedžių auginimą. 1771 metais kartu su valstybine valdžia buvo parengta derliaus statistika, o 1787-aisiais atliktas galvijų surašymas. Tačiau draugija, vadovaujama Hallerio, labiau orientavosi į ne tokius pavojingus gamtotyros už davinius. Aštuntajame dešimtmetyje, vadovavimą perėmus Nikolausui Emanueliui Tscharneriui, draugija įsibėgėja iš naujo. Vis dėlto prieš revoliuciją ji labiau panėšėjo tik į išsilavinusią patrio tinę draugiją.
7.
Masonai
Masonai tarp švietėjų užima vieną pirmųjų vietų.18 Jų draugija bendriems švietimo siekiams bei vaizdiniams suteikė instituci nius rėmus. Masonų draugija savo struktūra buvo tarptautinė, o savo dvasia kosmopolitinė. Masonų netrukus visur radosi va dovaujančiuose valstybės organuose ir pertvarkos draugijose. Yra žinoma, jog masonai kilę iš laisvųjų mūrininkų, free-masons, samdomų bažnyčių statyboms, iš bendrijų, panašių į amati ninkų cechus, kurios anglikoniškoje Anglijoje galėjo išsilaikyti per visą reformaciją ir kontrreformaciją. Senieji amatininkai XVII amžiuje pradėjo į savo gretas priiminėti kilmingus rėmėjus bei kitus susidomėjusius asmenis (pirmiausia geometrus ir gamtos tyrinėtojus). Šie naujai priimti nariai pamažu ėmė dominuoti, o „amatininkiškasis“ elementas pasitraukė į antrąjį planą. Kas liko ir plėtota toliau - tai tradicijos, bendrijos ceremonialas, papročiai, kuriems įtaką darė italų Accademia idėjos: italų eretikai kaip emi grantai čia suvaidino savo vaidmenį. Royal Society laimėjimai ir galingas anglų švietimo pakilimas apskritai padarė savo dar bą. 1717 metų birželio 24-ąją, šv. Jono dieną (Jonas Evangelis tas yra masonų globėjas), įvyko Londono ložių susivienijimas į Didžiąją Anglijos ložę, kuri 1723 metais suteikė sau tvirtos or ganizacijos statusą, įkūnydama jį Andersono konstitucijose.
120
Švietimo skleidėjai
Didžiosios Anglijos ložės Didysis Meistras buvo visų ložių vyriausiasis. Atskiros ložės buvo visos vienodai organizuotos. Na riai skirstomi į mokinius, pameistrius; tai pakopos, kurias paei liui privalu pereiti. Susirinkus bendrai pietaujama, išklausoma pranešimo, disku sijos, renkamos aukos.Ypač iškilmingai švenčiamos Joninės: „Kas ketvirtį arba mažiausiai kartą per metus mes švenčiame šv. Jono Krikštytojo garbei arba Evangelisto dieną, nelygu kaip nutaria mūsų Didysis Meistras; iš visų ložių susirenka visi meistrai, pa meistriai bei mokiniai.“ Siekta „tarp brolių lygybės, visokių pre cedentų ir luominių ginčų atsikratymo. Kadangi kiekvienas sė dasi prie paruošto stalo kada ateina, tai smulkus amatininkas gali atsisėsti šalia hercogo, ir pastarasis su juo kalbėsis taip artimai, nuoširdžiai ir bičiuliškai, lyg šis jo tikras brolis būtų. Stebėtina, kad nepaisant tokios gausybės svečių (kartais jų skaičius siek davo 500), viskas vyksta tyliai, ramiai, darniai bei draugiškai, ir iškilmingi pietūs baigiasi deramu laiku [...]. Prie stalo maldą skai to pats Didysis Meistras arba jis gali paprašyti kurį brolį - dva sininką - ar sekretorių, kad prieš pietus ir po jų pasimelstų.“ Ložė, panašiai kaip skaitymo draugija, dažnai turi savo biblio teką. Daug reikšmės teikiama susirašinėjimui su kitomis ložėmis. Tarp masonų vyrauja tikras solidarumas: „Jei kuris brolis areš tuojamas dėl skolos, toji apmokama, kai tik galima paliudyti jo garbingumą.“ „Sergantis brolis, esantis tokioje padėtyje, jog negali apsirū pinti, iš ložės, kurios narys jis yra, kas savaitę gauna dvi ginėjas, jei jo liga kilo ne dėl lėbavimo ir netvarkingo gyvenimo. Ložės gydytojas, chirurgas ir vaistininkas yra pasiruošę padėti savo ži niomis, patarimais ir nemokamais vaistais. Šie trys sveikatos tar nai kiekvienoje ložėje yra apmokami.“ Masonai sąmoningai veikia laiko sandūroje, kada viduramžiai pereina į baroką ir brėkšta naujos šviesos epocha. Senuosius šven tyklos statybos simbolius jie nori pripildyti naujo turinio. Tai reiškia naują krikščioniškosios tradicijos interpretaciją humanis tine švietėjiška prasme. Čia jaučiamas fonas Šlovingosios revoliu
Masonai
121
cijos, sumažinusios luominius bei konfesinius skirtumus ir ak centavusios piliečio ir žmogaus teises. Masonų judėjimas kilo prireikus per naują broliją atgaivinti dažnai sustingusius religi nius ryšius. Įstatuose parašyta, jog masonas privalo būti kupinas geros valios ir žmoniškumo, turi būti geras žmogus, patikimas, besivadovaujantis garbe ir sąžine. Jis - „turtingų ir vargšų drau gas“, jeigu šie yra dori. Vėliau 1746 metais viename ginamajame rašte tatai suformuluota šitaip: „Masonų draugija neturi jokio kito tikslo - tik ugdyti tarp žmonių taiką ir vienybę. Visos išsivysčiu sios valstybės turėtų ją globoti, nes ji yra suinteresuota šių gero ve bei laime.“ Masonų kalba tai reiškia, kad Saliamono šventyklos statyba turi būti pratęsta. Taip siekiama Dievo karalystės žemėje. Tad šis judėjimas iš vienos pusės tebegyvena senaisiais krikš čioniškais vaizdiniais, iš kitos - atstovauja apsišvietusiai krikščio nybei arba tiesiog prigimties religijai. Jis nugludina skirtumus tarp konfesijų: masonais tampa anglikonai, atskalūnai, katalikai (1772 metais katalikas lordas Robertas Edwardas Petre’as tapo Didžiosios Anglijos ložės Didžiuoju Meistru), ir jau visai anksti į jų gretas galėjo būti priimami žydai. Šitaip masonų ložės tapo tolerancijos mokyklomis. Judėjimas atitiko laiko - subyrėjus siauriems konfesiniams rėmams ir tuo pat metu siekiant išlaikyti įgimtą konfesinę tradiciją - reikmes. Senosios masonų apeigos ir jų simboliai turėjo būti apsaugoti nuo profanavimo viešumoje, griežtai įsipareigojant laikyti juos paslaptyje. „Kareiviai turi savo ženklus, pagal kuriuos jie yra at skiriami. Karininkai turi savo slaptažodį, iš kurio jie vieni kitus atpažįsta kare ir taikos metu [...]. Mes irgi turime žodžių, iš kurių mus pažįsta. Pavyzdžiui: Jachinas, Boas, kvadratas, kompasas, svam balas, Kutas, Hiramas, Saliamonas etc.“ Kaip tik šitos paslaptys traukė vis labiau paviršutiniškai blaivėjantį pasaulį. Masonija labai greitai įgijo neregėtą pasisekimą. 1725-aisiais, praėjus aštuoneriems metams po įkūrimo, Didžiojoje Britani joje veikė jau 52 ložės. Iki 1730 metų idėjos - dažniausiai per keliaujančius britų lordus ir karininkus, dažnai ir per emigra vusius Stiuartų šalininkus - pirmiausia paplito Prancūzijoje bei
122
Švietimo skleidėjai
Ispanijoje, taip pat prancūzų, ispanų ir, žinoma, britų kolonijo se. Tuo pat metu ji prigijo visoje Italijoje, ypač Romoje, Flo rencijoje, Milane ir Turine; vėliau Nyderlanduose, Vakarų Švei carijoje (Ženevoje 1736 metais), per Hamburgą (1736 metais) ji įsitvirtino Šiaurės ir Vidurio Vokietijoje, per Berlyną, Breslau Vienoje, Prahoje ir Drezdene. Iš Drezdeno ji atkeliavo į Varšuvą. Sankt Peterburgas buvo įtrauktas jau anksčiau. Penktajame de šimtmetyje sekė Švedija ir Danija, galiausiai Pietų Vokietija, Aust rija, Zybenburgenas ir Vengrija. Apie amžiaus vidurį masonai jau buvo įsigalėję Europos cent ruose ir jų užjūrio kolonijose. Dabar masonų judėjimas galėjo plisti ir valstybių provincijose. Į jį įsitraukė aukštieji ir vidurinieji sluoksniai. Masonais tapo Lotaringijos hercogas - vėliau impe ratorius - Pranciškus Steponas (1731) ir Prūsijos princas - vėliau karalius - Frydrichas (1738); stambieji ir smulkieji bajorai, daug mokslininkų ir dvasininkų - ypač anglikonų - taip pat įsijungė į masonų judėjimą. Pasaulinė tikrai apsišvietusiųjų brolija tapo tikrove. Ložėse susitikdavo aukštieji bajorai, aukštieji rūmų val dininkai, karaliaus patarėjai bei draugai, keliaujantys svetimša liai, diplomatai, bankininkai, pirkliai ir karininkai. Megzdavosi pažintys, kartais draugystės, būdavo keičiamasi rekomendaciniais laiškais, kurie atverdavo įžymių asmenybių namų duris. Ložėse vykdavo svarbūs pokalbiai, kuriuos gaubdavo intymumo dvasia, retai kur kitur aptinkama. Tiesa, išryškėjo dvi kliūtys; viena išorinė, kita - vidinė. Kata likų Bažnyčia 1738 metais išleista bule In eminenti uždraudė ap skritai priklausyti ložėms. 1751 metais šitas draudimas buvo atnaujintas.Taigi Bažnyčia užėmė poziciją, aiškiai priešišką šiam švietėjiškam judėjimui.Tiesa,ypatingo poveikio tai nepadarė. Net jeigu 1743 metais Toskanos Didžiojoje hercogystėje prasidėjo tikras masonų persekiojimas, o 1743 metais imperatorienė Marija Teresė paleido Vienos ložę; kitur taip pat buvo imtasi išpuolių. Kitos katalikiškos valstybės tokio susirūpinimo neparodė, tad, draugijai esant slaptai, paleistosios ložės, pasivadinusios kitais vardais, paprastai gyvuodavo toliau. Kaip tik katalikiški kraštai
Masonai
123
tapo stipriais masonijos centrais (pavyzdžiui, Genujos Respub lika), o kai kuriuose rūmuose masonai turėjo labai didelę įtaką. Protestantiškuose kraštuose šis judėjimas taip pat ne visada galėjo nekliudomas veikti. Hamburgo, Ženevos ir Berno respublikose, Nyderlanduose ir Švedijoje - vienur trumpiau, kitur ilgiau ložės buvo uždraustos ne dėl teologinių ir religinių, o greičiau dėl valstybės politikos motyvų. Pasipiktinimą sukėlė priesaika patvirtintas įsipareigojimas peržengti valstybės ribas, tapti tarp tautine institucija.Tačiau žvelgiant į perspektyvą, šitos interven cijos buvo anaiptol nesėkmingos. Pačioje masonijoje sumaištį sukėlė tai, kad ji nuo penktojo dešimtmečio susiskaidę į įvairius observantus - visų pirma dėl tolesnės apeigų, ritualo raidos.Tai susiję su šiam amžiui būdingu grįžimu prie archajiškesnių vaizdinių. Nepaisant šio susiskaldymo, judėjimas neprarado savo pa trauklumo. Šimtmečio pabaigoje dauguma modernių pažiūrų ša lininkų buvo masonai. Kas sieja masonus su kitomis draugijomis (be organizacinės struktūros) - tai gyvi moksliniai interesai: „Čia esama mokslų, menų ir gerų papročių mokyklos, mokslingos akademijos, ku rios nariai, būdami skirtingų gabumų ir besąlygiškai vieningi, su daro pasaulyje labiausiai išsilavinusią draugiją.“ Didžioji dalis mokslininkų išties priklausė masonijai. Dar būtų galima paminėti įsipareigojimą daryti gerus darbus. Ypač Anglijoje - tačiau ir kitur - jis reiškėsi gausybe iniciatyvų, tiesiogiai ar netiesiogiai (dalyvaujant kitų draugijų veikloje) re formuoti ekonominę ir socialinę sritį.Tai vargšų mokyklų, vargšų namų steigimas, medicininės pagalbos organizavimas, pavyzdžiui, skiepijimas nuo raupų, ir 1.1. Panašiai kaip daugelyje draugijų, puoselėti tarptautiniai ryšiai. Pagaliau masonija buvo panaši į kitas draugijas ir lygybės drau gijos viduje akcentavimu. Kilmingi ir paprasti žmonės čia veikė išvien kaip broliai, atsidavę aukštam idealui - šventyklos kūrimui. Apie masonų idėjų populiarumą toli už ložės ribų byloja dai na „Susikabinkim rankom, broliai“. Jos melodija priskiriama
12 4
Švietimo skleidėjai
Wolfgangui Amadeusui Mozartui, kuris Vienoje 1791 metų lap kritį kaip vieną paskutiniųjų savo kūrinių rašė „Masonų gies mę“ - pradžią jai greičiausiai davė Emanuelio Schikanederio „Susikibkime rankomis“. Netrukus šiai melodijai buvo parašytas kitas tekstas. Jis plačiai žinomas kaip „Masonų giesmė“, „Draug ijos daina“. Šis tekstas išreiškia apibendrintą idėją, kuri apibūdina visą reformų judėjimą: Paduokim, broliai, kits kitam rankas, Šita didinga valanda Mus pakelia aukštyn į šviečiančias erdves, Tegu praeina tai, kas žemiška yra, Kad mūsų sąjungos darna Per amžius tęstųsi - puiki, tvirta. Dėkojame ir liaupsinam pasaulio Kūrėją, Kuris ir sielas, ir protus Sukūrė veiklai amžinai. O kurti šviesą, teisingumą ir dorybę Tiesos šventu ginklu Tebūna mūsų dieviškasis pašaukimas. Jūs - geriausieji šioj žemėj, Rytuos ir Vakaruos, Pietuos ir Šiaurėje, Tiesos ieškoti, dorybę kelti, Mylėt širdingai Dievą ir žmoniją, Tebūna mūsų kelio šūkis!19
8. Draugijos švietėjiškame judėjim e Pamažu šimtmetyje randasi gausybė visuomeninių sambūrių, o ten, kur nėra jokios organizuotos draugijos, spragą užpildo maso nų ložės - ypač Rytų Europoje. Mokslinės draugijos, šviečiamo sios draugijos ir visuomenei naudingos ekonominės draugijos tai trys pagrindiniai bendrijų tipai, egzistavę antrojoje amžiaus
Draugijos švietėjiškame judėjime
125
pusėje. Apie juos grupuojasi daug kitų draugijų, kurių pasirink tieji švietėjiški tikslai patys įvairiausi, kartais religinio ir - labai retai - politinio turinio. Anglė Jane Leade 1694 metais pietistinės ir mistinės pakrai pos žmones subūrė į laisvąją Philadelphische Sozietät (Filadelfijos draugiją), kuri turėjo daug pasekėjų Vokietijoje, Olandijoje, Šve dijoje ir Suomijoje. Valstybinė anglikonų bažnyčia įkūrė Socie ty for Promoting of Christian Knowledge (Krikščioniškųjų žinių skleidimo draugiją), kuri padarė didelį poveikį krikščioniškai auklėjant, lavinant visuomenę bei kovojant su neraštingumu. Že mutinius sluoksnius geriausiai buvo galima pasiekti per religi nes organizacijas. Netrukus draugiją papildė dukterinė Society for the Propagation of the Gospel in Foreign Parts. Jos tikslas skleisti Biblijos tiesas kolonijose, tai yra Šiaurės Amerikoje tarp išeivių. Švedija su valstybine liuteronų religija pasekė jos pa vyzdžiu, 1771 metais įsteigdama Societas Suecana pro Fide et Christianismo. Ši draugija taip pat kovojo dėl tikėjimo ir krikš čionybės, dėl gilesnio žmonių pamaldumo, prieš stiprėjantį elge sio normų laužymą.Tokį pat tikslą turėjo ir pamaldžiųjų švabų 1780 metais Bazelyje įkurta Deutsche Christentumsgesellschaft (Krikščioniškoji vokiečių draugija).20 Dauguma draugijų daugiausia veikė nebažnytinėje plotmėje, tačiau priklausomybė Bažnyčiai buvo toks pat savaime supran tamas dalykas kaip ir priklausomybė valstybei, nors dažniausiai nepirmaeilės svarbos. Politikoje draugijos paprastai nedalyvauja, nes politiškumas siaurąja prasme yra valdžios kompetencija.Tuo tarpu ekonominių ir visuomenei naudingų draugijų politinis poveikis plačiąja pras me buvo gana didelis. Joms rūpėjo jų polio, miesto, valstybės gerovės klausimas. Draugijos perėmė iš valstybės uždavinius, ku riuos spręsti ši nebuvo pasirengusi arba buvo tiesiog nekompe tentinga, užpildydavo vienas ar kitas spragas. Pavyzdžiui, kai Bre tanėje buvo įkurta Žemės ūkio draugija, ji rūpinosi kaip tik šios hercogystės reikalais; kai Hamburge atsirado Patriotinė draugi ja, jos veikla nukrypo į šį Hanzos miestą - tačiau ne siaurąja
126
Švietimo skleidėjai
nacionaline prasme, o todėl, kad tokiuose miestuose kaip Bretanė arba Hamburgas šios draugijos turėjo ką ir galėjo veikti žmoni jos gerovės labui. Kai 1761 metais šveicarai iš įvairių kantonų subūrė Helveti sche Gesellschaft (Helvetiškoji draugija), nors šioji ir rūpinosi Helvetija, didžiausias jos tikslas buvo šio krašto švietimas. Siek ta pasipriešinti silpnėjančiam federacijos solidarumui. Šio tau tinio politinio tikslo buvo galima siekti tik subūrus bendramin čių ratą - iš visų kantonų į federaciją susijungusių valstybių.Toks draugų ratas susitikdavo kasmetiniame dviejų dienų susirinkime, kuriame buvo laisvai diskutuojama. Kadangi jos nariai atstovau davo įvairiems reformistiniams judėjimams, Helvetische Gesell schaft tapo savotiška pastoge kantonų sambūriams. Ilgainiui ji išaugo į reprezentacinį savanorišką tautos susirinkimą.Tarp XVIII amžiaus draugijų ji pati unikaliausia.21 Visoms šioms draugijoms būdinga tai, jog jų veikloje daly vauja tuometinis vietos elitas iš bajorijos, dvasininkų, magistra tūros ir pirklių.Tokiuose sambūriuose susitikdavo kilmingi rūmų tarnautojai arba kaimų bajorai su kunigais ir buržua įmonininkais. Kadangi nariai buvo įvairių luomų atstovai - sykiais ir ama tininkai bei valstiečiai - dauguma šių draugijų nemažai prisidėjo, visuomenei pereinant nuo luominės cechinės prie buržuazinės demokratinės sanklodos, kuri ėmė dominuoti vėliau, XIX amžiu je. Monarchinėse valstybėse jos ryžtingai skatino buržuazijos emancipaciją, o respublikos sąlygomis vėlgi susiejo patriciatą su kitais piliečiais. Kadangi draugijos paprastai išaugdavo iš draugų susibūrimų, jos puoselėjo kokybiškai naują bendravimą. Lygia greta su jų vykdomomis reformomis ir veikla draugijos nariai susirinkę visa da atrasdavo laiko laisvai pasikalbėti ir linksmai pabendrauti užkandžiaujant, gurkšnojant kavą, arbatą, vyną ar pypkiuojant. Būta draugijų, prieinamų ir moterims. Nors į narių sąrašus jas įtraukdavo retai, tačiau jos dalyvauja ir kitokioje su šiomis drau gijomis susijusioje veikloje - ir ne vien bendravimo prasme. Bendraujant tarpusavy tokių susibūrimų metu buvo bandoma
Draugijos švietėjiškame judėjime
127
rasti aukso vidurį tarp liaudiško lėbavimo, įprasto cecho sambū riuose, ir elitinio rūmų kultūros etiketo pamėgdžiojimo. Dalyvauti draugijų veikloje tapo mada. Būti įvairių akademijų arba draugijų nariu buvo didelė garbė. Pavyzdžiui, grafas d’Albonas, princas d ’Yvetot, kuris buvo artimai susijęs su fiziokratais, savo bendroje Anglijos, Olandijos ir Šveicarijos valstybių apžvalgoje, išspausdintoje 1779 metais, tituliniame lape prisistato kaip „Lijono, Dižono, Romos arba Nimo, Arkadeno ir la Cruscos akademijų narys, mokslingųjų Florencijos, Berno, Ciūricho, Čemberio, Heseno-Homburgo draugijų narys etc. etc.“ Dvigubas „etc.“ rodo, jog šis Prancūzijos bajoras priklauso dar ir kitoms bendrijoms ir kad jis visa galva pasinėręs į švietimo judėjimą.
9. Periodiniai leidiniai ir knygos Siekdamos didesnio poveikio visuomenei, draugijos paprastai leis davo periodinį leidinį. Tačiau periodiniai leidiniai anaiptol ne buvo vien draugijų reikalas. Jų vaidmuo buvo daug svarbesnis: kitaip nei iki šiol perduoti šviečiamąsias žinias plačiajai visuo menei. Jie pateikdavo ne tik naujienas, pranešimus iš viso pa saulio, bet ir atitinkamą švietėjiško pobūdžio analizę. Būtina sąlyga - savarankiški spaustuvininkai ir leidėjai.Taip pat ir kiek įmanoma didesnė publikavimo laisvė. Iš pradžių to kia spaudos laisvė egzistavo tik Nyderlanduose, ypač Olandijo je, kur laisvė reiškė ne tik nepriklausomybę nuo Ispanijos, bet ir toleranciją kitų konfesijų, pavyzdžiui, kalvinizmo, atžvilgiu. XVII amžiuje, siekiant išvengti vietos cenzūros, rinktasi O lan dija. Pakakdavo net ir pramanytos spausdinimo vietos Amster dame ar kuriame kitame Olandijos mieste, kad knyga taptų verta dėmesio, tikintis joje rasti ką nors kritiško ir griaunančio. Po Olandijos sekė laisvėjanti Didžioji Britanija.Anglijos restaurac ijos laikais, valdant karaliui Karoliui II, galiojo principas: „Kokių nors laikraščių, pamfletų arba naujienų spausdinimas ir pub likavimas yra nelegalus dalykas.“ Tačiau po to sekė Šlovingoji
128
Švietimo skleidėjai
revoliucija. Johnas Locke’as reikalavo spaudos laisvės, ir kai 1795 metais senasis LicencingAct (leidimai ligi tol šiek tiek švelnino cenzūrą) nustojo galioti, parlamentas leido visišką spaudos laisvę. Būsimų žurnalų modelį suformavo Spectator {Žiūrovas), kurį 1710-1724 metais leido Josephas Addisonas ir Richardas Steele’as. Vice and ignorance (blogis ir tamsumas), iš Anglijos turėjo būti ištremti.Vietoj jų reikėjo paskelbti švietimo etikos programą. Žurnalas pasirodė kaip vieno Anglijos kaimo bajoro sero Rogerio de Coverly, kuris atvyksta į Londoną ir apžiūri jį kaip žiū rovas ir stebėtojas, - stebėjimų apžvalga. Kartu su juo eina ka reivis, kapitono sargybinis, pirklys seras Andrewas Freeportas ir Willis Courtas, pagyvenęs man o f fashion (aukštuomenės žmo gus) ir Aukščiausiojo Anglijos teismo advokatas. Trumpuose, kiekvieną savaitę žurnale Spectator spausdina muose pranešimuose diskutuojama visais įmanomais klausimais. Antai 1714 metų lapkričio 24-gruodžio 20 dienomis svarsty tos tokios temos: Division ofM ankind into Classes - Žmonijos susiskaidymas į klases. On Eternity -A p ie amžinybę. Improper Behaviour in Church —Netinkamas elgesys bažnyčioje. On Cleanliness - Apie švarą. On aiming at Perfection - Apie tobulybės siekimą. Enlargement ot the Power o f the M ind in a future state - In telekto galios išplėtimas ateityje.22 Tokiuose straipsniuose noriai būdavo remiamasi antikos au torių citatomis. Šie kas savaitę pasirodantys trumpi ir tikslūs pranešimai bei straipsniai pelnė skaitytojų palankumą; šitaip buvo praskintas kelias įvairiausiems žurnalams, vadinamiesiems doroviniams savaitraščiams - skirtingai apipavidalintiems, leidžiamiems skirtin gose vietose ir iš dalies apsiribojamiems kuria nors tematika. Žemynas netrukus pasekė Anglijos pavyzdžiu, ir dabar šie pe riodiniai leidiniai pasirodė įvairiausiais pavadinimais: Journal, Giornale, Tagebuch, Diario, Zeitung, Gazette, Magasin, M emori as, Mercure (prancūzų, vokiečių ir šveicarų), Anzeigen, Beiträge
Periodiniai leidiniai ir knygos
129
ir Almanache. Jų atsiradimo vienur kitur prielaida buvo santūri cenzūra, nes ne visur čia būta tokios laisvės kaip Anglijoje. Apie 1778 metus iš Paryžiaus pranešama: „Knygų cenzoriai Paryžiu je yra išmintingiausi ir teisingiausi visame pasaulyje [...]. Pary žius - miestas, kur išspausdinama daugiausia leidinių: Journal des Savants, Journal des Sciences et des Beaux Arts, Journal politique et littéraire, Journal du Théâtre, Mercure de France etc.“23 Iš Ber no 1786 metais pranešama: „Mūsų ir šiaip negriežta cenzūra da bar ir visai apmirė [...].“24 Kiekvienas kraštas, praktiškai kiekvienas miestas turėjo savo žurnalus, kai kurie iš jų darė akivaizdų šviečiamąjį poveikį. Pavyz džiui, Vokietijoje toks buvo Hamburgo Patriot, kurį 1724-1726 metais leido draugėn susibūrę penki magistratai, du profesoriai, du dvasininkai, žurnalistas ir akademiškai išsilavinęs pirklys. Nuo 1723 metų jie kas savaitę rinkdavosi pasitarti. P atriot- jame spausdintos medžiagos - laikėsi angliškojo Spectator krypties ir stengėsi padėti susiorientuoti šios epochos sumaištyje. Jame spausdinta satyros, dialogai, pasakėčios, vizijos, portretai, pasa kojimai, pramanyti ir tikri skaitytojų laiškai. Čia demonstruo tas praktinio proto pranašumas prieš nemokšiškumą, prisitaikymą ir prietarus. Šio žurnalo pateikiamas patrioto įvaizdis - tai kosmopolitiškai mąstantis, prietarų neturintis žmogus, praktiš kai triūsiantis savo bendruomenės gerovei. Patriotas veikia, savo pavyzdžiu uždegdamas ir kitus. Patrioto kritika nukreipta ne prieš esamą visuomeninę politinę santvarką, bet prieš nesklan dumus jos viduje. Žurnalas Patriot tapo vienu didžiausių pub licistikos pasiekimų XVIII amžiaus pirmojoje pusėje. Per pir muosius devynis mėnesius jo tiražas išaugo nuo 400 iki 5000 egzempliorių. Vėliau iki 1765 metų jis buvo dar keturis kartus išleistas atskira knyga. Veik tuo pat metu kitame pirklių mieste Ciūriche grupė jaunų žmonių - pusė tuzino teologų ir du gydytojai, susibūrė į drau giją, pasivadinę Die Maler (Dailininkai). Jie rinkdavosi nuo 1722 metų liepos iki tų pačių metų spalio mėnesio. 1721-1723 me tais grupė leido Diskurse der Maler (D ailininkų diskursai). Šis
130
Švietimo skleidėjai
žurnalas taip pat laikėsi Spectator linijos. Jame vyravo tos pačios politinės patriotinės tendencijos, tik daugiau buvo keliama es tetikos ir literatūros klausimų. Cenzūros kišimasis rodo politinę šio žurnalo svarbą. Draugijos bei žurnalo iniciatoriai ir pagrin diniai jų idėjų reiškėjai buvo Johannas Jakobas Bodmeris ir Johannas Jakobas Breitingeris, vėliau abu tapę Ciūricho aukštosios mokyklos profesoriais. Prie šių pavyzdžių iš Vokietijos ir Šveicarijos būtų galima pridurti ir itališką pavyzdį - Accademia dei Pugni (Kumščių akademija), veikusią Milane 1764-1766 metais, pačiu švietimo klestėjimo laikotarpiu.Tačiau ir ji labiau primena tą patį draugų sambūrį, kuri save laiko draugija ir, leisdama žurnalą II Caffe, tikisi išeiti į viešumą. Jau iš tų dviejų šmaikščių pavadinimų galima spręsti apie veiklios, bet „nerimtos“ draugijos įsteigimą. Anuomet visuomenėje sklandė Rousseau, Helvetiuso ir kitų dėmesio vertų novatorių idėjos. Accademia dei Pugni buvo iš mintingų žmonių, geriausių Šiaurės Italijos švietimo protų dis kusijų klubas, kuriame dalyvavo Pietro Verri, Luigi Lambertinenghi, Alfonso Longo, Cesare Beccaria. Kartą per savaitę jie rinkdavosi kartu su kitais draugais prie baltų koklių židinio Piet ro Verri namuose. Svarstydavo tų dienų aktualijas, smerkdavo vien (grynai pragmatiškais) valstybės interesais grindžiamą poli tiką, postuluodavo reformos ir praktikos santykį: belle virtu, doveri - virtu senza noia (kilnios dorybės, pareigos, - dorybė be nuobodžio). T ai buvo itališkasis „Audros ir veržimosi sąjūdis“, tik sušvelnintas lombardiško humoro bei lotyniško humaniz mo. Tačiau jie nenorėjo vien diskutuoti tarpusavyje - leisdami žurnalą II Caffe, jie apeliavo į plačiuosius visuomenės sluoks nius ir, kiek galėdami, ketino patys kištis į ydingą Šiaurės Itali jos valdymą. Tokiame fone pasirodė sensacinga markizo Beccaria knyga Dei delitti e dellepene, smarkiai kritikuojanti susiklosčiusią padėtį, ir ne tik baudžiamosios teisės srityje. Accademia dei Pugni, kurios aktyvumas išėjus dviems Caffe tomams priblėso, aplinkoje buvo ruošiamasi vėlesnei Cisalpinės Respublikai.
Periodiniai leidiniai ir knygos
131
Tai trys pavyzdžiai žurnalų, kurie, be dominuojančių etinių ir estetinių tikslų, turėjo ir šiokių tokių politinių ketinimų. Rū pintasi ir geru skoniu: daugumoje žurnalų spausdintos naujai pasirodžiusių knygų recenzijos. Apskritai, anot XVIII amžiuje ypač vertinto Senojo Testamento pamokslininko Saliamono (Koh 12, 1 2 ) ,- „gaminti daug knygų nėra galo“*. Gyventa „rašaluo tame Saeculum“, kur ant rašomojo stalo dominuoja rašalinė ir kiekvienas popieriaus lapas švietimo stiliumi margintas žąsies plunksna.
* Juozapo Jono Skvirecko vertimas.
v Utopija ir reforma l. „Tobulinimas ir svajonės“ Sąvokų reforma ir utopija, Franco Venturi paimtų veikalo Utopia e Riforma nelT Illuminismo pavadinimui, vokiški atitikmenys XVIII amžiuje būtų Verbesserungir Träume {tobulinimas ir svajonės). Vokiečių filosofas Christianas Wolffas savo idėjas reiškė 1713— 1720 metų veikaluose tokiomis racionaliomis antraštėmis: Ver nünftige Gedanken von den Kräften des menschlichen Verstandes {Protingos mintys apie žmogaus proto galias), Vernünftige Gedan ken von Gott, der Welt und der Seele des Menschen {Protingos mintys apie Dievą, pasaulį ir žmogaus sielą) arba Vernünftige Gedanken von des Menschen Tun und Lassen {Protingos mintys apie žmogaus elgesį)', vėlesnės kartos atstovas šveicaras Isaakas įsėlinąs 1755 metais savo pažiūras išdėstė darbe, kurį pavadino Philosophische und patriotische Träume eines Menschenfreundes {Filosofinės ir patriotinės žm onių draugo svajonės). Svajones apie savo gyveni mą ir darbą Rousseau išdėstė veikale Rêveries du promeneur soli taire { Vienišo keliautojo svajonės). XVIII amžiuje iš tikrųjų svajota apie geresnį pasaulį. tik svajota- - tas svajones norėta paversti tikrove. Randame be galo daug kūrinių, kuriuose svarstoma nepakenčiamos padėties, susidariusios kokioje nors srityje, reforma. Čia daugiau ar mažiau sporadiškai pasirenkame tuos pagrin dine ano laiko kalba parašytus veikalus, kuriuose bylojama apie reformą: D i una riforma d ’Italia ŲĄpie Italijos reformą, 1767) - rašytojo Carlantonio Pilati iš Triento veikalas, kuriame kritikuojamas Italijos atsilikimas ir raginama valdovus imtis antiklerikalinės reformos.
„Tobulinimas ir svajonės
133
Apuntes para una reforma de Espana ( Užrašai apie Ispanijos reformą, 1797) - Victoriano de Vilavos, Peru vicekaralystės finan sų valdytojo, veikalas, kuriame panašiu aspektu kalbama apie Is paniją ir jos kolonijas. De l'administration provinciale et de la réforme de l'impôt {Apie provincijų valdymą ir mokesčių reformą, 1779 ) - Guillaume’o François Le Trosne’o, Orleano tarnautojo teisininko, traktatas, kuriame kritikuojamos Prancūzijos ekonomikoje įtvirtintos privi legijos, siūloma organizuoti naują provincijos administraciją bei suvienodinti mokesčius. ' Adress to the People o f England on the Intendend Reformation o f Parliament {Kreipimasis į Anglijos liaudį dėl numatomos parlamento reformos, 1783 ) - anoniminis veikalas apie parlamentinio atstovavimo modernizaciją. Über die bürgerliche Verbesserung der Juden {Žydų padėties geri nimas pilietinėje visuomenėje, 1781 ) - Prūsijos tarnautojo Chris tiano Wilhelmo Dohmo darbas, kuriame analizuojama beteisė žydų padėtis ir skatinama jų pilietinė emancipacija. Beiträge zur Kenntnis und Verbesserung des Kirchen- und Schul wesens in den königlich Braunschweigisch-Lüneburgischen Kurlan den {Apie bažnyčios ir švietimo sistemos padėtį bei jos gerinimą karališkoje Braunšveigo-Liūneburgo provincijoje, 1801 ) - Hano verio rūmų pamokslininko ir konsistorijos patarėjo Johanno Christopho Salfeldo traktatas, kuriame kritiškai vertinama Baž nyčia su jos sustingusiomis dogmomis ir atitinkamai atsilikusi švietimo sistema. Be to, ganytojišką veiklą ir pamokslą siūloma labiau orientuoti į praktiką, mokymo procese taikyti naujus psi chologinius bei pedagoginius metodus. Von der Notwendigkeit der Verbesserung des Landbaues und den besten M itteln dazu {Apie būtinumą tobulinti žemdirbystę ir tinka miausius tam būdus, 1760 ) - kunigo Albrechto Stapferio darbas, kuriame analizuojama padėtis Berno žemės ūkyje ir pateikiami atitinkami pasiūlymai, kaip jį reformuoti. Šiuose septyniuose traktatuose propaguojama reforma, kalbama apie nepatenkinamos padėties gerinimą, parodoma reformacijos
13 4
Utopija ir reforma
judėjimo plėtra nuo bendrų politinių reformų iki permainų re ligijoje bei techninio „patobulinimo“. Iki tol reformos sąvoka turėjo apibrėžtą prasmę. Karinėje sri tyje ji galėjo reikšti dalinių skaičiaus sumažinimą pasibaigus ka rui, tekstilės prekyboje - medžiagos atraižos sutrumpinimą, ar galiausiai - bažnytinės drausmės kodekso pakeitimą. Plačiai var tojama sąvoka reformacija buvo ginčytinas terminas, nes jį at metė Romos Katalikų Bažnyčia, remdamasi bažnytinio gyveni mo įvykiais XVI amžiuje. Iki 1770 metų vartotos tokios sąvokos kaip émulation, amé lioration arba éducation, vokiečių kalboje: Aufmunterung (paska tinimas), Beförderung (pakėlimas) arba Erziehung (ugdymas). Reforma žiba gerinimas visada būdavo suprantami kaip taikus pakeitimas.Tokią prasmę turėjo net revoliucijos sąvoka.\Joje dar vis įžvelgta metafora re-voliutio, grįžimas atgal į pirmykštę geresnę padėtį. Buvo kalbama apie laimingą revoliuciją, pavyzdys čia būtų anglai su savo Šlovingąja revoliucija 1688 metais, kuri pagal gali mybes įvykdyta teisėtai. Šis švietimo judėjimas vyko įvairiais etapais. Paulas Hazardas pirmąją epochą apibūdino kaip crise de la conscience européen n e - kas gali reikšti ir sąmoningumo, ir sąžinės krizę. Šiai fazei būdingas racionalus padėties apmąstymas, plačiai aprėpianti „kri tika“, Jos išraiška tapo hugenoto emigranto Pierre’o Bayle’io parengtas Dictionnaire historique et critique (Istorinis ir kritinis žodynas, 1696-1697), kuris darė akivaizdų tarptautinį poveikį. Intelektualų elitas žmonijos gerinimą laikė sayo ateities uždavi niu. Jo narius inspiravo galimybė perdirbti pasaulį, kuris, - kaip sakė Leibnizas, - buvo pats geriausias iš visų galimų pasaulių. Šimtmečiui ritantis priekin, optimizmas vis stiprėjo, nes, pasak Jano Huizingos: „[...] dabar pirmą kartą pasigirdo kvietimas ne atgal, o į priekį. Ši epocha ieškojo sau laimės ne atkurdama taria mai idealią praeitį, o pasikliaudama savo proto bei dvasios galio mis. Pirmą kartą prieš žmoniją vietoj išsvajotos praeities atsivėrė išsvajota žemiška ateitis! [...] Žmogaus prigimties turtai, jo suge bėjimas tobulėti, kultūros pažanga - tai dalykai, kuriais buvo
„Tobulinimas ir svajonės“
135
įtikėjęs šis amžius. Jei protas su dar didesne meile nei anksčiau sektų tik gamtos, - kurią dabar imta pažinti ir mylėti, - keliais, tai viskas turėtų pakrypti į gera.“1 Tikslą galima išreikšti gerai žinomu Jeremy’o Benthamo tei giniu: greatest happiness o f the greatest num&er (1788). Sentenci ja: „didžiausias kiekis didžiausios laimės“ gyvavo jau Societa dei pugni aplinkoje, - apie 1764 metus Cesare Beccaria ją išreiškė tokiais žodžiais: la maggiore felicita divisa sul maggior numero possibile, o šešeriais metais anksčiau Isaako įsėlino buvo teigta, jog (valstybėje) didžiausias galimas didelės laimės kiekis turėtų būti išdalytas teisingiausiomis ir teisėčiausiomis proporcijomis. Bentha mo teiginys pažodžiui iškyla faktiškai jau 1726 metais Franciso Hutchesono tekste!2
2. Filosofijos amžiaus filosofija ir filosofai XVIII amžiaus mąstytojai savo šimtmetį noriai traktavo kaip filosofijos am žių, o save laikė filosofais. Švietimo epochoje, kaip ir antikinėje Graikijoje, filosofuoti vis dar reiškė siekti išminties arba paprasčiausiai pažinti, ugdyti mokslą, studijuoti, apmąstyti, įgyti žinių apie gamtą ir žmogaus pašaukimą. Ironiškai būdavo žiūrima į filosofą, nepažįstantį tikrovės, taip pat ir į tą, kuris į gyvenimiškus dalykus žvelgia su nesudrumsčiama filosofo ramy be, stovi aukščiau jų. XVIII amžiaus filosofijos žymė - kritiškas ir laisvas kalbėjimas apie visas problemas ir visomis temomis, nebijant užsitraukti nemalonę. Filosofijos objektais galėjo tapti visų sričių problemos: dorovės ir religijos, politikos ir valstybės, menų ir mokslų. Tačiau diskusija paprastai lieka filosofinė, ke liami bendrumų, dėsningumų, teoriniai pastebėjimai, vengiama minėti konkrečius vardus bei institucijas. Filosofavimas, nelygu šalis ir jos konstitucija, galėjo tapti ir pavojingas, jį sekė atsargus Bažnyčios žvilgsnis, nes patys viešpačiai filosofais nebuvo tapę. Filosofuoti galima ir nuosaikiomis bei kasdienėmis temomis apie žmogaus dorybes ir ydas, apie šių juokingumą ir tikrąją
136
Utopija ir reforma
žmogaus vertę. Šia prasme mes stovime prie moderniosios psi chologijos ištakų. Filosofinis diskursas vyksta pagal racionalius kri terijus, tačiau ne vienašališkai, o atsižvelgiant į įvairius aspektus. Jį reikėjo plėtoti rodant didelę pagarbą kūrinijai, siekiant page rinti pasaulį, laikantis etikos principų. Swifto, Voltaire’o, Lichtenbergo kandumas turėjo savo vietą, lygiai kaip ir Anthony’o Shaftesbury’o ar Rousseau jausmingumas. Be to, kaip jau antikoje bei humanizmo laikais, vis dar ana lizuojami elementarūs klausimai: kas žinojimą daro žinojimu, ar intuicija ir akivaizdumas yra suprantami pranešimo būdai. Kokie yra pažinimo šaltiniai, kas laikytina jausmais ir kas protu. Temos gali būti labai įvairios. Pavyzdžiui, Prancūzijos valstybės veikėjas Henri François d ’Aguesseau XVII ir XVIII amžių sandū roje savo kūriniuose filosofuoja apie žmogaus žinojimą, didžia dvasiškumą, meilę paprastumui, advokato nepriklausomumą, magistrato garbingumą, politinę cenzūrą...Antai škotų autorius Davidas H um e’as 1742 metais išspausdino rimtų filosofinių esė apie žmogaus prigimties kilnumą ir niekingumą, poligamiją ir skyrybas, apie iškalbą, pasyvų paklusnumą, apie britų partijas bei tautų charakterius... Tačiau nuo seno filosofija buvo griežtas mokymo dalykas. Visos aukštojo mokslo studijos prasidėdavo filosofijos fakultete, kur profesoriai studentams kalė į galvas logiką, diegė jiems mate matinį mąstymą ir geometrinį tikslumą. Švietimo epochoje šios mechaninės žinios protingai taikytos formuojant metodišką mąs tymą ir buvo perteikiamos platesnei publikai. Tuo metu daugelis šalių iškėlė savo didžiuosius filosofus. Pir mieji pasirodė Prancūzijoje, tai buvo Renė Descartes’as ir Blaise’as Pascalis, vėliau - Isaacas Newtonas ir Johnas Locke’as Anglijoje. Vokietija turėjo Leibnizą,Thomasių ir Wolffą, Italija - Giambattistą Vico ir Ludovico Antonio Muratori, Ispanija galėjo atsigręžti į Baltasarą Gracianą. Kai amžiaus viduryje būdavo kalbama apie filosofus, galvo je pirmiausia turėta grupė Prancūzijos autorių, prisidėjusių prie Didžiosios enciklopedijos rengimo. Šis sumanymas iš pradžių
Filosofijos amžiaus filosofija ir filosofai
13 7
planuotas kaip prancūziškas angliškos enciklopedijos leidimas, ta čiau, kilus konfliktui tarp leidyklos ir leidėjų, jis sužlugo. 1746 metais enciklopedijos leidimas patikėtas Denisui Diderot. Šio žmogaus asmenyje projektui įgyvendinti buvo surastas visapusiš kas intelektualas, kurio interesai buvo išties enciklopediškai pla tūs. Nors tėvai buvo skyrę tapti teologu, jis anksti nutraukė ry šius su Bažnyčia.Tai buvo tikras švietimo filosofijos šalininkas. Diderot enciklopedijos sumanymą netrukus savarankiškai perėmė į savo rankas ir, paskelbdamas prenumeratą, apsaugojo jį finan siškai. Diderot parėmė d ’Alembert’as, aiškaus proto matemati kas ir nuosaikusis filosofas, kuris suvokė žmogiškojo pažinimo ribotumą ir rėmėsi patyrimu bei protu. 1751 metų liepos 1 dieną pasirodė pirmasis tomas: Encyclapédie ou Dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des métiers, mokslų, menų ir technikos žodynas, kurį išleido une société de gens de lettres — grupė intelektualų. Enciklopedijos pasirodymas buvo milžiniškas pasisekimas, nors (tiksliau - nes) klerikaliniai sluoksniai, ypač jėzuitai, užsipuolė šią Šėtono Bibliją ir siekė, kad karalius ją uždraustų! Vis dėlto tai turėjo tik laikiną poveikį, nes įtakingi politikai (visų pirma ponia de Pompadour) patys rėmė šį sumanymą^ Po 29 metų, nepaisant daugybės sunkumų, enci klopedijos leidimas buvo užbaigtas; ją sudarė 36 tomai, iš kurių 13 - su geriausios kokybės lentelėmis ir iliustracijomis. Nuo tol, turint kompetentingą vadovą, pagaliau galėta - remiantis apšvieta, protu, nors beveik antiklerikaline, bet ne ištisai antireli gine dvasia - šiuolaikiškai orientuotis visose mokslo srityse. Šiai intelektualų arba filosofų draugijai, kuri nuo 1751 metų palaikė enciklopedijos leidimą, priklausė ryškiausi prancūzų švieti mo protai: Montesquieu, buvęs Bordo parlamento, t.y. regioninio tribunolo, prezidentas. Likus keleriems metams iki pirmojo enci klopedijos tomo pasirodymo jis paskelbia savo veikalą -Esprit des lois.- Europos teisinės sistemos plėtotės analizę ir jos klasifikaciją. Voltaire’as, sėkmingai išbandęs jėgas visose įmanomose lite ratūros, istorijos bei filosofijos srityse ir kėlęs baimę dėl savo vi sada taiklios ironijos. Praėjus penkeriems metams po pirmojo
138
Utopija ir reforma
enciklopedijos tomo pasirodymo, jis privertė suklusti visuomenę, pateikdamas visai naują pasaulio istorijos koncepciją. Rousseau, kaip tik pradėjęs pasaulį stebinti savo revoliucinga filosofija. 1754 metais jis paskelbė savo kritinį veikalą apie nelygybę. Baronas Holbachas, kuris, atmetęs abstrakčius samprotavimus, gynė mechaninį kosmoso ir žmonijos suvokimą, 1770 metais iš dėstydamas jį savo veikale Système de la nature (Gamtos sistema). Turgot, besidomintis literatūra ir ekonomika, vėliau turėjęs iškilti kaip ryškus reformų judėjimo politikas. 1766 metais pasi rodė jo traktatas Reflexions sur la formation et la distribution des richessessKaip sukaupiami turtai ir kaip jie išdalijami - tai tema, kuri buvo pradėjusi dominti plačiąją visuomenę. Šie dviems prancūzų švietimo kartoms priklausantys vardai iškelia tik labiausiai žinomus enciklopedijos bendradarbius. Jie rodo bendrą filosofų vaidmenį pasaulyje. 1 Filosofų netrukus radosi nesuskaičiuojama daugybė^Filosofija tapo pasaulio raidos išm intim i, ji buvo nebe toji lotyniškosios mokyklos filosofija, kurią perteikdavo ortodoksiški katalikų ir protestantų teologai. Filosofija nebenorėjo būti teologijos tarnaite, o reikalavo savarankiškos, pirmaujančios vietos. Ji nebeketino vien tik pateikti teoriją, bet siekė būti naudinga kaip praktiška išmintis, kaip sveikas protas. Dar 1637 metais Descartes’as savo Discours de la méthode (Samprotavimas apie metodą) pradeda žodžiais: „sveika žmogaus nuovoka yra geriausiai pasaulyje pasi skirstytas dalykas, nes kiekvienas mano jos turįs pakankamai. Sugebėjimas teisingai spręsti bei atskirti tikra nuo netikra ir yra tai, kas vadinama sveika nuovoka arba protu [...] neužtenka turėti sveiką protą, jį reikia tinkamai panaudoti.“ Tatai parašyta dar giliausiame XVII šimtmetyje, tačiau ir toliau galėta remtis tuo, ką matematiškai tiksliai buvo išplėtojęs Descar tes’as. Praėjus pusei šimtmečio Leibnizas teigė, jog esamas pasaulis yra pats geriausias iš visų galimų pasaulių. Jis esąs Dievo proto iš mąstytas. Protas duotas žmogui kaip esminis jo prigimties bruožas. Žmogus geba analizuoti pasaulį, pažinti jį kaip visumą ir dalimis.
