Bėgančios su vilkais: laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose

Clarissa Pinl j g u l i u o t i s a n ty k i u s s u savo Jos n i t: k a i p n e i s i s ;p n o n i n a , kad s i e l...

Author: Clarissa Pinkola Estés

1785 downloads 3662 Views 30MB Size Report

This content was uploaded by our users and we assume good faith they have the permission to share this book. If you own the copyright to this book and it is wrongfully on our website, we offer a simple DMCA procedure to remove your content from our site. Start by pressing the button below!

Report copyright / DMCA form

DOWNLOAD PDF

Clarissa Pinl
bėgancios Su vilkais Laul
Alma [1ttera

CLARISSA PINKOLA ESTES, PH. D.

BĖGANČIOS SU VILKAIS Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose

Iš anglų kalbos vertė

Lina Būgienė

UDK 159.92-055

Versta iš: Clarissa Pinkola Estes,

ES-121

Ph.

D.

WOMEN WHO RUN WITH THE WOLVES:

Myths and Stories of the Wild Woman Archetype, 13allantine Books, New York, 1 997

Copyright© 1992, 1995 by Clarissa Pinkola, Estes, Ph. D. Autorė pasilit.'ka i savo kf1rinj neribotas teises, iskaitant

vaidininu), perdirbimą, adaptavimą, muzikos ar audioirašus,

iliustracinius ar mėgėjiškus filmus, ištraukti atrinkimą, ilius travimą, vertimą pcrspausdinimą, elektroninius atspaudus. V isos šios teisės saugomos pagal Tarptautini!! can

i r Pan-Ameri

autorinės teisės konvenciją. Jokia šios knygos dalis negali

būti reprodukuota, adaptuota, paskelbta jos ištrauka ar kitaip panaudota be raštiško sutikimo. ©Vertimas

ISBN 9955-08-715-3

i

lietuvi ti kalbą, Lina Biigienė, 2005

© Leidykla "Alma littera", 2005

A kedves sziileimnek

Maria es Joszef, Mary ir Josephui, Szeretlek benneteket. • y Para todos los que yo amo. que contimtan desa parecidos. ••

' Mielien1s tėveliams, Marijai ir Jožefui, su meile (vengr.). Ir visiems , kuriuos aš myl i u, kurie vis išeina (isp.).

"

TURINYS

PRATARMĖ ............................................................................. ...... 13

ĮVADAS:

KAULŲ

GIESMĖ ...................................... ........................ 14

STAUGIMAS:

� La Loba, �

II

PRISIKĖLIMAS . . . . ... . . . . .. .. .. 40

Moteris Vilkė . . .

.

.........................

.

....

.

. .40

......... ....

Keturi rabinai ................................................................48

SU SEKT I

�

LAUKINĖS MOTE RS

UŽPUOLIKĄ:

Mėlyn barzdis

...

. . .

PIRMOJI INICIACIJA . .......................56

..

................... .

Prigimtin is dvasios gro buonis Naivi moteris- auka

..

........

....

..

Kra u j o kvapas

...............

.

. . ..

.

...

.

.

...

.

...

.

.

. .

.....

.

.....

.

.....

.........

.

. .

..

..........................

..

..

. . .

......

Ra ktas j pa žinimą: u oslės sva rba .. Jau nikis žvėris

....

..

......

.

.

56

.........

...

62

.............

65

.

.......

..

...

.

...

70

......

73

.........................

. .. ..

.

.

........

....

..

...

.

.

...

75

......

81

....... ......... .....................................

Išsis ukinėti ir m ėtyti pėdas

. .. .... .

...........

..

.

..

..

.

.........

...

.

.

Ša uktis pagalbos .............................................................83 Nu o dėn1ių r ijikai

...

.. .

.. ............

.

...

.

.

.......

.

85

.............. ...........

Juodas vyras mo ters sapnuose .........................................89

Ill

SUUOSTI FAKTUS: INTUICIJOS ATGAIVINIMAS KAIP INICIACIJA

...................................................................

&P-

Lėl ė kišen ėj e: Vasa lisa Išmin tingoj i.. . . . .

..

............

..

Trečioji užduotis: rask kelią tamsoje

...

..

.. ...

.

...........

.99

.. .

.

.......

.

.....

108

. .......

.

........

.

113

Pirmoji užduotis: leisk gerajai motulei numirti Antroji užduotis: atskleisk tamslĮ šešėlj .

.

99

.

....

.

....

...

.....

....

.......

1 17

Ketvirtoji užduotis: susitikimas su Laukine Ragana . . . 12 1 ..

..

Penktoji užduotis: tarnavimas neracionalumui .. . .

Šeštoji užduotis: atskirk vieną nuo kito

Septintoji užduotis: išsiaiškink paslaptis Aštuntoji užduotis: stokis ant keturitJ

....

.....

Devintoji užduotis: transformuok šešėli .

IV

. .

......

..

..

.

.

...

.

.

....

. 13 1

.... ...

133

. .

....

137

........

140

..

.......

.

......

. . . .

.

.

................

.. ...

.

. .. 125

.......

..........

. ...

..

.

..

.

PORA: SĄJUNGA SU KITU .................................................. 15 1 �

H imnas Laukiniam Vyrui : Manavis .............................. 15 1

Dvilyp ė moters p rigimtis ............................................. 155 Dviejų galia

...... ...............

.

. ..........

. . ..

.............. ..... ...

..

....

156

Vardo gal ia ................................................................... 159 Atkakl i šuniš ka p rigimtis

............

. ... ..

.

......

.

.................

... 16 1 .

Klastingos p agundų v i l ionės ......................................... 162 Kaip tapti nuo žmiam V id i n ė mote ris

V

MEDŽIOKLĖ: �

KAI

.............

:······································ 165

•

. . . ...... ... . . ... ..............

.. . ... ....... ....... . .... . . . .

ŠIRDIS- VIENIŠA MEDŽIOTOJA

.... .

.

.. . .

l6 7

. 1 70

Moteris Giltinė: susi dūrimas su meilės prigimtimi Gyvybe/Mirti mi/Gyvy be Mirtis meilės namuose

.

...

.........

......

..

.

............

....

.

. ..

.

. ... .. .

..

. ..

...... ..

.

.

... .

.........

..

....

.

.. ......

1 70 1 75

Pradiniai meilės et apai ................................................. 1 79 Netikėtai surastas lobis Gaudynės ir slėpynės

.... ..

.

..

.

...... . . ..

.........

.. . .

..

.. .

....

....

.

..

...

.

.. .

... . .... .

.....

.

...

............

.

....

.

..

1 79 185

Išpainioti skeletą Patiklus miegas Ašaros lašas . .

.

.....

.

.......

.

. . ...........

.

.

..

.

.

..

..

.

..

..

.......

Bj auru sis

ančiukas

................

Kitokio vaiko išvarymas Motinų nlšys

.. . . .

...

..

......

..........

.

.

.

. . . . .. . .

.

.

.......

. .

. ..

.

.

.......... . . .... .

.

. . . . . . . .... . ........

...

.

VII

........ . ... .

. ..

.

. . .

.

..... . ..

.

.

.... . .

.

..

....

.

....

.

.......

. .........

.

.....

....

230

. . .........

233

.

...

.

....

. .. .

...

.

................ . . . ........ .......

.

......... . . .

..

. .. .

....... . . ..... . . .........

... . ........ ...... . .

.....

.

... . ...

.

.

.....

. .

.

..

......

... . . . .......

. . .

....

.

...... . ...

.

.... . ........ ..........

Kūno kalba

.. . . . . . .. . .

Kūnas stebuklinėse ..

.

.

........... .

.

......... .

. . ..

236 237

..

.......

.

.....

235

. 238

...............

..............

... . .... . ..........

225

228

........

. . ..

223

226

... . . . ..... .

•

2 15

. .. 215

239 240

. 242 ..

. .... ....... . .. . . . . ............... ........................... . ... . .

zigota

Jėga

..

. .

KONO DŽIAUGSMAI: LAUKINIS KRAUJAS .

Strėnų

208

..

..................

........

.. . .

Atmintis ir žiitbūtinis atkaklumas

� Paklydusi

. . . ...........

.

GauruotlĮ katimĮ ir ŽvainĮ vištų pasaulis

Meilė sielai

.. .

.

Atsitiktinis praeivis

205

...... . .. . . . . .

[šaldyti jausmai, jšaldytas kūrybingu mas

Trenzties nauda

..

.......

............ ................... . .........

Netinkama išvaizda

200

... . . . .. . .. . ..

. .

.......... ....................................

Stipri motina - stipms vaikas .

..

..

.....

Motina vaikas arba motina našlaitė

Prasta draugija .

.. .

.................

.. .

196

205

. . .. . .

.. . . ...............................

..... . .... . .

.

...

........

........ . ..... ......... ............... . ..

Ambivalentiška motina Palūžusi tnotina

.

.

.

. 190

. ... . . .

. ......................

.............. .........

......

.

.

SURASK SAVUS: LAIMĖ PRIKLAUSYTI.. �

.

..... . . . . .

............ ............. .......

. .. . . .

.....

-�irdies bilgnas ir giesmė . Kūno ir sielos šokis

.

...... . . . . .

. . .. . . . .....

...... . ...... . . ..

Vėlesni meilės etapai..

VI

.

. ......... . . . . . ..... . .

245

. . 246 ..

...... . . . . . .... . .. . .

255

................. . . . . . . ....

25 7

...

.

p as ak o se ........................................ 262 .

. . . . . . . . . ... .......

.

. .

. . ... . . .

La Mariposa, Moteris Peteliškė

..

.

.

. ...

.. . .

. .

. . ...

..

. . ..

...

. . ..

... . . . .. . ...

.............. . .... . . . . .

265

26 7

Turinys

VIII SAVISAUGA: KAIP ATPAŽINTI SPĄSTUS, VILKDUOBES IR UŽNUODYTĄ JAUKĄ

..............................

Sulaukėj usi m o te ris . . ..

�

Raudonos kurp aitės

.

. ..

........

...........

.

.. .

...............

...

.

..............

.

...................

Ži auri netektis s te buklinėse p asakose

....

.

.....

. . ..

. 2 75 .

. 27 7

............

