HOLBE
šalia PASLAPTINGOS GYVŪNŲ IR AUGALŲ GALIOS
Supraskime vieni kitus
Iš vokiečių kalbos vertė Snieguolė Vingienė
...
145 downloads
904 Views
5MB Size
Report
This content was uploaded by our users and we assume good faith they have the permission to share this book. If you own the copyright to this book and it is wrongfully on our website, we offer a simple DMCA procedure to remove your content from our site. Start by pressing the button below!
Report copyright / DMCA form
HOLBE
šalia PASLAPTINGOS GYVŪNŲ IR AUGALŲ GALIOS
Supraskime vieni kitus
Iš vokiečių kalbos vertė Snieguolė Vingienė
Vilnius Mintis
UDK 59
Turinys
Versta iš: Rainer Mitgeschöpfe. Die geheimen Kräfte der Tiere und So können wir einander verstehen 1998 F. A. Herbig
München
ISBN 3-7766-2026-9
Nuotraukos iš autoriaus archyvo Redaktorė
Romualda
Dailininkė
Dalia Dubonienė
Erazmas, Grafas Liuksemburgas Išgyvenimai, susiję su ypatingu šunimi, praturtinusiu vienos šeimos gyvenimą. Kodėl mokslininkai reikalauja beždžionėms suteikti žmogaus teises?
9
2. Vartai j kitokį pasaulį Elgesio tyrinėtojai kalbasi su gyvūnais: papūga gali skaičiuoti ir skirti spalvas, šimpanzė išmoksta kalbos įsisavindama 256 žodžius, o delfinas atsakinėja kompiuteriui 3. Apie šunis ir slaptus talentus
30
Kaip šuo atsirado pas žmogų ir kodėl ši sena paslaptis vis dar neatskleista 4. Katės, slaptosios
41
Po jaukiai romia kauke slypi žaismingumas ir transcendentiniai gabumai 5. Visa, kas ropoja ir plasnoja
50
Rekviem boružėms, drugeliams ir laumžirgiams, taip pat gero vardo grąžinimas vapsvoms, vorams ir kitokiems gyviams 6. Mažieji pilkučiai ISBN 5-417-00794-3
© 1998 by F. A. Herbig Verlagsbuchhandlung GmbH, München
62
Apie peles ir žmones, taip pat apie žiurkes, kurios dalyvavo viename kino filme
© Vertimas, Snieguolė Vingienė, 5
7. Paukščių paslaptis 70 Kodėl vienas žmogus kalbasi su strazdu giesmininku, o kitas tampa skraidančiu laukinių gelbėtoju
Iguanos šypsena
8. Gyvenimo kūrėjai iš prigimties
Septyni Ruperto eksperimentai Apie tai, kad biologas Rupertas Sheldrake norėtų pakeisti mokslinį mūsų pasaulėvaizdį, todėl dabar jis, pavyzdžiui, tyrinėja nepaprastus mūsų naminių gyvūnų nejuslinio suvokimo
89
Apie amžiną ištikimybę, gausias ašaras ir našlaičių namus drambliams; kaip mes galėtume palengvinti nelaisvėje gyvenančių likimą 9. Matematika arklio protui
171
Pas Patagonijos pingvinus ir išmintingus Galapagų gyventojus
107 17. Gyvūnai išgyvena ir po savo mirties?
Apie Filipą, draugą, genialų arklių užkalbėtoją ir protingąjį Hansą, kuris traukė kvadratines šaknis
Apie nepaprastą kuosą nuo Ciūricho ežero ir apie tai, kaip aktorė mąstė apie paskutines gyvenimo valandas
Banginių ir delfinų pasiuntinybės Evoliucijos šedevrai; kaip jie moko mus suprasti pasaulį
Taip mes galime suprasti vieni kitus Išmintingi senoliai iš jūros dugno
126
Kaip elgsenos tyrinėtojai komunikuoja su gyvūnais ir kaip mes galime išmokti suprasti jų kalbą, jausmus ir poreikius
136
Senų medžių jėga
Apie jaudinamą paslaptingų žavesį ir kraupius jų pusbrolius vandenyno gelmėse Gorila išgelbsti žmonių vaiką Nūdienės istorijos apie stebuklingus, o dažnai ir komplikuotus žmonių ir gyvūnų ryšius Gedulas ir skausmas 149 Apie tai, kaip po mirties šuo daugiau neėdė, o vienas cirko liūtas gėdos kamuojamas pastipo badu 14. Gyvūnas prikelia gyvenimui Kaip seteris Tomis komos ištiktam ligoniui grąžino gyvenimą, banguotosios papūgėlės padeda apėmus depresijai, o delfinai gelbsti sergančius vaikus 6
214
219
Apie tai, kaip galime jais pasistiprinti, ko galime iš jų pasimokyti ir kaip galime su jais komunikuoti 2 0 . Mūsų draugai augalai
232
Apie medžius, liejančius ašaras ir kuriančius eiles, ir apie tai, kaip žmonės tuos dalykus sužino iš savo augalų Pasaulis už pasaulio Jericho rožės, pasaulio uosis Yggdrasil, tūkstantmetis keras ir legenda apie gamtos dvasias
244
22. Mūsų sąjunga su gyvaisiais kūriniais
Erazmas,
253
Kodėl žmonėms tėra tik vienas šansas išgyventi Žemėje: su gyvūnais ir augalais sudaryta paremta savitarpio supratimu Ką galime nuveikti gyvūnų labui, o kartu ir sau
260
Mintys pabaigai
265
Vardų ir sąvokų aiškinimai
269
Grafas
Liuksemburgas
Išgyvenimai, su ypatingu praturtinusiu vienos šeimos gyvenimą. Kodėl mokslininkai reikalauja suteikti Manęs negali nustebinti tai, kad kai kurie apšmeižia šunis, nes, deja, labai dažnai žmogų sugėdina šuo.
Tiesą sakant, jam reikėtų paskirti visą knygą, o gal net operą, bent jau tokį veikalą, kuris jį visiems lai kams padarytų nemirtingą. Erazmas, Grafas fon Liuk semburgas, buvo vienas tų paslaptingų būtybių, kurios turėjo parako keisti pasaulį. Deja, nepaisant iškilios jo dvasios, begalinės tolerancijos ir ypač draugiško bū do, jam trūko dviejų pagrindinių gebėjimų, kuriais šiandien apdovanota charizmatinė asmenybė: Grafas negalėjo kalbėti, neturėjo pinigų ir... buvo šuo. Tik riau sakant - niūfaundlendas juodai rudais gaurais. Paskutinė savybė nėra kliūtis, nes mes jau žinome, kad, pradedant ir koliai gali mėgautis pasauline šlove. ką kalbėti apie kuris, būdamas televi zijos aviganis ir tarnaudamas teisingumui, išsiugdė
bent jau pagarbos vertą Jūs, ger biamieji skaitytojai, beje, ir aš stengiamės vertinti pa saulį antropologiniu požiūriu - taigi žmogaus akimis. Dėl to mes jaučiamės artimesni tiems gyviams, kurių būtis labiausiai panėši į žmogaus gebėjimus: kalban čiai papūgai, smalsiai gorilai ar juokingam ruonio ma žyliui balta oda, spoksančiam taip patikliai kaip ir žmogaus kūdikis. Rudojo žalčio, musės ir voro kry žiuočio jaunikliai nedaug turi šansų būti priimti į bū rį meilių gyvulėlių, pelniusių mūsų palankumą. Nelaimėlius vabzdžius mariname pritrėškę pliauškyknygų viršeliais ir batų padais, nekenčiame, nuodijame, daužome ir niekiname užuot pripažinę juos įvairialypėmis stulbinamo grožio būtybėmis iš įmantraus Visais atvejais čia reikėtų kalbėti apie besikeičiantį sąmoningumą, kurį ne tik matome, bet ir esame glau džiai su tuo susiję. Audringą mūsų gyvenimo ryšių kaitą lėmė automobilio, lėktuvo, televizoriaus ir tele fono išradimas. Tokia pati kompiuterio ir genų tech nologijos įtaka. Mes dar turime išmokti „persijoti" savo žinias, gaunamas iš daugelio šimtų televizijos pro knygų ar galybės milijonų gramų, iš tūkstančių interneto puslapių, ir keistis jomis su viso pasaulio žmonėmis, kurių niekuomet asmeniškai nepažinsime. Priklausydami ekonominio globalizavimo svitai ga liausiai pasaulį imame vertinti vienpusiškai. Žmoni jai žengiant pro antrojo tūkstantmečio vartus, nauji 10
empiriniai tyrimai atkreipia dėmesį į tai, kad žmonės kartu su augmenija ir gyvūnija yra milžiniškos visatos dalelė šioje planetoje ir kad Žemėje mes išgyvensime tik tuomet, kai galiausiai šitai suvoksime. Filosofai reikalauja naujos sąmonės kultūros, kuri aiškiai su formuluotų, jog gyvūnai - net jei jie ir nekalba - sub jektyviai patiria, pavyzdžiui, skausmą ar mirties baimę. metų pabaigoje dar jaunų kašalotų plau kė poliarinio rato link ne kaip įprasta pro Britanijos salas, o j Šiaurės jūrą pasuko lankstu, t. y. taip, kaip anksčiau plaukė ir kiti jų rūšies atstovai. Tyrinėtojai spėja, kad po vandeniu sklindantys laivų, giluminių gręžinių įrenginių sukelti triukšmai arba žemės magnetinio lauko suardymas suklaidino teisingą šių gyvūnų maršrutą. Galiausiai netekę orientacijos maž daug 50 tonų sveriantys gigantai užplaukė ant seklu mos Danijoje, Romo saloje Siaurės jūroje ir buvo sutraiškyti savo pačių masės. Po keleto valandų mirę kašalotai tapo sensacija turistams. Ištisos šeimos mankštinosi ir fotografavosi ant tysančių gyvūnų. Ar negalėjo tie tėvai savo vaikams papasakoti apie šių in teligentiškų jūros žinduolių būtį, apie pavyzdingą so cialinį jų elgesį su savo gentainiais, apie nuostabų šeimyninį jų gyvenimą? Toks elgesys dėmesio ir pa garbos mus supančioms būtybėms tikrai nekelia. Ilgus metus trukusios studijos patvirtina, kad žmogbeždžionės turi individualybę, skiria gėrį ir blogį, patiria jausmus, pavyzdžiui, palankumą ir antipatiją,
gedulą ir nenorą, jos gali mokytis, geba abstrahuoti ir turi gerą atmintį. Elgesio tyrinėtojų nuomone, jos tiek nedaug ski riasi nuo žmonių, kad, tiesą sakant, gali reikalauti to kių pat teisių, kokias turi žmogus. Trisdešimt mokslininkų, tarp jų garsi šimpanzių tyrinėtoja Jane Ape Project Goodaal, sukūrė organizaciją The (Didysis beždžionių projektas) tam, kad drauge ko votų už beždžionių teises. Jie reikalauja: didžiosios žmogbeždžionės - prie jų priklauso gorila, nykštuki nė šimpanzė ir orangutangas - turi būti priimtos į giminingą bendruomenę, taigi turi būti pripažintos tokiais pat padarais kaip ir mes ir šitaip prilygti žmo gui. Kam gi leista paneigti šių ir kitų gyvųjų būtybių teisę į orumą ir laisvę? Kam leidžiama jas uždaryti į zoologijos sodą ir pasmerkti siaubingiems moksli niams tyrimams? Gerai žinome, kad beveik visose šalyse gyvūnai kan kinami, išnaudojami ir žeminami. Amerikietis elge viename straipsnyje sio tyrinėtojas Jaredas daro išvadą: „Mes privalome kažkurioje skalės dalyje tarp bakterijos ir žmogaus pažymėti, kur užmušimas tampa žudymu, o valgymas Jei mūsų naminiams gyvuliams pasiseka, tai jais rūpinamasi, jie mylimi ir apverkiami nugaišę. kaip elgiamasi su kiaulėmis, vištomis, veršiukais ir lašišo mis, kurie be jokio gailesčio išnaudojami veisimo ir 12
penėjimo įmonėse? Šios užmušinėjimo įstaigos užde da cinišką žymę mechaniškai mūsų pasaulėžiūrai: gy vulys yra besielė ir bežadė būtybė. Kad šitai vyktų be sąžinės graužaties, tokio požiūrio tvirtai laikosi net krikščionių bažnyčios. Nors jos ir smerkia bet kokį gyvulių kankinimą, tačiau iš esmės nepasirengusios pripažinti gyvių tokiais pat, kaip ir žmogus, padarais, kurie turi nemirtingą sielą. Moksliniai žurnalai ir televizijos laidos populiari na ryšių tarp žmogaus ir gyvūno svarbą, tuo tarpu JAV naminių gyvulėlių šeimininkai eina su jais net į dirbtuves tam, kad patobulintų tarpusavio santykius. Net jei daug kas čia ir atrodo perdėta, tačiau intensy vus bendravimas su gyvūnais ir augalais, kaip pana šiomis į mus būtybėmis, gerokai didina mūsų pasitikėjimo savimi jausmą. ką jau kalbėti apie tuos taikius santūrius mie gamojo ir vonios, gyvenamojo kambario ir terasos įnamius, šalia kurių daugelis praleidžia visą savo gy venimą. Ramūs žali augalai mūsų namus paverčia jau kiais ir yra tokios pat gyvosios būtybės kaip ir mes. Bet, tiesą sakant, mes juos vargu ar pažįstame. Ką jie veikia ištisą dieną, kai nesame namuose? Kuo skiriasi šios sėslios būtybės nuo mūsų — neramių klajūnų? Kadangi mums iškyla problema, kaip susipažinti jausmų pasauliu, tai verčiau jau pasido su mėkime ant kalvelės siūbuojančios senos vienišos lie pos individualybe. Jos gyvenimo biografija labai
įspūdinga: ji gerokai už mus, kartais esti dau giau nei dvejų šimtų metų, be vargo žydi, atrodo gra ži, prašmatniai suvešėjusi ir pilna syvų. Augalai yra seniausios ir didžiausios žemės būty bės. Nors jie ir priklauso nuo savo buvimo vietos, ta čiau sugebėjo išplisti po visą pasaulį. Bet jie negali nei vaikščioti, nei kurti. Jie ir nemąsto taip, kaip mąsto žmonės. Tačiau jie reaguoja į poveikį ir pavojus. Ly suvokia savo aplinką. giai taip kaip ir gyvūnai gal jie net kuria augalų pasaulėvaizdį? Kartais man atrodo, lyg Erazmas, Grafas fon Liuk semburgas, mieliau atsiliepdavęs į Bobio vardą, apie visa tai jau buvo mąstęs. Jis taip dažnai klausydavosi naktinių mano pokalbių su draugais prie spragsinčios židinio ugnies, nors ir apsimesdavo kietai miegąs. Vos pastebimas jo galvos krustelėjimas galėdavo reikšti ne pasitenkinimą, pritarimą arba bejėgiškumą. Tik po jo mirties supratau, kad man reikėjo dar atidžiau stu dijuoti šios išmintingos esybės reakcijas. Daugelis jo elgesio momentų kėlė nuostabą ir bu vo paslaptingi. Pavyzdžiui, jis vengė itin patogios savo pirmtako Jozefo būdos, kuriam, kaip nepasoti namam senbernarui, viena tų baisių lėlių Barbė tapo žiauria lemtimi. Jis raitėsi iš skausmo, kol vienas ne grabus veterinaras tą plastmasinį daiktą ištraukė iš skrandžio. Jozefas šios intervencijos neišlaikė.
Jei aš tikėčiau sielų persikūnijimu, man viskas būtų aišku. Tačiau ir nepaisydamas šios mistinės galimy bės mąstau taip: genealoginis gyvenimo medis prisi dėjo dar vieną biografiją. Į pasaulį atėjo būtybė, kurios smegenys iš esmės nesiskiria nuo žmogaus smegenų, o jose mokslininkai aptiko atminties molekulių, ku rios padeda gyvūnams galvoti, svajoti ir galbūt net mąstyti apie mus taip, kaip mes mąstome apie juos. Tie, kurie turėjo laimės dalį savo gyvenimo pra leisti lydimi gyvūno, šitai patvirtins. Yra daugybė is torijų apie išmintingus šunis, kates, arklius ir net vėžlius, kurių reakcijos ir veiksmai toli gražu nepana šūs į jiems būdingą elgesį. Bet gal jie dar turi ir sąmo o juk ir žmogui kyla problemų su sąmoningąja būtimi? Sąmonė - grynai asmeninė patirtis, nėra jo kio vienareikšmio įrodymo, kad ir mūsų kaimynas mūsų atramos taškas paprasčiausiai turi sąmonę. yra tai, kad jis elgiasi panašiai kaip ir mes: jis įniršta, kai pastebi įbrėžimą ant lakuoto savo automobilio, ir džiaugiasi gimtadienio dovana. Remdamiesi savo pa tyrimu paprasčiausiai spėjame, kad ir kitas mąsto taip, kaip ir mes.
Niūfaundlendas Bobis gimė rugpjūčio vienuolik tąją, tą pačią dieną, kai nugaišo senbernaras Jozefas.
Beje, taip aš mąsčiau stebėdamas Bobio elgesį, kai ieškojau atsakymo į klausimą, ar jis sąmoningai suvo kia save ir supančią aplinką. Šiandien žinau, kad šiai stebuklingai būtybei, užbūrusiai žavesiu, protingumu, šmaikštumu ir meile visą šeimą, privalėjau skirti dar daugiau dėmesio. Kaip
14
15
Ordinas
terjerui
Australijoje vienas terjeras buvo apdovanotas ordinu už drąsą, nes nuo nuodingos gyvatės išgelbėjo tris vai kus. Apdovanojimas tabaluoja prie antkaklio Fico, žaibiškai šoko nuo medžio ir užvirto ant bemaž dviejų metrų ilgio gyvatės. Reptilija kaip tik jau ketino pulti Fico devynerių metų ponaitį ir du jo žaidimų draugus. Nors ir daug kartų įgeltas jis laikė sukandęs dantimis gy vatę tol, kol ji nusibaigė.
jis, pavyzdžiui, sužinodavo, kad aš namo, kai pats įvairiu laiku pakirdęs iš saldaus miego prie kie mo vartų manęs laukdavo tol, kol galiausiai išvysda automobilį, riedantį nuo kalno. Kaip vo jis pajusdavo mano susierzinimą, kai pastebėdavau, kad jis visą naktį išsidūkęs nė kiek neatgailaudamas tapnoja pro kiemo vartus? Kas jam suteikdavo neabe jotino tikrumo, kad netrukus eisime pasivaikščioti, nors aš dar sėdėdavau savo krėsle, o ta galimybė tik miglotai šmėkštelėdavo mano galvoje? Iš elgesio tyrinėjimų žinome, kad naminiai gyvū nai jautriai reaguoja į menkiausius aplinkos ženklus. Slaptus kūno signalus, skleidžiamus jiems pažįstamų žmonių, jie transformuoja į sau priimtiną informaci stebėjimai turėtų ne sumenkinti gyvųjų būty ją. bių gebėjimus, o veikiau paskatinti mus labiau juos gerbti. 16
Bobis dažnai tapdavo puikiu nusiminusių mano dukterų guodėju, kai jos verkdavo įskaudintos netei sybės, patirtos mokykloje, išgyvendamos pirmąsias meilės kančias ar susipykusios su tėvais. Jis dalydavo si jų skausmu, tačiau nepriimdavo jo per daug. Baks telėdamas drėgna nosimi kiekvieną kartą joms sakydavo: nepergyvenk taip labai, gyvenimas bėga to ge liau! Galiausiai kaip ir visi naminiai gyvulėliai bėjo nuolat gyventi čia ir dabar, tarsi vadovavosi minimaliausiu Vakarų Europos filosofų raginimu: (džiaukis diena!) gal buvo dar gudres Carpe nis: manęs nejaudina vakarykštės mano problemos! Po ilgo vidinio konflikto Heraklito suformuluotas tei rhei (viskas juda) galėjo būti įrašytas ant ginys plataus odinio šio gyvūno antkaklio. Bobis nuolat genialiai prisitaikydavo prie laiko tėkmės ir pokyčių, susijusių su nepastebimais ir gerokai triukšmauti lin kusiais šeimos santykiais. Šia savybe, be kita ko, jis dalijosi su kate Mina, apie kurią pakalbėsime vėliau, beje, jai Bobis jautė diskretišką potraukį. Gyvendami kartu pastebėjome: juo labiau mes gerbdavome niūfaundlendo inteligenciją, labiau įtraukdavome jį į mūsų gyvenimą ir juo normalesniu balsu su juo kalbėdavome, tuo širdingiau ir protin giau jis reaguodavo. Kartkartėmis didžiai stebėdama sis įsitikindavau, kad jis pagauna tą informaciją, kurią suformuluodavau tik mintyse. Praleidęs gyvenimą drauge su šiuo puikiu 2. 695
17
nu šiandien žinau, jog mes artimoms mus supan čioms būtybėms privalome daug ką duoti tam, kad jos galėtų tobulinti savo gebėjimus. Dėmesys gy vūnams ir augalams gali pakeisti pažintines mūsų galimybes, o kartu ir gerokai praplėsti mūsų sąmo nę.
2. Vartai į kitokį Elgesio tyrinėtojai kalbasi su gyvūnais: papūga gali skaičiuoti ir skirti spalvas, šimpanzė išmoksta kalbos įsisavindama o delfinas atsakinėja kompiuteriui Gali būti, kad gaunamas iš pasaulio žinias mes pervertiname. Žmonės akmens amžiuje, prieš daugelį tūkstančių metų taip pat manė daug žiną. Tuo, kuo jie tikėjo anuomet, vis dar tikime ir mes. Maxas
molekulinės biologijos tyrinėtojas
Privalau pasakyti iš karto: šią knygą rašau tvirtai įsitikinęs, kad gyvūnai ir augalai apdovanoti sąmone, apie kurios gyvavimą mes iki šiol mažai žinome. Ji labai skiriasi nuo mūsų suvokimo galimybių ir susi jusi su fizikinių matavimų pasauliu. Stovėdami prie šios gilios bedugnės, skiriančios mus nuo gyvųjų bū tybių, manome, jog mūsų, žmonių, visatoje esame vienui vieni. Kai mūsų akys susitinka, kartais pagal vojame, kad aptikome abipusio artumo ženklą, ir pajuntame stiprų ryšį su jais. Tačiau paskui vėlei at sitraukiame į savo pasaulį ir leidžiame gyvūnams ir augalams grįžti į tą tolimą kraštą, kurio kalbos nesu19
Bet nenusiminkime: paskutiniais metais el gesio tyrinėtojai pasiekė rezultatų, kurie sieną tarp žmonių, gyvūnijos ir augalijos pasaulio padarys vis labiau permatomą. Vis dėlto šuo ir aš, vaikštinėdami po mišką, užuone tuos pačius kvapus, išsigąstame ne to pa ties šnaresio ir aptinkame ne tuos pačius pėdsakus. Kiekvienas mūsų gyvename savo tikrove, atsiverian čia pasukus tik vieną mums žinomą raktą. Niekas mū sų smegenyse ir kūnuose neskamba iš pažiūros viena derme. v
tas, kuriam iš mūsų pavyks persikelti j mus supančių būtybių pasaulį, užčiuops naujus ir netikėtus savo egzistencijos aspektus. Šitaip suvoktos tiesos atvers vartus į kitokią realybę, leis atv
rasti naują lyg nepažįstamą planetą. Mus su pančių būtybių kosmosas yra taip toli ir kartu taip arti. Norėdami ten patekti turime atsikratyti visų įsi tikinimų ir pasitelkti visą savo vaizduotę. To, kuris suvokti ribas, laukia norėtų peržengti mūsų nuotykis kitapus dabartinio mūsų supratimo ir kas dienės patirties. Rašytojas ir elgesio tyrinėtojas Vitusas B. ris teigia: „Labai iš arti, giliai, ilgai ir patikliai žvelg dami į laisvame, laukiniame pasaulyje gyvenančios beždžionės akis pajuntame, kaip kažkas krusteli mū sų jausmų gelmėje. Mes užmezgame kontaktą su slap čiausia padaro esybe". 20
Kalbėdami apie būdą pasaulį suvokti pojūčiais, mes, žmonės, čia neturime kuo pasigirti. Yra gyvūnų, kurių jutiminis pasaulis ribotesnis už mūsų, bet dau guma būtybių apdovanotos mums visai nežinomais jutiminiais receptoriais. Visiškai įmanoma, kad itin jautrūs žmonės galėtų save įsivaizduoti ir pasijusti šikš nosparniu, besiorientuojančiu pagal ultragarsą. Arba bite, reginčia ultravioletinę šviesą. Pašto balandžiams orientuotis padeda magnetinis jutimas, o kai kurioms žuvims - elektrinis. Gyvatės barškuolės šiltakraujas aukas tamsoje pastebi savo nosies anga lyg infroraudonųjų spindulių kamera. Net žinomi gamtos dėsniai mus supančių būtybių pasaulyje galioja tik sąlygiškai. Pavyzdžiui, svorio jė ga daro įtaką mūsų kaulams, vadovauja kūno forma vimuisi ir nulemia mūsų namų statybos planus. Visai kitoks mažyčių vabzdžių pasaulis. Vabalas, krisdamas iš didelio aukščio, nutupia labai minkštai. Arba van deninis čiuožikas, kuris slysta, čiuožia ežero paviršiu mi nesušlapdamas ir negrimzdamas. Tai įmanoma dėl vandens paviršiaus įtempimo. Bet kurią pavasario dieną bent kartą patyrinėki me, kaip skrenda kamanė. Išskleistų jos sparnelių paviršius lygus 0,7 kvadratinio centimetro, o kūno svo gramo. Pagal aerodinaminius dėsnius, kurių ris — veikimas įrodomas paėmus aerodinaminį vamzdį, ka manė skristi negali. Jos kūno dydis, svoris ir forma palyginti su išskleistų sparnelių ilgiu negali jai leisti 21
skristi. Kadangi kamanės neskaito jokių mokslinių knygų ir retai užsiima teorine fizika, tai visgi skrenda ir atsižvelgdamos į įvairias aplinkybes dar surenka šiek tiek medaus. Nepaisant įvairiapusiškų talentų reikia pripažinti, kad faktiškai daugelis gyvų būtybių registruoja tik menką dalelę daugybės procesų, nuolat vykstančių jas supančioje aplinkoje. Pavyzdžiui, mes, žmonės, visai nepastebime aplink mus judančių radijo bangų, tele vizijos vaizdų, kintamosios srovės. Mūsų pojūčiai ri boti, todėl minėtiems fenomenams fiksuoti reikalingi tinkami aparatai. Jau daugelį metų mokslininkai stebi, tyrinėja gy vūnų pasaulio elgesį, kurį galima paaiškinti vien tik sąmoningu apgalvojimu ir sprendimais, kuriuos pri ima gyvūnų smegenys. Privalome studijuoti gyvūnų elgesį tam, kad suži notume, ar jie save ir juos supančią aplinką suvokia sąmoningai. Lygiai taip, kaip ir kiekvienas žmogus, jie šiame pasaulyje įkūnija savitą mažą sąmonės visa tą, kuri trokšta susikalbėti su kitų būtybių sąmonės pasauliu. Ir šalia gyvenančios būtybės, ir mes skiriamės labai individualiu patyrimu, suformavusiu kiekvieną kaip savitą asmenybę. Savo gyvenimo aplinkybėmis ir individualiais sumanymais mes apibrėžiame savo vietą gyvenime. Vyraujanti nuomonė, kad gyvūnas esąs savo ins tinktų vergas, dabar ima keistis. Atmintis, gebėjimas
mokytis, tobulas socialinis elgesys ir nepaprastai vėję pojūčiai tarp gyvūnų reiškia protą ir sąmonę. kur prasideda laisva gyvūnų valia? Ir kaip ją užčiuop ti? Spoksodami į sudėtingas žmonių arba gyvūnų sme genis neišvysime sąmonės ir inteligencijos. Tai, kas vyksta šiose būtybėse, be abejo, tyrinėtojui ir iki šio lei yra didelė paslaptis. Viskas, ką tik mes kasdien sužinome apie sąmonę šioje planetoje, skatina radikalius mūsų mąstymo struktūros pokyčius. Mums egzistuoja ne visuotinis galiojantis pasaulio vaizdas, o vien tik paveikslas, kurį matome žvelgdami į pasaulį. Gamtos mokslo esmė naujas pažinimas skatina save apibrėžti iš naujo. Taip pat turėtume pamėgtas savo pažiūras pakeisti naujo mis žiniomis. Kaip sunku šitai padaryti, patyrė 2000 kongreso Tuksone (Arizona) dalyvių, susirinkusių tam, kad įmintų mįslę, kurią daugelis laiko didžiausiu iššūkiu mokslui apskritai — žmogaus sąmonės suvokimas. Jie nepaprastai nustebo, kai susipažino su Aleksiu, gyvū nų pasaulio atstovu, kurio intelekto lygis prilygo pen kiamečio vaiko protui. Pilkoji papūga ne tik gebėjo logiškai dėlioti apie šimtą žodžių, bet ir skyrė septy nias spalvas ir penkias formas, skaičiavo iki šešių ir galėjo apibūdinti daiktus pagal formą, spalvą ir dyElgesio tyrinėtoja Pepperberg tą paukštį gijo metais gyvūnėlių parduotuvėje, nes drau23
giškos papūgos sugeba imituoti žmogaus balsą, gar sus. Tačiau moteris plunksnuotą savo globotinį no rėjo išmokyti ne žodžių skambesio, bet jų prasmės. Tam ji sukūrė mokymo metodą, kurį nuovokus paukštis stebėjo susidomėjęs. Pavyzdžiui, savo kolegei parodydavo obuo lį, riešutą, raktą ar kamštį ir paklausdavo: „Kas tai?" Kai paklaustoji atsakydavo teisingai, ji būdavo pagi riama ir gaudavo tą daiktą dovanų. Greitai į šitą žaidimą įsitraukė ir paukštis savo ruož tu kranktelėdamas „kamštis!" Tada ir jį apdovanoda vo trokštamu žaislu. Regint sąmonės tyrinėtojų elitui Aleksis teisingai atsakė net į sunkius klausimus. Kai jam Irene parodė du mėlynus ir du raudonus raktus ir paklausė: „Kiek jis atsakė „du". „Kas skiriasi?" - klausė mėlynų moteris toliau. Aleksis nedelsdamas atsakė: „Spalva". Jis galėjo pavadinti 50 objektų, žinojo spalvas ir skai čius ir net suvokė vienodumo ir skirtingumo princi pą. Visko matę filosofai, psichologai ir neurologai buvo apstulbinti. Jai iš tikrųjų pavyko atverti vartus į kitą pasaulį, kuriame taip pat egzistuoja tokios abstrak čios kategorijos kaip spalva, forma ir skaičiai. Daugy bė elgesio tyrinėtojų jautėsi priversti pripažinti pilkąją papūgą turint tai, kas iki šiol iš esmės buvo priskiria ma tik žmogui - sąmonę. Jeigu jie būtų norėję paukš čiui Aleksiui tą nuginčyti, kuo jie būtų motyvavę? 24
Galiausiai kitaip nebūtų atsakęs ir penkiametis vai kas. Jau 20 metų papūga Brunas gyvena Oldenburge pas sutuoktinius Sylveliną ir Horstą Benedixus. Im pozantiška geltonkrūtė papūga gyvendama su savo šeimininkais, sukaupė didoką žodyną, kuriuo pasinaudojusi išsprendė jau dvi pavojingas situacijas. „Kai kartą namuose buvau viena, suskambo durų skambutis - vienas žurnalų gerbėjas norėjo man įsi Benedix. „Jis ūlyti abonementą", - pasakoja buvo gana įkyrus ir pokalbio metu veržėsi vis labiau į koridorių. Staiga durys užsitrenkė ir namuose atsira do neprašytas svečias". Ponia Benedix išsigando ži nodama, kad ji namuose viena, ir pasijuto visai bejėgė prieš įžūlų įsibrovėlį. Patekusi į bėdą, ji į viršų sušu ko: „Horstai, greit ateik čionai. Padėk man!" Vyriškis perprato gudrybę ir nusišaipė. Tačiau staiga jam teko gerokai išsigąsti. Sutrikęs vyriškis dėbtelėjo į viršų ir skubiai dingo iš namo. Skardus vyriškas balsas jam įvarė deramą išgąstį. Bet tai buvo tik Brunas, kuris keletą kartų sugriaudėjo: „Kas yra? Kas yra?" Gudrus gyvūnas išgelbėjo dar kartą. Rytą prieš už gavėnes sutuoktinis Horstas per televizorių stebėjo kar buvo navalines eisenas, tuo tarpu žmona užsiėmusi vonios kambaryje. Staiga jai aptemo akys ir ji susmuko. Atgavusi sąmonę ji pajuto, kaip susirū pinęs Brunas tipena ant jos ir snapu kapnoja jos ausį ir nosį. Jis atrodė neapsakomai dėl jos susijaudinęs. 25
„Pakviesk — sušnibždėjo nejudėdama mote ris. Paukštis suprato ir nuplasnojo į koridorių, nusi leido laiptais ir tiesiog prieš televizorių tėkštelėjo tirštą juodą krūvelę ant kilimo matant vyriškiui. „Neįpras ta", - pamanė Horstas ir nesuprato. Jis išvalė tą aki vaizdžią nelaimę ir vėl pasinėrė į Reino linksmybių sūkurį. Sutrikęs paukštis grįžo pas bejėgę moterį. „Pa dėk man, Brunai, padėk", - sušnibždėjo ji dar kartą. Čia papūga ryžosi kraštutinumui: atsitūpusi ant laip tų turėklų taip šaižiai ir reikalaujamai suklykė pirmykš čiu balsu, kad sutuoktinis Horstas įširdęs užlėkė laiptais. Moteris buvo išgelbėta. Brunas — vienas tos rūšies gyvūnų, kurie gali sa vaip komunikuoti su žmogumi. Šitaip tokie gyvūnai peržengia neįveikiamą prarają, kuri iki šiol skyrė tyri nėtojus nuo jų tyrinėjimo objekto — tai kalba. kaipgi lapė, kiškis, ežys, kaip ondatra ar auksinis ešerys? Vien tai, kad sąmonės tyrinėtojai dabar kelia šį klausimą, jau pažanga siekiant mokslinio pripažinimo. Psichologai gali ištirti dvasinį žmonių gyvenimą kalbėdami su jais. elgsenos tyrinėtojai priklausomi nuo išvadų apie gyvūnų elgesį. Tarpusavy gerai susišneka net žaliosios jūrų katės, pavianai, starai ir beveik visi kiti gyvūnai, tačiau jų komunikacinio kodo iššifravimas dar nesuteikia gali mybės su jais kalbėtis. Žmogaus kultūra remiasi žo džiais, kurie, formuodami sakinius, tampa mūsų išsireikšti dalimi. Neteisingas žodžių supra26
gali sukelti konfliktus. su gyvūnais kuojama, regis, tiesiau - mintimis, vaizduote, jaus mais ir vaizdiniais. Gyvūnai galvoja ne abstrakčiai, o tiesiogiai. Tuksono Sue Savage-Rumbaugh iš Džor džijos valstybinio universiteto pristatė nykštukinę šim panzę vardu Kanzi, kuri ne tik skiria daugybę žodinių paliepimų, bet ir naudoja lentoje duotus 256 simbo lius išsakydama savo pageidavimus. Delfino smegenys kompaktiškesnės negu žmogaus. Jie gyvai komunikuoja, o tai iki šiol mes tiesiog nesu vokdavome. Ar jie apie mus galvoja taip, kaip mes apie juos? Diana Reiss iš Rutgerso universiteto (Niū Džersis) pristatė atliktus tyrimus delfinų, kurie entu ziastingai sutiko bendrauti su žmogumi kompiuterio generuojamais švilpiančiais garsais. Abi pusės dar mo kosi naujos dirbtinės kalbos gramatikos ir žodyno. Diana įsitikinusi, kad šitaip sukurtas metodas bus at eityje naudojamas inteligentiškam informacijos per davimui. Švilpiančius garsus, kad ir kokie jie būtų - ištęsti ar trumpi, garsūs ar tylūs, šaižūs ar švelnūs, gali skirti ir į juos reaguoti net ir mongoliškos stepių pelės. Žmo gaus ir pelės komunikacijos problemomis domisi profesorius Henningas Scheichas, Magdeburgo Neurobiologijos instituto direktorius. Tai, kas atrodo lyg cirko numeris, yra pasaulinės jo mokslo premjeros da įrodė, lis. Scheichas ir jo kolega 27
kad pelės „kuria kategorijas", taigi geba skirtingą pa tirtį ir įvykius apibendrinti viena sąvoka. Tyrinėtojams ima dingotis, kad ir kvailokos ste pių pelės greičiausiai turi sąmonę, nes šiaip išgyventi kaipgi Konstanco universiteto balan jos negalėtų. džiai, kurie bandymo metu priėjo logišką išvadą: jei A geriau už B, o B geriau už C, tuomet A turi būti už C. o
papūgėlių, kurios prižiūri pasiligo Yra jusius savo brolius, šimpanzių, galinčių susišnekėti kurčnebylių kalba, ir delfinų, kurie, kaip ir Havajuo se esančioje jūros žinduolių tyrimo stotyje, tarpusavy suderina savo triukus ir sinchroniškai juos atlieka. Kai jai šimpanzė, spoksodama į veidrodį, nusivalo nematant užpeckiotą ant žando, tai tikrai parodo, kad save ji suvokia sąmoningai. Ir būtent toks elgesys su vokiamas kaip viena iš daugelio sąmonės definicijų. Si knyga irgi išsamiai neatsakys į klausimą, kas iš klausimu vyrauja tiek pat tikrųjų yra sąmonė. nuomonių, kiek žmonių gyvena šioje planetoje. Dau gelis sąmonę laiko smegenų produktu, tartum erdvėje plevenančia melodija, kuri g i r d i m a ne tik skambinant fortepijonu, bet ir nutilus šiam muzikos instrumentui. Nuolat kyla debatai, ar sąmonę turi tik žmogus, ar gyvūnai elgiasi sąmoningai. Tuksono kongrese pro tingi žmonės išsakė nuomonę, esą sąmonė yra biolo ginis evoliucijos rezultatas. Todėl jos šaknys turėtų 28
giliai glūdėti gyvūnų pasaulyje. Tai atrodo supranta miau pagalvojus, kad mes, žmonės, esame neišma tuojamai ilgos biologinio vystymosi grandinės galutinė grandis. Kartu su materialiąja mūsų forma nepaliau jamai toliau vystėsi ir mūsų sąmonė: pradedant iš ėjimu iš pirmykščių jūrų, keičiantis egzistencijai amfibijų, keturkojų, šliužų, jų formoms, ir baigiant - dabartiniu protingu žmogumi. Taigi tai itin ilgas sąmonės kelias. Čia mes galime vadovautis prielaida, kad tai, kas būdinga žmonėms, gali būti priskiriama ir gyvūnams. Dėl subjektyvių išgyvenimų jie susikūrė tokį jutiminį pasaulį, kuriame gali orientuotis. Jis gali panėšėti į mūsų pasaulį arba net būti visai kitoks.
3. Apie ir slaptus talentus Kaip šuo atsirado pas ir kodėl ši sena paslaptis vis dar neatskleista Šuo nesijaudina, ar jūs vagiate aukų dėžutę, ar net ką nors nužudote, tol, kol jį vedatės drauge. Jis visuomet eis šalia ir bus pasiruošęs jums padėti pašauktas arba paguosti tada, kai jūs nusiminęs. Robertas F. Jonesas
Si drama įvyko 2 milijonus dolerių kainuojančio je viloje, esančioje prašmatniame Niujorko priemies tyje Paund Kaimynų paauglys prižiūrėjo šešių mėnesių Vieną vakarą suskambėjo durų skambutis. Atidaręs duris berniukas išvydo tik rą milžiną, kuris pasakė: „Molly tėvas ligoninėje. Jos mama pas jį. Ji paprašė manęs paimti vaiką". Jauna jam vaiko „auklėtojui" kilo įtarimas ir jis žaibiškai puo lė užtrenkti durų, tačiau vyras suskubo įsmukti, griebė verkiantį kūdikį ir išbėgo. Tačiau jis nesitikėjo susi durti su rotveilerių kalaite Abi. Gyvūnas, sveriantis 45 kilogramus, nė neragintas šoko ant vyro ir tol kan džiojo jo ranką, kol šis vaiką paleido. Rėkdamas iš skausmo nusikaltėlis paspruko. Molly net nesusižeidė. 30
Tai — tik viena iš nepapasakotų istorijų, kurios by loja apie nuostabius šuns ir žmogaus santykius ir vis iš naujo keliamą klausimą, ar už taip dažnai cituoja mo instinktų skatinamo elgesio neslypi ir protinga dvasia. Kaip kitaip paaiškinti istoriją mišrūno Lacaro, ku ris kartu su kitais šunimis ir broliais ir Toby'u Bratcheriais gyvena rančoje Niū Meksike (Amerikos valstija). Vieną dieną Lacarą partrenkė sunkvežimis, jis buvo taip sunkiai sužeistas, kad neberodė jokių gy ir Toby's gyvū vybės ženklų. Sielvartaujantys ną palaidojo netoliese lauke. Kaip nustebo kitą rytą namo verandoje išvydę „mirusį šunį" - išsekusį ir pur viną, bet gyvą. Kiti rančos šunys savo bendražygį iš kapstė iš kapo, nes jų nuojauta sakė, kad jis vis dar gyvas. Ir vokiečiai jau seniai pripažįsta, vertina šunį, ypač taksą. Milijonai taksų pavergė ne vieną gų. Daugelis šių gyvūnų „valdo" net ištisas šeimas, kurios nuolankiai tipena iš paskos ilgų pasivaikš čiojimų metu, leidžiasi apraizgomi ir nuo arba ilgaplaukiui, lat paklūsta šitam bet visuomet tvirtos valios padarui. „Taksai pro tingi, nuovokūs, ištikimi ir žvalūs." Šitai jau žino gyvūnų gyvenimas" jo ir tvirtino knygos Tierleben) autorius ir leidėjas. Be to, jis dar teigė: „Deja, deja, labai klastingi ir vyresni rimti, o dažnai ir vylingi". Tai 31
gerai žinomi bruožai, liudijantys, kad ne žmogus atėjo prie šuns. Taigi nuolat šitaip įsivaizduojamas ryšys yra tikrai atvirkščias. Išmintingumas yra ne formos klausimas. Nors aš nepaprastai vertinau savo niūfaundlendo Bobio inte ligentiškumą ir romumą, tačiau vieno mūsų pasivaikš čiojimo metu susidūriau būtent su nepaprasta būtybe, Mes abu būtume nė kuri man atrodė dar nepamatę tamsiame eglyne tūnančio šunyčio, jei jis pats nebūtų išsidavęs. Jis sąmoningai atsistojo prie šais ir ėmė Jorkšyro terjeras su į akis kren tančiu raudonu kaspinu gauruose veikiausiai pasiklydo ir prašė mūsų padėti išsikapstyti iš tokios keblios pa dėties. Visai komiškas vaizdelis atrodė, kai milžinas Bobis šalia nežinomo nykštuko įžygiavo į savo kiemą. Įbauginta būtybė greit virto įžūliu rastinuku, kuris tuojau pat ėmė smaguriauti iš katės dubenėlio, puolė prie šunų pyragaičio tam, kad netrukus sėstų prie šei mos vakarienės stalo. Beje, kaip savaime suprantamą dalyką jis užėmė ir kėdę. Skambučiai į policiją ir radi nių biurą buvo bevaisiai. Niekas nepasigedo jorkšy ro. Galiausiai mes atsitiktinai kaime aptikome vieną Kai aš ten prista anglų šeimą, kuriai tiko čiau, supratau jo veržimąsi į laisvę. Tuojau pat trys vaikai puolė prie šuns, maigė jį, bučiavo ir glostė, o kartu tampė už ausų ir uodegos. Kiekvienas norėjo savo šuns dalies. Aš pajutau, kad jis, šitaip audringai 32
myluojamas, dar labiau sumažėjo, nors iš tiesų buvo mažas. Kitas bandymas pabėgti jau iš anksto neišven giamas. Fliege iš Vienoje televizijos laidoje su Strempel, kuri apie savo jorkšyro ter vydau jerą papasakojo labai nepaprastą istoriją. Daugiau nei 7 savaites Strempelių namuose darba vosi meistrai, kurių tiekėjams buvo mokama visuo met laiku ir grynaisiais. Šuo vis labiau priprato prie svetimų vyrų, tuo labiau kad jie retkarčiais jį pale pindavo atsinešta dešra. Kai darbai buvo baigti, su tuoktiniai pavykusią būsto rekonstrukciją šventė restorane, o Sindis su močiute patogiai įsitaisė prie televizorių. Grįžę namo Strempeliai patyrė di džiausią siaubą. Sužeista senelė gulėjo virtuvėje, o ilgai šauktas šuo išlindo iš savo slėptuvės rūsyje. Į butą įsiveržė vyras su kauke ir taip trenkė senai moteriai, jog ši prarado sąmonę. Plėšikas iš vir tuvinės spintos pagrobė didoką pinigų sumą. Buvo paskambinta greitosios pagalbos jai, tačiau net ir po kelių savaičių nusikaltėlis vo rastas. Kai po kelių darbininkai vėl atėjo kažką pataisyti, šuo pasidarė neatpažįstamas: įniršęs šiepė dantis, urzgė ant vyrų ir apskritai nerimo. Apie nepaprastą gyvūno elgesį Strempel pranešė policijai, kuri ilgokai delsusi abu vyrus nuvežė tar dyti. Greitai vienas iš jų prisipažino įsibrovęs į tuos namus. 3. 695
33
Martino
Liuterio
amsėjimai
Reformatorius Martinas Liuteris buvo šunų draugas. Vienuolyno kalaitė jį lydėjo sunkiame kelyje į kur jis turėjo atsakyti už savo raštus kaizeriui ir reichsta gui. Apsuptas medžioklinių šunų ir saugomas kiemsar gių savo slėptuvėje Vartburge jis išvertė Bibliją. Jo namuose Vitenberge šunys gauna daugiau tai, kas lieka virtuvėje". Skatinamas dėkingumo ištikimiems ke turkojams jis kartą pasisakė seną bažnyčios dogmą ir gyvūnus pripažino tokiomis būtybėmis kaip ir mes. Jis sakė: „Aš net tikiu, kad ir amsėjimas eina į dangų, o bet koks padaras turi nemirtingą sielą".
Jau anuomet, kai apyaušrio va landą pirmykštis šiandienio šuns protėvis sutiko tą nerangų dvikojį, kuris nusileisdavo iš medžio viršū nės arba įsidrąsindavo išlysti iš savo olos žemėje, tai turėjo kažkiek panėšėti į meilę iš pirmo žvilgsnio. Nors žmogus jam ir spyrė, nors ir apmėtė akmenimis, ta čiau šis gyvūnas nebėgo toliau, nei siekė tie skriejan tys akmenys. Įsistebeiliję vienas į kitą - vienas nepatikliai ir grėsmingai, o antrasis švelniai ir atsida vusiai, ko gero, jie, žmogus ir šuo, pajuto, kad yra skirti vienas kitam. Beveik visur, kur tik archeologai atkasa pirmykščio žmogaus griaučių, šalia randa ir šu gyventi prie žmogaus skatino ne var nų skeletus. gani maisto likučiai. Pagaliau šios būtybės drąsiai ir 34
gudriai medžiodavo kiekvieną žvėrį, draskė jį ir įnik davo į šviežią mėsą. be baimės puldavo meš kas, vilkus ir tigrus. Tik žmogaus akivaizdoje jie tapdavo nuolankūs. Motina, palaidojusi savo vaiką, imdavo žindyti šunytį, kad pienas neveržtų. Ir šitaip žmogaus ir šuns palikuonys užaugdavo kaip pieno bro lis ir sesuo. Tas pirmasis šuo, priėjęs prie žmogaus, dar nemo kėjo loti. Šiandien kiekvienas laukinis šuo, kaip ir pir mykštis jo protėvis, temoka kaukti ir stūgauti kaip vilkas, šakalas ar hiena. Bet kaž artimiausi kada, gūdžiais laikais, šuo sulojo pirmą kartą. Jis atra do savo kalbą, kurią įteisina, tobulina ir jos mokosi tik vienam tikslui — kalbėtis su žmogumi. Nors ši kal ba neturtinga išraiškos priemonių ir ne visada graži, panaši į grasinamą barimąsi ar rietenas. Ji mus palie čia ir jaudina, nes mes pajuntame, kad būtybė nori pralaužti sienas, pastatytas jam pačios gamtos. Galbūt, kai vienoje italų televizijos pašnekesių lai bus at doje pasirodė penkerių metų pekinas verstas naujas pasaulinės šunų istorijos skyrius? Ten Sergio Cioni's iš Livorno pristatė mylimą savo ketur kojį, kuris gali pasakyti trijų mėgstamiausių žaidimo draugų vardus. Pirmiausia šuo aiškiai suformulavo žo dį „Lea", t. y. dešimtmetės mergaitės vardą; ją jis vos ne kasdien sutinka parke. Paskui pasigirdo „Valerio" ir galiausiai „Ilaria" - du kitų pekino draugų vardai. Šeimos draugai ir pažįstami pasakojo, kad šuo įpratęs 35
negarsiai sustugti; taigi šitaip lėtai išgaunami norimi šeima sakė: „Iš pradžių manėme, kad žodžiai. tai mūsų vaizduotės išdaiga, tačiau paskui ėmėme aiš kiai girdėti žodžius". Niekas iš namiškių nemokė šuns tokio triuko. Vy ras teigė: „Tačiau aš stebėjau, kaip vaikai dažnai Bisakydavo savo vardus, o jis klausydavosi visuomet įdėmiai". Elgsenos tyrinėtojai, kalbėję toje televizijos laido je, mano, kad jis turi neįprastą balso stygų formą, lei džiančią nuolat kartoti tuos tris žodžius. Po to Billis nuolat buvo raginamas kalbėti kaip žmogus. Deja, at sitiko tai, kas ir turėjo įvykti: vargšelis užkimo, o kon sultuojantis veterinaras pirmą kartą uždraudė jam kalbėti. 000 metų lydi žmogų, Dėl to, kad šunys jau lavina individualybę ir gali išreikšti tokius pojūčius kaip džiaugsmas ir skausmas, šiuolaikiniams elgsenos tyrinėtojams klausimų nekyla, nes seniausia istorinio vystymosi dalis jų smegenyse, t. y. limbinė sistema kad ir kas tai būtų — šuo ar žmogus, — nuolat orien tuojasi į jausmus ir norus. Jų artimumą mums, dvi kojams, liudija ir meilės dalykai. Šunys poruojasi paprasčiausiai ne instinktų genami, bet siekia vienas kito palankumo ir įsimyli, o nepatikę vienas kitam išsiskiria. Romantiška meilė, anot amerikiečių antro kuri jau 30 me pologės tų tyrinėja iš viso vienuolika šunų, nėra žmogaus 36
privilegija. Ji egzistuoja ir tarp gyvūnų. Šis stiprus ry šys net reikalingas istorinio vystymosi požiūriu, nes skatina ištikimybę ir tuo užtikrina palikuonių augi nimą bei priežiūrą. Šunys gali skirti spalvas ir pagauti garsus daug ge riau nei šitai suvokia žmogus. Bet organas, teikiantis jiems daugiausiai džiaugsmo, yra nosis. Kiekvienas šuo apie gražiai praleistą dieną svajoja kaip apie galimybę nosimi šniukštinėti po pasaulį. Šiam malonumui pa justi jis apdovanotas daugiausiai ir geriausiai. Žmo nės turi apie 5 milijonus uoslės receptorių, o tarnybinis vokiečių aviganis gali pasigirti net 220 milijonų. būdingas ir nepaprastas humoro jausmas; todėl didžiausią malonumą šios būtybės patiria tuo met, kai šeimininkai dėl jų tampa juokdariais. Nepaprasta savybė, būdinga šunims, yra jų iš pa žiūros antgamtiniai gebėjimai. Čia mes turėtume pri pažinti, kad vadinamųjų „antgamtinių jėgų nėra", nes visa, kas vyksta gamtoje, yra natūralu. Be abejonės, pakan egzistuoja fenomenai, kurie ligi šiol kamai ištirti. Taigi dėl to juos gaubia paslapties aura. Nejuslinius, t. y. už mūsų, žmonių, jutimų ribos esan čius, sugebėjimus turi beveik padaras. Jie padeda susikurti savitą, nuo mūsų visiškai nepriklau somą išgyvenimų pasaulį ir kartu savotišką sąmonin gą būtį, kuri labai aiškiai skiriasi nuo žmogaus sąmonės. Dr. Ute Pleimes iš Gyseno universiteto daugelį 37
tų tyrinėjo nejuslinio gyvūnų suvokimo atvejus. Ji pa sakoja apie vieną nekreipusią dėmesio į perspėjimą, kuris galėjo išgelbėti jos gyvybę. Moteris pasiskolino automobilį kaimyno, kurio šuo darė vis ką, kad sutrukdytų jai išvažiuoti. Jis įnirtęs urzgė ir mėgino iš jos rankų grybštelėti raktą. Jai buvo sunku gyvūną nuvyti šalin, o kai ji išvažiavo, lodamas šuo dar bėgo iš paskos, kol visiškai atsiliko. Po valandos mašina ėmė slysti ir trenkėsi į sieną. Moteris po šios nelaimės neišgyveno. Anglų biologo, profesoriaus Ruperto Sheldrake Septyni Ruperto eksperimentai) įvairių nutiki mų rinkinyje galima aptikti vieno vyro iš Noi burgo pasakojimus: metų vasaros dienų. „Buvo viena karščiausių Tik su maudymosi kelnaitėmis stovėjau vestibiulyje viešbučio Hot, kuris buvo prie kelio iš Ba zelio į ir laukiau savo draugo Hermanno, su kuriuo buvau susitaręs paplaukyti Reino upe. Sa lia tupėjo didelis raudonplaukis Haras, kurį glosčiau laukdamas. Kai Hermannas jau leidosi laiptais, šuo staiga ištrūko ir šiaušdamas gaurus ėmė sukiotis apie jį. Mano draugas sušuko: „Kas atsitiko tam šuniui? jis visada su manimi mei Ar aš koks vaiduoklis? lus". Toks gyvūno elgesys mane tiesiog pribloškė". Toliau vyras pasakojo, kaip jie įbrido į Reiną toje vietoje, kur buvo juntama ypač stipri tėkmė, nes plau kiant pasroviui ji dar greitėjo. Tuomet metų vyras
įspėjo savo draugą apie arti krantų pasitaikančius ver petus, o vėliau pametė jį iš akių. Kiek paplaukęs pa sroviui išlipo į krantą. „Aš užlipau stačiu krantu ir išėjau į kelią. Mano draugo nebuvo nė pėdsako. Spėdamas, kad jis turbūt nebus nuplaukęs taip toli kaip aš, grįžau vieškeliu sie nos link. Prie vokiečių muitinės pastato sutikau kele tą susijaudinusių žmonių, kuriems vienas lašišų žvejas pasakojo, kad mano draugas tikriausiai bus pasken dęs. Jis pats negalėjęs jam pagelbėti, nes nemokąs plaukti. Po dviejų dienų negyvą Hermanną ištraukė iš Reino netoli prancūzų vietovės Hiūningeno. Jis bu vo tik 22 metų žmogus. Šuo pajuto draugo tykančią mirtį prieš ketvirtį valandos, prieš jam nuskęstant." Kiekvienas, kuris gyvena su šunimi, pastebi nepa kartojamą, ypatingą jo asmenybę ir įvairiausius gabuv
vadovaudamiesi biologinėmis savo mus. galimybėmis, reaguoja į signalus, kurių žmogus ne suvokia. Be jau minėtų ypatingos klausos ir uoslės, jie apdovanoti ir neįprastu gebėjimu Dėl to jie gali ilgai bastytis po visiškai nepažįstamas apy linkes nepatirdami jokios žalos. Kaip kiti gyvūnai, pavyzdžiui, žąsys ir katės, jie gali didžiuotis talentu, leidžiančiu sužinoti apie įvykius iš anksto - prekog nicija. Šiuo metu dar maža moksliškai pagrįstos me džiagos, kuri galiausiai leistų pripažinti juos turint ir telepatinių gabumų. Tai ir paskatino anglų biologą, profesorių Rupertą Sheldrake atlikti „septynis 39
pakeisiančius pasaulį", užsiimti įstabių šu nų gabumų tyrimais, įrodyti jų inteligenciją ir šitaip pakeisti jų vietą mūsų mąstyme. Viena jau aišku seniai: šunys — tikriausi gamtos konservatoriai. Jie trokšta, kad vyrai, moterys ir vai kai gyventų šalia, niekada nesikeistų, niekada jų ne paliktų, būtų nuolat pasiruošę juos laiku pamaitinti ir visuomet juos mylėti. Tūkstantmečius gyvuojantis ryšys tarp žmogaus ir šuns yra viena didžiausių mūsų pasaulio misterijų. Re gis, nuo amžių šuns meilė žmogui parašyta jo akyse; ji yra jo pašaukimas.