Filosofijos amžiaus jilosofija ir filosofai
139
Dėl tokio galvojimo, kurį Descartes’as ir Leibnizas parėmė ma tematiškai ir logiškai pažiniais dydžiais, filosofija prilygo teologijai. Todėl nieko stebėtina, kad antroje amžiaus pusėje vienas katalikų teologas pareiškė: „[...] jau taip proto surėdyta, kad savo poel giams žmogus neturėtų jokio kito teisėjo kaip savo paties protą, taigi ir jokiam kitam žmogui neturėtų teikti ataskaitos, tik sau pačiam“3. 1783 metais Immanuelis Kantas pateikė „balansą“ savo garsiajame atsakyme į klausimą kas yra Švietimas?\ „Taigi jeigu manęs kas paklaustų: ar dabar mes gyvename apsišvietusiame amžiuje, atsakyčiau: ne, tačiau tikrai švietimo epochoje. Kad žmonės, apskritai imant, dabar jau pajėgtų be kitų pagalbos tvir tai ir teisingai vadovautis savo pačių protu religiniuose dalykuose ar kad būtų galima raginti juos tai daryti, iki to dar mums la bai toli. Akivaizdu vien tai, kad dabar jiems vis dėlto ši sritis atsivėrė, kad jie gali laisvai imtis šio darbo ir pamažu pašalinti kliūtis, stabdančias visuotinį švietimą arba trukdančias atsikra tyti nesavarankiškumo, atsiradusio dėl pačių žmonių kaltės, tokius aiškius ženklus mes vis dėlto matome. Šiuo požiūriu šitas amžius yra švietimo amžius[...].“4 Kantui filosofija buvo savarankiškas proto ir išminties mokslas. Vis labiau kylantis filosofijos autoritetas XVIII amžiuje darė savo poveikį mąstymui bei švietimui, taip pat ir akademinėms studijoms. Filosofija turėjo išsiveržti iš buvusios kuklios - studijų įžangos - padėties, tapti idealistiniu, racionaliu ir kritiniu moks lu, teisės, medicinos, kalbų ir gamtos mokslų pamatu bei orienty ru.Tokį idealų švietimo modelį, vėliau dariusį įtaką visoms Euro pos aukštosioms mokykloms,Vokietijoje buvo sukūręs Vilhelmas von Humboldtas. Vis dėlto laiko tarpas, kai filosofija universi tetuose užėmė vadovaujančią vietą, buvo trumpas. Netrukus turėjo įsiviešpatauti pozityvizmas, atsisakęs metafizikos, filosofijos pagrindų, ir filosofija tapo grynai dalykiniu mokslu. Universitete ir gimnazijoje per XX amžių ji neteko savo pranašumo prieš kitus mokslus. XVIII amžiuje dar buvo kitaip, tuomet vyrauta pama tinio filosofinio galvojimo.^Universitetuose dėstė filosofiškai išsi lavinę profesoriai, jie naudojosi moderniais vadovėliais.
140
Utopija ir reforma
Be universitetų, bendrus filosofinio pobūdžio idealus mėgi no apmesti ir akademijos arba nuo universitetų nepriklausomos mokslingosios draugijos. Šiuo požiūriu ypač įdomi slaptoji drau gija Phi Beta Kappa, veikusi Amerikos aukštojoje mokykloje William and Mary Virdžinijoje. Phi Beta Kappa yra graikiško moto filosofą biü kubernëtês (filosofija yra gyvenimo mokytoja) trumpinys.5 Filosofija sparčiai užvaldė Prancūzijos salonus: išmintingas filosofinis galvojimas čia tapo leitmotyvu, salono lankytojai save laikė filosofais. Be to, laisvai filosofuojantys rašytojai su savo knygomis įgy davo vis didesnį pasisekimą.Tuo metu, kai teologinės literatūros gerokai sumažėjo, filosofinių knygų padaugėjo dvigubai. Filoso favimas neapsiribojo vien laisvu, ore pakibusiu teoretizavimu. Filosofinis pažinimas turėjo padėti ne tik pagrindžiant mokslo išvadas. Brendo įsitikinimas, kad, filosofiškai suvokus priežastis, vėliau būtų galima vadovautis proto principais. Todėl filosofinį galvojimą reikėjo paskleisti liaudyje, kitaip tariant, reikėjo jį „išpopuliarinti.“ Dažnai sunkiai suprantamą didžiųjų filosofų kalbą imta perteikinėti visiems suprantama liaudies filosofų ter minija. Filosofines žinias pateikti grakščiai ir suprantamai pir mieji susivokė prancūzų ir anglų rašytojai, nes abiejomis šiomis kalbomis, kiekviena savaip, įmanoma suformuluoti mintį ne pedantiškai ir vis dėlto labai tiksliai} Pasak Voltaire’o, kiekviena knyga turėjo būti curieux, amusant, moral, philosophique, tai yra patraukli, linksma, dorovinga ir filosofiška. Skaitanti plačioji visuomenė šitaip galėjo susipažinti su filoso finiais svarstymais. Žinota, kad metafizika atsakė į klausimus apie bendrus dvasinius sąryšius, apie žinojimą ir tikėjimą, apie vaiz dinius ir loginį jų pagrįstumą.Etika - dabar dažnai vadinama dorovės filosofija - teikė žinių apie teisingą žmogaus elgesį, apie egzistencines žmogaus priedermes, nepaisant konfesinės, tautinės ar rasinės jo priklausomybės. Filosofinis mąstymas reiškė savaran kišką mąstymą. Buvo galima nebesikliauti nusistovėjusiais auto ritetais. Visose srityse, kalbant šiandienos kalba, visi klausimai
Filosofijos amžiaus filosofija ir filosofai
141
turėjo būti keliami iš naujo. Iki tol paklusnumui išlaikyti pakak davo dogmatiškų Bažnyčios pasisakymų arba absoliučios valdovo išminties. Dabar gi^autoritetas būdavo pripažįstamas tik pasvėrus jį filosofiniais matais. Kreiptas dėmesys į naudingumą ir dorovę, aiškumą ir išraiškos paprastumą.
3.
Protingoji krikščionybė
Protestantizmas ir švietimas XVII amžius teologijos buvo veikiamas labiau nei ankstesni šimt mečiai. XVIII amžiuje teologijos fakultetas taip pat liko svar biausias universitete, o dvasininkija, kaip matėme, formavo inte lektualinį gyvenimą. Todėl pirmiausia derėtų aptarti reformų judėjimą bažnytinėje ir teologinėje srityje. Protestantizmo teologija vis dar rėmėsi ortodoksijos susting dytos reformacijos interpretacijomis. XVII amžiuje išplėtus teo logijos fakultetą, buvo suburta kontroversijų teologijos profesūra, turėjusi apibrėžti dogminius skirtingumus. Šie skirtingumai buvo ketveriopi: pirma, nuo Romos; antra, nuo kitų protestantiškų sistemų; trečia, nuo atskalūnų jų gretose, mat prasidėjus refor macijai, radosi grupių, kurios liberaliau interpretavo Kristaus mokymą; pavyzdžiui, socinistai net abejojo Kristaus dieviškumu. Atsiribota ir nuo sektantų, tai yra anabaptistų palikuonių, ir nuo naujųjų p ie tistų ,- tos grupės, kuri siekė nuoširdaus asmeninio pamaldumo ir atmetė šaltą valstybinės Bažnyčios laikyseną. Galutinis protestantiškos ortodoksijos triumfas buvo vadina moji Formula ConsensusM\iiv\ 1675 metais paskelbė reformuota Šveicarijos Bažnyčia. Joje itin griežtas kalvinizmas pasiekė kulmi naciją, tvirtindamas, kad kiekvienas Biblijos teiginys iki hebra jiškų akcentų turįs būti traktuojamas kaip tiesiogiai įkvėptas Šventosios Dvasios ir kad Kristus miręs ant kryžiaus tik vardan išrinktųjų, tai yra tik vardan kalvinistų.Tiesa, Formula už Šveica rijos ribų (iš dalies ir jos viduje) sukėlė nusistebėjimą ir nepasitenkinimą.Toks dalykas pasirodė savotiškai pasenęs ir archajiškas.
142
Utopija ir reforma
Po keturiolikos metų už kitas šalis lankstesnė Anglija visų protestantiškų tikybų atžvilgiu turėjo paskelbti savąjį Toleration Act. Po to išties visur vyko spartūs pokyčiai.Teologinė kazuisti ka buvo įgrisusi. Panorus racionaliai argumentuoti, tam netiko tokia iracionali sistema, kokią siūlė ortodoksinis tikėjimas. Vėl išsiveržė paslėptos humanistinės tradicijos. Švietimas šiek tiek atsiribojo nuo reformų, nes jų veikloje jautėsi popiežiaus val džios, iš kurios šie didieji vyrai negalėjo visiškai išsivaduoti, likučiai. Konfesinių disputų jau buvo gana, jie atnešė vien nelai mes: Vokietijai Trisdešimties metų karą, Anglijai pilietinį karą, iš Prancūzijos buvo išvyti hugenotai. Pasikeitimas pirmiausia įvyko anglikoniškoje Anglijos Baž nyčioje. Richardas Cumberlandas, 1690 metais tapęs Pyterboro vyskupu, siūlė Kristaus mokymą apriboti summa benevolentia aut amor universalis, tai yra meile Dievui ir savo artimui, Dešimtimi Dievo [sakymų bei Evangelija. Johnas Locke’as pažengė toliau, 1695 metais išleisdamas knygą apie The Reasonableness o f Chris tianity - krikščionybės protingumą. Krikščionybė esą atitinka žmogiškosios išminties reikalavimus. Pagaliau Jonathanas Swiftas, Šv. Patriko katedros Dubline dekanas, parašė savo kūrinį Tale o f a Tub (Pasakojimas apie statinę), kur trys sūnūs Peteris (kata likas), Martinas (liuteronas arba anglikonas) ir Džonas (kalvi nistas) ginčijasi dėl savo tėvo (t.y. paties Dievo Tėvo) testamento, nors šiame testamente (Biblijoje) labai aiškiai nurodyta trims broliams gyventi santarvėje, draugystėje ir meilėje. Turėdami kartų konfesinės kovos patyrimą Didžiojoje Bri tanijoje, anglikonai pagaliau buvo pasiruošę paduoti ranką įvai rioms kitoms protestantų grupėms, jie net pradėjo tiesti tiltus, kad susijungtų su kitų šalių liuteronais bei kalvinistais. Katali kus, jei jie nebuvo tikri airiai, palikdavo ramybėje. Anglikonai rėmėsi latitudinarizmo politika - laikėsi didžiadvasiškos teolo ginės pozicijos. Anuomet sakyta, jog anglikonų Bažnyčia visus krikštija, visus sutuokia, visus palaidoja, nors truputį brangiau, užtat be ilgų kamantinėjimų ir klausimų, kurie galėtų pakenkti taikai. Mat ji mano, jog sąžinė yra išskirtinis Dievo reikalas. Kita
Protingoji krikščionybė
143
vertus, kalvinistai puritonai tradicinį uolumą pakeitė the cauld clatter o f morality, šaltu dorovingumo skelbimu. Žemyne atgarsio ilgai laukti nereikėjo. Beje, čia jam dirvą paruošė hugenotų emigrantai. Jie užtektinai prisikentėjo nuo persekiojimų, kad toliau norėtų gyventi kalvinistų apsuptyje. Jų teologijai dar iki Nanto edikto atšaukimo buvo priekaištaujama dėl pernelyg didelės laisvės. Jau 1709 metais Bazelio teologas pareiškia: Nullum pondus habent argumenta nostra, si vita non doctrinae respondet (mūsų argumentai nieko nereiškia, jei mūsų gyvenimas neatitinka dog mos).6 Tai reiškė, kad krikščioniškas gyvenimo būdas yra svar biau už dogminius įsitikinimus. Iš lėto ir atsargiai pradėta moksliškai kritikuoti pačią Bibliją. Susidomėjimą sukėlė prancūzo Richard’o Simono iniciatyva; šis oratoriumo vienuolis 1678 metais parašė Senojo Testamento Kritinę istoriją, kurios antras leidimas dar galėjo išeiti tik Roter dame. Publicistas Johannesas Clericus, kilęs iš Ženevos, bet gyve nęs ir kūręs Nyderlanduose, reikalavo, kad Senasis Testamentas būtų laikomas literatūra, kaip ir graikų klasika. Nors ir vienas, ir kitas dar tvirtai laikėsi Apreiškimo sąvokos, tačiau Apreiškimas jiems tebuvo tik prigimtinės religijos išbaigtumas. Religinis porei kis glūdi jau pačioje žmogaus prigimtyje. Krikščioniškas moky mas šitą polinkį paprasčiausiai turi tik sutaurinti.Taip buvo pra skintas kelias sureliatyvinti Apreiškimą, net jį atmesti, vadinasi, įteisinti deizmą, kuris pripažįsta dieviškus gamtos dėsnius, bet nepripažįsta įasmeninto Dievo; arba visišką laisvamanybę, ateiz mą. Būta daug deistų ir tik pavieniai ateistai. Tačiau, apskritai imant, religingumas tebebuvo gajus. Pirmiausia, tvirtai išsilaikė ištikimybė paveldėtai religijai; ne tik dėl to, kad šiek tiek rizi kinga buvo tapti deistu arba visišku ateistu; nors eretikų niekas nebedegino, tačiau tebegrėsė kitas - tremties pavojus. Antire liginių pažiūrų žmogus laisvai jaustis galėjo nebent Anglijoje, Olandijoje ir Frydricho II Berlyne. Protestantų dvasininkui nauja kryptis, žinoma, dažnai reiškė sąžinės konfliktą, nes jis vis dar išpažino senąjį tikėjimą. Pernelyg
1 44
Utopija ir reforma
laisvos pažiūros, kaip ir pernelyg pietistinės, galėjo sukelti nesu tarimus su tarnybos kolegomis, dėl to net grėsė pavojus prarasti tarnybą. Vis dėlto, apskritai imant, laiko dvasią atitinkantis švie tėjiškas požiūris visur ėmė viršų, ortodoksų liko tik mažuma. Naujoji laikysena reikalavo intensyvios praktinės veiklos.Tad per Kalėdas imta kalbėti apie šieno laikymą, - juk vis dėlto kūdikis Kristus buvęs paguldytas į šieno ėdžias; Velykų sekma dienį - apie protingas krikščionių taisykles, kaip jie turį laidoti savo mirusiuosius\St\
Protingoji krikščionybė
145
pietizmo judėjimas pralaužė nelanksčią, dogmatinę, disciplinuotą, visiems laikams nustatytą ortodoksiškos valstybinės Bažnyčios tvarką.7 Šio proveržio pradžia glūdėjo jau XVII amžiuje. Angli joje anglikonų katedrų ir tradicinių kaimo bažnyčių šešėlyje kė lėsi „kitatikių“ arba „nonkonformistų“ judėjimai („Chapels of the dissenters“ arba „non-conformists“): reformuotieji presbite rionai ir baptistai, primenantys krikštytojų judėjimą. Prie jų pri sidėjo naujai atsiradę gana individualistiškai pamaldūs kvakeriai ir pagal anglikoniškąjį modelį išlaikę vyskupo instituciją, tačiau į pietizmą linkę metodistai. Nyderlanduose šalia reformuotos pagrindinės Bažnyčios, pasislėpę užkaboriuose, gyvavo menonitų scheenkerken - jie taip pat buvo anabaptistų palikuonys - ir ki tos denominacijos. Vokietijoje, liuteroniškame Saksonijos mieste Halėje, iškilo naujas krikščionių judėjimas, egzistavęs ir daugelyje kitų Vokietijos vietų. Jam prigijo pietizmo pavadinimas. Vėliau grafas von Zinzendorfas Hernhute iš rekatalizuotos Čekoslova kijos pabėgusių Bohemijos brolių įkūrė savąjį brolių unitetą. Pietistai pradėjo visur skverbtis į oficialias bažnyčių bendruomenes. Pietistai norėjo sukurti broliją, kurią sietų bendra patirtis ir bendras įsipareigojimas. Jie nubrėžė ribą tarp atsivertėlių ir neatsivertėlių, ugdė individualų pamaldumą, tiesioginį santykį su „Viešpačiu“, kuriam galėtų patikėti savo rūpesčius. Tai buvo ma žas tikrų krikščionių būrelis, savo asketišku gyvenimu, tikslingu auklėjimu artimas anglosaksiškiesiems Johno Wesley’o metodis tams. Esant tam tikroms aplinkybėms jie galėdavo likti visuo tinėje Bažnyčioje kaip aktyvūs pamaldumo skatintojai. Tačiau dažnai valstybinė Bažnyčia - ortodoksiška ar jau reformuota būdavo netolerantiška jų atžvilgiu ir net juos persekiodavo. Pa vyzdžiui, tokioje įsitvirtinusio liuteronizmo šalyje kaip Švedija, kur „mylima Dievo Bažnyčia atsitvėrusi nuo sinkretistų, pietistų, kvakerių ir 1.1., jau nekalbant apie eretikus [...]. Mes esame nors tiek laimingi savo krašte, kad nors minėtos grupelės šen bei ten pralenda, jie vis dėlto turi tūnoti tyliai ir kaip katės įtraukti savo nagus.“ Tad pietistų judėjimas vyko skyrium, slapčia, „nematoma Bažnyčia, [...] šventųjų bendruomenė, nors įslaptinta, vis dėlto
146
Utopija ir reforma
Viešpačiui matoma nei slapta [...] kai jis nuodugniai išmėgina ir tikrina, ir jos tikėjimą regi.“ Daugiau laisvės šis judėjimas turėjo Nyderlanduose ir Anglijoje, dar kolonijiniuose Šiaurės Amerikos kraštuose, kur laisvos Bažnyčios judėjimas turėjo for muoti religinį gyvenimą ir apskritai gyvenimą, nes ten buvo pakankamai laisvos erdvės, duotos ir pačios gamtos.Ten galėtų tikti Zinzendorfo žodžiai: „Pasaulyje yra gal dvidešimt religijų, bet Dievo giminė tik viena.“ Tokią viziją savo svajonėse galėjo matyti ir apsišvietę krikš čionys,- labai seną utopiją apie Dievo karalystę žemėje. Ir pietistų Ecclesiola in ecclesia, bažnytėlė Bažnyčioje, ir apsišvietusi valsty binė Bažnyčia, - abi buvo nepatenkintos ortodoksija ir ieškojo naujų kelių. Jas abi siejo individualios laisvės ir moralinės atsako mybės teigimas. Tad Lessingas savo veikale Erziehung des M en schengeschlechtes (Žmonijos auklėjimas) galėjo pareikšti: „Jis tikrai ateis, naujos amžinos Evangelijos laikas, kuris mums pažadėtas net Naujojo Testamento elementoriuose. Gali būti, kad kokie nors tryliktojo ir keturioliktojo amžiaus išminčiai bus pagavę šitos naujos amžinos Evangelijos spindulį; jie klydo tik tuo, kad skelbė jį taip greit ateisiant [...]. Jie tikrai neturėjo blogų ketini mų mokydami, kad į N aująjį Testamentą reikia žiūrėti kaip į pasenusį, kaip kad žiūrima į Senąjį. Jiems taip pat visada galiojo to paties Dievo ta pati ekonomija.Visada - leidžiant jiems kalbėti manąja kalba - tas pats visuotinio žmonijos auklėjimo planas.“8 Dramoje Nathan der Weise (Natanas Išmintingasis) Lessingas Jonathano Swifto Tale o f a Tub konceptą išplėtė, įjungdamas jį į nekrikščioniškas religijas. Šiaip ar taip, kelias ekumenijos link buvo nubrėžtas.Tai vyko jau XVII amžiaus pabaigoje, kai protestantas Leibnizas susirašinėjo su kataliku Jacquesu Benigne’u Bossuet, o kiek vėliau Zinzendorfas - su Paryžiaus arkivyskupu Louisu Antoi ne’u de Noailles’u.Tad ir pietistas Gerhardas Tersteegenas galėjo teigti: „Aš manau ir esu tuo įsitikinęs, kad ir Romos katalikų partijoje, ir tarp liuteronų, reformatų, menonitų - nežiūrint skir tingų šių partijų apeigų - sielos gali lygiai taip pat pasiekti šven tumo viršūnę ir susivienyti su Dievu ne tik tarp separatistų.“
Protingoji krikščionybė
14 7
Katalikiškasis švietimas Katalikybė su švietimo sąjūdžiu sutarė daug prasčiau nei protes tantizmas. 1563 metais Triento bažnyčios susirinkimo priimti griežti potvarkiai ortodoksijos atžvilgiu pagyvino religinį gy venimą. Tvirtai susitelkę jėzuitai tvirtai laikė savo rankose val džios vairą.Tačiau XVII amžiuje prancūzų jansenizmas pradėjo smarkiai kritikuoti visagalį jėzuitizmą už pernelyg didelį jo paval dumą kurijai, už per didelį atotrūkį nuo paprastų Biblijos tiesų. Kad ir koks griežtas, kupinas bažnytinio pamaldumo bei tolimas prasidedančio švietimo racionalizmui buvo jansenizmas, jo povei kis, - kadangi jį pagaliau ėmė persekioti ir Roma, ir karalius, buvo toks, kaip ir persekiojamo hugenotizmo. Bažnyčios viduje jis, kaip ir dauguma protestantiškų judėjimų, mėgino būti ne dogmatiškai evangeliškas.^Yitcidi)ame dešimtmetyje Utrechte net atsiskyrė savita jansenistiška-katalikiška bažnyčia, remiama res publikos. Jansenizmas, panašiai kaip evangelikų pietistų judėji mas, prisiėmė didelių įsipareigojimų religiniame gyvenime ir ugdė labdaringą krikščionišką veiklą. Aukštųjų Prancūzijos teisė jų ir aukštųjų Austrijos dvasininkų elitas buvo linkęs priimti janse nizmą. Nors tai - ir ne švietimas racionaliąja prasme, bet jėzuitų išlavintą katalikybę jis pranoko atvirumu ir orientavosi į krikščio nišką praktiką.Taigi pirmiausia šitaip pasireiškė suvienyta, nauja kryptimi veikianti opozicija pačioje katalikybėje, taip pat valsty binės valdžios opozicija prieš Bažnyčią kaip valstybę valstybėje. Ši buvo susijusi su humanistine-humanitarine orientacija. Tokiai XVIII amžiaus katalikybei sektinu pavyzdžiu tapo Fėnelonas (1651-1715), kuris, būdamas Kambre arkivyskupu, per ėjo į opoziciją Bažnyčiai ir karaliui. 1699 metais jis paskelbė savo kūrinį Aventures de Télémaque, fils d'Ulysse ( Telemacho, Uliso sūnaus, nuotykiai), didaktinį romaną apie Odisėjo sūnų, kurį per M entoną valdė deivė Minerva. Fénelonas čia kuria gero m o narcho paveikslą. Télémaque tapo viena populiariausių knygų. Protestantas, prigimtinės teisės žinovas, hugenotų pabėgėlis Jeanas Barbeyracas apie jį sako: „Visais laikais bus liaupsinama
148
Utopija ir reforma
didinga garsiojo Kambre arkivyskupo iškalba, jo mitrumas ir drąsa pateikti tiek daug puikių pasiūlymų karaliams.“9 M oder naus to meto istoriko nuomonė tokia: „Na ir kas, kad Liudvi kas XIV Versalyje kuria sau rojų, tuo tarpu kai už jo nugaros arkivyskupas tyliai ir tarsi nejučiom apšviečia geriausias Prancū zijos širdis bei protus: jums nėra ko nerimauti, draugai, visa tai yra fasadas, kuris sunyksta; nesijaudinkite, mielieji draugai, dar ir dėl to, kad mes čia esame persekiojami ir tremiami. Niekas negali iš mūsų atimti vidinės karalystės, Dievo meilės čia ir dabar.“ Be to, Fenelonas savotiškai pereina į puolimą: atvirai kritikuo damas jis parodo, kaip dievobaimingose ponios de Maintenon ir jos karaliaus įstaigose, Šventojo Liudviko damų ir Saint-Cyr vienuolių netikroje askezėje po pamaldumu slepiasi išpuikimas, tuštybė, širdies sausumas. Fenelonas čia tęsia Erazmo ir erazmininkų kovą su perversija vienuolių gyvenime, veda ją į naują apogėjų. Iš pradžių jis parodo pasauliečiams, kad dievobaimin gam galima būti ir tarp žmonių gyvenant, neeikvojant ypatingų valios pastangų, tam pakanka atviros širdies, broliško nusiteikimo ir pilietinių dorybių. Svarbus yra ne abejotinas broliškumas vie nuolyne ir prieglaudoje, uždarame vienos kongregacijos pasau lyje, o broliškumas su visais pasaulyje gyvenančiais žmonėmis: visi žmonės yra broliai. Šiame amžiuje būta net popiežiaus, kuris atsargiai suko nauja linkme.Tai buvo itin išsilavinęs Prosperas Lambertini, paskelbtas popiežiumi Benediktu XIV nuo 1740-ųjų iki 1758-ųjų. Jis lei džia rengti bažnyčiose Biblijos skaitymą, sumažina per didelį bažnytinių švenčių skaičių, sušvelnina bažnytinę cenzūrą ir per žiūri uždraustų knygų sąrašą.Taigi jis pripažįsta mokslinio tyrinė jimo laisvę, inicijuodamas Koperniko ir Galilėjaus raštų drau dimo panaikinimą. Jis palaikė ryšius su žymiausiais to meto švietėjais. Didelę pagarbą jam reiškė Voltaire’as. Žinoma, šis senas protingas žmogus kurijoje buvo įtariamas deizmu. Ir apie vėlesnįjį popiežių Klemensą XIV italas Pilati, lygiai toks pat nesutaikomas klerikalizmo priešas, sako: „Jis neapkentė šventeiviškumo ir išorinio pamaldumo demonstravimo.“ Apie
Protingoji krikščionybė
149
Romos miestą jis dėsto šitaip: „Eretikų ramybė čia anaiptol ne drumsčiama. Jiems leidžiama daryti, ką jie nori. Jie nesiklaupia nei prieš Dievą, nei prieš popiežių, ir niekas jų dėl to nekoneveikia.“ Cenzūra esanti saikinga. Romoje esą galima nusipirkti visas knygas.10 Didžiausias akivaizdus apsišvietusios katalikybės pasiekimas buvo jėzuitų ordino panaikinimas. Jėzuitai savo rankose tvirtai laikė vidurinįjį ir aukštąjį mokslą. Kiekviename katalikiškame mieste veikė jų kolegija, atliekanti gerai organizuotos gimnazijos funkciją. Profesoriai būdavo skirtingų tautybių. Jėzuitų įtaka plito toli už mokyklų ribų, iki karalių dvarų, kur karalius ir karalienes jie aprūpindavo nuodėmklausiais.Tačiau besąlygiškas jėzuitų atsidavimas Romai ir dvasinė bei ūkinė jų valdžia pamažu pradėjo nebesiderinti su dvarų ir jų ministerijų emancipacijos siekiu. Jų nesėkmės priežastis ta, kad jie neparodė visiškai jokio noro prisitaikyti prie naujos mokslų krypties. Condorcet - pats būdamas jėzuitų auklėtinis - pasmerkė jų filosofijos dėstymą, kuriame paneigiama filosofų skelbiama išmintis. Jis smerkia ab surdišką dorovę, kai vaikams bandoma įteigti, „jog neturint ma lonės, nesą galima atlikti jokių gerų darbų, kad nusidėti galima dvejopai: pirma - kūniškai, už tai bus degama šimtmečius; ant ra - padarius mirtiną nuodėmę, už tai laukia amžinas prakei kimas [...]. Nusižeminimas ir gėdos jausmas krikščioniui įprasti dalykai.“11 Jėzuitų skleidžiamos teologijos protestantizmas jau seniai buvo atsisakęs. Ne taip griežtai, bet irgi negatyviai atsilie piama ir apie jėzuitų kolegiją Liucernoje, Šveicarijos katalikybės tvirtovėje: „Mokslai pas mus nesusilauks savo pasekėjų tol, kol mūsų mokyklų padėtis ir išsilavinimas liks to paties lygio. M o kyklos yra jėzuitų rankose; jų mokymo metodas yra visiems žino mas. Jis stokoja argumentų ir naudos, išskyrus Dievo mokslą, kuris pas mus dėstomas geriausiai ir plačiausiai. Kitiems moks lams, taip pat reikalingiems, Liucernoje neatsiranda mokytojų.“ 1758 metais, kai tatai rašyta, Portugalijoje kaip tik dėjosi neįtikėtini dalykai. 1757 metais visagalis ministras Pombalis paskelbė, jog karalystėje ir jos kolonijose panaikinamas jėzuitų
150
Utopija ir reforma
ordinas. Jėzuitus pradėta tremti. 1764 metais toks pat skandalas kilo Prancūzijoje, 1767-aisiais Ispanijoje ir daugelyje jos kolonijų, o 1768 metais - Parmoję. 1773 popiežius Klemensas XIV pasi davė rūmų - susivienijusių Burbonų - spaudimui ir panaikino visą ordiną. Prasidėjo įteisintas jėzuitų persekiojimas - laivas ištremtų jėzuitų apiplaukė visus Viduržemio jūros uostus, tačiau niekur jų nepriėmė. 1773 metais jėzuitai turėjo būti paleisti ir kitose katalikiškose valstybėse, t.y. pirmiausia Vokietijoje, po to kitur, nelygu šalies griežtumas. Paradoksalu, kad prieglobstį jie rado pas labiausiai iš visų valdovų apsišvietusį Frydrichą II ir pasitarnavo jam atkuriant vėlei atkovotą, iš esmės katalikišką Sileziją, bet vėliau jiems čia būti uždraudė jo įpėdinis. Pagaliau liko tik vienas prieglobstis - ortodoksiška Rusija. Šitaip subyrėjo galinga sistema, didžiulis statinys; pirmiausia ir galutinai Lotynų Amerikoje, kur Paragvajuje ir Andų šalyse jėzuitai buvo sukūrę gerai funkcionuojančią indėnų kaimo struktūrą. Žinoma, šiaip jau negatyviu žingsniu - jėzuitų ordino panai kinimu - nebuvo apsiribota. Katalikiška reforma buvo nukreipta į pertvarką ankstesniosios sistemos viduje.Valstybė perėmė kont rolės funkcijas, kurios protestantiškose valstybėse buvo vykdomos jau gerus du šimtmečius: kunigų seminarijų priežiūra, mokyklų rėmimas (ir vienuolynuose, ir už jų ribų), universitetų steigimas dėstant juose modernius mokslus. Tačiau švietimo dvasia reikalavo ne tik valstybės kišimosi į Bažnyčios interesus, - ji siekė vidinės pertvarkos, grįžimo prie krikščionybės versmių. Paviršutinišką maldingumą, išpūstą litur giją, religines apeigas, bažnytines šventes ir šventųjų vietų lanky mą turėjo pakeisti sudvasintas požiūris į religijos reikalus. Labai svarbu buvo skatinti religinių apeigų atlikimą, vietoj paslaptingos lotynų kalbos pasirenkant visiems suprantamą gimtąją kalbą. Čia rasta sąsajų su protestantų propaguojamu praktiškumu. Turėta vilties protestantus šitaip patraukti į pertvarkytos Katalikų Baž nyčios pusę.Tolerancija tapo savaime suprantamu dalyku, imta ieškoti kontakto su protestantais tiek vyskupų, tiek kaimo dva sininkų lygyje.
Protingoji krikščionybė
151
Savo antiklerikalinėmis pažiūromis garsėjantis Voltaire’as pali ko bene gražiausią naujos humaniškos švietimo katalikybės liu dijimą - savąją Prière à Dieu. Šioji Malda į Dievą užbaigia jo Traité sur la Tolérance ( Veikalas apie toleranciją), kurį parašyti jį paskatino Prancūzijoje pasipiktinimą sukėlusi paskutinioji ereti kų byla, Calas afera 1762 metais. Esminis epizodas tikėjimo klausimu iš Prière à Dieu skamba šitaip: „Tu mums nedavei širdies tam, kad neapkęstume, ir rankų tam, kad smaugtume vienas kitą. Padaryk, kad mes vienas kitam padėtume nešti var gano ir laikino gyvenimo naštą [...], kad maži niuansai, kurie skiria atomus, vadinamus žmonėmis, nebūtų neapykantos ir persekiojimo ženklais; kad tie, kurie vidury šviesios dienos degina žvakes Tavo garbei, pakęstų tuos, kurie pasitenkina Tavosios sau lės šviesa; kad tie, kurie savo drabužius apsigobia balta drobe, galėtų pasakyti, jog Tave reikia mylėti, nejausti neapykantos tiems, kurie sako tą patį vilkėdami juodos vilnos apsiaustą; kad būtų galima Tave lygiai garbinti ir senųjų amžių, ir naujųjų laikų kalba [...].“ Voltaire’as baigia žodžiais: „Žmonės turėtų atsiminti, kad jie visi yra broliai, kad tironiškas viešpatavimas žmogaus sieloje yra toks pat atstumiantis, kaip ir plėšikavimas gatvėje, prievarta išplėšiant taikaus darbo ir darbštumo vaisius. Leisk mums vis dėlto, jeigu karo rykštės neįmanoma išvengti, vieniems kitus sutikti be jokios neapykantos; nedraskykime vieni kitų taikos metu! Leisk mums trumpą mūsų egzistencijos laiką būti čia tam, kad tūkstančiu skirtingų kalbų, nuo Siamo iki Kalifornijos, vien balsiai liaupsintume Tavo gerumą!“12
4. Prigim tinė teisė, kelias į žm o n ių teises Teologinių požiūrių kaitą lydi teisės sampratos pokyčiai, kurie savo ruožtu daro įtaką etikai, dorovės filosofijai. Šie procesai vyksta lygia greta ir veikia vienas kitą. Teologai domisi teisės teorijomis, o teisininkai gyvena teologijos pasaulyje.
152
Utopija ir reforma
Būta teisės, kildinamos iš Biblijos, pavyzdžiui, Dešimt Dievo Įsakymų. Be to, gyvavo teisė, sukurta antikos laikais, tai Romos teisėjoje sakoma: furis praecepta sunt haec: honeste vivere, alterum non laedere, suum cuique tribuere. - Teisės pagrindai yra šie: dorai gyventi, niekam nekenkti ir kiekvienam pripažinti tai, kas jam priklauso. Kiekvienas išsilavinęs žmogus buvo susipažinęs su C i cerono veikalu De officiis {Apie pareigas), kuriame apibrėžtos visuotinai galiojančios žmogaus ir piliečio pareigos.Viduramžiais gebėta susieti antikinę ir krikščioniškąją teisės sampratą bei su kurti sistemą, kurią pripažino visas krikščioniškasis pasaulis.Toji sistema buvo pavadinta Jus naturae, prigimtine teise. Tačiau prasidėjus reformacijai, ši iki šiol visų pripažinta teisinė mąstysena susiskaidę. Protestantų teisės samprata prieštaravo ka talikiškajai. Skaudžiai pasigesta taisyklių, kurios galėtų tikti kiek vienai partijai ir karo, ir taikos metu. 1625 metais tokio sumany mo ėmėsi olandas Hugo Grotius, pamėginęs veikalo De jure paeis ac belli {Apie taikos ir karo teisę) trijose knygose sukurti naujus prigimtinės ir tarptautinės teisės pagrindus. Iš pradžių jis anali zuoja tuometinę teisinių autoritetų padėtį: pirmiausia pripažįs tama stipresniojo,arba intereso, teisė, tai vadinta valstybės protin gumu {Staatsräson). Antra, papročių teisė {Gewohnheitsrecht),kuri galioja tik tam tikroje teritorijoje.Trečioje vietoje - filosofinės visų laikų teorijos, kurios vis dėlto nėra vienalytės. Ketvirta Romos teisė, kodifikuota pereinamuoju laikotarpiu iš antikos į ankstyvuosius viduramžius, kuri esanti pasenusi ir nesusiste minta; ir pagaliau iš Biblijos kildinama Dievo teisė. Grotius ieško bendrų pagrindų ir randa juos prigimties teisėje. Ši kyla iš žmogaus arba žmonių bendrabūvio. Remdamasis istori nėmis ir loginėmis (šiandien reikėtų sakyti psichologinėmis bei sociologinėmis) analizėmis, Grotius prieina išvadą, kad žmogus protinga būtybė ir yra doroviškai laisvas. Protas ir laisvė jam duo ti Dievo, bet prigimtinė teisė turėtų galioti, jei ir nebūtų Dievo, kas yra neįmanomas dalykas. Iš appetitus societatis, šio žmonių visuomeniškumo instinkto Grotius išveda penkis pagrindinius prigimtinės teisės dėsnius: pirmas, susilaikymas nuo kitų turto;
Prigimtinė teisė, kelias į žmonių teises
153
antras, įsipareigojimas grąžinti pasisavintą turtą; trečias, įsipa reigojimas laikytis duoto pažado; ketvirtas, atlyginti skriaudas; penktas, bausmė, priderama už nusižengimą šiai natūraliai susi formavusiai teisei. Tokią paprastą schemą, kurią Grotius išdėsto Jus pacis ac belli įžangoje, vokiečių teisininkas Samuelis Pufendorfas išplėtojo iki tikros sistemos, didžiojo ir mažojo Pufendorfb: De Jure Naturali et gentium {Apie prigimtinę ir tarptautinę teisę, 1672) ir De Officio Hominis et Civis ju xta legem naturalem {Apie žmogaus ir piliečio pareigą pagal gamtos įstatymąy 1682). Pufendorfas XVIII amžiuje tapo didžiausiu teisinio išprusimo autoritetu. Apie jį rikiavosi daug kitų teisės mąstytojų veikalų, panašaus turinio ir panašios krypties: Vokietijoje pirmiausia Christiano Thomasiaus, vėliau Christiano Wolffo, Anglijoje Johno Locke’o irA nthony’o Shaftesbury’o darbai. Plačiajai publikai Pufendorfas tapo žinomas, kai 1706-1707 metais pasirodė hugenoto emigranto Jeano Barbeyraco išverstas jo kūrinio leidimas. Prigimtinės teisės mokykla rūpinosi tvirtos tarptautinės tei sės sukūrimu, teisės, kuri turėjo būti aukščiau valstybių. Kadangi universitas christiana buvo išsklaidyta - popiežius buvo tapęs tik trečiųjų teismo teisėju - šią spragą turėjo užpildyti tarptautinė teisė. Kai XVIII amžiaus diplomatai rinkdavosi į Europos san tarvės taikos kongresus Raštate, Utrechte, Badene, Vienoje, Achene ir Paryžiuje, jie vadovaudavosi tokiais prigimtinės teisės kri terijais, kurie įgalino' nugalėtoją ir pralaimėjusį rasti bendrus sprendimus. Prigimtinės teisės samprata XVIII amžiuje buvo užvaldžiusi visos žmonijos protus: abatas de Saint-Pierre’as traktate apie vi suotinę taiką jau 1713 metais pateikė tautų sąjungos utopijos apmatus. Fėnelonas savo romane Telemaque, kreipdamasis į mo narchus, teigė: „Geriausia valstybės apsauga yra teisingumas, tik tada jos kaimynai gali ja pasitikėti ir jaustis saugūs, kad jų te ritorija nebus užimta. Stipriausi mūrai dėl nenumatytų aplin kybių gali neatlaikyti: sėkmė kare yra įnoringa ir nepatikima. Tačiau jūsų kaimynų meilė ir pasitikėjimas (jei jie yra patyrę jūsų
1 54
Utopija ir reforma
santūrumą) garantuoja, kad jūsų valstybė negali būti nugalėta ir kad ji beveik niekada nebus užpulta.“13 Ji ir toliau tebeliko amžiaus utopija, nors Frydrichas II ir anek savo Sileziją, o trys monarchai ėmėsi Lenkijos padalijimo. Šiaip ar taip, šiame šimtmetyje tikėta, jog einama į tą nužymėtą geres nę ateitį. Kad vėliau, XIX amžiuje, universalios harmonijos vietą užims tautinės valstybės su jų imperialistine politika, - dar ne buvo numatyta. Prigimtinės teisės šalininkai pasisako prieš valstybės išminties teoriją, prieš brutalių interesų (Einzelinteresse) turinčios galingos valstybės teoriją, kurią savo veikale Princip ( 1532 ) plėtojo Niccolo Machiavelli, Leviathan ( 1651 ) - Thomas Hobbesas. XVIII amžiuje jie abu netenka populiarumo. Iš žmogaus ir piliečio pareigų,YNIII amžiaus tėkmėje išsirutu liojo žmogaus ir piliečio teisių teorija: teisė į asmens neliečiamu mą, teisė į teisingą teismą, neginčijama teisė į nuosavybę bei tai buvo nauja ir svarbu - teisė į sąžinės laisvę. Žmogui buvo suteikta tam tikra laisvė, kurios dalį jis, žinoma, turėjo paaukoti visuomenei, kad apskritai būtų įmanomas bendrabūvis. Tačiau visuomenė arba valstybė įpareigojamos gerbti šias individų teises ir įtraukti jas į savo sistemą. Tai išties buvo įkūnyta Šlovingo sios revoliucijos Bill o f Rights (Žmogaus teisių bilis) ir Virdžini jos konstitucijoje išreikštoje žmogaus teisių deklaracijoje. Taip turėjo būti pažabota valdovų savivalė. Net ir neturint konstitu cijos buvo jaučiamas apsišvietusių monarchų bei apsišvietusių ministrų noras skaitytis su šiomis nerašytomis teisėmis atskirais potvarkiais ar kitomis tikslingomis priemonėmis. Ankstesnė pa garba savo artimui, nuo seno tapatinamo su Kristaus vardu, čia įgyja naują, tikslesnę ir aiškesnę formuluotę. Šiame amžiuje rimtai susirūpinta reformuoti vieną ypatingą sritį, kur skaudžiausiai išgyvenamas neteisingumas ir nežmo niškumas, tai - baudžiamoji, kriminalinė teisė. Remtasi laiko išbandyta griežtos bausmės tradicija, kuri, pa vyzdžiui, buvo užfiksuota vadinamojoje Karolinoje, imperatoriaus Karolio V Peinliche Gerichtsordnung (Skrupulingi teismų nuostatai)
Prigimtinė teisė, kelias į žmonių teises
155
1532 metais. Įvairūs mirties bausmės variantai, plakimas, pasiun timas į galeras turėjo atgrasyti nuo nusikaltimo. Ir gatvės plėšiko, ir žudiko - abiejų laukė mirties bausmė. Prisipažinimus išgau davo kankindami. Katalikiškos valstybės jau buvo susipažinusios su inkvizicijos procesu.Vis dažniau pasigirsdavo esamos sistemos kritika, kol 1764 metais Cesare Beccaria paskelbė epochos veikalą Dei delitti e dellepene.XABeccaria ne tik kritikuoja kankinimus, kurie gali palaužti fiziškai silpną nekaltą žmogų, bei inkviziciją, kuri teisiamajam nesuteikia teisinių garantijų, mat jis gali būti apkaltintas anonimiškai ir nesuvedamas į akistatą su liudytojais. Jis pažengia dar toliau, apskritai suabejodamas dėl mirties baus mės: „Kokia čia teisė, jei žmonėms leidžiama žudyti savo artimą?“ Labiausiai jį domina nuosprendžio vykdymas, kalėjimai - jų tvarką jis pažino lankydamasis Milano kalėjimuose, kur kaliniai laikomi kaip vergai. Beccaria reikalauja ne tik diferencijuoti bausmes, bet ir taikyti prevencines priemones nusikaltimui ap skritai užkirsti. Beccaria buvo revoliucingas tuo požiūriu, jog jis suprato, kad baudžiamoji teisė yra blogai sutvarkytos visuomenės pasekmė: „Kokie yra šitie įstatymai, kuriuos aš privalau gerbti [...]. Kas tuos įstatymus sukūrė: turtuoliai ir galingieji. Sutvarkykime šiuos nelemtus pančius, išnaikinkime neteisingumą iš pat šaknų!“ Frydrichas II savo valstybėse kankinimą panaikino 1740 me tais - dar prieš Beccaria veikalo pasirodymą.Teisėjai, kurie vado vavosi sveiku protu, kankinimų daugiau nebenaudojo. Baigiantis šimtmečiui šiuo pavyzdžiu pasekė Prancūzija ir Austrija, įteisindamos humaniškesnius baudžiamuosius įstatymus. Lėčiausiai slopo raganų egzekucija, kuri XVII amžiuje dar šventė orgijas. Paskutinės egzekucijos įvyko Anglijoje 1712 me tais, Prancūzijoje - 1718 metais, 1749 metais - Vokietijoje, Viurcburgo vyskupystėje, ir 1782 metais - Šveicarijoje, Glaraus kantone, bei Vokietijoje, Kempteno vienuolyne.
