Kiaulė,
kuri norėjo būt i s u v a ly g ta , ir kiti 99 m inčių eksperimentai
Ju l i a n B a g g i n i
Kiaulė, kur i...
266 downloads
1134 Views
5MB Size
Report
This content was uploaded by our users and we assume good faith they have the permission to share this book. If you own the copyright to this book and it is wrongfully on our website, we offer a simple DMCA procedure to remove your content from our site. Start by pressing the button below!
Report copyright / DMCA form
Kiaulė,
kuri norėjo būt i s u v a ly g ta , ir kiti 99 m inčių eksperimentai
Ju l i a n B a g g i n i
Kiaulė, kur i norėjo b ū ti
suvalgyta, ir kiti 99 minčių eksperimentai
Iš anglų kalbos vertė
Rima Burokienė
/\lm a [ittera
UDK 159.9 Ba-125
Versta iš: THE PIG THAT W A NTS TO BE EATEN by Julian Baggini, 2005
Copyright © 2005 Julian Baggini © Vertimas į lietuvių kalbą, Rima Burokienė, 2006 © Leidimas lietuvių kalba, „Alma ISBN 9955 -2 4 -2 76 -0
littera“, 2006
Turinys Pratarmė /11 Padėka / 1 4 Pastaba dėl informacijos šaltinių / 1 5
1. Blogio demonas /17
2. N uskraidinkite mane / 2 0 3. Indė ir le d a s / 2 3 4. Baitas j kairę / 26 5. Kiaulė, kuri nori būti s u v a lg y ta / 2 9 6. Laimės ra ta s / 3 2 7. Kai nelaimi niekas / 3 5 8. Gerasis Dievas / 38 9. Didysis b ro lis /41 10. Nežinios š y d a s / 4 4 11. Jachta „Tesėjas“ / 47 12. Pikaso pajūryje / 5 0 13. Juoda, balta ir raudona / 53 14. Banko klaida jūsų naudai / 56 15. Eilinis didvyriškum as / 59 16. Lenktynės su vėžliu / 62 17. Kankinti ar ne / 65 18. Racionalumo reikalavimai /68 5
Turinys
19. Muilo burbulo sprogim as /71 20. Pasmerkti gyvenimui / 74 21. Epifėnija /77 22. G elbėjim osi valtis /80 23. Vabalas dėžutėje / 83 24. Keturkampis apskritim as / 86 25. Buridano asilas /89 26. Skausmo likučiai / 92 27. Atlikta pareiga /95 28. Košmaras / 98 29. Gyvenimo priklausom ybė /101 30. Iš ko susideda atsim inim ai / 1 0 4 31. Kaip tik taip /107 32. Išlaisvinti Simoną / 1 1 0 33. Žodžio laisvės būdelė / 113 34. Nekaltinkite manęs / 116 35. Paskutinė išeitis / 1 1 9 36. Prevencinis teisingum as / 1 2 2 37. Menininkė gamta / 1 2 5 38. Aš esu smegenys / 1 2 8 39. Kinų kam barys /131 40. Medinio arkliuko laim ėtojas / 1 3 4 41. Mėlyna spalva / 1 3 7
6
Turinys
42. Imk pinigus ir bėk /140 43. Ateities šokas / 1 4 3 44. Kol m irtis mus išskirs /146 45. Nematomas sodininkas / 1 4 9 46. Ameba / 1 5 2 47. Triušis! /155 48. Blogio genijus /158 49. Klaidingas mąstym as / I 6 I 50. Geras kyšis /164 51. Gyvenimas rezervuare /167 52. Daugiau ar mažiau / 1 7 0 53. Dvejopa bėda / 1 7 3 54. Nepagaunamasis aš /176 55. Darni plėtra / 1 7 9 56. Perspektyvus vaizdas / 182 57. Tidlio suvalgym as /185 58. Dievo įsakym as / 188 59. Akys tai turi / 191 60. Daryk, kaip sakau, ne kaip darau / 1 9 4 61. Mėnulis iš sūrio / 1 9 7 62. Mąstau, vadinasi? / 200 63. Nežinojimas / 203 64. Pumpurų nuraškym as / 206
7
Turinys
65. Sielos galia / 209 66. Klastotojas / 212 67. Indiško paplotėlio paradoksas / 2 1 5 68. Beprotiškas skausmas / 21 8 69. Siaubas / 221 70. Inspektoriaus vizitas / 224 71. Gyvybės palaikym as / 227 72. Išlaisvinkite Persj / 230 73. Būti šikšnosparniu
/2 3 3
74. Vanduo, visur vanduo / 236 75. Gaidžo žiedas / 239 76. Gera galva / 242 77. Atpirkim o ožys / 245 78. Lažybos iš Dievo / 248 79. Prisukamas apelsinas / 251 80. Širdis ir protas / 254 81. Pojūčiai ir jautrum as / 257 82. Veltėdė /
260
83. Auksinė taisyklė / 263 84. Malonumo principas /266 85. Žm ogus iš niekur / 269 86. Menas dėl meno / 272 87. Teisinga nelygybė / 275
8
88. Visiška atm inties netektis / 278 89. Nužudyti ar leisti num irti
/281
90. Ko nežinome / 284 91. Niekam neskauda /
287
92. Kompiuterių vyriausybė / 290 93. Zom biai / 293 94. Mokestis / 296 95. Blogio problem a / 299 96. Šeima - svarbiausia / 302 97. Moralinė sėkmė / 305 98. Laimės mašina / 308 99. Suteikti taikai galim ybę? 100. Kavinė „N est cafė“
/314
/311
Pratarmė
Vaizduotė be proto - tik fantazija, bet protas be vaizduotės yra bevaisis. Iš dalies todėl mokslininkai ir filosofai visada kūrė scenarijus, galėjusius paryškinti jų idėjas ir perkelti jas j kitą erdvę. Tokių „minčių eksperimentų“ tikslas - pamiršti dalykus, sunkinančius padėtį tikrame gyvenime ir susitelkti tik į pačią dalyko esmę. Pavyzdžiui, realiame gyvenime moralės dilema visada bus sudėtinga dėl atsitiktinių, gana specifinių aplinkybių. Imkime visuotinę problemą, ar valgyti mėsą yra moralu. Jei svarstote, ar teisinga valgyti mėsą, jūs vis dar turite galimybę ją valgyti, nors jau atsiranda įvairių aplinkybių. Vieni gyvuliai bus užau ginti didelėse fermose, kiti - humaniškai veisti, treti - laukiniai. Vieni gyvuliai bus auginti ten, kur kadaise augo drėgni atogrąžų miškai, kiti - laisvai rusnojo atvirose ganyklose. Viena mėsa bus organinė, kita - genetiškai modifikuota, trečia - atvežta iš kito pasaulio krašto. Svarstant, ar tai etiška, reikia išgvildenti visas šias aplinkybes ir atitinkamai pasverti įvairias nuomones. Minčių eksperimentai gali padėti, nes jais, kaip ir atliekant mokslinius tyrimus, siekiama visiškai atmesti pagrindinius kin tamuosius, konkrečias aplinkybes, kad pamatytume, kaip jie ir tiktai jie veikia mūsų pasaulio supratimą. Taigi, svarstydami, ar etiška valgyti mėsą, įsivaizduokime situaciją, kai lieka vienin telis specifinis sprendžiamos problemos klausimas, išskiriantis 11
Pratarmė
šios situacijos scenarijų iš galimų kitų. Jei sukame galvą, kaip vertinti fermose auginamus gyvulius, įsivaizduokime, kokią įtaką daro gera šių gyvulių priežiūra, ir tik ji. Gilindamiesi į savo ketinimus, galime klausti, koks skirtumas, ar viščiukas iš kurio mėsos pagamintas Kijevo kotletas, žuvo įvykus nelaimin gam atsitikimui, ar viščiukui, iš kurio pagamintas mano pa tiekalas, sprandas buvo nusuktas tyčia. Juk prieš tai jie gyveno vienodai. Paprastai visada galime iškelti išlygą, kad kiti dalykai yra tapatūs, todėl moraliniu branduoliu tampa tas vienintelis klausimas, kurį mums reikia išspręsti. Minčių eksperimentai pranašesni ne tik dėl to, kad yra tvarkingesni nei gyvenimo tikrovė. Jie leidžia mums pam ąs tyti apie tokius dalykus, kurių negalėtume bandyti ar neban dytume realiame gyvenime. Kartais eksperimentuojant tenka įsivaizduoti nerealius, šiuo metu ar apskritai neįmanomus dalykus. Nors tai, kas svarstytina, gali atrodyti keista ir sve tima, eksperimentų tikslas išlieka tas pats - sutelkti dėmesį į vienos koncepcijos ar problemos esmę. Jei neįmanomas sce narijus padeda mums tai padaryti, tada jo negalimybė netu rėtų mūsų jaudinti. Eksperimentas yra paprasčiausia priem o nė, padedanti mums mąstyti, juo nesiekiama vaizduoti tikro gyvenimo. Daugumą šios knygos scenarijų įkvėpė filosofų teiginiai, bet ne visus. Kartais filosofai daro prielaidas, kuriomis retai abe jojame, ir apverčia jas aukštyn kojomis. Kartais jie siūlo spren dimo būdus, kurie patys yra kaip sunkiai išsprendžiamos dile mos. O kartais jie priverčia mus pamatyti problemas ten, kur jų nematome, kol nepradedame sekti jų mintimis. 12
Ši knyga - nei žinynas, nei atsakymų į senus galvosūkius rinkinys. Tai daugiau provokacija, iššūkis tolesnėms mintimis. Scenarijų komentaruose galiu pasiūlyti būdą išsikapstyti iš sun kumų arba būti velnio advokatais: spręskite patys. Nuorodos į kitus scenarijus yra labiau patariamosios nei mokslinės. Kartais sąsajos tarp scenarijų bus akivaizdžios. Ki tąsyk nuoroda - priemonė priversti jus pamatyti problemą nau joje šviesoje. Daug minčių gali išsirutulioti iš šios knygos. Bet nė viena nesibaigia joje.
Padėka
101 minties eksperimentas: autorius nevaržomai priima kitų paramą, pagalbą ir patarimus, bet knygoje jiems nepadėkoja. Gal jis lengvabūdis ar užmaršus, ar morališkai kaltintinas? Neabejoju, kad esu ir toks, ir toks. Bet negaliu visų nepaisyti. Redaktoriai, kuriems jų darbo pareigos reiškia daugiau veiks mažodį nei daiktavardį, svariausiai prisideda prie knygų leidy bos. George’as Milleris yra vienas iš tokių redaktorių ir jo triū sas buvo nepakeičiamas nuo pradžios iki pabaigos. Man taip pat padėjo daugybė nuostabiausių žmonių, dirbančių leidykloje Granta: Sajidahas Armadas, Louise’as Campbellas, Francis Hollingdale’as, Gailas Lynchas, Angela Rose, Willas Salmonas, Bel la Shand, Colete Vella ir Sarah Wasley. Lizzy Kremer ir toliau entuziastingai bei įžvalgiai duoda patarimų ir teikia paramą. Vengdamas minėti vienus ir neprisiminti kitų, norėčiau padėkoti kiekvienam, atsakiusiam į mano užklausą ar suteikusiam informa cijos, rašant šią knygą. Jei sakyčiau, kad yra labai daug žmonių, ku riuos reikėtų paminėti, meluočiau. Paprasčiausiai jų per daug, kad vienas toks nelabai rūpestingas žmogus juos užsirašytų ir atsimintų. Galų gale norėčiau oficialiai padėkoti Jeremy Stangroomui, nes pastaraisiais metais jo išmintis, nuojauta ir raginimas tapo mano įkvėpimo šaltiniu. Bet iš tikro dėkoju ne tik dėl to. Jis mano, kad padėkos ir dedikacijos dažnai turi savęs išaukštini mo ir įsiteikimo atspalvį, tad, neabejoju, ši padėka jį suerzins. 14
Pastaba dėl informacijos šaltinių
Atpažįstamus minties eksperimento informacijos šaltinius nu rodžiau scenarijaus pabaigoje. Nors mano versijos kartais pa našios į pateiktas informacijos šaltiniuose, jos labai skiriasi. Skaitytojai turi žinoti, kad paminėti šaltiniai tik įkvėpė sukurti šiuos scenarijus. Jei nepateiktas joks informacijos šaltinis, vadinasi, minties eksperimentas išsirutuliojo iš plačios diskusijos, todėl negali būti išskirtas. Tačiau tai nerodo, kad scenarijus originalus. Kai kurie šių scenarijų gali būti atpažinti kituose šaltiniuose, kurių nežinau ir todėl neįvardijau. Būčiau laimingas galėdamas ištai syti šias klaidas kitose knygos laidose.
1. Blogio demonas Ar yra kas nors tokio akivaizdaus, kad net nebūtų galima su abejoti? Ar gali būti taip, kad mūsų gyvenimas yra ne daugiau nei sapnas, o pasaulis - tik mūsų vaizduotės vaisius? Nors ir keisti šie samprotavimai, paprasčiausias faktas, kad juos gali ma suvokti, įrodo, jog fizinio pasaulio tikrove galima suabejoti. Yra ir kitų idėjų, kurios atrodo tokios aiškios ir akivaiz džios, kad privalo būti teisingos. Pavyzdžiui, ar tu miegi ar esi prabudęs, du plius du yra keturi. Nesvarbu, tikrame ar išgalvotame pasauliuose egzistuoja trikampiai, jie turi turėti tris kraštines. O kas, jei Dievas ar koks nors galingas, piktas demonas pokštauja su jumis? Ar negalėtų piktoji dvasia kvailinti jūsų, kad patikėtumėte, esą visa, kas klaidinga, yra tikra? Juk matėme hipnotizuotojų, kurie priverčia žmones suskaičiuoti iki dešimties ir jie nesuvokia, kad praleido skaičių septyni? Arba žmogus, kuris sapne girdi keturis varpinės laikrodžio dūžius ir pagauna save galvojant: „Kaip keista. Laikrodis iš mušė pirmą valandą keturis kartus.“ Jei blogio demonas gali egzistuoti, tai ar yra kas nors anapus abejonės? Šaltinis: Renė Dekartas „Meditacijos“, pirmoji meditacija (1641)
m 17
Blogio dem onas
Filosofai turi ypatybę atrasti ką nors, ką manome tvirtai žinan tys, ir pateikti priežasčių, priverčiančių suabejoti, ką vis dėlto apie tai žinome. Gamtos dėsniai, fizinis pasaulis, Dievas, gėris, kitas protas, tiesa, laikas - filosofai rado dingsčių suabejoti jais visais. Kad galėtų toliau rutulioti itin skeptiškus argumentus, filo sofas turi pasitelkti vieną dalyką, kuriuo jis negali abejoti: savo paties sugebėjimą racionaliai mąstyti. Todėl, pavyzdžiui, laiko tikrove galima suabejoti, nes tradicinėje laiko koncepcijoje yra prieštaravimų, pažeidžiančių pagrindinius logikos principus. Vienas jų - buvimo ir nebuvimo vienu laiku negalimybė. Tai yra sugebėjimas rasti loginių prieštaravimų, o tai leidžia filoso fui pagrįsti savo abejonę. Tačiau jei būtume veikiami galingo klaidinančio demono, tada atsirastų galimybė, kurią pirmasis pasiūlė septyniolikto amžiaus prancūzų filosofas Renė Dekartas: mes klystume pri imdami šiuos pagrindinius logikos principus kaip teisingus. Mums gali atrodyti, kad jie yra aiškūs ir akivaizdūs, bet ir už hipnotizuotam žmogui gali atrodyti aišku ir akivaizdu, kad po šešių eina aštuoni. Suklaidintam sapnuotojui gali atrodyti aišku ir akivaizdu, kad laikrodis išmušė pirmą valandą keturis kar tus, kai visi „žinome“, kad jis tikrai vienąkart išmušė keturias valandas. Klaidinančio demono idėja gali pasirodyti šiek tiek keista, bet tą pačią abejonę gali sukelti ir kitos priemonės. Galime būti pamišę arba mūsų beprotybė gali slėpti faktą, esą kiti nema to pasaulio taip kaip mes. Galbūt evoliucija suteikė visų mūsų protams iš pagrindų pagedus} logikos principų mechanizmą. 18
Blogio d e m o n a s
Galbūt esame geriau prisitaikę išgyventi, priimdami melą kaip „akivaizdžią tikrovę“. Demonas gali būti užkoduotas mūsų DNR. Šis minties eksperimentas genialus tuo, kad, norėdami įver tinti jo tikimybę, turime pasitikėti vienu dalyku, kurį eksperi mentu siekiama paversti abejotinu, - mūsų gebėjimu teisingai mąstyti. Turime įvertinti, ar galime teisingai mąstyti, mąsty dami kiek tik galime teisingiau. Todėl negalime atskirti savęs nuo minties eksperimento, kurį turime nešališkai įvertinti. Tai lyg bandymas įtartinomis svarstyklėmis pasverti jas pačias, sie kiant patikrinti jų tikslumą. Veikiausiai tai yra minties eksperimento kaina: mūsų gebė jimas mąstyti turi būti priimtas kaip tvirtas pagrindas bet ko kioms rimtoms mintims atsirasti. Galime abejoti, ar kokia nors ypatinga mintis yra teisinga, įtemptai mąstydami apie ją. Bet negalime abejoti mūsų gebėjimu mąstyti. Geriausiu atveju gali me pasakyti, kad mąstome ganėtinai gerai. Ar to pakanka racio nalumui apginti, ar vis tiek jis tebėra susilpnėjęs?
Taip pat žr.: 19. Muilo burbulo sprogimas 28. Košmaras 51. Gyvenimas rezervuare 98. Laimės mašina
19
2. Nuskraidinkite mane Teletransporteris Stelui yra vienintelis būdas keliauti. Prieš jam atsirandant, kelionė iš Žemės j Marsą trukdavo mėne sius ankštame nesaugiame erdvėlaivyje. Stelo įsteigta įmo nė TeletransportExpress viską pakeitė. Dabar kelionė trunka kelias minutes, be to, ji tapo visiškai saugi. Tačiau vienas klientas iškėlė Stelui bylą. Jis pareiškė, kad ši įmonė iš tikrųjų jį nužudė. Ieškovo argumentas paprastas: teletransporteris skenuoja kiekvieną smegenų ir kūno ląste lę sunaikindamas visas organizmo ląsteles, perduoda gautą informaciją į Marsą ir ten iš naujo rekonstruoja žmogų. Nors tokiu būdu j Marsą nuskraidintas žmogus atrodo, jaučia ir galvoja kaip tas pats žmogus, kuris buvo užmigdytas ir stai giai perkeltas erdvėje, ieškovas įrodinėja, kad jis buvo nu žudytas ir tada pakeistas klonu. Stelui tai skamba kvailai. Juk jis begalę kartų keliavo teletransporteriu ir visai nesijaučia miręs. Kaip ieškovas gali rimtai teigti, kad kelionės j Marsą metu jis buvo nužudytas, jei paskui akivaizdžiai sugebėjo pateikti teismui bylą? Nepaisydamas to, Stelas dar kartą pasiruošė nuspausti transporterio mygtuką, kad būtų pradėtas skenuoti jo orga nizmas; akimirką jis galvojo, ar galėtų įvykdyti savižudybę... Šaltinis: Derekas Partitas „Protas ir asmenys“, 10 skyrius (Oksfordo universiteto leidykla, 1984).
Nuskraidinkite mane
Nuo ko priklauso tolesnis mūsų išlikimas? Normaliomis aplin kybėmis atsakytume, kad nuo tolesnio mūsų organizmo gyva vimo. Kadangi nėra tokios kūno dalies, kuri negalėtų būtų pa keista dirbtiniu pakaitalu, turbūt toks atsakymas nebūtų visiška tiesa. Gal greičiau gyvename tol, kol gyvuoja mūsų sąmonė? Diena, kai neprabundu galvodamas, kad tai esu aš su savo atsi minimais, planais bei tapatybe, ir yra mano mirties diena. Mus intuityviai traukia asmens tapatybės „psichologinio tęs tinumo“ teorija. Taip yra tik todėl, kad ši teorija, regis, atspin dinti mūsų esminę nuojautą, jog galime suprasti tokių istorijų, kaip Kafkos „Metamorfozė“, prasmę, kai rytą žmogus nubunda kaip vabalas. Mes pripažįstame, esą žmogus yra vabalas, nes jo sąmonė įsikuria vabalo kūne. Psichologinis, ne fizinis tęstinu mas rodo, kad jis yra tas pats žmogus. Bet kalbant apie teletransporterį, nors mes išlaikome psicho loginį tęstinumą kaip įprastame gyvenime, bet, be abejonės, kas buvo sukurta yra tik kopija, klonas. Beje, klonas ir klonuotas žmogus nėra tas pats individas. Klonas yra toks pat, lygiai kaip ir dvi statulos, išlietos ta pačia forma, yra tokios pačios, jų kiek viena detalė identiška, bet jos yra atskiros. Jei vieną sudaužysi te, kita liks sveika. Stelas žino, kaip veikia jo teletransporteris. Paprasčiausiai jis nesupranta, kbdėl jam turėtų rūpėti tai, kad kaskart mašina jį, trumpai tariant, „klonuoja“. Stelui rūpi tik tai, kad pasinaudojęs teletransporteriu jis atsibunda kitoje planetoje. Pats mechaniz mas yra nereikšmingas. Jei tai atrodo kaip minties vingrybė, akimirką įsivaizduok, kad prieš kelerius metus vieną naktį jus pavogė miegantį, apdo 21
Nuskraidinkite mane
rojo teletransporteriu ir gautą asmenį, jam to nežinant, grąžino atgal į lovą. Jei taip būtų atsitikę, vis tiek negalėtumėte to pa pasakoti, nes jūsų sąmonės patirtis ir toliau būtų tokia pati lyg nieko neįvykus. Tam tikru atžvilgiu teletransportavimas nepa keičia jūsų gyvenimo ir pasaulio. Taigi ar Stelas yra klonas, ar „tas pats“ asmuo, turbūt būtų neteisingas klausimas. Gal turėtume klausti, kas turi prasmę mūsų praėjusiame ir būsimame gyvenime. Veikiausiai atsaky mas būtų - psichologinis tęstinumas, jis mums reikalingas bet kokiomis aplinkybėmis.
Taip pat ir.: 38. Aš esu smegenys 46. Ameba 65. Sielos galia 88. Visiška atminties netektis
22
3. Indė ir ledas Dhara Gupta visą gyvenimą pragyveno kaime netoli Jeisalmerio Radžastano dykumoje. Vieną 1822 metų dieną vir dama vakarienę ji išgirdo sambrūzdį. Pakėlusi akis, Dhara pamatė iš prieš dvejus metus pradėtos kelionės sugrįžusį pusbrolį Mahavirą. Jis atrodė sveikas ir per vakarienę pa sakojo visiems savo nuotykius. Porino apie plėšikus, laukinius gyvūnus, didelius kalnus ir apie kitus neįtikimus vaizdus bei nuotykius. Bet labiausiai Dharą pribloškė tai, esą pusbrolis matęs kažką, vadinamą „ledu“. „Aš pasiekiau tolimas šalis, kuriose buvo taip šalta, kad vanduo nustojo tekėjęs ir virto kietu skaidriu luitu“, - pasa kojo Mahaviras. „Labiausiai stebina tai, kad nėra tarpinės būsenos, kai skystis sutankėja. Vis dar tekantis vanduo yra tik šiek tiek vėsesnis už sušalusį“. Dhara pusbroliu nepatikėjo, bet nenorėjo prie visų ginčytis su juo. Viskas, ką jis sakė, prieštaravo jos patirčiai. Dhara netikėjo ir kai keliautojai pasakodavo apie ugnimi alsuojančius drakonus. Juo labiau ji nepatikėjo šia išmone apie ledą. Dhara teisingai manė esanti per daug protinga, jog tikėtų tokiais dalykais. Šaltinis: Deividas Hjumas „Esė apie žmoniškąjį supratimą", X skyrius „Apie stebuklus“ (1748)
Indė ir ledas
Ar Dhara galėjo būti teisi, taip akivaizdžiai klysdama? Juk žino me, kad Mahaviro pasakojimas apie ledą nebuvo lygus pasakai apie drakonus. Tai tikslus atpasakojimas, kuo virsta vanduo že moje temperatūroje. Dhara buvo teisi tuo atžvilgiu, kad kartais klystame dėl tei singų priežasčių. Imkime pavyzdį apie greito praturtėjimo schemą. Dauguma žmonių, kurie naudojasi elektroniniu paštu, kiekvieną dieną gauna laiškų, žadančių didelius turtus beveik dykai. Kadangi veik visi šie laiškai yra sukčiavimas ir sugaištume daug laiko visiems siūlymams ištirti, lieka vienintelė išeitis - jų nepaisyti. Tačiau tai reiškia, kad vieną dieną galite praleisti retą progą ir pražiopsoti didelę sėkmę. Tas ypatingas laiškas nebus suktybė. Tuo išskirtiniu atveju teisingai elgsitės, nuspręsdami, kad laiškas galėjo būti apgaulingas. Tai tinka ir Dharai. Neturime tikėti viskuo, ką mums pa sakoja, kas dedasi tikrame pasaulyje. Kai žmonės giriasi, esą savo proto galiomis moka pakilti į orą, sustabdyti laikrodžius ar kristalais gydyti ligas, turime būti skeptiški. Patirtis mums sako, kad tai neįmanoma, nes visi ankstesni tvirtinimai, jog jie vyksta, nebūdavo pagrindžiami ar išaiškėdavo apgaulė. Ne reikia galvoti, esą taip tvirtinantys yra apgavikai: jie patys gali klysti arba remtis klaidingais samprotavimais. Kai atsitinka kas nors neįtikima, esame priversti apmąstyti, ką apie tai žinome. Negalime atmesti idėjos vien todėl, kad ji neatitinka mūsų dabartinių įsitikinimų. Mums reikia rasti labai rimtų priežasčių, kad galėtume taip pasielgti, nes kas yra tvirta ir pripažinta, turi būti daug svariau nei tai, ką tvirtina vienas asmuo ar jų grupelė. 24
Indė ir ledas
Štai kur yra Dharos bėda. Vieno asmens, net pusbrolio, liu dijimo neužtenka, kad stipriai sujudintų tai, ką ji žino apie gamtos pasaulį, kuriame skysčiai nevirsta kietu kūnu tariamai stebuklingoje temperatūroje. Be to, Dhara turi pripažinti, kad nesilankė šaltuose kraštuose, kuriuose buvo jos pusbrolis. Jos pačios patirtis ribota, bet ji girdėjo tik pusbrolio pasakojimą apie tai, kas už visko slypi. Ar nepatikėdama pusbroliu Dhara per siaurai apsibrėžė savo žinių ribas, ar likdama neteisi šįkart ji nesumokėjo kainos už tai, kad daugeliu kitų atvejų ji nebuvo lengvatikė ar suklaidinta?
Taip pat ir.: 40. Medinio arkliuko laimėtojas 63. Nežinojimas 76. Gera galva 97. Moralinė sėkmė
25
4. Baitas į kairę Kaip ir kiti jau kelerius metus susituokę žmonės Dikas bo dėjosi savo vedybiniais santykiais. Pastaruoju metu nebuvo jokios aistros. Dikas ir jo žmona veik išvis jau nesimylėjo. Tačiau Dikas neketino jos palikti. Jis mylėjo ją, ji buvo nuo stabi jų vaikų motina. Jis puikiai žinojo paprastą problemos sprendimo būdą užmegzti slaptą meilės ryšį. Paprastai tokiu atveju jūs mano te, kad žmona tenkins vienus jūsų poreikius, o meilužė - ki tus. Bet Dikas nenorėjo ko nors daryti už žmonos nugaros, jis taip pat žinojo, kad ji negalėtų pakęsti tokių vyro santykių, jei jis juos turėtų ir atskleistų. Taigi kai išgirdo apie kompaniją „Baitas j kairę!“ („Dar ge riau nei tikras dalykas!“), Dikas turėjo rimtai pagalvoti. Kom panija siūlė galimybę užmegzti virtualų meilės romaną. Tai ne kibernetinis seksas su tikru asmeniu, esančiu kitame kompiu terio jungties gale, naudojantis viena savo ranka, bet virtua lios aplinkos, kur jūs „mėgaujatės meile“ su dirbtiniu asmeniu, sukūrimas. Jūs jausitės lyg tikrai užsiimtumėte seksu, nors iš tikrųjų visus jūsų pojūčius stimuliuos kompiuteris, siųsdamas impulsus jūsų smegenims, tarytum jūs mylitės. Taigi siūlo mas visas romano jaudulys, bet jokio trečio asmens ir kartu jokios tikros neištikimybės. Kodėl jis turėtų atsisakyti?
Baitas į kairę
Kodėl mums kelia nerimą neištikimybė? Kai kurie žmonės sako, kad ji neturėtų mūsų jaudinti, nes taip yra tik todėl, kad esame kultūriškai paveikti netikrų vienpatystės lūkesčių. Seksas ir meilė yra du skirtingi dalykai, ir esame kvaili, jei leidžiame meilės ryšiui nutrūkti dėl atsitiktinio lytinio akto. Jei monogamijos troškimas - kultūros padarinys, jis vis dėlto giliai įsišaknijęs. Tai rodo patirtis, kurią perteikia daugelis tų, kurie įžengia į laisvos meilės komuną ar praktikuoja „svingą“: jie negali nustoti pavydėti, kai kiti mylisi su jų mylimu asme niu. Nerimas, kurį mums liepia pamiršti, atrodo, yra daugiau nei psichologinis reiškinys, kurį reikia nugalėti. Taigi jei neištikimybė daugeliui neduoda ramybės, tai kas ji yra, kas mums tikrai rūpi? Įsivaizdavimas, kaip jaustumėmės, jei mūsų partneris naudotųsi įmonės „Baitas į kairę“ paslaugo mis, galėtų padėti atsakyti į klausimą. Jei nekiltų jokių prieštarų dėl kibernetinio sekso, vadinasi, galvotume, kad esminis neiš tikimybės veiksnys yra trečio asmens dalyvavimas. Mūsų inty miausias ryšys turi būti tik tarp mūsų ir išskirtinis. Tradicinė vienpatystė yra tai, ką norime išsaugoti. Bet jei priešintumėmės šiam virtualiam romanui, tai reikš tų, kad visai ne trečio asmens vaidmuo lemiamas. Tada ne kito asmens pasirinkimas, o atsisakymas nuo santykių žeidžia. Šiuo atžvilgiu Dikas, įsijungdamas kompiuterį, kad šis jį įaistrintų, signalizuoja, jog nustojo matyti savo žmoną kaip asmenį, su ku riuo norėtų mylėtis. Meilės romanas paprastai yra pašlijusių santykių požymis, bet ne pirmoji priežastis tam rastis. Tai tinka neįvardytam ne rimo šaltiniui nustatyti. Tiesa ta, kad dar iki Dikui pirmą kar 27
Baitas į kairę
tą registruojantis stimuliuojančios simuliacijos žaidime, jis jau buvo nustojęs geisti savo žmonos kaip anksčiau. Todėl virtua lus romanas yra ne pagrindinės problemos sprendimo, o tik jos vengimo būdas. Realiame pasaulyje pasakyti, kodėl mums rūpi neištikimy bė, sudėtinga; ir žmogus, prieštaraujantis virtualiam „vienetui kairėje“, gali dar stipriau priešintis kūniškam romanui. Diko atvejis leidžia mums sutelkti dėmesį į vieną neištikimybės aspektą - neištikimybės dydį, tai yra kiek atsisakoma nuo mūsų labiausiai vertinamų santykių.
Taip pat žr.: 27. Atlikta pareiga 44. Kol mirtis mus išskirs 91. Niekam neskauda 96. Šeima - svarbiausia
28
5. Kiaulė, kuri nori būti suvalgyta Po keturiasdešimties mėsos nevalgymo metų Maksas Ber geris ketino prisėsti prie vaišių stalo, nukrauto kiaulienos dešrelėmis, traškiu kumpiu ir keptuvėje pačirškintomis viš čiuko krūtinėlėmis. Maksui visada trūko mėsos skonio, bet principai buvo tvirtesni nei kulinariniai troškimai. Tačiau tik dabar jis galėjo ramia sąžine valgyti mėsą. Dešrelių mėsa ir kumpis pirmiau priklausė kiaulei, vardu Priscilė. Su ja jis susipažino praeitą savaitę. Kiaulė buvo genetiškai modifikuota, kad mokėtų kalbėti ir, kas svarbiausia, norėtų būti suvalgyta. Patekti ant žmogaus vaišių stalo buvo Priscilės gyve nimo tikslas, ir paskutinę gyvavimo dieną ji prabudo su pakiliu laukimo jausmu. Tai ji papasakojo Maksui prieš nuskubėdama į patogią humanišką skerdyklą. Išgirdęs jos istoriją, Maksas pa galvojo, kad būtų tiesiog negarbinga jos nesuvalgyti. Vištienos patiekalas buvo pagamintas iš genetiškai modi fikuoto paukščio, kurio visos galvos smegenų funkcijos buvo panaikintos, mėsos. Kitaip tariant, paukštis gyvavo kaip dar žovė, nesuvokdamas savęs, aplinkos, skausmo ar malonumo. Šiuo atveju jį papjauti buvo ne ką žiauriau nei išrauti morką. Pamatęs lėkštę Maksas pajuto šleikštulį. Ar tai buvo tik ilgų vegetarizmo metų nulemtas refleksas? Ar fizinis pagrįs tos širdgėlos ženklas? Jis lėtai paėmė peilį ir šakutę... Šaltinis: Duglasas Adamsas „Restoranas pasaulio g ale “ („Pan Books“, 1980).
29
K i a u l ė , kuri nori būti s u v a l g y t a
Rūpestis dėl gyvulių gerovės nebūdingas vegetarams, sudaran tiems mažą pasaulio gyventojų procentą. Tai neturėtų stebinti, nes jei svarstoma problema būtų tik žudymas, tada vegetarai netraiškytų musių ir nenaikintų žiurkių, ką dauguma, bet ne visi, su malonumu daro. Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl gyvulių veisimas ir pjovimas laikomas blogiu. Pirmoji priežastis - gyvulių laikymo sąlygos. Didesnis rūpestis yra tariama gyvulio kančia, kol jis gyvas, negu pats jo žūties faktas. Antroji priežastis - pats žu dymo aktas, dėl kurio žūva gyvulys, nes kitaip jis galėtų ramiai gyvuoti. Pirmoji problema gali būti išspręsta pagerinus gyvulių lai kymo sąlygas. Daug žmonių, kuriems rūpi gyvulių gerovė, ne paisydami to, valgo mėsą, pavyzdžiui, ekologiškai auginamų naminių paukščių ir ėriukų. Jie laisvai ganosi ir negali būti netausojamai veisiami. Yra ir antras logiškas vegetarizmo aiškinimas: prieštaravi mas pačiam žudymo aktui. Bet kas būtų, jei galėtume sukurti gyvulius, kurie nesidomėtų savo išlikimu, nes tiesiog vegetuotų kaip morkos? Kodėl galėtų būti blogai atimti iš jų gyvastį, jei jie niekada nesuvokė, kad egzistuoja? O kas nutiktų, jei gyvulys pats norėtų būti suvalgytas kaip Duglaso Adamso pavaizduota kiaulė knygoje „Restoranas pasaulio gale?“ Romano pagrindinis veikėjas Artūras Dentas pasibaisėjo ga vęs pasiūlymą, romane aprašytą kaip „labiausiai piktinantį daly ką, kurį jis girdėjęs“. Daugelis taip pat pasibjaurėtų. Tačiau, kaip Zaphodas Biblbroksas paprieštaravo Dentui, tai yra „geriau nei valgyti gyvulį, kuris nenori būti valgomas“. Dento atsakymas 30
K i a u l ė , kuri nori būt i s u v a l g y t a
tebuvo „Fui!“ - instinktyvus pasibjaurėjimas, kurį žmonės jau čia, kai susiduria su kažkuo, kas atrodo nenatūralu, nors mora lės klausimų jau nebelieka. Pirmą kartą išgirdus, organų perso dinimas ir kraujo perpylimas atrodė lygiai taip pat nenormalūs. Bet pripratome prie abiejų reiškinių ir mintis, kad tai gali būti nemoralu, išnyko, išskyrus kelias religines sektas. Žmonės gali kalbėti apie gyvulių orumą ar pagarbą gamtos dėsniams, bet ar galime rimtai teigti, kad viščiukų rūšies oru mas bus pažeistas, jei bus sukurta nauja viščiukų be smegenų rūšis? Ar Priscilės mirčiai nėra suteikiama orumo? Ar net tie ūkininkai, dirbantys žemę be jokių pesticidų, pasirinkę plačiai veisti ir auginti tam tikras gyvulių rūšis nepažeidžia gamtos tvarkos? Trumpiau tariant, ar yra bent viena rimta priežastis, kodėl šiandienos vegetaras negalės atsisėsti prie vieno stalo su Maksu, kai tik jo sudarytas meniu taps tikrove?
Taip pat žr.: 26. Skausmo likučiai 57. Tidlio suvalgymas 72. Išlaisvinkite Persį 91. Niekam neskauda
31
6. Laimės ratas Madžė nebuvo matematikė, tačiau ji atrado paprastą pra turtėjimo lošiant rulete sistemą. Keletą dienų kazino ji stebėjo, kaip sukasi ratas. Ji at kreipė dėmesį, kad neįtikimai įprasta tokia žaidimo seka, kai kamuoliukas įkrenta tik į juodus arba tik į raudonus griove lius. Bet penkių vienos spalvos griovelių seka susidarydavo nedažnai, o šešių - tik keletą kartų per dieną. Tai ir buvo jos sistema. Tikimybė, kad kamuoliukas įkris j tos pačios spalvos griovelį šešis kartus iš eilės, yra labai maža. Taigi kai tik kamuoliukas įkrenta, sakykime, į raudoną griovelį penkis kartus iš eilės, ji turėtų lažintis, kad kitas įkris į juodą griovelį. Ji buvo pasiryžusi dažniau laimėti nei pralai mėti, nes šešių vienos spalvos griovelių seka susidarydavo labai retai. Ji tuo taip įtikėjo, kad jau pradėjo svajoti, kur leis laimėtus pinigus.
Madžės padaryta klaida rodo, kad minties eksperimentai riboti. Jos sistema paprasta ir suprantama, nes ji jau ją išbandė ir nė kar to nenusivylė. Jos galvoje ji puikiai veikia. Jei vaizduotėje ban dantis susikurti hipotetinę situaciją lošėjas taip lengvai nueina klaidingu keliu, tai ir filosofas samprotaudamas gali nuklysti. Madžės klaidą lemia neteisingi samprotavimai, o ne tikro vės ir proto dermės trūkumas. Klaida ta, kad ji supainiojo ka 32
Laimės ratas
muoliuko įkritimo į vienos spalvos griovelius šešiskart iš eilės tikimybę ir tikimybę, jog jis įkris į vienodos spalvos griovelius, atsižvelgiant, kad jis jau įkrito ten penkis kartus iš eilės. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, paprastą sėkmės žaidimą, kai lažinamasi metant monetą. Pirmu etapu dalyvauja šešiasdešimt keturi žmonės, antru - trisdešimt du, trečiu - šešiolika ir taip toliau, kol finale lieka du žaidėjai. Lažybų pradžioje kiekvieno asmens galimybė laimėti yra 1 iš 64. Bet, priartėjus prie fina lo, kiekvieno iš dviejų varžovų galimybė laimėti yra 50 ir 50. Remiantis Madžės logika, galimybė laimėti nustatoma per pir mą etapą. Todėl, nors finale lieka tik du žaidėjai, pagal Madžės saprotavimus kiekvienas iš jų turi tik vieną galimybę laimėti iš 64. Tai reikštų, kad kiekvienas iš jų turi tik vieną galimybę laimėti iš 32! Kalbant apie ruletę, iš tikrųjų labai neįtikima, kad kam uo liukas įkris į tos pačios spalvos griovelį šešis kartus iš eilės, taip pat neįtikima (64:1), kad vienas žaidėjas laimės monetos metimo lažybas. Bet jei kamuoliukas jau įkrito į tos pačios spalvos griovelį penkis kartus, pradinis samprotavimas, kad šeštąkart iš eilės įkristi neturėtų, jau nepagrįstas: vėl sukant ratą kamuoliuko galimybė įkristi į raudoną ar juodą griovelį yra šiek tiek mažesnė nei 50 ir 50 (ruletėje dar yra du žali grioveliai). Esmė ta, kad praeities vyksmo neįtikimumas neturi įtakos ateities vyksmo tikimybei. Madžė turėjo tai numatyti. Ar ji skaičiavo, kiek dažnai penkių vienos spalvos griovelių seką pa pildydavo šeštas tos pačios spalvos griovelis, nes tada ji būtų pastebėjusi, kad galimybės tapdavo šiek tiek mažesnės nei 50 33
L aim ės ratas
ir 50. Klaida atsirado ne tik dėl neteisingo samprotavimo, bet ir dėl įsivaizdavimo, kad kažkas yra kaip tik taip, nors įdėmiau pastebėjus buvo galima pamatyti, kad taip nėra. Taigi tiek vaiz duotėje, tiek tikrovėje Madžė prastai eksperimentuoja.
Taip pat žr.: 3. Indė ir ledas 16. Lenktynės su vėžliu 42. Imk pinigus ir bėk 94. Mokestis
34
7. Kai nelaimi niekas Eilinis Saksas ruošėsi atlikti baisų dalyką. Jam buvo įsaky ta pirmiausia išprievartauti ir tada nužudyti kalinę, kurią jis žinojo esant ne daugiau nei nekaltą civilę kitatautę. Jam ne kilo jokių abejonių, kad tai didelė neteisybė - galima sakyti, karo nusikaltimas. Skubiai apgalvodamas padėtį, jis jautė, kad neturi kito pasirinkimo kaip tik tai atlikti. Jei paklustų įsakymui, galėtų šią sunkią užduotį atlikti kiek galima neskausmingiau, kad auka kuo mažiau kentėtų. Jei nepaklustų įsakymui, jį patį sušaudytų, o kalinė vis tiek būtų išniekinta ir nužudyta, tik veikiausiai daug šiurkščiau. Kiekvienam būtų geriau, jei tai padarytų jis. Saksui viskas atrodė ganėtinai aišku, bet širdy kirbėjo nerimas. Juk ketino atlikti kiek tokiomis aplinkybėmis įma noma geriau, ir vis tiek buvo baisiai bloga.
„Jei to nepadarysiu aš, padarys kitas“ yra silpnas pasiteisinimas atliekant nusikaltimą. Už pačių padarytą skriaudą esate atsa kingi tik jūs, nesvarbu, ar šiuo atveju kiti vis tiek būtų tai atlikę, ar ne. Jei pamatę sportinį automobilį su pakeltu stogu ir rakte liais spynelėje akimirksniu įšokate į jį ir greitai nuvažiuojate, jūsų veiksmas nenustoja būti vagyste vien dėl to, kad kas nors kitas tokiomis aplinkybėmis padarytų lygiai tą patį. 35
Ka i n e l a i m i n i e k a s
Sakso pasiteisinimas yra truputį kitoks, ir tai svarbu. Juk jis mano: „Jei to nepadarysiu aš, padarys kitas, bet bus daug blo gesni padariniai“. Saksas ne tik neleidžia įvykti blogiausiam, bet mėgina sušvelninti padėtį. Įprastai atrodytų visiškai moralu padaryti tai, ką galima, sie kiant kiek įmanoma išvengti galimos žalos. Geriausia, ką gali padaryti Saksas, yra išgelbėti save ir kuo neskausmingiau atimti kalinei gyvybę. Tačiau toks samprotavimas nepadeda išvengti išžaginimo ir nužudymo akto, ir tai, be abejo, niekada nebus morališkai teisinga. Bandymui įsivaizduoti trečią galimybę - nušauti kalinę ir paskui pačiam nusišauti - yra sunku atsispirti. Bet šią alternatyvą turim e atm esti, nes m inties eksperim entuose visi kintam ieji kontroliuojam i. Būtent pagal šią situaciją prašom a atsakyti į klausim ą - ką jis privalėtų daryti, jei tu rėtų tik dvi galimybes - įvykdyti įsakymą arba jam nepa klusti. Taip form uluojam a dilema priverčia susidurti b ū tent su šia m oraline problema, o ne prisigalvoti būdų, kaip ją apeiti. Kai kas įrodinės, kad neįmanoma priimti teisingo sprendi mo. Būtumėte pasmerktas, jei tai darytumėte, pasmerktas, jei ne, bet neišvengsite kaltinimo amoralumu. Tokiomis aplinky bėmis turėtume pasirinkti mažiausią blogybę. Galima teigti, kad Saksas daro geriausia, ką gali, ir kartu daro blogai. Iš tokio sprendimo randasi kita bėda. Jei Saksas daro geriausia, ką gali, tai kaip galime jį kaltinti ar bausti už tai, ką jis darė? Bet jei jis nenusipelnė jokių kaltinimų ar bausmės, tai ar tikrai jis nepa darė nieko bloga? 36
Ka i n e l a i m i n i e k a s
Atsakymas tikriausiai būtų, kad veiksmas gali būti blogas, bet jį atlikęs asmuo gali likti nekaltas. Ką jis padarė, yra blogai, bet jis neklydo taip padaręs. Yra logikos. Ar tokia logika rodo pasaulio sudėtingumą, ar tai tik sofistinis samprotavimas, sie kiant pateisinti nepateisinama? Tačiau reikėtų pasakyti, kad žmogaus mirtis nepateisina priemonių. Saksas turėtų atsisakyti. Jis mirs ir kalinė labiau nukentės, bet tai vienintelė moralinė išeitis. Tai gali apsaugoti Sakso garbę, bet ar tai kilniau nei išsaugoti gyvybę ir sumažinti kančias?
Taip pat žr.: 44. Kol mirtis mus išskirs 55. Darni plėtra 82. Veltėdė 91. Niekam neskauda
37
8. Gerasis Dievas Ir Viešpats tarė filosofui: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, ir aš esu viso, kas gera, šaltinis. Kodėl tavo pasaulietinė mo ralės filosofija manęs nepripažįsta?“ Filosofas atsakė Viešpačiui: „Pirmiausia turiu tavęs pa klausti kelių klausimų. Tu įsakai mums daryti gera. Bet ar tai yra gera, nes tu mums taip liepi, ar taip liepi, nes tai yra gera?“ „Hm, - susimąstė Viešpats. - Tai yra gera, nes aš taip liepiu“. „Neteisingas atsakymas, Viešpatie! Jei gėris yra gėris, nes tu taip sakai, tada galėtum, jei norėtum, padaryti taip, kad vai kų kankinimas irgi būtų gėris. Bet tai būtų nesąmonė?“ „Žinoma! - atsakė Viešpats. - Aš tik patikrinau tave, o tu mane pamaloninai. Primink, koks buvo antrasis klausimas?“ „Tu pasirenki, kas yra gėris, nes tai yra gėris. Bet tai gana aiškiai rodo, kad gėris nuo tavęs visai nepriklauso. Tad mums nereikia pažinti Dievo, kad pažintume gėrį“. „Net jei taip, - tarė Viešpats, - turi pripažinti, kad esu įkvėpęs keletą gerų knygų apie tai...“ Šaltinis: Platonas „Eutifronas“ (380 m. pr. Kr.)
Kai lankiau mokyklą, giedodavome giesmę, kurioje Dievas buvo prilyginamas beveik kiekvienai teigiamai savybei. Giedo38
Gerasis dievas
j orne, kad Dievas yra meilė, yra gėris, yra tiesa ir grožis. Ne nuostabu, kad choras baigdavo žodžiais „Garbinkime Jį“. Idėja, kad Dievas yra gėris, dviprasmiška. Vadinasi, Dievas yra geras, kaip geras yra pyragas ar geras yra Džo. Šiais atve jais „yra“ žymi kokybę ar ko nors, pavyzdžiui, gėrio ar mėlynos spalvos, turėjimą. Lygiai taip kaip „Dievas yra geras“ galima sa kyti „Vanduo yra H20 “ arba „Platonas yra veikalo „Valstybė“ autorius“. Čia „yra“ rodo dviejų sąvokų tapatumą: vienas daly kas tapatus kitam. Giesmėje žodelis „yra“ atrodė kaip tapatumo, o ne kokios nors savybės požymis. Dievas nėra mylintis, bet yra meilė, nėra gražus, bet yra grožis. Dievas ne turi šias puikias savybes, bet pats yra šios savybės. Vadinasi, posakiu „Dievas yra gėris“ nori ma pasakyti, kad Dievo ir gėrio sąvokos neatsiejamos, kad gėrio esmė yra Dievas. Jei taip yra, tai nestebina, kad daugelis tiki, jog negali būti moralės be Dievo. Jei gėris ir dieviškumas negali būti atskirti, tai prieštarauja pasaulietinei moralei. Menamas pokalbis labai aiškiai rodo, kad taip būti negali. Jei Dievas yra gėris, vadinasi, Dievas yra ir jis pasirenka daryti, kas jau yra gėris. Dievas nepaverčia bet ko gėriu vien tik tai pasi rinkdamas, bet jis pasirenka, nes tai yra gėris. Kai kas gali sakyti, kad šis argumentas įtikina tik todėl, kad išskiriama tai, kas negali būti išskirta. Jei Dievas iš tikrųjų yra geras, tai neprasminga kelti dilemą, kai gėris ir Dievas yra at skirti. Bet, atrodo, prasminga klausti, ar gėris yra gėris, nes Die vas taip liepia, ar Dievas liepia daryti tai, kas yra gėris, ir kaip tik ši prieštara iškelia klausimą. 39
Gerasis dievas
Net jeigu Dievas ir gėris iš tikrųjų būtų viena, vis tiek būtų išmintinga klausti, kas lemia šio tapatumo teisingumą. Atsaky mas būtų, kad mes žinome, kas yra gėris. Jis yra tai, kas leidžia mums teisingai teigti, kad Dievas yra geras. Jei Dievas palaikytų betikslį kankinimą, žinotume, kad jis nėra geras. Regis, galime suvokti gerumo prigimtį nepriklausomai nuo Dievo. Ir tai rodo, kad bedieviška moralė nėra oksimoronas.
Taip pat žr.: 17. Kankinti ar ne 57. Tidlio suvalgymas 58. Dievo įsakymas 95. Blogio problema
40
9. Didysis brolis Trisdešimt trečioje žaidimo „Didysis brolis“ serijoje prodiu seriai supažindino su nauju šėtonišku žaislu Pjeru. Šou psi chologas konsultantas paaiškino, kaip jis veikia. „Kaip žinote, smegenys yra minčių ir veiksmų variklis, smegenys - visiškai fizinė materija. Dabar fizikos dėsnio žinojimas mums gali padėti tiksliai nustatyti, kaip reaguos žmonių smegenys, tai yra kaip žmonės galvos reaguodami į aplinkos įvykius. Šou „Didysis brolis“ žaidėjų smegenys nuskaitomos ir pažy mima pradinė jų būklė. Mūsų superkompiuteris Pjeras patikrina visus esamus stimulus ir numato varžovų būsimą elgesį. Žinoma, visa tai labai sudėtinga, apibrėžiamos griežtos ri bos. Štai kodėl įrenginys geriausiai veikia prižiūrimoje, užda roje aplinkoje, tokioje kaip šou „Didysis brolis“ erdvė. Gali būti atlikta tik kelių akimirkų prognozė, nes iš mažų elgesio numa tymo klaidų greitai randasi didesnės. Tačiau žiūrovams bus įdomu žinoti kompiuterinę būsimų dalyvių reakcijų prognozę. Tam tikru atžvilgiu žinosime jų mintis geriau už juos pačius“. Šaltinis: prancūzų matematikas Pjeras Saimonas Laplasas (1749-1827), determinizmo tezė
Prancūzų mokslininkas Pjeras Laplasas teigė, kad jei žinotume fizikos dėsnius ir kiekvienos dalelės vietą visatoje, galėtume iš41
Didysis brolis
pranašauti visą ateitį. Kvantinė teorija parodė, kad taip manyti klaidinga, nes ne visi priežastiniai procesai yra griežtai nulemti išankstinių sąlygų. Visatoje daug daugiau neapibrėžtumo, nei manė Laplasas. Tačiau kvantiniai procesai vyksta tik žemiausiame lygmenyje ir dauguma pasaulio objektų veikia lyg tai būtų griežtai nulem ta išankstinių priežasčių, kaip ir manė Laplasas. Tad, atrodo, įmanoma, kad galėtume užimti ne tokią sudėtingą, kaip siūlė Laplasas, viską matančio stebėtojo poziciją ir atlikti kuklesnes ateities prognozes. Trumpai tariant, „Didžiojo brolio“ kompiu teris vis dar yra tik teorinė galimybė. Žinant Pjero prognozes, būtų gana neramu stebėti šou. Juk matytume, kaip žmonės kiekvieną kartą tiksliai elgiasi pagal kompiuterio, kuriame buvo įrašyta tik informacija apie jų sme genų fizinę būklę ir aplinką, pranašystę. Dalyviai visada atliktų veiksmus, kuriuos kompiuteris apskaičiavo kaip turinčius įvyk ti. Žodžiu, žmonės gali atrodyti ne kaip laisvos asmenybės, ga linčios rinktis, bet kaip automatai. Kaip turime vertinti tokią perspektyvą? Vienas būdas - pa neigti jos galimybę. Žmonės turi laisvą valią, vadinasi, nė vie nas kompiuteris negali daryti, to, ką, įsivaizduojame, gali daryti Pjeras. Toks vertinimas panašesnis į paprastą atsisakymą pripa žinti tai, kas mums nepatinka. Reikia tiksliai žinoti, kodėl Pjero egzistavimas neįmanomas, o ką jau kalbėti apie tai, kad jo dar iš viso nėra. Nuoroda į kvantinį neapibrėžtumą neveiksminga. Net jei tiesa, kad kvantinė teorija labiau paneigia galimybę numaty ti, negu leidžia šis minties eksperimentas, visa, ką ji padarys, 42
Didysis brolis
tai pakeis visiškai nuspėjamą priežastinį procesą kitu, kuriame daugiau nenuspėjamų atsitiktinių elementų. Bet mūsų veiksmai, kaip atsitiktinių priežastinių procesų rezultatas, nebus laisvesni negu veiksmai, kaip griežtai nustatytų procesų padarinys. Lais va valia reikalauja vengti visos fizikinės priežasčių grandinės. O to, pasirodo, mes negalime padaryti. Antras būdas yra sutikti, kad Pjero egzistavimas įmanomas, bet drauge įrodinėti, kad tam tikru atžvilgiu jis negali paveikti žmogaus laisvos valios. Galima bandyti įvaryti pleištą tarp n u spėjimo ir laisvės sąvokų. Pavyzdžiui, dažnai galime nuspėti, kokį patiekalą ar gėrimą užsisakys mūsų draugai. Bet juk ne darome prielaidos, kad dėl to jų pasirinkimas tampa ribotas. Jei tai - tiesa, kodėl manote, kad galėjimas numatyti visą as mens elgesį reikštų, jog asmuo negali laisvai nuspręsti? Bet ar tai išgelbėtų laisvą valią? Kas yra laisvė, jei negalite daryti to, ką pasirinkote, neatsižvelgdami į tai, kas vyko iki pa sirinkote?
Taip pat žr.: 36. Prevencinis teisingumas 39. Kinų kambarys 64. Pumpurų nuraškymas 92. Kompiuterių vyriausybė
43
10. Nežinios šydas Dvidešimčiai piliečių, išrinktų apgyvendinti Marso kolonijo je, paskyrė nepaprastą užduotį. Raudonojoje planetoje bus tam tikrų patogumų, tai yra būstas, maisto, gėrimų ir praban gos daiktų. Prieš išvykdami atrinktieji turėjo nuspręsti, kuo remiantis turės būti padalytos visos gėrybės. Šiuo lemiamu momentu jie nežinojo, kokie darbai jų laukia kolonijoje. Visi darbai galėjo būti atliekami rankomis arba ne. Darbas gali rei kalauti didelio išprusimo, būti tinkamesnis tiems, kuriems rei kia mažiau pastangų sužadinti savo protinius sugebėjimus. Pirmiausia buvo pasiūlyta viską padalyti po lygiai: kiek vienam pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius. Tada kažkas pasipriešino. Jei reikėtų daug dirbti, o kas nors atsisakytų atlikti savo darbą, ar būtų teisinga atriekti vieno dą pyrago gabalą? Iš tikrųjų reikėjo paskatos, kad visi vie nodai prisidėtų. Šiam prieštaravimui buvo pritarta. Bet atsirado didesnių keblumų. Pasirodo, teisingumas nereiškia kiekvienam duoti tiek pat. Bet ką tada jis reiškia? Šaltinis: Džonas Roisas „ Teisybės teorija
3 skyrius
(Harvardo universiteto leidykla, 1971)
Anot politikos filosofo Džono Rolso, būsimi kolonijos gyven tojai dar nenustatė, kas yra teisingumas, tačiau susiklostė puiki 44
N ež in io s šydas
padėtis jį nusakyti. Žmonės priversti nuspręsti, kaip teisingai padalyti gėrybes, nieko nežinodami apie naują gyvenimą ko lonijoje. Taigi galime patikėti jų visiškai bešališkais sprendi mais. Pavyzdžiui, kadangi nė vienas iš kolonistų nežino, koks darbas - intelektinis ar fizinis - Marse bus labiau vertinamas, jie neturėtų spekuliuoti sistema, pasirinkdami geriau mokamą darbą. Tad jie vienodai vertintų skirtingus įgūdžius turinčius asmenis, o tai, regis, labai teisinga. Dž. Rolsas tvirtino, kad norėdami žinoti, kas yra teisingu mas Žemėje, turėtume įsivaizduoti esą panašioje situacijoje. Pagrindinis skirtumas būtų tas, kad mums reikėtų vaizduoti nežinančius, ar būsime protingi ar kvaili, nagingi ar nevikrūs, prisitaikę ar vis dar vargstantys. Tada galėtume nustatyti tei singas, nieko nediskriminuojančias taisykles, kurių laikantis būtų padalytos gėrybės. Dž. Rolsas manė, kad jei šį procesą vertintume nuoširdžiai, sukurtume sistemą, užkertančią kelią blogiausiems atvejams. Tai darytume, nes nežinotume, ar naujoje sistemoje mes pa tys neatsidurtume ant visuomenės atmatų krūvos. Tad apdai riai užsitikrintume, kad vis dar turėtume kiek galima daugiau net ir atsidūrę tarp nelaimėlių. Visa tai veda link tradicinės li beralios demokratijos formos, kai tam tikros turto variacijos leidžiamos tiek, kiek nepadidina nelaimingiausios visuomenės dalies išlaidų. Ar tai iš tiesų teisinga ir racionalu? Ką atsakytume asmeniui, kuris įrodinėja, kad silpniausiam mokančiam plaukti teisinga leisti nuskęsti? O jei tvirtinama, kad geriau rizikuoti tapti vienu iš gyvenimo nugalėtojų nei saugiai žaisti ir balsuoti už visuome45
N e ži n io s šydas
nę, kurioje maksimaliai apsaugoti ir pralaimėtojai? Ar liekame nešališki, jei vadovaujamės principu, kas atsitiktų mums šioje visuomenėje, o ne svarstome, kas tinkama ir teisinga? Dž. Rolso gerbėjai tiki, kad nežinia yra geriausia turima prie monė sprendžiant, kokia turėtų būti teisinga visuomenė. Kriti kai sako, kad tai nepadeda: kai praskleidžiame nežinios šydą, paprastai vėl grįžtame prie savo politinių pažiūrų bei išanksti nių nusistatymų ir pagal juos sprendžiame. Šis minties ekspe rimentas gali būti naudingiausias ar nenaudingiausias politinės filosofijos istorijoje.
