Rūta V a n a g a itė
NE BOBŲ VASARA
Alma littera VI LNIUS
/
2015
i. Kam ši knyga Penkiasdešimtmetė moteris - tarsi rožė, pilnai išsiskleidusi ir, deja, jau pradėjusi vysti. Krintavienas žiedlapispo kito. Tiktiežiedlapiai, kurie arčiausiai centro, rožės širdies, išlieka ilgiausiai. Vienasžiedlapis - skaisti oda, kitas - žvilgantys plaukai, trečias - seksualumas... Gailatųžiedlapių, kuriuos praradome. Bet drauge praradome iržiedlapius, kurių negaila: nepasitikėjimų savimi, nesaugumų, baimę: kųžmonės pagalvos... Kai daugžiedlapių iškrinta, lieka vis daržydinti brandi rožė - tikroji tu. Lieka dardaug laiko ikišalnos... Pauline Bewick, dailininkė
Noriupasakyti labai svarbų dalykų. Žmonės nusprendžia pasenti. Tarsijie pasakytų sau: na, štai ir viskas, aš pasenau. Ir tadajie pasensta. Doris Lessing, rašytoja
„Man keturiasdešimt septyneri metai; jeigu, sakykim, aš gyvensiu ligi šešiasdešimt, tai lieka dar trylika. Daug! Kaip išgyventi tuos try lika metų? Ką aš veiksiu, kuo užpildysiu juos?“* - nevilties apimtas klausė Antono Čechovo herojus Dėdė Vania. Skaitai ir juokinga, tiesa? Keturiasdešimt dveji metai - pats vi durvasaris. Arba sąvoka „balzakiško amžiaus moteris“. Tai - trisde šimtmetė, šiais laikais tokio amžiaus sulaukus gyvenimas tik prasi * Antanas Čechovas. Žuvėdra. Pjesės. Sudarė V. Visockas. Vilnius: Vaga, 1985, p. 218. NE BOBŲ VASARA • 7
deda... Praėjus šimtmečiui po „Dėdės Vanios“ laikų žmonių amžius neįtikėtinai pailgėjo - dabar Lietuvos moterys gyvena maždaug septyniasdešimt aštuonerius metus. Kasmet mūsų gyvenimas pa ilgėja 2-3 mėnesiais. Po dvidešimt metų Lietuvos moterys gyvens 84-85 metus. Kaipnugyventi tuos likusius dvidešimt, o galnet trisdešimt metų, kuo juos užpildyti? Kiekviena iš mūsų savęs klausia to paties, kai po penkiasdešimtmečio ar šešiasdešimtmečio jubiliejaus išsiskirsto sve čiai. Pasižiūri į veidrodį ir nebenori jo daugiau matyti. Sako, moteris tol jauna, kol gali žiūrėti į save nusirengusią. Kiek iš mūsų, sulauku sių penkiasdešimt, penkiasdešimt penkerių ar šešiasdešimt metų, tai gali daryti nepuldamos į neviltį ar prie šaldytuvo - juk vis tiek bevil tiška? Tas celiulitas, tas nukaręs pilvas ir mirusi krūtinė... Tau jau penkiasdešimt arba penkiasdešimt penkeri (taigi ne trukus bus šešiasdešimt). Tavo, kaip moters, kuri domina vyrus, gyvenimas baigėsi prieš 10-20 metų, ir gatvėje niekas niekada nebemes į tave žvilgsnio, galinčio reikšti vos ne gyvenimo posūkį... Meilė ir seksas baigėsi, nežinia, ar dėl to, kad tu pati nebenori, ar kad nebenori jis. Esi galbūt viena, palikta, išsiskyrusi, o galbūt ša lia - bute, ant sofos, o naktį - kitame miegamajame pilvotas pli kas žmogus, kurio prisilietimas kadaise kėlė virpesį, o dabar nuo jo sklinda raugintų kopūstų kvapas. Viena mano bičiulė sakė, kad kiekvieno romano pabaigą ji pajunta, kai nuo mylimojo ima sklisti raugintų kopūstų kvapas. Tada žino - viskas. Dabar gal ir ji pati vyrui tais kopūstais arba virtomis morkomis atsiduoda. Pati taip svarsto. Todėl jis jau turi kitą - dvidešimt ar trisdešimt metų jau nesnę, ir mes apie tai žinome arba tik nujaučiame, bet nesigiliname, nes saugome save (o sakom, kad saugome šeimą). 8 •Rūta Vanagaitė
Gyvenimas darbe baigėsi, pensija - po keliolikos ar kelerių metų, o jei dirbi, kad ir kur atsidurtum, paprastai esi vyriausia. Jauni eina parūkyti, tūsintis, tu jau ne. Jokių šansų, kad kada nors gyvenime gausi naują darbo pasiūlymą. Pramogos baigėsi - ar eisi į restoraną arba į koncertą trypti su visais, plaikstytis kaip kokia durnelė? Žiūrėk, kas nors pasakys: pensininkė durniuoja. Klimaksinė. Eisi su drauge į teatrą ir mirtinai nuobodžiausi jame, nors plosi ir vaidinsi, kad gerai praleidai vakarą. Nueisi į kiną - ten užsi miršti lengviau. Viskas. Tavo tūsai - draugų jubiliejai ir giminaičių laidotuvės. Motinystė baigėsi, nes vaikai arba iškeliavo, arba jei dar turi kokį neiškeliavusį, jis su tavimi bendrauja vienskiemeniais saki niais: „Nu. Aha. Gerai. Ką? Ne, mam, nega- —------------- ---liu.“ Sveikata baigėsi - skauda nugarą, ka- ^ knyga apie tai, kad tau duotas tik muoja nemiga ar menopauzė, ’ ° r >ant vaistųt len- vienas gyvenimas. tynėlės vis daugiau papildų ir tablečių nuo to ------------- ----ir nuo ano, ir dar velniai žino nuo ko... Ant veido vis storiau kažką tepi, ir vis menkesnis to tepimo rezultatas. Sutinki savo buvusius bendraklasius ir nepažįsti: kas ta raukšlėta boba, kas tas apsunkęs senis - nejaugi ir aš taip pat pasenau kaip jie? O liūdniausia - baigėsi žmogiški prisilietimai. Niekas tavęs nebeapkabina. Be prisilietimo, be fizinio kontakto gyvūnai kenčia, ką jau kalbėti apie žmones. Visą gyvenimą mums reikia kieno nors mamos, vyro, vaiko, na, nors šuns ar katino - kūno šilumos, reikia kontakto - peties, rankos, snukučio, antraip jautiesi visiškai vieni šas. Beveik miręs. Pasaulyje atsiranda nauja profesija - „glostytojai“, tie, kurie už pinigus tave apkabina ir pabūna prisiglaudę. Tik tiek. Tokia terapija. NE BOBŲ VASARA • 9
Taigi tau penkiasdešimt. O gal jau tuoj bus šešiasdešimt. Viskas baigėsi ir drauge viskas tęsiasi. Iš kur semtis jėgų gyventi toliau? Iš kur - gyvenimo džiaugsmo? Dėl ko gyventi? Laukti pensijos, iš kurios neišsiversi? Laukti anūkų, kad dar kartą, kiek tau leis vai kai, žentai ir marčios, pajustum prisilietimo, motinystės džiaugsmą, viltį, kad kažkas ne baigiasi, o prasideda? Dar vienas gyvenimas, kuriame dalyvauji ir tu. Bet tai nebe tavo gyvenimas. Neapgaudinėk bent jau savęs. Natūrali gyvenimo trajektorija yra tokia: iki 30-35 metų ji po truputį kyla, paskui po truputį ilgai ir beviltiškai leidžiasi žemyn. Lėta keturiasdešimt metų nuokalnė, natūrali žmogaus degradacija. 20-30 metų pamažu ir užtikrintai leidiesi žemyn, į negalios, sena tvės, mirties pakalnę. Tačiau esu tikra - jei labai pasistengsi, gali šią gyvenimo trajektoriją išlaikyti beveik nežemėjančią visą gyvenimą. Išlaikyti iki pabaigos, iki staigaus „stop“, kuris vis tiek ateis. Gali visą gyvenimą išsaugoti trisdešimtmetės gyvenimo kokybę - džiaugs mą, meilę, sveikatą... Tačiau tam, kad išlaikytum trajektoriją tiesią, turėsi gerokai pasistengti. Bet argi neverta pasistengti? Kokia kaina gali būti per didelė už tūkstančius nuostabių dienų, kurios tavęs laukia? Mano amžiaus moteris išgyvena rudenį - derliaus metą. Tai metas, kai subrandini vaisius, tam tikrą gyvenimo išmintį ir norisi surūšiuoti tuos vaisius, sukrauti krūvon ir atiduoti, išnešti, pasida lyti. Tamir rašau šią knygą. Rašau, kol dar esu gyva ir nenukvakusi. Rašau, kad baigdama šeštąją gyvenimo dešimtį sudėčiau savo patirties vaisius į vieną krūvą ir pasidalyčiau. Jei rytoj mirčiau, kas nors iš manęs pasiliktų. Kažkas, ko kam nors galbūt prireiks. Suprask, ne veltui gyvenau. Nes visa kita, ką padariau per gyveni 10 •Rūta Vanagaitė
mą, - LIFEfestivalis, didžiuliai Vasario 16-osios koncertai Katedros aikštėje ir per televiziją, laida „Pagauk kampą“ ir dar velniai žino kas, ko jau ir pati nebeprisimenu, - visa tai tik pėdsakai smėlyje. Anot poeto: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas ma nęs neminės!“ Bet gal ir nereikia susireikšminti? Žinai, kokį užrašą Woody Alienas norėtų matyti ant savo paminklo? „Čia guli Woody Alienas. Na ir kas?“ Tačiau surimtėkime. „Ne bobų vasara“ - knyga apie tai, ką per kelis pastaruosius gyvenimo dešimtmečius patyriau ir supratau. Ką išmokau iš knygų, iš talentingų žmonių paskaitų internete, iš po kalbių su kitomis moterimis ar su psichoterapeute Brigita, kuri ne vieną kartą yra ištraukusi mane ir daug mano draugių iš nevilties spąstų. Ši knyga apie tai, kad tau duotas tik vienas gyvenimas. Tikriau sakant, jis nėra duotas, kai tau jau penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų. Jis arba baigiasi apie tą laikotarpį, palikdamas tave bjaurėtis savimi ir vegetuoti, susitaikius su artėjančia senatve ir mirties lau kimu. Arba... Tikiuosi, kad knygoje bus keletas skyrių, kur jūs rasite šitą „arba...“ Kad rašydama surasiu ir aš pati...
NE BOBŲ VASARA • 11
2. Moterys, geresnieji žmonės Moterysyra geresni žmonės vien todėl, kadjos gimdo naujus žmones. Jos nenori griūties arkaro, kadnežūtųjų vaikai. Jonas Vanagas, mano tėvas
Mano tėvas svajojo, kad Lietuvos prezidente taptų moteris. Jei būtų sulaukęs, gal būtų pagyvenęs kiek ilgiau, kad pamatytų, kaip jai sekasi. Prieš sėsdama rašyti šią knygą perskaičiau krūvą leidinių kelio mis kalbomis, skirtų moterims, pasitinkančioms ar perkopusioms penkiasdešimtmetį. Dauguma mane tik sunervino. Jos parašytos ne mums. Jos parašytos boboms. Jos parašytos taip, tarsi moteris ne būtų visavertė asmenybė, o tik funkcija, tik vyrų ir vaikų gyvenimo priedas, kuriam tereikia išsaugoti veidą, figūrą, namus. Bet juk, po velnių, mes, moterys, pirmiausia esame žmonės. Esame tie geres nieji žmonės, kuriems labiau rūpi kiti žmonės, rūpi, kur link viskas eina. Todėl ir norėjosi rašyti apie tai, kad esame stiprioji lytis, ant kurios pečių laikosi ir iki šiol vis dar nesugriūva pasaulis. Kaip tik todėl privalome būti stiprios, gyventi ilgai ir laimingai. Moteris gimdytoja yra gėrio nešėja. Nuo pat mažumės mergai tės stengiasi išlaikyti gerus santykius, vengia konfliktų. Jos nori gy venti pasaulyje, kur bus saugu kurti lizdą, gimdyti ir auginti vaikus. Tyrimai rodo, kad jau 2-5 metų mergaitės kalboje daug dažniau 12 ■Rūta Vanagaitė
vartoja daugiskaitą nei berniukai: eikim, pažaiskim. Kilus konflik tui jos ne kariauja, o pasitraukia. Genai ir hormonai jų smegenyse sako, kad socialiniai ryšiai - jų būties pamatas. Net autizmas, liga, izoliuojanti žmogų nuo socialinės tikrovės, berniukams pasitaiko aštuonis kartus dažniau. Knygoje „Moters smegenys“ psichoterapeute Louann Brizendine teigia, kad „santykių puoselėjimas visomis įmanomomis prie monėmis yra pagrindinis moters smegenų tikslas. Vyrai dažnai mėgaujasi tarpusavio konfliktais ir konkurencija: tai juos tonizuoja. Moterys vien jau mintį apie galimą konfliktą priima kaip grėsmę santykiams“*. Ir dar. Moteris jaučia, ką jaučia kiti žmonės. Ne tik žmonės, bet ir šunys, katės, arkliai. Psichologai kalba apie tai, kas skiria moteris nuo vyro: galinga intuicija, duota mums gamtos. Tai prigimtinė išmintis, ku Mes, moterys, esame geresnieji žmonės, rią turi gyvoji gamta, augalai, gyvūnai. kuriems labiau rūpi kiti Paprasta moteris, pamačiusi mirštantį žmonės. Maža to, mes žmogų, intuityviai žino, ką reikia daryti. juk esame stiprioji lytis. Taip pat ir moteris, pagimdžiusi vaiką, žino, ką daryti su naujagimiu, nors niekas nėra jos to mokęs. Mums tarsi duotas papildomas radaras, kurio neturi dauguma vyrų. Jisnukreiptas į kitus žmones. Toradaro pavadinimas - empatija. Visa tai mūsų viduje įdėta todėl, kad mums reikia jausti, ką jau čia patinas - vyras - ar ko jam reikia, kad padarytų mums sveikus vaikus. Mums reikia suprasti, ką jaučia vaikai ar ko jiems reikia, tam, kad jie užaugtų sveiki ir stiprūs. * Louann Brizendine. Moters smegenys. Iš anglų k. vertė D. Kaunelis. Vilnius: Baltos lankos, 2013, p. 61-62. NE BOBŲ VASARA ■ 13
Moterys skaito kitų žmonių mintis, tikriau sakant, nuspėja jas iš veido išraiškų ir balso tono niuansų. Daugelis evoliucijos specia listų spėja, kad gebėjimas pajusti kito žmogaus skausmą ir greitai reaguoti į emocinius niuansus akmens amžiaus moterims leisdavo nuspėti gresiantį pavojingą ar agresyvų elgesį ir taip išvengti jo pa darinių sau ir savo vaikams. Ši savybė padeda moteriai nujausti ir dar nekalbančių kūdikių fizinius poreikius. Ir dar. Mus valdo emocijos. Vyro noras - išvengti emocijų, nes šios sujaukia jo gyvenimą, nusistatytą tvarką. Įdomi patirtis: kai sa vivaldybės tarybos ar kitame posėdyje kuri nors moteris ima ginti visuomenės interesą, visada gauna tą patį atkirtį: „Jūs, ponia, vado vaujatės emocijomis.“ - „Juk tu racionali moteris, - paskui bando mane įtikinti kuris nors politikas vyras. „Suprask, kad...“ - ir toliau nesigėdydamas, neslapukaudamas ramiai dėsto „racionalius“, t. y., paprastai kalbant, savanaudiškus interesus. Perskaičiau, kad visame pasaulyje taip: jei kas nors gina moralės principus, vadinasi, jis per nelyg emocingas. Didžiuokimės, kad gamta davė mums emocijas. Be jų žemė iš džiūtų po jų, vyrų, kojomis, pasaulis, valstybės, miestai taptų griu vėsių krūva.
14 •Rūta Vanagaitė
3. Gyvenimas bando tave išspjauti nepasiduok Kiekvienopagyvenusiožmogaus vidujeslypijaunuolis, kuris stebisi, kas gi čiaatsitiko. Interneto išmintis
Prieš keletą metų man paskambino TV laidos „Stilius“ redaktorė ir pakvietė dalyvauti laidos filmavime. Tema - „Moters galiojimo laikas“. Pasiutau. Supratau, kad laidoje būdau pavyzdys moters, ku rios galiojimo laikas baigėsi, o ji vis dar kruta. Vis dar parduotuvės lentynoje. Kaip kokia pasenusi dešra. Psichologai, kiti specialistai sėdėtų studijoje šalia manęs, įdėmiai mane apžiūrinėtų ir analizuo tų, ar dar esu vartotina, ar jau papuvusi. Laidoje dalyvauti, žinoma, atsisakiau. O dabar kitas pavyzdys. Iš šios vasaros. Anglija, pajūrio mies tas, tradicinis baras. Šalia manęs rezervuotas staliukas. Ateina graži aštuoniasdešimtmedų pora. Matai, sau galvoju, sena sutuoktinių pora, šaunuoliai, nesėdi namie akis įbedę į televizorių, eina vakarie niauti į restoraną. Kada Lietuvoje pamatysim aštuoniasdešimtmedus, savo auksinių vestuvių metines švendandus restorane? Senolė pasipuošusi, brangūs žiedai, karoliai, mėlynas gėlėtas kostiumėlis. Senolis su melsvais marškiniais, džinsais. Jie sėdasi, pradeda kalbėtis. Tikriau sakant, jis kalba, ir iš jo kalbos suprantu, NE BOBŲ VASARA • 15
kad tai, kas vyksta prie gretimo stalelio, yra PIRMASIS PASIMA TYMAS. Jie aiškiai susipažino interneto pažinčių svetainėje, patiko vienas kitam ir štai susitiko. Galbūt abu našliai. Kodėl ne? Jis ima valgiaraštį, užsako patiekalus, dar kažką kalba senajai damai. Ponia šypsosi, bet tyli. Tyli ir šypsosi. Ji akivaizdžiai negirdi, ką sako sena sis džentelmenas. Ji kurčia. Pora vakarieniauja tylomis. Pirmasis jų pasimatymas, matyt, bus paskutinis. Tragikomiška? Komiška? Taip. Bet ar ne nuostabu, kad močiu tė, sena ir kurčia, vis dar įsitikinusi, jog jos „galiojimo laikas“ dar nesibaigė? Ji gali naudotis internetu, gali susipažinti, puoštis, eiti... Nuostabu, kad žmonės nepasiduoda, kol yra gyvi. Kad kyla iš savo negalios, iš krėslo, iš lovos, iš gyvenimo Savo sapnuose mes paraščių ar veikiau mirties prieangio ir niekad nebūname eina ten, kur tarsi jau ir nebegalima eiti. penkiasdešimtmetės. Tolyn nuo mirties, atgal į gyvenimą. Vaizdelis iš kito baro tame pačiame Anglijos mieste. Trečiadie niais ten renkasi mėgėjai groti ukulėle - mažu primityviu portugalų ir havajiečių instrumentu. Dvidešimt ar trisdešimt senų vyrų ir dar senesnių moterų geria alų, groja ir visą vakarą traukia dainas. Ką daro tokį vakarą jų bendraamžiai Lietuvoje? Jie tūno prie televizo riaus ir keikia viską - orą, valdžią ir visą pasaulį... Tai jų ukulėlė... Mums dar toli iki pensijos, iki tūnojimo prie televizoriaus ir valdžios keikimo. Bet ir mums nėra linksma, tiesa? Viena poetė taip apibūdino penkiasdešimtmetės situaciją: tai tapimas nematoma. Tai gali atsitikti iš lėto, o gali vos ne per vie ną naktį, kai tau sukanka penkiasdešimt. Tarsi penkiasdešimtmetis būtų ta kryžkelė, po kurios apyjaunė ir įdomi moteris tampa vos ne močiute. l6 ■Rūta Vanagaitė
Ypač skaudžiai šią transformaciją išgyvena moterys, kurios buvo labai gražios jaunystėje, vos ne grožio idealas. Jos arba puola į depresiją, arba metasi į grožio chirurgų rankas. Jų kosmetinė tampa vos ne lagaminu. Jos praleidžia vis daugiau laiko prie veidrodžio, konvulsingai kabinasi į buvusiąją save. Mano sesuo Aušra, visada buvusi gražuolė, paskutiniais gyvenimo metais praleisdavo valandų valandas prie veidrodžio, maskuodama amžiaus žymes ir siekdama atkurti tai, kas nebeatkuriama, - savo beveik tobulą grožį. Kultūros, kuriose vyrauja jaunystės kultas, ypač nesvetingos moterims. Moterims, kurios sensta. Pagyvenusios moterys jei ir yra pastebimos, tai tik todėl, kad atrodo „jaunatviškai“. Sakoma, kad esi tokio amžiaus, kokio jautiesi esąs, ir viskas priklauso nuo tavęs. Tai ne visai tiesa. Matai save tokią, kokią tave mato kultūra, visuomenė, kurioje gyveni. Reklamos, televizijos, fil mų industrija jei ir parodo vyresnę nei penkiasdešimties moterį, tai tik viename kontekste: amžinos jaunystės paslaptis, t. y. toji moteris sugeba paslėpti senėjimo ženklus. Visi moterų žurnalai „patvarko“ vyresnių moterų nuotraukasfotošopu, taigi penkiasdešimtmetės at rodo kaip trisdešimt penkerių, šešiasdešimmetės - kaip keturiasde šimt penkerių. Dauguma Holivudo filmų herojų moterų yra 20-30 metų. Vy resni vyrai gali megzti sujomis romanus nepaisydami raukšlių, žils tančių plaukų ar pilvuko. Gintas Eastwoodas ar Jackas Nicolsonas ir sulaukę septyniasdešimties vos ne kiekviename filme pakabina paną. Yra dar vienas aspektas. Kartu su Lietuvos Nepriklausomybe prieš dvidešimt ketverius metus mums atsivėrė Vakarai. Atsivėrė vartojimo rojus, maitinamas televizijos. Visa tai, kas buvo neįmano NE BOBŲ VASARA - 17
ma sovietmečiu: gražūs drabužiai, egzotiškos kelionės, kosmetika ir 1.1, tapo prieinama, geistina, beveik būtina. Su vartojimo kultu cunamiu užgriuvo ir jaunystės bei grožio kultas. Lietuvoje sėkmės palytėtas vyras turi turėti ne tik gerą namą ir gerą mašiną, bet ir gerą, t. y. gražią ir jauną, žmoną ar draugę. Toji sėkmės triada: namas-mašina-pana, įrodo jam pačiam ir visai Lietuvai, kad vyro gyvenimas yra geras. Kadvyras yra vyras. Lietuvoje penkiasdešimtmetė moteris yra sena boba. Tokio ūmaus ir galingo cunamio nebuvo Vakaruose. Ten ir TV laidų vedėja gali būti penkiasdešimtmetė. Bet ne Lietuvoje. Jaunys tės kultas šluote nušlavė vyresnę nei penkiasdešimties moterį iš vie šumos į gyvenimo paraštes. Į klimakso sąvartyną. Bet ar mes su tuo sutiksime? Juk savo sapnuose mes niekad ne būname penkiasdešimtmetės... Psichologų įrodyta, kad žmogaus savęs suvokimas, arba auto portretas, susiformuoja vėlyvoje jaunystėje, maždaug apie dvide šimt septintus metus. (Įdomu, jog kaip tik tokio amžiaus galutinai susiformuoja stuburas.) Jei jūs pažadintumėte mane vidurnaktį ir paklaustumėte, kiek man metų, atsakyčiau iškart ir nedvejodama: trisdešimt septyneri. Kažkodėl trisdešimt septyneri man užsifiksavę jau keletą dešimtmečių. Tai kas gali man išmušti tai iš galvos? Kodėl turėtų? Man trisdešimt septyneri. Tokia, matyt, ir mirsiu, mirsiu jauna, nes būsiu neįsileidusi vėlyvųjų gyvenimo dešimtmečių į savo sielą ir kūną.
l8 •Rūta Vanagaitė
4.
Trečiasis gyvenimo veiksmas Aš regėjau naują dangų irnaująžemę, nes pirmasis dangus ir pirmojižemė išnyko, irjūros taippat nebeliko.* Apreiškimas Jonui, 21, 1
Man labai trūksta gyvenime vieno dalyko - bendravimo su įkve piančiais žmonėmis. Prieš keletą metų dukra man parodė tinklalapį TED - filmuotos įkvepiančios įkvėptų žmonių paskaitos pačiomis įvairiausiomis gyvenimo temomis. Žymi mūsų jaunystės laikų žvaigždė aktorė Jane Fonda TED lankytojams skaito paskaitą „Trečiasis veiksmas“. Ta prieš keletą metų matyta paskaita neišeina man iš galvos, tad noriu pasidalyti jos teiginiais ir įkvėpti jus taip, kaip ji įkvėpė mane. Didžiausia mūsų amžiaus revoliucija, sako Jane Fonda, - tai il gaamžystė. Mes gyvensime 30-40 metų ilgiau nei mūsų proseneliai. Tai ištisas papildomas žmogaus amžius. Tačiau mūsų kultūra ne spėja iš paskos. Mes vis dar gyvename pagal seną vaizdinį: gyveni mas yra arka. Gimimas, augimas, žydėjimas, gyvenimo kulminacija ir paskui lėtas tolygus žemėjimas iki negalios ir mirties. Amžius kaip mirties prieangis, amžius - kaip patologija. Taip, arka - tinkamas vaizdinys. Universalus dėsnis, valdantis pasaulį, - entropijos dėsnis. Entropija reiškia, kad visa, kas gimsta, turi senti ir mirti. * Šventasis Raštas. Vertė A. Rubšys ir Č. Kavaliauskas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998, p. 1946. NE BOBŲ VASARA - 19
Tačiau yra viena išimtis, sako Jane Fonda. Universaliam entro pijos dėsniui gali nepaklūsti tik viena - žmogaus dvasia. Mes galime gyventi ne pagal arkos formulę. Galime gyventi pagal kitą formulę: gyvenimas - tarsi laiptai aukštyn. Visą gyvenimą tobulėdami, tobu lindami savo dvasią, tapdami išmintingesni, autentiškesni. Tapdami tuo, kuo iš tikrųjų esame, mes lipame gyvenimo laiptais ir galime būti vis laimingesni iki pat pabaigos - iki pat laiptų viršūnės. Ten, viršuje, mūsų laukia vartai į... „Artėdama prie keturiasdešimtmečio, - pasakoja aktorė, - aš kiekvieną rytą nubusdavau, ir pirmos penkios mano mintys būda vo negatyvios. Ir pradėjau galvoti: netrukus būsiu sena pikta boba. Tuomet turėjau pasikeisti.“ Tu pati gali nuspręsti, koks bus trečiasis tavo gyvenimo veiks mas - paskutiniai trys gyvenimo dešimtmečiai. Nėra tokio dalyko kaip senėjimo genas. Tavo amžiaus pojūtis priklauso nuo daug ko: nuo sėkmės, nuo paveldėtų genų. Tačiau bene du trečdaliai priklau so nuo tavęs pačios. Pablo Picasso yra pasakęs: „Užtrunka ilgus dešimtmečius, kol pagaliau tampi jaunas.“ Jane Fonda prisimena: „Kai aš artėjau prie savo šešiasdešimto jo gimtadienio, galvojau, koks jis bus tas trečiasis mano gyvenimo veiksmas. Tam, kad žinočiau, ką daryti su savo gyvenimu, kur eiti toliau, turėjau atsigręžti atgal ir pažiūrėti, kur buvau iki šiol. Turėjau permąstyti ir įvertinti savo ligtolinį gyvenimą, padarytas klaidas, santykius su kitais žmonėmis. Grįžau mintimis atgal į savo nugy ventus dešimtmečius, kad suprasčiau, kas aš buvau iš tikrųjų. Ne kuo mane laikė tėvai ar kiti žmonės, o kas aš buvau kaip asmenybė. Kasbuvo mano tėvai? Ne kaip tėvai, o kaip žmonės? Kas buvo mano 20 •Rūta Vanagaitė
seneliai? Psichologai tai vadina gyvenimo peržiūra, kuri gali tapti nauju startu ir atverti naujas galimybes. Ir aš supratau, kad daugelis mano padarytų klaidų visai nebuvo mano klaidos, nes neturėjo nie ko bendra su manimi. Tai buvau ne aš. Aš sau atleidau.“ Vienas koncentracijos stovyklą išgyvenęs vokiečių psichiatras yra pasakęs: „Viskas gyvenime iš jūsų gali būti atimta, išskyrus vie na: tai, kaip jūs reaguojate j situaciją.“ Mūsų gyvenimo kokybę le mia ne tai, ar mes buvome turtingi, ar ne, mums sekėsi ar ne, o tai, kaip mes reagavome į gyveni- ____________________ mo duotybes, kaip priėmėme tai, Pasirinkusi sunkesnį kas mus ištikdavo. Jei mes nuolat augimo ir tobulėjimo, savęs buvome negatyvūs, irzlūs ir pikti, atradimo kelią, patirsi daug džiaugsmo. Jei iš baimės kaltindavome save ar kitus, mūsų būti savimi pasirinksi kitą, smegenyse per ilgą laiką susifor- lengvesnį _ susitaikymo kelią, mavo juodos negatyvizmo ma- baimė keliaus kartu su tavimi gistralės. Bet dabar mes gahme ir nuolatos tave luošins. pasikeisti. Uždaryti šias pykčio ir depresijos magistrales ir pradėti kloti naujus kelius. Trečiasis gyve nimo veiksmas gali ir turi būti šviesus. Mes, moterys, taip sukurtos: nuo mažens stengiamės, kad kiti žmonės, visuomenė, pasaulis mus priimtų, mylėtų ir vertintų. Tam pame kitų žmonių gyvenimo subjektais. Liaujamės būti tuo, kuo gimėme ir kas iš tikrųjų esame. Dabar, pradėdamos trečiąjį savo gyvenimo veiksmą, galime pagaliau tapti tuo, kas esame iš tikrųjų. Juk vyresnės moterys - di džiausia demografinė grupė pasaulyje. Mes galime tą pasaulį pa keisti. Bet pirmiausia pasikeiskime pačios, tikriau sakant, atraskime save iš naujo. Kada, jei ne dabar? NE BOBŲ VASARA ■ 21
Yra nuostabi istorija apie žmogų, kuris po mirties atėjo pas Die vą visas nelaimingas, persikreipęs ir suluošintas. Dievas paklausė jo: „Kas tu esi?“ Žmogus nežinojo, ką atsakyti. Tuomet Dievas pa aiškino jam taip: „Kai aš paleidau tave į pasaulį, tu turėjai padaryti vieną dalyką: įsiklausyti į save, įsižiūrėti ir atpažinti, kas tu iš tikrųjų esi. Koks daigas buvo tavo viduje? Jei rožės daigas, turėjai augti kaip rožė, o ne kaip dilgėlė. Jei ąžuolo daigas, turėjai augti kaip ąžuolas, o ne kaip drebulė.“ Atpažink save - kas tu esi iš tikrųjų. Moteris visą gyvenimą iš lieka tarsi medis - kad ir kiek metų jam būtų, oras ir vanduo visada jam reikalingi. Pagyvenusios moterys irgi kaip medžiai - jos nesu stoja, nesiliauja augusios; tai vešli žalia lapija ir tvirtos šaknys. Tai gausybė žiedų. O dabar - prie mokslinio pagrindimo. Larsas Tornstamas, Švedijos Upsalos universiteto profesorius, sukūrė teoriją, vadinamą gerotranscedencija. Žmonės, sulaukę brandaus amžiaus, nesiliauja augti. Tiesiog augimo kryptis keičia si - iš materialistinio, pragmatiško pasaulio (karjera, santuoka ir dauginimasis) su amžiumi persikeliame į kitą sritį, susijusią su vi sata ir amžinybe. Senėjimas lemia pozityvias mūsų permainas - di desnį saugumą, išmintį ir ramybę. Profesoriaus Larso Tornstamo tyrimai rodo, kad gerotranscedentinis žmogus sendamas atveria sau visiškai naujus pasaulius: kosminę vienybę su visata, su gamta. Jis ima naujai suvokti laiką ir erdvę, gyvenimą ir mirtį, iš naujo atranda save ir peržengia visas sienas, visas ribas, kad ir kokios jos būtų. Anne Morrow Lindberg yra parašiusi nuostabią knygą „Jū ros dovana“ (Giftfrom the Sea). Pagal ją, daugelis žmonių, sulaukę 22
Rūta Vanagaitė
40-50 metų, pirmus sveikatos sutrikimo ar sumažėjusios energijos požymius klaidingai laiko artėjančios senatvės ir mirties ženklais. Jie atsisėda, atsilošia, sudeda rankas ant kelių ir ima laukti pabaigos. Tačiau tas metas - tik slenkstis į naują gyvenimą. Tavo gyveni mo kokybė ir netgi sveikata daugiausia priklauso nuo to, kokį kelią pasirinksi dabar, atsidūrusi ant naujo gyvenimo etapo slenksčio. Šiandien mes esame kryžkelėje. Kad ir kurį kelią pasirinktume, visijie iš tikrųjų veda į niekur. Ir vis dėlto pasirinkti turime. Pasirin kusi sunkesnį - augimo ir tobulėjimo, savęs atradimo kelią, patirsi daug džiaugsmo. Jei iš baimės būti savimi pasirinksi kitą, lengves nį - susitaikymo kelią, baimė keliaus kartu su tavimi ir nuolatos tave luošins. Juk svarbu ne tikslas, o kelias. Tikslo nėra.
5. Steve’o Jobso pamoka: kaip gyventi, kol nemirei Turigyventi kiekvieną dieną taip, tarsi tai būtųpaskutinė gyvenimo diena. Steve Jobs
Steve’as Jobsas - vienas iš labiausiai sėkmės lydimų modernaus pa saulio žmonių, bendrovės Apple įkūrėjas. Gimė tais pačiais metais kaip ir mudvi su sese, t. y. 1955-aisiais. Pati garsiausia Steve’o Jobso paskaita „Kaip gyventi, kol nemirei“ perskaityta 2005 metais StanNE BOBŲ VASARA ■ 23
fordo universiteto absolventams, ją internete peržiūrėjo milijonai žmonių. Aš kaskart vis grįžtu prie paskutinės šios paskaitos dalies, padedančios man eiti savo keliu - kol nemiriau. Skaitydamas šią paskaitą Steve’as Jobsas žinojo sergąs vėžiu. „Kai man buvo septyniolika, kažkur perskaičiau, kad turi gy venti kiekvieną dieną taip, tarsi tai būtų tavo paskutinė diena. Jei taip kasdien galvosi, vieną dieną taip ir atsitiks. Jau 33 metus aš kie kvieną rytą žiūriu į veidrodį ir galvoju: jei tai yra paskutinė mano gyvenimo diena, ar aš daryčiau tai, ką šiandien ruošiuosi daryti? Jei ~ keliolika ar keliasdešimt dienų iš Jūsų laikas ribotas, todėl eilės atsakymas yra „ne“, tuomet nešvaistykite jo gyvendami žinau, jog privalau ką nors keisti. kieno nors kito gyvenimą. Žinojimas, kad mes visi ne Neleiskite, kad kitų žmonių nuomonių triukšme paskęstų trukus mirsime, yra pagrindinis jūsų pačių vidinis balsas. Jūsų variklis, leidžiantis padaryti svar širdis žino, ko norite iš tikrųjų. bius gyvenimo sprendimus. Artė jančios mirties suvokimas leidžia mums išvengti spąstų, į kuriuos pakliūvi galvodamas, kad turi ką prarasti. Mes visi jau esame nuogi. Nėra jokios prasmės nepaisyti to, ką tau sako širdis. Mirtis yra tai, kur visi ateisime. Niekas niekada nėra jos išven gęs. Taip ir turi būti. Mirtis, ko gero, yra geriausias gyvenimo išradi mas. Ji pašalina iš kelio senus žmones ir atveria jį jauniems. Jei esate jauni, neišvengiamai visai netrukus tapsite seni ir būsite nušluoti. Jūsų laikas ribotas, todėl nešvaistykite jo gyvendami kieno nors kito gyvenimą. Neleiskite, kad kitų žmonių nuomonių triukšme pa skęstų jūsų pačių vidinis balsas. O svarbiausia, išdrįskite klausytis savo pačių širdies balso ir intuicijos. Jūsų širdis žino, ko norite iš tikrųjų. Visa kita - antraeiliai dalykai. 24
*Rūta Vanagaitė
Aštuntajame dešimtmetyje vienos knygos viršelyje mačiau nuotrauką: ankstyvas rytas, per laukus vingiuoja kaimo kelias. Po nuotrauka parašyti žodžiai: „Lik alkanas. Lik paikas.“ Štai ko aš sau visą gyvenimą linkėjau, o dabar linkiu jums: „Likite alkani. Likite paiki.“ Kaip ir mano sesuo, Steve’as Jobsas mirė 2011-aisiais. Vos pen kiasdešimt penkerių, kaip ir Aušra.
6.
