Hurino vaikai

Johnas Ronaldas Reuclas Tolkienas gimė 1892 metų sausio 3 dieną Blumfonteino miestelyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet sulaukusį ketverių metų motina jį ir jo brolį išsivežė atgal į Angliją. Po tėvo mirties šeima persikraustė į B i r m i n g a m o pietryčių priemiestį Serholą. Tolkieno vaikystė prabėgo laimingoje k a i m o aplinkoje, jo raštuose bei piešiniuose aiškiai atsispindi šilti jausmai kaimiškam peizažui. M o t i n a mirė, kai Tolkienas teturėjo d v y l i k a metų; juos abu su broliu ėmėsi globoti vietos dvasininkas, vėliau atidavė juos į Karaliaus Edvardo mokyklą B i r m i n g a m e , ten Tolkienas pasižymėjo klasikiniuose moksluose. Baigęs anglų kalbos ir literatūros studijas Oksforde, Tolkienas vedė Edithą Bratt. P i r m o j o pasaulinio karo metais tarnavo Lankašyro šaulių p u l k e ir kovėsi Somos mūšyje. Po karo gavo darbą rengti naują anglų kalbos žodyną ir pradėjo rašyti mitologijos ir legendų ciklą, kurį iš pradžių vadino „Prarastųjų sakmių knyga", bet vėliau atsirado „Silmariljono" pavadinimas. 1920 metais Tolkienas buvo paskirtas dėstyti anglų kalbą Lidso universitete ir šitaip pradėjo puikią akademinę karjerą. Jos viršūne tapo Rawlinsono ir Boswortho anglosaksų literatūros profesoriaus pareigos Oksforde. T u o tarpu savo vaikams Tolkienas rašė ir sekė istoriją apie hobitą. Stanley U m v i n a s , T o l k i e n o leidėjas, sugalvojo paprašyti „Hobito" tęsinio, ir i l g a i n i u i Tolkienas parašė „Žiedų Valdovą". T a i didžiulė istorija, parašyta per d v y l i k a metų ir išspausdinta tik tuomet, k a i Tolkienas artėjo prie pensijos. Pasitraukęs iš O k s f o r d o universiteto, Tolkienas su žmona gyveno netoli O k s f o r d o , vėliau persikraustė į Bornmutą. 1971 metais, žmonai mirus, Tolkienas grįžo į Oksfordą. Mirė 1973 metų rugsėjo 2 d . , palikęs nebaigtą „Silmariljoną", jį redagavo ir spaudai parengė jo sūnus Christopheris.

NARN I CHIN HURIN Hurino vaikai

J.R.R. Tolkien

Sudarė Christopher Tolkien Iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius Iliustravo A l a n Lee

Alma littera V I L N I U S / 2008

UDK 820-3 To-44 Versta iš: J. R. R. TOLKIEN Edited b y C H R I S T O P H E R T O L K I E N Illustrated b y A L A N L E E T H E C H I L D R E N O F CHŪRIN P u b l i s h e d by HarperCollinsPublishers 2007

I S B N 978-9955-38-028-3 M a p Preface, Introduction, Note on Pronunciation, A p p e n d i x a n d List of N a m e s © Christopher Reuel Tolkien 2007 The Tale of The C h i l d r e n of H u r i n © The JRR T o l k i e n C o p y r i g h t Trust and Christopher Reuel T o l k i e n 2007 © Vertimas į lietuvių kalbą, Leonas Judelevičius, 2008 © L e i d y k l a „Alma littera", 2008

PRATARMĖ

S u n k u paneigti, k a d Senųjų dienų legendos (anksčiau įvai­ riais pavidalais spausdintos „Silmariljone", „Nebaigtose sakmėse" ir „Viduržemio istorijoje") visiškai nežinomos d i d u m a i skaičiusiųjų „Žiedų Valdovą", gal tik k a i k u r i e iš jų girdėjo, esą jos parašytos keistai ir s u n k i a i suprantamos. Todėl m a n jau seniai atrodė, k a d labai tiktų išleisti mano tėvo sukurtą legendos apie H u r i n o v a i k u s ilgąjį variantą atskira k n y g a , savais viršeliais, k u o mažiausiai redaguotą ir - visų svarbiausia - k a i p nuoseklų pasakojimą be per­ trūkių ir spragų, jeigu tik pavyktų išvengti iškraipymų ar būtinybės ką p r i k u r t i , nors k a i k u r i a s dalis tėvas ir p a l i k o nebaigtas. Svarsčiau, k a d jeigu būtų įmanoma šitaip pateikti is­ toriją apie Turiną ir Nienorą, H u r i n o ir M o r v e n o s v a i k u s , pravertume langą į nežinomo Viduržemio v a i z d u s ir įvy­ k i u s , ryškius ir pagavius, tačiau sumanytus taip, tarsi būtų iš tolimų amžių: iš tų vakaruose nugrimzdusių žemių už

Mėlynųjų kalnų, k u r jaunystėje vaikščiojo Medžiabarzdis, iš T u r i n o Turambaro g y v e n i m o D o r l o m i n e , Doriate, N a r gotronde ir Bretilio girioje. T a d ši k n y g a p i r m i a u s i a skiriama tiems skaitytojams, kurie galbūt atsimena, jog Selobos kiautas b u v o toks šiur­ p i a i tvirtas, k a d jo persmeigti negalėjo jokia žmogaus jėga, nors plieną būtų kalęs elfas ar nykštukas, nors ginklą būtų valdžiusi Bereno ar T u r i n o ranka; gal jie atsimena ir tai, k a d Elrondas skyrė R i v e n d e l o Frodą T u r i n u i k a i p „vienam iš senųjų galingųjų elfų draugų". Tačiau tai ir viskas, kas jiems žinoma apie jį.

Pasakų rinkinį, kurį v a d i n o „Prarastųjų sakmių k n y g a " , mano tėvas pradėjo rašyti jaunystėje, Pirmojo pasaulinio karo metais, k a i dar nė minties neturėjo apie legendas, vė­ l i a u susidėsčiusias į „Hobitą" ar „Žiedų Valdovą". T a d a jis pirmą kartą mėgino jėgas k a i p grožinės literatūros rašyto­ jas ir pasiekė nemenką rezultatą, nes turime k e t u r i o l i k a sakmių, nors kūrinys ir l i k o nebaigtas. K a i p tik „Praras­ tųjų sakmių knygoje" pirmą kartą pasirodo d i e v a i , k i t a i p valarai; elfai ir žmonės, arba Iluvataro (Kūrėjo) v a i k a i ; d i d y s i s priešas M e l k o r a s - M o r g o t a s ; balrogai ir o r k a i ; čia sužinome apie tas žemes, k u r klostosi sakmės - Valinorą, „dievų ž e m ę " vakaruose už v a n d e n y n o , ir Didžiąsias že­ mes (vėliau pavadintas Viduržemiu, plytinčias tarp rytų ir vakarų jūrų). Trys iš „Prarastųjų sakmių" b u v o gerokai ilgesnės ir iš­ samesnės, ir visose jose pasakojama apie žmones ir elfus: tai „Sakmė apie Tinuvielę" (trumpu p a v i d a l u ją randame „Žiedų V a l d o v e " k a i p istoriją apie Bereną ir Lučieną, A r a -

gorno pasektą hobitams ant Vėjų kalno; mano tėvas parašė ją 1917 metais), „Turambaras ir Foalokė" (Turinas T u r a m baras ir drakonas, 1919 metais, o gal ir anksčiau, jau tikrai b u v u s i parašyta) ir „Gondolino žlugimas" (1916-1917). SS

Viename ilgame 1951-aisiais, treji metai i k i „Žiedo brolijos" p a s i r o d y m o , rašytame laiške, k u r i o ištrauka dažnai cituo­ jama, tėvas taip kalbėjo apie savo užmojį: „Kadaise (nuo tų laikų mano saulė jau seniai nusileido) k i l o m a n mintis sukurti d a u g i a u ar mažiau vientisą legendą, aprėpiančią ir kosmogonijos tolius, ir romantišką pasakų pasaulį: k u r d i d i n g a remiasi į paprasta ir nenutolsta n u o žemės, o p a ­ prasta semiasi didybės ir grožio iš panoramos platybių... K a i kurias iš didžiųjų sakmių pasakojau k u o smulkiausiai, apie kitas tik užsimindavau ar nužymėdavau v i e n u k i t u brūkštelėjimu." Iš šio p r i s i m i n i m o regėti, k a d jau iš pat pradžių, vos su­ manius tai, kas vėliau gavo „Silmariljono" vardą, kelioms sakmėms b u v o skirtas k u r kas išsamesnis pavidalas; iš tiesų, tame pačiame 1951 metų laiške tėvas aiškiai kalba apie mano jau minėtus tris pasakojimus, vadindamas juos ilgiausiais „Prarastųjų sakmių knygoje". Pasakojimą apie Bereną ir Lučieną jis laiko svarbiausia „Silmariljono" sa­ k m e ir sako taip: „Ši istorija - romantiška herojinė pasaka (sakyčiau, graži ir įtaigi), kurią n e s u n k u skaityti k a i p atski­ rą kūrinį, tik pačiais bendriausiais bruožais tesusipažinus su kontekstu. Tačiau drauge tai esminė viso ciklo grandis, atskirta n u o v i s u m o s ji netenka ir dalies reikšmės." „Yra ir dar keli beveik tokie pat pilnakraujai pasakojimai, - toliau rašo tėvas, - ir tokie pat n e p r i k l a u s o m i , ir vis dėlto susiję su pagrindine istorija." T a i „Hurino v a i k a i " ir „Gondolino žlugimas".

T a d po tokių mano tėvo žodžių nebelieka dvejonių, k a d tris didžiąsias Senųjų dienų sakmes - „Bereną ir Lučieną", „Hurino v a i k u s " ir „Gondolino žlugimą", kurias vylėsi už­ baigti ir deramai išplėtoti, - jis regėjo k a i p savarankiškus kūrinius, gerai suprantamus ir neišmanant visos plačios „Silmariljono" legendų panoramos. K i t a vertus, k a i p tėvas rašė tame pačiame laiške, „Hurino vaikų" sakmė neatski­ r i a m a n u o Senųjų dienų elfų ir žmonių istorijos, ir tikrai nemažai įvykių ir aplinkybių siejasi su platesniuoju pasa­ kojimu. Tačiau visiškai nepaisytume šios knygos sumanymo, jeigu skaitytoją apkrautume gausybe pastabų apie veikėjus ir įvykius, kurie, šiaip ar taip, tik retkarčiais būtų iš tiesų svarbūs besiklostančiam pasakojimui. V i s dėlto vienur kitur tokia pagalba tikriausiai praverstų, todėl įžangoje trumpai apžvelgiau Beleriando ir jo tautų gyvenimą Senųjų dienų pabaigoje, k a i gimė Turinas ir N i e n o r a ; be to, pridėjau Be­ leriando ir tolesnių šiaurės kraštų žemėlapį bei visų tekste pasitaikančių vardų sąrašą, kiekvienas iš jų trumpai apibū­ dintas ir pateikta supaprastinta jo genealogija. K n y g o s pabaigoje rasite priedą, kurį sudaro d v i dalys: pirmoje aptariamos mano tėvo pastangos suteikti trims sakmėms galutinį pavidalą, antroje n u r o d y t i šios knygos teksto šaltiniai, kurie d a u g e l i u atžvilgių kitokie negu „Ne­ baigtų sakmių". E s u labai dėkingas savo sūnui A d a m u i T o l k i e n u i už ne­ įkainojamą pagalbą rengiant ir tvarkant įžangos ir priedo medžiagą, taip pat palengvinant šios knygos kelią į m a n vis dar baugų elektroninį pavidalą.

ĮŽANGA Senųjų dienų Viduržemis T u r i n o personažas mano tėvui b u v o labai svarbus, ir j a m p a v y k o s u k u r t i gyvą ir ryškų T u r i n o vaikystės paveikslą, reikšmingą v i s a m pasakojimui: atšiaurus, nelinkęs į l i n k s mybes, teisingas ir užjaučiantis. Huriną regime judrų, guvų, smagų, o T u r i n o m o t i n a M o r v e n a santūri, išdidi ir narsi; matome, k a i p šaltoje D o r l o m i n o šalyje klostosi gy­ venimas, jau kupinas baimės, nes Morgotas, dar T u r i n u i negimus, pralaužė A n g b a n d o apgultį. Tačiau v i s a tai v y k o Senosiomis dienomis, Pirmajame pasaulio amžiuje, neįsivaizduojamai tolimais laikais. Šio pasakojimo siekiamos laiko gelmės raiškiai perteiktos „Žiedų V a l d o v o " ištraukoje. Didžiojoje taryboje Rivendele Elrondas kalba apie Paskutinę sąjungą tarp elfų ir žmonių, apie tai, k a i p Antrojo amžiaus pabaigoje, d a u g i a u nei prieš tris tūkstančius metų, b u v o sumuštas Sauronas:

Čia Elrondas stabtelėjo ir atsidusęs kalbėjo toliau. - Šita kariuomenė, jos galia ir vėliavos man priminė Se­ nuosius Laikus, kai Beleriando kariuomenė, kurioje buvo daug žymių princų ir karių, sugriovė niūriąją Priešo būstinę - Tangorodrimą. Elfai tikėjosi, jog blogis pribaigtas, bet taip nebuvo. - Tu prisimeni? - garsiai nusistebėjo Erodas. - Bet... bet... aš maniau, - sumirksėjo hobitas, kai Elrondas į jį pasižiūrė­ jo, - jog Gilgelado žlugimas buvo labai seniai. - Tavo tiesa, - rimtai atsakė Elrondas, - bet aš prisimenu dar ir Senuosius Laikus, juk mano tėvas buvo Gondoline gi­ męs Earendilas, o motina - Elvinga, Dioro duktė ir Lučienos anūkė. Aš mačiau visus tris Viduržemio Amžius, mačiau daug pralaimėjimų ir bevaisių pergalių* Maždaug šeši su puse tūkstantmečio prieš Rivendele susirenkant E l r o n d o tarybai D o r l o m i n e „žiemos l a i k u " gimė Turinas, k a i p užrašyta Beleriando metraštyje, l y d i ­ mas „sielvarto ženklų". Tačiau jo tragišką likimą atskleidžia ne v i e n raiškus charakteris; T u r i n u i b u v o lemta gyventi slegiamam s u n ­ kaus, paslaptingą galią turinčio prakeiksmo - tai M o r g o t o neapykanta kadaise užgulė Huriną, Morveną ir jų v a i k u s , nes H u r i n a s jį niekino ir nepaisė jo valios. Morgotas, vėliau vadintas Juoduoju Priešu, buvęs pagal kilmę „Melkoras, pirmasis ir galingiausiasis iš valarų, viešpatavęs dar prieš pasaulio pradžią" - taip jis paskelbė į nelaisvę p a i m t a m ir pas jį atvestam H u r i n u i . Tuomet, amžiams įsikūnijęs k a i p milžiniškas, didingas, tačiau baisus valdovas Viduržemio

* J. R. R. T o l k i e n . Žiedų V a l d o v a s . I dalis. Žiedo brolija (vertė A. T a p i ­ nas), 2007, p. 237-238.

šiaurės vakaruose, jis nuolat gyveno didžiulėje A n g b a n do tvirtovėje - Geležiniame Pragare: iš tolimiausių kraštų b u v o regėti j u o d i dūmai, kuriais spjaudė ir šiaurės dangų teršė Tangorodrimo - jo aplink Angbandą suverstų k a l ­ nų - viršūnės. Beleriando metraštyje sakoma, k a d „Morgoto vartus n u o Menegroto tilto skyrė net vienas šimtas penkiasdešimt lygų, taip daug, bet vis dėlto labai a r t i " . Čia minimas tiltas, vedęs prie Turiną įsūnijusio elfų karaliaus Tingolo buveinės toli į pietryčius n u o D o r l o m i n o : ją v a d i ­ no Menegrotu, arba Tūkstančio Menių ola. V i s dėlto, įgavęs žemišką pavidalą, Morgotas gyveno kamuojamas baimės. M a n o tėvas apie jį rašė: „Jo p i k t y b e i vis augant, vis plačiau skleidžiant a p l i n k u i sumanytą blo­ gį per melą ir bjaurius padarus, M o r g o t o galia persiduo­ davo ir jiems, taip išsisklaidydama, tad jis pats vis labiau l i n k o prie žemės ir vengė rodytis iš savo tamsiųjų požemių." Stai todėl Fingolfinas, didysis N o l d o r i n o elfų kara­ lius, vienas atjojo prie A n g b a n d o šaukti M o r g o t o į kovą ir suriko prie vartų: „Išeik, karaliau baily, ir kaukis savomis rankomis! Urvų įnami, melagi ir klastūne, besislapstantis už vergų nugarų, išeik! N o r i u išvysti tavo baikštų veidą." Tuomet (kaip pasakojama) „Morgotas pasirodė, juk nega­ lėjo atmesti tokio iššūkio savo kariūnų akyse". Jis kovė­ si didžiuoju kūju G r o n d u , kuris s u l i g k i e k v i e n u smūgiu išmušdavo didžiausią duobę, ir suvarė Fingolfiną į žemę; tačiau šis mirdamas persmeigė didžiulę M o r g o t o pėdą, „ir paplūdęs juodas kraujas užliejo Grortdo paliktas duobes; n u o tada Morgotas visiškai užsidarė". Be to, Berenas ir L u čiena, pasivertę v i l k u ir šikšnosparniu, prasibrovė į pačią slapčiausią A n g b a n d o salę, k u r sėdėjo Morgotas; Lučiena jį užkerėjo: „Staiga Morgotas susmuko tarsi nuslinkęs k a l -

vos šlaitas ir nublokštas n u o sosto l i k o gulėti ant pragaro grindų. Geležinė karūna, skardžiai aidėdama, nusirito j a m n u o galvos." Prakeikimas būtybės, k u r i gali pareikšti, k a d „mano sie­ k i a i tarsi šešėlis užkloja Ardą [Žemę], ir visa, kas joje y r a , lėtai ir neišvengiamai p a s i d u o d a mano v a l i a i " , y r a kas k i t a negu d a u g menkesnių būtybių prakeiksmai ar užmačios. Morgotas nekviečia blogio ar nelaimių H u r i n u i ir jo v a i ­ kams, nesišaukia aukštesniųjų galių pagalbos: jis pats, „Ar­ dos likimų v a l d o v a s " , k a i p sakė apie save H u r i n u i , ketina sužlugdyti priešą savosios milžino valios jėga. T a d M o r g o ­ tas „kuria" ateitį tiems, kurių nekenčia, ir šitaip kalba H u ­ r i n u i : „Virš visų, k u r i u o s t u m y l i , mano mintis kybos k a i p Lemties debesis i r gramzdins juos į tamsą ir neviltį." H u r i n u i jis sumanė kančią „regėti M o r g o t o a k i m i s " . M a n o tėvas paaiškino, ką tai reiškia: jei kas y r a priverstas žvelgti M o r g o t u i į akis, tas neįtikėtinai akivaizdžiai mato (ar tiesiogiai s u v o k i a per M o r g o t o mintis), k a i p klostosi beribės M o r g o t o piktybės iškraipyti įvykiai. H u r i n a s iš tiesų negalėjo atsikratyti M o r g o t o galios - iš dalies todėl, k a d , pasak m a n o tėvo, mylėjo savo šeimą i r , skatinamas skausmingo n e r i m o dėl jų, siekė apie juos žinoti v i s a , kas įmanoma, k a d ir kokios liūdnos būtų tos žinios. K i t a ver­ tus, Huriną stūmė jo išdidumas - jis b u v o tikras, k a d n u g a ­ lėjo Morgotą ginče ir k a d pajėgs įveikti jį žvilgsniu ar bent išsaugoti blaivų protą ir atskirti tikrovę n u o piktadarybės. Toks b u v o H u r i n o l i k i m a s per visą T u r i n o gyvenimą n u o tada, k a i šis iškeliavo iš D o r l o m i n o , ir per gyvenimą T u r i n o sesers N i e n o r o s , niekada nemačiusios savo tėvo: sustingus sėdėti aukštose T a n g o r o d r i m o menėse ir jausti vis labiau geliantį kankintojo siunčiamą kartėlį.

Sakmėje apie Turiną, save vadinusį T u r a m b a r u , arba Lemties Šeimininku, M o r g o t o prakeiksmas, regis, s u v o k i a ­ mas k a i p galia, išlaisvinta d a r y t i p i k t a ir ieškanti sau aukų; štai net ir apie parblokštą valarą sakoma, esą jis bijąs, k a d Turinas taip sustiprės, jog senasis prakeikimas nebeteks galios, ir išvengs j a m skirto l i k i m o . Vėliau Nargotronde Turinas nuslėpė savo tikrąjį vardą ir įširdo, k a i G v i n d o r a s jį atskleidė: „Padarei m a n p i k t a , išduodamas mano tikrąjį vardą ir vėl prišaukdamas mano lemtį, nuo kurios slepiuo­ s i . " K a i p tik G v i n d o r a s papasakojo T u r i n u i apie gandą, sklindantį A n g b a n d e , k u r G v i n d o r u i teko kalėti, esą M o r ­ gotas prakeikė Huriną ir visą jo giminę. Tačiau tuomet jis taip atsiliepė į T u r i n o rūstybę: „Prakeikimą nešioji tu pats, o ne tavo vardas." V i s a m pasakojimui šis planas toks svarbus, k a d tėvas net siūlė j a m kitokį pavadinimą - „Sakmė apie M o r g o t o prakeikimą". Savo požiūrį tėvas atskleidė ir tokiais žo­ džiais: „Taip baigiasi sakmė apie nelaimingąjį Turiną, apie baisiausia, ką Morgotas padarė žmonėms senovės pasaulyje." Medžiabarzdis, vaikštinėdamas po Fangorno mišką su M e r e ir P i p i n u ant rankų, dainavo jiems apie vietas, kurias pažinojo tolimais laikais, ir apie ten augusius medžius: Pavasarį aš klajojau žaliose Tazarinano pievose. Ak! Kokie puikūs kvapai ir vaizdai Nan-tazarione! Tai puiku - sau tariau. Vasarą aš vaikščiojau po guobynus Oziriande. Ak! Kas galėjo būti geriau už Septynių Ozirio upių muziką! Rudenį aš praleidau Neldoreto bukmedžių giriose.

Ak! Tas auksas, tas kraujas ir lapų dejonės rudenį Taurna-Neldore! Tai daugiau, negu trokšta širdis. Žiemą aš atsidūriau Dortoniono kalvų pušynuose. Ak! Tie vėjai, baltumas ir juodos šakos žiemą Orod-na-Tone! Mano balsas kilo ir skambėjo danguj. Bet dabar šiuos kraštus dengia jūros banga, O aš vaikštau Ambaronėje, Tauremornoje ar Aldalomėj, Savo krašte, Fangorno šaly, Kur šaknys ilgos, O metai tankesni už lapus, Savojoj Tauremornalomėj. * Medžiabarzdžio, „iš žemės gimusiojo, seno k a i p kalnai ento", atmintis siekė iš tiesų toli. Jis atminė senovės miš­ kus nuostabioje Beleriando šalyje, kurią sunaikino Didžio­ jo mūšio sumaištis Senųjų dienų pabaigoje. Didžioji jūra išsiliejo ir n u s k a n d i n o visas žemes į vakarus n u o Mėlynųjų kalnų, vadinamų E r e d L u i n u ir Ered L i n d o n u . T a d „Silma­ riljono" žemėlapis rytuose baigiasi ties šia kalnų grandine, o „Žiedų V a l d o v o " žemėlapyje ji žymi vakarinį kraštą. P a ­ krančių žemės už tų kalnų, tame žemėlapyje pavadintos F o r l i n d o n u ir H a r l i n d o n u (Siaurės L i n d o n u ir Pietų L i n d o ­ nu), y r a visa, kas Trečiajame amžiuje l i k o iš šalies, v a d i n ­ tos ir O z i r i a n d u , Septynių Upių žeme, ir L i n d o n u , kurios guobų miškuose kadaise vaikščiojo Medžiabarzdis. Dar jis vaikščiojo tarp didžiųjų pušų Dortoniono (Pušų že­ mės) aukštumose, kurias vėliau imta vadinti Taur-nu-Fuinu, * J. R. R. T o l k i e n . Žiedų V a l d o v a s . II dalis. D v i tvirtovės (vertė A. Ta­ pinas), 2006, p. 70.

arba N a k t i e s giria, k a i Morgotas tą kraštą pavertė „siaubo ir tamsos kerų, klajonių ir nevilties ž e m e " . K i t a d o s M e džiabarzdis b u v o atkeliavęs ir į Neldoretą, toliausiai šiau­ rėje esantį Doriato mišką, T i n g o l o karalystę. K a i p tik Beleriande ir šiaurinėse žemėse klostėsi k l a i ­ kusis T u r i n o l i k i m a s ; iš tiesų ir Dortonione, ir Doriate, k u r teko vaikštinėti Medžiabarzdžiui, n u t i k o reikšmingiausi T u r i n o g y v e n i m o įvykiai. Jis gimė pasaulyje, k u r viešpa­ tavo karas, nors paskutinis d i d i s Beleriando mūšis baigėsi, k a i Turinas dar tebebuvo vaikas. L a b a i t r u m p a i paminė­ s i u , k a i p viskas dėjosi, taip tarsi atsakydamas į pasakojimo m e t u kylančius k l a u s i m u s ir paaiškindamas jame m i n i m a s aplinkybes. Šiaurėje Beleriando siena, regis, ėjo E r e d V e t r i n u , Šešėlių kalnais, už kurių plytėjo H u r i n o kraštas, D o r l o m i n a s , suda­ rantis H i t l u m o dalį; rytuose Beleriandas tęsėsi i k i Mėlynųjų kalnų papėdės. D a r toliau į rytus driekėsi žemės, kurios re­ tai m i n i m o s Senųjų dienų istorijoje; tačiau tą istoriją kūru­ sios tautos atkeliavo iš rytų Mėlynųjų kalnų perėjomis. E l f a i pasirodė žemėje t o l i t o l i rytuose, prie ežero, kurį v a d i n o K u i v i e n e n u , arba Atbundančiu V a n d e n i u ; iš ten juos valarai pašaukė p a l i k t i Viduržemį, keltis per Didžiąją jūrą ir atsikraustyti į „palaimintąją A m a n o karalystę" v a ­ karinėje pasaulio pusėje, dievų žemėje. Paklususius k v i e t i ­ m u i į didįjį žygį n u o K u i v i e n e n o per Viduržemį vedė V a l a Oromė, Medžiotojas, - jie v a d i n t i eldarais, Didžiosios ke­ lionės elfais, didžiaisiais elfais, atskiriant n u o tų, k u r i e ne­ p a k l u s o k v i e t i m u i ir k a i p savo žemę bei likimą pasirinko Viduržemį. T a i mažesnieji elfai, arba avariai, neklusnieji. Tačiau ne v i s i eldarai kėlėsi per jūrą, nors ir įveikė Mė­ l y n u o s i u s kalnus; todėl tie, k u r i e p a s i l i k o Beleriande, v a -

d i n a m i sindarais, arba pilkaisiais elfais. Jų d i d y s i s karalius b u v o Tingolas (kitaip Pilkasis Apsiaustas), valdęs iš M e negroto - Tūkstančio Menių olos Doriate. K a i kurie persikėlusieji per jūrą eldarai nepasiliko valarų žemėje; v i e n a iš jų didžiųjų genčių, n o l d o r a i (išminties saugotojai), grįžo į Viduržemį - juos v a d i n a egzilais. Jų maištui prieš v a l a m s v a d o v a v o Feanoras, U g n i e s D v a s i a , vyriausias sūnus F i n vės, vedusio n o l d o r u s iš K u i v i e n e n o , tačiau tuomet jau m i rūsio. Sį reikšmingiausią elfų istorijos įvykį tėvas t r u m p a i nupasakojo „Žiedų V a l d o v o " priede A : Feanoras buvo žymiausias iš eldarų savo sugebėjimais ir žiniomis, tačiau pats išdidžiausias bei savanaudiškiausias. Jis nukaldino Tris Akmenis, Sumanius, ir pripildė juos Dviejų Medžių, Telperiono ir Laurelino, švytėjimo, kuris davė šviesą valarų žemei. Akmenų geidė Priešas Morgotas. Jis juos pagro­ bė, sunaikino Medžius ir nusigabeno Silmarilus į Viduržemį, kur saugojo juos savo didžiojoje Tangorodrimo tvirtovėje. Prieš valarų valią Feanoras paliko Palaimintąją Žemę ir išvy­ ko į tremtį Viduržemyje, išsivedęs didžiąją dalį tautos, nes dėl savo išdidumo tikėjosi jėga atgauti Akmenis iš Morgoto. Vė­ liau kilo beviltiškas eldarų ir edanų karas prieš Tangorodrimą, kurį jie visiškai pralaimėjo* Feanoras žuvo mūšyje praėjus n e d a u g laiko n u o tada, k a i n o l d o r a i grįžo į Viduržemį, ir jo septyni sūnūs valdė plačias žemes į rytus n u o Beleriando, tarp D o r t o n i o n o (Taur-nu-Fuino) ir Mėlynųjų kalnų; tačiau jų galią pakirto siaubingas Nesuskaitomų Ašarų mūšis, aprašytas „HuriJ. R. R. T o l k i e n . Žiedų V a l d o v a s . III dalis. Karaliaus sugrįžimas (ver­ tė A. Tapinas), 2006, p. 319.

no v a i k u o s e " , ir n u o tada „Feanoro sūnūs klajojo tarsi vėjo blaškomi l a p a i " . Antrasis Finvės sūnus b u v o Fingolfinas (Feanoro pus­ brolis), jis b u v o laikomas visų noldorų v a l d o v u . Su savo sūnumi F i n g o n u jis valdė Hitlumą, nusitęsusį j šiaurę ir į vakarus n u o didžiojo E r e d V e t r i n o , Šešėlių k a l n y n o . F i n ­ golfinas gyveno M i t r i m e , prie didžiulio to paties v a r d o ežero, o Fingonas tvarkėsi D o r l o m i n e , pietinėje H i t l u m o pusėje. Jų svarbiausioji tvirtovė b u v o Barad Eitelis (šuli­ nio Bokštas) prie Eitel Siriono (Siriono Šulinio), k u r Šešėlių kalnų rytiniuose šlaituose pasirodo Siriono upė. Taip T u r i n u i pasakojo Sadoras, senas luošas H u r i n o ir M o r v e n o s tarnas, d a u g metų ten tarnavęs k a r i u . Po Fingolfino mirties dvikovoje su M o r g o t u Fingonas tapo didžiuoju noldorų v a l d o v u . Turinas kartą b u v o jį matęs, k a i šis „su daugeliu savo didžiūnų kirto Dorlominą ir jojo per baltą, sidabru tviskantį N e n Lalaito tiltą". Antrasis Fingolfino sūnus b u v o Turgonas. Iš pradžių, noldorąms grįžus, jis gyveno namuose, v a d i n a m u o s e V i n jamaru, prie jūros, Nevrasto apylinkėse, D o r l o m i n o v a k a ­ ruose; bet jis, n i e k a m neprasitardamas, į rytus n u o Siriono upės, ant kalvos T u m l a d e n o lygumoje, kurią iš visų pusių supo Žiedo k a l n a i , pasistatė slaptą G o n d o l i n o miestą. K a i po daugelio statybos metų G o n d o l i n a s b u v o baigtas, T u r ­ gonas išsikraustė iš Vinjamaro ir su savo žmonėmis - ir noldorais, ir eldarais - įsikūrė G o n d o l i n e ; ištisus šimtme­ čius elfai saugojo šią įstabaus grožio tvirtovę k a i p didžiau­ sią paslaptį, jos vienintelio ir gausios sargybos stebimo įėji­ mo niekas negalėjo rasti, tad joks prašalaitis nepatekdavo v i d u n ; net ir Morgotas nepajėgė sužinoti, k u r tas miestas y r a . T i k prieš Nesuskaitomų Ašarų , ūšį, praėjus d a u g i a u

k a i p trims šimtams penkiasdešimčiai metų po išsikraus­ t y m o iš Vinjamaro, Turgonas su savo didžia kariuomene žengė už G o n d o l i n o sienų. Trečiasis Finvės sūnus, F i n g o l f i n o b r o l i s ir Feanoro p u s b r o l i s , b u v o F i n a r f i n a s . Jis pats negrįžo į Viduržemį, tačiau jo sūnūs ir duktė a t k e l i a v o d r a u g e su v i s a F i n g o l ­ f i n o ir jo sUnų v i l k s t i n e . V y r i a u s i a s i s F i n a r f i n o sūnus b u v o F i n r o d a s ; pasiekęs Doriatą i r išvydęs M e n e g r o to didybę bei grožį, jis įkūrė požeminį miestą-tvirtovę Nargotrondą, todėl b u v o p r a m i n t a s F e l a g u n d u , nykštu­ kų k a l b a tai reikštų „olų v i e š p a t s " arba „olų r a u s ė j a s " . N a r g o t r o n d o v a r t a i a t s i d a r y d a v o į gilų slėnį, k u r i u o tekėjo vakarų B e l e r i a n d o upė N a r o g a s , k i r s d a m a aukš­ tas T a u r - e n - F a r o t o , k i t a i p Aukštutinio Faroto, k a l v a s ; tačiau F i n r o d o žemės siekė t o l i i r plačiai, rytuose i k i S i ­ r i o n o upės, v a k a r u o s e i k i N e n i n g o upės, š i tekėjo i k i j ū ­ ros, k u r stovėjo Eglaresto uostas. Tačiau F i n r o d a s p r a ­ žuvo S a u r o n o , v y r i a u s i o j o M o r g o t o tarno, požemiuose; N a r g o t r o n d o karūną p e r ė m ė antrasis F i n a r f i n o sūnus O r o d r e t a s ; v i s a tai n u t i k o tais metais, k a i D o r l o m i n e gimė T u r i n a s . K i t i d u F i n a r f i n o sūnūs, A n g r o d a s i r A e g n o r a s , b r o ­ l i o F i n r o d o vasalai, g y v e n o D o r t o n i o n e , iškilusiame virš didžiulės A r d g a l e n o l y g u m o s . F i n r o d o sesuo Galadrielė i l g a i g y v e n o Doriate su karaliene M e l i a n e - maja, g a l i n ­ g a d v a s i a , k u r i , t a p u s i žmogaus p a v i d a l o , g y v e n o Be­ leriando miškuose s u k a r a l i u m i T i n g o l u ; Melianė b u v o Lučienos m o t i n a i r E l r o n d o pramotė. D a r n o l d o r a m s negrįžus iš A m a n o , didžiulės kariaunos užplūdo pietinę Beleriando pusę iš A n g b a n d o , ir tuomet Melianė (kaip parašyta „Silmariljone") „parodė savo galią ir apjuosė

visas tas v a l d a s [Neldoreto miškus ir Regioną] n e r e g i m a šešėlių ir sąmyšio siena: tai b u v o Melianės Juosta, sau­ ganti, k a d n u o tada niekas neateitų prieš jos ar karaliaus T i n g o l b valią, nebent ateinančiojo galia būtų didesnė už majos Melianės. P a s k u i ši ž e m ė gavo D o r i a t o - T v o r o s žemės - vardą. Šešiasdešimtaisiais metais po noldorų sugrįžimo baigė­ si i l g a i t r u k u s i taika, nes iš A n g b a n d o atplūdo didžiuliai orkų būriai, tačiau n o l d o r a i juos negailestingai sutriuškin o i r s u n a i k i n o . T a k o v a p a v a d i n t a D a g o r A g l a r e b u , Šlo­ v i n g u o j u mūšiu; tačiau elfų v a d a i iš tų įvykių pasimokė ir surengė A n g b a n d o apgultį, užtrukusią beveik keturis šimtus metų.

B u v o pasakojama, k a d žmonės (elfai juos v a d i n o ataniais, „antraisiais", ir hildorais, „sekėjais") pasirodė t o l i V i d u r ­ žemio rytuose, besibaigiant Senosioms dienoms; žmonės atėjo į JBeleriandą Ilgosios taikos m e t u , k a i A n g b a n d a s b u v o apsiaustas ir jo vartai užsklęsti, tačiau jie niekada ne­ kalbėjo apie savo ankstyviausiąją istoriją. Tų pirmųjų Mė­ l y n u o s i u s kalnus įveikusių žmonių vadas b u v o v a r d u Beoras Senasis; N a r g o t r o n d o k a r a l i u i F i n r o d u i F e l a g u n d u i , k u r i s pirmas susitiko su jais, Beoras pareiškė: „Už mūsų p l y t i tamsa; atsukome jai nugarą ir net m i n t i m i s nenori­ me tenai grįžti. Mūsų širdys žvelgia vakaruosna, ir t i k i m e , k a d rasime ten šviesą." T a i p pat dar v a i k u i T u r i n u i kalbėjo ir Sadoras, senas H u r i n o tarnas. Bet vėliau pasakota, esą M o r g o t a s , sužinojęs apie pasirodžiusius žmones, p a s k u t i ­ nį kartą išėjo iš A n g b a n d o ir patraukė į rytus; esą p i r m i e j i į Beleriandą atkeliavę žmonės k i l o ir maištavo prieš Tamsią-

ją Galią, o jos tarnai ir tie, k u r i e ją garbino, negailestingai juos engė ir persekiojo. v

Šie žmonės sudarė tris gimines - Beoro, H a d o r o ir H a letės. H u r i n o tėvas G a l d o r a s Aukštasis priklausė H a d o r o g i m i n e i , nes iš tiesų b u v o jo sūnus, bet jo m o t i n a b u v o k i ­ l u s i iš Haletės namų, o žmona M o r v e n a - iš Beoro ir g i m i ­ n i a v o s i su Berenu. Trijų giminių žmonės b u v o edainai (sindariniškas atanių atitikmuo), juos v a d i n o elfų draugais. H a d o r a s gyveno H i t l u m e , karalius Fingolfinas davė jam v a l d y t i Dorlominą; Beoro žmonės įsikūrė Dortonione; H a l e t o giminė tuo m e t u gyveno Bretilio miške. Pasibaigus A n g b a n d o apgulčiai, per kalnus atkeliavo k u o įvairiausių žmonių; juos papras­ tai v a d i n o rytiečiais; k a i k u r i e m s rytiečiams teko svarbus v a i d m u o T u r i n o istorijoje. A n g b a n d o apgultis s i a u b i n g a i staigiai baigėsi (nors jai b u v o i l g a i ruoštasi) vieną žiemos naktį, praėjus 395 metams n u o tos apsiausties pradžios. M o r g o t a s n u o T a n g o r o d r i m o p a l e i d o ugnies upes, ir didžiulė žole a p a u ­ g u s i A r d g a l e n o l y g u m a , plytėjusi į šiaurę n u o D o r t o n i o ­ n o aukštumos, v i r t o perdžiūvusia i r bevaise d y k r a , n u o tada ją v a d i n o jau k i t a i p - A n f a u g l i t u , arba Dusinančiais Smėliais. Tas pragaištingas išpuolis vadintas D a g o r Bragolachu Staigios Liepsnos mūšiu. Pirmą kartą iš A n g b a n d o išniro Drakonų Tėvas G l a u r u n g a s ir parodė visą savo galią; ne­ aprėpiamos orkų kariaunos pasileido į pietus; D o r t o n i o n o elfų v a l d o v a i b u v o išžudyti, žuvo ir didžioji Beoro giminės kariūnų dalis. K a r a l i u s Fingolfinas ir jo sūnus Fingonas drauge su H i t l u m o kariais b u v o n u s t u m t i į Eitel Siriono tvirtovę Šešėlių kalnų rytiniame šlaite; ją gindamas, žuvo

H a d o r a s A u k s a g a l v i s . T a d a D o r l o m i n o šeimininku tapo Galdoras, H u r i n o tėvas; Šešėlių kalnų užtvara pastojo ke­ lią ugnies srautams, tad H i t l u m a s ir D o r l o m i n a s l i k o ne­ nukariauti. Štai tada, kitais metais po Bragolacho, Fingolfinas, ap­ imtas nevilties ir įniršio, nujojo prie A n g b a n d o ir iškvietė Morgotą į dvikovą. Po dvejų metų H u r i n a s ir H u o r a s n u ­ keliavo į Gondoliną. D a r po ketverių metų, k a i vėl b u v o puolamas H i t l u m a s , Eitel Siriono tvirtovėje žuvo H u r i n o tėvas Galdoras; ten d a l y v a v o ir Sadoras, jis pats pasakojo T u r i n u i matęs, k a i p H u r i n a s (tuo metu jaunas dvidešimt vienų metų vyras) „perėmė vadovavimą ir valdžią". Praėjus devyneriems metams n u o Staigios Liepsnos mūšio, k a i gimė Turinas, p r i s i m i n i m a i apie visus šiuos įvykius dar tebebuvo ryškūs.

NARN I CHIN HURIN

Sakmė apie Hurino vaikus

H a d o r a s A u k s a g a l v i s valdė edainus ir gerai sutarė su eldarais. Iki pat savo dienų pabaigos jis tarnavo F i n g o l f i n u i , k u r i s skyrė j a m d a u g žemių toje H i t l u m o dalyje, kurią v a d i n o D o r l o m i n u . Jo duktė Gloredelė ištekėjo už H a l d i ro, Bretilio žmonių v a l d o v o H a l m i r o sūnaus; per tą pačią puotą jo sūnus Galdoras Aukštasis vedė Haretę, H a l m i r o dukterį. G a l d o r u i ir Haretei gimė du sūnūs - H u r i n a s ir H u o r a s . H u r i n a s b u v o trejais metais vyresnis, tačiau ūgiu žemes­ nis už kitus šeimos v y r u s ; šiuo atžvilgiu jis atsigimė į savo motinos giminę, tačiau d a u g i a u v i s k u o b u v o k a i p H a d o ras, jo senelis, stiprus kūnu ir ugningas dvasia. Si kaitra jame niekada n e r i m o , H u r i n a s garsėjo didžiai stipria valia. Iš visų šiaurės žmonių jis daugiausia išmanė apie noldorų reikalus. Jo brolis H u o r a s b u v o aukštas, aukštesnis už v i -

sus edainus, išskyrus tik jo paties sūnų Tuorą, ir eiklus bė­ gikas; tačiau jei l e n k t y n i a u t i reikėdavo i l g a i i r s u n k i a i , H u ­ rinas namuose atsirasdavo pirmas, nes jis v i e n o d a i greitai bėgo tiek pradžioje, tiek pabaigoje. B r o l i a i be galo vienas kitą mylėjo ir jaunystėje beveik visada būdavo kartu. H u r i n a s vedė Morveną, dukterį Baragundo, sūnaus Bregolo iš Beoro giminės; tad ji artimai g i m i n i a v o s i su Berenu V i e n a r a n k i u . M o r v e n a b u v o tamsių plaukų, aukšta, šviesaus žvilgsnio ir dailaus v e i d o , tad žmonės ją v a d i n o Eledvene, Elfų Gražuole; tačiau ji b u v o išdidi ir gana griež­ to būdo. Beoro giminės vargai slėgė jai širdį, nes iš D o r t o ­ niono į Dorlominą po Bragolacho ji atvyko k a i p tremtinė. Vyriausiasis H u r i n o i r M o r v e n o s vaikas gavo T u r i n o vardą; jis gimė tais metais, k a i Berenas atkeliavo į Doriatą i r sutiko Lučieną Tinuvielę, Tingolo dukterį. M o r v e n a H u ­ r i n u i pagimdė ir dukterį, jai davė U r v e n o s vardą; tačiau v i s i , k u r i e ją pažinojo per jos trumpą gyvenimą, v a d i n o ją Lalaite, kitaip K v a t o k l e . H u o r a s vedė Rianą, M o r v e n o s pusseserę; ši b u v o duktė Belegundo, Bregolo sūnaus. Rūstus b u v o l i k i m a s , lėmęs jai g i m t i t o k i u l a i k u , nes ji b u v o švelnios širdies ir nemėgo nei medžioklės, nei karo. Didžiausią džiaugsmą jai teikdavo medžiai ir pievų gėlės, ji d a u g d a i n u o d a v o ir pati k u r d a v o dainas. N u o Rianos vestuvių s u H u o r u tebuvo praėję d u mėnesiai, k a i jis su b r o l i u iškeliavo į Nirnaitą Arnoediadą, ir d a u g i a u ji niekada jo nebematė.

Tačiau grįžkime prie H u r i n o ir H u o r o jaunystėje. Pasako­ jama, k a d pagal to meto šiaurės žmonių papročius G a l d o r o sūnūs kurį laiką gyveno Bretilyje k a i p savo dėdės H a l d i r o

įsūniai. Jie dažnai drauge su Bretilio vyrais traukdavo k a u ­ tis su orkais, k u r i e tuo metu b u v o įnikę puldinėti šiauri­ nius jų žemių pakraščius. H u r i n a s , nors teturėdamas sep­ t y n i o l i k a metų, b u v o stiprus, o jaunesnysis H u o r a s ūgiu jau p r i l y g o suaugusiems tos genties v y r a m s . Kartą H u r i n a s ir H u o r a s iškeliavo su žvalgų būriu, ta­ čiau pateko į orkų pasalą; būrys išsiblaškė, b r o l i u s priešai persekiojo i k i Britiacho brastos. Čia juos būtų sučiupę ar nužudę, jeigu ne U l m o galia, dar tebeviešpatavusi S i r i o ­ no v i l n y s e . K a l b a m a , esą n u o upės p a k i l o rūkas ir paslėpė juos n u o persekiotojų, tad b r o l i a i p a s p r u k o per Britiachą į Dimbarą. T e n jie klajojo, didžiai v a r g d a m i , tarp kalvų p r i e stačių K r i s a i g r i m o sienų, k o l g a l u t i n a i pasimetė toje apgaulingoje žemėje ir nebenumanė, k u r kelias p i r m y n , o k u r atgal. T u o m e t u juos aptiko Torondoras ir pasiuntė du erelius jiems į pagalbą; ereliai pakėlė b r o l i u s ir perne­ šė per Žiedo k a l n u s į slaptą T u m l a d e n o slėnį, į n i e k a m nežinomą G o n d o l i n o miestą, k u r i o dar n e b u v o matęs joks žmogus. Ten karalius Turgonas, išgirdęs apie brolių kilmę, p r i ­ ėmė juos m a l o n i a i ; juk H a d o r a s b u v o elfų draugas, juo labiau k a d ir U l m a s patarė T u r g o n u i gražiai sutikti tos g i ­ minės sūnus, nes tie žmonės galėtų prireikus suteikti p a ­ galbos. H u r i n a s ir H u o r a s svečiavosi karaliaus namuose vos ne metus. Pasakojama, k a d per tą laiką H u r i n a s , buvęs smalsus ir g u v u s , perprato d a u g elfų išminties, taip pat šį bei tą sužinojo apie karaliaus tikslus ir s u m a n y m u s . T u r ­ gonas labai pamėgo G a l d o r o sūnus ir nuolat su jais šneku­ čiuodavosi; norėjo l a i k y t i juos G o n d o l i n e iš meilės, ne tik dėl savo įstatymo, k a d joks svetimšalis, elfas ar žmogus, prasibrovęs į Slaptąją karalystę ar pamatęs miestą, negali

iš čia išvykti, k o l karalius nenuspręs atverti savo šalies sie­ nas ir slaptoji tauta galės pasirodyti. Bet H u r i n a s ir H u o r a s troško grįžti į savo gentį ir d r a u ­ ge su visais kęsti juos ištikusius karą ir sielvartą. Todėl H u ­ rinas tarė T u r g o n u i : - Viešpatie, esame tik m i r t i n g i žmonės, kitokie nei eldarai. Šie gali ištverti ilgus metus, l a u k d a m i mūšio su priešais kurią dieną tolimoje ateityje; tačiau m u m s skirtas laikas trumpas, mūsų v i l t y s ir jėgos greitai vysta. Be to, mes neradome kelio į Gondoliną, iš tiesų visiškai nežino­ me, k u r stovi šitas miestas, - juk m u s , persigandusius ir priblokštus, malonės užtemdytomis a k i m i s , atnešė pakėlę aukštai į orą. Turgonas išklausė ir prabilo: - K a i p atvykote, taip turite ir išvykti, jei Torondoras leis. Liūdžiu skirdamasis su jumis; tačiau neilgai trukus, kaip tikisi eldarai, galime vėl susitikti. Bet M a i g l i n a s , karaliaus sūnėnas, labai įtakingas asmuo G o n d o l i n e , visiškai nesikrimto, k a d jie išvyksta, nes p a ­ vydėjo jiems karaliaus p a l a n k u m o ir nemėgo nė vieno iš žmonių giminės. Jis tarė H u r i n u i : - Karaliaus malonė didesnė, negu jums atrodo, ir k a i kas galbūt stebėsis, kodėl griežtas įstatymas paminamas dėl dviejų atėjūnų - netikėlių žmonių. Būtų saugiau, jeigu jie neturėtų kito kelio, tik tarnauti m u m s čia i k i g y v e n i m o pabaigos. - Karaliaus malonė iš tiesų d i d i , - atsiliepė H u r i n a s , bet jeigu mūsų žodžio nepakanka, tuomet duosime tau priesaiką. Ir broliai prisiekė niekada neatskleisti Turgono sumany­ mų ir l a i k y t i paslaptyje visa, ką matė jo karalystėje. Tada at-

sisveikino, nakties tamsoje atskridę ereliai juos pakėlė ir n u ­ nešė, o dar prieš aušrą nuleido ant žemės Dorlomine. G e n ­ tainiai be galo nudžiugo, juos išvydę, nes žygūnai iš Bretilio b u v o pranešę, k a d jie pražuvo. Tačiau broliai net ir tėvui neprasitarė, k u r jiems teko būti, tepasakė, k a d tyruose juos išgelbėjo ereliai, kurie parnešė namo. Bet Galdoras tarė: - Ar visus metus gyvenote tyruose? O gal ereliai p r i ­ glaudė jus savo lizduose? Bet juk turėjote valgio ir puikių apdarų, grįžtate k a i p k o k i e jauni karalaičiai, o ne miškuose paklydę valkatos. - Tėve, tegu pakaks, k a d grįžome, - pasakė H u r i n a s , nes tai b u v o m u m s leista tik davus tylos priesaiką. Ta prie­ saika mus ir saisto. Galdoras liovėsi klausinėjęs, tačiau ir jis, ir daugelis kitų nuspėjo tiesą: ir priesaika, ir ereliai rodo, k a d čia neapsieita be Turgono, galvojo žmonės. Dienos slinko, ir M o r g o t o baimės šešėlis vis augo. Bet k e t u r i šimtai šešiasdešimt devintaisiais metais n u o n o l d o ­ rų sugrįžimo į Viduržemį elfams ir žmonėms sužibo viltis. M a t p a s k l i d o gandas apie Bereno ir Lučienos žygdarbius, apie tai, k a i p jie užtraukė gėdą M o r g o t u i stačiai jo paties soste; k a i kas sakė, esą Berenas ir Lučiena tebėra g y v i arba sugrįžę iš mirusiųjų. N e g a n a to, tais metais b u v o baigti d i ­ dieji M a i d r o s o pasirengimai, eldarai ir edainai vėl kaupė jėgas, tad p a v y k o pristabdyti Morgotą ir išvyti orkus iš Beleriando. Tuomet k a i kas prabilo apie artėjančias perga­ les, apie būtinumą atsiteisti už Bragolacho mūšį, apie tai, k a d M a i d r o s a s privalėtų vesti jungtinius būrius, užspeisti Morgotą į požemius ir užversti įėjimą į Angbandą. Tačiau išmintingesnieji tebedvejojo b a i m i n d a m i e s i , k a d M a i d r o s a s per anksti atskleidė savo augančią stiprybę ir

M o r g o t u i pakaks laiko pasiruošti. „ A n g b a n d e visada rasis k o k i a nauja, žmonių ir elfų nenuspėjama piktadarystė", kalbėjo jie. Ir tų metų rudenį, patvirtindamas jų žodžius, iš šiaurės švininiu d a n g u m i atūžė pragaištingas vėjas. Jį p a ­ v a d i n o P i k t u o j u Gūsiu, nes nešė užkratą: šiaurės žemėse, besiribojančiose su A n f a u g l i t u , daugelis tą rudenį apsirgo ir mirė, d i d u m a mirusiųjų b u v o žmonių šeimų v a i k a i ir jaunuoliai. Tais metais H u r i n o sūnus T u r i n a s tebuvo penkerių, o jo seseriai U r v e n a i pavasarį s u k a k o treji. K a i U r v e n a bėgiodavo p o pievas, jos p l a u k a i geltonuodavo l y g l e l i ­ jos žolėje, juokas aidėdavo tarsi čiurlenimas to sraunaus u p e l i u k o , k u r i s l i n k s m a i gurgėjo n u o kalnų šalia jos tėvo n a m o . Upelį v a d i n o N e n L a l a i t u , i r v i s i namiškiai tuo p a ­ čiu v a r d u šaukdavo mergaitę, o jų širdys džiaugėsi regint ją šalia. Tačiau Turiną v i s i mylėjo mažiau. Jo p l a u k a i b u v o tam­ sūs k a i p ir motinos; atrodė panašus į motiną ir būdu - ne i t i n linksmas, mažakalbis, nors kalbėti išmoko anksti ir net atrodė vyresnis negu iš tikrųjų. Turinas i l g a i p r i s i m i n d a v o skriaudą ar patyčias; turėjo ir tėvo ugnies, kartais būdavo ūmus ir smarkus. Bet greitai p a s i d u o d a v o gailesčiui, dėl k o k i o g y v o padaro kančios ar skausmo neretai p r a v i r k d a ­ v o ; tuo taip pat panėšėjo į tėvą, nes M o r v e n a b u v o rūsti ir sau, ir kitiems. Motiną Turinas mylėjo, nes ji su juo kalbė­ jo aiškiai ir suprantamai, o tėvą m a t y d a v o mažai, nes šis dažnai ir i l g a m išvykdavo su F i n g o n o būriu, saugančiu H i t l u m o sienas rytuose; k a i tėvas grįždavo, jo greitakalbė, p i l n a keistų žodžių, gestų ir užuominų, Turiną trikdė, jis i m d a v o varžytis. T o k i u m e t u visą širdies šilumą jis skir­ d a v o seseriai Lalaitei; bet žaisdavo su ja retai, labiau mėgo

nepastebimai ją saugoti, žiūrėti į ją pievoje ar po medžiais, dainuojančią dainas, edainų vaikų sudėtas senovėje, k a i elfų kalba dar b u v o g y v a jų lūpose. - Graži mūsų Lalaitė n e l y g elfų v a i k u t i s , - kartą tarė H u r i n a s M o r v e n a i , - tik trumpesnio amžiaus, deja! Bet gal net dar dailesnė, o gal ir brangesnė. Turinas, šitai išgirdęs, susimąstė, bet negalėjo šių žo­ džių suprasti. N i e k a d a n e b u v o matęs elfų vaikų. Jo tėvo žemėse tuo m e t u negyveno nė vienas eldaras, o juos regėti j a m teko tik vieną sykį, k a i karalius Fingonas su daugybe didžiūnų kirto Dorlominą ir jojo per baltą, s i d a b r u t v i s k a n ­ tį N e n Lalaito tiltą. Tačiau tėvo žodžiai pasitvirtino, dar nesibaigus me­ tams. Iki D o r l o m i n o atsklido Piktasis Gūsis, Turinas s u ­ sirgo ir i l g a i gulėjo apimtas karštligės, kamuojamas s u n ­ kių sapnų. K a i pasveiko, - nes tokia b u v o lemtis ir jame glūdinti gyvybės jėga, - Turinas pasiteiravo apie Lalaitę. Auklė atsakė: - H u r i n o sūnau, n i e k a d a d a u g i a u neminėk Lalaitės; ta­ čiau apie savo seserį Urveną p r i v a l a i klausti motinos. K a i M o r v e n a atėjo pas jį, Turinas jai tarė: - Jau nebesergu ir n o r i u p a m a t y t i Urveną; kodėl nega­ l i u v a d i n t i jos Lalaite? - Todėl, k a d U r v e n a mirė, ir šiuose namuose juokas n u ­ tilo, - atsakė M o r v e n a . - Tačiau t u , M o r v e n o s sūnau, esi gyvas; gyvas ir priešas, šitai m u m s padaręs. Ji nesistengė guosti nei savęs, n e i T u r i n o , sielvartą p r i ­ ėmė tylia ir šalta širdimi. H u r i n a s gedėjo atvirai; paėmęs arfą, norėjo savo aimanas sudėti į dainą, tačiau nepajėgė, tad sulaužė arfą; išeidamas l a u k a n , iškėlė ranką į šiaurę ir sušuko:

- Viduržemio niekintojau, k a d galėčiau sutikti tave akis į akį ir išniekinti taip, k a i p mano valdovas Fingolfinas! Naktį, likęs vienas, Turinas graudžiai v e r k d a v o , tačiau prie M o r v e n o s niekada daugiau neminėjo sesers v a r d o . Tuo metu jis turėjo vienintelį draugą, k u r i a m pasakodavo apie savo sielvartą ir tuštumą namuose. Tas draugas b u v o v a r d u Sadoras, H u r i n o tarnas, luošas ir menkas žmogelis. Kadaise jis k i r s d a v o medžius girioje, ir kartą, n e v y k u s i a i užsimojęs ar nesuvaldęs k i r v i o , nusikirto sau pėdą; sužalo­ toji koja s u n y k o , todėl Turinas šaukdavo jį L a b a d a l u , arba Šokliu, bet Sadoras dėl tokio vardo n e p y k d a v o , nes taip sugalvota b u v o ne iš paniekos, o iš gailesčio. Sadoras d i r b ­ davo ūkyje, g a m i n d a v o ar taisydavo menkaverčius na­ muose reikalingus daiktus, nes mokėjo medžio darbų. Jei ko p r i r e i k d a v o , Turinas, tausodamas Sadoro koją, atneš­ davo; retkarčiais, n i e k a m nematant, nutverdavo kokį įran­ kį ar medienos gabalą, k u r i s , jo nuomone, galėjo praversti d r a u g u i , ir paslapčia nešdavo Sadorui. Šis nusišypsodavo, bet paragindavo grąžinti dovanas; „Duok negailėdamas, bet tik tai, kas tavo", - sakydavo jis. K a i p įmanydamas stengėsi atsidėkoti už malonų v a i k o elgesį ir droždavo jam žmonių ir žvėrių statulėles; bet labiausiai T u r i n u i patik­ davo Sadoro pasakojimai, nes Bragolacho laikais Sadoras b u v o dar jaunas ir dabar mėgo šnekėti apie tas trumpas dienas i k i savo nelaimės, k o l tebegyveno k a i p tikras svei­ kas vyras. - Sako, tai b u v o d i d i s mūšis, H u r i n o sūnau. M a n e p a ­ šaukė iš darbų miške, nes tais metais labai reikėjo žmonių. Bet Bragolache n e b u v a u , gal ten būčiau garbingiau tapęs luošiu. A t v y k o m e tenai per vėlai, m u m s l i k o tik parga-

benti senojo p o n o H a d o r o kūną, jis krito gindamas karalių Fingolfiną. P a s k u i tapau k a r i u , d a u g metų p r a l e i d a u Eitel Sirione, didžiojoje elfų karalių tvirtovėje. Bent dabar taip atrodo, juk vėlesniais nykiais metais mažai n u t i k o y p a t i n ­ gesnių dalykų. B u v a u Eitel Sirione, k a i Juodasis K a r a l i u s jį užpuolė, ir G a l d o r a s , tavo tėvo tėvas, ten v a d o v a v o k a ­ raliaus v a r d u . Per tą puolimą jį nužudė; regėjau, k a i p tavo tėvas perėmė ir valdžią, ir vadovavimą, nors tik v i s a i nesen i a i b u v o pritapęs prie vyrų. Žmonės pasakojo, k a d jo sie­ loje nuolat liepsnojanti ugnis kaitino rankoje laikomą k a ­ laviją. S e k d a m i j a m iš paskos, išvijome orkus į dykumą, ir n u o tos dienos i k i šiol jie nedrįsta net pasirodyti. Deja! Mū­ šių troškimą patenkinau, nes p a k a n k a m a i mačiau pralieto kraujo ir žaizdų, ir mane išleido atgal į mišką, k u r i o labai ilgėjausi. Bet ten patyriau nelaimę; gali būti, k a d žmogus sprukdamas n u o savo baimės tik t r u m p e s n i u k e l i u skuba jos pasitikti. Šitaip Sadoras kalbėdavo su T u r i n u , k a i šis paaugo; Turinas jau užduodavo d a u g klausimų, į k u r i u o s Sadoras s u n k i a i rasdavo ką atsakyti, todėl pats sau galvodavo, k a d l a v i n i m o turėtų imtis artimesni giminaičiai. Vieną dieną Turinas jam tarė: - Ar Lalaitė iš tiesų b u v o panaši į elfų vaikutį, k a i p sakė tėvas? Ir ką jis turėjo galvoje sakydamas, k a d ji trumpesnio amžiaus? - L a b a i panaši, - atsakė Sadoras, - nes ankstyvais me­ tais žmonių ir elfų v a i k a i atrodo labai panašūs. Bet žmonių v a i k a i auga sparčiau, ir jų jaunystė greitai prabėga; toks jau mūsų l i k i m a s . Turinas vėl klausė:

- K a s y r a likimas? - N a , apie žmonių likimą turėtum klausti išmintinges­ nių už Labadalą. Tačiau visiems a k i v a i z d u , k a d mes greitai nuvargstame ir mirštame, o dėl nelaimių daugelis pasitin­ ka mirtį dar anksčiau. T u o tarpu elfai nenuvargsta, jie ne­ miršta, nebent būtų labai sunkiai sužeisti. Tokias žaizdas ir ligas, n u o kurių žmonės žūva, elfams galima išgydyti. K a i kas sako, k a d jie sugrįžta net ir tada, k a i jų kūnai būna visiškai sudarkyti. M u m s y r a kitaip. - V a d i n a s i , Lalaitė negrįš? - paklausė Turinas. - K u r ji išėjo? - Negrįš, - tarė Sadoras. - Tačiau k u r ji išėjo, nežino joks žmogus. Bent jau aš nežinau. - Ar taip b u v o visados? O gal turime kentėti dėl k o k i o nedoro karaliaus p r a k e i k i m o , gal toks likimas kažkieno siųstas, k a i p Piktasis Gūsis? - Nežinau. Už mūsų - aklina tamsa, iš ten m u s pasiekia vos kelios sakmės. Galbūt mūsų tėvų tėvai galėjo ką nors pasakyti, bet nepasakė. Pamiršti net jų v a r d a i . K a l n a i s k i ­ ria mus n u o to g y v e n i m o , kurį jie ten p a l i k o , bėgdami n u o nežinia k o . - Ar jie bijojo? - paklausė Turinas. - Galbūt, - atsakė Sadoras. - G a l bėgome n u o Tamsos, bet atkeliavę ją radome jau čia, o toliau nebėra k u r bėgti, tik į jūrą. - M e s daugiau nebebijome, - tarė Turinas, - bent jau ne v i s i . M a n o tėvas nebijo, ir aš nebijosiu; o jei ir bijosiu, tai neparodysiu, kaip mano motina. Tuomet Sadorui pasirodė, k a d T u r i n o žvilgsnis jau ne vaikiškas, ir jis pagalvojo: „Guviam p r o t u i sielvartas - tar­ si galąstuvas." Bet garsiai pasakė:

- H u r i n o ir M o r v e n o s sūnau, L a b a d a l u i s u n k u nuspėti, k a i p elgsis tavoji širdis; bet retai ir tik nedaugeliui tu at­ skleisi, kas joje y r a iš tiesų. T a i išgirdęs, Turinas atsiliepė: - T i k r i a u s i a i geriau nekalbėti apie tai, ko geidi, jei nega­ li to turėti. Bet aš, Labadalai, norėčiau būti vienas iš eldarų. Tada Lalaitė galbūt sugrįžtų, ir aš jos sulaukčiau, net jeigu jos i l g a i nebūtų. K a i tik būsiu tinkamas, eisiu k a r i u pas elfų karalių, k a i p t u , Labadalai. - Iš jų g a l i m a d a u g sužinoti, - tarė Sadoras atsidus­ damas. - Jie puikūs ir nuostabūs, t u r i galią p a t r a u k t i žmonių širdis. V i s dėlto kartais svarstau, ar nebūtų buvę geriau, jeigu n i e k a d a nebūtume jų sutikę ir g y v e n t u m e k u k l i a u . Juk jų išmintis šaknimis siekia senovę, jie išdi­ dūs ir ištvermingi. Jų šviesoje mes n u b l a n k s t a m e arba degame per s m a r k i a liepsna, ir mūsų l i k i m a s slegia m u s sunkiau. - Bet mano tėvas juos m y l i , - nesutiko Turinas, - be jų g y v e n t i j a m nėra smagu. Jis sako, k a d iš elfų išmokome beveik visa, ką žinome, ir tapome kilnesni; dar tėvas sako, k a d neseniai per kalnus atsikraustę žmonės neką geresni už orkus. - T a i tiesa, - pritarė Sadoras, - bent jau kalbant apie k a i k u r i u o s iš mūsų. Tačiau k o p t i aukštyn reiškia vargą ir k a n ­ čią, tuo tarpu iš aukštybių lengva k r i s t i labai žemai.

T u r i n u i tada b u v o beveik aštuoneri metai; slinko tų nepa­ mirštamų metų gvairono mėnuo, k a i p skaičiavo edainai. Tarp vyresniųjų jau sklido gandai apie didį ginklų ruoši­ mą, nors Turinas apie tai nieko negirdėjo; tačiau jis paste-

bėjo, k a d tėvas dažnai įdėmiai pažvelgia į jį - taip žmogus žiūri į ką brangaus, su k u o teks skirtis. H u r i n a s , pažindamas M o r v e n o s drąsą, būdamas tikras, k a d ji niekada neplepa per d a u g , dabar dažnai kalbėdavo su ja apie elfų karalių s u m a n y m u s ir apie tai, kas galėtų n u t i k t i , jeigu jie pasisektų ar žlugtų. H u r i n o širdis v i l t i n g a i spurdėjo, jis visiškai nesibaimino dėl mūšio baigties, nes b u v o tikras, k a d jokia jėga Viduržemyje nesugebės įveik­ ti eldarų galios ir didybės. „Jie regėjo vakaruose Šviesą, sakė jis, - ir galų gale Tamsa turės s p r u k t i , išvydusi jų v e i ­ d u s . " M o r v e n a jam neprieštaravo: juk greta H u r i n o viltis visuomet atrodydavo tikresnė. Tačiau ir jos giminėje b u v o išmanančiųjų elfų išmintį, tad ji tarė sau: „Argi jie nepasitraukė n u o Šviesos, ar nėra n u o jos atskirti? G a l i būti, k a d Vakarų Viešpačiai išmetė juos iš savo minčių. K a i p tada net ir vyresniųjų v a i k a i pajėgtų įveikti vieną iš Galių?" H u r i n o Taliono, atrodė, neslegia nė menkiausias tokių abejonių šešėlis. Tačiau vieną tų metų pavasario rytą jis n u b u d o apsunkęs po neramaus miego, ir tą dieną jo giedrą būdą užtemdė debesis. Vakare jis netikėtai tarė: - K a i mane pašauks, M o r v e n a Eledvene, tavo globo­ je liks H a d o r o giminės paveldėtojas. Žmonių gyvenimas trumpas, jis kupinas grėsmingų atsitiktinumų net ir taikos metu. - Taip b u v o visados, - atsiliepė M o r v e n a . - Tačiau ką reiškia tavo žodžiai? - Be abejo, apdairumą, - atsakė H u r i n a s , bet vis dėlto v

atrodė sunerimęs. - Žvelgiant į priekį, reikia suprasti ir kita - gyvenimas neliks toks, koks y r a dabar. Susirėmimas bus d i d i s , ir vienai pusei teks kristi žemiau, negu stovi da-

bar. Jei griūtų elfų karaliai, edainams ateitų sunkus laikai. v

M e s gyvename arčiausiai priešo. Si žemė gali patekti jo v a l ­ džion. Bet jeigu reikalai pakryptų į bloga, aš tau nesakysiu: „Nebijok!" N e s tu bijai to, ko dera bijoti, ir d a u g i a u nieko, ir baimė tavęs netrikdo. Tačiau sakau: „Nelauk!" Grįšiu pas tave, k a i tik galėsiu, bet nelauk! K e l i a u k į pietus k a i p įmanydama greičiau - jei l i k s i u gyvas, atjosiu iš paskos ir surasiu tave, nors tektų apieškoti visą Beleriandą. - Beleriando platybėse nėra n a m ų bėgliams, - pratarė M o r v e n a . - K u r turėčiau bėgti, k u r i u o s p a s i i m t i su savi­ mi - kelis ar daugelį? H u r i n a s valandėlę patylėjo mąstydamas. - Bretilyje gyvena mano motinos giminė, - pasakė jis. Erelio skrydžiu i k i ten bus gal trisdešimt lygų. - Jeigu iš tiesų ateitų tokie baisūs l a i k a i , kokios pagal­ bos galėtum tikėtis iš žmonių? - tarė M o r v e n a . - Beoro g i ­ minė žlugusi. Jei kristų ir didžioji H a d o r o giminė, į k o k i u s plyšius tektų įsirausti mažutei Haletės genčiai? - Į tuos, k u r i u o s pajėgs rasti, - atsakė H u r i n a s . - Bet neabejok jų narsa, nors jie negausūs ir n e m o k y t i . K u r dar galėtų būti viltis? - N e k a l b i apie Gondoliną, - pratarė M o r v e n a . - N e , tas vardas niekada nenusprūdo m a n n u o lūpų, atsiliepė H u r i n a s . - Tačiau tiesa tai, ką esi n u g i r d u s i : b u ­ v a u tenai. Bet dabar sakau tau atvirai, k a i p dar n i e k a m ne­ sakiau ir nesakysiu: nežinau, k u r stovi tas miestas. - Bet juk n u m a n a i i r , ko gero, n u m a n a i gana aiškiai, tarė M o r v e n a . - Galbūt, - pasakė H u r i n a s . - N e g a l i u to atskleisti net ir tau, nebent pats Turgonas atleistų mane n u o priesaikos.

Todėl v e l t u i ieškotum to miesto. N e t jei, savo gėdai, ir p r a ­ bilčiau, geriausia, ką rastum, būtų uždaryti vartai. Jeigu Turgonas neišsiruoš į karą (bet apie tai nieko negirdėti ir niekas šito nesitiki), jokia būtybė tenai neįeis. - V a d i n a s i , jei tavo gimine negalima p a s i k l i a u t i , o tavo draugai tavęs atsižadės, - prabilo M o r v e n a , - p r i v a l a u p a ­ sirūpinti s a v i m i pati. Todėl m a n k y l a mintis apie Doriatą. - V i s a d a taikai aukštai, - atsakė H u r i n a s . - Ar sakai, k a d per aukštai? - paklausė M o r v e n a . - T a ­ čiau m a n a u , k a d iš visų gynybos įtvirtinimų Melianės Juosta kris paskutinė; ir Doriate niekas neniekins Beoro giminės. A r g i nesu dabar karaliaus giminaitė? Juk Berenas - Barahiro sūnus ir Bregoro anūkas; jo anūkas b u v o ir mano tėvas. - M a n o širdis nelinksta prie Tingolo, - tarė H u r i n a s . Jis niekaip neparems karaliaus Fingono; ir negaliu apsa­ k y t i , koks šešėlis užgula mano sielą, k a i girdžiu m i n i n t Doriatą. - Išgirdus Bretilio vardą, sunkumas prislegia ir mano širdį, - atsakė M o r v e n a . Staiga H u r i n a s nusijuokė ir pasakė: - Štai sėdime ginčydamiesi dėl dalykų, k u r i e m u m s v i ­ siškai nepasiekiami, ir iš sapnų atslenkančių šešėlių. R e i ­ k a l a i nesiklostys taip prastai, o jeigu vis dėlto taip atsitik­ tų, visiškai pasitikėsiu tavo drąsa ir s u m a n u m u . T u o m e t d a r y k tai, ką lieps širdis, tik nedelsk. O jeigu pasiektume savo tikslą, elfų k a r a l i a i pasiryžę grąžinti visas Beoro giminės žemes jo paveldėtojui; tas paveldėtojas - tai t u , M o r v e n a , Baragundo duktė. Tada v a l d y t u m e didžiausius plotus, ir mūsų sūnui tektų nuostabus p a l i k i m a s . Išnykus

p i k t y b e i šiaurėje, jis taptų didžiai turtingas ir būtų žmo­ nių karalius. - H u r i n a i Talionai, - tarė M o r v e n a , - dabar labiau tinka pasakyti: tu žvelgi labai aukštai, o aš bijau žemai kristi. - Nebūtina bijoti to, kas blogiausia, - atsakė H u r i n a s . Tą naktį T u r i n u i pro miegus pasirodė, k a d tėvas ir m o ­ tina stovi prie jo lovos ir, pasišviesdami žvakėmis, žiūri į jį; tačiau jų veidų neįžiūrėjo.