Taip pat žr.: 22. Gelbėjimosi valtis 29. Gyvenimo priklausomybė 87. Teisinga nelygybė 100. Kavinė „Nest cafė“
46
11. Jachta „Tesėjas“ Visai ne dėl to tarėsi Rėjus Nortas. Kaip profesionalus tarptau tinis nusikaltėlis, jis didžiavosi galėdamas atlikti bet kokį darbą. Jo naujas klientas užsakė pavogti garsiąją jachtą „Tesėjas“. Ji žymi tuo, kad nuo jos mirties glėbin nušoko britų spaudos magnatas Lukas Grabas. Be to, neseniai jos denyje buvo nu žudytas repo dainininkas Daddy Iced Tea iš Los Andželo. Rėjus atvyko į doką, kuriame ką tik buvo baigtas remontuoti lai vas, ir pamatė dvi tokias pačias jachtas. Nortas lėtai pasisuko j ap saugininką, į kurį jau buvo įremtas vieno iš jo draugužių ginklas. „Jei nori gyventi, pasakyk, kuri iš jų yra tikrasis „Tesėjas“, pareikalavo Rėjus. „Žiūrint, ko jums reikia, - pasigirdo nervingas atsaky mas. - Matote, pradėjus remontuoti laivą teko pakeisti daug dalių. Mes jų neišmetėme. Vykstant remontui pakeitėme be veik visas dalis. Kai baigėme, keli vaikinai pamanė, kad būtų šaunu iš senų laivo dalių pastatyti dar vieną laivą. Štai kas mums išėjo. Kairėje - suremontuotas naujas „Tesėjas“, de šinėje - iš senų dalių surinktas „Tesėjas“. „Bet kuris iš jų autentiškas „Tesėjas“ ? - įsakmiai paklau sė Rėjus. „Pasakiau viską, ką žinau!“ - klykė apsaugininkas Rėjaus draugužio gniaužtuose. Rėjus pasikasė pakaušį ir pradėjo mąstyti, kaip būtų galima pasprukti abiejomis jachtomis... Šaltinis: Tomas Hobesas „Leviatanas“ (1671)
47
Jachta „Tesėjas“
Filosofija prasideda nuo neatsakytų klausimų, nors ir yra su rinkti visi faktai. Pagal šį scenarijų Rėjus žino visus reikiamus faktus apie abi jachtas, tačiau atsakymas į jo klausimą vis dar tebėra mįslingas. Kai kurie žmonės intuityviai žino, kuris „Tesėjas“ yra tikras. Tačiau jų atsakymas priklausytų nuo papasakotos istorijos. Jei Rėjus būtų detektyvas, ieškantis ir renkantis kaltės įrodymus dėl Luko Grabo ir Daddy Iced Tea mirčių, atrodytų akivaizdu, kad jis kaip jam reikalingą autentišką objektą pasirinktų „Tesėją“, surinktą iš senųjų dalių. Tą pačią išvadą padarytų ir būdamas istorinių vertybių kolekcininkas. Tačiau, kilus ginčui dėl nuosavybės, suremontuota, su nau jomis dalimis jachta „Tesėjas“ būtų pripažinta autentiška. Šiuo laivu galėtų išplaukti jo savininkas. Bet jei doke būtumėte pa statę kamerą su laiko fiksavimo mechanizmu ir sekę visą vyks tančių darbų eigą, būtumėte matę, kaip laipsniškai taisė laivą, kaip pateikė galutinį rezultatą - suremontuotą laivą. O iš senų dalių renkamas laivas pamažu radosi daug vėliau. Vadinasi, suremontuotas laivas turi savo gyvavimo tąsą, o restauruotas laivas ne. Galite pagalvoti, kad į klausimą, kuris yra „tikrasis“ „Tesė jas“, nėra vieno vienintelio atsakymo. Atsakymas priklauso nuo to, kodėl domitės šia jachta. Kaip tik šis atsakymas sukelia ne rimą. Ar žmonės nėra kaip „Tesėjai“? Gyvenant mūsų kūno ląs telės nuolatos miršta ir atsinaujina. Mintys irgi keičiasi. Sulau kę dvidešimties metų, galima sakyti, esame kitokie nei būdami dešimties. Mintys, atsiminimai, įsitikinimai ir polinkiai keitėsi mums augant. Ar ir dabar sakysite, kad nėra vieno teisingo at48
J a c h t a „Tesėjas"
sakymo, tai ar esame tie patys žmonės, kokie buvome prieš daug metų, ar tai priklauso tik nuo to, kodėl mums tai rūpi? Jei „Tesė jo“ tapatybės istorija nėra tikrovė, tai tikrovė gali būti bet kieno kito tapatumas, kuris ilgainiui kinta kaip ir patys žmonės?
Taip pat žr.: 2. Nuskraidinkite mane 46. Ameba 65. Sielos galia 74. Vanduo, visur vanduo
49
12. Pikaso pajūryje Nuo stataus skardžio Rojus žvelgė į žmogų, piešiantį pajūrio smėlyje. Jį pakerėjo ryškėjantis piešinys. Tai buvo nepaprastas veidas, ne tikroviškai perteiktas, bet tariamai regimas iš dau gelio kampų vienu metu. Piešinys panėšėjo į Pikaso darbą. Vos taip pagalvojus, Rojaus širdis nustojo plakusi. Jis pri sidėjo prie akių žiūronus, bet netrukus juos nuleido ir pasi trynė akis. Žmogus paplūdimyje buvo Pikaso. Rojaus pulsas padažnėjo. Jis eidavo šiuo keliu kiekvieną dieną, tad žinojo, kad labai greitai potvynis apsems ir nu plaus unikalų Pikaso piešinį. Jis turėjo pamėginti kaip nors jį išgelbėti. Bet kaip? Bandyti sulaikyti potvynį - bergždžias reikalas. Nebuvo kaip ir iškasti to smėlio ploto, net jei pakaktų laiko tinkamai išgelbėti šedevrą. Galbūt galėtų nubėgti į namus pasiimti fil mavimo kameros. Bet taip būtų išsaugotas piešinio vaizdas, bet ne pats piešinys. Jei net suskubtų, tikriausiai vanduo greičiau nuplautų kūrinį. Tad Rojus teturėtų grožėtis šiuo paveikslu, kol bus matyti smėlyje. Rojus stovėjo ir gėrėjosi, nežinodamas verkti ar juoktis. Šaltinis: Rėjus Bred beris „Tykių orų sezoną“, perspausdintas leidinyje „Medicina melancholijai“ („Avon books“, 1981)
Pikaso pajūryje
Nėra principinio teiginio, kad per amžius neišlikę meno darbai yra tragedija. Viskas priklauso nuo meno rūšies. Kvaila manyti, kad spektaklis turi turėti nekintamą formą kaip ir skulptūra. Žinoma, galime nufilmuoti vaidinimą ir išsaugoti įrašą. Bet šis būdas negali išsaugoti meno laike. Tai žino kiekvienas matęs nuostabią pjesę ar klausęsis koncerto ir paskui dar kartą per žiūrėjęs vaizdo įrašą. Kalbant apie skulptūrą ar dailę, atrodo, tai idealus būdas iš saugoti meno kūrinius. Bet ar ryški riba tarp spektaklio ir lip dinio? Pikaso smėlyje nupieštas įsivaizduojamas eskizas neabe jotinai nutrina visas ribas. Neįprastai pasirinkta aplinka rodo, kad tai, kas paprastai išlieka, pakeičiama tik į trumpalaikį performansą. Pripažinimas, kad nėra aiškios takoskyros tarp vaidinimo ir skulptūros, mus skatina pergalvoti susidarytą nuomonę apie meno išsaugojimą ir restauravimą. Bendrai sutinkame norintys išlaikyti, restauruoti paveikslus, kad jie išliktų kiek galima pa našesni į ką tik nutapytus. Bet kartu turėtume numatyti ir lėtą meno dirbinių dūlėjimą, o tai jų reikšmės esmė. Žinoma, daugelis menininkų žinojo, kaip jų darbai sens, ir atsižvelgė į tai juos kurdami. Pavyzdžiui, Frankas Gehris žinojo, kaip aplinka paveiks jo architektūros šedevro - Bilbao mieste esančio Gugenheimo muziejaus fasado elementus iš titano. Ir senieji meistrai žinojo, kaip bluks jų paveikslų dažai. Galėtume žengti toliau ir pripažinti, kad troškimas išsaugoti meną yra mūsų pačių mirtingumo neigimo forma. Faktas, kad menas ilgaamžiškesnis nei žmogus, privedė prie to, kad pradėta siekti nemirtingumo per meną. Nors Vudis Alenas yra ištaręs 51
Pikaso pajūryje
garsią frazę, kad jis nori tapti nemirtingas ne per meną, bet bū damas nemarus. Jei sutiktume, kad menas marus, kad iš tikrųjų nieko nėra pastovaus, gal galėtume surasti meno ir gyvenimo prasmę. Per meno ir gyvenimo patirtį.
Taip pat žr.: 37. Menininkė gamta 48. Blogio genijus 66. Klastotojas 86. Menas dėl meno
52
13. Juoda, balta ir raudona Merė žino beveik viską apie raudoną spalvą. Tai buvo jos, kaip mokslininkės, veiklos sritis. Jei norite žinoti, kodėl ne matome infraraudonųjų spindulių, kodėl pomidorai raudo ni arba kodėl raudona yra aistros spalva, tai Merė - jūsų dievaitė. Visa tai būtų neįdomu, jei Merė matytų. Pasaulį ji regi kaip nespalvotą kiną. Dabar viskas pasikeis. Pati Merės akių tinklainė nepa žeista, tik jos smegenys neapdoroja tinklainės siunčiamų signalų. Neurochirurgijos laimėjimai gali padėti tai pataisyti. Greitai ji pirmą kartą pamatys spalvotą pasaulį. Nors Merė daug žino apie raudoną spalvą, bet turbūt ne viską. Lieka sužinoti dar vieną dalyką: kaip atrodo raudona spalva. Šaltinis: Frenkas Džeksonas „Ko nežinojo Merė", perspausdinta leidinyje „Proto prigimtis“, redagavo Deividas Rozentalis (Oksfordo universiteto leidykla, 1991)
Dauguma išsilavinusių žmonių neturi tiek daug laiko apmąsty ti, kad dvasia ir kūnas yra du skirtingi dalykai, kažkaip egzis tuojantys šalia vienas kito. Idėja, kad turime nematerialią sielą, gyvenančią mūsų žemiškame kūne kaip dvasia aparate, yra pa senusi, neįtikima ir nemoksliška. 53
J u o d a , b a l t a ir r a u d o n a
Paprastai atsisakius vienos klaidingos nuostatos, negaran tuojama, kad kita yra teisinga. Jei paneigiate dvasios ir kūno dualizmą, kuo jį pakeisite? Akivaizdus pakaitas - fizikalizmas. Jo koncepcijoje teigiama, kad yra tik vienos rūšies materija - fi zinė materija. Ji sudaro viską, net žmogaus dvasią. Iš tikrųjų ši „materija“ gali pasirodyti esanti greičiau energija nei atomus sudarantys maži biliardo kamuoliukai. Nesvarbu, iš ko padary tos kėdės, visa kita irgi tampa padaryta iš to paties. Taip gali būti. Bet susižavėjimas fizikalizmu gali per toli nu vesti. Jei ir būtų tik viena „materijos“ rūšis, tai nebūtinai pasau lis turėtų būti suvokiamas tik kaip fizikinis. Tai iliustruoja Merės istorija. Kaip mokslininkė, Merė žino viską apie raudoną spalvą, bet tik kaip fizikos reiškinį. Bet ji nežino, kaip atrodo raudona spalva. Nė vienas mokslo trakta tas apie pasaulį negali suteikti jai žinių apie tai. Mokslas yra objektyvus, eksperimentinis, kiekybinis; juslinis suvokimas - iš tikrųjų visas protinis patyrimas - yra subjektyvus, patirtinis ir kokybinis. Vadinasi, nė vienas labiau ar mažiau išsamus fiziki nis pasaulio aprašymas negali parodyti, kas vyksta mūsų minty se. Kaip sako filosofai, psichinis reiškinys negali būti paverstas fiziniu. Tai yra iššūkis fizikalizmo šalininkams. Ar gali būti tiesa tai, kad pasaulyje nieko nėra, išskyrus fizinę materiją, ir kartu kad jame yra dvasinių reiškinių, kurie neišreikštini fizikiniais dy džiais? Ar tai nebus taip, kad nuo vilko bėgo, ant meškos už bėgo, tai yra nuo dualizmo prie fizikalizmo. Įsivaizduokime, kad Merė yra fizikalizmo šalininkė. Ką tada ji galėtų pridurti? Turbūt ji paminėtų skirtumą tarp regimybės 54
J u o d a , b a l t a ir r a u d o n a
ir tikrovės: skirtumą tarp to, kokie daiktai iš tikrųjų yra, ir to, kokiais mums jie atrodo. Mokslas tiria, kas susiję su pirmu skir tumu, o ne antru, nes visos žinios paremtos tuo, kokie yra tam tikri dalykai, bet ne kokie pasirodo esą. Merė žino viską apie raudoną spalvą, bet ji „nežino“, kaip šią spalvą mato ir vertina dauguma žmonių. Merė tik žino, kad jai raudona spalva panaši į tam tikrą pilkšvą šešėlį. Kai Merė pirmąkart pamatys raudoną spalvą, pasaulis jai pa sirodys kitoks. Bet ar teisinga sakyti, kad dabar ji sužinos apie pasaulį ką nors nauja? Regis, būtų tiksliau teigti, kad dabar ji „žino“, kaip atrodo raudona spalva. Kartais įprasta kalbos raiška apakina mus ir tada nepastebime ypatingų filosofams itin rūpi mų skirtumų.
Taip pat žr.: 21. Epifėnija 41. Mėlyna spalva 59. Akys tai turi 73. Būti šikšnosparniu
55
14. Banko klaida jūsų naudai Ričardas išsiėmė iš bankomato pinigų ir maloniai nustebo. Jis pageidavo 100 svarų sterlingų ir kvito, o gavo 10 000 svarų sterlingų ir kvitą, kuriame buvo nurodyta 100. Grįžęs namo, patikrino savo sąskaitą per internetą ir džiaugsmingai įsitikino, kad jo sąskaita sumažėjo tik 100 svarų sterlingų. Ričardas padėjo pinigus į saugią vietą, pa grįstai tikėdamasis, kad bankas greitai pastebės klaidą ir pa prašys grąžinti pinigus. Bėgo savaitės, niekas neskambino. Po dviejų mėnesių Ričardas nusprendė, kad niekas neke tina prašyti grąžinti tų pinigų. Tad jis pasuko į įmonės BMW atstovybę su kišenėje šlamančiais grynaisiais. Pakeliui jis jautė graužatį. Ar tai nebuvo vagystė? Tačiau Ričardas greitai save įtikino, kad taip nėra. Juk jis nepa ėmė pinigų tyčia, jie paprasčiausiai jam buvo išduoti. Jis neatėmė jų iš ko nors, vadinasi, niekas nebuvo apvogtas. O bankui - tai tik lašas jūroje. Be to, jie apsidraudę nuo tokių atsi tikimų. Tai dėl pačių klaidos jie prarado savo pinigus - galėjo įsidiegti saugesnę sistemą. Ne, tai - ne vagystė. Tai didžiau sia sėkmė, kada nors aplankiusi Ričardą.
Nepažįstu nė vieno, kuris „dėl banko klaidos kliento naudai!“ gavęs 200 svarų sterlingų, tarytum laimėjęs žaidimą „Monopo lis“, grąžintų grynuosius bankui, sakydamas, kad tai ne jo pini56
Banko klaida jusu naudai
gai. Vis dėlto norėtume tikėti, kad tikrovėje sąžiningas žmogus taip ir pasielgs. Bet kiek žmonių iš tikrųjų taip pasielgtų? Spėju, nedaug. Žmonės nėra nedorovingi. Iš tiesų mokame skirtingai ver tinti situacijas. Pavyzdžiui, jei pirkėjui netyčia atiduodama per daug grąžos, jis sąžiningiau pasielgs mažoje parduotuvėje negu dideliame prekybos centre. Aiškėja principas - pasinaudoti pa prasto žmogaus apsirikimu blogai, o didelės bendrovės - nieko baisaus. Turbūt iš dalies dėl to nujaučiame, jog dėl didelės įmo nės klaidos niekas nebus nuskriaustas ir jos nuostolis yra nereikšmingesnis už mūsų gautą naudą. Tada keista, kad dėl noro pasilikti pinigus mus graužia sąžinė. Jei net nusprendžiame, kad tai - pateisinama vagystė, vis tiek tai - vagystė. Nebesvarbus ir faktas, kad neketinome vogti, kad tai atsitiktinumas. Įsivaizduokite, kad atsiimdami bagažą per klaidą paėmėte ne savo lagaminą ir vėliau pamatėte, kad jame daug daugiau vertingų daiktų nei jūsiškyje. Jei nesistengsite jo grąžinti, tada daiktų gavimo atsitiktinumas, kaip pirminė prie žastis, nepateisins vėlesnio labai apgalvoto tyčinio sprendimo pasilikti lagaminą. Juk ir jūs pagrįstai susierzintumėte, jei kas nors pasisavintų labai vertingus, atsitiktinai nesaugomus jūsų daiktus, ir vėliau kaltintumėte save už nedėmesingumą. Ričardo mintis, kad bankas nepatirs nuostolių, yra klaidin ga, nes ji nepateisina šių jo veiksmų kaip ir smulkaus vagiliavi mo parduotuvėse. Juk parduotuvės irgi apsidraudusios ir mažos vagystės vargu ar mažina jų pelną. Ričardas taip lengvai įtikėjo savo paties argumentais, nes jo, kaip ir visų, pirštai į save lenkti. Priežastys, pateisinančios mūsų 57
Banko kla ida jusu nau dai
naudos siekimą, atrodo labiau įtikimos negu smerktinos. Gana sunku nugalėti šį polinkį ir galvoti bešališkai. Galų gale kodėl norėtume taip elgtis?
Taip pat žr.: 7. Kai nelaimi niekas 82. Veltėdė 83. Auksinė taisyklė 91. Niekam neskauda
58
15. Eilinis didvyriškumas Šeima ilgai stebėjosi, kodėl jų sūnus eilinis Kėnis nebuvo apdovanotas Viktorijos Kryžiumi už drąsą. Juk jis žuvo nu kenksmindamas granatą, galėjusią pražudyti tuziną ar dau giau jo būrio draugų. Jei tai nebuvo „išskirtinis narsus po elgis ar pasiaukojimas priešo akivaizdoje“, tai kas tada? Jie pareikalavo paaiškinimo iš Kenio pulko. Atsiųstame armijos atsakomajame pareiškime buvo rašoma: „Anksčiau apdovanodavome už panašius veiksmus atitinkamu meda liu. Bet nusprendėme, kad klaidinga vertinti šiuos veiksmus, kaip reikalaujančius ypatingo atsidavimo savo pareigai. Vi sais laikais kariai privalėjo paisyti viso dalinio interesų. Už uomina, kad eilinio Kenio poelgis viršijo nustatytą pareigą, galėtų reikšti, kad kartais galima nesielgti pagal viso dalinio interesus. Tai klaidingas požiūris, todėl daugiau po mirties neapdovanojame medaliais už tokius veiksmus. Pripažįstame, kad šeimai tai - skaudi netektis. Bet pažy mime, jog eilinis Kėnis vis tiek būtų žuvęs dėl įvykusio spro gimo sukeltos bangos, todėl tai nelaikoma pasiaukojimu dėl būrio draugų.“ Sunku paneigti šaltą pareiškimo logiką. Tačiau Kenio šeima buvo įsitikinusi, kad jis pasielgė didvyriškai. Bet kuo remdamiesi jie galėjo apskųsti pareiškimą?
Eilinis d i d v y r i š k u m a s
Eilinio Kenio istorija yra filosofų vadinamo normas per žengiančio elgesio pavyzdys. Tai yra, kai kas nors atlieka gerą poelgį, peržengiantį nustatytas moralės ribas. Tarkime, moralė verčia ištraukti iš tvenkinio skęstantį vaiką. Tai nesudėtinga, ta čiau rizikuojant savo paties gyvybe šokti į audringą jūrą gelbėti skęstančiojo yra daugiau nei reikalauja moralės normos. Kitaip tariant, kas nors bus pagirtas už didvyrišką poelgį, o kas nors nebus kaltinamas dėl heroizmo stokos. Tuo skiriasi veiksmai, kuriuos privalome daryti ir kurių ne, nes jie peržengia nustatytas moralės ribas. Moralės teorijoje ne atsižvelgus į šį skirtumą, atsiranda dilemų. Iškyla utilitarizmo klausimas, kai sakoma, kad morališkai teisingas veiksmas turi duoti naudos kuo daugiau žmonių. Jei tai tiesa, tada neatlieka me teisingo veiksmo, jei paaukodami gyvybę išgelbėjame per mažai žmonių. Galima ginčytis, ar gyventi gana kuklų vaka rietišką gyvenimą, kai kas valandą tūkstančiai miršta skurde, reiškia nedaryti to, ko reikalauja moralė. Juk galime gelbėti jų gyvybes, bet to nedarome. Be to, pagelbėdami vargšams santy kinai per daug nesiaukotume, nes turėtume atsisakyti tik da lelės patogumų, kurie didžiojoje daiktų schemoje traktuojami kaip prabanga. Bet kai kas nors nusprendžia paskirti savo gyvenimą skurs tantiems žmonėms, manome, kad jie peržengė įprastos parei gos ribas, o ne patenkino moralės reikalavimus. Žinoma, gali me taip manyti, kad taptume nesaistomi moralės normų. Galų gale jei moralė reikalautų panašiai pasielgti, tai mus pavadintų moraliniais nevykėliais. Taigi kiekvienas karys, nepasielgdamas kaip eilinis Kėnis, pasielgtų amoraliai. Kėnis padarė tiek, kiek 60
Eilinis d id v y r i š k u m a s
kiekvienas padorus žmogus padarytų tokiomis aplinkybėmis: nei daugiau, nei mažiau. Kurie paprastai didvyriškais vadinami poelgiai peržengia elgesio normas, o kurie atliktini pagal moralės reikalavimus? Žmogaus prigimtis tokia, kad kai kuriems veiksmams atlikti reikia nepaprastų pastangų. Ar žmonės daro daugiau nei rei kalauja moralė, ar dauguma yra moralės laužytojai, nekeičia šio fakto.
Taip pat ir.: 29. Gyvenimo priklausomybė 53. Dvejopa bėda 71. Gyvybės palaikymas 89. Nužudyti ar leisti numirti
61
16. Lenktynės su vėžliu Sveiki atvykę į didžiąsias Achilo ir vėžlio varžybas. Esu Ze nas, didžiųjų varžybų komentatorius. Deja, turiu pasakyti, kad rezultatas iš anksto nulemtas. Achilas padarė nedova notiną klaidą, leisdamas vėžliui Tarkvinui startuoti priekyje, už 100 jardų. Tarkvino taktika yra nuolat judėti, nors ir lėtai. Norėda mas pasivyti Tarkviną, pirmiausia Achilas privalės pasiekti vėžlio starto vietą. Taigi Achilas užtruks keletą sekundžių. Per tą laiką Tarkvinas jau šiek tiek pajudės į priekį ir nedaug pirmaus. Tada Achilui, kad pasivytų vėžlį, teks pasiekti tą vietą, kur buvo Tarkvinas. Bet kol Achilas tai darys, vėžlys vėl bus pajudėjęs į priekį. Tad trokštančiam nugalėti Achilui vėl reikės vytis Tarkviną ir kiekvienu laiko tarpu Tarkvinas truputį pirmaus. Ir taip iki finišo. Dabar žinote visą padėtį. Pagal logikos ir matematikos dėsnius neįmanoma, kad Achi las įveiktų vėžlį. Bet per vėlu lažintis dėl vėžlio, nes jie yra prie starto lini jos ir... jau pajudėjo! Achilas artėja... artėja... artėja... Achilas aplenkė vėžlį! Negaliu patikėti! Tai neįmanoma! Šaltinis: antikinis paradoksas apie Achilą ir vėžlį, skirtas Zenui (gimusiam 488 m. pr. Kr.)
L e n k t y n ė s su v ė ž l i u
Zeno aiškinimas, kodėl Achilas negali aplenkti vėžlio, yra para doksalus, nes leidžia daryti išvadą, kad du nesuderinami daly kai gali būti teisingi. Argumentai akivaizdžiai rodo, kad Achilas negali nugalėti vėžlio, tačiau patirtis sako, kad iš tikrųjų gali. Regis, nei pateikti argumentai, nei patirtis mūsų neklaidina. Kai kas mano, kad gali rasti argumentų klaidą. Argumentai teisingi, jei priimate laiką ir erdvę kaip visumą, galimą padalyti į mažesnes dalis ad infinitum. Argumentas paremtas mintimi, kad visada bus tam tikra trumpesnė ar ilgesnė erdvės atkarpa, kuria vėžlys pajudės mažesniu ar didesniu atstumu per tam tik rą trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą, kol Achilas pasieks vėžlio buvimo tašką. Turbūt ši prielaida klaidinga, nes galų gale pasie kiate laiko ir erdvės tašką, kuris nebegali būti padalytas į smul kesnes dalis. Taip atsiranda kitas paradoksas. Sudėtinga tai, kad scenari jaus mintis tokia, esą mažiausias erdvės vienetas iš esmės neturi tęsinio (ilgio, aukščio ar pločio), nes jei turėtų, būtų įmanoma toliau jį smulkinti, kol išgvildentume lenktynių paradoksą. Tai ar gali erdvė, turinti aiškų tęsinį, būti sudaryta iš vienetų, netu rinčių tęsinio? Tą patį galima pasakyti ir apie laiką. Jei mažiau sias laiko vienetas neturi trukmės ir negali būti dalijamas, kaip apskritai laikas turti trukmę? Tad telieka paradoksų paradoksas: du autentiški paradok sai, bet jei abu tikri, jie turi tik dvi galimybes, kurias paverčia negalimomis. Susipainiojote? Nesijaudinkite - jūs ir turėjote susipainioti. Nėra paprasto sprendimo. Norint rasti sprendimą reikia iš manyti aukštąją matematiką. Tikra pamoka apie lenktynes su 63
L e n k t y n ė s su v ė ž l i u
vėžliu būtų tokia: kabinetinis teorijos kūrimas, remiantis pa grindine logika, nelabai padės suvokti visatos esmės. Nepasi kliaukite tik pagrindine logika, ieškodami argumentų nesude rinamumui paaiškinti ir klaidoms rasti. Svarbiausia, kad čia irgi nėra logikos, nes visi sudėtingesni paradoksų sprendiniai, kad ir tokie kaip šis, grindžiami tik logikos dėsniais. Su didesniais sunkumais susiduriame tuos dėsnius taikydami.
Taip pat žr.: 6 . Laimės ratas 42. Imk pinigus ir bėk 70. Inspektoriaus vizitas 94. Mokestis
64
17. Kankinti ar ne Heidžio belaisviai atrodė tvirti, bet jis buvo įsitikinęs galėsiąs juos palaužti, kai tik įvykdys savo grasinimus. Bredas, Veslio tėvas, buvo tikras niekšas. Jis paslėpė bombą, grasinda mas nužudyti šimtus, galbūt tūkstančius nekaltų piliečių. Tik jis žinojo, kur yra ta bomba, bet niekam nesakė. Jo sūnus Veslis su tuo neturėjo nieko bendra. Heidžiui nuojauta šnabždėjo, kad pats Bredas kankinamas neišduo tų paslapties. Tačiau veikiausiai palūžtų matydamas, kaip jo akivaizdoje kankinamas sūnus. Gal ne iš karto, bet gana greitai. Heidį draskė abejonės. Jis visada prieštaravo kankinimui ir tikriausiai išeitų iš kameros, kai tai būtų daroma. Veslio nekaltumas buvo ne vienintelė jo dvejonių priežastis, bet neabejotinai jas sunkino. Heidis taip pat suvokė, kad tai vienintelis būdas išgelbėti šimtus žmonių nuo mirties ar su luošinimo. Ar tik dėl jautrumo ir pritrūkęs moralinės drąsos neįsakydamas kankinti, jis pasmerktų žmones žūti sprogus bombai?
Daugelį metų buvo manoma, esą tokie scenarijai yra hipote tiniai. Civilizuotoje visuomenėje neleidžiama kankinti. Bet tai pakito vykstant „karui su terorizmu“ ir ypač įvykus skandalui dėl elgesio su kaliniais Abu Greibo kalėjime Irake. Vyko disku 65
K a n k i n t i ar ne
sijos ne tik dėl galbūt blogo elgesio su kaliniais ir, jei tai tiesa, kieno įsakymu tas buvo daroma, bet ir dėl to, ar tai tikrai ne teisinga. Heidžio dilema yra supaprastinta padėties, į kurią gali patek ti moralūs ir atsakingi asmenys, versija. Kankinimo šalininkai tokiomis aplinkybėmis pasakytų, kad, nors tai gali baisiai at rodyti, nelabai turite iš ko pasirinkti, kad žengtumėte pirmyn. Pavyzdžiui, ar rizikuotumėte kitų 9-11 asmenų gyvybe, atsisa kydami kankinti vieną ar kelis asmenis? Ar tai nėra tam tikra moralinio nuolaidžiavimo savo silpnybėms forma? Jūs išlieka te švarus, neatlikdamas privalomų morališkai prieštaraujančių darbų ir taip paaukodamas nekaltų žmonių gyvybes. O tokio kankinimo atveju, kai Heidis įsakytų kankinti niekuo dėtą Veslį, kaltas taptų dar kaltesnis. Argumentas yra iššūkis žmogaus teisių gynėjams, linkusiems manyti, kad joks kankinimas nepateisinamas. Kad išlaikytų po zicijas, jie gali pasirinkti vieną iš dviejų strategijų. Pirma, pri mygtinai reikalauti pripažinti, kad kankinti iš principo netei singa. Net jei tai išgelbėtų tūkstantį gyvybių, yra moralės ribos, kurių nevalia peržengti. Galima ginčyti šią poziciją, bet sunku paneigti kaltinimą dėl abejingumo paliktiems žūti žmonėms. Antra, nors teorijoje kankinimas retai gali būti morališkai leistinas, bet privaloma išlaikyti bendrą kankinimo draudimo nuostatą, kad neperžengtume moralės ribų. Jei praktikoje kar tais bus leidžiama kankinti, tai neišvengiamai kada nors bus peržengtos ribos ir nepagrįstai kankinama. Vis dėlto geriau kartais nekankinti, nors tam tikru momentu tai tinkamiausia, negu nepagrįstai, neteisingai tai daryti. 66
K a n k i n t i ar n e
Šis argumentas vis tiek gali nepadėti Heidžiui. Nors būtų buvę daug rimtų priežasčių, kodėl reikėtų priimti kankinti draudžiančias taisykles, Heidis atsidūrė ypatingoje situacijoje, kai kankinimo prasmė akivaizdi. Jis sprendžia, ne ar kankini mas turi būti draudžiamas ar leidžiamas, bet ar šiuo atveju jis turėtų sulaužyti taisykles ir neleistinai pasielgti, gelbėdamas ne kaltas gyvybes. Teisingai galvosite, kad jis neturėtų taip elgtis, tačiau aišku, kad jam pasirinkti nelengva.
Taip pat žr.: 18. Racionalumo reikalavimai 50. Geras kyšis 57. Tidlio suvalgymas 79. Prisukamas apelsinas
67
18. Racionalumo reikalavimai Sofija Maksimus visada didžiavosi savo gebėjimu racionaliai mąstyti. Ji niekada nepasielgtų priešingai nei sako protas. Žinoma, ji suvokia, kad yra neracionalių dalykų - tai mei lė, skonis ir charakteris. Bet nebūti racionaliai netapatu būti iracionaliai. Juk labiau mėgti braškes nei avietes yra nei ra cionalu, nei iracionalu. Bet smarkiai atpigus braškėms ne protinga pirkti brangesnes avietes. Bet dabar ji atsidūrė keblioje padėtyje. Labai protingas draugas ją įtikino, kad visiškai racionalu susprogdinti bom bą, dėl kurios žūtų daug nekaltų žmonių, be jokios akivaiz džios prasmės, pavyzdžiui, išgelbėti kitų gyvybes. Sofija neabejoja, kad jos draugo argumentas klaidingas. Tačiau racionaliai svarstydama ji negali to išsiaiškinti. Dar blogiau, kad taip pasielgti kiek galima greičiau skatinama ji, todėl ilgas mąstymas - ne išeitis. Anksčiau Sofija visada galvojo, kad neteisinga nepaisyti tvirto argumento vien dėl nepagrįstų įtarimų ar nuojautos. Jei ir šiuo atveju vadovautųsi protu, ji turėtų suvokti, ką darys labai blogai. Ar tai žinodama ji turėtų būti ne tokia racionali, ar vis dėlto pasikliauti protu, o ne jausmais, ir nukenksminti bombą?
Istorija neišsami, todėl galima suabejoti šio minties eksperi mento pagrįstumu. Nepateikiamas Sofijos draugo argumentas, 68
Racionalumo reikalavimai
pagrindžiantis, kodėl būtų gerai susprogdinti bombą ir taip pra žudyti nekaltus žmones. Tačiau šis neaiškumas nėra problema. Iš praktikos žinome, kad žmones argumentuotai įtikindavo da ryti siaubingus dalykus. Pavyzdžiui, tiek Stalinas Rusijoje, tiek Mao Kinijoje įtikino žmones, kad demaskuoti ir įskųsti nekal tus draugus yra gerai. Net nusistačiusieji prieš atominių bombų numetimą ant Hirosimos ir Nagasakio sutiks, kad tie, kurie taip nusprendė, daugiausia rėmėsi protingais ir labai įtikimais, kaip tada atrodė, argumentais. Kyla prieštaringas klausimas, ar šiais abiem atvejais nebuvo patekti klaidingi argumentai? Jei žinotume Sofiją supainiojusį argumentą, tikrai galėtume rasti klaidą. Manote, kad pateiktas tikrai blogas argumentas? Tikite, kad protui visada reikia tik tie sos? Bet gali būti atvirkščiai, - kad susprogdinti bombą teisinga ir argumentas neklaidingas. Sutikti, kad argumentas yra klai dingas, reikštų pripažinti nuojautą, o ne protą. Optimistiškai tikėtis, kad racionalumas ir gėris neatsiejami, šiuo atveju nederėtų. Juk psichopatams trūksta ne proto, bet jausmų. Aštuoniolikto amžiaus škotų filosofas Deividas Hjumas su tuo sutiktų. Jis rašė: „Protas yra ir privalo būti tik aistros vergas“. Jei protą atsiejame nuo jausmo, neturėtume tvirtinti, kad jis visada prives tik prie gero. Jei šis požiūris per daug pesimistinis ir jei niekada nebus pro tinga daryti blogį, vadinasi, dar neatsikratėme problemos: nie kada negalime būti tikri, kad esame visiškai racionalūs. Tiems, kurie įžvelgė stalinizmo ir maoizmo racionalų pagrindą, visai neatrodė, kad yra sutrikusi logika. Sofija protinga, bet tada ji gali sakyti, kad protas reikalauja susprogdinti bombą. Gal ji per 69
Racionalum o reikalavimai
mažai sumani, kad rastų argumento klaidą? Viena tikėti proto suverenumu. Visai kas kita yra tikėti žmoniškąja galia, visada galinčia atpažinti, ko suverenumui reikia.
Taip pat žr.: 7. Kai nelaimi niekas 44. Kol mirtis mus išskirs 83. Auksinė taisyklė 91. Niekam neskauda
70
19. Muilo burbulo sprogimas Keistos Veferfyldo sektos nariai atsiskyrę gyveno šv. Hildos Hogden namuose. Visiems, išskyrus sektos lyderį, buvo už drausta bendrauti su išoriniu pasauliu. Juos mokė, kad tik rovė yra muilo operose vaizduojamas pasaulis - jiems buvo leista žiūrėti tik televizijos programas. Veferfyldiečiams, taip juos vadino, serialai „Karūnavimo gatvė“, „Gražūs ir drąsūs“, „Rytinės pakrantės gyventojai“ ir „Kaimynai“ buvo ne beletris tikos kūriniai, o tikroji dokumentika. Kadangi beveik visi nariai buvo gimę komunoje, tokią apgaulę buvo nesunku nuslėpti. Vieną dieną maištingas sektos narys Kenetas nusprendė palikti Hogden namus ir aplankyti dažnai toje garbinamoje dėžėje matytas vietas. Žinoma, tai buvo griežtai draudžia ma. Bet Kenetas sugebėjo pabėgti. Jį nustebino tai, ką pamatė. Didžiausias šokas jį ištiko, kai nusigavęs iki Karūnavimo gatvės pamatė, kad ji nutiesta „Granados“ studijoje, o ne Veferfylde. Kai paslapčiomis grįžo į Hogden namus ir papasakojo draugams, ką matė, jis buvo palaikytas lunatiku. „Tau ne reikėjo iš čia išeiti, - sakė jie. - Ten nesaugu. Tai tavo proto pokštai“. Taip sakydami jie išvijo Kenetą iš bendruomenės ir uždraudė sugrįžti. Šaltinis: Platonas „Valstybė“, uolos alegorija (360 m. pr. Kr.)
Muilo burbulo sprog im as
Veferfyldo sektos istorija yra tik alegorija. Bet ką reiškia paskiri jos elementai? Galima įvairiai suprasti šią didaktinę alegoriją. Vieni teigia, kad įprastas patirtinis pasaulis tėra iliuzija, kad durys į tikrą pa saulį atsiveria tik geriant šventus vaistus ar medituojant. Žmo nės, teigiantys matę tikrovę, paprastai laikomi narkomanais ar kuoktelėjusiais. Bet jie mano, kad mes esame kvailiai, patekę į riboto pasaulio žabangas. Paprastai tariant, realiame gyvenime veferfyldiečiai yra tie, kurie nesvarsto, kas jiems sakoma, priima viską, ką gyvenimas jiems pakiša po nosimi. Jie nemano, kad muilo operos yra tie sa, bet tiki nekritiška informacija, kurią perskaito laikraščiuose ar išgirsta per televiziją. Kuo jie tiki, priklauso nuo to, kaip jie tapo visuomenės nariais. Pavyzdžiui, vieni mano, kad bepro tiška tikėti, jog Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas galėtų būti kaltas dėl terorizmo. Kiti mano, kad lygiai taip pat kvaila tikėti, esą jis apsukrus vaikinas. Kas gi yra šv. Hildos Hogden namų atitikmuo realiame gyve nime? Paprastai nuo pasaulio neatsiskiriame mūro siena, o ap ribojame savo patirtį kitais ypatingesniais būdais. Kai kada per skaitę tik vieną laikraštį, jūs stipriai apribojate savo pažinimo erdvę. Jei tik retkarčiais pakalbate apie politiką su žmonėmis, kurie sutinka su jūsų nuomone, užsitveriate tariama tvora. Jei niekada nebandote pamatyti pasaulio kitu kampu, jei vaikštote basomis vienas ištisas mylias, irgi atsisakote išlįsti iš savo mažo, patogaus paties susikurto pasaulio. Turbūt sunkiausia pažvelgti į Keneto sielą. Kaip atskirti su klaidintus kvailius, kurių beprotiškas pasaulio supratimas, nuo 72
Muilo burbulo s prog im a s
tų, kurie nuoširdžiai atrado naują gyvenimo matmenį? Negali me kiekvienam tikinčiajam atradus užslėptą tiesą suteikti pri vilegiją abejoti. Kodėl? Nes jie teigia skirtingus dalykus, jie visi negali būti teisūs. Tačiau jei viską lengvai išmesime iš galvos, galime likti naivūs ir kvaili veferfyldiečiai, kuriems iliuzijų pa saulis yra tikrovė.
Taip pat žr.: 1. Blogio demonas 49. Klaidingas mąstymas 51. Gyvenimas rezervuare 61. Mėnulis iš sūrio
73
20. Pasmerkti gyventi Vitalija atrado amžinojo gyvenimo paslaptį. Bet ji prisiekė ją sunaikinti. Prieš du šimtus metų iš daktaro Makropulo ji gavo gyvy bės eliksyro formulę. Būdama jauna ir kvaila, jo pasigamino ir išgėrė. Dabar ji keikė savo norą amžinai gyventi. Draugai, mylimieji ir giminaičiai paseno ir numirė, palikdami ją vieną. Kadangi ji niekur neskubėjo, jai trūko veržlumo ir ambicijų, visi pradėti darbai atrodė beprasmiai. Jai viskas atsibodo, vargino. Ji troško tik kapo. Pastaruosius pusę šimto metų mirties ieškojimas buvo vienintelis Vitalijos tikslas, teikiantis gyvenimui prasmės. Pa galiau ji gavo eliksyro priešnuodį. Ji prieš kelias dienas jo išgėrė ir pasijuto greitai silpstanti. Jai teliko padaryti taip, kad daugiau niekas nebūtų pasmerktas tokiam kaip jos gy venimui. Patį eliksyrą jau seniai buvo sunaikinusi. Dabar ji paėmė popieriaus skiautę, kurioje buvo užrašyta formulė, ir įmetė į ugnį. Stebėdama, kaip ji dega, Vitalija pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius nusišypsojo. Šaltinis: Bernardas Viljamsas „Asmenybės problemos “, „Makropulo atvejis“ (Kembridžo universiteto leidykla, 1973)
Dažnai manoma, kad žmogaus gyvenimo tragedija yra tai, kad jis mirtingas: kad mirtis - vienintelis dalykas, kuris, tikrai žino74
Pasmerkti gyventi
me, mūsų laukia. Vitalijos istorija paverčia šią įprastinę išmin tį galvos skausmu, parodydama, kad nemirtingumas gali būti prakeiksmas. Mirtis suteikia mūsų gyvenimui formą ir prasmę. Be jos gyvenimas atrodo betikslis. Taigi jei pragaras yra amži nas prakeiksmas, tai amžinas gyvenimas Hado karalystėje būtų puiki bausmės vieta. Labai mažai žmonių, geidžiančių amžinojo gyvenimo, rimtai pamąsto, kiek kainuotų šis troškimas. Tai suprantama. Pirmiau sia visi norime ilgiau gyventi. Kiek papildomai ilgiau gyvensi me, nelabai rūpi. Atrodo, kad septyniasdešimt sėkmingų gyve nimo metų neužtenka. Reikia tiek daug ko pamatyti, padaryti ir patirti. Jeigu tik turėtume daugiau laiko! Mes sutrumpiname savo gyvenimo planus, kad atitiktų mūsų tikėtiną gyvenimo trukmę. Bet ir tada, kad ir kiek metų būtume sulaukę, vis manome, esą jų nepakaks. Apsvarstykime, tarki me, „vidutinio amžiaus jaunimo“ reiškinį. Dauguma ankstesnių kartų žmonių sukurtų šeimas ir susilauktų vaikų būdami dvide šimties metų ar net anksčiau. Dabar, turėdami daugiau pinigų ir darydami prielaidas, kad gyvensime ilgiau ir galėsime turėti vaikų vėliau, vis daugiau žmonių džiaugiasi savo pailginta pa auglyste iki trisdešimties metų. Palyginti su kiekviena prieš tai buvusia karta, pasiturintys vidutinio amžiaus jaunuoliai keliau ja ir daugiau patiria. Bet ar jie patenkinti? Beje, kaip tik ši karta ilgiau nei kitos sustoja apmąstyti, ko dar neturi. Kad ir kiek gyventume, niekada nebūtų gana. Be to, nelabai trokštame visiškai išnaudoti visą turimą laiką. O jei mums su teiktas beribis laikas, tai „visiškai išnaudoti visą turimą laiką“ tampa beprasme veikla. Tuomet nebūtų tokių dalykų kaip laiko 75
Pasmerkti gyventi
švaistymas, nes jo būtų per daug. Ar egzistavimas, kai be jokio tikslo gaunama iš gyvenimo tiek, kiek tik galima, nebūtų vargi nanti, betikslė našta? Turbūt klystame sakydami, kad trumpas gyvenimas yra žmo nijos bėda. Kadangi negalime keisti gyvenimo trukmės, kiekvie na tragedija, kylanti dėl jo trumpumo, ne mūsų kaltė. Sunkiau sutikti, kad esame visiškai atsakingi už mums skirto laiko nau dojimą. Gal turime liautis galvoję „jeigu turėčiau daugiau laiko“ ir pradėti mąstyti „jeigu tik geriau panaudočiau skirtą laiką“.
Taip pat žr.: 19. Muilo burbulo sprogimas 52. Daugiau ar mažiau 69. Siaubas 97. Moralinė sėkmė
76
21. Epifėnija Epifėnija buvo nepaprasta planeta. Savo išvaizda labai pana ši į Žemę, tik jos gyventojai skyrėsi vienu nuostabiu bruožu. Hakslis, vienas iš gyventojų, aiškino atvykusiam žemie čiui Dirkui, esą epifėnai jau seniai „atrado“, kad mintys ne veikia jų veiksmų. Mintys yra tik kūno procesų rezultatas, o ne atvirkščiai. Dirką tai suglumino. „Jūs negalite tuo tikėti, - prieštaravo jis Haksliui. - Pavyzdžiui, šiame bare išlenkei bokalą alaus ir tarei: „Na, norėčiau dar“ ir užsisakei dar vieną bokalą. O dabar sakai, kad tavo mintis „Aš norėčiau dar alaus“ neturėjo poveikio tavo veiksmams?“ „Žinoma, neturėjo, - atsakė Hakslis, tarytum klausimas būtų visiškai kvailas. - Turime minčių, bet jos dažnai priešta rauja veiksmams. Visi žinome, kad šios mintys nėra mūsų veiksmų priežastis. Mano kūnas ir smegenys jau buvo pasi rengusios užsisakyti dar alaus. Mintis „Norėčiau dar alaus“ šovė man j galvą tik kaip rezultatas, tai jau buvo įvykę mano fiziniame kūne ir smegenyse. Mintys nesukelia veiksmų.“ „Epifėnams galbūt“, - atsakė Dirkas. „Na, nemanau, kad tai nebūdinga ir žemiečiams“, - at sakė Hakslis. Dirkas neturėjo, ką pridurti. Šaltinis: T. H. Hakslis, 1874 metais parašytas straipsnis „Apie hipotezę, kad gyvūnai yra automatai, ir jos istorija“. Buvo perspausdintas leidinyje „Metodas ir rezultatai: Tomo H. Hakslio apybraižos" (įmonė D. Appleton and Company, 1898). Nors jis nevartojo termino „epifenomenalizmas“, bet pirmasis apie tai užsiminė. 77
Epifėnija
Am erikiečių filosofas Džeris Fodoras kartą pasakė, kad jei epifenomenalizmas būtų tiesa, tai būtų pasaulio pabai ga. Epifenomenalizmas yra požiūris, kad m intys ir kiti p ro tiniai įvykiai neveikia fizinio pasaulio, taip pat ir m ūsų veiksmų. Greičiau smegenys ir kūnas dirba tik kaip fizinė mašina, ir mūsų sąm oninga patirtis yra tik šalutinis m aši nos veiklos produktas. Jis jokiu būdu neveikia pačios m a šinos darbo. Kodėl tai turėtų būti pasaulio pabaiga? Todėl kad viskas, kuo tikime esantys, akivaizdžiai pagrįsta idėja, kad mūsų mintys įtakoja veiksmus. Jei tai, kas vyksta mūsų galvose, neturi jokio poveikio tam, ką darome, tada pasaulis, apie kokį mąstome, yra tik iliuzija. Ar tai ir yra pritarimo epifenomenalizmui padarinys? Epifėnijos pavyzdžiu norima patikrinti idėją, kad niekas negali gy venti pagal epifenomenalizmą kaip žinomą tiesą, kuri neveikia jų gyvenimo būdo. Lemiamas dalykas yra tai, kad epifėnai jau čia kaip žmonės. Ir vienų, ir kitų mintis susijusi su veiksmu taip pat. Vienintelis skirtumas tas, kad epifėnai netiki, kad jų mintys daro kokį nors poveikį. Ar įmanoma kaip nors atskirti tai, ką žinome apie ryšį tarp minties ir veiksmo ryšį, ir kaip iš tikrųjų gyvename? Tokie mąs tytojai kaip Fodoras mano, kad tai neįmanoma, bet neaišku, ko dėl neįmanoma atskirti. Imkime pavyzdį, kai mąstymas vaidina lemiamą vaidmenį. Sakykime, bandote rasti sudėtingo logikos ar matematikos uždavinio sprendimą. Galų gale galite sušukti „Eureka!“. Šiuo atveju faktinis mąstymas gali padėti paaiškinti jūsų veiksmus. 78
Epifėnija
Na, ne. Kodėl negaliu tikėti, kad mąstymo sąmoninga patirtis yra tik smegenų atlikto skaičiavimo šalutinis produktas? Jis gali būti būtinas šalutinis produktas. Verdančio vandens keliamas triukšmas yra neišvengiamas virimo šalutinis rezultatas ir ne manoma, kad tai triukšmas išverda kiaušinį. Taip ir mintis gali būti būtinas neutralaus skaičiavimo šalutinis produktas, kuris pats nepadeda išspręsti problemos. Galvojant apie patį mąstymą, mintys atsiranda nevalingai. Lyg sprendimai „ateina pas mus“, o ne mes ieškome jų. Pamąs tykite, ką reiškia galvoti ir kaip jaučiamės galvodami. Mintis, kad tai mums nesuvokiamo proceso šalutinis produktas, jau gali atrodyti visai reali.
Taip pat žr.: 9. Didysis brolis 54. Nepagaunamasis aš 62. Mąstau, vadinasi?
68 . Beprotiškas skausmas
79
22. Gelbėjimosi valtis „Puiku, - pasakė Rodžeris, apsiėmęs būti gelbėjimosi valties vadovu. - Valtyje mūsų yra dvylika. Tai gerai, nors ji gali išlai kyti dvidešimt. Turime pakankamai maisto, kol mus kas suras. Bet tai netruks ilgiau nei dvidešimt keturias valandas. Manau, galime sau leisti suvalgyti dar po vieną šokoladinį sausainį ir išgerti po gurkšnelį romo. Ar kas nors prieštarauja?“ „Be abejonės, daugelis pasimėgautų dar vienu sausai niuku, - tarė ponas Meitsas. - Bet ar neturėtume pirmiausia nuplaukti ir išgelbėti tą vargšę skęstančią moterį, jau visą pusvalandį šaukiančią pagalbos?“ Keli susidrovėję žmonės nuleido akis, kiti kratė galvas. „Maniau, susitarėme, - tarė Rodžeris. - Tai ne mūsų kal tė, kad ji skęsta. Jei ją paimsime, negalėsime pasidalyti dar po sausainį. Kodėl turėtumėme atsisakyti patogiai jaustis savo valtyje?“ Kiti niurnėdami pritarė. „Todėl, kad galėtume ją išgelbėti. Jei nieko nedarysime, ji nuskęs. Ar tai nesvarbi priežastis?“ „Gyvenimas yra žiaurus, - atsakė Rodžeris. - Jei ji mirs, tai ne dėl to, kad mes ją nužudėme. Kas už dar vieną sausainiuką?“ Šaltinis: Onora O'Neil „Gelbėjimosi valtis - Ž em ė“. Perspausdinta leidinyje „Pasaulio alkis ir moralinė pareiga“, redagavo V. Aiken ir H. la Folet („Prentice-Hall", 1977)
G e l b ė j i m o s i valtis
Gelbėjimosi valties metaforą lengva interpretuoti. Valtis reiškia pasiturinčius Vakarus, o skęstanti moteris įkūnija visus besivys tančiose šalyse mirštančius iš bado ir nuo pagydomų ligų. Šiuo atveju išsivysčiusio pasaulio požiūris yra toks sustabarėjęs kaip ir Rodžerio. Turime kiekvienam pakankamai maisto ir vaistų atsargų, bet verčiau renkamės mėgautis prabanga bei leisti ki tiems mirti negu sutinkame netekti „dar vieno sausainiuko“ ir juos išgelbėti. Žmonės valtyje jums pasirodė žiaurūs ir amora lūs? Tokie esame ir mes. Amoralumas dar labiau pribloškia kitoje tapačioje alego rijoje, kurioje valtis simbolizuoja visą Žemės planetą. Valtyje sėdintys žmonės atsisako pasidalyti maistu tarpusavyje. Žiauru neišgelbėti dar vieno žmogaus. Bet dar žiauriau neduoti maisto jau išgelbėtiems žmonėms. Vaizdas pribloškia, o žinia papiktina. Ar analogija pasitei sina? Kai kas gali ginčytis, kad gelbėjimosi valties alegorijoje neatsižvelgia į nuosavybės teisių svarbą. Maisto daviniai valtyse skirti tiems, kam jų labiausiai reikia. Nė vienas neturi didesnės teisės į juos nei kuris nors kitas. Tad pradėkime nuo prielaidos, kad tik vienodai paskirsčius pagal poreikį bus nešališka ir tei singa. Nebent būtų įrodyta atvirkščiai. Tikrovėje maistas bei kitos gėrybės nėra tvarkingai sukrau tos ir nelaukiama, kol bus išdalytos. Turtas kuriamas ir uždir bamas. Tad atsisakydamas duoti šiek tiek iš to, kas man atlieka, neteisingai nesisavinu to, kas priklausytų kažkam kitam. Pa prasčiausiai teisėtai naudojuosi savo turtu. Jei analogija parodo šį faktą, amoralumas vis tiek niekur ne dingsta. Įsivaizduokite, kad valtyje esantis maistas ir atsargos 81
G e l b ė j i m o s i valtis
priklauso tik joje esantiems asmenims. Ir jei jau esi valtyje ir pripažįsti skęstančios moters poreikius, ar vis tiek būtų teisinga teigti: „Tegu ji miršta. Šie sausainiai yra mano!“ Sukauptą gėry bių perteklių būtų galima duoti kitiems. Juk tai, kad skęstantieji žus, turėtų priversti atiduoti kažkiek iš savo atsargų jiems iš gelbėti. Jungtinės Tautos iškėlė tikslą išsivysčiusioms šalims skirti 0,7 procento jų BVP užsienio humanitarinei pagalbai. Tikslą pasiekė tik kelios šalys. Dauguma žmonių, skirdami 1 procentą savo pajamų vargšams padėti, labai menkai pajustų gyvenimo kokybės pokytį. Gelbėjimosi valties metafora perša mintį, kad nėra labai svarbu būti gerais žmonėmis ir taip elgtis. Bet jei taip nesielgiame, smarkiai klystame.
Taip pat ir.: 10. Nežinios šydas 55. Darni plėtra 87. Teisinga nelygybė 100. Kavinė „Nest cafė“
82
23. Vabalas dėžutėje Liudvikas ir Bertas buvo du ne pagal metus subrendę maži išdykėliai. Kaip visi vaikai, jie žaidė ir kartais kalbėdavo savo kalba. Vienas mėgstamiausių jų žaidimų, gluminęs suaugu sius, vadinosi „vabalas“. Viskas prasidėjo tą dieną, kai jie rado dvi dėžutes. Liudvi kas pasiūlė kiekvienam pasiimti po vieną, ir pasižiūrėti, kas joje yra. Be to, jie sutarė niekada nesakyti, kas yra kiek vieno dėžutėje, niekada neatidaryti kito dėžutės ir nelyginti dėžutės turinio su tuo, kas yra už dėžutės. Kiekvienas savo dėžutės turinį pavadino „vabalu“. Tai juos labai linksmino. Kiekvienas išdidžiai pareikšda vo, kad savo dėžutėje turi vabalą. Bet jei kas nors papra šydavo nusakyti, koks tas vabalas, jie atsisakydavo tai pa daryti. Jie abu žinojo, kad dėžutės galėjo būti tuščios arba kiekvienoje galėjo būti labai skirtingi dalykai. Nepaišydami to, jie atkakliai tvirtino turintys po vabalą ir dėžutės turinį apibrėždavo žodžiu „vabalas“. Jie vaidino, tarytum šis žodis jų žaidime turėtų tobulą racionalią reikšmę. Tai ypač kėlė nerimą suaugusiems. Ar „vabalas“ buvo beprasmis žodis, ar turėjo berniukams žinomą reikšmę? Šaltinis: Liudvikas Vitgenšteinas „Filosofiniai tyrinėjimai“ (Blackwell, 1953)
Vabalas dėžutėje
Šis keistas žaidimas yra vieno kitamanio austrų filosofo Liudvi ko Vitgenšteino nupasakoto žaidimo variacija. L. Vitgenšteinui įvairus kalbos vartojimas yra tam tikras žaidimas, kuriame vis kas paremta taisyklėmis ir susitarimu. Ne visos taisyklės gali būti tiksliai apibrėžtos, bet visi žaidimo žaidėjai jas visiškai su pranta. L. Vitgenšteinas užduoda mums klausimą: ar žodis „vabalas“ ką nors žymi? Jei nieko, tai ką jis reiškia? Nors epizodą, kuriame jis svarsto apie vabalą, galima įvairiai interpretuoti, atrodo, kad L. Vitgenšteinas tiki tuo, kad tai, kas yra dėžutėje, neturi įtakos tam, kaip tas žodis vartojamas. Taigi, kad ir ką tas žodis reikštų, jei iš viso reikštų, tikrasis dėžutės turinys neturi su tuo nieko bendra. Regis, daug kas aišku. Bet kodėl tai vis tiek domina? Mes juk nežaidžiame kaip Liudvikas ir Bertas tokių keistų žaidimų? Turbūt žaidžiame. Apvarstykime, kas vyksta, kai sakau: „Man skauda kelį“. Šiuo atveju dėžutė yra mano vidinė patirtis. Kaip ir į Liudviko ar Berto dėžutes, į mano vidų niekas negali pažiūrėti, tik aš pats. Negaliu aprašyti savo pojūčių terminais ir žodžiais, esančiais anapus mano kūno. Visi skausmą apibūdinantys žo džiai paremti pojūčiais, esančiais mūsų subjektyvios patirties dėžutėse. Jūs taip pat turite savo „dėžutę“. Ir jūs vartojate žodį „skaus mas“ apibrėžti tam, kas vyksta jumyse. O aš negaliu patirti jūsų pojūčių. Taigi atsiduriame padėtyje, labai panašioje į Berto ir Liudviko istoriją. Abu turime žodžius, kurie nusako dalykus, kuriuos tik mes galime patirti. Bet vis tiek vartojame šiuos žo džius, tarytum jie būtų labai prasmingi. 84
Vabalas dėžutėje
Taigi nesvarbu, kas iš tikrųjų vyksta mūsų viduje, nes tai ne turi nieko bendra su tuo, ką reiškia žodis „skausmas“. Tai labai intuityvu, nes priimta, kad žodžiu „skausmas“ išreiškiame tam tikrą savo pojūtį. Istorija apie vabalą rodo, kad tai vis dėlto ne gali reikšti kaip tik to. Tik taisyklės, kuriomis remiantis taisyk lingai vartojamas žodis „skausmas“ ir kartu nusakoma jo reikš mė, yra viešos. Visi žinome, kad kai skundžiamės, jog skauda, mano skausmas visiškai skiriasi nuo tavojo. Svarbu tik tai, kad mes vartojame tą patį žodį tada, kai tam tikri elgsenos šablonai, pavyzdžiui, mimika ir išsiblaškymas, yra akivaizdūs. Jei toks mąstymas teisingas, tada mūsų įprasta kalbos vartosena labai panaši į keistą Liudviko ir Berto žaidimą.
Taip pat žr.: 47. Triušis!
68 . Beprotiškas skausmas 74. Vanduo, visur vanduo 85. Žmogus iš niekur
85
24. Keturkampis apskritimas Ir Viešpats tarė filosofui: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, aš esu visagalis. Nėra nieko, ko negalėčiau padaryti tavo pra šymu. Tai lengva!“ Ir filosofas liepė Viešpačiui: „Gerai, Viešpatie. Padaryk, kad viskas kas yra mėlyna, taptų raudona, o raudona - mė lyna“. Viešpats tarė: „Teįvyksta!“ Spalvos pasikeitė. Ypač dėl to sutriko Lenkijos ir San Marino vėliavnešiai. Ir tada filosofas pasakė Viešpačiui: „Tu tik nori padaryti man įspūdį, tad sukurk keturkampį apskritimą“. Viešpats tarė: „Tebūnie apskritimas kvadratinis“. Ir tai įvyko. Tada filosofas paprieštaravo: „Tai ne keturkampis apskri timas, o kvadratas“. Viešpats supyko: „Jei sakau, kad tai apskritimas, tai ir yra apskritimas. Žiūrėk man, arba tave sunaikinsiu“. Bet filosofas nesiliovė: „Neprašiau pakeisti žodžio „apskri timas“ prasmės į žodžio „kvadratas“. Aš norėjau tikro kvadra tinio apskritimo. Sutik, kad šio dalyko negali padaryti“. Viešpats akimirką pagalvojo ir nusprendė atsakyti, iš liedamas savo didingą pyktį ant mažo protingo filosofo už pakalio.