4. Katės, slaptosios anarchistės Po jaukiai romia kauke slypi transcendentiniai gabumai
ir
Tarp klasikinių naminių katė į ryškią istorijos šviesą žengia paskutinė, nes ji kilusi iš tamsiausios Senojo pasaulio dalies — Afrikos Hermannas Mostaris
Su mano gyvenimo istorija susijusios įvairiausių cha rakterių katės. Pirmiausia sutikau Liuksem burge tai reiškia tą patį kaip ir „motinėlė". Ji buvo po visą kaimą pasklidusių kačių pramoti. Jai priklausė Maison sur les collines, namas ant kalvų, dar anksčiau nei mes prieš keletą metų ten įnešėme pirmąją Iš pažiūros visai nesidomėdama, tupėdama ant vyšnios šakos ji stebėjo visos šutvės kraustymąsi. Tą namą nu sipirkome iš vienos Liuksemburgo šeimos, įsikūrusios kitur. Liko tik Meršen. Ji nusprendė su savo klanu pa silikti gimtoje vietoje. Katės nesentimentalios ir visuomet, jų pačių lai mei, apdairios. Jos išmoksta nuostabaus meno - tapti egoistėmis. Pirmiausia jos be galo įsimyli save, o tik po to savo palankumą dovanoja kitiems. Aš žinau, ką kalbu, nes paskui Meršen ant mūsų kalvos atslinko ir raudonai rudas katinas Barbarosas, kuris netrukus ge41
rokai padidino savo kompaniją: mūsų kaime kačių gyvena daugiau nei mokyklinukų vaikų. Tuo tarpu pasakysiu, kad surinkta patikimų duo menų apie nepaprastus laisvėje gyvenančių kačių veiksmus. Laukinių gyvūnų biologijos ir medžioklės mokslo institute prie Getingeno universiteto atlikti radijo tyrimai" atskleidžia tai, ko aš, gy vendamas su negalėjau išsiaiškinti. Gyvū nas - kaip ir visi kiti katinai - naktinių klajonių metu po žvaigždėtu dangumi nužygiuodavo didžiausius atkačių potraukis patosui akivaizdus: sau lėtekiai ir saulėlydžiai, regis, juos veikia kone magiškai. Tokiu laiku ištisos giminės keliauja. ar taip, ši mintis - anksčiau minėtos metrinės studijos rezultatas. Biologai įvairių regionų katinus ir kates „apdovanojo" kurio se įtaisytas mažytis siųstuvas. Šitaip tai, ką jie veikia kiaurą parą, galima stebėti pelengavimo prietaisu ir viską žymėti. Telemetriniu būdu tiriamos katės pasi rodė esančios stebėtinai civilizuotos. Keliaudamos jos laikėsi arčiau patogių lauko ir ūkinės svarbos kelių, beveik visai vengė miško ir dirbamų laukų. Katės nu keliaudavo atstumus, prilygstančius maždaug dvide šimt futbolo aikščių, o katinų apeinami plotai pasirodė esą beveik 25 kartus didesni. „Katinai savo kelyje no ri sutikti kuo daugiau kačių", - taip šią išvadą pagrin dė bandymo vadovas Karstenas Hupe. Paukščių gynėjai laisvai gyvenančias namines ka42
laiko itin pavojingomis paukščiams giesminin kams, fazanams ir kurapkoms. Šio Getinge no tyrimai nepatvirtino. Bandomų kačių laimikis, net jei buvo tiriama pasirinktinai, buvo pelės, pelės, pe lės. Vienas katinas per savo aktyvumo fazę sutaršyda vo bent šešias peles per valandą. Net ir Barbarosas nepašykštėjo iš naktinių savo iš vykų į namus parnešti keletą negyvų pelių, kurias mei liai paguldydavo ant verandos laiptų. Juodąją Tintą išsirinkome iš aštuonių kačiukų va dos, kurią visą, tiesą sakant, norėjo pasilikti mano duk terys. Kačiukus jos vėžindavo savo lėlių vežimėliais pasivaikščioti tol, kol mes jų neišdovanojome kaimy nystėje gyvenantiems draugiškiems žmonėms. Mina blizgančiu savo tigro kailiu ir žaliai žybsinčiomis aki mis išaugo į tą nuostabią būtybę, apie kurias sakoma, jog jos gyvenančios devynis gyvenimus, turinčios ma gišką žvilgsnį arba šeštąjį pojūtį. Viena legenda bylo ja, kad prieš 4000 metų katės pas mus atkeliavo iš svetimo pasaulio ir nuo to laiko kitoms būtybėms pranešinėja, ar žmonės geba meiliai ir jaut riai elgtis su gyvūnais. Dar ankstyvaisiais amžiais jos tapo persekiojamų, raganomis mo terų kelionių draugėmis. Statydami milžiniškas piramides Gizos lygumo je egiptiečiai žinojo, beje, galingus kačių giminai čius liūtus, tačiau tokios būtybės kaip Mina jiems buvo svetimos. Tik po 2000 metų, kai faraonai ve43
dė savo armijas j pietus, jie atrado Nubijos stepių katę, labai primenančią miniatiūrinę liūto kopiją. Taigi ji pas žmogų atėjo ne savo noru kaip šuo. Katė turėjo būti sugauta, pririšta prie baslio ir taip prati nama medžioti peles. Tik šito išmokusi ji buvo pa leista. Katė prie tos pirkios pasiliko, nors ateidavo ir išeidavo tuomet, kai tik norėdavo, tačiau nepaklus davo. Niekada nesigilinę į senąją Egipto istoriją, Barbarosas, Tinta ir vėliau pas mus atsi kraustę jų sekėjai Mina ir Otelas elgėsi lygiai taip pat. Visos katės nepaklusdavo. Aktorius Curdas Jūrgensas, kartą svečiuodamasis mūsų namuose, į katę, kuri per saugų atstumą ste bėjo vien tam, kad vėliau tik akimirką prisiliesdama brūkštelėtų jam per kojas, neleisdama savęs paliesti, drabu reagavo nepatikliai. Jj vadino žių spinta" ir jis nebuvo kačių draugas, o mylėjo šu nis, kurie išsitiesdavo prie jo kojų ir klausydavo jo komandų labiau negu, jo nuomone, kaprizingos, pui kuotis linkusios katės. tai būtent ir yra ta savybė, kurią vertino senieji egiptiečiai. Pirmą kartą žvilgtelėję į naujo gyvūno akis jie iš karto suprato, kad šį jiems pasiuntė karo deivė Sachmet. Galiausiai karo žygiui vadovavo ji. Ši būty bė buvo ori kaip liūtas, bet leidosi garbinama ir glos toma. Jei ji staiga puola, tai žmogui tik įdreskia, o ne nužudo. Sachmet juos apdovanojo būtybe, kurią ga lėjo laikyti ne tik kunigai savo šventyklose, bet ir 44
savo pirkiose. Jos pavidalu baisioji deivė atėjo į kiekvieną šeimą, buvo garbinama ir saugoma, ma, ja buvo žavimasi. tai, kad ji turėjo balsą, davė ir vardą Nustebę šventikai vis aptikdavo naujų jos dieviš kos kilmės ženklų: dienomis jos akys būdavo tuo siau resnės, kuo aukščiau kilo saulė. Bet naktimis, kai žaižaruojantis ugnies kamuolys dingsta už vakarų ho rizonto, ji tampa saule ir jos kailis svaido kibirkštis. Miau neša šviesą per naktį, o naktis yra Sachmet ka ralystė. Norėčiau, kad visi penki milijonai vokiečių kačių, kurios stumia savo gyvenimo dienas besikarskambariuose po stovinčius medelius ir gau na maistą iš skardinės, vienąkart sužinotų apie dievišką savo paskirtį. Šiaip ar taip, Mina greičiausiai tai žino jo, nes iš jos laikysenos ir elgsenos buvo matyti, kad ji kilusi iš dieviškų protėvių. maloniai leisdavo atida ryti jai duris į sodą, o paskui, kaip ir kas vakarą, iš nykdavo tamsoje. Kartais metu artimiausiame miškelyje ji lydėdavo šunį ir ženg dama oriai — o tai visai netipiška katei - šalia mūsų, bet neilgai trukus dingdavo krūmuose. Kartais ji ne grįždavo keletą dienų. Lyjant ir spiginant šalčiui namus ji brangindavo panašiai kaip sudievinti jos protėviai. Senose egiptie čių stelose galime pamatyti kates, tupinčias prie ži dinio ugnies arba toje vietoje, kur pirkios sienos storiausios ir šiluma išsilaiko ilgiausiai. Sachmet, bai45
ir griaunančioji, atrado šioje būtybėje taikų, žva lų ir draugišką ekvivalentą. Pusantro tūkstančio metų prieš Kristų net ir Sachšventikai, jau gerokai pavėlavę, priėjo prie teolo ginės išvados ir nuožmias liūtų galvas statulose pakeitė švelnesniais kačių snukučiais. Gimė nauja deivė Bastet, namų saugotoja, motinų ir vaikų globėja, ir vien primindama apie tai, kad ji vis dar Sachmet sesuo, mažutę liūto galvą laiko kairėje. Moterų širdys veržiasi prie jos ir jai atsiveria. Po visą Egiptą pasklinda gyvių, turinčių kačių galvas, tas. Sis šventasis ne tik sukuria ištisą mokslą apie na mų šilumą ir vaikų priežiūrą, bet ir visada pasiruošęs amžinam meilės žaidimui: kad ir kaip šeimininkas ją viliotų, ji ištisą valandą demonstruoja savo abejingu mą. Tada, jei katei kas nors patinka, ji nelauktai ima murkti, pasigardžiuodama švelniai baksteli galva, spaudo aksomines priekines letenėles, geidulingai pa sirąžo ir, užuot padovanojusi taip lauktą bučinį, žai biškai nagais driksteli iki kraujų. Paskui išeina net mažiausią švelnumo apraišką paversdama malone. Gali būti, kad šitokia katės taktika priverčia tais gyvūnais žavėtis ir nūdienos moteris. v
pasaulio metraštyje užfiksuota puikiausių isto rijų daugiau apie kates nei apie šunis ir arklius. Tarp jų aptiktume tikriausių himnų, liaupsinančių išmintį, laisvės ir nepriklausomybės troškimą, taip pat nepamirštančių ir jų diplomatiško elgesio, tikro 46
no, gebėjimo su niekuo nesikivirčyti. ką jau kalbėt i apie jų talentą, kai įveikdamos šimtus kilometrų ir var ginamas kliūtis jos randa kelią į namus. Katės žmonių visuomenėje nuo seno užima ypa tingą vietą. Į jas žiūrėta kaip į raganautojas: jei katė nusisukdavo nuo kokio maisto, tuomet būdavo spė jama, kad jis užnuodytas. Taip neabejotinai būdavo išgelbėtos žmonių gyvybės. Veikiausiai dažnai būdavo reiškiami ir nepagrįsti priekaištai, nes katės nepriimdavo ir tokio maisto, kuris žmogui vi siškai tikdavo ir nekenkė, tačiau joms — ne. Neabejotinų pagyrų vertas kačių gebėjimas susi doroti su žiurkėmis ir pelėmis, kurios ne tik naikin davo derlius ir sukeldavo badmetį, bet ir platindavo ligas bei epidemijas. Tačiau labiau negu praktinę ka čių teikiamą naudą žmonės vertino jų išmintį ir ne nuginčijamą paslaptingą trauką. Pranašas Mahometas net nupjovęs savo apsiausto rankovę tam, kad nepažadintų miegančios katės. Ka ralienė Marija, Prancūzijos karaliaus Liudviko XV žmona, savo šalies katėms dovanojo visišką laisvę. Var gas tam piliečiui, kuris blogai elgėsi su šiuo gyvūnu. Mahometas ir Marija taip pasielgė ne dėl to, kad ka tės gerai gaudė peles, bet dėl to, kad jos atrodė geriausi padarai, verti didžiausios pagarbos ir elgesio. Mes, gyvenantys šiandien, pasielgtume dera mai, jei bent kartkartėmis prisimintume ankstesnių kartų išmintį. 47
Katės Ponas R. nijimas katė. „Aš paskui savimi
ir įsikūnijimas
galėti būti aš pats. Įsikū buvimą. Aš norėčiau būti tu tai padaryti", - paklausė pradėti medituoti, išeiti Dzen kursą, o j vienuolyną, kur galėčiau būti visiškai
Katė o tada pasakė: „Aš esu aš pati. Čia joks nuopelnas, aš net nežinau, kuo kitu šiaip būdama čia. Kada nors galėčiau būti. nebebūsiu galbūt to, kad save prarasiu ir daugiau savęs nebejausiu. Tam, kad būtum pats savimi, privalai Verlag,
„Katė ir
Žmogus, katė pripažino kaip partnerį tam tikru savo laikotarpiu, kartais gali paste bėti, kaip keturkojė draugė pakreipia galvą, o jos akys kiti nemato. Gal jos juslės su gyvai seka teikia jai pajusti tokius dalykus, kurie mums, nesuvokiami? Reikia prisiminti bylojančias apie nejuslinio kačių pavienes suvokimo Vieną galima papasakoti apie Godzilą, kuri kelias minutes prieš šeimininkų sūnaus puldavo prie telefono. Kada ir iš kur Davidas skambindavo savo tėvams bū48
Oksfordšyre, jokios reikšmės neturėjo. Ta visad žinodavo, kad pasigirs skambu
čiau tis. Mūsų katė Mina kartais susijaudinusi budriai ir keistai stebėdavo kažką nematomą, kas, regis, judė davo po namą, artindavosi prie jos ir net laiptais leis davosi žemyn. Kartais ji elgdavosi taip, tartum būtų glostoma ir myluojama. man, brangieji skaitytojai, kad šioje kny goje dėkoju Meršen, Barbarosui, Otelui, Tintai ir Mi nai, nes drįstu spėti, kad šių gyvūnų širdelėse viena kertė buvo skirta ir man. Kažkada jie visi nebegrįžo į namą ant kalvų. Tikiu, kad jiems sutrukdė nepalan kios aplinkybės. Kai mūsų duktė Julija, sunerimusi dėl ilgai negrįžtančios Minos, verkdama įsikniaubė į tankius niūfaundlendo gaurus, atrodė, kad netrukus jau ap rims. Gal Bobis tyliai, kaip įpratęs, jai pasakė, kad mūsų katės turi teisę mėgautis laisve, išsaugoti savo orumą ir gyventi tokį gyvenimą, kuris patenkintų jų esybę. Tuo metu, kada bus rengiamasi atskleisti paskutines šio pasaulio paslaptis, žinios apie indivi dualų gyvųjų būtybių elgesį, slaptą jų išmintį ir daž nai stulbinančius talentus bus vis vertingesnės. Jos parodys kelią į tokią tikrovę, kuri atsiskleidžia tik ja mielai besidomintiems žmonėms.
4. 695
49
Visa, kas ropoja ir plasnoja Rekviem boružėms, drugeliams ir laumžirgiams, taip pat gero vardo grąžinimas vapsvoms, vorams ir kitokiems gyviams Pagal tai, ar būtybė jaučia skausmą ar ne, sprendžiama, kas ji — žmogus ar žvėris. Peteris Singeris
Išsipildė Margot Kautz gyvenimo svajonė. Išėjusi ji persikėlė iš į pensiją drauge su savo vyru triukšmingo Vestfalijos didmiesčio į vietovės Jau dau idilę; romantiškesnės vietos už šią būti metų jie dviese gyvena sename namelyje Vencelvidury tamsaus eglyno, apsupti gamtos sodo, kuriame ropoja ir plasnoja visa, kas kitur veikiau bū na nuodijama. Nuo mažo tvenkinio kyla laumžirgiai. Nuostabus jų menas skristi ir artistiškas elgesys pora vimosi metu stulbina šitai stebinčius žmones: patinė lis ir patelė sukuria kažką panašaus j tandemą ir malonumo svaigulyje gali net skristi. Spungės klajoja po pievą lyg raibuliuojantis debesis. Sode ant įšilusių bazalto akmenų raivosi prašmatnus žaltys - suaugusi patelė, visų žalčių motina. Senoje daržinėje prieglobsčio ieško zylės ir bukukai atšiauriomis Aifelio naktimis spaudžia spei gas. Kaimynystėje kybo didokas širšių lizdas, kuriame 50
apvaisintos patelės laukia pavasario, kai drauge su ka raliene maitins išsiritusias lervas tol, kol šios ims skrai dyti. Margot Kautz rūpestingai globoja didžiuosius vabzdžius, kurių dėl persekiojimo ir retai pasitaikan čių lizdams sukti tinkamų vietų taip sumažėjo, kad jie įtraukti į saugomų rūšių sąrašą - „Raudonąją kny gą". Jie nepaprastai naudingi, nes pagrindinis jų mais tas - augalus graužiantys vabzdžiai kenkėjai, kuriuos jie skrisdami pagauna ir sukramtytus sušeria savo ler voms. Margot ir Otto'as drauge su gyvūnais ir augalais sukūrė tokį ekologišką salos pasaulį, kuriame vieš patauja abipusė pagarba ir tylus bendravimas. Gy viai dėkingumą išreiškia sparčiai daugindamiesi ir džiugindami spalvinga įvairove, miško pievą pavertę mažu Edeno sodu. Kosminių skrydžių centruose astronautai rengia mi kelionėms į žvaigždes tam, kad atskleistų visatos paslaptis. Tai puiku, nes nuo gūdžių pirmykščių lai kų, kai žmogaus protėviai išlipo iš medžių, jie nuolat artėja prie naujų paslapčių. Tik prašom nepamiršti gigantiškos visatos su nesuskaičiuojama daugybe sau ir lių, planetų ir galaktikų kosmoso su mūsų sodais, laukais ir miškais. Įprastoje pievoje, kurioje veši balto sios akacijos, pentiniai, levandos ir šalavijai ir kuri drie kiasi prie biologų ir kinematografininkų Claude Nuridsany ir Marie Pėrennou namo Pietų Prancūzi51
joje, jie priartėjo prie įstabiausių to įmantraus lio grožybių, kokių žmogus, eidamas aukštyn užvers ta galva, nepamatys. Trejus metus jie šliaužiojo po augmenijos tankumyną, specialiomis kameromis se kiodami pačius mažiausius „žolynų gyventojus". žmonės per didinamąsias linzes stebėjo šešiakojus - šarvuotas pievų žvaigždes ne didesniu kaip poros centimetrų atstumu. Tie mažyčiai gyviai ir filmuotojai susitikdavo vienodame aukštyje. Tuo tarpu jie, jau premijuotam kino filmui pavyzdžiui, užfiksavo žydrojo laumžirgio jauniklį, ku rio milžiniškos veidrodinės akys dirba kaip radarų sto tys; dėl to šis vabzdys iš tolo pamato savo grobį ir visai neskrisdamas jį čiumpa. Taip Claude ir akademiškai atvėrė vartus į tą visatą, kuri tuo pat me tu ir tokia artima, ir labai tolima. Liliputiniame boružių, skruzdėlių, laumžirgių ir peteliškių pasaulyje upės srovės nešami lapai tokie di deli kaip irklinės valtys, o žolės stiebeliai tokie galingi lyg sengirės milžinai. Marie Pėrennou pasakė: „Vabzdžiai priklauso visiems vaikams, kurie orientuo jasi šiame paslaptingame pasaulyje, poetams, meni ninkams. Vabzdžiai mus ragina ir svajoti, ir racionaliai stebėti". Pievos vabalas prisidengia savo šarvu. Tačiau ar dėl to jis tampa gyva tvirtove, jautrumo stokojančiu monstru, nieko nenutuokiančiu apie mūsų pasaulį? 52
Ką jis suvokia pastėrusiomis akimis ir ilgais čiuptu vais? Marie pataria: „Tam, kad šitą atskleistume, patys jau būtina turime šiek tiek tapti vabzdžiais. miršti savo orią, stačią laikyseną ir po imti ropoti lyg vaikui - visomis keturiomis". Kaip pavienė būtybė vabzdys yra bejėgis. Blakės, uodai ir vabalai beveik nesulaukia žmonių gailestin gumo. Žmogus, išradęs augalinį nuodą DDT ir ši taip sudaręs sąlygas masiniam milijonų rūšių vabzdžių nuodijimui, gavo Nobelio premiją. Jis apsaugojo mus nuo drabužių praradimo, maisto gedimo ir odos nie žėjimo, bet kartu mažulytę visatą, kupiną gyvybės ir įvairovės, gerokai sunaikino tyrinėtojams dar nespė jus pavienių jos gyventojų išvysti, surinkti ir savo pa likuonims pateikti įrodymų apie jų buvimą. Vabzdžiai — tai neglostomi žvėreliai; dauguma laiko atgrasiais. Ta žmonių tuos mažyčius čiau ir jie yra gyvosios šios žemės būtybės, turinčios savo paskirtį. Bitės ir skruzdės jau šimtmečius savita magiška jėga traukia mokslininkus, menininkus ir fi losofus. Tie padarėliai - ne tik nepakeičiami indika toriai; ten, kur jie apsigyvena, pasaulis dar tvarkingas. Jie stebina ir socialiniais savo ryšiais, ir tobula ben druomenės struktūra. Ar būtent tai mums nesuteikia galimybės sutarti su blakėmis, blusomis, vapsvomis, vorais ir kitais ropinėjančiais gyviais? Čia būtina pa sakyti: juo daugiau mes žinosime apie juos, tuo 53
biau stebėdamiesi turėsime pripažinti, kad kai kurie vabzdžiai mums gerokai artimesni už kitus gyvūnus. Atmetę visus prietarus pripažinkime juos tokiais tva riniais kaip ir mes, o vėliau suprasime, kad jie mus irgi pripažįsta. Jų buvimas daugiau mūsų neslėgs. Kai mums pavyks užmegzti subtilų ryšį su visomis gyvosiomis šios žemės būtybėmis, tuomet klausimą apie panašių į mus kūrinių protą ir sąmoningumą, sielą ir dvasią privalėsime suformuluoti iš naujo. Da bar mes jau susidūrėme su filosofijos mįslių mįsle, kuri, šito tikrai bijau, nebus atskleista ir šioje knygoje: kas yra sąmonė? Kaip apskritai įmanoma, kad visatoje gali egzistuoti dvasia ir siela? Ar protas tik išskirtinis gaus bruožas? Pavyzdžiui, iš kur vorai žino, kaip regzti savo tin klą? Iki šiol buvo manoma, kad jiems būdingas įgim tas quasi, tam tikras konstrukcinis planas. Voras bistriata) įrodo priešingą dalyką: ši Brazi lijos savanoje gyvenanti rūšis paprastai audžia santy kinai mažą, tankų tinklą. Bet kai tik rugsėjy pradeda spiestis termitai, tas voras keičia savo tinklo konstruk ciją ir ima regzti didelius retus voratinklius. Taigi aki vaizdu, kad jis laikosi ne nustatytos programos, o tikslingai reaguoja į esamą maisto pasiūlą.
gal kai kurios mažytėlaitės gyvosios būtybės į Žemę atkeliavo net iš kosmoso? Toks įtarimas kyla biologams tyrinėjant gyvių rūšį, kuri iki šiol sugebėjo meistriškai slapstytis. gal galite rimtai patvirtinti, kad kada nors sutikote tinginį? Betgi jų tūkstančiai ropinėja stogais ir namų sienomis, pliuškenasi balose ir ežeruose arba knibžda aplinkui smėlyje. Stebimi pro iš tele mikroskopą jie atrodo lyg guminiai vizijos reklamos. Tačiau ta regimybė apgaulinga: šis padaras plėšrus, turi nykštukines letenas, iščiulpia ver ir dar leidžia sau desertui užpulti amebą. Zoologai kalba apie tardigradas; šitaip mokslinin kai vadina vorų, vėžių ir vabzdžių giminaičius, kurie išlikimo požiūriu yra tikri rekordininkai. Tie ištver mingi gyviai gyvena jūros dugne, aukščiausiose Hi malajų viršūnėse, karštuose Sacharos smėlynuose ir amžinajame Antarkties lede. Laboratorijose jie gali metų metus praleisti esant minus 2 0 0 laipsnių skys tame ore ir nepaprastai sausrai, kai ore tėra nulis pro centų drėgmės. Jie atlaiko rentgeno spindulių šūvius, kurie tūkstančius kartų stipresni už žmogui mirtiną dozę. Ir net pabuvę kosmoso sąlygomis jie vėl juda.
„Vabzdžių akys, žiūrinčios į mus iš kitokio pasau lio, primena magišką veidrodį, kuriame galime įžvelgti savo egzistencijos keistenybes", - sako filmo kosmosas" kūrėjai.
Turėdami tokius nepaprastus gebėjimus šie rai būtų idealūs astronautai, kurie giliai įmigę galėtų nukakti milžiniškus, tarpplanetinius atstumus, o pas kui būtų dar gyvybingesni nei anksčiau. feno menalios savybės tyrinėtojams pakuždėjo mintį, ar tik tie mažyliai kažkada iš tikrųjų nebus atėję iš kosmoso
54
55
pasislėpę meteorite, į Žemę. Tuomet galutinai pasitvirtintų senas spėjimas: nežemiškos bū tybės gyvena tarp mūsų! Iki šiol, kol tinginys naudoja tobulus maskavimo si metodus, mūsų meilę sugebėjo užsitarnauti tik du prieraišiausi naminiai gyviai - boružės ir naminis svir plys. Vienas daugiau dėl atsitiktinumo, antras veikiau dėl ilgos savo viešnagės nusipelnė vos ne religinės pa garbos. Turbūt vargu ar rastume pasaulyje žmogų, ku ris kada nors sąmoningai sutraiškė boružę, laikomą Mergelės Marijos numylėtine ir pasiuntine; bretonai ją vadina „mažuoju dievo drugeliu", o lenkai - Mari jos angelėliu. Kaip šis ropinėjantis gyvūnėlis mėgstamas, gali pademonstruoti Kembridžo universiteto studija, kai 30 000 dėl vabalų patrakusių britų, nuo mokyklinuko iki ką tik „iškepto" pensininko, akademiškiems vabzdžių tyrinėtojams padėjo rinkti duomenis. De šimt metų institutui siųsdami stebėjimus iš gėlynų, pievų ir skverų salos gyventojai, be kita ko, vėl atrado boružių su penkiais taškeliais; nuo šeštojo dešimtme čio manyta, kad jos visiškai išmirė. Taip pat vabzdžių stebėtojai tapdavo tokių scenų liudininkais, kai tie ėd rūs vabalėliai prarydavo savo giminaičius. Vis dėlto boružės - pasaulyje yra 2500 jų rūšių - labai mėgsta mos nepaisant šitokio krauju laistomo ritualo. Per die ną vienas vabalėlis praryja iki šimto amarų, todėl daugelis šalių boružes įsiveža norėdamos apsaugoti sa56
vo derlių nuo amarų. Kai kurios tautos boružėms ro do ypatingą palankumą, apgaubia jas šiluma ir poeti zuoja. Pavyzdžiui, ispanai įsitikinę, kad Dievo devynias dienas pyksta ant to, kuris nors ir netyčia užmuša šį gyvį. Jei tu esi jauna mergaitė, tai legendos byloja, kad turi skaičiuoti sekundes, kurias boružė tupi ant rankos, nes ji žino tavo vestuvių dieną. Jei tu sena moteris, tai įsidėmėk, kuria kryptimi ji skrenda - ji žino tavo mirties vietą. Kokia graži ir puiki yra boružė, toks negražus ir menkas yra kitas namų svečias, kuriam vis dėlto jau čiama didelė simpatija — tai svirplys. Seni papročiai sako, kad jis žino slaptus dalykus ir yra mirusiųjų ka ralystės pasiuntinys. Greičiausiai dėl to mūsų protė viai pavadino jį vienu mieliausių gyvūnų vardu: naminis svirplys. Svirplius jie laikė savo protėvių sie lomis, stebinčiomis iš tamsių židinio kerčių viską, kas dedasi namuose. Jie žinojo, kaip viską atlikti gerai ir teisingai, ir savo patarimus šnibždėdavo ainiams sap nuose. Naminių svirplių pavidalu jie galėjo gyventi o gaudyda namuose, o tie, kurie jų ne sulįsdavę į vo ir kankindavo, būdavo tokių žmonių smegenis. Taigi žmogus „turėdavęs keis tenybių". Žinoma daugybė istorijų apie visa, kas tik ropoja ir plasnoja. Kai žmonių namuose dar šiugždėjo tara konai, knibždėjo kirmėlės ir kandžiojo blusos, tuo met mūsų protėviai buvo tvirčiausiai įsitikinę, jog su 57
šiais gyviais sudaręs pats velnias tam, kad ga lėtų žmones kankinti. Apie apaštalą Joną pasakyta, kad jis su tais kamuotojais susitaręs: „Bet jums, bla kėms, aš sakau, būkit protingos, apleiskit namus, ku riuose aš miegu, elkitės ramiai ir Dievo tarną palikit ramybėje". Tik pamanykite - jos pakluso. Gal išminčius Jonas nebuvo jų kankinamas tik dėl to, kad užuot ėmęsis įniršio padiktuotų priemonių užtarė sambūvį su ta blakių, musių ir pelių paderme? Gal Margot Kautz, gyvenančios savo miško sklype, pulkai širšių ir vapsvų negėlė dėl to, kad ji šaltomis žiemos dienomis jas priglausdavo?
šiol sudėtingiausią kalbą tam, kad išsakytų savo mintis kitoms. Savo uodegėlės šokiu darbininkė gali draugėms nepaprastai tiksliai pranešti, kad už poros šimtų met rų į pietryčius žydi rožių krūmas. Mokytis iš gyvųjų būtybių, vadinasi, nuodugniai suvokti jų išminties esmę. Ilgo bičių karalienės gyve nimo paslaptis gana sudėtinga: ilsėtis, o darbą tegu atlieka kiti. Lozanos universiteto mokslininkai ty rinėja, kodėl tokių bendruomenėmis gyvenančių pavyzdžiui, skruzdėlių, termitų ir bičių ka ralienės, dedančios kiaušinius, vidutiniškai gyvena šimtą kartų ilgiau nei darbininkės.
Penelope pasakoja vieną Gyvūnų įdomų įvykį, nutikusį jai medituojant. Jai tyliai sėdint pievoje, ant rankos nutūpė musė, kuri nesileido nuvai koma, be to, ji net atrodė susidomėjusi komunikacija ją pakėliau prie veido ir su kita būtybe - žmogumi. pasakiau, kad norėčiau ir ją pačiupinėti, jei ji ir toliau mane liečia", — prisiminė Penelope. Musė gerokai nu stebo dėl to, kad žmogus kalba su ja. Ji leido moteriai atsargiai vienu pirštu brūkštelėti jai per nugarą ir tada nuskrido, bet netrukus vėl grįžo ir toliau akivaizdžiai mėgavosi kontaktu su žmogumi. Ir Penelopę Smith apėmė „pašėlęs jausmas liečiant pūkuotą jos nugarą".
Šie uolūs valdiniai išgyvena tik vieną ar du mėne sius, tuo tarpu karalienės puikiai gyvuoja dešimt ir net trisdešimt metų. Priežastis ta, kad vadinamųjų lytinių gyvūnų egzistencija yra apsaugota. Saugomos nuo iš orinių priešų ir globojamos savo draugių jos navo ir turi ilgą gyvenimą tam, kad kasdien galėtų dėti šimtus, o kartais ir tūkstančius kiaušinėlių.
gali pasiek Nemažai nuostabą keliančių ti vabzdžiai, tos gyvosios būtybės, kurias sąmoningai mąstančias net karščiausi gyvūnų sąmonės gynėjai daž niausiai vengia pripažinti. Bitės, pavyzdžiui, sukūrė iki 58
Visos Prancūzijos metais apraudota Arli mi rė Jeanne Calment. Būdama pasiturinčių tėvų dukra, ji kasdien galėdavo paskanauti šviežių vaisių, daržo vių ir dar pasimėgauti ketvirčiu litro vyno. Jai nie kuomet nereikėjo dirbti, ji mielai išmoko nerti ir siuvinėti. Šį atvejį visiškai galima palyginti su ramiu bičių karalienės gyvenimu. Prieš keletą metų aš sutikau Ludovigą ir Kay'ų, du nepaprastus žmones, kuriuos suvedė atsitiktinumas ir 59
kurių drauge patirti išgyvenimai atrodė tokie keisti, lyg juos kompiuteriu būtų užrašęs romano autorius. Abu kasetes, skiriamas skausmo terapijai, tokiems įrašams jie naudodavo atitinkamą muziką iš „aukštes nių sąmonės sferų". Be to, sužinojau, kad jie, kaip dva siškai treniruoti žmonės, galį įsiskverbti į šią sritį ir, pavyzdžiui, trumpam įgyti dvasinę gyvūno struktūrą. Tai, kas Vidurio Amerikos šamanams ar afrikiečių medicinos vyrams yra kasdienio ritualo dalis, Vidu rio Europos gyventojams gali būti egzotiška praktika. Tik įsivaizduokite reakciją nieko nenutuokiančių am žininkų, išgirdusių prisipažinimą, jog įmanoma gal voti ir jausti taip, kaip ir vapsva. pasakoja: „Tačiau būtent tai man ir nuti ko. Kai aš važiavau dviračiu, mane pralenkė tas vabz dys. Staiga aš pasijutau tartum būčiau šioje vapsvoje. Save regėjau jos akimis ir net kitaip užuodžiau kva pus. Paskui vėl tapau savimi ir pamaniau, kad vei kiausiai ji man neįgels. Šitaip pagalvoti man tikrai nevertėjo, nes taip pakišau jai mintį. Tuojau pat tas vabzdys man įgėlė. Tada aš jos atsiprašiau ir skaus mas išnyko. Kai grįžau namo, nebuvo nė mažiausio patinimo". Kay'us motyvuoja tuo, kad dėl savo požiūrio į gy venimą jis gali susijungti su grupine vapsvų siela. Jis mintyse nueina jų gyvenimo kelią nuo kiaušinėlio iki lervos, išgyvena vapsvos mirtį lizde ir taip patenka į šio vabzdžio esybę. Jis pasakoja: „Vėlyvą vasarą mes 60
ramiausiai miegame prie atviro lango, nes aš tarp lau ko ir vidaus pastačiau nematomą sieną, į kurią vabz džiai atsitrenkia lyg į lango Tą, kuriam šios mintys atrodo nerimtos, pamąs tyti nuteiktų vienas įvykis, nutikęs man, jam ir Ludovigai. Nuotaikingai leisdamas su jais laiką viename Miuncheno alaus bare prie Kinų bokšto pastebėjau, kaip klientai, sėdintys už aplinkinių staliukų, bevil tiškai ginasi nuo įkyriai zvimbiančių vapsvų, kurios vis tūpė ant kiaulienos kepsnio, slyvų pyrago ir tau kuotos duonos. Tik mes akivaizdžiai buvome vaps voms nepasiekiamoje zonoje. „Pas mus draugai atskrenda tik specialiai kviečia mi", - šypsojosi Kay'us. Netrukus priblokštas pama čiau, kaip viena po kitos vapsvos ėmė tūpti ant mano alaus bokalo. Galiausiai jau maždaug dešimt zvim biančių draugužių tupėjo ant stiklo krašto. „Ačiū, kad apsilankėte", - tyliai pasakė Ludoviga. Tada vapsvos lėtai nuskrido. Kartą Karlas Popperis paklausė: kuo skiriasi ame ba nuo Einšteino? Ir pats tuojau atsakė: suvokimo ir informacijos perdirbimo prasme juos abu „skiria tik vienas žingsnis". Vadovaudamiesi šio filosofo hipo teze, pageidautiną harmoniją su visomis šios planetos gyvosiomis būtybėmis pasiektume tik tuomet, kai pa keistume savo mąstymo būdą, atmestume visą šališ kumą ir šitaip dar per vieną žingsnį priartėtume prie kosmoso realybės. 61
6. Mažieji pilkučiai Apie peles ir žmones, taip pat apie žiurkes, kurios dalyvavo viename kino filme Kiekvienas gyvenimas yra gyvybė, kuri nori patį gyvenimą, kuris nori gyventi. Albertas
Blogi laikai žmonėms. Jie apsikrėtė ir užkrėtė dabar ima valdyti žiurkės. Kad ir kaip būtų, šitaip rašo Gūnteris Grassas savo romane „Žiur kė". Kraupus žmonijos gyvenimo pabaigos scenari jus, ji žūva savo šiukšlėse, o tie, kurie išlieka, tampa tikraisiais pasaulio šeimininkais. Šiam rašytojui šven čiant septyniasdešimtąjį gimtadienį žiurkės pasirodo ir kine; tie plikauodegiai gyviai, beveik kiekvienam žmogui sukeliantys pasišlykštėjimo lydimą šiurpulį, kartu su vorais, skorpionais ir gyvatėmis priskiriami prie labiausiai nekenčiamų Žemės būtybių. Smailiasnukė, sagas primenančiomis akutėmis ir blizgančiu pilku kailiu žiurkė, mielai laukiama pa sakų ir mitų viešnia, taip pat dažnai sutiksi ir moks linėse laboratorijose. Dažnai žiurkės išbando naujus medicininius preparatus, be to, tiriamas ir protingas jų elgesys. Milžiniškos graužikų armijos skuodžia la birintais viliojamos varpeliais, skambučiais, spalvomis ir geometrinėmis figūromis prie vis naujų ėdalo in62
dų, o nepakeliančios streso net užverčia kojas. Žiurkė žmogui negali būti tokia tolima, jei nuolat turi jį pa keisti atliekant mokslinius Tačiau mes turime būti dėkingi bandymams su žiur kėmis, kad pagaliau žinome, kas mus apsaugos senatvėje nuo streso ir depresijų - tai glostymas vaikystėje. Kuo daugiau kūdikis patiria kūniško kontakto, tuo lengviau vėlesniais metais pakels pernelyg didelius sielos ir dvasi šios išvados priėjo Kanados moks nius negalavimus. lininkai, eksperimentus su žiurkėmis. Jaunikliai, patyrę iš motinos daug fizinio artumo, išvystydavo to bulą gynimosi nuo stresų sistemą. Visų pirma lemiamą įtaką žiurkėms turėjo motinos ir vaiko kontaktas pir mosiomis jauniklio gyvenimo dienomis ir būtent tuo metu, kai žmonių kūdikiai dažnai atskiriami nuo savo motinų ir laikomi kūdikių skyriuje. Meaney'as ir jo kolegos iš Makgilo uni versiteto Monrealyje po ilgai trukusių tyrimų priėjo išvadą, kad ankstyvo fizinio kontakto efektas adrena lino sistemą paveikia visam gyvenimui. mei laus rūpesčio gimusios būtybės vėlesniais gyvenimo metais patyrė mažiau nervų sistemą sekinančių požy mių nei tos, kurios gavo mažiau fizinio kontakto. Kai kurie elgesio tyrinėtojai nesibaimina pokal biuose vartoti sąvokas „kultūra" nuo to laiko, kai sužinojo, kad žiurkės gali ne tik mokytis aptikti už nuodytą masalą. Jos taip pat geba šią informaciją per duoti ir naujoms kartoms. 63
3. Jokios baimės išvydus didelius gyvius: autorius su 4 metrų ilgio anakonda prie Amazonės. „Pačiupinėjęs ją pajutau malonią šilumą. Be to, ji buvo ką tik papusryčiavusi".
4. Gyvenimas tarp kačių. Autorius su savo Tinta
5. Protėviai iškeliavo prieš 100 metų: autorius su kačiuku Čilės vokiečių kaime Frutilare
7. Nobelio premijos laureatas, prof. Konradas Lorenzas visas gyvąsias būtybes laikė lygiateisėmis gyventojomis (duoda interviu
8. Kapitono papūga autorių lydėjo jo kelionės aplink pasaulį metu tanklaiviu „Maksimas Gorkis". Ji kalbėjo vokiškai, o keikėsi rusiškai
Ir grobio tykantis voras prie aborigenų šventyklos mus supanti gyvoji būtybė
13. Papūgos (itin prašmatni iš Havajų) lengvai užmezga kontaktą su žmonėmis, nes gali pamėgdžioti mūsų kalbą. Savo bendruomenėje jos dažnai būna penkiamečio vaiko intelekto
Nesvarbu, ar solistės, ar statistės — tam filmui už verbuotos rudosios žiurkės savo vaidmenų išmoko gaudamos maistinį atlyginimą ir pasitelkus garsinius signalus. Jos greitai sugebėjo lakstyti per dvikojų ko legų rankas, galvas ir kaklus. Netrukus aktoriai ėmė pakęsti ir tai, kad graužikai kartais kutendami ir ma taruodami uodegėlėmis palįsdavo po jų megztiniais. Lyg patrakusios gaujomis jos šmirinėjo po pievas, o grįždavo į jaukius po filmavimų nė mažus narvelius, kuriuose nosį kutendavo toks pažįs tamas kvapas. Si istorija tarsi sako: žiurkės evoliucijos eigoje iš tobulino protingą išlikimo strategiją, kuri joms, kaip vienintelei padermei, leido iškęsti net atominį karą. Kai kurie zoologai teigia, kad šią dovaną turi skorpio nai arba bažnyčios pelės, kurios visai nėra tokios jau neturtingos, kaip sako patarlė. Daugybę kunigų šaukiu į liudytojų suolą; jie pa nors tvirtins, kad galybė pelių laksto po šventas kulinariniu požiūriu būtis ten tikrai skurdi. Kodėl vis dėlto mažieji pilkučiai čia Elgesio tyrinėtojai Sicilijos čioje ėmėsi tykoti ten gyvenančių pelių norėdami fraraudonųjų spindulių kameromis atskleisti jų išgyvenimo strategiją. Tik nusileidus tamsai jos išlįs davo iš savo urvų ir iš karto rūpinosi savo plotais. Jokia pelė nestodavo kitai skersai kelio, esamos teri torijos, atrodo, buvo iš anksto pažymėtos. Po langais, 5. 695
65
kėdėmis ir sijomis pelės pirmiausia sutaršė voratin klius lyg kokią medaus vatą, surijo negyvas muses lyg šventadienio kepsnį ir nepaprastai ilgai pratupėjo po bažnyčios suolais. Patyrinėjus filmuotą medžiagą aiš kėja: pelės rijo dulkes. Mažiausias dulkių daleles su daro nunešiotų audinių siūlai ir žmogaus odos pleiskanos, prisotintos baltymų, ir dėl to jų nenieki namos. Kol bažnyčios buvo gausiai lankomos, pelės nuolat džiaugdavosi apsčiai randamu maistu. Bet ir tušti Dievo namai vargu ar kelia joms problemų. Tuo ir šviežiu lango glais met mažieji pilkučiai tu. Nevalgomos substancijos būna paprasčiausiai išskiriamos.
gis, buvo tikrai abejotinas, jei prisiminsime, kad metais popiežius asmeniškai ekskomunikavo net vie ną kometą kaip priešišką bažnyčiai. Žiurkė
internete
Rati, kompiuterinė Kalifornijos žiurkė, tapo įžymy be; jos prašo duoti interviu ir susitikti, ji turi ir savo pus lapį internete: www. Judyrat. Žmonės iš viso pasaulio gali elektriniu paštu jai užduoti klausimus apie kompiuterinę techniką. Vieną kartą per savaitę grau žikas atsakinėja.
Tačiau Tirolio miestelyje Glurnse pelės me tų gegužės 3 dieną sutiko dar švelnius teisėjus, kurie po vieno 9 mėnesius trukusio baisaus proceso paragi no jas per dienų išsikraustyti iš bendruomenės. Griežtesni juristai skirdavo mirties bausmes paka riant, pasmaugiant, nukertant galvas ar užmušant ak menimis. Tada viešose bausmės vykdymo vietose skambėdavo varpai, vėpsodavo žmonės. Ir inkvizicija peles persekiojo kaip slaptas raganų patarėjas. Zodž su pelėmis elgdavosi kaip su žmonėmis.
Mokslininkas publicistas Vitusas B. tvirtina: „Taip blogai materialiai gyvenančios bažny čių pelės nestokoja išradingumo. Mes turėtume jų ne gailėtis, bet jomis stebėtis". Prie tokio požiūrio mūsų protėviai toli gražu dar nebuvo priartėję. Jie menkai suvokė pelės gracingumą ir grožį — o tai, beje, į akį Disney'ui. Jos greičiau pakurstė savotiš krito ką techniką. Tėviškės muziejuose galima rasti vitri nų, pilnų rafinuotai sukonstruotų spąstų, kuriuose ne viena pelytė išleisdavo paskutinį kvapą. Kova su jo mis įgydavo nuotykinę, o kartais ir religinę formą. Norint su jomis susidoroti pasitelkiamos maldos į šventąją Gertrūdą, Jono evangelijos skaitymai, šven tinimas nuo pelių ir, kaip buvo daroma XV amžiaus Prancūzijoje, bažnyčios prakeikimas. Sis metodas, re-
Ar nebyloja pelės naudai tai, kad, nepaisydama šimtmečius ją persekiojančių lapių, kačių, plėšrių paukščių ir popiežiaus, ji išgyveno iki šių dienų? Be to, ji dar džiaugiasi puikiausia sveikata, o tą įrodo dau gybė pasakojimų apie apsukrias namines ir lauko pe les.
66
67
dvi laukinės pelės Škotijos policijoje turi net pa stovų darbą. Iki slapti dokumentai Hebriduose bu vo visad deginami šiukšlių dėžėse. Tačiau vienąkart iš aukštesniosios žinybos atėjo potvarkis, drau džiantis šitaip paprastai naikinti dokumentus. Bet po pierių naikinimo prietaisą, tiesą sakant, dviejų asmenų tarnybai atsisakyta skirti taupumo sume McGookinas tą proble timais. Seržantas mą išsprendė savaip. Jis nusipirko laukines peles — Oto ir Šreder, kurios nuo to laiko patikimai susmulkina kiekvieną slaptą dokumentą, o iš skutelių susisuka jau sužavė kius lizdelius. Policininkas tas sako: „Jos graužia labai efektyviai. Per popietę pelės susmulkina tris ar net keturis popieriaus lapus. Ir koks džiaugsmas apima stebint jas besidarbuojančias". Laisvėje gyvenanti pelė turi saugotis vos ne vienos būtybės, nes tik nedaug gyvių bijo pelių. Bū tent didysis sausumos gyvūnas - dramblys bijo pelių. Šimtmečius buvo manoma, kad tai prietarai. Tačiau prancūzų gamtos tyrinėtojas Cuvier vieno eksperi mento metu Paryžiaus Jardin des Plantes akistaton su vedė 17 suaugusių dramblių ir vienut vieną pelę. Storaodžiai tikrai drebėjo iš baimės. mokslininkas Linné aiškino nuo Tuomet jų gąstavimu, esą pelės gali į šio milžino straublį ir patekti į trachėją. Kodėl beveik kiekviena moteris, pa mačiusi nekaltą pelę, vos ne paniškai reaguoja, iki šiol, žinoma, įtikinamai neįrodyta. 68
Ir pelių pora Nojaus laive buvusi tarp Dievo myli mų kareivių, nes kitaip jos nebūtų išgyvenusios per didįjį tvaną. Šiame amžiuje pelė galiausiai dar šmurkš telėjo ir į mūsų širdį kaip dailus, manieringas, žavus ir švelnus Peliukas Mikis. Nepaisant Gūnterio Grasso, jos didžioji giminai tė, žiurkė, kino žvaigžde netapo. Nors kadaise prana šas Mahometas į ją pažvelgęs pasakė: „Alachas ją pridėjo prie savo kūrinių, jis geba savo kūrinius tvar kyti. Mes neturėtume jam kaišioti pagalių į ratus. Ga liausiai jis jai davė ir priešų, kurie ja maitinasi".
7 . Paukščių paslaptis Kodėl vienas žmogus kalbasi su strazdu giesmininku, o kitas tampa laukinių žąsų Pasiruošęs, kantrus ir rūpestingas, gimęs iš kiaušinio su viskuo, ko tik jam reikia, kiekvienas paukštis vykdo pirmykštį savo planą, kurio užmarštin nenugramzdino nė dešimt tūkstančių metų. Neilas
Prisipažįstu, man nelengvai sekasi mėlynai baltoje banguotoje papūgėlėje įžiūrėti galingo palikuo nio kuris dėl sparnų ir visų pirma dėl savo plunksnų jau pripažintas pirmykščiu paukščiu. iš Niujorko Gamtos istorijos mu ziejaus gina net tokį požiūrį, kad mūsų paukščiai yra niekas kitas, kaip tik šiuolaikiniai, galintys skraidyti dinozaurai. Kai prisimenu stulbinamas lengvapėdiškas banguo tosios papūgėlės išdaigas, daugių daugiausia mintyse iškyla nepaprastai didelis nuolat tarškantis snapas, ku riuo ji mėgdavo taikliai ir griausmingai komentuoti mano tėvų namuose vykstančius įvykius. Tas, kuris turi paukštį, patvirtins, kad toks gyvū nas savo aplinką nagrinėja įdėmiai ir jautriai. Tapy70
tojas ir skulptorius Reinhartas Brandau iš Vorpsvedės jau daugelį metų aprašinėja savo susitikimus su laukiniais paukščiais. Jis užmezgė su jais tam tikrą kon taktą, kurį pats suvokia kaip „visiškai Savo „Strazdo giesmininko dienoraštyje" jis aprašo priežiūrą ir auginimą mažo paukščio, kurį jam atnešė sužeistą. Kas dieną tarp jo ir paukščiuko mezgėsi vis stipresnis ir nuoširdesnis tarpusavio supratimas. Pa mažu Brandau suvokė, kad ne tik mes paukščius, bet ir jie mus nori suprasti ir su mumis kalbėtis. Kūrėjas išmoko tokį meną, kokio ilgai nenorėjo pripažinti: šnekėtis su paukščiais. „Klasikinio elgesio tyrinėjimų teorijos kaltos dėl to, kad aš paukščius laikiau instinkto, ir reakcijos val domais, gyvybingumu apdovanotais automatais", prisipažįsta Brandau. var Akstiną kitaip galvoti suteikė auginama na su kuria jis gyveno dvejus metus, nors šitas paukštis iki šiolei laikomas neprijaukinamu. Brandau sako: „Vertam dėmesio krankliui tuo metu pavyko taip sudrebinti ir pakeisti mano supratimą apie tai, kas yra paukščiai, kad aš net atradau kelią į paukščio esybę. Kai pamačiau, kokia užburianti būtybė buvo apgaulingai neišvaizdus, mažas strazdas giesmininkas, ėmiau rašyti jo dienoraštį". Taip atsirado dokumen tas, liudijantis neįprastą paukščio ir žmogaus ryšį. Toliau Brandau pasakoja: „Labai dvasingi mano ir jo pokalbiai yra ne šiaip sau. Tai primena tiesioginį 71
ir aiškų dialogą be jokių nesusipratimų". Jie abudu plepa apie maistą: vikšrus ir vorus, apie mėgstamiausią jo lesalą, kuriuo jis pasirūpina geres nėmis dienomis. Strazdas giesmininkas - laisva būty bė, galinti skraidyti ten, kur nori. Tačiau jis vis grįžta ir jo gyvenimo draugę pas „Jausmas, kurį patyriau tuomet, kai paukštis pra kalbo į mane, buvo neapsakomas. Būti paukščio pri pažintam lygiaverčiu - tai gauti leidimą žengti į Gal svetimą, neįsivaizduojamai paslaptingą būt tai toks pasaulis, iš kurio mes, žmonės, prieš dauge lį metų buvome lemtingai išvyti visiems laikams", mano Reinhartas Brandau. Dailininkas Brandau savo namą ir kiemą tam tik ra prasme atvėrė kolegei menininkei. Orkestro muzi savo kaip skaitytojo laiške kantas Times laikraščiui tvirtino: „Visi strazdai anksčiau ar simfonijos pir vėliau gali pagiedoti Mocarto mosios dalies melodiją, be to, daug geriau frazuodami nei šitai daro dauguma dirigentų. Tempas kartoja mas itin tiksliai ir niekad nepajusi devintosios natos akcento". kalbama apie žvaigždę tarp strazdų. Ar tai nar vo paukštis, nebuvo pasakyta. Pagautas žmogus nuš čiūva savo kančioje, o pagautas paukštis gieda garsiai ir nuostabiai, nes taip skamba ilgesio balsas, ir giesmė ilgai nenutyla. Dešimt savaičių metus gieda lais vas paukštis, dešimt mėnesių - paukštis narve. Le72
genda byloja, kad vienišas plunksnuotas kalinys, guo dęsis dėl nepasiekiamos meilės, išmokė žmones švel nios meilės dainos. Tačiau būkime sąžiningi: paukštis narve atrodo liūdnas, čia nieko nepakeis išsisukinėji mas, esą uždaryti paukščiai gieda su ypatingu pasi tenkinimu tik dėl to, kad jie mato, jog jų klausosi. Mano susitikimas su vienu paprastu žvirbliu Niu jorke buvo visai kitoks. Ant vieno Centrinio parko suoliuko valgydamas varškės bandelę susidūriau su paukščiu, kurio akiplėšiškas būdas ir inteligentiškas sąmojingumas man padarė įspūdį. Jis aiškiai vadova vosi devizu: „Viskas čia visiems, tik pasiimti turi Tarp slidžios modernios sostinės architektūros, beje, pakanka riebių vabzdžių, kuriuos žvirbliai lesa nuo automobilių grotelių, o parke pasistiprina nesuvirš kintais arklio gurvuolių grūdeliais, dar labiau balta duona ir gabaliukas sūrio žvirbliui - tikras malonu mas. Tas paukštis smalsiai stebeilijo į mano užkandą. Kartkartėmis ant žemės nukrisdavo vienas kitas tru pinys, kurį jis rūpestingai sulesdavo. Jau po kelių mi nučių tapome vienas kitam tokie artimi, kad Pama nusprendžiau bandelės likutį pasidalyti su nęs, jog bus negražu pusę savo valgio išbarstyti ant žemės, paprasčiausiai ištiesiau jam delną. Žvirblis ne ilgai delsė. Elegantiškai apsukęs ratą nutūpė ant ma no rankos ir tupėdamas bandelę lėtai smulkino ir ramiausiai sulesė. Pasisotinęs dar šiek tiek patauškėjo. Jis turėjo būti 73
jaunas, nes vyresni paukščiai darosi nepatiklesni. Su augęs žvirblis atpažįsta visus žabangus, pirma leidžia kitiems paragauti iš lesyklos. Nors ir norėdamas gy venti arčiau žmogaus, jis nebūna patiklus ar prijauki namas. Žvirbliai - nusvilę smalsuoliai. Todėl mano nuotykis parke buvo toks nepaprastas ir nepakartoja mas. Tiek j Naująją Zelandiją ir Australiją, tiek į Euro pą žvirbliai atkeliavo su emigrantais, kurie nelabai ti kėjosi tolimuose kraštuose rasti rojų ir norėjo išsaugoti bent vieną gyvą senosios tėvynės dalelę. smegenyse susijungė protas ir gebėjimas kovoti už save taip, kad tam naujam amerikiečiui nuo metais iki tolimo Va starto Bruklino kapinėse karų kranto, esančio už 4700 kilometrų, visiško už kariavimo prireikė tik 30 metų. Mieliausiai jis keliaudavo grūdus gabenančiais laivais, kroviniai ga rantuodavo rentabilų gyvenimą. „Nors ir labai mažas žvirblis, bet vis dėlto protingiausias iš visų gyvūnų. Miesto žvirbliai skiriasi nuo kaimo lygiai taip pat, kaip ir gatvių berniukai nuo kaimo berniūkščių. Jie yra vienodai klastingi, vienodai neišauklėti ir po šia saule jiems nieko nėra naujo. Tikrai būtum aklas, jei norė tum suabejoti tokių gyvių protingumu", - teigė se nasis Brehmas.
kaip ir didžiai giriamos pelės ir beždžionės. Jis net gali įsiminti formą ir spalvą stovinčio dubenėlio, ku mokosi ko riame randa grūdelių žiemai. Jau lizde voti už save. Tačiau sėkmingiausio pasaulyje paukščio jėgos ri botos. Didieji dvikojai mažų inteligentiškų kamuolė lių gyvenimą gerokai sunkina. Kaime iškertami aukštastiebiai vaismedžiai su drevėmis, tinkančiomis lizdams sukti, o dirbant moderniais kombainais ant žemės nenubyra nė grūdas. Tai, kas lieka žvirbliams, pulkai retėja ir ma yra gryniausi pesticidai. žėja. Sėkmingiausio žemės paukščio gyvenimas žen gia į kitą pusę. Žvirbliai, kurių skridimo greitis siekia daugių dau giausiai 60 kilometrų per valandą, automobilių spūs tyje sudaro didžiausią gatvėse žuvusių paukščių dalį. Tas, kuris išgyvena pirmais gyvenimo metais, gali gy venti ilgą žvirblišką gyvenimą. Patirtis padaro at sargesnį, jei kalbėsime net apie besibastančias kates ar nuodingą maistą. Vis artėjantis žvirblio atsisveikini mas su gyvenimu ornitologų ilgą laiką nebuvo paste bėtas. Nekontroliuojama žemę valdanti žmogaus jėga žvirbliams kelia mirtiną pavojų. Turbūt daugelis mū sų ne kartą išgirs paskutinę nutrūkstančią paukščio giesmę.