T u r i n o gimtadienio rytą H u r i n a s įteikė sūnui dovaną - elfų nukaltą peilį, jo kriaunos ir makštis b u v o sidabro ir juodos spalvos. Tėvas tarė: - H a d o r o giminės paveldėtojau, štai tavo šios dienos dovana. Tačiau būk atsargus! Ašmenys aštrūs, ir plienas tarnauja tik tam, kas m o k a jį v a l d y t i . Sis peilis kirs tavo ranką l y g i a i taip pat lengvai, k a i p ir ką kita. - Užkėlęs T u ­ riną ant stalo, pabučiavo ir pasakė: - Jau praaugai mane, M o r v e n o s sūnau; netrukus ir ne ant stalo stovėdamas būsi toks pat aukštas. Tuomet daugelis vengs tavo ašmenų. Turinas išbėgo iš kambario ir vienas patraukė šalin, širdyje jausdamas šilumą, kokią nušvitusi saulė skleidžia šaltai žemei, sujudindama joje visa, kas gyva. Jis kartojo sau tėvo žodžius - H a d o r o giminės paveldėtojas; bet čia pat prisiminė ir kitus žodžius: d u o k negailėdamas, bet tik tai, kas tavo. Jis nuėjo pas Sadorą ir sušuko: - Labadalai, šiandien mano g i m i m o diena, H a d o r o g i minės paveldėtojo g i m i m o diena. Sią dieną atnešiau tau dovaną. Štai peilis, k a i p tik toks, k o k i o tau reikia; jis pjaus ką tik panorėsi, ir k u o ploniausiai.

Sadoras s u n e r i m o , nes gerai žinojo, k a d T u r i n a s pats šiandien gavo tą peilį; tačiau p a g a l žmonių papročius b u v o įžeidimas atsisakyti gera v a l i a d u o d a m o s d o v a n o s , n e s v a r b u , k i e n o r a n k a ją teikia. Ir jis r i m t a i tarė T u r i n u i : - E s i iš dosnios giminės, T u r i n a i , H u r i n o sūnau. N i e k o n e n u v e i k i a u , kas prilygtų tavo d o v a n a i , ir negaliu tikėtis n u v e i k t i ką geriau per m a n dar likusias dienas, tačiau p a ­ d a r y s i u visa, ką tik įstengsiu. - Ištraukęs peilį iš makšties, Sadoras pridūrė: - Tai t i k r a i d i d i d o v a n a - elfų plieno aš­ menys. K a i p seniai n e b u v a u tokių laikęs rankoje. H u r i n a s netrukus pastebėjo, k a d Turinas nenešioja p e i ­ l i o , ir pasiteiravo, ar dėl ano įspėjimo nepradėjęs jo bijoti. Turinas atsakė: - N e , bet atidaviau jį medkirčiui S a d o r u i . - Ar n i e k i n i tėvo dovaną? - paklausė M o r v e n a . Turinas vėl atsakė: - N e , tačiau aš m y l i u Sadorą ir m a n jo gaila. Tada prabilo H u r i n a s : - T u r i n a i , tu padovanojai tris dalykus, ir v i s i b u v o tavo paties: meilė, gailestis ir peilis, šis - iš jų pats menkiausias. - Bet kažin ar Sadoras nusipelno tokių dovanų, - tarė M o r v e n a . - Pats susižalojo per nemokšiškumą, dirba lėtai, nes d a u g laiko gaišta su visokiais mažmožiais. - V i s dėlto pagailėk jo, - atsiliepė H u r i n a s . - Sąžininga ranka ir ištikima širdis gali kirsti pro šalį, bet žala gal pasi­ rodys didesnė n e g u nedraugo darbas. - Tačiau dabar t u r i s u l a u k t i kitų ašmenų, - pasakė M o r ­ vena. - Tuomet d o v a n a bus tikra, ir n u o tavęs paties. Šiaip ar taip, Turinas pastebėjo, k a d n u o tada su Sadoru b u v o elgiamasi m a l o n i a u , jį paskyrė d a r y t i didelį krėslą v a l d o v u i sėdėti menėje.

*** Vieną skaistų lotrono mėnesio rytą Turiną p a b u d i n o stai­ ga nuskardėję trimitai. Išbėgęs prie durų, pamatė kieme didžiausią būrį pėsčių ir raitų vyrų, v i s i b u v o g i n k l u o t i , pasiruošę žygiuoti į karą. Čia pat sukosi ir H u r i n a s , jis k a l ­ bėjo su vyrais ir davė jiems n u r o d y m u s ; Turinas sužinojo, k a d jie tądien išsiruošė į B a r a d Eitelį. K i e m e susirinko H u ­ rino sargybiniai ir jo dvaro v y r a i , ir iš apylinkių v i s i b u v o sušaukti. K a i k u r i e jau b u v o išvykę su H u o r u , T u r i n o tėvo b r o l i u . Daugelis kitų turėjo prisidėti prie D o r l o m i n o v a l ­ d o v o p a k e l i u i ir su jo vėliava keliauti į didžiąją karaliaus santalką. M o r v e n a be ašarų palinkėjo H u r i n u i laimės. Ji tarė: - Saugosiu tai, ką p a l i e k i mano globai - ir kas y r a , ir kas bus. H u r i n a s jai atsakė: - L i k sveika, D o r l o m i n o valdove. Išjojame su didesne v i l t i m i negu kada anksčiau. Tikėkimės, k a d šį viduržiemį šventė bus smagesnė nei ankstesniais metais, o po jos ateis pavasaris, ir jo nelydės jokia baimė! T a d a jis kilstelėjo Turiną sau i k i peties ir šūktelėjo vyrams: - Tegu H a d o r o giminės paveldėtojas išvysta, k a i p b l i z ­ ga jūsų kalavijai! Ir sutvisko saulė, atsispindėjusi n u o penkiasdešimties ašmenų, ir nuaidėjo per kiemą šiaurės edainų karo šūkis: Lacho kalad! Drego mornl Teliepsnoja šviesa! Teišnyksta naktis!

Tuomet pagaliau H u r i n a s šoko į balną, suplevėsavo jo auk­ su siuvinėta vėliava ir ryto ore vėl nuaidėjo trimitai; taip H u r i n a s Talionas išjojo į Nirnaitą Arnoediadą. M o r v e n a ir Turinas sustingę stovėjo prie durų, k o l vėjyje nuskambėjo vienišo rago balsas: tai H u r i n a s perjojo kalvos viršūnę, už kurios jau nebematė savo namų.

II S K Y R I U S

NESUSKAITOMŲ AŠARŲ MŪŠIS

D a u g dar tebedainuoja elfai dainų ir d a u g tebeseka sakmių apie Nirnaitą Arnoediadą, Nesuskaitomų Ašarų mūšį, k u ­ riame krito Fingonas ir n u v y t o eldarų žiedas. Visų jų iš­ k l a u s y t i nepakaktų ir ištiso žmogaus g y v e n i m o . Todėl čia pasakosiu tik apie tai, kas paveikė H a d o r o giminės ir H u ­ r i n o Tvirtojo vaikų likimą. Ilgai kaupęs visas turimas jėgas, M a i d r o s a s paskyrė dieną - V i d u r v a s a r i o rytą. Tą dieną eldarų trimitai pasvei­ k i n o tekančią saulę, ir rytuose iškilo Feanoro sūnų vėliava, vakaruose - noldorų karaliaus F i n g o n o ženklas. Fingonas pažvelgė n u o Eitel Siriono sienų - jo p u l k a i b u v o išsidėstę lomose ir miškuose į rytus n u o E r e d V e t r i no, gerai pasislėpę n u o Priešo akių, tačiau karalius žinojo, k a d ta kariuomenė labai didelė. Čia susirinko v i s i H i t l u mo n o l d o r a i , prie jų prisidėjo d a u g elfų iš Falaso ir N a r g o -

trondo; atvyko ir didžios žmonių pajėgos. Dešinėje įsikūrė D o r l o m i n o būriai, juose - ir narsieji brolių H u r i n o ir H u o ro kariai; drauge su jais atžygiavo ir jų gentainis H a l d i r a s iš Bretilio su daugybe girios gyventojų. Tada Fingonas atsigręžė į rytus, ir jo skvarbios elfo akys tolumoje įžiūrėjo kylančias dulkes ir jose tarsi žvaigždės rūke žibantį plieną - tai M a i d r o s a s pajudėjo p i r m y n . F i n ­ gonas nudžiugo. Tada žvilgtelėjo l i n k T a n g o r o d r i m o - ten kybojo tamsus debesis, o viršūnės spjaudė juodus dūmus; Fingonas suprato, k a d M o r g o t o rūstybė liepsnoja ir jų iš­ šūkis bus priimtas; jo širdį užgulė abejonės šešėlis. Bet tą akimirką pasigirdo šūksmai, tarsi vėjo šuoras lekiantys n u o vieno slėnio prie kito; ir elfai, ir žmonės balsu reiškė nuostabą ir džiaugsmą, nes su savo kariuomene pasirodė Turgonas; jis nebuvo kviestas, jo nelaukta ir nesitikėta, bet jis atvėrė G o n d o l i n o vartus ir atžygiavo su dešimčia tūks­ tančių stiprių, šarvais blyksinčių karių, ginkluotų ilgais kalavijais ir l y g miškas pasišiaušusiomis ietimis. Fingonas išgirdo toli aidintį didįjį Turgono trimitą, ir šešėlis atsi­ traukė, širdis suspurdėjo iš džiaugsmo; Fingonas garsiai sušuko: - Mtulie'n aurel Aija Eldalie ar Atanatarni, utulie'n aure! Lemtingoji diena atėjo! Laikykitės, eldarų ir žmonių tėvų gentys, lemtingoji diena atėjo! Ir v i s i , kas išgirdo jo galingą balsą ataidint kalvose, at­ siliepė šūksmu: - Auta i lome! N a k t i s traukiasi! N e d a u g tepraėjo l a i k o , ir užvirė d i d i s mūšis. Morgotas d a u g žinojo apie tai, ką veikė ir kaip ruošėsi jo priešinin­ k a i , tad jų p u o l i m o v a l a n d a i pasiruošė ir pats. Iš A n g b a n d o jau anksčiau išžygiavusi kariuomenė artėjo prie H i t l u m o ,

k i t i būriai, dar didesni, traukė pasitikti M a i d r o s o , k a d su­ kliudytų abiejų karalių jėgoms susijungti. Einantieji prieš Fingoną vilkėjo rusvais apdarais, slėpdami po jais plieno žvilgesį, tad jau b u v o gerokai pasistūmėję per A n f a u g l i t o smėlynus, o elfai dar nežinojo, k a d priešas artinasi. Tuomet noldorų kraujas užvirė, ir v a d a i veržėsi p u l t i čia pat, lygumoje, bet Fingonas nesutiko. - Saugokitės M o r g o t o klastos, kariūnai! - įspėjo jis. - Jo jėga visada didesnė, negu atrodo, ir jis puoselėja kitą tikslą, o ne tą, kurį atskleidžia. N e r o d y k i t e j a m savo jėgų, verčiau tegu priešas, pirmas p u l d a m a s kalvose, eikvoja savąsias. Taip b u v o karalių sumanyta, k a d Maidrosas su visa savo kariuomene - elfais, žmonėmis, nykštukais - atvirai žygiuos per Anfauglitą; jis tikėjosi pritraukti M o r g o t o pa­ g r i n d i n i u s būrius, ir tada iš vakarų pultų Fingonas; šitaip Morgotas patektų tarsi tarp kūjo ir priekalo ir būtų sutraiš­ kytas; pranešti apie šitai turėjo uždegtas d i d y s i s D o r t o n i o ­ no švyturys. Tačiau M o r g o t o vadas vakaruose gavo įsakymą bet k o ­ k i o m i s priemonėmis n u v i l i o t i Fingoną n u o kalvų. Todėl jis žygiavo p i r m y n , k o l jo būriai nusitęsė palei sraunųjį Sirioną n u o Barad Eitelio sienų i k i Serecho pelkių, ir priešaki­ n i a i Fingono kariai jau galėjo žvelgti priešams į akis. Bet jo iššūkis nesulaukė jokio atsako, ir orkai, besidairydami į bežades sienas ir nujausdami kalvose glūdinčią grėsmę, pritilo, paliovė rėkauti patyčias. M o r g o t o karo vadas pasiuntė raitelius su pasiuntinių ženklais, tie prijojo prie pat priekinių Barad Eitelio įtvir­ tinimų sienų. Jie atsigabeno Gelmirą, G u i l i n o sūnų, N a r ­ gotrondo didžiūną, sučiuptą per Bragolachą ir apakintą. Pasiuntiniai išstūmė jį p i r m y n šaukdami:

- Tokių namie turime d a u g , bet turite paskubėti, jei n o r i ­ te juos dar rasti. N e s grįžę juos visus pribaigsime, štai taip. O r k a i n u k a p o j o G e l m i r u i rankas ir kojas ir numetė ant žemės. T a i p jau nelemtai sutapo, k a d toje vietoje priekiniame būryje stovėjo G u i l i n o sūnus G v i n d o r a s su daugeliu k a ­ rių iš N a r g o t r o n d o ; jis iš tiesų ėjo į karą su didžiausiomis pajėgomis, kokias pajėgė s u r i n k t i , nes jį ginė sielvartas dėl brolio nelaisvės. Tą akimirką jo įniršis tiesiog suliepsno­ jo, jis šoko ant žirgo, p a s k u i jį ir k i t i raiteliai. V i s i n u s i v i ­ jo A n g b a n d o šauklius ir juos išžudė. N a r g o t r o n d o kariai puolė iš paskos ir įsibrovė g i l i a i į A n g b a n d o gretas. Šitai išvydusi, noldorų kariuomenė p a k i l o , Fingonas užsidėjo baltąjį šalmą, įsakė pūsti trimitus, ir v i s i kariai puolė n u o kalvų į staigų mūšį. Noldorų t r a u k i a m i k a r d a i sužybsėjo tarsi ugnis nen­ drių lauke, ir jie kovėsi taip negailestingai ir greitai, k a d v i s i M o r g o t o kėslai vos nežlugo. Jo į vakarus k a i p masalas pasiųsti p u l k a i b u v o nušluoti ir sunaikinti anksčiau, negu juos galėjo pasiekti k o k i a pagalba, o F i n g o n o vėliavos, per­ neštos per Anfauglitą, iškilo prie A n g b a n d o sienų. Mūšio priešakyje nuolat sukosi G v i n d o r a s ir N a r g o t r o n ­ do kariai, jų niekas negalėjo sulaikyti; jie prasiveržė pro išorinius vartus ir išžudė sargybinius pačiame A n g b a n d e . Morgotas sudrebėjo savo didžiuliame soste, girdėdamas juos d u n d a n t prie durų. Bet G v i n d o r a s ten pateko į spąs­ tus ir b u v o sučiuptas gyvas, jo v y r a i krito, nes Fingonas negalėjo ateiti jiems į pagalbą. Pro daugybę slaptų Tangor o d r i m o takų Morgotas išvedė savo p a g r i n d i n i u s atsargoje laikytus p u l k u s , ir jie, pridarę F i n g o n u i didžių nuostolių, atmušė jį n u o A n g b a n d o sienų.

Ir tuomet, ketvirtą karo dieną, A n f a u g l i t o lygumoje p r a ­ sidėjo N i r n a i t a s A r n o e d i a d a s , k u r i o sielvarto jokie žodžiai nepajėgs i k i galo apsakyti. Neįmanoma paminėti visų, k u ­ rie krito mūšyje rytuose, nepasakosime ir apie tai, k a i p Belegosto nykštukai privertė bėgti drakoną Glaurungą, nei apie rytiečių išdavystę ir M a i d r o s o kariuomenės sutriuški­ nimą, nei apie Feanoro sūnų pabėgimą. Vakaruose F i n g o no būriai traukėsi per smėlynus, ten krito H a l m i r o sūnus H a l d i r a s ir d a u g u m a žmonių iš Bretilio. Tačiau penktą dieną, užėjus nakčiai, jie tebebuvo toli n u o E r e d V e t r i n o , i r A n g b a n d o kariuomenė apsupo F i n g o n o p u l k u s ; v i s l a ­ b i a u spaudžiami, jie kovėsi i k i ryto. Išaušus atsirado viltis, nes pasigirdo T u r g o n o t r i m i t a i - jis žygiavo a r t y n su d i ­ džiosiomis G o n d o l i n o jėgomis. Jos stovėjo labiau į pietus, saugodamos priėjimus prie Siriono, ir Turgonas daugumą savo vyrų sulaikė n u o neapgalvotų išpuolių. Dabar jis s k u ­ bėjo padėti savo b r o l i u i ; G o n d o l i n o n o l d o r a i b u v o stiprūs, jų gretos švytėjo saulėje tarsi plieno upė, nes net m e n k i a u ­ sio T u r g o n o kario kalavijas ir šarvai b u v o vertesni negu išpirka už didžiausią žmonių karalių. Karaliaus apsaugos rikiuotė pralaužė orkų eiles, ir T u r ­ gonas, kirsdamas kairėn ir dešinėn, atsidūrė greta brolio. Pasakojama, k a d Turgonas ir šalia Fingono kovęsis H u r i ­ nas, susitikę mūšio įkarštyje, vienas kitą džiugiai pasvei­ k i n o . K u r i a m l a i k u i A n g b a n d o būrius p a v y k o išsklaidyti, ir Fingonas galėjo trauktis toliau. Tačiau M o r g o t u i , jau su­ triuškinusiam Maidrosą rytuose, b u v o likę d a u g k a r i u o ­ menės, ir Fingonas su T u r g o n u , nespėję pasiekti prieglobs­ čio kalvose, susidūrė su priešų jūra, triskart viršijančia v i ­ sus jų dar t u r i m u s būrius. A t v y k o Gotmogas, A n g b a n d o vyriausiasis vadas; tarsi j u o d u pleištu perskėlęs Fingoną

supančius elfus, jis Turgoną ir Huriną nustūmė į šalį prie Serecho pelkių. T a d a atsigręžė prieš Fingoną. T a i b u v o niūrus susitikimas. Galų gale Fingonas l i k o stovėti vienas, v i s i jo sargybiniai gulėjo a p l i n k u i n e g y v i , ir jis kovėsi su G o t m o g u , k o l Balrogas p r i s l i n k o j a m už nugaros, užme­ tė plieninį lyną ir sučiupo. Tada Gotmogas kirto F i n g o n u i savo j u o d u o j u k i r v i u , ir F i n g o n o šalmas plykstelėjo balta liepsna, k a i jį perskėlė priešo ašmenys. T a i p krito noldorų karalius; o r k a i vėzdais sutalžė jį į dulkes, o jo mėlyną su sidabru vėliavą sumindė jo paties kraujo klampynėje. Mūšis b u v o pralaimėtas, bet H u r i n a s s u H u o r u i r H a ­ doro genties likučiai laikėsi tvirtai greta T u r g o n o iš G o n ­ d o l i n o , ir M o r g o t o p u l k a i vis dar negalėjo užgrobti priėji­ mų prie Siriono. Tada H u r i n a s taip tarė T u r g o n u i : - V a l d o v e , eik, k o l dar y r a laiko! Tu esi paskutinis iš Fingolfino genties, k o l tu gyvas, g y v a ir paskutinė elda­ rų viltis. Jei G o n d o l i n a s stovės, M o r g o t o širdį ir toliau k a ­ muos baimė. - Dabar jau neilgai G o n d o l i n a s liks slaptas, o k a i bus rastas, turės žlugti, - atsakė Turgonas. - Tačiau pakaks j a m g y v u o t i nors truputį i l g i a u , - atsi­ liepė H u o r a s , - ir iš tavo namų gims elfų ir žmonių viltis. Sakau šitai tau, v a l d o v e , žvelgdamas mirčiai į akis: nors čia išsiskiriame amžiams ir nebeteks m a n pamatyti tavo baltųjų sienų, iš tavęs ir iš manęs patekės nauja žvaigždė. L i k sveikas! M a i g l i n a s , T u r g o n o sesers sūnus, stovėdamas šalia iš­ girdo šiuos žodžius ir jų nepamiršo. Turgonas, paklausęs H u r i n o ir H u o r o patarimo, įsakė savo būriams trauktis per Siriono perėjas; jo v a d a i E k t e l i o nas ir G l o r f i n d e l i s saugojo iš kraštų, k a d joks priešas ne-

apeitų, nes vienintelis tenai vedantis kelias b u v o siauras ir ėjo prie pat sraunaus Siriono, pačiu jo v a k a r i n i o kranto pakraščiu. Užnugarį dengė D o r l o m i n o žmonės, k a i p H u r i ­ nas su H u o r u ir siūlė; patys jie netroško bėgti iš šiaurinių žemių - jeigu jau negali prasimušti i k i namų, tai stovės čia i k i galo. T a d Turgonas kaudamasis veržėsi į pietus, k o l už­ ėjo už H u r i n o ir H u o r o , tada perėjo Sirioną ir išsigelbėjo, dingdamas kalnuose ir pasislėpdamas n u o M o r g o t o akies. T u o tarpu b r o l i a i s u r i n k o a p l i n k save galingųjų H a d o r o genties vyrų likučius ir iš lėto traukėsi, k o l atsidūrė prie Serecho pelkių ir priešais pamatė R i v i l o upę. T e n sustojo ir nebežengė nė žingsnio. Tuomet prieš juos suplūdo v i s i A n g b a n d o būriai, l a v o ­ nais užtvenkdami upę, ir supo l i k u s i u s H i t l u m o karius, l y g kylantis p o t v y n i s semtų akmenį. Vakarėjant, patamsė­ jus E r e d V e t r i n o šešėliams, H u o r a s ten krito, k a i j a m akį persmeigė užnuodyta strėlė, o v i s i narsūs H a d o r o v y r a i nužudyti suvirto į kalną a p l i n k jį. O r k a i kapojo jiems gal­ vas ir krovė kūnus tarsi kokį pylimą, nuauksintą besilei­ džiančios saulės. Paskutinis l i k o stovėti vienas H u r i n a s . Jis metė ša­ l i n skydą, stvėrė orkų v a d o kirvį ir a b i e m r a n k o m kirto į visas puses; dainoje d a i n u o j a m a , k a d tas k i r v i s garavo j u o d u G o t m o g o sargybinių trolių k r a u j u , k o l nudžiūvo. S u l i g k i e k v i e n u kirčiu H u r i n a s garsiai s u r i k d a v o : „Aure entuluva! D i e n a vėl išauš!" Septyniasdešimt kartų jis ši­ taip šaukė, bet p a g a l i a u M o r g o t o įsakymu priešai paėmė jį gyvą, mat M o r g o t a s b u v o sumanęs p a d a r y t i j a m šį tą b l o g i a u n e g u m i r t i s . T a d o r k a i čiupo jį r a n k o m i s , tos l a i ­ k y d a v o s i įsikibusios, nors H u r i n a s p e r k i r s d a v o jas ties a l ­ kūne; bet orkų vis gausėjo, k o l H u r i n a s g r i u v o po jais l y g

palaidotas. G o t m o g a s jį surišo ir tyčiodamasis n u v i l k o į Angbandą. T a i p , saulei slepiantis už jūros, baigėsi Nirnaitas A r n o ediadas. Hitlumą užgulė naktis, p a k i l o baisi audra ir vėjas iš vakarų.

D i d i b u v o M o r g o t o pergalė, nors p a v y k o pasiekti n e visus jo piktus tikslus. V i e n a mintis jį k a m a v o ir gadino džiaugs­ mą: Turgonas p a s p r u k o iš jo tinklų, vienintelis iš visų priešininkų, tas, kurį labiausiai norėjo sučiupti ar s u n a i ­ k i n t i . Juk Turgonas, kilęs iš didžiosios Fingolfino genties, dabar tapo teisėtu visų noldorų k a r a l i u m i ; Morgotas bijo­ jo ir nekentė F i n g o l f i n o genties, nes jie niekino jį V a l i n o re, draugavo su U l m u , M o r g o t o priešu, ir dar dėl žaizdų, kurias patyrė kaudamasis su F i n g o l f i n u . Iš visų labiausiai Morgotas b a i m i n o s i T u r g o n o , nes dar kadaise V a l i n o r e jo akys įžvelgė pavojų, ir jei tik k a d a Turgonas prisiartinda­ v o , M o r g o t o dvasią prislėgdavo tamsus šešėlis, pranašau­ jantis, k a d k a d a nors tolimoje, l i k i m o miglose skendinčioje ateityje Turgonas lems j a m pražūtį.

III S K Y R I U S

HURINO IR MORGOTO K A L B A M o r g o t u i paliepus, o r k a i k u o rūpestingiausiai s u r i n k o v i ­ sus priešų kūnus, visus jų šarvus ir ginklus. Viską suvertė į aukštą krūvą A n f a u g l i t o l y g u m o s v i d u r y j e , ji atrodė l y g didelė, iš toli matoma k a l v a . E l d a r a i p a v a d i n o ją H a u d - e n N i r n a i t u . A n t jos užaugo aukšta žalia žolė - visoje d y k u ­ moje tik ten žolė ir žėlė. N u o tada nė vienas M o r g o t o tarnas nežengė nė žingsnio per tą žemę, k u r užkasti rūdijo eldarų ir edainų kalavijai. F i n g o n o karalystės nebeliko, Feanoro sūnūs išsiblaškė l y g vėjo nešami lapai. Nė vienas H a d o ­ ro genties vyras negrįžo į Hitlumą, nepasiekė to krašto ir jokios žinios apie mūšį ar didžiūnų likimą. Bet netrukus Morgotas pasiuntė tenai savo v a l d o m u s žmones - tam­ siaveidžius rytiečius; juos toje žemėje p a l i k o ir uždraudė išvykti. Tiek tebuvo iš to gausaus atlygio, kurį Morgotas jiems žadėjo už tai, k a d išduotų Maidrosą: plėšti ir k a n -

k i n t i H a d o r o genties senius, v a i k u s ir moteris. H i t l u m o eldarų likučius, visus nepabėgusius į kalnus ar tyrus, M o r ­ gotas nugabeno į A n g b a n d o kasyklas ir jie tapo vergais. K i t a vertus, o r k a i laisvai keliavo po visą šiaurę ir vis labiau veržėsi į pietus, į Beleriandą. Ten tebegyvavo Doriatas ir Nargotrondas, bet Morgotas ne i t i n dėl jų nerimavo, gal to­ dėl, k a d n e d a u g žinojo apie tuos kraštus, o gal jo piktuose kėsluose jiems numatyta valanda dar b u v o toli. Tačiau jis nuolat g a l v o d a v o apie Turgoną. Todėl Huriną atvedė pas Morgotą, nes iš savo šnipų ir burtų jis žinojo Huriną draugaujant su k a r a l i u m i . Siekė išgąsdinti jį savo žvilgsniu. Bet H u r i n a s nesileido įbaugi­ namas, jis niekino Morgotą, todėl Morgotas įsakė sukaus­ tyti jį grandinėmis ir lėtai k a n k i n t i ; po k u r i o laiko atėjo ir pasiūlė rinktis - laisvę eiti k u r tik n o r i ar gauti valdžią ir padėtį k a i p aukščiausi M o r g o t o didžiūnai, bet už tai H u ­ rinas privaląs atskleisti, k u r Turgono tvirtovė, ir v i s a kita, ką žinąs apie karalių. Tačiau H u r i n a s Tvirtasis tik išsišaipė sakydamas: - A k l a s esi, M o r g o t a i Bauglirai, ir visada l i k s i aklas, nes matai v i e n tamsą. Neišmanai, kas v a l d o žmonių širdis, o jei ir žinotum, negalėtum to d u o t i . Tačiau k v a i l y s y r a tas, kuris p r i i m a M o r g o t o dovanas. T u juk p i r m a išgausi k a i ­ ną, o tada atsiimsi pažadą. Ir jei pasakysiu tai, ko k l a u s i , sulauksiu v i e n tik mirties. Morgotas nusijuokė ir tarė: - Mirties tau dar gali tekti maldauti manęs kaip malonės. Tuomet nuvedė Huriną prie ką tik sukrauto H a u d - e n N i r n a i t o , virš k u r i o s k l i d o mirties tvaikas. Pasodinęs ant paties viršaus, liepė žiūrėti vakarų pusėn, k u r H i t l u m a s , ir galvoti apie žmoną, sūnų ir visą giminę.

- Dabar jie gyvena mano žemėje, - pasakė Morgotas, ir y r a mano valioje. - Nė vieno jų tu neturi, - atrėžė H u r i n a s . - Bet ir per juos T u r g o n o nepasieksi, nes jie nežino jo paslapčių. Tuomet įniršis priveikė Morgotą ir jis suriko: - Užtat g a l i u pasiekti tave ir visą tavo prakeiktą gentį. Ir palaušiu tave savo v a l i a , nors būtum v i e n iš plieno. Morgotas čiupo šalia gulėjusį ilgą kalaviją ir H u r i n o akyse perlaužė; vienas šipulys įsmigo H u r i n u i į veidą, bet jis nė nesuvirpėjo. T a d a Morgotas, ištiesęs ranką l i n k D o r ­ l o m i n o , šitaip prakeikė Huriną, M o r v e n a ir visus jų p a l i ­ kuonis: - Žiūrėk! M a n o minties šešėlis slėgs juos, k a d ir k u r jie keliautų, ir mano neapykanta persekios juos i k i pasaulio pabaigos. Tačiau H u r i n a s atsakė: - V e l t u i aušini burną. N e i tu juos matai, nei gali iš toli v a l d y t i ; ir nepavyks, k o l t u r i šį pavidalą ir trokšti būti regi­ m u Žemės k a r a l i u m i . Morgotas atsigręžė į Huriną ir tarė: - K v a i l y , mažiausias iš žmonių, o jie juk m e n k i a u s i iš visų kalbančių padarų! Ar regėjai v a l a m s , ar galynėjaisi su M a n v e ir Vardą? Ar s u v o k i jų minties jėgą? O gal manai, k a d jie mąsto apie tave ir globos iš toli? - Šito nežinau, - atkirto H u r i n a s . - Bet taip gali atsitikti, jei tokia bus jų valia. N e s Senasis K a r a l i u s nebus n u s t u m ­ tas n u o sosto, k o l gyvuoja A r d a . - G e r a i k a l b i , - tarė Morgotas, - aš esu Senasis K a r a ­ lius - M e l k o r a s , pirmasis ir galingiausiasis iš valarų, vieš­ patavęs dar prieš pasaulio pradžią ir pats jį sukūręs. M a n o siekiai tarsi šešėlis užkloja Ardą, ir visa, kas joje y r a , lėtai ir

neišvengiamai p a s i d u o d a mano v a l i a i . Bet visus, k u r i u o s tu m y l i , mano mintis slėgs kaip Lemties debesis ir gramz­ dins juos į tamsą ir neviltį. K a d ir k u r jie keliaus, šalia rasis blogis. K a d a tik jie prabils, jų žodžiai teigs ydingą išmintį. K a d ir ką jie darys, viskas atsigręš prieš juos. Jie mirs n e v i l ­ tyje, k e i k d a m i ir gyvenimą, ir mirtį. Tačiau H u r i n a s atsiliepė: - Ar pamiršai, su k u o kalbi? Sitai jau kadaise sakei mūsų tėvams, bet mes išsivadavome iš tavo šešėlio. Dabar tave jau pažįstame, nes žvelgėme į veidus, regėjusius šviesą, ir girdėjome balsus, kalbėjusius su M a n v e . T a i p , tu viešpata­ v a i dar i k i A r d o s , bet b u v o ir kitų; ir ne tu ją sukūrei. Ir nesi tu pats galingiausias, nes išeikvojai savo galią sau pačiam, iššvaistei savai tuštybei. Dabar esi ne kas kitas, o tik pabė­ gęs valarų vergas, ir jų grandinės tebelaukia tavęs. - Tai, ką kalbėjo tavo mokytojai, išmokai atmintinai, nusiviepė Morgotas. - T i k tokia vaikiška išmintis tau ne­ padės, k a i v i s i mokytojai paspruko. - T a u , verge M o r g o t a i , prieš baigdamas kalbėti pasaky­ siu štai ką, - tarė H u r i n a s , - ir tai ne eldarų išmintis, tai šią valandą kalba mano širdis. Tu nesi žmonių viešpats ir juo nebūsi, nors v i s a A r d a ir Menelis patektų į tavo valdas. Tu nepersekiosi tų, kas tave atmeta, už Pasaulio Ratų ribų. - Už Pasaulio Ratų jų nepersekiosiu, - atsakė M o r g o ­ tas, - nes už jų - Tuštuma, Niekas. Bet v i s u r kitur jie n u o manęs nepabėgs, k o l nežengs į Nieką. - M e l u o j i ! - sušuko H u r i n a s . - Įsitikinsi pats ir pripažinsi, k a d nemeluoju, - tarė Morgotas. Jis įsakė parvesti Huriną atgal į Angbandą, pasodinti į akmens krėslą ir iškelti aukštai prie T a n g o r o d r i m o ; iš ten

jis tolumoje matė H i t l u m o kraštą vakaruose ir Beleriando žemes pietuose. Huriną ten laikė M o r g o t o galia; šis, atsi­ stojęs greta, dar kartą jį prakeikė ir užkerėjo taip, k a d jis negalėjo nei pajudėti iš to krėslo, nei n u m i r t i , k o l Morgotas neduos j a m laisvės. - Sėdėk dabar čia, - tarė Morgotas, - ir žvelk į žemes, k u r blogis ir neviltis ištiks tuos, kuriuos m a n atidavei. Tu drįsai tyčiotis iš manęs, abejojai galia M e l k o r o , A r d o s l i k i ­ mų šeimininko. Todėl regėsi mano akimis ir girdėsi mano ausimis, ir visa tau bus atvira ir nieko slapta.

IV SKYRIUS

T U R I N O IŠVYKIMAS

A t g a l į Bretilį galų gale prasibrovė tik trys v y r a i ; jie kelia­ vo per Taur-nu-Fuiną, baisiuoju k e l i u . Gloredelę, H a d o r o dukterį, sužinojus apie H a l d i r o žūtį, apėmė gilus sielvar­ tas ir ji mirė. D o r l o m i n o nepasiekė jokios žinios. H u o r o žmona R i a na, netekusi proto, pabėgo į tyrus, bet jai padėjo pilkieji M i t r i m o elfai; k a i gimė Tuoras, jos kūdikis, jie jį įsūnijo. Tačiau Riana n u k e l i a v o prie H a u d - e n - N i r n a i t o , atsigulė ten ir numirė. M o r v e n a Eledvenė pasiliko H i t l u m e ir tylomis išgyveno savąjį sielvartą. Jos sūnus Turinas tebuvo aštuonerių, ir ji laukėsi dar vieno kūdikio. S l i n k o baisios dienos. Rytiečiai užplūdo kraštą didžiausiais būriais, su H a d o r o žmonėmis jie elgėsi žiauriai, a t i m d a m i v i s a , ką tie turėjo, ir paversda­ mi juos vergais. V i s u s pajėgiančius d i r b t i ar k o k i a m t i k s l u i

tinkamus H u r i n o tėviškės žmones, net jaunas mergaites ir berniukus, rytiečiai išsivarė; senius žudydavo ar išvydavo badauti. Tačiau D o r l o m i n o ponios liesti ar v a r y t i iš namų jie k o l kas nedrįso; tarp jų s k l i d o gandas, esą ji pavojin­ ga, net ragana, susižinanti su baltaisiais šėtonais - taip jie v a d i n o elfus, nes jų nekentė, bet dar labiau bijojo. Dėl tos pačios priežasties jie bijojo ir vengė kalnų, kuriuose, ypač pietinėje krašto dalyje, prieglobstį rado d a u g eldarų. Todėl rytiečiai, prisiplėšę ir nuniokoję keletą apylinkių, grįžda­ vo į šiaurę. H u r i n o n a m a i stovėjo D o r l o m i n o pietryčiuose, netoli kalnų; N e n Lalaitas tekėjo n u o šaltinio, trykštančio A m o n Dartiro šešėlyje. Per šį kalną vedė status takas. Iš­ tvermingieji galėjo tuo k e l i u pereiti Ered Vetriną ir n u s i ­ leisti į Beleriandą prie Glitujo šaltinių. Tačiau nei rytiečiai, nei Morgotas šito dar nežinojo, nė vienas jo tarnas dar nebuvo ten įkėlęs kojos, ir visas tas kraštas b u v o n u o jų apsaugotas, k o l g y v a v o Fingolfino gentis. Morgotas manė, k a d E r e d Vetrinas - neįveikiama siena, ar mėgintum bėgti iš šiaurės, ar pietų pusėje saugotumeisi n u o antpuolių. Ir iš tiesų, besparniams padarams tarp Serecho i k i pat tolimų vakarų, k u r D o r l o m i n a s ribojosi su N e v r a s t u , nebuvo jo­ k i o kito kelio. T a d taip susiklostė, k a d po pirmųjų antpuolių M o r v e n a p a l i k o ramybėje, nors a p l i n k u i miškuose slapstėsi žmonės ir b u v o pavojinga atsitraukti toliau nuo namų. M o r v e n o s globojamas tebesidarbavo medkirtys Sadoras, dar keletas vyresnio amžiaus vyrų ir moterų, ir Turinas, kurį M o r v e n a visada laikė k u o arčiau savęs. Bet netrukus H u r i n o sodyba sunyko, M o r v e n a , nors sunkiai d i r b d a m a , gyveno skur­ džiai ir būtų badavusi, jei ne pagalba, jai slapta siunčiama H u r i n o giminaitės Airinės, kurią vienas toks rytietis, Bro-

d a , jėga pasiėmė už žmoną. Imti išmaldą M o r v e n a i b u v o s u n k u , bet rūpindamasi T u r i n u ir savo dar n e g i m u s i u kū­ d i k i u ji nesipriešino; be to, ta parama, k a i p pati sakė, b u v o iš jos nuosavybės. Juk tas B r o d a užgrobė H u r i n o tėviškės žemių žmones, gėrybes, g y v u l i u s ir viską susigabeno į savo būstą. B u v o įžūlus, bet i k i atsikraustymo į Hitlumą savųjų m e n k a i gerbiamas; todėl siekė turto ir b u v o p a s i ­ rengęs griebti žemes, kurių k i t i jo sėbrai vengė. Vieną kartą jis sutiko M o r v e n a , k a i atjojo plėšti jos namų, tačiau pajuto didžiulę baimę. Jis pamanė, k a d pažvelgė į negailestingas baltojo priešo akis, ir m i r t i n a i persigando, k a d dabar j a m nutiks kažkas bloga. T a d jis nepuolė krėsti namų ir neat­ rado T u r i n o , kitaip tikrojo šeimininko paveldėtoj o. g y v e n i ­ mas būtų greitai nutrūkęs. v

Siaudagalvius - taip jis v a d i n o H a d o r o žmones - B r o d a pavertė vergais ir į šiaurę n u o H u r i n o namų liepė statyti j a m m e d i n i u s rūmus. Už tvoros vergus laikė k a i p gyvulių bandą tvarte, bet saugojo menkai. K a i k u r i e iš tų vergų dar išlaikė drąsos ir b u v o pasirengę padėti D o r l o m i n o šeimi­ n i n k e i , nors dėl to jiems grėsė pavojus. Todėl M o r v e n a p a ­ siekdavo krašto naujienos, nors tų vergų atnešamos žinios teikė mažai vilties. Airinės Broda nepadarė verge, bet pasi­ ėmė k a i p žmoną, mat tarp jo gentainių b u v o mažai mote­ rų, ir nė v i e n a jų negalėjo nė lygintis su edainų dukterimis. B r o d a tikėjosi tapti to krašto v a l d o v u ir s u l a u k t i įpėdinio, kuris paveldėtų jo žemes. M o r v e n a mažai pasakojo T u r i n u i apie tai, kas nutiko ir kas dar gali nutikti. Jis nedrįso klausimais trikdyti jos tylos. K a i rytiečiai pirmą kartą pasirodė Dorlomine, jis tarė motinai: - K a d a grįš tėvas ir išmes tuos šlykščius vagis? Kodėl jis negrįžta?

- Nežinau, - atsakė M o r v e n a . - Galbūt jis žuvo ar pate­ ko į nelaisvę; o gal jis toli nustumtas ir k o l kas negali grįžti pro šituos m u s apsupusius priešus. - Tada jis tikriausiai negyvas, - pasakė Turinas, bet m o ­ tinos akivaizdoje susitvardė neverkęs, - nes jei būtų gyvas, niekas jo nesulaikytų, jis grįžtų m u m s padėti. - M a t y t , ir viena, ir kita y r a netiesa, sūnau, - atsiliepė Morvena.

Juo toliau, juo tamsiau darėsi M o r v e n o s širdyje, k a i ji galvodavo apie sūnų Turiną, D o r l o m i n o ir Ladroso p a ­ veldėtoją; ji nematė jokios šviesesnės vilties - Turinas, nė nespėjęs suaugti, tegalėjo tapti rytiečių v e r g u . T a d M o r v e ­ na prisiminė pokalbį su H u r i n u ir vėl m i n t i m i s atsigręžė į Doriatą. Pagaliau ji apsisprendė, jei p a v y k s , slapta išsiųsti Turiną ir m a l d a u t i karalių Tingolą jį priglausti. T a i p ji sė­ dėjo svarstydama, k a i p tai p a d a r y t i , ir sieloje išgirdo H u r i ­ no balsą, sakantį jai: „Keliauk greitai! N e l a u k manęs!" Ta­ čiau artėjo kūdikio gimimas, o laukianti kelionė turėjo būti s u n k i ir pavojinga; bet toliau atidėliojant viltis išsigelbėti vis mažėjo. Širdis vis apgaudinėjo M o r v e n a , puoselėdama nepagrįstą viltį; g i l i a i širdyje ji tikėjo, k a d H u r i n a s nežu­ vęs, ir bemiegėmis naktimis vis k l a u s y d a v o , bene išgirs jo žingsnius, ar n u b u s d a v o m a n y d a m a , k a d kieme sužvengė jo žirgas Arochas. Be to, nors M o r v e n a ir norėjo, k a d jos sūnus pagal to meto papročius būtų auklėjamas įtėvių me­ nėse, vis dėlto v y k t i į svečius k a i p elgetai, tegu ir pas kara­ lių, jai atrodė žeminantis dalykas. Todėl H u r i n o balsas ar jo prisiminimas l i k o nuslopinti, ir susivijo p i r m o j i T u r i n o l i k i m o sruoga.

*** Artėjant Raudų metų r u d e n i u i , M o r v e n a galų gale ryžosi, ir tuomet jau teko skubėti - kelionei tinkamas laikas b u v o trumpas, bet M o r v e n a baiminosi, k a d laukiant, k o l praeis žiema, Turiną gali sučiupti. Rytiečiai šniukštinėjo aplink jų kiemą ir sekė namus. Todėl ji staiga tarė T u r i n u i : - Tavo tėvas negrįžta. Todėl p r i v a l a i keliauti ir negali delsti. Jis šito norėtų. - Keliauti?! - sušuko Turinas. - K u r mes keliausime? Per kalnus? - T a i p , - atsakė M o r v e n a , - per k a l n u s , t o l y n į p i e ­ tus. Ten, pietuose, galbūt y r a k o k i o s vilties. Bet, sūnau, aš nepasakiau „ m e s " . Tu p r i v a l a i k e l i a u t i , o aš p r i v a l a u pasilikti. - N e g a l i u keliauti vienas! - pareiškė Turinas. - Aš tavęs nepaliksiu. Kodėl negalime keliauti kartu? - N e g a l i u išvykti, - atsiliepė M o r v e n a . - Bet tu k e l i a u ­ si ne vienas. Su t a v i m i pasiųsiu Getroną, t i k r i a u s i a i ir Gritnirą. - A r g i nesiųsi Labadalo? - N e , Sadoras luošas, - atsakė M o r v e n a , - o kelias bus sunkus. K a d a n g i esi mano sūnus ir laikai dabar niūrūs, kalbėsiu be užuolankų: tame kelyje tavęs gali laukti mirtis. M e t a i eina į pabaigą. Tačiau jei pasiliksi, tavo likimas gali būti dar blogesnis - tapsi vergu. Jeigu subrendęs n o r i būti vyras, narsiai elgsiesi taip, kaip l i e p i u . - Tačiau tu l i k s i tik su Sadoru, akluoju R a g n i r u ir seno­ mis moterimis, - tarė Turinas. - A r g i tėvas nesakė, k a d esu H a d o r o įpėdinis? Įpėdinis p r i v a l o l i k t i H a d o r o namuose ir juos ginti. A k , kaip norėčiau dabar tebeturėti savąjį peilį!

- Įpėdinis turėtų l i k t i , bet j a m negalima, - paprieštaravo M o r v e n a . - Tačiau vieną dieną jis gali grįžti. N e n u s i m i n k ! Jei reikalai blogės, k e l i a u s i u iš paskos, jei tik galėsiu. - Bet k a i p tu mane, pasimetusį tyruose, rasi? - paklausė Turinas; staiga jo širdis neišlaikė, ir jis nesislėpdamas p r a ­ virko. - Jeigu dejuosi, kas nors kitas tave ras p i r m i a u , - at­ siliepė M o r v e n a . - Žinau, k u r keliausi, jei ten n u v y k s i ir p a s i l i k s i , tuomet, jei galėsiu, tave rasiu. N e s siunčiu tave į Doriatą pas karalių Tingolą. Ar nenorėtum verčiau būti karaliaus svečias n e g u vergas? - Nežinau, - atsakė Turinas. - Nežinau, kas y r a vergas. - Išsiunčiu tave, k a d tau nereikėtų šito sužinoti, - tarė M o r v e n a . Tuomet pasistatė Turiną priešais save ir pažvelgė j a m į akis, tarsi mėgintų iš jų įspėti kokią mįslę. - Tai sun­ k u , T u r i n a i , mano sūnau, - ilgai tylėjusi, pasakė j i . - S u n k u ne tik tau. E s u be galo prislėgta, k a d t o k i u baisiu metu p r i ­ v a l a u nuspręsti, ką geriausia daryti. Tačiau elgiuosi taip, k a i p m a n a u esant teisinga; k i t a i p kodėl skirčiausi su tuo, kas m a n l i k o brangiausia? D a u g i a u jie apie tai nebekalbėjo, Turinas l i k o sutrikęs ir prislėgtas. Rytą jis susirado Sadorą, kuris turėjo p r i k a p o t i žabų u g n i a k u r u i , - jų turėjo mažai, nes nedrįso eiti į miš­ ką, - tuo metu Sadoras, pasiremdamas savo l a z d a , stovė­ jo ir žiūrėjo į didingą H u r i n o krėslą - nebaigtą ir įgrūstą į kampą. - Teks imtis ir jo, - pasakė Sadoras, - šiais laikais reikia rūpintis tik tuo, kas svarbiausia. - D a r nekapok krėslo, - paprašė Turinas. - G a l jis dar grįš namo, tuomet j a m bus m a l o n u pamatyti, ką n u v e i k e i , k o l jis b u v o išvykęs.

- A p g a u l i n g o s viltys pavojingesnės už baimes, - atsa­ kė Sadoras, - žiemą jos mūsų nesušildys. - Jis perbraukė pirštais per krėslo raižinius ir atsiduso: - V e l t u i eikvojau laiką, - tarė, - nors tos valandos teikė malonumą. Tačiau tokie daiktai trumpaamžiai. Ir spėju, k a d džiaugsmas juos gaminti y r a vienintelis tikras dalykas. Dabar galėčiau grą­ žinti tavo dovaną.

v

Turinas ištiesė ranką, bet tuojau pat atitraukė. - V y r a s neatsiima dovanų, - tarė jis. - Tačiau tai mano nuosavybė, negi negaliu jos d u o t i k a m noriu? - paklausė Sadoras. - G a l i , - sutiko Turinas, - bet k a m k i t a m , tik ne man. Bet kodėl norėtum jį atiduoti? - N e t u r i u vilties n a u d o t i jį vertingiems darbams, - atsi­ liepė Sadoras. - Ateityje Labadalas neturės darbo, bus tik vergas. - K a s y r a vergas? - paklausė Turinas. - T a i padaras, kadaise buvęs žmogumi, su k u r i u o elgia­ masi k a i p su g y v u l i u , - atsakė Sadoras. - Maitinamas tik tiek, k a d liktų gyvas, laikomas gyvas tik tam, k a d dirbtų, dirba tik bijodamas skausmo ar mirties. Tie plėšikai gali suteikti jam skausmo ar n u d o b t i v i e n norėdami pasisma­ ginti. Girdėjau, k a d jie parenka kelis greitakojus ir medžio­ ja juos su skalikais. Jie pasimokė iš orkų greičiau, negu mes mokėmės iš Gražiosios genties. - Dabar geriau suprantu, kas ir kodėl, - tarė Turinas. - Gėda, k a d tau reikia suprasti tokius d a l y k u s taip anks­ ti, - atsiliepė Sadoras. Pamatęs keistą T u r i n o veido išraiš­ ką, paklausė: - Ką dabar supranti? - Kodėl motina mane išsiunčia, - atsakė Turinas, ir jo akys pasruvo ašaromis.

- A k , - šūktelėjo Sadoras ir sumurmėjo sau: „Bet kodėl tik dabar?" - T a d a atsigręžė į Turiną: - M a n atrodo, dėl tokių naujienų neverta lieti ašarų. Tačiau neturėtum gar­ siai pasakoti motinos sumanymų L a b a d a l u i ar k a m k i t a m . V i s o s sienos ir tvoros šiais laikais t u r i ausis, ir tos ausys neauga ant gerų galvų. - Bet m a n r e i k i a su k u o nors pasikalbėti! - tarė T u r i ­ nas. - V i s a d a tau viską pasakojau. N e n o r i u tavęs p a l i k t i , Labadalai. N e n o r i u p a l i k t i šių namų ir motinos. - Jeigu n e p a l i k s i , - p r a k a l b o Sadoras, - n e t r u k u s H a ­ d o r o gentis išnyks amžiams, t u r i tai suprasti. Labadalas n e n o r i , k a d t u iškeliautum, tačiau H u r i n o tarnas Sadoras jausis l a i m i n g e s n i s , k a i rytiečiai nebegalės p a s i e k t i H u ­ r i n o sūnaus. Ką g i , n i e k o n e p a d a r y s i - t u r i m e atsisvei­ k i n t i . N e j a u g i n e p a i m s i m a n o p e i l i o k a i p d o v a n o s išsi­ skiriant? - N e ! - atsakė Turinas. - K e l i a u j u pas elfus, pas D o r i a to karalių, taip sako mano motina. T e n gausiu kitų tokių daiktų.* Bet negalėsiu tau, Labadalai, siųsti jokių dovanų. Būsiu t o l i ir visiškai vienas. Turinas p r a v i r k o , tačiau Sadoras j a m tarė: - Kas čia dabar! K u r H u r i n o sūnus? Juk girdėjau jį ne­ seniai kalbant: „Kai tik būsiu tinkamas, eisiu k a r i u pas elfų karalių." Turinas sutramdė ašaras ir pasakė: - L a b a i gerai: jeigu taip kalbėjo H u r i n o sūnus, jis p r i ­ valo laikytis žodžio ir eiti. Tačiau jei pasakau, k a d d a r y s i u viena ar kita, atėjus l a i k u i , viskas atrodo k i t a i p . Dabar ne­ benoriu taip kalbėti. P r i v a l a u būti atsargus, k a d d a u g i a u tokių dalykų nesakyčiau.

- T i k r a i , taip butų geriausia, - atsiliepė Sadoras. - D a u ­ g u m a žmonių tik m o k o , nedaugelis m o k o s i . Sulaukime būsimųjų dienų. Siai dienai jau pakaks su k a u p u .

T a i g i Turiną suruošė į kelionę, jis atsisveikino su m o t i n a ir slapta išvyko su d v i e m palydovais. Bet k a i šie paragino Turiną atsigręžti ir dar kartą pažvelgti į savo tėvo namus, išsiskyrimo skausmas kirto tarsi kalaviju, ir jis sušuko: - M o r v e n a , M o r v e n a , k a d a vėl tave pamatysiu? Jo m o t i n a , stovinti prie namų slenksčio, išgirdo šių žo­ džių aidą miškingose kalvose ir taip įsitvėrė į priemenės stulpą, k a d s u s i k r u v i n o pirštus. T a i b u v o pirmasis iš T u r i ­ no laukiančių sielvartų. T u r i n u i iškeliavus, kitų metų pradžioje M o r v e n a p a ­ gimdė dukterį ir davė jai vardą N i e n o r a - Rauda; tačiau jai gimus Turinas b u v o jau toli. Jis žengė i l g u ir k u p i n u p a ­ vojų k e l i u , nes M o r g o t o galios siekė toli už jo žemių ribų. Bet jį lydėjo Getronas ir Gritniras, kurių jaunystė prabėgo H a d o r o laikais; dabar jie jau b u v o pagyvenę, tačiau smar­ k u m o jiems nestigo, kraštą pažinojo p u i k i a i , nes kadaise jiems teko daug keliauti po Beleriandą. T a d , l i k i m o ir drąv

sos p a d e d a m i , jie perėjo Šešėlių kalnus, nusileido į Siriono slėnį, pateko į Bretilio girią ir pagaliau pavargę ir n u s i k a ­ mavę pasiekė Doriato žemę. Tačiau čia p a s i k l y d o , susipai­ niojo karalienės labirintuose ir sutrikę klajojo tarp medžių, nerasdami jokio tako, k o l baigėsi maistas. Jau regėjo besi­ artinant mirtį, nes iš šiaurės slinko šalta žiema. Bet T u r i ­ n u i skirtas likimas nebuvo toks paprastas. K a i jie a p i m t i nevilties gulėjo ant žemės, išgirdo aidint ragą. Toje pusėje medžiojo Belegas D i d y s i s Lankas, n u o seno gyvenęs D o r i -

ato pakraštyje ir tais laikais garsėjęs k a i p didžiausias girios žinovas. Belegas išgirdo jų šūksmus ir priėjo arčiau, davė keliautojams v a l g y t i ir gerti, sužinojo jų vardus ir iš k u r atėję. Žiūrėdamas į juos, Belegas jautė nuostabą ir gailestį. Turinas j a m iš karto patiko, nes paveldėjo motinos grožį ir tėvo akis, atrodė tvirtas ir smarkus. - K o k i u reikalu v y k s t i pas karalių Tingolą? - paklausė Belegas berniuko. - N o r i u būti vienas iš jo kariūnų, joti prieš Morgotą ir atkeršyti už tėvą, - atsakė Turinas. - G a l taip ir bus, k a i paūgėsi, - atsiliepė Belegas. - K o l kas esi mažas, bet t u r i viską, kas būtina narsiam v y r u i , ver­ t a m vadintis H u r i n o Tvirtojo sūnumi, k a i p sakaisi esąs. Visuose elfų kraštuose H u r i n o vardą labai gerbė. Todėl Belegas su džiaugsmu pakvietė k e l i a u n i n k u s eiti su juo, ir jie a t v y k o į tą būstą, k u r Belegas tuo metu gyveno drauge su kitais medžiotojais. V i s i trys ten apsigyveno, o į M e n e grotą išjojo pasiuntinys. K a i atėjo žinia, k a d Tingolas ir M e ­ lianė p r i i m s H u r i n o sūnų ir jo p a l y d o v u s , Belegas n i e k a m nežinomais keliais nuvedė juos į Slaptąją karalystę. T a i p Turinas išvydo didįjį tiltą per Esgalduiną ir žengė pro Tingolo rūmų vartus. Nustebęs vaikas žvelgė į M e n e groto grožį, k u r i o i k i tol neregėjo joks mirtingasis, išskyrus Bereną. Tada, jiems stojus prieš Tingolą ir Melianę, G e tronas išdėstė M o r v e n o s prašymą; Tingolas išklausė m a ­ l o n i n g a i ir pasisodino Turiną ant kelių, taip pagerbdamas galingiausiąjį iš žmonių Huriną ir jo giminaitį Bereną. V i s i a p l i n k u i , šitai m a t y d a m i , labai stebėjosi, nes tai b u v o žen­ klas, k a d Tingolas įsūnijo Turiną; tais laikais karaliai taip n e d a r y d a v o , juo labiau elfų v a l d o v a i žmonėms. Tingolas tarė T u r i n u i :

- H u r i n o sūnau, tebūnie čia tavo n a m a i ; ir visą gyve­ nimą l a i k y s i u tave sūnumi, nors ir esi žmogus. Teiksime tau išminties daugiau, nei dera m i r t i n g a m žmogui, tavo rankos laikys elfų ginklus. Galbūt ateis diena, k a i atgausi savo tėvo žemes H i t l u m e , tačiau dabar su visa meile gy­ v e n k i čia.

T a i p prasidėjo T u r i n o viešnagė Doriate. Kurį laiką su juo p a s i l i k o ir p a l y d o v a i Getronas su G r i t n i r u , nors jie troško grįžti pas šeimininkę į Dorlominą. Vėliau Gritnirą priveikė amžius ir ligos, tad jis p a s i l i k o prie T u r i n o i k i mirties; bet Getronas išvyko, Tingolas pasiuntė su juo palydą, k a d ves­ tų ir saugotų. Ta p a l y d a turėjo persakyti M o r v e n a i Tingolo žodžius. Pagaliau jie pasiekė H u r i n o namus; M o r v e n a išgirdo, k a d Turinas su pagarba priimtas Tingolo menėse, ir jos sielvartas palengvėjo. Be to, elfai atgabeno brangių dovanų n u o Melianės ir perdavė jos prašymą keliauti į D o ­ riatą su Tingolo elfais. Melianė b u v o išmintinga ir įžvalgi: šitaip ji tikėjosi išvengti M o r g o t o mintyse jau parengtos piktadarybės. Tačiau M o r v e n a nenorėjo p a l i k t i namų, jos širdis tebebuvo nepasikeitusi ir išdidi; juo labiau k a d ant rankų laikė Nienorą, dar žindomą kūdikį. Todėl padėko­ jusi ji išleido Doriato elfus atgal, dar, slėpdama savo skur­ dą, įdėjo jiems dovanų paskutinius kelis jai likusius aukso daiktelius. Ir liepė nunešti T i n g o l u i H a d o r o šalmą. Turinas vis laukė grįžtant T i n g o l o pasiuntinių; pamatęs juos par­ keliaujant vienus, jis pabėgo į mišką ir i l g a i raudojo, nes žinojo apie Melianės raginimą ir tikėjosi, k a d M o r v e n a at­ v y k s . T a i b u v o antrasis T u r i n o sielvartas. Pasiuntiniai iš­ dėstė M o r v e n o s atsakymą, ir Melianę persmelkė gailestis

suvokus, ką mąstė M o r v e n a . Melianė pamatė, k a d dvasios a k i m i s regimą likimą ne taip lengva n u k r e i p t i į šalį. H a d o r o šalmą padavė T i n g o l u i . Tas šalmas b u v o iš p i l ­ kojo plieno, puoštas a u k s u , ant jo išraižytos švytėjo per­ galės runos. Jame slypėjo galia, sauganti kiekvieną, kas jį nešioja, n u o žaizdų ir mirties, nes į tą šalmą kirtęs kalavijas lūždavo, o pataikiusi strėlė atšokdavo. Nukalė jį Telcharas, k a l v i s iš N o g r o d o , jo menas garsėjo plačiai. Šalmas turėjo antveidį (panašius savo kalvėse naudojo nykštukai, k a d apsaugotų akis), tad visų, kas išvysdavo jį užsidėjusį karį, širdis užplūsdavo baimė; tuo tarpu patį karį šalmas sau­ gojo n u o ugnies ir smūgio. A u k s u o t a s drakonas G l a u r u n gas puošė šalmą, mat jį darė netrukus, k a i drakonas b u v o pirmą kartą ištrūkęs pro M o r g o t o vartus. H a d o r a s , po jo ir Galdoras dažnai eidavo užsidėję tą šalmą į karą, ir atsi­ gaudavo H i t l u m o karių dvasia, pamačius jį iškilusį mūšio lauke aukštai virš visų, ir jie šaukdavo: „Kur kas vertesnis D o r l o m i n o Drakonas negu A n g b a n d o aukso k i r m i n a s ! " Bet H u r i n a s to šalmo dėvėti nemėgo ir šiaip n e i m d a v o jo į mūšį sakydamas: „Į priešus verčiau žvelgsiu savo tikruoju v e i d u . " V i s dėlto šalmą jis laikė v i e n u brangiausių daiktų, jo giminėje perduodamų iš kartos į kartą. Menegrote Tingolas turėjo didžiules ginklines, pilnas puikių ginklų: p l i e n i n i a i šarvai, n u k a l t i k a i p žuvies žvynai ir tviskantys l y g v a n d u o mėnesienoje; k i r v i a i ir kalavijai, s k y d a i ir šalmai, gaminti paties Telcharo ar jo mokytojo, senojo G a m i l i o Z i r a k o , o gal dar išmanesnių elfų kalvių. K a i k u r i u o s daiktus Tingolas gavo dovanų, jie b u v o iš V a linoro, tobulai k a l d i n t i Feanoro, už kurį geresnio meistro nebuvo jokiais amžiais. Tačiau Tingolas priėmė H a d o r o šalmą, tarsi jo paties atsargos būtų menkos, ir pagarbiai

kalbėjo: „Išdidi b u v o galva, nešiojusi šį H u r i n o protėvių šalmą." Tada jam atėjo į galvą mintis, jis pasikvietė Turiną ir pasakė, k a d M o r v e n a atsiuntė savo sūnui nuostabų d a l y ­ ką - jo protėvių palikimą. - T a d i m k Šiaurės D r a k o n o galvą, - tarė jis, - ir k a i ateis laikas, dėvėk deramai. Bet Turinas dar b u v o per jaunas, k a d pakeltų šalmą, ir juo nesidžiaugė, nes jo širdį k a m a v o sielvartas.

V SKYRIUS

TURINAS DORIATE

T u r i n o vaikystės metai bėgo Doriato karalystėje, prižiūrint M e l i a n e i , nors Turinas ją sutikdavo retai. Miške gyveno tokia mergina, v a r d u Nelasė; Melianės paraginta, ji eida­ vo p a s k u i Turiną, k a i šis klaidžiodavo girioje, dažnai jį ten sutikdavo t a r t u m atsitiktinai. Vėliau jie drauge žaisdavo ar vaikštinėdavo l a i k y d a m i e s i už rankų. Turinas sparčiai augo, o Nelasė toliau atrodė tik savo elfiško amžiaus mer­ gina; tokia l i k o ir širdyje. Iš Nelasės Turinas d a u g sužinojo apie Doriato laukų ir miškų gyvenimą, ji išmokė senovėje vartotos sindarinų kalbos, malonesnės, kilnesnės ir turtin­ gesnės gražių žodžių. Tada Turinas b u v o n e i l g a m l a i k u i nugiedrėjęs, bet netrukus šešėlis vėl užgulė, ir ta draugystė praėjo tarsi pavasario rytas. Nelasė neidavo į Menegrotą ir net vengė žengti po akmeniniais skliautais. Turinas išau­ go iš b e r n i u k o amžiaus, vis d a u g i a u galvodavo apie vyrų

žygius, tad vis rečiau m a t y d a v o s i su Nelase, k o l pagaliau apskritai liovėsi pas ją vaikščiojęs. Tačiau ji vis v i e n stebėjo Turiną, nors ir l i k d a m a nematoma. D e v y n e r i u s metus gyveno Turinas Menegroto menėse. Jo širdis ir mintys nuolat grįždavo prie savosios genties; jį paguosdavo retkarčiais iš ten ateinančios žinios. T i n g o ­ las siųsdavo pasiuntinius pas M o r v e n a k a i p įmanydamas dažniau, ir ji p e r d u o d a v o vieną kitą žodį sūnui. T a d T u r i ­ nas sužinojo, k a d M o r v e n o s vargai palengvėjo, k a d jo se­ suo N i e n o r a auga labai graži, tikra gėlė pilkojoje šiaurėje. A u g o ir Turinas - tapo aukštesnis už daugumą žmonių ir už daugelį Doriato elfų, jėga ir ištverme garsėjo T i n g o l o žemėje. Per tuos metus Turinas išgirdo d a u g išminties, no­ riai klausėsi pasakojimų apie senovę ir didžius tų laikų žy­ gius; jis tapo mažakalbis, nuolat susimąstęs. Dažnai į M e negrotą a t v y k d a v o Belegas D i d y s i s Lankas i r , išsivedęs į l a u k u s , m o k y d a v o apdoroti medį, šaudyti iš lanko ir elgtis su kalaviju (tai jam patikdavo labiausiai). A m a t a i T u r i n u i sekdavosi prasčiau, jam s u n k i a i p a v y k d a v o s u v a l d y t i savo jėgą, dažnai k o k i u v i e n u staigiu ir n e v y k u s i u judesiu s u ­ g a d i n d a v o ką padaręs. Kituose reikaluose sėkmė taip pat nebuvo p a l a n k i , tad neretai jo s u m a n y m a i nueidavo nie­ kais, j a m n e p a v y k d a v o pasiekti to, ko trokšdavo. Draugų įgydavo nelengvai, nes neatrodė linksmas, nusijuokdavo tik retkarčiais. T a d T u r i n o jaunystę gožė šešėlis. Tačiau tie, k u r i e jį gerai pažinojo - mylėjo ir vertino, be to, jį gerbė k a i p karaliaus įsūnį. V i s dėlto Doriate gyveno vienas, viso šito T u r i n u i p a vydėjęs, i r , T u r i n u i bręstant, tas p a v y d a s vis stiprėjo. Jis b u v o v a r d u Sairosas, pasipūtęs, išdidžiai besielgiantis su tais, k u r i u o s laikė už save menkesniais pagal padėtį ar

vertę. Sairosas d r a u g a v o su d a i n i u m i D a i r o n u , nes ir pats neblogai d a i n u o d a v o . Jis nemėgo žmonių, o labiausiai visų Bereno V i e n a r a n k i o giminių. „Argi ne keista, - sa­ k y d a v o Sairosas, - k a d šį kraštą atveriame dar v i e n a m iš tos nelaimingos padermės? Ar anas dar mažai pridarė ža­ los Doriate?" Todėl jis šnairuodavo į Turiną ir v i s a , ką jis darė, k i e k įmanydamas peikė jo darbus. Tačiau kalbėdavo klastingai, atvirai p i k t u m o nerodydamas. Jeigu s u s i d u r ­ davo su T u r i n u v i e n u d u , kalbėdavo iš aukšto, neslėpda­ mas paniekos. Turiną tai labai e r z i n d a v o , bet i l g a i n i u i jis išmoko į p i k t u s žodžius atsakyti tyla, nes Sairosas užėmė aukštą padėtį Doriato tautoje ir b u v o karaliaus patarėjas. Tačiau T u r i n o tylėjimas Sairosui nepatikdavo l y g i a i taip, k a i p ir žodžiai.

Tais metais, k a i T u r i n u i suėjo septyniolika, jį vėl apniko sielvartas. T u o metu ilgai nebuvo jokių žinių iš namų. M o r g o t o galia kasmet vis augo, jo šešėlis jau užklojo visą Hitlumą. Be abejo, Morgotas žinojo apie H u r i n o šeimos ir genties reikalus, bet k o l kas, turėdamas savų užmačių, jų nekliudė. Dabar, siekdamas pagaliau įgyvendinti savo s u manymą, įsakė a k y l a i stebėti visas Šešėlių kalnų perėjas, k a d niekas iš H i t l u m o neišeitų ir iš kitur į jį nepatektų, ne­ bent įveikdamas mirtinus pavojus; a p l i n k N a r o g o ir T e i g l i no ištakas, prie aukštutinio Siriono - v i s u r zujo orkai. T a d kartą T i n g o l o p a s i u n t i n i a i negrįžo; d a u g i a u karalius jų nebesiuntė. Jis v i s a d a nenoriai leisdavo bent v i e n a m gentai­ n i u i nutolti n u o saugomų krašto sienų, tad p a v o j i n g u k e l i u siųsdamas pasiuntinius pas M o r v e n a į Dorlominą parodė didžiausią palankumą H u r i n u i ir jo g i m i n e i .

Dabar Turinas vaikščiojo prislėgta širdimi, nežinoda­ mas, k o k i a gresia piktadarystė, ir baimindamasis, k a d bai­ sus l i k i m a s ištiko M o r v e n a ir Nienorą. Daugelį dienų jis sėdėjo tylus, mąstydamas apie H a d o r o genties ir šiaurės žmonių žlugimą. P a s k u i p a k i l o ir nuėjo ieškoti Tingolo; rado jį besėdintį su Melianė po H i r i l o r n u - didžiuoju M e negroto bukmedžiu. Tingolas nustebęs pažiūrėjo į Turiną, nes vietoj įsūnio priešais išvydo aukštą žmogų, svetimšalį, tamsių plaukų, balto v e i d o , rūstų ir išdidų, žvelgiantį į jį giliomis akimis; priėjęs Turinas tylėjo. - Ko pageidauji, įsūni? - paklausė Tingolas, nujausda­ mas, k a d prašymas bus ne dėl k o k i o menkniekio.* - Šarvų, kalavijo ir s k y d o pagal mano stotą, v a l d o v e , atsakė Turinas. - Be to, tau leidus, dabar atsiimčiau savo protėvių D r a k o n o šalmą. - V i s a šitai gausi, - tarė Tingolas. - Bet kodėl tau reikia tokių ginklų? - R e i k i a , k a i p ir k i e k v i e n a m v y r u i , - atsiliepė Turinas, ir k a i p sūnui, privalančiam galvoti apie savo šeimą. Ir dar m a n reikia drąsiai ginklą valdančių draugų. - S k i r s i u tau vietą tarp kalavijo riterių, nes tavo ginklas visuomet bus kalavijas, - pasakė Tingolas. - Su jais, jei toks tavo noras, galėsi išmėginti kario gyvenimą pasienyje. - M a n o širdis veržiasi toliau, negu siekia Doriato r i ­ bos, - tarė Turinas. - Trokštu verčiau p u l t i mūsų priešą negu gintis. - T a d a t u r i eiti vienas, - nesutiko Tingolas. - T u r i n a i , H u r i n o sūnau, kiek mano tautos karių leisti į karą su A n g b a n d u , sprendžiu pats, pasiremdamas sava išmintimi. Jo-

kių ginkluotų būrių šiuo metu iš Doriato nesiųsiu; nesiųsiu ir ateityje, k i e k ją pajėgiu dabar n u m a t y t i . - Tačiau tu gali eiti k a d a panorėjęs, M o r v e n o s sūnau, prabilo Melianė. - Melianės Juosta nestabdo tų, kas įžengė m u m s leidus. - Galbūt tave sulaikytų išmintingas patarimas, - prata­ rė Tingolas. - Ką m a n patartum, valdove? - paklausė Turinas. - A t r o d a i gražiai nuaugęs, iš tiesų ūgiu jau l e n k i dauge­ lį, - atsakė Tingolas. - Bet dar netapai subrendusiu v y r u , taip dar bus. K o l šito sulauksi, p r i v a l a i būti kantrus, mė­ ginti ir l a v i n t i savo jėgą. Tuomet galbūt galėsi p r i s i m i n ­ ti savo giminę; bet maža tėra vilties, k a d vienas žmogus galėtų d a u g i a u pasiekti kovoje su Juoduoju V a l d o v u n e g u padėdamas elfų karaliams gintis, k a d ir k a i p i l g a i tokia gy­ n y b a tęstųsi. - M a n o gentainis Berenas padarė d a u g i a u , - įsiterpė Turinas. - Berenas ir Lučiena, - atsiliepė Melianė. - Tačiau el­ giesi labai jau drąsiai, šitaip kalbėdamas su Lučienos tėvu. M a t y t , k a d tavo lemtis nesieks taip aukštai, T u r i n a i , M o r ­ venos sūnau, nors matau tavyje d i d i n g u m o , ir tavo l i k i ­ mas susipynęs su elfų tautos l i k i m u , k a d ir ką - gera ar bloga - jis atneštų. Saugokis, k a d tai nebūtų bloga. - Paty­ lėjusi Melianė kalbėjo toliau: - Dabar eik, įsūni, ir p r i i m k karaliaus patarimą. T a i p bus t i k r a i išmintingiau n e g u l a i ­ kytis savo s u m a n y m o . Bet nesitikiu, k a d subrendęs i l g a i gyvensi su m u m i s Doriate. Jei ateityje p r i s i m i n s i Melianės žodžius, tau tai išeis į gera: saugokis ir savo širdies kaitros, ir jos šalčio; ir siek, jei tik gali, kantrybės.