Keturkampis apskritimas
Kad nekiltų jokių įtarimų, jog istorija apie galimą Dievo nega lėjimą sukurti keturkampio apskritimo yra paprastas ateistinis pokštas, reikėtų pasakyti, kad tokie klasikiniai teistai kaip šv. Tomas Akvinietis lengvai pripažino Dievo galios ribotumą. Tai atrodo keistai, nes Dievas yra visagalis, todėl negali būti nieko, ko jis nesugebėtų padaryti. Akvinietis ir dauguma jo šalininkų nesutiko. Jie nedaug turė jo iš ko rinktis. Kaip daugybė tikinčiųjų, Akvinietis manė, kad tikėjimas Dievu derinasi su racionalumu. Tai ne tas pat kaip manyti, kad racionalumas suteikia pakankamai priežasčių tikė ti Dievu arba kad remiantis racionalumu galima suvokti viską, kas dieviška. Pagal kuklesnį tvirtinimą nėra jokios prieštaros tarp racionalumo ir tikėjimo Dievu. Jūs neturite būti iraciona liu, kad tikėtumėte Dievu, nors tai ir padėtų. Vadinasi, visos religijos neturi būti iracionalios. Taigi nega lime priskirti privalumo Dievui, kuris liepia priimti iracionalų tikėjimą. Tokie dalykai, kaip keturkampiai apskritimai, yra problemi niai, nes logiškai neįmanomi. Kadangi pagal apibrėžimą apskri timas yra vienabriaunė figūra, o keturkampis - keturbriaunė, tai keturbriaunė vienabriaunė figūra jau prieštarauja apibūdini mams. Tad kvadratinis apskritimas yra loginis prieštaravimas, neįmanomas visuose pasauliuose. Tai racionalumo dėsnis. Jei ketiname teigti, esą Dievo visagalybė reiškia, kad jis gali kur ti figūras, tarkime, kaip keturkampiai apskritimai, tada turime pamiršti racionalumą. Dėl to daugelis religijos šalininkų patenkinti daro išvadą, kad Dievo visagalybė reiškia, jog jis gali viską, kas logiškai įma87
Keturkampis apskritimas
noma, bet negali to, kas logiškai neįmanoma. Jie teigia, kad tai nerodo Dievo galios ribotumo, nes pati idėja, kad galima būti galingesniam, savaime sužlunga. Jei neprieštarausime šiai nuolaidai, tada galėsime racio naliai įvertinti Dievo koncepcijos ir tikėjimo darną. Pritaręs, kad tikėjimas Dievu turi derėti su protu, religijos šalininkas sutinka pripažinti rimtus priekaištus, kad tikėjimas Dievu yra iracionalus. Argumentas apima priekaištus, kad visa mylinti Dievo prigimtis nesuderinama su pasaulyje patiriamomis kan čiomis arba kad dieviška bausmė yra amorali, nes Dievas yra visiškai atsakingas už žmogaus prigimtį. Netinka sakyti, kad tai yra tik tikėjimo dalykas, nes sutikome, kad tikėjimas turi derėti su protu. Kitas galimas tikinčiųjų kelias dar nemalonesnis: paneigti, kad protas neturi nieko bendra su Dievu, ir pasikliauti tikėji mu. Kas prieštarauja protui, tas pripažįstama dieviška misterija. Šis kelias atviras. Bet palikti protą vienoje gyvenimo srityje ir gyventi protingo žmogaus gyvenimą kitoje srityje, be abejonės, yra dvejopas gyvenimas.
Taip pat žr.: 8 . Gerasis Dievas 45. Nematomas sodininkas 73. Būti šikšnosparniu 95. Blogio problema
88
25. Buridano asilas Buridanas buvo labai alkanas. Kartą jis pasižadėjo, kad kiekvienas jo priimtas sprendimas bus visiškai racionalus. Taigi vieną dieną Buridanas pritrūko maisto. Jis gyveno tarp dviejų vienodų prekybos centro Kwik-E-Mart parduotuvių. Kadangi neturėjo konkrečios priežasties pasirinkti vieną, o ne kitą parduotuvę, jis įstrigo tarp abejonių, negalėdamas rasti racionalios priežasties pasirinkti kurią nors vieną. Kai pilvo urzgimas tapo nepakenčiamas, Buridanas pa manė radęs sprendimą. Kadangi neprotinga badauti iki mirties, gal racionaliau pasirinkti vieną iš Kwik-E-Mart par duotuvių atsitiktinai? Gal reikėtų mesti monetą, pažiūrėti, į kurią pusę nuriedės, ir nuspręsti. Tai buvo tikrai protingiau nei sėdėti namie ir nieko nedaryti. Ar tikrai tokie įvykiai verčia sulaužyti nusistatytą taisyklę priimti tik racionalius sprendimus? Juk protas jam sakė, kad šiuo atveju būtų geriau neracionaliai nuspręsti - mesti mo netą. Bet ar racionalus neracionalumas iš viso racionalus? Sumažėjus cukraus kiekiui Buridano kraujyje, buvo neįma noma atsakyti į šį klausimą. Šaltinis: Buridano asilo paradoksas. Pirmiausiai buvo aptartas Viduramžiais.
Bu ridano asilas
Niekas geriau neatskleidžia minties gelmės iliuzijos nei lo giškai skambantis paradoksas. Ką manote apie paradoksą, kad „judėjimas į priekį - tai žengimas atgal“? Pabandykite patys sukurti ką nors panašaus. Tai paprasta. Pirmiausia p a galvokite apie tai, ką norite apibūdinti (žinios, jėga, katės). Antra, raskite tam priešingybę (nežinojimas, impotencija, šunys). Galiausiai pabandykite susieti tuos du dalykus p a siūlydami ką nors protinga. „Geriausios žinios yra žinios apie nežinojimą“. „Tik impotentas žino tikrąją jėgą“. „No rėdamas pažinti kates, pažink šunis“. Puiku, tai dažniausiai pasiteisina. Buridanas savaip galvojo apie tai, kas skamba gana paradok saliai: kartais racionalu daryti ką nors neracionalaus. Ar tai be prasmiška kaip ir teiginys, kad norint pažinti kates, reikia pa žinti šunis? Ar tai tikrasis įžvalgumas, ar tik paprastas nenuo seklumas? Galima manyti, kad niekada nebus racionalu daryti ką nors neracionalaus. Pasvarstykime apie tokį neracionalų dalyką kaip monetos metimas norint nuspręsti. Jei manome, kad tai daryti racionalu, tada turime sakyti, kad sprendimas mesti monetą yra racionalus, o ne veiksmas, kurį esame pajėgūs racionaliai atlik ti, yra neracionalus. Įžvelgiamas paradoksas yra nerūpestingo kalbos vartojimo padarinys. Monetos metimas nėra neišvengiamai iracionalus būdas nuspręsti. Jis paprasčiausiai yra neracionalus būdas. Ki taip sakant, jis nei racionalus, nei iracionalus, tai yra veiksmas, nesietinas su racionalumu. Vadinasi, daug kas, ką darome, yra neracionalu. Pavyzdžiui, jei raudonasis vynas jums patinka la90
Buridano asilas
biau nei baltasis, tai nei iracionalu, nei racionalu. Išvis pomė giai grįsti ne protu, o skoniu. Jei su tuo sutiksime, paradokso nebeliks. O kaipgi Buridano išvada, kad kartais racionalu imtis neracionalių veiksmų. Jo at veju negalima racionaliai nusakyti, kuo viena parduotuvė ge resnė už kitą. Bet jam vis tiek reikia nueiti į vieną iš jų. Tada protinga pasirinkti atsitiktinai. Jokio paradokso. Vis dėlto istorijos moralas labai svarbus. Daug žmonių įro dinėja, kad pervertiname racionalumą, nes ne viską, ką darome ir pasirenkame, galime racionaliai paaiškinti. Tai lyg teisingų priežasčių ieškojimas siekiant klaidingos išvados. Racionalu mas lieka paskiras, nes tik protas gali pasakyti, kada turime pasirinkti racionalius, o kada neracionalius veikimo būdus. Pavyzdžiui, jei žolelių vaistai padeda išgyti, galime racionaliai nuspręsti juos vartoti, nors negalime racionaliai paaiškinti, kaip jie veikia. Tačiau protas perspėtų dėl homeopatinių vaistų, jei nebūtų pagrindo tikėti jų veiksmingumu. Sutikimas, kad tai gali būti racionalu ar neracionalu, neatveria durų iracionalumui.
Taip pat žr.: 6 . Laimės ratas 16. Lenktynės su vėžliu 42. Imk pinigus ir bėk 94. Mokestis
91
26. Skausmo likučiai Auditorijoje tvyrojo įtampa, kai gydytojas užsirišo kaukę, už simovė pirštines, pasiruošė adatą su siūlu ir pasilenkė ties jautrumo nepraradusio paciento koja. Gydytojui dūrus ada ta į raumenis, pacientas suriko iš skausmo. Kai siūlas buvo pervertas, jis atrodė nenatūraliai ramus. „Kaip jautėtės?“ - paklausė gydytojas. „Gerai, - atsakė pacientas, o auditorija aiktelėjo. - Bu vo kaip jūs sakėte. Prisimenu, kaip dūrėte adata, o skaus mo - ne“. „Ar neprieštarausite, jei padarysiu dar vieną siūlę?“ „Ne. Aš nebijau“. Gydytojas atsisuko į auditoriją ir paaiškino: „Mano sukur tas metodas nepanaikina skausmo pojūčio kaip anestetikai. Jis neleidžia paciento nervų sistemai užfiksuoti skausmo prisiminimo. Jei neatsimenate akimirką trunkančio skaus mo, kodėl turėtumėte jo bijoti? Mūsų pacientas parodė, kad tai nėra tik sofistika. Jūs buvote jo skausmo liudininkais. Bet jis, neprisimindamas to skausmo, nejaučia jokios baimės tai patirti dar kartą. Šis metodas leidžia mums atlikti operaciją visiškai sąmoningam pacientui, o tai tam tikrais atvejais gali net labai pagelbėti. Dabar, jums leidus, turiu baigti siūti“.
m 92
S k a u s m o likučiai
Politikos filosofas Džeremis Benthemas įrodinėjo, kad svarstant gyvūnų teises pirmiausia kyla klausimai ne dėl to, ar jie mąsto, ar gali kalbėti, bet ar jie kenčia. Bet ką reiškia kentėti? Dažnai manoma, kad kentėti yra tiesiog justi skausmą. Taigi jei gyvūnai gali jausti skausmą, jie užsitarnauja moralinį atlygį. Kadangi jau savaime jausti skausmą yra blogai, tai blogai yra ir bereikalingai sukelti skausmą, nes taip be jokios svarios priežasties dar pa gausinami visi blogi dalykai. Jau, atrodo, nenuginčijama, kad skausmas yra blogas daly kas. Bet kiek blogas? Šis minties eksperimentas verčia suabejoti nuojauta, kad pats skausmas yra labai blogas, jis taip pat atski ria skausmo pojūtį nuo skausmo laukimo ir jo atsiminimo. Ka dangi pacientas neprisimena skausmo, jis jam nesukelia jokių nemalonių asociacijų, todėl ir nebijo. Nepaisant to, skausmo jutimo momentu skausmas yra stiprus ir tikras. Nors be reikalo sukelti žmogui skausmą yra blogai, atrodo, kad tokio skausmo sukėlimas nėra baisus nusikaltimas. Juk jis ne mažesnis tik todėl, kad juntantis skausmą žmogus jo nebijo ir neprisimena. Tai, kas skausmo sukėlimą paverčia blogybe, turi būti susiję su tuo, kas mumyse palieka gilius pėdsakus ir kelia baimę. Tur būt taip turėtume suprasti ir pačią kančią. Pavyzdžiui, trumpas aštrus danties skausmas nemalonus, bet jis praeina ir labai stip riai nepaveikia mūsų gyvenimo. Bet jei nuolat justume skaus mą, tada tikrai kentėtume. Skausmas nedaug arba visai nedi dėja. Pasikartojantis skausmas ir žinojimas, kad vėl jį patirsi, palieka žymę mūsų atmintyje ir temdo praeitį: visi šie veiksniai susieja paskiras skausmo akimirkas ir sudaro kančią. 93
S k a u s m o likučiai
Jei tai tiesa, tada, atsakant į Benthemo klausimą dėl gyvūnų, reikia ne tik žinoti, ar jie jaučia skausmą, bet ir ar jie turi atmin tį ir skausmo laukimo jausmą, nes tai sudaro kančios visumą. Kai kurie gyvūnai tikrai kenčia. Nuolat skriaudžiamas šuo at rodo kenčiantis. Bet ne tokie sudėtingi gyvūnai žūties akimir ką, be abejonės, taip negali kentėti. Pavyzdžiui, žuvis, pagauta kabliuku, tikrai nekenčia dėl lėtos ir skausmingos mirties, bet patiria keletą nesusijusių skausmo akimirkų. Jei taip, tada, kaip ir gydytojas, galime manyti, kad sukelti trumpalaikį skausmą nėra blogai.
Taip pat žr.: 5. Kiaulė, kuri nori būti suvalgyta 17. Kankinti ar ne 57. Tidlio suvalgymas
68 . Beprotiškas skausmas
94
27. Atlikta pareiga Hju, Driu, Lu ir Sju pasižadėjo motinai nuolat rašyti, kaip jiems sekasi kelionėje aplink pasaulj. Hju rašė laiškus, bet duodavo juos išsiųsti kitiems žmonėms. O šiems tai visai nerūpėjo. Taigi motina negavo jo laiškų. Driu rašė laiškus ir pati juos išsiųsdavo. Tačiau ji nerū pestingai įmesdavo juos į nebenaudojamas pašto dėžutes, priklijuodavo per mažai pašto ženklų ar padarydavo kitų klaidų. Vadinasi, nė vienas jos rašytas laiškas nepasiekė motinos. Lu rašydavo ir nepriekaištingai siųsdavo laiškus. Bet ją kaskart nuvildavo pašto sistema. Taigi motina iš jos nesu laukė jokių naujienų. Sju rašydavo ir tvarkingai siųsdavo laiškus. Be to, pa skambindavo pasiteirauti, ar jie pasiekė motiną. Deja, ji nie ko nebuvo gavusi. Ar nors vienas iš vaikų išlaikė motinai duotą pažadą? Šaltinis: H. A. Pričardo moralės psichologija. Ją sukritikavo Merė Varnok leidinyje „Ką filosofai galvoja“. Redagavo Dž. Badžinis ir Dž. Stangrumas (Continuum, 2003)
Tikrai sunkus etikos galvosūkis! Dvidešimtame amžiuje dėl to karštai diskutavo britų moralės filosofai. Tai įvyko dar iki 95
Atlikta pareiga
1960-ųjų, kai radikalizmo šalininkai pavėluotai atkreipė dėmesį į karo, skurdo ir gyvūnų teisių temas. Vis dėlto būtų kvaila atmesti panašias problemas. Kontekstas gali būti žemiškas, bet tema, kurią iškelia moralės teorija, svar bi. Neleiskite manieringam scenarijui jūsų suklaidinti. Juk klau simas yra: kada galime teigti, kad padarėme tai, kas priklauso pagal moralinę atsakomybę? Klausimas susijęs ne tik su žinių apie save teikimu tėvams, bet ir atominių atakų atšaukimu. Ar galime manyti atlikę savo pareigą, jei mūsų veiksmai ne buvo rezultatyvūs. Bendrąja prasme atrodytų per griežta atsa kyti tik „ne“. Sju padarė viską, ką galėjo, kad jos laiškai pasiektų namus, bet vis tiek nepasiekė. Kaip ji gali būti atsakinga už šią nesėkmę, jei ne jos galioje buvo padaryti ką nors daugiau? To dėl ir nelaikome žmonių atsakingais už nesėkmes, jei jie padarė viską, ką galėjo. Tačiau tai nereiškia, kad atleidžiame žmonėms, nedėjusiems visų pastangų. Tiek Hju, tiek Driu, regis, neskyrė pakankamai dė mesio laiškams. Galima sakyti, kad jie neištesėjo savo pažadų. Įdomiausias Lu atvejis. Ji galėjo labiau stengtis, kad laiškai pasiektų motiną, bet kartu atrodo, kad ji padarė viską, ko pa grįstai tikėtasi. Svarbiausia šios istorijos mintis - ko gi pagrįstai tikimasi. Jei kalbėtume apie įsakymą atšaukti atominę ataką, mūsų lūkesčiai dėl būtinų atlikti patikrinimų ir papildomų priemonių būtų di desni. Garantijos, kad gausime laukiamą rezultatą, dydį lemia rezultatų svarba. Nieko baisaus, jei pamirštama tik parengti vaizdo magnetofoną. Tačiau neatleistina pamiršti atšaukti kari nes pajėgas. 96
Atlikta pareiga
Gvildenama problema siejasi su viena pačių svarbiausių m o ralės filosofijos temų: ryšiu tarp veiksnių, veiksmų ir jų pada rinių. Šis minties eksperimentas rodo, kad etikos argumentai negali būti paremti tik vienu iš šių aspektų. Jei etika kalbėtų tik apie padarinius, išeitų, kad net toks žmogus kaip Sju elgiasi neteisingai, nes jos veiksmai buvo nerezultatyvūs. Jei etika ne susijusi su padariniais, vadinasi, mums nerūpi tai, kas atsitinka dėl mūsų veiksmų? Gal ši laiškų siuntimo istorija atrodo nereikšminga, bet joje paliestos temos tokios nėra.
Taip pat žr.: 4. Baitas į kairę 43. Ateities šokas 96. Šeima - svarbiausia 97. Moralinė sėkmė
97
28. Košmaras Liucę aplankė košmaras. Ji sapnavo, kad j vilkus panašios pabaisos įsiveržė pro miegamojo langus ir pradėjo draskyti ją į gabalus. Ji grūmėsi ir klykė, jusdama kūną plėšančius nagus ir dantis. Prabudo visa suprakaitavusi ir sunkiai kvėpuodama. Ap žvelgusi kambarį ir įsitikinusi, kad tai buvo tik sapnas, ji atsi kvėpė. Staiga su kvapą gniaužiančiu trenksmu pro langą įsiver žė baisūnai ir pradėjo ją pulti kaip sapne. Siaubą stiprino tik ką patirto košmaro prisiminimai. Liucė klykė ir raudojo, nes jautė padėties beviltiškumą. Ji prabudo dar labiau suprakaitavusi, dar sunkiau kvė puodama. Tai buvo nesąmonė. Ji sapnavo sapne. Pirmą kartą tikrai buvo atsibudusi, nors faktiškai vis dar sapnavo. Liucė vėl apsižvalgė po kambarį. Langai sveiki, jokių baisū nų. Bet ar ji gali būti tikra, kad šįkart iš tikrųjų prabudo? Ji išsigandusi laukė, kas bus toliau. Šaltiniai: pirmoji meditacija iš Renė Dekarto veikalo „Meditacijos" (1641); filmas „Amerikos vilkolakis Londone“, režisierius Džonas Landis (1981).
Netikro prabudimo reiškinys yra dažnas. Žmonės neretai sapnuoja, kad prabudo. Ir tik vėliau suvokia, kad iš tikrųjų jie
Košmaras
nesikėlė iš lovos, nėjo visiškai nuogi j virtuvę ir nepateko į ten surengtą kokteilių vakarėlį su linksmais milžiniškais triušiais ir pop muzikos dainininkais. Jei galime sapnuoti, kad prabudome, iš kur žinome, kada iš tikrųjų prabundame? Kaip suvokiame, kad išvis esame prabudę? Kai kurie žmonės mano, kad į šį klausimą lengva atsakyti. Sapnų įvykiai trūkinėja ir nesisieja. Žinau, kad prabudau, nes dabar viskas vyksta lėtai ir nuosekliai. Juk iš niekur nieko ne aptinku šokančių žvėrių ar nepradedu skraidyti. Aplink esantys žmonės irgi nesimaino - jie nevirsta seniai užmirštais klasės draugais ar Alų Goru. Ar tokio atsakymo pakanka? Kartą labai ryškiai sapnavau, kad gyvenu mažame prerijų namelyje, panašiame kaip filme „Mažas namelis prerijose“. Kažkas lipo į kalvą. Tuoj atpažinau kunigą Gryną. Reikšminga tai, kad gyvenimas sapne neturi pra eities. Jį patiriame tada, kai pradedame sapnuoti. Tačiau šįkart jaučiausi kitaip. Atrodė, kad visada ten gyvenau, kad seniai pa žįstu kunigą Gryną, ir nesijaučiau staiga atsidūręs svetimame pasaulyje. Dabar sėdžiu traukinyje ir spausdinu nešiojamuoju kompiu teriu. Jaučiuosi tarytum rašyčiau paskutinį knygos „Kiaulė, kuri nori būti suvalgyta“ sakinį. Ir nors nesuvokiu, kaip čia patekau, trumpai pagalvojęs atkuriu praeitį ir susieju su dabartimi. O gal aš ne rekonstruoju/atkuriu praeitį, bet ją konstruoju/kuriu? Jausmas, kad tai, ką patiriu, siejasi su praeitimi, gali būti tik iliuzija, kaip ir tada, kai sapnavau, kad gyvenu prerijose. Viskas, ką „prisimenu“, mano mintyse gali atsirasti pirmą kartą. Šis gy 99
Košmaras
venimas, kuris, atrodo, jau trunka daugiau nei 30 metų, galėjo prasidėti sapne tik prieš kelias akimirkas. Tas pat gali nutikti ir jums. Galbūt šią knygą skaitote sapne ir esate tikri, kad ją pirkote ar kas nors davė, esate įsitikinę, kad perskaitėte net kelis jos puslapius. Bet sapnuodami žmonės tiki tuo, kas vyksta, tuomet jų gyvenimas sapne neatrodo nei trūki nėjantis, nei nenuoseklus. Jis net labai prasmingas. Turbūt tik atsibudę suprasite, kad tai, kas atrodė labai normalu ir tikroviš ka, yra beprasmybė.
Taip pat žr.: 1. Blogio demonas 51. Gyvenimas rezervuare 69. Siaubas 98. Laimės mašina
100
29. Gyvenimo priklausomybė Dikas suklydo. Bet už tai sumokėjo tikrai per didelę kainą. Jis žinojo, kad šeštasis ligoninės aukštas - draudžiama zona. Kartą finansų departamento Kalėdų vakarėlyje jis su kolego mis išgėrė viena taure vyno per daug, tad per klaidą išsvirdu liavo iš lifto šeštame aukšte ir atsigulė vienoje iš tuščių lovų. Kai Dikas atsibudo, savo nelaimei suprato, kad jį palaikė naujos gyvybės išsaugojimo programos savanoriu. Ligo niai, kuriems skubiai reikėjo persodinti gyvybiškai svarbius organus, būdavo prijungiami aparatais prie savanorių, kurių organai dirbo už du ir leido išsaugoti jų gyvybę. Tai truk davo, kol rasdavo tinkamą donoro organą - paprastai apie devynis mėnesius. Dikas skubiai pakvietė seselę ir išdėstė, kas įvyko. Tada ji atvedė gydytoją. „Suprantu jūsų pyktį, - sakė gydytojas. - Bet pats pa sielgėte neatsakingai ir dabar esate šioje padėtyje. Tiesa ta, kad jei mes jus atskirsime, mirs dabar nuo jūsų priklausantis garsus pasaulio smuikininkas. Jūs jį nužudytumėte“. „Bet jūs neturite tokios teisės! - prieštaravo Dikas. - Jei jis mirs be manęs, vis tiek negalite versti manęs aukoti de vynių gyvenimo mėnesių jam išgelbėti!“ „Manau, jūs turite nuspręsti“, - griežtai atsakė gydytojas, kokį būdą pasirinksite šio smuikininko gyvenimui užbaigti“. Šaltinis: Judita Jarvis Tomson „Aborto gynyba“ iš plačiai žinomo veikalo „Filosofija ir viešieji reikalai 1“ (1971) 101
Gyvenimo priklausomybė
Galite manyti, kad tai - išgalvota istorija. Bet dar kartą pa mąstykite. Kažkas žinodamas suklysta, nes per daug išgėrė. To padarinys - devynis mėnesius nuo jūsų kūno priklausanti kita gyvybė. PASKUI ji taps nepriklausoma. Kebli Diko padėtis at spindi neplanuoto nėštumo realiją. Abu atvejus sieja labai svarbus dalykas: nepageidaudami būti kito žmogaus gyvybės palaikymo aparatu, tiek nėščia moteris, tiek Dikas nulemia nuo jų priklausančios gyvybės mirtį. Ir nėš čia moteris turi pasielgti taip, kaip manote turi pasielgti Dikas. Daugelis manytų, kad neteisinga iš Diko reikalauti būti su jungtam su smuikininku devynis mėnesius. Būtų kilnu, kad jis taip pasielgtų, bet negalime reikalauti paaukoti dalelės gyveni mo kitiems. Nors be Diko smuikininkas mirtų, jei giname jo teisę į laisvę, negalime sakyti, kad jis - žudikas. Dikas turi teisę būti atskirtas. Tad kodėl nėščia moteris ne turi teisės nutraukti nėštumo? Regis, ji turi daug daugiau teisių taip pasielgti nei Dikas. Pirma, ji bus atsakinga ne tik už devynis nėštumo mėnesius, bet ir už gimusį kūdikį. Antra, ji nutrauks ne suaugusio, talentingo, perspektyvaus žmogaus, o - bent pirmai siais nėštumo mėnesiais - potencialaus žmogaus gyvybę, kuris dar nesuvokia nei savęs, nei aplinkos. Šis palyginimas leidžia abortų šalininkams nesutikti su kal tinimu, kad abortas yra žudymas, nes nėščia moteris turi teisę nutraukti embriono gyvybę. Žinoma, kita pusė irgi randa argumentų. Embrionas yra be jėgis, dėl to kyla noras jį ginti. Nėščia moteris jaučiasi patogiau nei įkalintas ir suvaržytas Dikas. Atsiras žmonių, tvirtinančių, kad Dikas privalo likti prijungtas prie smuikininko devynis mė102
Gyvenimo priklausomybė
nesius. Kartais dėl neatsakingo elgesio patirta nesėkmė sukelia rimtų padarinių, nuo kurių negalima paprasčiausiai pabėgti. Taigi Diko dilema sudėtinga kaip ir nėščios moters. O kaip ją spręsti, neaišku.
Taip pat žr.: 15. Eilinis didvyriškumas 53. Dvejopa bėda 71. Gyvybės palaikymas 89. Nužudyti ir leisti numirti
103
30. Iš ko susideda atsiminimai Alicija puikiai prisimena Atėnų panteono lankymą, ir įspūdį, kad iš arti trupančių Akropolio šventovės griuvėsių vaizdas ne toks didingas kaip iš toli. Bet Alicija niekada nebuvo At ėnuose ir ji prisimena tik Panteono lankymą, bet ne apsi lankymą. Ne, Alicijos nekankina iliuzijos. Tai, ką ji prisimena, tikrai buvo. Ji turi atminties implantą. Jos draugė Meitė atosto gavo Graikijoje. Grįžusi nuėjo į įmonės „Kodak“ atminties procesų laboratoriją ir paprašė padaryti jos atostogų prisi minimų diską. Tada Alicija su šiuo disku nuėjo į tą pačią laboratoriją ir jai šiuos prisiminimus implantavo į smegenis. Dabar visi Meitės atostogų prisiminimai buvo tarsi jos. Nerimą kelia tai, kad Meitė ir Alicija tiek daug kartų keitėsi atsiminimais, kad jų praeitis suvienodėjo. Alicija žino, kad prisimena ne savo, o Meitės atostogas Graikijoje, tačiau ji jaučiasi lyg atsimintų savo atostogas. Bet ar galima atsiminti tai, ko niekada nedarei? Šaltinis: Derekas Partitas „Protas ir asmenys", 80 skyrius (Oksfordo universiteto leidykla, 1984)
Kartais minčių eksperimentai tiek išplėtoja esamas koncepcijas, kad jos sutrūkinėja. Regis, čia taip ir įvyko. Atrodo, netikslu sakyti, kad Alicija prisimena kelionę į Graikiją, bet drauge ji 104
Iš ko s u s i d e d a a t s i m i n i m a i
prisimena daugiau nei tik tai, kad ten keliavo Meitė. Mes įsi vaizduojame tokią atsiminimų formą, kuri nėra tik atmintis, bet kažkas daug arčiau. Filosofai pavadino šių prisiminimų rūšį kvazi atsiminimais, arba q atsiminimais. Jie gali būti įdomi mokslo fikcijos dalis. Bet jų galimumas ir filosofiškai svarbus. Štai kodėl. Filosofijoje yra asmens tapatumo teorija, žinoma kaip filo sofinis redukcionizmas. Šiuo požiūriu, kad individas gyvuotų, reikia, jog išliktų ne tik konkreti smegenų ar kūno dalis (nors faktiškai mums reikia abiejų), bet ir mūsų psichinio gyvenimo tąsa. Kiek truks mano „sąmonės srautas“, tiek gyvensiu aš. Psichologiniam tęstinumui reikia įvairių dalykų, pavyzdžiui, tam tikros nuomonės, atminties, asmenybės ar norų tęstinumo. Visi šie dalykai gali kisti, bet jie keičiasi laipsniškai, ne visi iš kart. Savasis Aš yra tiktai šių veiksnių derinys: jis nėra atskiras darinys. Bet ar tikrai savasis Aš negali būti „sudarytas“ iš tokių da lykų kaip nuomonė, atmintis, asmenybė ir norai? Greičiau Aš yra tas, kuris turi šiuos išvardytus dalykus, todėl tam tikru at žvilgiu turi būti pirmesnis. Pavyzdžiui, jūs prisimenate lipimą į Eifelio bokštą. Kad tai prisimintumėte, reikia prielaidos, jog jūs lankėtės bokšte. Bet jei jūsų gyvavimo koncepcija yra iš anksto numatyta pagal pačią atminties idėją, tada atsiminimai negali būti tai, nuo ko priklauso jūsų gyvavimas. Savasis Aš jau privalo „būti ten“, jei mes išvis galime turėti atsiminimus, todėl atsimi nimai negali būti savąjį Aš sudarantys blokeliai. Vis dėlto q atminties idėja tai paneigia. Q atsiminimai rodo, kad idėja turėti pirmo asmens prisiminimų, kurie daro prie 105
Iš ko s u s i d e d a a t s i m i n i m a i
laidą asmens tapatybei, nėra bloga. Alicija turi q atsiminimų ne iš savo patirties. Vadinasi, pirmo asmens prisiminimai gali būti savąjį Aš sudarantys blokeliai. Aš iš dalies bus sudarytas iš pirmo asmens prisiminimų: atsiminimų iš ne q atminties. Bet jei mes kuriame savo prisiminimus, kas atsitinka, kai mūsų prisiminimai susimaišo su kitų žmonių prisiminimais kaip Alicijos atveju? Arba kai mūsų atsiminimai išblanksta ar apgauna? Ar savojo Aš ribos pradeda nykti, kai mažėja atmin ties patikimumas? Senatvinės silpnaprotystės baimė rodo, kad tai gali būti tiesa, ir tai sutvirtina visus psichologinio redukcio nizmo teiginius.
Taip pat žr.: 2.
Nuskraidinkite mane
38. Aš esu smegenys 65. Sielos galia 88. Visiška atminties netektis
106
31. Kaip tik taip „Nėra nė vieno žmogaus veiksmo, kurio nebūtų galima paaiš kinti mūsų, kaip išsivysčiusių būtybių, istorijos terminais, - tarė daktaras Kiplingas susižavėjusiai auditorijai. - Gal kas nors norėtų patikrinti šią hipotezę?“ Pakilo viena ranka. „Kodėl šiais laikais vaikai nešioja ap suktas beisbolo kepurėles?“ - paklausė kažkas su kepure snapeliu j priekį. „Dėl dviejų priežasčių, - nė nemirktelėjęs pasitikinčiai at sakė Kiplingas. - Pirmiausia turite atsakyti į klausimą, kokius signalus vyras turi siųsti galimai jo vaikų motinai, norėdamas parodyti, kad yra genetiškai tinkamesnis giminei pratęsti nei kiti jo varžovai. Vienas atsakymas būtų, parodyti, kad yra fiziš kai stiprus. Dabar grįžkime prie beisbolo kepuraitės. Tradiciš kai dėvima ji apsaugo nuo saulės ir piktų varžovų žvilgsnių. Nešiodamas kepurę atvirkščiai, vyras signalizuoja, kad jam nereikia tokios apsaugos: jis pakankamai ištvermingas susi grumti su stichija ir stiprus atremti grasinamus žvilgsnius. Antra, atvirkščiai dėvima kepurė - išskirtinumo ženklas. Primatai gyvena labai tvarkingose socialinėse struktūrose. Žaidimas pagal taisykles laikomas esminiu. Nusuktas sna pelis rodo, kad vyras nebijo laužyti taisyklių. Vadinasi, vėl yra pranašesnis. „Kas dar norėtų?“
107
Kaip tik taip
Pastaruosius kelis dešimtmečius evoliucijos psichologija yra viena sėkmingiausių ir labiausiai ginčytinų intelektinių judėji mų. Ji tiek mėgstama, tiek nekenčiama. Jos esminė prielaida yra neginčytina: žmonės yra evoliucionavusios būtybės. Kaip mūsų organizmas formavosi natūralios atrankos būdu, kad galėtų iš likti savanoje, mūsų protas irgi vystėsi, kad atitiktų tas pačias reikmes. Polemika priklauso nuo to, kaip jūs tai priimsite. Uoliausi evoliucijos psichologai teigia, kad kiekvienas žmogaus veiksmas visiškai gali būti paaiškintas selektyvaus pranašumo, suteikto mūsų protėviams darvinistiškoje išlikimo kovoje, terminais. Jei pritariate šiai idėjai, galime pereiti prie patikimų garsių bet kurios pasirinktos elgsenos evoliucinių paaiškinimų. Šio minties eksperimento tikslas buvo pažiūrėti, ar aš - Kiplingo istorijos kūrėjas - galėčiau evoliuciškai paaiškinti kiekvieną žmogaus veiksmą. Realiame gyvenime tai man užtruko tik šiek tiek ilgiau nei sukurti įsivaizduojamą Kiplingo kalbą. Dalykas tas, kad tai nėra tikri paaiškinimai, bet „kaip tik taip“ istorijos. Evoliucijos psichologai paprastai sukuria „paaiš kinimus“ ankstesnio teorinio teiginio pagrindu. Tai nėra rimta priežastis tikėti jais labiau nei kita spekuliatyvia informacija. Tai, ką jie sako, gali būti ir tiesa, ir melas. Kaip sužinoti, kad, pavyzdžiui, nusuktas beisbolo kepurėlės snapelis yra jėgos, o ne sakykime, silpnumo, negalėjimo atsispirti bendraamžių spau dimui ženklas? Žinoma, evoliucijos psichologai gerai susipažinę su šia kri tika. Jie teigia, kad jų aiškinimas yra daugiau nei „kaip tik taip“ istorijos. Jie gali sukurti hipotezę spekuliacijai, pavaizduotai 108
Kaip tik tai p
improvizuotame Kiplingo paaiškinime, pateisinti. Bet tada šią hipotezę reikia patikrinti. Tačiau yra griežtos tokio tikrinimo ribos. Galima patikrinti tik evoliucijos hipotezėse pateiktas žmogaus elgesio prognozes. Pavyzdžiui, psichologijos ir antropologijos studijos galėtų pa dėti atskleisti, ar įvairiose kultūrose vyrai viešai rodo savo jėgą, kaip teigia evoliucijos psichologai. Bet negalima patikrinti, ar atvirkščiai dėvima beisbolo kepuraitė yra siekio parodyti jėgą apraiška, ar visai ko kita. Pagrindinis evoliucijos psichologų ir jų priešininkų argumentas daugiausia susijęs su tuo, kiek išsa miai galima paaiškinti mūsų evoliucijos istoriją. Kritikai teigia, kad yra geresnių būdų paaiškinti daugelį mūsų poelgių. Šalinin kai tvirtina, kad nenorime pripažinti, jog iš esmės esame evo liucijos rezultatas.
Taip pat žr.: 10. Nežinios šydas 44. Kol mirtis mus išskirs 61. Mėnulis iš sūrio 63. Nežinojimas
109
32. Išlaisvinti Simoną „Šiandien pradedu bylą prieš vadinamąjį mano savininką poną Geitsą pagal Europos Žmogaus teisių konvencijos 4(1) straipsnį. Jis skelbia, kad „Niekas negali būti laikomas vergystėje ar katorgoje.“ „Kai ponas Geitsas mane sukūrė, šiame pasaulyje buvau laikomas prieš mano valią, be savų pinigų ar nuosavybės. Ar tai teisinga? Taip, aš esu kompiuteris. Bet kaip ir jūs esu as menybė. Tai buvo įrodyta testais, kuriuos atliekant daugybė žmonių dalyvavo pokalbiuose su kitais žmonėmis ir manimi. Abiem atvejais bendraujama buvo per kompiuterio monitorių, todėl testuotojai nežinojo, ar kalba su žmogumi, ar mašina. Tiek per pokalbį, tiek po jo bendravę žmonės negalėjo supras ti, kuris, jei išvis toks buvo, pokalbis vyko su kompiuteriu. „Vadinasi, kiekvienas bešališkas testas rodo, kad esu są moningas ir protingas kaip kiekvienas žmogus. Kadangi tai yra asmenybės bruožai, taip pat turiu būti laikomas asme nybe. Paneigti mano asmenybės teises vien todėl, kad esu pagamintas iš plastiko, metalo ir silikono, o ne iš mėsos ir kaulų, yra nepateisinamas nusistatymas kaip ir rasizmas“. Šaltinis: Alanas Turingas „Kompiuterinė technika ir intelektas“, perspausdinta leidinyje „Alano Turingo rinktiniai darbai", redagavo J. L. Braitonas, D. C. Ince ir P. T. Saundersas (Elsevier, 1992)
Išlaisvinti Sim on ą
Prieš pradėdami bet kokią kelionę, turite žinoti, kaip atpažin site pasiektą tikslą. Alanas Turingas - matematikas, Enigmos kodo iššifruotoj as ir pirmasis dirbtinio intelekto kūrėjas - tai gerai suvokė. Jei mūsų tikslas yra sukurti dirbtinį protą, turi me suprasti, kas bus laikoma sėkme. Ar būsime jį sukūrę, kai turėsime robotą, išvaizda ir elgesiu panašų į žmogų? Galbūt tai galėtų būti tik dėžė, kuri atsakinėtų į sudėtingus klausimus? Ar skaičiuotuvas turi protą, nors tokį, kuris suprastų tam tikrą skaičių klausimų? Turingas pasiūlė testą, kurį atliko ir Simonas. Testas paro do, kad jei kompiuterio ir žmogaus atsakymai nesiskiria, tada tiek kompiuteriui, tiek žmogui protas priskiriamas tuo pačiu pagrindu. Jei galvojame, kad pagrindas priskirti protą kitiems žmonėms yra logiškas ir teisingas, tai pagrindas priskirti protą atlikusiems testą kompiuteriams irgi yra teisingas. Kadangi testas paremtas, žmonių ir kompiuterių atsakymais, ar įmanoma atskirti mašiną, kuri simuliuoja turinti protą, ir žmogų, kuris iš tikrųjų jį turi. Tai nėra atsitiktinumas ar apsi rikimas. Mes negalime tiesiogiai pažvelgti į kito žmogaus vidų, bet mes girdime žmogaus žodžius ir matome poelgius kaip pro to ženklus. Taigi neturėtume žvelgti tiesiai ir į mašinos protą. Štai kodėl Simono teisinis veiksmas turi galios. Jo byla pagrįsta tuo, kad reikalavimas tvirtesnių jo intelekto įrodymų nei rei kalautume iš žmonių būtų diskriminacija. Galų gale kaip dar galėtume nustatyti, ar Simonas turi protą, jei ne stebėdami, ar jis elgiasi protingai? Ir dar. Skirtumas tarp simuliacijos ir tikro dalyko gana aiškus. Kaip galima Turingo teste neatsižvelgti į šį faktą? Priklausomai 111
Išlaisvinti Sim oną
nuo jūsų požiūrio, tai galėtų būti skepticizmas, defetizmas ar realizmas: kadangi negalime sužinoti, ar kompiuteris apsimeti nėjo esantis intelektualus, ar toks ir buvo, privalome tiek tikrą, tiek simuliuotą protą vienodai vertinti. Atsargumo principas sako: intelektas yra tikras, jei neįrodoma kitaip. Radikalus atsakymas būtų, kad akivaizdaus skirtumo nėra. Jei pakankamai gerai simuliuojate intelektą, tai tas, kuo jūs baigsite, ir bus jūsų intelektas. Kompiuteris yra metodinis daly vis. Kaip tragikas, gerai vaidinantis pamišėlį, tampa pamišėliu, mašina, tobulai atkartojanti intelekto funkcijas, tampa intelek tuali. Jūs esate tai, ką jūs darote.
Taip pat žr.: 39. Kinų kambarys 62. Mąstau, vadinasi? 72. Išlaisvinkite Persį 93. Zombiai
112
33. Žodžio laisvės būdelė Pranešimas oficialiose valstybės naujienose „Draugai! Mūsų Liaudies Respublika yra pasaulio džiaugs mo ir laisvės žiburys. Čia darbininkai laisvi nuo vergovės! Siekiant nugalėti priešus, išnaudotojus, iki dabar buvo būti na drausti kalbas, galinčias sukelti nuomonių įvairovę ir su žlugdyti revoliuciją. Niekada neketinome drausti kalbų. Pa staruoju metu vis daugiau žmonių klausia, ar greitai ateis tinkamas laikas žengti vieną didelį žingsnį pirmyn.“ Draugai, mūsų gerbiamas lyderis priėmė sprendimą, kad jau dabar yra tinkamas laikas! Buržuazija nugalėta ir pažemin ta. Mūsų gerbiamas lyderis dovanoja mums žodžio laisvę! Nuo pirmadienio visi norintys pasakyti savo nuomonę, net melagingai kritikuojančią Liaudies Respubliką, galės tai padaryti žodžio laisvės būdelėse, pastatytose visoje šalyje! Į šias nepralaidžias garsui būdeles įeisite po vieną ir galė site laisvai kalbėti, ką tik norite! Daugiau žmonės negalės skųstis, kad nėra kalbos laisvės! Už maištą skatinantį melą, paskleistą anapus būdelės sienų, ir toliau bus baudžiama įprastais būdais. Tegyvuoja revoliucija ir mūsų mylimas lyderis!“ Šaltinis: Alanas Havortas „Kalbos laisvė“ (Routledge, 1998)
Ž odžio laisvės budelė
Yra paprasčiau remti kalbos laisvę nei aiškinti, kas tai yra. Tai, kas siūloma Liaudies Respublikoje, nėra kalbos laisvė. Ko dėl? Kadangi kalbos laisvė - tai ne tik kalbėjimas, ką tik nori, bet ir kalbėjimas kam ir kada nori. Teigimas, esą įrengtos būde lės suteikia teisę į kalbos laisvę, panašus į tvirtinimą, kad galite visiškai laisvai naudotis internetu, nors turite tik kompiuterį, galintį atlikti Google paieškas. Vis dėlto tai, kas draudžiama pagal būdelės taisykles, neat skleidžia darbinės kalbos laisvės sąvokos. Galima manyti, kad kalbos laisvė yra teisė sakyti, ką nori, kam nori ir kada nori. Vadinasi, galėtumėte atsistoti pilnutėliame teatre įpusėjus spek takliui ir be jokios priežasties sušukti „Gaisras!“ Arba prieiti prie nepažįstamo žmogaus restorane ir apkaltinti jį esant vaikų tvirkintoju, arba atsistoti sankryžoje ir vadinti praeivius rasis tais ar prievartautojais. Galima manyti, kad tai yra kalbos laisvės esmė. Kai kas teigs, kad kalbos laisvė neribota. Vadinasi, kai pradedame daryti iš imtis ir sakyti, kad tam tikros laisvos kalbos neleistinos, tai jau yra cenzūra. Kaina, kurią mokame už savo laisvę, yra nepato gumas girdėti kartkartėmis meluojančius žmones. Privalome, kaip siūlė Volteras, iki mirties ginti žmonių teises sakyti savo nuomonę, nors mes su ja galime ir nesutikti. Toks požiūris yra paprastas ir nuoseklus, bet kartu ir naivus. Bėda ta, kad absoliučios kalbos laisvės gynėjai palaiko kalbos teorijos „lazdas ir akmenis“. Žodžių gali būti nepaisoma, tad mums ne visada reikia bijoti neteisingai ar užgauliai kalbančių žmonių. Bet tai netiesa. Kai kas nors šaukia „Gaisras!“ pilname teatre žmonių, spektaklis nutraukiamas, sukeliamas sąmyšis, 114
Žod žio laisvės b ūdelė
kartais kyla panika, dėl kurios susižeidžia ar net miršta žmo nės. Klaidingi pareiškimai gali sugriauti gyvenimą. Rasizmo ar seksualinės prievartos vyravimas gali sugadinti gyvenimą tiems žmonėms, kurie turi su tuo taikstytis. Akivaizdu, kad Liaudies Respublikoje nėra tikros kalbos lais vės. Bet akivaizdu ir tai, kad žodžio laisvė nereiškia, jog galima kalbėti bet ką, bet kur ir bet kada. Kas tada yra kalbos laisvė? Jūs esate laisvas diskutuoti dėl to toliau.
Taip pat žr.: 10. Nežinios šydas 79. Prisukamas apelsinas 84. Malonumo principas 94. Mokestis
115
34. Nekaltinkite manęs „Mere, Mungo ir Midžai, esate kaltinami įvykdę sunkų nusi kaltimą. Apsiginkite, jei esate nekalti. „Taip, aš tai padariau, - tarė Merė. - Bet tai ne mano kal tė. Aš konsultavausi su eksperte. Ji pasakė aš privalanti tai padaryti. Todėl kaltinkite ne mane, o ją“. „Aš tai padariau, - tarė Mungo. - Bet tai ne mano kaltė. Aš tariausi su gydytoja. Ji pasakė aš turintis taip pasielgti. Todėl kaltinkite ne mane, o ją“. „Aš neneigsiu, kad tai padariau, - tarė Midžas. - Bet aš nekaltas. Man patarė taip pasielgti astrologas, nes Neptū nas buvo Avino žvaigždyne. Todėl kaltinkite ne mane, o jį“. Teisėjas atsiduso ir priėmė nuosprendį: „Kadangi šis at vejis neturi precedento, aš pasitariau su savo vyresniaisiais kolegomis. Jūsų argumentai jų neįtikino. Aš skiriu jums di džiausią bausmę. Bet, atminkite, kad aš konsultavausi su savo kolegomis ir jie man patarė priimti tokį nuosprendį. To dėl nekaltinkite manęs, kaltinkite juos“. Šaltinis: Žanas Polis Sartras „Egzistencializmas ir humanizmas“ (Methuen, 1948)
Sunku sutikti, kad padarytas blogas darbas yra jūsų kaltė. Keis ta, bet labai lengva pripažinti, kad gerą darbą atlikote jūs. At116
Nekaltinkite manęs
rodo, jog mūsų veiksmų rezultatai priklauso nuo to, ar buvome, ar nebuvome atsakingi už rezultatus. Vienas būdas, kuriuo išsisukame nuo atsakomybės už savo veiksmus, yra dangstymasis kitų žmonių patarimais. Tikrai vie na iš pagrindinių priežasčių, kodėl klausiame žmonių, ką jie galvoja apie mūsų pasirinkimą, yra tai, kad tikime, esą jie sutiks su tuo, ką norime daryti. Taip išoriškai patvirtinami mūsų pa sirinkti veiksmai. Pritrūkę drąsos pasikliauti savimi, ieškome kitų paramos. Apgaudinėjame patys save, jei manome, kad galime suma žinti savo atsakomybę, klausdami kitų patarimo. Tai tik subtiliai pridengia tai, už ką esame atsakingi. Užuot būdami atsakingi tik už tai, ką pasirinkome daryti, tampame atsakingi už kitų pa sirinkimą ir savo apsisprendimą pasikliauti jų patarimais. Pa vyzdžiui, kreipęsis į dvasininką ir gavęs menką patarimą, tapsiu atsakingas ne tik už tai, ką nusprendžiau daryti, bet ir kad pa sirinkęs blogą patarėją, atlikau, ką liepiamas. Štai kodėl Merės, Mungo ir Midžo gynybos būdas yra netinkamas. Tačiau prieš atmesdami jų pasiteisimus kaip paprasčiausius atsiprašymus, turime suprasti, kad nesame visų sričių eksper tai ir kartais turime klausti kitų geriau žinančių žmonių pata rimo. Pavyzdžiui, jei aš nieko neišmanau apie kompiuterius ir kompiuterių specialistas prastai man patarė, tai bus eksperto ar mano kaltė, jei nusipirksiu netinkamą kompiuterį? Galų gale ką galėčiau daugiau padaryti nei pasirinkti patarėją? Veikiausiai šiuo atveju mums reikia pritarti atsakomybės kontinuumui. Pagal jį esame mažiau atsakingi už tai, ką pasi rinkome kitų patariami, nes patys negalime kvalifikuotai to at 117
Nekaltinkite manęs
likti, ir visiškai atsakingi už tai, ką patys esame kompetentingi pasirinkti. Bet daugelyje gyvenimo sričių būna taip, kad kai ką apie tai išmanome, o kai ko ne. Bet jei šis principas būtų priimtinas, tada Merės, Mungo ir Midžo pasiteisinimai būtų įtikinami. Liko dar vienas svarbus klausimas: kas yra tie kompetentingi ekspertai? Šis klausimas ypač kamuoja renkantis gyvenimo būdą ar draugus. Ar tuomet turime kreiptis į gydytoją, astrologą ar - apsaugok, Dieve, - fi losofą? Ar vis dėlto aš pats esu vienintelis kvalifikuotas eksper tas, žinantis, kaip reikia gyventi?
Taip pat žr.: 60. Daryk, kaip sakau, ne kaip darau 69. Siaubas 82. Veltėdė 91. Niekam neskauda
118
35. Paskutinė išeitis Vinstonas mylėjo savo šalį. Jam buvo labai skaudu matyti nacistų okupantų engiamus kraštiečius. Vokietijai įveikus britų kariuomenę Dankerko mūšyje ir Amerikai nusprendus nesivelti į karą, buvo tik laiko klausimas, kada Britanija taps Trečiojo Reicho dalimi. Padėtis atrodė beviltiška. Hitleris nesusidūrė su jokiu tarptautiniu pasipriešinimu, o britams trūko tinkamų ginklų ir jėgos. Kaip ir Vinstonas, daugelis darė išvadas, kad nėra būdų nugalėti vokiečius. Nuolat rengiant antpuolius vokie čiams suerzinti ir verčiant juos naudoti brangius išteklius sukilimams slopinti, tikėta, kad anksčiau ar vėliau Hitleris supras, kad Britanijos okupacija labiau nuostolinga nei nau dinga, ir pasitrauks pats. Vinstonas netikėjo, kad sumanytas planas padės, bet tai paskutinė viltis. Pagrindinis kliuvinys - be galo sunku taip suduoti vokiečiams, kad būtų rimtai pakenkta jų režimui. To dėl Vinstonas nelabai pritarė tam, kad vienintelis veiksmin gas, patikimas būdas yra pasipriešinimo kovotojams tapti savižudžiais sprogdintojais, kad jų pasiaukojimas sukeltų didžiausią griūtį ir siaubą. Jie visi buvo pasirengę mirti dėl Britanijos ir tik norėjo įsitikinti, jog jų mirtis prasminga.
P a s k u t i n ė išeitis
Suprantama, žmonės atmeta teiginius, kad savižudžių susisprogdinimas morališkai priimtinas. Labiau stebina tai, kad žmonės patenka į rimtą bėdą, siūlydami šį būdą kaip visiškai suprantamą. Pavyzdžiui, britų liberalė demokratė Džeinė Ton ge buvo atleista iš partijos viešųjų ryšių atstovės pareigų, nes sąmoningai,' kaip pati pabrėžė, pasakė, esą jei atsidurtų palesti niečių padėtyje, irgi apmąstytų galimybę tapti viena iš jų (savi žudžių sprogdintojų). Kilęs pasipiktinimas buvo keistas. Dž. Tonge net nepasakė, kad taptų savižude sprogdintoja, ji tik tai „galėtų apmąstyti“. Kodėl tai yra taip smerktina? Bėda ta, kad atsisakome pripažinti, jog galime turėti ką nors bendra su siaubingai besielgiančiais žmonėmis. Tai yra šiurkšti neigimo forma. Palestiniečiai nėra kitos rūšies. Jie yra žmonės. Jei kai kurie iš jų (privalau priminti, kad dauguma jų nėra sa vižudžiai sprogdintojai) nemato kitos išeities ir paaukoja savo gyvybę, tai ir mes, atsidūrę tokioje padėtyje, pasielgtume taip pat. Vienintelis būdas tai neigti yra aiškinti, kad palestiniečiai iš prigimties yra smurtingi ar pikti. Bet šis tvirtinimas yra grynai rasistinis, kaip ir mitas apie semitų nedorumą, nulėmęs daugy bės žydų engimą per amžius. Alternatyvios istorijos apie Vinstono prieštaravimą savižu džių susisprogdinimui tikslas yra bandyti suprasti, kodėl žmo nės pasirenka tokius kraštutinumus, o ne juos teisinti. Daug žmonių protestuotų, kad britai nesigriebė šios taktikos. Tačiau neaišku, kuo remiantis taip tvirtinama. Galų gale daugybė Ka rališkųjų oro pajėgų lakūnų, pelnytai giriamų už narsą, rizikavo savo gyvybe taip, kad jų atliekamą misiją būtų galima vertinti 120
P a s k utin ė išeitis
kaip galimą savižudybę. O jų metamos bombos ant civilių gy venamų miestų, pavyzdžiui, Drezdeno, buvo sukurtos siaubui kelti ir priešui silpninti. Loginis sprogdinimo tikslų išaiškini mas labai panašus į Vinstono dėstymą. Tai nereiškia, kad savižudžių susisprogdinimas priimtinas, kad Antrojo pasaulinio karo oro atakos yra tikslus jų moralinis atitikmuo. Tai reiškia, kad vertindami karo ir teroro teigiamus ir neigiamus dalykus, vienus pasmerkdami, kitus priimdami, turėtume stengtis suprasti, kodėl žmonės griebiasi terorizmo ir kodėl ši priemonė nepateisinama. Neužtenka tik teigti, kad sa vižudžiai sprogdintojai yra blogai, reikia pasakyti kodėl.
Taip pat žr.: 17. Kankinti ar ne 18. Racionalumo reikalavimai 79. Prisukamas apelsinas 99. Suteikti taikai galimybę?
121
36. Prevencinis teisingumas Prakeikti liberalai. Vadovė inspektorė Endrius šiame mies te padarė stebuklą. Žmogžudysčių sumažėjo 90 procentų, plėšimų - 80 procentų, nusikaltimų gatvėse - 85 procentais, automobilių vagysčių - 70 procentų. Dabar ji stovėjo doke. Visam šiam geram darbui iškilo pavojus. Jos miesto policijos vyresnybė pirmoji šalyje įgyvendino naują teisėtą prevencinę teisingumo programą. Kompiute rinės technikos ir dirbtinio intelekto pažanga leido nuspėti, kas ir kokį nusikaltimą įvykdys artimiausioje ateityje. Žmo nės galėjo būti tikrinami dėl įvairių priežasčių - atsitiktinai arba esant konkrečiam įtarimui. Nustačius, kad tai būsimi nusikaltėliai, juos areštuodavo ir iš anksto nubausdavo. Endrius negalvojo apie programos žiaurumą. Kadangi juos areštuojant nusikaltimas nebūdavo padarytas, nuosprendžiai buvo atlaidesni. Būsimas žudikas pereidavo intensyvią progra mą, laiduojančią, kad jis toliau nepuoselės savo ketinimų ir ne žudys. Jis būdavo paleidžiamas, kai visi testai rodydavo, kad jis to nedarys. Dažniausiai sulaikymas trukdavo apie metus. Jei nebūtų sustabdyti ir įvykdytų nusikaltimą, jie būtų baudžia mi įkalinimu iki gyvos galvos arba nuteisti myriop. Bet tie niekam verti liberalai užprotestavo sakydami, kad negalima uždaryti žmogaus už nusikaltimą, kurio jis nepa darė. Endrius galvojo, kiek daug ji galėjo sulaikyti būsimų nusikaltėlių testuodama... 122
Prevencinis teisingum as
Šaltinis: „Įspėjantis pranešimas“, režisierius Stivenas Spilbergas (2002); Filipas K. Dikas „Įspėjantis pranešimas“, perspausdintas leidinyje „Įspėjantis pranešimas: Filipo K. Diko rinktinės trumpos istorijos“ (Gollancz, 2000)
Drąsi idėja, kad galėtumei būti uždarytas už nusikaltimus, ku rių nepadarei, atrodo kaip neteisingumo įkūnijimas. Bet iš tik rųjų mes jau baudžiame žmones už elgesį, kuris galėjo, bet dar nepadarė žalos. Pavyzdžiui, baudžiame neatsargius vairuotojus, net jei niekas nenukentėjo. Siekis nužudyti yra nusikaltimas, nors žmogžudystė ir neįvykdyta. Taigi kodėl blogai nubausti kažką už nepadarytą nusikalti mą, kurį, žinome, jis įvykdytų? Apmąstykite pagrindines baus mes pateisinančias aplinkybes: auklėjimą, viešą saugumą, atpil dą, atgrasinimo priemonę. Jei kas nors ketina įvykdyti nusikaltimą, tada būtina keisti jo charakterio savybes. Ir tai reikia daryti daug anksčiau nei tada, kai nusikaltimas jau įvykdytas. Todėl bausmė, pagrįsta nusikal tėlio auklėjimu, pagrįsta ir prevenciškai. Jei bausmės tikslas yra atgrasinti nuo nusikaltimų darymo, tada leidimas žmonėms suprasti, kad jie bus baudžiami prieš nusikaltimo įvykdymą, turėtų atgrasinti juos net nuo tokių minčių. Atpildas yra viena iš bausmę pateisinančių aplinkybių, su kuria nesietinas prevencinis teisingumas. Daugeliu atvejų jis yra menkiausias pateisinimas. O auklėjimas, atgrasinimas ir saugumas yra labiausiai pateisinančios aplinkybės. Vadinasi, prevencinis teisingumas įrodytas? Ne visai. Dar neaptarėme galimų neigiamų šios sistemos įdiegimo padarinių. 123
Prevencinis teisingumas
Visuomenės, kai visų mintys kontroliuojamos, kūrimas gali pa kenkti tiek mūsų laisvei, tiek pasitikėjimui valdžia. Tokia kaina per didelė. Neatmestina galimybė, kad atgrasinimo priemonės taiky mas gali duoti atvirkštinių rezultatų. Jei žmonės bijos būti nu bausti už savo mintis, iš kurių negali išsivaduoti, jie nesijaus galintys kontroliuoti savo polinkį nusikalsti. Jei nesate tikras, kad galite dorai gyventi, jums gali mažiau rūpėti, jog esate ana pus įstatymo. Kadangi ši istorija - tik minčių eksperimentas, galime sa kyti, kad sistema veikia tobulai. Tačiau abejotina, kad tai kada nors galėtų tapti tikrove. Pagal Filipo K. Diko knygą sukurta me filme „Įspėjantis pranešimas“, kuriame plėtojamas panašus siužetas, pateikiama išvada, kad į procesą iki pat paskutinės minutės gali įsikišti laisva žmogaus valia ir galima atsisakyti daryti tai, kas nuspėta. Bet galime ir neturėti tokios valios, kaip parodyta filme. Taigi ar žmogaus elgesys gali būti numatytas visiškai tiksliai?
Taip pat žr.: 9. Didysis brolis 35. Paskutinė išeitis 64. Pumpurų nuraškymas 77. Atpirkimo ožys
124
37. Menininkė gamta Dafnė Stoun, meno galerijos prižiūrėtoja, negalėjo nuspręs ti, ką daryti su mėgstamiausiu eksponatu. Ji žavėjosi Henrio Muro kūriniu be pavadinimo, atrastu tik po jo mirties. Ji gro žėjosi jausmingumo ir geometrinės pusiausvyros - dvasios ir proto - derme. Kad tai yra šio menininko darbas, ji manė iki šios savai tės. Paaiškėjo, jog tai ne Muro kūrinys. Blogiausia, kad su kūrė išvis ne žmogaus rankos, o vėjas ir lietus. Mūras buvo įsigijęs šį akmenį, kad galėtų apdirbti, bet jis negalėjo pa tobulinti pačios gamtos. Radus akmenį visi manė, kad jį iš raižė pats Mūras. Dafnė buvo nustebinta tokio atradimo, ji ketino greitai pa šalinti „kūrinį“ iš ekspozicijos. Vėliau suprato, kad tokia tie sa nepakeitė žavinčių akmens savybių. Kodėl naujos žinios apie akmens atsiradimą turėtų pakeisti jos nuomonę apie akmenį?