. .

. ...

...

..

....

282 285

.........................................................................

288

.......

. .

.. .

..

275

...

Savad arbės ra udonos kurpaitės Sp ąstai

.

9

..

....

. . .

.

...

.

....

......

.

Spąstai Nr.l: paauksuota karieta, bevertis gyvenimas

.....

.

....

. . .

.

.....

.......

.

.

.....

....

.

...

.. . . .

..

...

. .. . 288 .

.

..

Spąstai Nr.2: sudžiilvusi senoji dama, senatvinė jėga

.

.

............

........

.

......

. .

..........

.

..........

. 290 .

Spąstai Nr.3: sudegintas lobis ir hambre del alma, dvasinis badas . .

.

.

....

.....

. . ..

....

.

...........

..

....

293

........... .....

.

298

.

302

.......

.

.

.....

Spąstai Nr.4: pažeisti instinktai - nelaisvės pasekmė

..........

.

.....

.. . ..

...

. . .

...

.

............

..

Spąstai Nr.S: mėginimas vogčiom jgyti lobj, asmenybės susidvejinimas

.

.....................

.........

.....

Spąstai Nr.6: nuolaidžiavimas kolektyvui ir šešėlinis maištas . . . . . . ..

.

..

.

..

........

..

..

,.:······················ 309

Spąstai Nr. 7: apsimetinėjimas, pastangos "būti gerutei" ir pateisinti tai, kas nenormalu . .

......................

.

.

.....

. .. . . 3 13

............

..

.

..

Spąstai Nr.B: nevaldomos šokis, apsėdimas ir priklausomybė Priklausomybė

.

...

.........

. . ..

...

..........

. . . .

.................

..

.

..

....

.

.

........

.

....

.. .

...

.

...

...

. .

. . ...

. . ..

. . 3 19 ..

..

...

...

32 1

Prie budelio namų .......................................................324 '

Pavėluotas bandymas nusiauti kurpaites .

. . .....

. . .. . . .. 324 .

.

.

.

.

Grįžimas į sava darbį gyvenimą - p a žeistų instinktų gydym as

.

.

..... ....

....

.

...

..

..........

.

..

.

.

........

............

.

...

..

...

. 325

ĮQ

CLARISSA PINKOLA ESJ"ES

IX

NAMO: GRĮŽIMAS Į SAVE

.................................... 330

...............

GP-

Ruonio kailis, sielos o da

.

...........

................

Sielos poj ūčio praradi m as kaip iniciaci ja Odos praradimas Vienišas vyras

............

.........

Dvasinis vai kas

.

.

...

. ..................332

.......................

338

................... ....................... 341 ......................... 34 7

.

........................ ...

......................

.......................................35 1

Džiūvanti ir nykstanti moteris Iš girsti senolio ša uks m ą .. ..

........

.............................. 353

. . .... ............................ . ..... 35 7

.. ..

Neužsi būti per ilgai .. .................................................... 360 Ištrūkti ir nerti gilyn ....................................................366 .

Moteris tarpininkė: kvėpavimas po van deniu

.......... .....

Išnirimas iš gelmių . . .

.

. .

..... .

.

X

...........................3 74

................

Savano riškos vienatvės p ra ktika Įgimta moterų ekologij a

.......

. ......... . ............ .... . .. 3 7 7

. ............ . ........ ............. . ...382

........

TYRAS VANDUO: KORYBINIO GYVENIMO PENAS .. .

GP- La Llorona

Laukinės sielos tarša . Nuodai upėj e Gaisras upėj e.

.....

.....

.

......... .....

.

...................................

389 391

. ............. ................. ...... .......... . ...... . ... 396 .

Kai p atgaivinti upę

.

.

......

. ................ .......... ................. 400

.. .

.......

............. . . ...... ....... .............408

Aiš kus ti kslas i r svaj onių fabrikas . Mergaitė su degtukais . . ..

.

Kaip a t gaivinti kūrybos ugnį Trys a uksiniai plaukeliai

.

...

.

.... . ..... . ............. 412

...

....

........................ 4 13

. ...

...........

.............

.

....

.......... .....

Kūry bin ės vaizduotės suvaržymai

·9::?-

...... 384

........................ . ................................. 393

Vyras ant upės kra nto . .

GP-

.

....... . .................................................... .......

.

3 72

.

.

....

......

..................... 4 14

. ..................... 423

.................................. 424

Turinys

XI

........

431

............

431

................•...............................

434

KARŠTIS: SUSIGRĄŽINTI SAKRALŲJĮ SEKSUALUMĄ �

Pu rvinosios deivės

Koj otas Dikas

..

...........................

Kelionė į Ru andą

. . ..

...................

.......

Mėnulio lokys

.....

. . ..

Pyktis- mokyto jas . ..

..............

.

.

..

.....

. . .

.......

..

...............

�

Sausuoliai med žiai . .

�

Descansos

.

..

.

....

.......

.

.

. . ..

........

.

...

.

....

.446

446

.

.....

.

......

.

. . . .

.........

.

.

..

...

...........................

............

..

.....

.

.....

.

.

.............

.........

..............................

.

.

......

Seno pykčio sup ančiotos

...................

.

..........

Keturi atleidimo etapai

........

.

.

...

.

...............

.

............... ....

.........

.

Mi rties zon a . ..

Auksap laukė

.

....

.......

.....

.

.

......... . ..

.............

.......... . .

Atpirkimo du rtinys

.

.

..

..........

.

.

....

.

.......

........

. . .

.

.. .. .

.

....................

.

.............

...

.

....

...........

........

. .. .

.....................

.

.

................ ..... ...

..

465 469 4 72

4 73

477

.........................

...

464

.4 74

..

..............

. .

......

..... ........

XIII KOVŲ RANDAI: N�RYSTĖ VETERANIŲ KLUBE .. Paslaptys žudikės

.

460

461

.........

. . ......... . . .......................................................

Kolektyvinis pyktis .

452

. 455

.......................

.

439

442

.........

.................

......................

.

...

..............

Pažeisti instinktai ir pyktis

�

.

.

. ............................

Transfo r m uo ja nti u gnis i r teisin gas elgesys Teisėtas pyktis

.......

.. . . . . . ..

............

.

................... . .......

Ži niuonės patarim as: kopti į kal ną . Dvasios lokys

.....

.

....................

...................

...............

.......

.

.

...

..

....... . ...

XII PAŽENKLINTI TERITORIJĄ: PYKČIO IR ATLAIDUMO RIBOS. . �

. .

...............................

Bau bo- pilvotoj i deivė

11

481

.482

...

485

... 486

........

496

12

CLARISSA PJNKOLA Esrf:s

XIV

LA

SELVA SUBTERIMNEA: ĮVESDINIMAS . Į POŽEMINĮ MIŠKĄ . ...

�

Berankė mergelė

.........................

..........

.

...

.

. ..

.

..... ..

...

Pirmas etapas: neišmanėlio sandėris Antras etapas: nukirtimas . .

Trečias etapas: klajonės

....

....

.

...

..

.....

.. ...

.......................

...............

.

. .. .

..............................

.

......

. .. .

. . .

..... .

..

.

............

..

.....

.........

Ketvirtas etapas: meilė požeminiame pasaulyje .

....

Penktas etapas: sielos kančios

......

.

Šeštas etapas: Laukinės Moters valdos .

.....

..

.

.

... ....

Septintas etapas: laukinė nuotaka ir jaunikis

.

........ ......

..

...

.

. .

.....

.

..............

PABAIGOS ŽODIS: PASAKA- KAIP VAISTAI . . . .. . . . . . .

PAPILDYMAS . . .

PASTABOS

...

..

.. . . .

.

.....

.

..

.

.

...... ...

.

.........

.

.......

.

........................... .....

..

. .. ..

.

.

.........

...........

.

.

....

.

.

.

..

..........

5 78

......

.

.

.....

....

. . .. 551

571

.

...

585

......

592

....

. . .

.

. . .. . . . .

...........

...............

. . ..

.

...

597

..

....

.

607

613

...

.........

646

......................................... .................................... . ........

656

JAUNOS VILKĖS P RADŽIAMOKSLIS: BIBLIOGRAFIJA . . ..

PADĖKA

. 535

.......

XV SĖLINIMAS: CANTO HONDO, SLĖPININGA GIESMĖ XVI VILKO BLAKSTIENA .

..

...

. .

........

5 16

. 528

....

.. .

.. .............

..

.

..........

. .

498

. 507

.

. . .

........ ..

.....

. .

. . .. ..

.

498

RODYKLĖ

........

. . ..

...

. . . . . .. .

.

.

...

..

.

....... .....

. . .

.

.... ............

.

.

..

... ...............

663

PRATARMĖ

Mes visos ilgimės laisvės . Kultūra b eveik neturi priešnuodžių nuo šio ilgesio. Mus pratino gėdytis šitokių troškimų. Atsiauginusios ilgus plaukus, mes įgudome slėpti po j ais savo j ausmus. Tačiau dieną ir naktį mums už nugaros tebešmėkščioja pirmapradės Laukinės Moters šešėlis. Kur bebūtume, tas šešėlis s ėlina mums iš paskos ir aiškiai turi keturias koj as . Dr.

Clarissa Pinkola Estes Šajenas, Vajomingas

ĮVADAS

Kaulų g ies mė

Tiek laukinei gamtai, tiek ir Laukinei Moteriai gresia išnykimas. Ilgą l aiką prigimtiniai moterų instinktai bu vo

n egailes t ingai

slopinami, varžomi ir ni okoj ami. Daugybę metų j omis, kaip ir laukinės gamtos ištekl iais , buvo n e protin gai ir netaupiai naudo j amasi. Jau ne vieną tūkstantmetį , vos atsukame nugarą , mūsų moteriškoj i prigimtis kaipmat priskiriama skurdžiausiai sielos sričiai. Visais laikais dvasi n ės Laukin ės Moters teritorijos buvo plėšiamos ir deg i na m o s , j o s priebėgos šluote šluojamos nuo že m ės paviršiaus , o natūralūs ga m ti n iai j os ciklai d ėl kitų patog u m o s pra udž i a m i į dirbtinius rėmus.

