Užrašai 1914–1916

LUDWIG WITTGENSTEIN

1914-1916

LUDWIG WITTGENSTEIN

1914-1916 Iš vokiečių kalbos vertė JURGITA NOREIKIENĖ

Vilnius pradai

2001

U D K 101 Vi 348

Versta is: W ittgenstein L. Notebooks 1914-1916 / ed. by G. H. von W right and G. E. A n sc o m b e w ith an English translation b y G. E. A n scom b e. - N e w York: H arper & Brothers P ublishers

K nygos leid im ą iš d alies fin a n sa v o ATVIROS LIETUVOS F O N D A S

© ISSN 1392-1673 ISBN 9986-943-61-2

©

Vertim as į lietu v ių kalbą ir b aigiam asis straipsnis Jurgitos Noreikienės, 2001 M aketas - „Pradai", 2001

UŽRAŠAI 1914-1916

1914 08 22

Logika turi rūpintis pati savimi. [Žr. 5.473.] Jei apskritai įmanoma nustatyti funkcijoms sintaksės taisykles, tuomet visa daiktų, savybių etc. teorija yra ne­ reikalinga. Ir netgi pernelyg krenta į akis tai, kad nei [kny­ goje] Grundgesetze , nei Principia Mathematica1 nekalbama apie šią teoriją. Kartoju: logika juk turi rūpintis pati savi­ mi. Galimas ženklas turi taip pat ir gebėti žymėti. Visa, kas apskritai įmanoma, yra taip pat ir teisėta (leistina). Prisiminkime, kodėl „Sokratas yra Platonas" yra bepras­ mybė. Ogi todėl, kad mes nepateikėme jokio arbitralaus [willkürliche] [tokio ženklo] apibrėžimo, o NE todėl, kad [šis] ženklas pats savaime yra kažkas neteisėta! [Plg. 5.473.] 1914 09 02

Tam tikra prasme turi būti neįmanoma, kad mes da­ rytume logikos klaidų. Tai iš dalies jau pasakyta žodžiais: logika turi rūpintis pati savimi. Tai yra nepaprastai gili ir svarbi įžvalga. [Plg. 5.473.] Frege sako: kiekvienas taisyklingai sudarytas sakinys [Satz]2 turi turėti prasmę [Sinn], o aš sakau: kiekvienas 7

1914

įmanomas sakinys yra taisyklingai sudarytas, o jei jis ne­ turi prasmės, tai tik dėl to, kad tam tikroms jo sudedam o­ sioms dalims mes nesuteikėme jokios reikšmės [Bedeutung]. Net jei ir būtume įsitikinę, kad tai padarėme. [Plg. 5.4733.] 1914 09 03

Kaip su filosofijos uždaviniu suderinama tai, kad lo­ gika privalo rūpintis pati savimi? Jei mes, pavyzdžiui, klausiame, ar tas, ar kitas faktas turi subjekto-predikato formą, mes juk turime žinoti, ką turime omeny, sakyda­ mi „subjekto-predikato forma". Mes turime žinoti, ar ap­ skritai egzistuoja tokia forma. Kaip mes galime tai žinoti? „Iš ženklų!" Tačiau kaip? Mes juk neturime jokių šios formos ženklų. Tiesa, galime pasakyti: mes turime ženklų, kurie funkcionuoja kaip subjekto-predikato formos žen­ klai, bet ar tai įrodo, kad iš tiesų turi egzistuoti tokios formos faktai? Būtent, kai šie [ženklai] yra visiškai išana­ lizuojami. Bet čia ir vėl kyla klausimas: ar tokia visiška analizė galima? O jei ne: kokia gi tuomet yra filosofijos paskirtis?!!? Taigi mes galime savęs klausti: ar egzistuoja subjektopredikato forma? Ar egzistuoja santykio forma? Ar ap­ skritai egzistuoja kuri nors iš tų formų, apie kurias Russell'as ir aš visada kalbėdavome? (Russellas pasakytų: „Taip! Tai juk savaime aišku". Cha!) Taigi: jei visa , kas turi būti parodyta, yra parodom a subjekto-predikato SAK INIŲ etc. egzistavimu, tuomet filo­ sofijos paskirtis yra kitokia, nei aš maniau iš pradžių. Bet jei iš tiesų yra ne taip, tuomet tai, ko trūksta, turėtų būti parodoma tam tikros rūšies patyrimu, bet aš manau, kad tai neįmanoma. 8

1914

Klausime, kas iš tiesų sudaro loginį ženklo ir ženkli­ namojo tapatumą, akivaizdžiai slypi neaiškumas! Ir šis klau­ simas (vėl) yra pagrindinis visos filosofinės problemos as­ pektas. Tarkime, yra toks filosofinis klausimas: ar „A yra ge­ ras" yra subjekto-predikato sakinys; arba toks: ar „A yra šviesesnis už B" yra santykio sakinys! Kaip iš viso įmano­ ma atsakyti į tokį klausimų?! Koks akivaizdumas gali mane įtikinti, kad, pavyzdžiui , į pirmąjį klausimą turi būti atsa­ kyta teigiamai? (Tai yra be galo svarbus klausimas.) Ne­ jau ir čia vienintelis akivaizdumas yra tas be galo abejoti­ nas „savaiminis aiškumas" [„Einleuchten"]?? Imkime visiškai panašų klausimą, tik paprastesnį ir fundamentalesnį; bū­ tent tokį: ar taškas mūsų regėjimo lauke yra paprastas ob­ jektas, daiktas ? Tokius klausimus aš iki šiol visada laikiau tikrais filosofiniais klausimais - jie iš tiesų tam tikra pras­ me tokie ir yra - bet kartoju, koks akivaizdumas apskritai galėtų išspręsti tokio tipo klausimą? Ar tik čia nėra klai­ dingas pats klausimo formulavimas; nes atrodo, kad man šiuo klausimu visiškai nieko nėra savaime aišku; atrodo, aš galėčiau užtikrintai pasakyti, jog šie klausimai niekada apskritai negalės būti išspręsti. 1914 09 04

Jei subjekto-predikato sakinio egzistavimas neparodo viso to, kas reikalinga, tuomet tai galėtų parodyti tik tam tikro ypatingo šios formos fakto egzistavimas. O tokio [fakto] žinojimas logikai negali būti svarbus. Sakykime, kad yra ženklas, kuris iš tikrųjų turi subjek­ to-predikato formą, tuomet ar jis kaip nors labiau tinka išreikšti subjekto-predikato sakiniams nei m ūsų subjek­ 9

1914

to-predikato sakiniai? Atrodo, ne! Gal tai priklauso nuo žymėjimo santykio? Jei logika gali būti užbaigta be atsakymo į tam tikrus klausimus, tuomet ji turi būti užbaigta be atsakymo į juos. Loginis ženklo ir ženklinamojo tapatumas pasireiškia tuo, kad ženkle gali būti įžvelgiama ne daugiau ir ne mažiau nei ženklinamajame. Jei ženklas ir ženklinamasis savo visu loginiu turiniu nebūtų tapatūs, tuomet turėtų egzistuoti kažkas dar fun­

damentalesnis nei logika. 1914 09 05 (f>{a), ^(b). aRb = Def ^[aRb]

Atmink, kad žodžių „funkcija", „argumentas", „saki­ nys" etc. logikoje būti negali! Pasakyti apie dvi klases, kad jos tapačios - vadinasi, šį tą pasakyti. Pasakyti tą patį apie du daiktus - vadinasi, nepasakyti nieko; jau vien tai rodo, kad Russello apibrė­ žimas negalimas. 1914 09 06

Paskutinis sakinys iš tiesų yra ne kas kita, kaip nuo seno žinomas prieštaravimas tapatumui matematikoje. Bū­ tent tai, kad jei 2x2 iš tikrųjų būtų lygu 4, tai tuomet šis sakinys nesakytų nieko daugiau nei a = a. Galima būtų pasakyti: logikai nerūpi funkcijų, su ku­ riomis ji dirba, išanalizuojamumas [Analysierbarkeit]. 1914 09 07

Apgalvok tai, kad net ir neišanalizuotas subjekto-predikato sakinys aiškiai išsako kai ką visiškai apibrėžta. 10

1914

Ar negalima pasakyti: visa tai priklauso ne nuo to, kad mes čia kalbame apie neišanalizuojamus subjektopredikato sakinius, bet nuo to, kad m ūsų subjekto-predikato sakiniai visais atžvilgiais funkcionuoja kaip tokie, t. y. kad mūsų subjekto-predikato sakinių logika ta pati, kaip ir bet kurių kitų logika. Mums svarbu tik užbaigti logiką, o m ūsų pagrindinis prieštaravimas neišanalizuotiems sub­ jekto-predikato sakiniams buvo toks, kad mes negalime nustatyti jų sintaksės, kol nežinome jų analizės. Tačiau ar tariamo subjekto-predikato sakinio logika neturėtų būti tokia pat, kaip ir tikro logika? Jei iš viso įmanomas toks apibrėžimas, kuris sakiniui priskiria subjekto-predikato formą...? 1914 09 08

„Savaiminis aiškumas" [„Einleuchten"], apie kurį Russellas tiek daug kalbėjo, logikoje gali tapti nereikalingas tik todėl, kad pati kalba užkerta kelią bet kuriai loginei klaidai. Ir aišku, kad tas „savaiminis aiškumas" yra ir visada buvo visiškai apgaulingas. [Plg. 5.4731.] 1914 09 19

Atrodo, kad toks sakinys kaip „Si kėdė yra ruda", sa­ ko kažką labai sudėtinga; juk jei mes norėtume šį sakinį pasakyti taip, kad niekas negalėtų iškelti prieštaravimų, plaukiančių iš jo daugiareikšmiškumo, tai jis turėtų būti be galo ilgas. 1914 09 20

Nešališkam žvilgsniui aišku, kad sakinys yra loginis savo reikšmės atvaizdas.

11

1914

Ar egzistuoja faktų funkcijos? Pavyzdžiui, „Geriau, jei šitai egzistuoja [der Fall ist]3, negu jei tai egzistuoja [der Fall ist]". Koks gi yra ryšys tarp ženklo p ir likusių sakinio „Ge­ rai, kad p egzistuoja [der Fall ist]" ženklų? Kame glūdi šis ryšys?? Nešališkai būtų galima pasakyti: aišku, kad erdvinia­ me raidės p santykyje su dviem greta jos esančiais žen­ klais. O jeigu faktas „p" būtų toks, kuriame nėra jokių daiktų?? „Gerai, kad p" gali būti analizuojama kaip „p. gerai, jeigu p". Tarkime: p NE egzistuoja [p sei N IC H T der Fall] Ką tuomet reiškia pasakyti „Gerai, kad p"? Visiškai aišku, kad mes galime pasakyti, jog dalykų padėtis p yra gera, nežinoda­ mi, ar „p" yra teisinga ar klaidinga.

Čia paaiškėja gramatikos teiginys „Vienas žodis susi­ jęs su kitu žodžiu". Ką tik pateiktais atvejais siekiama parodyti, kaip saki­ niai yra susiję tarpusavyje. Kaip atsiranda sakinio ryšys. [Plg. 4.221.] Kaip funkcija gali būti susijusi su sakiniu?? Visuomet tie seni senutėliai klausimai! Tik nereikia apsunkinti savęs klausimais; reikia daryti tai, kad pačiam būtų patogu! t,(/)(
kinio funkcija, ir mes norime išsiaiškinti, kokiu būdu funk­ cija yra susijusi su sakiniu, sakydami: funkcija tiesiogiai susijusi tik su subjekto-predikato sakinio subjektu, o tai, 12

1914

ką ji žymi, yra loginė šio ryšio ir subjekto-predikato sa­ kinio ženklo sandauga. Jei jau mes taip sakome, tai gali­ ma paklausti: jeigu tu gali šitaip išaiškinti sakinį, tai ko­ dėl tuomet panašiu būdu tu neišaiškini ir jo reikšmės? Būtent, kad „ji nėra jokia subjekto-predikato fakto funk­ cija, bet loginė šio fakto ir jo subjekto funkcijos sandauga"? Ar prieštaravimas šitam paaiškinimui neturėtų ga­ lioti ir anam? 1914 09 21

Dabar man staiga tam tikra prasme paaiškėjo, kad da­ lykų padėties savybė visuomet turi būti vidinė. <j>a, tpb, aRb. Galima sakyti, kad dalykų padėtis aRb visada turi tam tikrą savybę, jei abu pirmieji sakiniai yra teisingi.

Jei aš sakau: gerai, kad p egzistuoja [der Fall ist], tuo­ met tai turi būti gerai būtent savyje. Man dabar atrodo aišku, kad negali būti jokių dalykų padėčių funkcijų. 1914 09 23

Galima klausti: kaip dalykų padėtis p gali turėti kokią nors savybę, jei tokios dalykų padėties galų gale iš viso nėra? 1914 09 24

Klausimas, kaip įmanoma santykių koreliacija [Zuordnung], yra tapatus tiesos problemai. 1914 09 25

Nes tai sutampa su klausimu, kaip įmanoma dalykų padėčių (signifikanto ir signifikato) koreliacija. 13

1914

Ji įmanoma tik per sudedam ųjų dalių koreliaciją; pa­ vyzdžiui, gali būti vardų ir to, kas pavadinama, koreliacija. (Ir aišku, kad santykių koreliacija taip pat įvyksta kokiu nors būdu.) laRbl ; labi ; p = aRb Def Čia paprastas ženklas koreliuojamas su dalykų padė­ timi. 1914 09 26

Kuo pagrįstas m ūsų - išties puikiai pagrįstas - įsitiki­ nimas, kad bet kurią prasmę mes galime išreikšti savo dviejų dimensijų raštu?! 1914 09 27

Sakinys savo prasmę juk gali išreikšti tik todėl, kad jis yra loginis jos atvaizdas! Krinta į akis panašumas tarp ženklų „aRb" ir „aaR . aab". 1914 09 29

Bendroji sakinio sąvoka kartu apima ir visiškai ben­ drą sakinio ir dalykų padėties koreliacijos sąvoką: visų mano klausimų sprendimas turi būti ypač paprastas! Sakinyje pasaulis sukonstruojam as tarsi bandymui. (Panašiai, kaip Paryžiaus teismo salėje lėlėmis etc. pa­ vaizduojama automobilių katastrofa.)4 [Plg. 4.031.] Iš čia (jeigu aš ne aklas) tuoj turėtų atsirasti tiesos esmė. Prisiminkime hieroglifų raštą, kuriame kiekvienas žodis vaizduoja savo reikšmę! Taip pat prisiminkime, kad ir tikri dalykų padėčių atvaizdai gali atitikti ir neatitikti tiesos. 14

1914

: Jei šiame paveikslėlyje dešinioji figūra vaizduoja žmogų A, o kairioji žymi žmogų B, tai visuma, ko gero, gali reikšti „A fechtuojasi su B". Vaizdų raštu [Bilderschrift] užrašytas sakinys gali būti teisingas ir klai­ dingas. Jis turi prasmę nepriklausomai nuo savo teisin­ gumo ar klaidingumo. Juo turi būti įmanoma parodyti visa, kas yra svarbu. Galima sakyti, kad nors mes nesame tikri, jog visas dalykų padėtis galime paversti piešiniais popieriuje, vis dėlto esame tikri, jog visas logines dalykų padėčių savy­ bes galime pavaizduoti dviejų dimensijų raštu. Čia mes vis dar kalbame paviršutiniškai, bet, ko gero, užčiuopėme neblogą giją. 1914 09 30

Galima sakyti, kad m ūsų piešinyje dešinioji, taip pat ir kairioji, figūra kažką vaizduoja, tačiau net jei tai ir ne­ egzistuotų [nicht der Fall wäre], jų padėtis vienas kito atžvilgiu galėtų kažką vaizduoti. (Būtent santykį.) Vaizdas gali vaizduoti santykius, kurie neegzistuoja!!! Kaip tai įmanoma? Dabar vėl atrodo, jog visi santykiai turėtų būti loginiai dėl to, kad jų egzistavimas būtų garantuotas ženklo eg­ zistavimu. 1914 10 02

Tai, kas [sakinyje] „aRb.bSc" sieja a ir c, yra ne žen­ klas bet tos pačios raidės „b" buvimas abiejuose papras­ tuosiuose sakiniuose.

15

1914

Užuot pasakius: šis sakinys turi tokią ir tokią prasmę, galima tiesiog pasakyti: šis sakinys vaizduoja tokią ir to­ kią dalykų padėtį! [Žr. 4.031.] Jis ją atvaizduoja logiškai. Tik taip sakinys gali būti teisingas arba klaidingas: jis gali atitikti arba neatitikti tikrovę tik būdam as dalykų padėties vaizdu. [Plg. 4.06.] 1914 10 03

Sakinys yra dalykų padėties vaizdas tik tiek, kiek jis yra logiškai skaidomas! (Paprastas - neskaidomas - žen­ klas negali būti nei teisingas, nei klaidingas.) [Plg. 4.032.] Vardas nėra to, kas pavadinama, vaizdas!

Sakinys sako ką nors tik tiek, kiek jis yra vaizdasl [Zr. 4.03.] Tautologijos nieko nesako, jos nėra dalykų padėčių vaizdai: pačios savaime jos yra logiškai absoliučiai neut­ ralios. (Loginė tautologijos ir sakinio sandauga [Produkt] sako ne daugiau ir ne mažiau nei jis pats vienas.) [Plg. 4.462 ir 4.465.] 1914 10 04

Aišku, kad „xRy" gali turėti santykį žymintį elemen­ tą, net jei „x" ir „y" nieko nežymi. Ir tuomet santykis yra vienintelis dalykas, kuris yra žymimas šiuo ženklu. Bet kaip tuomet įmanoma, kad kodas „Kilo" reiškia: „man viskas gerai"? Paprastas ženklas čia vis dėlto kažką sako, ir yra vartojamas siekiant kažką pranešti kitiems!! 16

1914

Argi šitokia reikšme vartojamas žodis „Kilo" negali būti teisingas arba klaidingas?! 1914 10 05

Šiaip ar taip, paprastas ženklas juk gali koreliuoti su sakinio prasme. Logiką domina tik tikrovė. Taigi ir sakiniai [domina] TIKTAI tiek, kiek jie yra tikrovės vaizdai. Tačiau kaip vienas žodis GALI būti teisingas arba klai­ dingas? Šiaip ar taip, jis negali išreikšti minties , kuri su­ taptų arba nesutaptų su tikrove. Mintis juk turi būti skaidoma! Žodis negali būti teisingas arba klaidingas ta prasme, kad jis negali sutapti arba, priešingai, nesutapti su tikro­ ve. 1914 10 06

Taigi bendra dviejų kompleksų, iš kurių vienas gali būti kito loginis atvaizdas, sąvoka turi vienų prasmę. Dviejų kompleksų sutapimas aiškiai yra vidinis ir to­ dėl negali būti išreikštas, o tik parodytas. „p" yra teisinga - nesako nieko kito, išskyrus p! „ 'p ' yra teisinga", atsižvelgiant į tai, kas anksčiau pasakyta yra tik pseudosakinys, kaip ir visi tokie ženklų junginiai, kurie atrodo sakantys kažką, kas gali būti tik parodyta. 1914 10 07

Jei yra duotas sakinys ^a, tai su juo kartu jau yra duo­ tos ir visos jo loginės funkcijos (~^a etc.) ! [Plg. 5.442.] 17

1914 1914 10 08

Visos ir nevisos dalykų padėties atvaizdavimas. (Funk­ cija ir argumentas atvaizduojami funkcija ir argumentu.) Pasakymas „toliau nebeskaidomas" taip pat yra vie­ nas iš tų, kurie kartu su „funkcija", „daiktas" etc. pri­ klauso Indeksui; tačiau kaip parodoma tai, ką mes norime juo išreikšti? (Žinoma, nei apie daiktą, nei apie kompleksą negali­ ma pasakyti, kad jie toliau nebeskaidomi.) 1914 10 09

Jei egzistuotų betarpiška santykių koreliacija, tai kiltų klausimas, kaip tuomet daiktai, esantys šiuose santykiuo­ se, yra koreliuojami? Ar egzistuoja tiesioginė santykių koreliacija neatsižvelgiant į jų prasmę ? Ar mes, tardami, kad egzistuoja „santykiai tarp santy­ kių", nesame tik klaidinami tariam os analogijos tarp pasakymų: „Santykiai tarp daiktų" ir „Santykiai tarp santykių"? Visuose šiuose apmąstymuose aš kažkur darau kažkokią

P A­

M ATINĘ KLAIDĄ.

Sakinių apie egzistavimą galimybės klausimas kyla ne logikos viduryje, o pačioje jos pradžioje. Visos problemos, kylančios iš „Axiom of Infinity"5, turi būti sprendžiamos jau sakinyje ,,(3x)x=x" ! [Plg. 5.535.] 1914 10 10

Dažnai būna daroma pastaba ir tik po to pamatoma, kiek teisinga ji yra.

18

1914 1914 10 11

Dabar mūsų keblumą sudaro tai, kad kalboje, kaip regis, nei išanalizuojamumas, nei jo priešingybė nėra at­ spindimi. Tai reiškia: atrodo, kad mes negalime vien tik iš kalbos spręsti, ar, pavyzdžiui, egzistuoja tikri subjekto-predikato faktai ar ne. Bet kaip mes GALĖTUME šį faktą ar jo priešingybę nusakyti ? Tai turi būti parodytai Bet kaip būtų, jei mums visiškai nerūpėtų išnagrinėji­ mo galimybės [Zerlegbarkeit] klausimas? (Tuomet mes dirbtume su ženklais, kurie nieko nežymi, bet savo logi­ nėmis savybėmis padeda išreikšti.) Juk ir neišnagrinėtas sakinys atspindi logines savo reikšmės savybes. O ką, jei­ gu mes pasakytume: kad sakinį galima toliau nagrinėti, matyti iš to, jog mes jį toliau nagrinėjame, pasitelkdami apibrėžimus, ir kiekvienu atveju mes dirbame su juo bū­ tent taip, tarsi jis būtų neišanalizuojamas. Apmąstyk tai, kad visi „sakiniai apie begalinius skai­ čius" yra pavaizduojami baigtiniais ženklais! Bet ar mums nereikia - bent jau remiantis Frege's me­ todu - šimto milijonų ženklų, norint apibrėžti skaičių 100.000.000? (Ar tai nepriklauso nuo to, ar jis taikomas klasėms ar daiktams?) Sakiniai, kuriuose kalbama apie begalinius skaičius, kaip ir visi logikos sakiniai, gali būti gaunami išskaičiuo­ jant pačius ženklus (nes juk prie pirm apradžio proženklio nė vienoje vietoje nepridedamas joks svetimas ele­ mentas), taigi ir čia ženklai patys turi turėti visas logines to, ką jie vaizduoja, savybes. 19

1914 1914 10 12

Trivialus faktas, kad visiškai išanalizuotą sakinį suda­ ro tiek vardų, kiek jo reikšmė apima daiktų; šis faktas yra visa apimančio pasaulio atvaizdavimo kalbos priemonė­ mis pavyzdys. Dabar reikėtų tiksliau išnagrinėti kardinalių skaičių apibrėžimus, kad suprastume tikrąją tokių sakinių, kaip „Axiom of Infinity", prasmę. 1914 10 13

Logika rūpinasi pati savimi; mes turime tik žiūrėti, kaip ji tai daro. [Plg. 5.473.] Panagrinėkime sakinį „Egzistuoja klasė tik su vienu nariu". Arba, o tai yra tas pat, sakinį: (30) : . (3x) : <į>x : (j>y . <Įrz . z>y,2 y = z „(3x)x = x" galima suprasti kaip tautologiją, nes šito apskritai nebūtų įmanoma užrašyti, jei tai būtų klaidin­ ga, tuo tarpu čia! Šitas sakinys gali būti tiriamas vietoj „Axiom of Infinity"! Aš žinau, kad tolesni sakiniai, tokie kokie jie yra su­ formuluoti, yra beprasmiai: ar galima kalbėti apie skai­ čius, jei egzistuoja tik daiktai? Taigi jei, pavyzdžiui, pa­ saulis būtų sudarytas tik iš vieno daikto ir daugiau iš nieko, tai ar būtų galima pasakyti, kad egzistuoja V IENAS daiktas? Russellas tikriausiai pasakytų: jei egzistuoja vieA nas daiktas, tai egzistuoja ir funkcija (3x)^? = x. Bet! Jei ši funkcija to nedaro, tai apie 1 galima kalbėti tik tuomet, jei egzistuoja materiali funkcija, kurią tenkina tik vienas argumentas. 20

1914

Kaip yra su tokiais sakiniais, kaip: (3 ^ ).(3 x ).(z)x

ir (3^).(3x).~^x. Ar vienas iš jų yra tautologija? Ar tai mokslo sakiniai, t. y. ar tai iš viso sakiniai? Tačiau prisiminkime, kad logiką charakterizuoja kin­ tamieji, o ne bendrum o žymėjimas! 1914 10 14

Argi egzistuoja mokslas iš visiškai apibendrintų saki­ nių? Tai skamba tiesiog neįtikėtinai. Aišku : jei egzistuoja visiškai apibendrinti sakiniai, tai jų

prasmė nepriklauso nuo jokio savavališko ženklų išdės­ tymo! Bet tuomet šitoks ženklų junginys pasaulį gali vaizduoti tik savo paties loginėmis savybėmis, t. y. jis negali būti nei klaidingas, nei teisingas. Taigi visiškai api­ bendrintų sakinių nebūna. O dabar - pritaikymas! Bet dabar sakiniai: ,,(3^,x).^x" ir „~3^,x).^x". Kuris iš jų yra tautologiškas, kuris - kontradikcinis? Nuolat kyla poreikis sustatyti šalia ir palyginti saki­ nius, susijusius vidiniais ryšiais. Būtų galima prie šios knygos tiesiog pridėti diagramas. (Tautologija rodo tai, ką ji atrodo sakanti, o kontradikcija rodo priešingumą to, ką ji atrodo sakanti.) Aišku, kad mes galime sudaryti visus įmanomus vi­ siškai bendrus sakinius, jei tik m ums yra duota kalba. Ir todėl sunku patikėti, kad tokie ženklų junginiai iš tiesų 21

1914

gali ką nors sakyti apie pasaulį. Bet, kita vertus, šis laips­ niškas perėjimas nuo elementaraus sakinio prie visiškai bendro!! Galima sakyti: visus visiškai bendrus sakinius galima sudaryti a priori6. 1914 10 15

Bet atrodo, kad paprasčiausias formų, esančių sakiny­ je egzistavimas pats savaime negali apibrėžti šio sakinio teisingumo ar klaidingumo! Taigi neatrodo neįmanoma , kad, pavyzdžiui, bet kokio elementaraus sa­ kinio neigimas nėra teisingas. Bet ar jau pats šis pasaky­ mas nepaliečia neigimo PRASMĖS? Akivaizdu, kad kiekvieną visiškai bendrą sakinį mes galime traktuoti kaip kokios nors faktų rūšies egzistavi­ mo teigimą arba neigimą. Bet argi tai galioja ne visiems sakiniams? Kiekvienas ženklų junginys, kuris atrodo kažką sa­ kantis apie savo paties prasmę, yra pseudosakinys (kaip ir visi logikos sakiniai). Sakinys privalo logiškai vaizduoti dalykų padėtį. Ta­ čiau tai jis gali tik todėl, kad jo elementai privalo koreliuoti su objektais. Ir jeigu visiškai bendro sakinio atveju yra ne taip [nicht der Fall ist], tai tuomet nesuprantam a, kaip jis gali vaizduoti ką nors už savęs. Sakinyje mes sudėliojame daiktus - taip sakant - ban­ dymui, ir nebūtina, kad tikrovėje jie užim tų tokią pat pa­ dėtį, tačiau mes negalime sudėlioti ko nors nelogiško, nes tokiu atveju mes turėtume sugebėti kalba išeiti už logikos ribų. Bet jeigu visiškai bendras sakinys sudarytas tik iš Joginių konstantų", tai mums jis negali būti kas nors dau­ 22

1914

giau, kaip tik - paprasčiausiai - loginis darinys [Gebilde], ir negali nieko daugiau, kaip tik parodyti mums savo paties logines savybes. Jeigu egzistuoja visiškai bendri sakiniai, ką mes juose tarsi bandymui sudėliojame?? [Plg. 4.031 ir 3.03.] Kai bijomasi tiesos (taip, kaip aš dabar), tai niekuomet nenujaučiama visa tiesa. Čia sakinio elementų santykius su jų reikšmėmis aš laikiau tarsi čiuptuvais [Fūhler], kuriais sakinys siejasi su išoriniu pasauliu; ir sakinio pavertimas bendresniu toly­ gus čiuptuvų įtraukimui; kol galiausiai visiškai bendras sakinys tam pa visiškai izoliuotas. Bet ar teisingas šis vaizdas? (Ar aš iš tiesų įtraukiu čiuptuvą, jei vietoj a sakau (3x).^x?) [Plg. 2.1515.] 1914 10 16

Bet dabar atrodo, kad tie patys pamatai, kuriuos aš pasitelkiau, norėdamas parodyti, kad „(3^,x).^x" negali būti klaidingas, patvirtina ir tai, kad „~(3^,x).^x" negali būti klaidingas; ir čia išryškėja pamatinė klaida. Mat vi­ siškai neįmanoma įžvelgti, kodėl būtent pirmasis saki­ nys, o ne antrasis turi būti tautologija. Bet nepamiršk, kad kontradikcija „p. ~p" etc., etc. taip pat negali būti teisinga, bet vis dėlto pati savaime yra loginis darinys. Tarkime, kad elementaraus sakinio neigimas niekada nebūna teisingas, argi šiuo atveju „neigimo" prasmė ne kitokia nei priešingu atveju? ,,(3^):(x).^x" - atrodo beveik neabejotina, kad šis saki­ nys nėra nei tautologija, nei kontradikcija. Čia problema tampa itin svarbi. 23

1914 1914 10 17

Jei egzistuoja visiškai bendri sakiniai, tuomet atrodo, kad tokiuose sakiniuose tarsi bandymui sudėliojamos „lo­ ginės konstantos". (!) Bet argi neįmanoma aprašyti iki galo viso pasaulio visiškai bendrais sakiniais? (Problema iškyla visapusiškai.) Taip, pasaulį galima iki galo aprašyti visiškai bendrais sakiniais, taigi nevartojant jokių vardų ar kitokių žymin­ čių ženklų. Norint pereiti prie įprastinės kalbos, tereikia tik įvesti vardus etc., po kiekvieno „(3x)" pasakant „ir šis x yra A" etc. [Plg. 5.526.] Taigi galima sumodeliuoti pasaulio vaizdą nepasakant, kas ką vaizduoja. Tarkime, kad pasaulis sudarytas iš daiktų A ir B bei savybės F, ir kad egzistuoja [es wäre der Fall] F(A), bet ne F(B). Šį pasaulį mes taip pat galėtume aprašyti tokiais sakiniais: (3x,y).(3^).x*y.^x.~^y:^u.^z.z>u,z. u=z

(3 0 .(0 .*=# (3x,y).(z).z=xvz=y Ir čia taip pat reikalingi sakiniai, tokie kaip du pasku­ tinieji, tam, kad būtų galima identifikuoti objektus. Visa tai, be abejo, rodo, kad visiškai bendri sakiniai eg­ zistuoja}.

