Johnas Ronaldas Reuclas Tolkienas gimė 1892 metų sausio 3 dieną Blumfonteino miestelyje Jungtinėse Amerikos Valstijose,...
31 downloads
611 Views
3MB Size
Report
This content was uploaded by our users and we assume good faith they have the permission to share this book. If you own the copyright to this book and it is wrongfully on our website, we offer a simple DMCA procedure to remove your content from our site. Start by pressing the button below!
Report copyright / DMCA form
Johnas Ronaldas Reuclas Tolkienas gimė 1892 metų sausio 3 dieną Blumfonteino miestelyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet sulaukusį ketverių metų motina jį ir jo brolį išsivežė atgal į Angliją. Po tėvo mirties šeima persikraustė į B i r m i n g a m o pietryčių priemiestį Serholą. Tolkieno vaikystė prabėgo laimingoje k a i m o aplinkoje, jo raštuose bei piešiniuose aiškiai atsispindi šilti jausmai kaimiškam peizažui. M o t i n a mirė, kai Tolkienas teturėjo d v y l i k a metų; juos abu su broliu ėmėsi globoti vietos dvasininkas, vėliau atidavė juos į Karaliaus Edvardo mokyklą B i r m i n g a m e , ten Tolkienas pasižymėjo klasikiniuose moksluose. Baigęs anglų kalbos ir literatūros studijas Oksforde, Tolkienas vedė Edithą Bratt. P i r m o j o pasaulinio karo metais tarnavo Lankašyro šaulių p u l k e ir kovėsi Somos mūšyje. Po karo gavo darbą rengti naują anglų kalbos žodyną ir pradėjo rašyti mitologijos ir legendų ciklą, kurį iš pradžių vadino „Prarastųjų sakmių knyga", bet vėliau atsirado „Silmariljono" pavadinimas. 1920 metais Tolkienas buvo paskirtas dėstyti anglų kalbą Lidso universitete ir šitaip pradėjo puikią akademinę karjerą. Jos viršūne tapo Rawlinsono ir Boswortho anglosaksų literatūros profesoriaus pareigos Oksforde. T u o tarpu savo vaikams Tolkienas rašė ir sekė istoriją apie hobitą. Stanley U m v i n a s , T o l k i e n o leidėjas, sugalvojo paprašyti „Hobito" tęsinio, ir i l g a i n i u i Tolkienas parašė „Žiedų Valdovą". T a i didžiulė istorija, parašyta per d v y l i k a metų ir išspausdinta tik tuomet, k a i Tolkienas artėjo prie pensijos. Pasitraukęs iš O k s f o r d o universiteto, Tolkienas su žmona gyveno netoli O k s f o r d o , vėliau persikraustė į Bornmutą. 1971 metais, žmonai mirus, Tolkienas grįžo į Oksfordą. Mirė 1973 metų rugsėjo 2 d . , palikęs nebaigtą „Silmariljoną", jį redagavo ir spaudai parengė jo sūnus Christopheris.
NARN I CHIN HURIN Hurino vaikai
J.R.R. Tolkien
Sudarė Christopher Tolkien Iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius Iliustravo A l a n Lee
Alma littera V I L N I U S / 2008
UDK 820-3 To-44 Versta iš: J. R. R. TOLKIEN Edited b y C H R I S T O P H E R T O L K I E N Illustrated b y A L A N L E E T H E C H I L D R E N O F CHŪRIN P u b l i s h e d by HarperCollinsPublishers 2007
I S B N 978-9955-38-028-3 M a p Preface, Introduction, Note on Pronunciation, A p p e n d i x a n d List of N a m e s © Christopher Reuel Tolkien 2007 The Tale of The C h i l d r e n of H u r i n © The JRR T o l k i e n C o p y r i g h t Trust and Christopher Reuel T o l k i e n 2007 © Vertimas į lietuvių kalbą, Leonas Judelevičius, 2008 © L e i d y k l a „Alma littera", 2008
PRATARMĖ
S u n k u paneigti, k a d Senųjų dienų legendos (anksčiau įvai riais pavidalais spausdintos „Silmariljone", „Nebaigtose sakmėse" ir „Viduržemio istorijoje") visiškai nežinomos d i d u m a i skaičiusiųjų „Žiedų Valdovą", gal tik k a i k u r i e iš jų girdėjo, esą jos parašytos keistai ir s u n k i a i suprantamos. Todėl m a n jau seniai atrodė, k a d labai tiktų išleisti mano tėvo sukurtą legendos apie H u r i n o v a i k u s ilgąjį variantą atskira k n y g a , savais viršeliais, k u o mažiausiai redaguotą ir - visų svarbiausia - k a i p nuoseklų pasakojimą be per trūkių ir spragų, jeigu tik pavyktų išvengti iškraipymų ar būtinybės ką p r i k u r t i , nors k a i k u r i a s dalis tėvas ir p a l i k o nebaigtas. Svarsčiau, k a d jeigu būtų įmanoma šitaip pateikti is toriją apie Turiną ir Nienorą, H u r i n o ir M o r v e n o s v a i k u s , pravertume langą į nežinomo Viduržemio v a i z d u s ir įvy k i u s , ryškius ir pagavius, tačiau sumanytus taip, tarsi būtų iš tolimų amžių: iš tų vakaruose nugrimzdusių žemių už
Mėlynųjų kalnų, k u r jaunystėje vaikščiojo Medžiabarzdis, iš T u r i n o Turambaro g y v e n i m o D o r l o m i n e , Doriate, N a r gotronde ir Bretilio girioje. T a d ši k n y g a p i r m i a u s i a skiriama tiems skaitytojams, kurie galbūt atsimena, jog Selobos kiautas b u v o toks šiur p i a i tvirtas, k a d jo persmeigti negalėjo jokia žmogaus jėga, nors plieną būtų kalęs elfas ar nykštukas, nors ginklą būtų valdžiusi Bereno ar T u r i n o ranka; gal jie atsimena ir tai, k a d Elrondas skyrė R i v e n d e l o Frodą T u r i n u i k a i p „vienam iš senųjų galingųjų elfų draugų". Tačiau tai ir viskas, kas jiems žinoma apie jį.
Pasakų rinkinį, kurį v a d i n o „Prarastųjų sakmių k n y g a " , mano tėvas pradėjo rašyti jaunystėje, Pirmojo pasaulinio karo metais, k a i dar nė minties neturėjo apie legendas, vė l i a u susidėsčiusias į „Hobitą" ar „Žiedų Valdovą". T a d a jis pirmą kartą mėgino jėgas k a i p grožinės literatūros rašyto jas ir pasiekė nemenką rezultatą, nes turime k e t u r i o l i k a sakmių, nors kūrinys ir l i k o nebaigtas. K a i p tik „Praras tųjų sakmių knygoje" pirmą kartą pasirodo d i e v a i , k i t a i p valarai; elfai ir žmonės, arba Iluvataro (Kūrėjo) v a i k a i ; d i d y s i s priešas M e l k o r a s - M o r g o t a s ; balrogai ir o r k a i ; čia sužinome apie tas žemes, k u r klostosi sakmės - Valinorą, „dievų ž e m ę " vakaruose už v a n d e n y n o , ir Didžiąsias že mes (vėliau pavadintas Viduržemiu, plytinčias tarp rytų ir vakarų jūrų). Trys iš „Prarastųjų sakmių" b u v o gerokai ilgesnės ir iš samesnės, ir visose jose pasakojama apie žmones ir elfus: tai „Sakmė apie Tinuvielę" (trumpu p a v i d a l u ją randame „Žiedų V a l d o v e " k a i p istoriją apie Bereną ir Lučieną, A r a -
gorno pasektą hobitams ant Vėjų kalno; mano tėvas parašė ją 1917 metais), „Turambaras ir Foalokė" (Turinas T u r a m baras ir drakonas, 1919 metais, o gal ir anksčiau, jau tikrai b u v u s i parašyta) ir „Gondolino žlugimas" (1916-1917). SS
Viename ilgame 1951-aisiais, treji metai i k i „Žiedo brolijos" p a s i r o d y m o , rašytame laiške, k u r i o ištrauka dažnai cituo jama, tėvas taip kalbėjo apie savo užmojį: „Kadaise (nuo tų laikų mano saulė jau seniai nusileido) k i l o m a n mintis sukurti d a u g i a u ar mažiau vientisą legendą, aprėpiančią ir kosmogonijos tolius, ir romantišką pasakų pasaulį: k u r d i d i n g a remiasi į paprasta ir nenutolsta n u o žemės, o p a prasta semiasi didybės ir grožio iš panoramos platybių... K a i kurias iš didžiųjų sakmių pasakojau k u o smulkiausiai, apie kitas tik užsimindavau ar nužymėdavau v i e n u k i t u brūkštelėjimu." Iš šio p r i s i m i n i m o regėti, k a d jau iš pat pradžių, vos su manius tai, kas vėliau gavo „Silmariljono" vardą, kelioms sakmėms b u v o skirtas k u r kas išsamesnis pavidalas; iš tiesų, tame pačiame 1951 metų laiške tėvas aiškiai kalba apie mano jau minėtus tris pasakojimus, vadindamas juos ilgiausiais „Prarastųjų sakmių knygoje". Pasakojimą apie Bereną ir Lučieną jis laiko svarbiausia „Silmariljono" sa k m e ir sako taip: „Ši istorija - romantiška herojinė pasaka (sakyčiau, graži ir įtaigi), kurią n e s u n k u skaityti k a i p atski rą kūrinį, tik pačiais bendriausiais bruožais tesusipažinus su kontekstu. Tačiau drauge tai esminė viso ciklo grandis, atskirta n u o v i s u m o s ji netenka ir dalies reikšmės." „Yra ir dar keli beveik tokie pat pilnakraujai pasakojimai, - toliau rašo tėvas, - ir tokie pat n e p r i k l a u s o m i , ir vis dėlto susiję su pagrindine istorija." T a i „Hurino v a i k a i " ir „Gondolino žlugimas".
T a d po tokių mano tėvo žodžių nebelieka dvejonių, k a d tris didžiąsias Senųjų dienų sakmes - „Bereną ir Lučieną", „Hurino v a i k u s " ir „Gondolino žlugimą", kurias vylėsi už baigti ir deramai išplėtoti, - jis regėjo k a i p savarankiškus kūrinius, gerai suprantamus ir neišmanant visos plačios „Silmariljono" legendų panoramos. K i t a vertus, k a i p tėvas rašė tame pačiame laiške, „Hurino vaikų" sakmė neatski r i a m a n u o Senųjų dienų elfų ir žmonių istorijos, ir tikrai nemažai įvykių ir aplinkybių siejasi su platesniuoju pasa kojimu. Tačiau visiškai nepaisytume šios knygos sumanymo, jeigu skaitytoją apkrautume gausybe pastabų apie veikėjus ir įvykius, kurie, šiaip ar taip, tik retkarčiais būtų iš tiesų svarbūs besiklostančiam pasakojimui. V i s dėlto vienur kitur tokia pagalba tikriausiai praverstų, todėl įžangoje trumpai apžvelgiau Beleriando ir jo tautų gyvenimą Senųjų dienų pabaigoje, k a i gimė Turinas ir N i e n o r a ; be to, pridėjau Be leriando ir tolesnių šiaurės kraštų žemėlapį bei visų tekste pasitaikančių vardų sąrašą, kiekvienas iš jų trumpai apibū dintas ir pateikta supaprastinta jo genealogija. K n y g o s pabaigoje rasite priedą, kurį sudaro d v i dalys: pirmoje aptariamos mano tėvo pastangos suteikti trims sakmėms galutinį pavidalą, antroje n u r o d y t i šios knygos teksto šaltiniai, kurie d a u g e l i u atžvilgių kitokie negu „Ne baigtų sakmių". E s u labai dėkingas savo sūnui A d a m u i T o l k i e n u i už ne įkainojamą pagalbą rengiant ir tvarkant įžangos ir priedo medžiagą, taip pat palengvinant šios knygos kelią į m a n vis dar baugų elektroninį pavidalą.
ĮŽANGA Senųjų dienų Viduržemis T u r i n o personažas mano tėvui b u v o labai svarbus, ir j a m p a v y k o s u k u r t i gyvą ir ryškų T u r i n o vaikystės paveikslą, reikšmingą v i s a m pasakojimui: atšiaurus, nelinkęs į l i n k s mybes, teisingas ir užjaučiantis. Huriną regime judrų, guvų, smagų, o T u r i n o m o t i n a M o r v e n a santūri, išdidi ir narsi; matome, k a i p šaltoje D o r l o m i n o šalyje klostosi gy venimas, jau kupinas baimės, nes Morgotas, dar T u r i n u i negimus, pralaužė A n g b a n d o apgultį. Tačiau v i s a tai v y k o Senosiomis dienomis, Pirmajame pasaulio amžiuje, neįsivaizduojamai tolimais laikais. Šio pasakojimo siekiamos laiko gelmės raiškiai perteiktos „Žiedų V a l d o v o " ištraukoje. Didžiojoje taryboje Rivendele Elrondas kalba apie Paskutinę sąjungą tarp elfų ir žmonių, apie tai, k a i p Antrojo amžiaus pabaigoje, d a u g i a u nei prieš tris tūkstančius metų, b u v o sumuštas Sauronas:
Čia Elrondas stabtelėjo ir atsidusęs kalbėjo toliau. - Šita kariuomenė, jos galia ir vėliavos man priminė Se nuosius Laikus, kai Beleriando kariuomenė, kurioje buvo daug žymių princų ir karių, sugriovė niūriąją Priešo būstinę - Tangorodrimą. Elfai tikėjosi, jog blogis pribaigtas, bet taip nebuvo. - Tu prisimeni? - garsiai nusistebėjo Erodas. - Bet... bet... aš maniau, - sumirksėjo hobitas, kai Elrondas į jį pasižiūrė jo, - jog Gilgelado žlugimas buvo labai seniai. - Tavo tiesa, - rimtai atsakė Elrondas, - bet aš prisimenu dar ir Senuosius Laikus, juk mano tėvas buvo Gondoline gi męs Earendilas, o motina - Elvinga, Dioro duktė ir Lučienos anūkė. Aš mačiau visus tris Viduržemio Amžius, mačiau daug pralaimėjimų ir bevaisių pergalių* Maždaug šeši su puse tūkstantmečio prieš Rivendele susirenkant E l r o n d o tarybai D o r l o m i n e „žiemos l a i k u " gimė Turinas, k a i p užrašyta Beleriando metraštyje, l y d i mas „sielvarto ženklų". Tačiau jo tragišką likimą atskleidžia ne v i e n raiškus charakteris; T u r i n u i b u v o lemta gyventi slegiamam s u n kaus, paslaptingą galią turinčio prakeiksmo - tai M o r g o t o neapykanta kadaise užgulė Huriną, Morveną ir jų v a i k u s , nes H u r i n a s jį niekino ir nepaisė jo valios. Morgotas, vėliau vadintas Juoduoju Priešu, buvęs pagal kilmę „Melkoras, pirmasis ir galingiausiasis iš valarų, viešpatavęs dar prieš pasaulio pradžią" - taip jis paskelbė į nelaisvę p a i m t a m ir pas jį atvestam H u r i n u i . Tuomet, amžiams įsikūnijęs k a i p milžiniškas, didingas, tačiau baisus valdovas Viduržemio
* J. R. R. T o l k i e n . Žiedų V a l d o v a s . I dalis. Žiedo brolija (vertė A. T a p i nas), 2007, p. 237-238.
šiaurės vakaruose, jis nuolat gyveno didžiulėje A n g b a n do tvirtovėje - Geležiniame Pragare: iš tolimiausių kraštų b u v o regėti j u o d i dūmai, kuriais spjaudė ir šiaurės dangų teršė Tangorodrimo - jo aplink Angbandą suverstų k a l nų - viršūnės. Beleriando metraštyje sakoma, k a d „Morgoto vartus n u o Menegroto tilto skyrė net vienas šimtas penkiasdešimt lygų, taip daug, bet vis dėlto labai a r t i " . Čia minimas tiltas, vedęs prie Turiną įsūnijusio elfų karaliaus Tingolo buveinės toli į pietryčius n u o D o r l o m i n o : ją v a d i no Menegrotu, arba Tūkstančio Menių ola. V i s dėlto, įgavęs žemišką pavidalą, Morgotas gyveno kamuojamas baimės. M a n o tėvas apie jį rašė: „Jo p i k t y b e i vis augant, vis plačiau skleidžiant a p l i n k u i sumanytą blo gį per melą ir bjaurius padarus, M o r g o t o galia persiduo davo ir jiems, taip išsisklaidydama, tad jis pats vis labiau l i n k o prie žemės ir vengė rodytis iš savo tamsiųjų požemių." Stai todėl Fingolfinas, didysis N o l d o r i n o elfų kara lius, vienas atjojo prie A n g b a n d o šaukti M o r g o t o į kovą ir suriko prie vartų: „Išeik, karaliau baily, ir kaukis savomis rankomis! Urvų įnami, melagi ir klastūne, besislapstantis už vergų nugarų, išeik! N o r i u išvysti tavo baikštų veidą." Tuomet (kaip pasakojama) „Morgotas pasirodė, juk nega lėjo atmesti tokio iššūkio savo kariūnų akyse". Jis kovė si didžiuoju kūju G r o n d u , kuris s u l i g k i e k v i e n u smūgiu išmušdavo didžiausią duobę, ir suvarė Fingolfiną į žemę; tačiau šis mirdamas persmeigė didžiulę M o r g o t o pėdą, „ir paplūdęs juodas kraujas užliejo Grortdo paliktas duobes; n u o tada Morgotas visiškai užsidarė". Be to, Berenas ir L u čiena, pasivertę v i l k u ir šikšnosparniu, prasibrovė į pačią slapčiausią A n g b a n d o salę, k u r sėdėjo Morgotas; Lučiena jį užkerėjo: „Staiga Morgotas susmuko tarsi nuslinkęs k a l -
vos šlaitas ir nublokštas n u o sosto l i k o gulėti ant pragaro grindų. Geležinė karūna, skardžiai aidėdama, nusirito j a m n u o galvos." Prakeikimas būtybės, k u r i gali pareikšti, k a d „mano sie k i a i tarsi šešėlis užkloja Ardą [Žemę], ir visa, kas joje y r a , lėtai ir neišvengiamai p a s i d u o d a mano v a l i a i " , y r a kas k i t a negu d a u g menkesnių būtybių prakeiksmai ar užmačios. Morgotas nekviečia blogio ar nelaimių H u r i n u i ir jo v a i kams, nesišaukia aukštesniųjų galių pagalbos: jis pats, „Ar dos likimų v a l d o v a s " , k a i p sakė apie save H u r i n u i , ketina sužlugdyti priešą savosios milžino valios jėga. T a d M o r g o tas „kuria" ateitį tiems, kurių nekenčia, ir šitaip kalba H u r i n u i : „Virš visų, k u r i u o s t u m y l i , mano mintis kybos k a i p Lemties debesis i r gramzdins juos į tamsą ir neviltį." H u r i n u i jis sumanė kančią „regėti M o r g o t o a k i m i s " . M a n o tėvas paaiškino, ką tai reiškia: jei kas y r a priverstas žvelgti M o r g o t u i į akis, tas neįtikėtinai akivaizdžiai mato (ar tiesiogiai s u v o k i a per M o r g o t o mintis), k a i p klostosi beribės M o r g o t o piktybės iškraipyti įvykiai. H u r i n a s iš tiesų negalėjo atsikratyti M o r g o t o galios - iš dalies todėl, k a d , pasak m a n o tėvo, mylėjo savo šeimą i r , skatinamas skausmingo n e r i m o dėl jų, siekė apie juos žinoti v i s a , kas įmanoma, k a d ir kokios liūdnos būtų tos žinios. K i t a ver tus, Huriną stūmė jo išdidumas - jis b u v o tikras, k a d n u g a lėjo Morgotą ginče ir k a d pajėgs įveikti jį žvilgsniu ar bent išsaugoti blaivų protą ir atskirti tikrovę n u o piktadarybės. Toks b u v o H u r i n o l i k i m a s per visą T u r i n o gyvenimą n u o tada, k a i šis iškeliavo iš D o r l o m i n o , ir per gyvenimą T u r i n o sesers N i e n o r o s , niekada nemačiusios savo tėvo: sustingus sėdėti aukštose T a n g o r o d r i m o menėse ir jausti vis labiau geliantį kankintojo siunčiamą kartėlį.
Sakmėje apie Turiną, save vadinusį T u r a m b a r u , arba Lemties Šeimininku, M o r g o t o prakeiksmas, regis, s u v o k i a mas k a i p galia, išlaisvinta d a r y t i p i k t a ir ieškanti sau aukų; štai net ir apie parblokštą valarą sakoma, esą jis bijąs, k a d Turinas taip sustiprės, jog senasis prakeikimas nebeteks galios, ir išvengs j a m skirto l i k i m o . Vėliau Nargotronde Turinas nuslėpė savo tikrąjį vardą ir įširdo, k a i G v i n d o r a s jį atskleidė: „Padarei m a n p i k t a , išduodamas mano tikrąjį vardą ir vėl prišaukdamas mano lemtį, nuo kurios slepiuo s i . " K a i p tik G v i n d o r a s papasakojo T u r i n u i apie gandą, sklindantį A n g b a n d e , k u r G v i n d o r u i teko kalėti, esą M o r gotas prakeikė Huriną ir visą jo giminę. Tačiau tuomet jis taip atsiliepė į T u r i n o rūstybę: „Prakeikimą nešioji tu pats, o ne tavo vardas." V i s a m pasakojimui šis planas toks svarbus, k a d tėvas net siūlė j a m kitokį pavadinimą - „Sakmė apie M o r g o t o prakeikimą". Savo požiūrį tėvas atskleidė ir tokiais žo džiais: „Taip baigiasi sakmė apie nelaimingąjį Turiną, apie baisiausia, ką Morgotas padarė žmonėms senovės pasaulyje." Medžiabarzdis, vaikštinėdamas po Fangorno mišką su M e r e ir P i p i n u ant rankų, dainavo jiems apie vietas, kurias pažinojo tolimais laikais, ir apie ten augusius medžius: Pavasarį aš klajojau žaliose Tazarinano pievose. Ak! Kokie puikūs kvapai ir vaizdai Nan-tazarione! Tai puiku - sau tariau. Vasarą aš vaikščiojau po guobynus Oziriande. Ak! Kas galėjo būti geriau už Septynių Ozirio upių muziką! Rudenį aš praleidau Neldoreto bukmedžių giriose.
Ak! Tas auksas, tas kraujas ir lapų dejonės rudenį Taurna-Neldore! Tai daugiau, negu trokšta širdis. Žiemą aš atsidūriau Dortoniono kalvų pušynuose. Ak! Tie vėjai, baltumas ir juodos šakos žiemą Orod-na-Tone! Mano balsas kilo ir skambėjo danguj. Bet dabar šiuos kraštus dengia jūros banga, O aš vaikštau Ambaronėje, Tauremornoje ar Aldalomėj, Savo krašte, Fangorno šaly, Kur šaknys ilgos, O metai tankesni už lapus, Savojoj Tauremornalomėj. * Medžiabarzdžio, „iš žemės gimusiojo, seno k a i p kalnai ento", atmintis siekė iš tiesų toli. Jis atminė senovės miš kus nuostabioje Beleriando šalyje, kurią sunaikino Didžio jo mūšio sumaištis Senųjų dienų pabaigoje. Didžioji jūra išsiliejo ir n u s k a n d i n o visas žemes į vakarus n u o Mėlynųjų kalnų, vadinamų E r e d L u i n u ir Ered L i n d o n u . T a d „Silma riljono" žemėlapis rytuose baigiasi ties šia kalnų grandine, o „Žiedų V a l d o v o " žemėlapyje ji žymi vakarinį kraštą. P a krančių žemės už tų kalnų, tame žemėlapyje pavadintos F o r l i n d o n u ir H a r l i n d o n u (Siaurės L i n d o n u ir Pietų L i n d o nu), y r a visa, kas Trečiajame amžiuje l i k o iš šalies, v a d i n tos ir O z i r i a n d u , Septynių Upių žeme, ir L i n d o n u , kurios guobų miškuose kadaise vaikščiojo Medžiabarzdis. Dar jis vaikščiojo tarp didžiųjų pušų Dortoniono (Pušų že mės) aukštumose, kurias vėliau imta vadinti Taur-nu-Fuinu, * J. R. R. T o l k i e n . Žiedų V a l d o v a s . II dalis. D v i tvirtovės (vertė A. Ta pinas), 2006, p. 70.
arba N a k t i e s giria, k a i Morgotas tą kraštą pavertė „siaubo ir tamsos kerų, klajonių ir nevilties ž e m e " . K i t a d o s M e džiabarzdis b u v o atkeliavęs ir į Neldoretą, toliausiai šiau rėje esantį Doriato mišką, T i n g o l o karalystę. K a i p tik Beleriande ir šiaurinėse žemėse klostėsi k l a i kusis T u r i n o l i k i m a s ; iš tiesų ir Dortonione, ir Doriate, k u r teko vaikštinėti Medžiabarzdžiui, n u t i k o reikšmingiausi T u r i n o g y v e n i m o įvykiai. Jis gimė pasaulyje, k u r viešpa tavo karas, nors paskutinis d i d i s Beleriando mūšis baigėsi, k a i Turinas dar tebebuvo vaikas. L a b a i t r u m p a i paminė s i u , k a i p viskas dėjosi, taip tarsi atsakydamas į pasakojimo m e t u kylančius k l a u s i m u s ir paaiškindamas jame m i n i m a s aplinkybes. Šiaurėje Beleriando siena, regis, ėjo E r e d V e t r i n u , Šešėlių kalnais, už kurių plytėjo H u r i n o kraštas, D o r l o m i n a s , suda rantis H i t l u m o dalį; rytuose Beleriandas tęsėsi i k i Mėlynųjų kalnų papėdės. D a r toliau į rytus driekėsi žemės, kurios re tai m i n i m o s Senųjų dienų istorijoje; tačiau tą istoriją kūru sios tautos atkeliavo iš rytų Mėlynųjų kalnų perėjomis. E l f a i pasirodė žemėje t o l i t o l i rytuose, prie ežero, kurį v a d i n o K u i v i e n e n u , arba Atbundančiu V a n d e n i u ; iš ten juos valarai pašaukė p a l i k t i Viduržemį, keltis per Didžiąją jūrą ir atsikraustyti į „palaimintąją A m a n o karalystę" v a karinėje pasaulio pusėje, dievų žemėje. Paklususius k v i e t i m u i į didįjį žygį n u o K u i v i e n e n o per Viduržemį vedė V a l a Oromė, Medžiotojas, - jie v a d i n t i eldarais, Didžiosios ke lionės elfais, didžiaisiais elfais, atskiriant n u o tų, k u r i e ne p a k l u s o k v i e t i m u i ir k a i p savo žemę bei likimą pasirinko Viduržemį. T a i mažesnieji elfai, arba avariai, neklusnieji. Tačiau ne v i s i eldarai kėlėsi per jūrą, nors ir įveikė Mė l y n u o s i u s kalnus; todėl tie, k u r i e p a s i l i k o Beleriande, v a -
d i n a m i sindarais, arba pilkaisiais elfais. Jų d i d y s i s karalius b u v o Tingolas (kitaip Pilkasis Apsiaustas), valdęs iš M e negroto - Tūkstančio Menių olos Doriate. K a i kurie persikėlusieji per jūrą eldarai nepasiliko valarų žemėje; v i e n a iš jų didžiųjų genčių, n o l d o r a i (išminties saugotojai), grįžo į Viduržemį - juos v a d i n a egzilais. Jų maištui prieš v a l a m s v a d o v a v o Feanoras, U g n i e s D v a s i a , vyriausias sūnus F i n vės, vedusio n o l d o r u s iš K u i v i e n e n o , tačiau tuomet jau m i rūsio. Sį reikšmingiausią elfų istorijos įvykį tėvas t r u m p a i nupasakojo „Žiedų V a l d o v o " priede A : Feanoras buvo žymiausias iš eldarų savo sugebėjimais ir žiniomis, tačiau pats išdidžiausias bei savanaudiškiausias. Jis nukaldino Tris Akmenis, Sumanius, ir pripildė juos Dviejų Medžių, Telperiono ir Laurelino, švytėjimo, kuris davė šviesą valarų žemei. Akmenų geidė Priešas Morgotas. Jis juos pagro bė, sunaikino Medžius ir nusigabeno Silmarilus į Viduržemį, kur saugojo juos savo didžiojoje Tangorodrimo tvirtovėje. Prieš valarų valią Feanoras paliko Palaimintąją Žemę ir išvy ko į tremtį Viduržemyje, išsivedęs didžiąją dalį tautos, nes dėl savo išdidumo tikėjosi jėga atgauti Akmenis iš Morgoto. Vė liau kilo beviltiškas eldarų ir edanų karas prieš Tangorodrimą, kurį jie visiškai pralaimėjo* Feanoras žuvo mūšyje praėjus n e d a u g laiko n u o tada, k a i n o l d o r a i grįžo į Viduržemį, ir jo septyni sūnūs valdė plačias žemes į rytus n u o Beleriando, tarp D o r t o n i o n o (Taur-nu-Fuino) ir Mėlynųjų kalnų; tačiau jų galią pakirto siaubingas Nesuskaitomų Ašarų mūšis, aprašytas „HuriJ. R. R. T o l k i e n . Žiedų V a l d o v a s . III dalis. Karaliaus sugrįžimas (ver tė A. Tapinas), 2006, p. 319.
no v a i k u o s e " , ir n u o tada „Feanoro sūnūs klajojo tarsi vėjo blaškomi l a p a i " . Antrasis Finvės sūnus b u v o Fingolfinas (Feanoro pus brolis), jis b u v o laikomas visų noldorų v a l d o v u . Su savo sūnumi F i n g o n u jis valdė Hitlumą, nusitęsusį j šiaurę ir į vakarus n u o didžiojo E r e d V e t r i n o , Šešėlių k a l n y n o . F i n golfinas gyveno M i t r i m e , prie didžiulio to paties v a r d o ežero, o Fingonas tvarkėsi D o r l o m i n e , pietinėje H i t l u m o pusėje. Jų svarbiausioji tvirtovė b u v o Barad Eitelis (šuli nio Bokštas) prie Eitel Siriono (Siriono Šulinio), k u r Šešėlių kalnų rytiniuose šlaituose pasirodo Siriono upė. Taip T u r i n u i pasakojo Sadoras, senas luošas H u r i n o ir M o r v e n o s tarnas, d a u g metų ten tarnavęs k a r i u . Po Fingolfino mirties dvikovoje su M o r g o t u Fingonas tapo didžiuoju noldorų v a l d o v u . Turinas kartą b u v o jį matęs, k a i šis „su daugeliu savo didžiūnų kirto Dorlominą ir jojo per baltą, sidabru tviskantį N e n Lalaito tiltą". Antrasis Fingolfino sūnus b u v o Turgonas. Iš pradžių, noldorąms grįžus, jis gyveno namuose, v a d i n a m u o s e V i n jamaru, prie jūros, Nevrasto apylinkėse, D o r l o m i n o v a k a ruose; bet jis, n i e k a m neprasitardamas, į rytus n u o Siriono upės, ant kalvos T u m l a d e n o lygumoje, kurią iš visų pusių supo Žiedo k a l n a i , pasistatė slaptą G o n d o l i n o miestą. K a i po daugelio statybos metų G o n d o l i n a s b u v o baigtas, T u r gonas išsikraustė iš Vinjamaro ir su savo žmonėmis - ir noldorais, ir eldarais - įsikūrė G o n d o l i n e ; ištisus šimtme čius elfai saugojo šią įstabaus grožio tvirtovę k a i p didžiau sią paslaptį, jos vienintelio ir gausios sargybos stebimo įėji mo niekas negalėjo rasti, tad joks prašalaitis nepatekdavo v i d u n ; net ir Morgotas nepajėgė sužinoti, k u r tas miestas y r a . T i k prieš Nesuskaitomų Ašarų , ūšį, praėjus d a u g i a u
k a i p trims šimtams penkiasdešimčiai metų po išsikraus t y m o iš Vinjamaro, Turgonas su savo didžia kariuomene žengė už G o n d o l i n o sienų. Trečiasis Finvės sūnus, F i n g o l f i n o b r o l i s ir Feanoro p u s b r o l i s , b u v o F i n a r f i n a s . Jis pats negrįžo į Viduržemį, tačiau jo sūnūs ir duktė a t k e l i a v o d r a u g e su v i s a F i n g o l f i n o ir jo sUnų v i l k s t i n e . V y r i a u s i a s i s F i n a r f i n o sūnus b u v o F i n r o d a s ; pasiekęs Doriatą i r išvydęs M e n e g r o to didybę bei grožį, jis įkūrė požeminį miestą-tvirtovę Nargotrondą, todėl b u v o p r a m i n t a s F e l a g u n d u , nykštu kų k a l b a tai reikštų „olų v i e š p a t s " arba „olų r a u s ė j a s " . N a r g o t r o n d o v a r t a i a t s i d a r y d a v o į gilų slėnį, k u r i u o tekėjo vakarų B e l e r i a n d o upė N a r o g a s , k i r s d a m a aukš tas T a u r - e n - F a r o t o , k i t a i p Aukštutinio Faroto, k a l v a s ; tačiau F i n r o d o žemės siekė t o l i i r plačiai, rytuose i k i S i r i o n o upės, v a k a r u o s e i k i N e n i n g o upės, š i tekėjo i k i j ū ros, k u r stovėjo Eglaresto uostas. Tačiau F i n r o d a s p r a žuvo S a u r o n o , v y r i a u s i o j o M o r g o t o tarno, požemiuose; N a r g o t r o n d o karūną p e r ė m ė antrasis F i n a r f i n o sūnus O r o d r e t a s ; v i s a tai n u t i k o tais metais, k a i D o r l o m i n e gimė T u r i n a s . K i t i d u F i n a r f i n o sūnūs, A n g r o d a s i r A e g n o r a s , b r o l i o F i n r o d o vasalai, g y v e n o D o r t o n i o n e , iškilusiame virš didžiulės A r d g a l e n o l y g u m o s . F i n r o d o sesuo Galadrielė i l g a i g y v e n o Doriate su karaliene M e l i a n e - maja, g a l i n g a d v a s i a , k u r i , t a p u s i žmogaus p a v i d a l o , g y v e n o Be leriando miškuose s u k a r a l i u m i T i n g o l u ; Melianė b u v o Lučienos m o t i n a i r E l r o n d o pramotė. D a r n o l d o r a m s negrįžus iš A m a n o , didžiulės kariaunos užplūdo pietinę Beleriando pusę iš A n g b a n d o , ir tuomet Melianė (kaip parašyta „Silmariljone") „parodė savo galią ir apjuosė
visas tas v a l d a s [Neldoreto miškus ir Regioną] n e r e g i m a šešėlių ir sąmyšio siena: tai b u v o Melianės Juosta, sau ganti, k a d n u o tada niekas neateitų prieš jos ar karaliaus T i n g o l b valią, nebent ateinančiojo galia būtų didesnė už majos Melianės. P a s k u i ši ž e m ė gavo D o r i a t o - T v o r o s žemės - vardą. Šešiasdešimtaisiais metais po noldorų sugrįžimo baigė si i l g a i t r u k u s i taika, nes iš A n g b a n d o atplūdo didžiuliai orkų būriai, tačiau n o l d o r a i juos negailestingai sutriuškin o i r s u n a i k i n o . T a k o v a p a v a d i n t a D a g o r A g l a r e b u , Šlo v i n g u o j u mūšiu; tačiau elfų v a d a i iš tų įvykių pasimokė ir surengė A n g b a n d o apgultį, užtrukusią beveik keturis šimtus metų.