Pilkas badmintono kamuoliukas, vardu žvirblis, tu ri ne tik didelę gerklę, bet ir dar daug ką. Eksperi mentuojant labirinte, jis tikslą randa taip pat greitai
Brandau sako: „Man Strazdo draugas kaip dailininkui gamta ilgą laiką atrodė veikiau lyg dekoracija ir žmogaus jausmų veidrodis. Bet ji yra įvai-
74
75
mylinčių, gedinčių, laimingų ir besikankinan čių gyvųjų būtybių namai". Susidūrimas su strazdu giesmininku ir pilkąja var na Meki atvėrė jam naują pasaulį, kuriame dar gyve na tai, kas svarbiausia ir seniai žmogaus prarasta. „Iš paukščių aš galėjau pasimokyti to, kas iš tikrų jų yra besąlygiška meilė, ištikimybė, didelė pagarba ir socialinis elgesys". Ypač krankliai sugeba mus, žmo nes, be prietarų suvokti kaip sielą turinčias būtybes ir atitinkamai su mumis elgtis, - savo patyrimą reziu muoja Brandau. Ir austrų inžinierius Rolandas Mülleris nuo vai kystės artimai bendrauja su krankliais, kurių plasno jimas mituose dažnai pranašauja pražūtį, o gamtos užima ypatingą vietą. metų stengė si atskleisti mąstymo būdą ir kalbą. Rezultatas pra noko drąsiausius jo lūkesčius, jam net pavyko susieti kranklio esybę su savo būtimi. Taip, pavyzdžiui, min ties jėga jis įsakydavo laisvai skriejančiam paukščiui grįžti pas jį. Ore krankliai reaguodavo į slaptus įsaky mus, siunčiamus be jokių optinių ar akustinių signa lų, staiga pakeisdavo skridimo kryptį ir plasnodavo tiesiai prie šeimininko. Rolandas Mülleris įsitikinęs, kad dauguma gyvū ypač krankliai, yra protingesni nei mano žmo nės. Jis tiems paukščiams leidžia tupėti atvirame narve ir patiems spręsti, kada išskristi iš namų. Jie nuolat grįžta atgal pro atviras balkono duris. 76
Tarp aviganių piemenų, kurie drauge su savo gy vuliais taip įspūdingai traukia per laukus, kranklys ne turi gero vardo. Pikiruodami paukščiai puola ramiai besiganančią bandą, iškapoja avims akis, o paskui le sa jų vidurius. Tokiomis siaubingomis istorijomis elgesio tyri nėtojai netiki. Štutgarto Aplinkos apsaugos ministerijos atliktas mokslinis darbas tokias kruvinas piktadary bes demaskuoja kaip aviganių pramaną. Iš tikrųjų krankliai užpuldavo tik nusilpusius gyvulius, kurie ir, be to, netrukus būtų nugaišę. Dar maitėdos drįsdavo pulti tik negyvus gimusius ėriukus arba tuos, kurie greit turėdavo nusibaigti. Sveikiems ganyklų gyvu liams kranklys netgi padėdavo. Ypač pavasarį jie sty pinėdavo ant ponių ar avių nugarų ir atrodė, kad įnirtingai kapoja juos snapu. Iš tiesų tie paukščiai išpešdavo tik žieminio kailio kuokštus savo lizdams sukti arba rydavo utėles ir erkes. Gal kartais protingi krankliai iškrečia ir kokį pokš tą, pavyzdžiui, varnos Maskvoje. Tie paukščiai čiuoži nėja apledėjusiais ir snieguotais Kremliaus kupolais, o kai kurie - net ant nugaros ir dar užvertę į dangų kojas. Šie gyvūnai savo čiuožyklomis naudojasi taip aistrin gai, kad auksinės stogų dangos jau nugramdytos. Paprastai krankliai dažniausiai turi blogą vardą, nes jie atskleidžia moralę, kurios stokoja žmonės. Jų mo tyvas — rūšies savisaugos instinktas. Akivaizdžiai gera vietas, širdiškas kranklys užsitikrina geriausias 77
imponuoja potencialiems partneriams demonstruo damas savo, kaip sąmoningo maitintojo, brandumą. supratimu, elgiasi nemoraliai? Gera Ar čia jis, arba bloga yra ne gamta, bet geri ar blogi mūsų santy kiai su ja. Prastai, jei mes savęs kaip jos dalelės, kuriai taip pat gresia pavojus. Einšteinas, nega lėjęs savęs dievu, žaidžiančiu kauliukais, lai kė tai subtiliu, bet ne piktavaliu dalyku. Beje, tą galima pasakyti ir apie gamtą: ji egzistuoja, taigi ji gera.
gynėjo kalba
Varles
aplankė Nobelio premijos laureatą Konradą Lorenzą, norėdamas jį įkalbėti būti RTL akci jos „Nebūk gelbėk varies" užtarėju; tuomet ją or ganizavo dar tik televizijos programa, kuti buvo skirta amfibijų globai, be to, ji iškovojo drėgnas pievas biotopams ir atkreipė savo žiūrovų dėmesį į tą nykstan čią rūšį.
Prieš daugelį metų turėjau laimės imti interviu iš elgesio tyrinėtojo, profesoriaus Konrado Lorenzo jo tė vų namuose Altenburge prie Dunojaus. Nobelio pre mijos laureatas dėl savo tyrimų su pilkosiomis žąsimis išgarsėjo visame pasaulyje. Jis iš labai arti stebėjo jų el gesį piršlybų, poravimosi ir lizdų sukimo metu. Kai tik perimi žąsiukai prasikaldavo ir pirmiausia išvysdavo jį, tai imdavo elgtis su juo kaip su savo motina. Viename sename nespalvotame filme mačiau, kaip barzdotas ty rinėtojas klajojo po pievą, o jam iš paskos gagendamos įgimtam elgesiui pavadinti Lorenrypavo žąsys. zas sukūrė terminą „tipas", teigė, kad žąsis, be geneti nio polinkio, turi dar ir sugebėjimą mokytis, o kartu — tam tikrą proto modelį. Savo jausmus, pavyzdžiui, džiaugsmą ir liūdesį, jos parodo visai atvirai. Kai vienas žąsų „sutuoktinis" miršta, tai kitą gyvūną mirtis itin sužeidžia. Paukštis atrodo beviltiškai palūžęs, jo galva nusvirusi, giliai dumba akys. Paukštis tampa apatiškas ir pasyvus. Pilkosios žąsys gedi kaip žmonės.
Holbe: Profesoriau Lorenzai, kokia varlių reikšmė mums, žmonėms? Lorenzas: Tiek miškas ir gėlės pavasarį, tiek varlės turi etinę ir emocinę vertę. Man, būnant dar vaikui, var lių koncertai paliko neišdildomą, ryškų įspūdį. Tai varlių koncertai, pasitaikantys didesnėse upėse, ir kūmučių koncertai potvynių metu. Varpo garsą prime nantis kūmutės ūliavimas, tas grynas skambėjimas, plau kiantis balų nusėto yra neapsakomai Dar ir šiandien gėriuosi ku rioms sode įrengiau nedidelį baseiną. Ten dabar jau plau kioja pora medvarlių buožgalvių. Kūmučių jau daug metų neteko girdėti, nes, sureguliavus Dunojaus vagą, nebūna potvynių. Labai gaila, nes šie gyviai nekenkia niekam, o dainuoja taip gražiai. Nenorėti jų klausytis yra taip pat kaip klausytis neprotinga ir paukščio giesmės pavasatį.
78
79
Holbe: Ar kūmutė turi galimybių išgyventi? Nedidelius vandens telkinius, ko kių dar yra, reikia apsaugoti nuo to, kad į juos nepatektų su nuodingais sunkiaisiais metalais. Mano kaimynystėje balos, nesisiekia su Dunojumi, už-
nuodytos. Varlėms praradimas. Kaip pakaitalą galima sukurti dirbtinius varlių rezervuarus. Už tenka santykinai mažo tvenkinio, kuriame gali ma būtų išauginti buožgalvių Savo anūkų padedamas įtengsiu dar vieną biotopą: iškelsiu žemes, patiesiu foliją ir to užteks. Kaina prieinama. Aš tvirtai įsitikinęs, kad sulauksiu ir ugninių kūmučių antplūdžio. Ar manote, kad kiekvienas žmogus gali ką nuveikti varlėms išgelbėti? Lorenzas: Net paskutinę minutę galima ką nors pa Kiekvienas žmogus, turintis sodą, gali sau leisti klausytis puikių medvarlių koncertų. Užtenka nedidelio tvenkinio, kad būtų išgelbėtos vatlės iš kelių kvadratinių kilometrų ploto apylinkių. Holbe: galima pasirūpinti. kaip kiti gyviai? Lorenzas: Rupūžės, kurios pas mus neršė tam tikruo se vandens telkiniuose, dabar, deja, išsikraustė, nes tos balos buvo užverstos. Mūsų faunos nuskurdimas yra tie siogiai susijęs su pablogėjusia kultūra. Jei mes galime iš saugoti gyvūnų rūšį, kuriai gresia išnykimas, tai privalome šitaip ir daryti. Mano vaikystės metais buvo tiek daug varliagyvių, kurių negalėdavai suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Dauguma jų vėliau tapo intensyvaus transporto aukomis. Kai kurios jų dar gyvena, nes varliagyviai su laukia labai ilgo amžiaus. Laikas, per kurį medvarlė už auga, mano nuomone, yra maždaug šešeri metai. Tiksliai nėra žinoma. Medvarlių vis dar yra, nes jos gali vėlai pe rėti mažuose vandens telkiniuose. Rudas pievų varles aš, deja, matau labai retai.
80
Holbe: Koks pasaulis butų be varlių, profesoriau LoLorenzas: Tai būtų pasaulis be poezijos. Holbe: gal vieną dieną, kai nebus varlių, nebus ir žmonių? Varlės naikina vabzdžius. Gal be varlių būtų daugiau nuodingų insekticidų ir taip aplinka būtų nuo dijama dar labiau. Lorenzas: Niekad negalima leistis į panašius tinumus. Jei varlės bus nušluotos nuo žemės paviršiaus, tai devynbalsės apsidžiaugs daugybe atsirasiančių vabz džių. rimtai: net neįmanoma numatyti, koks atvirkšti nis poveikis gali rastis, jei įsikišime į gamtos procesų ratą. Žinoma, jei išnaikinsime varles, bus pakenkta planetos visuma. Holbe: Ant jūsų stalo guli parašyta kalba, ginanti na tūralų sodą. Gal žmonėms reikėtų pasakyti, kad jie savo sodų nepaverstų ilgais tvarkingais gyvenamaisiais kvar talais? Lorenzas: Tą jau seniai darau. Parko vejos aš nieka dos nenorėjau. Nuo pat mano motinos vaikystės čia ga liojo taisyklė: mūsų sode negalima skinti gėlių, o žolė pjaunama tik tuomet, kai gėlės sėklas. Dėl to čia turime gražiausių pavasarinių gėlių. Pa sodintiems kultūriniams kitų platumų augalams, pavyz džiui, rododendrams, reikėtų suteikti galimybę virsti laukiniais. Holbe: kaip tie augalai, kurie niekinamai vadina mi piktžolėmis? Lorenzas: Nėra jokių piktžolių, daugių daugiausia su laukėjusi žolė. Pavyzdžiui, dilgėlės džiaugiasi mano glo ba nuo to laiko, kai sužinojau, kad jos yra augalinis maistas
6. 695
81
spungės, vieno gražiausių drugelių. Mano modernios so do kultūros priešas - veja, kur neauga jokios gėlės. Taigi, jokio žolės pjovimo? Lorenzas: Kaip galima mažiau ir vėliau. Mūsų sodas niekada netręšiamas ir mažai genimas. Užtat ištisus me tus jis skęsta žiedų svaigulyje ir suteikia prieglobstį paukš čiams, žalčiams, ežiams ir mažyčiams padarėliams. Tai nieko nekainuoja, tereikia puoselėti nuomonę, kad so das gali būti neprižiūrimas. Holbe: Ar jau ne pats metas kuo greičiau keisti mūsų požiūtį į gamtą, o į save pačius? Lorenzas: Visų pirma privalome pasirūpinti tuo, kad vaikai imliausiu savo gyvenimo laikotarpiu būtų supami grožio. Mokymas suprasti grožį yra kiekvieno kultūros laimėjimo sąlyga. Žmogus, kurio siela užauga modernia me didmiestyje, negali suprasti, kad be stiklo ir betono statinių gali būti dar kažkas gražaus. Grožio suvokimą reikia puoselėti. Todėl veskime vaikus į mišką, leiskime jiems liesti medžius ir uostyti gėles.
Vertus dėmesio tetervinų vestuvių papročius gy vūnų sąmoningumo gynėjai pasitelkia argumentuo dami. Kai tie paukščiai kasmet susirenka į tuoktuvių vietas, patelės išdidžiai žygiuoja tarp jaunikių patinė lių tol, kol išsirenka. jos pirmenybę teikia nei gra žiausiems ar stipriausiems, ne dusliausiai burbuliuojantiems ar raibuliuojančiomis spalvomis pagurkliams. elgesys moksli ninkams buvo paslaptis, kol jie vėliau 82
patinėlių likimų. Čia jie susidūrė su netikėtu feno menu. Patelės išsirinko tokius patinėlius, kurie turė jo gyventi ilgiausiai. Iki šiol mums nežinomi požymiai greičiausiai joms padėjo tiesiog pranašiškai numatyti jaunikių šansus ilgai gyventi. Kanados ornitologas Po kelių Lishmannas motinišką laukinių žąsų elgesį pri lygino lengvo lėktuvo skrydžiui. Susižavėjimą paukščių pasauliu perėmė iš savo motinos, biologės, kuri jam valandų valandas pasakodavo tų gyvūnų istorijas ir pjaustydama sek madienio kepsnį aiškino vištų anatomiją. Ryškiausią mėgėjas patyrė mažyčiu savo išgyvenimą lėktuvu prie ražienų lauko, juo duojančio nuo paukščių. Smalsumo genamas jis nu sklendė dar žemiau. Tą akimirksnį pakilo tūkstančiai ančių ir jis atsidūrė paukščių debesyje. Vyriškis skri do kaip paukštis tarp paukščių. Lygiai taip pat džiaugsmingai Lishmannas po dau gelio metų augino aštuoniolika jaunų laukinių žąsų, kurioms jis tapo mokytoju. Šiems gyvūnams žinios apie jų kasmetinių kelionių maršrutus į pietinius lau kus nėra įgimtos. Kadangi skrydžių kelius jos sužino nusprendė šią užduotį atlikti skris iš tėvų, damas lėktuvu. Pradžia buvo varginanti. Kai tik jis užvesdavo va riklį, ūžesys taip išgąsdindavo žąsis, kad sekti paskui tokį triukšmingą milžinišką paukštį jos jokiu būdu 83
nenorėdavo. Tačiau kantrybė davė rezultatų. Kai pa galiau vienąkart gagenantis pulkas su tratančia netik ra savo motina pakilo j dangų, Lishmannas ėmė puoselėti avantiūristinį planą: plunksnuotiems savo draugams parodyti kelią į pietus. Tai, kas tokį bandymą stebinčiam ornitologui at rodė įmanoma, pavyko iš tikrųjų. pulkui ir tech niniam vedliui prireikė vienos savaitės įveikti 600 kilometrų nuo Kanados Ontario iki žiemojimo vietų esančių Amerikos Virdžinijoje. Vakarais poil sio valandėlėmis paukščiai voljere stiprindavosi lesalu ir vandeniu, o su priešakyje pa kildavo j orą. Filmo juostoje dokumentiškai tas eksperimentas vyko ne be nuotykių. Pavyzdžiui, dėjo visas jėgas, kad sulaikytų 80 km per valandą greičiu skrendančią žąsų virtinę. Kai piečiau jie perkirto Ontario ežero pakrantę, gagenimas staiga pagyvėjo. Pamatę milžiniškus vandens plotus, žąsų paniškai ėmė lakioti į šalis. Tačiau jau po kelių minu čių paukščiai nurimo ir išsirikiavo paskui lengvą lėktu vėlį lyg vėrinio karoliukai. Lishmannas netgi galėjo paliesti vieną ties lėktuvo smaigaliu skrendančią žąsį, vieną kartą prasklendusią visai šalia atviros kabinos.
Vienas klausimas po sėkmingai pasiekto kelionės tikslo vis dėlto neramino: ar pavasarį žąsys vėl ras ke lią į Ontarį? Iš pradžių tai atrodė nekaip ir Billas jau svarstė, ar nereikėtų šių paukščių parskraidinti namo. pavasarį nutraukė Tačiau vėliau jis ir jo žmona kelionę atgal dėl pirmųjų plunksnuočių, kurie išse kinti ilgo skridimo nusileido nedidelės trasos pakraš tyje. Pasklido šnekos apie šį įvykį, ir neilgai trukus sveikin žąsys jau krypavo apsuptos daugybės tojų. Tuo tarpu keletui laukinių žąsų grupių Lishman nas sėkmingai parodė kelią į pasirinktas žiemojimo vietas. Visų pirma paskutinėms laisvėje gyvenan čioms gervėms dangaus kaubojus norėtų parodyti saugų kelią žiemojimo vietas. Itin pavojin go maršruto iš Kanados Teksasą metu tuos retus gy vūnus iki šiol vis apšaudydavo medžiotojai ir blaškydavo pasitaikantys viesulai. Daug vandenviečių dabar užnuodytos ir šiai retai paukščių rūšiai gresia išnykimas.
Lyg Nilsas Holgerssonas skriejo Billas su laukinė mis žąsimis dangumi. Kartą jie vos išvengė medžio tojų šūvių papliūpos, paskui stiprios turbulencijos sudrebino tą nedidelę mašiną ir žmogaus valdoma žąsis vedlė turėjo nutūpti.
Pirmi nedrąsūs bandymai prie jų prisiartinti paro pastangas pripažįsta ir dė, kad gervės nori pasikliauti jo vadovavimu. Beje, ir gulbės gies mininkės egzistencijai iškilo grėsmė, joms taip pat rei kia žmogaus pagalbos. Skrydžio metu triskart sunkiau numatyti jų elgesį nei žąsų. Be to, jos leidžiasi į kelio nę tik tada, kai ima kristi sniegas. Tačiau šis vyras su skrendančia savo dėže nori pagelbėti ir joms.
84
85
Kodėl Billas savo galva rizikuoja dėl šio projekto, kuriam jis kartu su savo draugais pasky rė didžiąją savo gyvenimo dalį? Billas atsako: „Pirmyn mus stumia jėga, kylanti iš kaltės jausmo, juntamo matant žaizdas, kurias mes, žmonės, padarėme savo planetai. Jei mes savo darbu padėsime išplėsti žinias apie didžiulę visumą, geriau galėsime suprasti ir žmogaus padėtį bendroje gamtos struktūroje". Jung Akcijos, tokios kaip tinėse Amerikos Valstijose formuoja naują supratimą, o kartu keičiasi ir pamėgti papročiai. Pavyzdžiui, tra dicinei Padėkos, derliaus šventei ant skerdimo suolo jau seniai nebegula kiekvienas kalakutas. Kai milijo nus jo giminaičių švenčių dienomis kepa orkaitėse, tuo tarpu net keletas tūkstančių kalakučių lepinamos moliūgų pyragaičiais, bruknių kompotu ir saldžiomis bulvėmis. Jos mėgaujasi ir tuo duonos mišiniu, ku riuo daugelyje virtuvių prikemšami vargšai, kepsniais tapę nelaimės draugai. Už galimybę per šventes pa „garbės svečiais", o ne tapti traš būti gerai kančiomis aukomis jie dėkingi vienai ypatingai (Įvaikinkite ka programai. Ji vadinasi Adopt-AUž 15 dolerių kalakučių ir kalakutų mylėto jai gali pradėti globoti vieną gyvūną ir taip jį išgelbėti. Gaunami pinigai garantuoja lesalą ir meilią globoti nio priežiūrą visam likusiam gyvenimui. Sponsorius kaip padėką gauna spalvotą „savo" kalakuto fotogra86
ir globos pažymėjimą. Šitai pradėjo viena organi zacija, kuri nusprendė gyvūnus saugoti ir gelbėti. Dviejose fermose netoli N i u j o r k o ir S a k r a m e n t o (Kalifornija) gyvūnai saugomi ir prižiūrimi, be kita ko, jie atgabenami iš auginimo įstaigų ir skerdyklų. Gyvūnų gynėjus paskatino tai, kad prezidentas tonas puikų savo kalakutą išgelbėjo nuo peilį galan dančio Baltųjų rūmų virėjo ir nugabeno jį į vieną laisvalaikio parką. Nuo tos dienos tūkstančiai žmo nių atsisakė tos senos tradicijos ir susidomėjo delika tesais, siūlomais nemėsiškos Britai apskritai, o anglai ypač rūpinasi paukščiais. metais įkurta fof the Protection of Birds, vienijanti 850 000 narių, yra viena didžiausių Pavyzdžiui, ši pasaulio gamtos apsaugos draugija pareiškia protestą prieš greitkelio ar geležin kelio tiesimą, tai toks planas ir lieka neįgyvendintas. Nariai kovoja už nedirbamus žemės plotus, kad su laukėjusiose pievose vėl apsigyventų žaliukes, pem pės ir šiaurės kikiliai. Jų didenybės valdiniai yra ir gamtos bei gyvūnų mylėtojai, kurių gyvenimo tikslas paukščių stebėjimas. Šitaip aktualiame leksikone sa Pirmą kartą rašydamas apie koma apie žodį išspausdino beveik visą jų veiksmus Daily pirmąjį puslapį užimančią plataus tuščio arimo foto grafiją. Skersai lauko nuo stebėtojo iki begalinių to lumų tarsi viena tiesi linija išsirikiavo žmonės, kurie per brangius ir tikrai kokybiškus teleskopus žvelgė vie87
na kryptimi. Ką jie ten matė? Nieko. Paukščių stebė apskriejo žinia, kad nutūpė tikrasis kuoduotasis vieversys iš Pietų Ispanijos. Dienų dienas 400 žmo nių veltui ieškojo šito mažylio. Šią akciją Times sarkastiškai komentavo: „Ką Šeks pyras turėjo galvoje kalbėdamas apie tą laimingą žmo nių padermę, mažą pasaulį? Matyt, tokius žmones, kurie ištisą dieną stovi neartame lauke tam, kad galė tų pasveikinti tikrąjį kuoduotąjį vieversį". Tuo tarpu šie mylėtojai, savanoriai tyrinėtojai lei džia tris didelius specialius žurnalus, turi vieną tele fonų aptarnavimo stotį ir pastovias radijo laidas. kad, išvydę raudonsPaukščių žvalgai visai neslepia mėlynuodegę, pasiduoda emocijoms, o neretai visi iš eilės apsipila ašaromis ir puola glėbesčiuotis. Laimingi britų paukščiai! Pagaliau šioje saloje jie sulaukė pripažinimo, kurio verti visame pasaulyje.
8. Gyvenimo
iš prigimties
Apie amžiną ištikimybę, gausias ašaras ir našlaičių namus drambliams; kaip mes galėtume palengvinti nelaisvėje gyvenančių likimą Gedulas gyvūnų akyse, ir mes niekados nesužinosime, ar šis liūdesys glūdi jų sieloje, o gal tai graudi žinia, prabylanti į mus egzistencijos. iš dar Gustavas Jungas
Dramblio patelės vardas buvo Ji buvo tikrai tokia pat nervinga kaip ir aš. Abu mes vargu ar turė jome kokios nors televizinės patirties, tačiau buvome ZDF laidos „Velniškas mėnuo" žvaigždės. Čia Mili turėjo pasirodyti kaip amerikiečių respublikonų her be vaizduojamas gyvūnas, o aš - kaip viktorinos nu galėtojas. Režisierius nusprendė, kad mes abu į studiją įžengsime drauge: aš lyg soste sėdėsiu ant drablio, o vėliau turėsiu jo straubliu elegantiškai nušliuožti že myn. Cirke tai atrodo vaikiškai lengva, tačiau jei žmo gus ir gyvūnas vienas kitam svetimi ir nė vienas gerai nežino savo partnerio, kaip su juo reikia elgtis, pasi daro keblu. Nesvarbu kaip, bet pirmo bandymo metu aš įrisnojau ant nepaliaujamai ausimis vėduojančios Mili 89
nugaros pro dramblių vartus - jie iš tikrųjų taip vadi nami - į areną. Apakinta žibintų šviesų ir suerzinta daugybės ten zujančių žmonių dramblė iš karto prisi dirbo po savimi. Kai drambliai vienu metu atidaro visus „šliuzus", prasideda didokas potvynis ir gerokai pasikeičia atmosfera. Režisierius nutraukė bandymą, kolona, o rekvizitorius papurškė eglės spyglių aromato. Atsargiai prie dramblio prisiartino tramdytojas, mažo keliaujančio cirko savininkas, be už mus abu. veik
smulkmeniškai aiškinau, kaip mums apskritai šovė idėja ją pasikviesti. Retkartėmis mes paskanaudavo me obuolių iš krepšio. Mūsų gana vienašališko po kalbio metu Mili nė karto nesumojavo milžiniškomis ausimis, o aš tai palaikiau ypač geru ženklu. Įsidrąsi meiliai patapšnojau jos straublį, pasibaisėjau raukš lėta oda ir pažvelgiau jai tiesiai į akis. Staiga dramblys pasakė: „Tau taip pat nelengva. Tai kartu sutvarkyki me tą
„Jei drambliai mosuoja ausimis, vadinasi, nieko ge ro", — pasakė jis. ypač retai ką nors sako šitokiu būdu. Ir tik tada, kai pažeidžiama jos tolerancija. Kadangi režisierius gyvo dramblio pasirodymą bū tinai norėjo paversti efektingu reginiu, tai atkakliai siekė įgyvendinti savo idėją. Todėl svaidydamas per kūnus jis liepė nesusipratusiam respublikonui, jo tram dytojui ir laidos vedėjui padaryti paslaugą: susigriebti ir nesužlugdyti numerio. Tramdytojas įspėjo: „Aš valandžiukei jus su Mili paliksiu ramybėje. Pasišnekėkite su ja ir duokite jai porą Tada jis išėjo ir paliko mane vieną su tuo dideliu žvėrimi. apie ką kalbėti ištisą valandą su drambliu? Kokia tema galėtų jį sudominti, jei jis man duotų vieną iš savo milžiniškų ausų? Geriausiai bus kalbėti apie bendrą mūsų reikalą. Galiausiai mes privalėjome neapsijuokti. Taigi aš Mili
Žinoma, Mili iš tikrųjų nekalbėjo, bet aš prisie kiu, kad ji tai pamanė. Po kelių valandų aš jojau į studiją ant jos nugaros ir žiūrovai plojo, kai elegantiš Mili tuo metu kai nuslydau jos straubliu žemyn. nei nusišlapino, nei vėdavo ausimis. Nuo to laiko domiuosi taikingu gyvenimu dram blių, kurie keliaudami Afrikos stepe veikiau apeis ap linkui, bet nesugriaus jokio paukščio lizdo. Mano širdis plyšta iš skausmo, kai sužinau apie organizuo jamas šių didžiausių žemės žinduolių medžiokles, o jie jau net 55 milijonus metų nepaliaujamai gina sa vo valdas. Tas, kuris stebi dramblius, vertina didelę jų inteli genciją ir gebėjimą neužmiršti nieko: nei nemalonių išgyvenimų, nei jiems parodyto meilumo. Tai, kad pirmykščiai storaodžiai patikimi partneriai, žino ne tik jų dresuotojai, kurie cirke savo galvą deda po pa kelta dramblio koja. Milžiniškos kojos nuleidimas reikštų neabejotiną mirtį, tačiau žvėrių tramdytojai
90
91
gerai žino, kad gali nieko nesibaiminti. Nereikia nė vieno žodžio ar kokio ypatingo gesto, drambliai, re gis, jaučia vidinę būseną žmogaus, su kuriuo jie dir ba. Drambliai, kaip ir daugelis gyvųjų būtybių, išug do simpatiją ir antipatiją kitoms esybėms, o tai, kad jie mielai eina prie kai kurių žmonių, o kitus atstu mia, rodo jų inteligenciją ir protą. Daug kas byloja net turi telepatinių talentų, kurie pa apie tai, kad deda susikalbėti ir tarpusavyje, ir su kitomis gyvosio mis būtybėmis. Visiškai gali būti, kad dramblei perdaviau savo baimę, patirtą prieš neįprastą susitiki mą su ja, o ji į tai atsakė atitinkamu susierzinimu.
papiktino didžiulius dramblius ir Jumbą. Jie savo straubliais išardė visas tik ką sumūrytas plytas. Tačiau vienam darbininkui šovė mintis ant tos sie nos paleisti baltų pelių. Manyta visiškai teisingai. Ne norėdami sužeisti šmirinėjančių pelių, drambliai savo atakas nutraukė ir siena buvo pastatyta. Šeimyninis šių galingų gyvūnų gyvenimas patvir tina didžiulį jų atsakomybės už vaikus jausmą. Nie kada dramblė motina nepaliks savo jauniklio. Jai gimdant kaimenė pasirūpina ramia vieta, o dramblių patelės, sustodamos aplink ją, suformuoja apsauginį žiedą. Gimusį drambliuką lydi jo motina ir dar viena dramblė, kurios saugo jį iš abiejų pusių.
Apdairus dramblių elgesys su tomis būtybėmis, ku rias jie vos krustelėję galėtų sutraiškyti, ne kartą buvo aprašytas. Anglų kolonijinis karininkas Davidas tas iš Tanganikos pasakojo apie vieną tenykštę mote rį, kuri savo vaiką paguldė medžio paunksmėje, o pati nuėjo dirbti į plantaciją. Staiga pro krūmus ėmė brau tis dramblių kaimenė, bet išvydusi vaiką tuojau pat sustojo. Du ar trys galingi drambliai nulenkė medžio šakas ir lapų žaluma taip švelniai apklojo miegantį mažylį, kad jis nė nepabudo. Tuomet jie tęsė savo kelionę. Bluntas spėjo, kad šakomis jie norėjo nuo vaiko nubaidyti ramybę drumstusias muses.
dramblys sužeidžia Jei ilgai po savaną mas arba suserga, tai kaimenės nariai mėgina jį vėl pastatyti ant kojų. Nepakartojama ne tik kai kurių gyvūnų individu alybė, bet ir jų kūno požymiai. Mūsų, žmonių, joks piršto atspaudas nepasikartoja, o dramblius galima nesuklydus identifikuoti iš jų pėdų formos. Kartais jų nagai ypač išsiskiria, o kartais jie turi savotiškus už kulnius. Pagal tai, kaip žengia šis gyvūnas, pėdų at spaudai dažnai byloja apie suglaustą nagą, o kitąkart išskėstą.
Net išvydus peles atgyja šių pilkų gigantų savisau Devonšyro zoo gos instinktas (žr. Mažieji logijos sode buvo paaukštinta aptvaro siena ir tai
Kai drambliai džiaugiasi, savana dreba. Elgsenos tyrinėtoja iš Amerikos Dr. Kathlene Payne, Afrikoje Research vadovaujanti projektui Amboseli Projekt sako: „Būnu ir vėl sužavėta, kai stebiu, kaip
92
93
šie gyvūnai sveikinasi. Jie lekia vienas prie kito dami kai kada ir metrų nuotolį. Tuomet jie už verčia galvas, apsiveja straubliais, spaudo vienas kitą iltimis ir vėduoja ausimis. Be to, jie dar nepaliauja mai trypia ir trimituoja. Jie atrodo laimingi susitikę". Drambliai lydi žmogų per visą žmonijos istoriją. Egzotiški didikai mielai naudojosi šių kilnių gyvūnų palankumu. Dar ir šiandien Azijos šalių vadai spal vingas procesijas lydi sėdėdami ant išpuoštų dram blių nugarų. Egipto faraonai kaldindavo šių draugiškų gigantų atvaizdus stelose. Legenda pasakoja, jog vie Didysis iš jo kūno nas dramblys už tai, kad ištraukė giliai įsmigusią ietį, iš dėkingumo parodęs Abu Simbel Uolas. Vėliau faraonas liepęs toje itin gra žioje vietovėje pastatyti šventyklą, priešais kurią stovi to milžino statulos; dar ir šiandien tai liudija buvusią faraono didybę. Senovės Kinijoje drambliai buvo ypač gerbiami. Karališkuose Hsi Pei Kango kapuose rasta skeletų gy vūnų, kurie buvo palaidoti kartu su kaizeriu kaip jo svitos nariai. Beveik nesugriaunamas jų pasitikėjimas žmonėmis pasitarnavo tam, kad žudikiškose kautynėse juos nau doja tarsi kovines mašinas, o akmenų skaldyklose jie žeminami kaip darbiniai gyvuliai. Visiems žinoma, kad juos naudojo karvedžio Hanibalo iš Kartaginos žygio metu, jo armija vedėsi ir 37 dramblius, turėju sius romėnams įvaryti didžiausią baimę ir išgąstį. Vien
tik dėl varginamo žygio per Alpių sniegą ir ledą išmi rė dauguma tų ištikimų bendrakeleivių. Nūdienos drambliai, gyvenimo kūrėjai, pateko į pavojų. Jie žvelgia į tokį pasaulį, kuriame jiems vietos jau nėra. Brakonieriai ir medžiotojai labai mažina jų bandas, greitašaudžiai ginklai vykdo baisiausias sker dynes. Nuo tada, kai pasaulinės rinkos kainos už dram blio kaulą pakilo nuo 5 iki 250 dolerių už kilogramą, net ir kompetentingiausi rezervatų saugotojai bejė giai prieš gerai organizuotą taikių gyvūnų žudymą. Be to, nestabdomas Afrikos gyventojų augimas dram blius stumia vis į mažesnes, vieną nuo kitos izoliuotas gyvenamąsias teritorijas. Tailande drambliai kenčia nuo modernių gyveni mo sąlygų taip pat, kaip ir žmonės. Bedarbystė, nu skurdimas ir pastogės neturėjimas tiems dideliems gyvūnams sukelia depresijas. „Jau šimtmečius žmones ir dramblius sieja drau - rašo gystė. Sis ryšys per keletą metų ūmai Prichas Lampango dramblių ligoninės vadovas; čia gydo šių gyvūnų kūną ir sergančią sielą. Daug jų kankinasi dėl nemigos, kai kurie palikti vie ni pradeda verkti. Gerai dramblius pažįstantys žino, kad liaukos apie gyvūnų akis nuolat išskiria skystį, drėkinantį šį regos organą. anglų gamtos tyrinėto jas rašė: „Yra žinoma, kad indiš kasis dramblys kartkartėmis verkia. Zoologijos sode dirbantis prižiūrėtojas tvirtina daug kartų matęs se95
nos patelės veidu riedančias ašaras; atrodė, kad ji pa sijusdavo nelaiminga, kai drambliukas kiek toliau nu klysdavo". Net gaudant laukinį dramblį atsitinka taip, kaip savo knygoje „Žmonių ir gyvūnų dvasinių išgyveni rašė: „Kai gyvulys buvo įveik mų išraiška" tas, jo susijaudinimas buvo ypač akivaizdus. Jo smarkumas užleido vietą didžiausiam nusiminimui. Jis tysojo ant žemės, netikėtai pasigirdo šaižus riks mas, o kartu skruostais riedėjo ašaros". Dar prieš porą metų drambliai padėjo statyti Tai lando karalystę, tampė sunkius medžius iš džiunglių ir milžiniškus luitus iš akmens skaldyklų. dabar šie darbiniai drambliai turi miestuose elgetauti, nes že mės ūkyje jie neturi ką daryti. Turbūt tai paskutiniai šios rūšies atstovai, nes džiunglės vis labiau kertamos, dėl to vargu ar dar yra gyvenamų teritorijų, tinkančių dramblių kaimenėms. Tai, kas žavi Bangkoko pėsčiuosius, drambliams dažnai tampa kančia. Jie turi stotis ant užpakalinių kojų, garsiai trimituoti ir netgi lūpine armonikėle pa pūsti keletą prastų akordų. Tie gyvūnai vargsta dėl elgetiško gyvenimo būdo, o jų šeimininkai tvirtina, kad atsiskyrimas nuo bandos ar nuo žmonių pirmiau sia suteikė jiems vienumos. Drambliai ištikimi, jiems būdingas teisingumo ir garbės jausmas. Nieko neturi stebinti tai, kad ne kiekvieną vakarą jie nori tapti klou nais; jie esti nelaimingi ir verkia. Dramblys pavaiz96
duotas Tailando herbe. Blogas ženklas tai tautai, ku rios herbo gyvūnai turi eiti elgetauti. Ne visi žmonės šitai stebi pasyviai. Soraida bendruomenės „Azijos dramblių draugai" pirmi ninkė, Lampange pastatė drambliams ligoninę. Be to, ji tos šalies galinguosius nuolat spaudžia, kad jie ką nors padarytų dėl dramblių. Ne tik tolimojoje Azijoje reikia iškelti vėliavą. Vi si privalome įsitraukti šiuos procesus, kai greitinami pasaulio sąmoningumo pokyčiai tvarinių nau dai ir geresnės ateities lūkesčiai siejami su šios plane tos būtybėmis. pratašo. Netoli Chiengmai, Lašas po lašo ir Tailando lankiausi vienoje stovykloje, ku rioje gyvena apie šimtas dramblių, padedančių kirsti džiungles ir krauti bambukus. Prie siauro keliuko, ve dančio ten link, moterys pardavinėja bananus, zuikio pyragą tiems storaodžiams, kurie iškart visą kekę susi kiša į gerklę. Jei ten nuklysta turistai, ant dramblių nu garų uždeda medinį suolelį; šitaip trijų metrų aukštyje dviese gali iš lėto sūpuotis per džiungles, aplink zyziant moskitams. Be to, nebaisu, kad gali susidraskyti, nes, vedliui davus ženklą, dramblys pačiu laiku nuo kelio nustumia kadaruojančias lianas ir gremėzdiškas šakas. Patinai, patelės ir jų jaunikliai palaimingai dūsaudami brenda į vandenį ir leidžia savo varovams trinti šonus viršuje, ramioje plokštikalnėje, dramblių šepečiu. bandos viduryje išdidžiai vaikštinėja gaidys Changas, 7. 695
97
akivaizdžiai besimėgaujantis dideliu gyvūnų palanku mu ir protarpiais prisidedantis prie dramblių. Tada ran dasi tikras duetas: šaižus leidžiantis saulei nepakartojamai susilieja su dusliomis dramblių trimi tų salvėmis, sukurdamas įstabų džiunglių koncertą. Indijos Vakarų Bengalijoje darbiniai drambliai, su laukę kone 65 metų, gali išeiti į pensiją ir tuomet vie šuose parkuose maitinami už valstybės lėšas. Nusilpę ir pasenę gyvūnai iki šiol būdavo užmušami arba ve dami į džiungles mirti. Dešimt hektarų palmių plantacijoje į šiaurės rytus nuo Kolombo gyvena apie 50 našlaičių dramblių. Daugelio jų motinos nugaišo dėl ligos, kitus milži nus žmonės atidavė į našlaičių namus, nes daugiau jais nebegalėjo rūpintis. Tenai namus rado ir sužeisti Tas dramblys už gyvūnai, pavyzdžiui, 6 metų mynė ant minos ir neteko pėdos. metais ir turi 42 tarnauto Ši įstaiga įkurta jus, beje, gauna ir subsidijų iš vyriausybės, tačiau dau giausiai finansuojama už turistų pinigus; jiems Pinevalos stovykla tapo tikra atrakcija. Per deramą at stumą jie stebi žaidžiančius ir besimaudančius Maja Oja upėje drambliukus, kurie primena atostogaujan čius, krykštaujančius vaikus. Kai kurie jų atsilieka nuo grupės, kiti dūksta kaip tikri patrakėliai, o treti stovi niuoja grupelėmis po du ar tris. Ir galiausiai dar pora globojamų vargšelių, kuriuos po vieną atokesnėse sek liose upės vietose globėjai turi išprausti.
Našlaičių namų direktorius S. S. M. Seelarathne'as pasakoja: „Kiekvienas tų gyvūnų turi savo pretenzijų, apie kiekvieną turime bylą, kurioje užrašome jo biog rafiją, sveikatos būseną ir net individualų horoskopą Daug dramblių visame pasaulyje rado savo krikš tatėvius, kurie jiems teikia materialinę paramą. Be to, nemažai zoologijos sodų domisi našlaičiais. Kad toks gyvūnas galėtų palikti šalį, Šri Lankos prezidentė turi duoti kelionei sutikimą. Grįžti į dykynes jiems nelei džiama, nes laisvai gyvenantys jų draugai tokių nebe priima. Todėl kai kurie jų padaro „karjerą": kaip šventyklų gyvūnai, spalvingai išpuošti, dalyvauja dau gybėje procesijų, garbinančių dievus. Joks cirkas, zoologijos sodas ar šventovė negali šiems dideliems gyvuliams pakeisti jų gyvenimo lais voje gamtoje. Bet ar jų buvimas po žmonių pastoge nėra alternatyva persekioti ir naikinti? Seni zoologi jos sodai su šaltais ir ankštais narvais vis labiau užlei džia vietą didžiuliams parkams, kuriuose gyvosios būtybės gali gyventi šeimomis arba domis. Ne vienas gyvūnas, laisvėje dau giau priešintis civilizacijos spaudimui (o kas čia, tiesą išgyvena globojamas būtent sakant, yra žmonių bendruomenės. Tokijo zoologijos sode 44 metų sulaukusi mirė seniausia nelaisvėje gyvenanti gorila. gi mė Kamerūne ir metais pateko į Japoniją, 99
šią žmogbeždžionę dėl puikios figūros ir santūraus draugiško būdo mylėjo lankytojai. zoologijos sode dešimt jaunavedžių porų pasveikino seniausią Taivano dramblį Lin Vangą, už 80-ojo gimtadienio pro dainuodami Laisvėje ga; jis šventė su savo gyvenimo drauge gyvenantys drambliai sulaukia vidutiniškai 60 metų. Gerai prižiūrimi ir jausdami meilią prižiūrėtojų ir lankytojų simpatiją daugelis uždarytų gyvūnų nesi priešina savo daliai, be to, jaučia, kad kitaip gyventi jie negali. „Tačiau mes, perkeldami gyvūnus į sveti mą ir nenatūralią aplinką, turime įsipareigoti jų gy venimą padaryti prasmingesnį ir turtingesnį", — sako elgesio tyrinėtoja Penelope
tą. „Mes jį apdengėme dekiu ir parodėme aptvarą. Huseinas nesielgė kaip nutrūkęs nuo grandinės. Jis — prisimena Kockas. da buvo gerokai bar jau tas išeivis su savo draugėmis iš Hamburgo su silaukė penkių drambliukų; jo banda, kurią sudaro Azijos dramblių, laikoma tokia didžiausia Eurov
Šitaip Huseinas iš Indijos darbo stovyklų karščio pateko į drėgną šiaurinės Vokietijos žemumos
poje. šių milžinų giminaičiai žmonėms nešiojo krovinius ir tampė medžius. Tas, kuris varžo jų troškimą judėti, privalo juos maudyti, trinti šepe kilogramų čiu ir kasdien kiekvienam parūpinti lapų, žolės ir žabų. Karlas Kockas nubrūžino šim Žvėrių tus dramblių kojų nagų, mirkė vandenyje ir kartą per metus kruopščiai grandė kiekvieną pėdą. Jei to nepadarysi, zoologijos sode stypsos visiškas luošys. Didžiausią grėsmę šiems dideliems gyvūnams kelia nuobodulys. Dėl to šitas vyras savo globotinius išmo kė mažų triukų ir leisdavo vaikams po parką jodinėti ant jų nugarų. Net ir zoologijos sode nusidriekia ne matoma gija tarp žmogaus ir dramblio; ją supina mei lė, simpatija ir pasitikėjimas. Žvėrių prižiūrėtojui per ilgus darbo metus ne kartą teko susirangyti tarp dram blio kojų ir miegoti, padėti drambliukams išvysti pa saulį ar už straublio laikyti mirštančius gyvūnus. Būdamas jautrus jis suprato, kad žvėrys gyvena kom plikuotą socialinį gyvenimą, vienas kitą auklėja. Vie niša dramblio patelė mirtų iš vienatvės, o gyvendami trise drambliai palengvina vienas kito dalią.
100
101
Dabar jau į pensiją išėjęs dramblių dresuotojas Kar las Kockas, dirbdamas Hogenbeko žvėryne, turėjo ypa tingą gamtos dovaną — nepaprastų gabumų dirbti su gyvūnais. Bendravimas su didžiausiais sausumos žinduo liais tapo viso jo gyvenimo darbu. Šiam jautriam žmo gui pavyko sutramdyti vieną dramblį, gerą patiną. Iki tol buvo įprasta, kad drambliai patinai būdavo nesuval domi ir pikti, nes taip juos veikė Musth, reguliarios har moninės audros, sukeliančios viską griaunantį svaigulį. Kockas sumąstė, kad patinus reikėtų tik tinkamai patal pinti, t. y. įkurdinti atskirame name, o kritiniu laikotar piu elgtis su jais ypač pagarbiai ir rūpestingai.
Kai Karlas Kockas išėjo j pensiją, dramblė Chandra atsivedė negyvą drambliuką. Ar tai susiję su pri paslaptį žino tik ji. Tuo žiūrėtojo atsisveikinimu? tarpu šis pensininkas svajoja įkurti drambliukų parką Pietų Europoje, ten, kur šilčiau. Jis jau regi klajojan čias dideles bandas ir tikisi rasti tikrų dramblių mylė tojų, kurie padėtų finansiškai įgyvendinti vizijas. Kai kurie gyvūnų ekspertai mano, kad įprasti zoo logijos sodai ateities neturi. Jų gyventojai nebūtų de ramai prižiūrimi, o jų sukurtos veisimo programos nesustabdytų pasmerktų išnykti rūšių. Tas, kuris per televizorių mato bekraštėmis stepėmis traukiančius Af rikos žvėris, dumblėtose upėse besitaškančius bege motus ir išdykaujančius juokingus liūtukus, galbūt pajunta nykumą, kurią sukelia buvimas uždaroje erd vėje. Bet zoologai mano, kad gyvenimas laisvėje dau geliui gyvūnų mažai leidžia atsikvėpti. Klajodami jie priversti ieškoti maisto, saugotis plėšriųjų žvėrių, vyzdžiui, gazelės ir gnu gyvena nuolat bijodamos liū tų, o šie savo ruožtu irgi jaučia priešo grėsmę. Kartą žvėrių globėjai buivolus trumpam uždarė į aptvarą, o pamėginę juos vėl paleisti, patyrė sukre čiantį dalyką: išsigandę gyvuliai vis grįždavo atgal ir sunku buvo juos iš ten išvaryti. Nelaisvėje jiems jau nereikėjo vargintis ir ieškoti maisto. Panašius tyrimus atliko gyvūnų globėjai Paragvajuje. Jie neleido į Eu būti paleistos į lais ropą išvežti papūgų, kurios vę. Dauguma šių plunksnuočių priešinosi ir vis
grįždavo į savo narvus. Tokia patirtis dar visai nereiš kia, kad pirmenybę gyvūnai teikia gyvenimui kalėji me, o ne laisvėje, bet veikiau byloja apie skirtingus gyvųjų būtybių gyvenimo poreikius. Zoologijos sode gyvenančios žmogbeždžionės, regis, mielai demonstruoja savo protą, mėgindamos rafinuotai ištrūkti iš narvo. Pavyzdžiui, savotiški oran gutangai valandų valandas leidžia tyrinėdami užtvarų spynas. Jie viską krapšto, iš sienų ištrauko varžtus, iš zoo narsto viską, ką tik įmanoma išardyti. logijos sode Nebraskoje (Amerika) žmogbeždžionė Fu ramiausiai laukdavo, kol prižiūrėtojai pasi šalins po vakarinių patikrinimų. Tada ji atsidarydavo savo narvo duris ir neskubėdama išeidavo pavaikšti nėti. Dykinėtoją sučiupo tik kitą dieną. Prižiūrėtojai turėjo įminti mįslę. Fu Manchu niekad jėga nelaužė savo būsto durų, spyna nebuvo sugadinta. apžiūrė ję jos narvą žmonės nerado nė mažiausios užuominos, galinčios paaiškinti, kaip šis apdairus orangutangas galėjo susidoroti su spyna. Be abejonės, beždžionė aki vaizdžiai įvaldė garsaus išsilaisvinimo meistro Houdinio Gerai jį apieškojus, galiausiai viskas iškilo į dienos šviesą. Tarp lūpos ir dantenų nuolatinis bėglys laikė paslėpęs vielą, iš kurios jis gudriai pasidirbo visraktį. Taip pat ir šimpanzės meistriškai darbuojasi savo gamybos įrankiais, bet karštligiškai skubėdamos jos greitai netenka kantrybės, jei vis nepasiekia savo tiks103
Tačiau orangutangai — tikri ramybės įsikūnijimai — laikomi viso pasaulio zoologijos sodų išsilaisvinimo karaliais. Pasinaudodami daugybe triukų jie pabėga, perlipa per sienas ir dingsta centrinėse prekybinėse miesto gatvėse. Pavyzdžiui, pabėgę liūtai klajoja įbau ginti ir nesaugūs, o beždžionės akmenimis ir paga liais užmėto kiekvieną, kuris tik prie jų prisiartina. Smurtu susidoroti su gudriomis pabėgėlėmis ne patartina. Didžiulės patelės ir patinai sveria iki 80 ki logramų. Jų rankos labai raumeningos, nes gimtose Sumatros ir Borneo džiunglėse jos karstosi nuo šakos ant šakos. Iki šiol būdavo be galo sunku grąžinti iš zoologijos sodo pabėgusias beždžiones. Natūraliuose rezervatuose gyvenančių šansai orien tuotis apsaugos sistemos spragose vis didėja. Orangu tangai iš šakų pastato tiltus, kad galėtų pereiti plačius vandens griovius, kabarojasi aukštyn akmeninėmis sie nomis ir nebijo net jomis tekančios elektros srovės. Jie kasdieną tyrinėja, ar rezervatą juosiančiais laidais eina srovė. Kai srovė dingsta, vadinasi, galima iškeliauti. Zoologijos sode gyvenančios žmogbeždžionės taip pat noriai atsiskleidžia kaip labai gabios dailininkės. Piešianti beždžionė jau šimtmečius laikoma kopijuotojo karika tūra, tačiau Londone, pademonstravus nutapytus bež gyrė džionių paveikslus, ji virto dievaite. Salvadoras klasikinę paveikslų kokybę, o Picasso'as ir Miro savo ko legių beždžionių darbus pasikabino dirbtuvėse. Elgesio tyrinėtojai dar šiandien ginčijasi, ar šim104
panzės, orangutangai ir gorilos iš įkvėpimo griebiasi teptuko ar tik patiria džiaugsmą, drobėje žaisdamos spalvomis. „Paprasčiausiai paklauskime šito jų pačių", — rašė New York Times žurnalistai, išspausdinę interviu su šimpanzės patele Vošou. Elensburgo psichologijos profesorius Rogeris Foutsas Vašingtono valstijoje iš mokė šį gyvūną ne tik tapyti, bet ir ženklų kalbos, kuri padeda susišnekėti. Reporteris paklausė: — Kokia spalva tau, Vošou, labiausiai patinka? — Raudona, raudona! Kodėl? — Gražu, gražu! — Tu mieliau ją pieši ar valgai? — Valgyti, piešti, valgyti, piešti. Piešti gerai! Šias gestų kalba perteiktas ypač gabios beždžionės mintis Rogeris Foutsas laiko įrodymu, kad gyvūnas turi ryškų grožio pojūtį, bet, atrodo, jaučia ir vidinę būtinybę reikštis kaip dailininkė. Po tris dešimtmečius trukusio pokalbio su kūry biškais primatais Foutsas daro išvadą, kad kai kurios beždžionės turi gabumų vaizduojamajam menui. Jis laikosi tokios nuomonės ir apie 25 metų orangutan Terbang, kuri jau senokai mėgsta meninę kūrybą. Kelias minutes ji spokso į tuščią lapą, žiūri tol, kol paima teptuką norėdama padėti raudoną ir baltą taš kelius. Tai darydama ji siūbuoja klubais, ant kartono 105
piešia ryškiai geltonus sūkurius ir ima tapyti vis grei čiau. Klubų brėžiami lankai darosi vis o riksmai — vis šaižesni. Šitaip atsirado šimtai paveiksNet ir beždžionės džiaugiasi akimirka. Joks orangu tangas, gorila ar šimpanzė vėliau nebesidomi savo kūri niu. Estetikos profesorius iš Briuselio, išklausęs tos istorijos apie beždžionių tapybą, nuspren dė: „Beždžionėms piešimas yra ne kas kita, o inteligen tiškas žaidimas. Menu jis tampa tik žmogaus akyse". Kol dar mūsų miestuose yra zoologijos sodų, už daryti gyvūnai priklauso ne tik nuo savo prižiūrėtojų pakantumo, bet ir nuo publikos simpatijų. Kai kurie ten gyvenantys padarai kenčia dėl priverstinės žmo nių draugijos ir jų nepripažįsta. Tačiau kai kurie iš lankytojų gali užmegzti artimą kontaktą su viena ar kita dažnai viltį praradusia būtybe. Prasminga nuola tos susitikinėti su pažįstamu gyvūnu, praleisti prie jo valandžiukę ir pasišnekėti su juo. Šitaip užsimezga dva gyvąjį mūsų draugą, palinkė sinis ryšys. kime jam drąsos, stiprybės ir laimės. Uždaryti gyvūnai palankiai reaguoja į jautrų, sąmoningą kontaktą. Jie jaučia mūsų susimąstymą ir galbūt net kolektyvinę mūsų gėdą dėl to, ką mes, žmonės, jiems padarėme. kartą stebėjo, Elgesio tyrinėtoja Penelope kaip dienai baigiantis zoologijos sode, kai žmonės iš ėjo, pagyvėjo visa atmosfera. Gyvūnai pradėjo savo tiškai bendrauti ir pagaliau galėjo atsipalaiduoti.