Tad an aipto l n e atsitiktinumas, kad drau ge su tyra, pirmaprade

gamta mūstĮ planetoje ba igi a išnykti ir mūsų pačių vidin ės , pri g i mt i n ės laisvės poj ūtis. Nesunku suprasti, kodėl nei senosios girios, nei senutės moterys nelai komas svarbiais ir s a u g o tinais dalykai s . Tai ne k a ži n kokia paslaptis. Ir visai

ne

su tapi m as , kad

apie vilkus ir koj otus, lokius ir pad ūkusias moteris k a lbama tais pačiais žodžiais. Juk j ie visi vadovauj asi gim i n ingais archetipiniais instinktais, tad visi drauge klaidingai la i komi esą iš prigi m ti e s negailestingi , godūs ir apskritai visokeriopai pavoj ingi. Per visą savo gyvenimą, domėdamasi j ungiškąj a psichoanalize, būdama poetė ir cantadora ( sen ų j tJ pasaktJ ir legendų sekė j a) , aš

priėj au išvadą, kad silpstančias gyvybines moterų j ėgas tegalima atgaivinti intensyviai "psichinės archeologijos " metodais rausiantis vidinio moterų pasaulio griuvėsiuose. Tokiu būdu dar įstengtu me atkurti prigimtinius instinktyviuosius dvasinio j ų gyvenimo modelius , o juos suj ungę į archetipinį Laukinės Moters paveikslą išvystume giliąsias, tikrąsias, natūralias moters savybes. Š iuolaiki nė moteris nuolat sukasi it voverė rate. Ji verčiama būti viskuo , visiems i r vienu metu . O senoj i išmintis d ūli pamiršta. Š ios knygos p avadinimas : "B ėgančios su vilkais: Lauki n ės Moters archetipas m ituose ir pasakose" - susiklostė, man ėmus tyrin ėti laukinių gyvūm], ypač vilktĮ , gyveni m ą . Tuomet pama čiau , kad vilkų rūšių Canis lupus ir Canis rufus likimas nepaprastai primena moterų istori j ą : i r vieni , ir kiti, būdami tokie pat narsūs ir atkaklūs, priversti patirti panašias kančias i r persekioj imus. Sveiki vilkai ir sveikos moterys pasižymi daugeliu tokitĮ pačių savybitĮ: aštriais poj ūčiais , žaismi ngumu ir atsidavimu . Vilkai, kaip ir moterys, iš prigimties yra smalsūs ir pastabūs, nepaprastai stiprūs ir ištvermingi. Jie turi puikią intuicij ą ir nepavargdami rūpinasi savo mažyliais, savo sutuoktiniais ir savo gauj a. Jie s u ge ba greit p risitaikyti prie nuolatos kintančit] aplinkybi ų; yra neįtikėtinai ištikimi ir be galo narsūs. Tačiau ir vieni , ir kit i be perstogės būdavo pj udomi ir uj ami , nepagrįstai kaltinami esą savanaudžiai, nepasotinami ir klastingi , p ikti ir agresyvūs , ir apskritai - d a u g žemesni i r niekingesni u ž savo persekiotoj us. Jie nuolatos atsidurdavo t i e k laukinės gamtos "kultū rintoj ų'� tiek nevaržomas dvasios tramdytoj ų taikiklyje , o pastarųj ų tikslas būdavo sunaikinti visa, kas instinktyvu ir nekon troliuojama, kad nė p ėdsako neliktų. Abiem atvejais persekiotoj ų Žiaurumas ir dvasinis aklumas atrodo stulbinamai panašūs. Todėl būtent tyrinėdama vilkus aš pirmąsyk ir išvydau prieš akis besi formuoj ančius Laukinės Moters archetipo kontūrus. Tie sa, domėj ausi ir kitais gyvū nais: lokiais , drambliais , netgi "sielos paukščiais" - drugeliais. Visoms šioms rūšims būdingi bruožai neretai metaforiškai siejasi su vadinamąj a instinktyviąj a moterų prigimtimi.

Aš pati net dusyk buvau paženklinta laukinės prigimties ženklu: iš protėvių paveldėjusi aistringą Meksikos ispanų giminės kraują, vėliau buvau įdukrinta temperamentingų vengrų šeimos. Užaugau prie Mičigano valstijos sienos, netoli Didžiųjų Ežerų, apsupta miškų, sodų ir dirbamų laukų platybių. Čia žaibai ir griaustiniai buvo svarbiausias mano penas. Naktimis tyliai kažką kuždėdavosi šlamantys kukurūzų stiebai. O tolumoje, šiaurės pusėje, mėnesie nos užlietose laukymėse susirinkę vilkai šokdavo savo paslaptingus šokius ir užvertę galvas traukdavo apeigines giesmes. Visi mes be baimės gėrėme iš tų pačių šaltinių. Dar būdama visai mažytė, aš jau patyriau meilę Laukinei Mo teriai, nors tada dar net nežinojau jos vardo. Vaikystėje buvau veikiau estetė nei atletė ir tetroškau vien nekliudoma klajoti ir gėrėtis pasauliu. Vietoj stalų ir kėdžių mieliau rinkdavausi pliką žemę, medžius ir urvus, t;tes tenai jausdavausi galinti priglusti prie Dievo skruosto. Upė visuomet melsdavo, kad ją aplankyčiau sutemus, laukai tiesiog nekantraudavo, kad per juos kas nors pereitų ir jie galė tų pakuždėti savo paslaptis. Laužus privalu būdavo kurti miško tamsoje, o visokias istorijas tegalėdavai pasakoti tiktai atstu nuo suaugusiųjų ausų. Man pasisekė, kad užaugau supama laukinės Gamtos. Žaibai ir perkūnijos atskleidė man, kokia staigi gali būti mirtis ir koks efemeriškas dalykas-gyvenimas. Naujos pelių vados pasirodymas savo ruožtu įdiegė žinojimą, kad po mirties visuomet randasi gyvybė. Kapstydama iš žemės suakmenėjusius "indėnų karo lius': aptikau, kad žmonių šiose vietose gyventa jau labai labai seniai. Mokiausi ir šventojo puošimosi meno: galvą man dabino spalvingos plaštakės, jonvabaliai vakarais atstodavo spindinčius deimantus, o smaragdinio žalumo varlytės -apyrankes. Vilkė motina pribaigė mirtinai sužeistą savo mažylį; taip su žinojau, kas yra tikrasis gailestingumas ir kad mirštančiajam reikia leisti numirti. Pūkuoti vikšrai, kurie dribdavo nuo šakų ir tuoj pat vėl ropšdavosi atgal, mokė mane atkaklumo ir kantrybės. Kai jie kutendami ropodavo mano ranka, patyriau, kiek įvairiausių

pojūčių gali teikti prisilietimas. O įsikorusi į aukščiausių medžių viršūnes, supratau, koks vieną dieną galės būti seksas. Manoji karta augo po Antrojo pasaulinio karo. Tais laikais su moterimis elgdavosi kaip su vaikais ar su privačia nuosavybe. Jos būdavo nelyginant kokie dirvonuojančios žemės plotai... Laimė, atklydęs vėjas visuomet pažerdavo kokių nors laukinių augalų sėklų. Nors jų kūrybos niekas nevertino, moterys vis tiek nepa ilsdamos rašė. Nors jų tapyba nesulaukė pripažinimo, ji vis tiek maitino sielą. Moterims tekdavo maldaute maldauti priemonių ir vietos savo kūrybai, o nieko nepešusios, jos susirasdavo kamputį medžių šakose, olose, tankmėse ir pašiūrėse. Šokius irgi dažniausiai smerkdavo ir drausdavo, tad moterys šokdavo miškuose, kur jų niekas nematė, rūsiuose arba eidamos išpilti šiukšlių. Pomėgis puoštis keldavo įtarimų. Trykštantis gy...: vybe kūnas ar daili suknutė didino grėsmę sulaukti seksualinės prievartos ar bent įžeidinėjimų. Netgi drabužio ant savo pečių negalėjai vadinti savu. Tais laikais smurtaujantys ir savo vaikus terorizuojantys tėvai būdavo laikomi paprasčiausiai "griežtais': nepaliaujamos prievartos nebeištvėrusių motertĮ dvasinės kančios vadinamos "nervų pakri kimu·: moterys ir merginos, kietai suveržtos korsetais, pavalkais ir antsnukiais, buvo laikomos "geromis ir gražiomis': o tas, kurioms bent akimirką pavykdavo nusimesti kaklasaitį, kaipmat apšaukdavo "blogomis" ir "pasileidusiomis'� Taigi ir aš, kaip dauguma moterų iki ir po manęs, įpratau slapstytis bei apsimetinėti. Drauge su savo likimo sesėmis iš didžiai stypčiodavau ant aukštų kulniukų, o eidama į bažnyčią vilkdavausi šventadienę suknelę ir maukšlindavausi skrybėlaitę. Tačiau manoji uodega kaip toje pasakoje tolydžio kyščiodavo iš po sijono, o nenustygdama vietoje aš taip karpydavau ausimis, kad skrybėlaitė vis nusmukdavo bent jau ant akių, o kartais net nulėkdavo į tolimiausią kampą. Aš nepamiršau anų tamsiųjų metų giesmės -hambre del alma, iškankintos sielos giesmės. Bet pamenu ir kitą- džiaugsmingąją canto hondo , sielos gelmių giesmę, kurios žodžiai sugrįžta atmin tin, kai darbuojamės mėgindamos atgaivinti nuniokotą sielą.