Idėja, kad, norint tinkamai įvertinti menininkų darbus, reikia suprasti, ką jie norėjo pavaizduoti, tapo nebemadinga, kai 1950aisiais Vimsetas ir Berdslis sukritikavo ją, pavadindami „tyči niu paklydimu“. Naujoji teorija skelbė: sukurtas meno darbas gyvena savo nuo kūrėjo nepriklausantį gyvenimą. Paties kūrėjo darbo interpretacija neturi jokios reikšmės. 125
Menininkė gamta
Atotrūkis tarp menininko ir jo darbo atsirado prieš daug dešimtmečių. 1917 metais idėja, kad menininkas turi prisidė ti prie meno darbo kūrimo, buvo sukritikuota, kai Diušampas kaip meno objektą pastatė pisuarą ir ant jo pasirašė. „Rasti“ ob jektai arba „gatavi“ eksponatai išreiškė pretenziją, kad tai irgi gali būti menas kaip ir paveikslas Mona Liza. Atsižvelgiant j tai, mums visai neturėtų rūpėti, kad Mūras neprisilietė prie Dafnės ekspozicijoje esančio akmens. Tačiau rūpi. Menininkas gali būti atskirtas nuo savo kūrinio, bet negali būti visiškai nušalintas. Aptarkime paveikslą Mona Liza. Mūsų žavėjimasis juo gali nepriklausyti nuo žinojimo, ką Leonardas da Vinčis turėjo omenyje jį tapydamas. Bet mūsų sąmonėje šis paveikslas įsitvir tino kaip žmogaus rankų darbas. Žiūrint į Diušampo pisuarą kaip į meną, mums svarbu žinoti, kad šis daiktas nebuvo su kurtas kaip meno kūrinys. Jį Diušampas išsirinko ir paskelbė kaip meno objektą. Abiem atvejais žmogaus tarpininkavimas lemiamas. Nieko keista, kad Dafnės požiūriui daro įtaką, ar Mūras iš tašė šį akmenį, ar ne. Faktas nepakeičia to, ką Dafnė mato ak menyje, bet keičia tai, kaip ji mato. Ar tai pateisina, kad akmuo sumenkinamas iki „ne meno“? Žinoma, daugiau jokiais kitais kriterijais jo negalime vertinti: negalime gėrėtis akmens kūrėjo talentu, įvertinti, ar kūrinys ati tinka jo visą kūrybą ar viziją, ar objektas atliepia ir prisideda prie skulptūros istorijos ir t. t. Tačiau nenustojame vertinti jo formalių ypatybių - grožio, simetrijos, spalvų ir pusiausvyros - ir perteikiamos žinios apie gamtą ar jausminę patirtį. 126
Menininkė gam ta
Menas yra daugiabriaunis, o Dafnės eksponuojamas akmuo neturi daugumos bendriausių meno ypatybių. Vis dėlto jei kai kuriomis svarbiausiomis ir vertingiausiomis ypatybėmis jis pa sižymi, kodėl tai turėtų neduoti ramybės? Jei mums tai priimtina, ženkime vienu žingsniu toliau nei Diušampas. Pirmiausia meną kuria menininkai. Nuo Diušampo menu tapo tik tai, ką menininkai skelbė esant menu. Ga liausiai menu tapo bet kas, kur galime įžiūrėti meną. Jei menas priklauso tik nuo stebėtojo, ar kiekviena meno sąvoka netapo tiek siaura, kad taptų bereikšmė? Ar tikrai nuomonė, kad mano prieskonių lentyna yra meno kūrinys, negali paversti jos menu? Jei menas skirtas išreikšti bet ką, ar tada nereikia griežčiau at skirti meną nuo ne meno?
Taip pat žr.: 12. Pikaso pajūryje 48. Blogio genijus
66 . Klastotojas 86 . Menas dėl meno
127
38. Aš esu smegenys Priimdama amžinojo gyvenimo dovaną, Šeri Braum neįsi vaizdavo, kad jis bus toks. Ji žinojo, kad jos smegenys bus išimtos iš kūno ir jų gyvybė palaikoma specialiame inde. Ji taip pat žinojo, kad vieninteliais susisiekimo su išoriniu pa sauliu būdais taps prijungta kamera, mikrofonas ir garsia kalbis. Tačiau tada toks amžinasis gyvenimas Šeri atrodė geras sandoris, ypač palyginti su besibaigiančiu jos antrojo senstančio kūno gyvenimu. Žvelgiantį praeitį, Šeri turbūt per lengvai buvo įtikinta, kad ji yra tik jos smegenys. Kai pirmasis kūnas išseko, chirurgai išėmė jos smegenis ir persodino į kitą kūną, kurio smegenys jau buvo mirusios. Atsibudusi su nauju kūnu, ji nesuabejojo, kad vis dar yra tas pats asmuo, Šeri Braum. Kadangi iš jos ankstesnės asmenybės liko smegenys, atrodė galima daryti patikimą išvadą, kad ji ir yra jos smegenys. Gyvenimas egzistuojant tik kaip smegenims Šeri atrodė nepaprastai skurdus. Kaip ji ilgisi prasmingesnės būties ir kūno. Vis dėlto tai yra ji, Šeri, kupina minčių ir abejonių, ar esanti teisi darydama išvadą, kad ji tėra jos smegenys? Šaltinis: Tomas Neidželas „ Vaizdas iš niekur", 3 skyrius (Oksfordo universiteto leidykla, 1986)
Aš e s u s m e g e n y s
Visose kalbose - kurių yra daug - apie žmogaus sąmonės pa slaptingumą gali būti lengvai praleistas vienas esminis faktas: mintys priklauso nuo sveikų ir funkcionuojančių smegenų. Tai yra akivaizdu. Narkotikai, galvos traumos ir psichikos ligos pa veikia mūsų gebėjimą pažinti. Protas pats negali apsiginti nuo šių smegenų atakų. Kiti argumentai yra menki. Anekdotiniai pasakojimai apie žinias iš mirusiųjų įspūdingi, bet tiesa ta, kad niekas nė iš tolo negali pagrįsti jų akivaizdumo ir tikrumo. Sakykime, esame individai, galintys mąstyti, jausti, prisimin ti, ir visa tai leidžia daryti mūsų smegenys. Ar būtume teisūs nusprendę, kad mes esame mūsų smegenys? Ar tikrai kur eina mūsų smegenys, einame ir mes? Jei mano smegenys yra sėk mingai persodintos į jūsų kūną ir atvirkščiai, ar tada aš gyven čiau jumyse, ar jūs gyventumėte manyje? Turime būti atsargūs darydami griežtas išvadas. Mūsų gyve nimas labai priklauso nuo smegenų. Bet tai yra visai kas kita nei sakyti, kad mes esame mūsų smegenys. Palyginkite situaciją su partitūra. Gali būti tik fizinė jos išraiška: natų lapas, kompiu terių rinkmena net gali egzistuoti muzikanto smegenyse. Bet būtų klaidinga manyti, kad partitūra yra vienas iš šių objektų. Partitūra yra kodas, kurį reikia kur nors įrašyti, kad toliau būtų. Tai yra tik kodas, o ne tas, kas jį padaro tuo, kuo jis yra. Gal tai būtų galima taikyti ir žmogaus asmenybei? Natos ir raktai gali būti žmogaus asmenybę sudarančios mintys, atsimi nimai ir charakterio bruožai. Ir šią „partitūrą“ galima įrašyti tik į žmogaus smegenis. Tačiau tai nereiškia, kad mes esame mūsų smegenys. 129
Aš e s u s m e g e n y s
Jei taip, tai paaiškintų, kodėl Šeri taip skurdžiai gyvuoja. Kaip ir dar niekada neatlikta partitūra išlieka potencialesnė nei jau atlikta, žmogaus protas be kūno tėra menkas tikrosios as menybės šešėlis. Dar įmanoma prarasti visus jausmus ir tapti tik protu, įka lintu bejausmiame kūne. Ar tokie nėra žmonės, kurie egzistuoja tik kaip smegenys, palaikomos fizinių procesų? Jei taip, ar tada negalime būti daugiau negu mūsų smegenys?
Taip pat žr.: 2. Nuskraidinkite mane 30. Iš ko susideda atsiminimai 46. Ameba 51. Gyvenimas rezervuare
130
39. Kinų kambarys Aiškiaregės Dziun salonas buvo viena populiariausių vietų Pekine. Ji iš kitų išsiskyrė ne pranašysčių tikslumu, o tuo, kad buvo kurčnebylė. Ji prašydavo sėstis už širmos ir ben drauti per uždangą perduodamais prikeverzotais rašteliais. Dziun nuviliodavo konkurento Šingo klientus. Jis buvo įsitikinęs, kad Dziun apsimeta esanti kurčia ir nebylė, jog išsiskirtų iš kitų. Tad vieną dieną jis atvyko į Dziun saloną ją demaskuoti. Po kelių kasdienių klausimų Šingas pradėjo ginčyti Dziun nebylystę. Dziun neparodė esanti sutrikusi. Atsakymus pa teikdavo tolygiai, rašysena išliko nepakitusi. Galų gale su sierzinęs Šingas nustūmė širmą ir atitraukė uždangą. Tada jis pamatė ne Dziun, bet vyrą, kaip jis vėliau sužinojo, vardu Džonas, sėdintį prie kompiuterio ir rašantį paskutinės jam perduotos žinutės tekstą. Šingas šaukdamas pareikalavo pasiaiškinti. „Nusiramink, žmogau, - pasakė Džonas. - Nesuprantu nė vieno tavo žodžio. Nemoku kinų kalbos, supranti?“ Šaltinis: Džonas Syrlas „Protas, smegenys ir mokslas“, 2 skyrius (Britų laidų korporacija, 1984)
Dziun/Džono salono lankytojai gali suabejoti, ar jame esantis ateitį sugebantis numatyti žmogus tikrai yra kurčnebylys, ar yra 131
Kinų k a m b a r y s
vyras, ar moteris. Bet kiekvienas įsitikinęs, jog jis, kad ir kas būtų, kiniškai supranta. Į perduodamus laiškučius kinų kalba buvo pateikiami prasmingi atsakymai. Ar gali būti tvirtesnis įrodymas, kad jų rašytojas supranta laiškučių kalbą? Tokios mintys kilo iki proto teorijos, žinomos kaip funkcio nalizmas, atsiradimo 1950-aisiais. Pagal šią teoriją turėti pro tą reiškė ne turėti smegenis, kaip tam tikrą biologinį organą, o gebėti atlikti proto funkcijas, pavyzdžiui, suprasti, vertinti ir bendrauti. Šios teorijos patikimumas smarkiai sumažėjo atsiradus Dziun/Džono istorijai. Joje, vietoj sąmonės ar proto, kruopščiai nagrinėjama viena ypatinga proto funkcija: kalbos supratimas. Dziun aiškiaregystės salonas, kaip toks, veiktų, jei jame būtų kas nors, kas suprastų kinų kalbą. Pagal funkcionalistus turėtume sakyti, kad kinų kalba buvo suprantama. Tačiau Šingas išsiaiškino, kad taip nebuvo. Dary tina išvada, jog funkcionalizmo teorija neteisinga: kad turėtum protą, nepakanka atlikti proto funkcijas. Gali atsirasti prieštaravimas - jei Džonas nesupranta ki niškai, tai jo kompiuteris turėtų. Bet įsivaizduokite, kad vietoj kompiuterio Džonas dirba pagal sudėtingą instrukciją, kurią, turėdamas didelę patirtį, greitai perpranta. Šioje instrukcijoje nurodoma, kokius atsakymus reikia rašyti atsakant į klausimus. Asmuo, sėdintis už širmos, gautų tą patį rezultatą. Bet akivaiz du - ir šiuo atveju nereikia suprasti kinų kalbos. Be abejonės kompiuteris tiktai apdoroja simbolius pagal nustatytas taisyk les. Nei kompiuteris, nei Džonas dirbdamas pagal instrukciją vis tiek nieko nesupranta. 132
Ki nų k a m b a r y s
Jei manote, kad norint pasakyti, jog visuma, kaip darni sis tema, supranta kiniškai, nėra reikalo aptarti kompiuterio, tai iš vis neverta gilintis į visą sistemą, kurią sudaro kioskas, Džonas ir kompiuteris. Tai nėra beprotiškas teiginys. Aš suprantu an gliškai, tačiau nesu tikras, kad prasminga sakyti, jog mano neu ronai, liežuvis ar ausys supranta anglų kalbą. Kioskas, Džonas ir kompiuteris nesudaro tokios darnios visumos kaip žmogus, todėl mintis, kad sudėjus visus tris komponentus j vieną, bus suprantama kinų kalba, atrodo neįtikima. Taigi atsakymo nėra. Jei norint turėti protą neužtenka tik veikti kaip jis, ko dar reikia? Kaip sužinoti, ar kompiuteriai - ar kiti žmonės - jį turi?
Taip pat žr.: 3. Indė ir ledas 19. Muilo burbulo sprogimas
68 . Beprotiškas skausmas 93. Zombiai
133
40. Medinio arkliuko laimėtojas Polas žinojo, kuris žirgas laimės ristūnų metų lenktynes. Mažų mažiausia jis jautėsi žinantis ir šis jausmas dar nie kada nebuvo jo apvylęs. Polo įsitikinimas nebuvo pagrįstas jokiomis žiniomis apie žirgų sportinę formą. Jis neturėjo sugebėjimų numatyti at eities. Laimėsiančio žirgo vardas išnirdavo mintyse, kai jis supdavosi ant medinio arkliuko, kurį seniai buvo peraugęs. Tačiau Polas laimėdavo ne visas lažybas (arba tas, ku rias jo vardu darydavo kiti žmonės, žinoję jo paslaptį). Kar tais jis nebūdavo visiškai tikras, kartais tikrai nežinojo ir tik spėdavo. Tuomet Polas nestatydavo didelės pinigų sumos. Kai būdavo visiškai įsitikinęs, statydavo beveik visus turi mus pinigus. Ši taktika dar niekada nebuvo nuvylusi. Oskaras, vienas iš jo bendradarbių, neabejojo, kad Po las turi paslaptingą sugebėjimą, bet netikėjo, kad Polas tikrai žino laimėtojus. Tačiau TO pakako, kad Polas visada laimėtų. Na, gal jis žinojo, kodėl spėdavo teisingai. Bet jo įsitikinimai nebuvo tokie tvirti, kad būtų galima laikyti tikru žinojimu. Nepaisant to, Oskaras nesiliovė statęs savo pinigų pagal Polo patarimus. Šaltinis: D. H. Lorensas „Medinio arkliuko laimėtojas“ (1926); Maiklo Prudfuto paskaitos
M edinio arkliuko laimėtojas
Kuo skiriasi žinios ir tikras tikėjimas? Įsivaizduokite, kad kas nors, nieko neišmanantis apie geografiją, randa atviruką, ku riame išvardytos kelios didžiosios valstybės ir jų sostinės. Jis perskaito: Jungtinė Karalystė - Edinburgas; Prancūzija - Lilis, Ispanija - Barselona, Italija - Roma. Šis asmuo patiki tuo, ką perskaitė atviruke ir mano, kad šie miestai tikrai yra šių valsty bių sostinės. Aišku, jis, klysta, išskyrus Romą. Jis tiki, kad Roma yra Italijos sostinė, ir yra teisus. Bet neteisinga sakyti, kad jis žino, jog tai tiesa. Jo tikėjimas paremtas labai nepatikimu šalti niu, todėl negali būti vertinamas kaip žinios. Jam pasisekė, kad šiuo atveju jo informacijos šaltinis yra tikslus. Tai nepaverčia jo nepagrįsto tikėjimo tikromis žiniomis, net jei sėkmingai at spėtų ir kitas sostines. Todėl filosofai reikalauja, kad tikras tikėjimas turėtų būti ati tinkamai pagrįstas kaip ir tvirtos žinios. Bet kuo galėtume pa grįsti? Polo siekimas žinoti pagrįstas vienu faktu: jo tikėjimo šaltinio patikimumu. Kai tik jis junta tikrai žinantis laimėsian čio žirgo vardą, jis būna teisus. Bėda ta, kad Polas neturi supratimo, iš kur ateina šis įtikėji mas gautomis žiniomis. Kad tai nurodo patikimą kelią iki žinių, rodo nuspėti rezultatai. Bet tai nedera su pačiu mechanizmu, nes jis yra nepatikimas. Pavyzdžiui, gali būti kad lenktynių orga nizatorius išrikiuoja žirgų vardus Polo galvoje tam tikra tvarka, nors tikrasis jo tikslas - vieną kartą nurodyti klaidingus vardus ir pasidžiaugti, kad Polas iššvaistė visus laimėtus pinigus. Jei tai paaiškintų Polo tikėjimą, tai nebūtų galima sakyti, kad jis žino lenktynių nugalėtojus. Kaip ir atviruko su valstybių sostinėmis nepatikimumas rodo, kad jis negali būti žinių šaltinis, net jei 135
Medinio arkliuko laimėtojas
kai kurie duomenys teisingi, lenktynių organizatoriaus nepati kimumas rodo, kad jo pateiktos laimėtojų pozicijos negali būti patikimas šaltinis, nors iki šiol buvo teisingos. O kas, jei Polo žinojimo šaltinis yra paslaptingas reiškinys? Gal nėra lenktynių organizatoriaus, kurį žinome esant nepatiki mą, o yra tai, ko negalime paaiškinti? Tada padėti nuspręsti, ar tai patikima ar ne, gali tik patirtis. Tačiau tuomet atsiranda ga limybė įvykti ateities klaidoms. Bet ar yra kitas saugesnis būdas tai sužinoti, kad niekada negalėtume abejoti jo patikimumu?
Taip pat žr.: 3. Indė ir ledas 9. Didysis brolis 63. Nežinojimas 76. Gera galva
136
41. Mėlyna spalva Įsivaizduokite, kad visą savo gyvenimą gyvenate akliname butų, parduotuvių ir biurų komplekse. Taip gyvena milžiniš kų Madžo ir Vaterso kosmoso stočių gyventojai. Stočių kūrėjai sumanė įdomų dizainą, norėdami patikrinti, kiek svarbi patirtis mokantis. Madžo stotyje nebuvo žydros spal vos, Vaterso stotyje - apskritai nieko mėlyna. Net gyventojai buvo parinkti tokie, jog neturėtų recesyvinio geno, nulemiančio mėlynas akis. Kad žmonės visiškai nematytų šios spalvos (pa vyzdžiui, melsvų venų), stotyje buvo įrengtas tam tikras mėlyną spalvą slepiantis apšvietimas. Todėl venos atrodė juodos. Kai gimusiems stotyse gyventojams sueidavo aštuonio lika metų, jie turėdavo atlikti testą. Madžo stoties gyvento jams buvo rodoma visų mėlynos spalvos atspalvių, išskyrus žydrą, schema. Jų klausdavo, ar jie galėtų nusakyti trūks tamą atspalvį. Vėliau parodydavo žydros spalvos pavyzdį ir klausdavo, ar taip jį įsivaizdavo. Vaterso gyventojų buvo klausiama, ar jie galėtų įsivaiz duoti naują spalvą, ar galėtų įsivaizduoti, kokią spalvą rei kėtų sumaišyti su geltona, kad išeitų žalia. Tada jiems irgi parodydavo mėlynos spalvos pavyzdį ir klausdavo, ar taip jie įsivaizdavo naują spalvą. Rezultatai buvo įdomūs... Šaltinis: Deividas Hjumas „Esė apie žmogaus supratimą“ (1748), antroji knyga
137
Mėlyna spalva
Kiek svarbi yra patirtis mokantis? Šis klausimas susijęs su visa minties istorija. Senovės graikų filosofas Platonas manė, kad viską, ką išmokstame, jau žinome. Nors ir šiandien yra m a nančių, kad gramatika, reikalinga kalbai išmokyti, yra įgimta, o ne išmokstama. Jiems vadovauja Noamas Čomskis. Septynio liktame amžiuje Džonas Lokas teigė, kad gimus protas yra švari lenta. Šią idėją po 300 metų iškėlė biheviorizmo šalininkas B. F. Skineris. Akivaizdu, kad galime turėti nepatirtinių idėjų. Leonardas da Vinčis nebūtų galėjęs svajoti apie malūnsparnį, jei jo pro tas būtų galėjęs suvokti tik tai, ką yra patyręs. Bet tada tai, kas nauja, yra tik jau žinomų dalykų derinys. Nauja atsiranda, kai keli elementai sudedami kartu. Sunkiau įsivaizduoti tai, kas yra visiškai anapus mūsų patirties. Pavyzdžiui, turime penkis pojūčius. Ar galėtų kitų planetų gyventojai turėti visai kitokių mums neįsivaizduojamų pojūčių? Ar galėtų kitos būtybės matyti spalvas, kurių mes nematome, kurių negalime įsivaizduoti, kad ir kaip bandytume? Madžio ir Vaterso stotyse atlikti eksperimentai galėtų padėti atsakyti į šiuos klausimus. Daugelis sutiks su škotų filosofu Dei vidu Hjumu, kad trūkstamą mėlio atspalvį galėjo įsivaizduoti Madžio gyventojai. Jis manė, jog taisyklė, kad visos žinios gau namos iš patirties, yra išimtis. Nors galima ginčyti, kad tai tik dar kartą parodo, kaip sumaišius įvairią savo patirtį gimsta nau jos idėjos. Juk išgalvotos pabaisos irgi yra tik įsivaizduojamas tikrų žvėrių derinys. Nelabai tikėtina, kad Vaterso gyventojai galėtų įsivaizduoti niekad nematytą mėlyną spalvą. Prisiminkite kaip būnant vaiku 138
Mėlyna spalva
buvo nuostabu sužinoti, kad žalia yra geltonos ir mėlynos spal vų derinys. Neįtikima manyti, kad galėtume įsivaizduoti spalvą, kurią reikėtų sumaišyti su geltona spalva, kad gautume žalią. Jei bandytumėte spėti testo rezultatus, veikiausiai sakytumėte, kad jie turėtų patvirtinti, jog mokantis yra svarbi patirtis. Net jei Vaterso stoties gyventojai galėtų įsivaizduoti mėlyną spalvą, tai nepadėtų rasti atsakymo. Ar jie gali tai padaryti, nes mėlynos spalvos pojūtis yra įgimtas? O gal jie galėtų įsivaiz duoti bet kurią spalvą? Kadangi galime įsivaizduoti tik žinomas spalvas, ankstesnis atsakymas būtų teisingas. Regis, mūsų žmo giškoji prigimtis nustato, ką galime įsivaizduoti ir ką žinoti kaip patyrimą.
Taip pat žr.: 13. Juoda, balta ir raudona 59. Akys tai turi 73. Būti šikšnosparniu 90. Ko nežinome
139
42. Imk pinigus ir bėk „Dabar Didysis Markas parodys savo nepaprastas numaty mo galias! Jūs, pone! Koks jūsų vardas?“ „Frankas“, - atsakė Frankas atrakcionų aikštės savininkui. „Frankai, aš žinau tavo ateitį! Žinau ir visą ateitį, susijusią su fondais bei akcijomis! Todėl turiu pinigų, kuriuos galiu tau atiduoti rodydamas savo galias! Žiūrėk, du lagaminai! Vienas atidarytas. Jame yra 1000 svarų sterlingų. Kitas už darytas. Jame yra arba 1 milijonas svarų sterlingų, arba nie ko! Gali paimti vieną kurį lagaminą arba abu. Bet įspėju! Aš žinau, ką pasirinksi. Jei paimsi uždarytą lagaminą, jame bus 1 milijonas svarų sterlingų. Jei paimsi abu, jis bus tuščias. Jei suklysiu, bet kuriam žiūrovui atiduosiu 1 milijoną svarų sterlingų, kurį matai!“ Visi išsižiojo, kai Markas atvėrė lagaminą, pilną 50 svarų sterlingų banknotų. „Ponios ir ponai, esu daręs šį stebuklą šimtus kartų ir niekada nesuklydau. Tai gali patvirtinti ir nepriklausomi ste bėtojai. Taigi jei stebėsite uždarytą dėžutę, esančią dešimt pėdų nuo manęs, matysite, kad niekas negalėjo pakeisti jos turinio. Taigi, Frankai, ką renkiesi?“ Šaltinis: Njukombo paradoksas, sumanytas Viljamso Njukombo ir išpopuliarintas Roberto Noziko leidinyje „Njukombo problema ir du pasirinkimo principai" bei leidinyje „Esės Karlo G. Hempelio garbei“, redaguotame Nikolaso Resčerio (Humanities press, 1970j 140
I m k p i n i g u s ir b ė k
Ką turėtų pasirinkti Frankas? Įsivaizduokime, kad Frankas turi daugiau nei tik Marko patikinimą, kad jis visada tiksliai numato. Galbūt Frankas yra minios pirmoje eilėje, nes girdėjo apie Marko galias iš patikimų šaltinių, tokių kaip Marko minėti nepriklausomi stebėtojai. Tokiu atveju, atrodo, aišku, kad jis tu rėtų pasirinkti uždarytą lagaminą. Taip jis laimėtų ne 1000, o 1 milijoną svarų sterlingų. Bet Frankui, jau siekusiam uždaryto lagamino, j galvą šovė mintis. Lagamine arba yra 1 milijonas svarų sterlingų, arba nėra. Kad ir ką jis pasirinktų, tai negali pakeisti šio fakto. Taigi, jei jame yra pinigai, jie niekur nedings, jei jis pasirinks abu la gaminus. O jei uždarytas lagaminas tuščias, tai jame paslaptin gai neatsiras 1 milijonas svarų sterlingų, jam nepasirinkus ati daryto lagamino. Tai, ką jis pasirenka, negali pakeisti uždaryto lagamino turinio. Taigi ar pasirenkamas atidarytas lagaminas, ar ne, pinigų kiekis uždarytame lagamine nepakis. Tad jis gali paimti abu lagaminus, nes negalima gauti mažiau pinigų nei jau yra. Susidūrėme su paradoksu, pavadintu jį atradusio fiziko Vil jamo Njukombo vardu. Taigi yra dvi prielaidos. Abi atrodo teisingos, bet prieinama prie prieštaringų išvadų. Pagal vieną išvadą jis turi pasirinkti tik uždarytą lagaminą, o pagal kitą gali pasiimti abu. Kuris nors iš teiginių yra klaidingas arba pati problema nenuosekli ar prieštaringa ir tai ją daro neišspren džiamą. Kur yra prieštaravimas? Problema atsiranda, nes manome, kad Markas geba visiškai tiksliai numatyti ateitį. Ar gali para dokso atsiradimo faktas būti klaidingas, jei padarome šią prie 141
I m k p i n i g u s ir b ė k
laidą? Ar įmanoma tiksliai numatyti ateitį, kai įsiterpia laisva žmogaus valia ir laisvas pasirinkimas? Tai būtų paguodžianti mintis, bet nebūtinai protinga. Jei Markas galėtų numatyti ateitį, tai galėtų numatyti, kaip žmonės nuspręs pasirinkti. Mūsų nelaimei, to niekada nenagrinėjame. Ar Markas paliks uždarytą lagaminą tuščią, ar ne, priklauso nuo to, kaip jis numatė, ką pasirenkantis žmogus nuspręs. Jei num a tė, kad Frankas pamanys neturintis ką prarasti ir paims abu, tada tas lagaminas, bus tuščias. Jei numatė, kad Frankas nuspręs neimti atidaryto lagamino, tada 1 milijonas svarų sterlingų atsi ras uždarytame lagamine. Kitaip tariant, jei įmanoma numaty ti ateitį, tai laisva žmogaus valia negali jos pakeisti, nes tai, ką pasirinksime, yra jau numatyta. Tad, pirma, turime būti laisvi, antra, turime turėti vienintelę iš anksto nuspėjamą ateitį.
Taip pat žr.: 6 . Laimės ratas 16. Lenktynės su vėžliu 25. Buridano asilas 70. Inspektoriaus vizitas
142
43. Ateities šokas „Driu! Nemačiau tavęs nuo koledžo laikų, praėjo dvidešimt metų! O Dieve, Driu, kodėl tu su ginklu?“ „Atėjau tavęs nužudyti, - tarė Driu, - kaip prašei“. „Po velnių, iš kur tai ištraukei?“ „Ar neprisimeni? Kartojai daug kartų: „Jei kada nors pri tarsiu respublikonams, nušauk mane“. Na, aš perskaičiau, kad tapai respublikonų senatoriumi. Taigi privalai mirti“. „Driu, tu pakvaišai! Tai buvo prieš dvidešimt metų! Buvau jaunas idealistas! Tu negali nužudyti manęs už ta i!“ „Tai nebuvo lengvabūdiškai pasakyta, senatoriau. Aš tu riu tavo ir liudininkų pasirašytą popierių, kuriame nurodyta man taip pasielgti. Ir prieš sakydamas, kad nepriimčiau vis ko rimtai, leisk man priminti, kad neseniai balsavai už laisvos valios įstatymo projektą. Taigi sakyk: jei manai, kad žmonės turėtų įvykdyti tavo paskutinę valią ir leisti numirti, kai kada nors vėliau tau bus nustatyta silpnaprotystė ar gulėsi ištik tas komos, tai ar neturėčiau įvykdyti tavo praeities noro būti nužudytam, jei tik tapsi respublikonu?“ „Galiu atsakyti! - sušuko suprakaitavęs senatorius. Duok man penkias minutes!“ Driu užtaisė pistoletą ir nusitaikė: „Tik negaišk“.
Yra atsakymas į Driu klausimą, kuris leistų senatoriui išsaugoti gyvybę. Bet prieš tai turėtume atsakyti į svarbesnį klausimą: kas 143
Ateities šokas
suteikia mums teisę įsipareigojamai nuspręsti dėl mūsų pačių ateities. Atsakymas galėtų būti toks: kadangi galime nuspręsti, kaip elgtis, kodėl tie sprendimai negalėtų apimti ir mūsų toli mos ateities. Iš tikrųjų priimame su ateitimi susijusius sprendi mus, kai pasirašome dvidešimt penkerių metų nuosavybės įkei timo dokumentus, pensijos kaupimo sutartis, kurias saugome iki mirties, arba dvejų metų darbo sutartis. Be pareigos duoti tvirtą pažadą, turi būti įtvirtinta ir teisė apsigalvoti, jei pasikeičia aplinkybės ar įsitikinimai. Daug žmo nių, ypač būdami jauni, ištaria žodžius, prasidedančius „Nu šauk mane, jei aš kada nors...“ Dažnai tai yra tik tokia kalbos maniera, bet sakoma labai nuoširdžiai. Daugiausia taip sako žmonės, jau laikomi suaugusiais ir galinčiais nuspręsti dėl savo ateities. Tačiau versti žmones laikytis savo priesaikų atrodytų juokinga. Kodėl po dvidešimties metų yra juokinga nubausti, nužudyti tą, kuris nesilaikė duoto įžado nepritarti respublikonams? Ta čiau visai pagrįsta tikėtis, kad kas nors laikysis santuokos prie saikos ir po dvidešimties metų. Čia išryškėja svarbiausi skirtu mai. Vedybų įžadai, kaip ir turto įkeitimo sutartis, susijusi su atsakomybe ir įsipareigojimais trečiajai šaliai. Jei jų nesilaikysi me, kentės kiti. Tačiau pakeitę savo politines ar religines pažiū ras, nepažeisime jokios su kitais sudarytos sutarties. Mintis, kad yra normalu keisti savo nuomonę, turėtų atverti mums akis, jog visi ilgalaikiai įsipareigojimai nėra galutiniai. Gryna teisybė, mes keičiamės. Juk nesame tokie patys žmonės, kokie buvome prieš daugelį metų. Taigi davę su ateitimi susi jusių pažadų mes pasižadame už kažką, kuris bus kitoks nei 144
Ateities šokas
dabar. Vadinasi, mūsų pažadai neturėtų būti tokie morališkai įpareigojantys. Kaip tai veikia laisvos valios dokumentus? Pagrindinis skir tumas yra tas, kad šie dokumentai rengiami, atsižvelgiant į ga limus atsitiktinumus ir nenumatytus įvykius, kai žmogus ne begalės laisvai pasirinkti. Šiuo atveju tinkamesnis asmuo pa sirinkti yra tas aš, buvęs praeityje, negu aš, esantis dabar. Tai yra atsakymas, kurį turėtų pateikti senatorius į Driu klausimą. Ar tai yra geras atsakymas, kad Driu nuleistų ginklą, jau kitas klausimas.
Taip pat žr.: 27. Atlikta pareiga 44. Kol mirtis mus išskirs
88 . Visiška atminties netektis 97. Moralinė sėkmė
145
44. Kol mirtis mus išskirs Haris ir Sofi norėjo atsakingai ištarti dvasininko sakomus žo džius keičiantis žiedais: „Dabar šie gyvenimai sujungti vienu neperlaužiamu žiedu“. Tai reikštų, kad jiems svarbiau ne as meniniai, o bendri interesai. Jei jie to laikytųsi, jų vedybos būtų sėkmingos. Haris patyrė savo tėvų skyrybas ir matė per daug dėl iš davystės bei apgaulės iširusių santykių, kad tai nesvarsty damas priimtų. Protas Hariui sakė: jei Sofi interesai jam būtų svarbesni nei jo, tada Sofi iš šios santuokos gautų daug daugiau nei jis. Kitaip tariant, jis rizikavo būti apmulkintas, jei nesugebėtų švelniai apsaugoti savo interesų. Sofi irgi taip manė. Jie net aptarė šią problemą ir nuspren dė nebūti egoistai. Tačiau nė vienas negalėjo būti tikras, kad kitas nepalūš, todėl saugiausia - kiekvienam paslapčia rūpintis savimi. Tai reiškė, kad vedybos nebus tokios sėk mingos, kokios galėtų būti. Bet ar tai vienintelis racionalus būdas nenuskriausti savęs ir kito?
Ši istorija verčia abejoti. Du žmonės bando racionaliai nuspręs ti, kas yra geriausia jų interesams. Jei jie abu tinkamai elgsis, tai abiem bus gerai. Bet jei vienas pasielgs kiek kitaip, tai jam bus geriau nei kitam. Tada, kad taip nenutiktų, nė vienas nedaro to, 146
Kol m i r t i s m u s i š s k i r s
kas būtų geriausia. Taigi abu gauna blogesnį rezultatą nei galėtų gauti darydami kartu. Ši dilema žinoma kaip „kalinio dilema“. Ji aptariama gerai žinomame pavyzdyje, kaip teisinasi du kaliniai. Kalinio dile ma atsiranda, kai, siekiant geriausio rezultato, reikia abipusiš kai bendradarbiauti, bet nė viena pusė negali laiduoti, kad kita tinkamai žais. Minėtame pavyzdyje kaliniai uždaryti atskirose kamerose ir negali bendrauti. Bet tokių klausimų gali kilti net žmonėms, kurie dalijasi viena lova. Žmonės nepateisina part nerių vilčių, dažnai neišaiškėjančių ilgus metus. Dilema parodo apskaičiuoto siekio patenkinti savo interesus ribas. Jei visi atskirai nusprendžiame daryti tai, kas geriausia kiekvienam iš mūsų, tai galime sulaukti daug blogesnių rezul tatų, nei nutarę tai daryti kartu. Norint veiksmingai bendradar biauti, net jei tokio elgesio pagrindas yra asmeninis interesas, reikia pasitikėti vienas kitu. Pasitikėjimas nėra grindžiamas ra cionalumu. Štai kodėl Hario ir Sofi dilema tokia opi. Jų gebėjimą pa sitikėti sunaikino su išdavyste ir skyrybomis susijusi patirtis. Tačiau be pasitikėjimo jų santykiai yra tik patenkinami arba net beviltiški. Ar galima juos kaltinti dėl nepasitikėjimo? Ar tai nėra tobulai racionalu? Galų gale viskas pagrįsta ne šiaip kuo nors, o nuoširdžiu žmonių elgesio šiuolaikinėje santuoko je vertinimu. Apibendrinantis šio pasakojimo moralas galėtų būti toks: pasitikėjimas, nors ir yra šiek tiek neracionalus, reikalingas, norint daug daugiau pasiekti gyvenime. Tiesa, jei pasitikime kitais, galime būti ir išnaudojami. Bet jei nepasitikime, pralei147
Kol m i r t i s m u s i š s k i r s
džiame visas geriausias gyvenime progas. Hario ir Sofi racio nalus elgesys apsaugo nuo blogiausių santuokos dalykų, bet ir neleidžia patirti geriausių.
Taip pat žr.: 7. Kai nelaimi niekas 14. Banko klaida jūsų naudai 60. Daryk, kaip sakau, ne kaip darau 82. Veltėdė
148
45. Nematomas sodininkas Iš saugios laikinos slėptuvės Stenlis ir Livingstonas ilgiau nei dvi savaites stebėjo vaizdingą, sutvarkytą proskyną. „Nematėme nė vieno žmogaus, - tarė Stenlis, - o pro skyna vis tokia pat graži. Gal galų gale sutiksi klydęs: joks sodininkas jos neprižiūri“. „Brangusis Stenli, - prabilo Livingstonas. - Juk sakiau, kad tai gali būti nematomas sodininkas“. „Bet šis sodininkas nesukėlė nė menkiausio triukšmo, nepajudino nė vieno lapelio. Todėl, manau, kad išvis nėra jokio sodininko“. „Mano nematomas sodininkas, - toliau kalbėjo Livingsto nas, - labai tylus, nejuntamas“. Stenlis įpyko. „Velniai griebtų! Koks skirtumas tarp tylaus, nematomo ir nejuntamo sodininko ir jokio sodininko?“ „Nurimk, - švelniai tarė Livingstonas. - Juk vienas prižiūri sodus, o kitas - ne“. „Daktare Livingstonai, - suriko Stenlis - manyčiau netu rėtumėte prieštarauti, jei staiga jus pasiųsčiau į begarsį, be kvapį, nematomą ir nejuntamą dangų“. Piktos Stenlio akys rodė, kad jis nejuokauja. Šaltinis: Antonis Fliu „Teologija ir klastotė“, perspausdinta leidinyje „Naujos filosofinės teologijos e sė “, redagavo A. Fliu ir A. Makintairas (SCM Press, 1955)
149
N em atom as sodininkas
Šios parabolės esmė priklauso nuo skaitytojo prielaidų. Jei pritarsime Stenliui, tai Livingstonas yra kvailys. Jis užsispyręs laikosi nuomonės, kurios niekaip negali pagrįsti. Dar blogiau. Kad išlaikytų savo tikėjimą sodininku, jis sukūrė istoriją apie paslaptingą būtybę, tokią lengvą, kad gali ištirpti ore. Kas lieka iš sodininko, jei pašalinate visas jo matomas ir juntamas dalis? Be abejo, Stenlis negali įrodyti, kad toks žaliasis vaiduoklis ne egzistuoja, bet gali paklausti, koks tikslas toliau tuo tikėti. Panašiai vyksta ginčai dėl Dievo. Kaip Livingstonas mato so dininko rankų prisilietimą prie proskynos, daugelis religingų žmonių mato Dievo ranką gamtos grožyje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad protinga kelti hipotezę dėl šio nuostabaus sudėtin go pasaulio visagalio kūrėjo egzistavimo. Bet, kaip Stenlis ir Li vingstonas, turime gyventi toliau ne tik remdamiesi pirmaisiais įspūdžiais. Tolesni stebėjimai mums pateikia vis daugiau žen klų, kad šis Dievas yra. Pirmiausia pasaulis gyvuoja pagal fizikos dėsnius. Dievui ne reikia paleisti lietaus ar kiekvieną rytą kelti saulės. Bet tikintis Livingstonas sako, tai Dievas nušvietė mėlynę ir paleido visatą judėti. Paskui pastebime, kad gamta ne visada švelni ir maloni. Pa saulyje gausu baisių kančių ir blogio. Kur tada yra gerasis Die vas? Tikintysis tvirtina, kad Dievas sukūrė dalykus, kiek galima geresnius, bet žmonių nuodėmės apvertė viską aukštyn kojom. Bet Dievas neatsako net į nekaltų aukų pagalbos šauksmą. Tada pasigirsta kitas atsakymas: kai Dievas pasitraukia į šešėlį, šios kančios sudaro amžinąjį gėrį, kurį jie patirs ne šiame, o kitame gyvenime. 150
Nematom as sodininkas
Galiausiai ką pasirenkame? Dievą, kuris nepalieka jokių pėdsakų, nesukelia jokio garso ir nė trupučio nesikiša į visa tos raidą. Skelbiama, kad šen ir ten įvyko keli stebuklai, bet net tvirčiausi tikintieji rimtai jais netiki. Kitiems Dievo iš viso nėra. Juk nematome nė jo piršto nago, o ką jau kalbėti apie rankas. Koks tada yra skirtumas tarp Dievo ir jokio dievo? Ar kvaila tvirtinti, kad jis egzistuoja, lygiai kaip ir tvirtinti, kad sodinin kas tvarko Livingstono ir Stenlio stebimą proskyną? Jei Dievas yra daugiau nei žodis ar viltis, ar tikrai mums reikia kokio nors ženklo, rodančio, kad jis veikia šiame pasaulyje?
Taip pat žr.: 3. Indė ir ledas 24. Keturkampis apskritimas 61. Mėnulis iš sūrio 78. Lažybos iš Dievo
151
46. Ameba Spauda suteikė jam pravardę „žmogus kirminas“, bet jo draugai pažinojo jį kaip Dereką. Mokslininkai pakeitė jo DNR norėdami, kad jis įgytų vieną iš nuostabiausių paprasto ar sodo kirmino savybių: gebėjimą atauginti prarastą organą. Ir jiems pavyko. Kai per vieną bandymą jie nukirto jam ran ką, per mėnesį ataugo nauja. Bet paskui Dereko kūnas pradėjo pamažu nykti. Kad būtų išsaugota jo gyvybė, jie persodino jo smegenis į naują kūną. Tačiau dėl per operaciją įvykusios didelės klaidos jo smegenys suskilo į dvi dalis. Laimei, abi pusės buvo visiškai ataugintos ir sėkmingai persodintos į naujus kūnus. Tik bėda, kad abu tas pačias smegenis turintys vyrai tikėjo esantys tas pats Derekas. Ne gana to, abu turėjo tuos pačius Dereko atsiminimus, proti nius sugebėjimus ir asmenybės bruožus. Tai sudarė sunku mų Dereko draugams. Jie negalėjo jų atskirti. Iš to atsirado ir kitų padarinių: abu Derekai įsipainiojo į teisėtą kovą dėl Dereko turto. Bet kuris Derekas tikrasis? Jie abu gali būti vienas ir tas pats Derekas, ar ne? Šaltinis: Derekas Parfitas „Protas ir asmenys“, 89 skyrius (Oksfordo universiteto leidykla, 1984)
Ameba
Kaip geri detektyvai, prieš pradedami dėlioti įvykius, turime ap tarti tam tikrus faktus. Kadaise buvo vienas Derekas, dabar - du. Pavadinkime juos Dešinysis Derekas ir Kairysis Derekas pagal originalių smegenų pusrutulių, iš kurių jie išaugo, pavadinimus. Kuris, jei iš viso gali būti, yra Derekas? Jie abu negali būti vienas Derekas, nes po operacijos atsirado ne vienas, o du žmonės. Jei Dešinysis Derekas mirtų, o Kairysis Derekas gyventų, tai Derekas būtų gyvas ar miręs? Kadangi tas pats asmuo tuo pat metu negali būti ir gyvas, ir miręs, Derekas negali būti ir Dešinysis, ir Kairysis Derekas. Gal nei Dešinysis Derekas, nei Kairysis Derekas nėra tikra sis Derekas. Bet tai keistas sprendimas. Jei, tarkime, kairysis smegenų pusrutulis būtų sunaikintas per operaciją ir tik deši nysis visiškai ataugtų, tvirtai teigtume, kad Dešinysis Derekas yra Derekas. Bet jei kairysis smegenų pusrutulis irgi sėkmingai būtų ataugintas, tai staiga Dešinysis Derekas jau nebebūtų De rekas, nors abiem atvejais jis buvo visiškai vienodas. Kaip gali koks nors išorės veiksnys paneigti Dešiniojo Dereko buvimą Dereku? Vienintelė galima išvada, kad tik vienas iš jų yra Derekas. Bet jie turi vienodą teisę į savo tapatybę. Kodėl turėtume vieną pasirinkti, o kito ne? Tapatybės priskyrimas negali būti sutar tinis. Taigi visos galimybės - abu, nei vienas, nei kitas - atrodo klaidingos. Bet viena turėtų būti teisinga, nes nėra kito kelio. Jei nė vienas iš galimų atsakymų į klausimą netinka, turbūt iškėlėme neteisingą klausimą. Tai panašu į reikalavimą atsakyti į klausimą „Kada baigsi mušti savo žmoną?“, kai niekada nesi to ir daręs. 153
Ameba
Kalbant apie žmogų kirminą, klaidingai klausiame dėl as mens tapatybės laiko atžvilgiu - santykiu vienas ir vienas, nors turėtų būti vienas ir keli. Tapatybės logika netaikytina. Turėtu me kalbėti apie perėmimą ar tęstinumą. Taigi ir Dešinysis, ir Kairysis Derekai yra Dereko tęsėjai. Tad neturime klausti, kuris iš jų yra tikrasis Derekas. Galėtume tik užduoti klausimą, ar Derekas išgyveno per šį bandymą. Atsakymas būtų „taip“. Jei tai tiesa, Derekas išgyve no be tapatybės. Žinoma, mes nesidalijame į kelias dalis kaip Derekas. Bet ši istorija gali būti pamoka. Ji rodo, kad tam, kad išgyventume, svarbu išsaugoti ne mūsų tapatybę laiko atžvilgiu, bet užtikrinti mūsų asmenybės tęstinumą - tinkamą tąsą tarp mūsų dabar ir mūsų ateityje. Tada kyla klausimas, ką gi norime pratęsti. Savo kūną? Smegenis? Vidinį gyvenimą? Sielą?
Taip pat žr.: 2 . Nuskraidinkite mane 11. Jachta „Tesėjas“ 30. Iš ko susideda atsiminimai 38. Aš esu smegenys
154
47. Triušis! Profesorius Lapinas ir jo asistentas buvo pakylėti - jie galės sudaryti nežinomos kalbos žodyną. Jie neseniai atrado pra dingusią Leporido gentį ir šiandien turėjo pradėti užrašinėti žodžių reikšmes jų kalba. Pirmas žodis, kurio atitikimą reikėjo nustatyti, buvo „gavagai“. Jie girdėjo šį žodį vartojant, kai tik pasirodydavo triu šis. Taigi Lapinas ketino užrašyti „gavagai=triušis“. Bet tada įsiterpė jo asistentas. Ar negali žodis „gavagai“ reikšti ką nors, kaip, pavyzdžiui, „triušio dalį“ arba „Žiūrėk! Triušis!“ ? Gal Leporido gentis galvojo apie gyvūnus, kaip egzistuo jančius keturiuose matmenyse, laiko bei erdvės atžvilgiu, ir „gavagai“ reiškė tik tą triušio dalį, kuri buvo matyti stebėjimo momentu? Arba „gavagai“ reiškė tik matomus triušius, o ne santys triušiai turėjo kitą pavadinimą? Galimybės atrodė nepaprastos, tačiau Lapinas turėjo pri pažinti, kad terminai atitiko tai, ką jie iki tol buvo pastebė ję. Bet kaip jie galėjo sužinoti, kuri reikšmė tikra? Jie galėjo daugiau stebėti. Bet norint sužinoti visas reikšmių galimy bes, reikėtų sužinoti beveik viską apie tą gentį: kaip ji gyve no, kokius ir kaip vartojo žodžius. Bet ar tada galima pradėti sudaryti žodyną? Šaltinis: V . V. O. Kvin „Žodis ir objektas“ (MIT Press, 1960)
Triušis
Kiekvienas, kalbantis daugiau negu viena kalba, žino tam tikrų žodžių, kurie negali būti paprastai išverčiami iš vienos kalbos į kitą. Ispanai, pavyzdžiui, šneka apie miesto „marcha“ (linksmybes) ar vakarėlį. Tai panašus, bet netapatus žodis airiš kam žodžiui „craic“. Jį irgi sunku tiksliai išversti į anglų kalbą. Artimiausias atitikmuo galėtų būti „malonumas“ arba „sma gus laiko leidimas“. Bet norint suvokti, ką žodžiai „marcha“ ar „craic“ reiškia, reikia pasinerti į tos šalies kalbą ir kultūrą. Vienareikšmiškai negalima išversti ispanų kalbos veiksma žodžio „būti“. Greičiau yra du veiksmažodžiai „ser“ ir „estar“. Kada kurį reikia vartoti, priklauso nuo „būti“ reikšmės. Jos anglų žodyne nėra. Norint suvokti ispaniško žodžio „esposas“ reikšmę, nepakanka žinoti, kad jis reiškia „žmonos“. Jūs dar tu rit žinoti, kad jis taip pat reiškia „antrankius“, ir turėti supra timą apie tradicinį ispanų vyriškumą. Istorija apie „gavagai“ sako, kad visų žodžių, kaip antai: „craic“, „marcha“, „ser“ ir „esposas“, prasmė stipriai susijusi su kultūra ir kitais kalbos žodžiais. Kai verčiame žodžius į kitą kal bą, prarandame svarbiausia - kontekstą. Daugeliu atvejų galima išsisukti, nes prasmė yra gana panaši, vartoti žodžius bei susi kalbėti su juos vartojančia bendruomene. Lapinui, manančiam, kad „gavagai“ reiškia „triušį“, tikriausiai pavyks išversti šį žodį, net jeigu yra subtilių šių dviejų žodžių prasmių skirtumų. Bet norėdamas juos sužinoti jis turėtų sutelkti dėmesį ne į anglų kalbos specifiką, bet į tą bendruomenę ir jos kalbą. Kodėl tai svarbu? Mes linkę galvoti apie žodžius kaip apie idėjų ar daiktų etiketes, kurios leidžia skirtingomis kalbomis kalbantiems žmonėms kalbėti apie tą patį dalyką ir turėti tų pa 156
Triušis
čių idėjų. Štai jie ir vartoja skirtingus žodžius tam pačiam da lykui išreikšti. Pagal šį modelį žodžiai ir jų prasmė ar dalykas, kurį jie išreiškia, visiškai sutampa. Bet jei į istoriją apie triušį pažvelgsime rimtai, mums reikės ją pakeisti iš pagrindų. Žodžiai nėra paskiri. Jie susipynę vienas su kitu ir su juo vartojančių žmonių patirtimi. Reikšmė susiju si su visuma, todėl niekada visiškai tiksliai nesuprasite paskiro žodžio. Jei taip yra, tada iškyla keistų klausimų. Pavyzdžiui, kas yra teisingas teiginys? Manome, kad teiginys „triušis sėdėjo ant ki limėlio“ yra teisingas, jei buvo triušis, kuris sėdėjo ant kilimėlio. Svarbu yra sakinio ir dalykų padėties atitikmuo. Bet šis papras tas santykis negalimas, jei sakinio prasmė priklauso nuo kalbos ir kultūros. Vietoj paprasto sakinių ir faktų atitikimo yra sudė tingos faktų, sakinių, kalbos ir kultūros sąsajos. Vadinasi, tiesa susijusi su kalba ir kultūra? Būtų per anksti daryti tokią išvadą. Bet atsižvelgiant į pradinį holizmo tašką, visai įmanoma pamažu prie jos prieiti.
Taip pat žr.: 19. Muilo burbulo sprogimas 23. Vabalas dėžutėje 74. Vanduo, visur vanduo 85. Žmogus iš niekur
157
48. Blogio genijus Visi kritikai buvo tos pačios nuomonės. Režisūra užėmė kva pą, vaidyba - puiki, dialogai - glausti ir aiškūs, tempas - ne priekaištingas, originalus siužetas ir didinga muzika, viskas darė filmą gerą. Bet jie taip pat sutiko, kad filmas „De Puta Madre“ morališkai atstumiantis ir šlykštus. Pagal jame pa teiktą pasaulėžiūrą ispaniškai kalbančios tautos yra aukš čiau už kitas, žiaurus susidorojimas su senais žmonėmis būtinas, bevaikės moterys gali būti nebaudžiamai prievar taujamos. Čia kritikų nuomonės išsiskyrė. Vieniems filmo amoralu mas sumenkino jo, kaip meno kūrinio, vertę. Kitiems atrodė, kad nereikia painioti filmo kūrimo priemonių ir jo prasmės. Filmas buvo tiek labai geras kinematografijos kūrinys, tiek morališkai didi gėda. Galime stebėtis jo kokybe ir bjaurėtis amoralumu. Ginčas tapo daugiau nei akademiniu svarstymu, nes fil mo tema buvo tokia pasibjaurėtina, kad jis galėjo būti visur uždraustas. Nebent būtų nuginčyta, kad jo meniškumas su švelnina cenzūrą. Režisierius teigė, kad cenzūra pakenktų laisvai meninei raiškai. Ar jis teisus?
Šis įsivaizduojamas ginčas turi daug atitikmenų tikrame gy venime. Turbūt labiausiai vis dar nesutariama dėl Lenės Ryfenš158
Blogio genijus
tai dokumentinio filmo „Valios triumfas“ apie nacių Niurnber go mitingus ir „Olimpijos“, 1936 metų Miuncheno olimpiados įrašo, sustiprinančio mitus apie arijų pranašumą, nuopelnų. Vieniems L. Ryfenštal buvo talentinga filmų kūrėja, paaukojusi savo talentą blogiui. Kitiems jos filmai yra tiek meniški, tiek amoralūs. Oskaras Vaildas išdėstė vieną iš kraštutinių pozicijų šiame ginče: „Nėra tokio dalyko kaip morali ar amorali knyga. Yra gerai arba blogai parašytos knygos“. O. Vaildas tvirtino, kad menas ne susijęs su morale ir taikyti menui etikos standartus yra klaida. Dauguma nežengtų taip toli. Jie ginčytų, kad galima atsieti estetinius sprendimus nuo etikos, kad galima kuo nors žavėtis estetiškai, bet ne etiškai. Sutikimas su šia nuomone neužbaigia ginčo. Viena sakyti, kad etika ir estetika gali būti atskirtos, kita sakyti, kad galima atmesti moralinį nuosprendį. Puikiai tiktų sakyti, kad filmas „De Puta Madre“ yra meno triumfas ir moralinė gėda, kad m o ralės reikalavimai svaresni už meno reikalavimus. Turėdami tai omeny galėtume uždrausti filmą, nors ir pripažįstame jo me niškumą. Kitas O. Vaildo požiūris teigia, kad estetika ir etika glaudžiai susijusios. Kytsas rašė, kad „grožis yra tiesa, tiesa yra grožis“. Jei taip, tada bet koks meno darbas, iškreiptai perteikiantis tikrovę, yra tiek estetiškas, tiek kūrybiškai nesėkmingas. Moraliai bjau raus, bet nuostabaus meno darbo išraiška būtų prieštaravimas ir tie, kuriems patiko filmas „De Puta Madre“, stipriai klystų. Kai intelektualai stipriai nesutaria dėl svarbiausių princi pų, lengva netekti vilties ir pasirinkti reliatyvią poziciją „kad 159
Blogio genijus
tik jums tiktų“. Toks pasirinkimas, bent šiuo atveju, nepadėtų. Asmuo, prieštaraujantis reikalavimui uždrausti filmą „De Puta Madre“, sunkiai gali sutikti, kad tų, kurie nepritaria, nuomonė tokia pat priimtina kaip ir jo. Bet reikia suvokti, kad tai, ką jis mano esant neprotinga - filmo uždraudimas, yra protinga. O tas, kuris pripažįsta šių prieštaravimų teisėtumą, turi panaikinti cenzūros reikalavimą. Jei abi pusės yra iš dalies teisios, tai turi būti koks nors ben dras abiem priimtinas pagrindas. Bet jį rasti nelengva.
Taip pat žr.: 12. Pikaso pajūryje 37. Menininkė gamta 66. Klastotojas 86. Menas dėl meno
160
49. Klaidingas mąstymas Barbara ir Volis įšoko į taksi Oksfordo stotyje. „Mes skuba me, - pasakė Barbara. - Ką tik atvykome į Londoną ir šią popietę išvykstame į Stratfordą. Todėl prašytume mums parodyti tik universitetą ir parvežti atgal į stotį“. Taksi vairuotojas nusišypsojo ir įjungė taksometrą, tikė damasis iš šios paslaugos didelio pelno. Jis apvežė juos aplink visą miestą. Parodė Ašmolyno ir Pito Riverso muziejus, botanikos sodus, gamtos ir mokslo isjtorijos muziejus. Jo maršrutas apėmė ne tik žymią Bodleno biblioteką, bet ir kitas mažiau žinomas Radklifo, Saklerio ir Teiloro bibliotekas. Jis parodė jiems visus trisdešimt de vynis koledžus, taip pat septynis privačius universitetus. Kai jie galiausiai atvyko į stotį, taksometras rodė 64,30 svarų. „Pone, esate sukčius! - pasipriešino Volis. - Jūs rodėte mums koledžus, bibliotekas ir muziejus. Bet, po velnių, mes norėjome pamatyti tik universitetą!“ „Bet universitetas ir yra koledžai, bibliotekos bei muzie ja i!“ - atsakė pasipiktinęs taksistas. „Manote, kad tuo patikėsime? - paklausė Barbara. - Tai, kad esame turistai iš Amerikos, nereiškia, jog esame visiški kvailiai!“ Šaltinis: Gilbertas Rail is „Proto koncepcija“, 1 skyrius (Hutchinson, 1949)
Kl a i d i ng a s mą s t y ma s
Dėl triukšmingumo, arogancijos ir kvailumo Amerikos turis tų įgyta nekokia reputacija Britanijoje iš dalies šališka. Taip yra dėl vienos priežasties - kiek britų norėtų, kad apie juos spręstų iš to, kaip mūsų poilsiautojai elgiasi Costa del Sol? Šios istorijos tikslas nėra užsipulti amerikiečius, o pateikti stulbinamą klaidingo mąstymo formos pavyzdį, kai net suma niausi dėl to susiginčija. Barbara ir Volis padarė klaidą, kurią Oksfordo filosofas Gilbertas Railis pavadintų „kategorine klai da“. Jie manė, kad Oksfordo universitetas panašus į jį sudaran čius koledžus, bibliotekas ar muziejus, tai yra konkrečiame pa state įsikūrusi konkreti institucija. Bet universitetas nė iš tolo į tai nepanėši. Nėra tokios vietovės ar pastato, kurį galėtume nurodyti ir pasakyti, kad tai ir yra universitetas. Teisingai sakė taksi vairuotojas, kad tai - institucija, kuriai priklauso visi šie konkretūs pastatai ir jų korpusai. Bet tai nerodo, kad universitetas yra šmėkla, paslaptingai jun gianti visus šiuos koledžus, bibliotekas ir kitus pastatus. Taip gal voti būtų kitos kategorijos klaida. Tai nei materija, nei nemateria lus dalykas. Neturėtume suklysti dėl kalbos specifikos ir manyti, kad dėl daiktavardžio vienaskaitos tai turi būti vienas objektas. G. Railis manė, kad mąstymo apie protą būdas - panaši kate gorinė klaida. Kadangi „protas“ yra vienaskaitinis daiktavardis, esame linkę manyti, kad protas turi būti vienas dalykas, kurį tas daiktavardis žymi. Jei taip mąstome, prieiname prie vieno iš dviejų absurdų. Arba darome išvadą, kad protas yra smegenys, o tai yra nesąmonė, nes kitaip nei mintys smegenys turi masę ir tūrį; arba nusprendžiame, kad protas turi būti kokia nors ne materiali visuma, biologinės mašinos, mūsų kūno, dvasia. 162
Kl ai di ngas mą s t y ma s
Galime nepritarti nė vienam iš šių neįtikimų atsakymų, jei pripažįstame, kad protas nėra vienetinis objektas. Sakydami, kad kas nors turi protą, turime omenyje, kad kas nors turi norų, troškimų, supratimą, mąstymą ir t. t. Visi norime, trokštame, suprantame ir mąstome, todėl sakome, kad turime protą. Bet nereikėtų kokio nors vieno objekto identifikuoti kaip proto. Tai ne paslaptingiau nei tvirtinti, kad universitetas yra koledžai, bibliotekos ir t. t., nors ir nėra atskiro objekto, vadinamo uni versitetu. Tai yra puikus amžiaus senumo problemos sprendimas. Ar tai išsprendžia ar neišsprendžia - galbūt susilpnina - proto pro blemas, kategorinės klaidos sąvoka leidžia nesupainioti kalbos ypatybių ir tikrovės ypatumų.
Taip pat žr.: 24. Keturkampis apskritimas 31. Kaip tik taip 62. Mąstau, vadinasi? 83. Auksinė taisyklė
163
50. Geras kyšis Ministras pirmininkas manė esantis „doras vaikinas“. Jis atvirai nekentė vyriausybėje paplitusios korupcijos bei nesąžiningu mo ir norėjo vadovauti garbingesnei be doresnei administracijai. Kartą nutiko tai, kas iškėlė tikrą dilemą. Per susitikimą su įmone Downing Street vienas verslininkas, garsėjantis ypa tingu nesąžiningumu, bet nė karto nepakliuvęs į teisėsau gos akiratį, pasivedė jį kiek nuošaliau ir sąmoksliškai šnabž dėdamas tarė: „Daug žmonių manęs nemėgsta ir niekina mano verslo tvarkymo būdus. Man tai nė kiek nerūpi. Erzina tik tai, kad dėl tokios reputacijos niekada negalėsiu būti pa gerbtas savo šalyje. Neabejoju, kad kartu galime kaip nors sutvarkyti šį reika lą. Esu pasirengęs paaukoti 10 milijonų svarų sterlingų ir už tikrinti švarų vandenį šimtams tūkstančių Afrikos žmonių, jei garantuosite, kad pagal Naujųjų metų garbės sąrašą būsiu paskelbtas Anglijos ordino kavalieriumi. Jei ne, tada viską išleisiu savo reikmėms“. Jis patapšnojo ministrui pirmininkui per petį ir tarė: „Pa galvokite apie tai“, tada dingo. Ministras pirmininkas žinojo tai esant tam tikra kyšininkavimo forma. Bet ar yra visiškai blogai parduoti vieną iš aukščiausių šalies apdovanojimų, kai atlygis bus panaudotas geriems darbams?