B u v o pasakojama, k a d žmonės (elfai juos v a d i n o ataniais, „antraisiais", ir hildorais, „sekėjais") pasirodė t o l i V i d u r žemio rytuose, besibaigiant Senosioms dienoms; žmonės atėjo į JBeleriandą Ilgosios taikos m e t u , k a i A n g b a n d a s b u v o apsiaustas ir jo vartai užsklęsti, tačiau jie niekada ne kalbėjo apie savo ankstyviausiąją istoriją. Tų pirmųjų Mė l y n u o s i u s kalnus įveikusių žmonių vadas b u v o v a r d u Beoras Senasis; N a r g o t r o n d o k a r a l i u i F i n r o d u i F e l a g u n d u i , k u r i s pirmas susitiko su jais, Beoras pareiškė: „Už mūsų p l y t i tamsa; atsukome jai nugarą ir net m i n t i m i s nenori me tenai grįžti. Mūsų širdys žvelgia vakaruosna, ir t i k i m e , k a d rasime ten šviesą." T a i p pat dar v a i k u i T u r i n u i kalbėjo ir Sadoras, senas H u r i n o tarnas. Bet vėliau pasakota, esą M o r g o t a s , sužinojęs apie pasirodžiusius žmones, p a s k u t i nį kartą išėjo iš A n g b a n d o ir patraukė į rytus; esą p i r m i e j i į Beleriandą atkeliavę žmonės k i l o ir maištavo prieš Tamsią-
ją Galią, o jos tarnai ir tie, k u r i e ją garbino, negailestingai juos engė ir persekiojo. v
Šie žmonės sudarė tris gimines - Beoro, H a d o r o ir H a letės. H u r i n o tėvas G a l d o r a s Aukštasis priklausė H a d o r o g i m i n e i , nes iš tiesų b u v o jo sūnus, bet jo m o t i n a b u v o k i l u s i iš Haletės namų, o žmona M o r v e n a - iš Beoro ir g i m i n i a v o s i su Berenu. Trijų giminių žmonės b u v o edainai (sindariniškas atanių atitikmuo), juos v a d i n o elfų draugais. H a d o r a s gyveno H i t l u m e , karalius Fingolfinas davė jam v a l d y t i Dorlominą; Beoro žmonės įsikūrė Dortonione; H a l e t o giminė tuo m e t u gyveno Bretilio miške. Pasibaigus A n g b a n d o apgulčiai, per kalnus atkeliavo k u o įvairiausių žmonių; juos papras tai v a d i n o rytiečiais; k a i k u r i e m s rytiečiams teko svarbus v a i d m u o T u r i n o istorijoje. A n g b a n d o apgultis s i a u b i n g a i staigiai baigėsi (nors jai b u v o i l g a i ruoštasi) vieną žiemos naktį, praėjus 395 metams n u o tos apsiausties pradžios. M o r g o t a s n u o T a n g o r o d r i m o p a l e i d o ugnies upes, ir didžiulė žole a p a u g u s i A r d g a l e n o l y g u m a , plytėjusi į šiaurę n u o D o r t o n i o n o aukštumos, v i r t o perdžiūvusia i r bevaise d y k r a , n u o tada ją v a d i n o jau k i t a i p - A n f a u g l i t u , arba Dusinančiais Smėliais. Tas pragaištingas išpuolis vadintas D a g o r Bragolachu Staigios Liepsnos mūšiu. Pirmą kartą iš A n g b a n d o išniro Drakonų Tėvas G l a u r u n g a s ir parodė visą savo galią; ne aprėpiamos orkų kariaunos pasileido į pietus; D o r t o n i o n o elfų v a l d o v a i b u v o išžudyti, žuvo ir didžioji Beoro giminės kariūnų dalis. K a r a l i u s Fingolfinas ir jo sūnus Fingonas drauge su H i t l u m o kariais b u v o n u s t u m t i į Eitel Siriono tvirtovę Šešėlių kalnų rytiniame šlaite; ją gindamas, žuvo
H a d o r a s A u k s a g a l v i s . T a d a D o r l o m i n o šeimininku tapo Galdoras, H u r i n o tėvas; Šešėlių kalnų užtvara pastojo ke lią ugnies srautams, tad H i t l u m a s ir D o r l o m i n a s l i k o ne nukariauti. Štai tada, kitais metais po Bragolacho, Fingolfinas, ap imtas nevilties ir įniršio, nujojo prie A n g b a n d o ir iškvietė Morgotą į dvikovą. Po dvejų metų H u r i n a s ir H u o r a s n u keliavo į Gondoliną. D a r po ketverių metų, k a i vėl b u v o puolamas H i t l u m a s , Eitel Siriono tvirtovėje žuvo H u r i n o tėvas Galdoras; ten d a l y v a v o ir Sadoras, jis pats pasakojo T u r i n u i matęs, k a i p H u r i n a s (tuo metu jaunas dvidešimt vienų metų vyras) „perėmė vadovavimą ir valdžią". Praėjus devyneriems metams n u o Staigios Liepsnos mūšio, k a i gimė Turinas, p r i s i m i n i m a i apie visus šiuos įvykius dar tebebuvo ryškūs.
NARN I CHIN HURIN
Sakmė apie Hurino vaikus
H a d o r a s A u k s a g a l v i s valdė edainus ir gerai sutarė su eldarais. Iki pat savo dienų pabaigos jis tarnavo F i n g o l f i n u i , k u r i s skyrė j a m d a u g žemių toje H i t l u m o dalyje, kurią v a d i n o D o r l o m i n u . Jo duktė Gloredelė ištekėjo už H a l d i ro, Bretilio žmonių v a l d o v o H a l m i r o sūnaus; per tą pačią puotą jo sūnus Galdoras Aukštasis vedė Haretę, H a l m i r o dukterį. G a l d o r u i ir Haretei gimė du sūnūs - H u r i n a s ir H u o r a s . H u r i n a s b u v o trejais metais vyresnis, tačiau ūgiu žemes nis už kitus šeimos v y r u s ; šiuo atžvilgiu jis atsigimė į savo motinos giminę, tačiau d a u g i a u v i s k u o b u v o k a i p H a d o ras, jo senelis, stiprus kūnu ir ugningas dvasia. Si kaitra jame niekada n e r i m o , H u r i n a s garsėjo didžiai stipria valia. Iš visų šiaurės žmonių jis daugiausia išmanė apie noldorų reikalus. Jo brolis H u o r a s b u v o aukštas, aukštesnis už v i -
sus edainus, išskyrus tik jo paties sūnų Tuorą, ir eiklus bė gikas; tačiau jei l e n k t y n i a u t i reikėdavo i l g a i i r s u n k i a i , H u rinas namuose atsirasdavo pirmas, nes jis v i e n o d a i greitai bėgo tiek pradžioje, tiek pabaigoje. B r o l i a i be galo vienas kitą mylėjo ir jaunystėje beveik visada būdavo kartu. H u r i n a s vedė Morveną, dukterį Baragundo, sūnaus Bregolo iš Beoro giminės; tad ji artimai g i m i n i a v o s i su Berenu V i e n a r a n k i u . M o r v e n a b u v o tamsių plaukų, aukšta, šviesaus žvilgsnio ir dailaus v e i d o , tad žmonės ją v a d i n o Eledvene, Elfų Gražuole; tačiau ji b u v o išdidi ir gana griež to būdo. Beoro giminės vargai slėgė jai širdį, nes iš D o r t o niono į Dorlominą po Bragolacho ji atvyko k a i p tremtinė. Vyriausiasis H u r i n o i r M o r v e n o s vaikas gavo T u r i n o vardą; jis gimė tais metais, k a i Berenas atkeliavo į Doriatą i r sutiko Lučieną Tinuvielę, Tingolo dukterį. M o r v e n a H u r i n u i pagimdė ir dukterį, jai davė U r v e n o s vardą; tačiau v i s i , k u r i e ją pažinojo per jos trumpą gyvenimą, v a d i n o ją Lalaite, kitaip K v a t o k l e . H u o r a s vedė Rianą, M o r v e n o s pusseserę; ši b u v o duktė Belegundo, Bregolo sūnaus. Rūstus b u v o l i k i m a s , lėmęs jai g i m t i t o k i u l a i k u , nes ji b u v o švelnios širdies ir nemėgo nei medžioklės, nei karo. Didžiausią džiaugsmą jai teikdavo medžiai ir pievų gėlės, ji d a u g d a i n u o d a v o ir pati k u r d a v o dainas. N u o Rianos vestuvių s u H u o r u tebuvo praėję d u mėnesiai, k a i jis su b r o l i u iškeliavo į Nirnaitą Arnoediadą, ir d a u g i a u ji niekada jo nebematė.
Tačiau grįžkime prie H u r i n o ir H u o r o jaunystėje. Pasako jama, k a d pagal to meto šiaurės žmonių papročius G a l d o r o sūnūs kurį laiką gyveno Bretilyje k a i p savo dėdės H a l d i r o
įsūniai. Jie dažnai drauge su Bretilio vyrais traukdavo k a u tis su orkais, k u r i e tuo metu b u v o įnikę puldinėti šiauri nius jų žemių pakraščius. H u r i n a s , nors teturėdamas sep t y n i o l i k a metų, b u v o stiprus, o jaunesnysis H u o r a s ūgiu jau p r i l y g o suaugusiems tos genties v y r a m s . Kartą H u r i n a s ir H u o r a s iškeliavo su žvalgų būriu, ta čiau pateko į orkų pasalą; būrys išsiblaškė, b r o l i u s priešai persekiojo i k i Britiacho brastos. Čia juos būtų sučiupę ar nužudę, jeigu ne U l m o galia, dar tebeviešpatavusi S i r i o no v i l n y s e . K a l b a m a , esą n u o upės p a k i l o rūkas ir paslėpė juos n u o persekiotojų, tad b r o l i a i p a s p r u k o per Britiachą į Dimbarą. T e n jie klajojo, didžiai v a r g d a m i , tarp kalvų p r i e stačių K r i s a i g r i m o sienų, k o l g a l u t i n a i pasimetė toje apgaulingoje žemėje ir nebenumanė, k u r kelias p i r m y n , o k u r atgal. T u o m e t u juos aptiko Torondoras ir pasiuntė du erelius jiems į pagalbą; ereliai pakėlė b r o l i u s ir perne šė per Žiedo k a l n u s į slaptą T u m l a d e n o slėnį, į n i e k a m nežinomą G o n d o l i n o miestą, k u r i o dar n e b u v o matęs joks žmogus. Ten karalius Turgonas, išgirdęs apie brolių kilmę, p r i ėmė juos m a l o n i a i ; juk H a d o r a s b u v o elfų draugas, juo labiau k a d ir U l m a s patarė T u r g o n u i gražiai sutikti tos g i minės sūnus, nes tie žmonės galėtų prireikus suteikti p a galbos. H u r i n a s ir H u o r a s svečiavosi karaliaus namuose vos ne metus. Pasakojama, k a d per tą laiką H u r i n a s , buvęs smalsus ir g u v u s , perprato d a u g elfų išminties, taip pat šį bei tą sužinojo apie karaliaus tikslus ir s u m a n y m u s . T u r gonas labai pamėgo G a l d o r o sūnus ir nuolat su jais šneku čiuodavosi; norėjo l a i k y t i juos G o n d o l i n e iš meilės, ne tik dėl savo įstatymo, k a d joks svetimšalis, elfas ar žmogus, prasibrovęs į Slaptąją karalystę ar pamatęs miestą, negali
iš čia išvykti, k o l karalius nenuspręs atverti savo šalies sie nas ir slaptoji tauta galės pasirodyti. Bet H u r i n a s ir H u o r a s troško grįžti į savo gentį ir d r a u ge su visais kęsti juos ištikusius karą ir sielvartą. Todėl H u rinas tarė T u r g o n u i : - Viešpatie, esame tik m i r t i n g i žmonės, kitokie nei eldarai. Šie gali ištverti ilgus metus, l a u k d a m i mūšio su priešais kurią dieną tolimoje ateityje; tačiau m u m s skirtas laikas trumpas, mūsų v i l t y s ir jėgos greitai vysta. Be to, mes neradome kelio į Gondoliną, iš tiesų visiškai nežino me, k u r stovi šitas miestas, - juk m u s , persigandusius ir priblokštus, malonės užtemdytomis a k i m i s , atnešė pakėlę aukštai į orą. Turgonas išklausė ir prabilo: - K a i p atvykote, taip turite ir išvykti, jei Torondoras leis. Liūdžiu skirdamasis su jumis; tačiau neilgai trukus, kaip tikisi eldarai, galime vėl susitikti. Bet M a i g l i n a s , karaliaus sūnėnas, labai įtakingas asmuo G o n d o l i n e , visiškai nesikrimto, k a d jie išvyksta, nes p a vydėjo jiems karaliaus p a l a n k u m o ir nemėgo nė vieno iš žmonių giminės. Jis tarė H u r i n u i : - Karaliaus malonė didesnė, negu jums atrodo, ir k a i kas galbūt stebėsis, kodėl griežtas įstatymas paminamas dėl dviejų atėjūnų - netikėlių žmonių. Būtų saugiau, jeigu jie neturėtų kito kelio, tik tarnauti m u m s čia i k i g y v e n i m o pabaigos. - Karaliaus malonė iš tiesų d i d i , - atsiliepė H u r i n a s , bet jeigu mūsų žodžio nepakanka, tuomet duosime tau priesaiką. Ir broliai prisiekė niekada neatskleisti Turgono sumany mų ir l a i k y t i paslaptyje visa, ką matė jo karalystėje. Tada at-
sisveikino, nakties tamsoje atskridę ereliai juos pakėlė ir n u nešė, o dar prieš aušrą nuleido ant žemės Dorlomine. G e n tainiai be galo nudžiugo, juos išvydę, nes žygūnai iš Bretilio b u v o pranešę, k a d jie pražuvo. Tačiau broliai net ir tėvui neprasitarė, k u r jiems teko būti, tepasakė, k a d tyruose juos išgelbėjo ereliai, kurie parnešė namo. Bet Galdoras tarė: - Ar visus metus gyvenote tyruose? O gal ereliai p r i glaudė jus savo lizduose? Bet juk turėjote valgio ir puikių apdarų, grįžtate k a i p k o k i e jauni karalaičiai, o ne miškuose paklydę valkatos. - Tėve, tegu pakaks, k a d grįžome, - pasakė H u r i n a s , nes tai b u v o m u m s leista tik davus tylos priesaiką. Ta prie saika mus ir saisto. Galdoras liovėsi klausinėjęs, tačiau ir jis, ir daugelis kitų nuspėjo tiesą: ir priesaika, ir ereliai rodo, k a d čia neapsieita be Turgono, galvojo žmonės. Dienos slinko, ir M o r g o t o baimės šešėlis vis augo. Bet k e t u r i šimtai šešiasdešimt devintaisiais metais n u o n o l d o rų sugrįžimo į Viduržemį elfams ir žmonėms sužibo viltis. M a t p a s k l i d o gandas apie Bereno ir Lučienos žygdarbius, apie tai, k a i p jie užtraukė gėdą M o r g o t u i stačiai jo paties soste; k a i kas sakė, esą Berenas ir Lučiena tebėra g y v i arba sugrįžę iš mirusiųjų. N e g a n a to, tais metais b u v o baigti d i dieji M a i d r o s o pasirengimai, eldarai ir edainai vėl kaupė jėgas, tad p a v y k o pristabdyti Morgotą ir išvyti orkus iš Beleriando. Tuomet k a i kas prabilo apie artėjančias perga les, apie būtinumą atsiteisti už Bragolacho mūšį, apie tai, k a d M a i d r o s a s privalėtų vesti jungtinius būrius, užspeisti Morgotą į požemius ir užversti įėjimą į Angbandą. Tačiau išmintingesnieji tebedvejojo b a i m i n d a m i e s i , k a d M a i d r o s a s per anksti atskleidė savo augančią stiprybę ir
M o r g o t u i pakaks laiko pasiruošti. „ A n g b a n d e visada rasis k o k i a nauja, žmonių ir elfų nenuspėjama piktadarystė", kalbėjo jie. Ir tų metų rudenį, patvirtindamas jų žodžius, iš šiaurės švininiu d a n g u m i atūžė pragaištingas vėjas. Jį p a v a d i n o P i k t u o j u Gūsiu, nes nešė užkratą: šiaurės žemėse, besiribojančiose su A n f a u g l i t u , daugelis tą rudenį apsirgo ir mirė, d i d u m a mirusiųjų b u v o žmonių šeimų v a i k a i ir jaunuoliai. Tais metais H u r i n o sūnus T u r i n a s tebuvo penkerių, o jo seseriai U r v e n a i pavasarį s u k a k o treji. K a i U r v e n a bėgiodavo p o pievas, jos p l a u k a i geltonuodavo l y g l e l i jos žolėje, juokas aidėdavo tarsi čiurlenimas to sraunaus u p e l i u k o , k u r i s l i n k s m a i gurgėjo n u o kalnų šalia jos tėvo n a m o . Upelį v a d i n o N e n L a l a i t u , i r v i s i namiškiai tuo p a čiu v a r d u šaukdavo mergaitę, o jų širdys džiaugėsi regint ją šalia. Tačiau Turiną v i s i mylėjo mažiau. Jo p l a u k a i b u v o tam sūs k a i p ir motinos; atrodė panašus į motiną ir būdu - ne i t i n linksmas, mažakalbis, nors kalbėti išmoko anksti ir net atrodė vyresnis negu iš tikrųjų. Turinas i l g a i p r i s i m i n d a v o skriaudą ar patyčias; turėjo ir tėvo ugnies, kartais būdavo ūmus ir smarkus. Bet greitai p a s i d u o d a v o gailesčiui, dėl k o k i o g y v o padaro kančios ar skausmo neretai p r a v i r k d a v o ; tuo taip pat panėšėjo į tėvą, nes M o r v e n a b u v o rūsti ir sau, ir kitiems. Motiną Turinas mylėjo, nes ji su juo kalbė jo aiškiai ir suprantamai, o tėvą m a t y d a v o mažai, nes šis dažnai ir i l g a m išvykdavo su F i n g o n o būriu, saugančiu H i t l u m o sienas rytuose; k a i tėvas grįždavo, jo greitakalbė, p i l n a keistų žodžių, gestų ir užuominų, Turiną trikdė, jis i m d a v o varžytis. T o k i u m e t u visą širdies šilumą jis skir d a v o seseriai Lalaitei; bet žaisdavo su ja retai, labiau mėgo
nepastebimai ją saugoti, žiūrėti į ją pievoje ar po medžiais, dainuojančią dainas, edainų vaikų sudėtas senovėje, k a i elfų kalba dar b u v o g y v a jų lūpose. - Graži mūsų Lalaitė n e l y g elfų v a i k u t i s , - kartą tarė H u r i n a s M o r v e n a i , - tik trumpesnio amžiaus, deja! Bet gal net dar dailesnė, o gal ir brangesnė. Turinas, šitai išgirdęs, susimąstė, bet negalėjo šių žo džių suprasti. N i e k a d a n e b u v o matęs elfų vaikų. Jo tėvo žemėse tuo m e t u negyveno nė vienas eldaras, o juos regėti j a m teko tik vieną sykį, k a i karalius Fingonas su daugybe didžiūnų kirto Dorlominą ir jojo per baltą, s i d a b r u t v i s k a n tį N e n Lalaito tiltą. Tačiau tėvo žodžiai pasitvirtino, dar nesibaigus me tams. Iki D o r l o m i n o atsklido Piktasis Gūsis, Turinas s u sirgo ir i l g a i gulėjo apimtas karštligės, kamuojamas s u n kių sapnų. K a i pasveiko, - nes tokia b u v o lemtis ir jame glūdinti gyvybės jėga, - Turinas pasiteiravo apie Lalaitę. Auklė atsakė: - H u r i n o sūnau, n i e k a d a d a u g i a u neminėk Lalaitės; ta čiau apie savo seserį Urveną p r i v a l a i klausti motinos. K a i M o r v e n a atėjo pas jį, Turinas jai tarė: - Jau nebesergu ir n o r i u p a m a t y t i Urveną; kodėl nega l i u v a d i n t i jos Lalaite? - Todėl, k a d U r v e n a mirė, ir šiuose namuose juokas n u tilo, - atsakė M o r v e n a . - Tačiau t u , M o r v e n o s sūnau, esi gyvas; gyvas ir priešas, šitai m u m s padaręs. Ji nesistengė guosti nei savęs, n e i T u r i n o , sielvartą p r i ėmė tylia ir šalta širdimi. H u r i n a s gedėjo atvirai; paėmęs arfą, norėjo savo aimanas sudėti į dainą, tačiau nepajėgė, tad sulaužė arfą; išeidamas l a u k a n , iškėlė ranką į šiaurę ir sušuko:
- Viduržemio niekintojau, k a d galėčiau sutikti tave akis į akį ir išniekinti taip, k a i p mano valdovas Fingolfinas! Naktį, likęs vienas, Turinas graudžiai v e r k d a v o , tačiau prie M o r v e n o s niekada daugiau neminėjo sesers v a r d o . Tuo metu jis turėjo vienintelį draugą, k u r i a m pasakodavo apie savo sielvartą ir tuštumą namuose. Tas draugas b u v o v a r d u Sadoras, H u r i n o tarnas, luošas ir menkas žmogelis. Kadaise jis k i r s d a v o medžius girioje, ir kartą, n e v y k u s i a i užsimojęs ar nesuvaldęs k i r v i o , nusikirto sau pėdą; sužalo toji koja s u n y k o , todėl Turinas šaukdavo jį L a b a d a l u , arba Šokliu, bet Sadoras dėl tokio vardo n e p y k d a v o , nes taip sugalvota b u v o ne iš paniekos, o iš gailesčio. Sadoras d i r b davo ūkyje, g a m i n d a v o ar taisydavo menkaverčius na muose reikalingus daiktus, nes mokėjo medžio darbų. Jei ko p r i r e i k d a v o , Turinas, tausodamas Sadoro koją, atneš davo; retkarčiais, n i e k a m nematant, nutverdavo kokį įran kį ar medienos gabalą, k u r i s , jo nuomone, galėjo praversti d r a u g u i , ir paslapčia nešdavo Sadorui. Šis nusišypsodavo, bet paragindavo grąžinti dovanas; „Duok negailėdamas, bet tik tai, kas tavo", - sakydavo jis. K a i p įmanydamas stengėsi atsidėkoti už malonų v a i k o elgesį ir droždavo jam žmonių ir žvėrių statulėles; bet labiausiai T u r i n u i patik davo Sadoro pasakojimai, nes Bragolacho laikais Sadoras b u v o dar jaunas ir dabar mėgo šnekėti apie tas trumpas dienas i k i savo nelaimės, k o l tebegyveno k a i p tikras svei kas vyras. - Sako, tai b u v o d i d i s mūšis, H u r i n o sūnau. M a n e p a šaukė iš darbų miške, nes tais metais labai reikėjo žmonių. Bet Bragolache n e b u v a u , gal ten būčiau garbingiau tapęs luošiu. A t v y k o m e tenai per vėlai, m u m s l i k o tik parga-
benti senojo p o n o H a d o r o kūną, jis krito gindamas karalių Fingolfiną. P a s k u i tapau k a r i u , d a u g metų p r a l e i d a u Eitel Sirione, didžiojoje elfų karalių tvirtovėje. Bent dabar taip atrodo, juk vėlesniais nykiais metais mažai n u t i k o y p a t i n gesnių dalykų. B u v a u Eitel Sirione, k a i Juodasis K a r a l i u s jį užpuolė, ir G a l d o r a s , tavo tėvo tėvas, ten v a d o v a v o k a raliaus v a r d u . Per tą puolimą jį nužudė; regėjau, k a i p tavo tėvas perėmė ir valdžią, ir vadovavimą, nors tik v i s a i nesen i a i b u v o pritapęs prie vyrų. Žmonės pasakojo, k a d jo sie loje nuolat liepsnojanti ugnis kaitino rankoje laikomą k a laviją. S e k d a m i j a m iš paskos, išvijome orkus į dykumą, ir n u o tos dienos i k i šiol jie nedrįsta net pasirodyti. Deja! Mū šių troškimą patenkinau, nes p a k a n k a m a i mačiau pralieto kraujo ir žaizdų, ir mane išleido atgal į mišką, k u r i o labai ilgėjausi. Bet ten patyriau nelaimę; gali būti, k a d žmogus sprukdamas n u o savo baimės tik t r u m p e s n i u k e l i u skuba jos pasitikti. Šitaip Sadoras kalbėdavo su T u r i n u , k a i šis paaugo; Turinas jau užduodavo d a u g klausimų, į k u r i u o s Sadoras s u n k i a i rasdavo ką atsakyti, todėl pats sau galvodavo, k a d l a v i n i m o turėtų imtis artimesni giminaičiai. Vieną dieną Turinas jam tarė: - Ar Lalaitė iš tiesų b u v o panaši į elfų vaikutį, k a i p sakė tėvas? Ir ką jis turėjo galvoje sakydamas, k a d ji trumpesnio amžiaus? - L a b a i panaši, - atsakė Sadoras, - nes ankstyvais me tais žmonių ir elfų v a i k a i atrodo labai panašūs. Bet žmonių v a i k a i auga sparčiau, ir jų jaunystė greitai prabėga; toks jau mūsų l i k i m a s . Turinas vėl klausė:
- K a s y r a likimas? - N a , apie žmonių likimą turėtum klausti išmintinges nių už Labadalą. Tačiau visiems a k i v a i z d u , k a d mes greitai nuvargstame ir mirštame, o dėl nelaimių daugelis pasitin ka mirtį dar anksčiau. T u o tarpu elfai nenuvargsta, jie ne miršta, nebent būtų labai sunkiai sužeisti. Tokias žaizdas ir ligas, n u o kurių žmonės žūva, elfams galima išgydyti. K a i kas sako, k a d jie sugrįžta net ir tada, k a i jų kūnai būna visiškai sudarkyti. M u m s y r a kitaip. - V a d i n a s i , Lalaitė negrįš? - paklausė Turinas. - K u r ji išėjo? - Negrįš, - tarė Sadoras. - Tačiau k u r ji išėjo, nežino joks žmogus. Bent jau aš nežinau. - Ar taip b u v o visados? O gal turime kentėti dėl k o k i o nedoro karaliaus p r a k e i k i m o , gal toks likimas kažkieno siųstas, k a i p Piktasis Gūsis? - Nežinau. Už mūsų - aklina tamsa, iš ten m u s pasiekia vos kelios sakmės. Galbūt mūsų tėvų tėvai galėjo ką nors pasakyti, bet nepasakė. Pamiršti net jų v a r d a i . K a l n a i s k i ria mus n u o to g y v e n i m o , kurį jie ten p a l i k o , bėgdami n u o nežinia k o . - Ar jie bijojo? - paklausė Turinas. - Galbūt, - atsakė Sadoras. - G a l bėgome n u o Tamsos, bet atkeliavę ją radome jau čia, o toliau nebėra k u r bėgti, tik į jūrą. - M e s daugiau nebebijome, - tarė Turinas, - bent jau ne v i s i . M a n o tėvas nebijo, ir aš nebijosiu; o jei ir bijosiu, tai neparodysiu, kaip mano motina. Tuomet Sadorui pasirodė, k a d T u r i n o žvilgsnis jau ne vaikiškas, ir jis pagalvojo: „Guviam p r o t u i sielvartas - tar si galąstuvas." Bet garsiai pasakė:
- H u r i n o ir M o r v e n o s sūnau, L a b a d a l u i s u n k u nuspėti, k a i p elgsis tavoji širdis; bet retai ir tik nedaugeliui tu at skleisi, kas joje y r a iš tiesų. T a i išgirdęs, Turinas atsiliepė: - T i k r i a u s i a i geriau nekalbėti apie tai, ko geidi, jei nega li to turėti. Bet aš, Labadalai, norėčiau būti vienas iš eldarų. Tada Lalaitė galbūt sugrįžtų, ir aš jos sulaukčiau, net jeigu jos i l g a i nebūtų. K a i tik būsiu tinkamas, eisiu k a r i u pas elfų karalių, k a i p t u , Labadalai. - Iš jų g a l i m a d a u g sužinoti, - tarė Sadoras atsidus damas. - Jie puikūs ir nuostabūs, t u r i galią p a t r a u k t i žmonių širdis. V i s dėlto kartais svarstau, ar nebūtų buvę geriau, jeigu n i e k a d a nebūtume jų sutikę ir g y v e n t u m e k u k l i a u . Juk jų išmintis šaknimis siekia senovę, jie išdi dūs ir ištvermingi. Jų šviesoje mes n u b l a n k s t a m e arba degame per s m a r k i a liepsna, ir mūsų l i k i m a s slegia m u s sunkiau. - Bet mano tėvas juos m y l i , - nesutiko Turinas, - be jų g y v e n t i j a m nėra smagu. Jis sako, k a d iš elfų išmokome beveik visa, ką žinome, ir tapome kilnesni; dar tėvas sako, k a d neseniai per kalnus atsikraustę žmonės neką geresni už orkus. - T a i tiesa, - pritarė Sadoras, - bent jau kalbant apie k a i k u r i u o s iš mūsų. Tačiau k o p t i aukštyn reiškia vargą ir k a n čią, tuo tarpu iš aukštybių lengva k r i s t i labai žemai.
T u r i n u i tada b u v o beveik aštuoneri metai; slinko tų nepa mirštamų metų gvairono mėnuo, k a i p skaičiavo edainai. Tarp vyresniųjų jau sklido gandai apie didį ginklų ruoši mą, nors Turinas apie tai nieko negirdėjo; tačiau jis paste-
bėjo, k a d tėvas dažnai įdėmiai pažvelgia į jį - taip žmogus žiūri į ką brangaus, su k u o teks skirtis. H u r i n a s , pažindamas M o r v e n o s drąsą, būdamas tikras, k a d ji niekada neplepa per d a u g , dabar dažnai kalbėdavo su ja apie elfų karalių s u m a n y m u s ir apie tai, kas galėtų n u t i k t i , jeigu jie pasisektų ar žlugtų. H u r i n o širdis v i l t i n g a i spurdėjo, jis visiškai nesibaimino dėl mūšio baigties, nes b u v o tikras, k a d jokia jėga Viduržemyje nesugebės įveik ti eldarų galios ir didybės. „Jie regėjo vakaruose Šviesą, sakė jis, - ir galų gale Tamsa turės s p r u k t i , išvydusi jų v e i d u s . " M o r v e n a jam neprieštaravo: juk greta H u r i n o viltis visuomet atrodydavo tikresnė. Tačiau ir jos giminėje b u v o išmanančiųjų elfų išmintį, tad ji tarė sau: „Argi jie nepasitraukė n u o Šviesos, ar nėra n u o jos atskirti? G a l i būti, k a d Vakarų Viešpačiai išmetė juos iš savo minčių. K a i p tada net ir vyresniųjų v a i k a i pajėgtų įveikti vieną iš Galių?" H u r i n o Taliono, atrodė, neslegia nė menkiausias tokių abejonių šešėlis. Tačiau vieną tų metų pavasario rytą jis n u b u d o apsunkęs po neramaus miego, ir tą dieną jo giedrą būdą užtemdė debesis. Vakare jis netikėtai tarė: - K a i mane pašauks, M o r v e n a Eledvene, tavo globo je liks H a d o r o giminės paveldėtojas. Žmonių gyvenimas trumpas, jis kupinas grėsmingų atsitiktinumų net ir taikos metu. - Taip b u v o visados, - atsiliepė M o r v e n a . - Tačiau ką reiškia tavo žodžiai? - Be abejo, apdairumą, - atsakė H u r i n a s , bet vis dėlto v
atrodė sunerimęs. - Žvelgiant į priekį, reikia suprasti ir kita - gyvenimas neliks toks, koks y r a dabar. Susirėmimas bus d i d i s , ir vienai pusei teks kristi žemiau, negu stovi da-
bar. Jei griūtų elfų karaliai, edainams ateitų sunkus laikai. v
M e s gyvename arčiausiai priešo. Si žemė gali patekti jo v a l džion. Bet jeigu reikalai pakryptų į bloga, aš tau nesakysiu: „Nebijok!" N e s tu bijai to, ko dera bijoti, ir d a u g i a u nieko, ir baimė tavęs netrikdo. Tačiau sakau: „Nelauk!" Grįšiu pas tave, k a i tik galėsiu, bet nelauk! K e l i a u k į pietus k a i p įmanydama greičiau - jei l i k s i u gyvas, atjosiu iš paskos ir surasiu tave, nors tektų apieškoti visą Beleriandą. - Beleriando platybėse nėra n a m ų bėgliams, - pratarė M o r v e n a . - K u r turėčiau bėgti, k u r i u o s p a s i i m t i su savi mi - kelis ar daugelį? H u r i n a s valandėlę patylėjo mąstydamas. - Bretilyje gyvena mano motinos giminė, - pasakė jis. Erelio skrydžiu i k i ten bus gal trisdešimt lygų. - Jeigu iš tiesų ateitų tokie baisūs l a i k a i , kokios pagal bos galėtum tikėtis iš žmonių? - tarė M o r v e n a . - Beoro g i minė žlugusi. Jei kristų ir didžioji H a d o r o giminė, į k o k i u s plyšius tektų įsirausti mažutei Haletės genčiai? - Į tuos, k u r i u o s pajėgs rasti, - atsakė H u r i n a s . - Bet neabejok jų narsa, nors jie negausūs ir n e m o k y t i . K u r dar galėtų būti viltis? - N e k a l b i apie Gondoliną, - pratarė M o r v e n a . - N e , tas vardas niekada nenusprūdo m a n n u o lūpų, atsiliepė H u r i n a s . - Tačiau tiesa tai, ką esi n u g i r d u s i : b u v a u tenai. Bet dabar sakau tau atvirai, k a i p dar n i e k a m ne sakiau ir nesakysiu: nežinau, k u r stovi tas miestas. - Bet juk n u m a n a i i r , ko gero, n u m a n a i gana aiškiai, tarė M o r v e n a . - Galbūt, - pasakė H u r i n a s . - N e g a l i u to atskleisti net ir tau, nebent pats Turgonas atleistų mane n u o priesaikos.
Todėl v e l t u i ieškotum to miesto. N e t jei, savo gėdai, ir p r a bilčiau, geriausia, ką rastum, būtų uždaryti vartai. Jeigu Turgonas neišsiruoš į karą (bet apie tai nieko negirdėti ir niekas šito nesitiki), jokia būtybė tenai neįeis. - V a d i n a s i , jei tavo gimine negalima p a s i k l i a u t i , o tavo draugai tavęs atsižadės, - prabilo M o r v e n a , - p r i v a l a u p a sirūpinti s a v i m i pati. Todėl m a n k y l a mintis apie Doriatą. - V i s a d a taikai aukštai, - atsakė H u r i n a s . - Ar sakai, k a d per aukštai? - paklausė M o r v e n a . - T a čiau m a n a u , k a d iš visų gynybos įtvirtinimų Melianės Juosta kris paskutinė; ir Doriate niekas neniekins Beoro giminės. A r g i nesu dabar karaliaus giminaitė? Juk Berenas - Barahiro sūnus ir Bregoro anūkas; jo anūkas b u v o ir mano tėvas. - M a n o širdis nelinksta prie Tingolo, - tarė H u r i n a s . Jis niekaip neparems karaliaus Fingono; ir negaliu apsa k y t i , koks šešėlis užgula mano sielą, k a i girdžiu m i n i n t Doriatą. - Išgirdus Bretilio vardą, sunkumas prislegia ir mano širdį, - atsakė M o r v e n a . Staiga H u r i n a s nusijuokė ir pasakė: - Štai sėdime ginčydamiesi dėl dalykų, k u r i e m u m s v i siškai nepasiekiami, ir iš sapnų atslenkančių šešėlių. R e i k a l a i nesiklostys taip prastai, o jeigu vis dėlto taip atsitik tų, visiškai pasitikėsiu tavo drąsa ir s u m a n u m u . T u o m e t d a r y k tai, ką lieps širdis, tik nedelsk. O jeigu pasiektume savo tikslą, elfų k a r a l i a i pasiryžę grąžinti visas Beoro giminės žemes jo paveldėtojui; tas paveldėtojas - tai t u , M o r v e n a , Baragundo duktė. Tada v a l d y t u m e didžiausius plotus, ir mūsų sūnui tektų nuostabus p a l i k i m a s . Išnykus
p i k t y b e i šiaurėje, jis taptų didžiai turtingas ir būtų žmo nių karalius. - H u r i n a i Talionai, - tarė M o r v e n a , - dabar labiau tinka pasakyti: tu žvelgi labai aukštai, o aš bijau žemai kristi. - Nebūtina bijoti to, kas blogiausia, - atsakė H u r i n a s . Tą naktį T u r i n u i pro miegus pasirodė, k a d tėvas ir m o tina stovi prie jo lovos ir, pasišviesdami žvakėmis, žiūri į jį; tačiau jų veidų neįžiūrėjo.
T u r i n o gimtadienio rytą H u r i n a s įteikė sūnui dovaną - elfų nukaltą peilį, jo kriaunos ir makštis b u v o sidabro ir juodos spalvos. Tėvas tarė: - H a d o r o giminės paveldėtojau, štai tavo šios dienos dovana. Tačiau būk atsargus! Ašmenys aštrūs, ir plienas tarnauja tik tam, kas m o k a jį v a l d y t i . Sis peilis kirs tavo ranką l y g i a i taip pat lengvai, k a i p ir ką kita. - Užkėlęs T u riną ant stalo, pabučiavo ir pasakė: - Jau praaugai mane, M o r v e n o s sūnau; netrukus ir ne ant stalo stovėdamas būsi toks pat aukštas. Tuomet daugelis vengs tavo ašmenų. Turinas išbėgo iš kambario ir vienas patraukė šalin, širdyje jausdamas šilumą, kokią nušvitusi saulė skleidžia šaltai žemei, sujudindama joje visa, kas gyva. Jis kartojo sau tėvo žodžius - H a d o r o giminės paveldėtojas; bet čia pat prisiminė ir kitus žodžius: d u o k negailėdamas, bet tik tai, kas tavo. Jis nuėjo pas Sadorą ir sušuko: - Labadalai, šiandien mano g i m i m o diena, H a d o r o g i minės paveldėtojo g i m i m o diena. Sią dieną atnešiau tau dovaną. Štai peilis, k a i p tik toks, k o k i o tau reikia; jis pjaus ką tik panorėsi, ir k u o ploniausiai.