9. Matematika arklio protui Apie Filipą,
arklių užkalbėtoją ir protingąjį Hansą, kuris traukė kvadratines šaknis Geras dresuotojas ką
s a k o atklys.
Didis jo šnabždesį.
Filipas buvo juodbėris ir pakantus mano vaikystės dienų draugas. Išvyti iš Sudetų krašto, mama, močiu tė ir aš gyvenome mažame Lonės kaime Altmarko sri tyje, pasiturinčio ūkininko tarnų name. Vasaros buvo kupinos neįsivaizduojamos laimės ir sodraus grožio. Per dienas dažnai ganyklose prižiūrėdavau romias karves, vakarais peniukšlėms prieš pat čepsinčius jų snukius išpildavau maisto likučius iš virtuvės. Aš sau viščiukų pulkus nuo ratus godavau geltonų ore sukančių suopių ir žinojau vištų slėptuves, kurio se tupėdamos jos dėdavo kiaušinius į šiaudus už se nos daržinės. Mes neturėjome radijo, neskaitėme laikraščių. To dėl nieko negirdėjome apie laiko šėlsmą ir galingųjų intrigas. Lonė buvo lyg taikingumo sala, o Filipas buvo mano paties dalelė. Jis mane skraidino laukais ir šil kiniais viržynais. Kai jis pradėdavo bėgti risčia, aš 107
tai įsikibdavau į karčius ir prašydavau nelėkti taip pa šėlusiai, nes sėdėjau be balno, basas ir neturėjau jo kios jojiko patirties. Gerai jausdavau stiprius jo raumenų judesius, klausydavau jo šnopavimo ir dus laus pasagų kaukšėjimo šiltame smėlyje. Neturėjau galimybės jį vadelėti arba kažkaip ki taip leisti jam suprasti, kur jis turi risnoti. Aš papras čiausiai tai patikėjau jam. Jis rodė man kraštą, kurį pažinojo ir tikriausiai taip pat mylėjo. Kai mes joda vome pro laukuose triūsiančius darbininkus, jie mums nunešdavo mane į mojuodavo. Kai Filipas pievą prie upelio, kur jis atsigerdavo; šešėlių paunks Jis, tiesą sa nėje prie jo mes šiek tiek kant, buvo paprastas ūkininko arklys, sekmadieniais tempdavo į bažnyčią ar kokią smuklę, esan čią gretimame Arendzės miestelyje. Tuo laiku mokiausi gyvūnų kalbos. Dabar pirmą kartą rašau apie tai, nes iki šiol manimi, šiaip ar taip, niekas netikėjo. Sužinojau, kad kiekvienas gyvūnas yra tikras individas, turintis ypatingų poreikių ir no rų. Taip gyvūnuose atradau daug vertų nuostabos dalykų, man patiko jų polinkis žaisti ir gyvenimo la meilė. Kai kurie iš jų buvo biau įsijausdavo ir labiau siekdavo savo tikslo negu žmonės, kuriuos pažinojau. Be to, jie visad palan kiai reaguodavo į parodytą dėmesį ir nuoširdumą. Jų akyse aš matydavau švelnumą ir džiaugsmą, liū desį ir skausmą. 108
Suaugęs praradau daug vaikiško gebėjimo laisvai ir tiesiogiai bendrauti su mane supančiomis gyvosio mis būtybėmis. Mažą Lonės kaimą prisimenu kaip savo vaikystės rojų. Neužmiršau nė vieno draugo iš mano gyvūnų, tikrai nepamiršiu ir senojo Filipo, ku ris tiek daug man davė. Neskaičiuojant kokių poros ratų aptvare, vėliau niekada nebejodinėjau, nors man ir šiandien arkliai daug reiškia. Žmogaus ir arklio ryšio pėdsakas veda į istorijos pradžią. Tūkstančius metų jie drauge gyveno ir ko vojo, subrandino tikrą simpatiją vienas kitam. Tačiau per dažnai brutalūs arklių kankintojai griovė šią har moniją, tie švelnūs gyvūnai tapdavo prievartos ir ka ro aukomis. Tas, kuris suvokia, kad nėra dviejų vienodų arklių, pripažįsta jų individualybę ir inteli genciją, o drauge su šiais gyvūnais patiria didelį džiaugsmą. Mane labai žavi Monty'o Robertso gyvenimas, ku ris, būdamas vos vienerių metų, pirmą kartą atsisėdo į balną, teturėdamas ketverius jodavo turnyruose, o dyku jau trylikos kartu su broliu moje gaudė mustangus. Jis niekuomet nepriklausė amerikiečių storao džiams, kurie ganyklose tramdydavo jaunus arklius, mušdavo juos, o kartais net mirtinai nukankindavo. Monty's taip niekada nesielgė. sukūrė savo treni ravimo metodą, grindžiamą partnerišku žmogaus ir gyvūno bendravimu. Jaunuolis stebėjo laisvėje, ap109
ir tvarte gyvenančius arklius ir sužinojo, kad kiekvienas judesys išraiškingai rodo jėgą, be to, nuo sekliai vertė arklių kalbą j žmonių. Užauginęs šimtus puikių žirgų viso pasaulio raiteliams, jis jaunus arklius prie jojikų pripratindavo nesiimdamas šiaip represijų. Tarp raitelių Monty's tapo mitu, kai anglų karalienei Elžbietai II jos arklidėse atskleidė huma nišką savo elgesio su žirgais metodą. Sis žmogus vadovaujasi tuo, kad arklys negali pa daryti nieko blogo ir kad visų jo reakcijų, ypač jauno, neprajodinėto gyvulio, priežastis yra pats raitelis. To dėl kiekvienam žirgų mylėtojui jis pataria mokytis jų kalbos, kurią supranta viso pasaulio arkliai: Kaip ir kiekvienai užsienio kalbai, jai reikia tam tikrų pastangų, kad jos išmoktum. Bet tada bendravimas tarp arklio ir žmogaus atsiranda be jokios prievartos, išvengiama nesusipratimų ir visa grindžiama artumu ir pasitikėjimu. Monty's Robertas pasakoja: „Daugumos konven cionaliai prajodinėtų arklių požiūris į žmones, kuriems jie dirba, yra priešiškas. Nors jie ir pasiekia reikalingų Arkliams rezultatų, tačiau tai gyvūnai daro jis parodo, kad jam būtų malonu, jei jie padarytų tą ar aną, tačiau jie to daryti neprivalo. Jis - tikriausias horse whisperer, t. y. pats tikriausias mūsų laikų „ar klių užkalbėtojas". „Manau, kad gyvūnai į žmones prabilo anuo met, kai visi atėjome į šitą pasaulį. Aš jaučiu, kad
jie, galintys daug greičiau pajusti mūsų mintis ir žo džius nei mes, turėtų būti labai blogos nuomonės apie žmonių rasės inteligentiškumą", - sako elgesio Ji pripažįsta, kad ar tyrinėtoja Barbara kliai žmogaus atžvilgiu turi išvystytą jutiminį suvo kimą. Jie gali tuo pat metu stovėdami tiesiai matyti ir kampu tiesiog atgal, judinti ausis kiekvieną atskirai. Ir net jų protas pralenkia kitų gyvųjų būty bių nuovoką. gy Pasiturinčio Elberfeldės juvelyro Karlo venusio šio šimtmečio pradžioje, bandymai noriai mi nimi, kai kalbama apie arklių protą. išleido ku daug pinigų statybai „psichologinės ri buvo skirta „tvarto mokymosi tikslams", prižiūrėtojus ir tarnus, savo gyvenimą paskyrė tam, kad savo arklius išmokytų skaityti, rašyti, skaičiuoti ir užsienio kalbų. tam paskatino draugas ir arklių augintojas von Ostenas, kuris mokė arklius mąstyti apie problemas ir atsakinėti beldžiant kanopomis į medinį suolelį. Pasitelkdamas draugiškumą ir kantry bę, jis eržilą, kuris vėliau išgarsėjo kaip protingasis Hansas, išmokė skaičių ir raidžių abėcėlės. Be to, Hansas greitai parodė savo ku rių tas augintojas nesitikėjo. Kai Ostenas, pavyzdžiui, ant lentos užrašydavo 35 plius Hansas nedelsda mas pabelsdavo 50 kartų. Po ilgesnių treniruočių šis gyvūnas jau taip pažengė, kad teisingai nurodydavo
dieną ir mėnesį, sprendė aritmetines lygtis ir skaitė paprasčiausias natas. Žinia apie nuostabius jo talen tus traukė žvėrių tramdytojus, zoologus ir arklių mankštintojus, kurie šį gyvūną stebėjo ilgesnį laiką. Jie žinojo, kad dresuojami gyvūnai ir žmonės gali su sišnekėti nesąmoningais ženklais - iškvėpimas, nežy mus galvos krustelėjimas, rankos pakėlimas ir nuleidimas. Tačiau tokių triukų ekspertai negalėjo ma tyti, nes Hansas savo gabumus rodė ir tada, kai trene ris būdavo išėjęs iš tvarto. protingąjį Hansą paėmė savo eks Karlas perimentams ir dar nupirko du kumeliukus - Muha ir Šetlando ponį Elberfeldės medą ir arklių vardu jie ir šiandien laikomi nepaprastai feno menaliais gyvūnais. Skaičiuojantys jaučiai
iš
Graikų rašytojas Plutarchas moralizuojančiuose vei kaluose aprašo jaučius, kurie vandens kibirais drėkino karaliaus parką, o kibirų skaičius buvo tiksliai nustaty kibirų, tas. Kiekvienas gyvulys kasdien nunešdavo bet daugiau iš jų nebuvo galima net ir prievarta išreika lauti. Dažnai jų dresuotojai mėgindavo padidinti kibirų skaičių, tačiau jaučiai sustodavo lyg įbesti tuomet, kai tik Jau metų prieš atlikdavo iš anksto nustatytą Kristų Plutarchas stebėjosi: „Jautis tiksliai skaičiuoja it prisimena sumą".
112
Įvyko iki šiol neįsivaizduojamas dalykas: išmokę skaičiuoti, o paskui rašyti raides, gyvuliai patys ieško davo galimybių susišnekėti su juos supančiais dvikojais. Šitaip jie komentuodavo pastogę ir pašarą, taip pat partnerių — žmonių - mokymo metodus. Daugybė mokslinių recenzijų patvirtina arklių ga bumus, kai jie sunkesnes matematines užduotis gali išspręsti dešimtkart greičiau negu su jais besivaržan tys matematikos studentai. kėlė nuobo Paprastos skaičiavimo užduotys dulį. Ekspertas profesorius dr. Heinrichas E. Ziegleris teigia: „Reikia pabrėžti, kad kartais arkliai atsisako spręsti visai lengvas užduotis. Šis faktas akivaizdžiai susijęs su kintančiomis tų gyvūnų nuotaikomis". Eksperimentuodamas su arkliais Karlas Krallas nag rinėdavo visas įsivaizduojamas kritikų prieštaras. Be to, jis ir jo gyvuliai dirbdavo tokiomis sąlygomis, dėl kurių vaikas imtų maištauti. Apsupti net ir skeptikų jie valandų valandas stovėdavo su akidangčiais tamsiame tvarte, kur šeimininko pateikiamas užduotis girdėdavo tik pro durų plyšį. Taip jautrūs gyvūnai įrodė esą labai geranoriški ir kantrūs, nors tas darbas davė jiems tik po porą morkų ir keletą cukraus gabaliukų. Mackenzie'ui Muhamedas profesoriams ir Roberto'ui Assagioli'ui apskaičiavo kvadratinę šak nį iš 1 874 būtent Vis dėlto mokslinin kai iš anksto išėjo iš tvarto ir arklio atsakymą stebėjo pro akutę, kad neduotų jokių nevalingų ženklų. 8. 695
113
Nuolatos atsirasdavo savanorių ekspertų, kurie bendravimą su šiais gyvūnais laikė kišeninio veidrodėlio triukais. Jie manė, kad šis slaptais žen klais perduoda arkliams pateiktų užduočių sprendi mus. Todėl nepailstantis ieškojo visiškai aklo gyvulio tam, kad įrodytų „ženklų hipotezės" nepa metų rudenį iš vienos mėsi grįstumą. Vėlyvą nės jis gavo aklą arklį, kurį jau buvo nuspręsta pjauti. Bertas, aklas Meklenburgo veislės kumelys, turėjo pus antrų metų, buvo sveikas, stiprus ir judrus. Apžiūrėję gydytojai nedvejodami nusprendė, kad tas gyvulys visiškai aklas. Su vargšu padaru turbūt buvo elgiamasi nelabai maloniai, nes jis į kiekvieną prisi lietimą reaguodavo spardydamasis ir kandžiodamasis. Raminamai įkalbinėdamas ir švelniai glostydamas Krallas po kurio laiko įgijo šio gyvulio pasitikėjimą. Jau greitai jis ėmė suvokti dviženklių skaičių sąvokas, nes buvo labai žingeidus, matyt, norėjo išmokti nau jų sąsajų. Teisingai atsakęs kumelys kaip atpildą gau tą morką džiugiai sušlamšdavo, tačiau išgirdęs jam tuojau nustodavo kramsnoti ir kažką kalbantį pakeldavo galvą. Tik tuomet, kai jis nutildavo, Bertas ėsdavo toliau. „Tai, kad alkanas arklys mieliau klau sosi negu kramsnoja, ko gero, ne kasdienis poelgis", — šitaip pakomendavo sumanus jo treneris. Jau po metų Bertas išmanė šaknies traukimo, skai čiavimo su ir sudėtingų žodžių skaity mo paraidžiui taisykles. Ne taip kaip regintys arkliai,
jis greitai pavargdavo ir po to būdavo nelabai išjudi namas. Net ir jo rezultatai priklausė nuo momenti nės nuotaikos, todėl jis imdavo atsakinėti geriau tik šiek tiek pavedžiotas po kiemą. „Aklo arklio laimėjimų negalima paaiškinti nei iš oriniu poveikiu, nei telepatija, nes tik nedaugelis žmo nių tokias sudėtingas matematines užduotis gali taip sparčiai iš karto išspręsti", - rašė Karlas Krallas viena me iš savo daugybės protokolų. Belgų rašytojas ir Nobelio premijos laureatas Maurice Maeterlinckas prisipažino kiek susidrovėjęs, kai pirmą kartą susidūrė su Muhamedu tik akis į akį. Ar klys ėmė valdyti situaciją, kai didžiai apstulbino savo lankytoją pasinaudodamas raidžių lenta ir pasveikino klausdamas: „Kaip jums sekasi?" daug kartų stovėjau Vėliau rašytojas pasakojo: priešais šios žemės didžiuosius ir niekada nesibaimi nau, tačiau šis susitikimas mane privertė suglumti. Bet aš susiėmiau ir skambiu balsu pasakiau pirmą pasitai kiusį žodį, t. y. pavadinimą viešbučio, kuriame bu vau apsistojęs: Veidenhofas. Šiek tiek padelsęs mano paslaptingas draugas nusprendė manęs pasiklausyti ir džiugiai pabeldė į atitinkamas raides, kurias vieną po kitos užrašiau lentoje: „Veidenhoz". Triumfuodamas ir tuo pat metu sutrikęs belgas pa šaukė Karlą Krallą, kuris buvo pripratęs prie savo gy vūnų laimėjimų, tačiau žvilgtelėjęs į tą žodį ir suraukęs kaktą tarė: „Kas gi čia, Muhamedai? Tu padarei 115
Turėjai parodyti ne žodžio gale, Gal nori iš karto pasitaisyti?" Nuovokusis Muhamedas suprato apsirikęs ir dešiniąja kanopa bilstelėjo tris kartus, o paskui kairiąja — keturis; tai pagal išmoktą kodą reiš f. Toliau bendraudamas su lanky kė toju arklys dažnai rodė turįs gerą humoro jausmą. Pavyzdžiui, į klausimą, kodėl jis nekalbąs burna, at sakė išbelsdamas: „Juk aš neturiu gero balso!" Maeterlinckas parašė išsamų pranešimą apie savo pokalbius su išmintingu arkliu baigdamas tokiomis išvadomis: „Turbūt arklys ir visa, kas žemėje gyva, turi tokios psichinės jėgos, kuri analogiška tai, sly pinčiai mūsų proto versmėje". Ir Elberfeldės arkliai, ir vėliau atlikti bandymai dar šiandien domina elgesio tyrinėto jus. Gal tyrimų metu nurodytos anos gluminamos gyvulių reakcijos ir atsakymai įrodo, kad jie turi pro tą? Iš tikrųjų sunku pasakyti, kur prasideda mąstymas, siekimas mėgdžioti ir paklusnumas, o o gal tai tik laimingas atsitiktinumas. Vis dėlto šaunių Elberfeldės arklių gebėjimai šio amžiaus pradžioje mažai paveikė žmogaus sąmonę. Protingasis Hansas, pokštininkas Muhamedas, jaut rusis Zarifas ir aklasis Bertas, nepaisant imponuojan čių jų talentų, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo rekvizuoti ir išsiųsti į frontą. Nė vienas jų atgal nebegrįžo.
116
Banginių ir delfinų pasiuntinybės Evoliucijos šedevrai; kaip jie moko mus suprasti pasaulį Pirmykščiais laikais žemėje gyveno dvasios, galinčios žvėrių, paukščių žuvų pavidalą. Panašiausi į žmones iš šių protėvių buvo pavadinti Indjebena, delfinais. „Svajonių laikai"
Išsipildė ilgus metus puoselėta penkiolikmetės amerikietės Lee Kathrin White svajonė: baigus vidu rinę mokyklą išvykti į Floridą studijuoti jūrų biologi jos, kad vėliau galima būtų tyrinėti delfinų gyvenimą. Tačiau svajonė neišsipildė anuomet. Ji susirgo leuke mija, buvo gydoma priešvėžinėmis priemonėmis ir išgyveno visas šios klastingos ligos stadijas. Jautri mer gaitė pajuto sėlinančią mirtį, bet jos visai nebijojo. Su šiuo pasauliu atsisveikinti ji ketino tik dar kartą aplankiusi savo jūros draugus. Todėl Delfinų tyrimo centro, esančio Greisi saloje, Floridoje, vyrai ir moterys išpildė no rą. Lee su broliu, seserimis ir draugais galėjo pasimau dyti drauge su būriu delfinų mėlynoje lagūnoje. Tie gyvūnai vis prisiartindavo prie mergaitės, bakstelėda vo ir atrodė, kad jie norėtų ją pralinksminti. 117
Mergaitės mama Ruth prisimena: „Ji visai iš džiaugsmo pametė galvą. Delfinas Natua elgėsi taip, lyg tikrai žinotų jos likimą. Jis leido jai joti ir tiesiog Kitą dieną Lee jautėsi dar sil bučiavo jos pnesnė. Ji guodė tėvus, brolį ir seseris ir pasakė: „Aš žinau, kad išeinu į gražesnį pasaulį. Jūs neturėtumėte taip Mirtinai serganti mergaitė broliui Pauliui paskyrė savo kambarį, seseriai Margaret - baldus, o šešerių metų - visas savo lėles. Kitą naktį ji atsibudo ir tarė: ,Aš norėčiau pas savo tėtį". Tėvas paėmė dukrą ant rankų ir ji užmigusi mirė. Po tų įsimintinų mau dynių su delfinais sergantis vaikas tėvų prašė: „Išbarstykite mano pelenus jiems į jūrą!" Po kelių dienų gedinti šeima motorine valtimi iš plaukė į Atlantą. „Mes karštai troškome, kad laidotu vėse pasirodytų bent keletas delfinų", - vėliau apie šią kelionę kalbėjo mama. Iš tikrųjų po valandos išni ro vienas, paskui kitas ir galiausiai jau septyni delfinai sukiojosi apie valtį. Čia buvo dvi motinos su vaikais. Iš pradžių tėvas, paskui brolis ir seserys, o tada moti na pabėrė pelenus į jūrą. Vaikai pamažu sumetė ir tuziną raudonų rožių. Vėliau Ruth White pasakojo: „Žinau, tai skamba keistai, bet aš įsivaizduoju, kad mūsų Lee siela pri traukė delfinus ir kad kitame gyvenime ji taps delfi Mergaitės tėvas pridūrė: „Buvo nuostabiai gražu ir mes nejautėme jokio liūdesio". 118
Yra daug labai senų istorijų, kurios liudija apie žmogaus ir delfinų draugystę. Kadaise šviesos dievas Apolonas, pasivertęs delfinu ir įkūręs garsiausią Anti kos šventovę, Delfius. Virš įėjimo į šventovę parašy tas vienas žinomiausių filosofinių posakių: „Pažink save patį". milijonų metų ir drauge Delfinai jau gyvena su banginiais, drambliais ir žvirbliais yra dinozaurų Iki šiolei evoliuciją tyrinėjantys biolo gai spėjo, kad jūros žinduoliai ir paukščiai atsirado tik išmirus tiems milžiniškiems driežams. Delfinai ir banginiai viešpatauja toje planetos dalyje, kurią su daro du trečdaliai — žydrieji vandenys. Evoliucija se nus pavyzdžius nuolat keičia naujomis struktūromis, tačiau su delfinais ir banginiais tai nesusiję; jie rado optimalią formą, buvo pripažinti ir nuo to laiko nesi keičia. Jūrų tyrinėtojas ir filosofas, profesorius Ulrichas Jūrgenas Heinzas įsitikinęs, kad delfinas yra tobuliau sia ir inteligentiškiausia mūsų planetos būtybė, gero kai humaniškesnė ir gudresnė už žmogų. ypač galima pasakyti apie banginį orką; jį dažniausiai ir, deja, be jokio pagrindo pavadino banginiu žudiku. Nepaisyda mas savo 12 metrų ilgio ir 8 tonų svorio jūromis jis juda grakščiai ir elegantiškai. Plaukdamas jis išvysto iki 70 kilometrų per valandą greitį ir išgyvena nuo 60 iki 80 metų. Jo smegenys keturis kartus didesnės nei žmo gaus, o pasiekti jis gali vos ne tiek pat.
Nežinoma, kad kada nors delfinai — jie priklauso banginių šeimai - būtų užpuolę žmogų. Priešingai, geraširdiška jų inteligencija daugelį žavi, o žmogaus noras nudobti šimtus tūkstančių šitų gyvūnų, medžioti juos labai stebina. Vien tik mes, žmonės, esame atsa kingi už tai, kad 32 delfinų rūšims gresia visiškas iš nykimas. Delfinai - tai nesipriešinančios ir beginklės būty bės, neturinčios nei bėgimo, nei gynimosi refleksų. Tačiau jie mąsto ir yra socialūs individai, kurių net negalima lyginti su mumis. Taip, jie net, regis, sutin ka būti žudomi, nes puoselėja viltį, kad mes, žmonės, vieną dieną suvoksime, kaip panėšime į juos. Didelė neįminta mįslė vis dar yra delfinų kalba. Joy'us Hamppas iš Floridos delfinų centro teigia: „Mes žinome, kad jie bendrauja tarpusavy ir kad jų keiti masis informacija pasiekė aukštą lygį. Bet mes neži nome, kaip jie šitai daro. Ištirti jau visi dažniai: jie nekalba jokia kalba, kurią mes galėtume pažinti". Amerikiečių mokslinis publicitas Carlas Saganas manė, kad jūrų žinduoliai susikalba garsiniais paveiks lais, pavyzdžiui, vietoj žodžio „ryti" jie pateikia žo džio „ryklys" aidą. Bet viena aišku tikrai: delfinai tarpusavy šneka pelenguojančiais spinduliais, iš ku rių jie atpažįsta priešais esantį ir jo smegenų struktū rą. Šiuo ultragarsu, kurio dažnis svyruoja nuo 5 iki 000 hercų (žmonės girdi priklausomai nuo am žiaus garsus, kurių dažnis yra nuo 200 iki 20 000 her120
jie gali patikrinti mus, žmones, ir sužinoti, kokia dvasinė ir fizinė mūsų būsena. Šios būtybės turi ne tik du ar tris atskirai reguliuojamus kraujo apytakos ratus, bet ir 40 procentų didesnes smegenis, bet su darytas taip, kaip ir mūsų. Todėl jie gali mus suprasti geriau nei mes juos. Heinzas savo tyrinėjimus reziumuoja: „Delfinas pa saulį girdi, o mes jį matome. Dėl tokių plataus daž nio galimybių jis suvokia kitokias realijas negu mes. Jis turi tai, ko mes neturime: ketvirtą evoliucinį vingį smegenyse". Banginiai ir delfinai juda 24 valandas per parą. Jie nežino jokio minutę ar valandą trunkančio miego, kelioms sekundėms „atjung tačiau pailsi dami" vieną smegenų pusrutulį. Tuomet kitas pusru tulis ima kontroliuoti aplinką, valdo plaukimą ir kvėpavimo judesius. Profesorius Heinzas įsitikinęs, kad delfinai kartais net prieš pusdienį žino tai, kas atsitiks, nes jie atpažįs ta ir įvertina dabarties struktūras, apskaičiuoja situa valandų. Taip delfinas gali tobulai ciją dar prieš pajusti ateities įvykius. Be abejo, tai tokia savybė, ku ria jie mus pranoksta. Jis sako: „Delfinas, ypač bangi nis orka, galėtų būti protingiausias ir optimaliausias gyvas šios Žemės padaras. Jam būdingas aukštas so cialinis lygis, jis nemeluoja ir preciziškai vykdo Azijos filosofų reikalavimą: nuolat būti čia ir dabar". Mėginimas susišnekėti su jais angliškai žlugo. Tie 121
gyvūnai - tikros povandeninio pasaulio papūgos, ga linčios savo kvėpavimo ertme pamėgdžioti klykian čias žuvėdras, ūkiančius garlaivius ir ūžiančią motorinę valtį, bet neišleidžia jokių garsų, būdingų žmogui. Laura programos vadovė, sako: „Mes turėtume pamėginti suprasti kalbą užuot savo. Jie tikrai galėtų mums duoti atsakymą. Tik mes dar nesimokėme, kaip turėtume jų paklaus ti". Atlikti daug žadantys bandymai tuos linksmuo lius pamokyti dirbtinės kompiuterių kalbos, kurią su darė švilpesiai ir šnypščiantys garsai. Delfinas Natua įsisavino 27 kombinacijas po du žodžius. Pavyzdžiui, jam pateikdavome žodžius „rankšluostis" ir „virš", ir jis peršokdavo per vandens paviršiuje ištemptą rankš luostį. Tai, kas tinka kontaktams su drambliais, paukš čiais ar beždžionėmis, galios ir patenkinamai tiks žmo nėms ir delfinams susikalbėti; dvasinės jų savybės skiriasi nuo mūsų taip, kad tikrai abejotina, ar galima žmogaus mastelį pritaikyti jų protui ir uždarai sąmo nei. Ir Laura Urian neįžvelgia jokio prieštaravimo tarp stebėtinai didelių ir sudėtingų jūros žinduolių sme genų ir to, kad nėra pateikta jokių įrodymų, tinkan čių žmogaus inteligentiškumo koeficientui nustatyti. „Delfinų inteligencija kitokia", - sako ji viename in terviu. - „Jų pasaulis ir jusliniai įspūdžiai skiriasi nuo 122
mūsų pasaulio ir įspūdžių. Gal žodis „inteligencija" čia net netinka. Ar delfinai, matydami mus, žmones, plaukiančius, pavadintų tai plaukimu? Inteligentiš kumu laikoma savybė gyventi su aplinkiniu pasauliu harmoningai; taigi delfinai daug inteligentiškesni už žmones!" kaip tada visi mūsų kultūros, tapybos, muzikos ir literatūros laimėjimai, liudijantys, kad žmogus turi mus dvasią, tą nepakartojamą savybę abstrahuoti, ir išskiria iš delfinų? Viliui"
Laisvė
Keiko yra žinomas kaip Laisvasis kino žiūrovų numylėtinis ir tuo pat metu žymiausias pasaulio bangi nis orka. Dvimetis gyvūnas sugautas Atlanto vandenyne ptie krantų paleistas į Okeonoginstitute Oregone jis nūnai laukia dienos, kai bus paleistas į laisvę. Jis sulaukė neįsivaizduojamo populia rumo ir fanai primygtinai suteikti banginiui — kaip filme — laisvę. Nuo to laiko jo baseine įtai syti povandeniniai mikrofonai, kad galima būtų Keiko kalbėjimą palyginti su kitų banginių garsiniais įrašais. Kai tik tie sutaps, tuomet šiam jūrų žinduoliui bus pa leisti atitinkamo jo šeimos dialekto garsiniai signalai. Šio akustinio mokymo tikslas — leisti orkai su savo bandos nariais tuomet, kai jis bus visiškai laisvas. Keiko daug galimybių; tuo pats išmoko tinka mai plaukti ir prisiaugino nemažai riebalų, kad galėtų žiemoti šaltame Atlanto vandenyne.
123
Filosofas Heinzas teigia: „Delfinas jau seniai atsi sveikino su šia namudine faze. Jam nereikia nei pieš ti, nei kurti skulptūrų, nes jis gali judėti trijų dimensijų erdvėje, kilti į aukštį nuo 200 iki 1000 metrų. Mes, žmonės, apsiribojame būtent dviem dimensijomis, ga lime judėti tik į ilgį ir plotį. Dėl to susikuriame tokią kultūrą, kad neprarastume vilties". Akivaizdus filosofiškas ramumas delfinus ir ban ginius pavertė tokiais gyvūnais, kurių egzistencijai įnir tinga žūklė ir jūrų užterštumas kelia grėsmę. Daugelis jų gyvena akvariumuose, kur ankštumas, stresas ir triukšmas palengva nukankina juos iki mirties. Elge sio tyrinėtojai, stebėdami pagautus banginius, nustato sumažėjusias jų smegenis, diagnozuoja klaustrofobiją, neviltį ir neurozes. Gyvūnai, kurie laisvėje tarpu savyje elgiasi švelniai ir rūpestingai, o pasiligojusius savo gentainius ištisas dienas laiko virš vandens, del finariumuose dažnai tampa agresyvūs ir net patys pa sirenka mirtį.
naują ženklą pasinaudodami rankos judesiu. Įsaky mas šiems gyvūnams reiškė: ką nors pa tys". Delfinai suprato tuojau pat. Jie ėmė taip įvairiapusiškai ir subtiliai pratimus, kad mes paprasčiausiai prisidėti nebesugebėjome". Floridos delfinų tyrinėtojai puoselėja viltį, kad be prasmiškos šių gyvūnų skerdynės baigsis tuomet, kai įsitvirtins supratimas, jog draugiški jūros žinduoliai yra inteligentiški gyvi kūriniai, turintys labai išvysty tus jausmus ir gyvenantys tame pačiame pasaulyje kaip ir mes. Daugelį žmonių žavi delfinų jėgos, gracingumo ir grožio derinys, taip pat jų egzaltacija ir linksmumas. Bet dar yra kažkas kita, tiesiog mistiškai paslaptinga. „Pavadinkime tai tiesiog delfinų dvasia", - siūlo bri tyrinėtojas Horace's Dobbsas. — „Gamta sau tas, go dar daug mįslių, o viena jų - delfinų dvasia."
Dolphin Research Center delfinai ir dantytieji ban giniai gyvena dideliuose žuvinguose rezervatuose tar tum natūralioje aplinkoje tarp mangrovių, pelikanų ir gandrų. Čia jie gal tik kiek perkaitina galvą, jei per ilgai smalsaudami spokso išlindę iš vandens. Įsigeidę jie gali net peršokti žemą tvorelę ir dingti jūroje. Darbas su elgesio tyrinėtojais ir šiomis patiklio mis būtybėmis mokslininkus dažnai priremia prie sie prisimena: „Prieš kurį laiką sukūrėme nos. Joy 125
Išmintingi senoliai iš dugno Apie jaudinamą kraupius jų pusbrolius
aštuonkojų vandenyno
žavesį
ir
Kada tik sutikdavau jie mane kaskart suglumindavo savo pokštais ir nuostabai skvarbiu protu. Cousteau
daugelį metų Ibisoje susipažinau su nu, pasaulio klajūnu ir gyvenimo menininku, po il gų, kupinų nuotykių kelionių čia įkūrusiu nardymo mokyklą. Ir šiandien dažnokai apmąstau jo pasakoji mus apie tai, kai vandenyno gelmėse jis susidūrė su milžiniškais aštuonkojais. Hermannas sakė: „Pažvelgti į aštuonkuojo akis klaikus išgyvenimas. Dar šiandien su pasibaisėjimu prisimenu tą beskeletį padarą, kuris čia tysojo lyg teš los gniužulas. Tada ši pabaisa iš tiesų į mane pažvelgė taip, kad staiga mano nugara perbėgo ledinis šaltis. Jo akys judėjo, o man dingojosi, lyg jis mane matytų kiaurai. Ir kaip ta bestija pasidavė mano žvilgsniui! Kitaip negu kiti gyvūnai, mėginantys visuomet išveng ti skvarbių mano akių". Tą
beveik visi nariai, kuriems nusišypsojo 126
laimė klajojant po vandenyno gilumą susidurti su po lipu. Tuo tarpu žinoma, kad judrios aštuonkojo akys turi lęšį, lėliukę ir tinklainę. Labai sudėtinga nervų sistema optinį vaizdą perduoda į išsivysčiusį regos cen trą smegenyse taip, kad tie gyvūnai gali ne tik matyti pilną vaizdą, bet ir išskirti mažytes jo detales. Keletas iš maždaug 750 žinomų galvakojų rūšių metrų nėra didesni už nykščio nagą, kiti vos ne gylyje plūduriuoja tokie didžiuliai lyg autobusai. Tie paslaptingi jūrų gyventojai priskiriami prie minkšta kūnių. Aštuonkojai ir dešimtkojai kalmarai neturi nei galūnių kaulų, nei ašakų. Vadovaudamiesi devizu „jo kių ašakų - jokio proto" biologai praeityje liulantiems gyviams pripažino ne daugiau inteligencijos nei ko kioms sraigėms ar kriauklėms - artimiausioms jų gi vertinant, jų smegenys minaitėms. Tačiau labai diferencijuotos, sudarytos iš daugelio audinių ir stebimos per mikroskopą atrodo taip, kaip ir labai išsivysčiusio žinduolio smegenys. - toks mokslinis jų pavadinimas - žvilgsnis juos aplankan tiems žmonėms sukelia keistą nuostabą. „Naras, pa matęs į save atkreiptas didelio aštuonkojo akis", pasakojo dabar jau miręs jūrų tyrinėtojas Cousteau, - „pajunta kažką panašaus į pagarbą, tar tum jis būtų sutikęs labai išmintingą, labai seną gygal tamsiose mūsų vandenyno gelmėse gyvenan tys, siaubą keliantys, liulantys aštuonkojai milžinai, 127
iš arčiau pažvelgus, veikiau panėši į meilės vertas bū tybes, apdovanotas stebėtinais talentais, panašiomis į žmogaus savybėmis ir keistu jaudinančiu žavesiu? kaipgi prastos reputacijos jų giminaičiai, dar di desnės, milžiniškos pabaisos, apie kurias jūrininkai pa sakojo visais laikais ir visuose kontinentuose ir kurios galingais savo čiuptuvais rydavo laivus ir jų įgulas? „Didžiausią visų laikų pabaisą" aprašo skandinavų kupas Erikas Potoppidanas metais pasirodžiu sioje savo Norvegijos gamtos istorijoje. Tas monstras esąs pusantros angliškos mylios, „jį jūrininkai vadina aštuonkoju, kalmaru arba krabu". Kartais kyšantys iš vandens čiuptuvai siekia taip aukštai kaip laivo stie bai. Šiurpiausias pasirodė besąs aštuonkojis iš Juleso Verneso romano „20 000 mylių po vandeniu"; čia ta jūreivius. baisenybė praryja garsaus kapitono Modernūs tyrinėjimai pralenkia net fantastinius Octopus- aštuonkojus. Mažiausiai pusantro karto di desnis už Juleso Verneso padarą yra realus aštuonko jis milžinas Architeuthis, su kuriuo susidūrė silkių iš Kaip įrodymas į namus parvežtas to gigantiško jūros gyventojo čiuptuvas bu vo užkonservuotas ir ištirtas biologų. Viena legenda byloja, kad toks polineziečių atradėjas X amžiuje vedė savo žmones tūks tančius jūrmylių į Naująją Zelandiją medžioti milžiniško galvakojo. Jie tą gyvį pagavo, nudobė ir suvalgė. Šis mitas tikrai turi realų pagrindą, nes tų 128
baisenybių Naujosios Zelandijos apylinkėse aptikti galima ypač dažnai. Iki 20 m ilgio dvėselieną dar ir šiandien vandenys išmeta į krantą, o skran džiuose būna net sugautų banginių ar žvejų tinklų. Tų šiurpių būtybių akys - didžiausios pasaulyje, jos tokios didelės kaip žmogaus galva. Nasrai tarp aš tuonių čiuptuvų ir abiejų čiulptuvų baigiasi straub liu, kuris gali net labai stipriai sužeisti kašalotus. Kai kuriuos iš jų apžiūrėjus metų rudenį, aptikti mū šio pėdsakai ir daugiau negu 30 cm skersmens čiulp tuvų žymės. Apie šių mįslingų vandenyno gigantų gyvenimą beveik nieko nežinoma. Niekas nežino, kuo jie min ta, ar jie gyvena vieni ar būriais, kaip orientuojasi. Mokslininkai pirmiausia nori tuos didžiulius mū sų Žemės bestuburius nufotografuoti, kad galėtų dau giau sužinoti apie šių gyvenimą. Dar niekas nėra matęs gyvo Architeuthis egzemplioriaus. Vieno povandeni nio laivo ekspedicija, ieškojusi paslaptingų būtybių metų vasarą, baigėsi bergž prie Bermudų salų džiai. Šis gyvūnas galėtų būti iki 75 metrų ilgio. Danti mis ginkluotais čiulptuvais, kurie baigiasi milžiniš kais čiuptuvais, jis griebia auką ir galingu žandikauliu suplėšo į gabalus. Užpulti aštuonkojai per tūkstantą ją sekundės dalį pakeičia odos spalvą. Vienoje Niūfaundlendo saloje į krantą išmesto pa daro akių skersmuo buvo 30 cm, pagrindinė širdis ir 9. 695
dvi šalutinės širdys kraują pumpavo j 12 m ilgio čiup metų gegužes mėnesį žvejys Tuctuvus. keris Mangrovės Bej pakrantėje (Bermudai) rado toną sveriantį audinio gabalą. Pluoštinė baltyminga masė buvo maždaug 1 m storio ir priminė būtybes, turin čias penkias kojas. Vieno amerikiečių laivo įgula metais iš vandenyno iškėlė iki tol visiškai nežinomą ryklį, kurį jūrų biologai į specialią literatūrą įtraukė kaip t. y. vandenyno gelmių milžino nasrai. Ar išliko jis, vienas iš tų 20 m ilgio ryklių, kurie jau seniai laikomi išnykusiais, o dar prieš keletą tūks tančių metų jų knibždėte knibždėjo jūros? Milžiniški iltiniai dantys rasti Ramiojo vandenyno dugne. gal jų dydį šie milžiniški plėšikai turėję tokius nasrus, kurie be jokio vargo galėdavę praryti ir gerą karvę. „Vandenyno gelmėje tikrai galėtų egzistuoti mil žiniškos, iki šiol neatrastos gyvos — sako zo ologas iš Londono Paulas Corneliusas. Kai kurie jo kolegos spėja, kad tamsiose okeano bedugnėse gali ma būtų aptikti net siaubą keliantį scenarijų. Futbo lo aikštės dydžio aštuonkojai milžinai galbūt ten siautėja ir galynėjasi nuožmiai su - didžiuliu rykliu.
Tad paprasčiausiai pamėginkime pripažinti tas reali jas, kurios vis dėlto egzistuoja už mūsų patirties ir va dovaujasi kitokiais, mums nežinomais dėsniais. Mūsų pasaulio vandenys saugo neišsenkamą viso kiausių netikėtumų lobyną. Šis mokslininkų menkai ištirtas pasaulis užima du trečdalius Žemės paviršiaus, o jų gelmės siekia daugiau nei 8000 metrų. Tik ne daugelis povandeninių tyrinėjančių laivų gali panirti giliau nei 6000 metrų. jūros biologas Frederickas Grassle skundžiasi: „Mes amžiaus metodais. Tin klų, zondų, povandeninių kamerų ir valčių, galinčių po vandeniu išbūti tik keletą valandų, nepakanka. To neaptiktume nė kiais metodais Tyrinėjantis žmogus dažnai net neturi taip giliai ieškoti galimybės susitikti su būtybe, kuri seniai išny ko iš gyvenimo knygos. Prieš pat metų Kalėdas tinklus įsipainiojo plieno spalvos į treilerio monstras, kurio išskėsti plaukmenys atrodė lyg kojų strampai ir kuris dar ir po keturių valandų įnirtęs po denį vaikėsi žvejus.
Tam, kuriam sunkiai pavyksta šiuos apgailėtinai atrodančius draugelius įsivaizduoti meilės vertais gy vais padarais, aš priminsiu, kad mūsų polinkis pasau lį stebėti iš savo varpinės - mums įgimtas ir įprastas.
Atplaukę minėti jūrų mokslininkai suglumę pri pažino, jog tai - riešapelekė žuvis, kurią įsitikinęs dar prieš 65 milijo mokslo pasaulis laikė nus metų. Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad pasku tiniai tos rūšies atstovai iš tamsių pirmykščių laikų išgyveno vandenyno dugne esančiuose lavos urvuose prie pakrantės, kur vulkaninių salų grupė
130
131
driekiasi į šiaurės vakarus nuo Madagaskaro. me tais pirmą kartą vienam Konrado Lorenzo mokiniui, elgsenos fiziologui Hansui Fricke pavyko prie mažy tės povandeninės savo valties kameros prisivilioti gyvą riešapalekę. Vyras sukėlė aliarmą, nes tiems išli kusiems pirmykščiams gyvūnams gresia pavojus. Dėl žvejai, prasiskverbiantys j tokias gel to kalti mes, kuriose gyvena visų taip trokštama sardinė. Ten būriuojasi ir tos retos riešapelekės, kurios visai neno romis užkimba ant meškerės. Jos nevalgomos, nes jų mėsai būdingas žuvies taukų skonis, be to, žmogus pradeda viduriuoti. Todėl jos vietinius gyventojus daž nokai priverčia supykti. Šių senovinių būtybių išny kimas mokslui reikštų tragediją. Tie nerangūs gyviai laikomi paskutiniais išlikusiais tos pirmykščių žuvų grupės atstovais, kurie kažkada paliko jūras tam, kad apsigyventų sausumoje. Jų plaukmenys judėjo kaip „Riešapelekės žuvys - tai evo liucijos kronika. Būtų tikra tragedija, jei šią knygą rei kėtų - teigia Hansas Fricke iš Makso Planke instituto, tyrinėjančio jūrų būtybių elgsenos fiziolo Tam, kad atkreiptų jaunų žmonių dėmesį į pir mykščius protėvius, mokslininkas mielai povandeni nę kamerą padėtų priešais lavos urvus ir visą parą pasauliui transliuotų vaizdus iš riešapelekių gyveni mo. Tokios programos siužetas bet kokiu atveju būtų baisiai įtemptas: aprašyti kaip vangūs stoikai, iki 132
95 kg sveriantys gyviai per dienas lyg sustingę tūno savo slėptuvėse, jaučiasi saugūs ir nepasiekiami prie šų - ryklių. Tik nusileidus saulei nė nekrustelėdami jie plūduriuoja vandenyje ir lyg be jokio tikslo pilvais į viršų kyla visai neskubėdami. Tuomet, kai nedidelė žuvelė neria pro šalį, jie pašoka lyg sprinteriai ir čiumpa grobį. Masyvūs mūsų giminaičiai iš pirmykščių laikų juda penkiskart greičiau negu Porsche Instinktas - tai milijonus metų išlikęs, paveldėtas, derantis elgesys, o gal tai proto forma, tolima mūsų žmogiškai gyveno sferai? Kai biologas Fredas Bavendamas prie Britų Ko metrų gylyje fotografavo povan lumbijos krantų iš už nugaros prisliūkino vienas deninį aštuonkojis ir užsispyręs ėmė reikalauti atiduoti jam oranžines blykstės lempas. Patyręs naras penkias mi nutes gynėsi nuo dviejų metrų ilgio Octopus, kurio čiuptuvai vis taikė pagriebti brangią fotoaparatūrą. Įniršęs Bavendamas pirmiausia prisiminė „iškalbingą to gyvio žvilgsnį". „Jis ne spoksojo, bet akimis už mezgė kontaktą, žiūrėjo taip, lyg aš turėčiau jį paži noti", — vėliau pasakojo vyras. Keletui amerikiečių ir kanadiečių tyri nėtojų tie neįprasti gyvūnai atrodo inteligentiški ir protaujantys. mokslininkai 550 milijonų metų se numo galvakojuose įžiūri sėkmingą evoliucijos mo delį, apdovanotą stebėtinomis dvasinėmis savybėmis. Kai kurie iš net smalsiai persikreipia no-
rėdami geriau stebėti vykstančius aplink juos. arba lyg Kiti iš įniršio net parausta, išsigandę pavargę keliauninkai gulasi pailsėti čiuptuvais pasi remdami savo galvą. kriaukles tie apgaulingai nerangūs gy vūnai pasirodo besą tikriausi menininkai. kietu savo žandikauliu kalkių sky Kartais de skylę ir grobį užmuša prileidę nuodingo skys čio iš savo seilių liaukų, kartais, pasinaudodami vien tik raumenų jėga, praplėšia auką saugantį dangalą. Ir rafinuotas jų maskavimosi menas byloja apie tam tikrą inteligentiškumą. Esant pavojui, pasinaudoda per trumpiausią sekundės dalį mi odos pigmentais, gali pakeisti kūno spalvą, nusidažyti juos supančios aplinkos spalva ir šitaip tapti nepastebimi. Kai kurie jų savo „grimą" pakeičia per trumpą laiką tūkstantį kartų, galbūt jie naudojasi kažkuo panašiu į komuni kacinę sistemą, kuri padeda povandeniniams gyven tojams perspėti vieniem kitus apie medžiokles arba artėjančius priešus. Panašiomis aplinkybėmis tie daugiakojai reaguoja labai individualiai. Pavyzdžiui, vienas apsisiaučia ra šalo debesimi, kad neatkreipdamas į save dėmesio, ne trukdomas galėtų pasivyti jo smalsumą sukėlusį objektą. Kitas savo odos paviršiuje sukuria kažką pa našaus į judantį paveikslą, kurio plevenantis vaizdas akivaizdžiai užhipnotizuoja mažesnius gyvius ir pa verčia juos lengvu grobiu.
Atlikdami inteligentiškumo testą Neapolio įlan italų neurobiologai stebėjosi aštuonkojais, kurie net prabėgus kelioms valandoms po eksperimentų pri simindavo, kur jie kaip atpildą paslėpė gautus žuvų gabalus. Kito eksperimento metu dar neapmokyti gy vūnai matydavo jau treniruotus aštuonkojus, ryjan čius žuvį. Gluminantis rezultatas: antroji grupė vien tik stebėdama išmoko atrasti, po kokio mis kliūtimis paslėpti gardūs kąsneliai. Iki šiol elge sio tyrinėtojai manė, kad šitaip išmokti mėgdžioti gali tik aukštesnieji žinduoliai ir keletas paukščių rūšių. Nathanas Tublitzas iš Oregono universiteto sako: „Mes dar nesukūrėme tinkamų testų, galinčių mums atskleisti šitų minkštakūnių inteligentiškumo bruo žus. Tačiau ši problema greičiau susijusi su mūsų, o ne cephalopodų Kadangi dabar būsimiems eksperimentams reika lingi galvakojai sėkmingai auginami akvariumuose, tai mokslininkai dirba su standartizuotais inteligen tiškumo testais, norėdami įminti galvakojų mąstymo mįslę. išmintingieji seneliai vandenyno dugne kan triai laukia.
134
135
12. Gorila išgelbsti žmonių vaiką Nūdienės istorijos apie o dažnai ir komplikuotus ir gyvūnų ryšius Mums reikia tokios etikos, kuri tikrai formuotų atsakomybę. Eugenas
Juos pažinsite iš jų darbų! Senolių patarimas iš mintingai atsako į tai, kai mes skundžiamės, kad sun kiai - o dažnai ir visai ne - suprantame gyvųjų būtybių kalbą. Savo poelgiais gyvūnai neretai pasiekia stebėti nai aukštą lygį, kuris, atrodo, atitinka nerašytus eti kos Viena motina gorila vardu Binti Jua išgelbėjo tre jų metų berniuką. Tai - nepamirštamas poelgis. Vai kas Brukfildo zoologijos sode Ilinojuje (Amerika) žemyn galva įkrito į penkių metrų gylio griovį, juo siantį ten gyvenančių žmogbeždžionių teritoriją. Binti Jua (Saulės šviesos duktė) tuojau pat nulipo pas są berniuką. Ant nugaros nešdama savo monės mėnesių dukrytę ji pakėlė sunkiai sužeistą vaiką ir nunešė jį prie vartų. Kai kitos šešios gorilos norėjo tą vaiką užpulti, ji gindama jį užstojo. Prižiū rėtojai galėjo toliau berniuku pasirūpinti ir išvežti jį į ligoninę. Po kelių savaičių jau pasveikęs mažasis lan kytojas atvyko padėkoti savo išgelbėtojai. 136
Šios aštuonerių metų gorilos patelės poelgis sujau dino visą pasaulį. Nebuvo nė vienos televizijos sto ties, kuri nebūtų parodžiusi mėgėjiško filmo apie tai, kaip beždžionė motina stebuklingai išgelbsti žmonių vaiką. Pirmieji tarptautinių žurnalų puslapiai mirgė jo pranešimais apie tą nepaprastą įvykį. Brukfildo zoologijos sodą užtvindė laiškai ir dova nos, skirti Binti Jua. Dvi jaunos mergaitės rašė: „Tu visiems žmonėms pateikei nuostabų pavyzdį, paro dei, kad nesvarbu, koks esi ir kas esi, bet vis tiek gali padėti kitam". Mokslininkus labiau stebino žmonių reakcija, o ne gorilos patelės elgesys. Galiausiai tuzinas knygų ir filmų gorilas pavaizdavo inteligentiškomis, socialio mis ir iš principo taikiomis būtybėmis. Tačiau didžių jų beždžionių subtilumas vis dar nuvertinamas. Vienas elgesio tyrinėtojas paaiškino: „Ką padarė Binti Jua, tebuvo tik paprasčiausiai geras motiniškas elgesys, toks įprastas tarp gorilų. Tai, kad ji berniuką iš apgynė nuo kitų beždžionių, nieko nuostabaus. to spręsti, kad ji elgėsi skatinama meilės žmonėms, man neatrodo labai Tuo tarpu išgarsėjusi gorilos patelė dar iki to įvy kio buvo žinoma kaip ypač draugiška vaikams. Kai ji pastojo, prižiūrėtojai, naudodamiesi lėlėmis, ruošė ją motinos vaidmeniui. Ji mokėsi maitinti kūdikį ir žaisti su savo mažyliais. Gorilų šeima Brukfildo zoologijos sode gyvena pa137
gal dienotvarkę: prieš pietus jos, pavyzdžiui, moko savo jauniklius, po to susitinka paiškylauti su savo vaikais. Jos žaidžia slėpynių ir gaudynių, daro lėles iš samanų. Stebėtojai nustatė, kad jos vartoja žo maždaug iš 600 garsų. dyną, Kodėl gyvūnai vis pagelbsti žmogui, patekusiam į bėdą? metų pavasarį septynmetė Gaudencia pez išėjo iš Juribos kaimo, esančio prie Okoso upės Ekvadore. Ji ketino, kaip ir visada, prisirinkti šaknų tankiuose tropikų miškuose. Tačiau mergaitė pasikly do ir dingo, aštuonias savaites nebuvo jokių žinių. Tėvai jau manė, jog ji mirusi, tačiau medžioklis ją parvedė į kaimą.
troškulio. Ant kelių ir blauzdų jie rado gilias įkandi mo žaizdas, greičiausiai padarytas plėšrūno. Prosky nos pakraštyje viename medyje tupėjo suopis ir stebėjo gelbėjimo akciją. Tik tuomet, kai mergaitė buvo sau gi, jis pakilo į orą. Yra daugybė istorijų ir apie delfinų, banginių, ka čių ir šunų suteiktą pagalbą. Jie nuolat išgelbsti žmo nes nuo gresiančio pavojaus. Italijos pakrantėje šimtai niūfaundlendų, bernardinų, labradorų apmokyti gel bėti skęstančiuosius. Jie gali net suaugusius tempti pas kui save plaukdami prieš stiprią srovę. Po lavinos ir griuvėsių nuolaužomis ieškantys žmonių šunys jaut ria savo nosimi užuodžia bejėges aukas.