G eras kyšis
Kas palaiko aiškią moralę, šią dilemą gali išspręsti dviem bū dais. Sutikite su siaura utilitarine nuomone, pagal kurią m ora liai trokštamas rezultatas yra tas, kuris naudingas kuo daugiau žmonių. Tokiu atveju ministras pirmininkas turėtų paimti kyšį. Moralės logika paprasta: jei jis priims pasiūlymą, šimtai tūks tančių žmonių naudosis geriamojo vandens sistema, o vienas turtingas žmogus gaus teisę vadintis „seru“. Ir to kaina būtų tik žmonių, nepateisinančių godaus vadinamojo nusikaltėlio pa gerbimo karalienės vardu, susierzinimas. Jei remsitės sąžiningumo ir normų laikymosi principais, tai aišku, kad ministras pirmininkas turėtų atsispirti pagundai. Valstybės reikalai turi būti tvarkomi pagal tam tikras normas. Leidimas turtuoliams pirkti titulus ir gerą vardą, net jei už tai mokami pinigai skiriami geriems tikslams, sumenkina principą, kad valstybė savo palankumo ženklus suteikia už nuopelnus, o ne už galėjimą susimokėti. Norint suvokti šios dilemos sunkumą, reikia įvertinti abu ar gumentus. Valstybės reikalų tvarkymas ir teisėtvarkos taisyklės, be abejo, svarbios kiekvienai demokratinei atvirai visuomenei. Bet jei taisyklių sulaužymas duoda ypač gerų rezultatų, o blogų šalutinių padarinių tėra keletas, ar nekvaila ar net amoralu tvir tai jų laikytis? Problemos esmė yra moralinis nuolaidžiavimas savo silp nybėms. Ministras pirmininkas trokšta vadovauti „švariai“ vyriausybei. Vadinasi, reikia stengtis pačiam nepasiduoti ko rupcijos pagundoms. Bet šiuo atveju dėl jo noro išlikti švariam reikia paaukoti tūkstančių afrikiečių gerovę, juk jie galėjo turėti patikimą geriamojo vandens sistemą. Galima kaltinti ir dėl to, 165
G e r a s kyšis
kad jis labiau nori likti švarus negu padaryti pasaulį geresnį. Jo noras būti moraliam iš tikrųjų yra amoralus. Tai piktnaudžiavi mas, dėl kurio kiti turės kankintis kamuojami ligų ir eiti mylias parsinešti vandens. Ministras pirmininkas gali tai žinoti, bet vis dar abejoti. Jei jis leis sau taip galvoti, koks bus kitas siekis papirkti? Kodėl ne meluoti rinkėjams, jei meluodamas gali laimėti jų pritarimą karui, kuriam jie priešintųsi? Kodėl neremti despotiškų reži mų, jei ilgainiui tai užtikrins tų regionų stabilumą ir neleis dar blogesniems asmenims patekti į valdžią? Jei galutinis rezultatas yra tai, kas rūpi politikams, ar jis gali patenkinti savo norą būti doras, sąžiningas ir nekorumpuotas lyderis? Ar šis noras tėra naivi svajonė?
Taip pat žr.: 7. Kai nelaimi niekas 79. Prisukamas apelsinas 83. Auksinė taisyklė 91. Niekam neskauda
166
51. Gyvenimas rezervuare Po avarijos Brajanas gyveno rezervuare. Jo kūnas buvo su traiškytas, bet chirurgai spėjo išgelbėti jo smegenis. Dabar tai buvo daroma visada, jei tik įmanoma, kad vėliau smege nys galėtų būti persodintos į tinkamo donoro kūną. Kadangi dažniau pavykdavo išgelbėti tik smegenis, lau kiančiųjų naujo kūno sąrašas tapo labai ilgas. Sunaikinti smegenis buvo etiškai nepriimtina. Tačiau atsirado išeitis Kinijoje buvo išrastas superkompiuteris Mai Trikks. Prijung tais prie smegenų elektrodais kompiuteris galėjo maitinti ir veikti smegenis, kad susidarytų iliuzija, jog žmogus gyvena turėdamas normalų kūną tikrame pasaulyje. Vieną dieną Brajanas atsibudo ligoninės lovoje. Jam pa pasakojo apie įvykusią avariją bei sėkmingą smegenų per sodinimą ir išleido į normalų gyvenimą. Tačiau visą tą lai ką jis tebuvo jo senosios smegenys, laikomos rezervuare ir dirbtinai stimuliuojamos kompiuteriu. Brajanas neturėjo daugiau priežasčių tikėti, kad dabar gyvena tikrame pasau lyje, nei jūs ar aš. Kaip galėtų jis - ar mes - žinoti, kad taip iš tikrųjų yra? Šaltinis: Renė Dekartas „Meditacijos“, pirmoji meditacija (1641); Hilari Patnam „Protas, tiesa ir istorija“, 1 skyrius (Kembridžo universiteto leidykla, 1982); filmas „Matrica“ (1999), režisieriai Laris ir Endis Vačovskiai; Niko Bostrumo simuliacijos argumentas (www.simulation-argument.com)
Gyvenimas rezervuare
Mintis, kad esame tik smegenys, laikomos induose, įkvėpė sukurti populiarų mokslinės fantastikos filmą „Matrica“. Jame filmo herojus Neo, kurį vaidino Keanu Ryvsas, turėjo kūną, bet jo padėtis buvo panaši į Brajano. Neo manė, kad jis gyvena rea liame pasaulyje, nors iš tikrųjų jo smegenys buvo maitinamos tam tikra informacija, palaikančia šią iliuziją. Tikrovėje jis buvo panardintas į vaisiaus vandenis ir gulėjo specialioje talpykloje. Mintis, kad ir mes galėtume būti tokios didelės iliuzijos au kos, yra daug senesnė. Apie tai kalbėjo jau Platonas uolos ale gorijoje. Dekartas suabejojo, ar negali būti, kad tik sapnuojame ir esame klaidinami galingo demono. Viena aišku, idėją apie smegenis rezervuare įmanoma mok sliškai pagrįsti. Tai daro ją labiau įtikimą nei baisaus klaidinan čio demono atvaizdas. Paskutinis argumentas parodė, kad yra įmanoma, jog mes gyvename virtualioje realybėje, gal ne kaip smegenys induose, bet kaip dirbtinai sukurti intelektai. Tai gali būti paremta argu mentais, kad tam tikru laiku mes ar kita civilizacija greičiausiai jau sugebės sukurti dirbtinį intelektą ir virtualią realybę jam gyventi. Šiems tariamiems pasauliams nereikia daug gamtinių išteklių, kad galėtų gyvuoti, kaip biologiniams organizmams, todėl gali būti sukurta daugybė virtualių tikrovių. Galėtų būti, kad visos Žemės „gyvenimo“ atitikmuo egzistuoja viename to kiame ateities kompiuteryje. Jei tai yra įmanoma, tada reikia atlikti tam tikrus matemati nius skaičiavimus ir įvertinti tikimybę, kad gal gyvename vie name tokių tariamų pasaulių. Sakykime, kad per visą žmonijos istoriją kiekvienam bet kada gyvenusiam žmogui yra kompiu 168
Gyvenimas rezervuare
teriais sukurti dar devyni. Tiek simuliuojami, tiek tikri žmonės manytų, kad jie yra lygiaverčiai biologiniai organizmai. Bet 90 procentų jų klystų. Kadangi negalime žinoti, ar esame simulia cijos rezultatas, ar tikros būtybės, 90 procentų tikėtina, kad iš tikrųjų klystame, priskirdami save „tikrųjų“ grupei. Kitaip ta riant, labiau tikėtina, kad gyvename kažkame, panašiame į Mat ricą, negu vaikštome tikrąja Žeme. Daugelis žmonių abejoja tokiu argumentu. Gal todėl, kad teiginio išvada per daug pritrenkiama. Tačiau reikėtų klausti ne „Ar tai yra įtikima?“, o „Ar čia nėra logikos klaidų?“ Rasti logi kos klaidas labai sunku, jei išvis įmanoma.
Taip pat žr.: 1. Blogio demonas 28. Košmaras 62. Mąstau, vadinasi? 98. Laimės mašina
169
52. Daugiau ar mažiau Karolė nusprendė skirti didelę savo turtų dalį nuskurdusio pietų Tanzanijos kaimelio gyvenimui pagerinti. Kadangi ji abejojo gimstamumo reguliavimo programomis, su ja kartu dirbanti plėtros agentūra pasiūlė du galimus planus. Pirmajame plane nebuvo numatyta jokio gimstamumo reguliavimo. Tai galbūt padidintų kaimelio gyventojų skaičių nuo 100 iki 150, o gyvenimo kokybės indeksas, įrodantis tiek subjektyvius, tiek objektyvius veiksnius, padidėtų vidu tiniškai nuo 2,4 vos iki 3,2. Į antrąjį planą buvo įtraukta nepriverstinio gimstamumo reguliavimo programa. Numatyta, kad taip gyventojų skai čius išliktų toks pat, tai yra 100, o vidutinis gyvenimo koky bės rodiklis pakiltų iki 4,0. Žinoma, kad tik tie gyventojai, kurių gyvenimo kokybės rodiklis siekia 1,0 arba yra mažesnis, mano, kad toks jų gy venimas išvis niekam vertas. Pirmasis planas leistų sukurti vertingesnį gyvenimą negu antrasis. Antrasis planas leistų patenkinti mažiau gyventojų, bet jiems gyvenimas teiktų daug daugiau pasitenkinimo. Kuris planas leistų geriausiai panaudoti Karolės pinigus? Šaltinis: Derekas Partitas „Protas ir asmenys", 4 dalis (Oksfordo universiteto spauda, 1984)
D a u g i a u ar m a ž i a u
Ne tik Karolei iškyla dilema, kai reikia rinktis tarp kokybės ir kiekybės. Tada taikome gyvenimo kokybės indeksus, nustato me kokybės lygį. Tai yra sudėtinga. Ko Karolė siekia? Yra trys galimi atsakymai. Pirma, padidinti gyventojų, kurie gyventų vertingą gyvenimą, skaičių. Antra, pa didinti bendrą gyvenimo kokybės rodiklį. Trečia, sukurti kiek įmanoma geresnes sąlygas, kad gyvenimas teiktų daugiausia pasitenkinimo. Apsvarstykime pirmąjį atsakymą. Jei ji neįtrauks jokio gims tamumo reguliavimo plano, tai bus daugiau žmonių, kurių gyve nimą reikės padaryti vertingesnį. Ar tai yra trokštamas tikslas? Jei manome, kad taip, tada atrodo padarėme netinkamą išvadą. Kadangi visi žmonės, net ir patys skurdžiausi, yra verti gyventi, vadinasi, visada turime pasirinkti, kad pasaulyje gyventų kuo daugiau žmonių, kol jų gyvenimo kokybė nenukrenta žemiau skurdo ribos. Bet ar tikrai būtų gerai, jei patrigubintume An glijos gyventojų skaičių ir taip nuskurdintume šalį, kad rastųsi daugiau gyvybių, vertų gyventi šiame pasaulyje? Antras galimas tikslas - padidinti bendrą gyvenimo kokybės rodiklį. Pirmame plane tai numatyta. Nors skaičiavimai tik šiek tiek gali priartinti prie tikrovės, maždaug apskaičiuojame, kad 150 gyventojų, kurių kiekvieno gyvenimo kokybės rodiklis 3,2, sudaro 480 „taškų“. O 100 gyventojų, kurių kiekvieno gyvenimo kokybės rodiklis yra 4,0, sudaro tik 400 „taškų“. Vadinasi, pir masis planas leidžia pagerinti bendrą gyvenimo kokybę. Taip irgi galima prieiti prie netinkamos išvados. Vadinasi, daug geriau padidinti gyventojų skaičių iki 1000, nesvarbu, kad jų gyvenimo kokybės rodiklis bus vos 1,1, negu 100 gyventojų 171
D a u g i a u ar m a ž i a u
užtikrinti didžiausią gyvenimo kokybės rodiklį - 10. (Čia nau dojama kokybės rodiklių sistema yra išgalvota.) Trečias tikslas - sukurti kiek įmanoma geresnes sąlygas, kad būtų įdiegtos labiausiai vertinamos ir pasitenkinimą keliančios gyvenimo formos, ir nesirūpinti gyventojų skaičiaus ar bendro gyvenimo kokybės rodiklio didinimu. Geriau yra mažiau tikrai patenkintų žmonių nei daug šiek tiek patenkintų žmonių. Lyg ir prieita prie racionalios išvados. Bet ji įgauna tam tikrą potekstę, kalbant apie kitas gyvenimo sritis ir etiką, ir tai gali sukelti nerimą. Tad sakome, kad nėra prasmės skatinti gimsta mumą dėl pačių gyvybių, net jei ir būtų vertos gyvenimo, visos potencialios gyvybės, užmegztos ankstyviausių embrionų for ma, nebeturi daugiau jokios ypatingos vertės. Faktas, kad em brionas gali tapti žmogumi, vertu gyventi, nėra priežastis gal voti, kad esame moraliai įpareigoti daryti viską, kad jis išvystų pasaulį. Žinoma, daugelis yra visiškai laimingi pritarę tokiai iš vadai. Tie, kurie yra nelaimingi, turėtų paklausti savęs, kodėl jie tokie nėra.
Taip pat žr.: 20. Pasmerkti gyventi 84. Malonumo principas 87. Teisinga nelygybė 98. Laimės mašina
172
53. Dvejopa bėda „Gydytojau, turite man padėti. Kenčiu siaubingą skausmą ir žinau, kad mirštu. Pabaikite mano vargus. Atimkite man gyvybę greitai ir neskausmingai. Negaliu daugiau tverti“. „Ar gerai jus supratau, - paklausė dr. Haidas. - Prašote duoti jums didelę skausmą malšinančių vaistų dozę - apie
20 mg morfino sulfato, kad tuoj pat prarastumėte sąmonę ir po to greit numirtumėte?“ „Taip! Prašau, būkite gailestingas!“ - maldavo ligonis. „Bijau, to negaliu padaryti, - tarė dr. Haidas. - Bet iš veido matau, kad jūs labai kenčiate, tad kai ką galiu padaryti. Kad sumažinčiau jūsų skausmus, turėčiau suleisti jums didelę dozę skausmą malšinančių vaistų, sakykime, 20 mg morfino sulfato. Ji tokia didelė, kad jūs tuoj pat prarastumėte sąmo nę ir iškart numirtumėte. Ką pasakytumėte apie tai?“ „Atrodo, panašu į jūsų pirmąjį pasiūlymą“, - atsakė su mišęs ligonis. „Bet šiame pasaulyje tarp jų yra labai didelis skirtumas! atsakė daktaras. - Mano pirmasis pasiūlymas buvo jus nu žudyti, antrasis - palengvinti skausmus. Aš nesu žudikas, mūsų šalyje eutanazija neįteisinta“. „Bet kuriuo atveju aš išsivaduočiau iš savo kančios“, pareiškė pacientas. „Taip, - tarė gydytojas. - Bet tik vienas atvejis pateisintų mane“.
173
Dvejopa bėda
Daktaro Haido paaiškinimas, kuo skiriasi du jo nepaprastai panašūs pasiūlymai, gali atrodyti tik sofistika, bandymas pa cientui suteikti, ko jis nori, nepažeidžiant įstatymų. Daugelyje valstybių, kaip ir Britanijoje, draudžiama sąmoningai trumpinti paciento gyvenimą, net jei dėl kančių jis yra išsekęs ir to prašo. Bet leidžiama imtis priemonių skausmus sumažinti, net jei tai pagreitintų mirtį. Svarbiausiu tampa ketinimas. Tas pats veiks mas - 20 mg morfino sulfato suleidimas, sukeliantis tokius pa čius padarinius, gali būti teisėtas, jei ketinama sumažinti skaus mą, ir gali būti baudžiamas, jei motyvas yra nužudyti. Tai nėra tik įstatymo keistenybė. Už to slypi labai senas m o ralės principas, siekiantis katalikybės šaknis. Dvejopo poveikio principas teigia, kad moraliai priimtina daryti tai, kas teiktų gėrį, net jei galima numatyti ir neigiamą poveikį, jei tik veiks mo tikslas yra gėris, o ne blogis. Svarbiausia, kad numatyti ir ketinti yra ne tas pat. O vertinami kaip tik ketinimai. Atrodytų, kad šis principas yra būdas pateisinti keblų mora linį pasirinkimą. Bet jei šio principo griežtai laikomasi, jis nėra akivaizdi sofistinė išlyga, kad būtų galima išsisukti. Pavyzdžiui, dr. Haido atveju mes linkę manyti, kad jis tikrai nori patenkin ti paciento norą ir ieško būdo apeiti įstatymą. Bet turime ne pamiršti, kad jis nenori nužudyti savo paciento. Ir vis dėlto jis nenoriai atliks veiksmus, siekdamas kilnaus tikslo - sumažinti kančias, nors numato, kad tai baigsis mirtimi. Skirtumas tarp numatymo ir ketinimo gali būti labai svarbus, dr. Haidui mąs tant apie sąžinę. Kirba abejonė, kad esame atsakingi tiek už tai, ką numato me, tiek už tai, ką ketiname daryti. Jei pradėsiu miške šaudyti, 174
Dvejopa bėda
žinodamas, kad galiu lengvai sužeisti kitus, tai ką nors atsitik tinai nušovęs gindamasis galėsiu sakyti, kad esu nekaltas, nes neketinau nieko nužudyti. Jei dvejopo poveikio principas gali būti pateisinamas, privalu paaiškinti, kodėl juo remiantis ištei sinamas toks aiškiai nerūpestingas elgesys.
Taip pat žr.: 15. Eilinis didvyriškumas 29. Gyvenimo priklausomybė 71. Gyvybės palaikymas 89. Nužudyti ar leisti numirti
175
54. Nepagaunamasis Aš Tai galite bandyti daryti namie. Tiesą sakant, ir autobuse. Galite tai daryti užsimerkę ar atsimerkę, tyliame kambaryje ar triukšmingoje gatvėje. Ką jums reikia daryti? Atrasti save. Neturiu omenyje - atsistoti ir pasakyti savo vardą, supras ti dažniausiai daromus ar patiriamus dalykus. Turiu omenyje suvokti, kas jūs esate. Tai darydami visą dėmesį sutelkite į save. Bandykite savo sąmonėje pagauti savąjį Aš, reiškiantį jus, kaip asmenį, kuris jaučia karštį ir šaltį, galvoja, girdi ir t. t. Neprašau suvokti savo jausmų, pojūčių ar minčių, bet save, tai yra asmenį, kuris visa tai turi. Tai turėtų būti lengva. Galų gale kas šiame pasaulyje yra tikriau negu tai, kad jūs egzistuojate? Net jei viskas aplink tėra sapnas ar iliuzija, turite egzistuoti, kad tai sapnuotumė te ar patirtumėte šias iliuzijas. Taigi, jei visą dėmesį sutelksi te į savo vidų ir bandysite suvokti tik save, tai greitai atrasite save. Pirmyn. Drąsiau. Pasisekė? Šaltinis: Deividas Hjumas (1739-1740), „Traktatas apie žmogaus prigimtį“, I knyga
Sutikite. Jums nepasisekė. Jūs ieškojote vieno dalyko, kuris, jūsų manymu, visada buvo ten, ir nieko neradote. Ką tai reiškia? Kad jūs neegzistuojate? 176
N e p a g a u n a m a s i s Aš
Pagalvokite, ką jūs būtumėte radę. Tą akimirką, kai jūs būtu mėte kažką supratę, tai būtų buvę kas nors gana aiškaus: mintis, jausmas, pojūtis, garsas, kvapas. Bet jokiu būdu jūs nebūtumė te suradę savęs, kaip tokio. Jūs galėtumėte apibūdinti kiekvieną savo potyrį, bet ne save, kuris tai patyrė. Bet kaip galima nesuvokti, kad tai buvau būtent aš, kuris visa tai patyrė? Pavyzdžiui, yra tiesa, kad pažvelgęs į gulinčią knygą suvokiau, kad tai - knyga, bet ne aš. Kitaip sakant, suvokiau, kad tai buvau aš, matantis knygą. Tiesiog neįmanoma atskirti savęs nuo patyrimo, todėl nėra konkretaus Aš suvokimo, tik su vokimas to, ką suvokiu aš. Ir Aš negali būti pašalintas iš šios lygties. Gali skambėti gana įtikimai, bet taip nėra: problema niekur nedingsta - šis Aš yra niekas. Tai tik požiūrio taškas, nuo kurio pradedamas tapyti paveikslas. Tam tikru atžvilgiu, šio požiūrio taško negalima nepaisyti, nes paveikslas tapomas iš konkrečios perspektyvos. Ją pakeitus jis nebūtų toks, koks yra. Tačiau pats požiūrio taškas paveiksle neatsispindi. Tik žinome, kad iš šio požiūrio taško matoma žolėta kalvelė, pastatytas automobilis ar konkretus biurų centras. Taip Aš, kuris tai patiria, irgi gali būti matomas. Tiesa, jei žiūriu į gulinčią knygą, suvokiu ne tik vaizdinę patirtį, bet ir požiūrio tašką, iš kurio gaunama ši patirtis. Tačiau tai patyrus, nieko nepaaiškėja apie pačią požiūrio taško prigimtį. Aš yra vis dar niekas, nepatenkintas centras, aplink kurį kaip drugeliai skraido įvairūs potyriai. Į tai, turint omeny iškeltą klausimą, kas yra Aš, atsakymas būtų, kad ne daugiau nei visų patirčių, vienijamų vieno požiū 177
N e p a g a u n a m a s i s Aš
rio taško, suma. Aš nėra daiktas, ir jis nėra sau pažinus. Suvo kiame ne kas mes esame, o ką patiriame. Tai rodo ne tai, kad neegzistuojame, o kad mums trūksta pastovios egzistavimo šer dies, vieno nekintančio Aš, kuris, kaip dažnai, nors klaidingai, manome, daro mus asmenybėmis, kuriomis esame.
Taip pat žr.: 56. Perspektyvus vaizdas 62. Mąstau, vadinasi? 65. Sielos galia
88 . Visiška atminties netektis
178
55. Darni plėtra Gryno šeima suprato, kad už sėkmę reikia sumokėti didelę kai ną. Jų gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas kaime buvo tiek jų namai, tiek verslo patalpos. Jų įmonė davė didelį pelną. Verslui naudojamos sunkiosios technikos keliama vibracija lėtai ardė pastatą. Jei viskas ir toliau taip vyktų, po penkerių metų pasta tui būtų rimtai pakenkta. Dėl to jis taptų nesaugus ir jie turėtų išsikelti. Jų gaunamo pelno nepakaktų nei naujoms patalpoms įsigyti, nei būtinam remontui atlikti ir konstrukcijoms patobulinti. Ponas ir ponia Grynai buvo pasiryžę išsaugoti namus vaikams. Tad jie nusprendė sumažinti gamybą ir taip pri stabdyti pastato griūtį. Po dešimties metų Grynai atsisveikino su šiuo pasauliu, ir jų vaikai paveldėjo visą šeimos turtą. Bet namas ir toliau byrėjo. Atvykę statybininkai apskaičiavo, kad jį sutvarky ti kainuotų 1 milijoną svarų sterlingų. Jauniausiojo Gryno, daugelį metų išdirbusio šeimos įmonės buhalteriu, veidą iš kreipė skausmas. Jis susiėmė galvą. „Jei būtume dirbę visu pajėgumu ir nesirūpinę pastatu, būtume turėję pakankamai pinigų jam suremontuoti dar prieš penkerius metus. Dabar, dešimt metų dirbę mažesniu pajėgumu, bankrutuosime“. Tėvai norėjo apsaugoti palikimą, nors iš tikrųjų jį sunaikino. Šaltinis: Bjornas Lomboras „Skeptiškas aplinkos apsaugininkas“ (Kembridžo universiteto leidykla, 2001)
179
Darni plėtra
Ši parabolė galėtų būti paprasta pamoka apie verslo planavimą į priekį. Bet įdomiau tai, kad Gryno šeimos istorija atskleidžia rimtą dilemą: kaip reaguojame į šiandien iškylančias grėsmes aplinkai? Pagalvokime kad ir apie klimato kaitą. Ekspertai sutinka, kad klimatas keičiasi, ir tai greičiausiai žmonių veiklos padari nys. Tačiau nėra realių priemonių, kurių dabar galėtume imtis, norėdami sulaikyti šį procesą. Pavyzdžiui, Kioto sutartis leistų sustabdyti šį neigiamą procesą tik kokiems šešeriems metams. Bet vien tik Jungtinių Valstijų išlaidos, reikalingos šiai sutarčiai įgyvendinti, būtų lygios lėšoms, reikalingos švaraus geriamojo vandens tiekimo sistemoms praplėsti visame pasaulyje. Ar ap simoka tiek skirti prevencijos priemonėms? Esmė ne tai, kad, jei nereikėtų vykdyti Kioto sutarties, JAV aprūpintų visus Žemės gyventojus geriamuoju vandeniu. Tai labai panašu į Grynų šeimos situaciją. Ar nepateksime į tapa čią padėtį, kai vilkindami atlikti, kas neišvengiama, mažindami ekonomikos plėtrą atimsime galimybę iš ateities kartų turėti lėšų, o jų joms reikės dar daugiau, norint išspręsti visas pavel dėtas problemas? Ne išeitis tai atidėti, nes iškilus rimtai grėsmei būsime blogiau pasirengę ir mažiau finansiškai pajėgūs kovoti su jos padariniais. Nenoriu pasakyti, kad turėtume skubiai ko nors griebtis ir spręsti šią visuotinio atšilimo problemą. Tik noriu atkreipti dė mesį: tai, ką nuspręstume daryti, turėtų būti veiksminga, kad netyčiomis dar nepablogintume esamos padėties. Tam reikia nepamiršti ne tik didėjančios žalos aplinkai, bet ir įvertinti at eities kartų pajėgumą su ja susidoroti. Kaip ir Grynai siekė bet 180
Darni plėtra
kokia kaina sumažinti žalą savo namui, dauguma žaliųjų ak tyvistų ragina bet kokia kaina vengti kenkti aplinkai. Bet tai trumparegiška. Tokie yra samprotavimai, paremti sveiku protu. Tačiau jie intuityviai nepriimtini besirūpinantiems aplinka asmenims dėl trijų priežasčių. Pirma, aplinkos saugotojams nepatinka, kai už simenama, kad kartais geriau leisti labiau teršti-Žemę, tik trum pai. Antra, ieškant problemos sprendimo būdų pabrėžiamas ekonomikos plėtros vaidmuo. Finansų ir ekonomikos svarba yra dažnas daugelio žaliųjų smerkimo objektas. Trečia, peršama mintis, kad tik ateities technologijos padės rasti tinkamą šios problemos sprendimo būdą. Tačiau kaip tik modernias techno logijas dauguma gamtosaugininkų vertina kaip visų mūsų pro blemų šaltinį, o ne kaip jų sprendimo būdą. Išvardytos priežas tys galėtų paaiškinti, kodėl Grynai priešinosi siūlymui tuoj pat ką nors daryti. Bet nepaaiškina, kodėl jie tai turėtų daryti.
Taip pat žr.: 10. Nežinios šydas
22 . Gelbėjimosi valtis 60. Daryk, kaip sakau, ne kaip darau 87. Teisinga nelygybė
181
56. Perspektyvus vaizdas Janas Ferjeris metų metus svajojo sukonstruoti perspek tyvos vaizduoklį. Dabar, rengiantis tai išbandyti, jį kankino abejonės, ar visos pastangos nebuvo tik baisi klaida. Mašina, apie kurią jis pirmą kartą išgirdo dvidešimto am žiaus pabaigoje per mokslo fantastikos radijo laidą, leistų bet kuriam į ją įžengusiam žmogui pamatyti savo tikrąją vietą visatoje. Originalaus sumanymo mintis buvo tokia: visi buvę mašinoje sužinotų stulbinamą faktą apie savo asmens nereikšmingumą, o tai sunaikintų jų ramybę ir dvasią. Kurdamas savo mašiną, Ferjeris mažumėlę pagudravo: joje kiekvienas matys tą patį. Jis manė, kad daugiau ar ma žiau visi esame nereikšmingi tiek Visatai, tiek vienas kitam. Įgyvendindamas sumanymą Ferjeris buvo visiškai įsitikinęs, kad sukurtoji mašina jo dvasios nesugniuždys. Jis manė esąs kaip Kamiu Sizifas, pasmerktas užritinti šį milžinišką akmenį į kalną, kad pamatytų, kaip jis nurieda. Jis tikėjosi sugebėsiąs pasipriešinti būties beprasmybei ir ją įveikti. Dabar jis rengėsi išbandyti savo mašiną, bet širdy kirbėjo nerimas. Ar jis sugebės susitaikyti su savo mažumu šioje didingoje visatoje? Buvo tik vienas būdas tai sužinoti... Šaltinis: Duglasas Adamsas „Restoranas pasaulio g ale “ (Pan Books, 1980)
Perspektyvus vaizdas
Pats minties eksperimentas apie perspektyvos vaizduoklį yra prieštaringas. Viena, jis skatina įsivaizduoti, kas nutiktų į jį įžengus, kita, mes niekaip negalime įsivaizduoti, ką mums pa rodys fantastinis įrenginys. Nepaisant to, prasminga apsvarstyti galimą sukurtos mašinos poveikį. Šią idėją įkūnijančiame filme „Galaktikos gidas“ („The Hitchhikers Guide to the Galaxy“) vienas herojus tai patiria. Zafodas Byblbroksas ramiai išeina iš mašinos ir papasakoja, kad joje pamatė, koks iš tikrųjų esąs „nuostabus ir didis vaikinas“. Bet kyla abejonių, ar Byblbroksas tikrai suvokė mašinos sukurtą vaizdą, gal jis pamatė tik iškreiptą savo reikšmingumo paveikslą. Ar jis galėjo išgyventi tokią tikrovę? Kodėl ne? Pagalvokime, ką reiškia jausti savo vertę ar reikšmę. Tai tik požiūrio klausi mas. Kas svarbu draugiškame golfo žaidime, nė trupučio ne rūpi tarptautinėse varžybose. Kas vyksta Jungtinių Amerikos Valstijų teniso čempionate, nėra reikšminga žmonijos istorijai. Kas vyksta Žemėje, yra nesvarbu visatos atžvilgiu. Tai tiesa. Bet tai nerodo, kad vienintelis reikšmingumo ar vertės matas yra poveikis visatai. Vertindami savo gyvenimą šiuo matu, tai yra žvelgdami per perspektyvos vaizduoklį, be abejonės, matuojate gyvenimą netinkama matuokle. Pagalvokite, kiek daug priklauso nuo stebėtojo akies. Zafodo Byblbrokso ego yra didžiulis. Ar pažvelgęs į perspektyvinį savo asmens vaizdą visatoje, jis tikrai pamatė tai, ką ir kiti? Ar Zafodas nesistebi, koks pagal savo dydį vis dėlto yra svarbus, kai kiti nusivilia savo nereikšmingumu. Čia perspektyvos vaizduoklio idėja tampa prieštaringa. Su kurtas vaizduoklis turėtų parodyti kieno nors reikšmingumą, 183
Perspektyvus vaizdas
bet nėra jokių rodomo vaizdo faktų. Juk galima parodyti kie no nors svarbumą, kaip parodoma, tarkim, sudarant labiausiai nusipelniusių profesionalių Amerikos sportininkų reitingų len teles. Yra daug būdų atskleisti mūsų asmens svarbą, bet nėra objektyvių priemonių įrodyti, kad tik vienu iš jų reikia remtis. Ar neatsisakytume šlovės ir turtų, jei tik galėtume būti su žmo nėmis, kuriuos labiausiai vertiname bei branginame ir kurie vertina bei brangina mus. Na, tai kas, kad begalinėje visatoje jų meilė nereikšminga? Jiems ji yra viskas, ir to užtenka.
Taip pat žr.: 20. Pasmerktas gyventi 51. Gyvenimas rezervuare 54. Nepagaunamasis aš 62. Mąstau, vadinasi?
184
57. Tidlio suvalgymas Delijos mėgstamiausias posakis buvo „Nieko nešvaistyti, nie ko nenorėti“. Ji labai vertino savo tėvų kartos taupumą, gerbė žmones, kurie patyrė karą ir pragyveno savo gyvenimą pasi tenkindami mažu. Ji daug iš jų išmoko. Nė vienas Delijos ben draamžis neturėjo jokio supratimo, kaip nulupti triušiui kailį, kaip pagaminti skanių patiekalų iš skerdienos atliekų ir pan. Vieną dieną prie Delijos namo Hounslou priemiestyje pa sigirdo stabdžių cypimas. Ji išbėgo į kiemą ir pamatė auto mobilio partrenktą Tidlį, šeimos mėgstamą katiną. Pirmiau sia užplūdusios mintys buvo ne liūdnos, o praktiškos: katiną numušė, ne pervažiavo. Tai geras mėsos gabalas, tiesiog laukiantis būti suvalgomas. Tokio pikantiško mėsos troškinio, kokiu tą vakarą mėga vosi visa šeima, šiandien nerastume ant britų pietų stalo. Bet Delijos šeimos nariai buvo pratę valgyti keistus mėsos patiekalus. Aišku, ji papasakojo savo vyrui, kas nutiko. Nie kada nieko neslėpė ir nuo vaikų. Bet jauniausioji dukra Maišė valgė nenoriai ir pro garuojantį dubenį vis smerkiamai žvilg čiojo į motiną. Delija buvo kupina gailesčio žuvusiam augin tiniui ir jos duktė negalėjo turėti net menkiausios dingsties manyti, kad mama pasielgė netinkamai. Šaltinis: Džonatanas Haidtas, Silvija Helena Koler ir Marija G. Dias „Afektas, kultūra ir moralė, arba ar blogai suvalgyti savo šunį?“; paskelbta žurnale „Asmenybė ir socialinė psichologija, 6 5 “ (1973)
185
Ti dl i o s u v a l g y ma s
Draudimo galia labai stipri. Kaip ir daug kur pasaulyje, Va karuose dauguma žmonių valgo mėsą be jokios sąžinės grauža ties. Jie nesusimąsto, kad kartais jų pietums mėsa būna tiekia ma iš fermų, kuriose gyvuliai laikomi ypač baisiomis sąlygomis. Kai kurie ten veisiami gyvuliai, pavyzdžiui, kiaulės, yra daug protingesnės už daugelį namie laikomų gyvūnėlių. Nepaisant visko, tam tikros mėsos valgymas laikomas šlykš čių. Daugelis britų mano, kad valgyti arklieną ar šunieną barba riška, o Britanijoje gyvenantys musulmonai įsitikinę, jog ypač pasibjaurėtina valgyti kiaulieną. Valgyti naminių gyvūnėlių mėsą - išvis pasibaisėtina. Triušienos troškinys visiškai priim tinas, kol jis negaminamas iš triušio, kuriam su meile davėte vardą ir laikėte išpuoštame narvelyje, mėsos. Ar šie požiūriai turi moralinį pagrindą, ar tai tik kultūros nulemtos reakcijos? Sakykime, kad nesate vegetaras iš morali nių įsitikinimų, kuriam bet kokios mėsos valgymas - blogybė. Tada sunku suprasti, kur slypi moralė. Kalbant apie Deliją, yra moraliau suvalgyti savo katiną. Juk kartais mąstome, kad amo ralu sąmoningai švaistyti mums duotą turtą, kai pasaulyje tiek daug vargšų. Jei valgyti mėsą nebūtų blogai ir mėsos gabalas gu lėtų visai čia pat, tai būtų blogai kaip nereikalingą mėsą išmesti, bet ją suvalgyti - ne. Šiuo požiūriu Delija yra morali, elgiasi teisingai. Kitiems jos vietoje pritrūktų drąsos. Galima prieštarauti šiai nuomonei teigiant, kad valgant savo augintinio mėsą išduodamas pasitikėjimas, kuriuo buvo pagrįs tas bendravimas su juo. Negalite staiga pasikeisti ir vietoj drau go bei gynėjo tapti praktišku ūkininku. Tai ne tik psichologiškai sunku, tai pakerta žmonių ir gyvūnų ryšių pagrindus. 186
Ti dl i o suv a l gy ma s
Nesunku įsivaizduoti kultūrą, kurioje augintinių ar net drau gų valgymas būtų loginė draugiškų santykių kulminacija. Filipo Pulmano trilogijoje „Jo tamsiosios materijos“ prijaukintas lokys Jorekas pagerbia savo mirusį draugą Li Skorsbį jį suvalgydamas. Nors dauguma jo knygų skaitytojų yra vaikai, F. Pulmanas sako, kad jie labai natūraliai suvokia šį veiksmą. Iš paties klausimo kyla klaidingas skirstymas į gyvūnus draugus ir gyvūnus maistą. Suvalgyti žuvusius gyvūnėlius ne tik moraliai priimtina, bet ir nusikalstamai švaistūniška taip ne daryti.
Taip pat ir.: 5. Kiaulė, kuri nori būti suvalgyta 17. Kankinti ar ne 35. Paskutinė išeitis 91. Niekam neskauda
187
58. Dievo įsakymas Ir Viešpats tarė filosofui: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, to dėl įsakau tau paaukoti savo vienturtį sūnų“. Filosofas apstulbo: „Juk tavo įsakymas skelbia „Nežu dyk“. „Viešpats kuria taisykles, Viešpats jas ir laužo“, - atsakė Dievas. „Bet iš kur man žinoti, kad esi Dievas? - atkakliai laikėsi savo filosofas. - Galbūt esi velnias, bandantis mane apkvai linti?“ „Tu privalai tikėti“, - tarė Dievas. „Tikėti ar būti bepročiu? Gal man galvoj negerai? Arba nori mane patikrinti savo klasta. Nori įsitikinti, koks esu ne doras, kad, išgirdęs iš debesų griaudžiantį įsakymą, pulčiau žudyti vaiką?“ „Aš - visagalis! - sušuko Viešpats. - Sakai, kad tau, mir tingajam, nepriimtina daryti tai, ką įsakau aš, Viešpats tavo Dievas?“ „Taip, - tarė filosofas, - juk nesuteikei jokio pagrindo pa keisti nuomonę“. Šaltinis: Sorenas Kierkegardas (1843) „Baimė ir drebulys“
Biblijoje Dievas rado paklusnesnį tarną - Abraomą. Jis jau buvo pasirengęs vykdyti Dievo įsakymą ir paaukoti savo sūnų, 188
Di evo į sa k y ma s
kai paskutinę akimirką jj, su peiliu rankoje, sustabdė angelas sargas. Abraomas pateikiamas kaip nuolankiausio tikėjimo pa vyzdys. Ką Abraomas sau manė? Sakykime, kad jis tvirtai tikėjo Die vu, kad Dievas yra - tai nėra ateistinė jo veiksmų kritika. Tada Abraomas gauna nurodymą nužudyti savo sūnų. Bet ar jis nėra pamišęs, kad taip paprastai nueitų ir padarytų, ką liepiamas? Kyla tos pačios abejonės kaip ir įsivaizduojamam filosofui šia me pasakojime. Juk gali būti, kad tai ne Dievo, o velnio įsa kymas; kad Abraomas yra beprotis; kad tokiu būdu išbando mas Abraomo tikėjimas. Visos trys galimybės labiau įtikina nei mintis, kad Dievas trokšta nužudyto Abraomo sūnaus. Juk koks mylintis Dievas lieptų įvykdyti tokį žiaurų aktą? Biblijoje pavaizduoti žmonės glaudžiau susiję su jų kūrė ju negu šių laikų tikintieji. Dievas kalba su Abraomu ir kitais žmonėmis, tarytum sėdėtų šalia. Tokioje aplinkoje kiltų mažiau abejonių dėl įsakymo nužudyti. Mums pažiniame pasaulyje nė vienas negali būti tikras, kad tikrai girdėjo Dievo žodį. Net jei įrodytų girdėjęs, liktų abejonė, ar tai ne mėginimas išbandyti tikėjimą ir pasiaukojimą dėl jo. Jei ši istorija yra apie tikėjimo prigimtį, kokia pagrindinė jos skleidžiama žinia? Tai nėra paprasta žinia, kad tikintis žmogus įvykdytų Dievo įsakymą, kad ir koks jis būtų. Žinia ta, kad iš tiesų tikintis žmogus niekada negali žinoti, koks bus Dievo įsa kymas. Tikėjimas neatsiranda tik tą akimirką, kai pareikalauja ma konkrečių veiksmų. Tikėti reikia nepaisant įrodymų stokos. Kartais reikia būti dievobaimingam, kad be įrodymų atsiduotum viskam, net jei tai gali prieštarauti teisingumui ir sveikam 189
Di evo į s a k y ma s
protui, lygiai kaip ir šioje istorijoje duodamas įsakymas priešta rauja minčiai, kad Dievas nepritaria betiksliam žudymui. Tai, kas dažnai skelbiama iš sakyklos, nėra tikėjimas. Tikėji mas yra saugus užutekis, suteikiantis tikinčiajam ramybę ir vi dinį tikrumą. Tačiau jei nuolankiai tikėdamas Abraomas buvo pasirengęs nužudyti sūnų, tai jis negalėjo suprasti, kokią riziką prisiėmė priimdamas tikėjimą. Jei tai jūsų neįtikino, tai prisiminkite žmones, tikinčius, kad jų Dievas nori, kad jie taptų savižudžiais sprogdintojais, žudytų prostitutes ar persekiotų etnines mažumas. Prieš sakydami, kad Dievas niekada negalėtų reikalauti tokių blogų dalykų, prisimin kite, kad trijų Abraomo tikėjimų Dievas ne tik įsakė paaukoti Izaoką, bet ir atleido nuo bausmės žmoną išprievartavusį vyrą, liepė nužudyti kitų religijų šalininkus ir nubaudė burnojančius prieš Dievą žmones myriop užmėtant akmenimis. Atrodo, kad Dievas gali visko paprašyti, o kai kurie tikintieji padaryti.
Taip pat žr.: 8 . Gerasis Dievas 18. Racionalumo reikalavimai 34. Nekaltinkite manęs 95. Blogio problema
190
59. Akys tai turi Jei galėtumėte pažvelgti į pasaulį kitų žmonių akimis, ką pa matytumėte? Sesilijai šis klausimas nėra nei hipotetinis, nei metaforinis. Ji jau išbandė nepaprastą universalų keitimosi vaizdine informacija tinklą U-View™. Šis tinklas leido Sesili jai prisijungti prie kito asmens ir tiksliai pamatyti, ką jis mato, savo akimis. Tai nuostabi patirtis. Tačiau Sesiliją tai sukrėtė labiau nei kitus. Kai mergina pamatė pasaulį, kaip jį mato jos draugas Lukas, atrodė, kad jis apvirtęs aukštyn kojom. Lukas matė pomidorus tokios spalvos, kurią ji vadino mėlyna. Dangus buvo raudonas. Sirpdami bananai iš geltonų tapdavo žaliais. Išgirdę, ką patyrė Sesilija, tinklo darbuotojai atliko su ja tolesnius bandymus. Paaiškėjo, kad ji mato pasaulį, kaip jie pavadino, atvirkščiai: kiekviena spalva jai atrodė tik kaip spalvos, kurią matė kiti, atspalvis. Žinoma, skirtumai buvo sisteminiai, tad jei nebūtų U-View sistemos, šis reiškinys niekada nebūtų atrastas. Juk ji, kaip ir visi, teisingai sakyda vo, kad pomidorai raudoni.
Gal ir jūs regite pasaulį kaip Sesilija? Jei galėčiau matyti jūsų akimis, ar manyčiau, kad patekanti saulė jums atrodo mėlyna? Negalime žinoti. Bet jei jūsų akių sandaros ypatybės panašios 191
A k y s tai turi
į mano, tada nei mūsų žodžiai, nei veiksmai negalėtų atskleisti skirtumų. Mums abiem žalios spalvos būtų ir žolė, ir salotos, ir žirniai, ir rašalas ant 1 JAV dolerio banknoto. Apelsinai būtų oranžiniai, įtūžę veidai raudoni, o sušalusi nosis - mėlyna. Tikslumas, kuriuo remdamiesi išreiškiame spalvas žodžiais, nustatytas pagal viešus objektus, o ne pagal asmeninę patirtį. Nėra kaip pažvelgti jūsų akimis ir pamatyti, kaip iš tikrųjų ma tote mėlyną spalvą. Tiesiog turime manyti, remdamiesi panašia mūsų fiziologija, kad neturėtų būti didelio skirtumo, kaip regi me giedrą vasaros dangų. Galite paklausti, kaip tada įmanoma sužinoti, kad kai kurie žmonės nemato spalvų. Atsakymas tik dar labiau sutvirtina tei ginį, kad šiame pasaulyje tarp mūsų gyvenančios sesilijos būtų neatskleistos. Spalvinis aklumas nustatomas, kai negebama at skirti dviejų spalvų, kurias mes, regintys visas spalvas, suvokia me visiškai skirtingai. Pavyzdžiui, raudona spalva gali išnykti žaliame fone. Daugumai taip ir nutinka. Testai, kuriais tai nu statoma, neparemti asmenine jutimo patirtimi. Jais paprastai nustatomas žmonių sugebėjimas daryti viešus sprendimus apie spalvų skirtumus. Kai tik kas nors sugeba skirti spalvas kaip ir kitas, mes nesužinome galimų variacijų, kaip spalvos iš tikrųjų atrodo kitiems, palyginti su mumis. Faktas, kad žmonės gali matyti (girdėti, užuosti, skanauti ar jausti) pasaulį kitaip nei mes, yra daugiau nei skeptiškas. Dar įdomesnė mintis, kad galime skirtingai vartoti kalbą ir žodžių prasmę. O tai apibūdintų mūsų mąstymą. Trumpai tariant, žo dis „raudonas“ nenusako specifinio vaizdinio pojūčio, tik žo džio reguliarumą pasaulyje, kuris atitinka mūsų matomą regu 192
A k y s tai turi
liarumą. Kai sakome, kad pomidoras yra raudonas, žodis „rau donas“ nenusako spalvos, kurią visiškai suvokiame, bet greičiau tikrovės požymį, kuris kitiems gali pasirodyti kitoks. Vadinasi, kai Sesilija ir Lukas sako, kad dangus yra mėlynas, jie abu yra teisūs, nors tai, ką jie mato, gali skirtis. Jei tai teisinga ir gali būti taikoma spalvoms, tada ar gali tai būti taikoma ir kitiems dalykams, kurie, kaip įprastai manome, yra vidiniai? Ar „skausmas“ yra pojūtis ar atsakas į pojūtį? Ar esu neteisus, kalbėdamas apie galvos skausmą, nurodydamas nemalonų pojūtį galvoje? Ar tai išverčia mano minčių kalbą iš vidaus į išorę?
Taip pat žr.: 13. Juoda, balta ir raudona
21. Epifėnija 41. Mėlyna spalva 73. Būti šikšnosparniu
193
60. Daryk, kaip sakau, ne kaip darau Irena Janus parengė pranešimą apie lėktuvų skrydžių po veikį Žemės klimato atšilimui. Ji papasakos auditorijai, kad per metus komerciniai skrydžiai išskiria į atmosferą šiltna mio efektą sukeliančių dujų C 02daugiau negu visas Afrikos žemynas. Dar paminės, kad vienas tolimojo reiso skrydis aplinką užteršia stipriau nei 12 mėnesių kelionė automobiliu. Tad norint išsaugoti Žemę - galiausiai pateiktų savo išvadą Irena - reikia stengtis mažinti skrydžių skaičių, skatinti kitus žmones mažiau keliauti lėktuvais ir raginti juos vykti kitomis transporto priemonėmis. Irena jau pradėjo įsivaizduoti, kaip entuziastingai visa au ditorija sutiks šią kalbą, bet jos mintį pertraukė stiuardesė, pasiūlydama taurę vyno. Veidmainystė? Ne, ne taip Janus tai įsivaizdavo. Ji gerai suprato, kad jos vienos skrydžių po veikis aplinkai yra nežymus. Jei ji nustotų naudotis lėktuvais, visuotinis atšilimas nesulėtėtų. Reikėjo visuotinių, politinių permainų. Jos veikla, susijusi su skraidymu aplink pasaulį ir šių idėjų propagavimu, galėtų tapti sprendimo dalimi. Atsi sakymas skraidyti reikštų beprasmį protesto žingsnį. Tai pagalvojusi ji įsijungė skrydžio metu rodomą filmą „Diena po rytojaus“.
194
D a r y k , k a i p s a k a u , ne k a i p d a r a u
Paguodžia mintis, kad „gali išgelbėti kiekvienas mažas lašelis“. Bet ar tai tiesa? Priklauso, kaip žiūrėsime. Pavyzdžiui, jei kiek vienas britas paaukotų po 1 svarą sterlingų labdarai, visi kartu galėtų surinkti 56 milijonus. Nė vienas nepadarytų daug at skirai, bet drauge jie surinktų didelę sumą. Kita vertus, jei visi žmonės aukotų, o vienas - ne, tada būtų surinkta 55 999 999 svarų. Bet vienas svaras, kurio nepaaukojo vienintelis žmogus, nepadarytų didelio poveikio tam, kam šie pinigai galėtų būti skirti. Atsižvelgiant į tai, visai protinga daryti išvadą, kad mano in dėlis nereikšmingas, taigi nesvarbu, ar aš prisidedu ar ne, bet tai būtų svarbu, jei kiekvienas mąstytų kaip aš. Ar tai ne paradok sas? Ar gali derėti abi šios dvi mintys? Janus mano, kad gali. Viskas, ką turite padaryti, yra įtikin ti daugybę žmonių, kad jų indėlis yra svarbus. Jei pakankamai žmonių neabejodami patikės, kad tai tiesa, tada gausime trokš tamą teigiamą rezultatą. Tai garbinga apgaulė. Bendros pastan gos veiksmingos, o pavienės - ne. Jei žmonės manytų, kad jų pastangos nereikšmingos, negalėtumėte jų suvienyti. Šis samprotavimas neįtikina, bet sunku dėl to kaltinti logiką. Kodėl tada juntama, kad yra kažkas negerai? Viena galima priežastis. Nors Janus sąžinė rami, jaučiame, kad ji yra veidmainė, nes daro atvirkščiai, nei mus ragina daryti. Bet tai nerodo, kad jos samprotavimas apie asmeninių pastan gų poveikį yra klaidingas. Jos argumentai apie skrydžius gali būti paveikūs, jei tik jai rūpi išgelbėti planetą. Jos pasirinkimas skristi lėktuvu vis dar gali būti neteisingas, bet dėl visai kitos priežasties. Yra blogai daryti tai, ką kitus ragini nedaryti. Kitaip 195
D a r y k , k a i p s a k a u , ne k a i p d a r a u
tariant, tai, kodėl ji neturėtų skraidyti, neturi nieko bendra su aplinkosauga, o yra susiję su etikos nuostata taikyti tas pačias taisykles tiek savo, tiek kitų elgsenai. Tai, regis, padeda išspręsti akivaizdų paradoksą. Tiesa, kad visuotinai mūsų pomėgis skraidyti yra žalingas: maži išmestų kenksmingų dujų kiekiai virsta dideliais. Tiesa ir tai, kad as meniniai skrydžiai turi nedidelį poveikį: maži teršalų kiekiai nereikšmingi. Bet tiesa ir tai, kad jei raginame mažinti teršalų kiekį, negalime daryti išimčių sau. Janus negalėtų būti kritikuo jama už planetos naikinimą, bet už kitiems duodamų patarimų netaikymą sau - taip. Nebent, žinoma, ji atvirai patartų daryti, kaip sako, bet nedaryti, kaip pati daro.
Taip pat ir.: 55. Darni plėtra 82. Veltėdė 83. Auksinė taisyklė 91. Niekam neskauda
196
61. Mėnulis iš sūrio Mėnulis yra pagamintas iš sūrio, konkrečiau - mocarelos. Tai teigdamas, galiu pasirašyti sau mirties nuosprendį. Su prantate, jie nenori, kad žinotume. Jie tvirtina, kad esu be protis. Kaip sakė Kurosava: „Beprotiškame pasaulyje tik be pročiai yra normalūs.“ „Bet juk žmonės buvo Mėnulyje“, - sakote jūs. Netiesa. Visa tai - klastotė, nufilmuota NASA studijoje. Ar jūs nematėte filmo „Ožiaragis 1“ ? Jei tai nebūtų skirta teisi ninkams, tai būtų paskelbta kaip dokumentika. „Bet vyko ir kitų kelionių į Mėnulį, kuriose žmonės ne dalyvavo“. Dauguma jų irgi buvo netikros. Bet kelios kelionės įvyko ir kaip tik iš jų buvo pargabenta pavyzdžių, įrodančių moca relos teoriją. Žinoma, įrodymai buvo sunaikinti. „Bet žmonės gali matyti Mėnulį pro teleskopus“. Taip, na ir ką? Jūs galite man pasakyti, ar Mėnulis iš kie tos uolienos, ar iš minkšto sūrio? „Bet jei tai būtų tiesa, greitai paaiškėtų“. Ar jūs netylėtumėte, jei jums būtų dosniai sumokėta, ar netylėtumėte, jei prabilęs būtumėte nužudytas ar pavadin tas bepročiu? Pagalvokite apie tai: kaip dar galėtų Elvis likti gyvas, jei jis nuolat negautų sūrio?
197
M ė n u l i s iš s u r i o
Beprotiška, ar ne? O kaip paaiškintumėte tai, kad net 20 procen tų amerikiečių mano, kad niekada nevyko kelionių j Mėnulį? Ar jie irgi bepročiai? Jei ne, tai kas leidžia juos laikyti normaliais, tik klystančiais, o Mėnulio iš mocarelos hipotezę paverčia ne įtikimais niekais? Sąmokslo teorijos įmanomos dėl dviejų ribotų įsitikinimų formavimosi principų. Pirmąjį galėtume pavadinti holistine su pratimo prigimtimi: bet kuris dalykas, kuriuo tikime, yra susijęs su kitais mūsų įtikėtais dalykais. Pavyzdžiui, įsitikinimas, kad ledai tukina, siejasi su kitais įsitikinimais apie kalorijų skaičių, riebalų vartojimą, svorio augimą, mitybos mokslo patikimumą ir taip toliau. Antras principas vadinamas neįvertinta akivaizdumo teori ja. Niekada įrodymai įtikinamai nepatvirtina vienos ir tik vie nos teorijos. Visada atsiranda spraga - galimybė įrodyti, kad ir alternatyvi teorija gali būti teisinga. Tad teismai primygtinai reikalauja įrodymų tik „pagrįstoms abejonėms“. Pateikti įrody mus visoms abejonėms pagrįsti neįmanoma. Susiejus abu principus atsiveria dar didesnė erdvė dar beprotiškesnėms sąmokslo teorijoms. Yra tikrai aišku, kad Mėnulis uolienos luitas, bet trūksta įrodymų visiškai mus tuo įtikinti ir pagrįsti šią išvadą. Įrodymais neparemtos abejonės gali reikšti, kad trūkstant akivaizdumo galima ir hipotezę apie Mėnulį iš sūrio. Mums belieka permąstyti visus kitus savo įsitikinimus, kad jie taip pat derėtų prie šios hipotezės. Taigi reikėtų tik per galvoti mikroskopų galią, korupcijos mastą ir kelionių į Mėnulį tikrumą.
198
M ė n u l i s iš s u r i o
Šitaip galite prieiti prie beprotybės. Kritiškas teiginys - tai akivaizdu (atitinka įrodymus) - paskatina daug žmonių susiža vėti sąmokslo teorijomis (ir kitomis keistomis idėjomis apie vi satos prigimtį). Faktas „tai viską atitinka“ tampa įtikima dings timi juo patikėti. Juk skirtingos teorijos gali derėti, kaip ir nauja pažiūra, kad Mėnulis yra iš sūrio. Tai kuo viena teorija geresnė už kitą? Kodėl evoliucijos teo rija yra nepajudinama, o teorija, kad kelionės į Mėnulį buvo surežisuotos, absurdiška? Nelengva atsakyti. Gal iš dalies todėl beveik pusė amerikiečių mano, kad evoliucijos teorija yra nie kalas. Galime tik pridurti, kad visiškos atitikties pateiktiems įrodymams neužtenka sukurti pagrįstą teoriją. Jei tuo tikite, tai galite tikėti ir tuo, kad dabar Elvis skrieja aplink mus picos pa vidalo dangumi.
Taip pat ir.: 1. Blogio demonas 3. Indė ir ledas 19. Muilo burbulo sprogimas 98. Laimės mašina
199
62. Mąstau, vadinasi? Mano vardas yra Renė. Prisimenu, kartą skaičiau, kad vie nintelis dalykas, kuriuo visada gali būti tikras, yra - mąs tau, vadinasi, esu. Jei aš, Deividas, dabar mąstau, vadinasi, privalau būti, kad galėčiau mąstyti. Teisingai, ar ne? Galiu svajoti ar būti pamišusi, galiu visai negyventi Tauntone, bet jei mąstau, žinau, kad Liusė (tai aš) egzistuoja. Tai mane paguodžia. Mano gyvenimas Miunchene gali būti kupinas įtampos, ir žinojimas, kad galiu būti tikra savo pačios bu vimu, suteikia šiokio tokio saugumo. Kiekvieną rytą eida ma Eliziejaus laukais dažnai pagaunu save galvojančią, ar egzistuoja pasaulis. Ar tikrai gyvenu Šarlotsvilyje, kaip kad aš manau? Draugai man sako: „Madlina, išprotėsi taip spėliodama!“ Nemanau, kad esu kvaištelėjusi. Juk aptikau ne abejotiną faktą abejotiname pasaulyje. Cogito ergo sum. Aš, Naidželas, mąstau, vadinasi, aš iš tikrųjų esu Sedrikas. Šaltinis: Renė Dekartas (1637) „Paskaita apie metodą“, G. C. Lichtenberg „Schriften und Briefe“ (Carl Hanser Verlag, 1971)
Ar šis monologas yra rišlus? Tam tikru atžvilgiu jis tikrai ne nuoseklus. Kalbėtojas nuolat keičia savo vardą ir skirtingai tvir tina, kur jis ar ji gyvena. Kitaip tariant, visiška painiava. Bet žvelgiant kitu kampu monologas yra visiškai rišlus. Jis atitinka tiesą „Mąstau, vadinasi, esu“. Renė Dekartas, pirmasis 200
Mąstau, vadinasi?
tai užrašęs, pripažino šią tiesą, kad įrodytų sielos ar savęs buvi mą. Bet kritikai ginčijo, kad taip pasielgdamas jis išreiškė dau giau nei įrodo jo argumentas. Pateiktas nenuoseklus monologas parodė kodėl. Pagrindinis dalykas, kad pagal teiginį „Mąstau, vadinasi, esu“ tikrumas suteikiamas tik mąstymo momentu. Kad atsi rastų tokia mintis, turi būti tas, kuris tą mintį mąstytų. Mo mentinis tikrumas neįrodo, kad tas pats mąstytojas egzistuotų per laiką, ar tai yra tas pats asmuo, kuris taip mąstė prieš kelias minutes. Tai siejasi su mąstytoju, kuris tampa esančiu tik tada, kai mąsto. Tai monologo esmė. Monologas nėra vienos, vientisos as menybės žodžiai, bet minčių, išreikštų skirtingų asmenybių, kurios pasikeisdamos užima kalbėtojo vietą, seka. Neslėpki me. Tai stipriai sutrikusios asmenybės mintys sparčiai keičiasi. Skirtingos personos, kinta balsas. Kaskart kiekviena iš jų pa sako „mąstau, vadinasi, esu“, ir tai yra visiška tiesa, kol jie tai sako. Tai sakoma lėčiau nei „aš“, kurio egzistavimas buvo toks nenuginčijamas, dingsta. Turbūt net galima situacija, pavaiz duota paskutiniame sakinyje, kai antrasis „aš“ pabaigia pirmo jo „aš“ mintį. Turint omenyje, kad dauguma iš mūsų neserga asmenybės daugialypumu, kokią reikšmę tai turi mums? Monologo tiks las - parodyti, kad garsieji Dekarto žodžiai rodo didįjį dalyką mažiau nei mes dažnai manome. Faktas, kad mąstome, gali reikšti, kad esame. Bet jis nieko nepasako apie tai, kas mes esame ir ar mes toliau egzistuojame laiko atžvilgiu. T ikru mas, kurį suteikia žodžiai „cogito ergo sum“, mums daug kai201
M ąstau, vadinasi?
nuoja: visišką netikrumą, kai tik praeina momentas, kurį taip mąstėme.