Kūrybi ngai , talentingai i r gilios sielos mo te ri ai tradicinė psi chologijos teorij a primena m iško takelL kuris tolydžio s iaur ėj a , nyksta, kol

gal iausiai iš viso d i ngst a tan km ė j e . Tradic i n ė psicho

logij a dažniausiai maža ką tegali pasakyti arba apskritai nutyli apie giluminius, moteriai svarbius d alykus: apie archetipus, i ntuic i j ą , seksua l umą i r cikliškumą , apie moterų amžiaus tar p s n i u s , jų gyven i mo b ū dą ir suvo k i m o ypatybes, apie jų k ū ry b i n ę ugnj. Būtent

todėl aš

daugiau

ne i

du

d ešimtme čius tyrinėj au Laukin ės

Moters a rc het ipą . Dvasinių moters problemų nejmanoma išspręsti ar paaiškinti, pasitelkus kokį n o rs nesąmoningos kultūros apibrėžtą modelĮ; n epa vy kst a

kokį

n ors

j os sielos išlankstyti nei nugenėti taip , kad intelektu alinĮ rėm ą , priimtiną ir s u pran ta m ą

kurie laiko save

gai - būtent

į

tiems,

vie n i n tel iai s S<Įmoningumo neš ė j a is . Priešin

panašaus p o b ū džio mėginimai

laisvos dvasios moterų jau pave rt ė

Todėl

tilpttĮ

reikia stengtis iš g elb ė ti

milijonus stip ri ų

tremtinėmis

ir

savo j e kultū roje.

ir atku rti natūralų, kerinčio grožio

moters sielos pavi dalą. Š iuo atžvilgiu labai praverčia pasakos, mitai ir legendos. Juose esanti informacija taip išlav i na įžvelgti natftralt}, prigimtinį

mūs\Į

savo

Tra d iciniai p a s a k o jim ai tampa

regėj imą, kad j au paj ėgi ame

taką ir nebeišleisti j o

mums

kelrodžiais,

iš

a kių .

tvirtinančiais,

kad takas nesibai gė ir niekur nedingo, kad j is veda vis gilyn i r gi lyn -

į

mote rs

žengti ten,

kur

sielos gelmes ir

savęs pažinimą.

veda laukinė, p i r m ap ra d ė

Mums terei kia

ir instin ktyvioji mūstĮ

esybės dalis. Pavadinau ją Lau kine Moteri mi, nes būtent šie du žodžiai laukinė ir moteris - s u d a ro tą stebuklingą ji pasaktĮ llamar o tocar a la puerta, at ve riant į giliausias m o t er s sielos d ur i s . Llamar o tocar a la puerta pažod žiu i reiškia 'groti vardu, ka d durys atsidaryttĮ', t. y.

ištarti steb uklingus žodžius, i t už b u rt a s ra ktas atveriančius ke l i ą

eiti toliau . Kokiai ku ltū rai moteris bepriklausyttĮ, ji intuityviai suvokia žodžitĮ laukinė moteris

Išgirdus atbunda

prasmę .

ši u os žodžius, moterų atmintyje t a r y tu m sukruta ir

kažkoks senas, prieš dauge lį mettĮ išblėsęs p risim inimas.

Me s pri s i m e n a me savo absoliučią, nepa n e i g i a m ą ir neginčytiną g i m inys t ę su pirmaprad ži u moteriškumu,- nors šis ryšys gal jau nė nebesuvokiamas, pa l ai d otas po užmaršti es dulkėm is, kasd i e ninių buit in i lĮ rū pe s č i ų lavina, ištremtas ir ap j u o d in tas mus su

pa nč ios kultftros. Mes g ali m e būti pamiršusios jos va rdą, nebeatsiliepti į jos šau ksmą , tačiau vis t ie k iki pat k a u hĮ ją

paž į s ta me ir j os i l g im ės ,

nes

g a l im e

smegemĮ

žin ome, kad j i pr i kl a u s o mums,

o mes- jai. Būtent

iš š i ų p i r m apra dž itĮ , ga iva l iš k tĮ , g i l u m i nių s a ntyk i tĮ

mes ir a ts irad o m e , b ū tent čia slypi tik ro ji mūsų prigimties esmė.

Archetipinė L auki n ė Moteris- tai pirmoji mūst} vistĮ Kartais

motina.

mum s p a s i t a iko j ą pa j u s ti - t e gu t ik p ro bė gš m ai s , tegu

tik akimirk<Į, bet

neberandame s au vi etos, trokšda -: mas vėl patirti tą j au sm ą. Kai k u r i o s moterys šį gaivų " la u kin į nuo tada jau

skonį" p a j unt a nėštumo a rba

laikotarpiu arba

ži n dyd a m o s kiidikį,

stebėdamas, kaip s t e buk l i n g ai keičiasi pač i os , augindamos

ir auk! ė d amo s

vaiką,

arba

it m y li m ą s o d ą puo s e lėd a mo s

meilės ir

ar tu m o sklidinus santykius s u b rang iu žmogumi. Kartais galime ją ir i š vyst i, ypač ka i regime nepaprastą grožį . Esu ją ja u t us i ,

žiūrėdama Į "Viešpaties Jėzaus s aulė lyd į ' : kaip mes,

mišktĮ gyventoj ai, į prat ę vadinti. Karta is ji s u sp urd ėd avo m a nyj e , st e bint pr i e te moje iš ežero su ž i bi nt ais rankose grįžtančius žvej us arba p a m ačiu s ką tik gimusio mano mažylio kojų pir š č iuk u s , susi gla u d u s i u s it s al d ft s

kukurūzų grūdeliai burbuolėje. Mes m a t o m e

i�! ten, kur pasitaiko išvysti, vadinasi, - vi sur. Gal ime j�Į ir išgirsti - kai klausomės m u z iko s , suvirpinančios kr ū tinę ir priverčiančias smarkiau pl a k ti širdĮ; kai girdime bftgnus, š v i l pyn es , šau ks mą ar riksmą . Šis pojūtis ateina ir per p a ra š y tą ar i št a r t ą žod į ; o kartais k o ks nors ž od i s , sakinys, eilėraštis ar a p s a k y m a s pasirodo bes:Įs to k s taiklus ir taip mus užgauna, kad p r ive rč i a ben t a ki m i r k ą p ris i m i n ti , iš ko e s a m e padarytos ir kur mftstĮ t i kri eji na m a i . Pa n a šu s " la u k in i s j aus m a s " trumpam užplftsta ir pajutus mistinį kftrybos įkv ėpi m ą : ak, štai jis!.. ak, ir vėl pra d i ngo . . . J o imame ilg ė tis s ut i kusi o s as menybę , i š s a u g o jusią šį pri g imt i nį ryšį. O y pa č

šis ilgesys paaštrėj a suvo ku s , kaip mažai laiko praleidome kursty damos šventąj ą mistinę ugnį ir svaj odamos, kokią nedidelę savo gyvenimo dalį teskyrėme kūrybai, svarbiausiam savo pašaukimui ar tikraj ai meilei. Tačiau būtent šie trumpalaikiai potyriai , užplūstantys ir kaip grožio, ir kaip praradimo j ausmas, sukelia mūsų sieloj e tokią su mai štį, tokį j audulį ir nerimą, kad galiausiai nebeištvėrusios mes paklūstame laukinės savo prigimties šauksmui: lekiame į miškus, į dykumas, į sniegynus , s k uodžiame kiek įkabindamas ir dai rom ės į visas puses, klausomės pastačiusios ausis, naršome kur tik gal ėdamas - bene aptiksime kokį pėdsaką, ženklą ar liekan ą , rodančią , kad j i d a r gyva, kad mes d a r nepraradome paskutinės savo gali mybės. O kai pagaliau aptinkame jos pėdsakus , tuomet dažniausiai aistringai puolame vytis , trokšda mos atsigriebti už visa, kas prarasta: ryžtingai šluojam visokį šlamštą nuo stalo, ne dvej odamas atsikratom išsisėmusių santykių, išlaisviname savo protą ir mąstymą, verčiame naują puslapį, reikalaujame atvangos, laužome taisykles, ir tegu nors pasaulis liau nasi sukęsis - mes ne begalime daugiau be jos gyvent i ! Moterys, kurios buvo j os neteku sios, o paskui v ė l surado, i š pasku tiniųj ų stengiasi išsaugoti j ą visiems laikams . K a i j a u j ą at gauna, jos bet kokia kaina siekia ir išlaikyti, nes tiktai jos d ėka suklesti jų kū rybingumas, santykiai su kitais žmonėmis darosi prasmingesn i , gilesni ir turiningesni, susitvarko j ų seksualiniai, kftrybos, darbo

ir

poilsio ciklai , o j os pačios liaunasi buvusios

svetimų grobu oniškų kėslų objektu, nes pasij unta nė kiek ne mažiau už kitus turinčios prigimtinę teisę augti ir klestėti. Dabar dienos pabaigoj e apimantis nuovargis ateina po prasmingų darb ų ir drąsių žygių, o ne nuo se k inančio sukimosi vis t ų pačių smulkių rftpesčitĮ , niekingų minčių ir nykių santykitĮ rate. Moterys pra deda insti nktyviai jausti, kam metas mirti , o kas privalo gyventi; išmoksta p rireikus pasitra u kti , o kai reikia, sugeba pasilikti . Atkūrusios ir sutvirti nusios ryšius su pi rmaprade savo prigim timi, moterys gauna nuostabią dovaną - j os įgyj a b udrią vidinę stebėtoj ą ir mokytoją, išminti ngą patarėj ą ir svaj otoj ą, aiškiaregę ir