Vienam laikraščiui ji papasakojo beveik neįtikimą istoriją: „Aš rytą pabudau, nes aplink mane lakstė Beždžionės man mėtė ba triukšmaujantys nanus ir siūbavo lianas. Aš buvau baisiausiai ištrošku si. Jos nuvedė mane prie mažo upelio, padovanojo man riešutų ir bananų. Net ir naktimis jos prie ma nęs budėjo ir gynė nuo laukinių žvėrių". Mergaitė drauge su beždžionėmis vis traukė gilyn į mišką, kol vieną dieną ją rado medžioklis.
Prancūzijoje vieną girininką šuns gudrumas išgel bėjo nuo mirties sušąlant. Vyras patruliuodamas sli Etjen de Lugdaro ir nugarmėjo į 20 dinėjo prie metrų gylio prarają. Jis dešimt valandų išgulėjo ap snigtoje bedugnėje, kol jo šuo rado gelbėjimo koman dą. Nepaisydamas tamsos, rūko ir slidumo šis gyvūnas gelbėtojus atvedė į nelaimės vietą.
iš Argen Panašų dalyką patyrė ir trimetė tinos Misionės kaimo, vieną popietę slapčia išėjusi iš tėvų sodo. Po šešių dienų gelbėjimo grupė pamatė suopį, klydinėjantį sengirės proskynoje, kuri buvo už 3 kilometrų nuo mergaitės namų. Vyrai mačetėmis prasikirto kelią ir aptiko Rominą. Ji kone mirė nuo 138
iš Keiv (Arizona) dirbo Patrickas sode už savo namo, kai jo terjeras Skuteris įnirtingai ėmė jį tempti atgal. Patrickas pasakojo: kluptelė jau, kad kiek ir būčiau nukritęs. Jau norėjau šunį iš plūsti, bet staiga pamačiau, kaip iš aukštos žolės iššliaužusi gyvatė barškuolė puolė jį kaip tik ten, kur aš pirma Skuteris galynėjosi su šėlstančia gyvate. Kova bu-
Gera atmintis išgelbėjo ir papūgą iš (Prancūzija) nuo ilgapirščių. Papūgą prieš trejus metus pavogė iš Naud buto. Kai ta moteris nieko neįtardama nuėjo į Rošelės kampe suklykė papūga: „Čia yra Blek, čia yra Susijaudinęs paukštis ėmė šokinėti po savo narvą ir net pažino šeimininkės kokerspanielį ir sušuko: ko, Net ir šuo, pasirodo, atpažino tą paukštį ir stengėsi ištrūkti. Tačiau zooparduotuvės pardavė jas tvirtino, esą paukštis atvežtas iš Barselonos. Iškvies ta policija išvydo audringą susitikimą ir konfliktą
nusprendė Blek naudai: leido su savo šeimininke ir draugu Koko važiuoti į namus. Ypač vylingai reagavo vienas mažas taksas iš Ko penhagos, kurį norėta užmigdyti. Su ašaromis akyse šeimininkė jį atvežė veterinarui. „Jūsų šuo kenčia nuo sunkios ligos, patikėkit manim, taip bus geriau", pasakė veterinaras. Tą pat akimirką gyvūnas šastelėjo nuo gydymo stalo ir, šmurkštelėjęs pro atviras kabi neto duris, spruko į gatvę. Po penkių dienų taksas vėl stovėjo prie namų du džiaugsmingai rų. Beje, jis buvo sveikut sveikutėlis. Tas veterinaras klaidingai nustatė diagnozę. Teisėtvarkos institucijose vis dar pasitaiko tei sėjų, kurie sprendimą randa pasitelkę šunį. Pirmo skyrybų sios instancijos teismas Bad protokole vyrui pripažino „teisę bendrauti" su pas žmoną gyvenančiu pudeliu Išsiskyrusiai sutuoktinei toks sprendimas atrodė neteisingas, nes šuo jaučiasi tarp abiejų turinčių į jį teises asmenų blaškomas ir dėl to išgyvena. Šeimininkas daugiau neturįs matyti keturkojo. Kito posėdžio metu teis mas iškvietė gyvūnų psichologą, kuris neaptiko jo kių šuns sielos žaizdų. Gudrus teisėjas norėjo galutinai įsitikinti ir dešimt metų sulaukusiam šu niui posėdžio metu leido pačiam nuspręsti. Paleis tas nuo pavadžio gyvūnas pasileido tiesiai prie vyriškio, leidosi paimamas ant rankų ir snukiu baks nojo jo veidą. Aukštasis teismas nusprendė teisin-
140
141
vo beviltiška, dešimt kartų įgėlė gyvatė. Paralyžiuo tas nuodų jis susmuko. „Aš važiavau su juo pas daktair meldžiau dievo, kad jis liktų gyvas. Triguba medikamentų dozė galiausiai jį išgelbėjo", - pasako jo tas fermeris. Kokia stipri gali būti gyvūnų atmintis, įrodo lais prižiū vėje gyvenančio delfino Sisi istorija; rėjo žmonės. Prabėgus trejiems metams, jis vėl ieškojo žmonių pagalbos. Gyvūnų prižiūrėtojas George'as iš Okeanijos centro Džeksonvilyje (Flori da) rytais per mikrofoną girdėdavo iš delfinų baseino sklindantį silpną kryksėjimą. Prie akvariumo atviroje jūroje jis pamatė kraujuojančią kurią buvo užpuolęs ryklys. Gydydamas žaizdas vyras po kairiąja jos akimi pastebėjo randą, likusį irgi po ryklio įkan jau buvo Sisi išgydę dimo. Anuomet vyrai ir vėl paleidę į
gai: vyras ir šuo gali vėl dukart per mėnesį drauge eiti pasivaikščioti. Gal tai buvo savotiška užuojauta, kurią suaugęs ge iš Briupardas pajuto aštuonerių metų Louisui so gyvenvietės Jutoje (Amerika) ir kurį jis jau buvo pargriovęs ant žemės? Berniukas su savo klase vaikš čiojo po Džeksono zoologijos sodą, kai tam plėšrū nui kažkaip pavyko pasprukti iš aptvaro. Gepardas puolė vaiką, partrenkė jį ant žemės ir ilgam įsistebei lijo į aukos akis. Jis dvejojo ir, matyt, nesiryžo kąsti. Šį momentą išnaudojo zoologijos sodo lankytojas Frankas Sentersas, stebėjęs tą sceną kelių metrų at stumu. Jis ramindamas ėmė kalbinti tą katę ir vaiką. Ir sėkmingai: gepardas griebė tik berniuko kepurę ir dingo. Netrukus prižiūrėtojai jį sugavo. Berniukui bu vo tik lengvai įdrėksta ranka. v
prižiūrėtojai vis pastebi, kad jų globotiniai, nepaisydami priverstinės nelaisvės, teigiamai reaguo ja į jautrius, sąmoningus lankytojus ir atleidžia žmo nėms už sukeltas kančias. Galbūt tas kontaktas tarp gepardo ir Franko Senterso įgavo užuojautos ir su pratimo, todėl jis ir nulėmė laimingą tos istorijos baig Neapsakomai supyko viename narve uždaryta go rila Vip dėl to, kad ilgai laukta jos kelionė buvo vis atidėliojama. Po 12 valandų trukusio skrydžio į Leik Sitį šiam gyvūnui iki gyvo kaklo tokia ne patogi situacija. kai lėktuvo pilotas jau ketino to142
skristi į Sietlą, nepatenkinta 17 metų žmogbež džionė sukėlė didžiausią skandalą krovinių skyriuje. Mašinos su 82 keleiviais startą pilotas turėjo atidėti. „Jeigu kuris nors iš mūsų keleivių sveria 223 ki logramus, jis gali akivaizdžiai parodyti, ką galvoja", pasakė aviakompanijos atstovas. Vip naktį praleido zoologijos sode. Toliau į Sietlą stresą patyrusį gyvūną išvežė transporteriu. Laukinėje gamtoje gyvenančios būtybės gana daž nai rizikuoja atvirai konfrontuodamos su žmonėmis, kai pasijunta neteisėtai skriaudžiamos. Ieškodama pra rasto sūnaus viena dramblė Indijos Orisos valstijoje drauge su visa kaimene apsupo nacionalinio parko prižiūrėtojo biurą ir demonstratyviai pareikalavo ati duoti drambliuką. Žmonės buvo pagavę pusantrų me tų dramblio jauniklį, nuklydusį nuo bandos, ir šitaip apsaugojo jį nuo ten gyvenančių plėšrių žvėrių. Tą sužinojusi kaimenė tuojau pat leidosi į protes to žygį. Kai motina trimituodama drambliukui pasi skelbė atėjusi, prižiūrėtojai išstūmė jauniklį į laisvę. Tada kaimenė taikiai pasišalino, o storaodė dramblė dėkojo džiugiomis trimito salvėmis. Tėvų meilė paskatino ir du penkiolikos metrų il gio lygiuosius banginius imtis neįprastos išlaisvinimo akcijos. Prie Pietų Afrikos krantų banginiukas įsipai niojo į didelį tinklą, skirtą rykliams gaudyti; jis buvo ištemptas prie netoli esančio Durbano paplūdimio, kad būtų apsaugoti besimaudantys poilsiautojai. Tė143
vai, jau kurį laiką mėginę išlaisvinti rėkiančią savo at žalą, nusprendė atakuoti ir masyviais savo kūnais tol tampė tinklą, kol mažasis banginiukas išsilaisvino. Bu riuotojai stebėjo, kaip jie „laimingi trise išnyko už ho rizonto". Viena pavianų šeima iš Toro provincijos Ugando je (Rytų Afrika) sureagavo po trumpesnių svarstymų. Fermeris vieną jų nušovė savo bananų plantacijoje, nes tas skabė lapus ir laužė šakas. Beždžionių kerštas buvo kraupus. Vakare jos susirinko prie plantacijos, nušautą gi šiurpiai kaukdamos ir ūkaudamos minaitę. Vienas darbininkas matė, kaip maždaug 30 tų gyvūnų negyvą pavianą iš plantacijos nusinešė į mišką. Tada jos sugrįžo ir lyg pjudomos puolė prie fermerio namo. Išlaužusios duris, dar nespėjus atsku beždžio bėti kitiems fermos gyventojams, nės iškandžiojo to vyro krūtinėje skylę ir išplėšė širdį. Su ja jos išnyko tamsoje. Tragedijos galima buvo išvengti, jei didingos gam tos apsuptas fermeris būtų supratęs, kad visos gyvo sios būtybės laikosi tam tikro požiūrio į šio pasaulio sukurtą tvarką. Jos viena vertus, ge netiškai įgimtomis protėvių kita vertus, - ir savo protu. To, kuris gerbia laukinius gyvūnus kaip dvasines būtybes, jos nei gąsdina, nei puola. Kartais nutinka, kad gyvūnus lyg žmones areštuo ja, apkaltina, nuteisia ir įvykdo mirties bausmę. Taigi ištisus mėnesius juodojo meškėno vardas Samsonas 144
buvo įrašytas į Kalifornijos medžioklės ir žuvininkys tės ministerijos mirtininkų sąrašus. Maždaug ki logramų sveriantis devynerių metų gyvūnas turėjo būti sušaudytas po to, kai dvejus metus reguliariai atsiras priemiesčio gėlynuose ir vogė avodavo Los kadus, o kartą net įsitaisė vienoje terasoje. Pamažu gyventojai priprato prie ramaus lokio, kuris per atstumą, kurį garantavo verandos durys, palaikydavo jiems kompaniją žiūrint televizorių, ly ginant skalbinius ar verdant pietus. Bet labiausiai Samsonas mėgo maudynes daugybėje viduriniojo luomo kaimynų baseinų. Vienos jo išvykos į basei ną metu žmogus gyvūną įamžino ir nufilmavo vide okamera. Monrovijos gyventojai kovojo už meškos gyvybę ir vaizdajuostę su užfiksuotu baseine Samsonu nusiun tė vieną televizijos stotį. Šitaip jie inicijavo piliečių akciją, kuri Kalifornijos gubernatorių privertė šio gyvūno pasigailėti. Samsonas gavo ramų senatvės kampelį viename valstybiniame žvėryne. Dviejų mažų Malaizijos meškinų, kurie retai kada už auga didesni nei 1,40 m ir būna sunkesni nei 65 kg, gelbėjimo akcija vyko dramatiškiau. Dažniausiai jie gyvena pietryčių Azijoje, minta augalais ir yra ypač patiklūs. Ši savybė daugeliui jų tampa žiauria lemti mi. Azijoje Malaizijos meškos laikomos delikatesu, o Australijos turistas ne visada gali spėti joms pagelbė ti. 10. 695
145
Lošimo namų vadybininkas Stephensas iš Sidnėjaus patyrė, kaip viename Pnompenio (Kam bodža) restorane turtingų korėjiečių turistų grupė už markių. Visa tai sakė meškienos patiekalų už stebėjęs australas pamatė, kad užkandai turi būti nu kirstos dar gyvo meškėno letenos. Tada vyriškis ne beišlaikė. Pasiūlęs didesnę kainą negu korėjiečiai, jis v
nupirko tą gyvūną. jis pasirūpino trimis Ma laizijos meškėnais ir išvežė juos į Sidnėjų. Jie buvo zoologijos so apgyvendinti viename aptvare de, o vėliau susilaukė ir prieauglio. Nors Malaizijos meškos laikomos neveisiamomis, tačiau tie ne savo noru atvykę gyvūnai turėjo sveikų jauniklių. Išgelbėtų Malaizijos meškų elgesys nelaisvėje ėmė darytis labai keistas. Jos čiulpdavo užpakalines savo letenas ir virkaudavo lyg numanydamos, kad į jas kė sinosi azijiečiai „gurmanai". Tai, kad gyvūnai su dėkingumu priima žmogaus iš Švabijos pagalbą, gali įrodyti vištos dedeklės Alpių istorija. Viename mažame kaime Finkas darbavo si maisto prekių parduotuvėje, kai šeštadienį vaikų riksmai atkreipė jo dėmesį į vištą, kuri jau skendo ne toliese esančioje šaltinio akyje — vandens baloje. Fin kas ištraukė sąmonės netekusį gyvį iš vandens ir adiko kaip buvo mokęsis pirmosios pagalbos teikimo kur suose - dirbtinį kvėpavimą. Tokiu būdu jis ištraukė iš vištos plaučių vandenį ir išgelbėjo jai gyvybę. Atga146
jėgas baltąją vištą maisto prekių pardavėjas par nešė į kaimyno ūkininko aptvarą. Bet višta vis palik davo 80 savo giminaičių draugiją ir gerokai sutelkusi jėgas perplasnodavo 4 metrų aukščio sieną. Tuomet ji išdidžiai nužygiuodavo pas savo gelbėtoją, kuris su pavadino Lugel. Lu jaudintas tokio dėmesio Finkas gel pasirodydavo kiekvieną dieną ir turėdavo ją parnešti namo. Pagaliau subrendusi desavotiškai atsidėkojo — kiekvienąkart ji tūpdavo prie parduotuvės įtaisytą kartoninę dėžę ir po kelių minučių džiaugsmingai kudakuodama pranešdavo pa dėjusi puikų kiaušinį. Gilią Alpių žiemą ūkininkas savo vištas uždaryda vo j tvartą, todėl jau pirmomis pavasario dienomis Lugel iškeliaudavo aplankyti savo gelbėtojo. Envinas Finkas pusryčiams suvalgė daugiau kaip 300 tos dė kingos vištos kiaušinių. Kai ji sulaukė solidaus am žiaus, Finkas ją iš ūkininko nupirko. Ji tapo lygiateise šeimos nare, susidraugavo su kate ir dar išgyveno sep tynerius metus. Kai Lugel sunkiai susirgo, šeiminin kas nuvežė ją į veterinarijos kliniką. Ir ten galiausiai geriausiam draugui matant ji išleido paskutinį kvapą. Envinas užsakė šio gyvūno iškamšą norėdamas ir at eityje prisiminti jos prieraišumą ir palankumą. Envi nas Finkas sako: „Ji vis dar su manimi. Jos dėka aš sužinojau, kad gyvūnai geba puoselėti žmogiškus jaus mus. Jiems nereikia mūsų kalbos, kad galėtų šitai pa sakyti". 147
Gedulas ir skausmas Negyvos
vištos
išgelbsti prezidentą Apie tai,
metų rugpjūčio mėnesį tuzinas žmonių iš auto matų apšaudė prezidentą Charles de Gaulle, jo žmoną ir juos lydėjusią automobilių koloną. Vienas sargybinis mi rė, generolo limuzinas buvo suvarpytas kaip tėtis, tačiau sutuoktiniai nenukentėjo. Pasikėsintojus tuojau sugavo, o jų vadeivą pasmerkė mirčiai. Dabar vienas istotikas nu statė, kodėl pasikėsinimas anuomet žlugo: kelionės marš rutą ir laiką nusikaltėliai sužinojo - tačiau prezidento žmona Yvonne vis delsė išvykti. Ji šaldytuve buvo užmir šusi dvi šaldytas vištas, kurias ketino namuose Colombey-les-Deux-Eglises. Kai tos mašinos pagaliau va žiavo pro žudikų būrį, jau temo ir kulkos nepataikė į nu matytą tikslą. Šūviai ir šukės drąsios damos nekliudė. Ji iš karto patikrino bagažinę ir pasakė: „Tikriausiai vištoms nieko nenutiko".
Pavaizduoti žmonių ir gyvūnų kontaktai liudija, kad visi esame vienodas teises turinčios gyvosios bū tybės, o kartu ir sudėtinė dalis biosferos, kurioje są veikauja gausybė elementų. Šio darinio naikinimą gali sustabdyti tik iš pagrindų pasikeitęs žmogaus mąsty mas ir veikla. Nepakanka garsių pasisakymų ir kaltės kompensavimo pripažinimų, kad būtų sustabdytas iki šiol pasitaikantis klaidingas elgesys su gyvaisiais pa darais. Visų mūsų apsaugai sukurta atitinkama char tija galėtų vadovautis tokia prasčiausia tiesa: „To, ko tu nenori, kad tau padarytų, malonėk nedaryti ir jiems! 148
kaip po Mitterand'o mirties šuo daugiau neėdė, o vienas cirko liūtas gėdos kamuojamas pastipo badu Cia guli šuo Citronas, ištikimiausias šito krašto gyvūnas, drąsus kaip ir jo ponas, tačiau jo protas - lyg iš Vieno antkapio
Bolonijoje
Kai miršta mūsų gyvūnai, plyšta mūsų širdis. Bet kai mirštame mes, jie irgi gedi mūsų. Knygoje „Dogs niekuomet nesimuliuoja Never meilės) amerikietis autorius Jeffrey aprašo vieną kraupią nelaimę, nutikusią šešiamečiam berniu kui, kurio kaubojiški drabužiai užsiliepsnojo per vie ną šventę. Kol berniukas ligoninėje kovodamas su mirtimi iškentė vienuolika kraujo perpylimų, jo šuo Vudsis maisto nė nepalietė. Nepaisant didelių gydy tojų pastangų berniukas mirė. Šuo nulindo į vieną ligoninės kampą ir po dviejų valandų iškeliavo pas kui jaunąjį šeimininką. Apie ištikimybę, kai pasirenkama mirtis, byloja ir ispanų mišrūno Kanelo istorija; jis nenorėjo susi taikyti su tuo, kad nuo širdies infarkto mirė jo šei mininkas. Septynerius metus neregį šeimininką 149
lydėjęs šuo ištupėjo priešais ligoninės pastatą, kol miesto šungaudžiai jį pačiupo ir uždarė į gyvulėlių prieglaudą. Kanelo likimas sujaudino miesto gyven tojus. Jie surinko pinigų, jį paskiepijo ir parūpino mokesčių kortelę. Paskui jis vėl grįžo į tą ligoninę, o miestelio gyventojai nuolat parūpindavo jam mais to ir vandens. metų sausio mėnesį juodo labradoro Baltik atvejis sukrėtė visą pasaulį. Mirusio Prancūzijos pre Mitterand'o šuo gedulingu žvilgs zidento niu tipeno paskui savo šeimininko karstą, šešių kareivių nešamą į amžino poilsio vietą. Mitterand'as savo testamente įrašė, kad Baltik jį lydėtų šioje kelio nėje. Paskui devynerių metų gyvūnas atsisakė maisto, inkštė dieną naktį ir sunkiai leidosi šeimininko našlės Daniele Mitterand nuraminamas. Aštuonerius me tus Baltik praleido Eliziejaus rūmuose prie preziden to kojų minkštame krepšyje, o paskutinėmis šio mirtina liga sergančio žmogaus dienomis buvo neby lus ir supratingas jo guodėjas. Maždaug prieš 300 metų, kai karalienei Marijai buvo vykdomas mirties nuosprendis, jos šunelis, beje, niekaip negalėjęs pripažinti tokio bar bariško akto — kaip kažkada ir karalienės Marijos Stiušuo - dvejus metus praleido prie nuovados durų laukdamas savo ponios. Kažkoks piktas nepažįstama sis, galiausiai pasinaudojęs baisia prievarta, atėmė to chien reine gyvybę.
Vienos visame pasaulyje žinomos šunų legendos herojus buvo terjeras aviganis Bobis iš Škotijos. Kai metais mirė jo šeimininkas Greyfriarsas, tas gy vulėlis buvo dar jaunas. Jis lydėjo gedulingą eiseną iki Edinburgo kapinių. Kai senasis Jockas buvo palaido tas, šuo atsigulė ant šeimininko kapo. Bėgo metai, bet jis vis tupėjo toje pačioje vietoje. Žmonės atneš davo jam maisto. 14 metų šuo nesitraukė nuo tos vie tos, kol galiausiai 1872 metais nustipo. Apie ilgai trukusią jo garbės sargybą šiandien sako kers Roto stovinti statula. Mažame kurorte Bad Orbe, esančiame papėdėje, mirė bitininkas mėgėjas Klausas Walteris, visą meilę skyręs trims savo bičių šeimoms. Po laido tuvių visa gedinti draugija nuėjo išlenkti po taurelę. Kariną, jauniausią velionio dukterį, suglumino nedi deliame viešbutuke smarkėjantis pagyvėjimas, kuris jai atrodė čia visai nederamas. Todėl ji grįžo kapines, norėdama ramiai atsisveikinti su tėvu. Stai ga pasigirdo garsus zvimbimas. Šimtai bičių apspito kapą, aplipo laikinai pastatytą medinį kryžių. Tie gy vūnėliai 3 dienas ir naktis išbuvo kapinėse, o paskui grįžo į savo avilius. Elgsenos tyrinėtojai pripažįsta, kad dauguma gy vųjų būtybių instinktyviai suvokia dvasinę savo pri gimtį ir kūno laikinumą. To, kas yra pirmykštė gyvenimo formos dalis - o kad tą atrastų, žmogus turi nemažai pasistengti - gyvūnai niekada 151
šo: gyvenimą ir mirtį jie laiko natūraliu vis besisu kančiu gyvybės ratu. „Vis dėlto jie gedi mylimos būtybės ir mirties visai nelaukia", - sako Penelope Dažnai naminiai gyvūnai iš žmogaus perima mirties baimę ir lyg šei mos nariai reaguoja į jausmines būsenas. Laukiniai gyvūnai, būdami nelaisvėje, įdėmiai stebi savo aplin ką ir kartais prie priverstinės būsenos prisitaiko daug greičiau. Tačiau kartkartėmis vis dėlto prasiveržia įgimtas jų charakteris. Pavyzdžiui, cirko liūtas Cezaris neištvėrė to, kad pats nužudė savo dresuotoją. Todėl jis atsisakė mais to ir narve mirė iš bado. Vienų Jambo cirko gastrolių Kuveite metu liūtui nepasisekė triukas. Dėl to įdūkęs jis puolė savo dre į sprandą. suotoją Eleną Tipą ir nužudė Staiga prie nužudytosios jis sustingo ir po to nebepanei maisto, nei vandens. „Galbūt jis jautėsi kaltas", - pasakė cirko direkto rius ir našlys, kuris dėl tos nelaimės liūto visai nekal tino. Mirtis ir mirimas mūsų visuomenėje vis dar iki galo neištirtas dalykas. Ankstesniais laikais - beje, ir dabar v
gentinėse tautose - gimimas ir mirtis buvo lai koma natūralios didelės visumos dalimi, o šiandien daugybė civilizuotų žmonių nepripažįsta dvasinio eg zistencijos masto. Suvokdami save tik kaip kūną, jie bijo mirties kaip aktyvaus gyvenimo pabaigos. Daž-
šią baimę perima ir šalia gyvenantys gyvūnai. Ar tėjant mirčiai jie jaučiasi prislėgti, privalantys kan triai ištverti gyvenimą ilginančias priemones, užuot oriai ir ramiai išėję į dausas. Gyvosios planetos būtybės turi stiprų savisaugos instinktą ir vengia situacijų, kurios joms sukeltų pa vojų. Tačiau baimingas mirties laukimas daugeliui gy vūnų laukinėje gamtoje nežinomas. Azijoje ir yra milžiniškų gyvūnų kapinių, į kurias patraukia drambliai, guanakos ar leopardai, kad tenai savo dienas. Senos ir ligotos gnu, nenorėdamos būti našta tolyn traukiančiai kaimenei, dažnai pasiduoda plėš rūnams. Vakarų pasaulio gyvulių kapinės, priešingai, tampa žmogaus baimių ir vilčių atspindžiu. Miškais apaugusioje Senos saloje netoli Paryžiaus tūkstančiai kačių ir šunų ilsisi samanotuose marmuriniuose mau zoliejuose arba po antkapiais, puoštais keturkojų nuo traukomis. Gyvieji į laidotuves neretai atvyksta vilkėdami gedulo rūbais. Tiek kai kuriems mirtinai sergantiems žmonėms intensyvios terapijos palatų anonimiškumas nesutei kia galimybės oriai atsisveikinti su šiuo pasauliu, tiek gyvūnų gyvenimą dažnai pailgina nepakeliamos kan čios. Gyvosios būtybės mirtis yra tokia individuali kaip ir prabėgęs jos gyvenimas. Todėl negali būti jokių nu rodymų, kaip reikia mirti. Elgesio tyrinėtojai nuolat
mato, kad daug gyvūnų sąmoningai nusprendžia, ka da, kaip ir kur jiems mirti. Katės dažnai negrįžta iš tai, kas kar savo klajonių, šunys atsisako maisto. tais atrodo kaip nelaimingas atvejis, galėjo būti są moningas gyvūno žingsnis. Jei teologai, spiritualistai ir kai kurie mūsų fizikai teisūs, tai sąmonė šiame pasaulyje yra begalinė, netu rinti ribų ir nemari. Jei jokios mirties nėra, o tik kei čiasi egzistavimo būsena, tai kodėl šitai galioja tik mums, žmonėms? Mes dar per mažai žinome apie ry šį tarp gimimo, gyvenimo ir mirties, kad galėtume įsivaizduoti egzistenciją anapus dabartinės mūsų di mensijos. Sąmoningam būties anapus erdvės ir laiko egzista vimui apibūdinti mums paprastai trūksta žodžių ir nėra to, su kuo ją galėtume šiame pasaulyje palyginti. „Gyvūnai yra dvasinės būtybės, turinčios gyvūnų kūnus, tokios kaip ir mes - dvasinės būtybės su žmo nių kūnais. Daugelis sielų sąmoningai persikūnija į naminius gyvūnus tam, kad padėtų mums dvasiškai vystytis, kad būtų mūsų mokytojai ir mus paremtų", — sako Penelope Smith. Daugybėje savo „Pokalbių su gyvūnais" ji aptarė ir dvasinį mūsų egzistencijos lygmenį. „Kiekvienos bū tybės patirtis po mirties yra labai savita. Nors jos gali atrodyti ir panašios, tačiau kiekviena, kaip ir jos lū kesčiai,
mirusiais gyvūnais, kurie vaizduoja savo „perėjimą į kitus pasaulius" ir „vietas, pilnas šviesos", praneša apie pasakiškas šalis ir susitikimus su dangiškomis būty bėmis. Ji teigia: „Dvasios karalystė, atrodo, yra vienas aspektas to, ką mes sukuriame žemėje. Ir atvirkščiai. Žinias iš ten mes gauname vaizdais, kuriuos galime dvasinėje realybėje viskas gali būti visai suprasti. kitaip". visatos atsiradimo mįslės, mūsų sąmonės pa ieškos tampa didžiausiu žmonijos dvasiniu troškimu atverti tiesos pasaulį. To siekdami mes nuolat ieško me ir Gimimas ir mirtis pažymi esmines mūsų egzisten cijos stoteles. Iš vaikų mes galime mokytis savo būtį vertinti nuolat kitaip, nuostabiai ir savitai. Taip pat daug ir mus supančių gyvų padarų byloja apie tą kurį kažkada atsinešėžengdami į šį pasaulį. Mirimas ir mirtis nuolat susiję su liūdesiu ir skaus mu. Bet mūsų neturėtų jaudinti tai, ar mes atsisvei kinsime su gyvūnu ar žmogumi, ar mūsų sode turės būti nukirsta didelė vyšnia. Mes turėtume būti lai mingi ir dėkingi už tai, kad jie visi mūsų gyvenimą praturtino žavesiu, meile ir padėjo save suvokti.
Penelope pasakoja apie užmegztus kontaktus su 155
14.
prikelia gyvenimui
Kaip seteris Tomis komos ištiktam ligoniui gyvenimą, banguotosios papūgėlės padeda apėmus depresijai, vaikus o delfinai gelbsti Patenkinti žmonės gyvena ilgiau. Patenkinti gyvūnai — taip pat. Kusztrich
Norėdamas išsaugoti anonimiškumą, tą moterį, kurios likimą čia papasakosiu, pavadinsiu Elisabeth Neumann. Ją partrenkė tramvajus. Beveik mirtinai sužalota, ištikta komos ji dvi savaites gulėjo Kelno ligoninės intensyviosios terapijos skyriuje, o tada bu vo perkelta į neurologijos kliniką. Kad ir kaip gydy tojai ir visas personalas stengėsi pacientę prikelti iš gilaus miego, vis tiek moteris nereagavo į pasaulį. Nei jos vaikų, nei vyro apsilankymas ir mei lūs jų kalbinimai negalėjo padėti ir pakeisti jos būse nos. Vieną dieną jų seteriui pavyko, nepaisant griežtų klinikos lankytojams nustatytų taisyklių, nie kieno nepastebėtam prasmukti į ligonės kambarį. Tuojau pat jis užšoko ant šeimininkės lovos, prisig laudė prie jos ir ėmė laižyti veidą ir rankas. Tai, kas medikų akimis yra ypač nehigieniška ir galėtų sukelti pavojingų padarinių, pasirodė itin veiksminga. Nu156
stebusių giminaičių akivaizdoje pirmą kartą po 42 die nų ji atsimerkė ir nusišypsojo. Nuo to momento ji ėmė rodyti aiškius sveikimo požymius; netrukus li gonę jau galima buvo vežti į reabilitacinę kliniką. Po keleto savaičių ji galėjo grįžti į namus. Toks Elisa beth Neumann likimas nėra pavienis ir atsitiktinis atvejis. Manoma, kad kasmet komos būseną patiria 50 000 žmonių dėl nelaimingų atvejų ar ligų. Tas, kuris šitai išgyvena, vėliau nebūna toks kaip anksčiau. Kai kurių ligonių reabilitacija trunka metų metus, kai kuriems grįžti į gyvenimą ir visai nepavyksta. Nors ir stebuklingai, atrodo, Elisabeth Neumann išgelbėjo šuo Tomis, tačiau šis įvykis jokiu būdu nėra neįprastas. Nesvarbu, kad iki šiol neturima jokios moksliškai paremtos medžiagos apie tokius atvejus, tačiau ryšys tarp gyvūno meilės ir gydymo žinomas ir toliau tyrinėjamas. Taikomosios etologijos ir gyvūnų psichologijos institutas Šveicarijoje organizuoja se minarus gydytojams, psichologams, socialiniams dar buotojams ir sanitarams tam, kad supažindintų su „gyvūnų remiamomis terapijomis" ir gyvūnų lanky mo programomis. Elgesio tyrinėtojas, dr. Dennisas C. Turneris laiko šunis ir kates labiausiai tinkamais būti terapeutų padėjėjais, galinčiais padėti pacientui psichiatrijos klinikose, senelių ir globos namuose, taip pat vaikų ligoninėse. Ilgą laiką išsamūs tyrimai buvo atliekami Australi Pirmąkart į pagalbą ligotiems žmonėms pasitelk157
tas auksinis retriveris Honis, anksčiau mokytas gy venti su neregiais. Greit jis tapo viso krašto garseny be. Darbas terapeuto padėjėju geriatrijos klinikoje Melburne jam akivaizdžiai teikė džiaugsmo. Rytais jis vos sulaukdavo, kada galės pamatyti pacientus. Jis lydėdavo važiuojančius invalido vežimėliais į parką, dalyvaudavo išvykose, kartu eidavo j muzikos terapi Gydantis terapeu jos užsiėmimus ir gimnastikos tas suvokė, kad Honis praturtina pacientus, nes jo buvimas šalia gerina senų žmonių nuotaiką, skatina juos veikti. Jei pacientas norėdavo, jam net būdavo leidžiama pasiimti Honį į lovą ir paglostyti. Šešis mėnesius psichologai, gydytojai, sanitarai fik savo to šuns veiklą. Kiekvieną dieną jis praleisdavp su pacientais. Nė vienas švelnus paglostymas, nė vienas tylus šuns pakalbinimas nepraslydo pro tyrėjų akis. Ligonių elgesys bendraujant su gyvūnu irgi buvo žy mimas, taip pat užrašomos jų nuotaikos, aktyvumo galimybės, jų kontaktai su sanitarais ir kambario kai mynais. Šitaip savaitė po savaitės stebėtojai registravo spartėjančią pažangą, ligoniai dažniau juokėsi ir šyp sojosi, labiau bendravo su sanitarais ir likimo drau gais, o noras gyventi vis stiprėjo. Eksperimento pradžioje gydytojai ir pacientai re agavo veikiau santūriai. Dauguma nuogąstavo, kad sukels chaosą, pridarys daug rūpesčių ir šuo nuvargins begales darbų turinčias seseles. Programai pasibaigus nė vienas daugiau nebūgštavo ir neabejo-
jo; eksperimentas su terapeuto padėjėju gyvūnu tik rai pavyko. Mokymosi sutrikimai išnyksta irgi gyvūnams pa vai dedant. Augindami triušį kaip „klasės kai pasisemia kasdienės patirties, pavyzdžiui, jei reikia, paskaičiuoja mėnesio lėšas gyvulėliui išlaikyti ir kla sėje tarpusavyje pasidalija tą naštą. Luoši vaikai turė tų nemažai laiko praleisti zoologijos sode esančioje pievutėje, kur jie galėtų glostyti gyvūnėlius. Taip jaus mų pasaulis padėtų pažvelgti į jų sielą.
158
159
Jau seniai žinoma, kad bendravimas su arkliais gydo, auklėja, daro gerą įtaką, o su juo susijęs joji mas palankiai veikia sielą ir kūną. Tai daugiausia su siję su nepaprastai simpatišku, mielu šių gyvūnų charakteriu. Bėgant tūkstantmečiams, jie, gyvenda mi su žmogumi, pelnė ypatingą jo meilę. Arklį ma lonu paliesti, jis savotiškai kvepia ir yra gražiai sudėtas. Žengdamas jis siunčia impulsus, kurie lankiai veikia sergančių išsėtine skleroze ir gijimo procesus. Kūno kontaktas su arkliais ir padeda jaunoms mergaitėms formuoti seksualius pojūčius. Sulaukusioms tokio amžiaus ir nenorinčioms daugiau meilikauti tėvais, draugystė su arkliais labai Jų didybė šiluma, minkš tumas ir švelnios reakcijos į glostymą - geriausias atpildas mergaitėms už visą vargą ir laiką, praleistą kuopiant arklides. Tas, kuris išmoks suprasti arklių kūno kalbą, galės skaityti iš akių ir suvoks
jų gestus, galės puikiai įsivaizduoti, kaip jie pa tys suvokia mūsų artumą. Pirmieji žmonės niekada neprarado savo darbo, nesiplūkė dėl finansų, greičiausiai niekad nejuto skaus žmogaus mo atstumti gyvenimo draugo. gyvenimas pilnas pasikeitimų. Santuokos dažnai ilgai netveria, darbo vietos naikinamos, ištisos profesijos miršta, o egzistencinės baimės vis didėja. To rezulta tas - sielos sutrikimai, kurie gana dažnai susargdina šalia mūsų esantis gyvūnas žmogų žmogaus vidų. ir Clintoveikia gydomai ir raminamai. nų dukrai galutinai išsikrausčius studijuoti į Kalifor niją, Baltuosiuose rūmuose atsirado trijų mėnesių rudas labradoras retriveris Badis. Prezidento katė reagavo santūriai žinodama, kad būdama senbuvė tu rės galimybę savaip išauklėti naujoką. Amerikiečių sociologė Erika Friedmann išmatavo kraujospūdžio pakitimus žmonių, pasinėrusių į savo darbą tuomet, kai juos pasitikdavo šuo. Gerokai pa didėjęs kraujo spaudimas akimirksniu pasiekdavo nor malų lygį, o kartais net labiau sumažėdavo. Buvimas su gyvūnu gali apsaugoti nuo ligų, pagreitinti gijimą ir, be to, teikti beribį džiaugsmą. Tas, kuris gyvena vienas, dažniausiai miršta anks čiau. Mūsų sielai ir kūnui reikia teigiamo ryšio su my lima būtybe. Žmogus sukurtas būti nevienišius. Kiekvienas krūvis, kiekviena įtampa, jei jų nesumažina atsipalaidavimas, pažeidžia mūsų širdies ir kraujo apy-
takos sistemą. Gyvūnų meilės - tai mybė įveikti daugybę izoliacijos ir streso sukeltų ligų. Naminiai gyvūnai gali besikankinančius, prislėg tus, nelaimingus žmones paversti bent jau tokiais, ku rie geriau jaučiasi. Gyvūnai mums nežinomų ilgių bangomis siunčia signalus, kuriais jie patvirtina, jog yra tikri mūsų draugai, be to, suteikia pasitikėjimu grįstos ištikimybės jausmą. Nuo tada, kai buvo įrodyta pozityvi gyvūnų įtaka sene sergantiems žmonėms, vis daugiau lių namų ir ligoninių apgyvendina kates, šunis, triu šius, paukščius, žuvis ir kitus gyvūnus kaip „socialinės paramos partnerius". Apie tai rašoma Konrado Lorenzo globos tarnybos (Ciūrichas) studijoje. Prieglau dų gyvūnai padeda kovoti su apatija ir abejingumu. Jie tampa net tam tikrais pašnekovais, savotiškais drau gais ir sumažina senatvinį išsiblaškymą. Gydytojai, prižiūrintys Vokietijos gyventojus pri vačiuose senelių namuose ir prieglaudose, nustatė, kad kurie gyvūnai iš esmės pagerina atmosferą. mažiau į prieglaudą atsinešė ir savo nervingumu, stresu ir baikštumu, buvo ramesni, pa slaugesni ir gyvybingesni negu tie gyventojai, kuriems nebuvo leista gyventi kartu su savo numylėtiniu. Daž nai naminis gyvūnas tampa visos įstaigos draugu. Draudimą senam žmogui pasiimti savo gyvūną psi chologai laiko tiesiog nusikalstamu. Valstybinėse įstai gose gyvūnus laikyti vis dar neretai draudžiama. 11. 695
161
Šunys ir katės gali jausti ir džiaugsmą. Se niausiai išsivysčiusi jų smegenų dalis, limbinė siste ma - kaip ir žmogaus - nuolat atsakinga už emocijas ir motyvaciją. Moksliškai įrodyta, kad žmonių, lai kančių naminį gyvūną, organizmas atsparesnis, jie greičiau sveiksta po ligų ir apskritai esti labiau paten kinti ir ramesni. Toks teigiamas požiūris į gyvenimą teikia lemiamų pranašumų, kurie medicinos požiū riu būtini mūsų imuninei sistemai stiprinti. Gyvūno artumas žmogų ramina ir stimuliuoja. Žmogaus šir dies darbas, kraujospūdis ir raumenų tonusas sunormalėja, žmogus spinduliuoja gerą nuotaiką. Manoma, kad šeimininkas ir gyvūnas ugdo abipusę simpatiją. Gyvūnas neturi per daug reikalauti iš savo šeiminin ko, o šis privalo jį mylėti ir tinkamai juo rūpintis. Aviganis šuo senyvai damai jau tikrai netinkamas ben dražygis. Kasdieniai pasivaikščiojimai su šunimi kompensuoja judėjimo stoką, ant kelių murkianti katė padeda atsi palaiduoti, o žvilgsnis, mestas į akvariumą, suaktyvina gydomąsias galias, kurias šiaip įmanoma pažadinti tik pasitelkus specialią techniką ar netradicinius gydymo metodus, pavyzdžiui, meditaciją ar autogeninę treni ruotę. Psichikos sutrikimai, ypač depresijos, užsisklen dimas savyje, judėjimo stoka, širdies infarktas, vaikų elgesio sutrikimai ir širdies bei kraujotakos problemos pradeda sąrašą ligų, kurias, daugelio medikų nuomo ne, gali padėti įveikti gyvūnai. 162
Viena olandų studija patvirtina, kad vaikai, arti mai bendraujantys su naminiu gyvūnėliu, geriau mo kosi. Jie palyginti inteligentiškesni, rečiau puola į depresiją ir būna ne tokie agresyvūs. Šunys skatina aktyvesnį fizinį judėjimą; tie, kurie vaikšto pėsčiomis, ne taip greitai suserga širdies in farktu. Kačių glostymas žemina aukštą kraujospūdį, banguotosios papūgėlės yra nuotaikingi pašnekovai, o monotoniškas žuvų judėjimas akvariume skleidžia ramybę ir skatina atsipalaiduoti. Be to, naminiai gyv
padeda užmegzti socialinius kontaktus. Sunų savininkai pradeda bendrauti taip pat lengvai, kaip ir mamos vaikų žaidimo aikštelėje. Gyvūnai gerbia žmogų besąlygiškai ir supranta vis ką. Stulbinamai tiksliai šunys ir katės skaito savo glo nes bėjų mintis ir suvokia kiekvieną jų gyvūnai jautriai reaguoja į siunčiamus kūno kalbos signalus. Be to, atlikta daugybė tyrimų, liudijančių pozityvias naminių gyvūnų savybes. Viską ga lima pasakyti: meilė gyvūnui - tai ypatinga gydomoji galia. Mylimos būtybės artumas ry šį, kuris daro stebuklus. Ne tik žmones patiria iš to naudą, bet ir kačių širdelės ramiau plaka, kai jas glos tome. Helmutas Kohlis prie rašomojo stalo Bundestago kanceliarijoje turi didelį akvariumą. Nė viena ten gy venančių žuvelių į aukšto rango lankytojus, pasiro dančius kabinete nekreipia dėmesio. Jos plaukioja kaip
įprasta ir net už didžiausias pinigų sumas neišsižadė tų savo tylumo. Bundestago kancleris ir maždaug de šimt milijonų Vokietijos piliečių, turinčių akvariumus, kartu saugo biologinę pusiausvyrą, kurią galima subalansuoti tik įžvalgumo ir rūpestingumo dėka. Žuvys sutrinka, kai jų maistas esti netvarkin gas, kai šviesa - per ryški, per mažai duodama deguo nies arba vandens temperatūra būna per žema. Kas nemoka suvokti jautrių jų reakcijų, netrukus pama tys liūdną vaizdą: tie gyvūnai ims gaišti. Šeimininkai nepaprastai džiaugiasi, jei žuvys sparčiai dauginasi. Ši taip jos parodo, kad taikioje ir jaukioje jų oazėje vy rauja tvarka. Švelnių dekoratyvių žuvelių judėjimas akvariume žmonėms sukelia ramybės, saugumo ir taikos jaus mus. Mažas spalvingas jų pasaulėlis - tai dalelė visu mos, nuo kurios esame taip atitolę. Skleidžiama jų informacija į mūsų centrinę nervų sistemą ramina ir mūsų organizmą. Aš, kaip paskutinis Nobelio premijos laureato Kon rado Lorenzo lankytojas, su juo ir jo žmona sėdėjau kambaryje priešais milži prieblandoje nišką akvariumą, kuriame tilpo daugiau nei 32 000 1 vandens ir į kurį jis retkarčiais įlipdavo norėdamas iš arti apžiūrėti įspūdingai mirguliuojančius egzotiškus ešerius, drugiažuves - ir dekoratyvines imperatoriš kąsias gražuoles. Būdamas vyresnis jis turėjo tenkin tis rymojimu šalia priekinio akvariumo stiklo galėjo
mąstyti apie gyvūnų tyrinėjimui skirtą savo gyveni mą ir bandyti įminti žuvų kalbos mįslę. Apie tai, kad išmintingi delfinai taip pat dažnai būva geri terapeutai, dabar kalbama visame pasauly je. Pavyzdžiui, Meksikoje ir Floridoje žaidimų tera pija dalyvaujant jūrų žinduoliams padeda dvasiškai nuo realaus pa neįgaliems vaikams, kurie saulio arba dėl nelaimingo atvejo gimstant buvo pa kenktos smegenys. Kontaktuodami su kantriais gyvūnais mažieji pacientai įgauna pasitikėjimo savi dėmesį. Jie mi, tampa ramesni ir gali geriau mokosi iš naujo tarti žodžius, pažinti daiktus ir jais keistis, gerai viską prisiminti. Pirmiausia terapeutas išmoko mergaites ir berniu kus išlaikyti vandenyje pusiausvyrą ir žaisti su delfi nais. Vėliau mažieji daro pratimus raumenims stipri nt i ir galiausiai net joja ant kurio nors delfino miesi už nugaros peleko. Naudodamiesi savo ulini garsiniu signalu, kuris šiaip perspėja apie pasilaikančias vandenyje kliūtis, delfinai sužino žaidimų gų kūno anomalijas. Šitaip pat priplaukė prie aklo vaiko, kurį tėvai paleido į vande nį. Tursis pats nesveikas — mato tik viena akimi. Pasitelkę delfinus į pagalbą, treneriai sužinojo du naujus dalykus: vaikai daugiau dėmesio skiria gyvū nams negu suaugusiems, o delfinai yra ypač nuovo kūs ir jautrūs. Mažiems savo draugams jie atplukdo lenteles, kuriose, atsižvelgiant į ligotumo dydį, pa-
vaizduoti paprasti simboliai. Vaikai turi pasakyti sim bolį atitinkantį žodį. Ir galiausiai jie apdovanojami tuo, kad gali paglostyti delfinus ir jais pajodinėti. Taip žaidimų drau dėl didesnio dėmesio gams vaikai išmoksta įsiminti keturiskart greičiau ir daugiau negu tuomet, kai juos moko suaugusieji. Tai irgi būdinga vaikams, turintiems fizinių negalių. Bū dami drauge su delfinais keletas prie vežimėlių pri kaustytų mažųjų pacientų vėl išmoko atsistoti ant savo kojų. Delfinai gali įsijausti į jų žaidimų draugų - žmo nių dvasinę ir sielos būseną. Jie supranta žmogaus kū no kalbą ir gerai pajunta, ar vaikas nuobodžiauja ar yra neatidus. Tuomet jie mėgina atkreipti jo dėmesį ir išvaduoti jį iš ligos sukeltos vienatvės. Iš anksto užsirašiusių laukiančių pacientų yra dau giau nei tos organizacijos gali priimti; kol kas delfinų terapeutų, be abejo, per mažai. Suprantama, delfinai madingi. Jie pasirodė ne tik kaip terapeutai, gydantys elgesio sutrikimais besiskundžiančius vaikus, bet ir žmonių va kaip filosofiškai romūs stresų dovai. Kalifornijos kompiuterių specialistai, delfinų tyrinėtojai ir neurologai susivienijo į mokslinę grupę, ketindami kuo daugiau sužinoti apie legendinę Subsmegenų substanciją. Ji nuolat atsakinga už „aukštesniąją mentalinę funkciją". Tik du šios planetos žinduoliai ją turi - žmogus ir delfi nas. Delfino inteligentiškumo paslaptis yra įžūlumo
ir žaismingumo derinys. Delfinai nėra ambicingi, bet jie - smalsūs. Jie pasinaudoja stresu tam, kad jų sme genys būtų mobilizuoti aukštesniam informacijos per dirbimo lygiui. Jų devizas toks: gerai pagalvok ir veik atitinkamai. Amerikiečių vadybos mokytojai Paulas Kordisas ir Dudley Lynchas mano, kad jau mažiausiai 40 000 metų žmonės, jų šeimos ir komercinės bei socialinės organizacijos naudoja dvi strategijas, norėdami įsitvir tinti pasaulyje: tai karpio ir ryklio strategija. Karpiai ir rykliai galvoja, kad mes gyvename jausdami nuola tinį stygių ir kad visa turi ribotus išteklius. Ką mes turime ir kiek to mes turime, anot jų, priklauso nuo to, kad mes vis manome, jog mums kažko trūksta. Karpiai išnyra ir laukia progos kažką gauti. Rykliai puola, sužeidžia ir pasiima savo grobį. Elgesio tyrinėtojai pataria, kad geriau jau tarp mūsų nebūtų nei kalaviju mojuojančių aštriadančių ryklių, nei bailiųjų silpnadvasių karpių. Delfinas gali būti sprendimų atradimo simbolis ir padėti mums kon struktyviai ir kūrybiškai veikti. Delfinai plaukioja vi suose vandenyno kampeliuose, kartais pasroviui, o kartais prieš srovę. Visada atsipalaidavę, elegantiški ir išradingi. Meilė, gyvenimas ir darbas, jų požiūriu, ne turi ryškių skiriančių ribų. Negaudami to, ko nori, jie daugiau nebeužsiima galimais problemų sprendi mais, bet greitai ir preciziškai, kartais net genialiai pa keičia savo elgesį. 167
Mes, žmonės, galime iš delfinų pasimokyti efek tyviai ir džiaugsmingai dirbti, būti judrūs ir tuo pat metu atsipalaidavę. Jei kas nors nesiseka, delfinai mė gina daryti kažką nauja, nerimsta tol, kol pavyksta. Žmonės užduotis sprendžia dažniausiai grynai racio naliai. Delfinai susidoroja su problemomis emociš kai ir kūrybiškai. Mokytis iš tų gyvų jūros būtybių, vadinasi, suprasti, kad ne kiekvienas pažinimo žings nis turi būti susijęs su dramatiška kančios patirtimi. Delfinai sąmoningai atsiduoda momentui, lengvam pasitikėjimo žaismui ir visiškai atsisako išskirtinumo jausmo. Delfinai žino, kad svarbiausias besibaigian čio šimtmečio bruožas yra banga - permainų banga. Žmonės, patyrę laimę keletą dienų tarp delfinų, vėliau visiškai pasikeitė. Povandeniniame jūros žin duolių pasaulyje sumažėja žmogaus gravitacinė jė ga, plūduriavimas primena buvimą motinos nauji įspūdžiai padidina pojūčius. Čia galima pami nėti neįprastus povandeninio pasaulio garsus, triukš mingą gyvių pliaukšėjimą ir kontaktą su nebylia, sistema. Žaibiškai kin tačiau veiksminga jų ta smegenų veikla, nervinės beta bangos rimsta, me alfa ir teta bangos ritasi sąmonės klodais. Išskiriamos raminamos substancijos suaktyvina imu ninę sistemą. Susitikimai su delfinais sukelia gilių vidinės ramybės ir susikaupimo jausmų, aktyvina gy domąsias galias ir pagerina bendrą savijautą iki tol dar nepatirtu būdu. 168
Tačiau nepaisant pripažintos tokio gydymo sėk mės negalima daugeliui pacientų leisti bendrauti su delfinais. Jau pavyko išanalizuoti, įvertinti ir dirbti nai atkurti atskirus žmogaus ir delfino kontakto ele mentus. Meksikoje Cansun Convention Center lankytojus sveikina panoraminio filmo delfinai. Jų draugiškumas, įgimta šypsena, inteligencija ir artis tiška kūno laikysena palankiai nuteikia. Draugiški pa dėjėjai svečius veda prie specialių vandens vonių, kurios mažina svorio jėgą ir atpalaiduoja jos spaudžia mas galūnes. Užsidėjus specialius akinius galima pa matyti trijų dimensijų vaizdą, per ausines girdimi garsai, kuriuos skleidžia del stimuliuojantys finai. Specialiai sukurtas prietaisas į du ant odos pri tvirtintus elektrodus perduoda signalus, kurių klausa suvokia kūnas. nepgauna, tačiau Įspūdis pribloškia. Žmogus atsargiai panyra į ne pažįstamą povandeninį pasaulį, įsiklauso į iki tol ne girdėtus garsus ir tingiai sūpuojasi vandenyje. Staiga išnyra didelės draugiškos delfino akys. Žmogus gy vūnas atsargiai plaukia prie vienas kito vėl iš pradžių nedrąsiai paliečia vienas kitą ir pamažu at sipalaiduoja. Šitaip jie savo ju desiais, tuo tarpu delfinų atsiranda vis daugiau. Galiausiai, pajutę pasitikėjimą, jie lyg besvoriai van deniu praslysta pro pat jus. Laikas išnyksta. Dabar tie gyvūnai išsirikiuoja įspūdingu ratu lyg norėdami jums suteikti jėgos ir drąsos. Ir tikrai: vienu milžinišku šuo169
jie neapsakomai drąsiai išnyra ir šauna tiesiai j dan gaus mėlynę. Padėjėja lankytojui nuima savotiškus nius" akinius. Nustebęs žmogus trinasi akis. Tobulas šviesos, garso ir vaizdo efektų derinys, harmoningi ir sinchroniški judesiai nervų sistemai leido patirti ki tokius jausmus, suvokti kitokį pasaulį. Pulso dažnis vis dar ilgai banguos lėtesniu, ramesniu ritmu. Delfinų tyrinėtojai naudoja irgi tokią aparatūrą, kuri padeda kontaktuoti su šiomis laisvėje gyvenan čiomis būtybėmis. Tobulas natūralių judesių mėgdžio jimas leidžia nusiteikti teoriškai ir suvokti delfinų reakcijas bei elgesį. Gyvenimas ilgesnį laiką drauge su šiomis neįprastomis gyvosiomis būtybėmis būtų ne tik įmanomas, bet ir nepaprastai vertingas.