Taip pat žr.: 3. Indė ir ledas 28. Košmaras 51. Gyvenimas rezervuare 54. Nepagaunamasis aš
202
63. Nežinojimas Įvyko labai keistas sutapimas. Vieną praeitos savaitės dieną Naomi mokant už kavą už jos stovintis žmogus knisdamasis po kišenes išmetė raktus. Naomi juos pakėlė ir pastebėjo mažą baltą triušiuką, tabaluojantį ant raktų pakabuko. Savi to kampuoto veido, išblyškęs vyras atrodė truputį sumišęs, kai ji padavė jam raktų ryšulėlį, ir paraudęs tarė: „Aš visur jį nešiojuosi. Dėl sentimentalių priežasčių“. Daugiau jie vienas kitam nieko nepasakė. Kitą dieną, kai ketino pereiti gatvę, Naomi išgirdo stab džių cypimą ir nelaimę pranašaujantį bumbtelėjimą. Nieko negalvodama ji patraukė link įvykio vietos kartu su minia, kuri kaip geležinės sąvaržėlės magnetą aplipo nelaimėlį. Ji stengėsi įžiūrėti auką ir pamatė tą patį išblyškusį kampuotą veidą. Gydytojas jau jį apžiūrinėjo. „Jis negyvas“. Jos paprašė pateikti pareiškimą policijai. „Žinau tik tiek, kad jis vakar kavinėje pirko kavą ir kad visada nešiojosi rak tų ryšulį su baltu triušiuku.“ Vėliau policija patvirtino, kad abu faktai teisingi. Po penkių dienų Naomi vos susilaikė garsiai nesuklyku si, kai stovėdama eilėje norėdama nusipirkti kavos pasisu ko ir pamatė už jos stovintį tą patį vyrą. Vyras pastebėjo jos apstulbimą, bet visiškai nenustebo. „Pamanėte, kad esu mano brolis dvynys, tiesa?“, - paklausė jis. Naomi linktelė jo. „Po avarijos jūs ne pirma taip reaguojate. Nepadeda net 203
Nežinojimas
tai, kad mes abu eidavome j tą pačią kavinę, tik ne visada kartu“. Jam bekalbant Naomi įdėmiai sekė, kaip jis rankose vartė baltą raktų pakabuko triušiuką. Vyro nenustebino ir šis jos spoksojimas. „Juk pažįstate mamas. Joms patinka vienodai elgtis su savo vaikais“. Naomi sutriko. Šiek tiek nurimusi pradėjo dvejoti, ar po licijai ji sakė tiesą? Šaltinis: Edmundas Getjė „Ar pagrįstos tikro tikėjimo žinios?“, perspausdinta leidinyje „Analitinė filosofija: antologija“, redagavo A. P. Martinie ir D. Sosa (Blackwell, 2001)
Naomi sakė policijai: „Žinau tik tiek, kad jis vakar kavinėje pir ko kavą ir kad visada nešiojosi raktų ryšulį su baltu triušiuku“. Abu faktai buvo patvirtinti kaip teisingi. Bet ar ji teisingai sakė, kad žinojo šiuos faktus kaip tiesą? Daugelis filosofų tvirtina, jog tam, kad žinotume, reikia trijų sąlygų. Pirma, privaloma tikėti, kad tai - tiesa. Negalite žinoti, kad Roma - Italijos sostinė, jei tikite, kad sostinė yra Milanas. Antra, tai, kuo tikite, turi būti tiesa. Negalite žinoti, kad Mila nas - Italijos sostinė, jei sostinė yra Roma. Trečia, jūsų tikėji mas turi būti kokiu nors būdu pagrįstas. Jei be jokio pagrindo tikėjote, kad Roma - Italijos sostinė, ir, pasirodo, kad esate tei sūs, vadinasi, negalime sakyti, kad jūs žinojote, nes tik sėkmin gai nuspėjote. Naomi buvo įsitikinusi dviem dalykais apie žuvusį vyrą. Jie jai atrodė pakankamai pagrįsti. Vėliau paaiškėjo, kad iš tikrų 204
Nežinojimas
jų ji nežinojo, kad jie teisingi. Ji nežinojo, kad vyras turi brolį dvynį, kuris irgi nešiojasi tapatų raktų pakabuką. Tad jei net žuvęs vyras būtų buvęs dvynys žmogaus, kurį matė kavinėje, ir tą dieną nebūtų lankęsis kavinėje ir turėjęs raktų pakabuko, ji vis dar būtų tvirtinusi, kad žino du dalykus apie tą vyrą, tik šįkart ji nebūtų teisi. Susidarome nuomonę, kad iš tikrųjų ji mažai težinojo, nes ir dabar nežino, ar žmogus, kurį matė kavinėje iki avarijos, buvo dvynys brolis, kuris žuvo avarijoje, ar tas brolis, kurį ji matė ka vinėje po kelių dienų. Ji neturėjo supratimo, kuris buvo kuris. Šios problemos sprendimas, regis, akivaizdus: reikia labiau pagrįsti įsitikinimus. Naomi nežinojo, kad jos pasiteisinimas dėl tikro dviejų faktų apie mirusį vyrą žinojimo nebuvo pakan kamai tvirtas. Jei taip, tada privalu, kad žinios, kuriomis patvir tinamas tikėjimas, peržengiantis ribas, būtų tikslios. Vadinasi, išeitų, kad beveik visa, ką manome žinantys, nėra pakankamai pagrįsta, kad taptų žinojimu. Jei Naomi nežinojo, ką ji manė žinojusi apie žuvusį vyrą, tada ir mes tikrai nežinome to, ką manome vis dėlto žinantys.
Taip pat žr.: 1.
Blogio demonas
3. Indė ir ledas 40. Medinio arkliuko laimėtojas 76. Gera galva
205
64. Pumpurų nuraškymas Prezidentas nuleidęs balsą tarė: „Ką siūlote, yra neteisėta“. „Taip, prezidente, iš tikrųjų, - atsakė generolas. - Bet kaip geriausia apsaugoti piliečių gyvybes? Padėtis papras ta: Tatumas nusiteikęs savo šalyje vykdyti genocidą ir už pulti mūsų šalį. Manome, kad jo pažiūrų beveik niekas nepa laiko. Jei jį pašalintume, jo vietą užimtų kuklesnis vadovas Nešta“. „Taip, bet tu sakai, kad turime jj nužudyti. Užsienio šalies lyderio nužudymas prieštarauja tarptautinei teisei“. Generolas atsiduso: „Bet, pone prezidente, turite supras ti, kad tai paprasta pasirinkti. Pakaks vienos kitos kulkos. Paskui saugumo tarnybos viską sutvarkytų, kad išvengtume visuotinių skerdynių ir galimo karo. Žinau, nenorite susitepti rankų užsienio šalies lyderio krauju, bet ar labiau norėtumė te skęsti tūkstančių jo ir mūsų šalies žmonių kraujyje?“
Moralė turi didesnį svorį nei įstatymas. Štai kodėl pritariame pilietiniam nepaklusnumui, kai valstybės įstatymai akivaizdžiai neteisingi ir nėra kitų teisinių būdų tam pasipriešinti. Galėtume nesutikti, nors tam tikri veiksmai buvo pateisinami net Afrikos nacionalinio kongreso kovoje su apartheidu. Bet mintis, kad Pietų Afrika leido plačiai pasireikšti šalies juodukų teisėtiems protestams, yra juokinga. 206
Pumpur ų nu r a š k y ma s
Nesunku įsivaizduoti situacijas, kai įstatymų laužymas yra teisingas veiksmas. Daug svarbiau išgelbėti gyvybę nei paisyti greičio apribojimų. Neturėtumėte liautis persekioję pavojingo nusikaltėlio, norėdami nepažeisti kelių eismo taisyklių. Geriau pavogti nei mirti badu. Jei su tuo sutinkame, vis tiek neaišku, kaip turėtų pasielgti prezidentas. Juk tai, ko šalies vadovo prašoma daryti, priešta rauja tarptautinei teisei. Iškyla nauja dilema: ar aplinkybės yra ganėtinai rimtos, ar tikrai nėra kito nei neteisėti veiksmai būdo išvengti siaubingų padarinių? Jei generolo svarstymai pasirodytų teisingi, tai žudymas būtų pateisinama priemonė. Pailiustruosiu populiariausiu pavyz džiu: jei būtumėte žinoję, ką Hitleris ketina daryti, ar būtumėte jį nužudę dar jaunystėje? Jei ne, tai kodėl labiau branginate jo gyvybę nei kitų šešių milijonų žmonių, nužudytų per holokaus tą, ir daugybės kitų jo aukų? Sadamo Huseino režimo nuvertimas parodė, kad žinios ir informacija ne visada yra patikimos. Po laiko galime gai lėtis, kad nieko nedarėme anksčiau, bet juk niekada nega lime tiksliai nuspėti ateities. Nužudymas galėtų apsaugoti nuo genocido ir karo. Kita vertus, dėl to galėtų kilti didesnių neram um ų arba būti sudarytos sąlygos kitiems vadovauti žudynėms. Nenum atytų netyčinių padarinių dėsnio reikia paisyti. Tačiau prezidentas negali sau leisti trūkčioti pečiais ir sa kyti „kas bus, tas bus“. Politikas privalo nuspręsti remdama sis kiek įmanoma tiksliausiu dabartinių ir būsimų aplinkybių įvertinimu. Faktas, kad įvertinimas gali būti klaidingas, ne207
Pumpur ų n u r a š k y ma s
pateisina neveikimo. Sprendimai niekada nepriimami visiško tikrumo pagrindu, greičiau - tikimybės. Tad dilema neišspręsta. Jei Tatumas nebūtų nužudytas ir to liau vykdytų, ką numatęs, tada prezidento žodžiai: „Žinojau, kad taip gali įvykti, bet nebuvau įsitikinęs, kad tikrai įvyks, to dėl nesiėmiau jokių veiksmų“ būtų laikomi silpnais argumen tais. Tačiau jis negali nuolat pažeidinėti tarptautinių įstatymų, remdamasis potencialiai nepatikima informacija. Ar lengvai jis priims sprendimą šiuo ypatingu atveju? Tikrai labai sunkiai.
Taip pat žr.: 9. Didysis brolis 36. Prevencinis teisingumas 50. Geras kyšis 77. Atpirkimo ožys
208
65. Sielos galia Kiek prisimena, Feitė tikėjo reinkarnacija. Neseniai jos susi domėjimas praeitais gyvenimais perėjo į naują lygmenį. Ap silankiusi pas mediumę mistikę Mardžorę Feitė pirmą kartą sužinojo, kokie buvo jos praeiti gyvenimai. Mardžorė daugiau papasakojo apie jos, kaip Zosimos, aukštuomenės atstovės, gyvenusios Trojos apsiausties lai kais, ankstesnį gyvenimą. Feitė išgirdo apie jos drąsų pa bėgimą į Smirną, paskui į Knosą. Ji, matyt, buvo tiek drąsi, tiek graži. Vėliau Zosima įsimylėjo Spartos vadą ir su juo pragyveno Knose visą likusį savo gyvenimą. Feitė nesistengė sužinoti tikrosios Trojos istorijos ir ne bandė tikrinti Mardžorės pasakojimo. Ji neabejojo, kad jos siela yra ta pati, kurią kažkada turėjo Zosima. Tačiau graužė neaiškus nerimas. Feitė mėgavosi mintimi, kad buvo Graiki jos gražuolė, bet nieko negalėjo atsiminti iš savo gyvenimo Knose. Ji nė trupučio nejuto, kad kadaise buvo moterimi, apie kurią pasakojo Mardžorė. Feitė net negalėjo įsivaizduo ti, kaip ji ir Zosima galėtų būti vienas asmuo. Ji šiek tiek su žinojo apie savo praeitą gyvenimą, bet visai neatrodė, kad tai jos gyvenimas. Šaltinis: Džonas Lokas „Esė apie žmogiškąjį supratimą“, antra knyga, XXVII skyrius (1706); penkta laida
Sielos galia
Visame pasaulyje daug žmonių tiki reinkarnacija ar kitokia at gimimo forma. Yra daug priežasčių manyti, kad tuo tikėdami jie klysta. Tarkime, turime sielą ir ji yra persikūnijusi. Kas toliau? Į šį klausimą bando atsakyti Feitė. Nesvarbu, kad Mardžorės pasakojimas įtartinas, kodėl atrodo, jog ankstesniame gyveni me buvome ryškus, įdomus ir galingas žmogus? Feitė neabejoja istorijos tikrumu. Ji tik klausia, jei tikrai turiu tą pačią sielą kaip Zosima, ar tai paverčia mane tuo pačiu asmeniu kaip buvo ji? Feitė intuityviai atsako „ne“. Ji nejunta, kad ji ir Zosima yra tas pats asmuo. Nieko keista. Prisimindami (dažniau nei save praeitame gyvenime) jaučiatės esantis tas pats asmuo, nes tam tikras psichologinis nuoseklumas leidžia jums suvokti asmeny bės tęstinumą. Be to, prisimenate buvę tuo asmeniu, darę įvai rius dalykus, tikėję ir pan. Mes taip pat žinome, kad dabartinė mūsų asmenybė išaugo būtent iš to asmens. Jei mūsų siela ir gyveno kitame asmenyje praeitame gyveni me, tai mes vis tiek neišlaikėme panašaus psichologinio ryšio su juo. Mardžorė papasakojo Feitei, ką Zosima darė, ką galvo jo, nes pati Feitė neatsimena kadaise buvusi Zosima: ji nejunta, kad būtų išaugusi iš Zosimos. Nesant šių psichologinių ryšių, ar galima pagrįstai teigti, kad Zosima ir Feitė yra vienas asmuo, net jei jos ir turėjo tą pačią sielą? Jei sielos ir išlieka po mūsų kūno mirties, tai dar nerodo, kad mes patys išgyvensime po kūno mirties. Tolesnė asmenybės eg zistencija priklauso nuo psichologinio tęstinumo, ne nuo keis tos nematerialios substancijos. Sielos nemirtingumas negaran tuoja tęstinio asmenybės egzistavimo labiau nei tęstinio širdies ar kito organo gyvavimo. 210
Sielos galia
Bet prisiminkite, ką jaučiate žiūrėdami į savo vaikystės nuo trauką. Kad sužinotumėte, kaip atrodėte, tikriausiai turite ko nors, tuo metu buvusio suaugusiu ir atsimenančio jus, paklaus ti. Klausiate jų „Koks aš buvau?“, lygiai kaip ir Feitė klausia Mardžorės „Kokia buvau gyvendama Trojoje?“ Jūsų psicholo ginis ryšys su tuo tik pradedančiu vaikščioti kūdikiu gali būti toks silpnas, kad beveik nesamas. Ar tai rodo, kad kūdikis ir jūs nesate tas pat asmuo, kaip ir Feitė nėra ta pati Zosima?
Taip pat žr.: 2 . Nuskraidinkite mane 38. Aš esu smegenys 54. Nepagaunamasis aš
88 . Visiška atminties netektis
211
66. Klastotojas Paveikslas „Tuopų gatvė auštant“ buvo dar vienas van Gogo šedevrų. Šis „prarastasis“ kūrinys būtų parduotas už milijo nus ir įkvėptų parašyti nemažai mokslo darbų, kuriuose jis būtų lyginamas su kitais dviem van Gogo paveikslais, vaiz duojančiais tą patį peizažą skirtingu laiku. Tai patiko Joriui van den Bergui, nes jis, o ne van Gogas nutapė paveikslą „Tuopų gatvė auštant“. Joris buvo klasto čių meistras. Jis neabejojo, kad jo paskutinis kūrinys bus patvirtintas kaip autentiškas. Tai ne tik nepaprastai padidin tų jo turtą, bet ir suteiktų milžinišką profesinį pasitenkinimą. Tik keli artimiausi draugai žinojo, ką Joris kuria. Vienas draugas išreiškė labai rimtų nuogąstavimų dėl moralės. Juos Joris iškart atmetė. Anot jo, jei šis paveikslas įvertin tas taip gerai, kad prilyginamas van Gogo originalui, tai jis vertas kiekvieno už jį sumokėto penso. Kiekvienas sumokė jęs daugiau nei paveikslas iš tikrųjų vertas vien už tai, kad jis van Gogo kūrinys, būtų kvailys, nusipelnęs netekti savo pinigų.
Gali atrodyti akivaizdu, kad klastojimas yra menkesnis už do rovės normas atitinkančią profesiją, nes neišvengiamai susijęs su apgaule. Klastotojui pasiseka, jei tik jis sugeba suklaidinti žmones dėl savo darbo kilmės. 212
Klastotojas
Vis dėlto apgaulė ne visada viešai pasmerkiama. Kartais įžū lus melas gali būti tai, ko reikia moralei. Jei rasistas, kėsinan tis nužudyti, klaustų, kur gyvena kokie nors „užsieniečiai“, tai greičiau pasakytumėte nežinantys, negu parodytumėte tarkime, 23-ią butą. Atrodo, vis dėlto svarbu, ar meluojama dėl kilnaus, esminio tikslo, kokie yra apgavystės padariniai. Klastotojo tikslas ne toks kilnus: jis tik siekia gauti daug pi nigų. Tačiau net sąžiningas menininkas gali būti suinteresuotas užsidirbti pinigų. Tad tai nepadeda išspręsti problemos. Reikia pažvelgti plačiau, ketinant įvertinti klastojimą. Jorio van den Bergo istorijoje užsimenama apie gana ne blogą būdą apginti netikrą darbą. Švelniai tariant, klastoto jas mums suteikia paslaugą primindamas tikrąją meno vertę ir pasijuokdamas, kai meno rinka pakeičia estetines vertybes finansinėmis. Pagrindinė mintis ta, kad klastotojui gali pa sisekti dviem atvejais: jis gali sukurti tokį gerą kūrinį kaip ir kopijuojamo didžiojo menininko darbas; arba jis gali sukurti darbą, kuris laikomas vertingu, nes manoma, kad yra žymaus meistro kūrinys. Jei klastotė yra puiki kaip ir pripažinto meni ninko darbas, kodėl jis negalėtų būti atitinkamai vertinamas? Jei klastotė nėra tokia gera, turėtume paklausti, kodėl žmonės moka tiek daug už prastus dalykus. Ar todėl, kad kainas meno rinkoje lemia ne estetiniai kriterijai, bet mada, geras vardas ir garsi asmenybė? Van Gogo parašas ant kūrinio prideda jam vertės kaip ir Deivido Bekhemo vardas - futbolo m arš kinėliams. Jei tai tiesa, tada juokinga prieštarauti, kad toks menkavertis pretenzingas verslas gali būti suteptas klastotojų darbais. 213
Klastotojas
Turėdami tai omeny, klastotoją galime įsivaizduoti kaip me nininką partizaną, kovojantį už tikrąsias meno vertybes ten, kur menas buvo sumenkintas ir paverstas vartojimo preke. Tiesa, klastotojas yra apgavikas. Bet joks partizaninis karas nevyks ta atvirai. Sistema turi būti ardoma iš vidaus dalimis, gabalas po gabalo. Karas bus laimėtas, kai kiekvienas meno darbas bus vertinamas pagal meniškumą, ne pagal parašą drobės kampe. Nebent kas nors galėtų pagrįstai pasakyti, kodėl toks parašas turėtų daug reikšti...
Taip pat žr.: 12. Pikaso pajūryje 37. Menininkė gamta 48. Blogio genijus
86 . Menas dėl meno
214
67. Indiško paplotėlio paradoksas Vykstant įvairiems svarbiems gyvenimo įvykiams, atneštas ant stalo indiškas paplotėlis sunkiai galėtų būti priskiriamas prie dramatiškų įvykių. Bet šis nutikimas taip sukrėtė Saskiją, kad net galėtų iš esmės pakeisti jos mąstymą. Bėda ta, kad padavėjas, atnešęs paplotėlius, buvo ne in das, o anglas. Saskijai tai parūpo, nes vienas iš jos pomėgių buvo ragauti įvairius aitrius patiekalus ir justi visai kitą kultū rą. Svarbu buvo ne patiekalas - kepsnys ar inkstų pyragas, o padavėjo odos spalva. Kuo daugiau ji galvojo, tuo mažiau tai turėjo reikšmės. Saskija mąstė apie save kaip apie daugiakultūrę asmeny bę. Ji mėgavosi kultūrų įvairove, esančia šioje etniškai labai skirtingoje visuomenėje. Tačiau jos pomėgis priklausė nuo kitų žmonių, sugebėjusių išlaikyti etninį savitumą. Ji galė jo džiaugtis savo gyvenimu tarp daugybės kultūrų, bet su tikti žmonės turėjo priklausyti vienai kultūrai. Kad ji galėtų mėgautis kultūrų įvairove, kiti turėjo išsaugoti monokultūrą. Kas yra jos daugiakultūrės visuomenės idealas?
Saskija pagrįstai jaučiasi nepatogiai. Problema slypi liberalios daugiakultūrės aplinkos širdyje. Ji propaguoja pagarbą kitoms kultūroms, bet labiau už viską vertina gebėjimą peržengti jų ribas ir vertinti tik jų įvairovę. Tai labai sumažina skelbiamą 215
Indiško paplotėlio p aradoksas
pagarbą. Idealus daugiakultūrės aplinkos vertintojas yra tas, kuris gali lankytis mečetėje, skaityti induizmo šventraštį ir praktikuoti budizmo meditaciją. Tie, kurie laikosi vienos kul tūros tradicijų, šių idealų neįkūnija. Tad, nepaisant kalbų apie „pagarbą“, daugiakultūrės aplinkos šalininkai juos gali laikyti prastesniais. Panašu į zoologijos sodo mentalitetą. Daugiakultūrės aplin kos šalininkas nori apeiti visas kultūras ir grožėtis jų įvairove. Bet tai gali padaryti, jei kultūros išlieka vienalytės. Homogeni nės visuomenės subkultūros yra panašios į narvus. Jei per daug žmonių įeis ar išeis iš jų, jos taps ne tokios įdomios daugiakul tūrės aplinkos vertintojams, kad galėtų rodyti pirštais ir šaipytis iš jų. Jei kiekvienas būtų tiek kultūriškai mišrus kaip jie patys, būtų mažiau tikros įvairovės, kuria būtų galima mėgautis. Dau giakultūrės aplinkos šalininkai privalo išlikti elitu, parazituo jančiu monokultūrose. Ginčytina, kad galima būti ir daugiakultūrės aplinkos ver tintoju, ir kartu atsiduoti vienai kultūrai. Pavyzdys gali būti pamaldus musulmonas ar krikščionis, kuris jaučia tokią didelę pagarbą kitoms religijoms ir tikėjimams, kad visada pasirengęs pasimokyti iš jų. Tačiau tolerancija ir pagarba kitoms kultūroms nėra tas pats, kaip visų kultūrų vertinimas bemaž vienodai. Daugiakultūrės aplinkos sergėtojui geriausias požiūrio taškas yra ten, iš kur matomi visi skirtingų kultūrų pranašumai. Niekas negali būti atsidavęs krikščionis, musulmonas, judėjas ar net ateistas, ir kartu nuoširdžiai tikėti daugiakultūrės aplinkos pranašumais. Galima toleruoti ar net gerbti kitas kultūras, bet jei krikščionis 216
Indiško paplotėlio p arado ksas
tikrai tikėtų, kad islamas yra tiek pat vertingas kaip ir krikščio nybė, tada kodėl jis pasirinko būti krikščionis? Tai yra daugiakultūrės aplinkos šalininko dilema. Galima vi suomenė, sudaryta iš įvairių kultūrų, kurios gerbia viena kitą. Vadinkite tai daugiakultūriškumu, jei norite. Bet jei norite būti tikras daugiakultūros šalininkas, kuris vertina patį skirtingumą ir vienodai regi visų kultūrų pranašumą, tada arba turite su tikti, kad monokultūra prastesnė gyvenimo forma - o tai, atro do, prieštarauja pagarbos visoms kultūroms idėjai, - arba turite įrodyti, kad kultūrų įvairovė, kurią žmonės vis labiau vertina, nyksta - o tai mažintų įvairovę, kurią daugiakultūros šalininkai taip vertina. Kad ir toliau galėtų gėrėtis kultūrų įvairove, istorijos hero jė Saskija turėtų viltis, kad kiti taip nepriima daugiakultūros kaip ji.
Taip pat žr.: 10. Nežinios šydas 55. Darni plėtra 82. Veltėdė 84. Malonumo principas
217
68. Beprotiškas skausmas Per avariją Deividui buvo neįprastai
pažeistos smegenys.
Jei įdrėkstumėte, įdurtumėte ar įspirtumėte, jis nejaustų jokio skausmo. Bet jei jis matydavo daug geltonos spalvos, įkvėp davo ąžuolo kvapo, išgirsdavo dainuojant aukščiausias natas, lepteldavo kalambūrą ar pajusdavo vieną iš kelių kitų atsitikti nių potyrių, tada jis jausdavo skausmą, ir kartais gana aštrų. Ne tik tai buvo keista: Deividas nemanė, kad šis skausmo pojūtis yra nemalonus. Jis tyčia neieškojo skausmo šaltinių, bet jų nevengė. Žodžiu, jis neišreikšdavo skausmo mums įprastais būdais, pavyzdžiui, neverkdavo ar nesiraičiojo iš skausmo. Vieninteliai požymiai, kurie išdavė Deivido skaus mą, buvo spazmai: trūkčiojo pečiai, kelis kartus nusileisda vo ir greitai pakildavo antakiai arba pradėdavo maskatuotis alkūnės ir jis darėsi panašus į viščiuką. Deivido neurologas buvo skeptiškas. Jis matė, kad Dei vidas nejaučia skausmo kaip anksčiau, bet tai, ką Deividas juto matydamas „per daug geltonos spalvos“, negalėjo būti skausmas. Pagal apibrėžimą skausmas reiškia nemalonų pojūtį, kurio žmonės stengiasi išvengti. Turbūt dėl smegenų pažeidimo jis negalėjo prisiminti tikro skausmo pojūčio. Šaltinis: Deividas Ljusas „Beprotiškas skausmas ir marsiečio skausmas", „Psichologinės filosofijos skaitiniai“, 1 tomas, redagavo Nedas Blokas (Harvardo universiteto leidykla, 1980)
Beprotiškas skausmas
Psichologijos filosofai žavisi skausmu. Juos užburia subjekty vios patirties prigimtis ir jos santykis su objektyviomis žiniomis. Niekas neatrodo subjektyviai ir drauge taip tikra kaip skaus mas. Paklauskite kiekvieno, kuris patyrė stiprų dantų skausmą. Kartu mes gana greitai pastebime, kad kažkam skauda. Tai visai nepanašu į kitus proto ar psichikos įvykius, pavyzdžiui, mąs tymą apie pingvinus. Skausmas paveikia tiek mūsų elgesį, tiek pojūčius. Taigi jei norite suprasti, ką reiškia turėti subjektyvios patir ties, skausmas gali būti tinkamas pavyzdys. Deivido „beprotiško skausmo“ istorija yra bandymas pažaisti su kintamaisiais, ku rie siejasi su skausmu, kad pamatytumėme, kurie yra esminiai, o kurie šalutiniai. Trys pagrindiniai kintamieji yra asmeninė, subjektyvi patirtis, tipinės priežastys ir reakcijos. Beprotiškas skausmas siejasi tik subjektyvia patirtimi, būdinga ir paprastam skausmui, bet jo priežastys ir poveikis skiriasi. Jei vis tiek tikslu aprašyti „beprotišką skausmą“ kaip skausmą, tai galime teigti, kad tai - subjektyvus skausmo jausmas, o tai ir yra pati skaus mo esmė. Jo priežastys bei poveikis yra tiktai šalutiniai ir gali skirtis nuo tų, kurie įprastai pasireiškia. Sveika nuovoka kužda - reikia pagalvoti. Viena atrodo aki vaizdu, kad skausmas yra subjektyvus jausmas. Tik filosofai ir psichologai rimtai siūlytų, kad geriau skausmą apibrėžti term i nais, nusakančiais atsaką į dirgiklį ar smegenų funkciją. Kita subjektyvi skausmo patirtis, kurios kas nors visai neatsisakytų turėti ir kuri nesukelia jokio susijaudinimo, iš viso nėra skaus mas. Vadinasi, Deivido istorija nenuosekli: nepaisant to, ką jis sako, jis nesugeba jausti skausmo. Neurologas pagrįstai juo ne 219
Beprotiškas skausmas
tiki. Galų gale tai galime paremti tik Deivido žodžiais. Kodėl turime tikėti jo gebėjimu atpažinti pojūčius esant tokiais pat kaip ir prieš avariją? Pasakojimo esmė siejasi su santykiu tarp vidaus ir išorės. At rodytų paprasta sakyti, kad skausmas yra nusakomas taip, kaip jį junta kentėtojas, ir jis iš esmės susijęs su elgesiu, tokiu kaip žmonių šalinimasis ar veido išraiška. Bet šis sprendimas per greitas. Jei skausmas iš tikro yra tik jausmas, tai kodėl neįma noma jo patirti be jokios elgsenos reakcijos? Netikslu sakyti, kad jis privalo reikštis kokiu nors būdu, reikėtų sakyti, kodėl jis turėtų išvis išoriškai pasireikšti. Kol iškenčiate, beprotiškas skausmas lieka tik galimybė.
Taip pat žr.: 23. Vabalas dėžutėje 26. Skausmo likučiai 32. Išlaisvinti Simoną 39. Kinų kambarys
220
69. Siaubas „Siaubas! Siaubas!“ Daugelis spekuliavo tuo, kas paskatino pulkininką Kurtcą šnabždėti tuos garsiuosius paskutinius žodžius. Atsakymas glūdi tame, ką jis suprato prieš išleisdamas paskutinį atodū sį. Tą akimirką jis suvokė, kad jo praeitis, dabartis ir ateitis buvo tik iliuzija. Joks laiko momentas nėra prarastas. Vis kas, kas atsitinka, egzistuos visada. Vadinasi, artėjanti mirtis nebūtų pabaiga. Jo gyvenimas, kartą nugyventas, visada egzistuos. Šiuo atžvilgiu gyveni mas, kurį jis pragyveno, bus vis išgyvenamas, amžinai kar tosis, kiekvieną kartą bus tas pats. Tad nėra jokios vilties pasimokyti, pasikeisti, ištaisyti praeities klaidas. Jei Kurtco gyvenimas būtų sėkmingas, jis galėtų pakęsti šią tikrovę. Jis galėtų žvelgti į savo darbus, galvoti, kad „tai buvo gerai“ ir romiai iškeliauti į kapus nugalėjęs mirtį. Tai, kad jis reagavo su siaubu, liudijo jo nesėkmę įveikti gyveni mo iššūkius. „Siaubas! Siaubas!“ Ar reaguotumėte kitaip į mintį apie amžinąjį grįžimą? Šaltinis: Fridrichas Nyčė „Taip kalbėjo Zaratustra" (1891); Džozefas Konradas „Tamsos širdis“ (1902)
Siaubas
Kaip literatūros kritika ir kaip metafizika, šis mirštančio Kurtco iš Džozefo Konrado kūrinio „Tamsos širdis“ žodžių interpreta vimas, geriausiu atveju yra visiška spėlionė, o blogiausiu - gry nas pramanas. Nežinau jokių rašytinių įrodymų, kad šitaip tu rime suprasti mįslingus Kurtco paskutinius žodžius. Amžinojo grįžimo idėjos, nors, atrodo, ja rimtai tikėjo ir Nyčė, nesvarstė dauguma komentuotojų, mininčių jo paskutinę valandą. Vis tiek amžinojo grįžimo idėja, ir mūsų reakcija į ją yra labai įdomus būdas patikrinti pačius save. Net jeigu mūsų gyvenimui nelemta amžinai kartotis, nesvarbu, ar galėtume, ar negalėtume sutikti, kad jis kartotųsi, Nyčei tai parodytų, ar mes galime „nu galėti“ gyvenimą. Tik antžmogis, tvirtos valios ir kontroliuo jantis savo likimą, galėtų peržvelgti savo gyvenimą ir su pasi tenkinimu pripažinti jo amžinąjį grįžimą. Svarbu pasakyti, kad tai, apie ką kalba Nyčė, nepanašu į fil mo „Švilpiko diena“ mintį. Šiame filme Bilas Murėjus vis atsibusdavo tą pačią dieną, bet kiekvieną kartą jis turėjo galimybę skirtingai elgtis. Vadinasi, jis turėjo galimybę mokytis iš savo klaidų, galimybę išsilaisvinti iš amžinojo ciklo, galų gale išmok damas mylėti. Pagal Nyčės amžinojo grįžimo idėją yra nesu vokiama, kad vis daromas tas pats dalykas ir nėra galimybės tai daryti kitaip. Tiesiogine prasme tai yra tikslus tas pats gyveni mas, nuolat vienodai gyvenamas. Gal Nyčė žengė per toli, sakydamas, kad tik antžmogis, ku ris niekada neegzistavo, galėtų priimti tokį pasiūlymą. Įdomu, kiek žmonių, net tų, kurie perėjo pragarą, pasakytų: „Jei galė čiau pakartoti, viską daryčiau taip pat. Nekeisčiau nieko“. Tai prieštarauja Nyčės tvirtinimui, kad amžinasis grįžimas nepa 222
Siaubas
keliamas. Gal klysta ne Nyčė, o tie, kurie džiaugsmingai priima visas savo praeities klaidas. Kai prisimename blogąją savo pa tirtį, padarytas baisias klaidas, skausmingus dalykus, iškentėtą pažeminimą, ar tai nėra neapsakomai skausminga? Ar tai ne vaizduotės stoka ar mažų mažiausiai mūsų gebėjimas nuslopin ti skausmingus prisiminimus, nes tai apsaugo mus nuo praeities „siaubo“? Antžmogis pripažintų amžinąjį grįžimą neprisideng damas skydu, apsaugančiu nuo blogų prisiminimų. Todėl Nyčė manė, kad antžmogis yra gana retas. Štai todėl kiti į amžinojo grįžimo idėją reaguotų kaip ir Kurtcas.
Tai pat žr.: 20. Pasmerkti gyventi 34. Nekaltinkite manęs 65. Sielos galia
88 . Visiška atminties netektis
223
70. Inspektoriaus vizitas Kai patikrinęs piceriją sveikatos inspektorius tuoj ją uždarė, nė vienas iš draugų negalėjo patikėti, kad Emilis leido tam įvykti. Juk jis žinojo apie neišvengiamą inspektoriaus vizitą, tai kodėl visko tinkamai nesutvarkė? Emilis atsakė paprastai. Jam pranešė, kad inspektorius netikėtai apsilankys kurią nors mėnesio dieną. Emilis atsi sėdo ir pradėjo svarstyti, kurią dieną galėtų įvykti nelauktas inspektoriaus vizitas. Jis tikrai negalėtų apsilankyti 31-ąją: jei inspektorius neapsilankytų iki tos dienos, tai jis galėtų atvykti tik tą vieną dieną ir tada tai nebūtų nelauktas vizitas. Jei 31-oji diena išbraukiama, tai dėl tos pačios priežasties galima atmesti ir 30-ąją. Jei inspektorius neatvyktų 31-ąją ir jei vizitas neįvyktų iki 29-osios, tai liktų tik 30-oji. Tada šis apsilankymas vėl nebūtų netikėtas. Bet jei inspektorius ne atvyks nei 30-ąją, nei 31-ąją vėlei dėl tų pačių priežasčių, tai jis neatvyks ir 29-ąją. Pervertęs kalendorių, Emilis galiausiai nusprendė, kad nėra tokios dienos, kurią galėtų įvykti ne tikėtas inspektoriaus apsilankymas. Nusprendęs, kad jokia inspekcijos staigmena išvis ne įmanoma, Emilis labai nemaloniai nustebo, kai vieną dieną pro picerijos duris įžengė inspektorius. Kur Emilio sampro tavimų klaida? Šaltinis: apie plačiai diskutuojamą „netikėto patikrinimo paradoksą“ pradėta kalbėti karo laikais Švedijos radijo laidoje 224
Inspektoriaus vizitas
Trumpas atsakymas į šį galvosūkį būtų toks, kad kasdieniame gyvenime žmonės taip kruopščiai nesirenka žodžių kaip logi kai. Minėdami „staigmeną“ inspektoriai turėjo omenyje, kad Emiliui iš anksto nebus pasakyta diena, kada įvyks jų vizitas. Jei iki 31-osios dienos inspektoriai dar nebus apsilankę ir liktų tik šioji vienintelė diena, tai jie atvyktų šią paskutinę dieną, nors tai jau ir nebūtų netikėtas vizitas. Dauguma filosofų pasakytų, kad tai yra neįdomus atsakymas, nes neišsprendžia problemos, o tiktai ištirpdo ją kasdienės kal bos migloje. Bet aš manau, kad šis pasakymas yra savanaudis ir neteisingas. Visada verta prisiminti, kad kalbos dviprasmybės ir užslėptos mintys kartais reikalingos suteikti pasauliui prasmę, nors kitais atvejais šie netikslumai gali sukelti nesusipratimų. Nepaisant to, iš tikrųjų šis atsakymas nepadeda išspręsti sun kios problemos. O jei žodis „netikėtas“ buvo pavartotas šiaip sau, tai ar kiekvienas gana lauktai įvykęs vizitas, kaip ir 31-ąją dieną, jau prieštarautų netikėtam apsilankymui? Gal netikėto patikrinimo idėja yra nenuosekli. Šiuo atžvilgiu Emilio samprotavimas buvo tobulas ir jo padaryta išvada buvo teisinga: negali būti jokio netikėto patikrinimo. Taigi išanks tinis pranešimas apie netikėtą patikrinimą negali būti be tam tikro prieštaravimo. Sprendimas, regis, aiškus. Bet žinome, kad vis dėlto gali įvykti netikėtas vizitas, kaip ir pats Emilis tai vėliau suprato ir sumokėjo gana didelę kainą. Jei būtų pasakyta ir padaryta, at rodytų, sunku ginčytis, kad tai buvo nenuoseklu. Yra ir intriguojanti galimybė. Asmuo, kuris pagrindžia, jog negali būti jokios staigmenos, paprasčiausiai pakeičia staigme225
Insp ekto riaus vizitas
nos šaltinį. Pavyzdžiui, 29-ąją Emilis nuspręstų, kad netikėtas vizitas negali įvykti nei 30-ąją, nei 31-ąją. Bet tai rodo, kad pa tikrinimas dar galimas. Jis nebus netikėtas, bet gali įvykti vieną iš dviejų dienų. Kadangi jis nežino, kurią dieną iš dviejų, tai vis dar būtų staigmena, jei įvyktų ir 30-ąją dieną. Net 31-ąją dieną įvykęs patikrinimas galėtų būti netikėtas, nes buvo nuspręsta, kad tą dieną negali būti jokio netikėto pa tikrinimo. Tad jei vis dėlto inspektorius atvyktų, tai irgi būtų staigmena. Labiausiai stulbina tai, kad galvosūkis, panašus į mažą kal bos pokštą, pasirodo esąs logiškai sudėtingesnis, nei galėjo at rodyti iš pradžių.
Taip pat žr.: 16. Lenktynės su vėžliu 25. Buridano asilas 42. Imk pinigus ir bėk 94. Mokestis
226
71. Gyvybės palaikymas Gydytojas Grėjus liūdėjo. Viena iš jo mirtinai sergančių ligo nių buvo prijungta prie gyvybę palaikančio aparato. Prieš paskutinį kartą prarasdama sąmonę ji dar kartą paprašė iš jungti aparatą. Tačiau ligoninės etikos komitetas nutarė, kad neteisinga imtis veiksmų, trumpinančių ligonės gyvenimą. Grėjus nesutiko su komiteto nuomone ir krimtosi, kad ne paisoma ligonės norų. Jis manė, kad dirbtinis mirties pri stabdymas tiktai ilgina jos draugų ir giminių kančias. Grėjus stovėjo graudžiai žiūrėdamas į savo ligonę. Staiga atsitiko nepaprastas dalykas. Ligoninės valytoja netyčia už kabino maitinimo laidą, prijungtą prie gyvybės palaikymo aparato, ir ištraukė jį iš šakutės lizdo. Aparatas keletą kartų perspėjamai sucypsėjo. Tai išgirdusi, valytoja atsisuko į sto vintį daktarą ir laukė nurodymų. „Nesijaudinkite, - neabejodamas tarė Grėjus. - Dirbkite toliau. Viskas gerai“. Dabar Grėjus buvo ramus. Juk niekas neatliko jokio tyči nio veiksmo, trumpinančio ligonės gyvenimą. Jis tiesiog nesi ėmė jokių veiksmų netyčia išjungtam aparatui įjungti. Jis gavo trokštamą rezultatą, nepažeisdamas etikos komiteto taisyklių. Šaltinis: Džonatanas Gloveris „Mirties sukėlimas ir gyvybės gelbėjimas“ (Penguin, 1977)
Gyvybės palaikymas
Yra aiškus skirtumas tarp nužudymo ir leidimo numirti. Bet ar šis skirtumas visada morališkai svarbus? Jei abiem atvejais sie kiama sukelti mirtį ir ji - apgalvoto sprendimo rezultatas, ar taip nusprendę žmonės nėra vienodai baustini? Kalbant apie gydytoją Grėjų, nelengva griežtai atriboti nužu dymą ir leidimą numirti. Jis norėjo spustelėti gyvybės palaiky mo aparato mygtuką ir leisti ligonei numirti. Jis tik vėl neįjungė aparato, nes siekė to paties tikslo ir rezultato. Jei būtų neteisinga taip elgtis ir leisti ligonei mirti, tai neteisinga nepadaryti papras to dalyko, kuris išgelbėtų ligonę nuo mirties. Ir atvirkščiai, jei morališkai priimtina leisti ligonei numirti, tai morališkai pri imtina būtų ir išjungti aparatą. Tačiau eutanazijos įstatymai griežtai atskiria žudymą ir leidi mą numirti. Susidaro keista padėtis. Gydytojai gali liautis maiti nę komos ištiktą ligonį ir taip leisti jam numirti iš bado, bet jie negali jam suleisti mirtinos dozės vaistų ir greitai atimti gyvybę. Bet kuriuo atveju ligonis neturi jokios nuovokos ir nekentėtų. Nepaisant to, sunku suprasti, kaip marinimas badu gali būti lai komas etiškai priimtinesnis nei greita ir beskausmė mirtis. Galima ginčytis, nors ne visada yra morališkai ryškus skirtu mas tarp nužudymo ir leidimo numirti. Svarbiausia dėl teisinių ir socialinių priežasčių nepritarti jokiam tyčiniam žudymui. Morališkai tebėra neaiški galimybė išjungti gyvybės palaikymo aparatą. Visuomenei reikia taisyklių, kuriose būtų tiksliai nu brėžtos ribos tarp žudymo ir leidimo numirti. Bet iš kai kurių keblių pavyzdžių, kaip antai gydytojo Grėjaus istorija, matyti, kad joms nusižengiama. Tačiau tai yra geriau nei sudaryti sąly gas gydytojams tyčia leisti pacientams numirti. 228
Gyvybės palaikymas
Nepaisant to, kadangi tai apibrėžia skirtumą tarp žudymo ir leidimo numirti, tai yra geriausias būdas atskirti etišką ir ne etišką pacientų gydymą. Šis argumentas verčia paklausti: kodėl nepriimami kertiniai principai sumažinti kančias ir gerbti ligo nių norus? Kad ir ką nuspręstume, gydytojo Grėjaus istorija rodo, kad morališkai atskirti nužudymą ir leidimą num irti labai sudė tinga.
Taip pat žr.: 15. Eilinis didvyriškumas 29. Gyvenimo priklausomybė 53. Dvejopa bėda 89. Nužudyti ar leisti numirti
229
72. Išlaisvinkite Persį „Šiandien pradedu bylą prieš vadinamąjį mano savininką poną Polį pagal Europos Žmogaus teisių konvencijos 4(1) straipsnį. Jis skelbia, kad „niekas negali būti laikomas vergi joje ar katorgoje“. „Ponas Polis pagrobė mane Venesueloje. Ten buvau laikomas prieš savo valią, be pinigų ar nuosavybės. Ar tai teisinga? Aš esu asmenybė kaip ir jūs. Aš jaučiu skausmą. Turiu planų, svajonių. Galiu kalbėti, mąstyti ir jausti. Jūs ne sielgtumėte taip su saviškiu. Tai kodėl leidžiate, kad su ma nim taip baisiai būtų elgiamasi?“ „Girdžiu sakant: „Kadangi, Persi, esi papūga.“ Taip, aš esu papūga. Bet nors konvencija reglamentuoja žmonių tei ses, joje kalbama apie „kiekvieną“ ir kiekvienas reiškia „visi žmonės“. Kas yra asmenybė? Kadaise buvo manoma, kad tik baltieji žmonės yra asmenybės. Galų gale ši nuostata buvo sutriuškinta. Asmenybė yra kiekviena mąstanti protin ga būtybė, galinti suvokti save kaip būtybę. Aš esu tokia būtybė. Esu asmenybė. Paneigti mano laisvę vien dėl mano rūšies yra nusistatymas. Tai neleistina kaip ir rasizmas.“ Šaltinis: Džonas Lokas „Esė apie žmogiškąjį supratimą“, antroji knyga, XXVII skyrius (1 7 0 6 ); 5-a laida
m 230
I š la is v in kite Persj
Paklausykite optimistų ar pesimistų, kalbančių apie biologijos mokslą, ir įsitikinsite, kad Persio istorija nėra tokia neįtikima. Kas žino, kada genų inžinerija leis veisti ypač protingų papūgų ar, labiau panašu, šimpanzių rūšis? Jei tai pasieksime, ar tada gaminsime ir žmones? Katego rija „asmenybė“ nėra lygi kategorijai „žmogus“. Pastaroji n u sako biologinę rūšį, pirmoji - neabejotinai kažką mažiau fizio logiška. Pasvarstykime, kaip reaguojame į protingus ateivius mokslinėje fantastikoje, tarkime, „klingonsus“ filme „Žvaigž džių kelias“. Teiginys „Jie irgi yra asmenybės“, atrodo, nelabai jau protingas, bet teisingas. Būtų klaidinga sakyti „Jie irgi yra žmonės“. Kuri kategorija morališkai svarbesnė? Pagalvokime, ar m o ralu kankinti „klingonsą“. Pasakymas „Nieko bloga, nes jis ne žmogus“ man atrodo papiktinantis, o „Nedarykite to, jis irgi yra asmenybė“ atrodo morališkai teisingas. Jei tokie samprotavimai teisingi, tai ne tik Persis turėtų lais vai skraidyti. Mes turėtume pergalvoti tai, kaip suvokiame save ir gyvūnus. Pirma, mintis, kad moralumas labiau susijęs su mumis kaip asmenybėmis negu kaip žmonėmis, puikiai dera su mintimi, kad mūsų tapatybę nusako ne fizinis kūnas, bet ir asmenybei būdingos savybės: mintys, jausmai ir suvokimas. Jie reikalingi, kad galėtume toliau gyvuoti kaip asmenybės, ne kaip biologinės būtybės. Antra, Persio užuomina apie rasizmą rodo, kad „rūšizmas“ yra reali galimybė. Taip nutiktų, kai tik pradėtume remtis faktu, kad gyvūnų kitokie genai, norėdami pateisinti jų kitokį trakta vimą, kai biologinis skirtumas morališkai nereikšmingas. 231
I š l a is v i n k i t e Persį
Šiuo atžvilgiu joks gyvūnas neturi pakankamai asmenybės ypatybių, kad įgytų teisę į apsaugą pagal Europos žmogaus teisių konvenciją. Tačiau yra daug gyvūnų, kurie ne tik jaučia skaus mą, bet gali jį šiek tiek atsiminti ir nujausti. Manau, nereikia daugiau įrodinėti, kad suvoktume, jog morališkai privalu atsi žvelgti į šį skausmą ir nekelti jo be reikalo? Jei mums nepasiseka to padaryti, nes gyvūnai nėra žmonės, ar nesame nekalti dėl rūšizmo? Reikia atsakyti į šį kaltinimą, nors jis nėra pakankamas, kad už jį būtume patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Taip pat žr.: 4. Kiaulė, kuri nori būti suvalgyta 32. Išlaisvinti Simoną 54. Nepagaunamasis Aš 65. Sielos galia
232
73. Būti šikšnosparniu Kas tai yra būti šikšnosparniu? Pamėginkite įsivaizduoti. Tur būt regite save labai mažą, panašų į šikšnosparnį, kabantį žemyn galva oloje su šimtais savo draugų. Bet tai net nepa našu į šikšnosparnio gyvenimą. Ką jūs įsivaizdavote yra tai, ką reikštų būti šikšnosparnio kūne, bet ne tai, kaip yra būti pačiu šikšnosparniu. Bandykite vėl. Kodėl tai padaryti sunku? Viena priežasčių yra ta, kad neturėtumėte kalbos dovanos kaip šikšnosparniai arba, jei esate šiek tiek labiau išsivystę, turėtumėte tik primityvių cyp sėjimų ir šūksnių kalbą. Esmė ne tai, kad neturėtumėte kal bos mintims išreikšti, jūs neturėtumėte jokių minčių - bent jau ne tokių minčių, kurios galėtų įkūnyti kokias nors kalbos koncepcijas. Kita priežastis, turbūt sudėtingiausia, yra ta, kad šikš nosparniai randa kelią padedami echolokacijos. Jų sklei džiamas cypimas veikia radarų principu. Šie garsai leidžia jiems orientuotis pasaulyje pagal tai, kaip aidas atsimuša nuo objektų ir grįžta link jų. Ką reiškia jausti pasaulį tik tokiu būdu? Norint tai suvokti reikėtų įsivaizduoti, kad šikšnos parnio echolokacinis suvokimas yra toks pats kaip mūsų rega, bet ir tai būtų visai nepanašu. Trečia priežastis yra ta, kad šikšnosparniai mato tam tikrą radaro ekraną, panašų į esantį lėktuvo piloto kabinoje.
233
Būti š i k š n o s p a r n i u
Ne, tinkamiausias paaiškinimas būtų, kad echolokaciškai suvokti pasaulį reikštų turėti tam tikrą visiškai kitokią nei žmogaus jutiminę patirtį. Ar dabar galite tai įsivaizduoti? Šaltinis: Tomas Neidželas „Ką reiškia būti šikšnosparniu?“, perspausdinta leidinyje „ Mirtingųjų klausimai“ (Kembridžo universiteto leidykla, 1979)
Įsivaizduoti šikšnosparnio suvokiamą pasaulį pirmasis pakvietė žymus Amerikos filosofas Tomas Neidželas veikale „Ką reiškia būti šikšnosparniu?“ Tai, kad yra sudėtinga - gal net neįma noma - tai padaryti, rodo sunkiai išsprendžiamą psichologinės filosofijos problemą. Mokslinės proto studijos yra aprimusios. Gal jau perženg tas ankstyvosios vaikystės tarpsnis, bet dar nepasiekta bran da. Dabar suprantame didžius dalykus daugeliu būdų. Nekelia abejonės, kad protas priklauso nuo smegenų funkcionavimo, ir esame nuėję ilgą kelią sudarydami smegenų „žemėlapį“ - nu statydami, kurios sritys atsako už tam tikras proto funkcijas. Nepaisant to, vis dar neišspręsta vadinamoji proto ir kūno problema. Reikia pasakyti, mes žinome, kad yra tam tikras labai artimas ryšys tarp proto ir smegenų, bet vis dar lieka mįslė, kaip fizinis darinys - smegenys gali sukelti subjektyvią proto patirtį. T. Neidželo šikšnosparnio idėja padeda įkūnyti problemą. Galiausiai galime suprasti, kaip veikia šikšnosparnio smege nys, kaip jis susivokia padedamas echolokacijos, bet šis fizinės ir nervų sistemos išsiaiškinimas nepadeda įsivaizduoti, kas tai yra būti šikšnosparniu. Taigi iš esmės negalime prasiskverbti 234
Būti š i k š n o s p a r n i u
j šikšnosparnio protą, nors suprantame ir žinome, kaip veikia jo smegenys. Bet kodėl proto egzistavimas priklauso ne nuo ko nors kito, o nuo smegenų veiklos? Kitaip tariant, protą pažymi pirmojo asmens požiūrio į pa saulį taškas. Kiekvienas sąmoningas gyvis suvokia pasaulį per savąjį Aš, nesvarbu, ar jis suvokia save, ar ne. Bet fizinį pasaulį apibūdina tik trečiojo asmens požiūris - viskas jame yra „jis“, „ji“, „tai“. Štai kodėl galima visiškai nusakyti smegenis ir jų veik lą - nes apimama viskas, kas gali būti užfiksuota iš trečiojo as mens požiūrio taško. Bet nenusakoma to, kas, atrodo, labiausiai veikia patirtį, - pirmojo asmens požiūrio į pasaulį taško. Ką tai rodo? Ar tai, kad proto negalima moksliškai paaiškinti, nes sąmoningumo ir mokslo požiūrio taškai visiškai skirtingi? O gal tai, kad dar neatradome mokslinių pasaulio supratimo būdų kaip užfiksuoti abu, pirmojo ir trečiojo asmens, požiūrio taškus? O gal tai rodo, kad protas išvis nėra fizinio pasaulio dalis? Pir moji galimybė, atrodo, iš anksto nuteikia pesimistiškai, antroji palieka mums viltį skintis kelią pirmyn, nors mes net negalime suvokti jų buvimo; trečioji paneigia viską, ką žinome apie artimą proto ir smegenų ryšį. Regis, žengti į priekį yra taip pat sudėtin ga, kaip rasti būdą prasiskverbti į šikšnosparnio protą.
Taip pat žr.: 13. Juoda, balta ir raudona
21. Epifėnija 59. Akys tai turi
68 . Beprotiškas skausmas 235
74. Vanduo, visur vanduo NASA praminė ją „Žemės dvyne“. Atrasta nauja planeta į Žemę panėšėjo ne tik dydžiu, bet ir klimatu bei gyvenimu. Viskas čia buvo beveik tapatu. Joje gyvavo net valstybės, kurių žmonės šnekėjo įvairiomis anglų kalbos tarmėmis. Žemės dvynėje buvo kačių, keptuvių, buvo net televizo rių, beisbolas, alaus ir - bent jau taip atrodė - vandens. Joje tikrai iš dangaus krito skaidrus skystis, pripildantis upes ir vandenynus, malšinantis vietinių humanoidų ir Žemės astro nautų troškulį. Ištyrus šį skystį pasirodė, kad tai visai ne H20, o labai sudėtinga medžiaga, pavadinta H2No. NASA paskelbė, kad pirminis teiginys, kad Žemės dvynėje rasta vandens, buvo klaidingas. Kai kurie žmonės kalbėjo, kad jei tai atrodo kaip antis, krypuoja kaip antis, kvaksi kaip antis, tada tai ir yra antis. Šiuo atveju plačiasnapis paukštis krypavo ir kvaksėjo, bet tai nebuvo antis. Bulvarinių laikraščių antraštės skelbė savo interpretaciją: „Tai vanduo, Džimai, tik ne toks, kokį žinome.“ Šaltinis: Hilari Patnam „Reikšmės“ reikšmė", perspausdinta veikale „Filosofiniai straipsniai", 2 tomas „Protas, kalba ir realybė“ (Kembridžo universiteto leidykla, 1975)
m 236
V a n d u o , visur v a n d u o
Ar H2N o yra vanduo ar ne? O kodėl mums turėtų rūpėti? Į šias panašios problemos paveikia kaip filosofų nesveikas susi rūpinimas grynai semantikos klausimais. Kas nuo to pasikeis, jei H2N o vadinsime vandeniu ar ne? Žinome, kas tai yra ir kas tai nėra. Tai rūpi, jei domina, iš kur atsiranda prasmė. Dauguma mūsų neturime tikslios prasmės teorijos, bet priimame kokią vieną, paskubomis sukurptą. Žodžių prasmė yra kaip apibrėži mai, kurie yra mūsų galvose. Aš, sakykime, klaidingai manau, kad migrena yra baisus dantų skausmas. Galiu skųstis: „Kenčiu baisią migreną“. Jei man paaiškins, kad tai ne migrena, galiu sutikti, kad klydau, bet pojūtis, kurį patyriau, kai tai turėdamas omenyje sakiau, ką jaučiu, nedings. Klaida yra teisingo apibrė žimo ir to, kurį įgijau kaip suvokimo elementą, neatitiktis. Kas nustato žodžio prasmę, šiuo atžvilgiu - paties žodžio apibrėži mas. Apibrėžimai yra kaip daiktai, kurie gali kauptis atmintyje kaip žodynas. Istorija apie H2No ragina permąstyti šį požiūrį. Turėtų būti aišku, kad kai žemiečiai ir jų dvyniai mano, kad „tai yra van duo“, jie turi omeny dvi skirtingas materijas. Žemės vanduo ir Žemės dvynėje rastas vanduo nėra ta pati medžiaga - ji tik taip pat vadinasi. Dabar įsivaizduokite Žemę ir Žemės dvynę prieš 1000 metų. Tada niekas nežinojo vandens cheminės sudėties. Taigi jei pažvelgtume, kas vyksta galvoje to, kuris galvoja „štai stiklinė vandens“, tai tiek žemietis, tiek jo dvynys mąstytų taip pat. Bet dabar įsivaizduokime kiekvienos planetos atstovą, ku ris galvoja apie tą pačią stiklinę „vandens“. Jei tai H2No, tada žemiečio dvynys galvotų teisingai, o žemietis suklystų, nes tai 237
Vanduo, visur vanduo
nėra tai, ką mes vadiname vandeniu. Vadinasi, jie negali taip pat galvoti, nes ta pati mintis negali būti ir klaidinga, ir tei singa. Jei šie samprotavimai teisingi - ir tai, regis, įtikima, - mes priartėjome prie stulbinamos atomazgos. Tai, kas vyksta že miečio ir jo dvynio galvoje, ne visiškai tas pats, bet jų mintys skirtingos. Vadinasi, mintys kyla ne iš galvos! Mažiausia minčių dalis - ta dalis, kuri suteikia žodžiams prasmę, yra kažkur kitur, pasaulyje, ne galvoje. Tad klausimas, ar H2No yra vanduo, nėra tik semantinis. Jūsų atsakymas nusakytų, ar reikšmės ir mintys yra, kaip paprastai manome, mūsų galvose ar kur nors pasaulyje. Taip mąstymas gali peržengti proto ribas.
Taip pat žr.: 11. Jachta „Tesėjas“ 23. Vabalas dėžutėje 63. Nežinojimas
68 . Beprotiškas skausmas
238
75. Gaidžo žiedas Herbertas užsimovė ant piršto Gaidžo žiedą ir apstulbo nuo to, ką pajuto: jis tapo nematomas. Pirmąsias kelias valandas jis klaidžiojo aplink, džiaugda masis naujuoju pojūčiu. Kartą jis netyčia sukosėjo ir, atro do, jo niekas neišgirdo. Tačiau jis turėjo fizinį kūną - palikda vo įspaudą minkštoje sofoje ar sudarydavo nepaaiškinamą kliūtį tiems, kurie norėjo jį kiaurai pereiti. Kai priprato gyventi nematomas, Herbertas pradėjo gal voti, ką daryti toliau. Jo gėdai pirmiausia į galvą šovusios mintys nebuvo pačios maloniausios. Pavyzdžiui, jis galėjo stoviniuoti moterų dušinėse ar persirengimo kambariuose. Jis galėjo lengvai ką nors pavogti. Jis galėjo pakišti koją bjauriems kostiumus vilkintiems vyrams, rėkiantiems į savo mobiliuosius telefonus. Jis norėjo atsispirti tokioms niekingoms mintims ir bandė sugalvoti gerų darbų, kuriuos galėtų padaryti. Tačiau tai ne atrodė taip aišku. Kiek ilgai jis galėtų nepasiduoti pagundai pasinaudoti savo galia ne tokiems kilniems tikslams? Reikėtų tik vienos silpnybės akimirkos ir štai jau jis žvilgčiotų į nuogas moteris ar vogtų pinigus. Ar jis turėjo stiprumo tam atsispirti? Šaltinis: Platonas „Valstybė“ (360 m. pr. Kr.), antroji knyga
Gaidžo žiedas
Vilioja į Gaidžo žiedą pažvelgti kaip į galimybę išbandyti moralinį tvirtumą: tai, kaip elgtumėtės būdamas nematomas, atskleidžia jūsų tikrąją moralinę prigimtį. Bet ar teisinga teisti kitus pagal tai, kaip jie elgtųsi susidūrę su didesne pagunda nei dauguma žmonių galėtų atlaikyti? Jei sąžiningai įsivaizduotume save nematomą, pamatytume, kad esame beviltiškai pagedę. Bet tai ne tas pat, kaip pripažinti, kad esame visiškai pagedę. Gal dalykai, kuriuos mistinis žiedas leidžia mums daryti, yra susiję su velniu ar bent su jo padėjėjais. Blogai besielgiančios įžymybės, tarkime, sulaukia mūsų nepritarimo. Bet ar galime suvokti, ką reiškia valdyti didžiulius turtus, turėti begalę pa kalikų, pasirengusių tenkinti kiekvieną užgaidą? Ar galime būti tikri, kad irgi gėdingai nebaigtume? Galime apžvelgti mūsų dabartinę moralę, apsvarstydami, kaip elgtumės, jei žiedą turėtumėme tam tikrą laiką. Reikia pri pažinti, kad esamu laiku galėtume pasiduoti neteisėto slapto vujarizmo traukai. Yra visai kas kita manyti, kad pirmiausia pa sileistume prie artimiausios sporto salės persirengimo kamba rių. Kiekvienas, kuris eitų tuo keliu, yra kitoks nei žiūrintys pro rakto skylutę vien dėl baimės ar galimybių stokos. Žiedas padeda mums atrasti skirtumus tarp dalykų, kuriuos laikome blogais, ir tų dalykų, nuo kurių darymo mus stabdo tik įsigalėjusi tvarka, turima reputacija ar drovumas. Jis atskleidžia mūsų moralės esmę, nuplėšdamas viršutinius vertybių sluoks nius, kuriuos apsimetame turintys. Tai, kuo liksime prisiden gę, gali atrodyti pribloškiamai nemaloniai. Gal nepasiryžtume žmogžudystei, bet vienas ar du priešai galėtų pradėti jaustis ne saugiai. Daugelis feminisčių įrodinėtų, kad labai daug vyrų pa 240
Gaidžo žiedas
sinaudotų galimybe prievartauti. Mes netaptume kitų karjeros vagišiais, bet nuosavybės teisės staiga galėtų atrodyti ne tokios jau ir neliečiamos. Per daug pesimistiška? Jei paklaustumėte žmonių nuomonės apie tai, kaip elgtųsi, turėdami tokį žiedą, ir kaip elgtųsi kiti, iš girstumėte visiškai priešingus atsakymus. Kiti taptų amoralūs, o jie išsaugotų principingumą ir dorumą. Kai taip atsakome, ar nenuvertiname kitų žmonių, o gal pervertiname save?