Turinas jiems abiem nusilenkė ir pasitraukė. N e t r u ­ kus jis užsidėjo D r a k o n o šalmą, apsiginklavo ir iškeliavo į pasienį šiaurėje, ten prisidėjo prie elfų karių, k u r i e be paliovos kariavo su orkais ir visais M o r g o t o tarnais ir p a ­ darais. Taigi, vos išaugęs iš berniuko, Turinas įrodė savo jėgą ir narsą. A t m i n d a m a s savo šeimos skriaudas, visuose žygiuose verždavosi pirmas, nieko nepaisydamas. Patyrė d a u g žaizdų nuo orkų iečių, strėlių ar lenktųjų ašmenų. Tačiau likimas saugojo jį nuo mirties; ir per girias, toli už Doriato sienų, p a s k l i d o žinia, k a d vėl pasirodė D o r l o m i n o D r a k o n o Šalmas. Daugelis stebėdamiesi sakė: „Ne­ jau galėtų k o k i o žmogaus dvasia grįžti po mirties; o gal H i t l u m o H u r i n a s tikrai išsivadavo iš Pragaro požemių?" Tarp Tingolo pasienio saugotojų tik vienas tuo metu b u v o g i n k l u pranašesnis už Turiną - tai Belegas D i d y s i s Lankas. Belegas ir Turinas greta stojo prieš kiekvieną p a ­ vojų ir drauge toli ir plačiai klajojo po laukines girias.

T a i p praslinko treji metai, per tą laiką Turinas retai pasi­ r o d y d a v o Tingolo menėse. Jis nebesirūpino savo išvaizda nei drabužiais, vaikščiojo susivėlusiais plaukais, jo šarvus dengė pilkas lietaus ir vėjo išblukintas apsiaustas. K a i T u ­ rinas jau b u v o dvidešimties metų, trečią vasarą n u o išvy­ k i m o iš karaliaus dvaro, atsitiko taip, k a d jis troško pailsėti ir surasti kalvį, kuris pataisytų ginkluotę, todėl atkeliavo niekieno nepastebėtas į Menegrotą ir vieną vakarą įžengė į menę. Tingolo ten nebuvo - jis su Melianė buvo išvykęs į gaivius miškus; kartais mėgdavo taip d a r y t i per patį v a ­ saros karštį. D a u g nesvarstydamas Turinas atsisėdo, nes b u v o kelionės išvargintas ir pasinėręs į savo mintis; ir

pasitaikė, k a d jis įsitaisė prie krašto vyresniųjų stalo, toje vietoje, k u r paprastai sėdėdavo Sairosas. Sis, atėjęs vėliau, įširdo, nes b u v o tikras, k a d Turinas šitaip pasielgė iš pasi­ pūtimo, stengdamasis jam įgelti. Sairoso įniršį pakurstė ir tai, k a d prie stalo sėdintieji nepasipiktino T u r i n u ir priėmė k a i p vertą vietos šalia jų. T a d ir Sairosas kurį laiką apsimetė, k a d y r a tokios pat nuomonės, ir atsisėdo k i t u r - tiesiai priešais Turiną, kitoje stalo pusėje. - Retai suteikia m u m s pasienių sargas malonumą būti jo draugijoje, - tarė jis, - ir su džiaugsmu keičiu savo įpras­ tą vietą į galimybę su juo pakalbėti. Bet Turinas, įsitraukęs į pokalbį su M a b l u n g u Medžio­ k l i u , neatsistojo ir tik t r u m p a i tarstelėjo: „Dėkoju t a u / ' Tuomet Sairosas apipylė jį klausimais apie naujienas pasieniuose, apie jo žygius tyruose. N o r s Sairoso žodžiai atrodė nuoširdūs, balse aiškiai skambėjo pašaipa. T u r i ­ n u i tai netrukus įkyrėjo; apsidairęs jis suvokė, k o k i a karti y r a tremtis. Nepaisant elfų salėse karaliaujančios šviesos ir juoko, T u r i n o m i n t y s k r y p o prie Belego ir jų g y v e n i m o girioje, p a s k u i ir dar toliau - prie M o r v e n o s D o r l o m i n e , jo tėvo namuose. Kamuojamas tokių sunkių minčių, T u r i ­ nas suraukė kaktą ir neatsakė Sairosui. Pamanęs, k a d rūsti veido išraiška skirta jam, Sairosas jau nebesuvaldė pykčio; išsitraukęs aukso šukas, metė jas ant stalo priešais Turiną ir sušuko: - Aišku, H i t l u m o žmogau, atėjai prie šio stalo skubėda­ mas, todėl galima atleisti už tavo skarmalus. Bet nebūtina vaikščioti tokia susivėlusią l y g koks aviečių brūzgynas gal­ v a . Ir gal tuomet, k a i niekas nedengs ausų, labiau kreipsi dėmesį į tai, kas tau sakoma.

Turinas nieko neatsakė, tik pažvelgė į Sairosą, ir jo tam­ sios akys grėsmingai žybtelėjo. Bet Sairosas, nepaisydamas įspėjimo, atsakė n i e k i n a m u žvilgsniu ir garsiai, k a d v i s i girdėtų, pareiškė: - Jei H i t l u m o žmonės tokie l a u k i n i a i ir gauruoti, tai k o ­ kios tame krašte moterys? Ar jos laksto k a i p elniai, dangst y d a m o s i tik savo plaukais? Turinas stvėrė taurę ir paleido Sairosui į veidą, šis s k a u ­ džiai g r i u v o atbulas. Turinas išsitraukė kardą ir b u v o be­ puoląs, bet M a b l u n g a s jį sutramdė. Sairosas atsistojęs spjo­ vė k r a u j u ant stalo ir, sulaužytu žandikauliu stengdamasis kalbėti k u o aiškiau, pasakė: - Ar dar i l g a i teiksime prieglaudą šitam gauruąčiui? K a s čia valdovas? Karaliaus įstatymas negailestingas tiems, k u r i e rūmuose žaloja jo didžiūnus; o tų, k u r i e išsitraukia ginklą, l a u k i a tik atskalūno l i k i m a s . Už rūmų sienų galė­ čiau tau atsikirsti, gauruoti! Išvydęs kraują ant stalo, Turinas tučtuojau n u r i m o ; n u sipurtęs M a b l u n g o rankas ir netaręs nė žodžio, jis išėjo iš menės. M a b l u n g a s tarė Sairosui: - K a s šįvakar tave kankina? Už šitą barnį l a i k a u k a l t u tave; gali būti, k a d karaliaus įstatymas nuspręs, jog s u l a u ­ žytas žandikaulis y r a teisėtas atlygis už tavo patyčias. - Jeigu tas jauniklis patyrė skriaudą, tegu pateikia ją karaliaus nuosprendžiui, - atkirto Sairosas. - Tačiau dėl jokios panašios priežasties negalima atleisti už ištrauktą kardą. Jeigu lauke, išėjus iš rūmų, tas gauruotis kibs prie manęs, aš jį užmušiu. - K a d tik neatsitiktų priešingai, - atsiliepė M a b l u n ­ gas. - Bet jei k u r i s iš jūsų čia žūtų, tai bus piktadarystė,

labiau deranti A n g b a n d u i negu D o r i a t u i , ir iš jos kils dar d a u g i a u blogio. Iš tiesų jaučiu, k a d šįvakar m u s palytėjo kažkoks šešėlis iš šiaurės. Pasirūpink, Sairosai, k a d per savo pasipūtimą netaptum M o r g o t o valios v y k d y t o j u , ir atmink esąs iš eldarų. - Nepamirštu šito, - atkirto Sairosas, bet savo įniršio nenuslopino, ir jo p y k t i s , skatinamas sužeidimo, per visą naktį augo. Rytą jis patykojo T u r i n o , k a i šis anksti išsiruošė iš M e negroto, ketindamas grįžti į pasienį. K a i Turinas b u v o dar netoli tenuėjęs, j a m už nugaros iššoko Sairosas su ištrauktu k a r d u ir s k y d u ant rankos. Bet Turiną gyvenimas tyruose įpratino būti atsargų, ir jis akies kraštu pastebėjo puolantį Sairosą; šoktelėjęs į šalį, jis greitai atsigręžė į priešą. - M o r v e n a ! - riktelėjo jis. - Dabar patyčininkui atsirūgs pajuoka! Ir jis perskėlė Sairoso skydą. Tuomet abu puolė kautis staigiais smūgiais. Tačiau Turinas, i l g a i lavinęsis sunkioje mokykloje, b u v o tapęs toks pat v i k r u s k a i p bet k u r i s elfas, tik stipresnis. Jis greitai paėmė viršų, sužeidė Sairosą į ran­ ką, k u r i a jis laikė kalaviją, tad Sairosas atsidūrė jo malonė­ je. Turinas užmynė kalaviją, iškritusį Sairosui. - Sairosai, - tarė jis, - tau teks ilgai bėgti; drabužiai tik k l i u d y s , tai gal pakaks v i e n plaukų. Staigiai pargriovęs jį ant žemės, Turinas nuplėšė Sairo­ s u i drabužius, šis pajuto didžiulę T u r i n o rankų jėgą ir per­ sigando. Bet Turinas leido j a m atsikelti ir suriko: - Bėk, t u , k u r i s tyčiojiesi iš moterų, bėk! Bėk! Ir jei neskuosi greitai k a i p elnias, b a d y s i u tave į nugarą. Ir bakstelėjo kalavijo galu Sairosui į užpakalį. Sis s p r u ­ ko į mišką, iš baimės k l a i k i a i rėkdamas ir šaukdamasis p a -

galbos, tačiau Turinas lėkė p a s k u i jį it skalikas. K a d ir k a i p Sairosas bėgo, k a d ir k a i p staigiai mesdavosi į šalį, k a l a v i ­ jas vis tebebuvo už nugaros ir varė p i r m y n . A i d i n t Sairoso k l y k s m a m s tuoj sulėkė m i n i a , v i s i mėgi­ no sekti iš paskos, bet tik patys greičiausieji spėjo k a r t u su bėgikais. Pirmasis b u v o M a b l u n g a s , jį slėgė rūpestis - nors patyčios j a m atrodė didelė negerovė, bet „pyktis, nubudęs rytą, tampa M o r g o t o l i n k s m y b e vakare", be to, savavališ­ k a i , be svarstymo teisme, žeminti ką nors iš elfų b u v o l a i ­ k o m a didele blogybe. T u o metu niekas nežinojo, k a d Sai­ rosas pirmas užpuolė Turiną ir būtų jį nužudęs. - Stok, stok, T u r i n a i ! - sušuko M a b l u n g a s . - T a i orkų vertas darbas miškuose! - Orkų darbas b u v o p i r m a , čia tik orkų žaidimas, - at­ sišaukė Turinas. Jis jau ketino paleisti Sairosą, bet, išgirdęs Mablungą, suriko ir vėl šoko p a s k u i savo auką; Sairosas, jau netekęs vilties s u l a u k t i pagalbos ir manydamas, k a d mirtis netoli, lėkė k a i p pamišęs, bet staiga atsidūrė prie prarajos krašto; apačioje, giliame siaurame uolos plyšyje, tekėjo upokšnis, maitinantis E s g a l d u i n o upę. Jį peršokti galėjo tik elnias. A p i m t a s siaubo, šoko ir Sairosas. Tačiau n u s l y d o n u o kito krašto, rėkdamas aukštielninkas krito žemyn ir ištiško į didžiulį akmenį vandenyje. Taip jis baigė savo gyvenimą Doriate; ir M a n d o s a s k a m u o s jį ilgai. Turinas pažvelgė į jo kūną, gulintį sraunumoje, ir p a ­ galvojo: „Nelaimingas k v a i l y s ! N u o čia būčiau leidęs j a m grįžti į Menegrotą. Dabar užkrovė m a n nepelnytą kaltę." Atsigręžęs niūriai pažiūrėjo į Mablungą ir kitus, jau atbė­ gusius ir sustojusius prie prarajos. Patylėjęs M a b l u n g a s niūriai tarė:

- Deja! Bet dabar grįžk su m u m i s , T u r i n a i , nes apie šiuos darbus t u r i spręsti karalius. Bet Turinas atsakė: - Jeigu karalius būtų teisingas, jis mane išteisintų. Ta­ čiau ar tasai nebuvo vienas jo patarėjų? K a m teisingas k a ­ ralius rinktųsi piktaširdį sau į draugus? A t s i s a k a u jo įsta­ t y m o ir jo teismo. - Tavo žodžiai per d a u g išdidūs, - p a s i p i k t i n o M a b l u n ­ gas, nors j a m ir b u v o gaila jaunuolio. - Pasitelk išmintį! K i t a i p tapsi atskalūnu. Įsakau tau grįžti su m a n i m i k a i p su d r a u g u . Y r a ir kitų liudytojų. K a i karalius sužinos tiesą, gali tikėtis jo atleidimo. Bet T u r i n u i jau b u v o įgrisę elfų rūmai ir jis baiminosi, k a d jo nelaikytų uždarę kaip kalinio. Jis išrėžė M a b l u n g u i : - A t m e t u tavo įsakymą. Už nieką neprašysiu karaliaus Tingolo atleidimo; ir dabar keliausiu ten, k u r jo n u o s p r e n ­ dis manęs neras. Tegali rinktis tik viena iš dviejų: leisti m a n eiti arba nužudyti mane, jeigu tai atitinka tavo įstatymą. N e s jūsų per mažai, k a d paimtumėte mane gyvą. Jo akys liepsnojo, ir v i s i suprato, k a d tai tiesa, todėl lei­ do jam pasitraukti. - G a n a vienos mirties, - pasakė M a b l u n g a s . - Netroškau jos, bet ir neliūdžiu, - atsiliepė Turinas. T e g u M a n d o s a s teisia jį teisingai; ir jei jis k a d a grįš į gyvųjų žemes, tegu būna išmintingesnis. Būk sveikas! - Būk laisvas, - tarė M a b l u n g a s , - nes pats taip n o r i . Ištarti „sveikas" būtų beprasmiška, jei jau k e t i n i šitaip gy­ venti. Virš tavęs k y b o šešėlis. K a i vėl susitiksime, tenebūna jis tamsesnis. Turinas nieko neatsakė, bet p a l i k o juos ir s k u b i a i nuėjo, ir niekas nežinojo k u r .

*** Pasakojama, k a d k a i Turinas negrįžo į šiaurinį Doriato p a ­ sienį ir apie jį nebuvo jokių žinių, Belegas D i d y s i s Lankas pats a t v y k o į Menegrotą jo ieškoti. S u n k i a širdimi išklausė jis naujienas apie T u r i n o žygius ir pabėgimą. N e t r u k u s į rūmus parkeliavo ir Tingolas su Melianė, nes vasara jau ėjo į pabaigą. Išgirdęs pasakojimą apie tai, kas n u t i k o , k a ­ ralius tarė: - T a i labai liūdna b y l a , t u r i u ją gerai išnagrinėti. N o r s mano patarėjas Sairosas nužudytas, o įsūnis Turinas pabė­ go, rytoj sėsiu į teismo sostą, dar kartą derama tvarka viską išklausysiu ir tik tuomet paskelbsiu nuosprendį. Kitą dieną karalius atėjo į teismo menę, a p l i n k jo sostą susirinko v i s i Doriato v a d a i ir vyresnieji. B u v o išklausyti v i s i l i u d y t o j a i , iš jų daugiausia ir aiškiausiai kalbėjo M a ­ blungas. K a i jis pasakojo apie kivirčą prie stalo, k a r a l i u i pasirodė, k a d M a b l u n g o širdis linksta prie T u r i n o . - Ar k a l b i k a i p T u r i n o , H u r i n o sūnaus, draugas? - p a ­ klausė Tingolas. - B u v a u jo draugas, tačiau tiesą m y l i u labiau ir seniau, atsakė M a b l u n g a s . - Išklausyk mane i k i galo, v a l d o v e ! K a i viskas b u v o papasakota, net ir T u r i n o atsisveikinant ištarti žodžiai, Tingolas atsiduso. Apžvelgė sėdinčiuosius priešais ir tarė: - Deja! Jūsų veiduose r e g i u šešėlį. K a i p jis prasibrovė į mano valdas? Čia kišasi piktoji jėga. Sairosą l a i k i a u išmin­ t i n g u ir ištikimu, bet jei dabar būtų gyvas, patirtų mano pyktį, nes jo patyčios b u v o piktadarystė ir jį l a i k a u k a l t u dėl to, kas n u t i k o rūmuose. Už tai T u r i n u i atleidžiu. Ta­ čiau negaliu p r o pirštus žiūrėti į jo vėlesnius poelgius, k a i

rūstybė jau turėjo būti ataušusį. Sairoso žeminimas ir v a i ­ k y m a s i k i mirties - tai d a u g i a u n e g u įžeidimas. T a i r o d o kietą ir išdidžią širdį. - Valandėlę Tingolas sėdėjo susi­ mąstęs, p a s k u i liūdnai prabilo: - Turinas y r a nedėkingas įsūnis i r , tiesą sakant, pagal savo padėtį per d a u g išdidus. K a i p galiu globoti tą, k u r i s n i e k i n a mane ir m a n o įstatymą, ar atleisti tam, k u r i s neatgailauja? Toks turėtų būti m a n o nuosprendis. Išvarysiu Turiną iš Doriato. Jeigu mėgins at­ v y k t i , turės stoti prieš mane ir bus teisiamas. Ir k o l nepuls m a n prie kojų, m a l d a u d a m a s atleidimo, jis m a n nebe sū­ nus. Jei kas nors iš čia esančiųjų m a n o , k a d tai neteisinga, tegu kalba! Salėje stojo tyla, ir Tingolas pakėlė ranką, rengdamasis paskelbti nuosprendį. Tačiau tą akimirką į salę paskubo­ m i s įlėkė Belegas ir sušuko: - V a l d o v e , ar dar galiu kalbėti? - A t v y k a i vėlai, - tarė Tingolas. - Ar n e b u v a i kviestas drauge su kitais? - Tai.ti.esa, v a l d o v e , - atsakė Belegas, - tačiau sugaišau k a i ko ieškodamas. Dabar pagaliau atvedžiau liudytoją, kurį būtina išklausyti, k o l dar nenuskambėjo tavo n u o ­ sprendis. - V i s i turėję ką pasakyti b u v o sušaukti, - pasakė kara­ lius. - Ką jis dabar gali papasakoti svaresnio n e g u tie, k u ­ riuos jau išklausiau? - Spręsi pats, k a i išgirsi, - atsiliepė Belegas. - Suteik m a n šitą malonę, jei k a d a b u v a u jos nusipelnęs. - S u t i n k u , tu jos vertas, - tarė Tingolas. Belegas išėjo ir už rankos atsivedė Nelasę, miške gy­ venančią merginą, k u r i niekada neidavo į Menegrotą; ji b u v o išsigandusi ir d i d i n g o s , k o l o n o m i s puoštos salės su

akmens s k l i a u t u , ir gausybės į ją sužiurusių akių. Tingolas paragino ją kalbėti, ir ji pasakė: - V a l d o v e , aš tupėjau medyje... - Čia jos balsas iš bai­ mės ir įtampos regint karalių užsikirto ir ji n u t i l o . K a r a l i u s nusišypsojo ir tarė: - Ir k i t i y r a taip darę, bet nematė reikalo m a n apie tai pasakoti. - T a i p , ir k i t i , - vėl prakalbo mergina, padrąsinta kara­ liaus šypsnio. - N e t ir Lučiena! Ir apie ją galvojau tą rytą, ir apie žmogų Bereną. Tingolas nieko neatsakė; jis nebesišypsojo, tik laukė, k a d a Nelasė vėl prašneks. - Turinas m a n atrodė panašus į Bereną, - pagaliau p r a ­ tarė j i . - M a n sakė, k a d jie iš vienos giminės; k a i kas įžvel­ gia tą giminystę, jei įdėmiai žiūri. Tingolas neteko kantrybės. - G a l ir taip, - tarė jis, - tačiau Turinas, H u r i n o sūnus, dingo mane paniekinęs, ir tu jo daugiau nepamatysi, tad ir giminystės neišsiaiškinsi. Dabar skelbsiu savo nuosprendį. - K a r a l i a u v a l d o v e ! - s u k l i k o mergina. - Palauk t r u p u ­ tėlį, leisk m a n kalbėti. Tupėjau medyje norėdama pažiūrėti į iškeliaujantį Turiną. Ir pamačiau, k a i p iš miško išeina Sai­ rosas su k a l a v i j u ir s k y d u ir iš pasalų šoka ant T u r i n o . Per salę n u v i l n i j o murmesys. K a r a l i u s pakėlė ranką sa­ kydamas: - M a n o ausis iš tavęs g i r d i rimtesnių žinių, negu tikė­ jausi. Dabar gerai apmąstyk visa, ką sakai, nes šioje salėje sprendžiami l i k i m a i . - T a i p m a n sakė ir Belegas, - atsakė mergina, - ir drįsau čionai ateiti ne tik tam, k a d išgelbėčiau Turiną n u o netei­ singo nuosprendžio. Jis smarkus, bet gailestingas. Jie k o -

vėsi, valdove, t u o d u kovėsi, k o l Turinas išmušė Sairosui ir skydą, ir kalaviją, tačiau jis jo nenužudė. Todėl n e t i k i u , k a d jis troško jo mirties. Sairosui teko patirti gėdą, bet to pažeminimo jis nusipelnė. - Tai spręsiu aš, - tarė Tingolas, - tačiau tai, ką pasakei, lems mano sprendimą. T a d a jis s m u l k i a i išklausinėjo Nelasę ir pagaliau atsi­ gręžė į Mablungą tardamas: - Stebiuosi, k a d Turinas tau apie tai nieko nepasakė. - T i k r a i nepasakė, - atsiliepė M a b l u n g a s , - nes būčiau apie tai papasakojęs. Ir išsiskirdamas su juo būčiau kitaip kalbėjęs. - K i t o k s dabar bus ir mano nuosprendis, - tarė Tingo­ las. - K l a u s y k i t e v i s i ! Čia nustatytąją T u r i n o kaltę atleidžiu, nes l a i k a u jį buvus įžeistą ir sukurstytą. K a d a n g i iš tiesų, k a i p jis sakė, šitaip elgėsi vienas mano patarėjų, T u r i n u i nereikės prašyti šito atleidimo. Atleidimą aš j a m nusiųsiu pats, k a d ir k u r jis būtų. Ir p a k v i e s i u su visa garbe grįžti į šiuos rūmus. K a i nuskambėjo nuosprendis, Nelasė staiga p r a v i r k o . - K u r dabar jį rasi? - kalbėjo ji. - Jis p a l i k o mūsų kraštą, o pasaulis platus. - Jis bus surastas, - tarė Tingolas. K a r a l i u s atsistojo. Belegas išvedė Nelasę iš Menegroto ir pasakė jai: - N e v e r k . Jeigu Turinas gyvas ir klajoja tolimose žemė­ se, aš jį rasiu, nors visiems kitiems ir nepavyktų. Kitą dieną Belegas stojo prieš Tingolą ir Melianę, ir k a ­ ralius jam tarė: - Patark m a n , Belegai, nes esu nuliūdęs. Priėmiau H u ­ rino sūnų k a i p savą, ir toks jis turėtų l i k t i , nebent pats H u -

rinas sugrįžtų iš šešėlių ir pareikštų savo teisę. Negalėčiau prieštarauti, k a d Turinas b u v o be kaltės išvarytas į tyrus, ir su džiaugsmu priimčiau jį atgalios, nes tikrai jį mylėjau. - V a l d o v e , suteik m a n leidimą, - atsakė Belegas, - i r , jei pajėgsiu, tavo v a r d u atitaisysiu šią skriaudą. Toks t i ­ kras vyriškumas, kurį jame regėjau, negali tyruose d i n g t i be pėdsako. D o r i a t u i jo reikia, ir reikės vis labiau. Aš i r g i jį m y l i u . Tada Tingolas tarė Belegui: - Dabar paieškos m a n teiks vilties. E i k l y d i m a s m a n o malonės, ir jei rasi jį, saugok ir globok k a i p įmanydamas. Belegai K u t a l i o n a i , jau n u o seno b u v a i p i r m a s Doriato gynėjas, už daugybę narsių žygių ir išmintingų poelgių pelnei mano padėką. Jų visų didžiausias bus, k a i surasi Turiną. A t s i s v e i k i n a n t prašyk bet k o k i o s dovanos, įteik­ siu ją tau. - T a d a prašau k a r i o verto k a l a v i j o , - atsakė Belegas, nes o r k a i šiais l a i k a i s plūsta g a u s i a i , p r i e i n a arti, tad v i e n l a n k o negana, o m a n o t u r i m a s k a r d a s n e p r i l y g s t a jų šarvams. - R i n k i s iš visų, k u r i u o s t u r i u , - atsakė Tingolas, - iš­ skyrus tik manąjį Aranrutą. Belegas išsirinko Anglachelį; tai b u v o didžiai šlovingas kalavijas, tokį vardą j a m davė, nes b u v o kaldintas iš gele­ žies, liepsnojančia žvaigžde kritusios iš dangaus. Jis k i a u ­ rai kirto bet kokią geležį iš žemės gelmių. Jam p r i l y g o tik vienas kalavijas visame Viduržemyje. A p i e jį šioje sakmėje nepasakojama, bet jį nukalė tas pats k a l v i s iš tos pačios rū­ dos. Tas g i n k l i n i n k a s - tai Eolas Tamsusis Elfas, paėmęs į žmonas Aredelę, T u r g o n o seserį. Anglachelį T i n g o l u i jis atidavė, bet labai nenoromis, k a i p mokestį už leidimą gy-

venti N a n Elmote. Tačiau antrąjį kalaviją dvynį, Anguirelį, laikė sau, k o l jį pavogė M a i g l i n a s , jo sūnus. Tačiau k a i Tingolas atgręžė Anglachelį rankena į Belegą, Melianė pažvelgė į geležtę ir tarė: - Tas kalavijas slepia blogį. Jame tebegyvena k a l v i o šir­ dis, ir ta širdis tamsi. Jis nemylės rankos, k u r i a i tarnauja, ir neilgai teišbus su t a v i m i . - V i s dėlto l a i k y s i u jį, k o l galėsiu, - atsakė Belegas. Padėkojęs k a r a l i u i , jis paėmė kalaviją ir iškeliavo. T o l i Beleriando platybėse, įveikdamas daugybę pavojų, jis v e l ­ t u i ieškojo žinių apie Turiną. T a i p praslinko žiema, po jos praėjo ir pavasaris.

VI SKYRIUS

T U R I N A S T A R P ATSKALŪNŲ

Mūsų sakmė vėl grįžta prie T u r i n o . M a n y d a m a s esąs at­ skalūnas, persekiojamas karaliaus, jis negrįžo pas Belegą prie šiaurinių Doriato sienų, bet patraukė į vakarus, slapta išsmuko iš Saugomos žemės ir pasiekė miškus, esančius į pietus n u o Teiglino. Iki N i r n a i t o čia išsibarsčiusiose so­ dybose gyveno nemažai žmonių; beveik v i s i jie b u v o iš Haletės giminės, bet nepriklausė j o k i a m šeimininkui, ver­ tėsi medžiokle, augino g y v u l i u s , laikė kiaules garduose, įdirbdavo miško proskynas aptverę n u o laukinių žvėrių. Tačiau dabar daugelis b u v o žuvę ar pabėgę į Bretilį, ir v i ­ sas tas kraštas susigūžęs drebėjo, baimindamasis orkų ar atskalūnų. M a t tuo suirutės metu namų ir vilties netekę žmonės pasimetė, išsiblaškė po mūšių ir sutriuškinimo n u ­ niokotose žemėse; k a i k u r i u o s į miškus išvijo jų padarytos

piktadarybės. Jie medžiojo ir mito tuo, ką pajėgdavo rasti, bet daugelis griebėsi plėšikavimo ir s t u m i a m i alkio ar kito poreikio tapdavo žiaurūs. Labiausiai jų reikėjo bijoti žie­ mą, k a i p kokių vilkų; tie, kas vis dar gynė savo namus, juos taip ir v a d i n o - gaurvaitais, vilkžmogiais. G a l šešiasdešimt vyrų susibūrė į gaują ir bastėsi po miškus už vakarinių D o ­ riato sienų; žmonės jų nekentė neką mažiau už orkus, nes tarp jų b u v o kietaširdžių atstumtųjų, griežiančių dantį ant savo gentainių. Didžiausias kietaširdis b u v o toks A n d r o g a s , D o r l o m i n e nužudęs moterį ir todėl ten ieškomas. Iš ten kilusių b u v o ir daugiau: iš N i r n a i t o pabėgęs senis A l g u n d a s , v y r i a u ­ sias gaujoje, ir Forvegas, k a i p jis save v a d i n o , vyras švie­ siais plaukais ir neramiai lakstančiomis akimis, stambus ir drąsus, bet jau seniai pamiršęs H a d o r o genties edainų papročius. Tačiau kartais jis galėdavo pasielgti išmintingai ir k i l n i a i . Forvegas v a d o v a v o v i s a i gaujai. Jos narių skai­ čius, v y r a m s mirštant n u o sunkumų ar žūvant peštynėse, jau b u v o sumenkęs i k i penkiasdešimties. Jie tapo atsargūs, k e l i a u d a m i siųsdavo į priekį žvalgus, ilsėdamiesi skirdavo sargybą. Todėl gauja greitai sužinojo apie Turiną, k a i šis atklydo prie jos takų. Jie nusekė iš paskos ir apsupo nepa­ žįstamąjį žiedu, ir taip staiga, k a d Turinas, išėjęs į laukymę prie upelio, išvydo a p l i n k save ratu sustojusius v y r u s , ran­ kose laikančius kalavijus ir įtemptus lankus. Turinas stabtelėjo, tačiau baimės neparodė. - K a s jūs? - tarė jis. - M a n i a u , tik o r k a i tyko žmonių, bet dabar matau, k a d k l y d a u . - T a u gali tekti gailėtis dėl šitos klaidos, - atsakė For­ vegas, - nes čia mūsų plotai, mano v y r a i neleidžia kitiems

juose vaikščioti. Priklydėlių gyvybės - mūsų grobis, ne­ bent jie pasiūlo išpirką. Turinas niūriai nusijuokė: - Iš manęs, atstumto bastūno, negausite jokios išpirkos. Galėsite mane apieškoti, k a i būsiu negyvas, tačiau noras įsitikinti mano žodžių teisumu gali jums atsieiti brangiai. Iki tol nemažai jūsų tikrai mirs. V i s dėlto mirtis atrodė v i s a i arti, nes daugybė strėlių styrojo lankuose, tereikėjo v a d u i tarti žodį. N o r s po p i l ­ ku apsiaustu ir p a l a i d i n e Turinas vilkėjo elfų šarvinius marškinius, viena k i t a iš tų strėlių būtų p a l i k u s i mirtiną žymę. Nė vienas iš priešų nestovėjo taip arti, k a d , išsitrau­ kęs kalaviją, Turinas būtų galėjęs pasiekti jį vienų šuoliu. Staiga Turinas greitai tūptelėjo, nes u p e l i o pakrantėje, sau prie kojų, pastebėjo kelis akmenis. Tą akimirką vienas iš atskalūnų, įširdęs dėl išdidžiojo T u r i n o žodžių, p a l e i d o strėlę j a m į veidą, tačiau ji praskriejo virš galvos, o T u r i ­ nas pašoko tarsi l a n k o templės pamėtėtas ir iš visų jėgų t a i k l i a i sviedė akmenį į šaulį; šis g r i u v o žemėn suknežinta kaukole. - G y v a s būčiau j u m s naudingesnis vietoj to nevykė­ l i o , - tarė Turinas i r , atsigręžęs į Forvegą, pridūrė: - Jei tu čia vadas, neturėtum leisti savo v y r a m s šaudyti be p a ­ liepimo. - Ir neleidžiu, - atsiliepė Forvegas, - tačiau šis gana greitai gavo bausmę. P r i i m s i u tave jo vieton, jei labiau gerbsi mano žodį. - G e r b s i u , - pasakė Turinas, - k o l esi vadas ir v a d o ­ vauji. Bet m a n a u , k a d ne v i e n vadas sprendžia, ar p r i i m t i naują žmogų į būrį. R e i k i a išgirsti visų balsus. Ar y r a kas nenori manęs priimti?

Du atskalūnai šūktelėjo prieštaraujantys; vienas b u v o kritusiojo draugas, v a r d u Ulradas. - Keistas būdas užsitarnauti vietą būryje, - pareiškė jis, - nužudyti vieną geriausių mūsų vyrų! - Ne be priežasties, - atrėmė Turinas. - Tada eikšekit! K a u s i u o s i su jumis abiem v i e n u metu, ginklais ar tik jėga. Pamatysite, ar t i n k u pakeisti vieną iš geriausių jūsų vyrų. Tačiau jeigu imsite lankus m a n išmėginti, tada tokį p r i v a ­ l a u turėti ir aš. Turinas žengė jų l i n k , bet U l r a d a s atsitraukė, v e n g d a ­ mas kovos. Antrasis n u l e i d o lanką ir nuėjo pasitikti T u r i ­ no. T a i b u v o A n d r o g a s iš D o r l o m i n o . Jis sustojo priešais Turiną ir nužvelgė jį nuo galvos i k i kojų. - Neee, - nutęsė jis, purtydamas galvą. - V y r a i žino, mano širdis - ne viščiuko, bet neprilygstu tau. M a t y t , nė vienas čia neprilygsta. Dėkis prie būrio, s u t i n k u . Bet tavo akys dega keista šviesa, esi pavojingas žmogus. K u o tu vardu? - V a d i n u o s i Neitanas, Nuskriaustasis, - atsakė Turinas, ir n u o tol atskalūnai jį šaukdavo N e i t a n u . Tačiau jis, nors t o k i u v a r d u ir skelbė patyręs neteisybę (ir visada b u v o p a ­ siruošęs išklausyti kitus, šitaip skelbiančius), nieko d a u ­ giau nepasakojo apie savo gyvenimą ar namus. V i s dėlto b e n d r i n i n k a i matė jį kritus iš aukštos padėties, ir nors jis neturėjo nieko, išskyrus g i n k l u s , šie b u v o elfų ginklakalių darbo. N e t r u k u s Turinas pelnė būrio pagarbą: pasirodė stiprus ir narsus, miško gyvenimą išmanė geriau nei v i s i k i t i , ir v y r a i ėmė juo pasitikėti, nes nebuvo godus, mažai rūpinosi savo n a u d a . Tačiau jie bijojo jo staigaus pykčio, k u r i o nepajėgė suprasti.

Į Doriatą Turinas grįžti negalėjo, o gal j a m neleido iš­ d i d u m a s . Į Nargotrondą, kritus F e l a g u n d u i , nė vieno nebeįsileisdavo. Turinas nenorėjo žemintis, kreipdamasis į mažąją Haletės gentį Bretilyje, o į Dorlominą eiti nedrįso, nes šis b u v o glaudžiai apsuptas, ir p a v i e n i u i niekas negaĮėjo viltis, k a i p jis manė, įveikti Šešėlių kalnų perėjas. Todėl Turinas l i k o su atskalūnais, nes bet k o k i a draugija padeda lengviau ištverti l a u k i n i o g y v e n i m o vargus. K a d a n g i jis norėjo g y v e n t i ir j o k i u būdu negalėjo su tais atskalūnais kivirčytis, ne i t i n stengėsi s u l a i k y t i juos n u o piktadarybių. T a d greitai apsiprato su n e d o r u g y v e n i m u ir žiaurumu, bet retkarčiais pajusdavo n u b u n d a n t gailestį ir pasibjau­ rėjimą, tuomet grėsmingai niršdavo. Šitaip baisiai ir p a v o ­ jingai Turinas n u g y v e n o i k i tų metų pabaigos, kęsdamas žiemos šaltį ir badą, k o l pagaliau gamta sukruto ir išaušo tikras pavasaris. B u v o k a l b a m a , esą Teiglino giriose likę sodybų, žmo­ nės ten v i s k o matę ir atsargūs, nors jų ten negausu. V i l k žmogių jie ir visiškai nemėgo, ir m e n k a i tegailėjo, bet v i s dėlto atšiauriausiu žiemos metu p a l i k d a v o jiems ten, k u r tikrai surastų, k o k i o nereikalingo maisto. Šitaip tie žmonės tikėjosi išvengti išbadėjusios gaujos antpuolių. Tačiau iš atskalūnų p e l n y d a v o mažiau dėkingumo negu iš žvėrių ir paukščių, ir n a m u s labiau saugojo jų šunys bei tvoros, nes kiekvieną sodybą ir a p l i n k ją iškirstą žemę juosė aukščiau­ sios užtvaros, a p l i n k namus b u v o išrausti g r i o v i a i , eilėmis prismaigstyta kuolų; n u o vienos sodybos i k i kitos vedė ta­ k a i , k a d p r i r e i k u s žmonės, pūsdami ragą, galėtų pasikvies­ ti pagalbos. Tačiau, atėjus p a v a s a r i u i , gaurvaitams tapo pavojinga gaišti taip arti girios gyventojų namų, nes jie galėjo susi-

r i n k t i ir drauge juos išgaudyti; Turinas net stebėjosi, kodėl Forvegas neveda jų iš ten toliau. Pietuose, k u r nebeliko žmonių, b u v o d a u g i a u maisto ir žvėrių, bet mažiau p a ­ vojų. Vieną dieną Turinas pasigedo Forvego ir jo draugo A n d r o g o ; ėmė klausinėti, k u r jie, tačiau k i t i b e n d r a i tik juokėsi. - Spėju, jie t u r i savų reikalų, - pasakė U l r a d a s . - N e t r u ­ k u s jie grįš, tuomet keliausime. G a l net reikės paskubėti m u m s pasiseks, jei iš paskos jiems neatlėks bičių spiečius. Švietė saulė, žaliavo j a u n i medžių lapai; pasibjaurėjęs vargana atskalūnų stovykla, Turinas vienas nužingsniavo t o l i į mišką. Prieš savo valią prisiminė Slaptąją karalystę ir, atrodė, girdėjo Doriato gėlių vardus l y g seniai užmirštos kalbos aidą. Bet staiga jis išgirdo šauksmus ir iš lazdynų tankmės išpuolė jauna moteris; jos drabužiai sudrisko, be­ sibraunant p r o šakas, pati b u v o be galo persigandusi. Ji su­ k l u p o ant žemės neatgaudama k v a p o . Turinas išsitraukė kardą, puolė prie brūzgynų ir nusmeigė vyrą, k u r i s iš ten iššoko -vydamasis moterį. S u l i g smūgiu Turinas suvokė, k a d tai Forvegas. K o l jis nustebęs spoksojo į kraują ant žolės, pasirodė A n d r o g a s ir priblokštas sustingo. - Blogas darbas, N e i t a n a i ! - s u r i k o jis ir išsitraukė kardą. Tačiau Turinas susitvardė ir tarė: - O k u r tada orkai? Ar pralenkėte juos, k a d išgelbėtumėt tą moterį? - Orkai? - nustebo A n d r o g a s . - K v a i l y ! Ir dar v a d i n i save atskalūnu. Atskalūnai neturi jokio kito įstatymo, tik savo poreikius. Žiūrėk savo reikalų, N e i t a n a i , ir n e k l i u d y k m u m s rūpintis savaisiais.

- Taip ir p a d a r y s i u , - atrėžė Turinas. - Bet šiandien mūsų keliai susikirto. P a l i k s i šitą moterį m a n arba k e l i a u ­ si p a s k u i Forvegą. A n d r o g a s nusijuokė. - Jeigu jau r e i k i a šitaip rinktis, tebūnie tavo v a l i a , - p a ­ sakė jis. - N e k e t i n u galynėtis su t a v i m i vienas, bet mūsų draugams šis nužudymas gali nepatikti. T u o m e t u moteris atsistojo ir uždėjo delną T u r i n u i ant rankos. Ji pažvelgė į kraują, tada į Turiną, jos akyse atsi­ spindėjo susižavėjimas. - Nužudyk jį, v a l d o v e ! - tarė ji. - Nužudyk ir jį. T u o ­ met eik su m a n i m i . Jeigu atneši jų galvas, m a n o tėvas L a r nachas t i k r a i apsidžiaugs. Už d v i „vilkų" galvas'jis v y r u s dosniai apdovanoja. Tačiau Turinas atsisuko į Androgą: - Ar toli i k i jos namų? - G a l k o k i a m y l i a , - atsakė šis. - A n a ten, aptverta so­ d y b a . Ji vaikštinėjo už tvoros. - T u o m e t eik greičiau. - Turinas vėl atsigręžė į mote­ rį: - P a s a k y k tėvui, k a d geriau tave saugotų. Tačiau aš n e k a p o s i u savo d r a u g a m s galvų, k a d įsiteikčiau j a m ar kam kitam. T a i taręs, įsikišo kalaviją į makštį. - E i m e ! - tarė A n d r o g u i . - Grįšime. Bet jei n o r i p a l a i d o ­ ti savo vadą, tau teks tai d a r y t i pačiam. Pasiskubink, nes gali k i l t i triukšmas. P a i m k jo ginklus! Moteris nuėjo per mišką, vis gręžiodamasi, k o l d i n g o už medžių. T a d a Turinas, d a u g i a u netardamas nė žodžio, p a l i k o Androgą vieną, o šis, žvelgdamas j a m iš paskos, stovėjo suraukęs kaktą l y g spręsdamas kokią mįslę.

*** Grįžęs į atskalūnų stovyklą, Turinas rado juos s u i r z u s i u s ir nerimastingus: jie per d a u g i l g a i laikėsi toje pačioje v i e ­ toje, netoli n u o gerai saugomų sodybų. V i s i murmėjo prieš Forvegą. „Jis ieško pavojų nežiūrėdamas mūsų, - kalbėjo jie, - ir kitiems gali tekti mokėti už jo m a l o n u m u s . " - T u o m e t išsirinkite naują vadą! - pasakė Turinas, at­ sistodamas prieš juos. - Forvegas nebegali jums v a d o v a u ­ ti - jis negyvas. - Iš k u r žinai? - paklausė U l r a d a s . - Ar kopinėjai medų iš to paties avilio? G a l jį sugėlė bitės? - N e , - atsakė T u r i n a s , - p a k a k o v i e n o geluonies. Aš jį n u ž u d ž i a u . Tačiau p a l i k a u gyvą Androgą, ir jis n e t r u ­ k u s grįš. Tuomet Turinas papasakojo, k a i p viskas įvyko, peik­ damas tuos, k u r i e šitaip darė. J a m bekalbant, pasirodė A n d r o g a s , nešinas Forvego ginklais. v

- Stai, N e i t a n a i ! - šūktelėjo jis. - N e k i l o jokio pavojaus. G a l ji tikisi vėl su t a v i m susitikti. - Jei j u o k a u s i su m a n i m i , - atsiliepė Turinas, - pasigai­ lėsiu, k a d n e a t i d a v i a u jai tavo galvos. Dabar pasakok, tik trumpai. A n d r o g a s gana teisingai apsakė, k a i p viskas b u v o . - Dabar svarstau, koks reikalas atvedė tenai N e i t a ną, - dar pridūrė jis. - A t r o d o , k a d kitoks nei mūsų. K a i atbėgau, jis jau b u v o nužudęs Forvegą. M o t e r i a i šitai p a ­ tiko, ji pasiūlė eiti drauge su ja, prašė mūsų galvų k a i p išpirkos už nuotaką. Bet jis jos nepanoro ir nuvijo šalin. Tuomet kodėl jis griežė dantį prieš vadą - negaliu šito at-

spėti. M a n galvą p a l i k o ant pečių, už tai esu dėkingas, nors ir gerokai sutrikęs. - Jei taip, sakau, k a d nesi kilęs iš H a d o r o tautos, - p a ­ reiškė Turinas. - Greičiau p r i k l a u s a i U l d o r u i Prakeikta­ jam, ir tau derėtų stoti tarnauti A n g b a n d u i . Tačiau dabar klausykite! - suriko visiems. - Siūlau jums rinktis. P r i v a ­ lote pripažinti mane v a d u vietoj Forvego arba leisti m a n eiti savais keliais. Dabar v a l d y s i u šitą būrį arba jį p a l i k s i u . Bet jei norėtumėt mane nužudyti, mėginkit! K a u s i u o s i su jumis visais, k o l žūsiu - arba žūsite jūs. Daugelis vyrų stvėrėsi ginklų, bet A n d r o g a s suriko: - N e ! Jo išsaugota galva dar t u r i šiek tiek proto. Jei kausimės, tikrai ne vienas žus be jokio reikalo i k i tol, k o l nudėsime geriausią mūsų vyrą. - Jis nusijuokė. - Taip jau b u v o , k a i jis prisidėjo prie mūsų. Žudydamas jis pasidaro sau vietos. Kartą šitai jau pasiteisino, galbūt pasiteisins ir dabar. Jis gali nuvesti m u s į geresnį gyvenimą, gal neberei­ kės v i e n kapstytis po kitų žmonių atmatas. Ir senasis A l g u n d a s pridūrė: - Geriausias iš mūsų. Kadaise ir mes būtume padarę tą patį, jei tik būtume drįsę; tačiau jau d a u g ką pamiršome. Jis gali mus pagaliau parvesti namo. Tą akimirką T u r i n u i šovė mintis, k a d , pasiremdamas šita maža gauja, jis galėtų s u k u r t i savą nepriklausomą viešpatiją. Bet pažvelgė į Algundą, į Androgą ir tarė: - Sakote, namo? N u o namų mus skiria aukšti ir šalti Še­ šėlių kalnai. Už jų - U l d o r o gentis, o greta jos - A n g b a n d o p u l k a i . Jeigu visa tai jūsų nebaugina, v y r a i septyniskart po septynis, g a l i u vesti jus namo. Tačiau ar toli nueisime, k o l mirsime?

V i s i tylėjo. T a d a vėl prabilo Turinas: - Ar priimate mane kaip savo vadą? Tuomet vesiu jus pirmiausia į laukinius kraštus, toliau nuo žmonių namų. Galbūt ten mūsų l a u k i a geresnis gyvenimas. G a l ir ne, tačiau bent jau pelnysime mažiau savo gentainių neapykantos. Po šių žodžių v i s i kilusieji iš H a d o r o genties susibūrė a p l i n k Turiną ir pripažino jį v a d u ; sutiko ir k i t i , ne taip p a l a n k i a i nusiteikusieji. Ir Turinas tučtuojau patraukė su būriu iš to krašto.

Tingolas išsiuntinėjo daugybę žmonių, liepęs ieškoti T u ­ r i n o Doriate ir jo pakraščių žemėse, bet tais pirmaisiais po pabėgimo metais visos paieškos l i k o bevaisės, nes n i e k a m nė į galvą neatėjo, k a d Turinas prisidėjo prie atskalūnų ir žmonių priešų. Stojus žiemai, ieškojusieji grįžo pas kara­ lių, išskyrus tik Belegą. V i s i liovėsi ieškoję, tad jis toliau keliavo vienas. Tačiau D i m b a r e ir šiaurinėse Doriato pasienio žemėse reikalai klostėsi prastai. D r a k o n o Šalmo mūšiuose niekas neberegėjo, d i n g o ir D i d y s i s Lankas. M o r g o t o p a k a l i k a i išdrąsėjo, tapo įžūlesni, jų labai pagausėjo. A t s l i n k o ir n u ­ slinko žiema, pavasarį vėl prasidėjo antpuoliai: Dimbaras l i k o nusiaubtas, Bretilio žmonės gyveno a p i m t i baimės, nes blogis artinosi prie jų sienų iš visų pusių, išskyrus pietus. Praėjo beveik metai n u o T u r i n o pabėgimo, o Belegas jo tebeieškojo, tačiau vilties j a m l i k o v i s mažiau. Klajodamas patraukė į šiaurę ir atsidūrė prie Teiglino brastos, n u o ten, gavęs blogų žinių apie naują orkų įsiveržimą iš T a u r - n u F u i n o , apsigręžė. T a i p jau atsitiko, k a d k a i Turinas iške-

l i a v o iš to krašto, neilgai trukus Belegas užsuko į girios žmonių gyvenamas vietas. C i a jis išgirdo keistą tarp jų sklandantį pasakojimą. Girioje pasirodęs aukštas, d i d i n g o stoto žmogus, k i t i sakė, esą tai elfų kariūnas; jis nužudęs vieną iš vilkžmogių ir išgelbėjęs Larnacho dukterį, kurią šie vijosi. - Atrodė labai išdidus, - pasakojo Larnacho duktė Belegui, - žibančiomis akimis, ir vos teikėsi į mane pažiūrėti. Bet vilkžmogius v a d i n o savo draugais ir antrojo nežudė, kreipėsi į jį v a r d u . Jį patį šaukė N e i t a n u . - Ar gali suprasti šitą mįslę? - paklausė Larnachas elfo. - Deja, g a l i u , - atsakė Belegas. - Žmogus, apie kurį k a l ­ bate, y r a tas, k u r i o ieškau. N i e k o d a u g i a u nebesakė Belegas girios žmonėms apie Turiną. T i k įspėjo apie piktąsias jėgas, besikaupiančias šiaurėje. - N e t r u k u s orkai atūš n i o k o d a m i šitą kraštą, jų jėgos bus per didelės, k a d atsilaikytumėt, - aiškino Belegas. - Šiais metais jums teks atsisakyti arba savo laisvės, arba gyvybės. Keliaukite į Bretilį, k o l dar turite laiko! P a s k u i Belegas skubiai patraukė savais keliais, d a i r y d a ­ masis atskalūnų pėdsakų ar kokių ženklų, rodančių, k u ­ r i o n pusėn jie nuėjo. N e t r u k u s jis rado tokių žymių, bet T u ­ rinas jau b u v o per kelias dienas priekyje ir keliavo sparčiai, baimindamasis girios žmonių persekiojimo. Be to, Turinas naudojosi visomis gudrybėmis, kokias tik žinojo, k a d ap­ gautų ar suklaidintų kiekvieną, kuris mėgintų sekti jo būrį. Savo v y r u s jis vedė į vakarus, t o l y n n u o girios žmonių ir nuo Doriato sienų, k o l pagaliau jie pasiekė šiaurinį pakraš­ tį tų didžiųjų aukštumų, kurios skiria Siriono ir N a r o g o

slėnius. Čia žemė b u v o sausesnė, ties keteros kraštu b a i ­ gėsi miškas. Apačioje v i n g i a v o senovinis Pietų kelias, n u o Teiglino brastos jis k i l o aukštyn, kirto vakarinę viržynų dalį ir toliau vedė į Nargotrondą. Tame krašte atskalūnai t r u m p a m apsigyveno, l a i k y d a m i e s i labai atsargiai, retai l i k d a m i d v i naktis toje pačioje vietoje ir k a i p įmanydami slėpdami savo judėjimo ar stovyklos pėdsakus. Todėl net ir Belegas juos vaikėsi veltui. Sekdamas j a m suprantamus ženklus ar iš laukinių padarų, su k u r i a i s galėjo susikalbėti, nugirsdamas gandą apie praėjusius žmones, jis dažnai v i s a i priartėdavo, tačiau k a i jau žengdavo į stovyklą, ji būdavo tuščia; bėgliai savo ruožtu dieną naktį stebėjo viską a p l i n ­ k u i , ir vos įtardavo ką nors artinantis, tuojau pat s p r u k d a ­ v o . „Deja! - sušuko sau Belegas. - Štai k a i p gerai išmokiau šitą žmonių vaiką miškų ir laukų meno! T i k p a m a n y k , it k o k i a elfų gauja." Tačiau ir patys atskalūnai pajuto, k a d jiems ant kulnų l i p a kažkoks nenuilstantis persekiotojas, k u r i o jie negali pamatyti, bet nepajėgia ir atsikratyti. Jie jautėsi vis neramiau.

N e t r u k u s , k a i p Belegas ir būgštavo, o r k a i perėjo Britiachą; Bretilio H a n d i r a s pasipriešino jiems su visomis pajėgomis, kokias pajėgė s u r i n k t i , tad orkai pasuko į pietus per Tei­ glino brastą ieškodami, k u r paplėšikauti. D a u g u m a girios žmonių paklausė Belego patarimo ir išsiuntė moteris su vaikais prašyti prieglobsčio Bretilyje. L a i k u pasprukusios per brastą, jos ir jų p a l y d o v a i išsigelbėjo, bet iš paskos žy­ giuojančius ginkluotus v y r u s jau pasitiko o r k a i ir sutriuš­ k i n o . K e l i prasimušė ir atkeliavo į Bretilį, bet d a u g u m a

žuvo ar pateko į nelaisvę. O r k a i aptiko sodybas, nusiaubė jas ir sudegino. T a d a jie tuojau pat atsigręžė atgal į v a k a ­ rus, ieškodami K e l i o , nes užsinorėjo k u o greičiausiai grįžti į šiaurę su grobiu ir belaisviais. Tačiau atskalūnų žvalgai greitai apie juos suuodė; aiš­ k u , belaisviai jiems mažai terūpėjo, bet iš girios gyventojų priplėštas grobis p a b u d i n o godulį. T u r i n u i atrodė pavojin­ ga pasirodyti orkams, k o l neaišku, kiek jų y r a , bet atskalū­ nai jo neklausė: gyvenant tyruose, jiems stigo daugelio d a ­ lykų, k a i kurie jau gailėjosi sutikę, k a d Turinas juos vestų. T a d Turinas, pasiėmęs tik tokį Orlegą, išsiruošė šnipinėti orkų. V a d o v a u t i gaujai p a l i k o Androgą ir liepė, k o l jų abie­ jų nebus, tūnoti gerai pasislėpus. Orkų būrys b u v o k u r kas didesnis už atskalūnų, tačiau jie atsidūrė kraštuose, k u r retai drįsdavo eiti, be to, o r k a i žinojo, k a d kitapus K e l i o p l y t i Talat Dirnenas, Saugoma žemė, stebima N a r g o t r o n d o žvalgų ir šnipų. Jausdami p a ­ vojų, o r k a i elgėsi atsargiai, jų žvalgai sėlino tarp medžių abipus kelio, k u r i u o traukė būrys. Šitaip b u v o aptikti ir Turinas su O r l e g u : trys žvalgai užkliuvo už jų, gulinčių slėptuvėje. N o r s du iš žvalgų jie n u k i r t o , trečiasis pabėgo rėkdamas: Golug! Golug! T a i p jie v a d i n o noldorus. Į miš­ ką tuojau pasipylė o r k a i , tylomis plačiai pasklido ir puolė ieškoti. Turinas suvokė, k a d išsigelbėti mažai vilties, tad sumanė bent apgauti juos ir n u v i l i o t i n u o tos vietos, k u r slepiasi jo v y r a i . Iš riksmų Golug! supratęs, k a d orkai bai­ m i n a s i N a r g o t r o n d o šnipų, drauge su O r l e g u jis nubėgo į vakarus. Persekiotojai atkakliai juos vijosi, k o l pagaliau, bemėtydami pėdas, Turinas ir Orlegas atsidūrė atvirame lauke. C i a juos tuoj pat pastebėjo, ir bėgantį per Kelią O r -

legą pakirto daugybė strėlių. Tačiau Turiną išgelbėjo elfų šarviniai marškiniai, jam p a v y k o ištrūkti į toliau besitę­ siančius tyrus. Būdamas greitesnis ir gudresnis, jis išvengė priešų ir pabėgo toli į nepažįstamas žemes. T a d a orkai, b i ­ j o d a m i , k a d bėglys gali sukelti N a r g o t r o n d o elfus, nužudė belaisvius ir skubiai pasitraukė į šiaurę.

Praėjo trys dienos, bet Turinas ir Orlegas vis negrįžo, todėl k a i k u r i e atskalūnai panoro išeiti iš olos, kurioje v i s i slėpė­ si, tik A n d r o g a s pasipriešino. K o l jie ginčijosi, staiga prieš juos išdygo pilkas pavidalas. Belegas juos pagaliau sura­ do. Jis žengė į priekį be jokio g i n k l o rankoje ir laikė delnus ištiesęs į juos, tačiau v i s i persigandę pašoko, o A n d r o g a s , prislinkęs už nugaros, užmetė kilpą ir taip ją užveržė, k a d Belego rankos l i k o surištos. - Jeigu nelaukiate svečių, turėtumėt labiau saugotis, tarė Belegas. - Kodėl mane šitaip pasitinkate? A t e i n u k a i p draugas.ir ieškau tik draugo. Neitano - girdėjau, k a d jį taip šaukiate. - Jo čia nėra, - pasakė U l r a d a s . - Iš k u r žinai šį vardą, negi jau seniai m u s šnipinėji? - Jis iš tiesų seniai a p l i n k mus šniukštinėja, - atsiliepė A n d r o g a s . - Tai tas šešėlis, k u r i s m u s sekioja. Galbūt d a ­ bar sužinosime jo tikrąjį tikslą. T a d a liepė pririšti Belegą prie medžio šalia olos. T v i r t a i supančioję jam rankas ir kojas, atskalūnai ėmėsi jį tardyti. Tačiau į visus k l a u s i m u s Belegas atsakinėjo tą patį: - B u v o m e su N e i t a n u draugai n u o tada, k a i pirmą kartą susitikome girioje, tada jis tebuvo vaikas. Ieškau jo tik m e i ­ lės skatinamas ir n o r i u pranešti jam gerą žinią.

- Nužudykime jį ir atsikratysime šnipo, - suurzgė užsi­ rūstinęs A n d r o g a s ; be to, jis pastebėjo puikų Belego lanką ir jo įsigeidė, mat b u v o šaulys. Tačiau k i t i , geresnės širdies, pasipriešino, i r A l g u n das tarė: - V a d a s dar gali grįžti; tuomet, jei jis sužinos, k a d nete­ ko ir draugo, ir geros žinios, tu tikrai pasigailėsi. - N e t i k i u šito elfo pasaka, - atrėžė A n d r o g a s . - Jis y r a Doriato karaliaus šnipas. O jeigu iš tiesų t u r i kokių žinių, p r i v a l o m u m s pasakyti; tada spręsime, ar jos pakankamos, k a d jis liktų gyvas. - L a u k s i u jūsų v a d o , - tarė Belegas. - Stovėsi čia, k o l p r a b i l s i , - pareiškė A n d r o g a s . Tada, prikalbėti A n d r o g o , atskalūnai p a l i k o Belegą p r i ­ rištą prie medžio be maisto ir vandens, o patys susėdo šalia v a l g y t i ir gerti, tačiau Belegas jiems d a u g i a u nieko nepasakė. Šitaip praėjo d v i dienos ir d v i naktys; atskalūnus ap­ ėmė p y k t i s ir baimė, jie norėjo keliauti, d a u g u m a jau b u v o pasiruošę nužudyti elfą. Sutemus jie v i s i susirinko a p l i n k Belegą, ir U l r a d a s n u o olos prieangyje sukurto laužo atsi­ nešė nuodėgulį. Tačiau tą akimirką sugrįžo Turinas. Priėjo t y l i a i , k a i p b u v o pratęs, stabtelėjo šešėlyje už vyrų rato ir nuodėgulio šviesoje išvydo išsekusio Belego veidą. L y g žaibas būtų trenkęs Turiną; akyse pajuto seniai ne­ išverktas, tarsi staiga atitirpusias ašaras. Šoko p i r m y n ir nubėgo prie medžio. - Belegai! Belegai! - šaukė jis. - K a i p čia atsiradai? Ir k o ­ dėl šitaip stovi? Tuoj pat nupjovė d r a u g u i pančius, ir Belegas k r i t o į jo glėbį.

Išklausęs vyrų pasakojimą, Turinas ir širdo, ir liūdėjo, bet už visus labiau j a m rūpėjo Belegas. K o l slaugė jį k a i p mokėdamas, Turinas mąstė apie savo gyvenimą girioje ir suprato turįs p y k t i pats ant savęs. Juk atskalūnai dažnai žudė prašalaičius, jei sugaudavo netoli savo irštvos, tyko­ davo ir plėšdavo keliuose, ir jis, Turinas, jų nesuturėdavo; ne kartą ir pats p i k t a i kalbėjo apie karalių Tingolą ir p i l ­ kuosius elfus, tad t u r i p r i s i i m t i dalį kaltės už tai, k a d į juos žiūrima k a i p į priešus. Tada su kartėliu atsigręžė į v y r u s . - Buvote žiaurūs, - tarė jis, - ir be reikalo. Iki šiol mes niekada nekankindavome belaisvių. T a i orkų vertas dar­ bas, tačiau prie šito mus privedė gyvenimas. V i s i mūsų žygiai b u v o negarbingi ir beprasmiai, reikalingi tik m u m s patiems, kurstantys mūsų širdyse neapykantą. Tačiau A n d r o g a s atsiliepė: - O k a m turėtume tarnauti, jeigu ne sau patiems? Ką m u m s mylėti, jeigu v i s i mūsų nekenčia? - Bent jau aš d a u g i a u nepakelsiu rankos prieš elfus ar žmones, - atsakė Turinas. - A n g b a n d a s t u r i p a k a n k a m a i pakalikų. Jeigu k i t i nepriims drauge su m a n i m i šios prie­ saikos, eisiu toliau vienas. T u o metu Belegas atsimerkė ir pakėlė galvą. - Ne vienas! - tarė jis. - Pagaliau g a l i u pranešti savo ži­ nią. Tu nesi atskalūnas, Neitano vardas tau nedera. Kaltė tau atleista. Tavęs b u v o ieškoma ištisus metus, k a d būtų grąžinta garbė ir vėl tarnautum k a r a l i u i . Per ilgai niekas nebematė D r a k o n o Šalmo. Tačiau Turinas, regis, v i s a i neapsidžiaugė šia žinia ir i l g a i sėdėjo tylėdamas. Po Belego kalbos vėl pajuto užgu­ lantį šešėlį.

- Tegu praslenka ši naktis, - galų gale pratarė, - tada nuspręsiu. K a d ir k a i p būtų, šį urvą rytoj turime p a l i k t i , nes ne v i s i , kas mūsų ieško, l i n k i m u m s gera. - Nė vienas n e l i n k i , - sumurmėjo A n d r o g a s ir p i k t a i pažvelgė į Belegą.

Rytą Belegas, greitai atsigavęs po kančių, k a i p geba senieji elfai, ir Turinas sušneko v i e n u d u . - Tikėjausi d a u g i a u džiaugsmo iš savo žinios, - pasakė jis. - Tu grįši į Doriatą, tiesa? Ir Belegas ėmė m a l d a u t i Turiną k a i p įmanydamas. Tačiau juo l a b i a u jis r a g i n o , juo l a b i a u T u r i n a s dvejojo. Bet s m u l k i a i išklausinėjo Belegą apie T i n g o l o s p r e n d i ­ mą. Belegas papasakojo j a m v i s a , ką žinojo, ir p a g a l i a u T u r i n a s tarė: - V a d i n a s i , M a b l u n g a s pasirodė esąs mano draugas, k a i p kitados? - Greičiau tiesos draugas, - atsiliepė Belegas, - ir tai b u v o iš tiesų geriausia. N o r s lemtis nebūtų b u v u s i tokia teisinga, jeigu ne Nelasės liudijimas. Kodėl, T u r i n a i , kodėl nepapasakojai M a b l u n g u i apie Sairoso antpuolį. Viskas ga­ lėjo susiklostyti kitaip. Ir, - pridūrė jis, žvelgdamas į prie u r v o tysančius v y r u s , - galbūt tebelaikytum šalmą aukštai iškėlęs, ir nebūtum šitaip puolęs. - G a l ir taip, jei sakai, k a d aš puolęs, - tarė T u r i n a s . G a l ir taip. Tačiau taip jau atsitiko; žodžiai strigo m a n gerklėje. Jis manęs nieko neklausė, bet jo akyse regėjau priekaištą dėl darbo, k u r i o n e p a d a r i a u . M a n o - žmo­ gaus - širdis b u v o išdidi, k a i p sakė elfų karalius. Ji tokia ir l i k o , Belegai K u t a l i o n a i . M a n bus kančia grįžti į M e -

negrotą ir kęsti gailestingus ar atlaidžius žvilgsnius, l y g būčiau k o k s išdykęs, bet pasitaisęs berniūkštis. Aš pats turėčiau atleisti, o ne l a u k t i kitų a t l a i d u m o . Ir jau seniai nebesu berniukas; esu iš p r i g i m t i e s v y r a s , o l i k i m a s mane s m a r k i a i užgrūdino. Belegas sunerimo. - Tuomet ką ketini daryti? - paklausė jis. - G y v e n t i l a i s v a i , - atsakė Turinas. - Sito išsiskiriant m a n linkėjo M a b l u n g a s . T i k r i a u s i a i T i n g o l o malonė ne­ sieks mano n u o p u o l i o bendrų. Tačiau dabar su jais nebe­ siskirsiu, jeigu jie nenorės skirtis su m a n i m i . Savaip juos m y l i u , truputėlį m y l i u net ir pačius blogiausius. Jie - m a n o gentainiai, kiekviename iš jų y r a kas nors gera, tai gali aug­ ti. M a t y t , jie liks greta manęs. v

- Žvelgi k i t a i p , n e i regi mano akys, - atsiliepė Bele­ gas. - Jei b a n d y s i atpratinti juos n u o piktadarybių, jie tave pames. N e p a s i t i k i u jais, o v i e n u visų labiausiai. - K a i p elfas gali spręsti apie žmones? - tarė Turinas. - Taįp, k a i p sprendžia apie bet k o k i u s darbus, k a d ir kas juos darytų, - atsakė Belegas, tačiau nutilo ir nebekalbėjo apie piktąjį Androgą, kuris kitus sukurstė taip žiauriai su juo pasielgti. Belegas pajuto T u r i n o nusiteikimą ir bijojo, k a d šis juo nepatikės, k a d susvyruos jų sena draugystė, ir Turinas vėl pasuks blogais keliais. - Sakai, gyventi laisvai, mano drauge T u r i n a i , - tarė jis. - Ką tai galėtų reikšti? - V a d o v a u s i u saviems v y r a m s ir k a r i a u s i u savaip, - at­ sakė Turinas. - Bet dėl to mano širdis jau pasikeitusi: gai­ l i u o s i dėl k i e k v i e n o smūgio, išskyrus tuos, k a i s m o g d a v a u žmonių ir elfų Priešui. Bet visų labiausiai norėčiau šalia matyti tave. P a s i l i k su m a n i m i !

- Jeigu pasilikčiau, mane vestų meilė, bet ne išmintis, atsiliepė Belegas. - Širdis mane įspėja, k a d turėtume grįžti į Doriatą. K i t u r tarp mūsų drieksis šešėlis. - V i s dėlto aš tenai neisiu, - tarė Turinas. - Deja! - sušuko Belegas. - Tačiau k a i p m y l i n t i s tėvas, k u r i s nusileidžia sūnaus įgeidžiui net n e p a i s y d a m a s savo įžvalgos, p a s i d u o d u tavo v a l i a i . T a v o prašymu p a ­ silieku. - P u i k u ! - apsidžiaugė Turinas. Bet tuojau nutilo, l y g pats būtų pajutęs šešėlį, ir sėdėjo kovodamas su savo išdi­ d u m u , neleidžiančiu jam grįžti atgal. Ilgai taip tylėjo, mąs­ tydamas apie prabėgusius metus. Staiga, atsitraukęs n u o savo minčių, pažvelgė. į Belegą ir tarė: - Ta elfe mergina, kurią minėjai, nors jau pamiršau jos vardą... E s u jai didžiai skolingas už paliudijimą l a i k u ; nors negaliu jos p r i s i m i n t i . Kodėl jai rūpėjo žiūrėti, k a i p aš iš­ keliauju? Belegas keistai pažiūrėjo į Turiną. - Iš tiesų, kodėl? - pratarė. - T u r i n a i , ar visada gyve­ n a i širdimi ir puse proto kažkur toli? K a i b u v a i berniukas, dažnai vaikštinėdavai su Nelase girioje. - T i k r i a u s i a i labai seniai, - pasakė Turinas. - G a l mano vaikystė dabar taip atrodo, gal ją aptraukė rūkas, - l i k o tik p r i s i m i n i m a i apie tėvo namus D o r l o m i n e . K a m m a n vaikš­ tinėti su elfe? - G a l k a d sužinotum, ko ji gali tave išmokyti, - tarė Belegas, - tegu tik kelių elfų žodžių, kuriais vadinamos miško gėlės. Bent jau jų vardų nepamiršai. Deja! Žmonių vaike, Viduržemyje y r a ir kitų sielvartų, ne tik tavasis, y r a ir tokių žaizdų, kurias palieka ne g i n k l a i . Iš tiesų i m u gal-

v o t i , k a d elfams ir žmonėms nederėtų susitikti ir turėti k o ­ kių reikalų. Turinas n i e k o nepasakė, tačiau i l g a i žiūrėjo Belegui į veidą, l y g bandytų įžvelgti ten jo žodžių užmintos mįslės atsakymą. Nelasė iš D o r i a t o d a u g i a u n i e k a d a jo nematė, ir jo šešėlis n u o jos atsitraukė. Belegas ir Turinas perėjo prie kitų reikalų ir pradėjo ginčytis, k u r derėtų įsikurti. - Grįžkime į Dimbarą, į šiaurinius pakraščius, k u r k i t a ­ dos vaikščiojome drauge! - džiugiai pasiūlė Belegas. - T e n esame r e i k a l i n g i . N e s e n i a i o r k a i surado kelią iš T a u r - n u F u i n o , prasibrovę per A n a c h o perėją. - N e a t s i m e n u jos, - tarstelėjo Turinas. - N a , n i e k a d a ir n e b u v o m e nusigavę taip t o l i n u o pasie­ n i o , - atsakė Belegas. - Bet esi tolumoje matęs K r i s a i g r i m o viršūnes, o į rytus n u o jų - tamsias G o r g o r o t o sienas. A n a ­ cho perėja - tarp jų, virš M i n d e b o šaltinių aukštumose. T a i sunkus ir pavojingas kelias, tačiau dabar daugelis juo per­ eina, ir D i m b a r a s , anksčiau gyvenęs taikoje, dabar žlunga slegiamas Juodosios Rankos, o Bretilio žmones kamuoja nerimas. Į Dimbarą, kviečiu tave į Dimbarą! - N e , n i e k a d a g y v e n i m e nežengsiu atgal, - tarė T u r i ­ nas. - Be to, ir nelengva dabar pakliūti į Dimbarą. Kelią užstoja Sirionas, žemiau Britiacho t o l i į šiaurę per jį nėra nei tiltų, nei brastų. Keltis per jį pavojinga v i s u r , išskyrus Doriatą. Bet į Doriatą nekelsiu kojos ir n e s i n a u d o s i u T i n ­ golo gailesčiu ir a t l a i d u m u . - Sakei esąs užsigrūdinęs, T u r i n a i . T i k r a i , jei norėjai p a ­ sakyti - užsispyręs. T u o m e t m a n o eilė. T a u leidus, atsisvei­ k i n s i u ir k e l i a u s i u k u o greičiausiai. Jeigu iš tiesų panorėsi greta savęs m a t y t i Didįjį Lanką, ieškok manęs D i m b a r e . T u r i n a s n i e k o nebeatsakė.