įkvėp ėj ą , žiniuonę, kūrėj ą , išradėją, kantrią klausytoją, sugebančią dar ir patarti , pasiūlyti ar nurodyti kelią , padedančią įkvėpti j ų vidiniam bei išoriniam pasauliui spindesio i r gyvybės. Suartėj usios su šia prigimtimi , moterys stačiai švyti iš vidaus . Nuo šiol, kas beb ū t ų , ši laukinė mokytoj a, pirmapradė motin a ir globėj a saugo j as ir rūpinasi vidiniu ir išoriniu jų gyvenimu . Taigi žodį laukinė mes čia vartojame anaiptol ne šiuolaikine, niekinamąja prasme, reiškiančia "nežabotą, nevaldomą'� o j o pir mine prasme, kuri nurodo natūrahĮ gyvenimo būdą: taip gyven dama gyva būtyb ė, criatura , nepraranda vi dinio savo integralumo ir sykiu pripažįsta tam tikrus sveikus apriboj imus. Ž odžiai laukinė moteris verčia moteris prisi minti, kas j os yra ir ką jos veikia. Tai metafora, apibūdinanti mus visas palaikančią j ėgą . Tai šios j ėgos, be kurios moterys neįstengtų gyventi, suasmeninimas. Lau kinės Moters archetipą gal ėtume apibiidinti ir kitokiais, taip pat tinkamais žodžiais . Galima šią gal ingą psichologinę esatį vadinti instinktyviąja prigimtimi , tačiau Lauki n ė Moteris sudaro jos pagrindą . Pavadinkime j ą natūraliąj a siela - bet juk ir j i re miasi Laukin ės Moters archetipu . Sakykime, j og tai pi rmapradė, pamatinė moters prigimtis. Arba kad tai - išskirti nė, būdingiau sioj i , esminė j os dalis. Poezij oj e ji gal i biiti vadinama " Kita': arba "septyniais visatos vandenynais': arba "tolimomis giriomis': arba " Bičiule'� 1 Įvairių psichologij os krypčitĮ ir paži ū rų atstovai tikriausiai vadins j ą id, Aš, "viduriniąja prigimtimi'� Biologams tai būtų tipin ė, arba fundamentalioj i , prigimtis. Bet todėl, kad j i bežadė, gebanti numatyti ar nuj austi ateitį, cantadoras vadina ją išmintingąj a, arba supratingą j a , prigimtimi. Kartais jos pasakoj a apie "moterį , gyvenančią ten , kur s ustoja lai kas" arba "ant pasaulio krašto". Š i criatura gali pasirodyti besanti ir pasaulį sutvėrusi ragana, ir Mirties deivė, ir skaisčioji mergelė, nužengusi į požem ius, i r dar dauĮ.,rybe kitoki ų pavidalų . J i kaip bičiu lė ar motina gelbsti ir globoj a visus, kas išklydo iš kelio, kam reikia patarimo ar žinių , kas nepaj ėgia įminti mįsl ės, kas blaškosi .

ir klaidžioja po miškus ar dykumas nerasdami to , ko ieško. Iš tiesų psichoidinėje pasąmonėj e - tame neišreiškiamame sie los lygmenyj e, iš kurio j i kyla, - Laukinė Moteris yra bevard ė, nes

j i - begalinė. Bet kadangi ši j ėga kuria ir gimdo visus sva rbiausius moterišku mo aspekt us, čia, žemėj e , mes vadiname ją daugybe skirtingtĮ vardtĮ - ne vien todėl. kad norime aprėpti nesuskaičiuo j amą j os apraiškų įvairovę , bet ir todėl , kad stengiamės j ą sulaikyti. Kadangi iš pat p radžių, kol dar tik bandome atkurti santykius su j a , ji akimirksniu gal i išsisklaidyti kaip dū mas, tai duodamos vardą mes kuriame savyj e j ai reikalingą minties ir j ausmų erdvę. Tuomet j i gal ės ateiti ir, j eigu bus įvertinta , - pasilikti. Tod ėl ispaniškai aš vadinu ją Rio Abajo Rio - upe, tekančia po upe ; La Mujer Grande - Didžiąj a M oterimi; Luz del abismo - švie sa iš bedugn ės; La Loba, Moterim Vilke , arba La Huesera , Kau lų Moterim. Vengriškai ji vadi nasi 6 Erdoben 'Miško būtybė' arba Rozsomak 'Ernė'. Navachų genties kal ba ji - Na'ashje'ii Asdzaa 'Vorė', au džianti žmonių ir gyvu lių, augaltĮ ir akme nų likimus. Gvatema"" Ioj e , be daugel io kitų vardtĮ , j ą dar vadina Humana del Niebla 'Rū ko būtybe' , gyvenančia amžin ai. JapomĮ kalba ji -Amaterasu Omikami, paslaptinga dieviška j ėga, gimdanti visą šviesą ir sąmo nę. Tibete j os vardas - Dakini, šokanti j ėga, teikianti moterims aiškiaregystės galią. Ir taip be galo. Nes j i - begalinė. Suvokti šią Laukinės Moters prigimtį padeda ne religij a, o praktika. Tai - pati tikria usia psichologija, sielos pažinimas:psukhe 'siela' ir logos 'pažinimas ' . Jos netekusios, moterys tarsi praranda kla usą: j os nebegirdi nei savo sielos bal so, nei savo kūno ritmų. Jai išnykus, tarsi kokia nematoma ran ka užspau džia moterims sielos aki s , ir didžiąj ą savo dienų dalį j os praleidžia pus i au su stingusios iš nuobodulio arba vien tuščiai svaičiodamos . Be j os moterys tarytum netenka pagrindo po koj omis. Jos nebežino, kam ir kod ėl čia atsidūrė, ir kabinasi u ž to , ką nedvej o damas t u rėtų paleisti . Jos grieb i a per daug arba per mažai, arba išvis lieka be n i e ko. Jos tyl i be žado, negal ėdamos nė žodžio pratarti, nors vidu j e gal tiesiog k u nkuliuoj a . Ji - nelyginant reguliuotojas; tai moters dvasin ė širdis, kuri taip pat reikalinga j o s sielai, kaip gyva ir plakanti širdis - fiziniam žmogaus kūnui. Praradusios ryšį su šia instinktyviąja dvasia , mes tarsi tik pusiau gyvename, o natūralūs moters vaizdiniai ir galios negali pakanka-

mai išsirutulioti. Atskirta nuo savo gyvybinio šaltinio moteris tarsi ste rilizuojama, ji p ra randa savo instinktus, o natū ral fts gyvybiniai jos ciklai suyra arba ima tarnauti kultūrai, intelektui ar ego - tiek savam, tiek svetimiems. Laukinė Moteris - tai visų moterų sve ikata. Be jos moteriška psichologija neturi prasmės. Š i laukinė bfttyb ė - tai pirmapradis moters prototipas . Ji ne k intama ir nepri klauso nei nuo kultūros, nei nuo epochos, nei nuo po litinės santvarkos. Gali keistis j os ciklai, j os simbolin ės išraiškos, bet j os esm ė lieka ta pati. J i - tai j i: vientisa ir n ekintama. J i skl eid ži asi per moteris . Jei jos engiamos - ji stiebiasi a ukšty n J e i mot e rys laisvos - ji irgi l a i sva . Laimei, kiek j ą b c gni u ždyt ų , j i visuomet sugeba atsitiesti. Kiek j ą bedraustų , beslopi nttĮ, be niokottĮ , besilpnintų ir bekankintų, kiek bešmeižtų, pravardžiuotų nepati k ima, pavoj inga pakvaišusia ar dar galas ž ino kokia , - j i v isuom e t moterų sielose stiebiasi a ukštyn ; net pati romiausia ir kantriausia mot e rytė saugo j a i slaptą kertelę savo vid u j e . Net ir labiausi a i ujama ir terorizuoj ama moteris gyvena savo slaptą gyvenimą, puoselėdama j a i vienai težinamas mintis ir troški mus sodrius ir nevaržomus, vadinasi, natūralius. Net ir labiausiai suvaržyta ir pavergta moteris turi kamp u tį laukinei savo esaties daliai, nes intuityviai žino , j og ilgaini ui vis vien pasitaik ys kokia nors spraga , kiau rym ė, plyšelis, menkutė galimyb ė ištrūkt i - ir ji kaipmat pasipustys padus. Aš įsitikinusi, kad visi žmonės - vyrai ir moterys - ateina į šį pasau lį gab ūs ir talentingi . Tačiau kiek maža tėra rašyta ir kalbėta apie g abių , talentingų ir kūrybingų moterų dvasinį gyvenimą ir pati rtį ! O antra vertus, kiek prikurta tra k tattĮ apie žmogiškąj į , ir ypač moteriškąj į, silpnumą bei niekingumą ! Vis dėlto galvodamas apie Laukinės Moters archetipą ir nor ėdamos iki gal o j ą perprasti, įvertinti ir deramai pasina u doti jos si ūlo m omis dovanomis, mes privalome kuo daugiau dėmesio skirti toms mintims, j ausmams .

,

-

ir siekiams , kurie stiprina moteris , sykiu neišleisdamas iš akių ir j as silpninančių vidinitĮ bei kultftrinių faktorių . Apskritai galima pasakyti, kad tik suvokus laukinę prigimtį kaip atskirą ir n e prikl a u s omą esybę , kuri įkvepia ir nulemia gil iausius

moters gyvenimo klodus, mums prieš akis atsivers tokios p lėtros ir tobulėj i mo galimyb ės , kokių ligi tol nebūtume paj ėgusios nė įsivaizduoti . Psichologi j a , neįstengianti atrasti šios prigimtin ės dvasin ės būtyb ės, sudarančios moters dvasinio pasaulio šerdį , skaudžiai nuvilia moteris, j ų dukteris ir vaikaites, ir visas mote riškosios giminės jų palikuones. Taigi , norėdamos rasti efektyvių priemonių sužalotoms lau kin ės sielos dalims gydyti bei ištaisyti pašlij usiems santykiams s u Laukinės Moters archetip u , pirmiausia turime tiksliai įvardyti visas sielos negalias . Nors mano kli nikinė disciplina disponuoja puikiais, statistika pagrįstais diagnozavimo metodais bei didžiuliu diferencinių diagnozių skaičiumi, taip pat turi nusistačiusi konkre čius psichoanalizės kriterij u s , leidžiančius apibrėžti psichopatiją pagal obj ektyvią psichinę struktūrą (arba jos nebuvimą) bei pa gal ego / Aš aš f , vis d ėlto dar yra ir kitokių svarbių elgsenos bei jausmų ypatybių, kurios itin vaizdžiai apibfldina problemos esmę, ypač moterų požiflri u . Kokie gi būtų tie ja usminiai simptomai, rodantys pažeistą santykį su laukine , pirmaprade sielos dalimi? Jei nuolatos jau čiamės, galvoj ame ar elgiamės taip , kaip toliau išvardinta, vadinasi, mūsų ryšys su giliąj a instinktyviąja dvasia yra smarkiai nusilpęs arba išvis nutrūkęs. Speci fi n e moterų kalba tai galima nusakyti šitaip : jautiesi be galo išsu nkta, pe rvargusi, sudirgusi, prisl ėgta , sumišusi, užguita, iškankinta ir atb ukusi . Nu olat ko nors bijai, svyruoji ir drebi , nejauti nei įkvėpimo, nei gyvenimo džiaugsmo, nei pilnatvės, tik amžiną graužatį ir gėdą, be perstoj o nervin iesi ir blaškaisi, bet nerandi nei išeities, nei atgaivos, nei priebėgos ir paprasčiausiai kraustaisi iš proto. Jautiesi bej ėgė, n uolat d ėl visko abej o j i , j autiesi silpna, įvaryta į kampą ir nepaj ėgsianti ištrūkti; j unti , kad kflrybines savo j ėgas atidu odi kitiems, renkiesi tokius partnerius, darbus ir draugus, kurie čiulpte iščittlpia iš tavęs visus syvus ; kenti dėl suardytų gyvyb initĮ savo cikl ų , j autiesi esanti pernelyg uždara, nepaslanki , netvirta, neryžtinga, nejstengianti nei išlaikyti gyvenimo tempo, nei sustoti ir atsikvėpti .

