Nieko bendra neturinčiųjų bendrija

Nieko bendra neturinčiųjų bendrija

Versta iš: A L P H O N S O LINGIS,

The Comunity ofThose Who Have Nothing in Common, Bloomington and Indianapolis: Indiana University Press, 1994

ALPHONSO

LI N G I S

Nieko bendra neturinčiųjų bendrija

baltos lankos

Knygos l ei di mą f i n a n s a v o At v i r o s Li e t uvos f o nd a s

Spec. redaktorius Marijus Jonaitis Redagavo Jolanta Zabarskaitė Apipavidalino Vida Kuraitė © Alphonso Lingis, 1994 © Vertimas į lietuvių kalbą, Mėta Žukaitė, 1997 R inko ir m ak etavo B A L T O S L A N K O S Printed in L ithuania ISBN 9986-813-48-4 ISSN 1392-1673

Tu r i n y s

KITA B E N D R I J A

13 ĮSIBROVĖLIS

25 V E ID A I, STABAI, FETIŠAI

45 PASAULIO

MURMESYS

69 PIRMAPRADĖ AKISTATA

99 PŪVANTIS

KŪNAS, PŪVANTI

121 MIRTIES BENDR IJA

137

IŠTARA

B endruom enė p aprastai suvokiam a su dary ta iš tam tikro skaičiaus in d iv id ų , kurie tu ri ką no rs b en d ra - b e n d rą kalbą, b e n d rą koncepcinę sąran g ą - ir ką n ors b e n d ra i kuria: naciją, polį, instituciją. Ėm iau m ąstyti apie tuos, kurie visa palieka - apie tuos, kurie m iršta. M irtis kiek­ vienam ateina atskirai; kiekvienas m iršta vienas, sakė Heideggeris. B ūdam as ligoninėse turėjau apsčiai v ala n d ų gal­ voti apie tai, jog gyviesiem s p rivalu lydėti m irštančiuo­ sius. Tai p asakytina ne tik apie gydytojus ir slauges, kurie daro viską, k ą gali, b et ir apie žm o gų , kuris ryžtasi būti su m irštančiuoju ligi galo ir nepasitrau kia net tada, kai nebeįm anom as joks gydym as, - kuris širdies gilum oje ži­ no turįs pasilikti. Tai sunkiausias dalykas pasaulyje, bet jis arba ji žino, jog privalo elgtis b ū ten t taip. Ne vien todėl, kad m iršta tėvas ar m ylim asis, tas su kuo nug yv entas gy­ venim as; žm o gu s n ep a sitrau k s ir tuom et, kai gretim oje lovoje ar gretim am e kam baryje gulės kažkas niekad n ep a­ žinotas, kažkas, m irštantis vienas. A r tai tik kritinis asm eninės m oralės m om entas? Vis labiau įsitikinu, kad visuom enė, paliekanti m irštančiuo­ sius m irti vienus - ligoninėse ar grioviuose, - iš esm ės kerta savo šaknis. A rgi n ū n a i d a u g y b ė žm o n ių n e p ra d e d a vis aišk iau suvokti, k ad juos vis dėlto liečia m irštan ty s žm onės, su 9

kuriais n eturi nieko b en d ra - jokios rasinės gim inystės, b en dros kalbos, religijos, ekonom inių interesų. Tik m iglo­ tai nujaučiam e, kad m ū sų karta galiausiai vertinam a pagal likim o valiai paliktus K am bodžos vargšus, som aliečius ar visuom enės atstu m tu o siu s m ū sų pačių m iestų gatvėse. G rįždam as n u o šių m inčių ėm iau suprasti, jog kai akis į akį su sid u riam e su kitu, m u m s sv arbu s jo arba jos kito­ niškum as, - štai kas m us jau d in a ir m eta iššūkį. Esė „Įsi­ b ro vėlis" ap ib rėžia šį kitoniškum ą. Esė „Veidai, stabai, fetišai" aiškinam a, kad tikrosios vertybės nėra tai, ką tu ri­ m e bendra, o tai, kas kiekvieną individualizuoja ir daro jį arba ją kitokius. Rašinyje „P asaulio m u rm esy s" im uosi parodyti, kad kalba nėra tiesiog žm o n ių susitartas kodas, p averčiantis m ū s ų patirtis lygiavertėm is ir tinkam om is m ainam s, bet žm o n ių kalba suvoktina kylanti iš gam tos gau dim o - m urm esio, kurį skleidžia g yvūnai ir galiausiai visi esantys ir reaguojantys daiktai. Savo k o d ų bangom is m es susižinom e ne tik su žm onėm is koduotojais, b et ir su gam tos giesm e, skun du , su kakofonija. Skyrius „P irm a­ p ra d ė akistata" nagrinėja situaciją, kai nesvarbu, kas sa­ kom a; reikšm ingas tėra faktas, jog aš čia esu ir kalbu. Esė „P ū v an tis k ū n as, p ū v a n ti ištara" k albam a apie kančią, k u rią teikia yp atin ga kalbinė situacija: au ka verčiam a sa­ kyti, k ad viskas, ką jis arba ji kalbėjo ir ku o tikėjo, yra m elas, k ad jis arba ji nesugeba bū ti teisūs. Ir pagaliau sky­ riuje „M irties b en drija" ap tariam a b en dry stė, ju n g ian ti m us su m irštančiuoju.

10

Kita

bendrija

Filosofinis m ąstym as, kitaip nei ikisokratinės Graikijos, Indijos, Persijos ir Kinijos išm intis, n u o p at p ra d ž ių buvo susijęs su ben dru o m en ės kūrim u. Racionali p ažinim o for­ m a suk uria bendrąjį, integraliai vientisą diskursą, taip p at naujos rūšies, iš principo neribotą bendruom enę. R acionalusis m okslas savo stebėjim ų turiniu nesiskiria n u o Indijos, Kinijos, m ajų, in k ų sėsliųjų civilizacjų em pi­ rinio pažinim o, n uo pažinim o, b ūd in go klajokliam s, nere­ tai išgy v end ą vusiem s ištisus šim tm ečius negailestingom is sąlygom is. C lau d e'a s Lėvi-Straussas Laukiniame mąstyme parodė, jog A m azonės žem um os am erikiečiai b uvo susi­ kūrę griežtą em pirinę savo aplinkos reprezentaciją. Tikras žinias jie skru p u lin g ai skyrė n u o g a n d ų bei apy tikrių spė­ jimų. Savo aplinkos n a tū ra lių substancijų ir gy v ų daik tų rūšis, savybes bei naudojim o praktikoje b ū d u s jie identifi­ k u o d av o d ažn ai k u r kas išsam iau n egu nū dieno s bo ta­ nikos, zoologijos ir farm acijos m okslo duom enys. Pagal griežtą stebėjim o ir verifikacijos em p irišk um ą jų su sid a­ rom i vaizdiniai prilygo m ūsiškiam s; šį reikalavim ą ribo­ davo tik sritis, prieinam a jų pažinim ui, ir techniškai neto­ buli tyrim o bei eksperim entavim o įrankiai. Jų suk aup to s žinios vid in e organizavim o m od elių darn a bei n uo sek­ lum u taip p a t nenusileido dabartinei botanikai, zoologijai, geologijai, m eteorologijai ir astronom ijai. 13

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

Tai, ką V akarai vad in a m okslu, yra ne stebėjim ų san ­ k au po s, b et aiškinam osios sistem os. R acionaliąją valią, gim dančią m okslą bei filosofiją, E d m u n d as H usserlis ap i­ brėžė kaip valią pateikti pagrin dą. P agrindim as yra m ąs­ tym o prod uk tas, o racionalųjį pažinim ą su d aro ne visum a individo įspūdžių, g au tų veikiant išorės jėgoms, bet konst­ ru k ty v u s darbas. V adinam ajam e V akarų m oksle m ąsty ­ m as siekia suteikti p ag rin d ą kiekvienai užfiksuoto ir s u rū ­ šiuoto stebėjim o atkarpėlei. P ag rin dim as - tai bendresnio p ob ū d žio form uluotė, kuria rem iantis b ū tų galim a d ed u kuoti tokio stebėjim o rezultatus. Tai m es v adinam e em p i­ riniu dėsniu. Toliau m ąstym as siekia rasti ir to p ag rin d o pagrindą. Tai m es v adinam e teorija, iš jos galim a d ed u ku oti em p irin iu s dėsnius. M ąstym as linkęs kiekvienoje m okslinio tyrim o srityje su k u rti teorijų teoriją, stan dartin į m odelį, k uris galėtų pagrįsti aukštosios energijos dalelių fiziką, kvantinės m echanikos, radio ak ty vu m o ir elektro­ m agnetizm o teoriją. Racionalusis m okslas, rašė VVerneris H eisenbergas, yra užsibrėžęs „įsigudrinti parašyti vieną vienintelę fu n d am en talią lygtį, ku ria b ū tų grind žiam os v isų elem entariųjų dalelių savybės, o drau g e ir m aterijos, kokios tik esam a, elgesys". Filosofija stengiasi pagrįsti p ro ­ to operacijas, plėtoja teorijas apie racionaliojo m ąstym o ir tikrovės santykį, ieško m o tyv ų, skatinančių juo tikėti. Valia pateikti p ag rin d ą ap ib ū d in a tam tikrą disk urso praktiką. Į Graikijos prekybos uo stu s atvykę svetim šaliai klausė graikų: „Kodėl jūs darote taip?" Visose visuom e­ nėse, k ur žm o nių grupės puoselėja savo skirtingum ą, atsa­ kym as bū d av o ir tebėra: „Todėl, kad m ū sų tėvai m u s taip m okė, todėl, kad m ū sų dievai m um s taip liepė." Kai grai­ kai ryžosi pateikti p ag rin d ą, p riim tin ą svetim šaliam s, n e­ turintiem s g raikų tėvų ir dievų, p ag rin d ą, p riim tiną bet ku riam skaidriam protui, - tada prasidėjo nauji dalykai. 14

KITA B E N D R I J A

Tokie kalbos aktai yra lyg pažadas. D uodantysis naują atsak ym ą įsipareigoja dėl savojo teiginio, jis įsipareigoja pateikti priežastį ir tos priežasties priežastį; jis prisiim a at­ sakom ybę. A tsakantysis įsipareigoja atsakyti u ž tai, ką sa­ ko, kiekvienam , m etusiam iššūkį. Bet k u rį nepažįstam ąjį jis priim a kaip savo teisėją. Racionalioji praktika ištobulina tokį d isk ursą, k uris yra vienas ir b en d ras bet kuriam skaidriam protui. Kiekvie­ nas, sakydam as ką nors nuo savęs ir p risiim dam as atsako­ m ybę, pasijunta savo teiginiu im plikuojąs tai, ką sako kiti. Visa racionaliojo diskurso sistema yra im plikuota teiginiuo­ se, kuriuo s pateikia bet kuris tyrinėtojas, bet kas, m ėginan­ tis racionaliai m ąstyti. K iekvienas kalba kaip b end rojo disku rso atstovas. Įžvalgos ir ištaros tam pa u niversalau s proto anonim inio diskurso dalim i. Taigi ši diskurso praktika n uk reip ta į iš principo neribo­ tą žm on ių bendruom enę. Į bendruom enę, kurioje kiekvie­ nas, susidūręs su kitu, girdi im peratyvą suform uluoti visų savo sąveikų patirtis ir įžvalgas universaliom is sąvoko­ mis, tokiom is formomis, kurios su tap tų su informacija, ga­ linčia priklausyti kiekvienam . Diskursas, kuris į svetim šalio klausimą: „Kodėl jūs d a­ rote taip?" atsako: „Todėl, kad m ū sų tėvai m u s taip mokė, todėl, kad m ū sų dievai m um s taip liepė", - išryškina m um s daugybės kalbančiųjų skirtingum ą. N egana to, jis nėra vi­ dujai toks vientisas kaip racionalusis diskursas. Teiginiuo­ se, sugėrusiuose išorės poveikį, esam a daugelio įvairių pro­ tėvių ar dievybių priesakų, besikartojančių kalboje kaip gausybės autochtonų slaptažodžiai. K olektyviniam s d a r­ bam s, m em orialam s - veiklai pagal protėv ių ar dievybių priesakus - visų pirm a angažuojam i tie, kurie kilme ar gi­ m im o vieta yra su protėviais susiję, tačiau šie darbai sykiu išryškina ir palikuonių ar išrinktosios gim inės atskirum ą. 15

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

K uriant racionalųjį d iskursą, transform uojam as veiks­ m as. Veiksm ai, kylą iš nebylių p ask a tų ir žm ogaus troš­ k im ų , virsta veiksm ais, m otyvuojam ais pagrindo, kuris kaip m otyvas nėra paties žm og aus ir yra reikalingas k itų pritarim o. Tokio p agrind o ieškojim ai gali pasitelkti kitų žm on ių , tu rin čių b e n d rų m o ty v ų , pastanga, šitaip virs­ dam i kolektyviniais veiksm ais. Kiekvienas ar kiekviena investuoja savo jėgas ir aistrą į sum anym us, kurie jį arba ją ištirpdo bei n uasm enina - sum an y m ai išlieka jau be jo arba jos, esti toliau įgyvendinam i arba suyra. Pažvelgę į visuom enės užm ojus - m ū sų ar kitų, - m es aiškinam e juos m otyvais, nepriklausančiais niekam ir k artu p rik lau san ­ čiais kiekvienam . Mes, racionalistai, tikrąjį b u v im ą bendruom enėje su v o ­ kiam e kaip su m an y tų ir įg y v en dinam ų d arb ų tikrum ą; ir b en d ru o m en ę m es priim am e kaip kūrinį. M ūsų diskurso racionalum as - tai pateikiam i ir sukuriam i motyvai; p ro ta­ v im ą m es laikom e su m an y m u ir įgyvendinim u - darbu. M ūsų „gam inam as" racionalusis diskursas įsikūnija kolek­ tyviniais sum anym ais. K urti visuom enę reikštų b e n d ra ­ darbiauti pramonėje, organizuojančioje darbo pasidalijim ą, ir d alyvauti rinkoje. Tai reik štų daly vauti tobulinant poli­ tinę stru ktūrą, įstatym us, steigiant vadovaujančius postus. Tai b ū tų b en d rad arb ia v im a s su kitais statant v isu o m e­ nines įm ones ir plečiant ry šių tinklus. Visur, k u r susiduriam e su kūriniais - kolektyviniais su ­ m anym ais, - regim e m ąstym ą, atspindintį m ūsiškį (tai yra m ąstym ą, kurį padarom e savu atsakydam i už jį, d arydam i jį racionalų). A nt kolektyvinių Šiaurės Am erikos statin ių ir p am in k lų m es regim e iškaltus m ū sų , šiaurės am erikie­ čių, m otyvus ir siekinius; gam yklose, oro uostuose ir greit­ keliuose m atom e, kad pasirinkta tai, kas m otyvuota m ū sų reikm ių bei potroškių, m es m atom e savo planus. Įstatym ų 16

KITA

BENDRIJA

sistem oje ir visuom enės institucijose atpažįstam e susifor­ m u o tą patirtį, savuosius sprendim us, ap sv arstytas ir pri­ im tas b end ras nuom ones. M ūsų racionalūs kolektyviniai sum anym ai iš principo neturi nieko svetim o, nepažįsta­ mo, neįkandam o m ū sų supratim ui; rand am e tiktai save. Institucijos, visuom eniniai k ū rin iai ir b en d ru o m e n in ia i sam būriai m u m s neatrodo, kaip baliečiam s, esą svetim ų d v asių antkryčiai, dem oniškų bei dieviškų jėgų apraiškos ar sandėriai, su d ary ti su ugnikalnių, u p ių ir d ang au s jė­ gomis. A napu s ženklų, priskiriam ų dievybėm s, m es įžvel­ giam e m otyvus, parem tus žm ogaus psichologinėm is reik­ m ėm is bei paskatom is. M ąstyme, kuris būdingas am azonės indėnam s ar klajok­ liam s m asajam s, besibastantiem s po T arpeklių slėnį R ytų Afrikoje, k u r pirm ykščiai žm onės klajojo keturis m ilijonus m etų ir nepaliko nė m enkiausio statinio, - šių g enčių m ąs­ tym e m es tegalim e atpažinti tolim us įspū džius, įspaustus atšiaurios aplinkos daugybei individualių p rotų, m um s jau svetim ų. Keliai, akvedukai, uostai, šventyklos ir pam in k­ lai m um s liudija esant bendru om enę dab ar ar ją kažkada egzistavus. S uko nstruo dam i p ag rin d ą, m o ty v av u sį sta­ tybą, Didžiojoje kinų sienoje, inkų keliuose, iškirstuose per A ndus, Egipte ir Centrinėje Amerikoje pastatytose piram idėse, A nkoro irigacijos sistem oje m es atpažįstam e pulsuo­ jant m ąstym ą, kurio atspindys yra m ūsų pačių m ąstym as. M ū sų ekonom ika, politologija, ekologijos m okslas, p si­ chologija ir psichoanalizė pateikia p ag rin d ą, galėjusį visa tai m otyvuoti, - tik pateikia jį, apeidam a priesakus, priski­ riam us protėviam s ar dievam s, paliepusiem s šią kolekty­ vinę kūrybą. K ūriniai liaujasi būti statiniais, įkūnijusiais paliku on ių ar išrinktosios gim inės atskirum ą. A iškinda­ m iesi m otyvus, slypinčius už priesakų, k u riu o s tie žm o­ nės m anė esant du otus protėvių ar dievybių, paliep usių 2.-498

17

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

statyti kolektyvinius statinius, m es pasijuntam e užčiuopę m otyvus, sk atinusius juos išsaugoti ar rekonstruoti. Šitaip m es įrašom e - nors ir po m irties - kinus, actekus ir khm e­ ru s į visuotinio žm ogiškum o bylą. A pie m ū sų b en d ru o m en ę liudija m us su pan ty s gyvūnai, augalija ir m ineralai. Mes įžengiam e į ją, perprasdam i savo m aterialiąją ap linką, atk u rd am i m otyvus, kuriais v ad o ­ vaujantis ji b u v o sukurta. Juk aplinka, kurioje gyvena m ū sų bendruom enė, yra jos pačios ku riam a aplinka. D aiktą m u m s n au d in g ą d aro ne jo prigim tis, ne savybės, siejančios jį su natū ralia terpe, bet tai, kas atsiskleidžia, kai daiktas priim am as į m ū s ų susi­ d a ry tą instru m en tin ę sistem ą. Racionalioji prak tik a m us su pan čią p raktin ę erdvę paverčia b en d ra kolektyvinių su­ m a n y m ų įgyvendinim o sritimi. M ediena pirm a sup jau s­ tom a stačiakam pėm is lentom is ir tik taip p asidaro n a u ­ dinga; patys m edžiai p irm iausia hibridizuojam i, retinam i ir genėjami, o tik tada pan au do jam i kaip m ediena. M um s galvos sk a u sm ą m alšina ne p ati gluosnio žievė, b et iš­ trau k ta ir išgryninta jos esencija, susintetinta aspirino tab­ letėmis. D abar esam a ištisų plantacijų, kuriose biologinės inžinerijos išvestos au g alų rūšys auga ne žemėje, o v an ­ denyje, an t p utplasčio p lū d u rų , m aitinam os chem iniais m išiniais. Yra rezervatų, k u r g e n ų inžinerija išvedinėja naujas p ate n tu o tų au g alų ir g y v ū n ų rūšis. M ū sų m oks­ linės laboratorijos, u žu o t tyrusios n atū raliu s esinius, tiria jose p ag am in tą g ryną vandenį, g ryną sierą ir g ryn ą u ran ą, k u rių gam toje nesurasi. Ir pati elem entų lentelė d ab a r jau nebėra nesuskaidom os fizinės gam tos inventorius; atom us galim a transform uoti sk aid an t ir lydant. B endruom enė, kurianti p ag rin d u s ir jų kuriam a, susikuria savo egzista­ vim o priem ones ir m ed žiagą savajam pažinim ui. 18

KITA B E N D RI J A

M es esam e žm ogaus sukurti kaip biologinė rūšis; bū d in ­ gieji m ū sų biologiniai požym iai: n epaprastai sustorėjusi sm egen ų žievė, joje išplitusi nykščio funkcijai skirta sritis, n e rv ų sistem os sudėtingum as, stati laikysena ir neplauk u o tu m as - visa tai neišsivystė natūraliai, m u m s atsiski­ rian t n u o p rim atų , bet form avosi kaip pačių išrastas sim ­ b o lių sistem ų rezultatas, tobulėjo p er grįžtam ąjį ryšį su kultūra, - gerėjant įrankiam s, m edžioklės ir rinkim o o r­ ganizav im u i, a tsira n d an t šeim om s, įvaldant ug nį, o ypač dėl geresnės orientacijos, bendravim o, savikontrolės vis lab iau kliaujantis sim b o lin ių žen k lų sistem om is - kalba, ritualais, m enu. Sim bolinių ženklų sistem os nu žym i jas vartojančios daugybės skirtingum ą; m ū sų specifiniai bio­ loginiai požym iai šį sk irting um ą m aterializuoja kaip p a ­ likuonių gim inės atskirum ą. N uoseklus sim bolinių ženklų racio nalizavim as transfo rm uo ja biolog inius y p atu m u s, m ū s ų rū šį pav ersd am as rūšim i, su d ary ta iš in divid ų, at­ stovaujančių universaliai bendruom enei. R acionalusis d isk u rsas ir racionalioji prak tika paverčia gam tą b en d ru o m e n ės kūriniu, o m ū sų prigim tį - m ū sų kūriniu. Mes, civilizuoti žm onės, sukūrę savo aplinką, joje įžvelgiam e tą form ą, p av id a lą ir rūšį, k u rią p irm ykštei gam tai su teik ė žm o n ių kolektyvinės intencijos bei p a s­ tangos, su k u rto s racionaliojo diskurso b ei racionaliosios praktikos. M es esam e žm og aus su k u rta rūšis, rūšis susiku rian ti savo prigim tį pačios kuriam oje aplinkoje, n eran­ d an ti savyje nieko, kas jai b ū tų svetim a, neįžvelgiam a ir n esup rantam a. M oderniosios kultūros individas, įsitvir­ tinantis su savo neginčijam om is teisėm is ir iškeliantis save kaip savųjų įstatym ų leidėją, ima k urtis savaim e užd aro s prigim ties individualybę. Ž m onių bendruom enėje jis regi kūrinį, savaim e u ž d a rą ir reprezen tuo jan tį jo m ąstym ą. 19

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

Suvokęs, kad jo m ąstym as atstovauja ištisą racionaliosios m in ties sistem ą, individas ir kitam e žm oguje m atys tik savo paties racionaliosios prigim ties reprezentaciją. Iki racionaliosios b end ruom en ės buvo su sidu rta su kitu, su įsibrovėliu. S u siduriam a tada, kai vienas žm o gu s a tsiv eria k ito reik m ėm s ir p riešp rie šai. Už racio n alio ­ sios b e n d r u o m e n ė s , jos b e n d r o d is k u rs o , k u rį k ie k ­ v ie n a s sk aid ru s protas tik atstovauja, ir jos užm ojų, kurie absorbuoja ir nuasm enin a kiekvieno žm ogaus pastangas ir aistras, - u ž viso to yra kita bendrija, ji reikalauja, kad žm ogus, kuris turi savo ben d ru o m en in ę tapatybę, kuris k uriasi savo prigim tį, atsivertų neturinčiam nieko bendra, atsiv ertų svetim ajam . Šioji kita bendrija nėra tiesiog absorbuojam a į raciona­ liąją bendruom enę; ji tolydžio pasirodo akiratyje. Raciona­ liajai b en dru om enei ji n ed u o d a ram ybės, nelyginant koks an trin in kas ar šešėlis. Šioji kita bendrija randasi ne iš darbo, o iš darbo ir veiklos pertrū kių. Ji su sid aro ne tu rin t ar su k u rian t ką bendra, bet atsig ręžian t į tą, su k u riu o n etu rim a nieko b e n d ra - į acteką, klajoklį, partizan ą, priešą. Kita bendrija rand asi tada, kai kito veide atpažįstam as imperatyvasi. Im peraty ­ vas, m etan tis iššūkį ne tik ben d rajam d isk ursu i ir b e n ­ druom enei, k u ri jį ar ją atstūm ė, b et apskritai viskam , kas b ū tų bend ra ar drauge kuriam a. Im peratyv ui atsiveriam a ne tik savo racionaliu protu. M ū sų racionalus p ro tas negali atsirasti, n ep aliep dam as m ū s ų juslėm s suvokiam ais ir tv ark in gais b ū d ais rink ti aplinkos duom enis, neįsakydam as m ū sų m otorinėm s ga­ liom s suvokiam ais ir tvarkingais būd ais m atuoti praktinės erdvės jėgas, kliūtis ir priežastinius ryšius, neįsakydam as m ū sų b en dru om en in iam jau tru m u i suvokiam ais ir tv ar­ 20

KITA B E N D R I J A

kingais b ū d a is registruoti visuom enėje veikiančius įsa­ kym o bei p ak lu sim o santykius. A tsiveriam a savo akių n uo g u m u , savo rankom is, kitados užim tom is daiktais, o d ab a r besitiesiančiom is į kitą atvirais delnais, ir savo be­ ginkliu balsu, sunerim usiu dėl svetim o balso. A tsiveriam a kitam - svetim ajam , sk urdžiui, teisėjui ne tik su savo įžvalgom ir idėjom, kad jos b ū tų užginčytos, bet atveriam as ir akių nuogum as, balsas ir tylėjimai, savos tuščios rankos. Juk kitas, svetim asis, atsigręžia į m u s ne tik įsitikinim ais ir spren dim ais, bet ir tra p u m u , p až ei­ džiam u m u , m irtiškum u. Jis ar ji atgręžia į m us savo veidą, stabą ar fetišą. Jis ar ji atgręžia į m u s veidą, su k u rtą iš anglies ju n g in ių , iš d u lk ių , kurios d u lk e pavirs, v eidą, su k u rtą iš žem ės ir oro, iš šilum os ir kraujo, su k u rtą iš šviesos ir šešėlio. Jis ar ji atgręžia į m us kū ną, ku rį ra u k š­ lėm ir ran d ais pažym ėjo kančia ir m irtiškum as. Bendrija randasi, kai atsiveriam a tam , kuris yra nuogas, k uris yra skurdžius, atstum tasis, m irštantysis. Į b end riją įžengiam e ne teigdam i save ir savo jėgas, bet atsiverdam i prarasčiai, nuostoliui, aukai. Bendrija randasi iš poslinkio, kai atsive­ riam a kitam , jėgom s ir galiom s, esančiom s u ž tavęs, at­ siveriam a m irčiai ir tiem s, kurie m iršta. Racionalioji bendruom enė, kuri susiform uoja per infor­ macijos m ainus, keičiasi abstrakčiais esiniais, idealizu otų referentų idealizuotais ženklais. Kom unikacija yra žinios atsijojimas iš nereikšm ingų, vienas kitą gožiančių signalų iš triukšm o. Dialogo dalyvius vienija kova su triukšm u; idealus kom unikacijos m iestas b ū tų m aksim aliai išvalytas n u o triukšm o. Tačiau esam a ir pačiai žiniai b ū d in g o triukšm o, - tai ją perteikiančio balso neskaidrum as. Yra d ar ir fono triukšm as, keliam as pasaulio, k u rį n u tild y ti p av y k tų tik n u tild žiu s sykiu ir m ū sų balsus. Įsivaizduo­ dam i žm ogaus balsą evoliucinės biologijos perspektyvoje, 21

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

m es išm okstam e girdėti pasaulio m urm esį, kurį žm onių balsai pratęsia ir verčia vienas kitą jį atliepti. S usižino dam i vienas k itam siunčiam ais ženklais, abs­ trakčiais b en d ru o m e n ės, susivien ijusios prieš p asa u lio gausm ą, esiniais, m es taip p at u žm ezgam e ryšį su nežm on ių pasaulio daiktais, žvilgsniu ap rėp d am i jų form as ir m edžiagą. Ir taip p at u žm ezgam e tarp usav io ryšį, perim dam i kito form ą, transsubstancijuodam i savo pačių m ate­ rialųjį būvį. B endruom enė, kuri su ku ria kažką bendra, kuri n u stato tiesą ir k uri įtvirtina techninę d irbtin ių atv a iz d ų visatą, neįsileidžia laukinių, m istikų, psichotikų, nepriim a jų iš­ ta rų nei k ū n ų . Ji nep riim a jų į savo erd v ę - kentėtojų. Racionaliosios bend ruo m en ės d arbo įkarštyje ran d asi nie­ ko b en d ra n etu rin č ių jų bendrija, b en drija tų, k u riu o s vienija jų nebū tis, m irtis, jų m irtiškum as. Bet argi m irtis, ku ri kiekvieną išskiria ir atskiria, yra bendra? Ar galėtum e ją tapatinti su nebūtim ?

Įsibrovėlis

K antas atskyrė ir nu sk aid rin o im p eratyv ą, reikalaujantį pateikti p agrind ą, - im peratyvą, kuriam paklūsta raciona­ lusis subjektas. Šis im peratyvas nėra tiesiog tvarka, stebi­ m a aplinkoje, tam tikros visuom enės praktikoje. Raciona­ lusis subjektas paklūsta tokiam im peratyvui, kuris, kaip užsibrėžė p aro d y ti Kantas, tiesiogiai įpareigoja žm ogaus protą. Racionalioji ben dru om enė įgyja pavidalą, paklususi im peratyvui, kurį kiekvienas m ąstantis subjektas atran da savyje. Racionaliąją b end ru o m en ę K antas suvokė kaip au ton o­ m išk ų su bjektų resp ubliką, kurioje kiekvienas paklūsta tvarkai, valdančiai kitus, sykiu p aklusdam as tvarkai, k u­ rią jis nusistato sau. Tačiau pasigilinę, kaip Kanto analizėje racionalusis subjektas su sid uria su kitu, m es m atom e, jog toji kito figūra, racionaliai suvokta, skyla į dvipusį juslinės kančios bei m irtišku m o vaizdinį. Šiame dvilypiam e kito veide m es išvystam e užgim stant dvejopą ryšį su k itu ir dvejopą bend ruo m en ę. M ąstym as, koncepcinis m ąstym as, yra toks vyksm as, kai m ū sų suvokiam om s jusliškum o schem om s, m ū sų m an i­ p u liu o ja m o m s m asėm s, jėgom s ir p riešin im u isi, k itų žvilgsniam s, b alsu i ir gestam s k uriam i n u osek lūs ir aiš­ kū s koncepciniai term inai. R acionalusis m ąsty m as - tai 25

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

form ulavim o vyksm as, kai form uluojam i gam tos stebėji­ m ai ir dėsniai, veiksm ai, operacijos ir techninės taisyklės, o, tu rin t galvoje su sid ū rim u s su kitais, form uluojam a visuom enės tvarka. K intančias m ū sų aplinkos jusliškum o schem as m ąstym as reprezentuoja nuosekliom is ir aiškio­ m is em pirinėm is sąvokom is, o aplink ą visapusiškai ats­ p in d i gam tos dėsniai. M ūsų aplinkos jėgas ir priešinim ąsi m ąstym as reprezentuoja p ra k tin ių tik slų siekim o m eto ­ dais. M ąstantįjį s u p a n č ių ž m o n ių žvilg sn iu s, b alsu s ir gestus m ąstym as reprezentuoja ekonom inėm is, teisinėm is ir politinėm is visuom eninės tvarkos taisyklėm is. Vos tik atsiradęs, m ąstym as pasijunta im peratyvo valio­ je. N orėdam as k ą nors atpažinti iš m u s supančio slenkan­ čių vaizdinių reginio/ žm ogus turi susidaryti teisingas są­ vokas. Kad atpažintum ei šių vaizdinių kombinacijas, turi teisingai sam protauti. Imperatyvas, įpareigojantis mąstym ą, yra faktas. Tatai pirm iausia; em p irin iu s faktus palaikys faktais tik toks m ąstym as, kuris tikrai suvoks juos teisingai. M ąstym as gali susidaryti prieštaringas sąvokas ir sam p ro ­ tau ti nenuosekliai. M ąstym as nesti p asiryžęs su vo kti tiksliai ir sam p ro tau ti teisingai, tik jaučiasi įpareigotas tai daryti. M ąstym as - juslinių įsp ū d žių pavertim o sąvoko­ m is ir sąvo kų derinim o veikla - neatsiran d a kaip m ū sų prigim ties paskata ar kaip laisva iniciatyva. M ąstym as p a­ klūsta im peratyvui; jis pasijunta gau n ąs įsakym ą m ąstyti. M intis yra paklusim as. M es kaup iam e įspūdžius, atv erdam i savo juslinius p av ir­ šius ap lin k m u s esantiem s daik tam s, ju d ėd a m i kietais paviršiais ir su sid u rd am i su m us supančiom is kliūtim is, m an ev ru o d am i bei m an ip uliu od am i jų jėgom is ir sąvei­ k aud am i su kitais jaučiančiais ir nepriklausom ai ju d a n ­ 26

ĮSIBROVĖLIS

čiais subjektais. Kad su v o k tu m slenkančius v aiz d in iu s kaip vientisus vienetus ir atp ažin tu m pasikartojančius vie­ n e tų derinius, turi gebėti įsakyti savo jutim o organam s tvarkingai kau p ti juslinius suvokim us, turi gebėti valdyti savo laikyseną, rankas ir kojas, pagaliau tu ri gebėti valdyti judesius, kuriais tavo kūnas atsiveria kitiem s ir įju o s atsi­ gręžia. M ąstym as, ku ris jaučiasi liepiam as m ąstyti, su ­ pra n ta esąs liepiam as diktuoti. M ąstym as privalo įsakyti savo juslinėm s m otorinėm s galiom s rinkti įspūdžius, k u­ riuos jis gali paversti atitinkam om is sąvokom is ir susieti įtikinam om is priežastim is. M ąstym as privalo k u rti repre­ zentacijas, k u rio s fu n k c io n u o tų k aip įsakym ai, p ro g ra ­ m uojantys k ū n o juslingum ą, jo judėjim ą tarp d aik tų , jo laikyseną k itų atžvilgiu. P riežastingum o m es nepatiriam e juslėm is, - tatai K an­ tas perėm ė iš H um e'o; m es nepatiriam e savo v aizdin ių priežastingum o, k ad jais k ontro liu o tu m e savo valią, savo n erv ų sistem ą bei raum enis. Bet, kad tie vaizdiniai visa tai galėtų kontroliuoti, m um s tenka m ąstyti, - tai m ąstym ą slegiantis im peratyvas. O juk m es jaučiam e, kad vaizdiniai tai gali. M ū sų juti­ m in ių p av iršių im lum ą lydi jausm as, kad m us ne tik infor­ m uoja m ū sų aplinkos formos, bet ir veikia aplinkos jėgos; šis jausm as - tai tasai m alonum as ar tasai skausm as, per kuriuos m es jas suvokiam e. Be to, ketinim us, kuriais m ū sų m ąstym as iškyla v iršum įsp ūdžių , kad juos identifikuotų ir susietų, lydi jausm as, jog jį v aldo svaru s im peratyvas. Jausm ą, jog n et pats spontaniškiausias m ąstym as, k u rian ­ tis sąvokas ir jas susiejantis, esti prislėgtas im p eraty v o naštos, K antas tapatin a su pagarbos jausm u. Pagarbos jausm as, sako Kantas, turi šiek tiek b en d ra su polinkiu, šiek tiek su baim e, - tai ta rtu m skausm inga b ai­ mė. Tai n ėra su v aržy m o jausm as, m ū s ų ju slin ių g alių 27

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

patiriam as veikiant svetim am m aterialiam objektui, k u ­ ris įsisp au d žia \ m ū s ų substanciją ir ją sužeidžia. Tai jausm as, kad užbėgam a už ak ių n atū raliam m ū sų juslinių galių polink iui į aplinkinius m alo n u m ą žadančius daik­ tus ir v en g iam a d aik tų , galinčių sukelti skausm ą. Nes įsakym as, liepiantis m ū s ų m ąsty m u i diktuo ti, liepia juslinėm s galiom s atsiverti ne m aloniem s ar žeidžiantiem s poveikiam s, k u riu o s sukelia ap lin ko s daiktai, b et jųjų objektyviom s savybėm s, ju sliškū m o schem om s, kiek jos gali būti objektyviai identifikuojam os ir racionaliai kore­ liuojamos. M ū sų juslinei valiai, kuri nėra nujautrinam a, tik su trik d y ta ir tarsi suparalyžiuota, tatai teikia kančią, frustracijos pojūtį. Ši kančia p atv irtin a tą linkm ę, k uria m ū sų ju slin g u m ą kreipia m ąstym as, prislėgtas im p era­ tyvo naštos. M ąstym as yra liepiam as diktuoti, verčiam as įsakinėti savo paties ju slin ėm s m o to rinėm s galiom s. Jis p riv alo taip tvarky ti savo juslines m o torin es galias, k ad jos g ebėtų k au p ti aplinkos duom enis racionaliais ir tvarkingais b ū ­ dais, kad jos gebėtų racionaliais ir tvarkingais b ū d ais m a­ tuoti p rak tin ės erdvės jėgas, kliūtis ir priežastinius ryšius ir kad g alėtų racionaliai ir tvarkingai registruoti įsakym o ir paklusim o santykius, reguliuojančius visuom enės tv ar­ ką. Juk žm o g u s junta įvairias savo kū no dalis ir juslinius paviršius reaguojant į visokiausią sp au d im ą, k ry p stan t į visokius viliojančius m alonius kontaktus. Tad p rivalu taip sutelkti savo juslines m otorines galias, kad galėtum ei ap ­ galvotai ženg ti į gam tą, į prak tin ę erdvę, į visuom enės tvarką. K ad tai atlik tų , žm o gu s tu ri realią, visada po ran ka esančią savivoką papildyti išankstine savęs reprezentacija, tuo savivaizdžiu, kurį susikurs veikdam as gamtoje, p ra k ­ 28

ĮSIBROVĖLIS

tinėje erdvėje ir visuomenėje. Savivaizdžius Kantas vadina „tipais". Tai praktiniai vaizdiniai; jie n ėra apie save tokį, koks esi, tai išankstinės diagram os, apibrėžiančios tą su b ­ jektą, kurį privalai iš savęs padaryti. Juslinių m oto rinių galių, su telk tų į veiksm ą, vaizdiniai su sid aro m i pagal analogiją su atpažįstam om is, d ėsn ių re­ g u liuo jam om is visum om is. Šios v isum o s - tai gam ta, praktinė erdv ė ir visuom enė. Ž m ogus tu ri susidaryti saviv aizd į k aip d au g ialy p į darin į iš ele m en tų , k u riu o s tary tu m g am tą - tvarko v isuotiniai ir b ū tin i dėsniai. Turi su sid aryti vaizdinį apie savo kū no dalis bei organus, išsi­ dėsčiusius - nelyginant p raktinė erd vė - kaip m ąstym ui tarn au jan ti p riem o n ių sistem a. T uri su sid ary ti v aizdinį apie savo galias kaip apie dau gy bę veiksnių, kurie, nely­ g in an t m ikrovisuom enė, siejam i įsakym o ir p ak lu sim o santykiais. Tokie vaizdiniai neatsiranda stebint save em piriškai. Jie nėra suku riam i tyrinėjant organizm ą bei juslinę prigim tį integruojančius em pirinius dėsnius, n erv ų sistem ą bei ra u ­ m enis vald ančius m ech anin iu s d ėsn iu s arba savo, kaip visuom eniško gyvūno, prigim tį kontroliuojančius sociobiologinius dėsnius. Vis geriau suprasdam as visuotinės pri­ gim ties psichochem inius dėsnius, žm og us neįgis vaizdi­ nio apie save kaip prigim tį, gebančią tirti gam tos prigim tį. M echaninio ir technologinio p ažinim o pažanga nesu ku rs vaizdinio apie save kaip apie rinkinį priem onių, leidžian­ čių m an ip uliu oti praktine erdve. Etnobiologijos pažanga neįgalins žm o gau s vieną gražią dieną išvysti save kaip m ikrovisuom enę, su d ary tą iš galių su k u rti visuom enės ekonom inės, teisinės bei politinės santvarkos reprezen ta­ ciją. Todėl praktiniai savivaizdžiai, atsirand antys ką nors veikiant, kuriam i iš vidaus, jų schem as nubrėžia m ąsty ­ m as, paklūstantis savajam im peratyvui. Tai savivaizdžiai, 29

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

ku riu os tenka susikurti, kad galėtum m intyse regėti save, veikiantį gam toje, praktinėje erdvėje bei visuom enėje ir p ak lū stan tį im p eratyv ui. Tai savaim ingi vaizdiniai, lei­ d žiantys m ąsty m u i suvokti save kaip diktuojantį, tad ir gebantį paklusti. Jie išstum ia savivaizdį, su sid ary tą em ­ piriškai stebint savo prigim tį, praktiškai stebint savo kūno d alių bei o rg a n ų n au d in g u m ą ir socialiniu p o žiūriu ste­ b in t savo poelgius visuom enėje. Tai praktiniai vaizdiniai, im peratyviniai vaizdiniai. Kai veikiam a savo juslinėje aplinkoje, savas o rganizm as n esu ­ vokiam as it jautri m asė, spazm iškai reaguojanti į juslines substancijas, žadančias m alon um ą ar teikiančias skausm ą, bet įsivaizduojam a, jog žm ogaus juslinius paviršius n u ­ kreipia ir fokusuoja psichofiziologinės taisyklės, atitin ­ kančios jo prigim tį. M anevruo dam as praktinėje erdvėje, besidriekiančioje aplinkui, žm ogus nesuvokia savo kū no d alių m asių, reaguojančių į fizines jėgas, su kuriom is jos susid uria, tik įsivaizduoja tas m ases n ely g in an t in s tru ­ m entus, tarnaujančius jo paties tikslam s. Ju d ėd am as er­ dvėje, kurioje susivokia ir veikia kiti, savo kūn o d alių ne­ suvoki kaip reaguojančių vien į fizines jėgas, o įsivaizduoji jas atsiliepiančias į kom andas; vaizduojiesi p aklūstantis k itų įsakym am s, nes tavo kū no dalys ir galūnės p aklūsta tavo paties įsakym am s. Individas, k uris užsibrėžia savo įvairias juslines ir m oto ­ rines galias, p ro tarp iais reaguojančias į ap lin k jį besi­ ra n d an čių ir p ran y k sta n čių ju slin ių p a v id ą lų viliones, paversti prigim tim i, dėsn ių reguliuojam a visum a; u žsi­ brėžia paversti jas rinkiniu galių, p aklūstančių jo p ro tu i kaip priem onės - tikslui; paversti m ikrovisuom ene, kurią valdo įsakym o ir paklusim o santykiai, - jei kuris individas im asi tai p ad a ry ti veikdam as, p ra k tin iam e gyvenim e, 30