156
Utopija ir reforma
5. Politika ir valdžia Tuo metu, kai XVIII amžiaus politikai ir rašytojai mąstė apie politines savo epochos realijas, kūrė utopijas ir ketino imtis refor mų, jų pačių politinė-visuomeninė padėtis jiems atrodė baisiai pasenusi. Jie gyveno pernelyg ilgai užtrukusiuose vėlyvuosiuose viduramžiuose. Viskas čia buvo sustingę, nelogiška ir menkai teįžvelgiama. Monarchijose, kurios iš pažiūros turėjo tokią pa prastą struktūrą, vainikuojamą tvirtos karaliaus valdžios, viskas buvo paralyžiuota. Karaliaus valia susidurdavo su tūkstančiu atvejų, pasireiškiančių paveldėtu savarankiškumu. Miestai ir kai mai, ištisos provincijos, Bažnyčia, korporacijos, universitetai, cechai, dvasinės įstaigos, smulkioji bajorija, - gyveno savo auto nomišką gyvenimą, grindžiamą dar nuo senų senovės įgytomis privilegijomis. Everything, that is right, i f it can show a charter, buvo įprasta sakyti Anglijoje: kiekviena institucija buvo teisėta, jei ji galėdavo pateikti antspauduotą raštą apie savo privilegiją. Esant tokiai situacijai, paprasčiausiai buvo neįmanoma viešpa tauti ir valdyti, juoba diegti naujoves.Todėl karaliai, jų dvariškiai ir ministrai mėgino įvesti tvarką šioje painiavoje, vietoj nuolati nės maišalynės įtvirtinti griežtą centralizuotą valdžią.Tai vadin ta absoliutizmu. Tačiau, kita vertus, absoliutizmas su teoriška monarcho arba jo paskirtos valdžios visagalybe prieštaravo pri gimtinės teisės postulatams. Absoliutus karalius, kokį įkūnijo Liudvikas XIV, nebebuvo tinkamos tvarkos įvaizdis neteisiniame atgyvenusiame privilegijų pasaulyje; jis buvo tapęs despotu, tiro nu, kuris egzistavo jau ne dėl liaudies, o pats dėl savęs. Fenelonas savo Telemaque teigia: „Karalius tik tada yra vertas karalystės, kai jis save pamiršta ir pasiaukoja visuomenės gerovei.“ Tačiau pamiršti save XVII, taip pat ir XVIII amžiaus karaliams buvo beveik nebūdinga.Tad Fenelonas dar priduria tokį sakinį: „Abso liuti karaliaus valdžia baigiasi tuo, kad jis turi lygiai tiek vergų, kiek ir valdinių.“15 Kritikos būta ir smarkesnės.Apeliuojama į seną - kaip ir pa ti valstybė - pasipriešinimo teisę, pagal kurią leidžiama, netgi
Politika ir valdžia
15 7
privalu pasipriešinti, jei valdovas pamiršta savo priedermes.Todėl prigimtinės teisės teoretikas Barbeyracas teigia, jog pavaldiniai turi teisę pasipriešinti savo valdovui, jei šis, būdamas be galo neteisingas ir nesilaikydamas jiems duotų įsipareigojimų, atleidžia iš tarnybos pavaldinius, kurie jam ištikimai tarnavo. Ištisą šimtmetį buvo svarstoma, kaip reikėtų naudotis šia pasi priešinimo teise, kad nekiltų revoliucija ir anarchija. Didžioji Britanija, vykdydama savo Šlovingąją revoliuciją, rado daugiau ar mažiau teisėtą kelią. Tai buvo grįžimas prie valstybės valdymo dualizmo, klestėjusio vėlyvaisiais viduramžiais. Vadinasi, prie vienas kitą kontroliuojančio karaliaus ir parla mento valdymo, parlamente keičiantis paeiliui dviem partijoms: konservatorių ( Tories) ir liberalų ( Whig) - abi aristokratiškosios. Kai kur, pavyzdžiui, atskirose Vokietijos kunigaikštystėse, šie parlamentai tebeveikė dar ir kaip landtagai. Ar juos gebėta pri derinti prie monarchijos vienybės principo, ar jie, kaip Pran cūzijos luomų susirinkimas ar Ispanijos kortesai, buvo tokios pasenusios struktūros, jog vertėjo joms leisti išnykti, kad būtų galima netrikdomai valdyti valstybės labui, nebeatsižvelgiant į regioninius ir luominius interesus? Tačiau dabar Europą veikė Anglijos pavyzdys. Ne tiek jos se namadiškos ir neapgalvotos sudėties parlamentas su jo grotes kiškais rinkimais, kiek teorinės išvados, kurios buvo suformu luotos remiantis šia sistema nuo 1688 metų.Ypatingą vaidmenį čia suvaidino Johno Locke’o Two treatises o f Government {Du traktatai apie valdymą), kurie pasirodė 1690 metais - tuoj po įvykusios politinės permainos. Locke’as - prigimtinės teisės gynėjas. Jis remiasi tuo, kad vals tybės pagrindas - tai susitarimas tarp valdžios ir valdinių, tai yra tarp karaliaus ir liaudies. Suteikus žmonijai visišką laisvę, įsivyrautų anarchija, įsiliepsnotų karas visų prieš visus. Protingas sprendimas čia - sutartis, o ne galingųjų primetama prievarta, kuria siekiama pažaboti anarchiją įvedant tvarką - šiandien toks sprendimas būtų įvardytas kaip totalitarizmas arba fašizmas. XVIII amžiuje noriai prisimenami istoriniai susitarimai tarp karaliaus
158
Utopija ir reforma
ir liaudies. Anglija antai turi 1215 metų Magna Charta. Šį vi duramžių dokumentą, pasirodo, vertėjo naujai interpretuoti! Locke’as antrojo savo traktato 95-ajame punkte rašo šitaip: „Kadangi žmonės, kaip jau buvo minėta, iš prigimties visi yra lygūs ir nepriklausomi, be jų sutikimo (consent) niekas iš jų negali tos teisės atimti ir primesti savo politinę valdžią. Išskyrus tą atvejį, kai netenkama prigimtinės laisvės ir susaistoma save su pilietine visuomene, siekiant per susitarimą (agreeingj su kitais žmonėmis, susiburti į bendriją turint tikslą susikurti patogų, saugų ir taikų sambūvį, kuriame garantuojama kiekvieno savastis ir dar didesnis saugumas visų kitų, kurie nepriklauso šiai bend rijai, atžvilgiu.“ Tai, kas išdėstyta 89-ajame punkte, paremta politine tikrove: „[...] ten egzistuoja viena vienintelė politinė arba pilietinė visuomenė.Taip vyksta, kai tik susiburia grupė žmonių, besivadovaujančių prigimtine teise, kad sudarytų liaudį, politinę sąjungą, turinčią vieną aukščiausią valdžią arba, kitu atveju, jei kas prisijungia prie jau esančios valdžios ir jai paklūsta.Taip jis įgalioja visuomenę arba, o tai yra visai tas pat, jos įstatymų leidybos valdžią, jam leisti tokius įstatymus, kokių reikalauja visuotinė gerovė.“16 Visuomenę, arba liaudį, reprezentuoja įstatymų leidžiamoji valdžia, gyventojų vardu kurianti įstatymus, kurių vėliau turi laikytis vykdomoji valdžia, tai yra karalius ir jo ministrai. Tokios idėjos ir jas atitinkanti tikrovė Anglijoje - net jeigu toji tikrovė buvo ir labai netobula, tapo pavyzdžiu bent jau daliai tų, kurie buvo atsakingi už valdymą Europoje. Apsišvietusius ministrus rėmė daugybė teisininkų bei politika besidominčių rašytojų. Švietėjiškas politinis mąstymas savo apogėjų pasiekė, kai 1748 metais jį dar kartą išdėstė prancūzas Montesquieu plačiai motyvuodamas prigimtinės teisės bei istorijos požiūriu veikale Esprit des lois. Montesquieu Anglijos sistemoje įžiūrėjo valdžios pasidalijimo modelį, kur karalius turi vykdomąją valdžią, bendruomenių rūmai - įstatymų leidžiamąją, o - čia Montes quieu klydo - lordų rūmai atstovauja teisinei sistemai. Čia slypė jo idėja apie galimybę įgyvendinti kontrolę ir apriboti absoliučią
Politika ir valdžia
,1 5 9
valdžią. Šitaip Montesquieu ketino įteisinti monarchiją. Jo nuo mone, absoliutizmo sistema - jis vadino ją despotiška - yra pa grįsta baimės principu.Tikra monarchija turėtų vadovautis garbės principu, nes ji juk rėmėsi bajorija.Tačiau pagrindinis principas, kuriuo turėtų vadovautis respublika, yra, anot jo, vertu politique, politikos moralumas.Tai jau aiškiai pilietiškos gaidelės. Vėliau pasisako ir Rousseau, pirmiausia veikale Contrat social ('Visuomeninė sutartis, 1762). Šis kūrinys turėjo revoliucinį po veikį, mat respubliką kėlė kaip idealią valdymo formą ir skelbė visų piliečių lygybę. Volonte gėnerale> o ne luominis principas turėjo tapti lemiamu veiksniu. Beccaria, Mably ir kitiems priim tinos buvo tos idėjos, kurios krypo politinės utopijos link. Teisėta politinė pertvarka, be Didžiosios Britanijos, dar pavy ko tik Danijoje. Danijos karalystė, 1665 metais paskelbdama Lex Regia, visą valdžią savo žemėje sukoncentravo karaliaus ranko se - jis galėjo valdyti be luomų atstovavimo. Absoliutizmas vis dėlto garantavo visų pavaldinių lygybę. Praėjus geram šimtme čiui, Danijos absoliutizmą pradėta įstatymiškai palaipsniui slo pinti: neliko cenzūros, įsigaliojo laisvė, kuria danai gebėjo protin gai pasinaudoti, valstiečiai tapo nepriklausomi nuo žemvaldžių. Tai būta „geraširdžio“ absoliutizmo. Voltaire’as prabilo apie skan dinavus kaip apie peuples libres sous les rois - laisvas, karalių valdomas tautas. Švedija, nors ir ne tokiu mastu, taip pat švelni no savąjį absoliutizmą. Vien tik naujai susidariusiose Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek vienoje kurioje valstijoje, tiek visoje federacijoje, buvo įma noma įgyvendinti „modernią“ respublikos konstituciją. Ji remiasi nuosavybe ir švietimu. Vėliau kartu su trumpai gyvavusia revo liucine Prancūzijos konstitucija Amerikos konstitucija tapo libe ralios XIX amžiaus valstybės modeliu. Konstitucija, pagrįsta piliečių prigimtinių teisių garantijomis, XVIII amžiaus Europoje tebeliko utopija - tačiau dirva jai buvo jau gerokai išpurenta.
160
Utopija ir reforma
6. Ekonom ika, darbo etosas, ūkio laisvė Iki švietimo laikų pasaulyje iš esmės išsilaikė viduramžių ūkio sistema: valstietis gamino sau pragyvenimui, o likutį, esant gali mybei, parduodavo miesto turguje. Grūdai eksportuoti į tolesnes sritis, kaip ir sviestas bei sūris, - pastarasis kaip proviantas labai tiko okeaniniuose laivuose. Valstiečių išauginama produkcija paprastai priklausė nuo senos, tradiciškai tvarkomos sėjomainos. Panašiai pasakytina ir apie amatus, kuriuos reguliavo cechų įstatai. Pirkliai, tiesa, įveikė šią sustabarėjusią sistemą, ją suar dydami. Nešuliniais arkliais, upių baržomis ir laivais jie jau seniai gabeno savo prekes toli už Europos ribų.Tekstilės pramonė savo gamybą perkėlė į kaimą, kur į ją įsitraukė namudininkai, triū siantys prie audimo staklių ir verpimo ratelių. Audiniai keliavo į visas pasaulio šalis, nors tas pasaulis jau buvo atsitvėręs nuo kaimynų nesuskaičiuojamais užkardais prie miestų vartų bei tiltų, kur buvo renkami įvairiausi muitai. Nors gyvenimo tempas buvo neskubrus, žmonės dirbo uoliai, vis dėlto ne visur vienodai intensyviai.Tai ypač tapo akivaizdu, kai senąjį, Biblijos įtvirtintą, darbo etosą energingai skatino reformatai, ypač Ulrichas Zwinglis ir Jeanas Calvinas. Abu jie darbą laikė krikščioniška pareiga, kaip ir palaimą triūsti Vieš paties vynuogyne, o vienuolius už vienuolyno mūrų įtarinėjo organizuotu dykinėjimu. Šiaip ar taip, XVIII amžiuje konstatuota, kad protestantiški kraštai apskritai esą darbštesni ir dėl to turtingesni: „Katalikai yra vargšai tose pačiose vietovėse, kur protestantai gyvena turtin gai [...]. Katalikiškuose kraštuose visose smuklėse liaudis šoka ir geria,ką retai teišvysi tarp protestantų [...].Vokiečių katalikai, nors ir be galo nerangūs, yra geros padermės miestiečiai ir bajo rai, kurie retai pasirodo kunigaikščio rūmuose, apskritai paėmus, yra nerangūs geraširdžiai ir daro gera pagal savo supratimą, tai yra rūpinasi valgiais bei gėrimais. Užtat protestantai yra taurūs bei santūrūs ir truputį nepatiklūs. Jie mažiau nei katalikai teikia reikšmės bendravimui ir linksmybėms [...].“17
Ekonomika, darbo etosas, ūkio laisvė
161
Šiuose italų kataliko žodžiuose jau suformuluota pagarsėjusi Maxo Weberio tezė apie Protestantų etiką ir kapitalizmo dvasią. Išsamiau patyrinėjus, galėta konstatuoti, kad kalvinistų gyventa turtingiau už liuteronus, o turtingiausiais laikyti Nyderlandų menonitai - anabaptistų palikuonys. Kalvinistų ūkiškumą visam pasauliui sensacingai pademonst ravo hugenotų išvijimas iš Prancūzijos - iš to naudos turėjo Ang lija, Olandija, protestantiškoji Vokietijos dalis bei Šveicarija. Dėl to, pasipiktinęs vienu Anglijos kritiku, Voltaire’as konstatuoja: „Protestantai, kurie paliko mūsų karaliaus valstybes, perkėlė pra monę, iš kurios pralobo Prancūzija, į jūsų šalį. Ar visos šilko bei porceliano manufaktūros jums nieko vertos? Pastarąją pas jus mūsų pabėgėliai patobulino, ir mes praradome tai, ką jūs įgijote.“18 Sritys, kuriose apsigyveno hugenotai, iš esmės jau buvo in dustrializuotos, tačiau jie įdiegė naujus gamybos bei produkcijos realizavimo būdus. Hugenotai veikė dar senosios ūkio sistemos rėmuose. Merkantiliška ekonomikos sistema - pagal Liudviko XIV fi nansų ministrą pavadinta kolbertizmu - XVIII amžiuje buvo labiausiai daugelio monarchų pamėgta. Valstybė skatino tokią pramonę, kuri pirmiausia tarnavo rūmų, aukštuomenės, dvasi ninkijos, pasiturinčios buržuazijos prabangos reikmėms, pavyz džiui, gobeleno ir karališkųjų veidrodžių gamyba, arba armijai ir jūrų laivynui, - tai patrankų liejyklos, arsenalai bei laivų sta tyklos. Skatinant eksportą ir uždedant didelius muitus impor tuojamoms prekėms, norėta į savo kraštą pritraukti kitų šalių pinigų.Tokia jūrų tauta kaip Anglija mėgino uždrausti importą iš Nyderlandų, kurie kėsinosi laisvą jūros erdvę panaudoti laisvos prekybos interesais. Pirmieji ligtolinės ūkio sistemos kritikai buvo fiziokratai grupė Prancūzijos teoretikų, susibūrusių apie karaliaus asmeninį gydytoją François de Quesnay. Jie ėjo toliau už agronomus, ku rie labiau domėjosi praktika ir dauguma kurių telkėsi Anglijoje. Jų mokykla vadinosi fiziokratija,nzs jie norėjo grįžti prie physis, gamtos, viešpatavimo, tai yra prie beviltiškai apleisto kolbertizmo
162
Utopija ir reforma
laikotarpiu žemės ūkio, iš kurio produkcijos bei mokesčių ir lai kėsi visa rūmų valdžios sistema. Fiziokratai, tęsdami Anglijos ir Prancūzijos agronomų veiklą, norėjo bajoriją sugrąžinti prie nuo savos žemės dirbimo, paskatinti ją savo kapitalą investuoti į že mės ūkį ir kurti naują valstybės ekonomikos sistemą, pagrįstą ūkinių privilegijų, muitų panaikinimu, tai yra visišku gamybos ir prekybos liberalizavimu.Teorija stulbino savo naujumu ir kaip sistema buvo nelengvai suvokiama. Netrukus fiziokratai įsivėlė į pašėlusius publicistinius ginčus su savo priešininkais. Galiausiai jie tapo apšmeižti kaip sekta,, ir jų publikacijos Prancūzijoje buvo uždraustos, mat puikiai suvokta, jog jų reikalavimai neatleisti nuo mokesčių bajorų ir dvasininkų iš pagrindų kelia grėsmę esamai politinei bei ūkinei senosios monarchijos sistemai. Fiziokratai kaimišką konservatyvų kooperacinį arba senjorinį patriarchalinį valstiečių pasaulį praturtino naujomis švietimo idėjomis. Jie dirbo remdamiesi matematikos, statistikos, racio naliais numatymo metodais. Jų teorija buvo grindžiama nauda, jie gynė individualųjį ūkį, tačiau jo sampratą siejo su moks linėmis išvadomis, kurios šiandien primena ekologiją. Fiziokratai, pavyzdžiui, nepritarė beprasmiškam dirbamos žemės naudojimui realizuojant naują routes royales (karališkųjų kelių) sistemą. Nuo ketvirtojo XVIII amžiaus dešimtmečio „Prancūzijoje buvo pla nuojama palyginti gigantiška - net kelių tūkstančių kilometrų ilgio - kelių tiesimo programa, o nuo šeštojo dešimtmečio ją pradėta įgyvendinti. Naujieji routes royales turėjo Paryžių sujungti su visais svarbiais provincijų miestais ir uostais, perpus sutrum pinti kelionės laiką ir tinkamai naudotis bet kuriuo metų laiku, ar lyjant, ar sningant. Šie vieškeliai, kur tik buvo įmanoma, strėlės tiesumu nusidriekė per kraštą ir buvo maždaug dvidešim ties metrų pločio, o su grioviais ir alėjomis abipus siekė net iki dvidešimt septynių metrų.Tokio tvirto, gera skalda išgrįsto kelio važiuojamojoje dalyje ir kelkraščiuose viena šalia kitos lengvai išsitekdavo šešios karietos arba vežimai. Tai buvo autostrados avant la lettre, ir iki vėlyvo jų atsiradimo Prancūzijoje šie vieške liai puikiausiai tarnavo du šimtus metų.“19 Fiziokratų priešiškam
Ekonomika, darbo etosas, ūkio laisvė
163
nusistatymui prieš tokių kelių tiesimą turėjo įtakos dar ir tai, kad jiems prijaučiantis ministras Turgot programą apkarpė ir peržiūrėjo kelių plotį. Nuo fiziokratų nedaug tesiskirianti ekonomikos teorija kiek vėliau buvo sukurta ir Didžiojoje Britanijoje, kuri tuo metu pir mavo visose ūkio srityse. Šią teoriją Adamas Smithas 1776 me tais išdėstė iki šiol garsioje knygoje The Wealth o f Nations ( Tautų gerove). Kaip ir fiziokratai jis plačiai kritikavo esamą monopolių bei privilegijų sistemą ir laisvajai prekybai pranašavo gerą ateitį: „Laisvos prekybos sąlygomis tarp visų tautų atsirandanti kon kurencija sukurs palankią dirvą tam, kad pelnas neperžengtų įprasto dydžio nei naujoje rinkoje, nei naujoje ūkio šakoje. N au joji rinka sukurtų naują produktą savo poreikiams arba pateiktų savo pasiūlą, nieko neatimdama iš esamos rinkos, ir šitas naujas produktas sukauptų naujo kapitalo naujam verslui [...].“20 Visiškai natūralu, kad laisvės idėjos, kurias skleidė prigimtinės teisės gynėjai, turėjo būti taikomos ir ūkyje. Naujieji ekonomikos teoretikai, kaip ir prigimtinės teisės gynėjai, mąstė viso pasaulio mastu, o pasaulio visumą regėjo kaip milžinišką laisvą savaime viską reguliuojančią rinką. Esama sistema buvo nepaslanki, jai viešpataujant, viena merkantilistinė valstybė izoliuodavo kitas; tai kurstė karą tarp valstybių ir tarpusavio alinimą. Jos vietoje reikėjo sugalvoti kažką perspektyvesnio.Tai irgi buvo viena di džiųjų utopijų, apie kurią svajota XVIII amžiuje. Kaip ir prigimtinės teisės teoretikų, valstybės filosofų darbai knygos ekonomikos temomis skaitančio elito buvo ryte ryjamos. Ir kai kurie valstybės veikėjai pamėgino valstybės teoretikų bei ekonomistų teorijas praktiškai panaudoti jau esamoje sistemoje. Absoliutaus despoto vietą turėjo užimti gerasis karalius kaip mo dernių pažiūrų krašto tėvas, kuris tariasi su savo apsišvietusiu ministru. Randasi ir daugiau protingų vyrų, kurie labai sumaniai ir įžvalgiai mėgina pagerinti savo valstybių padėtį. Austrijoje, pa vyzdžiui, buvo Wencelis Antonas von Kaunitzas, Milane - Firmianas,Toskanoje - Rosenbergas-Orsinis, Ispanijoje - de la Ensena da, Aranda ir Campomanesas. Hanoveris turėjo Mūnchhauseną,
164
Utopija ir reforma
Prancūzija - d ’Argensoną ir d ’Aguesseau, taip pat Turgot, kurį lydėjo mažesnė sėkmė, nors Struensee Danijoje sekėsi dar sun kiau. Jie siekė modernizuoti valdymą, panaikinti privilegijas ir nelygybę, teisingiau paskirstyti išteklius.
7. G am tos mokslai, m edicina, technika Visos idėjos, iškeltos XVIII amžiuje religijos, politikos bei eko nomikos srityse, buvo utopinės - tiek apie protingą Dievo kara lystę žemėje, tiek apie piliečių teisėmis besiremiančią monarchiją, tiek apie ūkinę laisvos gamybos ir laisvos prekybos sistemą. Gam tos mokslas ir technika atrodė ne tokie utopiški, nes jų „atra dimai“, plūstelėję XVII amžiuje, yra tikras dalykas, nors amži ninkų jie dažnai likdavo nesuprasti. Žinoma, ir gamtos mokslui bei technikai utopija, spekuliacija nebuvo svetimos; be jų dažnai tam tikrų atradimų nebūtų buvę pasiekta, ir - kaip matysime keletas utopijų liko problemomis, kurių šio amžiaus priemonė mis buvo neįmanoma išspręsti. Gamtos mokslai, matematika ir technika visada turėjo savo vietą plačiojoje visuomenėje. Matematika ir fizika priklausė se niesiems septyniems laisviesiems menams, kuriuos viduramžiai perėmė iš antikos ir kurių mokyta universitetų katedrose; tiesa, anksčiau šie mokslai buvo antraeiliai ir ilgą laiką tarnavo tik teologijai. Įvairūs veiksniai nulėmė šių mokslų plėtotę XV ir XVI amžiuose, ypač jūreivystės, tapusios labai svarbia, poreikiai. XVII amžiuje teologinė ortodoksija daugelį dalykų stabdė ir slopino, tad gamtos mokslas ramiausiai plėtojosi toliau, kartais kaip mėgė jiška ar papildoma veikla. XVIII amžiuje buvo galima žengti į priekį. Šį procesą 1721 metais taikliai aprašė Ciūricho gydytojas ir gamtos tyrinėtojas Johannas Jakobas Scheuchzeris. Scheuchzeris (1672-1733) dau geliu atžvilgių yra tipiškas šios epochos gamtos tyrinėtojas. Jis buvo kilęs iš geros šeimos, Ciūricho municipaliteto narių gimi nės, susijusios su cechais, taigi iš viduriniojo sluoksnio. Jau jo
Gamtos mokslai, medicina, technika
165
tėvas buvo gydytojas. Medicininį išsilavinimą įgyja Utrechte, t.y. Nyderlanduose, kur laisvai plėtojosi ne tik gamtos mokslai, bet ir dvasios dalykai. 1694 metais ten jis įgyja medicinos daktaro laipsnį. Gimtojoje respublikoje dirba miesto gydytoju, o vėliau ir matematikos profesoriumi aukštojoje mokykloje. Visą gyve nimą jis triūsia mažame gimtajame mieste Ciūriche.Ten jis 1697 metais įkuria gamtamokslinę-poliistorinę Gesellschaft der Wohl gesinnten (Labdarių draugija), kuri gyvavo iki 1709 metų kaip mokslininkų akademija respublikos mastu. O pats jis priklauso tarptautiniam mokslininkų korpusui, yra Vokietijos Academia naturae curiosorum, Londono Royal Society ir Sankt Peterburgo akademijos narys. Scheuchzerio dėka aukštikalnių tyrinėjimas, Alpių geologija tapo mokslo objektu. 1721 metais Ciūriche išleidžia knygą dvejopa antrašte: Jobi Physica Sacra oder Hiobs Naturwissenschaft verglichen m it der heu tigen {Jobi Physica Sacra, arba Jobo gamtos mokslas lyginant su šiandieniniu) .21Tai tipiškas to laiko tvarinys: sukurtas teologijos dvasia, mėginant Biblijos tiesą suderinti su gamtos mokslų atra dimais. Pateikdamas Jobo knygos dvidešimt aštuntojo skyriaus trečiąją eilutę, Johannas Jakobas Scheuchzeris randa tinkamą progą pa kalbėti apie gamtos mokslų pažangą.Toji eilutė yra tokia: Teneb ris posuit (Deus) terminum et ad omnem perfectionem ipse scrutatur lapidem in caligine et denissima umbra abditum (Jis išsklaido tamsą. Jis geba iki galo ištirti visus dalykus: akmenis, tamsą ir mirties sutemas). Scheuchzeris čia įterpia tariamai prasmingą žodį Dievas. Ta čiau šiandien mes jį suprantame kaip žmogų, išsklaidantį tam są, - tatai labiau atitiktų švietėjišką požiūrį. Scheuchzeriui, kaip jis pats kitoje vietoje tvirtina, labiau rūpi atpažinti gamtoje Die vą. Apsišvietusiai ortodoksinei to meto teologijai jis čia patei kia svarų argumentą. Šiame dvidešimt aštuntame Jobo knygos skyriuje iš esmės kal bama apie tikrąją Dievo ir žmogaus išmintį tyrinėjant ir nau dojant žemės gelmėse slypinčius turtus.
166
Utopija ir reforma
Iš pradžių Scheuchzeris svarsto ankstesnius aiškinimus. Jis, beje, nepritaria nuomonei, esą tamsa čia reiškianti nieką (Nichts) ir tęsia: „man labiau priimtina nuomonė [...] Jobas kalba apie visokius naujus atradimus, kurie po kiek laiko tame ar kitame amžiuje Dievo apvaizdai padedant ištraukiami iš tamsos į šviesą ypatingai žmonių visuomenės naudai“. Pasakyme žm onių visuomenės naudai ryškėja naujas požiūris, kai palaipsniui pripažįstama tik tai, kas teikia naudą, dažnai mainais į sielos, intelekto bei meno poreikius. Scheuchzeris ga liausiai laikosi tipiškos švietėjiškos nuostatos - išsisklaidžius tam sai laukiama išauštant naujų, geresnių laikų: „Jei ši hipotezė yra teisinga ir kažkuriame šimtmetyje ateis galas tamsai, mes visiškai galime teigti jokio kito amžiaus nebuvus tokio vaisingo naujais atradimais kaip neseniai praėjęs XVII šimtmetis, per kurį buvo atrasta daugiau nei per ankstesnius septyniolika amžių kartu paėmus.“ Toliau nusilenkiama didžiajam XVII amžiaus filosofui: „Štai kad ir Descartes’as buvo garsus savo naująja filosofija, - ir nors jis neilgai teišsilaikė soste,ant kurio buvo užkeltas, - mažų ma žiausiai atvėrė vartus į philosophia mathematica,, kuri tebeviešpa tauja ir šiandien, darydama poveikį ne tik gamtos mokslui, bet ir medicinai, iš dalies ir dorovės teorijai, kiek ši susijusi su išsa miu žmogaus emocijų pažinimu.“ Scheuchzeris pripažįsta lemiamą Descartes’o vaidmenį moder niam mąstymui. Išeities tašku pasirinkdamas abejojimo principą, Descartes’as matematinį mąstymo metodą pasirenka kaip vie nintelį teisingą. Nuo to laiko matematinis loginis mąstymas at vėrė galimybes daryti gamtamokslinius atradimus, kurie anks čiau buvo neįmanomi. Buvo atskleista žmogaus kaip protingos būtybės esmė. Vėliau pasigirs ir prieštaraujančių balsų, tačiau Scheuchzerio laikais viską buvo užvaldžiusi philosophia mathe matica su savo mechanine pasaulio samprata, pasaulio, kuris tarsi Dievo prisuktas laikrodis tiksi pagal tvirtus dėsnius. Nuo tol žmogaus kūną imta laikyti masina. Montesquieu teigia: „Mano mašina yra taip vykusiai sukonstruota, kad visi
Gamtos mokslai, medicina, technika
167
daiktai man daro pakankamai didelį įspūdį - be to, jie man gali suteikti pakankamai malonumo, nesukeldami man skausmo.“22 Iš tikrųjų žmogaus kūną dabar buvo galima mediciniškai kur kas tiksliau tyrinėti. Gydytojas Scheuchzeris iš pradžių stabteli prie XVII amžiaus medicinos atradimų: „Medicinoje mes turi me naujų išradimų [...] kraujo cirkuliavimo srityje, kurių au torius Guil[elmus] Harveus (Harvey) [...]. Be galo daug nauja atskleista anatomijoje: [...] antai, naujos duetus salivales arba sei lių liaukos;Willisius (Willis) išanalizavo smegenų formą bei san darą [...] ausies, [...] širdies, [...] smulkiausių liaukyčių bei gys lelių. In summa, visa žmogaus kūno anatomija dabar visiškai kitaip atrodo.“ XVIII amžiuje medicina pasistūmėjo dar toliau, ir kitų moks lų atžvilgiu jai atsivėrė kelias užimti išskirtinę padėtį, ką ji ir padarė vėliau, jau XX amžiuje. Nauji atradimai labai greitai pakeitė medicinos praktiką. Greta tradicinių fakultetų pamažu radosi naujoviškos medicinos mokyklos: antai 1724 metais Ber lyne pradėjo veikti Collegium medico-chirurgicum, 1795 me tais taip pat Berlyne - Pépinière karo gydytojams. Žmogaus medicinai ėmus orientuotis į praktiką, veterinarija tuo tarpu pasuko mokslo keliu. 1762 metais Paryžiuje atidaryta Ecole vétérinaire, 1790 metais - Tierarzneischule Berlyne. Tai irgi buvo reformos dalis, turėjusi labai paveikti žemės ūkį. Po to Scheuchzeris pasineria į plačiąją matematikos bei me chanikos sritį. Ką buvo pasiekę Newtonas ir Leibnizas, toliau turėjo išplėtoti Bernoulliai, ypatinga Bazelio matematikų dinas tija, per tris generacijas padovanojusi aštuonis įžymius matema tikus ir fizikus, pradėjusių nuo Nyderlandų, po to dėsčiusių Sankt Peterburge, Berlyne, galiausiai - gimtajame Bazelyje. Ketvirtos kartos palikuonys perėjo prie technologijos, - tai buvo jau XIX amžiuje: „Pasaulyje netrūksta atradimų matematikos ir mechani kos srityse.Aš galėčiau ant pakylos užkelti Cartesių su jo ištobu linta algebra, Leibnizą ir Newtoną su jų calculo infinitesimali (be galo mažų dydžių skaičiavimu), Bernoullius su jų naująja kreive ir jos savybėmis. Galileo Galilėjų, su savo teleskopais sėkmingai
168
Utopija ir reforma
atnaujinusį Koperniko mokymą, būtent šį puikų, Romos dvasi ninkų persekiotą žmogų.“ Taip Scheuchzeris priėjo prie Galileo Galilėjaus ir kartu prie labiausiai ginčytino naujųjų gamtos mokslų klausimo. Užsimin damas apie Romos dvasininkų persekiojimą, Scheuchzeris palie tė tuomet vis dar aktualų ginčą dėl Koperniko mokymo. Biblijoje, Jozuės knygos dešimtojo skyriaus tryliktoji eilutė yra tokia: „Taigi saulė sustojo dangaus vidury ir delsė leistis beveik visą dieną“, tai todėl, kad Viešpaties paliepimu išrinktoji izraelitų tauta galėtų švęsti savo pergalę prieš amoritus. Įsisąmoninus, kad žemė sukasi apie saulę, žemė nustojo būti Visatos centru; žemė su jos bažnyčiomis, vienintelėmis galin čiomis suteikti išganymą, ir Dievo paskirta valdžia.Taip atsivėrė kelias reliatyvumo pripažinimui. Tačiau naująją heliocentrinę teoriją Kopernikas sukūrė dar XVI amžiuje, kuris pasižymėjo dar didesne laisve, stebėdamas ir apskaičiuodamas, t.y. gamtos stebė jimą derindamas su teoriniu matematiniu skaičiavimu. Galilėjus šią teorija labiau pagrindė ir dėl to Bažnyčios buvo pasmerktas tylėti. Ne tik Romos, bet ir kitos Bažnyčios tvirtai laikėsi senojo astronominio mokymo. Reikia pasakyti, kad ir Scheuchzeriui knygoje Hiob Ciūricho cenzūra buvo įsakiusi išbraukti visas vietas, kuriose paliesta Ko perniko teorija. Scheuchzeris tai padarė šiek tiek ironizuoda mas, - jis išbraukė visa tai, ką galėjo suprasti neprofesionalai, o čia cituojamas vietas paliko. Ciūricho cenzoriai dėjosi jų nepa stebėję. Ši cenzūra buvo vienas paskutiniųjų senosios ortodok sijos mėginimų pasipriešinti. Protestantiškos bažnyčios, ten, kur senoji teologija buvo atsiskyrusi nuo protingosios ortodoksijos arba latitudinarizmOy pasirodė esančios labiau atviros. Romos Kata likų Bažnyčia, kaip žinome, tuo keliu pasuko netrukus, praėjus pusei šimtmečio. Scheuchzeris Galilėjų paminėjo labiausiai dėl jo teleskopų. Be šio mokslininko, Scheuchzerio suminėti ir kiti: „Cassinum (Cassini) ir Hugenium (Huygens) su savo naujomis planetomis apie Jupiterį ir Saturną [...], Leuwenhoekas su savo mikroskopais arba
Gamtos mokslai, medicina, technika
169
didinamaisiais stiklais [...],Tschirnhausenas su savo padegamai siais lęšiais, Geurike [...] ir kiti su savo termometrais,Toricellis, Pascalis su barometrais [...],Drebbelius [...] su navigiissubaquaeis arba laivais, kurie panyra po vandeniu Taip Scheuchzeris pereina į technikos pasaulį. Deja, tie atra dimai dar negreit buvo pritaikyti. XVII ir XVIII amžiai su atradi mais dar ilgokai žaidė - pavyzdžiui, su elektra ar cheminiais eks perimentais.Tinkamas pavyzdys čia - Drebbelius su savo navigiis subaquaeis, povandeniniais laivais, kurių techninis sprendimas tapo įmanomas tik XX amžiaus pradžioje. Panašiai pasakytina ir apie oro laivą. Pirmieji įkaitinto oro balionai, kaip žinome, pakilo į dangų jau XVIII amžiaus pabaigoje. Goethe tuomet rašė: „Kas išgyveno oro balionų atradimą, paliudys, koks ilgesys tąsyk išsiveržė iš tokios daugybės tūkstančių sielų [...], kaip naujutėlė ir išsami informacija apie kiekvieną pavykusį bandymą plūste užplūsdavo laikraščius [...].“23 Lėktuvai turėjo palaukti dar kito šimtmečio. Scheuchzeris gerai suvokia naujas technikos galimybes ir tęsia toliau, pasakodamas apie didžiuosius kanalų kasinius: „Didieji kunigaikščiai ir karaliai nusipelnė vietos ant pakylos dėl savo iki šiol negirdėtų sumanymų: Liudvikas XIV, Prancūzijos karalius, sujungęs vandenyną ir Viduržemio jūrą; Friderikas Wilhelmas, Brandenburgo kurfiurstas, Oderį sujungęs su Šprė upe, Holšteino hercogas, ketinęs sujungti Šiaurės ir Baltijos jūras, Petras Aleksejevičius, ėmęsis sujungti Kaspijos ir Juodąją jūras bei Bal tąją jūrą su Baltijos.“ To meto Europa, ypač Prancūzija, buvo išraizgyta kanalų tinklo, kuris labai palengvino susisiekimą. Gerėjo keliai.Tai vėlgi buvo įmanoma padaryti toliau plėtojantis inžinerijos mokslui ir steigiantis atitinkamoms mokykloms. Baigdamas Scheuchzeris dar kartą grįžta prie išradėjų, prie Pri vatpersonen (privačių asmenų). „Nuo aukštų valdovų aš vėl grįžtu prie privačių asmenų ir menu Becherio ir Drebbeliaus perpetui mobilis, Guerickės ir Boylės antliaepneumaticae arba oro siurblį, Huygenso pendulorum laikrodžiuose, Papiniano aukšto slėgio puodą, kuriame kaulus galima suvirti į košę ar tyrę [...].“
170
Utopija ir reforma
Čia Scheuchzeris mini du esminius šio šimtmečio išradimus. Laikrodį, kurio mechanika jau tuomet buvo labai tiksli, kurį turint buvo galima tiksliau paskirstyti laiką ir, vadinasi, jį geriau išnaudoti - galėtume laikyti šio amžiaus simboliu. Žinoma, nuo tada teko atsisakyti laiko tėkmės nesudrumsčiamos senojo pa saulio ramybės. Nuo aukšto slėgio puodo galiausiai pereinama prie garo mašinos, kuri XVIII amžiaus pabaigoje sukėlė technikos revoliuciją. Garo mašiną septintajame amžiaus dešimtmetyje sukūrė Birmingemo Lunar Society technikų grupė. Scheuchzeris technikos išradimų seką baigia žodžiais: „In sum ma man pačiam prailgtų laikas, jei imčiau pasakoti apie visus naujus išradimus, kuriuos galima rasti TransactionibusAnglicanis, Mémoires de TAcadémie Royale, Deutschen Ephemeridibus, Berli nischen Miscellaneis, etc. [...].“ Scheuchzeris čia pabrėžia didžiųjų mokslo akademijų vaid menį. Jis išvardija Royal Society, Académie des sciences, Vokie tijos Academia Naturae Curiosorum ir Berliner Akademie pub likacijas. Vėliau visuomenei naudingos, amatų, taip pat žemės ūkio ir ekonominės draugijos turėjo rūpintis mokslo ir technikos išradimų propagavimu, tolesniu jų plėtojimu ir pritaikymu.Tai tokios draugijos, kuriose Scheuchzerio minėtieji privatūs asme nys, dažnai tai būdavo kunigas su savo gamtos mokslų istorijos muziejumi bei metereologiniais stebėjimais arba sumanūs ama tininkai, galėdavo gauti paskatinimą bei paramą. Nuostabiai optimistiškai šiaip jau skeptiškas Voltaire’as rašo apie žmogaus proto pažangą Liudviko X V epochoje, t.y. nuo 1720 iki 1770 metų: „Akademijos daug pasiekė, pratindamos jaunus žmones skaityti ir premijomis skatindamos jų gabumus. Gyvy binga fizika išplėtojo būtiną pramonės procesą, bepradedan tį užgydyti žaizdas, kurias valstybei padarė du lemtingi karai.“ Naujų metodų dėka atpinga tekstilės gamyba. Moksliniai tyri nėjimai patobulino žemės ūkį, „ir vienas apsišvietęs ministras leido laisvai eksportuoti grūdus, kas pernelyg ilgai buvo drau džiama [...]“24.