Mano mirusiųjų pamokos Tikniekada nepasenk. Mano teta Geni
Teta. Mano teta Genė, tėvo sesuo, - dantų gydytoja, mažutė ledi nuostabaus grožio kojomis, ilgus metus gydė žymių išeivijos veikė jų dantis, draugavo su poetų Stasio Santvara, Bernardo Brazdžio nio ir Henriko Radausko šeimomis. Kai 1987-aisiais nuvažiavusi į Majamį susipažinau su teta, jai buvo daugiau nei aštuoniasdešimt metų. Ji nebedirbo dantų klinikoje: savanoriavo ligoninėje, o vaka rais lankė ispanų kalbos kursus. Kai rytais eidavome į miestą (aišku, pirmiausia į drabužių parduotuves), ji liepdavo man užsisegti pa puošalus, nes pati būdavo pasipuošusi kaip į kokią vakarienę. Po keliolikos metų teta Genė grįžo mirti į Lietuvą, kur palai dotas jos vyras. Nemirė. Šešerius paskutinius savo gyvenimo metus praleido Vilniuje, skurdžiame kambarėlyje senelių namuose. Eida NE BOBŲ VASARA ■ 25
vo į valgyklą tris kartus per dieną - kaskart susišukavusi, pasidažiu si, dėvėdama spalvingą kostiumėlį ir aukštakulnius. Prasidėjus kojos gangrenai, ilgai kentė ir neleido jos amputuoti, nes nenorėjo atrodyti karste negraži, „kaip kokia invalidė“. Pažadė jau jai: jei neteks kojos, parūpinsiu protezą, - gal ir negalės su juo vaikščioti, užtat karste atrodys tobulai. Galės sau gulėti visa graži su abiem kojomis ir aukštakulniais. Protezą gavau. Padėjome jį į spin tą, kur jau kabojo jos įkapėms paruošta juoda nėriniuota suknelė ir skrybėlaitė su vualiu. Dar kelerius metus važiuodavau pas ją kas savaitę į jos varganą kambarėlį - važiuodavau ne jos paguosti, o pati pasikrauti energi jos, pasitarti dėl savo problemų. Išgerdavome po taurelę dvylikos žvaigždučių metaksos, kurią ji saugojo tik mano apsilankymams. Išklausiusi mano rūpesčius, ji sakydavo: „Rūtele, siek žvaigž džių.“ Ir dar: „Tik niekada nepasenk“, nes: „Starost ne radost, a bolšoje svinstvo“ (senatvė ne džiaugsmas, o didžiulė kiaulystė). Paža dėjau jai ir tai. Tęsiu Jums duotą pažadą, miela teta Gene, mano gražioji mi rusi ledi. Mano tėvas. Jonas Vanagas, jaunesnis Genės brolis, buvo sta tybų inžinierius ir fenomenalus sodininkas. „Didingas senis“ (great old man) - taip jį vadindavo mano pirmasis vyras suomis Ronaldas. Tėvas, sulaukęs dvidešimt ketverių, jau buvo Šiaulių odos fabriko direktorius. Paskui trisdešimt metų dirbo Miestų statybos projekta vimo instituto vyriausiuoju inžinieriumi. Tėvas apeidavo pėsčiomis visas Vilniaus apylinkes, kad žinotų, kur ką galima ar ko negalima statyti. Jam vadovaujant buvo ren kama vieta Ignalinos atominei elektrinei - tėvas siekė, kad būtų 2 6 • Rūta Vanagaitė
parinkta vieta, kur vyrauja vakarų vėjai ir avarijos atveju būtų kuo mažiau pavojaus mūsų kraštui. Maskvai liepus plėtoti Vilniaus gyvenamuosius rajonus link oro uosto (tiltai rusams atrodė per didelė prabanga), tėvas didžiu lėmis pastangomis pasiekė, kad tas nurodymas būtų atšauktas, pra dėti statyti tiltai per Nerį ir nauji gyvenamieji rajonai. Taip atsirado Žirmūnai ir Lazdynai. Būdamas dide- ----- -------------------. niekada . i j nesuti-. Visą gyvenimą sverk tiek, lis viršininkas tėvas kiek svėrei būdamas ko stoti į Komunistų partiją, niekada septyniolikos metų nesinaudojo viršininkams skirtomis ------------------------privilegijomis - nei „Volga“, nei spec, poliklinika, nei spec, parduo tuvėmis - mūsų su sese dideliam nusivylimui. Tas didingas senis savo rankomis, be niekieno pagalbos pasta tė du namus - vieną savo į Sibirą ištremtiems giminaičiams, kad galėtų grįžti į Šiaulius, ir kitą anūkams ilsėtis kolektyviniame sode prie Vilniaus. Viską savo rankomis, net kaminus mūrijo ir šaligatvio plyteles liejo pats. Krito nuo stogo, nusipjovė pirštus, bet ir toliau viską darė pats. Jis buvo geriausias sodininkas, skiepydavęs obelis pažįstamiems ir nepažįstamiems. Insultas jį ištiko, kai būdamas aštuoniasdešimt ketverių gilino rūsį savo obuoliams saugoti. Praeiviai rado naktį sukniubusį prie duobės, po įprastos keturiolikos valandų darbo dienos. Tėvas man niekada nesakė: tik nepasenk, Rūtele. Stebėdama jį nesenstantį žinojau, kad ir aš nepasensiu. Iš visų jo pamokų kelios man yra ypač svarbios.
NE BOBŲ VASARA ■ 27
Judėjimopamoka Judėjimas yra gyvenimas. Judėti jis pradėdavo penktą ryto ir grįždavo po darbų sode visai jau sutemus, apie vienuoliktą vakaro, eidamas iki autobuso kelis kilometrus per tamsų mišką. Kad atsi gintų nuo palaidų šunų, buvo pasidaręs lazdą su styrančiais vinimis, ją ir nešiodavosi. Maitinimosi pamokos Valgyk neskaniai, tuomet nepersivalgysi. Jei per šventes ant stalo būdavo tortas, tėvas atsipjaudavo plonai plonai ir užsidėdavo torto gabalėlį ant duonos riekės. Jo pietūs dirbant sode buvo arbata (taip buvo vadinamas karštas saldintas vanduo) su rieke duonos, dažnai pamirkyta toje „arbatoje“. Visą gyvenimą sverk tiek, kiek svėrei būdamas septyniolikos metų. Tėvas tiek ir svėrė visus tuos septynis dešimtmečius: lygiai 74 kilogramus. Dar vienas jo testas: suimi savo odą ir poodinį sluoksnį ties pilvu dviem pirštais. Jei tas sluoksnis storesnis nei du centime trai, mesk svorį nedelsdamas. Niekino storas moteriškes sakyda mas: „Kur griebi, ten riebi.“ Gyvenimopamokos Sovietiniais laikais tėvas nebuvo niekur išvykęs, į jokius užsie nius - per daug paslapčių žinojo ir buvo, kaip tuomet sakydavo, „nevyjezdnoj“ - t. y. netinkamas išvykti. Tik pas mane, Suomijon ištekėjusią, KGB vis dėlto išleido. Tėvas atvyko, pabuvo pas mus savaitę kitą, paskui paprastai pasakė: „Vaikeli, grįžk namo, tu čia ne karalienė.“ Tuo pasakymu pamoka nesibaigė: išvažiuodamas iš Suomijos parašė ir paliko man laišką - pagrindines „Gyvenimo 28 •Rūta Vanagaitė
pamokas“ kurios įrėmintos ir dabar, po trisdešimties metų, kabo mano svetainėje kaip gražiausias paveikslas. Skenuotas mano tėvo „Gyvenimo pamokų“ kopijas savo na muose jau turi pasikabinę ir jo anūkai - sesės dvynukai ir mano emigrantė dukra. Štai jos: 1987.IX. Rūtytei mamytei: I. Gyvenime svarbiausia sveikata ir kaip jos dalis - psichinis ramumas, geri stabdžiai. II. Visada stenkis būti žmogumi - asmenybe, todėl: a) reikia nešioti širdyje gyvenimo džiaugsmą, nes pyktis tai jau griovimas. Tų žmonių, kurie sunkina gyvenimą, negalima nekęsti, jų reikia tik vengti; b) žmogiškasis orumas reikalingas savo vertės pajautimui ir kaip apsauga nuo nesusigaudymo gyvenimo smulkmenose; c) moteriškasis orumas reikalingas kaip šeimos branduolys, nes tik gerbiant moterį gimdytoją galima mylėti vaikus, gerbti tėvus ir žmones. III. Šeimoje būtinai reikalingas didžiulis atsakomybės jausmas. Ant jo pamato stovi rūpestingumas ir švelnumas - šeimos raiščiai. IV. Visi žmonės sugebakeistis, jeigu to jie labai nori. Pirmiausia reikia žinoti, ką turi savyje keisti, ir tikrinti, kaip tas sekasi. Norint keisti šeimos narį pirmiausia reikalingas didžiulis taktas ir didelis tikslas. V. Gyvenimo kryžkelėse būtina blaivi galva ir ilgi apmąsty mai - kaip toliau gyventi. Akligatvius susikuriame sau pa tys - gyvenimejų nebūna (nebent savižudybė). Blaškomas!, NE BOBŲ VASARA ■ 29
kai neapsisprendžiama, o apsisprendus - visada ramu: tada ir aiškintis nebereikia. Gyvenimo faktų negali pakeisti jokie paaiškinimai.
f;’
Č & fitM J fS M
SY-Ft^x-TA
G * ;% ***?■ ** S"“*"* -
r
.^ r// r* .w ctn
^ Vi: *au***:1i
«‘2 T ^ ^ | su " w
6yi^
s»o*«ę„Q,e/
C/ H G KtM ftAstI
.
C A tm j '
******* . w ra74 , G*U>„ m ,+ , ...... ^ ......- ~"// ^ ■^F" ę'£f/y£7Tcr •^yA2‘j‘ **£»*/■ T/ncauhASi
/*• š m n u H A t
* **. %,. ^
S
~ *«# "" honu-a,yįf,į. - 5 ^ * ••'•:.;! V'&v-J/J jw M
' ** 'J * ff,tT 0
-sn>w
*«$#!
^
1
^A/4 Jj/y ^ /c^V/7 ,* <4 **" n o ^T £ ,;, /L ™ /K7r " " ™ i *««*«** * ^ ^ * * » * ”" " • t y Gy^mo A ^ y , . ' °“0' ^ W / - A ^ ■n > S Z '% ^,h ^ ^ irt'K J M H i:
s ą ta m & į)
SAU Patys
Gym-^o 30 •flūfoVanagaitė
.
; ^4jįy,«,f.
< s v ^ J ^ ' V//
. ^
'
^
rW
i
» £ 5 m f'v*m k
'*m g Afom H *4
7. Tikėjimo paieškos, arba Pokalbiai su anapus Kuo mažiau tiki Dievą, tuo geriausupranti tuos, kuriejį tiki. Jean Rostand, prancūzų biologas ir filosofas
Kas yra tikėjimas? Ar gali įsakyti sau tikėti, jeigu netiki? Tikėjimas yra viltis, kad kažkas ten, aukštai, rūpinasi mumis ir neleis mūsų skriausti, jei mes tik gerai elgsimės. Tikėjimas reikalingas kaip paguoda, kad viskas nesibaigia sulig paskutiniu atodūsiu ir mūsų gyvenimas yra tik būties dalis, priean gis į ateitį, vedantis mus ir mūsų artimuosius kažkur toliau. Kad ir kaip atidžiai žiūrėčiau į plaukiančius debesis, nematau ant debesies sėdinčio gerojo senelio Dievo. Kad ir kaip įdėmiai klausyčiausi kunigų pamokslų per mišias ar kardinolo minčių per televiziją, matau juos ne kaip kuklius Dievo tarnus ir paklydusių avelių ganytojus. Dažniausiai matau ką tik nuo sotaus stalo paki lusius neplonus vyrus, galvoju apie jų sukauptas aukso indų ir pa veikslų kolekcijas, prisimenu, kad kunigai vieninteliai Lietuvoje nemoka mokesčių. Žiūriu į bažnyčios skliautus, skulptūras navose ir matau daugybę riebių pusnuogių angeliukų, kurie kažkodėl man kelia minčių apie pedofiliją. O kai dar prisimenu kryžiuočių ir kala vijuočių siautėjimą Dievo vardu, raganų medžiokles viduramžiais... Yra vienas kunigas, kurį pamačiusi visada pagalvoju, kad Dievas NE BOBŲ VASARA ■ 31
gal ir yra, - tai Ričardas Doveika. Bet taip pat žinau, jog Bažnyčios hierarchai daro viską, kad atkirstų kunigėlį nuo bendravimo su ti kinčiaisiais ir uždarytų kontoroje su popieriais. Pažįstu nuostabių pranciškonų vienuolių. Bet visa tai išimtys. Ar Dievas kalba su mu mis tik per išimtis, palikdamas „taisykles“ kolekcionuoti auksą? Tačiau aš nesu tokia stipri, kad ištverčiau savo netikėjimą. Oportunistiškai kartkartėmis papataikauju Dievui - dėl viso pikto, jeigu jis vis dėlto yra. Turiu savo maldelę, kurią sukalbu sunkio mis gyvenimo akimirkomis, uždegu žvakelę už savo mirusiuosius ir prašydama sveikatos gyviesiems. Aš su Dievu deruosi ir flirtuoju, bet tikėjimo juo pažadinti savo širdyje negaliu. Per daug pasaulyje blogio, kad atleisčiau jo kūrėjui ir melsčiausi jam. Kaip sakė Stendhalis: „Vienintelis pateisinimas Dievui yra tas, kad jo nėra.“ Kaip sakė kitas išmintingas žmogus: „Sukūręs pasaulį, Dievas šiuo metu dirba prie kito, mažiau ambicingo projekto.“ Ir vis dėlto aš turiu savo tikėjimą. Mano tikėjimas yra Gamta. Tikėjimas, kuris suteikia viltį, kad viskas nesibaigia sulig paskuti niu žmogaus atodūsiu, vadinasi energijos tvermės dėsniu. Šis dėsnis skelbia, kad izoliuotoje sistemoje - o tokia yra mūsų planeta - ener gija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, ji tik pereina iš vienos formos į kitą. Iš potencinės į kinetinę, iš šviesos energijos į šilumą ir 1.1. Taigi kai mirė mano sesuo, jos energija, palikusi kūną, juk nedingo, ji kažkur iškeliavo. Kur ji yra dabar? Kur man jos ieškoti? Savo mirusiųjų energijos (reinkarnacijos?) apraiškų ieškojau visur. Ilgą laiką mačiau jų veidus plaukiančiuose debesyse. Specia liai nesistengdavau jų įžiūrėti. Tiesiog įbesdavau akis į debesuotą dangų ir laukdavau, kol natūraliai kuris nors iš jų pasirodydavo visu ryškumu, pabūdavo su manimi minutę ar kelias, paskui išnykdavo 32 •Rūta Vanagaitė
arba deformuodavosi keičiantis debesiui. Keista, bet mano artimųjų veidai niekada nebūdavo linksmi, nežiūrėdavo į mane, jie būdavo kančios ar dejonės iškreipti kaip Edvardo Muncho paveiksluose. Ieškojau energijos tvermės dėsnio apraiškų artimųjų kapuose. Ateidavau ir pasakydavau: duok man ženklą, tėveli. Duok man žen klą, mama. Kartais to paprašius staiga atskrisdavo zylutė arba su stuksendavo genys. Būdavo smagu. Mano draugė Vida pasakojo, kaip ji neleido nukirsti beržo, au gančio prie jos tėvų kapo. Vida gamtininke, ji man sakė, kad medis, augantis prie kapo, ypač jei to medžio šaknys ne lizdinės, o kamieninės, ima syvus iš labai giliai, iš žemės, kuria pavirto mūsų arti mieji. Tad apkabindamas medį tu apkabini mamą, kuri po juo ilsisi. Patikėjau ta teorija, ir dabar ant mano tėvo, sodininko, kapo auga ir veda vaisius koloninė obelis, o ant mamos kapo ošia sveikalapis gluosnis. Todėl man su jais abiem lengviau užmegzti pokalbį nei su savo seserimi, kurios urna šalia mamos kaulelių. Mano sesuo kre muota, ji sandariame inde, kuris man baisus kaip sriubos puodas. Jos niekur nebėra, aš neturiu Aušros medžio... Lietuvoje išplitęs kartais nesveikas kapinių kultas, todėl daro me iš kapų klombas. Mokėdavau šimtinę kas mėnesį įvairių kapinių darbuotojoms, kad gėlės ant mano močiutės ar mano tėvo kapo būtų apravėtos ir palaistytos, kitą šimtinę, kad mamos ir sesės kapuose būtų tvarka. Paskui nuvažiavau į Maroką ir keliaudama pamačiau musulmoniškas kapines. Išgirdau apie musulmonų atsisveikinimo ir laidojimo tradicijas. Tos kapinės - tik pilkas kuklus akmuo galvū galy. Ne paminklinis akmuo, už kuriuos dabar mokame plėšikiškas kainas, o tiesiog lauko akmuo, kurių suversta visa krūva, pasiimi, kurį nori. Mirusį žmogų išlydi tą pačią dieną - suvynioja kūną į NE BOBŲ VASARA • 33
maršką, palydi į kapus, guldo duobėn veidu į Meką ir užverčia ne tik žemėmis, bet ir skalda, kad plėšrieji žvėrys ar paukščiai neprisikastų. Ir paskiausiai deda akmenį iš tos suverstos krūvos - ties vei du. Ir viskas. Jokių lankymų, klombų, paminklų, ravėjimų ir kaltės dėl neprižiūrėto kapo. Jokių giminių barnių dėl klombos stilistikos. Paprasta ir nuostabu. Mūsų marokietis gidas Rachidas niekaip nesuprato, kodėl mes, katalikai, leidžiame tūkstančius laidotuvėms, pakasynoms ir paminklams, taupome tam reikalui, kad neapkrautume artimųjų, ruošiamės, tarsi tai būtų vestuvės - vestuvės su Mirtimi. Vakaruose prieš keliolika metų gimė naujasjudėjimas - natūra laus laidojimo tradicija. Žmo Aš esu tikinti. Mano tikėjimas gus nebalzamuojamas laidotu energijos tvermės dėsnis. Jis vėms ir į jo kūną supumpuotais teigia, kad izoliuotoje sistemoje chemikalais žemė neteršiama. energija niekur nedingsta, jos Jis laidojamas bambukiniame kiekis yra pastovus. Tiesiog vienos energijos rūšis virsta kita. ar kitame lengvai suyrančiame karste. Laidojamas atskirose kapinėse - pievoje arba paprastose kapinėse, kur yra atskirta toji žemė - natūralaus laidojimo teritorija. Kapo vietoje pasodinamas medis, kuriuo būti žmogus yra pasirinkęs prieš mirdamas. Ir viskas. Nei antkapio, nei vardo. Tu tiesiog tampi medžiu ir oši sau natūra lioje pievoje su kitais medžiais. Žinau, Lietuvos įstatymai to neleidžia. Bet pasakiau savo vai kams: kai ateis mano metas, pirkite man patį pigiausią ir trapiausią, vos ne kartoninį karstą, kuris imtų ir įlūžtų po žemių našta, ir aš iš karto tapčiau trąša medžiui, tapčiau jo šaknų maitintoja. Aš neno riu, kad mano santaupos ar mano vaikų santaupos eitų laidojimo 34 'Rūta Vanagaitė
firmoms ar tokiam tipui iš mano lankomų kapinių, kuris pamatęs žmogų automatiškai sako: „Tūkstantis du šimtai.“ Pinigai reikalingi ateičiai, o ne praeičiai finansuoti, ir ne kapinių tipui maitinti. Aš ir taip išėjusi pareisiu, lankysiu šios knygos puslapiais, grįšiu tapusi gamtos dalimi. Antraip kurgi dėsis mano begalinė gyvybinė energi ja? Ant mano kapo ir nepasodintas tikriausiai išaugs baobabas arba mažų mažiausiai trikamienė pušis! Taip ir gyvenu - be bažnyčios, be altorių, su savo tikėjimu me džiais, debesimis ir zylutėmis. Gyvenau dažnai bendraudama su savo mirusiaisiais, kol manęs nesukrėtė pernykštis vizitas į Angli jos spiritualistų bažnyčią. Kas ta spiritualistų bažnyčia, turėjau la bai miglotą supratimą. Žinojau, kad kažkur vyksta uždari spiritiz mo seansai, ten susėdę prie stalo, susiėmę už rankų žmonės bando išgirsti dvasių beldimą. Mačiau Šerloko Holmso knygų autoriaus Arthuro Konano Doilio kapą pačiame kapinių kampe, nes jis buvo prisiekęs spiritualistų bažnyčios sekėjas. Ėjau sykį Anglijoje pro to kią bažnyčią ir užėjau - iš smalsumo ir dyko buvimo. Kaip tik buvo beprasidedąs susitikimas su mediumu. Nedidukėje kuklioje salytėje mūsų buvo keletas dešimčių. Mediumas, jaunyvas dalykiškas vyras, seansą, ar kaip jie tą susitikimą vadina, pradėjo kaip dialogą su at ėjusiais žmonėmis - ramiai, nevartaliodamas akių. Pakalbėjęs su keliais žmonėmis, seanso viduryje kreipėsi į mane ir pasakė turintis man žinią iš mirusiųjų pasaulio. Jis kalbėjo mano sesers vardu. Kalbėjo, kad mano sesuo yra mirusi ir ji dabar čia. Kad prieš mirtį buvo labai labai pavargusi. Kad kažkur namie yra sidabrinė dėžutė su jos papuošalais ir joje mudviejų abiejų nuotrauka su didžiuliu juodu šunimi. Kad ji pra šo manęs surasti tą nuotrauką. Paskui jis paklausė, ar tikrai mano NE BOBŲ VASARA ■ 35
sesers karste yra mažas baltas meškiukas, kurį mes ten įdėjome at sisveikindami? Klausiau jo šnekos, linksėjau, ir man ašaros sruvo upeliais. Aš sakiau: taip, ji buvo labai pavargusi. Taip, tas juodas šuo - mūsų niūfaundlendas Sidas. Taip, meškiukas yra su ja - urnon įdėtas at virukas: baltoji meška, apkabinusi du savo vaikus. Kai mediumas baigė kalbėtis su manimi, tą pačią akimirką aš pasijutau mirtinai pavargusi. Galvojau, nuslysiu nuo kėdės ir nualpsiu. Laimei, seansas netrukus baigėsi, ir aš išsliūkinau namo. Paskui pagalvojau, kad reikia nueiti ten vėl. Pajutau trauką su grįžti ir pratęsti. Juk aš dar nekalbėjau nei su tėvu, nei su mama. Ir tada pasakiau sau: stop. Ką aš darau? Kodėl aš braunuosi anapusybėn? Kokia velniava čia vyksta - aš kankinu save, kankinu savo mirusius artimuosius, leidžiu kažkokiam anglų mediumui drumsti savo mirusiųjųpoilsį? Kodėl aš traukiu iš jų energiją medžiais, zylu tėmis, kodėl tąsau juos su savimi? Aš ir toliau tikiu energijos tvermės dėsniu. Po apsilankymo spiritualistų bažnyčioje - dar labiau. Bet aš ten niekada nebeisiu. Pa likau savuosius ramybėje, jie gali skleisti savo energiją kur tinkami arba ją tausoti ir ilsėtis. Iš tikrųjų ilsėtis ramybėje, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Dabar aš laisva. Kupina energijos. Mano mirusieji paleido mane.
36 •Rūta Vanagaitė
8. Kas aš esu? Džiaukis irpadėk. Jawaharial Nehru, indų mąstytojas
Kalbėjome apie papildomą radarą, kurį turi moterys ir per kurį ji skenuoja kitų žmonių nuotaikas ir jausmus. Radaras - mūsų sti prybė, bet kartu ir mūsų silpnoji vieta. Mes gyvename per radarą, t. y. gyvename per kitus žmones ir kitiems žmonėms, užmiršdamos save ir pamindamos savo prigimtį, savo asmenybes. Iš pradžių jaučiame savo tėvus ir stengiamės jiems įtikti, įsi jaučiame į geros dukros vaidmenį. Paskui tampame geromis mei lužėmis, žmonomis. Tada motinomis. Vėliau močiutėmis. Galiau siai puolame slaugyti savo tėvus. Išsipjauk tą prakeiktą rūpinimosi geną, sakydavo mano sesuo, kuriai buvo mirtinai įgrisęs mano ka tegoriškas reikalavimas lankyti tėvus kasdien, pagal mano iš anksto sudarytą eilę. Mes paaukojame savo gyvenimą kitiems. Tai ne problema. To kia tikriausiai mūsų gyvenimo misija. Problema kita: ateina laikas, kai mūsų vaidmenų, mūsų pasiau kojimo niekam nebereikia. Uždanga nusileido. Mes nebe dukros. Nebe žmonos (vyro nebėra). Nebe mamos (vaikai užaugo ir tapo sa varankiški). Mes dar ne močiutės arba močiutės vaidmuo tik epizo dinis (anūkai gyvena gal net ne Lietuvoj arba retai juos tematome). NE BOBŲ VASARA • 37
Tikriausiai ir tu kartais pagalvoji, ką apie tave kalbės žmonės, kai tavęs nebebus. Kokia ji buvo? Tai visai nemakabriška mintis. Ji natūraliai ateina, kai grįžti iš kieno nors laidotuvių išklausęs kalbas šermenų salėje ar prie kapo. Bet daug svarbesnis, man rodos, yra ki tas klausimas: ką mes pačios apie save pasakytume šiandien, dabar, kol esame gyvos? Kas aš esu - klausimas, atveriantis viduje baisią tuštumą, jei to paklausei savęs būdama penkiasdešimties. Daugelis mūsų to savęs net nepaklausia, bruzda ir bruzda visą gyvenimą ir nuo atsivėrusios tuštumos apsigina tuo bruzdesiu: sodas, maisto ruošimas, mezgi mas, valymas, ūkis. Man nepasisekė. Tuštuma atsivėrė ir nesileido užpildoma. Per keletą metų aš vienaip ar kitaip netekau beveik visų artimųjų. Mirė tėvas, kuris be galo mane mylėjo. Visada žinojau, kad esujo mylima dukra, kuria jis didžiuojasi. Mirė mama. Taigi aš nebe dukra. Mirė mano sesuo dvynė. Aš nebe sesuo. Mane kaip moterį paniekino mano vyras. Vadinasi, aš nebe žmona. Nebe moteris. Mano vaikams manęs beveik nebereikia. Aš lieku tokia pusiau motina, pusiau ne... Kas aš, Rūta Vanagaitė, esu? Kamreikalingas mano gyvenimas? Atsakymas į šitą klausimą greitas ir paprastas - antidepresan tai. O gal yra kitas atsakymas? Psichoanalitikai pastebi keistą dėsningumą: moterys būna at sargios ir konservatyvios, kol jaunos, o su amžiumi jos tampa maiš tingos ir radikalios, priešingai negu vyrai - maištingi jie būna, kol jauni, o konservatyvūs - pasenę. Moterys su amžiumi tampa ne pakančios neteisybei. Susidūrusios su kančia, pamačiusios terori zuojamus, nelaimingus, bejėgius žmones, jos patiria ir užuojautą, ir pyktį. 38 •Rūta Vanagaitė
Brandžios moterys nėra naivios ir negalvoja, kad pasaulis su kurtas tobulai. Tačiau brandžiame amžiuje, pamačiusios skriaudą ir neteisybę, jos paprastai neapsikenčia ir imasi veiksmų. Jos tampa aktyvistėmis. Kitų žmonių kančia priverčia jas pasakyti: o dabar jau gana. Ir pradėti veikti. Kai perskaičiau šitai, supratau, kas atsitiko man pačiai, penkiasdešimtmetei moteriškei, praradusiai svarbiausius ligtolinio gyveni mo vaidmenis - dukros, sesers, žmonos ir motinos. Kas atsitiko, kai paklausiau savęs „kas aš esu?“ ir, neišgirdusi atsakymo, griebiausi antidepresantų? Piliulės prigesino mano nerimą ir neviltį, tarsi davė man laiko, per kurį susivokiau. Permąsčiau savo pastarųjų metų pa tirtį slaugant tetą, tėvą, mamą, išlydint -----------------------...... mirusią seserį.. Kam „ Kas aš, Rūta Vanagaitė, anapus netikėtai 3 esu? Kam reikalingas mano gyvenime atsirado ta rpatirtis? Kąt mano gyvenimas? . 07 ji man sako, kur mane veda? -----------------------Atsimenu, vienose iš daugelio laidotuvių tuomet paklausiau kunigo Ričardo Doveikos, kodėl man teko tiek daug sunkumų vie nu metu. Kunigas atsakė: „Dievas auksą grūdina.“ Bet aš juk tikrai ne auksinė... Taigi aš patyriau visa tai, kad atrasčiau save iš naujo. Atrasčiau naują savo gyvenimo vaidmenį, naują prasmę. Pamačiau tiek daug kančios slaugos ligoninėse ir senų žmonių globos namuo se, kad ta patirtis mane „radikalizavo“. Iš palūžusios moters tapau moterimi aktyviste. Pasakiau sau: „O dabar jau gana.“ Dabar sten giuosi, kad padėtis senų žmonių globos ir slaugos reikaluose pasi keistų. Jei ne aš, tai kas? Jei ne dabar, tai kada? Tuomet ėmiausi veiklos - atsiradau Vilniaus miesto taryboje. Puoliau lankytis vakarais ir savaitgaliais globos namuose visoje Lie tuvoje. Rašyti straipsnius apie tai, ką matau, belstis į valdžios insti NE BOBŲ VASARA • 39
tucijas, kad žmonės Lietuvoje ir ypač valdžioje suvoktų problemos mastą. Kai kamatrodė, kad darausipiarą ar noriu pasikasti po kurios nors ligoninės direktoriaus pamatais, kad atradau „aukso gyslą“ senelių slaugos verslą. O iš tikrųjų buvau tiesiog be galo laiminga atradusi naują savo gyvenimo vaidmenį. Iš tikrųjų nepatiklieji ne klydo - aš atradau aukso gyslą. Atradau naują gyvenimo prasmę pagalbą kenčiantiems seneliams. Aš vėl tapau kažkam reikalinga. Žinoma, greitai pajutau, koks pavojingas ir įtraukiantis yra mano naujasis vaidmuo, nors ir suteikęs gyvenimui naują prasmę. Kiekvienas apsilankymas globos namuose ar ligoninėje sukrėsdavo, nes pamatydavau vieną ar kelis žmones, kurių kančia buvo tokia didelė, kad ji nepaleisdavo. Paralyžiuotas vyras, kurio pusė kūno guli ant žemės, kita pusė - lovoje... Rėkianti iš skausmo moteris, prie kurios niekas iš personalo neprieina... Gargaliuojantis žmogus, kurio palatos kaimynai čia pat, šalia jo lovos, valgo ir kortuoja... Ir tuomet kilo klausimas: ar turiu aukotis tiek, kad pati kentė čiau, sapnuočiau tuos žmones, ne itin kuo galėdama jiems padėti tik dar vienu laišku į ministeriją, dar vienu straipsneliu ar dar vienu apsilankymu su mandarinais? Supratau: jei tęsiu tuos nuolatinius vizitus į slaugos įstaigas, pražūsiu pati. Kas savaitę rasiu naujų kan čios apimtų žmonių, neužmiršdama senųjų. Kiek jų galiu priimti į save? Kam dar liks vietos mano širdyje, jei mane visą užvaldys jie, kenčiantys žmonės? Ir tuomet netikėtai atradau, tikriau sakant, prisiminiau savo mamos mėgtą indų mąstytojo Jawaharlalo Nehru frazę: „Džiau kis ir padėk.“ Kaip tik šita tvarka: pirmiausia džiaukis pati, o tada padėk kitiems. Toji frazė tapo mano nauja gyvenimo formule. Su laukusi penkiasdešimt penkerių aš atradau save. Nepamiršau savo 40 ■Rūta Vanagaitė
senelių, lankau, rūpinuosi, parašiau ir patarimų knygą slaugantiems artimuosius - pirmąją knygą savo gyvenime. Tačiau aukščiau už mirštančiųjų kančias aš iškėliau savo gyve nimo džiaugsmą.