Ar pirmojo sakinio (3x,y,^)^x.~^y.x^y) viršuje nepa­ kanka? Identifikavimo keblumą galima pašalinti visą pa­ saulį aprašant vienu bendru sakiniu, kuris prasideda „(3x,y,z...^, ^f...R,S...)", ir tada seka loginė sandauga, etc. 24

1914

Jei mes sakome „ yra vienetinė funkcija [Einheitsfunktion] ir (x).^x", tuomet tai reiškia tą patį, kaip ir „egzis­ tuoja tik vienas daiktas"! (Remdamiesi tuo mes atrodo apei­ name sakinį ,,(3x)(y).y=x".) 1914 10 18

Akivaizdu, kad mano klaida kyla iš neteisingo loginio atvaizdavimo sakiniu supratimo. Pasakymas negali būti susijęs su logine pasaulio struk­ tūra, nes tam, kad pasakymas apskritai būtų įmanomas, kad sakinys GALĖTŲ turėti PRASMĖ, pasaulis turi jau turėti loginę struktūrą, kurią jis kaip tik ir turi. Pasaulio logika yra pirminė visos tiesos ir melo atžvilgiu. Tarp kitko: kad koks nors sakinys apskritai galėtų tu­

rėti prasmę, loginės konstantos jau iki tol privalo turėti reikšmę. 1914 10 19

Pasaulio aprašymas sakiniais įmanomas tik dėl to, kad žymimasis [das Bezeichnete] nėra savo paties ženklas! Pri­ taikymas. Kanto klausimo „Kaip įmanoma grynoji matematika?"7 nušvietimas pasitelkiant tautologijų teoriją! Suprantama, kad pasaulio struktūrą turi būti įmano­ ma aprašyti neminint jokių vardų. [Plg. 5.526.] 1914 10 20

Iš sakinio turi būti matoma loginė dalykų padėties struktūra, kuri jį daro teisingą arba klaidingą. (Kaip ir vaizdas privalo rodyti, kokias padėtis erdvėje vienas kito 25

1914

atžvilgiu turėtų užimti jo perteikiami daiktai, jeigu vaiz­ das būtų teisingas (tikras).) Vaizdo forma būtų galima pavadinti tai, kuo vaizdas atitikti tikrovę (tam, kad apskritai galėtų j ą at­ vaizduoti). [Plg. 2.17 ir 2.18.] PRIVALO

Loginio atvaizdavimo kalbos priemonėmis teorija pir­ miausia mums paaiškina teisingumo santykio esmę. Loginio atvaizdavimo kalbos priemonėmis teorija sa­ ko - visiškai bendrai: kad sakinys galėtų būti teisingas arba klaidingas, kad jis galėtų atitikti tikrovę arba jos ne­ atitikti, sakinyje privalo būti kažkas tapataus tikrovei. [Plg. 2.18.] [Sakinyje] „~p" neigia ne prieš „p", o tai, kas yra bendra visiems ženklams, kurie šiuo žymėjimu reiškia tą patį, kaip „-p"; taigi tai, kas bendra ~P] *------ p tas pats tinka ir bendrum o ~pv~p [ žymėjimui, etc. ~p. ~p j etc., etc. [Plg. 5.512.] Pseudosakiniai - tai sakiniai, kurie, juos išanalizavus, tik parodo tai, ką turėtų pasakyti. Dabar pasiteisina jausmas, kad sakinys aprašo kom­ pleksą Russello aprašymų būdu: sakinys aprašo komplek­ są savo loginėmis savybėmis. Sakinys konstruoja pasaulį savo loginiais pastoliais, ir todėl iš sakinio, jei jis būtų teisingas, taip pat galima matyti, kaip atrodo visa, kas yra logiška: galima daryti 26

1914 išvadas iš klaidingo sakinio etc. (Taigi aš galiu matyti, kad

jei ,,(x,^).^x" būtų teisinga, tuomet šis sakinys prieštarau­ tų sakiniui ,,^a".) [Plg. 4.023.] Tai, kad iš materialių sakinių įmanoma išvesti visiškai bendrus sakinius - kad juos vienus su kitais gali sieti reikšmingi vidiniai santykiai, - rodo, jog visiškai bendri sakiniai yra loginės dalykų padėčių konstrukcijos. 1914 10 21

Ar Russello nulio apibrėžimas nėra beprasmis? Ar ga­ lima apskritai kalbėti apie klasę x(x*x)? Argi galima kal­ bėti apie klasę x(x*x)? Argi x*x arba x=x yra x funkcija?? Ar n u lis n e tu rė tų b ū ti a p ib rė ž ia m a s p e r hipotezę (3^):(x)~^x? Kažkas panašaus galiotų ir visiems kitiems skaičiams. Tai dabar nušviečia visą daiktų skaičiaus eg­ zistavimo klausimą. 0 = a{(3^):(x)~^x.a = ū(^u)}Def. 1 = a{(3^)::(3x).^x:^y.^z.z>y,z y = z:a = ū(^u)(Def. (Lygybės ženklą riestiniuose skliaustuose būtų galima praleisti, jei rašytume 0 = ū(^u){(x)~ (/rx\.) Sakinys turi turėti (taigi ir rodyti) savo teisingumo gali­ mybę. Bet ne daugiau kaip galimybę. [Plg. 2.203 ir 3.02 ir 3.13.] Pagal manąjį klasių apibrėžimą (x).~x(^x) sako, kad £(^x) yra nulinė [klasė], ir tuomet nulio apibrėžimas yra 0 = a[(x).~a]Def. Aš maniau, kad sakinio ^a tiesos galimybė yra neat­ siejama nuo fakto (3x,^).^x. Tačiau neįmanoma suprasti, kodėl ^a privalo būti galimas tik tada, kai egzistuoja ki­ 27

1914

tas tos pačios formos sakinys, ^a juk nereikia jokio prece­ dento. (Tarkime, kad egzistuoja tik du elementarieji saki­ niai ,,^a" ir „(pa", ir kad ,,^a" yra klaidingas: kodėl šis sakinys privalo turėti prasmę tik tuo atveju, jei „<pa" yra teisingas?!) 1914 10 22

Sakinyje turi būti kažkas tapataus jo reikšmei, tačiau sakinys negali būti tapatus savo reikšmei, taigi jame turi būti kažkas /ičtapataus jo reikšmei. (Sakinys yra darinys su loginiais to, kas vaizduojama, bruožais ir dar su kitais bruožais, tačiau pastarieji bus arbitralūs ir skirtingose žen­ klų kalbose skirtingi.) Vadinasi, turi egzistuoti skirtingi dariniai su tais pačiais loginiais bruožais; tai, kas vaiz­ duojama, bus vienas iš jų, ir atvaizdavimo reikalas bus atskirti jį nuo kitų darinių su tais pačiais loginiais bruo­ žais (nes priešingu atveju atvaizdavimas nebūtų viena­ reikšmis). Si atvaizdavimo dalis (vardų suteikimas) turi vykti per arbitralius apibūdinimus. Taigi kiekvienas saki­ nys privalo turėti bruožų su arbitraliai priskirtomis reikš­ mėmis. Pabandžius tai pritaikyti visiškai bendriems sakiniams pasirodo, jog čia glūdi kažkokia pamatinė klaida. Visiškai bendro sakinio bendrum as yra arbitralūs. Jis susijęs su visais daiktais, kurie egzistuoja arbitraliai. Ir todėl jis yra materialus sakinys. 1914 10 23

Viena vertus, mano loginio atvaizdavimo teorija atro­ do esanti vienintelė galima, antra vertus, atrodo, kad joje glūdi neišsprendžiamas prieštaravimas! 28

1914

Jeigu visiškai bendras sakinys nėra visiškai dematerializuotas, tuomet, kaip aš manau, sakinys dėl apiben­ drinimo, ko gera, iš viso netampa dematerializuotas. Ar aš ką nors pasakau apie tam tikrą vieną daiktą, ar apie visus egzistuojančius daiktus, pasakymas yra vieno­ dai materialus. „Visi daiktai" - tai, taip sakant, aprašymas, pakeičian­ tis „a ir b ir c". O jei m ūsų ženklai būtų tokie pat neapibrėžti kaip ir pasaulis, kurį jie atspindi? Norint atpažinti ženklą ženkle, reikia atsižvelgti į jo panaudojimą. [Plg. 3.326.] Jei panorėtum e tai, ką išreiškiame ,,(x).^x", išreikšti pridėdam i prie „^x" kokį nors indeksą m aždaug taip: „Bendr.^x", to nepakaktų (mes nežinotume, kas apiben­ drinama). Jei norėtum e tai parodyti indeksu prie „x", m aždaug taip: ^(xA), to taip pat nepakaktų (toks būdas mums ne­ padėtų pažinti bendrum o srities). Jei norėtum e tai padaryti įterpdami tam tikrą ženklą į tuščias argum entų vietas maždaug taip: „(A, A).^f(A, A)", to nepakaktų (mes negalėtume nustatyti kintamųjų tapa­ tybės). Visi šie žymėjimo būdai nėra pakankami, nes jie neturi būtinų loginių savybių. Visi šie ženklų junginiai pasiūlytu būdu nepajėgia atvaizduoti norimos prasmės. [Plg. 4.0411.] 1914 10 24

Kad galėtume apskritai sudaryti pasakymą, mes turi­ me - tam tikra prasme - žinoti, kaip būtų, jei pasakymas 29

1914

butų teisingas (būtent tai mes ir atvaizduojame). [Plg4.024.] Sakinys išreiškia tai, ko aš nežinau; bet tai, ką aš vis dėlto privalau žinoti, kad apskritai galėčiau jį pasakyti, aš jame parodau.

Apibrėžimas yra tautologija, kuri rodo vidinius ryšius tarp abiejų savo narių! 1914 10 25

Bet kodėl tu niekada nenagrinėji atskiro specialaus žen­ klo, [kad išsiaiškintum], kokiu būdu jis logiškai atvaiz­ duoja? Visiškai išanalizuotas sakinys turi vaizduoti savo reikšmę. Taip pat galima sakyti, kad keblumai kyla dėl to, jog visiškai bendras sakinys neatrodo esantis sudėtinis. Neatrodo, kad jis, kaip ir visi kiti sakiniai, sudarytas iš savavališkai žyminčių sudedam ųjų dalių, kurias vieni­ ja loginė forma. Atrodo, kad jis ne TURI formą, o pats yra savyje užbaigta forma. Niekuomet nereikia klausti apie loginių konstantų eg­ zistavimą, jos juk gali ir išnyktil Kodėl „^(i)" negali vaizduoti, kaip yra (x).^x? Ar tai priklauso ne vien nuo to, kaip - kokiu būdu - tas ženklas ką nors vaizduoja? Tarkime, jei aš norėčiau pavaizduoti keturias poras kovojančių vyrų, ar negalėčiau to padaryti pavaizduoda­ mas tik vieną ir pasakydamas: „Taip atrodo visos ketu­ rios"? (Šiuo pasakymu aš nusakau atvaizdavimo būdą.) (Panašiai aš (x).^x atvaizduoju per ,,^(x)".) 30

1914

Bet atmink, jog neegzistuoja jokių hipotetinių vidinių santykių. Jei turime struktūrą ir su ja struktūrinį santykį, tuomet turi egzistuoti kita struktūra, kuri yra susijusi tuo santykiu su pirmąja. (Tai juk sudaro struktūrinių santy­ kių esmę.) Šitai rodo ankstesniojo pastebėjimo teisingumą, todėl jis nėra joks išsisukinėjimas. 1914 10 26

Taigi atrodo, kad loginis ženklo ir ženklinamojo tapa­ tumas nėra būtinas, o tik tam tikras vidinis, loginis ryšys

tarp jų. (Tokio [ryšio] egzistavimas tam tikra prasme ap­ ima ir tam tikros rūšies pamatinio - vidinio - tapatumo egzistavimą.) Juk kalbama tik apie tai, kad loginė ženklinamojo da­ lis visiškai apibrėžiama vien tik logine ženklo ir žymėji­ mo būdo dalimi. Galima sakyti, kad ženklas ir žymėjimo būdas kartu privalo būti logiškai tapatūs ženklinamajam. Sakinio prasmė yra tai, ką jis vaizduoja. [Plg. 2.221.] 1914 10 27

„x = y" nėra sakinio forma. (Išvados.) Juk yra aišku, kad „aRa" reiškia tą patį, ką ir „aRb.a = b". Taigi pseudosakinį „a = b" galima priversti išnykti, pa­ naudojant visiškai išanalizuotą užrašymą. Geriausias anks­ tesnės pastabos teisingumo įrodymas. Mano loginio atvaizdavimo teorijos problema buvo ras­ ti ryšį tarp ženklo popieriuje ir dalykų padėties išoriniame pasaulyje. 31

1914

Aš visada sakiau, kad tiesa yra santykis tarp sakinio ir dalykų padėties, bet niekada negalėjau atrasti tokio san­ tykio. Pasaulio atvaizdavimą visiškai bendrais sakiniais bū­ tų galima pavadinti beasmeniu pasaulio atvaizdavimu. Kaip vyksta beasmenis pasaulio atvaizdavimas? Sakinys yra tikrovės, kokią mes ją mąstome, modelis. [Žr. 4.01.] 1914 10 28

Tai, ką nori išreikšti pseudosakinys „Egzistuoja n daik­ tų", kalboje pasirodo per n tikrinių vardų8 su skirtingo­ mis reikšmėmis egzistavimą. (Etc.) Tai, ką aprašo visiškai bendri sakiniai, yra, tiesa, tam tikra prasme, struktūrinės pasaulio savybės. Nepaisant to šie sakiniai vis dar gali būti teisingi arba klaidingi. Kadangi jie turi prasmę , pasauliui vis dar lieka ta pati erdvė. Pagaliau juk kiekvieno sakinio teisingumas arba klai­ dingumas kažką keičia bendroje pasaulio struktūroje. Ir erdvė, kurią jai palieka visų elementariųjų sakinių VISU­ M A , yra kaip tik ta, kurią apima visiškai bendri sakiniai. [PIg. 5.5262.] 1914 10 29

Jei elementarusis sakinys yra teisingas, tai bet kuriuo atveju yra dar vienu elementariuoju sakiniu daugiau. [Zr. 5.5262.] Kad sakinys būtų teisingas, jis pirmiausia privalo ga­ lėti būti teisingas, ir tik tai šiek tiek susiję su logika.

32

1914

Sakinys turi parodyti, ką jis nori pasakyti. Jo santykis su savo reikšme turi būti panašus į aprašymo santykį su jo objektu. Tačiau loginės dalykų padėties formos aprašyti ne­ įmanoma. [Plg. 4.12 ir 4.121.] Vidinis santykis tarp sakinio ir jo reikšmės, žymėjimo būdas yra koordinačių sistema, kuri dalykų padėtį at­ vaizduoja sakinyje. Sakinys atitinka pagrindines koordi­ nates. Būtų galima dvi koordinates aP ir bP traktuoti kaip sakinį, kuris sako, kad materialusis taškas p yra (ab) vie­ toje. O kad šis pasakymas būtų galimas, koordinatės a ir b turi iš tikrųjų apibrėžti vietą. Tam, kad pasakymas būtų galimas, loginės koordinatės turi iš tikrųjų apibrėžti logi­ nę vietą! (Objektas, apie kurį kalbama bendruose sakiniuose, tiesą sakant, yra būtent pasaulis, kuris į juos patenka per loginį aprašymą. Todėl pasaulio, tiesą sakant, juose ir nėra, kaip nėra aprašyme ir aprašymo objekto.) Tai, kad loginė p forma tam tikra prasme turi egzis­ tuoti, net jei p neegzistuoja [nicht der Fall ist], simboliš­ kai matyti iš to, kad p yra [sakinyje] „~p". Problema tokia: kaip gali egzistuoti p forma, jei neeg­ zistuoja jokia šios formos dalykų padėtis. Ir kame tuomet iš tikrųjų glūdi ši forma?! Analitinių sakinių nebūna. 1914 10 30

Ar galima sakyti: sakinyje ,,~^(x)" ,,^(x)" vaizduoja, kokia nėra [dalykų] padėtis? 33

1914

Vaizdu galima vaizduoti ir neigiamą faktą, kai vaiz­ duojama tai, kas neegzistuoja [was nicht der Fall ist]. Bet jeigu mes iš tikrųjų pripažįstame šiuos vaizdavi­ mo metodus, kas tuomet iš tikrųjų būdinga vaizdavimo santykiui? Negalima sakyti: egzistuoja kaip tik skirtingos loginės koordinačių sistemos! Egzistuoja kaip tik skirtingi vaizdavimo būdai, tarp jų taip pat ir [vaizdavimas] vaizdu, ir tai, kas vaizduoja, nėra vien ženklas ar vaizdas, bet ir vaizdavimo metodas. Visam vaizdavimui būdinga tai , kad jis gali atitikti arba neati­ tikti tiesą, būti teisingas arba klaidingas. Juk vaizdas ir vaizdavimo būdas yra visiškai išoriški tam, kas yra vaizduojama! Jie abu kartu, būtent vaizdas , [vaizduojantis] tam tikru būdu , yra teisingi arba klaidingi. (Tai, žinoma, galioja ir elementariajam sakiniui.) Kiekvienas sakinys gali būti paneigtas. Ir tai rodo, kad visų sakinių atžvilgiu „teisinga" ir „klaidinga" reiškia tą patį. (Tai yra ypač svarbu.) (Priešingai Russellui.)

Sakinio reikšmė pačiu sakiniu ir jo vaizdavimo būdu turi būti fiksuojama ją teigiant arba neigiant. [Plg. 4.023.] Logikoje nebūna jokio „vienas šalia kito", negali būti jokios klasifikacijos! [Žr. 5.454.] 1914 10 31

Toks sakinys kaip „(3x,^).^x" yra toks pat sudėtinis, kaip ir elementarusis; tai matyti iš to, kad mes turime specialiai paminėti skliaustuose ir „x". Jie abu ne­ 34

1914

priklausomai yra susiję su pasauliu žymėjimo santykiais, lygiai kaip ir elementariojo sakinio „(pa" atveju. [Plg. 5.5261.] Ar nėra taip: loginės konstantos charakterizuoja ele­ mentariųjų sakinio formų vaizdavimo būdą? Sakinio reikšmė sakiniu ir jo vaizdavimo būdu turi būti fiksuojama ją teigiant arba neigiant. Todėl ji turi būti tuo sakiniu visiškai aprašoma. [Plg. 4.023.] Vaizdavim o būdas «^atvaizduoja; tik sakinys yra vaizdas. Vaizdavimo būdas apibrėžia, kaip tikrovė turi būti lyginama su vaizdu. Atvaizduoti pirmiausia turi elementarioji sakinio for­ ma, visas atvaizdavimas vyksta jos dėka. 1914 U 01

Labai lengva supainioti sakinio vaizdavimo santykį su savo reikšme ir teisingumo santykį. Pirmasis skirtin­ giems sakiniams yra skirtingas, antrasis - visiems saki­ niams yra vienodas. Atrodo, kad ,,(x,^).^x" yra fakto a.a forma, kaip aš iš tiesų ir m a­ niau.) Ir kaip tik čia turi slypėti mano klaida. Vis dėlto ištirk elementarųjį sakinį: kokia yra ,,^a" for­ ma ir koks jos santykis su „~^a". Tas precedentas, kuriuo visada norėtųsi remtis, turi slypėti jau pačiame ženkle. [Plg. 5.525.] 35

1914

Loginė sakinio forma turi būti duota jau per savo su­ dedamųjų dalių formas. (O pastarosios turi reikalą tik su sakinių prasme , o ne su jų teisingumu ir klaidingumu.) Subjekto ir predikato formoje jau slypi subjekto-predikato sakinio galimybė etc.; bet - kaip ir turi būti - nie­ ko, kas susiję su jo teisingumu ar klaidingumu. Vaizdas susijęs su tikrove tokiu santykiu, kokiu jis jau yra susijęs. Ir tai priklauso nuo to, kaip jis privalo vaiz­ duoti. Tas pats vaizdas atitiks tikrovę arba neatitiks pri­ klausomai nuo to, kaip jis privalo vaizduoti. Sakinio ir aprašymo analogija: kompleksas, kuris atitin­ ka šį ženklą. (Lygiai taip pat ir grafiniame vaizdavime.) Tiktai negalima sakyti , kad šis kompleksas atitinka tą ženklą (arba ką nors panašaus), tačiau tai rodo save. Ir todėl aprašymas taip pat įgauna kitokį pobūdį. [Plg. 4.023.] Juk atvaizdavimo metodas turi būti visiškai žinomas dar iki apskritai atsirandant galimybei tikrovę lyginti su sakiniu, kad būtų įsitikinta, ar jis yra teisingas ar klaidin­ gas. Lyginimo metodas turi būti m an duotas dar iki man pradedant lyginti. Tai, ar sakinys yra teisingas ar klaidingas, turi pasiro­ dyti. Bet mes turime iš anksto žinoti, kaip tai pasirodys. Tai, kad du žmonės nesikauna, galima atvaizduoti juos atvaizduojant nesikaunančius ir besikaunančius ir pasa­ kant, kad vaizdas rodo, kokia nėra [dalykų] padėtis. Nei­ giamais faktais būtų galima taip pat gerai atvaizduoti, kaip ir teigiamais [faktais]. Bet mes norime tirti tik vaizdavi­ mo principus apskritai. 36

1914

Sakinys ,/p ' yra teisingas" reiškia tą patį, kaip ir logi­ nė 'p ' ir sakinio ,/p '", kuris aprašo sakinį 'p', sandauga, ir abiejų sakinių sudedam ųjų dalių koreliacija. Vidiniai sakinio ir reikšmės santykiai atvaizduojami vidiniais 'p' ir ,/p'" santykiais. (Bloga pastaba.) Tik nereikia veltis į dalinius klausimus, o visuomet veržtis ten, kur įmanoma laisvu, nors ir ne visai aiškiu žvilgsniu aprėpti vieną didelę problemą kaip visumą! „Dalykų padėtis yra mąstoma" („įsivaizduojama") reiš­ kia: mes galime susidaryti jos vaizdą. [3.001.] Sakinys turi apibrėžti tam tikrą loginę vietą. Šios loginės vietos egzistavimą garantuoja vien jo su­ dedamųjų dalių egzistavimas, prasmingo sakinio egzis­ tavimas. Net jei [tam tikroje] loginėje vietoje nėra jokio kom­ plekso, tai vienas vis dėlto yra: ne toje loginėje vietoje. [Plg. 3.4.] 1914 11 02

Tautologijoje pasaulio atitikimo sąlygos (teisingumo sąlygos), t. y. atvaizdavimo santykiai, vieni kitus panai­ kina, taigi tautologija nėra susijusi su tikrove atvaizdavi­ mo santykiu (nieko nesako). [Plg. 4.462.] a = a yra tautologija ne ta pačia prasme, kaip p z> p. Tai, kad sakinys yra teisingas, reiškia ne tai, kad jis yra tam tikru santykiu susijęs su tikrove, bet tai, kad jis iš tikrųjų yra tam tikru santykiu susijęs su tikrove. Ar tik ne taip yra: klaidingas sakinys, kaip ir teisin­ gas, ir nepriklausomai nuo savo klaidingumo ar teisingu­ 37

1914

mo, turi prasmę, bet neturi reikšmės? (Ar čia ne geriau vartoti žodį „reikšmė"?) Galima būtų sakyti: jei tik man duoti subjektas ir pre­ dikatas, tai man duotas ir santykis, kuris egzistuos arba neegzistuos tarp subjekto-predikato sakinio ir jo reikšmės. Jei tik m an yra žinomas subjektas ir predikatas, aš galiu žinoti ir tą santykį, kuris yra neišvengiama prielaida net ir tuo atveju, kai subjekto-predikato sakinys yra klaidin­ gas. 1914 U 03

Kad galėtų egzistuoti neigiama dalykų padėtis, turi egzistuoti teigiam as [dalykų padėties] vaizdas. [Plg. 5.5151.] Atvaizdavimo santykio pažinimas turi remtis tik da­ lykų padėties sudedamųjų dalių pažinimu! Tad ar būtų galima pasakyti: subjekto-predikato saki­ nio ir subjekto bei predikato žinojimas įgalina mus pažinti vidinį santykį etc.? Griežtai kalbant, šitai taip pat nėra teisinga, juk m ums nebūtina pažinti jokio konkretaus subjekto ar predikato. Akivaizdu , kad elementarųjį sakinį mes suvokiame kaip dalykų padėties vaizdą. Kaip tai atsitinka? [Plg. 4.012.]