Lavinimas, mokykla, liaudies švietimas
171
8. Lavinimas, mokykla, liaudies švietimas Vėliau, atsigręžus į technikos plėtotę, kilo klausimas: kas atsirado pirma - modernus plūgas ar skaitymo vadovėlis liaudžiai? [ šį klausimą vienareikšmio atsakymo nėra, tačiau skaitinių knygos, vadovėlio kaip mokymo priemonės vaidmuo, ypač kal bant apie kaimo sluoksnius, šiaip ar taip, yra nemažas. Vienoks ar kitoks raštingumo arba mokymo lygis susijęs ne vien su tech nika, bet ir su filosofinio bei politinio švietimo pradžia. Lavi nimas yra labai svarbus: ir ugdant tradicines vertybes, ir skinant kelią naujoms idėjoms. Švietimas turėjo paveldėti reformacijos ir kontrreformacijos palikimą. Protestantai visur daug reikšmės teikė formuojant išsi lavinusių kunigų luomą, tačiau suvokė, kad lavinimas turi apimti platesnius sluoksnius, nes naujo tikėjimo reikėjo išmokyti visą liaudį.Tai reiškė ir visuotinį vaikų mokymą. Pirminis toks moky mas vyko pačioje Bažnyčioje, remiantis Katekizmu, tokia klau simų ir atsakymų knygele, kuri aiškino, kas yra teisingas tikėjimas ir teisingas poelgis, subtiliai perteikė Biblijos pasaulio vaizdinius ir buvo parašyta visiems suprantama kalba. Iš Katekizmo buvo mokomasi skaityti, įsiminti, atpasakoti. Praktikuotasi vienas kito klausinėti naudojantis specialiai parengtais klausimais ir atsa kymais, mokytasi skirti gerą ir blogą elgesį, suprasti elementarias teologines sąvokas; buvo supažindinama su Izraelio tautos pasau liu, aukšta senovės kultūra, kuri padėjo pamatus Europos civiliza cijai. Visos tos žinios turėjo būti pagilintos, uoliai skaitant Bibliją. Panašų poveikį galėjo turėti ir Romos katalikų katekizmas, tačiau čia Biblijos skaitymas nebuvo per daug skatinamas, stiprė jantis baroko kultas užvaldė jausmus ir protą.Ten daugiau buvo gėrimasi krikščioniškojo pasaulio didybe. Pažinimas ir skaitymas toliau laikytinas aukštojo luomo ir dvasininkų reikalu, - ypač jėzuitų, turinčių aukštojo mokslo monopolį. Šiaip ar taip, švietimas, kiek buvo įmanoma, rėmėsi refor macijos darbu. Žinoma, kai kuriuos akcentus reikėjo kitaip su dėlioti. Locke’as, rašydamas savo veikalą On Education {Apie
172
Utopija ir reforma
švietimą), norėjo ugdyti laisvą žmogų, auklėti asmenybę ir pilietį. Vėliau publikacijos pedagoginėmis temomis pasipylė kaip iš gau sybės rago. Rousseau žengė naują žingsnį, į centrą iškeldamas vaiką, le petit homme, ir jį, kaip Emilį, norėdamas auklėti pagal prigimtį. Pestalozzi šia kryptimi ėjo toliau, reikalaudamas, kad žmonija būtų ne dresuojama, kaip elgtis su turima technika, o lavinama. Mokyklų reforma tapo svarbiausiu švietimo uždaviniu. Visa ligšiolinė mokymo sistema buvo laikoma sustingusia ir siaura. Kiekvienoje srityje puolama keisti, kas buvo ligi šiol, dažnai susiduriant su pasipriešinimu iš pačių pedagogų pusės. Pavyz džiui, Bazelio universitete atkakliai buvo kratomasi Jakobo Ber noulli, didžiojo matematiko, siūlomos reformos. Remtasi prin cipiniu teiginiu: limites quosposuere Veteres non m o v ė ti - ribos, kurias nustatė pirmtakai, neturi būti keičiamos. Taip teigta 1691 metais. Jei universitetas norėjo toliau išsilai kyti, jis privalėjo imtis nors mažiausių permainų. Šalia senųjų matematikos ir fizikos disciplinų, kurios pagal galimybę buvo išplėstos, iškilo gamtos mokslas, tyrinėjantis žmogų, gyvūnus ir augalus, taip pat geologija, tyrinėjanti bergždžiąsias uolienas. Geografija teikė žinių apie šią nuostabią žemę, kurioje gyventa ir kurioje nuolat kas nors buvo atrandama. Istorijos mokslas, kadaise buvęs tik dalis retorikos, skirtos didingam monarcho šlovinimui, dabar suvokiamas bent jau kaip mokslas apie žmogų ir jo elgseną amžių tėkmėje, jei ne kaip žengimas į geresnę ateitį. Greta iki tol viešpatavusios antikos istorijos iškilo naujoji istorija, savos Tėvynės istorija - Historia Patriae.Teisės fakultetuose sau kelią skynėsi prigimtinė teisė, kuri pakeitė Aristotelio etiką. Tačiau universitete ir toliau dominavo lotynų kalba, nors šen bei ten buvo dėstoma ir gimtąja kalba. Kelias į universitetą ėjo per lotyniškąją mokyklą, kurioje mokslas prasidėdavo nuo dešim ties metų amžiaus.Tik XIX amžiuje imta dėstyti nacionaline kal ba, į mokymo programą buvo įtrauktos ir svetimos kalbos. Uni versitetas ir gimnazija dar laikėsi ir senos sistemos: naudojimasis nurodytais vadovėliais, mokymas vyksta paskaitų, egzaminas -
Lavinimas, mokykla, liaudies švietimas
173
disputo forma. Platesnis pokalbis apie literatūrą buvo salonų, mokslo ir skaitymo draugijų reikalas. Beje, ten toną neretai duo davo profesoriai. Deja, universitetas rengė tik trijų tradicinių akademinių pro fesijų studentus: teologus, teisininkus ir medikus, šiems tesuteik damas menką praktinę profesinę orientaciją. Tačiau šimtmečio pabaigoje praktika medicinos fakultete vertė daryti esmines per mainas. Iki šiol doctor medicinae buvo specialistas, kuris diag nozuodavo ligą ir atlikdavo mokslinius tyrimus. Gydymas buvo akademinio išsilavinimo neturinčių chirurgų, kaip gydytojų pa rankinių, darbas. Pažangos žingsniai medicinos moksle vertė persiorientuoti arba pačiame universitete, arba medicinos-chi rurgijos draugijose. Kelias moderniam gydytojui buvo atvertas. Tuo tarpu visuomenė ir valstybė labai stokojo ir gerai pareng tų kitų profesijų atstovų. Visų pirma - inžinierių, nes visur pa stebima darėsi technikos pažanga. Dailidžių, statybininkų, tiltų statytojų, architektų būta nuo seno. Tačiau dabar pradėta juos sistemingai mokyti matematikos bei geômetrijos. Inžinerinės mokyklos pirmiausia atsirado Prancūzijoje: 1718 metais - École des Ingenierurs, 1747 metais - École des Ponts et Chaussées, 1765 metais - École du Génie marin, 1778 metais - École des Mines; visos jos veikė Paryžiuje ir pirmiausia tenkino karybos poreikius. Antai matematikos žinios pravertė artilerijoje. Vokietijoje iš pradžių iškilo kasybos akademijos: 1770 metais Berlyne, 1775 metais Klaustal-Celerfelde, 1776 metais Saksoni jos mieste Freiberge. Inžinieriaus profesija buvo palyginti nauja; XIX amžiuje ji galutinai įsitvirtino didžiausiose aukštosiose poli technikos mokyklose. Rengti daugiau amatininkų bei technikų jau nuo antrosios XVIII amžiaus pusės imta rūpintis meno mokyklose, kurios buvo amatų ir pramonės mokyklų, matematikos ir gamtos mokslų gimnazijų bei technikos mokymo įstaigų pirmtakės. Taip pat iškilo būtinybė rengti pirklius tam panaudojant į praktiką orientuotas prekybos mokyklas {Handelsschulen), mokant juos buhalterijos ir, svarbiausia, pagrindinių užsienio kalbų. Spar čiai gausėjant tarnautojams, kūrėsi vadinamosios rūmų mokyklos
174
Utopija ir reforma
{Kameralschulen)»kurios specializavosi teisės ir nacionalinės eko nomikos srityse. Jau Liudvikas XIV buvo įsteigęs kadetų mokyk las būsimiems karininkams bei tarnautojams. Švietimo epochoje daugelis valdovų - ne tik Viurtembergo hercogas Karlas Euge nijus su savo Hohe Karlsschule (Aukštoji Karlo mokykla) - rūpi nosi geresniu savo valstybės veikėjų parengimu. Bet ar švietimas galėjo tuo apsiriboti? Profesinis rengimas buvo iš tiesų reikalingas ir labai pageidautinas, tačiau ar besirūpinant vien technika ir racionaliu žinojimu negrėsė pavojus užmiršti patį žmogų? Tuo metu susiformavo filantropinė kryptis - pirmą kartą mėginta sukurti integruoto lavinimo sistemą. Ją Desau mieste mėgino įgyvendinti Johannas Bernhardas Basedowas, Graubiundene - Martinas Planta ir Ulysses von Šalis. Tačiau toks lavinimas aprėpė tik dalį elito: aukštuomenės, geriausiu atveju ir viduriniojo luomo vaikus, gyvenančius mieste. Ar šito pakako? Naujojo judėjimo esmė ir buvo kiek tik įma noma leisti visiems patirti naująją šviesą - kartais bendražmogiškais sumetimais, kartais atsižvelgiant į protingą valstybės poli tiką. Jau amžiaus pradžioje iškilo klausimas, kodėl nesiėmus tirti ir paprasčiausių kasdienių problemų lygiai kaip ir didžiųjų filoso fijos klausimų: „Gebėjimas tinkamai ir protingai tvarkyti namus dažnam atrodo niekingas ir nevertas, kad apie jį būtų sukurta keletas išmintingų mokslinių traktatų.“26 Šviečiant liaudį pirmiausia reikėjo įveikti neraštingumą, page rinti, išplėsti mokymą ir padaryti jį kiek įmanoma prieinamą. Tai galėjo būti pasiekta įsteigus specialias mokyklas žemajam sluoksniui, fabrikų mokyklas, vargšų mokyklas - kokias Pestalozzi antai buvo įsteigęs Noihofe, Argau kantone, Šveicarijoje, arba junkeris Rochowas - valstiečių vaikams - Rekanoje, Bran denburgo provincijos mieste. Taip pat galėta sudemokratinti ligtolines miestų ir kaimų mo kyklas, kad jos taptų atviros kiekvienam vaikui.Tačiau tokiu at veju būtų tekę patricijų vaikus uždaryti į tą pačią slogią patalpą kartu su dvokiančiais vargšų vaikais. Todėl ateityje pirmenybė dažnai būdavo teikiama privačiam mokslui, mokytojais samdant
Lavinimas, mokykla, liaudies švietimas
175
darbo neturinčius teologijos kandidatus. Svajonei susodinti tur tingą ir vargšą į tą patį mokyklos suolą buvo lemta išsipildyti tik XIX amžiuje, - nevienodai sėkmingai, nelygu valstybė. Tokių priemonių imtasi vaikų atžvilgiu. Tačiau ką gi daryti su suaugusiais, kurių kuklios mokslo žinios gali greitai pasimiršti sunkių kasdienių darbų verpete? Kokią kultūrą jiems pateikti, jei esama literatūra paprastai orientuota į aukštesnius sluoksnius? Negelbėjo čia ir šiaip pamėgtos enciklopedijos, juk ne kiekvienas galėjo sau leisti šiuos prabangius tomus. Reikėjo rasti naują žinių perdavimo formą, literatūrą, kurioje galėjai rasti praktiškų pata rimų - visų pirma žemės ūkio srityje, kur dirbo didžioji gyven tojų dalis. Nuo šiol labiau susirūpinta ne tiek moralės draudimais bei dorovės pamokymais, kurių buvo apstu kiekviename moder niai perrašytame Katekizme, kiek paremtais praktika konkrečiais patarimais konkrečiose situacijose. Pamokymai nebūtinai turėjo būti išdėstomi raštu. Perduoti juos buvo pavesta kaimo kunigams, ypač protestantiškose vieto vėse. Kunigas galėjo nuveikti daugiau, ne vien perskaityti vyres nybės įgaliojimus. Jo pamokslas galėjo būti orientuotas į prak tiką. Sielų ganytojas galėjo tapti liaudies mokytoju. Jo pareiga buvo rūpintis ne tik išganymu aname pasaulyje, bet pagelbėti ir šiame pasaulyje; iš čia - anie, vėliau taip išjuokti, kalėdiniai pamokslai apie šieną arba apie Dievui malonų žaibolaidį. Pats kunigas šių praktinių žinių semdavosi iš atitinkamų visuomenei naudingų bei ekonominių draugijų raštų. Beje, tuo pat metu reikėjo rūpintis, kad nekiltų grėsmės esamai visuomenės sant varkai. Tuo tarpu žemvaldžiams ir magistratui terūpėjo iš šalies ūkio išgauti kuo daugiau produkcijos. Kita vertus, domėtasi, kaip sumažinti visiškai neišsilavinusių vargšų skaičių. Netrukus kunigui buvo patikėtas dar vienas tarpininko vaid muo: platinti populiarias praktinio pobūdžio knygeles; tos kny gelės turėjo patekti tiesiai į rankas tiems valstiečiams, kurie nors kiek gebėjo skaityti. Dar penktajame dešimtmetyje reikėjo kovoti su senomis pažiūromis. „1749 metais suabejojama prietaru, kurio daugelis laikosi įsitikinę, esą po žmogaus nuopuolio buvo mestas
176
Utopija ir reforma
prakeiksmas ir žemei, todėl, esą bergždžia rūpintis žemdirbystės gerinimu.Tokiam neišmanėliui mažai kas tepagelbės. Beje, reikia pastebėti, kad jis nelabai geba teologiją skirti nuo kitų mokslų. Visuomenei naudingų ir ekonominių draugijų publicistikoje esa ma daugybė perskaitytinų pasiūlymų, kurie turi palengvinti ir padaryti našesnį kasdienį darbą. Kaip gamtos tyrinėjimo išvados panaudotinos žemės ūkyje? Kaip pagerinti žemės ūkį, smulkų ir stambų, kad tai išeitų į naudą visiems gyventojų sluoksniams? [...] Kokie nauji pašariniai augalai kokiai dirvai tinka? Kaip ko voti su javų ligomis? Kas darytina gyvulių epidemijos atveju? Skaitytojas informuojamas apie kiaulių auginimo naudą, sumi nėtos trąšos jam turi padėti gerinti dirvą; svarstoma net ir tai, kaip vargingiems žmonėms pigiai apsirūpinti šiltu patalu.“ 1756 metais doroviniame-ūkiniame savaitraštyje Der Wirt und die Wirtin (Šeimininkas ir seimininke) buvo galima perskaityti tokį raginimą: „Sutelktomis jėgomis dirbkime savo brolių gero vei; nesigėdykime būti paprasto žmogaus mokytoju, nes jeigu jie būtų ugdomi taip kaip mes, jie būtų tuo, kuo mes esame, ir daugiau. Be mūsų pasaulis gali lengvai apsieiti, o be jų - ne.“ Šalia mažų didaktinės literatūros knygelių, - kurias galėjo pakeisti ir katekizmai su pedagoginiu klausimo-atsakymo žai dimu, - ėjo laikraščiai, intelektualiniai biuleteniai ir, žinoma, įprastiniai kalendoriai, į kuriuos buvo galima įtraukti populiariai pateikiamų ekonomikos bei mokslo žinių. Kalendorius buvo kiekvieno kaimo žmogaus bibliotekoje, kurioje dar turėta keleto kitų dvasinio ar moralinio pobūdžio knygų, pavyzdžiui, psal myno arba maldų rinkinio. Tiesa, čia būta ir medicinos patarimų knygos. Šioje srityje pradžią davė Lozanos gydytojo Augusto Tissot veikalas Vadovas kaimo žmonėms apie jų sveikatą, pasirodęs 1761 metais ir išverstas į daugiau nei dešimtį kalbų. Po šio Avis au peuple sur la santė sekė daugybė kitų medicinos raštų. 1768 metais pasirodo per aštuonis šimtus publikacijų, skirtų kovai su raupais vokiškai kal bančiose teritorijose. Prie jų prisidėjo šimtai rašinių apie veteri nariją. Lygia greta kovota su prietarais. Jau 1755 metais Leipcige
Lavinimas, mokykla, liaudies švietimas
177
išėjo Register abergläubischer Meinungen und Handlungen (Prieta ringų požiūrių ir poelgių sąvadas). Miesto švietėjai pamažu pradėjo rasti pavyzdinių valstiečių. Vie nas jų - Jakobas Guyeris iš Ciūricho, kuris tapo žinomas visame pasaulyje iš to miesto gydytojo Johanno Kasparo Hirzelio veikalo Wirtschaft eines philosophischen Bauers ( Valstiečio filosofo ūkis). Pran cūziškai ši knyga išgarsėjo kaip Socrate rustique (Kaimo Sokratas). Ciūriche gamtotyros draugijos ekonominė komisija reguliariai rengdavo valstiečių pašnekesius, kuriuose dalyvaudavo ir miestiečiai, ir valstiečiai. Miestiečiai ir bajorai pamažu suprato, kad liaudyje taip pat esama sveiko proto, kad ir ji geba savarankiškai mąstyti. Tokiu būdu švietimas „atrado“ liaudį ir įtraukė ją į viduriniojo luomo pasaulį, pradėjo tiesti tiltus iš vieno luomo į kitą. Skir tingose šalyse tai vyko skirtingai ir nevienodai sėkmingai. Čia rėmėmės Vokietijos ir Šveicarijos pavyzdžiais, kur judėjimas buvo ypač intensyvus. Atkreipėme dėmesį į tam tikrą patriotizmo ap raišką - nusigręžimą nuo uždaro luominio pasaulio su visais jo išankstiniais nusistatymais. Jaunasis Goethe dėl to kritikuoja ir tūlą rašytoją, kuris liaudies nepažįsta iš savo patyrimo: „Kaip pasikeistų jo sprendimai, jeigu jis teiktųsi vyrą pamatyti jo šei moje, valstietį jo ūkyje, motiną tarp jos vaikų, amatininką jo dirbtuvėje, garbingą miestietį prie jo vyno ąsočio!“
9. D o ry b ė ir patriotizmas Švietimas norėjo išugdyti naują, geresnį žmogų. Šia prasme jis atgaivino senąją dorybių teorijos sampratą: graikų ir romėnų etikos teoriją apie arete ir virtus, apibendrinančią keturias pa grindines dorybes: justitia, prudentiay temperentia, fortitudo teisingumą, išmintį, nuosaikumą ir drąsą. Jų atvaizdus dar buvo galima daug kur aptikti ant šulinių rentinių, rotušėse, bažnyčiose ir šalia. Dorybės buvo dieviškos kilmės. Tačiau dabar, atsižvel giant į prigimtinės teisės ir proto principus, joms derėjo suteikti naują formuluotę, kuri būtų visiems priimtina.
178
Utopija ir reforma
Švietimo rašytojai paprastai skiria individualias dorybes, ku riomis asmuo turėtų vadovautis asmeniniame, privačiame gyve nime, ir dorybes, privalomas žmonėms visuomenėje arba vals tybės gyvenime. Individualių dorybių prielaida - tai tam tikrų nuostatų laiky masis. Klausoma sąžinės balso, vadovaujamasi etiniais principais. Deistas remiasi gamtos įstatymu, net jeigu jis nepripažįsta jokios įasmenintos dievybės. Ateistai vadovaujasi savo vidiniu balsu. Dauguma švietėjų tebėra ištikimi religiniams įsitikinimams žinoma, ne kokios nors ortodoksinės pakraipos prasme.Tai buvo išsilavinusiųjų religingumas.11 Jie buvo religinės bendruomenės nariai, lankė pamaldas, klausėsi mišių ir priiminėjo komuniją. Dieną kiekvienas pradėdavo malda. Šeimos maldai galėdavo susi rinkti ir visi namiškiai. Tačiau svarbiau čia buvo ne tam tikros konfesinės pakraipos dogmatika, o bendras švietėjiškas, jansenistinio arba pietistinio pobūdžio pamaldumas. Žinota, kad žmo gus yra Dievo gyvavaizdis. Buvo priimta patikrinti save, apsvars tyti savo mąstymą ir elgesį, dažnai tai daryta raštu. Sąžinė turėjo pasakyti, kas yra gera ir kas ydinga. Vokiečių teologas Johannas Joachimas Spaldingas pareiškia: „aš vis labiau įgudau elgtis su pačiu savimi, ir sąžinė man darėsi vis svarbesnė“. Vadovautis są žine buvo priimtina ir su Bažnyčia nesusisaisčiusiems deistams, ir aiškiems ateistams - ji pakeitė religinį jausmą. Visuotinis domėjimasis žmogumi buvo ne kas kita kaip dory bės meilės žmogui išraiška. Švietimo epochos etikoje ji užima vieną svarbiausių vietų, įgavusi naują religinių įsitikinimų pavida lą. Kaip tik šiame šimtmetyje ir gimė sąvoka filantropija, kuri suprantama kaip aktyvi žmonių draugystės forma ir, žinoma, se kant krikščioniškąja daryk kitam gera tradicija. Tačiau dabar ir už Bažnyčios sienų, dirbant visuomenei naudingus darbus.Taip turėjo būti užgniaužtas kiekviename žmoguje slypintis egoizmas, paisymas vien savęs ir savų interesų. Nemažiau dėmesio skiriama kuklumo dorybei, taip pat ir mate rialinių vertybių sferoje. Daug kur kovojama su prabanga, pertek liumi, kaip tuomet buvo sakoma,- imta peržiūrėti asmenines išlaidas.
Dorybė ir patriotizmas
179
Kuklumui artima dorybė - tai nuosaikumas, ne tik ribojant asmeninius poreikius, bet ir skatinant savidrausmę bei slopinant aistras, kurioms baroko amžiuje buvo duota didelė valia, ir ne tik mene. Nuosaikumas reiškė vidurinio kelio pasirinkimą. Ang lų posakis, turint galvoje dvi partijas parlamente, tatai formu luoja šitaip: In moderation placing all my glory, the Tories call me Whig and Whigs a Tory (pasirinkdamas vidurio kelią, turi susi taikyti su tuo, kad neteksi pasitikėjimo abiejose partijose). Pagaliau darbštumas, stropumas taip pat priskiriami prie indi vidualių dorybių. Tingumas tebelaikomas yda, su kuria reikia kovoti. Ima ryškėti XIX amžiui būdinga drausmė, reiškiant pa nieką neveiklumui bei meditacijai. Individualios dorybės - religingumas, meilė žmonėms, kuk lumas, nuosaikumas ir darbštumas - tai būtinos žmogaus elgesio socialinėje plotmėje, šeimoje ir valstybėje sąlygos. Tačiau doru buvo laikomas ne tik tas žmogus, kuris rūpinosi šeimos santarve, globojo savo vaikus ir artimuosius, tvirtino savo socialinę padėtį bajorijoje ir buržuazijoje, bet ir tas, kuris, laimingo atsitiktinumo dėka arba paveldėjimo keliu arba tik per savo darbštumą kai ką pasiekęs, visada pasiruošęs paaukoti visuomenės labui dalį savo laiko, pastangų ir lėšų. Nes pinigus ir padėtį šiame prabangos amžiuje buvo galima panaudoti ir kur kitur: bajoras paprastai atsidėdavo medžioklei, lošimui ir moterims, pirklys toliau kaup davo kapitalą arba maloniai leisdavo laiką gildijos susirinkime, dvasininkas regzdavo intrigas, kad gautų pelningą parapiją, arba tik valgydavo, gerdavo ir šiaip dykinėdavo. Tie, kurie užimdavo politiko postus, kaip antai municipaliteto nario, teisėjo, landfogto, valdininko, burmistro ar ministro, jaus davo pareigą nesavanaudiškai tarnauti bendros gerovės labui.Toji tarnystė dažniausiai būdavo dalyvavimas visuomenei naudingose bei ekonominėse draugijose. XVIII amžiuje šitokio visuomenės elito būta visur, - žinoma, skirtingose šalyse jo poveikis buvo nevienodas. Šis elitas vadovavosi patriotizmo idealu. Randame begalę šio idealo išraiškos variantų. Jo nestinga karaliui, minist rui, kilmingiems dvarininkams, kaimo valdytojams, burmistrams
180
Utopija ir reforma
ir patarėjams, pirkliams ir amatininkams, kunigams, mokyto jams, gydytojams ir apsišvietusiems valstiečiams. Patriotizmas egzistuoja ne tik respublikose, ypač jis juntamas ten, kur šlovė ir garbė apibrėžtos vietos prasme. Hanzos mieste Hamburge patriotizmas kadaise nusakytas šitaip: tai „toji stipri vidinė pa skata rūpintis valstybės nauda ir raginanti visais įmanomais bū dais stengtis kelti jos gerovę“28. Veikti visuomenėje, plačiuose jos sluoksniuose buvo įmanoma tik suteikus individui kuo didesnę laisvę. Kiekvienas žmogus turėjo pretenduoti į tam tikras teises. Tai asmens laisvė, nuo savybės apsauga ir garantija. Šias minimalias teises valstybė turėjo gerbti ir ginti. Politinė valstybės forma - ar ji būtų monarchija, ar respublika - didesnio vaidmens čia nevaidino. Jei čia ger biamas žmogaus orumas, vadinasi, viskas gerai. Prie individualių dorybių dabar priskiriamos patriotinės dory bės, kitaip tariant, individualios dorybės turi tarnauti plačiajai visuomenei. Atgaivinamos ir kitaip imamos interpretuoti anks tesnės pagrindinės dorybės. Prudentia, išmintis, savaime suprantama, yra esminė dorybė. Toliau kaunamasi su stultitia, kvailumu, pasiremiant išdailintu Swifto ir Voltaire’o sąmoju.Tačiau ir klasikinė Erasmuso knygelė Moriae encomium sive stultitiae lauš (Pagiriamasis žodis kvailybei), vis dar leidžiama, verčiama ir skaitoma. Esminė dorybė - temperentia., savitvarda, dabar gali būti aiš kinama kaip tolerancija. Vieną pirmųjų šio principo formuluo čių, pasakodamas apie Pensilvanijos koloniją, pateikia Wiliamas Pennas Frame o f Government „Visi šioje provincijoje gyvenan tys asmenys, kurie pripažįsta Vieną Visagalį ir Amžiną Dievą, išpažįsta Jį kaip Pasaulio Kūrėją, Globėją ir Viešpatį ir jaučiasi įsipareigoję taikiai ir dorai gyventi piliečių visuomenėje, dėl sa vo religinių įsitikinimų jokiu būdu negali būti engiami arba skriaudžiami.“29 Šiame tolerancijos straipsnyje atsispindi kartus ilgamečio re liginių mažumų persekiojimo patyrimas Anglijoje, Stiuartų val dymo laikais; kartu jis iš esmės prisidėjo prie Wiliamo Penno
Dorybė ir patriotizmas
181
indėnų politikos unikalumo. Šis įstatymas yra daugiau nei pakan tumas, jis suteikia religinių įsitikinimų laisvę.Taip švietėjai mąstė seniai, dar iki atitinkamų ediktų paskelbimo Prūsijoje arba Aust rijoje. Tolerancija - religinės nuostatos išraiška. Esminė dorybė - justitia, teisingumas, švietėjams yra savaime suprantamas dalykas. Praktiškai ji reiškia ir objektyvumą, kaip įpareigojimą visiems tiems, kurie vienaip ar kitaip yra prisiėmę valstybinę atsakomybę. Esminė dorybė - fortitudo, narsumas - dabar reiškia ryžtis prisiimti atsakomybę už švietimo reikalą, nepabūgti nesėkmių. Vienoje iš Berno ekonominės draugijos publikacijų kalbama apie žmonių nuomonės baimę: „Retai kada naudingus darbus įmanoma numatyti; žvelgiant iš toli, objektai daro tik blyškų įspūdį. Pa prastai būtinos priemonės prisimenamos tik tada, kai prispiria bėda. Taip pat mums dažnai trukdo įgimtas vangumas. Jei jo neįveikia aistringas poreikis kovoti su mūsų akyse augančiomis skriaudomis, mums tuoj pritrūksta užsidegimo ir valios, pri trūksta ištvermės nugalėti vienokius ar kitokius sunkumus, ku riuos išgąstinga vaizduotė pati sau pasididina. Nepasitikėjimas savo jėgomis gali turėti vieną peiktiną šaltinį - tai pernelyg akla baimė: ką apie mus pamanys žmonės, jei nepavyks; mūsų savi meilė nenori rizikuoti suklysti.“30 Ištvermingumas turi nugalėti vangumą, pasitikėjimas savo jėgomis turi įveikti nesėkmes. Akis į akį susidūrus su žmonių vargais, nelaimėmis ir stichinėmis katastrofomis, toks žmogaus draugo įvaizdis gali nuliūdinti, „tik nuvarginti jis neturi ir ne gali“31. Didžiausio narsumo pavyzdys jau antikoje yra mirtis už Tėvynę. Apie m irtį už Tėvynę Septynerių metų karo fone rašė ir vokiečių rašytojasThomas Abbtas (Vom Todfiirs Vaterland).Ta čiau čia šita auka pirmiausia paliekama karininkams ir karei viams. Švietėjiškam požiūriui artima mintis, kad ne tik kare visas jėgas galima paaukoti Tėvynei. Ir ką gi reiškia - tėvynė? Tėvynė - tai erdvė, kurioje žmogus įkurdintas, kur jam tenka čia ir dabar gyventi bei dirbti. Jos sie nos nėra nacionalinės, nes kas dirba tėvynės labui, tas dirba visai
182
Utopija ir reforma
žmonijai. Patriotas, padarydamas laimingesnį savo kraštą, padaro laimingesnę visą žmoniją. Patriotizmas dar nėra nacionalizmas. Egzistuoja politinis patriotizmas, kuriam išsiskleisti ypač geros sąlygos respublikoje, kur pilietis atlieka savo pareigą, tarnauja valstybei.Tačiau monarchijoje pavaldinys taip pat turi galimy bių dalyvauti bendrame valstybės darbe, sumaniai valdant jo pati kėtai valdžiai. Tautinis patriotizmas remiasi istoriniu savosios tautos paveiks lu. Jis ima pavyzdį iš herojų, kurie karo ar taikos metu visas jėgas atidavė Tėvynei. Jis moka apginti didžiausias vertybes, jeigu joms iškyla grėsmė. Universalusis patriotizmas pripažįsta, kad tauta esanti laikina, kad istorija turinti pasiekti galutinį universaliai žmogišką tikslą, kai visos tautos yra susiliejusios į vieną - taip viltį išreiškia Johan nas Kasparas Lavateris savo „Gebetlied“ („Užkerėjimas“). Ekumeninis patriotizmas tęsia krikščioniškas tradicijas, tačiau dabar virškonfesine prasme, tolerancijos prasme.Toleruojami visi religiniai įsitikinimai, taip pat ir nekrikščioniški, jei tik jie h u maniški. Jei utopija tampa reforma, vadinasi, pedagoginis patriotizmas siekia išugdyti žmonių žmoniškumą, vadinasi, socialinis patrio tizmas rūpinasi tais, kurie kenčia, o ekonominis patriotizmas sten giasi visiems žmonėms laiduoti minimalias pragyvenimo lėšas. Švietimo etika įžvelgia savo uždavinį ir siauroje srityje, kuri pamažu vis plečiasi. „Kiekvienas šeimos tėvas Tėvynės gerovę kelia tinkamai auklėdamas savo vaikus; kiekviena motina - palai kydama tvarką namų ūkyje ir vengdama prašmatnumo; jaunuo liai - pagarbumu ir paklusnumu; senimas - patirtimi ir geru pavyzdžiu; šeimininkas - rūpestinga priežiūra; samdiniai - atsida vimu; darbininkai ir amatininkai - darbštumu; kareivis - ginklu; pirklys - pigiomis prekėmis ir gera valia; mokslininkas - skleis damas naudingas mokslo žinias, mokslo veikalais ir išradimais; dvasininkas - mokydamas doros ir pamaldžiai gyvendamas; vy resnybė - vadovaudamasi teisingumu ir valdydama pasaulį pa gal įstatymus.“32
Dorybė ir patriotizmas
183
Tokia paprasta buvo proto amžiaus programa, išreikšta aiškia kalba, neapsunkinta gilios filosofijos ir teologijos, nesudėtinga etika, tokia, kokia buvo pageidautina ne vieną šimtmetį, ir kuri visiems lengvai suprantama nuo tolimų Sokrato ir Epikteto die nų - grūmėsi kovodama su pasaulio blogiu. Dorybės ir patriotizmo sąvokomis XIX amžiuje dažnai būdavo ir piktnaudžiaujama. Dorybė galėjo virsti veidmainyste, tuščia maniera. Patriotizmas galėjo išsigimti į aklą, pasipūtėlišką nacionaliz mą. Be to, naujoji psichoanalizės teorija atmetė dievišką dorybių kilmę ir laikė jas tik psichikos ypatybėmis. Fašizmas ir nacionalsocializmas patriotizmą galutinai iškreipė. Vis dėlto švietimo programa išlieka, kad ir kokie utopiški buvo jos apmatai, kad ir kiek daug ji reikalavo iš kiekvieno žmogaus. Argi neteisūs buvo Milano Accademia dei Pugni nariai, reikalaudami belle virtu, doveri — virtu senza noia (malonių dorybių, pareigų — dorybių be pedantizm or*).33 Dorybė turėjo būti linksma, neapsunkinanti ir nenuobodi, o dorybių siekimas - patrauklus. Taip subrendo švietimo žmogus, aiškiai logiškai protaujantis, šaltakraujiškai drąsus, gerai apgalvojantis savo veiksmus. Blaivus, dalykiškas, išsivadavęs iš tradicinių vaizdinių, aistringos orto doksijos ir baroko entuziazmo. Vyravo tokia nuotaika, lyg būtų prisikėlę Romos stoikai. Kilnumas bei garbingumas ir šaltas ra cionalizmas - buvo dvi medalio pusės. Seklus, lėkštas, banalus gudravimas, kuriuo vėlesnė romantikų karta apkaltino švietimą. Ir vis dėlto XVIII amžiaus portretai iki šiandien tebesaugo tų protingų, aiškaus žvilgsnio, tiesios laikysenos m oterų ir vyrų veidus, maloniai - dažnai šiek tiek sarkastiškai - šypsančius.
VI Didysis atsivėrimas plačiajam pasauliui
Švietimo centras iš pradžių buvo Europoje. Senojoje Europoje reikėjo daug ko atsikratyti, daug ką naujai peržiūrėti, naujai traktuoti, interpretuoti ir permąstyti.Tačiau europiečiai suvokė, kad pasaulyje gyvena ne tik jie. Pernelyg tvirti saitai siejo juos su kitais žemynais, tad reikėjo pagalvoti apie naujus tarpusavio santykius.1 Voltaire’as, savąją visuotinę istoriją pradėdamas skyriumi De la Chine {Apie Kiniją), žengė naują lemtingą žingsnį. Antikiniams ir krikščioniškiems vaizdiniams jis suteikė platesnį kontekstą. Iki tol mokyklos ir bažnyčios mokyme Izraelio tauta, senoji Graikija ir senoji Roma buvo pristatomos kaip neabejotinas visos istorijos pagrindas. Į senovės Rytus nuo seno buvo žiūrima kaip į įprastą dalyką, iš ten kadaise atėjo šviesa. Tiesa, dabar šie santykiai ne buvo itin draugiški. Turkijos karai, Vienos apsiaustis atmintyje tebebuvo dar gyvi, o Viduržemio jūroje XVIII amžiaus pradžioje tebegriaudėjo paskutiniai venecijiečių mūšiai prieš turkus. Tačiau po Kolumbo atradimo paplito žinios apie didįjį žemy ną anapus Didžiojo vandenyno. Ispanija ir Portugalija XVI am žiaus pasaulį pasidalijo tarpusavyje. Nuo Meksikos iki Čilės nusi driekė antroji Ispanija, o Brazilija atiteko Portugalijai kartu su Afrika bei Indija.Tačiau šią pusiausvyrą netrukus sutrikdė olan dai, anglai bei prancūzai. Kiekviena prie Atlanto vandenyno esan ti valstybė norėjo turėti savo kolonijų, net ir danai, kurie iš kelių Virginijos salų 1755 metais įkūrė daniškąją Vakarų Indiją. Be veik visi svarbiausi Afrikos bei Indijos uostai pateko į europiečių įtaką. Atrastas teritorijas dabartinė kolonijinė valdžia paženk lindavo herbo poliais. Europiečiai galėdavo persikelti į svetimus
Didysis atsivėrimas plačiajam pasauliui
185
žemynus. Abi Amerikos virto europiečių gyvenamomis teritori jomis, ypač Šiaurės Amerika, kuri tapo klasikine migrantų šalimi vargšams arba tiems, kurie tėvynę paliko dėl tikėjimo: presbi terionai telkiasi Bostone, hugenotai - Čarlstone, baptistai arba menonitai - Ontarijuje ir kitur. Taigi švietimas naująjį pasaulį rado jau persunktą europiečių kultūros. Amsterdamo pirklys jautėsi it savo namuose kokioje Batavijoje, Javos saloje, kaip kad londonietis - Madrase, pran cūzas - Pondišeryje, portugalas - Goa. Miestuose nuo Meksikos iki Limos jau seniai rezidavo Ispanijos vicekaraliai ir arkivys kupai. Portugalai, britai, olandai ir prancūzai darbavosi savo fak torijose Afrikos pakrantėse. Europiečiai atkako čia kaip užkariautojai, kaip būsimi valdo vai, nuotykių ieškotojai ir pirkliai. Jie siekė ūkinės naudos ir po litinės valdžios, ką buvo įpratę daryti Europoje, tačiau ten visur susidurdavo su jau esamomis sienomis. Vis dėlto, nepaisant visų sunkumų, kolonizavimas vyko pernelyg lengvai. Pranašesni euro piečiai vietos gyventojo nelaikė sau lygiaverčiu žmogumi. Jiems jis buvo barbaras. Barbarams iš prigimties buvo lemta tapti ver gais - tai galėjai rasti jau Aristotelio raštuose. Čionykščiai iš pra džių buvo pavergti, po to - civilizuoti. Sis kolonizavimo meto das pirmiausia taikytas indėnams, kurių aukštą, europiečiams nesuprantamą kultūrą įstengta labai greitai išnaikinti. 17801781 metais Peru indėnai dar bandė įnirtingai pasipriešinti; jiems vadovavo Tupakas Amarus, inkų dinastijos palikuonis, sie kęs vėl susigrąžinti legendinius laikus dar iki Kolumbo užka riavimo. Vis dėlto indėnai buvo paversti katalikais, jiems buvo pastatytos puikios katedros net pačiose atokiausiose kalnų vieto vėse. Krikščionys kolonistai jau tada pajuto sąžinės graužatį. Bartolomč de las Casas, Ispanijos vyskupas Čiapo mieste, Meksi koje, tuoj po užkariavimo visą savo gyvenimą paskyrė indėnų problemai ir pasiekė, kad būtų priimti kai kurie jų apsaugos įstatymai. XVII amžiuje jėzuitai Ispanijos ir Portugalijos pasienio teritorijoje, tarp Paragvajaus ir Šiaurės Peru, įkūrė savo teokratiją, kurioje indėnai naudojosi trisdešimt vieno reducciones apsauga,
186
Didysis atsivėrimas plačiajam pasauliui
kol 1750-1776 metais juos pasidalijo dvi kolonijinės valstybės tada jiems vėl teko vergų dalia. Anglų kvakeris Williamas Pennas Siaurės Amerikoje sudarė su indėnais žemės sutartį lygiavertėmis sąlygomis. Savo paleidžia majame rašte (charter) 1680 metais jis įsipareigojo „necivilizuotus vietos gyventojus teisėtai ir gera valia palenkti į kultūringos vi suomenės ir krikščionių religijos“ pusę. Pennas sėmėsi patari mų iš Anglijos švietėjų Locke’o ir Shaftesbury’o. Čia, kaip ir na muose, Anglijoje, buvo opi tolerancijos problema.Tiesa, šventasis eksperimentas ilgainiui sužlugo. Šiaurės Amerikos indėnų likimas yra pernelyg gerai žinomas. Kolonializmas skaudžiausiai palietė afrikiečius, kurie kaip negrai vergai buvo importuojami į abi Amerikas, ypač XVIII am žiuje. Per tris šimtus metų anapus vandenyno jų išgabenta apie dešimt milijonų. Prekyba vergais buvo savaime suprantamas da lykas, ir viena kuri afrikiečių gentis mielai parduodavo vergijon jai priešiškos genties žmones. Atsiradus galimybių juodaodžiams Lotynų Amerikoje tam tikru mastu integruotis į mažiau sustin gusią lotynišką-katalikišką aplinką, ypač Brazilijoje, tai vyko tol, kol Šiaurės Amerikoje, kuri formavosi pagal britų protestantų tradicijas, jie rado tinkamą dirvą savo kultūros tapatybei.Tokios sąlygos atsirado tik XIX amžiaus pradžioje, plintant evangeliza cijos judėjimui. Antrojoje XVIII amžiaus pusėje dauguma europiečių ir Ame rikos baltaodžių su siaubu pamatė, kas iš tikro buvo įvykę: tai buvo baisus kitos spalvos ir kitos kultūros žmonių naikinimas, ne tik jų pavergimas, bet ir genocidas, pasireiškęs tuo, jog čiabuviai pa sirodė esą neatsparūs iš svetur atvežtoms ligoms. Pasigirdo balsų, smerkiančių kolonizaciją. Voltaire’as, remdamasis Las Casas pra nešimu, pareiškė, jog šis galėjęs vienoj kitoj vietoj perdėti, bet viso kito vis tiek pakanką, kad sukeltų pasibaisėjimą. Išnaudotojiškas mentalitetas dabar pateko į švietimo ugnį. Jei Europoje jau rašyta ir kalbėta apie lygias teises, laisvą žmogaus apsisprendimą, tai turėjo galioti visiems, taip pat ir laukiniams. Šiuos laukinius po kurio laiko imta vadinti geraisiais, kilniaisiais laukiniais.
Didysis atsivėrimas plačiajam pasauliui
187
Baronas de Lahontanas, nuotykių ieškotojas iš Prancūzijos, XVII amžiaus devintajame dešimtmetyje tyrinėjo Šiaurės Amerikos indė nus. 1703 metais jis paskelbė Autoriaus ir nuovokaus laukinio dia logą. Lahontanas diskutuoja su Adario, indėnu: „ A d a rio Evangelijai triumfuodamas priešina gamtos religiją. Europos įstatymams, kurie inspiruoja tik baimę ir bausmę, jis priešina prigimties dorovę. Kaip atsvarą visuomenei jis mini paprasčiausią komunizmą, kuris kartu garantuoja laimę ir teisingumą [...]. Net nežinojimas yra Adario privilegija. Nemokėdamas nei skaityti, nei rašyti, jis apsaugotas nuo galimų kančių, nes mokslas ir menai yra moralinio sugedimo šaltinis. Jis pakluso savo gerajai Motinai Gamtai ir dėl to yra laimingas. Civilizuotieji yra tikrieji barbarai: mokydamiesi iš lau kinių, jie galėtų susigrąžinti laisvę ir žmogiškąjį orumą.“2 Šitaip rašyta dar gerokai iki Rousseau ir Voltaire’o, kurie am žiaus viduryje įkūnija pasikeitusį požiūrį: Voltaire’o veikale Essai sur les mœurs et l'esprit des nations (Esė apie tautų papročius ir dvasią, 1756), Rousseau veikale Discours sur l'origine d'inégalité parm i les hommes (Samprotavimas apie žmonių nelygybės kilmę, 1754). Didelis istorinis Voltaire’o veikalas buvo pirmas toks dar bas, kuriame autoriaus mėginta išsukti iš praminto universalios į Kristų orientuotos istorijos kelio ir kur kinų bei islamo kultūrai dėl aukšto jų civilizacijos lygio skirta ypač daug dėmesio. Tuo metu, kai Voltaire’as lieka ištikimas pažangiam apsišvietusiam mąstymui, Rousseau daug prisidėjo kurdamas europiečio, abe jojančio savo kultūros unikalumu, įvaizdį, sukėlusį didžiulį rezo nansą, ir atkreipdamas dėmesį į neraštingas, „necivilizuotas“ žmonijos vystymosi fazes. Hipotetinė Rousseau gamtos žmogaus fikcija individualisto apmaudui iškilo kaip priešprieša absoliutistinei dvaro visuomenei ir rokoko kultūrai; jo antrininkas, eko nomiškai nepriklausomas, politiškai laisvas ir moraliai tyras hom me naturel, sviedė iššūkį viskam, kas žmogų varžė, žalojo, buvo svetima jo prigimčiai. Kad keliautojas, įveikdamas nuotolį, tuo pat metu leidžiasi ekspedicijon atgal prie savo ištakų ir pereina laimingus savo raidos tarpsnius, - buvo nauja ir svarbi mintis, tapusi labai populiari Rousseau pasekėjų raštuose.