Sadoras s u n e r i m o , nes gerai žinojo, k a d T u r i n a s pats šiandien gavo tą peilį; tačiau p a g a l žmonių papročius b u v o įžeidimas atsisakyti gera v a l i a d u o d a m o s d o v a n o s , n e s v a r b u , k i e n o r a n k a ją teikia. Ir jis r i m t a i tarė T u r i n u i : - E s i iš dosnios giminės, T u r i n a i , H u r i n o sūnau. N i e k o n e n u v e i k i a u , kas prilygtų tavo d o v a n a i , ir negaliu tikėtis n u v e i k t i ką geriau per m a n dar likusias dienas, tačiau p a d a r y s i u visa, ką tik įstengsiu. - Ištraukęs peilį iš makšties, Sadoras pridūrė: - Tai t i k r a i d i d i d o v a n a - elfų plieno aš menys. K a i p seniai n e b u v a u tokių laikęs rankoje. H u r i n a s netrukus pastebėjo, k a d Turinas nenešioja p e i l i o , ir pasiteiravo, ar dėl ano įspėjimo nepradėjęs jo bijoti. Turinas atsakė: - N e , bet atidaviau jį medkirčiui S a d o r u i . - Ar n i e k i n i tėvo dovaną? - paklausė M o r v e n a . Turinas vėl atsakė: - N e , tačiau aš m y l i u Sadorą ir m a n jo gaila. Tada prabilo H u r i n a s : - T u r i n a i , tu padovanojai tris dalykus, ir v i s i b u v o tavo paties: meilė, gailestis ir peilis, šis - iš jų pats menkiausias. - Bet kažin ar Sadoras nusipelno tokių dovanų, - tarė M o r v e n a . - Pats susižalojo per nemokšiškumą, dirba lėtai, nes d a u g laiko gaišta su visokiais mažmožiais. - V i s dėlto pagailėk jo, - atsiliepė H u r i n a s . - Sąžininga ranka ir ištikima širdis gali kirsti pro šalį, bet žala gal pasi rodys didesnė n e g u nedraugo darbas. - Tačiau dabar t u r i s u l a u k t i kitų ašmenų, - pasakė M o r vena. - Tuomet d o v a n a bus tikra, ir n u o tavęs paties. Šiaip ar taip, Turinas pastebėjo, k a d n u o tada su Sadoru b u v o elgiamasi m a l o n i a u , jį paskyrė d a r y t i didelį krėslą v a l d o v u i sėdėti menėje.
*** Vieną skaistų lotrono mėnesio rytą Turiną p a b u d i n o stai ga nuskardėję trimitai. Išbėgęs prie durų, pamatė kieme didžiausią būrį pėsčių ir raitų vyrų, v i s i b u v o g i n k l u o t i , pasiruošę žygiuoti į karą. Čia pat sukosi ir H u r i n a s , jis k a l bėjo su vyrais ir davė jiems n u r o d y m u s ; Turinas sužinojo, k a d jie tądien išsiruošė į B a r a d Eitelį. K i e m e susirinko H u rino sargybiniai ir jo dvaro v y r a i , ir iš apylinkių v i s i b u v o sušaukti. K a i k u r i e jau b u v o išvykę su H u o r u , T u r i n o tėvo b r o l i u . Daugelis kitų turėjo prisidėti prie D o r l o m i n o v a l d o v o p a k e l i u i ir su jo vėliava keliauti į didžiąją karaliaus santalką. M o r v e n a be ašarų palinkėjo H u r i n u i laimės. Ji tarė: - Saugosiu tai, ką p a l i e k i mano globai - ir kas y r a , ir kas bus. H u r i n a s jai atsakė: - L i k sveika, D o r l o m i n o valdove. Išjojame su didesne v i l t i m i negu kada anksčiau. Tikėkimės, k a d šį viduržiemį šventė bus smagesnė nei ankstesniais metais, o po jos ateis pavasaris, ir jo nelydės jokia baimė! T a d a jis kilstelėjo Turiną sau i k i peties ir šūktelėjo vyrams: - Tegu H a d o r o giminės paveldėtojas išvysta, k a i p b l i z ga jūsų kalavijai! Ir sutvisko saulė, atsispindėjusi n u o penkiasdešimties ašmenų, ir nuaidėjo per kiemą šiaurės edainų karo šūkis: Lacho kalad! Drego mornl Teliepsnoja šviesa! Teišnyksta naktis!
Tuomet pagaliau H u r i n a s šoko į balną, suplevėsavo jo auk su siuvinėta vėliava ir ryto ore vėl nuaidėjo trimitai; taip H u r i n a s Talionas išjojo į Nirnaitą Arnoediadą. M o r v e n a ir Turinas sustingę stovėjo prie durų, k o l vėjyje nuskambėjo vienišo rago balsas: tai H u r i n a s perjojo kalvos viršūnę, už kurios jau nebematė savo namų.
II S K Y R I U S
NESUSKAITOMŲ AŠARŲ MŪŠIS
D a u g dar tebedainuoja elfai dainų ir d a u g tebeseka sakmių apie Nirnaitą Arnoediadą, Nesuskaitomų Ašarų mūšį, k u riame krito Fingonas ir n u v y t o eldarų žiedas. Visų jų iš k l a u s y t i nepakaktų ir ištiso žmogaus g y v e n i m o . Todėl čia pasakosiu tik apie tai, kas paveikė H a d o r o giminės ir H u r i n o Tvirtojo vaikų likimą. Ilgai kaupęs visas turimas jėgas, M a i d r o s a s paskyrė dieną - V i d u r v a s a r i o rytą. Tą dieną eldarų trimitai pasvei k i n o tekančią saulę, ir rytuose iškilo Feanoro sūnų vėliava, vakaruose - noldorų karaliaus F i n g o n o ženklas. Fingonas pažvelgė n u o Eitel Siriono sienų - jo p u l k a i b u v o išsidėstę lomose ir miškuose į rytus n u o E r e d V e t r i no, gerai pasislėpę n u o Priešo akių, tačiau karalius žinojo, k a d ta kariuomenė labai didelė. Čia susirinko v i s i H i t l u mo n o l d o r a i , prie jų prisidėjo d a u g elfų iš Falaso ir N a r g o -
trondo; atvyko ir didžios žmonių pajėgos. Dešinėje įsikūrė D o r l o m i n o būriai, juose - ir narsieji brolių H u r i n o ir H u o ro kariai; drauge su jais atžygiavo ir jų gentainis H a l d i r a s iš Bretilio su daugybe girios gyventojų. Tada Fingonas atsigręžė į rytus, ir jo skvarbios elfo akys tolumoje įžiūrėjo kylančias dulkes ir jose tarsi žvaigždės rūke žibantį plieną - tai M a i d r o s a s pajudėjo p i r m y n . F i n gonas nudžiugo. Tada žvilgtelėjo l i n k T a n g o r o d r i m o - ten kybojo tamsus debesis, o viršūnės spjaudė juodus dūmus; Fingonas suprato, k a d M o r g o t o rūstybė liepsnoja ir jų iš šūkis bus priimtas; jo širdį užgulė abejonės šešėlis. Bet tą akimirką pasigirdo šūksmai, tarsi vėjo šuoras lekiantys n u o vieno slėnio prie kito; ir elfai, ir žmonės balsu reiškė nuostabą ir džiaugsmą, nes su savo kariuomene pasirodė Turgonas; jis nebuvo kviestas, jo nelaukta ir nesitikėta, bet jis atvėrė G o n d o l i n o vartus ir atžygiavo su dešimčia tūks tančių stiprių, šarvais blyksinčių karių, ginkluotų ilgais kalavijais ir l y g miškas pasišiaušusiomis ietimis. Fingonas išgirdo toli aidintį didįjį Turgono trimitą, ir šešėlis atsi traukė, širdis suspurdėjo iš džiaugsmo; Fingonas garsiai sušuko: - Mtulie'n aurel Aija Eldalie ar Atanatarni, utulie'n aure! Lemtingoji diena atėjo! Laikykitės, eldarų ir žmonių tėvų gentys, lemtingoji diena atėjo! Ir v i s i , kas išgirdo jo galingą balsą ataidint kalvose, at siliepė šūksmu: - Auta i lome! N a k t i s traukiasi! N e d a u g tepraėjo l a i k o , ir užvirė d i d i s mūšis. Morgotas d a u g žinojo apie tai, ką veikė ir kaip ruošėsi jo priešinin k a i , tad jų p u o l i m o v a l a n d a i pasiruošė ir pats. Iš A n g b a n d o jau anksčiau išžygiavusi kariuomenė artėjo prie H i t l u m o ,
k i t i būriai, dar didesni, traukė pasitikti M a i d r o s o , k a d su kliudytų abiejų karalių jėgoms susijungti. Einantieji prieš Fingoną vilkėjo rusvais apdarais, slėpdami po jais plieno žvilgesį, tad jau b u v o gerokai pasistūmėję per A n f a u g l i t o smėlynus, o elfai dar nežinojo, k a d priešas artinasi. Tuomet noldorų kraujas užvirė, ir v a d a i veržėsi p u l t i čia pat, lygumoje, bet Fingonas nesutiko. - Saugokitės M o r g o t o klastos, kariūnai! - įspėjo jis. - Jo jėga visada didesnė, negu atrodo, ir jis puoselėja kitą tikslą, o ne tą, kurį atskleidžia. N e r o d y k i t e j a m savo jėgų, verčiau tegu priešas, pirmas p u l d a m a s kalvose, eikvoja savąsias. Taip b u v o karalių sumanyta, k a d Maidrosas su visa savo kariuomene - elfais, žmonėmis, nykštukais - atvirai žygiuos per Anfauglitą; jis tikėjosi pritraukti M o r g o t o pa g r i n d i n i u s būrius, ir tada iš vakarų pultų Fingonas; šitaip Morgotas patektų tarsi tarp kūjo ir priekalo ir būtų sutraiš kytas; pranešti apie šitai turėjo uždegtas d i d y s i s D o r t o n i o no švyturys. Tačiau M o r g o t o vadas vakaruose gavo įsakymą bet k o k i o m i s priemonėmis n u v i l i o t i Fingoną n u o kalvų. Todėl jis žygiavo p i r m y n , k o l jo būriai nusitęsė palei sraunųjį Sirioną n u o Barad Eitelio sienų i k i Serecho pelkių, ir priešaki n i a i Fingono kariai jau galėjo žvelgti priešams į akis. Bet jo iššūkis nesulaukė jokio atsako, ir orkai, besidairydami į bežades sienas ir nujausdami kalvose glūdinčią grėsmę, pritilo, paliovė rėkauti patyčias. M o r g o t o karo vadas pasiuntė raitelius su pasiuntinių ženklais, tie prijojo prie pat priekinių Barad Eitelio įtvir tinimų sienų. Jie atsigabeno Gelmirą, G u i l i n o sūnų, N a r gotrondo didžiūną, sučiuptą per Bragolachą ir apakintą. Pasiuntiniai išstūmė jį p i r m y n šaukdami:
- Tokių namie turime d a u g , bet turite paskubėti, jei n o r i te juos dar rasti. N e s grįžę juos visus pribaigsime, štai taip. O r k a i n u k a p o j o G e l m i r u i rankas ir kojas ir numetė ant žemės. T a i p jau nelemtai sutapo, k a d toje vietoje priekiniame būryje stovėjo G u i l i n o sūnus G v i n d o r a s su daugeliu k a rių iš N a r g o t r o n d o ; jis iš tiesų ėjo į karą su didžiausiomis pajėgomis, kokias pajėgė s u r i n k t i , nes jį ginė sielvartas dėl brolio nelaisvės. Tą akimirką jo įniršis tiesiog suliepsno jo, jis šoko ant žirgo, p a s k u i jį ir k i t i raiteliai. V i s i n u s i v i jo A n g b a n d o šauklius ir juos išžudė. N a r g o t r o n d o kariai puolė iš paskos ir įsibrovė g i l i a i į A n g b a n d o gretas. Šitai išvydusi, noldorų kariuomenė p a k i l o , Fingonas užsidėjo baltąjį šalmą, įsakė pūsti trimitus, ir v i s i kariai puolė n u o kalvų į staigų mūšį. Noldorų t r a u k i a m i k a r d a i sužybsėjo tarsi ugnis nen drių lauke, ir jie kovėsi taip negailestingai ir greitai, k a d v i s i M o r g o t o kėslai vos nežlugo. Jo į vakarus k a i p masalas pasiųsti p u l k a i b u v o nušluoti ir sunaikinti anksčiau, negu juos galėjo pasiekti k o k i a pagalba, o F i n g o n o vėliavos, per neštos per Anfauglitą, iškilo prie A n g b a n d o sienų. Mūšio priešakyje nuolat sukosi G v i n d o r a s ir N a r g o t r o n do kariai, jų niekas negalėjo sulaikyti; jie prasiveržė pro išorinius vartus ir išžudė sargybinius pačiame A n g b a n d e . Morgotas sudrebėjo savo didžiuliame soste, girdėdamas juos d u n d a n t prie durų. Bet G v i n d o r a s ten pateko į spąs tus ir b u v o sučiuptas gyvas, jo v y r a i krito, nes Fingonas negalėjo ateiti jiems į pagalbą. Pro daugybę slaptų Tangor o d r i m o takų Morgotas išvedė savo p a g r i n d i n i u s atsargoje laikytus p u l k u s , ir jie, pridarę F i n g o n u i didžių nuostolių, atmušė jį n u o A n g b a n d o sienų.
Ir tuomet, ketvirtą karo dieną, A n f a u g l i t o lygumoje p r a sidėjo N i r n a i t a s A r n o e d i a d a s , k u r i o sielvarto jokie žodžiai nepajėgs i k i galo apsakyti. Neįmanoma paminėti visų, k u rie krito mūšyje rytuose, nepasakosime ir apie tai, k a i p Belegosto nykštukai privertė bėgti drakoną Glaurungą, nei apie rytiečių išdavystę ir M a i d r o s o kariuomenės sutriuški nimą, nei apie Feanoro sūnų pabėgimą. Vakaruose F i n g o no būriai traukėsi per smėlynus, ten krito H a l m i r o sūnus H a l d i r a s ir d a u g u m a žmonių iš Bretilio. Tačiau penktą dieną, užėjus nakčiai, jie tebebuvo toli n u o E r e d V e t r i n o , i r A n g b a n d o kariuomenė apsupo F i n g o n o p u l k u s ; v i s l a b i a u spaudžiami, jie kovėsi i k i ryto. Išaušus atsirado viltis, nes pasigirdo T u r g o n o t r i m i t a i - jis žygiavo a r t y n su d i džiosiomis G o n d o l i n o jėgomis. Jos stovėjo labiau į pietus, saugodamos priėjimus prie Siriono, ir Turgonas daugumą savo vyrų sulaikė n u o neapgalvotų išpuolių. Dabar jis s k u bėjo padėti savo b r o l i u i ; G o n d o l i n o n o l d o r a i b u v o stiprūs, jų gretos švytėjo saulėje tarsi plieno upė, nes net m e n k i a u sio T u r g o n o kario kalavijas ir šarvai b u v o vertesni negu išpirka už didžiausią žmonių karalių. Karaliaus apsaugos rikiuotė pralaužė orkų eiles, ir T u r gonas, kirsdamas kairėn ir dešinėn, atsidūrė greta brolio. Pasakojama, k a d Turgonas ir šalia Fingono kovęsis H u r i nas, susitikę mūšio įkarštyje, vienas kitą džiugiai pasvei k i n o . K u r i a m l a i k u i A n g b a n d o būrius p a v y k o išsklaidyti, ir Fingonas galėjo trauktis toliau. Tačiau M o r g o t u i , jau su triuškinusiam Maidrosą rytuose, b u v o likę d a u g k a r i u o menės, ir Fingonas su T u r g o n u , nespėję pasiekti prieglobs čio kalvose, susidūrė su priešų jūra, triskart viršijančia v i sus jų dar t u r i m u s būrius. A t v y k o Gotmogas, A n g b a n d o vyriausiasis vadas; tarsi j u o d u pleištu perskėlęs Fingoną
supančius elfus, jis Turgoną ir Huriną nustūmė į šalį prie Serecho pelkių. T a d a atsigręžė prieš Fingoną. T a i b u v o niūrus susitikimas. Galų gale Fingonas l i k o stovėti vienas, v i s i jo sargybiniai gulėjo a p l i n k u i n e g y v i , ir jis kovėsi su G o t m o g u , k o l Balrogas p r i s l i n k o j a m už nugaros, užme tė plieninį lyną ir sučiupo. Tada Gotmogas kirto F i n g o n u i savo j u o d u o j u k i r v i u , ir F i n g o n o šalmas plykstelėjo balta liepsna, k a i jį perskėlė priešo ašmenys. T a i p krito noldorų karalius; o r k a i vėzdais sutalžė jį į dulkes, o jo mėlyną su sidabru vėliavą sumindė jo paties kraujo klampynėje. Mūšis b u v o pralaimėtas, bet H u r i n a s s u H u o r u i r H a doro genties likučiai laikėsi tvirtai greta T u r g o n o iš G o n d o l i n o , ir M o r g o t o p u l k a i vis dar negalėjo užgrobti priėji mų prie Siriono. Tada H u r i n a s taip tarė T u r g o n u i : - V a l d o v e , eik, k o l dar y r a laiko! Tu esi paskutinis iš Fingolfino genties, k o l tu gyvas, g y v a ir paskutinė elda rų viltis. Jei G o n d o l i n a s stovės, M o r g o t o širdį ir toliau k a muos baimė. - Dabar jau neilgai G o n d o l i n a s liks slaptas, o k a i bus rastas, turės žlugti, - atsakė Turgonas. - Tačiau pakaks j a m g y v u o t i nors truputį i l g i a u , - atsi liepė H u o r a s , - ir iš tavo namų gims elfų ir žmonių viltis. Sakau šitai tau, v a l d o v e , žvelgdamas mirčiai į akis: nors čia išsiskiriame amžiams ir nebeteks m a n pamatyti tavo baltųjų sienų, iš tavęs ir iš manęs patekės nauja žvaigždė. L i k sveikas! M a i g l i n a s , T u r g o n o sesers sūnus, stovėdamas šalia iš girdo šiuos žodžius ir jų nepamiršo. Turgonas, paklausęs H u r i n o ir H u o r o patarimo, įsakė savo būriams trauktis per Siriono perėjas; jo v a d a i E k t e l i o nas ir G l o r f i n d e l i s saugojo iš kraštų, k a d joks priešas ne-
apeitų, nes vienintelis tenai vedantis kelias b u v o siauras ir ėjo prie pat sraunaus Siriono, pačiu jo v a k a r i n i o kranto pakraščiu. Užnugarį dengė D o r l o m i n o žmonės, k a i p H u r i nas su H u o r u ir siūlė; patys jie netroško bėgti iš šiaurinių žemių - jeigu jau negali prasimušti i k i namų, tai stovės čia i k i galo. T a d Turgonas kaudamasis veržėsi į pietus, k o l už ėjo už H u r i n o ir H u o r o , tada perėjo Sirioną ir išsigelbėjo, dingdamas kalnuose ir pasislėpdamas n u o M o r g o t o akies. T u o tarpu b r o l i a i s u r i n k o a p l i n k save galingųjų H a d o r o genties vyrų likučius ir iš lėto traukėsi, k o l atsidūrė prie Serecho pelkių ir priešais pamatė R i v i l o upę. T e n sustojo ir nebežengė nė žingsnio. Tuomet prieš juos suplūdo v i s i A n g b a n d o būriai, l a v o nais užtvenkdami upę, ir supo l i k u s i u s H i t l u m o karius, l y g kylantis p o t v y n i s semtų akmenį. Vakarėjant, patamsė jus E r e d V e t r i n o šešėliams, H u o r a s ten krito, k a i j a m akį persmeigė užnuodyta strėlė, o v i s i narsūs H a d o r o v y r a i nužudyti suvirto į kalną a p l i n k jį. O r k a i kapojo jiems gal vas ir krovė kūnus tarsi kokį pylimą, nuauksintą besilei džiančios saulės. Paskutinis l i k o stovėti vienas H u r i n a s . Jis metė ša l i n skydą, stvėrė orkų v a d o kirvį ir a b i e m r a n k o m kirto į visas puses; dainoje d a i n u o j a m a , k a d tas k i r v i s garavo j u o d u G o t m o g o sargybinių trolių k r a u j u , k o l nudžiūvo. S u l i g k i e k v i e n u kirčiu H u r i n a s garsiai s u r i k d a v o : „Aure entuluva! D i e n a vėl išauš!" Septyniasdešimt kartų jis ši taip šaukė, bet p a g a l i a u M o r g o t o įsakymu priešai paėmė jį gyvą, mat M o r g o t a s b u v o sumanęs p a d a r y t i j a m šį tą b l o g i a u n e g u m i r t i s . T a d o r k a i čiupo jį r a n k o m i s , tos l a i k y d a v o s i įsikibusios, nors H u r i n a s p e r k i r s d a v o jas ties a l kūne; bet orkų vis gausėjo, k o l H u r i n a s g r i u v o po jais l y g
palaidotas. G o t m o g a s jį surišo ir tyčiodamasis n u v i l k o į Angbandą. T a i p , saulei slepiantis už jūros, baigėsi Nirnaitas A r n o ediadas. Hitlumą užgulė naktis, p a k i l o baisi audra ir vėjas iš vakarų.
D i d i b u v o M o r g o t o pergalė, nors p a v y k o pasiekti n e visus jo piktus tikslus. V i e n a mintis jį k a m a v o ir gadino džiaugs mą: Turgonas p a s p r u k o iš jo tinklų, vienintelis iš visų priešininkų, tas, kurį labiausiai norėjo sučiupti ar s u n a i k i n t i . Juk Turgonas, kilęs iš didžiosios Fingolfino genties, dabar tapo teisėtu visų noldorų k a r a l i u m i ; Morgotas bijo jo ir nekentė F i n g o l f i n o genties, nes jie niekino jį V a l i n o re, draugavo su U l m u , M o r g o t o priešu, ir dar dėl žaizdų, kurias patyrė kaudamasis su F i n g o l f i n u . Iš visų labiausiai Morgotas b a i m i n o s i T u r g o n o , nes dar kadaise V a l i n o r e jo akys įžvelgė pavojų, ir jei tik k a d a Turgonas prisiartinda v o , M o r g o t o dvasią prislėgdavo tamsus šešėlis, pranašau jantis, k a d k a d a nors tolimoje, l i k i m o miglose skendinčioje ateityje Turgonas lems j a m pražūtį.
III S K Y R I U S
HURINO IR MORGOTO K A L B A M o r g o t u i paliepus, o r k a i k u o rūpestingiausiai s u r i n k o v i sus priešų kūnus, visus jų šarvus ir ginklus. Viską suvertė į aukštą krūvą A n f a u g l i t o l y g u m o s v i d u r y j e , ji atrodė l y g didelė, iš toli matoma k a l v a . E l d a r a i p a v a d i n o ją H a u d - e n N i r n a i t u . A n t jos užaugo aukšta žalia žolė - visoje d y k u moje tik ten žolė ir žėlė. N u o tada nė vienas M o r g o t o tarnas nežengė nė žingsnio per tą žemę, k u r užkasti rūdijo eldarų ir edainų kalavijai. F i n g o n o karalystės nebeliko, Feanoro sūnūs išsiblaškė l y g vėjo nešami lapai. Nė vienas H a d o ro genties vyras negrįžo į Hitlumą, nepasiekė to krašto ir jokios žinios apie mūšį ar didžiūnų likimą. Bet netrukus Morgotas pasiuntė tenai savo v a l d o m u s žmones - tam siaveidžius rytiečius; juos toje žemėje p a l i k o ir uždraudė išvykti. Tiek tebuvo iš to gausaus atlygio, kurį Morgotas jiems žadėjo už tai, k a d išduotų Maidrosą: plėšti ir k a n -
k i n t i H a d o r o genties senius, v a i k u s ir moteris. H i t l u m o eldarų likučius, visus nepabėgusius į kalnus ar tyrus, M o r gotas nugabeno į A n g b a n d o kasyklas ir jie tapo vergais. K i t a vertus, o r k a i laisvai keliavo po visą šiaurę ir vis labiau veržėsi į pietus, į Beleriandą. Ten tebegyvavo Doriatas ir Nargotrondas, bet Morgotas ne i t i n dėl jų nerimavo, gal to dėl, k a d n e d a u g žinojo apie tuos kraštus, o gal jo piktuose kėsluose jiems numatyta valanda dar b u v o toli. Tačiau jis nuolat g a l v o d a v o apie Turgoną. Todėl Huriną atvedė pas Morgotą, nes iš savo šnipų ir burtų jis žinojo Huriną draugaujant su k a r a l i u m i . Siekė išgąsdinti jį savo žvilgsniu. Bet H u r i n a s nesileido įbaugi namas, jis niekino Morgotą, todėl Morgotas įsakė sukaus tyti jį grandinėmis ir lėtai k a n k i n t i ; po k u r i o laiko atėjo ir pasiūlė rinktis - laisvę eiti k u r tik n o r i ar gauti valdžią ir padėtį k a i p aukščiausi M o r g o t o didžiūnai, bet už tai H u rinas privaląs atskleisti, k u r Turgono tvirtovė, ir v i s a kita, ką žinąs apie karalių. Tačiau H u r i n a s Tvirtasis tik išsišaipė sakydamas: - A k l a s esi, M o r g o t a i Bauglirai, ir visada l i k s i aklas, nes matai v i e n tamsą. Neišmanai, kas v a l d o žmonių širdis, o jei ir žinotum, negalėtum to d u o t i . Tačiau k v a i l y s y r a tas, kuris p r i i m a M o r g o t o dovanas. T u juk p i r m a išgausi k a i ną, o tada atsiimsi pažadą. Ir jei pasakysiu tai, ko k l a u s i , sulauksiu v i e n tik mirties. Morgotas nusijuokė ir tarė: - Mirties tau dar gali tekti maldauti manęs kaip malonės. Tuomet nuvedė Huriną prie ką tik sukrauto H a u d - e n N i r n a i t o , virš k u r i o s k l i d o mirties tvaikas. Pasodinęs ant paties viršaus, liepė žiūrėti vakarų pusėn, k u r H i t l u m a s , ir galvoti apie žmoną, sūnų ir visą giminę.
- Dabar jie gyvena mano žemėje, - pasakė Morgotas, ir y r a mano valioje. - Nė vieno jų tu neturi, - atrėžė H u r i n a s . - Bet ir per juos T u r g o n o nepasieksi, nes jie nežino jo paslapčių. Tuomet įniršis priveikė Morgotą ir jis suriko: - Užtat g a l i u pasiekti tave ir visą tavo prakeiktą gentį. Ir palaušiu tave savo v a l i a , nors būtum v i e n iš plieno. Morgotas čiupo šalia gulėjusį ilgą kalaviją ir H u r i n o akyse perlaužė; vienas šipulys įsmigo H u r i n u i į veidą, bet jis nė nesuvirpėjo. T a d a Morgotas, ištiesęs ranką l i n k D o r l o m i n o , šitaip prakeikė Huriną, M o r v e n a ir visus jų p a l i kuonis: - Žiūrėk! M a n o minties šešėlis slėgs juos, k a d ir k u r jie keliautų, ir mano neapykanta persekios juos i k i pasaulio pabaigos. Tačiau H u r i n a s atsakė: - V e l t u i aušini burną. N e i tu juos matai, nei gali iš toli v a l d y t i ; ir nepavyks, k o l t u r i šį pavidalą ir trokšti būti regi m u Žemės k a r a l i u m i . Morgotas atsigręžė į Huriną ir tarė: - K v a i l y , mažiausias iš žmonių, o jie juk m e n k i a u s i iš visų kalbančių padarų! Ar regėjai v a l a m s , ar galynėjaisi su M a n v e ir Vardą? Ar s u v o k i jų minties jėgą? O gal manai, k a d jie mąsto apie tave ir globos iš toli? - Šito nežinau, - atkirto H u r i n a s . - Bet taip gali atsitikti, jei tokia bus jų valia. N e s Senasis K a r a l i u s nebus n u s t u m tas n u o sosto, k o l gyvuoja A r d a . - G e r a i k a l b i , - tarė Morgotas, - aš esu Senasis K a r a lius - M e l k o r a s , pirmasis ir galingiausiasis iš valarų, vieš patavęs dar prieš pasaulio pradžią ir pats jį sukūręs. M a n o siekiai tarsi šešėlis užkloja Ardą, ir visa, kas joje y r a , lėtai ir
neišvengiamai p a s i d u o d a mano v a l i a i . Bet visus, k u r i u o s tu m y l i , mano mintis slėgs kaip Lemties debesis ir gramz dins juos į tamsą ir neviltį. K a d ir k u r jie keliaus, šalia rasis blogis. K a d a tik jie prabils, jų žodžiai teigs ydingą išmintį. K a d ir ką jie darys, viskas atsigręš prieš juos. Jie mirs n e v i l tyje, k e i k d a m i ir gyvenimą, ir mirtį. Tačiau H u r i n a s atsiliepė: - Ar pamiršai, su k u o kalbi? Sitai jau kadaise sakei mūsų tėvams, bet mes išsivadavome iš tavo šešėlio. Dabar tave jau pažįstame, nes žvelgėme į veidus, regėjusius šviesą, ir girdėjome balsus, kalbėjusius su M a n v e . T a i p , tu viešpata v a i dar i k i A r d o s , bet b u v o ir kitų; ir ne tu ją sukūrei. Ir nesi tu pats galingiausias, nes išeikvojai savo galią sau pačiam, iššvaistei savai tuštybei. Dabar esi ne kas kitas, o tik pabė gęs valarų vergas, ir jų grandinės tebelaukia tavęs. - Tai, ką kalbėjo tavo mokytojai, išmokai atmintinai, nusiviepė Morgotas. - T i k tokia vaikiška išmintis tau ne padės, k a i v i s i mokytojai paspruko. - T a u , verge M o r g o t a i , prieš baigdamas kalbėti pasaky siu štai ką, - tarė H u r i n a s , - ir tai ne eldarų išmintis, tai šią valandą kalba mano širdis. Tu nesi žmonių viešpats ir juo nebūsi, nors v i s a A r d a ir Menelis patektų į tavo valdas. Tu nepersekiosi tų, kas tave atmeta, už Pasaulio Ratų ribų. - Už Pasaulio Ratų jų nepersekiosiu, - atsakė M o r g o tas, - nes už jų - Tuštuma, Niekas. Bet v i s u r kitur jie n u o manęs nepabėgs, k o l nežengs į Nieką. - M e l u o j i ! - sušuko H u r i n a s . - Įsitikinsi pats ir pripažinsi, k a d nemeluoju, - tarė Morgotas. Jis įsakė parvesti Huriną atgal į Angbandą, pasodinti į akmens krėslą ir iškelti aukštai prie T a n g o r o d r i m o ; iš ten
jis tolumoje matė H i t l u m o kraštą vakaruose ir Beleriando žemes pietuose. Huriną ten laikė M o r g o t o galia; šis, atsi stojęs greta, dar kartą jį prakeikė ir užkerėjo taip, k a d jis negalėjo nei pajudėti iš to krėslo, nei n u m i r t i , k o l Morgotas neduos j a m laisvės. - Sėdėk dabar čia, - tarė Morgotas, - ir žvelk į žemes, k u r blogis ir neviltis ištiks tuos, kuriuos m a n atidavei. Tu drįsai tyčiotis iš manęs, abejojai galia M e l k o r o , A r d o s l i k i mų šeimininko. Todėl regėsi mano akimis ir girdėsi mano ausimis, ir visa tau bus atvira ir nieko slapta.
IV SKYRIUS
T U R I N O IŠVYKIMAS
A t g a l į Bretilį galų gale prasibrovė tik trys v y r a i ; jie kelia vo per Taur-nu-Fuiną, baisiuoju k e l i u . Gloredelę, H a d o r o dukterį, sužinojus apie H a l d i r o žūtį, apėmė gilus sielvar tas ir ji mirė. D o r l o m i n o nepasiekė jokios žinios. H u o r o žmona R i a na, netekusi proto, pabėgo į tyrus, bet jai padėjo pilkieji M i t r i m o elfai; k a i gimė Tuoras, jos kūdikis, jie jį įsūnijo. Tačiau Riana n u k e l i a v o prie H a u d - e n - N i r n a i t o , atsigulė ten ir numirė. M o r v e n a Eledvenė pasiliko H i t l u m e ir tylomis išgyveno savąjį sielvartą. Jos sūnus Turinas tebuvo aštuonerių, ir ji laukėsi dar vieno kūdikio. S l i n k o baisios dienos. Rytiečiai užplūdo kraštą didžiausiais būriais, su H a d o r o žmonėmis jie elgėsi žiauriai, a t i m d a m i v i s a , ką tie turėjo, ir paversda mi juos vergais. V i s u s pajėgiančius d i r b t i ar k o k i a m t i k s l u i
tinkamus H u r i n o tėviškės žmones, net jaunas mergaites ir berniukus, rytiečiai išsivarė; senius žudydavo ar išvydavo badauti. Tačiau D o r l o m i n o ponios liesti ar v a r y t i iš namų jie k o l kas nedrįso; tarp jų s k l i d o gandas, esą ji pavojin ga, net ragana, susižinanti su baltaisiais šėtonais - taip jie v a d i n o elfus, nes jų nekentė, bet dar labiau bijojo. Dėl tos pačios priežasties jie bijojo ir vengė kalnų, kuriuose, ypač pietinėje krašto dalyje, prieglobstį rado d a u g eldarų. Todėl rytiečiai, prisiplėšę ir nuniokoję keletą apylinkių, grįžda vo į šiaurę. H u r i n o n a m a i stovėjo D o r l o m i n o pietryčiuose, netoli kalnų; N e n Lalaitas tekėjo n u o šaltinio, trykštančio A m o n Dartiro šešėlyje. Per šį kalną vedė status takas. Iš tvermingieji galėjo tuo k e l i u pereiti Ered Vetriną ir n u s i leisti į Beleriandą prie Glitujo šaltinių. Tačiau nei rytiečiai, nei Morgotas šito dar nežinojo, nė vienas jo tarnas dar nebuvo ten įkėlęs kojos, ir visas tas kraštas b u v o n u o jų apsaugotas, k o l g y v a v o Fingolfino gentis. Morgotas manė, k a d E r e d Vetrinas - neįveikiama siena, ar mėgintum bėgti iš šiaurės, ar pietų pusėje saugotumeisi n u o antpuolių. Ir iš tiesų, besparniams padarams tarp Serecho i k i pat tolimų vakarų, k u r D o r l o m i n a s ribojosi su N e v r a s t u , nebuvo jo k i o kito kelio. T a d taip susiklostė, k a d po pirmųjų antpuolių M o r v e n a p a l i k o ramybėje, nors a p l i n k u i miškuose slapstėsi žmonės ir b u v o pavojinga atsitraukti toliau nuo namų. M o r v e n o s globojamas tebesidarbavo medkirtys Sadoras, dar keletas vyresnio amžiaus vyrų ir moterų, ir Turinas, kurį M o r v e n a visada laikė k u o arčiau savęs. Bet netrukus H u r i n o sodyba sunyko, M o r v e n a , nors sunkiai d i r b d a m a , gyveno skur džiai ir būtų badavusi, jei ne pagalba, jai slapta siunčiama H u r i n o giminaitės Airinės, kurią vienas toks rytietis, Bro-
d a , jėga pasiėmė už žmoną. Imti išmaldą M o r v e n a i b u v o s u n k u , bet rūpindamasi T u r i n u ir savo dar n e g i m u s i u kū d i k i u ji nesipriešino; be to, ta parama, k a i p pati sakė, b u v o iš jos nuosavybės. Juk tas B r o d a užgrobė H u r i n o tėviškės žemių žmones, gėrybes, g y v u l i u s ir viską susigabeno į savo būstą. B u v o įžūlus, bet i k i atsikraustymo į Hitlumą savųjų m e n k a i gerbiamas; todėl siekė turto ir b u v o p a s i rengęs griebti žemes, kurių k i t i jo sėbrai vengė. Vieną kartą jis sutiko M o r v e n a , k a i atjojo plėšti jos namų, tačiau pajuto didžiulę baimę. Jis pamanė, k a d pažvelgė į negailestingas baltojo priešo akis, ir m i r t i n a i persigando, k a d dabar j a m nutiks kažkas bloga. T a d jis nepuolė krėsti namų ir neat rado T u r i n o , kitaip tikrojo šeimininko paveldėtoj o. g y v e n i mas būtų greitai nutrūkęs. v
Siaudagalvius - taip jis v a d i n o H a d o r o žmones - B r o d a pavertė vergais ir į šiaurę n u o H u r i n o namų liepė statyti j a m m e d i n i u s rūmus. Už tvoros vergus laikė k a i p gyvulių bandą tvarte, bet saugojo menkai. K a i k u r i e iš tų vergų dar išlaikė drąsos ir b u v o pasirengę padėti D o r l o m i n o šeimi n i n k e i , nors dėl to jiems grėsė pavojus. Todėl M o r v e n a p a siekdavo krašto naujienos, nors tų vergų atnešamos žinios teikė mažai vilties. Airinės Broda nepadarė verge, bet pasi ėmė k a i p žmoną, mat tarp jo gentainių b u v o mažai mote rų, ir nė v i e n a jų negalėjo nė lygintis su edainų dukterimis. B r o d a tikėjosi tapti to krašto v a l d o v u ir s u l a u k t i įpėdinio, kuris paveldėtų jo žemes. M o r v e n a mažai pasakojo T u r i n u i apie tai, kas nutiko ir kas dar gali nutikti. Jis nedrįso klausimais trikdyti jos tylos. K a i rytiečiai pirmą kartą pasirodė Dorlomine, jis tarė motinai: - K a d a grįš tėvas ir išmes tuos šlykščius vagis? Kodėl jis negrįžta?