Iguanos šypsena Pas Patagonijos pingvinus ir išmintingus Galapagų gyventojus Visos gyvosios šios planetos būtybės yra sudedamosios biosferos dalys, elementai veikia vienas kitą Desmond Morrisas
Tas, kuris bent kartą kaip ir aš vaikštinėjo po Pun ta pingvinų koloniją, niekada nebegalvos, kad ši planeta yra žmonių namai. Punta Tombo, Argen tinos Patagonijoje, prasideda Magelano pingvinų pa saulis. Šimtai jų Atlanto vandenyno pakrantėje pasistatė savo lizdus ant žemės ir sumynė takus, taip pat žemėje išsikasė duobeles ir ten padėjo savo kiauši nius. Dažnai jie tyliai stoviniuoja pulkais. Vienas lia kito, sustingę, baltomis liemenėmis ir sidabro spalvos tik ką išsišėrusiu apgadintu fraku. Jie atrodo kaip svečiai kokteilių vakarėlio, kurio niekas nesiryž ta pradėti. Judantys gyvūnai primena šiek tiek apgir tusius žmones. Jie nerangiai svyrinėja jūros pakrante. Užtenka mažiausio paviršiaus nelygumo ir jie iškart praranda pusiausvyrą. Tada vis taip pat oriai ant ver - savo sti tingiausios savo kūno dalies čiuožteli į chiją. Ir tik gyvenimas tarp bangų sulig namu teikia neapsakomą džiaugsmą. 171
Tą nedaugelį lankytojų, atvykstančių į šį Žemės pakraštį, gyvūnai visiškai ignoruoja. Žmonės čia bū na per trumpai, kad galėtų pastudijuoti stebėtiną šių retų būtybių socialinį elgesį. Pavyzdžiui, jų požiūrį į santuokinę ištikimybę. Partneriui labiau nutolus nei gali pasiekti, kai kurie jų tada mielai žengia į šalį. Ta čiau jie nėra geri meilužiai, nes tai priklauso nuo jų kūno formos. Todėl jų meilės žaidimai primena ba lansavimo aktą. Vis dėlto tarp pingvinų nuolat įsi plieskia pavydo dramų ir išgyvenami susitaikymo ritualai. Jei pingvinas vyras svetimoteriauja, tai ping žmona gauna susitaikymo dovaną. Dažniausiai demaskuotas partneris dovanų nugvelbia iš kaimyni nio lizdo porą žvirgždo akmenukų. Šitai būdinga vi siems pingvinams. Galima pastebėti dar vieną žmogaus bruožą: aris tokratiški frakų nešiotojai nelabai rūpinasi higiena, nes tuštinasi visur, kur tik eina ar stovi; šitaip koloni jos plotai virsta gigantiškomis mėšlo krūvomis. Kai pingvinai išvysta žmones, jų širdys ima stip riau plakti. Gal ne tiek iš džiaugsmo, o dėl to, kad jaučiasi tų lankytojų sutrikdyti. Tik tuomet, kai ne skubėdamas specialiai atsisėdi ant smėlio, žiūrėk, jau ir atsirado pingvinas - vyras, o gal moteris? Šis metas tinkamiausias draugiškai pasišnekučiuoti. Tačiau nu siminęs pamatau, kad mes ne daug ką galime vienas kitam pasakyti. Mes iš skirtingų pasaulių. Magelano pingvinas teisus.
Porą šimtų jūrmylių į pietryčius, už daugelio my lių nuo senovinės jų tėvynės, Folklendo salose susiduriu su karališkųjų pingvinų kolonija, ku ri gerokai įspūdingesnė už mažuosius savo pusbrolius iš Patagonijos. Bet jau visai keista ten juos matyti ža lioje pievoje šalia avių, arklių ir žąsų. Tai visai nauja ir kol kas ornitologai, stebintys juos iš arti, negali šito paaiškinti. Emigrantams nelengva Folklendo salose. Dėl žvejų jie pagauna jūroje mažai grobio, tačiau dėl nereikia labai giliai nardyti. ir vanduo čia to šiltesnis negu ten, kur ledynų pakrašty karaliauja pa mirtingumas čia ma silikę giminaičiai. žesnis, nes salose temperatūra retai kada nukrinta žemiau užšalimo padalos ir pingvinai gali žalumoje leisti ir vasaras, ir žiemas. vasaros naktimis dauguma jų, žinoma, išsiruošia arčiau poliarinio rato, nors iki ten jiems kta plaukti daugiau nei 400 kilometrų. Ten tinka su savo giminaičiais. Bet žiemą emigrantai netikėtai vėl grįžta plaukdami prieš srovę, o jų giminaičiai patraukia pietus po liarinės nakties. Virš pietinio poliaus saule nešviečia ištisus mėnesius, be to, siaučia uraganai, kurie kituo se regionuose katastrofos aliarmą. Oro tem peratūra nukrenta žemiau nulio. Karališkieji pingvinai tokį orą ne ištveria stoiškai ramiai, bet ir dauginasi. Dar neatsakyta į daugelį klausimų: kodėl apie 500 173
perekšlių porų palieka savo ledinę tėvynę tam, kad persikraustytų j vidutinio klimato laukus, ir ge rokai didesnė jų dalis šąla savo sturplius ledinėje nak tyje? Gyvenimo evoliucija - tai nuolat atsinaujinantis procesas. Niekas nelieka toks, koks jau kartą buvo. Ir mus supančios būtybės klaidžioja keliaudamos kadaise pasirinktu keliu. Mums nežinant jos nuolat perdirba informaciją apie klimatą, maitinimosi vietas ir gyve nimo kokybę, o tada jau reguliuoja savo elgesį. Be to, jos neabejotinai pasinaudoja genetiniu keliu, perduota protėvių patirtimi, vadovaujasi savo instinktais - tiks liau reikėtų sakyti gyvenimo patirtimi - ir protingai reaguoja j aplinkos pokyčius. kilometrų j vakarus, Galapagų salose, apie tarp Vidurio ir Pietų Afrikos, viskas yra kitaip. Ten kontaktas su laisvai gyvenančiais gyviais yra mažiau problemiškas negu susidūrimas su svetima kate pas mus. Masyvūs milžiniški vėžliai, galingi jūrų liūtų pa tinai ir orūs pelikanai, pirmykštės iguanos ir gyvy bingos jūrų kregždės ieško būdų pabendrauti su lankytojais iš žmonių pasaulio. Jie smalsaudami pri siartina, kantriai pozuoja fotografuojami ir, be to, žvelgia tiesiai j akis. Tik būti liečiami jie nenori, tai vienas griežčiausių draudimų, o jų laikytis privalo net ir reti šių salų lankytojai. Kiekvieną antradienį ir penktadienį iš Ekvadoro Gvajagilo atskridęs maršrutinis lėktuvas nusileidžia ant
siauros betoninės trasos mažoje Santa Kruzo Leidimo įžengti į šį paskutinį žemišką rojų reikia net prieš 5 mėnesius, nes nedidelis lankytojų čius ribojamas. 13 didelių ir 21 mažesnė Galapagų archipelago salos pagyvina didžiojo vandenyno laukius. Kai kurios iš jų skurdžios, yra vulkaninės kil mės, o kitos - turtingos vešlios tropikų debesėlių migla prie mėlyno horizonto, leng ir vas vėjas ir daug karališkai žydro vandens. krenta putojančios bangų keteros, o nurimusios išsi barsto mažyčiais sidabriniais taškeliais vandens pavir šiuje. Tik už poros metrų nuo aerouosto sūpuojasi balta jachta, į kurią mus palydi vienas profesionalus gidas. Tol, kol būsime Edeno soduose, Edgaras va dovaus perduodamas mums savo gerai žinomą infor maciją ir stebės, kad nenuklystume iš tiesaus kelio. Šio pasaulio rojaus kraštams gresia pavojus, o didžiau sias jų priešas - žmogus. Laivo pirmagalyje jau įsitaisė orus pelikanas, lei Kam džiantis save paplukdyti iki tirštai žuvingų skristi, jei šitaip keliauti, be abejonės, daug patogiau? Mes beribėje jūroje, didžiausioje šioje pla netoje. Iki šiol joks Žemės regionas nesukėlė tiek sva jonių ir ilgesio, kiek tos Ramiojo vandenyno salos, išsimėčiusios kažkur vandenų platybėse. Giliai po mu mis kunkuliuoja karšti šaltiniai, o aplink juos trykšta užburiančios gyvybės formos. Salų pakrantė siauru ruoželiu nusidriekia iki pat horizonto. Stūkso 175
beveik kiekvieną vidurdienį perrėžiantys debesys ir kasdieną lyjantis lietus šį kraštą paverčia derlingu sodu. Edgaras padalija porą sumuštinių ir vandens. Monotoniškas laivo motoro ūžimas sugundo pasnūduriuoti. Filosofo
vėžlys
gimtadieniui Ernstas Mokykitės iš filosofų! Savo dovanų gavo mažytį sausumos vėžliuką. Kai na mų šeimininkas Vilflingene viršum naujo drau go palinkdavo, jis tarsi pasisveikindamas kilstelėdavo savo snukelį. Jį pavadino Hebe. Graikų mitologijoje Dzeuso duktė Hebė buvo jaunystės deivė, o vėžlys buvo laiko mas meilės deivės Afroditės vaisingumo simboliu. Žy mus Vokietijos poetas ir filosofas panoro su savo vėžliu prisidėti prie naujojo tūkstantmečio sutikimo. Jis švel niai pakasė jo šarvą ir pasakė: tavimi norėčiau pasen
Aš menu pokalbį su elgsenos tyrinėtoju Vitusu B. ir jo žmona kurie prieš daugelį metų plaukiojo tuo pačiu maršrutu, tik anuomet šniokštė gerokai didesnės bangos. Jie abu sėdėjo de nyje, gaiviu brizu malšindami ligos sukeltas kan čias, kai staiga tiesiai tarp jų nukrito mažas paukštelis. Vėtros aptaršytas raudonkojis padūkėlis, išsekintas il go skrydžio, buvo priverstas nutūpti ant mažyčio lai velio. vargšą permirkusį paukštį įsupo į rankšluostį, apdžiovino ir šiek tiek pagirdė gėlu van176
deniu. Paukštis greitai atgavo jėgas, pakilo į orą ir at sisveikindamas dar apsuko ratą virš valties. Be to, iš spjovė apvirškintą žuvytę, kuri tėkštelėjo tiesiai sutuoktiniams po kojų. „Mes nenorime sužmoginti laukinio gyvio elgesio, bet tą supratome kaip dėkin gumo ženklą ir labai susijaudinome", - tuomet pasa kojo Helga Po trijų valandų pasiekiame mažą salą sur y Norte. Čia lyg stebuklingos būtybės išnyra delfinai, žvitriai ima šokinėti iš vandens ir lydi mus iki uolėtos įlankos. Ar galėjo mus palydėti kitas kuris garbinges nis padaras negu šie jūros išminčiai, jau šešiasdešimt milijonų metų nekeičiantys savo struktūros, nes ir taip tobuli? Jau iš tolo išgirstame besibūriuojančių jūrų liūtų kriuksėjimą. Šimtai jų išvirtę ant saulės kepinamų uo lų, kiti krypuodami iriasi per akmenų nuolaužas arba šėlsta drungname vandenyje. Kai kurie plaukia šalia valties, bet Edgaras išmeta inkarą ir paragina mus pa laikyti tiems gyvūnams draugiją. Atsargiai mis nulipu į verpetojantį vandenyną. Vanduo aitriai kvepia jūrų liūtais, tačiau didelis džiaugsmas būtent dalytis tuo su šiais mitriais gyvūnais. Aš nesu patyręs plaukikas, todėl vandenyje jaučiuosi bejėgis. Nuolat stengdamasis nepanirti galva, greičiausiai savo šeimi ninkų akimis atrodžiau ne visai elegantiškai. Kai mil žiniškas jūrų liūtas šauna tiesiog į mane, staiga priešais sustoja, o paskui nekantriai suka aplink ratu, mano 695
177
adrenalino amplitudė ima kilti. Šiandien aš žinau, kad tada negrėsė joks pavojus. Tačiau aš esu to pasaulio, kupino nesutarimų, sužeidimų, puolimų ir gynimo si, atstovas. Sekundės greitumu modelį pritaikiau taikioje aplinkoje, kuri tokio elgesio nepažįsta. Nepaprastas Galapagų gyvūnų patiklumas jau daug kur aprašytas. Logiškai paaiškinti pirmasis bandė kuris XIX amžiuje išsilaipino šio se salose. Jis nustatė, kad toks elgesys būdingas ato kiau nuo žmonių ir kitų didžiųjų plėšrių būtybių esančioms negyvenamoms valdoms. Grįždamas jis pa darė išvadą, kad spontaniškas gyvūnų bėgimas sausu moje gali būti reakcija į žmogaus ir plėšriųjų žvėrių buvimą. Baikštumas, kylantis iš „gamtinės atrankos" principo, turi neapsakomai didelę reikšmę rūšies išli savo priešus ir kimui. Individai, lengvai deramai į juos reaguojantys, turi daugiau galimybių išgyventi negu tie, kurių ši savybė ne tokia ryški. Bet ku kai labai baikštūs gyvūnai apsigyveno riose nebuvo jų priešų, gamtinės atrankos principas nebeteko prasmės: bėgti daugiau nereikėjo, taigi iš nyko ir bailumas. Tai gal gyvūnai elgėsi protingai ir veikė pagal pačių susikurtą planą? Sugrįžęs į laivą jau mėgavausi šiuo kraštu. Drauge su Edgaru irklavau iki pat salos. Tarsi sveikindama juoda jūrų kregždė apsuka garbės ratą ir nutupia šalia manęs ant suolelio, šiek tiek pakreipia snapą ir ima smalsiai mane stebėti mažytėmis kaip sagos akutėmis.
Išlipę pakylame kaktusais ir gumbuotais medžiais raizgytu uolų keliuku į aukštumėlę. Neįtikėtina: už kiekvieno posūkio mūsų jau laukia iguana, oriai ir impozantiškai sustingusi, be to, į akis krenta skvar bus jos žvilgsnis. Ji kilusi iš šeimos, kuriai daugiau nei 000 metų, be to, ji nuo amžių pradžios gyvena beveik visoje tai driežai. Amerikos kontinente gyvena daugiau kaip 700 rūšių, užauga 2 m ilgio ir dažnai esti gyvos, spalvingos. Bet kaip jų protėviai senų senovėje atkeliavo į toli Ramiajame vandenyne dunksančias salas? Ne visuo met į tyrimų ekspedicijas jos leisdavosi savo noru. Audros išginė jas iš saugios sausumos į jūrą, ten jos įsikabino į plaukiančių augalų kamienus, sprogstan čius pumpurus, šakas ar šaknis ir buvo nešamos sro vės. Dauguma jų dingo bekraščiuose vandenų tyruose. Bet keletą Humbolto srovė atplukdė į tolimą Gala pagų archipelagą. Kaip ir Kolumbas jos užkariavo nau ją kraštą ir išgyveno dėl savo proto ir gebėjimo prisitaikyti. Pripratę prie vešlaus tropikų džiunglių augalijos pasaulio galbūt driežai rado porą sūrių dumblių. nės miršta gerdami vien jūros nes inkstai druskos neišskiria. į tą kraštą patekusių driežų or ganizme bėgant laikui susiformavo specialios liaukos, kurių dėka per nosies angas išskiriama druska. Dėl to jie galėjo naudotis gausiu maistu, kuris leido jiems greitai daugintis. Atoslūgio metu tysančių dumblių 179
netrukus ėmė nebeužtekti ir driežai žengė kitą stulbi namą prisitaikymo žingsnį. Centimetras po centimet ro atsargiai jie ėmė artintis prie jūros. Kadangi Galapagų salose laiko yra daugiau negu reikia, tai igu anos ir neskubėjo. Kažkada vienai iš jų panirus pavy ko grįžti į krantą sveikai. Kitos jos poelgį pakartojo. Beje, ir senieji driežai gyvenimą formuoja vadovau damiesi savo pažiūromis, tai galiausiai jie tapo jūros driežais, galinčiais nerti iki pat dugno ir ten pasiga nyti dumblių giraitėse. Nuo to laiko Galapagų igua na skiriasi nuo tolimų savo sausumos pusbrolių. v
suodamas ramybe. Čia, aukštai, ir jūrų liūtai išsikėto ję ant įkaitusių uolų. Sunkiai jie užkelia galingus savo kūnus norėdami būti saugūs nuo aštriadančių ryklių ir žudikų banginių, retkarčiais praplaukiančių lyg tam sus šešėlis tiesiog vandens paviršiumi. Saulė jau prie pat horizonto, kai mes paliekame sur y Norte. Mažoji sala vėl priklauso tik gyvū nams. Laivas į Santa plaukia keletą valandų. dailiame tropikų viešbutyje er, kurio savininkai vokiečiai persikraustė iš Ekvado ro į Archipelagą. Tai — nedaugelis žmonių, kuriems leidžiama čia gyventi.
jos apžiūrinėja itin dėmesingai. Norėda mas jas nufotografuoti galiu apsieiti ir be teleobjekty vo. Iguana oriai mirkčioja saulės šviesoje, pasisuka ir atrodo lyg draugiškas šimtametis, bet laikantis pagar bų atstumą filosofas. — šūkteli Edgaras ir parodo į paukštį, tupintį priešais mus ant akmens ir spoksantį į vandenį. „Galapaguose jis užmiršo skraidyti. Jo spar nai nusilpo, todėl galima daryti išvadą, kad čia jis ne turi jokių priešų, nuo kurių reikėtų bėgti", — paaiškino gidas. Vaikštinėdamas po krantą jis randa pakanka mai maisto, todėl jam nė nereikia skristi į atokias žu vingas vietas. Tuo tarpu mes uolėtu šlaito pakraščiu, ky lančiu aukštai virš jūros. Kartais išvystame ant akmens gulintį iguanos skeletą lyg kokiame gamtos istorijos muziejuje. Gyvis, ko gero, nugaišo stovėdamas ir
Ankstyvą rytą pabundu pažadintas nesuskaičiuo jamos daugybės čiulbančių paukščių, kurie naktį ilsė josi tropikų tankumynuose. Edgaro padedamas kikilius. Jų protėviai, atpažįstu garsiuosius kaip ir iguanos, prieš milijoną metų buvo išvaryti | jūrą ir prieglobstį rado tik naujose Iš tų paukščių, kurių kūno negalima atsekti remiantis lapaguose susiformavo \ kikilių ir elgsena jie labai skiriasi. kikilis, kikilis I kikilis ir kokosinis kikilis. Visi jie atran kos būdu. Jei kikiliai butų išginti iš Archipela go salų į kraštą arba jei dėl gamtos dėsnių pasikeistų vegetacija, tai išgyventų tik galintys labiau siai prisitaikyti gyviai. Taip, pavyzdžiui, krosnilandos
180
181
tapo vabzdžių medžioklėmis besispecializuojančia rase, tuo tarpu kikiliai iš prigimties labiau lesa grūdelius. Galapaguose buvo mažų neišvaizdžių paukštukų, metais pa kurie dar jauną Charlesą skatino sukurti vieną revoliucingiausių paskutiniojo šimtmečio teorijų. Jei kikiliai iš vienos pagrindinės rūšies išsivystė rūšis - taip mąstė tai ir kitos gyvosios būtybės turi būti atsiradusios iš pirmykščių formų, gal net iš žmogaus. Bet kas buvo mūsų protėviai? Beždžionės? Medūzos? Dinozaurai? Tyrimai Galapagų salose jaunajam su medžiagos šiandien visuotinai teikė galiojančio mokslo apie „rūšių kilmę" įrodymui. Mokslininkas nustatė, kad visos gyvosios būtybės ne amžinai būna tokios pačios, o prisitaiko prie skirtin gų aplinkos sąlygų. Danvinas delsė 24 metus, bet metais savo veikale „Apie rūšių kilmę" jis aprašė at liktus tyrimus ir netikėtai pakeitė iki tol gyvavusį po žiūrį į gamtą taip, kaip kažkada pasaulį sukrėtė Nikolauso Koperniko atradimai, kurie nuvainikavo centrinę Žemės poziciją visatoje ir padarė ją viena pla parodė, kad mū neta iš daugelio. Charlesas sų žmonių vystymosi istorija giminystės ryšiais susijusi su gyvūnų evoliucija ir kad mes, kaip ir jie, evoliuci jos laikotarpiu galime įvairiapusiškai keistis.
Šį priešpietį galiausiai sutinku legendinius didžiuo sius vėžlius, kurių protėviai taip pat atkeliavo į šias kilometrų atstumas nuo Ame salas. Milžiniškas rikos kontinento krantų aktyviems plaukikams, vyzdžiui, jūrų liūtams, kotikams ir pingvinams nesukėlė neįveikiamų problemų, tačiau vėžliams bu vo sunkiau. Nes būtent jie nemoka plaukti, bet kę į vandenį ir bangų nunešti tolyn jie savaites sūpuojasi nenukentėdami vandens Nepaisant gigantiško jų šarvo, didieji yra nepaprastai Kreivomis masyviomis savo kojo mis remdamiesi jie susidomėję artinasi prie žmogaus. Kai savo raukšlėtą galvą, kurią laiko reptiliškas kak las, atsargiai iškiša iš griozdiško nugaros šarvo, jie man primena mielus nežemiškus ateivius iš Steveno bergo kino operos.
reagavo su įnir Amžininkai į šiu, ironija ir visų pirma tyčiojosi, išjuokė jį maždaug taip: „Žmogus kilo iš Jis - galbūt".
Tuos gyvūnus perėti nuneša į stotį, kad kiaušiniai lizde būtų apsaugoti nuo žiurkių ir kiaulių. Kol jų mažyčiai palikuonys — globojami ir saugomi žmonių — palengva auga, zoologai masyvius tėvus nu gabena atgal į pagrindinę Isabelos salą. Per keletą nak tų jie nužygiuoja penkis kilometrus nuo vulkano Alcedo iki klampynių ir ten metrų aukštyje šalta, o dumblas sulaiko šilumą. Vul kanas priglaudė paskutinę didelę Archipelago vėžlių populiaciją. Šių gyvūnų, sveriančių iki 6 centnerių, ten gyvena apie 4000. Kai jų palikuonys bus ganėti nai dideli ir atveš atgal, kur galės būti saugūs, -
182
183
ne taip, kaip jų protėviai, jūreivių ir banginių gaudy tojų išgraibstyti lyg kokie gyvi konservai. vėžlio — šarvuotos amži Aš giliai žvelgiu į nybės, kupinos gyvenimo ir atskleidusios savo paslap tis, akis. Penelope mokė: „Stebėkite kokį nors gyvūną ir leiskite nurimti savo dvasiai, atverkite savo pojūčius ir būkite pasiruošę sugauti grynus ir aiškius signalus". „Sveikas", - sakau gyvūnui. Gal klystu, o gal ir jis mane meiliai pasveikins? „Užduokite klausimą ir gerbkite tą atsakymą, kurį priimsite iš gyvūno, nesvarbu, kad ir koks jis būtų", toliau pataria Penelope. ko paklausti didžiojo vėžlio, kuris atrodo senas kaip pasaulis, išmintingas ir kuriam matant aš neno riu apsijuokti? Todėl neužduodu jokių klausimų, bet pasiruošiu atsakymams. Sį rytą mąstau, ar ko nepa miršau, be to, ir Edgaras jau ragina iškeliauti. Ta sku ba man visai nereikalinga, nes ji sugadino vienintelę galimybę užmegzti dialogą su viena seniausių gyvųjų Žemės būtybių. lėktuve mane užgriūva šimtai klau simų, bet tuomet Galapagų salos jau seniai dingusios už horizonto.
184
16. Septyni Ruperto eksperimentai Apie tai, kad biologas Sheldrake norėtų pakeisti mūsų pasaulėvaizdį, todėl dabar jis, pavyzdžiui, tyrinėja nepaprastus mūsų naminių gyvūnų nejuslinio suvokimo gebėjimus Žmogus neaudė gyvenimo tinklo, jis — tik vienas siūlelis jame. Tai, ką jis padaro tam tinklui, daro pats sau. Seattle
Niūfaundlendas Erazmas, Grafas fon Liuksembur gas — knygos pradžioje aš deramai jį įvertinau, — turėjo savybių, kurios jau iš pirmo žvilgsnio buvo priešraringos. Jis vienu metu buvo toks flegmatiškas ir rus, galėjo būti nepaprastai smalsus ir vos ne arogantiškai abejingas, bet nebūdavo šęs agresyvus. jo kušetė didžiajame kambaryje, tačiau ten beveik niekad nebūdavo leista nes jo tame šiaip kilniaširdiškai jam paskirtam sėdėjimui pritaikytame krėsle nelikdavo niekam vietos ir, be to, juokinga, kai 80 kg sveriantis gyvūnas elgiasi kaip kambarinis šu nytis. Taigi Bobis tupėdavo nedidelės pakilumos pri vilegijuotoje vietoje priešais namų duris. Iš ten jis re185
plytinčias mūsų valdas, galėjo matyti, kas ateina pro vartus, eina per kiemą ir visų pirma tai, kuris iš jo šeimos įeina į namą ir išeina. Tuomet nuolat galė damas prisidėdavo. Buvo ir vertų paminėti išimčių, kuriomis susido mėtų biologas Rupertas Sheldrake. Jis, rašydamas ilgą savo studiją, tyrinėjo kaip tik tokį elgesį. Būtent Bobis visada palikdavo savo vietą, kai tik pajusdavo, kad aš ištikimas jo vadas - neilgai trukus grįšiu namo. Prie šingai darbuotojui, kurio padori profesija ir nustatytas darbo laikas, socialinis mano elgesys yra gana nenu spėjamas, visa priklauso nuo susiklostančių aplinkybių, be to, aš įvairiomis susisiekimo priemonėmis važinėju ištisą dieną ir namo grįžtu ne tą pačią valandą. Tačiau kaskart jau pusvalandį prieš man sugrįžtant, niūfaund lendas pakeisdavo vietą: jis palikdavo savo pozicijas prie prie kiemo vartų, kad dera durų ir stodavo mai sutiktų mane. Nei sniegas, nei lietus, nei kepinan tis vasaros karštis nesulaikydavo jo nuo to ritualo. Naktimis jį, ko gero, pažadindavo vidinis laikrodis. Nors jį marindavo miegas, šuo visuomet laiku atsiras davo ir mane pasveikindavo. „Tokių istorijų daug", - lakoniškai tarstelėjo pro fesorius Sheldrake, su kuriuo aš prieš keletą metų da lyvavau Diuseldorfo Sąmonės tyrinėjimų kongrese. Be to, yra tiek daug skeptikų, aiškinančių tai atsitik tinumu, instinktu, rutina arba savęs apgaudinėjimu tų, kurie mielai tuo norėtų patikėti. 186
Sheldrake numatė septynis mokslinius eksperi mentus, prie kurių su nedidelėmis finansinėmis iš laidomis galėjo prisidėti ir mėgėjai. Šio „linksmo mokslo kiekvienam" spektras apima stebėtinų ne suvokiamų mūsų naminių gyvūnų jutimų, galimy bių tyrimą ir visa kita, be to, domina klausimas, ar pagrindiniai pastovūs mokslinių teorijų dydžiai iš tikrųjų nekinta. Dar turėjo būti ištirtas ir eksperi mentuotojo lūkesčių poveikis jo eksperimento re zultatams. Paprasčiau suformulavus: ar galime savo noru ir dėl savo pažiūrų keisti materialias realijas? Šių eksperimentų rezultatas turėtų pasitarnauti tam, kad būtų deramai pakeistas tradicinis pasaulėvaiz dis. Sheldrake, Londono Times pirmąkart pranešęs apie planuojamus bandymus, sulaukė didelio susi domėjimo. Tuo metu jo institute buvo ištirta apie 3000 atsitikimų iš viso pasaulio, 600 jų - iš vokiškai kalbančių kraštų. Veikiausiai yra milijonai naminių gyvūnų, kurie, regis, tiksliai žino, kada jų šeiminin kai traukia namo. Tarp atsiųstų istorijų buvo sekre iš Remsbotomo miestelio Anglijoje torės pasakojimas: jos terjeras Džeitis, atrodo, nuolat ži nodavo, kada šeimininkė pareis namo. Kai tik mo teris išsiruošdavo keliauti į namus, šuo šokdavo į savo vietą prie lango ir tol prie stiklo spausdavo drėgną savo nosį, kol išvysdavo Pam. Kai moteris grįždavo iš vietovės, nutolusios vos per minučių atstumą,
terjeras prieš dešimt minučių užimdavo savo vietą. Kai ji grįždavo iš Blekpulo, esančio už pusantros va landos kelio, tai gyvūnas sureaguodavo jau prieš 90 minučių. Iš kur šuo žinodavo, kada jo ponia susi gal jam tėvai nesąmoningai ruošia namo? gal jis kitokiais, gilesniais pojū duodavo ženklą? čiais išgirsdavo per didesnį atstumą jos automobilio ūžesį? Viena Austrijos televizijos komanda pranešė apie Sheldrake's teorijas irgi remdamasi neįprasta šio šuns elgsena. Išmetus monetą pasirinktas Pam grįžimo ke lias ir netgi pakeista jos transporto priemonė. Kame ra fiksavo šuns reakcijas. Niekas nepasikeitė: kaskart, kai sekretorė leisdavosi namo, šunį apimdavo džiaugs mingas kvaitulys. jei ji po darbo užsukdavo į alaus barą išgerti bokalo arba aplankyti gimines, gyvūnas neparodydavo jokios reakcijos. Sheldrake'i ir jo institutui buvo atsiųstos istorijos gabumų turinčius arklius, papūgas, ka apie tes ir net vėžlius. Pavyzdžiui, Sharon Ronse iš Snomiestelio Vašingtono valstijoje rašė: „Kai man į akis krito, kad mūsų vėžlys ateidavo prie maitini mosi vietos tada, kai aš dar tik pagalvodavau apie jo maitinimą, ėmiausi sąmoningų eksperimentų. Kai jis būdavo visiškai sulindęs po savo šarvu ir akivaizdžiai miegojo, man reikėdavo tik pagalvoti apie tai, kad atnešiu jam maisto. Ir kai iš virtuvės grįždavau su ta užkanda, jis jau laukdavo savo valgymo vietoje".
Septyni
eksperimentai
Jei jūs, turėdami galvoje šiuos eksperimentus, ką nors įdomaus pastebėjote arba patyrėte dalykų, susijusių su neįprastais žmogaus ir gyvūno jutimais, padėkite atskleisti daugiau tiesos toje tyrinėjimų srityje, kurią tradicinis mokslas iki šiol buvo apleidęs. Laišką siųskite: Experimente-Project", Schloßrondell 80638 München. Leidėjas taip pat būtų dėkingas už vieną laiš ko kopiją, kurią jis galėtų panaudoti skyriaus tobulini mui vėliau iš naujo leisdamas šitą knygą.
Tarp išnagrinėtų atsiųstų laiškų yra ir pranešimų apie kates, kurios atsako į telefono skambučius. vyzdžiui, viena moteris rašė, kad jos duktė turinti ka tę, su kuria jaučiasi labai susijusi. Duktė neseniai išsikrausčiusi, nes pradėjo studijuoti, ir reguliariai tam tikrais laiko tarpais skambinanti tėvams. Paprastai katė nereaguodavo į telefono skambėjimą. Tačiau ji, retkarčiais sureagavusi, lekia į pirmą aukštą, kur stovi telefonas, be to, ji labai susijaudina miauk si. Taip įvyksta tik tada, kai skambina duktė. Vienas dažnai užsienyje dirbantis žįstamas mokslininkas turi katę, kuri savo letenomis nukrapšto ragelį nuo laikiklio, jeigu jo žmona nepa kankamai greitai atsiranda prie Bet katė tą daro tik tuomet, kai skambina jis pats, o ne kas nors kitas. Kai kurie gyvūnai, ilgai keliavę namo, atrodo, jau-
188
189
čia, kad gimtinė jau artėja, ypač po ilgos kelionės au tomobiliu ar sutemus, kai jie miegojo. Visame pasaulyje žmonės stebi naminius savo gy vūnus, bendrauja su jais ir daug sužino apie jų elgse ną. Rupertas Sheldrake džiaugiasi sakydamas: „Tokiu būdu formuojasi ištisas žinių ir patirties lobynas. Tarp žmonių ir gyvūnų vyksta intensyvus ir labai intymus komunikavimas, kokį tik galima įsivaizduoti tarp skir tingų biologinių
kus", kurie saugo kiekvieno individo patirtį, nesvar bu, ar tai būtų bakterija, augalas, gyvūnas, žmogus ar kristalas. Šitaip susiformuoja laiką ir erdvę aprėpianti gamtos atmintis. Padedant šiai hipotezei gali būti at sakyta ir į kitus svarbius mokslui klausimus: pavyz džiui, kas yra instinktyvus gyvūnų elgesys arba kaip paaiškinti, kad naujas chemines substancijas pirmą kart būna sunkiau kristalizuoti negu vėliau atliekant bandymus.
Sis platus nepažintas kraštas iki šiol gamtos tyri nėtojų buvęs visiškai ignoruojamas. Jie yra tos nuo monės, kad naminiai gyvūnai neturi nieko bendra su mokslu ir kad tokia žmonių patirtis yra tik subjekty vi.
Šis biologas ir gamtos filosofas tokiu požiūriu „kli bina" tradicinius mokslinius pasaulėvaizdžio pama tus. Jo morfogenetinių laukų teorija keri, provokuoja ir kviečia garsius kolegas pasiginčyti. Kai kurie tyri nėtojai Sheldrake laiko XX amžiaus Galilėjumi, ku rio išvados pripažintam mokslui yra pernelyg drąsios. Bet čia Sheldrake ne vienas. Į naujas mąstymo ir tyri nėjimo erdves ilgoje mokslų istorijoje dažnai būdavo žiūrima nerimtai, jos būdavo ignoruojamos, jų atsto vai persekiojami ir skelbiami keistuoliais.
„Dabar, kai kalbamės su žmonėmis apie naminius jų gyvūnus, pastebime, kad vyksta daugybė dalykų, kurie, konvenciniu požiūriu vertinant, yra neįprasti ir, tiesą sakant, neturėtų pasitaikyti", - reziumuoja Sheldrake. Gamtos tyrinėtojas Rupertas Sheldrake nemano, kad ši jo spėjama „nematoma gija" tarp žmonių ir jų naminių gyvūnų susijusi su telepatija. „Telepatija iš tikrųjų reiškia minčių perdavimą, o čia perduodami veikiau jausmai ir nuojautos. Tarp naminių gyvūnų ir jų šeimininkų egzistuoja toks komunikacinis ryšys, kuris mokslui dar nėra žinomas", - sako jis. Savo knygoje „Gamtos atmintis" šis žymus tyri nėtojas pirmą kartą prabyla apie 190
Morfogenetiniai laukai, gamtos atmintis, Shel drake manymu, yra kažkas panašaus į kompiuterio programinę įrangą. Čia nuolat patenka įvairiausių gyvybės formų informacija, kuri renkama, perdirba ma ir vėl panaudojama. Kai tam tikras vienos biolo ginės rūšies narių kiekis suformuoja tam tikrą elgseną, tai ją automatiškai perima ir kiti jos nariai. Sheldrake šitą fenomeną vadina „morfiniu rezonansu". Daugėja išvadų, bylojančių, kad tokia „gamtos at191
mintis" egzistuoja iš tikrųjų. Taip biologai sugebėjo įminti mįslę, kaip gyvūnai randa maisto atsargų ir sa vo namus: voverės, grįžtančios prie savo maisto atsar gų, arba bitės, parlekiančios į gimtąjį avilį, turi talentų, kuriuos galima susieti su gebėjimu protingai stebėti. iš Nebraskos universite Alanas Kamilas ir to teigia, kad gyvūnai įsimena abstraktų geometrinį apylinkės planą, kurio svarbūs vietovės taškai susieja mi vienas su kitu. Abu mokslininkai eksperimentavo su pušiniais kėkštais vienu Siaurės Amerikoje gyve nančiu varninių šeimos paukščiu. Tie kėkštai maisto atsargas - pušų sėklas užkasti miške. Šie biologai treniravo tuos pagautus laukinius paukščius taip, kad jie ant žemės rastų sėklų, pabars tytų tarp dviejų aiškiai matomų pažymėtų lazdelių. Kai paukščiai to išmoko, mokslininkai jas susmaigs tydavo pagal kitokias pasaulio šalių kryptis. Bet kiekvienąkart paukščiai slėptuvę atrasdavo, o tai, mokslininkų nuomone, reiškia, kad gyvūnai įsi mena ne tik, sakysim, pastovius atstumus tarp kokios nors į akis krintančios žymės ir slėptuvės. Negana to, jie orientuojasi pagal abstraktų vietovės planą, kuria me fiksuojami reliatyvūs ryšiai tarp mažiausiai dviejų žymių ir slėptuvės. Bandomi pušiniai kėkštai, kaip teigė mokslinin kai, šiuo atveju turi mažų mažiausiai tokią sielos sa vybę, kuri artima abstrakčiam mąstymui, o kartu ir protingai elgsenai. 192
16. Autorius su ornitologu
Achtermannu ir keliais Magelano pingvinais
20. Verta mokytis išminties iš senolių: Raineris su vienu iš Galapagų gyventojų
Pingvinų planeta: šimtai
atkeliauja iš Antarkties ir peri Argentinos 2 1 . Nori susipažinti su žmogumi: jurų
ir autorius Galapaguose
22. Sausumos iguanos ypač budrus gyviai, kurie puikiai geba žaibiškai reaguoti 24. Išvydau svetimą. Galapagų vėžlys pasitiki tik nedaugeliu
23. Jurų iguanos neatsisako pailsėti ant juodų uolų, o paskui leidžiasi ieškoti maisto
budingas ir
jurų
Pietų Amerikos pakrantėje
26. Priversti tanklaivyje. Išsekusiu tropikų raudonuodegiu Ramiajame vandenyne rūpinasi laivo ornitologas
27. Ieškant gėlių sąmonės. Šri Lankos tropikų orchidėja
Nepaisant intensyvių tyrinėjimų, vis dar nėra pa tenkinamo paaiškinimo, kodėl visi Vakarinio pusru tulio upių unguriai išsiperi iš kiaušinių Sargaso jūroje į pietus nuo Bermudų. Tiesą sakant, tai neįsivaizduo jama: milijonas ungurių iš Europos ir Amerikos upių įveikia visokius slenksčius ir užtvankas, vikriai išsisu ka nepakliuvę į žvejų tinklus, nuplaukia tūkstančius kilometrų į savo gimimo vietą, tam kad tenai ir mirtų. Netrukus toje jūros dalyje jau knibžda mili jonai ungurių lervų, mažyčių, permatomų kurie virsta jaunais unguriais. Būdami vos penkių aš tuonių centimetrų ilgio jie leidžiasi didelėn kelionėn į Europos ir Amerikos upes. Tai - viena iš didžiausių biologijos mįslių. Kodėl gi unguriai leidžiasi į tokią varginamą kelionę ir kaip jie tiksliai randa tą vietą, iš kurios išplaukė jų senoliai? Nesuskaičiuojama gausybė pranešimų mini aki gyvūnų savybes. Pavyzdžiui, vaizdžiai vieną vakarą medžiotojai ir girininkai pastebėjo keistą Siaurės Vokietijos žemumos žvėrių nervingumą. Tuo pat metu meteorologinė Hamburgo jūrų tarny ba gavo pranešimą, kad už km per Islandiją artėja uraganas. Nei policija, nei gaisrinė, nei mete orologai šio perspėjimo labai rimtai neįvertino. Per kelias valandas gyvūnų nerimas padidėjo ir virto tik riausia panika. Stirnos, taurieji elniai ir danieliai lyg patrakę lėkė iš saugių miškų. Išsigandę, susigrūdę jie sustingo atvirame lauke. Netrukus Siaurės Vokietijos 13. 695
žemuma siekdamas net km per valandą greitį pra švilpė amžiaus uraganas, kuris vartė ore mašinas lyg badmintono kamuoliukus, laužė medžius lyg stiebe lius, o stogų gegnes daužė į šipulius. Miškų prižiūrė tojai baiminosi, kad apie 60 milijonų išvirtusių medžių bus užmušę dugybę gyvūnų. Tačiau būgštavimas 000 hektarų miškų buvo nu nepasitvirtino. Nors niokota, tačiau žuvo tik 37 gyvūnai. Dauguma miš ko gyventojų laiku pasitraukė į aplinkines proskynas arba saugiai ištūnojo medelių jaunuolynuose. Dar savo vaikystės dienomis, ko Lonės kaime, aš jau žinojau, kad pažeme sklan dančios kregždės dažnai byloja apie artėjantį lietingą orą, o aukštai danguje nardydamos pranašauja sau lėtą ir sausą orą. Iš tikrųjų tai čiurliai pajunta oro pa sikeitimą gerokai anksčiau, negu meteorologų barometrai nukrenta ties audrą žyminčia padala. Ilgų metu paukščiai blogo oro savo kelionių aplink zonas pajunta jau už kilometrų ir apskrenda jas. Skruzdėlės ir termitai, oro slėgiui mažiausiai pasikei tus, padaro svarbias išgyvenimui išvadas, nes liūtis be sislapstančius vabzdžius neišvengiamai sunaikintų. Tai, kad dauguma gyvūnų neįprastai elgiasi ir prieš žemės drebėjimus, žinoma jau seniai. Avys, galvijai, arkliai ir mulai nebeina į savo aptvarus, žiurkės ir gy vatės palieka savo prieglobstį. Taigi mums nežinomi gyvūnų sensoriai perspėja juos apie artėjantį pavojų. Tokią gyvą išankstinio perspėjimo sistemą turi ir ša-
Nuolat pastebima, kad šios žuvys prieš žemės drebėjimą labai sunerimsta, plaukia į vandens pavir šių ar net išplaukia į krantą. Neįprastas gyvūnų elge sys prieš žemės drebėjimą jau išgelbėjo daugybę žmonių. Kelne banginis Jojo žemės drebėjimą pajuto net prieš keletą minučių. Prieš paskutinį didelį žemės drebėjimą Kaliforni joje nuščiuvo paukščiai, o lauke bėgiojantys šunys ne Roller — norėjo grįžti į pastatus. Po antrojo šitaip vadinama svyravimų ir požeminių smūgių kom binacija - paukščiai labai šaižiai suklykė, o prieš kitą visiškai nuščiuvo. Kinai jau seniai tyrinėja gyvūnų elgseną artėjant gamtos katastrofoms ir teigia, kad su jų pagalba gali ma sukurti tikrai funkcionuojančią ir iš anksto spėjančią sistemą. Tibetiečių jakas, pavojui, gulasi ant žemės, ištiesia visas keturias kojas ir, be to, elgiasi labai ramiai. Didžiai pandos iškelia galvą, gulbes palieka ir paudžia prie žemės. Net nepaliaujamas šunų loji mas jau aiškiai signalizuoja, kad ateis bėda. Ir dauguma gyvūnų jautriai reaguoja į artėjančias gamtos katastrofas, ir balandžiai, kap pastebėta, iškilus pavojui, ima blaškytis lyg išbaidyti ir nebegrįžta į savo lizdus. Be to, šie paukščiai, regis, apdovanoti nepaprastai jautria klausa ir sudėtinga navigacine sistema. Rupertas Sheldrake turi sukaupęs kumentų, iliustruojančių nepaprastą ryšį
nio balandžio ir šerifo iš miestelio, esan čio Vakarų Virdžinijoje, dvylikamečio sūnaus. Sis gy vūnas - kovinis balandis, ant kojos turintis 167 numerėlį — vienąkart nutūpė pailsėti tos šeimos sode. nė neke Berniukas pagirdė, palesino ir balandis tino skristi toliau. Jis pasiliko ir tapo įnamiu. Po kelių mėnesių berniukas sunkiai susirgo ir tu būti operuojamas už km esančioje ligoninė je. Balandis buvo likęs namuose. Maždaug po savaitės naktį ir dar sningant, berniukas išgirdo už savo pala tos lango sparnų plazdenimą. Pasišaukęs medicinos seserį, jis paprašė atidaryti langą. Vidun įskrido ba landis. Ant kojos kabėjo 167 numeriukas! Kaip balandžiai ir, žinoma, kiti gyvūnai nesuklyranda tam tikrą, o dažnai ir gana toli esantį tikslą? Rupertas Sheldrake sako: manau, kad tai nis laukas, kuris juos ten nuveda. Kažkas panašaus į kuri išsitempia, kai nu nematomą guminę tolsta nuo savo namų arba nuo artimo žmogaus, ir kuri juos traukia atgal. Tą galima vadinti ir ryšiu, kažkuo nepažįstamu, ko dar nėra gamtos mokslo Ir tik du iš Sheldrake pasiūlytų „septynių eksperi mentų, kurie galėtų pakeisti pasaulį", susiję su žmo gaus ir gyvūno ryšiu. Tai taip pat susiję su balandžių, žuvų, kačių ir šunų gebėjimu orientuotis arba mažai tyrinėta termitų Sheldrake siūlo atlikti to kius bandymus, kuriuose dalyvautų tik žmonės ir 196
būtų atliekami labai paprastai. kaip, pavyzdžiui, tos nematomos jėgos, kurios žmones vienus prie kitų traukia arba stumia? Kaipgi atsitinka, kad kai kurie amžininkai mums daro vos ne magišką įspūdį, o ki tus mes be jokio konkretaus pagrindo tiesiog vertina me neigiamai ar net jais bodimės? Sheldrake nori pasitelkti dažnai empiriniais tyri mais grindžiamą patirtį tam, kad nustatytų, kodėl bū tent kai kurie žmonės jaučia, kad kažkas juos stebi, nors jie šito nemato. Atlikęs bandymus su 18 000 asmenų šis mokslininkas iškėlė tokią hipotezę: maty mas — tai ne veiksmas, kuriuo pasyviai fiksuojamas objektas. Veikiau stebėtojas ir objektas yra susiję ir sukuria lauką, kurį žiūveikia vienas kitą. rintysis suvokia", — reziumuoja Sheldrake. Jis taip pat kalba ir apie morfogenetinius laukus, kuriuos ria gyvosios būtybės, surenka informaciją ir patiri į formuluoja kažką panašaus į kolektyvinę Ty rinėtojas įsitikinęs, kad vadinamųjų transcendentinių pavelde, o savybių šaknys glūdi biologiniame gyvūnų tos savybės dar labiau išryškėja. Visi ligšioli fenomenų aiškinimai, niai šių žinomais jutimais ir fizinėmis yra nuodug niai tyrinėti ir negaliojančiais. Sheldrake tikslas yra, didžiuliu doku mentais paremtų ir atvejų rinkiniu, su kurti tvirtą empirinę bazę, į kurią dėmesį atkreiptų oficialusis mokslas. Geresnių sąlygų dar niekad ne-
buvo. Šiandien daugiau nei kada nors anksčiau yra žmonių, kurie moksliškai suinteresuoti ir gali tam skir ti laiko, geba savo kompiuteriais prieiti prie reikalin gos informacijos. Vokietijoje tyrimų pranešimai kaupiami Miunchene įsikūrusiame fonde, kuriuo buvęs koncerno šeimininkas ir dešrų gamintojas Karlas Ludwigas Schweisfurthas vos ne idealistiškai remia Sheldrake tyrinėjimus. Gamtos filosofas ir biologas Rupertas Sheldrake ragina ir šios knygos skaitytojus dalyvauti „septyniuose eksperimentuose, kurie galėtų pakeisti pasaulį". Ati džiai stebint gyvūnus ir jų elgseną galima daug suži noti apie pasaulį ir save pačius. „Be to, tai iš tikrųjų suteiks daug džiaugsmo", - sako Sheldrake.
išgyvena ir po savo mirties? Apie
kuosą nuo Ciūricho ežero ir apie tai, kaip aktorė mąstė apie paskutines gyvenimo valandas nematomi. Savo pilnomis šviesos akimis jie žvelgia į mūsų akis, kupinas liūdesio. Augustinas
Net ir su landroveriu sunkoka įveikti stataus kelio atkarpą nuo Goldingeno aukštyn ligi vienišos vilos La Loma. Aktorius ir rašytojas Carlosas Thompsonas važiavo manęs paimti į mažą kaimelį prie Ciūricho ežero tam, kad galėčiau preliminariai pakalbėti su juo jo savo esančiame žmona Lilli Palmer. Jie aukštai kalnuose. Kovo mėnesį čia visuomet gausu sniego, takas buvo apledėjęs ir paprastu automobiliu nepravažiuojamas. Po mumis blizgėjo ežeras, priešais į žydrą dangų kilo balti kalnai. Oras buvo šaltas, bet jau galėjai pajusti artėjantį pavasarį. Kartkartėmis džipas imdavo slysti lygioje apledėjusioje trasoje. Carlosas tikrai vargo norėdamas įvairuoti į senas vėžes. Staiga kažkoks juodas šešėlis krito nuo pliko mc džio ir garsiai trenkėsi į priekinį stiklą. 199
bandė stabdyti, bet mašina, visais keturiais ratais le kianti tiesiai į krūmus, negalėjo sustoti. Išsigandę mes išlipome. Kalnų kuosa gulėjo ant kapoto. Jos kūnelis dar šiek tiek trūkčiojo, o paskui sustingo ledinės mir ties glėbyje. Carlosas Thompsonas negyvą gyvūną atsargiai nu nešė ant sniego likučiais apibarstytos pievos ir uždėjo keletą akmenukų. Žemė buvo dar per kietai kad galėtum iškasti net ir mažą duobę. „Kuosos čia, viršuje, yra vieninteliai mūsų drau gai. Jos su mumis dalijasi vienatve kalnuose, o mes jas gerbiame", — paaiškino savo elgesį Thompsonas. Mums nuvažiavus porą metrų, jis netikėtai pasakė: „Mes neturėtume liūdėti dėl jos mirties. Ji jos nė ne pastebėjo, nes paprasčiausiai atsidūrė „kitoje pusėje" ir nuskrido Tuomet aš jo nesupratau. Tą ūkanotą popietę pir mą kartą susitikau su Ji jau turėjo dau giau kaip septyniasdešimt metų ir vis dar skleidė tokį pat švelnų grožį ir inteligentišką žavesį. Mes aptarė me bendrą televizijos „portretą" - tai, kas turėtų atsi rasti drauge dirbant dviem menininkams. Kiekviena mintis buvo tiksliai fiksuojama, interviu temos apta riamos ir dar sudarytas laiko grafikas. Abiejų profe sionalumas man padarė įspūdį. Kadangi jau buvo vėlu, jie pakvietė mane pernakvoti svečių kambaryje. Per vakarienę Carlosas - aš jį pažįstu jau daugelį metų vėl prakalbo apie tą įvykį su kuosa.
Lilly Palmer tyliai pasakė: „Kaip ir viskas gyveni me, mirtis turi gilesnę prasmę; ji paliečia visus šio vyks mo dalyvius. Dažnai mes jos iš karto nepamatome ir turime ilgai apie tai galvoti. Tačiau visa, kas mums nutinka, turi savo reikšmę. Tą sunku suprasti kalbant apie mirtį gyvūnų, su kuriais regimai mūsų nesieja joks ryšys. Daugelis jų sąmoningai nusprendžia, kada ir kur jiems mirti. Galbūt jie eina paskui mums ne girdimą šauksmą iš kito pasaulio?" Dovanų buvau atvežęs juostą apie Willy nes žinojau, kaip šios aktorės vaidyba susijusi su jo darbu. Lilly Palmer domėjosi politika ir gana dažnai buvo pašiepiama dėl nekonvencionalių viešų pasisa kymų. Tačiau, atrodo, ta man iki šiol nežinoma jos charakterio dalis dar liko neatskleista. „Kai gyva būtybė išeina tuo keliu, tai - visuomet liūdna akimirka", - pasakė Lilli Palmer. — „Tačiau jei mes mirtį laikysime tik kažkuo panašiu į perėjimą iš vieno kambario į kitą, tuomet šis procesas įgaus kitas dimensijas." sūrio grieži Aš atsipjoviau dar vieną nėlį, o mano šeimininkas dar įpylė švelnaus nepakar tojamo skonio vyno, atvežto iš Velso. „Taigi, jūs tikite į gyvenimą po mirties?" ,Aš ne tik tuo tikiu, aš esu tuo tvirtai įsitikinusi", — atsakė aktorė, gabi dailininkė ir - kaip jau byloja jos biografija - virtuoziška autorė. „Bet kitaip ir būti negali", - pritarė Carlosas 201
Thompsonas. — „Visos gyvosios šio pasaulio būtybės sudarytos iš energijos. mes jau iš fizikos žinome, kad energija nedingsta. Ji tik pasikeičia." Pokalbiai apie galimą tolesnį gyvenimą kituose sąmonės matavimuose arba net mintys apie reinkarnaciją tuo met nebuvo mano žurnalistikos kasdienybė. vaka rą suvokiau, kad metafizika, regis, yra pilnatviško menininko gyvenimo pagrindas. Vargu ar yra koks aktorius, dailininkas ar rašytojas, kuris savo egzisten cijos nesuvokia transcendentiniu požiūriu. Tai ir yra meno esmė - pripažinti pasaulį už daiktų.