9. Į kokią deivę tu panaši? Iš tavo liūdno irpailgo veido Ašpažinau karalių tavyje. Vytautas Mačernis
Prasidėjus trečiajam gyvenimo veiksmui, gali nuspręsti, kad nebe būsi jame šalutinis veikėjas. Daugelyje pjesių yra toks personažas, kuris per visą veiksmą ištaria vos ne vienintelę frazę: „Valgyti pa duota.“ Ar tai tavo vaidmuo, vis dar tavo - trečiajame, paskutinia me gyvenimo veiksme? Tėvai į tave dėjo daug vilčių - buvai jų gyvenimo personažas. Tavo mylėti tėvai, vyrai, vaikai - visi jie skyrė tau antraeilį vaidmenį savo gyvenime: jiems padėti, juos auginti, karšinti, mylėti, maitin ti. Po ilgų metų pati apie save galvoji kaip apie antraeilį personažą, galbūt net laikai save auka (žr. skyrių „Pasitrauk iš muilo operos“). Įrodyta, kad pasaulyje egzistuoja tik trisdešimt šeši siužetai visos pasakos, operos, dramos ir filmai varijuoja pagal tuos siuže tus. Jie glūdi žmonijos kolektyvinėje sąmonėje ir kiekvieno mūsų pasąmonėje. Siužetai, įkūnyti senuosiuose mituose. NE BOBŲ VASARA • Ą1
Psichologė Jean Shinoda Bolen savo garsiojoje knygoje „Deivės ir moterys“ (Goddesses in Everywoman) ir vėlesnėje - „Deivės ir vy resnės moterys“ (Goddesses in Older Women) aprašė pagrindinius senovės graikų mitų deivių archetipus ir tai padėjo milijonams mo terų atpažinti savo tikrąjį giluminį „aš“. Štai jos: • Artemidė, medžiotoja; • Atėnė, galingoji; • Hera, žmona; • Demetra, motina; • Persefonė, mergelė; • Afroditė, mylimoji. Archetipai - tai tarsi mūsų viduje glūdintys daigai, kurie, esant dėkingoms sąlygoms, veši ir auga, o užslopinti lieka tūnoti gelmė je. Moters pasąmonėje glūdintis archetipas gali būti aktyvuojamas ar slopinamas jos kultūros, auklėjimo, gyvenimo aplinkybių ir jo etapų. Pirmuose gyvenimo veiksmuose galbūt negalėjome ugdyti sa vojo archetipo - deivės savybių, kitaip tariant, būti savimi. Tomums neleido primesti gyvenimo vaidmenys ar kiti žmonės. Galbūt dabar to labai gailimės, tarsi būtume gyvenusios ne savo gyvenimą. Galbūt mes buvome ir tebesame panašios į kebas deives, iš ku rių viena visada dominuoja. Galbūt skirtingais gyvenimo etapais mums būdavo būdingi skirtingų deivių bruožai: Afroditės, kai įsi mylėdavome, Demetros, kai trokšdavome pastoti ir supti kūdikį, Persefonės, kai norėdavome šėlti ir užsimiršti, Heros, kai pavydėdavome savo vyro kitoms ar kitai. Tačiau dabar, kai norime tapti 42 ■Rūta Vanagaitė
savo gyvenimo istorijos, savo gyvenimo filmo pagrindinėmis vei kėjomis, galime įsigilinti į save ir suprasti, į kokią deivę esame pa našiausios, atrasti savo tikrąją „aš“. Leiskimės į paieškas. Pradėsiu nuo tos deivės, kurios bruožų atpažinau daugiausia turinti. (Klausykite, ir aš deivė!) Artemidė medžioklės ir Mėnulio deivė, Apolono, Saulės dievo, dvynė sesuo Mitologijoje Artemidė vaizduojama vilkinti trumpą tuniką, ne šina lanku ir strėlėmis, lydima būrio nimfų. Artemidė - savo dva sia nepriklausoma moteris, lygiavertė brolio konkurentė. Jai svarbi kitų moterų draugija - savotiška seserystė. Jątraukia laukinė gamta, žirgai ir gyvūnai. Apimta liūdesio ar nerimo, Artemidė paguodos ieško gamtoje. Jai būdingas stiprus tiesos jausmas, kovodama už tiesą ji gali būti ūmi ir netolerantiška. Kai moteris Artemidė įžengia į trečiąjį gyvenimo veiksmą, ji džiaugiasi atsivėrusia laisve. Tai, kas kitoms graikų deivėms būtų praradimas, - pensija, skyrybos, vaikų iškelia vimas, - šio archetipo moteriai leidžia atskleisti tikruosius, iki šiol užgniaužtus deivės Artemidės bruožus. Jei moteris Artemidė vis dar gyvena santuokoje, tai yra lygia vertė partnerių sąjunga, kurioje abu greičiausiai turi skirtingus po mėgius ir draugus. Jei jos partneris ar vyras stengiasi ją savintis, ji maištauja. Ji tokioje sąjungoje neužsibūna. Apskritai santuoka jai nėra svarbi. Net radusi naują partnerį vėlyvuoju gyvenimo laikotar piu ji greičiausiai nekurs sujuo naujų namų, o stengsis išlaikyti savo nepriklausomybę. -
NE BOBŲ VASARA • 43
Artemidė globojo ir saugojo savo vaikus, kai jie buvo maži, bet kartu skatino jų savarankiškumą. Senstanti Artemidė nerimauja, kad gali tapti priklausoma nuo savo vaikų, ir daro viską, kad to iš vengtų. Ji niekada negyvens priespaudoje - galbūt iš rimtų ir ver tingų santykių ji pasitraukia per anksti ir vėliau gyvenime svarsto, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas, jeigu ji būtų pasielgusi kitaip. Atėnė, proto ir amatų deivė Atėnė vaizduojama nešina skydu ir strėle. Ji vienintelė iš grai kų deivių dėvi šalmą. Šiek tiek atgal atsmauktas šalmas atidengia gražų jos veidą. Atėnė gimė be motinos - tiesiog iššoko iš savo tėvo Dzeuso galvos, ji buvo mylimiausia jo dukra ir vienintelė priimta į Olimpą. Atėnė praktiška ir pragma Prasidėjus trečiajam tiška. Ji puikiai planuoja ir sklan gyvenimo veiksmui, gali džiai įgyvendina tai, ką yra supla nuspręsti, kad nebebūsi jame šalutinis veikėjas, kuris navusi. Jos sritis šiuolaikiniame į sceną įeina tik tam, kad pasaulyje būtų kompiuteriai, nauji pasakytų: „Valgyti paduota.“ rinkos produktai, teisė ir rinkodaros strategijos. Atėnės archetipas dominuoja moterų, kurios vado vaujasi protu, o ne širdimi, charakteryje. Atėnė linksta į savo tėvo Dzeuso valdomą pasaulį - vyrų pasaulį, kur pati siekia vadovau jamų pozicijų. Atėnė, siekdama tikslo, nepaiso priemonių. Ji konkuruoja su kitais, taip pat ir vyrais, ir siekia laimėti. Jos kovos laukas - rin ka, politika ar akademinis pasaulis. Gyvenimo pamokos paprastai suminkština ir sušildo jos širdį ir išmoko atjautos. Gyvenimo pu siaukelėje ji neretai supranta, kad per vėlu kurti šeimą, ir pirmą 44 ‘Rūta Vanagaitė
kart gyvenime savaitgaliais ar per atostogas pasijunta vieniša. Jos kolegos vyrai nepaaukojo karjerai savo asmeninio gyvenimo, kaip tai padarė ji. Be to, jai kaip moteriai nebuvo leista užimti tokių aukš tų pozicijų, kokios buvo pasiekiamos vyrams. O gal ji pasiekė labai daug ir dabar, brandos metais, ją apėmė depresija ir neviltis: „Ne jaugi tai viskas?“ Vis dėlto dauguma moterų, kurių charakteryje dominuoja Atė nės archetipas, ir sulaukusios penkiasdešimtmečio puikiai jaučiasi. Jos tebedirba. Yra materialiai apsirūpinusios. Jei Atėnė tebėra ište kėjusi, tai yra partnerių sąjunga, dažniau pagrįsta ne emocijomis, o veikiau abipuse nauda ar visuomeniniu statusu. Net vyro neištiki mybė Atėnės nepalaužia, ji gali išsaugoti santuoką, nes iš to mato daugiau naudos nei žalos. Su vaikais Atėnė palaiko gerus ryšius, ypač jeigu jie yra daug pasiekę, kaip ir ji. Atėnės santykiai su pernelyg emocingu vaiku ar vaiku svajotoju, kuris nesiekia to, ko visada siekė ji, dažniausiai yra problemiški. Sunkiausia jai sekasi išmokti užuojautos ir supratin gumo. Jos vaikai arba ilgainiui nuo jos nutolsta, arba priima mamą tokią, kokia ji yra, - racionalią ir siekiančią savo tikslų. Hestija, nematomoji, namų židinio deivė Hestija - dominuojantis archetipas intravertiškos mergaitės, kuri senais laikais didelėje šeimoje būtų buvusi senmergė, charakteryje. Tai mažiausiai žinoma iš visų graikų deivių, niekas nėra jos tapęs ar kūręs skulptūrų. Tačiau ji visada ten, kur dega namų židinys. Hestija yra harmoninga intraverte, ji ieško ramybės ir randa ją vienatvėje. Hestija tikriausiai buvo lengvas vaikas, dažniausiai sau žaisda vo viena, o jos kambarys visuomet būdavo tvarkingas. Tėvai, matyt, NE BOBŲ VASARA ■ 45
nerimaudavo, kad mergaitė pernelyg uždara, ir skatindavo ją eiti žaisti su kitais vaikais. Ištekėjusi Hestija sukuria jaukius ir harmo ningus namus, tarsi perkeldama j juos tą harmoniją, kuri tvyro jos pačios viduje. Hestija atranda save panirdama į religiją, netgi pasi rinkdama vienuolyną. Ji tarsi neturi poreikio realizuoti savęs kaip Atėnė ar Artemidė, tad jeigu jos gyvenime nėra vyro ir ji lieka ne tekėjusi, jai tai jokia tragedija. Taip pat ir neturėdama vaikų ji nesi jaučia nuskriausta. Hestija nestebi kiekvienos veide atsiradusios raukšlelės ir dėl jos nesisieloja. Ji netgi turi mažiau raukšlių negu kitos deivės, nes mažiau reikalauja iš savęs ir mažiau dėl visko stresuoja. Vyresnė, kai jau nebepatiria visuomenės spaudimo dirbti, auklėti vaikus ir kt., ji lieka visiškai patenkinta būdama nematoma. Hestija gali atsisakyti naujų gyvenimo ir karjeros iššūkių, nes jai ir taip gerai. Ji gali netgi atsiriboti nuo draugų ir būti viena pati su savimi, gamta ar Die vu. Išsiskyrusi, netekusi vyro ir vaikams iškeliavus iš namų, ji gali pradėti gyventi dar harmoningesnį gyvenimą nei iki tol. Dvasios ramybę ji randa savo širdyje. Hera, žmona, santuokos deivė Hera, romėnų vadinta Junona, - tai Olimpo dievo Dzeuso žmo na. Ji galinga, bet ir nuožmiai pavydi, kerštinga. Jos vyras Dzeusas nuolat persekioja ir prievartauja kitas deives bei nimfas, taip pat ir mirtingąsias, ir šios jam gimdo dievus ir pusdievius. Hera, su žinojusi apie vyro neištikimybę, pyktį nukreipia ne į vyrą, o į kitas moteris ir jų vaikus. Kai moters charakteryje dominuoja Heros archetipas, jos ge rovė ir netgi likimas priklauso nuo vyro. Ši moteris privalo gyventi 46 ■Rūta Vanagaitė
santuokoje ir netekėjusi jaučiasi labai blogai. Ar ji ištekėjusi, ar ne, už ko ištekėjusi ir kiek sėkminga jos santuoka - visa tai lemia, ar Hera gyvenime yra laiminga, ar ne. Vyro neištikimybė jai sukelia didžiulę kančią. Jei vyras palieka Herą, ji palūžta ir gali nebeatsitiesti. Ypač skausmingai ji išgyvena, jei ją palikęs vyras veda kitą mote rį. Išduota Hera tampa tarsi apsėstoji - ją apima pavydas, pyktis ir apmaudas. Jei santuoka šiais laikais išsilaiko ilgus dešimtmečius, tai daž niausiai moters Heros dėka. Deivė saugo santuoką, kad ir kokia ji būtų. Tačiau tai gali atsigręžti prieš ją pačią ar jos vaikus - jei vyras yra agresyvus arba alkoholikas, žmona gali ilgam prisiimti aukos vaidmenį. Herai labai sunku palikti smurtaujantį ar geriantį vyrą. Jos prisirišimas prie vyro, kad ir koks jis būtų, neretai stipresnis nei meilė vaikams. Jų gerovę Hera gali paaukoti tam, kad išsaugotų savo santuoką. Herai lengva pasitikti senatvę, jeigu ji tebeturi vyrą, jeigu abu ruošiasi išeiti į pensiją ir džiaugtis vienas kitu. Galbūt jų šeima iš gyveno audringus metus - vyro paklydimus ir priklausomybes, bet dabar jie įplaukė į ramų uostą, ir tai geriausi Heros gyvenimo metai. Likti našle Herai yra milžiniškas smūgis. Ko gero, visi bičiuliai tebu vo šeimos draugai, ir dabar ji jų netenka. Hera gyveno tik dėl savo vyro, ir dabar ji prarado viską. Ji bando išlaikyti ryšį su savo mirusiu sutuoktiniu ir galbūt iki mirties jaus jo artumą, kalbėsis su juo. Demetra, motina, vaisingumo deivė Demetra vaizduojama kaip graži moteris auksiniais plaukais, apsirengusi mėlyna ilga suknia. Dažniausiai tai sėdinti matrona. Demetra - motinos archetipas. Pragaro dievas Hadas išprievartavo NE BOBŲ VASARA - 47
jos dukrą Persefonę, ir Demetra - vienintelė iš deivių, visada apimta skausmo ir liūdesio. Į šią deivę panašiai moteriai nepaprastai svarbu vaikai. Jeigu ji lieka bevaikė arba ilgam atideda gimdymą, troškimas turėti vaikų tampa visa apimantis. Demetros motinystės instinktas nukreipia mas ne tik į vaikus, bet ir į kitus žmones, kuriais ji linkusi rūpintis. Tapti motina - svarbiausias Demetros gyvenimo įvykis. Lygiai taip pat jai svarbus metas, kai ji nebetenka galimybės tapti motina menopauzės metai. Jei menopauzė sutampa su laikotarpiu, kai iš namų iškeliauja vaikai, Demetrai tai dvigubas smūgis. Ji tarsi ima gedėti prarasto vaiko ar vaikų. Psichiatrai sako, kad tuo metu šio archetipo moterys yra labiausiai linkusios į depresiją. Patyrusi me nopauzę ir „tuščio lizdo“ sindromą, Demetra atsiduria lemtingoje kryžkelėje: naujas gyvenimas arba depresijos spąstai. Dar viena gyvenimo kryžkelė Demetrai yra anūkų atsiradimas. Laikydama rankose naujagimį, Demetra vėl patiria stiprų atgims tantį motinystės instinktą. Jei Demetra yra išmintinga močiutė, ji suvaldys savo motiniškąjį instinktą ir nekonkuruos su jaunąja mo tina. Ji bus nuostabi, šilta, dėmesinga močiutė. Tačiau turint ome nyje atgimusio motinystės instinkto jėgą, yra pavojus, kad Demetra imsis pernelyg daug atsakomybės už anūką, taps dominuojančia, vadovaujančia ir kritikuojančia močiute. Persefonė, amžinoji mergelė irpožemių karalienė Persefonė - vienintelė Demetros dukra. Jos tėvas - Dzeusas. Persefonė skynė lankoje gėles, ten ją užpuolė ir išprievartavo praga ro dievas Hadas, gavęs tam paties Dzeuso leidimą šitaip užkariauti sau nuotaką. Persefonė grįžo iš pragaro karalystės pas savo motiną, 48 •Rūta Vanagaitė
bet kasmet trečdalį laiko ji turėdavo praleisti pragare. Persefonė amžina mergaitė, grakšti ir graži, tačiau ji taip ir nežino, ką daryti su savo gyvenimu. Jai lengvai gali daryti įtaką stipresnės asmenybės. Persefonė - tarsi chameleonas, ji tampa tuo, ko iš jos tikisi kelyje sutikti stipresnieji. Persefonei sunku šiuolaikiniame pasaulyje, kur moteris turi būti ne tik dukra ar žmona, bet ir siekti savo gyvenimo tikslų. Mo teris gali likti amžina Persefone visą gyvenimą, nes nesugeba imtis atsakomybės nei už kitus žmones, nei už savo pačios gyvenimą. Ji gali likti amžina auka, nerandanti savo gyvenimo kelio. Neretai Per sefonė pasiduoda įvairioms priklausomybėms. Po chaotiškos jaunystės, audringo „požeminio“ laikotarpio Persefonė gali sukurti stabilią šeimą. Tačiau jos Ūkimas gah būti skaudus, netgi tragiškas. Persefonė - tarsi amžina plaštakė, lekianti į ugnį, besiblaškanti tarp pomėgių ir žmonių. Kai kurios į Persefonę panašios moterys nesugrįžta iš pragaro į žemės motinos Demetros valdas, niekada neišsivaduoja iš priklausomybės gniaužtų ir tampa visuomenės atstumtosiomis. Persefonė subręsta, - jei subręsta, - vėlai. Gal visą gyvenimą ji teskynė žiedus lankoje - ieškojo malonumų. Sulaukusi penkiasde šimtmečio, perėjusi daugybę gyvenimo išbandymų, ji galbūt atran da save. Daugybė žmonių jai anksčiau sakė, kas ji ir kaip turi gyven ti, bet tik dabar ji ima tai suprasti pati. Anksčiau niekada nesakiusi „aš pati“, dabar ji galbūt pagaliau tampa savo gyvenimo šeimininke. Afroditė, grožio ir meilės deivė Romėnai ją vadino Venera. Tai pati gražiausia iš Olimpo dei vių. Skulptoriai mėgo vaizduoti ją nuogą ar pusiau apnuogintą, at NE BOBŲ VASARA • 49
skleisdami jos kūno grožį. Afroditė, graži ir visų dievų geidžiama deivė, gimė iš jūros putos. Ji pati - meilės medžiotoja. Tačiau mei lėje ji neieško pastovumo. Ji ieško intensyvumo. Vienam romanui išsisėmus, ji dairosi naujo. Bet mūsų kultūroje moteris Afroditė ne afišuoja savo meilės nuotykių, nenorėdama pagarsėti kaip palaido elgesio moteris. Afroditė yra ir ypač kūrybinga moteris. Visiškas atsidavimas, kuris ją ištinka įsimylėjus, būdingas ir kūrybiniam procesui. Pradė jusi naują projektą ar kūrinį, Afroditė visiškai atsiduoda jam, o bai gusi ieško naujų versmių, į kurias galėtų pasinerti su tokia pat aistra. Net ir būdama vyresnė Afroditė moka džiaugtis gyvenimu. Ji visada gyvena dabar, gyvena mėgaudamasi, mažai galvodama apie praeitį ar ateitį. Ilgai išsaugo seksualumą, mėgsta gerą maistą ir ki tus gyvenimo pojūčius, suteikiančius kūnui džiaugsmo. Ji įsimyli žmones, vietas, potyrius - visa, kas yra gyvenimas ir jo teikiamas džiaugsmas. Afroditė gali pamilti ir sulaukusi šešiasdešimties, ir dar vėliau. Ką jai daryti su vėlyva meile, jei yra ištekėjusi? Ką jai daryti, jeigu jos išrinktasis jaunesnis (vadinamasis gegužės ir gruodžio ryšys)? Daugelis Afroditės archetipo moterų vyresniame amžiuje ieško „kitokių“ vyrų - savos aplinkos ir savo amžiaus vyrai joms atrodo nuobodūs.
50 •Rūta Vanagaitė
io. Kas tave uždega? Darnesutikau nė vienožmogaus, kuris mirdamas būtų apgailestavęs, kadper mažai laikopraleido biure. Dauguma gailisiper mažai buvę su tais, kuriuos mylėjo, pernelyg retai stebėję saulėlydžius. Gydytoja onkologė
Buvo laikas, kai man visiškai rimtai pradėjo nusibosti gyventi. Kar tojasi vis tie patys dalykai, neįvyksta nieko nauja, nieko, kas, kaip rašė Antonas Čechovas, leistų man pasakyti „ak!“ arba sušukti, kaip rašė Johannas Wolfgangas von Goethe: „Sustok, akimirka žavinga!“ Velku gyvenimą kaip jungą diena iš dienos, nuo pareigos prie pareigos... Vakaras prie televizoriaus, rytas prie kompiuterio... Su siaubu prisiminiau mamą, kuri sulaukusi septyniasdešimties nuolat sakydavo: „Dieve, kaip nusibodo gyventi...“ Nejaugi ir man jau taip blogai, nejaugi jau viskas? -----------------------Išsigandau. Pradėjau ieškoti išeities. Norėdama atgauti č. ,. ,tokią išeitį .. ... radau , puikioje ... . prarastą gyvenimo Šiokią džiaugsmą, turi knygoje „Bėgančios su vilkais“. Autorė suragytj dešjmt da[ykUi Clarissa Pinkola Estės lygina moters pri- kurie tave uždega, t. y. gimtį su vilko prigimtimi. Ilgus metus iš tikrųjų džiugina, tyrinėdama vilkus ji bandė išsiaiškinti, Tas sąrašas - tavo kaip jiems pavyksta didžiąją gyvenimo a^so^utus Pr*or**etasNE BOBŲ VASARA - 51
dalį nugyventi taip harmoningai. Tam, kad gyventum santarvėje su savimi, ji siūlo pradėti nuo bet kurio iš toliau pateikiamų dešimties punktų. Cituoju: 1. Maitintis. 2. Ilsėtis. 3. Protarpiais bastytis. 4. Saugoti ištikimybę. 5. Mylėti vaikus. 6. Dūkti mėnesienoje. 7. Laikyti ausis pastačius. 8. Rūpintis kaulais. 9. Mylėtis. 10. Dažnai staugti.* Turėdama šitą sąrašą savo užrašų knygelėje tęsiau paieškas to liau. Nepamenu, ar pati sugalvojau, ar kažkur perskaičiau, kad no rėdama atgauti prarastą gyvenimo džiaugsmą turi surašyti dešimt dalykų, kurie tave uždega, t. y. iš tikrųjų džiugina. Tas sąrašas - tavo absoliutus prioritetas. Turėk tą stebuklingą sąrašą po ranka - dienoraštyje, darbo kny gelėje, telefone. Tuomet kas vakarą turi pasižiūrėti, ar tą dieną nu tiko nors keletas tų svarbiausiųjų dalykų, ar vėl vilkai valandas kaip jungą. Ir atsikėlusi iš ryto, planuodama laiką turi stengtis įterpti į dieną ką nors (o gal viską?) iš to stebuklingo sąrašo. Aišku, ten gali būti dalykų, kurie nuo tavo valios nepriklauso. Tau juos dovanoja gamta arba kiti žmonės.
*ClarissaPinkolaEstės. Bėgančios su vilkais. Iš anglųk. vertė L. Būgienė. Vilnius: Almalittera, 2010,p. 591. 52 •Rūta Vanagaitė
Turi tą sąrašą nuolat peržiūrėti, pakeisti nebedžiuginančius punktus naujais. Kas pusmetį ar kasmet, nes juk keitiesi ir tu, ir tavo gyvenimo aplinkybės. Aš dažniausiai tai darau skrisdama į Lietuvą iš kur nors lėktuvu. Tai metas, kai gali būti su savimi niekieno ne trukdoma. Tai grįžimo namo laikas, ir prieš panyrant į namie lau kiančią rutiną labai sveika kartkartėmis inventorizuoti save. Štai mano dabartinis stebuklingasis sąrašas: 1. Su taure šampano stebėti dramatiškus Lietuvos saulėlydžius. 2. Plaukti per ežerą, jeigu jis lygus kaip veidrodis. 3. Žiūrėti į plaukiančius debesis ir atpažinti juose savo mirusių artimųjų bruožus. 4. Tuščiame paplūdimy stebėti jūrą. 5. Praktikuoti sudėtingas jogos asanas. 6. Kurti projektus - jeigu jie leidžia man sutikti įkvepiančius žmones. 7. Būti su savo arba sesės vaikais - kai jie irgi nori su manimi būti. 8. Miegoti balkone po atviru dangumi - kai vėjas lenkia pušis arba kai sninga. 9. Slidinėti - kai sniegas purus ir pro apsnigtas pušis skverbiasi saulė. 10. Būti su žmogumi, kuris mane myli. O žinote, kas svarbiausia: dauguma šitų stebuklingų dalykų vi siškai nieko nekainuoja.
NE BOBŲ VASARA • 53
Dabar tavo eilė:
1.......................................... ;............................ 2....................................................................................................
3 ..................................................................... 4 ..................................................................... 5 ..................................................................... 6 ................................................................................................
7 ..................................................................... 8 ................................................................................................
9....................................................................... 10....................................................................................................
Kiek iš tavo surašytų dešimties dalykų, dėl kurių verta gyventi, kainuoja pinigus? Kuriuos iš jų patiri kasdien, kuriuos - tik kartais? Kurių - be veik niekada?
ii. Brigitos gyvenimo ratas Brigita - tai psichoterapeute, pas kurią patekau labai sunkią savo gyvenimo valandą. Kokia tai buvo valanda - dabar jau nesvarbu, svarbu kas kita. Brigita parodė vieną labai paprastą schemą, pagal kurią gali pasitikrinti, kokia tavo situacija ir kasjoje taisytina. Štai ji. 54 'Rūta Vanagaitė
10
- -
9
--
SAVIREALIZACIJA
8 -7
--
6 -5
--
4
--
3
--
2 -1
TAVO MATERIALINĖ PADĖTIS
H----1----1----1----1----1----1----1----h 10
9
8
7
6
5
4
3
2
--
KITI ŽMONĖS
H----1----1----h -I--- 1---- 1----- 1--- h2
3
4
5
6
7
8
9
10
TAVO SVEIKATA
Nusipieši koordinačių sistemą - štai tokias linijas ir jas sugra duoji dešimčia skalių. Tu esi tos koordinačių sistemos centre. Viršuje - SAVIREALIZACIJA. Kaip tu pati save vertini skalėje nuo 1iki 10, pasitenkinimas tuo, kas esi. Dešinėje - KITI ŽMONĖS. Kaip tu vertini savo santykius su kitais žmonėmis (vyras, vaikai, bendradarbiai, draugai ir 1.1.). Apačioje - TAVO SVEIKATA. Kaip tu ją vertini? Kairėje - TAVO MATERIALINĖ PADĖTIS. Kaip ją vertini? NE BOBŲ VASARA ■ 55
MANO GYVENIMO RATAS
Svarbu ne objektyvi situacija, o tavo vertinimas. Gali būti tur tinga, o vertinti savo materialinę padėtį trejetu, arba būti prastos sveikatos, o džiaugtis, kadjautiesi visai neblogai ir tavo sveikata ver ta septynių balų. Dabar, pažymėjusi visus taškus, sujunk juos viena linija. Išeis apskritimas - tavo dabartinio gyvenimo ratas. Jeigu jis panašus ne į apskritimą, o į elipsę, jeigu jis kreivas - kaipgi tas ratas gali sklan džiai ristis gyvenimo keliu? Kuris jo šonas reikalauja patobulinimo, kuris neleidžia ratui smagiai riedėti? 56 •Rūta Vanagaitė
Tas ratas gali būti didelis - visur vos ne dešimtukai ar devin tukai, gali būti mažas - vien trejetukai. Ne taip svarbu. Jis turi būti apskritas. Turi būti harmoningas. Turi riedėti. Pažiūrėk, kodėl šiuo metu prastai rieda tavo gyvenimo ratas, ir atkreipk dėmesį į tai, kas labiausiai tobulintina.
12. Priimk gyvenimo cikliškumą Ašsakau „taip“viskam, ką sutinku savo gyvenimo kelyje: dramai, komedijai, tragedijai, meilei, mirčiai, praradimams... Aš sakau „taip“gyvenimui. Isabelle Allende, 72 metai
Ar girdėjote žmones kalbant apie liesų ir riebių karvių metus? Aš pati beveik tuo tikiu - po septynerių tėvų slaugos, mirčių, nelaimių, ligų metų man prasidėjo laimingas laikotarpis, kai viskas einasi ge rai. Kaip sako lošėjai, „korta krinta“. Ech, nejaugi taip bus dabar, ištisus septynerius metus? Hmmm, tiesą pasakius, iš tų septynerių jau tik kokie penkeri su puse liko... O dabar rimtai. Visai neseniai atradau nuostabią knygą - Eckharto Tolle „Šios akimirkos jėga“. Autorius daug dalykų yra paėmęs iš budizmo ir perteikė tas tiesas taip paprastai ir įtikinamai, kad jo knygos sulaukė daugybės papildomų leidimų. Lietuviškai knyga pirmąkart išleista 2004-aisiais. Anot Eckharto Tolle, budizmas moko, kad visa visatoje, gam toje ir gyvenime yra cikliška - gimimas ir mirtis, atsiradimas ir iš NE BOBŲ VASARA
■57
nykimas, didėjimas ir mažėjimas, augimas ir senėjimas. „Tai paste bima visur kur: žvaigždžių ir planetų, mūsų fizinio kūno, medžio, Kai vienas gyvenimo gėlės egzistavimo cikluose, tautų, politinių etapas turi baigtis, ir sistemų, civilizacijų suklestėjime ir nuos moteris nesipriešina mukyje, neišvengiamoje įgijimų ir praradi pabaigai, tuomet mų kaitoje. Yra sėkmės ciklai, kai gaunate ateina kitas etapas. tai, ko norite, ir klestite, bei nesėkmės ciklai, kai jūsų pasiekimai silpsta ir griūva, o jūs turite jų atsisakyti, kad padarytumėte erdvės naujiems dalykams ir pokyčiams.“* Budos mokyme laikinumo, cikliškumo sąvokos buvo pagrin dinės. Juk ir žmogaus energija paklūsta cikliškumui. Ji negali būti visą laiką pakilusi. Mums atrodo, kad visada privalome išlikti aukš tumoje, nuolat ko nors siekti, būti stiprios. Pasaulis ir aplinkiniai žmonės mus verčia nuolat būti energijos aukštumose, todėl nelei džiame atsirasti sumažėjusios energijos ciklui mūsų gyvenime ir tempiame save už pakarpos tolyn, aukštyn, nepaisydamos suprastėjusios savijautos. Tuomet mūsų vargšui organizmui nelieka nieko kita kaip dirbtinai mus sustabdyti ir priversti padaryti pauzę. Tai viena iš teorijų, kodėl mus ištinka liga. Man ji atrodo įtikinama. Neturėtume manyti, kad ciklo kritimas yra blogas dalykas, ir keikti to meto, kai jis mus ištinka. Juk niekas gamtoje nekyla be pa liovos. Po kritimo ateis pakilimas, jeigu jam nesipriešinsi, kaip po saulės laidos ateina saulėtekis, po žiemos - pavasaris. Rudenį perka same sodą, kad pavasarį sodintume naujus daigus. Juk sodas negali žydėti kiaurus metus, po žydėjimo jis turi kurį laiką ilsėtis. Taip ir mes, moterys. Juk mes - gamtos dukros.
*Eckhart Tolle. Šios akimirkos jėga. Dvasios nušvitimo vadovas. Iš anglųk. vertė A.RondomanskisirJ.Vitkūnas.Kaunas:Mijalba, 2010,p. 195. 58 •Rūta Vanagaitė
Iš gamtos turėtume išmokti kantrybės, Didžiojo Meno - laukti. Psichologė Jean Shinoda Bolen teigia: „Kai vienas gyvenimo etapas turi baigtis ir moteris nesipriešina pabaigai, tuomet ateina kitas etapas. Iš tikrųjų ji pati nieko sąmoningai nekeičia, veikiau im provizuoja, prisitaikydama prie pokyčių, atiduodama savo energiją ten, kur jos šiuo metu reikia. Jei gyvenimo metafora yra muzika, tuomet moters instrumentas - ji pati, ir iš jos gelmių kylančios gies mės temą diktuoja širdies plakimas. Kiekvienas etapas - tai vis kito kia to paties didingo kūrinio dalis, varijuojanti pagrindinę kūrinio gyvenimo - temą. Kol muzika nenutyla, tol moteris improvizuoja.“
t3. Problemų nėra, arba Dar viena dzenbudizmo pamoka Priimkite viską, kas įaustaįjūsų likimo raštus, nes kas gi daugiau galėtų taip labaijums tikti?* Markas Aurelijus
Buda nušvitimą apibūdino taip: tai yra kančių pabaiga. Kodėl gi mes kenčiame? Todėl, kad visą laiką ko nors gailimės arba ko nors siekiame. T. y. gyvename arba praeityje, arba ateityje, nes dabartis mūsų kažkodėl netenkina. Nenorime susitaikyti su tuo, kas yra, priimti to, kas yra. Ak, ateis diena, kada vaikai užaugs ir aš galėsiu... Kai nebereikės rūpintis mama... Kai ateis pavasaris... va * Iš: Eckhart Tolle, p. 191. NE BOBŲ VASARA • 59
sara... žiema... pensija, kai turėsiu pinigų, kai parduosim... pirksim butą... pakeisim mašiną... Sakoma, kad yra du keliai į kentėjimą. Viena - negauti to, ko nori. Kitas - gauti. Tas pražūtingas žodelis „kai“. Kitas pražūtingas žodžių junginys - „taip, bet“. Taip, aš galiu būti laiminga, bet kaip su mama? Taip, aš galiu skirti laiko sau, bet kaip su pietumis? Taip, mes galime važiuoti atostogų, bet kaip su Kalėdų dovanomis? Eckharto Tolle knygoje visa išmintis sukasi apie vieną sakinį: „Viskas yra DABAR.“ Juk iš tikrųjų praeities nėra, mes ją kadaise išgyvenome, ir tuomet tai buvo DABAR. Mesją prisimename, grau žiamės, ilgimės, užuot gyvenę DABAR. Ir ateities juk nėra - kai ji bus, tai bus DABAR. Mes ateitį projektuojame, ilgimės, bijome, pla nuojame, užuot gyvenę DABAR. Pamokoma istorija: du budistų vienuoliai ėjo keliu, po lietaus jis buvo patvinęs ir klampus. Priėję kaimą jie pamatė jauną moterį, bandančią pereiti į kitą kelio pusę, bet purvas buvo gilus, ir ji būtų sutepusi savo šventinį kimono. Vyresnis iš vienuolių pakėlė moterį ir pernešė į kitą kelio pusę. Vienuoliai ėjo tylomis kelias valandas, kol priėjo šventyklą. Tuomet jaunasis vienuolis paklausė senojo: „Kodėl tu taip padarei? Kodėl pernešei moterį per kelią? Juk mums, vienuoliams, tai nepridera.“ Senasis vienuolis atsakė: „Aš paleidau moterį iš glėbio prieš daug daug valandų, o tu vis dar ją neši.“ Dzeno esmė - buvimas čia ir dabar. Kai jus apima graužatis, nerimas, rūpestis, paklauskite savęs: ko man DABARtrūksta? Kas man DABAR yra blogai? Kokios DABAR, šią akimirką, yra mano problemos? 60
■Rūta Vanagaitė
Gyvenimas pilnas problemų. Tikriau sakant, jis yra problemų seka, arba viena didelė problema. Pinigai - problema. Per daug dar bo, nėra darbo - problema. Vaikai, vyras, butas, šildymas, mašina viskas yra problemų pelkė. Išsprendusios vieną, imamės kitos, ima mės net ir neišsprendusios. Man atrodo įtikinama teorija, kuo skiriasi vyro ir moters sme genys. Vyro smegenys - tarsi komoda, kurioje daug stalčių ir visi jie atskiri. Yra žvejybos stalčius. Darbo stalčius. Pinigų stalčius. Žmo nos stalčius. Mašinos stalčius. Vyrai mąsto tik apie vieną dalyką vienu metu, t. y. jie sugeba laikyti atidarytą tik vieną stalčių. Kol jis galvoja apie pinigus, neklauskite jo apie vaikus. Jis turi uždaryti pinigų stalčių ir atidaryti vaikų stalčių. O svarbiausia - komodoje yra vienas stalčius - nieko stalčius. Labai dažnai vyras atidaro nieko stalčių ir visiškai apie nieką negalvoja. Kai klausiate savo vyro, apie ką jis galvoja, ir jis atsako: „Apie nieką“, žinokite, kad taip ir yra. Moterų smegeninė sulipdyta kitaip. Tai laidų raizgalynė. Viskas su viskuo susiję. Vienu metu moteris galvoja apie viską - vaikus, mašiną, mamą, pinigus, darbą, pietus, drabužius, vakar dieną, ryt dieną. Moteris yra nuolatiniame laidų chaose, problemų dūzgesy, tarsi jos viduje būtų bičių spiečius. Moteris visada pasiruošusi blo giausiam. Net jei gyvenime viskas gerai, viskas jos viduje dūzgia: „Bzz, tuoj gali būti blogai, bzzz, o kas, jeigu... bzzz...“ Mano sūnus visą vaikystę bastėsi po ligonines ir traumatologi jos punktus. Išsiugdžiau sąlyginį refleksą: nuolat laukdavau, kas gi jam vėl atsitiks. Bijodavau paleisti iš akių, išvažiavusi vos valdydavausi nepaskambinusi ir nepaklaususi kaip visiška užknisinėtoja: ar tau viskas gerai? Gal jis vėl susipjaustė rankas? Gal paūmėjo astma? Sušalo? Nes šalta. Sušlaps? Nes tuoj gal lis... NE BOBŲ VASARA -
6l
Ilgainiui užknisau ir jį, ir save pačią. Tuomet ėmiau sąmoningai mokytis to, ką siūlo Tolle: kai apima nerimas, paklausiu savęs: o kas man blogai DABAR? Kokios DABARmano problemos? Kas blogai mano vaikui DABAR? Tuomet vargais negalais įveikdavau savo ne rimą, savo „kas bus, jeigu bus“ nesąmonę. Žinojau: jei problemos bus, jei susipjaustys, sušlaps ir 1.1., tada bus DABARir reiks spręsti. Išmokau nekrūptelėti, kai jis man skambina. Labai sunku atsiduoti šiai akimirkai, sunku pradėti gyventi DABAR. Žmonės nuolat mintimis keliasi kažkur kitur, į ateitį, nes DABARjiems nepakankamai gerai. Sako, kad į pavojingus užsiėmi mus - nardymą, kalnų slidinėjimą, alpinizmą - žmogus neria tam, kad iš tikrųjų pajustų, kad gyvena DABAR, šią akimirką, nes kas dieniame gyvenime jis gyvena projektuodamas viską į ateitį. Lauk damas laimės. Laukdamas nelaimės. Laukimas - pražūtingas dalykas. Tolle siūlo mokytis nelaukti. Stovi autobuso stotelėje - gyvenk net ir dabar, net ir čia. Iš tikrųjų būk ČIA ir DABAR. Matyk debesis, krintančius lietaus lašus, žmo nių veidus, skriejančią vėjyje šiukšlę. Stovi automobilių spūstyje pažiūrėk įdėmiai į kiekvieną detalę to, ką matai aplinkui ar priešais. Ir į dangų, į medį, į kitą žmogų - būtinai. Pajusk, kad visiškai nesinervini laukdama, kol kas nors pajudės, pasikeis, nuvažiuos tolyn. Juk ši akimirka yra tavo gyvenimo laikas. Tai ko lauki? Ko negyveni DABAR? Būk ČIA ir DABARvisa savo esybe. Pamatysi, truputį pasitre niravus net ir spūstyje tave gali ištikti - taip, ištikti - neapsakoma, beveik palaiminga ramybė. Ir kai koks nors marozas pradės įtūžęs pypsėti, kad užsisvajojai, atsisuksi ir, užuot nusikeikusi, nusišypsosi taip, kaip šypsotųsi pats Buda. 62 •Rūta Vanagaitė
Žinoma, būna situacijų, kai būti ČIA ir DABAR yra kančia. Konfliktas su artimu žmogumi. Nelaimė. Liga. Artimojo mirtis. Siau binga nesėkmė darbe. Ką gali daryti kankindamasi ČIAir DABAR? Sakoma, kad beviltiška situacija yra ta, iš kurios siūloma išeitis mums paprasčiausiai nepatinka. Ojei rimtai, anot Eckharto Tolle, turi net tris galimybes. Pasišalinti iš situacijos - dingti. Imtis veiksmų ir pakeisti situa ciją, kurioje atsidūrei. Ojei negali nei pasišalinti, nei imtis veiksmų, turi tiesiog priimti tai, kas yra. Susitaikyti, neužteršdama dvasios, netūždama ir neputodama. Kas mūsų nenužudo, sustiprina mus - juk esi tokią mintį girdėjusi. Netjei tai bus artimo žmogaus liga ar mirtis, kur tikrai nieko negali padaryti, susitaikydama, priimdama esamą padėtį nepasidarysi lai minga, bet giliai viduje būsi rami. Dzeno mokytojai buvimą ČIA ir DABARvadina safari. Tikrai esi tai patyrusi: žiūrėdama į kylančią saulę, į savo miegantį vaiką, į begalinį, žvaigždžių kupiną vasaros dangų. Tavo buvimo ČIA ir DABARpalaima truko gal tik akimirksnį, minutę. Aš pradėjau mo kytis sukelti sau tą būseną, paskui išlaikyti ilgiau nei minutę, kol neišvengiamai vėl užgriūva kasdienis minčių bruzdulys ir nuplauna kaip drumzlina upė tos safari pievos šventumą. Lengviausiai tai pa vyksta padaryti, kai būnu situacijose, aprašytose skyriuje „Kas tave uždega?“ Visa gamta mus moko būti ČIA ir DABAR. Stebėti gamtą - tai puiki meditacija. „Ar esate matę, - klausia Eckhartas Tolle, - nelaimingą gėlę ar susierzinusį ąžuolą? Ar teko kada susidurti su prislėgtu delfinu, su geros savimonės netekusia varle, su neurotike kate ar paukščiu, ap NE BOBŲ VASARA -
63
imtu neapykantos bei sielvarto? [...] Stebėkite augalus ir gyvūnus, mokykitės iš jų, kaip dera sutikti tai, kasyra, paklusti šiai akimirkai. Tegujie pamoko jus, kaip gyventi ir kaip mirti, kaip iš gyvenimo ir mirties nepadaryti problemos.“* O dabar - kitoje Eckharto Tolle Ar esate matę nelaimingą knygoje „Naujoji žemė“ papasakota gėlę ar susierzinusį ąžuolą? istorija apie karalių, kuris gyveno Ar teko kada susidurti su prislėgtu delfinu, su geros vienoje Artimųjų Rytų šalyje. „Mažiausias menkniekis jį sti savimonės netekusia varle, su neurotike kate priai suerzindavo ir priversdavo ar paukščiu, apimtu pratrūkti pykčiu, o trumpa laimė neapykantos bei sielvarto? labai greitai virsdavo liūdesiu ir ne viltimi. Galiausiai, visiškai pavargęs nuo savęs ir gyvenimo, karalius ėmė ieškoti išeities ir pasikvietė karalystėje šviesumu garsėjantį iš minčių. Šiam atėjus, karalius tarė: „Noriu būti toks kaip tu. Duok man įrankį, kuris padėtų man įgyti dvasios pusiausvyros ir išmin ties. Sumokėsiu, kiek paprašysi.“ Po kelių savaičių išminčius ir įteikė karaliui puošnią bran gakmeniais inkrustuotą dėžę. Karalius atvožė ją ir pamatė viduje paprasčiausią auksinį žiedą. Ant jo buvo išraižytos raidės. Užrašas sakė: „Tai irgi praeis.“ „Ką tai reiškia?“ - paklausė karalius. „Nešiok šitą žiedą, - atsakė išminčius. - Kad ir kas atsitiktų, prieš įvardydamas tai kaip laimę ar nelaimę, palieskžiedą ir perskai tykšiuos žodžius. Taiptu pasieksi ramybę. Taipvisada būsi ramus.“** * Eckhart Tolle, p. 201. ** Eckhart Tolle. Naujoji žemė. Iš anglų k. vertė R. Šemiotienė, T. Jurevičius ir A. Rondomanskis. Kaunas: Mijalba, 2010, p. 144. 6 4 •Rūta Vanagaitė
„Tai irgi praeis“ mus moko labai svarbaus dalyko. Tai nereiškia, jog laimės akimirką imsime jausti, kad toji akimirka tuoj praeis, im sime ją mažiau vertinti ir mūsų džiaugsmas bus aptemdytas. Prie šingai, sako Eckhartas Tolle, suvokę tos akimirkos laikinumą, labiau įvertinsite tai, ką šiuo metu patiriate. Džiaugsitės labiau, nes žinosite, kad „tai irgi praeis“. Iš tiesų, ar saulėlydžio grožis yra mažiau įspū dingas, jei žinai, kad saulė tuoj nusileis? Ar vaivorykštė mažiau graži? Ir dar viena pamoka. Žinodamos, kad mums jau penkiasdešimt, kad gyvensime ne amžinai, kad netrukus gyvenimas baigsis, net jei tas netrukus - po kelių dešimtmečių, turime daug labiau vertinti gyvenimą. Kaip kad nepagydoma liga sergantys žmonės atranda mažų kasdienių dalykų grožį, taip ir mes, tos, kurios jau nugyvenom du trečdalius savo gy venimo, galime jį kasdien atrasti iš naujo. Juk gyvenimas - tai nepagydoma liga, kuri leidžia mums būti laimingiems.