Ar atvaizdavimo santykio galimybė neturi būti duota jau pačiu sakiniu? Sakinys pats atskiria tai, kas jį atitinka, nuo to, kas jo neatitinka. Pavyzdžiui, kai yra duota sakinys ir tai, kas jį atitinka, tuomet sakinys yra teisingas, jei dalykų padėtis YRA jį 38

1914

atitinkanti, arba kai yra duota sakinys ir tai, kas jo neatitinka, tuomet sakinys yra teisingas, jei dalykų padė­ tis yra jo neatitinkanti. Tačiau kokiu būdu mums yra duota tai, kas atitinka, ar tai, kas neatitinka, kas nors panašaus? Kaip man gali būti pranešta, kaip sakinys vaizduoja? O gal tai iš viso man negali būti pasakyta? O jeigu taip, ar aš galiu tai „žinoti "? Jei tai turėtų būti man pasakyta, šitai turėtų įvykti per sakinį; tačiau jis galėtų tai tik parodyti. Kas gali būti pasakyta, gali būti man pasakyta saki­ niu, vadinasi, niekas, kas yra būtina visų sakinių supra­ timui, negali būti pasakyta. Ta arbitrali ženklo ir ženklinamojo koreliacija, kuri yra sakinių galimybės sąlyga ir kurios aš pasigedau visiškai bendruose sakiniuose, vyksta per bendrum o žymėjimą [Allgemeinheitsbezeichnung], lygiai kaip elementariojo sa­ kinio atveju - per vardus (nes bendrum o žymėjimas ne­ priklauso vaizdui). Todėl visada buvo manoma, kad ben­ drum as pasireiškia visai kaip argumentas. [Plg. 5.523.] Neigti galima tik užbaigtą sakinį. (Panaši taisyklė ga­ lioja visoms ab funkcijoms9.) [Plg. 4.064 ir 4.0641.] Sakinys yra loginis dalykų padėties vaizdas. Neigimas yra susijęs su užbaigta neigiamojo sakinio prasme, o ne su jo vaizdavimo būdu. [Plg. 4.064 ir 4.0641.] Jei vaizdas anksčiau minėtu būdu vaizduoja tai, kasne-egzistuoja [was-nicht-der-Fall-ist], tuomet tai atsitinka tik dėl to, kad jis vaizduoja kažką, kas ne egzistuoja [nicht der Fall ist]. 39

1914

Juk vaizdas tarsi sako: „Taip nėra", ir atsakymas į klau­ simą „Kaip nėra?" yra būtent teigiamas sakinys. Galima sakyti: neigimas susijęs su logine vieta, kurią nustato paneigtasis sakinys. [Žr. 4.0641.] Kad tik nebūtų prarastas tas tvirtas pamatas, ant ku­ rio jau buvo atsistota! Neigiantysis sakinys apibrėžia kitą loginę vietą nei nei­ giamasis sakinys. [Zr. 4.0641.] Neigiamasis sakinys ne tik nubrėžia ribą tarp neigia­ mosios srities ir likusios, bet, žinoma, parodo ir neigia­ mąją sritį. Neigiantysis sakinys apibrėžia savo loginę vietą nei­ giamojo sakinio logine vieta, aprašydamas pirmąją kaip esančią už pastarosios. [Žr. 4.0641.] Sakinys yra teisingas, jei egzistuoja tai, ką jis vaiz­ duoja. 1914 11 04

Kaip sakinys apibrėžia loginę vietą? Kaip vaizdas reprezentuoja dalykų padėtį? Jis pats vis dėlto nėra dalykų padėtis, juk jam visai nebūtina egzistuoti [der Fall zu sein]. Vienas vardas reprezentuoja vieną daiktą, kitas - kitą daiktą, ir jie patys yra susiję; taip visuma - tarsi gyvas vaizdas - vaizduoja dalykų padėtį. [Plg. 4.0311.] Žinoma, loginis ryšys tarp reprezentuojamų daiktų turi būti įmanomas, ir šitai bus visada [wird immer der Fall 40

1914

sein], jei daiktai bus iš tikrųjų reprezentuojami. N. B. Tas ryšys nėra santykis, o tik santykio buvimas. 1914 U 05

Taip sakinys vaizduoja dalykų padėtį tarsi be pagal­ bos iš šalies. Bet kai aš sakau: sakinio sudedamųjų dalių ryšys turi būti įmanomas tarp reprezentuojamų daiktų - ar tik ne čia slypi visa problema?! Kaip tarp objektų gali būti įma­ nomas ryšys, kurio nėra? „Ryšys turi būti įmanomas" reiškia: sakinys ir dalykų padėties sudedamosios dalys turi būti susiję tam tikru santykiu. Taigi tam, kad sakinys vaizduotų dalykų padėtį, rei­ kia tik, kad jo sudedamosios dalys reprezentuotų dalykų padėties sudedamąsias dalis ir kad pirmosios būtų susi­ jusios ryšiu, kuris būtų įmanomas tarp pastarųjų. Sakinio ženklas garantuoja fakto, kurį jis vaizduoja, galimybę (ne tai, kad šis faktas iš tikrųjų egzistuoja [der Fall ist]) - tai galioja taip pat ir bendriesiems sakiniams. Jeigu yra duotas teigiamas faktas ^a, tuomet yra duo­ ta ir (x).^x, ~(3x).^x, ~^a etc., etc. galimybė. (Visos loginės konstantos jau slypi elementariajame sakinyje.) [P/g. 5.47.] Taip atsiranda vaizdas. Norėdami vaizdu pažymėti loginę vietą, mes turime nustatyti jo žymėjimo būdą (teigiamą, neigiamą etc.). Galima, pavyzdžiui, besifechtuojančiomis lėlėmis pa­ rodyti, kaip neturi būti fechtuojamasi. 41

1914 1914 11 06

Ir čia yra toks pat atvejis, kaip ~^a, nors vaizdas pa­ sakoja apie tai, kas neturi įvykti, vietoj to, kas neįvyksta. Tai, kad paneigtą sakinį galima vėl neigti, rodo, kad tai, kas yra neigiama, jau yra sakinys, o ne tik sakinio paruoša [Vorbereitung]. [Žr. 4.0641.] Ar galima sakyti: čia yra vaizdas, bet ar jis atitinka ar neatitinka tiesą, negalima pasakyti tol, kol nebus sužino­ ta, kas juo turi būti pasakyta? Vaizdas savo ruožtu turi mesti savo šešėlį ant pasaulio. 1914 11 07

Erdvinė ir loginė vietos panašios tuo, kad jos abi yra egzistavimo galimybės. [Plg. 3.411.] 1914 11 08

Tai, kas sakiniuose apie tikimybę gali būti patvirtinta eksperimentu, jokiu būdu negali būti matematika! [Plg. 5.154.] Tikimybiniai sakiniai yra gamtamokslinių dėsnių iš­ traukos. [Plg. 5.156.] Jie yra apibendrinimai ir išreiškia ne visišką tų dėsnių žinojimą. [Plg. 5.156.] Jei aš, pavyzdžiui, traukčiau iš urnos juodus ir baltus rutulius, tai prieš traukdamas negalėčiau pasakyti, ar iš­ trauksiu baltą ar juodą rutulį, nes aš nepakankamai gerai žinau su tuo susijusius gamtos dėsnius; bet aš vis dėlto žinau tai, kad tuo atveju, jei juodų ir baltų rutulių yra po lygiai, tai nuolat traukiant ištrauktų juodųjų rutulių skai­ 42

1914

čius artės prie baltųjų skaičiaus; būtent tokiu tikslumu aš vis dėlto žinau gamtos dėsnius. [Plg. 5.154.] 1914 11 09

Tai, ką aš žinau apie tikimybinius sakinius, yra tam tikros bendros neapibendrintų gamtamokslinių sakinių savybės, kaip, pavyzdžiui, jų simetrija tam tikrais atžvil­ giais, jų asimetrija kitais etc. [Plg. 5.156.] Dėlionių paveikslėliai [Vexierbilder] ir dalykų padė­ čių matymas. [Plg. 5.5423.] Tai, ką aš norėčiau pavadinti savo stipriąja scholastine nuojauta, buvo geriausių mano atradimų priežastis. „Ne p " ir „p" prieštarauja vienas kitam, jie abu negali būti teisingi; bet aš vis dėlto galiu juos abu nusakyti, abu vaizdai egzistuoja. Jie yra vienas šalia kito. Arba greičiau „p" ir „~p" yra tarsi vaizdas ir begalinė plokštuma už šio vaizdo (loginė vieta). Begalinę išorinę erdvę aš galiu sukonstruoti tik pa­ naudodam as vaizdą, kuriuo aš tą erdvę apriboju. 1914 11 10

Kai aš sakau „p yra galimas", ar tai reiškia, kad '„p" turi prasm ę'? Ar pirmasis sakinys yra apie kalbą, nes sa­ kinio ženklo („p") egzistavimas yra svarbus ir jo prasmei? (Tokiu atveju jis būtų visiškai nesvarbus.) Bet gal jis nori pasakyti visai ne tai, ką rodo „p v ~p"? Ar m ano ženklų kalbos tyrimas neatitinka mąstymo procesų tyrimo, kurį filosofai visuomet laikė tokiu svar­ biu logikos filosofijai? Tiktai jie visuomet susipainiodavo 43

1914

neesminiuose psichologiniuose tyrinėjimuose, ir panašus pavojus gresia taip pat ir mano metodui. [Žr. 4.1121.] 1914 U 11

Kadangi „a = b" nėra sakinys, o „ x = y" nėra funkcija, tai „klasė x (x = x )", taip pat ir vadinamoji nulinė klasė yra nesąmonė. (Beje, visuomet jau buvo jaučiama, kad tais atvejais, kai buvo remiamasi sakinių konstrukcijomis su x = x, a = a etc. būdavo išsisukinėjama; taigi, jei sako­ ma „a egzistuoja", tai reiškia „(3 x )x = a".) Tai klaidinga: juk jau pats klasių apibrėžimas garan­ tuoja tikrų funkcijų egzistavimą. Jei atrodo, kad aš dabar pasakau nulinės klasės funk­ ciją, tai aš sakau, kad ši funkcija yra teisinga visoms funk­ cijoms, kurios yra nulinės, - ir šitai aš galiu pasakyti net ir tuomet, jei nėra nei vienos nulinės funkcijos. Ar x * x. = (x).~^x

x.

<į>x

identiškas ? Žinoma!

Sakinys nurodo galimybę, kad [dalykų] padėtis yra tokia ir tokia. 1914 11 12

Neigimas yra aprašymas tokia pačia prasme, kaip ir pats elementarusis sakinys. Sakinio teisingumą galėtume pavadinti galimu, tautologijos - neabejotinu, o kontradikcijos - neįmanomu. Čia jau turim e gradaciją, kuri m um s reikalinga tikimybei apskaičiuoti. [Plg. 4.464.] Tautologijoje elementarusis sakinys, žinoma, vis dar atvaizduoja, tačiau jis taip silpnai susijęs su tikrove, kad 44

1914

ši turi neribotą laisvę. Tuo tarpu kontradikcija nustato tokius apribojimus, kad per juos negali egzistuoti jokia tikrovė. Yra taip, tarsi loginės konstantos elementariojo saki­ nio vaizdą projektuotų tikrovėje, kuri tuomet gali atitikti šią projekciją arba neatitikti. Nors paprastajame sakinyje jau glūdi visos loginės kon­ stantos, vis dėlto jame turi glūdėti ir jo paties visas ir neišskaidytas provaizdis [Urbild]! Tačiau galbūt ne paprastasis sakinys yra vaizdas, o greičiau jo provaizdis, kuris turi glūdėti jame? Tuomet šis provaizdis tikrai nėra sakinys (tačiau turi sakinio pavidalą), ir jis galėtų atitikti Frege's „prielaidą" [„Annahme"]. Tuomet sakinys būtų sudarytas iš provaizdžių , kurie būtų projektuojami pasaulyje. 1914 11 13

Šiame darbe labiau nei bet kuriame kitame yra patei­ sinama tai, kad klausimai, kurie buvo laikomi išspręstais, vėl nagrinėjami naujais aspektais tarsi būtų neišspręsti. 1914 11 14

Pagalvok apie neigiamų faktų vaizdavimą modeliais. Pavyzdžiui, du geležinkelio traukiniai negali stovėti ant bėgių taip ir taip. Sakinys, vaizdas, modelis neigiama pras­ me yra tarsi kietas kūnas, kuris apriboja kito [kūno] judė­ jimo laisvę; teigiama prasme - tarsi kietos substancijos apribota erdvė, kurioje kūnas turi savo vietą. [Plg. 4.463.]

45

1914

Šis įvaizdis labai aiškus ir turėtų vesti prie sprendimo. 1914 11 15

Vaizdo projekcija tikrovėje a

Tikrovė

------------ »-------------------Modelis (Vaizdas) „a" (Maxwellio10 mechaninių modelių metodas.) Tik nesirūpink tuo, ką jau kartą parašei! Tik visada pradėk mąstyti iš naujo, tarsi visai nieko dar nebūtų įvykę! Tas šešėlis, kurį vaizdas meta ant pasaulio. Kaip man jį tiksliai sugriebti? Tai yra gili paslaptis. Tai yra neigimo paslaptis: dalykų padėtis ne tokia, ir vis dėlto mes galime pasakyti, kokia dalykų padėtis nėra. Sakinys kaip tik yra tik dalykų padėties aprašymas. (Tačiau visa tai - dar tik paviršiuje.) [Plg. 4.023.] Viena įžvalga pradžioje verta daugiau nei daugybė jų kur nors per vidurį. 1914 11 16

Ženklo „0" įvedimas siekiant padaryti įmanomą de­ šimtainį žymėjimą. Loginė šios procedūros reikšmė. 46

1914 1914 11 17

Tarkime, kad ,,^a" yra teisinga. Ką reiškia pasakyti, kad ~^a yra galima? (Tas ^a reiškia tą patį, ką ir ~(~^a).) 1914 11 18

Čia viskas sukasi vien tik apie loginės vietos egzista­ vimą. Bet kas - po velnių - yra ši „loginė vieta"?!

1914 11 19

Sakinys ir loginės koordinatės: tai ir yra loginė vieta. [Plg. 3.41.] 1914 11 20

Juk realybė, kuri atitinka sakinio prasmę, negali būti kas nors kita, kaip jo sudedamosios dalys, nes visa kita juk m ums nėra žinoma. Jei realybė yra dar ir kažkas kita, tuomet tai, bet ku­ riuo atveju, negali būti nei pažymėta, nei išreikšta, nes pirmuoju atveju tai būtų tik dar viena sudedamoji dalis, o antruoju atveju išraiška būtų sakinys, dėl kurio vėl kil­ tų ta pati problema, kaip ir dėl pirminio sakinio. 1914 11 21

Ką aš iš tikrųjų žinau, kai suprantu ,,^a" prasmę, bet nežinau, ar jis teisingas ar klaidingas? Juk aš tada žinau ne daugiau kaip & v ~^a; ir tai reiškia, kad aš nieko nežinau.

47

1914

Kadangi realybės, kurios atitinka sakinio prasmę, yra tik jo sudedamosios dalys, tai ir loginės koordinatės gali būti susijusios tik su jomis. 1914 11 22

Šioje vietoje aš vėl bandau išreikšti kažką, ko neįma­ noma išreikšti. 1914 U 23

Nors sakinys gali nurodyti tik vieną loginės erdvės vietą, vis dėlto per jį jau turi būti duota visa loginė erdvė. Priešingu atveju - būtent koordinacijoje - per neigimą, disjunkciją etc. būtų įvedami vis nauji elementai, o to, žinoma, neturi būti. [Plg. 3.42.] 1914 11 24

Sakinio ir dalykų padėties tarpusavio santykis toks, kaip metro ilgumo matavimo liniuotės santykis su m a­ tuojamu ilgiu. Tai, kad iš sakinio ,,(x).^x" galima išvesti sakinį ,,^a", rodo, kaip bendrumas egzistuoja ir ženkle ,,(x).^x". Žinoma, tas pats galioja ir bendrum o žymėjimui ap­ skritai. Sakinyje mes provaizdį pritaikome [anlegen] prie tik­ rovės. (Nuolat tyrinėjant neigiamus faktus, atrodo tarsi jie suponuotų sakinio ženklo egzistavimą.) Ar neigiamo sakinio ženklas turi būti sudaromas re­ miantis teigiamo sakinio ženklu? (Aš manau, taip!) Kodėl neigiamą sakinį negalima išreikšti per neigiamą faktą?! Tai yra taip, tarsi vietoj metro ilgumo matavimo liniuotės kaip lyginimo objektas būtų imama erdvė anapus liniuotės. [Plg. 5.5151.] 48

1914

Kaipgi sakinys „ -p " prieštarauja sakiniui „p"? Vidiniai abiejų ženklų santykiai turėtų reikšti prieštaravimą. Žinoma, apie kiekvieną neigiamą sakinį turi būti įma­ noma paklausti, kokia nėra [dalykų] padėtis; tačiau atsa­ kymas į tai vėlgi yra tik sakinys. (Ši pastaba nepilna.) 1914 11 25

Ta neigiama dalykų padėtis, kuri naudojama kaip žen­ klas, juk gali kuo puikiausiai egzistuoti be ją pačią išreiš­ kiančio sakinio. Tyrinėjant šias problemas nuolat atrodo, tarsi jos būtų jau išspręstos, ir ši iliuzija kyla iš to, kad šios problemos dažnai m ums dingsta iš akių. Tai, kad ~^a egzistuoja [der Fall ist], aš galiu pamatyti tik stebėdamas x ir a. Klausimas toks: ar teigiamas faktas yra pirminis, o neigiamas - antrinis, ar jie abu yra to paties lygio? O jeigu taip, tai kaip tuomet yra su faktais pvq, pz>q etc., ar jie nėra to paties lygio kaip ~p? Bet ar neturėtų tuomet visi faktai būti to paties lygio? Klausimas yra būtent toks: ar egzistuoja dar kokie nors faktai, išskyrus teigiamus? (Juk yra sunku to, kas neegzistuoja [nicht der Fall ist], nesupainioti su tuo, kas vietoj to egzistuoja [der Fall ist]. Aišku, kad visos flb-funkcijos - tai tik daugybė skirtin­ gų tikrovės matavimo metodų. O matavimo su p ir - p metodai, be abejo, kažkuo ypatingu lenkia visus kitus. Yra dualizm as , teigiami ir neigiami faktai, kuris man neduoda ramybės. Juk negali būti tokio dualizmo. Tačiau kaip jo išvengti? 49

1914

Visa tai išsispręstų savaime supratus sakinio esmę! 1914 11 26

Jeigu apie kurį nors daiktą yra išsakyti visi teigiami pasakymai, tai argi nėra kartu jau išsakyti ir visi neigia­ mi! Čia ir yra visa esmė! Baisusis teigiamo ir neigiamo dualizmas neegzistuoja, nes (x).^x etc., etc. nėra nei teigiami, nei neigiami. Jei jau teigiamas sakinys neturi glūdėti neigiamame, tai ar teigiamo sakinio provaizdis, bet kuriuo atveju, ne­ turi glūdėti neigiamame? Kai mes skiriame - ir būtent kiekviename įmanoma­ me užrašyme — aRb ir ~bRa, tai kiekviename iš šių už­ rašymų mes num anome kaip prielaidą tam tikrą argu­ m ento ir a rg u m en to vietos koreliaciją neigiam am e sakinyje; tai ir yra paneigiamo [verneinten] teigiamo sa­ kinio provaizdis. Taigi, ar ši sakinio sudedam ųjų dalių koreliacija, kuria dar nieko nėra pasakyta, nėra tikrasis vaizdas sakinyje? Ar tik manasis neaiškumas nekyla iš santykių esmės nesupratimo? Ar galima neigti vaizdą ? Ne. Tuo ir skiriasi vaizdas ir sakinys. Vaizdas gali būti naudojamas kaip sakinys. Bet tuomet prie jo kažkas pridedama, todėl dabar jis kažką sako. Trumpai tariant, aš galiu tik neigti, kad vaizdas yra teisingas, bet vaizdo neigti aš negaliu. Tai, kad aš sudedamąsias vaizdo dalis koreliuoju su objektais, dėl to jis dabar vaizduoja dalykų padėtį ir yra arba teisingas, arba neteisingas. (Pavyzdžiui, vaizdas vaiz­ duoja kambario vidų etc.) 50

1914 1914 11 27 "~P" yra teisinga, jei p yra klaidinga. Taigi teisingo sakinio „~p" dalis yra klaidingas sakinys. Kaip dabar til­ dė gali jį padaryti atitinkančiu tikrovę? Tiesa, mes jau sakėme, kad tai yra ne vien tildė bet visa, kas yra bendra įvairiems neigimo ženklams. O tai, kas bendra jiems visiems, aišku, turi išplaukti iš paties neigimo reikš­ mės. Taigi neigimo ženkle turi atsispindėti ir jo paties reikšmė. [P/g. 5.512.] 1914 11 28

Neigimas susijungia su elementariojo sakinio flb-funkcijomis. O loginės elementariojo sakinio funkcijos, lygiai kaip ir visos kitos, turi atspindėti savo reikšmę. 1914 11 29

flb-funkcija nepasilieka prieš elementarųjį sakinį, o per­ smelkia jį. Kas gali būti parodyta, negali būti pasakyta. [4.1212.] Aš manau, kad lygybės ženklą būtų galima visai pa­ šalinti iš m ūsų žymėjimų, ir lygybę visada nurodyti tik per ženklų lygybę (atsižvelgiant į aplinkybes). Tiesa, tada $a,a) nebūtų specialus (x,y).^(x,y) atvejis, o ^a nebūtų specialus (3x,y).^x.^y atvejis. Bet tada vietoj ^x.^jox,y x = y galima tiesiog rašyti ~(3x,y).^x.^y. [Plg. 5.53 ir 5.533.] Šitaip užrašius net ir pseudosakinys (x)x = a ar pana­ šūs į jį praranda visą savo teisėtumo regimybę. [Plg. 5.534.] 1914 12 01

Sakinys tarsi sako: šis vaizdas negali (arba gali) daly­ kų padėtį vaizduoti tokiu būdu. 51

1914 12 02

Bet šitai priklauso nuo to, kas bus nustatyta kaip ski­ riantis sakinį nuo paprasto vaizdo. 1914 12 04

Pažvelkim, pavyzdžiui, į lygybę ~ ~ p = p: ją, kaip ir kas kitas, apibrėžia ženklas, [žymintis] p, nes ji sako, jog „p" ir ~ p" turi kažką bendra. Dėl šito tas ženklas įgauna savybių, atspindinčių tai, kad dvigubas neigimas yra teigimas. 1914 12 05

Kaip „pv~p" nieko nesako? 1914 12 06

Nevvtono mechanika leidžia pasaulį aprašyti vieninga forma. Įsivaizduokime baltą plokštumą su netaisyklingo­ mis juodomis dėmėmis. Dabar sakome: kad ir koks tokiu būdu susidarytų vaizdas, aš visada galėsiu kiek tik noriu priartėti prie jo aprašymo, uždengdam as plokštumą ati­ tinkamo smulkumo kvadratų tinklu ir tada apie kiekvie­ ną kvadratą pasakydamas, kad jis yra baltas arba juodas. Tokiu būdu šios plokštumos aprašym ui aš suteiksiu vie­ ningą formą. Ši forma yra sutartinė [beliebig], nes aš taip pat sėkmingai būčiau galėjęs naudoti trikampių ar šešia­ kampių tinklą. Gali būti, kad aprašymas trikampių tinklu būtų buvęs paprastesnis, t. y., kad stambesniu trikampių tinklu mes būtume galėję plokštumą aprašyti tiksliau nei smulkesniu kvadratų tinklu (ar atvirkščiai) etc. Skirtin­ gus tinklus atitinka skirtingos pasaulio aprašymo siste­ mos. Mechanika apibrėžia pasaulio aprašymo formą, sa­ kydama: visus pasaulio aprašym o sakinius turi būti 52

19 1 4

galima gauti nurodytu būdu iš tam tikro skaičiaus duotų sakinių - mechanikos aksiomų. Tokiu būdu ji teikia ply­ tas mokslo pastato statybai ir sako: kad ir kokį pastatą norėtum pastatyti, kiekvieną iš jų tu turi kokiu nors būdu surinkti iš šitų ir tiktai šitų plytų. Kaip remiantis skaičių sistema galima užrašyti bet ko­ kį skaičių, taip remiantis mechanikos sistema galima už­ rašyti bet kokį fizikos sakinį. [6.341.] Ir čia mes matome logikos ir matematikos tarpusavio santykį. (Tinklas galėtų būti sudarytas ir iš skirtingų figūrų.) Tai, kad koks nors vaizdas, kaip anksčiau minėtas, gali būti aprašytas atitinkamos formos tinklu, nieko nesa­ ko apie [patį] vaizdą (nes šitai galioja kiekvienam pana­ šiam vaizdui). Tačiau vaizdą charakterizuoja tai, kad jis gali būti aprašytas tam tikru tam tikro smulkumo tinklu. Taigi ir apie pasaulį nieko nesako tai, kad jis gali būti aprašytas Newtono mechanika; bet turbūt [kai ką sako tai], kad jis gali būti ja aprašytas būtent taip, kaip ir yra aprašomas [wie dies eben der Fall ist]. (Šitai aš nujaučiau jau seniai). Apie pasaulį kai ką sako ir tai, kad viena me­ chanikos sistema jį aprašyti paprasčiau nei kita. [Plg. 6.342.] Mechanika yra tam tikras bandymas visus sakinius, ku­ rių m um s reikia pasauliui aprašyti, konstruoti pagal vie­ ną planą. (Hertzo11 neregimosios masės.) [Plg. 6.343.] Pripažįstama, kad Hertzo neregimosios masės yra pseudoobjektai. 1914 12 07

Sakinio loginės konstantos yra jo teisingumo sąlygos. 53

1914 1914 12 08

Už m ūsų minčių, teisingų ir klaidingų, visuomet būna tamsus pamatas, kurį mes tik vėliau galime iškelti į švie­ są ir išsakyti kaip mintį. 1914 12 12

p tautologija = p; t. y. tautologija nieko nesako! [Plg. 4.465.] 1914 12 13

Ar neigimo esmė pasibaigia tuo, jog tai yra operacija, kuri panaikina pati save? Tuomet % turėtų reikšti neigi­ mą, jei %xp = p, esant sąlygai, kad %p * p. Viena yra tikra, kad esant šioms abiem lygybėms % nebegali reikšti teigimo! Ir argi šių operacijų gebėjimas išnykti nerodo, kad jos yra loginės? 1914 12 15

Akivaizdu, kad rašytus flb-funkcijų ženklus mes gali­ me įvesti kokius tik norime, tikrasis ženklas susiformuos automatiškai. O kokios savybės tokiu atveju susiformuos savaime? Vaizdą (sakinį) supantys loginiai pastoliai apibrėžia loginę erdvę. [Plg. 3.42.] 1914 12 16

. Sakinys turi apimti [durchgreifen] visą loginę erdvę. [Plg. 3.42.] 1914 12 17

flb-funkcijų ženklai nėra materialūs, priešingu atveju jie negalėtų išnykti. [Plg. 5.44 ir 5.441.] 54

1914 1914 12 18

Tikrame sakinio ženkle turi būti išskiriama tiek [mo­ mentų], kiek [jų] išskiriama dalykų padėtyje. Čia slypi jų tapatumas. [Plg. 4.04.] 1914 12 20

[Ženkle] „p" atpažįstama ne daugiau ir ne mažiau nei „~p". Kaip gali dalykų padėtis atitikti „p" ir neatitikti „~p"? Galima ir taip paklausti: jei aš, turėdamas tikslą susi­ kalbėti su kitu, norėčiau išrasti kalbą, kokias taisykles m ū­ sų išsireiškimams turėčiau su juo suderinti? 1914 12 23

Būdingas mano fizikinio gamtos aprašymo reikšmės teorijos pavyzdys: dvi šilumos teorijos; vienu atveju šilu­ ma traktuojama kaip medžiaga, kitu - kaip judėjimas. 1914 12 25

„Sakinys kažką sako" reiškia tą patį, kaip ir: jis turi tam tikrą santykį su tikrove, kokia ji bebūtų. O jei ji yra duota ir taip pat duotas tas santykis, tuomet sakinio prasmė yra žinoma. „pvq" santykis su tikrove kitoks nei „p.q", etc. Sakinio galimybė, žinoma, pagrįsta objektų [VERTRETUNG] ženklais principu. [Plg. 4.0312.]

PAKEITIMO

Taigi sakinyje kažkas pakeičiama kažkuo. Tačiau yra ir bendras cementas [Bindemittel]. Mano pagrindinė mintis yra ta, kad loginės konstan­ tos negali pakeisti, kad fakto logika negali būti pakeičiama. [Žr. 4.0312.] 55

1914 12 29

Sakinyje objektą pakeičia vardas. [3.22.] 1915 01 U

Metro ilgumo matavimo liniuotė dar nerodo, kad ma­ tuojamo objekto ilgis yra vienas metras. Net ir tada, kai mes žinome, kad ji skirta matuoti šį konkretų objektą. Ar negalėtume klausti: ką reikėtų pridėti prie šitos matavimo liniuotės, kad ji ką nors sakytų apie objekto i!gį? (Matavimo liniuotė be šio papildymo būtų „prielaida".) 1915 01 15

Sakinio ženklas „pvq" yra teisingas, jei p egzistuoja [der Fall ist], jei q egzistuoja [der Fall ist] ir jei jie abu egzistuoja [der Fall sind]; kitais atvejais jis neteisingas: tai atrodo be galo paprasta; toks pat paprastas bus ir spren­ dimas. 1915 01 16

Sakinys koreliuoja su hipotetine dalykų padėtimi. Ši dalykų padėtis duota per jos aprašymą. Sakinys yra dalykų padėties aprašymas. [Zr. 4.023.] Kaip objektas aprašomas pagal jo išorines savybes, taip sakinys aprašo faktą pagal jo vidines savybes. [Žr. 4.023.] Aprašymas yra teisingas, jei objektas turi aprašytąsias savybes. Sakinys yra teisingas, jei dalykų padėtis turi sa­ kiniu nurodytas vidines savybes. 56

1915 1915 01 17

Dalykų padėtis p.q apimama \fdllt unter] sakiniu „pvq". Apie palyginimą su tinklu fizikoje: nors dėmės yra geometrinės figūros, bet geometrija, savaime aišku, mums visiškai nieko negali pasakyti apie jų formą ir padėtį. Ta­ čiau tinklas yra g rynai geometrinis, visos jo savybės gali būti nurodytos a priori. [Žr. 6.35.] 1915 01 18

Sakinio ir aprašymo palyginimas yra grynai loginis, ir todėl turi būti vystomas toliau. 1915 01 20

Kokiu būdu visa yra loginė sąvoka? Kokiu būdu visa yra formos sąvoka? Kaip atsitinka, kad visa gali pasirodyti kiekviename sakinyje? Nes tai yra formos sąvokos [Formbegriff] būdingas bruožas! ATR O D O , kad visa yra arčiau sakinio turinio nei for­ mos. Visa - daiktai, visa - funkcijos, visa - santykiai: yra taip, tarsi visa būtų jungiamoji grandis tarp daikto, funk­ cijos etc. sąvokos ir atskiro daikto, atskiros funkcijos. Bendrumas esmiškai susijęs su elementariąja FORMA.

Išganingas žodis?! 1915 01 21

Perėjimas nuo bendro sakinio formos nagrinėjimo: be galo sunku , pasakiška. 57

1915 1915 01 22 Visa m ano užduotis yra išaiškinti sakinio esmę. Tai reiškia nurodyti visų faktų, kurių vaizdas yra sa­ kinys, esmę.