ĮSIBROVĖLIS

savo tikslingais sum anym ais ir darbu, - jis paverčia save s u k u rtu daik tu ta prasm e, k uria su k u rtas daiktas yra m e­ no kūrinys. Tai yra baigtinis pro du ktas, užbaigtas, savai­ m e aprėžtas ribų, o jos yra jo išbaigtum as, pakankam um as sau ir tobulum as. Aplinkoje m es susiduriam e su kitais. Pro m us praeina m ū ­ sų m irtingieji broliai ir seserys. Jie įgyja p av id alą tarp m ū ­ sų aplinkos juslinių paviršių. Jie atsigręžia į m u s kaip kiti. Jie reikalauja b ū ti p ripažinti k aip kitokie nei m ū sų pačių juslių tvyksintys įspūdžiai. P ripažinti kitą, sako Kantas, tai prip ažin ti im peratyvą, kuris kaip dėsnis veikia kitame. P ripažinti kitą reiškia jį gerbti. Čia galim e p ad ary ti persk y rą tarp to, ką p avadintum e gilum ine kito percepcija, ir pav iršin io ja u tru m o kitam . G ilum ine kito percepcija aš v ad in u jutim inį suvokim ą, kai spalvingi ir apčiuopiam i kito paviršiai regim i kaip fizio­ loginės ir biologinės gelmės; regiu šiuos paviršius judant, įsitem piant ir atsipalaiduojant, iš anksto nuspėju po jais k ru ta n č ių ra u m e n ų p u siau sv y rą; regiu šiuos p av iršius kv ėpuojant bei p rakaituojant ir nuspėju po jais vykstančią liau k ų veiklą, apy tak o s sroves, specifinį m etabolizm ą. Percepcija taip p a t inform uoja apie įtam pą, pask atas ir nevalingus im pulsus, kurie su rauk ia šią kaktą, su g n iau ­ žia šituos kum ščius, prikau sto šį žvilgsnį. Toji percepcija skverbiasi toliau, ji p ersm elk ia šių p av iršių g aub iam ą substanciją, p asiekd am a an a p u s slypinčio pasaulio gel­ m es, - j i tarsi išvysta kelią, k u rį yra nukeliavęs kitas, kliū­ tis, kurias jis y ra įveikęs, saulės kaitrą, nuo kurios jis sle­ piasi. Percepcija sm elkte persm elkia į m u s atgręžtus p a ­ viršius, skverbdam asi į organizm o ir pasaulio gelmes. Ši percepcija yra reikalinga m ąstym o, kuris taip išto­ b u lin tų biologines ir fiziologines sąvokas bei dėsnius, kad 31

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

p e rp ra stų sekretus ir judesius, pasteb im us kito pav iršiuo ­ se, ir taip išplėtotų psichologines sąvokas bei dėsnius, kad su v o k tų iš m im ikos ir pozos n u jaučiam as pask atas bei troškim us. Ši percepcija yra reikalinga psichofiziologinių sąv o k ų ir d ėsn ių , kurie atsp in d i kito paskatas bei tro š­ kim us ir parodo, kaip tie dėsniai susisieja su biologiniais ii fiziologiniais procesais jo jautriam e, savo jėgom is ju d an ­ čiam e organizm e. Ji reikalinga m ąstym o, kuris ištobulins fizines-chem ines sąvokas bei dėsnius, skirtus suvokti m e­ džiag ų pasaulį, plytintį an ap u s kito, n ušvies kelią, ku riuo m ąstym as eina eina, atskleis jėgas, ku rio s išnyra priešais, skatin dam o s arba tru k d y dam os jo veiksm us. Ji reikalinga m ikrobiologijos ir organinės chemijos, jų sąvokos bei dės­ niai šį organizm ą padarys su p ra n ta m ą kaip m aterialiosios gam tos dalį. M ū sų suvokiam i kito judesiai ir pozos ne tik paro d o b ū v į erdvėje ar jo kitim ą, u žk o d u o tą fizinių bei fiziolo­ ginių dėsnių; jie taip pat rodo ir ku ltūrin į kodą. Kitas stovi kariškai pasitem pęs, juda japoniškai sklęsdam as, turkiškai linksi pritard am as arba neigdam as, gūžčioja pečiais ir p a ­ pučia lūpas p rancū zų m im ikos kalba, sėdi ant p uritoniškų Viktorijos kėdžių ar ant šlau nų indiška poza. Kitas šypsosi b iu ro k ra tišk a ar sekretoriška šyp sena, Javos gy ventojų pap ratim u šaiposi iš nelaim ingų atsitikim ų, dalijasi Ka­ lėd ų džiugesiu ar Songrano linksm ybe, islam iškai p ikti­ nasi, išgyvena sk and in avišk ą vienišum ą. Kai prabyla, kitas prabyla tautos kalba, klasės intonacija, socialinės p a­ dėties retorika, subkultūros idiom om is, am žiaus grupės žo dyn u. S uvokdam as ją - kitą, - m atai u ž jos po zo s ir jud esių slypinčius tarnybos reikalavim us, etiketo k o d ek­ sus, tautos istoriją. Už jo - kito - jau sm ų regi hierarchijų stru k tū rą, esam os kultūros bend ravim o ritualus, ideolo­ gijų sankirtas. A napus jos kalbos vaizduojiesi konkrečios 32

ĮSIBROVĖLIS

kultūrinės arenos ir istorijos sem antines, sintaksines, gra­ m atines bei fonetines struktūras. Kito gilum inei percep ­ cijai reikalingas m ąstym as, reprezentuojantis auklėjimo, švietim o, profesinio lavinim o ir etiketo, g estų ir m im ikos kalbos, lingvistikos, galop etnobiologijos bei g y v ū n ų psi­ chologijos sąvokas bei dėsnius. Tokio m ąstym o form os yra reikalingos, idant p riartėtų kitas - p riartėtų prie paviršiaus, susiform uojančio aplink m aterialią substanciją, kuri įgyja p av id a lą konkrečiam e stru k tū rų ir jėgų lauke. K itų form as ir judesius sąm onė v a iz d u o ja si p a k lū s ta n č iu s p sich o lo g in iam s, fizio lo g i­ niam s bei fiziniam s dėsniam s, taip p at kalbos, gestų bei m im ikos ir kultū rin iam s kodam s. S uprasti kitą - tai su­ prasti šiuos dėsnius bei ko du s kaip savojo sup ratim o im ­ peratyvą. Tačiau kitas taip p at yra ir kitoks. P rip ažinti k itą kaip ki­ tokį - vadinasi, pajusti im peratyvą, slegiantį jo arba jos m ąstym ą. Tai yra pajusti jo im peratyvinę jėgą - jėgą, kuri saisto taip p at ir m ane. Pripažinti kitą - tai pam atyti jo arba jos p ad ėtį bei ju d e­ sius įsakytus to vaizdinio, kurį susidaro apie save jo arba jos m ąstym as, paklu sdam as savajam im peratyvui. Tai yra pam atyti jo - kito - padėtį ne kaip n ulem tą traukos dėsnių, o jo judesį - ne kaip fizinių p o stū m ių padarinį, bet su k u rtą reprezentacijos, ku rią m astym as p e rd u o d a valiai. Tai yra išvysti jos - kitos - p o zą ne kaip įsakytą jos k ultū rin io kodo, bet kaip įsakytą to, ką ji laiko savąja užduotim i. Tai yra pam atyti jo su gn iau žtą kum štį ar plačią šyp seną ne kaip biologinių paskatų ar nevalingų psichologinių im pu l­ sų reiškim ąsi, bet kaip m ąstym o reprezentacijas to, kas pa­ geidaujam a a r im p eraty vu . Tai yra su v o k ti jos fo rm u ­ luotes bei išraiškas ne kaip profesinio rengim o ar etninių 3.-498

33

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

k o d ų pavyzdžius, bet kylančias iš jos pačio vaizdinio apie tai, kas p riv alu ir kas dera. Aš n e m a ta u p riežastin io ryšio, k u riu o kito re p re z e n ­ tacija susijusi su kito n e rv ų sistem a bei rau m en im is; iš­ ties, n e m a ta u ir tos reprezentacijos, k u rią kito sąm onėje p aliek a kitas. Įpareigojantis įsakym as su sid a ry ti to, kas p riv alu , reprezen taciją, įsakym as tai reprezentacijai v al­ d y ti savo ju slin e s-m o to rin es galias - tai n ėra ir hip otezė, k u rią m an o p ro tas p asiju n ta turįs su sid ary ti, k ad le istų m a n s u p ra sti kito p ozą, veik sm u s bei žo džiu s. N es tai, k aip aš s u v o k iu jos - kitos - o rg a n in iu s p ro cesu s ir a n a ­ p u s jų p ly tin č ią fizinę bei k u ltū rin ę erd v ę, tu ri b ū ti su p ra sta iš psichologinių, fiziologinių ir p sicho chem in ių d ė sn ių konteksto. M ano m ąsty m ą u žg u lu sio im peratyv o esu įpareigotas kiekvieną jos p ozą ar judesį aiškinti visuo­ tiniais dėsniais, reguliuojančiais o rg a n iz m u s ir fizin iu s k ū n u s, k iek v ien ą jos g estą bei žo d į aišk in ti p sich olin gv istikos d ėsniais bei k u ltū rin iais k odais. M ano m ą sty ­ m ą slegiančio im p eraty v o esu įpareig otas m atyti jį arb a ją k aip tik ru s, tai yra k aip n e a tsk iria m ą tikro vės d alį, v a ld o m ą v isu o tin ių d ėsn ių , ku rie m an e su p a n tį p a v irš i­ n ių p a v id a lų reginį d aro gam ta. T u riu d ary ti p rie la id ą , esą k iek vienas jų žing snis į šalį, n e n u m a ty ta s po elg is ar ištariam as žo d is yra p aa išk in a m a s em p irin iais dėsniais, taip p a t kaip, p asa k K anto, aš p riv a la u m anyti, esą k iek ­ v ien a s a k iv a iz d u s p la n e to s n u o k ry p is p aa išk in a m a s astro no m ijo s dėsniais. Tą kitokį jo arba jos regėjim ą, tą jausm ą, jog jo arba jos paviršiai valdom i kito dėsnio - dėsnio, kurį reprezentuoja savajam im peratyvui p aklūstantis protas, - paskatina netarpiškai pajusti jame ar joje veikiantį im peratyvą. Pajusti, kas užgu la jo arba jos m ąstym ą kaip im peratyvas, o ne kaip n atū ralu s savaim inis ryšys, - tolygu pajusti tai kaip 34

ĮSIBROVĖLIS

im peraty vią jėgą m an. P asijuntu ištiktas im peratyvo, įsa­ kančio kitam . P ajuntu jo svorį kaip jėgą, p rislegiančią m ano p aties protą. Suvokiu esąs p riverstas m atyti jo ar jos pav iršiu s kaip valdom us, atvertus m an ir m an įsakančius, tai yra stojusius m ano akistaton. Potyris, jog im peratyvas, veikiantis jam e ar joje, įp a­ reigoja taip p at ir m ane, yra netarpiškas; tai ne hipotezė, priim am a m ėg inan t suprasti jo arba jos p adėtį bei ju d e­ sius, kaip kylančius iš organizm o bei psichikos gelm ių ir u ž jo arb a jos plytinčios gam tos bei k u ltū ro s gilum os. Im peratyvo kitam e potyris iš p at p ra d ž ių tokį hipotetinį su p ra tim ą atm eta. Potyris, k ad jo arba jos paviršiai - tai paviršius, gaubiantis tvarką, kuri stoja prieš m ane - šis potyris neleidžia suvokti, kad jo arba jos paviršiai gaubia organinę bei n atū ralią gelmę. Štai kodėl gali taip atsitikti, kad sulig paskutiniu žvilgs­ niu į kitą - akim irksnio žvilgsniu į lūšny nų vaiką gatvėje, m ano autom obiliui pravažiuojant pro šalį, sulig akim irks­ nio dulsvu žybsniu elgetos akyse, kai žengiu į restoraną, aš pasijuntu sučiuptas su visais savo ketinim ais, pasijuntu susilaukęs iššūkio. Kai paskui susidėlioju to, kas m an iškilo, reprezentaciją, kai m atytą paviršių įkurdinu po juo slypin­ čioje biologinių ir psichinių paskatų gelmėje - gyvuliško godum o, refleksų, kuriuos pažadina nepažįstam i praeiviai, gelmėje, - kai panard inu jį į už jo esančios kultūros gilum ą, k u r viešpatauja čiabuvių sutartiniai kodai, susidarę dar prieš pasirodant užsienio turistam s, k ur varganas im igran­ to nusim anym as apie etiketo taisykles, apie m ano kalbos gram atikos dėsnius paaiškina jo vartojam ų žodžių šiurkščią jėgą, - tada kito im peratyvo potyris tirpsta. M ano sociolo­ ginė, politinė, antropologinė ir biologinė nuovoka vėl įtvir­ tina sąmonėje vien m anąjį im peratyvą; paaiškindam as p a­ teisinu savąjį sup ratim ą ir savuosius ketinim us. 35

NIEKO

BENDRA

NE'URINČIŲJŲ

BENDRIJA

Im peratyvas, kurį juntu v ald an t kito bū vį erdvėje, p ri­ slegia m ane taip pat netarpiškai, kaip ir tas im peratyvas, ku rį junta m ano paties protas; aš jį p ajun tu taip p at p ag ar­ biai, kaip m an o protas pajunta dėsnio im peratyv ą, jį patį įpareigojantį. Bet tai yra kitas imperatyvas, užginčijantis tą, k u riam v isu om et p ak lusdavo m ano protas. Kas p aro d o m a n svetim ą im p era ty v ą kito paviršiuje, kito, ku rį m atau gam tos tvarkoje, prak tin ės erdvės ir vi­ suom enės tvarkoje? Tai jausm as, jog šis paviršius yra k an­ čios paviršius. Kokiu m astu aš jaučiu kito padėtis bei jud e­ sius, kurie n ėra skirti prisitaikyti prie jo arba jos fizinės aplinkos bei poslinkių, nekyla iš su p an čių jėgų santalkos, bet sp rau d žiasi pro aštrias realybės briaunas, atsim ušdam i ir susižeisdam i į jas, - tokiu m astu p ajun tu jo im p era­ tyvą, o ne tą, kurio liepiam as aš form uluoju gam tos dės­ nius. Tokiu m astu, kokiu aš jaučiu kito m anevrus, - ne kaip judėjim ą instrum ento, veikiančio ir veikiam o su p a n ­ čiojo in stru m en tin io kom plekso, - b et kaip p astan g a s žm ogaus, norinčio pakeisti jėgų kryptį praktinėje erdvėje, p astang as žm ogaus, nuvarginto ir išsekinto jam b esiprie­ šinančių d aik tų jėgų, - tokiu m astu aš p ajun tu kito im pe­ ra ty v ą siekti tvarkos, skirtingos nei faktinė padėtis. Jei p aju n tu , jog kito gestai ir k reipim aisi k lum pa, dvejoja, užsig aun a dėl to, kas sakom a, o ne tiesiog form uluoja p ro ­ fesijos, visuom eninės padėties, am žiaus grupės, etiketo, inform acijos bei žinių apykaitos reikalaujam as struktūras, tad a p aju ntu jo im peratyvą, kitokį nei tas, kuriu o v ad o ­ vaudam asis aš su pran tu visuom enės dėsnius ir kodus. A t­ sigręžęs į m ane dienos aky, jis rodo raukšles ir žaizdas, o ji, ird am asi praktinėje erdvėje, išsid u o d a n u v arg u si ir išsekusi; ju dėd am i visuom enės arenoje, jis arba ji savo p a ­ žeid žiam u m ą atveria skriaudai ir pažem inim ui. 36

ĮSIBROVĖLIS

Ši kančia nėra jutim iškai suvokiam a. Rega nu stato sp al­ vą ir n u o jos skiriantį atstum ą; rega apibrėžia išorės p avidalų kontūrus. Percepcija, tasai m atym as kiaurai, p ra­ siskverbiantis ir suvokiantis gilum ą, kančios nefiksuoja. Svetim a kančia nesidriekia p er regėjim o atstu m ą, o u ž ­ gau na m ano jau tru m ą netarpiškai. Ją pajunta m an o akys, sukam os šalin, m ano žvilgsnis susidrum sčia ir iš pagarbos nudelbiam as. Ją pajunta m ano delnas, kuris tiesiasi suim ti kito rank ą kaip m anipuliuojam ą galūnę, b et kurio pirštai atsigniaužia, pajutę m ane palietusį kito jautrum ą. Tą k an­ čią pajunta m ano balsas, kuris diktuoja savąją tv ark ą ir prabyla įsakinėti, tačiau suklum pa, sudvejoja ir p ra ran d a aiškum ą, susidū ręs su tuo, kad kitas nereaguoja ir tyli. Kad kito paviršiai yra pažeidžiam i ir kenčiantys, m ano išraiškinga, ieškanti, m anipuliuojanti ranka su nerim u p a ­ ju nta iš glam onėjančio judesio. Juk glam onėjanti ranka netyrinėja, nerenka informacijos, ji nėra jutim o organas. Ji tiesiasi per paviršių, k u r inform atyviosios form os m in k š­ tėja ir sm enga jai slenkant į priekį, k u r jos pasitikti iškyla paviršiu n jai svetim os m alonum o ir skausm o srovės. G la­ m onėjanti ranka nesuvokia ir nem anipuliuoja; ji n ėra ins­ trum entas. Ji tiesiasi per paviršių, užtveriantį kelią link substancijos, bet sykiu v isu r k u r pasiduodantį; ji keliauja galūnėm is, kurios pam iršo savo n au d in g u m ą ir savo ke­ tinim us. G lam onėjanti ranka n ep e rd u o d a jokios žinios. Ji tolydžio slenka priekin, be tikslo, nenuilsdam a, nežin o d a­ m a, ką n ori pasakyti, k u r ji keliauja, ir kodėl čia atsidūrė. Betikslė, ji yra pasyvi, o sujaudinta ji pati nebejuda; ją ju ­ dina kito pasyvum as, kito kentėjimas, m alonum o ir skaus­ m o kankynės. Kito k ančią atpažįsta m an o ran k ų , m an o balso ir akių jautru m as, - jie p asiju n ta trik d o m i jau neb e m a n o im ­ p eraty v o , b et to, k ad kitas apleistas ir pažeid žiam as. Šis 37

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

ja u tru m a s sk leid žiasi n o rė d am as jau sm u p a tirti kitą, o ne perim ti savo žinion ir g ydyti jo substanciją. Šio jau ­ tru m o judėjim as atpažįsta kito p aviršius kaip veidą, kuris kreipiasi į m ane ir kelia m an reikalavim us. Jis pripažįsta, jog im peratyvas, diktuojantis kitam, įsako ir m an. Kito kan­ čią atpažįsta rankos krustelėjim as, m iklum ą paverčiantis tak tu ir švelnum u; ją k rūp teldam o s atpažįsta akys, dėl to jos pam eta taikinius ir nudelbia žvilgsnį iš pagarbos atostūm io; ją atpažįsta balso virptelėjim as, sudrum sčiantis aiš­ k u m ą ir atim antis jam jėgą, sum aišantis sąvokas bei p rie­ žastis, pasikėsinantis į jį m urm esiais ir tyla. P rieš m ane iškylantys kito paviršiai, kančios paviršiai, apeliuoja į m ane ir kelia m an reikalavim us. Dėl jų m ane prislegia svetim as im peratyvas. Im p eraty vo svorį junta paviršiai, kuriais kitas ar kita į m ane atsigręžia n u v arg ę ir pažeidžiam i, ir tai u žg a u n a m ane ir sujaukia m ano ke­ tinim us. Šis svoris ju n tam as tokiu m astu, k okiu kito p aviršiai apeliuoja į m ane kaip atsiveriantys ir pažeidžiam i, p ra šan ­ tys m ano pagalbos. Kitas ar kita atsigręžę žvelgia į m ane, a tv erd am i savo akių nuogybę, n e p rid e n g tą ir n e a p sa u ­ gotą. Daiktam s - tuštiem s kam bariam s, plikom s sienom s n u o g u m o teikia juose apsigyvenęs kūnas; a p sin u o g in an ­ čiam k ū n u i n u o g u m o teikia n e p rid e n g tas veidas. Tik ta arba tas, ku rie atsigręžia, gali a p n u o g in ti savo kūn ą; ta arba tas, ku rie n usisu ka vyk dy ti savo užd u o č ių , savo k ū ­ n ą aprengia: tam p a jū rų naru , ištv erm in g u ilg ų n u o to lių bėgiku, ap sig aub ia m elodingais baleto šydais. A tsig ręž­ d am as į m an e akių n u o g u m u , kitas arba kita atiden gia savo veidą. Kitas atsigręžia į m ane savo rankos m ostu. Jo arba jos rankos judesiai, kuriais į m ane kreipiam asi, į nieką neįsi­ 38

ĮSIBROVĖLIS

kim ba, nieko nesugniaužia, nebrėžia jokio pavidalo, ra n ­ kos tiesiasi į m ane tuščiomis. Kitas atsigręžia į m an e savo žodžiais. Ž odžiai, k u rie išsibarsto be jokio pėdsako, k u rie nėra nei ranka, nei įran­ kis, ir k urių jėgai galiu pasipriešinti nieko nedarydam as, tiesiog d ary d am as toliau tai, ką dariau, kad ir kas tai b ū ­ tų , - tai yra jo arba jos bū das ateiti beginkliui ir nu gink lu o­ jančiam . Savo akių žvilgsniu, rankos m o stu ir sveikinančiu žo ­ d žiu kita atsigręžia ir į m ane kreipiasi - šaukiasi m ano svetingum o, m ano param o s ir m ano atsako bei atsak o ­ m ybės. Savo akių pažeidžiam um u, tuščiom is rankom is, žodžiais, atveriančiais jį kaltinim am s ir pažem inim am s, kitas atsiveria m an kaip kančios paviršius, k uris ištinka m ane ir yra m ano im peratyvas. Kitas gali į m ane kreiptis, nes gali m an įsakyti; jis gali m anęs šauktis, nes gali m an kelti reikalavim us. A tsiliepti kitai, netgi atsakyti į jos pasveikinim ą, - tai jau pripažin ti jos teises į m ane. Kaskart, kai sutinku jo žvilgsnį ar atsakau įjos žodžius, aš pripažįstu, jog im peratyvas, liepiantis jam arba jai prisiartinti, diktuoja ir m an. Aš negaliu atsakyti į jos žvilgsnį, ištiesti rankos ar atsiliepti į jo žodžius, neatsiv erd am as jo arba jos teism ui ir iššūkiui. K itas a te in a k aip įsib ro vėlis ir k aip a u to rite ta s į tą g am to s tv a rk ą , k u rią m an o m ą sty m a s re p re z e n ta v o , p ak lu sd am a s savajam im peraty vu i; jis įsiveržia į tą p ra k ­ tin ę erdvę, k u rią aš reprezen tav au kaip arsenalą priem o ­ n ių tikslui siekti; jis ateina ir į visuom enę, kurios ekono­ m inius, politinius bei kalbos dėsnius ir statuso bei etiketo kodeksus m ano m ąstym as reprezentavo, p aklusdam as sa­ vajam im peratyvui. Jis arba ji prisiartina kaip paviršius kito im peratyvo. Tai m eta iššūkį m an o aplinkai, m ano p ra k tin ių p rie m o n ių a rse n a lu i ir m an o v isu o m e n in e i 39

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

pakylai. Kitos prisiartinim as reikalauja suprasti; su prasti verčia m ano jautrum as, ištiktas jos kančios. Kai atvykai į pasienį, sargybinis prie v artų pranešė, kad pareig ūn ai nebedirba - pietų pertrau ka. P avažiavai a u to ­ m obilį į pavėsį ir nuėjai ten, k u r pakelėje po m edžiais glau­ dėsi kelios p alm ių lapais den gto s pastogės, m at norėjai rasti ko nors užkąsti. Buvo k iau šin ių , k u k u rū z in ių p a ­ pločių ir p ak a itin tų k ep tų pupelių. Kol m oteris jas taisė, prisėdai an t suolo. Vaikinas slepiam ųjų sp alv ų darbiniais drabužiais paklausė, ar negalėtų žvilgtelėti į tavo laikraštį, kurį b uvai nusipirkęs anapus, San Chosė. M oteris atnešė tavo užkandį. Valgei, paskui atsivertei kelių žem ėlapį ir ap m etei nuo to liu s. P aprašei m o terišk ę kavos. D au giau nieko prie u ž k a rd o s nebuvo. Kelias tirp o deginančioje saulėje, o čia, pavėsyje, m usės tingiai zyzė ties pūvančiom šiukšlėm , p erk aru siais šunim , k u rie leku od am i tysojo piktžolėse. Tu pažvelgei į kareivį, skaitantį tavo laikraštį. Jam skaitant, lūp os krutėjo, dėliod am o s žodžius, nelyg pradinuko. Bejausm iam e jo veide negalėjai įžiūrėti jokios reakcijos į tai, ką jis skaitė, jokio įvykių vertinim o ar in ­ terpretacijos, - įvykių, apie kuriu os jis žinojo iš d ra u g ų , neram iom is naktim is m iegančių pelkėse bei m iškuose ir grįžtančių sužeistų, arba negrįžtančių visai. Jo veido oda neb u v o judri, trūkčiojanti, kaip ž u rn a listų ir v ed a m ų jų rašytojų, b et nelyg gyvulio, - nug airin ta vaikystės, žin o ­ ma, praleistos besiplūkiant kavos, m edvilnės arba cukraus plantacijose, u žg rū d in ta m ėnesius ar net m etus einant sar­ gybą šaltoje n iū rių m iškų migloje arba pelkėtose M oskitų kranto žem um ose. Jo veidas ir rankos bu vo šiurkštūs ir ran duo ti nuo karštos saulės ir žv arb ių nakties vėjų, d y g ių atv ašyn ų ir snaiperių kulkų, - kulk ų, už kurias sum okėta V ašingtone ar Saudo Arabijoje, kurios atplu kdy tos iš M a­ 40

ĮSIBROVĖLIS

jam io ir Izraelio, Lenkijos ir Kinijos. Jis dėvėjo slepiam ųjų sp alv ų kom binezoną ir m arškinius, kokius visur dėvi p ar­ tizanai, su d rėk u siu s nuo prakaito ir ap lip usius dulkėm is. Avėjo ne kariškais batais, bet savais, šiurkščiaodžiu d ar­ b in in k ų ap av u , to krašto apav u, kurį galėtų avėti kiek­ vienas. V aikinas sėdėjo greta tavęs ir ničnieko tau nesakė. Tiktai savo bejausm iu veidu, savo plikom is rankom is, sa­ vo drabužiais, ap av u jis buvo tau atsivėręs. Jis m atė tavo am erikonišką autom obilį, atokiai laukiantį m ed žių p avė­ syje, - tu b u v ai vienas iš tų, k u rių turtai ir im perinė politi­ ka p er šešerius sam d in ių karo m etus kulkom is ir m inom is čia sunaikino 40 027 jo tautos žm ones, iš jų 2038 m oteris, 1996 vaikus, 52 gydytojus, 176 m okytojus. Taip bu vo ra­ šom a tavo laikraštyje, kurį jis dabar skaitė. P ertrauk a baigėsi, pasienio p areigūnai sugrįžo, ir tu lei­ daisi važiuoti toliau. Tą naktį, M anagvos viešbutyje, vėl susim ąstei apie vaikiną, stovintį tenai, pasienio poste, kurį jau keletą k a rtų buvo užpuolę kontros. Grįžęs nam o, tu vis dar skaitei, p raslinku s ištisiem s m ėnesiam s, m ėginai spė­ lioti į priekį ir interp retuo ti skaičius - dolerių, ku lkų, k ū ­ n ų - bei principus, k uriuos form ulavai no rėdam as tuos skaičius susieti, apskaičiuoti praktines direktyvas ir p a d a ­ ryti jas su p ra n ta m as rašytojam s bei įtikinam as kitiem s. Ir visa tai tam , k ad n usistatytum ei tarp savęs ir jo kitokį ats­ tum ą. Tavo p ro tas atsekdavo, stebėdavo ir žvalgyd avo perspektyvų linijas, kurios eidavo skersai kariaujančių re­ gioninių g ru p ių , atskirtų k alnų m asyvų ar pelkių N ikarag­ voje, linijas, kurios kirsdavo sienas bei policijos kordonus, skiriančius turtingųjų tvirtoves ir lūšnynus, besiplūkiančiųjų turčių naudai, linijas, kurios kirsdavo barikadas, skirian­ čias Som ozos feodalinę d ik tatū rą ir san d in istų lotyniškąjį socializm ą; tu atkūrinėjai žem ėlapius, kuriuose nužym ėti tarp ta u tin ių korporacijų interesai, ir žem ėlapius, kuriuos 41

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

geopolitinės strategijos kūrėjai išsiskleidžia an t stalų savo kanceliarijose; tu traukei p ersp ek ty v ų linijas iš praeities, jos brėžė senovės in d ėnų atm inties k o n tū ru s ir žym ėjo ar­ chajiškas vyriško išdidu m o jėgas d rėbtiniuose C entrinės A m eriko s kaim eliuose. Tavo p ro ta s re n k a v isu s šiuos skaičius, d ata s ir vietas, v erd am as juos an t sk irtin g ų ašių šiose ekologinėse, sociologinėse, ek onom inėse, geo p o ­ litinėse ir kultūrinėse erdvėse; tavo galvoje atgim sta tak­ sonom ijos ir gram atikos principai ir išvados; tavo protas, v ad o v au d am asis savo ad hoc su d ary tais kodeksais, gene­ ruoja interpretacijas, form uluotėm s suteikiančias įsakm ios jėgos, teisiančias, sankcionuojančias ir ieškančias kalčių. Išeities taškai, pozicijos, k u rias tavo p ro tas n u sta tė iš to p e rsp e k ty v ų linijų nuotolio, - visa tai b u v o su fo rm u ­ luota atsiliep ian t į pasieniečio, taip ir neprabilusio, s u ­ keltą drum stį; ją sukėlė ne jo p an ašu s į taviškį gebėjim as p ro tauti, slypintis už tų lū p ų , k urio s dėlioja žo d žiu s iš tavo laikraščio, nely ginan t lūp os p ra d in u k o , skaitančio svetim os šalies pasaką; ne jo kūnas, prieš tave n ep o z u o ­ jantis ir nedem onstruojantis jokių nu ostatų: bet jo veidas, n u šiu rk štin tas vėjų k rū m ok šn ių pelkynuose ir n iū riuo se m iškuose, jo rankos, taip su d ark y to s žem ės, kad tik tik sugraibo atversti laikraščio lapą, jo šiurkščiaodis apav as sykiu su jo laukais ir kalnais, - štai kas tave ištiko.

42

Veidai,

stabai, fetišai

M odernioji epistem ologija užsim ojo griežtai atskirti tik­ rąjį daikto v aiz d ą n u o jo perspektyvos deform acijų, nuo iškreipto ar apversto vaizdo, n u o u žte m d y to ar neryškaus vaizdo, gau n am o dėl prasto apšvietim o, užstojančios ter­ pės ar nuotolio, - užsim ojo atriboti tikrąjį vaizdą nuo iliu­ zinio. Tada im tasi atriboti duotąjį bei čia ir dabar suvokia­ m ąjį v aiz d ą n u o jo žym ių , u žsilik u sių atm intyje iš p ra ­ eities bei n u o nu sp ėjam o daikto vaizdo ateityje. Im tasi izoliuoti čia ir dabar esam ą duotybę nu o santyk ių tarp p ra ­ eities, d abarties ir erdvės v aizdų , k u riuo s sintetindam as su k u ria juslum as, identifikuojantis tą patį elem entą serija v a iz d ų , b esitęsian čių tam tik rą laiką. Ši epistem ologija siekia iš d augybės daikto v aizdų , užim an čių k on kretų lai­ ką ir erdvę, atsijoti tai, kas yra nulem ta daik tų tikrovės, n u o to, kas atsirand a dėl įsiterpiančios aplinkos ir kas kyla p ro to dėka. Ji užsim oja su in v en to rin ti g ry nu osiu s d u o ­ m enis ir nustatyti, kurie tinklainėje įsispaudę vaizdai yra atsiradę iš paties daikto. Šiuolaikinė epistem ologija pareiškia, jog šis su m an y ­ m as praktiškai neįgyvendinam as. D aiktas yra suvokiam as tik tada, kai jam e su sid u ria m ū sų p adėtis erdvėje ir jus­ liniai paviršiai. R edukuotas tiesiog į savo vietą bu vim o čia ir dabar akim irką, daiktas nėra nei m atom as, nei girdim as; išorinis daiktas yra realus p asirod ym as laiko bangoje ir 45

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

tąsos lauke, ataidėd am as ir siųsdam as savo šauklius p ra ­ eitin bei ateitin ir p ro jektuo dam as į m u s savo p av id a lą kaip organizuojančią d iag ram ą m ū sų juslinėm s m o to ri­ nėm s galiom s. R edu ku odam i d aiktus į faktines duotybes, n eišg au n am e jų tikrum o; em p irin io stebėjim o „grynieji faktai" yra ta rp savęs besik ertan čių m okslinių, logikos teorijų ir technologinės inžinerijos rezu ltatų abstraktai. Tačiau daiktai ne tik projektuoja savo vaizd ą įvairiom is perspektyvom is skirtingoje aplinkoje ir m ū sų juslum o p a ­ viršiuose; jie taip p at m eta šešėlius, su d aro p riedangas ir švytinčius šydus; jų paviršiai susidvejina, su d ary d am i fa­ sadus. Jie generuoja šm ėkliškus atspindžius, laužia u ž u o ­ m in ų ir vilionių spin d u liu s ir palieka pėdsakus. Paviršinė grynojo vizualum o erdvė, h arm onijų ir d iso ­ n an sų spektras, goslių ap y braižų ir g u n d an čių ertm ių la­ birintas, obsesiškos esybės ir šm ėklos - šie lūžtantys d aik ­ tų spind uliai nėra asm eniški kūriniai, su k u rp ti iš d aik tų esm ių frag m entų ar p a d rik ų m iražų, k uriuos prastai sufo­ k usu otos akys siunčia sklęsti viršu m praktinio pasaulio kevalo, pasaulio, sudary to iš substancialių ir ap čiu op iam ų daiktų. K onstrukcinių trū k u m ų linijos susp end uo ja daik ­ tų prak tin ę architektūrą. Šie lūžtantys d aik tų spind uliai nėra asm eniški kūriniai kažkokioje erdvėje, kurios egzis­ tav im ą p atv irtin a tik nu og irdo s, n ely g in an t toje n e m a ­ tom oje ir neap čiuo piam oje erdvėje, kurioje m o k slin in k ų bendrija tobulina suvokiam o pasaulio reprezentaciją - er­ dvėje, kuria m es netikime ir kurioje negalime gyventi, erdv ė­ je, esančioje m um yse. Kaip tik dėl to, kad daiktai jusliniam s lygm enim s bei h o rizo n tam s atgręžia žaižaruojančius fasadus, jie gene­ ruoja suv ok iam ą pavidalą. Tai, kas yra, negali b ū ti ap i­ b rėžta kaip esm inis vaizdas, gautas epistem ologiniu m e­ todu, galįs egzistuoti be savo persp ekty vinių v aizd ų , jų 46

V E I D A I . STABAI, FETIŠAI

sudvejintų atspind žių, kaukių ir m iražų. D aiktų esm ės nė­ ra esm iniai vaizdai: juslinių d a ik tų esm ei priklauso tai, kad jie atsiveria tik profiliais ir kad jų charakteristikos pie­ šia savo pačių karikatūrą. Daiktas yra generuodam as savo vaizdinius, atspindžius, šešėlius ir auras. O šių negalim a atskirti n u o esm inio vaizdo, neva sąlygojančio, nes jie ir p ad aro m atom a tai, kas laikom a esm iniu vaizdu. D aiktų paviršiai nėra tikresni u ž jų fasadus; tikrovė, generuojanti šm ėklą, yra jos generuojam a. Teleskopu gaunam as vaiz­ das, šm ėklos, vilionės, šešėlių, p ra n a šin g ų ženklų, au reo ­ lių ir atsp in d žių kuriam i pavidalai d aro daiktus m atom us, tai ir yra jų įgyjamas m atom um as. N uo d aik tų sklindantys aidai bei m urm esiai, iš jų em anuojantys kvapai, goslios apybraižos ir ertm ės, apybraižos ir ertm ės b a n g ų bei lie­ taus, kuris glam onėja, sam an o tų m išk ų bei su tem ų aro ­ m atų, kurie glosto tavo paviršius ir skverbiasi į tave, ir n ak ­ tis, k u rią daiktai m eta aplink savo švytinčias proveržas, visa tai priklauso jų tikrovei ir d aro m ato m u s bei realius. D aiktai nėra vien struk tū ro s u žd a rais kontūrais, priei­ nam os m anipu liavim ui ir savo n u o sek lu m u m us v aržan ­ čios. Jie vilioja m us ir m um s grasina, palaiko ir pastoja m u m s kelią, m aitina ir atb ukin a m us, n u k reip ia ir n u ­ ram ina. Jie pakeri m us savo jaudinančia substancija, taip p at savo švytinčiais paviršiais bei žaižaruojančiais fasa­ dais, savo aureolėm is, sp in du liavim u ir sąskam biais. Išeidam i į šviesą, tap d a m i m atom i ir ap čiuo piam i m es suk uriam e tą baisų šešėlį, kuris m us aplenkia ir įsigeria į žem ę m u m s po kojomis. Profesorių, pirm ąją dieną žen ­ giantį auditorijon, jau yra aplenkusi legenda arba m itas apie jį, legenda, k u rią stu d en tai d ab a r m ato įsikūnijant jiems prieš akis. Jie praktiškai prisitaiko prie jo balso aukš­ čio ir prie jo ju desių erdvės; profesorius žino, jog studentai 47

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

žiūri į personažą, ir, įeidam as į kam barį, pritaiko prie jo savo asmenį. Šią kaukę profesorius p an a u d o s kaip fetišą, kad įb augintų studentus. O stud entai stengiasi įsiskverbti po šita kauke, ir jų žvilgsnis aptinka karikatūros spalvas bei apybraižas. Jei įžvelgiam e savo p ažįstam u s k arik a­ tūristo piešiniuose, taip esti dėl to, kad m atom e jau nebe anatom iškai, o karikatūriškai. Percepcija, prasiskverbianti an ap us kaukės, atranda kitą, pam ėklišką kaukę; stu den tai an ap u s pedagogo įžiūri pedantą. Žvilgsnis atsim ušdam as šokinėja per veido generuojam ų an trin in k ų eilę. Kai p ro ­ fesorius tyrinėja savo veidą veidrodyje, jo akys įstringa tarp profesoriškosios kaukės ir p ed a n to karikatūros. Kai auditorijoje jis susikūprinęs p alinksta prie savo p o p ierių ir nuslo pina bekylantį žiovulį, jis ne šiaip sau susitraukia į nuovargio jud in am ą anatom iją, - tą m in utę jis pan iek i­ nam ai arba ironiškai sklaido savąsias kaukes. Kai patalpoje, ku r susirinkę žm onės, pasirodo veidas, nešam as ir rodom as tary tu m stabas viršum u niform uoto ir u žk o d u o to kūno, veidas, išpaišytas juodais ir skaisčiai rau do nais dažais bei p adabintas gėlėm ir neg yv ų p a u k š­ čių plunksnom is, į jį k ry p stan ty s žvilgsniai n ud elb iam i arba nuslysta per jį į šalį. B ūtų su n k u paaiškinti prak tin io im peratyvo norm alizavim ą, su n k u įrodyti, jog tasai vei­ das, apčiuopiam iausiai akivaizdus savo aiškiai ir skaidriai m atom om spalvom is ir tvirta sąranga, ir yra esmė, kurioje absorbuotos nepraktinės jo form os, nelyginant teleskopu g aunam i tikro daikto vaizdai. Veidas yra veidas, nes jis nėra g um in ė m edžiaga, n u tv eria m a ir čiuopiam a, arba kaukolė, im am a į rankas atsargiai, nelyg brangi porceliano vaza; jis yra veidas, nes valdo n u d elb tas akis, pagarbiai prie jo prisiliečiančias; jis yra veidas, nes pateikia u žk o ­ d u o tą socialinės dram os kaukę. Burna ir skruostai, virs­ dam i stabu, nėra žiaunos - ar veikiau žiaunos ir ž a n d i­ 48

VEIDAI.