188
Didysis atsivėrimas plačiajam pasauliui
Po dvidešimties metų Royal Society prezidentas, kapitonui Cookui vykstant į kelionę aplink pasaulį, davė tokius patarimus: „Niekada nereikia užmiršti, kad pralieti šių tautų kraują yra didžiulis nusikaltimas, nes čia turime reikalą su žmogiškomis būtybėmis, sutvertomis to paties visagalio Kūrėjo ir esančiomis Jo valioje taip pat, kaip ir labiausiai rafinuoti europiečiai, be to, galbūt ne tokiomis karingomis ir todėl dieviškosios malonės labiau vertomis. Jie yra tikrieji ir - griežčiausia šio žodžio pras me - teisėti įvairių teritorijų, kuriose jie gyvena, savininkai. Nė viena Europos tauta neturi teisės užimti jų krašto dalies arba tarp jų apsigyventi, jei jie patys laisva valia su tuo nesutinka. Bet kurios iš tokių tautų pavergimo negalima pateisinti jokiais įtikinamais žodžiais, nes ji nebuvo agresorė.“ Prigimtinės teisės požiūriu, tai buvo teisių pripažinimas šioms egzotiškoms tautoms ir esminis atkirtis kolonializmo dvasiai. Kitos rasės ir kitokios kultūros žmonės vertintini pagal bendrus žmogiškumo kriterijus. Šia prasme senoji krikščioniškos misijos idėja taip pat įgauna švietėjišką pobūdį. Krikščioniškos misijos jau seniai rūpinosi spalvotaisiais žmonėmis, siekė leisti jiems dalyvauti laukiant krikščioniškojo išganymo. Nors tai vyko vien pusiškai - būtent kaip atvertimas - vis dėlto jėzuitai ir kapucinai, o vėliau ir protestantai pietistai juos išties laikė Dievo kūriniais. Visiems misionieriams tinka tai, ką galima pasakyti apie pietistų misiją: „Daugelis jų, nepaisydami didžiausių sunkumų ir pavojų, iškeliavo svetur atlikti negirdėtų pionieriškų darbų toli nuo tra dicijų ir konvencijų saugomo, reguliuojamo ir uždaro Bažnyčios gyvenimo Tėvynėje. Nesuskaičiuojama daugybė kitų išgyveno misijos nuotykius Azijoje ir Afrikoje, perskaitę pranešimus bei traktatus ir taip praplėtę ne tik savo geografinį akiratį, bet ir dažnai pernelyg provincišką, uždarą Europos bažnytinę sąmonę [...], juk misija remiasi didžiąja idėja apie visuotinę Dievo kara lystę, apimančią jūrą ir sausumą.“3 Negalima pamiršti, kad Ang lijos metodistai buvo pirmieji, kurie aštuntajame dešimtmetyje pritarė antivergoviniam judėjimui.
Didysis atsivėrimas plačiajam pasauliui
189
Tačiau domėjimąsi svetimomis kultūromis skatino ne tik krikš čioniškasis humaniškumas, bet ir šio - švietimo amžiaus - trokš tančio visa, kas nauja, smalsumas bei moksliniai interesai. Norėta kuo daugiau žinoti apie visą pasaulį. Kelionių pranešimai buvo tapę mėgstamiausia literatūra, egzotiškumas - mada netgi for muojant interjerą ir veisiant sodus. Didžiausią poveikį turėjo 1719 metais pasirodžiusi anglų ra šytojo Danielo Defoe knyga Robinson Crusoe. Nors britas ir sten giasi sueuropietinti negrą Penktadienį, jis vis dėlto laiko jį žmo gumi, gebančiu lavėti, o ne niekintinu barbaru. Defoe Robinzoną apgyvendina Chuano Fernando saloje, Ramiajame vandenyne. Pietų jūros salos pasaulis - žavingiausias iš visų naujų atradimų. Iki šiol, išskyrus Olandijos aneksuotą Indoneziją, šios paslaptingos salos nelabai traukė europiečius. Jos, kaip paskutinė pasaulio sritis, europiečių sąmonėje iškilo tik antrojoje XVIII amžiaus pusėje. Anais dešimtmečiais atradėjai keliaudavo kiek kitaip nei anks čiau. Jie siekė užmegzti kontaktus su vietos gyventojais, norėjo iš jų mokytis. Gamtos tyrinėtojas prancūzas de Gėrando apie 1800 metus rašo: „Pagrindinis tikslas, į kurį tikrai filosofiškai nusiteikęs keliautojas privalėtų nukreipti savo viltis ir užsidegimą, turėtų būti rūpestingas kaupimas visų priemonių, padedančių įsiskverbti į tautų, tarp kurių jis apsigyvena, idėjų pasaulį, - taip bus lengviau suvokiami jų poelgių motyvai ir pasekmės. Šitas tyrinėjimo tikslas yra svarbiausias ne tik pats savaime, bet ir kaip pirmasis laiptelis bei įvadas į visas kitas pažinimo sritis. Kaip galima didžiuotis savo gebėjimais stebėti, nesuprantant žmonių ir neturint galimybės su jais pasikalbėti? Tinkamiausias būdas gerai pažinti laukinius - tam tikra prasme tapti tokiais pat kaip jie; išmokus jų kalbą, tampama jų bendrapiliečiu.“ De Gėrando griežtai sukritikuoja visus ankstesniuosius susiti kimus su kitomis rasėmis: „Kolumbas į Naująjį pasaulį atsiuntė vien godžius užkariautojus [...],žiaurūs nuotykių ieškotojai ispa nai atnešė tik sunaikinimą.“ Dabar jau galima pakritikuoti savus, europiečius: „Iš tiesų la bai pageidautina, - teigia vokiečių gamtos tyrinėtojas Forsteris,
190
Didysis atsivėrimas plačiajam pasauliui
lydėjęs Cooką jo antrosios kelionės metu, - kad europiečių ry šiai su Pietų jūros salų gyventojais savo laiku būtų nutrūkę, kol civilizuotų tautų ydingais papročiais neužsikrėtė šie naivūs žmo nės, kurie čia iki tol laimingai gyveno visiškoje nežinioje ir vie nybėje. Tačiau egzistuoja liūdna tiesa, kad meilė žmonėms ir politinė Europos sistema nesiderina tarpusavyje.“ Tiesa, jau anksčiau buvo susidurta su kultūromis, kurios pasi rodė esančios atsparios, su senomis aukšto lygio kultūromis, tokiomis kaip Egiptas, Persija, Indija, Japonija ir Kinija, kur jau seniai, - kai europiečiai dar patys buvo laukiniai, - mokėta skai tyti ir rašyti. Tai kultūros, kuriose buvo išugdytas sudėtingo pobūdžio valstybės valdymas bei įstatymų leidyba ir kuriose sub tilus bendravimas buvo savaime suprantamas dalykas. Jau XVII amžiuje Artimieji Rytai yra europiečių svarstymų ob jektas: išmintingąjį egiptietį (le sage Egyptien) - iškeltą jau anti koje, Herodoto ir Strabono kūriniuose - Aukštutiniame Egipte vėl atranda kapucinų misionieriai. Prancūzijos teologas Bossuet šią figūrą vėl įtraukė į savo universaliąją istoriją, koregavo musul monų atžvilgiu paplitusias klaidas. Po to sekė kiti pranešimai, taip pat apie arabų tautas. 1730 metais Boulainvillers’as rašo savo Vie de Mahomet (.Mahometo gyvenimas) parodydamas, kad Mahometas savo gyvenimu įkūnijo arabų išmintį, kaip kad Kristus - žydų. Tačiau viską užgožia Kinija, kur jėzuitų misionieriai susidūrė su visai kitokiomis aplinkybėmis negu Amerikoje arba Afrikoje. Čia jiems teko bendrauti ne su laukiniais, o su itin išauklėtais žmonėmis, kurie imponavo ne tik geromis užstalės manieromis, bet ir gyvai domėjosi europiečiais bei jų papročiais. Kad ir kokia svetima atrodė ši senovinė kultūra, europiečiams ji kėlė visuo meninio menkavertiškumo pojūtį. Patys kinai europiečius laikė barbarais, bet tokiais, su kuriais derėtų skaitytis. Jėzuitai greitai išmoko sumaniai prisitaikyti ir tapo svarbiausiais žinių šaltiniais tiems, kurie siekė pažinti šį egzotišką pasaulį. „Tuo metu, kai Rousseau pasekėjai vienaip ar kitaip atsidavė kilniųjų laukinių kultui,Voltaire’o šalininkai, laisvamaniai ir pažangos entuziastai ilgėjosi vidurio karalystės, kuri būtent todėl, kad buvo sunkiai
Didysis atsivėrimas plačiajam pasauliui
191
pasiekiamas ir išsvajotas dalykas, žadino utopinius vaizdinius. Ką jėzuitai savo pranešimuose dar vertino kritiškai, dabar interpre tuojama palankiai. Antai Leibnizas, vienas ankstyviausių Kinijos gerbėjų, tariamą karinį šio krašto silpnumą aiškino ten vyravusia pacifizmo srove, kurią jis siejo su krikščionišku mąstymu, o Voltaire’o hierarchinę sistemą ir Kinijos valdymo centralizmą su išmintingu rūpinimusi visuotine gerove, kurį įkūnijo apsi švietusi despotija. Kiek vėliau rokoko stilius mielai perėmė To limųjų Rytų meno dekoratyvinius elementus bei naujus tech nikos būdus ir chinoiserie (kinų dailės motyvus), apipavidalinant rūmų interjerą, skyrė reikšmingą vietą, į kurią nuo islamo laikų negalėjo pretenduoti nė viena užjūrio kultūra.Vis dėlto ši mados tendencija netapo stimulu, galėjusiu paskatinti tikrą dvasinį su artėjimą su Tolimųjų Rytų kultūromis. Žinių apie šių nepaprastų šalių įvairovę iš pradžių kaupėsi iš jė zuitų ir kapucinų misionierių raportų, vėliau - iš kelionių prane šimų, kurių XVIII amžiuje vis daugėjo. Georges’o Ansono (1748), Johno Byrono (1768), Banckso ir Solanderio (1771), Wallio (1773),Hawkeswortho (1773) ir Forsterio (1777) pranešimai per teikdavo įspūdžius iš kelionių aplink visą pasaulį. Šie pranešimai ypač žavėjo iki tol menkai žinomo Ramiojo vandenyno pasaulio aprašymu. Norintiems pažinti Aziją François Timoleonas Choisy siūlė Siamą (1687), Chardinas (1711) ir Holwellas (1 7 6 6 )Indiją. Gerųjų laukinių Šiaurės Ameriką Lahontanas aprašė dar 1683 metais.Vėliau Venegas supažindino su Kalifornija (1757). Apie Orinoką iš Pietų Amerikos papasakojo Gumilla (1738), apie visą žemyną - Charles’is Marie de la Condamine’as (1743). Af rikos temą palietė Kolbas, raportavęs apie Gerosios Vilties kyšulį (1705), Coyer - apie Auksinę pakrantę (1714), Barbot - apie Šiaurės ir Pietų Gvinėją (1732). Gausybė literatūros buvo su kaupta apie Artimuosius Rytus: D rum m ond’o pasakojimas apie Eufratą (1754), Hanway’aus - apie Persiją (1753), Nordeno apie Egiptą ir Nubiją (1755). Su Palestina, nuo seno žinoma iš Biblijos, artimiau supažindino Maundrello (1703), Pococke’o (1745) ir Hasselquisto pranešimai. 1765 metais Shaw papasakoja
192
Didysis atsivėrimas plačiajam pasauliui
apie artimuosius Rytus. Vėlgi susidomėta tolimąja Šiaure: Hansas Egede’as rašė apie Grenlandiją (1741), Hoegstroemas apie Laplandiją (1747), o Nikolausas Horrebow apie Islandiją (1750). 1747 metais buvo išleista Prévost Histoire générale des Voyages, kelionių aprašymų iš viso pasaulio rinkinys. XVIII amžiuje pamažu buvo sukaupta tiek žinių apie egzotiš kus kraštus, kad buvo galima pradėti jas sistemiškai aiškinti ir analizuoti. Artimiausia užduotis buvo kartografiškai teisingo van denų ir pakrančių aprašymo sudarymas, vadinamoji hidrologija, geografijos pradžiamokslis. Po Jameso Cooko (1768-1779) kelio nių jau sugebėta nubraižyti tikslų Ramiojo vandenyno žemėlapį. Tikrieji keliautojai tyrinėtojai vis dažniau leisdavosi į atkam piausias vietoves, kur dar nebuvo įsikūrę europiečiai. Mungo Par kas Londono Afrikos asociacijos pasiųstas pasiekė Nigerio upės vingį, Lewisas irWilliamas Clarkas keliavo nuo Misisipės iki Ra miojo vandenyno, Antonio Ruizas de Pavonas ištyrė Peru ir Čilės Andų kalnyną, Humboldtas —Amazonės baseiną. XIX amžiuje turėjo ateiti eilė Centrinei Afrikai bei Australijai, tuomet taip pat buvo pradėta atkasinėti džiunglėmis apaugusius šventyklos griu vėsius Meksikos gilumoje ir ieškoti ikikolumbinių laikų kultū rų pėdsakų. Geografija anaiptol neapsiribojo vien kartografija, ji žengė į priekį, neatsilikdama nuo intensyvių botanikos ir zoologijos tyrinėjimų. Visus pagavo kaupimo, tvarkymo įkarštis. Savo veiklą pradėjo Švedijos botaniko Linné mokiniai: Peteris Kaimas triūsė Šiaurės Amerikoje, Adamas Atzelius ir Andreasas Sparrmannas Afrikoje, Karlas Peteris Thunbergas - Japonijoje, Karlas Solanderis - Pietų jūroje. Jų tyrinėjimai gerokai papildė europiečių žinias naujomis augalų ir gyvūnų rūšimis. Labai išsamus veikalas - Georges’o Louiso Leclerco Buffono pateikta daugiatomė Histoire naturelle, kurios pirmasis tomas pasirodė 1746 metais. Joje, skyriaus apie laukinius žvėris įvade, yra pastraipa, rodanti, kokio universalumo buvo pasiekusi zoolo gija: „Tyrinėdami žmones ir naminius gyvūnus, gamtą mes tega lėjome pažinti labai vienpusiškai, retais atvejais visapusiškai,
Didysis atsivėrimas plačiajam pasauliui
193
dažnai modifikuotą, iškreiptą ir kiekvienąsyk iš šalies veikiamą ir įtakojamą. Nuo šiol ji iškils prieš mūsų akis gryna, nepa kartojama savo paprastumu ir dar įspūdingesnė naiviu grožiu, lengvu vyksmu, savo laisvu ir grynu būdu bei kitais taurumo ir nepriklausomumo bruožais.“4 Europos žvėrys - elnias, voverė, ežys, vilkas ir lokys - čia ap rašomi šalia egzotiškų gyvūnų, tokių kaip raganosis, žirafa, liūtas ir pantera. Vadinasi, egzotiškas žvėris galėjo būti toks pat taurus (jeigu ne tauresnis) kaip ir Europos žvėris. Buffonas buvo Mokslų akademijos narys ir Botanikos sodo direktorius Paryžiuje. Gyvą herbariumą vėliau buvo galima pamatyti Kevo soduose Londone. Domėtasi ne tik gyvūnais ir augalais, bet ir pačiu žmogumi: formavosi etnologijos mokslas - jau ne kaip keistenybių regist ravimo, bet kaip mokslinių tyrinėjimų sritis. Nuo tol ketinančiam rašyti pasaulio istoriją jau išties reikėjo pradėti ne nuo Kinijos (vietoj Izraelio), - pasiekusios aukštą kultūros lygį, - o nuo pirmykščio žmogaus, su kurio elgsena bei papročiais dar buvo galima susidurti Afrikoje, Amerikoje ir Pietų jūroje. Žmonijos istorijoje dabar turi būti atsižvelgiama į visas kultūras: ir primityvias, ir civilizuotas. 1759 metais Antoine’as Yves’as Goguet paskelbė veikalą De l'origine des lois, des arts et de leur progrès chez les anciens peuples {Apie įstatymų, menų kilmę ir jų pažangą senovės tautose). 1760 metais pasirodė Nicolas Antoine’o Boulangero Recherches sur l'origine du despotisme orien tal {Rytų despotizmo kilmės tyrinėjimai).Tais pačiais metais danas Jensas Kraftas parašė Trumpą laukinių tautų svarbiausių institu cijų, papročių ir pažiūrų istoriją. 1761 metais pasirodo Charles’o de Brosses’o veikalas Du culte des Dieux fétiches {Apie fetišų kultą). 1764 metais Isaakas įsėlinąs paskelbė Philosophischen M utm efiungen über die Geschichte der Menschheit {Filosofiniai spėjimai apie žmonijos istoriją), kurių svarbiausios dalys turi etnografinius apmatus. 1766 metais išėjo Adamo Fergusono Essay on the History o f civil society {Esė apie civilizuotos visuomenės istoriją) ir Johanno Gottliebo Steebo Versuch einer allgemeinen, Beschreibung von dem Zustand der ungesitteten und gesitteten Volker nach ihrer
1 94
Didysis atsivėrimas plačiajam pasauliui
moralischen und physikalischen Beschaffenheit (Mėginimas bendrai aprašyti civilizuotų ir necivilizuotų tautų būklę pagal jų moralines ir fizines savybes). Šiuo pavadinimu apibendrinama visa pro grama: kelias buvo praskintas. Pasaulis tapo universalus ir jį reikėjo universaliai suvokti.To dėl didysis medikas, gamtos tyrinėtojas ir filosofas Albrechtas von Halleris 1755 metais teigė: „Niekas taip nepadeda atsikratyti iš ankstinio nusistatymo, kaip pažinimas daugelio tautų, kurių papročiai, įstatymai, požiūriai yra skirtingi.Tos skirtybės, įdėjus truputį pastangų, moko mus atmesti tai, dėl ko žmonės nesu taria, ir laikyti gamtos balsu tai, dėl ko visos tautos tarpusavyje sutinka. Kad ir kokie laukiniai, šiurkštūs yra salų, išsimėčiusių Ramiajame vandenyne, gyventojai, kad ir kokia tolima grenlandiečiui Brazilija arba Gerosios Vilties kyšulys, svarbiausi prigim ties teisės principai yra bendri visoms tautoms. Nieko neįžeisti, kiekvienam pripažinti, kas jam priklauso, tobulai atlikti savo pašaukimą, - štai kelias į garbę, kuriuo žengė senieji romėnai, Deivio sąsiaurio pakrančių gyventojai ir hotentotai.“5
V II Emancipacija - išsivadavimas iš senųjų varžtų l. Politinė ir v isu o m en in ė emancipacija Kai švietimas tampa aktyvus, jis pasireiškia kaip emancipacijatai naujų galimybių išlaisvinimas, panaikinant senąsias struktū ras. Sąvoka emancipatio, Romos teisėje vartojama paleidimui iš tėvo valdžios nusakyti, reiškia išsivadavimą iš patriarchalinių san tykių. Taip pat ji suvokta ir XVIII amžiaus gale: „Emancipacija nuo aklos priklausomybės, atmetanti visus įsakymus ir visas prie vartos priemones, drauge suponuoja, kad savo elgesio gaires mes turime savyje.“1 Emancipacija, atsiskyrimas nuo tradicinio pa saulio, apėmė ir atskirus asmenis, ir grupes: buržuaziją, valdinius, žemąjį sluoksnį, baudžiauninkus, vergus, ypač žydus ir tam tikra prasme moteris. Buržuazija pirmiausia emancipavosi monarchijose, kur ji pre tendavo užimti vietą šalia privilegijuotosios bajorijos. Kartu su savo luomo atstovais ji buvo tapusi turtingesnė nei dauguma ba jorų ir, jau nekalbant apie akademinių profesijų buržua, dažnai labiau išsilavinusi. Ji siekė ūkinės bei dvasinės laisvės ir norėjo dalyvauti, sprendžiant valstybės reikalus.Tam reikėjo įveikti dau gybę kliūčių, ir dažnai jos būdavo per sunkios. Respublikoje bur žuazijos emancipacija slypėjo jau pačioje valdymo sistemoje: čia tik reikėjo pasiekti, kad būtų sumažintos patriciato privilegijos. Iki šiol praturtėjęs buržua galėjo viltis vieną dieną gauti bajoro titulą. Voltaire’as išjuokia tokią laikyseną, apie vienus ambicingus tėvus sakydamas: „Tėvas, pamatęs tokį savo sūnaus iškalbumą, gyvai apgailestavo, kad neleido jo mokytis lotynų kalbos, nes būtų nupirkęs jam aukštą tarnybą su toga (tai reiškia, valdan čiojoje aukštuomenėje). Motina, puoselėjusi kilnesnius jausmus, ruošėsi jam parūpinti pulką (tai reiškia, karininko laipsnį).“2
19 6
Emancipacija - išsivadavimas iš senųjų varžtų
Tačiau pamažu buržuazija nustojo geisti iškopti j diduomenę arba būti priimta į patriciatą, jos atstovai norėjo likti savo luome ir didžiavosi jam priklausydami. Emancipacija visuotinai išjudina valdinius, - ir daugumoje monarchijų, ir respublikose. Čia buvo sprendžiamas teisinės lygy bės klausimas. Nesiekta nuversti monarchų, - Oliverio Cromwellio laikais tai daryti mėgino tik anglai arba olandai, kovodami su monarchų manieras perėmusiais Oranijos dinastijos generalgubernatoriais ar provincijų valdytojais. Šveicarijoje nuo 1653 iki 1789 metų pavaldinių maištai skaičiuojami dešimtimis, ir visi jie, tik su viena išimtimi, galėjo būti numalšinti. Paprastai valdančiųjų tikslas būdavo parodyti, kad jų paval diniai palankios ponų globos dėka iš tikrųjų esą laimingi. D au guma gyventojų dažniausiai ir būdavo patenkinti savo esama padėtimi, gerojo krašto tėvo arba „mūsų maloningųjų ponų“ val džia. Prieš tikrą tironiškos savivalės viešpatavimą, kuris pasitai kydavo kai kuriose Vokietijos kunigaikštystėse, suorganizuoti visuotinį pasipriešinimą buvo beveik neįmanoma. Valdovo po licija arba samdytos armijos ten visada būdavo paruoštos, kad užslopintų galimus mėginimus dar vos tik jiems prasidėjus. Kai tūlas Jakobas von Moseris ar koks Danielas Schubartas pasidarė pernelyg kritiški, jie buvo uždaryti į Hoentvylio arba Hoenaspergo tvirtoves. Prancūzijoje tam tikslui tarnavo Bastilija. Dar XIX amžiuje Prūsijoje buvo galima kalbėti apie ribotą pavaldinių nuovoką.Tačiau šie pavaldiniai paprastai buvo ne var guoliai, o pasiturintys valstiečiai, pirkliai, akademinių profesijų atstovai... Pasirodo,į judėjimą už emancipaciją buvo įtraukti ir „bedaliai varguoliai“. Tačiau čia emancipacija atėjo iš viršaus, nes vargu ar to būtų norėję imtis patys beraščiai, pusiau elgetos ir beturčiai, kol badas nebuvo įstūmęs jų į neviltį.Vargšų arba žemojo sluoks nio problemą iš tikrųjų suvokė švietėjai. Kiekvienoje šalyje - ne tik industrializuotoje - gyvavo įsitikinimas, kad kažkas turi įvyk ti. Pavyzdžiu čia gali būti Ispanija, kurioje visuomenei naudin gos draugijos pirmiausia rūpinosi vargšų problema. Iš pradžių
Politinė ir visuomeninė emancipacija
197
remiantis tyrimais buvo imtasi teorinės problemos analizės, vė liau Kastilijos taryba virto Sociedades de los Amigos dėl Pais. 1777 metais Valensijos draugija konstatavo, kad „aukštosios vi suomenės klasės per draugijas galėtų padėti kitoms gyventojų klasėms formuotis gerus krikščioniškus ir pilietinius papročius, padaryti galą dykinėjimui ir elgetystei“3. Valensijoje buvę išaiš kinti pulkai elgetų, - visiškai sveikų visokio amžiaus žmonių, drauge ir abiejų lyčių vaikų, „daugelis iš jų vadina save studentais, bet vos gali skaityti“. Jie užaugę sunkiomis, nepalankiomis sąly gomis ir visą savo gyvenimą būtų buvę bedarbiai ir tapę nusi kaltėliais. Tai esąs 1771 metų ekonominės krizės, kurios metu Valensijoje uždaryta dauguma šilko fabrikų ir apie 1600 šeimų įstumta į skurdą, padarinys. Beje, konstatuota, kad švenčių dienų perteklius - viso kata likiško pasaulio problema, kurios protestantai po reformacijos nebeturi, - skatina visuotinį dykinėjimą. Išmaldų dalijimo sistema, lig tol nekontroliuota, akla ir sa vavališka, taip pat buvo kritikuojama. Ispanai neteisingai įsi vaizdavę, kad išmaldos davimas - dorybė, religinis nuopelnas. Ministras Campomanesas Ispanijoje suskaičiavo esant šimtą ke turiasdešimt tūkstančių elgetų. Vėliau siūlytos išeitys. Iškeliamas skirtumas tarp nekaltų skur džių ir skurdžių dėl jų pačių kaltės - kadaise taip darė refor macija. Pastebima, kad gyventojų daugėjimas, neįstengiant jų aprūpinti darbu, skatina nuskurdimą. Todėl siūloma steigti vargšų namus - Montepios arba Casas de Misericordia. Tačiau lig tol egzistavę vargšų namai neduodavo jokio išsilavinimo ir stokodavo būtiniausių techninių įrengimų, kad aprūpintų gyven tojus darbu. Žmonės uždaromi namuose, jie negali kurti šeimų. Taigi čia reikėjo organizuoti aprūpinimą darbu, o tinginiai išties turėjo būti uždaryti į priverstinių darbų kalėjimus. Nemokamos vargšų valgyklos privalo rūpintis beturčių šeimų maitinimu. 1779 metais karališkuosiuose Madrido vargšų namuose įren giama tekstilės verpykla, gaunanti valstybės pašalpą. Jai vadovauja Madrido sociedad. Po trijų mėnesių darbo Madride įnamiai
198
Emancipacija —išsivadavimas iš senųjų varžtų
turėjo būti išskirstyti į provincijas, kur vėl reikėjo jiems parū pinti darbo. Tačiau netrukus iškilo sunkumų. Neturėta pakankamai lėšų. Varguoliai stokojo sugebėjimų, kurių reikalavo darbas. Madride turėta išmokėti pernelyg didelius atlyginimus, žaliavų kainos svyravo, o pardavimas nebuvo garantuotas. (Beje, Johannas Hein richas Pestalozzi panašią nesėkmę patyrė 1774-1780 metais, sužlugus jo įsteigtai vargšų mokyklai Noihofe prie Brugo). Todėl vis dažniau kalbama apie dalykus, kurie iš dalies turėtų reikšti sistemos pertvarkymą: siūloma pakeisti cechų nuostatus, tai yra išplėsti mokinių rengimą, panaikinti cechų monopolį, steigti fondą krizių laikotarpiams įveikti, parūpinti taupomąsias kasas vargšams. Pirmiausia reikalauta intensyvinti industrializavi mą, suteikiant mokesčių lengvatas įmonininkams. Turėjo būti įkurta daugiau sociedades, vadovaujančių panašioms įmonėms. Galutinis tikslas buvo ocupacion honestay ūtil, sąžiningas ir nau dingas užsiėmimas. Visose šalyse dabar pradėjo ryškėti problemos, kurias teko įveikti XIX amžiuje ar jau įsibėgėjus XX amžiui ir kurios šiandien būdingos besivystančioms šalims. Ypatingas atvejis buvo vis dar egzistuojanti baudžiava, tai yra asmens laikymas ponų nuosavybe, su kuria galėta elgtis kaip su daiktu: vežikas, arklys ir karieta sudarė politinę bei ekonominę vienovę. Žinoma, baudžiava Vakarų Europoje buvo tik vidur amžių reliktas ir daug kur jau pakeista asmens mokesčiu.Tačiau tokia teisinė padėtis prieštaravo visiems švietimo principams. Rusijoje ir Rytų Europoje, pradedant Rytų Prūsija, baudžiava buvo sunki ir priimama kaip natūralus dalykas. Šiuose kraštuo se laikui bėgant valstiečiai buvo „nusavinti“. Tačiau bent for malaus baudžiavos panaikinimo teko laukti iki XIX amžiaus vidurio. Didžiausias žmogaus pažeminimas buvo vergija. Labiausiai ji palietė Amerikos juodaodžius. Kaip matėme, XVIII amžiaus gale ji tapo viešos diskusijos objektu. Ir šioje srityje išsivadavimas įvyko tik XIX amžiuje.
Žydų emancipacija
199
2. Ž ydų emancipacija Išskirtinis emancipacijos atvejis - tai žydų emancipacija. Jos būta dvigubos: išorinės, bendraujant su kitokiu dominuojančiu viduramžiškos krikščioniškos tradicijos pasauliu, ir vidinės, iš plaukiančios iš žydų bendruomenių ortodoksijos. Persekiojimo laikai mainėsi su taikaus sambūvio tarpsniais. XVIII amžiaus pradžioje žydų situacija tebebuvo tokia pat kaip viduramžiais, jie gyveno nevienodai pasiskirstę Viduržemio jūros rajone ir viso je Europoje, vienur uždaryti getuose ir ten šiek tiek apsaugoti, ar pasklidę po vieną kaip keliaujantys prekiautojai. Paprastai niekinami, keliantys baimę ir nekenčiami. Pagaliau žydai kadaise nužudė Kristų, be to, jie buvo itin sumanūs prekeiviai, daug galvotesni ir gerokai išsiskiriantys iš aplinkinio pasaulio. Vis dėlto jie buvo nepakeičiami mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje, finansų srityje, tvarkant valstybės biudžetą bei aprūpinant armiją. Žydų bendruomenė ypač gerai išsilaikė Rytų Europoje, kur ji galėjo išsaugoti savo papročius ir gyvenimo būdą, beje, tik atsi skirdama ir izoliuodamasi nuo visuomenės. Net imperatoriaus mieste Vienoje žydai neturėjo teisės į asmeninį gyvenimą, - net gete. Eidami pro miesto vartus jie turėjo mokėti specialų muitą, taip pat iš jų būdavo imamas didelis tolerancijos mokestis. Iš jų buvo reikalaujama nešioti skiriamąjį apdarą, paženklintą gelto nu lopiniu, jie galėjo gyventi tik jiems skirtuose namuose. Krikš čioniškų švenčių metu jie privalėdavo likti namuose, jiems neva lia būdavo pro savo langus net žvilgtelėti į praeinančias procesijas. Jiems buvo uždrausta pasirodyti viešose vietose, lankyti teatrus ar koncertus. Tokie apribojimai - vienur vienokie, kitur kito kie - taikyti jiems beveik visur. Kadangi turėti žemės jiems pa prastai būdavo neleidžiama, jie orientavosi į kitas veiklos sritis. Žydai Vakarų Europoje jautėsi laisviau, nors jų atžvilgiu visada leisti specialūs įstatymai. Nuo XV amžiaus ištremtieji iš Ispanijos gali apsigyventi Nyderlanduose, Anglijoje ir įvairiuose prekybos miestuose. Šią situaciją taikliai apibūdina nuoseklus modernių, švietėjiškų pažiūrų išpažinėjas italas Pilati: „Tik Portugalijos žydai
200
Emancipacija - išsivadavimas iš senųjų varžtų
yra ir darbštūs, ir garbingi, todėl linkę plačiajai visuomenei su teikti naudos, nekenkti jai. Bet jie yra tokie nuovokūs, kad įsi kuria tik Olandijoje ir Anglijoje.“4 Šiose abiejose šalyse - ypač Olandijoje, pasižymėjusioje liberalizmo tradicija - galėjo iškilti turtingoji žydų buržuazija. Tačiau atvira ir kosmopolitiška Vakarų prekybos miestų at mosfera negalėjo nepaveikti šiaip jau uždarų žydų bendruome nių. Bendros raidos kryptys dabar nebeaplenkdavo ir jų. {vairios mistinės tendencijos - panašiai kaip pietizmas - tapo bendruo menių vidinio atsparumo išbandymu. Atskiros asmenybės pra dėjo atsiskirti nuo bendruomenės - apsišvietusių intelektualų racionalizmas negalėjo nesudrumsti jų ramybės.Teologinė žydų tradicija, glaudžiai susijusi su teksto interpretacija - kaip ir pro testantizmas, lengvai derėjo prie amžiaus racionalizmo. Apie žy dų bendruomenės proveržį jau XVII amžiuje perspėjo Tractatus teologico-politicus, kurio autorius - Baruchas Spinoza, vienos iš Portugalijos į Nyderlandus atkeliavusios šeimos palikuonis. Spi noza rėmėsi Descartes’u, tačiau plėtojo radikalesnę psichologinę ir racionalią pasaulio sampratą, dėl kurios pelnė ateisto repu taciją. Nuo šios jį išvadavo tik vėlyvasis švietimas. Spinoza buvo svetimas ne tik ankstyviesiems švietėjams, - toks jis, be abejo, atrodė ir žydams, kurie pašalino jį iš savo bendruomenės. Jo teiginiai apie laisvę, lygybę, toleranciją ir etiką nebuvo išgirsti. Dvasinė emancipacija išjudėjo tik XVIII amžiaus antrojoje pusėje. Stambioji žydų buržuazija pamažu įgijo pakankamą išsi lavinimą, kad, susiklosčius būtinoms išorinėms aplinkybėms, galėtų priimti švietimo judėjimo idėjas.To pasiekė Mosesas Mendelssohnas, mokytojų žydų šeimos palikuonis, kuris pasauliui atsivėrusiame Berlyne buvo priimtas į švietimo rašytojų bei mo kytų žmonių tarpą kaip iškilus filosofas. Jo įsitikinimu, žydai taip pat priklauso dabar prigimtinės teisės valdomam pasauliui: „Tikros Dievo religijos praktikavimui nereikia nei rankų, nei pirštų, ji yra gryna siela ir protas.“5 Mendelssohnas nenutraukia ryšių su žydų tradicijomis, tačiau nori jas supaprastinti ir išgry ninti. Jis lieka pamaldus, savo religiją praktikuojantis žydas. Bet
Žydų emancipacija
201
ortodoksai nenorėjo to suprasti ir Mendelssohną vertino taip pat kaip ir abi krikščioniškos Bažnyčios - liberaliai mąstančius teologus. Tiesa, Berlyno šviesuoliai šį žydą sutiko labai palankiai. Dabar net žydas buvo jų pagalbininkas - bendramintis, intelektualiai lygiavertis (jei ne pranašesnis), kupinas nuovokos ir sąmojo. Be to, tai buvo žmogus, gyvenęs pavyzdingai paprastai ir kukliai ne koks tuščiagarbis stambiųjų buržua luomo prasimušėlis, o kuklus smulkusis pirklys, visą gyvenimą dirbantis kaip ir visi to laiko publicistai. Mendelssohno asmenybė visu ryškumu sušvito tada, kai aktorius Ifflandas Natanui Išmintingajam iš Lessingo dramos suteikė šio žydo bruožų. Mendelssohno Berlynas tapo dvasinės žydų emancipacijos pavyzdžiu. Iš čia šviesa sklido ne tik po Vokietiją, - ji pasiekė ir Rytus. Žydų bendruomenės pradėjo modernizuoti savo mokyk las, rabinai palaikė modernias idėjas. Tačiau dažnas apsišvietęs žydas pereidavo į krikščionybę, nes tik per ją buvo galima visiškai integruotis į visuomenę. Vis dėlto dauguma žydų liko ištikimi sinagogai, kur Biblija dabar aiškinta šiuolaikiškai ir kur (kaip ir kalvinistų bažnyčioje) pradėta groti vargonais. Protingos žydės, tokios kaip Rahel Varnhagen ir Henriette Herz - emancipuotos moterys ir filosofinio pokalbio mėgėjos - atidarė savo salonus. Apsišvietę žydai gebėjo virtuoziškai groti dviem instrumentais: atsiverti buržuazijos pasauliui, perimti švietėjišką mentalitetą ir kartu išlaikyti savo vietą senojoje bendruomenėje, vis dar artimai susijusioje su plačiai išsišakojusiu žydų pasauliu.Todėl Vokietijos žydas bet kada galėjo būti šiltai priimtas Pietų Prancūzijos ar Lenkijos žydų bendruomenėse. 1781 metais Christianas Wilhelmas Dohmas, paskatintas Men delssohno, parašė veikalą Über die būrgerliche Emanzipation der Juden CApie pilietinę žydų emancipaciją ). Šis klausimas iškilo į viešumą, tapo politiniu postulatu. Tačiau jau prieš šešiasdešimt septynerius metus iki Dohmo Johnas Tolandas Anglijoje paskelbė traktatą Reasons Jbr N aturalising the Jews in Great Britam and Ireland (Žydų natūralizavimo Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje argumentai). Jis įrodinėja,
202
Emancipacija —išsivadavimas iš senųjų varžtų
kad žydams turi būti suteiktas pilietinis statusas, nors tai ir nesą tolygu visiškam lygiateisiškumui. Žydų išsivadavimas Anglijoje vyko iš lėto, be didelių ceremonijų ir juridinių sankcijų, kurios šį procesą lydėjo vėliau XIX amžiuje. Jau 1740 metais žydai galė jo gauti piliečių teises britų kolonijose, esančiose Šiaurės Ameri koje. Iki 1820 metų lygiateisiškumas buvo pasiektas visose Jung tinės Karalystės valstybėse. Žemyno monarchijose - Frydrichui II išliekant labai santūriam - teisinei emancipacijai davė pradžią Juozapo II reformų įstatymai, išleisti Austrijoje ir jai priklausančio se šalyse.Tai prieštaravo antisemitinėms jo motinos imperatorienės Marijos Teresės pažiūroms ir kai kur užklupo tam nepasiruo šusią plačiąją visuomenę. Netrukus po to Prancūzijos revoliucija padarė politines išvadas: 1787 metais abatas Gregoire’as paskelbė savo Essai sur la régénération physique, morale et politique des ju ifi {Esė apie fizinį, moralinį ir politinį žydų tautos atgaivinimą), o Honoré Gabrielis Riqueti Mirabeau parašė traktatą Sur Moses Mendelssohn (et) sur la réforme politique des juifs {Apie Mosesą Mendelssohną ir apie politinę reformą žydų klausimu). Mendelssohnas galėjo būti pavyzdžiu ir Prancūzijai! Artimiausiais metais ten, kur didelį poveikį darė politinis Prancūzijos autoritetas, žydai buvo visiškai išlaisvinti.Tačiau ir čia plačiu spinduliu aplink res tauracija sukėlė regresą. Kančių istorijai dar nebuvo lemta pasi baigti. Ateityj e emancipacija liko tik teorine prielaida. 1823 metais Heinrichas Heine rašė: „Koks yra [...] didysis mūsų laikų už davinys? Tai - emancipacija. Ne tik airių, graikų, Frankfurto žydų, Vakarų Indijos juodaodžių bei kitų engiamų tautų, bet ir viso pasaulio - ypač Europos, kuri tapo subrendusi, - emancipacija.“6
3. Diskursas apie lyčių vaidmenį: kelyje į moters emancipaciją Kai Heine kalba apie emancipaciją, jis turi galvoje pavergtų tautų išvadavimą, žydus ir vergus. Nejau jis pamiršo moteris? Moterų emancipacija yra iš esmės kitokia nei tam tikrų visuomeninių,
Diskursas apie lyčių vaidmenį: kelyje į moters emancipaciją
203
etninių ar politinių grupių emancipacija.Tai visuotinė problema, čia gvildenamas amžinas antropologinis klausimas, ir ne tautybė, religija ar odos spalva čia svarbu. Beje, politinės bei teisinės prob lematikos čia irgi nėra nė kvapo. Šimtmetis, kuriame daugybė moterų (taip lėmė sosto paveldė jimo seka) kaip imperatorienės, karalienės, kunigaikštienės valdė dideles ir mažas imperijas, tampa pirmojo diskurso apie moters vaidmenį amžiumi. Jau tada, kai François Poulinas de la Barre’as 1673 metais paskelbė savo mokslinį darbą De l'égalité des deux sexes, būta teorijos apie lyčių lygybę. Šis kartezietis buvo pirmasis, kuris, remdamasis kūno ir dvasios atskyrimu, įrodinėjo, jog skir tinga vyro ir moters kūno sandara negalinti turėti įtakos protui: L'esprit n a pas de sexe (protas lyties neturi). Iki tol buvo priim tina tezė apie galiojančią vyro teisę, kaip kad pasakyta Biblijoje: „[...] būsi vyro valdžioje, o jis bus tavo valdovas [...]“* (I. Mozė 3, 16).Tačiau nuo seno būta ir moteriškų valdų - namų ūkio. Ten tvarkėsi valstietė moteris ir buvo nevaržoma šeimininkė. Ji rūpinosi smulkia prekyba naminiais verpalais, audeklais bei nuo savo sodo vaisiais, - šiuose reikaluose ji nebuvo priklausoma nuo vyro. Ir pirklio namuose moteris taip pat galėjo vaidinti reikš mingą vaidmenį - apie tai byloja ir XVII amžiaus pavyzdys iš Ciūricho: „Namų ūkio darbai buvo palikti vien moterų rūpes čiui; saikingas valyvumas, kuris, beje, per daug neįkyrėdavo na miškiams ir jų draugams, taupumas, nepamirštant ir didesnių švenčių; gebėjimas taip tvarkytis, kad viską suspėtum laiku ir kruopščiai padaryti; kad kuo daugiau darbų nudirbtų pati šei myna ir taip būtų sutaupoma lėšų, skirtų samdiniams atlyginti, kad nestigtų būtiniausių dalykų, o vienokie ar kitokie patogu mai būtų ribojami; sumanumas ir vikrumas atliekant bet kokį darbą - nuo virtuvės iki meniškų siuvinėjimo rankdarbių bei tam tikrų muzikavimo įgūdžių savo pačios ir vyro malonumui - štai ko ji labiausiai troško. Didžiausias jos siekis buvo matyti savo vyrą gerbiamą, o gerai išauklėtus savo vaikus - mylimus; pagelbėti vyrui *
Juozapo Jono Skvirecko vertimas.