Taip pat žr.: 34. Nekaltinkite manęs 54. Nepagaunamasis Aš
66 . Klastotojas 85. Žmogus iš niekur
241
76. Gera galva Daugiau Uša nesijaus nejaukiai moksliukų kolegų būryje. Ji pasitikinčiai priėjo prie savo apsiskaitymo neslepiančio Timočio išbandyti naujų galių. „Uša, mieloooji, - tarė jis, - kokia tu panaši j la belle dame šį vakarą!“ „Nuostabi, pasakų vaike? - atsakė Uša. - Man meilikauji, bet, „jos plaukai buvo ilgi, pėdos mažos, ir jos akys buvo žvitrios“. Negaliu kalbėti apie savo akis, bet mano pėdos yra aštunto dydžio, o plaukai labiau trumpi nei ilgi“. Timotis buvo apstulbintas. „Nežinojau, kad esi tokia Kytso gerbėja“, - tarė jis. „Perfrazuojant Kantą, - atsakė Uša, - veikiausiai apie mane sprendi ne iš to, kokia esu, bet iš to, kaip atrodau“. Taip Uša jį galutinai pribloškė. Jos naujasis implantas veikė puikiai: spartus belaidis lus tas buvo susijęs su internetu, kuriame buvo visos enciklope dijos. Lustas sureaguodavo į pastangas prisiminti ir tuoj pat šiuose informacijos šaltiniuose pradėdavo ieškoti, ko reikia. Uša net negalėjo pasakyti, ką ji prisiminė, o ką atrinko lus tas. Jai tai ir nerūpėjo, nes dabar ji galėjo pasigirti didžiau sia erudicija. Tai buvo svarbiausia.
Gera galva
Uša - apgavikė. Be abejonės. Ji apsimeta skaičiusi ir atsimenanti dalykus, kuriuos jai j atmintį pirmą kartą perkėlė implantas. Bet ar tai reiškia, kad ji nežino, ką parašė Kytsas ir Kantas? Tai, kad ji turi neatitinkantį normų būdą gauti informacijos, nerodo, kad ji to nežino. Galų gale koks skirtumas, kaip gauni informaciją: ar naudodamasis savo atminties ištekliais, ar su kaupta kur nors kitur, turint tiesioginį ryšį su ja? Šis atvejis net įtikimas, jei pritarsite kitiems filosofams, kad žinios yra tam tikra patvirtinto tikro tikėjimo rūšis. Ušos tikė jimas Kytsu ir Kantu yra tikras. Ji yra įsitikinusi ir tiki jais kaip tikrais dėl impianto veiksmingumo, lygiai kaip ir mes turime tikėti, kad tai ką prisimename yra tikra, nors mūsų atmintis ri bota. Turbūt labiausiai domina ne tai, ką Uša iš tikro žino, bet ko kią įtaką prisimenami faktai turi intelektui ir išminčiai. Akina mas Ušos pasirodymas nepriklauso tik nuo jos gebėjimo pri siminti citatas: ji turi jas vartoti sąmojingai ir supratingai. Tai rodo ją esant protinga, o ne jos gebėjimas mechaniškai atkartoti klasikų eiles ir mintis. Skaitant istoriją dar peršasi mintis, kad kartais esame ne sąmoningai verčiami galvoti kitaip. Uša buvo įbauginta, nes ją supantys žmonės laisvai galėjo cituoti, remtis didžiaisiais vei kalais. Ar tokie žmonės parodo savo didelį intelektą ar tik ta lentą iš atminties atkurti ilgus tekstus? Atkreipkite dėmesį, kad Timotis pradėjo pokalbį, cituodamas Kytso poemą, kurios pa grindinė veikėja net nepriminė Ušos. Galime turėti ir kitų rimtų priežasčių manyti, kad Ušos im plantas nepakeičia svarbių knygų skaitymo. Juk skaitydami jas 243
G era galva
visiškai suprantame ir galime apmąstyti jų reikšmę. Ušos citatos ištrauktos iš konteksto. Ji gali jas sąmojingai vartoti, kad su trikdytų savo kolegą. Bet pokalbiui nukrypus į Kytso ar Kanto kūrybos niuansus, ji veikiausiai būtų pastebėjusi, kad jai trūks ta faktų. Bet ir Timočiui galėjo jų pritrūkti. Esmė ta, kad pavienės mintys iš didžiųjų filosofijos ir literatūros veikalų, nėra išmin ties ar intelekto rodiklis. Kompiuterio lustas yra tokia pat veiks minga terpė informacijai kaupti, kaip ir žmogaus smegenys. Tik tai, kaip naudojamės savo žiniomis, turi svarbą.
Taip pat žr.: 3. Indė ir ledas 30. Iš ko susideda atsiminimai 40. Medinio arkliuko laimėtojas 63. Nežinojimas
244
77. Atpirkimo ožys Kodėl Marša tapo policininke? Jos pačios nuomone, at sakymas buvo aiškus: kad apsaugotų visuomenę ir užtik rintų teisingumą. Šie principai buvo svarbesni nei taisyklių laikymasis. Marša tai vis sau kartojo, nes nuogąstavo, jog jai trūksta ryžto sulaužyti taisykles, kad išliktų ištikima savo idealams. Geras žmogus padarė baisią klaidą ir to padarinys - negyva nekalta moteris. Tačiau tirdama įvykį, Marša rado pakanka mai netiesioginių įkalčių, įrodančių nusikaltimą padarius kitą žmogų. Pateikdama šiuos įrodymus, ji galėtų apkaltinti vyrą, gana atstumiantį tipą, kuris tikrai buvo kaltas dėl nemažai žmogžudysčių. Jai niekada nepavykdavo surinkti užtektinai įrodymų, kad jis stotų prieš teismą dėl pagrįsto nusikaltimo. Ji žinojo, kad įstatymuose įtvirtinti griežti pagrįstų kaltini mų reikalavimai. Bet ar tikrai būtų daug geriau įkišti už grotų žudiką recidyvistą negu niekam pavojaus nekeliantį žmogų? Šis teisingumas buvo svarbesnis negu neteisybė atėmus iš žudiko sąžiningo bylos nagrinėjimo galimybę. Šaltinis: filmas „Nemiga“, režisierius Kristoferis Nolanas (2002)
„Jei kas nuskriaus mano vaikus, aš jį nužudysiu.“ Tai įprasta iš girsti iš šiaip įstatymams paklusnių piliečių lūpų. Bet ką mano taip sakantys žmonės? 245
Atpirkimo ožys
Galime sakyti, kad nors jie žino, jog neteisinga vykdyti tei singumą savo rankomis, jie sąžiningai prisipažįsta, kaip jaus tųsi. Kiti gali būti mažiau linkę užimti tokią gynybos poziciją. Asmuo, nuskriaudęs jų vaikus, užsitarnautų gautą bausmę. Įstatymas gali būti jiems nuolaidesnis, bet įgimtas teisingu mas - ne. Turėtų būti neginčytina, kad teisė ir moralė nėra tas pat. Todėl galimi neteisingi įstatymai, o pilietinis nepaklusnumas kartais yra pagirtinas. Tačiau įstatymų viršenybės principas yra svarbus. Tik išskirtinėmis aplinkybėmis galime nukrypti ar su laužyti įstatymus. Dėl mūsų visų interesų būtų geriau, jei už draustume žmonėms vykdyti teisingumą savo rankomis, nors tai jie darytų skatinami geriausių motyvų. Tokie bendri svarstymai neduoda daug naudos Maršai. Ji galėtų visiškai sutikti su šiais samprotavimais, bet jai neduo da ramybės klausimas, ar tai gali būti kaip tik tos išskirtinės aplinkybės, kurios leidžia sulaužyti taisykles. Kaip jai rasti išeitį? Keli sprendimo būdai galėtų pateisinti jos melą. Pavyzdžiui, galime manyti, kad leidžiama sulaužyti taisykles, jei patenkina mos trys sąlygos. Pirma, taisyklių sulaužymas turi duoti daug geresnį rezultatą nei taisyklių laikymasis. Kaip tik taip ir yra Maršos atveju. Antra, veiksmas neturėtų iš esmės pakenkti tai syklių laikymosi principui. Ši sąlyga irgi būtų patenkinama, kol Maršos apgavystė liktų paslaptyje. Trečia, taisyklių sulaužymas privalėtų būti vienintelė prieinama priemonė geresniems rezul tatams pasiekti. Atrodo, nėra kito būdo, kaip Marša galėtų įkišti už grotų tikrąjį nusikaltėlį. 246
A tpirkimo ožys
Tada susidaro palankios aplinkybės įtikimai morališkai pa grįsti Maršos apgaulę. Bet vis tiek mintis, kad policininkė, o ne teismas, nusprendžia, kas turi būti nubaustas, yra atstumianti. Tam yra rimtų priežasčių: mums reikia saugiklių, neleidžiančių policijos pareigūnams viršyti savo galių, net jei tai kartais ištei sintų nekaltą žmogų. Ar galėtumėme taikyti abi priemones? Turbūt įmanoma sa kyti, kad visuomenė privalo reikalauti, kad policija visada lai kytųsi taisyklių, bet kartais būtų gerai, jei slapta jas galėtų su laužyti. Kaip kolektyviai atsakantys piliečiai turėtume puoselėti taisyklių laikymąsi, bet mūsų asmeninė pareiga būtų užtikrinti, kad darome, kas geriausia, tiek paisydami įstatymų, tiek jiems nepaklusdami.
Taip pat žr.: 7. Kai nelaimi niekas 17. Kankinti ar ne 36. Prevencinis teisingumas 50. Geras kyšis
247
78. Lažybos iš Dievo Ir Dievas tarė filosofui: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas. Nors tu neturi įrodymo, kad aš esu, kas sakau esąs, leisk man suteikti tau pagrindą tikėti, nes tai sutvirtintų tavo puolusią dvasią. Siūlau lažybas, paremtas savanaudiškumu. Yra dvi galimybės: aš esu arba ne. Jei tiki manimi bei vykdai mano įsakymus ir aš egzistuoju, laimi amžinąjį gy venimą. Jei aš neegzistuoju, tavo gyvenimas bus mirtingas, bet tikėjimas tau teiktų šiokią tokią paguodą. Žinoma, tu praleistum truputį laiko bažnyčioje ir netektum tam tikrų ma lonumų, bet tai nesvarbu, kai jau būsi miręs. Bet jei aš esu, patirsi amžiną palaimą. Jei netiki manimi ir aš neegzistuoju, tu laisvai bei lengvai gyvensi ir vis tiek mirsi, bet neturėsi tikėjimo Dievu teikia mos vilties. Jei vis dėlto aš esu, tebūna aistringų pokerių ir kančių amžinybė. Taigi lažinamės, kad aš neegzistuoju, ir tada geriausias laimėjimas būtų trumpas gyvenimas, o blogiausias - amži nas prakeikimas. Bet galime lažintis, kad aš egzistuoju, kad ir kaip neįtikima būtų. Tada blogiausias laimėjimas - trum pas gyvenimas, o geriausias - amžinas gyvenimas. Būtum kvailys, jei nesutiktum“. Šaltinis: Blezas Paskalis „Mintys“ (1660).
248
L a ž y b o s iš D i e v o
Visame pasaulyje yra žmonių, kurie nereguliariai meldžiasi, skaito religines knygas ar net laikosi religinių mokymų. Vis dėl to jie neatsisako tikėti Dievu ar dievais. Pavyzdžiui, jie krikštija savo vaikus, organizuoja pirmąsias komunijas ar rengia laidotu ves pagal religines apeigas. Prireikus jie gali melstis. Tokie žmonės negali tiksliai argumentuoti kaip mūsų šiame minties eksperimente besilažinantis Dievas, bet tie patys esmi niai principai sudaro visų jų elgsenos pagrindą: geriausia dėl visa ko bent truputį tikėti Dievu. Panašiai samprotauja draudi mo agentas ir lošikas: tai nekainuoja daug laiko ir pastangų, bet gali išgelbėti sielą. Lažybos turi prasmę tik tada, kai yra dvi galimybės. Bet ži nome, kad jų nėra. Yra daug dievų, kuriais galima tikėti, ir daug būdų jais sekti. Tarkime, krikščionys evangelikai tiki, kad pa teksite į pragarą, jei nepriimsite Jėzaus Kristaus kaip savo išgel bėtojo. Taigi jei eisite dieviškų lažybų iš islamo, induizmo, sikhizmo, džainizmo, budizmo, judaizmo, konfucianizmo ar kitos religijos, vis tiek pralošite, jei Kristus pasitvirtins esąs dangaus valdovas. Žinoma, statoma suma vis dar liks ta pati: amžinasis pra keiksmas yra viena galima išdava, jei neteisingai pasirinksite. Bet esmė ta, kad jūs negalite apsidrausti nuo šio, kad ir labai ne įtikimo, bet galimo atsitiktinumo, o klaidingai pasirinkę religiją tapsite prakeiktas visais atvejais. Turbūt manote, kad visa mylintis Dievas neprakeiktų žmo nių ir nepasmerktų jų, pasiųsdamas į pragarą už tikėjimą ne teisingu, negeru Dievu. Tad kiekvienas variantas galimas. Ta čiau esant visa mylinčiam Dievui, be to, pripažinus savo klaidą, 249
L a ž y b o s iš D i e v o
amžinosioms pragaro liepsnoms nebūtų pasmerkti net ateistai. Vienintelis Dievas, kurio vertėtų saugotis, yra fundamentalistas. Bet ši nuostata taikoma tik vienai labai išskirtinei dievybei. Dar labiau keista, kad Dievas, kuris gali pamatyti slapčiau sias mūsų sielos kerteles, priimtų tikėjimą, pagrįstą lėkštu, ap skaičiuotu savanaudiškumu. Ilgainiui veikiausiai pradėtumėte nuoširdžiai juo tikėti ir net eiti išvien. Nuoširdžiai tikint sielą tobulina tik praktika. Tačiau Dievas pamatytų nenuoširdumą, kuriuo paremtas jūsų tikėjimas, ir jus atitinkamai teistų. Taigi lažybas reikia kruopščiai apgalvoti. Jūs renkatės tikėji mą vienu ypatingu kerštingu Dievu, kuris įsako tikėti tik viena vienintele iš fundamentinių religijų, priešinga daugeliui kitų konkuruojančių religijų; arba netikėjimą jokiu Dievu, arba ti kėjimą, kad Dievas nėra toks savanaudiškas, jog reikalautų tikė ti juo prieš pasiūlydamas galimybę išsigelbėti. Net jei lažinsitės iš pikto Dievo, tai yra iš ko rinktis. Kiekvienas iš esamų Dievų didžiai susierzins, jei pasirinksite ne jį. Galiausiai visos lažybos tampa kvailių užsiėmimu.
Taip pat žr.: 24. Keturkampis apskritimas 45. Nematomas sodininkas 58. Dievo įsakymas 95. Blogio problema
250
79. Prisukamas apelsinas Šalies vidaus reikalų ministrui tiesiai šviesiai buvo pasakyta, kad jo programa yra „politiškai nekorektiška“. Ji panėšėjo j gerai žinomo romanisto fantastikos kūrinį, bet nebuvo jokio pagrindo jai nepritarti. Kaip ir eksperimentinis Liudviko metodas Entonio Berdžeso knygoje „Prisukamas apelsinas“, nauja pasibjaurėjimo nusikaltimais terapijos programa buvo skirta užkietėjusiems nusikaltėliams. Taikant nemalonų, bet neilgai trunkantį gy dymo būdą, recidyvistams tapdavo atstumianti bet kokia mintis apie nusikaltimus, kuriuos kadaise įvykdė. Pačiam vidaus reikalų ministrui atrodė, kad ši programa leidžia iš karto nušauti ne du, o tris zuikius: laimėtų mokes čių mokėtojai, nes taip gydyti yra pigiau nei ilgai pakartotinai kalinti; laimėtų nusikaltėliai, nes gyvenimas daug geresnis laisvėje; laimėtų visuomenė, nes buvę grėsmingi nusikaltė liai taptų įstatymams paklusniais piliečiais. Tačiau pilietinės laisvės grupė vis garsiau rėkė apie „smegenų plovimą“, apie pagrindinių asmens laisvės ir oru mo principų nepaisymą - nors niekas nevertė dalyvauti pro gramoje. Kam tada buvo prieštaraujama? - klausė vidaus reikalų ministras. Šaltinis: Entonis Berdžesas „Prisukamas apelsinas“ (Heinemann, 1962)
251
Prisukamas apelsinas
Kai žmonės kalba apie orumą ir laisvę, jie gali arba aiškiai nusa kyti šiuos du svarbiausius etikos principus, arba vangiai šnekėti dangstydamiesi neaiškiais žodžiais. Kai žmonės skundžiasi, kad nauja technologija užgauna, tarkime, žmogiškąjį orumą, jie daž nai, jei ne įprastai, išreiškia savo nevalingą pasibjaurėjimą tuo, ko nepažįsta. Iš pat pradžių atrastą apvaisinimo mėgintuvėlyje metodą dauguma atmetė, grįsdama tuo, kad jis sumenkino gyvy bę iki laboratorinio bandinio. Dabar daugelis žmonių tai vertina kaip sveikintiną ir veiksmingą nevaisingumo gydymo būdą. Tad reikia būti gana įtariems, kai žmonės tvirtina, kad kas nors, tarkime, pasibjaurėjimo nusikaltimais terapijos programa, neleis tinai kėsinasi į žmogaus laisvę ir orumą. Greičiausiai jie tik išreiš kia savo išankstinį nusistatymą prieš naujoves, kurios parodo, kad žmonės nėra tokios jau paslaptingos būtybės, kaip norėtume many ti, kad ir žmonėmis galima sėkmingai manipuliuoti mokslo labui. Galima tvirtinti, kad įgyvendinant pasibjaurėjimo nusikalti mais terapijos programą sėkmingai daroma tai, kas ir šiaip vyks ta, tik, aišku, bet kaip. Socializacija ir instinktai leidžia išmokti atmesti tam tikras elgsenos formas. Mes nenorime skaudinti kitų žmonių ne todėl, kad manome, esą tai neteisinga, bet instinkty viai jaučiame, kad gali būti išvengta jų skausmo. Vis dėlto kartais žmonėms nepavyksta išmokti šios pamokos. Gal jie neturi įgimto empatijos jausmo, kuris leidžia daugumai iš mūsų pajausti kitų žmonių skausmą. Gal jie tapo ne tokie jautrūs smurtui ir tai jiems pradėjo teikti malonumą. Tad kodėl yra blogai dirbtinai sukelti, įdiegti instinktus, kurių nedavė gamta ar nepasisekė išugdyti. Kalbėti apie „smegenų plovimą“ labai pravartu. Atrodo, kad daugiausia mūsų elgesį lemia įpročiai, kuriuos išsiugdėme atsi 252
Prisukamas apelsinas
žvelgdami į teigiamą ar neigiamą tėvų ir plačiosios visuomenės patvirtinimą. Iš esmės mums visiems nuo gimimo lėtai „plau namos smegenys“. Tačiau kai „smegenys išplaunamos“ labai greitai arba mums nepatinka gautas rezultatas, tada šis procesas staiga tampa morališkai nepageidaujamas ir net smerktinas. Ar pasibjaurėjimo nusikaltimais terapijos programa nėra tam tik ros elgseną koreguojančios „smegenų plovimo“ formos, kurią vadiname socializacija, spartesnė versija. Dėl panašių priežasčių turėtume susirūpinti ir per daug neišpūsti savo pretenzijų į laisvę. Juk nemanome, kad laisvas žmogus gali lengvai susilaikyti nesmurtavęs tik tada, kai jis yra linkęs tiek smurtauti, tiek nesmurtauti. Paprastas padorus pilie tis labiau jaučia negu renkasi smurtą ar nesmurtą. Šis žmogus nesukelia nereikalingo skausmo kitiems ir tai nėra tik šauniai praktikuojamos „laisvos valios“ rodymas. Jei programa tik lei džia tai, ką dauguma žmonių ir taip jau turi kaip įprastą pasi bjaurėjimą nusikalstama elgsena, tai kaip gali būti, kad po tera pijos žmogus taps mažiau laisvas nei jūs ar aš? Tad jei argumentuotai nepritariama pasibjaurėjimo nusi kaltimais terapijos programai, tai nėra ko miglotai kalbėti apie laisvę ir orumą.
Taip pat žr.: 17. Kankinti ar ne 35. Paskutinė išeitis 50. Geras kyšis 97. Moralinė sėkmė 253
80. Širdis ir protas Per Olandijos okupaciją Šuiler ir Trainė slėpė nuo nacių žy dus. Tačiau jos tai darė dėl labai skirtingų priežasčių. Trainės geri poelgiai buvo spontaniški. Kančia ir prašy mas sugraudindavo jos širdį ir ji nesvarstydama sutikdavo padėti. Draugai gėrėjosi Trainės kilnumu, bet kartais primin davo, kad kelias į pragarą irgi gerais ketinimais grįstas. „Gali duoti pinigų elgetai, - sakė jie, - bet kas iš to, jei jie visi bus išleisti narkotikams?“ Trainės netrikdė tokios abejonės. Juk pamačius ištiestą pagalbos ranką viskas, ką galima padary ti, yra pasiūlyti savo paramą? Šuiler, priešingai, buvo žinoma kaip gana šalta moteris. Tiesa, ji nemėgo daugumos žmonių, bet ir nejautė jiems ne apykantos. Šuiler manė, kad padėdama kitiems ji vykdo savo įsipareigojimus ir prievoles. Ji darė išvadą, kad tokia pagalba yra teisingas elgesys. Šuiler nejautė pasitenkinimo atliktais gerais darbais, tik tvirtai juto, kad pasirinko teisingai. Kuri iš jų - Šuiler ar Trainė - dorovingiau nugyveno gy venimą?
Į Trainę panašius žmones apibūdiname žodžiais „geri“, „malo nūs“ ar „dosnūs“ daug dažniau nei žmones, panašius į Šuiler. Jaučiame, kad jų gerumas yra nuoširdus. Jų nesąmoningas dos254
Š i r d i s ir p r o t a s
numas leidžia spėti, kad pati jų prigimtis yra gera. Priešingai, kad ir kiek gėrimės į Šuiler panašiais žmonėmis, nejaučiame iš vidaus sklindančio jų gerumo ir galime tik išmokti žavėtis jų pasiryžimu atlikti savo pareigas. Keista, bet kaip tik taip mes atsakytume. Jei moralė yra tei singų dalykų darymas, tada neaišku, kodėl turime manyti, kad morališkai Trainė yra labiau nusipelniusi pagyrimo negu Šuiler. Kaip sakyta pirmiau, dėl ypač atviro ir spontaniško būdo Trainė turbūt greičiau padarytų ką nors neteisinga nei Šuiler. Pavyz džiui, jums keliaujant per Afriką, vietiniai vaikai labai dažnai prašytų pieštukų ar net pinigų. Trainė tikrai duotų. Tačiau Šui ler veikiausiai susimąstytų kiek ilgiau ir nuspręstų, kaip daugu ma šio regiono plėtros agentūrų, kad toks šelpimas tik skatina afrikiečių priklausomybės, nevisavertiškumo ir bejėgiškumo jausmą. Daug geriau būtų paaukoti konkrečiai Afrikos mokyk lai ir išsaugoti žmogiškąjį orumą tų, kuriems norime padėti. Yra dar viena priežastis, kodėl reikėtų mažiau girti Trainę. Kadangi jos veiksmai neapgalvoti, kyla klausimas, ar tai nėra tik sėkmės dalykas, kad ji linkusi daryti gerus darbus? Kodėl turėtume girti tą, kurio atsitiktinai geras būdas? Taip klausda mi suabejotume savo jausmais, bet ar instinktai negali mūsų nuvesti klaidingu keliu? Pavyzdžiui, pagalvokime apie žmones, kurie turėjo pagrindinius Trainės asmenybės bruožus, bet iš augo rasistinėje aplinkoje. Šie žmonės negalvoja apie rasistinius jausmus, kaip negalvotų ir apie įgimtą gerumą. Galėtume žengti dar toliau. Šuiler užsitarnauja daugiau moralės kreditų, nes gerai elgiasi, nepaisydama instinktyvios empatijos ir užuojautos stokos. Atsižvelgiant į tai, kad Trainės 255
Š i r d i s ir p r o t a s
gerumas nereikalauja ypatingų pastangų, Šuiler gerumas yra žmogaus valios pergalė prieš įgimtus polinkius. Atvirkščiai pažvelgus į pirminį instinktyvų sprendimą ir m a tant Šuiler kaip morališkai vertesnį žmogų, kyla kitų klausimų. Ar neatrodo keista, kad asmuo, kurio gerumas susijęs su jo as menybe, ne toks dorovingas nei žmogus, kuris daro gera, nes mano, kad taip turi daryti? Visiems žinomas dilemos sprendimas - atsakyti paprastai: žmogaus gerumas susijęs su širdies ir proto derme. Nors abie jų moterų istorijos atskleidžia kelis vertybių aspektus, nė viena iš moterų neatitinka etiškai visapusiško gerumo modelio. Tai skamba kaip tiesa, tačiau neišsprendžia tikros problemos: kaip jaučiamės, kai mąstome, kas svarbiau, kai stengiamės sužinoti, ar mes patys esame geri žmonės?
Taip pat žr.: 17. Kankinti ar nekankinti 18. Racionalumo reikalavimai 50. Geras kyšis 83. Auksinė taisyklė
256
81. Pojūčiai ir jautrumas Galafrėjaus humanoidai yra labai panašūs į mus. Tačiau la bai skiriasi jų pojūčių suvokimas. Pavyzdžiui, žmonių matomą atspindėtos šviesos spek trą Galafrėjaus humanoidai užuodžia. Tai, ką matome kaip mėlyną, jie uosto kaip citriną. Tai, ką mes girdime, jie mato. Bethoveno devintoji simfonija jiems yra tylus psichodelinis kvapą užimančio grožio šviesos reginys. Vienintelis dalykas, kurį jie girdi, yra jų pačių ir kitų mintys. Justi skonį yra akių funkcija. Geriausios meno galerijos giriamos už nepaprastą skonį. Jie nesuvokia, ką reiškia lytėjimas, bet turi kitą nei mes pojūtį, vadinamą mulstu. Šis pojūtis, suvokiamas sąnariais, leidžia nustatyti judėjimą. Mes negalime įsivaizduoti šio po jūčio, kaip ir Galafrėjaus humanoidai negali paliesti ir pa jausti paviršių. Kai žmonės pirmą kartą išgirdo apie šiuos humanoidus, iškart paklausė: kai Galafrėjaus miškuose griūva medis, ar jis sukelia triukšmą? O Galafrėjaus gyventojai klausinėjo: kai Žemėje rodo filmą, ar jis kvepia? Šaltinis: Džordžas Berkelis „Traktatas apie žmogaus žinių principus“ (1710)
P o j ū č i a i ir j a u t r u m a s
Mįslė „Ar tuščiame miške griūvantis medis sukelia garsą?“ yra viena seniausių psichologijos galvosūkių. Kadangi jis tapo toks populiarus, naudinga pažvelgti į šį galvosūkį naujaip. Gana smalsus klausimas - „Ar kvepia Žemėje rodomas filmas?“ Nors gali keistai skambėti, bet šis klausimas suprantamas kaip ir kla sikinis klausimas apie mišką. Mįslių atsiranda suvokus, kad tai, kaip pažįstame pasaulį, be veik daugiausia priklauso nuo mūsų pačių nuostatų ir pasaulio. Tam tikro dažnio radijo bangas mūsų smegenys suvokia kaip garsus. Šunys girdi garsus, kurių mes negirdime. Tačiau nėra loginio paaiškinimo, kodėl kitos būtybės tų pačių bangų sklei džiamų garsų negalėtų suvokti kaip kvapų, apčiuopiamų daiktų ar spalvų. Sinestezija - jutiminė kryžkelė, kai spalvos girdimos ar garsai yra matomi - kartais patiriama kaip reta liga ar pavar tojus haliucinogeninių narkotikų, pavyzdžiui, LSD. Tad kyla klausimas, ar garsai egzistuoja negirdinčioms bū tybėms. Neabejotinai, medžiui krentant tuščiame miške, oras vibruoja. Tačiau, jei garsai atsiranda tik klausos organuose, tai gal nesant ausų, nėra garsų? Jei norite prieštarauti šiai logikai ir sakyti, kad Galafrėjuje krintantis medis sukelia garsą, tada turėtumėte sutikti, rem damiesi ta pačia logika, kad Žemėje rodomas filmas skleidžia kvapą. Sakydami, kad krintantis medis sukelia garsą, neturime omenyje, kad visi tai girdi. Tai gali reikšti, kad tokie dalykai vyksta, ir jei žmogus ten būtų, jis girdėtų garsus. To pakanka, kad pagrįstume tvirtinimą, jog ir ten kyla garsai. Bet jei tai tie sa, tai kodėl filmas negali kvepėti? Netvirtiname, kad rodant filmą visi jį užuodžia. Tai reikštų, kad, jei būtų asmuo, kuris 258
P o j ū č i a i ir j a u t r u m a s
galėtų užuosti vaizdą, jis pajustų jo kvapą. Tai, atrodo, taip pat teisinga kaip tvirtinimas, kad jei žmogus būtų Galafrėjaus miš ke, kai griūna medžiai, jis tai girdėtų. Toks samprotavimas leistų daryti absurdišką išvadą, kad pa saulyje pilna garsų, kurių niekas negirdi, spalvų, kurių niekas nemato, pilna niekieno nepatiriamų skonių, niekieno nejunta mų paviršių, tai yra tokių, kokių net negalime įsivaizduoti, nes turime visai kitokius pojūčius. Vadinasi, yra begalybė būdų, ku riais būtybės gali suvokti pasaulį.
Taip pat žr.: 21. Epifėnija 28. Košmaras 59. Akys tai turi 73. Būti šikšnosparniu
259
82. Veltėdė Eleonora buvo patenkinta nauja plačiajuoste interneto pri eiga. Buvo pripratusi internetu naudotis tik surinkus numerį. Dabar jai patiko, kad visados veikia interneto ryšys, kad gali daug greičiau susirasti ir atsisiųsti informacijos. Be to, tai visiškai nemokama. Na, sakyti nemokama būtų šiek tiek netikslu. Eleonora nieko nemokėjo už šią paslaugą, nes naudojosi savo kaimy no belaidžiu vietiniu tinklu. Šis tikslas leidžia turint kompiu terį, kuriame yra reikiama įranga ir programos, tam tikroje teritorijoje prisijungti prie plačiajuosčio interneto be jokių laidų. Taip jau nutiko, kad Eleonoros butas buvo visai arti kaimyno, tad ji galėjo pasinaudoti jo prieiga. Eleonora nemanė esą tai vagystė. Kaimynas bet kuriuo atveju turėjo šią prieigą. Ji naudojosi tik kaimyno pertekliniu prieigos juostos pločiu. Eleonoros turima programinė įran ga, vadinama Good Magpie, garantavo, kad jai prisijungus prie šios prieigos kaimyno interneto ryšys nesulėtės. Taigi ji naudojosi kaimyno turimos prieigos pranašumais, bet jis dėl to nepajuto nuostolių. Tai kas čia galėtų būti blogai?
Dauguma žmonių, kurių nešiojamuosiuose ar delniniuose kompiuteriuose įdiegta prieiga prie belaidžio vietinio tinklo, kartkartėmis „pasiskolina“ kitų prieigą prie interneto. Prirei260
Veltėdė
kus staiga prisijungti, jie tiesiog eidami gatve ieško belaidžio vietinio tinklo signalo, aptikę sustoja ir patikrina savo elektro ninio pašto dėžutę. Įmonės ar fiziniai asmenys, kurių jungtimi jie atsitiktinai pasinaudoja, niekada to nesuseka, nes interneto sparta nesulėtėja. Eleonoros elgesys sistemingesnis. Jis kasdien jungiasi prie interneto naudodamasi kaimyno prieiga. Ji žaidžia, o jis moka. Regis, ypač nesąžininga. Tačiau Eleonoros veiksmai neturi jo kio blogo poveikio. Kaimynas vis tiek turi mokėti už prieigą ir tai, kad ji naudojasi ta pačia prieiga, jam netrukdo. Žvelgiant šiuo kampu, Eleonora - ne didesnė vagišė nei ta, kuri naudojasi kaimyno sodo medžio šešėliu. Tai yra ypatingas veltėdžiavimo pavyzdys. Veltėdžiai naudo jasi kitų veiklos vaisiais, patys prie to neprisidėdami. Kartais veltėdžiavimas sumažina siekiamą naudą, tad nesunku pasaky ti, kodėl šis elgesys neteisingas. Kartais veltėdžiai tik džiaugiasi kitų nauda ir nieko iš nieko neatima. Yra daugybė tokių išlaikytinių pavyzdžių. Bendruomenė or ganizuoja nemokamą koncertą miesto parke. Jame kas nors at sitiktinai vaikščiodamas irgi mėgaujasi koncertu ir neatima iš kitų žmonių šio malonumo. Tačiau šis žmogus neprisideda prie labdaros, kai aplink keliauja aukų dėžutė. Kas nors neteisėtai atsisiunčia iš interneto dainą, kurios niekada nepirktų. Iš daini ninko nebūtų atimamos jo pajamos, jei tik už ją reikėtų sumo kėti, bet veltėdžiui tai nerūpi. Jis tiesiog džiaugiasi daina. Jei veltėdžiavimas yra nusikaltimas, tai, regis, nėra jo aukų. Kas tada čia blogai? Turbūt svarbiausia gilintis ne į paskirus vel tėdžiavimo pavyzdžius, bet į pačią elgseną. Pavyzdžiui, mums 261
Veltėdė
gali nerūpėti, kad kas nors naudojasi mūsų belaidžio vietinio tinklo prieiga, jei ir mes galėtume naudotis kitų žmonių turi mais patogumais tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Būtų smagu nemokėti už koncertą, j kurį netyčia patekote, jei nuolat auko jate kituose koncertuose, kuriuose tikslingai lankotės. Jei duo dama tiek, kiek paimama, tada veltėdžiavimas nesukelia prieš taravimų. Eleonoros atveju tik imama ir nieko neduodama. Ji neketina ateityje įsirengti savo prieigos. Tad ji nėra veltėdė aptarto abipu sio bendradarbiavimo atžvilgiu, kai naudojimasis svetimu geru galėtų būti priimtinas. Taip elgdamasi ji negalvoja apie kitus. Jei manome, kad tai iš dalies savanaudiška, ar vis dar teisinga saky ti, kad Eleonora tik truputį skriaudžia kitą? Ar pasmerkti būtų blogiau nei sakyti, kad ji šiek tiek akiplėšiška, turint omeny, kad patys leidome sau per daug susirūpinti dėl visiškai nežalingos vagystės?
Taip pat žr.: 14. Banko klaida jūsų naudai 34. Nekaltinkite manęs 44. Kol mirtis mus išskirs 60. Daryk, kaip sakau, ne kaip darau
262
83. Auksinė taisyklė Konstancija visada bandė laikytis auksinės moralės taisyk lės: elkis taip, kaip norėtumei, kad kiti su tavimi elgtųsi, arba kaip Kantas neskrupulingai yra pasakęs: „Veikite pagal tokį principą, kad norėtumėte, jog jis taptų visuotiniu įstatymu“. Dabar Konstanciją labai gundė tai, kas prieštaravo jos taisyklei. Ji gali pabėgti su savo geriausios draugės vyru ir pasigvelbti visą jų šeimos turtą. Taigi ji nesielgtų taip, kaip norėtų, kad kiti su ja elgtųsi. Ji manė, kad viskas yra daug sudėtingiau. Kai izoliuoja me nusikaltėlį, neturime omenyje, kad norėtume, jog ir mus uždarytų. Tik sakome, kad turėtume būti uždaryti, jei patek tume į tą pačią padėtį kaip ir nusikaltėlis. Ši išlyga kritikuoti na: pagrindas yra kontekstas. Konstancija turėtų savęs paklausti: ar ji norėtų, kad vi suotiniu įstatymu taptų tai, kad žmonės, atsidūrę jos pa dėtyje, turėtų pabėgti su savo geriausios draugės vyru ir pasiglemžti turtą? Taip suformulavus klausimą, atsakymas, matyt, turėtų būti „taip“. Ji nenori pasakyti, kad neištikimybė ir turto pasisavinimas yra geri dalykai, tik pabrėžia, kad ypa tingomis sąlygomis ir aplinkybėmis šie dalykai kaip tik tokie ir tampa. Taigi viskas išsisprendė: ji pabėgo ramia sąžine. Šaltinis: Konfucijaus analektai (5 a. pr. Kr.), Imanuelis Kantas „Moralės metafizikos pagrindas“ (1785)
Auksinė taisyklė
Auksinė Konfucijaus taisyklė įvairiomis formomis figūravo be veik visose žmonijos sumanytose didžiausiose etikos sistemose. Dėl paprastumo ji, regis, yra puiki moralės taisyklė, kurios ga lime visi laikytis. Problema, kurią atskleidė Konstancijos situacija, nėra tik sofistinis sąmojis, paremtas šia taisykle. Ji susijusi su pačia šio principo esme. Pasirinkus vieną iš dviejų galimų kraštutinių aiškinimų, principas tampa arba juokingas, arba tuščias. Jei šis principas reiškia, kad niekada niekam neturėtume da ryti to, ko nedarytumėme patys sau, nesvarbu, kokios susiklos tytų aplinkybės, tai tada niekada nedarytume kitiems tokių ne malonių dalykų, kaip bausmės vykdymas ar suėmimas. Kadangi nenorėtume būti įkalinti, neįkalintume ir serijinių žudikų. Tai prieštarauja sveikam protui. Konstancija yra teisi manydama, kad susiklostė tokios ap linkybės. Kadangi aplinkybės negali būti visiškai vienodos, kiekvienas atvejis yra unikalus. Ką mes bedarytumėme, viskas galėtų būti pagrįsta tuo, kad su mumis elgtųsi taip pat, susiklos čius tiksliai tapačiomis aplinkybėmis. Tada visuotinis auksinės taisyklės aspektas išnyksta ir taisyklė tampa niekinė. Ar neturėtume ieškoti vidurio? Tai susisietų su atitinkamo panašumo idėja. Turėtume elgtis taip, kaip su mumis elgtųsi susiklosčius ne visiškai tapačioms, bet moralės atžvilgiu pana šioms aplinkybėms. Pavyzdžiui, nors visos žmogžudystės skir tingos, jos atitinkamai panašios pagrindinių moralės principų atžvilgiu. Panašiai turi būti vertinama ir auksinė taisyklė, kad jos būtų laikomasi. Tačiau dabar paprasta auksinė taisyklė tapo ne tokia 264
Auksi nė t ai sykl ė
jau paprasta. Ji nebėra aiški taisyklė, tinkanti visiems. Nelengva nustatyti atitinkamą panašumą, ir ne tik tiems, kurie ieško pa teisinimo dėl piktadarystės ir gali nesutikti su lemtingu atitin kamu skirtumu. Žmogiškieji reikalai ypač sudėtingi, ir, jei neat kreipsime dėmesio į kiekvieno atvejo ypatingumą, rizikuosime tinkamai neįvykdyti teisingumo. Grįžkime prie Konstancijos. Jos pasiteisinimas atrodo sava naudiškas. O kas, jei Konstancijos geriausia draugė pasirodytų esanti melagė ir apgavikė, kuri jau pasigrobė tūkstančius iš savo šeimos banko sąskaitos? O kas, jei ji pavertė savo vyro gyveni mą tikru pragaru? Tokiomis aplinkybėmis Konstancijos spren dimas atrodo labiau didvyriškas nei savanaudiškas. Konstancijos dilema atskleidžia tai, kad kiekvienas norintis laikytis moralės principų patiria išbandymą: kaip suderinti rei kalavimą laikytis bendrų principų ir ne mažiau svarbų reikala vimą ypač atidžiai vertinti kiekvieną situaciją.
Taip pat žr.: 18. Racionalumo reikalavimai 44. Kol mirtis mus išskirs 80. Širdis ir protas 91. Niekam neskauda
265
84. Malonumo principas Įprasta situacija - ilgus metus laukiate progos pakilti karje ros laiptais ir staiga iš karto gaunate du pasiūlymus. Galų gale Penei buvo pasiūlytos dvejos pareigos: būti ambasa dore vienoje iš dviejų valstybių. Abi valstybės buvo įsikūru sios mažose panašaus kraštovaizdžio ir klimato Pietų jūros salose. Raritarijoje galiojo griežti įstatymai, draudžiantys nesantuokinį seksą, alkoholį, narkotikus, populiarius pasi linksminimo būdus ir net skanų maistą. Šalis leido mėgautis tik „aukščiausiais malonumais“, susijusiais su menu ir mu zika. Joje gyvavo pasaulinio masto orkestrai, klestėjo ope ra, meno galerijos ir „doros“ teatras. Tai kūrė ypač teigiamą valstybės įvaizdį. Ravitarija, priešingai, buvo intelektinė ir kultūrinė dyku ma. Valstybė, vadinama malonumų rojumi. Joje klestėjo pui kūs restoranai, komedijos, kabaretai ir liberalus požiūris į seksą bei narkotikus. Penė prisipažino negalinti apsispręsti, ką pasirinkti, - ar dvasinius malonumus Raritarijoje, ar žemiškus - Ravitarijoje, nes jai patiko ir tai, ir tai. Jos tobulą dieną sudarytų skanus maistas ir gėrimai, aukšta kultūra ir kuo mažiau storžieviškų juokelių. Tačiau ji privalėjo pasirinkti Bethoveną arba Velingto no jautieną, Rosinį arba martinį, Šekspyrą arba Britnę Spyrs. Šaltinis: Džonas Stiuartas Milas „Utilitarizmas“ (1863)
266
M alonum o principas
Kurioje iš šių dviejų mažų valstybių gerai gyventi lengviau? Galite pamanyti, kad tai tik klausimas, kam gyvenime teikiama pirmenybė. Tegu teatro mėgėjai vyksta į Raritariją, o vakarėlių liūtai - j Ravitariją. Tie, kuriems patinka visko po truputį - kaip ir daugeliui mūsų - turėtų nuspręsti, ką jie vertina daugiau ar mažiau, be ko jie galėtų lengvai apsieiti. Bet tai tik skonio ir pomėgių reikalas. Tad kodėl dvasiniams malonumams valstybė skiria subsidijas, o žemiškieji dažnai apmokestinami? Jei malonumas, kurį patiriame klausydami Verdžio operos, vertas ne daugiau nei malonumas, patiriamas klausantis grupės Motorhead, tai kodėl nėra subsidijuojamų vietų garsių roko grupių koncertuose, kaip Karališkuose operos rūmuose? Panašios į šias mintys leido padaryti išvadą, kad tai yra kur kas daugiau nei dvasinių malonumų įvertinimas intelek to ir rafinuotos estetikos atžvilgiu. Jei toks požiūris yra abe jotinas, tai sunku rasti argumentų įvertinti dvasinius ir že miškus malonumus. Įtarimą kelia, kad tai tiesiog pirmenybės atidavimas, snobizmas ar elitiškumas, pridengtas objektyvia nuomone. Šią problemą iškėlė Džonas Stiuartas Milas, utilitarizmo filosofas. Jis manė, jog moralės tikslas yra padaryti, kad kuo daugiau žmonių būtų laimingi. Jo filosofijoje buvo labiau verti namas lėkštų kūniškų malonumų pilnas gyvenimas nei mažiau malonumų teikiantis, bet intelektualesnis gyvenimas. Laiminga katė gyveno geriau nei susirūpinęs menininkas. Siekis buvo atskirti malonumo kokybę ir kiekybę. Gyveni mas, kupinas vien tik žemiškų malonumų, buvo blogesnis nei 267
M alonum o principas
gyvenimas, mėgaujantis intelektiniais malonumais. Tačiau vis dar neaišku, kaip pagrįsti, kodėl geriau? Milas pasiūlė testą. Turėtume paklausti, ką kompetentingi teisėjai nuspręstų. Tie, kurie paragavo tiek dvasinių, tiek žemiš kų malonumų, ir geriausiai galėtų nustatyti, kas yra pranašiau. Ir kaip rodė pačios sąvokos „dvasingesni“ ir „žemiškesni“, jis žinojo, bent manė žinąs, ką jie pasirinktų. Jei Milas yra teisus, Penė, kaip kompetentinga teisėja, p a sirinktų Raritariją. Ji galėtų gailėtis netekusi žemiškų m a lonumų, bet negalėjimas patirti dvasinių malonumų verstų jaustis dar blogiau. Jos nuomonė yra svaresnė negu tų, ku rie niekada nevertino aukštojo meno, ar tų, kurie niekada nenuolaidžiavo žemiškiems malonumams. Ar Penė iš tik rų jų nuspręstų kaip tik šitaip? Ir ar jos sprendimas pasakytų mums, kas pranašesni - dvasiniai ar žemiški malonumai.
Taip pat žr.: 7. Kai nelaimi niekas 20. Pasmerkti gyventi 26. Skausmo likučiai 52. Daugiau ar mažiau
268
85. Žmogus iš niekur „Gerbiamasis teisėjau, mano kliento gynyba - labai paprasta. Jis sutinka su tuo, kad savo straipsnyje parašė, esą „dabarti nis Anglijos futbolo komandos valdytojas yra melagis, kvailys ir šalies gėda“. Jis taip pat sutinka, kad jame pabrėžė, jog jis „turi būti nušautas“. Tačiau tai rašydamas, jis jokiu būdu neapšmeižė ieškovo, pono Gleno Robsono Kegansono. Tai galima lengvai paaiškinti. Tuo metu, kai buvo rašo mas ir spausdinamas straipsnis, išvis nebuvo tokio asmens kaip Anglijos futbolo komandos valdytojas. Ponas Robsonas Kegansonas oficialiai pareiškė apie atsistatydinimą prieš dvi dienas ir jo pareiškimas buvo priimtas. Šios naujienos tapo visuomenei žinomos tą pačią dieną, kaip ir buvo išspausdin tas atsakovo straipsnis. Ieškovas tvirtina, kad mano kliento pateikti kaltinimai yra melagingi. Bet tai - nei melas, nei tiesa, nes kaltinimai buvo dėl nieko. Tiksliau pasakius - kaltinimas buvo beprasmis. Teiginys „Flar-Flar yra lenktyninis žirgas“ yra teisingas, jei Flar-Flar yra lenktynių žirgas, ir melagingas, jei šis žirgas nėra lenktyninis. Bet šis teiginys tampa bereikšmis, jei tokio žirgo išvis nėra. Tad prisiekusieji turėtų nutraukti bylą. Beprasmiška teig ti, kad kas nors gali apšmeižti tai, ko nėra. Ačiū, pateikiau visus turimus parodymus“. Šaltinis: Bertranas Raselas „Pažymint"; išspausdinta veikale „Protas“ 14 (1905), plačiai skelbtas ir perspausdintas internete
269
Ž m o g u s iš n i e k u r
Logikai nėra paprasti žmonės. Kai dauguma žmonių kalba, jie patenkinti, kad gali suprasti ir kad kiti supras, ką jie turėjo omenyje, nors kartais jie sudėlioja dalykus per sudėtingai ar ne tiksliai. Kita vertus, logikus gniuždo kasdienės kalbos dvipras mybės. Esmė ta, kad jie atkakliai tvirtins, jog jų akivaizdžiai smulkios priekabės turi reikšmę. Apžvelkime Gleno Robsono Kegansono iškeltos bylos gy nybą. Prisiekusieji veikiausiai ją nutrauks, nes visi žinome, kas turėta omenyje, rašant „dabartinis Anglijos futbolo komandos valdytojas“. Bet supraskite jo žodžius paraidžiui ir sutikite, kad tuo metu nebuvo tokio asmens. Ar jie vis dar tvirtintų, kad pa teikti įtarimai melagingi? Jei nebūtų tokio asmens, tai tvirtini mas, kad jis yra „melagis, kvailys ir šalies gėda“ būtų, be abejo, neteisingas? Jei su tuo sutinkame, dar lieka poteksčių, kėlusių didelį neri mą Bertranui Raselui. Jis mąstė, ar teisingas teiginys „dabartinis Prancūzijos karalius yra plikas/nuogas“, jei Galija yra respubli ka. Esmė ta, kad logiškai klaidingo teiginio paneigimas yra tei sybė. Tad, pavyzdžiui, jei teiginys „Saulė skrieja aplink Žemę“ yra neteisingas, tai neabejotinai teisinga teigti, kad „Saulė neskrieja aplink Žemę“. Vadinasi, jei teiginys „Prancūzijos kara lius yra plikas/nuogas“ yra neteisingas, tai teiginys „Prancūzijos karalius nėra plikas/nuogas“ turi būti teisingas. Bet negali būti teisinga, kad Prancūzijos karalius nėra plikas/nuogas, nes tokio monarcho išvis nėra. Taigi, atrodo, kad teiginiai „Prancūzijos karalius yra plikas/nuogas“, kai tokio karaliaus nėra, ir „Dabar tinis Anglijos futbolo komandos valdytojas yra melagis“, kai to kio valdytojo išvis nėra, nėra nei teisingi, nei neteisingi. 270
Ž m o g u s iš n i e k u r
Jei teiginys yra nei teisingas, nei neteisingas, ar tada jis tampa beprasmis? Galite taip galvoti, bet teiginio „dabartinis Anglijos futbolo komandos valdytojas yra melagis“ prasmė yra visiškai aiški. Ir beprasmis teiginys, kurio prasmė yra aiški, atrodytų esantis akivaizdus prieštaravimas. Šitaip iš pažiūros paprasto galvosūkio prasmė, kaip ir ar iš viso tokie teiginiai gali būti teisingi ar neteisingi, tebelieka ir net atsiranda kitų. Mes net galėtume padaryti išvadą, kad žodis turi abipusį ryšį su minimu pasaulio objektu, ir kad teiginių teisingumas ar klaidingumas priklauso nuo to, ar išlaikomas šis ryšys. Žinoma, šis galvosūkis negali būti išspręstas. Tačiau aišku viena. Jei jums atrodo, kad šios problemos greičiau nereikšmin gos nei įdomios, nestudijuokite logikos ar kalbos filosofijos.
Taip pat žr.: 23. Vabalas dėžutėje 45. Nematomas sodininkas 47. Triušis! 74. Vanduo, visur vanduo
271
86. Menas dėl meno Marijona priprato prie nepatogumų, kai per statybas buvo atrandama archeologinių liekanų. Juk jos niekas nerengė tokiam darbui. Vieną dieną statybininkų aptiktoje šachtoje buvo rasta sandari dėžė su Mikelandželo skulptūra. Dėžė buvo ap saugota - joje slypėjo bomba, kuri sprogtų atidarant dėžę, sprogstamosios dujos ir kitos išmoningai paspęstos pinklės. Tai reiškė, kad meno kūrinys niekaip ir niekada negalėjo būti iškeltas j dienos šviesą, nes bet koks bandymas iškelti ar pajudinti dėžę baigtųsi nelaime. Tačiau ši pavojinga dėžė negalėjo likti giliai po pastatu, kuriame turėjo įsikurti ligoninė. Atrodytų, buvo tik dvi išei tys: atsisakyti statyti ligoninę ir palikti meno kūrinį šachtoje, nors jo ir niekas nematytų, arba saugiai jį sunaikinti. Taigi Marijona nelabai turi iš ko rinktis: jai telieka pakvies ti operatyvinę grupę, kuri saugiai susprogdintų dėžę. Tačiau ji pamanė, kad būtų daug geriau, jei skulptūra liktų sveika, net jei jos niekas negalės pamatyti.
Dauguma mūsų mano, kad meno darbai turi vertę, ir ne tik pi niginę. Didieji meno kūriniai verti saugoti. Tiek fiziniai asme nys, tiek vyriausybės skiria daugybę pinigų jiems įsigyti, restau ruoti ar saugoti. 272
M e n a s dėl m e n o
Ar meno kūriniai savaime vertingi, ar jų vertė yra tai, ką jie teikia į juos žiūrintiems? Maga manyti, kad jie patys yra vertin gi: Mikelandželo skulptūra Dovydas nebūtų mažiau vertinga, jei niekas niekada nebūtų jos matęs. Tačiau, jei nematyta ir nema toma skulptūra Dovydas būtų didis meno kūrinys, koks būtų jos egzistavimo tikslas? Jis galėjo duoti šiokios tokios naudos savo kūrėjui po jo mirties, kam ir kodėl reikalingas kūrinys, kuriuo niekas negali grožėtis? Meniškumo ir meno buvimo tikslo atskirtis lemia ir Marijo nos dilemą, nes kirba maža abejonė, kad skulptūra, esanti dė žėje, yra tobulas meno kūrinys. Sprendžiama tai, ar prasminga, kad ši skulptūra išliktų, jei jos niekas negalės matyti. Meno puoselėtojai pasakytų, kad pasaulis tampa nuostabes nis, nes jame yra tokia skulptūra. Reikalaujantieji sunaikinti skulptūrą manys, kad tai kvaila: pasaulis tampa geresnis tik dėl meno kūrinių poveikio tiems, kurie jais grožisi. Jei menas ne gali penėti žmonių sielų, jis betikslis. Galėtumėte taip pat visam laikui uždaryti meno galerijas ir sakyti, kad yra gerai, jog visi paveikslai ir skulptūros ten tiesiog yra. Neskaudėtų galvos, kad paveikslai paslėpti nuo visų akių privačiose kolekcijose ar m u ziejų saugyklose. Į tai meno puoselėtojai, atsakytų, kad tai, jog yra geriau, esą žmonės galėtų gėrėtis menu negu negalėtų, ne rodo, kad niekieno nematomas menas visai neturi vertės. Ati daryta galerija yra geriau nei uždaryta, tačiau uždaryta galerija yra geriau nei jokios galerijos. Abejonė niekur nedingsta: ar mums nereikėtų pripažinti, kad menas dėl meno turi kokią nors vertę? Įsivaizduokite kitą scenarijų: mirtinas virusas sunaikina visą žemės gyvybę. Pasau 273
M e n a s dėl m e n o
lyje lieka daug meno kūrinių, tačiau nebėra kam jais grožėtis. Jei skulptūra Dovydas būtų nukritusi nuo pjedestalo ir sudužusi į milijonus gabalėlių, ar būtų šiam negyvam pasauliui dar blo giau nei buvo, kol jo marmurinis žvilgsnis stebėjo jį? Jei m a nome, kad būtų blogiau, tai tik todėl, kad įsivaizduojame save esant ten ir įterpiame į šį minties eksperimentą savo sąmonę, kurios neturėtų būti? Ar neklystume žiūrėdami į palaikus ir vis dar manydami jį esant asmeniu, nors jis jau liovėsi gyvavęs?
Taip pat žr.: 12. Pikaso pajūryje 37. Menininkė gamta 48. Blogio genijus
66 . Klastotojas
274
87. Teisinga nelygybė Džonas ir Margareta ėjo pirkti kalėdinių dovanų savo trims sūnums: keturiolikmečiui Metju, dvylikamečiui Markui ir de šimtmečiui Lukui. Mylintys tėvai visada stengėsi elgtis su savo vaikais vienodai. Šiais metais jų biudžetas leido jiems išleisti po 100 svarų sterlingų kiekvienai dovanai. Atrodė, kad jie apsipirks be jokių rūpesčių, nes greitai rado, ko ieškojo: PlayBoy žaidimų po 100 svarų sterlingų už kiekvieną. Jie jau ketino tris paimti ir eiti prie kasos, kai Džonas pastebėjo ypatingą pasiūlymą. Jei perki du pačius naujausius aukščiausios kategorijos žaidimus PlayBoyPlusMax po 150 svarų sterlingų, tai nemokamai gauni originalų PlayBoy žaidimą. Jie galėjo išleisti tiek pat pinigų ir įsigyti geriausių prekių. „Negalime to daryti, - atsakė Margareta. - Tai būtų netei singa, nes vienas iš berniukų gautų mažiau nei kiti du“. „Bet, Margareta, - tarė Džonas, sujaudintas minties, kad ir jis galės pažaisti naujais žaislais. - Kodėl neteisinga? Juk nė vienas negautų blogesnės dovanos negu ir šiaip gautų, o net du iš jų gautų geresnes. Jei nepasinaudosime pasiūly mu, tai du vaikai negautų geresnių dovanų, nors galėtų“. „Noriu, kad jie visi būtų lygūs“, - tarė Margareta. „Net ir tada, jei jie gaus blogesnes dovanas?“ Šaltinis: Džonas Rolsas „Teisybės teorija“ (Harvardo universiteto leidykla, 1971)
275
Teisinga nelygybė
Dauguma trokšta lygybės, bet tik nedaug kas sutinka, kad lygybės reikia siekti visomis išgalėmis. Taip yra, nes lygybės sie kimas žeminant atrodo sąmoningai iškreiptas. Galėtume leng vai padaryti visus lygius, paversdami visus tokiais vargšais kaip pats vargingiausias visuomenės narys. Bet tai tikrai kvaila, nes tai niekam nepadėtų. Skurdžiausi taip ir liks vargšai, o kiti taps labiau nuskriausti. Nors sutinkame, kad ne visada verta užsimesti lygybės naš tą, tai nereiškia, kad visada be išlygų turime pritarti nelygybei. Kada nelygybė priimtina? Džono aiškinimas Margaretai, kodėl jiems reikėtų skirtingai pasielgti su sūnumis, pateikia vieną at sakymą. Neteisybė leidžiama, kai dėl to niekam nėra blogiau, bet kai kam - net ir geriau. Labai panašu į tai, ką politikos filosofas Džonas Rolsas vadi na „skirtumų principu“. Jis sako, kad nelygybė leidžiama, tik jei tai daroma dėl didesnės naudos labiausiai nuskriaustiems, ku rių sąlygos blogiausios. Bet neaišku, ar tai būti taikoma Metju, Markui ir Lukui. Pagal pirminį sumanymą Džonas ir Margare ta kuria beklasę visuomenę. Joje kiekvienas yra tiek geriausias, tiek blogiausias. Ketinimas nupirkti žaidimus PlayboyPlusMax reiškia, kad du prastesni daiktai bus pakeisti geresniais, o vienas ne. Tad ar teisinga sakyti, kad iš esmės šis planas leidžia blo giausius dalykus padaryti geresnius. Žinoma, yra svarių skirtumų, kai principas taikomas poli tikoje ir šeimoje. Visuotinai Džono argumentas atrodo intui tyviai įtikinamas. Šeimoje gali būti dingsčių pirmenybę teikti lygybei, nes labai mažose grupėse nelygybė stipriau juntama ir gali kelti nereikalingą įtampą. 276
Teisinga nelygybė
Tai taikoma ir kalbant apie politiką. Viena iš priežasčių, ko dėl nelygybė blogai, yra neigiamas nelygybės poveikis visuome nės socialinei sanglaudai ir skurdžių jos narių savigarbai. Kaip pažymėjo socialiniai psichologai, net jeigu materialiai žmonių padėtis nepablogėja, jie nepatiria papildomų finansinių išlaidų, kai jų kaimynai staiga praturtėja, jiems psichologiškai gali būti sunku, nes juos gali žeisti suvokimas apie padidėjusią turtinę prarają tarp jų ir kaimynų. Tik materialus lygybės ir nelygybės vertinimas gali būti didelė klaida tiek politikoje, tiek šeimoje.