Nurodyti visos būties esmę. (Ir čia būtis nereiškia egzistavimo - tuomet tai būtų beprasmiška.) 1915 01 23

Neigimas yra operacija. [Plg. 5.2341.] Operacija žymi operaciją. Žodis yra zondas; vienas siekia giliai; kitas - tik visiš­ kai negiliai. Operacija, žinoma, nieko nesako, [byloja] tiktai jos re­ zultatas; o jis priklauso nuo jos objekto. [Plg. 5.25.] 1915 01 24

Loginės pseudofunkcijos yra operacijos. Tik operacijos gali išnykti! [Plg. 5.254.] Neigiamas sakinys pašalina tikrovę. Kaip gali visa apimanti, pasaulį atspindinti logika nau­ doti tokius specialius triukus [Haken] ir manipuliacijas?! Tik visiems jiems susimezgant į be galo smulkų tinklą, į didžiulį veidrodį! [5.511.] 1915 01 25

Galima taip pat sakyti: ~p yra klaidinga, jei p yra tei­ singa. 58

1915 1915 01 29

Kalba yra artikuliuota. [Plg. 3.141.] 1915 02 07

Muzikinės temos yra sakiniai tikrąja šio žodžio pras­ me. Todėl logikos esmės pažinimas nuves prie muzikos esmės pažinimo. 1915 02 14

Jeigu egzistuotų matematiniai objektai - loginės kon­ stantos, - tuomet sakinys „Aš valgau 5 slyvas" būtų ma­ tematikos sakinys. Ir jis netgi ne taikomosios matemati­ kos sakinys. Sakinys turi visiškai aprašyti savo reikšmę. [Plg. 4.023.] 1915 03 04

Melodija yra tam tikros rūšies tautologija, ji yra užda­ ra savyje; ji tenkina pati save. 1915 03 05

Žmonija visada nujautė, jog turi egzistuoti klausimų sritis, atsakymai į kuriuos - a priori - yra simetriški ir sutelkti į uždarą, taisyklingą struktūrą. [Žr. 5.4541.] (Kuo senesnis žodis, tuo giliau jis siekia.) 1915 03 06

Neigimo, disjunkcijos, tiesos ir klaidingumo proble­ mos - tai tik vienos didžiulės problemos atspindžiai įvai­ riai sustatytuose dideliuose ir mažuose filosofijos veidro­ džiuose. 59

1915 1915 03 07

Kaip ~ę,

etc. yra ta pati funkcija, taip ir -rjvr],

r|Z>r| etc. yra ta pati - būtent tautologinė - funkcija. Ji,

kaip ir kitos, gali būti tyrinėjama - ir, ko gera, ne be naudos. 1915 03 08

Mano problema yra tik didžiulė išraiškos problema. 1915 03 18

Aišku, kad tiksliausios sakinio ženklo analizės rezul­ tatas negali būti tai, ką jis sako, bet greičiausiai tai, ką jis gali sakyti. 1915 03 27

Vaizdas gali pakeisti aprašymą. 1915 03 29

Priežastingumo dėsnis yra ne dėsnis, o tam tikro dės­ nio forma. [Plg. 6.32.] „Priežastingumo dėsnis" - tai klasės pavadinimas [Gattungsname]. Ir kaip mechanikoje, sakykime, egzistuoja minimumo dėsniai - pavyzdžiui, mažiausio poveikio dės­ nis, - taip ir fizikoje egzistuoja tam tikras priežastingumo dėsnis, priežastingumo formos dėsnis. [Plg. 6.321.] Juk žmonės taip pat nujautė, kad turi egzistuoti tam tikras „mažiausio poveikio dėsnis", dar prieš tiksliai su­ žinodami, kaip jis skamba. (Čia, kaip dažnai ir būna, tai, kas aprioriška, pasireiškia kaip kažkas grynai logiška.) [Plg. 6.3211.] 60

1915 1915 04 03

Sakinys yra pasaulio matas. Tai yra vyksmo vaizdas, ir jis neteisingas. Kaip tuo­ met jis vis dar gali būti to vyksmo vaizdu? „a" gali pakeisti a, o „b" gali pakeisti b, kai „a" yra santykyje „R" su „b": kaip tik čia slypi tas ieškomas PO­ TENCIALUS vidinis santykis. 1915 04 05

Sakinys nėra žodžių mišinys. [Žr. 3.141.] 1915 04 U

Taip pat ir melodija nėra tonų mišinys, kaip kad mano visi, kurie yra nemuzikalūs. [Plg. 3.141.] 1915 04 12

Aš negaliu nuo sakinio esmės pereiti prie atskirų logi­ nių operacijų!!! 1915 04 15

Aš negaliu sužinoti būtent to, kiek sakinys yra dalykų padėties vaizdas ! Aš jau beveik pasirengęs atsisakyti visų savo pastangų. 1915 04 16

Aprašymas, taip sakant, irgi yra operacija, kurios ba­ zė - jos aprašymo priemonės, o rezultatas - aprašytasis objektas. Ženklas „Ne" yra visų neigiančiųjų ženklų klasė. 1915 04 15

Subjektyvusis universumas. 61

1915

Užuot sakinyje atlikę logines operacijas su jį sudaran­ čiais sakiniais, mes galime jiems priskirti ženklus [Mar­ ken] ir jais operuoti. Tuomet tam tikram sakiniui-vaizdui yra priskiriama pačiu sudėtingiausiu būdu su juo susijusi ženklų konsteliacija [Markensternbild]. (aRb, cSd, ^e) ((pvq).r : z> : q .r . = . pvr) p q r 1915 04 18

Neigimo operaciją charakterizuoja ne perėjimas nuo p prie ~p. (Geriausias įrodymas : neigimas taip pat veda nuo ~P prie p.) 1915 04 19

To, kas atsispindi kalboje, aš negaliu ja išreikšti. [Plg. 4.121.] 1915 04 23

Mes a priori netikime tvarumo dėsniu [Erhaltungsge­ setz], mes a priori žinome jo loginės formos galimybę. [6.33.] Visi tie a priori žinomi sakiniai, tokie kaip pakankamo pagrindo dėsnis, tolydumo gamtoje dėsnis etc., etc., visi jie yra apriorinės galimų mokslo sakinių formų įžvalgos. [Plg. 6.34.] „Okamo skustuvas"12, žinoma , nėra arbitrali ar savo praktine sėkme pateisinta taisyklė. Ji sako, kad nereika­ lingi ženklų vienetai [Zeichen-Einheiten] nieko nereiškia. [Žr. 5.47231.] Aišku, kad ženklai, tarnaujantys tam pačiam tikslui, yra logiškai identiški. Grynai logiška yra kaip tik tai, ką jie visi gali atlikti. [Plg. 5.47321.] 62

1915 1915 04 24

Logikoje (matematikoje) procesas ir rezultatas yra ly­ giaverčiai. (Todėl nėra jokių netikėtumų.) [6.1261.] 1915 04 25

Kadangi kalba vidiniais santykiais susijusi su pasauliu, tai ji ir šie santykiai apibrėžia loginę faktų galimybę. Jei mes turime ženklą, turintį reikšmę, tai jis turi būti tam tikru vidiniu santykiu susijęs su tam tikra struktūra. Žen­ klas ir santykis vienareikšmiškai apibrėžia loginę ženkli­ namojo formą. Tačiau argi negali koks nors vadinamasis daiktas būti koreliuotas lygiai tokiu pat būdu, kaip ir koks nors kitas toks [daiktas]? Pavyzdžiui, visiškai aišku, kad kalbos žodžius mes suvokiame ir vartojame kaip vienas kitam logiškai ekvi­ valentiškus vienetus. Visuomet atrodo, tarsi egzistuotų kažkas, ką galima traktuoti kaip daiktą, ir, kita vertus - tikri paprasti daiktai.

Aišku, nei brūkšnys, nubrėžtas pieštuku, nei garlaivis nėra paprasti. Ar tarp jų abiejų iš tiesų yra loginis ekvi­ valentiškumas? „Dėsniuose", tokiuose kaip pakankamo pagrindo dės­ nis etc., kalbama apie tinklą, o ne apie tai, ką tinklas ap­ rašo. [Žr. 6.35.] 1915 04 26

Per bendrum ą įprastiniai sakiniai turėtų įgyti savąjį paprastum o atspaudą [Geprage].

63

1915

Mes turime suprasti, kaip kalba rūpinasi pati savimi. Sakinys, kuris kalba apie „kompleksą", yra vidiniu san­ tykiu susijęs su sakiniu, kuris kalba apie jo sudedamąją dalį. [Žr. 3.24.] 1915 04 27

Valios laisvę sudaro tai, kad ateities įvykiai negali būti žinomi dabar. Mes galėtume juos žinoti tik tuomet, jei priežastingumas būtų VIDINIS būtinumas, kaip, tarkime, loginės išvados būtinumas. Žinojimo ir to, kas žinoma, ryšys yra loginio būtinum o ryšys. [Žr. 5.1362.] Man nereikia rūpintis kalba. Neteisingumas panašus į netapatumą. 1915 04 28

Neigimo operacija glūdi ne, sakykim, [ženklo] ~ pa­ rašyme priekyje [sakinio], bet visų neigiančiųjų operacijų klasėje. Tačiau kokias savybes tuomet turi ši ideali neigiančio­ ji operacija? Kaip paaiškėja, kad du pasakymai suderinami vienas su kitu? Jei [pasakyme] pvq vietoje q parašysime p, tuomet pasakymas pavirs p! Ar ženklas p.q priklauso prie tų, kurie teigia p? Ar p yra vienas iš pvq ženklų? Ar galima taip pasakyti: visi ženklai, kuriais ne teigia­ ma p, kurių ste ig ia p ir kurie ne turi savyje p, kaip tautologija ar kontradikcija, - visi šie ženklai neigia p? 64

1915 1915 04 29

Tai yra visi ženklai, kurie yra priklausomi nuo p ir kurie nei teigia p, nei yra p teigiami. 1915 04 30 Operacijos buvimas pats savaime, žinoma, nieko negali

sakyti! p teigia visi sakiniai, iš kurių jis seka. [5.124.] Kiekvienas sakinys, prieštaraujantis p, neigia p. [Žr. 5.1241.] 1915 05 01

Tai, kad p.~p yra kontradikcija, rodo, jog ~p priešta­ rauja p. [Plg. 6.1201.] Skepticizmas nėra nepaneigiamas, bet akivaizdžiai be­ prasmis, jei jis nori abejoti ten, kur negali būti klausiama. [Žr. 6.51.] Abejonė gali būti tik ten, kur yra klausimas; klausi­ mas gali būti tik ten, kur yra atsakymas, o pastarasis - tik ten, kur kas nors gali būti pasakyta. [Žr. 6.51.] Visos teorijos, kurios sako: „Turi būti taip, nes priešin­ gu atveju mes juk negalėtume filosofuoti", arba „nes prie­ šingu atveju mes juk negalėtume gyventi", etc., etc., žino­ ma, turi išnykti. Mano metodas nėra atskirti kietą nuo minkšto, bet pa­ matyti minkšto kietumą. Vienas iš pagrindinių filosofų sugebėjimų - neužsiim­ ti klausimais, kurie jų neliečia. 65

1915

Russello metodas, išdėstytas jo Scientific Method in Philosophy 13, yra tiesiog nusisukimas nuo fizikos metodo. 1915 05 02

Visų ženklų, kurie teigia ir p, ir q, klasė yra ženklas, [žymintis] p.q. Visų ženklų, kurie teigia arba p, arba q, klasė yra sakinys „pvq". [Plg. 5.513.] 1915 05 03

Negalima sakyti, kad tiek tautologijos, tiek kontradikcijos nieko nesako ta prasme, kad jos yra nuliniai taškai sakinių skalėje, nes jos yra mažių mažiausiai priešingi po­ liai. Galima sakyti, jog du sakiniai priešingi vienas kitam, jei nėra jokio ženklo, kuris juos abu teigtų, - tiesą sakant, tai reiškia: jei jie neturi jokio bendro nario. [Plg. 5.1241.] Taigi sakiniai pasireiškia kaip ženklų klasės - sakiniai „p " ir „q// turi bendrą narį „p.q" - ir du sakiniai yra vienas kitam priešingi, jei jie yra visiškai išoriški vienas kitam. [Plg. 5.513.] 1915 05 04

Vadinamasis indukcijos dėsnis jokiu būdu negali būti logikos dėsnis, nes akivaizdu, kad jis yra sakinys. [Plg. 6.31.] Visų Fx formos sakinių klasė yra sakinys (x)^x. 1915 05 05

Ar egzistuoja bendroji sakinio forma? Taip, jei tai suprantama kaip tam tikra „loginė kon­ stanta"! [Plg. 5.47.] 66

1915

N uolat atrodo, kad klausimas „Ar egzistuoja paprasti daiktai?" turi prasmę. O šis klausimas juk turi būti be­ prasmis! 1915 05 06

Veltui būtų stengiamasi pseudosakinį „Ar egzistuoja paprasti daiktai?" išreikšti sąvokinio rašto14 ženklais. Vis dėlto aišku, kad aš, mąstydamas apie šį dalyką, turiu daikto sąvoką, paprastos koreliacijos sąvoką. Tačiau kaip aš įsivaizduoju tai, kas paprasta? Aš čia galiu pasakyti vien tik ,,'x' turi reikšmę". Čia yra didžiu­ lė mįslė! Kaip to, kas paprasta, pavyzdžius aš visada galvoju apie regėjimo lauko taškus. (Taip, kaip man visuomet kaip tipiški „sudėtiniai objektai" iškyla regėjimo lauko dalys.) 1915 05 07

Ar erdvinis sudėtingumas yra ir loginis sudėtingumas? Atrodo, vis dėlto taip! Tačiau iš ko susideda, pavyzdžiui, vienodai nuspal­ vinta m ano regėjimo lauko dalis? Iš minima sensibilia?15 Kaipgi reikėtų apibrėžti kiekvieno iš jų vietą? Net jei m ūsų įprastiniai sakiniai turi visus įmanomus apibendrinimus, vis dėlto juose turi būti jų atskirų atvejų sudedam ųjų dalių provaizdžių. Taigi tebėra atviras klau­ simas, kaip mes prie jų prieiname! 1915 05 08

Tai, kad nėra jokio kokio nors provaizdžio ženklo, ne­ rodo, kad tas provaizdis neegzistuoja. Atvaizdavimas žen­ klų kalba vyksta ne tokiu būdu, kad provaizdžio ženklas 67

1915

pakeičia to paties provaizdžio objektą. Ženklas ir vidinis santykis su ženklinamuoju apibrėžia pastarojo provaizdį taip, kaip abscisės ir ordinatės apibrėžia figūros taškus. 1915 05 09

Klausimas: ar galime objektų?

LOGIKOJE

išsiversti be paprastųjų

Akivaizdu, kad galimi tokie sakiniai, kuriuose nėra jo­

kių paprastųjų ženklų, t. y. ženklų, turinčių tiesioginę reikšmę. Ir iš tikrųjų jie yra sakiniai, turintys prasmę, ir nereikia, kad šalia jų būtų pateikti jų sudedamųjų dalių apibrėžimai. Vis dėlto aišku, kad m ūsų sakinių sudedamosios da­ lys gali ir turi būti analizuojamos apibrėžimais, jei mes norime priartėti prie tikrosios sakinio struktūros. Taigi bet kuriuo atveju egzistuoja analizės procesas. Ir ar dabar negali būti paklausta, ar šis procesas turi pabaigą? O jeigu taip, kas bus ši pabaiga?? Jei tiesa, kad kiekvienas apibrėžtas ženklas žymi savo apibrėžimais, tuomet, ko gero, apibrėžimų grandinė ga­ liausiai turi turėti pabaigą. [Plg. 3.261.] Išanalizuotas sakinys sako daugiau negu neišanali­ zuotas. Analizė daro sakinį sudėtingesnį nei jis buvo, bet ne­ gali ir neturi jo daryti sudėtingesnio už jo reikšmę, kokia ji buvo iš pat pradžių. Jei sakinys yra toks pat sudėtingas, kaip jo reikšmė, tai jis yra visiškai išanalizuotas. Tačiau m ūsų sakinių reikšmė nėra be galo sudėtinga. 68

1915

Sakinys yra fakto vaizdas. Aš galiu suprojektuoti [ent­ werfen] įvairius to paties fakto vaizdus. (Čia man pasi­ tarnauja loginės operacijos.) Tačiau tai, kas būdinga fak­ tui, visuose šiuose vaizduose bus vienoda ir nuo manęs nepriklausys. Kartu su sakinio „p " ženklų klase jau yra duota klasė „ -p " etc., etc. Kaip ir turi būti. Bet ar tai nerodo, kad m ums yra duota visų sakinių klasė? Ir kaip mes prieiname iki jos ? 1915 05 11

Ar dviejų tautologijų loginė suma yra tautologija pir­ mąja prasme? Ar iš tikrųjų egzistuoja dvilypumas: tauto­ logija - kontradikcija? M ūsų paprastas [dalykas] YRA paprasčiausias [daly­ kas], kokį mes pažįstame. Paprasčiausias [dalykas], kokį galima pasiekti analize - jam tereikia pasirodyti mūsų sakiniuose tik kaip provaizdžiui, kaip kintamajam, - šitai ir yra tas paprastas [dalykas], kurį mes turime omenyje ir kurio ieškome. 1915 05 12

Atvaizdavimo bendroji sąvoka ir koordinačių bendroji sąvoka.

Tarkime, išraiška „~(3x)x=x" yra sakinys, sakykim, toks: „Nėra jokių daiktų", tuomet turėtų atrodyti labai keista, kad mes, norėdami šį sakinį išreikšti simboliais, turime naudoti santykį (=), apie kurį [sakinyje], tiesą sa­ kant, iš viso nekalbama. 1915 05 13

Savotiška loginė manipuliacija, laiko personifikacijai 69

1915

Tik neužveržk mazgo anksčiau nei įsitikinsi, kad nu­ tvėrei teisingą galą. Ar galime erdvės dalį traktuoti kaip daiktą? Akivaiz­ du, kad tam tikra prasme mes tai darome visuomet, kai kalbame apie erdvinius daiktus. Atrodo - bent jau tiek aš šiuo metu galiu įžvelgti, kad vardus pakeitus apibrėžimais nieko neatsitinka: pa­ vyzdžiui, man atrodo, kad sudėtingi erdviniai objektai tam tikra prasme iš esmės yra daiktai - taip sakant, aš juos matau kaip daiktus - ir man atrodo, kad jų žymėji­ mas vardais yra kai kas daugiau nei grynai kalbinis triu­ kas. Pavyzdžiui - erdviniai sudėtiniai objektai iš tikrų­ jų - taip atrodo - pasirodo kaip daiktai. Tačiau ką visa tai reiškia? Be abejo, tai, kad mes visiškai instinktyviai tuos objek­ tus žymime vardais. 1915 05 14

Kalba yra m ūsų organizmo dalis, ir ji yra ne mažiau sudėtinga nei jis. [Plg. 4.002.] Sena komplekso ir fakto problema. 1915 05 15

Komplekso teorija nusakoma tokiais sakinais, kaip šis: „Jei sakinys yra teisingas, tuomet kažkas egzistuoja"; at­ rodo, kad yra skirtumas tarp fakto, kurį išreiškia sakinys: a susijęs santykiu R su b, ir komplekso: a santykyje R su b, kuris yra kaip tik tai, kas „egzistuoja", jei tas sakinys yra teisingas. Atrodo, kad mes galime šį Kažką pažymėti, ir būtent tikru „sudėtiniu ženklu". Nuojautos, išreikštos 70

1915

šiuose sakiniuose, visiškai natūralios ir nesuvaidintos; taigi jų pamatas turi būti tiesa. Tačiau kokia? Aišku tai, kad kompleksas gali būti pateiktas tik jo aprašymu; o šis bus teisingas arba neteisingas. [Žr. 3.24.] Sakinys, kuriame kalbama apie kompleksą, jei pasta­ rasis neegzistuoja, bus ne beprasmis, o paprasčiausiai klai­ dingas! [Žr. 3.24.] 1915 05 16

Kai aš matau erdvę, ar aš matau visus jos taškus? Kalboje neįmanoma pavaizduoti tai, kas „prieštarauja logikai", kaip ir geometrijoje jos koordinatėmis neįmano­ ma pavaizduoti erdvės dėsniams prieštaraujančią figūrą arba nurodyti neegzistuojančio taško koordinates. [3.032.] Jei egzistuotų sakiniai, kuriuose būtų kalbama apie provaizdžių egzistavimą, tai jie būtų unikalūs ir priklau­ sytų tam tikrai „loginių sakinių" rūšiai, ir šių sakinių skai­ čius logikai suteiktų neįmanomą realybę. Logikoje tai bū­ tų koordinatės. 1915 05 18

Visų palyginimų, viso m ūsų kalbėsenos vaizdingumo galimybė remiasi atvaizdavimo logika. [4.015.] 1915 05 19

Mes galime netgi judantį kūną, ir būtent kartu su jo judėjimu , suvokti kaip daiktą. Taip aplink Žemę besisu­ kantis Mėnulis juda aplink Saulę. Čia man atrodo aišku, kad šiame sudaiktinime [Verdinglichung] nėra nieko, iš­ skyrus loginę manipuliaciją, - beje, jos galimybė turėtų būti ypač reikšminga. 71

1915

Arba panagrinėkime tokius sudaiktinimus kaip melo­ dija, ištartas sakinys. Ar aš, sakydamas „ V turi reikšmę", jaučiu: neįmano­ ma, kad „x" reikštų, sakykim, šitą peilį ar šitą laišką? Visai ne. Priešingai. 1915 05 20

Kompleksas yra būtent daiktas! 1915 05 21

Mes, ko gero, galime erdviškai pavaizduoti aplinky­ bes, kurios prieštarautų fizikos dėsniams, bet ne aplinky­ bes, kurios prieštarautų geometrijos dėsniams. [3.0321.] 1915 05 22

Matematinis begalinių eilių žymėjimas, tokių kaip „1+ x /l! + x2/2! + ..." su taškeliais, yra išplėsto bendrum o pavyzdys. Duotas dėsnis, o užrašytieji nariai tėra kaip iliustracija. Taigi vietoj (x)fx būtų galima rašyti „fx.fy...". Erdviniai ir laikiniai kompleksai. 1915 05 23 Mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas. [5.6.]

Iš tikrųjų egzistuoja tik viena pasaulio siela, kurią aš pirmiausia vadinu mano siela ir tik jos dėka aš suvokiu tai, ką vadinu kitų sielomis. Ankstesnioji pastaba padeda nuspręsti, kokiu laipsniu solipsizmas yra tiesa. [Žr. 5.62.] Aš jau seniai supratau, kad galėčiau parašyti knygą „Kokį pasaulį aš radau". [Plg. 5.631.] 72

1915

Argi mes nenujaučiame paprasto santykio, kuris mums visada iškyla kaip pagrindinė „paprastų objektų" egzis­ tavimo priežastis, argi mes neturime tos pačios nuojau­ tos, mąstydami apie santykį tarp vardų ir sudėtinio ob­ jekto? Tarkime, kad sudėtinis objektas yra ši knyga; ji vadi­ nasi „A". Tuomet juk „A" buvimas sakinyje nurodo kny­ gos buvimą fakte. Net ir analizuojant [pavadinimas] yra skai­ domas ne arbitraliai, taip, kad jo skaidymas kiekviename sakinyje būtų visiškai kitoks. [Žr. 3.3442.]

Kaip daikto vardo buvimas įvairiuose sakiniuose, taip ir sudėtinių objektų vardo buvimas rodo formos ir turi­ nio bendrumą. Nepaisant to, man atrodo, kad be galo sudėtinga daly­ kų padėtis yra nesąmonė! Bet taip pat atrodo tikra, kad paprastų objektų egzis­ tavimo mes negrindžiame tam tikrų paprastų objektų eg­ zistavimu, o greičiau pažįstame juos kaip galutinį anali­ zės rezultatą - taip sakant, per aprašymą, per prie jų vedantį procesą. Todėl jei posakis yra beprasmiškas, jį galima naudoti ir vėl - žiūrėk paskutiniąją pastabą. Knygoje „Pasaulis, kokį radau" reikėtų papasakoti ir apie mano kūną ir pasakyti, kurios jo dalys paklūsta ma­ no valiai etc. Būtent tai ir yra metodas izoliuoti subjektą arba greičiau parodyti, kad tam tikra svarbia prasme nė­ ra jokio subjekto. Kaip tik apie jį vienintelį negalėtų būti kalbama šioje knygoje. [Žr. 5.631.]

73

1915 1915 05 24

Nors paprastuosius objektus mes pažįstame ne iš ste­ bėjimo, sudėtinius objektus mes pažįstame iš stebėjimo, ir iš stebėjimo žinome, kad jie yra sudėtiniai. O kad jie galų gale turi būti sudaryti iš paprastų daiktų? Pavyzdžiui, mes išskiriame savo regėjimo lauko dalį ir matome, kad ir ji vis dar yra sudėtinė, ir kad jos dalis vis dar yra sudėtinė, bet jau paprastesnė, etc. Ar įmanoma, kad mes - pavyzdžiui - matome , jog visi tam tikros plokštumos taškai yra geltoni , nematydami nė vie­ no šios plokštumos taško? Atrodo, greičiausiai, taip. Problemos atsiradimas: slegianti įtampa, kuri vieną kartą susitelkia į klausimą ir objektyvuojasi. Kaip mes aprašytume, pavyzdžiui, plokštumą, toly­ giai padengtą mėlyna spalva? 1915 05 25

Ar regimasis kokio nors minimum visible16 vaizdas iš tikrųjų m ums pasirodo kaip nedalomas? Tai, kas turi ap­ imtį [Ausdehnung], yra daloma. Ar m ūsų regimajame vaizde yra dalių, neturinčių jokios apimties? Kažkas pa­ našaus į nejudančias žvaigždes? Mistiškumo poreikis atsiranda iš to, kad mokslas ne­ patenkina m ūsų norų. Mes jaučiame, kad net jei būtų at­ sakyta į visus galimus mokslo klausimus, mūsų problema net nebūtų paliesta. Žinoma, tuomet nebeliktų jokio klau­ simo; o kaip tik tai ir yra atsakymas. [Plg. 6.52.] Tautologiją teigia kiekvienas sakinys; kontradikciją kiek­ vienas [sakinys] neigia. (Prie kiekvieno sakinio, nekeičiant jo prasmės, būtų galima su „ir" prijungti tautologiją, taip pat ir kontradikcijos neigimą.) 74

1915

O „nekeičiant jo prasmės" reiškia: nekeičiant to, kas esminga pačiam ženklui. Juk negalima pakeisti ženklo, ne­ pakeitus jo prasmės. [Plg. 4.465.] „aRa" privalo turėti prasmę, jei „aRb" turi prasmę. 1915 05 26

Bet kaip aš dabar turiu išaiškinti bendrąją sakinio es­ mę ? Mes galbūt galime sakyti: visa, kas egzistuoja (arba neegzistuoja) [was der Fall ist (oder nicht ist)], gali būti atvaizduojama sakiniu. Bet čia mes turime posakį „egzis­ tuoti" [der Fall sein]\ O jis yra toks pat problemiškas. Sakinio atitikmuo yra objektai. Objektus aš galiu tik įvardyti. Ženklai juos pakeičia. [Žr. 3.221.] 1915 05 27

Aš galiu tik kalbėti apie juos, jų išreikšti aš negaliu. [Žr. 3.221.]

„Bet argi negalėtų egzistuoti kažkas, ko nebūtų gali­ ma išreikšti sakiniu (o tai taip pat ir nebūtų objektas)?" Tuomet kaip tik šito nebūtų galima išreikšti kalba; ir mes taip pat negalime klausti apie tai. O ką, jei egzistuoja kažkas anapus faktų ? Ko mūsų sa k in ia i nepajėgia išreik šti? Bet m es juk tu rim e, pavyzdžiui, daiktus , ir visiškai nejaučiame poreikio juos išreikšti sakiniuose. Ko neįmanoma išreikšti, to mes neišreiškiame. O kokiu būdu mes norime klausti, ar įmanoma išreikšti TAI, ko neįmanoma IŠREIKŠTI? 75

1915 A r nėra jokios srities anapus faktų? 1915 05 28

„Sudėtinis ženklas" ir „sakinys" yra lygiareikšmiai. Ar būtų tautologija, jei pasakytume: kalba sudaryta iš sakmių ?

Atrodo, taip. 1915 05 29

Tačiau ar kalba yra vienintelė kalba? Kodėl negalėtų egzistuoti toks išraiškos būdas, kuriuo aš galėčiau kalbėti apie kalbą taip, kad ji man pasirodytų suderinta su kažkuo kitu? Tarkime, muzika yra toks išraiškos būdas. Tuomet bet kuriuo atveju mokslui būdinga tai, kad jame negali būti jokių muzikinių temų. Aš pats čia tik užrašinėju sakinius. O kodėl? Kokiu būdu kalba yra unikali? 1915 05 30

Žodžiai yra tarsi plėvelė ant gilaus vandens. Aišku, kad paklausti, kas yra sakinys, yra tas pat, kaip paklausti, kas yra faktas arba kompleksas. Ir kodėl negalima sakyti: „Egzistuoja kompleksai; juos galima įvardyti vardais arba atvaizduoti sakiniais"? Komplekso vardas sakinyje funkcionuoja kaip objek­ to, kurį aš pažįstu tik per aprašymą , vardas. Jį atvaizduo­ jantis sakinys funkcionuoja kaip aprašymas. 76

1915

Bet jeigu egzistuoja tik paprastieji objektai, ar teisinga tiek šių, tiek anų [kompleksų] ženklus vadinti „vardais"? Ar vardas yra, taip sakant, loginė sąvoka? „Jis ženklina formos ir turinio bendrumą". Turint omeny komplekso struktūros įvairovę, jo var­ das žymi kitokiu būdu ir paklūsta kitokioms sintaksės taisyklėms. Šio požiūrio klaida būtų ta, kad jis, viena vertus, su­ priešina sudėtinius ir paprastus objektus, o, kita vertus, traktuoja juos kaip giminiškus. Ir vis dėlto: atrodo, kad sudedamosios dalys ir komplek­ sas yra vienas kitam giminiški ir [kartu] priešingi. (Panašiai kaip prieš mus esantys miesto planas ir šalies žemėlapis yra to paties dydžio, bet skirtingų mastelių.) Iš kur šitas jausmas: „Viskam, ką aš matau, šiam land­ šaftui, sėklos skrajojimui ore, visam šitam aš galiu pri­ skirti vardą; o ką, jei ne šitai, mes turėtume vadinti var­ dais"?! Vardai ženklina vienos formos ir vieno turinio bendru­ mą. Tik kartu su savo sintaksine vartosena jie ženklina vieną apibrėžtą loginę formą. [Plg. 3.327.] 1915 05 31

Pasaulio aprašymu vardais neįmanoma pasiekti dau­ giau nei bendruoju pasaulio aprašymu! Tad ar būtų galima išsiversti be vardų?? Ko gero, ne. Vardai yra būtini, norint pasakyti, kad šis daiktas turi šią savybę etc. 77

1915

Jie suriša sakinio formą su visiškai apibrėžtais objek­ tais. Ir jei bendras pasaulio aprašymas yra tarsi pasaulio šablonas, tai vardai jį prikala prie pasaulio taip, kad pa­ saulis būtų visiškai juo padengtas. 1915 06 01

Didžioji problema, apie kurią sukasi visa, ką aš rašau, yra tokia: ar pasaulyje a priori yra tvarka, o jeigu taip, tai kokia ji yra? Tu žvelgi į rūko debesį ir gali sau įsikalbėti, kad tiks­ las jau arti. Bet rūkas išsisklaido, o tikslo dar nematyti! 1915 06 02

Aš sakiau: „Tautologiją teigia kiekvienas sakinys"; bet tuo dar nepasakoma, kodėl ji nėra sakinys. Argi tuo jau pasakoma, kodėl sakinio negali teigti p ir ~p?! Būtent mano teorija iš tikrųjų nesako, kad sakinys pri­ valo turėti du polius.