204
Emancipacija - išsivadavimas iš senųjų varžtų
tvarkant tarnybinius jo reikalus, pavaduoti jį jam nesant ir daugelį dalykų padaryti nė kiek ne blogiau už jį. Auklėjimo rūpesčius ji dalijosi su vyru, pasirinkdama tuos pačius, kaip ir jis, planus bei priemones.“7 Nors veiklos sritys daugiau ar mažiau buvo viena nuo kitos atskirtos, aukštesnė vyro valdžia buvo neginčijama. Moteris buvo atskirta nuo pilietinės, išskirtinai vyriškos, veiklos mieste.Tuo laiku Šveicarijoje lankęsis atvykėlis iš Anglijos stebė damasis pažymi: „Moterys nerte pasineria į namų reikalus. Net vadovaujančių Berno magistrato valdininkų žmonos rūpinasi visais namų reikalais ir virtuve ne mažiau kaip paprastos valstietės.Vyrai ir moterys nelinkę tarpusavy bendrauti. Moterys patiria pasitenkinimą triūsdamos namų ūkyje ir retai kada linksta į mei lės nuotykius, tušti pasiplepėjimai (kitur tarp moterų tokie daž ni), kaip mane patikino vienas žymus gydytojas, būdingi dykūnėms ir flirtuotojoms, čia neįprastas dalykas.“ Ciūriche „moterys nebendrauja su vyrais, nebent šie būtų jų artimi giminaičiai. Net gatvėje jos neatsako į nepažistamų vyrų pasilabinėjimą, nukeliant skrybėlę.“8Tie pastebėjimai visiškai tinka kalbant apie buržuazijos santykius su visuomene ir kituose Europos miestuose. Dvaruose, aukštuomenėje (ir stambiojoje buržuazijoje) būta kitaip. Kai Poulinas de la Barre’as rašė apie abiejų lyčių lygybę, pradėjo ryškėti mokytos moteriškės tipas. Ponia de Sévigné Pary žiuje aplink save subūrė protingus vyrus ir moteris, kurie rink davosi filosofiniam diskursui.Tai būta salonų gyvavimo pradžios! Moterys pradėjo susirašinėti su kitomis moterimis bei vyrais, net ėmė leisti knygas. Luise Kulmus, Leipcigo literatūros kritiko žmona, - tik viena iš tokių moterų.Amžiaus pabaigoje aukštosios visuomenės aplinkoje išsilavinusi ir diskutuojanti moteris - savai me suprantamas dalykas. Žinoma, šis naujas moters vaidmuo nebuvo apdraustas nuo pašaipos ir ironijos. Molière’o Les précieuses ridicules {Juokingosios pamaivos) vaidinta vėl ir vėl. Kita vertus, daugybė vyrų liaupsi na daugybė moterų intelektą ir ypatingą išmintingumą, - vertina jas ne tik kaip romanų veikėjas. Beje, pietizmas ugdė savitą mo ters vertinimą, pagrįstą Naujojo Testamento aiškinimu. Moteris,
Diskursas apie lyčių vaidmenį: kelyje į moters emancipaciją
205
nepriklausomai nuo jos visuomeninės padėties, galėjo vadovau ti susirinkimams - šis vaidmuo jau nebebuvo priskiriamas tik kunigui vyrui. Apie amžiaus vidurį Švedijoje moteris - ponia Nordenflycht jau galėjo tapti solidžios literatūrinės draugijos prezidente. Aust rijos diplomatas 1785 metais net iš atsilikusia laikomos Ispanijos praneša: „Praėjusio mėnesio šeštąją dieną septyniolikmetė mar kizo de Montealegre’o duktė iškilmingiausiai išlaikė egzaminus prieAlkalos universiteto magistrės ir filosofijos daktarės laipsniui gauti. Per įvairius egzaminus kandidatė pademonstravo savo ži nias ne tik iš metafizikos, fizikos ir dorovės filosofijos, bet ir iš geometrijos, geografijos bei mitologijos, taip pat parodė graikų, lotynų, prancūzų, italų bei gimtosios kalbos mokėjimą.“9 Nors moteris - akademijos prezidentė ir moteris - filosofijos daktarė buvo tik išimtys, tai buvo ženklas, kad moterys pradėjo preten duoti į lygiavertį išsilavinimą. Žinoma, to siekti jos galėjo tik už oficialių mokymo įstaigų sienų - savarankiškai studijuodamos ar turėdamos privačius mokytojus. Iš tikro privatus mokytojas rūmuose nuo šiol rūpinosi ir dukterimis, kurios proto gyvumu dažnai net pralenkdavo diduomenės sūnus. Nuo amžiaus ant rosios pusės buvo atvertas kelias vien mergaičių mokyklų steigi mui. Jose pradinį mokymą imtasi papildyti aukštesniu mergaičių išmokslinimu. Žinoma, šiose mokyklose buvo mokoma grynai moteriškų dalykų, kaip antai rankdarbių, dainavimo, nepamirš tant ir intelektualinio lavinimo: skaitymo ir rašymo gimtąja kalba, taip pat čia mokyta užsienio kalbos, dažniausiai prancūzų. { amžiaus pabaigą pažengta taip toli, kad Paryžiaus akade mikas Condorcet galėjo parašyti traktatą Sur l'admission des fernmes au droit de cite CApie pilietybės teisės pripažinim ą moterims, 1788), o Karaliaučiaus miesto prezidentas Theodoras Gottliebas Hippelis - darbą Über die bürgerliche Verbesserung der Weiber CApie pilietinę moterų pažangą, 1792). Čia tvirtinta, kad moterys, kaip ir pavergti negrai, nepriskiriamos prie pilnateisių piliečių. Bet jeigu jos būtų išsilavinusios, galėtų pretenduoti į lygias teises visuomeniniame gyvenime bei dalyvauti viešose diskusijose. Abu
206
Emancipacija —išsivadavimas iš senųjų varžtų
autoriai pasisako už visišką moterų lygybę tiek privačiame, tiek politiniame gyvenime. Tai tebebuvo utopija, nes eiti taip toli nepanoro net Prancūzijos revoliucijos padiktuotos konstitucijos. Kai jie apie tai rašė, moterų emancipacijos klausimas jau buvo prislopęs: pirmosios amžiaus pusės racionalizmas buvo pasiekęs savo ribas. O čia dar buvo atskleista prigim tinė moters savybė. Nors kiekvienas žmogus - tai visiems buvo žinoma - esąs pro tingas padaras, tačiau turįs skirtingą biologinę prigimtį, nelygu jo lytis.Jausmų pasaulio atskleidimas, sensualizmas pakeitė gry nąjį racionalizmą. „Nors dabar ir pripažįstama, jog moterys gero kai nuovokesnės ir jų vaizduotė lakesnė, kita vertus, nustatyta, kad jos nesugeba giliau reflektuoti bei protauti, kas esą nulemta moters fiziologijos bei nervinės jos struktūros. Taigi racionalūs refleksai ir proto pastangos būdingos stipresniam vyro organiz mui. Šiuos pažinimo teorijos argumentus atitinka visuomeniniai argumentai: fiziologinė kūno sandara nurodo moteriai jos vietą visuomenėje - būti motina ir žmona.To pasekmė —moters gyve nimo seksualizavimas.“10 Tokia nauja teorija plito ir pelnė visuotinį pripažinimą visų pirma Rousseau Nouvelle Hėloise (Naujoji Eloiza) . Čia jis prisi minė nepaprastos XII amžiaus moters, didžiojo teologo Abaelard’o draugės, asmenybę. Naujoji Eloiza turėjo atgaivinti na tūralų aukso amžiaus būvį, kurį buvo sunaikinęs vyriškas protas. Būdama be galo jautri ją supantiems žmonėms, moteris ilgainiui tampa naujos dorovės nešėja šiame konkurencijos, prievartos ir karų pasaulyje. Būtent protas atvedęs iki tokio beatodairiško ir beribio valdžios bei grynos naudos siekimo. „Moters kaip mora lios lyties identifikavimo idėja randa pritarimą daugybėje rašinių apie moterų lavinimą jau po Rousseau.Tačiau dabar tas dalykas suprantamas prieštaringai. Iš vienos pusės, pastangos šviesti mo teris yra susijusios su galutiniu jos teisių į mokslą pripažinimu. Iš kitos pusės, ši teisė į mokslą čia pat vėlgi apribojama, moty vuojant tuo, kad moterys turėtų pasitenkinti saikingu išsila vinimu, tai yra žinoti, kas moteriai dera ir kas ne. Moterų švie tim a s,- kuris nedelsiant nukreipiamas tarnauti dorovei, - negali
Diskursas apie lyčių vaidmenį: kelyje į moters emancipaciją
207
būti savitikslis. Jis pripažįstamas vien tik kaip proto mankšta, kaip išsiblaškymas nuo pavojingo nuobodžio ir kaip dorinančio moterų paveikio šeimai sąlyga.“11 Į priekį dabar judama dvivėžiu pažangos keliu: bajorės, rūmų bei stambiosios buržuazijos moterys gali toliau atsidėti intelek tualinėms diskusijoms, užtat kylančios buržuazijos moterų, nors ir siunčiamų į mergaičių mokyklas bei pensionatus, išsilavinimas vis dėlto turi tarnauti siauram ratui, šeimai. Išsilavinusios moti nos savo sūnus auklėja taip, kad šie būtų pasirengę užimti vado vaujančius postus. Jos supažindina juos su tuo nežinomu pasau liu, nes jame esama visų tų dalykų, su kuriais teks gyvenime susidurti, užuomazgų, kaip antai busimosios užduotys bei vieno kia ar kitokia atsakomybė - profesiniame darbe, visuomenėje, valstybėje. Jos stebi karą žaidžiančius berniukus, nes tėvui am žinai trūksta laiko savo vaikams, - jo darbas už namų sienų. Motinos atveria vaikams religijos pasaulį, moko juos melstis ir pasakoja Biblijos istorijas. Žinoma, visur kartu dalyvauja ir duk terys. Jos irgi gali žaisti alaviniais kareivėliais, o žaislų skryniose jos neretai orientuojasi geriau už savo brolius. Jos gali skaityti Iliadą ir Odisėją, Tėlėmaąue, Richardsono Pamela bei Robinzon Crusoe. Ir sūnums, ir dukterims dažnai skaitomos tos pačios knygos, net jei mergaitėms kruopščiai parinkta lektūra turi di desnę paklausą. Tai, kas XVIII amžiuje tokiu būdu propaguojama, XIX am žiuje pasiekia savo tikslą. Moteriai jau nebepripažįstamos svar bios valstybės bei ūkio funkcijos, užkertamas kelias į aukštąjį aka deminį mokslo pasaulį.Tačiau ir darbininko žmona, kaip ir jos vyras dalyvaujanti darbo procese, apsiriboja tik savo klasės intere sais. Pažangu jau vien tai, kad jai nereikia dirbti, ir už tą pasirin kimą ji turi būti dėkinga tik savo vyrui. Imperatorienės ir karalie nės XIX amžiuje taip pat apsiriboja vien moters vaidmeniu. Prasidėjus Prancūzijos revoliucijai, Condorcet bergždžiai mėgina kelti pavyzdžiu Elžbietą Anglijoje, Mariją Teresę Austrijoje, Jeka teriną Rusijoje. Jis pasmerkia vyrų - net labiausiai apsišvietusių laikyseną: „Argi ne visi pažeidė teisių lygybės principą, iš vienos
208
Emancipacija - išsivadavimas iš senųjų varžtų
žmonių giminės pusės kuo ramiausiai atimdami teisę dalyvauti rengiant įstatymus?“12 XIX amžius kruopščiai atskirs vyrų ir moterų pasaulius. Jis priverčia vyrus - nori jie šito ar nenori, tinkami jie tam ar ne vaidinti vyriškus vaidmenis: namų šeimininko, valstybės veikėjo ir įsakinėjančio karininko. Kiek daug berniukų nepavyko ištie sinti ir išdresuoti, kiek daug jų vėliau netiko tiems vaidmenims. Nežiūrint to, moterų pasaulis gyvena pagal nekaltos mergaitės įvaizdį, jis įpareigotas išsaugoti žmogiškumo draustinį, išlaikyti tyrumo oazę - iš pradžių nusiteikęs kaip romantikas svajotojas, vėliau ėmęsis sąmoningos veiklos, primenančios Viktorijos lai kus. Kita vertus, Amerikos vakaruose esama laisvai, savo nuo žiūra, veikiančių moterų pionierių. O vėliau atsiranda prisiekusių kovotojų dėl moterų teisių ir Europoje, ypač anglosaksų bei skan dinavų kraštuose. Tai moterys, kurios tęsia tai, ką švietimo pra džioje pirmą kartą atliko elitas, - tačiau dabar jau tikros politinės emancipacijos prasme - aplinkoje, kuri per tą laiką virto buržua zine ir demokratine.
V III Švietimo radikalizavimas ir gynimasis nuo jo l . Radikalusis švietimas Baigiantis XVII šimtmečiui, vienur anksčiau, kitur vėliau, nelygu kokioje šalyje, ankstyvasis švietimas drąsiai išsivadavo iš barokinio mąstymo, postulavo laisvesnį požiūrį ir davė pradžią proto am žiui.Toks mentaliteto pasikeitimas turėjo įvykti tradicinėje aplin koje. Pokyčiai vyko nepastebimai, visiškai tyliai, tačiau akcentai pasistūmėjo. Šimtmečiui įpusėjant vėlesniojo švietimo generacija galėjo ramiai dirbti toliau, pasitikėdama padėtais pamatais. Naują am žiaus dvasią ji buvo pažinusi jau mokyklose. Senus prietarus jau buvo galima išsklaidyti nesunaikinant tradicijų.Vyriausybės ėmė si atsargiai diegti naujoves. Pradžią padarė Frydrichas II, 1740 metais įžengęs į Prūsijos karalystės sostą. Antrojoje amžiaus pusėje - vėlyvojo švietimo tarpsnyje - nuo monės išsiskyrė. Dauguma liko ištikimi nuosaikiajam švietimui, tačiau kiti buvo linkę judėjimą eskaluoti.Tam pasipriešino men talitetas, bijantis pavojingo naujos srovės protrūkio, ir buvo pasi ruošta gintis. Rousseau Discours sur l'inégalité (Diskursas apie žmonių nelygy bę, 1754) galima laikyti pirmuoju tokio radikalizavimo ženklu. Rousseau vieniems buvo didysis natūralaus, laisvesnio, teisinges nio pasaulio pranašas, kiti jį laikė nesupratingu utopistu ar net pavojingu ekstremistu. Rousseau apibūdinamas net kaip „socia listas“ - tokia replika pirmiausia pasirodė italų spaudoje.Vėliau XIX amžiuje ši sąvoka plačiai taikyta visiems, kas siekė apginti radikalią lygybę. Pasirodžius Rousseau traktatui apie lygybę, tuoj pat kilo tie sioginės politinės reakcijos. Ženevos pilietis rado pasekėjų savo
210
Švietimo radikalizavimas ir gynimasis nuo jo
gimtajame mieste, o Ženevos bruzdėjimai, aprašomi to meto spau doje, skatino panašius procesus Šiaurės Amerikoje bei Nyder landuose. Vėliau triukšmą sukėlė masonų radikalizmas Vokietijoje, kai šie įkūrė slaptą iliuminatų draugiją. Iliuminatai siekė daugiau negu masonų ložės, kurios tuomet dažnai apsiribodavo speku liacija arba bendravimu. Kaip slapta brolija jie siekė daryti konk rečią politinę įtaką toje valstybėje, kurios nariais buvo. „Taigi galutinis ordino tikslas - siekti, kad pasklistų šviesa, mes esame kovotojai prieš tamsą, tai yra ugnies tarnystė.“1 Kurfiurstiškoje Bavarijoje Ingolštato universiteto profesorius Adamas Weishauptas ir netrukus priėjo prisidėjęs baronas Adol fas von Knigge šią slaptą „Erleuchtete“ („Apšviestieji“) sąjungą įsteigė apie 1776 metus. Ordinas aiškiau nei masonija turėjo da ryti poveikį švietimui bei dorovei. Jis sparčiai plėtėsi, pirmiausia katalikiškose, vėliau ir protestantiškose Vokietijos reicho terito rijose. Jo nariais - kurių galiausiai buvo apie septynis šimtus tapo tarnautojai ir profesoriai, dvasininkai ir bajorai. Struktūra buvo panaši į masonų. Hierarchiją sudarė novici jai, minervalai ir kaip aukščiausia pakopa - Illuminatus dirigens. Šiai plačiai išsišakojusiai organizacijai vadovavo areopagas, ku ris likdavo nežinomas net ordino nariams. Slapyvardžiais buvo dangstomos net tikrosios narių pavardės: Weishauptas vadintas Spartakus, Knigge - Philo, Veimaro hercogas Karlas Augustas Aeschylos, žymūs Napoleono laikų politikai Maximilianas von Montgelas ir Emmerichas Josephas von Dalbergas - atitinkamai Musaeus ir Baco von Verulam. Pestalozzi buvo pramintas Alfredu. Visą vadovavimo iliuminatų ordinui sistemą buvo suplanavęs Knigge.Vokietija dalyta į ordino provincijas, joms vėl duoti slapti pavadinimai. Bavarijos sritis vadinta Graikija, ji buvo suskaidyta į prefektūras: Achaja (Bavarijos hercogystė), Kalabrija (Zalcburgo arkivyskupystė), Chaldėja (Regensburgas, Pašau, Ortenburgas etc.) ir Delta (Aukštutinis Pfalcas). Provincijų valdybos veikė sos tinėse: Atėnuose (Miunchene), Nikosijoje (Zalcburge), Korinte (Regensburge) ir Tėbuose (Freizinge). Kitos provincijos: Ilirija
Radikalusis švietimas
211
(Frankonija) ir Panonija (Švabija). Visa Vokietija suskirstoma į keturias inspekcijas:Achają (Pietų Vokietija), Etiopiją (Reino sri tis),Abisiniją (Saksonija) ir Egiptą (Austrija). Ir taip, pasikliau jant vaizduote, einama per visą senąjį pasaulį nuo Damiatijos (Štutgarto) ir Delfų (Karlsruės) iki Kapujos (Braunšveigo). Nors iš esmės tai buvo tik planas, jis byloja apie geografinį iliuminatų ordino išsiplėtimą. 1778 metais ordino įstatuose buvo suformuluotas jo tikslas: „[...] paskatinti žmogaus susidomėjimą gerinti ir tobulinti savo dorovinį charakterį, plėsti žmogaus ir visuomenės supratimą, už kirsti pasaulyje kelią piktiems kėslams, užstoti neteisybės engiamą dorybę, turėti galvoje paaukštinimo vertus asmenis, galiausiai ypač nusipelnusiems vyrams, - kurie savo talentu, savo turtu arba pagarba ordinui teikia jam tam tikros naudos, - atsilyginti ypa tingu dėmesiu, juos šlovinti ir garbinti tiek draugijoje, tiek už jos ribų“. Tiesa, ordino vyresniųjų tikslas siekė toliau - ne tik įtvirtinti savarankiško žmogaus įtaką jo veiklos srityje. Jie planavo prasi skverbti į esamą valstybę radikalesnio švietimo prasme. Slapta iliuminatų sąjunga iškilo tuoj po jėzuitų ordino panaikinimo ir buvo nukreipta prieš tebesitęsiančią katalikiškos reakcijos įtaką. Iliuminatų sąjunga šitaip įkūnijo buržuazinės dorovės institu cijos, mokslingosios draugijos ir slapto politinio ordino derinį. Ketindamas politiškai prasiskverbti į svarbias valstybės funk cijas, ordinas eina toliau nei kitos masonų ložės, kurios vis dėlto labiau rūpinasi bendra filantropine, visuomenei naudinga veikla, nesiekia pakeisti valstybės ir visuomenės, paprastai pasitenkina savosios ložės ir individualybės tobulinimu. Iliuminatai veikia tuo laiku, kada netrukus turi prasidėti Prancūzijos revoliucija, poliarizuojantis politiniams įsitikinimams ir vis labiau ryškėjant konfliktui tarp revoliucijos ir kontrrevoliucijos. Iliuminatai žino, kur jų priešas: „Mūsų sumanymą labai žlug do kunigai ir kunigaikščiai bei dabartinės politinės konstitucijos. Taigi ką mes turime daryti? Remti revoliuciją, viską apversti aukš tyn kojom, prievartą išvyti prievarta, tironus pakeisti tironais?
212
Švietimo radikalizavimas ir gynimasis nuo jo
Anaiptol! Bet kokia prievartinė reforma yra nepriimtina, nes ji nepataiso situacijos tol, kol žmonės neatsikrato savo turimų aist rų, ir dėl to, kad protui tokia prievarta nereikalinga.“ Nepraėjus nė dešimčiai ordino gyvavimo metų, iliuminatų priešai klerikalai pasiekė, kad jis būtų uždraustas. Dėl to Vokietijoje prasidėjo visuotinis ir palyginti griežtas persekiojimas, kurio neišvengė ir masonų ložės, nors su jomis iliuminatai buvo susiję greičiau asmeniniais, o ne organizaciniais ryšiais. Iliuminatų ordino iškilimas yra tik vienas pavyzdys, rodantis, kad švietimas abejojo didžiąja dalimi tradicinių vertybių. Šalta proto šviesa dabar demaskavo visa tai, ką ortodoksija buvo įtvir tinusi.Toji šviesa perskrodė senus autoritetus, tokius kaip karalia vimą iš Dievo malonės, bajorijos bei patriciato išskirtinumą, atskleidė barokišką ligšiolinių mokslo ir filosofijos principų dra periją, iškėlė aikštėn pasaulietinius ir bažnytinius prietarus.Tai, apie ką viduriniosios kartos švietėjai tik atsargiai užsimindavo, daugeliui vėlyvojo švietimo atstovų tampa tvirtu įsitikinimu. Pa vyzdžiui, teologui Andreasui Riemui, kurio knyga Ūber die Aufklarung {Apie Švietimcį) - 1780 metais pasirodžiusi Berlyne, sukėlė didelį susidomėjimą. Jo požiūriu švietimas „yra ne kas kita kaip žmogaus proto siekimas nušviesti visus idėjų pasaulio daly kus, visas žmonių nuomones ir jų pasekmes, bei viską, kas daro įtaką žmonijai - vadovaujantis grynojo proto teorijos principais, rūpinantis nauda žmonėms“.2 Šį nušvietimą jis pademonstruoja bene visų religijų švenčiausia - krikščionybe: nes j i kiekvienoje naujoje Švietimo šviesoje su savo Sukūrėju ryškiausiu spindesiu šviečia ir yra išmintinga.Teologas, nepriimantis švietimo, nesie kiantis kiekvieną religiją išmatuoti racionalumo, moralumo ir naudingumo matu, yra žmonijai pragaištinga nelaimė. XVI am žiaus reformaciją, o ypač reformuotą Zwinglio teologiją, Riemas laiko švietimu. Kristų jis nuosekliai vadina išmintinguoju švietėju, o jo Žinią - Švietimu, pirmiausia turbūt galvodamas apie grynąją Kristaus etiką. Švietimo šviesa čia atsiskleidžia jau kur kas ryškiau nei blausi malonios ryto aušros pašvaistė. Bažnytinė istorinė Riemo traktuotė
Radikalusis švietimas
213
artima naujai racionalistinei teologijai, imančiai pakeisti daug atsargesnę apsišvietusią amžiaus pradžios ortodoksiją. Kai kurie dabar ėjo toliau. Jie ne tik siekė praskinti kelią protingajai krikščionybei, bet ir apskritai neigė religinius vaizdinius. Tiesa, ne švietimo laikais ateizmas tapo žmonių mąstymo ob jektu. Ginčijami ateizmo klausimai nuolat sukeldavo karštas diskusijas.Tačiau dabar šis erezinis mokymas buvo ginamas vie šai. Svarbų vaidmenį čia vaidino gamtos tyrinėtojai: traktate L ’homme machine (Žmogus-mašina, 1748) Julianas Offray de Lamettrie remdamasis mechanika daro visiškai bedievio materia lizmo išvadas. Holbachas veikale Système de la nature ( Gamtos sistema, 1770) pavaizduoja gamtos tvarką, kurioje nepasigendama tradicinio Dievo Kūrėjo bei Pasaulio Valdovo. Condorcet peršoka atsargius prancūzų filosofų formulavimus ir viešai pasisako kaip ateistas. Dievo idėja esanti nereikalinga, Bažnyčios įkūrimas - pavojingas, nes ji įtvirtinanti vaizdinius, kurie kenkia pažangai. Condorcet išsižada Bažnyčios, kovoja su katalikų kleru. Prancūzijoje tatai buvo įmanoma dar iki Revoliucijos.Tačiau šiaip atviras ateizmas buvo gana pavojingas drąsus sumanymas tiek katalikiškuose, tiek protestantiškuose kraštuose. Tradiciniai istoriniai vaizdiniai leidosi lengviau išjudinami. Racionali kritika negalėjo aplenkti mitų, padavimų, legendų. Imta kritikuoti pamėgtus didingos priešistorės vaizdinius. Suabe jota legendine karalių ir jų tautų kilme, ypač pirmųjų Romos karalių, Romulo, Rėmo ir kitų. Voltaire’as juokėsi iš Jeanos d’Arc ir pavaizdavo ją kaip prietaringą valstiečių mergaitę. Toli už Šveicarijos ribų garbinamas Wilhelmas Tellis demaskuotas kaip danų pasaka, nes buvo įrodyta, kad į obuolį gerokai anksčiau iššovė norvegas Toko. Laimė, Urio kantono vyriausybė liepė budeliui Berno gyventojų parašytą ir šiame mieste išleistą knygelę sudeginti - taip legenda apie Konfederacijos kilmę dar buvo kuriam laikui išgelbėta. Teisinė sentencija quod non est in actisy non est in mundo tapo istorikams darbo principu. Tik tai, kas patvirtinta rašytiniais šaltiniais, buvo priimtina, traktuota kaip istorinė tiesa. Tačiau
214
Švietimo radikalizavimas ir gynimasis nuo jo
galutinai imta mitus griauti tik XIX amžiuje, kai istorikų dė mesys nukrypo į teisės ir politikos reiškinius. Racionaliai mąstant buvo daug pasiekta visose srityse. Gyventa jau nebe viduramžiuose. Viskas, kas neapšviesta, buvo pažymėta beribės paniekos ženklu: apsišvietę protestantai dabar su dar didesne arogancija žvelgė iš aukšto į atsilikusius katalikus - vokie čius, šveicarus, airius. Apsišvietę Prancūzijos bei Italijos katalikai tyčiojosi iš atsilikusių savo tikėjimo brolių. Šiaip ar taip, visa apsišvietusi Europa buvo vieningos nuomonės, kad kažkada tokia išdidi Ispanija jau nebėra laikmečio pažiba. Pranešime iš Aust rijos tvirtinama: „Menų srityje čia nėra labai daug pasiekta, ne ką didesnė pažanga ir moksle. Be vieno ar kelių rašytojų, kurie iš tikro yra labai nusipelnę, esama nesuskaičiuojamos daugybės kitų, vargiai vertų skaityti; ir, ko gero, žinomose aukštosiose Ispanijos mokyklose stokojama esminių išsimokslinimo pagrin dų, kuriuos paprastai stengiamasi įdiegti jaunimui.Tiesa, kartais vienas kitas autorius išsiskiria savo kritiniais darbais, kurie laikui bėgant galėtų šiek tiek padėti apšviesti tuos, kurie nestokoja nieko kito, tik teisingo vertinimo ir skonio. Apie naujus išra dimus, kiek man žinoma, girdėti mažai arba visai nieko.“3 Tas pat pasakytina, žinoma, ir apie visą Rytų Europą...
2. O rganizuotas švietimas Švietimo judėjimo esmė - „apšviesti“ žmones įtikinamais argu mentais, laukti, kol jie patys ims vadovautis protu. Naujasis judėjimas vylėsi, kad laikui bėgant visi žmonės, tapę įžvalgesni, patys iš ortodoksijos prievartos išsiveršią į laisvą švietimo orą. Be valstybės prievartos paprastai buvo išsiverčiama protestan tiškuose kraštuose, taip pat Prancūzijoje, kur nebuvo išnaikintas jansenistų ir hugenotų palikimas. Tačiau kaip šį tikslą pasiekti, jei ortodoksiška dvasininkija bei neapsišvietę vietos valdininkai (net ir kai kuriuose protestantiškuose kraštuose) kaip ir anks čiau laikė liaudį savo rankose? Kilo mintis panaudoti švietimą
Organizuotas švietimas
215
atsilikusios visuomenės reikalams, skleisti jį per valdžios insti tucijas. Nelygu aplinkybėms lemtingu posūkiu galėjo tapti mo narcho pasikeitimas ir atitinkamas ministerijos atnaujinimas. Pradžią tam davė jau Frydrichas II, kuris vos įžengęs į sostą atsisakė konservatyvaus ir patriarchališko savo tėvo valdymo sti liaus. Jis atvėrė kelią modernioms idėjoms, tačiau galiausiai ne itin daug ką pakeitė savo valstybės institucijose - mat vertino tarnautojų ištikimybę ir karininkų dorą. Pietaudamas Sanssouci pilyje, būdamas toli nuo savo pavaldinių, jis galėjo elgtis kaip Prancūzijos laisvamanis ir marginti savo karališkų įsakų paraštes visokiais samprotavimais: sakysim, kad kiekvienas jo valdose galįs būti išganytas taip, kaip jam priimtina, arba kad laikraščiai būtų įdomūs, jie neturėtų būti cenzūruojami. Prūsija buvo protes tantiška valstybė ir todėl tam tikra prasme suinteresuota pasukti švietimo keliu. Kiek kitokia situacija susiklostė lotynų ir katalikų valstybėse. Antai Sardinijos-Pjemonto karalystėje apie diduome nę buvo sakoma, jog ši nuo prancūzų aristokratijos skiriasi pa maldumu ir nemokšiškumu.Tačiau daugumoje Italijos valstybių egzistavo tam tikras laisvo mąstymo būdas, ir Renesanso laikai dar nebuvo visai užmiršti. Kita vertus, Ispanijoje ir Portugalijoje buvo jaučiamas drausminantis kontrreformacijos poveikis. Portugalija tapo pirmąja valstybe, išsiveržusia iš senojo pasau lio ,- kai apie 1750 metus į sostą įžengus naujajam karaliui Juo zapui I, visa valdžia atiteko ministrui Jose de Carvalho e Mėlio, markizui de Pombaliui. „Savo uždaviniu jis laikė krašto moderni zavimą, diegiant esmines reformas. Jis reorganizavo finansus bei laivyną, skatino manufaktūrų, transporto, popieriaus fabrikų, žemės ūkio ir žuvininkystės plėtotę. Be to, jis rūpinosi atstatyti Lisaboną, kuri per žemės drebėjimą 1755 metais buvo visiškai su griauta, ir įkūrė literatūrinę draugiją ,Arcadia‘, remiančią jo refor mas. Tuo pat metu jis apribojo rūmų išlaidumą, karaliaus virėjų skaičių sumažindamas nuo aštuoniasdešimties iki dvidešimties. 1773 metais Portugalijos metropolijoje buvo panaikinta vergija. Reformavimo aistra atspindi tik vieną Pombalio charakterio pusę. Antrąją žymi savivalė ir žiaurumas. Junqueiros forte, kuris
216
Švietimo radikalizavimas ir gynimasis nuo jo
buvo pertvarkytas į specialųjį kalėjimą,sėdėjo tūkstančiai politi nių kalinių. Keletas opoziciškai nusiteikusių jėzuitų, kurių ordiną 1759 metais Pombalis ištrėmė iš šalies, remdamasis niekada ne įrodytais kaltinimais, esą jie buvę įpainioti į hercogo vonAveiro atentatą prieš karalių - iškalėjo daugiau kaip devyniolika metų. 1761 metų rugsėjo dvidešimtąją pasmaugtas ir sudegintas senasis jėzuitų tėvas Malagrida. Paskutinieji laužai Portugalijoje susiję su ministro, kuris save laikė švietimo šalininku, vardu. Pombalio valdžia žlugo 1778 metais, kai jį atleido Pedras III, Juozapo I brolis ir įpėdinis.“4 Pombalis pasauliui pademonstravo, kad švietimas iš viršaus gali turėti du veidus: iš vienos pusės - tai pažanga, pertvarka, modernizavimas, iš kitos pusės - beatodairiška absoliutizmo valdžia su žiaurumo protrūkiais. Kaimyninėje Ispanijoje, valdomoje Karolio III, ne vienas mi nistras irgi siekė švietimo reformų. Tačiau jie nenaudojo tokių žiaurių priemonių kaip Pombalis. Čia rūpintasi „tik“ skrybėlė mis ir apsiaustais, kaip antai grafas Sąuilace’as, pagal kilmę ita las, Ispanijoje pramintas Esąuilache’u, kuris, siekdamas kovoti su organizuotais nusikaltimais, uždraudė ilgus apsiaustus - capa, - kad po jais nebūtų nešiojamasi ginklų, ir sombrerus, kurių šešėlyje galėta paslėpti veidą. Valdininkams buvo išdalytos žirk lės - neleistino ilgio drabužiams patrumpinti. Nepavojingais laikytini tokie drabužiai, kurie buvo nešiojami nusižiūrėjus į prancūzus! Liaudies pyktis, prie kurio prisidėjo ir brangymetis, išsiliejo 1766 metų kovo 23 dieną vadinamuoju Esąuilacho’o maištu. Po to Karolis III atšaukė drabužių dėvėjimo apriboji mus ir paleido Sąuilace’ą. Capa ir sombreras čia simbolizuoja protestą prieš mėginimus kištis į pamėgtas tradicijas: dėvima kaip kam patinka, nepaisant policijos draudimų, net jeigu jie tarnauja visuomenės interesams. Grafo Sąuilace’o sumanymas tebuvo tik pirmasis žingsnis modernizuojant Madrido miestą, įskaitant gatvių apšvietimą, šiukšlių išvežimą. Ir dalis daugybės reformų bei mėginimų reformuoti, atsižvelgiant į Burbonų cent ralizmo interesus.
Organizuotas švietimas
217
Centralizmas tvarką mėgstančiam švietimui turėjo būti sa vaime priimtinas. Griežtas valstybės valdymas buvo sveikintinas, jei jis pasitarnaudavo diegiant švietėjiškas naujoves. Ar liaudis tam pasiruošusi - šioje elito valdomoje visuomenėje buvo antra eilis dalykas. Tai, kas įvyko Ispanijoje ir Portugalijoje, didesnio susido mėjimo Europoje nesukėlė. Labiau domėtasi reformomis, kurių ėmėsi Juozapas II, pradėjęs skubiai spartinti Marijos Teresės politiką. Čia, kaip ir kiekvienoje valstybėje, kuri norėjo žengti į koją su švietimu, buvo sumanyta visa eilė bendrų reformų: pavyzdžiui, baudžiavos panaikinimas, manufaktūrų plėtimas, muitų barjerų mažinimas šalies viduje, kelių tiesimas ir visuotinis modernios valdymo struktūros sukūrimas. Labiausiai stebino Juozapo II politikos principingumas bažny čios atžvilgiu: jis ne tik išleido tolerancijos ediktą dėl protestantų ir žydų, bet esmingai kišosi į Romos Katalikų Bažnyčios organi zaciją, kuri kaip ir anksčiau buvo Austrijos teritorijoje viešpatau janti religinė konfesija. Nors jėzuitai ir nebebuvo uždrausti, ta čiau į daugelį jų vienuolynų dabar imta žiūrėti priešiškai. Leista palikti tik tuos vienuolynus, kurie buvo naudingi valstybei kaip mokyklos arba žemės ūkio įmonės; visi kiti privalėjo būti panai kinti. Čia vėlgi akivaizdus švietimo nepritarimas religinei medi tacijai. Pripažįstamas tik darbas ir stropumas. Vienuolynų proble ma buvo tik reformų programos dalis. Nemažiau rūpintasi vidiniu kiekvieno kataliko išlaisvinimu, kaip ir radikalia Bažnyčios struk tūros reforma. Net popiežius, kuris specialiai buvo atvykęs į Vieną, negalėjo sulaikyti Juozapo II ir jo patarėjų. Tik po keleto metų belgai ir vengrai sukilo prieš naujas Juozapo II priemones. Konkretūs vienuolynų naikinimo pavyzdys galėtų būti kartuziečių Valsainte’o vienuolyno Šveicarijos Fribūro kantone, sekuliarizavimas. Jis jau buvo beveik pusės tūkstantmečio senumo, o Fribūro respublika laikyta tvirtu Šveicarijos katalikybės rams čiu. Tačiau sostinės patriciatas buvo apsišvietęs, kaip ir Milano, Paryžiaus bei Vienos miestų tėvai. Kartuziečių brolija priklausė nenaudingų vienuolynų kategorijai, nenorintys kalbėti vienuoliai
218
Švietimo radikalizavimas ir gynimasis nuo jo
buvo neįmanomas dalykas šiame kalbiame amžiuje. 1778 metais Valsainte’o vienuolynas buvo panaikintas, jo turtas perduotas naudingesnėms bažnytinėms institucijoms. Tačiau vėliau kilo liaudies maištas, kurį paskatino ir kitos apsišvietusių miesto patri cijų valdymo negerovės. Šis liaudies sukilimas galiausiai apėmė visą kantoną ir grėsė sostinės apsiaustimi, nuo kurios išsigelbėti pajėgta tik pasitelkus karinę pagalbą iš Berno - protestantiško kaimyninio kantono. Valsainte’as žinoma, liko panaikintas, kol 1866 metais prasidėjęs šiame kantone katalikybės renesansas jį vėl sugrąžino kartuziečių ordinui. Švietėjiškas valdžios radikalizmas galėjo paliesti ne tik baž nytinius įsitikinimus, bet taip pat ir tradicinę krašto kalbą. Švie tėjiškas mąstymas kovojo su tarmėmis arba su mažumų kalbomis, kurias turėjo pakeisti centrinio valdymo kalba. Siekiant vienybės nepamiršta pabrėžti panieką liaudies šnekai, kuri galėjo būti traktuojama kaip barbarizmo reliktas. Ir šioje srityje Juozapas II parodė pavyzdį, visoje savo im perijoje vokiečių kalbą įtvirtindamas kaip kanceliarinę kalbą. Kitų kultūrų kalbos, tokios kaip vengrų ir čekų, atsidūrė antroje vietoje. Liaudį įsakymai iš imperijos centro pasiekdavo svetima kalba. Mažosioms kalboms grėsė išnykimas. Būtent taip ir įvyko retoromanų, gyvenusių aukštutiniame Ino slėnyje, atveju. Šių vietų gyventojai nuo seno kalbėjo lotynų kalbos ladynų tarme. Austrijos valdžia tuomet siekė, kad kaimo mokyklose ateityje būtų mokoma tik vokiečių kalba, ir po keleto dešimtmečių slėnis buvo išvien germanizuotas. Ladynų tarmė vis dėlto galėjo išsi laikyti Šveicarijai priklausančioje Ino slėnio teritorijoje, Engadine, nes čia kalbos vartojimo nereglamentavo jokia centrinė instancija. Kiekvienos bendruomenės kalba buvo jos pačios rei kalas, ir retoromanai Graubiundeno kantone disponavo sava politine, literatūrine ir bažnytine kultūra. Ten, kur nuo seno vyravo absoliutizmo valdymas, radikalu sis švietimas šlavė tautas it geležinė šluota, tvirtai remdamasis racionalumo, filantropijos, atvirumo, darbo drausmės postulatais, ir šitai darė - nepaisant viso jo filantropiškumo, nesiskaityda-
Organizuotas švietimas
219
mas su tradicijomis ir papročiais, nes tatai buvo tamsybė ir bar barizmas. Švietimo pasekėjams, tokiems kaip Isaakas įsėlinąs, teko pro paguoti pakantumą prietarams, o Condorcet sakyti: „Klydimas lygiai taip pat turi visišką teisę į laisvę kaip ir tiesa!“
3. Ankstyvoji romantika - antišvietėjiškas
pasipriešinim o sąjūdis Radikalusis švietimas neapsišvietusiame pasaulyje matė tik klai das, prietarus, tamsą ir barbariškumą. Tačiau ilgainiui daugelis vargiai galėjo pajusti švietime malonią saulės šilumą. Vokiečių poetas Novalis (Georgas Philippas Friedrichas von Hardenbergas) prabyla apie griežtą ir šaltą švietimo šviesą., kuri su matema tiniu klusnumu siekia atmesti visa, kas nepaprasta ir paslaptinga.6 Visur įsigalėjo negailestingas blaivus protas, pasaulis prarado paslaptingumą. Jauniems žmonėms pamažu darėsi nuobodu: radikalusis švietimas iš esmės buvo lėkštas, stokojo gilumo, jis išsisėmė kritikuodamas arba tuščiai moralizuodamas ir neišnau dojo dvasinių galių. Filosofiškai sugriovus racionaliąją epochą, septintame ir aštuntame dešimtmetyje iškilo ikiromantinis ju dėjimas, kuriam buvo būdingas posūkis į mokslinį ir paramokslinį okultizmą, alchemiją bei magiją. Posakį chassez le naturei ii revient au galop (išvaryta gamta sugrįžta šuoliais atgal) būtų galima pakeisti: chassez le mystique... (išvyta mistika sugrįžta šuo liais atgal). Pirmasis proveržis įvyko gana anksti tokioje apsišvietusioje, moralizuojančioje ir santūrioje šalyje, kokia buvo Anglija. Shaf tesbury, Locke’o mokinys, aiškiai orientavęsis į Platoną bei Ang lijos neoplatonikus, jau 1708 metais veikale Letter concerning Enthusiasm (Laiškas apie entuziazmą) išpažįsta naujo pobūdžio entuziazmą - gėrėjimąsi Dievo sutvarkyta harmoninga gamta. Vėlesnės kartos atstovas, anglikonų dvasininkas Edwardas Youngas, penktajame dešimtmetyje parašė Night Thoughts - devynių
220
Švietimo radikalizavimas ir gynimasis nuo jo
naktų meditacijas. Naktys, praleistos kapinėse, - nebe aktyviai pragyventos šviesios dienos - slėpė savyje gamtos misteriją, die viškąją didybę, meilę, mirtį ir nemirtingumą. Jos bylojo ne trium fuojantiems radikaliojo švietimo šalininkams, o kenčiantiems. Youngo naktų mintys didžiausią poveikį padarė Vokietijoje, pir miausia tarpininkaujant Friedrichui Gottliebui Klopstockui, ku rio Messias pravirkdė visą kartą. Čia prisidėjo ir Rousseau su savo pesimizmu kultūros atžvilgiu7: „Viskas, kas ateina iš Kūrėjo ran kų, yra gera, žmonių rankose viskas išsigimsta“, net mąstymas: „Iš visų šimtmečių nėra nė vieno, kuriame būtų buvę skaitoma daugiau negu dabartiniame, - ir nė vieno, kuriame būtų dar menkiau išsilavinta.“ Georgas Christophas Lichtenbergas šį nuo sprendį amžiaus lėkštumui dar labiau sustiprina: „Visuotinis skaitymas mums užtraukė mokytą barbariškumą.“8 Gyventa neįgalinčiame laike. Vokietijos jaunimas nuo aštuntojo dešimtmečio išsisiautė „Aud ros ir veržimosi“ sąjūdyje. Čia turėjai elgtis kuo beprotiškiau, būti kuo laisvesnis, kuo genialesnis - tik ne vidutiniškai geras kaip senieji švietėjai. Svaigintasi, lėbaujant nuostabiomis mėne sėtomis naktimis, senovinių liaudies dainų pavyzdžiu apdainuo jant paprastos mergaitės žavesį. Dramos, kuriose veikia riteriai ir plėšikai, pakeitė moralines ankstyvojo švietimo melodramas. Leistasi atgal į viduramžius.Tai buvo vokiečių atsakas į pernelyg didelį švietimo racionalizmą.Vėliau, kaip romantizmo judėjimas, jis paveikė visą Europą. Knygoje apie Vokietiją maždaug 1810 metais ponia Germaine de Stael su nuostaba pažymi: „Rite riškumo dvasia tarp vokiečių dar gyva [...] jie nemoka nė vieno apvilti ir lojalumu grindžia visus savitarpio santykius [...] Išskyrus kelis rūmus, būtinai norėjusius pamėgdžioti Prancūziją, galima sakyti, Vokietijos nebuvo užvaldę nedorovingumas, puikybė ir netikėjimas, kuris regentui atėjus į valdžią pakeitė ankstesnį prancūzų charakterį. Taip vokiečių feodalizmas dar išsaugojo riteriškumo principus.“9 Kad ir kokia kategoriška gali pasirodyti ši nuomonė, matome, kad buvo nusigręžta nuo Prancūzijos, kuri visiškai pakluso proto
Ankstyvoji romantika
221
balsui. Dabar vėl atsisukama į pilį ir vienuolyną, nostalgiškai im ta šlovinti viduramžius, kuriuos norėta matyti romantikų akimis. Vis dėlto reikia pasakyti, kad romantinis arba ikiromantinis judėjimas nebūtinai buvo reakcingas arba priešiškas reformoms. Tokiu jis tapo - ir tik iš dalies - po Napoleono epochos sekusios restauracijos laikotarpiu. Baigiantis XVIII amžiui būta daug vyrų ir moterų, gebėjusių perskaityti ir kandžias Voltaire’o satyras, ir Youngo Night Thoughts - su šviesiu protu pirmąsias, su švelniu jausmu antrąsias. Buvo galima jausti ir švietėjiškai, ir roman tiškai, atmetant radikalųjį švietimą bei reakcingą romantiką. Šis amžius švietimo dėka buvo tapęs toks atviras, jog laisvai ir pliuralistiškai priimdavo visas paskatas, kad ir iš kur jos būtų ėjusios.