- Nežinau, - atsakė M o r v e n a . - Galbūt jis žuvo ar pate ko į nelaisvę; o gal jis toli nustumtas ir k o l kas negali grįžti pro šituos m u s apsupusius priešus. - Tada jis tikriausiai negyvas, - pasakė Turinas, bet m o tinos akivaizdoje susitvardė neverkęs, - nes jei būtų gyvas, niekas jo nesulaikytų, jis grįžtų m u m s padėti. - M a t y t , ir viena, ir kita y r a netiesa, sūnau, - atsiliepė Morvena.
Juo toliau, juo tamsiau darėsi M o r v e n o s širdyje, k a i ji galvodavo apie sūnų Turiną, D o r l o m i n o ir Ladroso p a veldėtoją; ji nematė jokios šviesesnės vilties - Turinas, nė nespėjęs suaugti, tegalėjo tapti rytiečių v e r g u . T a d M o r v e na prisiminė pokalbį su H u r i n u ir vėl m i n t i m i s atsigręžė į Doriatą. Pagaliau ji apsisprendė, jei p a v y k s , slapta išsiųsti Turiną ir m a l d a u t i karalių Tingolą jį priglausti. T a i p ji sė dėjo svarstydama, k a i p tai p a d a r y t i , ir sieloje išgirdo H u r i no balsą, sakantį jai: „Keliauk greitai! N e l a u k manęs!" Ta čiau artėjo kūdikio gimimas, o laukianti kelionė turėjo būti s u n k i ir pavojinga; bet toliau atidėliojant viltis išsigelbėti vis mažėjo. Širdis vis apgaudinėjo M o r v e n a , puoselėdama nepagrįstą viltį; g i l i a i širdyje ji tikėjo, k a d H u r i n a s nežu vęs, ir bemiegėmis naktimis vis k l a u s y d a v o , bene išgirs jo žingsnius, ar n u b u s d a v o m a n y d a m a , k a d kieme sužvengė jo žirgas Arochas. Be to, nors M o r v e n a ir norėjo, k a d jos sūnus pagal to meto papročius būtų auklėjamas įtėvių me nėse, vis dėlto v y k t i į svečius k a i p elgetai, tegu ir pas kara lių, jai atrodė žeminantis dalykas. Todėl H u r i n o balsas ar jo prisiminimas l i k o nuslopinti, ir susivijo p i r m o j i T u r i n o l i k i m o sruoga.
*** Artėjant Raudų metų r u d e n i u i , M o r v e n a galų gale ryžosi, ir tuomet jau teko skubėti - kelionei tinkamas laikas b u v o trumpas, bet M o r v e n a baiminosi, k a d laukiant, k o l praeis žiema, Turiną gali sučiupti. Rytiečiai šniukštinėjo aplink jų kiemą ir sekė namus. Todėl ji staiga tarė T u r i n u i : - Tavo tėvas negrįžta. Todėl p r i v a l a i keliauti ir negali delsti. Jis šito norėtų. - Keliauti?! - sušuko Turinas. - K u r mes keliausime? Per kalnus? - T a i p , - atsakė M o r v e n a , - per k a l n u s , t o l y n į p i e tus. Ten, pietuose, galbūt y r a k o k i o s vilties. Bet, sūnau, aš nepasakiau „ m e s " . Tu p r i v a l a i k e l i a u t i , o aš p r i v a l a u pasilikti. - N e g a l i u keliauti vienas! - pareiškė Turinas. - Aš tavęs nepaliksiu. Kodėl negalime keliauti kartu? - N e g a l i u išvykti, - atsiliepė M o r v e n a . - Bet tu k e l i a u si ne vienas. Su t a v i m i pasiųsiu Getroną, t i k r i a u s i a i ir Gritnirą. - A r g i nesiųsi Labadalo? - N e , Sadoras luošas, - atsakė M o r v e n a , - o kelias bus sunkus. K a d a n g i esi mano sūnus ir laikai dabar niūrūs, kalbėsiu be užuolankų: tame kelyje tavęs gali laukti mirtis. M e t a i eina į pabaigą. Tačiau jei pasiliksi, tavo likimas gali būti dar blogesnis - tapsi vergu. Jeigu subrendęs n o r i būti vyras, narsiai elgsiesi taip, kaip l i e p i u . - Tačiau tu l i k s i tik su Sadoru, akluoju R a g n i r u ir seno mis moterimis, - tarė Turinas. - A r g i tėvas nesakė, k a d esu H a d o r o įpėdinis? Įpėdinis p r i v a l o l i k t i H a d o r o namuose ir juos ginti. A k , kaip norėčiau dabar tebeturėti savąjį peilį!
- Įpėdinis turėtų l i k t i , bet j a m negalima, - paprieštaravo M o r v e n a . - Tačiau vieną dieną jis gali grįžti. N e n u s i m i n k ! Jei reikalai blogės, k e l i a u s i u iš paskos, jei tik galėsiu. - Bet k a i p tu mane, pasimetusį tyruose, rasi? - paklausė Turinas; staiga jo širdis neišlaikė, ir jis nesislėpdamas p r a virko. - Jeigu dejuosi, kas nors kitas tave ras p i r m i a u , - at siliepė M o r v e n a . - Žinau, k u r keliausi, jei ten n u v y k s i ir p a s i l i k s i , tuomet, jei galėsiu, tave rasiu. N e s siunčiu tave į Doriatą pas karalių Tingolą. Ar nenorėtum verčiau būti karaliaus svečias n e g u vergas? - Nežinau, - atsakė Turinas. - Nežinau, kas y r a vergas. - Išsiunčiu tave, k a d tau nereikėtų šito sužinoti, - tarė M o r v e n a . Tuomet pasistatė Turiną priešais save ir pažvelgė j a m į akis, tarsi mėgintų iš jų įspėti kokią mįslę. - Tai sun k u , T u r i n a i , mano sūnau, - ilgai tylėjusi, pasakė j i . - S u n k u ne tik tau. E s u be galo prislėgta, k a d t o k i u baisiu metu p r i v a l a u nuspręsti, ką geriausia daryti. Tačiau elgiuosi taip, k a i p m a n a u esant teisinga; k i t a i p kodėl skirčiausi su tuo, kas m a n l i k o brangiausia? D a u g i a u jie apie tai nebekalbėjo, Turinas l i k o sutrikęs ir prislėgtas. Rytą jis susirado Sadorą, kuris turėjo p r i k a p o t i žabų u g n i a k u r u i , - jų turėjo mažai, nes nedrįso eiti į miš ką, - tuo metu Sadoras, pasiremdamas savo l a z d a , stovė jo ir žiūrėjo į didingą H u r i n o krėslą - nebaigtą ir įgrūstą į kampą. - Teks imtis ir jo, - pasakė Sadoras, - šiais laikais reikia rūpintis tik tuo, kas svarbiausia. - D a r nekapok krėslo, - paprašė Turinas. - G a l jis dar grįš namo, tuomet j a m bus m a l o n u pamatyti, ką n u v e i k e i , k o l jis b u v o išvykęs.
- A p g a u l i n g o s viltys pavojingesnės už baimes, - atsa kė Sadoras, - žiemą jos mūsų nesušildys. - Jis perbraukė pirštais per krėslo raižinius ir atsiduso: - V e l t u i eikvojau laiką, - tarė, - nors tos valandos teikė malonumą. Tačiau tokie daiktai trumpaamžiai. Ir spėju, k a d džiaugsmas juos gaminti y r a vienintelis tikras dalykas. Dabar galėčiau grą žinti tavo dovaną.
v
Turinas ištiesė ranką, bet tuojau pat atitraukė. - V y r a s neatsiima dovanų, - tarė jis. - Tačiau tai mano nuosavybė, negi negaliu jos d u o t i k a m noriu? - paklausė Sadoras. - G a l i , - sutiko Turinas, - bet k a m k i t a m , tik ne man. Bet kodėl norėtum jį atiduoti? - N e t u r i u vilties n a u d o t i jį vertingiems darbams, - atsi liepė Sadoras. - Ateityje Labadalas neturės darbo, bus tik vergas. - K a s y r a vergas? - paklausė Turinas. - T a i padaras, kadaise buvęs žmogumi, su k u r i u o elgia masi k a i p su g y v u l i u , - atsakė Sadoras. - Maitinamas tik tiek, k a d liktų gyvas, laikomas gyvas tik tam, k a d dirbtų, dirba tik bijodamas skausmo ar mirties. Tie plėšikai gali suteikti jam skausmo ar n u d o b t i v i e n norėdami pasisma ginti. Girdėjau, k a d jie parenka kelis greitakojus ir medžio ja juos su skalikais. Jie pasimokė iš orkų greičiau, negu mes mokėmės iš Gražiosios genties. - Dabar geriau suprantu, kas ir kodėl, - tarė Turinas. - Gėda, k a d tau reikia suprasti tokius d a l y k u s taip anks ti, - atsiliepė Sadoras. Pamatęs keistą T u r i n o veido išraiš ką, paklausė: - Ką dabar supranti? - Kodėl motina mane išsiunčia, - atsakė Turinas, ir jo akys pasruvo ašaromis.
- A k , - šūktelėjo Sadoras ir sumurmėjo sau: „Bet kodėl tik dabar?" - T a d a atsigręžė į Turiną: - M a n atrodo, dėl tokių naujienų neverta lieti ašarų. Tačiau neturėtum gar siai pasakoti motinos sumanymų L a b a d a l u i ar k a m k i t a m . V i s o s sienos ir tvoros šiais laikais t u r i ausis, ir tos ausys neauga ant gerų galvų. - Bet m a n r e i k i a su k u o nors pasikalbėti! - tarė T u r i nas. - V i s a d a tau viską pasakojau. N e n o r i u tavęs p a l i k t i , Labadalai. N e n o r i u p a l i k t i šių namų ir motinos. - Jeigu n e p a l i k s i , - p r a k a l b o Sadoras, - n e t r u k u s H a d o r o gentis išnyks amžiams, t u r i tai suprasti. Labadalas n e n o r i , k a d t u iškeliautum, tačiau H u r i n o tarnas Sadoras jausis l a i m i n g e s n i s , k a i rytiečiai nebegalės p a s i e k t i H u r i n o sūnaus. Ką g i , n i e k o n e p a d a r y s i - t u r i m e atsisvei k i n t i . N e j a u g i n e p a i m s i m a n o p e i l i o k a i p d o v a n o s išsi skiriant? - N e ! - atsakė Turinas. - K e l i a u j u pas elfus, pas D o r i a to karalių, taip sako mano motina. T e n gausiu kitų tokių daiktų.* Bet negalėsiu tau, Labadalai, siųsti jokių dovanų. Būsiu t o l i ir visiškai vienas. Turinas p r a v i r k o , tačiau Sadoras j a m tarė: - Kas čia dabar! K u r H u r i n o sūnus? Juk girdėjau jį ne seniai kalbant: „Kai tik būsiu tinkamas, eisiu k a r i u pas elfų karalių." Turinas sutramdė ašaras ir pasakė: - L a b a i gerai: jeigu taip kalbėjo H u r i n o sūnus, jis p r i valo laikytis žodžio ir eiti. Tačiau jei pasakau, k a d d a r y s i u viena ar kita, atėjus l a i k u i , viskas atrodo k i t a i p . Dabar ne benoriu taip kalbėti. P r i v a l a u būti atsargus, k a d d a u g i a u tokių dalykų nesakyčiau.
- T i k r a i , taip butų geriausia, - atsiliepė Sadoras. - D a u g u m a žmonių tik m o k o , nedaugelis m o k o s i . Sulaukime būsimųjų dienų. Siai dienai jau pakaks su k a u p u .
T a i g i Turiną suruošė į kelionę, jis atsisveikino su m o t i n a ir slapta išvyko su d v i e m palydovais. Bet k a i šie paragino Turiną atsigręžti ir dar kartą pažvelgti į savo tėvo namus, išsiskyrimo skausmas kirto tarsi kalaviju, ir jis sušuko: - M o r v e n a , M o r v e n a , k a d a vėl tave pamatysiu? Jo m o t i n a , stovinti prie namų slenksčio, išgirdo šių žo džių aidą miškingose kalvose ir taip įsitvėrė į priemenės stulpą, k a d s u s i k r u v i n o pirštus. T a i b u v o pirmasis iš T u r i no laukiančių sielvartų. T u r i n u i iškeliavus, kitų metų pradžioje M o r v e n a p a gimdė dukterį ir davė jai vardą N i e n o r a - Rauda; tačiau jai gimus Turinas b u v o jau toli. Jis žengė i l g u ir k u p i n u p a vojų k e l i u , nes M o r g o t o galios siekė toli už jo žemių ribų. Bet jį lydėjo Getronas ir Gritniras, kurių jaunystė prabėgo H a d o r o laikais; dabar jie jau b u v o pagyvenę, tačiau smar k u m o jiems nestigo, kraštą pažinojo p u i k i a i , nes kadaise jiems teko daug keliauti po Beleriandą. T a d , l i k i m o ir drąv
sos p a d e d a m i , jie perėjo Šešėlių kalnus, nusileido į Siriono slėnį, pateko į Bretilio girią ir pagaliau pavargę ir n u s i k a mavę pasiekė Doriato žemę. Tačiau čia p a s i k l y d o , susipai niojo karalienės labirintuose ir sutrikę klajojo tarp medžių, nerasdami jokio tako, k o l baigėsi maistas. Jau regėjo besi artinant mirtį, nes iš šiaurės slinko šalta žiema. Bet T u r i n u i skirtas likimas nebuvo toks paprastas. K a i jie a p i m t i nevilties gulėjo ant žemės, išgirdo aidint ragą. Toje pusėje medžiojo Belegas D i d y s i s Lankas, n u o seno gyvenęs D o r i -
ato pakraštyje ir tais laikais garsėjęs k a i p didžiausias girios žinovas. Belegas išgirdo jų šūksmus ir priėjo arčiau, davė keliautojams v a l g y t i ir gerti, sužinojo jų vardus ir iš k u r atėję. Žiūrėdamas į juos, Belegas jautė nuostabą ir gailestį. Turinas j a m iš karto patiko, nes paveldėjo motinos grožį ir tėvo akis, atrodė tvirtas ir smarkus. - K o k i u reikalu v y k s t i pas karalių Tingolą? - paklausė Belegas berniuko. - N o r i u būti vienas iš jo kariūnų, joti prieš Morgotą ir atkeršyti už tėvą, - atsakė Turinas. - G a l taip ir bus, k a i paūgėsi, - atsiliepė Belegas. - K o l kas esi mažas, bet t u r i viską, kas būtina narsiam v y r u i , ver t a m vadintis H u r i n o Tvirtojo sūnumi, k a i p sakaisi esąs. Visuose elfų kraštuose H u r i n o vardą labai gerbė. Todėl Belegas su džiaugsmu pakvietė k e l i a u n i n k u s eiti su juo, ir jie a t v y k o į tą būstą, k u r Belegas tuo metu gyveno drauge su kitais medžiotojais. V i s i trys ten apsigyveno, o į M e n e grotą išjojo pasiuntinys. K a i atėjo žinia, k a d Tingolas ir M e lianė p r i i m s H u r i n o sūnų ir jo p a l y d o v u s , Belegas n i e k a m nežinomais keliais nuvedė juos į Slaptąją karalystę. T a i p Turinas išvydo didįjį tiltą per Esgalduiną ir žengė pro Tingolo rūmų vartus. Nustebęs vaikas žvelgė į M e n e groto grožį, k u r i o i k i tol neregėjo joks mirtingasis, išskyrus Bereną. Tada, jiems stojus prieš Tingolą ir Melianę, G e tronas išdėstė M o r v e n o s prašymą; Tingolas išklausė m a l o n i n g a i ir pasisodino Turiną ant kelių, taip pagerbdamas galingiausiąjį iš žmonių Huriną ir jo giminaitį Bereną. V i s i a p l i n k u i , šitai m a t y d a m i , labai stebėjosi, nes tai b u v o žen klas, k a d Tingolas įsūnijo Turiną; tais laikais karaliai taip n e d a r y d a v o , juo labiau elfų v a l d o v a i žmonėms. Tingolas tarė T u r i n u i :
- H u r i n o sūnau, tebūnie čia tavo n a m a i ; ir visą gyve nimą l a i k y s i u tave sūnumi, nors ir esi žmogus. Teiksime tau išminties daugiau, nei dera m i r t i n g a m žmogui, tavo rankos laikys elfų ginklus. Galbūt ateis diena, k a i atgausi savo tėvo žemes H i t l u m e , tačiau dabar su visa meile gy v e n k i čia.
T a i p prasidėjo T u r i n o viešnagė Doriate. Kurį laiką su juo p a s i l i k o ir p a l y d o v a i Getronas su G r i t n i r u , nors jie troško grįžti pas šeimininkę į Dorlominą. Vėliau Gritnirą priveikė amžius ir ligos, tad jis p a s i l i k o prie T u r i n o i k i mirties; bet Getronas išvyko, Tingolas pasiuntė su juo palydą, k a d ves tų ir saugotų. Ta p a l y d a turėjo persakyti M o r v e n a i Tingolo žodžius. Pagaliau jie pasiekė H u r i n o namus; M o r v e n a išgirdo, k a d Turinas su pagarba priimtas Tingolo menėse, ir jos sielvartas palengvėjo. Be to, elfai atgabeno brangių dovanų n u o Melianės ir perdavė jos prašymą keliauti į D o riatą su Tingolo elfais. Melianė b u v o išmintinga ir įžvalgi: šitaip ji tikėjosi išvengti M o r g o t o mintyse jau parengtos piktadarybės. Tačiau M o r v e n a nenorėjo p a l i k t i namų, jos širdis tebebuvo nepasikeitusi ir išdidi; juo labiau k a d ant rankų laikė Nienorą, dar žindomą kūdikį. Todėl padėko jusi ji išleido Doriato elfus atgal, dar, slėpdama savo skur dą, įdėjo jiems dovanų paskutinius kelis jai likusius aukso daiktelius. Ir liepė nunešti T i n g o l u i H a d o r o šalmą. Turinas vis laukė grįžtant T i n g o l o pasiuntinių; pamatęs juos par keliaujant vienus, jis pabėgo į mišką ir i l g a i raudojo, nes žinojo apie Melianės raginimą ir tikėjosi, k a d M o r v e n a at v y k s . T a i b u v o antrasis T u r i n o sielvartas. Pasiuntiniai iš dėstė M o r v e n o s atsakymą, ir Melianę persmelkė gailestis
suvokus, ką mąstė M o r v e n a . Melianė pamatė, k a d dvasios a k i m i s regimą likimą ne taip lengva n u k r e i p t i į šalį. H a d o r o šalmą padavė T i n g o l u i . Tas šalmas b u v o iš p i l kojo plieno, puoštas a u k s u , ant jo išraižytos švytėjo per galės runos. Jame slypėjo galia, sauganti kiekvieną, kas jį nešioja, n u o žaizdų ir mirties, nes į tą šalmą kirtęs kalavijas lūždavo, o pataikiusi strėlė atšokdavo. Nukalė jį Telcharas, k a l v i s iš N o g r o d o , jo menas garsėjo plačiai. Šalmas turėjo antveidį (panašius savo kalvėse naudojo nykštukai, k a d apsaugotų akis), tad visų, kas išvysdavo jį užsidėjusį karį, širdis užplūsdavo baimė; tuo tarpu patį karį šalmas sau gojo n u o ugnies ir smūgio. A u k s u o t a s drakonas G l a u r u n gas puošė šalmą, mat jį darė netrukus, k a i drakonas b u v o pirmą kartą ištrūkęs pro M o r g o t o vartus. H a d o r a s , po jo ir Galdoras dažnai eidavo užsidėję tą šalmą į karą, ir atsi gaudavo H i t l u m o karių dvasia, pamačius jį iškilusį mūšio lauke aukštai virš visų, ir jie šaukdavo: „Kur kas vertesnis D o r l o m i n o Drakonas negu A n g b a n d o aukso k i r m i n a s ! " Bet H u r i n a s to šalmo dėvėti nemėgo ir šiaip n e i m d a v o jo į mūšį sakydamas: „Į priešus verčiau žvelgsiu savo tikruoju v e i d u . " V i s dėlto šalmą jis laikė v i e n u brangiausių daiktų, jo giminėje perduodamų iš kartos į kartą. Menegrote Tingolas turėjo didžiules ginklines, pilnas puikių ginklų: p l i e n i n i a i šarvai, n u k a l t i k a i p žuvies žvynai ir tviskantys l y g v a n d u o mėnesienoje; k i r v i a i ir kalavijai, s k y d a i ir šalmai, gaminti paties Telcharo ar jo mokytojo, senojo G a m i l i o Z i r a k o , o gal dar išmanesnių elfų kalvių. K a i k u r i u o s daiktus Tingolas gavo dovanų, jie b u v o iš V a linoro, tobulai k a l d i n t i Feanoro, už kurį geresnio meistro nebuvo jokiais amžiais. Tačiau Tingolas priėmė H a d o r o šalmą, tarsi jo paties atsargos būtų menkos, ir pagarbiai
kalbėjo: „Išdidi b u v o galva, nešiojusi šį H u r i n o protėvių šalmą." Tada jam atėjo į galvą mintis, jis pasikvietė Turiną ir pasakė, k a d M o r v e n a atsiuntė savo sūnui nuostabų d a l y ką - jo protėvių palikimą. - T a d i m k Šiaurės D r a k o n o galvą, - tarė jis, - ir k a i ateis laikas, dėvėk deramai. Bet Turinas dar b u v o per jaunas, k a d pakeltų šalmą, ir juo nesidžiaugė, nes jo širdį k a m a v o sielvartas.
V SKYRIUS
TURINAS DORIATE
T u r i n o vaikystės metai bėgo Doriato karalystėje, prižiūrint M e l i a n e i , nors Turinas ją sutikdavo retai. Miške gyveno tokia mergina, v a r d u Nelasė; Melianės paraginta, ji eida vo p a s k u i Turiną, k a i šis klaidžiodavo girioje, dažnai jį ten sutikdavo t a r t u m atsitiktinai. Vėliau jie drauge žaisdavo ar vaikštinėdavo l a i k y d a m i e s i už rankų. Turinas sparčiai augo, o Nelasė toliau atrodė tik savo elfiško amžiaus mer gina; tokia l i k o ir širdyje. Iš Nelasės Turinas d a u g sužinojo apie Doriato laukų ir miškų gyvenimą, ji išmokė senovėje vartotos sindarinų kalbos, malonesnės, kilnesnės ir turtin gesnės gražių žodžių. Tada Turinas b u v o n e i l g a m l a i k u i nugiedrėjęs, bet netrukus šešėlis vėl užgulė, ir ta draugystė praėjo tarsi pavasario rytas. Nelasė neidavo į Menegrotą ir net vengė žengti po akmeniniais skliautais. Turinas išau go iš b e r n i u k o amžiaus, vis d a u g i a u galvodavo apie vyrų
žygius, tad vis rečiau m a t y d a v o s i su Nelase, k o l pagaliau apskritai liovėsi pas ją vaikščiojęs. Tačiau ji vis v i e n stebėjo Turiną, nors ir l i k d a m a nematoma. D e v y n e r i u s metus gyveno Turinas Menegroto menėse. Jo širdis ir mintys nuolat grįždavo prie savosios genties; jį paguosdavo retkarčiais iš ten ateinančios žinios. T i n g o las siųsdavo pasiuntinius pas M o r v e n a k a i p įmanydamas dažniau, ir ji p e r d u o d a v o vieną kitą žodį sūnui. T a d T u r i nas sužinojo, k a d M o r v e n o s vargai palengvėjo, k a d jo se suo N i e n o r a auga labai graži, tikra gėlė pilkojoje šiaurėje. A u g o ir Turinas - tapo aukštesnis už daugumą žmonių ir už daugelį Doriato elfų, jėga ir ištverme garsėjo T i n g o l o žemėje. Per tuos metus Turinas išgirdo d a u g išminties, no riai klausėsi pasakojimų apie senovę ir didžius tų laikų žy gius; jis tapo mažakalbis, nuolat susimąstęs. Dažnai į M e negrotą a t v y k d a v o Belegas D i d y s i s Lankas i r , išsivedęs į l a u k u s , m o k y d a v o apdoroti medį, šaudyti iš lanko ir elgtis su kalaviju (tai jam patikdavo labiausiai). A m a t a i T u r i n u i sekdavosi prasčiau, jam s u n k i a i p a v y k d a v o s u v a l d y t i savo jėgą, dažnai k o k i u v i e n u staigiu ir n e v y k u s i u judesiu s u g a d i n d a v o ką padaręs. Kituose reikaluose sėkmė taip pat nebuvo p a l a n k i , tad neretai jo s u m a n y m a i nueidavo nie kais, j a m n e p a v y k d a v o pasiekti to, ko trokšdavo. Draugų įgydavo nelengvai, nes neatrodė linksmas, nusijuokdavo tik retkarčiais. T a d T u r i n o jaunystę gožė šešėlis. Tačiau tie, k u r i e jį gerai pažinojo - mylėjo ir vertino, be to, jį gerbė k a i p karaliaus įsūnį. V i s dėlto Doriate gyveno vienas, viso šito T u r i n u i p a vydėjęs, i r , T u r i n u i bręstant, tas p a v y d a s vis stiprėjo. Jis b u v o v a r d u Sairosas, pasipūtęs, išdidžiai besielgiantis su tais, k u r i u o s laikė už save menkesniais pagal padėtį ar
vertę. Sairosas d r a u g a v o su d a i n i u m i D a i r o n u , nes ir pats neblogai d a i n u o d a v o . Jis nemėgo žmonių, o labiausiai visų Bereno V i e n a r a n k i o giminių. „Argi ne keista, - sa k y d a v o Sairosas, - k a d šį kraštą atveriame dar v i e n a m iš tos nelaimingos padermės? Ar anas dar mažai pridarė ža los Doriate?" Todėl jis šnairuodavo į Turiną ir v i s a , ką jis darė, k i e k įmanydamas peikė jo darbus. Tačiau kalbėdavo klastingai, atvirai p i k t u m o nerodydamas. Jeigu s u s i d u r davo su T u r i n u v i e n u d u , kalbėdavo iš aukšto, neslėpda mas paniekos. Turiną tai labai e r z i n d a v o , bet i l g a i n i u i jis išmoko į p i k t u s žodžius atsakyti tyla, nes Sairosas užėmė aukštą padėtį Doriato tautoje ir b u v o karaliaus patarėjas. Tačiau T u r i n o tylėjimas Sairosui nepatikdavo l y g i a i taip, k a i p ir žodžiai.
Tais metais, k a i T u r i n u i suėjo septyniolika, jį vėl apniko sielvartas. T u o metu ilgai nebuvo jokių žinių iš namų. M o r g o t o galia kasmet vis augo, jo šešėlis jau užklojo visą Hitlumą. Be abejo, Morgotas žinojo apie H u r i n o šeimos ir genties reikalus, bet k o l kas, turėdamas savų užmačių, jų nekliudė. Dabar, siekdamas pagaliau įgyvendinti savo s u manymą, įsakė a k y l a i stebėti visas Šešėlių kalnų perėjas, k a d niekas iš H i t l u m o neišeitų ir iš kitur į jį nepatektų, ne bent įveikdamas mirtinus pavojus; a p l i n k N a r o g o ir T e i g l i no ištakas, prie aukštutinio Siriono - v i s u r zujo orkai. T a d kartą T i n g o l o p a s i u n t i n i a i negrįžo; d a u g i a u karalius jų nebesiuntė. Jis v i s a d a nenoriai leisdavo bent v i e n a m gentai n i u i nutolti n u o saugomų krašto sienų, tad p a v o j i n g u k e l i u siųsdamas pasiuntinius pas M o r v e n a į Dorlominą parodė didžiausią palankumą H u r i n u i ir jo g i m i n e i .
Dabar Turinas vaikščiojo prislėgta širdimi, nežinoda mas, k o k i a gresia piktadarystė, ir baimindamasis, k a d bai sus l i k i m a s ištiko M o r v e n a ir Nienorą. Daugelį dienų jis sėdėjo tylus, mąstydamas apie H a d o r o genties ir šiaurės žmonių žlugimą. P a s k u i p a k i l o ir nuėjo ieškoti Tingolo; rado jį besėdintį su Melianė po H i r i l o r n u - didžiuoju M e negroto bukmedžiu. Tingolas nustebęs pažiūrėjo į Turiną, nes vietoj įsūnio priešais išvydo aukštą žmogų, svetimšalį, tamsių plaukų, balto v e i d o , rūstų ir išdidų, žvelgiantį į jį giliomis akimis; priėjęs Turinas tylėjo. - Ko pageidauji, įsūni? - paklausė Tingolas, nujausda mas, k a d prašymas bus ne dėl k o k i o menkniekio.* - Šarvų, kalavijo ir s k y d o pagal mano stotą, v a l d o v e , atsakė Turinas. - Be to, tau leidus, dabar atsiimčiau savo protėvių D r a k o n o šalmą. - V i s a šitai gausi, - tarė Tingolas. - Bet kodėl tau reikia tokių ginklų? - R e i k i a , k a i p ir k i e k v i e n a m v y r u i , - atsiliepė Turinas, ir k a i p sūnui, privalančiam galvoti apie savo šeimą. Ir dar m a n reikia drąsiai ginklą valdančių draugų. - S k i r s i u tau vietą tarp kalavijo riterių, nes tavo ginklas visuomet bus kalavijas, - pasakė Tingolas. - Su jais, jei toks tavo noras, galėsi išmėginti kario gyvenimą pasienyje. - M a n o širdis veržiasi toliau, negu siekia Doriato r i bos, - tarė Turinas. - Trokštu verčiau p u l t i mūsų priešą negu gintis. - T a d a t u r i eiti vienas, - nesutiko Tingolas. - T u r i n a i , H u r i n o sūnau, kiek mano tautos karių leisti į karą su A n g b a n d u , sprendžiu pats, pasiremdamas sava išmintimi. Jo-
kių ginkluotų būrių šiuo metu iš Doriato nesiųsiu; nesiųsiu ir ateityje, k i e k ją pajėgiu dabar n u m a t y t i . - Tačiau tu gali eiti k a d a panorėjęs, M o r v e n o s sūnau, prabilo Melianė. - Melianės Juosta nestabdo tų, kas įžengė m u m s leidus. - Galbūt tave sulaikytų išmintingas patarimas, - prata rė Tingolas. - Ką m a n patartum, valdove? - paklausė Turinas. - A t r o d a i gražiai nuaugęs, iš tiesų ūgiu jau l e n k i dauge lį, - atsakė Tingolas. - Bet dar netapai subrendusiu v y r u , taip dar bus. K o l šito sulauksi, p r i v a l a i būti kantrus, mė ginti ir l a v i n t i savo jėgą. Tuomet galbūt galėsi p r i s i m i n ti savo giminę; bet maža tėra vilties, k a d vienas žmogus galėtų d a u g i a u pasiekti kovoje su Juoduoju V a l d o v u n e g u padėdamas elfų karaliams gintis, k a d ir k a i p i l g a i tokia gy n y b a tęstųsi. - M a n o gentainis Berenas padarė d a u g i a u , - įsiterpė Turinas. - Berenas ir Lučiena, - atsiliepė Melianė. - Tačiau el giesi labai jau drąsiai, šitaip kalbėdamas su Lučienos tėvu. M a t y t , k a d tavo lemtis nesieks taip aukštai, T u r i n a i , M o r venos sūnau, nors matau tavyje d i d i n g u m o , ir tavo l i k i mas susipynęs su elfų tautos l i k i m u , k a d ir ką - gera ar bloga - jis atneštų. Saugokis, k a d tai nebūtų bloga. - Paty lėjusi Melianė kalbėjo toliau: - Dabar eik, įsūni, ir p r i i m k karaliaus patarimą. T a i p bus t i k r a i išmintingiau n e g u l a i kytis savo s u m a n y m o . Bet nesitikiu, k a d subrendęs i l g a i gyvensi su m u m i s Doriate. Jei ateityje p r i s i m i n s i Melianės žodžius, tau tai išeis į gera: saugokis ir savo širdies kaitros, ir jos šalčio; ir siek, jei tik gali, kantrybės.
Turinas jiems abiem nusilenkė ir pasitraukė. N e t r u kus jis užsidėjo D r a k o n o šalmą, apsiginklavo ir iškeliavo į pasienį šiaurėje, ten prisidėjo prie elfų karių, k u r i e be paliovos kariavo su orkais ir visais M o r g o t o tarnais ir p a darais. Taigi, vos išaugęs iš berniuko, Turinas įrodė savo jėgą ir narsą. A t m i n d a m a s savo šeimos skriaudas, visuose žygiuose verždavosi pirmas, nieko nepaisydamas. Patyrė d a u g žaizdų nuo orkų iečių, strėlių ar lenktųjų ašmenų. Tačiau likimas saugojo jį nuo mirties; ir per girias, toli už Doriato sienų, p a s k l i d o žinia, k a d vėl pasirodė D o r l o m i n o D r a k o n o Šalmas. Daugelis stebėdamiesi sakė: „Ne jau galėtų k o k i o žmogaus dvasia grįžti po mirties; o gal H i t l u m o H u r i n a s tikrai išsivadavo iš Pragaro požemių?" Tarp Tingolo pasienio saugotojų tik vienas tuo metu b u v o g i n k l u pranašesnis už Turiną - tai Belegas D i d y s i s Lankas. Belegas ir Turinas greta stojo prieš kiekvieną p a vojų ir drauge toli ir plačiai klajojo po laukines girias.
T a i p praslinko treji metai, per tą laiką Turinas retai pasi r o d y d a v o Tingolo menėse. Jis nebesirūpino savo išvaizda nei drabužiais, vaikščiojo susivėlusiais plaukais, jo šarvus dengė pilkas lietaus ir vėjo išblukintas apsiaustas. K a i T u rinas jau b u v o dvidešimties metų, trečią vasarą n u o išvy k i m o iš karaliaus dvaro, atsitiko taip, k a d jis troško pailsėti ir surasti kalvį, kuris pataisytų ginkluotę, todėl atkeliavo niekieno nepastebėtas į Menegrotą ir vieną vakarą įžengė į menę. Tingolo ten nebuvo - jis su Melianė buvo išvykęs į gaivius miškus; kartais mėgdavo taip d a r y t i per patį v a saros karštį. D a u g nesvarstydamas Turinas atsisėdo, nes b u v o kelionės išvargintas ir pasinėręs į savo mintis; ir
pasitaikė, k a d jis įsitaisė prie krašto vyresniųjų stalo, toje vietoje, k u r paprastai sėdėdavo Sairosas. Sis, atėjęs vėliau, įširdo, nes b u v o tikras, k a d Turinas šitaip pasielgė iš pasi pūtimo, stengdamasis jam įgelti. Sairoso įniršį pakurstė ir tai, k a d prie stalo sėdintieji nepasipiktino T u r i n u ir priėmė k a i p vertą vietos šalia jų. T a d ir Sairosas kurį laiką apsimetė, k a d y r a tokios pat nuomonės, ir atsisėdo k i t u r - tiesiai priešais Turiną, kitoje stalo pusėje. - Retai suteikia m u m s pasienių sargas malonumą būti jo draugijoje, - tarė jis, - ir su džiaugsmu keičiu savo įpras tą vietą į galimybę su juo pakalbėti. Bet Turinas, įsitraukęs į pokalbį su M a b l u n g u Medžio k l i u , neatsistojo ir tik t r u m p a i tarstelėjo: „Dėkoju t a u / ' Tuomet Sairosas apipylė jį klausimais apie naujienas pasieniuose, apie jo žygius tyruose. N o r s Sairoso žodžiai atrodė nuoširdūs, balse aiškiai skambėjo pašaipa. T u r i n u i tai netrukus įkyrėjo; apsidairęs jis suvokė, k o k i a karti y r a tremtis. Nepaisant elfų salėse karaliaujančios šviesos ir juoko, T u r i n o m i n t y s k r y p o prie Belego ir jų g y v e n i m o girioje, p a s k u i ir dar toliau - prie M o r v e n o s D o r l o m i n e , jo tėvo namuose. Kamuojamas tokių sunkių minčių, T u r i nas suraukė kaktą ir neatsakė Sairosui. Pamanęs, k a d rūsti veido išraiška skirta jam, Sairosas jau nebesuvaldė pykčio; išsitraukęs aukso šukas, metė jas ant stalo priešais Turiną ir sušuko: - Aišku, H i t l u m o žmogau, atėjai prie šio stalo skubėda mas, todėl galima atleisti už tavo skarmalus. Bet nebūtina vaikščioti tokia susivėlusią l y g koks aviečių brūzgynas gal v a . Ir gal tuomet, k a i niekas nedengs ausų, labiau kreipsi dėmesį į tai, kas tau sakoma.