Kitą dieną Belegas išsiruošė, ir T u r i n a s ėjo su j u o , k o l n u t o l o n u o s t o v y k l o s per l a n k o šūvį, tačiau n i e k o ne­ kalbėjo. - Ar tai a t s i s v e i k i n i m a s , H u r i n o sūnau? - paklausė Belegas. - Jeigu iš tiesų norėtum laikytis savo žodžio ir būti su m a n i m i , - atsakė Turinas, - tuomet ieškok manęs A m o n Rude! - T a i p Turinas kalbėjo, nė iš tolo n e n u m a n y d a m a s ir nenujausdamas, kas jo l a u k i a ateityje. - Jeigu ne, tai mūsų paskutinis atsisveikinimas. - G a l taip bus geriausia, - ištarė Belegas ir patraukė sa­ vais keliais.

Pasakojama, k a d Belegas grįžo į Menegrotą, stojo prieš Tingolą su Melianė ir apsakė visa, kas n u t i k o , nepaminėjo tik T u r i n o bendrų piktadariško elgesio. Išklausęs Tingolas atsiduso ir tarė: - Įsipareigojau globoti H u r i n o sūnų k a i p tikras tėvas, ir šito nevalia užmiršti nei iš meilės, nei iš neapykantos, nebent grįžtų pats H u r i n a s Tvirtasis. Ko dar jis iš manęs norėtų? O Melianė pasakė: - K u t a l i o n a i , už tavo pagalbą ir garbingumą dabar tave apdovanosiu. T a i vertingiausia, ką galiu duoti. Ir ji padavė visą krepšį lembos - elfų kelioninių p a p l o ­ čių, apvyniotų sidabro lapeliais. L a p e l i a i b u v o surišti siū­ lais, m a z g a i užantspauduoti karalienės antspaudu - balto vaško plokštele, išlieta k a i p telperiono gėlės žiedas. M a t pagal Eldalijės papročius teisė saugoti ir d a l y t i šį maistą priklausė tik karalienei.

- Belegai, šie papločiai padės tau tyruose ar gilią žie­ mą, - tarė Melianė, - padės ir tiems, k u r i u o s pats išsirinksi. Dabar p a t i k i u tau juos išdalyti už mane savo nuožiūra. Sia d o v a n a Melianė parodė T u r i n u i pačią didžiausią malonę, k o k i a b u v o įmanoma, nes i k i tol eldarai niekada nebuvo leidę žmonėms v a l g y t i tos duonos, vėliau i r g i taip elgėsi labai retai. Belegas iškeliavo iš Menegroto ir grįžo į šiaurinius p a ­ kraščius, k u r stovėjo jo n a m a i ir gyveno d a u g draugų. Ta­ čiau, atėjus žiemai, a p r i m u s k a r u i , staiga jie pasigedo Bele­ go. D a u g i a u pas juos jis nebegrįžo.

VII S K Y R I U S

A P I E NYKŠTUKĄ MIMĄ

T o l i a u sakmė pasakoja apie mažąjį nykštuką Mimą. M a ­ žuosius nykštukus v i s i b u v o seniai pamiršę, M i m a s b u v o iš jų paskutinis. N e t ir seniau apie juos n e d a u g težinota. Beleriando elfai v a d i n o juos n i b i n - n o g r i m a i s , tačiau jų nemėgo; ir mažieji nykštukai nieko nemėgo, tik save. Jie nekentė ir bijojo orkų, bet nekentė ir eldarų, o labiausiai egzilų: aiškino, k a d n o l d o r a i užgrobė jų žemes ir namus. Nargotrondą rado ir jį g i l i n t i pradėjo mažieji nykštukai, tik po daugelio metų iš už jūros pasirodė Finrodas Felagundas. K a i kas sakė, k a d jie kilę iš tų nykštukų, k u r i u o s senovė­ je išvarė iš nykštukų miestų rytuose. D a r prieš sugrįžtant M o r g o t u i jie klajodami slinko į vakarus. V a d o jie neturė­ jo, b u v o negausūs, tad nepajėgė aptikti metalų rūdos ir jų kalvystė apmirė, sumenko ginklų atsargos, todėl šie nykš-

t u k a i vis stengėsi l i k t i nepastebimi ir i l g a i n i u i tapo l y g ir ūgiu mažesni už savo gentainius rytuose, vaikščiodavo greitai, n e g i r d i m a i , susikūprinę, įtraukę galvą į pečius. V i s dėlto, k a i p ir v i s a nykštukų gentis, jie b u v o k u r kas stipres­ n i , negu galėtum spręsti iš jų stoto, ir net didžiausių vargų spaudžiami tvirtai k a b i n d a v o s i į gyvenimą. Bet galų gale jie Viduržemyje v i s a i s u n y k o ir išmirė, v i s i , išskyrus Mimą ir du jo sūnus; M i m a s b u v o senas net ir nykštukų akimis, senas ir visų užmirštas.

Iškeliavus Belegui (tai n u t i k o antrą vasarą n u o T u r i n o p a ­ bėgimo iš Doriato), atskalūnams klojosi prastai. Netikėtai prasidėjo lietūs, vis d i d e s n i orkų būriai brovėsi per T e i g l i ną iš šiaurės palei Pietų kelią, k e l d a m i baimę visuose D o r i ­ ato vakarinių pakraščių miškuose. V i s u r b u v o nesaugu ir neramu, būrys dažniau jausdavosi pats esąs medžiojamas, negu medžiodavo kitus. Vieną naktį, visiems gulint be ugnies, aklinoje tamsoje, Turinas apžvelgė savo gyvenimą ir nusprendė, k a d viskas turėtų būti geriau. „Privalau rasti kokį saugų prieglobstį, galvojo jis, - ir pasirūpinti, k a d ištvertume žiemą ir nekęstume a l k i o / ' Tačiau nežinojo, k u r i o n pusėn sukti. Kitą dieną jis su vyrais patraukė į pietus, žengė n u o Teiglino ir Doriato toliau nei k a d a anksčiau. Po trijų dienų žy­ gio jie sustojo prie Siriono slėnio girių v a k a r i n i o pakraščio. Čia žemė b u v o sausesnė ir mažiau apžėlusi, nes jau k i l o aukštyn prie viržynų. N e t r u k u s , p i l k o s lietingos dienos šviesai blėstant, T u ­ rinas ir jo v y r a i prisiglaudė bugienių tankmėje; priešakyje plytėjo atviras laukas, jame dunksojo daugybė riedulių,

suvirtusių vienas ant kito. A p l i n k tvyrojo ramybė, tik lie­ tus lašnojo n u o lapų. Staiga sargybinis šūktelėjo ir pašokę jie išvydo tris p i l k a i apsitaisiusias būtybes su gobtuvais ant galvų, sėlinančias tarp akmenų. Visos trys tempė po didžiulį maišą, tačiau žen­ gė sparčiai. Turinas riktelėjo stoti, jo v y r a i l y g skalikai puolė tiems trims iš paskos, tačiau keliauninkai traukė toliau ir du iš jų pranyko tamsoje, nors A n d r o g a s paleido į juos po strė­ lę. Trečiasis atsiliko, nes b u v o lėtesnis ar nešė daugiau, tad jį netrukus sučiupo ir partrenkė ant žemės; daugybė tvirtų rankų laikė stipriai, nors pagautasis draskėsi ir kandžiojosi kaip žvėris. Priėjo Turinas ir apramino v y r u s . - Ką čia sučiupote? A r g i šįkart reikia taip įnirtingai k a u ­ tis? - papriekaištavo jis. - Jis senas ir mažas. Ką jis gali p a ­ daryti bloga? - Jis kandžiojasi, - burbtelėjo A n d r o g a s , šluostydamasis kruviną ranką. - Jis - orkas ar iš orkų genties. Nužudyk jį! - T i k r a i jis to n u s i p e l n o , nes m u s nuvylė, - pasakė k i v

tas, paėmęs maišą. - C i a nieko nėra, tik šaknys ir maži akmenys. - N e , - tarė Turinas, - jis su barzda. T i k r i a u s i a i jis tik nykštukas. Paleiskite jį, tegu kalba.

T a i g i šitaip sakmėje apie H u r i n o v a i k u s atsirado M i m a s . Jis puolė ant kelių prie T u r i n o kojų ir m a l d a v o p a l i k t i jį gyvą. - E s u senas, - kalbėjo jis, - ir vargšas. T i k nykštukas, k a i p sakai, ne orkas. E s u v a r d u M i m a s . Pone, neleisk jiems manęs nužudyti be jokios priežasties, k a i p žudo orkai. T u r i n u i širdyje jo pagailo, tačiau jis tarė:

- A t r o d a i vargšas, M i m a i , nors tai būtų keista, jei esi nykštukas. Bet mes dar d i d e s n i skurdžiai - žmonės, netu­ rintys nei namų, n e i draugų. Jeigu pasakyčiau, k a d v i e n iš gailesčio belaisvių nepaleidžiame, ką pasiūlytum k a i p išpirką? - Nežinau, ko geidi, viešpatie, - atsargiai pratarė M i m a s . - Šiuokart v i s a i n e d a u g ! - atsiliepė Turinas, su kartėliu dairydamasis, lietui teškiant į akis. - Saugios vietos, k a d iš­ simiegotume sausai, o ne drėgname miške. Neabejoju, k a d t u r i tokią vietelę. - T u r i u , - atsakė M i m a s , - bet n e g a l i u atiduoti jos k a i p išpirkos. E s u per senas, k a d gyvenčiau po a t v i r u d a n g u m . - T a u d a u g i a u jau nebeverta senti, - įsikišo A n d r o g a s , žengdamas į priekį su p e i l i u sveikojoje rankoje, - g a l i u tave n u o šito išvaduoti. - Viešpatie! - s u k l i k o persigandęs M i m a s ir įsikibo T u ­ r i n u i į kelius. - Jeigu neteksiu gyvybės, tu prarasi pastogę, nes be M i m o jos neaptiksi. N e g a l i u jos atiduoti, bet galiu ja pasidalyti. T e n k u r kas d a u g i a u vietos, negu būdavo k a ­ daise, nes daugelis jau išėjo amžiams. - Ir jis p r a v i r k o . - Tavo gyvybė išgelbėta, M i m a i , - pasakė Turinas. - Bent jau k o l nueisime i k i tavo guolio, - pridūrė A n ­ drogas. Tačiau Turinas atsigręžė į jį ir tarė: - Jeigu M i m a s nuves m u s į savo n a m u s be apgaulės ir jie bus t i n k a m i , jo gyvybė bus išpirkta; jo nenužudys nė vienas iš vyrų, einančių su m a n i m i . T a i p aš p r i s i e k i u . M i m a s pabučiavo T u r i n u i kelius i r pasakė: - M i m a s bus tavo draugas, viešpatie. Pradžioje jis iš tavo balso ir kalbos sprendė, k a d esi elfas. Bet jeigu esi žmogus, tai dar geriau. M i m a s nemėgsta elfų.

- K u r tie tavo namai? - paklausė A n d r o g a s . - T u r i būti iš tiesų geri, jei jau reikės jais dalytis su nykštuku. N e s A n ­ drogas nemėgsta nykštukų. Jo gentainiai apie šitą pader­ mę iš rytų n e d a u g teatsinešė gerų atsiminimų. - A p i e save jie p a l i k o dar blogesnių, - atsakė M i m a s . K o k i e mano n a m a i , spręsite juos pamatę. Bet einant jums reikės šviesos, jūs gi tamsoje klupinėjantys žmonės. Grįšiu palankesniu m e t u ir jus n u v e s i u . M i m a s atsikėlė ir pasiėmė maišą. - N e . N e ! - sušuko A n d r o g a s . - Tu j u k neleisi šito, vade? Šito niekšo d a u g i a u nebepamatytum. - Jau temsta, - tarė Turinas. - Tegu jis palieka m u m s kokį užstatą. M i m a i , ar tiks tavo maišas ir tai, kas jo viduje? Nykštukas vėl puolė ant kelių didžiai susijaudinęs. - Jeigu M i m a s neketintų grįžti, jis negrįžtų dėl seno maišo su šaknelėmis, - pasakė jis. - Aš grįšiu. L e i s k m a n eiti! - N e l e i s i u , - atrėžė Turinas. - Jeigu n e n o r i skirtis su savo maišu, turėsi l i k t i drauge su juo. Galbūt, praleidęs naktį po medžių šakomis, pats i m s i labiau mūsų gailėti. Bet ir Turinas, ir k i t i pastebėjo, k a d M i m a s labiau verti­ na maišą ir jo turinį, n e g u iš pažiūros jis atrodo vertas. V y r a i nusivedė senąjį nykštuką į savo menką stovyklą; eidamas jis murmėjo keista kalba, k u r i skambėjo šiurkš­ čiai, l y g k u p i n a senovę siekiančios neapykantos. Tačiau k a i jie supančiojo j a m kojas, nykštukas staiga n u t i l o . Tie, kurie ėjo sargybą, matė jį visą naktį sėdintį t y l i a i , sustin­ gusį tarsi akmenį, tik jo nemiegančios akys klaidžiodamos sužybsėdavo tamsoje.

*** Prieš aušrą lietus liovėsi, medžiuose sušnarėjo vėjas. D i e n a išaušo šviesesnė n e g u daugelis ankstesnių, švelnūs gūsiai iš pietų prablaivė dangų, saulei tekant dar blyškų ir skai­ drų. M i m a s sėdėjo nejudėdamas, l y g miręs, ir ryto šviesoje pasirodė n u o amžiaus sunykęs ir susitraukęs. Turinas atsi­ stojo ir pažiūrėjo į jį. - Dabar šviesos gana, - tarė jis. M i m a s pramerkė akis ir parodė į pančius. K a i jį atrišo, p r a b i l o su įniršiu: - Įsiminkite šitai, k v a i l i a i ! - pasakė jis. - N i e k a d a ne­ pančiokite nykštuko! Jis šito neatleis. N e n o r i u m i r t i , bet dėl to, ką m a n padarėte, m a n o širdis liepsnoja. G a i l i u o s i davęs jums pažadą. - Tačiau aš savojo pažado nesigailiu, - atsiliepė T u r i ­ nas. - Dabar vesi m u s į savo namus. I k i tol apie mirtį ne­ kalbėsime. T o k i a mano valia. Jis įdėmiai pažvelgė nykštukui į akis, ir M i m a s neištvė­ rė jo žvilgsnio; retas išdrįsdavo žiūrėti T u r i n u i į akis, k a i jis pareikšdavo savo valią ar užsirūstindavo. M i m a s tuojau nusigręžė ir atsikėlė. - Sek p a s k u i mane, viešpatie! - tepasakė. - Gerai! - tarė Turinas. - Dabar dar pridursiu: suprantu tavo išdidumą. Galbūt mirsi, bet daugiau nebūsi pančiojamas. - Nebūsiu, - atsakė M i m a s . - Dabar eime! T a i p taręs, jis nuvedė juos prie tos vietos, k u r jį pagavo, ir parodė į vakarus. - Štai mano n a m a i ! - mostelėjo jis. - T i k r i a u s i a i dažnai juos matėte, nes jie aukštai. V a d i n o m e juos S a r b h u n d u , k o l elfai nepakeitė visų vardų.

T a d a v i s i pamatė, k a d jis rodo į A m o n Rudą, Plikąją kalvą, k u r i o s neapaugusi viršūnė b u v o matoma tyruose per daugelį lygų. - Matėme ją, tačiau v i s a d a tik iš t o l i , - tarė A n d r o g a s . K o k s ten gali būti saugus guolis, v a n d u o ar bet koks kitas m u m s reikalingas dalykas? Taip ir m a n i a u , k a d čia k o k i a apgavystė. A r g i žmonės slepiasi kalvos viršūnėje? - M a t y t i t o l i gali būti saugiau n e g u tūnoti pasislėpus, pasakė Turinas. - A m o n Rudas žvelgia toli ir plačiai. G e ­ rai, M i m a i , eisiu ir pažiūrėsiu, ką t u r i m u m s parodyti. K i e k m u m s , klupčiojantiems žmonėms, užtruks ten nukakti? - Visą dieną i k i sutemų, jeigu dabar išeisime, - atsakė Mimas.

N e t r u k u s būrys patraukė į vakarus, priekyje žengė Turinas, šalia jo - M i m a s . Palikę girią, ėjo atsargiai, tačiau kraštas atrodė tuščias ir ramus. Praėjo suvirtusius akmenis ir ėmė k o p t i aukštyn: A m o n Rudas stūksojo ties r y t i n i u pakraščiu tų viržynais apaugusių aukštumų, k u r i o s k i l o tarp Siriono ir N a r o g o slėnių, ir net įveikus akmenuotus viržynų plotus prie jo papėdės, viršūnė tebebuvo aukščiau dar per tūks­ tantį ar d a u g i a u pėdų. Rytų pusėje kalvota žemė su išsi­ barsčiusiais beržų ir šermukšnių guotais, į uolas šaknimis įsikibusiais erškėčiais lėtai k i l o i k i aukštųjų keterų. T o l i a u , virš viržynų, apatiniuose A m o n R u d o šlaituose augo a i glosų atvašynai, tačiau stati p i l k a kalvos galva b u v o n u o ­ ga, išskyrus akmenis dengiančius raudonus seregonus. Besibaigiant popietei, atskalūnai pasiekė kalvos papė­ dę. Jie atėjo iš šiaurės, nes taip juos vedė M i m a s , vakarė-

jančios saulės s p i n d u l i a i krito ant A m o n R u d o v a i n i k o i r seregonai tiesiog švytėjo. - Žiūrėkite! A n t k a l v o s viršūnės kraujas, - tarė A n ­ drogas. - D a r ne, - atsiliepė Turinas.

Saulė l e i d o s i lomose jau tvyrojo prieblanda. K a l v a dabar dunksojo priekyje ir viršuje, todėl v y r a i svarstė, k o k i o dar čia v e d l i o reikia einant prie tokio aiškaus daikto. Tačiau M i m a s vedė juos toliau, tad jie ėmė k o p t i jau stačiais šlaitais ir tuomet suvokė, k a d žengia kažkokiu taku, atpažįstamu pagal slaptus ženklus ar senu p a p r a t i m u . M i m a s s u k d a v o tai šen, tai ten; žvelgdami į šalis, atskalūnai abiejose pusė­ se m a t y d a v o tai atsiveriančias miškingas daubas ir kete­ ras, tai stačiai besileidžiančius šlaitus su didžiulių akmenų priverstomis laukymėmis, duobėmis ir prarajomis, kurias slėpė gervuogių ir erškėčių sąžalynai. Be v e d l i o jie čia, ne­ r a s d a m i kelio, būtų vargę ir karstęsi ištisas dienas. Ilgokai lipę, jie pasiekė statesnį, bet lygesnį paviršių. Paėję po šimtamečių šermukšnių šešėliais, pateko tarp iš­ stypusių aiglosų eilių: ten tvyrojo salsvo k v a p o p r i t v i n k u s i prieblanda. Staiga priešais išdygo uolos siena, plokščia ir l y g i , gal keturiasdešimties pėdų aukščio, tačiau patamsyje dangus virš galvos b u v o vos šviesesnis už uolą, todėl tiks­ l i a i spėti b u v o s u n k u . - Ar tai tavo namų durys? - tarė Turinas. - Sakoma, k a d nykštukai mėgsta akmenį. Jis žengtelėjo arčiau M i m o , jei kartais šis paskutinę a k i ­ mirką sumanytų kokią apgaulę.

- Ne namų d u r y s , o k i e m o vartai, - atsakė M i m a s . Jis pasuko dešinėn palei uolos papėdę ir žengęs dvidešimt žingsnių staigiai sustojo; tada Turinas pamatė, k a d toje vietoje du uolos l u i t a i gal rankų, o gal vėjo ir lietaus taip n u g l u d i n t i , jog dengia vienas kitą ir tarp jų esantį plyšį, šis, staigiai sukdamasis atgal, v e d a į kairę. Angą ilgomis nutį­ susiomis šakomis slėpė a p l i n k u i uolų įtrūkiuose įsišakniję augalai, bet už jos patamsyje viršun k i l o status a k m e n u o ­ tas takas. Juo sruveno v a n d u o , b u v o drėgna ir šalta. Po vieną jie patraukė aukštyn. Viršuje takas vėl pasu­ ko dešinėn, į pietus, p r o erškėtyną išvedė į žalią lygumą ir n u v i n g i a v o toliau į šešėlį. Jie atėjo į M i m o namus - Bar-enNibin-noegą. A p i e juos teatminė senovinės Doriato ir N a r ­ gotrondo sakmės, jų n e b u v o matęs joks žmogus. Tuo tarpu jau v i s a i sutemo, rytuose sužibo žvaigždės, todėl atvykė­ l i a i negalėjo pamatyti, k a i p keistai atrodo ši vieta. A m o n Rudas turėjo tarsi karūną - milžinišką stačią akmens kepurę su plokščiu ir p l i k u viršum. Jo šiaurinė­ je pusėje kūpsojo iškyšulys, l y g u s ir beveik t a i s y k l i n g a i k e t u r k a m p i s , iš apačios nematomas, nes kalvos karūna užstojo jį k a i p siena. V a k a r i n i a m e ir r y t i n i a m e pakraš­ tyje tiesiai žemyn l e i d o s i stačios uolos. T i k iš šiaurės, iš k u r jie ir atėjo, žinantys kelią galėjo l e n g v a i tą vietą p a ­ siekti. N u o „vartų" einantis takas suko p r o žemaūgiais beržais apaugusį, uoloje iškirstą skaidraus vandens t v e n ­ kinį, maitinamą šaltinio, k u r i s tryško iš uolos sienos už t v e n k i n i o . Palei vakarinį kyšulio kraštą v a n d u o g r i o v e ­ l i u čiurleno l y g balta gija. Už medžių, p r i e šaltinio, tarp dviejų aukštų uolos luitų b u v o m a t y t i ola. Pažiūrėti b u v o n e g i l i , žemomis n e l y g i o m i s l u b o m i s , bet viduje atkaklios mažųjų nykštukų rankos per ilgus čia praleistus metus

išrausė urvą g i l i a i kalvoje, ir jie g y v e n o jame pilkųjų elfų nekliudomi.

Jau visiškoje tamsoje M i m a s nuvedė juos pro tvenkinį, k u ­ riame tarp beržų šešėlių dabar atsispindėjo blausios žvaigž­ dės. Prie olos angos jis atsigręžė ir nusilenkė T u r i n u i . - Įeik, viešpatie! - tarė jis. - T a i Bar-en-Danvedas, Išpir­ kos n a m a i . N e s n u o šiol jie t u r i taip vadintis. - Galbūt, - atsiliepė Turinas. - P i r m a pažiūrėsiu. Jis žengė v i d u n su M i m u , k i t i , m a t y d a m i jį nebijant, nusekė iš paskos, net ir A n d r o g a s , labiausiai nepasitikėjęs nykštuku. N e t r u k u s jie atsidūrė visiškoje tamsoje, tačiau M i m a s suplojo delnais, ir iš už k a m p o švystelėjo silpnas žiburys: iš k o r i d o r i a u s olos gilumoje pasirodė kitas nykš­ tukas su mažu d e g l u rankoje. - C h a ! T a i p ir m a n i a u , k a d nepataikiau, - burbtelėjo Androgas. Tačiau M i m a s savo šiurkščia kalba ėmė skubiai šnekė­ ti su antruoju; tai, ką išgirdo, jį supykdė ar nuliūdino, jis puolė į koridorių ir p r a n y k o . Dabar A n d r o g a s b u v o pasi­ rengęs veržtis p i r m y n . - P u l k i m e p i r m i e j i ! - suriko jis. - Jų ten gali būti visas spiečius, bet jie maži. - Spėju, k a d tik trys, - tarė Turinas ir žengė p i r m y n , p a s k u i jį, r a n k o m i s čiuopdami nelygias sienas, sekė v i s i atskalūnai. K o r i d o r i u s d a u g kartų staigiai sukosi tai į vieną pusę, tai į kitą, bet pagaliau priekyje sumirgėjo b l a n k i švieselė, ir jie išėjo į mažą, bet aukštomis l u b o m i s salę, kurią s i l p n a i apšvietė ant dailių grandinių kažkur viršuje, šešėlyje, p a -

kabintos lempos. M i m o čia nebuvo, tačiau aidėjo jo balsas, ir Turinas, eidamas jo l i n k , pasiekė duris salės gale. Pažvel­ gęs v i d u n , pamatė Mimą klūpantį ant grindų. Šalia jo tylė­ damas stovėjo antrasis nykštukas su d e g l u , o ant a k m e n i ­ nės p a k y l o s prie sienos gulėjo dar vienas. - K i m a i , K i m a i , K i m a i ! - vaitojo senasis nykštukas, r a u ­ damas sau barzdą. - Ne v i s i tavo šūviai lėkė p r o šalį, - pasakė Turinas A n d r o g u i . - Bet šįkart, ko gero, geriau būtum nepataikęs. L a ­ b a i jau lengvai l a i d a i strėles. T i k v a r g u ar išgyvensi tiek i l g a i , k a d įgytum išminties. Palikęs būrį, Turinas t y l i a i priėjo, pastovėjo M i m u i už nugaros, tada prabilo: - K o k i a bėda n u t i k o , šeimininke? Šiek tiek m o k u g y d y ­ ti. G a l g a l i u tau padėti? M i m a s atsigręžė, jo akys degė r a u d o n a i . - Nebent galėtum atsukti laiką atgal ir n u k a p o t i žiau­ rias savo vyrų rankas, - atsakė jis. - T a i m a n o sūnus. Jam į krūtinę pataikė strėlė. Dabar jis jau nebepasiekiamas. Mirė saulei leidžiantis. Tavo pančiai m a n sukliudė jį išgydyti. Ir vėl seniai gniaužiamas gailestis užliejo T u r i n u i širdį tarsi v a n d u o iš uolos. - A k ! - tarė jis. - Sugrąžinčiau tą strėlę, jei galėčiau. D a ­ bar šie n a m a i iš tiesų t u r i būti v a d i n a m i B a r - e n - D a n v e d u , Išpirkos namais, nes l a i k y s i u save tavo s k o l i n i n k u , nesvar­ b u , gyvensime čia ar ne. O jei k a d a bent kiek praturtėsiu, sumokėsiu tau už sūnų gryno aukso išpirką k a i p sielvarto ženklą, net jei tai jau nebepaguos tavo širdies. M i m a s atsistojo ir i l g a i žvelgė į Turiną. - Girdžiu tavo žodžius, - tarė jis. - K a l b i k a i p senovės nykštukų v a l d o v a s , ir tuo žaviuosi. Dabar mano širdis atlė-

go, nors ji nesidžiaugia. Todėl sumokėsiu ir savąją išpirką: jeigu norite, galite čia gyventi. Bet p r i d u r s i u štai ką: tasai, k u r paleido šitą strėlę, p r i v a l o sulaužyti savo lanką su strė­ lėmis ir padėti prie mano sūnaus kojų; ir d a u g i a u niekada jis tenepaima strėlės ar lanko. Jei paims, čia pat mirs. Tokį s k i r i u j a m prakeiksmą. A n d r o g a s persigando, išgirdęs šį prakeiksmą; nors ir širsdamas, bet sulaužė lanką ir strėles ir padėjo prie m i ­ rusio nykštuko kojų. Tačiau išeidamas iš kambario p i k t a i žvilgtelėjo į Mimą ir sumurmėjo: - Sako, nykštuko prakeikimas niekada neišnyksta; bet ir žmogaus skirtasis gali išsipildyti. Tegu jis miršta su ieti­ m i gerklėje!

Tą naktį jie sugulė salėje ir miegojo neramiai, nes greta rau­ dojo M i m a s ir Ibunas, jo antrasis sūnus. Nežinia, k a d a viskas nutilo, bet pagaliau nubudę atskalūnai nykštukų neberado, kambarys b u v o užremtas akmeniu. Diena vėl išaušo graži, ryto saulėje atskalūnai nusiprausė prie tvenkinio ir susirado turimo maisto. Bevalgant prieš juos išdygo M i m a s . Jis nusilenkė T u r i n u i . - Jis išėjo, ir viskas baigta, - tarė M i m a s . - Jis g u l i su savo protėviais. Dabar imkimės to g y v e n i m o , koks l i k o , nors m u m s skirtų dienų gali būti nedaug. Ar tinka tau M i m o namai? A r išpirka sumokėta i r priimta? - Taip, - atsakė Turinas. - Tuomet jie tavo, t v a r k y k i s čia k a i p tinkamas, išskyrus viena: uždarytojo kambario niekas neatvers, tik aš. - G i r d i m e , ką sakai, - atsiliepė Turinas. - G y v e n d a m i čia, esame saugūs, ar bent taip atrodo, bet vis tiek m u m s

reikia maisto ir kitų daiktų. K a i p mes išeisime? Ir dar svar­ b i a u - k a i p sugrįšime? M i m a s nusikvatojo g e r k l i n i u , nerimą keliančiu j u o k u . - Ar bijote, k a d atėjote v o r u i iš paskos į pačią jo v o r a ­ tinklio širdį? N e , M i m a s nevalgo žmonių. Ir voras s u n k i a i dorotųsi iš karto su trisdešimčia širšių. Žiū, jūs g i n k l u o t i , o aš stoviu tuščiomis rankomis. N e , turime dalytis, jūs ir aš: namais, maistu, u g n i m i , gal ir k i t o k i o m i s gėrybėmis. N u m a n a u , k a d namus saugosite ir jų paslapties neišduosite savo pačių labui net ir tada, k a i jau žinosite, k a i p išeiti ir ateiti. L a i k u i bėgant, šito išmoksite. K o l kas jums reikės v e d l i o - M i m o ar jo sūnaus Ibuno, k a d vestų, k a i eisite iš čia; vienas mūsų eis su jumis drauge ar lauks grįžtant k o ­ kioje nors vietoje, kurią galėsite surasti patys v i e n i . M a t y t , kasdien ta vieta bus vis arčiau namų. Turinas su tuo sutiko ir padėkojo M i m u i ; patenkinti b u v o ir d a u g u m a vyrų. A n k s t y v o vasaros ryto saulėje ši vieta atrodė p u i k i gyventi. T i k vienas A n d r o g a s neslėpė prastos nuotaikos. - Juo greičiau patys mokėsime išeiti ir pareiti, juo ge­ r i a u , - murmėjo jis. - D a r niekada neturėjome belaisvio, kuris tvarkytų mūsų reikalus.

Tą dieną jie ilsėjosi, valė ginklus, tvarkė daiktus; maisto turėjo dar d v i e m ar trims dienoms, be to, savo atsargas pridėjo M i m a s . Jis davė tris didžiulius p u o d u s ir malkų; atnešė ir savo maišą. v

- Šlamštas, - parodė jis. - Neverta nė v o g t i . V i e n l a u k i ­ nės šaknys.

Tačiau nuplautos šaknys pasirodė baltos ir mėsingos, išvirtos tiko v a l g y t i , net priminė duoną. Atskalūnai jomis džiaugėsi, nes jau labai seniai b u v o neragavę duonos, tik retkarčiais jos p a s i v o g d a v o . - L a u k i n i a i elfai jų nepažįsta, p i l k i e j i elfai n e m o k a rasti; užjūrio pasipūtėliai per d a u g pasipūtę, k a d knistųsi, - k a l ­ bėjo M i m a s . - K a i p jos vadinasi? - paklausė Turinas. M i m a s k r e i v a i pažvelgė į jį. - Vardą jos t u r i tik nykštukų kalboje, o tos kalbos mes n e m o k o m e , - tarė jis. - Ir n e m o k o m e žmonių, k a i p rasti tų šaknų, nes žmonės - godūs švaistūnai ir nesiliautų kasę, k o l neišnaikintų visų augalų; o dabar, klaidžiodami t y r u o ­ se, jie praeina p r o jas nepastebėję. D a u g i a u iš manęs nie­ ko nesužinosite, bet galite naudotis m a n o d o s n u m u , k o l m a l o n i a i kalbate, nešnipinėjate ir nevagiate. - M i m a s vėl nusijuokė g e r k l i n i u j u o k u ir kalbėjo toliau: - Jos didžiai vertingos. Alkaną žiemą vertingesnės už auksą, nes jas ga­ l i m a k a u p t i , k a i p voverė k a u p i a riešutus, i r mes jau k r o ­ vėme atsargą iš pirmųjų tinkamų. Tačiau esate k v a i l i a i , jei manote, k a d nesiskirčiau su v i e n u mažu nešuliuku net dėl savo gyvybės, - T a i p sakai, - atsiliepė U l r a d a s , k u r i s , pagavus Mimą, t i k r i n o jo maišą. - V i s dėlto nenorėjai su juo skirtis, ir tavo žodžiai verčia mane dar labiau stebėtis. M i m a s pasisuko ir niūriai į jį įsistebeilijo. - E s i vienas tų kvailių, dėl kurių pavasaris neliūdėtų, jei žiemą pražūtum, - tarė jis U l r a d u i . - D a v i a u žodį ir bū­ čiau grįžęs, n o r o m i s ar nenoromis, su maišu ar be jo, k a d ir ką n i e k u o netikintis, be garbės žmogus manytų! Tačiau

nemėgstu per nedorųjų prievartą skirtis su tuo, kas m a n o , tebūnie tai nors bato raištelis. Ar m a n a i , jog neatsimenu, k a d tavo rankos b u v o tarp tų, k u r i o s mane pančiojo ir ši­ taip sukliudė m a n tarti dar vieną žodį mano sūnui? N e t k a i i m s i u žemės duoną iš savo podėlio, tavo dalies ten nebus, o jei tu ją v a l g y s i , v a l g y s i tik per savo draugų malonę, o ne mano. M i m a s nuėjo. Tačiau U l r a d a s , krūpčiojęs n u o jo piktų žodžių, pratarė, žvelgdamas j a m p a v y m u i : - Skambūs žodžiai! Bet v i s dėlto senasis sukčius turėjo maiše dar kažkokių daiktų, jie atrodė panašiai, tik svėrė d a u g i a u ir b u v o kietesni. Ko gero, y r a ir kitų dalykų, ne tik žemės d u o n a , kurių elfai neranda, o n u o žmonių jie slepiami! - G a l ir taip, - atsiliepė Turinas. - Bet nykštukas bent jau v i e n u atžvilgiu sakė tiesą, k a i p a v a d i n o tave k v a i l i u . K a m sakai, ką galvoji? Jeigu malonūs žodžiai stringa ger­ klėje, m u m s visuomet geriau pravers tyla.

D i e n a praslinko r a m i a i , niekas iš atskalūnų nenorėjo nie­ k u r eiti. Turinas d a u g vaikščiojo žolynais, n u o vieno krašto i k i kito, žvalgėsi ir į rytus, ir į vakarus, ir šiaurėn, stengda­ masis suprasti, k a i p t o l i m a t y t i , k a i oras skaidrus. Šiaurės pusėje, atrodė, keistai arti jis įžiūrėjo Bretilio girias, žaliu k i l i m u kylančias prie A m o n Obelio. Turinas pastebėjo, k a d tenai jo akys k r y p s t a dažniau, negu jis norėtų, nors negalė­ jo suprasti kodėl; juk jo širdį labiau traukė šiaurės v a k a r a i , j a m rodėsi, k a d ten, dangaus pakraštyje, už daugelio lygų, įžiūri Šešėlių kalnus ir gimtųjų žemių pakraščius. Bet, be­ sibaigiant dienai, Turinas pakėlė akis į vakarus, pažvelgė

į saulėlydį, į raudoną, žemyn besiritančią saulę, k u r i jau skendo tolimų krantų miglose, o arčiau jau tamsiuose še­ šėliuose dunksojo N a r o g o slėnis. Šitaip prasidėjo T u r i n o , H u r i n o sūnaus, gyvenimas M i m o menėse, Bar-en-Danvede, Išpirkos namuose.

G a n a i l g a i atskalūnų gyvenimas, jų džiaugsmui, klostėsi p u i k i a i . V a l g i o netrūko, jie turėjo gerą, šiltą ir sausą p a ­ stogę, kurioje b u v o d a u g vietos. Paaiškėjo, k a d kadaise urvuose, esant r e i k a l u i , galėjo prisiglausti ir šimtas ar d a u ­ giau gyventojų. G i l i a u jie rado dar vieną salę. Šios vienoje pusėje b u v o židinys, k u r i o kaminas k i l o aukštyn per uolą, o k a m i n o angą g u d r i a i slėpė uolos plyšys. D a u g b u v o ir kitų kambarių greta salių ar koridoriaus, k a i k u r i e skirti gyventi, k i t i darbams a r sandėliams. A p i e sandėlius M i ­ mas nusimanė k u r kas geriau nei jie, turėjo daugybę indų ir dėžių iš akmens ar medžio, tie daiktai atrodė labai seni. Bet d a u g u m a kambarių dabar stovėjo tušti; ginklinėse su­ kabinti k i r v i a i ir k i t i įnagiai b u v o surūdiję ir apdulkėję, kalvės seniai nenaudotos, išskyrus vieną mažą kambarėlį prie vidinės salės, - šiame taip pat b u v o žaizdras, jo k a minas ėjo i k i didžiojo židinio k a m i n o . Šičia M i m a s kartais d i r b d a v o , bet kitiems žiūrėti neleisdavo. Ir dar jis nepa­ pasakojo apie slaptus laiptelius, vedančius iš jo namų ant plokščios A m o n R u d o viršūnės. Juos aptiko A n d r o g a s , k a i kamuojamas alkio ieškojo M i m o maisto sandėlių ir pasi­ k l y d o urvuose; tačiau apie savo atradimą n i e k a m nesakė. Tais metais į žygius jie d a u g i a u nebetraukė; jei ir išsi­ ruošdavo žemyn medžioti ar r i n k t i maisto, eidavo d a u ­ giausia mažais būreliais. Bet jiems vis dar b u v o s u n k u rasti

kelią atgal, be T u r i n o , gal tik kokie šeši jo v y r a i nenuklydę pareidavo namo. V i s dėlto, pamatę, k a d labiau įgudusieji sugeba be M i m o pagalbos užlipti į slėptuvę, atskalūnai prie šiaurinės sienos plyšio pastatė sargybą budėti ir dieną, ir naktį. Iš pietų priešų sulaukti jie nesitikėjo, nevertėjo ir baimintis, k a d kas nors iš tos pusės įkops į A m o n Rudą, tačiau dieną kalno karūnos viršuje sėdėdavo sargybinis ir žvalgydavosi po apylinkių tolius. K a d ir kokios stačios b u v o viršūnės sienos, kas nors galėjo ją pasiekti, nes į rytus n u o u r v o angos b u v o iškirsti grubūs laiptai, vedantys i k i šlaitų, kuriais žmonės galėjo užsikabaroti niekieno nepa­ dedami. Taip bėgo tie metai be rūpesčių ar nerimo. Tačiau die­ nos trumpėjo, tvenkinys papilkėjo ir atšalo, beržai numetė lapus, vėl grįžo stiprūs lietūs ir tekdavo d a u g i a u laiko p r a ­ leisti viduje. Tuomet atskalūnams ėmė įgristi tamsa po k a l ­ nu ar b l a u s i šviesa menėse; d a u g e l i u i pradėjo atrodyti, k a d gyventi būtų geriau, jei nereikėtų v i s k u o dalytis su M i m u . L a b a i jau dažnai jis išnerdavo iš k o k i o tamsaus užkaborio ar t a r p d u r i o , k a i jie m a n y d a v o jį esant k i t u r . K a i šalia bū­ davo M i m a s , atskalūnams kalba nejaukiai nutrūkdavo. Jie net pradėjo kalbėtis vienas su k i t u pašnibždomis. Tačiau T u r i n u i viskas rodėsi kitaip, ir atskalūnai nesi­ liovė tuo stebėjęsi. Juo toliau, juo labiau jis draugavo su senuoju nykštuku ir klausėsi jo kalbų. Per žiemą jis ilgas valandas sėdėdavo su M i m u ir k l a u s y d a v o s i jo išminties ir pasakojimų apie jo ilgą gyvenimą. N e p e i k d a v o Turinas jo ir tuomet, k a i šis p i k t a i kalbėdavo apie eldarus. A t r o ­ dė, k a d M i m u i tai labai patinka, ir jis atsilygindamas rodė T u r i n u i d a u g p a l a n k u m o ; tik jį vieną kartais įsileisdavo į kalvę ir jie ten tyliai kalbėdavosi.

*** Praėjo r u d u o , ir žiema užgriuvo v i s u s m a r k u m u . D a r prieš Julą iš šiaurės sniego prinešė d a u g i a u , negu jie b u v o k a d a matę upių slėniuose. T u o metu, augant A n g b a n d o galiai, Beleriande žiemos vis sunkėjo. A m o n Rudą visiškai užsni­ go, tik atkakliausieji drįsdavo žengti laukan. K a i k u r i e ap­ sirgo, visus k a m a v o alkis. Staiga v i d u r y žiemos blyškioje dienos šviesoje tarp jų atsirado žmogus, k a i p atrodė, labai stambus ir aukštas, apsivilkęs baltais drabužiais, su baltu g o b t u v u . Jis išven­ gė sargybinių ir, netardamas nė žodžio, priėjo prie ugnies. K a i v y r a i pašoko, jis nusikvatojo ir atmetė gobtuvą; v i s i pamatė, k a d tai Belegas D i d y s i s Lankas. Po savo plačiu drabužiu jis atsigabeno didžiausią ryšulį, k u r i a m e turėjo gausybę žmonėms reikalingų dalykų. Šitaip Belegas grįžo pas Turiną, pasidavęs savo m e i ­ lei ir atmetęs išmintį. Turinas nuoširdžiai džiaugėsi, nes dažnai gailėdavosi dėl savo užsispyrimo; dabar jo širdies troškimas b u v o patenkintas, ir neprireikė žemintis ar at­ sisakyti savo laisvės. Turinas džiaugėsi, bet A n d r o g a s ne; nepatiko šitai ir k a i k u r i e m s kitiems. Jiems atrodė, k a d Be­ legas ir jų vadas b u v o sudarę slaptą susitarimą ir slėpė jį n u o būrio. A n d r o g a s pavydžiai abu sekė, k a i jie kalbėjosi susėdę atskirai. Belegas atsinešė H a d o r o šalmą, mat tikėjosi, k a d šalmas atgaivins T u r i n o mintis, paskatins jį galvoti apie ką kita, o ne apie gyvenimą tyruose vadovaujant mažam būriui. - Štai tavasis, grąžinu jį tau, - tarė Belegas T u r i n u i , iš­ i m d a m a s šalmą. - B u v o paliktas mano globai šiauriniuose pakraščiuose, bet, t i k i u o s i , nebuvo užmirštas.

- Beveik užmirštas, - atsakė Turinas, - tačiau taip d a u ­ g i a u nebus. T a d a užsigalvojęs n u t i l o , bet staiga pastebėjo Belego rankoje dar kažką blizgant. T a i b u v o Melianės d o v a n a , tik laužo šviesoje sidabro lapeliai švytėjo r a u d o n a i . Pamačius antspaudą, T u r i n o žvilgsnis apsiblausė. - Ką ten turi? - paklausė. - Didžiausią dovaną, kokią gali d o v a n o t i tas, kas tave v

v i s dar m y l i , - atsakė Belegas. - Stai lembas-in-Elid, eldarų kelionės d u o n a , kurios skonio dar nepatyrė joks žmogus. - P r i i m u savo tėvų šalmą ir didžiai dėkoju tau už tai, k a d jį saugojai, - tarė Turinas. - Bet dovanų iš Doriato ne­ priimsiu. - Tuomet pasiųsk atgal savo kalaviją ir visą g i n k l u o ­ tę, - atsiliepė Belegas. - Pasiųsk ir savo jaunystėje gautą auklėjimą, žinias. Ir savo v y r a m s , k u r i e , pasak tavęs, b u v o ištikimi, leisk m i r t i d y k u m o j e , jei tavo toks nusiteikimas. V i s dėlto ši d u o n a dovanota m a n , o ne tau, todėl galiu d a ­ r y t i su ja ką tinkamas. N e v a l g y k , jeigu ji stringa tau gerklė­ je, tačiau k i t i gal labiau išalkę ir ne tokie išdidūs. T u r i n o akys blykstelėjo, tačiau, žiūrint į Belegą, ugnis užgeso, jos papilkėjo, ir T u r i n a s tarė vos g i r d i m u balsu: - Stebiuosi, drauge, k a d tu teikiesi grįžti pas tokį stor­ žievį. Iš tavęs p r i i m s i u v i s a , ką d u o s i , net ir priekaištus. N u o šiol v i s u r m a n padėsi, tik nekalbėsime apie kelionę į Doriatą.

VIII S K Y R I U S

L A N K O I R ŠALMO ŽEMĖ

K i t o m i s d i e n o m i s Belegas u o l i a i d a r b a v o s i būrio l a b u i . Slaugė sužeistuosius i r l i g o n i u s , i r v i s i sparčiai gijo, nes tais l a i k a i s p i l k i e j i e l f a i dar tebebuvo d i d i gentis, t u r i n t i ypatingų galių, d a u g išmanė apie gyvenimą i r apie v i ­ sas g y v a s būtybes. N o r s jie mažiau g i l i n o s i į išmintį ir meistrystę n e g u e g z i l a i iš V a l i n o r o , v i s dėlto jie mokėjo daugelį dalykų, nepasiekiamų ž m o n ė m s . Be to, Belegas L a n k i n i n k a s garsėjo D o r i a t o gentyje: b u v o s t i p r u s , iš­ t v e r m i n g a s , įžvalgus tiek p r o t u , tiek a k i m i s , p r i r e i k u s n a r s i a i k a u d a v o s i mūšyje, k l i a u d a m a s i s n e t i k l a k i o m i s savo ilgojo l a n k o strėlėmis, bet ir didžiuoju k a l a v i j u A n g l a c h e l i u . I r M i m o širdyje augo v i s didesnė n e a p y ­ k a n t a , nes, k a i p j a u minėta, jis nekentė visų elfų; jis v i s p a v y d e s n e a k i m i žvelgė į tą meilę, kurią T u r i n a s jautė Belegui.

Žiema baigėsi, viskas n u b u d o , atėjo pavasaris, ir atskalū­ nams greitai teko griebtis rimtesnių darbų. Sujudo ir M o r ­ goto jėgos; tarsi i l g i čiuopiančios rankos pirštai, M o r g o t o pulkų priešakiniai būriai jau ieškojo kelių į Beleriandą. K a s galėtų nujausti M o r g o t o sumanymus? K a s aprėp­ tų kėslus to, k u r i s kitados b u v o M e l k o r a s , galingasis tarp ainurų iš Didžiosios Giesmės, ir dabar k a i p juodasis v a l ­ dovas sėdi juodajame šiaurės soste, su v i s a piktybe sver­ damas bet kokias jį pasiekiančias, gal šnipo ar išdaviko atneštas žinias, žvelgdamas proto akimis ir suprasdamas k u r kas d a u g i a u apie priešų žygius ir siekius, n e g u tikisi net išmintingiausieji iš jų, išskyrus karalienę Melianę. Jo mintis dažnai ją siekdavo, bet čia ir žlugdavo. Todėl šiais metais savo piktybę jis atgręžė į žemes S i ­ riono vakaruose, k u r vis dar b u v o j a m besipriešinančių jėgų. G o n d o l i n a s tebestovėjo, tačiau b u v o paslėptas. A p i e Doriatą jis žinojo, bet dar negalėjo į jį įžengti. T o l i a u p l y ­ tėjo Nargotrondas, į kurį nė vienas jo tarnas dar nebuvo radęs kelio, tas vardas kėlė jiems siaubą; ten gyveno slaptų jėgų k u p i n a F i n r o d o gentis. O iš tolimų pietų, iš už baltų­ jų N i m b r e t i l i o beržynų, n u o A r v e r n i e n o krantų ir Siriono žiočių s k l i d o gandai apie laivų uostus. Tų kraštų jis nega­ lėjo pasiekti, k o l nenukariavo visų kitų. T a d dabar orkai plūdo iš šiaurės vis didesniais būriais. Ėjo jie per Arnachą, krito ir Dimbaras, jų b u v o p i l n a v i s u o ­ se šiauriniuose Doriato pasieniuose. O r k a i traukė senuoju k e l i u , v e d u s i u per ilgą Siriono tarpeklį, greta salos, k u r k i ­ tados stovėjo F i n r o d o M i n a s Tiritas, toliau per žemes tarp M a l d u i n o ir Siriono ir dar toliau per Bretilio pakraščius i k i Teiglino brastos. Iš ten n u o seno kelias suko per Saugomą lygumą, tuomet leidosi žemyn į N a r o g o slėnį išilgai papė-

dės aukštumų, virš kurių kūpsojo A m o n Rudas; galiausiai tas kelias siekė Nargotrondą. Bet orkai tuo k e l i u dar nėjo toli: ten, tyruose, dabar tūnojo pasislėpęs jų siaubas, ir n u o raudonosios kalvos viską sekė įdėmios akys, apie kurias orkų niekas n e b u v o įspėjęs. Tą pavasarį Turinas vėl užsidėjo H a d o r o šalmą, ir Be­ legas džiūgavo. Pradžioje jų būrys teturėjo mažiau nei penkiasdešimt vyrų, tačiau dėl Belego s u m a n u m o miške ir T u r i n o drąsos priešams atrodė didžiulis. Orkų žvalgai pražūdavo, jų stovyklos b u v o nuolat sekamos, ir vos jie susiruošdavo didesne jėga žygiuoti per kokią siaurą vietą, iš už uolų ar iš medžių šešėlių p u l d a v o D r a k o n o Šal­ mas ir jo v y r a i , aukšti ir nuožmūs. V o s kalvose nuaidėjus jo r a g u i , orkų v a d a i sudrebėdavo ir v i s i kariai gręždavosi bėgti, nors dar nebuvo s u z v i m b u s i nė v i e n a strėlė, nebuvo švystelėjęs kardas.

Jau sakyta, jog M i m a s , užleidęs savo slaptą būstą A m o n R u d e T u r i n u i ir jo būriui, pareikalavo, k a d tas, k u r i s p a ­ leido jo sūnų nužudžiusią strėlę, sulaužytų savo lanką su strėlėmis ir padėtų prie K i m o kojų; tas žmogus b u v o A n d r o g a s . Didžiai nenorėdamas A n d r o g a s padarė, k a i p liepė M i m a s . N e g a n a to, M i m a s paskelbė, k a d A n d r o g a s negalįs n i e k a d a d a u g i a u liesti lanko ir strėlės, ir skyrė j a m prakeiksmą: jei k a d a vis dėlto šitaip pasielgsiąs, n u o tokio pat g i n k l o ir mirsiąs. Tų metų pavasarį A n d r o g a s vis dėlto nepaisė M i m o p r a ­ k e i k i m o ir viename žygyje iš Bar-en-Danvedo vėl pasiėmė lanką. Tame žygyje į jį pataikė užnuodyta orkų strėlė, ir Androgą parnešė kenčiantį skausmus ir mirštantį. Tačiau

Belegas išgydė jo žaizdą. Tada M i m o puoselėjama neapy­ kanta Belegui dar labiau išaugo, nes taip jo prakeikimas b u v o įveiktas; bet „jis dar įkąs", kalbėjo M i m a s .

T u o l a i k u Beleriande i m t a plačiai - ir giriose, ir prie upių, ir kalnuose - kuždėtis, esą Lankas ir Šalmas, žuvusieji D i m b a r e (taip b u v o manoma), prisikėlė, nors niekas jau to nebesitikėjo. T u o metu d a u g b u v o ir elfų, ir žmonių, l i ­ kusių be v a d o , praradusių namus, mūšių ir pralaimėjimų išblaškytų, pabėgusių iš nusiaubtų žemių - jų širdys vėl atsigavo, ir jie patraukė ieškoti Dviejų Vadų, nors dar nie­ kas nežinojo, k u r t u o d u v a d a i įsirengę tvirtovę. Turinas su džiaugsmu s u t i k d a v o visus, kurie ateidavo pas jį, tačiau Belego patartas nė vieno naujai atėjusiojo n e p r i i m d a v o į savo prieglobstį A m o n R u d o viršūnėje (dabar tas būstas v a d i n o s i E c h a d i Sedrinas, arba Ištikimųjų stovykla); ke­ lią tenai žinojo tik senojo būrio v y r a i ir kitų neįsileisdavo. Tačiau apylinkėse b u v o įrengta kitų saugomų stovyklų: giriose į rytus, aukštumose, pietų pusėje nusitęsusiuose pelkynuose, n u o M e t e d - e n - G l a d o (Miško Krašto) prie Teiglino brastos i k i Bar-Eribo kelių lygų atstumu n u o A m o n R u d o , kitados derlingame krašte tarp N a r o g o ir Siriono ežeryno. Iš visų tų vietų v y r a i galėjo matyti A m o n R u d o viršūnę ir ženklais gauti žinias bei įsakymus. Šitaip, dar nesibaigus vasarai, T u r i n o šalininkai tapo didžia jėga, ir A n g b a n d o p u l k a m s teko trauktis. Žinios apie tai pasiekė net Nargotrondą, daugelis tenai sujudo k l a u s d a m i : jei jau atskalūnas gali šitiek žalos p a d a r y t i Priešui, tai ką pajėgtų n u v e i k t i N a r o g o valdovas? Tačiau N a r g o t r o n d o karalius Orodretas nekeitė savo sumanymų.

Visais reikalais jis paisė T i n g o l o , su k u r i u o slapta susiži­ n o d a v o per žygūnus; jis b u v o protingas v a l d o v a s , r e m d a ­ v o s i išmintimi tų, k u r i e visų p i r m a rūpinosi savo tauta ir g a l v o j o / k a i p i l g i a u apsaugoti ramų ir turtingą gyvenimą n u o grėsmingų šiauriečių kėslų. Todėl neleido nė v i e n a m savo v a l d i n i u i eiti pas Turiną, nusiuntė pas Turiną žygū­ nus pranešti, k a d jis p r i v a l o nekelti kojos į Nargotrondą ir nestumti tenai orkų, k a d ir ką bekariaudamas darytų ar sumanytų. Tačiau pasiūlė D v i e m V a d a m s , jeigu jiems p r i ­ reiktų, bet kokią kitą pagalbą, tik ne ginklus (šitaip siūlyti, m a n o m a , jį paragino Tingolas ir Melianė). Tuomet Morgotas sulaikė savo ranką; nors nuolat ren­ gė apsimestinius p u o l i m u s , k a d tie maištininkai, pasiekę lengvą pergalę, imtų per d a u g pasitikėti s a v i m i ir prarastų apdairumą. T a i p ir atsitiko. Turinas dabar visoms žemėms tarp Teiglino ir v a k a r i n i o Doriato pakraščio davė D o r - K u artolo vardą, pasiskelbė jų v a l d o v u ir save ėmė v a d i n t i k i ­ taip - G o r t o l u , Baisiuoju Šalmu. Jo širdis dainavo. Tačiau Belegui. dabar atrodė, k a d šalmas Turiną paveikė ne taip, k a i p jis tikėjosi; žvelgiant į ateitį, Belegą k a m a v o neramios mintys. V a s a r a i slenkant, vieną dieną jis ir T u r i n a s sėdėjo Echade, ilsėdamiesi po ilgo mūšio ir žygio. T u r i n a s tarė Belegui: - Kodėl esi toks nuliūdęs ir susimąstęs? A r g i ne viskas klostosi p u i k i a i n u o tada, k a i grįžai pas mane? A r mano tikslas nepasirodė geras? - Dabar viskas gerai, - sutiko Belegas. - Mūsų priešai vis dar nustebę ir įbauginti. Ir prieš akis dar turime gerų dienų - bent k o l kas. - O kas bus paskui? - paklausė Turinas.

- A t e i s žiema, - atsiliepė Belegas. - Po jos - dar v i e n i metai; tiems, kas i k i jų išgyvens. - O tada? - A n g b a n d o rūstybė. Dabar tik apsvilinome Juodosios Rankos pirštų galiukus - ne d a u g i a u . Ta ranka nesitrauks. - Bet ar ne A n g b a n d o rūstybė - mūsų tikslas ir džiaugs­ mas? - atsakė Turinas. - Ką dar, tavo galva, turėčiau daryti? - L a b a i gerai žinai, - tarė Belegas. - Tačiau apie tą ke­ lią m a n kalbėti uždraudei. Tačiau paklausyk. K a r a l i u i ar didelės genties v a l d o v u i r e i k i a daugelio dalykų. Jam p r i ­ v a l u turėti saugų prieglobstį; j a m r e i k i a turto ir daugelio valdinių, kurių darbas nėra kariauti. K a i valdinių gausėja, p r i r e i k i a daugiau maisto, n e g u medžiotojams teikia tyrai. Tada jau nepavyks išlaikyti slaptumo. A m o n Rudas - gera vieta n e d i d e l i a m būriui, čia patogu turėti akis ir ausis. Ta­ čiau jis stūkso vienas ir matyti iš toli: nereikia didelių jėgų j a m apsupti, nebent jį gintų k u r kas didesnė kariuomenė, negu dabar turime ar k a d a turėsime. - V i s dėlto būsiu savo kariuomenės vadas, - tarė T u r i nas, - o jeigu žūsiu, tebūnie. C i a stoviu M o r g o t o kelyje, ir k o l šitaip stoviu, jis negali žengti į pietus.

Pranešimai apie D r a k o n o Šalmą žemėse į vakarus n u o S i ­ riono netruko pasiekti M o r g o t o ausis, ir jis nusijuokė vėl aptikęs Turiną, kurį i l g a i slėpė šešėliai ir Melianės p r i e d a n ­ gos. Bet dabar Morgotas šiek tiek b a i m i n o s i , k a d Turinas sukaups tokią galią, jog prakeikimas neteks jėgos ir jis iš­ sivaduos iš j a m skirtos lemties; arba pasitrauks į Doriatą ir vėl dings iš akių. T a d Morgotas nutarė Turiną sučiupti ir įkalinti taip pat, k a i p jo tėvą, k a n k i n t i ir pavergti jį.

Belegas sakė tiesą, k a i kalbėjo T u r i n u i , k a d jie tik a p s v i ­ l i n o Juodosios Rankos pirštus ir k a d ta ranka nesitrauks. Tačiau Morgotas nuslėpė savo ketinimus ir t a m tikrą laiką pasitenkino tik siųsdamas labiausiai prityrusius žvalgus; tad netrukus A m o n Rudą supo šnipai, nepastebimai tūnantys tyruose ir nieko nesiimantys prieš atvykstančius ir išvykstančius vyrų būrius. Bet M i m a s numanė, k a d visame krašte a p l i n k A m o n Rudą p i l n a orkų; neapykanta, kurią jis jautė Belegui, p a ­ skatino jį p a d a r y t i p i k t a lemiantį sprendimą. Vieną dieną, besibaigiant metams, jis prasitarė v y r a m s Bar-en-Danvede einąs su sūnumi I b u n u ieškoti šaknų žiemai, tačiau jo tikrasis tikslas b u v o rasti M o r g o t o tarnus ir atvesti juos į T u r i n o slėptuvę.*

V i s dėlto M i m a s pamėgino iškelti orkams t a m tikras sąly­ gas; šie iš jo juokėsi, bet M i m a s sakė, k a d jie mažai težino, jeigu t i k i s i k a n k i n i m a i s ką nors išgauti iš mažojo nykštu­ k o . Tuomet jie paklausė, k o k i o s galėtų būti tos sąlygos, ir M i m a s išdėstė savo r e i k a l a v i m u s : j a m s u m o k a tiek geležies, kiek svers kiekvienas jų pagautas ar nužudytas vyras, o už Turiną ir Belegą mokės a u k s u ; M i m o n a m a i , išvadavus juos n u o T u r i n o ir jo būrio, bus nepaliesti ir l i k s M i m u i ; Belegą surištą paliks M i m o nuožiūrai, o Turiną paleis laisvėn. Su tokiais reikalavimais M o r g o t o pasiuntiniai noriai su­ tiko, visiškai n e k e t i n d a m i jų v y k d y t i . Orkų vadas manė, * Pasakojama ir k i t o k i a sakmė - k a d M i m a s tyčia neieškojo orkų. Iš­ d u o t i Turiną jį privertė o r k a i , sučiupę jo sūnų ir grasinę k a n k i n t i .

k a d Belego likimą galima būtų patikėti M i m u i , tačiau dėl T u r i n o jis turėjo kitokį įsakymą - „gyvą į Angbandą". S u ­ tikęs su sąlygomis, jis reikalavo, k a d Ibunas liktų pas orkus įkaitu. T a d a Mimą apėmė baimė, ir jis mėgino atsiimti savo pasiūlymą ar kitaip išsivaduoti. Bet o r k a i nepaleido jo sūnaus, todėl M i m a s b u v o priverstas vesti juos į Bar-enDanvedą. T a i p Išpirkos n a m a i b u v o išduoti. Jau minėta, k a d akmens karūna ar kepurė A m o n R u d o viršuje b u v o p l i k a ir plokščia, tačiau jos šonai tokie statūs, k a d pasiekti viršūnę b u v o įmanoma tik uoloje iškirstais laiptais, vedančiais n u o iškyšulio prie M i m o namų įėjimo. Viršūnėje sėdintys sargybiniai įspėdavo apie besiartinantį priešą. Bet M i m o v e d a m i o r k a i atsirado lygumoje tiesiai priešais d u r i s , ir T u r i n u i su Belegu teko trauktis prie Baren-Danvedo įėjimo. K a i k u r i e v y r a i mėgino k o p t i tais u o l o ­ je iškirstais laiptais, tačiau juos pakirto orkų strėlės. Turinas ir Belegas pasislėpė urve ir angą užstūmė m i l ­ žinišku a k m e n i u . Patekus į tokią sunkią padėtį, A n d r o g a s parodė slaptus laiptus, kylančius į plokščią A m o n R u d o viršūnę, k u r i u o s rado kartą pasiklydęs urvuose, k a i p jau pasakota. Turinas, Belegas ir d a u g kitų vyrų užbėgo tais laiptais ir iššoko viršūnėje, labai nustebino tuos kelis orkus, kurie jau b u v o spėję užkopti tenai išoriniu k e l i u , ir nustūmė juos n u o krašto. U o l o m i s lipančius orkus jie su­ gebėjo t r u m p a i atremti, tačiau ant tuščios viršūnės netu­ rėjo jokios priedangos, todėl daugelį iš apačios pašovė. N a r s i a u s i a i kovėsi A n d r o g a s , jis krito prie išorinių laiptų m i r t i n a i sužeistas strėlės. Turinas, Belegas ir dešimt dar likusių vyrų atsitraukė į viršūnės vidurį, k u r stovėjo a k m u o , stojo a p l i n k jį ratu ir gynėsi, k o l žuvo v i s i , išskyrus Belegą ir Turiną, nes ant

jų o r k a i užmetė tinklą. Turiną surišo ir kažkur nunešė. Sužeistą Belegą taip pat supančiojo, bet p a l i k o gulėti ant žemės, riešus ir kulkšnis pririšę prie geležinių smaigų, įva­ rytų į uolą. O r k a i , aptikę slaptus laiptus, p a l i k o viršūnę ir sulindo į Bar-en-Danvedą, viską ten nusiaubė ir išplėšė. M i m o jie nerado, šis tūnojo savo urvuose ir pasirodė viršūnėje tik k a i orkai pasitraukė n u o A m o n R u d o . Atslinkęs prie pasliko ir nejudančio Belego, jis ėmė galąsti peilį, piktdžiugiš­ k a i žvelgdamas į jį. Bet M i m a s ir Belegas b u v o ne vienintelės gyvos būtybės toje akmens aikštėje. A n d r o g a s , nors ir m i r t i n a i sužeistas, p r o lavonus atšliaužė i k i jų ir, čiupęs kalaviją, dūrė į Mimą. Suklykęs iš baimės, M i m a s nukūrė prie uolos krašto ir d i n ­ go: jis pabėgo stačiu ir s u n k i u ožkų taku, apie kurį tik pats vienas žinojo. Tačiau A n d r o g a s sukaupė paskutines jėgas, perkirto Belegą kausčiusias grandines ir raiščius, šitaip jį išlaisvindamas, bet m i r d a m a s tepasakė: - M#no žaizdos tokios gilios, k a d net tu jų neišgydysi.

IX S K Y R I U S

B E L E G O MIRTIS

Belegas tarp žuvusiųjų ieškojo T u r i n o , norėdamas jį p a ­ l a i d o t i , bet jo kūno n i e k u r nerado. T u o m e t suprato, k a d H u r i n o sūnus tebėra gyvas ir išgabentas į Angbandą. Bel e g u i teko p a s i l i k t i Bar-en-Danvede, k o l užgijo žaizdos. Tada jis iškeliavo, teturėdamas menką viltį rasti kelią, k u r i u o nuėjo o r k a i , bet netrukus aptiko jų pėdsakus prie Teiglino brastos. Toje vietoje pėdsakai išsiskyrė, v i e n i p a ­ suko Bretilio girios pakraščiais arčiau Britiacho brastos, k i t i traukė į vakarus. Belegui b u v o aišku, k a d jis p r i v a l o sekti p a s k u i tuos, k u r i e k u o greičiausiai ir tiesiausiai ke­ liavo į Angbandą, k e t i n d a m i įveikti A n a c h o perėją. Todėl jis kirto Dimbarą, pasiekė A n a c h o perėją E r e d Gorgorote, Siaubo kalnuose, ir žengė t o l y n į T a u r - n u - F u i n o aukštu­ mas, N a k t i e s girią, siaubo ir tamsiųjų kerų, klystkelių ir nevilties kraštą.

Toje piktadarysčių žemėje Belegą užklupo naktis, ir staiga tarp medžių jis išvydo mažą žiburėlį. Nuėjęs prie jo, rado elfą, miegantį po didžiuliu nudžiūvusiu medžiu, prie galvos jis turėjo pasidėjęs lempelę, kurios gaubtas b u v o nuslydęs į šalį. Belegas pažadino miegantįjį, davė j a m l e m bos ir pasiteiravo, koks l i k i m a s jį atvedė į šią klaikią vietą. Elfas pasisakė esąs G v i n d o r a s , G u i l i n o sūnus. Belegas sielvartingai pažvelgė į jį, nes G v i n d o r a s tebuvo sulinkęs varganas šešėlis. O j u k anksčiau šis N a r g o t r o n d o didžiūnas b u v o stiprus ir tvirtos dvasios, Nesuskaitomų Ašarų mūšyje prasibrovė i k i pačių A n g b a n d o vartų ir ten b u v o sučiuptas. Morgotas p a s m e r k d a v o m i r t i tik n e d a u ­ gelį nelaisvėn paimtų noldorų, nes jie b u v o puikūs k a l n a ­ kasiai, gebantys rasti metalų ir brangakmenių; nenužudė ir G v i n d o r o , privertė jį d i r b t i šiaurėje, kasyklose. Šie n o l d o r a i turėjo d a u g Feanoro žiburėlių - ant dailios grandinė­ lės kabančių kristalų, amžinai iš v i d a u s spinduliuojančių melsvą šviesą; tokie kristalai nuostabiai tiko ieškoti kelio nakties .tamsoje ar požeminiuose tuneliuose. N o l d o r a i ir patys nežinojo šių žiburėlių paslapties. Daugelis elfų k a l ­ nakasių išsigelbėdavo iš kasyklų tamsos, nes sugebėdavo rasti išėjimą. G v i n d o r a s iš v i e n o kalvėje d i r b u s i o elfo gavo nedidelį kardą ir kartą, dirbdamas kasykloje, užpuolė sar­ gybinius. Jis ištrūko, tačiau j a m s m a r k i a i sužeidė ranką; dabar G v i n d o r a s gulėjo išsekęs po didžiulėmis T a u r - n u F u i n o pušimis. Iš G v i n d o r o Belegas sužinojo, k a d nedidelė orkų gauja keliauja priekyje netoliese; n u o jų G v i n d o r a s ir slėpęsis. Jie nesiveda belaisvių ir j u d a greitai, tai tikriausiai p r i e k i n i s būrys, nešantis žinią į Angbandą. Šitai išgirdęs, Belegas nusiminė: jis spėjo, k a d pėdsakus, k u r i e n u o Teiglino bras-

tos suko į vakarus, p a l i k o didesnysis būrys, traukęs, orkų p a p r a t i m u , ieškoti maisto ir plėšikauti, o dabar tikriausiai grįžta į Angbandą per Siaurąją žemę, ilgą Siriono tarpeklį, esantį gerokai toliau vakaruose. Jeigu taip, Belegui lieka vienintelė viltis - grįžti prie Britiacho brastos ir keliauti šiaurėn į T o l Sirioną. Bet vos tik jis taip apsisprendė, p a ­ sigirdo triukšmas - per mišką iš pietų artėjo didžiulis bū­ rys. Pasislėpę medžio šakose, Belegas su G v i n d o r u stebėjo, kaip lėtai slenka M o r g o t o tarnai, apsikrovę grobiu ir be­ laisviais, apsupti vilkų. Pamatė jie ir Turiną surakintomis rankomis, varomą rimbais. T a d a Belegas atskleidė savo tikslą Taur-nu-Fuine; G v i n ­ doras visaip stengėsi jį atkalbėti n u o to žygio, sakė, k a d Belegas tik paklius drauge su T u r i n u į jo laukiančias k a n ­ kynes. Tačiau Belegas nesutiko p a l i k t i T u r i n o , ir jo b e v i l ­ tiškas užsidegimas vėl pažadino viltį G v i n d o r o širdyje. Jie kartu nusekė p a s k u i orkus, k o l šie išėjo iš miško į aukštus šlaitus, besileidžiančius į A n f a u g l i t o kalvų dykras. Jau m a ­ t y d a m i Tangorodrimo viršūnes, orkai skurdžiame slėnyje įsirengė stovyklą ir palei jos pakraščius pririšo v i l k u s sar­ gybinius. Tada puolė puotauti ir smagintis su savo grobiu; pakankinę belaisvius, d a u g u m a apgirtę sumigo. T u o metu diena jau slinko vakarop, ir netrukus tapo labai tamsu. Iš vakarų artinosi didžiulė audra; Belegui ir G v i n d o r u i šliau­ žiant prie stovyklos, tolumoje griaudė perkūnija. K a i v i s i stovykloje miegojo, Belegas paėmė lanką ir tamsoje iš pietų pusės tyliai vieną po kito nušovė keturis v i l k u s sargybinius. Tuomet žengė į baisų pavojų - įėjo į stovyklą ir rado Turiną sukaustytomis rankomis ir kojo­ mis ir pririštą prie medžio. V i s u r aplink jį medžio kamie­ ne stirksojo peiliai, k u r i u o s dėl pramogos svaidė k a n k i n -

tojai. Turinas b u v o nesužeistas, tačiau stovėjo sustingęs, l y g k u o apkvaišintas i k i sąmonės netekimo ar nualpęs iš baisaus nuovargio. Belegas su G v i n d o r u nupjovė pančius, laikiusius Turiną prie medžio, ir išnešė iš stovyklos. T u r i ­ nas b u v o sunkus, jie pajėgė nunešti jį tik i k i erškėčių tank u m y n o aukštame šlaite virš stovyklos. C i a paguldė ant žemės. A u d r a jau dundėjo v i s a i čia pat, virš T a n g o r o d r i mo žybtelėjo žaibas. Belegas išsitraukė kardą Anglachelį ir n u k i r t o Turiną kausčiusias grandines, bet l i k i m a s tądien b u v o stipresnis, nes Tamsiojo Elfo Eolo ašmenys jo rankoje kryptelėjo ir dūrė T u r i n u i į koją. Staiga Turinas atsipeikėjo, kupinas įniršio ir baimės; iš­ vydęs virš savęs tamsoje pasilenkusią neaiškią būtybę su nuogais ašmenimis rankoje, jis galingai riktelėjo ir pašoko, būdamas tikras, k a d orkai vėl susiruošė jį k a n k i n t i ; susigrūmęs su ta būtybe, pastvėrė Anglachelį ir nudūrė Belegą Kutalioną, palaikęs jį priešu. Stabtelėjęs pajuto esąs laisvas ir pasirengė brangiai ati­ d u o t i gyvybę įsivaizduojamiems priešams, tik staiga v i r ­ šum jų tvykstelėjo galingas žaibas, ir jo šviesoje Turinas pažiūrėjęs žemyn išvydo Belego veidą. Turinas suakmenė­ jo ir n u t i l o , žvelgdamas į šią klaikią mirtį ir suprasdamas, ką padarė; jo veidas, nušviestas v i s u r a p l i n k u i blykčiojan­ čių žaibų, b u v o toks siaubingas, k a d G v i n d o r a s susirietė ant žemės ir nedrįso pakelti akių. Tačiau apačioje, stovykloje, jau sujudo orkai, tiek dėl audros, tiek dėl T u r i n o r i k s m o , ir pastebėjo, k a d Turinas dingęs; bet jo niekas nepuolė ieškoti, nes g i r d i n t baisų griaustinį iš vakarų visus apėmė baimė - o r k a i pamanė, k a d tą audrą iš už jūros siunčia jų didieji priešai. P a k i l o vėjas, p r a p l i u p o baisus lietus, n u o T a u r - n u - F u i n o pasipylė

vandens srautai. N o r s G v i n d o r a s šaukė T u r i n u i , įspėda­ mas apie didžiausią pavojų, šis nieko neatsakė, tik sėdėjo nejudėdamas ir neverkdamas prie Belego K u t a l i o n o kūno, kuris gulėjo tamsiame miške nužudytas paties T u r i n o ran­ kos, ir dar tada, k a i kirto jį kausčiusius vergijos pančius. D i e n a i išaušus, audra pasitraukė į rytus virš Lotlano, ir patekėjo ryški ir karšta rudeniška saulė. Bet orkai tokios saulės nekentė beveik taip pat, k a i p ir audros; be to, būda­ mi t i k r i , k a d Turinas jau toli p a s p r u k o ir visus jo pėdsakus nuplovė lietus, iškeliavo toliau su didžiausia skuba, steng­ damiesi greičiau pasiekti Angbandą. G v i n d o r a s matė juos tolumoje žygiuojant į šiaurę per garuojančius A n f a u g l i t o smėlynus. T a d taip n u t i k o , k a d jie grįžo pas Morgotą tuš­ čiomis, palikę H u r i n o sūnų, k u r i s paklaikęs ir nieko a p l i n k save nesuvokdamas sėdėjo ant T a u r - n u - F u i n o šlaito, sle­ giamas naštos, sunkesnės už jų grandines.