Nepasitiki savimi, kenti d ėl perdėto drov u m o , tolsti nuo savo Dievo arba dievų , nebesugebi atsinau j inti ir atga uti j ėgtĮ. esi iki

kakl o pasinėrusi į buitį , intelektualinius išvedžioj imus, darbą ar inerciją , nes tai- saugiausias sritys moteria i , prarad usiai savo instinktus. B i j a i žengti d rąst! žingsnį ir pasirodyti, kas esi ; ncdrįsti ieškoti patarėj o , motinos, tėvo ; nesiryžti kitiems parodyti savo kū rinio,

nes manai, kad jis netobulas, neišbaigtas; bijai leistis į kelionę; bij ai prisirišti prie kito žmogaus ar žmon ių, bij ai bttti sutrypta , 'palikta, suniekinta; drebi prieš valdžią ir autoritetus; n etenki jėgt� vien

pagalvojusi apie kokio nors kūrybini o sumanymo įgyvendinimą; išsisu kin ėj i , žemini esi , nerimauji, jautiesi sustingusi ir įbaidyta. Nedrįsti d u o t i atga l , net kai j a u nieko d a u g i au nebel ieka , bijai nauj ovi tĮ, bijai pakelti galvą i r balsą , b i j ai išsakyti priešingą

nuomonę; tau suka p i lvą , darosi bloga , ėda rėmuo arba varsto diegliai , kamuoj a dusulys; tu pernelyg le ngvai atleidi ir nusileidi a rba, priešingai, esi keršti n ga. Bijai su stoti ir bijai veikti , nuolat skaičiuoji iki trij t}, bet taip nicko ir nepradedi , esi pernelyg savikritiška ir susidvej inusi, nors visais kitais atžvi l giais - pu ikios formos i r ga lėtu m kalmts n u versti . Visi šie trūkumai ir negalavimai n ėra ti ktai šio amži aus ar atski ros epochos b ėda - j i e vi rsta epidemija bet kur ir bet kad a, kai tiktai moterys patiria priespaudą, o laukin ė j tĮ prigi mtis pa

kli ūva į spąstus. Sveika moteris panaši į vilkę: ji guvi , energinga, gyvybinga ir vaisinga , turi savo teritorij<Į, yra išradinga , ištikima , j u d ri. O

atskirta nuo savo laukinės p r igimties moteris nusilpsta , s ulysta , išblykšta lyg vaiduokl is. Bet m es j uk ne tam ateiname į šį pasaul į ,

k a d taptume apgail ėtinomis nugeibėl ėmis nutri ušusia ševeli ūra, neįstengiančiomis nei šokti , nei vytis, nei susi laukti palikuoni ų ir

kurti gyven imą. Jei moteris apima sąstingis, jei jas kamu oja nuo bodu lys, vadinasi , metas pasirodyti Lauki nei Moteria i ; kūryb i nė sielos tėkm ė turi pripildyti išdžiūvusią vagą. Kaipgi Laukin ė Moteris veikia mus? Kai ji tampa mf1sų sąj un gini nke, vedle , sektinu pavyzdžiu ir mokytoj a , mes imame regėti

j au nebe dviem akimis, bet per intuiciją, turinčią daugy bę aki ų . lšlavinusios intuicij ą , m e s daro m ės panašios į žvaigždėtą naktį: žvelgiame j pasaulį tttkstančiais akių. Š i lauki n ė b ū ty b ė turi gausybę gydymo priemonių ; ji turi viską , ko moteriai gal i prireikti ir ką j i privalo žinoti . Ji gali pa ·siūlyti vaistų nuo b et kokių ligtĮ . Ji sklidina visokiausių istorij ų ir sapnų, žodžių ir g iesm ių, žen klų ir simbolių. Ji sykiu yra ir kelionės tikslas, ir keliavimo priemonė. Susilieti su instinktyv i ą j a prigimtimi nereiškia, kad turime visiškai save su j a u kt i , viską pakeisti, kai rę paversti deši n e , o j uodą - balta, rytus perkelti į vakarus, imti kaip nors neprogno zuojamai ar b eprotiškai elgti s. Tai nereiškia ir bendruomeninių ryšių nutraukimo ar kokio nors nužmogėj imo. Priešingai - bū tent pirmapradė, lauki n ė prigi mtis suteikia moters gyven imui v i entisu mo. Ji moko apsib rėžti savo teritorij ą , rasti savo gaują, drąsiai ir u žtikrintai naudotis savo kūnu ir j uo didžiuotis, nepriklausomai nu o j o gerų j ų savybių ar trūku m ų ; j i pratina savarankiškai veikti ir kal b ėti savo vard u , būti b udrioms ir dėmesingoms , vadovautis Įgimtomis moteriškomis savyb ėmis - intuicij a ir j uslėmis, pa klusti natliraliems savo ciklams; rasti savo vietą gyvenime ir oriai j ame įsitvirtinti , žinoti savo vertę ir bliti kiek galima sąmonin gesnėms. Archetipinė Laukinė Moteris ir visa , kas su ja susij ę , visuomet ypatingai glo bo j o visus dailininkus, rašytoj us, skulptorius, šokė jus , mąstytoj u s, dramatu rgus , i eškotoj us ir atra d ėj u s - nes visi šie žmon ės y ra kūrėjai, o kūryba - pagrindi n ė instinktyviosios p rigimties veiklos sfera. Kaip i r dera men u i , j os vieta - širdyj e, o ne smegenyse. Ji m oka susekti ir pab ėgti , iššaukti ir nuvyti. Ji sugeba nuj austi, pasisl ėpti ir nuoširdžiai myl ėti . Ji intu i tyvi , tipiš ka ir normatyvi . Ir nepaprastai svarbi intelektual inei ir dvasinei moters sveikatai. Tad kas gi ta Laukin ė Moteris , kas ją sudaro? Archetipinės psichologijos ir senovini ų tradicij ų požillriu , j i - tai moters dvasia. Vis d ėlto ji aprėpia dar ir kiek plačiau : j i - tai viso moteriškumo

šaltinis. J i - visa , kas kyla iš instinktų , iš matomo i r nematomo pasaulio; ji yra visa ko pamatas. Kiekviena iš m ūsų gauname iš j os tam tikrą švyti nčią ląstelę, kurioj e glūdi visi mums gyvenime reikalingi instinktai ir žinios. " . . . Ji - tai Gyvybės I Mirties I Gyvybės j ėga , ji - lopšys. Ji � tai intuicija, tai aiškiaregė, įd ėmi klausytoj a ir ištikima draugė. Ji skatina žmones išsaugoti skirting ų kalb ų Įvairovę, tobulai išmokti sapnų, aistrų ir poe z ijos kalbą . Ji šnabžda mums per sapnus, o iš nykdama palieka moters sielos teritorijoj e šiurkštų kietą plauką ir žem ėtus p ėdsakus . Tuomet moteris pagauna ai stringas troškimas ją rasti , išlaisvinti ir pamilti. J i - tai mintys, j ausmai , sumanymai i r prisiminimai . Kaip ilgai buvome ją praradusios ir j au beveik pamiršusios! J i - tai versmė, šviesa, naktis, tamsa ir saulėtekis. J i kvepia dumblu i r užpakalin ėm lapės letenom. Jai priklauso paukščiai , suokiantys mums visokiau sias paslaptis . Ji - tai balsas, raginantis: " Č ionai , eikš čionai ! " J i perkfmij os griausmu atsako į neteisybę. J i sukasi tartum galingas ratas . J i nustato gyvyb ės ciklus. B fttent j os leidžiamės ieškoti , kai išeiname iš namų. Būtent pas j ą s u g rįžt a m e pareida mos. Ji - tai j uoda, giliai žemėn įau g usi šaknis, maitinanti visas moteris. Ji verč ia mus žengti pirmyn net tada, kai manome, kad j au viskas baigta. Ji - inkubato rius, kuriame subręsta žalios idėj os ir neišnešioti poelgiai . J i - tai protas, kuris mąsto mumis, o mes esame j os mintys. Kur j i gyvena? Kur galima j ą rasti , kur j ą pajusti? Ji klaj oja p o dykumas, miškus , vandenynus , didmiesčius ir priemiesčit� lūšnynus. Gyvena tarp k a ralienių ir elget ų , vaikšto po galing ų j ų kabinetus i r gamykltĮ cech us, užsuka Į kal ėj imus, kopia Į vien išas viršukalnes . Ją galima sutikti getuose, universitetuose ir tiesiog gatvėj e. Visur ji palieka pėdas, į kurias galime statyti koj as. Jos p ėdsakt� rasime vi sur, kur yra bent viena moteris, panaši į der lingą žemę . Kur j os buveinė? Š ulinio d ugne , upės ištakose, p radžit� pra džioj e iki atsirandant laikui . Ji spindi ašaroje ir vandenyn e . Gy vena akytuose, traškiuose augančiLĮ medžių brazduose. Ji ateina

iš ateities ir iš laikt] pradžios. J i gyvena praeityj e ir ateina, kai j ą pašaukiame. J i gyvena drauge s u mumis, turi vietą prie mūsų stalo , stovi mums už pcčitĮ e il ėj e ir pirma mūsų važiuoj a keliu . Ji nu klysta į ateitį, tad tolydžio grįžta atbulomis, ieškodama mūsų dabarties aki mirkoj e . J i gyvena žaliame daige, besikal ančiame i š p o sniego , i r rudenį džiūstančių ra žienų traškėji m e . J i - ten , kur paskutinio pabučia vimo sugrįžta m irusiej i ir kur gyviej i kreipia savo maldas. J i yra ten , iš kur ran d asi kalba. Ji gyvena eilėse, mušam ų j tĮ ritmuose

ir giesm ėse . J i slypi ketvirti nėse natose ir melodi j tĮ vingryb ėse , kantatoj e i r sesti noj c , taip pat i r bliuze. J i - toj i akimirka, šm ėste

l inti prieš pat užgriūvant įkvėpimu i . Ji - tolimo krašto gyventoj a , atkeliavusi į mūsų pasau lį. Gal kas pasiges apčiuopiamtĮ įrodymtĮ , patvirtina nčių, kad ji egzistuoj a. Iš esmės tai tas pats, kaip reikalauti sielos egzistavim o įrodymtĮ . J u k m e s patys - siela , tai gi mes ir esa me įrodymas . Kiekviena iš mūsų n e tik l i udijame Laukinės Moters egzistavi m�) . bet i r akivaizd žiai demonstruojame. kokia j os būkl ė mūsų b en druome n ėj e . M e s -