Turinas nieko neatsakė, tik pažvelgė į Sairosą, ir jo tam sios akys grėsmingai žybtelėjo. Bet Sairosas, nepaisydamas įspėjimo, atsakė n i e k i n a m u žvilgsniu ir garsiai, k a d v i s i girdėtų, pareiškė: - Jei H i t l u m o žmonės tokie l a u k i n i a i ir gauruoti, tai k o kios tame krašte moterys? Ar jos laksto k a i p elniai, dangst y d a m o s i tik savo plaukais? Turinas stvėrė taurę ir paleido Sairosui į veidą, šis s k a u džiai g r i u v o atbulas. Turinas išsitraukė kardą ir b u v o be puoląs, bet M a b l u n g a s jį sutramdė. Sairosas atsistojęs spjo vė k r a u j u ant stalo ir, sulaužytu žandikauliu stengdamasis kalbėti k u o aiškiau, pasakė: - Ar dar i l g a i teiksime prieglaudą šitam gauruąčiui? K a s čia valdovas? Karaliaus įstatymas negailestingas tiems, k u r i e rūmuose žaloja jo didžiūnus; o tų, k u r i e išsitraukia ginklą, l a u k i a tik atskalūno l i k i m a s . Už rūmų sienų galė čiau tau atsikirsti, gauruoti! Išvydęs kraują ant stalo, Turinas tučtuojau n u r i m o ; n u sipurtęs M a b l u n g o rankas ir netaręs nė žodžio, jis išėjo iš menės. M a b l u n g a s tarė Sairosui: - K a s šįvakar tave kankina? Už šitą barnį l a i k a u k a l t u tave; gali būti, k a d karaliaus įstatymas nuspręs, jog s u l a u žytas žandikaulis y r a teisėtas atlygis už tavo patyčias. - Jeigu tas jauniklis patyrė skriaudą, tegu pateikia ją karaliaus nuosprendžiui, - atkirto Sairosas. - Tačiau dėl jokios panašios priežasties negalima atleisti už ištrauktą kardą. Jeigu lauke, išėjus iš rūmų, tas gauruotis kibs prie manęs, aš jį užmušiu. - K a d tik neatsitiktų priešingai, - atsiliepė M a b l u n gas. - Bet jei k u r i s iš jūsų čia žūtų, tai bus piktadarystė,
labiau deranti A n g b a n d u i negu D o r i a t u i , ir iš jos kils dar d a u g i a u blogio. Iš tiesų jaučiu, k a d šįvakar m u s palytėjo kažkoks šešėlis iš šiaurės. Pasirūpink, Sairosai, k a d per savo pasipūtimą netaptum M o r g o t o valios v y k d y t o j u , ir atmink esąs iš eldarų. - Nepamirštu šito, - atkirto Sairosas, bet savo įniršio nenuslopino, ir jo p y k t i s , skatinamas sužeidimo, per visą naktį augo. Rytą jis patykojo T u r i n o , k a i šis anksti išsiruošė iš M e negroto, ketindamas grįžti į pasienį. K a i Turinas b u v o dar netoli tenuėjęs, j a m už nugaros iššoko Sairosas su ištrauktu k a r d u ir s k y d u ant rankos. Bet Turiną gyvenimas tyruose įpratino būti atsargų, ir jis akies kraštu pastebėjo puolantį Sairosą; šoktelėjęs į šalį, jis greitai atsigręžė į priešą. - M o r v e n a ! - riktelėjo jis. - Dabar patyčininkui atsirūgs pajuoka! Ir jis perskėlė Sairoso skydą. Tuomet abu puolė kautis staigiais smūgiais. Tačiau Turinas, i l g a i lavinęsis sunkioje mokykloje, b u v o tapęs toks pat v i k r u s k a i p bet k u r i s elfas, tik stipresnis. Jis greitai paėmė viršų, sužeidė Sairosą į ran ką, k u r i a jis laikė kalaviją, tad Sairosas atsidūrė jo malonė je. Turinas užmynė kalaviją, iškritusį Sairosui. - Sairosai, - tarė jis, - tau teks ilgai bėgti; drabužiai tik k l i u d y s , tai gal pakaks v i e n plaukų. Staigiai pargriovęs jį ant žemės, Turinas nuplėšė Sairo s u i drabužius, šis pajuto didžiulę T u r i n o rankų jėgą ir per sigando. Bet Turinas leido j a m atsikelti ir suriko: - Bėk, t u , k u r i s tyčiojiesi iš moterų, bėk! Bėk! Ir jei neskuosi greitai k a i p elnias, b a d y s i u tave į nugarą. Ir bakstelėjo kalavijo galu Sairosui į užpakalį. Sis s p r u ko į mišką, iš baimės k l a i k i a i rėkdamas ir šaukdamasis p a -
galbos, tačiau Turinas lėkė p a s k u i jį it skalikas. K a d ir k a i p Sairosas bėgo, k a d ir k a i p staigiai mesdavosi į šalį, k a l a v i jas vis tebebuvo už nugaros ir varė p i r m y n . A i d i n t Sairoso k l y k s m a m s tuoj sulėkė m i n i a , v i s i mėgi no sekti iš paskos, bet tik patys greičiausieji spėjo k a r t u su bėgikais. Pirmasis b u v o M a b l u n g a s , jį slėgė rūpestis - nors patyčios j a m atrodė didelė negerovė, bet „pyktis, nubudęs rytą, tampa M o r g o t o l i n k s m y b e vakare", be to, savavališ k a i , be svarstymo teisme, žeminti ką nors iš elfų b u v o l a i k o m a didele blogybe. T u o metu niekas nežinojo, k a d Sai rosas pirmas užpuolė Turiną ir būtų jį nužudęs. - Stok, stok, T u r i n a i ! - sušuko M a b l u n g a s . - T a i orkų vertas darbas miškuose! - Orkų darbas b u v o p i r m a , čia tik orkų žaidimas, - at sišaukė Turinas. Jis jau ketino paleisti Sairosą, bet, išgirdęs Mablungą, suriko ir vėl šoko p a s k u i savo auką; Sairosas, jau netekęs vilties s u l a u k t i pagalbos ir manydamas, k a d mirtis netoli, lėkė k a i p pamišęs, bet staiga atsidūrė prie prarajos krašto; apačioje, giliame siaurame uolos plyšyje, tekėjo upokšnis, maitinantis E s g a l d u i n o upę. Jį peršokti galėjo tik elnias. A p i m t a s siaubo, šoko ir Sairosas. Tačiau n u s l y d o n u o kito krašto, rėkdamas aukštielninkas krito žemyn ir ištiško į didžiulį akmenį vandenyje. Taip jis baigė savo gyvenimą Doriate; ir M a n d o s a s k a m u o s jį ilgai. Turinas pažvelgė į jo kūną, gulintį sraunumoje, ir p a galvojo: „Nelaimingas k v a i l y s ! N u o čia būčiau leidęs j a m grįžti į Menegrotą. Dabar užkrovė m a n nepelnytą kaltę." Atsigręžęs niūriai pažiūrėjo į Mablungą ir kitus, jau atbė gusius ir sustojusius prie prarajos. Patylėjęs M a b l u n g a s niūriai tarė:
- Deja! Bet dabar grįžk su m u m i s , T u r i n a i , nes apie šiuos darbus t u r i spręsti karalius. Bet Turinas atsakė: - Jeigu karalius būtų teisingas, jis mane išteisintų. Ta čiau ar tasai nebuvo vienas jo patarėjų? K a m teisingas k a ralius rinktųsi piktaširdį sau į draugus? A t s i s a k a u jo įsta t y m o ir jo teismo. - Tavo žodžiai per d a u g išdidūs, - p a s i p i k t i n o M a b l u n gas, nors j a m ir b u v o gaila jaunuolio. - Pasitelk išmintį! K i t a i p tapsi atskalūnu. Įsakau tau grįžti su m a n i m i k a i p su d r a u g u . Y r a ir kitų liudytojų. K a i karalius sužinos tiesą, gali tikėtis jo atleidimo. Bet T u r i n u i jau b u v o įgrisę elfų rūmai ir jis baiminosi, k a d jo nelaikytų uždarę kaip kalinio. Jis išrėžė M a b l u n g u i : - A t m e t u tavo įsakymą. Už nieką neprašysiu karaliaus Tingolo atleidimo; ir dabar keliausiu ten, k u r jo n u o s p r e n dis manęs neras. Tegali rinktis tik viena iš dviejų: leisti m a n eiti arba nužudyti mane, jeigu tai atitinka tavo įstatymą. N e s jūsų per mažai, k a d paimtumėte mane gyvą. Jo akys liepsnojo, ir v i s i suprato, k a d tai tiesa, todėl lei do jam pasitraukti. - G a n a vienos mirties, - pasakė M a b l u n g a s . - Netroškau jos, bet ir neliūdžiu, - atsiliepė Turinas. T e g u M a n d o s a s teisia jį teisingai; ir jei jis k a d a grįš į gyvųjų žemes, tegu būna išmintingesnis. Būk sveikas! - Būk laisvas, - tarė M a b l u n g a s , - nes pats taip n o r i . Ištarti „sveikas" būtų beprasmiška, jei jau k e t i n i šitaip gy venti. Virš tavęs k y b o šešėlis. K a i vėl susitiksime, tenebūna jis tamsesnis. Turinas nieko neatsakė, bet p a l i k o juos ir s k u b i a i nuėjo, ir niekas nežinojo k u r .
*** Pasakojama, k a d k a i Turinas negrįžo į šiaurinį Doriato p a sienį ir apie jį nebuvo jokių žinių, Belegas D i d y s i s Lankas pats a t v y k o į Menegrotą jo ieškoti. S u n k i a širdimi išklausė jis naujienas apie T u r i n o žygius ir pabėgimą. N e t r u k u s į rūmus parkeliavo ir Tingolas su Melianė, nes vasara jau ėjo į pabaigą. Išgirdęs pasakojimą apie tai, kas n u t i k o , k a ralius tarė: - T a i labai liūdna b y l a , t u r i u ją gerai išnagrinėti. N o r s mano patarėjas Sairosas nužudytas, o įsūnis Turinas pabė go, rytoj sėsiu į teismo sostą, dar kartą derama tvarka viską išklausysiu ir tik tuomet paskelbsiu nuosprendį. Kitą dieną karalius atėjo į teismo menę, a p l i n k jo sostą susirinko v i s i Doriato v a d a i ir vyresnieji. B u v o išklausyti v i s i l i u d y t o j a i , iš jų daugiausia ir aiškiausiai kalbėjo M a blungas. K a i jis pasakojo apie kivirčą prie stalo, k a r a l i u i pasirodė, k a d M a b l u n g o širdis linksta prie T u r i n o . - Ar k a l b i k a i p T u r i n o , H u r i n o sūnaus, draugas? - p a klausė Tingolas. - B u v a u jo draugas, tačiau tiesą m y l i u labiau ir seniau, atsakė M a b l u n g a s . - Išklausyk mane i k i galo, v a l d o v e ! K a i viskas b u v o papasakota, net ir T u r i n o atsisveikinant ištarti žodžiai, Tingolas atsiduso. Apžvelgė sėdinčiuosius priešais ir tarė: - Deja! Jūsų veiduose r e g i u šešėlį. K a i p jis prasibrovė į mano valdas? Čia kišasi piktoji jėga. Sairosą l a i k i a u išmin t i n g u ir ištikimu, bet jei dabar būtų gyvas, patirtų mano pyktį, nes jo patyčios b u v o piktadarystė ir jį l a i k a u k a l t u dėl to, kas n u t i k o rūmuose. Už tai T u r i n u i atleidžiu. Ta čiau negaliu p r o pirštus žiūrėti į jo vėlesnius poelgius, k a i
rūstybė jau turėjo būti ataušusį. Sairoso žeminimas ir v a i k y m a s i k i mirties - tai d a u g i a u n e g u įžeidimas. T a i r o d o kietą ir išdidžią širdį. - Valandėlę Tingolas sėdėjo susi mąstęs, p a s k u i liūdnai prabilo: - Turinas y r a nedėkingas įsūnis i r , tiesą sakant, pagal savo padėtį per d a u g išdidus. K a i p galiu globoti tą, k u r i s n i e k i n a mane ir m a n o įstatymą, ar atleisti tam, k u r i s neatgailauja? Toks turėtų būti m a n o nuosprendis. Išvarysiu Turiną iš Doriato. Jeigu mėgins at v y k t i , turės stoti prieš mane ir bus teisiamas. Ir k o l nepuls m a n prie kojų, m a l d a u d a m a s atleidimo, jis m a n nebe sū nus. Jei kas nors iš čia esančiųjų m a n o , k a d tai neteisinga, tegu kalba! Salėje stojo tyla, ir Tingolas pakėlė ranką, rengdamasis paskelbti nuosprendį. Tačiau tą akimirką į salę paskubo m i s įlėkė Belegas ir sušuko: - V a l d o v e , ar dar galiu kalbėti? - A t v y k a i vėlai, - tarė Tingolas. - Ar n e b u v a i kviestas drauge su kitais? - Tai.ti.esa, v a l d o v e , - atsakė Belegas, - tačiau sugaišau k a i ko ieškodamas. Dabar pagaliau atvedžiau liudytoją, kurį būtina išklausyti, k o l dar nenuskambėjo tavo n u o sprendis. - V i s i turėję ką pasakyti b u v o sušaukti, - pasakė kara lius. - Ką jis dabar gali papasakoti svaresnio n e g u tie, k u riuos jau išklausiau? - Spręsi pats, k a i išgirsi, - atsiliepė Belegas. - Suteik m a n šitą malonę, jei k a d a b u v a u jos nusipelnęs. - S u t i n k u , tu jos vertas, - tarė Tingolas. Belegas išėjo ir už rankos atsivedė Nelasę, miške gy venančią merginą, k u r i niekada neidavo į Menegrotą; ji b u v o išsigandusi ir d i d i n g o s , k o l o n o m i s puoštos salės su
akmens s k l i a u t u , ir gausybės į ją sužiurusių akių. Tingolas paragino ją kalbėti, ir ji pasakė: - V a l d o v e , aš tupėjau medyje... - Čia jos balsas iš bai mės ir įtampos regint karalių užsikirto ir ji n u t i l o . K a r a l i u s nusišypsojo ir tarė: - Ir k i t i y r a taip darę, bet nematė reikalo m a n apie tai pasakoti. - T a i p , ir k i t i , - vėl prakalbo mergina, padrąsinta kara liaus šypsnio. - N e t ir Lučiena! Ir apie ją galvojau tą rytą, ir apie žmogų Bereną. Tingolas nieko neatsakė; jis nebesišypsojo, tik laukė, k a d a Nelasė vėl prašneks. - Turinas m a n atrodė panašus į Bereną, - pagaliau p r a tarė j i . - M a n sakė, k a d jie iš vienos giminės; k a i kas įžvel gia tą giminystę, jei įdėmiai žiūri. Tingolas neteko kantrybės. - G a l ir taip, - tarė jis, - tačiau Turinas, H u r i n o sūnus, dingo mane paniekinęs, ir tu jo daugiau nepamatysi, tad ir giminystės neišsiaiškinsi. Dabar skelbsiu savo nuosprendį. - K a r a l i a u v a l d o v e ! - s u k l i k o mergina. - Palauk t r u p u tėlį, leisk m a n kalbėti. Tupėjau medyje norėdama pažiūrėti į iškeliaujantį Turiną. Ir pamačiau, k a i p iš miško išeina Sai rosas su k a l a v i j u ir s k y d u ir iš pasalų šoka ant T u r i n o . Per salę n u v i l n i j o murmesys. K a r a l i u s pakėlė ranką sa kydamas: - M a n o ausis iš tavęs g i r d i rimtesnių žinių, negu tikė jausi. Dabar gerai apmąstyk visa, ką sakai, nes šioje salėje sprendžiami l i k i m a i . - T a i p m a n sakė ir Belegas, - atsakė mergina, - ir drįsau čionai ateiti ne tik tam, k a d išgelbėčiau Turiną n u o netei singo nuosprendžio. Jis smarkus, bet gailestingas. Jie k o -
vėsi, valdove, t u o d u kovėsi, k o l Turinas išmušė Sairosui ir skydą, ir kalaviją, tačiau jis jo nenužudė. Todėl n e t i k i u , k a d jis troško jo mirties. Sairosui teko patirti gėdą, bet to pažeminimo jis nusipelnė. - Tai spręsiu aš, - tarė Tingolas, - tačiau tai, ką pasakei, lems mano sprendimą. T a d a jis s m u l k i a i išklausinėjo Nelasę ir pagaliau atsi gręžė į Mablungą tardamas: - Stebiuosi, k a d Turinas tau apie tai nieko nepasakė. - T i k r a i nepasakė, - atsiliepė M a b l u n g a s , - nes būčiau apie tai papasakojęs. Ir išsiskirdamas su juo būčiau kitaip kalbėjęs. - K i t o k s dabar bus ir mano nuosprendis, - tarė Tingo las. - K l a u s y k i t e v i s i ! Čia nustatytąją T u r i n o kaltę atleidžiu, nes l a i k a u jį buvus įžeistą ir sukurstytą. K a d a n g i iš tiesų, k a i p jis sakė, šitaip elgėsi vienas mano patarėjų, T u r i n u i nereikės prašyti šito atleidimo. Atleidimą aš j a m nusiųsiu pats, k a d ir k u r jis būtų. Ir p a k v i e s i u su visa garbe grįžti į šiuos rūmus. K a i nuskambėjo nuosprendis, Nelasė staiga p r a v i r k o . - K u r dabar jį rasi? - kalbėjo ji. - Jis p a l i k o mūsų kraštą, o pasaulis platus. - Jis bus surastas, - tarė Tingolas. K a r a l i u s atsistojo. Belegas išvedė Nelasę iš Menegroto ir pasakė jai: - N e v e r k . Jeigu Turinas gyvas ir klajoja tolimose žemė se, aš jį rasiu, nors visiems kitiems ir nepavyktų. Kitą dieną Belegas stojo prieš Tingolą ir Melianę, ir k a ralius jam tarė: - Patark m a n , Belegai, nes esu nuliūdęs. Priėmiau H u rino sūnų k a i p savą, ir toks jis turėtų l i k t i , nebent pats H u -
rinas sugrįžtų iš šešėlių ir pareikštų savo teisę. Negalėčiau prieštarauti, k a d Turinas b u v o be kaltės išvarytas į tyrus, ir su džiaugsmu priimčiau jį atgalios, nes tikrai jį mylėjau. - V a l d o v e , suteik m a n leidimą, - atsakė Belegas, - i r , jei pajėgsiu, tavo v a r d u atitaisysiu šią skriaudą. Toks t i kras vyriškumas, kurį jame regėjau, negali tyruose d i n g t i be pėdsako. D o r i a t u i jo reikia, ir reikės vis labiau. Aš i r g i jį m y l i u . Tada Tingolas tarė Belegui: - Dabar paieškos m a n teiks vilties. E i k l y d i m a s m a n o malonės, ir jei rasi jį, saugok ir globok k a i p įmanydamas. Belegai K u t a l i o n a i , jau n u o seno b u v a i p i r m a s Doriato gynėjas, už daugybę narsių žygių ir išmintingų poelgių pelnei mano padėką. Jų visų didžiausias bus, k a i surasi Turiną. A t s i s v e i k i n a n t prašyk bet k o k i o s dovanos, įteik siu ją tau. - T a d a prašau k a r i o verto k a l a v i j o , - atsakė Belegas, nes o r k a i šiais l a i k a i s plūsta g a u s i a i , p r i e i n a arti, tad v i e n l a n k o negana, o m a n o t u r i m a s k a r d a s n e p r i l y g s t a jų šarvams. - R i n k i s iš visų, k u r i u o s t u r i u , - atsakė Tingolas, - iš skyrus tik manąjį Aranrutą. Belegas išsirinko Anglachelį; tai b u v o didžiai šlovingas kalavijas, tokį vardą j a m davė, nes b u v o kaldintas iš gele žies, liepsnojančia žvaigžde kritusios iš dangaus. Jis k i a u rai kirto bet kokią geležį iš žemės gelmių. Jam p r i l y g o tik vienas kalavijas visame Viduržemyje. A p i e jį šioje sakmėje nepasakojama, bet jį nukalė tas pats k a l v i s iš tos pačios rū dos. Tas g i n k l i n i n k a s - tai Eolas Tamsusis Elfas, paėmęs į žmonas Aredelę, T u r g o n o seserį. Anglachelį T i n g o l u i jis atidavė, bet labai nenoromis, k a i p mokestį už leidimą gy-
venti N a n Elmote. Tačiau antrąjį kalaviją dvynį, Anguirelį, laikė sau, k o l jį pavogė M a i g l i n a s , jo sūnus. Tačiau k a i Tingolas atgręžė Anglachelį rankena į Belegą, Melianė pažvelgė į geležtę ir tarė: - Tas kalavijas slepia blogį. Jame tebegyvena k a l v i o šir dis, ir ta širdis tamsi. Jis nemylės rankos, k u r i a i tarnauja, ir neilgai teišbus su t a v i m i . - V i s dėlto l a i k y s i u jį, k o l galėsiu, - atsakė Belegas. Padėkojęs k a r a l i u i , jis paėmė kalaviją ir iškeliavo. T o l i Beleriando platybėse, įveikdamas daugybę pavojų, jis v e l t u i ieškojo žinių apie Turiną. T a i p praslinko žiema, po jos praėjo ir pavasaris.
VI SKYRIUS
T U R I N A S T A R P ATSKALŪNŲ
Mūsų sakmė vėl grįžta prie T u r i n o . M a n y d a m a s esąs at skalūnas, persekiojamas karaliaus, jis negrįžo pas Belegą prie šiaurinių Doriato sienų, bet patraukė į vakarus, slapta išsmuko iš Saugomos žemės ir pasiekė miškus, esančius į pietus n u o Teiglino. Iki N i r n a i t o čia išsibarsčiusiose so dybose gyveno nemažai žmonių; beveik v i s i jie b u v o iš Haletės giminės, bet nepriklausė j o k i a m šeimininkui, ver tėsi medžiokle, augino g y v u l i u s , laikė kiaules garduose, įdirbdavo miško proskynas aptverę n u o laukinių žvėrių. Tačiau dabar daugelis b u v o žuvę ar pabėgę į Bretilį, ir v i sas tas kraštas susigūžęs drebėjo, baimindamasis orkų ar atskalūnų. M a t tuo suirutės metu namų ir vilties netekę žmonės pasimetė, išsiblaškė po mūšių ir sutriuškinimo n u niokotose žemėse; k a i k u r i u o s į miškus išvijo jų padarytos
piktadarybės. Jie medžiojo ir mito tuo, ką pajėgdavo rasti, bet daugelis griebėsi plėšikavimo ir s t u m i a m i alkio ar kito poreikio tapdavo žiaurūs. Labiausiai jų reikėjo bijoti žie mą, k a i p kokių vilkų; tie, kas vis dar gynė savo namus, juos taip ir v a d i n o - gaurvaitais, vilkžmogiais. G a l šešiasdešimt vyrų susibūrė į gaują ir bastėsi po miškus už vakarinių D o riato sienų; žmonės jų nekentė neką mažiau už orkus, nes tarp jų b u v o kietaširdžių atstumtųjų, griežiančių dantį ant savo gentainių. Didžiausias kietaširdis b u v o toks A n d r o g a s , D o r l o m i n e nužudęs moterį ir todėl ten ieškomas. Iš ten kilusių b u v o ir daugiau: iš N i r n a i t o pabėgęs senis A l g u n d a s , v y r i a u sias gaujoje, ir Forvegas, k a i p jis save v a d i n o , vyras švie siais plaukais ir neramiai lakstančiomis akimis, stambus ir drąsus, bet jau seniai pamiršęs H a d o r o genties edainų papročius. Tačiau kartais jis galėdavo pasielgti išmintingai ir k i l n i a i . Forvegas v a d o v a v o v i s a i gaujai. Jos narių skai čius, v y r a m s mirštant n u o sunkumų ar žūvant peštynėse, jau b u v o sumenkęs i k i penkiasdešimties. Jie tapo atsargūs, k e l i a u d a m i siųsdavo į priekį žvalgus, ilsėdamiesi skirdavo sargybą. Todėl gauja greitai sužinojo apie Turiną, k a i šis atklydo prie jos takų. Jie nusekė iš paskos ir apsupo nepa žįstamąjį žiedu, ir taip staiga, k a d Turinas, išėjęs į laukymę prie upelio, išvydo a p l i n k save ratu sustojusius v y r u s , ran kose laikančius kalavijus ir įtemptus lankus. Turinas stabtelėjo, tačiau baimės neparodė. - K a s jūs? - tarė jis. - M a n i a u , tik o r k a i tyko žmonių, bet dabar matau, k a d k l y d a u . - T a u gali tekti gailėtis dėl šitos klaidos, - atsakė For vegas, - nes čia mūsų plotai, mano v y r a i neleidžia kitiems
juose vaikščioti. Priklydėlių gyvybės - mūsų grobis, ne bent jie pasiūlo išpirką. Turinas niūriai nusijuokė: - Iš manęs, atstumto bastūno, negausite jokios išpirkos. Galėsite mane apieškoti, k a i būsiu negyvas, tačiau noras įsitikinti mano žodžių teisumu gali jums atsieiti brangiai. Iki tol nemažai jūsų tikrai mirs. V i s dėlto mirtis atrodė v i s a i arti, nes daugybė strėlių styrojo lankuose, tereikėjo v a d u i tarti žodį. N o r s po p i l ku apsiaustu ir p a l a i d i n e Turinas vilkėjo elfų šarvinius marškinius, viena k i t a iš tų strėlių būtų p a l i k u s i mirtiną žymę. Nė vienas iš priešų nestovėjo taip arti, k a d , išsitrau kęs kalaviją, Turinas būtų galėjęs pasiekti jį vienų šuoliu. Staiga Turinas greitai tūptelėjo, nes u p e l i o pakrantėje, sau prie kojų, pastebėjo kelis akmenis. Tą akimirką vienas iš atskalūnų, įširdęs dėl išdidžiojo T u r i n o žodžių, p a l e i d o strėlę j a m į veidą, tačiau ji praskriejo virš galvos, o T u r i nas pašoko tarsi l a n k o templės pamėtėtas ir iš visų jėgų t a i k l i a i sviedė akmenį į šaulį; šis g r i u v o žemėn suknežinta kaukole. - G y v a s būčiau j u m s naudingesnis vietoj to nevykė l i o , - tarė Turinas i r , atsigręžęs į Forvegą, pridūrė: - Jei tu čia vadas, neturėtum leisti savo v y r a m s šaudyti be p a liepimo. - Ir neleidžiu, - atsiliepė Forvegas, - tačiau šis gana greitai gavo bausmę. P r i i m s i u tave jo vieton, jei labiau gerbsi mano žodį. - G e r b s i u , - pasakė Turinas, - k o l esi vadas ir v a d o vauji. Bet m a n a u , k a d ne v i e n vadas sprendžia, ar p r i i m t i naują žmogų į būrį. R e i k i a išgirsti visų balsus. Ar y r a kas nenori manęs priimti?
Du atskalūnai šūktelėjo prieštaraujantys; vienas b u v o kritusiojo draugas, v a r d u Ulradas. - Keistas būdas užsitarnauti vietą būryje, - pareiškė jis, - nužudyti vieną geriausių mūsų vyrų! - Ne be priežasties, - atrėmė Turinas. - Tada eikšekit! K a u s i u o s i su jumis abiem v i e n u metu, ginklais ar tik jėga. Pamatysite, ar t i n k u pakeisti vieną iš geriausių jūsų vyrų. Tačiau jeigu imsite lankus m a n išmėginti, tada tokį p r i v a l a u turėti ir aš. Turinas žengė jų l i n k , bet U l r a d a s atsitraukė, v e n g d a mas kovos. Antrasis n u l e i d o lanką ir nuėjo pasitikti T u r i no. T a i b u v o A n d r o g a s iš D o r l o m i n o . Jis sustojo priešais Turiną ir nužvelgė jį nuo galvos i k i kojų. - Neee, - nutęsė jis, purtydamas galvą. - V y r a i žino, mano širdis - ne viščiuko, bet neprilygstu tau. M a t y t , nė vienas čia neprilygsta. Dėkis prie būrio, s u t i n k u . Bet tavo akys dega keista šviesa, esi pavojingas žmogus. K u o tu vardu? - V a d i n u o s i Neitanas, Nuskriaustasis, - atsakė Turinas, ir n u o tol atskalūnai jį šaukdavo N e i t a n u . Tačiau jis, nors t o k i u v a r d u ir skelbė patyręs neteisybę (ir visada b u v o p a siruošęs išklausyti kitus, šitaip skelbiančius), nieko d a u giau nepasakojo apie savo gyvenimą ar namus. V i s dėlto b e n d r i n i n k a i matė jį kritus iš aukštos padėties, ir nors jis neturėjo nieko, išskyrus g i n k l u s , šie b u v o elfų ginklakalių darbo. N e t r u k u s Turinas pelnė būrio pagarbą: pasirodė stiprus ir narsus, miško gyvenimą išmanė geriau nei v i s i k i t i , ir v y r a i ėmė juo pasitikėti, nes nebuvo godus, mažai rūpinosi savo n a u d a . Tačiau jie bijojo jo staigaus pykčio, k u r i o nepajėgė suprasti.
Į Doriatą Turinas grįžti negalėjo, o gal j a m neleido iš d i d u m a s . Į Nargotrondą, kritus F e l a g u n d u i , nė vieno nebeįsileisdavo. Turinas nenorėjo žemintis, kreipdamasis į mažąją Haletės gentį Bretilyje, o į Dorlominą eiti nedrįso, nes šis b u v o glaudžiai apsuptas, ir p a v i e n i u i niekas negaĮėjo viltis, k a i p jis manė, įveikti Šešėlių kalnų perėjas. Todėl Turinas l i k o su atskalūnais, nes bet k o k i a draugija padeda lengviau ištverti l a u k i n i o g y v e n i m o vargus. K a d a n g i jis norėjo g y v e n t i ir j o k i u būdu negalėjo su tais atskalūnais kivirčytis, ne i t i n stengėsi s u l a i k y t i juos n u o piktadarybių. T a d greitai apsiprato su n e d o r u g y v e n i m u ir žiaurumu, bet retkarčiais pajusdavo n u b u n d a n t gailestį ir pasibjau rėjimą, tuomet grėsmingai niršdavo. Šitaip baisiai ir p a v o jingai Turinas n u g y v e n o i k i tų metų pabaigos, kęsdamas žiemos šaltį ir badą, k o l pagaliau gamta sukruto ir išaušo tikras pavasaris. B u v o k a l b a m a , esą Teiglino giriose likę sodybų, žmo nės ten v i s k o matę ir atsargūs, nors jų ten negausu. V i l k žmogių jie ir visiškai nemėgo, ir m e n k a i tegailėjo, bet v i s dėlto atšiauriausiu žiemos metu p a l i k d a v o jiems ten, k u r tikrai surastų, k o k i o nereikalingo maisto. Šitaip tie žmonės tikėjosi išvengti išbadėjusios gaujos antpuolių. Tačiau iš atskalūnų p e l n y d a v o mažiau dėkingumo negu iš žvėrių ir paukščių, ir n a m u s labiau saugojo jų šunys bei tvoros, nes kiekvieną sodybą ir a p l i n k ją iškirstą žemę juosė aukščiau sios užtvaros, a p l i n k namus b u v o išrausti g r i o v i a i , eilėmis prismaigstyta kuolų; n u o vienos sodybos i k i kitos vedė ta k a i , k a d p r i r e i k u s žmonės, pūsdami ragą, galėtų pasikvies ti pagalbos. Tačiau, atėjus p a v a s a r i u i , gaurvaitams tapo pavojinga gaišti taip arti girios gyventojų namų, nes jie galėjo susi-
r i n k t i ir drauge juos išgaudyti; Turinas net stebėjosi, kodėl Forvegas neveda jų iš ten toliau. Pietuose, k u r nebeliko žmonių, b u v o d a u g i a u maisto ir žvėrių, bet mažiau p a vojų. Vieną dieną Turinas pasigedo Forvego ir jo draugo A n d r o g o ; ėmė klausinėti, k u r jie, tačiau k i t i b e n d r a i tik juokėsi. - Spėju, jie t u r i savų reikalų, - pasakė U l r a d a s . - N e t r u k u s jie grįš, tuomet keliausime. G a l net reikės paskubėti m u m s pasiseks, jei iš paskos jiems neatlėks bičių spiečius. Švietė saulė, žaliavo j a u n i medžių lapai; pasibjaurėjęs vargana atskalūnų stovykla, Turinas vienas nužingsniavo t o l i į mišką. Prieš savo valią prisiminė Slaptąją karalystę ir, atrodė, girdėjo Doriato gėlių vardus l y g seniai užmirštos kalbos aidą. Bet staiga jis išgirdo šauksmus ir iš lazdynų tankmės išpuolė jauna moteris; jos drabužiai sudrisko, be sibraunant p r o šakas, pati b u v o be galo persigandusi. Ji su k l u p o ant žemės neatgaudama k v a p o . Turinas išsitraukė kardą, puolė prie brūzgynų ir nusmeigė vyrą, k u r i s iš ten iššoko -vydamasis moterį. S u l i g smūgiu Turinas suvokė, k a d tai Forvegas. K o l jis nustebęs spoksojo į kraują ant žolės, pasirodė A n d r o g a s ir priblokštas sustingo. - Blogas darbas, N e i t a n a i ! - s u r i k o jis ir išsitraukė kardą. Tačiau Turinas susitvardė ir tarė: - O k u r tada orkai? Ar pralenkėte juos, k a d išgelbėtumėt tą moterį? - Orkai? - nustebo A n d r o g a s . - K v a i l y ! Ir dar v a d i n i save atskalūnu. Atskalūnai neturi jokio kito įstatymo, tik savo poreikius. Žiūrėk savo reikalų, N e i t a n a i , ir n e k l i u d y k m u m s rūpintis savaisiais.
- Taip ir p a d a r y s i u , - atrėžė Turinas. - Bet šiandien mūsų keliai susikirto. P a l i k s i šitą moterį m a n arba k e l i a u si p a s k u i Forvegą. A n d r o g a s nusijuokė. - Jeigu jau r e i k i a šitaip rinktis, tebūnie tavo v a l i a , - p a sakė jis. - N e k e t i n u galynėtis su t a v i m i vienas, bet mūsų draugams šis nužudymas gali nepatikti. T u o m e t u moteris atsistojo ir uždėjo delną T u r i n u i ant rankos. Ji pažvelgė į kraują, tada į Turiną, jos akyse atsi spindėjo susižavėjimas. - Nužudyk jį, v a l d o v e ! - tarė ji. - Nužudyk ir jį. T u o met eik su m a n i m i . Jeigu atneši jų galvas, m a n o tėvas L a r nachas t i k r a i apsidžiaugs. Už d v i „vilkų" galvas'jis v y r u s dosniai apdovanoja. Tačiau Turinas atsisuko į Androgą: - Ar toli i k i jos namų? - G a l k o k i a m y l i a , - atsakė šis. - A n a ten, aptverta so d y b a . Ji vaikštinėjo už tvoros. - T u o m e t eik greičiau. - Turinas vėl atsigręžė į mote rį: - P a s a k y k tėvui, k a d geriau tave saugotų. Tačiau aš n e k a p o s i u savo d r a u g a m s galvų, k a d įsiteikčiau j a m ar kam kitam. T a i taręs, įsikišo kalaviją į makštį. - E i m e ! - tarė A n d r o g u i . - Grįšime. Bet jei n o r i p a l a i d o ti savo vadą, tau teks tai d a r y t i pačiam. Pasiskubink, nes gali k i l t i triukšmas. P a i m k jo ginklus! Moteris nuėjo per mišką, vis gręžiodamasi, k o l d i n g o už medžių. T a d a Turinas, d a u g i a u netardamas nė žodžio, p a l i k o Androgą vieną, o šis, žvelgdamas j a m iš paskos, stovėjo suraukęs kaktą l y g spręsdamas kokią mįslę.