ST ABAI . FETIŠAI

kauliai - tai susidvejinusios burnos ir skru o stų karikatūra. Argi stabm eldiškas žvilgsnis, garbinąs ir išniekinąs veidą, nėra norm a, o anatom inis ir praktiškas apžiūrinėjim as ne n u kryp im as nuo jos? Veidas - tai vieta, k u r organizm as atsiveria ir y ra pažeidžiam as; į len gv učius kristalėlius drėgnoje akies m em branoje nežiūrim a juvelyro skvarbiu žvilgsniu, vedan čiu tikslų jo besitaikančių ra n k ų judesį; žvilgsnis sušvelnėja prieš kito akis, kovinė p arengtis at­ šaukiam a; p ažeid žiam um as ir atsivėrim as įsakm iai kvie­ čia švelnum ą. Kito veidas yra organizm o paviršius - paviršius, kuriam e anatom išk ai tiriantis žvilgsnis gali atsek ti ra u m e n ų susitraukim us, n erv ų spazm u s ir kraujo ap y tak ą organiz­ m o viduje. Kito veidas - tai išraiškingas paviršius - p a­ viršius, k u riam e galim a perskaityti ženklus, žym inčius už jo esančius daik tu s ir tikslus. Kito veidas - tai paviršius, kuriam e išsidėstę rodikliai, liudijantys n u otaik as ir dvasi­ nes būsenas, sm alsum ą, dvejonę, skepticizm ą, nuobodulį. Kito veidas yra paviršius, kuriam e justi n u o ro d o s ir di­ rektyvos, m an įsakančios; kai į tave atsigręžia kitas, p a­ viršiun iškyla im peratyvas. Kito veidas - tai peizažas, k u ­ rio apybraižos nejudrios, bet raiškios: sunki, u žgriuv usi kakta, k u m p a arba vaikiška nosis, storos, m ėsingos lūpos, klastingas ar n ejautrus sm akras; p rik au sty tu savo tam siu žvilgsniu ar plazdančiom drėgnom nuo ašarų blakstienom kitas arba kita išm oksta m anevruoti šio peizažo kontūrais, kad išg au tų no rim ą efektą. Kito veidas taip pat susidvejina į stabą ir į fetišą. Pakelti savo veidą prieš p a s a u lį- vadinasi, judėti tarp kitų bei tarp daik tų kaip stabui, skleidžiančiam viršu m jų savo šviesą bei šilumą; iškelti savo veid ą v iršum k itų ir kaip p rieš­ priešą jiems, - vadinasi, įsikūnyti kaip fetišui. 4.-490

49

MIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

N e p rik la u so m a s ir v ien išas sta b a s sav aim e šv y ti ir sp induliuoja aplink save keistą šviesą bei šilum ą. Jis n e ­ siunčia sig n alų nei žinių; stabas teikia stiprybės, d u o d a neprašom as, d u o da nieko m ainais nereikalaudam as. Fetišas - tai karikatūra: ne esm iškos tikrovės, bet stabo karikatūra. Savo nu delbto bei n ep erm ato m o šaltum o jėga jis skleidžia aplink save šiurp u liu s ir ju o d ą šviesą. Fetišas naudojam as norint gauti kažką reikalinga ar geidžiam a; fetišas rodom as, kad ta rn a u tų žm ogaus baim ėm s ar go­ duliui. Stabas yra taurus; fetišas - žem as. Sąvokos „stabas" bei „fetišas" d až n iau taikom os daik ­ tam s, pad arytiem s iš taurios arba niekingos m edžiagos, kuriai suteikiam as veidas, su k u rtas pagal žm ogaus veidą. Veidas, artėjantis k aip stabas, p rieš k u rį n u d elb iam as žvilgsnis, v irsta kauke ir karikatūra; iš akm ens arba aukso p ad ary tas stabas persim aino į atsargiai stebintį veidą. Pir­ m iausia žm ogaus veidas susidvejina į stabą ir fetišą, todėl ir jo atvaizdas, perkeltas į daik tą, susidvejina į stab ą ir fetišą. Veidas, raiškos ir v ertinim o vieta, yra taip p at ir savęs įkainojimo - virtim o stabu - vieta. O suk arik atū rin d am as virtim ą stabu, veidas taip p at tam pa fetišu. M ū sų prisim intoji m odernioji epistem ologija sako, kad kito veidas pasirodo kaip suvokiam as d u o m u o - tai p a­ prasti spalvos lopinėliai. Įžiūrim a jo vertė yra suvokėjo priskiriam as predikatas. Santykis tarp būtybės ir jos ver­ tės, taip p at ir santykis tarp suvokiam os veido sąrangos ir stabo bei fetišo, į kuriuos tas veidas susidvejina, laikom as p redik atin iu santykiu ir nagrinėjam as aksiologinės predikacijos gram atikoje. M odernioji epistem ologija nelaiko, k ad ši vertė būd in ga suvokiam ajam veidui; tačiau ši vertė 50

V E I D A I , STABAI.

FETIŠAI

yra priem onė n u staty ti jo vietą kitų v eid ų ir kitų daiktų atžvilgiu. Suvokėjas turi turėti vertinam ųjų term in ų siste­ m ą - gera-bloga, nau ding a-n enaud ing a, grėsm inga-drąsinam a ir 1.1., - ir tą sistem ą pasitelkdam as, jis lygina ir priešina visus daiktus - taip pat ir kito veidą. Bet argi ir paties veidas nesidvejina į stab ą ir fetišą? K uriam i vertinam ieji term inai ne tik liudija, kad stabas at­ sirado, ar apie jį praneša, bet ir suintensyvina šį procesą. P redikatinių term in ų priskyrim as sau, siekiant išsiskirti iš k itų a r su kitais susipriešinti, ne šiaip ro d o ar inform uoja, b et suintensyvina ir fetišizaciją. Vertinam ieji term inai, k u ­ riais veidas stebuklinga šviesa ir aistra nušviečia aplink esančius daiktus ir veidus arba apgaubia juos šiurpulingais šešėliais, yra pirm ieji term inai, sukuriam i gim stant stabui ir fetišizuojantis, jų pad ed am as veidas įgyja pavidalą. Pažvelkim e į vertin am ųjų term inų genezę - į ištakas tų term inų , kurie reiškia idealizaciją arba, kitaip tariant, sta­ bo bei fetišo gim im ą. Epistem ologija pastebi kultūroje egzistuojančius įvairius vertin am ų jų term in ų rinkinius. Ji n etru n k a p rid u rti „ver­ tybių sistem as", nes pasižiūrėjus į individus, šiuos term i­ nu s taikančius aplinkiniam s daiktam s bei žm onėm s, atro ­ do, jog v ertin ant nustatom os hierarchijos ir įvedam os gra­ dacijos. Regis, v erty b ių sistem os yra d vinarės sistem os, m at kiekvienas vertinam asis term inas tu ri savo priešybę: gera-bloga, teisinga-neteisinga, dorybinga-ydinga, gražub jauru ir n audin ga-nen au din ga. Šie term inai atrodo esą sud ary ti kaip labiausiai kraštutinės opozicijos, teigiam o ir neigiam o specifikacijos. Tikriausiai kaip tik ši absoliuti opozicija ir d aro juos vidujai sistem iškus; vieno jų reikšm ė gali atrod yti esanti paprastas kito neigim as. G im inystės vy ro -m oters bei tėvo-vaiko - ašys nėra opoziciškos; 51

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

daugybės skurstančių žm onių egzistavim as ribotų išteklių erdvėje n ėra vidujai opoziciškas, toks nėra ir dau gelio ž u v ų ar b a b u in ų koegzistavim as. M um s atrodo, jog var­ tojam i vertinam ieji term inai y ra vidujai opoziciškos sistem os ir vertinam iem s d aiktam s bei veiklos rūšim s jie įdiegia opozicijas. K itų b a n d o s g y v ū n ų , netgi vilkų, ž iu rk ių ir plėšriųjų žvėrių, kolektyvinė prigim tis neleidžia ta rp u sa v io v aržy m u isi dėl gėry bių , dėl teritorijos ar prestižo virsti žudynėm is. Tačiau žm on ių giminėje bandos g yvūnai kariauja ir kankina savos gim inės atstov us dėl vertybių; v ertyb ių opozicijos verčia m atyti savo varžovą kaip su naik in tiną priešą. Bet vertinam ieji term inai ne tiesiog skiria bei klasifikuo­ ja. Specifiškai jie veikia ne ap ib ū d in d am i - nužym ėdam i apybraižas (kurdam i reprezentaciją neigim u, apibrėždam i p agal priešp riešą su kitais atvaizdais). Jie yra jėgos. Jėgos, veikiančios į jėgas, o ne pasireiškiančios atoveikiu į ribas. Teigiam as vertin im as sustiprina. Kai sakom e: „Koks tu gražus!", tai žm ogaus neveikia kaip p ap rastas jo, koks jis jau yra, esam ų savybių pripažinim as, d arsy k p atv irtin an ­ tis tai, ką jis jau žino; šis pasakym as p ažad in a ir paskatina žm ogaus jėgas. Ji neatlyginam ai nusišypsos sp in d u liu o ­ jančia šypsena, ir ra u sv u m a s d a r lab iau p ag ražin s jos veidą; ji judės ir kalbės d ar gražiau ją gaubiančios žodžio vaivorykštės nutviekstoje erdvėje. Kai sakome: „Koks tu šlykštūnas!", žm ogus im a nertis iš kailio n u taisinėdam as d a r šlykštesnes m inas ir atkerta ką n ors ypač pasibjau­ rėtina. Esama žm onių, kurie niekad nesako arba retai kada teprataria „Koks tu gražus!", - ne todėl, kad, kitaip nei m es visi, jie niekuom et n em aty tų kiekvienos padavėjos, kiekvieno au to b u so vairuotojo, kiekvienos stud en tės, kiekvieno praeivio kaip p atrau k lau s arba nepatrauklaus; ir ne todėl, k ad b ū tų gerai įsidėję į galvą Jėzaus patarim ą: 52

VEIDAI,

STABAI. FETIŠAI

„N eteiskite, kad nebū tum ėte teisiam i"; jie pernelyg gerai suvokia, ką iš tikrųjų darai tai sakydam as. Pernelyg gerai sup ranta, kad jeigu sakai tatai savo žm onai, - tai gudrauji ar m ėgini atsipirkti, kai sakai tatai vyrui, tapatini save su išviečių iškrypėliu, kai sakai tai stu d en tei, - suteiki pretekstą iškelti tau bylą dėl seksualinio priekabiavim o. H u m e'as įvedė naują idėjų skirstym o bū dą: juslines idė­ jas bei abstrakčias idėjas jis rikiavo laipsniškai pagal stip ­ ru m ą ar silpnum ą. Bet savo naująją hierarchiją jis pajungė senajai, stipriu s juslėm is patiriam us įspū džiu s v ertin d a­ m as k aip tikrov iškesn iu s u ž tuos blyšk iu s abstrakčius vaizdinius, kurie esti šių įsp ū d žių padariniai, - lygiai kaip D escartes'as vien tam skirstė idėjas pagal jų aiškum ą bei tikslum ą, kad aiškum ą bei tikslum ą laikytų tų idėjų tei­ singum o rodikliu. N ietzsche aksiologinį disku rsą visiškai atribojo nuo apofantinio diskurso. G ražūs žodžiai gražina, ta u rū s žodžiai taurina, s tip rū s žodžiai stiprina, sveiki žo­ džiai teikia gyvybingumo; bjaurūs žodžiai bjauroja, vergiški žodžiai žem ina juos sakantįjį, bet taip p a t ir tuos, kuriem s sakomi, silpni žodžiai sekina ir bukina, o šlykštūs žodžiai skleidžia užkratą. Jie ne tik nušviečia form as juos suprantančiojo galvoje; nelyg nugirstas juokas, kuris pagreitina širdies plakim ą, ar ašaros, kurios jaudina, jie teikia energi­ jos ar išm uša iš vėžių tą kū n ą, kuriam e jie nuaidi. Kaip tik todėl, k ad m es m atom e, kaip m ū sų m aloninantys ar šmeižiantys žodžiai nudažo ir verčia įsitem pti to, į kurį m es krei­ piam ės, kū no substanciją, net jei jo arba jos protas juos at­ meta, - dėl to m es ir tikime, jog laimindami ir prakeikdami m es keičiam e įvykių eigą, nors m ū sų išpažįstam as m echaniz­ m as jau kadų kadai atskyrė pačią gam tą nuo m ūsų balso kerų. A ksiologinis diskursas nėra viena kalba, sub ordinuota apo fantin iam disk ursui ar jam lygiavertė; tai - pirm inė kalba. Vertinam ieji term inai yra ne tik p atys svarbiausi 53

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

kalbos žodžiai, jie yra žvaigždės, apie kurias sukasi kiti kalbos žvaigždynai. Kalba iš esm ės nėra identifikavim o priem onė, ji - konsekravim o priemonė. Kūdikis įtraukia­ m as kalbon ne todėl, kad jam svarbu pasakyti „N oriu uo­ gienės, o ne sviesto", - tam jis išsiverstų be žodžių, - kalbos p asa u lin jį įtraukia jėgos, slypinčios žo d žiu o s myliu ir mielas vaikutis, gerai ir taip. Būtent vertinam aisiais žodžiais kiti suintensyvina jam pasaulį: gera valgyti, bloga kišt į burnytę, gera šilta vonytė, negera ugnelė, gražus kačiukas, p iktas šuo, pavojų kupina gatvė. Patys tauriausi kalbos žodžiai esti ir patys archajiškiausi; H o m eras visam e savo epe tepam ini tris spalvas, ir tai aiškintina ne tuo, kad jis b u v o aklas, nes nė vienoje Indijos, Kinijos, V idurinių R ytų a r Jukatano epinėje literatūroje jų nem inim a daugiau. Bet kažin ar m es labai papildėm e b ū d v a rd ž ių bei epitetų ga­ m ą, k u rią H om eras vartojo savo didvy riam s aukštinti. A pim tas piktos valios, kuri apie tai, kas išaukštinta kaip kilniausia gyvenim o forma, sprendžia iš žem iausio, Nietzsche tau riau sią kalbos form ą - vertybių kalbą - regi kaip atavistines v ab z d žių čirškesio liekanas. Be abejo, kolek­ tyviai gyvenančių v ab zdžių - skru zd ėlių ir bičių - kalba yra reprezentuojam ojo pobūdžio, p arem ta d aiktų tvarkos atitikim u, ji yra tiesos reiškėją. Tačiau kalba prasideda nu o balso org anų evoliucijos tarp tų vabzdžių, kurie negyvena kolonijom is, k u rių skleidžiam i balsai esti vien tiktai g u n d y m o giesm ė. Jų balso organai - žvyn uoto s pėdos, trinam a krūtinė bei virpinam i sparnai - skleidžia periodiš­ ką, nepaliaujam ai besikartojančią, vibruojančią giesm ę, jos pasikartojantys kodai nėra reprezantuojam ieji, nekuria reprezentacijų bei idealybės, o vis iš naujo vardija ir tvir­ tina grožio, sveikatos ir perteklingo gyvybingum o jėgas. Jų skleidžiam i balsai lieja n eatlyginam ą perteklingą en er­ giją ir yra atid uodam i be atlygio, nelyg saulės giesmė. 54

V E I D A I , STABAI,

FETIŠAI

Vertinim ai dovanoja jėgą d aik tų jėgom s. Jėgas, tvinks­ tančias žm oguje, gyvenim as priešpriešina kitom s jėgoms, ir kartu jas skatina. Stiprūs potyriai, tie, kuriais gyvenim o jėga pasitinka ateinančiuosius priešais, nėra pasyvūs m a­ lonum o ar skausm o įspaudai, palikti praein an čių daiktų. Stipriais potyriais akty vus juslum as sveikina tai, kas atei­ na su juoku ir ašarom is, laim inim u ir prakeiksm ais. Pra­ keiksm ai bei ašaros ir p aty s yra jėgos. Juokas bei ašaros jaudina gam tovaizdžius ir neleidžia nurim ti, laim inim ai bei prakeiksm ai keičia pasau lio vagą. Juokas nepriklauso n u o ašarų ir ateina anksčiau už jas; laim inim as esti anks­ tesnis u ž prakeiksm ą. Rankose, sukurtose laiminti, esam a d aug iau jėgos negu rankose, kurios nepalenkiam ai kabi­ nasi į daiktus, genam os nepritekliaus ir godulio. Tik vėliau ateina atostūm is, sulig k uriuo gyvenim as pasijunta esąs silpnas ir pasipiktinęs gali ryžtis atim ti bei savintis. Gy­ venim o laiminimas apgaubia visatą, sudarytą iš fragmentų, m įslių ir klaikių atsitiktinum ų; jis sklendžia viršum jų ne nova, skleidžianti šviesą, sulydančią fragm entus į vieną visum ą, p ad e d an čią įm inti mįsles, o atsitik tin u m u s p a ­ aiškinančią kaip pasireiškiantį visuotinį ir b ū tin ą dėsnį, laim inim as v iršu m a p y a u šrių ir m ig lų išskleidžia savo vaivorykštę, idant fragm entiška visata vešėtų ir dar labiau skaidytųsi, m įslių visata toliau p lėtotų savo slėpinius, o atsitiktinė visata am žinai v irstų n etv aru m u ir laikinum u. Tie, kurie dalija vertybių jėgas, yra tie, kurie jų turtingi, kurie pirm iausia apdovanojo jom is patys save. V ertina­ mieji term inai, šios naujosios jėgos, kyla iš tų, kurie sveiki, kurie trykšta perteklinga sveikata: aistringųjų, n ep rik lau ­ som ųjų, erelių, actekų. Pirm iniai, teigiam i ir aktyvūs ver­ tinamieji term inai savo reikšm ę įgauna ne per tiesioginės nuosakos inform atyvius kalbos aktus, bet p er tuos kalbos 55

NIEKO

BFNDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

aktus, kuriem s b ūd in g a šaukiam oji forma. Jie veikia ne tam, kad identifikuotų, konstatuotų tapatybę, bet tam, kad suintensyvintų. Pakirsti iš m iegų sklidinas energijos, kurią gali švaistyti, sveikini m ed ž ių viršūnėm is šokančią aušrą, sveikini jos vizijas bei m iražus, ir aborigenas tavyje su ­ šunka: „Kaip gera būti gyvam !" G erum as, kurį įvardijame, yra gerum as, jaučiam as kaip energijos, skirtos iššvaistyti, perteklius, kaip jausm as, pats save veikiantis ir intensy­ vinantis sulig kiekvienu šokio žingsneliu, kurį žengiam e au šro s choreografijos pas de deux. Sakom e tai, nes tai jaučiam e. Ir sakydam i m es ne šiaip apie tai pranešam e; jaučiam ės gerai, o nuo to pasijuntam e d a r geriau. Viduje sukyla gerum as ir keičia m ū sų atsiveriantį paviršių. Ž en­ giam e į vonią; žvilgsnis ima žaisti begaliniais m ū sų nuogo k ū n o aidais, m irgančiais visuose v eid ro d žiu o se nelyg p auk štis kecalas, sum urm am e: „Koks aš gražus!" K ą reiš­ kia „Koks aš gražus!", tegalim e su prasti kaip m enininko jau sm ą, p atiriam ą reg int žm ogaus raum enis, form as ir k ū n išk u m ą, kaip nuolat pasirenkantį, įrėm inantį ir šlo­ vinantį m enininko žvilgsnį, kuris pag au n a ir išsaugo efe­ m erišką gam tos įvykį: m irgančią ir neatlyginam ą v eidro­ džiuose regėto rytm etinio savęs m iražo graciją, vertą m etų m etu s kontem pliuoti. Tai sakydam i, pasijuntam e d a r gra­ žesni. Išvystam e grožį, kuriuo m ū sų šnabždesys priverčia sugausti m irguliuojantį m ū sų varganos fizionomijos, m ū ­ s ų juo dnugario odos atvaizdą. Rytą praleidę sporto salėje, kilnodam i svorius, kol visiškai išvargsta raum enys, liuoktelim laipteliais laukan, džiaugsm ingai šūkčiodami: „Koks aš sveikas!" Ką iš tiesų reiškia „Koks aš sveikas!", tegalim e su prasti tik pajutę tą jėgą, kurią žm ogui sukelia šitas šūks­ nis. Ši sveikata nėra negatyvi sąvoka, apibrėžiam a n ei­ giant josios priešybę, pavyzdžiui, kai kapitalistas iš d ak ­ taro pranešim o sužino kolei kas neturįs nei opaligės, nei 56

VEIDAI,

STABAI, FETIŠAI

širdies nepakankam um o, nei cholesteroliu užsikim šusių kraujagyslių, - taigi esąs sveikas. Šioji sveikata - tai jėga, k u rią galim a neatlyginam ai iššvaistyti kilnojant su n k u ­ m us, boksuojantis su įsivaizduojam u priešininku bei gainiojantis elnią m iškuose a r zebrą po savaną. Vokątyviniai kalbos aktai, k u rių m etu randasi vertin a­ mieji term inai, yra n u trū k stan ty s jėgos sūkuriai, p a d v i­ g u binantys spirale skriejantį gyv yb in g u m ą, iš ku rio jie kyla. Jie nėra despotiški įstatym us leidžiančio subjektyvu­ m o dekretai, prim etantys savą tvarką ir organizuojantys neutralią bei abejingą m edžiagą. Išverstapilvis akadem i­ kas verslininko kostium iu per iškilm ingus fakulteto sem es­ tro pabaigos priešpiečius gali pakelti tau rę ir energingai pareikšti: „Aš, vienas iš saujelės dangiškosios biurokratijos funkcionierių, - koks kalos k'agathos aš esu!", - bet jo lū­ pose tai neskam ba; tuščiaviduris balsas dusliai nuaidi a p ­ su n k u sių v id u rių , p rik im štų sūrio tu m u lų ir p ig au s valdiško vyno, vingiais. Pozityviem s vertinam iesiem s term inam s jų reikšm ės išbaigtum o teikia ne dvinarės sistem os apibrėžim ai. Ge­ rum as, perteklingum as ir neatlyginam as dosnum as, b ū tį p ran o k stan ti jėgų g au sa nėra distinktyvios kategorijos, k u rių reikšm ė parem ta opozicija priešingai kategorijai. Pirm iniai teigiam i vertinam ieji term inai nėra lygina­ m ojo pobūdžio; jie veikia ne tam, kad atskirtų stebim us duom enis n uo jų priešybių, ir ne tam , kad p ran eštų apie santykinį laipsnio pokytį, lyginam ą su atm intyje išsaugota ankstesne būkle. Kai išsiveržia šūksnis „Koks aš gražus!", m es nepastebim e sk irtu m o ta rp v eid ro d žiu o s m irg u liu o ­ jančio atvaizdo ir to, ką byloja m inties fotografija, įam ži­ n u si sp u o g u o tą p aau g lį, k u riu o k itad o s buvo m e; m es n etu rim e om eny, kad m ū s ų „au to ritetas" ne toks išvirtęs k aip 53% k itų nekilnojam o tu rto a g e n tų bei ak a d em ik ų , 57

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

n o rs sm ak ro k am p a s ir n ep rily g sta „M arlboro" vyru k o sm ak ru i. Kai išsp rū sta „K oks aš sveikas!", tąsyk p a ti­ riam e ne tą p atį, ką steb ėd a m i ir ly g in d am i išseku sius ir s u n y k u s iu s ž iu rk ių le n k ty n ių d a ly v iu s gatvėje, tuo s a lg ų vergus, n e rim a stin g o m is akim is žvilgčiojančius j laik rod žius; m es nepastebim e, k ad šian d ien ne taip, kaip v ak a r, n etg i d e šim t k a r tų p ris itra u k u s p rie sk ersinio , ned ieg ė n u g a ro s ra u m e n ų . S u šu k d am i „K aip gera b ū ti gyvam !", n elygin am e savo didelio, tvirto k ū n o su a p g a i­ lėtin u v a iz d in iu - pilkos m asės gu m u lėliu , - k u riu o b u ­ vom e, kai v ien ą naktį tėtu šiu i su p ly šo p ig u s p re z e rv a ­ tyvas. V ertinam ieji term in ai ned isk rim in u o ja s k irtu m ų atm in ties sa u g o m am e lauke. Jie nėra poveikiai, p rik la u ­ santys n u o atm inties galios, o k ū rybo s aktai, g am inantys g a lią u ž m iršti. M oteris iš P u e rto Riko, H a rlem e ž e n ­ g ianti iš g im n astiko s salės ir savo stam an trio m is šla u ­ n im is b e s is p ra u d ž ia n ti P enktąja A v e n iu ta rp g leb ių L ong A ilen d o d e b iu ta n č ių , n e p risim e n a v aik y stės d i­ zen terijų ir kerpligės, nei v irtų sp ag eti pietu m s; ji žino, jog v isad b u v o sveika, jog b u v o sveika p ra d ėta, kai jos kekšė m otina vien ą naktį atvėrė savo šlaunis, p riim d am a k až in kokį d o k ų darb in in k ą. Jau n u o lis laosietis, išv y d ęs sav o tam sią m arm ū zę, žėrinčią it kom eta v eid ro d in ė se B ankoko d isk o tek o s sienose, n u o žm iai m a rširu o ja n tis p rieš g o d žias ir karščiuojančias tu rtin g ų b altų jų tu ris tų akis, n ely g in an t koksai prin cas p rieš savo vergus, - šis ja u n u o lis n eb e p risim e n a įb au g in to berniūk ščio, k u rio niekas n et n esiteik d av o p astebėti plantacijos p u rv y n e ; d a b a r jis žino visu o m et b u v ę s toks p a t n u o stab u s k aip panteros, nakčia nusileidžiančios n u o k aln ų p aklaidžioti p o d v aro laukus. P ozityvūs ir aktyvūs vertinam ieji term inai neatsiranda iš kalbinių žaidim ų, kurie yra socializuoto gyvenim o for­ 58

VEIDAI,

STABAI,

FETIŠAI

m os, kom unikacijos sistem os. P asirod antys inkantacijų lydimi, stabai esti nebylūs kitiems. Šie term inai n efu n k ­ cionuoja opozicijų sistemoje, ju k apdovanotieji tauriom is pajautom is iš tikrųjų neturi blogio jausm o, iš tikrųjų n esu ­ p ran ta liguistųjų, susigūžusiųjų, tulžingųjų ir cinikų. Jie žvelgia į pastaru o siu s žvilgsniu, kuris per d au g giliai ne­ prasiskverbia ir kuris jaučiasi susiteršęs gailesčiu. Blogas jiems reiškia - nem alonus, nevykęs. Jų žodžiai - tai ne karo šūkiai ar lozungai, rag inantys j k ovą p rieš kitus; jų vi­ tališkum ui, sveikatai, grožiui ir d žiaugsm ui nekelia p a ­ vojaus ištisos bejėgių armijos, ir jie tapo džiaugsm ingi ne inventorindam i k itų sk u n d u s bei aim anas. Jie vengia k itų ir iš nežinojim o b ū na jiems neteisingi. N ėra vienos d v in arė s sistem os, kurioje teigiam i v erti­ nam ieji term in ai n u stato m i ir apibrėžiam i rem ian tis jų neiginiais; m enkinam ieji term inai kyla iš reakcijos, esti antriniai ir konsekruoja ne perteklingąsias, o liguistas gy­ venim o jėgas. Vergiški esti tie, kurie supranta blogį, ir jų m oralė s u ­ ręsta ant blogio sąvokos pam atų. Jiems svarbiausia yra ši reakcinga ir piktavalė sąvoka. M at blogis vergiškiesiem s nereiškia nieko kito - tik paveikslą tų, kuriem s bū d in g i nepriklausom i instinktai, kuriuos jų pačių bejėgystė laiko pavojingais, - paveikslą, suaižytą ir subjaurotą jų pačių tulžingum o. Blogas jiems yra tas, kuris stiprus, taigi linkęs į sm urtą; gražus, taigi tuščiagarbis; sveikas, taigi pasilei­ dęs; kilnus, taigi linkęs valdyti. Blogio karinga sąvoka nėra paprasta priešybė, gauta nei­ giant tauriąją gėrio sąvoką. Blogio šm ėkla - stip ru s ir p er­ sekiojantis vaizdinys, o ne šiaip tuščiaviduris neigim as; tai galingas silpnum o, tai yra jėgų, kurios atsitraukė iš k o n ­ frontacijos ir tulžing ai tvenkiasi, kūrinys. V e rg išk ų jų 59

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

ak y s įsm eig to s į k itus, į n e p rik la u so m u o s iu s , k u riu o s jie yra g e ria u p e rp ra tę nei p a ž įsta p a ty s save; jie geba iš anksto m inties aky n u piešti visą juose užsim ezgusio p rašm atn io s ir baisingos gėlės žiedo paveikslą. Jų regos m eistrystė įžiūri Jėzabelę, nors m ato ketverių m etų vaiką, ku ris m otinos lū p d ažiu dažosi lūpas, girdi, kaip būrely n e k la u ž a d ų geto m okykloj pašaipiai, pasau lį ardančiai krizena karteziškasis genijus, o m ėginančio susistabdyti pak eleiv in g ą m ašiną m eksikiečio stiprios rankos jiem s atro d o kaip prievartautojo ir galvažudžio. Gėrio idėja vergiškiesiem s yra blank us jų pačių blogio jau sm o p ad arin y s. Savo instin ktais bei džiaugsm ais jie nepažįsta gėrio, - o tik savo veidais, k u rių išgąstingos bei plėšrios grim asos atkartoja tauriųjų žodžius. Jų lūpom is sveikata reiškia užsisklendim ą n uo lim pam ų pasaulio li­ g ų , grožis - slepiančią, m iniai tinkam ą uniform ą, gėris reiškia p ro d u k ty v u m ą, o laim ė - pasitenkinim ą skirtąja dalia. „Tai m es gyvenam e gerą gyvenim ą", - sako jie. Tačiau šis gerum as ir pats yra karingas žodis, - ne dosnios nepriklausom ybės teigimas, o reikalavim as, p rim etam as kitiems. Jų jėgos, išsivadavusios iš d aik tų substancijos, atsitrau ­ kia pačios į save ir atgręžia p asauliui užsivėrusią išorę. K itiem s atsuktoje išorėje atsisp in d i n epriklausom y bės vaizdin ys ir yra konsekruojam as tulžinga ir plėšria jėga k aip p rim etam as reikalavim as. Jie atsigręžia į kitus, rep rezen tu o d am i vertybes, atgręžia kitiem s savo fetišus, jų veidai susidvejina, p ag im d y d am i fetišą. M es vartojom e tokius ž o d ž iu s k aip sąvoka, idėja: gėrio, sveikatos, stiprybės, vitališkum o, blogio ir pasitenkinim o sąvoka ar idėja. Tačiau vertinam ieji term inai iš tikrųjų ne­ žym i sąv okų ir turin in g ų form ų, ar m atricų, brėžiančių 60

VEIDAI,

STABAI.

FETIŠAI

esm ių diagram as. Jie nėra tokie term inai, kurie savo v a r­ toseną bei apibrėžim ą įgyja iš sistem iškos opozicijos stru k ­ tūros, - term inai, kuriais individai nusistato ir perteikia kitiem s savo konceptualiai suvoktas tapatybes, p riešin ­ dam i jas. Žem as blogio jausm as neįgyjamas paprasčiausiai atliekant gram atinę neigim o operaciją su taurios ir ta u ­ rinančios gėrio sąvokos turiniu; šmėkla, k u rią jis p riša u ­ kia, ra n d a s i tam , k a d p a tv irtin tų ir p a š v e n tin tų tu lž in ­ gą gyvenim o atostūm į, - gyvenim o, k u ris m inta pats sa­ vim i ir save intensyvina. Tai ne kom unikacijos priem onė; tai karo šūkis, lydintis p u olim ą, v ed a m ą proto, tai yra g u dru m o, klastos, apgaulės ir pasalūniškum o. Jis n ep ri­ klauso kom unikacijai, - jis užteršia ir sklinda p er b e n d ­ rininkus. K iekvienas vertinam asis term inas konsekruoja p ertek ­ lingą jėgą, kuria gyvas organizm as išsivaduoja iš jį inte­ g ravusių aplinkos jėgų ir iš reprodukcijos im peratyvo im peratyvo, pajungiančio jį jo giminei. Ne ta sveikata, kuri patvirtinam a, kai daktaras paprasčiausiai skiria tam tikrus tyrim us, siekdam as aptikti ligos bei organinės ir psichinės degeneracijos požym ius, - bet sveikata, pajuntam a pakylė­ tu galybės jausm u, yra perteklius, pažįstam as švaistym u, k u riu o jis n u o la t papildom as. Tai iš esm ės įv airiarū ­ šė, pažįstam a ir nepažįstam a, satyrų ir partizanų, sveikata; ji neap ib ū d in a žm ogaus funkcijų pažeistum o. Tai p až a­ das, o ne pranešim as, tai šokančios žvaigždės trajektorija, žvaigždės, gim usios iš šėlstančio perteklingų jėgų chaoso. Savo grožį v ertinan ti gyvybė - pirm inės form os kom pulsy vus m enininko potraukis, pasak Nietzschės, dirbanti su tauriausiu bei rečiausiu moliu ir aliejumi, savo kūnu ir krau­ ju, - išm eta už borto savo natūralias form as bei formas, jos m eno dėka tapusias antrąja prigim tim i, atm eta jas dėl n e ž in o m ų s a p n ų ir šokių. Jeigu ji d a b a r u žfik su o tų savo 61

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

grožio pajautą įgytomis ar p asig au to m is form om is, p a ­ v ersd am a jas m u m ijo m is, jos ta p tų fetišo g rim asom is. G yvybė, v e rtin a n ti tik ro v išk u m ą , k iek v ien ą negailes­ tinga kova laim ėtą savo įsitikinim ą atveria visom s pasi­ taikančiom s priešpriešom s. Gyvybė, vertinanti atsakom y­ bę, kiekvieną d u o tą atsaką su p ra n ta kaip nepakankam ai atsakingą sp ren d im ą, k u riam ir toliau turi būti keliam i reikalavim ai. V ertinam uosius term inus nustatantys vokatyviniai kal­ bos aktai yra savaim e n utrū k stan ty s ir konsekruoja eikvo­ jimo, prarasties m om entus. Vertybės - tai terminai, v ard an k u rių švaistom i m ėnesiais, m etais, am žiais k au pti ir sau ­ goti turtai bei pajėgos, lobiai bei saugos sistem os, statiniai bei institucijos. Šie term inai randasi ne iš k om pu lsyvaus polinkio realistiškai prisitaikyti prie tikrovės, bet iš kom ­ p u lsyvaus polinkio nusikratyti savo jėgom is ir išgalėmis, iš egzaltacijos, su k u ria kosm oso tu štu m o s begalybėje liepsnoja saulės tobula pilnatvė. Tad vertinam ieji term inai nežym i jokios erdvę ir laiką transcenduojančių form ų tvarkos. Jie neįveda į em p irin ių įvykių sra u tą be pradžios ir pabaigos tv araus konstantos p asto v u m o bei įam žinim o veiksnio. Jie nėra id ea liz u o ­ jam osios idėjos; jie veikia ne tam , kad save idealizuotų, kad užfiksuotų savo pastovią, nekintam ą form ą - idealiąją esamybę. Štai kodėl m es pasitelkiam e term iną „stabo k ū ­ rim as": stabas egzistuoja vaizdais, nefiksuojančiais b en ­ dro diskurso tvarkos, bet švytinčiais sava šviesa, sp in d u ­ liuojančia aplinkui ir teikiančia jėgos, kuri d u o d a n ep ra­ šoma, du oda, n ereikalaudam a nieko m ainais. Vertinam ieji term inai su p ran tam i ne proto veiksm ais, operuojančiais informacijos sistem om is bei vis tiksliau ir tiksliau brėžiančiais vieno term ino reikšm ę, kad tikslintų kitų reikšmes; jie plinta p er u žk ratą ir patys jį platina. Karo 62

VEIDAI,

STABAI, FETIŠAI

šūkis, k u riu o sveikieji, galingieji, išd idieji ir d ž ia u g s ­ m ingieji p a v a d in a m i blogio d arytojais, n ep e rteik a jo­ kios inform acijos; tai infekuoja k albą ir lim pa it virusas. Kai prezidentas Ronaldas Reaganas pakrikštijo prezidentą Danielį O rtegą Saavedrą „kiaurakišeniu diktatorium i di­ zainerių akiniais", jis paskleidė tulžingą kastruojančią se­ nio n eap y k an tą jau nam revoliucionieriui, u žkrėsdam as ja m ilijonus žm o n ių ir įtvirtindam as jų n u o ž m ų neišm anė­ liškum ą. Kai n ard y m o treneris, išnėręs Javos jūroje prie laukiančios valties, sukom anduoja: „Tylos!", gelmės tra u ­ ka en tu ziastin g u jaudu liu perbėga naram s per nugaras, jau besivelkantiem s naro kostium us ir besisegantiem s dir­ žus su svertais. K aip įm an y d am i d eskripty viau, tiesiog klinikiniu sti­ lium i, pasakojate sceną B ankoko kabarete, kai septynio ­ likm etis laosietis p adav ėjas staiga liuoktelėjo an t stalo ir n u sim etė livrėją ant lėkščių bei ta u rių , o jo k ūnas k iln o­ josi, visiškai p asid av ęs instinkto valiai, p ritv in k u si erek­ cija trūkčiojo tiesiai priešais akis žilap lau k iam s safyrų pirkliam s ir šilkais išsipusčiusiom s m a d ų dizainerėm s, tu om et, klausyto jui lū k u riu o jan t jū sų v ertinim o, p a sa ­ kojim ą staiga baigiate žo d žiu „N u ostabu!" arba „O ho!" Šis šū ksn is neklasifikuoja pasakojam ojo įvykio, teisd a­ m as jį p a g a l so cialinius ir n o rm in iu s k od ek sus; šiuo šū k sn iu pasakom a, jog tai, kas ką tik p apasakota, - tai, ko lig šiol niekas n ebu vo d aręs nei regėjęs, - p ranoksta visus kodeksus ir norm as, kuriais rem dam iesi vertinam e, k ą m atom e. Š ūksnio tonas klausy to ju i p erteikia šį tą d au g iau ir kitaip nei pasakojim as, kurį stengėtės p ad ary ti kuo fotografiškesnį ir labiau klinikinį. P erteikiam a k a ž ­ kas neatveriam a, neišpažįstam a, infantilu ir perversiška, jū s ų n ev alin g as, sk ro d ž ia n tis p av y d a s, staiga sukilęs a p m a u d u s gailestis, - gailestis savo septynioliktiesiem s 63

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

m etam s, p ik tn au d žia v im o vaiku m etam s; jūsų septynio­ liktiesiem s m etam s, kai jū sų erekcijos b ū davo gėdingos, lydim os kaltės jausm o, slep iam os šlap im u ir šū d u sm ir­ d a n č iu o se u ž ra k in a m u o s e tu a le tu o se ; jū s ų s e p ty n io ­ lik tiesiem s m etam s, kai jū s ų žengim ą į biologinę, lytinę b ra n d ą žym ėjo kastracijos antspaudas. Ir jūsų klausytojas arba klausytoja, klausęsis jūsų pasakojim o kaip niekuom et negirdėto, neregėto ar neįsivaizduoto dalyko, klausytojas, ku rio šo kiruotas p ro tas karštligiškai blaškėsi tarp so­ cialinių, etinių, n orm in ių vertin im ų bei sm erkim ų, staiga užkaito n u o to užkrečiam o jausm o, kuriuo jūsų žodis jį u ž­ degė. K ažkas tapo su p rasta; kažkas b u v o b e n d rin in k ų suprasta. Kažkas buvo ištarta, kas kitą pavertė jū sų b en ­ drininku. Kito paviršiai, kuriuos galim a tyrinėti kaip funkcionuo­ jančio organizm o ra u m e n ų , lia u k ų ir n erv ų sistem os sim p to m ų plėtrą, - šie p aviršiai susidvejina, tap d a m i veidu. Kito veidas - tai pirm oji raiškos vieta. Jo apybraižas kreipiančios ir jo judesius form uojančios juslinės m otori­ nės jėgos kalba, yra intencionalios, žym i daiktus ir aplin­ kos siekinius. Tuo p at m etu juslinės jėgos, kurios atveria akis ir pozą, apnuogina paviršius peizažui ir kurios sukyla perteklingu gyvybingum u, verčia akis švytėti, ausis įsiklausyti į toli­ m as m elodijas, o v eidą n uspalv ina aistra, - šios juslinės jėgos kalba. Veidas kuria savo antrininką, p adarytą iš šilu­ m os ir šviesos, antrininką, kuris kalba, - ne siunčia žinią, skirtą kitiems, bet kalba gyvinančius ir taurinančius, patvir­ tinančius ir pašventinančius žodžius, skiriam us sau - žo­ džius, tariam us ne dėl jų reprezentuojam osios formos, bet dėl kondensuojančios, intensyvinančios jėgos, - kalba m antras. Raiškusis veidas susidvejina ir virsta stabu. 64

VEIDAI.