Pagaliau G v i n d o r a s paragino Turiną padėti palaidoti Be­ legą, ir Turinas p a k i l o l y g per miegus; drauge jie p a g u l ­ dė Belegą negiliame kape ir šalia padėjo Beltrondingą, jo didįjį lanką, pagamintą iš juodojo kukmedžio. Bet baisųjį kalaviją Anglachelį G v i n d o r a s pasiėmė sakydamas, k a d bus geriau, jei jis atsiteis su M o r g o t o tarnais, o ne gulės be naudos žemėje. Pasiėmė ir Melianės lembą, k a d turėtų k u o pasistiprinti tyruose. T a i p baigė gyvenimą Belegas D i d y s i s Lankas, ištiki­ miausias draugas, sumaniausias iš visų Beleriando girių gyventojų Senosiomis dienomis, kritęs n u o savo m y l i ­ miausio draugo rankos. Šis sielvartas įsirėžė T u r i n o veide ir niekada neišnyko.

*** Bet N a r g o t r o n d o elfo narsa ir jėga sugrįžo, ir n u o Taurn u - F u i n o jis vedė Turiną labai toli. Jiems kartu traukiant ilgais ir pavojingais takais, Turinas nė karto neprabilo ir žengė tarsi neturėdamas jokio noro ar tikslo. T u o tarpu ar­ tėjo metų pabaiga, į šiaurės žemes atslinko žiema. G v i n d o ­ ras, būdamas šalia, nuolat saugojo Turiną ir rodė j a m kelią. Šitaip jie keliavo į vakarus per Sirioną ir pagaliau pasiekė Gražųjį Ežerą ir Eitel Ivriną, šaltinius, Šešėlių kalnuose duodančius pradžią N a r o g u i . T e n G v i n d o r a s prabilo ir taip kalbėjo T u r i n u i : - Prabusk, T u r i n a i , H u r i n o sūnau! Virš Ivrino ežero t v y r o nesibaigiantis juokas. Jį maitina nesenkančios kriš­ tolinės versmės, n u o išniekinimo jį saugo U l m a s , Vandenų Viešpats, senovėje sukūręs jo grožį. Turinas priklaupė ir atsigėrė iš to ežero; staiga jis par­ puolė ant žemės ir pagaliau paplūdo ašaromis; taip galų gale išgijo n u o beprotybės. Ten jis sudėjo Belegui dainą ir p a v a d i n o ją Laer Ku Beleg, D a i n a apie Didįjį Lanką; dainavo ją v i s u balsu, nepai­ sydamas pavojaus. G v i n d o r a s atidavė į jo rankas kalaviją Anglachelį, ir Turinas pajuto, k a d jis sunkus, tvirtas, sle­ piantis didžiulę galią. Tačiau kalavijo geležtė b u v o juoda, blausi, jos briaunos atšipusios. G v i n d o r a s tarė: - Tas ginklas keistas, nepanašus į jokius kitus, k u r i u o s mačiau Viduržemyje. Jis net gedi Belego taip pat, k a i p ir tu. Tačiau būk ramus: aš grįžtu į Finarfino genties miestą Nargotrondą, k u r g i m i a u i r g y v e n a u i k i savo nelaimės. T u keliausi su m a n i m i , išgysi ir atgimsi. - K a s tu esi? - paklausė Turinas.

- Klajojantis elfas, išsigelbėjęs vergas, kurį Belegas s u ­ tiko ir paguodė, - atsakė G v i n d o r a s . - Bet kitados b u v a u G v i n d o r a s , G u i l i n o sūnus, N a r g o t r o n d o didžiūnas, k o l iš­ ėjau į Nirnaitą Arnoediadą ir patekau A n g b a n d o vergijon. - G a l tuomet matei Huriną, G a l d o r o sūnų, karį iš D o r lomino? - pasiteiravo Turinas. - Nemačiau jo, - atsiliepė G v i n d o r a s . - Tačiau A n g b a n de s k l i n d a gandas, k a d jis i k i šiol n i e k i n a Morgotą, ir M o r gotas prakeikęs jį ir visą jo giminę. - T u o tikrai g a l i u patikėti, - tarė Turinas. Tada jie p a k i l o , p a l i k o Eitel Ivriną ir palei N a r o g o k r a n ­ tus traukė į pietus, k o l juos sučiupo elfų žvalgai ir k a i p belaisvius nugabeno į slaptą tvirtovę. T a i p Turinas a t v y k o į Nargotrondą.

X SKYRIUS

TURINAS NARGOTRONDE

Iš pradžių g e n t a i n i a i neatpažino G v i n d o r o : jis iškeliavo jaunas ir s t i p r u s , o grįžo a t r o d y d a m a s k a i p mirtingųjų žmonių senis, nes patyrė d a u g kančių ir s u n k i a i d i r b o ; be to, b u v o sužalotas. Bet k a r a l i a u s O r o d r e t o duktė F i n duilė jį pažino ir p a s v e i k i n o , nes jį mylėjo, i k i N i r n a i t o jie b u v o susižadėję, ir G v i n d o r a s taip žavėjosi jos grožiu, k a d v a d i n o j ą F a i l i v r i n e , saulės atspindžiu I v r i n o t v e n ­ kiniuose. T a d G v i n d o r a s grįžo namo. Su juo drauge priėmė ir Turiną, nes G v i n d o r a s papasakojo, k a d tai narsus vyras, brangiausias Belego K u t a l i o n o iš Doriato draugas. K a i G v i n d o r a s jau ketino ištarti jo vardą, Turinas jį sulaikė sa­ kydamas: - E s u A g a r v a i n a s , U m a r t o sūnus (kitaip K r u v i n a s i s , Nelemtojo sūnus), girios medžiotojas.

N o r s elfai nujautė, k a d tokius v a r d u s jis sau davė, nes nužudė draugą (kitų priežasčių ir negalėjo žinoti), d a u g i a u jo nebeklausinėjo. Išmanūs N a r g o t r o n d o k a l v i a i iš naujo perkalė j a m k a ­ laviją Anglachelį, ir amžinai j u o d i ašmenys sužibo blyškia u g n i m i . Ilgainiui, sklindant kalboms apie jo žygius su tuo g i n k l u , Turinas pagarsėjo N a r g o t r o n d e k a i p M o r m e g i l i s , Juodasis Kalavijas; tačiau pats k a l a v i j u i davė Gurtango M i r t i n o s i o s Geležies - vardą. Karuose su orkais Turinas parodė narsą ir sumanumą, tuo pelnydamas Orodreto malonę, ir karalius priėmė jį į tarybą. T u r i n u i nepatiko N a r g o t r o n d o elfų karo būdas t y k o t i , rengti pasalas, nepastebimai leisti strėles; jis ragino šitai mesti i r , s u k a u p u s jėgas, p u l t i Priešo tarnus, stoti į atvirą mūšį ir persekioti juos. Tačiau taryboje G v i n d o r a s visuomet ginčydavosi su T u r i n u ; jis aiškino, k a d , būda­ mas A n g b a n d e , matė M o r g o t o galybę ir nujaučia jo s u m a ­ nymus. - M e n k o s pergalės galų gale pasirodys bevertės, - sakė G v i n d o r a s , - nes Morgotas šitaip sužino, k u r ieškoti drą­ siausių priešininkų, ir tada surenka tiek jėgų, k a d juos sunaikintų. Suvienytų elfų ir edainų pajėgų pakako M o r gotui tik sulaikyti ir a p g u l t i m i siekti taikos - tikrai ilga apg u l t i m i , bet tik i k i tos dienos, k a i Morgotas sulaukė progos ją pralaužti; ir tokios sąjungos d a u g i a u nebus. Viltį išlikti teikia tik slaptumas. I k i ateis valarai. - V a l a r a i ! - vyptelėjo Turinas. - Jie jūsų atsižadėjo, o žmones niekina. K o k i a n a u d a žiūrėti per bekraštę jūrą į vakarus, į blėstantį saulėlydį? Tėra tik vienas valaras, su k u r i u o m u m s reikia gyventi, - Morgotas. Jeigu m u m s taip ir nepavyks jo įveikti, bent jau galime j a m k l i u d y t i ir kenk-

ti. Pergalė y r a pergalė, tegu ir maža, ir jos vertė p r i k l a u s o ne tik nuo to, kas po jos bus. Ji n a u d i n g a ir pati savaime. Visiškas slaptumas neįmanomas; g i n k l a i y r a vienintelė siena, sauganti n u o M o r g o t o . Jei nieko nedarysite, k a d jį sulaikytumėt, nereikės l a u k t i daugybę metų, k a d jo šešė­ lis kristų ant viso Beleriando, tuomet jis jus po vieną iš­ rūkys iš olų. Ir kas tada? V a r g a n i likučiai spruks į pietus ir vakarus, susigūžę tūnos jūros pakrantėse, įsprausti tarp M o r g o t o ir Osės. Juk geriau iškovoti šlovę, tegu ji ir neilgai truks, nes pabaiga nebus blogesnė. Kalbate apie slaptumą, k a d tai tėra vienintelė viltis, bet ar pajėgsite p a t y k o t i ir su­ čiupti visus i k i paskutinio M o r g o t o žvalgus, k a d nė vienas negrįžtų su žiniomis į Angbandą? Iš to Morgotas suvoks, k a d jūs esate, ir nuspės, k u r gyvenate. Ir dar sakau: nors mirtingieji žmonės gyvena k u r kas t r u m p i a u , p a l y g i n t i su elfais, jie verčiau tą laiką nugyvens mūšiuose, negu bėgs ar pasiduos. H u r i n o Taliono nepaklusnumas - d i d i s žyg­ darbis. N o r s Morgotas nužudo tą, kuris kaunasi, jis nesu­ n a i k i n a paties žygdarbio. N e t ir Vakarų V a l d o v a i tai įver­ tins; argi nėra žygdarbiai įrašyti A r d o s istorijon, kurios nei Morgotas, nei Manvė negali ištrinti? - K a l b i apie aukštus d a l y k u s , - atsakė G v i n d o r a s , - ir a k i v a i z d u , k a d g y v e n a i tarp eldarų. Tačiau gaubia tave tamsa, jeigu Morgotą ir Manvę l a i k a i esant išvien ar šne­ ki apie v a l a m s k a i p elfų ir žmonių priešus: valarai nieko neniekina, o visų mažiausiai - Iluvataro v a i k u s . Ir ne visos eldarų viltys tau žinomos. M e s žinome apie pranašystę, k a d vieną dieną per V a l i n o r o šešėlius iš Viduržemio pas m u s atvyks pasiuntinys, ir Manvė išklausys, ir M a n d o s a s suminkštės. A r neturėtume stengtis i k i tol išsaugoti n o l dorų sėklą, taip pat ir edainų? Be to, pietuose dabar įsikū-

ręs K i r d a n a s , ten statomi l a i v a i ; o ką gi žinai apie laivus ar apie Jūrą? G a l v o j i apie save, apie savąją šlovę ir r a g i n i m u s d a r y t i tą patį, tačiau p r i v a l o m e galvoti ir apie kitus, ne tik apie save, nes ne v i s i gali k o v o t i ir žūti, ir turime, k o l pajė­ giame, saugoti juos n u o karo ir pragaišties. - T a i siųskite juos į l a i v u s , k o l dar y r a l a i k o , - atsiliepė Turinas. - A t s k i r a i n u o mūsų jie negyvens, - tarė G v i n d o r a s , net jei K i r d a n a s pajėgtų juos p r i i m t i . P r i v a l o m e laikytis drauge kiek pajėgdami i l g i a u ir nesišaukti mirties. - Į šitai jau atsakiau, - vėl p r a b i l o Turinas. - N a r s i p a ­ sienių g y n y b a ir g a l i n g i smūgiai, k o l priešas nepasiren­ gęs, - šiame kelyje l a u k i a v i l t i s i l g a i g y v e n t i visiems d r a u ­ ge. O ar tie, apie k u r i u o s k a l b i , l a b i a u m y l i tokius miškų s l a p u k u s , tarsi v i l k a i medžiojančius p a v i e n i u s , n u k l y d u ­ sius priešus, n e g u tuos, k u r i e dedasi šalmus, i m a raižytus s k y d u s ir veja priešą, nors jis būtų k u r kas gausesnis už visą savą kariuomenę? Bent jau edainų moterys - t i k r a i ne. Jos nesistengė s u l a i k y t i savo vyrų n u o N i r n a i t o A r n o ediado. - Tačiau jos kentėjo nepakeliamas kančias, o jeigu k a u ­ tynės nebūtų įvykusios, jų kančios būtų buvusios mažes­ nės, - atkirto G v i n d o r a s .

Orodreto palankumas T u r i n u i didžiai išaugo, jis tapo v y ­ riausiuoju karaliaus patarėju; karalius su juo tardavosi v i ­ sais klausimais. T u o l a i k u N a r g o t r o n d o elfai atsisakė slap­ t u m o ir sukaupė didžiulę ginklų atsargą. Paklausę T u r i n o patarimo n o l d o r a i ties Felagundo vartais pastatė galingą tiltą per Narogą, k a d galėtų greičiau gabenti g i n k l u s , nes

kovos tada daugiausia v y k o į rytus nuo N a r o g o , Saugomo­ je lygumoje. Savo šiaurine riba Nargotrondas laikė Ginčija­ mą žemę prie G i n g l i t o , N a r o g o ištakų ir N u a t o girių. Tarp N e n i n g o ir N a r o g o o r k a i neprasibraudavo; į rytus n u o N a r o g o elfų žemė siekė Teigliną ir N i b i n - n o e g o viržynų pakraščius. G v i n d o r a s neteko pagarbos, nes ginklais p i r m a u t i ne­ begalėjo, jėgos teturėjo nedaug, dažnai kentėdavo skaus­ m u s dėl sužalotos kairės rankos. T u o tarpu Turinas b u v o jaunas, tik dabar pasiekęs tikrą v y r o brandą; pažiūrėti at­ rodė k u o tikriausias M o r v e n o s Eledvenės sūnus: aukštas, tamsių plaukų, blyškios odos, pilkų akių, gražiausio v e i d o iš visų mirtingųjų žmonių Senosiomis dienomis. Kalbėjo ir elgėsi, k a i p p r i i m t a garbingoje Doriato karalystėje, ir net tarp elfų b u v o g a l i m a jį p a l a i k y t i v i e n u iš k u r i o s didžiosios noldorų genties. Turinas b u v o toks narsus, taip m i k l i a i ir s u m a n i a i valdė g i n k l u s , ypač kalaviją ir skydą, k a d elfai kalbėjo, esą jis negali būti nužudytas, nebent per nelai­ mingą atsitiktinumą ar p i k t a strėle iš tolo. Todėl davė j a m nykštukų darbo šarvus, k a d saugotų jį. Niūriai nusiteikęs, ginklinėje Turinas kartą rado nykštukų kaukę, visą paauk­ suotą; n u o tada jis dėdavosi ją prieš mūšį, ir priešai, išvydę jo veidą, s p r u k d a v o . T a i g i Turinas pasiekė, ko norėjo, viskas klostėsi gerai, jis turėjo malonios širdžiai veiklos ir b u v o už tai gerbiamas. Tapo ne toks paniuręs k a i p seniau, su visais mandagus, ir visos širdys a p l i n k u i b u v o j a m atviros; daugelis v a d i n o jį A d a n e d e l i u , Žmogumi E l f u . Bet, j a m priėjus arčiau ar įžen­ gus į salę, labiausiai iš visų širdis suvirpėdavo F i n d u i l e i , Orodreto dukteriai. Ji turėjo šviesius p l a u k u s , k a i p įprasta Finarfino gentyje, ir T u r i n u i pradėjo p a t i k t i į ją žiūrėti ar

būti šalia jos, nes Finduilė p r i m i n d a v o j a m šeimą ir D o r l o ­ m i n o moteris tėvo namuose. Pradžioje p a m a t y d a v o ją tik drauge su G v i n d o r u . Vė­ l i a u ji ieškodavo T u r i n o , ir kartais jie susitikdavo v i e n u d u , nors a t r o d y d a v o , k a d atsitiktinai. Ji klausinėdavo jo apie edainus, kurių b u v o mačiusi vos keletą, apie jo šalį ir šeimą. Turinas su ja apie visa tai kalbėdavo laisvai, nors n e m i ­ nėdavo, k a i p v a d i n a s i tas kraštas, k u r jis gimė, ar kokie jo šeimos v a r d a i . Kartą jis tarė F i n d u i l e i : - Turėjau seserį Lalaitę - tokį vardą b u v a u jai davęs; tu m a n ją p r i m e n i . Bet Lalaitė b u v o dar vaikas, geltonas žie­ das žalioje pavasario žolėje; jeigu dabar tebegyventų, gal­ būt sielvartas ją būtų prigesinęs. Tačiau tu - tikra karalie­ nė, tarsi aukso medis. Norėčiau turėti seserį tokią gražią. - O tu - tarsi karalius, - atsiliepė Finduilė, - l y g F i n g o l ­ fino tautos v a l d o v a i . Norėčiau turėti brolį tokį narsų. Ir nemanau, k a d tavo vardas - Agarvainas, jis tau ir netinka, A d a n e d e l i . V a d i n u tave T h u r i n u - Paslaptimi. Išgirdęs tai, Turinas krūptelėjo, bet atsakė: - T a i ne mano vardas, ir karalius nesu. Mūsų karaliai eldarai, o aš - ne iš jų.

Turinas pastebėjo, k a d G v i n d o r o draugiškumas j a m at­ vėso. Jis svarstė, k a d gal A n g b a n d o nelaimės ir siaubas pasitraukė tik iš pradžių, o dabar G v i n d o r a s vėl g r i m z t a į sielvartą ir rūpesčius. Turinas galvojo: „Galbūt Gvindorą slegia, k a d prieštarauju jo patarimams ir y r a mano viršus. Norėčiau, k a d būtų k i t a i p . " Jis mylėjo Gvindorą, savo ve-

dlį ir gydytoją, ir be galo jo gailėjo. Tomis dienomis ir s p i n ­ d u l i n g o j i Finduilė priblėso, apsunko jos žingsniai, veidas •v

surimtėjo, ji atrodė sulysusi ir išsekusi. Sitai matydamas Turinas sprendė, k a d G v i n d o r o žodžiai pasėjo jos širdyje baimę dėl to, kas gali l a u k t i ateityje. Iš tiesų Finduilės širdis tarsi skilo p u s i a u . Ji gerbė G v i n dorą, jo gailėjo ir v i s a i netroško, k a d jis kentėtų dar labiau. Tačiau jos meilė T u r i n u i net prieš jos pačios valią kasdien vis augo, ir ji p a g a l v o d a v o apie Bereną ir Lučieną. Bet T u ­ rinas b u v o kitoks n e g u Berenas! Jis jos neniekino, džiau­ gėsi jos draugija. Finduilė suprato, k a d Turinas nejaučia jai tokios meilės, k a i p ji norėtų. Jo dvasia ir širdis veržėsi k i t u r , į tolimoje praeityje likusias upes ir pievas. Turinas, kartą kalbėdamas su Finduilė, tarė: - Tegu G v i n d o r o žodžiai tavęs negąsdina. Jam teko kęs­ t i A n g b a n d o tamsą, i r t o k i a m narsiam v y r u i labai s u n k u jaustis nepajėgiu luošiu. G v i n d o r u i reikia k u o d a u g i a u p a ­ guodos, n u s i r a m i n i m o ir ilgesnio laiko pagyti. - G e r a i šitai žinau, - atsakė j i . - M e s iškovosime jam laiko! - toliau kalbėjo Turinas. Nargotrondas atsilaikys! D a u g i a u niekada Morgotas Bai­ lusis nežengs iš A n g b a n d o , ir jis tegali kliautis savo tar­ nais; taip sako Melianė iš Doriato. Jie - tai jo rankų pirštai, ir mes juos kaposime, mes n u k i r s i m e juos, k o l j a m teks įtraukti nagus. N a r g o t r o n d a s atsilaikys! - T i k r i a u s i a i , - atsiliepė Finduilė. - A t s i l a i k y s , jei tau p a v y k s šito pasiekti. Tačiau būk atsargus, T h u r i n a i . K a i tu išeini į mūšį, mano širdį slegia tarsi a k m u o , k a d N a r g o trondo neištiktų bėda.

*** Vėliau Turinas susirado Gvindorą ir tarė jam: - G v i n d o r a i , brangus drauge, tu vėl g r i m z t i į liūdesį. N e d a r y k taip! Savo šeimoje, s p i n d u l i n g o s Finduilės švie­ soje tu išgysi. G v i n d o r a s įdėmiai pažvelgė į Turiną, bet nieko nepasa­ kė, jo veidas l i k o apsiniaukęs. - Kodėl taip žiūri į mane? - paklausė Turinas. - Pas­ taruoju metu tavo akys dažnai žvelgdavo į mane keistai. K a i p prisidėjau prie tavo sielvarto? Prieštaravau tavo n u o m o n e i , bet vyras p r i v a l o kalbėti apie tai, ką mato, ir dėl kokios asmeniškos dingsties neslėpti tiesos, k u r i a t i k i . L a b a i norėčiau, k a d galvotume panašiai, nes jaučiuosi tau didžiai skolingas ir tos skolos nepamiršiu. - Ar tikrai? - atsiliepė G v i n d o r a s . - K a d ir k a i p būtų, tavo darbai ir siūlymai pakeitė mano namus ir mano g i ­ minę. Juos dengia tavo šešėlis. Kodėl turėčiau džiaugtis, viską dėl tavęs praradęs? Turinas nesuprato šitų žodžių ir tik spėjo, k a d G v i n d o ­ ras p a v y d i j a m vietos karaliaus širdyje ir mintyse.

T u r i n u i nuėjus, G v i n d o r a s sėdėjo vienas, paskendęs tam­ siuose apmąstymuose. Jis keikė Morgotą, k u r i s , siųsdamas nelaimes, persekiojo savo priešus, k a d ir k u r jie bėgtų. „Da­ bar pagaliau, - kalbėjo jis pats sau, - t i k i u tuo A n g b a n d o g a n d u , esą Morgotas prakeikė Huriną ir visą jo giminę." Tada susirado Finduilę ir pasakė jai: - E s i a p i m t a liūdesio ir dvejonių. V i s dažniau tavęs p a ­ sigendu ir i m u nujausti, k a d v e n g i manęs. Priežasties m a n

nesakai, tad t u r i u spėti. Finarfino genties dukterie, teneskir i a mūsų joks sielvartas. N o r s Morgotas sugriovė m a n gy­ venimą, aš t e b e m y l i u tave. Tačiau keliauk tenai, k u r tave v e d a meilė, nes nebetinku tau į v y r u s ; juo labiau dabar nei m a n o sumanumas, n e i patarimai nebesulaukia pagarbos. Finduilė p r a v i r k o . - D a r n e v e r k i ! - tarė G v i n d o r a s . - Bet saugokis, k a d iš tiesų netektų lieti ašarų. N e d e r a vyresniesiems Iluvataro v a i k a m s tuoktis su jaunesniaisiais. T a i ir neišmintinga, nes jų amžius trumpas ir greitai prabėga, m u s p a l i k d a m a s pasaulyje našlauti. Ir l i k i m a s to n e p r i i m a , gal tik kartą ar kitą sutinka dėl kokios didžios lemties, k u r i o s mes nesu­ v o k i a m e . Tačiau šis vyras - ne Berenas, - toliau kalbėjo G v i n d o r a s , - net jei būtų ir toks pat dailus, ir narsus. Virš jo k y b o lemtis - tamsi lemtis. Nesiartink prie jos! O jei v i s dėlto žengsi artyn, tavo meilė išduos tave, p a s m e r k d a m a kartėliui ir mirčiai. Išgirsk mano žodžius! G a l jis iš tiesų y r a kruvinasis, nelemtojo sūnus, bet tikrasis jo vardas Turinas, sūnus H u r i n o , kurį Morgotas laiko A n g b a n d e ir y r a prakeikęs visą jo giminę. Neabejok M o r g o t o Baugliro galia! A r j i neįsirėžusi mano veide? Po šių žodžių Finduilė atsistojo; išties atrodė t i k r a k a ­ ralienė. - Tavo akys apsiblaususios, G v i n d o r a i , - prabilo j i . N e m a t a i , o gal nesupranti, kas v y k s t a a p l i n k u i . Ar dabar p r i v a l a u patirti dvigubą gėdą, atskleisdama tau tiesą? N e s m y l i u tave, G v i n d o r a i , i r m a n gėda, k a d negaliu mylėti labiau, bet sutikau dar didesnę meilę, k u r i stipresnė už mane. N e s i e k i a u tos meilės ir ilgai stūmiau ją šalin. Jei gai­ l i u tavęs dėl tavų skriaudų, tai pagailėk ir manųjų. Turinas manęs n e m y l i ir nemylės.

- T a i p sakai, - atsiliepė G v i n d o r a s , - stengdamasi s u ­ m e n k i n t i kaltę to, kurį m y l i . Kodėl jis vis ieško tavęs, ilgas valandas sėdi su t a v i m i ir visada išeina džiugus? - N e s ir jam reikia paguodos, - atsakė Finduilė, - jis prarado savo šeimą. Jums abiem kažko reikia. O Finduilei? N a , ar negana, k a d esu priversta tau prisipažinti m y l i n t i be atsako, o tu atsiliepi, k a d taip k a l b u tik dėl apgaulės? - N e , apgauti čia nelengva, - tarė G v i n d o r a s . - Ir ne­ d a u g rasi tokių, k u r i e neigtų esą m y l i m i , jei tai būtų tiesa. - Jei k u r i a m iš mūsų trijų stinga tikėjimo, tai m a n , bet ne savo valia. O kas iš tos lemties ir taviškių A n g b a n d o gan­ dų? Ar naujiena m u m s mirtys ir pražūtis? Šiame pasaulyje A d a n e d e l i s - galiūnas, ir jo stotas k a d a nors, tolimoje atei­ tyje, dar p r i l y g s M o r g o t u i . - Jis išdidus, - tarstelėjo G v i n d o r a s . - Tačiau ir gailestingas, - atsiliepė Finduilė. - Jis dar ne­ prabudęs i k i galo, bet gailestis visada gali persmelkti j a m širdį, ir jis to niekada neneigs. G a l kartais gailestis - v i e ­ nintelės d u r y s , kitų n i e k a d a ir nebus. Tačiau manęs j a m negaila. Jis mane gerbia ir žavisi m a n i m i , tartum būčiau jo motina ir karalienė tuo pat metu. Galbūt Finduilė sakė tiesą, žvelgdama skvarbiomis el­ darų akimis. O Turinas, nežinodamas, kas v y k o tarp G v i n doro ir Finduilės, elgėsi su ja dar švelniau, nes Finduilė atrodė vis liūdnesnė. Kartą ji jam tarė: - T h u r i n a i A d a n e d e l i , kodėl slėpei n u o manęs savo var­ dą? Jei būčiau žinojusi, kas esi, būčiau ne mažiau tave ger­ busi, bet geriau supratusi tavo sielvartą. - Ką čia kalbi? - nustebo Turinas. - K u o mane laikai? - T u r i n u , H u r i n o Taliono sūnum, šiaurės karžygiu.

*** Iš Finduilės sužinojęs, k a i p viskas b u v o , Turinas užsirūsti­ no; sutikęs Gvindorą, tarė jam: - Jaučiu tau meilę, k a d išgelbėjai ir saugojai mane. Ta­ čiau dabar padarei m a n p i k t a , drauge, išduodamas mano tikrąjį vardą ir vėl prišaukdamas mano lemtį, n u o kurios slepiuosi. Bet G v i n d o r a s atsakė: - Lemtį nešioji tu pats, o ne tavo vardas.

T u o atokvėpio i r vilties l a i k u , k a i M o r m e g i l i o žygiai n u ­ stūmė M o r g o t o jėgas į vakarus n u o Siriono, ir visos girios džiaugėsi taika, M o r v e n a pagaliau pabėgo iš D o r l o m i n o su d u k t e r i m i N i e n o r a ir leidosi i l g o n kelionėn į T i n g o l o rūmus. T e n jos laukė naujas sielvartas, mat sužinojo, k a d Turinas išvykęs, o Doriato nepasiekia jokios žinios, nes D r a k o n o Šalmas d i n g o iš vakarinių Siriono žemių. Bet M o r v e n a su N i e n o r a pasiliko Doriate svečiuose pas T i n g o lą ir Melianę, ir v i s i reiškė joms pagarbą.

XI SKYRIUS

N A R G O T R O N D O ŽLUGIMAS

B u v o praslinkę jau penkeri metai n u o tada, k a i Turinas at­ keliavo į Nargotrondą. Tą pavasarį pasirodė du elfai; jie pasisakė esą Gelmiras ir A r m i n a s iš Finarfino tautos ir turį pasikalbėti su N a r g o t r o n d o v a l d o v u . Turinas jau v a d o ­ vavo visoms N a r g o t r o n d o pajėgoms, sprendė visus karo reikalus; jis tapo griežtas ir išdidus, viską tvarkė savo n u o ­ žiūra, k a i p jam atrodė geriau. Todėl tuos elfus atvedė pas Turiną, tačiau Gelmiras pasakė: - M u m s liepta kalbėti su O r o d r e t u , Finarfino sūnumi. Orodretas atėjo, ir G e l m i r a s jam tarė: - V a l d o v e , esame iš A n g r o d o giminės ir n u o pat N i r n a i to klajojame tolimose žemėse. Dabar jau kurį laiką gyve­ nome K i r d a n o gentyje prie Siriono žiočių. Vieną dieną jis pasikvietė mus ir liepė keliauti pas tave, nes jam pasirodęs

pats U l m a s , Vandenų V a l d o v a s , ir įspėjęs apie didį pavojų, besikaupiantį ties N a r g o t r o n d u . Tačiau Orodretas b u v o atsargus, tad atsakė taip: - Kodėl gi keliavote iš šiaurės čionai, taip toli? Ar kar­ tais neturite ir kitų reikalų? Ir A r m i n a s atsiliepė: - T a i p , v a l d o v e . N u o pat N i r n a i t o ieškojau slaptosios T u r g o n o karalystės ir neradau jos. Dabar b a i m i n u o s i , k a d dėl šių paieškų labai užtrukau a t v y k t i čionai. Stengdama­ sis išlaikyti mūsų žygį paslaptyje ir jį paspartinti, K i r d a nas išsiuntė m u s p l a u k t i palei krantą l a i v u , ir į sausumą išlipome Drengiste. Tarp pajūrio gyventojų b u v o tokių, kurie pastaraisiais metais b u v o atvykę k a i p T u r g o n o p a ­ siuntiniai, ir iš jų slaptų kalbų m a n pasirodė, k a d galbūt Turgonas tebegyvena šiaurėje, o ne pietuose, k a i p dauge­ lis mano. Tačiau neaptikome ženklų ir neišgirdome gandų apie tai, ko ieškojome. - Kodėl norite rasti Turgoną? - paklausė Orodretas. - N e s kalbama, k a d jo karalystė ilgiausiai atsilaikys prieš Morgotą, - atsakė A r m i n a s . O r o d r e t u i pasirodė, k a d tokie žodžiai pranašauja nelai­ mę, ir jis suirzo. - Tuomet negaiškite N a r g o t r o n d e , - pareiškė jis, - nes čia neišgirsite jokių žinių apie Turgoną. Ir m a n nereikia mokytojų, k u r i e aiškintų apie N a r g o t r o n d u i gresiančius pavojus. - Malonėk n e p y k t i , v a l d o v e , - atsiliepė G e l m i r a s , - jei į tavo k l a u s i m u s atsakome, neslėpdami tiesos. Ir mūsų klajonės į šalį n u o tiesaus kelio čionai n e l i k o bevaisės, nes b u v o m e ir tuose kraštuose, kurių nepasiekia net toliausiai

nukeliaujantys tavo žvalgai; perėjome Dorlominą ir visas žemes E r e d Vetrino papėdėje; iššniukštinėjome Siriono perėją, ištyrėme, ką ten v e i k i a Priešas. Matėme daugybę orkų bei kitų piktųjų padarų būrių, ir kariuomenę, besiren­ kančią a p l i n k Saurono salą. - Žinau, - tarė Turinas. - Tavo naujienos pasenusios. Jei K i r d a n o pranešimas ir turėjo kokios svarbos, m u m s reikė­ jo jį gauti anksčiau. - V a l d o v e , išklausyk mūsų žinią bent dabar, - tarė G e l ­ miras O r o d r e t u i . - Išgirsk Vandenų V a l d o v o žodžius! Jis taip kalbėjo K i r d a n u i : „Siaurės piktybė suteršė Siriono iš­ takas, ir mano galia traukiasi n u o srauniųjų vandenų pirš­ tų. Bet ateityje laukia dar didesnė blogybė. Todėl pranešk N a r g o t r o n d o v a l d o v u i : užsklęsk tvirtovės vartus ir nekelk kojos iš savo krašto. Savo išdidumo akmenis sviesk į puto­ jančią upę, k a d sėlinanti piktybė tų vartų nerastų." Sie žodžiai O r o d r e t u i pasirodė m i g l o t i ir jis k a i p visada atsigręžė į Turiną patarimo. Bet T u r i n u i pasiuntiniai nekė­ lė pasitikėjimo, ir jis su panieka atrėžė: - Ką K i r d a n a s , gyvendamas šalia Priešo, išmano apie mūsų kovas? Jūrininkas tesirūpina savo laivais! Jei V a n d e ­ nų V a l d o v a s iš tiesų norėtų atsiųsti m u m s patarimą, turėtų kalbėti aiškiau. K i t a i p karą išmanančiajam vis v i e n atro­ d y s , k a d m u m s geriau s u k a u p t i jėgas ir drąsiai pasitikti priešus, jeigu jie per d a u g priartės. Gelmiras nusilenkė O r o d r e t u i ir tarė: - P e r d a v i a u , kas m a n b u v o liepta, valdove. Ir jis pasisuko eiti. Bet A r m i n a s paklausė T u r i n o : - Ar tikrai esi iš H a d o r o giminės, k a i p girdėjau kalbant?

- Čia mane v a d i n a A g a r v a i n u , Juoduoju N a r g o t r o n d o K a l a v i j u , - atsakė Turinas. - M a n rodos, draugingasai A r ­ m i n a i , d a u g klausaisi slaptų kalbų. L a b a i gerai, k a d T u r g o ­ no paslaptys tau lieka nežinomos, kitaip jos greitai pasiek­ tų Angbandą. Žmogaus vardas p r i k l a u s o j a m pačiam, tad jei H u r i n o sūnus sužinotų, k a d jį n u o visų pasislėpusį išda­ v e i , tegu M o r g o t a s sučiumpa tave ir išdegina tau liežuvį! Arminą pribloškė toks T u r i n o įtūžis, bet G e l m i r a s at­ siliepė: - M e s negalėjome jo išduoti, A g a r v a i n a i . A r g i čia ne taryba, argi d u r y s neužvertos, k u r g i k i t u r k a l b a galėtų būti atviresnė? Sakau, k a d A r m i n a s tave kamantinėja to­ dėl, k a d visiems gyvenantiems prie jūros p u i k i a i žinoma, jog U l m a s didžiai m y l i H a d o r o giminę, i r k a i kas kalba, esą H u r i n a s ir jo brolis H u o r a s kadaise lankėsi Slaptojoje žemėje. - Jeigu ir taip, jis apie tai neprasitartų n i e k a m - nei d i ­ džiūnui, n e i p r a s t u o l i u i , ir t i k r a i nepasakotų savo vos tep a a u g u s i a m sūnui, - atsakė Turinas. - Todėl n e t i k i u , k a d A r m i n a s šito klausė manęs, stengdamasis ką sužinoti apie Turgoną. N e t i k i u tokiais nelaimių pranašais! - P a t a u p y k savo nepasitikėjimą! - įpykęs atkirto A r m i ­ nas. - G e l m i r a s klysta. K l a u s i a u , nes abejoju tuo, k u o čia v i s i , kaip rodosi, t i k i : k a d i r k a i p vadintumeis, tikrai men­ k a i teprimeni H a d o r o giminę. - Ką apie ją žinai? - paklausė Turinas. - E s u matęs ir Huriną, - atsakė A r m i n a s , - ir jo protė­ v i u s . D o r l o m i n o tyruose kartą s u t i k a u Tuorą, H u r i n o bro­ lio H u o r o sūnų; jis panašus į protėvius, bet tu jų visiškai neprimeni.

- G a l ir taip, - atsiliepė Turinas, - nors apie Tuorą i k i šiol nieko negirdėjau. Tačiau m a n negėda, k a d mano p l a u ­ k a i tamsūs, o ne aukso spalvos. N e s u pirmas sūnus, kuris panašus į savo motiną; mane pagimdė M o r v e n a Eledvenė, ji - iš Beoro genties ir giminė Berenui Tuščiarankiui. - Kalbėjau ne apie juodų ir auksinių plaukų s k i r t u ­ mą, - tarė A r m i n a s . - K i t i H a d o r o gentainiai k i t a i p ir elgiasi, taip pat ir Tuoras. Jie malonūs ir pagarbūs, jie išklauso gerą patarimą, didžiai v e r t i n d a m i Vakarų V a l ­ d o v u s . Tačiau t u , atrodo, k l a u s a i tik savos išminties ar savo kalavijo, ir tavo kalba pasipūtėliška. Ir sakau tau, A g a r v a i n a i M o r m e g i l i , k a d jei taip elgsies i r t o l i a u , tavo l i k i m a s bus k i t o k s , n e g u norėtų tas, k u r i s y r a kilęs iš H a ­ d o r o ir Beoro giminių. - Jis visada b u v o kitoks, - tarė Turinas. - Ir jeigu jau m a n lemta, k a i p regis, kęsti M o r g o t o neapykantą už savo tėvo narsą, ar p r i v a l a u klausytis patyčių ir nelaimes p r i ­ šaukiančių kalbų, tariamų to, kuris pabėgo iš mūšio l a u k o , nors ir skelbiasi karaliaus gentainiu? Grįžkite atgalios, prie saugių jūros krantų! G e l m i r a s ir A r m i n a s iškeliavo ir patraukė atgal į pietus; tačiau, nepaisant T u r i n o pašaipos, jiems būtų buvę m i e l i a u drauge su gentainiais l a u k t i mūšio, jie v y k o atgal tik to­ dėl, k a d K i r d a n a s , įsakytas U l m o , liepė k u o greičiau atlikti jiems pavestą uždavinį ir parnešti žinią iš N a r g o t r o n d o . Orodretas dėl pasiuntinių žodžių labai susirūpino; Turiną apėmė dar niūresnė nuotaika; jis n i e k u g y v u neklausė iš­ girstų patarimų ir nė nemanė griauti didžiojo tilto. Bent jau tuo atžvilgiu U l m o žodžiai b u v o suprasti teisingai.

* -k -k

Pasiuntiniams išvykus, greitai atėjo žinia, k a d žuvo Bretilio v a l d o v a s H a n d i r a s . Jo kraštą užplūdo o r k a i , nes jiems rū­ pėjo užimti Teiglino brastą, k a d nekliudytų tolimesniems žygiams. H a n d i r a s su jais susikovė, tačiau Bretilio žmonės b u v o sumušti ir n u s t u m t i atgal į girias. O r k a i jų neperse­ kiojo, nes savo tikslą tuo k a r t u jau b u v o pasiekę, ir toliau kaupė jėgas prie Siriono perėjos. Tų metų rudenį, sulaukęs savo valandos, M o r g o t a s p a ­ l e i d o seniai rinktus milžiniškus p u l k u s prieš N a r o g o tautą; Drakonų Tėvas G l a u r u n g a s peršliaužė A n f auglitą, atslinko į šiaurinius Siriono slėnius ir pridarė neapsakomų p i k t a d a ­ rybių. Slėpdamasis E r e d V e t r i n o šešėliuose, vesdamas iš paskos didžiulę orkų kariuomenę, jis pasiekė N a r g o t r o n d o žemę ir tarp N a r o g o ir T e i g l i n o sudegino Talat Dirneną, Saugomą lygumą. T u o m e t N a r g o t r o n d o k a r i a i pajudėjo p i r m y n ; aukštas ir baisus tą dieną atrodė Turinas, ir p u l k a i p a k i l i a i žvelgė į jį, jojantį O r o d r e t o dešinėje. Bet M o r g o t o k a r i a u n a p r a n o k o v i s a , ką pasakojo žvalgai, i r , artėjant G l a u r u n g u i , tik v i e ­ nas Turinas, saugomas nykštukų nukaltos kaukės, galėjo atsispirti. T u m h a l a d o lauke elfai b u v o sumušti ir n u s t u m t i atgal; tame mūšyje pražuvo v i s a N a r g o t r o n d o kariuomenė ir krašto žiedas. K a r a l i u s Orodretas krito priekinėse k o v o s eilėse, G v i n d o r a s , G u i l i n o sūnus, b u v o m i r t i n a i sužeistas. T u r i n a s atskubėjo j a m į pagalbą, ir v i s i priešai bėgo, jį iš­ vydę. Įsiveržęs į triuškinamos kariuomenės sumaištį, T u ­ rinas nunešė Gvindorą į saugią vietą miške ir paguldė ant žolės.

Tada G v i n d o r a s tarė jam: - Išgelbėjimas už išgelbėjimą! Bet manasis b u v o nelem­ tas, o tavasis - beprasmis, nes mano kūnas sužalotas nepa­ g y d o m a i i r t u r i u palikti Viduržemį. N o r s m y l i u tave, H u ­ rino sūnau, bet k e i k i u tą dieną, k a i atėmiau tave iš orkų. Jeigu ne tavo narsa ir išdidumas, tebesidžiaugčiau meile ir g y v e n i m u , ir Nargotrondas išsilaikytų i l g i a u . Dabar, jei esu tau brangus, palik mane! Skubėk į Nargotrondą ir gel­ bėk Finduilę. Ir atsisveikindamas sakau: ji vienintelė skiria tave n u o tavo lemties. Jei ją prarasi, lemtis tikrai pasivys tave. L i k sveikas! T u r i n a s nulėkė į Nargotrondą, p a k e l i u i r i n k d a m a s s u ­ triuškintos kariuomenės likučius. Jiems beskubant, b a i ­ sus vėjas draskė n u o medžių lapus, nes rudenį jau keitė atšiauri žiema. Tačiau G l a u r u n g a s ir jo orkų p u l k a i ten atsirado anksčiau už Turiną, nes jis sugaišo gelbėdamas Gvindorą. Priešai išdygo staiga, sargybiniams dar nesu­ s i v o k u s , kas n u t i k o T u m h a l a d o lauke. Tą dieną T u r i n o s u m a n y t u t i l t u per Narogą atėjo nelaimė: jis b u v o d i d e l i s ir t v i r t a i suręstas, negreitai išardomas, todėl puolantys priešai n e s u n k i a i įveikė gilią upę, G l a u r u n g a s visą savo ugnies galią nukreipė į Felagundo vartus, juos išgriovė ir įsiveržė v i d u n . K a i pagaliau Turinas atsidūrė prie N a r g o t r o n d o , šiur­ p u s siautėjimas ten jau b u v o besibaigiąs. O r k a i išžudė ar išvaikė visus, k u r i e b u v o g i n k l u o t i , ir dabar plėšė d i d i n ­ gas sales ir kambarius, viską d r a s k y d a m i ir n a i k i n d a m i ; ugnies ar žudynių išvengusias moteris ir merginas jie su­ varė į aikštę priešais įėjimą, k e t i n d a m i vesti į Angbandą vergijon. Turinas puolė į šitą pražūtį ir siaubą, ir niekas negalėjo prieš jį atsilaikyti, daugelis ir nesistengė, nors jis

kapojo visus sutiktuosius i r , perbėgęs tiltą, skynėsi kelią prie belaisvių. Jis b u v o vienas, nes saujelė sekusiųjų iš paskos p a s p r u ­ ko ir išsislapstė. T u o metu pro atlapotus Felagundo vartus išnėrė baisusis šliužas G l a u r u n g a s ir susirangė T u r i n u i už nugaros, tarp jo ir tilto. Staiga drakono kūne glūdinti p i k ­ toji dvasia prabilo: - Būk pasveikintas, H u r i n o sūnau! Stai ir susitikome! Turinas v i e n u šuoliu apsisuko ir žengė d r a k o n u i prie­ šais, jo akys liepsnojo, o G u r t a n g o ašmenys švytėjo tarsi ugnis. Tačiau G l a u r u n g a s sulaikė savo karštą alsavimą, plačiai atmerkė gyvatiškas akis ir įsistebeilijo į Turiną. K e l ­ damas kalaviją, be baimės pažvelgė Turinas į tas akis ir tą pačią akimirką sustingo į akmenį, paveiktas klaikių d r a kono kerų. Šitaip nejudėdami jie i l g a i išbuvo tyloje prieš didžiuosius Felagundo vartus. Po k u r i o laiko Glaurungas vėl prakalbo, niekindamas Huriną: - Pragaištingi b u v o v i s i tavo žygiai, H u r i n o sūnau, - ty­ čiojosi jis. - Nedėkingas įsūnis, atskalūnas, nužudęs d r a u ­ gą, meilės vagis, užgrobęs N a r g o t r o n d o valdžią, beprotis kariūnas, pametęs savo šeimą. Tavo m o t i n a ir sesuo ga­ luojasi vergijoje D o r l o m i n e , kenčia skurdą ir nepriteklius. Tu išsipustęs l y g karalaitis, o jos vaikšto skarmaluotos. Jos šaukiasi tavęs, bet tau nerūpi. T a v o tėvas galės džiaugtis sužinojęs, k a d t u r i tokį sūnų; ir sužinos, neabejok tuo. Turinas stovėjo G l a u r u n g o kerų veikiamas, baisūs dra­ kono žodžiai aidėjo ausyse, jis regėjo save tarsi piktybės iškreiptame veidrodyje ir bjaurėjosi tuo, ką matė. Šitaip G l a u r u n g o akys kaustė Turiną ir kamavo jo dvasią, jis negalėjo nė krustelėti; tuo tarpu orkai, gavę drakono žen­ klą, išsivarė belaisvius. Šie pražingsniavo visai greta Turino

ir patraukė per tiltą. Tarp jų ėjo ir Finduilė, ji tiesė rankas į Turiną ir šaukė v a r d u . Tačiau Glaurungas nepaleido jo, k a d tas balsas smelktųsi į T u r i n o širdį, laikė jį, k o l Finduilės ai­ manos ir belaisvių dejonės nuslopo tolumoje, ten, k u r kelias vedė į šiaurę. Šitas balsas Turiną persekiojo amžinai. Staiga Glaurungas nukreipė žvilgsnį ir laukė; Turinas lėtai sujudėjo l y g žmogus, bundantis iš baisaus sapno. P a ­ galiau atsitokėjęs jis garsiai suriko ir šoko prieš drakoną. Bet G l a u r u n g a s tik nusijuokė ir tarė: - Jeigu trokšti žūti, su džiaugsmu tave n u d o b s i u . Bet šitaip m e n k a i tepadėsi M o r v e n a i ir N i e n o r a i . Elfų moterų šauksmų tu nepaisei. Ar paniekinsi ir kraujo ryšį? Tačiau Turinas užsimojo ir dūrė kalaviju d r a k o n u i į akis; G l a u r u n g a s atsitraukęs greitai susisuko į kamuolį ir iškilo virš jo. - Na jau ne! Bent jau esi narsus. Narsesnis už visus, kiek esu sutikęs. M e l u o j a tie, k u r i e skelbia, esą mes negerbiame savo priešų narsos. Stai žiūrėk! Siūlau tau laisvę. Jei p a ­ jėgsi, keliauk pas savo šeimą. Nešdinkis! Ir jei liks elfų ar žmonių, k u r i e apdainuos šiuos laikus, pamynęs šitą d o v a ­ ną, t i k r a i pelnysi jų panieką. T a d a Turinas, vis dar trikdomas drakono akių, patikė­ jo G l a u r u n g o žodžiais, l y g turėtų reikalų su priešu, k u r i s gali jausti gailestį. Apsigręžęs jis nulėkė per tiltą. P a v y m u i G l a u r u n g a s jam dar grėsmingai sušuko: - T i k paskubėk, H u r i n o sūnau, į Dorlominą. Nes galbūt o r k a i tave ir vėl aplenks. O jei gaiši dėl Finduilės, tuomet niekada nebepamatysi M o r v e n o s ir N i e n o r o s , ir jos p r a ­ keiks tave. Turinas nubėgo k e l i u į šiaurę, ir Glaurungas vėl n u s i ­ juokė, nes įvykdė savo šeimininko paliepimą. Tada ėmėsi

to, ką labiausiai mėgo - įkvėpęs pūstelėjo u g n i m i ir sude­ gino viską a p l i n k u i . V i s u s įnikusius plėšti orkus išvijo, ne­ leidęs jiems sugrobti v i s k o i k i paskutinio daiktelio. P a s k u i sugriovė tiltą ir nuvertė į putojantį Narogą. Šitaip apsisau­ gojęs, tolimiausioje salėje sužėrė visus Felagundo lobius ir turtus į krūvą ir atsigulė ant jų šiek tiek atsipūsti. Turinas sparčiai žengė į šiaurę per ištuštėjusias žemes v

tarp N a r o g o ir Teiglino; jo pasitikti atslinko Žiaurioji žie­ m a ; tais metais sniegas iškrito, dar nesibaigus r u d e n i u i , o pavasaris atėjo vėlyvas ir šaltas. Beeinant j a m vis rodės, k a d g i r d i Finduilės aimanas, g i r d i , k a i p miškais ir k a l v o ­ m i s a i d i jo vardas, ir k a n k i n o jį d i d i s sielvartas. Tačiau j a m širdį s v i l i n o G l a u r u n g o melas, mintyse jis regėjo, k a i p or­ k a i degina H u r i n o n a m u s ar k a n k i n a M o r v e n a ir Nienorą; ir Turinas atkakliai, nesvyruodamas traukė p i r m y n .

XII S K Y R I U S

T U R I N A S GRĮŽTA Į DORLOMINĄ

Pagaliau, išsekęs n u o skubos ir tolimo kelio (nes d a u g i a u k a i p keturiasdešimt lygų žygiavo be poilsio), s u l i g p i r ­ m u o j u žiemos l e d u Turinas atsidūrė prie Ivrino tvenkinių, kurių v a n d u o kitados jį išgydė. Tačiau terado tik sušalusį liūną, iš tokio gerti nebegalėjo. T o l i a u Turinas patraukė prie kelių, vedančių į D o r l o m i ną; iš šiaurės be gailesčio užgriuvo sniegas, keliauti b u v o pavojinga ir šalta. N o r s tais takais b u v o žengęs prieš d v i de­ šimtis ir trejus metus, kelias tuomet įsirėžė jo širdyje - toks d i d i s b u v o jo sielvartas, su k i e k v i e n u žingsniu tolstant n u o M o r v e n o s . T a d galų gale jis pasiekė savo vaikystės kraštą. Jis atrodė n y k u s ir nuskurdęs; žmonių gyveno mažai, jie b u v o p i k t i ir nesvetingi, kalbėjo šiurkščia rytiečių šnekta, senoji kalba l i k o vergams - arba priešams. Todėl Turinas žengė atsargiai, nepastebimai, slėpdamasis po g o b t u v u .

Pagaliau jis sustojo prie namo, k u r i o taip ieškojo. V i s u r b u v o tamsu ir tuščia, a p l i n k u i nesimatė nė gyvos dvasios. M o r v e n o s nebebuvo, Atėjūnas B r o d a (tasai, k u r jėga į žmo­ nas paėmė Airinę, moterį iš H u r i n o giminės) nusiaubė jos n a m u s , pasiglemždamas v i s u s dar jai l i k u s i u s daiktus ir tarnus. Brodos n a m a i stovėjo arčiausiai prie senosios H u ­ rino sodybos, tad Turinas, priveiktas sielvarto ir klajonių, pasuko tenai prašytis prieglobsčio. Tuose namuose jį priė­ mė, nes Airinė tebesilaikė k a i kurių senųjų svetingumo p a ­ pročių. T u r i n u i parodė vietą prie ugnies, k u r sėdėjo tarnai ir k e l i valkatos, tokie pat nuskurę ir niūrūs k a i p jis pats. Turinas pasiteiravo, kas šitame krašte girdėti. V i s a draugija k a i p m a t n u t i l o , k a i kurie pasitraukė į šalį, k r e i v a i žvelgdami į nepažįstamąjį. Bet vienas valkata, besi­ ramstantis l a z d a , pratarė: - Pone, jei matai reikalą šnekėti senąja kalba, šnekėk t y l i a u ir neklausinėk naujienų. G a l norėtum, k a d tave su­ muštų k a i p sukčių ar pakartų k a i p šnipą? Sprendžiant iš to, k a i p atrodai, galėtum būti ir vienas, ir antras. T u o tenoriu pasakyti, - į ausį T u r i n u i sušnabždėjo senis, - k a d p r i m e n i vieną iš tos p u i k i o s senovės genties, atkeliavusios su H a d o ru aukso amžiuje, k a i galvos dar nesipuikavo v i l k o gaurais. Y r a ir čia dar tokių likusių, bet jie tapę elgetomis ir vergais, ir jei ne p o n i a Airinė, nebūtų jiems nei vietos prie u g n i a k u ­ ro, nei šito srėbalo. Iš k u r esi ir kokių t u r i naujienų? - B u v o čia tokia moteris, v a r d u M o r v e n a , - atsakė T u r i ­ nas, - ir kadaise g y v e n a u jos namuose. Po tolimų klajonių čionai atkeliavau, ieškodamas užuovėjos, bet neberadau n e i ugnies, n e i namiškių. - Jau prabėgo ne v i e n i i l g i metai, k a i jos čia nebėra, - at­ siliepė senis. - Bet po to žiauriojo karo mažai tebuvo tuose

namuose ir ugnies, ir namiškių; juk ji b u v o k i l u s i iš seno­ sios genties - tikriausiai žinai, ji mUsų v a l d o v o H u r i n o , G a l d o r o sūnaus, našlė. V i s dėlto jie nedrįso jos liesti, nes bijojo - b u v o išdidi ir graži tarsi karalienė, k o l sielvartas ją sugraužė. V a d i n d a v o ją ragana ir vengė su ja susidurti. Naujojoje šnektoje raganystė reiškia ne ką kita, tik d r a u ­ gystę su elfais. Bet v i s v i e n jie ją apiplėšė. Būtų abi su d u k ­ terimi nuolat badavusios, jeigu ne p o n i a Airinė. Ji slapta pagelbėdavo joms ir už tai dažnai gaudavo mušti n u o to storžievio Brodos, savo v y r o per prievartą. - Kas gi nutiko per tuos ilgus metus? - paklausė Turinas. Ar jos mirė, o gal pateko į vergiją? G a l ją užpuolė orkai? - Nėra tikrų žinių, - atsakė senis. - Tačiau ji dingo drauge su d u k t e r i m i ; tada šitas Broda išplėšė jos namus ir susigrobė v i s a , ką rado. N e p a l i k o nė šunpalaikio, o kelis paskutinius namiškius padarė savo vergais, išskyrus vieną kitą, k u r i e patraukė elgetauti, k a i p ir aš. Daugelį metų tar­ n a v a u jai, o anksčiau ir didžiajam šeimininkui; esu Sadoras Vienakojis - jei ne tas nelemtas k i r v i s kadaise miške, gulė­ čiau dabar Didžiojoje kalvoje. P u i k i a i p a m e n u tą dieną, k a i H u r i n o berniuką išsiuntė iš čia ir k a i p jis verkė; raudojo ir j i , jam išvykus. Sako, jis iškeliavo į Slaptąją karalystę. T a d a senasis luošys užsičiaupė ir dvejodamas pažvelgė į Turiną. - Pone, esu senas ir veblenu niekus, - tarė jis. - N e ­ k r e i p k dėmesio, ką čia šneku. N o r s ir m a l o n u pašnekėti senąja kalba su tuo, k u r i s ja kalba gražiai, k a i p kitados, d a ­ bar l a i k a i prasti ir reikia būti atsargiam. Ne v i s a d a m a l o n i kalba dera su m a l o n i a širdimi. - T i k r a i , - atsiliepė T u r i n a s , - m a n o širdis nuožmi. Bet jeigu b a i m i n i e s i , k a d g a l i u būti šnipas iš šiaurės ar rytų,

tai netapai d a u g išmintingesnis n e i kadaise, Sadorai L a ­ badalai. Senis išsižiojęs įsistebeilijo į Turiną; po valandėlės v i r ­ pėdamas prabilo: - E i m e l a u k a n ! T e n šalčiau, bet saugiau. Rytiečio pasto­ gėje tavo žodžiai per garsūs, o m a n o - per gausūs. Išėjęs į kiemą, jis įsikibo T u r i n u i į apsiaustą. - Sakai, labai seniai g y v e n a i tuose namuose. V a l d o v e T u r i n a i , kodėl grįžai? M a n atsivėrė akys, atsikimšo ir a u ­ sys: tu k a l b i tėvo balsu. Bet tik jaunasis Turinas mane šau­ kė tuo v a r d u - L a b a d a l u . Nesiekė manęs s k a u d i n t i - tais laikais smagiai draugavome. Ko dabar jis čia ieško? Mūsų l i k o mažai, esame seni ir beginkliai. L a i m i n g e s n i y r a tie, kurie i l s i s i Didžiojoje kalvoje. - Atėjau galvodamas ne apie kovą, - tarė Turinas, - nors tavo žodžiai, Labadalai, dabar pažadino mano mintis. Ta­ čiau tas mintis teks atidėti. Atėjau ieškodamas M o r v e n o s ir N i e n o r o s . Ką gali m a n papasakoti? T i k sakyk greičiau! - Mažai, v a l d o v e , - atsakė Sadoras. - Jos iškeliavo slap­ ta. Čia v i s i šnibždėjosi, k a d jas pasišaukė valdovas T u r i ­ nas, nes neabejojome, jog jis per tuos metus tapo d i d i s , gal karalius ar didžiūnas kokioje pietų šalyje. Bet atrodo, k a d taip nėra. - N e , taip nėra, - pritarė Turinas. - B u v a u didžiūnas pie­ tų krašte, o dabar esu valkata. Bet jų nešaukiau. - T a d a nežinau, ką tau pasakoti, - pasakė Sadoras. - T a ­ čiau p o n i a Airinė galėtų papasakoti. Ji išmanė visus tavo motinos reikalus. - K a i p galėčiau pas ją nueiti? - Šito nežinau. N e t jei pavyktų ją k o k i u būdu pasikvies­ t i , jai teks kęsti d a u g skausmo, jeigu ją pastebės besišnibž-

dančią prie durų su kažin k o k i u valkataujančiu nuskurėliu iš paniekintųjų žmonių. O toks elgeta k a i p tu netoli tenueis per menę prie didžiojo stalo, rytiečiai tuoj jį sučiups ir s u ­ muš, gal ir dar blogiau. Tai išgirdęs, Turinas įniršo ir suriko: - Aš negaliu pereiti per Brodos menę? Jie mane sumuš? Tuoj pažiūrėsim! Jis nieko nelaukdamas patraukė į menę. Atmetęs atgal gobtuvą, nublokšdamas į šalį visus, kas pasitaikė jo kelyje, Turinas žengė l i n k stalo, k u r sėdėjo namų šeimininkas, jo žmona ir k i t i rytiečių didžiūnai. K a i k u r i e pašoko, mėgin­ d a m i jį sulaikyti, bet Turinas partrenkė juos ant grindų ir sušuko: - Ar šituose namuose y r a galva, o gal čia orkų buveinė? K u r šeimininkas? B r o d a įtūžęs atsistojo. - Aš esu šių namų šeimininkas, - pareiškė jis. Jam nespėjus dar ką nors p r i d u r t i , Turinas tarė: - V a d i n a s i , dar neišmokai pagarbos, kurios laikytasi šia­ me krašte i k i tavęs. Ar dabar įprasta, k a d v y r a i leistų tar­ nams šiurkščiai elgtis su jų žmonų giminaičiais? Aš esu toks giminaitis ir turiu su ponia A i r i n e aptarti kai kuriuos reika­ lus. Ar galėsiu eiti nekliudomas, ar eisiu k a i p panorėjęs? - Eik, - rūsčiai žvelgdamas, iškošė Broda, o Airinė pabalo. Turinas nužingsniavo prie didžiojo stalo, sustojo ir n u ­ silenkė. - Meldžiu atleisti, p o n i a A i r i n e , - tarė jis, - k a d šitaip įsiveržiu pas tave, tačiau mano reikalas skubus ir atvedė mane iš toli. Ieškau M o r v e n o s , D o r l o m i n o valdovės, ir jos dukters N i e n o r o s . Tačiau jų n a m a i tušti ir išdraskyti. Ką galėtum m a n papasakoti?

- N i e k o , - baisiai išsigandusi, atsakė Airinė, nes B r o d a stebėjo ją įsmeigęs akis. - N e t i k i u , - pasakė Turinas. Tada B r o d a pašoko, visas raudonas n u o girto įniršio. - G a n a ! - s u b l i u v o jis. - Ar kažkoks elgeta, vapantis vergų kalba, drįs prieštarauti m a n o žmonai m a n o paties akivaizdoje? Nėra jokios D o r l o m i n o valdovės. O M o r v e ­ na - ji k i l u s i iš vergų genties ir pabėgo k a i p vergė. Ir tu d i n k nedelsdamas, nes l i e p s i u tave p a k a r t i ant medžio šakos! Turinas, išsitraukęs juodąjį kalaviją, v i e n u šuoliu atsi­ dūrė šalia, stvėrė Brodą už plaukų ir atlošė galvą. - Jei kas nors sujudės, - įspėjo jis, - šita galva nulėks n u o pečių! P o n i a A i r i n e , dar kartą m a l d a u j u m a n atleisti, jei k a d a pagalvojau, k a d šis nepraustaburnis galėjo pada­ r y t i tau ką nors gera. Bet dabar kalbėk ir neišsigink manęs! A r g i nesu Turinas, D o r l o m i n o valdovas? A r t u r i u teisę tau įsakyti? - Įsakyk m a n , - atsiliepė j i . - Kas nusiaubė M o r v e n o s namus? - B r o d a , - atsakė Airinė. - K a d a ji pabėgo ir kur? - Jau bus metai ir trys mėnesiai, - atsakė Airinė. - Šei­ m i n i n k a s B r o d a ir k i t i a p l i n k i n i a i rytų atėjūnai ją smarkiai skriaudė. Jau seniai ją kvietė į Slaptąją karalystę, ir paga­ l i a u ji iškeliavo, nes tuo metu pietų šalies Juodasis Kalavijas savo narsa išvijo piktąsias jėgas, tad žemėse i k i Slaptosios karalystės b u v o saugu. Dabar šitam atėjo galas. Ji tikėjosi rasti tenai jos belaukiantį sūnų. Bet jei tas sūnus esi t u , ap­ gailestauju suprasdama, k a d viskas p a k r y p o kitaip. Turinas karčiai nusijuokė.

- P a k r y p o ? P a k r y p o kitaip? - sušuko jis. - T a i p , visada viskas k r e i v a - k a i p M o r g o t o suktybės! - Ir staiga Turinas sudrebėjo iš didžiausio įtūžio, nes j a m atsivėrė akys, p a ­ skutinės G l a u r u n g o kerų gijos sutrūkinėjo ir paaiškėjo tas melas, k u r i u o jį įviliojo į pinkles. - A r g i manęs neapgavo, k a d atkeliaučiau čionai ir negarbingai mirčiau, užuot nar­ siai kritęs prie N a r g o t r o n d o vartų? Ir j a m pasirodė, k a d tamsoje, tvyrančioje už menės sie­ nų, nuaidėjo Finduilės aimana. - Pirmas čia n e m i r s i u ! - suriko jis. Griebė Brodą visa savo didžio sielvarto ir rūstybės jėga, aukštai iškėlė ir papurtė l y g kokį šunį. - Ar sakei, k a d M o r v e n a iš vergų genties? T u , niekšo sūnau, vagie, vergų verge! Ir bloškė Brodą galva į jo paties stalą, tiesiai į veidą vie­ n a m rytiečiui, jau susirengusiam p u l t i Turiną. N u k r i t u s B r o d a i lūžo sprandas; Turinas šoko ir n u k i r t o dar tris, su­ sigūžusius prie stalo, nes užklupo beginklius. Menėje k i l o triukšmas. Joje sėdėję rytiečiai būtų puolę Turiną, bet tarp susirinkusiųjų d a u g b u v o ir kilusių iš senųjų D o r l o m i n o gyventojų; jau seniai jie tarnavo atėjūnams, bet dabar pašo­ ko maištingai šaukdami. N e t r u k u s menėje įsiplieskė įnir­ tinga k o v a ; nors vergai prieš d u r k l u s ir kalavijus teturėjo peilius mėsai pjaustyti ar k o k i u s panašius čia pat nustver­ tus įnagius, abiejose pusėse daugelis krito, k o l tarp jų įsi­ veržė Turinas ir nužudė paskutinį menėje buvusį rytietį. T a d a jis atsikvėpė, atsirėmęs į koloną, ir jo įniršio lieps­ na virto pelenais. Senasis Sadoras prišliaužė ir apkabino jį per kelius, nes b u v o m i r t i n a i sužeistas. - Ilgai, daugiau k a i p triskart po septynerius metus, teko l a u k t i šitos valandos, - pratarė jis. - Bet dabar keliauk, v a l -

dove, keliauk! E i k ir nebegrįžk, nebent atsivestum dides­ nių jėgų. Prieš tave jie sukels visą kraštą. Daugelis p a s p r u ­ ko iš šios menės. E i k , nes k i t a i p tavęs čia l a u k i a galas. L i k sveikas! S u l i g šiais žodžiais Sadoras s u s m u k o ir mirė. - Jo lūpomis byloja mirties tiesa, - tarė Airinė. - Tu su­ žinojai tai, ką norėjai. Dabar k e l i a u k nedelsdamas! Bet p i r ­ m i a u s i a eik pas M o r v e n a ir n u r a m i n k ją, kitaip bus s u n k u atleisti tau v i s a , ką čia įsisukęs sugriovei. T a i p , m a n o gy­ venimas b u v o šlykštus, bet savo s m u r t u atnešei m a n mirtį. Atėjūnai šiąnakt atkeršys visiems čia buvusiems. Nutrūkt­ galviški tavo darbai, H u r i n o sūnau, l y g tebebūtum tas v a i ­ kas, kurį atsimenu. - O tavo s i l p n a širdis, A i r i n e , Indoro dukterie, k a i p ir tada, k a i v a d i n a u tave teta ir piktas šuo tave išgąsdino, atsiliepė Turinas. - B u v a i s u k u r t a geresniam p a s a u l i u i . T a ­ čiau k e l i a u k su m a n i m i ! N u g a b e n s i u tave pas M o r v e n a . - G i l u s sniegas dengia žemę, bet dar gilesnis - virš mano galvos, - atsakė Airinė. - Mirčiau, vos su t a v i m i pasiekusi tyrus, k a i p ir l i k u s i su žiauriaisiais rytiečiais. N e g a l i ištaisy­ ti to, ką padarei. E i k ! Pasilikęs viską dar labiau sugadinsi, ir M o r v e n a patirs beprasmę skriaudą. E i k , meldžiu tave! Turinas jai žemai nusilenkė, apsisuko ir išėjo iš Brodos menės; j a m iš paskos nusekė v i s i maištininkai, turėję jėgų eiti drauge. Jie bėgo į kalnų pusę, nes k a i k u r i e gerai išma­ nė gyvenimą tyruose, ir dėkojo l i k i m u i už krintantį sniegą, k u r i s užklojo jų pėdsakus. T a d nors ir greitai p u l t a juos v y ­ tis su daugybe vyrų, šunų ir prunkščiančių arklių, bėgliai pasislėpė pietų pusėje kylančiose kalvose. Atsigręžę toli toje pusėje, iš k u r atbėgo, jie pamatė raudoną pašvaistę. - Jie padegė n a m u s , - tarė Turinas. - Kodėl?