u. Pasitrauk iš muilo operos verkiau, kadneturiubatų. Tuometsutikau žmogų, kuris neturėjo kojų. Kinų išmintis
Kai kalbame apie savo buvusius vyrus arba viršininkus, su kuriais nesusiklostė bendras gyvenimas ar darbo santykiai, apie brolius NE BOBŲ VASARA ' 65
ar seseris, su kuriais susipykome, visada esame tie gerieji, kuriuos anie nuskriaudė, neįvertino ir 1.1. Nesąmoningai galvojame dramos kategorijomis, kitiems žmonėms priskirdami niekšų, sau, žinoma, aukos vaidmenį. Iš savo gyvenimo ir santykių su kitais žmonėmis nuolatos kuriame prastą ir primityvų filmą. Argi ne? Mudvi dažnai pykdavomės su sese. Aš galvodavau: tiek dėl Aušros padariau, o ji, padla (tikrai taip sau sakydavau), man štai kaip atsilygina... Ilgainiui pradėdavome ilgėtis viena kitos, tuomet susitaikydavome ir pasikalbėdavome, kas gi tarp mūsų nutiko? Pa sirodo, Aušra galvojo lygiai taip pat, kaip ir aš: tiek dėl Rūtkos pada riau, o ji, padla, man šitaip... Jei pasižiūrėsi į bet kokią gyvenimo situaciją, kuri tavęs ne tenkina, visada joje būsi sau paskyręs AUKOS vaidmenį. Mane nuskriaudė. Manęs neįvertino. Kaip jis... ji... jie... jos ar visas tas prakeiktas pasaulis gali šitaip su manimi elgtis? Maža to, jei mes nesulaukiame gyvenimo dovanų, taip pat priskiriame sau AUKOS vaidmenį. Mums nepakanka pinigų, laimės, meilės, sveikatos. Ak... Būti nelaimingam - tai akivaizdus nesąmoningas bandymas nusi pirkti daugiau dėmesio, t. y. daugiau laimės. Nusipirkti iš kitų, iš gyvenimo, Dievo, likimo. „Pragaras - tai kiti“, sakė rašytojas ir filosofas Jeanas Paulis Sartre’as. Mūsų nelaimių priežastis - kiti žmonės. Arba likimas. Mano gyvenimas - juk tai nes kas kita, kaip mano patirtų skriaudų istorija. Metų metus vartaliojame savo sąmonėje, sapnuose ir po kalbiuose su draugais tą pačią muilo operą. Net jei išsiskiriame su vyru, užuot palikę jį ramybėje ir žengę toliau, visą gyvenimą prisi mename ir pasakojame kitiems muilo operos siužetą: kaip jis mane, kaip jis man, kaip jis vaikus... vaikams, su vaikais... Nubundame 66
-Rūta Vanagaitė
naktį ir dėliojame į tą patį siužetą praeities įvykius ir pokalbius, kaskart vis labiau įsitikindamos, kad su mumis buvo pasielgta ne dorai, neteisingai. Tai liečia ne tik praeitį. Juk ir DABAR su mumis elgiamasi ne teisingai. Darbe, žinoma, kaipgi ne. Šeimoje, giminėje ir dar daug kur - visada surasime, kur ir kas mus nuskriaudė. Ką daryti? Grįžtu prie knygos „Šios akimirkos jėga“. Kaip joje rašoma, reikia paprasčiausiai išeiti iš muilo operos. Nustoti pūsti muilo burbulą iš savo gyvenimo situacijų. Jei tau iš tikrųjų nesiseka, vis vien nesusitapatink su nelaime, neskirk sau AUKOSvaidmens. Na, nesiseka, vadinasi, tokia dabar yra ši akimirka, ši situacija. Nesukurk iš nesėkmės dramos, iš eilinės gyvenimo situacijos - ope ros. Užuot sakiusi: „Mano gyvenimas eina velniop“, pasakyk: „Man šį kartą truputį nepasisekė.“ Užuot tarusi: „Kokia šiandien bjauri diena“, tiesiog pasakyk: „Na ką gi, šiandien lyja.“ Bjauri ne diena, bjaurus ne lietus ir ne vėjas. Diena yra tokia, kokia yra. Bjauri tik tavo reakcija į ją. Jei girdi automobilio signalizaciją, vaikų verksmus ar šuns loji mą vidury nakties, atsibundi ir imi kurti dramą: „Štai man taip vi sada, prakeikti kaimynai, jų automobiliai, vaikai ir šunys - amžinai neleidžia išsimiegoti.“ Ar automobilio sirena arba šuns lojimas yra baisi problema? Ne, problema yra tavo reakcija, tavo pyktis. Pabandykleisti garsui pereiti per save neužkliudant. Tapk skai dri kaip migla, kad dirgiklis galėtų kiaurai per tave pereiti. Neleisk erzinančiam garsui atsitrenkti į tave. Nebūksiena. Būkdurys į tolius. Taip pat ir kiekviename konflikte, kur mes puolame atremti „priešo“ ataką, gindamos savo poziciją, užuot stojusios kaip mū ras, tapkime perregimos, leiskime „atakai“ kiaurai pereiti per save. NE BOBŲ VASARA •
67
Nekliudomai. Leiskime dirgikliui netapti smūgiu, o paprasčiausiai išnykti begalinėje visatos erdvėje. Visa tai galima paversti dvasinėmis pratybomis. Eckhartas Tolle rašo: „Išgirdę šiurkštų ar įžeidžiamą žodį, ne„Išgirdę šiurkštų ar įžeidžiamą pulkite gintis, pykti, neužsi sklęskite - tegu jis pralekia pro žodį, nepulkite gintis, pykti, jus kiaurai. Visiškai nesipriešin neužsisklęskite - tegu jis pralekia pro jus kiaurai. kite. Tarsi čia nėra visiškai nieko, Visiškai nesipriešinkite. Tarsi ką galima paveikti. Taip tampate čia nėra visiškai nieko, ką nepažeidžiami ir nenugalimi. galima paveikti. Taip tampate Galite net pasakyti tam žmogui, nepažeidžiami ir nenugalimi. Galite net pasakyti tam žmogui, kad jo elgesys yra nepriimtinas, kad jo elgesys yra nepriimtinas, jei laikote reikalinga. Tačiau jis jei laikote reikalinga. Tačiau jis nebeturės galios paveikti jūsų nebeturės galios paveikti jūsų vidinės būsenos.“* vidinės būsenos." Juk konfliktas, sukeliantis mums stresą, - pagrindinis mūsų budelis. Stresas - tai nuolatinė įtampa pečiuose, metanti mus į kuprą, tai pakilęs kraujo spaudimas, padidėjęs cholesterolis. Stresas - tai juk vėžys. Lietuvos onkologijos specialistai sako, kad vienos valandos konfliktas šeimoje „atjungia“ mūsų imuninę sistemą šešioms valan doms. Per tas šešias valandas vėžys gali nekliudomas užsimegzti, plisti, užkariauti naujas teritorijas. Ar žinai, kad tikimybė susirgti vėžiu padidėja kelissyk, jei gyvenime nuolatos patiri stresą? Kasme tinis krūties vėžio profilaktinis patikrinimas gali būti pavėluotas, jei esi pasirinkusi aukos gyvenimą ir nenori jo atsisakyti. * Eckhart Tolle. Šios akimirkosjėga, p. 204. 68
•Rūta Vanagaitė
O liautis būti auka - lengva. Jau minėjau šioje knygoje, kad gy venimo situacijų negali pasirinkti. Viena, ką gali pasirinkti, - tai, kaip tu pati į tas situacijas reaguoji. Nuo ko pradėti? Apie savo gyvenimą imk kalbėti paprastai faktų, o ne muilo operų sakiniais. „Su sunkumais turime dorotis tada, kai jie mus užgriūva, - sako Clarissa Pinkola Estės. - Medžio tojų ir varovų užspeisti vilkai juk nedejuoja: „O, varge! Na, kiek gali ma?!“ Jie sprunka, šokinėja, lekia, neria, ropščiasi, apsimeta negyvi, kimba priešams į gerkles ir daro viską, ką gali, kad išgyventų.“* Griebti save už pakarpos iš karto, kai imi dramatizuoti savo gyvenimo situacijas. Kai tampi apsiašarojusia muilo operos auka. Aš pati dabar jau beveik išmokau. Kiekvieną kartą, kai pagalvoju: „koks jis niekšas“, „kokia aš nelaiminga“ ir 1.1., imu juoktis iš savęs ir spręsti situaciją, daryti tai, ką reikia. Imu elgtis kaip vilkė. Osvarbiausia - visada, kai apimasavigailaarpyktis, bandauiš nau jo pamatyti žodžius, išgraviruotus ant karaliaus žiedo: „Tai irgi praeis.“
15.
Uždaryk duris KaiDievas uždaro duris, jis atidarolangą.
Kai tau penkiasdešimt, pats puikiausias dalykas yra tai, kad tau ne bereikia stengtis niekam patikti. Atėjo laikas, kai drąsiai gali užduo ti sau klausimą: o ko gi aš pati noriu? Ne rinktis iš to, kas padėta priešais mane ant gyvenimo stalo, o ko iš tikrųjų trokšta mano sie-
*ClarissaPinkolaEstės,p. 313. NE BOBŲ VASARA -
69
la? Net jei reikėtų to ieškoti, siekti - vis vien užduok sau šitą klausi mą ir pamėgink į jį atsakyti. Dažnai interneto svetainėse būna mano interviu ar pasisakymų įvairiomis temomis. Paskui pasipila komentarai. Iš pradžių skaity davau juos ir keletą dienų krimsdavausi galvodama: kodėl žmonės taip nekenčia manęs? Juk aš noriu tik gera... Dažniausiai pyktis ir priešiškumas būna nukreipti net ne į tai, ką rašiau ar sakiau tame straipsnyje, o į mane pačią. Labai dažnai į mano išvaizdą. Skaityda ma komentarus viską apie save sužinojau: kad esu žydė ir aferistė, vyrų mulkintoją ir klimaksinė dūmė. Vieną dieną perskaičiau štai tokį apibūdinimą: „Tavišta strimelės galva.“ Tai buvo gal prieš gerą penketą metų - man, anksčiau minėtai vištai, buvojau daugiau kaip penkiasdešimt. Atsimenu, perskaičiusi tą ypač rafinuotą frazę, stingte sustin gau. Paskui staiga pajutau, kad mano viduje kažkas nutrūko. Kad man tapo visiškai nebesvarbu, kas ką apie mane rašo ar galvoja. Tą akimirką visiems laikams suvokiau palaimingą faktą - man nusi spjaut. Norėčiau sutikti tą anoniminį komentatorių ir jam padėkoti. Gal sutiksiu kada - juk jis, vargšas, turbūt ir dabar tebeputoja. Šiandien, savo šešiasdešimtmečio išvakarėse, aš žinau, kas esu, ką darau ir kodėl darau. Žinau savo silpnybes, bet žinau, kur esu stipri ir teisinga. Turiu per mažai gyvenimo laiko, kad paisyčiau, esu ar nesu kitų žmonių akyse višta ar strimelė. Kai šitai supratau, man atsivėrė nauja galinga erdvė, tapau laisva galvoti ir kurti naujus projektus, nepaisydama perspėjimų, jog kam nors tai gali nepatikti. Man ir anksčiau mažai rūpėdavo, o dabar visiškai nebeegzistuoja vadinamoji visuomenės opinija. 70 •Rūta Vanagaitė
Aš, Rūta Vanagaitė, esu kas esu ir neturiu patikti niekam - tik pačiai sau. Turiu gyventi santarvėje su savimi. Turiu daryti ne tai, ko iš manęs tikisi vyrai, vaikai, giminės, draugės, žurnalistai, poli tikai, rinkėjai, užsakovai, viršininkai ir pavaldiniai. Turiu daryti tai, ką man liepia daryti mano vidinis „aš“ - 1, y. turiu būti ištikima pati sau, savo gyvenimui, savo vertybėms ir savo laimei. Supratusi tai, aš visiškai suįžūlėjau. Jei turiu vykti į susitikimą, bet matau pro balkono duris, kaip kyla nuostabus ryto rūkas, ti kriausiai paskambinsiu ir atidėsiu susitikimą vėlesniam laikui, kai apsiniauks ar sutems. Neskiestų miltais, kad turiu netikėtų proble mų, einu į polikliniką ir 1.1. Ne. Aš pasakysiu, kad kyla nuostabus ryto rūkas ir noriu pabūti gamtoje, kol taip gražu, tai gal galime susitikti vėliau, temstant? Arba jei man slidinėjant saulės nutviekstame miške paskam bina kas nors, aš nepuolu atsiliepti, nes turiu nusileisti nuo kalno. Tuomet perskambinu, paaiškinu, kodėl neatsiliepiau anksčiau, ir mes pakalbame. Kad ir kas būtų tas skambintojas, gražiai nusileisti nuo kalno man yra kur kas svarbiau. Arba sėdžiu vieno politikos aso kabinete pasitarime, kur kažkas kažką beprasmiškai vapa, niekas nevyksta ir nenumaldomai eina MANO gyvenimo laikas. Tuomet paklausiu savęs: „Ką gi aš čia vei kiu? Kam reikia, kad aš čia būčiau?“ Atsakymas aiškus - neveikiu nieko, nereikia niekam. Tuomet išlaikydama mandagumą ramiai pakylu ir išeinu pro duris. Išeinu namo, į laisvę, pas save. Taip elgiantis kartais mane apima vaikiškas nevaldomas džiaugsmas, kad galiu būti savimi, daryti tai, kas MAN svarbu, ko MAN norisi, ir nebijoti, ką apie tai pamanys kiti. Neretai pajuntu NE BOBŲ VASARA ■ 71
tų kitų balse ar žvilgsnyje ne pasipiktinimo, o nuoširdaus pavydo gaidelę - velnias, kaip jai gerai, matai, ką jinai sau gali leisti... Būti savimi - tai smagus laisvės kelias, tačiau jame teks ko nors atsisakyti. Pajamų, ryšių, saugumo. Žymaus politiko paprašyta pa dėti rinkimuose, atsakiau - taip, padėsiu, jei pajėgsiu ką nors sma Jei Dievas uždaro duris, gaus sugalvoti. Sugalvojau, nuėjau. Betgi jis būtinai atidaro (angą, labai greitai pamačiau, kad man riebus ir labai dažnai tam, pas juos smagu. Įtampa, dantų grieži kad kažkas prasidėtų, mas, kaltinimai vienas kitam, begalinis būtinai reikia, kad priešiškumas man - moteriai, naujai kažkas baigtųsi. atėjusiai, kitaip galvojančiai... Žodžiu, skaudama galva atkentėjau tuos moralinius toksinus keletą dienų, tuomet mandagiai atsisveikinau. Neturėjau jiems pykčio, nemela vau jų vadui, kodėl nenoriu likti. Pasakiau, kad man čia nėra links ma, ir todėl einu namo. Nesugadinau santykių nei su tuo politiku, nei su jo bendražy giais, kurie tikrai lengviau atsikvėpė atsikratę manęs. Gal be manęs jie tapo net mažiau toksiški vienas kitam. O gal ir ne, man vis vien. Svarbiausia - neprievartavau savęs. Darbas rinkimų štabe būtų man garantavęs tam tikrą statusą tarp tos partijos narių, šiokias tokias pajamas, galbūt šiokią tokią karjerą, bet dar stabilesnį ilgalaikį apsi nuodijimą toksinais. Kam man tai? Ir, gerai pagalvojus, jokio saugumo aš nepraradau. Juk saugu mas - tai ne kas kita, kaip ateities perspektyva. Ilgai gyvendama supratau, kad niekada nereikia bijoti nutraukti to, kas tave nuodija, nors prieš akis, atrodytų, laukia tuštuma, skurdas, vienatvė, nežino mybė... Nes jei Dievas uždaro duris, jis būtinai atidaro langą, ir labai dažnai tam, kad kažkas prasidėtų, būtinai reikia, kad kažkas baigtųsi. 72 ■Rūta Vanagaitė
Pabaik viską, kas tau netinka, viską, kas tave nuodija. Ir tuomet uždariusi toksiško gyvenimo duris paprasčiausiai nusiramink ir kurį laiką nedaryk nieko - tik stebėkaplinką, nes netrukus kuris nors lan gas plačiai atsidarys ir į tave pliūptels gaivaus pavasariško oro gūsis.
u. Savųjų paieška . Žmonių, kurie sunkinagyvenimą, negalima nekęsti. Jų reikia tik vengti. Jonas Vanagas, mano tėvas
Kai dar buvau teatrologė ir važinėdavau į festivalius, su mumis vyk davo viena garsi teatro dama. Apieją sakydavome: kaiji įeina į kam barį, pasižiūri į jos veidą ir žinai - bus karas. Mus nuodija ne tik gyvenimo situacijos. Mus nuodija niūrūs žmonės. Arba mirę žmonės. Mirę ta prasme, kadjie negyvena, jie ve getuoja. Sakoma, kad kiekvienas žmogus miršta, bet, deja, ne kiekvie nas gyvena. Mano mėgstamas rašytojas Henry Davidas Thoreau sakė, kad didžioji dalis žmonijos gyvena apimta tylios nevilties būsenos. Pagalvok apie savo draugus. Sakykim, tu jiems parodai pilies griuvėsius. Vieni iš jų pasakys: taigi čia tik akmenų krūva. Kiti pa sakys: gražios pilies būta. Vieną kartą neturėdama ką veikti ėmiau ir visus savo bičiulius, gimines, pažįstamus suskirsčiau į dvi grupes. Pirmoji. Savi - štai kokie žmonės: NE BOBŲ VASARA • 73
• Juos man visada malonu matyti. • Jie mane prajuokina. • Sujais jaučiuosi labiau savimi, nei būdama viena. • Jie mane padrąsina imtis naujos veiklos, palaiko naujas idėjas. • Jie mane praturtina savo mintimis. Antroji. Svetimi, toksiški žmonės: • Pabuvus su jais mane apima neviltis, nuovargi arba net įtūžis. • Jie neturi gyvenimo džiaugsmo. • Jie nuolat mane kritikuoja (kaip ir visus kitus). • Jie niekina mano idėjas ir planus. • Šalia jų jaučiuosi menkysta. Trumpai tariant, su pirmaisiais tu išsiskleidi, atsipalaiduoji ir pailsi, su antraisiais - susigūži, įsitempi, pavargsti. Tarp toksiškų žmonių pavojingiausi išnaudotojai, emociniai vampyrai. Juos galime vadinti visaip - emociniais nusiurbinėtojais, šviesos grobėjais ir sąmonės gniuždytojais. Visos žinome, apie ką kalbama. Moteris ir taip linkusi būti išnaudojama. Tačiau jei ji iš alkusi saugumo, meilės ar vaikų, už šitų poreikių patenkinimą, už šitą laimę ji neretai sumoka didžiulę kainą. Laimės, patenkinto po reikio pojūtis užmigdo budrumą ir pro kažkurias užpakalines duris į mūsų gyvenimą įsliuogia išnaudotojas. Clarissa Pinkola Estės rašo: „Paprastai toks grobuonis neteisė tai, vien siekdamas savanaudiško malonumo ar kitokių egoistinių tikslų, iščiulpia kūrybines moters jėgas, palikdamas ją išblyškusią, sunykusią ir nieko nesuvokiančią, tuo tarpu pats darosi vis rausvesnis ir putlesnis. Toks žmogiško pavidalo „vampyras“ itin stengiasi atkirsti moterį nuo prigimtinių jos instinktų, kad tik ji nepastebė7 4 ' Rūta Vanagaitė
TRISPALVIS BENDRAVIMO RATAS Slaptoje užrašų knygelėje nupiešk tris paprastus apskritimus. Štai taip: Mažasis vidinis žiedas - baltos spalvos. Ten surašyk žmones, kurie daro tavo gyvenimą prasmingesnį ir laimingesnį. Vidurinis žiedas - pilkos spalvos. Ten surašyk šiaip žmones - tuos, kuriuos pažįsti, su kuriais bendrauji, bet jie tau nei padeda, nei kenkia. Išorinis žiedas - juodas. Ten surašyk toksiškus savo aplinkos žmones - tuos, kurie sąmoningai ar nesąmoningai nuodija tau gyvenimą, siurbia energiją ir atima gyvenimo džiaugsmą. Visuomet stenkis kuo daugiau laiko praleisti baltajame žiede - bendrauti su pozityviais, įkvepiančiais, mielais žmonėmis. Jeigu reikia, būk ir pilkajame - juk neišvengiamai teks bendrauti ne tik su įkvepiančiais, bet ir su kitais žmonėmis įvairiausiose gyvenimo situacijose. Kiek įmanydama venk piktybinių juodojo žiedo žmonių, niekada neper žengdama ribos tarp pilko ir juodo. Jeigu vis dėlto tenka atsidurti juodaja me žiede, kuo greičiau dink iš jo. Niekam nerodyk šio piešinio - juk net koks artimas žmogus gali atrasti savovardąjuodajame žiede, ir tuomet problemų neišvengsi. Pilkojo ir ypač juodojo žiedo vardus rašyk sutrumpintai, pravardėmis ar kitaip gudriai, kad tik tu viena žinotum, kas yra kas. NE BOBŲ VASARA ■ 75
tų esanti visa apraizgyta jos dvasines jėgas, kūrybingumą, jausmus, seksualumą bei visa kita siurbiančių čiuptuvų.“* Visiškai gali būti, kad toksiški žmonės yra labai artimi šeimos nariai - tai gali būti tavo vyras, tėvas, mama ar sesuo, tai gali būti tavo draugė arba kas nors iš vyro artimųjų. Tai netgi gali būti - bai su pasakyti - tavo pačios vaikai. Tėvas man sakė: venk žmonių, kurie tau sunkina gyvenimą. Aš pritariu. Jei gali, bėk. Atsitrauk tiek, kiek gali. Gelbėkis, nes nega tyvūs žmonės nuodija tau gyvenimą. Būdama šalia nepadarysi jų laimingesnių, o tik save nelaimingesnę. O tam jau nebeturi laiko. Negatyvūs žmonės, kuriantys ne Negatyvūs žmonės gatyvias situacijas tavo gyvenime, turi nuodija tau gyvenimą. išgirsti tvirtą „ne“. Tačiau „ne“ dauge Būdama šalia nepadarysi liui moterų labai sunku pasakyti - juk jų laimingesnių, o tik visas jų gyvenimas, visa jų prigimtis save nelaimingesnę. 0 tamjau nebeturi laiko. yra pastangos būti priimtai, rasti san tarvę, stiprinti žmogiškuosius ryšius. Kad ir kokie toksiški būtų ryšiai su kitu žmogumi, mes, užuot juos nutraukusios, esame linkusios tempti per gyvenimą kaip akmenų prikrautą baržą, galvodamos: „O gal kaip nors...“ Psichologai sako, kad moteris turi mokytis meno pasakyti „ne“. Tu turi tiesiog išspausti iš savęs šitą žodį. Pasakyti sau pačiai, užsidariusi vonioje, prieš veidrodį. Pasakyti šuniui. Įkyriam prašy tojui, kurio beveik nepažįsti. Tačiau tavo „ne“ tekyla ne iš noro pasipriešinti, atremti, atker šyti. „Ne“ tekyla iš tavo esybės gelmių. Tai tiesiog „ne“. Ir pasakiusi tą „ne“, kurį atėjo laikas pasakyti, gali rami palikti kovos teritoriją be jokio mūšio. Tu nepasidavei, nesudėjai ginklų, tu paprasčiausiai
*ClarissaPinkolaEstės,p.616. 76 ■Rūta Vanagaitė
nedalyvavai mūšyje. Tiesiog traukei savo keliu, kai atėjo laikas, pa sakei „ne“ tam, kam reikėjo pasakyti, ir nukeliavai toliau. Sveika širdimi, sveiku stuburu, neapnuodyta neapykantos ir priešiškumo. Jau rašiau apie meną atėjus laikui uždaryti duris. Jei santuoka, draugystė ar kiti žmogiškieji ryšiai pasiekia finalinę stadiją ir turi baigtis - visada tai jauti. Supranti, kad viskas eina tik blogyn. Pa baigavis vien ateis, bet ji gali būti ilga ir skausminga arba trumpa ir skausminga, tačiau bent jau trumpa. Išmok meno uždaryti duris ir išeiti. Jei santykiai mirę, jie mirę, nėra ko kas penkias minutes čiupinėtis, ar jų pulsas dar tvinksi, ar jau ne. Net jei nori prieš išeidama pasakyti viską, ką galvoji, sudėti taškus - nenuodyk nei savęs, nei kito žmogaus. Tiesiog išeik ir už daryk paskui save duris. Tai daug sveikiau nei „atsiteisti“ su žmogu mi, kuris tave erzino, skriaudė ar išdavė. Užmiršk visokius „aš šito taip nepaliksiu, aš parodysiu jam jo vietą“. Pakilk virš tave kankinančios gy Visada prisimink, venimo situacijos, varginančių santy kad turi būti kur nors kių ir skleisk sparnus tolesniam gyve netoliese, tiesiog ranka nimo skrydžiui. pasiekiamas žmogus, Uždaryti duris ir nueiti savo ke žmonės ar gyvūnas, kuris liu anaiptol nėra lengva. Mat žmo visada, bet kokiomis nės, kurie sunkina tau gyvenimą, gali aplinkybėmis džiaugsis tave matydamas. būti tavo giminės. Tavo artimieji ne būtinai yra savaime toksiški žmonės. Kam nors kitam gal jie labai geri. Jie tiesiog tau netinkami, svetimi, ir nieko čia nepadarysi. Pažįstu šeimą, kur viena moteris ilgus metus nuodija visų savo artimųjų gyvenimą. Tačiau, sako, ji nuostabi, šilta ir supratinga savo draugėms. NE BOBŲ VASARA ■ 77
Prisimeni istoriją apie bjaurųjį ančiuką? Kaipvisa ančių šeimy na stebėjosi, iš kur atsirado toks svetimkūnis, kol ančiukas pagaliau išdrįso išeiti iš motinos anties namų ir netyčia surado savuosius puikias baltąsias gulbes? Apie tai rašo Clarissa Pinkola Estės knygoje „Bėgančios su vil kais“: „Verčiau susiraskite tuos žmones, tarp kurių pasijustumėte sava. Gali būti, kad tai - anaiptol ne jūsų šeima. Galbūt su gimine jus sieja tiktai genetinis ryšys, o pagal temperamentą priklausote visiškai kitai žmonių grupei. Arba, nors iš pažiūros ir esate savo šeimos dalis, bet jūsų siela veržiasi laukan, mėgina ištrūkti ir pabėgėjusi keliu gardžiuojasi, godžiai šlamšdama dvasinius skanėstus kur nors kitur.“* Prisimenu savo nuostabią mamą - eruditą ir vertėją, ir savo nepaprastą tėvą - sodininką ir inžinierių. Jų santuokos istorija pa prasta. Tai daugelio šeimų istorija. Pasakojama, kad draugai kriti kuodavo Antoną Čechovą, neva jis rašąs taip: „Gyveno vaikinas ir mergina, jie pamilo vienas kitą, susituokė ir buvo visą gyvenimą nelaimingi.“ Čechovas atsakydavo jiems: „Bet juk taip ir yra.“ Mano puikūs tėvai iki senatvės, iki mirties pragyveno svetimi ir nelaimingi, visą gyvenimą bėgdami vienas nuo kito - laukan, to lyn, pas savuosius. Mama - pas savo bičiules literates, tėvas - į savo statomus namus ir į sodą, pas savo obelis. Jų tvirta ir nelaiminga santuoka man buvo gera pamoka. Tą pamoką bandau perduoti savo artimoms mergaitėms - du krai, krikšto dukroms, jų draugėms. Kai pasisuka kalba, kaip atpa žinti tinkamą jaunikį, sakau joms vieną auksinę taisyklę: jei sutikai žmogų ir pirmais keliais sakiniais jis tave prajuokino - imk jį ne dvejodama. Jei abudu jau dabar juokiatės iš tų pačių dalykų - jus
*ClarissaPinkolaEstės,p.215-216. 78
•
Rūta Vanagaitė
labai daug kas sieja, esate vienos genties, vienos kraujo grupės. Kai pasensite ir gyvenimas bus beveik pasibaigęs, kai abu galbūt sėdėsi te vežimėliuose, laikysite vienas kitam už rankos, žiūrėsite į pasaulį, juoksitės ir būsite artimi. Antra pamoka: ar būdama su tuo žmogumi jautiesi labiau sa vimi, nei būdama viena? Ar gali su juo tylėti? Jei taip - griebk jį ir nepaleisk. Štai tokios paprastos meilės pamokos. Gaila, kad pati jas taip vėlai išmokau. Ir dar - kad ir kiek turėtum „savųjų“, visada prisimink, kad turi būti kur nors netoliese, tiesiog ranka pasiekiamas žmogus, žmonės ar gyvūnas, kuris visada, bet kokiomis aplinkybėmis džiaugsis tave matydamas. Jei kas nors mumis džiaugiasi, jaučiamės vertingesni, tas džiaugsmas leidžia mums patiems save priimti. Kodėl mes įsigy jame šunį? Nes jis kaskart mus išvydęs be proto džiaugiasi. Žino jimas, jog kas nors visada džiaugiasi tave matydamas, suteikia tavo gyvenimui šviesesnę spalvų, o galbūt net ir prasmę gyventi. Kas visada džiaugiasi tave matydamas? 1................................................................................ 2................................................................................
3......................................................... Hmmm... Sąrašas galėtų būti ilgesnis. Būtų saugiau.
NE BOBŲ VASARA ■ 7 9
17.
Kūnas - draugas ir priešas? Atėjo laikas, kai į mane nežiūri mano amžiaus vyrai. / mane nežiūri net vyresni užmanė vyrai. Žinai, ką aš apie taigalvoju? Galvoju, kadman „dzin“. Mano bičiuli
Vienos žymios Holivudo aktorės paklausė: „Kai moteriai per ke turiasdešimt, ką ji turėtų rinktis: veidą ar figūrą?“ Aktorė atsakė: „Rinkis veidą, tačiau stenkis visą laiką sėdėti.“ Sophia Loren apie savo kūną yra sakiusi taip: „Už visa, ką jūs prieš save matote, reikia dėkoti spagečiams.“ Sąmojinga ir teisinga. Būsi plona, vadinasi, raukšlėsis veidas. Veidas bus lygus, tuomet kūnas - senos storos bobos. Būdama tris dešimt aštuonerių metų atsistojau prieš veidrodį. Ant šlaunų - ce liulito rievės. Tuomet puoliau į kovą su savo kūnu. Kovoju iki šiol. Sakoma, moteris tol jauna, kol gali pažiūrėti į save veidrodyje. Nebegalėjau. Ėmiausi priemonių - aerobikos. Paskui jogos. Būdavo mėnesių, kai negalėdavau į save žiūrėti, tada susiimdavau ir pasiek davau daugmaž pakenčiamą rezultatą. Mūsų kūno medžiagų apykaita su amžiumi lėtėja. Kiekvienais metais ji sulėtėja apie penkis procentus. Raumenų masė mažėja, daugėja riebalinio audinio, keturiasdešimtmetės moters kūne rie balinė masė sudaro apie 23 procentus, penkiasdešimtmetės - 46 procentus, šešiasdešimtmetės - jau 55 procentus. Ką daryti? Kai 8o • Rūta Vanagaitė
garsiosios balerinos Majos Pliseckajos žurnalistai paklausė, ar ji mintanti žiedlapiais, kad liktų tokia plona ir permatoma, balerina atsakė: „Sėdžiu neėdusi.“ Moterys priauga svorio pereinamaisiais savo gyvenimo tarps niais - brendimo, nėštumo ir menopauzės laikotarpiu. Taigi su am žiumi mes, deja, storėjame. Nueikite į moterų pliažą Palangoje ir užmiršite, kad esame vadinamos „dailiąja lytimi“, tiesa? Bet ar mes turime būti nepatrauklios? Viena fotografė 2003 me tais surengė virtualią moterų portretų parodą „Nuogos senos mote rys“. Jos modeliais buvo 58-87 metų moterys. Menininkė siekė įro dyti, kad moters kūnas gali likti gražus, net jei jis senas ir jo formos pakitusios. 2001 metais bendrovė Benetton panaudojo savo rekla moje senos vokiečių fotografės nuotraukas, darytas jos asmeninėje nudistų kolonijoje. Tąpatį vėliau padarė IKEA, reklamuodama savo prekes. Tik tiek tų pavyzdžių. Nelabai, tiesą pasakius, jie guodžia. Tačiau ar mes pasiduosime?
18. Nebūk nematoma Kaiašpasensiu, rengsiuosi violetiniais drabužiais. Mano bičiuli
Sulaukusios penkiasdešimties mes tampame nepastebimos. Tai na tūralu - juk pati gamta taip sutvarkė, kad priešingos lyties partne riai pastebėtų tik tas „pateles“, su kuriomis jie gali pratęsti giminę. NE BOBŲ VASARA - 8 l
Psichologinis paaiškinimas - trečiajame gyvenimo veiksme mūsų biologija pakinta: dauginimosi galimybės ir kartu giminės pratęsimo instinktas nyksta po truputį ir išnyksta visiškai. Mus su pantys žmonės tai instinktyviai jaučia. Jų dėmesys mums natūraliai sumažėja (vyrai) arba jų konkurencijos pojūtis silpsta (kitos, jau nesnės moterys). Taigi mes išnykstame ir iš vyrų, ir iš jaunesnių už mus moterų dėmesio lauko. Mes tampame jiems, tiems kitiems žmonėms, nepastebimos. Mūsų išnykimas - tai aplinkos reakcija į sekso hormonų sumažėjimą mūsų kūne. Tačiau ar verta iš tikrųjų išnykti, sulįsti į treningus ir chalatus? Kad atėjus į kavinę barmenas mūsų nepastebėtų? Kad pačios jaus tume, jog mūsų nėra? Mano mėgstamoje Richardo Templaro knygoje „Gyvenimo tiesos“ yra puikus skyrius: „Renkis, tarsi šiandien būtų svarbi die na“. Skyrius pradedamas nuo autoriaus prisiminimo, kaip mama jį, vaiką, versdavo kas rytą apsirengti švariais apatiniais, nes „niekada nežinai, kada tave gali suvažinėti autobusas“. Vaikas niekaip nesu prasdavo, koks skirtumas, kokie tavo apatiniai, jei guli gatvėje suva žinėtas. Tave greitoji nuveža į ligoninę suplėšytomis ir kraujuotomis kelnėmis, daktarai ima tave apžiūrėti ir staiga griebiasi už galvos: „Ne, tai neįmanoma, baisu, vežkite jį greičiau iš čia, juk jis su vaka rykščiais apatiniais...“ Mes kiekvieną rytą einame į dušą ir valomės dantis. Jeigu pa siryšime kiekvieną dieną, kad ir kur eitume, - arba net jei neisime niekur, - apsirengti stilingais darbužiais, tarsi ruoštumės su bičiu liais į vakarėlį ar į darbo pokalbį, mūsų gyvenimas imtų keistis į gera. Jei kiekvieną dieną rengsiesi taip, tarsi tai būtų ypatinga diena, viena diena iš tikro bus ypatinga. 82 ■Rūta Vanagaitė
Sakoma, kad žmogų pasitinka pagal drabužį, išlydi pagal pro tą. Žmonės į tave reaguos kitaip, jei būsi pasitempusi, susišukavusi, pasidažiusi ir apsirengusi stilingai - ar tai būtų kasdieniai, ar lais valaikio drabužiai. Jei žmonės į tave kitaip reaguos, tu kitaip ir jau siesi. Tokia spiralė. Net tavo draugai ar giminaičiai, vyras ar vaikai, kurie tave mato kasdien, verti to, kad jiems atrodytum susitvarkiusi ir patraukli. Nenori pamėginti? Pabandyk ir pažiūrėk, ar kas pasikeis. Ga rantuoju, kiekvienas sutiktas žmogus pastebės skirtumą ir sakys: „Kur tu čia šiandien susiruošei?“Arba: „Kaip gerai atrodai...“Jei per dvi savaites nepastebėsi skirtumo, tuomet mesk makiažą, stilingus drabužius ir - atgal į treningus ir chalatą. Pirmyn į senatvės glėbį. Turiu savo amžiaus bičiulę, kuri net į mūsų kelių „merginų“ susitikimus prie pat savo namų ateina su skrybėle. Tiesa, ji gyvena Paryžiuje ir čia užklysta retai. Bet ji laikosi savo linijos: ir Lietuvoje elgiasi kaip tikra paryžietė. Matau, kaip mano bičiulei einant net tuos kelis šimtus metrų iki mūsų susitikimo vietos į ją žiūri žmonės. Mano sesuo neišeidavo šiukšlių išnešti nepasidažiusi, nesu sitvarkiusi plaukų ir neapsirengu- --------------------------si - taip, su raudona palaidine ar net **e' kiekvieną d'en3 , rengsiesi taip, tarsi tai raudonomis kelnėmis. Ji visada buvo butų ypatinga x. diena, .. viena įspūdinga net ir nesistengdama, o diena iš tikro bus ypatinga. pasistengusi - oho... Aš visada buvau --------------------------tik Aušros „sesutė su akiniais“, kaip sakydavo ją supę kavalieriai. Taigi ir dabar, sulaukusi brandaus amžiaus, kaip ir vaikystėje, len du į treningus ir maišo pavidalo drabužius, nes man patinka būti nepastebimai... Taip man daug daug saugiau, treningai ir maišai ati tinka mano savijautą ir požiūrį į save. Vaikystės, bjauriojo ančiuko, NE BOBŲ VASARA •
83
sesutės su akiniais kompleksai seka paskui mane iki grabo lentos, liepdami išnykti... Žinote, kaip atpažinti kompleksuotą moterį? Reikiajai pasakyti komplimentą ir pažiūrėti į reakciją. Kompleksuota moteris išgirdu si komplimentą sutrinka ir ima veblenti ką nors nerišlaus. Aš taip darau visą gyvenimą. Bet jūs nebūkite kompleksuotos, mielosios. Reikia pagalbos? Jukkalbėjome apie tai, kad kiekviena iš jūsų yra panaši į graikų deivę. Tad ar išdrįsime būti deivės? Amerikietė Pamela Blair, parašiusi 300 puslapių patarimų kny gą penkiasdešimtmetėms „Kiti penkiasdešimt metų: vidutinio ir vyresnio amžiaus moters vadovas“ (The Next Fifty Years: A Guide for Women at Midlife and Beyond), drauge su savo seserimi Marilyn sudarė sąrašą dalykų, kurie būdingi penkiasdešimtmetei deivei. Au torė pateikia šį sąrašą ir siūlo kiekvienai iš mūsų jį savaip koreguoti ir pildyti. Taigi deivės dėvi: • Gražius šilko drabužius. • Sukneles. • Sijonus. • Patogius ir gražius batus. • Seksualius apatinius ir naktinius drabužius. • Segi kabančius auskarus, kurie skimbčioja vėjyje. • Mėgaujasi spalvomis - renkasi tas, kurios leidžia joms jaustis gyvoms ir patrauklioms. • Mūvi daugiau nei po vieną žiedą ant kiekvienos rankos.
84
*Rūta Vanagaitė
Deivės niekada nedėvi: • Labai įliemenuotų drabužių ar per stipriai suveržtų diržų. • Drabužių, kuriuos joms liepė vilkėti dizaineriai. • Nepatogių aukštakulnių. • Treninginių kelnių. • Drabužių iš poliesterio. • Tų pačių apatinių kelias dienas iš eilės. • Nenešioja arklio uodegon surištų plaukų ar stipriai suveltų šukuosenų. Deivės turi turėti: • Penkiolikos rūšių arbatžolių savo namų virtuvėje. • Lūpų blizgį kiekvieno palto ir rankinuko kišenėje. • Vėjo skambalus - visur, kur tik užsimano juos pasikabinti. • Tiek meilužių, kiek tik nori. • Daugybę žvakių, kvapiųjų žvakių, kvapų rinkinių ar kitų namų kvapų. Deivėsprivalo: • Būti drąsios. • Turėti nuosavą kompiuterį. • Bent kartą per metus apsilankyti pas kosmetologą. • Bent kartą per mėnesį pasidaryti pedikiūrą ir manikiūrą. • Flirtuoti, ypač su jaunesniais vyrais.
NE BOBŲ VASARA -
85
19.