šios n eapsa k omos moteriškos dievyb ės

buvimo į rodymas . MūstĮ ir jos gyve nimai yra lygiagretūs. Įrodymas yra ir tai , kaip mes jaučiamės su j a ir be j os. Patvir tin imas - tie tūkstančiai i r milijo nai susidūrimtĮ su j a , kuriu os patiriame savo sielo j e : nakties sapnuose ir dienos apmąstym u os e

,

svaj on ėse ir įkvėpimo akimirkomis. O kokia neviltis mus apni nka , ka i j os n etenkame , kaip ilg i m ės i r trokštame vėl j ą surasti, nuo j os atsiskyru sios, - argi tai n ėra j os buvimo įrodym as?. . ' ' 3

Savo d a k ta ro disertaci j ą parašiau iš etni n ės psichologijos - tai yra tiek kl i n i ki n ės psichologij os, tiek etnologijos studi j a , kurioj e dau giausia d ėmesio skirta etninių gru p i tĮ , ypač genčitĮ , psicholo g i j os tyrin ėj i mams. Paskui apgy niau dar vieną darbą iš analitinės psichologijos i r tapau diplom u ota j ung iškosios psichoanalizės specialiste. O kadangi dar esu su kaup usi tmtingų gyve n imiškąj ą

cantadora I mesemondo, poetės ir menininkės, patirtį , tad nesto k oj u ir medžiagos analizei.

Ka rtais m a nęs klausia, ką aš dara u , konsultu odama paci entes savo kabinete, ir kaip m ėginu pad ėti moterims atgaivinti jų laukinę prigimtį . Aš daugiausia re mi uosi klinikine ir a mžiau s tarpsnių psichologij a, o gydymui pasi telki u paprasčiausią ir prieinamiausią priemonę - pasako j i mus. Mes išnagrinėj a m e pacientės sapnu s, kuriuose slypi nemažai įvairi ų siužetų ir istori j ų . Fiziniai pacien tės poj i"1 čiai bei kūno atmintis - tai irgi savotiškos istorijos, k u rias galima perskaityti ir išversti į sąmonės kalb�Į . Be to, a š mokau pacientes tam tikros galingo interaktyvaus transo technologijos, artimos j ungiškaj a m aktyvios vaizd uotės metodui; šiu o būdu taip pat išgauname istorij t� , padedanči ų nu šviesti pacientės nueitą dvasinį kel i ą . Mes atgaiviname laukinę E sybę, ieškodamos atsakym tĮ į tam tikrus speci finius klausimus ! tyrin ėdamas pasaka s , legendas ir mitus. Pap rastai mums ilgainiui pavyksta aptikti tą kelrodį - mitą ar pasaką , kuri uose slypi visa in formacija, reikalinga moteriai tam tikru j os dvasin ės raidos momentu . Toki e mitai ir pasakos atskleidžia moters sielos dra m ą . Tai nelyginant pj esė su re m arkomis, personažų aprašymais ir dekoracij omis. "Rankdarbiai" - irgi svarbi mano d arbo dalis. Stengiuosi dvasiškai praturtinti pacientes išmokydama j as senovinitĮ amatLĮ ir dailių j tĮ rankdarbių, tarp j tĮ - ir simbolinio tal ismanų gamybos meno: las ofrendas ir retablos ; pastariej i gali būti kas tik nori - nuo paprastu č i ų kaspin ėliais apipinttĮ lazdel itĮ iki sud ėtin gtĮ , men iš kų skulptūrų . Meninė kūryba svarbi tuo, kad pri mena mums dvasios " metų laikus" arba kokį nors ypatingą , tragišką įvykį iš mūstĮ dvasi n ės kel i o nės. M ū stĮ kttryba skirta ne vien ti k m u ms, j i - ne vien ženk las, rodantis, k<Į mes supratome. Tai ir žemėlapis eisiantiems iš paskos . Turbūt j a u su pratote , kad su kiekviena paciente ten ka dirbti visiškai individual iai ir skirtingai ; j u k ne veltui sakoma, kad nerasi dviej tĮ vienodtĮ žmoni ų . Tač i a u minėtiej i metmenys n esi keičia, j i e su daro mano darbo su žmonėmis pamatą , kaip ir ki ekvieno kito žmogaus ankstesnio darbo pagrin d ą - tiek mano pačios, tiek j ūsų. Tai mokėj imas klausti, mokėjimas pasakoti , rankdarbių mo-

kėj imas - visais šiais būdais kas nors sukuriama, ir tas kas nors yra dvasia. Kaskart, kai duodame sielai peno, j i būtinai ūgteli ir pratu rtėj a. Tikiuosi, jūs įsitikinsit e , kad tai visai realūs ir prieinami būdai suragėj usiems randams suminkštinti ir senoms žaizdoms užgydyti b e i kitokiam požiūriui išsiu gdyt i , t u o pat metu atgaiv i n a n t pamirštus igūdži u s , padedančius pap rastai s , žemiškais b ū dais išvysti sielą. Kai kuri os pasakos, kur i a s čia pateiksiu norėdama pail ius truoti instinktyviąj ą motenĮ prigimtį , yra aute ntiški pasakojimai, kitos - literatūriniai mano pačios perkūrimai , surašyti rem iantis tomis nepaprastomis istorij omis, kurias paveldėjau iš savo tias y

tios, abuelitas y abuelos, omahs ir opahs, mano giminės seno lių, - ir kurių žodin ė perdavimo tradicija, kiek tik siekia mūstĮ atmintis, niekuomet nebuvo nutrūkusi . Kai kuri uos tekstus pati užrašiau savo ranka , kal b ėdamasi su žmonėmis; dalis j ų - labai senos istorij os, ir visos pasektos iš atminties ir iš širdies. Patei kiu j as tiksliai taip , kaip išgirdau , su visomis smulkmenomis ir archetipiniu vientisu mu . Tiktai trims dar gyvoms mano giminės žiniuonių ir pasakotojų kartoms , puikiai suprantančioms , koks subtilus ir sudėti ngas menas y ra panaudoti pasaką kaip gydymo priem onę, maloniai leidus ir palaiminus, drįstu čia pasitelkti iš jų paveldėtą tradicij ą. 4 B e t o , čia rasite ir kai kuriuos klausimu s , mano pap rastai pateikiamus pacientėms ir kitiems asmenims, kuriuos apsiimu konsultuoti ir pagelb ėti j iems prisimi nti save . Š iek tiek plačiau paaiškinsiu j ums ir amato paslaptis - tai gudru s empirinis žaidimas, padedantis moterims sąmoningai atmintyj e išsaugoti kūrybinio savo darbo steb ukl ą . Visa tai įgalina mus atkurti sąsajas su nuo stabiąja laukine savo Esybe.

Pasakos yra vaistas. Jos tarsi užbūrė mane n u o tada, kai išgirdau pačią pirmąją pasaką . Jose s lypi nepaprastos galios; mums netgi nereikia nieko daryti, b i""t t i , veikti, - pakanka tiktai klausytis. Pa sakose rasime priemonių ir būdų bet kuriai nutrūkusiai dvasinei

gijai surišti ar atgaivinti . Pasakos kelia j audulĮ, liūdesi , smalsumą , ilgesį ir supratimą , kurie patys savaime ištraukia paviršiun nu grimzdusį archetipą , šiuo atvej u - Laukin ės Moters. Pasakose prikaišiota daugyb ė patarimų ir nuoro d ų , padedančių mums spręsti sud ėtingas gyvenimo problemas . Pasakų dėka su vokiame būtinybę ištempti į dienos šviesą kažkur g iliai nugri mz dusį archetipą ir randame būdų , kaip tai padaryti . Tolesniuose p uslapiuose pateikiamos pasakos - tai vos sau j e l ė iš tų šimtų , su kuriomis aš ištisus dešimtmečius dirbau ir i kurias gilinausi ; mano manymu, būtent šios pasakos geriausiai atskleidžia Laukin ės Moters archetipo turtingumą ir vertę . Kartais visokios ku ltūrinės apnašos aplamdo pasakos kaulus. Prisiminkime kad i r brolius Grimmus (bei daugelĮ kitų pastarųj ų šimtmeČit! pasakų rinkėj ų) : kyl a nemažai įtarimų , kad tų laikų pa sakotoj ai (pateikėj ai) neretai "apvalydavo" savo sekamas i stori j as, norėdami įtikti dievobaimingiesiems broliams . Metams b ėgant, senuosius pagoniškus simbolius užkloj o krikščioniškiej i : tokiu bttdu sena žiniuonė pasakoj e tapo piktąja ragana , dvasia pavirto angelu, iš iniciacijų skraistės ar apdangalo teliko skepetaitė, o mergaitė, vardu Gražuolė (tokį vardą paprastai duodavo vaikams, gimusiems per SaulėgrĮžos šventę), buvo perkrikštyta Schmerzen

reich , S ielvartingąj a. Seksualiniai elementai būdavo praleidžiami. Stebuklingiej i pagalbininkai ir gyvūnai neretai virsdavo demonais ar pabaisomis. Š itaip netekome daugybės lavinamų j t! pasakų , iš kurių moterys prival ėj o semtis žinių apie lytinį gyvenimą, meilę, pinigus , san tuoką , motinystę , mirtį ir persiklmijimus. Užmarštin nugrimzdo bei apnašom apsitraukė daugelis stebuklinių pasakų ir mitų, tu rėj usių perduoti senąsias moterų gimin ės paslaptis. Iš daugumos šiandieninių senovės pasakt! bei mitų rin kinitĮ nelyginant skuste išskusta ir šluote iššluota viskas , kas nešvaru, purvina, seksu alu, iškryp ėliška (netgi kai }spėj ama viso to saugotis), ikikrikščioniška, moteriška ; iš jų dingo visos deivės , iniciacijos, priemonės įvai riausiems dvasiniams negalavimams gydyti bei nuorodos , kaip pasiekti dvasios nušvitimą.