Būtent dabar aš turėčiau šios teorijos kalbėsenoje rasti būdą išreikšti tam, KIEK sakinys sako. Ir tuomet turėtų tie­ siog paaiškėti, kad tautologijos NIEKO nesako. Bet kaip rasti šį sakymo dydžio [Vielsagendheit] matą? Bet kuriuo atveju jis egzistuoja; ir m ūsų teorija privalo pajėgti jį išreikšti. 1915 06 03

Galbūt galima pasakyti: daugiausia sako tas sakinys, iš kurio daugiausia seka. Ar galima sakyti: „iš kurio seka daugiausia vienas nuo kito nepriklausomų sakinių"? 78

1915

Bet argi ne taip yra: jei p seka iš q, bet ne q iš p, tai q sako daugiau negu p? Bet iš tautologijos visiškai niekas neseka. Tačiau ji se­ ka iš kiekvieno sakinio. [Plg. 5.142.] Analogiška [taisyklė] galioja ir jos priešingybei. Tačiau kaipgi! Ar tuomet daugiausia sakantis sakinys nebus kontradikcija? Juk iš „p.~p" seka ne tik „p", bet ir „-p"! Iš jų seka kiekvienas sakinys, o jie - iš jokio!? Bet vis dėlto aš negaliu iš kontradikcijos nieko išvesti, būtent todėl, kad ji yra kontradikcija! Bet jei kontradikcija yra visų sakinių klasė, tai tautolo­ gija yra tai, kas bendra visoms sakinių, neturinčių nieko bendra, klasėms, ir visiškai išnyksta. [Plg. 5.143.] Taigi „pv~p" tik iš pažiūros būtų ženklas. Bet iš tik­ rųjų - sakinio ištirpdymas [Auflösung]. Tautologija išnyksta, taip sakant, visų sakinių viduje, o kontradikcija - anapus visų sakinių. [Zr. 5.143.] Beje, atrodo, kad šiuose samprotavimuose aš visada nesąmoningai atsiremiu į elementarųjį sakinį. Kontradikcija yra išorinė sakinių riba; nė vienas saki­ nys jos neteigia. Tautologija - jų nesubstancinis centras. (Apskritimo centrą galima traktuoti kaip jo vidinę ribą.) [Plg. 5.143.] (Išganingas žodis, beje, čia dar nepasakytas.) Būtent čia labai lengva sumaišyti loginę sumą [Addi­ tion] ir loginę sandaugą. Būtent mes gauname iš pažiūros keistą rezultatą, jog du sakiniai privalo turėti kažką bendra, kad juos galėtų teigti vienas sakinys. 79

1915

(Tačiau priklausymas vienai klasei taip pat yra kažkas, ką sakiniai gali turėti bendrol) (Čia mano teorijoje dar slypi neabejotinas ir lemiamas neaiškumas. Iš čia kyla tam tikras nepasitenkinimo jaus­ mas!) 1915 06 04

„p.q" tik tada turi prasmę, jei turi prasmę „pvq". 1915 06 05

„p.q" teigia „p " ir „q". Bet vis dėlto tai nereiškia, kad „p.q" yra bendra „p " ir „q// sudedamoji dalis, bet priešin­ gai, kad tiek „p", tiek ir „q// įeina į „p.q Kad sakinys būtų teisingas, jis privalo galėti būti ir klaidingas. Kodėl tautologija nieko nesako? Todėl, kad joje iš pat pradžių yra kiekviena galimybė; todėl... Iš paties sakinio turi matytis, kad jis kažką sako, o iš

tautologijos - kad ji nieko nesako. p.~p yra tas kažkas - turbūt tas niekas, - kuris yra bendras p ir ~p. Tikrajame [eigentlichen] „ p v q".

p ženkle iš tikrųjų jau glūdi (Nes tuomet šį ženklą galima IŠ KARTO sudaryti.)

1915 06 06

(Ši teorija sakinius nagrinėja uždarai, taip sakant, kaip savotišką pasaulį, be jokio ryšio su tuo, ką jie vaizduoja.) Vaizdų teorijos ryšys su klasių teorija17 tik vėliau taps visiškai aiškus!

80

1915

Apie tautologiją negalima sakyti, kad ji yra teisinga, nes ji padaryta kaip teisinga. Ji

n ė r a t i k r o v ė s v a i z d a s , n e s ji n i e k o n eV A lZ D U O JA .

y r a ta i, k ą v i s i v i e n a s k ita m p r ie š ta r a u j a n ty s

vaizdai

Ji

tu ri

bendra.

Iš klasių teorijos dar nematyti, kodėl sakiniui reikalin­ ga jo priešingybė. Kodėl jis yra loginės erdvės dalis, at­ skirta nuo likusios loginės erdvės dalies. Sakinys sako, yra taip, ir nėra taip. Jis vaizduoja tam tikrą galimybę ir vis dėlto jau akivaizdžiai formuoja dalį visumos, kurios bruožus jis turi ir iš kurios jis išsiskiria. pvqv~p taip pat yra tautologija. Ko gero, yra sakinių, kurie pripažįsta tiek p, tiek ir ~p, tačiau nė vieno tokio, kuris teigtų tiek p, tiek ir ~p.

„pvq" galimybė, kai yra duota „p", yra galimybė ki­ tokiu m astu nei „~p" negalimybė. „pv~p" yra

VISIŠKAI SPECIFINIS

„pvq"

ATVEJIS.

„p" neturi nieko bendra su „~pvq". Dėl to, kad aš prie „p" prikabinu eina į kitą sakinių klasę.

šis sakinys per­

Kiekvienas sakinys turi tiktai vieną savo neiginį; ...Eg­ zistuoja tik vienas sakinys, esantis visiškai anapus „p". [Plg. 5.513.] 81

1915

Galima pasakyti ir taip: sakinį, teigiantį p ir ~p, neigia visi sakiniai; sakinį, teigiantį p arba ~p, teigia visi saki­ niai. Matyt, aš darau klaidą, norėdamas tai, kas plaukia iš neigimo esmės ir kt., naudoti jo apibrėžimui. Tai, kad „p" ir „~p" turi bendrą ribą, visiškai nepriklauso prie neigi­ mo paaiškinimo, kurį aš mėginu pateikti. 1915 06 07

Jei, pavyzdžiui, būtų galima pasakyti: visi sakiniai, ne­ teigiantys p, teigia ~p, būtų gautas pakankamas aprašy­ mas. Bet šitaip nieko neišeis. Tačiau ar negalima pasakyti: „~p" yra tai, ką turi ben­ dra tik tie sakiniai, kurie neteigia „p"? O jau iš to juk seka „ p.-p" negalimumas. (Visa tai, žinoma, jau suponuoja viso sakinių pasaulio egzistavimą. Teisingai?) nurodyti, kad ~p yra anapus p! Visas „~p" savybes bus įmanoma išvesti tik tuomet, jei „~p" bus įve­ dama iš esmės kaip p neiginys [Negativjll Tačiau kaip tai padaryti!? N EP A K A N K A

O gal yra taip, kad sakinio ~p mes iš viso negalime „įvesti", o jis iškyla prieš mus kaip įvykęs faktas, ir mes tegalim e nurodyti tik atskiras form alias jo savybes, pavyzdžiui, kad jis neturi nieko bendra su p, kad nė vie­ nas sakinys neapima jo ir p, etc., etc.? 1915 06 08

Kiekvienas „matematinis sakinys" yra ženklais pavaiz­ duotas modus ponens18. (Ir yra aišku, kad modus ponens neįmanoma išreikšti sakiniu.) [Plg. 6.1264.] 82

1915

p ir ~p ribos bendrum as pasireiškia tuo, kad tam tikro sakinio neiginys apibrėžiamas tik būtent per tą sakinį. Juk mes kaip tik sakome: sakinio neiginys yra sakinys, kuris... ir dabar seka ~p santykis su p. 1915 06 09

Žinoma, būtų galima paprasčiausiai pasakyti: p neigi­ mas yra toks sakinys, kuris neturi jokio sakinio, bendro su p. Posakis „tertium non datur "19, tiesą sakant, yra nesą­ monė. (Išraiškoje pv~p apie trečiąjį kaip tik ir nekalba­ ma!) Ar šito mes neturėtume panaudoti aiškindami sakinio neiginį? Ar negalime sakyti: tarp visų sakinių, kurie priklauso­ mi tik nuo p, yra tiktai tokie, kurie teigia p, ir tokie, kurie neigia. Taigi aš galiu sakyti, kad p neiginys yra visų sakinių, kurie priklauso tik nuo „p" ir neteigia „p", klasė. 1915 06 10 „p.qv~q" NĖRA priklausomas nuo „c\“\\

Išnyksta ištisi sakiniail Jau tai, kad „p.qv~q" nepriklauso nuo „q", nors aki­ vaizdu, kad turi rašmenį „q", mums rodo, kaip gali iš pažiūros, bet vis dėlto tik iš pažiūros, egzistuoti rpz-rj for­ mos ženklai. Šitai, žinoma, kyla iš to, kad ši kombinacija „p.qv~q", nors išoriškai ir įmanoma, tačiau neatitinka sąlygų, ku­ 83

19 15

rios būtinos, kad toks kompleksas ką nors sakytų , taigi būtų sakiniu. „p.qv~q" sako tą patį, kaip ir „p-rv~r", kad ir ką sakytų q ir r: visos tautologijos sako tą patį. (Būtent nieko.) [Plg. 5.43.] Toks neigimo aiškinimas rodo, kad visi nuo p priklau­ somi sakiniai, kurie neteigia p - ir tiktai tokie, - neigia p. Taigi „pv~p" ir „p.~p" nėra sakiniai, nes pirmasis nei teigia, nei neigia p, o antrasis turėtų teigti abu [varian­ tus]. Tačiau kadangi aš vis dėlto galiu užrašyti [sakinius] pv~p ir p.~p, juo labiau susijusius su kitais sakiniais, turi būti aiškiai nustatyta, kokį vaidmenį vaidina šie pseudosakiniai, ypač tose sąsajose. Bet jie, žinoma, neturi būti traktuojami kaip visiškai bereikšmiai priedėliai, kaip, tar­ kime, bereikšmiai vardai. Jie greičiau priklauso simboli­ kai - kaip „0" aritmetikoje. [Plg. 4.4611.] Čia yra aišku, kad pv~p atlieka tikro, tačiau nieko ne­ sakančio sakinio vaidmenį. Taigi mes vėl grįžome prie sakymo kiekybės. 1915 06 11

Iš visų sakinių plaukia „p.~p" priešingybė; ar šitai reiš­ kia, kad „p.-p" nieko nesako? Juk pagal mano ankstes­ niąją taisyklę kontradikcija turėtų sakyti daugiau nei visi kiti sakiniai. Kontradikcija |--------------- 0 ----------------- Į Tautologija Sakinys 84

1915

Jei daug sakantis sakinys taip pat yra klaidingas, tuo­ met turėtų būti įdomu būtent tai, kad jis yra klaidingas. Atrodo keista, kad daug sakančio sakinio neiginys turi būti visiškai nieko nesakantis. 1915 06 12

Tiesą sakant, apie kiekvieną sakinį galima klausti: ką turi reikšti, jei jis teisingas, ką turi reikšti, jei jis klaidingas? Taigi daroma prielaida, kad p.~p visada yra tik klai­ dingas, ir todėl negali nieko reikšti; o kiek jis reikštų, jei būtų teisingas, iš viso negali būti klausiama. 1915 06 13

Jei „p.~p" GALĖTŲ būti teisingas, tuomet jis, žinoma, sakytų labai daug. Tačiau prielaida, kad jis yra teisingas, kaip tik ir nebūtų svarstoma, nes yra daroma prielaida, kad jis visada klaidingas. Žodžiai „teisingas" ir „klaidingas" kalba apie sakinio santykį su pasauliu; keista, kad šie žodžiai gali jame pa­ čiame būti naudojami atvaizdavimui! Mes sakėme: jei sakinys priklausomas tik nuo p ir jei jis teigia p, tai jis jo neneigia, ir atvirkščiai: ar šitai yra to abipusio p ir ~p panaikinamumo [Ausschließung] vaizdas? Fak­ to, kad ~p yra tai , kas yra anapus p, vaizdas? Atrodo , kad taipl Sakinys „~p" ta pačia prasme yra tai, kas yra anapus „p". (Taip pat nepamiršk, kad vaizdas gali turėti labai sudėtingas koordinates pasaulio atžvilgiu.)

Beje, galima tiesiog pasakyti: „p.~p" tiesiogine žodžio prasme nieko nesako, nes iš pat pradžių nėra palikta jo­ kios galimybės, kurią jis galėtų teisingai vaizduoti. 85

1915

Tarp kitko, jeigu „p seka iš q" reiškia, kad jei q yra teisingas, tai ir p turi būti teisingas, tuomet iš viso nega­ lima sakyti, kad iš „ p ~ p " kas nors seka, nes nėra hipo­ tezės, kad „p.~p" yra teisingas!! 1915 06 14

Taigi mums tapo aišku, kad vardai atstovauja [stehen fūr] ir gali atstovauti, pačioms įvairiausioms formoms, ir kad vaizduojamąją formą charakterizuoja tik sintaksinis vartojimas. Tuomet koks yra paprastųjų objektų vardų sintaksinis vartojimas? Kokia yra mano pagrindinė mintis, kai aš kalbu apie paprastuosius objektus? Argi „sudėtiniai objektai" galų gale netenkina tų pačių reikalavimų, kuriuos aš, rodos, keliu paprastiesiems? Jei aš šiai knygai duodu vardą „N" ir dabar kalbu apie N, ar N santykis su tuo „sudėtiniu objektu", su tomis formomis ir turiniais nėra iš esmės toks pat, kokį aš įsivaizdavau esant tarp vardo ir paprastojo objekto? Nes N. B.: net jei vardas „N" tolesnėje analizėje ir išnyksta, vis dėlto jis rodo vieną bendrą [dalyką]. Tačiau kaip yra su vardo reikšme anapus sakinio kon­ teksto? Tačiau klausimą galima performuluoti ir taip: atrodo, kad PAPRASTOJO idėja jau glūdi komplekso idėjoje ir ana­ lizės idėjoje tokiu būdu, jog mes įgyjame šią idėją visiškai nepriklausomai nuo bet kokių paprastųjų objektų pavyz­ džių ar sakinių, kuriuose būtų kalbama apie tokius [ob­ jektus], ir paprastųjų objektų egzistavimą suvokiame - a priori - kaip loginę būtinybę. 86

1915

Taigi, atrodo, kad paprastųjų objektų egzistavimas su­ sijęs su sudėtinių objektų egzistavimu taip, kaip ~p pras­ mė su p prasme: paprastasis objektas yra numatytas [präjudiziert] sudėtiniame. 1915 06 15

(Šito jokiu būdu nevalia painioti su faktu, kad sudeda­ moji dalis yra numatyta komplekse.)

(Viena sunkiausių užduočių filosofui - rasti, kur jam spaudžia batas.) Visiškai aišku, kad aš faktiškai galiu šiam laikrodžiui, nes jis guli štai čia priešais mane ir tiksi, priskirti tam tikrą vardą ir kad šio vardo reikšmė bus anapus bet ko­ kio sakinio ta pačia prasme, kokią aš visuomet teikdavau šiam pasakymui. Ir aš jaučiu, kad tas vardas sakinyje ati­ tiks visus reikalavimus, keliamus 'paprastųjų objektų var­ dams'. 1915 06 16

Dabar mes norime pažiūrėti, ar šis laikrodis faktiškai atitinka visas sąlygas būti 'paprastuoju objektu'! Klausimas iš tikrųjų yra toks: ar aš, norėdamas išsiaiš­ kinti tam tikro vardo sintaksinę vartoseną, privalau išsi­ aiškinti jo reikšmės sudėtį [Zusammensetzung]? Jei taip, tai visa sudėtis jau išreikšta net ir neišanalizuotuose saki­ niuose... (Dažnai bandoma peršokti pernelyg dideles minties prarajas, ir tuomet įkrentama į patį jų vidurį.) Tai, kas mums atrodo duota a priori , yra sąvoka Šitas [Dieses], - tapati objekto sąvokai. 87

1915

Santykiai ir savybės etc. taip pat yra objektai. Vis dėlto man kyla toks neaiškumas: į visus man žino­ mus sakinius įeina vardai, tačiau tolesnės analizės metu jie turi išnykti. Aš žinau, kad tokia tolesnė analizė yra galima, tačiau nesugebėčiau jos iki galo atlikti. Nepaisant to aš, atrodo, žinau, kad jeigu analizė būtų atlikta iki galo, jos rezultatas turėtų būti sakinys, į kurį vėlgi įeitų vardai, santykiai etc. Trumpai: atrodo, kad aš žinau tiktai formą, bet nežinau nė vieno tos formos pavyzdžio. Aš matau: analizė gali būti tęsiama toliau, ir negaliu, taip sakant, įsivaizduoti, kad ji vestų prie ko nors kito, nei prie man žinomų sakinių rūšių. Kai aš sakau, kad šis laikrodis yra blizgantis, ir trupu­ tėlį pakinta to, ką aš turiu omeny, sakydamas „šis laikro­ dis", sudėtis, tuomet ne tik sakinio prasm ė pakinta pagal jo turinį, bet taip pat bematant pakinta ir pasakymo apie šį laikrodį prasmė. Pakinta visa sakinio forma. Tai reiškia, kad sintaksinė vardų vartosena išsamiai apibūdina sudėtinių objektų, kuriuos jie žymi, formą. Kiekvienas sakinys, turintis prasmę, turi VISĄ [KOM ­ PLETTEN] prasmę, ir jis yra tikrovės vaizdas, taigi tai, kas jame dar nėra pasakyta, tiesiog negali priklausyti prie jo prasmės. Jei sakinys „Šis laikrodis blizga" turi prasmę, tuomet turi būti įmanoma paaiškinti, KOKIU BŪ D U ŠITAS sakinys turi ŠITĄ prasmę. Jei sakinys mums ką nors sako, tuomet jis, būdamas toks, koks yra, turi būti tikrovės vaizdas, ir dargi visas. Žinoma, bus ir kažkas, ko jis nesako - tačiau ką jis sako, sako užtikrintai, ir tai turi būti galima GRIEŽTAI apibrėžti. 88

1915

Nors sakinys gali būti ir nevisas tam tikro fakto vaiz­ das, tačiau jis VISADA bus visas vaizdas. [Plg. 5.156.] Todėl dabar atrodo, kad tam tikra prasme visi vardai yra tikri vardai. Arba aš taip pat galėčiau sakyti, kad visi objektai tam tikra prasme yra paprastieji objektai. 1915 06 17

Tarkime, kad kiekvienas erdvinis objektas susideda iš begalinės daugybės taškų, tuomet yra aišku, kad aš, kal­ bėdamas apie tokį objektą, negaliu jų visų nurodyti var­ dais. Taigi čia būtų toks atvejis, kai aš niekaip negaliu atlikti išsamios analizės senąja prasme; ir, ko gero, kaip tik tai ir yra įprastinis atvejis. Tačiau aišku, kad sakiniai, kuriuos vienintelius varto­ ja žmonija, būdami tokie, kokie yra, turės prasmę, o ne lauks būsimos analizės tam, kad įgytų prasmę. Tačiau dabar teisėtas atrodo klausimas: ar, pavyzdžiui, erdviniai objektai yra sudaryti iš paprastų dalių, ar jų skaidymas atveda iki dalių, kurių toliau nebeįmanoma skaidyti, o gal yra kitaip [oder ist dies nicht der Fall]? Tačiau kokios tai rūšies klausimas? A r yra A PRIORI aišku, kad mes skaidydami turėtume prieiti iki paprastų sudedamųjų dalių , ar tai glūdi , tarkim, pačioje skaidymo [Zerlegung] sąvokoje, ar yra įmanomas skaidy­ mas ad infinitum ?20 Ar galų gale yra iš viso koks nors trečias variantas? Toks klausimas yra loginis, ir erdvinių objektų sudė­ tumas [Zusammengesetztheit] yra loginis, nes pasakymas, kad vienas daiktas yra kito daikto dalis, visuomet yra tautologija. 89

1915

O ką, jei aš, tarkim, norėčiau pasakyti, kad VIEN A su­ dedamoji fakto dalis turi tam tikrą savybę? Tuomet aš turėčiau ją nurodyti vardu ir naudoti loginę sumą. Atrodo, kad prieš begalinį dalumą taip pat nieko ne­ galima pasakyti. Mums nuolatos peršasi mintis, kad egzistuoja kažkas paprasta, nedaloma, būties elementas, trum pai tariant, daiktas. Nors m ūsų jausmui neprieštarauja tai, kad mes nega­ lime SAKINIUS suskaidyti tiek, kad galėtume jų elementus pavadinti vardais, tačiau mes jaučiame, kad PASAULIS turi būti sudarytas iš elementų. Atrodo, kad šitai tapatu saki­ niui, kad pasaulis turi būti būtent tai, kas jis yra, jis turi būti apibrėžtas. Arba, kitais žodžiais tariant, nepastovūs yra m ūsų apibrėžimai, o ne pasaulis. Atrodo, kad neigti daiktus reiškia tą patį, kaip ir sakyti: pasaulis gali būti, taip sakant, neapibrėžtas m aždaug tokia prasme, kokia nepatikimas ir neapibrėžtas yra m ūsų žinojimas. Pasaulis turi tvirtą struktūrą. Ar atvaizdavimas neskaidomais vardais nėra tiktai vie­ na sistema ? Visa, ko aš noriu, tai tiktai visiško mano prasmės išskaidymo!! Kitais žodžiais tariant, sakinys turi būti visiškai arti­ kuliuotas. Visa, kas yra bendra tarp jo prasmės ir kitos prasmės, sakinyje turi būti atskirai. Apibendrinant atski­ rų atvejų formos turi būti aiškios. Ir yra aišku, kad šie reikalavimai teisėti, priešingu atveju sakinys iš viso nega­ lėtų būti kieno nors vaizdu. [Plg. 3.251.] 90

1915

Jeigu sakinyje galimybės paliekamos atviros, tuomet api­ brėžta turi būti būtent tai, kas paliekama atvira. Formos

apibendrinimai, pavyzdžiui, turi būti apibrėžti. Aš neži­ nau, ko aš nežinau, bet sakinys turi man parodyti, KĄ aš žinau. Tuomet ar šis apibrėžtas dalykas [Bestimmte], kurį aš turiu prieiti, nėra būtent paprastas ta prasme, kokią aš visuomet įsivaizdavau? Tai, taip sakant, sunkiausias da­ lykas. Tuomet „Sudėtinių objektų nėra" mums reiškia: saki­ nyje turi būti aišku, kaip sudarytas objektas, kiek mes apskritai galime kalbėti apie jo sudėtumą. Sakinio pras­ mė turi pasirodyti sakinyje kaip išskaidyta į savo papras­ tas sudedamąsias dalis. O šios dalys tuomet iš tikrųjų yra neskaidomos, nes skaidomos toliau jos nebūtų būtent ŠI­ TOS. Kitais žodžiais tariant, tuomet sakinio nebeįmanoma pakeisti kitu, turinčiu daugiau sudedamųjų dalių, o kiek­ vienas [sakinys], turintis daugiau sudedam ųjų dalių, taip pat neturi šitos prasmės. Visada, kai sakinio prasmė yra iki galo išreikšta jame pačiame, sakinys yra išskaidytas į savo paprastas sude­ damąsias dalis - tolesnis skaidymas nebeįmanomas, o ta­ riamas [skaidymas] nereikalingas; o šios [paprastos sude­ damosios dalys] yra objektai pačia pirmine prasme. 1915 06 18

Jei objekto sudėtumas nulemia sakinio prasmę, tuo­ met jis turi būti atvaizduotas sakinyje tiek, kiek jis nule­ mia jo prasmę. Ir kiek sudėtumas nelemia šitos prasmės, tiek šio sakinio objektai yra paprasti. JIE negali būti skaido­ mi toliau.

91

1915

Paprastų daiktų reikalavimas yra prasmės apibrėžtu­ mo reikalavimas. [Plg. 3.23.] Jei aš, pavyzdžiui, kalbu apie šį laikrodį ir turiu ome­ ny kažką sudėtinio, ir tai nepriklauso nuo sudėtingumo, tuomet sakinyje atsiras apibendrinimas, o jo pagrindinės formos, nes jos apskritai yra duotos , bus visiškai apibrėžtos. Jei egzistuoja kokia nors galutinė prasmė ir sakinys, kuris ją iki galo išreiškia, tuomet egzistuoja ir paprastųjų objektų vardai. O jeigu paprastas vardas apibrėžtų kokį nors be galo sudėtingą objektą? Pavyzdžiui, mes kažką sakome apie dėmę m ūsų regėjimo lauke, tarkim, kad ji yra iš dešinės nuo tam tikros linijos, ir darome prielaidą, kad visos dė­ mės m ūsų regėjimo lauke yra be galo sudėtingos. Tuo­ met jeigu mes sakome apie kurį nors tašką toje dėmėje, kad jis yra iš dešinės nuo linijos, tai šis sakinys seka iš ankstesnio, ir jeigu šioje dėmėje yra be galo daug taškų, tai iš to pirmojo [sakinio]

LOGIŠKAI

seka be galo daug skirtingo

turinio sakiniui Ir šitai rodo, kad jis pats faktiškai buvo be

galo sudėtingas. Tai yra, ne sakinio ženklas pats savaime, bet kartu su savo sintaksiniu panaudojimu. Bet, žinoma, juk visiškai įmanoma, kad tikrovėje iš vie­ no tokio sakinio neseka be galo daug skirtingų sakinių, nes m ūsų regėjimo laukas galbūt - arba tikriausiai - nėra sudarytas iš begalinės daugybės dalių, o ta nepertraukia­ ma regėjimo erdvė yra tik paskesnė konstrukcija; ir tuo­ met tik baigtinis sakinių skaičius seka iš minėtojo, ir jis pats bet kuria prasme yra baigtinis. Bet ar šis galimas begalinis prasmės sudėtingumas ne­ pakenkia jos apibrėžtumui? 92

1915

Apibrėžtumo galima reikalauti ir taip: jei sakinys pri­ valo turėti prasmę, tuomet kiekvienos iš jo dalių sintak­ sinis panaudojimas turi būti nustatytas iš anksto. Nega­ lima, pavyzdžiui, tik paskui nustatyti , kad iš jo seka koks nors sakinys. Bet, pavyzdžiui, tai, kokie sakiniai seka iš kokio nors sakinio, turi būti visiškai nustatoma dar iki to, kai tas sakinys galės turėti prasmę! Man atrodo visiškai įmanoma, kad dėmės m ūsų regė­ jimo lauke būtų paprastieji objektai, tai yra, kai mes ne­ suvokiame nė vieno šių dėmių taško atskirai; regimieji žvaigždžių vaizdai atrodo netgi iš tikrųjų tokie. Tai yra, jei aš, pavyzdžiui, sakau, kad šio laikrodžio nėra stalčiu­ je, tai iš to visai neturi LOGIŠKAI SEKTI, kad ratuko, kuris yra laikrodyje, nėra stalčiuje, nes aš galbūt visai nežinojau , kad ratukas buvo laikrodyje, taigi taip pat negalėjau apie „šitą laikrodį" galvoti kaip apie kompleksą, kuriame yra ratukas. Neabejotina tai, kad aš - beje - matau ne visas savo teorinio regimojo vaizdo dalis. Kas žino, ar aš matau be galo daug taškų! Dabar tarkime, kad mes matome apskritos formos dė­ mę: ar apskrita forma yra jos savybė? Žinoma, ne. Ir jeigu aš pastebiu, kad dėmė yra apskrita, tai ar aš nepastebiu tam tikrą be galo sudėtingą struktūrinę savybę? Ar aš tiktai pastebiu, kad dėmė turi baigtinį dydį, o tai, atrodo, jau suponuoja be galo sudėtingą struktūrą. Ne: vienas sakinys seka iš kito, bet vieno [sakinio] teisingumas seka iš kito [sakinio] teisingumo. (Todėl iš „Visi žmonės mirtingi" seka „Jei Sokratas žmogus, tai jis yra mirtingas".) 93

1915

Bet sakinys, ko gero, gali kalbėti apie be galo daug taškų, pats nebūdamas tam tikra prasme be galo sudėtin­ gas. 1915 06 19

Jei mes matome, kad m ūsų regimasis vaizdas yra su­ dėtinis, tai mes taip pat matome, kad jis susideda iš pa­ prastesnių dalių. Mes galime kalbėti apie tos ar kitos rūšies funkcijas, negalvodami apie jokį konkretų jų taikymą. Juk m ūsų vaizduotėje neiškyla jokio pavyzdžio, kai naudojame Fx ir visus kitus kintamuosius formos ženklus. Trumpai: jei provaizdžius mes naudotum e tik ryšium su vardais, tai turėtume galimybę apie provaizdžių eg­ zistavimą sužinoti iš jų atskirų atvejų egzistavimo. Ta­ čiau mes naudojame kintamuosius , tai reiškia, kad mes, taip sakant, kalbame apie pačius provaizdžius visiškai nepriklausomai nuo kokių nors atskirų atvejų. Mes atvaizduojame daiktą, santykį, savybę, naudoda­ mi kintamuosius, ir taip parodome, kad šių idėjų mes negrindžiame tam tikrais mums pasitaikančiais atvejais, o kažkokiu būdu jas turime a priori. Čia kyla klausimas: jei atskiros formos man duotos, taip sakant, patyrime, tuomet aš negaliu jų naudoti logi­ koje, tuomet aš, tiesą sakant, negaliu rašyti nei x, nei <įfy. Bet vis dėlto aš niekaip negaliu šito išvengti. Klausimas tarp kitko: ar logikoje kalbama apie tam tikras funkcijų kategorijas ir panašiai? Ir jeigu ne, tai ką tuomet logikoje reiškia Fx, ^z etc.? Tuomet tai turėtų būti bendresnės reikšmės ženklai!