Stebuklingoji joga Joga skatina pagarbągyvenimui, tiesai irkantrybei. Yehudi Menuchin, dirigentas
Dešimt metų kankinau save aerobikos treniruotėse. Prašmatniame sporto klube, kurio metinį abonementų buvau įsigijusi, bandžiau viską - ir dviračius, ir elipsinius treniruoklius, ir vandens aerobiką, ir pilatesą, ir žingsninę aerobiką. Viską, ką tik klubas siūlė mana jam celiulitui naikinti ir svoriui mesti. Viską, kad tik nesubobėčiau. Gerai paprakaitavusi pro stiklines duris su gailesčiu stebėdavau su stojusius ar susėdusius (kas čia per mankšta - sėdėti) jogos pratybų lankytojus kitoje salėje. Vieną kartą neplanuotai pati atidariau jogos salės duris (mano ji „rimta“ treniruotė buvo atšaukta). Noras gailėtis nelaimėlių jogų greitai išgaravo. Dieve, kaip man buvo sunku: stovėti dvi minutes atliekant asaną, pasirodo, sunkiau nei šokčioti. Po valandos prakti kos dvi dienas skaudėjo pečius, kojas, viską. Jau tą pirmąjį užsiėmimą mokytoja Audra pabandė pakelti mus į vadinamąsias atvirkštines asanas, t. y. kai esi žemyn galva. Kaip mat užčiuopiau, kuo galėsiu pasipuikuoti prieš savo seserį - juk mes visada konkuravom ir ji visada buvo šaunesnė. Savo penkias dešimtmečio išvakarėse imsiu ir atsistosiu ant galvos. Sesuo apsivoš iš pavydo. 86
-Rūta Vanagaitė
Taigi pradėjau lankyti jogos pratybas iš puikybės. Kadpatenkin čiau savo ego. Kad būčiau kietesnė už seserį, už kitas mano amžiaus moteriškes, taip pat ir už jaunesnes, kurios tik pradeda lankyti jogą. Tebeturiu tą iš vaikystės nuoskaudų kilusią puikybę, kad darau ką nors geriau už jaunas, geriau, negu leidžia mano amžius, mano kūnas. Bet palengva atėjo kita būsena: atėjo ramybė. Jogos praty bos - vienintelis laikas, kai mano vidinis motoriukas sustoja. Kai asana sunki, protas atsijungia, kai po asanų pavargusi guli finaline numirėlio poza, sustoja laikas, mintys, tarytum pats išnyksti. Kartais, maždaug kas metus, labai ištobulėdavau (savo pačios akyse, žinoma). Ir tuomet joga pastatydavo mane į vietą, tikriau sakant, blokšdavo atgal, iš pradžių į ligos patalą, o paskui, pasigy džius - vėl į jogos pradinukų gretas. Kai tik pradėsi įsivaizduoti to bulėjanti fiziškai, kai tik pareikši mokytojui pretenzijas, kad užsiė mimas buvo per lengvas, ištinka trauma arba liga... Būtinai. Esama jogos studijų, kur mokytojas daro asanas sau, tik ko mentuoja jas darydamas, bet nežiūri, kaip kam iš mokinių sekasi, nekoreguoja netaisyklingai ar rizikingai atliekamų pratimų, palik damas mokinius sau. Ar tu atėjai pirmąkart, ar esi asas,jam vis vien. Pirmame užsiėmime tau gali tekti atlikti vos ne akrobatines pozas, stotis ant rankų, ant galvos, lenktis atgal - tavo pačios atsakomybė. Yra tokių mokytojų, kurie spausdami ranka arba atsistoję ant tavęs myga lenktis dar žemiau, nepaaiškindami, kad prieš lenkiantis žemyn reikia būtinai išsitempti aukštyn - kad nepažeistum stuburo. Lankiausi jogos studijose Anglijoje. Pirma, ką jie tau duoda - pasi rašyti lapą, kad niekuo nesergi, maža to, kad esi visiškai atsakingas už tai, kas tau gali per užsiėmimą atsitikti. Anglai labiau už viską bijo teismų. Anglai bijo kitų anglų. NE BOBŲ VASARA •
87
Taigi viename užsiėmime pas lietuvį mokytoją akrobatą, kuris svaiginamai gražiai darė sudėtingiausias asanas, nepasidaviau ir aš, asė. Atsirėmusi į riešus, vieną koją užsikėlusi ant peties, bandžiau kitą koją pakelti į orą. Visą staiga nudiegė ūmus skausmas - nuo stuburo iki pat pėdos mane pervėrė skausmo strypas. Po tos prakti kos su visu strypu vos nusivilkau iki mašinos. Neišvengiamas buvo vizitas pas nugaros specialistus, jie padarė tyrimus, aišku, rado stuburo išvaržą, ir piktdžiugiškai informavo, kad pas juos per dieną po du tokius jogus atveža. Joga, sakė specia listas, ne mūsų klimato gyventojams. Indai, kurie gyvena karštyje, gali lankstytis, o mūsų klimato žmonių sąnariai sustingę, sustirę ir joga mums - traumų ir nelaimių šaltinis. Gydė mane tas specialistas savo specialiais pratimais ir to kiomis pat sąskaitomis, tačiau išgydė laikas. Keletas šlubavimo ir skausmo mėnesių - ir mano puikybės kaip nebūta. Grįžau į pradi nukų pratybas su išvarža ir vėl pradėjau nuo pirmi}, pačių lengviau sių asanų. Nežinojau, kenkia man joga ar padeda, kiek dar nugara leis man lankstytis, tačiau kaip pasakė man vienas garsus Lietuvos neurologas, apžiūrėjęs išvaržos nuotrauką: „Žinai, jei ne joga, gal ta išvarža tau išvis gyventi neduotų.“ Taip, man netrukus bus še Joga nutildo galvoje nuolatinį šiasdešimt. Jogą lankau jau dešimt rūpesčių keliamą ūžesį, ir metų, ir jei neskaičiuosime tos iš atsivėrusioje pauzėje lyg grūdas į gerai išpurentą dirvą puikybės patirtos nugaros trau mos, net nežinau, kad turiu nuganukrinta idėja. rą - jos nejaučiu. Mano draugai, pažįstami - visi turi problemų su stuburu, o aš ne. Stebuklingosios jogos asanos sutepa sąnarių diskus, maitina juos ir jie tarnauja tau kaip vaikystėje. Mokslininkų įrodyta, kad joga neutralizuoja tarp 88
■Rūta Vanagaitė
stuburo slankstelių esančių diskų nusidėvėjimą. Atliekant jogos asanas, į diskus patenka daugiau maistinių medžiagų ir jie tau pui kiai tarnauja, nesvarbu, koks tavo amžiaus. Antra dovana, kurią man duoda joga, - kūrybingumas. Joga nutildo galvoje nuolatinį rūpesčių keliamą ūžesį, ir atsivėrusioje pauzėje lyg grūdas į gerai išpurentą dirvą nukrinta idėja. Visa, ką esu sugalvojusi per pastarąjį dešimtmetį, sugalvojau per jogos pra tybas. Jukjoga skatina dešiniojo pusrutulio aktyvumą, o kaip tik jis atsakingas už mūsų intuityviąją kūrybą. Dainininkas Stingas, seniai praktikuojantis jogą, sakė, kad jo dainos užgimsta tarsi be jo valios, ateina iš vidaus. Tą patį ir aš jaučiu, kai joga man nei iš šio, nei iš to atsiunčia dangaus dovaną - idėją, kurią man belieka įgyvendinti. Trečia, joga neleidžia man pasenti. Mažindama stresą, ji tarsi lėtina mūsų biologinį senėjimą. Sutaiko mus su savo kūnu, ir kūnas tarnauja ilgiau. Ketvirta, joga gydo nuo depresijos - skaičiau, kad depresiją pa prastai sukelia žemas kažkokio mistinio GABA neuromediatoriaus kiekis organizme, o joga stebuklingai padidina tą kiekį. Penkta, tai sužinojau visai neseniai iš knygų, - joga stiprina žmonių seksualumą, ne tik gerokai didina testosterono kiekį orga nizme, bet ir lavina tas mūsų kūno dalis, kurios reikalingos sklan džiam seksualiniam gyvenimui. Tačiau nesitikėk, kad lankydama jogą plonėsi. Todėl, kad dėl jogos tavo medžiagų apykaita, deja, lėtėja. Tai neliečia labai intensy vios jogos - sakykim, Aštangos ar Vinyasos joga yra tokia alinanti ir greita, kad ten svoris vis dėlto krinta. Tačiau per mažiau intensyvias pratybas moterų medžiagų apykaita, sakoma, sulėtėja net 18 pro centų. Matai, kaip žiauriai joga tave ramina? NE BOBŲ VASARA -
89
Suplonėsi nebent dėl to, kad keletą valandų prieš užsiėmimą turėsi nevalgyti - pabandyk ateiti gerai užkirtusi ir raitytis aplink savo ašį - siaubingas jausmas, atrodo, viską išvemsi. Suplonėsi gal būt dėl to, kad nevalgysi tas dvi valandas, kai būsi jogos užsiėmime, nes gal būtum prieš TV ekraną tvarkiusi bulvių traškučius. Suplo nėsi galbūt dar ir dėl to, kad nesmagu bus rengtis sporto drabu žiais ir stebėti pačiai, o ir kitiems rodyti savo lašinių paltis... Norėsis džiaugtis savo kūnu, tad tikriausiai dėl jo pasistengsi labiau. Daug ką išbandžiau savo kaip jogos mėgėjos kelyje per dešimt metų. Išbandžiau Ajengaro, Bikramo, Aštangos, Šivanandos, Shakti/ Power, Vinyasos jogos mokyklas. Ajengaro joga galbūt saugiausia ten naudojamos pagalbinės priemonės (kaladėlės, kėdės, antklodės, diržai), rizikingose asanose leidžiančios apsaugoti jautrius kaklo ar stuburo slankstelius nuo galimo patempimo. Kitų jogos mokyklų atstovai tyčiojasi iš Ajengaro metodikos, vadindami ją „baldų“joga. Betgi kai reikia atsistoti žvakės poza ir užkrauti visus savo kilogra mus ant kaklo slankstelių, tuomet keletas sulankstytų ir po kaklu padėtų antklodžių tikrai praverčia. Bikramo jogos pamokos vyksta iki keturiasdešimt laipsnių temperatūros įkaitintoje studijoje - nepasakyčiau, kad smagu tam pytis bliaukte bliaukiant prakaitui, o ant kilimėlio privalai pasitiesti rankšluostį, antraip jis pavirs prakaito upe. Šivanandos joga mane užknisdavo, nes po kiekvienos asanos guliesi ilsėtis numirėlio poza, ir visas tavo įšilęs kūnas vėl atvėsta ir tampa nebelankstus. Aštangos jogos pratybose asanos eina viena po kitos dideliu tempu ir be pertraukų, bet tai vis ta pati seka, kurią išmoksti atmin tinai ir kartoji. Ilgainiui įgrysta, bet kiti sako, kad kartodamas vis tą pačią seką patenki į savotišką malonų transą. 90 •Rūta Vanagaitė
Powerjoga, Vinyasosjoga - asanos sunkios,jų tėkmė laisva, įvai rovė didelė, reikia didelio įgudimo, bet įgudus - nuostabus jausmas. Lietuvoje yra studijų, kuriose dirbantys mokytojai yra sukūrę tarsi savo sistemą, saugo autoriaus teises ir 1.1. Ką aš žinau... gal jie iš tikrųjų pateptieji, gal jie neeiliniai guru... Bet man niekada nepa tikdavo susireikšminę žmonės, tad net ir jogos pratybose stengiuosi tokių nesutikti. Žinau tik tai, kad pradėti reikia saugiau, nuo mažiau intensy vių praktikų, ir tik jau pažinus ir asanas, ir savo kūno galimybes, rizikuoti eiti ten, kur krūvis didesnis ir mokytojai nesirūpina tavo saugumu, nes jie juk - guru... Štai įdomiausios mano dešimties metųjogos tyrinėjimo patirtys. Vienoje jogos stovykloje keldavomės trečią ryto pasitikti sau lės. Laukti tekdavo vos ne valandą įbedus akis į horizontą už miško. Iš pradžių buvo neįtikėtinai nuobodu. Bet ištvėriau. Ir ne veltui. Pir mą kartą gyvenime pamačiau, kad prieš pat patekant saulei viskas gamtoje nutyla ir dingsta visos spalvos, lieka tik pilkuma. Ir staiga kaip koks stebuklas tvyksteli akinantis aukso blyksnis. Toje pačioje jogos stovykloje išbandžiau vidinį organizmovaly mą - 1, y. kelių metrų ilgio tvarsčio rijimo seansą, bet mane, kaip ir visus kitus, iš karto ėmė pykinti. Tvarstis nepraėjo... Nepamirštamas mano patirtas siaubas, kai išbandžiau vieną individualią kvėpavimo praktiką: stebima mokytojo, gulėdama tarp žvakių turi tik įkvėpti orą, visiškai neiškvėpdama. Įkvėpinėji ir įkvėpinėji, kol po kokių penkių minučių ima tirpti rankos, svaigti galva, jauti, tarsi dingtų sąmonė... Rėkdama „nebegaliu, nebegaliu daugiau“, nustūmiau mokytoją, išbėgau iš salės į gryną orą. Svirdu liuodama ilgai ieškojau savo kambario stovyklos teritorijoje. Savi NE BOBŲ VASARA ' 91
jauta buvo siaubinga. Kitą rytą mokytojas paklausė, kaip jaučiuosi, ir sakė, kad tiesiog turėjau pralaukti tą blogumą ir būtų man at sivėrę... tik neprisimenu kas. Kažkokie dangaus vartai ar praeities švytėjimas... Tik paskui sužinojau, kad tai gana pavojinga praktika. Kai įkve pi per daug deguonies, tuomet tavo plaučiuose lieka per mažai an glies dvideginio. Organizmas jo stoką bando kompensuoti paduo damas trūkstamą anglies dvideginį iš kraujotakos į plaučius. Taigi organizme sumažėja anglies dvideginio kiekis - atsiranda, kaip kad man buvo, raumenų dilgčiojimas ir svaigulys. Tai vadinama orga nizmo hiperventiliacija. Neseniai lietuviškai išleistoje Williamo J. Broado knygoje „Visa tiesa apie jogą", moksliškai pagrindžiančioje jogos pranašumus ir pavojus, perskaičiau, kad ir kai kurios daugelyje jogos studijų prak tikuojamos greito kvėpavimo praktikos sukelia galvos svaigimą ir silpnumą ne todėl, kad gavai per daug deguonies, kaip tau sakoma, o todėl, kad netekai anglies dvideginio. Baisu? Man pačiai baisu, kai pasakoju. Joga - ne žaidimas. Ji pil na pavojų ir nežinomybės, tad būk atsargi, bet eik, išdrįsk. Nes kas gali prilygti laimei dviemvalandoms pabėgti nuo triukšmo, bruzde sio, televizoriaus, buities darbų, atsisėsti tyliai su dviem dešimtimis kitų, nepažįstamų ir drauge tokių artimų žmonių ir sugiedoti kartu neįtikėtinai ilgą mantrą: OMMMM... Vienu balsu, kylančiu kažkur iš kepenų gilumos ir tokiu žemu, kokio niekada nesitikėjai galinti išgiedoti, tarsi tavo viduje būtų galingi vargonai. O paskui, aišku, atsistoti ant galvos, nors kiti, jaunesni studijos lankytojai, to padaryti negali. Matot, neįveikiu savo puikybės. Iki jogės man dar velniškai toli. 92 •Rūta Vanagaitė
20.
Tyla ir meditacija Dievožodžiaiyra tyla, o visa kita - tik prastas vertimas. * Eckhart Tolle
Joganeatsiejama nuo meditacijos. Daugybė žmonių, kuriems kūnas nebeleidžia lankyti asanų praktikos, susirandajogos studijas, kurio se atskirai vyksta meditacijos pratybos. Meditacija su mokytoju gali trukti keliolika minučių, o gali ir valandą ar ilgiau. Prisipažinsiu, kad man labai sunku medituoti, nes niekaip negaliu nutildyti savo vidinio triukšmo: bruzdesio, prisiminimų, rūpesčių ir planų raizga lynės - moters smegenų peizažo. Galiu nutildyti visa tai tik tada, kai mano kūnas vargsta, t. y. atlikdama asanas. Gal tau bus kitaip, būtinai pabandyk, ir ne vieną kartą. Dešimt ar penkiolika meditacijos minučių, sako, daro stebuklus, nuramina, sugrąžina į save ir atnaujina jėgas. Atsisėsk tiesiai laikydamą stuburą ten, kur niekas netrukdys nei telefonas, nei įbėgęs vaikas. Galbūt tau bus reikalinga atpalaiduo janti muzika, tačiau dažnai imi jos klausytis ir tuomet medituoti, t y. atjungti sąmonę nuo išorinio pasaulio ir susitelkti į savo vidinę esatį, sunkiau. Gali atsigulti ant nugaros, laikydama stuburą tiesiai, tik ne užmik. Tai numirėlio poza (šavasana) - guli simetriškai ant nugaros šiek tiek praskėstomis kojomis ir rankomis, visiškai atsipalaidavusi. * Eckhart Tolle. Naujoji žemė, p. 164. NE BOBŲ VASARA ■ 93
Taigi tu visiškai atsipalaidavusi - nesvarbu, ar sėdi ant grindų, kėdės ar guli. Užsimerk. Pradėk kvėpuoti pilvo apačia. Jausk savo kūną - ne galvok apie jį, o tik jausk. Pajusk kiekvieną kūno dalį atskirai - vienos rankos pirštus, paskui delną, paskui riešą, alkūnę, petį, krūtinę, pilvą, vidaus organus, dubenį, paskui labai lėtai ke liauk mintimis į kitą kūno pusę. Taip mintimis slink per savo kūną vis labiau jį atpalaiduodama. Kiekvieną Niekas šiame pasaulyje kūno dalį medituok keliolika sekun taip neprimena Dievo, džių. kaip tyla. Tikskirk jai Panirk į savo kūną, tapk juo. Min dėmesio. Atraskją čių nebėra, jeigu jos ateina, teplaukia tarp garsų, net tarp tariamų žodžių. Tokia tarytum lengvi plunksniniai debesys praktika suteiks didžiulę pro šalį, neužkliudydamos, nesustoda vidinės ramybės dozę. mos ties tavimi. Jei tau sunku paleisti Neįmanoma skirti mintis ir jos vis vien kaip įkyrūs balan dėmesio tylai, jei nesi džiai tupia galvoje, pabandyk įsivaiz nurimęs savo viduje. duoti, kad tu visa panyri į šviesos jūrą. Įkvėpk šitos šviesos, tegu ji užpildo tavo kūną. Tu tampi šviesa. Tu švyti iš vidaus. Tu iš tikrųjų medituoji. Išlaikyk tą atsipalaidavimo būseną tiek, kiek bus jauku - bent jau penkiolika minučių. O tada vėl po truputį pradėk suvokti save savo kūną, kvėpavimą, pojūčius. Suvok savo aplinką. Lėtai sugrįžk iš savęs į tave supantį pasaulį. Sugrįžk atgal - prie darbo stalo, prie namų reikalų. Sugrįžk kitokia. Penkiolika minučių tokios praktikos kasdien - ir tu labai pasi keisi. Žinoma, gali tai praktikuoti su mokytoju jogos studijoje. Ta čiau, pirma - tai kainuos, o antra - čia būna visokių nesusipratimų. 94 *
Vanagaitė
Vienoje jogos studijoje „guru“ tau skaito savadarbius pamokslus apie dvasingumą. Kitoje tarptautinio lygiojogos guru stovykloje tu rėjome medituoti pusantros valandos, jau buvau visai įsijautusi, bet pramerkiau akis ir pamačiau, kaip tarptautinis guru knapsi ir tuoj tuoj užknarks. Suėmė baisus juokas, ir štai po visos meditacijos. Tas pats guru versdavo mus keltis penktą ryto ir eiti į mišką tai vadinama „vaikščiojamąja meditacija“. „Meditavome“ mosikuo dami galingomis šakomis - kad ir labai apsnūdę, taip vaikėme nuo savęs uodų ir muselių spiečius. Kai po kelių seansų atsisakiau „me dituoti“, guru pasakė, kad galiu dingti iš stovyklos ir daugiau nebeatvažiuoti. Taip ir padariau. Tačiau tam, kad patiltumėte meditacijos stebuklą, jums nebūti nas jogos guru. Bet koks buvimas tyloje jau yra galinga meditacijos praktika. Juk mes niekada nebūname tyloje ir visiškoje ramybėje nieko neveikdami, tiesiog būdami. Pabandykime pasėdėti, tiesiog pasė dėti penkiolika minučių - nevalgydamos, negerdamos, nepliurpdamos, nežiūrėdamos televizoriaus. Tiesiog sėdėti. Klausytis ne garsų, kurie mus pasiekia, o pauzių tarp tų garsų. Juk kiekvienas garsas atsiranda tyloje ir joje pranyksta. Sakoma, kad niekas šiame pasaulyje taip neprimena Dievo, kaip tyla. Tik skirk jai dėmesio. Atraskją tarp garsų, net tarp taria mų žodžių. Tokia praktika suteiks didžiulę vidinės ramybės dozę. Neįmanoma skirti dėmesio tylai, jei nesi nurimęs savo viduje. Ar turi penkiolika minučių laiko? Pabandom dabar?
NE BOBŲ VASARA ' 95
21. Pasitrauk nuo ekrano Kai nustojaužiūrėti televizorių, visiškainusiraminau. Mano draugė
Apskaičiuota, kad vidutinis amerikietis, sulaukęs šešiasdešimties metų, prie televizoriaus bus praleidęs penkiolika metų. Jei dar suskai čiuosime, kad astuonios valandos žmogaus paros laiko skiriama mie gui, tai iš šešiasdešimt metų atimkime dar dvidešimt. Viso labo tas vargšas amerikietis bus praleidęs trisdešimt penkerius savo gyveni mo metus negyvendamas. Manai, kad mes būsime praleidę mažiau? Televizoriaus žiūrėjimas - ne poilsis. Jei stebėtum save, žiūrin čią televizorių, pamatytum, kad tavo smegenys tarsi atjungtos. Tu net nereaguoji į tai, ką žiūri. Net nežiūri vienos laidos ar filmo, o dažniausiai spaudai nuotolinio valdymo pultelį, bėgdama per šim tus kanalų ir nė ties vienu nesustodama. Jeigu kartais ir stabteli, tai tik tam, kad pasipiktintum: „Na ir nesąmonė.“Visi piktinosi „nesą mone“, kai televizija rodė šou „Radžis ieško žmonos“. Bet kažkodėl visi žiūrėjo... Televizija užpila mus smurtu, skandalais, negatyvia informaci ja. Tai natūralu - tokia žiniasklaidos prigimtis. Kaip sako žurnalis tai: „Gera žinia - vadinasi, jokios žinios.“ Žinote, kokia antraštė laikoma geriausia žurnalistikos istorijo je? „Šešiasdešimt arklių užstrigo kamine“. Čia tik toks pasakymas, 96
■Rūta Vanagaitė
nes, kad ir kaip gaila, iki šiol pasaulyje nebuvo įvykio, kuris atitiktų šią fantastišką antraštę. Pati blogiausia įmanoma antraštė: „Mažas žemės drebėjimas Čilėje. Žuvusiųjų nedaug“. Taigi visi neįdomaus įvykio požymiai - įvyko kažkas nereikšminga, labai toli ir aukų be veik nėra. Nykuma. Yra teorija, kodėl televizijai reikia tiek daug negatyvo. Ogi tam, kad atsvertų pusvalandines pozityvo dozes, kurios plūsta į mus iš ekrano per reklamą. Žiūrovai, sako- T! i sulaukusios i i i Mes, ibrandos ma, per reklamos intarpus savotiškai moterys> įgyvename dėl persisotina gėrio, saldumo, pozity- ekrano. Mes gyvename iš vo ir trokšta priešingybės - blogio, tikrųjų. Tačiau tam, kad smurto, juodumos. pradėtume gyventi, kartais Pati dirbau dienraštyje kėlėt, mums vis dėlto reikia ^.,v. , . vieno mygtuko „off“. metų. Didžiausias galvosūkis per ry- __________ _______ tinius pasitarimus: ką dėsim į viršelį? Gal kas žuvo? Sprogo? Susirgo mirtina liga? Atsimenu, kai skrisdamas žuvo žymus Lietuvos versli ninkas. Visi redakcijoje lengviau atsikvėpė: viršelis yra. Sausio pir mąją puldavomprie policijos suvestinių: galkas susižeidė leisdamas fejerverkus? Ilgainiui man pasidarė šlykštu nuo savęs pačios ir visos situacijos... Pasitraukiau, kol gyva... Kitą bukinantį televizijos poveikį rodo štai koks faktas: anks čiau laidose, filmuose galėjo būti scenų, kuriose kamera sustoda vo ties aktoriaus veidu dešimt, dvidešimt minučių. Garsiame filme „Dvidešimt dienų be karo“ - herojaus monologas ekrane trunka dvidešimt minučių. Šiais laikais tai nebeįmanoma. Pažiūrėkite bet kurią pramoginę laidą, o geriausia - muzikinį kanalą, kad ir MTV. Kadrai keičiasi kas kelios sekundės, netgi kas sekundę. Štai kodėl dabartiniai vaikai NE BOBŲ VASARA - 97
nebegali susikoncentruoti ilgesniam laikui (vadinamasis attention deficit disordersindromas). O ar galime mes? Ar mūsų smegenų ne paveikė kilpinis mąstymas, be proto greita kadrų kaita, kuri nelei džia akims, ausims, sąmonei sulėtinti tempo, liepia vytis paknops tom paskui tai, kas tik sekundę švysteli prieš akis? Mes praradom lėtos, geros literatūros skonį. Lėtos muzikos. Lė tos vaizdų tėkmės. Kai po trisdešimt metų pertraukos atsiverčiau Tolstojaus romaną, nebegalėjau skaityti: per lėta. Nebeišlaikau dė mesio. Man reikia klipų. Net ir man. O kur mes nuskubėjome per tą šimtmetį, kuris mus skiria nuo Tolstojaus? Kuo geresnis tapo pasaulis ir žmogus? Kuo geresnis žmonių bendravimas, kai žmonės šnekasi tik SMS žinutėmis arba per kompiuterį? Kai sėdėdami kavinėje visi kaip vienas spaudo savo telefono ekraną? Teko girdėti, kad estų verslininkai pietaudami nu sistatė tokią taisyklę: susėdę visi deda savo mobiliuosius ant stalo. Kieno telefonas per pietus suskamba pirmas, tas apmoka sąskaitą. Ar jums nebaisu žiūrėti į žmones kur nors laukiamajame, autobuso stotelėje, traukinyje, kai visi, visi, visi spaudo mygtukus ir spokso į mažutį, bet galingą, visą gyvenimą užgožusį telefono ar planšetės ekraną? O kur dar visagalis feisbukas... Amerikiečių mokslininkai tyrė feisbuko poveikį dabartiniams jauniems žmonėms. Kadangi visi save gerbiantys ir nuo gyvenimo nenorintys atsilikti žmonės turi feisbuko paskyras, į jas nuolat reikia ką nors postinti. Kas tai gali būti? Kas gi dar, jei ne atostogos, nuotykis, šventė. Jei šiandien, šią savaitę tu neįdėjai nieko į feisbuką, tai ką tu apskritai veiki? Gyveni tu ar ne? Ir jauni žmonės ima gyventi pagal tai, ko iš jų reikalauja feisbukas, kuriam nuolat turi įrodyti, kad tu esi, kad gyveni puikiai, 98 •Rūta Vanagaitė
šventi, pramogauji apsuptas draugų ir maudaisi saulės spinduliuo se. Jie tampa savo paskyros įkaitais. Bet mes - kitos kartos žmonės. Tūriu ir aš tą feisbuko paskyrą. Bet ne iš snobizmo ar baimės būti senamadiška. Mat ją susikūriau tam, kad kartais pažiūrėčiau ir žinočiau, kuo gyvena mano dabar jau tokie tolimi vaikai. Būdama nepatyrusi, iš pradžių priėmiau į savo draugus visus, kurie prašėsi, tai dabar turiu ten kelis šimtus „draugų“, iš kurių devyniasdešimt procentų nė nepažįstu. Atsidarau feisbuko paskyrą ir matau, kad kažkoks Algis, kurio akyse nesu ma čiusi, lekia motociklu, o Jurga (kas ji tokia?) jau kaitinasi Turkijos paplūdimy. Kažkas įsigijo kačiuką, kažkieno dukra pagimdė... Ne sąmonė, galvoju, ir uždarau. Mes nesame kompiuterių karta. Kompiuterio ekranas - tik dar bui. Tik kontaktui su emigravusiais mūsų vaikais. Mes, brandos sulaukusios moterys, negyvename dėl ekrano. Mes gyvename iš tikrųjų. Tačiau tam, kad pradėtume gyventi, kar tais mums vis dėlto reikia vieno mygtuko „off“.
NE BOBŲ VASARA ■ 99
22. Namai, arba Kur atsigula tavo širdis Niekada netaupyk rinkdamasis vietą, kurioje gyvensi. Mano bičiulis a. a. Bernard Sahtins
Kai žmonės ruošiasi pirkti Sodybą arba butą ar tik jį nuomotis, jie mano, kad ieško štai tokio ir tokio varianto. Apvažiuoja visas gali mas vietas ir staiga atsiranda ten, kur visiškai neplanavo atsirasti, pasirenka tai, ko neplanavo pasirinkti, - jie užklysta į vietą, kur pa prasčiausiai atsigula jų širdis. Tai gali būti visai ne tai, ko jie ieškojo, bet juk „širdžiai neįsakysi“. Prieš keletą metų pardaviau savo neva labai prestižinį butą Vil niaus centre, nes jis mane nežmoniškai slėgė. Ten gyvenant mano širdis kamavosi, nes ji teturėjo vieną vietą ir vieną laiką pagulėti: tai buvo balkonėlis su pelargonijomis sekmadienio vakarą, kai nebū davo gatvės triukšmo. Žinodama, kad turiu pirkėją senajam butui, per keletą mėnesių apvažiavau daug butų, ieškodama, kur apsigy venti. Netyčia aptikau neįdomų daugiaaukštį, be lifto, prastos staty bos, bet... visi buto langai buvo į pušyną. Atsisėdaubalkone, kur vos ne ranka gali paliesti šimtametes pušis. Mano širdis pasakė: „Čia.“ Pasakė ir atsigulė. Turėjau jai paklusti, nes ji žino geriau. Širdis dažnai atsigula ten, kur kitados pradėjo plakti, - tavo tė viškėje. Ji atsigula tėvynėje, jei kurį laikąbūni emigravęs. Jei išvažiuoji 100 *Rūta Vanagaitė
ir gyveni užsienyje, jei esi emigravęs, atsigulk ir bandyk vizualizuoti savo tėvynę. Kai gyvenau Suomijoje, dažnai tai darydavau. Man tėvy nė - tai takelis, einantis palei tėvo obelis kolektyvinių sodų teritori joje. Kitados paklausiau dukros, pragyvenusios užsienyje jau dešimt metį: „Kaipagalvoji apie Lietuvą, ką matai?“Ji atsakė iš karto: „Matau mūsų sodybą, matau taką, kuris eina per kaimą, o ties posūkiu, už bitininko namo, eina visa sulinkusi Julė“ (čia vietinė senutė, kuri vis ateina mūsų paprašyti „ko nors skanaus“, t. y. alaus arba vyno). Tačiau širdis yra įnoringa kla- Širdis ». .. yra įnoringa ^ ! klajokle. .. . ... ' ° jokie. Ji visiškai netikėtai nuvykus jj visiškaj netikėtai į svetimą kraštą gali tau pasakyti: nuvykus į svetimą kraštą „Čia.“ Ir atsigulti. Tuomet tave už- gali tau pasakyti: „Čia.“ plūs nereali ramybė. a^s’9ubi. Tuomet tave Turiu tokią vietą Kretoje, salos užplūs nereali ramybė. pietuose, mažame Myrthios kaimelyje. Vidury kaimelio - aikštė, bokštas su laikrodžiu. Laikrodis jau dešimt metų (o tiek jau pažįstu Myrthios) rodo dvidešimt minučių po dviejų. Kaimelyje sėdi juo dai apsirengusios senos graikės, pardavinėja duoną, pieną ir kiau šinius. Be proto garsiai čirškia cikados. Tvyro saldus pernokusių figų kvapas. Tame kaimelyje vakarais valgai kukliame restoranėlyje po vynuogėmis. Valgai „kotletą“. „Kotletu“ čia vadinamas ožkienos kepsnys, keptas ant grilio pabarsčius druskos ir pipirų. Prieskonių čia niekas nemakaluoja, nebent čiobrelį nuskina lotinuose. Ožkieną užgeri retsina - tai savotiškas karstelėjęs vynas, brandintas pušinėse statinėse. Kai paprašai retsinos, Kretoje tavęs klausia: „Pusę kilo gramo ar kilogramą?“Žinoma, kad kilogramą... Apsalęs nuo saulės, kvapų, garsų, ožkienos ir retsinos esi visiškoje taikoje su savimi ir pasauliu. Tavo širdis ilsisi. Tavo širdis tau ir gyvenimui sako „ačiū“. NE BOBŲ VASARA - 101
Kita vieta: sutikusi savo vėlyvąjį širdies draugą britą Michaelą, visiškai nenoriai vykau jo aplankyti. Na, kam įdomu Anglija - Michaelas bėgte bėgo iš jos į Lietuvą, juk mūsų šalis daug nuostabesnė, ir jis mielai čia gyventų. Ir vis dėlto nuvykau. Tik pažiūrėti. Portsmutas, miestas prie jūros. Iš tikrųjų tai miestas sala, jūros supamas iš visų pusių. Nuėjau prie jūros, vadinamojo English Channel, bet iš tikro tai ne kanalas, net ne jūra, tai - Atlantas. Per vieną ten pra leistą dieną pamačiau, kaip galingai alsuoja jūra: per kelias valandas pakyla penkis metrus, paskui atsitraukia... vėl pakyla, paklusdama Mėnulio traukai. Turiu visų metų atoslūgių ir potvynių grafiką ir būdama Anglijoje, kas rytą prieš virdama kavą, puolu žiūrėti, kada kaip bus. Potvynio valandomis jūra alsuoja pilna krūtine, atoslū gio - vos vos gyva, atrodo, beveik pelkė. Kaip ir mes gyvenime kartais galingos, pilnos jėgų, kartais sausos ir išsekusios. (Pagalvok, jei jūrą Mėnulis šitaip kiloja po keletą metrų aukštyn ir žemyn, tai kaip jis veikia mus, mūsų vidų?!) Valandomis tarp potvynių ir atoslūgių stebi, kaip stiprėja srovė, srūvanti paraleliai su krantu. Galiu ištisas valandas sėdėti ir žiūrėti į tą galybę. Galiu plaukti nebijodama jūros, nes ji ne tokia klastinga kaip Baltija, šijūra per potvynius ar atoslūgius netraukia tavęs gilyn, o plukdo kaip šapelį palei pat krantą... Anglai, persisotinę jūros, vė sesniu oru čia neplaukioja, tai aš einu sau viena, stebima pakrantės gelbėtojų, kuriems esu vienintelis pateisinimas ir pramoga. Mano širdis plaukia su manimi, pasroviui, ilsėdamasi ant bangų. Mano širdis sako Michaelui ir gyvenimui „ačiū“. Ieškojau meilės, o mano širdis rado jūrą. Išdavikė. Kur atsigula tavo širdis?
102 -Rūta Vanagaitė
23. Pasaulis yra didelis... Keliaudamas išmoksti kuklumo, nes pamatai, kiek mažai teužimi vietos šiame pasaulyje. Gustave Flaubert
Kelionės - nuostabus būdas pailginti savo gyvenimą. Vienakelionės diena, kad ir kur keliautum, tampa ilga kaip šimtmečiai. Kelionės nuostabus būdas nepasenti. Pakilk nuo sofos, nuo televizoriaus ir leiskis į kelią. Taip, tau reikės pinigų. Apgailestauju. Bet juk kelionės pinga kasmet ir tai, kas atrodė nepasiekiama prieš keletą metų, ge rai planuojant visai realu dabar. Gali nuskristi į Barseloną ir atgal už šimtą ar daugiau eurų. Bet kelionė kelionei nelygu, juk širdis ne avelė, šieno nepaduosi... Aplankiau gal dvidešimt penkias ar trisdešimt pasaulio valsty bių. Ne tik už savus pinigus, bet ir vykdama į komandiruotes ar su pirmuoju vyru, Suomijos diplomatu, gastroles su Eimunto Ne krošiaus trupe ar LIFE laikais, ieškodama spektaklių. Buvau visur nuo Kinijos iki Pietų Amerikos, nuo Vakarų Afrikos iki Naujosios Zelandijos. Ieškodama vasaros malonumų su savo „peniukšliais“ per dvidešimtmeti aplankiau daug Kipro, Kretos, Turkijos, Egip to, Kroatijos kurortų, bet daugelio jų beveik neatsimenu. Visur viešbutis, pusryčiai, gal net all inclusive, taigi apsiėdimas, baseinas, pajūris. Nebuvo ten jokių stebuklų, jokio „ak“, tos patirtys manęs NE BOBŲ VASARA - 103
nepraturtino, nepakeitė mano požiūrio į gamtą, pasaulį, save, tik iš tuštino piniginę. Kai matau viešbutyje prie pusryčių stalo apsiryjan čias, paskui velkančias savo išpūstus pilvus iki baseino ir gulinčias ten paslikas žmogystas iki pietų... Argi tai atostogos? Kai susitinku pažįstamus, kurie iš kelio Man pasaulio nės teatmena, kad buvo all inclusive ir ką gėrė, stebuklai yra tik valgė, kad oras buvo geresnis negu Palangoj... trys. Net trys. galvoju, Viešpatie, ko jūs ten važiavote... Juk visur tas pats... Važiavote ir į privalomąsias ekskursijas, kėlėtės nak tį, baladojotės autobusu, stovėjote eilėje pakelės tualetuose, vaikėte nuo savęs gatvės prekeivius, buvote minioje. Ir prisipažinkite, nei žavėjotės ta ekskursija, nei ką. Atlikote privalomą programą su pri valomomis nuotraukomis turistiniame objekte. Įdėjote nuotraukas į feisbuką, o gal net ir niekam neparodėte. Ką ten rodyti? Tačiau galbūt aš klystu ir baseinas prie viešbučio arba gultas pa plūdimy buvo ta vieta, kur tikrai tikrai atsigulė tavo širdis? Gal tavo širdis yra tiek iškamuota rūpesčių, kad jai dabar reikia tik ramybės ir saulės? Tada atsiprašau tavęs... Kokie stebuklai iš visų mano kelionių man gniaužia kvapą iki šiol? Mačiau keletą iš devynių vadinamųjų pasaulio stebuklų, betjie man - visai ne stebuklai (Petrą Jordanijoje ar Cheopso piramidės Egipte). Man pasaulio stebuklai yra tik trys. Pirmasis stebuklas - Tongariro ugnikalnių žygis Naujojoje Ze landijoje, davęs man progą tarsi nusileisti į žemės gelmes. Žygis, pa keitęs mano požiūrį į Motiną Žemę. Skristi visą parą į Naująją Zelandiją per valstybes, kurių dar nesu mačiusi (Kazachstaną, Mongoliją, Honkongą), - ar vertėjo? Taip, vertėjo tik dėl vieno dalyko: kad užkopčiau į veikiančių ugni 104 ‘Rūta Vanagaitė
kalnių zonų ir pamatyčiau, kokia plona Motinos Žemės pluta ir kaip viskas po mūsų kojomis verda ir putoja. Kad pajusčiau laimę, jog galim būti gyvi, nors po mumis verda klaiki pragariška ugnis. Niekada neužmiršiu vaizdo, kai pakilus į savotiškų dykynę pamatai Mėnulio peizažų, kaip iš Žemės įsčių tarsi iš didžiulės vaginos virsta ugnis ir geltoni dūmai, neužmiršiu sieros kvapo, neužmiršiu, kaip lazdele bakstelėjusi į žemę praduri plutų ir iš ten fontanu ima trykšti verdantis smirdantis vanduo... Antrasis stebuklas - Kenijos safaris, leidęs man pabūti šalia lau kinių gyvūnų ir pakeitęs mano požiūrį į gamtų. Ten per visų kelio nės savaitę taip ir nepavaikščiojau, nepajudinau užpakalio. Važiuo jant džipu per nacionalinį parkų net negalvok išlipti, kad ir kokia bėda prispirtų. Vakare net negalvok išeiti iš palapinės: skambučiu pakvieti masajus ir jie, nešini kirvukais, tave lydi. Liūtai į tave nere aguoja tol, kol esi mašinoje, kol užsidariusi palapinėje, nors ir bū tum už metro nuo jų. Lauke - viskas. Mačiau, kaip du jauni gepar dai gedėjo savo kų tik sudraskyto broliuko: tas per daug prisiartino prie liūto teritorijos. Po dviejų valandų jau nebebuvo broliuko - hi enos ir suopiai švariai pasidarbavo. Mačiau, kaip dvi liūto patelės seka, supa ir pučia besiganančius zebrus, papjovę jo neėda, leidžia pasisotinti patinui ir tik paskui vaikams (tau nieko neprimena?). Mačiau, kaip mažai reikia žmogui, kad išgyventų. Masajų kaimai molinės trobelės, maistas - maišytas karvės pienas ir kraujas, kurio masajai nuleidžia yla pradūrę karvei kaklų. Tokia donorystės akci ja. Mačiau, kaip dramblienės su drambliukais varo lauk iš šeimos senus dramblius, nes iš jų jau nėra naudos. Vieniši, nudilusiomis iltimis seni patinai klampoja savanos pelkėmis, kol galiausiai nebe pavelka kojų ir gulasi, kad mirtų (tau nieko neprimena?). NE BOBŲ VASARA • 105
Trečiasis stebuklas - Raudonoji jūra, nardymas Egipte, leidęs man tapti žuvimi, patirti nesvarumą ir įsimylėti povandeninį pa saulį. Niekada nei šokinėdavau į vandenį, nei nardžiau. Egipte vai kai įkalbėjo tik užsidėti kaukę ir įsibridus iki bambos įmerkti veidą vandenin. Pasiryžau. Įmerkiau. Ir pamiršau kvėpuoti. Sako, tokius vaizdus žmonės mato gilios narkozės metu (ar apsinarkašinę?). Neturiu žodžių. Tai buvo sapnas. To sapno ilgiuosi, esu ne kartą skridusi į Egiptą paviršinio nardymo stebuklo patirti, važiavusi tap ti žuvimi. Bandydama giluminį nardymą patyriau bjaurų kliniki nį jausmą - esi apkrauta sunkia aparatūra, daugybė tonų vandens spaudžia tave iš viršaus, kvėpuoji per vamzdelius, tarsi būtum re animacijos palatoje. Ir panika: jei pasijusi bjauriai, taip paprastai neiškilsi, o tik etapais, kad nesprogtų ausų būgneliai. Vienu žodžiu, povandeninė klinika. Ne man.