STABAI. FETIŠAI

Atgręžiantįjį savo veid ą į pasaulį stabu paverčia ne intencionalios - pažintinės ar kom unikacinės - jėgos, o jus­ lingosios jėgos, įkvepiančios gyvybę kito išorei. M at toji dalis juslingum o, b ū d in g o m ū sų jau trum u i, nėra tiesiog afektyvūs efektai, kuriais išorės stim ulai, fiksuojam i kaip inform acijos vienetai, paveikia m ū sų juslinę išorę, užlie­ dam i ją m alon um o ar skausm o bangom is. M alonum o ar skausm o potyriai žym i tik reakcinius pasyvaus jautrum o afektus. Juslingum as m ū sų organizm e veikia kaip aktyvi jėga; jam intensyvejant, gręžiam ės ir d osniai atveriam e savo kū n ą daiktam s, kurie nebūtini m ū sų organizm o reik­ m ėm s ir g o d uliu i patenkinti; m es nukreipiam e akis į tolu­ moje atsiveriančius reginius bei m iražus ir į pačias toli­ m iausias žvaigždes, įsiklausom e į m iesto dūzgesį ir į nieko nesakantį m iško vabzdžių bei šlam ančios lapijos murmesį; m es glam onėjam e d ra p a n ų šilką ir m iru sių , bet vis dar spalvom is teberėžiančių akį d ru g elių dulkeles, ir a p n u o ­ ginam e savo k ū n ą okeanų didybei ir dangiškajam elektros a u d rų siaubui. S tiprių bei aktyvių sveiko juslingum o jėgų nežeidžia ab su rd as, jos skrieja į jį su juoko jėgom is; jų n esugniuždo beprotiškos pasaulio žiaurybės, bet jos skrie­ ja jų linkui su ra u d ų ir p rakeiksm ų jėgom is. Stiprios ir aktyvios sveiko juslingu m o jėgos kalba, kalba žodžius, kurie pašventina arba prakeikia. Stipriosios ir aktyviosios juslingum o jėgos išraiškingo veido paviršiuose sudvejina jį stabo juoku bei ašarom is. Ir kalba savo džiūgaujančius ir taurinančius, p ašventinan ­ čius žodžius. Ištarti neteleologinių, nuolat besikartojančių, atkaklių, intensyvinančių jėgų, šie žodžiai neinform uoja, jie gieda. Jie nežym i to, kas m atom a kiekvienam , bet at­ veria vaizdą viršum juos tariančiojo. D žiaugsm o ir raudos žodžiai, nelyginantys šio vaizdo su kitais, n eatidu odantys jo kitų reikalavim am s bei resursam s, yra nepriklausom i 5.-498

65

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

žodžiai - m antros, k u rių p ad ed am as stabas kristalizuojasi ir skleidžia šviesos blyksnius. Silpnas, p asyv us juslingum as taip p at turi jėgų, tu lžingų ir k arin g ų jėgų, o ne tik p asyvių m alonum o bei skausm o afektų. Kartėlio ir reakcijos juslingum as zulina savo žaiz­ das bei ra n d u s iki blizgėjim o; jis k u ria gero gyvenim o reprezentaciją, kad galėtų šantažuoti kitus, - daro iš savęs fetišą. Jis siekia sulaikyti slūgstančias g yvenim o jėgas nustatytom is formom is, pastoviom is ir nekintam om is. Jo idealizuojantys žodžiai yra pranešim ai, kuriantys fetišą, reikalavim ai, nukreipti į kitus. Kas juos supranta, su p ra n ­ ta ir jų jėgas, - tai yra jie plinta, g u d ru m u susirasdam i ben­ d rin in k ų tarp žiauraus kitų juslingum o, o ne suvokiam i diskrim inuojančio bei identifikuojančio kitų proto. B ūtent k itų veiduose m es aptinkam e jų vertybes. Tai, ką jų juslingum as verčia stabu ar fetišu, m es regim e ne iš jų išraiškos perteikiam ų reikšm ių, bet iš įkūnijam os figūros, kuriai p avidalą suteikė ne pasaulio spaudim as, o d žiau gs­ m inga arba tulžinga vidinė jėga. Kai p asirodo ir prieš m u s stoja kas nors, u žk o d u o tas bendrais civilizacijos kodais, jo arba jos veidas m um s sako: „Štai aš!" Jie stoja prieš m u s ne kaip d ar viena partik uliarybė, visuom enės kategorijų pavyzdys. Į m us atsigręžia tai, ko netalpina reikšmė, kurią galėtum e suteikti atsigrę­ žusiai išorei, perteklius, viršijantis ir pranokstantis form as ir jų u ž k o d u o tą reikšm ę. A tsigręžim as yra šaukiam asis aktas, n utrau kiantis keitim ąsi pranešim ais, susirinktais iš kitų ir perd u o d am ais toliau. Tasai Aš, stabas, kuris pasirodo sakydam as: „Štai aš!", nėra perprantam as, apibrėžus term ino „aš" reikšm ę, prieš tai nustačius, kaip koduojam i jis, ji ir jie, esantys aplinkui. 66

V E I D A I , STABAI, FETIŠAI

N etikėtai pajuntam a, jog priešais - vienišas gyvis: erelis, sakalas, satyras, sfinksas, atskirtasis, šventasis, stabas. A t­ pažinti tai, kas pasirodo, reiškia ne darsy k pažinti, iško­ d u oti d ar vieną kategorijos p a v y z d į tatai reiškia atliepti tą vienintelį pasirodym ą. Šūksnis „O, tai tu!", kuriuo atsi­ liepiam a, - tai šaukiam asis sakinys, n u trau k ia n tis p ra ­ nešim ų m ain u s ir reaguojantis juslin gum o proveržiu bei pasveikinim u, tegu tai b u s juokas ar ra u d a, laim inim as ar prakeiksm as. Tai vokatyvinis kalbos aktas, perteikiantis žinią savo tonu. T arp vieno ir kito ju slin g u m o b e n d rin in k o kažkas šm ėkšteli. K ažkas suprasta; b en d rin in k ų slaptažodis a tp a ­ žintas. Pasakyta kažkas, kas p ad a rė jus ben d rin in k u to, kuris priklauso savajai paderm ei: paukščio, kecalo, lau ­ kinio, aborigeno, partizano , klajoklio, m ongolo, acteko, sfinkso.

Pasaulio

murmesys

INFORMACIJA IRTRIUKŠMAS

Mes kom unikuojam e, kalbėdam i akis į akį ir telefonu, taip p at įrašę, parašę arba išspausdinę žodžius. Per juos p er­ teikiam e inform aciją kalbos kodais. Taip p at perteikiam e inform aciją ir kūno judesių kalba - gestais, pozom is, veido išraiška, įvairiai k vėpuod am i, atsid ū sėd am i ir liesdam i vienas kitą. Kom unikacija ir čia vartoja santrum pas, ženk­ lus bei konvencijas. N orėdam i paversti brėžiam as linijas raštu, turim e prisi­ taikyti prie susitarim o, nustatančio, jog tam tikri b rū k š­ telėjim ai atitin k a kokį nors žodį ar sąvoką. N etgi tie iš m ū sų , kurie gali pasigirti, kad jų rankos labai miklios, jie gerai pasirengę, yra puikios sveikatos ir atidūs, - netgi tie ra šy d am i ar s p a u sd in d a m i p ad a ro klaidų. K orektorių daugelį k artų skaitytuose kritiniuose klasikos leidim uose visu o m et d a r p asitaiko korektūros klaidų. Šneka neiš­ vengia u žsik irtim ų , netaisyklingos tarties, dialektinių akcentų ar disfonijos. M ašinraštis ir s p au d a yra sugalvoti tam, kad p a d ė tų išvengti kakografijos, tačiau kiekvienoje knygoje p asteb im e taip neryškiai a tsp a u s tų ra id ž ių bei žodžių, kad jie b ūn a veikiau nuspėjam i nei m atom i. Garso įrašai ir radijo bei televizijos transliacija yra išrasti tam, k a d p a d ė tų išv e n g ti kakofonijos, b e t gali p a sitaik y ti 69

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

elektros iškrovų, ryšio p e rtrū k ių bei tru kdžių; visuom et vyksta histerezė, delsiam a tran sliu o ti dėl elektrom ag­ netinio lauko poslinkių; pagaliau visuom et esam a triukš­ m o fono. Įsijungti į kom unikaciją reiškia atsisijoti žinią iš foninio triuk šm o ir iš triukšm o, k uris tai žiniai savaim e būdingas. Kom unikacija - tai kova su tru k d y m u ir sum aištim i. Tai kova su nerelevantiškais ir nevienareikšm iais signalais, k u riu o s reikia n u stum ti atgal į foną: su pašneko vų siun­ čiam ų signalų kakofonija, su dialektiniais akcentais, bloga tartim i, neišgirstam a artikuliacija, užsikirtinėjim ais, ko­ suliu, šūksniais, pradėtais ir nu k an d am ais žodžiais, gra­ m atiškai klaidingom is form uluotėm is, ir su rašybos kakografija. K O M U N I K A C I J A IR P R I E Š P R I E Š A

Įstabu tai, kad pažinim o plėtotė ap ibūdin am a karo sąvo­ kom is, p avyzd žiui, medžioklė, šturmas, strategija, kova ir užkariavimas. Argi pažinim as plečiam as ne kom unikacija ir ne jos labui? Kai apsišarvavę ir apsiginklavę indiv idai su sitin k a ir žengia žingsnį, kad p ra d ė tų b en d rau ti, ištiesia vienas kitam ap n u o g in tą ran k ą ir prabyla, - tąsyk p riev a rta tarp jų pasibaigia. D iskursas ją n u trau k ia, o žo d žiai n u tild o ginklų žvangesį. K om unikacija po b et kokiu priešiškum u randa ir įtvirtina kažką bendra. T ačiau p a ti k o m u n ik acija n u o k la sik in ės a n tik o s s u ­ p r a n ta m a k a ip ag o n as, k a ip p a š n e k o v ų p rie š p rie š a . K om unikacija vyksta per diskursą, tai yra klausim o ir at­ sakym o, teiginio ir p rieštaravim o dialektiką, dėl kurios pašnekovai atsiduria opozicijoje. Kom unikacija suprantam a kaip prievartos tąsa, tačiau vykdom a kitom is priem onėm is. Dialektinė kom unikacijos 70

PASAULIO

MURMESYS

kadencija, kai p ateikiam as tvirtinantis teiginys ir jį u ž ­ ginčijantis, laikom a intervalu, per kurį virstam a kitokiu negu kitas, o šis regim as kalbantis tam , kad įtv irtin tų sakom o dalyko teisingum ą. Kalbėti, k ad įtv irtin tu m sakom o dalyko teisingum ą, - vadinasi, kalbėti, kad nutild y tu m kitą. O juk jau Sokratas paneigė galim ybę įtvirtinti savo teisingum ą. Komunikacija - tai pastanga nutildyti, nutildyti ne kitą, pašnekovą, bet pašalietį: barbarą, triu k š­ m o prozopopėją. M ichaelis Serres'as įrodinėja1, jog iš tikrųjų bet kokia kom unikacija naudoja jėgą, siekdam a priešintis ir n u til­ dyti kitą, tačiau tai nėra klausim o ir atsakym o, teiginio ir užginčijim o dialektika, nes čia pašnekovai nustatinėja vie­ nas kito pozicijas ir tarpusavio skirtum us. Tai, ką sako vienas, gali oponuoti - kvestionuoti, neigti, prieštarauti - tam , ką sako kitas, bet form uluodam i vienas kitam atsakančius priešingus teiginius, pašnekovai neįsi­ tvirtina išskiriančiose pozicijose. M at kalbėtojas ir k lausy­ tojas dialogo m etu tam tikru ritm u keičiasi vaidm enim is, šaltinis tam p a recipientu, o recipientas - šaltiniu; kitas tam pa to paties variantu.2Diskusija - tai ne kova; konfron­ taciją ji pakeičia m ainais. Tačiau kai d u individai atsisako prievartos ir im a kom unikuoti, jie p ra d ed a nekom unikaciją ir p riev artą p aša­ liečių atžvilgiu. Visiškai galim as dalykas - iš tikrųjų taip visad ir būna, - kad koks nors pašalietis ar pašaliečiai yra su in teresu o ti s u tru k d y ti kom unikaciją. K iekvienas in­ d iv id ų pokalbis yra ardomojo pobūdžio, - jis griauna kokią nors įsigalėjusią tvarką, įsigalėjusią vertybių sistem ą ar 1. M ichael Serres, „Platonic D ialogue", vertė M arilyn Sides, in Hermes, su d arė Josuė V. Harari ir D avid F. Bell, Baltimore: The Johns H op k in s U n iversity Press, 1983. 2. Ibid., p. 67.

71

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

p až eid žia kieno nors teisėtus interesus. Visų m ū sų p o ­ kalbių nuolat klausosi koks nors priešas, vyresnysis brolis, štai kodėl m es kalbam ės tyliai, užvėrę duris. Iš to, ką tu arba aš sakom e vienas kitam , nieko nepasakytum e, jei į m us n ukreipto s televizijos kam eros tiesiogiai transliuotų į eterį. Esam a pašaliečių, suinteresu otų, kad kom unikuojant b ū tų perteiktas vienas, o ne kitas dalykas; jie trukdo įrodi­ nėdam i, pateik dam i norim ą dalyką viliojančiais ir pagauliais b ū d ais arba užpild y d am i juo laiką ir erdvę. Esama pašaliečių, suin teresu o tų su tru k d y ti m u m s kom unikuoti apskritai. Jie tai daro, u žp ild y d am i laiką bei erdvę nerelevantiškais ir prieštaringais pranešim ais, triukšm u. A n k sčiau į gatv ę a tg rę žto s p a s ta tų sienos b ū d a v o a k ­ linos, be lan g ų ; jei kas ate id a v o p asik alb ėti, tu rė d a v o p a s k a m b in ti v a rp e liu ir p a sisa k y ti v ard ą. N ū n a i p a s ta ­ tų sieno s g atv ė se - tai sk y d ai, a n t k u r ių n eo no šv ieso ­ m is išrašy ti p ra n e šim a i - n e re le v a n tišk i ir p rie šta rin g i p ra n e šim a i, k u rie n ėra p riim a m i ir į ju o s n ea tsa k o m a, b e t k u rie d ru m sč ia si ir liejasi į akin an čiu s, a p g a u lin g u s v a iz d u s, sk a tin a n č iu s šiu o laik in io g y v en im o v a r to to ­ jišk ą b ep ro ty b ę . G iliau sio n kaim o g lū d u m o n v e d a n ty s keliai ir takeliai a p v e d ž io ti vielom is, vos atlaik a n č io ­ m is p ra g a riš k ą b irž o s įtam p ą; k o sm o so e rd v ė je n u o p a ly d o v ų atšo k a n ty s s p in d u lia i sm elk iasi k ia u ra i visas sienas. Sienos, kuriom is turim e atsitverti m es patys, - tai nem a­ terialios sienos, tai idiolektas, kurio term inai bei posakiai nesurašyti žodynu ose ir retorikos vadovėliuose. N e tik įsimylėjėlių šnekos, bet ir kiekvienas vis iš naujo m ezga­ m as pokalbis ilgainiui tam pa nebesuprantam as p ašalie­ čiams. Kiekvienas pokalbis turi slaptum o, kurio sienom s plonėjant, m es vis d ažn iau reiškiam e vien b endras n u o ­ 72

PASAULIO

MURMESYS

m ones, keičiam ės konvencijų form ulėm is ir nieko neįpa­ reigojančiais vertinim ais. H eideggeris visiškai neatkreipė į tai dėm esio; dideli ir m aži hitleriai, glūdintys kiekvienam koridoriuj, kiekvienoj auditorijoj ir kiekvienam e bare, ku r einam a atsipalaidu ot ir pam iršt apie reikalus, - štai kas kuria das Gerede - „šneką''. Esam a taip p at ir sąjungininkų - pašaliečių, su interesuo­ tų p askatinti kom unikaciją tarp m ūsų. Verslo kom panija nori, kad padalinio nariai tarpusavyje b en d rau tų ; iškilus ginčam s, policija nori, kad m es, prieš juos kviesdam iesi, susižinotum e tarpusavyje. N et autoritarinės vyriausybės nori, kad piliečiai p asidalin tų bent jau savo būgštavim ais bei rezignacija. Kai m u m s nepavyksta kom unikuoti, m es kviečiam ės į pagalbą pašaliečius. M es užsirašom e klausytis k u rsų , nes no rim e iš profesorių išm okti n u staty to d isk urso form ų m eistrišku m o ir sužinoti nūd ienos d eb a tų padėtį, kad ge­ bėtum e sėkm ingai perteikti savo įžvalgas. Mes kreipiam ės į m okslo bendriją, pasitelkiam e jos įsigalėjusį ž o d y n ą bei retorikos form as, m ėg indam i su sižinoti su kolegom is m okslininkais iš Japonijos ar su Afrikos žem ės ūkio d a r­ bininkais. N ustatęs, kad egzistuoja jo p ro tas ir m intys, Descartes'as kreipiasi į didįjį pašalietį, į Dievą, ir tik paskui im asi klausim o, ar egzistuoja k itų p ro tai ir kaip su jais galim a kom unikuoti. Sokratas, kuris filosofiją p avertė sąv o k ų skaidrintoja, ne­ privalančia perteikti doktrinos, kaip ir filosofai analitikai, kaip ir nesenų laikų filosofai pragm atikai, p ad arė ją ko­ m unikacijos lengvintoją. Sokratas, b uvęs kareivis, tapęs visuom enei tarnaujančiu filosofu, kovojo prieš tauškalus ir prieš barbarus, kurie yra tikrieji tiesos priešai. 73

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

Tačiau M ichelis Serres'as Sokrato p a sta n g ą in te rp re ­ tuoja taip: pašalinti triukšm ą racionalioje bendruom enėje reiškia paversti jį kova prieš pasaulio gaudesį, o kovą prieš pašalietį - kova prieš em piriką. S I GN IF IK A TA S, S I G N I F I K A N T A S , REFERENTAS

K om unikuoti - vadinasi, suprasti, jog skleidžiam as sig­ nalas kalbėtojui ir klausytojui reiškia tą patį. Ir taip p at sutarti, jog skleidžiam asis signalas reiškia tą patį, ką ir an k sčiau paskleistasis. S u ta rtin ių sig n ifik an tų reikšm ė sk irtin g u laiku ir skirtingose vietose atp ažįstam a kaip tapati; H usserlis išraiškų reikšm ę ap ib ū d in a kaip idealią. Reiškm ės egzistuoja ne an ap u s laiko ir erdvės, o dėl ne­ ribotos galim ybės kartotis ir dėl neribotos galim ybės būti žym im om s b et k u r ir bet kuriuo m etu siunčiam ų signi­ fikantų. Kalboje žo d is nepasitaiko p irm ą ar p ask u tin į kartą. Žodis turi reikšm ę tik jeigu gali būti p akartotas. Pasenę ir p asy v ū s žo d žiai vis dėlto retsykiais m inim i - m inim i lin g v istų ir literatūros tyrinėtojų - ir gali b ū ti kalbon sugrąžinti; jų nėra visiškai atsisakyta. Kai žodis n u k ala­ m as pirm ąsyk, kad galėtų įeiti į kalbos vartoseną, privalo pasirodyti jau priklausęs tos kalbos struktūrom s, p arad ig ­ m om s ir form ulavim o taisyklėms. Ne tik signifikacija, bet ir signifikantas yra idealus. Ta­ riant garsą signalizuoja ne iš tikrųjų girdim as jo ypatingas skam besys, bet susiformavęs girdim asis signalas, laikom as idealiai tapačių kitų, anksčiau ištartų ir dar tarsim ų garsų skambesiui. Girdėti garsus kaip žodžius, girdėti triukšm e signalus, - vadinasi, abstrahuotis nuo jų konkrečių realiza­ cijų - soprano ar boso, silpno ar galingo skambesio, tylumo, garsum o ar tem po - ir klausytis tiktai diferencinio bruožo, 74

PASAULIO

MURMESYS

pagal susitarim ą darančio garsą aiškia konkrečios kalbos fonetinės sistem os fonema. Kaip signifikantas žodis yra abstrakcija ir idealizacijos produktas. Kad a tp a ž in tu m tai, kas parašy ta, reikalingi epigrafikos įgūdžiai, leidžiantys atskirti blogai u žrašy tu s raid žių bei ž o d ž ių b ru o žu s. Per geom etrijos p am o k ą abstrahu ojam asi n u o fakto, k ad m okytojos lentoje n u p ieštas b rė ­ žin y s tik ap y tik sliai gali b ū ti p a v a d in ta s ly g iak raščiu trik am p iu ar apskritim u. Kai ji sk riestu v u brėžia ap sk ri­ tim ą, n ek reipiam e dėm esio į tai, kad tuo m etu p ieštuko kam p a s p ak ry p sta, o linija v ienam e šone išeina storesnė n e g u kitam e. Skaitytojas sistem ingai ig noruoja ne tik k laidin gas linijas, bet ir konkretybes, neišvengiam as m a ­ terializu o jan t raides. Jis n ek reip ia dėm esio į tai, ar jos u žrašy to s m ėlynu, ar ju o d u rašalu, su rin k to s Courier 10 ar Courier 12 šriftu. S kaitym as yra y p atin g as b ū d a s m a ­ tyti, jis „ išg a rin a '' p o p ie ria u s ar k o m p iu te rio ek ran o su b stratą, atspalv į bei fa k tū rą ir regi ra štą kaip v in g u ­ riuojantį žaltv y k slių kelią erdvėje, nesusijusioje su m a ­ terialiąja d a ik tų tvarka. K om unikuoti - tai b ū ti p aty rusiam tą dem aterializuojančią regą, kuri piešinį regi kaip raštą, ir tą dem aterializuojančią klausą, kuri garsų srau tus girdi kaip žodžius bei frazes. Tai reiškia n u stum ti kaip triukšm ą tariam ų žodžių konkretų tem brą, aukštum ą, g arsų bei intonacijos kiekybę ir n u stu m ti - k aip baltąjį triu k šm ą - reg im ų piešinių tam tikrą spalvą, rašyseną bei šriftą. Žodinė, taip p at ir gestų bei m im ikos kalbos signalais parem ta kom unikacija p ri­ klauso n uo to, kaip ugdom i įgūdžiai elim inuoti signalų vidinį triu kšm ą ir dem aterializuoti regą bei klausą. Kad galėtum kom unikuoti su kitu, pirm iausia reikia ter­ m inų, kuriais kom unikuojam a su vienas kitą keičiančiais savos patirties m om entais. Jau vien turėti term iną, kurį 75

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

tardam as dabar, laikai tuo pačiu, ištartu prieš m inutę, tai turėti g arsų derinį, balsinę išraišką, dem aterializuotą kaip signifikantą žodį. Kai žodžiais perteikiam e ką nors kitam , - iš k u r žinom e, jog kom unikacija pavyko? M es girdim e kitą kalbant apie p erteik tą patirtį, atsiliepiant į ją, siejant ją su kitom is patirtim is tais term inais, kuriuos ir patys b ū tu m e pavartoję. Tam , kad atp ažintu m e kito žo ­ džiu s kaip tuos, kuriuos paty s esam vartoję ar galėtum ė­ m e vartoti, m es juos departikuliarizuojam e, atm esdam i em pirines ypatybes: au kštum ą, tem brą, ritm ą, įtem p tum ą ir stip ru m ą - jų skambesį. Žodis atsiejam as nuo savo foni­ nio triukšm o bei nuo vidinio triukšm o, atsiradusio tariant. M aksim aliai pašalinus triu kšm ą, kom unikacija tarp p aš­ nekovų b ū tų tokia sėkm inga, kad jie patys b ū tų visiškai vienas kitu pakeičiami. M ūsų kom unikuojam os reikšm ės - būdai, kuriais m es n u ­ rodom e d aiktus ir situacijas, - yra abstraktūs esiniai: pasi­ kartojančios formos. Signifikantai, kuriais m es kom unikuojam e, irgi abstraktūs, universalūs: jie idealūs. Bet ir referentai taip pat yra abstrak tūs ir idealizuoti esiniai. Jeigu m es kalbam e kam nors apie kalnus, tatai darom e, nes tasai k aln ų gam tovaizdis m u m s bylojo; jei kalbam e apie raudonas, o ne ru d a s duris, tai dėl to, kad d u ry s siun­ tė signalus vibracijomis, palietusiom is m ū sų akis. Jei m ū ­ sų žodžiai, m ū sų vienas kitam adresuojam i signalai, turi referentus, taip esti dėl to, kad daiktai siunčia m u m s sig­ nalus, ar b en t jau skleidžia juos apskritai. A plinkoje knibždėte knib žd a sign alų, be perstog ės sklindančių iš visų d aiktų konfigūracijų ir visų jų paviršių. M atyti ra u d o n ą spalvą, p agauti d u rų ar kito reginio sig­ nalus, - vadinasi, m ilžinišką nerelevantiškų ir prieštarin­ gų signalų kiekį priskirti prie foninio triukšm o. 76

PASAULIO

MURMESYS

Tačiau ra u d o n ą spalvą pavadinti žodžiu, kurį jau anks­ čiau esi vartojęs raudoniem s daiktam s nurodyti ir kurį var­ tos pašnekovas, tų d u rų nem atantis ar m atantis jas savaip, vadinasi, perfiltruoti gausybę signalų, skleidžiam ų būtent šių d u rų šios vėlyvos popietės saulėje ar šešėliuose ir pri­ im am ų kaip tik tuo m etu čia stovinčio žm ogaus. Tai, ką mes perteikiam e žodžiu ir sąvoka „raudona", yra tas šių d u rų elementas, kuris gali pasitaikyti ir kituose daiktuose, žym i­ m uose būtent tuo žodžiu. Priimti referentų signalus, kad juos galėtum ei kom unikuoti, - tai ne tas pats, kas apčiuopti juos, pajusti jų g rūdėtu m ą, m inkštum ą bei įtam pą, kuriais kiek­ vienas daiktas atkakliai ir su niekuo nesidalydam as užpildo užim am ą vietą. Tatai reiškia regėti d u rų raudonį, girios gū­ d u m ą ar lap ų kontūru s kaip sustandartintus raštus, įspaus­ tus į neįžengiam ą daiktų tankį. Tik šitoks sulyginantis ir neatpažįstantis suvokim as gali būti kom unikuojam as, tei­ gia Serres'as. „Kiekvienas suvokiam as objektas, - skundžia­ si jis, - gali būti atpažįstam as be pabaigos: tu rėtų egzistuoti atskiras žodis kiekvienam apskritim ui, kiekvienam simbo­ liui, kiekvienam m edžiui ir kiekvienam balandžiui; atskiras žodis vakardienai, šiandienai ir rytdienai; pagaliau ir ats­ kiras žodis, nelygu, ar suvokėjas esi tu, ar aš, nelygu, ar vie­ nas iš m udviejų yra supykęs, pavydo graužiam as ir taip to­ liau ad infinitum."3Kom unikuoti - tai nurašyti kaip triukšmą ištisą signalų srautą, kuriuos siunčia kiekvieno daikto konk­ retum as, perspektyvos sąlygoti, išskirtiniai ypatum ai. Abstrahuotis nuo pasaulio triukšm o reiškia būti racionalis­ tu. Jau pirmoji komunikacijos pastanga pradeda tą num aterialinimą, kurį toliau tęs mintis. Pastanga perteikti formą, nepriklausom ą nuo jos em pirinių realizacijų, vainikuojama įteisinant universalum ą, moksliškum ą, m atem atiškum ą. 3. Ibid., p. 70.

77

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

MIESTAS, M A K S I M A L A I

IŠVALYTAS

N U O TRIUKŠMO

M es atsigręžiam e vienas į kitą, kad siųstu m e signalus, k u ­ rie gali bū ti prim am i, atpažįstam i ir pakartojam i, o aplink m u s driekiasi dūzgiantis, zvim biantis, m urm antis, traš­ kantis ir gaudžiantis pasaulis. M ūsų pašnekovas priim a inform aciją nesiklausydam as m ū sų garsų aukštum o, sti­ prum o, prozodijos ir švogždesio, bet kreipd am as dėm esį tik į atpažįstam ą, p akartojam ą form ą, o y p atin g ą m ū sų balso bei sakinio skam besį sk ird am as prie pran ešim o vidinio triukšm o. Ir į m ū sų pranešim o n u ro d o m ą daiktą, situaciją ar įvykį jis žvelgia kaip į pasikartojantį bei abs­ trak tų esinį, ne kaip į ypatingą v irpantį tankį, n u g rim z­ dusį pasaulio klam pum on ir skleidžiantį savo b ū d in g u s signalus, tru k d y m u s bei triukšm ą. Kom unikaciją suku ria praktika abstrahuotis n uo d aik tų em pirinės dirvos. P aša­ linti triukšm ą, - vadinasi, sėkm ingai p riim ti žinią. Ją p er­ teikti - tai vėl pasiųsti abstrakčią formą. Abstrakcija išlai­ kom a kom unikacijos priem onės. B endruom enė, gim stanti kom unikuojant, yra p ašn eko­ v ų sąjunga, - pašnekovų, kurie visi yra šiapus, kurie viens kitam nėra Kitas, b et visi - T o Paties variantai, d rau g ėn vie­ nijam i b en d ro siekio atrem ti teršiančio triukšm o potvynį. Sokratiškoji pastanga užm egzti ryšį su pašaliečiais iš tik­ rųjų yra pastanga įkurti idealią universalios kom unikaci­ jos respubliką - m iestą, m aksim aliai išvalytą n uo triukš.m o 4, o ne racionaliai patvirtinti, k ad egzistuoja A tėn ų respublika. M ėginam a p radėti m okslinį bei m atem atinį d iskursą ir nutildyti pasaulio gausm ą. Iš abstrakčių m ate­ m atinių esinių konstruojant objektyvią gam tos rep rezen ­ 4. Ibid., p. 68.

78

PASAULIO

MURMESYS

taciją su k u riam a kvazitob ulos kom unikacijos b e n d ru o ­ menė, perregim a rusoistinė b en druom enė, kurioje tai, kas form uluojam a kiekvieno galvoje, yra taip p at form uluo­ jam a ir kitų galvose. M ū sų laikais tokia ben d ru o m en ė tu ­ rė tų atsirasti, nes visa inform acija ko duojam a skaitm e­ niniu pav id alu ir per p alyd ovus transliuojam a i kosm inės erdvės tylum as. Bet ar iš tik rų jų u n iv ersalu s, ab strak tu s, objektyvus m o k slin is d is k u rs a s y ra n e p a rtik u lia riz u o ta s ir k iek ­ vieno d isk u rsas? N egali b ū ti atsitiktina, jog filosofuoti tai k u rti sav ą filosofiją, tok ią filosofiją, k u ri ta u išn y k u s ir su b y rėtų . „Jei filosofija yra autobiog rafiška ta prasm e, k u ria m okslas toks nėra...", - sakiau aš, kai viena m okslo filosofė m an e nutraukė, užg in čy d am a šią perskyrą. „P ai­ ka tv irtinti, - jeigu E insteinas n e b ū tų išrad ę s b ū te n t to­ kios reliatyvum o teorijos, tai kas nors kitas b ū tų tai p a d a ­ ręs, - p riešta rav o ji. - D ab ar jau visi su p ra n ta , k ad tie duom en y s, su k u riais jis dirbo, ir tos teorijos, k u rias jis mėgino integruoti, galėjo būti suform uluotos ir integruotos begale sk irtin g ų įsiv aizd u o jam ų ir kol kas d a r neįsivaiz­ d u o jam ų b ū d ų . Jeigu E insteinas n e b ū tų laiku p a sp ru k ę s iš n acistinės Vokietijos, visiškai pagrįstai galim e m anyti, jog m es taip ir n e tu rė tu m e b ū te n t tokios re lia ty v u m o te o rijo s /' T erm in a s „ e le k tra " s k irtin g ą d a ly k ą reiškia telev izo rių re m o n tin in k u i ir in žin ieriu i elektrikui, d ir­ bančiam su m ie stų jėg a in ių g en erato riais ar su labora­ to rin ių b a n g ų šalinim o e k ra n ų įran g a (C A T-scan), šio žodžio reikšm ė kitokia ir m eteorolo gui, ir k ie tų k ū n ų fizikui, ir astrono m ui. Ji vis kitokia kiekvienoje lab o ra­ torijoje; kiekvienas m okslininkas, d irb d a m a s su sk irtin ­ gais m o d eliais bei p a ra d ig m o m is , n u ž y m i sk irtin g as savo term in ų trajektorijas. N aujas koncepcijas generuoja ne vien naujos h ip o tezė s bei vis nauji eksperim entai; kai 79

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

vien a s m o k slin in k a s skaito kito m o k slin in k o d a rb ą , skaitančiajam term inai gali ju d ėti sk irtin g o m nei a u to ­ riui sąv o k in ių operacijų trajektorijom . Tad ar Serres'o piešiam as idealas - perd uoti žinias m ak­ sim aliai tiksliai, visiškai išvalytos nu o triukšm o visuom e­ ninės erdvės industrijoje, - nėra tik dar vienas prekyvietės stabas - kom unikacijos teorijos (išrastos tam, kad tarn au tų m ū sų m ilitariniam -industriniam kom pleksui) stabas? Serres'o argum entacija verčia jį su triu kšm u tapatinti visą em pirišk um ą. „Izoliuoti idealią form ą, - vadinasi, p a ­ d ary ti ją n ep rik lau so m ą n u o em pirin io pasaulio ir nuo triukšm o. Triukšm as yra em pirinė pranešim o dalis, lygiai kaip em pirinis pasaulis yra form os triu k šm as."5 „Tasai ,trečias brolis', kuriuo reikia nusikratyti, - daro išvadą Serres'as, - yra em pirikas su savo em piriniu pasauliu. [...] Kad b ū tų įm anom as dialogas, turi užm erkti akis ir užsi­ kim šti ausis prieš sirenų giesm ę bei grožį. V ienu m ostu m es pašalinam e klausą ir triukšm ą, regą ir nevykusį pie­ šinį; vienu vieninteliu m ostu m es suvokiam e form ą ir su ­ p rantam e vienas kitą."6 Racionalistai - m atem atikai, m okslininkai ir stebuklin­ gieji graikai - elim inuoja signalus, siunčiam us em pirinių p artik u liary b ių ir perteikinėja tik abstrakčias idealybes; em pirikai susirenka visus trukd ym us, kuriuos skleidžia em pirin ių realijų partikuliarybės, ir vartoja skirtingus žo­ džius kiekvienam apskritim ui bei kiekvienam balandžiui, apskritim am s bei balandžiam s, kuriuos savaip m ato kiti, apskritim am s bei balandžiam s, suvokiam iem s m ėsėdžių pašnekov ų akimis, pavydo ar godulio tem dom om is. Jie tai piktieji tru kdym o genijai, kaktom uša besibrukantys į 5. I b i d p . 70. 6. Ibid., p. 70.

80

PASAULIO

MURMESYS

kiekvieną p astan g ą k om unikuoti neabejotinos inform a­ cijos vienetą kitam. „Juo labiau [empirikai] teisūs, tuo m a­ žiau m es juos girdim e; galop jie kelia vien triu k šm ą /'7 Em pirikai - tai pasaulį valdantys dem onai. Bet negali įsisavinti vis d augiau šių efem eriškų tik rin ių v a rd ų pa­ saulio signalam s įvardyti: tenka su jais kovoti. V ienintelė išeitis - k artu su Leibnitzu tarti prieš Locke'ą, jog „em pirizm as visad b ū tų teisus, jei neegzistuotų m atem atika"8. B endruom enė, užm ezganti kom unikaciją, tikrum o įrody­ m u tu ri laikyti tai, jog ji egzistuoja. Vienintelė išeitis „nenorėti klausytis P rotago ro ir Kaliklio, - nes jie yra teisūs". „Tatai nėra argum entas ad hominem; - rašo Serres'as, - tai vienintelė įm anom a logiška g y nyba"9. Ben­ druom enė, kurios norėti yra m ū sų prievolė, nesiekia klau­ sytis nežm ogiškų d aiktų glosolalijų - pasaulio dūzgesio, čirškesio, m urm esio, traškėjim o ir gaudim o, - klausytis m ikčiojančių balsų, virpesių bei švogždim o, bet privalo trokšti tobulai suderintos klausos, kad g ird ėtų kosm oso edrvėje p aly d o v ų transliuojam ą m atem atiką. Kaip n epaprastai apvainikuoja senovės sokratinę dialogo filosofiją dab ar ją užbaigianti nūdienė kom unikacijos teo­ rija! Kova, kad b ū tų su kurtas perregim as intensyvum as, yra g ru m ty n ės prieš pasaulio signalų retransliato rius. Kom unikacija priklauso n u o nekom unikacijos (ir yra jos antroji pusė), tai yra priklauso nuo noro nekom unikuoti ir g ru m ty n ių , k ad b ū tų nutild y ti em piriniai dem onai. Ra­ cionalum ui ir logikai belieka vienintelė logiška gynyba tai aktyvi ir kovinga valia nesiklausyti P ro tagoro ir Kaliklio, - nes jie yra teisūs! 7. Ibid., p. 70, past. 11. 8. Ibid., p. 70, past. 12. 9. Ibid., p. 70, past. 12. 6.-498

81

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

S U S I D U R I M A S SU K I T U

K om unikaciją Serres'as vaizduojasi kaip keitim ąsi išraiš­ komis, turinčiom is tą pačią inform acinę vertę tiek gavė­ jui, tiek siuntėjui, išraiškom is, k u rių vertė sum ažėja iki apyvartinės vertės. Tokios išraiškos, kurios atp ažin tų tai, kas skiria vieną apskritim ą nu o kito, vieną sim bolį, m edį ar balandį n u o kito, vieną vakardieną, šiandieną ar ry t­ d ien ą n u o kitos arba tavo p ik tą ar p av y d o a p te m d y tą suvokim ą n u o manojo, - tokios form uluotės neturi ko m u ­ nikacinės vertės. Toliau Serres'as vaizduojasi pašnekovus kaip siuntėjus ir gavėjus, kurie pasikeičia funkcijomis. To­ kiu m astu, kokiu priim tasis signalas buvo išsiųstasis, ir kom unikuotas pranešim as, buvo abstraktus bei nepartikuliarizu otas , kiekvienas pokalbio partneris virsta tap a­ čių kitam: klausytojas tam pa kalbėtoju, sakančiu tai, ką girdėjo, o gavėjas - to, ką priėm ė, šaltiniu. S erres'as įrodinėja, esą dialogo m etu abu pašnekovai „jokiu b ū d u nėra priešiški"10, bet To Paties variantai, nes klausėjas ir atsakovas pasikeičia vaidm enim is, - šaltinis tam pa priėm ėju, o priėm ėjas šaltiniu, ir tatai vyksta „tam tikru ritm u". Bet ar šis ritm as kaip tik ir nesupriešina jų? A r tasai laiko tarpsnis, kai signalas išsiunčiam as ir p ri­ im am as, n e su d a ro histerezės, k u rios m etu p ra d e d a m a trukd yti ir klaidingai interpretuoti? A r Serres'o v aiz d u o ­ tės kuriam oje idealioje respublikoje, - kom unikacijos m ieste, m aksim aliai išvalytam e nuo triukšm o, - siųsti ir priim ti signalus nereikėtų vienu m etu? Kuo m ažiau laiko u žtru n k a kom unikacija, tuo m ažiau išeikvojam a term odi­ nam inės energijos ir pasitaiko entropijos. M odelį įsivaiz­ d u o tu m e kaip d u m odem us, sim ultaniškai perd u o d an ču s ir priim ančius informacijos vienetus. 10. Ibid., p. 67. 82

PASAULIO

MURMESYS

Tačiau ką nors teigti nėra tas pats, kas paprasčiausiai pasidaryti m om entiniu šaltiniu, siunčiančiu form uluotę, dėl savo abstraktum o tam pančią ekvivalentiška bet kam , ką pašnekovas siunčia bei priim a ar gali siųsti bei priim ti; ką nors teigti, - vadinasi, kam nors siūlyti patvirtinti, u ž ­ ginčyti ar teisti. Pasiūlyti save kaip diskurso subjektą - tai atsiverti priešpriešai ir diskreditacijai. T apti d isk u rso subjektu - tai pavesti save kito valiai. Jau vien pasveikinti kitą reiškia pripažinti jo arba jos teisę j save. Pateikti kam nors klausim ą nėra tas pat, kas paprasčiau­ siai pasid ary ti priėm ėju, laukiančiu inform acijos, k u rią greitai vėl pasiusi; tai yra apeliuoti į kitą, prašant pačiam neprieinam o. Paklausti ar net pasveikinti kitą, - vadinasi, apnu ogin ti savo neišm anym ą, stoką ir sk u rd ą bei prašyti pagalbos tau nesimetriškąjį. K reiptis į k ą nors nereiškia p ap rasčiau sia i k reip tis į inform acijos šaltinį; tai reiškia k reip tis į atsiliepsiantįjį, kuris prisiim s atsakom ybę u ž atsakym ą. Laikas, d elsia­ m as tarp teiginio ir atsako, - tai laikas, p e r k u rį kitas, n ors ir b ū d a m a s čia, priešais tave, atsitra u k ia į ketvirtąjį m atm enį, - atsitraukia, d arsy k p a tv irtin d am as savo k ito ­ n išk u m ą, p a k ild am a s virš savivaizdžio ; ir kita a ts itra u ­ kia, v isu o m et išk ildam a v iršu m to, k aip ji m a n atro d o ir k aip aš jai atro d a u , - k ad tai u ž g in č y tų arba p atv irtin tų . Įsitraukti į pokalbį su kitu, - vadinasi, sudėti ginklus ir atsisakyti gynybos, atlapoti savo pozicijų vartus, atsiverti kitam , pašaliečiui, ir atsiverti netikėtum am s, priešpriešai bei kaltinimams. Tai - statyti ant kortos visa, kas atrasta ar sukurta. Įsitraukti į pokalbį - tai grum tis su triukšm u, su trukdžiais ir teisėtais kažkieno interesais, visad besiklau­ sančiais vyresniaisiais broliais ir m ažaisiais hitleriais, k ad atsivertum svetim am , baliečiui ir actekui, atsiv ertum aukom s ir atstum tiesiem s, palestiniečiam s, kečua ir k rou 83

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

in dėnam s, svajotojam s, m istikam s, pam išėliam s, k an ­ kiniam s ir paukščiam s bei varlėm s. Į pokalbį įsitraukiam a tam, kad kitam tap tu m kitu. PRANEŠIMO TRIUKŠMAS

M es esam e reikalingi k aip v eiksm ingos n a u jų sak in ių priežastys, naujos informacijos, form uluojam os senais žo­ džiais, gam intojai. Tačiau savo p artikuliarybėm is, savo­ sios p ersp ek ty v o s sąlygojam ais p o žiūriais ir b ū d in g ais sugebėjim ais siųsti bei p riim ti p ra n e šim u s m es esam e triukšm o dalis. Laiką, reikalingą su form uluoti sakinius, u žp ild o m ū sų p ačių b alsų neskaidrum as. Kokia p erreg i­ m a g alėtų bū ti kom unikacija, jeigu ją p e rd u o d an ty s k an a­ lai n e tu rė tų pasipriešinim o: n e b ū tų m elodingo, p o m p a s­ tiško, užsikertančio, tuos sakinius tariančio balso! A rgi kom unikacija neapim a ir to, kad įdėm iai sekant pranešim ą, klausom asi ir vienas kito balso triukšm o, vie­ nas kito gyvenim o triukšm o? Kokia tai kom unikacija? Kas ypatinga, m aterialu, em piriška, tas gali būti be p a ­ baigos atpažįstam a, m ano Serres'as. Tatai yra virtinė sig­ n alų , turin čių savo v ard u s tru k d ž ių fone, kurio neįm a­ nom a užrašyti ar atkurti. Tačiau kasdien m um s pavyksta vienas kitam perteikti ne vien abstrakčią įžvalgos fo rm u ­ luotę, b et ir tai, kad nepakartojam ai u žb ū rė bep rasidedančios žiem os popietė, kažkieno ištartų , d ar niekieno anksčiau n esak y tų ž o d ž ių žavesys ar d ar niekad n e p a ­ tirtos jausenos keistum as. Kalba yra stulbinanti galia ri­ b o tų žo d žių ir gram atinių stru k tū rų skaičium i sakyti d ar niekad nesakytus sakinius, kurie įv ard y tų dar iki tol n e­ n u tik u siu s įvykius. K iekvienas naujas sakinys, k u riu o pavyksta k ą nors pasakyti, tai p adaro nuosekliai deform uodam as kalboje 84

PASAULIO

MURMESYS

jau egzistuojančias sakinių paradigm as, teigia M erleauPonty. Kiekvienas naujas sakinys toliau lanksto, plečia ir deform uoja kodą. „Sutikime, - rašo Serres'as, - kad [...] kom unikacija galim a tiktai tarp dviejų asm en ų, p ra tu sių prie tų p ačių [...] form ų, išm okytų k o d u o ti ir iškoduoti reikšm ę tuo pačiu r a k tu / '11 Bet kai am erikietis, išaugęs su in d ėn ų legendom is, sako anglui, auklėtam leg en d ų apie im p eriniu s užkariautojus dvasia: „Jis drąsus...", - šitam žo d ž iu i jied u tu ri skirtin gus raktus. Ir jei jie v iens kitą supranta, tai todėl, kad im provizuoja pokalbiui reikiam ą raktą. A rgi nėra klaidinga m anyti, esą k om u n ik u o ja tiktai reikšm ė, fiksuoto ar besiplėtojančio k o d o skiriam a žo­ džiam s? Kom unikuoja ritmas, tonas, periodiškum as, užsikirtinėjim ai ir nutylėjimai. U ždususio balso sku botum as perteikia įvykių sūkurį; balsą slegianti švininė tyla iš­ d u o d a slogų vietos nuobodulį. „Įrodykite", - reikalauja logocentristinė sistem a, k urią garbina m en o istorikas. „Įrodyk, kad m ane tebemyli...", - sako Joanna Frueh, perform anso kritikė, - sako tai įvairiom is intonacijom is, įvai­ riu g arsu m u ir įvairiais crescendo, - p o lem izu o d a m a su akadem iškai reikalaujančiu balsu ir su k d am asi aplink vy­ riškį: „Įrodykite... Įrodyk, kad vis dar m yli m ane..." „Įro­ dyk, kad vis d ar myli m ane..." M ū sų b u rn ų skleidžiam as triukšm as, užpild an tis laiko tarpsnį, per kurį p erd u o d am as p ranešim as, kom unikuoja d aik tų triukšm ą arba leidžia atpažinti juos tarp em pirinės gausybės. Balsu ištardam i kiekvieną m um s nušvitusią em ­ pirinės detalės įžvalgą, - įžvalgą ypatingo apskritim o, m e­ džio ar balandžio, į kuriuos žvelgėm e vakar, supy kę ar graužiam i pavydo, - ir šitaip įsibraudam i į visuotinę slap­ tažodžių , lozu n g ų ir įsakym ų apykaitą, išsirinkdam i tam ll.Ibid., p. 65.