- Jie? N e , v a l d o v e , tikriausiai tai padarė j i , - atsiliepė vienas, v a r d u Asgonas. - Daugelis karingų vyrų klysta, re­ gėdami kantrybę ir romumą. Ji m u m s padarė d a u g gero ir dėl to d a u g kentėjo. Jos širdis nebuvo silpna, užtat kantry­ bė - begalinė. Patys ištvermingiausieji, galintys išgyventi per žiemą, l i k o su T u r i n u ; nuvedė jį keistais takais į slėptuvę k a l n u o ­ se - olą, apie kurią žinojo tik atskalūnai ir pabėgėliai; ten rado paliktą ir šiokią tokią maisto atsargą. Sulaukė, k o l liovėsi snigti. Bėgliai atidavė maistą T u r i n u i ir parodė j a m mažai naudojamą taką, vedantį į pietus, į Siriono slėnį, k u ­ rio sniegas nepasiekė. K a i takas pradėjo leistis žemyn, jie atsisveikino. - Dabar l i k sveikas, D o r l o m i n o v a l d o v e , - tarė A s g o ­ nas. - Tačiau nepamiršk mūsų. N u o šiol m u s medžios k a i p žvėris, ir, p r i s i m i n d a m i tavo pasirodymą, vilkžmogiai bus dar žiauresni. Todėl k e l i a u k ir negrįžk, nebent ateitum su tokia jėga, k a d galėtum mus išvaduoti. L i k sveikas!

XIII S K Y R I U S

T U R I N A S A T K E L I A U J A Į BRETILĮ

Turinas patraukė žemyn p r i e Siriono, vis negalėdamas apsispręsti. Jam atrodė, k a d anksčiau turėjo du v i e n o d a i skaudžius kelius, o dabar jau r e i k i a rinktis vieną iš trijų, nes jo šaukiasi priespaudos slegiama gimtoji gentis, juk jis atnešė jiems tik dar didesnes nelaimes. T i k vieną paguodą tematė: n e b u v o abejonės, k a d M o r v e n a ir N i e n o r a jau se­ n i a i n u k e l i a v o į Doriatą, ir tik dėl Juodojo Kalavijo iš N a r ­ gotrondo narsos jų žygis b u v o saugus. Turinas pats sau kalbėjo: - K u r geriau būčiau galėjęs jas a p g y v e n d i n t i , jeigu iš tiesų būčiau atvykęs anksčiau? Jeigu Melianės Juosta būtų pralaužta, ateitų galas v i s k a m . N e , jau k a i p y r a , taip; juk dėl mano įniršio ir karštagalviškų darbų šešėlis k r i n t a v i ­ sur, k u r tik p a s i r o d a u . Tegu jas saugo Melianė! O aš k u ­ r i a m l a i k u i p a l i k s i u jas ramybėje ir be šešėlio.

Tada Turinas, paklaikęs, bet atsargus k a i p žvėris, ėmė ieškoti Finduilės, klaidžiojo po girias palei E r e d Vetrino papėdes, tykojo visuose keliuose, einančiuose į šiaurę, į Siriono perėją, tačiau jau b u v o per vėlu. V i s u s pėdsakus nuplovė lietus ir sniegas. Tačiau taip n u t i k o , k a d , trauk­ damas žemyn per Teigliną, Turinas susidūrė su Haletės genties žmonėmis iš Bretilio girios. Karas tą gentį išre­ tino i k i saujelės, ir jie daugiausia slapčia gyveno girioje, aukštai ant A m o n Obelio, apsitvėrę tvirtomis tvoromis. Tą vietą v a d i n o Efel B r a n d i r u , mat jų v a l d o v u b u v o tapęs Brandiras, H a n d i r o sūnus, nes jo tėvas žuvo. Brandiras nepajėgė kariauti, nes n u o vaikystės, k a i nelemtai susi­ laužė koją, l i k o luošas; juo labiau ir širdies b u v o švelnios, labiau mėgo medį, o ne plieną, ir visų geriausiai išmanė, kas auga žemėje. Tačiau k a i kurie girios gyventojai tebegaudė orkus savo žemių pakraščiuose; tad kartą, žygiuodamas tame kraš­ te, Turinas išgirdo netoliese kautynių garsus. Nuskubėjo į tą pusę, atsargiai p r i s l i n k o tarp medžių ir išvydo orkų apsuptą mažą būrelį žmonių. Jie įnirtingai gynėsi, atsukę nugaras į nedidelį medžių guotą laukymėje, bet orkų b u v o gerokai gausiau ir išsigelbėti tebuvo maža vilties, nebent kas atskubėtų į pagalbą. Todėl Turinas, vis dar nematomas medžių ūksmėje, puolė triukšmauti, laužyti šakas, trypti kojomis, o p a s k u i k u o skambiau suriko, tartum vestų d a u ­ gybę vyrų: - E i ! Štai ir suradome juos! V i s i p a s k u i mane! P i r m y n , kirskite juos! Šitai išgirdę orkai atsigręžė ir sutriko, nes artyn lėkė T u ­ rinas, modamas tiems menamiems v y r a m s sau už nuga­ ros, o Gurtango ašmenys l y g liepsnos tvyksčiojo jo ranko-

je. O r k a i dar p u i k i a i prisiminė tuos ašmenis, tad nespėjus T u r i n u i įšokti į jų būrį daugelis puolė į šalis ir išsilakstė. T a i pamatę, girios gyventojai atbėgo T u r i n u i padėti, ir v i s i drauge suvijo priešus į upę; vos k e l i išsikapstė į kitą k r a n ­ tą. Pagaliau persekiotojai stabtelėjo prie vandens, ir D o r las, girinių vadas, tarė: - Pone, esi greitas kautynėse, bet tavo v y r a i neskuba iš paskos. - Netiesa, - atsiliepė Turinas, - mes v i s i bėgame k a i p vienas ir niekada neatsiliekame. Bretilio žmonės nusijuokė, p a s k u i kalbėjo: - N a , vienas toks vertas daugelio. M e s tau didžiai dė­ k i n g i . Bet kas esi ir ką čia veiki? - Aš tik užsiimu savo amatu - žudyti orkus, - atsakė Turinas. - Ir g y v e n u ten, k u r atveda šitas amatas. E s u G i ­ rios L a u k i n i s . - Tuomet eime ir gyvenk su m u m i s , - pasakė tie žmo­ nės. - M e s gyvename girioje ir tokių amatininkų m u m s reikia. M i e l a i tave p r i i m s i m e ! Turinas keistai pažvelgė į juos ir tarė: - N e j a u g i dar l i k o tokių, k u r i e sutiktų, k a d temdyčiau jų būstą? Tačiau manęs, draugai, tebelaukia liūdna užduo­ tis: rasti Finduilę, Orodreto iš N a r g o t r o n d o dukterį, ar bent aptikti kokių žinių apie ją. Deja! Jau d a u g savaičių prabėgo n u o tada, k a i ją išsivedė iš N a r g o t r o n d o , bet v i s tiek p r i v a ­ l a u jos ieškoti. G i r i o s ž m o n ė s pažvelgė į jį su gailesčiu, ir D o r l a s prabilo: - L i a u k i s ieškojęs. Iš N a r g o t r o n d o prie Teiglino brastos traukė orkų būrys, apie juos sužinojome gerokai iš anks­ to - labai jau lėtai keliavo, nes vedėsi daugybę belaisvių.

Nutarėme savo m e n k o m i s jėgomis prisidėti prie to karo, surinkome kiek įmanydami d a u g i a u lankininkų ir laukė­ me orkų pasaloje, tikėdamiesi išgelbėti dalį belaisvių. Bet deja! V o s užpuolėme, o r k a i p i r m i a u s i a išžudė belaisves moteris, o Orodreto dukterį i e t i m i prismeigė prie medžio. Turinas sustingo tarsi paliestas mirties. - Iš k u r sužinojai apie ją? - tepaklausė. - Prieš m i r d a m a ji m a n pasakė kelis žodžius, - atsilie­ pė Dorlas. - Ji apžvelgė mus l y g ieškodama k o k i o v e i d o ir tarė: „Mormegiliui. Pasakykit M o r m e g i l i u i , k a d Finduilė čia." D a u g i a u nebekalbėjo. P r i s i m i n d a m i jos paskutinius žodžius, palaidojome ją ten, k u r mirė. Ji g u l i po k a l v a prie Teiglino. Taip, n u o tada jau bus praėjęs mėnuo. - Veskite mane tenai, - tarė Turinas. Ir jie v i s i patraukė prie k a u b u r i o netoli Teiglino brastos. Ten Turinas visas pajuodęs g r i u v o ant žemės, tad girios žmonės pamanė, k a d jis mirė. Dorlas pažiūrėjo į s u s m u k u ­ sį ant žolės Turiną, atsigręžė į savo v y r u s ir pasakė: - Per vėlu! K o k s graudus likimas. Bet pažvelkite: štai g u l i pats M o r m e g i l i s , d i d y s i s N a r g o t r o n d o karvedys. T u ­ rėjome pažinti jį iš kalavijo, k a i p ir orkai. Pietų krašto Juodojo Kalavijo šlovė b u v o p a s k l i d u s i k u o plačiausiai, pasiekusi net girios glūdumą. Todėl jie pagarbiai pakėlė Turiną ir parnešė į Efel Brandirą. Brandiras išėjo jų pasitikti stebėdamasis, kieno čia kūną jie neša; atitraukęs dangalą, pažvelgė į T u r i n o , H u r i ­ no sūnaus veidą, ir jo širdį užgulė tamsus šešėlis. - O žiaurieji Haletės žmonės! - sušuko jis. - K a m ati­ traukėte mirtį n u o šio vyro? Su didžiausiu v a r g u atgabe­ note čionai paskutinę mūsų genties pražūtį. Bet girios žmonės kalbėjo:

- N e , tai M o r m e g i l i s iš N a r g o t r o n d o , galingasis orkų siaubas, jeigu liks gyvas, jis m u m s didžiai pagelbės. O jei­ gu būtų ir kas kitas, ar turėjome nelaimės pakirstą žmogų p a l i k t i gulėti l y g dvokiančią maitą prie kelio? - N e , neturėjote, - sutiko Brandiras. - L e m t i s nenorėjo, k a d taip nutiktų. Jis priglaudė Turiną savo namuose ir rūpestingai jį slaugė. K a i Turinas pagaliau nusipurtė savo tamsą, jau vėl artė­ jo pavasaris. Turinas p r a b u d o ir pamatė saulės nušviestus p u m p u r u s . Tuomet jo širdyje prisikėlė ir H a d o r o genties drąsa - jis p a k i l o ir tarė sau: „Visi mano žygiai ir prabė­ gusios dienos b u v o k u p i n o s b l o g i o ir tamsos. Bet išaušo nauja diena. C i a g y v e n s i u taikoje; atsisakysiu savo v a r d o ir giminės, šitaip m a n o šešėlis l i k s praeityje ar bent neslėgs tų, kuriuos m y l i u . " Todėl jis p a s i r i n k o naują vardą, p a s i v a d i n o T u r a m b a ru - Lemties S e i m i n i n k u didžiųjų elfų kalba. Jis gyveno su girios žmonėmis, šie jį mylėjo; jų prašė pamiršti senąjį var­ dą ir elgtis k a i p su g i m u s i u Bretilyje. Tačiau, nors ir p a k e i ­ tė vardą, Turinas nepajėgė visiškai pakeisti savo būdo ar pamiršti senų skriaudų, patirtų iš M o r g o t o tarnų. T a d su keliais panašiai nusiteikusiais e i d a v o medžioti orkų, nors Brandiras b u v o tuo nepatenkintas. Savo žmones jis labiau tikėjosi apsaugoti t y l a ir s l a p t u m u . - M o r m e g i l i o nebėra, - kalbėjo jis, - bet žiūrėk, k a d T u rambaro narsa neprišauktų tokio pat keršto B r e t i l i u i . Todėl Turambaras padėjo savo juodąjį kalaviją ir neb e i m d a v o jo į mūšį, verčiau k a u d a v o s i su l a n k u ir ietimi. Tačiau nepakęsdavo, k a i o r k a i k e l i a u d a v o per Teiglino brastą ar priartėdavo prie k a l v o s , k u r gulėjo Finduilė. Tą

vietą dabar v a d i n o H a u d - e n - E l e t u , Elfų Mergelės k a l v a , ir netrukus o r k a i patyrė, k a d tai baisi vieta, ir ėmė jos vengti. Kartą Dorlas tarė T u r i n u i : - A t s i s a k e i savo v a r d o , bet l i k a i Juodasis K a l a v i j a s . A r kartais nėra tiesos tuose ganduose, esą Juodasis K a ­ lavijas b u v o H u r i n o i š D o r l o m i n o sūnus, H a d o r o genties valdovas? - Girdėjau apie tai ir aš. Bet m a l d a u j u - nepasakok apie tai n i e k a m , juk esi m a n draugas.

XIV SKYRIUS

M O R V E N O S IR N I E N O R O S KELIONĖ Į NARGOTRONDĄ

Pasitraukus Didžiajai žiemai, Doriatą pasiekė naujos ži­ nios iš N a r g o t r o n d o . N e d a u g e l i s , k u r i e pajėgė išsigelbėti j a m žlugus ir ištvėrė žiemą tyruose, p a g a l i a u atėjo prašy­ ti prieglobsčio pas Tingolą, ir pasienio sargybiniai atvedė juos pas karalių. K a i k u r i e pasakojo, esą v i s i priešai pasi­ traukė į šiaurę, k i t i sakė, k a d Felagundo menėse tebetūno G l a u r u n g a s ; v i e n i aiškino, k a d M o r m e g i l i s žuvo, bet k i t i kalbėjo, esą jis tebegyvena ten D r a k o n o užkerėtas ir p a ­ verstas a k m e n i u . Tačiau v i s i i k i vieno tvirtino, k a d dar i k i mūšių N a r g o t r o n d e b u v o žinoma, jog Juodasis Kalavijas esąs ne kas kitas, tik Turinas, H u r i n o iš D o r l o m i n o sūnus. T a d d i d i s b u v o M o r v e n o s i r N i e n o r o s išgąstis i r sielvartas; ir M o r v e n a tarė:

- Tokios kankinančios abejonės - tikras M o r g o t o dar­ bas! Ar neturėtume surasti teisybės ir iš tiesų patirti, ką baisiausia p r i v a l o m e ištverti? Tingolas ir pats didžiai troško d a u g i a u išgirsti apie N a r ­ gotrondo likimą, tad jau ketino liepti žvalgams k u o atsar­ giausiai tenai n u v y k t i , tačiau jis b u v o tikras, k a d Turinas žuvo, o jei ir ne, gelbėtojams jis nepasiekiamas. Tingolas b a i m i n o s i tos valandos, k a i M o r v e n a viską sužinos, todėl pasakė jai: - T a i pavojingas žygis, D o r l o m i n o v a l d o v e , tad reikia viską gerai apsvarstyti. Tokios abejonės iš tiesų gali būti M o r g o t o pinklės, k a d pastūmėtų žengti k o k i u s neprotin­ gus žingsnius. Bet sielvarto kamuojama M o r v e n a sušuko: - N e p r o t i n g u s , valdove? Jei mano sūnus tūno miškuose alkanas, jei vargsta pančiuose ar jo kūnas dūla nepalaido­ tas, tada t i k r a i būsiu neprotinga. Negaišdama nė valandė­ lės, k e l i a u s i u jo ieškoti. - D o r l o m i n o v a l d o v e , - tarė Tingolas, - H u r i n o sūnus šito t i k r a i nenorėtų. Jis manytų, k a d čia, Melianės globoje, tau saugiau n e g u bet k u r i a m e kitame krašte. H u r i n o ir T u ­ r i n o l a b u i nesutiksiu, k a d šiais laikais, k a i gresia didžiau­ sias pavojus, klaidžiotum tolimose žemėse. - Nesustabdei T u r i n o n u o pavojų, o mane n u o jo sten­ giesi atskirti! - sušuko M o r v e n a . - Melianės globoje! T a i p , esu Juostos kalinė! Ilgai delsiau, k o l ryžausi ją peržengti, ir dabar gailiuosi to žingsnio. - N e , D o r l o m i n o v a l d o v e , - atsiliepė Tingolas, - jei ši­ taip k a l b i , tai žinok: Juosta atvira. L a i s v a i čionai atėjai laisvai ir p a s i l i k s i arba išeisi. T a d a prabilo Melianė, i k i šiol tylėjusi:

- N e i k tenai, M o r v e n a . Sakei tikrą tiesą: ši abejonė siųs­ ta M o r g o t o . Jei keliausi, v y k d y s i jo valią. - M o r g o t o baimė n e s u k l i u d y s m a n išgirsti giminės šauksmą, - atsakė M o r v e n a . - Bet jeigu baiminiesi dėl m a ­ nęs, v a l d o v e , tai s k i r k m a n kelis karius. - T a u įsakyti n e t u r i u teisės, - tarė Tingolas, - bet savo gentį v a l d a u ir siunčiu juos savo nuožiūra. M o r v e n a d a u g i a u nepratarė nė žodžio, p r a v i r k o ir p a ­ sitraukė iš karaliaus menės. Tingolas b u v o prislėgtas, j a m atrodė, tarsi M o r v e n a v e i k i a k o k i e kerai. Jis paklausė M e lianės, gal ji sulaikytų M o r v e n a savo galiomis. - D a u g pajėgiu p a d a r y t i prieš besiveržiantį blogį, - at­ sakė Melianė, - bet niekaip negaliu s u t r u k d y t i išeiti tiems, k u r i e n o r i išeiti. T a i jau tavo valdos. Jeigu M o r v e n a reikia saugoti čia, tau teks ją l a i k y t i jėga. Tačiau taip galbūt sužlugdysi jos protą ir dvasią.

M o r v e n a nuėjo pas N i e n o r a ir pranešė: - L i k sveika, H u r i n o dukterie! Išeinu ieškoti savo sūnaus ar tikrų žinių apie jį, nes nė vienas čia nieko nesiims ir tik dels, k o l bus per vėlu. L a u k manęs čia, galbūt aš sugrįšiu. Išsigandusi ir n u s i m i n u s i N i e n o r a stengėsi ją atkalbėti, bet M o r v e n a nieko neatsakė ir pasuko į savo kambarį. K a i išaušo rytas, ji jau b u v o pasibalnojusi arklį ir išjojusi. Tingolas jau anksčiau b u v o įsakęs, k a d niekas jai ne­ trukdytų ir p a k e l i u i nestabdytų. Bet, vos jai iškeliavus, jis s u r i n k o būrį smarkiausių ir sumaniausių pasienio sargų, o jų v y r i a u s i u o j u paskyrė Mablungą. - Dabar greitai sekite iš paskos, - tarė Tingolas, - tačiau taip, k a d ji jūsų nepastebėtų. Bet k a i pasieks tyrus, jei k i l -

tų koks pavojus, pasirodykite; jeigu ir tuomet ji atsisakys grįžti, saugokite ją k a i p įmanydami. N u t i k o taip, k a d Tingolas pasiuntė didesnį būrį, negu iš pradžių ketino; drauge išjojo ir dešimt raitelių, jie dar ve­ dėsi keletą arklių atsargai. Būrys nusekė p a s k u i M o r v e n a ; ši keliavo į pietus per Regioną ir pasiekė Siriono krantus aukščiau Sutemų tvenkinių. Ten sustojo, nes Sirionas b u v o platus ir sraunus, o brastos M o r v e n a nežinojo. T a d a jos saugotojams atėjo laikas pasirodyti. Juos pamačiusi, M o r ­ vena nusistebėjo: - Ar Tingolas ketina mane sugrąžinti? O gal jis siunčia pagalbą, kurią b u v o atsisakęs duoti? - Ir viena, ir kita, - atsakė M a b l u n g a s . - Ar grįši atgal? - N e , - nuskambėjo M o r v e n o s atsakymas. - T a d a p r i v a l a u tau padėti, - tarė M a b l u n g a s , - nors ir darau tai prieš savo valią. Platus ir gilus čia Sirionas, p l a u k t i per jį pavojinga ir žvėriui, ir žmogui. - T a i pergabenk mane k o k i u k i t u būdu, k a i p paprastai keliasi elfai, - pareiškė M o r v e n a , - kitaip aš p l a u k s i u . T a d M a b l u n g a s nuvedė ją prie Sutemų tvenkinių. Ten, rytiniame krante, tarp nendrių ir užutekių, elfai slėpė ir saugojo savo keltus; jais naudojosi pasiuntiniai, keliaujan­ tys tarp Tingolo ir jo giminės Nargotronde. Jie sulaukė, k o l stojo visiškai tamsi žvaigždėta naktis, ir baltoje apyaušrio migloje persikėlė į kitą upės pusę. Virš Mėlynųjų kalnų te­ kėjo raudona saulė, pakilęs smarkus ryto vėjas išblaškė rū­ kus, o M o r v e n o s saugotojai, palikę Melianės Juostą, kopė aukštyn į vakarų krantą. Jie b u v o augaloti Doriato elfai, šarvus apsisiautę pilkais drabužiais. M o r v e n a nuo kelto stebėjo, k a i p jie tylomis l i p a viršun, ir staiga s u k l i k o , r o d y ­ d a m a į paskutinį iš būrio.

- Iš k u r atsirado šitas? - paklausė j i . - Pas mane jūsų atėjo triskart po dešimt. Į krantą išlipo triskart po dešimt ir dar vienas! V i s i atsigręžė ir pamatė, k a d saulėje sutvisko aukso spalvos galva - tai b u v o N i e n o r a , jos gobtuvą nubloškė vėjas. T a i p išaiškėjo, k a d ji sekė būriui iš paskos ir tamsoje keliantis per upę prisidėjo prie visų. E l f a i susijaudino, bet visų labiausiai M o r v e n a . - E i k atgal! E i k atgal! Įsakau tau! - šaukė ji. - Jei H u r i n o žmona, šaukiama kraujo balso, gali žengti p i r m y n n e p a i s y d a m a visų patarimų, - tarė N i e n o r a , - tai gali ir H u r i n o duktė. D a v e i m a n Raudos vardą, bet viena neapraudosiu tėvo, brolio, motinos. Iš visų trijų tik tave pažinau ir m y l i u labiau už viską. Ir kas negąsdina tavęs, nebus baisu ir m a n . Teisybė, iš jos v e i d o ir laikysenos nebuvo matyti jokios baimės. Atrodė aukšta ir stipri; v i s i H a d o r o giminėje pasi­ žymėjo p u i k i u stotu. Dabar, a p s i v i l k u s i elfų a p d a r u , ūgiu atsilikdama tik n u o pačių aukščiausiųjų, N i e n o r a p u i k i a i derėjo prie būrio vyrų. - Ką k e t i n i daryti? - paklausė M o r v e n a . - E i t i ten, k u r eisi t u , - atsakė N i e n o r a . - Štai kokį atnešu pasirinkimą: p a r v e s t i mane atgal ir s a u g i a i l i k ­ ti Melianės globoje, nes neišmintinga atmesti jos pata­ r i m u s ; arba žinoti, k a d jei tu žengsi į pavojų, drauge žengsiu ir aš. Iš tiesų N i e n o r a keliauti i k i ten skatino viltis, k a d iš m e i ­ lės dukteriai ir iš baimės dėl jos M o r v e n a pasuks atgal. Ir tikrai, M o r v e n a dvejojo, negalėdama apsispręsti. - V i e n a y r a atmesti patarimą, - tarė j i , - o v i s a i kas kita - nepaklusti motinos p a l i e p i m u i . Dabar eik atgal!

- N e , - atsiliepė N i e n o r a , - aš jau seniai nebe vaikas. T u r i u savą protą ir valią, ir i k i šiol ji nesusikirto su tavąja. Būsiu su t a v i m i . Verčiau eitume į Doriatą, gerbdami tuos, kurie jį v a l d o ; jeigu ne, tuomet į vakarus. Ir iš tiesų, jei jau turėtų eiti v i e n a iš mūsų, tai geriau aš, nes esu tvirtesnė. Pilkose N i e n o r o s akyse M o r v e n a pastebėjo H u r i n o kie­ tumą ir susvyravo, bet negalėjo įveikti savo išdidumo - nors ir b u v o pasakyti skambūs žodžiai, M o r v e n a nenorėjo, k a d atrodytų, jog atgal ją, seną ir globojamą, parveda duktė. - Keliauju p i r m y n , k a i p b u v a u sumaniusi, - tarė M o r ­ vena. - K e l i a u k ir t u , bet prieš mano valią. - Tebūnie taip, - baigė N i e n o r a . M a b l u n g a s tuo metu kalbėjo savo būriui: - Išties, H u r i n o giminė, n e p a i s y d a m a patarimų, neša kitiems nelaimes, bet narsos jai nestinga! Toks pat b u v o ir Turinas, nors jo tėvai elgėsi kitaip. Dabar jos abi pametu­ sios galvą, ir m a n dėl to neramu. Ši karaliaus užduotis m a n baugesnė už vilkų medžioklę. Ką dabar daryti? M o r v e n a , jau užkopusi į krantą ir prisiartinusi, n u g i r d o paskutinius jo žodžius. - E l k i s , k a i p tau liepta karaliaus, - pasakė j i . - Ieškok žinių apie Nargotrondą ir Turiną. T u o t a r p u mes keliauja­ me kartu. - L a u k i a tolimas ir pavojingas kelias, - atsiliepė M a ­ blungas, - jei keliaujate toliau, abi josite raitos tarp kitų raitelių ir nežengsite nė pėdos į šalį n u o jų.

T a i g i dienai išaušus būrys pajudėjo ir lėtai, atsargiai žengė per nendrių ir žemų gluosnių priaugusią žemę, k o l pasiekė p i l k u s miškus, kuriais pietų pusėje b u v o apžėlusi didžioji

dalis l y g u m o s , plytinčios prieš Nargotrondą. Visą dieną jie k e l i a v o tiesiai į vakarus ir niekur nematė jokio g y v o p a d a ­ ro, negirdėjo jokių garsų; tame krašte viešpatavo tyla, ir M a b l u n g u i rodėsi, k a d viską a p l i n k u i sukaustė baimė. T u o pačiu k e l i u prieš d a u g metų žengė ir Berenas, tuomet miš­ ke knibždėjo daugybė pasislėpusių žvalgų, k u r i e atidžiai jį sekė. Dabar N a r o g o tautos nebebuvo likę, o o r k a i , regis, taip t o l i dar neatsibastydavo. Nakčiai būrys apsistojo p i l ­ kame miške, nedegdamas laužo ar kokios šviesos. T a i p jie žygiavo p i r m y n ir kitas d v i dienas, trečios die­ nos vakarą atsidūrė už l y g u m o s ir artėjo prie rytinių N a ­ rogo krantų. T e n M a b l u n g u i pasidarė taip n e r a m u , k a d jis puolė m a l d a u t i M o r v e n a toliau nebeiti. Tačiau ji nusijuokė ir tepasakė: - Jau atrodo, k a d netrukus galėsi džiaugtis m u m i s atsi­ kratęs. Bet t u r i dar šiek tiek pakentėti. Per d a u g arti priėjo­ me, k a d dabar suktume atgal iš baimės. M a b l u n g a s sušuko: - A b i jūs pakvaišusios ir kietakaktės! Užuot padėjusios r i n k t i žinias apie Nargotrondą, tik kliudote. Dabar k l a u ­ sykite! M a n b u v o liepta nestabdyti jūsų jėga, bet liepta ir saugoti k a i p tik įmanoma. Šitame žygyje g a l i u d a r y t i tik viena. T a d saugosiu jus. Rytoj n u v e s i u į A m o n Etirą, Šnipų kalvą, ji čia netoliese. T e n sėdėsite su sargybiniais ir n i e k u r toliau neisite, k o l esu čia viršiausias. A m o n Etirą kadaise įsakė s u p i l t i Felagundas, tai b u v o didžiulis darbas. Šis k a u b u r y s , d i d u m o s u l i g tikra k a l v a , iškilo lygumoje priešais jo vartus, per lygą į rytus n u o N a ­ rogo. Visas b u v o apžėlęs medžiais, išskyrus viršūnę, ir n u o jos į visas puses b u v o galima p u i k i a i apžvelgti kelius, ve­ dančius prie didžiojo tilto per Nargotrondą, ir aplinkines

žemes. Prie šios kalvos jie atkeliavo jau įdienojus ir užkopė iš rytų pusės. Pažvelgęs l i n k p a r u d a v u s i o ir n u s k u r d u s i o Aukštutinio Faroto kitapus upės, M a b l u n g a s skvarbiomis elfo akimis stačiame vakarų krante įžiūrėjo N a r g o t r o n d o terasas ir atlapotus Felagundo vartus - mažą juodą angą kalno sienoje. Tačiau nebuvo girdėti nė garso, nebuvo m a ­ tyti jokių priešo pėdsakų ar kokių ženklų, k a d Drakonas netoliese, išskyrus degėsius a p l i n k vartus, D r a k o n o p a l i k ­ tus tą dieną, k a i viską siaubė. Blausios saulės šviesoje v i s u r tvyrojo ramybė. M a b l u n g a s , k a i p ir b u v o nutaręs, liepė dešimčiai raite­ lių saugoti M o r v e n a ir N i e n o r a kalvos viršūnėje ir nesiju­ d i n t i iš tenai, k o l jis negrįš, nebent kiltų koks didžiulis p a ­ vojus; jeigu taip atsitiktų, raiteliai p r i v a l o apsupti M o r v e n a ir N i e n o r a iš visų pusių ir k u o greičiausiai bėgti į rytus, į Doriato pusę, o vieną pasiųsti p r i e k i n pranešti žinių ir kviesti pagalbos. Su kitais būrio vyrais M a b l u n g a s nusėlino žemyn n u o kalvos. Pasiekę laukus vakarų pusėje, k u r teaugo vienas kitas medis, jie išsisklaidė ir toliau po vieną drąsiai, bet k u o atsargiausiai slinko prie N a r o g o kranto. M a b l u n g a s šliaužė v i d u r y j e , taikydamasis į tiltą. Pasiekęs jo galą, išvy­ d o , k a d viskas sugriauta. Upė tekėjo g i l i a i uolose išgrauž­ ta vaga, po t o l i šiaurėje nulijusio gausaus lietaus jos srovė siautulingai putojo ir kriokė, verždamasi per suvirtusius akmenis. Tačiau tūnojo ten ir Glaurungas; jis slėpėsi šešėlyje prie pat didžiosios angos, vedančios n u o suniokotų vartų į vidų, ir jau seniai b u v o pastebėjęs šnipus, nors n e d a u g būtum radęs Viduržemyje akių, kurios būtų sugebėjusios juos įžiūrėti. Bet baisiųjų G l a u r u n g o akių žvilgsnis b u v o

skvarbesnis ir už erelio, siekė toliau negu elfų; n u o jo nepa­ sislėpė ir tie, k u r i e l i k o sėdėti A m o n Etiro viršūnėje. M a b l u n g a s , mėgindamas rasti kelią per upę, b r i d o per vagoje gulinčius tilto akmenis; nors jis sėlino, slapstyda­ masis už uolų, G l a u r u n g a s staiga puolė į priekį, išpūsda­ mas didžiulį ugnies kamuolį, ir nuropojo žemyn į upę. A k i m i r k s n i u k i l o kurtinantis šnypštimas, a p l i n k u i ėmė virsti garų debesys, ir M a b l u n g a s su savo kariais atsidūrė tirštame ir šlykščiai dvokiančiame rūke. D a u g u m a jų p u o ­ lė bėgti tenai, k u r manė esant Šnipų kalvą. Bet M a b l u n ­ gas, užsiglaudęs už d i d e l i o akmens, l i k o gulėti; jis manė privaląs atlikti dar vieną užduotį. Dabar jis išties žinojo, k a d N a r g o t r o n d e gyvena G l a u r u n g a s , bet j a m b u v o įsa­ k y t a sužinoti, jei pavyktų, tiesą apie H u r i n o sūnų. Būda­ mas tvirtos širdies, M a b l u n g a s sumanė įveikti upę, k a i tik G l a u r u n g a s nušliauš, ir apžiūrėti Felagundo menes. Jis b u v o tikras, k a d M o r v e n a i i r N i e n o r a i apsaugoti p a d a r y ­ ta v i s a , kas įmanoma: artėjantį Glaurungą v i s i , be abejo, pastebės, k i t a vertus, raiteliai jau t i k r i a u s i a i iš visų jėgų skuba į Doriatą. T a d G l a u r u n g a s , milžiniškas šešėlis rūke, prašnypštė šalia M a b l u n g o ; šliužas judėjo sparčiai, nes b u v o ne tik ga­ lingas, bet ir lankstus. Tuomet M a b l u n g a s perbrido p a v o ­ jingąjį Narogą; bet stebėtojai ant A m o n Etiro pamatė išro­ pojusį drakoną ir persigando. Jie tuoj pat liepė M o r v e n a i ir N i e n o r a i be jokių kalbų sėsti ant arklių ir susiruošė bėgti į rytus, k a i p jiems b u v o liepta. Tačiau besileidžiant n u o k a l ­ vos į lygumą, baisus vėjas atpūtė garų debesis ir smarvę, kurios a r k l i a i nepajėgė ištverti. A p a k i n t i rūko, paklaikę nuo drakono tvaiko, a r k l i a i tapo n e s u v a l d o m i ir lėkė be atodairos. Sargybiniai išsibarstė, daugelis atsitrenkė į me-

džius ir skaudžiai susižalojo; v i s i v e l t u i ieškojo vienas kito. Arklių prunkštimas, raitelių šauksmai pasiekė G l a u r u n g o ausis, ir jis l i k o patenkintas. Vienas iš elfų, besigalynėdamas rūke su savo a r k l i u , staiga v i s a i šalia pamatė prajojančią M o r v e n a - pilką šmė­ klą ant apkvaitusio žirgo, tačiau ji a k i m i r k s n i u d i n g o m i ­ gloje, šaukdama N i e n o r a , ir d a u g i a u jie jos neberegėjo. T u o metu, k a i visus raitelius priveikė aklas siaubas, N i e n o r o s arklys, lėkdamas k a i p pašėlęs, s u k l u p o , ir ji k r i ­ to ant žemės. Pataikiusi ant minkštos žolės, nesusižeidė; k a i pašoko, pamatė l i k u s i viena: p a s i k l y d u s i , be žirgo, be p a l y d o v o . Bet N i e n o r a b u v o tvirta, taigi susikaupusi ėmė svarstyti, ką reikėtų d a r y t i ; pamanė, k a d neverta eiti vieno ar kito r i k s m o pusėn, nes jie aidėjo v i s u r a p l i n k u i ir v i s silpo. Jai pasirodė, k a d geriausia vėl susirasti tą kalvą: M a ­ blungas ten t i k r a i ateis prieš pasitraukdamas iš čia, nes no­ rės būti tikras, k a d niekas iš būrio nepasiliko. A p g r a i b o m i s vaikštinėdama ir pajutusi aukštyn k y l a n ­ čią žemę, ji rado kalvą, nes ši b u v o v i s a i čia pat, ir lėtai užkopė iš rytų pusės kylančiu taku. L i p a n t aukštyn, rūkas sklaidėsi, k o l pagaliau, pasiekus neapaugusią viršūnę, s u ­ švito saulė. N i e n o r a priėjo prie krašto ir pažiūrėjo į v a k a ­ rus. Ir tiesiai priešais išvydo didžiulę G l a u r u n g o galvą - jis tuo pat m e t u šliaužė į viršų iš vakarų pusės. N i e n o r a ne­ spėjusi net s u s i v o k t i pažvelgė į baisiąsias drakono akis jos b u v o siaubingos, nes k u p i n o s žiauriosios jo šeimininko M o r g o t o dvasios. N i e n o r a b u v o stiprios valios ir širdies, ji žengė G l a u r u n g u i priešais, tačiau šis metė prieš ją savo galias. - Ko tau čia reikia? - paklausė drakonas. S u k a u p u s i jėgas, ji atsakė:

- Ieškau tokio T u r i n o , k u r i s čia anksčiau gyveno. Ta­ čiau galbūt jis miręs. - Nežinau, - tarė G l a u r u n g a s . - Jis b u v o paliktas čia ginti moterų ir silpnųjų, tačiau, m a n pasirodžius, jis juos metė ir pabėgo. Pagyrūnas, bet, pasirodo, bailys. K a m tau tokio ieškoti? - M e l u o j i , - atkirto N i e n o r a . - H u r i n o v a i k a i tikrai nėra bailiai. M e s tavęs nebijome. Tada G l a u r u n g a s nusijuokė, nes šitaip H u r i n o duktė at­ sivėrė jo p i k t y b e i . - Jei taip, tai esate k v a i l i a i , ir t u , ir tavo brolis. Ir tavo pagyros bus beprasmės. N e s aš - G l a u r u n g a s ! Jis įsiurbė jos akis į savąsias, ir N i e n o r o s v a l i a subliūško. Jai pasirodė, k a d saulė apsiblausė ir viskas a p l i n k papilkė­ jo; ją iš lėto apgaubė begalinė tamsa, toje tamsoje slypėjo visiška tuštuma. N i e n o r a nieko nebežinojo, nieko nebegir­ dėjo ir nieko neatsiminė.

A k l i n o j e tamsoje, kęsdamas d r a k o n o dvoką, M a b l u n g a s kiek pajėgdamas i l g a i naršė N a r g o t r o n d o sales, tačiau ne­ aptiko ten jokio g y v o padaro. Tarp kaulų niekas nesujudė­ jo, niekas neatsiliepė į jo šauksmą. Pagaliau, priveiktas tos buveinės siaubo ir baimindamasis, k a d gali parsirasti d r a ­ konas, jis grįžo prie Didžiųjų vartų. Saulė jau leidosi, tam­ sūs Faroto šešėliai dengė N a r g o t r o n d o terasas ir laukinę upę apačioje, bet M a b l u n g u i pasirodė, k a d tolumoje prie A m o n Etiro papėdės mato grėsmingą drakono pavidalą. Vėl įveikti Narogą, k a i gena tokia baimė ir skuba, pasirodė dar s u n k i a u ir pavojingiau; vos spėjo M a b l u n g a s pasiekti rytinį krantą ir pasislėpti po jo atbraila, netoliese pasirodė

G l a u r u n g a s . Tačiau dabar drakonas judėjo lėtai ir atsar­ giai; jo ugnis vos ruseno, visos galios nuseko, j a m reikėjo ilsėtis ir miegoti tamsoje. Todėl jis nusiraitė per vandenį ir užšliaužė prie vartų k a i p milžiniška, p i l k a tarsi pelenai gy­ vatė, o n u o jo p i l v o ant žemės l i k o glitus gleivių pėdsakas. Prieš nerdamas v i d u n , drakonas atsigręžęs pažvelgė rytų pusėn, ir pasigirdo negarsus, bet siaubingas M o r g o ­ to juokas, tarsi aidas, atsklindantis iš t o l i juodoje gelmėje tūnančios piktybės. O iš paskos suskambo šaltas ir duslus balsas: - Štai, galingasis M a b l u n g a i , g u l i po a k m e n i u l y g koks pelėnas! L a b a i jau prastai v y k d a i T i n g o l o užduotis. S k u ­ bėk dabar prie kalvos ir pasižiūrėk, kas atsitiko tavo glo­ botiniams! G l a u r u n g a s patraukė į savo guolį. Saulė n u s i l e i d o , žemę apglobė pilkas ir vėsus vakaras. Bet M a b l u n g a s nuskubėjo atgal prie A m o n Etiro. K a i užkopė į viršūnę, rytuose jau b u v o suspindusios žvaigždės. Jų šviesoje jis išvydo tamsų, sustingusį, tarsi akmeninį pavidalą. T a i stovėjo N i e n o r a ; ji negirdėjo nė vieno jo žodžio ir nieko nesakė. P a i m t a už rankos, ji sujudėjo ir leidosi vedama. K o l M a b l u n g a s laikė jos ranką, ji ėjo, bet jei paleisdavo, ji sustodavo ir vėl s u ­ stingdavo. Didžiai sutriko ir nusiminė M a b l u n g a s , tačiau j a m n e l i ­ ko nieko kita, tik šitaip vesti N i e n o r a t o l i m u k e l i u į rytus, be pagalbos ir palydos. Taip jie ir traukė, ėjo tarsi miego­ d a m i per nakties šešėliuose dunksančią lygumą. Išaušus r y t u i , N i e n o r a kluptelėjo, p a r g r i u v o ir l i k o gulėti nejudė­ dama. M a b l u n g a s , apimtas nevilties, atsisėdo šalia: - Ne v e l t u i taip bijojau šitos užduoties, - tarė jis. - A t ­ r o d o , tai bus paskutinis mano darbas. Su šia nelaiminga

žmonių d u k t e r i m i pražūsiu tyruose, ir Doriate mano var­ dą minės su panieka, jei kas nors apskritai sužinos apie mūsų likimą. Nėra abejonės, k a d v i s i k i t i nužudyti, g y v a l i k o t i k ji viena, bet ne iš gailesčio. T a i p juos aptiko trys likę būrio kariai. Pasirodžius G l a u r u n g u i , jie bėgo t o l y n n u o N a r o g o , i l g a i klaidžiojo rūke, o šiam išsisklaidžius grįžo prie kalvos; radę ją tuščią, ėmė ieškoti kelio namo. M a b l u n g a s atgavo viltį, ir v i s i k a r t u pajudėjo, l a i k y d a m i e s i krypties į šiaurę ir į rytus; iš pietų į Doriatą kelio nebebuvo, nes žlugus N a r g o t r o n d u i brastos sargams b u v o uždrausta leisti k a m nors keltis toje pusėje, išskyrus tuos, k u r i e k e l i a u d a v o iš krašto. Žygiavo jie lėtai, l y g vestų su s a v i m i nusikamavusį v a i ­ ką. Bet tolstant n u o N a r g o t r o n d o ir artėjant prie Doriato N i e n o r a po truputį vis stiprėjo ir v e d a m a už rankos p a ­ k l u s n i a i eidavo po kelias valandas. Tačiau jos plačiai at­ merktos akys nieko nematė, ausys nieko negirdėjo, o lūpos netarė nė žodžio. Po ilgos daugelio dienų kelionės jie atsidūrė prie v a k a ­ rinių Doriato sienų, kažkur į pietus nuo Teiglino. M a b l u n ­ gas ketino pereiti mažos T i n g o l o šalies užtvaras prieš Sirioną ir pasiekti saugomą tiltą prie Esgalduino žiočių. Būrys t r u m p a m stabtelėjo. N i e n o r a paguldė ant žolės kupsto ir ji pagaliau užmerkė akis; atrodė l y g mieganti. Prigulė pailsė­ ti ir elfai, iš n u o v a r g i o pamiršę atsargumą. T a i p juos neti­ kėtai užklupo plėšikaujančių orkų gauja, tokių tame krašte valkiojosi nemažai, k a i k u r i o s drįsdavo p r i s l i n k t i v i s a i arti Doriato ribų. A n t p u o l i o įkarštyje N i e n o r a staiga pašoko n u o kupsto, l y g v i d u r y nakties išbudinta pavojaus, ir s u ­ k l i k u s i nukūrė į mišką. O r k a i apsigręžė ir puolė bėgti, el­ fai juos nusivijo. N i e n o r a b u v o keistai atsimainiusi, ji bėgo

greičiau už visus, besiplaikstančiais n u o lėkimo plaukais skriejo tarp medžių tarsi elnias. M a b l u n g a s su kitais greitai sugaudė orkus, visus i k i vieno išgalabijo ir nuskubėjo jai iš paskos. Tačiau N i e n o r a d i n g o l y g šmėkla, nebuvo matyti nei jos pačios, nei kokių jos pėdsakų, nors būrys ne vieną dieną naršė girią toli į šiaurę. Galų gale M a b l u n g a s grįžo į Doriatą sukumpęs iš siel­ varto ir gėdos. - V a l d o v e , išrink savo kariams kitą vadą, - tarė jis kara­ l i u i , - nes mano garbė pražuvo. Tačiau Melianė atsiliepė: - Taip nėra, M a b l u n g a i . Padarei, ką galėjai, joks kitas karaliaus tarnas nebūtų pajėgęs tiek atlikti. Tačiau piktas l i k i m a s lėmė, k a d prieš tave stojo didesnė galia, iš tiesų didesnė už visus, kas gyvena Viduržemyje. - Siunčiau tave išgauti žinių, ir šitai atlikai, - pridūrė Tingolas. - N e s i kaltas, k a d tie, k a m tavo žinios ypač svar­ bios, jų nebegali išgirsti. Iš tiesų liūdnas šitoks H u r i n o g i ­ minės galas, bet tavo garbės jis negali slėgti. T a i g i ne tik N i e n o r a , p r a r a d u s i protą, pabėgo į tyrus, d i n g o ir M o r v e n a . N e i tuomet, nei vėliau niekas negirdėjo apie jos likimą ko nors tikra nei Doriate, nei D o r l o m i n e . V i s dėlto M a b l u n g a s n e n u r i m o ir, surinkęs nedidelį būrį, trejus metus klajojo po tolimiausius kraštus, n u o E r e d V e trino net i k i Siriono žiočių, ieškodamas kokių pėdsakų ar žinių apie dingusias moteris.

XV SKYRIUS

N I E N O R A BRETILYJE

N i e n o r a , girdėdama persekiotojų šauksmus už nugaros, lėkė į mišką. Bėgdama ji draskė n u o savęs drabužius, po vieną mesdama šalin, k o l l i k o visiškai nuoga. Visą tą die­ ną ji bėgo tartum medžiojamas žvėris iš baimės plyštančia širdimi, nedrįsdama stabtelti ar atgauti k v a p o . Bet vakare jos pamišimas staiga liovėsi. Ji valandėlę pastovėjo l y g n u ­ stebusi ir visiškai išsekusi apalpo, g r i u v o tarsi pakirsta į vešlių paparčių sąžalyną. Ten, tarp senų stagarų ir šviežių pavasario ūglių, nieko a p l i n k u i n e s u v o k d a m a , užmigo. Rytą p a b u d o i r , išvydusi dienos šviesą, apsidžiaugė taip, tarsi būtų ką tik g i m u s i . V i s k a s jai atrodė nauja ir keis­ ta, daiktai nebeturėjo vardų, nes jos praeityje dabar tvyrojo tuščia tamsa, per kurią neprasiskverbė jokie a t s i m i n i m a i apie tai, ką ji anksčiau žinojo, jokie žodžiai ar jų aidai. N i e ­ nora teprisiminė baimės šešėlį, tad stengėsi būti atsargi ir

vis ieškojo, k u r pasislėpti: vos koks garsas ar šešėlis ją iš­ gąsdindavo, tuoj v i k r i a i tarsi voverė ar lapė ji sliuogdavo į medį ar šmurkštelėdavo į tankmę, tada iš ten ilgai ir nedrą­ siai žiūrėdavo, k o l vėl įsidrąsindavo išlįsti. T a i p eidama ta pačia k r y p t i m i , k a i p anksčiau bėgo, N i e n o r a atsidūrė prie Teiglino upės ir numalšino troškulį, tačiau maisto nerado, net nežinojo, k a i p jo ieškoti; jautėsi alkana ir sušalusi. Medžiai kitoje upės pusėje atrodė tan­ kesni ir tamsesni (taip iš tiesų ir b u v o , nes ten prasidėjo Bretilio giria), todėl N i e n o r a pagaliau perbrido į kitą k r a n ­ tą, rado žalią kalvelę ir g r i u v o ant žemės: ji visiškai nebe­ turėjo jėgų, atrodė, k a d jos praeityje tvyranti tamsa grasina užgožti viską, net saulės šviesą. Iš tiesų tai juoda, perkūnijų ir lietaus p r i t v i n k u s i audra atslinko iš pietų. N i e n o r a gulėjo susigūžusi iš baimės, ap­ l i n k u i d u n d a n t griaustiniui, tamsus lietus čaižė jos nuogą kūną, ji tylomis, be žodžių žvelgė tarsi į spąstus patekęs l a u k i n i s padaras. Taip atsitiko, k a d tuo m e t u k e l i Bretilio girios gyvento­ jai grįžo pro ten iš orkų medžioklės, skubėdami per T e i g l i ­ no brastą į netoliese esantį savo prieglobstį. Tvykstelėjęs galingas žaibas tarsi užliejo Haud-en-Eletą balta liepsna. Turambaras, kuris v a d o v a v o tiems v y r a m s , žengtelėjo at­ gal i r , užsidengęs akis, sudrebėjo: j a m pasirodė, k a d išvydo ant Finduilės kapo gulinčią nužudytos mergelės šmėklą. Tačiau vienas i š vyrų pribėgo p r i e p i l k a p i o i r s u š u ­ ko jam: - Čionai, v a l d o v e ! C i a g u l i mergina, ji g y v a ! Turambaras priėjęs pakėlė ją; n u o merginos p e r m i r ­ kusių plaukų varvėjo v a n d u o , tačiau ji užsimerkė, liovė­ si drebėjusi ir nebesiveržė ištrūkti. Nustebęs, k a d ji g u l i

nuoga, Turambaras apsupo ją savo apsiaustu ir nunešė į medžiotojų būstą girioje. T e n v y r a i įžiebė ugnį ir apklos­ tė merginą antklodėmis. Ji atsimerkė ir apsidairė; k a i jos žvilgsnis k r i t o ant Turambaro, mergina visa nušvito ir iš­ tiesė j a m ranką, nes jai pasirodė, k a d pagaliau rado tai, ko ieškojo tamsoje. Ir n u r i m o . Tačiau Turambaras paėmė ją už rankos, nusišypsojo ir tarė: - N a , ponia, ar nepasakytum, k u o esi v a r d u , iš k u r k i l u ­ si ir k o k i a nelaimė tave ištiko? M e r g i n a papurtė galvą ir n i e k o nepasakė, tik p r a v i r ­ k o . D a u g i a u v y r a i jos netrikdė, l e i d o jai p a s i s t i p r i n t i . M e r g i n a suvalgė viską, ką tik jie galėjo d u o t i , p a v a l g i u s i atsiduso ir vėl padėjo ranką T u r a m b a r u i ant delno. T a d a Turambaras tarė: - Su m u m i s esi saugi. Šiąnakt gali ilsėtis čia, o rytą par­ sivešime tave į savo n a m u s aukštai girioje. Bet turėtume žinoti tavo vardą ir giminę, k a d galbūt galėtume ją rasti ar pranešti apie tave. A r nepasakytum? Tačiau m e r g i n a ir vėl nieko neatsakė, tik p r a v i r k o . - N e s i j a u d i n k ! - ėmė r a m i n t i Turambaras. - G a l tavo istorija per d a u g liūdna, k a d dabar pasakotum. Bet aš d u o ­ s i u tau vardą ir šauksiu tave N i n i e l e , Ašarų Mergele. Išgirdusi šitą vardą, mergina pakėlė akis ir papurtė gal­ vą, bet pratarė: - Ninielė. T a i b u v o pirmasis žodis, jos ištartas po tamsos, ir n u o tol girios žmonės šaukė ją tuo v a r d u .

Rytą jie nunešė Ninielę į Efel Brandirą. Kelias k i l o stačiai į viršų, k o l pasiekė vietą, k u r reikėjo kirsti verpetais pasi-

šiaušusią Kelebro upę. C i a stovėjo medinis tiltas, po juo srovė virto per n u d i l u s i o s uolos briauną ir gausybe putotų pakopų krito į akmens dubenį toli apačioje; ore nuolat l y g d u l k s n a sklandė daugybė smulkiausių vandens lašelių. K r i o k l i o viršuje plytėjo didelė žalia p i e v a , jos pakraščiais augo beržai, bet n u o tilto gal per d v i m y l i a s į vakarus b u v o gerai matyti Teiglino tarpekliai. Oras čia visuomet būdavo vėsus, vasarą keliautojai toje vietoje apsistodavo pailsėti ir atsigerti šalto vandens. Krioklį v a d i n o D i m r o s t u , Lietaus Laiptais, bet n u o tos dienos jis gavo N e n G i r i t o - V i r p a n ­ čio Vandens - vardą: mat Turambaras su savo vyrais čia stabtelėjo, bet vos Ninielė atkeliavo jiems iš paskos, jai p a ­ sidarė šalta, ji ėmė drebėti, ir v y r a i niekaip negalėjo nei jos sušildyti, nei k a i p nors padėti. T a d jie nuskubėjo toliau, bet dar nepasiekus Efel Brandiro Ninielė jau klejojo apimta karščio. Ji sirgo i l g a i , B r a n d i r u i gydant teko kliautis v i s u savo išmanymu, girios gyventojų žmonos budėjo prie jos dieną naktį. Bet r a m i a i Ninielė gulėdavo ar nedejuodama snaus­ davo tik tuomet, k a i šalia jos būdavo Turambaras. Ir dar vieną dalyką pastebėjo v i s i , kas prie jos budėjo: per visą karštligės laiką ji nė karto nesumurmėjo nė vieno žodžio nei elfų, nei žmonių kalba, nors labai dažnai būdavo nera­ m i . K a i Ninielė n u b u d o ir jos sveikata ėmė iš lėto taisytis, Bretilio moterims teko ją tarsi vaiką m o k y t i tarti vieną žodį po kito. Bet mokytis jai sekėsi gerai, ji džiūgavo tarsi vėl atrasdama anksčiau paslėptus lobius. K a i jau p a k a n k a m a i p r a m o k o , kalbėdama su draugais, kartais sakydavo: „Kaip v a d i n a s i šis daiktas? Pamečiau jį toje tamsoje." Vėl pradė­ jusi vaikščioti, dažnai s u k d a v o į Brandiro namus, nes jai

labai rūpėjo išmokti visų gyvų padarų v a r d u s , o Brandiras šitai gerai išmanė. Ir jie d a u g laiko vaikštinėdavo po sodus ir miško l a u k y m e s . T a i p Brandiras j ą p a m i l o . P a k a n k a m a i sustiprėjusi, N i nielė siūlydavo j a m remtis į jos ranką, k a d mažiau v a r g i n ­ tų luošumas, ir v a d i n o b r o l i u . Tačiau jos širdis priklausė T u r a m b a r u i , tik j a m pasirodžius ji šypsodavosi, tik jam kalbant l i n k s m a i j u o k d a v o s i . Vieną auksinio rudens vakarą jie sėdėjo drauge, kalvos šlaitas ir Efel B r a n d i r o n a m a i liepsnojo saulės s p i n d u l i u o ­ se, v i s u r viešpatavo ramybė. Ninielė tarė T u r a m b a r u i : - Visų vardų jau išklausinėjau, tik tavo nepaklausiau. K a i p tave šaukia? - T u r a m b a r u , - atsakė jis. Ninielė valandėlę patylėjo, l y g k l a u s y d a m a s i k o k i o aido, p a s k u i vėl prabilo: - O ką tas vardas reiškia? Ar tai tik tavo vieno vardas? - Jis reiškia „Tamsiojo Šešėlio S e i m i n i n k a s " . N e s ir aš, Ninielė, p a t y r i a u savo tamsą, kurioje pražuvo tai, kas m a n b r a n g u , bet dabar, m a n a u , ją jau įveikiau. - Ar ir tu gelbėjaisi n u o jos, bėgai, k o l pasiekei šiuos p u i k i u o s i u s miškus? - paklausė Ninielė. - Ir k a d a tu išsigelbėjai? - T a i p , - pasakė Turambaras, - d a u g metų bėgau. Ir išsigelbėjau, k a i p ir tu. N e s i k i tavęs, Ninielė, b u v o tam­ s u , tačiau n u o tada, k a i čia atsiradai, tampa vis šviesiau. Ir m a n rodos, k a d tai, ko taip ilgai ir v e l t u i ieškojau, dabar pas mane atėjo. Pasukęs prietemoje į savo n a m u s , T u r a m b a r a s tarė pats sau:

- Haud-en-Eletas! N u o žaliojo p i l k a p i o jinai atėjo. A r tai ženklas ir k a i p turėčiau jį suprasti?

Tas auksinis r u d u o praslinko, atnešdamas švelnią žiemą; po jos atėjo dar v i e n i šviesūs metai. Bretilyje viešpatavo ramybė, girios žmonės gyveno t y l i a i , labai n e n u t o l d a m i n u o savo namų, neturėjo ir žinių, kas v y k s t a a p l i n k i n i u o ­ se kraštuose. T u o m e t u orkai, atsikraustę į pietus, arčiau juodosios G l a u r u n g o viešpatijos, ar šiaip pasiųsti šnipinėti Doriato pakraščių, vengė Teiglino brastos ir k e l i a u d a v o į vakarus t o l i už upės. Ninielė jau b u v o visiškai atsigavusi, tapo d a i l i ir stipri, tad Turambaras liovėsi varžęsis ir paprašė jos būti jo žmo­ na. Ninielė apsidžiaugė, bet B r a n d i r u i , išgirdus apie tai, suskaudo širdį, jis tarė jai: - Neskubėki! Nenorėčiau, k a d g a l v o t u m apie mane blo­ gai, bet patariu dar palaukti. - V i s a , ką tu darai, y r a tik gera, - atsakė Ninielė. - Bet, išmintingasis b r o l i , kodėl toks tavo patarimas? - Išmintingasis brolis? - atsiliepė Brandiras. - Greičiau jau luošasis, n e m y l i m a s ir nemielas. V a r g u ar g a l i u pasa­ k y t i kodėl. Tačiau tą žmogų slegia šešėlis, ir m a n b a u g u . - T a i p , b u v o šešėlis, - tarė Ninielė, - taip sakė ir jis pats. Bet jis išsivadavo n u o to šešėlio, l y g i a i k a i p ir aš. A r g i jis nėra vertas meilės? N o r s dabar gyvena taikiai, ar nebuvo jis kadaise d i d i s karžygys, n u o k u r i o , vos jį išvydę, spruk­ d a v o v i s i mūsų priešai? - K a s tau papasakojo apie tai? - paklausė Brandiras. - Dorlas. A r g i jis sako netiesą? - T a i p , tai tikra tiesa, - tarė Brandiras.

Tačiau jis susierzino, nes Dorlas b u v o viršiausias tarp tų, kurie norėjo k a r i a u t i su orkais. V i s dėlto j a m rūpėjo ras­ ti priežasčių s u l a i k y t i Ninielę, tad vėl prakalbo: - Bet tai ne v i s a tiesa. Turambaras b u v o N a r g o t r o n d o karo vadas, anksčiau atkeliavęs iš šiaurės. K a l b a m a , k a d jis - sūnus H u r i n o iš D o r l o m i n o , iš karingosios H a d o r o genties. - Paminėjęs šį vardą ir pamatęs Ninielės v e i d u praslenkantį šešėlį, Brandiras suprato šitai savaip ir tarė: Išties, Ninielė, galėtum pagalvoti apie tai, k a d toks vyras anksčiau ar vėliau išeis į karą, galbūt tolimuose kraštuose. Jeigu taip nutiktų, ar ilgai ištvertum? Būk atsargi, nes n u ­ jaučiu - jeigu Turambaras vėl stos į kautynes, viršų p a i m s ne jis, bet Šešėlis. - T i k r a i s u n k u būtų tai ištverti, - atsakė Ninielė, - bet ne­ tekėjusiai nė kiek ne lengviau negu ištekėjusiai. K i t a vertus, galbūt žmonai l e n g v i a u būtų jį s u l a i k y t i ir atitolinti šešėlį. V i s dėlto dėl B r a n d i r o žodžių ji susirūpino ir prašė T u rambaro truputį p a l a u k t i . Jis nustebo ir nusiminė. Sužino­ jęs iš Ninielės, k a d l a u k t i jai pataręs Brandiras, T u r a m b a ­ ras supyko. Tačiau atėjo kitas pavasaris, ir jis tarė N i n i e l e i : - Laikas bėga. Jau gana palaukėme, tad daugiau nebe­ lauksiu. Elkis, kaip tau širdis liepia, brangiausioji Ninielė, tačiau žiūrėk - štai iš ko t u r i u rinktis: grįžtu į tyrus kariauti arba v e d u tave ir daugiau niekada nebeinu į mūšį, nebent reikėtų ginti tave, jei koks piktadarys užpultų mūsų namus. Ninielė be galo apsidžiaugė ir davė j a m žodį; v i d u r ­ vasarį jie susituokė. G i r i o s žmonės iškėlė puikią puotą ir skyrė jiems dailų A m o n Obelyje pastatytą namą. T e n abu l a i m i n g a i gyveno, tačiau Brandiras b u v o nelaimingas, ir šešėlis jo širdyje vis tamsėjo.

XVI SKYRIUS

G L A U R U N G O PASIRODYMAS

Sparčiai augo G l a u r u n g o galia ir piktybė, jis apteko rie­ balais, prisikvietė orkų ir valdė k a i p drakonas karalius; jo žinioje l i k o visos žemės, anksčiau priklausiusios N a r g o t r o n d u i . Besibaigiant tretiesiems metams, k a i Turambaras gyveno su girios žmonėmis ir šalis kurį laiką džiaugėsi ramybe, drakonas pradėjo puldinėti jų kraštą. Ir G l a u r u n gas, ir jo Seimininkas p u i k i a i žinojo, k a d ten tebėra likę laisvų žmonių, tai p a s k u t i n i a i iš trijų genčių, nepaklūstantys šiaurės galybei. Sito a b u negalėjo pakęsti, nes M o r g o t o tikslas b u v o pajungti visą Beleriandą, išnaršyti visus jo už­ k a m p i u s , k a d jokiame urve ar slėptuvėje neliktų gyventi jo nepavergta būtybė. T a d ir nesvarbu, ar G l a u r u n g a s spėjo, k u r slapstosi Turinas, o gal (kaip daugelis manė) T u r i n u i iš tiesų tuo m e t u p a v y k o p a s p r u k t i n u o jį persekiojančios piktosios akies. Galų gale turėjo paaiškėti, k a d T u r a m b a r u i

tėra du keliai: sėdėti rankas sudėjus, k o l jį suras ir nutvers l y g žiurkę spąstuose, arba negaištant žengti p i r m y n į mūšį ir šitaip atskleisti savo buveinę. K a i pirmosios žinios apie pasirodžiusius orkus atsklido i k i Efel Brandiro, Turambaras n i e k u r nėjo i r paklausė N i ­ nielės maldavimų. Ji kalbėjo: - Mūsų namų niekas dar nepuola, k a i p andai sakei. K a l b a m a , k a d orkų nėra daug. Ir Dorlas m a n sakė, k a d i k i tau ateinant tokių antpuolių pasitaikydavo ir girios žmo­ nės juos atremdavo. Tačiau girios gyventojai nuolat pralaimėdavo, nes d a ­ bar puolantys orkai b u v o ypač piktos padermės, nuožmūs ir klastingi; be to, jie atslinko, turėdami tikslą užgrobti Bretilio girią, o ne v i e n praeiti jos pakraščiais, žygiuojant k u r k i t u r , ar plėšikauti mažais būreliais. Todėl D o r l u i ir jo v y r a m s teko trauktis su dideliais nuostoliais, o orkai persi­ kėlė per Teigliną ir p a s k l i d o toli po girią. Dorlas atėjo pas Turambarą i r , parodęs žaizdas, pasakė: - M a i a i , v a l d o v e , po tariamos, k a i p nujaučiau, ramybės m u s ištiko bėda. Ar kadaise neprašei l a i k y t i tave saviškiu, o ne svetimšaliu? Ar šitas pavojus tau negraso? Jeigu o r k a i žengs dar toliau į mūsų žemę, jie suras ir mūsų namus. T a d a Turambaras p a k i l o , vėl paėmė į rankas savo k a l a ­ viją Gurtangą ir išėjo į mūšį. K a i girios žmonės išgirdo apie tai, jie be galo nudžiugo ir ėmė rinktis apie Turambarą, tad i l g a i n i u i jis sukaupė d a u g šimtinių karių. Jie griebėsi medžioti girioje besislapstančius orkus ir iškarstė juos ant medžių prie Teiglino brastos. Prieš girios žmones atslin­ ko nauja orkų kariauna, bet Turambaro kariai įviliojo ją į spąstus; orkus sugniuždė ir girios kariūnų skaičius, ir vėl sugrįžusio Juodojo Kalavijo baimė, tad jie b u v o sumušti

ir gausybė jų žuvo. G i r i o s gyventojai sukrovė didžiulius laužus ir stirtomis degino M o r g o t o kareivių kūnus; j u o d i keršto dūmai k i l o i k i dangaus ir vėjas nešė juos į vakarus. Bet vienas kitas l i k o gyvas ir grįžo į Nargotrondą pranešti, kas atsitiko. Tada Glaurungas ne juokais užsirūstino, bet dar kurį laiką nieko nesigriebė ir mąstė apie tai, ką išgirdo. Todėl žiema praėjo r a m i a i , ir žmonės sakė: „Didis y r a Juodasis Kalavijas iš Bretilio, nes v i s i mūsų priešai įveikti." L e n ­ g v i a u atsikvėpė ir Ninielė, ji džiaugėsi Turambaro šlove. Bet pats Turambaras sėdėjo susimąstęs ir sau kalbėjo: „Bur­ tas mestas. A t e i n a išmėginimo metas, k a i mano pagyrūniš­ ki žodžiai pasitvirtins arba bus gėdingai atmesti. D a u g i a u nebebėgsiu. Iš tiesų būsiu Turambaras ir sava valia ir narsa nugalėsiu lemtį - arba žūsiu. Bet nesvarbu, ar žūčiau, ar nugalėčiau, Glaurungą aš užmušiu." V i s dėlto jį k a m a v o nerimas ir kelis drąsios širdies v y ­ rus jis išsiuntė į tolimus pakraščius žvalgytis. N o r s niekas atvirai apie tai neužsimindavo, Bretilio žmonių gyvenime Turambaras jau tvarkėsi, kaip jam reikėjo, tarsi būtų Breti­ lio valdovas, ir į Brandirą v a l d i n i a i nekreipė dėmesio. Išaušo viltingas pavasaris, žmonės d i r b d a m i d a i n u o d a ­ v o . Tą pavasarį Ninielė pajuto savyje kūdikį; ji tapo išblyš­ k u s i ir liguista, jos laimingas žvilgsnis apsiblausė. N e t r u ­ kus grįžo v y r a i , keliavę toli už Teiglino, ir pasakojo keistų žinių, esą N a r g o t r o n d o pusėje lygumų miškuose kilęs m i l ­ žiniškas gaisras. V y r a i stebėjosi, kas tai galėtų būti. N e d a u g tepraėjo laiko ir pradėjo p l a u k t i kitos žinios: liepsnos vis slenka šiaurėn ir nėra abejonės, k a d jas sukėlė Glaurungas. Jis išlindo iš N a r g o t r o n d o ir kažko ieškodamas slenka tolyn. Kvailesnieji ar turintieji d a u g i a u vilties sakė:

„Jo kariauna sunaikinta, pagaliau jis atėjo į protą ir grįžta iš k u r atėjęs." K i t i kalbėjo: „Tikėkimės, k a d jis prašliauš pro šalį." Tačiau Turambaras nepuoselėjo tokių vilčių, žinojo, k a d Glaurungas ateina jo ieškoti. Todėl, nors ir slėpdamas savo mintis nuo Ninielės, jis dieną naktį galvojo, ką reikėtų daryti. T u o tarpu pavasarį jau pakeitė vasara. Vieną dieną į Efel Brandirą grįžo du persigandę žvalgai: jie savo akimis pamatė didįjį šliužą. - Iš tiesų, v a l d o v e , - pasakojo jie, - jis šliaužia netoli Teiglino ir nesuka į šalį. Jis gulėjo v i d u r didžiausio išde­ gusio ploto ir a p l i n k jį rūko medžiai. Jo d v o k o ištverti neį­ manoma. Dar m u m s atrodo, k a d jo šlykšti šliūžė tįsta n u o N a r g o t r o n d o per daugelį mylių n e k r y p d a m a į šalis ir eina tiesiai l i n k mūsų. Ką galime daryti? - Ne kažin ką, - atsakė Turambaras, - bet apie tuos menkus d a l y k u s jau pagalvojau. Jūsų atneštos žinios m a n labiau teikia vilties, nei gąsdina. Jeigu iš tiesų, k a i p sako­ te, jis ropoja tiesiai, tai bebaimėms širdims t u r i u šiokį tokį sumanymą. V y r a m s teliko stebėtis, nes tąkart Turambaras d a u g i a u nieko nepasakė, tačiau jo tvirtas nusiteikimas sustiprino jų dvasią.