Ji draugiškai paaiškino: „Čia ant kalno mes myli me savo kuosas. Gal tai buvo Gritli, ta, kurią šian dien po pietų palaidojote? Jūs turėtumėt žinoti, kad prieš porą metų paukštis, vardu Gritli, išgelbėjo seną moterį, gyvenančią kaimynystėje". Tuo tarpu užėjo audra. Aplink namą ėmė kaukti ir klebenti langines. Židinyje ugnis pamažu geso. Na mo prižiūrėtoja jau seniai nuėjo miegoti, todėl Car losas Thompsonas nusileido į rūsį atnešti dar vieno butelio raudonojo vyno, o jo žmona man papasakojo tą keistą istoriją apie stebuklingą išgelbėjimą.
„Jūs ir aš, net ir Carlosas esame nepakartojamos individualybės. Per daug gaila, kad sutrūnytum kaž pokalbį ir šypso kokiame kape", damasi paėmė vyro ranką. „Siela, psichika, kad ir kokį žodį pavartotum, jis byloja apie kiekvienos gyvosios būtybės ypatingu mą", — papildė Carlosas Thompsonas. — „Net ir tai, kad tas paukštis, kurį šiandien mes, atrodo, suvažinė— nepakartojamas". „Kaip tai mes aiškiai matėme negyvą ir sustingusį. Tu jį palaidojai ir nėra tokių burtų, kurie jį prikeltų gyvenimui", - nesutikau aš. „Šis gyvenimas jam praėjo, bet subtilesnės medžiagos pasaulyje jis plas balsą. nos toliau, suks lizdą ir net parodys savo Tie paukščiai niekada iš tikrųjų nemiršta."
„Mūsų kalne, viršuje, gyvena dar pora ūkininkų, kurie savo sodybas įrengė tolokai vieną nuo kitos. Ki ta kaimynė yra Kathi, kuri, būdama bemaž 85 metų amžiaus, praeitą rudenį išėjo pasivaikščioti ir nuo m aukščio uolos nukrito į apačioje plytinčią pievą. Ji tik lengvai susižeidė, bet patyrė tokį stiprų šoką, kad nebegalėjo daugiau pajudėti. Tuomet viršum savęs išvydo plazdenančią kalnų kuosą, kurią ji manė pa žinusi. Ji ir jos vyras tą gyvį nuolat savo namuose le sindavo ir davė jai Gritli vardą."
Lilli Palmer pamatė, kaip aš abstulbau išgirdęs to kius dalykus.
Namų šeimininkas grįžo nešinas raudonuoju vy nu, kurį rūpestingai atkimšo ir įpylė į taures. Žmo nos pasakojimą jis tęsė: „Tikrai keista istorija. Kathi ėmė paukščio maldauti, jog šis skristų pagalbos. Ta da kuosa nuskrido į už dviejų kilometrų esančią so dybą. Senasis valstietis labai stebėjosi matydamas, kaip tas paukštis keletą kartų skrido prie virtuvės lango ir
202
203
trenkėsi į stiklą. Taip darydamas jis nežmoniškai pla ke sparnais Mano šeimininkai mokėjo įterpdami vykusias pau zes didinti pasakojimo įtampą. „Valstietis mėgino paukštį nubaidyti, bet vis tiek suko apie jį lyg norėdamas kažką pasakyti. Pagaliau vyras suprato ir nuėjo paskui paukštį, skrendantį prie lyg norintį įsitikinti, šakyje ir tarpais vis ar žmogus seka jam iš paskos."
pokalbyje aš paprašiau šeimininkų dar kartą papasa koti istoriją apie nepaprastą kuosą. Pasakodami jie abu palietė reinkarnacijos ir karmos temas ir net drįso pra bilti apie spiritualistinių spekuliacijų sritį. „Visa, kas mums nutinka, turi priežastį. Priežastys priklauso mūsų praeičiai ir veikia mūsų dabarties įvy kius. Egzistuoja nematoma gija, tarpusavyje siejanti sielas ir prasiskverbianti per laiką ir Carlosas Thompsonas.
Jaučiausi kaip kine. Namas kalnuose, vėjas — lyg nuotaiką sukuriantys užkulisių garsai, ir du garsūs ak toriai. Ir įspūdinga istorija. „Taigi, prie reikalo", - vėl pasakoti ėmė - „Kuosa nuvedė mūsų kaimyną tiesiog į tą vietą, kur buvo nukritusi jo žmona. Ten paukštis nusileido ant uolos ir pažvelgė į gilumą. Kathi jau buvo bealpsbet vis riek valstietis negalėjo vienas jos parnešti namo. Tik jo iškviesti kalnų sargybiniai sugebėjo ją nu gabenti j ligoninę. Kathi ir jos vyras buvo tvirtai įsitiki kad jai gyvybę išgelbėjo juodasis paukštis." „Kaip gyvūnas žinojo, kad žmogus pateko į bėdą ir kaip jis galėjo sugalvoti, kad išsikviestų pagalbą?" paklausė manęs Carlosas Thompsonas, gerai žinoda mas, kad aš į tai neturėsiu paruošęs jokio atsakymo.
Vėliau parodytame filme apie menininkų porą I ir Carlosą šių pasažų jau vo. Redaktoriai, režisieriai ir autorius vieningai nu sprendė, kad tokios mistiškos pastabos galėtų sugriauti filmo tikroviškumą. Šiandien aš gailiuosi dėl tokio sprendimo. Netru kus Lilli Palmer perėjo iš vieno kambario į kitą. Car losas Thompsonas prabėgus porai mėnesių savo noru nuėjo jai iš paskos. Dauguma religijų kūrėjų remiasi gyvenimo po mir ties idėja, kuri tampa prielaida ir leidžia pripažinti, jog siela nemirtinga. Tuo tarpu krikščionybė šį vyksmą pri įsitikini skiria vien tik žmonėms, kiti mai suformuluoti ir į viską, kas sukurta, jie žvelgia kaip į amžiną tapsmo ir nykimo ciklą.
„Gritli nebuvo prijaukintas naminis gyvūnas, tai gali buvo laisvas paukštis, kurį kartais ma būdavo palesinti prie namo." Kitą dieną televizijos laidai skirtame filmuotame
Modernusis gamtos mokslas neapsiriboja filosofi niu rhei- amžino tekėjimo principu, tačiau jis pripažįsta evoliucijos, t. y. nuolatinio egzistencijos kei timosi dėsnius.
204
205
„Mirtis yra perėjimas į naują sąmonės būseną, ku rioje būdamas ir toliau gali jausti, matyti, girdėti, su prasti, juoktis ir kuri leidžia toliau augti sielai ir dvasiai", - sako mirties tyrinėtoja profesorė Bemaž po 40 metų mokslas į jos atrastų „magneti nės juostos balsų" fenomeną vis dar nekreipė dėme sio. 1959 metų vasarą švedas Friedrichas Jūrgensonas, paukščių čiulbėjimą, aptiko paslaptin gų balsų, kuriais kalbėjo mirę žmonės. Paskelbus apie tojų iš tą fenomeną keletas tūkstančių įvairių šalių įrašė nesuskaičiuojamą daugybę balsų ir patvirtino, kad juostoje tikrai yra įrašy tų balsų. Labai nustebę jie nustatė, kad galima išgirsti ne tik žmogaus balso garsus, bet ir šuns lojimą arba paukščio čiulbėjimą, kurie sklinda iš „ano pasaulio". v
procesai neturi nieko bendra nei su religija, nei su teologija, bet jie yra spiritualistiškai interpre tuojama fizikos ir biologijos sritis. Be techniškais kanalais užfiksuotos informacijos apie egzistenciją anapus žemiškos sąmonės, pačioje žmogaus atliekamų tyrinėjimų pradžioje atsirado va dinamųjų mediumų pasakojimai, tvirtinantys, esą jie per mums matomą pasaulį gali prieiti prie paralelių mūsų būties pasaulių. Anglas Haroldas Sharpas kartą per savaitę treni ruodamasis atlieka vadinamąsias „astralines kurių metu individualusis Aš atsiskiria nuo fizinio kū206
no ir patenka į sąmonės pasaulį už erdvės ir laiko ri bų. Psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas rėmėsi tuo, kad kiekvienas žmogus miegodamas kaupia to kią su kūnu nesusijusią patirtį, bet atsiminti geba tik itin retai. iš Ištisus mėnesius skun dėsi dėl savo katino mirties; dėl paplitusios leu kemijos jį teikėjo užmigdyti. Po keturių mėnesių nutiko kažkas naktį pabudo, nes jį sutrikdė krustelėjusi antklodė. Jis seniai patyrė tokį patalo judini mą, nes prieš užmigdamas priekinėmis letenė lėmis nuolat mėgdavo itin uoliai pasidarbuoti. Tuo pat metu vyras išgirdo jam gerai pažįstamą, aiškų mirusio savo bendražygio Jis buvo tarsi prislopin tas, toks, lyg būtų buvęs už stiklinės sienos. Krassa ėmė kalbinti nematomą ir vis jautė, kaip kažkas tem pia antklodę, jautė letenėles ir girdėjo tylų „Aš negaliu pasakyti, kiek laiko šitai Žinau tik na: aš nesapnavau!" - prisimena Peteris
Sharpas mano kitaip. Jis ir jo draugai sąmoningai sukeldavo šį išėjimo procesą, o tada kartu stebėdavo nefizikinius pasaulius. Sugrįžę anapus jie vaizduo davo kaip iš paveikslų albumo: nuostabus kalnai ir miškai, kalvos ir slėniai, nutvieksti neapsakomos švie sos ir nudažyti intensyviomis, sodriomis spalvomis. To pasaulio gyventojai yra mirę žmonės ir gyvūnai, 207
taip pat augalai ir medžiai, kurių mes jau seniai netu rime. Ezoterikai teigia, kad kiekviena gyvoji būtybė turi aurą ir net subtilios medžiagos kūną. Sharpas tvirti na, kad aplink gyvūnų mylėtojo aurą švyti oranžinių spindulių laukas, gyvūnus raminantis ir traukiantis lyg magnetas. Bet jei tokie žmonės išsigąsta, jų aura nusidažo tamsiai rudai, o ji gyvūnus trikdanti ir suke lianti jiems agresiją. mano, kad „visada ką nors Penelope sužinoti apie spiritualistinės karalystės būtį ir dimen siją". Jos pateikta informacija susijusi ne su fantazijos pasauliu; telepatinės jos komunikacijos susijusios su mirusiais gyvūnais. „Jei mes užmezgame kontaktą su dvasinėmis bū tybėmis, jos mums gali informaciją perduoti vaizdi niais, kuriuos mūsų vaizduotė pagauna ir kuriuos mes suvokiame kaip realius", - taip rašo apie savo darbą Penelope. Ji pasakoja ir apie mirusio arklio Grandpa pasisakymus; jis mėgavosi būtimi šioje magiškoje ka ralystėje apsuptas kitų arklių. Jo kūnas buvo lengvas kaip eteris, jis nejautė nei alkio, nei skausmo ir ganėsi laimingas ir patenkintas. Triušis Česteris, miręs naktį, savo buvimo vietą apibūdino kaip pasakų šalį, apgyvendintą „linksmų pakeisti kūrinių, kurie ankstesnį savo ir pasiversti kitokiomis būtybėmis". Megi, kalaitė, jau labai sena, vaizduoja naują eg208
zistenciją kaip „absoliutų susiliejimą su viskuo ir iš nykimą visumoje. Labai nenoriai ji pažvelgia atgal į šunišką savo būtį, kuri suteikusi daug bėdų, nepri teklių ir nusivylimo. Vadinamųjų mediumų pasisakymams būdingas subjektyvus, nuo gavėjo vaizduotės pasaulio priklau santis tiesos turinys, kuris neatlaikytų kitokio patik rinimo, grindžiamo objektyvumu. „Dvasių karalystė, atrodo, yra aspektas to, ką mes sukuriame Žemėje", - aiškina Penelope Smith. Pri kaip ir daugelis žmonių iki pažinta gyvūnų jos, įsitikinusi, kad materialusis mūsų egzistencijos pa saulis prisotintas transcendentinių realijų. Mūsų in dividualybės branduolys, Aš, pagal šią teoriją gali į įvairiausius kūnus. Rytų filosofai ir religijos pripažįsta, kad gyvūnai turi dvasią, kuri būdama fiziniame kūne kaupia tikrą patirtį, ir kad vėliau jau patekę į aukštesnę vys tymosi pakopą - galbūt net kitose planetose - gali ją naudoti. Arkliams, banginiams, delfinams, dram bliams, ruoniams ir daugybei kitų žinduolių Rytų ti kėjimas pripažįsta individualią sielą, kuri vėliau atgimusi persikūnija į žmogų. Berlyno reinkarnacijos mokytojas Trutzas Hardo mano: „Naminiams gyvūnams duota galimybė gyve nant kartu su žmogumi ruoštis naujai reinkarnacijai žmogaus pavidalu. Jie gali pagauti žmogaus vibracijas ir susipažinti su jo gyvenimo forma. Kuo daugiau 14. 695
209
lės mes jiems duodame, tuo labiau garantuojame ga limybę įžengti į aukštesnę vystymosi pakopą". kaipgi gausybė tų kitų zvimbiančių, ropojančių ir vos į save atkreipiančių dėmesį gyvųjų tvarinių, ku rie savo dienas leidžia vabzdžių, skruzdėlių ir sliekų pavidalu? Jie turi grupinę sielą, kuri, kaip ir individu ali, kaupia patirtį, auga ir bręsta, - šitai sako mistikai. Tuo pat metu jie perima ilgos savo protėvių virtinės patirtį. Grupinės sielos teorijos šalininkai kaip požy mį mielai pateikia paukščių ir žuvų harmoningą sam būvį; jie mums nežinomos savotiškos choreografijos principu sukinėjasi atlikdami elegantiškus piruetus. Taip pat ir nepakartojama preciziška skruzdėlių ir ter mitų „valstybės" struktūra paaiškinama vieno vienin telio Aš, būtent tos grupinės sielos egzistavimu. Kaip ir žinduolio kūną sudarantys milijardai nepriklauso mų ir vis dėlto drauge susijusių ląstelių, kurios ilgo vystymosi laikotarpiu tampa individualiomis aukštes nio vibracijų lygio sielomis. „Tai, ką mes žinome kaip psichiką ir sielą, yra kaž kas tokio, kas egzistuoja toli už pasiekiamų mūsų po jūčių ribų", - rašo elgsenos tyrinėtojas Eugene Marais savo knygoje The Soul of the White Ant (Baltosios skruzdėlės Niekas niekada nėra matęs psichikos, jos užuodęs, ją girdėjęs ar pajutęs. Yra du būdai, galintys padėti mums rasti psichikos pėdsakų. Aš pajuntu, kad slap čiausias mano Aš nėra užčiuopiama fizinio mano kū210
no dalis. Šis jutimo virsmas, žinoma, apsiriboja viena mano psichikos dalimi. Mano brolio psichika gero kai nutolusi nuo mano tiesioginio suvokimo ir ski riasi, kaip ir termito psichika. Studijuodamas termitus — jie dar vadinami „bal tosiomis skruzdėlėmis" - Marais priėjo prie išvados, jog jie, regis, turi sąmonę ir sielą. Tropikų šalyse, pa čių suręstose „panašiose į bokštus buveinėse gyvenan tys gyviai bet kokiu atveju turi savybių, kurių nesuklasifikuosi remdamasis fizikiniu požiūriu; be jo kios abejonės, juos galima būtų aprašyti kaip psichi kos sritį". Marais Pietų Afrikoje turėjo galimybę stebėti juo dąsias skruzdėles, „gatvės statybininkes", tiesiančias ilgus takus, kuriais jos juda dviem priešingomis kryp timis. Tas būrys, kuris juda nuo lizdo, leidžiasi ieško ti maisto, kita virtinė grįžta į lizdą, o kiekvienas jos narys nešasi kokio nors maisto „Šios mažytės būtybės saugo nuostabią kurios dar neatskleidė joks žmogus", Ma rais. — „Jos žino, kaip sustabdyti sėklų dygimą net tada, kai jos guli drėgnos žemes tamsoje. Pro mik roskopą nematyti tose sėklose nė mažiausio įtrūki mo, bet jei šiek tiek jų paimsi ir pabersi kaip tik j tą pačią vietą, į kurią jas padeda skruzdėlės, jos sudygs per kelias valandas." Azijoje, kaip teigia evoliucijos teorija, gyvuoja ži nomas spiritualistinis klaidžiojančių sielų variantas, 211
bylojantis, jog materialusis Aš vystosi pereidamas mi neralų, augalų, gyvūnų ir žmonių būties pakopas ir tampa bekūnėmis tobulai išsivysčiusiomis grynosios dvasios formomis. Kol kas dar ginčijamasi, ar tas pro cesas nevyksta ir priešinga kryptimi, būtent ar nuo dėmingas žmogus nebūna baudžiamas ateities gyvenime ir taip paverčiamas moskitu. Mes turime vadovautis Saugokitės tuo, kad visi šie pavyzdžiai yra paimti iš religijų kūrė jų, filosofų ir istorijų pasakotojų vaizduotės pasaulių, kurių šaknys remiasi į bendrą žmogišką pradą. Jų pro blema ta, kad aplinkybes, esančias už erdvės ir laiko ribos, jie stengiasi nusakyti menkais žmogaus pasau lio žodžiais.
Kiekvienos būtybės mirtis tėra tik perėjimas į kitą sąmonės matavimą. Anot Tiplerio teorijos, yra dvi pomirtinio gyvenimo rūšys: iš pradžių gyvenimas te ka subtilios medžiagos žmogaus kūne, o po to prasi deda, tiesiogine prasme, gyvenimas be pabaigos, kaip universaliosios sąmonės dalis. Bet šis fizikas nėra prie šiškai nusiteikęs prieš spiritualistinius Rytų modelius kaip, pavyzdžiui, budistinė filosofija, pripažįstanti nuolatinį visų gyvųjų būtybių atsinaujinimą per gi mimą, kurio ciklas vieną dieną nutrūksta ir susilieja su „grynąja sąmone".
Amerikiečių fizikas, profesorius Frankas J. Tipleris vadovaujasi tuo, kad matoma visata sudaro tik mažytę realybės dalį ir kad visos gyvybės formos - taip pat žmo gaus, gyvūno ir augalo - paklūsta tiems patiems fizikos dėsniams kaip ir neorganinės materijos atomai.
Tiesą sakant, tie procesai tokie sudėtingi, kad pra noksta mūsų vaizduotės jėgas, kadangi mes nesuge bame galvoti ne erdvėje ir ne laike. Atominės fizikos mokslininkas Fritjofas Capra vienos gyvybės, esančios kosmose, naują gimimą - tai gi ir gyvūnų, ir augalų - laiko moksliškai priimtina teorija. Nobelio premijos laureatas Brianas taip pat mano, kad egzistuoja realybes lyg kuriuos turbūt galima po mirties. Galbūt greitai sužinosime, tai, ką mes iki šiol laikėme miela, bet naivia mitologija, iš tikrųjų yra me aprašymai. Fizikai skver niški kitų tikrovės biasi į sritis, kurios kažkada priklausė vien tik religijos skelbėjų teritorijai. Sukeliančios perversmą žinios iš mirties tyrinėjimų srities paskatino gamtos mokslą su sieti su spiritualistiniu pažinimu, o tai, žinoma, susiję su gyvosiomis mus supančiomis būtybėmis.
212
213
Į klausimus, susijusius su tikrąja tokių žemišką tik prasiskverbiančių modelių prigimtimi anapus mū sų kasdienės patirties, pasitelkęs gamtos mokslą neatsakysi. Tačiau vieną dieną techninės komunikaci jos - čia, be juostoje balsų, reikėtų paminėti ir kontaktus — mįslės, susijusios su paraleliniais mūsų sąmonės pasauliais, būtų įmintos, o mūsų požiūris į gamtą ir į jos drauge sukurtą gyvūno ir žmogaus vaizdinį turėtų būti suformuluotas iš naujo.
Taip mes galime suprasti vieni kitus Kaip elgsenos tyrinėtojai komunikuoja su gyvūnais ir kaip mes galime išmokti suprasti jų kalbą, jausmus ir poreikius privačią Mes visada žmonių ir bendražygių gyvūnų sferą ir atsižvelgiame į jų konfidencialumo norą. Penelope
Kai gigantiškas erdvėlaivis iškilmingai lyg milžiniš ka šventiškai apšviesta katedra nutūpė ryškiai nutvieks tame nusileidimo take, tarp žmonių ir nežemiškojo proto prasidėjo komunikacija. Tam tikru ritmu žyb sėjo spalvingi žibintai, o optinių signalų fone keičiantis aukštoms ir žemoms tonacijoms gaudė elektroniniai vargonai. Erdvėlaivis priėmė šitaip perduotą informa ciją ir tokiu pat būdu perdavė ją atgal. Savo filme „Kraupus trečiosios rūšies susidūrimas" režisierius Stevenas Spielbergas tyrinėjo strategiją NASA ekspertų, kurie mąsto apie tai, kaip galima būtų bendrauti su protinga iš visatos atvykusia gyvybės forma, apie ku rios kilmę, išvaizdą, kalbą ir istoriją apskritai nieko nežinoma. Idėja tokia: tą padaryti reikia mėginti pa sitelkus garso ir šviesos signalais paverstas formules, 214
pavyzdžiui, pirminių skaičių seką arba jausmų kalbą, kurią lengviausia pateikti per muziką. Ir žydrojoje mūsų planetoje yra gyvųjų būtybių, kurios panašios į kūrinius iš Holivudo studijos filmo Aliens. Tas, kuris bent kartą mūsų vandenyno gelmė se pažvelgė į aštuonkojo arba Galapaguose be galo seno vėžlio akis, bus sužavėtas inteligentiško šių pa darų elgesio. Kadangi dabar dar nereikia su nežemiškos civili zacijos atstovais bendrauti naudojantis intelektualia komunikacine baze, tai turėtume pasinaudoti galimy be išmokti suprasti mus supančių gyvųjų Žemės bū būtinai paminėsiu mūsų, žmonių, tybių kalbą. pasaulio kaimynus, gyvenančius greta arba kitoje ša lyje. Manau, savaime suprantama, kad keleto mos kalbos žodžių žinojimas ir taisyklingas mokėjimas visada padės. Toliau galima paminėti ir galimybę su šio pasaulio gyvūnais. Tam tikslui verta naudoti keletą susikalbėjimo variantų: Kūno kalbą. 2. Signalus, reiškiančius gaisus judesius. 3. Mentalinį minčių jausmų 4. Gyvūnų meditaciją. Tas, kuris jau anksčiau sistemingai mokėsi užsie nio kalbos, žino, kad turi dirbti ištvermingai, stropiai ir disciplinuotai, žino, kiek laiko turi tam skirti. Taip pat su gyvosiomis būtybėmis reikalau215
ja tokių sąnaudų, be to, prie tų dorybių - stropumo ir ištvermės - čia dar reikėtų pridėti ir švelnų atsida vimą toms mūsų pasirinktoms būtybėms ir, žinoma, daug kantrumo ir laiko. Gyvūnai gali gaišti tą laiką, nes jie gyvena čia ir dabar ir nesirūpina ateitimi. Savybė mąstyti apie atei tį ir mūsų veržimasis ją prasmingai planuoti nuolat sukuria mums, žmonėms, stresines situacijas. Dėl to tai jau tapo įpročiu - patys šiame gyvenime užkerta labai me kelią komunikacijai su visa aplinka. civilizuotame pasaulyje daugelio mūsų nuoširdus ry nutrūko, o gyvūnai dar labiau šys su fauna ir flora nuo mūsų nutolo, nors ir, be to, jie gerokai dėl savo prigimties. Visuomenėse, kur žmogus dar ne ir gyvūną sieja labai naudoja techniką, savotiška partnerystė. Nors atstumas tarp mūsų ir gam tos vis didėja, tačiau gyvūnas liko ištikimas sau ir savo aplinkai. Todėl pirmą žingsnį žengti turime mes savo valia, kad vėl taptume partneriais ir draugais. Bet kaip susiformuos tikra sąjunga, jei mes vien tik mokome gyvūnus paklusti mūsų komandoms nė nesistengdami suprasti įvairiapusiškos ir diferencijuo tos keturkojų ar plunksnuotųjų draugų skleidžiamos informacijos? Tam, kad būtų sukurtas kokybiškas ry šys, reikia gerai ištirti gyvųjų padarų siunčiamus sig nalus, o paskui deramai reaguoti į jų poreikius, jutimus ir norus. Pirmas žingsnis šiame kelyje yra mokymasis kūno 216
kalbos, kurios visų žinduolių pasaulyje - beje, ir žmo gaus — garsas nelydi, tačiau ji aiškiai formuluoja būse nas, norus ir troškimus. Be ritualizuoto elgesio, pavyzdžiui, poravimosi me tu, naudojami neverbaliniai išraiškos būdai, kurie nėra įgimti, bet susiformavo gyvenant. Mus supančios gy vosios būtybės, juos naudodamos, savo jausmus iš reiškia įvairiausiai: pyksta, išsigąsta, džiaugiasi ar simpatizuoja. Tas, kuris priglaus žiemoti ežį, lengvai supras, ar jis gerai jaučiasi. Saukiamas jis išlenda iš savo slėptu vės, nesiskundžia apetitu ir leidžiasi glostomas nepašiaušdamas spyglių. Jei staiga suvirpa miegančio šuns letenos, tikrų tikriausiai jis sapnuoja įspūdžių kupiną dieną. Pakelta letena kačių pasaulyje reiškia bet aiškų perspėjamą ženklą, kad netrukus peilio nagai įsmigs į auką. Pernelyg dažnai mes linkę pagal tam mimiką spręsti apie jų jeigu kupranugario snukio išraišką su arogantiško žmogaus veidu, tai nuleisti lūpų kampučiai jokiu nereikš tų išdidžiai maloningos laikysenos. I taip pat klai dinga erelį laikyti išdidžiu, o pelėdą išmintinga vien dėl to, kad jų anatominė sudėtis verčia mus griebtis šitokių tipiškų žmogiškų palyginimų. Tą patį galima pasakyti ir norint išgelbėti žąsies garbę; jokiu būdu jos negalima vadinti įžūlia ir kvaila vien dėl to, kad ji per daug aukštai užvertusi galvą. 217
Tiek įvairūs yra rasės temperamentai, tiek skirtin ga ir gyvūnų kalba. Jų elgsenos stebėjimas - tai nie kuomet neišsenkantis džiaugsmo šaltinis. Įgimti ar išmokti jų elgesio būdai, viena vertus, yra neišsemia mi ir daugialypiai, bet, antra vertus - išmintingi ir aiškūs. Galime pastebėti skirtingų charakterių vabz džių, gyvačių, paukščių, žuvų ir žinduolių. Vieni jų zvimbia, šliaužia, skrenda, plaukia arba gyvena šiame pasaulyje kaip cholerikai, melancholi kai ar sangvinikai, o kiti - didieji flegmatikai jau iš prigimties. Ir gyvieji padarai savo gyvenimo pradžioje išgyvena tokį laikotarpį, kuris lemia vėlesnę jų egzis tenciją, taip pat formuoja jų santykius su artimiau siais giminaičiais ir kitais jų pasaulio gyventojais. Išmoksime naminius gyvūnus geriau pažinti tuo met, kai neapsiribosime vien jų maitinimu. Tie, kurie juos kantriai stebi, palengva supranta net nebyliausių padarų mimiką ir judesius. Iš pradžių kai kuriuos jų siunčiamus signalus interpretuosime klaidingai, nes esame linkę gyvūnų elgseną sužmoginti, ieškome pa našumų su mūsų elgesiu. Tačiau po truputį atsiskleis ta nedidelė visata, kupina visokių dėsningumų ir ste buklų, apie kurių egzistavimą iki šiol nė nesapnavo me.
Senų medžių jėga Apie tai, kaip galime jais pasistiprinti, ko galime iš jų pasimokyti ir kaip galime su jais komunikuoti Jų viršūnėse sūkuriuoja pasaulis, jų šaknys - begalybėje; bet ten jie neišnyksta, tik visais savo gyvenimo siekia vieno: išpildyti savitą, juose gyvenantį dėsnį, sukurti nepakartojamą pavidalą ir išreikšti
Kasdien vaikštinėdamas po netoliese miš ką nuolat atkreipiu dėmesį į įvairiausius pus ir spalvas. Ir jūros vaizdas, nuolat šviesos raibuliai, ir miško kinu Niekur kitur taip intensyviai tos. Čia, be to, dar yra ir augantis prie nedidelio keliuku daugelį metų jaučiu ypatingą A.š pasveikinu dar iš tolo lengvai paliečiu jo luobą, atsiremiu į kamieną it pajuntu, kaip palengva atsipa laiduoju, o medis suteikia man saugumo ir ramybės. kartkartėmis pagalvoju apie tą Kai MEDĮ, mėginu įsivaizduoti, kaip jis, vienas ir iš mintingas, laikosi. Šaknis giliai įleidęs į žemę, o sa-
218
219
vo karūną remdamas dangų man prilygsta pasto vumo simboliui. Jis ramiai stebi saulės kelią prade dant saulėtekiu ir baigiant saulėlydžiu, draskomas vėjų, plakamas lietaus ir kaustomas šalčio. Nuo jo nepasislėps nė stirna, nė lapė. Net ir baikščiausias paukštelis ramiai tupi jo šakų tankmėje. Ar tas me dis nėra tobulas gamtos gyvybės rato - besikarto jančio tapsmo, augimo ir nykimo - simbolis? Aš dėkingas savo MEDŽIUI dėl to, kad jis retkarčiais pažvelgti jo akimis. leidžia j
kabinkite jį. Ateikite prie savo medžio vėl ir vėl ir pajuskite jį. Laikui bėgant tas medis ims jumis pasiti kėti ir kalbėtis su jumis. Paklauskite to medžio, kaip gyvenimas atrodo jam ir ką jis norėtų pasakyti būtent jums. Jūs stebėsitės jo atsakymais". Oertli's pasakoja apie susitikimą su pušimi. „Aš negaliu taip lengvai judėti kaip tu, bet vis dėl to aš regiu labai daug. Kadangi tu visada taip greitai prale ki pro šią vietą, tai nė nenutuoki, kas čia nutinka. medį. Tad pasilik ilgėliau", - girdėjo jis taip
Tačiau šis dalykas tegu lieka tik tarp mūsų. Gal būt princas Charlesas dar netapo Anglijos karaliumi dėl to, jog viešai pareiškė, kad savo dvare kalbasi su gėlėmis, kopūstų galvomis ir medžiais. Taip daryda mas jis elgiasi kaip ir jo protėviai, o jiems augalai, gyvūnai ir mineralai buvo dalis tokio pasaulio, kuris, kaip ir žmonių, kupinas dvasios ir sąmoningumo.
Kalbėjimasis su medžiu, be abejo, panėši į pokalbį su gyvūnu; tai jau aprašyta anksčiau, o dabar pirmiau sia reikia laiko, kantrybės ir vidinio nusiteikimo. įsitikinęs, kad po kelerių metų bus visiškai nor malu komunikuoti su kitomis gyvybės formomis, vyzdžiui, gyvūnais ir augalais", - sako terapeutas Peteris Salocheris, kuris medžių padedamas pajuto no drauge su verslo kon rą parašyti knygą sultantu Dieteriu Buchseriu jie aprašo gydomąją įvairiausių medžių energiją. Šiai sričiai pavadinti jis pasirinko sąvoką Enertree; sudaryta iš anglų kalbos žodžių „energija" (energy) ir „medis" (tree).
Baigiantis šiam tūkstantmečiui, vis daugiau žmo nių atranda naują savo egzistencijos lygmenį. Jie nenuilsdami ieško vietų, kuriose galėtų pasisemti jėgų, ir sužino, kad šalia kasdienio, išmatuojamo pasaulio egzistuoja ir kita daugiau aprėpianti dvasinė būtis. Šveicarų aplinkosaugos inžinierius Dr. Jakobas ragina gamtą stebėti šamanų akimis, be abe jo, priderinus specialias savęs pažinimo technikas ga lima aptikti netikėtų savo egzistencijos tiesų. Oertli's knygoje „Šamano praktikos knyga" pata ria: „Nueikite į mišką ir pasirinkite vieną medį. Ap220
Dar vaikas būdamas Salocheris dažnai vosi po medžius, ilsėdavosi jų šešėlyje, apglėbdavo >s ir su jais kalbėdavosi. Ir užaugęs jiems pateikdavo ir vieną dieną iš tikrųjų medžiai I Salocheris daug sužinojo apie jėgą. Šiandien jis beržų, pušų kaštonų
savo kaip terapeuto praktikoje. Beje, net per va dybininkų seminarus dvasinė medžių energija inspi ruoja. Medžiai yra praeities liudininkai ir saugotojai. Jie kaupia šviesą, kiekvienas medis, anot Peterio cherio, išreiškia tam tikrą dvasinį principą. Liepa, „prasimbolizuoja vienybę, beržas - grožį, klevas atsparumą, bukas - būties amžinumą. Kiekvienos rūšies medienai, sako šis terapeutas, bū dingas savitas, natūralus spinduliavimas, kuriuo jis gali išlaisvinti žmogaus energijas ir panaikinti atsiradusias blokadas. Beržo vibracijos padeda žmonėms, kurie ne gali pakęsti savęs, o negatyvius savo jausmus užkrau na kitiems. Pušis gydo žmones, kurie įsitikinę, kad yra „dėl visko kalti ir mano, kad jiems taip ir reikia". Jie nuodija sau gyvenimą. Kaštonas moko būti links mam ir žvaliam. Jo energija padeda tiems, kurie dėl nuolatinės įtampos ir daugybės pareigų užmiršta, koks gražus gyvenimas. Ąžuolas moko suvokti likimo prie žastis ir naudotis sprendimo laisve, žino, kaip mus sutaikyti su mūsų lemtimi. Tinka tiems žmonėms, kurie akis į akį susidūrė su neteisybe. Liepos energija ir žmonėms, kurie padeda vienišiams, jaučiasi negalį niekur pritapti. v
energijas ir su jomis susijusį principą papras čiausiai galima suvokti dvasiškai. Bet galima medį pa kalbinti ir kaip gerą draugą, komunikuoti su juo sielos lygmeniu", — sako Salocheris. 222
Medžių karalystė nepaprastai džiaugiasi galimybe priartėti prie žmogaus sąmonės. Augalai reaguoja į mintis ir jausmus ir dėl to kiekvienas gali mokytis šnekėti su medžiais. „Žinoma, medžiai negali komu nikuoti tiesiogiai akustiškai kaip mes, bet jie mums gali pasakyti mentaliniu būdu lygiai taip, kaip girdėką nors kalbantį", - aiškina Peteris Salocheris savo kontaktus. Kadangi mes kasdieniame gyvenime taip koncentruojamės į normalius savo jutimus - re gėjimą ir girdėjimą, - tai mūsų intuicija prilygsta dir vonuojantiems laukams. Todėl verta įsiklausyti į medžių kalbėjimą. „Mes buvome čia, kai atėjo pirmieji žmonės. Mes jums davėme ir ugnies. Mes giname ir saugome ele mentų pusiausvyrą. Mes jums padėtume. Bet jei jūs mūsų nepažįstate, kaip tada mums prieiti prie jūsų?" sako Salocheris kartą iš jų tai išgirdęs. Tuo tarpu Salocheris ir Buchseris terapeutineje vo praktikoje ir verslo konsultacijų metu naudoja medieną. Tam, kad visur turėtų energijos, jie pasigamina mažas trinkeles, kurias, nurodymu, apdoroja aliejumi; šitaip padidėja energetinis jų poveikis. Praktiškai kasdieniame pritaikant medieną nėra. Miega majame esantis bukas padės atitrukti nuo kasdienybės problemų. Stalas iš kaštono sukurs ramią, malonią at mosferą. Skeptikams abu autoriai pataria be išanksti nio nusistatymo paprasčiausiai bandyti medžių jėgą. 223
„Tas, kuris leidžia, kad medžiai jam padėtų, pajus lė tą, bet vientisą sielos augimo procesą." Šiandien daugiau žmonių negu galvojama vėl su medžiais šnekasi žodžiais ir mintimis, su jais medi tuoja ir šitaip pajunta gydomąją jų energiją. Energi jos kupinų lapuočių miškų motyvai — pakanka net nuotraukos - gali pozityviai veikti sveikimo proce sus. Dr. Peteris Scholzas, vyriausiasis Rūmų parko sa natorijos Uslare gydytojas, Sigurdo Elerto fotografijas laiko sudėtine kombinuotos terapijos dalimi, kai aku punktūra, pokalbis ir homeopatija tampa lygiaverčiais gydymo metodais. Šitaip galima padėti ypač tokiems pacientams, kurie skundžiasi vegetatyvinės nervų sis temos sutrikimais pradedant neurodermitu ir baigiant reumatu. Sanatorijos lankytojams šis gydytojas duo miško motyvais, kuriuos jie da paveikslų su patys turi pasikabinti savo kambariuose. Fotografijos uždedamos ant medinių plokštelių, taip pacientui per tokios kurios iš duodama speciali jų sklinda lyg švelnus šiltas dilgsėjimas. poveikio paslaptis slypi ypatingoje jų kilmėje. Sunkiai susirgęs fotografas Elertas kartu su savo drauge Anneliese ieškojo prieglobsčio paskutinėse Europos sengirėse prie Lenkijos-Rusijos sienos. Kadangi šis vyras tose vietose visuomet gerai jausdavosi, tai ir šįkart tikė josi, kad jo kančios sumažės. Kartu su savo drauge jis medituodavo ir klausdavo medžių, kokius motyvus jie turėtų fotografuoti. Naudodamiesi rykštele jie gauda224
vo konkrečių nurodymų dėl aukščio, vaizdo, kompozicijos, atstumo ir židinio nuotolio. Net ir Eler to palydovė, kuri anksčiau neturėjo nieko bendra su fotografija, medituodama klausinėjo miško ir šitaip pa darė gražiausių nuotraukų. Sigurdas pasveiko, o jo nuo traukos, kuriose užfiksuotos tylios, vienišos Europos girios, veikia teigiamai ir gydo kitus žmones. Nepaprastą žavesį skleidžia ypač seni, vieniši me džiai. Jie negali nei vaikščioti, nei planuoti, tačiau re aguoja į poveikį ir pavojus. Ką jie suvokia jausdami savo aplinką? gal jie turi susikūrę savitą, nuo mūsų akių paslėptą pasaulio vaizdą? „Medžiai yra didieji mūsų broliai. Savaime supran tama, jie suvokia vienas kitą ir tarpusavy ja", - sako gamtos filosofas, profesorius Klausas Michaelis Meyer-Abichas. Istorinio vystymosi procese medžiai atėjo iš jūros, jie yra seniausios ir didžiausios gyvosios žemės būty bės. Kartu su kitais augalais jie pakeitė atmosferos san darą ir šitaip mūsų planetą pirmiausiai padarė tinkamą gyventi. Šis gigantiškas darinys negali funkcionuoti be komunikacijos. Drauge su naujais atradimais ir strategijomis galiausiai jie yra didžiausi, masyviausi ir ilgiausiai gyvenantys organizmai. Dar prieš keletą tūkstantmečių tankūs miškai dunksojo visoje Euro poje. Nuo Atlanto iki Uralo jie puošė kontinentą, tei kė prieglobstį ir dovanojo namus vilkams ir meškoms, lūšims ir pelėdoms. 695
225
sako: „Apie gamtos istoriją, kurios vienintelė mus dominanti dalis yra žmonių pasaulio istorija, galime sužinoti iš medžių. Istoriją šiame pa saulyje kuria visų pirma ne žmonės". Johannas domėjosi augalų ko munikacija ir savaime suprantamu dalyku laikė tai, Senasis nuo kad gamta pilna lat eidavo pasivaikščioti po ąžuolyną tam, kad įgautų daugiau jėgos. Princas po vienu medžiu ta po Buda. troško turėti plotelį že mės, kur galėtų pasodinti nedidelį šermukšnių miškelį. „Medžiai man visada buvo atkakliausi pamoksli ninkai", - rašė jos kolega ir rašytojas Hesgarbinu juos, augančius guotais ir šeimomis, se. — miškuose ir giraitėse. Ir dar labiau garbinu tada, kai jie siūbuoja pavieniui. Jie tarytum vienišiai. Ne kaip atsiskyrėliai, kurie dėl kažkokio silpnumo paspruko slapčiomis, bet lyg dideli, vieniši žmonės, kaip Beetir Nietzsche." Tikima, kad seni medžiai viską, kas aplink juos vyks ta, kažkaip sužino. Tas, kuris vienąkart buvo prie gigan tiškos Kalifornijos vietovėje Muir-Vudse arba pilies prie tūkstantmečio ąžuolo, augančio šalia (Pietų Prancūzija), - jis stūkso germaniškoje aikštėje ne bežinomu pavadinimu - vargu ar nustos gerbti šias se nas esybes? Ar negali taip būti, kad ir gyvūnų pasaulis, ir augalų evoliucija tobulina diferencijuotas reakcijas, ku rias galiausiai karūnuoja savarankiška sąmonė?
Nei žmogaus, nei gyvūno, nei augalo kūne tikrai negali būti aptiktas toks organas, kurį galima būtų vadinti sąmonės buveine. Net ir modernusis moks las į šį klausimą negali atsakyti. Čia kalti mes patys. Kadangi didžioji žmonijos mįslė „kas esu Aš?" dar neįminta, tai kaip mes galėtume išdrįsti kažką suži noti apie mus supančių gyvųjų būtybių sąmonę? To dėl pradžiai pasitenkinsime požiūriu, kad sąmonė Žmonių ir gyvūnų smegenis - o koks būtų į jas panašus augalų instrumentas? - galima nesunkiai trak tuoti kaip informaciją perdirbančią mašiną, kuri, an tra vertus, valdo raumenis ir tik šitaip mums visiems leidžia veikti. Tačiau nebegalima paaiškinti to, kaip smegenyse perdirbti jutiminiai įspūdžiai gali į pavir šių išplaukti kaip jausmai ir sąmonė. Australų Nobelio premijos laureatas ir chirurgas seras Johnas Ecclesas per visą savo 10 000 atvirų smegenų operacijų, bet jose nerado tokios kertelės, kurioje būtų kaupiama fanta zija, kūrybiškumas ir jausmas. atskrenda lyg šikš nosparnis, kad pagrotų smegenų klavišais. Kai koncertas baigiasi, sudaužęs fortepijoną šikšnospar vieno te nis vėl nuskrenda", - kartą levizijos interviu metu. Kiekvienas iš mūsų turi Aš, bet kas tai yra? Ar augalai ir gyvūnai irgi turi tą savo Aš? Šios sąmonės mįslės sprendimas, rašo filosofas iš 227
Frankfurto prilygsta „aukščiau sio rango mokslinei revoliucijai - būtent tokiai, ku rios padariniai visuomenei ir kultūrai būtų didesni po bet kokio teorinio perversmo, buvusio anksčiau". Galbūt fizikas dr. Fritzas Albertas Poppas iš Spin duliavimo tyrimų instituto Kaizerslauterne aptiko ko munikacijos tarp žmonių, gyvūnų ir augalų paslapties atskleidimo būdą. Jis sužinojo, kad kiekviena gyvoji būtybė skleidžia nematomą spindulių lauką - biofotonus. Šią nepaprastai silpną šviesą, panašią j lazerio spindulį, kuriam būdinga fizikinė savybė perteikti in formaciją, skleidžia kiekviena gyva ląstelė. Tokiu bū du Poppas atrado esminę gamtos komunikacijos formą: šviesos greičiu biofotonai atsiskiria nuo vie nos gyvosios būtybės ir pasiekia kitą. Su šviesą stiprinančiu aparatu kvantinės fizikos at stovas šią „gyvybės šviesą" gali padaryti matomą. Žo lės stiebelis, rožė, mikroskopiškai matomas mažytis vandens mikrobas arba žmogaus ranka skleidžia keis tą fluorescencinę šviesą. Eksperimentų rezultatai nuo latos kinta, jie priklauso nuo momentinės gyvosios būtybės sielos būsenos. Kai būna tiriami vištų kiauši niai, išmatavęs biofotonų spalvą ir intensyvumą Pop pas jau žino, ar juos padėjo laisvi paukščiai ar dedeklės, laikomos narvuose. Panašūs rezultatai gaunami tyri nėjant daržoves ir vaisius; čia matavimų vertės irgi ski riasi priklausomai nuo to, kaip jie buvo užauginti ir kaip su jais buvo elgiamasi. 228
- ma „Mes valgome ir maisto produkto no šis mokslininkas, o jo biofotonų atradimas galėtų pakeisti mūsų santykius su kiekviena organinės gyvy bės forma. ir chemikas dr. Kerneris, Žurnalistė rašydami savo knygą „Rožės šauksmas", Oregono vals su savo šeima tijoje aplankė fiziką dr. Edą gyvenantį miškų gūdumoje. Daugelį metų atlikda mas sudėtingus eksperimentus jis atrado, kad medžiai, sa pavyzdžiui, naudoja aliarmo sistemą, kurios vo rūšies giminaičius gali perspėti apie kenkėjų ant plūdį arba apie medkirčių keliamą pavojų. „Mes sėdime čia, o pro mus ir aplink mus tikrai sklando komunikacija", - aiškino Wagneris savo lan kytojams. - „Faktas, kad tokios komunikacijos mes nepagauname, dar nereiškia, kad ji visai neegzistuoMedžiai negali pabėgti, kai gresia pavojus. jie gali, pavyzdžiui, pertvarkyti savo ir daugiau gaminti dervų, kuriomis jie gydo savo das. Tenesio universitete gindamas disertaciją Wagne ris papasakojo apie keistą dalyką, bylojantį, kad me džiai gali reaguoti įvykins, nutiksiančius dar ateityje. Jam į akis krito tai, kad vieną tam tikrą mėnesį staiga visi žemuoginiai subrandino nepaprastai daug sėklų, kurių švelnus kvapas pasklido po visą slėnį. Po dvejų metų miškas užsidegė; gaisrą sukėlė per sausrą 229
trenkęs žaibas. Beveik visi žemuoginiai medžiai tapo šios katastrofos aukomis. Tačiau prieš porą metų vė jas daugybę sėklų išnešiojo, išbarstė po apylinkes net 60 kilometrų spinduliu. Taigi tose vietovėse ėmė augti nauja šių medžių karta. Drauge su vyresniais rūšies draugais jie sukrovė vešlius žiedus, kuriuos vėjas nu atgalios. nešė į nuniokotą Wagneris aiškino: „Matuodamas aptikau, kad iš tikrųjų medžiai keičiasi signalais. Signalų siuntimas ir priėmimas ir yra komunikacija". Mūsų planetos miškai yra mūsų gyvenimo pagrin das. Ir tas, kieno pojūčiai vaikščiojant mišku yra bud rūs, junta savo paties ritmą, pulso dūžius ir kvėpavimą. Tačiau tiek žmoniją sudaro daugybė individualių žmo nių, tiek miške auga įvairiausi medžiai ir augalai, be siskiriantys savo gyvenimo įpročiais ir reikalavimais. Net ir čia dera suvokti jų reikšmę. Tas, kuris miš ke nusprendžia įsiklausyti į save, atras, kad čia tikrai ir Žvilg egzistuoja telėjęs į žemę, kur knibžda mažos, nedrąsios, bet nu trūktgalviškos ir netikėtos gyvybės ir būties formos, atskleisi kitokį pasaulį. Dažniausiai jis nematomas ir priima tai, kas nukrenta, be to, jis drėkinamas, apdrabstomas, užberiamas. Mažytė gyvybė miške žemės paviršiuje laukia, kad kas nors ją pastebėtų ir pagirtų, tačiau pirmiausiai ji nori būti atrasta. Ant irstančių šakų auga pintys, primenančios letenas, į šviesą stie samanos trapiomis gijobiasi jauni paparčiai. 230
mis kerojasi aplink susispietusių grybų koloniją. Čia neatskleisi jokios paslapties, tik pajusi ramų gyveni mo dvelksmą. Šitai paskatins ilgiau vaikštinėti po miš ką, kad neryškaus, nekrentančio į akis žemės gyvenimo reiškinius įtrauktum į didžiuosius apmąstymus apie mūsų egzistenciją.
20.
draugai
Apie liejančius ašaras ir kuriančius eiles, ir apie tai, kaip žmonės tuos dalykus sužino iš savo Gera ten buvo obelis, nuolat aš ją lankiau; saldžiu skoniu, šviežiais syvais kaskart džiaugiaus. Ludwigas
Kinijoje auga daugybė medžių, kurie ašaras arba galį duoti pieno. Valstybinė žinių agentūra Xin hua, šiaip užsiimanti sausais partijos pranešimais, nuo lat pasakoja apie rytinėje provincijoje Šandonge vienoje šventykloje augantį 400 metų senumo gedin tį kiparisą. Kasnakt 25 metrų aukščio medis sutrau kiąs šimtus piligrimų, kurie tai pirmykščių laikų gyvajai būtybei neša aukas. Naktimis per pilnatį me dis išskiriąs baltą skystį, atrodantį lyg pienas. Esti ir taip, kad jis kosti ir gargaliuoja lyg senas žmogus. Kylio universiteto botanikai gali pateikti visai įtikinamą aiškinimą. Oro pūslelės, susikaupusios netinkamoje vietoje, gali užblokuoti medžiagų trans Tą galima pamatyti ne tik būty portavimo bėse, kurios turi kraujo indus, bet ir lapuočių medžių organuose, kurie atlieka vandens transportavimo funk ciją. Kai kurie medžiai tokių oro kamščių gali greitai 232
atsikratyti padidindami čia slėgį. Tada ir atrodo, kad medis tikrai dejuoja ir vaitoja. Senoji kinų kultūra medžius laiko šventaisiais, ku rie tarytum pamokslininkai aiškina pirmykščius gy venimo dėsnius. Tas, kuris jų klausosi ir su jais šnekasi, daug sužino apie amžinąjį gyvenimą. Jėgų jie pasise tiesiogiai iš gamtoje vykstančių procesų. mintys yra ilgos ir ramios, nes jie gyvena gerokai il giau negu žmonės. Sužavėtas gamtinių religijų idėjos, kad gyvūnai turi sielą ir gali sąmoningai komunikuoti, inžinierius iš atrado galimybę užmegzti Kalifornijos Joe kontaktą su savo abrikosu. Kerner nuolatinei mano televizijos laidai „Fantastiški fenomenai" apie jį ir jo darbą sukūrė siužetą. Sanchezas sugalvojo savo kompiuteriui vieną pro gramą iš 900 dažniausiai vartojamų žodžių. Žodžiams papildyti jis sudarė sakinių darybos programą, iš ku rios medis spinduliuojamais savo impulsais pasirenka skaičius, kuriems žodžiai parinkti visai atsitiktinai. Prietaisas su dviem kalbinėmis sistemomis laidais su jungtas su dviem elektrodais, kurie pritvirtinti prie kamieno. šį eksperimentą mėginu sužinoti, ar yra kokia galimybė perduodamą gyvųjų būtybių in formaciją, taigi net ir šio medžio, taip išversti, kad galėčiau ją sako Sanchezas. Tas medis, at rodo, esąs genijų genijus. Jo siunčiami biocheminiai 233
signalai kartais tampa keista monotoniška muzika, kar tais virsta siurrealistiškai nuteikiančiu roboto balsu, kuris skaito įmantrų ir nesuprantamą eilėraštį. Tuo tarpu bandymai jau vyksta ir su senu magnolijos me džiu, kurio lyriško jausmų proveržio, kaip ir jo kole gos abrikoso kūrybos, protu įvertinti neįmanoma: Staiga iš kitapus puslapio, žinantis skambėjimas. Vaisto esmėje, nenaudojimą žemyn. Šis filosofuojančių medžių veikalas dabar jau per kopė per keletą šimtų puslapių. Buvęs NASA darbuotojas Joe vienas iš Space-Shuttle konstruktorių ir satelitinės komunika cijos ekspertų, įsitikinęs, kad per paskutinius dešimt metų jis intensyviai ir nuolat keitėsi mintimis su savo medžiu. nesu tikras, kad tai augalai, Sanchezas sako: kurie ten kalba. Galbūt jie - tik antenos arba garsin tuvas to kažko, kas tvyro lauke, kas galbūt yra Kartais inžinierius gauna ir betarpiškų atsakymų. Kai jis vienąkart elektrodą pritvirtino prie filodendro, o atitinkamą laidą įkišo į burną, per sintezatorių au galas pasakė: „Žmogus skanus". Daugybė žmonių gyvai su augalais, gė lėmis ir medžiais, jiems siunčia teigiamas mintis ar234
ba net skatina kaliaropių, pomidorų ir ridikėlių au gimą. Vajenštėfano specializuotame universitete atlieka mi tokie bandymai, pagrįsti daugybe mokslinių do kumentų. 150 sodininkų mėgėjų gavo po šešis pomidorų daigus. Trys iš tų augalėlių turėjo būti mai tinami „didele meile, tinkamu įkalbinėjimu ir gera ir noriškomis mintimis", o kiti - tik paliejami. Kasdien sodininkai užsirašydavo tų augalų dydį, ūglių skaičių ir vaisių apimtį. Ir kaip eksperi mento vadovas apstulbo, kai pomidorai, kuriems žmo nės skyrė daug dėmesio, iš vieno kamieno pribrandino vaisių visu svaru daugiau palyginti su kitais. Amerikos žemės ūkio ministerijos darbuotojai troniniais sensoriais užfiksavo dėl sausros augalų skleidžiamus garsus. ausies n dažnių diapazonu buvo perduodami garsai, susiję su ta augalų teto biologai melo detektoriais kad u į grasinimus, skausmą, u Augalų i ris kad jie tam aiškiaregystės ge bėjimą. Atlikdamas vėliau eksperimentą, su Kai jis dar tik jis ketino pasiimti savo žiebtuvėlį tam, kad apdegintų vieną jos lapą, nelauktai detektorius pakrypo. kad kai kurie kambario augalai pergyvena, kai drauge su jais gyvenantys žmonės būna išėję, 235
riui jau ne paslaptis. Ekspertas pataria: „Kitąkart iš vykdami kelionėn pasiimkite savo augalo nuotrauką. Į tą atvaizdą žiūrėkite kasdien vieną du kartus ir, be to, intensyviai galvokite apie jo augimą. Kai atgalios, nustebę aptiksite, kad augalui gerai sekasi. Visą laiką jūs buvote su juo mintimis". Po pirmųjų Backsterio eksperimentų, kai jis su konstruotais savo elektromagnetiniais prietaisais ty rinėjo jausminį augalų pasaulį, daugelio šalių biologai gavo panašių rezultatų. Be kita ko, paaiškėjo, kad, ne paisant didelių atstumų, augalai palaiko ryšį su vienu jiems artimu žmogumi. Pavyzdžiui, palmė juka kiek vienąkart sureaguodavo su ja susijusio ir bandyme dalyvaujančio asmens skrydžio baimę, kai lėktuvas, kuriame jis sėdėjo, kildavo ir leisdavosi. Daugybė dokumentų įrodo augalų savybę, beje, būdingą ir kitoms gyvosioms būtybėms, jausti liūde skausmą, laimę ir net pavydą. Augalai daug geriau veši tose šeimose, kurių nariai vienas su kitu elgiasi meiliai. Į negatyvias savo aplinkos nuotaikas jie rea guoja prastai augdami, menkai žydėdami. Miegamuo siuose kambariuose, kur vyrauja erotinė atmosfera, gėlės išauga vešlesnės ir gausiau žydi.
vienodai šviesos ir buvo reguliariai laistomos. Be to, ant vieno vazono jis užrašė pliuso ženklą, ant kito minuso. Kiekvienas grupės narys kasdien tris minu tes kalbėdavo su šiomis gėlėmis. Vazonas su pliuso ženklu buvo giriamas, o su minuso — baisiai konevei kiamas. Ir jau po dešimt dienų galima buvo pastebėti aiškius skirtumus: našlaitės su minuso ženklu sukro vė mažesnius žiedus, lapeliai buvo gležnesni ir nusvi rę. Pasibaigus gyrimo ir koneveikimo terapijai, von der Ostenas abu vazonėlius su gėlėmis parsinešė į na mus. Augalėlį su minuso ženklu jis ėmė raminamai kalbinti, atsiprašė jo dėl tokio šiurkštaus elgesio, to Įvyko tikra kio eksperimento ir nuo tada ėmė sensacija: gėlė greitai atsigavo ir labiau sutvirtėjo ne gu kita našlaitė su pliuso ženklu.