85

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

tikrą pašnekovą ir n u trau k d a m i pasakojim ą arba aiškini­ m ą tam tikra intonacija, išpuoliu ar balso moduliacija, per­ teklingais elem entais, kurie skleidžia m iglą, ar ištiktukais, kurie rauda, bliauna ar atim a žadą, - taip m es sėkm ingai kom unikuojam e begalinę asp ek tų bei persp ek ty v ų g au ­ sybę ir diferenciaciją, taip p at galim ybę neribotai atpažinti em pirines detales. Kiekvienas, m anąs, neva m es tiktai ke­ liam e triukšm ą, iš tiesų yra žm ogus, nenorįs klausytis. Tasai, kuris supranta, nesistengia skirti abstrakčią form ą iš tono, ritm o ir balso moduliacijų, - frazei savaime būdingo triukšm o, kakofonijos, lydinčios siunčiam ą pranešim ą. Jis arba ji taip p a t klausosi šio vidinio triukšm o, - g erg ž­ džiančio ar deginančio kvėpavim o, hiperventiliuojančių a r sn au d ž ia n čių p laučių, visokių b u rz g esių bei vidinio aido, - triukšm o, kuriuo pranešim as yra partikuliarizuojam as ir m aterializuojam as, k u riuo n uro d o m a ir kom unikuojam a em pirinė realybė to, kas neribotai atpažįstam a ir sutinkam a, einant savuoju gyvenim o keliu. D rauge su šiuo vidiniu triukšm u, apeliuodam as į m u s ir keldam as reikalavim us, su savo m aterialu m u atsiskiria ir stoja priešais kitas arba kita. Kitas nėra vien pasikartojanti apeliavim o į m ane bei prieštaravim o funkcija; jis arba ji tai em pirišk ai atpažįstam as p ažeid žiam u m as ir įsibro­ vim as. Savo kūrinį Visage Luciano Bėrio kom ponavo ne žodžiais, o balso elementais, iš k u rių sudaro m i žodžiai, atodūsiais, aiktelėjimais, dvejojimais, švogždesiais, švil­ pesiais, kūkčiojim ais, kikenim ais, kniurzėjim u, v erk š­ lenim u, riksm ais, prunkšėjim ais, m urkim u , burbčiojim ais ir dejonėmis, - iš ku rių kartais ima ir susidaro žodžiai. Jis panardino šiuos garsus į m ilžinišką erdvę, kurioje dūzgia, d u n d a , dainuoja, dzingsi, blėsta elektroniniai garsai ir kurioje m ašin ų griau sm as galop pask an d in a žm o g au s 86

PASAULIO

MURMESYS

balsą. Tais garsais Cathy Berberian atsiskleidžia labiau, nei b ū tų atsiskleidusi savo intencijom is ir sprendim ais, čia ji ap n u o g in a savo jautrum ą, im lum ą, m irtišk um ą ir savo kūniškosios egzistencijos tėkmę bei spektrą. Kaip inform aciją p erteikiančių išraišk ų veiksm ingos priežastys, m es esame lengvai pakeičiami vienas kitu. M ū­ sų išskirtinum as ir savybė b ū ti neribotai atpažįstam iem s randasi, girdisi iš m ū sų šūk snių ir sum urm ėjim ų, m ū sų juoko ir ašarų: iš gyvenim o triukšm o. F O N O TRIUKŠMAS

Jeigu neosokratinė Michelio Serres'o kom unikacijos teo­ rija n esu p rato - nepanoro suprasti - kom unikacijos v id i­ nio triukšm o: pulsavim o ir svyravim o, tem bro neskaidru m o ir balso tankio, gyvenim o triukšm o, kiekvienam ar kiekvienai b ū d in g o ypatingo triukšm o, - ji taip p a t nesu p rato - nepanoro suprasti - ir foninio triukšm o, kuris supa m ū sų kalbėjimą. Garso izoliacijos ir skaitm eninio įrašo technologijų p až a n ­ ga žada galim ybę visiškai pašalinti foninį triukšm ą. Sen­ sorinės deprivacijos kam eras septintajam e dešim tm etyje išrado Johnas C. Lilly, dirbęs su delfinais ir m ėgęs, kaip ir kiekvienas nardytojas, gilią povandeninę tylą bei palaim ą, tad ir su m anęs ją pakartoti sausum oje. Tačiau technolo­ gija, šalin an ti triu kšm ą, taip pat elim inuoja ir k o m u n i­ kaciją. N ebesant jokių girdim ųjų, regim ųjų bei lytėjimo foninių signalų, nebejuntam os ribos ta rp v idaus ir išorės, praeities ir dabarties, suvokim o ir v aizdinių , ir n etru k u s apnink a haliucinacijos. Jeigu, p eržengus tam tikrą foninio triu k šm o lygį, tam p a nebeįm anom a priim ti ap ib rėžtą signalą, tai ketinim as jį pasiųsti neberealizuojam asbe tam 87

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

tikro iš v isų p u s ių gaubiančio dūzgesio, kuris signalą s u stip rin tų , įterp tų p au z ių ir reg u liu o tų kryptį. Erdvės k ap su lės b u v o p ap ild y to s įrašy tu baltuoju triu kšm u m iško šlamesiais, m iesto gausm u; tie įrašai pardavinėjam i gyventojam s, turintiem s n uo g arsų izoliuotus butus. Tai, kad foninis triukšm as yra esm inis dalykas ko m uni­ kacijai, m es suvokiam e su p ratę, jog m ū sų kūn o k o m u ­ nikacijos sistem a signalus priim a ne pasyviai atvėrusi iš anksto u žp ro g ram u o tu s jautriu s paviršius išorės stim u ­ lams, bet išsirinkdam a vieną signalą iš gausybės nerelev antiškų ir prieštaringų. R eceptorinis organas gali priim ti didžiulę signalų įvairovę; percepcija yra aktyvi jėga, fo­ kusuojanti suvokim ą į figūrą, izoliuojanti, atribojanti ją, suteikianti jai pavidalą, o tai, kas liko, - redu kuojan ti į nediferencijuotum o būklę. Jeigu kiekvieną kartą pažvelgę m atom e figūrą, išsiskiriančią iš g re tim ų objektų, tatai vyksta ne dėl fizinių stim ulų, siun čiam ų į m ū sų tinklainę; tatai turi priklausyti nu o m ū sų žvilgsnio aktyvios jėgos. Jei priėm ėjui kom unikacija reiškia iš fono aktyviai išskirti figūrą, tai jos be fono negali nė būti. Ž iūrint į u ž d a rą elipsės form os juodai n u d a ž y tą dėžę, vienodai apšviestą balta šviesa, ju o dum o nem atyti, taip p at visiškai nem atyti ir paviršių; viskas, kas m atom a, - tai švytintis pilkas ta n ­ kis. Bet jeigu ant tos dėžės sienelės priklijuojam a balta p o p ieriau s juostelė, šviesa staiga nuskaidrėja, aplinkos švytėjim as priblėsta ir susikondensuoja į juodą spalvą. Kai psichologas p aso dina subjektą kam baryje taip, k a d jis m a ty tų tik v ientisą plačios, v ieno dai apšviestos sienos paviršių, subjektas negali įžiūrėti, kaip toli nuo jo yra ta siena, iš viso nem ato jokio paviršiaus, regi aplink save tik gilią terpę ir negali pasakyti, kokios ji spalvos. Johnas C age'as, sykį išėjęs iš kam bario, izoliuoto nuo garsų, p a­ reiškė, jog nėra tokios būklės kaip tyla. Tame kam baryje 88

PASAULIO

MURMESYS

jis girdėjęs šnarant, pulsuojant, švilpčiojant, zyziant, skim bčiojant ir girgždant, - tai jo ra u m e n ų ir liaukų veikla rezonavo su nesibaigiančio atm osferos judėjim o virpesiais ir grum ėjim u. Jei priim ti ap ib rėžtą signalą yra skirti skam bantį lauką į figūrą ir fono dūzgesį, tai jį išsiųsti - p av ersti to lauko gausm u. Kom unikacijos teorija fono dūzgesį identifikuoja kaip dau g y b ę nerelevantiškų arba p rieštarin g ų signalų. P avadin ti jį triukšm u - tai laikytis požiūrio, b ū d in g o in d i­ vidui, kurio teleologinė skirtis yra būti idealios re sp u b ­ likos piliečiu, - respublikos, m aksim aliai išvalytos n u o gyvenim o triuk šm o ir n u o em piriškum o: stebuklingosios Graikijos ar absoliučiai perregim os rusoistinės visuom e­ nės piliečiu. M es visiškai kitaip su prasim e foninį triu k š­ m ą, jei į tarp m ū sų sklindančią balsinę raišką pažvelgsim e iš evoliucinės biologijos perspektyvos. V ieną dieną, m ėgindam as išvairuoti per chaotišką Te­ h eran o g atvių eism ą, sulig kiekvienu kryptelėjim u susi­ laukdam as pypsėjim ų iš autom obilių, važiuojančių greta, p asku i m ane ir priešais, tarstelėjau atsitiktiniam keleiviui, k u rį b u v au paėm ęs, kad šitokiu b ū d u įveikęs penkis k v ar­ talus, jaučiuosi nelyginant į kelio v id u rį išrėpliojęs d rie ­ žas, p aše rtas blogais an tid ep resan tais. „O, jie n en a u d o ja signalo k aip m es, vakariečiai, k a d p e rs p ė tų ar p a g ra s in ­ tų , - p asak ė m an o pakeleivis. - Jie k aip p u tp elės - lesa p rin o k u siu s kviečius lauke ir krykauja". Jis turėjo g alv o ­ je, jog jie k u ria g arsin ę ap linką, k u rio s p a d e d a m i sim biotišk ai v ien as su kitu susilieja. S u p ra ta u jį išsyk, nes m in ty se ak im irksniu iškilo tos ilgos naktys, kai v ažiavau p e r T urkiją ir Iran ą, kai pasiekti k itą m iestą p rire ik d a v o ne valan dos, k aip b ū d a v a u paskaičiavęs, b et šešių, nes su g a išin d a v o beviltiškai apleistas kelias ir p a tv in u sio s 89

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

upės, ir p risim in ia u tąn a k t pagalvojęs, jog v airu o ti a u ­ tom obilį - tai absoliuti atsiskyrėliško b ū v io form a, k u rią g alų gale išrad o civilizacija. Kai v id u ry nakties esi vienui vienas viešbučio k am b ary k u r n ors svetim oj šaly, negali sta u g d a m a s išlieti savo v ien atv ės ir apleistum o, nes kas n o rs u ž sien os b ū tin a i tave išgirs, tačiau jeigu nakčia važiuoji plen tu , gali sau rėkti, kiek tinkam as, ir nė vieno ­ je iš m ašin ų , p ra sile n k ia n čių su tavim p riešing a k ry p ti­ mi, nieks nieko neišgirs. Kai važiuoju k u r toli naktį, b ū ti­ nai, nely g Sim onas S tu lp in in k as a n t savo stu lp o E gipto dy k u m o se, leidžiuosi į ra d ik a lia u sias d vasines p ra ty b a s tem a Memento mori, ap ž v e lg d a m a s savo gyvenim o p ra s ­ m ę ar b ep ra sm y b ę p riešais plytinčiose kosm inėse e r d ­ vėse. Su p y psinčiais signalais ilgesio ar vienatvės kly k s­ m ai p rasism elk ia p ro ūžesio lu k štą, k u riu o ap sig au b ia ju d a n tis autom obilis, jie susilieja ir tam p a b endri. G yvendam as su paukščiais, m atai, kaip jų skleidžiam o triukšm o lygis nenusileidžia nam o keliam am triukšm ui, vėjui, k u ris p ra d e d a šn a b ž d ė ti ir šv ilp au ti langinėse, neatsilieka, kai tu p asu k i p ate fo n o garso reg u liato rių . G y v ū n ų balsinę raišką p rov o k u o ja g ru m an ty s ir skrebe­ n an ty s n eg yvi daiktai; žu v y s leidžia garsus d ra u g e su srovėm is, o paukščiai čirškia su vėjyje girgždančiu m iš­ ku. Gyventi, - vadinasi, aidu atliepti vibruojančius daik­ tus. M aterialiem s d aiktam s būti, - vadinasi, rezonuoti. D aiktuose esam a garso, kaip daiktuose esam a šilum os ir šalčio, ir daiktai rezonuoja, k aip jie spinduliuoja savo šilum ą ar savo šaltį. P utpelės ir albatrosai, v arn o s ir kolibriai, kojotai ir ruoniai, žu v y s ir didieji banginiai, krokodilai infragarsu, o v abzdžiai m aldininkai - u ltrag a r­ su tęsia ir aidu atkartoja šak ų girgždėjim ą, lapų šnarėjim ą, u p elių čiurlenim ą, pelkių d u jų šnypštim ą, vėjų sūkuriavim ą, u o lienų slankiojim ą ir žem ės p lo k štum ų trintį. 90

PASAULIO

MURMESYS

Šis triu k šm a s analitiškai n eišskaid om as, k aip p a g e i­ d a u tų kom unik acijos teorija, į d au g y b ę sig n alų , in fo r­ m acijos v ien e tų , k urie yra nerelev antiški ar p rieštarau ja v ien i kitiem s: kurie, p asa k S erres'o, ta m p a abejotini. T riu k šm as figūruoja k aip skam besys bei balsinė raiška, kurie, n e ly g in an t m ū s ų girdim as svirplių sp a rn elių skrebėjim as, n e p ra n e ša jokios žinio s.12 O livier M essiaen'as savo k ū rin yje Chronochromie n esu k o m p o n a v o į m u zik ą, ritm ą, h a rm o n iją ir m elodiją d au g y b ės d ž iu n g lių p a u k š ­ čių s k le id ž ia m ų sig nalų, jo tu rė tų d idžiulėje p au k šč ių b a ls ų įra šų kolekcijoje; k la u sy d a m ie si Chronochromie, m es g ird im e m e ta lų garsus - cim bolus, v arpelius, p lo k š­ tes, v a m z d ž iu s ir d ildės, m edžio garsu s - ra u d o n m e d į, ą ž u o lą ir b a m b u k ą , o das - sty gas ir b ū g n u s, p lu o štu s šluoteles, be to, d a r virvę, g u m ą bei skysčius, g ird im e visa tai tran sfo rm u o jan tis į p ašėlu siai d žiū g a u ja n tį g a­ lybės p lu n k s n u o tų ir sk ra id a n č ių p a d a r ų klegesį. Ir m u m s b esik lau san t, tasai klegesys vėl p akin ta, v irs d a ­ m as m ū s ų p a č ių garsais. Ir m es ta ip p a t k o m u n ik u o ja m e tai, k ą k o m u n ik u o jam e, d ra u g e su foniniu triukšm u, ir sykiu k o m u n i­ kuojam e foninį triukšm ą. Komunikacija vyksta, kai žemės, v a n d e n y n ų ir d an g a u s vibracija surenkam a, ko n d en su o ­ jam a bei išskleidžiam a tavo kūno ertm ėse, o tada palei­ džiam a, ir jos aid ą išgirsti sugrįžtant su vėju ir jūra. Irian Džajoje* regėdavosi, jog kad ir koks b ū tų vėlyvas m etas, v isu o m et atsiras kas nors, kas negali u žm igti ir savo nem igos valandas leidžia dainuodam as ir m ušdam as 12. Svirpliai bendrauja ultragarsiniu d ažniu, p ern ely g aukštu, kad jį galėtų išgirsti ž m o g a u s ausis. D ian e A ckerm an, A Natūrai History o fth e Senses, N e w York: R an d om H o u se, 1990, p. 195. * Vakarų Iriano sritis, u žim anti N au josios G vinėjos salos vakarų dalį. {Vert. pas t.)

91

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

būgną. „Gal jie ruošiasi kokiai cerem onijai ar šventei?", paklausiau m isionieriaus, kuris b uvo m ane priglaudęs, su juo dab ar laukėm e kalėdinių vidurnakčio m išių. „Ne, atsakė jis. - Taip būn a kiekvieną naktį. Tiesą sakant, jie bijo nakties. Jie kaip vaikai", - pridūrė, ir šiuose žodžiuose n u g ird au jo m etų nuovargį. Tačiau jųjų balsai m an neatro­ dė sklindą iš baim ės su k au sty tų krūtinių. M an jų m o no­ toniškai traukiam a daina ir traliavim as skam bėjo taip, lyg p asig au tų ir tęstų garsus, ku riu os leidžia jų pačių gerklės bei kitos gerklės, garsus, kuriuos skleidžia pelkynai, nak­ ties paukščiai ir vėjai. Le Clėzio ilgai gyveno su indėnais Čiape, M eksikoje ir Panam oje; gyventi tarp jų - tai gyven­ ti jų m uzikos dienas ir naktis: m uzikos, griežiam os b am ­ buko stiebais, skylėtais vam zdeliais, būgnais, kriauklėm is, tarškynėm is, taip p at ir balsu - įtem ptu falcetu, kai gerklė virsta fleita ar švilpyne. Le Clėzio girdėjo tą m u zik ą ūžiant tro p in iam m iškui - šu n im s skalijant, b ežd žio n ėm s kly­ kaujant, agučiam s, v an ag am s, ja g u a ra m s rė k a u ja n t ir varlėm s kvarkian t, gausm e, k uris trop in iu o se m iškuo se naktim is nepaliauja. Jam atrodė, k ad kiekvienas m u zi­ kologas, s in te z a to rių piln o se P a ry ž ia u s ir F ra n k fu rto lab oratorijose išstu dijavęs in d ė n ų m u zik o s įrašus, b ū ­ tinai im s sieti y p a tin g u s jos g a rsų a u k štu m u s, gam as, ritm u s ir frazavim us su k u ltū ro s vertybėm is bei k o n v e n ­ cijomis ir m ėgins čia įžiūrėti ryšį su jų m itais bei tragiška k u ltū ro s istorija. Tačiau in d ė n ų m uzik a - tai šū k sn ių ir re č ita ty v ų m uzika, n e tu rin ti m elo d ijų ar harm onijos, m uzika, su k u rta ne šokiam s ir ne tam , kad patik tų ; tai yra m u zik a, kuria jie regi, g ird i ir jaučia n ak ties anes­ teziją. „M elodinga m uzika pirm iau sia yra įsitikinim as, kad laikas takus, k ad įvykiai kartojasi ir kad esam a to, ką m es v ad in a m e ,p ra s m e '." T ačiau „ in d ė n u i m u zik a n etu ri prasm ės. Ji n etu ri trukm ės. N eturi nei pradžios, 92

PASAULIO

MURMESYS

nei pabaigos, nei kulm inacijos".13 Ž odžiai - tai kalėjimai, kuriuose žm ogaus p avid alu kalinam a alsuojanti gyvybė; m uzikoj be m elodijos ir be prasm ės indėnas girdi g yvū­ nijos, augalijos, m ineralų ir d em o n ų pasaulius. Jos reikia klausytis tenai, L ankadonės tro p in ių m išk ų naktyje, su­ prantant, jog ši „m uzika" nėra estetinis pro d u k tas, kitaip tarian t kūrinys, k u riam as vienos žm ogiškosios subjektyvybės, m ėginančios perteikti pranešim u s ar tokias im a­ nentines būsenas kaip nuotaikos, jausm ai, vertybės kitai žm ogiškajai subjektyvybei. Ji yra m iško šnaresių, sm ėlynų šnabždėjim o ir d an g au s k ū n ų dūzgim o tąsa. A tskirta n uo gyvosios ir negyvosios gam tos balsų, grumėjimo, g irgždesių ir ūžčiojim ų, m uzika tam p a vien žm o­ n ių k om u nikavim o priem one. Ją gali p ap ild y ti žodžiai, išsakantys in d iv id ų v ien išu m ą, n u g alim ą žm ogiškos meilės. Tačiau ši kom unikacija mieste, idealiai išvalytam nuo triukšm o, suk urta gana neseniai. Vienas draugas savo m oderniausia ap aratū ra m an neseniai pagrojo vienintelį viso baliečių kečako ko m p ak tin į diską. K lausydam asis b u v a u apstulbintas ir u žb u rta s skaitm eniniu būd u įrašytų ir apvalytų garsų tyrumo, skaidrum o ir grožio. Bet po kelių m in učių pagalvojau, koks tas įrašas abstraktus; klauseisi vien kečako toninio žem ėlapio, lyg sk aity tu m koncerto p artitū rą arfai, n egirdėdam as tindiliuojančių crescendo ir nem atydam as elegantiškos bei aristokratiškos arfininkės figūros, sėdinčios senosios P rahos barokinėje koncertų salėje. Jei važiuojančiam su m anim i autom obiliu d u o d a ­ vau klausy ti baliečių a r Javos m uziko s įrašų, n iekada nesu lau k d av au nieko kito, tik susierzinim o, ir atsipraši­ n ėdam as aiškindavausi esąs pakerėtas tos m uzikos visų ją lydinčių aplink ybių dėka: g ird ėd av au ją, kai pabaigęs 13. J.M.G. Le C lėzio, Hai) Geneva: Skira, 1971, p. 51-52.

93

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

dienos d arb ą iš lėto trau k d a v au per tam sias ir drėgnas džiungles; kai v ala n d ą dvi lū k u riu o d a v a u tarp liežu­ v aujančių baliečių, nė kiek nesijau d in an čių dėl to, kad m uzikantai jau dvi valandas vėluoja atvykti; kai ausis pri­ p ra sd a v o p rie v arlių kvarkim o ir nak ties v ab z d žių zy­ zim o; kai sėsdavausi ant žem ės į besiplečiantį sėdančių ž m o n ių ra tą ir kai šventikas u ž d e g d a v o fakelus, žadi­ n ančius baisingas šventyklos teritoriją sergstinčių de­ m o n ų figūras, o sm ilkalai išjud indav o žydinčiuose m e­ d žiu o se ir vynuogien ojuose sn au d žian čias dvasias, ir žvilgantys, nuogi, ant žem ės glaudžiai su sėd u sių žm onių kūnai im davo linguoti, sklindant transui, senam it jūra; tada jų gyvuliški riksm ai staiga pasveikindavo pasiro d an ­ čius dievus, kurie įsiliedavo į žm o n ių tarpą: šokantys dievai, apsidarę puikiais šilkais ir batika, vainikuoti liaunastiebiais žiedais ir rūkstančiom is sm ilkalų lazdelėm is, nuo brangakm en ių žarstą ru b in ų ir safyrų žiežirbas. Skait­ m eninis įrašas, apvalytas ne tik n u o garsą atkuriančios įrangos triu kšm ų , bet ir n uo foninio atlikim o triukšm o, m an rodės, tobulai neatkuria kečako šokio garsų; jis atga­ m ina m uziką. V akarų civilizacija, XVIII am žiuje su kūrusi rinkos ekonom iką, o ir ekonom inę veiklą; su kūrusi abs­ trakčią u n iv ersa lią libido esm ę; s u k ū ru si žm ones kaip m oteris ir vyrus; su k ūru si laisvą objektyvų gam tos, isto­ rijos ir k ultū ros verbalizavim ą; su kū rusi kultūrą iš afrikie­ čių fetišų bei kurianti tap ybą iš th ang kų, tų kosm inių d ia­ g ra m ų ir p riem o n ių su sik au p ti m editacijai, ra n d a m ų Tibeto gom pose, su k ū ru si m eną - m en ą m enui - iš ritualų bei pilietinių cerem onijų, - ši civilizacija dabar štai sukūrė m uziką iš baliečių kečako. O patys baliečiai neturi savo kalboje žodžio, reiškiančio „m enas", ir nesiklauso m u zi­ kos; naktį šventyklos teritorijoje jie supa savo klykiančius vaikus, juos m aitina, plepa su kaim ynais, išeina ir atsineša 94

PASAULIO

MURMESYS

užkąsti, grožisi ir negailestingai kritikuoja savo gentainį, šokantį Ram ą ar Šitą, įeina į transą, iš jo išeina, transubstancijuojasi į dievus, dem onus, upes, au d ras ir naktį. Juk iš tikrųjų, kai Bachas kom ponavo, repetav o ir dirigavo k antatą, jis ne šiaip kūrė m uziką; jis garbino Dievą, pelnėsi dorybes ir išganym ą, išlaikė dvylika savo vaikų, varžėsi su T elem annu ir Purcellu, kėlė savo globėjo kunigaikščio prestižą bei gerino savo reikalus, ir padėjo surengti v y ­ kusią šv. K alėdų šventę visam m iestui. M uzikos kūrim as m ū sų laikais, kaip ir kultūros kūrim as apskritai, neišm atuojam ai praturtina m ūsų paveldą ir, pasa­ ky tų Nietzsche, šią senutę žemę padaro vieta, mielesne gy­ venti. Kom paktinio disko m uzika buvo sukurta elektroniniu b ū d u elim inuojant visus ribinius ir nesąm oningus signalus, sklindančius iš nem uzikinės garsinės aplinkos: kaimo, tau ­ tos ir istorijos plepėjimą; tolimą dievų ir dem onų šnabždesį ir grumėjimą; lojančius šunis ir giedančius gaidžius, kuriuos iš sn au d u lio per anksti prižadino aušra, jų regim a švytint fakelams; naktinius vabzdžius bei varles; lapų šnarėjimą; lietaus teškenim ą; oro srovių nakties danguje nerim ą ir u o ­ lienų klodų girgždėjim ą, - pašalinant foninį triukšm ą. M es taip p at reiškiam ės balsu ir siunčiam e paviršiais signalus ne vien todėl, kad turim e perteikti kokią žinią. R eikšm inga kalba, frazės, kuriose galima, pagal S erres'ą, atskirti kalifoniją n uo kakofonijos, pranešim ą n uo triu k š­ mo, su d aro tik abstrakčiąją kalbos dalį. A nalizuodam i b et kokį tekstą, gramatikos žinovai ir lingvistai didžiai nustemba, kad bet kokia šneka turi tiek d au g perteklingų elem entų; kokia didelė dalis to, ką sakom e vienas kitam , tėra kartojimaisi, choras, šnabždesiai ir ištęstas rezonansas. N iekuo m es nesiskiriam nuo dangaus paukščių, kurie atsiliepia į vienas kito balsą, bet žino, jog visam e šiam e klegesy tik retkarčiais pasitaiko jiems adresuojam a informacija apie 95

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

kokią nepaprasto skonio sėklą, šiandien pabertą į lėkštelę, arba apie kokį pavojų. Tu snaudei savo kam bary ir n u b u d ęs pagalvojai, kiek čia tų valandų. Pam anei sau - kaip susivėlusi ypata ant lovos iš prancūziškos karikatūros, kurią prisiklijavai greta pagalvės tiesiai prieš akis, - „Si je continue com m e ęa, je ne serai jam ais m aitre d u m onde!" (Jei ir toliau taip tęsiu, tai niekad n eb ū siu p asau lio viešpats!). P am ėginai bent kiek stip riau p avarinėti kraują ir p a k ru tin ti sąnarius, nuslinkai virtuvėn, pakeliui n u tren k d a m as keletą daiktų, iš peties stum telėjai duris, k ad net sugirgždėjo, - vis šioks toks veiksm as toje nam uos tvyrančioje k ap ų tyloje. Užtikai ant sofos su d rib u sį savo b u to d rau g ą, tysantį be gyvybės žym ių nelyg šaltakraujė varlė p er popietės kaitrą: „Ei, žm ogau, nagi, ką čia darai, a?" K urgi informacija? Pasakei tai, kad p až a d in tu m vieną kitą nakties garsą, šiokį tokį ritm ą, kad išjudintum ei kažką aplinkui. Iš supančio m aterialum o aido ir jo gaudesy įgyja pavi­ dalą m ū sų sakom os frazės, siunčiam os tam, kad į jį sugrįž­ tų. G yvų ir n egyvų d aik tų skam besys - tai perteklingumas, ištęsti balsiai ir priebalsiai, švogždesiai, dejonės ir šūksniai, vapėjim as, su d aran ty s m ū sų kalbėjimo, p rane­ šim u nešino, basso continuo. E ksperim entinės k arin io -p ram o n in io kom plekso in­ dustrijos stum iam a priekin k o m p iu terių technologija nesąlygišką pirm enybę teikia tam, kad pranešim as b ū tų per­ d u o tas k aip įm anom a sklan d esn ių , veik sm ingesnių ir m ažiausiai p astan g ų reikalingu b ū d u . K om piuterių tech­ nologija suform avo ir toliau veikia šiuolaikinę k o m u n i­ kacijos teoriją.14 Betgi tiek m aža iš to, ką mes sakom e, turi 14. Paskutinieji M ichelio Serres'o veik alai taip d au g p risid ed a prie at­ statyto em p irizm o autoriteto. Greta kitų žr. Les cinq sens, Paris: Grasset, 1985.

96

PASAULIO

MURMESYS

kokią nors prasmę! Taip m aža iš viso to apskritai p reten­ duoja b ū ti rim tai traktuojam a, taip d au g yra vien tuščias liežuvio m alim as, kuriuo m ėgaujam ės su tuo pačiu šiltu m alo n u m u viduriuos, su k uriuo leidžiam e sau riaugėti ir g adinti orą. Iš tikrųjų, jau seniai nu rod ė N ietzsche, blogas tonas yra m andagioje draugijoje dėstyti rim tus vertinim us bei plėtoti silogistiškai pagrįstus arg u m en tu s. N em aža dalis kalbos, papildančios industriją ir iniciatyvas, kurios yra program uojam os gam tos d ėsn ių ar racionalaus m oks­ lo, ir kurios funkcionuoja pačios vienos, šitokia nem aža dalis kalbos, lydinčios visokią sum aištį, n e rv ų krizes ir n etgi nelaim es, neturi jokios kitos paskirties kaip tiktai kelti juoką. Juoką, atm iešiantį aim anas, kauksm ą, klyks­ m ą, įsiliejantį į pasaulio klegesį. Kaip ir nem aža to, ką sakom e apsikabindam i, sakom e tam, k ad išleistum e savo ato d ū siu s ir savo rau d as į lietų ir jūros platybes. Visi šie m eknojimai, šūksniai, burblenim ai, šnabždesiai, niurzgesiai, čiulbėjimai ir juokas, visas šis triukšm as, ku rį keliame būdam i drauge, leidžia vaizduotis m us, sutelktomis jėgom is besistengiančius užgožti vienareikšm į pašaliečio balsą, - kom unikacijos lengvintoją, įkūnijantį m aksim alų triukšm o pašalinim ą, - užtrenkti jį, k ad idealiajam e žm o­ giškosios kom unikacijos m ieste g irdėtu m e tolim ą p asa u ­ lio gausm ą ir jo dem onus.

7.-498

97

Pirmapradė

akistata

Esi iškviestas pas tėvą ar m otiną, atgulusią m irties p ata­ lan, ir atsidūręs su ja akis į akį nežinai, ką pasakyti. O kaž­ ką pasakyti reikia. Kitas ar kita prisiartino prie ribos - savo gyvenim o ri­ bos, - kai nebegali daugiau nieko padaryti. Tačiau jai teks d ar štai ką padaryti: num irti. Tatai ji turi padaryti, p a d a ­ ryti viena, n egalėd am a pasirem ti jokia patirtim , jokiom priem onėm ar resursais. Tatai ji vis dėlto turės p ad a ry ti ir p a d a ry s - gerai ar blogai, narsiai ar netek u si sąm onės, ryžtingai ar sugniuždyta. Ji visuom et žinojo turėsianti tai padaryti, dažnai apie tai susim ąstydavo, n o rėdavo m irti vien aip ar kitaip. Juk kiekvienąsyk, kai pasielg d av o drąsiai ar bailiai, nujausdavo šią galutinę akistatą. A risto­ telis, parašęs pirm ąjį V akaruose traktatą iš racionaliosios etikos, visų do ry b ių sąraše d rąsą pam inėjo pirm ąją. Ji ne tik pirm oji tarp lygiaverčių dorybių; tai - transcendentinė dorybė, v isų k itų dory bių galim um o sąlyga. Juk niekas negali, n eb ū d am as drąsus, būti teisingas ar didžiadvasis, ar draugas, ar tiesiog nuoširdus pašnekovas. O kiekvienas drąsu s poelgis yra poelgis, atliktas rizikuojant: rizikuojant savo reputacija, tarnyba, nuosavybe, savo gyvybe. Ir tu, iškviestas b ū ti su kitu, kuris yra prie ribos - g y ve­ nim o vertybių, galių ribos ir jų ištakų, - pasijunti esąs prie kalbos galių ribos. 99

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

Slaugės sako: „Aš taip džiaugiuosi, kad jūs atėjote!" M at žino, kad tu gali - privalai - padaryti kažką, ko jos nebegali: pasakyti ką nors mirštančiajam. Ką gali pasakyti? Kad ir ką sakytum , viskas dar lūpose skam ba absurdiškai ir tuščiai. Tau atrodo, jog vargas ne čia, kad tu tiesiog nem oki reikia­ m ai kalbėti ar niekaip nesugalvoji tinkam o dalyko pasakyti, nes neturi tokių situacijų patirties, bet ir pati kalba reikiam ų galių neturi. Ž odyne ir kom binacinių galim ybių arsenale nėra galios pasakyti tai, kas turi būti pasakyta. Ir vis dėlto tu privalai čia būti ir turi kažką pasakyti. D ar niekad tau nebuvo taip aišku. Esama ir tų, kurie neina prie m irštan­ čiojo patalo, sug niuždyti klaikaus kalbos bejėgiškum o. Jiems regisi, jog būdam i bežadžiai, d rauge su kitu jau yra nešam i m irties ir tylos karalijon. Bet jeigu sukaupi drąsą nueiti, jau nebekyla jokių abejonių dėl to, kad privalai čia bū ti ir turi kažką pasakyti. Im peratyvu yra tai, kad čionai bū tum ei ir kalbėtum ei; o ką pasakysi - galų gale vargu ar besvarbu. G alop pasakai bet ką: „Viskas bus gerai, M a­ m a," - nors žinai, jog tai kvailystė ir net įžeidžia jos protą; ji žino, kad m iršta, ir yra už tave drąsesnė. Ji nepriekaištauja tau dėl to, ką pasakei; pagaliau tai nebesvarbu, im peratyvu buv o tik tai, kad tu ką nors pasakytum , - bet ką. Kad tavo ranka ir balsas pasiektų ją ir palydėtų į niekur, kurlink ji jau nešama, kad ją aplankytų tavo balso šilum a ir tonas, jos pačios alsavim ui slopstant, ir kad tavo akių šviesa sutiktų jos žvilgsnį, nukreiptą ten, ku r jau nieko nepam atysi. Kiekvienam pažįstama situacija, kai atsiveria praraja tarp to, ką sakai, ir to, ką pasakai. Situacija, kurioje sakymas, es­ m ingas ir im peratyvus, atsiskiria nuo to, kas sakoma, ko ji lyg ir nebevaldo, ir kažin ar bereikalauja. R acionaliojoje b en d ru o m e n ėje n o rm ali yra kita s itu a c i­ ja, - kai esm inga yra tai, kas sakom a, o sakym o vyksm as 100

PIRMAPRADĖ

AKISTATA

neesm inis, kurioje im peratyvu yra tik tai, kad tasai, kas kalbės, - kad ir kas bebū tų, - sakytų b ū ten t tai. Tokia situacija esti, kai ne šiaip turim a, kaip kiekvienoje bendruom enėje, bendra atsarga išvadų, elgesio m aksim ų ir įsitikinim ų, p erim a m ų iš k itų ir p e rd u o d a m ų toliau. Racionalioji b en d ru o m e n ė k uria b e n d rą d isk u rsą d au g griežčiau - ir sykiu yra to d isk u rso k u riam a. In d iv id ų įžvalgos form uluojam os visuotinėm is kategorijom is, tad gali b ūti atsietos nuo jas pirm ąkart suform ulavusiojo čia ir dabar sąvado. D iskursas im asi pateikti pag rin d ą, tai yra bend resn ę form uluotę, em pirinį dėsnį ar praktinę m aksi­ m ą, iš k u rių b ū tų galim a d ed u k u o ti išvadas ir veikim o b ū d u s. Kai n ustato m i em p irin iai dėsniai ir p raktiniai principai, in d iv id ų įžvalgos paskirstom os visiems. O tada užsim ojam a pateikti p agrind o p a g rin d ą - teoriją, iš kurios gali b ū ti ded u k u o jam i dėsniai, ir p rin cip ą m aksim om s deduku oti. Šios teorijos ir principo funkcija yra tikrinti, ar visi teiginiai, liudijantys tiesiog individualias išvadas bei įsitikinim us, yra pagrįsti. Bendras diskursas - tai ne p a ­ prasta informacijos, įsitikinim ų bei m ak sim ų sankaupa, b e t racionali sistem a, kurioje visa, kas sakom a, idealiu atveju im plikuoja racionaliojo diskurso dėsnius ir teorijas. Kai kalba bet kuris racionalus subjektas, jis kalba k aip b e n d ro d isk u rso atstovas. Dėsnis, k u rį jis form uluoja, norėdam as suprasti ir praktiškai naudoti, galioja kiekvie­ nam diskursui, - ne dėl to, kad būtent jo balsas tu rėtų galią ar autoritetą, b et dėl to, kad šį teiginį n u stato integraliai vientiso racionaliojo diskurso nuoseklum as, darna ir nesugriaunam um as. Kai n u ein i p a s ką no rs ir p ap rašai kalbėti, u ž k ra u n i im peratyvą, liepiantį juo vadovautis; vadovau tis im pera­ tyvu, valdančiu bendrąjį diskursą ir darančiu jį racionalų. Eini pas gydytoją, veterinarą ar elektriką ir įsitikini, kad 101

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

jis tikrai kalba kaip racionaliosios k u ltū ro s bendrijos dis­ k u rso atstovas. Tu diskretiškai paklau si jį kelių dalykų: „D aktare, ką m an o t apie tuos jap o n ų širdies stim uliatorių ty rim us, skaičiau p ereitą savaitę? D aktare, aš kaip tik perskaičiau tą straipsnį apie kačių leukem iją ir pagalvojau, paklausiu jū sų apie savo persiškąją, Sim oną, ji, m an regis, nesveikuoja. Pone, skaičiau apie tas naujas halogenines lem pas; ar m anot, kad jos gali kenkti akim s, kaip ir seno­ sios, fluorescentinės?" Ką jūs d aro te - tai tikrinatės, ar asm uo, su k u riu o konsultuojatės, kartais nėra ekscentri­ kas - elektrikas, nesekantis savo srities naujienų, veteri­ naras, turįs savo teoriją apie virusus, nederančią su n ū d ie­ nės biologijos bendrosiom is teorijomis. Tai, kas turi būti pasakyta, yra literatūroje, k u rią rasite viešosiose biblio­ tekose; prašote tik sklandžiai pakalbėti, ginti tai, ką ir p a­ tys galėtum ėte pasiskaityti. Šioje situacijoje yra ką pasakyti. Iš prin cipo raciona­ liosios ku ltūros bendrasis diskursas turi kažką, kas būtina pasakyti, net jeigu dabartinio lygio m okslas ir nežino atsa­ kym o į jū sų klausim ą, - nes tulžies latako vėžys yra a p ­ gaubtas susiraizgiusių gyvybinės svarbos organų ir neg a­ li b ū ti šiandienos chirurginiais instrum entais pašalintas; nes patikrinti, ar halogeninės lem pos nežalingos akims, u ž tru k s keletą m etų, o jos tik pernai p radėtos gam inti. Kai kreipiesi į gydytoją, veterinarą arba elektriką, kalbi kaip bendrojo racionaliojo diskurso atstovas. O nkologui nepasakojam a apie neaiškią lem ties n uojautą in d iv id u a­ liom is gyvenim o aplinkybėm is, jau seniai patiriam ą vien v idin e intuicija. V eterinarui n ešnekam e kaip sentim en­ talu s žm ogus, kuriam jo katė reikalinga vietoj vaiko. Žinom a, galime, jau išėję į koridorių, rašydam i čekį, p ra ­ tarti su kvailoka šypsenėle: „D aktare, padarykit ką galit šitam katinui, aš jį m yliu kaip savo tikrą kūdikį". D aktaras 102