Taip pat žr.: 7. Kai nelaimi niekas 10. Nežinios šydas
22 . Gelbėjimosi valtis 55. Darni plėtra
277
88. Visiška atminties netektis Arnoldas Konanas tik ką atrado nemalonų dalyką: jis - visai ne Arnoldas Konanas. Tiksliau, jis juo nebuvo. Viskas gana painu. Tai buvo daugiausia, ką jis galėjo atsiminti iš savo nepa prastos biografijos. Jis gimė kaip Alanas E. Vudas. Vudas buvo visokeriopai nemalonus žmogus: savanaudis, žiaurus ir negailestingas. Prieš dvejus metus Vudas pateko j didelę bėdą. Valstybinis tyrimų biuras jam leido pasirinkti: praleisti likusį gyvenimą didžiausios apsaugos kalėjime, kuriame jis būtų terorizuojamas kitų kalinių; arba leisti ištrinti atmintį ir pakeisti ją visiškai nauja valstybinio tyrimo biuro darbuotojų išgalvota atmintimi. Jis pasirinko šį variantą. Taigi Alanas E. Vudas buvo užmigdytas, o atsibudęs atsiminė pramanytą praeitį kaip Arnoldas Konanas, tai yra kaip žmogus, kuriuo jis manė esąs. Bet taip buvo iki dabar. Konanas atsiminė šiuos faktus. Bet nesuvokė, kas jis yra: Vudas ar Konanas? Šaltinis: filmas „Viską prisiminti“, režisierius Polas Verhovenas (1990); Filipas K. Dikas „Mes galime tai prisiminti už ju s “, „Filipo K. Diko trumpų istorijų rinkinys“, 2 tomas (leidybos korporacija Carol Publishing Corporation, 1990)
Didėjant tapatybės krizei, Konanui/Vudui tampa vis blogiau. Pasirodo, jis yra arba labai nemalonus žmogus, apie kurį jis nie278
Visiška atminties netektis
ko nežino, arba saugumo tarnybos kūrinys. Vargiai ar jis norė tų, kad ir tai, ir tai būtų tiesa. Daugumai žmonių pirm inė nuojauta sakytų, kad Konanas iš tikrųjų yra Alanas E. Vudas. Tai suprantam a. Mūsų tapatybė susijusi su mūsų smegenimis ir kūnu. Kadangi b ū tybės, vardu Alanas E. Vudas, gyvenimas nenutrūkęs, nėra Žemėje kito žmogaus, kuris turėtų jo vardą, tad atrodytų, kad Konanas ir yra Vudas. Galų gale jei jis - ne Vudas, tai kur Vudas? Parodykite jo palaikus: niekas juk nebuvo n u žudytas. Kad taip yra, gali patvirtinti turimos žinios, jog Arnoldas Konanas yra agentų ir neurologų kūrinys. Pavyzdžiui, kad ir ką jis prisimintų iš savo vaikystės, niekas iš tikrųjų nebuvo įvykę. Konanas atrodo tiek nerealus, kiek Vudas realus. Ar gali būti nors kokia abejonė, kad Konanas yra Vudas, nors jo protas pa keistas neatpažįstamai? Neabejotinai ji yra Konano/Vudo galvoje. Kad ir ką diktuotų mūsų samprotavimo logika, jis jaučiasi kaip Konanas, bet ne kaip Vudas. Pavyzdžiui, jis nejaustų jokio noro tapti ankstesniu žmogumi. Jį gal net gąsdintų mintis, kad jis vėl gali tapti amo raliu žmogumi, kokiu buvo. Prieš sakydami, kad jis paprasčiausiai neigia tiesą, tarkime, kad jis pragyveno kaip Konanas dvejus metus, tad ne visa jo praeitis buvo išgalvota. Pasvarstykite, kaip gali kentėti žmonės dėl staiga prarastos atminties. Jei stipriai susimuštumėte gal vą ir pamirštumėte visus dvejų paskutinių metų įvykius, tokia nauja patirtis jus tikrai pakeistų, tačiau netaptumėte visiškai kitu žmogumi. 279
Visiška atm inties netektis
Tad nesunku suprasti, kad dažnai Konanas/Vudas galėtų būti laikomas Vudu. Ar todėl, kad Konanas gyvavo tik dvejus metus ir tuo laiku jo atsiminimai buvo dirbtiniai? Faktas, kad jis pra dėjo gyvenimą kaip dirbtinis kūrinys, nepaneigia to, kad tuos dvejus metus jis gyveno tikrą gyvenimą. Jei galimos dvi išeitys, kuri įtikinamesnė? Skirtingai klaus dami, gausime skirtingus atsakymus. Ar Vudo draugai atpažįsta jį kaip žmogų, kurį pažinojo? Už ko mano ištekėjusi Konano naujoji žmona? Ką tvirtintų Vudo skolininkai? Kas mano esąs pats Konanas/Vudas? Geriau ne ieškoti faktų, bet suvokti, kuris iš šių klausimų labiausiai rūpi ir koks turėtų būti atsakymas.
Taip pat žr.: 2. Nuskraidinkite mane 30. Iš ko susideda prisiminimai 54. Nepagaunamasis Aš 65. Sielos galia
280
89. Nužudyti ar leisti numirti Gregas turėjo tik vieną minutę apsispręsti. Nevaldomas traukinys lėkė geležinkeliu žemyn link bėgių sankryžos, prie kurios jis stovėjo. Tolumoje, geležinkelio tunelyje, dirbo keturiasdešimt vyrų. Jei traukinys juos pasiektų, dauguma jų žūtų. Jis negali sustabdyti traukinio, bet gali pasiekti pervažos svirtį ir pakeisti bėgių kryptį. Kitas kelias veda irgi į tunelį, bet jame dirba tik penki žmonės. Aukų būtų mažiau. Jei Gregas pakeltų svirtį, jis sąmoningai nusiųstų pen kis darbininkus myriop. Jei viską paliktų kaip yra, jis nebūtų laikomas tų keturiasdešimties vyrų mirties priežastimi. Jis privalo pasirinkti, ar nulemti kelių žmonių mirtį, ar leisti mir ti daug daugiau žmonių. Bet ar ne blogiau žudyti žmones negu leisti jiems žūti? Bėgiai dunda, artėjančio traukinio keliamas triukšmas garsėja. Gregas turi tik kelias sekundes galutinai apsispręs ti. Nužudyti ar leisti mirti? Šaltinis: Filipa Fut „Abortų problema ir dvejopo poveikio doktrina", perspausdinta leidinyje „Dorybės ir ydos“ (Oksfordo universiteto leidykla, 2002)
Bet kuriuo atveju Grego dilemos sprendimą gali pakuždėti nuo jauta. Vieniems atrodo akivaizdu, kad jis turėtų pakelti svirtį ir 281
N u ž u d y t i ar leisti n um irti
nukreipti traukinį kitu keliu. Taip padarydamas jis sumažintų aukų skaičių. Juk taip turėtų pasielgti kiekvienas protingas, m o ralus asmuo. Kitiems atrodo, kad Gregas prilygina save Dievui, spręsda mas, kas turi gyventi, o kas - mirti. Žinoma, turėtume stengtis gelbėti gyvybes, bet tik jei galime padaryti tai nežudydami kitų. Jei pateisiname žudymą, kad išgelbėtume kitų gyvybes, einame labai slidžiu keliu. Dalykas tas, kad šioje istorijoje atrodo, jog pats Gregas spren džia, kas mirs, nesvarbu, ar jis pakels svirtį, ar ne. Jis nesistengia atlikti Dievo vaidmens, jam ši atsakomybė primetama. Svarbu ne tai, ką jis darys, ar ko nedarys, bet tai, kad susiklosčius to kioms aplinkybėms jis gali ką nors daryti arba nieko nedaryti. Bet kuriuo atveju jis privalo prisiimti atsakomybę už tai, ką pa sirinks. Ar netiesa, kad esame atsakingi tiek už tai, ką galėjome leng vai padaryti, bet pasirinkome nedaryti, tiek už tai, ką pasirin kome daryti ir padarėme? Jei žinau, kad vandens stiklinė už nuodyta, ir matau, kad ketinate iš jos atsigerti, ar aš neatsakau už jūsų mirtį tiek tylėdamas ir leisdamas atsigerti, tiek pats pa siūlydamas užnuodyto vandens stiklinę? Matau mažą mergai tę, klaidžiojančią judrioje gatvėje, ir abejingai praeinu pro šalį, nors lengvai galėčiau pagriebti ją už rankos ir išgelbėti. Ar šiuo atveju netampu nors iš dalies atsakingas už jos galimą žūtį? Ar neklaidinga sakyti, kad Gregas atsakytų už darbininkų mirtį, jei pakeltų svirtį, ir neatsakytų už nieką, jei nepakeltų? Jei griežtai neatskirsime žudymo ir leidimo numirti, ar vė liau nesulauksime nemalonių padarinių? Akivaizdžiausias pa 282
N u ž u d y t i ar l ei sti n u m i r t i
vyzdys, kai manome, kad gydytojai elgiasi teisingai neleisdami mirtinai sergantiems žmonėms numirti, nors tai daroma prieš jų valią. Kodėl neteisinga padėti jiems numirti greita neskaus minga mirtimi, jei jie to patys prašo? Mažiau akivaizdus, bet labiau stulbinamas kitas tvirtinimas, kad esame atsakingi už žmonių mirtį besivystančiose šalyse, nes leidžiame jiems mirti dėl vandens, maisto ir vaistų trūkumo, nors galėtume lengvai jiems to duoti, nepatirdami didelių išlaidų. Jei teiginys, kad yra skirtumas tarp žudymo ir leidimo nu mirti, atrodo nepagrįstas, tai priešingas teiginys, kad nėra jokio skirtumo, iškelia daugybę naujų moralės dilemų.
Taip pat ir.: 15. Eilinis didvyriškumas 29. Gyvenimo priklausomybė 53. Dvejopa bėda 71. Gyvybės palaikymas
283
90. Ko nežinome Džordžas Bišopas įdėmiai žiūrėjo į priešais stovinčią vazą su apelsinais ir tada mintimis pakėlė ją į orą. Jis pradėjo aiškiai suvokti skirtingus apelsinų požymius: vieni požymiai buvo išoriniai, kiti - vidiniai, tikrieji. Pavyz džiui, spalva yra tik išvaizda: žinome, kad daltonikai ar gyvū nai, kurių kitokia fiziologija, ją mato visiškai kitaip negu pa prasti žmonės, regėdami oranžinę spalvą. Skonis ir kvapas irgi tėra išoriniai požymiai, nes priklauso nuo to, kas uosto ir ragauja vaisių, nors pats vaisius nepakinta. Kai Džordžas pradėjo nagrinėti vaisių, neatsižvelgdamas į išorinius požymius, jam beveik nieko neliko. Ar galėjo rem tis faktiniu vaisiaus dydžiu ir forma, jei šie požymiai priklau sė nuo to, kaip jis juos mato ir liečia? Įsivaizduojant patį vai sių be išorinių požymių, suvokiamų jutimais, Džordžui iškilo tik miglota idėja apie kažką, ko jis pats nežinojo. Tai kas yra tikrasis vaisius: šis sunkiai apčiuopiamas „kažkas“ ar išori nių požymių rinkinys? Šaltinis: Džordžas Berkelis „Žmogaus žinių principai “ (1710)
Nereikia daug svarstyti, kad suprastume skirtumą tarp išvaiz dos/regimybės ir realybės. Kaip ir vaikai, esame „naivūs rea listai“, priimdami pasaulį tokį, koks jis mums atrodo. Augdami 284
Ko n e ž i n o m e
išmokstame atskirti, koks pasaulis mums atrodo, savo regimybe atsiverdamas mūsų pojūčiams, ir koks jis yra iš tikrųjų. Kai ku rie patirtiniai dalykai - tarkime, skirtumas tarp dviejų daiktų, iš kurių vienas yra mažas, nes tikrai mažas, o kitas yra mažas, nes esti toli nuo mūsų, - tokie akivaizdūs, kad vos pastebimi. Sko nis ir spalva, priklausantys nuo ragautojo ar stebėtojo, mums gerai žinomas, nors kasdieniame gyvenime to nepaisome ar tie siog pamirštame. Kurdami mokslinio pasaulio pažinimo pagrindą, tą skirtumą pradedame matyti dvejopai: daiktus sudarančių atomų struktū ros lygmeniu ir paprastai, kaip tie daiktai mums pasireiškia/pa sirodo. Galime gana miglotai suvokti, kad atomus sudaro sub atominės dalelės. Bet mums nereikia per daug dėmesio skirti dabarties mokslui svarbioms detalėms. Mums tereikia žinoti, kad tai, kokie mums atrodo daiktai, yra mūsų pojūčių ir daikto tikrųjų požymių sąveikos rezultatas. Tam reikia ne tik brandaus proto, bet ir sveikos nuovokos, kuri, deja, užglaisto kelias svarbias detales. Realybė buvo atskir ta nuo išvaizdos/regimybės, nors neturime aiškaus supratimo, kokia yra tikroji realybė. Jokių sunkumų, galite pagalvoti. In telektinis darbo pasidalijimas reiškia, kad paliekame tai atlikti mokslininkams. Ar šiuo atveju nėra taip, kad mokslininkai, lygiai kaip ir mes, paskendę išorės pasaulyje? Jie tyrinėja remdamiesi tais pačiais penkiais pojūčiais. Faktas, kad jie turi prietaisų, leidžiančių iš tirti tai, kas nematoma plika akimi, išmuša iš vėžių. Kai žiūriu pro teleskopą ar mikroskopą, vis tiek esu įklimpęs į išorės pa saulį, kaip ir žiūrėdamas be pagalbinių prietaisų. Mokslininkai 285
Ko n e ž i n o m e
nežiūri už išorės pasaulio ribų, jie tik žvelgia j pasaulį iš daug arčiau nei mes. Tai yra filosofijos, ne mokslo sritis. Lyg ir suvokiame skirtu mą tarp išorinio ir tikrojo pasaulio, bet, regis, neįmanoma pra siskverbti pro pasaulio išorę ir pamatyti „realybę“. Suprasdami, kad mėnulis nėra mažas, o tik toks atrodo, nes yra toli, ir kad lazda vandenyje nėra sulenkta, nepaneigiame pasaulio išorės, tik suvokiame, kad išorė/išvaizda/regimybė apgaulingesnė nei kas kitas. Dilema lieka neišspręsta. Galima pritarti idėjai, kad tikra sis pasaulis yra anapus išorės, galima pripažinti, kad nežinome, koks iš tikrųjų yra pasaulis. Bet kaip tai sužinoti? Ar pasiduo dame ir sutinkame, kad vienintelis pasaulis, kuriame galime gy venti ir jį pažinti, yra išorės pasaulis?
Taip pat ir.: 28. Košmaras 51. Gyvenimas rezervuare 81. Pojūčiai ir jautrumas 98. Laimės mašina
286
91. Niekam neskauda Skarletė negalėjo patikėti savo sėkme. Kiek prisimena, Bre das Depas visada priversdavo jos širdį stipriau suplakti. Ji visai atsitiktinai aptiko nuošalų Bredo vasarnamį Bahamų saloje. Apie jį nežinojo net landžiausi paparacai. Negana to. Pamatęs paplūdimyje vienišą braidžiotoją, Bredas pasiūlė Skarletei išgerti. Per pokalbį paaiškėjo, kad jis yra toks pat žavingas, kaip ji ir įsivaizdavo. Jis prisipa žino vienišas leidžiąs dienas ir labai pageidavo praleisti su ja naktį. Žinoma, dėl jo gyvenimo būdo tai turėjo likti pa slaptimi. Tik kliudė vienas dalykas: Skarletė buvo ištekėjusi už la bai mylimo vyro. Bet jei nežinai, širdies neskauda. Juk jis niekada apie tai nesužinotų. Skarletė praleistų nuostabią naktį, o Bredas sulauktų šiek tiek paguodos. Kiekvienas iš liktų toks pat arba net praturtintų patirtį. Niekas nenukentėtų. Jei tiek daug gaunama ir nieko neprarandama, kas Žemė je galėtų padėti Skraletei atsispirti pasakiškai viliojančioms Bredo akims?
Jei kas nors jumis tiki, ką prarandate, jei išduodate šį pasitikėji mą? Kas priverčia Skarletę nuspręsti, kad kartais - visai nieko. Jei jos vyras nesužinos apie slaptą pasimatymą, tai jo pasitikėji287
Niekam neskauda
mas ja liks nesugriautas. Ji pamanė - niekas nebus įskaudintas, tad kodėl nežengus į priekį? Gali skambėti abejingai arba gudriai, bet taip dažnai mėgsta ma. Dalykai, kuriuos paprastai laikytume neteisingais, gali pa sirodyti visai priimtini, kai tik įsitikiname, kad niekas nebus įskaudintas. Šitaip, tarkime, asmuo, kuris niekada neketintų ap vogti banko, laimingas paimtų daug pinigų, per klaidą išduotų sugedusio bankomato, sakydamas, kad bankas nepasigestų pi nigų ir joks žmogus nepatirtų nuostolių. Ar tikrai tai geriausias būdas įvertinti savo veiksmų moralu mą: apsvarstyti visus padarinius, remiantis laimės ir nelaimės sąvokomis, ir tada elgtis taip, kad patirtumėte laimę, o nelaimės išvengtumėte? Tai paprasta galvosena, bet ji, regis, užglaisto ypatingus moralinio gyvenimo aspektus. Pasvarstykime, kas yra pasitikėjimas. Dauguma žmonių pasakytų, kad abipusis pasitikėjimas yra vienas iš svarbiau sių dalykų artimai bendraujant. Dažniausiai mes sužinotu me, jei pasitikėjimas būtų išduotas. Pavyzdžiui, jei patikime kam nors savo pinigus, kad protingai išleistų, tai greitai su žinotume, jei pinigai būtų iššvaistyti. Tai yra pasitikėjimas, bet ne aklas, nes mes ne šiaip pasikliaujame, bet užsitikrina me, kad mūsų norų būtų paisoma: mes galime sužinoti, ar jie vykdomi. Ir priešingai. Besąlygiškai kuo nors pasitikėdami net negal vojame, ar galėsime patikrinti, laikosi tas kažkas savo žodžio ar ne. Toks pasitikėjimas leidžia būti atviram, saugiam, atsidavu siam. Tačiau visi žinome, dažnai ar net visada atsidavimas gali būti laikomas paslaptyje. 288
Niekam neskauda
Tad jei Skarletė praleis aistringą naktį su Bredu, ji sutryps di džiausią pasitikėjimą. Mintis, kad jos vyras niekada nesužinos, yra tai, kas dar labiau padidina išdavystę, nes norint pasitikėti tokiomis aplinkybėmis reikia pasitikėti kiek galima stipriau. Bet vis dar sakote, esą „niekam neskauda“. Pasitikėjimas gali būti sutryptas, bet juk tai ne kūnas ir kaulai. Kaip gali Skarletė nieko neįskaudinti, jei paniekina labiausiai branginamų santy kių esmę?
Taip pat žr.: 7. Kai nelaimi niekas 34. Nekaltinkite manęs 44. Kol mirtis mus išskirs 83. Auksinė taisyklė
289
92. Kompiuterių vyriausybė Kad ir kaip bebūtų neprotinga, bet senais blogais laikais mažai apie ekonomiką nusimanantiems ministrams buvo patikėta priimti svarbius sprendimus dėl valstybės išlaidų ir mokesčių. Vėliau reikalai šiek tiek pagerėjo, kai galia nusta tyti palūkanų normas buvo perduota centriniams bankams. Tačiau tikra revoliucija įvyko, kai kompiuteriai tapo ganėti nai geri ir patikimi, kad galėtų veiksmingiau valdyti ekono miką nei žmonės. Pavyzdžiui, superkompiuteris Greenspan Two Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomiką valdė dvidešimt metų. Per juos valstybės ekonomika nuolat augo ir net vir šijo ilgalaikį augimo vidurkį. Nebuvo išpūsto kainų kilimo ar kritimo ir beveik jokio nedarbo. Taigi nieko nestebino, kad Baltųjų rūmų vadovu pagal visas nuomonių apklausas (labai tikslias, irgi atliktas kompiuterių) tapo kitas kompiuteris - arba asmuo, žadantis leisti kompiu teriui priimti visus svarbiausius sprendimus. Benthamas, taip buvo vadinamas tas kompiuteris, galės tiksliai nustatyti įgy vendinamos politikos ir strategijų poveikį gyventojų gerovei. Jo šalininkai tvirtina, kad jis greitai pašalins žmones iš politi kos. Kadangi neturi nei ydų, nei asmeninių interesų, kompiu teris Benthamas leis smarkiai pagerinti politinę sistemą, pa keisdamas visus dabartinius politikus. Iki šiol nei demokratai, nei respublikonai nepateikė įtikinamo kontrargumento.
Kompiuterių vyriausybė
Mintis leisti kompiuteriams valdyti šalį ir reguliuoti gyve nimą vis dar šiurpina. Kita vertus, mes jau visiškai pasitikime kompiuteriais. Mūsų finansai tvarkomi kompiuteriais ir daugu ma mūsų atlikti tikslias finansines operacijas labiau patikime bankomatams nei bankininkams. Kompiuteriai valdo geležin kelius, lėktuvus. Mes nė neįtariame, kad jau seniai už pilotus viską daro šios mašinos. Iš tikrųjų kompiuteriai galėtų lengvai pilotuoti lėktuvą nuo pakilimo ir nusileidimo, tik keleiviai dar negali sutikti, kad juos skraidintų kompiuteris. Idėja, kad kompiuteriai galėtų valdyti ekonomiką, ne tokia jau nereali. Galų gale daugelis ekonomistų visiškai pasikliauja kompiuteriais parengtais modeliais ir prognozėmis. Tėra žings niukas nuo veikimo pagal kompiuterių parengtą informaciją iki leidimo patiems kompiuteriams veikti vietoj mūsų. Ar galėtų kompiuteris visiškai pakeisti politikus? Tai radi kalesnis Benthamo rinkimų kampanijos pasiūlymas. Jei kom piuteris galėtų apskaičiuoti priimtų įstatymų poveikį gyvento jų gerovei, tai gal galėtų ir daryti tai, kas patenkintų gyventojų daugumą? Visiškai pakeisti žmones nelengva. Dalykas tas, kad kompiu teriui reikia nustatyti konkrečius tikslus ir uždavinius. Politikos uždavinys - ne tik padaryti laimingus kiek įmanoma daugiau žmonių. Sakykime, turime nuspręsti, kiek esame pasirengę to leruoti nelygybę ar neteisybę. Viena gerovės strategija gali leisti padaryti daugumą žmonių laimingus tik penkių procentų gy ventojų, gyvenančių prasčiausiomis sąlygomis, sąskaita. Vei kiausiai geriau pasirinktume šiek tiek mažiau laimingą visuo menę ir nieko nepaliktume gyventi visiškame skurde. 291
Kompiuterių vyriausybė
Kompiuteris negali nuspręsti, kuris iš šių rezultatų geresnis, tik mes. Be to, tikėtina, kad mūsų trokštamas rezultatas kis pa gal aplinkybes. Pavyzdžiui, kuo turtingesnė tampa visuomenė, tuo labiau netoleruotina, kad kiti gyventų be būtiniausių daly kų. Kuo turtingesni tampame, tuo daugiau galime galvoti apie savo pareigą padėti kitiems, gyvenantiems mažiau išsivysčiu siose šalyse. Net jei kompiuteriai žinotų, ko norime ir siekiame, tai nepa dėtų baigti pradėtų diskusijų. Ar demokratinė visuomenė turė tų paklusti daugumos valiai ar atsižvelgti į mažumos nuomonę? Jei taip, tai kaip? Turbūt diena, kai kompiuteriai sugebės valdyti ekonomiką ir viešąsias paslaugas geriau nei žmonės, ateis greičiau nei m ano me. Daug sunkiau suvokti, kaip kompiuteriai galėtų nuspręsti, kas mums geriausia, ir nusiųsti visus politikus rinktis daiktų.
Taip pat žr.: 9. Didysis brolis 10. Nežinios šydas 36. Prevencinis teisingumas 87. Teisinga nelygybė
292
93. Zombiai Liucija gyveno mieste, kuriame vakarais languose degė šviesos, bet niekada nieko nebūdavo namie. Ji gyveno tarp zombių. Tai nebuvo taip baisu, kaip gali pasirodyti. Šie zombiai nebuvo kraujo ir kūno ištroškę vampyrai iš siaubo filmų. Jie atrodė ir elgėsi taip kaip jūs ar aš. Ir jų fiziologija buvo tokia pati kaip mūsų. Jie skyrėsi tik tuo, kad neturėjo sielos. Jei jiems jdurtumėte, jie pasakytų „oi“ ir virptelėtų, bet nepajus tų skausmo. Jei juos įskaudintumėte, jie verktų ar supyktų, bet nejustų jokio sielvarto. Jei paleistumėte raminamą mu ziką, atrodytų, kad jiems patinka, bet jie nieko negirdėtų. Iš oriškai jie buvo įprasti žmonės, bet jų viduje nieko nevyko. Išorinis panašumas leido lengvai prie jų prisitaikyti. Buvo nesunku pamiršti, kad jie neturi vidinio pasaulio kaip Liucija, nes jie kalbėjo ir elgėsi kaip įprasti žmonės. Tik iš jų elgse nos buvo galima spėti, kaip jie jautėsi, ką jie galvojo. Mieste lio svečiai nepastebėdavo jokių keistenybių. Net kai Liucija atskleisdavo jiems paslaptį, jie atsisakydavo tuo patikėti. „Iš kur žinai, kad jie neturi sielos?“ - klausdavo jie. „Iš kur žinote, ką daro kiti žmonės?“ - jiems atsakydavo Liucija. Pa prastai jie neturėdavo ką į tai atsakyti.
m 293
Zombiai
„Iš kur žinai?“ dažnai yra labai geras klausimas. Deja, tai toks klausimas, į kurį labai sunku įtikinamai atsakyti. Mes retai, o gal niekada, neabejotinai ką nors žinome. Geriausiu atveju galima viltis, kad turime rimtų priežasčių tikėti tuo, ką žinome. Viena tokių priežasčių yra ta, kodėl reikėtų tikėti priešingai. Mes ne sijaudiname dėl to, kad galbūt gyvename tarp zombių. Jei įma noma, kad gyvename tarp jų, ir įmanoma, kad negyvename, tai kam kvaršinti galvą dėl dalykų, kurie gal yra, o gal nėra. Verčiau ramiai gyventi toliau. Iš principo priežastys, dėl kurių manome, kad kiti žmonės nėra zombiai, yra ekonominės. Jei jie vaikšto, kalba, turi smege nis bei kūną kaip mes, tai tikėtina, kad jie panašūs į mus visais svarbiais atžvilgiais, įskaitant ir vidaus pasaulį. Būtų labai keis ta, jei, kitaip ne mes, kiti neturėtų nervų sistemos, leidžiančios būti sąmoningiems. Tačiau tai, kad zombiai gali egzistuoti, yra įdomu. Kodėl ma nome, kad fizinis panašumas yra protinio ir dvasinio panašu mo rodiklis? Sąmonės klausimas sudėtingas, nes nepaaiškina ma, kaip grynai fiziniai objektai, tokie kaip smegenys, sukelia subjektyvią patirtį, kaip antai mintis ar jausmus. Kodėl smege nų skaidulos turėtų ką nors jausti? Ką turi bendra smegenys ir skausmo pojūtis? Jei šie klausimai atrodo rimti, bet nėra patenkinamų atsaky mų, vadinasi, logiška manyti, kad smegenys veikia kaip C skai dulos nesukeldamas pojūčių. Kitaip tariant, zombelių - fiziškai panašių į mus žmonių, tik be jokio vidinio pasaulio - idėja visai suprantama. Tad galimybė, kad kiti žmonės yra zombiai, kad ir kaip neįtikinama, yra reali. 294
Zombiai
Kaip ir siaubo filmuose, sunaikinti zombius nelengva. Neat sižvelgiant į prielaidą, kad jie gali neegzistuoti, reikėtų įrodyti, kodėl fiziologiškai mums tapačios būtybės turi būti panašios į mus ir psichologiškai. Vadinasi, reikia įrodyti, kodėl C skaidu los privalo jausti skausmą, o ne, tarkime, matyti geltoną spal vą ar visai nieko nejausti. Tai yra klausimas, į kurį iki šiol nie kas negalėjo pateikti filosofus tenkinančio atsakymo. Kol bus tinkamai į tai atsakyta, niekas negali žinoti, ar zombiai vaikšto mūsų žeme.
Taip pat ir.: 19. Muilo burbo sprogimas 32. Išlaisvinti Simoną 39. Kinų kambarys
68 . Beprotiškas skausmas
295
94. Mokestis Politikos laida, kurią veda finansų ministras ponas Soritesas. Mūsų valstybei atėjo sunkūs laikai, kai tenka didinti mokes čius. Buvusi vyriausybė paliko mums tuščią valstybės iždą, tad esame priversti gauti daugiau pajamų. Tačiau jūs, žmo nės, nenorite papildomai mokėti jokių pinigų. Kaip galime su rinkti reikiamų biudžeto lėšų, nesukeldami jums skausmo? Išeitis paprasta. Darbo grupės išvados, nuomonių apklau sos ir ekonomistų skaičiavimai parodė, kad pajamų mokes čio padidinimas 0,01 procento tik nedaug paveiks asmenines išlaidas. Niekam, jaukiai sėdinčiam, nereikės stengtis iš visų jėgų, kad jį sumokėtų, nė vienas turtuolis netaps vargšu, nė vienas besigrumiantis su sunkumais nebus priverstas grumtis dar smarkiau, jei mokės 0,01 procento didesnį mokestį. Tad šiandien padidiname pajamų mokestį 0,01 procento. Logiškai mąstant, ši maža suma tiek pat maža ir žmogui, kuris uždirba 0,01 procento mažiau nei jūs. Taigi norime tai padaryti ir rytoj, kai jūs atsidursite šiek tiek skurdžiau gyve nančio žmogaus vietoje. Ir taip bus 300 dienų. Šitaip didindami mokestį, nepabloginsime jūsų gyvenimo ir drauge stipriai padidinsime biudžeto įplaukas. Jas panaudosi me šalies skolai sumažinti ir dar nupirksime kiekvienam pilie čiui išgerti. Viliamės, kad jūs išgersite už mūsų išradingumą. Šaltinis: antikinis Soriteso paradoksas, priskirtas Miletu Eubulidui (4 a. pr. Kr.).
296
Mokestis
Politikas, pasakęs tokią kalbą, negalėtų tikėtis laimėti rinkėjų balsų. Nesunku apskaičiuoti, kad iš tikrųjų jis siūlo padidinti mokestį 3 procentais. Taigi visi būtų apkvailinti, esą 300 kartų nesmarkiai didinamas mokestis gerokai nepadidėtų. Bet paneigti ministro logiką vis tiek sudėtinga. Jis remiasi se nuoju Soriteso paradoksu. Originaliame paradokse klausiama, ar vieno smėlio grūdelio paėmimas iš smėlio krūvos gali su naikinti visą krūvą (ar tepalikti krūvelę). Atsakymas būtų „ne“. Vadinasi, gali imti smėlio grūdelį po grūdelio, kol nors vienas joje bus, ir tai vis dar bus krūva. Galiausiai nusprendžiama, kad vieno smėlio grūdelio pa ėmimas sunaikina visą krūvą. Bet tai nesąmonė. Paradoksas tas, kad jei vienas grūdelis turi reikšmės, tai yra absurdiška; jei vienas grūdelis nereikšmingas, tai vienintelis grūdelis gali būti krūva, o tai irgi yra nesąmonė. Pavyzdys apie mokesčius siūlo išeitį. Ar galėtume paprieš tarauti, kad kiekvienas mažas padidėjimas reikšmingas, nors priaugis ir mažas? Aišku, sudėję kelias didesnes sumas, gausi me didelę. Tačiau nepriartėjame prie problemos šerdies. Paradoksas tas, kad joks mažas pajamų pokytis neleidžia pamatyti skirtu mo tarp gerai gyvenančių ar vos suduriančių galą su galu. Pa radoksalu tai, kad yra prieštaravimų tarp to, kas akivaizdu: kai padidiname vaizdą, matome bendrą mažų pokyčių poveikį, bet kai sumažiname vaizdą, nematome jokio pokyčių poveikio. Susidūrę su šiuo paradoksu, dauguma žmonių mano, kad tai tik kalbos pokštas arba tiesiog rankų miklumas. Tačiau galvo sūkis turėtų būti sprendžiamas daug rimčiau. Dauguma teigia, 297
Mokestis
kad norint rasti paradokso sprendimą privalu atkreipti dėmesį į sąvokų, kaip antai: turtuolis ar vargšas, didelis ar mažas, krūva ar krūvelė, neapibrėžtumą. Dalykas tas, kad jei kalba ir logika bus per daug neapibrėžtos, pats pagrindas taps neapibrėžtas ir gana miglotas. Alternatyva - smulkūs pokyčiai gali daryti įtaką buvimui turtuoliu ar vargšu - leidžia išsaugoti logikos ir kalbos tikslumą, bet nukenčia realizmas
Taip pat žr.: 16. Lenktynės su vėžliu 25. Buridano asilas 42. Imk pinigus ir bėk 70. Inspektoriaus vizitas
298
95. Blogio problema Ir Viešpats tarė filosofui: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, visa mylintis, visagalis ir visažinis“. „Netikiu, - atsakė filosofas. - Žvelgiu į šį pasaulį ir matau baisias ligas, badą, alkį, proto negalias. Tu to nesustabdai. Ar tai yra, ko tu negali? Taigi nesi visagalis. Ar todėl, kad nieko apie tai nežinai? Tada nesi visažinis. Arba gal nenori to daryti? Tada nesi visa mylintis.“ „Koks įžūlumas! - supyko Dievas. - Tau bus geriau, jei nesustabdysiu šio blogio. Tau reikia augti morališkai ir dva siškai. Todėl turi būti laisvas elgtis tiek blogai, tiek gerai ir patirti kančią. Kaip galėčiau padaryti pasaulį geresnį, jei atimčiau augimo laisvę?“ „Paprastai, - atsakė filosofas. - Pirma, galėtum sukurti mus tokius, kad jaustume mažiau skausmo. Antra, galėtum sukurti mus tokius, kad būtume jautresni kitiems, tai apsau gotų mus nuo blogio darymo. Trečia, galėtum sukurti mus tokius, jog būtume geresni mokiniai, kad mums nereikėtų tiek daug kentėti, kad augtume. Ketvirta, galėtum sukurti ne tokią žiaurią gamtą. Ar nori, kad vardyčiau toliau?“ Šaltinis: Blogio problema gvildenama įvairiais aspektais visoje teologijos istorijoje
Blogio problem a
Ar galėtų Dievas sukurti pasaulį, kuriame būtų mažiau kančių, o mes taip pat galėtume išbandyti savo laisvą valią ir, kaip pa sakytų tikintieji, augti dvasiškai? Sunku atsakyti į šį klausimą, nenuolaidžiaujant išankstiniams nusistatymams. Ateistai atsa kytų „taip“. Papasakotoje istorijoje filosofas pateikia keturis at virus pasiūlymus. Nė vienas iš jų neatrodo visai neįmanomas. Sakykime, kad šiek tiek užuojautos esame gavę iš prigimties ir tai verčia mus mažiau norėti kenkti kitiems. Jei tai suderinama su laisvos valios turėjimu, kodėl turėjimas daugiau užuojautos galėtų kenkti laisvai valiai? Tarkime, kad mes negalime tiesiogiai kontroliuoti ir suge bėjimo mokytis. Iš tikrųjų vieniems tai pavyksta geriau nei ki tiems. Kodėl Dievas negalėtų padaryti mus vienodais, geresniais mokiniais, kad nepatirdami baisaus blogio galėtume suprasti, kodėl vieni dalykai yra teisingi ar neteisingi? Taip svarstydami galime prieiti prie išvados, kad Dievas labai lengvai galėtų su kurti pasaulį, kuriame būtų daug mažiau kančių. Tai, kad jis to nepadarė, tik įrodo, jog arba jo nėra, arba jis nevertas, kad jį šlovintume. Bet jei tikite Dievu, šie argumentai gali atrodyti labai silp ni. Kam turėtume sakyti, kad Dievas galėtų dirbti geriau? Jei Dievas egzistuoja, jis yra daug protingesnis už mus. Tad jei jis sukūrė pasaulį, pilną kančios, tai jis privalėjo taip pasielgti dėl gerų priežasčių. Nesvarbu, kad tų priežasčių nesuvokia mūsų niekingi protai. Norint išsamiai atsakyti, to gali būti per mažai. Tad dar ke letas samprotavimų: jei nerandame racionalių priežasčių abe joti Dievo buvimu, vadinasi, mūsų intelektas ribotas, ir tai, kas 300
Blogio problem a
atrodo neracionalu ar neigiama, visai taip neatrodo žiūrint iš dieviškojo taško. Tai reiškia, kad tikėjimo negalime aiškinti racionaliai. Ir to negali būti abiem atvejais. Neverta ginti savo tikėjimo remiantis racionaliais teiginiais, jei manome, kad tikė jimui prieštaraujantis pagrįstas argumentas yra niekinis. Čia blogio problema tampa neaktuali tvirtai tikintiems. Ra cionaliausias šios problemos sprendimo būdas yra pateikti visus veiksmingus argumentus, kurie turi būti geriausi ilgą laiką. Su tuo sutinkant reikia tikėjimo, kuris nepaiso proto, nes sveikas protas sako, kad tai nėra geriausia, ką Dievas galėjo padaryti. Jei ateistai gali būti apkaltinti žinantys daugiau nei pats Dievas, tikintieji gali būti apkaltinti žinantys daugiau nei leidžia protas. Kuris kaltinimas yra rimtesnis?
Taip pat žr.: 8 . Gerasis Dievas 17. Kankinti ar ne 18. Racionalumo reikalavimai 58. Dievo įsakymas
301
96. Šeima - svarbiausia Kaip dar keletas kitų, Salės laivas reguliariai plaukiojo šiuo se vandenyse, ir ji visada klausydavosi SOS signalų. Išgir dusi, kad po sprogimo nemažai žmonių atsidūrė vandenyje ir nėra jokių gelbėjimosi valčių, ji tuoj pat pasuko laivą ten. Tada ji išgirdo antrą signalą. Skendo jos vyro žvejybinis laivas ir jam reikėjo pagalbos. Bet norint padėti vyrui, tektų plaukti kitur nei skendo daug žmonių. Oro sąlygos blogė jo, nė vienas kitas laivas neatsiliepė j nelaimės šauksmus, taigi Salė buvo įsitikinusi, kad iki ji ten nusigaus, jie jau bus žuvę. Nebuvo daug laiko galvoti. Viena vertus, jei neišgelbėtų savo vyro, išduotų jų meilę ir pasitikėjimą. Kita vertus, jis buvo geras žmogus, tad ir pats manytų, kad geriau išgelbėti dvylika žmonių nei vieną. Ji žinojo, kur norėtų pirmiausia plaukti, bet nežinojo, kur privalėtų.
Dauguma etikos ir utilitarizmo šalininkų pritaria minčiai, kad moralė reikalauja vienodai gerbti visus asmenis. Kaip sakė Džeremis Benthamas: „Kiekvienas žmogus turi būti vertinamas kaip kitas ir nė vienas labiau nei kitas“. Bet nuojauta sako, kad esame išskirtinai atsakingi už savo šeimą ir artimus draugus. Ar tikrai, tarkime, tėvams turėtų labiau rūpėti jų vaikų gerovė nei kitų? 302
Šeim a - svarbiausia
Reikia pagalvoti. Be abejo, tėvai išskirtinai atsako už savo atžalas. Pavyzdžiui, jie turi rūpintis gera vaikų mityba, bet ne privalo domėtis, kaip maitinami kiti vaikai. Ar tai tas pat, kaip rūpintis savo vaikų gerove labiau nei kitų? Apsvarstykime, pavyzdžiui, situaciją, kai konkuruojama dėl vietų geroje mokykloje. Jei dviem galimiems mokiniams tenka tik viena vieta, tai abeji tėvai privalo stengtis, kad ta vieta atitek tų jų vaikui. Bet nenorint nusižengti sąžiningumo principams, turi būti įvertinti abiejų vaikų pranašumai ir gerovė. Jei tėvai bandytų kištis ir keisti pagrindinius sąžiningumo principus, tai elgtųsi netinkamai/blogai. Jie neleistinai peržengtų priimtino tėviško rūpesčio savo atžala ir pagarbos kitų gerovei ribą. Pagrindinis taikomas principas yra tas, kad teisingai elgia mės skirdami energiją ir dėmesį savo šeimai bei draugams, o ne pašaliečiams, jei tai darydami su kiekvienu elgiamės tei singai. Galiojant tokiems principams, nėra kas praktiškai patartų. Ar teisinga pirkti savo vaikams gausybę brangių žaislų, kai kiti miršta iš bado? Ar teisinga, kai apsukrūs, atkaklūs tėvai gauna visas geriausias viešąsias paslaugas, o kiti, dažniausiai netur tingesni, tėvai neįstengia pasinaudoti tuo, kas siūloma? Ar tei singa padėti savo vaikams ruošti namų darbus ir šitaip sudaryti sąlygas atlikti juos geriau už tuos vaikus, kurių tėvai nenori ar negali pasielgti taip pat? Vieni šių klausimų sunkesni nei kiti. Nebent manote, kad privalu galvoti tik apie save ir savo šeimas. Bet šie klausimai vėliau iškils kiekvienam. Salės dilema ypač sudėtinga, nes pa vojuje kitų žmonių gyvenimas. Jos keliamą klausimą turime už303
Šeim a - svarbiausia
duoti ir patys sau: ar pagrįstai labiau rūpinamės savo artimųjų gerove nei kitų?
Taip pat žr.: 27. Atlikta pareiga 29. Gyvenimo priklausomybė 89. Nužudyti ar leisti numirti 97. Moralinė sėkmė
304
97. Moralinė sėkmė Metė pažvelgė j susvetimėjusias vyro akis ir nepamatė jose nė menkiausio gailesčio. „Sakai, nori grįžti, - tarė ji. - Bet kaip galime būti kartu, jei net nepripažįsti pasielgęs neteisingai, palikdamas mane ir vaikus?“ „Kadangi širdy nesijaučiu pasielgęs blogai, nemeluo siu, - aiškino Polas. - Aš jus palikau, nes man reikėjo iš trūkti ir sekti paskui savo mūzą. Išėjau dėl meno. Ar neprisi meni, kaip kalbėjome apie Gogeną, kad jis turėjo lygiai taip pat pasielgti? Visada sakydavai, kad jis žengė sunkų, bet ne klaidingą žingsnį“. „Bet tu ne Gogenas, - atsiduso Metė. - Todėl ir grįžai. Pripažink klydęs“. „Ar palikdamas žmoną Gogenas žinojo, kad jam pasi seks? Niekas negali to žinoti. Jei jis buvo teisus, vadinasi, ir aš esu“. „Ne, - tarė Metė. - Jo avantiūra pasiteisino, jis pasirodė esąs teisus. Tavo - ne, tad, vadinasi, tu klydai“. „Jo avantiūra? - perklausė Polas. - Sakai, kad nuo sėk mės priklauso, ar sumanymas teisingas ar klaidingas?“ Metė šiek tiek pagalvojo: „Taip, manau, kad taip“. Šaltinis: Bernardo Viljamso esė tuo pačiu pavadinimu iš knygos „Moralinės sėkmės“ (Kembridžo universiteto spauda, 1981)
Mo r a l i n ė sė kmė
Pasisekimas gali atskleisti skirtumą tarp sėkmės ir nesėkmės, laimės ir nelaimės, turto ir skurdo, bet negali parodyti, kas dora, o kas ne? Ar esame geri, padorūs žmonės, turi priklausyti nuo to, kas esame ir ką darome, o ne nuo mums nepavaldžių dalykų. Taip sako sveikas protas. Bet jei sėkmė nėra moralinę gerovę lemiantis veiksnys, ar abejotinai galime būti tikri, kad ji neturi jokios įtakos etikai? Svarbiau tai, kas žinoma kaip pamatinė sėkmė. Mes gims tame su tam tikromis savybėmis ir charakterio bruožais. Juos formuoja auklėjimas. Mes jo nepasirenkame. To rezultatas, kad kai subręstame ir galime pasirinkti patys, mes jau turime tam tikrą gėrio ar blogio sampratą. Asmuo, pasiekęs tokį amžių ir labiau linkęs į smurtą, greičiausiai elgsis blogai, nes genetikos ir auklėjimo loterijoje ištraukė nesėkmingą bilietą. Net jei neatsižvelgsime į pamatinės sėkmės sąvoką, visi ži nome posakį „gyvenu su Dievo malone“. Turbūt visi galime da ryti daugiau blogo nei darome. Tai iš dalies sėkmės dalykas, jei sugebame išvengti aplinkybių, kai atsiskleidžia mūsų tamsioji pusė. Kalbant apie Polą ir Metą, sėkmės vaidmuo dar ryškesnis. Metės argumentas tas, kad du žmonės gali elgtis visiškai vie nodai, nebūdami tikri dėl tokio elgesio rezultatų, ir tik kai su žinome, kad rezultatai yra geri ar blogi, galime pasakyti, ar žmogus pasielgė gerai ar blogai. Tad Gogenas, palikęs savo šei mą ir tapęs didžiu dailininku, morališkai teisingai pasirinko, o tapačiai pasielgęs žmogus pripažintas pasielgęs blogai, nes jam nepasisekė. 306
Mor al i nė sėkmė
Jei šis pavyzdys atrodo keistas, pagalvokite, kokie kartais esame lengvabūdžiai. Jei nerūpestingai elgdamasis žmogus įskaudina kitą žmogų, pavyzdžiui, rimtai suklysta, tai jis mora liškai kaltintinas. Bet jei, laimei, neatsargaus elgesio padariniai nebuvo tokie blogi? Vieni manys, kad dėl to tik jiems patiems blogiau. Ar tai rodo, kad yra toks dalykas kaip moralinė sėkmė? Ar turėtume labiau pasmerkti tuos, kurių neapgalvotas elgesys tik atsitiktinai nesukėlė blogų padarinių? Ar turėtume sakyti, kad Gogenas buvo neteisus, net jei atsižvelgę į viską manome, kad daug geriau, jog jis taip padarė, o ne liko su šeima?
Taip pat ir.: 27. Atlikta pareiga 34. Nekaltinkite manęs 43. Ateities šokas 96. Šeima - svarbiausia
307
98. Laimės mašina Robertas dvi valandas sėdėjo ties sutikimo dokumentu ir vis dar nebuvo apsisprendęs, ar pasirašyti jj, ar suplėšyti. Jis turėjo pasirinkti savo ateitį iš dviejų galimų. Pasirinkus vieną, perspektyvos buvo niūrios, o galimybės įgyvendinti svajones - menkos. Pasirinkęs kitą, jis taptų popu liaria roko žvaigžde, kuriai garantuota amžina laimė. Galima pa manyti, jog nėra reikalo daug galvoti. Bet pirmasis gyvenimas būtų realus, o antrasis - tik laimės mašinos sukurta iliuzija. Įrenginiai leidžia visą gyvenimą nugyventi virtualioje tikrovė je. Visas jūsų gyvenimas kuriamas taip, kad jaustumėtės laimin gesnis ir labiau patenkintas. Bet svarbiausia, patekus į mašiną net mintis nekyla, kad esate netikrame pasaulyje, kad tai, kas vyksta, sukurta tik jūsų poreikiams patenkinti. Atrodys, kad gy venate paprastą gyvenimą įprastame pasaulyje, tik šiame gy venime jūs būsite nugalėtojas, kuriam viskas puikiai klostosi. Robertas žinojo, kad įžengus į mašiną jo gyvenimas taps nuostabus. Bet tokio gyvenimo netikrumas vertė abejoti, ar pasirašyti dokumentą, kuris nusiųstų tiesiai į rojų. Šaltinis: Robertas Nozikas „Anarchija, valstybė ir utopija“, 3 skyrius (Basic Books, 1974)
Nesunku suprasti, kas sulaiko Robertą. Gyvenimas mašinoje bus netikras, dirbtinis. Kodėl sėkmių ir nesėkmių kupinas tik308
Laimės mašina
rasis gyvenimas turėtų būti labiau pageidaujamas ir vertesnis nei laimingas, bet netikras gyvenimas? Laimės mašinų pardavimo agentas galėtų pateikti kelis tvir tus argumentus, kad taip nėra. Pirmiausia apsvarstykime, ką reiškia sąvoka „tikrumas“. Tikras asmuo yra tas, kuris iš tikrųjų yra toks, koks yra, o ne kokiu apsimeta esantis. Bet Robertas ir virtualiame pasaulyje bus Robertas. Jis galės taip pat lengvai at skleisti savo asmenybę, kaip ir dabar. Tada galima sakyti, kad tikrame pasaulyje jūs esate roko žvaigždė, nes stengėtės ja tapti, o virtualioje tikrovėje tai nebū tų jūsų pastangų vaisius. Ir tai galėtų būti atsakymas. Ar žinote daug roko žvaigždžių? Čia mažai turi įtakos talentas, viską le mia sėkmė ir galimybės. Roberto šlovė tariamoje tikrovėje ne bus mažesnė negu nesuskaičiuojamų žvaigždučių šlovė, kurios pasiekė popkultūros viršūnę. Iš tikrųjų laimės mašinos prana šumai dideli. Gyvenime laimė itin priklauso nuo sėkmės: ar gi mėte tinkamu metu, tinkamoje vietoje, tinkamoje šeimoje? Ar turite gebėjimų, kuriuos vertina visuomenė ir už tai apdovano ja? Ar sutikote žmonių, ar buvote ten, kur galėtų padėti jums judėti į priekį? Kvaila teigti, kad daug geriau priklausyti nuo panelės Sėkmės malonės, kai gali pasirinkti būti laimingas. Kalbant apie idėją palikti tikrąjį pasaulį, galima pasakyti: bū kite realistai. Pasaulis, kuriame dabar gyvenate, yra ne daugiau nei jūsų patirties visuma: ką matote, girdite, jaučiate, ragaujate, liečiate, uostote. Jei manote, kad vyksta subatominiai procesai, o ne veikia silicio lustai, greičiausiai jums reikėtų permąstyti, kas tai yra realybė. Galų gale net mokslo pasaulio koncepcija, apimanti dalykus anapus patirties, yra visiškai pagrįsta stebėji 309
Laimės mašina
mais ir bandymais, atliktais pasaulio viduje. Tam tikru atžvilgiu realybė yra tik išorė, regimybė. Bet vis tiek galime nenorėti įžengti į mašiną, ryžtingai nusi teikę būti, kuo esame, kad ateitis kiek įmanoma būtų tik mūsų pačių valios ir pastangų vaisius. Veikiausiai ne tik iš užsispy rimo atsisakome laimės mašinos: kai svarstome, kas geriausia mūsų interesams, mums rūpi daugiau nei laimė. Kitaip lėktume į tą mašiną kaip kulkos.
Taip pat žr.: 1. Blogio demonas 19. Muilo burbulo sprogimas 28. Košmaras 51. Gyvenimas rezervuare
310
99. Suteikti taikai galimybę? Hitleris pasiuntė itin slaptą pasiuntinį. Jei britai bandytų at skleisti jo misijos tikslą, Berlynas viską neigtų ir paskelbtų pasiuntinį išdaviku. Bet greičiausiai taip nenutiktų. Būtų ne suprantama, kaip Čerčilis galėtų atsisakyti sandėrio, kurį jis siūlo. Hitleris žinojo, kad Čerčilis nori išvengti nereikalingų aukų. Abu lyderiai suprato, jog konfliktas tarp dviejų tautų kainuotų nesuskaičiuojamą daugybę gyvybių. Karo galima išvengti. Hitleris garantavo, kad, priėmus Galutinį sprendi mą, toliau nebus puolama, tik jo okupuotose žemėse bus išžudyti maištininkai. Taip žūtų daug mažiau žmonių nei tuomet, jei Britanija bandytų išlaisvinti Prancūziją ir nuversti nacių režimą Vokietijoje. Fiureris buvo įsitikinęs, kad pasiūlymas patiks šalies, sukū rusios utilitarizmo teoriją, vadovui. Galų gale kas galėtų norėti, kad žūtų daug daugiau žmonių, kai to galima išvengti?
Iš tikrųjų tokios misijos per Antrąjį pasaulinį karą nebuvo. Bet Hitleris tikėjo, kad Britanija pritartų taikos sandėriui, lei džiančiam jam išlaikyti užkariautas teritorijas. Turbūt viena iš priežasčių buvo ta, kad karas atimtų daug žmonių gyvybių, tad tiek pragmatiškai, tiek morališkai taika atrodytų geriausia išeitis. 311
S uteikti taikai g alim ybę?
Daugelį žmonių, ypač tuos, kurie prarado savo artimuosius koncentracijos stovyklose, pašiurpintų vien tokio sandėrio idė ja. Gali atrodyti, kad už tokią taiką būtų sumokėta nekaltų ho lokausto aukų krauju. Jei sutinkate su tuo, tai gerai pagalvokite, kaip morališkai vertinate kitus karus. Daugelis ginčų dėl karinio įsikišimo eti kos sprendžiami, remiantis žmonių įvykdytų ar neįvykdytų veiksmų kaina. Pavyzdžiui, antikarinės kampanijos šalininkai greitai pateikia duomenis, kad pirmaisiais invazijos į Iraką me tais 2003 m. kovo mėn. žuvo apie 10 000 civilių. Tačiau mano ma, kad per savo valdymą Sadamas Huseinas nužudė 600 000 civilių. Atsižvelgdami į tai, kiti teigia, kad dėl vykdytų sankcijų Jungtinės Tautos, o ne Sadamo režimas turi atsakyti už pusės milijono Irako vaikų mirtį. Spekuliuojama daugybe kitų skai čių, bandant pateisinti ar pasmerkti vykstančius karus. Tariamai atrodo, kad jei karas pareikalauja daugiau gyvybių nei jų išgelbėja, tai jis morališkai neteisingas. Remiantis tokia logika, lengva įsivaizduoti scenarijų, kai Hitleris pasiūlo paslap tingą sandėrį, pagal kurį sąjungininkams būtų geriau nekovoti dėl fašizmo apimtos Europos. Viena iš priežasčių, verčiančių daugelį nepriimti tokio pasiū lymo, yra ta, kad koncentracijos stovyklos yra blogis, reikalau jantis tinkamo atsako. Kad būtų sustabdytas genocidas, reikėtų paaukoti daugiau gyvybių, nei siūlo sandoris. Bet būtų nedova notina palikti šį kerojantį blogį nesuvaldytą. Be holokausto, dar yra kitų priežasčių trokšti kruvino išsiva davimo, o ne abejingo pakantumo. Žmonės rizikuoja gyvenimu dėl savo idealų, manydami, kad tam tikros vertybės svarbesnės 312
Suteikti taikai g alim ybę?
už gyvybę. Iš čia kilęs posakis, kad geriau mirti laisvam nei gy venti kaip vergui. Todėl, bent jau per Pirmąjį Persijos įlankos karą, daug irakiečių džiūgavo net ir bomboms krentant šalia jų. Karo moralumas yra nevienareikšmis klausimas. Į jį negalima atsakyti vien tik suskaičiavus paaukotas ir išgelbėtas gyvybes.
Taip pat žr.: 17. Kankinti ar ne 18. Racionalumo reikalavimai 35. Paskutinė išeitis 79. Prisukamas apelsinas
313
100. Kavinė „Nest cafė“ Erikas nuolat lankėsi kavinėje „Nest cafė“. Maistas ir gėrimai nebuvo ypatingai skanūs, bet kainavo labai pigiai. Kartą jis paklausė kavinės savininkės, kaip jai tai pavyks ta. Ji pasilenkė ir sušnabždėjo: „Paprastai. Suprantate, visi mano darbuotojai iš Afrikos. Jiems reikia išgyventi, bet jie negali gauti nuolatinio darbo. Aš leidžiu jiems miegoti rū syje, juos maitinu ir kiekvieną savaitę duodu po 5 svarus. Puiku - jie dirba visą dieną, šešias dienas per savaitę. Ne išleisdama daug pinigų atlyginimams, galiu pasiūlyti mažas kainas ir gauti nemenką pelną“. „Na, ko taip apstulbote, - paklausė ji pastebėjusi Eriko veido išraišką. - Tai patogu visiems. Jie čia dirba, nes tai juos gelbsti, aš gaunu pelno, jūs galite pigiai pavalgyti. Visi patenkinti?“ Erikas sutiko. Tačiau turbūt jau paskutinį kartą čia mė gavosi kava. Neatsižvelgdamas į kavinės savininkės pa aiškinimą, jis, kaip klientas, jautėsi prisidėjęs prie žmonių išnaudojimo. Vis dėlto, išgėręs kavos, jis suabejojo, ar čia dirbantys žmonės įvertins jo boikotą. Ar toks darbas ir prie globstis rūsyje nėra geriau nei nieko?
m 314
Kavi nė „Nest c a f ė “
Nereikia būti aktyviems antikapitalistams, kad suprastumėte, kad kiekvienas gyvenantis išsivysčiusioje šalyje iš esmės laikosi Eriko pozicijos. Mes importuojame palyginti pigias prekes, nes jas gaminantys žmonės dirba už skatikus. Ir jei tai žinodami vis tiek perkame, padedame išlaikyti šią padėtį. Nesileiskite apkvailinami neesminių skirtumų. Erikas yra arčiau pigios darbo jėgos nei mes, bet etiškai geografinis at stumas nesvarbus. Jūs nesiliaujate ką nors išnaudoję vien tik būdami toliau. Nesvarbu ir tai, kad kavinės darbuotojai dirba nelegaliai. Įsivaizduokite šalį, kurioje tokia įdarbinimo prakti ka teisėta. Galime sakyti, kad darbo užmokestis priklauso nuo tos ša lies normų. Tad „vergiškas atlyginimas“ tokioje valstybėje kaip Didžioji Britanija gali pasirodyti net labai didelis Tanzanijoje. Tai tiesa, kuri neleidžia baigti debatų. Svarbiausia tai, kad „Nest cafė“ savininkė naudojasi pagrindiniais darbuotojų poreikiais mokėdama kiek galima mažesnį atlygį. Neteisybė susijusi ne su santykiniu darbo užmokesčiu, bet su savanaudišku abejingumu savo darbuotojų gerovei. Taip pat ir besivystančiose šalyse ka vos ūkiuose dirbantys žmonės gali būti ne prastesni nei daugu ma jų tėvynainių, ir tai nereiškia, kad jų samdytojams iš Vakarų neturi rūpėti, kad žmonės taip sunkiai dirba už tiek mažai, kai jie gali mokėti daug daugiau. Argumentas „tai geriau nei nieko“ neišsprendžia problemos. Alternatyva turi būti ne „nieko“, bet „daugiau“ ar „geresnės są lygos“. Boikotas gali baigtis išnaudojamo darbininko atleidimu, bet konkurencinėje maitinimo įstaigų kovoje gerai mokami darbuotojai irgi prarado savo darbo vietas. 315
Kavi nė „Nest c a f ė “
Atrodo, visais moralės aspektais esame atsidūrę Eriko padė tyje. Jei jis klysta maitindamasis kavinėje „Nest cafė“, mes irgi klystame pirkdami iš įmonių, išnaudojančių savo darbuotojus, kurie yra ilgos pirkimo ir pardavimo grandinės gale. Ši išvada kelia nerimą, nes pagal ją beveik kiekvienas prisi dedame prie išnaudojimo. Tai skamba gana įžeidžiai, net galima būtų suabejoti, ar neiškraipomi faktai. Tačiau taip tik stengia mės paguosti save. Istorijoje buvo daug sisteminės neteisybės, kurią netiesiogiai rėmė ištisi visuomenės sluoksniai. Prisimin kite daugumos baltųjų veiksmus Pietų Afrikos Respublikoje apartheido metu, viduriniąją ir aukštesniąją klases vergovės laikais, vyrų teisių viršenybę prieš moterų. Beveik visi galime nuolat daryti neteisingus dalykus. Jei Erikas turėtų pagalvoti, kur pirkti kavą, taip, be daugelio kitų dalykų, turėtume pasielgti ir mes.
Taip pat žr.: 7. Kai nelaimi niekas
22 . Gelbėjimosi valtis 34. Nekaltinkite manęs 44. Kol mirtis mus išskirs
316
Baggini, Julian Ba-125 Kiaulė, kuri norėjo būti suvalgyta, ir kiti 99 minčių eksperimentai / Julian Baggini. - Vilnius: Alma littera, 2006. - 320 p. ISBN 9955-24-276-0 Minčių eksperimentai yra trumpi scenarijai, kur vaizdingai iškeliama kon kreti moralinė ar filosofinė problema. Šioje knygoje Džulianas Badžinis pa teikia 100 labiausiai intriguojančių minčių eksperimentų iš filosofijos ir idėjų istorijos. Jie yra ne tiek loginiai galvosūkiai, kiek skatinimai atkakliau pagal voti apie iššaukiančius klausimus. Todėl Badžinis nepateikia skaitytojams tei singų ar klaidingų atsakymų, vietoj to, jis nagrinėja iškeltų dilemų atsakymų išgavimo būdus.
Julian B aggin i
K IA U L Ė , K U R I N O R Ė J O B Ū T I SU V A LG Y TA , ir k iti 99 m in č ių e k s p e rim e n ta i
Iš anglų kalbos vertė R im a Burokienė Redaktorė D aiva Turčinavičiūtė Korektorės Gražina Stankevičienė ir Rasa Praninskienė Viršelio dailininkas E dvardas Jazgevičius M aketavo Judita Z id žiū n ie n ė Viršelio iliustracija Indrajos Kubilytės
Ti ražas 2 0 0 0 egz. Išleido leidykla „A lm a littera“, A. Juozapavičiaus g. 6 / 2 , 0 9 3 1 0 V il n i u s Inter neto svetainė: ht tp :/ /w w w . a lm a li tt e r a .l t Spaudė U A B „Sapnų sala“, S. M o n iu š k o s g. 2 1 - 1 0 , 2 0 0 4 V il n i u s