Augalai junta, ar mes juos mėgstame, ar iš tikrųjų vertiname. Miuncheno psichoterapeutas dr. Henningas von der Ostenas drauge su terapijos grupe nupir ko dvi vienodo dydžio puodeliuose augančias Parmos našlaites. Abi jas pastatė tokioje vietoje, kur jos gavo
beje, kaip ir žmogui, patyrusiam baisias kan čias. - Patirtis kiekvieną daro brandesnį ir tvirtesnį", taip pakomentavo Henningas fon der Ostenas šį eks perimentą. Tai, kad augalai gali atsiminti, įrodė prancūzų bo Jie ty tanikai Renė Dumont'as ir Robertas augalą siaurais rinėjo plaukuotąjį lakišių, vieną dantytais lapais ir mažais baltais žiedais. Vos tik šius išleido abi sėklaskiltes kairėje ir dešinėje stiebelio pusėje, mokslininkai, paėmę adatą, keturis kartus pra dūrė vieną lapelį. Po penkių minučių abu čių lapeliai buvo nupjauti, o tas augalėlis augo toliau -
236
237
tik toje pusėje, kur lapelis buvo sužeistas adata, užau go aiškiai mažesnis lapelis. Išvada: augalai neturi nei smegenų, nei nervų sistemos, tačiau jie turi Kur yra ir kaip ji perduoda informaciją toliau, da bar dar tik spėliojama. Dr. Fritzo Alberto Poppo iš Kaizerslauterno biofotonų tyrinėjimai pateikia gali mų šios mįslės sprendimo variantų. Jau septintojo dešimtmečio pradžioje rusų inžinie rius Merkulovas bandė įrodyti, kad augalai turi trum palaikę atmintį. Pupelės, bulvės, kviečiai ir vėdrynas, deramai juos pamokius, regis, sugebėjo prisiminti kse nono vandenilio lempos švitinimo dažnį. Augalai tuos impulsus pakartojo — čia Merkulovas pabrėžė — ypač tiksliai. Po to, kai po valandų vėdrynas gebėjo pa kartoti į jį spinduliuotą dažnį, Merkulovas susižavė jęs prabilo apie ilgalaikę augalo atmintį. Jei egzistuoja šis nematomas ryšys, siejantis žmones su naminiais gyvūnais, tuomet kodėl mes nepripa žįstame, kad turi ir tie augalai, kurie drauge su mu mis gyvena svetainėse ir miegamuosiuose, laiptinėse ir biuruose, balkonuose ir soduose? Gali būti, kad viengungis Richardas Bickas iš Londono šiek tiek per sistengia reguliariai eidamas pasivaikščioti su vazoni nėmis savo gėlėmis. Savo petunijas ir ciklamenus jis sudeda į vežimėlį ir vėžina po Haid parką. Besišai pančius kaimynus ramina: „Mano augalams tai pa tinka. Nesitverdami džiaugsmu jie išskleidžia savo J
238
Ar jus
žinojote...
... kad augalas gali keliauti? Kokosinės palmės sėklas siunčia į didelę kelionę. Kelionei sausą davinį it skystį sudeda į riešutą. Ištisus mėnesius jis plaukioja jūroje, kol bangos jį priplukdo prie kranto ir ten jis išleidžia šaknis. kad augalai niekur neskuba? Viename daugiau nei 2000 metų atsargų podėlyje tundroje buvo sėkla, kurią palaistė ir kuri išleido ūglį. Po dvejų metų pražydo mažytis magnolijos medis. ... kad augalai gali išgyventi labai daug metų? Tas manijos kalnuose gyvena Huono pušis, mažiau siai 10 500 metų, o galbūt net ir visi 30 000. Dėl to ji tikriausiai yra seniausias pasaulio organizmas. ... kad didžiausia Žemės gyvoji būtybė yra grybas? Mičigano valstijoje (Amerika) auga be galo išsišakojęs po žeme grybas, laikomas vieninteliu 000 plotą. Tas grybas milži augalu, užimančiu nas greičiausiai jau sulaukė metų. ... kad augalai šaudo? Vienas Azijoje augantis medis taip stipriai susprogdina savo vaisius, kad sėklos katapultuojamos net metrų nuotoliu.
Laikraščių redaktoriai vasarą atsiradusias žinių iš viso pasaulio spragas mielai užpildo ragindami skaitytojus pa sakoti savo įspūdžius. Apie augalus mielai pasakojamos ne tik realios istorijos, bet ir anekdotai, kai kambario augalai, sodo gėlės ir medžiai reaguoja į žmogaus simpa tijas ir antipatijas. gavo šimtus laiškų, už siminusi apie jausminį gyvūnų pasaulį. 239
Skaitytojai rašė apie vazonines gėles, stovinčias ant pianino ir puikiai vešinčias, kai skambinama Bacho, ir Beethoveno muzika. nusvirusiais žie dais ir lapais augalai reaguodavo j moderniąją popmu ziką. Buvo pasakojama ir apie įnoringą kambarinę palmę, kuri be jokios priežasties kartais nuleisdavo savo stiebelius. Ir tik maloniai buto šeimininkės pa kalbinta vėl atsigaudavo - lapeliai lyg niekur nieko tiesdavosi į viršų. Gros-Umštato miestelyje nykštukinis kiškis Mak sas nugraužė svyrančio augalo - tradeskantės 20 cm ilgio ūsus. Gėlės šeimininkas įsitikinęs, kad augalas šitai atsimena. Tradeskantė toje vietoje nebeleido ūsų, bet ėmė augti aukštyn, taigi Maksas pasiekti jos ne begalėjo. Ir tik gerokai ūgtelėjusi, kai kiškis jos nepa siekė, ji suvešėjo visu savo grožiu. Ruth Porsche iš Nurtingeno rašė: „Per Adventą nusipirkau Kalėdų žvaigždę. Ji puikiai žaliavo iki tos dienos, kol aš nesusirgau. Tada netikėtai nusviro jos lapeliai, o kai kurie net nubyrėjo. Po pusantro mėne sio grįžusi iš klinikos radau apgailėtiną gėlę, nors ja buvo rūpinamasi kaip įprasta. Tačiau vos spėjau su grįžti ir ji atsigavo". papasakojo apie ro Heinrichas Breloeris iš žės kerą, kurį jis su vystančiais lapais aptiko šiukšlių konteineryje. Vėl pasodintas augalas puikiai prigijo, bet nekrovė jokių žiedų. Breloeris rašė: „Tuomet ar tėjo mano penkiasdešimtasis gimtadienis, kurį norė240
jau šauniai atšvęsti. Aš paprašiau rožių kero, kad jis man bent tokia proga padovanotų gražių gėlių. Ir kai minėtą dieną spalio pabaigoje nuėjau į garažą, nepa tikėjau savo akimis. Nepaisydamas šaltoko metų lai didelių raudonų aksominių žiedų. ko keras sukrovė Mieliausiai jį būčiau apkabinęs". Kad augalai nusimena, kai žmones ištinka krizės, tvirtai įsitikinusi Maria Freitag iš Biukelburgo. „Kai mes susituokėme, vyras, mano prašomas, prie namo pasodino tris kerus laukinių vynuogių. Jie gerai pri gijo ir apžėlė visą fasadą. Kai mūsų santuoka išgyveno pas savo tėvus. Tuomet vy krizę, aš nuogių kerai nugeibo. Du nudžiūvo, o trečiasis ligos požymius. Netrukus mes vėl susitaikėme. V o s tik grįžau į namus, ligotas vynuogių keras suvešėjo dar labiau nei kada nors anksčiau." Panašiai kaip ir kai kurie gyvūnai, augalai, regis, irgi junta artėjančią mirtį. „Kai mano tais Berlyne atidarė privatų okulisto kabinetą, viena pacientė mums padovanojo augalą skambiu te Henne (Riebioji dedeklė). Be to, moteris „Jis tol, kol gyvens daktaras", - prisiminė Themetų kovą mes išva rese Neuhoff iš Berlyno. žiavome atostogų - mano vyras mirė šios kelionės metu. Kai grįžusi įėjau į kambarį, kur stovėjo tas au galas, nulūžo pagrindinis jo stiebas ir jis mirė mano akyse. Gal aš parnešiau mirties dvelksmą?" Ispanų savaitraštis 16. 695
parašė apie vieną kapą
Benidorme, tapusį piligrimų lankoma vieta. Ten ilsi si Carmen Rodriguez, garsiausia iš krašto aiškiaregių. Prieš mirtį 65 metų moteris išpranašavo, kad ant jos kapo žydės gvazdikai. Vienas iš nevysiantis niekuo met. laidotuves giminaičiai po mirusiosios at vaizdu padėjo puokštę baltųjų gvazdikų. Įvyko taip, kaip ir buvo pranašauta. Jau po savaitės žiedai nuvy to, tik vienas — ne. Nors ir negaudamas nei žemės, nei vandens, nei saulės, tas gvazdikas ir toliau švytėjo šviežiu baltumu. Laikraščio reporteriai panoro atskleis ti tą apgavystę. Jie keletą mėnesių nuolat vis fotogra favo gėlę ir nuotraukas parodė botanikams įvertinti: tai buvo vis tas pats gvazdikas. Kokia nuostabi paslaptis sieja šios planetos kūrinius? Nuo gimimo iki mirties mes susiję vieni su kitais ir vieni nuo kitų priklausome. Žmonės ir gyvūnai gyve na tik todėl, kad milijardai augalų, pasisavindami an glies dvideginį ir išskirdami deguonį, sukuria tokią atmosferą. Mūsų maisto pagrindą sudaro augalai; jie teikia pagrindinę žaliavą popieriui, degalams ir drabu žiams. Konstrukcinių augalų formų išmoningumas ge rokai pralenkia mūsų inžinierių kūrybiškumą: medžiai savo šaknimis nepaliaujamai siurbia vandenį į tūkstan čius lapų, kurie drėgmę išgarina, o ji paskui vėl grįžta į žemę. Tai — svarbus apytakos ratas gyvybės sistemoms išsaugoti. Milžiniškas Australijos eukaliptas savo karū ną iškelia ant siauro kamieno į didesnį aukštį nei Che metrų. opso piramidė - daugiau nei
Vienos biologas France šio amžiaus pradžioje net spėjo, kad augalų sąmonės kilmė galėtų būti susi jusi su subtiliosios medžiagos pasauliu. Paskutiniųjų dešimtmečių tyrimai byloja apie tai, kad tie ankstyvi poetiški augalų, kaip jaučiančių, reaguojančių ir besi dominčių gyvųjų būtybių, paveikslai nėra vaizduotės padarinys. Jau bažnyčios mokytojas Augustinas žino jo: „Stebuklai atsiranda ne kaip gamtos priešybė, jie susiję su tuo, ką mes apie gamtą žinome".
Pasaulis už pasaulio Jericho rožės, pasaulio uosis Yggdrasil, tūkstantmetis keras ir legenda apie gamtos dvasias
kad už
Visai galimas daiktas, mūsų suvokimo slepiasi ištisi pasauliai, apie egzistavimą mes nė nenutuokiame. Albertas
Kasmet per Adventą iš lentynos išsiimu baltą po dėžutę, kurioje saugau ypatingą gerų žmo nių padovanotą man prieš keletą dešimtmečių - Jericho rožę. Kuklus rudas gniužulėlis, atrodantis lyg išdžiūvęs šieno kuokštas arba susirietęs ežys, visus metus guli vi siškoje tamsoje, be vandens ir kitokio maisto dėžutėje. lepidopGruodžio mėnesį šį stepių augalą įdedu į dubenėlį su vandeniu ir stebiu, kaip jis džiugiai geria. Sakelės pradeda kerotis, auga tiesiog ma no akyse ir galiausiai panašus į vandens leliją augalas išsiskleidžia visu savo dydžiu pasipuošdamas švelnio mis spalvomis. Sausio pradžioje išimu jį iš dubenėlio ir vėl padedu j dėžutę iki kitų metų. Jis susiriečia ir kan triai laukia to momento, kai vėl išvys dienos šviesą. Ar aš tą padaryti mėginsiu kitą dieną ar tik prabėgus de šimčiai metų, gėlė ir vėl džiaugsmingai išsiskleis. 244
Legenda byloja, kad Jericho rožė, vežama į Egip tą, buvo palaiminta ir apdovanota amžinuoju gyve augalas klesti tropiniuose, sausringuose nimu. Azijos ir Afrikos rajonuose, yra ypač neįnoringas ir atsparus karščiui bei sausrai. Tai paukščių lizdų auga las, kuris suleidžia šaknis į skurdų stepių smėlį ir geria naktinę rasą. Kai dingsta vanduo, šaknys nudžiūsta ir augalas išsilaisvina iš žemės. Tada kamuolio formos gniužulą vėjas nuneša už tūkstančio kilometrų. Jei ši taip keliaudami augalai patenka į vietovę netoli van denvietės ar oazę, tai jie išsiskleidžia vien tik dėl drėgno oro ir taip pasisuka, kad šaknys liestų žemę ir sulystų į ją. Taigi augalai ir vėl tampa sėslūs. Kantriai susisukę stepėje jie laukia lietingo peri odo pradžios tam, kad pabustų naujam gyvenimui. vande Šitaip laukti jie gali dešimtmečius. Tik nį jie paverčia savo lapelius sodria žaluma. Senos valstiečių šeimos iš kartos į kartą Jericho m paveldi jau kelis šimtus metų. šį augalą turint tokią galią, kad tuose namuose, kur jis saugomas, vyrauja ramžiais ši rožė tinas jos poveikis, kai, susirgus persišaldymo sutrikus kraujotakai, dėta po lova ji, sako, gydo jusi dubenyje ji išvalo tos orą kaip idealus Kadangi mos augalas yra maždaug
o pavieniai augalėliai išgyvena net apie porą tūkstan čių metų, tai Jericho rožė laikoma amžinojo gyveni mo simboliu. Tūkstantmečio rožės kero, augančio prie Hildeskatedros, istorija taip pat panaši stebuklą. Kasmet per Sekmines laukinis paprastasis erškėtis ap sipila žiedais. Legenda apie šį rožės kerą siekia net deshaimės vyskupijos įkūrimo metus: Rašytiniai dokumentai užfiksavo šį rožės krūmą daugiau nei prieš keturis šimtus metų. 1945 metais griūvant katedrai jis sudegė. Po aštuonių savaičių iš šaknų, palaidotų po griuvėsiais, ėmė stiebtis 25 nauji ūgliai. Gebėjimas stebėti yra vienintelis dalykas, kurio mums reikia, kad taptume gerais filosofais; šitai suži nojo mergaitė Sofija - knygos „Sofijos pasaulis" vei kėja. Dauguma suaugusiųjų pasaulį suvokia kaip kažką visai normalaus. Bet filosofai kaip tik čia ir sukuria gerbtiną išimtį. Filosofas niekad negalėjo priprasti prie kaipgi tas pasaulis, esantis už pasau šio pasaulio. lio? Kaipgi visi mitai, sakmės, pasakos? Gal visa tai sukuria savitą, išskirtinį pasaulį?
ligoms gydyti ir net kartais dėl to pavyksta užslopinti tumorą. Amalas apsigyvena ant medžių tarsi paukš tis, ypač drėgnoje vietoje, upių ir ežerų pakrantėse. Visai nepelnytai jis gavo parazito vardą. Priešingai, papuošia žiedais ir vai mirštantį šakų tankumyną siais. Istorijos apie užkeikiantį ir gydomąjį jo poveikį yra itin senos. Keltų šventikams nebuvo nieko šven tesnio už amalą ir medį, į kurį jis įsitaisė. Praėjus 6 dienoms po pirmosios pilnaties per žiemos saulėgrą žą druidai per šventos ceremonijos, naudodami auk sinius pjautuvus, nuimdavo amalą nuo medžio. Amalo į kitų augalų šaknis, besikerojančias šaknys gilyn į Į amalo šaknis žiūrėdamas nepamatysi nudžiūvę jo lapai n e i n i nei viršaus, nei apačios. krenta, bet nusidažo auksu.
Pasakojimai apie gydomąjį, užkeikiantį ir laimę ne šantį amalo poveikį siekia laikus dar prieš Kristaus gebėjimas viduržiemy sukrauti žiedus ir su brandinti vaisius buvo aiškinamas nepakartojamomis „šviesos jėgomis". Dėl to jis plačiai naudojamas kaip laimės nešėjas per Kalėdas ir Naujuosius metus. Na tūralioji medicina amalo preparatus vartoja vėžinėms
Mūsų protėvių galvoje šmėkščiojo temos vaizdas, d< Juose gyvenimą gyveno Centre o š ė amžinai kurio dangų, n po visą Šios k a d u k o k i e skirtingi savo įvairius požiūrius į gam tą, budus ir gamtos sąvokas nuspalvindavo savitais ir vaizdais. Šitaip sukurtuose pasau liuose atsirado fantastiškos būtybės, kurių protas ne-
246
247
suvokia. Taip pasaulyje už šio pasaulio knibžda pir mykštė esybė, tapusi kūrybos dalimi. Imdami vis jautriau suvokti gamtą, daugelis žmo nių pradeda gilintis tas sritis, kurias iki šiol buvo už kariavę tik vaikai ir mistikai. Po vieną arba būreliais jie lanko apleistas vietas ieškodami gyvenimo misterijos. Elfai, nykštukai, fėjos ir kitos gaivališkos būtybės turi savo „konjunktūrą". Die Woche straipsnyje „Pasimaty mas su elfu" pasakojama apie santykius tarp Islandijos žmonių ir gamtos dvasių; ten su elfais ir fėjomis elgia masi daug natūraliau negu Europoje. v
Irene iš Miuncheno prisipa patyrusi tokį vis-ä-vis susitikimą, kai rašydama knygą pasitraukė į vieną nedidelę Žemutinės Sakso nijos vietovę. Tuo metu ji nekaip jautėsi ir šis darbas jai sunkiai sekėsi. Ji pasakojo: „Kai aš palinkau virš popieriaus lapo, netikėtai akimirka po akimirkos pasikeitė mano kam bario atmosfera. Jame aš jaučiausi tokia vieniša. Stai lyg kažin kas mane meiliai imtų ant rankų ga ir guostų lygiai tokiais žodžiais, kokius aš norėjau iš girsti. Man pagerėjo žaibiškai". Iki tol Irene nei meditavo, nei ypač ieškojo savo liūdesio priežasčių. Ji apsidairė, žvilgtelėjo pro langą, pravėrė balkono duris ir išėjo į gruodžio šaltį. Iš karto ji suvokė, ko ieško. Vidurinioji iš trijų sode augančių eglių jai siuntė švelnią užuojautą ir porą raminamų minčių. 248
„Tai visiškai sujaukė mano jausmus. Aš nežino jau, kad augalų ir medžių dvasios šitaip keistai įsijau čia į žmogaus būseną ir, be to, net geba elgtis lyg terapeutai", - prisimena Neilgai trukus po to įvykio žurnalistė išėjo į sodą, apkabino eglę ir ėmė su ja šnekėtis. „Visą laiką, kai stovėjau toje vietoje, jaučiau šito gražaus milžino sim patiją. Esu tikra, kad ir jis pajuto mano simpatiją ir dėkingumą", — pasakoja Irene. medis pakeitė jos gyvenimą. Ji parašė knygą „Gaivališkos dvasios", kurioje smulkiau vaizduoja sa vo patirtį, o ne sensacingus susitikimus su fėjomis ir elfais. Ji reikalauja, kad prie subtiliųjų gamtos energi jų, kurios tapo mums svetimos, artėtume labai atsar Tam, kuriam liežuvis sunkiai apsiverčia „gaivališkos dvasios", autorė pataria kalbėti apie tos dvasią". Ji mano, kad vieną nelabai tolimą visi šios Žemės gyventojai, matomi žins vienas kitą ir ims draugiškai u Nancy iš Amerikos leidžia vadovą dvasių pasaulis"; šioje bu dą, kaip galima susidraugauti su būtybėmis. Visame pasaulyje žiniuoniai kal basi su augalų sielomis ir dvasiomis. Jei apskritai eg zistuotų tokios būtybės, kaip argumentuoja mokyklos botanikas, tai jos būtų tik protoplazminių struktūrų, kurias mes vadiname augalais, projekcijos. Tačiau dr. Dieteris Storlas, natūraliosios medicinos 249
pertas, kad galima užmegzti kontaktą su „au galo dvasia". Be to, jis laiko įmanomu tai, kad naktį floros dvasios išsivaduoja iš jiems artimų augalų ir kaip galingi girių karaliai nevaržomos ima klajoti. Čia jis pataria visiems, kurie niekuomet nevaikšto tamsoje po miškus ar lankas, įdėmiau stebėti terasose, balko nuose ir gyvenamuosiuose kambariuose stovinčius au galus — galbūt taip aptiksite nematomus jų palydovus. Aštuntojo dešimtmečio Flower-Power judėjimo metu atkeliavo pranešimas apie mažą škotų kaimelį kurį draugiškos gaivališkos dvasios pavertė žydinčiu sodu. Nepaisant skurdžios žemės, anuomet trims anglų atvykėliams pasisekė užauginti iki tol ne matyto dydžio žirnių, pomidorų, agurkų ir pupelių. Net biologinės žemdirbystės ekspertai negalėjo paaiš kinti, kaip esant tokioms prastoms sąlygoms galėjo užaugti toks neregėtai gausus derlius. Mįslės įminimas atrodė per gražus, kad tai būtų tiesa. Medituodami susikoncentravę žmonės — dvi moterys ir vyras klausėsi Devaso nurodymų — ypatin gų subtilios medžiagos esybių, kurios apsireiškė kaip gyvūnų ir augalų globėjai. Findhornas tapo atrakcija entuziastų būriams, atvykusiems į tą atstovų regioną, kad vietoje pastudijuotų spiritualistinių inspiracijų ir žmogaus darbo su žeme ryšį. Vis daugiau žmonių ėmė tuo užsiimti, o Findhornas juos visus maitino. Avių bandai pakako vešlių pievų pašaro, o moliūgai, buro kai ir net javai davė puikų derlių. Tačiau nepaisant 250
gaivališkų dvasių patarimų, esant tenykščiam klima tui, darbuotis buvo sunku. Vargu ar koks atvykėlis ištvėrė ten ilgiau nei šešias savaites. „Sodas iš tikrųjų taip ir augo, kaip mums nurodė tikrovėje Devasas", - prisimena McLean, ku ri ir šiandien svajoja apie pranešimus ir seminarus, nagrinėjančius to meto susitikimus su nematomais sodų pagalbininkais. Findhorne susiformavo naujos sodų priežiūros mokslas ir didesnis gyvenimo, kaip visumos, supratimas. Findhorno idėjų paskatinta atsigavo ir senokai pamiršta šios srities praktika. Daug valstiečių ir so dininkų ėmė taikyti atsargesnius žemės dirbimo me todus, labiau atsižvelgė į mėnulio fazių poveikį sėjai ir derliui. Kai kuriuos senus pasakojimus mokslas iš tiesų patvirtino. Dr. Harmutas Spiesas, žemės inžinierius iš Biologinių dinaminių tyrimų instituto kai kurioms Darmštate, rado būdų čių taisyklėms. Remiantis jo galima teigti, kad kai kurie augalai reaguoja į menulio ritmą. Ridikėliai geriau auga pirmąją lančią mėnulio pupelės auga ypač ge rai, kai sėjamos tada, kai mėnulis būna pakilęs aukščiausiai, ir blogai veši, jei būna pasėtos mėnuliui pakilus žemiausiai. Nuo tada, kai anglų gydytojas dr. Ba chas atrado žiedų esencijų gydomąjį poveikį, garsieji „Bacho žiedai" išgyvena tikrą bumą. Dabar parduo251
dama maždaug daugiau kaip tūkstantis visokių auga linių tinktūrų. Ne visos jos vienodai veiksmingos ir tik keletas jų buvo deramai patikrintos. Findhorno įkūrėjai jau seniai paliko tą vietą. Kai mas, kaip „naujojo amžiaus bendruomenė", dar iš saugojo šią reikšmę. Jauni žmonės dirba žemę, kuri pat derlinga kaip ir buvo tais laikais, kai lygiai informacija apie jos dirbimą, regis, atėjo iš pasaulio už pasaulio. Kai kurie jų kuria kompiuterines progra mas, tobulina šiuolaikiškos informacijos platinimo sis temą. Taip į varganą Škotijos žemę ne tik pasėti žirneliai, nykštukinės pupelės ir moliūgai, bet ir at skleista didžiulės paslapties sėkla: pasaulis knibždėte knibžda sąmonės ir inteligencijos net ir ten, kur mes nė nenumanome - gyvūnų ir augalų pasaulyje.
22.
sąjunga su gyvaisiais kūriniais
Kodėl žmonėms tėra tik vienas šansas išgyventi Žemėje: su gyvūnais ir augalais sudaryta paremta savitarpio supratimu nėra jokia gigantiška negyva uolos nuolauža, ant apsigyvena organizmai. Veikiau visa planeta milžiniškas gyvas organizmas. Jemesas Lovelockas
Jis sakė pamokslą gyvuliams, paukščiams ir žuvims. Franzas von Assisi gyvūnus laikė gyvaisiais Dievo kū riniais, o pats gyvūnų gynėjas buvo pripažįstamas jų kaip pageidaujamas kovotojas. Todėl jie patraukė bū tent į pranciškonų vienuolyną, esantį Aukštutinėje Švabijoje tam, kad galėtų apginti gyvūnų teisę į dera mą žmonių elgesį su jais. Tenai gyvenančios vienuo vištų ir taip, be jokių abejonių, lės narvuose laikė nusižengė jų ordino įkūrėjo idėjoms. Dar prieš iške liaujant 5000 gyvūnų gynėjų, ketinusių demonstruoti priešais to vienuolyno sienas, vienuolyno vyriausioji paskelbė apie „ekologiškesnius gyvulių auginimo bū dus", orientuotus į pranciškonų propaguojamą gyve nimo kriterijų. 253
Sėkmę atnešė gyvūnų gynėjų protestai ir prie Beirono benediktinų vienuolyno, įsikūrusio Dunojaus slėnyje; tuo tarpu savo vištų aptvarą vienuolės per tvarkė į pavyzdingą erdvią vištidę. Stebina tik kai ku rių bendruomenės narių reakcijos; demonstracijas jie palaikė išpuoliais prieš Bažnyčią ir gyvūnų gynėjus baisiai iškoneveikė. Tačiau vėjai apsisuko. Didieji mū sų laikų pokyčiai, lyg svaigus verpetas įsukantys visus žmones, sukelia vis didėjantį asmeninio dialogo su gamta ilgesį. Protu besivadovaujantis šio šimtmečio racionalizmas skatino žmoniją kariauti ir žudyti tau dabar tas, išniekino gamtą kaip gyvybinę erdvę. kiekvienas žmogus turi įsisąmoninti, kad jo galvose na ir veiksmai nulemia ne tik jo paties, bet ir visos žmonių visuomenės dalią. Mes nesame bejėgiai prieš galinguosius, drįstančius mums įsakinėti.
įvežti kailius, gautus šiuo brutaliu, siaubingu meto du. British atsisakė baigti statyti didelę hidroelektrinę, nes ji sukeltų grėsmę re giono lašišų populiacijai. Tokios aplinkos katastrofos pasekmes galima būtų palyginti su menkių žvejybos Atlante žlugimu. Nuo dabar ten aplinkos gynėjai, žve jai ir indėnų genčių vadai gyvena pusiau pastatytos užtvankos fone, dėl kurios kalne atsirado didelė sky lė.
1996 metų gruodį aplinkosaugos organizacijos per vieną koncertinę akciją paragino Vokietijos ap linkos apsaugos ministrę Angeliką Merkei griežtai pasisakyti už siaubingų geležinių disko formos spąs tų uždraudimą visame pasaulyje. Išsukinėti sąnariai, sužaloti raumenys, skausmingos žaizdos ir nutrūku sios kojos naudojant tas diskines geležis. Šitas įren ginys - tai kojas tvirtai laikantys spąstai, suveikiantys iškart, kai tik gyvūnas juos užmina - įprastas reiški nys. Jis sukėlė su niekuo nepalyginamą protesto laiš kų griūtį. Federalinė vyriausybė pritarė, kad diskiniai spąstai būtų uždrausti visame pasaulyje ir uždraudė
Bonoje dirbantys Bundestago deputatai nori pa daryti galą niekšybėms naminių gyvūnų laikytojų, kurie per atostogas savo keturkojus paprasčiausiai pa leidžia. Tam, kad žmonės būtų labiau sąmoningi gy vūnų atžvilgiu, reikėtų naminiams gyvūnams duoti pasus, kuriuose būtų įrašyti duomenys apie tatuiruo pagal kurias galima būtų identifikuoti pavienius gyvūnus. Taip pat ekspertai apsaugą pagaliau įteisintų hutų nustatyta jauniausio amžiaus riba tų. Praeityje žmonės beatodairiškai išnaudojo gamtą ir mus supančias gyvąsias planetą pavertė są vartynu, todėl noras visa tai grąžinti vis stiprėja. Tik būtybės iš mūsų tarpo gali daryti įtaką į ateitį orien tuotam pasaulio vaizdui. Tam, kad atskleistume gy venimo paslaptį, turime laikytis ne mūsų protėvių gamtos suvokimo, bet neabejodami galime remtis šiuolaikinių modernių elgsenos tyrinėtojų gautais re-
254
255
zultatais. Gyvosios mus supančios būtybės yra ne ko kios nors ryjančios ir besidauginančios mašinos, val domos norų, instinktų ir refleksų. Vis daugiau gamtos tyrinėtojų mano, kad gorila ir gekas, begemotas ir ra ganosis, triušis ir karvė yra pakankamai sąmoningi, tą be inteligentiški ir jausmingi. „Kas ceremonijų galima perkelti ir į gyvūnų aplinką", tokia Heinzo Penzlino iš Friedricho Schillerio uni versiteto nuomonė. Be to, jis sako: „Mes gali me vadovautis tuo, kad ir jie — bent jau aukštesniosios rūšys - patiria subjektyvių įspūdžių, formuoja pojū čių pasaulį, kuris atsirado evoliucionuojant ir kuria me jie orientuojasi. Jis gali panėšėti į mūsų pasaulį arba būti visai Amerikiečių filosofas Nagelis vieną savo straipsnių pavadino „Ką reiškia būti Iš tikrųjų mes negalime įsivaizduoti, kaip galėtų atro dyti šikšnosparnio pojūčių pasaulis. Mes tik žinome, kad šitas skriejantis žinduolis naudoja specialią orien tavimosi sistemą, kuria jis gali tai, kas gerokai viršija mūsų gebėjimus. Kitaip galvoti elgsenos tyrimų srityje pradėta jau seniai. Gyvūnų emocijų sritis jau tapo „kompleksiška didžiulį susidomėjimą keliančia tema". Berlyno boldto universitete elgsenos biologai tyrinėja temą „Gyvūnų godumas ir pavydas". Dar prieš keletą me tų tai būtų neįsivaizduojama. Ciūricho primatų tyrinėtojas Hansas Kummeris yra „absoliučiai 256
kad gyvūnai išgyvena jausmus". Tačiau emocijų kokybė, sako jis, dar nebus žinoma, be abejo, jų at spalvis kitoks negu žmogaus emocijų. Gyvūnų pasaulyje egzistuoja pavydas ir motiniška meilė, ašaros ir juokas. Daug požymių byloja ir apie subtilius erotinius ryšius. Pavyzdžiui, gulbių ir žąsų patinus ir pateles sieja ne tik seksas ir prieauglio pro blema. Švelnumas ir pasiaukojimas tarp jų labai ver tinami. Fraiburgo biologas ir elgsenos tyrinėtojas Immanuelis Birmelinas aptiko, kad banguotosios pa pūgėlės yra žavios besimylinčios porelės, dažnai tu pinčios kartu, kedenančios viena kitos plunksnas ir besibučiuojančios snapais. Kai kurios dekoratyvios pa pūgėlės poruojasi net ir praėjus poravimosi laikui, o tai jas stebintiems žmonėms nesukelia minčių apie jų dauginimąsi. Tie paukščiai, regis, iš tikrųjų vienas kitam jausmus. Elgesio tyrinėtojas spėja, kad žinduolių v venimas yra ryškesnis negu vabzdžių upėmis ilgesys. Žmogaus jausmai limbinėje sistemoje, džiųjų smegenų žieves ovalo taip mokslininkai. Šimtai žvalgybinių kūno ląs telių registruoja pojūtį ir siunčia jį į smege nų centrą. Bites, varlės ir kiti vadinamieji „žemesnieji gyvūnai" limbinės sistemos neturi, tačiau ją turi barš kuolių, kupranugario ir kanarėlių smegenys, todėl tie 17. 695
257
gyvūnai skausmą ir kančią, išradingumą ir džiaugsmą, o gal net truputėlį laimės. Kaip kitaip ga lima būtų paaiškinti džiaugsmingus delfinų šuolius, kelioms sekundėms palieka savo kada Kai televizijos žurnalistas Volkeris Arztas parodė vieną reportažą apie gyvulių transportavimą, kada vi siškai išsekusį lūžusiomis kojomis bulių daužydami lazdomis žmonės bandė pakelti, milijonai šoko ap imtų žiūrovų matė ašaras jo akyse. Nekrustelėdamas šis gyvūnas buvo priverstas ištverti visus tuos kanki nimus, o jo kančia atsispindėjo akyse. Jos buvo pil nos ašarų, riedėjo sunkūs lašai. Nebylus prievartaujamo gyvūno verksmas tapo visko perteku sios visuomenės santykių su gyvosiomis būtybėmis simboliu. Nuotolis iki jų ir jų individualybės vis mažėja. Mū sų mokslu tikintis pasaulis turi pradėti mąstyti kitaip, nes mokslo tyrinėjimų išvados verčia šitą daryti. Jau nuo seno mes, žmonės, kenčiame nuo savęs aukštini mo, savęs pervertinimo ir apsigaudinėjimo. Nors dar kai kurie iš mūsų ir nenori to suvokti, tačiau mes jau seniausiai praradome savo jėgos pozicijas kitų Žemės būtybių rūšių atžvilgiu. Mes privalome keistis ir ki taip elgtis su visomis šios epochos gyvosiomis būty bėmis. Išnaudoti jas kaip maisto ir drabužių tiekėjas argumentu. Nesvarbu, ar gyvū to nebeparemsi nai transportuojami ar atliekami su jais bandymai, — kiekvienas iš mūsų privalo sukilti ir protestuoti. Tam,
kad mes, žmonės, ilgai išgyventume, turime vienin telį šansą: su gyvūnais ir augalais reikia sudaryti savi tarpio supratimu grindžiamą sąjungą. Galbūt iš tikrųjų egzistuoja kosminis planas, ku rio vykdymas susijęs su mumis visais. Niekur šioje pažįstamoje visatoje nėra nesklandumų, visa susiję, viskas priklauso vienas nuo kito ir formuoja didžiulę visumą. Kosminio plano tikslas — taip byloja dvasi nės tradicijos — tobula visų veikiančių jėgų harmonija. Ji savaime neatsiras. Kiekvieną akimirką mes prisidedame prie pasaulio kūrimo proceso savo poel giais, taip pat ir tuo, ko nepadarėme.
Ką galime nuveikti o kartu ir sau
labui,
1. Visi mus supantys gyvieji padarai verti mūsų dėmesio ir meilės: augalai, gyvūnai ir žmonės. 2. Įsidėmėkime: savo darbais, taip pat ir tuo, ko neatlikome, mes nuolat prisidedame prie evoliucijos proceso. Sąmoninga veikla dėl gyvųjų būtybių gali būti ir sunki, tačiau ji formuoja mūsų pačių esmę. Mūsų gyvenimo prasmė yra ir etinis bei moralinis el gesys visų mūsų žydrosios planetos įvykių akivaizdo je. 3. Dėmesingumas visoms gyvosioms būtybėms skatina ramų jų požiūrį ir į mus. Sąmoningoje gyvū nų ir augalų draugijoje stresas nyksta, o imuninė sis tema stiprėja. 4. Gyvūnas visuomet elgiasi taip, kaip jam atrodo teisinga. Mes turėtume iš jo pasimokyti. Gyvūnas gali paskatinti mus gyventi sąmonin gai. Apdovanokime jį už tai nebeįžeidinėdami jo oru mo, nelepindami ir nenupenėdami. 6. Įsigykite tik vieną gyvūną, jei jam rasite pakan kamai laiko. Nesvarbu - žiurkėnas, paukštis, sidabri nis karosas, arklys, šuo ar katė - gyvūnus reikia pakalbinti, jiems reikia kontakto ir meilaus palanku mo. Jums išėjus, likęs įjungtas radioaparatas nėra tin kamas pakaitalas. 260
7. ne žaislas. Į tai turėtumėte nuolat at kreipti vaikų dėmesį. 8. Gyvūnas negali būti žmogaus pakaitalas. 9. Sukurti tobulą bendruomenę pavyks tik tada, kai žmogus ir gyvūnas turės pakankamai laisvos erd vės tam, kad gyvuotų jų Užkalbinkite ne tik naminius savo gyvūnus. Jūs stebėsitės matydami, kaip pozityviai reaguoja, vyzdžiui, pievoje besiganančios karvės, pajutusios jū sų dėmesį. Keliaudami pėsčiomis, vaikščiodami pasisten mažų gyvųjų būtybių, pavyzdžiui, kite vabalų, vikšrų ar skruzdėlių. Nedarykite žalos jokiems augalams, o gėlėms leiskite augti ten, kur jos yra. Retkarčiais palieskite medį. Siųskite jam mei lias mintis ir padėkokite už tą jėgą, kurią jie dovanoja jums. 13. Medžiotojas turėtų savo aistros s ir beprasmiškumą ir 14. Žvejyba žmones м ne. Sportas, kai n 1 5. Kuo greičiau žiau čiams nuo pasprukti.
tuo ma paukš
16. maistą, vadovaukitės vidiniu sa vo balsu. vegetarizmas - neįmanomas, nes mes ir kvėpuodami įtraukiame milijonus 261
Mažiau valgykite mėsos ar dešros, bent jau dėl sveikatos. Unguriai ir veisiamos lašišos, taip pat daugybė žąsų bei kalakutų papjaunami ypač žiauriai. Venkite valgyti globojamus gyvius, pavyzdžiui, paukščius, vėž lius arba varles. 20. Klauskite pardavėjo, iš ko pagamintas maisto produktas. Rinkitės maistą iš laisvėje auginamų gy vūnų. Vaisiai ir daržovės turėtų būti auginami ekolo giškame ūkyje. Net ir lankydamiesi restorane nesivaržykite ir pasiteiraukite, kokios kilmės vartojami mėsos ir au galiniai produktai. Kuo dažniau viešbučio lankytojai prie pusryčių stalo prašys laisvai gyvenančių vištų kiau šinių, tuo greičiau keisis gastronomų elgesys.
23. Naudokite tik tokius kosmetikos reikmenis, kuriems pagaminti nebuvo reikalinga atlikti bandy mų su gyvūnais. Jie žymimi atitinkamu ženklu. 24. Ramiausiai klauskite žmonių, kodėl jie vilki kailinius. Negi jie nežino, kiek kančios ir skausmo dėl to patyrė gyvūnai. 25. Dalyvaukite parašų rinkimo, laiškų rašymo ak cijose ir demonstracijose už gamtos apsaugą ir gyvųjų mus supančių kūrinių teises. 26. Prašykite gyvulių transporterių vairuotojų, kad jie dažniau sustotų, nuolat pakalbintų jiems patikė tus gyvūnus, juos pašertų ir pagirdytų. metais priimtas gyvūnų apsaugos įstaty 27. mas leidžia ir ateityje milijonams naminių gyvulių vargti siaubinguose tvartuose, o dedančioms kiauši nius vištoms leidžiami statyti daugiaaukščiai narvų blokai. Europos Bendrija iš savo mokesčių fondo ski ria valstybines pašalpas, kad siaubingų pervežimų me tu būtų naikinami vos kelių dienų kankinami galvijai ir kiaulės. Pasiųskite laišką racinei vyriausybei kad būtų atšauktas šis gyvūnų apsaugos įstatymas gyvūnų apsauga tų įteisinta faksas 0228/562357.
į tai, kad jis 22. Pirkdami tuną atkreipkite nebūtų sužvejotas plūduriuojančiais tinklais, kuriuo se nugaišta banginiai, delfinai ir vėžliai.
28. Per atostogas lankydamiesi kokioje nors šalyje kokios žmonių, gyvūnų ir augalų gy sąlygos. Jei kiltų kokių nors abejonių, tai grį-
nors ir labai mažyčių, tačiau gyvų. Net ir vegeta rai avi batus iš gyvūnų odos ir valgo augalus, kurie reaguoja į prisilietimą, parodo stresines reakcijas; ši taip jie byloja apie sąmoningą savo egzistenciją. Valgykime maistą džiaugsmingai ir pajuskime dėkingumą. Gardumynais apkrautas stalas nėra savai me suprantamas dalykas. Ankstyvųjų amžių medžio tojai atsiprašydavo žvėries dėl to, kad jis turėjo tapti žmogaus maitinimosi grandinės jungtimi. Kolekcio nieriai gerbė augalus, kuriuos jie kamuodavo.
262
263
ambasadoje arba vyriausybės atstovams dėkodami už svetingumą nepamirškite pareikšti pastabų ir dėl jūsų pastebėtos neteisybės gyvųjų būtybių atžvilgiu. 29. Visada argumentuokite draugiškai, dalykiškai ir ramiai. Tik prašom nemisionieriauti!
Mintys pabaigai Paprastai knyga turi pradžią ir pabaigą. Knyga apie gyvąsias būtybes — tai niekad nesibaigianti istorija. Tą dieną, kai rankraštis paštu keliavo j leidyklą, pama čiau televizijos reportažą „Karališkosios kobros pabu rodoma viena indų šeima, čiavimas". Ten viliojanti iš savo urvų pavojingas nuodingąsias gyva tes, gaudanti jas plikomis rankomis ir mugėse ren gianti atrakcionus. Iš anksto tie žmonės reptilijoms pažadėdavo devyniasdešimt dienų jas palaikyti ir svei kas vėl paleisti į laisvę. Žmonės aiškino, kad tuo laiku jos turėsiančios šeimai padėti užsidirbti duoną ir prašom! — nė vieno neatakuoti mirtinais savo mais. Stulbinamas dalykas: iš tų nuodingųjų gyvačių nepadarė niekam nieko blogo. Net kai maži tos šeimos vaikai nerangiai artindavosi prie šių nų ir savo rankytėmis patikliai mosikuodavo priešais gyvačių galvas, jos vis tiek būdavo ramios. Mugių žalčiai ir kobros viena po iš tinių ir linguodavo į negirdi, šitokiu būdu jos mėgdžioja prieš juos sėdin čių žmonių judesius. Duoto pažado buvo laikomasi: devynias dešimt dienų gyvačių kerėtojai su pagautais gyviais leisdavosi į kelią, tinkamoje vietoje atidarydavo pin tines ir padėkodavo joms už supratingumą. šios 265
žaibo greitumu išnykdavo skurdžių uolų dulkėse. Tai gi tarp žmogaus ir gyvio būdavo sudaromas nepapras tas suokalbis. Šio reportažo pabaigoje buvo pranešta apie žiaurų šimto tūkstančių vištų, ančių ir žąsų galą; šie paukš čiai turėjo būti papjauti dėl Honkonge siaučiančio Kaip stipriai šios žudynės paveikė miesto vištų kolonijos žmones, bylojo vaizdai iš buvusios šventyklų, kuriose budistų vienuoliai drauge su lan kytojais prašė šių nelaimingų būtybių sielas atleisti, aukas ir mėgino suprasti tą nesuvokiamą po Po kelių dienų vienas iš Pietų Afrikos grįžęs drau gas man papasakojo apie stebėtinai pasikeitusią kyšu lio žmonių galvoseną. Atsikratę pražūtingos rasinės diskriminacijos ir susipažinę su naujomis demokrati nėmis žaidimo taisyklėmis, jie ima keisti ir savo nusi statymą tos būtybės atžvilgiu, kuri sutinkama prie jų krantų ir iki šiolei buvo laikoma nevertu pasigailėjimo priešu: tai baltasis ryklys. Daugybė siaubą keliančių istorijų apie sužalotus ir nužudytus besimaudančius žmones Pietų Afrikos šiaurės rytų pakrantės ruože tuos galingus jūros gyvius vaizdavo kaip žmones ryjančias bestijas. Iš pradžių buvo griebtasi giluminių bombų, o paskutiniais metais užteko kelių kilometrų ilgio tin klų, saugančių besimaudančius žmones. Tuo tarpu tūkstančiai banginių, delfinų, vėžlių, tunų ir mažų ryklių nusibaigė tinkluo266
se. Gyvūnų saugotojai pasibaisėjusių žmonių akyse prie kranto perpjovė besilaukiančios ryklio patelės pil Tokio vą ir išėmė devynis dar negimusius mis ir panašiomis akcijomis pavyko pažadinti žmonių sąmoningumą dėl prie šių krantų esančios stebuklin gos ir vertos išsaugoti gyvybės įvairovės. Nuo tada palei tuos tinklus motorinėmis valtimis patruliuoja gam tosaugininkai tam, kad išlaisvintų įkliuvusius gyvū nus. Kai kurios komunos pašalino priešais krantus šitokius ištemptus barjerus ir prašo lankytojų neiti toli į jūrą, o buriuojant būti gerokai atsargesniems. Be to, Afrikoje, sako, daugiau žmonių žūva nuo raganosių nei nuo baltųjų ryklių. Mitas apie jūrose gyvenančias kraugeriškas bestijas turi galiausiai išnykti. Yra naujovių net ir „sąmonės" tema. Sąmoningos Net mūsų būties karalystė neturi sienų ir miegodami ir sapnuodami mes niekuomet nepalie kame sąmonės. Kad tai jokia žmogaus privilegija — seniai atrado, kad ir mes žinome. „aukštesnieji žinduoliai miegodami sapnuoja". Tačiau visai neseniai sužinota, kad vienas didžiausių sapnuo tojų yra unikumas, atrodantis lyg anties ir bebro su kryžmintas palikuonis - ančiasnapis. Didesnę pusę to laiko, kurį miega, jis praleidžia kurią mokslininkai vadina žmonės, aktyviai sapnuodami. Kadangi šio komiško gyvūno gyveno jau peri odu, todėl mokslininkas vadovaujasi tuo, kad 267
Vardų ir sąvokų aiškinimai
sis pasaulio istorijos sapnas buvo susapnuotas prieš milijonus metų. ką matė užsimerkusios priešisto rinės būtybės akys, tiesą sakant, liks paslaptimi am žiams. Ir tuo ši knyga dar nesibaigia. Visuomet ir visur mes galime sužinoti apie mus supančias gyvąsias bū tybes ir bendros mūsų egzistencijos bemaž beribę is toriją.
Antropologija — mokslas apie žmogaus savybes ir elge sio ypatumus. Ryškiausias skiriamasis žmogaus ir gyvūno bruožas, anot autoriaus, yra žmogaus atvirumas pasauliui ir dvasia, kurios dėka jis gali bendrauti. Ypatingą žmogaus vietą pasaulyje biologai sieja su protiniu jo vystymusi. Cholerikas — tai vienas iš keturių žmonių charakterio tipų — aistringas, užsiliepsnojantis ir tūžmingas. Prislėg tas, į liūdesį linkęs žmogus vadinamas melancholiku, o
-
ypač linksmas, optimistiškai nusiteikęs — sangviniku. Ne rangūs,
asmenys yra flegmatikai.
Taikomosios
etologijos
ir gyvūnų psichologijos
institutas—
čia nuolatos rengiami seminarai, kuriuose naminiai gyvū nai mokomi dirbti terapeutų asistentais. Adresas:
E.
Vorderi Siten 30, dr.
gydytoja iš Šveicarijos,
daugybės universitetų apdovanota už mokslinius darbus. Jos mirimo proceso tyrimai tapo ypač aktualūs. Ji teigia: „Mirtis — tai tik persikėlimas į gražesnį Konradas Lorenzas— elgsenos tyrinėtojas ir Nobelio mijos laureatas, populiarių knygų: apie agresijos gamtoje
„Taip
šunį" autorius. Vaizdingi ir dažnai
jo
paskatino imtis
n
lyrinių. Jis
jų
jų
Nuo
gyveno 269
iki
u metų
Būtybės šalia mūsų. Paslaptingos gyvūnų ir augalų galios. Supraskime vieni kitus Rainer Holbe; iš vokiečių kalbos vertė Snieguolė Vingienė. — Vilnius: Mintis, - 271 iliustr. ISBN 5-417-00794-3 Autorius pasakoja apie paslaptingą vandenyno ža gelbstinčias gorilas, vištos ištikimybę ir šimtamečių vėž vesį, lių išmintį. Vienas seteris komą patyrusiai pacientei gražina gyvenimą, banguotosios papūgėlės padeda įveikti depresiją, o banginiai sklei džia savotišką muziką. Žmonių ir gyvūnų kontaktai, taip pat gausybė inteligentiškų testų įtikina, kad gyvūnai turi sąmonę ir sielą. Augalai reaguoja į mūsų jausmus ir naudojasi aliarmo sistema norėdami apsiginti nuo pavojų. Dabar pats laikas sudaryti deramą sąjungą su gyvosiomis Jos — vienintelė mūsų galimybė išgyventi. UDK 59
Rainer Holbe BŪTYBĖS ŠALIA M Ū S Ų Paslaptingos gyvūnų ir augalų galios Supraskime vieni kitus Meninis redaktorius Romas Rinkėja Leokadija Maketuotoja
Danutė Navickienė
Korektorė Marijona
1999. 8,82 aut. I. Užsakymas 695 leidykla, Z. Sierakausko 2600 Vilnius. Spausdino „Aušros" spaustuvė, Vytauto pr. 3000 Kaunas. Kaina sutartinė
Palmer — britų aktorė, turinti Vokietijos piliety bę, be daugybės įvairiuose filmuose ir teatruose suvaidin tų vaidmenų, biografinės knygos „Storoji Lili — geras vaikas", autorė. Be to, ji rašė romanus ir pasakojimus, dir bo kaip dailininkė ir skulptorė. Daugelį metų su savo vy gyveno nuošalioje viloje La Loma ru Carlosu virš Ciūricho ežero. Sulaukusi metų mirė Los Andžele. knygoje minėras televizijos reportažas apie ją paro dytas ZDF televizijos ir pakartotas jos mirties dieną. Karlas Popperis — vienas žymiausių šio šimtmečio filo sofų, gimė Vienoje, gyveno Londone. Jis manė, kad egzis tuoja natūrali hipotezių atranka, dėl kurių visas organinis gyvasis pasaulis juda į priekį. Tuo jis užbėgo už akių vėles kaip planeta yra nei Gaia hipotezei, teigiančiai, jog „sąmoningas Prekognicija — spontaniškas ateities numatymas suvokimu. įrodė daugybė su žmo nėmis ir gyvūnais. Monty Robertsas — sukūrė nesmurtinį Join-up metodą darbui su arkliais. „Jo išmokstama, jis suvokiamas, jūs ti kite savitais savo gebėjimais ir visai nebijote arklių", — taip jis rašo savo knygoje „Tas, kuris kalbasi su arkliais" (išleis ta Jis gimė 1935 metais Saline Galima kreiptis E-Mail paštu: admin C Mon ty. com, be to, turi savo puslapį Monty.
Roberts.com.
mis drebino visas mokslų sritis. Jis viliasi, kad garsūs jo „Septyni eksperimentai" mokslinės mąstysenos revoliuciją". Numatyta tirti ir nepaprastus naminių gyvū nų nejuslinio suvokimo gebėjimus. Penelope Smith — drauge su 70 gyvūnų ši gy vena į šiaurę nuo San Francisko. Kaip tarprūšinės komu nikacijos pionierė ji sukūrė telepatines technikas, kurios praktiškai jau išbandytos kelis tūkstančius kartų. Moder nias mokslines savo žinias ji derina su tradiciniais meto dais. Autorė tiki, kad dauguma gyvūnų sąmoningai į naminius gyvūnus tam, kad padėtų mums dvasiškai tobulėti, taptų mūsų mokytojais ir paremtų mus gyvenime. Telepatija — minčių perdavimas kaip juslinis suvoki mo būdas. Nesuskaičiuojama daugybė testų įrodo, jog spontaniška telepatija galima tarp žmogaus ir gyvūno. Gin čijamasi tik dėl to, ar ši regimai latentinė savybė gali būti naudojama tikslingai. Magnetinės juostos balsai - paranormaliu būdu kasetė se ir magnetofono juostose užfiksuoti mirusiųjų Ga limi du aiškinimai: gyvi žmonės psichologiškai veikia juosteles — taigi, paveikia nesąmoningai arba iš jųyra informacija, ateinanti iš „anapus" Mainco fiziko, profesoriaus dr. luisto „In strumentinė dialogas su muoju"
anglas, gimė metais. Studi javo filosofiją ir biochemiją, o dabar dėsto Kembridžo uni versitete, profesorius. Jis sukūrė visame pasaulyje žinomą morfogenetinių laukų teoriją ir revoliucinėmis savo tezėRupertas
270
271