94

1915

Tam tikras loginis inventorius, kaip aš anksčiau įsi­ vaizdavau, atrodo, vis dėlto nėra duotas. Sakinio sudedamosios dalys turi būti paprastos = Sa­ kinys turi būti visiškai artikuliuotas. [Plg. 3.251.] Bet

ATR OD O,

kad tai prieštarauja faktams?

Būtent logikoje mes tarsi norime pademonstruoti ide­ alius artikuliuotų sakinių vaizdus. Tačiau kaip tai įma­ noma? Arba, ar mes galime tokį sakinį, kaip „Laikrodis guli ant stalo", iš karto nagrinėti pagal logikos taisykles? Ne. Čia mes, pavyzdžiui, sakome, kad sakinyje yra nutylėtas laikas, kad sakinys yra tiktai tariamas... etc, etc. Taigi, atrodo, kad prieš tai, kol galėsime jį nagrinėti, mes turime jį tam tikru būdu pertvarkyti. Bet šitai, ko gero, nėra svarbiausia, nes argi mes nega­ lėtume m ūsų įprastinio loginio rašymo būdo lygiai taip pat sėkmingai pritaikyti specialiam sakiniui? 1915 06 20

Taip, esmė tokia: ar mes galėtume logiką, išdėstytą Principia Mathematica , iš karto taikyti įprastiniams sakiniams? Žinoma , mes negalime nepaisyti to, kas mūsų sakiniuo­ se išreikšta galūnėmis, priešdėliais, umliautais etc., etc. Bet juk matematiką mes taikome, ir labai sėkmingai, įpras­ tiniams sakiniams, būtent fizikos sakiniamsU

Tačiau pažymėtina: žinomose matematinės fizikos te­ oremose nepasirodo nei daiktų, nei funkcijų, nei santy­ kių, nei kitų objektų loginių formų!! Vietoje daiktų mesčia turime skaičius, o funkcijos ir santykiai visur yra gry­ nai matematiniai!! 95

1915

Bet vis dėlto faktas, kad šie sakiniai yra taikomi tvirtai [solid] realybei. Kintamieji tose teoremose žymi, kaip dažnai sakoma, visai ne ilgius, svorius, laiko intervalus etc., jie žymi tie­ siog skaičius ir nieko daugiau. Bet jeigu aš dabar noriu panaudoti skaičius, tuomet aš pereinu prie santykių, daiktų etc., etc. Pavyzdžiui, kai aš sakau: šis ilgis yra 5 metrai, tai aš čia kalbu apie santy­ kius ir daiktus, ir visiškai įprasta prasme. Čia mes prieiname kintamųjų reikšmės fizikos saki­ niuose klausimą. Jie juk nėra tautologijos. Fizikos sakinys, nenurodžius jo pritaikymo, yra aki­ vaizdžiai beprasmis. Kokią prasm ę turėtų pasakymas: „k=mxp"? Taigi papildytas fizikos sakinys vis dėlto kalba apie daiktus, santykius etc. (To ir reikėjo tikėtis.) Dabar viskas rodo tai, kad aš skaičius taikau įprasti­ niams daiktams etc., o tai vėlgi nesako nieko daugiau, kaip tik tai, kad visiškai įprastiniuose m ūsų sakiniuose pasitaiko skaičių. Keblumas, tiesą sakant, yra toks: net jei mes norime išreikšti kokią nors visiškai apibrėžtą prasmę, yra tikimy­ bė, kad mes prašausime pro šalį. Taigi atrodo, kad mes, taip sakant, neturime jokios garantijos, jog m ūsų sakinys iš tikrųjų yra tikrovės vaizdas. Kūnų skaidymas į materialius taškus, kokius mes turi­ me fizikoje, yra ne kas kita, kaip skaidymas į paprastas sudedamąsias dalis.

96

1915

Bet ar gali būti įmanoma, kad mūsų įprastai naudoja­ mi sakiniai turi tarsi tik ne visą prasmę (visiškai nepri­ klausomai nuo jų teisingumo ar klaidingumo), o fizikos sakiniai, taip sakant, priartėja prie stadijos, kur sakinys iš tikrųjų turi visą prasmę?? Kai aš sakau „Knyga guli ant stalo", ar tai iš tikrųjų turi visiškai aiškią prasmę? (NEPAPRASTAI svarbus klausi­ mas!) Bet prasmė turi būti aiški, nes mes juk kažką turime omeny, sakydami sakinį, ir tai, ką mes turime omeny už­ tikrintai, tai turėtų būti ir aišku. Jeigu sakinys „Knyga guli ant stalo" turi aiškią pras­ mę, tuomet aš bet kuriuo atveju [was immer der Fall ist ] turiu galėti pasakyti, ar sakinys yra teisingas, ar klaidin­ gas. Tačiau visiškai įmanomi tokie atvejai, kai aš negalė­ čiau iš karto pasakyti, ar knyga dar gali būti pavadinta „gulinčia ant stalo". Taigi? Tuomet ar tai ne tas atvejis, kai aš nors ir tiksliai ži­ nau, ką noriu pasakyti, tačiau darau klaidą tai išreikšda­ mas? O

g a l š i s n e t i k r u m a s TAIP PAT g a l i b ū t i į t r a u k t a s į

sa k in į?

Bet ar gali būti, kad nors sakinys „Knyga guli ant sta­ lo" ir perteikia visą m ano prasm ę, tačiau žodžius, pavyzdžiui, „gulėti ant", čia aš vartoju specialia reikšme, ir kur nors kitur tai turi kitą reikšmę. Galbūt vartodamas veiksmažodį aš turiu omeny visiškai specialų santykį, ko­ kiame knyga dabar iš tiesų yra stalo atžvilgiu. Tad ar fizikos sakiniai ir įprastinio gyvenimo sakiniai yra iš esmės vienodai tikslūs, ir skirtumas yra tik toks, kad mokslo kalboje skaičiai vartojami nuosekliau?? 97

1915

Galima ar negalima kalbėti apie tai, kad sakinys turi daugiau ar mažiau tikslią prasmę? Atrodo aišku, kad tai, ką mes TURIME OMENYJE, visada turi būti „tikslu". To, ką mes turime omenyje, išreiškimas vėlgi gali būti teisingas arba klaidingas. Be to, ir žodžiai gali būti varto­ jami nuosekliai arba nenuosekliai. Kitokios galimybės, at­ rodo, nėra. Kai aš sakau, pavyzdžiui, „Stalas yra vieno metro il­ gio", tai dar labai abejotina, ką aš tuo noriu pasakyti. Bet tikriausiai aš turiu omenyje, kad „atstumas tarp ŠIŲ dvie­ jų taškų yra vienas metras, ir šie taškai priklauso stalui". Mes sakėme, kad matematika jau buvo sėkmingai pri­ taikyta įprastiniams sakiniams, tačiau fizikos sakiniuose ištisai kalbama apie kitokius objektus nei m ūsų įprastinė­ je kalboje! Ar mūsų sakiniai privalo būti taip preparuoti, kad juos būtų galima matematiškai apdoroti? Žinoma, taip! Iškilus klausim ui dėl kiekybių, n eb ep ak ak tų , pavyzdžiui, tokio išsireiškimo, kaip „šio stalo ilgis". Šis ilgis turėtų būti apibrėžtas, tarkim, kaip atstumas tarp dviejų plokštumų, etc., etc. Taip, matematiniai mokslai skiriasi nuo nematematinių tuo, kad pirmuosiuose kalbama apie daiktus, apie kuriuos nekalba įprastinė kalba, o antrieji kalba apie vi­ suotinai žinomus daiktus. 1915 06 21

Mūsų problema buvo ta, kad mes visada kalbėjome apie paprastuosius objektus ir negalėjome nurodyti nė vieno iš jų.

98

1915

Jei taškas erdvėje neegzistuoja, tuomet neegzistuoja ir jo koordinatės, o jei koordinatės egzistuoja, tuomet egzis­ tuoja ir taškas. Taip yra logikoje. Paprastas ženklas iš esmės yra paprastas. Jis funkcionuoja kaip paprastas objektas. (Ką tai reiš­ kia?) Jo sudėtis tampa visiškai indiferentiška. Ji išnyksta mums iš akių. Visuomet atrodo, kad egzistuoja sudėtiniai objektai, funkcionuojantys kaip paprasti, vadinasi, ir iš tikrųjų pa­ prasti, tokie kaip materialieji taškai fizikoje etc. Tai, kad vardas žymi sudėtinį objektą, matyti iš saki­ nių, kuriuose jis pasitaiko, neapibrėžtumo, kylančio iš to­ kių sakinių bendrumo. Mes žinome, kad šiuo sakiniu dar ne viskas apibrėžta. Juk bendrum o žymėjime slypi pro­ vaizdis. [Plg. 3.24.] Visos neregimos masės etc., etc. turi būti apimamos bendrum o žymėjimu. Kaip būna, kai sakiniai priartėja prie tiesos? Tačiau tokia logika, kokia pateikta, tarkim, Principia Mathematica , kuo puikiausiai gali būti taikoma mūsų įpras­

tiniams sakiniams. Pavyzdžiui, iš „Visi žmonės yra mir­ tingi" ir „Sokratas yra žmogus", pagal šią logiką, seka „Sokratas yra mirtingas", o tai yra akivaizdžiai teisinga, nors aš lygiai taip pat akivaizdžiai nežinau, kokia yra daikto „Sokratas" ar savybės „mirtingas" struktūra. Kaip tik čia jie funkcionuoja kaip paprasti objektai. Akivaizdu, kad jau pati aplinkybė, kuri įgalina tam tikras formas apibrėžimu suprojektuoti į vardą, garan­ 99

1915

tuoja, kad tuomet ir šis vardas gali būti traktuojamas kaip tikras. Kiekvienam įžvalgesniam žmogui akivaizdu, jog to­ kiame sakinyje, kaip „Šis laikrodis guli ant stalo", slypi aibė neapibrėžtumų, nors jo forma iš pažiūros atrodo vi­ siškai aiški ir paprasta. Taigi mes matome , kad šis papras­ tumas yra tik sukonstruotas. 1915 06 22

Taigi NEŠALIŠKAM protui taip pat yra aišku, kad saki­ nio „Laikrodis guli ant stalo" prasmė yra sudėtingesnė nei pats sakinys. M ūsų kalbos konvencijos [Abmachungen] nepapras­ tai sudėtingos. Kiekviename sakinyje yra be galo daug sumąstytų papildomų [dalykų], kurie nėra pasakomi. (Šios konvencijos lygiai tokios pat, kaip Whiteheado „Conven­ tions"21. Jos yra apibrėžimai, turintys tam tikrą formos ben­ drumą.) [Plg. 4.002.] Aš tik noriu pateisinti įprastinių sakinių miglotumą, nes jis gali būti pateisintas. Aišku, kad aš žinau, ką turiu omeny , sakydamas mig­ lotą sakinį. Bet tuo tarpu kitas to nesupranta ir sako: „Taip, tačiau jeigu tu tai turi omenyje, tau reikėjo pridurti tai ir tai"; tuo tarpu dar kas nors nesupras ir reikalaus, kad sakinys būtų dar išsamesnis. Tuomet aš atsakysiu: bet TAI juk savaime suprantama. Aš kam nors sakau „Laikrodis guli ant stalo", o jis sako „Bet jeigu laikrodis gulėtų taip ir taip, tu vis vien tebesakytum, kad 'jis guli ant stalo'". Ir aš suabejočiau. Tai rodo, kad aš nežinojau, ką apskritai turėjau omenyje 100

1915

žodžiu „gulėti". Jei kas nors taip įvarytų mane į kampą, norėdamas man parodyti, kad aš nežinau, ką turiu ome­ nyje, aš pasakyčiau: „Aš žinau , ką turiu omenyje, aš turiu omenyje būtent TAI", parodydamas pirštu į tam tikrą kom­ pleksą. Ir faktiškai šiame komplekse aš turiu du objektus, susijusius tam tikru santykiu. Bet iš tikrųjų tai reiškia tik vieną: faktas KAŽKOKIU BŪD U gali būti atvaizduotas ir šia forma. Jei aš dabar tai darau ir objektus pažymiu vardais , ar jie dėl to tampa paprasti? Tačiau vis dėlto šis sakinys yra to komplekso vaizdas. Šis objektas man yra paprastasl Jei aš, pavyzdžiui, kokią nors lazdelę pavadinu „A", o rutulį „B", tai apie A aš galiu pasakyti, kad ji remiasi į sieną, tačiau ne apie B. Čia išryškėja vidinė A ir B prigim­ tis. Vardas, žymintis objektą, yra susijęs su juo tam tikru santykiu, kuris yra visiškai sąlygotas objekto loginio po­ būdžio ir savo ruožtu jį charakterizuoja. Ir yra aišku, kad objektas privalo turėti tam tikrą logi­ nį pobūdį, jis yra būtent toks sudėtinis arba toks papras­ tas, koks ir yra. „Laikrodis sėdi ant stalo" - beprasmiška! Tiktai sudedamoji sakinio dalis gali būti teisinga arba klaidinga. Vardas visą savo sudėtingą reikšmę sujungia į vieną.

101

1916 1916 04 15

Mes galime numatyti tik tai, ką patys sukonstruoja­ me! [Plg. 5.556.] Bet kur tuomet paprastojo objekto sąvoka? Ši sąvoka čia iš viso dar nebuvo nagrinėjama. Mes turėtume sugebėti konstruoti paprastąsias funk­ cijas, nes mes turime sugebėti kiekvienam ženklui pri­ skirti reikšmę. Juk vienintelis ženklas, garantuojantis savo reikšmę, yra funkcija ir argumentas. 1916 04 16 Kiekvienas paprastas sakinys gali įgyti formą (Į>x.

Todėl iš šios formos galima sudaryti visus paprastuo­ sius sakinius. Tarkime, man yra duoti visi paprastieji sakiniai. Tuo­ met galima paprasčiausiai paklausti, kokius sakinius aš galiu iš jų sudaryti. Ir tai yra visi sakiniai, ir taip jie yra apriboti. [4.51.] (p): p = aRx.xRy ... zRb 1916 04 17

Anksčiau pateiktas apibrėžimas kaip bendrybė gali būti tik rašytinių ženklų taisyklė, kuri neturi nieko bendra su ženklų prasme. Tačiau ar gali egzistuoti tokia taisyklė? Apibrėžimas įmanomas tik tuomet, jei jis pats nėra sakinys. 102

1916

Tuomet sakinys negali kalbėti apie visus sakinius, bet apibrėžimas, ko gero, gali. 1916 04 23

Bet anksčiau pateiktame apibrėžime visiškai nekalba­ ma apie visus sakinius, nes jį sudaro iš esmės realūs kin­ tamieji. Jis yra visiškai analogiškas operacijai, kuomet kaip jos bazė gali būti paimtas ir jos pačios rezultatas. 1916 04 26

Taip ir tiktai taip įmanoma pereiti nuo vieno tipo prie kito. [Plg. 5.252.] Ir galima sakyti, kad visi tipai išsidėstę hierarchiškai. O ciją.

hierarchija įmanoma tik per struktūrą, per opera­

Empirinė realybė yra apribota objektų skaičiumi. Riba vėl pasirodo paprastųjų sakinių visumoje. [Zr. 5.5561.] Hierarchijos yra ir turi būti nepriklausomos nuo rea­ lybės. [Ir. 5.5561.] Jų narių reikšmės apibrėžiamos tik per objektų kore­ liaciją su vardais. 1916 04 27

Sakykim, aš noriu pavaizduoti trijų tarpusavyje nepa­ keičiamų argumentų funkciją. $x): K ), x Bet argi logikoje turi būti kalbama apie nepakeičia­ mus argumentus? Jeigu taip, tuomet šitai kai ką rodo apie realybės pobūdį. 103

1916 1916 05 06

Visos šiuolaikinės pasaulėžiūros pamatas yra iliuzija, kad vadinamieji gamtos dėsniai yra gamtos reiškinių aiš­ kinimai. [6.371.] Taigi [šiuolaikiniai žmonės] sustoja prieš „gamtos dės­ nius" kaip prieš kažką neliečiama, kaip senovės žmonės prieš Dievą ir likimą. [Žr. 6.372.] Tiek pirmieji, tiek antrieji yra ir teisūs, ir neteisūs. Se­ novės žmonėms, žinoma, buvo aiškiau tuo atžvilgiu, kad jie pripažino aiškią ribą, o naujojoje sistemoje turi atrody­ ti, kad viskas yra pagrindžiama. [Zr. 6.372.] 1916 05 11 IP

I (a,a)

Būna operacijų ir su dviem bazėmis. Ir J" yra šios rūšies operacija. I (£ 77) ... yra bet kuris operacijos rezultatų eilės narys. (3x).^x Ar (3x) etc. iš tikrųjų yra operacija? Tačiau kas būtų jos bazė? 1916 06 11

Ką aš žinau apie Dievą ir gyvenimo tikslą? Aš žinau, kad šis pasaulis yra. Kad aš esu patalpintas jame, kaip mano akis savo re­ gėjimo lauke. Kad jis turi kai ką problemiška, ką mes vadiname jo prasme. Kad ši prasmė yra ne jame, bet už jo. [Plg. 6.41.] Kad gyvenimas yra pasaulis. [Plg. 5.621.]

104

1916

Kad mano valia persmelkia pasaulį. Kad mano valia yra gera arba bloga. Taigi, kad gėris ir blogis kažkaip yra susiję su pasau­ lio prasme. Gyvenimo prasmę, t. y. pasaulio prasmę, mes galime pavadinti Dievu. Ir su tuo susieti Dievo palyginimą su tėvu. Malda yra mąstymas apie gyvenimo prasmę. Aš negaliu pajungti pasaulio įvykių savo valiai, aš esu visiškai bejėgis. Aš galiu tiktai pasidaryti nepriklausomas nuo pasau­ lio ir tokiu būdu tam tikra prasme jį apvaldyti, atsisaky­ damas daryti įtaką vyksmui. 1916 07 05

Pasaulis nepriklauso nuo mano valios. [6.373.] Net jei nutiktų visa, ko mes norime [wünschen], tai būtų tik, taip sakant, likimo malonė, nes tarp valios ir pasaulio nėra jokio loginio ryšio, kuris tai garantuotų, o mes negalėtume vėl siekti [wollen] numanomo fizinio [ry­ šio]. [6.374.] Jei gera ar bloga valia veikia pasaulį, ji gali paveikti tik pasaulio ribas, bet ne faktus, ne tai, kas gali būti at­ vaizduota kalba, o tai, kas gali būti tik parodyta kalboje. [Plg. 6.43.] Trumpai kalbant, pasaulis dėl to turi tapti visiškai ki­ toks. [Žr. 6.43.] Jis turi, taip sakant, kaip visuma padidėti arba suma­ žėti. Kaip įgyjant arba prarandant tam tikrą prasmę. [Plg. 6.43.] 105

1916

Taip, kaip su mirtimi pasaulis ne pasikeičia, bet liau­ jasi būti. [6.431.] 1916 07 06

Ir, ko gero, šia prasme Dostojevskis yra teisus, kai jis sako, kad tas, kuris laimingas, įvykdo būties [dės Daseins] tikslą. Būtų galima ir taip pasakyti: būties tikslą įvykdo tas, kuriam nereikalingas joks [kitas] tikslas, išskyrus [patį] gyvenimą. O tai reiškia - tas, kuris yra patenkintas. Gyvenimo problemos sprendimas paaiškėja išnykus šiai problemai. [Žr. 6.521.] Bet ar galima taip gyventi, kad gyvenimas liautųsi bu­ vęs problemiškas? Kad būtų gyvenama amžinybėje, o ne laike? 1916 07 07

Ar tai nėra priežastis, kodėl tie žmonės, kuriems po ilgų abejonių paaiškėjo gyvenimo prasmė, negalėjo pasa­ kyti, kame glūdi ta prasmė? Jeigu aš galiu įsivaizduoti tam tikrą „objektų rūšį ", nežinodamas, ar tokie objektai egzistuoja, aš turiu būti susikūręs jų provaizdį. Ar ne tuo paremtas mechanikos metodas? 1916 07 08

Tikėti Dievą reiškia suprasti gyvenimo prasmės klau­ simą. Tikėti Dievą reiškia matyti, kad pasaulio faktai dar ne viskas. Tikėti Dievą reiškia matyti, kad gyvenimas turi prasmę. 106

1916

Pasaulis man yra duotas , t. y. mano valia prieina prie jo visiškai iš išorės, kaip prie kažko gatavo [Fertiges]. (Kas yra mano valia, aš dar nežinau.) Dėl to mes jaučiamės esantys priklausomi nuo sveti­ mos valios. Kad ir kaip būtų , bet kuriuo atveju mes esame tam tikra

prasme priklausomi, o tai, nuo ko esame priklausomi, mes galime pavadinti Dievu. Dievas šia prasme būtų tiesiog likimas, arba, o tai yra tas pats, - nuo m ūsų valios nepriklausomas pasaulis. Aš galiu pasidaryti nepriklausomas nuo likimo. Egzistuoja dvi dievybės [Gottheiten]: pasaulis ir mano nepriklausomas Aš. Aš esu laimingas arba nelaimingas, tai ir viskas. Gali­ ma pasakyti: gėris ar blogis neegzistuoja. Tas, kuris laimingas, neturi bijoti. Netgi mirties. Tiktai tas, kuris gyvena ne laike, o dabartyje, yra lai­ mingas. Gyvenimui dabartyje mirtis neegzistuoja. Mirtis nėra gyvenimo įvykis. Ji nėra pasaulio faktas. [Plg. 6.4311.] Jei amžinybė suprantama ne kaip begalinė laiko tąsa, o kaip belaikiškumas, tuomet galima sakyti, kad amžinai gyvena tas, kuris gyvena dabartyje. [Zr. 6.4311.] Norint gyventi laimingai, reikia būti santarvėje [Übe­ reinstimmung] su pasauliu. O tai juk ir reiškia „būti lai­ mingam". 107

1916

Aš tada esu, taip sakant, santarvėje su ta svetima va­ lia, nuo kurios aš atrodau esąs priklausomas. Tai reiškia, kad 'aš vykdau Dievo valią'. Mirties baimė yra geriausias neteisingo, t. y. blogo, gyvenimo ženklas. Jei mano sąžinė išmuša mane iš pusiausvyros, vadinasi, aš esu nesantarvėje su Kažkuo. Tačiau kas tai? Ar tai pasaulis ? Be abejo, teisinga sakyti: sąžinė yra Dievo balsas. Pavyzdžiui, mane daro nelaimingą mintis, kad aš tą ir tą įskaudinau. Ar tai mano sąžinė? Ar galima sakyti: „Elkis pagal savo sąžinę, kad ir ko­ kia ji būtų"? Gyvenk laimingai! 1916 07 09

Jei sakinys neturėtų bendriausios formos, turėtų ateiti momentas, kai mums staiga atsivertų nauja patirtis, taip sakant, loginė. Tai, žinoma, neįmanoma. Atmink, kad (3x)fx reiškia ne: egzistuoja toks x, kad fx, bet: egzistuoja teisingas sakinys „fx". Sakinys fa kalba apie atskirus objektus, bendras saki­ nys - apie visus objektus. 1916 07 11

Atskiras objektas yra labai keistas [mekvvūrdige] reiškinys. Vietoje „visi objektai" galima sakyti: visi atskiri objektai. 108

1916

Jei yra duoti visi atskiri objektai, yra duoti „visi objek­ tai". Trumpai tariant, su atskirais objektais kartu yra duoti visi objektai. [Plg. 5.524.] Jei egzistuoja objektai, tai kartu egzistuoja ir „visi ob­ jektai". [Plg. 5.524.] Todėl turi būti įmanoma sudaryti elementariųjų saki­ nių ir bendrųjų sakinių vienovę. Juk jeigu yra duoti elementarieji sakiniai, tai kartu yra duoti visi elementarieji sakiniai ir kartu - bendrasis saki­ nys. Ir argi tuo jau nėra sudaryta vienovė? [Plg. 5.524.] 1916 07 13

Nuolat kyla jausmas, kad ir elementariajame sakinyje kalbama apie visus objektus. (3x)^x.x = a Jei yra duotos dvi operacijos, kurių neįmanoma redu­ kuoti į vieną, turi būti įmanoma sudaryti bent jau bendrą jų kombinacijos formą. , (py I yjz , (3x). , (x). Kadangi akivaizdu, jog lengva paaiškinti, kaip šiomis operacijomis įmanoma ir kaip neįmanoma sudaryti saki­ nius, tuomet šitai taip pat turi būti įmanoma kažkokiu bū­ du tiksliai išreikšti. 1916 07 14

Ir šis išreiškimas turi būti jau bendrojoje operacijos ženklo formoje. Ar šitai neturėtų būti vienintelis teisėtas operacijos tai­ kymo išreiškimas? Žinoma, taip! 109

1916

Jeigu operacijos forma iš viso gali būti išreikšta, ji turi būti išreikšta taip, kad ją būtų galima taikyti tik teisingai. Žmogus negali tiesiog imti ir pasidaryti laimingas. Kas gyvena dabartyje, gyvena be baimės ir vilties. 1916 07 21

O kokia yra situacija su žmogiškąja valia? Aš noriu pavadinti „valia" [„Willen"] pirmiausia gėrio ir blogio turėtoją. Įsivaizduokime žmogų, kuris negalėtų naudotis nė vie­ na iš savo kūno dalių, taigi, įprastine žodžio prasme, ne­ galėtų vykdyti savo valios. Tačiau jis galėtų mąstyti ir norėti , ir perteikti savo mintis kam nors kitam. Taigi ga­ lėtų bloga ar gera daryti per kitą. Tuomet aišku, kad eti­ ka galiotų ir jam ir kad jis etine prasme yra valios turėtojas. Tad ar yra principinis skirtumas tarp šios valios ir tos , kuri priverčia judėti žmogaus kūno dalis? O gal klaidinga manyti, kad jau norėjimas (atitinka­ mai, mąstymas) yra valios veiksmas? (Ir šia prasme, ži­ noma, žmogus be valios nebūtų gyvas.) Tačiau ar įmanoma pamąstyti tokią būtybę, kuri galė­ tų tik suvokti (tarkime, matyti), bet visiškai negalėtų siek­ ti? Tam tikra prasme tai atrodo neįmanoma. Bet jeigu tai būtų įmanoma, tuomet pasaulis galėtų egzistuoti ir be etikos. 1916 07 24

Pasaulis ir gyvenimas yra viena. [5.621.] Fiziologinis gyvenimas, aišku, nėra „Gyvenimas". Taip pat ir ne psichologinis. Gyvenimas yra pasaulis. 110

1916

Etika neaiškina pasaulio. Etika turi būti pasaulio sąly­ ga, kaip ir logika. Etika ir estetika yra viena. [Žr. 6.421.] 1916 07 29

Tai, kad noras nėra logiškai susijęs su savo išsipildy­ mu, yra loginis faktas. Ir taip pat yra aišku, kad laimin­ gojo pasaulis yra kitoks nei nelaimingojo pasaulis. [P/g. 6.43.] Ar matymas yra veikla? Ar galima siekti [wollen] gero, siekti blogo ir nieko nesiekti? O gal tik tas yra laimingas, kuris nesiekia? „Mylėti savo artimą" - reiškia siekti! Bet ar galima norėti [wünschen] ir vis dėlto nebūti nelaimingam, jei noras neišsipildo? (O ši galimybė juk visada egzistuoja.) Ar gerai, atsižvelgiant į visuotinai priimtas sąvokas, savo artimui nieko nenorėti, nei gero, nei blogo? Ir vis dėlto tam tikra prasme atrodo, kad nenorėjimas yra vienintelis gėris. Čia aš dar darau grubias klaidas! Be abejonės! Visuotinai yra manoma, kad yra bloga kitam norėti nelaimės. Bet ar tai gali būti teisinga? Ar tai gali būti blogiau nei kitam norėti laimės? Atrodo, viskas priklauso nuo to, kaip norima. Atrodo, negalima pasakyti nieko daugiau nei: Gyvenk laimingai! 111

1916

Laimingojo pasaulis yra kitoks nei nelaimingojo. [Žr. 6.43.] Laimingojo pasaulis yra laimingas pasaulis. Taigi, ar gali egzistuoti pasaulis, kuris nėra nei lai­ mingas, nei nelaimingas? 1916 07 30

Kai nustatomas bendras etikos dėsnis, kurio forma „Tu privalai...", pirmoji mintis būna: „O kas tuomet, jei aš to nedarysiu?" Bet yra aišku, kad etika neturi nieko bendra su baus­ me ir atlygiu. Taigi šis klausimas apie veiksmo pasekmes turi būti nesvarbus. Mažių mažiausiai, šios pasekmės ne­ turi būti įvykiai. Bet vis dėlto turi būti kažkas teisinga šitaip formuluojant klausimą. Turi būti kokia nors etinio atlygio ir etinės bausmės rūšis , bet tai turi slypėti pačia­ me veiksme. Ir taip pat yra aišku, kad atlygis turi būti kažkas ma­ lonaus, o bausmė - kažkas nemalonaus. [6.422.] Nuolat aš grįžtu prie to, kad laimingas gyvenimas pa­ prasčiausiai yra geras, o nelaimingas - blogas. Ir jei dabar aš savęs klausiu: bet kodėl aš turiu gyventi būtent laimin­ gai, tai jau savaime man atrodo kaip tautologiškas klau­ simo formulavimas; atrodo, kad laimingas gyvenimas pa­ teisina p ats save, kad jis yra vien in telis teisingas gyvenimas. Visa tai, tiesą sakant, tam tikra prasme yra giliai pa­ slaptinga! Aišku , kad etika negali būti išreikšta! [Plg. 6.421.] 112

1916

Bet būtų galima taip sakyti: laimingas gyvenimas tam tikra prasme atrodo esąs harmoningesnis nei nelaimingas. Tačiau kokia?? Koks yra objektyvus laimingo, harmoningo gyvenimo požymis? Vėlgi yra aišku, kad nėra tokio požymio, kurį būtų galima aprašyti. Šis požymis negali būti fizinis, o tik metafizinis, trans­ cendentinis. Etika yra transcendentinė. [Žr. 6.421.] 1916 08 01

Tai, kaip viskas yra, yra Dievas. Dievas yra tai, kaip viskas yra. Tik iš mano gyvenimo unikalumo religija - mokslas - ir menas.