*** Grįžęs į atskalūnų stovyklą, Turinas rado juos s u i r z u s i u s ir nerimastingus: jie per d a u g i l g a i laikėsi toje pačioje v i e toje, netoli n u o gerai saugomų sodybų. V i s i murmėjo prieš Forvegą. „Jis ieško pavojų nežiūrėdamas mūsų, - kalbėjo jie, - ir kitiems gali tekti mokėti už jo m a l o n u m u s . " - T u o m e t išsirinkite naują vadą! - pasakė Turinas, at sistodamas prieš juos. - Forvegas nebegali jums v a d o v a u ti - jis negyvas. - Iš k u r žinai? - paklausė U l r a d a s . - Ar kopinėjai medų iš to paties avilio? G a l jį sugėlė bitės? - N e , - atsakė T u r i n a s , - p a k a k o v i e n o geluonies. Aš jį n u ž u d ž i a u . Tačiau p a l i k a u gyvą Androgą, ir jis n e t r u k u s grįš. Tuomet Turinas papasakojo, k a i p viskas įvyko, peik damas tuos, k u r i e šitaip darė. J a m bekalbant, pasirodė A n d r o g a s , nešinas Forvego ginklais. v
- Stai, N e i t a n a i ! - šūktelėjo jis. - N e k i l o jokio pavojaus. G a l ji tikisi vėl su t a v i m susitikti. - Jei j u o k a u s i su m a n i m i , - atsiliepė Turinas, - pasigai lėsiu, k a d n e a t i d a v i a u jai tavo galvos. Dabar pasakok, tik trumpai. A n d r o g a s gana teisingai apsakė, k a i p viskas b u v o . - Dabar svarstau, koks reikalas atvedė tenai N e i t a ną, - dar pridūrė jis. - A t r o d o , k a d kitoks nei mūsų. K a i atbėgau, jis jau b u v o nužudęs Forvegą. M o t e r i a i šitai p a tiko, ji pasiūlė eiti drauge su ja, prašė mūsų galvų k a i p išpirkos už nuotaką. Bet jis jos nepanoro ir nuvijo šalin. Tuomet kodėl jis griežė dantį prieš vadą - negaliu šito at-
spėti. M a n galvą p a l i k o ant pečių, už tai esu dėkingas, nors ir gerokai sutrikęs. - Jei taip, sakau, k a d nesi kilęs iš H a d o r o tautos, - p a reiškė Turinas. - Greičiau p r i k l a u s a i U l d o r u i Prakeikta jam, ir tau derėtų stoti tarnauti A n g b a n d u i . Tačiau dabar klausykite! - suriko visiems. - Siūlau jums rinktis. P r i v a lote pripažinti mane v a d u vietoj Forvego arba leisti m a n eiti savais keliais. Dabar v a l d y s i u šitą būrį arba jį p a l i k s i u . Bet jei norėtumėt mane nužudyti, mėginkit! K a u s i u o s i su jumis visais, k o l žūsiu - arba žūsite jūs. Daugelis vyrų stvėrėsi ginklų, bet A n d r o g a s suriko: - N e ! Jo išsaugota galva dar t u r i šiek tiek proto. Jei kausimės, tikrai ne vienas žus be jokio reikalo i k i tol, k o l nudėsime geriausią mūsų vyrą. - Jis nusijuokė. - Taip jau b u v o , k a i jis prisidėjo prie mūsų. Žudydamas jis pasidaro sau vietos. Kartą šitai jau pasiteisino, galbūt pasiteisins ir dabar. Jis gali nuvesti m u s į geresnį gyvenimą, gal neberei kės v i e n kapstytis po kitų žmonių atmatas. Ir senasis A l g u n d a s pridūrė: - Geriausias iš mūsų. Kadaise ir mes būtume padarę tą patį, jei tik būtume drįsę; tačiau jau d a u g ką pamiršome. Jis gali mus pagaliau parvesti namo. Tą akimirką T u r i n u i šovė mintis, k a d , pasiremdamas šita maža gauja, jis galėtų s u k u r t i savą nepriklausomą viešpatiją. Bet pažvelgė į Algundą, į Androgą ir tarė: - Sakote, namo? N u o namų mus skiria aukšti ir šalti Še šėlių kalnai. Už jų - U l d o r o gentis, o greta jos - A n g b a n d o p u l k a i . Jeigu visa tai jūsų nebaugina, v y r a i septyniskart po septynis, g a l i u vesti jus namo. Tačiau ar toli nueisime, k o l mirsime?
V i s i tylėjo. T a d a vėl prabilo Turinas: - Ar priimate mane kaip savo vadą? Tuomet vesiu jus pirmiausia į laukinius kraštus, toliau nuo žmonių namų. Galbūt ten mūsų l a u k i a geresnis gyvenimas. G a l ir ne, tačiau bent jau pelnysime mažiau savo gentainių neapykantos. Po šių žodžių v i s i kilusieji iš H a d o r o genties susibūrė a p l i n k Turiną ir pripažino jį v a d u ; sutiko ir k i t i , ne taip p a l a n k i a i nusiteikusieji. Ir Turinas tučtuojau patraukė su būriu iš to krašto.
Tingolas išsiuntinėjo daugybę žmonių, liepęs ieškoti T u r i n o Doriate ir jo pakraščių žemėse, bet tais pirmaisiais po pabėgimo metais visos paieškos l i k o bevaisės, nes n i e k a m nė į galvą neatėjo, k a d Turinas prisidėjo prie atskalūnų ir žmonių priešų. Stojus žiemai, ieškojusieji grįžo pas kara lių, išskyrus tik Belegą. V i s i liovėsi ieškoję, tad jis toliau keliavo vienas. Tačiau D i m b a r e ir šiaurinėse Doriato pasienio žemėse reikalai klostėsi prastai. D r a k o n o Šalmo mūšiuose niekas neberegėjo, d i n g o ir D i d y s i s Lankas. M o r g o t o p a k a l i k a i išdrąsėjo, tapo įžūlesni, jų labai pagausėjo. A t s l i n k o ir n u slinko žiema, pavasarį vėl prasidėjo antpuoliai: Dimbaras l i k o nusiaubtas, Bretilio žmonės gyveno a p i m t i baimės, nes blogis artinosi prie jų sienų iš visų pusių, išskyrus pietus. Praėjo beveik metai n u o T u r i n o pabėgimo, o Belegas jo tebeieškojo, tačiau vilties j a m l i k o v i s mažiau. Klajodamas patraukė į šiaurę ir atsidūrė prie Teiglino brastos, n u o ten, gavęs blogų žinių apie naują orkų įsiveržimą iš T a u r - n u F u i n o , apsigręžė. T a i p jau atsitiko, k a d k a i Turinas iške-
l i a v o iš to krašto, neilgai trukus Belegas užsuko į girios žmonių gyvenamas vietas. C i a jis išgirdo keistą tarp jų sklandantį pasakojimą. Girioje pasirodęs aukštas, d i d i n g o stoto žmogus, k i t i sakė, esą tai elfų kariūnas; jis nužudęs vieną iš vilkžmogių ir išgelbėjęs Larnacho dukterį, kurią šie vijosi. - Atrodė labai išdidus, - pasakojo Larnacho duktė Belegui, - žibančiomis akimis, ir vos teikėsi į mane pažiūrėti. Bet vilkžmogius v a d i n o savo draugais ir antrojo nežudė, kreipėsi į jį v a r d u . Jį patį šaukė N e i t a n u . - Ar gali suprasti šitą mįslę? - paklausė Larnachas elfo. - Deja, g a l i u , - atsakė Belegas. - Žmogus, apie kurį k a l bate, y r a tas, k u r i o ieškau. N i e k o d a u g i a u nebesakė Belegas girios žmonėms apie Turiną. T i k įspėjo apie piktąsias jėgas, besikaupiančias šiaurėje. - N e t r u k u s orkai atūš n i o k o d a m i šitą kraštą, jų jėgos bus per didelės, k a d atsilaikytumėt, - aiškino Belegas. - Šiais metais jums teks atsisakyti arba savo laisvės, arba gyvybės. Keliaukite į Bretilį, k o l dar turite laiko! P a s k u i Belegas skubiai patraukė savais keliais, d a i r y d a masis atskalūnų pėdsakų ar kokių ženklų, rodančių, k u r i o n pusėn jie nuėjo. N e t r u k u s jis rado tokių žymių, bet T u rinas jau b u v o per kelias dienas priekyje ir keliavo sparčiai, baimindamasis girios žmonių persekiojimo. Be to, Turinas naudojosi visomis gudrybėmis, kokias tik žinojo, k a d ap gautų ar suklaidintų kiekvieną, kuris mėgintų sekti jo būrį. Savo v y r u s jis vedė į vakarus, t o l y n n u o girios žmonių ir nuo Doriato sienų, k o l pagaliau jie pasiekė šiaurinį pakraš tį tų didžiųjų aukštumų, kurios skiria Siriono ir N a r o g o
slėnius. Čia žemė b u v o sausesnė, ties keteros kraštu b a i gėsi miškas. Apačioje v i n g i a v o senovinis Pietų kelias, n u o Teiglino brastos jis k i l o aukštyn, kirto vakarinę viržynų dalį ir toliau vedė į Nargotrondą. Tame krašte atskalūnai t r u m p a m apsigyveno, l a i k y d a m i e s i labai atsargiai, retai l i k d a m i d v i naktis toje pačioje vietoje ir k a i p įmanydami slėpdami savo judėjimo ar stovyklos pėdsakus. Todėl net ir Belegas juos vaikėsi veltui. Sekdamas j a m suprantamus ženklus ar iš laukinių padarų, su k u r i a i s galėjo susikalbėti, nugirsdamas gandą apie praėjusius žmones, jis dažnai v i s a i priartėdavo, tačiau k a i jau žengdavo į stovyklą, ji būdavo tuščia; bėgliai savo ruožtu dieną naktį stebėjo viską a p l i n k u i , ir vos įtardavo ką nors artinantis, tuojau pat s p r u k d a v o . „Deja! - sušuko sau Belegas. - Štai k a i p gerai išmokiau šitą žmonių vaiką miškų ir laukų meno! T i k p a m a n y k , it k o k i a elfų gauja." Tačiau ir patys atskalūnai pajuto, k a d jiems ant kulnų l i p a kažkoks nenuilstantis persekiotojas, k u r i o jie negali pamatyti, bet nepajėgia ir atsikratyti. Jie jautėsi vis neramiau.
N e t r u k u s , k a i p Belegas ir būgštavo, o r k a i perėjo Britiachą; Bretilio H a n d i r a s pasipriešino jiems su visomis pajėgomis, kokias pajėgė s u r i n k t i , tad orkai pasuko į pietus per Tei glino brastą ieškodami, k u r paplėšikauti. D a u g u m a girios žmonių paklausė Belego patarimo ir išsiuntė moteris su vaikais prašyti prieglobsčio Bretilyje. L a i k u pasprukusios per brastą, jos ir jų p a l y d o v a i išsigelbėjo, bet iš paskos žy giuojančius ginkluotus v y r u s jau pasitiko o r k a i ir sutriuš k i n o . K e l i prasimušė ir atkeliavo į Bretilį, bet d a u g u m a
žuvo ar pateko į nelaisvę. O r k a i aptiko sodybas, nusiaubė jas ir sudegino. T a d a jie tuojau pat atsigręžė atgal į v a k a rus, ieškodami K e l i o , nes užsinorėjo k u o greičiausiai grįžti į šiaurę su grobiu ir belaisviais. Tačiau atskalūnų žvalgai greitai apie juos suuodė; aiš k u , belaisviai jiems mažai terūpėjo, bet iš girios gyventojų priplėštas grobis p a b u d i n o godulį. T u r i n u i atrodė pavojin ga pasirodyti orkams, k o l neaišku, kiek jų y r a , bet atskalū nai jo neklausė: gyvenant tyruose, jiems stigo daugelio d a lykų, k a i kurie jau gailėjosi sutikę, k a d Turinas juos vestų. T a d Turinas, pasiėmęs tik tokį Orlegą, išsiruošė šnipinėti orkų. V a d o v a u t i gaujai p a l i k o Androgą ir liepė, k o l jų abie jų nebus, tūnoti gerai pasislėpus. Orkų būrys b u v o k u r kas didesnis už atskalūnų, tačiau jie atsidūrė kraštuose, k u r retai drįsdavo eiti, be to, o r k a i žinojo, k a d kitapus K e l i o p l y t i Talat Dirnenas, Saugoma žemė, stebima N a r g o t r o n d o žvalgų ir šnipų. Jausdami p a vojų, o r k a i elgėsi atsargiai, jų žvalgai sėlino tarp medžių abipus kelio, k u r i u o traukė būrys. Šitaip b u v o aptikti ir Turinas su O r l e g u : trys žvalgai užkliuvo už jų, gulinčių slėptuvėje. N o r s du iš žvalgų jie n u k i r t o , trečiasis pabėgo rėkdamas: Golug! Golug! T a i p jie v a d i n o noldorus. Į miš ką tuojau pasipylė o r k a i , tylomis plačiai pasklido ir puolė ieškoti. Turinas suvokė, k a d išsigelbėti mažai vilties, tad sumanė bent apgauti juos ir n u v i l i o t i n u o tos vietos, k u r slepiasi jo v y r a i . Iš riksmų Golug! supratęs, k a d orkai bai m i n a s i N a r g o t r o n d o šnipų, drauge su O r l e g u jis nubėgo į vakarus. Persekiotojai atkakliai juos vijosi, k o l pagaliau, bemėtydami pėdas, Turinas ir Orlegas atsidūrė atvirame lauke. C i a juos tuoj pat pastebėjo, ir bėgantį per Kelią O r -
legą pakirto daugybė strėlių. Tačiau Turiną išgelbėjo elfų šarviniai marškiniai, jam p a v y k o ištrūkti į toliau besitę siančius tyrus. Būdamas greitesnis ir gudresnis, jis išvengė priešų ir pabėgo toli į nepažįstamas žemes. T a d a orkai, b i j o d a m i , k a d bėglys gali sukelti N a r g o t r o n d o elfus, nužudė belaisvius ir skubiai pasitraukė į šiaurę.
Praėjo trys dienos, bet Turinas ir Orlegas vis negrįžo, todėl k a i k u r i e atskalūnai panoro išeiti iš olos, kurioje v i s i slėpė si, tik A n d r o g a s pasipriešino. K o l jie ginčijosi, staiga prieš juos išdygo pilkas pavidalas. Belegas juos pagaliau sura do. Jis žengė į priekį be jokio g i n k l o rankoje ir laikė delnus ištiesęs į juos, tačiau v i s i persigandę pašoko, o A n d r o g a s , prislinkęs už nugaros, užmetė kilpą ir taip ją užveržė, k a d Belego rankos l i k o surištos. - Jeigu nelaukiate svečių, turėtumėt labiau saugotis, tarė Belegas. - Kodėl mane šitaip pasitinkate? A t e i n u k a i p draugas.ir ieškau tik draugo. Neitano - girdėjau, k a d jį taip šaukiate. - Jo čia nėra, - pasakė U l r a d a s . - Iš k u r žinai šį vardą, negi jau seniai m u s šnipinėji? - Jis iš tiesų seniai a p l i n k mus šniukštinėja, - atsiliepė A n d r o g a s . - Tai tas šešėlis, k u r i s m u s sekioja. Galbūt d a bar sužinosime jo tikrąjį tikslą. T a d a liepė pririšti Belegą prie medžio šalia olos. T v i r t a i supančioję jam rankas ir kojas, atskalūnai ėmėsi jį tardyti. Tačiau į visus k l a u s i m u s Belegas atsakinėjo tą patį: - B u v o m e su N e i t a n u draugai n u o tada, k a i pirmą kartą susitikome girioje, tada jis tebuvo vaikas. Ieškau jo tik m e i lės skatinamas ir n o r i u pranešti jam gerą žinią.
- Nužudykime jį ir atsikratysime šnipo, - suurzgė užsi rūstinęs A n d r o g a s ; be to, jis pastebėjo puikų Belego lanką ir jo įsigeidė, mat b u v o šaulys. Tačiau k i t i , geresnės širdies, pasipriešino, i r A l g u n das tarė: - V a d a s dar gali grįžti; tuomet, jei jis sužinos, k a d nete ko ir draugo, ir geros žinios, tu tikrai pasigailėsi. - N e t i k i u šito elfo pasaka, - atrėžė A n d r o g a s . - Jis y r a Doriato karaliaus šnipas. O jeigu iš tiesų t u r i kokių žinių, p r i v a l o m u m s pasakyti; tada spręsime, ar jos pakankamos, k a d jis liktų gyvas. - L a u k s i u jūsų v a d o , - tarė Belegas. - Stovėsi čia, k o l p r a b i l s i , - pareiškė A n d r o g a s . Tada, prikalbėti A n d r o g o , atskalūnai p a l i k o Belegą p r i rištą prie medžio be maisto ir vandens, o patys susėdo šalia v a l g y t i ir gerti, tačiau Belegas jiems d a u g i a u nieko nepasakė. Šitaip praėjo d v i dienos ir d v i naktys; atskalūnus ap ėmė p y k t i s ir baimė, jie norėjo keliauti, d a u g u m a jau b u v o pasiruošę nužudyti elfą. Sutemus jie v i s i susirinko a p l i n k Belegą, ir U l r a d a s n u o olos prieangyje sukurto laužo atsi nešė nuodėgulį. Tačiau tą akimirką sugrįžo Turinas. Priėjo t y l i a i , k a i p b u v o pratęs, stabtelėjo šešėlyje už vyrų rato ir nuodėgulio šviesoje išvydo išsekusio Belego veidą. L y g žaibas būtų trenkęs Turiną; akyse pajuto seniai ne išverktas, tarsi staiga atitirpusias ašaras. Šoko p i r m y n ir nubėgo prie medžio. - Belegai! Belegai! - šaukė jis. - K a i p čia atsiradai? Ir k o dėl šitaip stovi? Tuoj pat nupjovė d r a u g u i pančius, ir Belegas k r i t o į jo glėbį.
Išklausęs vyrų pasakojimą, Turinas ir širdo, ir liūdėjo, bet už visus labiau j a m rūpėjo Belegas. K o l slaugė jį k a i p mokėdamas, Turinas mąstė apie savo gyvenimą girioje ir suprato turįs p y k t i pats ant savęs. Juk atskalūnai dažnai žudė prašalaičius, jei sugaudavo netoli savo irštvos, tyko davo ir plėšdavo keliuose, ir jis, Turinas, jų nesuturėdavo; ne kartą ir pats p i k t a i kalbėjo apie karalių Tingolą ir p i l kuosius elfus, tad t u r i p r i s i i m t i dalį kaltės už tai, k a d į juos žiūrima k a i p į priešus. Tada su kartėliu atsigręžė į v y r u s . - Buvote žiaurūs, - tarė jis, - ir be reikalo. Iki šiol mes niekada nekankindavome belaisvių. T a i orkų vertas dar bas, tačiau prie šito mus privedė gyvenimas. V i s i mūsų žygiai b u v o negarbingi ir beprasmiai, reikalingi tik m u m s patiems, kurstantys mūsų širdyse neapykantą. Tačiau A n d r o g a s atsiliepė: - O k a m turėtume tarnauti, jeigu ne sau patiems? Ką m u m s mylėti, jeigu v i s i mūsų nekenčia? - Bent jau aš d a u g i a u nepakelsiu rankos prieš elfus ar žmones, - atsakė Turinas. - A n g b a n d a s t u r i p a k a n k a m a i pakalikų. Jeigu k i t i nepriims drauge su m a n i m i šios prie saikos, eisiu toliau vienas. T u o metu Belegas atsimerkė ir pakėlė galvą. - Ne vienas! - tarė jis. - Pagaliau g a l i u pranešti savo ži nią. Tu nesi atskalūnas, Neitano vardas tau nedera. Kaltė tau atleista. Tavęs b u v o ieškoma ištisus metus, k a d būtų grąžinta garbė ir vėl tarnautum k a r a l i u i . Per ilgai niekas nebematė D r a k o n o Šalmo. Tačiau Turinas, regis, v i s a i neapsidžiaugė šia žinia ir i l g a i sėdėjo tylėdamas. Po Belego kalbos vėl pajuto užgu lantį šešėlį.
- Tegu praslenka ši naktis, - galų gale pratarė, - tada nuspręsiu. K a d ir k a i p būtų, šį urvą rytoj turime p a l i k t i , nes ne v i s i , kas mūsų ieško, l i n k i m u m s gera. - Nė vienas n e l i n k i , - sumurmėjo A n d r o g a s ir p i k t a i pažvelgė į Belegą.
Rytą Belegas, greitai atsigavęs po kančių, k a i p geba senieji elfai, ir Turinas sušneko v i e n u d u . - Tikėjausi d a u g i a u džiaugsmo iš savo žinios, - pasakė jis. - Tu grįši į Doriatą, tiesa? Ir Belegas ėmė m a l d a u t i Turiną k a i p įmanydamas. Tačiau juo l a b i a u jis r a g i n o , juo l a b i a u T u r i n a s dvejojo. Bet s m u l k i a i išklausinėjo Belegą apie T i n g o l o s p r e n d i mą. Belegas papasakojo j a m v i s a , ką žinojo, ir p a g a l i a u T u r i n a s tarė: - V a d i n a s i , M a b l u n g a s pasirodė esąs mano draugas, k a i p kitados? - Greičiau tiesos draugas, - atsiliepė Belegas, - ir tai b u v o iš tiesų geriausia. N o r s lemtis nebūtų b u v u s i tokia teisinga, jeigu ne Nelasės liudijimas. Kodėl, T u r i n a i , kodėl nepapasakojai M a b l u n g u i apie Sairoso antpuolį. Viskas ga lėjo susiklostyti kitaip. Ir, - pridūrė jis, žvelgdamas į prie u r v o tysančius v y r u s , - galbūt tebelaikytum šalmą aukštai iškėlęs, ir nebūtum šitaip puolęs. - G a l ir taip, jei sakai, k a d aš puolęs, - tarė T u r i n a s . G a l ir taip. Tačiau taip jau atsitiko; žodžiai strigo m a n gerklėje. Jis manęs nieko neklausė, bet jo akyse regėjau priekaištą dėl darbo, k u r i o n e p a d a r i a u . M a n o - žmo gaus - širdis b u v o išdidi, k a i p sakė elfų karalius. Ji tokia ir l i k o , Belegai K u t a l i o n a i . M a n bus kančia grįžti į M e -
negrotą ir kęsti gailestingus ar atlaidžius žvilgsnius, l y g būčiau k o k s išdykęs, bet pasitaisęs berniūkštis. Aš pats turėčiau atleisti, o ne l a u k t i kitų a t l a i d u m o . Ir jau seniai nebesu berniukas; esu iš p r i g i m t i e s v y r a s , o l i k i m a s mane s m a r k i a i užgrūdino. Belegas sunerimo. - Tuomet ką ketini daryti? - paklausė jis. - G y v e n t i l a i s v a i , - atsakė Turinas. - Sito išsiskiriant m a n linkėjo M a b l u n g a s . T i k r i a u s i a i T i n g o l o malonė ne sieks mano n u o p u o l i o bendrų. Tačiau dabar su jais nebe siskirsiu, jeigu jie nenorės skirtis su m a n i m i . Savaip juos m y l i u , truputėlį m y l i u net ir pačius blogiausius. Jie - m a n o gentainiai, kiekviename iš jų y r a kas nors gera, tai gali aug ti. M a t y t , jie liks greta manęs. v
- Žvelgi k i t a i p , n e i regi mano akys, - atsiliepė Bele gas. - Jei b a n d y s i atpratinti juos n u o piktadarybių, jie tave pames. N e p a s i t i k i u jais, o v i e n u visų labiausiai. - K a i p elfas gali spręsti apie žmones? - tarė Turinas. - Taįp, k a i p sprendžia apie bet k o k i u s darbus, k a d ir kas juos darytų, - atsakė Belegas, tačiau nutilo ir nebekalbėjo apie piktąjį Androgą, kuris kitus sukurstė taip žiauriai su juo pasielgti. Belegas pajuto T u r i n o nusiteikimą ir bijojo, k a d šis juo nepatikės, k a d susvyruos jų sena draugystė, ir Turinas vėl pasuks blogais keliais. - Sakai, gyventi laisvai, mano drauge T u r i n a i , - tarė jis. - Ką tai galėtų reikšti? - V a d o v a u s i u saviems v y r a m s ir k a r i a u s i u savaip, - at sakė Turinas. - Bet dėl to mano širdis jau pasikeitusi: gai l i u o s i dėl k i e k v i e n o smūgio, išskyrus tuos, k a i s m o g d a v a u žmonių ir elfų Priešui. Bet visų labiausiai norėčiau šalia matyti tave. P a s i l i k su m a n i m i !
- Jeigu pasilikčiau, mane vestų meilė, bet ne išmintis, atsiliepė Belegas. - Širdis mane įspėja, k a d turėtume grįžti į Doriatą. K i t u r tarp mūsų drieksis šešėlis. - V i s dėlto aš tenai neisiu, - tarė Turinas. - Deja! - sušuko Belegas. - Tačiau k a i p m y l i n t i s tėvas, k u r i s nusileidžia sūnaus įgeidžiui net n e p a i s y d a m a s savo įžvalgos, p a s i d u o d u tavo v a l i a i . T a v o prašymu p a silieku. - P u i k u ! - apsidžiaugė Turinas. Bet tuojau nutilo, l y g pats būtų pajutęs šešėlį, ir sėdėjo kovodamas su savo išdi d u m u , neleidžiančiu jam grįžti atgal. Ilgai taip tylėjo, mąs tydamas apie prabėgusius metus. Staiga, atsitraukęs n u o savo minčių, pažvelgė. į Belegą ir tarė: - Ta elfe mergina, kurią minėjai, nors jau pamiršau jos vardą... E s u jai didžiai skolingas už paliudijimą l a i k u ; nors negaliu jos p r i s i m i n t i . Kodėl jai rūpėjo žiūrėti, k a i p aš iš keliauju? Belegas keistai pažiūrėjo į Turiną. - Iš tiesų, kodėl? - pratarė. - T u r i n a i , ar visada gyve n a i širdimi ir puse proto kažkur toli? K a i b u v a i berniukas, dažnai vaikštinėdavai su Nelase girioje. - T i k r i a u s i a i labai seniai, - pasakė Turinas. - G a l mano vaikystė dabar taip atrodo, gal ją aptraukė rūkas, - l i k o tik p r i s i m i n i m a i apie tėvo namus D o r l o m i n e . K a m m a n vaikš tinėti su elfe? - G a l k a d sužinotum, ko ji gali tave išmokyti, - tarė Belegas, - tegu tik kelių elfų žodžių, kuriais vadinamos miško gėlės. Bent jau jų vardų nepamiršai. Deja! Žmonių vaike, Viduržemyje y r a ir kitų sielvartų, ne tik tavasis, y r a ir tokių žaizdų, kurias palieka ne g i n k l a i . Iš tiesų i m u gal-
v o t i , k a d elfams ir žmonėms nederėtų susitikti ir turėti k o kių reikalų. Turinas n i e k o nepasakė, tačiau i l g a i žiūrėjo Belegui į veidą, l y g bandytų įžvelgti ten jo žodžių užmintos mįslės atsakymą. Nelasė iš D o r i a t o d a u g i a u n i e k a d a jo nematė, ir jo šešėlis n u o jos atsitraukė. Belegas ir Turinas perėjo prie kitų reikalų ir pradėjo ginčytis, k u r derėtų įsikurti. - Grįžkime į Dimbarą, į šiaurinius pakraščius, k u r k i t a dos vaikščiojome drauge! - džiugiai pasiūlė Belegas. - T e n esame r e i k a l i n g i . N e s e n i a i o r k a i surado kelią iš T a u r - n u F u i n o , prasibrovę per A n a c h o perėją. - N e a t s i m e n u jos, - tarstelėjo Turinas. - N a , n i e k a d a ir n e b u v o m e nusigavę taip t o l i n u o pasie n i o , - atsakė Belegas. - Bet esi tolumoje matęs K r i s a i g r i m o viršūnes, o į rytus n u o jų - tamsias G o r g o r o t o sienas. A n a cho perėja - tarp jų, virš M i n d e b o šaltinių aukštumose. T a i sunkus ir pavojingas kelias, tačiau dabar daugelis juo per eina, ir D i m b a r a s , anksčiau gyvenęs taikoje, dabar žlunga slegiamas Juodosios Rankos, o Bretilio žmones kamuoja nerimas. Į Dimbarą, kviečiu tave į Dimbarą! - N e , n i e k a d a g y v e n i m e nežengsiu atgal, - tarė T u r i nas. - Be to, ir nelengva dabar pakliūti į Dimbarą. Kelią užstoja Sirionas, žemiau Britiacho t o l i į šiaurę per jį nėra nei tiltų, nei brastų. Keltis per jį pavojinga v i s u r , išskyrus Doriatą. Bet į Doriatą nekelsiu kojos ir n e s i n a u d o s i u T i n golo gailesčiu ir a t l a i d u m u . - Sakei esąs užsigrūdinęs, T u r i n a i . T i k r a i , jei norėjai p a sakyti - užsispyręs. T u o m e t m a n o eilė. T a u leidus, atsisvei k i n s i u ir k e l i a u s i u k u o greičiausiai. Jeigu iš tiesų panorėsi greta savęs m a t y t i Didįjį Lanką, ieškok manęs D i m b a r e . T u r i n a s n i e k o nebeatsakė.
Kitą dieną Belegas išsiruošė, ir T u r i n a s ėjo su j u o , k o l n u t o l o n u o s t o v y k l o s per l a n k o šūvį, tačiau n i e k o ne kalbėjo. - Ar tai a t s i s v e i k i n i m a s , H u r i n o sūnau? - paklausė Belegas. - Jeigu iš tiesų norėtum laikytis savo žodžio ir būti su m a n i m i , - atsakė Turinas, - tuomet ieškok manęs A m o n Rude! - T a i p Turinas kalbėjo, nė iš tolo n e n u m a n y d a m a s ir nenujausdamas, kas jo l a u k i a ateityje. - Jeigu ne, tai mūsų paskutinis atsisveikinimas. - G a l taip bus geriausia, - ištarė Belegas ir patraukė sa vais keliais.
Pasakojama, k a d Belegas grįžo į Menegrotą, stojo prieš Tingolą su Melianė ir apsakė visa, kas n u t i k o , nepaminėjo tik T u r i n o bendrų piktadariško elgesio. Išklausęs Tingolas atsiduso ir tarė: - Įsipareigojau globoti H u r i n o sūnų k a i p tikras tėvas, ir šito nevalia užmiršti nei iš meilės, nei iš neapykantos, nebent grįžtų pats H u r i n a s Tvirtasis. Ko dar jis iš manęs norėtų? O Melianė pasakė: - K u t a l i o n a i , už tavo pagalbą ir garbingumą dabar tave apdovanosiu. T a i vertingiausia, ką galiu duoti. Ir ji padavė visą krepšį lembos - elfų kelioninių p a p l o čių, apvyniotų sidabro lapeliais. L a p e l i a i b u v o surišti siū lais, m a z g a i užantspauduoti karalienės antspaudu - balto vaško plokštele, išlieta k a i p telperiono gėlės žiedas. M a t pagal Eldalijės papročius teisė saugoti ir d a l y t i šį maistą priklausė tik karalienei.
- Belegai, šie papločiai padės tau tyruose ar gilią žie mą, - tarė Melianė, - padės ir tiems, k u r i u o s pats išsirinksi. Dabar p a t i k i u tau juos išdalyti už mane savo nuožiūra. Sia d o v a n a Melianė parodė T u r i n u i pačią didžiausią malonę, k o k i a b u v o įmanoma, nes i k i tol eldarai niekada nebuvo leidę žmonėms v a l g y t i tos duonos, vėliau i r g i taip elgėsi labai retai. Belegas iškeliavo iš Menegroto ir grįžo į šiaurinius p a kraščius, k u r stovėjo jo n a m a i ir gyveno d a u g draugų. Ta čiau, atėjus žiemai, a p r i m u s k a r u i , staiga jie pasigedo Bele go. D a u g i a u pas juos jis nebegrįžo.
VII S K Y R I U S
A P I E NYKŠTUKĄ MIMĄ
T o l i a u sakmė pasakoja apie mažąjį nykštuką Mimą. M a žuosius nykštukus v i s i b u v o seniai pamiršę, M i m a s b u v o iš jų paskutinis. N e t ir seniau apie juos n e d a u g težinota. Beleriando elfai v a d i n o juos n i b i n - n o g r i m a i s , tačiau jų nemėgo; ir mažieji nykštukai nieko nemėgo, tik save. Jie nekentė ir bijojo orkų, bet nekentė ir eldarų, o labiausiai egzilų: aiškino, k a d n o l d o r a i užgrobė jų žemes ir namus. Nargotrondą rado ir jį g i l i n t i pradėjo mažieji nykštukai, tik po daugelio metų iš už jūros pasirodė Finrodas Felagundas. K a i kas sakė, k a d jie kilę iš tų nykštukų, k u r i u o s senovė je išvarė iš nykštukų miestų rytuose. D a r prieš sugrįžtant M o r g o t u i jie klajodami slinko į vakarus. V a d o jie neturė jo, b u v o negausūs, tad nepajėgė aptikti metalų rūdos ir jų kalvystė apmirė, sumenko ginklų atsargos, todėl šie nykš-
t u k a i vis stengėsi l i k t i nepastebimi ir i l g a i n i u i tapo l y g ir ūgiu mažesni už savo gentainius rytuose, vaikščiodavo greitai, n e g i r d i m a i , susikūprinę, įtraukę galvą į pečius. V i s dėlto, k a i p ir v i s a nykštukų gentis, jie b u v o k u r kas stipres n i , negu galėtum spręsti iš jų stoto, ir net didžiausių vargų spaudžiami tvirtai k a b i n d a v o s i į gyvenimą. Bet galų gale jie Viduržemyje v i s a i s u n y k o ir išmirė, v i s i , išskyrus Mimą ir du jo sūnus; M i m a s b u v o senas net ir nykštukų akimis, senas ir visų užmirštas.
Iškeliavus Belegui (tai n u t i k o antrą vasarą n u o T u r i n o p a bėgimo iš Doriato), atskalūnams klojosi prastai. Netikėtai prasidėjo lietūs, vis d i d e s n i orkų būriai brovėsi per T e i g l i ną iš šiaurės palei Pietų kelią, k e l d a m i baimę visuose D o r i ato vakarinių pakraščių miškuose. V i s u r b u v o nesaugu ir neramu, būrys dažniau jausdavosi pats esąs medžiojamas, negu medžiodavo kitus. Vieną naktį, visiems gulint be ugnies, aklinoje tamsoje, Turinas apžvelgė savo gyvenimą ir nusprendė, k a d viskas turėtų būti geriau. „Privalau rasti kokį saugų prieglobstį, galvojo jis, - ir pasirūpinti, k a d ištvertume žiemą ir nekęstume a l k i o / ' Tačiau nežinojo, k u r i o n pusėn sukti. Kitą dieną jis su vyrais patraukė į pietus, žengė n u o Teiglino ir Doriato toliau nei k a d a anksčiau. Po trijų dienų žy gio jie sustojo prie Siriono slėnio girių v a k a r i n i o pakraščio. Čia žemė b u v o sausesnė ir mažiau apžėlusi, nes jau k i l o aukštyn prie viržynų. N e t r u k u s , p i l k o s lietingos dienos šviesai blėstant, T u rinas ir jo v y r a i prisiglaudė bugienių tankmėje; priešakyje plytėjo atviras laukas, jame dunksojo daugybė riedulių,
suvirtusių vienas ant kito. A p l i n k tvyrojo ramybė, tik lie tus lašnojo n u o lapų. Staiga sargybinis šūktelėjo ir pašokę jie išvydo tris p i l k a i apsitaisiusias būtybes su gobtuvais ant galvų, sėlinančias tarp akmenų. Visos trys tempė po didžiulį maišą, tačiau žen gė sparčiai. Turinas riktelėjo stoti, jo v y r a i l y g skalikai puolė tiems trims iš paskos, tačiau keliauninkai traukė toliau ir du iš jų pranyko tamsoje, nors A n d r o g a s paleido į juos po strė lę. Trečiasis atsiliko, nes b u v o lėtesnis ar nešė daugiau, tad jį netrukus sučiupo ir partrenkė ant žemės; daugybė tvirtų rankų laikė stipriai, nors pagautasis draskėsi ir kandžiojosi kaip žvėris. Priėjo Turinas ir apramino v y r u s . - Ką čia sučiupote? A r g i šįkart reikia taip įnirtingai k a u tis? - papriekaištavo jis. - Jis senas ir mažas. Ką jis gali p a daryti bloga? - Jis kandžiojasi, - burbtelėjo A n d r o g a s , šluostydamasis kruviną ranką. - Jis - orkas ar iš orkų genties. Nužudyk jį! - T i k r a i jis to n u s i p e l n o , nes m u s nuvylė, - pasakė k i v
tas, paėmęs maišą. - C i a nieko nėra, tik šaknys ir maži akmenys. - N e , - tarė Turinas, - jis su barzda. T i k r i a u s i a i jis tik nykštukas. Paleiskite jį, tegu kalba.