4 .T r a d ic io n a listin ė ir vald žios reakcija Švietimas sukėlė neramumus tvirtai suręstame bažnyčių ir mo narchų pasaulyje bei nusistovėjusioje luomų hierarchijoje. Kaip ir kiekvienas naujas judėjimas jis turėjo savo priešų.Tačiau anks tyvajame bei klestėjimo laikotarpyje jis buvo greičiau madinga srovė, patrauklus nauju pasirinkimu. Jis pasireiškė daugiau teori nėje ir filosofinėje plotmėje, menkai teišjudindamas politines bei socialines realijas. Vis dėlto kai kur į jį žiūrėta nepalankiai. Net reformos šalininkų ratas, susibūręs apie populiarų periodinį leidi nį Hamburgo patriotai, konservatyviems miestiečiams kėlė įtarimą kaip negailestinga patriotų kolegija su savo senatoriais ir sindikais, kurie esą apsėsti Thomasiaus dvasios ir apsikrėtę indiferen tiškumo maru.™ Indiferentiškumas, ypač religijos atžvilgiu, kėlė nerimą ne tik vyriausiajam Hamburgo kunigui. Toks likimas, koksai ištiko garsųjį švietimo filosofą Christianą Wolffą, galėjo ištikti ir kitus. Leibnizui rekomenduojant, Wolffas 1707 metais buvo išrinktas Halės universiteto profesoriumi. Tačiau vadovaujančių pietistų įskųstą kaip religijos priešą bei deterministą 1723 metais Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I atleidžia iš visų tarnybų ir išveja iš šalies. O kalvinistiškai nusiteikęs
222
Švietimo radikalizavimas ir gynimasis nuo jo
Marburgo universitetas Hesene pasikviečia šį liuteroną, ir čia, apsišvietusioje aplinkoje, Wolffas gali toliau dėstyti, kol 1740 metais Frydrichas II - tai buvo vienas pirmųjų jo žingsnių atėjus į valdžią - jį vėl parsigabena į Halę. Ne visiems, galima sakyti, pasisekė kaip Wolffui gauti darbą svetur. Po keturiasdešimties metų to padaryti nepavyko ir JeanJacąues’ui Rousseau. Pasirodžius jo darbui Contrat Sočiai, jis buvo ištremtas iš Prancūzijos, vėliau iš gimtosios Ženevos, po to iš Nojenburgo kunigaikštystės ir iš Berno respublikos, kol pagaliau randa galutinį prieglobstį Londone. Praėjus dešimčiai metų po dramatiško Rousseau bėgimo, ap sišvietusį pasaulį nustebino Pablo de Olavide’o atvejis Ispanijoje. Ispanijos paskirtą Sevilijos valdytoją - kuris kaip tik buvo ėmęsis projektuoti didelę gyvenvietę - 1766 metais suėmė, o 1778 me tais patraukė eretikų teisman. Iš jo atėmė turtą, o patį nuteisė aštuonerius metus kalėti vienuolyne. Jis kaltintas nepadorių pa veikslų laikymu - mat turėjo Boucher paveikslų - už jansenistines knygas, rastas jo bibliotekoje, už domėjimąsi Voltaire’u ir Rousseau, už Koperniko pasaulėvaizdžio pripažinimą. Olavide’ui pavyko pabėgti į Prancūziją, kur jis galėjo pasilikti.Atgal į Ispa niją jis grįžo tik 1798 metais. Wolffas, Rousseau ir Olavide’as - tik trys pavyzdžiai iš dau gybės. Būta didelio skirtumo - kokiame krašte dėstoma ir publi kuojama. Draudimai, žinoma, neaplenkė ir visuomeninių sam būrių, ypač masonų; nors Didžiojoje Britanijoje jie galėjo visai laisvai plėtotis, tačiau katalikiškose šalyse dėl popiežiaus drau dimo jų organizacija buvo išties neteisėta. Bet, priklausomai nuo vyriausybės, vienur kitur masonai galėjo ir laisvai egzistuoti. Amžiaus pabaigą vis dėlto ženklina iliuminatų ordino panai kinimas, 1784-1785 metais reakcingiems sluoksniams pavykus įtikinti Bavarijos valdžią, jog ši slapta sąjunga turinti būti už drausta. Draudimu nebuvo apsiribota, pereita prie tikro perse kiojimo. Iliuminatai buvo atleidžiami iš visų valstybinių tarnybų. Viename kurfiursto dekrete apie uždraudimą skelbiama: „Mes taip pat esame tiksliai informuoti, ir neabejotinas patyrimas tai
Tradicionalistinė ir valdžios reakcija
223
patvirtina, kad jie savo susirinkimuose kuria pavojingiausius pro jektus prieš religiją, valstybę ir vyriausybę, kuo toliau, tuo labiau stengiasi išplėsti savo bjaurią sistemą bei, esant mažiausiai pro gai, ir žodžiu, ir slapta spausdinamais bei platinamais šmeiži kiškais raštais siekia išniekinti - jei galėtų, visai sunaikinti mūsų šventąją religiją, bažnytinius papročius ir kitus su tuo susijusius dalykus. Apskritai, kad įgyvendintų šiuos ir kitus pik tus kėslus, jie leidžia sau imtis visų priemonių, tai atitinka jų pagrindinį principą.“ Uždraustos buvo ir visos Bavarijos skaitymo draugijos. Net imperatorius Juozapas II, susiklosčius tokioms aplinkybėms, bu vo priverstas masonų ordiną patraukti valstybės priežiūron. Ka dangi masonų draugijos galiausiai pasirodė esančios tik apgaulė, kaip rašoma 1785 metų gruodžio 11 dienos masonų patente, stingant vadovavimo jos galėtų „peržengti ribas, kas, žinoma, gali būti pražūtinga religijai, tvarkai bei papročiams, o valdžios žmo nės, susiję tarpusavyje šiais fanatiškais ryšiais, gali būti priešiškai nusistatę prieš tuos savo pavaldinius, su kuriais jų nesieja anks čiau minėtieji visuomeniniai interesai, arba mažų mažiausiai išlaidauti.“11 Net apsišvietę Mainco ir Kelno kunigaikščiai vyskupai už draudė visas draugijas, įtartas esant užkrėstas iliuminatų idėjomis. Ši akcija atspindėjo bendrą reakcingą nuotaiką, jaučiamą anais metais ir ilgėliau išsilaikiusią ginantis nuo Prancūzijos revoliu cijos. Draudimas palietė, pavyzdžiui, skaitymo draugijas Tryre (1783), Diuseldorfe (1794), Stefoje prie Ciūricho ežero (1795) bei Zybenburgene (1798). Draugijos Kelne - 1792 ir Erfurte 1795 metais tampa kontroliuojamos kurfiursto valdžios. Kaip matome, susijungimo teisė - teisė laisvai, be valstybės priežiūros, steigti draugiją - anaiptol nebuvo savaime supran tamas dalykas. Spaudos laisvė, pavyzdžiui, įsivaizduota dar sun kiau. Cenzūra visur tebebuvo valstybinės arba bažnytinės valdžios dalis, ir vėl - išskyrus nuo seno laisvas Nyderlandų bei Anglijos valstybes.Tiesa, daugelyje vietų cenzūros valdžią turėjo apsišvietę žmonės. Tai, ką 1786 metais sako vienas Berno istorikas, tinka
224
Švietimo radikalizavimas ir gynimasis nuo jo
taip pat ir daugumai kitų cenzorių: „Be abejo, mes galime rašyti laisviau negu anksčiau. Keletas užkietėjusių tamsuolių, taigi švie timo persekiotojų, pasimirė. Rašo asmenys, kurių lengvai nepa žeisi ir kurie tai daro ne dėl duonos kąsnio [...] Mūsų ir šiaip negriežta cenzūra visai užsnūdo, requiscat in p a ce“n Galėtų ji ir ilsėtis ramybėje, tačiau šiame paaiškinime negalima nepastebėti potekstės, jog paprastiems žmonėms ir tiems, kurie rašydami užsidirbdavo duoną, ne visada lengvai pavykdavo išsi sukti nuo cenzūros ar jos įtakos publikacijoms. Jei net protestantiškuose ir apsišvietusiuose kraštuose, - kur užkietėję tamsuoliai švietimo persekiotojai užmigo amžinu mie gu, - spaudos laisvė nebuvo savaime suprantamas dalykas, kai kuriose katalikiškose šalyse, kaip antai Ispanijoje, situacija buvo dar problemiškesnė. Kokios sunkios padėties būta, rodo, pavyzdžiui, garsiojo Beccaria veikalo apie baudžiamąją teisę vertimo į ispanų kalbą uždraudimas. Viename diplomato pranešime į Vieną sakoma: „Inkvizicijos teismas pasiryžęs be atodairos siekti savo plano. Nepaisant to, kad Kastilijos taryba priešinasi ir gina įvairias savo pačios aprobuotas knygas, šiomis dienomis markizo Beccaria knyga Dei delitti e delle pene kartu su daugybe kitų veikalų yra galutinai pasmerkta, jos publikavimas uždraustas, už tai num a tant skirti griežčiausias nuobaudas. Abatas Alvarezas de Caballeria, kuris šį darbą išvertė į ispanų kalbą ir ilgai jį gynė teisme bei raštiškai, [...] manė būsiant protinga užbėgti audrai už akių ir skubiai pasitraukti į Romą.“13 Tai, kad bėgant nuo Ispanijos inkvizicijos, ieškota prieglobsčio Romoje ir jis buvo ten randamas, rodo, kokio įvairaus būta to paties katalikiškojo pasaulio ir kokia prieštaringa padėtis susi klostė Ispanijoje. Tačiau ne tik Ispanijoje. Nors ir tikėtasi ilgainiui gyventi apsišvietusioje Europoje, reakcingų viršūnių veiksmai dažnai įvary davo baimės. Kad eretikų procesai dar nebuvo pasibaigę, labai aiškiai rodo 1762 metais kalvinistui Jeanui Calas įvykdyta egze kucija, kurią paskyrė parlamentas, Tulūzos tribunolas. Calas
Tradicionalistinė ir valdžios reakcija
225
pasmerkė už tai, kad jis neva nužudęs savo sūnų, siekdamas sukliudyti jam pereiti į katalikų tikėjimą. Sūnus iš tikrųjų nusi žudė pats. Prancūzijoje buvo manoma, jog eretikų procesų laikai jau praėję. Voltaire’o protestas vėliau išties privertė Paryžiaus aukščiausiąjį teismą peržiūrėti bylą, ir 1765 metais Calas po mirties buvo reabilituotas. 1782 metais evangeliškame Glaraus kantone Šveicarijoje viena samdinė dar buvo pasmerkta myriop kaip ragana, neva ji apke rėjusi šeimininkų vaiką. Prieš dvejus metus Ciūriche - taip pat protestantiškoje terito rijoje - neparankiu tapęs apsišvietęs dvasininkas Heinrichas Waseris buvo nuteistas mirties bausme kaip šalies išdavikas, nes jis Ciūrichui nepalankius dalykus publikavęs užsienyje ir nesugrą žinęs slaptų aktų, paimtų iš valstybės archyvo. Waserio atvejis buvo kraštutinė populistinės politinės justicijos priemonė. Prieš dešimtmetį šiurpią aferą išgyvena Danija: egzekucija buvo įvykdyta pirmajam karalystės ministrui Johannui Friedrichui Struensee. Kaip karalienės Karolinos Matildos draugas pats karalius, kaip žinoma, buvo silpnaprotis - 1770 metais jis tapo pirmuoju ministru ir tuojau inscenizavo dideles švietėjiškas reformas: kankinimų panaikinimą, spaudos laisvę, finansų refor mą, muitų sumažinimą, prekybos privilegijų likvidavimą, valstie čių luomo rėmimą. Tai atitiko švietimo dvasią, buvo antimerkantiliška, net fiziokratiška.Tačiau visa tai įvyko pernelyg greitai ir pernelyg giliai pasikasta po senojo pasaulio pamatais. Rūmai, tai yra senoji karalienė našlė ir bajorai, jau po pusantrų Struensee valdymo metų pasistengė jį nuversti, tad, prisidėjus dar ir asme niniams motyvams, pirmą kartą buvo įvykdyta mirties bausmė gana įtakingam ministrui. Buvo beveik normalu nuversti tuos ministrus, kurie pernelyg kišosi į tradicinius santykius.Vis dėlto, kai 1776 metais Prancū zijos karalius Liudvikas XVI paleido fiziokratų idėjų paveiktą finansų ministrą Turgot, tai padarė ypatingą įspūdį.Turgot drą siai skelbė prekybos ir amatų laisvę bei cechų privilegijų panai kinimą. Išbuvęs vos dvejus metus tarnyboje, jis tapo visų klasių
226
Švietimo radikalizavimas ir gynimasis nuo jo
privilegijuotųjų puolimo auka. Senoji aukštuomenė parodė, kad, nepaisant viso švietimo, ji tebeegzistuoja ir yra nusiteikusi truk dyti kiekvienai rimtai reformai. Jei kai kuriais atvejais tokios reformos pasisekdavo, jei vidinių pasikeitimų keliu į valdžią ateidavo moderni vyriausybė, vieš pataujančios tvarkos sergėtojai griebdavosi karinės intervencijos. Antrojoje amžiaus pusėje pasitaikė mažiausiai trys tokie atvejai« Britų karūnos mėginimą užgniaužti Amerikos nepriklauso mybės judėjimą galima apibūdinti kaip konservatyvios valstybės intervenciją. Pasitelkus pagalbon samdytą armiją, - sudarytą daugiausia iš vokiečių kareivių, - mėginta atvesti į protą kolo nijas, kurios buvo priėmusios laisvės konstitucijas. Šis mėginimas nuėjo niekais, susidūrus su atkakliu Amerikos švietimo pasi priešinimu.Tačiau negalima užmiršti, kad daug Anglijai ištikimų kolonistų - monarchistų - paliko Ameriką, kad vėliau kaip emig rantai paremtų konservatyvizmą Europoje. Kitas konfliktas tarp konservatyvių ir pažangių grupuočių dešimtmečius vyko Ženevos respublikoje. Kai liberaliosios jėgos 1782 metais galiausiai perėmė valdžią ir pradėjo diegti tam tikras permainas, Ženevos oligarchai pagalbon pasikvietė globojančias valstybes.Trys valstybės - Prancūzija, Sardinija-Pjemontas ir Ber nas - mielai suteikė prašomą pagalbą ir, surengusios karinę inter venciją, patricijams sugrąžino jų senąsias teises. Naujovių diegėjai emigravo ir vėliau suvaidino nemenką vaidmenį Prancūzijos re voliucijoje. Po penkerių metų panašiai pasielgė ir Nyderlandų respublikos reakcingosios jėgos, kreipdamosi į konservatyvias Anglijos bei Prūsijos vyriausybes, kad šios nuverstų jau keletą metų vieš pataujančią patriotų partiją. Remiama Prūsijos kariuomenės dali nių bei Anglijos diplomatinių jėgų, konservatyvi partija galėjo sugrįžti į valdžią ir atgaivinti antirespublikonišką Oranijos dinas tijos valdymą. Pagaliau Bažnyčios reakcija, prasidėjusi po Frydricho II mir ties Prūsijoje, atrodo, vainikuoja galutinę šio atoveiksmio sėkmę. Frydricho II įpėdinis Frydrichas Vilhelmas II ketino sužlugdyti
Tradicionalistinė ir valdžios reakcija
227
visą švietėjišką didžiojo karaliaus politiką, ministru religijos rei kalams paskirdamas Johanną Christophą Wollnerį. 1788 metais Wollneris išleido Religionsedikt (Religijos ediktas).Visos trys pa grindinės konfesijos - liuteronų, kalvinistų ir katalikų - savo tikėjimo tiesoms nuo nežabotos švietimo laisvės apginti galėjo remtis policijos priemonėmis. Tačiau pasirodė, kad švietimas Prūsijoje buvo pernelyg giliai įleidęs šaknis. Priešintasi taip įnir tingai, kad po devynerių metų, 1797-aisiais, karaliui teko panai kinti įstatymą ir atleisti iš posto Wollnerį. Vis dėlto Wollnerio ediktas bylojo apie visur suaktyvėjusias reakcijos jėgas. Karalius ir jo ministras priklausė Rožinio kryžiaus ordinui - reakcingų jėgų sambūriui, kuris švietimo užnugaryje siekė grįžti prie autori tarinio mąstymo. Antrosios amžiaus pusės Europoje imtasi ir kitų represinių autoritarinių priemonių, o tai rodo, jog įvairiose šalyse valdan čiosios jėgos rėmėsi ta pačia antišvietėjiška dvasia. Kiek daug nuosaikių, anaiptol ne radikalių reformų valdymo, mokymo, Bažnyčios ir ekonomikos srityse sužlugo todėl, kad prieš jas buvo nusistatę pasipūtę bajorai, konservatyvūs magistratai, klerikalai, siaurų pažiūrų profesoriai, senamadiški amatininkai bei neraš tingi valstiečiai.
IX Kelias j XIX amžių l. N acionalizm as vietoj kosm opolitizm o? Nors nacionalizmas politine tikrove galėjo tapti tik po Pran cūzijos revoliucijos ir nors tautos vienybės idėja paplito tik ro mantizmo laikotarpiu, vis dėlto pirmosios diskusijos šia tema kyla XVIII amžiuje ir jas galima laikyti pasipriešinimo švietimui ženklais. XVIII amžiaus žmogus gyveno savo kaime, savo pilyje, savo mieste arba rezidencijoje. Jo gyvenamoji vieta buvo tam tikroje valstybėje arba šalyje, vadinasi, jis priklausė tam tikrai tautai. Jis buvo ne tik savo karaliaus valdinys, bet ir tautinės bend ruomenės - tiesa, daugiau tariamos negu realios - narys. Atskiras žmogus nuo pat gimimo priklausė didelei visumai, kuri pagal aplinkybes galėdavo išeiti už valstybės ribų. Egzistavo ne tik įvairių valstybių, bet ir įvairių tautų Europa.Tautos sąvoka buvo neaiški, politiniam protui ji buvo menkiau patraukli nei jaus mams. Jautėsi, kad įstrigta tam tikroje archaikoje. Tautų lentelė1 iš XVIII amžiaus vidurio mums gali papasakoti apie Europos tautas. Ji sudaroma Šteiermarko provincijoje Aust rijoje ir atspindi populiarų Europos vaizdą, kurį buvo susikūrusi liaudis. Ispanai yra išdidūs, drąsūs, protingi ir išmintingi, didžiai narsūs. Prancūzai - lengvabūdiški, kalbūs, nepastovūs, atsargūs. Italai - klastingi, pavydūs, įžvalgūs - laiką leidžia plepėdami. Vokiečiai - širdingi, sąmojingi, išlaidūs, laiką leidžia gerdami. Anglai - proporcingai sudėti, mieli, nerimastingi - tarnauja tai vieniems ponams, tai kitiems, o laiką jie leidžia dirbdami... Ir taip toliau - dar apie švedus, lenkus, vengrus, rusus, turkus ir graikus. Štai koks nedidelis regos laukas atsiskleidžia, žvalgantis iš Šteiermarko provincijos aukštumų. Paprastos tenykštės liaudies
Nacionalizmas vietoj kosmopolitizmo?
229
akimis, Europoje būta maždaug dešimt tautų, ir jas visas mokėta apibūdinti. Kaip matėme, tai buvo rinkinys klišių, išankstinių nusistatymų, paplitusių, žinoma, ne tik liaudyje, jei net Rousseau, pavyzdžiui, kalba apie tai, jog anglui esąs įgimtas išdi dumas, o prancūzui - tuščiagarbiškumas.2 Iš dalies Europos tautos sutapo su jų užimamomis valstybė mis, išskyrus vokiečius, italus ir kitas tautas. Tautos sąvoka yra daug platesnė nei valstybės sąvokos variantas. Joje susipina dau gybė įvairiausių reikšmių. Tauta šiame sąryšyje iš tikrųjų yra daugiau nei žemasis sluoksnis - ji apima visas klases. Tauta tai pirmiausia kraštas, teritorija, kurią jos gyventojai, o ypač kai mynai, nuo seno suvokia kaip vienumą, valdomą karaliaus arba imperatoriaus, ir kuri turi jai būdingą religiją. Švedų tautą antai apibrėžia karalius ir liuteronybė, portugalų - karalius ir kata likybė, rusų - caras ir stačiatikybė. Bendra kalba išryškėja kaip antrasis arba kaip savaime suprantamas požymis. Ji susideda iš tarmių, kuriomis tarpusavyje dažniausiai sunkiai susikalbama. Be to, rūmai ir aukštasis sluoksnis kalba kitaip nei paprasti žmo nės - literatūrine kalba arba prancūziškai; turintieji akademinį išsilavinimą ir teisininkai dažnai dar kalba ir lotyniškai. Danijos karalystėje, pavyzdžiui, kalbama daniškai, vokiečių žemaičių tar me, norvegiškai ir islandiškai. Iki XVIII amžiaus čia sugyventa taikiai. Juk Dievas ir karalius supratę visas kalbas. Taip pat ir valstybės integracija buvo įmanoma be bendros kalbos.Tai ma tome Šveicarijoje, Rytų Europoje, kur egzistavo daugybė kalbos mažumų, Prancūzijos bretonų, Ispanijos katalonų atveju... XVIII šimtmetyje - gamtos mokslų amžiuje - tautos kaip vieneto suvokimą imta labiau sieti su gamtos sąlygomis, ypač su klimatu. Netgi tikėjimą, atrodo, bus nulėmęs klimatas. Hernhuto grafas Zinzendorfas manė, jog tautas sukūrė pats Dievas, kad „įskiepytų žmonėms teisingumą ir meilę savo sūnui nelygu jų supratimas ir krašto temperatūra bei oras. Anglijos religija tinka kaip tik jos klimatui, Ispanijos ir Portugalijos klimatui pridera katalikybė, Prancūzijai ji nelabai tinkama, todėl atsiran da ecclesia gallicana, katalikybės ir reformacijos kratinys [...].
230
Kelias į XIX amžių
Vokietijoje gerai tinka protestantizmas, o šiaurės kraštuose dar labiau, todėl tose šalyse ir egzistuoja šios religijos.“3 Gyventojus vis labiau siejant su valstybės sąvoka, pradėta išsa miau tirti esprit dės nations, tautų dvasią bei specifinį tautos charakterį - pavyzdžiui, Prancūzijoje, kuri siekė centralizacijos. Tauta apima visus prancūzus, kurie jau labai seniai sudarė vieną valstybę ir buvo valdomi vieno karaliaus. Viduramžiniai frankų liaudies vaizdiniai perkeliami į XVII-XVIII amžius. Visi pran cūzai buvo savo šalies vaikai, kuriuos karaliaus valdžia ir karaliaus armija gina nuo kitų tautų aspiracijų bei užsienio konkurencijos. Prancūzams pavyzdžiu buvo anglai, anksčiau susiformavę kaip tauta, saugoma jos pačios uždarumo. Ateityje laukta, kad kiekviena tauta vieningai mąstytų ir bend rai jaustų. Kartu vis svarbesnė tampa tėvynės meilės idėja - ne tik kaip ištikimybė karaliui, bet ir kaip tapatumo su tėvų šalimi jausmas. Herderis šią idėją išreiškia tokiu sakiniu: „Kiekviena tauta turi savyje savo palaimos centrą, kaip kiekvienas rutulys turi savo svorio centrą.“4 Jei tauta tokį svorio centrą turi, jai priskiriamos ypatingos savybės, ji kitokia nei kitos tautos. Todėl kalba staiga tapo vienijančiu ir telkiančiu veiksniu, dažnai atstojančiu religiją.Tai lengvai pavyko, pavyzdžiui, Pran cūzijoje, kur religija pamažu buvo nuvertinta, o Paryžiaus kaip kultūros centro kalba vis dažniau tarnavo kaip išraiškos prie monė. Švedijos karalystė įkūrė akademiją krašto kalbai puoselėti. Priekin išsiveržė Nyderlandai, ugdę vieningą rašytinę kalbą ir dėl to buvę ne tik sąjunginis vienetas. Pažymėtina tai, kad XIX am žiaus pradžioje hugenotai Vokietijoje atsisakė savosios prancūzų kalbos, kad geriau integruotųsi į vokiečių tautą.Tačiau šį procesą išgyveno ne tik kitakalbiai. Išsilavinę žmonės XVIII amžiuje pradėjo vartoti rašytinę kalbą. Jei norėjai iškilti visuomenėje, reikėjo atsisakyti tarmės. Kalbinis nacionalizmas labiausiai buvo būdingas aukštiesiems sluoksniams. Antai išsilavinę italai jau seniai turėjo brangų literatūrinės kalbos turtą tuo metu, kai paprasti siciliečiai ir lombardai tarpusavyje susikalbėdavo taip pat vargiai, kaip ir švabiškai kalbantys Pietų Vokietijos gyventojai
Nacionalizmas vietoj kosmopolitizmo?
231
su Žemutinės Saksonijos gyventojais, vartojusiais vokiečių žemai čių tarmę. Tačiau kaip tik literatūrinės kalbos dėka liaudis ir galėjo išsivaduoti iš savo ribotumo bei kvailumo.Tai buvo švieti mo koncepcija. Kita vertus, romantizmo ekstazėje tikėta, kad tautos turtus išsaugojo būtent liaudis. Juos atskleidė poetai, kurie dabar - tiesa, literatūrine kalba - ėmė apdainuoti tėvynę, jos nepakartojamą gamtą ir didvyrišką istoriją. Kuo toliau siekė tautos praeitis, tuo ji buvo grynesnė. Vokie čiai identifikavosi su germanais, kuriuos aprašė Tacitas. Didžiajai Britanijai ir Airijai škotas Jamesas Macphersonas, sekdamas seno vės keltų dainomis, parašė herojiškų giesmių ciklą Osiano giesmės. Šiaurės tautos savo didvyrių ieškojo Edoje ir sagose, kurių dvasia dar klaidžiojo tik Airijoje. Vėl atgijo dievai Votanas, Donaras, deivė Frėja, ir atgimė senieji didvyriai Dytrichas iš Berno, Hildebrandas, Zygfrydas, Brunhilda ir Krimhilda. Šalia visus siejančios graikų mitologijos iškilo ir savita tautos senovė. Vis dėlto praeitį, pagrįstą istorija, buvo galima geriau suvokti, naudojantis naujais Švietimo metodais. Danija Šiaurės istorijai tirti net įkuria Karališkąją draugiją.Tai, kas reformacijos ir kontr reformacijos buvo užtamsinta, dabar vėl atsiduria dėmesio centre: frankų karaliai Prancūzijoje, Hohenstaufenai arba herojiški senų jų šveicarų mūšiai ir - ne tokie tolimi įvykiai - danų bei olandų pergalės jūroje bei švedų žygdarbiai Trisdešimties metų kare. Britai, be to, dar galėjo imtis šlovinti savo viešpatavimą jūrose. Tai akivaizdu dainoje „Rule Britannia, Britannia rules the waves“ („Valdyk, Britanija, Britanija viešpatauja jūrose“). Kiekviena tauta netrukus turėjo raiškų savo istorijos paveikslą, kuris pretendavo būti tikrove, - ne legenda. Šis paveikslas visada bylodavo apie puikią, didvyrišką, gerą ir galingą tautą, kuri pa prastai nugali savo menkaverčius priešus.Tauta buvo daugiau nei dabartis. Ji buvo bendruomenė, siejanti gyvuosius ir mirusiuosius. Toks tautos šlovinimas ir gręžimasis į praeitį atrodo mažai ką bendra turįs su švietimu. Tačiau jei protėvius siekta vaizduoti kaip dorus žmones, kaip teisingus karalius, kaip pasiaukojusius
232
Kelias į XIX amžių
karius, kaip nesavanaudiškus piliečius, vadinasi, švietėjiška dory bės sąvoka sietina su sektinais istorijos pavyzdžiais. Be to, nuo saikaus mentaliteto iš vidaus siejama tauta reiškė stiprią valstybę, kuri galėjo įgyvendinti modernius švietimo reikalavimus. Tau ta - efektyvesnis politinis įrankis negu monarchija. Tačiau ar nacionalizmas išties neprieštaravo pradiniam švie timo kosmopolitizmui? Ar nebūta grįžimo atgal į XVI ir XVII amžius, gal net į vėlyvuosius viduramžius? Ar nebuvo atgaivinti vaizdiniai senų laikų priešų, kuriuos geista nugalėti? Švietimas, vadovaudamasis vieninga prigimtine teise bei etine filosofija, vis dėlto stengėsi suteikti naujus visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų tautybės, tinkamus pagrindus. Žmonija kaip universalus fenomenas, galiausiai turėjo pakeisti atskiras valstybes su joms būdingomis skirtingomis ideologijomis. Kosmopolitizmą buvo galima gelbėti, tėvynės meilės sąvoką susiejant su švietimo sąvoka - patriotizmu. Reikėjo tik - kaip tai darė Montesquieu ir kiti - teisingai vadovauti žmonėms, įvesdinant juos į kosmosą.Tokiu atveju, pirmasis žmogaus veiklos ratas yra tėvynė siauriausia prasme: šeima, kaimas, miestas. Šios patriotinės veiklos mažiausiame rate platesnis kontekstas - tauta, galinti pažadinti labai stiprią, siaurą būvį pranokstančią energiją. Antra vertus, tauta laikytina tik visos žmonijos dalimi. Tauta galima tikėti tik tada, kai ji tarnauja žmoniškumui.Tokių tikslų siekia švietėjas patriotas. Čia galima pasiremti dviem vėlyvojo švietimo pareiškimais: „Argi to užtenka, kad apsišvietęs žmogus pažįsta tik savo bendrapiliečius, nejau ne mažiau svarbu pažinti žmones apskritai?“5 Arba: „Tikras patriotizmas yra ne kas kita kaip gryniausios meilės žmogui išraiška. Ji netelpa ankštuose vienos šalies ir vienos tautos rėmuose.“6
2. N u o švietim o į revoliuciją Revoliucijos galimybė Europoje antrojoje amžiaus pusėje tiesiog tvyrojo ore.Tai metais, kai Jungtinės Amerikos Valstijos paskelbė
Nuo švietimo į revoliuciją
2 33
savo nepriklausomybę, italų kilmės stebėtojas Pilati - mūsų daž nai cituotas autorius, kurį galima laikyti kelionės po švietimo amžių vadovu, - iš Paryžiaus rašė: „Vis dėlto kaip šio pasaulio įvykiai nuolat kinta, pereidami iš vieno būvio į kitą - vos tik pasiekę tobulumą, jie pradeda žlugti. Svetimšaliai pernelyg stip riai jaučia, kad šioji revoliucija jau prasidėjo ir kad Prancūzijoje ji net labai toli pažengė priekin.“7 Liaudis įsivaizdavo daugiau ar mažiau taikų perversmą, panašų į šlovingąją Anglijos revoliuciją. Praslinkus dvylikai metų po šio Pilati laiško iš tikro įvyko tai, ko ir tikėtasi. Pirmieji Prancūzi jos revoliucijos etapai išties priminė nesmurtinį perversmą, tačiau 1792 metais galutinai imta procesą eskaluoti. Radikalizavimą skatino ir senųjų Anglijos, Prūsijos ir Austrijos vyriausybių reakci ja. Dabar paprasčiausiai iškilo pasirinkimo problema: revoliucija arba kontrrevoliucija. Susiskaldymas apėmė visas valstybes ir visas klases. Ši poliarizacija turėjo paženklinti visą XIX amžių ir dar užgriebti XX amžių. Šiaip ar taip, ji ligi šiol formuoja mūsų nuomonę apie visą švietimą. Konservatoriai atsakomybę už revoliuciją suvertė švietimui, bent radikaliajam jo etapui antrojoje amžiaus pusėje. Kaltos tur būt labiau buvo opozicinės reakcijos jėgos, vakardienos žmonės, bailiai, ultrakonservatoriai, nenorėję laiku suprasti, jog pagaliau reikia pradėti esmines reformas. Jie ir vertė švietimo šalininkus bei potencialius reformatorius imtis radikalizmo: šių kantrybė buvo išsekusi visur, ne tik Prancūzijoje. Kontrrevoliucijos galios ir taktikos taiklus pavyzdys - katali kiškojo pasaulio poliarizacija. Kai buvusi katalikiška Prancūzija, jakobinų revoliucijai pasiekus kulminaciją, pradėjo persekioti ku nigus ir pagaliau apskritai panaikino Bažnyčią bei religiją, tokiais ekscesais galėjo būti kaltinamas visas švietimas. Nors laisvamanybės kryptis išsilaikė dar keletą dešimtmečių, tačiau vėl atgijo jėzuitai. Jų panaikinimas buvo tik laikinas dalykas. Po uždraudimo 1773 metais jie būrėsi iš naujo, pirmiausia į Jėzaus Širdies brolijas, o kai kuriose vietose, - kadangi ten daugiau nebuvo kam, - jie, kaip ir kiti dvasininkai, toliau vadovavo mokykloms. Taigi savo
234
Kelias į XIX amžių
egzistenciją jie tęsė slapta. Nepraėjus nė trisdešimčiai metų po piežius Pijus VII atkūrė nepakeistą senąjį ordiną: 1801 metais Rusijoje, 1804 metais Neapolyje ir galiausiai 1814 metais visame pasaulyje. Dabar visur galėjo prasidėti restauracija, nenumal domai trokštanti keršto švietimui, bet kokiam jo pasireiškimui, ypač - katalikybėje! Nors XIX amžiuje liberalūs katalikai švietimo darbą tęsė kaip mažuma, tačiau jie tai darė kur kas griežčiau ir bekompromisiškiau nei protestantai, tarp kurių liberaliai nusiteikusių buvo dauguma, ar XVIII amžiaus dvasininkai humanistai. Tik antra sis Vatikano susirinkimas pagaliau natūraliau pažvelgė į švietimą ir katalikiškus jo komponentus. Kita vertus, būtent mažose Europos valstybėse - Skandina vijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje - 1848 metų Euro pos revoliucijos metu pavyko įgyvendinti eksperimentus, kurių reikėjo imtis šimtmečio pradžioje, tarp revoliucijos Prancūzijoje ir kontrrevoliucijos Austrijoje bei Didžiojoje Britanijoje, visose srityse įdiegti švietimo reformas ir - net monarchijose - sukur ti demokratiškas sąlygas. Švietimas atrodė pasibaigęs, kai Prancūzijos revoliucijos mer dėjimas pavirto Napoleono imperializmu ir kai 1815 metais Vie nos kongresas paskelbė ankstesnių ikirevoliucinių santykių restau raciją. Vis dėlto daug ko sužlugdyti buvo neįmanoma. Atviresni konservatoriai, kaip ir nuosaikesni radikalai, savaime suprantamais dalykais laikė religinės tolerancijos, žmogaus teisių laisvės, žmogaus pilietinės brandos, kritinio mąstymo principus. Kita privalėjo būti nuosekliai grąžinta atgal: vienpusiškas proto kultas, taip pat ir nai vus tikėjimas nuolatine pažanga. Du pasauliniai karai, fašizmas, nacionalsocializmas ir stalinizmas galiausiai atnešė kartų nusivy limą. Nepaisant tokių nesėkmių, viltis liko. Ir jei esama vilties, tai vis dar žvilgsniui krypstant į XVIII amžiaus švietimą, į pro tėvių - kurių portretus tebeturime, kurių knygas dar galime paimti į rankas - pasaulį.Tas laikas, pažadinęs tiek daug vilčių, juk nėra pernelyg nutolęs. Švietimas tebelieka „dinamišku modernaus pa saulio veiksniu ir raginimu tamsiais laikais išlikti žmoniems“8.
Nuo švietimo į revoliuciją
235
Iš esmės švietimo judėjimas žmonijai kėlė pernelyg didelius reikalavimus. Šita nauja ryški šviesa per daug akino, dažnai per greitai ir netikėtai įsiskverbdavo į baroko tamsumą. Mąstytojų ir aristokratų elitas dažnai naiviai manė, jog pakanka apeliuoti į ratio, kad žmoniją sužavėtų palaimingas pažinimas. Nors buvo ir tokių kraštų bei regionų, kur toks apeliavimas sulaukdavo su pratimo ir kur galėta be skaudaus lūžio, ypač socialinėje srityje, parengti būtinas reformas, tačiau kitur užduotis buvo sunkes nė, ir apsišvietęs elitas, nekantriai siekęs permainų, per menkai įsivaizdavo tą pasipriešinimą, kurį jis iš tikrųjų sukėlė. Vis dėl to iki šiol pribloškia visapusiška inteligencija, kurios nestigo šiame amžiuje. Ir jei ne jos poveikis, žmogaus esybė būtų ir to liau skendėjusi bukaprotiškumo ir - sakykime tiesiai - kvailu mo liūne. Kad judėjime slypėjo vienokie ar kitokie perlenkimo pavojai, tuomet pripažino daugelis, ne tik Swiftas savo Guliver’s travels ar Voltaire’as Kandide (Candide). Tačiau abu šie au toriai kartu su daugeliu kitų atvėrė pasauliui naujus horizontus, reikalavo laisvės, kurią ir vėl reikėjo naujai iškovoti, kurią vis iš naujo reikėjo ginti nuo regreso. Net Lavateras, kuriam nebuvo svetimas religinis spiritualizmas, konfrontuodamas su krikščio niška neopietistų draugija Vokietijoje, teigė: „Galbūt jie ir neblo gai samprotauja, bet trūksta šviesos ir laisvo gilaus pažinimo.“9 Šis laisvas gilus pažinimas buvo pirminis uždavinys, kurį sau išsikėlė švietimas. Šis uždavinys turėjo būti naudingas visai žmo nijai. Apie tai ir galvojo Montesquieu, užbaigdamas autobiogra fiją glausta žmogaus santykio su šeima, tauta bei žmonija anali ze. Šie trys sakiniai išreiškia jo asmeninį švietimo etikos išpažinimą: „Jei aš sužinočiau kažką, kas būtų naudinga man pačiam, tačiau žalinga mano šeimai, tai išleisčiau iš savo akiračio. Jei sužinočiau kažką, kas būtų naudinga mano šeimai, tačiau ne mano tėvynei, pamėginčiau tai užmiršti. Jei sužinočiau kažką, kas būtų naudin ga mano tėvynei, tačiau žalinga visai Europai arba naudinga Eu ropai ir tuo pat metu žalinga žmonijai, tai laikyčiau nusikaltimu.“10
Priedai Bibliografinės n uorodos
Ši knyga iš dalies paremta m a no studija Das gesellige Jahrhundert. Ge
sellschaft und Gesellschaften im Zeitalter der Aufklärung (Dvasingasis am žius. V isu o m en ė ir draugijos Švietim o ep ochoje), kurią M iu n ch en e 1982 metais išleido C .H . Becko leidykla.
I. Epocha 1
U. Im H of, „Enlightenment - Lumières - Elluminismo - Aufklärung D ie A u sbreitung eines besseren Lichts im Zeitalter der V ern u n ft“, in „ Und es ward Licht“. Zur Kulturgeschichte des Lichts, Kultūros is torijos paskaitos, 1 9 8 2 - 1 9 8 3 , parengė M . Svilar, Bern: Universität Bern, 1 9 8 3 , p. 1 1 9 - 1 2 1 .
2
B. W illey, The Eighteenth Century Background. Studies on the Idea o f Nature in the Thought o f the Period, L o n d o n , 1 9 5 0 , p. 5.
3
H.J. Lope, „Das kulturelle Leben in Madrid zur Zeit Karls III. ( 1 75 9 —
1 7 8 8 ) im Spiegel österreichischer G e s a n d ten b erich te“, Spanisches Kulturinstitut in der Residenz, 8, M ü n c h e n , 1 9 87 , p. 3 8. 4 C h.L. M o n tesq u ieu , „Caractère d e “, in Pensées et fragments inédits de Montesquieu, 1 . 1, Bordeaux, 1 8 9 9 , p. 7. 5 „Aufklärung als Prozeß“, parengė R. Vierhaus, Aufklärung, 2, 1 9 8 7 , p. 6.
II. Kintanti visuomenė 1
U. Im H o f, Das gesellige Jahrhundert. Gesellschafi und Gesellschafien
2
C.A. Pilati, Voyages en différents pays de l ’Europe en 1774, 1775 et 1776
im Zeitalter der Aufklärung, M ü n c h e n , 1 9 8 2 , p. 1 7 - 6 8 . ou Lettres écrites de lAllemagne, de la Suisse, de l'Italie, de Sicile et de Paris, 1 7 7 8, t. 1, p. 6 2 . 3
J.W. G o eth e, Venezianische Epigramme, 1 790.
4
G. Maugras, Le Duc et la Duchesse de Choiseul, Paris, 1903, p. 1 0 8 - 1 0 9 .
238 5
Priedai
H J. Lope, „Das kulturelle Leben in Madrid zur Zeit Karls III. ( 175 9— 1 7 8 8 ) im Spiegel österreichischer G es a n d ten b erich te“, Spanisches
Kulturinstitut in der Residenz, 8, M ü n c h e n , 19 8 7 , p. 36. 6
G. Maugras, Le Duc et la Duchesse de Choiseul’ p. 106.
7
C.A. Pilati, Voyages en différents pays de l ’Europe en 1774, 1775 et 1776
ou Lettres écrites de l'Allemagne, de la Suisse, de l'Italie, de Sicile et de Paris, 1 778, t. 1, p. 2. 8
Ibid., t. 1, p. 2.
9
Voltaire, „Le siècle de Louis X I V “, in Voltaire œuvres historiques, pa rengė R. Pom eau, Paris, 1 9 5 7 , p. 1 0 4 8 .
10 V. Braunbehrens, M ozart in Wien, M ü n c h e n , 1 9 8 6 / 2 , p. 12. 11 U . Im H of, Das gesellige Jahrhundert. Gesellschaft und Gesellschaften
im Zeitalter der Aufklärung, M ü n c h e n , 1 9 8 2 , p. 38. 12 Ibid., p. 68.
III. Europa ir jos valstybės 1 J.P. Hebels Werke, t. 2, parengė W. A ltwegg, Zürich, 1 9 4 3, p. 8 0 - 8 1 . 2
H . D a v en so n , Le livre des chansons, N e u c h â t e l, p. 2 1 8 - 2 2 0 .
3
C.A. Pilati, Voyages en différents pays de l'Europe en 1774, 1775 et 1776
ou Lettres écrites de l'Allemagne, de la Suisse, de l'Italie, de Sicile et de Paris, 177 8 , t. 1, įžanga. 4
„P olitisches Barometer im Jahre 1 7 8 5 “, in Zeichen der Zeit, t. 1, parengė W. Killy, F ra n k fu rt-H a m b u r g , 1 9 6 2 , p. 2 5 .
5
C.A. Pilati, Voyages en différents pays de l'Europe en 1774, 1775 et 1776
ou Lettres écrites de l'Allemagne, de la Suisse, de l'Italie, de Sicile et de Paris, 17 78 , t. 1, p. 2 0 1 . 6
Ibid., t. 2, p. 45.
7
Ibid., t. 1, p. 74.
8
P. Coulmas, Weltbürger. Geschichte einer Menschensehnsucht, Hamburg: Rowohlt, 1990. Cituojama straipsnyje U. Bitterli, „Zur Geschichte des W eltbürgertums“, Schweizerische Monatshefte, 1 9 90 rugsėjis, p. 7 86.
9
P. O chs, Geschichte der Stadt und Landschaft Basel, Basel, 1 8 2 2 ,8 , p. 6.
IV. Švietimo skleidėjai 1
U. Im H o f, Das gesellige Jahrhundert. Gesellschaft und Gesellschaften
im Zeitalter der Aufklärung, M ü n c h e n , 1 9 82 , p. 2 2 5 . 2
The Spectator, nr. 6 8 , 1 7 1 1 gegužės 18.
Bibliografinės nuorodos
239
3
H.J. Lope, „Das kulturelle Leben in Madrid zur Zeit Karls III. ( 1 7 5 9 -
4
Kulturinstitut in der Residenz., 8, M ü n c h e n , 1 9 8 7, p. 38. H .H . Müller, Akademie und Wirtschaft im 18. Jahrhundert, Berlin,
5
U. Dierse, „Philosophie. Institutionelle F o rm en “, in Historisches Wör
6
H .E . Bödeker, „Aufklärung als K o m m unikationsprozeß“, Aufklärung,
7
V. Braunbehrens, M ozart in Wien, M ü n c h e n , 1 9 8 6 / 2 , p. 167.
8
O . D a n n , Lesegesellschaften und bürgerliche Emanzipation. Ein eu
9
J. Dierauer, Die toggenburgische Moralische Gesellschaft, St. Gallen, 1913.
1 7 8 8 ) im Spiegel österreichischer G esa n d ten b erich te“, Spanisches
1975.
terbuch der Philosophie, t. 7, Basel, 1989, p. 8 2 6 - 8 3 1 . 2, 1987.
ropäischer Vergleich, M ü n c h e n , 19 8 1 . 10 U. Im H o f, Das gesellige Jahrhundert. Gesellschaft und Gesellschaften
im Zeitalter der Aufklärung, M ü n c h e n , 1 98 2 , p. 1 3 4 - 1 5 7 . 11 The Royal Dublin Society 1731—1981, parengė J. M een a n , D. Clarke, D u b lin , 1 981. 12 R.E. Schofield , The Lunar Society o f Birmingham, Oxford, 1 963. 13 R.J. Shafer, The economic societies in the Spanish World (1763-1821), Siracusa, 1 9 5 8 . 14 N . C h o m e l, de la Mare, Dictionnaire œconomique, 1 7 67 , p. II. 15 J. Meyer, La Noblesse Bretonne au XVIIIe siècle, Paris, 1 9 6 6 , p. 5 7 6 585. 16 K. G uggisberg, H . W ahlen, Kundige Aussaat, köstliche Frucht. Zwei
hundert Jahre Ökonomische und Gemeinnützige Gesellschaft des Kan ton Bern 1759-1959, Bern, 19 5 8 . 17 K. v o n Zinzendorf, „Bericht des Grafen Karl von Z in z e n d o r f über se ine h a n delspolitische Studienreise durch die Schweiz 1 7 6 4 “, pa rengė O .E . D eu tsch , Basler Zeitschrift fü r Geschichte und Altertum
skunde, 35, 1936, p. 30 3 . 18 U. Im H o f, Das gesellige Jahrhundert. Gesellschaft und Gesellschaften
im Zeitalter der Aufklärung, M ü n c h e n , 1982, p. 1 6 4 - 1 6 6 , 2 4 9 . 19 L. v on Köchel, Chronologisch-thematisches Verzeichnis sämtlicher Ton
werke Amadeus Mozarts,W iesbad en , 1 9 6 5 / 7 , p. 7 2 4 - 7 2 6 . 20 „ D ie Basler Christentum sgesellschaft“, parengė M . Brecht, Pietismus
und Neuzeit, 7, G ö ttin g en , 1 982. 21 U. Im H of, F. de Capitani, Die Helvetische Gesellschaft. Spätaufklärung
und Vorrevolution in der Schweiz, F rauenfeld-Stuttgart, 1 983.
240
Priedai
22 The Specator, L o n d o n , 1 8 3 2 , p. 8 8 2 - 8 9 7 . 23 C. A. Pilati, Voyages en différents pays de l'Europe en 1774, 1775 et 1776
ou Lettres écrites de l A ’ llemagne, de la Suisse, de l ’Italie, de Sicile et de Paris, 1 7 7 8 , t. 2, p. 3 2 7 . 24 H . von Greyerz, Nation und Geschichte im bernischen Denken, Bern, 1953, p. 24.
V. Utopija ir reforma 1 J. H u izin ga, „Natu rb ild und G esch ichtsbild im 18. Jahrhundert“, in
Parerga, Basel, 1 9 4 5 , p. 160. Žr. taip pat U. Im H o f, Das gesellige Jahr hundert. Gesellschaft und Gesellschaften im Zeitalter der Aufklärung, M ü n c h e n , 1 9 8 2 , p. 7 5 - 1 0 2 . 2
U. Im H o f, Das gesellige Jahrhundert. Gesellschaft und Gesellschaften
3
Kanauninkas F.Ph. Gugger iš Z o lo tu rn o (Šveicarija), cituojamas kny
im Zeitalter der Aufklärung, M ü n c h e n , 1 98 2 , p. 2 4 5 . goje U. Im H o f, F. de Capitani, D ie Helvetische Gesellschaft. Spätaufk
lärung und Vorrevolution in der Schweiz, t. 1, Frauenfeld-Stuttgart, 1983, p. 145. 4
I. Kant, „Was ist Aufklärung?“, Berlinische Monatszeitschrift, 1783 gruodis.
5
M . Vorhees, The history ofPhi Beta Kappa, W a sh in g to n , 1 9 4 6 .