24.
...ir išsigelbėjimas slypi už kampo Jei galvoji, kadesipersenas ką nors daryti, būtinaipadaryk. Kinų išmintis
Ilgus metus gyvenau, kaip sakoma, „ekspansyviai“ - plėsdama savo patirtį, važiuodama vis toliau, vis į kitas šalis. Kol supratau, kad viskas tarsi kartojasi ir man nėra skirtumo, ar einu per Paryžiaus Eliziejaus Laukus, ar Briuselio Didžiąja aikšte, matau Milano ar Kelno katedrą. Kad atėjo laikas pereiti iš ekspansyvaus gyvenimo 106 ■Rūta Vanagaitė
prie intensyvaus - intensyviai patirti ir Pasiruošk stebuklams, džiaugtis tuo, kas mano viduje, kas arti. kurie yra čia ir dabar. Tikrai - išsigelbėjimas slypi už kampo. Stebuklus pamatysi ne Negaliu atsistebėti nuvažiavusi gražią todėl, kad esi naivi kaip dieną į mišką dešimt kilometrų nuo vaikas, o todėl, kad esi Vilniaus - gali vaikščioti dvi valandas išmintinga ir žinai - jei dabar nesidžiaugsi ir nesutiksi nė vieno žmogaus. Žmonės, gyvenimu, tai kurjūs, aūūūū. Kodėl tu „Akropolyje“?! nebesidžiaugsi niekada. Juk ten nėra jokio, nė mažiausio stebuklo, tik daiktai, kurie tave įkalina buityje. Kad ir kokie pigūs jie būtų, kaina vis vien per didelė. Tad ar reikia stebuklų ieškoti toli? Ar reikia galybės pinigų, kad juos rastum? Juk reikia taip mažai - tik išsaugoti smalsumą, tik pakilti nuo sofos, tik plačiai atsimerkti. Mūsų gyvenimas nusistovėjo. Skaitome štai šį laikraštį, žiūrime štai tas programas, leidžiame savaitgalius štai taip, atostogų važiuo jame štai ten. Visa tai puiku, bet ar mes netampame sustingusios, ar neuždarome prieš save visų kitų vartų, durų, plyšių, pro kuriuos iškišusios galvas patirtume ką nors nauja? Ar tu tebeišsaugojai smalsumą, kurį turėjai būdama jauna? Ar jau tave ištiko tai, apie ką rašė Carlas Gustavas Jungas, egzistencinės psichoanalizės pradininkas? Jis teigė, kad daugumos žmonių siela miršta sulaukus maždaug 35-40 metų. Kas šiuo metu vyksta pasaulyje? Mados pasaulyje, politikos pa saulyje, moksle, kine, literatūroje? Ar gali kalbėti apie viską su kitais žmonėmis, nes viskuo domiesi? Neturi būti visko ekspertė, bet turi išmanyti šiek tiek apie viską, tiesiog orientuotis, kas vyksta pasau NE BOBŲ VASARA ' 1 0 7
lyje. Ne tik Marijos žemėje, o ne. Nes čia, deja, per mažai vyksta įdomaus. Kodėl turėtum domėtis? Todėl, kad domėdamasi tuo, kas de dasi aplinkui, būsi įdomesnė kitiems. Todėl, kad smalsus žmogus ilgiau išlieka jaunas. Gyvenimas - tai nuotykių grandinė. Kiekvienas nuotykis - tai galimybė gerai praleisti laiką, kažko nauja išmokti, pažinti pasaulį ir išplėsti savo pažinimo ribas. Jei tau atsiveria galimybė patirti dar vieną gyvenimo nuotykį, išeiti iš savo komforto zonos ir pažinti ką nors nauja, būtinai tam ryžkis. Ryžkis ir pažiūrėk, kas nutiks. Jei tas nuotykis baugina, paty rusi jį visuomet gali pasakyti: „Ne, tai tikrai ne man“, ir grįžti į savo saugų kiaukutą. Sakoma, kad kiekvieną dieną turi padaryti nors vieną dalyką, kuris tave baugina, tik tuomet išliksi jauna, tik tuomet auginsi save kaip žmogų. Tai, kam tu ryžtiesi, neturi būti didingi žygiai. Visai ne. Sens tant gyvenimas mums leidžia mažinti apsukas. Ne todėl, kad ma žiau nuveiktume ir mažiau spėtume, bet kad rastume laiko mažiems gyvenimo stebuklams. Dvejų metų vaikutis nueina dešimt metrų per valandą. Vaiko pojūčiai reaguoja į viską, ką jis mato ir patiria šiame kelyje. Taip ir mes - su amžiumi galime vėl pradėti žiūrėti į viską, kas pasitaiko mūsų kelyje, kaip į stebuklą. Kaip ir vaikystė, taip ir vėlyvieji gyvenimo dešimtmečiai leidžia mums susitelkti į tai, kas vyksta dabar. Taigi pasiruošk stebuklams, kurie yra čia ir dabar. Stebuklus pamatysi ne todėl, kad esi naivi kaip vaikas, o todėl, kad esi išmin tinga, ir žinai - jei dabar nesidžiaugsi gyvenimu, tai nebesidžiaugsi niekada. 108 ■Rūta Vanagaitė
Kokia galybė mažų stebuklų, patirtų tik išėjus iš namų ar ke lionėse po Lietuvą. Saulėlydis, jei tik pamačiusi, kad šiandien jis bus įspūdingas, pakiltum į kalną jo pasižiūrėti. Saulėtekis, jei tik netingėtum atsikelti. Grybaujant sutikta briedžių šeima. Tavo šuo, skuodžiantis paskui kiškį. Slidinėjimas rytą prie namų miške. Pietūs Kairėnų botanikos parke ant žolės. Arba dešrelės ant laužo miške prie pat namų. Geras koncertas, kai tave visą užpildo muzika. Geras vynas, kai brandaus vyno šiluma užlieja kūną (geras man tas, kuris kainuoja daugiau nei penkis eurus). Yra toks prancūziškas žodis connoisseur - žinovas, skanauto jas. Valgių žinovas, skanautojas, vynų žinovas, skanautojas. Arba someljė, jei šitas žodis jums gražesnis. Tai vyno ekspertas. Moteris trečiajame gyvenimo veiksme tampa gyvenimo skanautoja. Tampa gyvenimo someljė. Dauguma žmonių pasaulyje nesulaukia penkiasdešimt metų. Daug mūsų pažįstamų ir draugų paliko mus jaunesni nei penkiasde šimties. Tu sulaukei. Esi sveika. Būsi sveika dar gerą dešimtmetį. Sta tistika sako, kad Lietuvoje sveiki moters metai - iki pat 62,3 amžiaus. Taigi pradėk skanauti gyvenimą, kiekvieną jo mirksnį. Būk dė kinga kiekvienai akimirkai. Kas rytą atsikėlusi nusiteik, kad diena atneš tau daug stebuklingų dalykų. Jogai atsikėlę sako labai gražų sakinį savo kūnui: „Mano kūne, ačiū tau už tai, kad sutinki dar vie ną dieną būti manimi.“ Būk dėkinga savo protui, kad jis vis dar tau tarnauja. Dėkinga gyvenimui, kad jis vis dar yra tau geras. Dėkinga gamtai, nes ją matai ir ji daro viską, kad tau būtų žemėje gera. Turi maisto, vandens, daug gryno oro. Dėkinga, kad mamografijos re zultatas geras. Kas rytą nubusk su dėkingumu - esi sveika ir gyva, sveika tavo šeima, sveiki ir gyvi vaikai. NE BOBŲ VASARA ' 109
Dėkingumas gyvenimui - gera pradžia pradėti patirti mažus gyvenimo stebuklus. Tačiau kaip vyno žinovai turėjo paragauti daug prasto vyno, kad taptų gero vyno ekspertais, taip ir mes tapo me gyvenimo ekspertėmis, ragautojomis tik išgėrusios daug karty bės, daug šlykštalo.Taigi pakelkime taurę, mieloji. Tapkime gyveni mo someljė.
25. Atsikratyk daiktų Namuose turibūti tik tai, kas naudinga arbakas gražu. Wiitiam Morris
Kiekviena iš mūsų kada nors kraustėmės į kitą butą. Nieko nėra bjauresnio. Ir drauge - nieko geresnio. Iš spintų ir sandėliukų į kon teinerius keliauja maišai senų popierių ir nedėvimų drabužių, neži nia iš kur gautų suvenyrų ir suplyšusios patalynės. Kur mes visa tai talpinome, kam kaupėme, ko tikėjomės? Stebimės ir atsikrausčiusios į naujus namus, kurį laiką net lengviau kvėpuojame. Oras be daiktų, grynas gyvenimo oras... Neilgai. Netrukus daiktai ir vėl užgožia mūsų erdves ir mintis. Ir vėl į sandėliukus, antresoles gula maišais ir lagaminais nereikalin gi, nenešiojami, dulkes kaupiantys daiktai ir rakandai. Bet juk užgriozdinti namai reiškia užgriozdintą gyvenimą ir sąmonę žmonių, kurie tuose namuose gyvena. Voratinklis spinto je - voratinklis sieloje. 110 *Rūta Vanagaitė
Apsižvalgykaplink: juk daiktai diktuoja tau, ką turi daryti. Jieiš visų pusių šnibžda tau: sutvarkyk mane, išvalyk, supakuok žiemai, padėk į lentyną, ištrauk iš dėžės, dėvėk mane. Kaip galime pasiekti lengvumą ir laisvę, jei mus didžiuliu svoriu slegia per dešimtmečius kauptas turtas? Jei nori, kad tavo sąmonė prašviesėtų, pirma, ką turi padaryti, - apžiūrėk spinteles po kriauklėmis, virtuvėje, po lova, antresoles ir sandėliukus. Turėk daug dide- Kaip galime pasiekti lių ir stiprių šiukšlių maišų. Dar pritruksi, lengvumą ir laisvę, jei Yra ir sunkių sprendimų. Kai mirė mus didžiuliu svoriu mano tėvai ir sesuo, jų didžiulis butas ir s^e9>a dešimtmečius rūsys buvo grūste prigrūstas ne tik daiktų, kauptas turtas._____ suvenyrų ir drabužių, bet ir dešimtimis senų albumų. Ką daryti su nuotraukomis? Peržiūrėjau albumus - kai kuriuos sesės nuotrauko se užfiksuotus žmones atpažįstu, taigi tie albumai dar tarsi man kal ba. Tačiautėvų albumai... Mažytės senos nuotraukos karpytais kraš teliais, nežinomos vietos, nepažįstami žmonės. Kur man juos dėti? Prisiminiau vieną gerą posakį: „Mirusieji po savęs palieka labai daug dulkių..." Turiu garažą. Ten daug lentynų. Garaže ir nugulė dešimtys nie kam nebereikalingųnuotraukų albumų. Dėžių su tėvų, sesers, mano pačios, vaikų nereikalingais daiktais. Automobilį statau gatvėje, nes garaže - daiktai. Mirusiųjų albumų nedrįstu net sudeginti, nors gal būt reikėtų, kad dūmais ir plėnimis paskui seniai mirusius žmones į dangų pakiltų ir jų žemiški atvaizdai. Kadangi neišdrįstu, matyt, perkeliu tą sprendimą ir veiksmą savo ar jų vaikams. Juk garažas ne guminis, reikės jiems kada nors ir mano rakandus ten krauti... Mano albumus, pilnus jiems nepažįstamų žmonių. Gal tu išdrįsi? NE BOBŲ VASARA - 111
26. Menopauzės nėra! Tss... TikNIEKAMnesakykit, kadmanjau penkiasdešimt. Užrašas šalia lėlis Barbės vieno JAV prekybos centro vitrinoje
Priėjome skyrių, kurio skaityti niekas nenorėtų, o reikia. Bet tik pradžia bus depresyvi, paskui mes viską drauge išspręsime. Mūsiškai - klimaksas, mediciniškai - menopauzė mus ištinka apie penkiasdešimt pirmuosius gyvenimo metus. Mūsų proproseneles ta bėda aplenkdavo, tikriau sakant, jos nesulaukdavo klimaksinio amžiaus. Prieš šimtą metų moterys tegyvendavo 47-49 metus, tad klimaksas ir tuo labiau netrumpas poklimaksinis gyvenimas buvo retenybė. Klimaksas moterį gali ištikti staiga, jeigu jai pašalinama gim da - tai vadinamoji chirurginė menopauzė. Arba prasidėti lėtai, trukti keletą metų - klasikinė menopauzė. Amerikiečių neuropsichiatrė Louann Brizendine knygoje „Mo ters smegenys“ kalba apie tai, kas iki menopauzės ir jai pasibaigus iš tikrųjų vyksta mūsų galvoje ir hormoninėje sistemoje. Anot jos, jau maždaug nuo keturiasdešimt trejų moters smegenys tampa mažiau jautrios estrogenams ir tai sukelia visą virtinę simptomų - prade dant karščio bangomis ir sąnarių skausmu, baigiant lytinio potrau kio sumažėjimu ir depresija. 112 ■Rūta Vanagaitė
Amerikiečių mokslininkai nustatė, kad moterų, išgyvenančių laikotarpį po menopauzės, rizika patirti depresiją yra keturiolika kartų didesnė nei kitų moterų. Priežastis paprasta: serotonino, lai mės hormono, koncentracija labai priklauso nuo estrogenų, kurių nebetekome. Net jei tuo metu nepatiriame jokių bėdų ar nelaimių, mus gali ištikti klinikinė depresija. (Beje, ištikus depresijai, visada verta pasitikrinti skydliaukę - nepakankamas jos funkcionavimas taip pat gali būti depresijos priežastis.) Menopauzė paveikia mūsų seksualinį gyvenimą. Sumažėjęs smegenų jautrumas estrogenams lemia ir mažesnę testosterono aistros hormono - gamybą. Sulaukusios menopauzės moterys jau būna netekusios apie 60 procentų to testosterono kiekio, kurį turė jo būdamos dvidešimties. Tampame lovoje šaltos. Šaltos ir sausos. Taigi be kaltės kaltos, kad šeimoje pašlyja santykiai, kuriuos, kaip puikiai žinome, daugiausia palaiko geros kartu praleistos naktys... O gyvenimo liko dar 20-30 metų... Man liūdniausias su menopauze susijęs dalykas yra štai koks: kai kurių mokslinių tyrimų išvadose teigiama, kad pirmus penke rius metus po menopauzės labai sparčiai prastėja su amžiumi susi jusios proto funkcijos, pavyzdžiui, trumpalaikė atmintis. Smegenų ląstelės, kurių veikimą skatino estrogenai, negaudamos kuro, ima sparčiai nykti. Techniškai menopauzė, pasak mokslininkės, trunka tik dvide šimt keturias valandas - tai diena, kuri ateina praėjus dvylikai mė nesių po paskutinių menstruacijų. Kankinantys gali būti 2-9 metai iki menopauzės. Laimingoms 15 procentų moterų laikotarpis iki menopauzės yra menkniekis, bet maždaug 30 procentų moterų pa tiria didelį diskomfortą. NE B08Ų VASARA ' 113
Kokie ženklai, kad jau atėjo perimenopauzės laikotarpis? Pir mas karščio priepuolis rodo, kad smegenys patiria estrogenų badą, šilumą reguliuojančios ląstelės staigiai sureaguoja ir paduoda dau giau kuro iš kitų resursų. Dar prieš pirmąjį karščio antplūdį mens truacijos gali būti viena ar keliomis dienomis trumpesnės. Keičiasi smegenų reakcija į gliukozę, kyla saldumynų ir angliavandenių po reikis. Mes tampame tokios pat sutrikusios ir nesaugios, kaip buvo---------------------------- me brendimo metais: atrodome sau Pakaitinė hormonų per storos ar per plonos, nerimauja terapija - tai lėčiau senstantis veidas ir kūnas, me dėl to, ką apie mus mano kiti ir dažnai tiesiog bjaurimės savimi. jaunatviška energija ir Kai moteris peržengia meno galimybė ilgiau džiaugtis meilės malonumais. Tai pauzės slenkstį, jos smegenys jau keliolika papildomų moters būna pradėjusios adaptuotis prie žydėjimo metų, kuriuos žemo estrogenų lygio. Daugeliui mes plėšte išplėšiame iš moterų varginantys perimenopau senatvės gniaužtų. zės simptomai ima blėsti, tačiau da lis kenčia juos penkerius ir daugiau metų. Tai nuovargis, nuotaikos pokyčiai, naktiniai prabudimai, atminties pokyčiai ir karščio ban gos, tai atšalęs meilės guolis... Deja, dalis moterų dėl įvairių priežasčių patiria chirurginę me nopauzę, t. y. joms pašalinama gimda ir (ar) kiaušidės. Per kelias operacijos valandas moteris pakliūva į menopauzės duobę be jokio parengiamojo laikotarpio. Staigus estrogenų nuosmukis pažeidžia ypač stipriai ir staigiai. Neretai prasideda depresija, savęs nuvertini mas, energijos stoka, karščio bangų lydima chroniška nemiga. Gy venimas pablogėja greitai ir labai smarkiai. 114
'
Rūta Vanagaitė
Ką daryti Pradėsiu iš toli, nuo 1990 metų. Filmuoti Lietuvos dainuojančios revoliucijos atvyko Suomijos televizijos grupė. Tuomet vertėjavau jiems. Laidos režisierė - pen kiasdešimt penkerių žavinga ir įdomi moteris. Labai susidraugavo me. Kai filmavimo grupės moterys buvo kartu duše, pamačiau ant savo draugės kūno užklijuotą pleistrą. Ar tu susižeidei, sunerimau. Ne, atsakė ji, tai mano hormoninis pleistras. Mano estrogenai, kurie man leidžia likti jaunai. Taip prieš ketvirtį amžiaus, būdama dar gana jauna, sužinojau apie pakaitinę hormonų terapiją menopauzę patiriančioms mote rims. Suomių režisierė man papasakojo, kad jaučiasi puikiai, klijuo ja šį pleistriuką jau penketą metų, tereikia jį pakeisti vieną kartą per savaitę, taip pat galima gerti tabletę arba tepti ant kūno gelį - kam kas patogiau. Kad kone visos vakarietės moterys taip daro, tiesiog atsisakydamos per anksti pasenti ir nenorėdamos jaustis prastai. Pradeda sulig pirmais menopauzės simptomais ir tęsia iki begaly bės, bent jau iki septyniasdešimties arba kol joms nusibosta ir nu sprendžia: gana, dabar jau noriu pasenti. Tuomet, prieš ketvirtį amžiaus, būdama dar visai jauna mote ris, nusprendžiau: aš nepasensiu. Kai ateis mano laikas, neabejoti nai darysiu tą patį. Jei klaustumėte manęs dabar, 2015 metais, ką galvoju apie es trogenų terapiją, lydinčią mane jau ne vienus metus kaip šauni iš tikima draugė, kiekvienai iš jūsų, kurią vargina menopauzės simp tomai arba kuri ką tik patyrė chirurginę menopauzę, atsakyčiau pirmyn, mieloji. Atgal į gyvenimą. Bet paklausykite ne manęs, o neuropsichiatrės. ?
NE BOBŲ VASARA ■ 115
Pirmiausia bloga žinia, kurią visos ir taip vienos iš kitų žino me. 2002 metais paskelbtuose tyrimų rezultatuose teigiama, kad šešiasdešimt penkerių sulaukusioms moterims, kurioms ilgiau nei šešerius metus buvo taikoma pakaitinė hormonų terapija, šiek tiek padidėja rizika susirgti krūties vėžiu ar patirti insultą. Tačiau ar ši grėsmė aktuali ir penkiasdešimt penkerių moterims? Ir gal šią grės mę atsveria terapijos nauda? Naujausi tyrimai apie estrogenų poveikį smegenims, atlikti ir su gyvūnais, ir su moterimis, rodo, kad pakaitinė hormonų terapija apsaugo nuo smegenų nykimo, susijusio su amžiumi. Louann Brizendine cituoja šių tyrimų išvadas: moterims, ku rioms taikoma hormonų terapija, būdinga intensyvesnė kraujota ka smegenų srityse, susijusiose su verbaline atmintimi. Jų smege nys traukiasi mažiau nei tų moterų, kurios atsiduoda menopauzės valiai. Taip pat pastebėta: kuo ilgiau moterims taikoma hormonų terapija, tuo didesnis yra jų smegenų pilkosios masės skirtumas, pa lyginti su moterimis, negydomomis hormonų terapija. Teigiamas poveikis tuo stipresnis, kuo ilgiau taikoma hormonų terapija. Maža to, estrogenų terapija, pradėta taikyti menopauzės pradžioje, maži na Alzheimerio ligos riziką. Tyrimų duomenys rodo: jei pakaitinė hormonų terapija pradedama vėliau, praėjus šešeriems metams po menopauzės, smegenims nebepadeda - per vėlu. Ypač svarbi ši terapija chirurginę menopauzę patyrusioms mo terims. Estrogenų pleistrai, gelis ar piliulės leidžia joms išsaugoti verbalinę atmintį - tuo atveju, jei terapija pradėta taikyti išsyk po operacijos. Šių ponių po nemalonios chirurginės intervencijos lau kia smagus gyvenimo dešimtmetis (ar ilgiau): nei menopauzės, nei menstruacijų. Il6 ■Rūta Vanagaitė
Vien tik estrogenų terapija taikoma moterims, patyrusioms chirurginę menopauzę. Kitoms, kurios tebeturi gimdą ir kiaušides, jeigu vartoja didesnes nei minimalias estrogenų dozes, paprastai taikoma papildoma progesterono terapija, apsauganti gimdos sie neles nuo išvešėjimo ir galimai vėžį skatinančio estrogenų poveikio. Esminis neuropsichiatrės patarimas: spręskite pačios pagal savo natūrą ir savijautą, pasitarusios su gydytoju. O svarbiausia, sekite savo savijautą ir rinkos naujienas. Kasmet permąstykite savo spren dimą. Farmacijos bendrovės konkuruoja tarpusavyje, siekdamos su kurti vaistus, veikiančius kaip estrogenai, darančius teigiamą povei kį moters smegenims, bet nekeliančios pavojaus krūtims, širdžiai, gimdai ir kraujagyslių sistemai. Yra nehormoninių ir alternatyvio sios medicinos priemonių, yra galimybė vartoti estrogenus per blo giausią menopauzės laikotarpį, o paskui pereiti prie kitų variantų. Nemalonaus pokalbio apie Idimaksą pabaigoje pridursiu ne daug: penkiasdešimtmetės ar net šešiasdešimtmetės moters gyve nimą sudaro ne tik smegenų veikla, nors ji - svarbiausia. Pakaitinė hormonų terapija - tai lėčiau senstantis veidas ir kūnas, jaunatviška energija ir galimybė ilgiau džiaugtis meilės malonumais. Tai kelioli ka papildomų moters žydėjimo metų, kuriuos mes plėšte išplėšiame iš senatvės gniaužtų. Rizikingų metų. Bet nuostabių. O dabar - esminė žinia. Ar žinote, kad žodis „klimaksas“ kilęs iš graikų kalbos? Climax graikiškai reiškia „laiptai“. Prisimeni, ką sakė Jane Fonda (ketvirtame šios knygos skyriu je)? Gyvenimas - tai laiptai. Dar įdomiau - anglų kalbos žodynas (Webster-Myriam) taip aiškina žodžio climax reikšmę: NE BOBŲ VASARA - 117
• Įdomiausia ir svarbiausia istorijos, pjesės, filmo dalis. • Kulminacinis ko nors taškas, viršūnė. • Intensyviausias seksualinio malonumo momentas. Ką čia bepridursi.
27.
Ar aukotis savo tėvams? Kailigaižiūriį bedugnę, bedugnė imažiūrėtiį tave. Friedrich Nietzsche
Taigi ar reikia aukoti savo gyvenimą tėvų slaugai? Nori greito ir paprasto mano atsakymo į šį klausimą? Mano at sakymas yra „ne“. ICitas klausimas: ar reikia rūpintis savo senstančiais tėvais? Mano atsakymas irgi paprastas - „taip“ Tėvai pradėjo tave, nes norėjo mylėtis. Tuomet mama išnešiojo ir pagimdė, abu jie tave augino ne iš pareigos jausmo, o todėl, kad norėjo. Todėl, kad tai buvo nuostabi patirtis. Todėl, kad tai jiems lie pė daryti vienas iš galingiausių gyvoms būtybėms būdingų giminės pratęsimo instinktų. Jie nesiaukojo, kad ir ką pasakotų dabar. Ne galima lyginti patirties bei vargų auginant vaikus ir keičiant jiems sauskelnes su tuo, ką turime daryti karšindami savo senus tėvus. Jokios simetrijos čia nėra. Jokios pareigos grąžinti skolą. Tačiau rūpintis, prižiūrėti, slaugyti ir išlydėti savo tėvus vis dėl to turėsi. Ir tai bus labai svarbi patirtis, kuri augins tave kaip as ll8 -Rūta Vanagaitė
menybę, praplės pažinimo ribas. Po šios patirties tu kitaip žiūrėsi į gyvenimą, į mirtį, į santykius su kitais žmonėmis. Ateina diena, kai pasikeiti vaidmenimis su savo tėvu ar motina. Kai jie nebesirūpina tavimi, bet ima reikalauti iš tavęs vis daugiau rūpesčio ir pasiaukojimo. Taip yra todėl, kad tavo tėvai labiau už viskąbijo artėjančios mirties. Tikriau sakant, jie bijo ne pačios mir ties, o jos atėjimo, bijo būti vieniši ir apleisti, taip pat bijo kančios, kurią daugumai žmonių tenka patirti prieš mirtį. Dauguma mūsų nori greitos mirties, bet tik dešimt procentų žmonių miršta staigia mirtimi. Daugelis norėtų mirti savo namuose, bet trys ketvirtada liai miršta gydymo įstaigose. Pirmas dalykas, ką turi stengtis daryti tėvams senstant: siekti kuo ilgiau išsaugoti jų savarankiškumą. Kuo ilgiau tegyvena savo namuose. Lankyk, samdyk slauges, daryk vis ką, kad jie būtų tarp savo sienų. Tačiau jei tau penkiasdešimt, o tavo tėvams septyniasdešimt penkeri, jau patiri arba netrukus patirsi, ką reiškia kasdienė tėvų priežiūra ir slauga. Esu parašiusi trijų šimtų puslapių knygą - pirmą Lietuvo je - apie tėvų priežiūrą ir slaugą „Pareigos metas“. Jei tave ištiks ta bėda - sakau bėda, nes žinau, kas tai, susirask šią knygą ir po trupu tį skaityk patarimus ir informaciją, kuri ten sudėta. šiandien noriu tau pasakyti tik esminius dalykus. Pirmiausia mano pačios patirtis. Mano mama sirgo ir gulėjo slaugoma ant patalo vos ne dešimt metų. Turėjome rinktis - arba mano sesė imasi slaugos, aš kiek galėdama dirbu ir moku jai savo tišką atlyginimą, arba ji eina dirbti, o mamai samdome slaugę. Taip pat rinktis turi labai daug šeimų, kuriose slaugomas li gonis. Vienas žmogus šeimoje dažniausiai turi mesti darbą arba, NE BOBŲ VASARA - 119
jei nedirba, nebeieškoti darbo ir atsidėti artimojo slaugai. Taip, fi nansiškai jis galbūt nenukenčia. Artimojo slauga, jei jam nustaty tas nuolatinės slaugos poreikis (SPS1), yra valstybės apmokama 260 eurų per mėnesį. Taip pat tau lieka artimojo pensija. Galbūt dar kiti šeimos nariai kiek nors tau primoka, kad imiesi šio vargo. Negalima lyginti patirties Tačiau “ slau§°>nebe’ bei vargų auginant tenka svarbiausio dalyko - gyvenimo. vaikus ir keičiant jiems Jis yra įkalintas namie. Negali miegoti, sauskelnes su tuo, ką nes reikia keltis naktimis, galbūt mama turime daryti karšindami r^kia, šaukia ar klejoja, iškrinta iš lovos savo senus tėvus. ________________ ar ją reikia kas dvi tris valandas vartyti. Pakelti iškritusią - vienai tau... Apversti - vienai tau... Adaikyti die nas, savaites, mėnesius, metus... Ojei artimam žmogui demencija ir jis šaukia, blaškosi? Jei muša tave nebepažindamas? Mano mama buvo tykus ligonis. Ir vis dėlto... Kai ateidavau aplankyti sesės ir mamos, aišku, pakritikuodavau, kad kas nors ne taip... O kartais rasdavau mamos kambario duris uždarytas, sesės kambario - taip pat. Sesuo sėdėdavo visu garsu paleidusi Joe Cockerį, nes nebegalėdavo daugiau... Ji turėdavo užsimiršti, atitrūkti nuo sekinančios kasdienės naštos. Po daugelio metų sesuo tikrai daugiau nebepajėgė, nebegalėjo namų sąlygomis būti ir mama - nuolat reikėjo nuskausminamųjų, todėl ji iškeliavo į ligoninę ir ten praleido dar kelerius metus. Tačiau mano sesuojau buvo palūžusi. Ji mirė netikėtai, metais anksčiau nei jos daugelį metų slaugyta mūsų mama. Štai tokia istorija. O dabar - mitai apie tėvų senatvę ir slaugą.
120 •Rūta Vanagaitė
Pirmas mitas. Savo artimąjį privalai slaugyti namie Privalai atiduoti duoklę. Jis tau užpakalį šluostė, dabar tu pri valai šluostyti jam. Tai buvo tiesa visais amžiais - išskyrus mūsų. Todėl, kad lietuviai gyveno didelėse šeimose ir slaugą dalijosi keturi ar penki žmonės. Todėl, kad seneliai atguldavo ir mirdavo per ke lis mėnesius, retkarčiais - per metus (nebuvo čiužinių, apsaugančių nuo pragulu, lašelinių, dirbtinio maitinimo ir 1.1.). Dabar senelis lo voje su sauskelnėmis gali gulėti dešimt metų. Vartomas dieną naktį, septynias dienas per savaitę, 365 dienas per metus. Ar tavo moti na ir tėvas to tau linkėjo? Jie sakydavo apie vaikus: kaip gerai, kad senatvėje bus kam vandens stiklinę paduoti, o ne „bus kam mano užpakalį valyti“. Vidutinė šeima Lietuvoje - 2,1 asmens: mama su vaiku ar dviem, šeima su vaiku. Ką gali padaryti vienas žmogus - kaip ap versti, kaip pakelti ir pasodinti ant tualeto kėdės? Mama su dviem vaikais tikriausiai dirba, išlaiko šeimą. Jai atsisakyti darbo? Ar pa vesti slaugą vaikams? Samdyti moteriškę dešimt valandų per parą (valandos kaina - apie 2,5 euro)? Antras mitas. Esustipri, turiu ištverti Kiek kartų girdėjau tai iš savo pažįstamų. Sulig kiekvienu slau gos mėnesiu ši frazė skambėdavo vis mažiau užtikrintai. Psichiatrų požiūriu, slaugą namie be problemų galima ištverti maždaug pus metį, kartais - metus. Paskui pradeda „važiuoti stogas“, esi mirtinai pavargusi, galo nematyti, gyvenimo nėra, imi ilgėtis mirties - gal artimajam, o dar labiau - sau. Neišvengiama slaugos palydovė - de presija, nuo kurios vaistai paprasti - alkoholis arba chemija. Arba NE BOBŲ VASARA • 121
abu. Tegu rašo patarimų knygose, kad slaugant labai padeda kartais išeiti pasivaikščioti arba savaitgalį išvažiuoti prie jūros. Kas slaugė metų metus, žino - ateina metas, kai tai nė velnio nepadeda.
Trečias mitas. Senelių namai - bogodielnia, prieglauda, ten supūdo ir numarina Atiduoti savo artimąjį į prieglaudą - kone tas pats, kaip išvež ti rogutėmis į mišką. Taip. Yra tų bogodielnių. Bet jų yra tol, kol mes nekalbam, nekėliam faktų į viešumą, nespaudžiam biurokratų tikrinti, reikalauti, kad būtų laikomasi normatyvų, politikų - tuos normatyvus keisti, kapoti galvas tiems senelių namų savininkams ar direktoriams, kurie pūdo žmones bogodielniose. Bet yra visiškai civilizuotų vietų, kur seneliai gyvena po vieną ar po du, valgo pado rų maistą, kasdien išvežami į pušyną, slaugomi, vartomi ir gražiai numarinami, kai ateina tas laikas. Lietuvoje yra globos namų, kuriuose žydi sodai ir dūzgia bitės, teritorijoje - nuosava koplyčia, pastatuose - masažo krėslai ir re laksacijos kambariai. O žinote, kokia didžiausia problema senelių namuose? Vadovai sako, kad tai - meilės istorijos, pavyduliavimas ir neištikimybė...
Ketvirtas mitas. Patekti į senelių namus didžiulės eilės Sakoma, esą reikia pažinčių arba kyšio, kad gautumjuose vietą. Yratokia kontora - Neįgaliųjų reikalų departamentas. Joje renkama informacija apie laisvas vietas visose valstybinėse Lietuvos globos įstaigose, o tokių yra apie trisdešimt. Dar keturi šimtai - privačių, 122 -Rūta Vanagaitė
įsteigtų savivaldybių ir parapijų, kuriose kainos tokios pat arba ma žesnės. Taigi jei nori, kad mama ar tėtis pabūtų kurį laiką globos namuose arba apsigyventų ten - problemų nėra. Į valstybės finan suojamas vietas gali būti eilė, bet į komercines, kur moki visą kainą, dažniausiai patenki iš karto. Taip pat ir į privačius globos namus, tačiau ten išties visko būna...
Penktas mitas. Senelių namuose labai brangu, neišgalėsiu mokėti Visišką negalią turintis senelis gauna pensiją ir tiesioginę slau gos išmoką - 260 eurų. Sudėjus kartu išeina 430-580 eurų. 20 pro centų šių pinigų lieka seneliui (t. y. faktiškai jums), kiti 80 procentų mokami už globos namus, o jei senelis ---------------------turi visišką negalią, likusią sumą moka Kai ateis tavo motinos ar tėvo mirties metas, savivaldybės iš tikslinių valstybės dotaci tiesiog paleisk žmogų, jų globai. Jeigu tėvas ar mama turi turto, kurjo laikas baSgėsj. |§ mokėsite jūs, šeima, bet ko gi norite - juk tikrųjų paleisk, netrukus paveldėsite tą turtą, tiesa? Jei tėvo ar senelio sutuoktinis tebėra gyvas ir tame bute ar name te begyvena, jūs nemokėsite. Paprastai visi per mėnesį kitą susitvarko taip, kad turto nebeliktų...
Šeštas mitas. Mirtis baisiausia, gyvenimą reikia pratęsti bet kokiomispriemonėmis Yra keturios mirties stadijos: socialinė, psichologinė, klinikinė ir biologinė. Kai žmogus pasitraukia iš visuomenės (socialinė mir -
NE BOBŲ VASARA ' 123
tis), išnyksta jo asmenybė (psichologinė mirtis) ir belieka kenčianti, gęstanti būtybė, neišvengiamai artėja klinikinė ir tuoj po jos bio loginė mirtis. Klinikinei mirčiai artinantis žmogus nustos valgyti, gerti, gydytojai siūlys lašelinę, zondą, antibiotikus ir 1.1. Tikriausiai sutiksi, nes juk nenori, kad tavo tėvas ar motina „mirtų iš bado“, „mirtų iš troškulio“ Bet juk dabar ilgini ne jo gyvenimą, o mirtį, ne dėl mirštančiojo gerovės medikai į jo gerklę ar nosį grūs zondą, o dėl tavęs, kad kaltė neslėgtų, kad giminės neapkalbėtų. Todėl sakau tau, mieloji: kai ateis tavo motinos ar tėvo mirties metas, tiesiog paleisk žmogų, kurio laikas baigėsi. Iš tikrųjų paleisk. Septintas mitas. Ašpati tikriausiai to nesulauksiu Man bus kitaip. Aš kitų nekankinsiu. Mirsiu tiesiog vieną die ną, ir tiek. Tačiau tiesa yra ta, kad tik dešimt procentų žmonių mirš ta staigia mirtimi, o likusių devyniasdešimt procentų gyvenimo pa baiga yra ilga ir sunki. Mano patarimas - ruoškis tam, mieloji, jau dabar. Ruošk pinigus. Ruošk dokumentus.