PI RM AP RA DE AKISTATA

atlaidžiai nusišypsos ir patikins jus padarysiąs viską, ką tik m okslas gali. Racionaliosios kultūros bendrojo diskurso atstovo kal­ bėjim as yra tai, ką m es vadinam e rim ta kalba. R im tum o teikia racionaliojo im peratyvo svoris, - im peratyvo, le­ m iančio tai, kas turi bū ti pasakyta. Studentai reikalauja iš savo dėstytojų, kad šie be jokių ekscentriškum ų pateik tų savo disciplinos naujausius laimėjimus; tikim asi, jog tai, kas sužinom a iš tiksliųjų, h u m anitarin ių m okslų ir tech­ nologijos sričių, im plikuos visuotinius racionalios p aži­ nim o integracijos principus. Kad tai, kas tu ri b ū ti p a­ sakyta, ištaria k o nkretus kalbėtojas b ū d in g u balsu, yra neesm inis dalykas; ir tai, kad sakom a, yra neesm inis dalykas, nes tai, kas pasakytina, egzistuoja viešųjų biblio­ tekų knygose, o jeigu ir ne - tai im plikuoja racionaliojo diskurso lem iam osios kategorijos, teorijos ir m etodai. M es taip p at leidžiam ės į diskurso ekscentriškum us gydytojas pasiteirauja, kaip m u m s einasi žaisti golfą; veterinaras atlaidžiai nusišypso iš m ū sų neurotiško sen­ tim entalum o. Tatai, be jokios abejonės, įeina j kalbėjim o b endruom enėje teikiam ą m alonum ą: ekscentriški tropai, k u rių pridaigstom a į savo profesinę retoriką, keistos m eta­ foros ir „p ritem p ti" b ū d v ardžiai, k uriuos lip dom e v a r­ tojam iesiem s daik tav ard žiam s, seksualinės m etaforos, kurias leidžiam e sau tarti, - visos keistenybės, audžiančios viešąjį ego. Į visa tai nežiūrim e itin rim tai ir nem anom e, jog tai im peratyvu. Įsivaizduotoji ribinė situacija - kai vienas ben d ru o m en ės narys traukiasi iš m ū sų tarpo, kai kažkas pasiekia savo gyvenim o galą, - tai tokia situacija, kai m es, einą prie jo būti, mes, turį eiti prie jo būti, pasijuntam e priėję kalbos ribą. Tai ne tas m om entas, kai kalba tylom is tam p a 103

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

nebereikalinga, bet tas, kai jau nebėra esm inga tai, kas turi b ū t pasakyta, o sakym as ir sakantysis - nesvarbu: prie­ šingai, d ab a r suvoki turįs čia būti ir turįs kalbėti. Turi kažką pasakyti - kažką, ko nebegali pasakyti kalba, ko nerasi bendrojo diskurso resursuose, pasakyti kažką, kas pagaliau yra neesm inga. Im peraty vus yra pats sakymas: tavo ranka, ištiesta išeinančiojo link, tavo akių šviesa, sutinkanti kitą žvilgsnį, n u k reip tą ten, k ur jau nieko n ep a­ m atysi, ir tavo balso šiluma, pasiekianti ją, kai ji jau p as­ ku tin į k artą atsidūsta. Ši situacija žym i ne tik kalbos pabaigą - tai paskutinis m om entas, kai visa, ką m es tu ­ rėjome vienas kitam pasakyti, tylomis pasibaigia, m irštant vienam iš m ū sų , ir be žado kūkčiojant atėjusiajam kalbėti. Tai sykiu yra ir pradžia, kom unikacijos pradžia. Kai sudarom e tą u žd arą bendriją - m ylim ųjų bendriją, dažnai m us lydi įspūdis, jog m ū sų meilei žodžių nereikia. Kai žm onės įsimyli, jie, regis, turi šitiek dau g vienas kitam pasakyti, telefonas būna užim tas tol, kol pavargsta ragelį laikanti ranka ir ausys nebepajėgia klausytis. Jauti, jog prieš tavo valią traukia išsipasakoti nereikšm ingiausias dienos sm ulkm enas, - taip ir savotiškai išmėginama: jeigu ji tikrai išklausys visa tai, ko niekas darbe nenori klausytis, tai ji tik­ rai turi būti m an neabejinga; sykiu tai ir gundym o retorika, troškim as kiekvieną savo dienos m inutę paversti nuotykiu ar m ėgavim usi. Bet kai žm onėm s meilė tam pa reali, ja įsiti­ kinam a, jiedu klausosi m uzikos, žiūri televizorių ar kikena iš niekų. Jei apie ką dar kalbama rim tai - tai ji pasakojasi sa­ vo profesinius rūpesčius ir ambicijas, o jis šneka apie n am ų rem onto reikalus bei apie tai, kaip jis netrukus taps žym iu m okslininku ar verslininku, mokslo ar komercijos atstovu. Šie rim ti pokalbiai, sakytum ei, vyksta anap u s jų m eilės ribų; iš tikrųjų juk niekas nem ano, jog iš viso reikia aptarti su m ylim uoju savo laboratorijos ar kontoros problem as. 104

PI R M A P R A D Ė AKISTATA

Ir tiktai jų meilei blėstant, jie pradeda jaustis kiek kitaip. „Tu privalai kažką pasakyti! Apie m udu! N enoriu nė girdėti daugiau apie tą tavo bosą ar apie tai, kokiais sky­ dais dengti namą! Mes turim kalbėtis apie m udu!" Ir iš tiesų turi kažką pasakyti. Tu. O juk nė nenutuoki, ką galėtum ei tarti. N et jei esi jau anksčiau visa tai išgyvenęs, kai m irė meilė, kurią andai pažinai. G alų gale imi šnekėti bet ką, šneki kvailystes. Juk nesvarbu - turi kažką pasakyti. Ir tąsyk im i suvokti, jog tatai jau vyko, kai ju d u pajudėjot viens kito link. A uditorijoje b ū d a v o nesvarbu, ar p e r sem in arą p asisakyd avai tu, ar kitas studentas. S var­ b u b ūdav o , k ad b ū tų ap tartas klausim as. Sem inaro fu n k ­ cija b u v o ta, kad p ro feso riu s s u fo rm u lu o tų p ro b lem ą , re m d a m asis politinės filosofijos diskusijom is dėl teisių. O stu d en tai turėjo prieštarauti, form ulu oti altern aty v as keliam om s tezėm s. Kartais žinojai, ką reikia pasakyti, bet leisdavai tai d aryti k itam stud en tu i, nes sem inaras nėra vieta, k u r g alėtum u žsiim ti saviraiška ar stengtis tapti p ro fesoriaus num y lėtiniu. T ada tarp tavęs ir greta sėd in ­ čios stu d en tės ėm ė m egztis kitoks santykis, - pasijutote b ev irstą įsimylėjėliais. N u o tol, kai tik a tsid u rd a v o te k ar­ tu, reikėjo k až k ą pasakyti. K ažin ar svarbu, k ą šnekėsi; esm inis dalykas b ū d av o tai, kad kalbėtum ei tu, kad tavo balso šilum a ly d ėtų ją toje nežinom oje aistros zonoje už au d ito rijo s sien ų , kurioje ji d a b a r klydinėjo, k a d tav o balso skam besys re z o n u o tų jos sn ū d u riu ojančioje g er­ klėje ir tavo ak ių šviesa p a sitik tų josios akis, n esu sitel­ kusias į paskaitos u ž d u o tį ir tikslus, žvelgiančias į erotinę tam są. Vadinasi, į kom unikaciją galim a įeiti dviem būdais; vienas jų - kai žm o g u s n u asm en in a savo vizijas ir įžvalgas, form uluoja jas bendrojo racionaliojo diskurso term inais ir 105

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

kalba kaip to, kas turi b ūti pasakyta, atstovas, įgaliotas gynėjas, lygiavertis kitiem s ir jais pakeičiam as. Einant į kom unikaciją kitu keliu suvokiam a, jog esm inga yra tai, k ad tai tu, b ū te n t tu, kažką pasakytum . P ask utin ė šilta ru d e n s diena; m o tinai reikia eiti su vai­ k u į park ą. Ji u ž m iršta v isus laiškus, k u riu o s tu ri p a ra ­ šyti, ir konferenciją, k u rią tu ri p a re n g ti šiam sav a itg a­ liui; u žm iršta v isus savo d ra u g u s. Ji visiškai įsigilinusi į savo u žd u o tį. Ji įsitaisiusi p rie tv enkinio, vėlyvo ru d e n s saulėje fon tane tviska vaivorykštė. Ji ro d o tą vaivorykštę tvenkinyje. Jos akys plačiai a tm erk to s ir žėri, o m eiliose lū p ų linijose p la z d a d žiug esys. Ji tu ri n u k re ip ti ten jo akis. Šiandien. Jo akytės d a r p e r jau n o s įžiūrėti v aiv o ­ ry k štę danguje. Kitais m etais jau b u s p e r vėlu; jis b u s darželyje, o jo akys - atb u k in to s e le k tro n in ių v aiv o ry k š­ čių telev izo riau s ekrane; jam reikės ž iū rė ti į knygeles su pav eik sliu k ais, iliustruojančiais abėcėlės raides. Ji tu ri su fo k u su o ti jo žvilgsnį ir išm okyti p am a ty ti vaivorykštę. Ji tu ri išm o kyti to žodžio: vaivory kštė. V aivorykštė fon­ tane. Jis tu ri su žin o ti ir žodį, ir p atį stebuklą. Ji visiškai susitelkusi, s u v o k d am a u ž d u o tie s k e b lu m ą ir sk u b u m ą. S u sirū p in u si ir triu m fu o d a m a stebi, k aip jo akys p ris i­ p ild o n u ostabo s, s u d rė k sta n u o juoko, ir jose ji p a m a to v aivorykštę. Kas prabyla šiose situacijose - baigties ir inauguracijos situacijose? N e ego kaip racionalusis m ąstym as, atsto v au ­ jąs visu o tin iam protui, tu rin čiam ap rio rin es kategorijas ir form as, k a d racionaliai o rg a n iz u o tų ju slin iu s įsp ū ­ d žius. K alba asm ens - jo arba jos, žem ės gyventojo, m aterialum as; kažkas, kas kvėpuoja, atsid ū sta ir p rab yla m iesto g audesy ir gam tos m urm esy; kažkas, kieno kraują šildo saulės ir nakties aistrų kaitra. K ažkas, kieno k ū n as iš žem ės - dulkė, dulke p avirsianti, - kas stoja prieš kitą, 106

P IR M A P R A D Ė AKISTATA

ir žem ė, su k ild am a jam e a r joje, jį parem ia; kažkas, kieno veidas su d a ry ta s iš šviesos ir šešėlių, o akys - iš šviesos ir ašarų. K albam e apie svetim u osius m ū sų šalyje, tu rėd am i gal­ voje žm ones, k u rių kalba skiriasi n u o m ū sų , kurie ne­ žino, kokiais vardais m es v ad in a m e d a ik tu s bei resursus, k u rie n e s u p ra n ta m ū s ų įstaty m ų , m ū sų elgsenos prin ci­ p ų bei etiketo, ir kurie dėl to nedalyvauja k u rian t k ū rin į m ū s ų b e n d rą civilizaciją. K albam e taip p a t ir apie tuos, k u rie d irb d a m i šį d a rb ą b u v o p a v e rsti svetim aisiais; M arxo diag n o zu o tas susvetim ėjim as - tai n u sav in ti žm o ­ g au s d arbo vaisiai, darbo, į k u rį su d ėto s savosios y p a ty ­ bės - sav asis pro tas, v aiz d u o tė , kvalifikacija ir ra u m e ­ n ų jėga. Bet esam a ir kitokio susvetim ėjim o, - tai su sv etim ė­ jim as su p irm a p ra d ė m is stichijom is. M es keliaujam e po įvairias vietas ne tik dėl ten vykstančio diskurso: k ad ten b u riasi m okslinė d raugija ar rašytojų kolonija, - b et dėl saulės, plačiai atsiveriančių d a n g a u s erd v ių , dėl tro p in ių m u s o n ų ar dėl žaižaruojančio sauso oro, dėl d y k u m o s ir dėl vanden y n o . Kartais, n u v y k ę tuoj p at p asiju n tam e esą nam ie ir ry žtam ės pasilikti, n et jei nei d arb o tenai turim e, nei pažįstam e k ą ir netgi n em okam e teny kštės kalbos. Tačiau d až n iau siai m u m s tenka kreiptis į kitus, k ad p a ­ d ė tų pasijust kaip nam ie. M es šau k iam ės k itų pagalbos, kad p a d ė tų p asijusti nam ie dykum oj, tro piku ose, lietaus m erkiam u ose m iškuose, tu n d ro je ir v an d en y n e. T aip p a t ir vaikystėje, ir nepažįstam oje tam sioje erotikos k arali­ joje, ir b esiartin a n t m irties šešėliui. Ši kom unikacija yra ankstesnė ir skirtinga n egu m ū sų kaip racionaliosios b e n d ru o m e n ės kom unikacija, ji pastarąją sudvejina. Tokia kom unikacija lieka im peratyvi, kai kitas, 107

NIEKO BENDRA NE TU RINČIŲJŲ

BENDRI JA

su kuriu o m es turėjom e b en d rą kalbą arba jos neturėjom e, m us palieka. Šios visiem s pažįstam os kom unikacijos dar neišnarstė kalbos filosofijos. Klasikinė epistem ologija m ėgino su inv entorin ti proto operacijas, kurios identifikuoja, atskiria ir sieja daiktus, o m ū sų kalbos filosofai užsim oja parodyti, kad šios opera­ cijos yra atliekamos. Komunikacija, m ū sų in div id u alų per­ cepcijos lau k ą integruojanti su k itų percepcijos laukais, su p ra n ta m a kaip būdas, k u riu o m ū sų protas išplečiam as an ap u s ribų, k u r daiktus gali pasiekti m ū sų p ačių jutim o organai, į pasaulį objektų, identifikuojam ų visiems. K lasikinė epistem ologija laikėsi n uom onės, jog ja u tru ­ m as fiksuoja neorgan izu otą sp alv ų, šviesų, šešėlių, to nų ir slėgio s ra u tą , o n ū d ien ė su v o k im o fenom enologija įrodo, jog percepcija n u o p at p ra d ž ių yra daik tų , stru k ­ tū rų , k o n tū rų , kelių ir p eizažų juslinis suvokim as. P er­ cepcijos fenom enologija juslinio suvokim o stru k tū ras ir din am iką atskiria tiek n u o n erv in ių im p u lsų fiziologijos, tiek n uo vėlesnių p ažin tin ių operacijų. D ar n esu tap atin u s d aikto su ž o d ž iu ir sąvoka, jis p rieš m ū s ų akis ir ty­ rinėjančias rank as jau įgyja p av id alą k aip tam tikra visybė ar visybių kom pleksas. Jūs atidarote dėžutę, k u rią jum s kažkas atsiuntė, ir p am atote daiktą, b et nė nenutuokiate, kas tai yra ir kaip vadinam a. Jūs ne tik patiriate poveikį į atsk iru s jū s ų ak ių tinklainės k ū geliu s bei stiebelius ir sp au d im ą p irštų galiukuose. Jūs suvokiate daiktą, turintį savo d y dį ir form ą, stebite jo p u siau sv y rą, sim etriją, sp al­ vas, k ietu m ą ir faktūrą. K iekvienas juslėm is suvokiam ą reljefą turintis daiktas, įvardytas ar neįvardytas, daro grįžtam ąjį poveikį vėles­ niem s suvokim o deriniam s. A ntropologas Colinas Turnbu llas pasakoja sykį n u siv ežęs bičiulį pigm ėją į atvirą savaną, ir ten jis iš tolo pam atęs dram blį, kuris atrodė esąs 108

PI R M A P RA D Ė AKI STATA

m oskito dydžio. Akys, išm okusios įžiūrėti tropinio m iško glūdum oje, k u r iš visų pu sių akiratį riboja m ed žių kam ie­ nai, o d an g u s nu olat suskaidytas m ed žių v ainikų skliau­ to, - šios akys negalėjo m ažytės figūrėlės pam atyti kaip toli esančio didžiulio dram blio. Tačiau objektų sistema, k urią m es identifikuojam e savo kalbos aktais ir siejame su racionaliuoju diskursu, taip pat d aro grįžtam ąjį poveikį m ū sų percepcijai. M ū sų regėjim ą jau n u k re ip ė kiti - n u k reip ė žodžiais. M u m s pasakyta, kaip žiūrėti, ir du oti vard ai tų dalykų, k u rių ieškoti. Ž m o­ gus, išm okęs m eteorologijos kalbą, d a n g ų regi kitaip; žm ogus, išm okęs A m azonės m edžiotojų ir rinkėjų genties d aik tų vard u s, tropinį m išką m ato ne taip, kaip vakarietis b otanikas bei biologas. Per pastaru o siu s dešim tm ečius percepcijos fenom eno­ logija d a u g dom ėjosi šiuo grįžtam ojo ryšio fenom enu tarp juslinio suvokim o ir kalbos aktų, identifikuojančių daiktus konkrečios kalbos klasifikacija ir gram atika. Paulis Feyerab end as įrodinėja, jog ne tik m okslų kalbos bei to paties m okslo įvairių epochų kalbos yra nebendram atės, neišver­ čiam os viena į kitą, bet ir V iduram žių, Indijos bei A m azo­ nės m išk ų ž m o n ių suv ok im as n eben dram atis. T hom as K uhnas teigia, kad kiekviena nauja m okslo revoliucija at­ neša ne naują koncepcinę atskaitos sistem ą stebėti tai p a ­ čiai gam tos ir d an g a u s tvarkai; tai Gestalt poslinkis, sulig k u riu o žvilgsniui atsiveria nauja žem ė ir naujas dangus. Šie tyrinėjim ai svyruoja tarp objektyvios racionaliosios b en d ru o m en ės kalbos ir percepcijos, n uk reip to s į daiktus. D abartinė juslinio suvokim o fenom enologija laikosi n u o ­ m onės, jog, kai žiūrim e, m ū sų žvilgsnis, pasak Heideggerio, yra visuom et suinteresuotas ir susirūpinęs; m es kažko ieškome, tikim ės - kokio nors tikslo, įrankio, spąstų ar kliu­ vinio. Kalbos filosofija teigia, jog natūralioji, ikim okslinė 109

NIEKO BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

m ū s ų kalba funkcionuoja tam , k ad m es vienas kitam iden tifikuotum ėm e daiktus, in stru m entu s, kelius, kryptis ar procedūras. Kalbos filosofija įsivaizduoja, kad į kom u­ nikaciją galim a pakliūti tik integruojant d aiktų, prieinam ų m ū s ų jutim o organam s, ra tą į visiem s id entifik uo jam ų objektų pasaulį. Bet jeigu iš tikrųjų m es gyvenam e ir veikiam e ne pagal objektyvią pasaulio reprezentaciją, o suvokiam am e peiza­ že, ir objektyvioji pasaulio reprezentacija yra tik šios aplin­ kos žem ėlapis, tai ši suvokiam a aplinka nėra tiesiog g au ­ sybė p ask irų daiktų, paskleistų regos lauke. Patys daiktai, ku riu o s suv ok dam i galim e skirti ir identifikuoti, esti išsi­ dėstę šviesos nutviekstoje aikštėje, šiltoje erdvėje ir tokioje atm osferoje, kurioje m es galim e judėti, o kartu ir percepciškai tyrinėti juslėmis, jie esti išsidėstę an t žem ės, kuri nesidriekia kaip d ar vienas objektas, b et yra atram os di­ m ensija. Šiuos nedaiktus, k u riu o se form uojasi daiktai, E m m anuelis Levinas tem atizavo kaip p irm ap rad ę terpę (the elementai). Suvokim o fenom enologijai reikalinga jau ­ tru m o fenomenologija, ne n usituokim as apie fiziologinius o rganu s ir psichofiziologinius kanalus, kurie g aud o p o ­ jūčius, informacijos vienetus, bet gebėjim as pripažinti, kad jautru m as pažįsta juslingum o elem entą, ku riu o percepcija n usistato kai kurias kryptis bei kai k u rių d aik tų padėtis. Su šviesa, žeme, oru ir šilum a m es santykiaujam e ne vien tik in d iv id u a liu ja u tru m u ir ju slin g u m u . V ienas kitam m es kom unikuojam e šviesą, k u rią m ū sų akys pažįs­ ta, žem ę, teikiančią atram ą m ū sų p ad ėtim s erdvėje, ir orą bei šilum ą, su kuriais m es kalbam e. M es stojam e vienas prieš kitą kaip žemės, šviesos, oro ir šilum os kondensacijos ir pirm in e kom unikacija o rien tu ojam e vienas kitą pirm apradėje terpėje. M es kreipiam ės į kitus, kad p ad ė tų m u m s pasijusti nam ie svetim oje p irm ap radėje terpėje, į 110

P I R M A P RA D E AKISTATA

ku rią užklystam e: plūduriuojančioje ir bevardėje kūdikys­ tės šviesoje bei šilum oje, tam siose erotikos gelm ėse ir m irties karalystėje, k u r racionalusis diskursas neb eturi ko pasakyti. Kalbos filosofijai, nustatinėjančiai, kaip pasak o­ m i suvokiam ieji daiktai ir kaip sakydam i kom unikuojam e, reikalinga sakym o fenomenologija, - sakym o, vykstančio tada, kai vienas arba viena stoja prieš kitą kūniškąja subs­ tancija su savo veido šviesa, šilum a. P itagoro skaičių pasaulis, Platono form ų pasaulis ir m o­ dernioji m okslinė form u lių visata yra n ely ginan t kokie žem ėlapiai, u žd e d am i a n t priem onių ir kliūčių, išdėstytų m iesto gatvėse, viršu m k ultūros statin ių m en ių ir v iršu m peizažo, rėpiančio nejudančius daiktus, klajojančius gyv ū­ nus, vešinčią augaliją ir m ineralus, slūgsančius žemėje. Tačiau erdvė, kurioje su sid u riam e su daiktais, nėra p a­ kibusi geom etrinių m atm en ų tinkle ar k u r nors tuštum oje. Ji plyti šviesoje, šilum oje ir atmosferoje, ir aikštėje, tvirtai laikom oje p irm ap rad ės žem ės atram os. Šviesos negalim a ap žiūrėti kaip daikto iš įvairių p u sių ir iš skirtin gų p ers­ pektyvų; ji n etu ri šo nų , ir prie jos n eprisiartinam a taip, k aip prie p aviršių, ku riuo s ji nušviečia. M es suvokiam e esą šviesoje. Tai ne substancija, palaikanti ir pažįstam a per savybes; tai - švytėjim as, neapib ūd inąs jokio daikto, lais­ vai p levenantis b ū d v ard is. Šilum a nėra tai, ką m es p er a tstu m ą suv ok iam e juslėm is ir ką su p ran tam e; m es ją atran d am e jon pasinerdam i. Žem ė m um s, išskyrus kos­ m o n au tu s ir astro n o m ų vaizduotę, nėra planeta, tai yra apvali substancija, ku rią galim a pam atyti iš tam tikro n u o ­ tolio, kai nebejaučiam a jos atram a. M um s, žem ės vaikam s, ji yra gryna atram a, niekieno nelaikom a, bet visus d aik tu s palaikanti savo vietose. M es pažįstam e ją iš vidaus, kaip m ū sų stovėsenos ašies stabilum ą. N aktis - tai ne ju od a 111

NIEKO BENDRA NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

užtvara, u žden g ian ti m ū sų tinklainės p aviršių, kad nega­ lėtu m e regėti; m ū sų žvilgsnis klajoja po naktį, ir ji yra begalinė; naktis įsiveržia, ji yra išorėje ir viduje. P irm a­ p ra d ė terpė nesidriekia, kaip d aik tų peizažas, horizontais, atveriančiais suvokim ui tolybę ir ateitį; jos esatis pilna, ji yra čia, nepaliaujam ai artėdam a, be ateities, ku rią suvok­ tu m e ar projektuotum e, ji yra čia, neatlyginam ai pertek­ linga. P irm ap rad ė terpė neatm enam a; m u s su pan ti šviesa virp ėd am a sulyd o visus jos b u v u sių form ų pėdsakus, o žem ę palaikančią atram ą juntam e kaip stabilum ą ir ju d ru ­ m ą m ū sų padėtim s, kurios neatm ena praeities atram ų. D aiktai ra n d am i p irm ap rad ėje terpėje. Substancijos, turinčios jų savybes, aprėžiančius k on tū ru s, gali b ūti su­ voktos, atsietos, turim os. Save identifikuojam e ir savo tapatybę išlaikom e tarp daiktų. P irm apradė terpė, neat­ verianti tikslų horizontų, nenukeliaujanti į atsargų klodus, k uriuos galėtum ei prisim inti, n esid u o d a savinam asi. N e­ gali pasidaryti kažkuo atskiru, negali savęs įtvirtinti savindam asis šviesą, p av ersdam as privačia nuosavybe atm os­ ferą ir atim d am as ją iš kitų, m o no po lizu od am as šilum ą, pasiim d am as atra m ą iš d aik tų , p a sk lid u sių an t žem ės. Šviesa, įsiskverbianti į akis, n uasm enina, ir tavo akis n u ­ šviečia šviesos an onim išk um as; m atai, nes k ū n o akys m ato. M iško šnaresiai ir m iesto gausm as įsiveržia į ausis, ir tavo ausys girdi, nes klausa girdi. Žem ė, pakylanti į m ū ­ sų padėtį erdvėje, nuasm enina; tu stovi kaip m edžiai stovi, vaikštai kaip vaikšto žem iška gyvybė ir ilsiesi kaip ji ilsisi, kaip ilsisi uolos ir smėlis. P ir m a p ra d ė te rp ė n ė ra g a u s y b ė p a s k irų d a ik tų , iš eilės s u v o k ia m ų sav o vietose, ž v e lg ia n t įv a iria p u s iš ­ kai, ir ta rp u s a v y je ly g in a m ų ; ji n ė ra ju n ta m a id e n tifi­ k u o ja n t ta m tik rą p a v irš ia u s p iešin į. Pirm apradė terpė juntam a grynu gelmės pojūčiu, - ne intencionaliai kreipiant 112

P I R M A P R A D Ė AKI STATA

žvilg snį bei ra n k ą, taik an t ju o s į tam tik rą tikslą, - b et inv oliucijo s ju d esiu . Jud esys, p a ju n ta n tis p irm a p ra d ę terp ę, nėra stok o jan tis ar g eid ž ia n tis ju d esy s, ju d e sy s tu štu m o s, k u ri siekia atstu esančio tu rinio ; tai ju desy s, k u riu o p a sin eriam a p ilnybėn. P irm ap ra d ės terpės p o jū ­ tis y ra jos paveiktas, p rip ild y tas ir p am aitintas, - tai k aip ju slin g a d arn a, - darn a, k u rią žym i žo d is džiaugimasis. Šviesa m a u d o akis, vos tik jos atsim erkia, ir kreip ia re g ą į p a v irš iu s ir a p y b raiža s d aik tų , k u riu o s nušviečia. Ji n eištiesia p rieša is žv ilg sn į sp alv o s širm os; jos p ačios sp a lv a ištirp sta , p a lik d a m a sav u šv ytėjim u ž a iž a ru o ti sp alv as d a ik tų , jos nu šviečiam ų. T ačiau ji n ėra n eu trali, n ėra g ryn as sk aid ru m a s; d žia u g d am asis rega, ju n ti jos atspalvį, tviskesį ir pulsavim ą. Akys, reginčios su šviesa, d žia u g ia si rega; dienos šilum os g lam onėjam a ir s tip ri­ n a m a g y v y b ė d ž ia u g ia si šildom a; eigastis, p ala ik o m a žem ės, d žia u g ia si vaikščiojim u ir džiu g iai be tikslo k lai­ džio ja p alaik an čio je ž e m išk u m o karalijoje. P laučiai, įk v e p ia n ty s oro, d ž ia u g d a m ie si skonėjasi jo ty ru m u . A u sy s ne tik atid žiai seka sig nalus ir grėsm ės ženklus; jos d ž ia u g ia si k la u sy d a m o s m iško š n a re s ių ir m iesto gausm o. N a m a i nėra vien u ž d a ra pastogė, pilna įv airių re ik m e n ų ir a ts a rg ų p oreik iam s tenkinti; tai ram y b ės ir šilu m o s zona, in ty m u m o teritorija, su d ž ia u g sm u a tp a ­ žįstam a u ž u o g la u d a n u o n e ištirtų sv etim u m o erd v ių . Ir m es d žiau g iam ės, k ad g alim e d žiau g tis nam ais. N e vienu d arb u ar viena duona gyvi esame. G yvenim as nėra virtinė iniciatyvų, skatin am ų stygiaus bei godulio ir turinčių tam tik rų tikslų. G yvenim ą su daro ne nuolat pati­ riam i ir tenkinam i poreikiai, kai valgai ir vėl išalksti, geri ir vėl ištrokšti, arba p am ažu praran dam as santūrum as, kai apn ik tas n erim o n u o lat atitolini mirtį. G yvenim as - tai džiaugim asis. M es gyvenam e šviesoj, šilumoj, m us supa 8.-498

113

NIEKO BENDRA NETURINČIŲJŲ

BENDRI JA

drėgm ė, spinduliavim as, sferų skam besio gausm as ir m u­ zika, n am ų ir gim tinės intym um as, ir egzotikos neaprėpiam ybė. Juslinga involiucija į p irm ap rad ę terp ę u žd e g a akis, sušildo rankas, d u o d a atra m ą eigasčiai, b alsą d aro kalbų ir d v asin g ą, o v eid ą - aistringą. Involiucija į d žiau gim ąsi generuoja d o sn ią ir p erteklin gą energiją, tro kštančią išsilaisvinti p er egzaltaciją. D žiaugim asis yra laisvė; d žiaug dam iesi spindinčia pavasario diena ir šilta žeme, p am irštam e, ku o rūpinam ės, ko tro kštam e ir siekiam e; p am irštam e savo netektis bei atpild us ir atitrūkstam e nu o to, kas m u s užvaldę. Kiekvienas džiaugim asis yra mirtis: tai tokia m irtis, k u rią p ažįstam e kitaip, n egu ją pažįsta H eideggerio baim ė - kaip nublokštį iš būties į nieką, ir kitaip, n eg u ją pažįsta skausm as, - kaip įk lam pinančią savin, įvarančią savin pakeliui į pasyvum ą; ši m irtis ištir­ pin a nei pradžios, nei pabaigos neturinčioje, n eap rėp ia­ m oje p irm ap rad ės terpės pilnybėje. M ū sų džiaugim asis tam pa iš tikro m ū sų , atsidū ręs prieš kito veidą. Iš tikro m ū sų, kad galėtum e jį atiduoti. M atyti kitą kaip kitą jaučiantį subjektą - tai m atyti jo lai­ kysenas ir judesius, kreipiam us į tam tikrą jį supančių prie­ m o n ių ir kliūčių ratą. M atyti kitą - tai m atyti jos v ietą kaip vietą, k u rią galėčiau užim ti aš, o ją supančius daiktus k aip k u p in u s galim ybių, lauk ian čių m ano įg ū d ž ių ir užm ojų. Tai yra m atyti kitą kaip d a r vieną tokį kaip aš, m an lygiavertį ir m anim i pakeičiam ą. Tai m anęs b elau ­ kianti m irtis aprėžia prieš m ane plytinčių galim ybių ratą. M atyti kitą kaip kažką, kas turi savas u ždu otis ir potencialybes, yra pajusti kitą m irtį, aprėžiančią jo laukiančių galim ybių lauką. 114

P I R M A P R A D Ė AKI STATA

Tačiau kita atsigręžia į mane, tuščiomis, iš už anos m ir­ ties sienos. Ji šaukiasi m ano ra n k ų įg ūdžių bei galių. Tą rūpestį, kad aš savo įgūdžiais p avaduoju jo įg ūd žiu s ir apsiim u sau jo užduotis, H eideggeris vadina neautentišku, autentiškum o nepridedančiu. Tai, ko prašo kitas ar kita, yra ne palengvinti naštą, jos uždu otis perkelti kažkam kitam. Ji prašo, kad m ano rankos n u b rė žtų schem ą operacijų, kurias siekia atlikti jos rankos, jis kviečiasi į pagalbą m ano jėgas, jei p ristigtų savųjų. Tačiau pirm iausia jis arba ji šaukiasi žem ės param os, param os, kurią gali suteikti m ano stovėsena. Michelio Tournier rom ane Penktadienis Robin­ zonas Kruzas rašo: „Žinau, jog ir pati žem ė po m ano kojo­ m is yra reikalinga žingsnių, kuriuos žengtų kitos, ne m ano, kojos, kad galėčiau būti tikras jos tvirtum u". Peteris Mathiessenas prašo Him alajų žm onių padėti jam atsistoti ant žemės, kai įkopia kalną, k u r jis atvyko tyrinėti snieginio leopardo; G ertrūda T run prašo Lankadonės tropinių m iškų žm onių, kad pad ėtų atsistoti an t žemės Čiape, k u r ji atvyko fotografuoti tenykščių p laštak ių ir orchidėjų; G eorge'as A bram sonas prašo Afrikos žm o nių padėti jam atsistoti ant žem ės savanoje, kur jis atvyko sugrąžinti į laisvę liūtus; Che G uevara prašo Bolivijos A n d ų žm onių padėti jam atsistoti ant žem ės tropiniuose m iškuose, kur jis atvyko kovoti prieš diktatorių. Nuovargis, svaigulys ir benam iškum as jo arba jos kūne šaukiasi žemiškosios atram os jėgų iš tų, k u rių že­ mėje tvirtai įsišakniję kūnai turi šios žem ės bei šios vietovės jausm ą ir gali jį duoti. Kiti kreipiasi į žemės atram ą, juntam ą iš m ano laikysenos; jeigu, siūlydam as savo įgūdžius jos užduotim s vykdyti, nepasiūlysiu jai šios atramos, ji m ieliau pati susiras sau kelią ir reikiam us veiklos būdus, b an d y ­ dam a ir klysdam a. Kito ranka, ištiesta m anosios link, ieško ne jos įgūdžių, tai vienas iš in stru m en tų , tinkam ų jo arba jos u žd u o tim s 115

NIEKO BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRI JA

vykdyti; spausdam as ranką, kai m u d u vienas kitą pasveikinam ir im am ės kiekvienas savo užduočių, ieškome kito ranko s šilum os - pirm ap rad ės šilum os, kurion panirusi gyvybė. Kitas, kurį m atau kaip regėjimo židinį, kaip ir aš atvirą paviršiam s bei apybraižom s, k u ri m atau kaip židinį kito­ kio regėjim o, rėpiančio galim ybių peizažą, ap rėžiantį reljefą aplink jį arba ją m irties juoda siena, - kitas arba kita žvelgia į m ane savo nuogom is ir pažeidžiam om is akimis. Jo arba jos žvilgsnis šaukiasi m ano akių. Bet ne vien tik tam , k ad n um atyčiau į priekį ir atsigręžčiau į praeitį, taip g alėdam as jam arba jai nu žym ėti kelią: jis arba ji p irm iau ­ sia šaukiasi šviesos. Vienatvėje R obinzonas K ruzas sužino apie bauginančią savo akių nuogybę. Jis supranta, jog kitų akys b uv o peržengusios tru m p ą jo reg im ų d aik tų akiratį, išp lėtusio s m ū sų m aty tų ar m ato m ų d aik tų lauką; sve­ tim os akys praplečia regim um o žem ėlapį. Jojo vienatvė reiškia, kad tokių šviesų nebėra ir tam si naktis siaurina regim um o lauką iki to, ką jis pats iš tikrųjų m ato. Jojo akys liaujasi funkcionuoti kaip šviesos šaltinis, ju d an tis tarp d aiktų, kurie bu v o m atom i anksčiau, negu jis juos užtiko, ir lieka m atom i to, ką jis regi dabar, paribiuose. Spalvos ir šešėliai veržiasi jam į akis, įeina jų v id u n lyg n eskaidrum as, kurio nebegalim a sulaikyti išorėje. Jo rega tam pa tary tu m koks vam zdelis, k uriam e staiga įsiplieskia regi­ m um o atkarpėlė, nelyginant neperspėjus sm ogtas sm ūgis. Kai čia b uvo kitos akys, jos skleidė švytinčią šviesą anap u s m ažo jo realaus m atom um o lauko ribų. Kai į m ane atsigręžia kieno nors akys, jos ieško k itų šal­ tinių, žėruojančių šviesoje, k ad jie išplėstų šviesos lauką. Žinom a, kartais kitas į m ane žiūri, norėdam as vaizdo, m a ­ tyto m ano akių; kitas, kurį sutinku, keliaudam as H im ala­ juose, m anęs klausia, ar aš neregėjęs tako link d id in g ų vi­ 116

P I R M A P R A D Ė AKI STATA

zijų, su k u rtų akim s regėti. Tačiau kito žvilgsnis nekrypsta įm a n o akis, kad išvystų paviršius bei apybraižas peizažo, k u r esu įsm eigęs žvilgsnį. Pirm iausia jis ieško m ano akyse šviesos ryšku m o ir spinduliavim o, ieško šešėlių ir tam sos, rūp esting ai sergstim os. Jeigu n eranda jų, jei randa tiktai tyrėjo žvilgsnį, fiksuojantį topografiją, m ieliau im sis pats vienas ieškoti pasaulio spindesio ir prieblandos. Kitas atsigręžia į m ane ir prabyla; jis arba ji kažko k lau­ sia. Jos žodžiai, k uriuo s su p ran tu , nes jie yra m ano paties kalbos žodžiai, p rašo informacijos ir n u rod ym ų . Jie prašo atsako, ku ris b u s atsakom ingas, pateiks p ag rin d o p ag rin ­ d ą ir įsipareigos atsakyti už save. Bet pirm iausia žodžiai pasveikina, p ra šy d am i jautriai atsakyti. Jo žodžiai ieško kalbaus d vasingo balso, kurio įsakym us, n u o sek lu m ą ir k ry ptį savaim e n u trau k ia dvejonės, perteklingi elem entai ir tylėjim ai, ieško balso, k u ris kvestionuoja kitą, kv es­ tio nu od am as save. Per paaiškinim us ir nu rod ym u s, k u rių reikia kitam , jis arba ji ieško savojo balso m ano tylėjimuose ir m an o klausim uose. Jei m ano balsas n eatsiliep s į šią paiešką, jis arba ji atsak ym ų į savo trikdančius klausim us im sis ieškoti knygose. Kito veidas - tai paviršius, kuriam e m an atveriam os jo lai­ k ysen ų ašys bei kry pty s ir jo jud esių intencijos. Kitos vei­ das - tai paviršius, m an parodantis, kaip ji supranta. Kitos veidas - tai kančios paviršius, kuris m an atveria jos jau­ tru m ą ir im lu m ą, jos pažeidžiam um ą ir m irtiškum ą. Šis p av iršiu s yra iš šviesos ir šešėlių, iš anglies ju n g in ių , žem ės; jo akys žvilga ir ju d a p irm ap rad žiu d rėgn um u; jos balsas su k u rta s iš oro ir šilum os. Kito v eid as yra p ir­ m ap rad ės terpės paviršius - vieta, k u r p irm ap rad ė terpė kreipiasi, apeliuoja į tave ir reikalauja pasinerti į d žiau g s­ m ą ir akys im a švytėti, rankos sušyla, laikysena tam p a 117

NIEKO B ENDRA N E T U R I N Č I Ų J Ų

BENDRI JA

palanki, balsas kalbus ir dvasingas, o veidas - aistringas. Kito veidas yra vieta, k u r p av iršiu n iškyla p irm ap rad ė terpė ir pareikalauja tų p irm ap rad žių šaltinių, į kuriuos paniru si m ano gyvybė gali džiaugtis. Kito veidas p rašo ne neautentiško ir autentišk um o neprided an čio rūpesčio, kai aš savo įgūdžiais pav adu oju jo įgūdžius, p erim u josios uždu otis, apžvelgiu u ž jį form as ir peizažą, form uluoju už ją atsakym us į jos klausim us. Jis arba ji nesiekia pasitenkinti vien turiniu, kuris u žpildys sty gių ir pasotins godulį, turiniu, kurį aš galiu parūp inti, b ū d a m a s savo vietoje ir p asitelk d am as savo galias bei įgūdžius, - jis nesiekia taip pasitenkinti, kad, kai aš jį p a ­ keisiu ir n u im siu jo u žd u o č ių naštą, jam p asilik tų vien neorganinio pasaulio svoris bei m irtis. Siekdam as p ara­ m os iš m ano tiesios stovėsenos ant žem ės, iš m an o akių švytinčio gyvum o, ra n k ų šilum os, aistros m ano veide ir k vėp av im o d v asing um o , kitas siekia m alon um o , - to m alonum o, k u rį teikia d žiaug im asis p irm ap rad e terpe, involiucija į ją ir galim ybė m irti joje. Kitas ieško, kas prisi­ liestų ir palydėtų.