6
S. Werenfels, Opuscula theologica, philosophica et philologica, Basel,
7
A. Lindt, „Pietismus u nd Ö k u m e n e “, Pietismus und moderne Welt, 12,
8
G.E. Lessing, „Erziehung des M enschengeschlechtes“, in Lessings Wer
9
ke, parengė Rille, t. 8, p. 611 f. De Juri Belli ac Paris de Grotius, parengė J. Barbeyrac, Am sterdam ,
1 7 8 2 / 2 —II, p. 3 7 6.
1974, p. 152, 146, 158.
1 7 2 9 , p. XXXIV. 10 C. A. Pilati, Voyages en différents pays de l ’Europe en 1774, 1775 et 1776
ou Lettres écrites de l ’Allemagne, de la Suisse, de l ’Italie, de Sicile et de Paris, 1 7 7 8 , 1 . 1, p. 302; t. 2, p. 3 7 . 11 E. Badinter, R. Badinter, Condorcet (1743-1794), un intellectuel en politique, Paris, 1 9 8 8 , p. 19. 12 Voltaire, Traité de la Tolérance, Lausanne, 1 9 5 9 , p. 1 5 2 - 1 5 3 . 13 F én elo n , Les aventures de Télémaque, fils d'Ulysse, T o u lo u se, 1 804, kn. 10, p. 165.
Bibliografinės nuorodos
241
14 F. Venturi, Settecento riformatore da Muratori a Beccaria,Tonno, 1969, p. 7 0 9 . 15 P. Hazard, La crise de la conscience européenne (1680-1715), Paris, 1935, t. 2, p. 6 6 - 6 7 . 16 J. Locke, Two treatises on government, art. 9 5 , art. 89. 17 C.A. Pilati, Voyages en différents pays de l'Europe en 1774, 1775 et 1776
ou Lettres écrites de l'Allemagne, de la Suisse, de l'Italie, de Sicile et de Paris, 1 7 7 8 , 1. 1, p. 7 7 , 8 2 , 8 3 . 18 Voltaire, „Le siècle de Louis X I V “, in Voltaire œuvres historiques, pa rengė R. P om eau, Paris, 1 9 57 , p. 6 1 0 - 6 1 1 . 19 P. Hersche, „ D ie französischen Physiokraten - Vorläufer der Grünen oder Bahnbrecher des Agrobusiness?“, Zeitschrift fü r Agrargeschichte
und Agrosoziologie, 3 8 , 1 9 9 0 , p. 1 4 7 - 1 4 8 . 20 U. Im H o f, Das gesellige Jahrhundert. Gesellschaft und Gesellschaften
im Zeitalter der Aufklärung, M ü n c h e n , 1 9 8 2 , p. 94. 21 Ibid., p. 9 6 - 1 0 2 . 22 C h.L. M o n tesq u ieu , „Caractère d e “, in Pensées et fragments inédits de
Montesquieu, t. 1, Bordeaux, 1 8 9 9, p. 7. 23 J.W. G o e th e , Maximen und Reflexionen.
24 C h.L. M o n tesq u ieu , „Caractère d e“, in Pensées et fragments inédits de Montesquieu, t. 1, Bordeaux, 1 8 9 9 , p. 102. 25 A. Staehelin, Geschichte der Universität Basel 1632-1818 , Basel, 1 957, p. 4 37 . 26 H . B ö h n in g , „Vielfalt der literarischen Form en, A lltag und ,V o lk ‘ in der Publizität v o n Gebrauchsliteratur der deutschen Aufklärung“,
Weimarer Beiträge,!, 1 9 9 0 , p. 1 7 5 4 , 1 7 5 8 - 1 7 5 9 , 1 7 5 9 - 1 7 6 0 , 1 7 6 3 . 27 H .E . Bödeker, „ D ie R eligiosität der G eb ild ete n “, in Wolfenbütteler
Studien , 1 9 8 8 , p. 114 f. 28 F. Kopitzsch, „ D ie H am bu rgisch e Gesellschaft zur Beförderung der Künste und nützlichen Gewerbe (Patriotische Gesellschaft von 1765) im Zeitalter der Aufklärung. Ein Ü berblick“, Wolfenbütteler Forschun
gen, 8, M ü n ch en , 1 980, p. 98. 29 U. Bitterli, Alte Welt - neue Welt. Formen des europäisch-überseeischen
Kulturkontakts vom 15. bis zum 18. Jahrhundert, M ü n ch en , 1 9 8 6 , p. 132. 30 Abhandlungen und Beobachtungen der ökonomischen Gesellschaft zu
Bern, 3. Jahrgang, Bern, 1 7 6 2 , p .X X V I I - X X V I I I .
242
Priedai
31 F. Kopitzsch, „ D ie H a m bu rg isch e Gesellschaft zur Beförderung der Künste u nd nützlichen Gewerbe (Patriotische Gesellschaft von 1765) im Zeitalter der Aufklärung. Ein Überblick“, Wolfenbütteier Forschun
gen, 8, M ü n ch en , 1 9 8 0 ,p . 193. 32 Ibid., p. 7 2 f. 33 U. Im H o f, Das gesellige Jahrhundert. Gesellschafi und Gesellschaften
im Zeitalter der Aufklärung, M ü n c h e n , 1 982, p. 159.
VI. Didysis atsivėrimas plačiajam pasauliui 1
U . Bitterli, Alte Welt - neue Welt. Formen des europäisch-überseeischen
Kulturkontakts vom 15. bis zum 18. Jahrhundert, M ü n c h e n , 1 9 8 6 , p. 130, 190, 167, 193, 177. 2
P. Hazard, La crise de la conscience européenne (1680-1715), Paris,
3
A. Lindt, „Pietismus und Ö k u m e n e “, Pietismus und moderne Welt, 12,
4
Buffon, Histoire naturelle, 1 7 5 6 , t. 6, įvadas.
5
A. von Haller, »„Sammlung neuer und merkwürdiger Reisen zu Wasser
1935, t. l , p . 1 7 - 1 8 .
1974, p. 154.
und zu Lande, (1 75 0 ) recenzija“, in Göttinger Gelehrte Anzeigen, 1755.
VII. Emancipacija - išsivadavimas iš senųjų varžtų 1
G. Forster ( 1 7 9 2 ) , cituojam as studijoje „Aufklärung als P ro zeß “,
2
„Jeanot et C o l i n “, in Voltaire, Romans et contes, parengė F. Deloffre,
parengė R. Vierhaus, Aufklärung, 2 , 1 9 8 7 ,p . 10. J. van den H eu v el, Paris, 19 7 9 , p. 2 7 4 . 3
R.J. Shafer, The economic societies in the Spanish World (1763—1821), Siracusa, 1 9 5 8 , p. 88 f.
4
C.A. Pilati, Voyages en différents pays de TEurope en 1774, 1775 et 1776
ou Lettres écrites de TAllemagne, de la Suisse, de l ’Italie, de Sicile et de Paris, 1 7 78 , t. 2, p. 9 8 - 9 9 . 5 H . G reive, Die fuden, Grundzüge ihrer Geschichte im mittelalterlichen und neuzeitlichen Europa, D arm stad t, 1 9 80, p. 141. 6
Ibid., p. 150.
7
U. Im H of, Das gesellige fahrhundert. Gesellschaft und Gesellschaften
8
G. Burnet, Some letters containg an Account... o f Switzerland, Italy and
im Zeitalter der Aufklärung, M ü n c h e n , 19 8 2, p. 49 . some parts o f Germany, London, 1 7 2 4 , p. 21, 51.
Bibliografinės nuorodos
2 43
H.J. Lope, „Das kulturelle Leben in Madrid zur Zeit Karls III. ( 175 9 — 1 7 8 8 ) im Spiegel österreichischer G es a n d ten b erich te“, Spanisches
Kulturinstitut in der Residenz, 8, M ü n ch en , 1 9 8 7, p. 48 . B. S chnegg, „Weiblicher Geist u nd M o ra l“, Zeitschrift (Reformatio)> 1 9 9 0 vasario 1, p. 72. Ibid., p. 74. E. Badinter, R. Badinter, Condorcet (1743-1794), un intellectuel en
politique , Paris, 19 8 8 , p. 2 9 6 .
VIII. Švietimo radikalizavimas ir gynimasis nuo jo R. van D ü lm e n , Der Geheimbund der Illuminaten. Darstellung, Ana
lyse, Dokumentation , S tu ttg a rt-B a d Cannstatt, 1 9 7 5 , p. 4 1 , 3 4 - 3 5 , 212 . H . Stuke, „Aufklärung“, in Geschichtliche Grundbegriffe. Historisches
Lexikon zur politisch-sozialen Sprache in Deutschland, t. 1, Stuttgart, 1 972, p. 2 7 4 - 2 7 5 . H.J. Lope, „Das kulturelle Leben in Madrid zur Zeit Karls III. (1 7 5 9 — 1 7 8 8 ) im Spiegel österreichischer G es a n d ten b erich te“, Spanisches
Kulturinstitut in der Residenz, 8, M ü n c h e n , 19 8 7 , p. 3 8 . Panorama der Fridericianischen Zeit: Friedrich der Große und seine Epo che - ein Handbuch, parengė J. Ziechmann, Bremen, 1985, p. 834—835. E. Badinter, R. Badinter, Condorcet (1743-1794), un intellectuel en
politique , Paris, 1 9 8 8 , p. 85. U. Im Hof, „Enlightenment - Lumières - Elluminismo - Aufklärung D ie Ausbreitung eines besseren Lichts im Zeitalter der Vernunft“, in „ Und es ward Licht“. Zur Kulturgeschichte des Lichts, Kultūros istori jos paskaitos, 1 9 8 2 - 1 9 8 3 , parengė M . Svilar, Bern: Universität Bern, 1983, p. 116, 131. J.-J. Rousseau, „Emile ou de l’é d u ca tio n “, in Œuvres complètes, t. 4, parengė B. G agn eb in , M . Raym ond, Paris, 1 9 6 9 , p. 1 4 5 , 8 2 6 . Cituojam a knygoje R. Vierhaus, „Leseerfahrungen - Lebenserfahrun g en “, Euphorion, 8 1 , 1 9 8 7 , p. 13. G. de Staël, De l'Allemagne, 1 8 1 0 - 1 8 1 4 , p. 4 8 , 4 3 . F. Kopitzsch, „D ie H am bu rgisch e Gesellschaft zur Beförderung der Künste und nützlichen Gewerbe (Patriotische Gesellschaft von 1765) im Zeitalter der Aufklärung. Ein Überblick“, Wolfenbütteier Forschun
gen, 8, M ü n ch en , 1 980, p. 74.
Priedai
244
11 R. van D ü lm e n , Der Geheimbund der Illuminaten. Darstellung, Ana
lyse, Dokumentation , S tu ttg a rt-B a d Cannstatt, 1 9 7 5 , p. 93. 12 H . von Greyerz, Nation und Geschichte im bernischen Denken, Bern, 1953. 13 H.J. Lope, „Das kulturelle Leben in Madrid zur Zeit Karls III. ( 1 7 5 9 — 1 7 8 8 ) im Spiegel österreichischer G esa n d ten b erich te“, Spanisches
Kulturinstitut in der Residenz, 8, M ü n ch en , 1 9 87 , p. 4 2 .
IX. Kelias į XIX amžių 1
Tautų lentelė (Štaiermerkas), Austrijos etnografijos muziejus, Viena (data nenurodyta).
2
J.-J. Rousseau, „Emile ou de l’éd u ca tio n “, in Œuvres complètes, t. 4,
3
A. Lindt, „Pietismus und Ö k u m e n e “, Pietismus und moderne Welt, 12,
parengė B. G a g n eb in , M . R aym on d, Paris, 1 9 6 9 , p. 8 2 8.
1 974, p. 157.
4 U . Bitterli, Alte Welt - neue Welt. Formen des europäisch-überseeischen Kulturkontakts vom 15. bis zum 18. Jahrhundert M ü n c h e n , 1 9 8 6 , p. 197. 5
J.-J. Rousseau, „Emile o u de l’é d u c a tio n “, in Œuvres complètes, t. 4, parengė B. G a g n eb in , M . R aym on d, Paris, 1 9 6 9 , p. 8 2 7 .
6
Isaak Iselin, cituojam as knygoje U . Im H o f, F. de C apitani, Die Hel
vetische Gesellschaft. Spätaufklärung und Vorrevolution in der Schweiz, F rauenfeld-Stuttgart, 1 9 8 3 , p. 21. 7
C.A. Pilati, Voyages en différents pays de l ’Europe en 1774, 1775 et 1776
ou Lettres écrites de lAllemagne, de la Suisse, de l ’Italie, de Sicile et de Paris, 1 77 8 , t. 2, p. 3 3 0 - 3 3 1 . 8
„Aufklärung als P rozeß“, parengė R. Vierhaus, Aufklärung, 2, 1 9 8 7 , p .7 .
9
A. Lindt, „ 2 0 0 Jahre Christentum sgesellschaft in Basel“, in Basler
Stadtbuch 1 980, p. 146. 10 C h.L. M o n tesq u ieu , „Caractère d e “, in Pensées et fragments inédits de
Montesquieu , t. 1, Bordeaux, 1 8 9 9 , p. 15.
C h ron olo gin ė lentelė (Švietimo epochos datos ir kūriniai)
1685
Nan to edikto atšaukimas. H ugenotų išvijimas iš Prancūzijos
1688
Šlovingoji revoliucija D id žio jo je Britanijoje
1 6 8 9 •1725
Petras D idysis, Rusijos caras
1690
Locke: Du traktatai apie valdymą
1695
1697
Bayle: Istorinis ir kritinis žodynas
1701
1714
Ispanijos Įpėdinystės karas
1709- 1 7 1 2
Steele ir Addison: Plepys/Žiūrovas
1712- 1 7 2 5
Wolf: Vokiški raštai
1713
Saint-Pierre: Amžinos taikos projektas
1719
Defoe: Robinzonas Kruzo
1725
von M uralt: Laiškai apie prancūzus ir anglus
1726
Swift: Guliverio kelionės
1733
Pope: Esė apie žmogų
1740- 1 7 8 0
Marija Teresė, Austrijos valdovė
1740- 1 7 8 6
Frydrichas Didysis, Prūsijos karalius
1742
H ūme: Esė
1748
Lamettrie: Žmogus-mašina
1748
M ontesquieu: Apie įstatymų dvasią
1751- 1 7 8 0
D id ero t ir d ’Alembert: Enciklopedija
1756
Voltaire: Esė apie tautų papročius ir dvasią
1756- 1 7 6 3
Septynerių m etų karas
1762
Rousseau: Visuomeninė sutartis
1762- 1 7 9 6 Jekaterina D id žio ji, Rusijos carienė 1764
Beccaria: Apie nusikaltimus ir apie bausmes
1769
James W atto išrastos garo m ašinos patentavimas
1774
Goethe: Verterio kančios
1775- 1 7 8 3
Šiaurės A m erik os kolonijų karas dėl nepriklausom ybės
1776
Smith: Tautų gerovė
1780- 1 7 9 0
Juozapas II, Vokietijos imperatorius ir Austrijos valdovas
1781
Kant: Grynojo proto kritika
1789
Prancūzijos revoliucijos pradžia
A sm envardžių rodyklė
Bayle, Pierre, (1647-1706) 8 6 ,134
Abaelard, Peter, (1079-1142) 206 Abbt,Thomas, (1738-1766) 181
Bancks 191
Abeille, Louis Paul, (1719-1807) 141
Barbeyrac,Jean, (1674-1744) 147,153,
Addison, Joseph, (1672-1719) 128
157
Adolfas Frydrichas, Švedijos karalius
Barbot 191
(1 7 10-1771) 19 Aguesseau, Henri-François de, (1668-
Barre, François-Poullain de la, 203,204 Basedow, Johann Bernhard, (1 7 2 3 -
1751) 136, 164 Alary, Pierre-Joseph, abatas (1 6 9 0 -
Beccaria, Cesare, (1738-179 4 ) 130,
1770) 100 Albinoni,Tomaso, (1671-1750) 16
1790) 174 135, 155, 159, 224 Becher 169
Albon, grafas de, (1753-1789) 127 Alembert, Jean Le Ronde de, (1717—
Benediktas XIV, popiežius ( 1 6 7 5 -
1 7 8 3 ) 9 8 ,1 3 7 Amalia, Anna, Saksonijos Veimaro her
Bentham, Jeremy, (1748-1832) 135
cogienė (1739-1807) 28 Amalia, hercogienė, žr. Amalia, Anna Amat, Antonio, 29 Ana, Rusijos carienė (1693-1740) 21 Anson, George, (1697-1762) 191 Aranda, Pedro Pablo von, (1 7 1 9 1798) 3 5 ,4 0 , 163 Argenson, René Louis de, (1 6 9 4 1757)
3 5 ,3 6 , 100, 164
Aristotelis (3 8 4 -3 2 2 m. pr. Kr.) 14, 172, 185 Atzelius,Adam, 192 Augustas, Saksonijos Veimaro herco gas, žr. Karolis Augustas Aveiro, hercogas von, 216
1 7 5 8 )4 4 ,1 4 8 Bentzel-Sternau, Anselm Franz von, 101 Berkeley, George, (1685-1753) 12 Bernoulli, šeima 167 Bernoulli, Jakob, (1654-1705) 172 Byron, John, (1723-1786) 191 Boccaccio, Giovanni, (1313-1375) 96 Boccherini, Luigi, (1743-1805) 17 Bodmer, Johann Jakob, (1698-1783) 130 Boecherini, Georg Friedrich, 17 Boyle, Robert, (1627-1691) 169 Bolingbroke, Henry Saint-John, vikon tas (1678-1751) 99, 100 Bossuet, Jacques Bénigne, ( 1 6 2 7 1 7 0 4 )1 4 6 ,1 9 0 Boucher 222
Bach,Johann Sébastian, (1685-1750) 17
Boulanger, Nicolas-Antoine, ( 1722— 1759)193
248
Priedai
Boulton, Matthew, (1728-1809) 107 Bräker, Ulrich, (1735-1798) 103
Clark, William, (1770-1838) 192
Bragansos, dinastija 19
Coyer 191
Brandenburgai, dinastija 86
Colbert, Jean-Baptiste, (1619-1683)
Breidbach-Dürresheim, Emmerich Jo
35 Condamine, Charles Marie de la,
seph von, Mainco kurfiurstas 42, 101
Breitinger, Johann Jakob, (1701-1774) 130 Brosse, Charles de, 193 Buffon, Georges Louis Leclerc von, (1707-1788) 192, 193 Burbonai, dinastija 18, 22, 78, 79, 150, 216 Caballeria, Alvarez de, 224 Calama, José Perez, 110 Calas, Jean, ( 1698-1762) 151,224,225 Calvin, Jean, (1509-1564) 160
Clericus, Johannes, žr. Le Clerc
(1701-1774) 191 Condillac, Etienne Bonnot de, (1714— 1780) 98 Condorcet, Antoine de, (1743-1794) 15, 98, 149, 205, 2 0 7 ,2 1 3 ,2 1 9 Cook, James, (1728-1779) 188,190, 192 Corelli,Arcangelo, (1653-1713) 16 Court, Willis, 128 Coverly, Roger de, 128 Cromwell, Oliver, (1599-1658) 196 Cumberland, Richard, Pyterbono vys kupas 142
Campomanes, Pedro Rodriguez von, (1723-1802) 35, 109, 163, 197 Canal, Giovanni Antonio, ( 1697— 1 7 6 8 )80 Canaletto žr. Canal, Giovanni Antonio Carl Alexander, Ansbacho markgrafas
68 Cassini, Giovanni Domenico, (1625— 1 7 1 2 )168 Castel, Charles Irénée, žr. Saint-Pierre, abatas de Cella, Matheo, 28 Chardin, Jean-Baptiste, (1699-1779) 17,191 Charrière, Isabelle de, (1740-1805) 99 Chodowiecki, Daniel, (1726-1801) 11, 15 Choisy, François Timoléon de, abatas (1 6 4 4 -1 7 2 4 )1 9 1 Ciceronas, MarkasTulijus, (100-43 m. pr. Kr.) 152 Clairon žr.Trude, Claire Josèphe Leris de la
Dalberg, Emmerich Joseph von, (17731833) 210 Davila, Pedro, 93 Defoe, Daniel, (1660-1731) 189 Descartes, Ren£, (1596-1650) 136,138, 139, 166, 200 Diderot, Denis, (1713-1784) 137 Dilthey,Wilhelm, (1833-1911) 95 Dohm, Christian Wilhelm, (1751 — 1820) 133, 201 Drebbelius, Cornelius, (1572-1634) 169 Drummond 191 Du Barry, Marie Jeanne, (1743-1793) 21
Egede, Hans, (1686-1758) 192 Elzbieta Braunšveigietė, Prūsijos kara liaus Frydricho Vilhelmo II žmo na 29 Elžbieta, Anglijos karalienė (1558— 1603) 207
Asmenvardžių rodyklė Elžbieta Farnese, Ispanijos karaliaus Pilypo V žmona (1692-1766) 22 Emmerich, Joseph, žr. Breidbach-Dūrresheim Engei, Samuel, (1702-1784) 116 Ensenada, de la, (1702-1781) 163 Epiktetas (apie 50-138) 183 Epikūras (341-271 m.pr. Kr.) 97 Erasmus Roterdamietis, (1466/14691536) 88, 148, 180 Erthal, Friedrich Karl von, Mainco kurfiurstas (1774-1802) 101 Esquilache, žr. Squilace Este, dinastija 86 Eugenijus, Savojos princas, ( 1663— 1736) 3 0 ,7 4
249
Frydrichas III, Brandenburgo kur fiurstas (1657-1713) 93 Frydrichas III, Danijos karalius ( 1609— 1670) 20 Frydrichas IV, Danijos karalius (16711730) 19 Frydrichas V, Danijos (ir Norvegijos) karalius 19 Frydrichas, kunigaikštis 25 Frydrichas Vilhelmas I, Prūsijos kara lius (1688-1740) 3 3 ,9 3 ,2 2 1 Frydrichas Vilhelmas II, Prūsijos kara lius (1744-1797) 2 9 ,2 2 6 Fürstenberg, Franz Friedrich Wilhelm von, (1728-1810) 42
Euler.Leonhard, (1707-1783) 93
Gainsborough,Thomas, (1727-1788)
Fénelon, François de Salignac de la
17 Galilėjus, Galileo, (1564-1642) 148,
Mothe-, (1651-1715) 42, 147,148, 153,156 Ferdinandas IV, Neapolio karalius (1751-1825) 18,21 Ferdinandas VI, Ispanijos karalius (1713-1759) 18, 22 Ferguson, Adam, (1723-1816) 15,193 Firmian 163 Fontane,Theodor, (1819-1898) 32 Fontenelle, Bernhard Le Bovier de, ( 1 6 5 7 -1 7 5 7 )9 8 Formey, Johann Heinrich Samuel, 94, 95 Forster 189,191 Fragonard, Jean-H onorė, ( 1732-1806) 17 Freeport, Andrew, 128 Frydrichas I, Švedijos karalius (16761751) 19 Frydrichas II, Prūsijos karalius (1712— 1786) 20, 24, 74, 83, 84, 93, 122, 143, 150, 154, 155, 202, 209,215, 2 2 2 ,2 2 6
167, 168 Galsworthy, John, (1867-1933) 32 Gassner, Salomon, (1730-1788) 88 Gerando,de, 189 Giezendanner, Andreas, (1733-1797)
102 Gluck,Willibald von, (1714-1787) 17 Goethe, Johann Wolfgang von, (17491832) 23, 28, 68, 71, 73, 82, 91, 169, 177 Goguet, Antoine-Yves, (1716-1758) 193 Goya, Francisco José, (1746-1828) 18, 78 Goldsmith, Oliver, (1728-1774) 48 Graciân, Baltasar, (1 601-1658) 136 Graff, Anton, (1736-1813) 17 Grange’ai,de la, didikų dinastija 86 Grégoire, abatas 202 Grimaldi, de, 92 Grotius, Hugo, (1583-1645) 8 9,152, 153 Guardi, Francesco, (1712-1793) 80
250
Priedai
Guericke, Otto von, (1606-1686) 169 Guyenet-D’Ivernois, Isabelle, (1 7 3 5 -
Holwell 191 Home, Henry, lordas (1696-1782) 15
99
Horrebov, Nikolaus, (1712-1760) 192
Guyer, Jakob, (1716-1785) 177 Gumilla 191
Huizinga,Jan, (1872-1945) 134 Huygens, Christian, (1629-1695) 168,
Gustavas II Adolfas, Švedijos karalius
169 Humboldt, Alexander von, (1 7 6 9 -
1797)
(1594-1632) 7 5 ,8 4 Gustavas III, Švedijos karalius (1 7461792) 21,22, 84
1859)192 Humboldt, Wilhelm
von, (1767—
Habsburgai, dinastija 1 8 ,8 0 ,8 3
1835)139 Hume,David, (1711-1776) 136
Haydn, Joseph, (1732-1809) 17,68
Hutcheson, Francis, (1694-1746) 135
Haller, Albrecht von, (1708-1777) 16, 88,
118, 194
Hamiltonai, didikų dinastija 86
Iffland, August Wilhelm, (1759-1814) 201
Händel, Georg Friedrich, (1685—
Irminger, Hans Jakob, (1742-1799)
1759) 17, 25 Harvey,William, (1578-1657) 167
Iselin, Isaak, (1728-1782) 15, 132, 135,
Haway 191 Hawkesworth 191
57 193,219
Hazard, Paul, (1878-1944) 134
Jean Paul 67
Heimpel, Hermann, (1901-1988) 50,
Jeanne d’Arc (1412-1431) 213 Jekaterina I, Rusijos carienė (1 6 7 9 -
54, 58 Heine, Heinrich, (1797-1856) 31,202 Helv^tius, Claude Adrien, (1715— 1777) 98, 130 Herder, Johann Gottlieb, (1744-1803) 13,
15,230
Herodotas (apie 4 9 0 -425 m. pr. Kr.) 6, 190 Herz, Henriette, (1764-1847) 99,201 Hippel, Theodor Gottlieb, (1 7 4 1 17 9 6 )205 Hirzel, Johann Kaspar, (1725-1803) 177 Hobbes,Thomas, (1588-1671) 154 Hoegstroem 192
1727) 21 Jekaterina II, Rusijos carienė (17291796) 1 5 ,2 0 ,2 1 ,8 5 , 207 Jelizaveta, Rusijos carienė (1 7 4 1 1762) 21 Jonas V, Portugalijos karalius (1689— 1750) 19 Jonas Evangelistas 119 Jonas Krikštytojas 120 Jose de Carvallo e Mėlio, žr. Pombal, markizas de Juozapas II, imperatorius
(1 7 4 1 -
1790) 20, 38,40, 75, 83, 202, 217, 218, 223
Hohberg,Wolf Hermhard von, (1612-
Juozapas, Portugalijos karalius (1714—
1688) 3 1 ,6 3 Holbach, baronas, (1723-1789) 138,
1777) 1 9 ,2 1 5 ,2 1 6 Jurgiai 19
213 Holsteinai-Gottorpai, dinastija 22
Jurgis I, Anglijos karalius (1660-1727) 25, 29
Asmenvardžių rodyklė Jurgis III, Anglijos karalius (1738— 1820)
2 1 -2 3
Jurgis IV, Anglijos karalius (1762— 1830) 22 Kaimas, Peter, 192 Kant, Immanuel, (1724-1804) 15,89, 139 Karlas Eugenijus, Viurtembergo her cogas (1728-1793) 26, 3 4 ,1 7 4 Karlas Theodoras, Pfalco ir Bavarijos kurfiurstas (1724-1799) 25 Karolina, Heseno žemės grafienė (1721-1774) 27 Karolina Matilda, Danijos karaliaus Kristiano IV žmona (1751-1775)
251
Klemensas XIV, popiežius ( 1693— 1 7 7 4 )1 4 8 ,1 5 0 Klopstock, Friedrich Gottlieb, (1724— 1803) 220 Knigge, Adolf Freiherr von, (1 7 5 2 1 796)210 Knonau, Ludwig Meyer von, 56 Kolbas 191 Kolumbas,
Kristoforas,
(1 4 5 0 /5 1 -
1506) 1 8 4 ,1 8 5 ,1 8 9 Kolumela, Lucijus Junijus Moderatas, (I a.pr.Kr.) 112 Königsmarck, Philipp Christoph von, (1665-1694) 29 Kopernikas, Mikalojus, (1473-1543) 148, 168, 222
21 ,2 2 5 Karolis I, Anglijos karalius (1 6 0 0 -
Kraft, Jens, 193
1649) 22 Karolis II, Anglijos karalius (1 6 3 0 -
karalius (1588-1648) 21,8 3 Kristijonas VI, Danijos ir Norvegijos
1 6 8 5 )127 Karolis II, Ispanijos karalius (1 661-
Kristijonas VII, Danijos ir Norvegijos
1700) 74 Karolis III, Ispanijos karalius (1 7161788) 18,26, 27, 35, 109,216
Kristijonas IV, Danijos ir Norvegijos
karalius (1730-1746) 19 karalius (1766-1808) 19,22 Kulmus, Luise, (1713-1762) 204 Künsberg, baronas von, 28
Karolis IV, Ispanijos karalius (17481819) 1 8,35 Karolis V, imperatorius, (1500-1556) 154 Karolis VI, imperatorius (1685-1740) 19
Lahontan, de, 187, 191 Lambertinenghi, Luigi, 130 Lamettrie, Julian Offray de, (1 7 0 9 1751)213
Karolis VII, imperatorius (1697-1745)
La Rochefoucauld, François, ( 1 6 3 0 -
19 Karolis XII, Švedijos karalius (1 682-
1680) 97 Las Casas, Bartholomé de, ( 1474—
1718) 7 4 ,8 4
1566) 185, 186
Karolis Augustas, Saksonijos Veimaro
Latour, Quentin de, (1704-1788) 17
hercogas (1757-1828) 28 ,2 1 0
Lavater, Johann Kaspar, (1741-1801) 182
Karolis Emanuelis III Savojietis, Sardinijos karalius (1701-1773) 20 Katonas, Markas Porcijus, (234-149 m. pr. Kr.) 112 Kaunitz, Wenzel Anton von, (1711— 1794) 163
Lawrence,Thomas, (1769-1830) 17 Leade, Jane, (1624-1704) 125 Le Clerc, Jean-Pierre, (1657-1736) 143 Leibniz, Gottfried Wilhelm, ( 1646— 1716) 27, 93, 134, 136, 138, 139, 146, 167, 191,221
252
Priedai
Lenclos, Ninon de, ( 1620-1705) 97 Leopold II, imperatorius (1747-1792) 75, 80
liaus Liudviko XVI žmona (1755— 1793) 43
Lespinasse, Julie de, (1732-1776) 98 Lessing, Gotthold Ephraim, (1 7 2 9 1781)
Marija Antuanetė, Prancūzijos kara
15, 82,94, 146, 201
LeTrosne, Guillaume François, (17281 7 8 0 )133
Marlborough, hercogas von, ( 1650— 1722) 74,81 Marmontel, Jean-Franęois, ( 1723— 1799)
98
Maundrello 191
Leuwenhock 168 Lewis 192
Maupertuis, Pierre Louis Moreau de, (1698-1759) 93
Lichtenberg, Georg Christoph, (17421 7 9 9 )1 3 6 ,2 2 0 Linné, Carl von, (1707-1778) 192 Locke, John, (1632-1704) 136, 142, 153, 157, 158, 171, 186,219 Longo, Alfonso, 130 Lucilijus, Gajus, (180-102 m. pr. Kr.) 104 Liudvikas XIV, Prancūzijos karalius (1638-1715) 13, 18, 20, 33, 38,42, 7 4 , 8 1 , 8 9 , 9 7-99, 148, 156, 161, 169, 174 Liudvikas XV, Prancūzijos karalius (1710-1774) 18, 21, 24,27, 81,170 Liudvikas XVI, Prancūzijos karalius (1754-1793) 18, 9 5 ,2 2 5
Mazarin, hercogienė von, 98 Medici, dinastija 76, 80 Mendelssohn, Moses, (1 729-1 7 8 6 ) 200-202 Mérimée, Prosper, (1803-1870) 29 Meyer von Knonau, Ludwig, (1 7 6 9 1841) 56 Mirabeau, Honoré Gabriel Riqueti de, (1749-1791) 202 Molière
(Jean-Baptiste
Poquelin)
(1622-1673) 204 Montaigne,
Michel
Eyquem
de,
(1 5 3 3 -1 5 9 2 )9 7 Montaudoin 114 Montealegre 205 Montesquieu, Charles Louis de Secon
Mably, Gabriel Bonnot de, abatas (1709-1785) 1 5 ,4 1 ,9 8 , 159 Machiaveli, Niccolo, (1469-1527) 154 Macpherson, James, (1736-1796) 231 Madden, Samuel, 106 Mahometas 190 Malagrida 216 Marija I, Portugalijos karalienė (1734— 1816)
19,21
Marija Karolina, Neapolio karaliaus Ferdinando IV žmona (1752— 1814) 21 Marija Teresė, imperatorienė (1717— 1780) 19, 20,21, 2 7 ,3 3 ,4 0 ,7 4 ,8 3 , 122, 202, 207,217
dât, (1689-1755) 1 5 ,3 5 ,9 8 , 137, 158,
159, 166, 232, 235
Montgelas, Maximilian von, (1 7 5 9 1838) 210 Moser, Friedrich Carl von, ( 1 7 2 3 1798) 54 Moser, Johann Jakob von, (1701 — 1 7 8 5 )3 4 ,1 9 6 Mozart, Wolfgang Amadeus, (1 7 5 6 1791)
1 7 ,9 9 ,1 2 4
Münchhausen, Gerlach Adolf von, (1688-1770) 163 Muralt, Beat von, (1665-1749) 87 Muratori, Ludovico Antonio, (1 6 7 2 1750)136
Asmenvardžių rodyklė
253
Napoleonas I Bonapartas ( 1 7 6 9 -
Petras III, Rusijos caras, (1728-1762)
1821) 4 4 ,7 5 , 78, 79,210 Necker-Curchod, Suzanne, ( 1739—
Petre, Robert Edward, 121
1794) 99
20, 23 Pijus VI, popiežius (1717-1799) 44
Newton, Isaac, (1643-1717) 12, 14, 81, 136, 167 Noailles, Louis Antoine de, ( 1 6 5 1 -
Pijus VII, popiežius (1742-1823) 44 Pilati, Carlantonio, (1733-1802) 14, 76,
132, 148, 199, 233
Pilypas IV, Ispanijos karalius ( 1605—
1729) 146 Nollet, Jean Antoine, abatas (1 7 0 0 -
1665) 22 Pilypas V, Ispanijos karalius ( 1683—
1770) 41 Nordenflycht, Hedvig Charlotta, (1718— 1763) 205 Novalis (Georg Philipp Friedrich von Hardenberg) (1772-1801) 219 Oberlin, Jean Frédéric, (1740-1826)
1746) 18, 21 Planta, Martin, (1727-1772) 177 Platon (427-348/47 m. pr. Kr.) 219 Pococke 191 Poisson, Jeanne Antoinette, 21 Pombal, markizas de, (1699-1782) 14, 40, 78, 149,215,216
71 Olavide, Pablo, (1725-1803) 222 Ona, Anglijos karalienė (1665-1714) 21
Pompadour, markizė de, (1721-1764) 21,24, 27, 28, 137 Pope, Alexander, (1680-1744) 12,100
Oranijos dinastija 226
Pranciškus I Steponas, imperatorius
Ormesson,Jean de, (g. 1925) 32
(1708-1765) 19, 7 4 ,1 2 2 Prévost 192
Paoli, Giacinto, (1690-1768) 80
Prior,Thomas, 105 Pufendorf, Samuel von, (1632-1694)
Paoli,Pasquale, (1725-1807) 80 Papinian 169 Park, Mungo, (1771-1806) 192 Pascal, Biaise, (1623-1662) 136,169
153 Quesnay, François de, ( 1694-1774) 161
Passionei, Domenico, (1682-1761) Rameau,Jean-Philippe, (1683-1764) 17
41
Richardson, Samuel, (1689-1761) 207
Pavon, Antonio Ruiz de, 192 Pedras
III,
Portugalijos
karalius
(1717-1786) 7 8 ,2 1 6
Richter, Johann Paul Friedrich, žr. Jean
Péguy, Charles, (1873-1914) 41
Paul Riem, Andréas, 212
Penn,William, (1944-1718) 180,186
Roche, Daniel, 9 5 ,9 6
Perricholi, Camila, 2 9 ,68
Rochow, Friedrich Eberhard von,
Pestalozzi, Johann Heinrich, (1 7461827) 172, 174, 198,210 Peteris Leopoldas, didysis Toskanos hercogas, žr. Leopoldas II Petras Didysis, Rusijos caras ( 1682— 1725) 2 1 ,8 5
(1734-1805) 174 Rodt-Bussmannshausen, Franz Konrad von, kardinolas 42 Rohan, Louis René von, Strasbūro vys kupas, kunigaikštis, kardinolas 42 Rosenberg-Orsini 80,163
254
Priedai
Rousseau, Jean-Jacques, (1712-1778)
Sofija Karolina Marija, Brandenburgo-
14, 52, 88, 98, 130, 132, 136, 138,
Bairoito markgrafienė (1757-1817)
159, 172, 187, 190, 206, 209, 220,
27 Sofija Pfalcietė, Hanoverio kurfiursto
2 2 2 ,2 29
Ernsto Augusto I žmona (1630— Sable, Madeleine de Souvrč, markizė Saint-Evremond,
Charles,
1714) 93 Sofija Šarlotė, Prūsijos karaliaus Fry
de, (1599-1678) 97 (1614—
dricho I žmona (1668-1705) 93
1703) 97 Saint Gallen, abatas 102
Sokratas (470-399 m.pr. Kr.) 96, 183
Saint-Pierre, abatas de, (1658-1743)
Spalding, Johann Joachim, (1714—
89, 100,153 Salfeld, Johann Christoph, 133
Sparrmann, Andreas, 192
Salis, Ulysses von, (1720-1800) 174
Spinoza, Baruch, (1632-1677) 200
Savojos dinastija 2 0 ,8 6
Squilace, grafas (?—1785) 216 Stael-Necker, Germaine de, (1766—
Scheuchzer, Johann Jakob, (1672— 1 7 3 3 ) 1 6 4 -1 7 0 Schikaneder, Emanuel, (1751-1812) 124 Schiller, Friedrich von, (1759-1805) 34, 86, 88
Solander, Kari 191,192 1804)
1817)
178
99, 220
Stamitz, Johann, (1717-1757) 17 Stanislovas II Augustas, Lenkijos kara lius (1732-1798) 21 Stapfer, Albrecht, (1766-1840) 133
Schubart, Daniel, (1739-1791) 25,
Steeb, Johann Gottlieb, (1742-1799)
196 Schurz, Carl, ( 1829-1906) 61
193 Steele, Richard, (1672-1729) 128 Stiuartai, dinastija 19,81, 121, 180
Seume, Johann Gottfried, (1 7 6 3 1810) 67 S^vigne, Marie de, (1626-1696) 97, 204 Shaftesbury, Anthony, (1671-1713) 136, 153, 186,219 Shakespeare, William, (1564-1616) 103 Shaw 191 Simon, Richard, (1638-1712) 143 Sinner, Johann Rudolf, (1730-1787) 118 Skvireckas, Juozapas Jonas, 131,203 Small, William, 108 Smith, Adam, (1723-1790) 163 Sofija Dorotėja, Anglijos karaliaus Jur gio I žmona (1666-1726) 29 Sofija iš Ankalt-Cerbsto, žr. Jekateri na II
Strabo (58 m. pr. Kr.-2 1 /2 5 ) 190 Struensee, Johann Friedrich, (1 7 3 7 1772) 74, 164, 225 Swift, Jonathan, (1667-1745) 22, 99, 136, 142, 146, 180, 235 Tacitas, Publijus Kornelijus, (apie 5 8 po 117) 231 Tanucci, Bernardo, markizas (1 6 9 8 1783) 40 Telemann, Georg Philipp, (1681-1767) 17 Tell, Wilhelm, 213 Tencin, Claudine Alexandrine Gučrinde, (1682-1749) 98 Tersteegen, Gerhard, (169 7 -1 7 6 9 ) 146
Asmenvardžių rodyklė Thomasius, Christian, (1655-1728) 96,
Voltaire
255 (François
Marie Arouet)
97, 136, 153, 221 Thun, Marta Wilhelmine von, 99
(1694-1778) 1 5 ,3 8 , 8 1 , 8 7 , 136,
Thunberg, Karl Peter, (1743-1828) 192
184, 186, 187, 190, 191, 195,213,
140,
148, 151, 159, 161, 170, 180,
Tissot, Auguste, (1728-1797) 176 Toland, John, (1670-1722) 201
221,222, 225,235 Voss, Johann Heinrich, (1751-1826) 48
Toricelli (1606-1647) 169
Vulpius, Christian August, ( 1762-1827)
Trude, Claire Josephe Leris de la,
69
(1 7 23-1803) 68 Tscharner, Nikolaus Emanuel, (17271794) 119 Tschiffeli, Johann Rudolf, (1716— 1780) 116, 118 Tschirnhausen, Ehrenfried Walter von, ( 1 6 5 1 -1 7 0 8 ) 1 6 9 Tüpac Amaru 185 Turgot,Anna Robert Jacques, (17471781) 12,98, 163, 164, 225 Ulrike Eleonora, Švedijos karalienė (1688-1741) 19,21
Wagner, Fritz, (g. 1908) 33 Wallio 191 Waser, Henrich, (1742-1780) 225 Watt, James, 108 Watteau, Antoine, (1684-1721) 17 Weber, Max, (1864-1920) 161 Weishaupt, Adam, (1748-1830) 210 Wesley, John, (1703-1791) 145 Wieland, Christoph Martin, ( 1733— 1 8 1 3 )1 3 ,1 5 Wilder,Thornton, (1897-1975) 29 Willis,Thomas, (1621-1675) 167 Withing, William, 108
Varnhagen, Rahel, (1771-1833) 201 Védier 114
Wolff, Christian, (1 6 7 9-175 4 ) 132,
Venegas 191 Venturi, Franco, (g. 1914) 132
Wojtowicz, Jerzy, 48, 53 Wöllner, Johann Christoph, ( 1732—
Verri, Pietro, (1728-1797) 130 Vetinai, dinastija 20
Wrangeliai, didikų dinastija 86
Vico, Giambattista, (1668-1744) 136 Viktoras Amadeus III Savojietis, Sar-
Young, Edward, (1 6 8 3 -1 7 6 5 ) 219,
dinijos karalius (1726-1796) 20 Viedma, Francisco de, 109,110
136,
1800)
1 5 3 ,221,222
227
221
Yvetot, princas de, 127
Vierhaus, Rudolf, (g. 1922) 73 Vilava, Victorian de, 133 Vilhelmas III, Anglijos karalius, (16501702) 39 Villegas, Mariquita, žr. Perricholi Vivaldi,Antonio,(1678-1741) 16,80
Zinzendorf, Karl von, (1739-1813) 49, 50, 57, 118 Zinzendorf, Nikolaus Ludwig von, (1700-1760) 145, 146, 229 Zwingli, Ulrich, (1484-1531) 160,212
SL 014. Leidykla „Baltos lankos“, Mėsinių g. 4,2001 Vilnius Spausdino Adomo Jakšto spaustuvė, Girelės 22,4230 Kaišiadorys Užsakymas 954
. p-
Knygų serija Europos kūrim as atsirado jungtinėmis Euro pos leidyklų pastangomis — C. H . Beck leidykla Vokietijoje, Blackivell Didžiojoje Britanijoje ir JAV, Seuil Prancūzijoje, Critica Ispanijoje, Laterza Italijoje.Vėliau prie jų prisijungė ir leidėjai iš kitų šalių. Šios serijos temų spektras labai platus: idėjų istorija ir jos santykis su visuomenės, tautų ir valstybių istorija. Serijos knygos informatyviai ir įtaigiai nagrinėja svarbiausias tautų ir jų kultūrų problemas. Švietimo epocha į istoriją įėjo kaip „filosofijos amžius“. Su ja prasideda Europos ir viso pasaulio modernizavimas. Ulrichas Im Hofas, vienas geriausių XVIII šimtmečio žinovų, šioje knygoje pateikia išsamų savo tyrinėjamos epochos vaizdą.
ALK - serija verstinių knygų, kurias leidžia įvairios lei dyklos, remiant Atviros Lietuvos fondui. Serijos tikslas su p ažindinti skaitytojus su dvidešim to amžiaus h u m a nitarinių ir socialinių mokslų pagrindais. A T V I R O S
L I E T U V O S ISBN 9986-813-30-1 ISSN 1392-1673
K N Y G A