T a i g i šitaip sakmėje apie H u r i n o v a i k u s atsirado M i m a s . Jis puolė ant kelių prie T u r i n o kojų ir m a l d a v o p a l i k t i jį gyvą. - E s u senas, - kalbėjo jis, - ir vargšas. T i k nykštukas, k a i p sakai, ne orkas. E s u v a r d u M i m a s . Pone, neleisk jiems manęs nužudyti be jokios priežasties, k a i p žudo orkai. T u r i n u i širdyje jo pagailo, tačiau jis tarė:
- A t r o d a i vargšas, M i m a i , nors tai būtų keista, jei esi nykštukas. Bet mes dar d i d e s n i skurdžiai - žmonės, netu rintys nei namų, n e i draugų. Jeigu pasakyčiau, k a d v i e n iš gailesčio belaisvių nepaleidžiame, ką pasiūlytum k a i p išpirką? - Nežinau, ko geidi, viešpatie, - atsargiai pratarė M i m a s . - Šiuokart v i s a i n e d a u g ! - atsiliepė Turinas, su kartėliu dairydamasis, lietui teškiant į akis. - Saugios vietos, k a d iš simiegotume sausai, o ne drėgname miške. Neabejoju, k a d t u r i tokią vietelę. - T u r i u , - atsakė M i m a s , - bet n e g a l i u atiduoti jos k a i p išpirkos. E s u per senas, k a d gyvenčiau po a t v i r u d a n g u m . - T a u d a u g i a u jau nebeverta senti, - įsikišo A n d r o g a s , žengdamas į priekį su p e i l i u sveikojoje rankoje, - g a l i u tave n u o šito išvaduoti. - Viešpatie! - s u k l i k o persigandęs M i m a s ir įsikibo T u r i n u i į kelius. - Jeigu neteksiu gyvybės, tu prarasi pastogę, nes be M i m o jos neaptiksi. N e g a l i u jos atiduoti, bet galiu ja pasidalyti. T e n k u r kas d a u g i a u vietos, negu būdavo k a daise, nes daugelis jau išėjo amžiams. - Ir jis p r a v i r k o . - Tavo gyvybė išgelbėta, M i m a i , - pasakė Turinas. - Bent jau k o l nueisime i k i tavo guolio, - pridūrė A n drogas. Tačiau Turinas atsigręžė į jį ir tarė: - Jeigu M i m a s nuves m u s į savo n a m u s be apgaulės ir jie bus t i n k a m i , jo gyvybė bus išpirkta; jo nenužudys nė vienas iš vyrų, einančių su m a n i m i . T a i p aš p r i s i e k i u . M i m a s pabučiavo T u r i n u i kelius i r pasakė: - M i m a s bus tavo draugas, viešpatie. Pradžioje jis iš tavo balso ir kalbos sprendė, k a d esi elfas. Bet jeigu esi žmogus, tai dar geriau. M i m a s nemėgsta elfų.
- K u r tie tavo namai? - paklausė A n d r o g a s . - T u r i būti iš tiesų geri, jei jau reikės jais dalytis su nykštuku. N e s A n drogas nemėgsta nykštukų. Jo gentainiai apie šitą pader mę iš rytų n e d a u g teatsinešė gerų atsiminimų. - A p i e save jie p a l i k o dar blogesnių, - atsakė M i m a s . K o k i e mano n a m a i , spręsite juos pamatę. Bet einant jums reikės šviesos, jūs gi tamsoje klupinėjantys žmonės. Grįšiu palankesniu m e t u ir jus n u v e s i u . M i m a s atsikėlė ir pasiėmė maišą. - N e . N e ! - sušuko A n d r o g a s . - Tu j u k neleisi šito, vade? Šito niekšo d a u g i a u nebepamatytum. - Jau temsta, - tarė Turinas. - Tegu jis palieka m u m s kokį užstatą. M i m a i , ar tiks tavo maišas ir tai, kas jo viduje? Nykštukas vėl puolė ant kelių didžiai susijaudinęs. - Jeigu M i m a s neketintų grįžti, jis negrįžtų dėl seno maišo su šaknelėmis, - pasakė jis. - Aš grįšiu. L e i s k m a n eiti! - N e l e i s i u , - atrėžė Turinas. - Jeigu n e n o r i skirtis su savo maišu, turėsi l i k t i drauge su juo. Galbūt, praleidęs naktį po medžių šakomis, pats i m s i labiau mūsų gailėti. Bet ir Turinas, ir k i t i pastebėjo, k a d M i m a s labiau verti na maišą ir jo turinį, n e g u iš pažiūros jis atrodo vertas. V y r a i nusivedė senąjį nykštuką į savo menką stovyklą; eidamas jis murmėjo keista kalba, k u r i skambėjo šiurkš čiai, l y g k u p i n a senovę siekiančios neapykantos. Tačiau k a i jie supančiojo j a m kojas, nykštukas staiga n u t i l o . Tie, kurie ėjo sargybą, matė jį visą naktį sėdintį t y l i a i , sustin gusį tarsi akmenį, tik jo nemiegančios akys klaidžiodamos sužybsėdavo tamsoje.
*** Prieš aušrą lietus liovėsi, medžiuose sušnarėjo vėjas. D i e n a išaušo šviesesnė n e g u daugelis ankstesnių, švelnūs gūsiai iš pietų prablaivė dangų, saulei tekant dar blyškų ir skai drų. M i m a s sėdėjo nejudėdamas, l y g miręs, ir ryto šviesoje pasirodė n u o amžiaus sunykęs ir susitraukęs. Turinas atsi stojo ir pažiūrėjo į jį. - Dabar šviesos gana, - tarė jis. M i m a s pramerkė akis ir parodė į pančius. K a i jį atrišo, p r a b i l o su įniršiu: - Įsiminkite šitai, k v a i l i a i ! - pasakė jis. - N i e k a d a ne pančiokite nykštuko! Jis šito neatleis. N e n o r i u m i r t i , bet dėl to, ką m a n padarėte, m a n o širdis liepsnoja. G a i l i u o s i davęs jums pažadą. - Tačiau aš savojo pažado nesigailiu, - atsiliepė T u r i nas. - Dabar vesi m u s į savo namus. I k i tol apie mirtį ne kalbėsime. T o k i a mano valia. Jis įdėmiai pažvelgė nykštukui į akis, ir M i m a s neištvė rė jo žvilgsnio; retas išdrįsdavo žiūrėti T u r i n u i į akis, k a i jis pareikšdavo savo valią ar užsirūstindavo. M i m a s tuojau nusigręžė ir atsikėlė. - Sek p a s k u i mane, viešpatie! - tepasakė. - Gerai! - tarė Turinas. - Dabar dar pridursiu: suprantu tavo išdidumą. Galbūt mirsi, bet daugiau nebūsi pančiojamas. - Nebūsiu, - atsakė M i m a s . - Dabar eime! T a i p taręs, jis nuvedė juos prie tos vietos, k u r jį pagavo, ir parodė į vakarus. - Štai mano n a m a i ! - mostelėjo jis. - T i k r i a u s i a i dažnai juos matėte, nes jie aukštai. V a d i n o m e juos S a r b h u n d u , k o l elfai nepakeitė visų vardų.
T a d a v i s i pamatė, k a d jis rodo į A m o n Rudą, Plikąją kalvą, k u r i o s neapaugusi viršūnė b u v o matoma tyruose per daugelį lygų. - Matėme ją, tačiau v i s a d a tik iš t o l i , - tarė A n d r o g a s . K o k s ten gali būti saugus guolis, v a n d u o ar bet koks kitas m u m s reikalingas dalykas? Taip ir m a n i a u , k a d čia k o k i a apgavystė. A r g i žmonės slepiasi kalvos viršūnėje? - M a t y t i t o l i gali būti saugiau n e g u tūnoti pasislėpus, pasakė Turinas. - A m o n Rudas žvelgia toli ir plačiai. G e rai, M i m a i , eisiu ir pažiūrėsiu, ką t u r i m u m s parodyti. K i e k m u m s , klupčiojantiems žmonėms, užtruks ten nukakti? - Visą dieną i k i sutemų, jeigu dabar išeisime, - atsakė Mimas.
N e t r u k u s būrys patraukė į vakarus, priekyje žengė Turinas, šalia jo - M i m a s . Palikę girią, ėjo atsargiai, tačiau kraštas atrodė tuščias ir ramus. Praėjo suvirtusius akmenis ir ėmė k o p t i aukštyn: A m o n Rudas stūksojo ties r y t i n i u pakraščiu tų viržynais apaugusių aukštumų, k u r i o s k i l o tarp Siriono ir N a r o g o slėnių, ir net įveikus akmenuotus viržynų plotus prie jo papėdės, viršūnė tebebuvo aukščiau dar per tūks tantį ar d a u g i a u pėdų. Rytų pusėje kalvota žemė su išsi barsčiusiais beržų ir šermukšnių guotais, į uolas šaknimis įsikibusiais erškėčiais lėtai k i l o i k i aukštųjų keterų. T o l i a u , virš viržynų, apatiniuose A m o n R u d o šlaituose augo a i glosų atvašynai, tačiau stati p i l k a kalvos galva b u v o n u o ga, išskyrus akmenis dengiančius raudonus seregonus. Besibaigiant popietei, atskalūnai pasiekė kalvos papė dę. Jie atėjo iš šiaurės, nes taip juos vedė M i m a s , vakarė-
jančios saulės s p i n d u l i a i krito ant A m o n R u d o v a i n i k o i r seregonai tiesiog švytėjo. - Žiūrėkite! A n t k a l v o s viršūnės kraujas, - tarė A n drogas. - D a r ne, - atsiliepė Turinas.
Saulė l e i d o s i lomose jau tvyrojo prieblanda. K a l v a dabar dunksojo priekyje ir viršuje, todėl v y r a i svarstė, k o k i o dar čia v e d l i o reikia einant prie tokio aiškaus daikto. Tačiau M i m a s vedė juos toliau, tad jie ėmė k o p t i jau stačiais šlaitais ir tuomet suvokė, k a d žengia kažkokiu taku, atpažįstamu pagal slaptus ženklus ar senu p a p r a t i m u . M i m a s s u k d a v o tai šen, tai ten; žvelgdami į šalis, atskalūnai abiejose pusė se m a t y d a v o tai atsiveriančias miškingas daubas ir kete ras, tai stačiai besileidžiančius šlaitus su didžiulių akmenų priverstomis laukymėmis, duobėmis ir prarajomis, kurias slėpė gervuogių ir erškėčių sąžalynai. Be v e d l i o jie čia, ne r a s d a m i kelio, būtų vargę ir karstęsi ištisas dienas. Ilgokai lipę, jie pasiekė statesnį, bet lygesnį paviršių. Paėję po šimtamečių šermukšnių šešėliais, pateko tarp iš stypusių aiglosų eilių: ten tvyrojo salsvo k v a p o p r i t v i n k u s i prieblanda. Staiga priešais išdygo uolos siena, plokščia ir l y g i , gal keturiasdešimties pėdų aukščio, tačiau patamsyje dangus virš galvos b u v o vos šviesesnis už uolą, todėl tiks l i a i spėti b u v o s u n k u . - Ar tai tavo namų durys? - tarė Turinas. - Sakoma, k a d nykštukai mėgsta akmenį. Jis žengtelėjo arčiau M i m o , jei kartais šis paskutinę a k i mirką sumanytų kokią apgaulę.
- Ne namų d u r y s , o k i e m o vartai, - atsakė M i m a s . Jis pasuko dešinėn palei uolos papėdę ir žengęs dvidešimt žingsnių staigiai sustojo; tada Turinas pamatė, k a d toje vietoje du uolos l u i t a i gal rankų, o gal vėjo ir lietaus taip n u g l u d i n t i , jog dengia vienas kitą ir tarp jų esantį plyšį, šis, staigiai sukdamasis atgal, v e d a į kairę. Angą ilgomis nutį susiomis šakomis slėpė a p l i n k u i uolų įtrūkiuose įsišakniję augalai, bet už jos patamsyje viršun k i l o status a k m e n u o tas takas. Juo sruveno v a n d u o , b u v o drėgna ir šalta. Po vieną jie patraukė aukštyn. Viršuje takas vėl pasu ko dešinėn, į pietus, p r o erškėtyną išvedė į žalią lygumą ir n u v i n g i a v o toliau į šešėlį. Jie atėjo į M i m o namus - Bar-enNibin-noegą. A p i e juos teatminė senovinės Doriato ir N a r gotrondo sakmės, jų n e b u v o matęs joks žmogus. Tuo tarpu jau v i s a i sutemo, rytuose sužibo žvaigždės, todėl atvykė l i a i negalėjo pamatyti, k a i p keistai atrodo ši vieta. A m o n Rudas turėjo tarsi karūną - milžinišką stačią akmens kepurę su plokščiu ir p l i k u viršum. Jo šiaurinė je pusėje kūpsojo iškyšulys, l y g u s ir beveik t a i s y k l i n g a i k e t u r k a m p i s , iš apačios nematomas, nes kalvos karūna užstojo jį k a i p siena. V a k a r i n i a m e ir r y t i n i a m e pakraš tyje tiesiai žemyn l e i d o s i stačios uolos. T i k iš šiaurės, iš k u r jie ir atėjo, žinantys kelią galėjo l e n g v a i tą vietą p a siekti. N u o „vartų" einantis takas suko p r o žemaūgiais beržais apaugusį, uoloje iškirstą skaidraus vandens t v e n kinį, maitinamą šaltinio, k u r i s tryško iš uolos sienos už t v e n k i n i o . Palei vakarinį kyšulio kraštą v a n d u o g r i o v e l i u čiurleno l y g balta gija. Už medžių, p r i e šaltinio, tarp dviejų aukštų uolos luitų b u v o m a t y t i ola. Pažiūrėti b u v o n e g i l i , žemomis n e l y g i o m i s l u b o m i s , bet viduje atkaklios mažųjų nykštukų rankos per ilgus čia praleistus metus
išrausė urvą g i l i a i kalvoje, ir jie g y v e n o jame pilkųjų elfų nekliudomi.
Jau visiškoje tamsoje M i m a s nuvedė juos pro tvenkinį, k u riame tarp beržų šešėlių dabar atsispindėjo blausios žvaigž dės. Prie olos angos jis atsigręžė ir nusilenkė T u r i n u i . - Įeik, viešpatie! - tarė jis. - T a i Bar-en-Danvedas, Išpir kos n a m a i . N e s n u o šiol jie t u r i taip vadintis. - Galbūt, - atsiliepė Turinas. - P i r m a pažiūrėsiu. Jis žengė v i d u n su M i m u , k i t i , m a t y d a m i jį nebijant, nusekė iš paskos, net ir A n d r o g a s , labiausiai nepasitikėjęs nykštuku. N e t r u k u s jie atsidūrė visiškoje tamsoje, tačiau M i m a s suplojo delnais, ir iš už k a m p o švystelėjo silpnas žiburys: iš k o r i d o r i a u s olos gilumoje pasirodė kitas nykš tukas su mažu d e g l u rankoje. - C h a ! T a i p ir m a n i a u , k a d nepataikiau, - burbtelėjo Androgas. Tačiau M i m a s savo šiurkščia kalba ėmė skubiai šnekė ti su antruoju; tai, ką išgirdo, jį supykdė ar nuliūdino, jis puolė į koridorių ir p r a n y k o . Dabar A n d r o g a s b u v o pasi rengęs veržtis p i r m y n . - P u l k i m e p i r m i e j i ! - suriko jis. - Jų ten gali būti visas spiečius, bet jie maži. - Spėju, k a d tik trys, - tarė Turinas ir žengė p i r m y n , p a s k u i jį, r a n k o m i s čiuopdami nelygias sienas, sekė v i s i atskalūnai. K o r i d o r i u s d a u g kartų staigiai sukosi tai į vieną pusę, tai į kitą, bet pagaliau priekyje sumirgėjo b l a n k i švieselė, ir jie išėjo į mažą, bet aukštomis l u b o m i s salę, kurią s i l p n a i apšvietė ant dailių grandinių kažkur viršuje, šešėlyje, p a -
kabintos lempos. M i m o čia nebuvo, tačiau aidėjo jo balsas, ir Turinas, eidamas jo l i n k , pasiekė duris salės gale. Pažvel gęs v i d u n , pamatė Mimą klūpantį ant grindų. Šalia jo tylė damas stovėjo antrasis nykštukas su d e g l u , o ant a k m e n i nės p a k y l o s prie sienos gulėjo dar vienas. - K i m a i , K i m a i , K i m a i ! - vaitojo senasis nykštukas, r a u damas sau barzdą. - Ne v i s i tavo šūviai lėkė p r o šalį, - pasakė Turinas A n d r o g u i . - Bet šįkart, ko gero, geriau būtum nepataikęs. L a b a i jau lengvai l a i d a i strėles. T i k v a r g u ar išgyvensi tiek i l g a i , k a d įgytum išminties. Palikęs būrį, Turinas t y l i a i priėjo, pastovėjo M i m u i už nugaros, tada prabilo: - K o k i a bėda n u t i k o , šeimininke? Šiek tiek m o k u g y d y ti. G a l g a l i u tau padėti? M i m a s atsigręžė, jo akys degė r a u d o n a i . - Nebent galėtum atsukti laiką atgal ir n u k a p o t i žiau rias savo vyrų rankas, - atsakė jis. - T a i m a n o sūnus. Jam į krūtinę pataikė strėlė. Dabar jis jau nebepasiekiamas. Mirė saulei leidžiantis. Tavo pančiai m a n sukliudė jį išgydyti. Ir vėl seniai gniaužiamas gailestis užliejo T u r i n u i širdį tarsi v a n d u o iš uolos. - A k ! - tarė jis. - Sugrąžinčiau tą strėlę, jei galėčiau. D a bar šie n a m a i iš tiesų t u r i būti v a d i n a m i B a r - e n - D a n v e d u , Išpirkos namais, nes l a i k y s i u save tavo s k o l i n i n k u , nesvar b u , gyvensime čia ar ne. O jei k a d a bent kiek praturtėsiu, sumokėsiu tau už sūnų gryno aukso išpirką k a i p sielvarto ženklą, net jei tai jau nebepaguos tavo širdies. M i m a s atsistojo ir i l g a i žvelgė į Turiną. - Girdžiu tavo žodžius, - tarė jis. - K a l b i k a i p senovės nykštukų v a l d o v a s , ir tuo žaviuosi. Dabar mano širdis atlė-
go, nors ji nesidžiaugia. Todėl sumokėsiu ir savąją išpirką: jeigu norite, galite čia gyventi. Bet p r i d u r s i u štai ką: tasai, k u r paleido šitą strėlę, p r i v a l o sulaužyti savo lanką su strė lėmis ir padėti prie mano sūnaus kojų; ir d a u g i a u niekada jis tenepaima strėlės ar lanko. Jei paims, čia pat mirs. Tokį s k i r i u j a m prakeiksmą. A n d r o g a s persigando, išgirdęs šį prakeiksmą; nors ir širsdamas, bet sulaužė lanką ir strėles ir padėjo prie m i rusio nykštuko kojų. Tačiau išeidamas iš kambario p i k t a i žvilgtelėjo į Mimą ir sumurmėjo: - Sako, nykštuko prakeikimas niekada neišnyksta; bet ir žmogaus skirtasis gali išsipildyti. Tegu jis miršta su ieti m i gerklėje!
Tą naktį jie sugulė salėje ir miegojo neramiai, nes greta rau dojo M i m a s ir Ibunas, jo antrasis sūnus. Nežinia, k a d a viskas nutilo, bet pagaliau nubudę atskalūnai nykštukų neberado, kambarys b u v o užremtas akmeniu. Diena vėl išaušo graži, ryto saulėje atskalūnai nusiprausė prie tvenkinio ir susirado turimo maisto. Bevalgant prieš juos išdygo M i m a s . Jis nusilenkė T u r i n u i . - Jis išėjo, ir viskas baigta, - tarė M i m a s . - Jis g u l i su savo protėviais. Dabar imkimės to g y v e n i m o , koks l i k o , nors m u m s skirtų dienų gali būti nedaug. Ar tinka tau M i m o namai? A r išpirka sumokėta i r priimta? - Taip, - atsakė Turinas. - Tuomet jie tavo, t v a r k y k i s čia k a i p tinkamas, išskyrus viena: uždarytojo kambario niekas neatvers, tik aš. - G i r d i m e , ką sakai, - atsiliepė Turinas. - G y v e n d a m i čia, esame saugūs, ar bent taip atrodo, bet vis tiek m u m s
reikia maisto ir kitų daiktų. K a i p mes išeisime? Ir dar svar b i a u - k a i p sugrįšime? M i m a s nusikvatojo g e r k l i n i u , nerimą keliančiu j u o k u . - Ar bijote, k a d atėjote v o r u i iš paskos į pačią jo v o r a tinklio širdį? N e , M i m a s nevalgo žmonių. Ir voras s u n k i a i dorotųsi iš karto su trisdešimčia širšių. Žiū, jūs g i n k l u o t i , o aš stoviu tuščiomis rankomis. N e , turime dalytis, jūs ir aš: namais, maistu, u g n i m i , gal ir k i t o k i o m i s gėrybėmis. N u m a n a u , k a d namus saugosite ir jų paslapties neišduosite savo pačių labui net ir tada, k a i jau žinosite, k a i p išeiti ir ateiti. L a i k u i bėgant, šito išmoksite. K o l kas jums reikės v e d l i o - M i m o ar jo sūnaus Ibuno, k a d vestų, k a i eisite iš čia; vienas mūsų eis su jumis drauge ar lauks grįžtant k o kioje nors vietoje, kurią galėsite surasti patys v i e n i . M a t y t , kasdien ta vieta bus vis arčiau namų. Turinas su tuo sutiko ir padėkojo M i m u i ; patenkinti b u v o ir d a u g u m a vyrų. A n k s t y v o vasaros ryto saulėje ši vieta atrodė p u i k i gyventi. T i k vienas A n d r o g a s neslėpė prastos nuotaikos. - Juo greičiau patys mokėsime išeiti ir pareiti, juo ge r i a u , - murmėjo jis. - D a r niekada neturėjome belaisvio, kuris tvarkytų mūsų reikalus.
Tą dieną jie ilsėjosi, valė ginklus, tvarkė daiktus; maisto turėjo dar d v i e m ar trims dienoms, be to, savo atsargas pridėjo M i m a s . Jis davė tris didžiulius p u o d u s ir malkų; atnešė ir savo maišą. v
- Šlamštas, - parodė jis. - Neverta nė v o g t i . V i e n l a u k i nės šaknys.
Tačiau nuplautos šaknys pasirodė baltos ir mėsingos, išvirtos tiko v a l g y t i , net priminė duoną. Atskalūnai jomis džiaugėsi, nes jau labai seniai b u v o neragavę duonos, tik retkarčiais jos p a s i v o g d a v o . - L a u k i n i a i elfai jų nepažįsta, p i l k i e j i elfai n e m o k a rasti; užjūrio pasipūtėliai per d a u g pasipūtę, k a d knistųsi, - k a l bėjo M i m a s . - K a i p jos vadinasi? - paklausė Turinas. M i m a s k r e i v a i pažvelgė į jį. - Vardą jos t u r i tik nykštukų kalboje, o tos kalbos mes n e m o k o m e , - tarė jis. - Ir n e m o k o m e žmonių, k a i p rasti tų šaknų, nes žmonės - godūs švaistūnai ir nesiliautų kasę, k o l neišnaikintų visų augalų; o dabar, klaidžiodami t y r u o se, jie praeina p r o jas nepastebėję. D a u g i a u iš manęs nie ko nesužinosite, bet galite naudotis m a n o d o s n u m u , k o l m a l o n i a i kalbate, nešnipinėjate ir nevagiate. - M i m a s vėl nusijuokė g e r k l i n i u j u o k u ir kalbėjo toliau: - Jos didžiai vertingos. Alkaną žiemą vertingesnės už auksą, nes jas ga l i m a k a u p t i , k a i p voverė k a u p i a riešutus, i r mes jau k r o vėme atsargą iš pirmųjų tinkamų. Tačiau esate k v a i l i a i , jei manote, k a d nesiskirčiau su v i e n u mažu nešuliuku net dėl savo gyvybės, - T a i p sakai, - atsiliepė U l r a d a s , k u r i s , pagavus Mimą, t i k r i n o jo maišą. - V i s dėlto nenorėjai su juo skirtis, ir tavo žodžiai verčia mane dar labiau stebėtis. M i m a s pasisuko ir niūriai į jį įsistebeilijo. - E s i vienas tų kvailių, dėl kurių pavasaris neliūdėtų, jei žiemą pražūtum, - tarė jis U l r a d u i . - D a v i a u žodį ir bū čiau grįžęs, n o r o m i s ar nenoromis, su maišu ar be jo, k a d ir ką n i e k u o netikintis, be garbės žmogus manytų! Tačiau
nemėgstu per nedorųjų prievartą skirtis su tuo, kas m a n o , tebūnie tai nors bato raištelis. Ar m a n a i , jog neatsimenu, k a d tavo rankos b u v o tarp tų, k u r i o s mane pančiojo ir ši taip sukliudė m a n tarti dar vieną žodį mano sūnui? N e t k a i i m s i u žemės duoną iš savo podėlio, tavo dalies ten nebus, o jei tu ją v a l g y s i , v a l g y s i tik per savo draugų malonę, o ne mano. M i m a s nuėjo. Tačiau U l r a d a s , krūpčiojęs n u o jo piktų žodžių, pratarė, žvelgdamas j a m p a v y m u i : - Skambūs žodžiai! Bet v i s dėlto senasis sukčius turėjo maiše dar kažkokių daiktų, jie atrodė panašiai, tik svėrė d a u g i a u ir b u v o kietesni. Ko gero, y r a ir kitų dalykų, ne tik žemės d u o n a , kurių elfai neranda, o n u o žmonių jie slepiami! - G a l ir taip, - atsiliepė Turinas. - Bet nykštukas bent jau v i e n u atžvilgiu sakė tiesą, k a i p a v a d i n o tave k v a i l i u . K a m sakai, ką galvoji? Jeigu malonūs žodžiai stringa ger klėje, m u m s visuomet geriau pravers tyla.
D i e n a praslinko r a m i a i , niekas iš atskalūnų nenorėjo nie k u r eiti. Turinas d a u g vaikščiojo žolynais, n u o vieno krašto i k i kito, žvalgėsi ir į rytus, ir į vakarus, ir šiaurėn, stengda masis suprasti, k a i p t o l i m a t y t i , k a i oras skaidrus. Šiaurės pusėje, atrodė, keistai arti jis įžiūrėjo Bretilio girias, žaliu k i l i m u kylančias prie A m o n Obelio. Turinas pastebėjo, k a d tenai jo akys k r y p s t a dažniau, negu jis norėtų, nors negalė jo suprasti kodėl; juk jo širdį labiau traukė šiaurės v a k a r a i , j a m rodėsi, k a d ten, dangaus pakraštyje, už daugelio lygų, įžiūri Šešėlių kalnus ir gimtųjų žemių pakraščius. Bet, be sibaigiant dienai, Turinas pakėlė akis į vakarus, pažvelgė
į saulėlydį, į raudoną, žemyn besiritančią saulę, k u r i jau skendo tolimų krantų miglose, o arčiau jau tamsiuose še šėliuose dunksojo N a r o g o slėnis. Šitaip prasidėjo T u r i n o , H u r i n o sūnaus, gyvenimas M i m o menėse, Bar-en-Danvede, Išpirkos namuose.
G a n a i l g a i atskalūnų gyvenimas, jų džiaugsmui, klostėsi p u i k i a i . V a l g i o netrūko, jie turėjo gerą, šiltą ir sausą p a stogę, kurioje b u v o d a u g vietos. Paaiškėjo, k a d kadaise urvuose, esant r e i k a l u i , galėjo prisiglausti ir šimtas ar d a u giau gyventojų. G i l i a u jie rado dar vieną salę. Šios vienoje pusėje b u v o židinys, k u r i o kaminas k i l o aukštyn per uolą, o k a m i n o angą g u d r i a i slėpė uolos plyšys. D a u g b u v o ir kitų kambarių greta salių ar koridoriaus, k a i k u r i e skirti gyventi, k i t i darbams a r sandėliams. A p i e sandėlius M i mas nusimanė k u r kas geriau nei jie, turėjo daugybę indų ir dėžių iš akmens ar medžio, tie daiktai atrodė labai seni. Bet d a u g u m a kambarių dabar stovėjo tušti; ginklinėse su kabinti k i r v i a i ir k i t i įnagiai b u v o surūdiję ir apdulkėję, kalvės seniai nenaudotos, išskyrus vieną mažą kambarėlį prie vidinės salės, - šiame taip pat b u v o žaizdras, jo k a minas ėjo i k i didžiojo židinio k a m i n o . Šičia M i m a s kartais d i r b d a v o , bet kitiems žiūrėti neleisdavo. Ir dar jis nepa pasakojo apie slaptus laiptelius, vedančius iš jo namų ant plokščios A m o n R u d o viršūnės. Juos aptiko A n d r o g a s , k a i kamuojamas alkio ieškojo M i m o maisto sandėlių ir pasi k l y d o urvuose; tačiau apie savo atradimą n i e k a m nesakė. Tais metais į žygius jie d a u g i a u nebetraukė; jei ir išsi ruošdavo žemyn medžioti ar r i n k t i maisto, eidavo d a u giausia mažais būreliais. Bet jiems vis dar b u v o s u n k u rasti
kelią atgal, be T u r i n o , gal tik kokie šeši jo v y r a i nenuklydę pareidavo namo. V i s dėlto, pamatę, k a d labiau įgudusieji sugeba be M i m o pagalbos užlipti į slėptuvę, atskalūnai prie šiaurinės sienos plyšio pastatė sargybą budėti ir dieną, ir naktį. Iš pietų priešų sulaukti jie nesitikėjo, nevertėjo ir baimintis, k a d kas nors iš tos pusės įkops į A m o n Rudą, tačiau dieną kalno karūnos viršuje sėdėdavo sargybinis ir žvalgydavosi po apylinkių tolius. K a d ir kokios stačios b u v o viršūnės sienos, kas nors galėjo ją pasiekti, nes į rytus n u o u r v o angos b u v o iškirsti grubūs laiptai, vedantys i k i šlaitų, kuriais žmonės galėjo užsikabaroti niekieno nepa dedami. Taip bėgo tie metai be rūpesčių ar nerimo. Tačiau die nos trumpėjo, tvenkinys papilkėjo ir atšalo, beržai numetė lapus, vėl grįžo stiprūs lietūs ir tekdavo d a u g i a u laiko p r a leisti viduje. Tuomet atskalūnams ėmė įgristi tamsa po k a l nu ar b l a u s i šviesa menėse; d a u g e l i u i pradėjo atrodyti, k a d gyventi būtų geriau, jei nereikėtų v i s k u o dalytis su M i m u . L a b a i jau dažnai jis išnerdavo iš k o k i o tamsaus užkaborio ar t a r p d u r i o , k a i jie m a n y d a v o jį esant k i t u r . K a i šalia bū davo M i m a s , atskalūnams kalba nejaukiai nutrūkdavo. Jie net pradėjo kalbėtis vienas su k i t u pašnibždomis. Tačiau T u r i n u i viskas rodėsi kitaip, ir atskalūnai nesi liovė tuo stebėjęsi. Juo toliau, juo labiau jis draugavo su senuoju nykštuku ir klausėsi jo kalbų. Per žiemą jis ilgas valandas sėdėdavo su M i m u ir k l a u s y d a v o s i jo išminties ir pasakojimų apie jo ilgą gyvenimą. N e p e i k d a v o Turinas jo ir tuomet, k a i šis p i k t a i kalbėdavo apie eldarus. A t r o dė, k a d M i m u i tai labai patinka, ir jis atsilygindamas rodė T u r i n u i d a u g p a l a n k u m o ; tik jį vieną kartais įsileisdavo į kalvę ir jie ten tyliai kalbėdavosi.
*** Praėjo r u d u o , ir žiema užgriuvo v i s u s m a r k u m u . D a r prieš Julą iš šiaurės sniego prinešė d a u g i a u , negu jie b u v o k a d a matę upių slėniuose. T u o metu, augant A n g b a n d o galiai, Beleriande žiemos vis sunkėjo. A m o n Rudą visiškai užsni go, tik atkakliausieji drįsdavo žengti laukan. K a i k u r i e ap sirgo, visus k a m a v o alkis. Staiga v i d u r y žiemos blyškioje dienos šviesoje tarp jų atsirado žmogus, k a i p atrodė, labai stambus ir aukštas, apsivilkęs baltais drabužiais, su baltu g o b t u v u . Jis išven gė sargybinių ir, netardamas nė žodžio, priėjo prie ugnies. K a i v y r a i pašoko, jis nusikvatojo ir atmetė gobtuvą; v i s i pamatė, k a d tai Belegas D i d y s i s Lankas. Po savo plačiu drabužiu jis atsigabeno didžiausią ryšulį, k u r i a m e turėjo gausybę žmonėms reikalingų dalykų. Šitaip Belegas grįžo pas Turiną, pasidavęs savo m e i lei ir atmetęs išmintį. Turinas nuoširdžiai džiaugėsi, nes dažnai gailėdavosi dėl savo užsispyrimo; dabar jo širdies troškimas b u v o patenkintas, ir neprireikė žemintis ar at sisakyti savo laisvės. Turinas džiaugėsi, bet A n d r o g a s ne; nepatiko šitai ir k a i k u r i e m s kitiems. Jiems atrodė, k a d Be legas ir jų vadas b u v o sudarę slaptą susitarimą ir slėpė jį n u o būrio. A n d r o g a s pavydžiai abu sekė, k a i jie kalbėjosi susėdę atskirai. Belegas atsinešė H a d o r o šalmą, mat tikėjosi, k a d šalmas atgaivins T u r i n o mintis, paskatins jį galvoti apie ką kita, o ne apie gyvenimą tyruose vadovaujant mažam būriui. - Štai tavasis, grąžinu jį tau, - tarė Belegas T u r i n u i , iš i m d a m a s šalmą. - B u v o paliktas mano globai šiauriniuose pakraščiuose, bet, t i k i u o s i , nebuvo užmirštas.
- Beveik užmirštas, - atsakė Turinas, - tačiau taip d a u g i a u nebus. T a d a užsigalvojęs n u t i l o , bet staiga pastebėjo Belego rankoje dar kažką blizgant. T a i b u v o Melianės d o v a n a , tik laužo šviesoje sidabro lapeliai švytėjo r a u d o n a i . Pamačius antspaudą, T u r i n o žvilgsnis apsiblausė. - Ką ten turi? - paklausė. - Didžiausią dovaną, kokią gali d o v a n o t i tas, kas tave v
v i s dar m y l i , - atsakė Belegas. - Stai lembas-in-Elid, eldarų kelionės d u o n a , kurios skonio dar nepatyrė joks žmogus. - P r i i m u savo tėvų šalmą ir didžiai dėkoju tau už tai, k a d jį saugojai, - tarė Turinas. - Bet dovanų iš Doriato ne priimsiu. - Tuomet pasiųsk atgal savo kalaviją ir visą g i n k l u o tę, - atsiliepė Belegas. - Pasiųsk ir savo jaunystėje gautą auklėjimą, žinias. Ir savo v y r a m s , k u r i e , pasak tavęs, b u v o ištikimi, leisk m i r t i d y k u m o j e , jei tavo toks nusiteikimas. V i s dėlto ši d u o n a dovanota m a n , o ne tau, todėl galiu d a r y t i su ja ką tinkamas. N e v a l g y k , jeigu ji stringa tau gerklė je, tačiau k i t i gal labiau išalkę ir ne tokie išdidūs. T u r i n o akys blykstelėjo, tačiau, žiūrint į Belegą, ugnis užgeso, jos papilkėjo, ir T u r i n a s tarė vos g i r d i m u balsu: - Stebiuosi, drauge, k a d tu teikiesi grįžti pas tokį stor žievį. Iš tavęs p r i i m s i u v i s a , ką d u o s i , net ir priekaištus. N u o šiol v i s u r m a n padėsi, tik nekalbėsime apie kelionę į Doriatą.
VIII S K Y R I U S
L A N K O I R ŠALMO ŽEMĖ
K i t o m i s d i e n o m i s Belegas u o l i a i d a r b a v o s i būrio l a b u i . Slaugė sužeistuosius i r l i g o n i u s , i r v i s i sparčiai gijo, nes tais l a i k a i s p i l k i e j i e l f a i dar tebebuvo d i d i gentis, t u r i n t i ypatingų galių, d a u g išmanė apie gyvenimą i r apie v i sas g y v a s būtybes. N o r s jie mažiau g i l i n o s i į išmintį ir meistrystę n e g u e g z i l a i iš V a l i n o r o , v i s dėlto jie mokėjo daugelį dalykų, nepasiekiamų ž m o n ė m s . Be to, Belegas L a n k i n i n k a s garsėjo D o r i a t o gentyje: b u v o s t i p r u s , iš t v e r m i n g a s , įžvalgus tiek p r o t u , tiek a k i m i s , p r i r e i k u s n a r s i a i k a u d a v o s i mūšyje, k l i a u d a m a s i s n e t i k l a k i o m i s savo ilgojo l a n k o strėlėmis, bet ir didžiuoju k a l a v i j u A n g l a c h e l i u . I r M i m o širdyje augo v i s didesnė n e a p y k a n t a , nes, k a i p j a u minėta, jis nekentė visų elfų; jis v i s p a v y d e s n e a k i m i žvelgė į tą meilę, kurią T u r i n a s jautė Belegui.