124 ■Rūta Vanagaitė
28. Išdrįsk nebūti našta Kaipdienos pabaigoje ateina vakaras irmes einame miegoti, taipir mano gyvenime atėjo vakaras. Aš einu miegoti. Prancūzijos prezidento Lioneiio Jospino motinos, sulaukusios 84-erių, žodžiai paskutine gyvenimo dieną
1969 metais amerikiečių advokatas Louisas Kutneris pasiūlė teisiš kai įpareigojantį dokumentą, kuriuo žmogus galėtų pasirinkti, ko kią sveikatos priežiūrą gaus gyvenimo pabaigoje. Dokumentą gali pasirašyti asmuo, sulaukęs 18 metų ir būdamas pilno proto. Viena jo kopija lieka pas notarą, kita - asmens namuose, trečia įteikiama jo „sveikatos įgaliotiniui“. 41 procentas JAVpiliečių, sulaukusių 18 metų, yra pasirašę tokį „gyvąjį testamentą“. Pagal apklausas, 70-95 procentų amerikiečių nenorėtų, kad jų gyvenimo pabaigoje būtų taikomos agresyvios medicininės priemonės, dirbtinai palaikančios gyvybę, o tikriau sa kant - pailginančios mirimo procesą. Barackas Obama - pirmasis JAV prezidentas, kartu su žmona Michelle pasirašęs „gyvąjį testa mentą“. „Tikiuosi, kad jo dar ilgai neprireiks, bet, manau, protinga tokį dokumentą turėti“, - pripažino Obama. Dokumentas, angliškai vadinamas living will - „gyvasis testa mentas“ arba health care directive - „sveikatos priežiūros nurody mas“, yra įteisintas JAV, Vokietijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britani NE BOBŲ VASARA - 125
joje ir Italijoje, kitur apie jį plačiai diskutuojama. Tobulėjant medi cinai, ilgėjant gyvenimo trukmei jis tampa ypač aktualus. Tai gali ma vadinti pasyviąja eutanazija, bet tai netikslu. Juk eutanazija - tai veiksmas, o čia - veiksmo nebuvimas, leidimas gamtai veikti pačiai. Štai ką sako mums psichiatrė Clarissa Pinkola Estės: „Daugeliui moterų leisti numirti kliudo ne jų prigimtis, o tiktai auklėjimas.“* Aš tikrai išvaduosiu savo artimuosius nuo pareigos už mane nuspręsti, tęsti agresyvias procedūras ar ne, kai artės mano pačios mirtis. Žinau, gydytojai tęs, nes jie privalo, nes jie bijo skundų, teis mų. Net ir nematydami prasmės jie švaistys valstybės pinigus, dar buotojų laiką ir pastangas, kankins mano artimuosius, o svarbiau sia - kankins mane. Paskui brangiausi mano „peniukšliai“, kaip aš juokdamasi vadinu savovaikus, niekaip nebegalės prisiminti manęs linksmos, drąsios, jais besirūpinančios, o prisimins kažkokį gulintį nesusipratimą... Apie išankstinę valią sykį diskutavau su slaugos ligoninės gy dytojomis. Baik tu, sakė jos, kad ir kokios būklės žmogus būtų, jis vis vien nori gyventi. Ir tu, sakė jos, net jei ir būsi tokį dokumentą pasirašiusi, o paskui senatvėje ar po insulto gulėsi pas mus, vis tiek kabinsiesi į gyvenimą, kad ir prie patalo prikaustyta, kad ir su sauskelnėmis, kad ir dementiška. „Bet tai jau būsiu ne aš“, - atsakiau. Pažįstu daug žmonių, kurie tokį dokumentą šiandien pat pasi rašytų. Tavęs, mano mieloji, tikriausiai nepažįstu. Bet galbūt sutinki su manimi, kad ne gyvybė žmogui svarbi, o gyvenimas... ir ne bet koks gyvenimas, o žmogaus. Tavo pasirašyto dokumento netvirtins joks notaras. Tačiau jei dokumentas bus tavo seife ar stalčiuje, jei visi artimieji, o ypač vaikai apie jį žinos, jie laikui atėjus parodys * Clarissa Pinkola Estės, p. 149. 126 ■Rūta Vanagaitė
jį gydytojui ir tuomet visi kartu priims sprendimą, kurio prašei. Sprendimą palikti tave ramybėje. Štai tokia dokumento forma: PAREIŠKIMAS DĖL PASKUTINĖS VALIOS IR SVEIKATOS PRIEŽIŪROS Jeigu ateitų laikas, kai mano veiksnumas būtų apribotas tiek, jog nebegalėčiau aktyviai dalyvauti priimant sprendimus dėl mano pa ties gyvybės ir negalėčiau pareikšti gydytojui valios dėl mano me dicininės priežiūros, noriu, kad būtų laikomasi mano norų pagal šį pareiškimą. Aš, ....................................................................... šio dokumento autorius, reikalauju,' kad ilgą laiką būnant be sąmonės ar sergant terminaline ligos stadija man būtų leidžiama numirti ir mano gyvybė nebūtų tęsiama palaikomosiomis priemonėmis. Terminalinė ligos stadija, kurią įvertina ir patvirtina gydytojas, yra nepagydoma ir negrįžtama sveikatos būklė; nutraukus visas pa laikomąsias priemones, mirtis ištinka per gana trumpą laiką. Būklė be sąmonės - nuolatinė komos būsena arba nuolatinė vegetacijos stadija - negrįžtama sveikatos būklė, kai žmogus nebesuvokia sa vęs, nebesiorientuoja laike bei erdvėje ir nėra jokio atsako į išorinius aplinkos dirgiklius. Ypatingos sąlygos Toliau išvardytos sąlygos dėl tam tikrų gyvybę palaikančių prie monių. Į šį sąrašą įtraukti ne visi kriterijai. Mano pareiškimas, kad gyvybė nebūtų palaikoma gyvybę palaikančiomis priemonėmis yra NE BOBŲ VASARA - 127
taikomas tik tada, jei tai buvo nurodyta, kitu atveju noriu, kad būtų taikomas atitinkamas gydymas. I~1 Taikyti [~1 Nutraukti Kardiopulmoninis gaivinimas......................................... Dirbtinė plaučių ventiliacija Dirbtinis maisto medžiagų ir skysčių tiekimas
Kiti specialūs reikalavimai:
Noriu, kad man būtų skirtas pakankamas nuskausminimas, kad nejausčiau diskomforto. Neturiu ketinimo tiesiogiai atimti sau gyvybės, tačiau nenoriu, kad mano mirtis būtų beprasmiškai atito linama. Šis pareiškimas pateikiamas labai apgalvotai ir man esant aiš kaus proto būsenos. _____/ _____ / _____ (Data).....................................
128
-Rūta Vanagaitė
LIUDININKŲ PATVIRTINIMAI Šį dokumentą mūsų akivaizdoje pasirašė........................ ........................................................... šio dokumento au torius, kurio amžius 18 ir daugiau metų, dokumento pasirašymo metu būdamas aiškaus proto ir pajėgus suprasti sveikatos priežiūros sprendimo prasmę ir pasekmes. Autorius atrodė nepaveiktas jokios nederamos įtakos. Šį dokumentą pasirašėme paties dokumento au toriaus akivaizdoje ir paties autoriaus reikalavimu vienas kito aki vaizdoje.
(Liudininkas)
(Liudininkas)
(Gatvė, namo nr.)
(Gatvė, namo nr.)
(Miestas, valstybė, pašto kodas)
(Miestas, valstybė, pašto kodas)
Gera pradžia - pusė darbo. Dabar parašyk testamentą. Niekam apie jį nepasakok. Padėk jį saugiai - pas notarą ir namie - ir eik gyventi.
NE BOBŲ VASARA - 129
29.
Vaikai yra paskolinti Jūros pakraštyje galima rasti retą gyvūną, vadinamą „argonaute"(paper nautilus). Argonaute nėraįsikibusiį savo kiaukutą. Jos kiaukutas - tarsi lopšys, kurį argonaute laiko apkabinusi visomis savo galūnėmis. Atėjus perėjimo laikui argonaute iškyla sujuo į vandens paviršių. Čiaiš kiaušinių išsiritairišplaukiaįjūrąjos vaikai. Tadamotinaargonaute palieka savo kiaukutą irpradeda naujągyvenimą. Anne Morrow Lindbergh, „ Jūros dovana“
Jei tau penkiasdešimt, vadinasi, tavo vaikams jau daugiau kaip dvi dešimt. Jie suaugę žmonės - taigi jiems tavęs nebereikia. Žiauru? Vienoje patarimų moterims knygoje radau tokią frazę: „Pirmas ir svarbiausias patarimas: stenkis būti kuo toliau nuo savo suaugusių vaikų.“ Žiauru? Mokykimės iš gamtos. Vilkė globoja savo vaikus, kol jie maži. Kai ateina laikas, ji pradeda juos mokyti medžioklės gudrybių, šie pia dantis, urzgia, taikosi grybštelti, kad jie liautųsi buvę vaikai. Kad jie patys taptų vilkais. Vilkė verste verčia savo vaikus suaugti. Ji juos paleido į gyvenimą. Liepos pabaigoje gandrai gandriukus moko skraidyti - jie ruo šia juos ilgai kelionei į šiltuosius kraštus, po kurios jie savo vaikų daugiau niekada nebematys arba jei pamatys, kausis su jais dėl liz do. Gandrai vaikus išaugino ir paleido. X30 ■Rūta Vanagaitė
Kodėl mums, motinoms, taip sunku paleisti savo vaikus? Louann Brizendine knygoje „Moters smegenys“ sakoma; „Kai moteris išleidžia į gyvenimą visus savo vaikus, senovinis „mamos“ įspaudas jos smegenyse ima blėsti, leisdamas jai ištraukti keletą jungčių iš smegenyse įmontuoto vaikų sekimo įtaiso. Kai bamba gyslė yra nutraukiama ir vaikai palieka namus, mamos smegenų grandys pagaliau tampa laisvos ir gali būti pritaikytos naujiems sie kiams, mintims ir idėjoms įgyvendinti. Tačiau dauguma moterų, vaikams palikus namus, iš pradžių jaučia beviltišką liūdesį.“* Taip, mūsų vaikai jau nuo trylikos ar penkiolikos metų neleido prisiliesti, apkabinti, taigi fizinio kontakto praktiškai sujais nebetu rėjome nuo paauglystės. Tačiau, sako psichologė, „vis dėlto įprastas kontaktas, gyvenant po vienu stogu su vaikais, teikė užtektinai peno mūsų smegenims, toms jų dalims, kurios atsakingos už rūpestį ir globą“**. Motiniškoji moters smegenų dalis išlieka alkana ir darbin ga iki pat mūsų gyvenimo pabaigos - užtat mes taip atsigauname tapusios močiutėmis. Tačiau ar mes nebandėme per vaikus realizuoti savęs, nereali zuotos? Gyventi ne savo gyvenimą, ojų, nes mūsiškis gyvenimaskaip ir nepavyko, nepasistengėme, kad pavyktų, tad perkėlėme išsipildy mo užduotį ant savo vaikų pečių? Et, iš manęs nieko dora neišėjo, kam čia stengtis, pasigimdysiu vaikus, gal jiems gyvenimas nusiseks. Būti motina - mūsų vaidmuo, mūsų tapatybė. Mes privalome rūpintis, kad vaikai būtų saugūs, gautų maisto, gerus namus ir išsi lavinimą, bet jei mes susitapatiname su motinos vaidmeniu, ima mės pernelyg rūpintis savo vaikais, tuomet stabdome jų brendimą,
*LouannBrizendine,p. 176. **LouannBrizendine,p. 177. NE BOBŲ VASARA * 131
paralyžiuojame jų natūralų norą pažinti pasaulį. Kai jie suauga, mes nepaleidžiame jų, nes paleisdami vaikus prarandame savo tapatybę. Aš esu motina, o jei vaikui manęs nebereikia, tai kas iš manęs lieka? Jei esi tokia motina, kenki savo vaikui, bet pirmiausia pati sau. Bandai save įtikinti, jog labai rūpiniesi vaiku, tačiau visų labiausiai rūpiniesi, kad TAUneatsivertų tuštuma, jei motinos vaidmuo bus iš tavęs atimtas. Beliktų vegetuoti, kol gausi močiutės vaidmenį ir vėl pulsi rūpintis, kad gyventų kažkas kitas, užuot gyvenusi pati? Esama motinų, kurios tampa visavertėmis asmenybėmis tik savo vaikų dėka. Vaikas pasieks, ko aš nepasiekiau. Gaus geresnį darbą, gyvens geresniame name, sukurs geresnę šeimą. Jos tarsi sako savo vaikui: „tu tapsi kažkuo, taip Mes atvedėme juos per tave ir aš jausiuosi kažkuo tapusi“, prie krašto ir siūlėme paskraidyti. Jie spyrėsi. „nenuvilk manęs, aš tau tiek daug paau „Skriskit!“- šaukėme kojau“. Pažįstamos frazės? Galbūt tavo mes. Bet jie ir toliau tėvai taip elgėsi su tavimi ir tu kartoji spyriojosi. Tuomet išmoktą modelį su savo vaikais? Stop, mes nustūmėme juos žemyn. Ir jie nuskrido. mieloji, stop. Vaikai suaugo. Sujais buvo taip gera, kai jie buvo maži. Tubuvai jų gyvenimas - nieko daugiau nereikėjo. Nebuvo tuščių vakarų ar savaitgalių, visada turėjai kompaniją, visa da jauteisi visavertė, nes labai reikalinga. Gal ir vyro atsisakei, nes juk ir be jo turėjai šeimą, turėjai savo vaikus. Sunkumai prasidėjo vaikams tapus paaugliais. Jie netvarkė savo kambario. Jie sėdėjo prie kompo, kai turėjo eiti miegoti. Jie garsiai leido muziką. Jie grįždavo (arba negrįždavo) naktimis ir tu neiš simiegodavai. Kartą grįžo išgėrę. Kuprinėje radai cigarečių pakelį arba prezervatyvų. Jie niekada neskambino tau pirmi, o kai pa132 ■ Rūta Vanagaitė
skambindavai, nekeldavo ragelio, varydami tave iš proto. Į visus tavo klausimus jie atsakydavo vienskiemeniais žodžiais - net ne sa kiniais, ir tuoj pat užsidarydavo savo kambaryje. Tau atrodė, tarsi jie būtų apimti depresijos (tiesa, depresija kaipmat praeidavo, kai paskambindavo ar ateidavo jų draugai). Kas nutiko? Ką bloga jiems padarei? Kodėl jie tavęs nebemyli? Todėl, kad taip sutvarkė Motina Gamta. Jeigu jie tave tebemy lėtų kaip vaikystėje, jiems būtų sunku palikti namus ir pradėti sava rankišką gyvenimą. Tu jiems tiek daug davei, bet jie dabar visiškai nenori su beribiu dėkingumu žiūrėti tau į akis. Viskas, ko jie dabar nori: dingti, išeiti iš namų, būti su savaisiais, išbandyti alkoholį, sek są, atrasti pasaulį, pakliūti į pavojus, išsikapanoti iš jų - PATYS, be tavo pagalbos. Jie nori sutraukyti grandines, kurios juos rišo prie namų, prie tėvų, tuomet lėkte užlėkti ant aukščiausio kalno ir visam pasauliui sušukti: „Aš laisvas!“ Clarissa Pinkola Estės knygoje „Bėgančios su vilkais“ tą neiš vengiamą ir motinoms tokį skaudų jaunystės maištą prieš tėvus va dina žiauriai: „leisti gerajai motulei numirti“. Psichologė kalba apie tai, kad mergaitei bręstant ateina metas, kai „geroji motulė“, tiek sykių anksčiau ją gelbėjusi ir traukusi iš bėdos, pasidaro pernelyg gera, o jos išskirtinis rūpestingumas ir globa pradeda trukdyti duk teriai priimti naujus gyvenimo iššūkius - vadinasi, tobulėti. Tačiau vaikai turi pradėti savarankišką gyvenimą pasaulyje, kuris anaiptol ne motiniškai nusiteikęs jų atžvilgiu. Didžiausias pavojus, anot psi chologės, „kai pernelyg gera motulė pasižymi nepalaužiama sveika ta ir atkaklios piktžolės gajumu - ji veši sau ir lapoja, gobdama ša komis dukterį netgi tuomet, kai scenarijuje apie ją aiškiai pasakyta: „Skubiai palieka sceną.“*
*ClarissaPinkolaEstės,p. 110. NE BOBŲ VASARA • 133
Ką tau daryti? Suprasti, kas vyksta. Priimti tai kaip natūralų dalyką. Kuo anksčiau paleisi savo vaikus, tuo anksčiau jie grįš pas tave - tiesa, ne visam, tik pabūti, bet sugrįš mylėdami. Sugrįš kito kie, bet vėl bus artimi. Jų akyse nebebus to su neapykanta besiribo jančio priešiškumo, kurį matai dabar. Jeigu bandysi žūtbūt laikyti vaikus prie savęs, jie vis vien išeis ir negrįš pas tave labai ilgai, jei apskritai grįš. Parodyk jiems, kaip tau sunku, kokia jautiesi įskau dinta, ir jie taip pat nenorės grįžti, nes juos slėgs kaltės jausmas. Kaltė stums juos nuo tavęs. Taigi jei vaikams atėjo laikas palikti namus, padėk jiems susi dėti daiktus. Atidaryk vartus, pamosuok skepetaite, o paskui daryk viską, kad dideliame ir nesvetingame pasaulyje jie būtų kuo sava rankiškesni. Poetas Guillaume’as Apollinaire’as rašė taip: „Mes atvedėme juos prie krašto ir siūlėme paskraidyti. Jie spyrėsi. „Skriskit!“ - šau kėme mes. Bet jie ir toliau spyriojosi. Tuomet mes nustūmėme juos žemyn. Ir jie nuskrido.“* Tačiau, kad ir kaip toli būtų tavo vaikai, visada būk pasiekiama, kai JIEMS tavęs reikia, - bus tokių akimirkų. Liga, pinigų stygius, prarasti draugai ar mylimasis... Tačiau kol jiems gerai, jie neieškos tavo peties. Tad jei neskambina, nerašo, džiaukis - viskas yra gerai. Jie auga, bręsta, ieško savo vietos pasaulyje, kuriame tavęs jau nėra. Nei telefonu, nei žinutėmis, skalpo skambučiais nepersekiokjų. Turi feisbuko paskyrą - įtrauk savo vaikus į draugus ir kartkartėmis pa sižiūrėk, kas vyksta jų gyvenime, bet nekišk savo komentarų, laikų, nes tai gali juos dirginti. Jie juk su draugais savo naujienomis dali jasi, su savaisiais, o tu esi... esi mama, žinok savo vietą. Tavo vieta -
*Iš:ClarissaPinkolaEstės,p. 112. 134
*Rūta
Vanagaitė
praeityje, bent jiems taip tikrai atrodo. Jei bus labai sunku, vieną aki mirką įsivaizduok, kaip tu pati jaustumeisi, jei tavo mama tau ištisai skambinėtų ir tikrintų, ką veiki, jei jinai neatsitrauktų nuo skaipo.
30.
Gyventi vienatvėje Vienatvėyrapuikus dalykas, jei ko nors lauki. Nežinomas autorius
Aš gyventi vienatvėje tesugebėjau labai trumpai. Kai prieš metus rugsėjo pabaigoje visam į užsienį iškeliavo mano vaikai, mane apė mė panika. Taip, aš turiu draugių, galiu susitikti, bet namai, namai tai tušti... Pirmąkart per penkiasdešimt aštuonerius savo gyvenimo metus neturėjau kompanijos vakarieniauti, neturėjau, kuo rūpintis, kad pavalgytų... Tuomet ir puoliau bėgti nuo vienatvės į internetinių pažinčių platybes. Apie tas platybes, susiaurėjusias iki paskuti nio savo gyvenimo romano, papasakosiu skyriuje „Interneto pažin tys, arba Skeletas spintoje“. Dabar - apie gyvenimą vienatvėje. Tai naujiena mano kartos moteriai. Nei mano mama, nei jos motina, nei ankstesnės moterų kartos taip ir nepatyrė vienatvės, nes vaikams suaugus tuose pačiuose namuose dažniausiai tebegyveno ir vaikai, ir anūkai. Dabar mūsų vaikai sulaukę aštuoniolikos ne tik išeina ir nuomojasi butus, ne tik kuria šeimas, bet ir DINGSTA. JIE EMIGRUOJA. NE BOBŲ VASARA ■ 135
Daugiau nei trečdalis šešiasdešimtmečių moterų Europoje gy vena vienos. Ar ne daugiau tokių Lietuvoje, nes mūsų vyrai miršta anksti, o vaikai ir net anūkai išvažiuoja ir įsikuria toli nuo tėvynės? Kaip pasiruošti vienatvei, kaip ją ištverti mums, turinčioms tokį sti prų rūpinimosi geną? Štai ką pataria žmonės, kurie ilgai gyveno vienatvėje ir išmoko mažų gudrybių, kaip ją praskaidrinti: 1. Užsiprenumeruok dienraštį. Kas rytą jausi, kad kas nors buvo prie tavo durų. Kas rytą turėsi kompaniją - pasaulio naujienas. 2. Nusipirk elektrinę kavivirę su laikmačiu. Tau bus labai smagu rytą išgirsti kavos aparato garsą ir užuosti kavą - tarsi kas nors tavimi rūpintųsi. 3. Įsigyk lempučių su judesio davikliais. Kai naktį eisi į tualetą, tau bus smagiau ir saugiau. 4. Kartkartėmis nusipirk puokštę gėlių ir pasimerk namie. 5. Nusipirk smilkalų arba kvapiųjų žvakių ir užsidek vakare bus daug jaukiau ir jausiesi labiau atsipalaidavusi. 6. Pasileisk mėgstamą muziką ir įlįsk į vonią, pilną kvapiųjų putų. 7. Turėk radiją arba televizoriuką virtuvėje, kai ruoši sau valgyti. Taip bus linksmiau. 8. Būtinai turėk internetą ir naudokis Skype programa, taip pat turėk Facebook paskyrą, kad matytum, ką daro tavo vaikai ir bičiuliai. 9. Nusipirk kokybiškos patalynės: pūkinę pagalvę ir antklodę, malonią dėvėti pižamą ir chalatą, kad lovoje būtų šilta, gražu ir miela. 136
•Rūta Vanagaitė
10. Pakviesk draugę ar giminaičius pietų ar vakarienės nors kartą per savaitę. 11. Surašyk dalykus, kurie tave uždega (skyrius „Kas tave uždega?“), ir pakabink tą sąrašą matomoje vietoje, kad kasdien galėtum pasitikrinti. 12. Kiekvieną dieną išeik iš namų - ir būtinai j gamtą.
31.
Depresija? Ne bėdai
...moteris panašiį saguarą - nuostabiaigražų kaktusą, augantį dykumoje. Saguarągalimasušaudyti it rėtį, . supjaustyti, nulaužti, sutrypti kojomis - jis vis vien liekagyvas, toliau kaupiagaivinantį vandenį, augairlaikui bėgant užsigydo žaizdas.* Clarissa Pinkola Estės
Tai atsitiko senokai, gal prieš penkerius metus. „Depresija? Juokaujat? Tik jau ne man“, - pasakiau Brigitai, kai ji visiškai šaltu veidu man ją diagnozavo ir jau siekė savo receptų knygelės. Juk aš ne psichinis ligonis, aš gyvybinga, sveika moteris ir nenoriu jokių diagnozių, jokių vaistų. Aš tik nebenoriu gyventi, bet juk gyvenu. Taigi viskas su mani mi gerai. Viską darau, ką turiu daryti, tik nieko nejaučiu tai dary dama. Darau, bet pati kaip ir nedalyvauju toje veikloje, o visą laiką
* ClarissaPinkolaEstės,p. 284. NE BOBŲ VASARA ■ 137
matau save iš šalies, tarsi per stiklą, ir galvoju, ką čia ta Vanagai tė daro? Kalbu ir girdžiu iš šalies save kalbančią, ir galvoju: ką tu čia tauški, moterie? Iš gyvenimo nieko nebesitikiu, nes viskas jau buvo ir dabar tik kartojasi. Visiškai nebebijau mirties, nes ji mane išvaduotų nuo kartojimosi, nuo kasdienės rutinos. Dalyvauju poli tikoje, taip. Bet kai matau politikus, besiriejančius dėl sklypo, vie nas kitą perkančius ir parduodančius dėl interesų, man ne pikta, o juokinga - juk tuoj jūsų nebus, būsit mirę kaip ir mes visi, ar jūs to nežinote? Arba gulėsite kaip tie mano lankomi seneliai slaugos ligoninėje ir jums nereikės sklypų, tik šlakelio vandens ir šaukšto sriubos. Buvau tuomet išgyvenusi kelerių metų sielvarto duobę ir, man rodos, išsikapanojusi iš to sielvarto. O gal ir ne, ko gi tuomet bū čiau ėjusi konsultuotis? Kad paaiškinčiau, kaip jaučiuosi, tuomet psichoterapeutei trumpai perpasakojau vieną pjesę, kurią iš anglų kalbos vertė mano mama. Thorntono Wilderio „Mūsų miestelis“. Ten pasakojama apie kelias šeimas mažame miestelyje, jų atžalos susituokė ir gyveno laimingai, kol netikėtai gimdydama mirė jau noji žmona Emilė. Trečiajame pjesės veiksme Emilė priprašo Die vo, kad jai leistų vėl grįžti į gyvųjų pasaulį nors vieną dieną pabūti su vaiku, vyru, su savais. Dievas leido ir ji grįžo. Bet patyrusi, kas yra mirtis, ji nebegalėjo gyventi su gyvaisiais, su nepatyrusiais: jie bruzdėjo, užsiėmė niekais, pykosi ir gyveno taip, tarsi nežinotų, kad mirs, nevertindami nei gyvenimo, nei vienas kito. Emilė nesulaukė dienos pabaigos, nebegalėjo būti tarp gyvųjų. Ji pasiprašė priimama atgal ir grįžo į kapus, pas mirusiuosius. Pas tuos, kurie žino. Lenkų psichiatras Antony Kempinskis, perėjęs Osvencimą, daug rašė apie buvusių koncentracijos stovyklos kalinių savijautą 138
-Rūta Vanagaitė
ir psichologinę būseną (beje, jis teigė, kad Osvencime niekas nesir go depresija). Žmonės, išgyvenę Osvencimą, vėliau nebegalėdavo dalyvauti jokiose laidotuvėse. Jiems, patyrusiems mirties fabriko pragarą, buvo baisiai juokinga visa ta pompastika, visas tas teatras aplink vieną paprastą numirėlį. Visa tai papasakojau gydytojos kabinete. Išėjau su receptu. Turi imtis naujos veiklos, sakė ji, bet kad negrimztum giliau ir kad iš loštum laiko, duok savo smegenims poilsio, duok dirbtinio maisto, kol jos pagis. Ateis diena ir tu vėl dalyvausi savo gyvenime, užuot jį stebėjusi. Vėl juo džiaugsiesi. Dabar, praėjus penkeriems metams po to pokalbio, kai žinau, kas yra depresija, kuo ji pasireiškia ir kaip ją gydyti, galiu pasidalyti su tavimi. Depresija nėra paprastas liūdesys ar bloga nuotaika, nėra siel vartas dėl bėdos ar netekties. Blogai nuotaikai žinau vieną nuos tabų vaistą; apėmus hipochondrijai ir savigailai, stoji ir eini lauk. Dvi valandos vaikščiojimo bet kokiu oru labai greitu žingsniu - ir grįši pavargusi, suplukusi, griūsi į lovą, o rytoj bus kita diena. Daug geresnė. Dažnai depresija ištinka ne tada, kai vargsti, o tada, kai vargai baigiasi ir tarsi turėtum atsipūsti. Mirtys, išdavystės, artimųjų ar tavo pačios ligos - visa tai gali palaužti ir tave, kad ir kokia geležinė ledi būtum. Verki. Jautiesi prislėgta. Atsakyk sau į vieną klausimą; kiek ilgai tai tęsiasi? Jei ilgiau nei du mėnesius, štai tau teiginiai, ku riuos turi sąžiningai perskaityti ir sąžiningai pažymėti savo būseną atitinkančius punktus.
NE BOBŲ VASARA - 139
Klinikinės depresijos diagnozavimas, svarbiausipožymiai: 1. Prislėgta nuotaika beveik kasdien, trunkanti didžiąją dalį dienos, ypač sunku rytais. 2. Prarastas susidomėjimas gyvenimu, nenoras imtis veiklos ir gyventi. Kitipožymiai: 1. Svorio kritimas nesilaikant dietos arba jo augimas, sumažėjęs arba padidėjęs apetitas. 2. Nemiga arba mieguistumas beveik kasdien. 3. Padidėjęs jautrumas arba smarkiai sumažėjęs gyvenimo tempas. 4. Nuovargis arba energijos stygius beveik kasdien. 5. Bevertiškumo arba didelės kaltės jausmas. 6. Sumažėjęs gebėjimas susikoncentruoti arba priimti sprendimus. 7. Nesugebėjimas džiaugtis dalykais, kurie džiugindavo anksčiau. 8. Mintys apie savižudybę. Jei tau tinka pirmieji du požymiai ir bent keli iš antrojo sąrašo imkis priemonių. Klinikinė, arba didžioji, depresija yra daugiau nei liūdesys ar reakcija į netektį. Taip, besitęsiantis sielvartas gali išsivystyti į di džiąją depresiją. Depresija yra medicininė problema, reikalaujanti gydymo, kaip ir aukštas kraujo spaudimas ar diabetas. Gydytojai paprastai depresiją pacientams apibūdina kaip ligą, kurią sukėlė 140 •Rūta Vanagaitė
biocheminis disbalansas. Tai reiškia, kad su- Atsidurti dugne mažėjo serotonino arba kurio nors kito svar- j
dešimtmetė moteris išgeria kasdien, ją per keletą ar keliolika metų suės kepenų cirozė, baisi, baisi liga, lemianti ilgą, kankinamą mirtį. Jei tau depresija, eik pas šeimos gydytoją, pas psichologą - eik nesigėdydama. Juk mūsų Lietuvoje šimtai tūkstančių, juk kone kas dešimta moteris mūsų šalyje neatlaiko gyvenimo sunkumų... Juk tau nereikės gydytis visą gyvenimą. Gal metus, dvejus, paskui bandysi gyventi be vaistų, galbūt vėl grįši prie jų, žiūrint, kokia bus tavo gyvenimo situacija ir kaip suja tvarkysis tavo smegenys. Ar jos pajėgs vėl užsikurti ir gaminti serotonino tiek, kiek tau reikia, kad gyventum visavertį gyvenimą? Tačiau ne tik chemija gydo depresiją. Mūsų kūne esama tam tikrų medžiagų, sukeliančių gerą savijautą, o kai kada - netgi pa laimos pojūtį. Tradiciškai tokios būsenos būdavo pasiekiamos per maldą, meditaciją, per transą, šokį, tam tikrą fizinę veiklą, giedoji mą ir kitas gilias dvasios būsenas. Judėjimas gamina laimės hormoną endorfiną. Iškritus puriam sniegui galėdavau slidinėti savo miške ir man nereikėdavo nieko. Aš gyvenau. Nutirpdavo sniegas ir aš vėl jausdavausi blogai. Man paaiškino: tau nutinka tas pats, kas bėgiojimo maniakams - jų or ganizmas pripranta prie endorfino kaip prie gerojo narkotiko, ir tą dieną, kai jo negauna, juos tiesiog pykina. Abstinencijos sin dromas! Aš nebenoriu pykdyti savo sielos, noriu ją maitinti ir tikėtis, kad ji bus sveika. Kad manęs nebeištiktų depresija, sielos maisto, laimės chemikalų ieškau visur - meilėje, jogoje, gamtoje, nuolat ju dėdama, tai sukelia fizinį nuovargį, ir tuomet maudžiančiame mano kūne ima skleistis palaimos gėlė. Nuostabi citata šio skyriaus pabaigoje: 142 •Rūta Vanagaitė
„Atsidurti dugne, kad ir kaip tai būtų skausminga, vadinasi, pa siekti derlingą dirvą.“* Pasiekei? Dabar atsispirk.
32. Prisiliesk, prisiglausk, apsikabink Prisiglaudimai irapsikabinimai turėtų būtipardavinėjami vaistinėse kiaurąparą. Kitožmogaus prisiglaudimas neretai yra geriausias vaistas nuo visų bėdų. Nežinomas autorius
Mokslininkai tvirtina, kad kiekvienas žmogus turi apsikabinti su kitu žmogumi nors keturis kartus per dieną. Keturi prisiglaudimai užtikrina tavo psichinę sveikatą ir ramybę. Ar tu juos gauni? Skai čiavai? Vienas Vakarų Europos universitetas surinko vyresnio amžiaus savanorius ir mokė juos masažo meno. Savanoriai išmoko masa žuoti neišnešiotus naujagimius. Eksperimentas pasiteisino, nes ma sažuojami kūdikiai ėmė greičiau augti ir stiprėti. Tačiau įvyko kai kas daugiau, kai kas netikėta. Patys senjorai savanoriai ėmė geriau jaustis - jie pradėjo daugiau bendrauti su savo draugais, gėrė ma žiau kavos ir alkoholio, išnyko depresijos simptomai. Kaip apmaudu, kad kiti žmonės mus apkabina tik dviem gy venimo atvejais: kai siekia seksualinio suartėjimo arba kai guodžia
* ClarissaPinkolaEstės,p.283. NE BOBŲ VASARA - 143
verkiančias. Net ir sveikindamiesi mes neapsikabiname, tikpakštelim į orą ties vienas kito skruostu. Tiesa, maži vaikai mus apkabina dažnai, bet juk mes nebeturime mažų vaikų. Anūkai, taip, anūkai, jeigu jų turi, jeigu jie arti, jeigu jie kasdien su mumis. Kas vyksta mūsų smegenyse, kai Gera įžanga į gerą seksą moteriai - ne dvi minutės, auginame vaikus ir gauname didziuo dvidešimt keturios lę prisilietimų dozę? Louann Brizenvalandos: kai judu valgote, dine aprašo įdomų eksperimentą su kalbatės, juokaujate, žiurkėmis. Mokslininkai tyrė moti laikotės už rankų. nišką žiurkių elgseną. Jie apmarino žiurkės spenelių, krūtinės ir pilvo sritį. Patelės galėjo matyti, užuosti ir girdėti savo jauniklius, bet negalėjo jausti, kaip jie muistosi šalia. Rezultatas - globos kokybė ir motinos bei jauniklių ryšys smarkiai nukentėjo. Žiurkės kaip įprasta nenešiojo, nelaižė ir kitaip neglobo jo savo jauniklių. Dauguma jų neišgyveno. Įdomu, kas atsitiko su žiurkėmis? Jos nenustipo, bet netekusios fizinio kontakto su savo vaikais, matyt, galutinai sužiurkėjo... Clarissa Pinkola Estės pasakoja apie Tehuano moteris, kurios „nuolatos liečia ir plekšnoja ne tik savo vaikus bei vyrus, ne tik savo močiutes bei senelius, ne tiktai maistą, drabužius, naminius gyvu lius, bet ir viena kitą. Tai be galo jausminga ir nuoširdi bendruo menė, kurioje kiekvienas tiesiog žydėte žydi. Panašiai ir stebėdama dūkstančius vilkus matai, kaip jie žaismingai stumdosi ir niuksuojasi tarsi šokdami. Būtent šis kūnų sąlytis per odą tarytum sako, kad „mes visi - vieno kraujo, tu su mumis, mes drauge“*. O kaip žaidžia ir niuksuojasi šunys? Mudvi su Egle, mano duk terėčia, kartais išvežam savo šunis į mišką, ten jie valandą ar dvi
* ClarissaPinkolaEstės,p.624. 144 *Rūta Vanagaitė
dūksta ir vartosi, kandžiojasi ir paskui pavargę stovi subedę snu kius, prisiglaudę vienas prie kito... Kartais prisimename mano mi rusią sesę, jos mamą, ir tuomet - tik tuomet, kai abi verkiam, apsi kabiname. Kodėl mes apsikabiname tik verkdamos? Jei esi ištekėjusi, turbūt turi tik vieną žmogų, kurį gali apkabinti nebūtinai verkdama - savo vyrą. Ar apsikabinate? Nebūtinai tuo met, kai einate link sekso. Juk seksologų įrodyta, kad įžanga į seksą yra ne tos dvi minutės, kai jis tave liečia „prieš tai“. Gera įžanga į gerą seksą moteriai - tai dvidešimt keturios valandos. Visa para iki sueities. Kai jūs kalbatės. Juokaujate. Laikotės už rankų. Liečiate vienas kitą. Ar tavo įžanga trunka tiek laiko? Ar tavo vyras žino, jog tau reikia dvidešimt keturių valandų, kad būtum pasirengusi, tikrai pasirengusi meilei? Gal jūs konfliktuojate ir pykstatės? Net ir tuomet prieik ir ap kabink jį. Prisiglausk. Jūsų kūnai ims gaminti endorfinus, laimės hormonus, ir pyktis bei priešiškumas atslūgs. Ojeigu tu viena kaip aš? Jeiguvyro nėra? Ilgus metus buvauviena. Prisiglausčiau prie vaikų, bet dažniau siai jaučiu, kadjie nenori. Apkabinčiau šunį, bet per klaidą pirkome labradorą - tada nežinojau, koks jų plaukas šiurkštus ir riebaluotas, kaip ūdros, kad pro jį neprasiskverbtų vanduo. Kas mane - ir galbūt tave - gali apkabinti ir paglostyti nors kar tą per dieną, ne keturis? Štai gelbėjimo priemonių sąrašėlis:• • Masažas. • Kosmetologinės procedūros - net pedikiūras yra gerai. • Pirtis ir vanojimasis. NE BOBŲ VASARA
145
• Sėdėjimas ar gulėjimas saulės atokaitoje, kai į tave plūste plūs ta spindulių šiluma. • Minkštakailis šuo ar katė, murkianti tau ant kelių. • Draugė, kuri sutinka pas tave pernakvoti, ir išgėrusios vyno, prisiglaudusios užmiegate gretimose lovose ar vienoje, laiky damosi už rankų, - kaip paauglystėje. • Šokis (prisiglaudus) kokiame nors vakarėlyje. Tačiau geriausia gelbėjimo priemonė - vis dėlto rasti vyrą, ku ris tave, penkiasdešimtmetę, pamiltų.