įsisąmoninimo kyla

1916 08 02

Ir šis įsisąmoninimas yra pats gyvenimas. Ar galėtų egzistuoti etika, jei be manęs neegzistuotų jokia gyva būtybė? Jei etika turi būti kažkas fundamentalaus: taip! Jei aš teisus, tai etiniam sprendimui nepakanka to, kad pasaulis yra duotas. Tuomet pasaulis pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Juk tam, kad egzistuotų etika, neturi turėti reikšmės, ar pasaulyje yra gyva materija, ar nėra. Ir yra aišku, kad pasaulis, kuriame yra vien negyva materija, pats savaime nėra nei geras, nei blogas, vadinasi, taip pat ir gyvų būty­ 113

19 16

bių pasaulis pats savaime negali būti nei geras, nei blo­ gas. Gėris ir blogis įeina tik per subjektą. O subjektas nepri­ klauso pasauliui, bet jis yra pasaulio riba. [Plg. 5.632.] Būtų galima (šopenhaueriškai) pasakyti: vaizdinio pa­ saulis nėra nei geras, nei blogas, o tiktai valios subjek­ tas22. Aš suvokiu, kad visi šie sakiniai yra visiškai neaiškūs. Atsižvelgiant į tai, ką anksčiau minėjau, valios subjek­ tas turėtų būti laimingas arba nelaimingas, o laimė ir ne­ laimė negali priklausyti pasauliui. Kaip subjektas nėra pasaulio dalis, bet jo egzistavimo prielaida, taip gėris ir blogis yra subjekto predikatai, o ne pasaulio savybės. Subjekto esmė čia yra visiškai užmaskuota. Taip, mano darbas išsiplėtė nuo logikos pagrindų iki pasaulio esmės. 1916 08 04

Ar suvokiantis [vorstellende] subjektas galų gale nėra grynas prietaras? Kur pasaulyje galima pastebėti metafizinį subjektą? [Žr. 5.633.] Tu sakai, tai gali būti kažkas panašaus, kaip akies ir regėjimo lauko atveju. Bet akies tu iš tikrųjų nematai. [Žr. 5.633.] Ir aš manau, kad niekas regėjimo lauke neleidžia da­ ryti išvados, kad jis yra matomas akies. [Plg. 5.633.] 114

1916 1916 08 05

Suvokiantis [vorstellende] subjektas yra, ko gero, tuš­ čias kliedesys. Tačiau valios [wollende] subjektas egzis­ tuoja. [Plg. 5.631.] Jei nebūtų valios, tai nebūtų ir to pasaulio centro, kurį mes vadiname Aš, ir kuris yra etikos turėtojas. Geras ir blogas iš esmės yra tik Aš, o ne pasaulis. Aš, A š yra tai, kas giliai paslaptinga! 1916 08 07 A š nėra objektas. 1916 08 11

Objektyviai aš stoviu prieš kiekvieną objektą. Bet ne prieš patį Aš. Taigi iš tiesų esama būdo, kaip filosofijoje ne psicholo­ gine prasme gali ir turi būti kalbama apie As. [Plg. 5.641.] 1916 08 12 A š įžengia į filosofiją tuo, kad pasaulis yra mano pa­ saulis. [Žr. 5.641.]

Juk regėjimo laukas neturi, tarkime, tokios formos: [5.6331.]

A k is

Tai susiję su tuo, kad jokia m usų patyrimo dalis nėra apriorinė. [Zr. 5.634.] 115

1916

Visa, ką mes matome, galėtų būti ir kitaip. Visa, ką mes apskritai galime aprašyti, galėtų būti ir kitaip. [Žr. 5.634.] 1916 08 13

Tarkime, žmogus negali vykdyti savo valios, tačiau turi kęsti visus šio pasaulio vargus, - kas tuomet galėtų jį padaryti laimingą? Kaip apskritai žmogus gali būti laimingas, jis juk ne­ gali užkirsti kelio šio pasaulio vargams? Būtent per pažinimo gyvenimą. Gera sąžinė yra laimė, kurią teikia pažinimo gyveni­ mas. Pažinimo gyvenimas yra gyvenimas, kuris yra laimin­ gas nepaisant visų pasaulio vargų. Tik tas gyvenimas yra laimingas, kuris gali atsisakyti pasaulio malonumų. Jam pasaulio malonumai yra tik daugybė likimo tei­ kiamų malonių. 1916 08 16

Tai, kad taškas negali būti raudonas ir žalias tuo pat metu, iš pirmo žvilgsnio neatrodo kaip loginė negalimy­ bė. Tačiau jau fizikinė kalbėsena [Ausdrucksvveise] redu­ kuoja jį į kinetinę negalimybę. Tarp raudono ir žalio įžvel­ giamas struktūros skirtingumas. Ir štai fizika juos netgi surikiuoja į eilę. Ir dabar ma­ tyti, kaip čia atskleidžiama tikroji objektų struktūra. Tai, kad dalelė tuo pat metu negali būti dviejose vie­ tose, atrodo jau kaip loginė negalimybė. 116

1916

Jei mes paklaustume, pavyzdžiui, kodėl, iš karto kiltų mintis: taip, juk būtent tas daleles, kurios yra dviejose vietose, mes vadiname skirtingomis, ir atrodo, kad visa tai vėlgi plaukia iš erdvės ir dalelių struktūros. [Plg. 6.3751.] 1916 08 17

Operacija yra perėjimas nuo vieno formų eilės nario prie kito. Operacija ir formų eilė yra ekvivalentai. 1916 08 29

Kyla klausimas, ar pakanka įprastinio, nedidelio pa­ grindinių operacijų skaičiaus, norint sudaryti visas įma­ nomas operacijas. Atrodo, kad taip ir turi būti. Taip pat galima klausti, ar tos pagrindinės operacijos įgalina pereiti nuo kiekvienos išraiškos prie kiekvienos jai giminiškos išraiškos? 1916 09 02

Čia matyti, kad solipsizmas, jei jo griežtai laikomasi, sutampa su grynu realizmu. Solipsizme Aš susitraukia į netįsų tašką, ir pasilieka su juo koordinuojama tikrovė. [5.64.] Kam man istorija? Mano pasaulis yra pirmas ir vie­ nintelis! Aš noriu pranešti, kokį pasaulį aš radau. Tai, ką kiti [esantys] pasaulyje man pasakė apie pa­ saulį, yra visai maža ir antraeilė mano pasaulio patyrimo dalis. 117

1916 A š turi spręsti apie pasaulį, matuoti daiktus.

Filosofinis A š yra ne žmogus, ne žmogaus kūnas ar žmogaus siela su psichologinėmis savybėmis, bet metafi­ zinis subjektas, pasaulio riba (ne dalis). Tačiau žmogaus kūnas, ypač mano kūnas, yra pasaulio dalis tarp kitų pa­ saulio dalių, tarp gyvūnų, augalų, akmenų etc., etc. [Pig. 5.641.] Tas, kas tai supranta, savo kūnui arba žmogaus kūnui nenorės suteikti privilegijuotos vietos pasaulyje. Žmones ir gyvūnus jis visiškai naiviai traktuos kaip panašius ir tarpusavyje susijusius daiktus. 1916 09 U

Būdas, kuriuo žymi kalba, atsispindi jos panaudojime. Tai, kad spalvos nėra savybės, rodo fizikinė analizė, rodo vidiniai santykiai, kuriuose fizika rodo esant spal­ vas. Pritaikyk tai taip pat ir garsams. 1916 09 12

Dabar aišku, kodėl aš galvojau, kad mąstymas ir kal­ bėjimas yra tas pats. Juk mąstymas yra kalbos rūšis. Juk mintis, žinoma, taip pat yra loginis sakinio vaizdas, taigi taip pat ir tam tikros rūšies sakinys. 1916 09 19

Žmonija visuomet ieškojo mokslo, kuriame būtų sim­ plex sigillum veri23. [Plg. 5.4541.] Negali būti tvarkingo ar netvarkingo pasaulio, tad bū­ tų galima pasakyti, jog m ūsų pasaulis yra tvarkingas. 118

1916

Kiekviename galimame pasaulyje yra tvarka, net jei ir komplikuota, lygiai kaip erdvėje nebūna netvarkingo ir tvarkingo taškų išsidėstymo, bet kiekvienas taškų išsi­ dėstymas būna tvarkingas. (Ši pastaba yra tik medžiaga minčiai.) Menas yra išraiška [Ausdruck]. Geras meno kūrinys yra išsami [vollendete] išraiška. 1916 10 07

Meno kūrinys yra daiktas, matomas sub specie aeterni­ tatis24; o geras gyvenimas yra pasaulis, matomas sub spe­ cie aeternitatis . Tai yra ryšys tarp meno ir etikos.

Įprastinis žiūros būdas [Betrachtungsweise] mato ob­ jektus tarsi iš jų vidurio, žiūra sub specie aeternitatis - iš išorės. Taigi jie turi visą pasaulį kaip foną. Gal yra taip, kad [žiūra] objektas matomas kartu su erdve ir laiku, o ne erdvėje ir laikei Kiekvienas daiktas sąlygoja visą loginį pasaulį, taip sakant, visą loginę erdvę. (Peršasi mintis): daiktas, matomas sub specie aeternita­ tis, yra daiktas, matomas su visa logine erdve. 1916 10 08

Kaip daiktas tarp daiktų kiekvienas daiktas yra vieno­ dai nereikšmingas, bet kaip pasaulis - kiekvienas vieno­ dai reikšmingas. Tarkim, aš kontempliavau krosnį, ir man po to buvo pasakyta: tačiau dabar tu pažįsti tiktai krosnį, - tai mano 119

1916

rezultatas, žinoma, atrodo menkas. Vadinasi, aš studija­ vau krosnį tarp daugelio daugelio pasaulio daiktų. Bet jei aš kontempliavau krosnį, ji buvo mano pasaulis, ir visa kita prieš tai nublanko. (Kažkas gera kaip visuma, bet kaip detalės - blogai.) Juk galima suvokti gryną dabartiniu metu stebimą vaizdinį ir kaip nieko nereiškiantį momentinį vaizdą vi­ same laikiškame pasaulyje, ir kaip tikrą pasaulį tarp še­ šėlių. 1916 10 09

Bet dabar reikia galų gale paaiškinti etikos ir pasaulio sąryšį. 1916 10 12

Akmuo, gyvūno kūnas, žmogaus kūnas, mano kūnas visa tai stovi ant tos pačios pakopos. Todėl tai, kas atsitinka, nesvarbu, ar nuo akmens, ar nuo mano kūno, nėra nei gera, nei bloga. „Laikas turi tik vieną kryptį" [ist einsinnig] turi būti beprasmybė. Vienakryptiškumas yra loginė laiko savybė. Jei kieno nors būtų paklausta, kaip šis įsivaizduoja vienakryptiškumą, jis atsakytų: laikas nebūtų vienakryptis, jei įvykis galėtų pasikartoti. Tačiau tai, kad įvykis negali pasikartoti, lygiai kaip ir tai, kad kūnas negali tuo pat metu būti dviejose vietose, slypi loginėje įvykio esmėje. Iš tiesų: žmogus yra mikrokosmas: 120

1916

Aš esu mano pasaulis. [PIg. 5.63.] 1916 10 15

Ko negalima mąstyti, apie tai negalima ir kalbėti. [Plg. 5.61.] „Reikšmę" daiktai įgauna tik per savo santykį su ma­ no valia. Juk „kiekvienas daiktas yra, kas jis yra, ir joks kitas daiktas". Viena įžvalga: kaip aš iš savo fizionomijos galiu dary­ ti išvadą apie savo dvasią (charakterį, valią), taip iš kiek­ vieno daikto fizionomijos - apie jo dvasią (valią). Bet ar aš galiu iš savo fizionomijos daryti išvadą apie savo dvasią? Ar šis santykis nėra grynai empirinis? Ar mano kūnas išties kažką išreiškia? Ar jis pats yra kieno nors vidinė išraiška? Ar, tarkime, blogas veidas yra pats savaime blogas, ar tik todėl, kad jis empiriškai susijęs su bloga nuotaika? Bet yra aišku, kad priežastinis ryšys nėra joks ryšys. [Plg. 5. 136.]

Tuomet ar tiesa, kad mano charakterį (pagal psichofi­ zinį supratimą) išreiškia tik mano kūno ar mano smegenų struktūra, o ne viso likusio pasaulio struktūra? Čia yra lemiamas momentas. Taigi šis paraleliškumas egzistuoja tarp mano dvasios, t. y. dvasios, ir pasaulio. 121

1916

Tik pagalvok, kad gyvatės, liūto dvasia yra tavo dva­ sia, nes tik iš savęs tu apskritai pažįsti dvasią. Žinoma, kyla klausimas, kodėl aš gyvatei priskyriau būtent šią dvasią. Atsakymas gali slypėti tik psichofiziniame paraleliz­ me: jei aš atrodyčiau kaip gyvatė ir daryčiau tai, ką ji daro, aš būčiau toks ir toks. Tas pats pasakytina apie dramblį, musę, vapsvą. Tačiau kyla klausimas, ar kaip tik čia ir vėl (o taip iš tiesų ir yra) mano kūnas nestovi su vapsvos ir gyvatės kūnu ant vienos pakopos, vadinasi, aš nedarau išvadų nei iš vapsvos kūno apie savo kūną, nei iš savo [kūno] apie vapsvos [kūną]. Ar tai nėra mįslės, kodėl žmonės visuomet tikėjo, kad viena dvasia yra bendra visam pasauliui, sprendimas?

Kelias, kuriuo aš ėjau, yra toks: idealizmas išskiria iš pasaulio žmones kaip unikalius, solipsizmas išskiria ma­ ne vieną, ir galiausiai aš pamatau, kad ir pats priklausau likusiam pasauliui, [taigi], viena vertus, nelieka nieko, o kita vertus, - unikalus pasaulis. Taip griežtai apmąstytas idealizmas veda prie realizmo. [Plg. 5.64.] 1916 10 17

Ir šia prasme aš taip pat galiu kalbėti apie vieną visam pasauliui bendrą valią. Bet ši valia aukštesne prasme yra mano valia. Kaip mano vaizdinys yra pasaulis, taip mano valia yra pasaulio valia. 122

1916 1916 10 20

Aišku, kad mano regėjimo laukas į ilgį yra kitoks ne­ gu į plotį. Nėra taip, kad aš save pastebiu visur, kur ką nors matau; aš visuomet save randu viename konkrečiame sa­ vo regėjimo lauko taške, taigi mano regėjimo laukas tarsi turi tam tikrą formą. Bet nepaisant to tiesa yra tai, kad aš subjekto nematau. Tiesa, kad pažįstančio subjekto pasaulyje nėra, kad ne­ egzistuoja jokio pažįstančio subjekto. [Plg. 5.631.] Bet kuriuo atveju, aš galiu įsivaizduoti, kad atlieku valios aktą, tam, kad pakeičiau savo ranką, tačiau mano ranka nejuda. (Tarkim, trūkusi sausgyslė.) Taip, tačiau galima sakyti, jog sausgyslė vis dėlto juda, o tai kaip tik rodo, kad mano valios aktas yra susijęs su sausgysle, o ne su ranka. Tačiau eikime toliau ir tarkime, kad sausgyslė taip pat nejudėjo, ir taip toliau. Tuomet mes prieitume išvadą, kad valios aktas apskritai nėra susijęs su kūnu, taigi, kad įprastine žodžio prasme neegzistuoja jokios va­ lios akto. Meninis stebuklas yra tai, kad jis duoda pasaulį. Kad jis duoda tai, kas egzistuoja25. Ar meninės žiūros būdo esmę sudaro tai, kad į pasau­ lį yra žvelgiama laiminga akimi? Gyvenimas yra rimtas, menas yra smagus26. 1916 10 21

Bet, ko gero, kažko esama toje įžvalgoje, kad grožis yra meno tikslas. O grožis yra kaip tik tai, kas daro lai­ mingą. 123

1916 1916 10 29

Ar negalima sakyti: bendrum as taip menkai sukoordinuotas su sudėtimi, kaip faktas - su daiktu? Abiejų rūšių operacijų ženklai turi arba gali sakinyje būti vienas šalia kito. 1916 U 04

Ar valia yra nuostata pasaulio atžvilgiu? Atrodo, kad valia visuomet turi būti susijusi su vaiz­ diniu. Mes negalime, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad atli­ kome valios aktą ir nepajutome, kad jį atlikome. Priešingu atveju galėtų kilti klausimas, ar jis jau iki galo atliktas.

Taip sakant, yra aišku, kad dėl valios mums reikalin­ ga atspirtis pasaulyje. Valia yra subjekto nuostata pasaulio atžvilgiu. Subjektas yra valios subjektas. Ar pojūčiai, kurie įtikina mane tuo, kad įvyko valios aktas, turi kokią nors ypatingą savybę, kuri juos skiria nuo kitų vaizdinių? Atrodo, ne! Bet tuomet būtų įmanoma pamanyti, kad aš turbūt darau išvadą, jog, pavyzdžiui, šis krėslas tiesiogiai pa­ klūsta mano valiai. Ar tai įmanoma? Jei mes braižome kvadratą E žiūrėdami į veid­ rodį, tuomet pastebime, kad tai galima atlikti tik visiškai 124

1916

atsiribojus nuo regimo vaizdo ir vadovaujantis vien rau­ menų pojūčiu [Muskelgefiihl]. Taigi čia vis dėlto yra kal­ bama apie du visiškai skirtingus valios aktus. Vienas yra susijęs su regimąja pasaulio dalimi, kitas - su raum enų pojūčio dalimi. Ar mes turime ką nors daugiau nei empirinį akivaiz­ dumą, kad abiem šiais atvejais kalbama apie tos pačios kūno dalies judėjimą? Ar tik nebus taip, kad aš savo veiksmus tik palydžiu savo valia? Tačiau kaip tuomet aš galiu iš anksto pasakyti - o tai aš vis dėlto tam tikra prasme galiu, - kad po 5 minučių aš pakelsiu savo ranką? Kad aš to sieksiu? Aišku, neįmanoma siekti neatliekant kartu valios akto. Valios aktas yra ne veiksmo priežastis, bet pats veiks­ mas. Neįmanoma siekti neveikiant. Jei valia pasaulyje turi turėti objektą, jis taip pat gali būti laukiamas veiksmas. O valia turi turėti objektą. Priešingu atveju mes neturėtume jokios atspirties ir negalėtume žinoti, ko mes siekėme. Ir negalėtume siekti įvairių dalykų. Ar tuomet siektas [gewollte] kūno judesys nevyksta lygiai taip pat, kaip ir bet kuris nesiektas judesys pasau­ lyje, ir skirtumas tik toks, kad pirmasis yra lydimas valios? 125

1916

Tačiau jis yra lydimas ne vien norol Bet valios. Mes jaučiamės, taip sakant, atsakingi už judesį. Mano valia nukreipta kažkur į pasaulį, ir daugiau nie­ kur nenukreipta. Noras nėra veikimas. Bet valia yra veikimas. (Mano noras yra susijęs, pavyzdžiui, su krėslo judėji­ mu, o mano valia - su raum enų pojūčiu.) Tai, kad aš siekiu tam tikro įvykio [Vorgang], reiškia, kad aš tai ir vykdau, o ne kad aš darau kažką kita, kas yra to įvykio priežastis. Jei aš ką nors judinu, tai judinu save. Jei aš ką nors įvykdau, įvykstu aš [gehe ich vor]. Bet aš negaliu visko siekti. Bet ką tai reiškia: „Aš negaliu to siekti/' Ar tuomet aš galiu mėginti ko nors siekti? Būtent nagrinėjant valią pasirodo, kad tarsi viena pa­ saulio dalis būtų man artimesnė nei kita (o tai būtų nepa­ kenčiama). Bet, žinoma, juk negalima paneigti to, kad aš tam tik­ ra populiaria prasme viena darau, o kito - ne. Taigi valia nėra priešpriešinama pasauliui kaip ekvi­ valentas, o tai turi būti neįmanoma. Noras eina pirma įvykio, valia jį lydi. Tarkime, tam tikras įvykis lydi mano norą. Ar aš sie­ kiau šio įvykio? Ar šis lydėjimas neatrodo atsitiktinis, priešingai, nei valios lydėjimas? 126

1916 1916 U 09

Ar tikėjimas yra patyrimas? Ar mintis yra patyrimas? Visas patyrimas yra pasaulis, ir jam nereikalingas sub­ jektas. Valios aktas nėra patyrimas. 1916 11 19

Kokiu pagrindu yra daroma prielaida apie valios sub­ jektą? Ar individualizacijai nepakanka vien mano pasaulio? 1916 11 21

Tai, kad įmanoma nustatyti bendrąją sakinio formą, rodo ne ką kita, kaip tik tai, kad turi būti ĮM A N O M A iš anksto numatyti kiekvieną galimą sakinio formą. O tai reiškia: mes niekuomet negalėsime prieiti tokios sakinio formos, apie kurią galėtume pasakyti: buvo neįma­ noma iš anksto numatyti, kad egzistuoja kažkas pana­ šaus. Mat tai reikštų, kad mums atsivėrė naujas patyrimas, kuris tik ir padarė įmanomą šią sakinio formą. Taigi: turi būti įmanoma nustatyti bendrąją sakinio formą, nes galimos sakinio formos turi būti apriorinės. Kadangi galimos sakinio formos yra apriorinės, dėl to egzistuoja bendroji sakinio forma. Čia yra visiškai tas pat, ar duotosios pamatinės opera­ cijos, kurių dėka turi atsirasti visi sakiniai, keičia pastarų­ jų loginį lygmenį, ar jie išlieka to paties loginio lygmens. 127

19 16

Sakinį, kurį mes kada nors galėsime sudaryti, turi būti galima sudaryti jau ir dabar. Mums dabar reikia paaiškinti atominės funkcijos są­ voką ir sąvoką „ir taip toliau". Sąvoka „ir taip toliau", žymima „...", yra viena iš svar­ biausių, ir, kaip ir visos kitos, yra be galo fundamentali. Tik ji viena suteikia m um s teisę logiką, taip pat mate­ matiką konstruoti „taip toliau" iš pamatinių dėsnių ir pir­ minių ženklų. „Ir taip toliau" aptinkama jau pačioje senosios logikos pradžioje, kai yra pasakoma, kad dabar, kai yra duoti pirminiai ženklai, mes galime „taip toliau" vystyti vieną ženklą po kito. Neturėdami šios sąvokos, mes turėtume tiesiog pasi­ likti prie pirminių ženklų ir negalėtume žengti „toliau" . Sąvoka „ir taip toliau" yra ekvivalentiška operacijos sąvokai. [Plg. 5.2523.] Po operacijos ženklo eina ženklas kuris reiškia, kad operacijos rezultatas vėlgi gali būti imamas kaip tos pačios operacijos bazė, „ir taip toliau". 1916 11 22

Operacijos sąvoka, bendriausia prasme, yra ta, kuria vadovaujantis ženklai gali būti sudarom i pagal tam tikrą taisyklę. 1916 11 23

Kuo paremta operacijos galimybė? Visiškai bendra struktūrinio panašum o sąvoka. 128

1916

Pavyzdžiui, elementariuosiuose sakiniuose, taip, kaip aš juos suprantu, turi būti kažkas bendra; priešingu atve­ ju aš iš viso negalėčiau apie juos visus kalbėti apskritai, kaip apie „elementariuosius sakinius". Tačiau tuomet juos taip pat turėtų būti galima išvesti vienus iš kitų kaip operacijų rezultatus. Jei du elementarieji sakiniai iš tikrųjų turi kažką ben­ dra, tai, kas nėra bendra elementariajam ir sudėtiniam sakiniui, šį bendrą dalyką turi būti įmanoma kažkokiu būdu bendrai nusakyti. 1916 11 24

Jei bus žinomas bendras operacijos požymis, tuomet taip pat bus aišku, iš kokių elementariųjų sudedamųjų dalių visuomet sudaryta operacija. Jei yra atrasta bendroji operacijos forma, tai mes turi­ me taip pat ir bendrąją sąvokos „ir taip toliau" pasirody­ mo formą. 1916 U 26

Visos operacijos sudarytos iš pamatinių operacijų. 1916 11 28

Vienas faktas yra arba apimamas kito, arba jis yra nuo jo nepriklausomas. 1916 12 02

B endrum o žym ėjim o ir a rg u m e n to p a n a šu m a s išryškėja, kai mes vietoje ^a rašome (ax)^x. [Plg. 5.523.] Argumentus būtų galima pateikti ir taip, kad jie atsi­ durtų tik vienoje lygybės ženklo pusėje. Taigi visuomet pagal analogiją „(3x).^x.x = a" vietoje ,,^a". 129

1916

Teisingas filosofijos metodas, tiesą sakant, būtų toks: nesakyti nieko, išskyrus tai, kas gali būti pasakyta, taigi, kas priklauso gamtos mokslui, taigi, kas neturi su filoso­ fija nieko bendra, ir tuomet visada, kai kas nors kitas norėtų pasakyti ką nors metafiziška, jam parodyti, kad tam tikriems ženklams savo sakiniuose jis nesuteikė jo­ kios reikšmės. [Zr. 6.53.] Šis metodas kito netenkintų (jis nejaustų, kad mes mo­ kėme jį filosofijos), tačiau jis būtų vienintelis teisingas. [Žr. 6.53.] 1917 01 07

Ta prasme, kuria egzistuoja sakinių hierarchija, egzis­ tuoja, žinoma, ir tiesų hierarchija, ir neigimų, etc. Tačiau ta prasme, kuria egzistuoja sakiniai pačia ben­ driausia prasme, egzistuoja tiktai viena tiesa ir vienas nei­ gimas. Pastaroji prasmė gaunama iš pirmosios, kai sakinys traktuojamas apskritai kaip vienos operacijos, kuri sudari­ nėja visus sakinius iš žemutinės pakopos etc., rezultatas. Žemutinė pakopa ir operacija gali atstoti visą hierar­ chiją. 1917 01 08

Aišku, kad dviejų elementariųjų sakinių loginė san­ dauga niekuomet negali būti tautologija. [Plg. 6.3751.] Jei dviejų sakinių loginė sandauga yra kontradikcija, ir atrodo, kad sakiniai yra elementarieji sakiniai, tai mes matome, kad šiuo atveju regimybė apgauna. (Pavyzdžiui: A yra raudonas ir A yra žalias.) 130

1916 1917 01 10

Jei savižudybė leistina, tuomet viskas leistina. Jei kas nors nėra leistina, tuomet ir savižudybė neleis­ tina. Tai nušviečia etikos esmę, nes savižudybė yra, taip sakant, elementari nuodėmė. Ir kai ji tyrinėjama, yra taip, kaip ir tyrinėjami gyvsi­ dabrio garai siekiant suprasti garų esmę. Ar savižudybė pati savaime taip pat nėra nei gera, nei bloga?