Teiglino upė n u o E r e d V e t r i n o tekėjo srauniai, k a i p i r N a rogas, bet iš pradžių tarp žemų krantų; n u o brastos, s u ­ r i n k u s i kitų upelių jėgas, ji prasigraužė vagą ties papėde tos aukštumos, ant kurios ošė Bretilio giria. Ir t o l i a u tekėjo giliais tarpekliais, jų d i d i n g i šlaitai atrodė tarsi uolų sie­ nos, bet apačioje, akmenų gniaužtuose, srovė veržėsi su didžiule jėga ir triukšmu. Ir viena tokia g r i o v a dabar atsi-

dūrė tiesiai G l a u r u n g o kelyje - t i k r a i ne p a t i giliausia, bet labai siaura, esanti šiek tiek į šiaurę n u o Kelebro žiočių. Todėl Turambaras tenai pasiuntė tris drąsius v y r u s , k a d n u o kranto stebėtų, k a i p šliaužia drakonas; pats tuo t a r p u nujojo prie aukštojo N e n G i r i t o k r i o k l i o , k u r žinios galė­ tų jį greitai pasiekti ir būtų galima plačiai apžvelgti visą kraštą. Bet p i r m i a u jis sukvietė girios gyventojus į Efel B r a n d i ­ rą ir taip jiems kalbėjo: - Bretilio žmonės, mirtinas pavojus artėja prie mūsų, ir tik d i d i narsa gali jį n u k r e i p t i . Sį kartą skaičiumi nieko nepasieksime, p r i v a l o m e kliautis g u d r u m u ir viltis palan­ kaus l i k i m o . Jei stotume prieš drakoną v i s o m i s .jėgomis, k a i p prieš orkų kariauną, v i s i žengtume tiesiai į mirtį, ir mūsų žmonų ir šeimų nebebūtų k a m ginti. Todėl sakau, k a d liktumėt čia ir pasirengtumėt bėgti, nes jei G l a u r u n g a s ateis, privalote trauktis iš šitos vietos k u o toliau. Šitaip k a i k a m galbūt p a v y k s išsigelbėti ir toliau gyventi. Drakonas, jei tik galės, tikrai sugriaus visa, ką pamatys, bet vėliau čia netūnos. V i s i jo turtai glūdi Nargotronde, ten d a u g gilių urvų, k u r jis gali saugiai drybsoti ir augti. T a i išgirdus, žmones apėmė baimė, v i s i nusiminė, nes jie pasitikėjo T u r a m b a r u ir laukė viltingesnių žodžių. Ta­ čiau jis kalbėjo toliau: - T a i blogiausia, kas gali n u t i k t i . Šito nebus, jei mano sumanymas tinkamas ir jį lydės sėkmė. N e t i k i u , k a d d r a ­ kono neįmanoma nugalėti, nors jo jėgos ir narsumas kas­ met auga. Šį tą apie jį išmanau. Jo galios k y l a labiau iš jame gyvenančios piktosios dvasios negu iš jo kūno jėgos, k a d ir k o k i a didelė ji būtų. Paklausykite, ką m a n pasakojo tie, kurie kovėsi N i r n a i t o laikais, k a i ir aš, ir d a u g u m a jūsų, čia

besiklausančių, b u v o m e v a i k a i . To mūšio lauke prieš d r a ­ koną stojo nykštukai, ir Azagalas iš Belegosto bakstelėjo j a m taip g i l i a i , k a d jis s p r u k o atgal į Angbandą. Tačiau štai spyglys, aštresnis ir ilgesnis už A z a g a l o durklą. Ir Turambaras švystelėjo Gurtangą iš makštų, d u r d a ­ mas juo į orą aukštai sau virš galvos. V i s i e m s žiūrintiems pasirodė, k a d n u o T u r a m b a r o rankos per d a u g pėdų į v i r ­ šų šoko liepsna. Ir v i s i galingai s u r i k o : - Juodasis Bretilio S p y g l y s ! - Juodasis Bretilio S p y g l y s , - tarė Turambaras, - d r a k o ­ n u i verta jo bijoti. Ir žinokite: taip jau lemta šitam d r a k o ­ n u i , - ir, kalbama, v i s a i jo padermei, - k a d tegu jį saugo galingiausi rago šarvai, kietesni ir už plieną, apačioje jo p a ­ pilvė v i s v i e n k a i p gyvatės. Todėl, Bretilio žmonės, dabar išeinu ieškoti G l a u r u n g o p i l v o , k a d ir ką reikėtų dėl to n u ­ v e i k t i . Kas eis su m a n i m i ? M a n r e i k i a kelių vyrų, turinčių tvirtą ranką ir dar tvirtesnę širdį. Dorlas išėjo į priekį ir tarė: - E i s i u su t a v i m i , v a l d o v e , nes visada verčiau žengsiu p i r m y n , n e g u l a u k s i u priešo ateinant. Tačiau k i t i neskubėjo atsiliepti į kvietimą, nes visus slėgė G l a u r u n g o baimė ir jį mačiusių žvalgų pasakojimai, k u r i e , k e l i a u d a m i iš lūpų į lūpas, dar labiau išaugo. Tada Dorlas sušuko: - T e g i r d i mane v i s i Bretilio žmonės! Dabar įsitikinote, k a d šiais baisiais laikais Brandiro pastangos l i k o bergž­ džios. Besislapstant išsigelbėti neįmanoma. Ar nė vienas jūsų nestos H a n d i r o sūnaus vieton, k a d Haletės gentis iš­ vengtų gėdos? Brandiras sėdėjo aukštame v a l d o v o soste, bet į jį niekas nekreipė dėmesio; po tokių niekinančių žodžių jo širdis

užvirė, nes Turambaras nesudraudė D o r l o . Bet atsistojo toks H u n t o r a s iš B r a n d i r o giminės ir tarė: - Piktadariškai elgiesi, D o r l a i , šitaip m e n k i n d a m a s mūsų valdovą, k u r i o rankas ir kojas varžo žiauri negalia, neleidžianti elgtis taip, k a i p norėtų širdis. Žiūrėk, k a d kar­ tais tau neatsitiktų atvirkščiai! Ir k a i p g a l i m a sakyti, k a d jo pastangos bergždžios, jeigu jo įsakymų niekas n e v y k ­ dė? T u , jo v a l d i n y s , pavertei juos niekais. Ir sakau tau, k a d G l a u r u n g a s dabar eina pas m u s , k a i p anksčiau į N a r g o ­ trondą, nes mūsų išpuoliai m u s išdavė, k a i p Brandiras ir bijojo. Tačiau šita nelaimė jau čia pat, todėl tau, H a n d i r o sūnau, leidus, eisiu Haletės genties v a r d u . Turambaras tarė: - Trijų pakaks! I m u j u d u . Bet tavęs, v a l d o v e , n e n i e k i ­ n u . K l a u s y k i t e ! P r i v a l o m e skubėti, mūsų žygis pareikalaus d a u g jėgų. Sakau, jog tavo vieta y r a su savąja tauta. E s i išmintingas ir m o k i g y d y t i ; ir gali būti, k a d jau netrukus išminties ir g y d y m o labai prireiks. Tačiau šie žodžiai, nors ir gražiai ištarti, Brandirą užga­ vo dar labiau, ir jis pasakė H u n t o r u i : - E i k , bet be m a n o p r i t a r i m o , nes tą žmogų dengia šešė­ lis, nuvesiantis tave į pražūtį. Turambaras jau skubinosi keliauti; jis atėjo pas Ninielę atsisveikinti, ir ši įsikibo į jį, sielvartingai r a u d o d a m a . - N e i k , T u r a m b a r a i , m a l d a u j u ! - kalbėjo j i . - Nesišauk vėl šešėlio, n u o k u r i o pabėgai! N e , ne, bėk dar toliau ir p a ­ s i i m k mane! - Ninielė, m a n o brangiausioji, - atsakė jis, - mes, tu ir aš, neturime k u r toliau bėgti. Esame apsupti šiame krašte. N e t jeigu ryžčiausi s p r u k t i , p a l i k d a m a s m u s p r i g l a u d u ­ sius žmones, tegalėčiau nuvesti tave į l a u k i n i u s tyrus, k u r

nėra namų, k u r tavęs ir mūsų kūdikio lauktų mirtis. Bent šimtas lygų skiria m u s n u o artimiausio krašto, k u r i o dar nepasiektų šešėlis. Tačiau būk tvirta, Ninielė, nes sakau tau - n e i t u , nei aš nežūsime n e i n u o šito drakono, n e i n u o bet k o k i o priešo iš šiaurės. Ninielė liovėsi v e r k u s i ir n u t i l o , bet jos bučinys išsiski­ riant b u v o šaltas. Turambaras s u D o r l u i r H u n t o r u k u o greičiau iškelia­ vo p r i e N e n G i r i t o ir atėjo tenai, k a i saulė jau s l i n k o į v a k a ­ rus ir tįso šešėliai. R a d o jų belaukiančius du p a s k u t i n i u s žvalgus. - Atėjai pačiu l a i k u , v a l d o v e , - pranešė jie. - D r a k o n a s t r a u k i a p i r m y n ; m u m s nueinant, jau b u v o pasiekęs T e i g l i ­ no krantą ir grėsmingai žiūrėjo į kitą pusę. Jis visada šliau­ žia naktį, rytoj prieš aušrą galime s u l a u k t i jo p u o l i m o . Turambaras pažvelgė n u o Kelebro skardžio į saulę, ar­ tėjančią prie laidos, ir palei upę kylančius juodus dūmų stulpus. - N e g a l i m e gaišti, - tarė jis, - bet šitos žinios geros. P i r ­ ma bijojau, k a d jis trauks a p l i n k i n i u k e l i u ; jeigu būtų šliau­ žęs šiaurėn, pro brastą ir toliau senuoju k e l i u per žemu­ mas, viltis būtų tekę p a l a i d o t i . Tačiau dabar pasipūtimo ir įniršio pagautas jis eina tiesiai. N e t ir šitaip kalbėdamas, T u r a m b a r a s stebėjosi ir pats sau mąstė: „O ar negalėtų būti, k a d net toks baisus ir grėsmingas padaras vengtų brastos, k a i p i r orkai? H a u d en-Eletas? A r Finduilė v i s dar s k i r i a mane n u o m a n o lemties?" Jis atsigręžė į bendrus ir tarė: - Dabar mūsų l a u k i a štai k o k s žygis. T u r i m e čia dar v a ­ landėlę p a l a u k t i , nes šįkart per anksti būtų b l o g i a u negu

per vėlai. K a i sutems, p r i v a l o m e k u o slapčiausiai nusėlinti prie Teiglino. Tačiau būkite atsargūs! G l a u r u n g o ausys to­ kios pat geros kaip ir akys, todėl m u m s gali būti mirtinos. Jeigu nepastebėti pasieksime upę, tada turėsime nusileisti į tarpeklį, pereiti srovę ir atsidurti toje vietoje, k u r jis šliauš nubudęs. - Bet k a i p jis ten judės? - paklausė Dorlas. - G a l d r a ­ konas ir lankstus, tačiau jis didžiulis - k a i p jis šliauš n u o vienos uolos ant kitos, k a i priekinė jo kūno dalis jau turės ropštis aukštyn, nors užpakalinė dalis dar tebesileidžia že­ m y n ? Jeigu jis sugeba taip judėti, kas mūsų lauks, atsidū­ rus ten žemai, siautėjančioje srovėje? - G a l jis ir gali taip judėti, - atsiliepė Turambaras, - ir jei taip darys, m u m s bus prastai. Tačiau sprendžiu iš to, ką apie jį žinome, ir iš tos vietos, k u r jis dabar g u l i , todėl t u r i u viltį, k a d jo tikslas kitas. Jis atkeliavo prie Kabed-en-Araso skardžio - per jį peršokęs briedis, k a i p pas jus kalbama, kartą paspruko n u o Haletės medžiotojų. Drakonas dabar toks didelis, jog m a n a u , k a d jis stengsis peršliaužti tiesiai. Štai čia glūdi visa mūsų v i l t i s , ir turime ja pasikliauti. Tai išgirdus, D o r l u i užgniaužė kvapą; jis geriau nei kas kitas pažinojo visą Bretilio žemę, todėl galėjo pasakyti, k a d Kabed-en-Arasas iš tiesų niūri vieta. Rytų pusėje k i l o sta­ ti gal keturiasdešimties pėdų u o l a , tik viršūnėje apaugusi medžiais. Priešingas krantas b u v o nuolaidesnis ir ne toks aukštas, apžėlęs n u o akmenų pakibusiais medžiais ir krū­ mais, bet v a n d u o apačioje n i r t u l i n g a i veržėsi tarp uolų; gal dieną koks drąsus, tvirtai ant kojų stovintis vyras ir galėjo mėginti per jas pereiti, bet naktį tai b u v o pražūtin­ ga. Tačiau Turambaras sumanė taip, ir prieštarauti b u v o beprasmiška.

V i s i trys pajudėjo temstant, tik ne tiesiai ten, k u r gulė­ jo drakonas, bet p i r m a taku p r i e Teiglino brastos. Nuėję p a k a n k a m a i toli, s i a u r u takeliu pasuko į pietus ir įžengė į virš Teiglino augančių miškų prieblandą. Artėdami prie Kabed-en-Araso, žengė atsargiai, v i s stabteldami p a s i k l a u ­ syti; jų uoslę jau pasiekė degėsių tvaikas ir d r a k o n o smar­ vė, n u o kurios darėsi bloga. Tačiau a p l i n k u i viskas b u v o visiškai r a m u , nedvelkė nė menkiausias vėjelis. Rytuose jiems priešais sužibo pirmosios žvaigždės, vakarų pusėje paskutiniuose gaisuose tiesiai aukštyn nesūkuriuodami k i l o blankūs dūmų stulpai.

T u r a m b a r u i išėjus, Ninielė stovėjo tylėdama, tarsi suakme­ nėjusi. Atėjo Brandiras ir tarė: - Ninielė, nesibaimink to, kas blogiausia, k o l tai neišti­ k o . Bet ar nepatariau tau laukti? - T i k r a i patarei, - atsakė ji, - bet k o k i a dabar m a n iš to nauda? Juk meilė gali g y v u o t i ir kentėti ir be santuokos. - Žinau, - atsiliepė Brandiras. - Tačiau vedybos negali būti šiaip sau. - N e , ne šiaip sau, - tarė Ninielė, - nes jau du mėnesius nešioju jo kūdikį. Bet m a n neatrodo, k a d netekties baimė dabar stipresnė. N e s u p r a n t u tavęs. - Ir pats savęs nesuprantu, - atsakė Brandiras. - V i s dėlto m a n baisu. - Na ir guodėjas iš tavęs! - šūktelėjo j i . - B r a n d i r a i , m a n o drauge: netekėjusi ar susituokusi, m o t i n a ar mergelė - mano baimė stačiai neįmanoma ištverti. Lemties Sei­ m i n i n k a s išėjo kažkur toli kautis su savo l e m t i m i , o k a i p aš čia p a s i l i k s i u ir l a u k s i u kokių lėtai atsklindančių žinių, gal

gerų, o gal blogų? Galbūt šiąnakt jis susikaus su d r a k o n u , tai k a i p m a n reikės stovėti ar sėdėti, k a i p iškęsti tas baisias valandas? - Nežinau, - tarė Brandiras, - bet valandos k a i p nors praslinks ir tau, ir žmonoms tų, k u r i e išėjo su juo. - Tesielgia jie, k a i p jiems l i e p i a širdis! - sušuko N i n i e ­ lė. - Bet aš p r i v a l a u eiti. N e l e i s i u , k a d m y l i o s skirtų mane n u o mano v a l d o v o pavojų. E i s i u p a s i t i k t i žinių! Išgirdus tokius jos žodžius, Brandirą apėmė didžiausia baimė ir jis suriko: - N e g a l i to d a r y t i , p r i v a l a u tave s u l a i k y t i . Šitaip s t u m t u m p a v o j u n visą sumanymą. Jeigu ištiks nelaimė, tos s k i ­ riančios m y l i o s teiks l a i k o išsigelbėti. - Jeigu ištiks nelaimė, nenorėsiu gelbėtis, - atsakė j i . Beprasmė dabar tavo išmintis, manęs n e s u l a i k y s i . Ji išėjo priešais žmones, k u r i e tebebuvo susirinkę aikš­ tėje, ir sušuko: - Bretilio žmonės! Aš n e l a u k s i u čia. Jeigu m a n o v a l d o ­ v u i nepasisektų, visos v i l t y s žlugs. Jūsų girią ir žemes be gailesčio sudegins, n a m u s pavers pelenais, ir neišsigelbės nė vienas. Nė vienas! T a i kodėl turėtume čia gaišti? E i n u pasitikti žinių ir v i s k o , ką atneš lemtis. V i s i , kas galvoja taip pat, eime su m a n i m i ! Daugelis p a k i l o eiti su ja: D o r l o ir H u n t o r o žmonos - nes jų m y l i m i e j i išėjo su T u r a m b a r u , k i t i - iš gailesčio N i n i e lei ir noro ją paguosti. D a u g b u v o ir tokių, k u r i u o s traukė pats gandas apie drakoną, - mažai n u t u o k d a m i apie b l o ­ gį, k l i a u d a m i e s i savo drąsa ar k v a i l u m u , jie tikėjosi išvysti negirdėtų ir šlovingų žygių. Juodasis Kalavijas jiems išties b u v o tapęs toks d i d i s , k a d vos k e l i galėjo patikėti, jog d r a ­ konas gali jį nugalėti. Todėl jie didžiausiu būriu nuskubėjo

Į pavojų, k u r i o nesuvokė. Beveik nesiilsėję, nusikamavę jie pagaliau prieš pat sutemstant atsidūrė prie N e n G i r i t o , bet Turambaras jau b u v o išėjęs. N a k t i s - v i s a d a šaltakraujis patarėjas, todėl daugelis ėmė stebėtis savo karštakošišku­ m u . Sužinojus iš ten tebelaukiančių žvalgų, k a i p arti G l a u ­ rungas ir koks žūtbūtinis Turambaro sumanymas, dauge­ l i u i širdis s m u k o į k u l n u s ir jie nedrįso eiti toliau. K a i kas nerimastingai žvalgėsi į Kabed-en-Araso pusę, bet nieko negalėjo įžiūrėti ar išgirsti, išskyrus šaltą k r i o k l i o dainą. Ninielė, visa drebėdama, prisėdo atskirai n u o visų.

N i n i e l e i ir jos sekėjams išėjus, Brandiras likusiems tarė: - Ar matote, k a i p esu niekinamas, k a i p nepaisoma visos mano išminties! Išsirinkite sau kitą valdovą, nes dabar atsi­ sakau ir valdžios, ir genties. T e g u Turambaras tampa jūsų tikruoju v a l d o v u , nes ir taip jis jau perėmė iš manęs visas galias. Tegu niekas nesikreipia į mane nei dėl patarimo, nei dėl g y d y m o ! Ir jis sulaužė savo valdžios lazdą. Pats sau galvojo: „Da­ bar m a n nieko n e l i k o , išskyrus meilę N i n i e l e i . Todėl p r i ­ v a l a u eiti v i s u r , k u r eis ji, ar protingai, ar k v a i l a i . Šią tam­ sią valandą nieko neįmanoma nuspėti, tačiau gali n u t i k t i ir taip, k a d , būdamas arti, pajėgsiu n u g i n t i n u o jos kokį pavojų." Todėl apsijuosę diržą su t r u m p u kalaviju, nors retai šitaip d a r y d a v o , pasiėmė lazdą pasiramsčiuoti ir kiek ga­ lėdamas greičiau patraukė pro Efel Brandiro vartus, n u ­ klibikščiavo kitiems iš paskos i l g u k e l i u į vakarinį Bretilio pakraštį.

XVII SKYRIUS

G L A U R U N G O MIRTIS v

Zemę b u v o visiškai užklojusi naktis, k a i pagaliau T u r a m baras ir jo padėjėjai pasiekė Kabed-en-Arasą. Jie džiaugėsi girdėdami baisiai šniokščiantį vandenį: tas triukšmas ža­ dėjo pavojų apačioje, bet užgožė visus kitus garsus. D o r las pavėdėjo juos truputį į šalį pietų pusėn, ir v i s i trys pro plyšį uoloje nusileido žemyn. Bet ten D o r l o širdis apmirė, nes upės vagoje gulėjo daugybė didžiulių akmenų ir uolų atplaišų, o v a n d u o it pašėlęs k u n k u l i a v o aplink, l y g m a l ­ damas juos dantimis. - Tai tikras kelias į mirtį, - pasakė Dorlas. - Tai vienintelis kelias - į mirtį arba į gyvenimą, - atsi­ liepė Turambaras, - ir i l g i a u delsiant vilties neatsiras d a u ­ giau. Todėl sekite p a s k u i mane! Ir nuėjo p i r m a s . P a d e d a m a s v i k r u m o ir narsos, o g a l l i k i m o , jis p e r b r i d o upę i r a k l i n o j e tamsoje atsigręžė

pažiūrėti, kas e i n a iš p a s k o s . G r e t a stovėjo t a m s u s p a ­ vidalas. - D o r l a i , čia tu? - paklausė jis. - N e , tai aš, - atsakė Huntoras. - M a t y t , Dorlas pabūgo žengti per akmenis. Pasitaiko, k a d vyras mėgsta kariauti ir vis dėlto bijo daugybės dalykų. Spėju, k a d jis sėdi ir dre­ ba ant kranto. T e g u ištinka jį gėda už tai, ką kalbėjo apie mano giminaitį. Turambaras su H u n t o r u šiek tiek pailsėjo, bet nakties vėsoje greitai sušalo, nes abu b u v o k i a u r a i permirkę. T a d jie p a k i l o ir pamažėle patraukė p a l e i srovę į šiaurę, artyn prie G l a u r u n g o guolio. T e n upės plyšys dar susiaurėjo, apačioje b u v o v i s a i tamsu. A p g r a i b o m i s stumdamiesi p i r ­ m y n , aukštai viršuje jie matė blykčiojant, l y g ten rusentų ugnis, ir girdėjo, k a i p neramiai per miegus n i u r n a d i d y v

sis šliužas. Čiuopdami uolas, jie ieškojo kelio aukštyn, k a d atsidurtų prie pat atbrailos krašto; tokia ir b u v o visa jų viltis - užpulti priešą ten, k u r jis nesisaugo. Tačiau d v o ­ kas b u v o toks stiprus, k a d abiem svaigo galva, k o p d a m i jie tolydžio slydinėjo, kabinosi už medžių kamienų ir vis žiaukčiojo, per tą šleikštulį net pamiršdami baimę, tik rū­ p i n d a m i e s i nenusprūsti į Teiglino nasrus. Tada Turambaras tarė H u n t o r u i : - V e l t u i eikvojame vis silpstančias jėgas. K o l tvirtai ne­ žinome, k u r šliauš drakonas, beprasmiška k o p t i aukštyn. - Bet k a i sužinosime, - atsiliepė H u n t o r a s , - nebebus laiko užlipti tarpeklio siena aukštyn. - Tiesa, - sutiko Turambaras. - Bet jei viskas p r i k l a u s o n u o sėkmės, turime ja pasikliauti. T a d jie sustojo ir laukė; iš tamsios g r i o v o s matė baltą žvaigždę, slenkančią per blausų d a n g a u s ruožą. T u r a m -

baras iš lėto n u g r i m z d o į sapną, jame iš visų jėgų laikėsi įsikabinęs, nors juodas tvanas taikėsi įsiurbti jo rankas ir kojas. Staiga kažkas sudundėjo, t a r p e k l i o sienos virptelėjo i r atsiliepė d u s l i u a i d u . T u r a m b a r a s išsibudino i r tarė Huntorui: - Jis sukrutėjo. Mūsų valanda ateina. Smeik g i l i a i , nes dabar du t u r i smogti už tris! Tuomet G l a u r u n g a s pradėjo antpuolį prieš Bretilį, ir viskas klostėsi beveik taip, k a i p vylėsi Turambaras. D r a k o ­ nas lėtai ir s u n k i a i prišliaužė prie uolos krašto ir nepasuko į šalį, o pasirengė didžiules priekines kojas permesti per tarpeklį, p a s k u i p r i t r a u k t i likusį kūną. A b u karius apėmė baimė, nes drakonas ruošėsi l i p t i per upę ne tiesiai virš jų, o truputį šiauriau, ir jie iš apačios žvaigždėtame d a n g u ­ je matė jo baisios galvos šešėlį. N a s r a i b u v o pražioti, iš jų kyšojo septyni ugnies liežuviai. Drakonas išpūtė ugnies kamuolį, ir griovą užliejo r a u d o n a šviesa, tarp akmenų p a l i k d a m a plastančius juodus šešėlius. Medžiai priešais drakoną susitraukė, iš jų p a k i l o dūmai, į upę pabiro akme­ nys. Jis puolė p r i e k i n ir galingais nagais įsikabino į toliau esančią uolą, o tada pradėjo ropoti per upę. T a d a jau reikėjo v e i k t i drąsiai ir greitai, nes T u r a m b a ­ ras ir H u n t o r a s , nors ir išvengę ugnies gūsio, b u v o atokiau n u o G l a u r u n g o kelio ir dar turėjo prisiartinti prie drakono, k o l jis nepersikraustė per tarpeklį, kitaip būtų žlugusios visos jų viltys. N e p a i s y d a m a s pavojaus, Turambaras už­ siropštė u o l a ir atsidūrė po d r a k o n u , bet ten tvoskė toks karštis ir dvokas, k a d jis susverdėjo ir būtų nukritęs, jei ne H u n t o r a s , ištvermingai sekęs iš paskos, nutvėręs už ran­ kos ir padėjęs išsilaikyti ant kojų.

- D i d i širdis! - sušnibždėjo Turambaras. - K o k s l a i m i n ­ gas pasirinkimas, skyręs tave m a n į p a g a l b i n i n k u s ! Bet vos j a m ištarus šituos žodžius, milžiniškas a k m u o atskriejo iš viršaus ir smogė H u n t o r u i į galvą; H u n t o r a s nugarmėjo į vandenį ir taip baigė gyvenimą - t i k r a i ne pats bailiausias iš Haletės genties. Turambaras sušuko: - A k ! Vargas tam, ką dengia mano šešėlis! Ir k a m p r a šiau pagalbos? Štai dabar esi vienas, Lemties Seimininke, juk privalėjai iš anksto žinoti, k a d taip t u r i būti. Dabar k a u ­ kis vienas! Jis sukaupė visą valią, visą neapykantą d r a k o n u i ir jo šeimininkui, ir j a m pasirodė, k a d staiga širdyje ir kūne at­ sirado jėgų, kurių anksčiau nenujautė esant. Turambaras šoko k o p t i u o l a , n u o vieno akmens ant k i t o , n u o šaknies ant šaknies, k o l pagaliau įsitvėrė liauno medelio, augan­ čio truputį žemiau skardžio atbrailos. To augalo viršūnė b u v o n u s v i l i n t a , bet šaknys tvirtai laikėsi įsikibusios. V o s Turambaras tvirčiau įsitaisė ant dvišako k a m i e n o , virš jo užslinko pati drakono papilvė, net n u k a b u s i žemyn n u o svorio. Ji atsidūrė v i s a i ties jo galva, nes drakonas dar b u v o nespėjęs p r i s i t r a u k t i prie kito krašto. D r a k o n o pilvas b u v o blyškus ir raukšlėtas, glitus ir drėgnas n u o pilkų gleivių, prie kurių p r i l i p u s i o s laikėsi įvairiausios šiukšlės ir p u r ­ vas. Dvokė m i r t i m i . Turambaras išsitraukė Belego Juodąjį Kalaviją ir, pasitelkęs visą rankos galią ir visą neapykantą, dūrė aukštyn; mirtį nešantys ašmenys, i l g i ir godūs, s u l i n ­ do į drakono pilvą i k i pat rankenos. G l a u r u n g a s , pajutęs mirtiną dūrį, k l a i k i a i sustaugė, net sudrebėjo v i s a g i r i a , ir stebėtojai prie N e n G i r i t o s u ­ stingo iš siaubo. Turambaras susverdėjo tarsi n u o smūgio ir n u s l y d o žemyn, kalavijas ištrūko j a m iš rankos ir l i k o

d r a k o n o p i l v e . G l a u r u n g a s l y g mėšlungio ištiktas išrietė savo didžiulį kūną, metėsi per tarpeklį ir t o l y n į kitą krantą. T e n puolė raitytis stūgaudamas, iš paskutiniųjų p l a k d a m a s uodega, s u s i v y n i o d a m a s į kamuolį ir vėl išsi­ n e š d a m a s n u o priešmirtinių traukulių, laužydamas viską a p l i n k u i , k o l pagaliau s u s m u k o i r n u r i m o tarp rūkstančių degėsių ir išvartų. Turambaras, apsvaigintas ir beveik netekęs jėgų, iš paskutiniųjų laikėsi už medžio šaknų. Tačiau jis susiėmė ir prisivertė pasijudinti; p u s i a u slysdamas, p u s i a u l i p d a ­ mas, jis n u s i l e i d o prie upės ir dar kartą įveikė pavojingąją sraunumą, šįkart šliauždamas visomis keturiomis, k a b i n ­ damasis už akmenų, apakęs n u o vandens purslų. P a g a l i a u atsidūrė kitame krante ir s u n k i a i užkopė tuo pačiu plyšiu, k u r i u o p i r m a l i p o žemyn. T a d praėjo nemažai laiko, k o l jis pasiekė mirštantį drakoną. Turambaras be jokio gailesčio žvelgė į kritusį priešą ir džiaugėsi. Prieš jį gulėjo Glaurungas pražiotais nasrais, tačiau visa jo ugnis jau b u v o išdegusi, piktosios akys užmerktos. B u v o išsitiesęs v i s u i l g i u , pasiritęs ant vieno šono, p i l v e styrojo G u r t a n g o rankena. Turambaro dvasia džiūgavo i r , nors drakonas dar kvėpavo, jis nutarė išsitraukti kalaviją: ir anksčiau jį vertino, o dabar šis ginklas tapo j a m brangesnis už visus N a r g o t r o n d o lobius. Teisingi pasirodė žodžiai, iš­ tarti jį kalant: k a m jis įgels, tas neliks gyvas, tebūnie d i d i s ar menkas. Todėl, priėjęs prie savo priešo, Turambaras koja p r i m y ­ nė jo pilvą, sugriebė G u r t a n g o rankeną ir iš visų jėgų pa­ traukė. Ir suriko, tyčiodamasis iš G l a u r u n g o N a r g o t r o n d e sakytų žodžių:

v

- Būk pasveikintas, M o r g o t o k i r m i n e ! Stai ir vėl susitikome! Dabar dvėsk, ir teištinka tave tamsa! Šitaip atkeršy­ ta už Turiną, H u r i n o sūnų! Ir išplėšė kalaviją. S u l i g tuo j u d e s i u iš žaizdos ištryško juodo kraujo čiurkšlė ir aptaškė T u r a m b a r u i ranką, n u o d a i nudegino odą ir jis garsiai suriko iš skausmo. Tą akimirką Glaurungas sukrutėjo, atmerkė grėsmingąsias akis ir su tokia piktybe pažvelgė į Turambarą, k a d šiam pasirodė, tartum į jį būtų įsmigusi strėlė. Ir šito žvilgsnio, ir skausmo rankoje paveiktas jis krito apalpęs ir l i k o gulėti tarsi negy­ vas šalia d r a k o n o , kūnu prispaudęs kalaviją. G l a u r u n g o riaumojimas pasiekė i r žmones prie N e n G i rito, juos apėmė siaubas. Iš toli stebėtojai matė, k a i p v i r s ­ ta ir dega miškas, d r a k o n u i besitampant prieš mirtį, bet nė nedvejojo, k a d jis šitaip t r y p i a ir n a i k i n a tuos, k u r i e jį užpuolė. Tuomet m y l i o s , skiriančios juos n u o tos vietos, visiems pasirodė baisiai trumpos, tačiau niekas nedrįso pasitraukti iš tos aukštumos, nes atsiminė, ką sakė T u r a m ­ baras: jei G l a u r u n g a s nugalės, jis p i r m i a u s i a trauks į Efel Brandirą. Todėl jie b a i m i n g a i stebėjo, į kurią pusę jis p a ­ judės, bet nė v i e n a m nepakako drąsos nusileisti žemyn ir sužinoti, k a i p klostosi mūšis. Ninielė sėdėjo nekrusteldam a , tik drebėjo ir negalėjo s u l a i k y t i virpančių rankų, nes išgirdus G l a u r u n g o balsą jos širdis apmirė ir ji pajuto vėl atšliaužiant aną tamsą. Tokią ją ir rado Brandiras. Jis galų gale nusikamavęs atkako i k i tilto per Kelebrą; visą tą ilgą kelią - mažiausiai penkias lygas n u o savo namų - klibikščiavo, pasirams­ čiuodamas l a z d a . Baimė dėl Ninielės stūmė jį p i r m y n , ir dabar Brandiras išgirdo k a i p tik tai, ko bijojo.

- Drakonas įveikė upę, - pasakojo j a m v y r a i , - Juodasis Kalavijas t i k r a i žuvęs, k a i p ir t u o d u , k u r i e išėjo su juo. Brandiras stabtelėjo p r i e Ninielės, nujausdamas jos siel­ vartą ir trokšdamas jos, bet pats sau v i s dėlto galvodamas: „Juodasis Kalavijas miręs, o Ninielė g y v a . " Ir suvirpėjo: prie N e n G i r i t o vandenų staiga pasidarė šalta. Jis nusimetė apsiaustą ir apgaubė juo Ninielę, tačiau nerado ką pasaky­ ti. Tylėjo ir Ninielė. Laikas s l i n k o , Brandiras tylėdamas tebestovėjo šalia jos, įsmeigęs akis į tamsą ir įtempęs ausis, bet nieko nematė ir negirdėjo, tik šniokštė N e n G i r i t o srovė. Brandiras p a ­ manė: „Glaurungo jau tikriausiai nebėra, jis jau įžengė į Bretilį." Bet j a m nebebuvo gaila savo žmonių, tų Jcvailių, pamynusių jo patarimus ir jį suniekinusių. „Tegu d r a k o ­ nas šliaužia į A m o n Obelį, tada liks laiko pabėgti ir k u o toliau nuvesti Ninielę." K u r nuvesti, jis nelabai nutuokė, nes niekada nebuvo iškeliavęs iš Bretilio. Pagaliau jis pasilenkė ir palietė Ninielės ranką tardamas: - L a i k a s bėga, Ninielė! K e l k i s ! Metas eiti. Jeigu leisi, aš tave vesiu. N e t a r d a m a nė žodžio, ji atsistojo ir paėmė jo ištiestą ranką. Jie pasuko taku žemyn prie Teiglino brastos. Tie, kas matė juos tarsi šešėlius nueinant, nesuprato, kas ten, bet nelabai dėl to rūpinosi. Valandėlę jie žingsniavo tarp sustingusių medžių; virš A m o n Obelio patekėjo mėnulis ir miško l a u k y m e s užliejo p i l k a šviesa. Ninielė sustojo ir tarė Brandirui: - Ar čia teisingas kelias? - O koks kelias teisingas? Visos mūsų v i l t y s Bretilyje žlugo. N e t u r i m e jokio k e l i o , tik gelbėtis n u o d r a k o n o ir bėgti k u o toliau, k o l dar l i k o laiko.

Ninielė pažvelgė į jį nustebusi ir tarė: - A r g i tu nepasisiūlei vesti mane pas jį? O gal ketini mane apgauti? Juodasis Kalavijas b u v o mano m y l i m a s i s ir m a n o vyras, ir tik jo einu ieškoti. Ką k i t a galėjai pagalvoti? Dabar elkis k a i p tinkamas, bet aš p r i v a l a u skubėti. Brandiras apstulbęs sustojo, o Ninielė nubėgo t o l y n ; jis gailiai šaukė jai iš paskos: - Palauk, Ninielė! N e i k v i e n a ! Juk nežinai, ką ten rasi. Aš eisiu su t a v i m i ! Bet Ninielė jo nepaisė ir lėkė taip, tarsi jos kraujas, ką tik buvęs šaltas, dabar virte virtų. N o r s Brandiras s k u b i ­ n o s i k a i p įmanydamas, greitai pametė ją iš akių. Tada ėmė k e i k t i savo likimą ir negalią, tačiau atgal nepasuko. Baltas mėnulis p a k i l o aukštai, b u v o beveik pilnatis. L e i ­ džiantis n u o aukštumos žemyn prie upės, ta vieta N i n i e l e i pasirodė pažįstama ir baugi. Ji atsidūrė prie Teiglino bras­ tos, priešais ją blyškioje mėnesienoje iškilo H a u d - e n - E l e tas; įstrižai p i l k a p i o krito juodas šešėlis, ir Ninielė pajuto smelkiančią baimę. S u k l i k u s i ji apsigręžė ir nubėgo į pietus palei upę. Lėk­ d a m a nusviedė apsiaustą, tarsi mėgintų nusimesti vėl ją gožiančią tamsą. Po apsiaustu vilkėjo baltą drabužį, todėl mėnesienos nutvieksta ji švysčiojo tarp medžių. T a d B r a n ­ diras n u o kalvos šlaito ją vėl pamatė ir iš visų jėgų n u s k u ­ bėjo jai skersai kelio. Jam pasisekė aptikti tą siaurą takelį, k u r i u o anksčiau ėjo ir Turambaras - tas takas vedė į šalį n u o p r a m i n t o kelio stačiai žemyn į pietus prie upės, ir p a ­ galiau Brandiras beveik prisivijo Ninielę. N o r s jis šaukė, ji neatsiliepė, o gal negirdėjo ir toliau s k u b i n o s i į priekį. T a i p jie pasiekė mišką prie K a b e d - e n - A r a s o ir tą vietą, k u r merdėjo G l a u r u n g a s .

Mėnulis jau s l i n k o į pietus, debesys jo netemdė, ap­ l i n k u i liejosi jo šalta ir s k a i d r i šviesa. Priėjusi G l a u r u n g o išvartytus medžius, Ninielė pamatė ten tą išdrikusį kūną ir pilką į mėnulį atgręžtą pilvą, tačiau šalia gulėjo vyras. Ji pamiršo savo baimę ir p r o smilkstančias nuolaužas nubėgo a r t y n p r i e T u r a m b a r o . Jis gulėjo pargriuvęs ant šono, prispaudęs s a v i m i kalaviją, jo veidas baltoje švie­ soje atrodė bekraujis, tarsi palytėtas mirties. Ninielė s u ­ s m u k o greta r a u d o d a m a ir puolė jį bučiuoti. Jai pasirodė, k a d jaučia jį vos vos alsuojant, tačiau pamanė, k a d tai tik tuščios vilties sukelta apgaulė, nes Turambaras b u v o at­ šalęs, nejudėjo ir nerodė j o k i o atsako. G l o s t y d a m a vyrą, Ninielė pastebėjo, k a d j o r a n k a p a j u o d u s i , l y g n u d e g i n t a ; ji nuplovė žaizdą savo ašaromis, atplėšė a u d e k l o juostą n u o savo rūbo ir aprišo. Bet jos liečiamas Turambaras v i s v i e n nejudėjo; Ninielė vėl apipylė jį bučiniais, balsu r a u ­ dodama: - T u r a m b a r a i , sugrįžk, T u r a m b a r a i ! Išgirsk mane! Čia aš, Ninielė. Drakonas negyvas, negyvas, tik aš viena esu čia, šalia tavęs. Bet jis neatsiliepė. Jos raudą išgirdo Brandiras, jau p a siekęs išvartų pakraštį. Žengė p i r m y n prie Ninielės ir tuo­ jau sustojo l y g įbestas, nes nuaidėjus Ninielės r a u d a i G l a u ­ rungas krustelėjo paskutinį kartą, per visą jo kūną nubėgo v i r p u l y s . D r a k o n o pražūtingosios akys prasimerkė s i a u r u plyšiu, jose atsispindėjo mėnulis; švokšdamas ir dusdamas jis prabilo: - S v e i k i n u tave, N i e n o r a , H u r i n o dukterie. Štai ir vėl susitikome, nors galas nebetoli. T e i k i u tau džiaugsmą - p a ­ galiau r a d a i savo brolį. Dabar jau t i k r a i jį atpažinsi: patam­ sių žudikas, klastingas priešams, neištikimas draugams ir

prakeiksmas savo šeimai - tai Turinas, H u r i n o sūnus! Ta­ čiau baisiausiąjį iš visų jo darbų pajusi savyje. N i e n o r a sėdėjo priblokšta, G l a u r u n g a s tuo t a r p u n u s i ­ baigė. S u l i g jo m i r t i m i piktoji jo kerų skraistė išnyko, N i e ­ n o r a i k u o aiškiausiai grįžo v i s a atmintis, nepamiršo ji ir viso to, kas ją ištiko n u o tos dienos, k a i ji gulėjo ant H a u d en-Eleto. V i s u kūnu ji sudrebėjo iš siaubo ir sielvarto. Bran­ diras, viską girdėjęs, pritrenktas atsirėmė į medį. Staiga N i e n o r a pašoko ir sustingo tarsi šmėkla mėnesie­ noje. Ji pažvelgė į Turiną ir sušuko: - L i k sveikas, o d u k a r t m y l i m a s i s ! A Turiu Turambar turun' ambartanen - lemties šeimininkas, priveiktas lemties! K o k s esi laimingas miręs! Prislėgta kančios ir nevilties, p a k l a i k u s i ji puolė bėgti t o l y n . Brandiras k l u p d a m a s sekė iš paskos ir šaukė: - Palauk! Palauk, Ninielė! Akimirką ji stabtelėjo, atsigręžė ir pažvelgė išplėstomis akimis. - P a l a u k t i ? - s u k l i k o j i . - P a l a u k t i ? T o k s v i s a d a bū­ d a v o tavo patarimas. A k , j e i g u būčiau j o p a k l a u s i u s i ! Tačiau dabar j a u per vėlu. D a b a r jau n i e k o n e b e l a u k s i u Viduržemyje. Ir ji k u o greičiausiai nubėgo, p a l i k u s i Brandirą. N e t r u ­ kus ji atsidūrė prie K a b e d - e n - A r a s o atbrailos, sustojo, p a ­ žvelgė į apačioje putojantį vandenį ir sušuko: - A k , vandenys! P r i i m k i t e Ninielę N i e n o r a , H u r i n o dukterį; Raudą, Raudą, M o r v e n o s dukterį! Imkite mane ir neškite t o l y n į jūrą! S u l i g tais žodžiais ji šoko į prarają: baltas rūbas švyste­ lėjęs p r a n y k o juodoje bedugnėje, ir staugianti upė prarijo paskutinį klyksmą.

*** Teiglino vandenys sruvo toliau, tačiau K a b e d - e n - A r a s o nebeliko: tą vietą žmonės p a v a d i n o K a b e d N a i r a m a r t u , Baisiosios Lemties Šuoliu. Joks elnias d a u g i a u ten nepra­ bėgo, tos vietos vengė v i s i g y v i padarai, nė vienas žmo­ gus nesiartino prie šito kranto. Paskutinis žvelgęs žemyn n u o skardžio į tamsą b u v o Brandiras, H a n d i r o sūnus; ir jis, siaubo ištiktas, nusigręžė, nes jo širdis krūptelėjo iš siaubo; nors dabar nekentė savo g y v e n i m o , v i s dėlto neišdrįso p a ­ sitikti tokios mirties, kurios troško. T a d a prisiminė Turiną Turambarą ir sušuko: - Ar nekenčiu tavęs, ar gailiu? Tačiau esi negyvas. N e ­ t u r i u už ką tau dėkoti, grobike v i s k o , ką turėjau af galėjau turėti. Bet m a n o žmonės tau s k o l i n g i . Pritiks, jeigu apie tai jie sužinos iš manęs. Ir jis nušlubčiojo atgal į N e n Giritą, virpėdamas aplen­ kė drakono žūties vietą. K o p d a m a s tuo pačiu stačiu t a k u aukštyn, pastebėjo vyrą, kuris žvalgėsi p r o medžius ir at­ šoko vos jį išvydęs. Bet besileidžiančio mėnulio šviesoje Brandiras spėjo įžiūrėti jo veidą. - E i , D o r l a i ! - šūktelėjo jis. - K o k i a s neši naujienas? K a i p čia n u t i k o , k a d l i k a i gyvas? O k a i p m a n o giminaitis? - Nežinau, - niūriai atsakė Dorlas. - N a , šitai labai keista, - atsiliepė Brandiras. - Jei n o r i žinoti, - tarė Dorlas, - Juodasis Kalavijas liepė m u m s tamsoje bristi per pačią Teiglino sraunumą. N i e k o nuostabaus, k a d negalėjau. Su k i r v i u esu k u r kas pajėges­ nis už daugelį, bet stirnos kojų neturiu. - V a d i n a s i , jie ėjo kautis su d r a k o n u be tavęs? - p a k l a u ­ sė Brandiras. - O k a i jie persikėlė į kitą krantą? Bent jau galėjai l i k t i netoliese ir stebėti, kas bus.

Dorlas nieko neatsakė, tik spoksojo į Brandirą neapy­ kantos k u p i n u žvilgsniu. Staiga Brandiras suprato: šis v y ­ ras p a l i k o savo bendražygius ir iš gėdos pasislėpė miške. - Gėda tau, D o r l a i ! - pasakė jis. - E s i mūsų nelaimių kaltininkas: kurstei Juodąjį Kalaviją, prišaukei pas mus drakoną, tyčiojaisi iš manęs, p a l i k a i Huntorą m i r t i , o ga­ liausiai pasislėpei ir lindėjai miške! - Bekalbant j a m šovė į galvą kita mintis, ir didžiai niršdamas jis tarė: - Kodėl neparnešei jokių žinių? Taip būtum bent truputį išpirkęs savo kaltę. Tuomet kilniajai N i n i e l e i nebūtų reikėję pačiai stengtis ką sužinoti. Ji nebūtų pamačiusi drakono ir galbūt būtų l i k u s i gyva. Nekenčiu tavęs, D o r l a i ! - Patausok savo neapykantą! - atrėžė Dorlas. - Ji tokia pat menka, k a i p ir v i s i tavo patarimai. Jeigu ne aš, orkai seniai būtų atėję ir pakorę tave k a i p kaliausę varnoms bai­ d y t i iš tavo paties sodo. P a s i l a i k y k bailio vardą sau! Iš gėdos jo tūžmastis dar labiau išaugo, vos šitai ištaręs Dorlas galingu kumščiu smogė B r a n d i r u i ir čia pat nuos­ tabos iškreiptu v e i d u baigė gyvenimą, nes Brandiras, išsi­ traukęs kalaviją, kirto j a m mirtiną smūgį. Akimirką Bran­ diras stovėjo virpėdamas, nes išvydus kraują jam pasidarė bloga. Nuleidęs kalaviją, jis apsigręžė ir nuėjo šalin, p a s i ­ ramsčiuodamas lazda. K a i Brandiras pasiekė N e n Giritą, blausus mėnulis jau b u v o nusileidęs, nakties tamsa sklaidėsi, rytų pusėje brėško diena. Prie tilto susigūžę ir tebelaukiantys žmonės priešaušryje pastebėjo jo pilkšvą šešėlį ir k a i kurie nustebę sušuko: - K u r buvai? Ar matei ją? Ninielės i k i šiol nėra. - Taip, - atsiliepė Brandiras, - ji išėjo. Išėjo ir niekada nebegrįš! Tačiau atėjau pranešti jums žinių. T a d k l a u s y k i -

te, Bretilio žmonės, ir tarkite, ar k a d a nors girdėjote tokią sakmę, kokią dabar jums apsakysiu. Drakonas nusibaigė, bet ir Turambaras g u l i negyvas šalia jo. Ir tai geros žinios taip, abi žinios išties geros. v

Žmonės pradėjo murmėti, stebėdamiesi tokia kalba, k a i k u r i e prašneko, esą jis pamišęs. Tačiau Brandiras suriko: v

- Išklausykite i k i galo! Žuvo ir Ninielė, gražioji Ninielė, kurią mylėjote, kurią aš mylėjau labiau už viską. Ji šoko n u o E l n i o Šuolio skardžio, ir ją prarijo Teiglino nasrai. Ji išėjo, nes šviesi diena tapo jai atgrasi. Stai ką ji sužino­ jo prieš savo šuolį: abu jie b u v o H u r i n o v a i k a i , brolis ir sesuo. Jį kitados v a d i n o M o r m e g i l i u , pats jis p a s i v a d i n o T u r a m b a r u , slėpdamas savo praeitį, - jis, Turinas, H u r i n o sūnus. Ją v a d i n o m e Ninielė, nieko apie ją nežinodami, - ji b u v o N i e n o r a , H u r i n o duktė. Savo juodosios lemties šešėlį jie atsinešė į Bretilį. Čia ta lemtis juos ištiko, ir šis kraštas niekada neišsivaduos iš sielvarto. V a d i n k i t e jį ne B r e t i l i u , ne Haletės genties žeme - tebus tai Sarch nia Chm Hurin, H u r i n o Vaikų Kapas! N o r s žmonės dar nesuvokė, k a i p tokia nelaimė galėjo atsitikti, v i s i stovėjo ir verkė. K a i kas sakė: - Teiglinas tapo k a p u mūsų m y l i m a i N i n i e l e i , tebūnie tai kapas ir T u r a m b a r u i , narsiausiam iš visų žmonių. N e ­ galima p a l i k t i mūsų vaduotojo gulėti po atviru d a n g u m . E i m e prie jo.

XVIII SKYRIUS

T U R I N O MIRTIS

V o s Ninielė nubėgo, Turinas krustelėjo, ir j a m pasirodė, k a d jį gaubiančioje tamsoje g i r d i ją kviečiant iš toli. G l a u r u n g u i išleidus paskutinį kvapą, juodasis a l p u l y s išnyko, Turinas vėl ėmė alsuoti p i l n a krūtine, atsiduso ir didžiai pavargęs užsnūdo. Bet prieš aušrą pasidarė šalta, jis per miegus p a ­ sivertė, Gurtango rankena įsirėmė į šoną ir staiga jis n u b u ­ do. N a k t i s jau traukėsi, dvelkė švelnus ryto vėjelis. Turinas pašoko, prisiminęs savo pergalę ir deginančius n u o d u s ant rankos. Kilstelėjęs ranką, pažvelgė į ją ir nustebo. R a n k a b u v o aprišta balto audeklo juosta, dar drėgna, skausmas aprimęs. Turinas sau tarė: „Kas galėjo taip pasirūpinti m a ­ n i m i , bet p a l i k t i gulėti šaltyje, tarp nuolaužų ir drakono smarvėje? K o k i e keisti d a l y k a i čia n u t i k o ? " Jis šūktelėjo, bet niekas neatsiliepė. A p l i n k u i viskas b u v o j u o d a ir niūru, tvyrojo mirties tvaikas. Turinas pasi-

lenkęs pakėlė kalaviją, šis b u v o sveikas, ašmenys a k i n a m a i blykčiojo. - Šlykštūs b u v o G l a u r u n g o n u o d a i , - tarė Turinas, - bet t u , G u r t a n g a i , esi stipresnis už mane. T a u kraujo n i e k a d negana. Ši pergalė - tavo. Bet eime! T u r i u ieškoti pagalbos. M a n o kūnas išsekęs, k a u l u s laiko persmelkęs šaltis. Jis nusigręžė n u o G l a u r u n g o ir p a l i k o jį pūti, tačiau beeinant atrodė, k a d s u l i g k i e k v i e n u žingsniu kelias to­ l y n v i s sunkėja. T u r i n a s pagalvojo: „Tikriausiai p r i e N e n G i r i t o r a s i u laukiantį vieną iš žvalgų. Tačiau trokštu k u o greičiau a t s i d u r t i savo n a m u o s e , pajusti švelnias N i n i e ­ lės rankas ir p a t i r t i išmaniojo B r a n d i r o rūpestį!" Žings­ n i a v o s u n k i a i , pasiremdamas G u r t a n g u , i r p a g a l i a u p i l ­ koje brėkštančio r y t o šviesoje pasiekė N e n Giritą. V y r a i k a i p tik rengėsi ieškoti jo l a v o n o , k a i jis gyvas stojo prieš žmones. A p i m t i siaubo, v i s i puolė trauktis atatupsti, nes b u v o t i k r i , k a d tai jo nerimstanti vėlė, moterys, dangstydamosi akis, p r a p l i u p o raudoti. Turinas prabilo: v

- N e , nereikia v e r k t i . Džiaukitės! Žiūrėkit, argi nesu gy­ vas? N e j a u g i nenužudžiau jus gąsdinusio drakono? Tuomet žmonės atsisuko į Brandirą šaukdami: - K v a i l y , k o k i u s niekus m u m s pasakojai, esą jis žuvęs. A r nesakėme, k a d netekai proto? Priblokštas Brandiras spoksojo į Turiną su baime akyse ir negalėjo ištarti nė žodžio. Turinas pats j a m tarė: - V a d i n a s i , tai tu b u v a i tenai ir pasirūpinai mano ranka? Dėkoju tau. Bet tavo menas menksta, jei n e b e m o k i atskirti a l p u l i o n u o mirties. Tada atsisuko į žmones:

- Nekalbėkite su juo šitaip, v i s i jūs patys k v a i l i a i . K u r i s jūsų būtų padaręs geriau? Jam bent jau užteko drąsos n u s i ­ leisti į mūšio lauką, k o l čia sėdite ir aimanuojate! Tada jis vėl atsigręžė į Brandirą: - Bet, H a n d i r o sūnau, norėčiau paklausti ir daugiau. K o ­ dėl jūs, tu ir v i s i šie žmonės, kuriuos p a l i k a u Efelyje, laukia­ te čia? Jeigu dėl jūsų žengiu į mirtiną pavojų, ar negalėčiau tikėtis, k a d , m a n išėjus, laikysitės mano nurodymų. Ir k u r Ninielė? Bent jau v i l i u o s i , k a d jos čionai neatsivedėte, k a d ji tebėra ten, k u r ją p a l i k a u , saugoma ištikimų karių? N i e k a s nieko neatsakė. - N a g i , sakykite, k u r Ninielė? - sušuko jis. - Ją p i r m i a u ­ sia norėčiau išvysti ir jai pirmajai papasakoti apie šios nak­ ties žygdarbį. Bet v i s i suko akis į šalį, ir pagaliau Brandiras pratarė: - Ninielės čia nėra. - Tai labai gerai, - atsiliepė Turinas. - Tuomet keliauju namo. Ar atsiras m a n žirgas? Bet gal geriau vežimas. Tie­ siog alpstu iš nuovargio. - N e , ne! - tarė Brandiras sielvarto spaudžiama širdi­ m i . - T a v o n a m a i tušti. Ninielės ten nėra. Ji negyva. Bet viena moterų, D o r l o žmona, gerokai nemėgstanti Brandiro, suspigo: - N e k l a u s y k jo, valdove! Jis pamišęs. Atėjo ir v e r k d a ­ mas pranešė, k a d esi žuvęs, ir p a v a d i n o šitai gera žinia. Bet tu gyvas. T a i kodėl tiesa turėtų būti jo kalbos apie Ninielę, esą ji m i r u s i ar kas dar blogiau? Turinas keliais šuoliais atsidūrė prie Brandiro. - V a d i n a s i , mano mirtis - gera žinia? - riktelėjo jis. - T i ­ k r a i , v i s a d a m a n jos pavydėjai, žinau šitai. Dabar sakai,

k a d ji negyva. Ir gal net blogiau? Kokį dar melą, Šleivakoji, pagimdė tavoji piktadarystė? Nepajėgdamas n u l a i k y t i jo­ k i o kito g i n k l o ketini m u s žudyti niekšiškais žodžiais? Brandiro širdyje sukilęs pyktis išgujo gailestį ir jis s u ­ šuko: - Pamišęs? N e , tai t u , juodosios lemties Juodasis K a l a v i ­ jau, esi pamišęs! Pakvaišę ir v i s i šie žmonės. Aš nemeluoju! Ninielė mirė, mirė, mirė! Ieškok jos Teigline! Turinas sustingo tarsi bejausmis. - Iš k u r žinai? - t y l i a i paklausė jis. - K a i p sumanei tokį dalyką? - Žinau, nes mačiau, k a i p ji nušoko, - atsakė B r a n d i ­ ras, - tačiau tai atsitiko dėl tavęs. N u o tavęs ji bėgo, T u r i nai, H u r i n o sūnau, ir puolė į Kabed-en-Arasą, k a d niekada daugiau tavęs nebematytų. Ninielė! Ninielė? N e , N i e n o r a , H u r i n o duktė. Turinas stvėrė jį ir papurtė, nes tuose žodžiuose tarsi išgirdo, k a i p a i d i jį besivejančios lemties žingsniai, bet jo širdis, apimta siaubo ir įtūžio, nenorėjo to suprasti, l y g koks m i r t i n a i sužeistas žvėris, kuris prieš galą kandžioja visus a p l i n k u i . - T a i p , esu Turinas, H u r i n o sūnus, - sušuko jis. - T e i ­ singai spėjai jau seniai. Bet apie mano seserį N i e n o r a neži­ n a i nieko. N i e k o ! Ji saugiai gyvena Slaptojoje karalystėje. T a i tavo piktas pramanas, k a d mano žmona netektų proto, o jai iš paskos - ir aš. Tu šlubas p i k t a d a r y - ar persekiosi m u s tol, k o l abu žūsime? Brandiras nubloškė jo rankas šalin. - Neliesk manęs! - riktelėjo jis. - S u t v a r d y k savo siau­ tulį. Ta, kurią v a d i n i savo žmona, atbėgo prie tavęs, glostė ir glamonėjo tave, bet nesulaukė jokio atsako. Tačiau atsi-

rado kas prakalbo už tave - tai drakonas Glaurungas; at­ rodo, jis bus apkerėjęs jus abu ir pasmerkęs šitai lemčiai. Prieš išleisdamas paskutinį kvapą, jis taip kalbėjo: „Nieno­ ra, H u r i n o dukterie, štai tavo brolis, klastingas priešams, neištikimas draugams ir prakeiksmas savo šeimai - tai T u ­ rinas, H u r i n o sūnus." - Staiga Brandiras p r a p l i u p o keistai kvatotis. - Sakoma, k a d mirties patale žmogus visada sako tiesą, - k i k e n o jis. - A t r o d o , ir drakonas dvėsdamas neme­ luoja. Turinas, H u r i n o sūnus, prakeiksmas savo šeimai ir visiems, kas jį priglaudžia! Turinas čiupo Gurtangą, jo akys grėsmingai sublizgo. - O ką derėtų pasakyti apie tave, Sleivakoji? - lėtai p r a ­ tarė jis. - K a s slapčiomis, m a n už nugaros, jai pašnibždėjo mano tikrąjį vardą? K a s atvedė ją k u o arčiau piktojo dra­ kono? K a s stovėjo greta ir leido jai žūti? K a s k u o greičiau­ siai atkeliavo čionai pranešti apie šias baisybes? K a s dabar džiūgauja dėl mano nelaimių? Žmonės prieš mirtį sako tiesą? T a i k l o k ją dabar negaišdamas. Brandiras, išvydęs T u r i n o veide savąją mirtį, stovėjo ra­ m u s ir nevirpėjo, nors neturėjo jokio kito g i n k l o , tik savo lazdą. Jis tarė: - Ilgai tektų pasakoti viską, kas n u t i k o , bet aš jau pavar­ gau. Tačiau, H u r i n o sūnau, t u mane šmeiži. A r G l a u r u n ­ gas tave apšmeižė? Jeigu nužudysi mane, v i s i įsitikins, k a d jis b u v o teisus. Bet m i r t i nebijau, nes tuomet galėsiu leistis ieškoti Ninielės, kurią mylėjau, ir galbūt už jūros ją rasiu. - E i k ieškoti Ninielės! - suriko Turinas. - N e , tu rasi Glaurungą, juk ta pati veislė. Su šliužu, savo sielos d r a u g u , ilsėsiesi ir abu supusite toje pačioje tamsoje! Jis pakėlė Gurtangą ir kirto B r a n d i r u i mirtiną smūgį. Bet žmonės, išvydę šitai, užsidengė akis. K a i Turinas apsi-

gręžė ir žengė iš N e n G i r i t o , v i s i siaubo a p i m t i puolė bėgti n u o jo. Turinas l y g išprotėjęs klajojo po miškus, tai keikdamas Viduržemį ir visą žmonių gyvenimą, tai šaukdamas N i n i e lę. K a i pagaliau sielvartas ir pamišimas atslūgo, Turinas i l g o k a i sėdėjo ir mąstė apie visą savo gyvenimą; pats nepa­ juto, k a i p p r a v i r k o : - Ji saugiai gyvena Slaptojoje karalystėje! Jam atėjo į galvą, k a d dabar p r i v a l o eiti tenai, nors iš jo g y v e n i m o telikę griuvėsiai; j u k klystkeliais jį nuolat v e ­ džiojo G l a u r u n g o pramanai. T a d p a k i l o ir žengė l i n k Tei­ glino brastos. Eidamas pro Haud-en-Eletą, sušuko: - O Finduilė, k a i p brangiai aš sumokėjau, k a d p a k l a u ­ siau drakono. Suteik m a n dabar patarimą! V o s tik šitai taręs, pamatė d v y l i k a gerai ginkluotų me­ džioklių, ateinančių n u o brastos. Tai b u v o elfai, jiems p r i ­ siartinus, Turinas vieną pažino - Mablungą, vyriausiąjį T i n g o l o medžioklį. M a b l u n g a s jį pasveikino: - T u r i n a i ! Stai pagaliau ir susitikome. Ieškojau tavęs ir džiaugiuosi matydamas tave sveiką, nors prabėgę metai tavęs negailėjo. - Negailėjo! - atsiliepė Turinas. - K a i p M o r g o t o ranka. Bet jei džiaugiesi matydamas mane gyvą, Viduržemyje esi toks paskutinis. K a s džiugina tave? - Mūsų krašte b u v a i gerbiamas, - atsakė M a b l u n g a s , ir nors išvengei daugelio pavojų, dabar b a i m i n a u s i dėl tavęs. Stebėjau, k a i p išlindo G l a u r u n g a s , ir m a n i a u , k a d bus įgyvendinęs savo nedorus tikslus ir dabar grįžta pas šeimininką. Tačiau jis pasuko į Bretilį, o tuo pat metu iš­ g i r d a u iš to krašto klajoklių, k a d ten vėl pasirodęs Juodasis N a r g o t r o n d o Kalavijas ir o r k a i vengia tų kraštų tarsi m i r -

ties. M a n e apėmė baimė, tariau sau: „O varge! Glaurungas žengia ten, k u r o r k a i nedrįsta - jis ieško T u r i n o . " Todėl at­ k e l i a v a u čionai k u o greičiausiai, norėdamas tave įspėti ir būti p a g a l b i n i n k u . - K u o greičiausiai, bet pavėlavai, - atsakė Turinas. G l a u r u n g a s negyvas. E l f a i su nuostaba pažvelgė į jį ir sušuko: - Nužudei Didįjį Šliužą! E l f a i ir žmonės amžinai šlovins tavo vardą! - M a n nesvarbu, - tarė Turinas, - nes n e g y v a ir mano širdis. Tačiau jūs - iš Doriato, tad papasakokite apie mano šeimą. D o r l o m i n e m a n pasakojo, k a d ji pabėgo į Slaptąją karalystę. E l f a i n u t i l o . Po valandėlės prabilo M a b l u n g a s : - T a i p , tavo šeima atkeliavo, k a i i k i drakono atėjimo b u v o likę metai. Tačiau dabar Doriate jų, deja, nėra! T u r i n o širdis sustingo, išgirdus žingsnius lemties, pasi­ ryžusios persekioti jį i k i galo. - Kajbėk! - s u r i k o jis. - Ir greičiau! - Jos iškeliavo į tyrus ieškoti tavęs, - tęsė M a b l u n g a s . V i s i jas atkalbinėjo, tačiau paaiškėjus, k a d tu esi Juodasis Kalavijas, jos patraukė į Nargotrondą. G l a u r u n g a s išlindo ir ištaškė visą jas saugojusį būrį. M o r v e n o s n u o tos dienos niekas nebematė. N i e n o r a pakirto n e b y l u m o kerai, ji tarsi laukinis elnias nulėkė į šiaurės miškus ir dingo. Staiga, elfų nuostabai, Turinas garsiai ir šaižiai nusijuokė: - A r g i tai ne p u i k i a i sumanytas pokštas? A k , gražioji N i e n o r a ! V a d i n a s i , ji pabėgo iš Doriato pas drakoną, o n u o drakono - pas mane. K o k s maloningas l i k i m a s ! R u s v a k a i p uoga, tamsių plaukų, s m u l k i ir liekna k a i p elfų vaikas - ją būtų atpažinęs kiekvienas!

Priblokštas M a b l u n g a s atsiliepė: - T a i kažkokia k l a i d a . Tavo sesuo atrodė visai kitaip. B u v o aukšta, žydromis a k i m i s , p l a u k a i gryno aukso, k u o tikriausias moteriškas jos tėvo H u r i n o pavidalas. Tu tikrai negalėjai jos sutikti! - Ar t i k r a i , M a b l u n g a i , ar tikrai? - sušuko Turinas. - K o v

dėl ne? Žiūrėk - aš aklas! A r g i nežinojai? A k l a s , aklas, n u o vaikystės apgraibomis klaidžiojantis po juodą M o r g o t o miglą! T a d p a l i k mane! K e l i a u k greičiau! K e l i a u k į Doriatą, ir tegu jį sukausto žiema! Tebūnie prakeiktas Menegrotas! Ir prakeiktas tavo žygis! T i k šito ir trūko. Dabar jau t i k r a i temsta naktis! Ir Turinas k a i p vėjas nubėgo tolyn. E l f a i stovėjo apstul­ bę ir k u p i n i baimės. Tačiau M a b l u n g a s tarė: v

- C i a n u t i k o kažkas keista ir baisu, ko mes nežinome. Sekime j a m iš paskos ir pagelbėkime, jei galėsime, j u k jis paklaikęs ir netekęs proto. Bet Turinas nulėkė toli į priekį; atsidūręs prie K a b e d en-Araso, sustingo. Girdėjo riaumojant vandenį, matė v i ­ sur a p l i n k u i apsvilusius, nudžiūvusius medžius, jų susi­ raukšlėję l a p a i liūdnai krito, l y g p i r m o m i s vasaros dieno­ m i s būtų stojusi žiema. - Kabed-en-Arasas, K a b e d Nairamartas! - sušuko T u r i ­ nas. - Neteršiu tavo vandenų, praususių Ninielę. Juk visa, ką d a r i a u , b u v o bloga, o paskutinis žygis - blogiausias. Jis išsitraukė kalaviją ir tarė: - Būk pasveikintas, G u r t a n g a i , M i r t i n o j i Geležie, tik tu vienas m a n l i k a i ! Tačiau ar pripažįsti kokį valdovą, ar esi k a m ištikimas, išskyrus tave laikančią ranką? Neatšipsi nuo jokio kraujo. A r p r i i m s i Turiną Turambarą? A r nužu­ d y s i mane a k i m i r k s n i u ?

Ašmenys suskambo šaltu balsu: - T a i p , gersiu tavo kraują, gersiu, k a d pamirščiau k r a u ­ ją Belego, savo šeimininko, ir kraują nekaltai nužudyto B r a n d i r o . Nužudysiu tave a k i m i r k s n i u . Turinas įrėmė kalavijo rankeną į žemę, puolė ant G u r ­ tango smaigalio, ir j u o d i ašmenys pasiėmė jo gyvybę.

Atžygiavęs M a b l u n g a s pamatė šlykštųjį Glaurungą, d r y b ­ santį negyvą, tuomet pažvelgė į Turiną. Jį apėmė nepake­ liamas sielvartas, pagalvojus apie Huriną, su k u r i u o d r a u ­ ge kovėsi per Nirnaitą Arnoediadą, ir klaikų jo šeimos likimą. K o l elfai ten stovėjo, n u o N e n G i r i t o pažiūrėti d r a ­ k o n o atėjo žmonės. Jie raudojo išvydę, k a i p baigėsi T u r i n o T u r a m b a r o gyvenimas. E l f a i , pagaliau supratę, kodėl taip kalbėjo Turinas, l i k o siaubo a p i m t i . M a b l u n g a s su kartėliu pratarė: - Stai ir mane įsuko H u r i n o vaikų lemtis - savo žodžiais nužudžiau tą, kurį mylėjau.

Jie pakėlė Turiną ir pamatė, k a d jo kalavijas subyrėjęs į ši­ p u l i u s . T a i p išnyko v i s a , ką jis turėjo. D a u g e l i o rankų triūsu jie p r i r i n k o išvartų, sukrovė į aukštą stirtą, užkūrė didžiulį laužą ir degino d r a k o n o kūną, k o l iš jo teliko j u o d i pelenai; jo k a u l a i virto dulkėmis ir ta vieta l i k o amžiams d y k a ir bergždžia. T u o t a r p u T u ­ riną palaidojo aukštame pilkapyje, ten, k u r jis krito; į kapą sudėjo ir G u r t a n g o nuolaužas. K a i viskas b u v o baigta, k a i elfų ir žmonių d a i n i a i apraudojo žuvusįjį, eilėmis apsa­ k y d a m i T u r a m b a r o narsą ir Ninielės grožį, ant p i l k a p i o

užkėlė didžiulį pilką akmenį. Jame elfai Doriato r u n o m i s išraižė: TURIN TURAMBAR DAGNIR G L A U R U N GA Apačioje pridūrė: NIENOR NINIEL Tačiau jos ten nebuvo, ir niekas niekada nesužinojo, k u r ją nuplukdė šalti Teiglino vandenys. Taip baigiasi sakmė apie Hurino vaikus, ilgiausioji iš visų Beleriando sakmių. Mirus Turinui ir Nienorai, Morgotas, toliau siekdamas savo piktųjų kėslų, paleido Huriną iš nelaisvės. Beklajodamas šis pasiekė Bretilio mišką ir, žengdamas nuo Teiglino brastos, pavakare atsidūrė ten, kur buvo sudegintas Glaurungas ir prie Kabed Nairamarto atbrailos gulėjo didžiulis akmuo. Pasakoja­ ma, kad toliau nutiko štai kas. H u r i n a s nė nepažvelgė į akmenį, nes žinojo, kas ten iš­ kalta; jo akys regėjo, k a d jis tenai ne vienas. Pavėsyje prie akmens sėdėjo sukumpęs, kelius apglėbęs šešėlis. Kažkoks benamis, regis, amžiaus palaužtas valkata, toks išsekęs, k a d j a m net nerūpėjo, kas čia artinasi; bet jo skarmalai rodė juos kadaise b u v u s moters a p d a r u . H u r i n a s i l g a i stovėjo tylėdamas; pagaliau ji atmetė atgal sudriskusį gobtuvą ir lėtai pakėlė galvą, n u s i k a m a v u s i ir alkana l y g seniai me­ džiojamas vilkas. B u v o visiškai žila, smailia n o s i m i , aplū­ žusiais dantimis; liesa r a n k a spaudė prie krūtinės apsiaus­ tą. Staiga jos akys susidūrė su H u r i n o žvilgsniu, ir H u r i n a s

atpažino ją. Tos akys dabar atrodė sulaukėjusios ir k u p i ­ nos baimės, bet tebešvytėjo ta pačia neatremiama, elfiškąja šviesa, dėl k u r i o s ją kadaise praminė Eledvene, išdidžiausiąja iš mirtingųjų senovės moterų. - Eledvene! Eledvene! - sušuko H u r i n a s ; ji atsistojo ir k l u p d a m a žengė p i r m y n . H u r i n a s pagavo ją į glėbį. - Pagaliau tu sugrįžai, - tarė j i . - Aš taip i l g a i l a u k i a u . - M a n o kelią gaubė tamsa. Grįžau, k a i tik pajėgiau, - at­ sakė H u r i n a s . - Tačiau pavėlavai, - vėl tarė ji, - jau per vėlu. Jie prarasti. - Žinau, - atsiliepė H u r i n a s , - bet tu dar ne. - Beveik, - sumurmėjo j i . - M a n o gyvenimas jau baigia­ si. Saulei leidžiantis išeisiu. Jie prarasti. - M o r v e n a įsikibo į H u r i n o rūbą. - Jeigu žinai, pasakyk m a n . K a i p ji surado jį? Tačiau H u r i n a s nieko neatsakė, tik sėdėjo šalia akmens, l a i k y d a m a s M o r v e n a apkabinęs. D a u g i a u jie vienas k i t a m nepratarė nė žodžio. Saulė n u s i l e i d o ; M o r v e n a atsiduso, suspaudė jo delną ir n u r i m o . H u r i n a s žinojo, k a d ji mirė.

GENEALOGIJA

Hadoro ir Haletės gentys

Beoro gentis

Noldorų valdovai

PRIEDAI

I

DIDŽIŲJŲ SAKMIŲ R A I D A

Ilgoje ir sudėtingoje valarų, elfų ir žmonių istorijoje, k u r i klostėsi V a l i n o r e ir Didžiosiose žemėse, jau n u o seno išsi­ skyrė šie tarpusavyje susiję, bet savarankiški pasakojimai. Palikęs „Prarastąsias sakmes" nebaigtas, mano tėvas n u ­ sigręžė n u o prozos ir ėmėsi ilgos poemos, kurią p a v a d i n o „Turinas, H u r i n o sūnus, ir drakonas G l o r u n d a s " ; vėlesnė versija gavo pavadinimą „Turino v a i k a i " . T a i b u v o trečio­ jo dešimtmečio pradžioje, k a i jis dėstė L i d s o universitete. Šioje poemoje tėvas naudojo senovinį anglišką aliteracinį metrą (taip eiliuotas „Beovulfas" ir kita anglosaksiškoji po­ ezija), šiuolaikinei anglų kalbai taikydamas griežtas kirčio ir „pradinio r i m o " taisykles, kurių laikėsi senieji poetai; čia jis pasiekė didelę meistrystę, k u r d a m a s labai skirtingo žanro eiles - n u o dramatiško dialogo „Beortnoto sugrįži­ m e " i k i elegijos Pelenoro laukuose kritusiems v y r a m s . A l i teracinė p o e m a „Hurino v a i k a i " a p i m t i m i lenkia visus k i ­ tus šiuo m e t r u parašytus tėvo kūrinius, ją sudaro d a u g i a u k a i p du tūkstančiai eilučių. Tačiau ji b u v o sumanyta tokia plati, k a d nebaigtas pasakojimas sustoja ties e p i z o d u , k a i drakonas p u o l a Nargotrondą. Žinant, kiek d a u g „Prarasto­ sios sakmės" įvykių dar reikėjo aprašyti, g a l i m a n u m a n y t i , k a d būtų prireikę dar ne vieno tūkstančio eilučių. Antrasis variantas, nutrūkstantis ankstesniu pasakojimo m o m e n t u , y r a maždaug d v i g u b a i ilgesnis už pirmąjį i k i tos vietos.

Aliteracinėje poemoje tėvo aprašytoji „Hurino vaikų" legendos dalis gerokai išplėsta ir gausi vaizdingų detalių, p a l y g i n t i su senuoju pasakojimu iš „Prarastųjų sakmių" knygos. Ypač atkreipia dėmesį čia pirmą kartą pasirodan­ tis didingas požeminis N a r g o t r o n d o miestas-tvirtovė (cen­ trinis elementas ne tik sakmėje apie Turiną ir N i e n o r a , bet ir visoje Viduržemio Senųjų dienų istorijoje) ir plačios jo valdos; aprašomos N a r g o t r o n d o elfų dirbamos žemės, tad skaitytojas gauna retą progą žvilgtelėti į senojo pasaulio „taikos meto d a r b u s " . K e l i a u d a m i į pietus palei N a r o g o upę, Turinas ir jo bendrakeleivis (šioje knygoje tai G v i n d o ­ ras) netoli įėjimo į Nargotrondą prieina iš pažiūros apleis­ tas žemes: ... jie priėjo rūpestingai prižiūrimą kraštą; žengė per gėlių jūras ir dailius laukus, bet tuščios buvo pievos ir laukymės palei Narogą, tušti arimai, medžių apsupti, tarp upės ir kalvų. Laukuose pamesti rūdijo įnagiai, aukšta žole apaugo išgriuvusios vešlių sodų tvoros. Ten kiekvienas medis gręžė į juos susivėlusią galvą ir sekė slapčia, menkiausią garsą gaudė siūruojančios

žolės.