33. Internetinės pažintys, arba Skeletas spintoje Meilėyra kaip vėjaraupiai- kuo vėliaugyvenime tave ištinka, tuo sunkesnė eiga. Nežinomas autorius
Dar prieš dešimtmetį tai buvo neįsivaizduojama. Kad lietuvė mote ris pardavinėtų save, siūlytųsi nepažįstamiems vyrams? Praeis dar dešimt metų ir esu tikra, pusė santuokų ar romanų bus užsimezgę internete. Ten pasiūla daug didesnė. Juk kur kas drąsiau pasakyti „labas“ internete nei priėjus kavinėje. Juk dabar jaunos panelės be jokių skrupulų ieško partnerių internete ir eina į dešimtis pasima tymų, ir toliau ieško, kol randa. Juk... ir 1.1 146
-Rūta Vanagaitė
Tačiau pradėkime nuo pradžių, nuo mano sesers Aušros, da riusios daug dalykų, kurių dar niekas nebuvo daręs. Važiavome jos mašina į kaimą, ir telefone ištisai pypsėjo žinutės. „Kas čia tau protą knisa“, - klausiu. „Ai, čia vienas toks iš Švedijos, o kitas, - sako ji, amerikietis, tas skambina ar rašo naktimis, mat pas juos ten diena.“ Taip ji man papasakojo, kas per daiktas yra intemetinės pa žintys. Buvo į Lietuvą atvažiavęs tas jos švedas - įspūdingas vyras, galvojau, ką ten tos švedės veikia, jei tooookie vyrai turi internete moters ieškoti. Buvo ir amerikietis... O paskui, praėjus gal pusmečiui po to mūsų pokalbio, nė vienas iš jų nebegalėjo Aušrai prisiskambinti, nes jos jau nebebuvo. Priklausau tarptautinei organizacijai Twinless Twins - „Dvyniai be dvynių“. Ji vienija žmones, netekusius savo dvynio. Sako, tuomet ir gedėjimas, ir gyvenimas po netekties būna kitoks nei netekus tie siog brolio ar sesers. Kad ir kokie buvo jūsų santykiai, netenki dalies savęs. Ir tuomet nori, tikriau sakant, jauti beveiki fizinį poreikį tęsti tai, ką darė, mėgo, kuo gyveno tavo miręs dvynys. Gedėdama Aušros, pradėjau važinėti į mišką netoli Nemenči nės, jos vadinamą „briedynu“, kur ji kasdien vaikščiodavo su šu nimi, nebijodama nei briedžių, nei žmonių. Gedėdama Aušros, susiradau tą pažinčių svetainę, kurioje ji lankėsi, ir įdėjau savo nuotrauką. Svetainė nelietuviška, nes, kaip ir ji, nenorėjau pakliūti į pažįstamų akis, be to, žinau, kad Lietuvoje prie gerų vyrų stovi išsi rikiavusi eilė. Čia man be šansų. Svetainė buvo mokama, nes moka mose mažiau aferistų - taip sako. Ir tuomet prasidėjo įdomybės. Per keletą dienų gavau keliolika „mirktelėjimų“ ar laiškų iš dviejų tipų vyrų: vieni buvo jauni lovela sai, net aštuoniolikiniai, kurie „atsitiktinai“ lankysis kitą savaitgalį NE BOBŲ VASARA - 147
Lietuvoje ir mielai susitiktų. Paskui išsiaiškinau, kad čia labai po puliarus būdas susirasti sekso partnerę važiuojant į komandiruotę. Prieš keliaudamas į tą šalį, užsiregistruoji internetinių pažinčių sve tainėje ir ieškai daugmaž tinkamos moters. Antro tipo vyrai buvo visiški senoliai, apsupti anūkų arba vieniši ir suvargę. Brrrr... Kas beliko? Ieškoti pačiai. Su drauge sėdome prie kompiuterio, pasistatėme butelį vyno ir smagiai krizendamos pradėjome ieškoti man kavalieriaus. Pasirinkome šalis, į kurias skristi pigu ir kur vyrai gražūs, o moterys ne: Norvegija, Olandija, Didžioji Britanija. Dar pridėjau Suomiją, nes kalbu suomiškai ir jaučiu sentimentus tos ša lies gamtai ir kultūrai (pragyvenau ten penkerius metus). Tuomet pasirinkau amžiaus tarpsnį - mano amžiaus arba ne daugiau kaip penkeriais metais vyresni. Ir pirmyn - į paieškas, per tūkstančius veidų. Už kurio akis užkliūva - mudvi spaudžiam „mirkt“. Imam? - klausiam viena kitos. Na, imam. O šito ne, žiū rėk, koks pagurklis. Tas tai, matyt, babnikas... Ir taip toliau. Ech, gaila, kad su seserimi šios pramogos nepasidarėm... Šitokia smagi medžioklė. Paskui, po kelių valandų, pabodo, pavargom ir nuėjom ant so fos paplepėti Kitą rytą pažiūrėjau, kas užkibo. Daug buvo. Keliems atrašiau, paprašiau atsiųsti daugiau informacijos apie save ir daugiau savo nuotraukų. Tuomet jau prasidėjo tikrasis sijojimas: labai dažnai vy rai įdeda vieną nuotrauką, kur jie gerai atrodo, o kai atsiunčia kitas, pamatai ir pilvuką, ir kad ūgis metras šešiasdešimt, ir dar kas nors tave atstumia. Arba pradeda siųsti nuotraukas su anūkais, atskirai anūkų vaizdelius visais rakursais, tarsi man tie žaidžiantys peniukš liai būtų įdomūs ir traukte trauktų kuo greičiau tapti jų pamočiute. 148 •Rūta Vanagaitė
Taigi po kelių dienų atsirinkau penkis ar šešis kandidatus ir pradėjau gilintis, kas jie tokie. Susirašiau visus ant atskiro lapo, kad nesusipainiočiau: Džonas, Olandija, dvimetrinis gražuolis, na, ti krai ne mano nosiai... Michaelas, Anglija, vyriškas, kažkas su jūra ir su humoru. Jussi, Suomija, turi įmonę čia, dažnai važinėja į ko mandiruotes... aha, aišku, vedęs ir ieško, su kuo praleisti laiką čia lankantis... Praėjo dar keletas dienų, visi iš sąrašiuko man paskambino, pa kalbėjau ir atsirinkauvieną, sukuriuo sutikaupasikalbėti per skaipą. Paskui, kai jau susitikau Vilniuje su Michaelu (tas, kur kažkas su jūra ir su humoru), įsitikinau, kad pasielgiau teisingai - reikia pačiai ieškoti, o ne laukti, kol tave susiras. Michaelas sakė, kadvaka rietis vyras, jei yra rimtai nusiteikęs ieškoti moters - draugės ar gy venimo partnerės, jos ieškos savo krašte. Na, iš bėdos gal gretimoje valstybėje. Bet ne Rytų Europoje. Juk ten moterys lengvo elgesio, o jau tos, kurios internete vakariečių dairosi, tai tik dėl to jų ir ieško, kad gautų pilietybę ar emigruotų. Tik tuomet, jei pati parodai ini ciatyvą, vyras, kad ir koks nepatiklus ir įtarus būtų, pažiūrės tavo nuotrauką, paskaitys anketą ir galbūt pagalvos: o, žiūrėk, kaip įdo mu? Kur ta Lietuva? Ir kokia moteris nieko... Arba nepagalvos, ne atsakys. Na ir kas? Michaelas vėliau man parodė, kokios moterys iš Lietuvos yra pateikusios save interneto svetainėje, kurioje mudu susitikome. Na, puikios, dailios moterys, bet beveik visos stengiasi gundyti: penkiasdešimtmetės su mini sijonais, papūtusios lūpas, atstačiusios de koltuotas krūtines... Prastai, pigiai, net atstumiančiai atrodo... Aš neieškojauvyro, su kuriuo gyvenčiau ir tuokčiausi. Neseniai girdėjau interviu su Jane Fonda, kuriai jau septyniasdešimt šešeri NE BOBŲ VASARA - 149
ir ji gyvena su partneriu, kurį sutiko prieš trejus metus. Žurnalistė jos paklausė: „O ar jūs negalvojate apie santuoką?“ Aktorė atsakė: „Kai girdžiu žodį „santuoka“, jaučiu, tarsi man prie gerklės artėtų kažkieno smaugianti ranka.“ Taip ir man. Michaelas pasipiršo jau po mėnesio pažinties, tai gi teko tą ranką skubiai nuo savo kaklo patraukti. Dabar jau antri metai, kai mes bendraujame, važiuojame vienas pas kitą į svečius. Internetas - žiauriai pavojinga erdvė. Apie žmogų, su kuriuo susirašinėji, nežinai nieko - tik tiek, kad jis moka naudotis kompiu teriu. Galjo iš viso nėra. Jei leisiesi į tą pa Niekas neina ieškoti vojų ir nuotykių kupiną erdvę, turi žinoti, pažinties internete, kad devyniasdešimt iš šimto ten esančių jei yra laimingas ir patenkintas gyvenimu. vyrų turi problemų, kurias nori išspręs Kiekvieno tokio ti tavo dėka. Jie gali būti finansiniai afe žmogaus spintoje ristai. Gali turėti po moterį kiekviename slepiasi skeletas. mieste. Gali būti vedę ir tenorėti praskai drinti savo santuokinę rutiną. Gali būti seksualiniai iškrypėliai arba impotentai. O galbūt tiesiog puikūs, bet vieniši žmonės, ieškantys geros moters. Tokios kaip tu. Taip, problemų turės visi. Niekas neina ieškoti pažinties inter nete, jei yra laimingas ir patenkintas gyvenimu (juk ir tu eini ten ne todėl, kad tau viskas klojasi puikiai, o todėl, kad yra šūds). Klausi mas vienas - kokio dydžio tai problema. Kokio dydžio yra skeletas, kurį jis slepia spintoje ir kuris anksčiau ar vėliau iš tos spintos išlįs. Taigi eik, saugokis ir džiaukis nuotykiu. Neturi ką prarasti, tik savo grandines, kaip sakydavo Leninas. Jei esi vieniša, neturi part nerio - būtinai pabandyk. Nepasiduok pesimizmui ir baimėms: ai, kam čia aš įdomi, be to, nepatogu, negi siųsiu savo anketą su 150 •Rūta Vanagaitė
nuotrauka, kurią matys bendrakursiai, bendradarbiai ir kaimynai... Nustebsi, kokia gali būti įdomi ir kokiems neprastiems vyrams. To kiems, kokie čia, Lietuvoje, nė nežiūrėtų į tave. Michaelas, susipa žinęs su mano draugėmis, apšalo: kokios gražios, įdomios lietuvės moterys, kodėl jos vienos? Kur jūsų vyrai? O dabar praktiniai patarimai: • Į anketą įdėk gerą nuotrauką. Jokiu būdu ne vulgarią. Bet ir ne tą, kurioje tu prieš gerą dešimtmetį. Jei susitiksite, tiesa išaiš kės, ir tau bus labai nesmagu. • Susikurk patrauklų slapyvardį. Ne vulgarų („Seksgigantė53“ ar pan.). Mano slapyvardis pažinčių svetainėje buvo Followthesun - „Sek paskui saulę“, kuris iš tikrųjų atspindėjo mano didžiausią pomėgį - stebėti saulę, ir patraukė žmones, kurie mėgsta gamtą. O tokių ir ieškojau. • Neatsakinėk į vyrų laiškus savaitgaliais ir per šventes - tegu nemano, kad esi beviltiškai vieniša ir gyveni nykiai: juk tu užimta, gyveni aktyviai ir turi daug draugų. • Nesileisk į kalbas apie seksą. Jeigujis pradėjo, greičiausiai bus iškrypėlis. • Nesiūlyk savo telefono numerio - tegu pats paprašo. Jei pa skambins tau, kalbėk tik keletą minučių, kad išgirstum jo bal są ir suprastum, ar jis tave traukia. • Po telefoninio pokalbio eina kitas žingsnis - pokalbis per Skype programą. Pirmąkart pamatysi jį ir žinosi, ar verta tęsti. • Jeigu jis neketina tavęs aplankyti po keleto laiškų ir skambu čių, vadinasi, nieko nebus. • Tegu jis pirmas tave aplanko - nevažiuok pas jį pirma, net jei apmokėtų bilietą ir viešbutį. NE BOBŲ VASARA - 151
• Jeigujis atvažiuoja pas tave, nelėk į oro uostą pasitikti - tu ne taksi vairuotoja. Ir tegyvena viešbutyje - jokiu būdu ne pas tave. • Kai eini į pirmąjį pasimatymą, rinkis kokią nors viešą vietą restoraną ar kavinę centre ir pranešk draugei, kur eini ir ko. Iš pasimatymo nevažiuok vienu taksi pro savo namus - tegu iš pradžių nežino, kur gyveni. • Pirmas pasimatymas - lemtingas, pamačiusi tą žmogų gyvai, iš karto žinai, ką jam jauti. Ne veltui sakoma, kad moterys savo seksualinį partnerį pasirenka per tris sekundes. Pati gamta joms pakužda - taip ar ne. • Pirmas fizinis kontaktas - lemtingas, gal jo prisilietimas tave nupurtys, o gal atvirkščiai - bus be galo malonus. • Net jei pirmąsyk sutiktas vyras tau pasirodytų idealus, visi pataria: jokio sekso nei per pirmą, nei per antrą, nei per trečią pasimatymą. • Laikyk savo skelbimą aktyvų, kol tikrai leisiesi su pasirinktu vyru į rimtą romaną. Tegujis pirmas ištrina savo paskyrą. Laikykis šių taisyklių, kad būtum saugi ir išloštum laiko, per kurį pažinsi žmogų ir suprasi, ar jis. tau tinka. Net jei tas žmogus nebus tavo partneris ar draugas iki gyvenimo pabaigos, jei paben drausite tik keletą mėnesių, ši patirtis tau suteiks savivertės ir nema žai jaudinančių akimirkų. Ji tave vers pasitempti. Atjaunėti. Daugy bė teigiamų dalykų. Ir tik vienas pavojus - nepakliūk ant kabliuko išnaudotojui. Nepradėkjokio sutikto vyro gelbėti, kad ir kaip jis tau patiktų. Jei interneto platybėse sutiksi žmogų, su kuriuo pasijusi lai minga, atsimink šiuos Clarissos Pinkolos Estės žodžius: „Tai, kas 152 ■Rūta Vanagaitė
žadina mums laimės ir pasitenkinimo jausmus, visuomet atidaro ir tam tikras „užpakalines duris“, pro kurias įžengus galima mus išnaudoti bei mumis manipuliuoti.“* Pati baisiausia istorija nutiko vienai lietuvaitei, tikriau sakant, vos nenutiko: jai amžiną meilę prisiekinėjo „stambus verslininkas“ iš Didžiosios Britanijos, jis buvo toks užsiėmęs, kad niekaip nerado laiko jos aplankyti, nors „labai labai mylėjo“ Sykį nuvykęs verslo reikalais į Afriką sudaryti labai stambaus kontrakto, jis „negalėjo“ pasiimti pinigų iš bankomato, nes Afrikoje mat nėra bankomatų. Tadjis gražiai paprašė „mylimosios“ skubiai pervesti jam 5000 JAV dolerių, kuriuos jis grįžęs į Didžiąją Britaniją tuoj pat jai grąžins. Žiaurus dalykas toji meilė.
34. Brandžioj! meilė Jei tu mane mylėtum, jei aš tave mylėčiau, kaip mes vienas kitą mylėtume! Prancūzų patarlė
Jeigu tebesi ištekėjusi ar jau išsiskyrusi, esi vieniša ar turi romaną, tikrai esi patyrusi, kad po svaiginamo įsimylėjimo etapo ateina pra blaivėjimas, kai pamatai savojo žmogaus trūkumus, kartais labai didelius. Sakoma, išteki už dievaičio, o po vestuvių pamatai, kad jis niekada neišneša šiukšlių.
*ClarissaPinkolaEstės,p.636. NE BOBŲ VASARA ■ 153
Buvau ištekėjusi du kartus. Po įsimylėjimo, paskui tiesiog ben dro buvimo, draugystės, bendro vaikų auginimo abu kartus ateida vo metas, kai suprasdavau - geriau vienai. Žinai, kas yra vienatvė dviese? Žinai, kas yra depresija dviese? Ar reikėjo tą metą pralaukti, ištverti tą santykių duobę ir paskui būtų buvę geriau? Knygos pra džioje rašiau apie Artemidę - graikų deivę, kurios daugelis bruo žų man būdingi. Artemidė kartais nutraukia kokybiškus, vertingus santykius ir vėliau gyvenime dažnai svarsto, kas būtų atsitikę, jei būtų pasielgusi kitaip. Turiu tokią teoriją: tiek daug skyrybų įvyksta todėl, kad žmonės dabar tiesiog per ilgai gyvena. Įsivaizduok, prieš du šimtus, net šim tą metų vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė buvo penkiasdešimt metų. Taigi jei išteki dvidešimties, išgyveni santuokoje trisdešimt metų, ir viskas. Užaugini vaikus, ir tavęs nebėr. Dabar, jei išteki dvi dešimt penkerių, gyvensi dar penkiasdešimt metų. Santuokoj. Su tuo pačiu. Iš jų paskutinius dešimtmečius be vaikų, dviese su savo seniu. Be šitos mano savadarbės teorijos, yra kita, moksliškesnė teo rija: tiesiog šiuolaikinė moteris yra finansiškai nepriklausoma, už dirba tiek pat, kiek vyras, ir todėl jos reikalavimai sutuoktiniui daug didesni. Ji nebus su bet kuo. Subet kuo neaugins savovaikų, nes gali juos auginti pati, o iš vyro gauti alimentus ir gal šiokią tokią pagalbą savaitgaliais. Ir vis dėlto santuoka verta to, kad ją saugotum. Partnerių ryšys, draugystė su vyru verta to, kad ją saugotum. Ne dėl to, kad tokia santuoka laiminga. O dėl to, kad vienai gyventi blogiam Juk ar verta kalbėti apie laimę apskritai? Laimė yra saulės blyksnis, žaibo tvyks telėjimas. Laimė yra vienas kraštutinumas, nelaimė - kitas. O per 154
'
Rūta Vanagaitė
vidurj yra nei laimė, nei nelaimė, tiesiog gyvenimas, kuris tau tei kia didesnį ar mažesnį pasitenkinimą, saugumą ir ramybę. Taigi jei drugelių puota jūsų namuose vyksta ne Santuoka verta to, kad kas vakarą, bet gyveni su neblogu žmo ją saugotum. Partnerių gumi ir esi saugi bei rami - nesuk sau ryšys, draugystė su galvos, ar esi laiminga. Tu gyveni gerai. vyru verta to, kad ją Ojei sutikai naują žmogų savo gyve saugotum. Ne dėl to, nimo kelyje? Tą tikrąjį, kuris išspręs tavo kad tokia santuoka gyvenimo problemas, kuris padarys tave laiminga. 0 dėl to, kad vienai gyventi blogiau. laimingą? Atėjo laikas pasakai ar sakmei. Ir šioje pasakoje bus skeletas. Tačiau bus ir išmintingas patarimas, kaip su tuo skeletu elgtis. Štai šios inuitų sakmės, kurią radau knygoje „Bėgančios su vil kais“, esmė. Moteris Giltinė Mergaitė buvo užrūstinusi savo tėvą, ir šis numetė ją nuo olos į vandenį. Žuvys suėdė jos kūną ir liko tik griaučiai. Sykį čia atplau kė žvejys. Jo kablys užsikabino už paskenduolės šonkaulio, ir apsi džiaugęs laimikiu žvejys vargais negalais ištraukė Moterį Giltinę į paviršių. Jis paklaikęs puolė irkluoti, tačiau ji buvo įsipainiojusi į valą, tad neatsilikdama vilkosijam iš paskos. Jis bėgo miškais namo, ji iš paskos, jis įpuolė į savo trobelę, jausdamasis pagaliau saugus, tačiau savo siaubui po kurio laiko pamatė, kad ji guli kertėje it su versta kaulų krūva. Ir tuomet atsitiko kaži kas keista: „galbūt sping sulės šviesa sušvelnino jos bruožus, o gal jis tiesiog buvo vienišas?.. Tačiau širdyje jam pamažu įsižiebė švelnumo kibirkštėlė, jis lėtai ištiesė pajuodusias nuo suodžių rankas ir tyliai kažką murmėdaNE BOBŲ VASARA
155
mas, lyg motina, ramindama kūdikį, ėmėsi painioti ją iš apsivijusio meškerės valo. - Na va, na va, - pirmiausia jis išnarpliojo kojų pirštus, paskui čiurnas. - Na va, na va... Jis triūsė ilgai, iki pat išnaktų, kol išpainiojo valą ir sutvarkė Moters Giltinės kaulus, kad būtų kaip žmogaus. Tada susuko ją į kailius, kad sušiltų.“* Ir, žinoma, tą naktį moteris atgijo, atgavo moters kūną ir šilu mą, atėjo į žvejo guolį ir jie buvo kartu. Ši pasaka puikiai atskleidžia, kas vyksta įsimylėjus. Iš pradžių pagauname laimikį, be proto džiaugiamės, bet kai iškeliame jį į pa viršių, pamatome žiojinčias kaukolės akis. Išsigąstame. Kai pama čiau skeletą, kuris išlindo iš Michaelo spintos, puoliau bėgti, kaip ir anais kartais, kituose savo romanuose. Bet jis ėmė ir paklausė ma nęs: „Klausyk, aš tave priimu besąlygiškai, su visais tavo trūkumais ir pranašumais. Kodėl tu negali priimti manęs?“ Ir aš priėmiau. Kai po pirmojo meilės etapo prasideda gaudynių ir slėpynių metas, bėgimas nuo intymumo ir įsipareigojimų, imame aiškinti sau ir kitiems: „ai, man geriau pavyktų su kitu“ arba „aš dar nepa sirengusi“, „dabar netinkamas laikas“. Reikalas tas, kad niekas nie kada nebūna „visiškai pasirengęs“ ir joks „tinkamas laikas“ niekada neateina. Žmogui gyvenime tam tikru metu tiesiog tenka pasi kliauti meile, kad ir kur jinai jį nuvestų, nors tuomet jis labiau bijos įstrigti kokioje nors išdžiūvusios upės vagoje nei leistis į turtingą, bet nežinomą šalį.
*ClarissaPinkolaEstės,p. 174. 156
*Rūta Vanagaitė
Kaip tik dabar, kai tave apima baimė, kad laimikis yra visai ne laimikis, ateina metas pažinti vienas kitą iš tikrųjų, iš fantazijų pasaulio persikelti į tokį pasaulį, kur įmanomas patvarus ir tikras meilės ryšys - akis į akį, kaulai prie kaulų. „Mylėti - tai pasilik ti, kai kiekviena tavo ląstelė šaukia: bėk!“ „Beje, tas bėgimas - irgi proceso dalis. Tai visai žmogiška, tik nepabėkite per toli ir visiems laikams“*, pataria psichoterapeute. Mano knygoje nėra atskiro skyriaus apie seksą. Yra tik vienas kitas sakinys tai viename skyriuje, tai kitame. Vieną sakinį parašy siu čia. Jei tavo vyriškis lovoje pirmiausia galvoja ne apie save, ne apie tai, kad jam būtų gerai, o kad tu būtum laiminga lovoje - tai tavo žmogus. Žinok, tokie vyrai nesimėto. O laikas keičia viską. Jei gyvenate kartu ilgai, tampate vienu kūnu. Kitados jam palietus tau koją, jį tarsi trenkte trenkdavo elek tra, dabar elektros impulso nebėra, bet jei tau skauda tą koją, jis taip pat jaučia skausmą savojoje. Taigi saugok santuoką, jei gali. Sakau tau aš, moteris, neišsaugojusi nė vienos santuokos. Tik dvi išimtys, kai santuokos, man rodos, neturime saugoti: pirmoji - alkoholizmas ar kita priklausomybė, nes ji sunaikina vyrą kaip asmenybę, antroji - vyro neištikimybė, nes ji sunaikina tave kaip moterį. Taigi bėk tik nuo susinaikinimo. Tačiau nebėk nuo meilės, kad ir kaip barškėtų jos kaulai.
*ClarissaPinkolaEstės,p. 184,185. NE BOBŲ VASARA • 1 5 7
35. Juokimės ir verkime - kartu Tunesiliaujijuoktis todėl, kadpasenai. Tupasensti todėl, kadlioveisijuoktis. ' Interneto išmintis
Mes niekada nesuaugame. Jau rašiau, kad savo sapnuose mes nieka da nebūname šešiasdešimtmetės. Parduotuvėje man sako „prašom, ponia“, klientai ir partneriai skambina ir sako „ponia Vanagaite“, „ponia Rūta“. Mane toks kreipinys kažkodėl kaskart nupurto. Vaikai vadina „mam“. Nenupurto. Betgi iš tikrųjų aš ir dabar esu ne ponia, ne mama, aš esu ta pati mergaitė su kasytėmis, kuri žaidė klases, kvadratą ir darydavo žemėje „sekretus“. Aš gi esu ta pati Rūtka. Kas mane taip gali vadinti, jei ne draugės? Taip, yra ir vyrų draugų, sukuriais galiu iš širdies pasikalbėti, bet niekas negali atstoti seserystės jausmo, kurį patiriu su savo bendraamžėmis moterimis. Ar čia tik man taip, Artemidei, kuri ypač vertina nimfų seserystę? Mano draugės nėra mano gyvenimo stebėtojos. Jos yra tos, ku rios man padeda gyventi. Netiesa, kad vyresniame amžiuje nebegali susirasti artimų draugių ir turi žūtbūt išlaikyti jaunystės drauges. Jas gali prarasti (per neatsargumą), gali atrasti būdama net ir šešiasdešimties. Jukžmonės keičiasi. Žmonės kaip upės - jos pradeda tekėti vie name slėnyje, o paskui vingiuoja skirtingomis kryptimis, ir žmogus, 158 -Rūta Vanagaitė
su kuriuo turėjai labai daug šnekos jaunystėje, dabar gali pasirodyti visiškai svetimas. Arba sutinki naują žmogų ir iš pirmo kontakto jauti: savas. Jis atitekėjo j tavo slėnį. Kartais reikia šiek tiek pastan gų, kad rastume naujų draugių, t. y. kad pažįstama taptų drauge. Būk atvira su savo pažįstama, kuri tau patinka ir atrodo labai sava. Pasakyk jai tai, ką pasakytum tik gerai draugei. Pasiūlyk kur nors drauge nueiti arba pasikviesk taurės vyno. Pasakyk, kad ji tau labai patinka kaip žmogus ir puikiai su ja jautiesi. Mokslininkai yra įrodę, kad moterys, turinčios artimų draugių, yra sveikesnės, rečiau serga depresija, lengviau pakelia gyvenimo smūgius - skyrybas, tėvų netektį, vaikų Draugės nėra tavo atsiskyrimą. Tu gali juoktis su jomis. Gali gyvenimo stebėtojos. išsiverkti ant peties. Kai darai nesąmonę, Jos yra tos, kurios jos tave sustabdo. Kai pamiršti, kas esi, jos padeda gyventi. tau primena. Kai esi visiškai sutrikusi, jos tau parodo kelią. Jei tau visiškai blogai, jos skubiai sušaukia pasita rimą ir surėmusios pečius ištraukia tave iš duobės. Artima draugė - ta, kuriai gali paskambinti ketvirtą valandą ryto ir ji atlėks. Ir tu lėksi. Ji kalbės valandų valandas su tavimi, pa likusi vyrą ir vaikus, jei žinos, kad tau tai svarbu. Ir tu kalbėsi. Gali ją matyti retai, bet tą akimirką, kai tau žemė slys iš po kojų, žinai, kad yra Pagalbos linija. Kažkoks išmintingas žmogus yra pasakęs, kad tikra draugė yra ta, su kuria pasikalbėjai prieš jai sėdant į lėktuvą, paskui nematei jos keletą metų, o kai ji parskrido, jūs tiesiog pratęsėte pradėtą pokalbį nuo tos pačios vietos, kur anuomet jis nutrūko. O svarbiausia - su savo draugėmis gali juoktis, prisigamindama sočiai vitamino C dienai, savaitei, mėnesiui į priekį. NE BOBŲ VASARA • 159
Apskaičiuota, kad suaugęs žmogus nusišypso ar juokiasi ne daugiau kaip 15 kartų per dieną, o vaikai juokiasi per dieną 150 kartų! Vyrai kartais sako, kad moterys neturi humoro jausmo, nes jų humoras mums nejuokingas. Psichoanalitikas Sigmundas Freudas aiškino, kad humoras visada kyla iš priešiškumo, iš agresijos. Vyrų humoras jau vaikystėje kitoks negu mūsų - sukasi apie tualeto ir sekso reikalus. Nei mažos mergaitės, nei suaugusios moterys nema to tose temose nieko juokinga. Vyrų humoras dažnai nukreiptas prieš moteris kaip lytį. Anek dotai apie blondines. Anekdotai apie uošves. Apie mergas. Apie žmonas, neįtariančias, kad vyras turi mergų. Toks humoras - tai tas Freudo aprašytas ventilis vyriškai agresijai ir priešiškumui išleis ti iš pasąmonės gniaužtų. Moterų humoras - gydantis, pozityvus, autoironiškas, nenukreiptas į kitų žmonių, lyčių, rasių paniekinimą. Moterys juokiasi kartu, nes jos jaučia seserystę, jaučia, kad juokda mosi kartu gali įveikti gyvenimo negandas ir pakilti virš jų triumfuodamos. Pakilti kvatodamos. O svarbiausia - su draugėmis gali dūkti. Gali susitikti miške ar sodyboje, susirasti kalvą ir niekam nematant užlipti ant jos ir kartu ridentis žemyn, kol susisuka galva. Gali prisigerti šampano ir šokti diskotekoje. Kai dirbau vienoje labai rimtoje įstaigoje, - net baisu pasakyti kokioje, su kokiomis rimtomis moterimis, - kartą po dar bo nuvažiavome išsimaudyti į Trakus, paskui sustojome miško aikš telėje, atidarėme mašinos dureles ir visu garsu pasileidome Russkoje radio, kuri grojo idiotiškiausią pasaulyje dainą Vosemnadcat mne uže, ir šokome kaip laukinės, kvatodamos iki nukritimo. Mes, Jolka, Once, Vikce, Ramce ir aš, Rūtka. l6o -Rūta Vanagaitė
Nepamenu, kuri rašytoja pasakė: „Kai mirtis pasibels į mano duris, aš tikriausiai neišgirsiu. Būsiu pernelyg užsiėmusi darydama tai, ką mėgstu, ir kvatodama.“
36. Vietoj pabaigos: gydykis žaizdas ir suklestėk Laimėyra geras dalykas tavo kūnui, bet tik sielvartas išugdo tavo dvasios stiprybę. Marcei Praust
Paskutiniame šios knygos skyriuje liko pasakyti tik keletą svarbiau sių dalykų. Kalbėjomės su tavimi apie viską - gyvenimą, meilę, mir tį, tik nekalbėjome apie pinigus ir karjerą. Todėl, kad tai antriniai dalykai, kurie ateina savaime, jei tu pakankamai anksti atpažįsti, kas esi iš tikrųjų, ir lieki sau ištikima. Tad kas svarbiausia? Svarbiausia - neleisti niekam atimti savo vidinės laisvės, savo tapatybės. Yra šiurpus eksperimentas su šunimi - jį uždarė į narvą ir jame išvedžiojo elektros laidus. Kad ir kur šuo bandė eiti, visur jį nukratydavo elektra. Iš pradžių šuo blaškėsi ir daužėsi nuo vieno narvo krašto iki kito, o paskui pasidavė ir pavargęs atsigulė. Vėliau eksperimento autoriai išjungė elektrą, atidarė narvo vartus, bet gy vūno instinktas, raginantis jį bėgti ir gelbėtis, buvo taip smarkiai pažeistas, kad jis nė nebemėgino nieko daryti. NE BOBŲ VASARA ■ l 6 l
Niekam neleisk įbauginti tavęs, suluošinti kaip asmenybės. Ne leisk sulaužyti savo stuburo, nes stuburas trakšteli tik kartą, o pas kui jau nebejauti skausmo, tik vaikštai sulinkusi visą likusį gyveni mą. Viena mano pažįstama metų metus toleravo vyro neištikimybę. Stebėdavausi, kaip ji gali: paskui supratau, kad jai tikriausiai lūžo stuburas nutikus tai pirmą ar antrą kartą, o paskui pasidarė vis vien. Gyventi galima. Nebeskauda - nervai jau nutraukti. Tačiau net ir palūžusi tu privalai pakilti, pakilusi - eiti toliau aukštai pakelta galva. Išgyvenus negandas svarbu nesusitaikyti su išgyvenusiojo statusu. Išgyventi - gerai, bet tu juk pašaukta gyventi. Clarissa Pinkola Estės sako: „...išmokti meno išgyventi - ne menkas laimėjimas; juk daugeliui šis žodis taip ir lieka tuščias gar sas. Vis dėlto žmogui bręstant ateina toks etapas, kai pavojus patirti sunkią dvasinę traumą jau iš esmės nebegresia. Tuomet metas per eiti į kitą pakopą po išgyvenimo: gydytis žaizdas ir suklestėti. (...) Tačiau kai sunkūs laikai praeina, ateina metas klestėti, o tai reiš kia - prisitaikyti prie kitokių sąlygų: prie gausybės šviesos ir trąšų, ir pasinaudojant visu tuo, išleisti vešlius, kuplius lapus ir kvepian čius žiedus.“* Kad ir kokio amžiaus būtum, kad ir ką išgyventum, rask jėgų plaukti tolyn gyvenimo upe - aukštyn prieš srovę. Kiekvienas yris daro tave stipresnę ir grakštesnę, saugo tavo kūno ir dvasios jaunys tę. Juk tik negyvos žuvys plaukia pasroviui. Kad ir kokio amžiaus būtum - sutik naujus žmones, pradėk naujus darbus, patirk naujus stebuklus. Plaukdama prieš srovę, priplauksi ir ramius užutekius, kur galėsi pailsėti ir atgauti jėgas prieš naują vingį, naujas užtvankas ar akmenų rėvas. Kad ir kokia būtų tavo gyvenimo situacija dabar,
* ClarissaPinkolaEstės,p.252-253. l62 •Rūta Vanagaitė
ji pasikeis, kaip pasikeis upės, kuria plauki, srovė ir ją supantis pei zažas. Tik tu nepasikeisi, nes visą kelią būsi savimi. Turėk tikėjimą. Bus lengviau plaukti. Aš tikiu gamtos balansu, jos tvarka ir teisingumu. Tikiu, kad mes visi gimdami, kaip sakė psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, gavome pusiau pilną stikli nę. Visiems atseikėta po lygiai. Niekam neduota nei daugiau, nei mažiau. Jei gamta tau davė talentą, galbūt nedavė sveikatos, jei davė grožį, tikriausiai nedavė valios ar proto. Galingieji ir turtingieji gal būt turi rimtų problemų šeimoje, o varguoliai gali būti labai laimin gi. Apsidairyk aplinkui ir pamatysi, kad taip ir yra. Todėl neverta niekam pavydėti - kiekvienam kažkiek duota ir iš kiekvieno lygiai tiek pat atimta. Ką veikiame su savo puse stiklinės - mūsų pačių valioje. Verkiame, kaip tas pesimistas, kad ji pusiau tuščia, ar džiau giamės, kad mūsų stiklinė - pusiau pilna, ir dalijamės tuo džiaugs mu su kitais? Taip pat tikiu gyvenimo ciklais, kalnais ir pakalnėmis, riebių ir liesų karvių metais. Tikiu, kad nė vienam iš mūsų nėra užkrauta di desnė našta, negu pajėgiame panešti - kad ir kaip kartais skųstumės užgriuvusiais sunkumais. Tačiau svarbiausia - tikiu savo ir tavo nemirtingumu. Juk ener gija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, ji tik pereina iš vie nos formos į kitą toliau. Visatoje jos visuomet lieka tiek pat. Taigi jei mes mirštame, energija, buvusi mūsų kūne, neišvengiamai pagal fizikos dėsnius pereina į kitas formas. Kada nors negreitai, kai ma nęs, šitos konkrečios Rūtos, nebebus, mano neišsemiama energija pereis į augantį medį, skriejantį vanagą, paskui į krintančią žvaigždę arba dar į ką nors gražaus.
O dabar, mano mieloji, sudie ir pirmyn. Mudviem atsisveiki nant - pati optimistiškiausią mintis, kokią kada nors esu girdėjusi. Šiaip ji tarsi apie pinigus, bet ne visai. Tu suprasi. Tą mintį pasakė vienas amerikiečių komikas, bet ji labai rimta. Ji skamba taip: „Gy venimas Žemėje gal ir brangokas, užtat kasmet gauni nemokamą turą aplink Saulę.“ Gerų tau kelionių aplink Saulę, mieloji. Kiekviena kelionė bus nepakartojama, ir jų bus tikrai daug. Taip pat ir mano gyvenime. -
Turinys 1. Kam ši knyga...............................................................7 2. Moterys, geresnieji žmonės............................................12 3. Gyvenimas bando tave išspjauti - nepasiduok....................15 4. Trečiasis gyvenimo veiksmas.......................................... 19 5. Steveb Jobso pamoka: kaip gyventi, kol nemirei..................23 6. Mano mirusiųjų pamokos.............................................25 7. Tikėjimo paieškos, arba Pokalbiai su anapus .....................31 8. Kas aš esu? ................................................................ 37 9. Į kokią deivę tu panaši? ................................................41 10. Kas tave uždega?....................................................... 51 11. Brigitos gyvenimo ratas.............................................. 54 12. Priimk gyvenimo cikliškumą .......................................57 13. Problemų nėra, arba Dar viena dzenbudizmo pamoka......59 14. Pasitrauk iš muilo operos.............................................65 15. Uždaryk duris .......................................................... 69 16. Savųjų paieška....... .................................................. 73 17. Kūnas - draugas ar priešas?..........................................80 18. Nebūk nematoma......................................................81 19. Stebuklingoji joga......................................................86 NE BOBŲ VASARA •
165
20. Tyla ir meditacija....................................................... 93 21. Pasitrauk nuo ekrano................................................. 96 22. Namai, arba Kur atsigula tavo širdis.............................. 100 23. Pasaulis yra didelis..................................................... 103 24. ...ir išsigelbėjimas slypi už kampo................................. 106 25. Atsikratyk daiktų...................................................... 110 26. Menopauzės nėra!.....................................................112 27. Ar aukotis savo tėvams?............................................. 118 28. Išdrįsk nebūti našta......................... 125 29. Vaikai yra paskolinti..................................................130 30. Gyventi vienatvėje.....................................................135 31. Depresija? Ne bėda! ..................................................137 32. Prisiliesk, prisiglausk, apsikabink................................. 143 33. Intemetinės pažintys, arba Skeletas spintoje....................146 34. Brandžioj! meilė ...................................................... 153 35. Juokimės ir verkime - kartu ....................................... 158 36. Vietoj pabaigos: gydykis žaizdas ir suklestėk .................. 161
166
■
Rūta Vanagaitė