Žiema baigėsi, viskas n u b u d o , atėjo pavasaris, ir atskalū nams greitai teko griebtis rimtesnių darbų. Sujudo ir M o r goto jėgos; tarsi i l g i čiuopiančios rankos pirštai, M o r g o t o pulkų priešakiniai būriai jau ieškojo kelių į Beleriandą. K a s galėtų nujausti M o r g o t o sumanymus? K a s aprėp tų kėslus to, k u r i s kitados b u v o M e l k o r a s , galingasis tarp ainurų iš Didžiosios Giesmės, ir dabar k a i p juodasis v a l dovas sėdi juodajame šiaurės soste, su v i s a piktybe sver damas bet kokias jį pasiekiančias, gal šnipo ar išdaviko atneštas žinias, žvelgdamas proto akimis ir suprasdamas k u r kas d a u g i a u apie priešų žygius ir siekius, n e g u tikisi net išmintingiausieji iš jų, išskyrus karalienę Melianę. Jo mintis dažnai ją siekdavo, bet čia ir žlugdavo. Todėl šiais metais savo piktybę jis atgręžė į žemes S i riono vakaruose, k u r vis dar b u v o j a m besipriešinančių jėgų. G o n d o l i n a s tebestovėjo, tačiau b u v o paslėptas. A p i e Doriatą jis žinojo, bet dar negalėjo į jį įžengti. T o l i a u p l y tėjo Nargotrondas, į kurį nė vienas jo tarnas dar nebuvo radęs kelio, tas vardas kėlė jiems siaubą; ten gyveno slaptų jėgų k u p i n a F i n r o d o gentis. O iš tolimų pietų, iš už baltų jų N i m b r e t i l i o beržynų, n u o A r v e r n i e n o krantų ir Siriono žiočių s k l i d o gandai apie laivų uostus. Tų kraštų jis nega lėjo pasiekti, k o l nenukariavo visų kitų. T a d dabar orkai plūdo iš šiaurės vis didesniais būriais. Ėjo jie per Arnachą, krito ir Dimbaras, jų b u v o p i l n a v i s u o se šiauriniuose Doriato pasieniuose. O r k a i traukė senuoju k e l i u , v e d u s i u per ilgą Siriono tarpeklį, greta salos, k u r k i tados stovėjo F i n r o d o M i n a s Tiritas, toliau per žemes tarp M a l d u i n o ir Siriono ir dar toliau per Bretilio pakraščius i k i Teiglino brastos. Iš ten n u o seno kelias suko per Saugomą lygumą, tuomet leidosi žemyn į N a r o g o slėnį išilgai papė-
dės aukštumų, virš kurių kūpsojo A m o n Rudas; galiausiai tas kelias siekė Nargotrondą. Bet orkai tuo k e l i u dar nėjo toli: ten, tyruose, dabar tūnojo pasislėpęs jų siaubas, ir n u o raudonosios kalvos viską sekė įdėmios akys, apie kurias orkų niekas n e b u v o įspėjęs. Tą pavasarį Turinas vėl užsidėjo H a d o r o šalmą, ir Be legas džiūgavo. Pradžioje jų būrys teturėjo mažiau nei penkiasdešimt vyrų, tačiau dėl Belego s u m a n u m o miške ir T u r i n o drąsos priešams atrodė didžiulis. Orkų žvalgai pražūdavo, jų stovyklos b u v o nuolat sekamos, ir vos jie susiruošdavo didesne jėga žygiuoti per kokią siaurą vietą, iš už uolų ar iš medžių šešėlių p u l d a v o D r a k o n o Šal mas ir jo v y r a i , aukšti ir nuožmūs. V o s kalvose nuaidėjus jo r a g u i , orkų v a d a i sudrebėdavo ir v i s i kariai gręždavosi bėgti, nors dar nebuvo s u z v i m b u s i nė v i e n a strėlė, nebuvo švystelėjęs kardas.
Jau sakyta, jog M i m a s , užleidęs savo slaptą būstą A m o n R u d e T u r i n u i ir jo būriui, pareikalavo, k a d tas, k u r i s p a leido jo sūnų nužudžiusią strėlę, sulaužytų savo lanką su strėlėmis ir padėtų prie K i m o kojų; tas žmogus b u v o A n d r o g a s . Didžiai nenorėdamas A n d r o g a s padarė, k a i p liepė M i m a s . N e g a n a to, M i m a s paskelbė, k a d A n d r o g a s negalįs n i e k a d a d a u g i a u liesti lanko ir strėlės, ir skyrė j a m prakeiksmą: jei k a d a vis dėlto šitaip pasielgsiąs, n u o tokio pat g i n k l o ir mirsiąs. Tų metų pavasarį A n d r o g a s vis dėlto nepaisė M i m o p r a k e i k i m o ir viename žygyje iš Bar-en-Danvedo vėl pasiėmė lanką. Tame žygyje į jį pataikė užnuodyta orkų strėlė, ir Androgą parnešė kenčiantį skausmus ir mirštantį. Tačiau
Belegas išgydė jo žaizdą. Tada M i m o puoselėjama neapy kanta Belegui dar labiau išaugo, nes taip jo prakeikimas b u v o įveiktas; bet „jis dar įkąs", kalbėjo M i m a s .
T u o l a i k u Beleriande i m t a plačiai - ir giriose, ir prie upių, ir kalnuose - kuždėtis, esą Lankas ir Šalmas, žuvusieji D i m b a r e (taip b u v o manoma), prisikėlė, nors niekas jau to nebesitikėjo. T u o metu d a u g b u v o ir elfų, ir žmonių, l i kusių be v a d o , praradusių namus, mūšių ir pralaimėjimų išblaškytų, pabėgusių iš nusiaubtų žemių - jų širdys vėl atsigavo, ir jie patraukė ieškoti Dviejų Vadų, nors dar nie kas nežinojo, k u r t u o d u v a d a i įsirengę tvirtovę. Turinas su džiaugsmu s u t i k d a v o visus, kurie ateidavo pas jį, tačiau Belego patartas nė vieno naujai atėjusiojo n e p r i i m d a v o į savo prieglobstį A m o n R u d o viršūnėje (dabar tas būstas v a d i n o s i E c h a d i Sedrinas, arba Ištikimųjų stovykla); ke lią tenai žinojo tik senojo būrio v y r a i ir kitų neįsileisdavo. Tačiau apylinkėse b u v o įrengta kitų saugomų stovyklų: giriose į rytus, aukštumose, pietų pusėje nusitęsusiuose pelkynuose, n u o M e t e d - e n - G l a d o (Miško Krašto) prie Teiglino brastos i k i Bar-Eribo kelių lygų atstumu n u o A m o n R u d o , kitados derlingame krašte tarp N a r o g o ir Siriono ežeryno. Iš visų tų vietų v y r a i galėjo matyti A m o n R u d o viršūnę ir ženklais gauti žinias bei įsakymus. Šitaip, dar nesibaigus vasarai, T u r i n o šalininkai tapo didžia jėga, ir A n g b a n d o p u l k a m s teko trauktis. Žinios apie tai pasiekė net Nargotrondą, daugelis tenai sujudo k l a u s d a m i : jei jau atskalūnas gali šitiek žalos p a d a r y t i Priešui, tai ką pajėgtų n u v e i k t i N a r o g o valdovas? Tačiau N a r g o t r o n d o karalius Orodretas nekeitė savo sumanymų.
Visais reikalais jis paisė T i n g o l o , su k u r i u o slapta susiži n o d a v o per žygūnus; jis b u v o protingas v a l d o v a s , r e m d a v o s i išmintimi tų, k u r i e visų p i r m a rūpinosi savo tauta ir g a l v o j o / k a i p i l g i a u apsaugoti ramų ir turtingą gyvenimą n u o grėsmingų šiauriečių kėslų. Todėl neleido nė v i e n a m savo v a l d i n i u i eiti pas Turiną, nusiuntė pas Turiną žygū nus pranešti, k a d jis p r i v a l o nekelti kojos į Nargotrondą ir nestumti tenai orkų, k a d ir ką bekariaudamas darytų ar sumanytų. Tačiau pasiūlė D v i e m V a d a m s , jeigu jiems p r i reiktų, bet kokią kitą pagalbą, tik ne ginklus (šitaip siūlyti, m a n o m a , jį paragino Tingolas ir Melianė). Tuomet Morgotas sulaikė savo ranką; nors nuolat ren gė apsimestinius p u o l i m u s , k a d tie maištininkai, pasiekę lengvą pergalę, imtų per d a u g pasitikėti s a v i m i ir prarastų apdairumą. T a i p ir atsitiko. Turinas dabar visoms žemėms tarp Teiglino ir v a k a r i n i o Doriato pakraščio davė D o r - K u artolo vardą, pasiskelbė jų v a l d o v u ir save ėmė v a d i n t i k i taip - G o r t o l u , Baisiuoju Šalmu. Jo širdis dainavo. Tačiau Belegui. dabar atrodė, k a d šalmas Turiną paveikė ne taip, k a i p jis tikėjosi; žvelgiant į ateitį, Belegą k a m a v o neramios mintys. V a s a r a i slenkant, vieną dieną jis ir T u r i n a s sėdėjo Echade, ilsėdamiesi po ilgo mūšio ir žygio. T u r i n a s tarė Belegui: - Kodėl esi toks nuliūdęs ir susimąstęs? A r g i ne viskas klostosi p u i k i a i n u o tada, k a i grįžai pas mane? A r mano tikslas nepasirodė geras? - Dabar viskas gerai, - sutiko Belegas. - Mūsų priešai vis dar nustebę ir įbauginti. Ir prieš akis dar turime gerų dienų - bent k o l kas. - O kas bus paskui? - paklausė Turinas.
- A t e i s žiema, - atsiliepė Belegas. - Po jos - dar v i e n i metai; tiems, kas i k i jų išgyvens. - O tada? - A n g b a n d o rūstybė. Dabar tik apsvilinome Juodosios Rankos pirštų galiukus - ne d a u g i a u . Ta ranka nesitrauks. - Bet ar ne A n g b a n d o rūstybė - mūsų tikslas ir džiaugs mas? - atsakė Turinas. - Ką dar, tavo galva, turėčiau daryti? - L a b a i gerai žinai, - tarė Belegas. - Tačiau apie tą ke lią m a n kalbėti uždraudei. Tačiau paklausyk. K a r a l i u i ar didelės genties v a l d o v u i r e i k i a daugelio dalykų. Jam p r i v a l u turėti saugų prieglobstį; j a m r e i k i a turto ir daugelio valdinių, kurių darbas nėra kariauti. K a i valdinių gausėja, p r i r e i k i a daugiau maisto, n e g u medžiotojams teikia tyrai. Tada jau nepavyks išlaikyti slaptumo. A m o n Rudas - gera vieta n e d i d e l i a m būriui, čia patogu turėti akis ir ausis. Ta čiau jis stūkso vienas ir matyti iš toli: nereikia didelių jėgų j a m apsupti, nebent jį gintų k u r kas didesnė kariuomenė, negu dabar turime ar k a d a turėsime. - V i s dėlto būsiu savo kariuomenės vadas, - tarė T u r i nas, - o jeigu žūsiu, tebūnie. C i a stoviu M o r g o t o kelyje, ir k o l šitaip stoviu, jis negali žengti į pietus.
Pranešimai apie D r a k o n o Šalmą žemėse į vakarus n u o S i riono netruko pasiekti M o r g o t o ausis, ir jis nusijuokė vėl aptikęs Turiną, kurį i l g a i slėpė šešėliai ir Melianės p r i e d a n gos. Bet dabar Morgotas šiek tiek b a i m i n o s i , k a d Turinas sukaups tokią galią, jog prakeikimas neteks jėgos ir jis iš sivaduos iš j a m skirtos lemties; arba pasitrauks į Doriatą ir vėl dings iš akių. T a d Morgotas nutarė Turiną sučiupti ir įkalinti taip pat, k a i p jo tėvą, k a n k i n t i ir pavergti jį.
Belegas sakė tiesą, k a i kalbėjo T u r i n u i , k a d jie tik a p s v i l i n o Juodosios Rankos pirštus ir k a d ta ranka nesitrauks. Tačiau Morgotas nuslėpė savo ketinimus ir t a m tikrą laiką pasitenkino tik siųsdamas labiausiai prityrusius žvalgus; tad netrukus A m o n Rudą supo šnipai, nepastebimai tūnantys tyruose ir nieko nesiimantys prieš atvykstančius ir išvykstančius vyrų būrius. Bet M i m a s numanė, k a d visame krašte a p l i n k A m o n Rudą p i l n a orkų; neapykanta, kurią jis jautė Belegui, p a skatino jį p a d a r y t i p i k t a lemiantį sprendimą. Vieną dieną, besibaigiant metams, jis prasitarė v y r a m s Bar-en-Danvede einąs su sūnumi I b u n u ieškoti šaknų žiemai, tačiau jo tikrasis tikslas b u v o rasti M o r g o t o tarnus ir atvesti juos į T u r i n o slėptuvę.*
V i s dėlto M i m a s pamėgino iškelti orkams t a m tikras sąly gas; šie iš jo juokėsi, bet M i m a s sakė, k a d jie mažai težino, jeigu t i k i s i k a n k i n i m a i s ką nors išgauti iš mažojo nykštu k o . Tuomet jie paklausė, k o k i o s galėtų būti tos sąlygos, ir M i m a s išdėstė savo r e i k a l a v i m u s : j a m s u m o k a tiek geležies, kiek svers kiekvienas jų pagautas ar nužudytas vyras, o už Turiną ir Belegą mokės a u k s u ; M i m o n a m a i , išvadavus juos n u o T u r i n o ir jo būrio, bus nepaliesti ir l i k s M i m u i ; Belegą surištą paliks M i m o nuožiūrai, o Turiną paleis laisvėn. Su tokiais reikalavimais M o r g o t o pasiuntiniai noriai su tiko, visiškai n e k e t i n d a m i jų v y k d y t i . Orkų vadas manė, * Pasakojama ir k i t o k i a sakmė - k a d M i m a s tyčia neieškojo orkų. Iš d u o t i Turiną jį privertė o r k a i , sučiupę jo sūnų ir grasinę k a n k i n t i .
k a d Belego likimą galima būtų patikėti M i m u i , tačiau dėl T u r i n o jis turėjo kitokį įsakymą - „gyvą į Angbandą". S u tikęs su sąlygomis, jis reikalavo, k a d Ibunas liktų pas orkus įkaitu. T a d a Mimą apėmė baimė, ir jis mėgino atsiimti savo pasiūlymą ar kitaip išsivaduoti. Bet o r k a i nepaleido jo sūnaus, todėl M i m a s b u v o priverstas vesti juos į Bar-enDanvedą. T a i p Išpirkos n a m a i b u v o išduoti. Jau minėta, k a d akmens karūna ar kepurė A m o n R u d o viršuje b u v o p l i k a ir plokščia, tačiau jos šonai tokie statūs, k a d pasiekti viršūnę b u v o įmanoma tik uoloje iškirstais laiptais, vedančiais n u o iškyšulio prie M i m o namų įėjimo. Viršūnėje sėdintys sargybiniai įspėdavo apie besiartinantį priešą. Bet M i m o v e d a m i o r k a i atsirado lygumoje tiesiai priešais d u r i s , ir T u r i n u i su Belegu teko trauktis prie Baren-Danvedo įėjimo. K a i k u r i e v y r a i mėgino k o p t i tais u o l o je iškirstais laiptais, tačiau juos pakirto orkų strėlės. Turinas ir Belegas pasislėpė urve ir angą užstūmė m i l žinišku a k m e n i u . Patekus į tokią sunkią padėtį, A n d r o g a s parodė slaptus laiptus, kylančius į plokščią A m o n R u d o viršūnę, k u r i u o s rado kartą pasiklydęs urvuose, k a i p jau pasakota. Turinas, Belegas ir d a u g kitų vyrų užbėgo tais laiptais ir iššoko viršūnėje, labai nustebino tuos kelis orkus, kurie jau b u v o spėję užkopti tenai išoriniu k e l i u , ir nustūmė juos n u o krašto. U o l o m i s lipančius orkus jie su gebėjo t r u m p a i atremti, tačiau ant tuščios viršūnės netu rėjo jokios priedangos, todėl daugelį iš apačios pašovė. N a r s i a u s i a i kovėsi A n d r o g a s , jis krito prie išorinių laiptų m i r t i n a i sužeistas strėlės. Turinas, Belegas ir dešimt dar likusių vyrų atsitraukė į viršūnės vidurį, k u r stovėjo a k m u o , stojo a p l i n k jį ratu ir gynėsi, k o l žuvo v i s i , išskyrus Belegą ir Turiną, nes ant
jų o r k a i užmetė tinklą. Turiną surišo ir kažkur nunešė. Sužeistą Belegą taip pat supančiojo, bet p a l i k o gulėti ant žemės, riešus ir kulkšnis pririšę prie geležinių smaigų, įva rytų į uolą. O r k a i , aptikę slaptus laiptus, p a l i k o viršūnę ir sulindo į Bar-en-Danvedą, viską ten nusiaubė ir išplėšė. M i m o jie nerado, šis tūnojo savo urvuose ir pasirodė viršūnėje tik k a i orkai pasitraukė n u o A m o n R u d o . Atslinkęs prie pasliko ir nejudančio Belego, jis ėmė galąsti peilį, piktdžiugiš k a i žvelgdamas į jį. Bet M i m a s ir Belegas b u v o ne vienintelės gyvos būtybės toje akmens aikštėje. A n d r o g a s , nors ir m i r t i n a i sužeistas, p r o lavonus atšliaužė i k i jų ir, čiupęs kalaviją, dūrė į Mimą. Suklykęs iš baimės, M i m a s nukūrė prie uolos krašto ir d i n go: jis pabėgo stačiu ir s u n k i u ožkų taku, apie kurį tik pats vienas žinojo. Tačiau A n d r o g a s sukaupė paskutines jėgas, perkirto Belegą kausčiusias grandines ir raiščius, šitaip jį išlaisvindamas, bet m i r d a m a s tepasakė: - M#no žaizdos tokios gilios, k a d net tu jų neišgydysi.
IX S K Y R I U S
B E L E G O MIRTIS
Belegas tarp žuvusiųjų ieškojo T u r i n o , norėdamas jį p a l a i d o t i , bet jo kūno n i e k u r nerado. T u o m e t suprato, k a d H u r i n o sūnus tebėra gyvas ir išgabentas į Angbandą. Bel e g u i teko p a s i l i k t i Bar-en-Danvede, k o l užgijo žaizdos. Tada jis iškeliavo, teturėdamas menką viltį rasti kelią, k u r i u o nuėjo o r k a i , bet netrukus aptiko jų pėdsakus prie Teiglino brastos. Toje vietoje pėdsakai išsiskyrė, v i e n i p a suko Bretilio girios pakraščiais arčiau Britiacho brastos, k i t i traukė į vakarus. Belegui b u v o aišku, k a d jis p r i v a l o sekti p a s k u i tuos, k u r i e k u o greičiausiai ir tiesiausiai ke liavo į Angbandą, k e t i n d a m i įveikti A n a c h o perėją. Todėl jis kirto Dimbarą, pasiekė A n a c h o perėją E r e d Gorgorote, Siaubo kalnuose, ir žengė t o l y n į T a u r - n u - F u i n o aukštu mas, N a k t i e s girią, siaubo ir tamsiųjų kerų, klystkelių ir nevilties kraštą.
Toje piktadarysčių žemėje Belegą užklupo naktis, ir staiga tarp medžių jis išvydo mažą žiburėlį. Nuėjęs prie jo, rado elfą, miegantį po didžiuliu nudžiūvusiu medžiu, prie galvos jis turėjo pasidėjęs lempelę, kurios gaubtas b u v o nuslydęs į šalį. Belegas pažadino miegantįjį, davė j a m l e m bos ir pasiteiravo, koks l i k i m a s jį atvedė į šią klaikią vietą. Elfas pasisakė esąs G v i n d o r a s , G u i l i n o sūnus. Belegas sielvartingai pažvelgė į jį, nes G v i n d o r a s tebuvo sulinkęs varganas šešėlis. O j u k anksčiau šis N a r g o t r o n d o didžiūnas b u v o stiprus ir tvirtos dvasios, Nesuskaitomų Ašarų mūšyje prasibrovė i k i pačių A n g b a n d o vartų ir ten b u v o sučiuptas. Morgotas p a s m e r k d a v o m i r t i tik n e d a u gelį nelaisvėn paimtų noldorų, nes jie b u v o puikūs k a l n a kasiai, gebantys rasti metalų ir brangakmenių; nenužudė ir G v i n d o r o , privertė jį d i r b t i šiaurėje, kasyklose. Šie n o l d o r a i turėjo d a u g Feanoro žiburėlių - ant dailios grandinė lės kabančių kristalų, amžinai iš v i d a u s spinduliuojančių melsvą šviesą; tokie kristalai nuostabiai tiko ieškoti kelio nakties .tamsoje ar požeminiuose tuneliuose. N o l d o r a i ir patys nežinojo šių žiburėlių paslapties. Daugelis elfų k a l nakasių išsigelbėdavo iš kasyklų tamsos, nes sugebėdavo rasti išėjimą. G v i n d o r a s iš v i e n o kalvėje d i r b u s i o elfo gavo nedidelį kardą ir kartą, dirbdamas kasykloje, užpuolė sar gybinius. Jis ištrūko, tačiau j a m s m a r k i a i sužeidė ranką; dabar G v i n d o r a s gulėjo išsekęs po didžiulėmis T a u r - n u F u i n o pušimis. Iš G v i n d o r o Belegas sužinojo, k a d nedidelė orkų gauja keliauja priekyje netoliese; n u o jų G v i n d o r a s ir slėpęsis. Jie nesiveda belaisvių ir j u d a greitai, tai tikriausiai p r i e k i n i s būrys, nešantis žinią į Angbandą. Šitai išgirdęs, Belegas nusiminė: jis spėjo, k a d pėdsakus, k u r i e n u o Teiglino bras-
tos suko į vakarus, p a l i k o didesnysis būrys, traukęs, orkų p a p r a t i m u , ieškoti maisto ir plėšikauti, o dabar tikriausiai grįžta į Angbandą per Siaurąją žemę, ilgą Siriono tarpeklį, esantį gerokai toliau vakaruose. Jeigu taip, Belegui lieka vienintelė viltis - grįžti prie Britiacho brastos ir keliauti šiaurėn į T o l Sirioną. Bet vos tik jis taip apsisprendė, p a sigirdo triukšmas - per mišką iš pietų artėjo didžiulis bū rys. Pasislėpę medžio šakose, Belegas su G v i n d o r u stebėjo, kaip lėtai slenka M o r g o t o tarnai, apsikrovę grobiu ir be laisviais, apsupti vilkų. Pamatė jie ir Turiną surakintomis rankomis, varomą rimbais. T a d a Belegas atskleidė savo tikslą Taur-nu-Fuine; G v i n doras visaip stengėsi jį atkalbėti n u o to žygio, sakė, k a d Belegas tik paklius drauge su T u r i n u į jo laukiančias k a n kynes. Tačiau Belegas nesutiko p a l i k t i T u r i n o , ir jo b e v i l tiškas užsidegimas vėl pažadino viltį G v i n d o r o širdyje. Jie kartu nusekė p a s k u i orkus, k o l šie išėjo iš miško į aukštus šlaitus, besileidžiančius į A n f a u g l i t o kalvų dykras. Jau m a t y d a m i Tangorodrimo viršūnes, orkai skurdžiame slėnyje įsirengė stovyklą ir palei jos pakraščius pririšo v i l k u s sar gybinius. Tada puolė puotauti ir smagintis su savo grobiu; pakankinę belaisvius, d a u g u m a apgirtę sumigo. T u o metu diena jau slinko vakarop, ir netrukus tapo labai tamsu. Iš vakarų artinosi didžiulė audra; Belegui ir G v i n d o r u i šliau žiant prie stovyklos, tolumoje griaudė perkūnija. K a i v i s i stovykloje miegojo, Belegas paėmė lanką ir tamsoje iš pietų pusės tyliai vieną po kito nušovė keturis v i l k u s sargybinius. Tuomet žengė į baisų pavojų - įėjo į stovyklą ir rado Turiną sukaustytomis rankomis ir kojo mis ir pririštą prie medžio. V i s u r aplink jį medžio kamie ne stirksojo peiliai, k u r i u o s dėl pramogos svaidė k a n k i n -
tojai. Turinas b u v o nesužeistas, tačiau stovėjo sustingęs, l y g k u o apkvaišintas i k i sąmonės netekimo ar nualpęs iš baisaus nuovargio. Belegas su G v i n d o r u nupjovė pančius, laikiusius Turiną prie medžio, ir išnešė iš stovyklos. T u r i nas b u v o sunkus, jie pajėgė nunešti jį tik i k i erškėčių tank u m y n o aukštame šlaite virš stovyklos. C i a paguldė ant žemės. A u d r a jau dundėjo v i s a i čia pat, virš T a n g o r o d r i mo žybtelėjo žaibas. Belegas išsitraukė kardą Anglachelį ir n u k i r t o Turiną kausčiusias grandines, bet l i k i m a s tądien b u v o stipresnis, nes Tamsiojo Elfo Eolo ašmenys jo rankoje kryptelėjo ir dūrė T u r i n u i į koją. Staiga Turinas atsipeikėjo, kupinas įniršio ir baimės; iš vydęs virš savęs tamsoje pasilenkusią neaiškią būtybę su nuogais ašmenimis rankoje, jis galingai riktelėjo ir pašoko, būdamas tikras, k a d orkai vėl susiruošė jį k a n k i n t i ; susigrūmęs su ta būtybe, pastvėrė Anglachelį ir nudūrė Belegą Kutalioną, palaikęs jį priešu. Stabtelėjęs pajuto esąs laisvas ir pasirengė brangiai ati d u o t i gyvybę įsivaizduojamiems priešams, tik staiga v i r šum jų tvykstelėjo galingas žaibas, ir jo šviesoje Turinas pažiūrėjęs žemyn išvydo Belego veidą. Turinas suakmenė jo ir n u t i l o , žvelgdamas į šią klaikią mirtį ir suprasdamas, ką padarė; jo veidas, nušviestas v i s u r a p l i n k u i blykčiojan čių žaibų, b u v o toks siaubingas, k a d G v i n d o r a s susirietė ant žemės ir nedrįso pakelti akių. Tačiau apačioje, stovykloje, jau sujudo orkai, tiek dėl audros, tiek dėl T u r i n o r i k s m o , ir pastebėjo, k a d Turinas dingęs; bet jo niekas nepuolė ieškoti, nes g i r d i n t baisų griaustinį iš vakarų visus apėmė baimė - o r k a i pamanė, k a d tą audrą iš už jūros siunčia jų didieji priešai. P a k i l o vėjas, p r a p l i u p o baisus lietus, n u o T a u r - n u - F u i n o pasipylė
vandens srautai. N o r s G v i n d o r a s šaukė T u r i n u i , įspėda mas apie didžiausią pavojų, šis nieko neatsakė, tik sėdėjo nejudėdamas ir neverkdamas prie Belego K u t a l i o n o kūno, kuris gulėjo tamsiame miške nužudytas paties T u r i n o ran kos, ir dar tada, k a i kirto jį kausčiusius vergijos pančius. D i e n a i išaušus, audra pasitraukė į rytus virš Lotlano, ir patekėjo ryški ir karšta rudeniška saulė. Bet orkai tokios saulės nekentė beveik taip pat, k a i p ir audros; be to, būda mi t i k r i , k a d Turinas jau toli p a s p r u k o ir visus jo pėdsakus nuplovė lietus, iškeliavo toliau su didžiausia skuba, steng damiesi greičiau pasiekti Angbandą. G v i n d o r a s matė juos tolumoje žygiuojant į šiaurę per garuojančius A n f a u g l i t o smėlynus. T a d taip n u t i k o , k a d jie grįžo pas Morgotą tuš čiomis, palikę H u r i n o sūnų, k u r i s paklaikęs ir nieko a p l i n k save nesuvokdamas sėdėjo ant T a u r - n u - F u i n o šlaito, sle giamas naštos, sunkesnės už jų grandines.
Pagaliau G v i n d o r a s paragino Turiną padėti palaidoti Be legą, ir Turinas p a k i l o l y g per miegus; drauge jie p a g u l dė Belegą negiliame kape ir šalia padėjo Beltrondingą, jo didįjį lanką, pagamintą iš juodojo kukmedžio. Bet baisųjį kalaviją Anglachelį G v i n d o r a s pasiėmė sakydamas, k a d bus geriau, jei jis atsiteis su M o r g o t o tarnais, o ne gulės be naudos žemėje. Pasiėmė ir Melianės lembą, k a d turėtų k u o pasistiprinti tyruose. T a i p baigė gyvenimą Belegas D i d y s i s Lankas, ištiki miausias draugas, sumaniausias iš visų Beleriando girių gyventojų Senosiomis dienomis, kritęs n u o savo m y l i miausio draugo rankos. Šis sielvartas įsirėžė T u r i n o veide ir niekada neišnyko.
*** Bet N a r g o t r o n d o elfo narsa ir jėga sugrįžo, ir n u o Taurn u - F u i n o jis vedė Turiną labai toli. Jiems kartu traukiant ilgais ir pavojingais takais, Turinas nė karto neprabilo ir žengė tarsi neturėdamas jokio noro ar tikslo. T u o tarpu ar tėjo metų pabaiga, į šiaurės žemes atslinko žiema. G v i n d o ras, būdamas šalia, nuolat saugojo Turiną ir rodė j a m kelią. Šitaip jie keliavo į vakarus per Sirioną ir pagaliau pasiekė Gražųjį Ežerą ir Eitel Ivriną, šaltinius, Šešėlių kalnuose duodančius pradžią N a r o g u i . T e n G v i n d o r a s prabilo ir taip kalbėjo T u r i n u i : - Prabusk, T u r i n a i , H u r i n o sūnau! Virš Ivrino ežero t v y r o nesibaigiantis juokas. Jį maitina nesenkančios kriš tolinės versmės, n u o išniekinimo jį saugo U l m a s , Vandenų Viešpats, senovėje sukūręs jo grožį. Turinas priklaupė ir atsigėrė iš to ežero; staiga jis par puolė ant žemės ir pagaliau paplūdo ašaromis; taip galų gale išgijo n u o beprotybės. Ten jis sudėjo Belegui dainą ir p a v a d i n o ją Laer Ku Beleg, D a i n a apie Didįjį Lanką; dainavo ją v i s u balsu, nepai sydamas pavojaus. G v i n d o r a s atidavė į jo rankas kalaviją Anglachelį, ir Turinas pajuto, k a d jis sunkus, tvirtas, sle piantis didžiulę galią. Tačiau kalavijo geležtė b u v o juoda, blausi, jos briaunos atšipusios. G v i n d o r a s tarė: - Tas ginklas keistas, nepanašus į jokius kitus, k u r i u o s mačiau Viduržemyje. Jis net gedi Belego taip pat, k a i p ir tu. Tačiau būk ramus: aš grįžtu į Finarfino genties miestą Nargotrondą, k u r g i m i a u i r g y v e n a u i k i savo nelaimės. T u keliausi su m a n i m i , išgysi ir atgimsi. - K a s tu esi? - paklausė Turinas.
- Klajojantis elfas, išsigelbėjęs vergas, kurį Belegas s u tiko ir paguodė, - atsakė G v i n d o r a s . - Bet kitados b u v a u G v i n d o r a s , G u i l i n o sūnus, N a r g o t r o n d o didžiūnas, k o l iš ėjau į Nirnaitą Arnoediadą ir patekau A n g b a n d o vergijon. - G a l tuomet matei Huriną, G a l d o r o sūnų, karį iš D o r lomino? - pasiteiravo Turinas. - Nemačiau jo, - atsiliepė G v i n d o r a s . - Tačiau A n g b a n de s k l i n d a gandas, k a d jis i k i šiol n i e k i n a Morgotą, ir M o r gotas prakeikęs jį ir visą jo giminę. - T u o tikrai g a l i u patikėti, - tarė Turinas. Tada jie p a k i l o , p a l i k o Eitel Ivriną ir palei N a r o g o k r a n tus traukė į pietus, k o l juos sučiupo elfų žvalgai ir k a i p belaisvius nugabeno į slaptą tvirtovę. T a i p Turinas a t v y k o į Nargotrondą.
X SKYRIUS
TURINAS NARGOTRONDE
Iš pradžių g e n t a i n i a i neatpažino G v i n d o r o : jis iškeliavo jaunas ir s t i p r u s , o grįžo a t r o d y d a m a s k a i p mirtingųjų žmonių senis, nes patyrė d a u g kančių ir s u n k i a i d i r b o ; be to, b u v o sužalotas. Bet k a r a l i a u s O r o d r e t o duktė F i n duilė jį pažino ir p a s v e i k i n o , nes jį mylėjo, i k i N i r n a i t o jie b u v o susižadėję, ir G v i n d o r a s taip žavėjosi jos grožiu, k a d v a d i n o j ą F a i l i v r i n e , saulės atspindžiu I v r i n o t v e n kiniuose. T a d G v i n d o r a s grįžo namo. Su juo drauge priėmė ir Turiną, nes G v i n d o r a s papasakojo, k a d tai narsus vyras, brangiausias Belego K u t a l i o n o iš Doriato draugas. K a i G v i n d o r a s jau ketino ištarti jo vardą, Turinas jį sulaikė sa kydamas: - E s u A g a r v a i n a s , U m a r t o sūnus (kitaip K r u v i n a s i s , Nelemtojo sūnus), girios medžiotojas.
N o r s elfai nujautė, k a d tokius v a r d u s jis sau davė, nes nužudė draugą (kitų priežasčių ir negalėjo žinoti), d a u g i a u jo nebeklausinėjo. Išmanūs N a r g o t r o n d o k a l v i a i iš naujo perkalė j a m k a laviją Anglachelį, ir amžinai j u o d i ašmenys sužibo blyškia u g n i m i . Ilgainiui, sklindant kalboms apie jo žygius su tuo g i n k l u , Turinas pagarsėjo N a r g o t r o n d e k a i p M o r m e g i l i s , Juodasis Kalavijas; tačiau pats k a l a v i j u i davė Gurtango M i r t i n o s i o s Geležies - vardą. Karuose su orkais Turinas parodė narsą ir sumanumą, tuo pelnydamas Orodreto malonę, ir karalius priėmė jį į tarybą. T u r i n u i nepatiko N a r g o t r o n d o elfų karo būdas t y k o t i , rengti pasalas, nepastebimai leisti strėles; jis ragino šitai mesti i r , s u k a u p u s jėgas, p u l t i Priešo tarnus, stoti į atvirą mūšį ir persekioti juos. Tačiau taryboje G v i n d o r a s visuomet ginčydavosi su T u r i n u ; jis aiškino, k a d , būda mas A n g b a n d e , matė M o r g o t o galybę ir nujaučia jo s u m a nymus. - M e n k o s pergalės galų gale pasirodys bevertės, - sakė G v i n d o r a s , - nes Morgotas šitaip sužino, k u r ieškoti drą siausių priešininkų, ir tada surenka tiek jėgų, k a d juos sunaikintų. Suvienytų elfų ir edainų pajėgų pakako M o r gotui tik sulaikyti ir a p g u l t i m i siekti taikos - tikrai ilga apg u l t i m i , bet tik i k i tos dienos, k a i Morgotas sulaukė progos ją pralaužti; ir tokios sąjungos d a u g i a u nebus. Viltį išlikti teikia tik slaptumas. I k i ateis valarai. - V a l a r a i ! - vyptelėjo Turinas. - Jie jūsų atsižadėjo, o žmones niekina. K o k i a n a u d a žiūrėti per bekraštę jūrą į vakarus, į blėstantį saulėlydį? Tėra tik vienas valaras, su k u r i u o m u m s reikia gyventi, - Morgotas. Jeigu m u m s taip ir nepavyks jo įveikti, bent jau galime j a m k l i u d y t i ir kenk-
ti. Pergalė y r a pergalė, tegu ir maža, ir jos vertė p r i k l a u s o ne tik nuo to, kas po jos bus. Ji n a u d i n g a ir pati savaime. Visiškas slaptumas neįmanomas; g i n k l a i y r a vienintelė siena, sauganti n u o M o r g o t o . Jei nieko nedarysite, k a d jį sulaikytumėt, nereikės l a u k t i daugybę metų, k a d jo šešė lis kristų ant viso Beleriando, tuomet jis jus po vieną iš rūkys iš olų. Ir kas tada? V a r g a n i likučiai spruks į pietus ir vakarus, susigūžę tūnos jūros pakrantėse, įsprausti tarp M o r g o t o ir Osės. Juk geriau iškovoti šlovę, tegu ji ir neilgai truks, nes pabaiga nebus blogesnė. Kalbate apie slaptumą, k a d tai tėra vienintelė viltis, bet ar pajėgsite p a t y k o t i ir su čiupti visus i k i paskutinio M o r g o t o žvalgus, k a d nė vienas negrįžtų su žiniomis į Angbandą? Iš to Morgotas suvoks, k a d jūs esate, ir nuspės, k u r gyvenate. Ir dar sakau: nors mirtingieji žmonės gyvena k u r kas t r u m p i a u , p a l y g i n t i su elfais, jie verčiau tą laiką nugyvens mūšiuose, negu bėgs ar pasiduos.