118

Pūvantis

kūnas,

pūvanti

ištara

K iekvienas tarp p ašnek ov ų vykstąs diskursas yra kova su pašaliečiais, su tais, kurie skleidžia tru k d y m u s ir reiškia abejones, kurie suinteresuoti, k ad kom unikacija neįvyktų. Tačiau tokiu m astu, kokiu kom unikacija vis dėlto įvyksta ir teiginiai nu stato m i esą teisingi, pašaliečius ji įvertina kaip žm ones, kalbančius n esup rantam u s dalykus, kaip su­ klaid in tu s ar sugyvulėjusius, ir pasm erkia juos prievartai. Teisingas gali b ū ti toks teiginys, k u rį galim a įjungti į ben d rąjį disk ursą. Teiginiai gali bū ti teisingi ir turėti p rasm ę tik įsitvirtinusios b en d ru o m e n ės diskurse, b e n ­ druom enės, ku ri nustato, kas laikytina stebėjimais, koks tikslum as yra įm anom as fiksuojant stebėjim us, kaip b en ­ d ra v im o kalbos žo džiai ribojam i ir subtiliai tikslinam i įvairiom s pažintinės veiklos rūšim s bei skirtingom s p ra k ­ tinėm s ar techninėm s vartosenom s ir kas laikytina pagrįs­ tu argum entu. Tiesai b ū tin a b en d ru o m e n ė su instituci­ jomis, organizuojančiom is bei finansuojančiom is tyrim us, su m oksliniu d a rb u bei laboratorijom is, turinčiom is rin k­ ti inform aciją bei stebėjim us p ag al b en d ru o m e n ė s n u ­ staty tas tik slum o ir p ak a rto jam u m o norm as; su in stitu ­ cijomis, nu statan čiom is gram atines bei reto rin es form as, k urio m is tu ri b ū ti p ateikiam i teoriniai ar techniniai ty­ rim ai ir form uluojam os jų išvados; pagaliau su instituci­ jomis, nustatančiom is, kas laikytina pagrįstu argum entu ir 121

NIEKO BENDRA NE TURINČIŲJŲ

BENDRI JA

kas laikytina įrodym u logikoje, fizikoje, istorijoje, litera­ tūros kritikoje ar Biblijos studijose, ekonom ikoje, penologijoje, jurisprudencijoje ir karinėje strategijoje. Tiesai bū tin os institucijos, parenkančios tyrinėtojus, m okančios sėkm ingo m okslinio darbo p a ra d ig m ų ir parengiančios juos pakartoti bei pritaikyti tyrim o procesą kitai m edžia­ gai, atrinktai pagal institucinius kriterijus; jai reikalingos institucijos, ratifikuojančios bei vertin an čios savo ty ri­ nėtojus ir technikus. Jai reikalingos institucijos, kurio s atrink tų , kokie m oksliniai tyrim ai tu ri b ū ti sp ausd in am i ir kaip jie vertinam i. Visos šios institucijos renka savo n a­ rius, juos u g d o ir yra finansuojam os k itų institucijų, reguliuojančių v ald y m ą, p er ku rį įsitvirtinusi b e n d ru o ­ m enė m onopolizuoja ir plėtoja savo galią. Aristotelis m um s paliko idėją, jog tiesa yra v ertinim ų savybė, atitikim o ypatybė, esm inga teiginiui kaip jo savas­ tis. Tačiau tiesos nustatym as - sm arkiai viršija jėgas vienišo m ąstytojo, tiesiog tikrinančio kiekvieno atskirai paim to teiginio b ū d in g as savybes. Kiekviena tiesa yra įteisinta tiesa, konkrečios institucijos ar institucijų kom plekso tiesa. O kiekviena institucija įsteigia ar įteisina tam tikrą tiesą. Kiekvienu atveju, kai įkuriam a bend ru om en ė, kiekvienu atveju, kai priim am a konstitucija, įstatym ai ir n ustatom os valstybės sienos bei steigiam i ją v ald a n ty s postai, b en ­ druom enei įteisinam a tiesa. Įteisintas kaip teisingas, d isk u rsas funkcionuoja tiek in dikatyv iai - k aip inform acija ir išankstinė d aik tų bei situacijų reprezentacija, - tiek vokatyviai ir im peratyviai kaip ištara, prabylanti į in d iv id ų esam ybę ir pašaukianti ją akistaton. Jis pašaukia jų kū nišką esam ybę. Teisingas yra toks disk ursas, k u ris p arem tas k ū n o pojūčiais; jis registruoja tai, ką m atė ir girdėjo individai, 122

P Ū V A N T I S KŪNAS, P Ū V A N T I IŠTARA

ką gali laiduoti jų kūno galios. Tačiau ar diskursas ben­ d ru om enėje laikytinas p ro ting u, blaiviu, - nep rik lau so n uo in d iv id ų kūnų; jo nuoseklum as ir rišlum as, raciona­ lum as ir verifikuojam um as patikrinam as nė nesid om in t kūn o sveikata ar blaivum u. Gebėjimą įjungti teiginius apie tai, kas m atyta ar girdėta, į įteisintos tiesos visum ą valdo ne biologiniai ar psichofiziologiniai, b et proto, logikos ir m okslo dėsniai - tai yra instituciniai kriterijai. Individas, institucinio im peratyvo liepiam as įvardyti tai, ką m ato bei patiria, privalo tatai pasakyti teiginiais, kurie p ateikiam i kitiem s tos b en dru om en ės nariam s u ž­ ginčyti ir verifikuoti. Jis privalo savo gyvas įžvalgas bei p atirtis p erte ik ti įteisintom is kalbos sąvokom is, - for­ m om is, kurios yra visų, ne tik jo. Intym iausi ir gyvybiškiausi jo im p u lsa i bei įžvalgos šitaip form uluojam i p ra ran d a ind iv idu alu m ą; jo m intys atgula į žod žių dėžes, kurios saugo jas kaip saugo kapai, tad vėliau, išgirdęs ar perskaitęs savo paties m intis, jis berand a tuose žodžiuose tik tai, ką ra n d a ir kiekvienas kitas; jis neb eran d a lanksčių ir skaisčių savo vidinio gyvenim o ugnelių. K albėdam as jis kalba kaip žm ogus, kurio teiginiuose im plikuota jo k u ltū ­ ros logika, teorijos ir p ažinim o m etodai; jis kalba k aip įteisintosios tiesos atstovas, lygiavertis kitiem s ir jais pakeičiam as. A nonim iškam e institucijų įtvirtinto m okslo bei k u ltūros disk urse visi efem eriški jo jau trau s kūno po­ tyriai yra pratęsiam i, išsaugom i - arba prarandam i. L auk in ių visu om en ėje kalba kaip ištara atsiskiria n u o kalbos kaip įteisintos tiesos form ulavim o b ū d o ir įsivy­ rauja. M o ntaigne'io įvardytos garbės žodis atsiskiria nu o inform atyvaus žodžio.1 Laukinis yra ap n u o g in tas kūnas, 1. M on taigne, „ A p ie kanibalus", in M ontenis, Esė, Vilnius, 1983.

123

NIEKO BENDRA NETU RIN ČI ŲJ Ų

BENDRIJA

pilnas ryžto ir didžiavim osi jėga, kurios k up in as jis žengia {tropinį m išką arba savaną. K itų kūnai regim i tiesiog kaip jų stiprybė ir greitum as, jau tru m as ir aiškiaregystė, narsa ir ištverm ė - ind ividualios ypatybės, kurios nėra stebim os ir registruojam os tik b end rom is kategorijom is, b et patiria­ m os ir patikrinam os dėl priešpriešos su jomis. Laukinis artėja link kitų k ū n ų , erelių p lun ksn om is ir šern ų iltim is pasid ab in u sių k arių k ū n ų , id a n t leistųsi su jais į narsos bei garbės varžybas. Jų k ū n ai ap g in k lu o ti ne tam , kad g in tų įsigalėjusią instituciją; jų šūksniai neskelbia įteisin­ tosios tiesos. Jų riksm ai, skirti kiekvienam kariui atskirai, yra atlikim o žodžiai, kuriais laukinis įsipareigoja, žodžiai, adresuojam i kito ginklam s bei kito m irtinai jėgai, žodžiai, su kuriais laukinis stato ant kortos savo gyvybę. T rium ­ fuodam as ar krisdam as kovoje, jis sušunka šlovės šūks­ nį, - erelio ar liūto šūksnį, - arba surinka, paskutinįsyk reikšdam as m aištą ir atsisakydam as pasiduoti. Įteisintas diskursas pašaukia savo inform uojam us indivi­ d u s ir rodo jiem s daik tu s ir situacijas, kurias form uluoja. Bet įteisintas diskursas gali taip p at ir neįsileisti in d iv id ų, ku riu os pašaukia, į d aik tų bei situacijų apibrėžim us. Filosofas yra tasai, k u ris kalba įteisintoje kultūroje, tačiau su p ra n ta , jog skep tiška abejonė taip veikia toje ku ltūroje p riim tų teiginių v isu m ą, k ad šioji silpnėja ar griūva. T aktikos tikslais susivienijęs su skeptikais, jis pasijunta savo pašaukim o bei o rum o liepiam as atsiriboti n u o šios teiginių visum os - ne kokiom is naujom is įžval­ gom is, priskirtinom is prie p riim tų jų , b et atskleisdam as nenuoseklum us bei spragas įteisintų k anonų, nustatančių, kas laikytina stebėjim ais, koks įm anom as jų tikslum as, kokiom is sąvokom is ir form uluotėm is tie stebėjim ai p a­ teiktim ir kas laikytina įv airiausių p ažin tin ių disciplinų 124

P Ū V A N T I S K ŪNAS, P Ū V A N T I I ŠTARA

bei p ra k tin ių sričių argum entu. Filosofui įteisintasis dis­ k ursas liaujasi funkcionuoti kaip apibrėžiantis d aik tu s bei situacijas, k u riu ose jis gyvena savo gyv enim ą, ir d abar veikia kaip ištara, pašau k ian ti filosofą ir asm eniškai jo reikalinga. Filosofas darbuojasi ne tam, kad išjud intų tie­ sos pag rin d u s, bet tam, kad įtv irtintų ją d ar tvirčiau. Psichotikai, parijai ir m istikai įteisintojo diskurso lieka nein fo rm u ojam i, jiem s n ero do m i d aiktai bei situacijos, k u rias jis form uluoja, jie nekviečiam i p ad ė ti įteisintąjį d isk u rsą įtvirtinti. Tai problem a, jokiu b ū d u nesusijusi su įteisintojo d iskurso teiginių funkcionavim u; galim as daik­ tas, jog galim a pasijusti atm etam am visum os teiginių, ku­ rių teisingum as nekelia klausim o, visum os teiginių, k u rių teising um u nė kiek neabejoji. Tvirti, įteisinti ir pripažinti patikim ais bei teisingais teiginiai šiem s ind iv idam s ad re­ suoja tik v ien ą ištarą: „Tu negebi b ū ti teisus!" Parijai, m istikai ir p sichotikai patiria šitą ištarą p er savo kūno k ančią ir kankinim ą. Tatai, kas pažen k lin am a kaip irs­ tantis pro tas sugyvulėjusiam e kūne, nėra tiesiog būtybė, išskiriam a iš objektų, kuriuos identifikuoja ir pripažįsta įteisintasis diskursas; ji esti kankinam a institucijų, n u sta ­ tan čių tiesą. Kai agresyvaus sm ūgio sukeltas pyktis neišgiežiam as atsakom uoju sm ūgiu, jo jėgos k aupiasi ir yra erzinam os tol, kol su ra n d am as b ū d as atsikeršyti. Prieš asm enį, jeigu ilgą laiką b u v o k aupiam i įtarinėjim ai ir n uoskaudos, g ru ­ pė gali griebtis žiauriausio sm urto. Tačiau kažin ar tais atvejais, kai k an k in im ą im a p ra k tik u o ti institucijos, jis atsiran da iš daugelio įniršusių ir k erštin g ų in d iv id ų susi­ telkusio pykčio. Gal tas vienas m onstras gim sta ne k an ­ kintojui regresuojant iki plėšriųjų žvėrių instinktų, bet vei­ kiau jam e susitelkus institucijų ištobulintiem s prievartos m etodam s? Aiškėja, kad žinom i prievartautojai veikia ne 125

NIEKO BENDRA NE TU RINČIŲJŲ

BENDRIJA

socialiai neb esu valdo m ų seksualinių p a sk a tų genam i, bet su sik au p u s juose tū kstantm etės patriachalinės visuom e­ nės vaizd iniam s bei praktikom s. Kas išlupa savo aukai akis, nėra regresavęs iki neso cializu otų beždžionės ins­ tin ktų , bet pakilęs į tu rk ų janyčiarų ar šventosios Inkvizi­ cijos agentų gretas. Kad b ū tų galim a ir įm anom a kankinti, kaip būtin a sąlyga reikalingi ne ko nk retū s instinktai, bet tam tikros institucijos. Kai prasižengėliai traktuojam i kaip fanatikai, ardom ieji elem entai, laukiniai ir bepročiai, žm onės, k u rių sv arb iau ­ sias antivisuom eniškas poelgis - šnekam i n esu p ran tam i dalykai, b ū ten t tais atvejais jie ne šiaip jėga priverčiam i paklusti ar atlyginti žalą, b et yra kankinam i. K ankinim ai įvedam i ten, k u r įsigali totalitarinė valdžia, o ir tada, kai egzistuoja tam tikras įteisintas diskursas. M ichelis Foucault parodė, k ad Europoje senojo režim o įvestą k an k in im ų p ra k tik ą g rin d ė p rasiženg ėlio k ū n o kontaktas su įteisintąja tiesa, įsikūnijusia kaip transcendentalizuotas m onarchas.2 M onarcho k ū nas ne šiaip sim ­ bolizavo visuo m enės san tv ark ą, b et m aterialiai įkūnijo valstybę ir b uv o dieviškosios teisės įgaliotas kaip prisikė­ lusiojo K ristaus kūno inkarnacija, - K ristaus K araliaus, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenim as. K iekvienas n u sik al­ tim as, teisiam as karališkojo teismo, b ū d av o traktuojam as kaip nusikaltim as karūnai. D augelio n usižen g im ų v isu o ­ m enės tvarkai karaliaus teism as išvis n eapim d avo : už eko nom in iu s n u sik altim u s b a u sd a v o gildijos ir m iesto valdžia, už u žp uolim us ir n u ž u d y m u s atkeršydavo b en ­ d ru o m en ė arba nukentėjusioji šeim a, o už b a ž n y tin ių įstatym ų pažeidim us b au sd av o b ažnytiniai teism ai. Kai 2. M ichel Foucault, Discipline and Punish, vertė A lan Sheridan, N e w York: Vintage, 1979; Ernst Kantorovvicz, The King's Two Bodies, Princeton: Princeton U n iv ersity Press, 1957.

126

P Ū V A N T I S K ŪN A S , P Ū V A N T I I ŠTARA

karaliaus p asiu ntiniai įjodavo į m iestą ieškodam i nusikal­ tėlio, kad atg ab en tų jį stoti prieš teism ą, su juo b ū d av o elgiam asi taip, lyg jis b ū tų įžeidęs patį karaliaus asm enį, o jei kalbėsim e tiksliau, pasikėsinęs į karaliaus kūną. Ka­ raliaus k ū n as buv o toji substancija, kuria m aterializuodavosi d an g au s įteisintos ir valstybės struktūroje įtvirtintos tiesos d arn a ir nuoseklum as. Šis m onarcho kūno suabso­ liutinim as p agrįsdavo tai, kad karaliaus p riešui neribotai b ū d av o taikom os sm u rto priem onės: pilam a gerklėn ver­ dan ti alyva, išlupam os akys, jo kūnas kankinam as įkaitin­ ta geležim i, ketvirčiuojam as ir deginam as ant laužo. Ž abų ryšuliais a p k rau tas stu lp as b ū d av o pastato m as atviroje aikštėje, ir visi karaliaus valdiniai sukviečiam i pasižiūrėti reginio, kai nusikaltėlis pakibdavo tarp d an g a u s ir praga­ ro liepsnų , jų liežuviam s kylant jį praryti. K ankinam as karaliaus priešo kūnas b ū d av o paverčiam as substancija, k uri pašlov in dav o valdovo kūno šventum ą. Švietim o epochos E uropa vėliau pasiųs į giljotiną sav ų ­ jų m o n arch ų k ū n u s d rau ge su juose m aterializuota tiesa. Absoliučią v aldžią visoje planetoje įgis m okslinis techninis racionalum as, nesietinas su kokia karalyste ar dinastija, o savo valdas plečiantis viršu m visų regioninių disk ursų , invokuojančių šventus ar pro tėv ių autoritetus, k u rių rim ­ tu m u i ir n u o sek lu m u i jis paskelbs nu o sp ren d į. Jo tiesą įtvirtins techninės, pedagoginės, ekonom inės bei politinės institucijos. U niversitetai ir m okslo tyrim o institutai laiko save tom is institucijom is, k uriose n u stato m i b en d ro s tiesos kriterijai; iš tikrųjų jie pateikia savo projektus bei plan us p arlam en tam s tvirtinti ir remti. P arlam entai laiko save forum ais, k u r atsto vau jan čiųjų in d iv id ų įžvalgos laisvai plėtojam os ir išganinga sinteze integruojam os vie­ ną į kitą; iš tikrųjų parlam entai veikia kaip po sėdžių salės, k u r k o o rd in u o jam i ir įstatym u tran scen den talizuo jam i 127

NIEKO BENDRA NETURINČIŲJŲ

BENDRI JA

galingiausiųjų drausm ės archipelago institucijų interesai. P arlam en tai pakeičia k araliaus k ū n ą, re p rezen tu ojantį kiekvienos institucijos, - ekonom ikos, d aug iatautės kor­ poracijos, teisės, pram onės, švietimo, m okslo ir religijos, d arn ą bei n u osek lu m ą ir kiekvieną instituciją integruoja į valstybės bei tarp tau tin ę tvarką. E uropos Švietim ui plečiant savo m okslines-technines bei politines institucijas visoje planetoje, kituose žem y­ nu o se su tin k a m u s čiabuvius H egelis, p anašiai kaip ir Platonas, konceptualizavo kaip b arb aru s, kalbos n etu rin ­ čius gyvūnus, esančius, pasak pirm ojo, tropinėje ir hipnogoginėje p u s ia u sapn av im o būsenoje. G yvūnai su kito­ kiais kūnais, jie esą nejautrūs nei tam vargui, nei tiem s bi­ zūnam s, k uriais juos ėm ė vaišinti racionalioji b en d ru o m e­ nė, teigė N ietzsche. Bet tip iškiau sias ir esm ingiausias term inas, k u riu o juos pakrikštijo Švietim as, - tai kanibalai. Ši sąvoka išreiškė patį stip riau sią dygėjim ąsi, kokį tik Švietim as galėjo justi laukiniam s - tiem s vangiem s sap ­ nuotojam s, neturintiem s nei savojo „aš", nei savivokos: jų kū nai esą iš tikrųjų ne jų pačių kūnai, bet sud aryti iš kitų lavonų, o ir paty s supuvę. K ur tik įžengdavo europiečiai užkariautojai, ten kaltindavo kanibalizm u, dėl to k ank in ­ dav o ir p avergd avo : K aribuose, actekų, m ajų ir in k ų žemėse, visoje Afrikoje bei Polinezijoje. Europinės absoliu­ čios m onarchijos kartuvėse europiečių kūnai prisipažin­ davo p arsid av ę Tam sybių Valdovui, ir kankinim ais per juos b ū d a v o pašlov in am as d ieviškasis karaliau s kū no teisingum as. Išorės pasaulyje, k u r E uropos galybė skleidė savo Švietim ą, kankinam i karibai, A m erikos indėnai, azi­ jiečiai ir polineziečiai p risipažin dav o esą kanibalai, iš jų b ū d av o jėga išgaunam os su p u v u sių k ū n ų ištaros. N ūnai kankinim ai paplitę labiau negu bet kada. Kanki­ nim o praktika išlikusi ne vien archajiškose ir niekinam ose 128

PŪVANTI S KŪNAS. P Ū V A N T I

I ŠTARA

autokratijos salelėse, b et ypač tarpsta išsivysčiusių šalių valstybėse-klientėse3, besiskelbiančiose, neva jos lojalios įsi­ galėjusiam m oksliniam -techniniam racionalum ui, ir vaiz­ duojančiose atstovaujam ąsias dem okratijas. Šiais laikais kankinim ai vykdom i nebe atviroje aikštėje prieš visą b en ­ druom enę ir ne prieš televizijos kameras, o nuošaliose ir įslaptintose vietose, jie pavedam i ypatingosios paskirties k om an dom s atkam piose globalinės m okslinės-techninės im perijos provincijose, k u r a u k ų balsus, jų klyksm us ir kūkčiojim us paskandina nakties tam sa ir ūkai. K ankinim ų aukos įvardijam os nebe kaip šventvagiški karalžudžiai, bet kaip ardomieji elementai, fanatikai, m aniakai ir teroristai. K ankintojas stengiasi suniokoti aukos k ū n ą ir įrodyti jam, kad pastarasis teroristas, o tai, kuo jis tiki, yra iškraipyta tiesa ir apgaulė. K ankinim o in stru m en tai ir m eto d ai iš tikrųjų turi galią paversti k ū n ą bejėgiu ir gyvulišku - s u ­ naikin dam i jo vientisum ą ir p arod yd am i jį kaip b ailų ir palūžusį. P atys n arsiausi m aištininkai b ū tin ai nešiojasi cianido am pulę, k urią galėtų prireikus perkąsti. N es k an ­ kinim as nėra tiesiog susirėm usios kankintojo ir belaisvio valios; ši p ro ced ū ra apg in k lu o ta technologija, k uri gali paversti valią bejėgiu įniršiu nešvankių k ū n o dalių ir or­ g an ų masėje. Iš savo aukos - kai jos kūnas niokojam as į skausm o ir ž a izd ų masę, - kankintojas reikalauja kažką pasakyti: p ri­ sipažinti. Ką prisipažinti? Ne pripažinti įsigalėjusį režim ą, po litiką ar d o k trin ą esa n t teisingą. Įteisintoji teiginių visum a, n u stato m a p atv irtin tais d aik tų ir situacijų ste­ bėjim o būdais, p atvirtintais term inais bei form uluotėm is, kuriais apie juos pranešam a, ir patvirtintais pran ešim ų bei 3. Salvadore, Peru, K uveite, Kenijoje, Angoloje... 9.-498

129

NIEKO BENDRA NETURI NČIŲ JŲ

BENDRI JA

galim ybių argum entavim o būdais, yra teisinga dėl to, kad jos teiginiai apibrėžia daiktus ir situacijas, o ne dėl to, kad teiginius n u o lat substancijuoja individai, kuriem s jie p a ­ teikiam i. K ankinam ojo arba bet kurio in divid o institucija nesuvokia kaip asm ens, turinčio prisidėti prie jos tiesos, turinčio vaidin ti tam tikrą vaidm enį įteisinant jos tiesą ir tam tik rą v aid m en į vald žios struktūroje, k u ri ir v eik tų rem d am asi v isų nu staty ta tiesa, ir p ati b ū tų ja parem ta. Jei ji su v o k tų in d iv id ą b ū te n t taip, tatai b ū tų tolygu jai suvokti save kaip d ar ne visiškai teisingą arba teisingą dėl to, k ad pritaria d augybė žin an čių ir veikiančių subjektų. Įteisintąją m okslinę-techninę tiesą paliudija visos planetos gam ta, k u rią pastaroji priverčia paklusti, ir ji n ėra rei­ kalinga k a rtu v ių spektaklio, kaip m onarchinė santvarka, kad galėtų apie save paskelbti. Ji kankina nakčia ir ūke. Jeigu institucija įteisinam a kaip tiesos ir teisin gu m o instancija, tada viskas, ko ji reikalauja, viskas, ko ji gali reikalauti iš individo, yra tai, kad jis prisipažintų; tai yra kad jis p aliu d y tų ją ir re p rezen tu o tų jos tiesą savo kūnu, patsai prisipažindam as negebąs būti teisus. K ankinam asis nep rašo m as paskelbti teisinga tai, ką jis žino esant klai­ dinga. Kankintojas reikalauja iš jo prisipažinti, kad negeba kalbėti suprantam ai, k ad jo kūnas nebegali aiškiai sup rasti ir blaiviai spręsti, kad jis yra ne kas kita, o p u v im as ir trūnėsiai. Jis ne tik neturįs proto, gebančio prisidėti prie tos institucijos tiesos verifikavim o, bet ir neturįs kūno, galinčio išsaugoti vientisum ą. Institucija prim ygtinai nori išgirsti iš to in d iv id o ištarą: kad jis p risip ažįsta esąs glitėsiai ir šū d as - kad jis jau virtęs tuo su p u v u siu kūnu, ku riu o jį paverčia kankinim ai. Kankintojas nėra agentas, palaikantis instituciją ir prisi­ d ed an tis prie jos tiesos; jis yra asm uo, n em atom as vie­ šuom enei, dirbantis savo d arbą nuošaliose ir įslaptintose 130

P Ū V A N T I S K ŪNAS, P Ū V A N T I I ŠTARA

vietose ir nakčia, asm uo, kuris žino p atsai esąs p ad u g n ė ir atm ata. Prisipažinusysis gali būti paverstas pelenais, nes jau yra pats sutikęs esąs vien pūvanti mėsa. A rba institucija gali prisipažinusįjį naudoti bet kuriam tikslui, pavyzdžiui, kan­ kinti kitus. Kad ir kas b ū tų darom a jo rankom is, bus p ri­ dengta institucijos tiesa bei teisingum u, nes jis žino, prisi­ pažįsta pats sau esąs ne kas kita kaip puvėsiai ir šūdas. A u ko s kūn as, p asm erktas pū ti, vis dėlto yra vieta, k u r kažkas priešinasi. Kai kankinim o auka pasijunta besiprie­ šinanti - netgi įvaryta į deg radavim o būklę - ji supranta, kad p riešin asi ne iš ch arakterio ar valios; m aištau tojai nešiojasi cianido am pules kaip tik dėl to, kad žino, jog kankintojai gali su gniuždyti bet kokį charakterį ir palaužti bet kokią valią. Tavyje priešinasi draugai, kurie nėra kaip tu su pū dy ti, priešinasi įtūžis ir kančia, kurie nuolat gim sta su kiekviena p riespaud os karta, priešinasi kova, kuri nu o tavęs nepriklausė ir su tavim i nesiliaus.4Belaisvio, iš kurio kankintojas reikalauja prisipažinti, k ūn e p riešinasi tam tikra ištara, ku rią auka tapatina su ištara d ra u g ų , kov o­ jančių u ž reikalą, nepriklausantį nuo tavęs, priešinasi n e­ byli ištara kančios, nu o kurios neįm anom a ap saug ot kitų, ir nebyli ištara jų pykčio, k uris nesuteikia vilties. Kaip jai adresuojam ą ištarą auka girdi savo d ra u g ų ir savo reikalo tylą. Šioji ištara prašo štai ko: kad jis p aauk otų savo k ū n ą žo d žiu i ir kad išsikūnytų toje kankynėje, kuri su p ū d o k ū ną, id an t vėl prisikeltų kaip žodis ir tiesa. Jei jo reikalas laimės, jis įteisins savąją tiesą. K ankinio skausm as, irim as ir lavonas taps sim boliu ir šlovinga atm intim i, ir b u s iš naujo įrašytas į naujosios tvarkos tiesą. 4. M ichel de C erteau, Heterologies, vertė Brian M assu m i, M inneapolis: U n iv ersity o f M in n esota Press, 1986, p. 43.

131

NIEKO BENDRA NETURINČIŲJŲ

BENDRI JA

Bet jeigu jo draug ai ir reikalas nelaim ės? Jis žino, kad gali nelaim ėti, o labai dažnai žino, kad taip ir bus. Garbė reikalauja m irti neprisipažinus. Reikalauja, kad jis m irtų, tard am as garbės žodį savo kalintojam s ir kankintojam s į veidą. G arbė reikalauja, kad jis pareik štų savo bendrystę su tais, su kuriais niekas n eturi nieko bendra: su m istikais, teroristais ir laukiniais, klaidžiojančiais plytinčiose dy k­ rose an ap u s civilizacijos įteisintos tiesos. Tatai nereiškia, jog lauk in ių b en d ru o m en ė išsaugo kritusiojo d id vy riškum o atm intį, prisim ind am a jo ištarą, ir k ad a n a p u s kiekvienos institucijos egzistuoja lau k in ių b en d ru o m en ė, nes išlieka b en d ras atm inim as tų, k u rių pralaim ėta didvyriškai. Tie, kurie yra atsidavę tiesos įteisinim ui, neabejoja, jog kankinių, ard o m ų jų elem entų, m istikų, b epročių ir lauki­ n ių ištaros yra skiriam os jiems. Filosofas, iš tam tikro atstu m o žvelgiąs į įteisintąją tiesą, g ird i šias ištaras, taria­ m as iš kitos distancijos, k aip svetim asis - susvetim ėju­ sias - skepticizm o formas, adresuojam as visum ai d isk u r­ so, prip ažinto teisingu. Psichoanalitikas yra įsitikinęs, kad visa paciento sap n ų , klaid in gų veiksm ų, gestų, psichoso­ m atin ių sim p to m ų ir kalbos rik tu retorika yra ad resu o ­ jam a jam kaip daktarui ir tėvui, įteisintosios tiesos in stitu ­ cijos atstovui. Savo terapija jis užsim oja paciento tylą bei autistinį disk u rsą perkelti į perteikiam os ir b en dro s tiesos form uluotes; jo m okslas išplečia įteisintąją tiesą, įjung­ d am as į ją asm enišką bepročio m itą. P om odernioji p si­ ch o an alizė siekia, rašė F oucault, p a d a ry ti H o ld erlin o , N erv alio , N ietzsch ės ir A rta u d k eisten y b es mūsiškio d isk u rso dalim i ir kelia tik slą p ria rtin ti tą d ien ą , kai „visa, ką n ū n a i m es p atiriam e kaip ribinius, k eistus ar n ep a k en čiam u s reiškinius, vėl su siju n g s su p o zity v u m o 132

P Ū V A N T I S KŪNAS, P Ū V A N T I I ŠTARA

g ie d ra ".5 Religija p e r m istiko fizines kančias bylojančią ištarą išgirs kaip inform aciją savo ekleziastiniam logosui. Šiuolaikinis švietim as siekia, rašė M erleau-Ponty, išplėsti prasm ės sam p ratą, in k o rp oruod am as bepročių, m istikų, lau kinių nesąm ones ir k an kinam ų au k ų klyksm us. Tačiau tas kitas, į kurį savo pūvančia ištara kreipiasi kan ­ k in im ų auka, psichotikas, m istikas ir teroristas, - tai ne vien institucijos žm ogus. Ištara nėra skiriam a vien kankinančiai tiesos institucijai; ji nėra skiriam a vien tik į jokias institucijas nepatenkantiem s laukiniam s. Danielio Paulio Schreberio Grundsprache, prokalbė, kūkčiojim ai ir keiksm ai, jo grim asos, kraipym aisi ir katatonija yra ne tik g au sū s retorikos, k u ria jo kū n as kreipiasi į psich iatrą, gestai. Jo ištara adresuojam a ne vien žm on ių b en d ru o m e­ nei, bet ir tam , kas n ėra žm o nių bendruom enė: d an gaus paukščiam s, saulės sp in d u liam s, seism iškai jį d eg in a n ­ tiem s ir įelektrinantiem s, vab zdžiam s, varlėm s ir ž iu r­ kėm s, uolom s ir d ang au s tu štu m ai.6 „M odernistas O ckham as, vadintas Pradininku, - rašo M ichelis de C erteau, - pirm asis iškėlė m intį, vėliau įsiga­ lėjusią teologų pažiūrose: dieviškajai galybei svetim a bet ku ri teologinė ar m etafizinė racionalum o sistem a. Vieną dien ą Dievas gali panorėti išgelbėti visą tau tą, o kitą die­ n ą - ją sunaikinti. M ū sų protas neturi jokio p astovaus ry ­ šio su jo sp ren d im ais".7 Per kančią, k urią m istikas pažįsta savo kūnu, jis girdi šio Dievo ištarą. Jo paties su p u v u si 5. „La folie, l'ab sen ce d'oeuvre"; La table ronde, 1964, geg u žė. 6. Žr. A lp h o n so Lingis, „The D in of the C elestial Birds", in D avid B. A llison , Prado d e O liveira, Mark S. Roberts ir A llen S. W eiss, Psychosis and Sexual Identity: Toįvard a Post-Analy tie Vieiv of the Schreber Case, A lbany: State U n iv ersity o f N e w York Press, 1988, p. 130-144. 7. M ichel d e Certeau, Hetereologies, p. 108.

133

NIEKO BENDRA NE TURINČIŲJŲ

BENDRI JA

ištara yra skirta tam Dievui, ku riam esi niekam tikęs ir k u riam negalėtum pasiūlyti savo paslaugų. Vieną dieną parlam entai gali nusp ręsti išgelbėti ištisas tautas, o kitą - jas išnaikinti; neįm anom a rasti pastov aus ryšio tarp m okslinio-techninio pasaulio institucijų ir kečua in d ėn ų , A m azonės genčių, p ap u a sų , kam bodžiečių ir p a­ lestiniečių daliai tenkančių kančių. Ypatingosios pask ir­ ties k o m a n d ų slėp tuvėse atkam piose globalinės m o ks­ linės-techninės im perijos provincijose k an k in im ų aukos nestoja akistaton su institucija, o jų balsai, jų klyksm ai ir kūkčiojim ai nėra tos institucijos registruojam i. Iš savojo k ū n o priešinim o si k an k in im ų au ka g ird i k an k in a m ų d ra u g ų riksm us, girdi tylą kančios, n u o kurios jau nebe­ g alėtų ap g in ti kitų, ir tylą jų įniršio, iš kurio jau nieko nebegali tikėtis. A uka girdi techninės kank in im ų įrangos žvangesį n u aid in t d ang au s tuštum oj, kurioje ištirpsta jos klyksm ai ir kūkčiojim ai, girdi žvangesį cem entinėse slėptuvės sienose, į kurias klyksm ai sud ū žta, girdi žv an ­ gesį tylinčios planetos uo lien ų kloduose, į kuriuos kūk­ čiojimai susm inga. Ir vis dėlto p ū v an ti ištara suskam ba toje naktyje ir ūke. V arlių kvarkim as, tvy ran tis v iršu m p elkių, dvo kian čių iš ind ustrijo s v a m z d y n ų lašančiais n u od ais, ir šim takojų bei ž iu rk ių knibždėjim as g riu v ė­ siuos, - kažin kokia viso to dalelė krusteli aukoje ir ataidi pasipriešinim u.

134

Mirties

bendrija

V isuom ene m es vadinam e įsipareigojim o formas, k urias u žan tsp a u d u o ja p asp au džiam o s rankos, tai žym i su sita­ rim ą ta rp m ū sų , jungtis keičiantis pranešim ais, resursais ir paslaugom is. V ykstant m ainam s, gali susikurti ben d ra­ sis m okslo bei k u ltū ro s disku rsas, galim i kolektyviniai darbai, k u riu o s d irb d am i m es d alyvaujam e k o m u n ik a­ cijoje - tu rim e ir kuriam e kažką bendra. R ankos p a s p a u d im u , ku ris jungia ir p o to, kai su tartis s u d a ry ta ir jai p rita rta , k o m u n ik u o ja m a d aug iau: p ri­ p až įsta m a gim in ystė. M ū sų kalba, d aik tu s ir asm en is id entifikuojanti rūšin iais term inais ir form uluojanti in d i­ v id am s b e n d ru s im p eraty v u s, yra m ū sų k ū n ų kalba, k ū n ų , k u rių g im in ystę p ripažįstam e. G im inystė d arsy k p a d e m o n stru o ja rū šis, ją k ū n išk ai p ak arto ja in d iv id ų reprodukcija. B endri žodžiai, ku riais m es žym im e kiek­ v ien am iš m ū s ų sk y riu m p až įsta m u s re su rsu s ir kiek ­ vienam sk y riu m su p ra n ta m ą projektą, yra p ag rin d žiam i m ū s ų k ū n u o se m aterializu o to s rūšies b e n d ru m u . P rip a­ žįstant gim inystę, patv irtin am as abipusis įsipareigojim as tu rėti b e n d rą k alb ą ir įsipareigojim as d aly v au ti įvairių form ų m ainuose. Tasai, k u ris savo veiksm ais p rie šta ra u ­ ja g im inės reik alav im am s, p asire išk ia n tie m s p er k itu s in d iv id u s ir savąjį organizm ą, yra išsigim ėlis. R ankos p a ­ sp au d im o su tartim i kiekvienas ar kiekviena pasm erkia 137

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

išsigim ėli, g lū d in tį savo k ū n o in d iv id u a lu m e ir jo gei­ du liuose. G im inystė pripažįstam a ne su ra n d a n t „šeim os p an a šu ­ m ų "; p ripažin ti gim inystę reiškia p rip ažin ti pareigą. Sū­ n u s paklydėlis, grįžtantis pas savo šeim ą ir žinantis būsiąs priim tas, p arodo, jog tada, kai su laužo m as bet koks pasi­ tikėjimas, b et koks įsipareigojim as, kai n u trau k iam a ko­ m unikacija civilizuota kalba, nepaliaujam ai form uluojan­ čia norm as, - tad a rūšinėje m ū sų k ū n ų struktūroje išlieka priklausym as šeim ai kaip pag rin d as im peratyvui, įsakan­ čiam lem iam ą pripažinim ą. Tavo tau ta - tai tavo p ad e r­ m ės atstov ai ir k artu galim i san tu o k o s p artn eriai, su kuriais įm anom as p aderm ės pratęsim as, tai žm onės, ku ­ rie, jei n um irtum , rū p in tų si tavo palikuonim is kaip savais. Priklausyti tam pačiam klanui, tai pačiai tautai ar netgi b ū ti šiaurės am erikiečiu ar baltosios rasės atstovu reiškia p rip až in ti pareigą. Tatai yra žin om a keliautojui: jis nen u sig ręš (ar nen u sig ręš abejingai) n u o p agalbos b e ­ sišaukiančio žm ogaus, su k u riu o gali neturėti nei b e n d rų interesų, nei b e n d rų pom ėgių, tačiau kuris, kaip ir jis pats, y ra m eksikietis Pensilvanijoje, Šiaurės am erikietis P eru A nd uo se ar baltasis Sahele. Sąjunga, kurioje keičiam asi p ranešim ais, resursais ir paslaugom is, kai kiekvienas stoja prieš kitus su savo įžval­ ga ir galiom is, pripažįsta gim inystę, ir šis prip ažinim as p ra d ed a veikti tada, kai, sutarian t dėl m ainų, kiekvienas stiprina kitą, stiprindam as pats save. Kai individai ju ngia­ si, tuos, kurie lieka an a p u s jų sutarčių, identifikuoja kaip barb aru s ir išsigim ėlius; efektyvus ben d ras žm ogiškum as vis plačiau pripažįstam as, kai dėl pranešim ų, re su rsų ir p aslau g ų m ain ų su pašaliečiais susitariam a ir abipusiai įsipareigojam a.