ANKSTYVIEJI LUDWIGO WITTGENSTEINO IEŠKOJIMAI

„Sakoma, jog kiekvienas didis filosofas duoda pradžią filo ­ sofijoje naujai krypčiai. Tačiau tik L. W ittgensteinui pavyko tą padaryti du kartus", - šie žodžiai priklauso vienos L. Wittgensteino biografijos leidėjui W. Kaufmanui. Jie dar kartą paliudija tai, ko jau seniai nebereikia įrodinėti, - kad L. YVittgensteinas neabejotinai yra viena didžiausių figūrų šiuolaikinės filosofijos istorijoje. Nors per visą savo gyvenimą jis parašė tik du nedide­ lės apimties veikalus - Tractatus logico-philosophicus ir Filosofiniai tyrinėjim ai , abu šie kū rinia i žym i dviejų naujų įtakingų filosofi­

jos krypčių - loginio pozityvizm o ir lingvistinės filosofijos pradžią. Ludwigas Wittgensteinas gimė 1889 m. balandžio 26 d. Vie­ noje, turtingo žydų kilmės plieno pramonės magnato Karlo W ittgensteino šeimoje. Jis buvo jauniausias tarp penkių brolių ir trijų seserų. Pirmojo pasaulinio karo metais sumaniai adm inist­ ruojamas VVittgensteinų šeimos turtas, skirtingai nei daugelis kitų , dar labiau padidėjo, ir Wittgensteinai tapo viena pačių turtingiausių šeimų visoje Austrijoje. Visi šeimos nariai buvo itin gabūs, ypač m uzikai, artim ai bendravo su daugeliu to meto kultūros veikėjų. Ludw igo brolis Paulis tapo žym iu pianistu, kuris savo aistros neatsisakė netgi po to, kai karo metais neteko dešinės rankos, ir stebino pasaulį, grodamas viena ranka. Kita

133

____ A N K S T Y V I E J I

LUDWIGO

W I T T G E N ST E I N O

I E Š K O J I M A I ____

vertus, šią šeimą, kaip retą kurią nors kitą, persekiojo savižudy­ bės: net trys L. VVittgensteino broliai būtent taip baigė savo gyvenimą. Ludvvigas, kaip ir k iti jo šeimos nariai, taip pat buvo gabus m uzikai ir netgi rim tai ketino tapti dirigentu. Be to, jis grojo klarnetu ir turėjo išskirtinį švilpavim o talentą - galėdavo nesu­ stodamas a tlik ti ištisus koncertus. Kita vertus, nuo pat mažens L. W ittgensteiną dom ino technika: jis sugebėdavo pataisyti net­ gi pačius sudėtingiausius aparatus. Būdamas devyniolikos me­ tų L. Wittgensteinas ėmėsi studijuoti inžineriją, susidomėjo avia­ cija, propelerių konstravim u ir m odeliavim u. Per techninius mokslus L. Wittgensteinas susidomėjo matematika, ypač jos lo­ giniais ir filosofiniais pagrindais. Atsakym ų į rūpim us klausi­ mus jaunasis Wittgensteinas ieškojo B. Russello ir G. Frege's darbuose, kurie tapo jo „vartais į filosofiją". L. Wittgensteiną pažinoję žmonės teigė jį buvus spalvingą ir netgi ekscentrišką asmenybę. Sakoma, kad savo gyvenimą jis nugyveno balansuodamas ant pamišimo ir savižudybės ribos, savyje suderindamas, regis, nesuderinamus kraštutinumus. Jis sugebėdavo būti jautrus ir pasiaukojantis, ir beveik tuo pat me­ tu - grubus, įžeidus ir arogantiškas. Jam nebuvo svetimos nei garsiausių universitetų auditorijos, nei pačios žemiausios rūšies gėjų barai. L. Wittgensteinas nuolat blaškėsi, nevengė pačių ekscentriškiausių poelgių, - matyt, šitaip jis mėgino atrasti save. Dėl silpnos sveikatos galėdamas b ūti atleistas nuo karo tarny­ bos, jis savo noru dalyvavo abiejuose pasauliniuose karuose. Paveldėjęs d id žiu lį turtą, jis atsisakė savo dalies, prieš tai paau­ kojęs nemažą sumą literatūrai remti (beje, L. Wittgensteino įsteig­ ta stipendija pasinaudojo tokie žymūs poetai kaip G. Traklis ir R. M. Rilke), o pats gyveno ir rengėsi pabrėžtinai kukliai ir netgi asketiškai. Sulaukęs pripažinim o kaip filosofas (kai buvo išleistas jo Tractatus logico-philosophicus), jis pasitraukė į pačią atokiausią provinciją ir dirbo paprastu kaimo mokytoju. N uolat

134

_____A N K S T Y V I E J I

LUD W1GO

WI TTGE NSTEI NO

I E Š K O J I M A I _____

kamuojamas depresijų ir kaltės jausmo, nepasitenkinimo savimi ir savo gyvenimu, L. Wittgensteinas išbandė daugelį veiklos sričių, ir, beje, visur jam neblogai sekėsi: ir mechanikoje, ir m u­ zikoje, ir architektūroje (pats suprojektavo ir pastatė namą savo seseriai Vienoje), ir skulptūroje, ir pedagoginėje veikloje, jis pasižymėjo ir kaip kareivis, ir kaip medikas, ir netgi kaip vie­ nuolyno sodininko padėjėjas. Tačiau visas pasaulis L. Wittgensteiną pažįsta pirm iausia kaip d id į filosofą. L. Wittgensteiną išgarsinęs veikalas Tractatus logico-philosophicus (beje, šį lotynišką pavadinimą pasiūlė G. E. Moore, o pats

autorius savo k ū rin į iš pradžių buvo nusprendęs pavadinti Sakiniu [Satz]) pasirodė 1922 metais. Šis nedidelės apimties, ta­

čiau istoriškai reikšmingas kūrinys buvo ilgus metus trukusių kankinančių apmąstymų rezultatas. Iš pradžių L. Wittgensteinui sunkiai sekėsi form uluoti m intis raštu, nors jo mokytojas ir bičiulis B. Russellas įvairiais būdais stengėsi priversti jį bent kažką parašyti. Kaip stenografistės užfiksuoti L. Wittgensteino atsakymai į B. Russello užduodamus klausimus atsirado Pasta­ bos apie logiką , datuojamos 1913 metais, o kitais metais, G. E.

Moore dėka - Pastabos , padiktuotos Moore'ui. Pirmojo pasaulinio karo metais L. Wittgensteinas savo m in­ tis ir apmąstymus pradėjo užrašinėti dienoraštyje. Per keletą metų (1914-1916 metais) buvo prirašytos septynios didžiulės kanceliarinės knygos. Apie 1918 metus L. Wittgensteinas, atrin­ kęs iš šių užrašų labiausiai vykusias, ik i tol be jokios tvarkos išbarstytas m intis, suformavo vientisą, nuoseklų ir glaustą, dau­ giausia iš tru m p ų a fo rizm ų susidedantį T r a c ta tu s logicophilosophicus (toliau vadinsime tiesiog Traktatu).

M atyt, autorius nenorėjo, kad skaitytojas žinotų apie ilgą ir varginančią Traktato priešistorę, o m atytų tik nepriekaištingą loginiu ir stiliaus požiūriu ir estetinį pasigėrėjimą keliantį galu­ tin į jo darbo rezultatą, nes būdamas gyvas jis niekam nesakė apie Traktato juodraščių egzistavimą, o prieš m irtį netgi norėjo

135

_____ A N K S T Y V I E J I

LUDVVIGO

W 1T T G E N S T E 1N O

I E Š K O J I M A I _____

juos sunaikinti. Tad iš septynių Traktato juodraštinių knygų liko tik trys - negailestingos autoriaus rankos jų nepasiekė, nes jos buvo saugomos ne pas L. Wittgensteiną, o jo jauniausios sesers namuose. Ten jas 1952 metais, jau po L. VVittgensteino m irties, ir atrado vienas iš L. VVittgensteino m okinių G. H. von VVrightas. Jis kartu su kita L. VVittgensteino mokine G. E. M. Anscombe 1961 m. šiuos juodraščius išleido pavadinim u Notebooks 1 9 1 4 1916 („Užrašai 1914-1916"), kur šalia originalaus teksto buvo

pateiktas jo vertimas į anglų kalbą ir nuorodos į atitinkam us Traktato skirsnius. Užrašų pasirodymas padėjo išsklaidyti keletą su L. VVittgens-

teinu susijusių m itų, kurie buvo populiarūs tarp ano meto ana­ litinės filosofijos atstovų. Pirma - tai nuomonė, kurią palaikė ir pats L. VVittgensteinas, kad Traktatas buvo parašytas iš įkvėp i­ mo, vienu prisėdimu. Užrašai suteikė skaitytojui galimybę pa­ čiam paklaidžioti tais keliais ir klystkeliais, kurie atvedė L. VVittgensteiną prie tikslių ir lakoniškų Traktato form uluočių. Antrasis mitas - tai loginio pozityvizm o atstovų padiktuota Traktato in ­ terpretacija, pagal kurią šis Traktatas yra knyga, skirta sutriuš­ kin ti m etafiziką ir atmesti visus teiginius, kurie nekalba apie dalykų padėtį em piriniame pasaulyje, kaip beprasmius ir nerei­ kalingus. Paprastai buvo stengiamasi ignoruoti Traktate (dau­ giausia 6-ojoje jo dalyje) pateiktas m iglotas užuominas apie eti­ ką, pasaulį kaip visumą ir gyvenim o prasmę. Tačiau Užrašai rodo, kad už tų m įslingų užuom inų slypi ištisa m etafizika pa­ ties L. VVittgensteino ir loginių pozityvistų prasme, apim anti žmogaus (subjekto) kalbinį, etinį, estetinį, religinį santykį su pasauliu, kuris priklausom ai nuo šio santykio pobūdžio gali būti traktuojamas ir kaip tyrinėjim o objektas ir kalbos referen­ tas, ir kaip paties subjekto apibrėžtis, ir netgi kaip dievybė (žr., pvz., 1916 07 08 pastabą). Pasirodo, L. VVittgensteinas kalbos priemonėmis stengėsi išreikšti tai, kas, pasak jo paties, yra ne­ išreiškiama ku r kas labiau nei buvo manoma ik i tol. Įsigilinus

136

_____A N K S T Y V I E J I

L U D W I G O

W ITT C E N S T EIN O

I E Š K O J I M A I _____

į U žrašu s tampa aišku, kad L. W ittgensteino užuominos Traktate apie etiką, gyvenimo prasmę ir pasaulį kaip visumą nėra atsi­ tiktinės, o esmiškai susijusios su visa vientisa metafizine (paties L. VVittgensteino prasme, ku ri anaiptol neturi neigiamo atspal­ vio, kaip interpretavo jo sekėjais save vadinę loginiai pozityvis­ tai) Traktato koncepcija, kurią sudaro garsioji, visiems žinoma pasaulio kaip faktų visumos ar jo atvaizduojamumo kalboje teorija. U žrašu s derėtų skaityti ne kaip savarankišką kū rinį, bet kaip Traktatą papildančią ir padedančią rekonstruoti trūkstamas jos

grandis medžiagą. Užrašai ypač padeda suprasti tokias Traktato tezes kaip „Etika ir estetika yra viena" (6.421) arba „Laim ingojo pasaulis yra kitoks nei nelaim ingojo" (6.43). Jos gali būti su­ prastos ir nustatytas jų ryšys su visais kitais Traktato sakiniais kaip vientisa visuma tik tu rin t omeny tai, ką L. Wittgensteinas yra rašęs Užrašuose , iš ku rių vėliau jis ir atrinko teiginius, suda­ rančius visiems gerai žinomą Traktatą. Taigi Traktatą papildžius U ž r a š ų paaiškinim ais, išryškėja tokia filo so fin ė autoriaus

koncepcija: Egzistuoja pasaulis. Jis yra, o ne nėra, ir tai yra mistiška, stebuklinga. Pasaulis egzistuoja kaip daugybės faktų, daiktų ir jų padėčių laike ir erdvėje konfigūracijų visuma. Jis yra toks, koks yra, ir tai lemia tie faktai, kurie egzistuoja. Pasaulis yra subjekto regėjimo laukas. L. VVittgensteinas kal­ ba apie vieną subjektą, tačiau tai reiškia ne solipsizmą, o vienin­ telį iš principo įmanomą bendrą pasaulio matymo būdą. Sub­ jektas nėra dar vienas faktas pasaulyje, pasaulio dalis (kaip, pavyzdžiui, žmogaus kūnas ar siela, tu rin ti savo konkrečią psichinę istoriją), o pasaulio riba (tarsi atskaitos taškas, iš kurio matomi visi pasaulį sudarantys faktai). Subjekto santykis su pasauliu gali būti keleriopas. L. VVittgensteinui labiausiai rūpėjo atvaizduojantis subjekto santykis su pasauliu. Gali b ūti įv a irių pasaulio atvaizdavimo sistemų ir

137

_____ A N K S T Y V I E J I

LUDVVIGO

W IT T G E N ST E IN O

I E Š K O J I M A I _____

būdų, kurie įgalina pateikti galim ų (iš tik rų jų egzistuojančių arba iš tikrų jų neegzistuojančių) dalykų padėčių vaizdus. Kalba yra universaliausias ir tobuliausias - loginis - pasaulio atvaiz­ davim o būdas (nes paties pasaulio sandara yra loginė). Kiek­ vienas kalbos sakinys teigia (arba neigia), kad egzistuoja kokia nors dalykų padėtis. Beje, kalba parodo tai, kas niekaip negali b ū ti pasakyta, atvaizduota, - tai, kad pasaulis yra. Tai negali b ū ti išreikšta kalbos priemonėmis, nes kalba pajėgi atvaizduoti tik faktus, dalykų padėtį, o šis „superfaktas" nėra jokia dalykų padėtis, o tik bet kokios dalykų padėties buvim o galimybės sąlyga. Tai, kad pasaulis yra, gali b ūti interpretuojama kaip už pasaulio ir už kalbinės išraiškos galim ybių esanti pasaulio pras­ mė (žr. 1916 06 11). Tačiau egzistuoja ir kitokie subjekto santykio su pasauliu būdai, kurie, beje, pačiam subjektui yra ku r kas svarbesni nei atvaizduojantis, dalykų padėtį aprašantis santykis. Šie būdai nėra kalbiniai, jie susiję su pasauliu kaip visuma, o ne kaip su jį sudarančiais faktais, ir todėl negali b ū ti laikom i mokslo objek­ tu. Kalbėti apie tai reiškia kalbėti pseudosakiniais, tai yra saki­ niais, turinčiais sakinio, aprašančio dalykų padėtį, pavidalą, ta­ čiau iš tik rų jų neaprašančiais jokios dalykų padėties. Etinis subjekto santykis su pasauliu - santykis su pasauliu per valią - tai subjekto laikysena pasaulio kaip visumos atžvil­ giu. Pasaulyje viskas yra taip,

kaip yra, o priežastinis ryšys

(lygiai kaip D. Hum e'ui) tėra prietaras, vadinasi, subjektas ne­ tu ri realių galim ybių veikti faktų sekas pasaulyje. Vienintelis dalykas, priklausantis nuo jo paties, yra jo vidinės nuostatos ir intencijos. T ik nuo subjekto priklauso, ar jis bus laimingas, p ri­ imdamas neišvengiamą pasaulio tvarką tokią, kokia ji yra, ar kentės, norėdamas, tačiau negalėdamas jos pakeisti. Etiniame L. YVittgensteino imperatyve „Gyvenk laim ingai!" (1916 07 08) atsispindi ir atlygis, ku rį subjektas gaus, jei laikysis šio impera­ tyvo. Laimingas gyvenimas yra aukščiausia vertybė ir tikslas.

138

_____ A N K S T Y V I E J I

L U D W I G O

W IT T G E N S T EIN O

I E Š K O J I M A I _____

Tai yra gyvenimas santarvėje su pasauliu ir su savimi pačiu. Nors kiekvienam subjektui pasaulis kaip faktų komplektas yra tas pats, etiniu požiūriu kiekvieno subjekto pasaulis yra skirtin ­ gas. Laim ingojo pasaulis yra laimingas, harmoningas, o nelai­ m ingojo - nelaimingas, t. y. priešiškas, slegiantis (žr. 1916 07 29). Taigi L. W ittgensteino etinis idealas - darnus žmogaus su­ gyvenimas su jį supančia aplinka atsisakant bet kokio egoizmo ir žvelgiant į pasaulį „iš amžinybės pozicijų" („sub specie aeter­ nitatis").

Etika yra pasaulio kaip visumos matymas „iš amžinybės pozicijų", o estetika yra konkretaus daikto, fakto matymas „iš amžinybės pozicijų" (žr. 1916 10 07). Daiktas kaip meno k ū ri­ nys yra matomas kartu su visa savo logine erdve (kartu su laiku ir erdve, o ne erdvėje ir laike), jo fonu tampa visas pasau­ lis. Estetinis išgyvenimas - grožio pajautimas - yra džiaugima­ sis daikto ar dalykų padėties buvim u, tai aukščiausia vid in io p rita rim o to daikto (o per jį ir viso pasaulio kaip jo loginės erdvės) egzistavim ui išraiška. Tokiu būdu atsiskleidžia glaudus etikos ir estetikos ryšys. L. W ittgensteino „das M y stisc h e " , pasaulio prasmė - tai, kad pasaulis yra, - pasireiškia tiek per kalbinį (atvaizduojantį) sub­ jekto santykį su pasauliu, tiek per etinį bei estetinį santykį. Ta­ čiau tiesioginis pasaulio prasmės kontempliavimas yra malda, t. y. religinis santykis su pasauliu (žr. 1916 06 11). Dievas ir suprantam as kaip pasaulio ir gyvenim o prasmė, likim as, lem iantis visa ko egzistavimą. Etiškas elgesys, t. y. geranoriška laikysena pasaulio atžvilgiu, ir yra Dievo valios vykdymas (žr. 1916 07 08). Kai subjekto valia sutampa su Dievo valia ir ima teigti pasaulį, užuot priešinusis ir neigusi jį, subjektas tampa iš tiesų laisvas ir netgi gali b ūti laikomas „antrąja dievybe". O savižudybė, apie kurią kalbama paskutinėse išlikusiose Užrašų pastabose, kaip etinis veiksmas yra pati didžiausia nuodėmė, nes tai aukščiausia nesantarvės su pasauliu ir jo neigimo forma. 139

_____A N K S T Y V I E J I

LUDVV1GO

W IT T G E N S T E IN O

I E Š K O J I M A I _____

Kita vertus, savižudybė, traktuojama kaip kūno m irtis, tėra tik dar viena dalykų padėtis ir pati savaime nėra nei gera, nei blo­ ga (žr. 1917 01 10). Visa ši L. VVittgensteino Užrašų „m etafizika", ypač 1916 m. antrojoje pusėje rašytoje jų dalyje, anaiptol neprieštarauja pa­ grindiniam s Traktato principams, kaip gali pasirodyti iš pirm o žvilgsnio, o papildo juos ik i vientisos filosofinės sistemos. A p i­ brėždamas tai, kas gali būti atvaizduota kalboje, o kas ne, L. VVittgensteinas tomis pačiomis kalbos priemonėmis mėgina išreikš­ ti tai, kas, pasak to paties apibrėžim o, yra neišreiškiam a. Kalbėjimas apie kalbos ribas, lygiai kaip ir apie pasaulio ribas, etiką ir Dievą, yra pseudokalbėjimas. Kalba šiuose sakiniuose naudojama ne pagal tiesioginę savo paskirtį, kurią rodo ir pačių sakinių forma, - atvaizduoti dalykų padėtį. Ji naudojama tam, kad ji padėtų parodyti tokius dalykus, kurie niekaip negali būti taisyklingai išreikšti jos priemonėmis. Nei etikos, nei mokslo filosofijos sakinių nedera atmesti kaip nevertingų ir nereikalin­ gų, nors būtina pripažinti, kad šie sakiniai jokiu atveju negali būti laikom i moksliniais. Kaip ir bet kurio mokslo m etodologi­ nius principus ir prielaidas pagrindžiantys sakiniai negali būti laikom i to mokslo sakiniais. Lietuviškojo L. VVittgensteino Užrašų vertimas yra p u ik i ga­ lim ybė Lietuvos skaitytojui pažvelgti į, rodos, gerai žinomą kla­ sikinę koncepciją kiek kito kiu aspektu ir netgi praskleisti tam tikrą paslapties šydą. Taip pat tai galimybė pažinti L. YVittgensteiną ne vien kaip sausą teoretiką, bet ir p a tirti jo paties emocinį santykį su kuriama teorija - džiaugsmą atradus „siūlo galą" ir įniršį jį „pam etus", ir pabūti vienos garsiausių XX a. teorijų kūrybos proceso liudininkais. Galbūt šia knyga rūstaus „p o zity ­ visto" paveikslas mums taps daug šiltesnis ir žmogiškesnis. Jurgita Noreikienė

PAAIŠKINIMAI

1Turim a galvoje Frege G. Grundgesetze der Arithm etik. - Jena, 1893-1903. - T. 1-2 ir Russell B., Whitehead A. N. Principia mathematica. - Cambridge, 1910. - T. 1; 1911. - T. 2; 1913. - T. 3.

2 Vok. „Satz" yra dviprasmiškas žodis. Galėtume jį versti ir „te ig in iu ". Tačiau pasirinktas „sakinys", nes autorius šį terminą vartoja ir platesne negu „teiginys" reikšme. O skirti pagal kon­ tekstą, ku r reikėtų versti „sakinys", o kur - „teiginys", būtų labai keblu. 3 Žodžių junginys „der Fall sein" yra viena sunkiausiai ver­ čiamų vietų ankstyvojo YVittgensteino filosofijoje. Lietuviškajame Tractatus logico-philosophicus vertim e (Vitgenšteinas L. Rinktiniai raštai. - M intis, 1995; vertė R. Pavilionis) pirmasis Traktato sakinys

„D ie W elt ist alles, was der Fall ist" verčiamas „Pasaulis yra visa, kas yra". Lietuviškas vertimas čia skamba vienareikšmiškai kaip tautologija. Toks vertimas atspindi tik dalį šio žodžių jun ­ ginio prasmės. „Der Fall ist" reiškia ne visai tą patį, ką „is t"; čia slypi galimybė, kad to, kas yra, gali ir nebūti, ir kad atsitiktinu­ mas yra tai, kad yra būtent tai, kas yra. Žodis „der Fall" reiškia atvejį, atsitikim ą. Veiksmažodis „fallen " vokiečių kalboje reiš­ kia „k ris ti", vadinasi, tai, kas yra pasaulis, kas jį sudaro, yra „iškritę " tarsi lošimo kauliukai. Kita vertus, frazę „der Fall ist" versti žodžiais „atsitinka" ar „yra atsitikę", „n u tin ka " ar „yra

141

P A A I Š K I N I M A I

nutikę" taip pat nėra tikslu, nes tokiu atveju pasauliui viena­ reikšmiškai suteikiamas dinam inis pobūdis ir nebelieka tautologinio aspekto, kuris taip pat slypi išraiškoje „der Fall ist". „D er Fall" reiškia atvejį, vieną aktualizuotą galimybę iš begalės potencialių. Visa, kas egzistuoja, yra sudaryta būtent iš tokių aktualizuotų galim ybių. Pažodžiui ši frazė yra verčiama „b ū ti atveju", ir gali b ū ti papildyta logiškai numanomu p a p ild in iu „kieno atveju?" - „buvim o". Taigi visiškai pažodžiui „der Fall sein" reikštų „b ū ti [buvim o] atveju". Taigi pirmasis Tractatus logico-philosophicus sakinys pažodžiui galėtų b ū ti verčiamas

„Pasaulis yra visa, kas yra [buvim o] atvejis". Bet toks pažodinis vertimas nėra priim tinas lie tu vių kalbos požiūriu. Ko gero, abu minėtus išraiškos „der Fall sein" prasmės aspektus geriausiai atspindi žodis „egzistuoti" (kuris reiškia ne tą patį, ką „b ū ti", nes galime pasakyti, kad yra tokių dalykų, kurie neegzistuoja pavyzdžiui, Chimera ar Pegasas). Tačiau žodžiu „egzistuoti" ten­ ka versti ir kitas vokiškas konstrukcijas, tarkim , „es g ib t", todėl, siekdama tikslum o, visose „Užrašų" vietose, kuriose L. W ittgensteinas vartojo konstrukciją „der Fall sein", šalia lietuviško ver­ tim o, skliausteliuose rašomas ir vokiškasis jo atitikm uo. 4 Apie tai L. Wittgensteinas vėliau pasakojo keletui savo draugų (Plg. G. H. von W right Ludivig W ittgenstein, a Biografical Sketch / / The Philosophical Review. - 1955, Vol. LXIV, p. 532-

533). Sprendžiant iš datos, informacija, kad tai įvyko apkase Rytų fronte, nėra tiksli. - Leid. 5 „Begalybės aksioma" Bertrand'o Russello (1872-1970) tip ų teorijoje postuluojama, kad in d ivid ų skaičius pasaulyje didesnis už bet ku rį iš anksto nurodytą skaičių. 6 a priori - ik i patyrim o (lot.) 7 Immanuelis Kantas (1772-1804) kelia klausimą apie aprio­ rin ių sintetinių sprendinių, kuriems p riskiriam i ir matematikos sakiniai, galimybę.

142

P A A I Š K I N I M A I

8 Eigenname - Gottlobo Frege's (1848-1925) terminas iš kn. „A ritm etikos pagrindai". Tai argumentinė išraiška, žym inti tam tikrą atskirą, vienetinį dalyką. 9 flfr-funkcijos yra teisingumo funkcijos. 10 James Clarc M axw e ll (1831-1879) - anglų fizikas, klasikinės elektrodinam ikos kūrėjas, statistinės fizikos pagrindėjas. 11 Heinrich H ertz (1857-1894) - vokiečių fizikas, išgarsėjęs darbais iš elektrodinamikos. 12 Williamas Occamas (1285-1894) suform ulavo paprastumo p rin cip ą - p a ša lin ti iš te o rijų nereikalingas, iš p a tyrim o neplaukiančias sąvokas ir principus, be reikalo „nedauginti būčių". 13 B. Russello paskaita, perskaityta 1914 m. ir išleista rin k ti­ nėje: Russell B. M y sticism and Logic. - London, 1918. 14 Begriffsschrift - G. Frege's terminas: Frege G. Begriffsschrift eine der arith m etisch en nachgebildete Form elsprache des reinen Denkens. - Halle, 1879.

15 m inima sensibilia - mažiausi juntam i [objektai] (lot.). 16 m in im u m visible - mažiausias regimas [objektas] (lot.). 17 Turim a omenyje B. Russello sakinio kaip klasės teorija. 18 m odus ponens - teigim o taisyklė: logikos dėsnis, silogizmo forma (lot.). (Jei P, tai Q. P yra. Vadinasi, Q yra.) 19 tertium non datur - trečio neduodama (lot.), t. y. vienas iš dviejų, arba-arba; loginis trečiojo negalimo dėsnis (P arba ne P). 20 ad infinitum - ik i begalybės (lot.). 21 Turimas omenyje Alfredo N ortho Whiteheado (1861-1947) straipsnis „Konvencijos". 143

P A A IŠ K I N I M A I

22 A rth uro Schopenhauerio (1788-1860) veikalas „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys" (Die Welt als Wille und Vorstellung, 1819) paliko jaunajam L. W ittgensteinui didelį įspūdį ir paveikė jo pažiūras. 23 sim plex sigillum veri - paprastumas - teisingumo požymis (lot.).

24 sub specie aeternitatis - amžinybės požiūriu (lot.). 25 „Das Künstlerische W under ist, daß es die W elt gibt. Daß es das gibt, was es gibt." - Vokiečių kalboje šie sakiniai skamba kaip žodžių žaismas, k u rį galima suprasti keleriopai: M eninis stebuklas yra tai, kad pasaulis egzistuoja / Kad jis duoda pasaulį. Kad egzistuoja tai, kas egzistuoja / Kad jis duoda tai, kas egzistuoja / Kad jis duoda tai, ką duoda / Kad egzistuoja tai, ką jis duoda. Ankstyvojo L. W ittgensteino meno teorijoje visos šios interpretacijos yra įmanomos. 26 Friedricho Schillerio (1759-1805) žodžiai iš trilo g ijo s „Valenšteinas".

VARDŲ RODYKLĖ

Anscombe, G. E. M. 136

Pavilionis, Rolandas 141

Dostojevskis, Fiodoras 106

Rilke, Rainer M aria 134 Russell, Bertrand 8, 10, 11, 20,

Frege, G ottlob 7, 19, 45, 134, 142, 143

26, 27, 34,66,134,135,141143

Hertz, H einrich 53, 142

Schiller, Friedrich 144

Hume, D avid 138

Schopenhauer, A rth ur 114,143

Kant, Immanuel 25, 142

Traki, Georg 134

M axwell, James Clare 46, 142

Whitehead, A lfred N orth 100,

Moore, George Edward 135

141, 143 W ittgenstein, Karl 133

Newton, Isaac 52, 53

W ittgenstein, Ludw ig 133-144 W ittgenstein, Paul 133

Occam, W illiam 62, 143

W right, Georg H enrik von 136

L u d w ig W i t t g e n s t e i n UŽRAŠAI 1914-1916 Iš vok iečių kalbos vertė Jurgita Noreikienė Redaktorius Antanas Rybelis D ailininkė Audronė Uzielaitė M aketavo Irutė Stukienė SL 1573. 2001 04 30. U žsa k y m a s 11 Išleido U A B „Pradų" leidykla, T. V rublevskio g. 6, 2000 V ilnius Spaudė BĮ U A B „Litimo" sp au stu vė, Liepkalnio g. 97, 2030 V ilnius

C Printed in Lithuania

*

£

Wittgenstein, Ludwig 348 Užrašai, 1914-1916 / Ludwig Wittgenstein. Vilnius: Pradai, 2001. - 145 p. - (Atviros Lietuvos knyga: ALK, ISSN 1392-1673) Vardų r-klė: 145 p. ISBN 9986-943-61-2 K nygoje sp a u sd in a m i ž y m a u s austrų filosofo, analitinės filosofijos atstovo L. VVittgensteino (1889-1951) išlikę ankstyvieji užrašai, kurie su d arė pagrindą jo šedevrui „Tractatus logicoph ilosop h icu s" (1922). Autoriui labiausiai rūpi atvaizduojantis subjekto santykis su pasauliu. UDK 101+16