Vidurdienio kaitroje švytėjo ir žemė, ir lapija, bet visa stovėjo sustingę* T a d abu keliautojai pasiekė N a r g o t r o n d o vartus N a r o g o tarpeklyje: * Čia ir toliau - vertimas pažodžiui.

ten virš srauniųjų vandenų pakibusios stačiai stiepėsi galingos uolos. Medžių paunksnė slėpė akmens šlaite iškirstą plačią

vingiuojančią pakopą,

iki glotnumo nublizgintą

daugybės

žingsnių.

Kalno sienos šešėlyje, iš neapglėbiamų rąstų sunertos, blausiai vėrėsi milžiniškos durys ant didžiulių akmens stulpų. Juos sučiupo elfai ir nutempė p r o vartus; šie užsidarė jiems iš paskos: Didžiosios durys sugirgždėjo, sumaurojo ant milžiniškų vyrių; su kurtinančiu trenksmu jos užsivėrė, dundėdamos lyg griaustinis, ir baisūs aidai nusirito tuščiais koridoriais, atsiliepdami kažkur po neregimais skliautais. Šviesa išnyko. Sargybiniai juos, tamsoje besigraibančius, vedė žemyn ilgais besiraitančiais takais, kol prieš akis sušmėžavo kaitrių deglų liepsnelės. Skubindamiesi artyn, girdėjo banguojant daugybės balsų šurmulį. Lubos šovė aukštyn. Dar kartą staigiai pasisukę, sustingo priblokšti,

išvydę iškilmingą tylią sueigą.

Šimtai balsų nuščiuvo prieblandoje, bežadė tyla pakilo ligi pat tolimų, tamsoje skendinčių skliautų ir laukė. I

Tačiau „Hurino vaikų" tekstas, pateiktas šioje knygoje, kalba tik tiek:

Tada jie pakilo, paliko Eitel Ivriną ir palei Narogo krantus traukė į pietus, kol juos sučiupo elfų žvalgai ir kaip belaisvius nugabeno į slaptą tvirtovę. Taip Turinas atvyko į Nargotrondą. Kodėl taip atsitiko? T o l i a u mėginsiu atsakyti į šį klausimą. Visiškai nėra abejonių, k a d visą aliteracinę poemą apie Turiną mano tėvas rašė L i d s e ir metė tą darbą 1924 metų pabaigoje ar pačioje 1925 metų pradžioje. Kodėl nebera­ šė toliau, matyt, liks paslaptis. K u r kas aiškiau žinome, ko jis ėmėsi vėliau; 1925 metų vasarą pradėjo naują poemą visiškai k i t o k i u metru, aštuonių skiemenų rimuotais ke­ tureiliais, pavadinęs ją „Leitiano baladė. Išsivadavimas iš pančių". T a d jis pasirinko kitą legendą, kurią gerokai vė­ l i a u , 1951 metais, k a i p jau minėjau, apibūdino k a i p p u i k i a i išplėtotą, nepriklausomą, bet drauge susijusią su bendrąja istorija; mat „Leitiano baladėje" pasakojama Bereno ir Lučienos legenda. Prie šios antrosios ilgos poemos tėvas dirbo šešerius metus, bet ir vėl -1931 metų rugsėjį, parašęs d a u g i a u k a i p 4000 eilučių, p a l i k o ją nebaigtą. K a i p ir aliteracinė „Hurino vaikų" poema, ją pakeitusi „Leitiano baladė" raiškiai atspindi legendos raidą n u o pradinės „pra­ rastosios sakmės" apie Bereną ir Lučieną. K u r d a m a s „Leitiano baladę", 1926 metais tėvas parašė „Mitologijos apybraižą", neabejotinai skirtą R. W. Reyn o l d s u i , jo m o k y t o j u i K a r a l i a u s E d v a r d o mokykloje Birmingame, „paaiškinti „Turino ir d r a k o n o " aliteracinės ver­ sijos p a g r i n d u s " . Šis trumpas, gal dvidešimties rašomąja mašinėle spausdintų puslapių, rankraštis aiškiai parašytas k a i p santrauka, esamuoju l a i k u ir glaustai, bet vis dėlto n u o

jo prasidėjo tolesnės „Silmariljono" versijos (tuo m e t u to­ k i o p a v a d i n i m o dar nebuvo). Tame tekste pateikta v i s a m i ­ tologijos koncepcija, tačiau sakmei apie Turiną jame skirta y p a t i n g a vieta - tai, pabrėžiant rašymo tikslą, pažymėta net antraštėje: „Mitologijos apybraiža su ypatinga n u o r o d a į „Hurino v a i k u s " . 1930 metais atsirado k u r kas reikšmingesnis kūrinys „Kventa N o l d o r i n v a " , kitaip „Noldorų istorija", nes noldorų elfų istorija y r a svarbiausioji „Silmariljono" tema. Jis k i l o tiesiogiai iš „Apybraižos". M a n o tėvas s m a r k i a i išplėtojo ankstesnį tekstą, rašė v a i z d i n g e s n i u s t i l i u m i , bet v i s dėlto „Kventa", jo n u o m o n e , tebuvo k o n s p e k t y v u s darbas, k u r kas platesnių kūrybinių sumanymų apiben­ d r i n i m a s . T a i patvirtina ir kūrinio paantraštė, kurioje tėvas teigė, k a d tai „trumpa [noldorų] istorija" pagal „Prarastųjų sakmių knygą". R e i k i a nepamiršti, k a d tuo m e t u „Kventa" aprėpė visą m a n o tėvo „įsivaizduojamą pasaulį" (tegu ir gana bendrais bruožais). T a i ne ta pirmojo amžiaus istorija, k u r i a ji tapo vėliau, nes dar n e b u v o nei antrojo, n e i trečiojo amžiaus; v

v

n e b u v o N u m e n o r o , hobitų i r , žinoma, Žiedo. Si istorija baigėsi Didžiuoju mūšiu, per kurį k i t i d i e v a i (valarai) ga­ l u t i n a i sutriuškino Morgotą ir p r o Belaikės Nakties V a r ­ tus išstūmė į Tuštumą už Pasaulio Sienų. Paskutiniuose „Kventos" puslapiuose tėvas rašė: „Taip baigiasi sakmės Senųjų dienų Vakarų pasaulio šiaurėje." T a d atrodo iš tiesų keista, k a d 1930 metų „Kventa" v i s dėlto b u v o vienintelis (po „Apybraižos") m a n o tėvo baigtas „Silmariljono" tekstas; bet, k a i p dažnai n u t i n k a , jo kūrinių plėtotei didelę įtaką darė išorės v e i k s n i a i . Vėliau,

tame pačiame ketvirtajame dešimtmetyje, atsirado naujas „Kventos" variantas - p u i k u s rankraštis, pagaliau gavęs pavadinimą „Kventa S i l m a r i l j o n " („Silmarilų istorija"). Šis variantas b u v o - ar bent turėjo būti - k u r kas ilgesnis už „Kventa N o l d o r i n v a " , tačiau esminis kūrinio sumany­ mas - apžvelgti mitus ir legendas (labai įvairias ir t u r i n i u , ir apimtimi) - išliko. Tai rodo ir antraštė - „Kventa S i l m a ­ riljon... T a i t r u m p a istorija, paremta d a u g e l i u ankstesnių pasakų; visa, kas joje aprašyta, eldarai n u o seno plačiau apdainuoja ne vienoje sakmėje ar giesmėje." V i s dėlto g a l i m a m a n y t i , k a d „Silmariljono" s u m a n y ­ mo ištakos siekia tą laikotarpį ketvirtajame dešimtmetyje, jį g a l i m a v a d i n t i „Kventos" etapu: viskas prasidėjo n u o konkrečiam t i k s l u i skirtos santraukos, k u r i i l g a i n i u i plė­ tojosi ir tobulėjo, k o l prarado santraukos pavidalą, bet išsaugojo būdingą pirmykštę „lygią" pasakojimo tona­ ciją. Jau esu rašęs, k a d „glausta, a p i b e n d r i n t a „Silmaril­ j o n o " m a n i e r a , k u r i leidžia nujausti slypinčius poezijos ir „išminties" šimtmečius, labai p r i m e n a „užmirštą p a ­ saką", nors ji sekama k a i p tik dabar - „atstumas" n i e k a ­ da nedingsta. Pasakojimo tėkmė n e s k u b r i , jos neslegia ir n e t r i k d o baimė, k a d staiga atsitiks kažkas netikėta ar nežinoma. S i l m a r i l a i neiškyla prieš m u s tokie konkretūs, kokį regime Žiedą . Tačiau toks „Kventa S i l m a r i l j o n " pavidalas netikėtai i r , k a i p vėliau paaiškėjo, galutinai išnyko 1937 metais. L e i d y ­ k l a „George A l l e n a n d U n w i n " tų metų rugsėjo 21 dieną išleido „Hobitą"; neilgai trukus leidėjų prašymu tėvas n u ­ siuntė kelis rankraščius, į Londoną jie b u v o pristatyti lap­ kričio 15 dieną. Tarp jų - ir „Kventa S i l m a r i l j o n " , tiek, kiek parašyta teksto, nutrūkstančio viduryje sakinio puslapio

apačioje. N o r s ir išsiuntęs tą kūrinį, tėvas toliau rašė juo­ draščio variantą i k i to meto, k a i Turinas pabėga iš D o r i a t o ir p r a d e d a atskalūno gyvenimą: ...peržengęs krašto ribą, jis surinko būrį benamių ir viskam pasiryžusių vyrų, tokių tais prastais laikais ty­ ruose netrūko. Jie puldinėjo visus, kas pasipainiodavo jų kelyje: elfus, žmones ir orkus. Toks b u v o p i r m a p r a d i s tekstas, vėliau virtęs šios knygos skirsnio „Turinas tarp atskalūnų" pradžia (p. 86). Tėvas parašė šiuos žodžius, k a i l e i d y k l a j a m grąžino „Kventa S i l m a r i l j o n " ir kitus rankraščius. Po trijų dienų, 1937 metų gruodžio 19 dieną, tėvas nusiuntė „George A l l e n a n d U n w i n " laišką, k u r i a m e rašė: „Parašiau pirmą sky­ rių naujos istorijos apie hobitus - „Ilgai laukta p u o t a " . Štai tuo metu, pačiame v e i k s m o įkarštyje, T u r i n u i palie­ kant Doriatą, ir nutrūko iš „Kventos" atėjusi, i l g a i tęsta ir v i s plėtota apibendrinanti „Silmariljono" tradicija. Tolesnis istorijos aprašymas visais vėlesniais metais l i k o paprastas, glaustas ir nedetalizuotas, k a i p 1930 metų „Kventoje", tar­ si įšaldytas, tuo t a r p u , rašant „Žiedų Valdovą", jau augo d i d i n g o s A n t r o j o ir Trečiojo amžių struktūros. Tačiau ta tolesnė istorija b u v o be galo svarbi senovės legendoms, nes baigiamosiose sakmėse (kilusiose iš ankstesnės „Pra­ rastųjų sakmių k n y g o s " ) pasakojama apie nelaimingą T u ­ r i n o tėvo H u r i n o lemtį, k a i M o r g o t a s davė j a m laisvę, ir apie N a r g o t r o n d o , Doriato ir G o n d o l i n o elfų karalysčių žlugimą, apie kurias G i m l i s po daugelio tūkstančių metų kūrė dainas Morajos kasyklose.

Graži buvo žemė ir kalnai aukšti Senosiomis dienomis, kai tebevaldė Nargotrondą

ir Gondoliną

galingieji karaliai, jau kadaise už Vakarų jūrų iškeliavę... Tai turėjo tapti tarsi karūna, užbaigiančia ir sujungiančia: noldorų elfų likimas jų ilgoje kovoje su M o r g o t o galia bei H u r i n o ir T u r i n o v a i d m u o toje istorijoje; pačioje pabaigo­ je - sakmė apie Earendilą, išsigelbėjusį iš degančių G o n d o lino griuvėsių.

K a i po daugelio metų, šeštojo dešimtmečio pradžioje, „Žie­ dų V a l d o v a s " buvo baigtas, mano tėvas tvirtai ir energin­ gai ėmėsi „Senųjų dienų reikalų"; tie l a i k a i dabar jau tapo P i r m u o j u amžiumi. Per kelerius metus jis nubraukė dulkes nuo daugelio senų rankraščių. Atsigręžęs į „Silmariljoną", dailų „Kventa Silmariljon" tekstą p r i m a r g i n o pataisų ir pa­ pildymų, tačiau šitas darbas nutrūko 1951 metais, dar ne­ pasiekus istorijos apie Turiną, ties k u r i a , atsiradus „naujai istorijai apie hobitus", „Kventa S i l m a r i l j o n " sustojo 1937 metais.

Tėvas pradėjo taisyti ir „Leitiano baladę" (rimuotą poemą apie Bereną ir Lučieną, kurią paliko nebaigtą 1931 metais); ji greitai virto beveik nauja, k u r kas dailesne poema. Bet šis darbas sustojo, šįkart jau visiems laikams. Tėvas pradėjo rašyti ilgą sagą apie Bereną ir Lučieną p r o z a , remdamasis taisytu „Baladės" variantu, bet ir ji l i k o nebaigta. T a d jis

taip niekada ir neįgyvendino savo n o r o perteikti pirmąją iš „didžiųjų sakmių" trokštamu p a v i d a l u . T u o m e t u jis pagaliau ėmėsi ir „didžiosios sakmės" apie G o n d o l i n o žlugimą, pasirodžiusios „Prarastosiose sakmė­ se" prieš maždaug trisdešimt penkerius metus ir m i n i m o s tik keliuose jai skirtuose 1930 metų „Kventa N o l d o r i n v a " puslapiuose. Tėvas ketino k u o v a i z d i n g i a u ir išsamiau p a ­ teikti tą ypatingą sakmę, kurią 1920 metais skaitė savo k o ­ ledžo Rašinių draugijai O k s f o r d e ; ši sakmė jo vaizduotėje visą gyvenimą b u v o Senųjų dienų esminė dalis. Su T u r i n o istorija ją ypač sieja b r o l i a i H u r i n a s , T u r i n o tėvas, ir H u o ­ ras, T u o r o tėvas. H u r i n a s ir H u o r a s jaunystėje pateko į elfų miestą Gondoliną, slepiamą aukštų kalnų žiedo, - apie tai pasakojama „Hurino v a i k u o s e " (p. 27); vėliau, N e s u s k a i ­ tomų Ašarų mūšyje, jie dar kartą susitiko su G o n d o l i n o k a r a l i u m i T u r g o n u , šis jiems kalbėjęs (p. 48): „Dabar jau neilgai G o n d o l i n a s l i k s slaptas, o k a i bus rastas, turės žlug­ t i . " H u o r a s j a m atsakęs: „Tačiau pakaks j a m g y v u o t i nors truputį i l g i a u , ir iš tavo n a m ų gims elfų ir žmonių viltis. S a k a u šitai tau, v a l d o v e , žvelgdamas mirčiai į akis: nors čia išsiskiriame amžiams ir nebeteks m a n p a m a t y t i tavo baltų­ jų sienų, iš tavęs ir iš manęs patekės nauja žvaigždė." Ši pranašystė išsipildė, k a i T u r i n o pusbrolis Tuoras at­ keliavo į Gondoliną ir vedė Idrilę, T u r g o n o dukterį: jų sū­ nus b u v o Earendilas - „nauja žvaigždė", „elfų ir žmonių v i l t i s " , išsigelbėjęs iš G o n d o l i n o . P r o z a rašytoje (maždaug 1951 metais) ir nebaigtoje sagoje „Gondolino žlugimas" tė­ vas pasakoja apie T u o r o ir jo bendrakeleivio ir v e d l i o elfo Voronvės kelionę; e i d a m i per bekraščius tyrus, jie išgirdo miške riksmą:

Jie palaukė ir išvydo pro medžius kažką ateinant. Tai buvo aukštas, juodai apsivilkęs žmogus, ginkluotas, su kalaviju rankoje; keleiviai nusistebėjo, nes ir kalavijo geležtė buvo juoda, bet briaunos tviskėjo ryškia ir šalta šviesa. T a i b u v o Turinas, skubantis po N a r g o t r o n d o s u g r i o v i m o , bet Tuoras ir Voronvė jo neužkalbino, „jie nežinojo, k a d Nargotrondas krito ir k a d jie sutiko H u r i n o sūnų Turiną, Juodąjį Kalaviją. T a d tą vienintelę akimirką susikirto vie­ nos šeimos vyrų - T u r i n o ir Tuoro - t a k a i " . Naujojoje G o n d o l i n o sakmėje tėvas perkėlė Tuorą aukštai į Žiedo kalnus, iš k u r akis per lygumą galėjo pasiekti Slaptąjį miestą; gaila, bet čia jis sustojo ir toliau jau niekada nebežengė. Neįgyvendino savo tikslo ir „Gondolino žlugi­ m e " , tad jo vėlesniuose sumanymuose neberandame nei Nargotrondo, nei G o n d o l i n o . E s u k i t u r rašęs, k a d „baigęs „Žiedų Valdovą" - didįjį „intarpą" ir lankstą į šalį - tėvas, regis, grįžo prie Senųjų dienų, norėdamas vėl imtis tos plačios panoramos, kurią kadaise pradėjo „Prarastųjų sakmių knygoje". Tikslas l i k o tas pats - užbaigti „Kventa S i l m a r i l j o n " , bet „didžiosios sakmės", gerokai praplėstos ir ištobulintos, p a l y g i n t i su jų p r a d i n i u p a v i d a l u , turėjusiu tapti p a g r i n d u jų tolesniems skyriams, savo eilės nesulaukė". Sios pastabos t i n k a ir „didžiajai s a k m e i " apie H u r i n o v a i k u s , tačiau šiuo atveju mano tėvas padarė k u r kas daugiau, nors j a m taip ir ne­ p a v y k o galutinai užbaigti vėlesnio ir k u r kas platesnio jos varianto. T u o pat metu, k a i vėl grįžo prie „Leitiano baladės" ir „Gondolino žlugimo", tėvas iš naujo ėmėsi ir „Hurino v a i -

k ų " - ne n u o T u r i n o vaikystės, bet n u o vėlesnių įvykių, n u o nelaimingos T u r i n o istorijos po N a r g o t r o n d o s u n a i k i ­ n i m o . Tada gimė šios knygos tekstas n u o T u r i n o sugrįži­ mo į Dorlominą (p. 164) i k i jo mirties. Negalėčiau paaiškin­ t i , kodėl tėvas sumanė šitaip, užuot įprastai pradėjęs vėl iš pradžių. Bet tarp jo popierių l i k o gausybė vėlesnių, tik be datos užrašų apie įvykius n u o T u r i n o g i m i m o i k i N a r g o ­ trondo žlugimo, juose senieji variantai k u r kas labiau deta­ l i z u o t i , išsirutulioję į kitokį pasakojimą negu anksčiau. Didžiausioji, jei ne v i s a , šio darbo dalis atlikta tada, k a i jau b u v o išspausdintas „Žiedų V a l d o v a s " . T u o m e t u „Hu­ r i n o v a i k a i " tėvui tapo svarbiausiąja Senųjų dienų istorija, jis d a u g mąstė apie ją. Tačiau s a k m e i plėtojantis, gausėjant personažų ir įvykių, tėvui pasirodė s u n k u sujungti juos bendra pasakojimo struktūra; iš tiesų, kartais koks vienas ilgas tekstas a p i m a margą skirtingų juodraštinių variantų ir siužeto metmenų derinį. V i s dėlto „Hurino v a i k a i " vėliausiuoju p a v i d a l u y r a p a ­ g r i n d i n i s kūrinys apie Viduržemį n u o tada, k a i b u v o baigtas „Žiedų V a l d o v a s " . T u r i n o gyvenimas ir mirtis v a i z ­ duojama raiškiai ir p a v e i k i a i , s k a i t y d a m i apie Viduržemio gentis, tokį įtaigumą n e d a u g k u r rasime. Todėl šiai k n y g a i , i l g a i tyrinėjęs rankraščius, siekiau s u d a r y t i tokį tekstą, k u r pasakojimas nuosekliai klostytųsi n u o pradžios i k i pabai­ gos, ir n e p r i d u r t i jokių elementų, kurie būtų svetimi sa­ kmės s u m a n y m u i .

TEKSTO S A N D A R A

D a u g i a u k a i p prieš ketvirtį amžiaus leisdamas „Nebaig­ tas sakmes", įtraukiau dalį teksto iš ilgojo varianto, žino­ mo „Narn" p a v a d i n i m u , - iš elfiškojo „Narn i C h i n H u r i n " , arba „Sakmės apie H u r i n o v a i k u s " . Tačiau tai tebuvo vienas iš daugelio elementų didelėje labai įvairaus turinio knygoje, pats tekstas neištobulintas, bet atitiko bendrą k n y g o s tikslą ir esmę. Rengdamas jį spaudai, p r a l e i d a u kelis p a g r i n d i n i u s e p i z o d u s (vieną - didelės apimties), k u r „Narn" ir gerokai trumpesnio „Silmariljono" variantai beveik sutampa; k i t u r nutariau, k a d neįmanoma pateikti apibrėžto ir „ilgo" teksto. T a d šioje knygoje „Narn" d a u g e l i u atžvilgių skiriasi n u o „Nebaigtose sakmėse" spausdinto teksto, dažniausiai todėl, k a d per daugelį n u o tos k n y g o s išleidimo praėjusių metų m a n p a v y k o k u r kas rūpestingiau patyrinėti s u n ­ k i a i aprėpiamą rankraščių visumą. Todėl galėjau p a d a r y t i įvairias išvadas apie k a i kurių tekstų ryšį, seką; ypač p a i n i pasirodė „Turino tarp atskalūnų" kilmė. T o l i a u išdėsty­ s i u ir paaiškinsiu, k a i p sudarytas naujasis „Hurino vaikų" tekstas. Visų p i r m a reikia turėti galvoje ypatingą išleistojo „Silma­ r i l j o n o " statusą. Jau minėjau pirmojoje šio priedo dalyje, k a d , 1937 metais pradėjęs rašyti „Žiedų Valdovą", mano

tėvas p a l i k o „Silmariljoną" nebaigtą ties e p i z o d u , k a i T u ­ rinas, pabėgęs iš Doriato, tampa atskalūnu. Rengdamas knygą spaudai, didžia d a l i m i rėmiausi „Beleriando met­ raščiu"; šis kūrinys iš pradžių b u v o pavadintas „Amžių sakmė", i l g a i n i u i su k i e k v i e n u v a r i a n t u vis plėtojosi ir iš­ augo į metraštį-pasakojimą, lygiagretų atitinkamiems „Sil­ mariljono" rankraščiams, jo siužetas baigėsi H u r i n o išlais­ v i n i m u po T u r i n o ir N i e n o r o s mirties. T a d pirmasis mano praleistas fragmentas iš „Nebaig­ tose sakmėse" spausdintos „Narn i C h i n H u r i n " versijos tai pasakojimas apie H u r i n o ir H u o r o kelionę jaunystėje į Gondoliną; taip pasielgiau, nes pati istorija pateikta ir „Silmariljone". Bet iš tiesų mano tėvas parašė du variantus: vienas b u v o neabejotinai skirtas „Narn" įžangai ir rašytas remiantis k i t u iš „Beleriando metraščio"; abu jie beveik nesiskiria. „Silmariljone" naudojau a b u tekstus, tačiau čia l a i k i a u s i „Narn" varianto. Antrasis „Nebaigtose sakmėse" dėl tokios pat priežas­ ties praleistas fragmentas - Nesuskaitomų Ašarų mūšio aprašymas. Ir šito e p i z o d o tėvas parašė du variantus, vie­ ną „Metraštyje", antrąjį gerokai vėliau, bet prieš akis turė­ damas pirmąjį ir dažniausiai juo sekdamas. A n t r a s i s p a ­ sakojimas apie didįjį mūšį, be jokios abejonės, turėjo tapti „Narn" sudedamąja d a l i m i (jis pavadintas „Narn II", t. y. antrasis „Narn" skyrius), jau pačioje jo pradžioje teigiama: „Cia pasakosiu tik apie tai, kas paveikė H a d o r o genties ir H u r i n o Tvirtojo vaikų likimą." L a i k y d a m a s i s tokio tikslo, tėvas iš „Metraščio" perkėlė tik tekstą, k u r i a m e aprašomas mūšis vakarų pusėje ir Fingono kariuomenės sutriuškinimas. Šitaip supaprastinęs ir sutrumpinęs pasakojimą, jis pakeitė mūšio eigą, aprašė ją kitaip n e i „Metraštyje". „Sil-

mariljone", žinoma, l a i k i a u s i „Metraščio" varianto, bet šio­ je knygoje pateikiau tą tekstą, kurį tėvas laikė t i n k a m i a u ­ s i u „Narn" k a i p v i s u m a i . N u o „Turino D o r i a t e " naujasis tekstas nemaža d a l i ­ m i pakeistas, p a l y g i n t i s u „Nebaigtomis sakmėmis". T e n gausu fragmentų, neretai gana „žalių", susijusių su tais pačiais siužeto momentais, bet nevienodai išplėtotų, todėl a k i v a i z d u , k a d g a l i m i įvairūs būdai t v a r k y t i pradinę me­ džiagą. Ilgainiui ėmiau galvoti, k a d , rengdamas „Nebaig­ tas sakmes", l e i d a u sau tekstą redaguoti d a u g i a u , n e g u b u v o reikalinga. T a d šioje knygoje dar kartą pažvelgiau į originalo rankraščius ir iš naujo s u d a r i a u tekstą, daugelyje (paprastai visiškai nereikšmingų) vietų grąžindamas o r i g i ­ nalo žodžius, sakinius ar fragmentus, kurių nederėjo p r a ­ leisti, pataisydamas pavienes klaidas, rinkdamasis vieną ar kitą tinkamą originalo interpretaciją. Šiuo T u r i n o g y v e n i m o l a i k o t a r p i u , n u o pabėgimo iš Doriato i k i atskalūnų u r v o ant A m o n R u d o , siužeto struk­ tūrai tėvas turėjo parengęs tam tikrų „elementų": T u r i n o teismas T i n g o l o menėje, T i n g o l o ir Melianės dovanos Be­ l e g u i , atšiaurus atskalūnų elgesys su Belegu, T u r i n o ir Belego s u s i t i k i m a i . Tuos elementus jis keitė vietomis, derino dialogus su kontekstu, tačiau jie s u n k i a i klostėsi į nuose­ klią įvykių raidą - „kaip viskas v y k o iš tiesų". Bet dabar, po ilgų tyrinėjimų, m a n , regis, tapo aišku, k a d tėvui v i s dėlto p a v y k o rasti tinkamą istorijos struktūrą ir seką. T a i p pat įsitikinau, k a d ši sakmė, k u r kas glaustesnių p a v i d a l u mano s u k o m p o n u o t a išspausdintam „Silmariljonui", ati­ tinka šią struktūrą, bet su v i e n u s k i r t u m u . „Nebaigtose sakmėse" trečioji pasakojimo spraga y r a 96 puslapyje: siužetas nutrūksta, k a i Belegas, pagaliau s u -

radęs Turiną tarp atskalūnų, negali įkalbėti jo grįžti į D o ­ riatą, ir peršoka prie n u t i k i m o , k a i atskalūnai s u s i d u r i a su mažaisiais nykštukais. Ir šią spragą užpildžiau, pasirem­ damas „Silmariljonu": toliau m i n i m a s Belego atsisveikini­ mas su T u r i n u ir grįžimas į Menegrotą, „kur jis iš Tingolo gavo kalaviją Anglachelį, o iš Melianės - lembos", tačiau a k i v a i z d u , k a d m a n o tėvas atsisakė tokios eigos. „Iš tikrų­ j ų " b u v o kitaip: Tingolas įteikė Anglachelį Belegui po T u r i ­ no teismo, k a i Belegas pirmą kartą rengėsi jo ieškoti. Todėl šioje knygoje kalavijo dovanojimo epizodas toje vietoje ir įterptas, o lemba ten n e m i n i m a . Vėliau, Belegui radus T u ­ riną ir grįžus į Menegrotą, naujame tekste apie Anglachelį nekalbama, bet aprašoma Melianės dovana. C i a derėtų paminėti, k a d p r a l e i d a u d u fragmentus, įtrauktus į „Nebaigtas sakmes", nes jie nėra tiesiogiai s u ­ siję su pasakojimu: k a i p D r a k o n o Šalmas atiteko H a d o r u i iš D o r l o m i n o ir iš k u r kilęs Sairosas. Beje, l a b i a u įsigilinus į rankraščius ir jų tarpusavio sąsajas, aiškėja, k a d mano tė­ vas atsilakė Sairoso v a r d o ir pakeitė jį O r g o l u , k u r i s , „ling­ v i s t i n i a m a t s i t i k t i n u m u i " lėmus, atitinka senosios anglų kalbos žodį orgol, orgel - „pasipūtimas". Tačiau m a n a u , k a d Sairosą šalinti jau per vėlu.

Didžiausia „Nebaigtų sakmių" pasakojimo spraga, kurią teko užpildyti naujame tekste, - tai s k y r i a i „Lanko ir Šal­ mo ž e m ė " , „Belego m i r t i s " ir „Nargotrondo žlugimas". Šią „Turino sagos" dalį l e m i a sudėtingi ryšiai tarp p i r ­ mapradžių rankraščių, „Silmariljone" aprašyto siužeto, „Nebaigtų sakmių" priede pateiktų atskirų fragmentų ir naujo šioje knygoje spausdinamo teksto. V i s a d a m a n i a u ,

k a d mano tėvas turėjo tikslą, galutinai baigęs „didžiąją sak­ m ę " apie Turiną, pagal ją parašyti, jei tik leistų laikas, k u r kas glaustesne tarsi „silmariljoniško" p a v i d a l o pasakoji­ mą. Žinoma, to pasiekti n e p a v y k o , tad anuomet, jau prieš trisdešimt metų, ėmiausi keistos užduoties - pamėginti atlikti tai, ko nepadarė tėvas: „Silmariljono" s t i l i u m i p a ­ rašyti vėliausiąją legendos versiją, remiantis įvairia „ilgojo varianto" - „Narn" medžiaga. Tas darbas išspausdintame „Silmariljone" tapo 21-uoju s k y r i u m i . T a i g i didelę siužeto spragą „Nebaigtų sakmių" pasako­ jime užpildančio teksto šaltinis - ta pati o r i g i n a l i medžiaga k a i p ir panaudota „Silmariljone", tik jos tikslas kitas; n a u ­ jasis tekstas parengtas, k u r kas geriau s u v o k u s juodraščių ir užrašų labirintą, jų seką. D a u g dalykų, praleistų ar suglaustų rankraščiuose, dabar y r a „Silmariljone"; jei neradau nieko tinkama p a p i l d y t i „Silmariljono" varianto (pavyzdžiui, pasakojimo apie Belego mirtį, paimto iš „Beleriando metraščio"), jį tiesiog pakartojau. T a i g i g a l i a u s i a i , nors v i e n u r k i t u r m a n teko įterpti jungiančius fragmentus, k a d s k i r t i n g i juodraščiai įgytų v i e n t i s u m o , čia pateiktame ilgesniajame tekste jokios svetimos, iš šalies primestos kūrybos nėra. Tačiau tek­ stas sudarytas d i r b t i n a i - k i t a i p ir negalėtų būti, nes ta didžiulė rankraščių v i s u m a a p i m a nuolatinę siužeto evoliuciją. Nenutrūkstamam p a s a k o j i m u i ypač svarbūs fragmentai

gali

būti

atsiradę

ankstesniais

etapais.

Pavyzdžiui, p i r m i n i s tekstas apie tai, k a i p T u r i n o gauja atkeliauja p r i e A m o n R u d o k a l v o s , kokį būstą ten r a n d a ir k a i p ten g y v e n a , apie trumpalaikę D o r - K u a r t o l o krašto sėkmę, parašytas anksčiau, n e g u b u v o užsiminta apie mažuosius nykštukus; v a d i n a s i , v a i z d i n g a s i r išsamus

M i m o n a m ų p o k a l n u aprašymas atsirado anksčiau n e g u pats M i m a s . Pasakojimo dalyje n u o T u r i n o grįžimo į Dorlominą - šiam e p i z o d u i tėvas suteikė galutinį pavidalą - i k i pabaigos tekstas vos k e l i o m i s detalėmis skiriasi nuo „Nebaigtų sak­ mių". Tačiau p u o l i m o prieš Glaurungą prie K a b e d - e n - A r a so aprašyme dviejose vietose pakeičiau originalo žodžius, ir šitai derėtų paaiškinti. Visų p i r m a tai susiję su geografija. Tekste sakoma, k a d Turinas su p a l y d o v a i s , tą lemtingą vakarą išsiruošę iš N e n G i r i t o , žengė ne tiesiai prie drakono, gulinčio tolimesnėje slėnio pusėje, bet p i r m a žengė taku prie Teiglino brastos, tada, „nuėję p a k a n k a m a i t o l i , siauru takeliu pasuko į pie­ tus" ir per miškus, augančius ant kalvų prie upės, traukė į K a b e d - e n - A r a s o pusę. Remiantis fragmento o r i g i n a l u , artinantis „jiems už nugaros rytuose sužibo pirmosios žvaigždės". Rengdamas „Nebaigtas sakmes", nepastebėjau, k a d šitai negali būti teisinga: jie ėjo tikrai ne į vakarus, o į r y ­ tus ar bent į pietryčius, t o l y n n u o brastos, ir pirmosios žvaigždės rytuose turėjo p a s i r o d y t i jiems priešais, o ne už nugaros. A p t a r d a m a s šią detalę „Brangakmenių kare" (1994), sutikau su prielaida, k a d „siauras takelis", v i n g i u o ­ jantis į pietus, vėl pasuka į vakarus ir n u v e d a prie T e i g l i ­ no. Dabar m a n tai atrodo mažai tikėtina, nes neatsispindi pasakojime. K u r kas paprastesnis sprendimas - žodžius „jiems už nugaros" pakeisti žodžiais „jiems priešais", taip ir p a d a r i a u naujajame tekste. „Nebaigtoms sakmėms" nupiešiau apytikrį žemėlapį, siekdamas p a r o d y t i , k a i p išsidėsčiusios žemės, tačiau iš

tiesų jis blogai orientuotas. Iš mano tėvo parengto Beleri­ ando žemėlapio m a t y t i (tai atkartota ir mano žemėlapyje „Silmariljone"), k a d A m o n Obelis d u n k s o beveik tiesiai į rytus n u o Teiglino brastos („už A m o n Obelio tekėjo mėnu­ l i s " ) , o Teiglinas teka g r i o v o m i s į pietryčius. Dabar iš naujo perpiešiau žemėlapį, be to, nurodžiau galimą Kabed-enA r a s o vietą (tekste rašoma, k a d tiesiai G l a u r u n g o kelyje atsidūrė „viena tokia griova - tikrai ne pati giliausia, bet labai siaura, esanti šiek tiek į šiaurę n u o Kelebro žiočių"). Antrasis atvejis susijęs su aprašymu, k a i p b u v o n u d o b ­ tas per griovą šliaužiantis Glaurungas. Y r a ir juodraštis, ir galutinis variantas. Juodraštyje Turinas su pagalbinin­ kais užkopė tolimesniąja tarpeklio puse, k o l pasiekė pačią atbrailą, ir ten pakibę laukė per naktį; T u r i n u i teko „ko­ v o t i su baugiais tamsiais sapnais, kuriuose jis iš visų jėgų stengėsi išsilaikyti įsikabinęs". D i e n a i išaušus, Glaurungas

susirengė šliaužti per upę „gerokai toliau į šiaurę", tad T u ­ rinas gavo leistis žemyn į upės vagą ir vėl k o p t i u o l o m i s aukštyn, k a d patektų p o d r a k o n o p i l v u . G a l u t i n i a m e variante Turinas ir H u n t o r a s dar tebekopė tolimesniąja puse, k a i Turinas tarė, k a d , nežinodami, k u r šliauš G l a u r u n g a s , ir k o p d a m i dabar, jie tik eikvoja jėgas; todėl „jie sustojo ir laukė". N e p a s a k y t a , k a d , liovęsi k o p t i , jie nusileido žemyn; fragmentas apie T u r i n o sapną, „ku­ riame jis iš visų jėgų laikėsi įsikabinęs", kartoja juodraščio tekstą. Bet pataisytame pasakojime jiems nereikėjo laikytis įsikabinus: jie galėjo ir t i k r a i būtų nusileidę į tarpeklio d u ­ gną ir ten laukę. Tiesą sakant, jie taip ir padarė: galutiniame „Nebaigtų sakmių" tekste sakoma, k a d jie atsidūrė toliau n u o G l a u r u n g o tako ir k a d Turinas „užsiropštė palei sro­ vės kraštą, stengdamasis atsidurti po d r a k o n u " . Todėl at­ r o d o , k a d galutiniame variante likęs nereikalingas štrichas iš ankstesnio juodraščio. Siekdamas pašalinti neatitikimą, žodžius „nestovėjo tiesiai G l a u r u n g o kelyje" ir „užsiropštė palei srovės kraštą" pakeičiau žodžiais „buvo atokiau n u o G l a u r u n g o k e l i o " i r „užsiropštė u o l a " . Savaime tai tėra s m u l k m e n o s , bet jos paaiškina scenas, tikriausiai vienas vaizdingiausių Senųjų dienų legendose, ir vieną didingiausių jų įvykių.

VARDŲ IR PAVADINIMŲ SĄRAŠAS

P a v a d i n i m a i , n u r o d y t i Beleriando žemėlapyje, pažymėti žvaigždute.

Adanedelis

Žmogus Elfas, vardas, k u r i u o Turiną p r a ­ minė Nargotronde.

Agarvainas

Kruvinasis, vardas, k u r i u o Turinas pasi­ v a d i n o atvykęs į Nargotrondą. v

Ainurai

Šventieji, pirmosios būtybės, kurias sukū­ rė Iluvataras, egzistavęs i k i pasaulio: vala­ rai ir majai („dvasios tos pačios prigimties k a i p ir valarai, tik menkesnių galių").

Airinė

Hurino šeimos moteris D o r l o m i n e , kurią į žmonas paėmė rytietis B r o d a .

Algundas

Žmogus iš D o r l o m i n o , atskalūnas iš to būrio, prie k u r i o prisidėjo Turinas.

Amon Dartiras*

Viršūnė E r e d V e t r i n o kalnų grandinėje į pietus n u o D o r l o m i n o .

Amon Etiras

Šnipų kalnas, didžiulė k a l v a , supilta F i n ­ r o d o Felagundo per vieną lygą į rytus nuo Nargotrondo.

Amon Obelis*

Kalva Bretilio girios v i d u r y j e , ant kurios b u v o pastatytas Efel Brandiras.

Amon Rudas*

Plikoji k a l v a , atskiras kalnas lygumoje į pietus n u o Bretilio, M i m o buveinė.

Anachas*

Perėja, vedanti žemyn nuo T a u r - n u - F u i no vakarinėje E r e d Gorgoroto dalyje.

Androgas

Žmogus iš D o r l o m i n o , vadovavęs atska­ lūnų būriui, prie k u r i o prisidėjo Turinas.

Anfauglitas*

Dusinantys Smėliai, didžiulė l y g u m a į šiaurę n u o T a u r - n u - F u i n o , kadaise ap­ augusi žole ir v a d i n t a A r d g a l e n u , tačiau per Staigios Liepsnos mūšį M o r g o t o p a ­ versta d y k u m a .

Angbandas

Didžiulė M o r g o t o tvirtovė Viduržemio šiaurės vakaruose.

Anglachelis

Belego kalavijas, T i n g o l o dovana; k a i b u v o perkaltas T u r i n u i , gavo G u r t a n g o vardą.

Angrodas

Trečiasis Finarfino sūnus, žuvęs Dagor Bragolache.

Anguirelis

Eolo kalavijas.

Aranrutas

Karaliaus Rūstybė, T i n g o l o kalavijas.

Arda

Žemė.

Aredelė

Turgono sesuo, Eolo žmona.

Arminas

Noldorų elfas, atkeliavęs su G e l m i r u į Nargotrondą įspėti Orodreto dėl grės­ mės jo kraštui.

Arochas

Hurino žirgas.

Arvernienas*

Beleriando pakrantės į vakarus nuo Sirio­ no žiočių; m i n i m a s Bilbo dainoje R i v e n dele.

Asgonas

Žmogus iš D o r l o m i n o , padėjęs T u r i n u i pabėgti po Brodos nužudymo.

Aukštutinis

Aukštumos į v a k a r u s n u o N a r o g o upės

Parotas

aukščiau N a r g o t r o n d o ; taip pat žr. Parotas.

Azagalas

Belegosto nykštukų v a l d o v a s .

Barad Eitelis

Sulinio Bokštas, noldorų tvirtovė prie E i ­ tel Siriono.

Baragundas

Morvmos tėvas, Bereno pusbrolis.

Barahiras

Bereno tėvas, Bregolo brolis.

Bar-en-Danvedas

Išpirkos n a m a i , vardas, k u r i u o M i m a s p a ­ v a d i n o savo namus.

Bar-en-Nibin-

Mažųjų nykštukų n a m a i A m o n R u d e .

noegas Bar Eribas

Dor-Kuartolo tvirtovė į pietus n u o A m o n Rudo.

Baugliras

Smaugikas, M o r g o t o pravardė.

Belegas -

Elfas iš Doriato, didis lankininkas; T u r i n o draugas ir bendražygis. Pramintas K u t a l i o n u , Didžiuoju L a n k u .

Belegostas

Didžioji tvirtovė, vienas iš dviejų nykštu­ kų miestų Mėlynuosiuose kalnuose.

Belegundas

Rianos tėvas, Baragundo brolis.

Beleriandas*

Žemės į vakarus n u o Mėlynųjų kalnų Se­ nosiomis dienomis.

Beltrondingas

Belego lankas.

Beoras

Pirmųjų į Beleriandą įžengusių žmonių vadas, Beoro genties - vienos iš trijų edainų genčių - p r a d i n i n k a s .

Berenas

Žmogus iš Beoro genties, Lučienos m y l i ­ masis, išpjovęs Silmarilą iš M o r g o t o k a ­ rūnos; pramintas V i e n a r a n k i u ir K a m l o s tu - Tuščiarankiu.

Bragolachas

Zr. Dagor Bragolachas.

Brandiras

Haletės genties Bretilyje valdovas, k a i ten atvyko Turinas; H a n d i r o sūnus.

Bregolas

Baragundo tėvas, M o r v e n o s senelis.

Bregoras

Barahiro ir Bregolo tėvas.

Bretilis*

Giria tarp Teiglino ir Siriono upių; Breti­ l i o žmonės, Haletės gentis.

Britiachas*

Brasta per Sirioną į šiaurę n u o Bretilio girios.

Broda

Rytietis H i t l u m e po Nirnaito A r n o e d i a d o .

Dagor Bragolachas (taip pat Bragolachas)

Staigios Liepsnos mūšis, k u r i a m e M o r g o tas pralaužė A n g b a n d o apgultį.

Daironas

Doriato dainius.

Didysis Lankas

Belego vardas; žr. Kutalionas.

Didžioji Giesmė Didžioji Kalva

Ainurų m u z i k a , nuo kurios prasidėjo p a ­ saulis. Žr. Haud-en-Nirnaitas.

Dimbaras*

Kraštas tarp Siriono ir M i n d e b o upių.

Dimrostas

Lietaus L a i p t a i , Kelebro k r i o k l i a i Bretilio girioje, vėliau v a d i n a m i N e n G i r i t u .

Dor-Kuartolas

Lanko ir Šalmo žemė, vardas, k u r i u o v a ­ d i n o kraštą, T u r i n o ir Belego ginamą iš A m o n Rudo.

Doriatas *

Tingolo ir Melianės karalystė N e l d o r e t o ir Regiono giriose, v a l d o m a iš Menegroto prie E s g a l d u i n o upės.

Dorlas

Įtakingas Haletės genties Bretilio girioje žmogus.

Dorlominas*

Kraštas į pietus n u o H i t l u m o , karaliaus Fingolfino duotas H a d o r o genčiai v a l d y ­ t i ; H u r i n o i r M o r v e n o s tėvonija.

Dorlomino ponia

Morvena.

Dortonionas*

Pušų žemė, didžiulė miškinga aukštuma šiauriniuose

Beleriando

pakraščiuose,

vėliau pavadinta T a u r - n u - F u i n u . Drengistas*

Ilga siaura jūros įlanka, p e r s k r o d u s i E r e d Lominą, Aidinčius kalnus.

Echad i Sedrinas

Ištikimųjų S t o v y k l a , M i m o namų A m o n

(taip pat Echadas) R u d e vardas. Edainai (vns.

Trys žmonių gentys, draugiškos elfams.

adanaš) Efel Brandiras

Brandiro užtvara, aptvertos Bretilio žmo­ nių gyvenvietės ant A m o n Obelio; taip pat Efelis.

Egzilai

Noldorai, sukilę prieš valarus ir grįžę į V i ­ duržemį.

Eitel Ivrinas*

Ivrino Šulinys, N a r o g o upės ištakos E r e d V e t r i n o papėdėje.

Eitel Sirionas*

Siriono Šulinys rytiniuose E r e d V e t r i n o šlaituose; noldorų tvirtovė toje vietoje, dar v a d i n a m a Barad Eiteliu.

Ektelionas

Elfas, G o n d o l i n o didžiūnas.

Eldalie

Elfai; eldarų atitikmuo.

Eidavai

Elfai, dalyvavę Didžiojoje kelionėje iš rytų į Beleriandą.

Eledvenė v

Elnio Šuolis Eolas

Morvenos vardas, Elfų Gražuolė. v

Zr. Kabed-en-Arasas.

Vadinamas Tamsiuoju E l f u , didis kalvis, gyvenęs N a n Elmote; nukalė kalaviją Anglachelį; M a i g l i n o tėvas.

Ered Gorgorotas* Siaubo kalnai, milžiniški u o l y n a i , n u o k u ­ rių žemyn į pietus leidžiasi T a u r - n u - F u i nas; taip pat Gorgorotas. Ered Vetrinas

Šešėlių kalnai, didžiulė kalnų grandinė, žyminti H i t l u m o ribą rytuose ir pietuose.

Esgalduinas*

Doriato upė, dalijanti N e l d o r e t o ir Regio­ no miškus ir įtekanti į Sirioną.

Failivrinė

Finduilei G v i n d o r o duotas vardas.

Falasas*

Beleriando vakarinės pakrantės.

Feanoras

Vyriausias Finvės sūnus, pirmasis n o l d o ­ rų vadas; Fingolfino pusbrolis; Silmarilų kūrėjas; noldorų vadas per jų sukilimą prieš v a l a m s , nužudytas netrukus po su­ grįžimo į Viduržemį.

Feanoro sūnūs

Žr. Feanoras. Septyni jo sūnūs valdė že­ mes rytų Beleriande.

Felagundas

Olų Rausėjas, karaliaus F i n r o d o pravar­ dė, įkūrus Nargotrondą, dažnai vartoja­ m a atskirai.

Finarfinas

Trečiasis Finvės sūnus, F i n g o l f i n o brolis ir Feanoro pusbrolis; F i n r o d o Felagundo ir Galadrielės tėvas. Finarfinas negrįžo į Viduržemį.

Finduilė

Orodreto, antrojo N a r g o t r o n d o karaliaus, duktė.

Fingolfinas

Antrasis Finvės sūnus, pirmasis noldorų vadas; d i d y s i s noldorų karalius, gyvenęs H i t l u m e ; F i n g o n o ir T u r g o n o tėvas.

Fingonas

Vyriausias karaliaus F i n g o l f i n o sūnus ir d i d y s i s noldorų karalius po jo mirties.

Finrodas

Finarfino sūnus; N a r g o t r o n d o įkūrėjas ir karalius, Orodreto ir Galadrielės brolis; dažnai vadinamas Felagundu. v

Forvegas

Žmogus iš D o r l o m i n o , vadovavęs atskalū­ nų gaujai, prie kurios prisidėjo Turinas.

Galingiejt

Valarai.

Galdoras

Hadoro A u k s a g a l v i o sūnus; H u r i n o ir

Aukštasis

H u o r o tėvas; žuvo prie Eitel Siriono.

Gamilis Zirakas

Nykštukas k a l v i s , Telcharo iš N o g r o d o mokytojas.

Gaurvaitai

Vilkžmogiai, atskalūnų gauja, prie k u r i o s prisidėjo Turinas; bastėsi miškuose už vakarinių Doriato pakraščių.

Gelmiras (1)

Elfas iš N a r g o t r o n d o , G v i n d o r o brolis.

Gelmiras (2)

Noldorų elfas, atvykęs su A r m i n u į N a r gotrondą įspėti Orodreto dėl grėsmės jo kraštui.

Getronas

Vienas iš T u r i n o palydovų kelionėje į D o riatą.

Ginglitas*

Upė, įtekanti į Narogą aukščiau N a r g o trondo.

Girios Laukinis

Vardas, k u r i u o Turinas pasivadino, p i r ­ mą kartą pasirodęs tarp Bretilio žmonių.

Glaurungas

Drakonų Tėvas, pirmasis iš M o r g o t o d r a ­ konų.

Glitujis

Upė, tekanti nuo Ered Vetrino ir įtekanti į Teigliną šiauriau nuo kito intako Malduino.

Gloredelė

Hadoro duktė, H u r i n o tėvo G a l d o r o se­ suo; H a l d i r o iš Bretilio žmona. -

Gondolinas*

Slaptasis karaliaus T u r g o n o miestas.

Gorgorotas

Zr. Ered Gorgorotas. v

Gortolas

Baisusis Šalmas, vardas, T u r i n o pasirink­ tas D o r - K u a r t o l o žemėje.

Gotmogas

Balrogų valdovas; nužudė karalių Fingoną.

Gražioji gen tis

Eidami.

Gritniras

Vienas iš T u r i n o palydovų kelionėje į D o riatą, ten vėliau mirė.

Guilinas

Elfas iš N a r g o t r o n d o , G v i n d o r o ir G e l m i ro tėvas.

Gurtangas

Mirtinoji Geležis, vardas, T u r i n o duotas k a l a v i j u i A n g l a c h e l i u i tada, k a i šis b u v o perkaltas Nargotronde.

Gvaironas

Vėjų mėnuo, kovas.

Gvindoras

Elfas iš N a r g o t r o n d o , mylėjęs Finduilę, T u r i n o bendražygis.

Hadoras Auksagalvis

Elfų draugas, D o r l o m i n o v a l d o v a s , karaliaus Fingolfino vasalas; G a l d o r o tėvas; žuvo prie Eitel Siriono D a g o r Bragolacho mūšyje. H a d o r o gentis - v i e n a iš edainų genčių.

Haldiras

Halmiro iš Bretilio sūnus; vedė Gloredelę, H a d o r o iš D o r l o m i n o dukterį.

Haletė

Haletų valdovė, jauna ėmusi v a d o v a u t i antrajai edainų genčiai - haletams, g y v e ­ nusiems Bretilio girioje.

Halmiras

Bretilio žmonių valdovas.

Handiras iš

Haldiro ir Gloredelės sūnus; B r a n d i r o

Bretilio

tėvas.

Haretė

Halmiro iš Bretilio duktė, G a l d o r o iš D o r ­ l o m i n o žmona; H u r i n o motina.

Haud-en-Eletas

Elfų Mergelės k a l v a netoli n u o Teiglino brastos, k u r b u v o palaidota Finduilė.

Haud-en-

Ašarų k a l v a A n f a u g l i t o d y k u m o j e .

Nirnaitas Hirilornas

Didžiulis trikamienis b u k m e d i s N e l d o r e to girioje.

Hitlumas*

Rūko žemė, kraštas šiaurėje, ribojamas Šešėlių kalnų.

Huntoras

Žmogus iš D o r l o m i n o , T u r i n o bendražy­ gis puolant Glaurungą.

Huoras

Hurino brolis; T u o r o tėvas; žuvo N e s u ­ skaitomų Ašarų mūšyje.

Hurinas

Dorlomino valdovas,

Morvenos

vyras,

T u r i n o ir N i e n o r o s tėvas; vadintas T a l i o n u - Tvirtuoju.

Ibunas

Vienas iš mažojo nykštuko M i m o sūnų.

Iluvataras

Visa Ko Tėvas.

Iluvataro vaikai

Elfai ir žmonės.

Indoras

Žmogus iš D o r l o m i n o , Airinės tėvas.

Ivrinas*

Ežeras ir k r i o k l i a i E r e d V e t r i n o papėdėje, N a r o g o upės ištakos.

v

v

Jaunesnieji Vaikai Žmonės. Z r . Iluvataro vaikai. Juodasis Kalavijas Turino vardas N a r g o t r o n d e ; taip pat ir v

pats kalavijas. Z r . Mormegilis. Juodasis Karalius Kabed-en-Arasas

Morgotas. Elnio Šuolis, gilus Teiglino upės tarpe­ k l i s , k u r Turinas nudobė Glaurungą.

Kabed Nairamartas

Baisios Lemties Šuolis, vardas, k u r i u o Kabed-en-Arasas b u v o pramintas tada, k a i n u o jo uolų nušoko N i e n o r a .

Kelebras

Upelis Bretilyje, įtekantis į Teigliną netoli brastos.

Kimas

Vienas iš mažojo nykštuko M i m o sūnų, kritęs n u o A n d r o g o strėlės.

Kirdanas

Pramintas L a i v a d i r b i u ; Falaso valdovas; p o N i r n a i t o A r n o e d i a d o sugriovus uos­ tą, pabėgo į pietuose esančią Balaro salą.

Krisaigrimas*

Kalnų viršūnės į pietus n u o G o n d o l i n o , k u r gyvena T o r o n d o r o ereliai.

Kutalionas

Didysis Lankas, Belego vardas.

Labadalas

Turino sugalvota Sadoro pravardė.

Ladrosas*

Žemės į šiaurės rytus n u o D o r l o m i n o , noldorų karalių skirtos v a l d y t i Beoro genties žmonėms.

Lalaitė

Kvatoklė, U r v e n o s pravardė.

Larnachas

Vienas iš girios gyventojų miškuose į pie­ tus n u o Teiglino.

Lotlanas

Didžiulė l y g u m a į rytus n u o D o r t o n i o n o (Taur-nu-Fuino).

Lotronas

Penktasis mėnuo.

Lučiena

Tingolo ir Melianės duktė, po Bereno m i r ­ ties n u s p r e n d u s i p a s i d a l y t i su juo l i k i m u ir tapti mirtingąja. V a d i n a m a T i n u v i e l e , Prieblandos D u k t e r i m i , lakštingala.

Mablungas

Doriato elfas, vyriausiasis T i n g o l o vadas, T u r i n o draugas; v a d i n a m a s Medžiokliu.

Maidrosas

Vyriausias Feanoro sūnus, valdęs kraštą į rytus už D o r t o n i o n o .

Maiglinas

Eolo, Tamsiojo E l f o , ir T u r g o n o sesers Aredelės sūnus; G o n d o l i n o išdavikas.

Malduinas *

Teiglino intakas.

Mandosas

Valams; Teisėjas ir Mirusiųjų namų V a l i nore saugotojas.

Manvė

Valarų vyriausiasis; v a d i n a m a s Senuoju Karaliumi.

Mažieji nykštukai

Viduržemio nykštukų padermė, iš jos p a ­ skutiniai l i k o M i m a s ir du jo sūnūs.

Melianė

Maja (žr. ainurai); karaliaus T i n g o l o kara­ lienė Doriate, a p l i n k kurį ji sukūrė nere­ gimą apsaugos žiedą - Melianės Juostą; Lučienos motina.

Melianės Juosta

Zr. Melianė.

Melkoras

Morgoto vardas kvenijos kalba.

Menegrotas*

Tūkstantis Olų, T i n g o l o ir Melianės rūmai prie E s g a l d u i n o upės Doriate.

Menelis Meted-en-gladas

Dangus, žvaigždžių šalis. „Miškų p a b a i g a " , D o r - K u a r t o l o įtvirtinta s t o v y k l a girios pakraštyje į pietus n u o Teiglino.

Mėlynieji kalnai

Didžiulė kalnų grandinė (vadinama E r e d L u i n u i r E r e d L i n d o n u ) tarp Beleriando ir E r i a d o r o Senosiomis dienomis.

Mimas

Mažasis nykštukas, gyvenęs A m o n Rude.

Minas Tiritas

Sargybos bokštas, pastatytas F i n r o d o Fel a g u n d o prie T o l Siriono.

Mindebas*

Siriono intakas tarp D i m b a r o ir N e l d o r e to miško.

Mitrimas*

Hitlumo pietryčių dalis, n u o D o r l o m i n o atskirta M i t r i m o kalnų.

Miško žmonės

Gyventojai giriose į pietus n u o Teiglino, k u r i u o s plėšė gaurvaitai.

Morgotas

Didis maištingas valaras, pagal kilmę ga­ lingiausias iš Galingųjų; v a d i n a m a s Prie­ šu, T a m s i u o j u V a l d o v u , Juoduoju K a r a ­ liumi, Baugliru.

Mormegilis

Juodasis Kalavijas, vardas, T u r i n u i d u o ­ tas N a r g o t r o n d e .

Morvena

Baragundo iš Beoro genties duktė; H u r i n o žmona, T u r i n o i r N i e n o r o s motina; v a ­ d i n a m a Eledvene, t. y. Elfų Gražuole, ir Dorlomino ponia.

Nan Elmotas*

Giria Beleriando rytuose; Eolo buveinė.

Nargotrondas*

Didžioji požeminė tvirtovė prie N a r o go upės, įkurta F i n r o d o Felagundo, s u ­ griauta G l a u r u n g o ; taip pat N a r g o t r o n do kraštas, plytintis į rytus ir į vakarus n u o upės.

Narogas*

Pagrindinė vakarų Beleriando upė, ište­ kanti iš Ivrino ir įtekanti į Sirioną netoli jo žiočių. N a r o g o tauta, N a r g o t r o n d o elfai.

Neitanas

Nuskriaustasis, vardas, k u r i u o p a s i v a d i ­ no Turinas tarp atskalūnų.

Nelasė

Doriato elfe, T u r i n o draugė jo paauglys­ tės metais.

Nen Giritas

Virpantis V a n d u o , vardas, duotas D i m rostui, Kelebro k r i o k l i a m s Bretilyje.

Nen Lalaitas

Upelis, trykštantis A m o n Dartiro, vienos iš E r e d V e t r i n o viršūnių, papėdėje ir te­ kantis pro H u r i n o namus D o r l o m i n e .

Neningas *

Vakarų Beleriando upė, įtekanti į jūrą prie Eglaresto uosto.

Nesuskaitomų Ašarų

Zr. Nirnaitas Arnoediadas.

mūšis

Nevrastas*

Kraštas į vakarus n u o D o r l o m i n o už A i d o kalnų (Ered L o m i n o ) .

Nibin-noegai,

Mažieji nykštukai.

nibin-nogrimai Nienora

Rauda, H u r i n o ir M o r v e n o s duktė, T u r i ­ no sesuo; žr. Ninielė.

Nimbretilis*

Beržynai A r v e r n i e n e ; m i n i m i Bilbo d a i ­ noje Rivendele.

Ninielė

Ašarų Mergelė, vardas, T u r i n o duotas N i e n o r a i Bretilyje.

Nirnaitas

Nesuskaitomų Ašarų mūšis, taip pat N i r -

Arnoediadas

naitas.

Nogrodas

Vienas iš dviejų miestų, pastatytų Mėly­ nųjų kalnų nykštukų.

Noldorai

Antrasis eldarų būrys Didžiojoje kelionė­ je iš Beleriando rytų; gilieji elfai, išmin­ ties saugotojai.

Nuato giria

Miškai, plytintys į vakarus n u o N a r o g o aukštupio.

Orlegas

Žmogus T u r i n o atskalūnų gaujoje.

Orodretas

Nargotrondo karalius po jo brolio F i n r o d o Felagundo mirties; Finduilės tėvas.

Osė

Majas (žr. ainurai); U l m o , Vandenų V a l ­ d o v o , vasalas.

Pietų kelias

Senovės kelias iš T o l Siriono į N a r g o t r o n dą, einantis per Teiglino brastą.

Pilkieji elfai

Sindarai, vardas, k u r i u o v a d i n o elclarus, pasilikusius Beleriande ir nepersikėlusius per Didžiąją jūrą į vakarus.

Priešas Ragniras

Morgotas. Aklas tarnas H u r i n o n a m u o s e D o r l o mine.

Raudų metai

Metai, k a i įvyko Nirnaitas A r n o e d i a d a s .

Regionas

Giria pietų Doriate.

Riana

Morvenos pusseserė; H u r i n o brolio H u o ro žmona; Tuoro motina.

Rivilas*

Upė, ištekanti iš Dortoniono ir Serecho pelkynuose įtekanti į Sirioną.

Rytiečiai

Žmonių gentys, atėjusios į Beleriandą iš paskos edainams.

Sadoras

Medkirtys, H u r i n o tarnas D o r l o m i n e ir T u r i n o draugas vaikystėje, jo pramintas Labadalu.

Sairosas

Doriato elfas, Tingolo patarėjas, priešiš­ kas T u r i n u i .

Saugoma lyguma Saurono sala Serechas*

Zr. Talat Dirnenas. Tol Sirionas. Didžiuliai p e l k y n a i į šiaurę n u o Siriono perėjos, k u r iš Dortoniono atiteka R i v i l o upė.

Sindarinas

Pilkųjų elfų kalba Beleriande.

Sirionas*

Didžioji Beleriando upė, ištekanti iš Eitel Siriono.

Slaptasis kraštas

Gondolinas.

Slaptoji karalystė

Doriatas.

Sutemų

Balų ir pelkių kraštas, k u r Arosas įteka į

tvenkiniai*

Sirioną.

Sarbhundas

Amon

Rudo

pavadinimas

nykštukų

kalba. Šešėlių kalnai Šiaudagalviai

Žr. Ered Vetrinas. Pravardė, rytiečių H i t l u m e sugalvota H a ­ doro genties žmonėms.

Šnipų kalva

Talat Dirnenas* Tamsusis

Žr. Amon Etiras.

Saugoma l y g u m a N a r g o t r o n d o šiaurėje. Morgotas.

Valdovas Tangorodrimas

Priespaudos

kalnai,

Morgoto

suversti

a p l i n k Angbandą. Taur-nu-Puinas*

Tamsos miškas, vėlesnis D o r t o n i o n o p a ­ vadinimas.

Teiglinas*

Siriono intakas, tekantis iš Šešėlių kalnų per Bretilio girią. Žr. Teiglino brasta.

Teiglino brasta*

Perkėla, k u r senasis Pietų kelias, vedantis į Nargotrondą, kirto Teigliną.

Telcharas

Garsus N o g r o d o kalvis.

Telperionas

Baltasis m e d i s , vyresnysis iš Dviejų me­ džių, davusių šviesą V a l i n o r u i .

Thurinas

Paslaptis, pravardė, Finduilės duota T u rinui.

Tingolas

Pilkasis Apsiaustas, Doriato karalius, p i l ­ kųjų elfų (sindarų) vyriausiasis valdovas; vedęs mają Melianę; Lučienos tėvas.

Torondoras

Erelių K a r a l i u s . (Plg. „Karaliaus sugrį­ žimas", VI 4: „...senasis Torondoras, k u r i s suko l i z d u s neprieinamose Žiedo kalnų viršūnėse Viduržemio jaunystės laikais".)

Trys (edainų)

Beoro, Haletės ir H a d o r o gentys.

gentys Tol Sirionas*

Sala upėje prie Siriono perėjos, k u r F i n rodas pastatė M i n a s Tirito bokštą; vėliau užgrobta Saurono.

Tumhaladas*

Slėnis vakarų Beleriande tarp G i n g l i t o ir N a r o g o upių, k u r b u v o sumušta N a r g o trondo kariuomenė.

Tumladenas

Slaptas slėnis Žiedo kalnuose, k u r stovėjo G o n d o l i n o miestas.

Tuoras

Huoro ir Rianos sūnus; T u r i n o pusbrolis, Earendilo tėvas.

Turamįaras

Lemties Šeimininkas, vardas, k u r i u o T u ­ rinas pasivadino gyvendamas pas Bretil i o žmones.

Turgonas

Antrasis

karaliaus

Fingolfino

sūnus,

F i n g o n o b r o l i s ; G o n d o l i n o įkūrėjas i r karalius. Turinas

Hurino ir M o r v e n o s sūnus, p a g r i n d i n i s sakmės „Narn i C h i n H u r i n " persona­ žas. K i t i jo v a r d a i - žr. Neitanas, Gortolas, Agarvainas,

Thurinas, Adanedelis, Morme-

gilis (juodasis Kalavijas), Girios Laukinis, Turambaras.

Uldoras

Rytiečių vadas, žuvęs Nesuskaitomų

Prakeiktasis

Ašarų mūšyje.

Ulmas

Vienas iš didžiųjų valarų, Vandenų V a l ­ dovas.

Ulradas

Atskalūnas gaujoje, prie k u r i o s prisidėjo Turinas.

Umartas

Nelemtasis, vardas, k u r i u o Turinas v a d i ­ no savo tėvą Nargotronde.

Urvena

Hurino ir M o r v e n o s duktė, m i r u s i v a i ­ kystėje; v a d i n t a Lalaite K v a t o k l e .

Vakarų valdovai

Valarai.

Valarai

Galingieji, didžiosios dvasios, įžengusios į pasaulį laiko pradžioje.

Valinoras

Valarų šalis v a k a r u o s e , už Didžiosios jūros.

Vandenų

Valaras U l m a s .

Valdovas Vardą

Didžiausioji iš valarų karalienių, Manvės žmona.

Vilkzmogiai

Žr. gaurvaitai.

Vyresnieji vaikai

Elfai. Žr. Iluvataro vaikai.

Žiedo kalnai

Kalnų

grandinė,

supanti

G o n d o l i n o lygumą.

Tumladeną,

TURINYS

Pratarmė

5

Įžanga

9

N A R N I CHIN HURIN

23

Sakmė apie Hurino vaikus I

T u r i n o vaikystė

25

Nesuskaitomų Ašarų mūšis

43

III

H u r i n o ir M o r g o t o kalba

51

IV

T u r i n o išvykimas

56

Turinas Doriate

69

Turinas tarp atskalūnų

86

II

V VI VII

A p i e nykštuką Mimą

108

VIII

L a n k o ir Šalmo žemė

127

IX

Belego mirtis

136

Turinas N a r g o t r o n d e

143

N a r g o t r o n d o žlugimas

154

XII

Turinas grįžta į Dorlominą

164

XIII

Turinas atkeliauja į Bretilį

173

XIV

M o r v e n o s i r N i e n o r o s kelionė

X XI

XV

į Nargotrondą

179

N i e n o r a Bretilyje

193

G l a u r u n g o pasirodymas

200

G l a u r u n g o mirtis

212

T u r i n o mirtis

225

XVI XVII XVIII

GENEALOGIJA

237

PRIEDAI

243

I II

Didžiųjų sakmių r a i d a

245

Teksto sandara

256

VARDŲ IR PAVADINIMŲ SĄRAŠAS

265

Tolkien, John Ronald Reuel To-44 H u r i n o v a i k a i : romanas / J. R. R. T o l k i e n ; iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius. - V i l n i u s : A l m a littera, 2008. - 288 p., [9] iliustr. lap. ISBN

978-9955-38-028-3

Žymiojoje J. R. R. Tolkieno trilogijoje „Žiedų v a l d o v a s " p r a skleidžiamas Senųjų dienų legendų šydas, tačiau prabėgomis, gan painiai ir nenuosekliai. Šioje knygoje pasakojamas ilgasis le­ gendos apie H u r i n o vaikus variantas, sudarytas žymiojo rašytojo sūnaus. U D K 820-3

J. R. R. T o l k i e n HURINO VAIKAI Iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius Redaktorė Edita Vaskelaitė K n y g o s dizainas Alan Lee Viršelio adaptavimas Galina Talaiko Korektorė Marijona Treigienė Maketavo Ligita Plešanova Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Alma littera", A. Juozapavičiaus g. 6/2, LT-09310 V i l n i u s Interneto svetainė: www.almalittera.lt Spaudė UAB „Logotipas", Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius

P A S T A B A DĖL ŽEMĖLAPIO

Šis žemėlapis glaudžiai susijęs su spausdintuoju „Silmariljone", savo ruožtu šis b u v o paremtas m a n o tėvo apie 1930 metus nubraižytu žemėlapiu, k u r i o jis n i e k a d a nekeitė ir naudojo visiems savo kūriniams. F o r m a l i z u o t i , tik n e d a u ­ gelį objektų - k a l n u s , kalvas ir girias - žymintys ženklai s t i l i z u o t i pagal tą pirminį planą. Rengdamas žemėlapį šį kartą, k a i ką pakeičiau, siek­ damas jį supaprastinti ir labiau p r i t a i k y t i „Hurino vaikų" sakmei, tad jis neaprėpia teritorijų rytuose, taigi nesiekia O z i r i a n d o ir Mėlynųjų kalnų. Nežymėjau ir k a i kurių geo­ grafinių detalių, p a l i k a u tik tuos p a v a d i n i m u s (su k e l i o m i s išimtimis), apie k u r i u o s k a l b a m a tekste.

Viduržemio sakmėse pasakojama apie tai, kas nutiko daug šimtmečių i k i „Žiedų Valdovo". Šios knygos įvykiai klostosi didžioje šalyje už Pilkųjų uostų vakaruose: po tuos kraštus kadaise vaikščiojo Medžiabarzdis, tačiau juos paskandino didysis kataklizmas, užbaigęs pirmąjį pasaulio amžių. Tais tolimais laikais Morgotas, pirmas Tamsusis Valdovas, gyveno šiaurėje, milžiniškoje A n g b a n d o tvirtovėje - Geležies Pragare. T u r i n o ir jo sesers tragedija skleidėsi A n g b a n d o baimės šešėlyje, nuolat gresiant k a r u i , kurį Morgotas paskelbė visoms žemėms ir slaptiems elfų miestams. Jų trumpą ir aistringą gyvenimą lėmė beribė M o r g o t o neapykanta jiems, H u r i n o vaikams, nes jų tėvas drįso jam nepaklusti ir atvirai, į akis n i e k i n t i . Prieš Turiną ir N i e n o r a Morgotas pasiuntė savo baisųjį tarną Glaurungą - galingą dvasią, turinčią milžiniško besparnio u g n i m i alsuojančio drakono pavidalą. Baugiai raiškios mitologinės dievo ir drakono figūros žengia į pasakojimą apie negailestingus užkariavimus ir pabėgimus, apie persekiojimą ir slėptuves miškuose, apie pasipriešinimą vis silpstant vilčiai. Glaurungas pašaipiai ir kandžiai griauna T u r i n o ir Nienoros likimą, remdamasis šėtoniška klasta, melu ir apgaule, taip įgyvendindamas M o r g o t o prakeikimą. A n k s t y v i a u s i o s šios J . R . R . T o l k i e n o sukurtos sakmės versijos siekia P i r m o j o pasaulinio karo pabaigą ir keletą paskesnių metų. G e r o k a i vėliau, jau baigęs „Žiedų Valdovą', šitą sakmę jis parašė iš naujo, žymiai ją išplėsdamas, papildydamas ir siužetą, ir personažų charakterius. Sakmė tapo viso jo tolesnio darbo apie Viduržemį šerdimi. Tačiau T o l k i e n u i nepavyko jos baigti. Šioje knygoje po ilgo ir kruopštaus rankraščių t y r i m o siekiau pateikti sklandų, svetimų redakcijų neiškraipytą pasakojimą. CHRISTOPHER

TOLKIEN