138

MI RTI ES B ENDRI J A

Esam a šio to d aug iau - ne tik efektyvus gim inystės pri­ p ažinim as visuom enės formomis, - tai brolystė in d iv id ų , netu rinčių ir nekuriančių nieko bendra, ind iv id ų , kuriem s belieka vien jų m irtiškum as. Ši brolystė realizuojam a ne p er įžvalgų, n u ro d y m ų ir resursų m ainus, b et per indivi­ d ų gyvybės m ainus. Vienas tam pa kito broliu, kai be išly­ g ų atsistoja ton vieton, k u r k itam žioji m irtis. Kad įžvelgtum e šią m irties bendriją an ap u s gim inystės, tu rėtu m e atsid u rti a r vaizduotės jėgom is nusikelti į situ­ aciją, kuo labiausiai n u o jos nutolusią, - atsid u rti šalyje, su ku ria m ū s ų pačių šalis kariauja, tarp svetim šalių, sie­ jam ų religijos, kuria m es negalim e tikėti ir ku ri m u s atm e­ ta, ta rp žm on ių , su kuriais nesu darinėjam e jokių gam ybi­ nių ar p rek y b in ių sandėrių, kurie m um s nieko neskolingi, kurie n esu p ran ta nė žodžio iš m ū sų kalbos, kurie am žium i m u m s tolim i (nes įpareigoja netgi tai, k ad p riklausom e tai pačiai am žiaus grupei) - ir nuo k u rių suvokiam e esą visiš­ kai priklausom i, nu o k u rių priklauso m ū sų gyvybė. V ieną naktį, ištisas savaites pragulėjęs sirgd am as vie­ noje trobelėje M ahabalipuram e, Pietų Indijoje, p ab u d a u iš d ien ų dienas truk usios karštinės sąstingio ir p atyriau, jog m an o rankas atėm ęs paralyžius jau glem žiasi ir krūtinę. Išsv ird u liav a u į bežv aigžd ę slogios m u so n in ės nakties tam są. P akrantėje, g au d y d am as orą, p aju tau k ažk ą s u ­ čiu m p an t m an o ranką. Jis bu v o nuogas, tik su išdilusiu strėn ų raiščiu, tegalėjau suprasti tik tiek, kad jis iš Nepalo. Kaip jis p ateko čionai, į tolim us Indijos žem yno pietu s n ep a ly g in a m ai toliau negu aš, apsig in klavęs kred itin e kortele ir galėjęs atsidanginti čia reaktyviniu lėktuvu per vieną dieną, - neturėjau nė kaip paklausti. A trodė neturįs nieko, m iegąs an t smėlio, vienui vienas. M an n e su p ran ta­ m a kalba ilgai kalbėjosi su žveju, kurį p ažad in o trobelėje, užsiglaudusioje džiu ng lių pakrašty, ir galop įkėlė m ane j 139

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

kanoją su p lū d u ru , kad n u d a n g in tų p er m usoninę jūrą ligoninėn, į M adrasą, esantį už šešiasdešim t penk ių mylių; tą su p ratau , n esu p rasd am as nė žodžio iš jo kalbos. Kol jis d arb av o si irklais, m ano karščiuojančios akys stebėjo jo tylų, be išraiškos veidą, kurį kartkartėm is nutvieksd avo tolim i žaibai, ir m an tapo visiškai aišku, - jei audra įsisiau­ tėtų , jis ned vejo dam as rizik u o tų gyvybe, kad išgelbėtų m ane. Išsilaipinom e žvejybos uoste, ten jis įsodino m ane pir­ m iausia į rikšos vežimėlį, paskui į autob usą, važiuojantį į M ad rasą, o tad a pranyko, netaręs nė žodžio ir nė n ep a­ žvelgęs į m ane. Be jokios abejonės, jis neturėjo kito adreso, tik sm ėlynus; aš niekada jo d aug iau nepam atysiu. Tačiau sykį su p ratęs, niek ada nebepam iršiu , ką reiškia b ūti susaisty tam saitų, k u rių niekados nebegalim a nei p am irš­ ti, nei n u trau k ti, - ką reiškia tap ti broliu. K aip n e p a d o ru pasakoti tokius d aly k u s anonim iškai n eatsak in g u raštu, kurio jis negali perskaityti, ir kalba, k urios jis nesupranta! Per savo m irtin g u m ą pažįstam save. M es veikiam e pasaulyje, kuris plyti kaip galim ybių įvai­ rovė; pasaulis, k urį pažįstam e savo iniciatyvom is, - tai m aisto, resursų , reikm enų, kelių, pavojų ir p ried an g ų lau­ kas. P asaulio galim ybes m es įžvelgiam e m ū sų su b stan ­ cijoje glūdinčia galia įsivaizduoti galim ą padėtį ir galia substanciją su jos jėgom is į tą pad ėtį nukreipti. Veikti - tai išeiti iš savojo čia ir dabar ir leistis galim os padėties ateity linkui. Veikti - tai pradėti kažką, n u trau k ti tai, kas ką tik įvyko; tai, kas radosi tavyje, nu k reip ti į ateitį. Tikra nėra tiesiog sum a viso to, ką m es pasisavinam e ir kieno esam ybę išsaugom e reprezentuodam i. Tikrovė plyti p rieš m u s vien kaip dau g y b ė įžv elg tinų ir su p ra stin u 140

MI R T I E S B E N D R I J A

galim ybių. M ūsų su p ra n ta m o s galim ybės nėra tiesiog diagram os, kurias tvirtai laiko m ū sų m ąstym as. D aiktų funkcijos ir potencialai yra tikri, nes jie turi būti pasiekiam i m ū sų galių, kuriom s jie nepriklauso ir kurios galbūt n ep a­ jėgia jų pasiekti. Tikrovė yra atsitiktinė; kaip tik tai, kad siekiam os galim ybės bus neįm anom os, jas daro tikras. Tik­ ras pasaulis plyti prieš m us kaip galim ybių konfigūracija, pakibusi neįm anom ybės bedugnėje. M ū sų substancija veikia, p ad e d a m a ją palaikančios pad ėties atsitiktinum o pajautos ir jausm o, jog turi galią įžvelgti ateityje galim as p adėtis ir į jas nu kreipti save ir savo jėgas. K iekvienas judesys išorės d aik tų link, daiktų, su v ok iam ų kaip galim ybių m azgai, m um s rodo tos tikro­ vės, k u ri atsiveria m ū sų iniciatyvom s, atsitik tin u m ą ir daiktuose glūdinčią galim ą bejėgystę. Egzistuoti veiksm u, vad in asi n uk reip ti save ir savo jėgas į galim ą bejėgystę. K iekvienam e žingsnyje, k u rį žengiam e p er peizažą, ž a ­ d an tį suteikti m u m s atram ą pakeliui į regim as galim ybes, p er jo atv iru s lygm enis ir takus, v edančius b aig tin u m ų linkui, m es p aju n tam e g alim u m ą, jog peizažo p až ad as pasirod ys esąs klastingos vilionės, jo keliai atves į žab an­ gas, o jo apybraižos pavirs pasala. Prie savo m irties m es artinam ės, žengdam i į m ū sų aplinkos išorybę. M irtis glūdi kiekvienam e pasaulio plyšelyje, u ž jo jungčių ir po jo ta­ kais veriasi praraja. Kaip tik šioji neįm anom ybės praraja, žiojėjanti m u m s žengiant į priekį, neribotai atveria m ū sų p ro tą a n a p u s p asiek ia m ų d a ik tų ir žem ės, an t ku rio s stovim e, m ū sų stovėsenai teikia svaigulio ir m ū sų egzis­ tenciją paverčia veiksm u. Veikti - tai suteikti form ą savo galioms. M inties žvilgs­ niu vaizduojiesi savo galiom s atsiveriančias galim ybes ir n uk reipi save į jas. Savo substanciją atrand i ir savo galias atg au n i jau kitoje padėtyje ir kitu esam ybės m om entu; 141

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

pasiektoji p ad ėtis yra tikra pasaulio tikrum u. Galios, su kuriom is palikai bu v u sią padėtį, įgyja form ą, išliekančią naujojoje pad ėtyje kaip diag ram a įg ūd žiam as. D aiktų, k u riu o s esi pasisavinęs, potencialai ir funkcijos laiko tavo jėgas form ose, į kurias gali be pabaigos jas siųsti. V eikda­ m as atran d i tikrąsias pasaulio galim ybes ir patiri atgim s­ tan t jėgas tikrųjų d aik tų potencialų ir funkcijų tankm ėje. R izik uo dam as bejėgyste, veiksm as m aterializuo ja savo jėgas. Tačiau patyręs, jog atlikai veiksm ą, taip p a t supranti, kad tam tikrą dalį savo jėgų, pačią jų galią k ažk ą p ra d ėti palieki inercijai form ų, kurios m aterializuojasi pasaulyje ir laiko tas jėgas. Kažkas p rarasta - polėkis iniciatyvos, k u ri sukilo iš vidin ės energijos san k au p o s, gebėjim as n u trau k ti ryšius su praeitim i ir pakilti n ekaltam bei lais­ vam , p o stū m is gim im o, glūdėjusio kiekvienoje galioje. K ažkuri dalelė jėgos, ku rią nukreipei į galim ą pad ėtį bei figūrą pasaulyje ir kuri d abar yra įsikūnijusi pasaulyje, čia ir lieka, tau žen g ian t toliau. Šiek tiek tavo iniciatyvos pasiliko tam e nu om otam e kam baryje, ku rį pernai išsida­ žei ir apsistatei, arba tuščiam e plotelyje, ku rį sukasei ir apsodinai m edžiais bei žydinčiais krūm ais. Šokio žings­ nelį skraid in usio svaigaus lengvum o, sklendžiančio jėgos polėkio jau nebepatirsi m ėgindam as pak arto ti tą žin gs­ nelį - jį sąm oningai atlikti. P aprasčiausiai karto d am iesi m en ininkai liaujasi bū ti m enininkais ir virsta lin ksm in ­ tojais bei iliustratoriais. Tam tikra tavo m ąstym o dalelė pasiliko knygoje, k urią parašei, ir jei ši p ra žū tų , s u p ra s ­ tum ei nebegalįs parašyti tos pačios knygos iš naujo. Iki galo išm ąstytos m intys jau nieko nebem ąsto, sakė M erleau-Ponty; m intis nušviečia tik tada, kai ji d ar nėra pati sau visiškai aiški ir tik tada, kai ji vis d a r skrieja nežinom ybėn. Toji nuostaba, kuria pirm ąsyk ką nors n u tv ies­ 142

MI R T I E S B E N D R I J A

kė m intis, vėl nebeblykstels, kai ta m intis bus įtvirtinta kaip tiesa. Dalelė tavo aistros ir nuostabos pasiliko jau­ nystėje ir d au g iau nebesuliepsnos. P am atyti savo jėgas, suk au sty tas form ų, kurias įgyvendino tavo paties inicia­ tyvos, ir pasijusti prislėg tam savo paties iniciatyvų n a ­ štos - tai vidinė senėjim o patirtis. Tai m irtiškum o patirtis, ne aktyvi patirtis kaip jėga, save nu kreip ianti į tai, ką ji suvokia esant galim a, - g albūt į bejėgystę, - bet patirtis kaip tavo iniciatyvos galių perėjim as į pasyvum ą. Tu ne tik sviedi savo jėgas, kad atsim u štų į pasaulio tęstinum us bei inerciją; tu iškrauni savo jėgas į pasaulio inerciją. Ne tik rizikuoji savo b uvim u pasaulyje, - tau kelia grėsm ę ga­ limybės, pasirodančios esą žabangai ir pasalos, - bet m iršti pasaulyje ir į pasaulį. Iniciatyvos laisvė save patiria per nerim ą: tai ne tik būgštavim as, nujaučiąs tą n eįm anom y­ bės tu štu m ą , kurioje pakibusios ateities galim ybės, b et taip p a t ir nerim as, kuris yra angustia, įkalinim as ank š­ tum oje, įkapėse, savo rankom is apsivyniojam ose. Šiam vid in ės negalios jau sm u i priešiniesi, n u sista ­ ty dam as tokią savo operacijų lauko stru k tū rą, kad kiek­ viena diena išskleidžia prieš tave užduotis, kurias pajėgsi įvykdyti. Imiesi riboti akiratį ir taip apginkluoji savo o p e­ racijų lauką, k ad kiekviena d u o d am a diena vėlei pateikia tau u ž d u o č ių ir reik m en ų įvairovę, ekvivalenčią p ra ė ­ jusiosios bei ateinančiosios d ien ų u žd u o tim s ir reik m e­ nim s, taip p at jais pakeičiam ą. Laiką nulieji d ien ų virtinės form a, - virtinės dienų , kurios be galo kartojasi, lygia­ vertės ir tarp usav yje pakeičiam os. Savo prak tinę erd v ę stabilizuoji tokiu b ū d u , kad kiekviena diena esti u žp il­ dyta, b et sykiu išlaikai g alių rezervo pajautą. Šitaip tu atitolini laiką, kai pajusi, jog jėgos išseko; ir po trisd e ­ šim ties m etų jautiesi taip p at gebąs d arbuotis prie k o n­ vejerio arba kontoroje kaip ir andai, kai b uv ai vos priim tas 143

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

į d arbą dvidešim tm etis jaunuolis. K ontroliuodam as savo prak tin ę aplinką, neleidi įvykti krizėm s, tai yra įvykiams, kurie pareik alau tų iškart visų tavo išgalių ir k u rių baigtis b ū tų neaiški. N ukreipi savo p ro tą į akad em in ę ar p ram o ­ ninę instituciją, k u r problem os diena d ien on esti lygia­ vertės ir arba nieku om et neiškils tokia problem a, kuriai p rireik tų v isų tavo intelektinių galių, kurios akivaizdoje jos gali pasirodyti nepakankam os. Laisvalaikiu, atliekam u n u o tarnybos, sukiesi tarp k itų, jau įgijusių įg ū džių ben ­ d ra u ti visuom enėje; ir vengi tokių susitikim ų bei n u o ty ­ kių, apie k u riu o s sakom a, jog jie n u tin k a tik k artą g y ­ venim e ir k u rių - jauti - jau n eb e tu rėtu m jėgų d arsy k išgyventi. Savo jau sm u s koduoji ir seikėji taip, kad į p a ž ad u s ir grasinim us, cerem onijas ir linksm ybes, į vietas ir reginius, naujienas ir apk albas atsiliep tu m p asire m ­ dam as tuo, kas jau b uv o p atirta ir kas gali būti patirta iš naujo. Išsisukinėji n uo begalinio džiaugsm o ar tragizm o pro v eržių , kai širdis pasijunta priblokšta ar paklaikusi, n ug inkluota ir išsineša iš šių patirčių tokį ra n d ą, kad jau n iekad d a u g ia u n ebepajėgtų p atirti šitokio siaubo ar ašarų , arba džiaugsm o. Kitus laikai lygiaverčiais sau, k aip ir tu tarpusavyje p a ­ keičiamais. Suvokti kitą ne tiesiog kaip objektą ar kliūtį, b et kaip tvarkingam p asauly veikiantį subjektą, - v ad i­ nasi, potencialiai atsistoti į kito arba kitos vietą. Vadinasi, suvokti kito esam ybę kaip padėtį, ku rią galėtum u žim ti tu pats, o jį arba ją supančią d aik tų tv ark ą suvokti kaip tam tikrą įvairovę kelių, re su rsų , kliūčių bei žab an g ų , kuriais galėtum ei m an ipu liu oti, jei sto vėtum tenai, k u r stovi jis arba ji. Per šį lygiavertiškum ą ir tarpusavio pak ei­ čiam um ą regi save kituose ir kitus savyje. T arp tam tik ru b ū d u išd ėsty tų u žd u o č ių u žim i savo vietą, kurią laisvą paliko kažkas kitas; reikiam as o p era­ 144

MI RTI ES BENDRI J A

cijas ir įg ūdžius taip pat susirenki iš kitų. A tsisėdi savo vieton bibliotekoje ir sėdi, iš naujo k o d u o d am as sm ege­ nyse Euklido aksiom as bei įrodym us, lygiai kaip darė kiti; tam p i stu d en tu - d ar vienu studentu. Sakai tai, ką sakai, ką sako kiekvienas ir bet k u ris kitas, ir sutelki savo diskursyviąsias galias form uluodam as b e n d rą tiesą, k uri neišnyksta, kai kas nors nužengia į savąją galutinę tylą. M ū sų jausm ai yra atsargūs žingsniai ir lytėjimaisi, k u rių k ry p tį ir form ą susirenkam e iš kitų ir p erd u o d am e d ar kitiem s; naujienos, reginiai a r m uzika sukelia jausm us, k uriuos jautė ir b et kuris kitas, kuriuos patiria kiekvienas ir patirs ateity. Tą virtinę dienų, be pabaigos besikarto­ jančių, lygiaverčių ir tarpusavyje pakeičiam ų, tą virtinę d ien ų , k u rių form a nuliejai savo gyven im o laiką, regi prasitęsiančią kitų gyvenim uose. Šitaip m es susikuriam e jausm ą, kad ta stiprybė, kurią vis su ra n d am e dienos u ž ­ du otim s įveikti, yra tik bangos ketera gyvenim o srovėje, atitekančioje iš n eatm enam os praeities ir tekančioje begalinėn ateitin. Prarasties jausm ą, potyrį, jog p ra ran d a m a iniciatyvos aistra ir nuostaba, ištrinam e gyvenim o jėgos, kas dieną iš naujo kylančios m um yse, ritm o pojūčiu. O vis dėlto šioje veiksm ų lauko apibrėžtyje, šiam e b e n ­ d rų tiesų kalėjim e, įkalinančiam e širdį, - šioje patirties išm inty plazd a nerim as. Kai suvokiam e, jog tos m ū sų padėtys ir figūros, kurias veikdam i projektuojam e, bei tos, kurias paliekam e m ate­ rializuotas pasaulio substancijoje, yra anonim iškos, - štai tada im a tvenktis tuštum os jausm as. Tos padėtys, kuriose m ū sų veiksm as m obilizuoja m ū sų p ačių galias, - štam ­ pavim o preso operatoriaus, k om p iu terių program uotojo ar įstaigos valdytojo padėtys, - tai formos, reikalaujam os ind ustrijos m ašin ų , g ra n d in ių , schem os. Jėgos, k u rių žm ogus tu ri b ū d am a s studentas, gam yklos darbininkas, 10.-498

145

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

kareivis ar įnam is, yra jėgos, kurias į jį investuoja d ra u s­ m ės arch ip elago socialinė inžinerija, ir ne tik žm o g au s dėvim a uniform a, bet ir tie jausm ai, tas didžiavim asis ir instinktai, k uriem s jis paklūsta kaip tėvas ar m otina, kaip palaidūnas, kaip vyras ar m oteris tėra variantai funkcijų, sąlygojam ų bei palaiko m ų gim inės ir lyties kodeksų. Ta­ vo u žim am a p ad ėtis - tai vieta, į k u rią atsistojai, kai ją paliko laisvą kitas, tau lygiavertis ir tavim i pakeičiam as; tai vieta, ku rią tu paliksi kitiem s. Form os, kurias suteikei savo jėgoms, - tai konfigūracijos, susirinktos iš k itų ir d ar kitiem s perleidžiam os. Jos neatskleidžia nieko, kas b ū tų tavoji savastis; jauti, jog kažkuo tapai, pasid ary d am as bet k uriuo. V ieną d ien ą tavęs ten nebebus, ir to stu d en to , teisininko, korporacijos adm inistratoriaus, paciento, tėvo ar m otinos, vyro ar m oters, k uriu o buvai, v aidm enį vai­ dins kas nors kitas. Tos padėtys, tie atliekam i veiksm ai bei gestai nem irs su tavimi; tai konfigūracijos bangos ketero­ je, - bangos, nešam os an on im inio gyvenim o srovės, kurioje gim im as keičia mirtį. Štai tada tos pasikartojančios aplinkybės ir dienos ne­ tenka aktualum o; pasijunti bejėgis ir sutrikęs tarp begalės užd u o čių , v irtu sių lygiavertėm is, kelių, v irtu sių vienas kitu pakeičiam ais, ir krypčių, kurias galim a apgręžti; p a­ saulis g rim zta į b ereik šm išk u m ą ir nesubstancialu m ą. A pim a negera nuojauta, jog neišvengiam ai artėja diena, kai tavęs čia jau nebebus, ir tąsyk širdies gilumoj krusteli neri­ mas, kuris šnabžda, jog tavo užim am oje vietoje nėra tavęs. Šis nerim as sako, k ad m intys, suvokdavusios u žduotis, ku rias ap lin ku i tave išskleisdavo besikartojančių d ie n ų virtinė, yra ne tavo; ne tavo rankos, m anipu liuo dav usios įrankiais; ne tavo gestai, d u o dav ę signalus kitiems, ir ne tavo juokas, atsiliepdavęs į kitų juoką. Šis nerim as kenčia pasauly dar negim usios būtybės vienatvę. Jis glūdi slapto­ 146

MI RTI ES BENDRI J A

se užuoglaudose, k u r tūno tavo paties galios: ypatingos galios pažinti, jausti ir duoti, kurias ten g im d o tavo paties esybė, kurios d ar nebuvo realizuotos ir nori būti realizuo­ tos. Pažvelgi į savo ranką, pagal ją gali b ū ti atpažintas, ir \ tas dešim tis linijų ant savo piršto, linijų, k u rių nerastu m a n t jokios kitos iš k e tu rių m ilijard ų d ešin ių jų žm onijos ra n k ų , ir su p ran ti, k ad ši tap a ty b ė ir šitos ran ko s d ar nepalietė to, k ą jos vienos tegali paliesti. Širdyje pajunti įkalintą jėgos šaltinį, b ū d in g ą tik tau vienam , galią, rei­ kiam u d ažniu sujungtą su n eprilyg stam a tavo sm egenų grandine, lūkuriuojančią pasaulyje tokios problem os, k u ­ riai jokios kitos sm egenys n etu ri reikiam o dažnio, pajunti savo n erv ų sistemoje ir raum enyse slypint galią skaptuo ti stabus ar šokti, arba apkabinti taip, kaip d ar joks kūnas nem o ka sk aptuo ti, šokti ar apkab in ti, ir p aju n ti savo jau tru m ą tu rin t galią m ylėti ar juoktis, arba ra u d o ti taip, kaip negeba niekas kitas. Bet sykiu su pran ti, jog nesi įsi­ kū ręs ten, k u r šios galios a tra s tų tai, kas jų laukia, ir suvoki, jog teks leistis viso to ieškoti p o tolim as dykras, plytinčias an apu s rib ų žem ėlapio, rodančio užd uo tis, k u ­ rias tau nu žym i besikartojančių d ien ų virtinė. Tolim os dykros, į kurias m ane nu trem ia šešėlis m irties, m anęs ateinančios. N erim ą, v irpan tį y p atin g u p ulsav im u ir karščiu gyvybės, ku ri save jaučia, į save kabinasi ir nori būti, lydi negera nuojauta apie neišvengiam ai artėjantį neį­ m anom yb ės m om entą. Keliuose, atsiverian čiuose b et kam , nerim as nujaučia žabangas, k u rių aš neišvengsiu. Pasaulio keliai ir laikas drieksis toliau, iki begalybės plės­ dam i kitiem s galim ybių gam tovaizdžius. N eišvengiam ai neįm anom ybei sėlinant prie m ano gyvybės, aš regiu p a ­ m ažu m ane su p an tį m irties šešėlį; horizontuose, kurie yra galim ybės bet kuriam , tos, m an neskirtos, atiteks kitiem s. 147

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

Per sm elkiantį nerim ą pajusti gyvybės karštį ir p ulsavi­ m ą, gyvybės, kuri yra m an o vieno, ir įsikibti į ją kaip į galią, kuri nori būti, - vadinasi, pajusti atra m ą žem ės, vis d a r tebesančios m an po kojom is, ir p ajusti ją palaikant galim ybes, skirtas m an vienam . Juk nerim as, kurį išskir­ tinė gyvenim o galia patiria dėl savęs, įm anom as tik įsi­ tikinus, k ad pasaulyje, p a d a riu sia m e ją galim ą, g lūdi galim ybės, skirtos vien jos jėgoms. R ūpestis galia, reikia­ m u d ažniu sujungta su neprilygstam a tavo sm egenų gran­ dine, yra įm anom as tik įsitikinus, jog tos galios laukia tokia visatos problem a, kuriai jokios kitos sm egenys n etu ­ ri reikiam o dažnio; rūpestis savojo jau tru m o galia m ylėti, juoktis arba rau do ti taip, kaip niekas kitas nem oka, įm ano­ m as tik įsitikinus, jog nuošaliose p asau lio gatvelėse bei alėjose yra tokių, kurie laukia tavo b u čin ių ir glam onių, jog esam a tok ių lauk ym ių bei d y k rų , kurios laukia tavo juoko ir ašarų. N esibaigiančioje įvairovėje g alim yb ių , įm an o m ų b et kam , m irties šešėlis aprėžia tai, kas įm anom a vien tik m an. M irties šešėlis, tykąs b ū te n t m anęs, išryškina išk ilu m ą žem ės, kuri vis dar rem ia m ane, ir mįsles, joje slypinčias, skirtas vien m an, paryškina kontūrus, laukiančius vien tik m an o ra n k ų švelnum o, ir nušviečia pakeleivius, kuriem s lem ti vien m an o bučiniai ir glam onės. Tamsioje šešėlio šviesoje n erim as atran d a aiškiaregystės galią, leidžiančią juos atpažinti. Ši įvairovė galim ybių, galim ų aktualizuoti, ak tu alizu o ­ jantis m ano galioms, m ane įsakm iai pakviečia, ragin dam a pam ažu supančia neįm anom ybės siena. A tsiliepdam as į šį im p era ty v ą ir ry žtin gai že n g d am as prie m ano vieno galim ybių, - galim ybių, kurias atskleidžia m irtis, m anęs ateinanti, - m irties neišvengiam ybėje aš atpažįstu ne fata­ lizm ą, bet im peratyvą, kreipiantį m an e į tą būties figūrą, 148

MI RTI ES BENDRI J A

kuria tik m an lem ta būti. A tpažįstu im peratyvą, kreipiantį m an o m intį į galim ybes, esančias kiekvienam ir visiem s laikam s, idan t atskirčiau įm anom as m an vienam . A tsiliep­ d am as į besiartinančios m irties jausm ą, aš žengsiu prie galim ybių, atid u o d am as savo jėgas tom s, kurias pasaulis atveria tik m an, m irsiu atiduodam as jėgas pasauliui. Įsak­ m iai raginam as, jau d rin am as nerim o, b ū n u atvertas ga­ liom s tokios egzistencijos, k u ri yra m ano, ir mirčiai, kuri yra m ano. Išliekanti baim ė m irti yra baim ė neturėti pa­ kan k am ai k antrybės, k urio s b u s p areikalauta, ir baim ė neturėti pakankam ai šviesaus proto ir ryžto, kad pajėgtum paklusti įsakm iai kviečiančiam m irties im peratyvui. Ir štai tada p ra d ed i suvokti kitus. Tu jau nebem atai savęs k ituo se ar k itų - savyje. Im i m atyti k itą kitoje vietoje ir laike. S uvokti jį ar ją kaip kitą gausybėje lygiaverčių ir tarpu sav y pakeičiam ų kelių, resursų, kliūčių ir žabangų, tai m atyti save, ribojam ą savo paties vietos ir užduočių. Tai tavosios m irties siena aprėžia ratą galim ybių, galim ų tau, ir atskiria jas n uo tų, kurios skirtos kitiems. Kita m irtis aprėžia ra tą galim ybių, galim ų kitam. Savo m irties to lu ­ m u, palyginti su tavąja, kitas arba kita ir yra skirtingas. Kito m irtišk u m a s m ane paliečia. Paliečia ne tiktai tuo, k ad jo m irtišk u m o jau sm as verčia m an e m aty ti jį k aip sk irtin g ą, sk irtą u ž d u o tim s , ap rė ž to m s b ū te n t jo a te i­ nančios m irties. Ir todėl, p asa k H eid eg gerio , geriausia, ką galiu p a d a ry ti kitam , jei nesu jam abejingas, tai palik ti jį laisvą su jo u ž d u o tim is ir m irtim i, kai ryžtin gai v y k d a u savąsias. T ačiau tas u ž d u o tis, ku rio s y ra m ano, į p a sa u lį projektuoja b ū te n t jo kelionė savojon m irtin. Savo p aties likim o p a v id a lą a tra n d u ap y b raižo se s u m a n y m ų , k u ­ riu o s p asau ly je užsim ojo įg y v en d in ti kiti, b et p ritrū k o jiem s laiko a r galių. 149

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

Jei neįm anom ybės latentiškum as sulaiko d aik tų su bs­ tanciją jų atsitiktinėje realybėje, tai jų p av id alu s nužym i ir jų jėgas nuspėja galios suvokti ir suprasti. Pasaulis, atras­ tas po kojomis, nesidriekia aplink m ane it nuodingi garai, kuriuose grabinėjuosi vienas; aš gim stu ton vieton, kurią paliko laisvą kitas, ir esu pasiunčiam as eiti toliau keliais, kuriais jau žengė kiti. Pasaulis m an iš p at p rad žių yra gali­ m ybių, kurias suvokė ir su prato kiti, - galim ybių kitiems, laukas. Tos galim ybės, ku rias a tra n d u sau, yra m an palik­ tos kitų. Ne tiktai jų aktualizuotosios ar kurias gali sureikš­ m inti, bet ir išskirtinės, negebėtos aktualizuoti, ak tu ali­ zuo jant savo jėgas. P asiryžu sysis d ain u o ti savo dainas pasaulyje taip p a t rad o išskirtinių galim ybių (o savyje išskirtinių jėgų) b ūti m ylim uoju, tėvu ar m otina, rašytoju, nu o ty k ių ieškotoju, ir jas, išeidam as dainu oti savo d ain ų, jis turėjo palikti kitiems. M at savosiom s dainom s dainuoti jam reikėjo su k au p ti visą jau tru m ą, visas galias sielvar­ tauti bei džiū g au ti ir paaukoti visą savo laiką, - lygiai kaip tam , kad m y lėtum ei kitą išskirtine meile, reikia sutelkti visą savo p ro tą ir atiduoti visą savo širdį. G andhis, atradęs savyje galią b ū ti išskirtine išvaduotojo ir šventojo figūra, kuria buvo gim ęs tapti, paliko nerealizu otą galią bū ti d i­ džiu valstybės veikėju, m ylim uoju ir tėvu, - o juk jais b ūti jis taip p at su p ra to esąs gimęs. U žim dam as vietą kitų p a ­ liktam e poste, aš regiu įsisp au du sią daiktuose tvark ą ne tiktai kaip k itų įg ū d žių schem ą, ku rią galim a perkelti m a­ no jėgoms, bet taip pat kaip apybraižas išskirtinių su m a­ n ym ų, kuriem s įgyvendinti nebeužteko galių: galim ybes, kurias jie paliko d ar kitiem s, paliko m an, - regiu išskirti­ n ių im p eraty v ų pėdsakus. Tų, kurie atsidėjo savo gyveni­ m o išskirtinėm s galioms, išėjimas ypatingai byloja m an. Gim ęs kažkieno kito paliktoje vietoje, jau įsakm iai p a ­ šauktas m irties, kuri yra m ano, suvo kdam as m an vienam 150

MI R T I E S B E N D R I J A

atviras išskirtines galim ybes, aš a tra n d u kitus su jų kito­ niškum u, užim ančius savo vietas ir turinčius savo atviras galim ybes. Kiti, atsid edan tys savo ypatingom s galioms, taip p at aptink a galim ybes, k u rių jie negali aktualizuoti ir ku rias palieka m an. P aspausdam i rankas, kad p rip ažin ­ tu m e m ū sų gim iniškum ą, m es keičiam ės pranešim ais bei resursais. K eisdam iesi su kitais pranešim ais bei resursais, m es kom un ik uo jam e b en d ram e laike, ku riam e kiekvieno in di­ vido įžvalgos form uluojam os kaip ben drasis diskursas, o su kiekvienu gim stančias jėgas absorbuoja su m an y m ų ir d a rb ų anonim iškum as, - an onim iškum as su m an y m ų ir d arb ų , ku rie išlieka arba suyra dėl pasaulio m aterialum o. K eisdam asis su kitu pranešim ais bei resursais, aš p ajuntu tą laiką, kurį jam arba jai atveria jų baigties nuojauta; tai yra laiką, k urį kitas arba kita pratęsia pasaulyje, užsiim ­ dam i savo asm eninėm is galim ybėm is ir išlaikydam i įsipa­ reigojim us. Tačiau į kitą nuk reip to s m an o akys, aš jį liečiu ir m ano žodis per šį ko ntaktą nuspėja jo pažeid žiam u m ą, nu o varg į ir kentėjim ą, m irtiškum ą. Laikas, kai kitas esti užsiėm ęs sav o u žd u o tim is ir kai jis arba ji prie m anęs prisiartina, taip p at yra kančios ir m erdėjim o laikas. Ateis laikas, kai kitas daugiau nieko nebegalės padaryti, bet jam d a r b u s likę num irti. Tas laikas, kai jis arba ji m iršta, atve­ ria juodąją skylę tokio laiko, kuris nėra b en dro pasaulio laikas. Šis laikas jau yra čia, iš nu ovargio ir kančios, kurią jis arba ji tu ri patirti vienas. Būnant drau ge su kitu, kuriam tenka kentėti, ir ateinant kentėti drauge su juo, m irštančiu, patiriam as laikas, atsijęs nuo pasaulinio. M erdėjimas užtrunka; tatai tęsiasi keistą laiką, kuris griauna tavo num atytąjį, tęsiasi laiką be atei­ ties, be galim ybių, laiką, kai nebėra ką daryti, vien tverti 151

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

laiko esamybę. Tai, kas žm ogaus laukia, yra visiškai nepa­ siekiama: nesuvokiama, nepaneigiama, nepasipriešinam a ir neatito linam a. L aukia nežinom ybė, tai, ko neįm anom a netgi suvokti kaip neįm anom ybės, kaip nebūties. M erdė­ jim o laikas atkerta tavo galias nu o siekių ir n uo jų pačių pabaigos. M irties neišvengiam ybė atkerta n u o tavęs p ra­ eitį, ku rią gali susigrąžinti, išsaugoti vien su k au p d am as savo jėgas galim ybėm s. Tu nežengi į tolį, k u r laukia p as­ k utin ė valanda; tu pasijunti pakibęs tokiam e laike, kuris yra plū duriavim as, kuriam e, n iek ur neidam as, esi su v ar­ žytas žengti toliau. M irštam a tokioje laiko atkarpoje, kuri nepaliaujam ai ir n eatm enam ai ateina iš nieku r ir nueina į niekur, b ū d am a absoliučiai išoriška asm eninės ar tarp as­ m eninės istorijos laikui. Laikas, kai nebėra ką veikti, išskyrus kentėti. Laikas, kai tu, atėjęs padėti, negali p adary ti nieko, vien tik kentėti. Esi laikom as šiam e laike anapus pasaulio vyksm o, - tave laiko skausm as. S kausm o stip ru m as n epriv erčia tavęs su si­ k au p ti ir atsirem ti į savo išgales bei jėgas; jis sukelia tave p rieš save patį, tu negali nei pabėgti, nei p asitrau k ti iš savęs. Įklim pęs savy, egzistuoji, nepajėgdam as pakelti sa­ vosios būties svorio. Mirtį, kurios neišvengiam um ą skaus­ m as nujaučia, jis tapatina ne su nebūtim i; skausm as ilgisi nebūties, k uri išv adu otų n u o m erdėjim o, nepažįstam esnio u ž nebūtį, sukilusio iš vidaus, kad atsk irtų tave nuo būties išoriškum o. Įklim pęs savy, skausm as netu ri jėgų p ra si­ veržti p ro išoriškum ą, k u r galėtum suvokti anap us būties atsiveriančią prarają; skausm as, u žv in d y tas nakties ir su ­ g niužd ytas to, kas slypi nakty an ap us nakties. Tu p an yri į p asy v u m ą ir num iršti tam, kas p risiartina kitaip negu n e­ b ūtis ir kitaip negu kita egzistencija. Tu kenti kaip kenti tu, kaip kenčia kiekvienas, kaip k en­ čia kūniška prigim tis. Esi laikom as tokiam e laike, kuriam e 152

MI RTI ES B ENDRI J A

negali žengti toliau pats, nebeturi pats savęs - savęs, tau priklausiusio. M iršti kaip kažkas kitas, šis m erdėjim as nėra tavo. Kenti, slegiam as pasyvum o svorio, pasyvum o, kuris veržiasi iš vidaus, kol tavo skausm o prostraciją ir p a sy v u m ą p ra n o k sta m erdėjim as, k urio n ep aliau jam as vyk sm as p ran o k sta save, tasai, kuris kenčia, p alū žta ir p ra trū k sta aim an om ir rauda. Kitai ištiesta ranka palytėja kitos pažeidžiam um ą, n u o var­ gį ir kentėjim ą, ir pratęsia tave ligi ten, k u r ji m erdi. Ji paklūsta nep ažįstam am im peratyvui. Šis m erdėjim as m a­ ne liečia; nesi laisvas pateisinti kito m irtį, nesi laisvas sav ų u ž d u o č ių ir civilizacijos ben dro jo d arb o im p eraty v ais pateisinti tai, jog m irštantysis paliekam as sau pačiam ar pačiai. T arp siekinių ir reikm enų m ane su siran d a kitos akių nuogum as; jo gestai atsigręžia į m ane tuščiom is; beginklis ir nuginkluojantis jos žo džių, praeinančių be jokio p ėd ­ sako, n esu b stan cialu m as m an e išsirenka. Jo žvilgsnis, gestai ir žodžiai - atkaklūs ir n esm agūs - drum sčia m ano veiklos srities tvark ą ir m ane užginčija. Kita prisiartina sk rad žiai sieną, k u ria m ano paties m irtis aptvėrė m an skirtąsias u žd u o tis, - p risiartin a, kad u ž g in č y tų m ane savo m irtiškum u. Im peratyvi jėga, su kuria prisiartina kitas, - ne tos for­ mos, kurias jo akys brėžia, apžvelgdam os m ane su pan tį peizažą, formos, kuriom is jo rankos inform uoja tu štu m ą, ar žodžiai, ku riuo s jis arba ji sako, ir kurie m ano p ro tu i bei m an o užm ačiom s signalizuoja apie tolim us arba nesa­ m u s daiktus. Ji glūdi atverties paviršiuje, ku riu o jis arba ji į m ane atsigręžia. Jam arba jai atsigręžus atveriam as a p ­ nuogintos odos trap um as ir pažeidžiam um as. A tveriam as odos lygum as, odos, k u rią palieka nepaliestą kiekviena ja 153

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

nuvilnyjanti ir pranykstanti išraiška. Jis atveria akių nak­ tį, - naktį, kurioj, kitaip negu visatos nakty, k u r vis dar švyti prieš m ilijonus m etų užgesusių žvaigždžių pėdsakai, pasaulio form os nepalieka jokios žym ės. Odos, kuria kitas suspaustas, perregim as plon um as tau išd uo da juslum ą, ja u tru m ą ir p aveik iam um ą. Pajunti p až eid žiam u m ą ir m irtin g u m ą p er tuos m alonum o virpesius, kurie rim sta, ir per skausm o nerim astį, kuri sud ru m sčia paviršius. Pa­ junti tai tose raukšlėse, kuriom is senėjim as u žrašo spaudžiančią neišvengiam ą mirtį. Pajunti tatai iš n uovargio ir sąstingio, į kuriuos grim zta išraiškos, jo arba jos m an ad re­ suojam os. P ajunti net, kaip kitas, stojęs priešais tave re ik m e n ų bei re su rsų lauke, atid u o d a m a s savo jėgas tarpasm eniam su m an y m ų m aršru tui, grim zta į tverm ės ir kančios laiką. A tv erti kito p aviršiai nestoja priešais tave vien kaip d u o m en ys, k u riu o s tu rėtu m in terp retu o ti, ar vien kaip am orfiška m aterija, kuriai tu rė tu m su teikti p av id a lą ir įprasm inti. K ūn išku m as prasiveržia, n aik in d am as tuos nuotolius, iš k u rių gali būti reprezentuojam as jų buvim as. K ūniški paviršiai atsiveria, nepateik dam i galim ybių tavo galiom s. Jie sustabdo tavo pakeltas rankas ir atm eta tavo tvark ą bei tavo projektus. Jie ištinka tave jų reiškiam o m a­ lonum o, išd u o d am ų skausm o sp az m ų ir jų paveikiam um o atvertim i. Jie prislegia tave ir atsidu od a tavo švelnu ­ m ui. Savo esam ybės netarp išk u m u jie esti nepataisom ai išoriški: tai paviršius tam tikro jautrum o, im lum o, m alo­ n u m o ir tam tikros k ank yn ės pav iršius, tavo atžvilgiu nepataisom ai svetim as ir atveriąs p ažeid žiam um ą ir sve­ tim ą m irting um ą, kuris įsakm iai pakviečia. N etek usi galios, tavo rank a pasijun ta besitiesianti į šią kentėjim o zon ą ir betiesianti savo jau tru m ą bei švelnum ą 154

MI R T I E S B E N D R I J A

į šią visiškai svetim o laiko zoną, - laiko, ku r nieko n esiū ­ lom a ir ničnieko nežadam a. Tavo žvilgsnyje, įdėmiai se­ kančiame, ką sako kitas, ir teikiančiam šviesą, tavo rankose, sugniaužtose b e n d rų užduočių ir įsipareigojimo ženklan, ir tavo žodžiuose, p ajungtuose tolim iausiem s daiktam s, kurie atliepia kitą, - visam e tam e esam a taip p at m irtiškum o sąlyčio su m irtiškum u, m irtiškum o draugės. P agu od os prisilietim as, sujungiantis su kenčiančiuoju, nėra prak tin ė jėga, kuri prasiveržia pro kliūtis, k ad įkū­ n y tų tam tikrą tikslą. Įgudusios slaugės ir chirurgo rankos operuoja kito o rganizm ą nelyg m ašiną, reikalingą rem o n­ to, ar chem inį junginį, reikalingą atnaujinti. Jos n u sk au s­ m ina, išima kulką, susiuva perplėštus audinius. Kančia apeliuoja į to, kuris naudojasi chirurginiais in strum entais bei m edikam entais, kantrybę ir į jo arba jos guod žian čių ra n k ų atjautą. Pacientas kantriai taisosi, tverdam as laiką, kai tarp u sav y galynėjasi m erdėjim as ir sveikim as. G uo ­ džiančiai prisiliesti - ne vaistas ar apsaugos priem onė; tai globa, kuri nė nenutuokia, ką jai daryti ar k aip išsisukti. P risilietim o judesys jokiu b ū d u nėra projektas; eini ten, k u r negali nueiti, k u r nieko nesiūlom a ir ničnieko n eža­ dam a. G u odžian tis prisilietim as yra drau gė, kai vienas m irtin g as ir n u o kančios n ea p sau g o tas lydi kitą, šiam grim ztan t į laiką, kuris neina niekur, netgi į nebūtį. G uo ­ džiantis prisilietim as tverm ės ir kančios laike atveria kelią į m erdėjim o d rau g ę ir a tra n d a brolystę su kita ar kitu, priėjusiu paskutiniąją savo vargo ribą. Užuojauta, kuri krypsta į kitą, būgštauja, jog kitas n ep a­ jėgs ištverti, ir bijo, jog kitas, įklimpęs į skausm ą, galbūt ne­ gebės paklusti jam adresuojam am įsakm iam kvietimui. Ta­ vo prisilietim ą kitas patiria kaip iš kitur ateinančią jėgą, kuri ištraukia jį iš jo skausm o, į save įklimpusio, ir įtraukia į ken­ tėjimą, nuasm eninantį ir nebesantį jo vieno, jau nebesantį jo. 155

NIEKO

BENDRA

NETURINČIŲJŲ

BENDRIJA

Eini, nes jautiesi priverstas eiti; eini, kad kitas arba kita m ird am i n e b ū tų vieni. Kiekvienas jud esys tavo rankos, k u rią pastūm ėja takto bei švelnum o im pulsas, pripažįsta kito p ažeid žiam u m o tau adresu ojam ą im peratyvą. Turi kentėti už kitu s ir d rau ge su kitais. Kai kitas įveiktas, ir nebeįm anom as d au g iau joks gydym as ir jokia p aguoda, tad a kyląs sielvartas su pranta, kad turi sielvartauti.

NUOTRAUKAS AUTORIUS

P A T E I K I A IŠ:

Žuvų turgaus Bangladeše Viršelis, titulinis

Jodpuro Radžastane, Indijoje Kita bendrija

Anuradapuro Šri Lankoje Įsibrovėlis

Klunghungo, Bali, Indonezijoje Veidai, stabai, fetišai

Khajuraho Indijoje Pasaulio murmesys

Tuol Sleng muziejaus, Pnompenyje, Kambodžoje Pūvantis kūnas, pūvanti ištara

Kalkutos Indijoje M irties bendrija

Esama šio to daugiau - ne tik efektyvus giminystės pripažinimas visuomenės formomis, - tai brolystė individu, neturinčių ir neku­ riančių nieko bendra, individų, kurievis belieka vien jų mirtiškumas. Ši brolystė realizuojama ne per įžvalgų, nurodymų ir resursų mainus, bet per individų gyvybės mainus. Vienas tampa kito broliu, kai be išlygų atsistoja ton vieton, kur kitam žioji mirtis. Kad įžvelgtume šią mirties bendriją anapus giminystės, turėtume atsidurti ar vaizduotės jėgomis nusikelti į situaciją, kuo labiausiai nuo jos nutolusią, - atsidurti šalyje, su kuria mūsų pačių šalis kariauja, tarp svetimšalių, siejamų religijos, kuria mes negalime tikėti ir kuri mus atmeta, tarp žmonių, su kuriais nesudarinėjame jokių gamybinių ar prekybinių sandorių, kurie mums nieko nesko­ lingi, kurie nesupranta nė žodžio iš mūsų kalbos, kurie amžiumi mums tolimi (nes įpareigoja netgi tai, kad priklausome tai pačiai amžiaus grupei) - ir nuo kurių suvokiame esą visiškai priklausomi, nuo kurių priklauso mūsų gyvybė. Ši citata galėtų būti knygos epigrafu. A utorius, rem dam asis a n tro p o lo g in ia is steb ėjim ais ir klasikin e bei m o d e rn ią ja filosofija, taip pat vedam as hum anistinės etikos im peratyvo, nagrinėja įvairius komunikacijos aspektus. l p h o n s o L i n g i s , P ensilvanijos u n iv e rsite to filosofijos p ro fe so riu s, k n y g ų Kraštutinumai: Erosas ir kultūra (1984), Libido filosofijos: Prancūzų egzistencialistų teorijos (1986), Fenomenologinis aiškinimas, M irties ribojamas subjektyvumas (1989), Svetim i kūnai (1994) a u to riu s.

A

A L K - serija v e rstin ių k n y g ų , k u ria s leidžia įvairios lei­ d yklos, re m ia n t A tviros Lietuvos fondui. Serijos tikslas s u p a ž in d in ti sk aity to jus su d v id e šim to a m žiau s h u m a n i­ ta rin ių ir socialinių m o kslų p ag rin d ais. A T V I R O S

L I E T U V O S ISSN 1392-1673 ISBN 9 9 86 -813-4 8-4

K N Y G A