Vis dėlto tie d al y k ai n ė ra n e g rĮžta m a i prarasti . Dar vaik y st ė j e ma n buvo p a sekta g a us y b ė nenud a i l int ų i r n e i š k raipytų pasaktĮ ,

išsaugoj usių se n ąsi a s te m as, k u ri ų n e vieną pateiki u ir šiame dar b e . Be to, net ir iš t ų šiandien m ums prie i nam ų p asak ų nuotruptĮ galime paj u sti, koks b uvo pir m i n is visos pasakos p avidalas. Aš truputĮ užsii m u tuo, ką j u o k ais vadi n u p a sak ų patologoanatomija bei paleomitologija, nors i š esm ės pasaktĮ rekonst r u k c i j a - tai il g as, s u nkus i r did e l io su s i kaupi m o reikalauj antis darbas. Prireikus

taikau Į va irius tekstų analizės ir in terpretacijos būdus, gretinu

le it m otyvu s , pasitel ki u antropo l og i n ius bei istorinius duo me nis, a t s iž ve lgiu į for mos na u j um <Į arba , priešingai, - į archaj iškum ą . Iš

d alies rekonstruoda m a remiu osi senaisiais a rch etipini a is modeliais, mano į sis av i n t ai s per d a ugt'lį analitin ės ir archetipi n ė s psicho l o gi j o s st u dijtĮ mettĮ , k uri uose užfiksuoti, i š sau g oti ir pri e inam i

ty r i n ė toj u i visi pasaktz , legendtĮ

bei

mitų motyvai ir siužetai, Įgali

n a n ty s su vokti in s ti n k tyvtĮ j i žmonitĮ gyvenimą. Nebloga pa s pi r tis

šiuo atžvilgi u yra ir vaizduotės p a sau l i uos e sl ypinty s paveiks l a i , ko l e k ty vin ės pasą m o n ės formos ir p avidal a i, i š k yl antys sapnuose ar

neįprastų są m on ė s biisentĮ m etu . O ga l iausiai gautą rekonstrukci ją išbaigti ir nugl u dinti galima atk u rt ą j į pasakos kark asą l y gina n t su a rche o login iais paČitĮ senovės k u lt ū rų duom e nimis : apeigin e ke

ramika, k a u kė m i s , figū r ė l ėm i s . Taigi , paprasčiau ta r ia n t, didumą l a iko a š tiesiog nosimi kapstau p e l e n us .

Archetipinius m o de l i u s aš t yri n ėj u j au bene k et v irtĮ amžiaus, o įva iriat a utės savo šeimos mitus, p a s a kas i r folkl orą - dar dvi gubai apie pasakų "g r iaučius " - jų san k darą, k a r ka s ą , ir netrun u paj us ti , j e ig u tiems g r i a u čia m s tr ū kst a il g ia u . Sukaupiau

nemažai žinilz

kuri tĮ nors kau l tĮ . B ėga nt šimtmečiams, vienos tautos užkariauda vo kitas, keitėsi tikėj imai ir re l igi n ė s sistemos - kartais taikia i , o kartais per prieva r tą , ir visa t a i u ž d e n g ė b e i tran sformavo pi r m i n į se n ų j tĮ pasakų branduolį.

B e t y ra ir gerų nau j i e n tĮ . Nep a is a n t visos stru ktiirinės mums žino m tĮ pasak tĮ var i an ttĮ p ai niavos, j ose glūdi tam tikras tvirtas pa g rindas, kurį l i gi šiol dar gal i ma įžiii rėti . Pagal atskirų da l ių for m ą

ir p avid alą nesunku gana tiksliai nustatyt i , kas ir kur iš p as a kos

dingo , iškrito , ir tuos trūkstamus fragmentus atsargiai grąžinti į vietą - dažnai tada atsiskleidžia įstabios giluminės struktūros, padedančios gerokai apma lši nti moterų sielvartą d ėl to, kad tiek daug senovės paslapČitĮ esą negrįžtamai p rarasta. Bet j uk ne visai taip. Jos niekur neišnyko. Visa, ko mums reikia, visa, ko mums kada nors gali prireikti , tebešnabžda senųj ų pasakų kaulai. Pasakų esmės paieškos - tai kruopštus ir nenutrūkstamas pa leontologo darbas . Kuo daugiau randame kaul ų , tuo didesnė tikimybė nuosekliai atkurti visą pasakos struktūrą . O kuo nuo seklesn ė ir išsamesnė pasaka , tuo subtilesni sielos j u desiai ir linkiai atsiskleidžia prieš mūsų akis , ir tuo daugiau turime galimybių suvokti ir pažadinti savo dvasią. O kai triūsia dvasia, - j i , Laukinė Moteris, kuria ir gausina save . Vaikystėj e m a n n epaprastai pasisekė: užaugau apsupta žmo nių , kilusių iš daugelio senosios Europos šalitĮ bei iš Meksikos. Daugum a mano šeimos narių, kaimymĮ , draugų buvo neseniai atkeliavę iš Vengrij os, Vokietij os, Rumunijos, Bulgarijos, Jugos lavijos, Č ekoslovaki j os , Serbijos, Kroatij os, Rusijos, Lietuvos ir B ohemij os, taip pat iš Chalisko , Mičoakan o , Chuareso bei dau gelio kitų aldeas fronterizas gyvenviečių Meksikos ir Teksaso bei Arizonos pasienyj e. Š ie žmonės drauge su kitais - senaisiais Ame rikos indėnais , ApalaČlĮ kaln ų gyventoj ais , atvykėliais iš Azij os ir iš pietinilĮ valstij ų persikrausčiusių ju odaodžių šeimomis - arė žemę, ėmė derlių, triūsė prie krosnių ir lydė metalą , darė alų ir sukosi po namus. Retas iš jų b uvo baigęs mokslus, užtat dauguma - ne paprastai išmintingi. Š ie žmon ės buvo neįkainojamos, dar beveik nepaliestos žodin ės tradicijos saugotojai ir perteikėj ai . Ne vienas mano giminaitis, kaimynas ar pažįstamas buvo per ėjęs priverstinių darbų stovyklas, pabėgėlių stovyklas, deporta cijos ir koncentracijos lagerius, kur pasakų sekėjams teko patirti košmarišką Š eherezados l ikimo versi j ą . Da ugelis šeimų b uvo praradę j o ms priklausiusią žemę , glaudęsi imigrantų getuose, iš gyvenę prievartin ės repatriacijos siaubą. Iš šių kaimo pasakorių aš p irmąsyk išgirdau tai, ką žmo n ės pasako j a atsidūrę ties gyvybės ir m i rties riba, kiekvieną akimirką galėdami nuslysti anapus . Anuo-

met mano ausis pasiekę j ų žodžiai buvo sklidini tokios kančios ir vilties, kad vėliau , kai jau u žaugusi prad ėj au skaityti spausdintas pasakas iš knygų , šios pasirodė man neįtikėtinai l ėkštos, tarsi kieno iškrakm olytos ir išlygi ntos . J aunystėj e krausčiausi vis labiau į Vakarus , link Uolinių kal n ų . Patyriau gausybę meilės ir gerumo i š nepažĮstamų žyd ų , airių , graikų, italų , afrikiečių ir elzasiečių, tapusių artimais mano drau gais ir bičiul iais . Man teko reta laimė pažinti kai kurių senųjų lotynų bendruomenių JAV p ietvakariuose narius, kaip antai Tram pas ir Tručas N a u j o j o j e Meksikoje gyventoj us. Patyriau daug smagių akimirkų bendraudama su draugais bei giminaičiais iš Amerikos indėnų tarpo - pradedant inuitais iš Š iaurės , pueblų ir lygu mt} gyventojais iš Vakarų ir baigiant nahuj ais , lakandonais, techuanais, h uičiol iais, seriais , maj a-kičiais, maja-kakčikeliai s , meskitais, kunais, Naskos kečujais b e i chivarais iš Centrinės ir Pietų Amerikos. Esu sekusi sakmes ir klausiusis istorij ų drauge su seserim ir broliu žolininkais pri e virtuvės stalelio ir vij okliais apaugusioje pavėn ėj e , vištid ėse ir kūtėse, plodama iš tešlos tortiljas ir sekdama žvėrelių p ėdomis ar siuvin ėdama mil ijoninį kryžiuką. Turėjau laimės dalintis paskutinį čilio dubenėlį ir drauge su j u odaodėmis giedotoj omis traukti tokias už širdies griebiančias giesmes, kad, rodos, i r mirusį prikelt ų . Esu miegoj usi po atviru žvaigždėtu dangumi nameliuose be stogo , glaudusis prie ugnies ir vaišinusis p rie stalo italų ir lenkų kvartal u ose, kalnų kaimeliuose, Los B ar rios bei kitose etnin ėse urbanizuotų Vidurio Vakarų ir Vakarinės pakrantės bendruomenėse, o visai neseniai Bahamose su savo bičiuliais griotais vieni kitiems pasakojome sakmes apie piktąsias dvasias , s p aratus. Man neįtikėtinai sekėsi: visur, kur tik p asisukdavau , vaikai , garbios tetulės, vyrai pačiame j ėgų žydėj ime, nuplikę seniai ir kretančios senutės - visi dvasios menininkai, - išlindę i š miškų, džiunglių, pievų ir sm ėlynų , vien as per kitą stengdavosi pradžiu ginti mane visokiausiom istorij om i r nutikimais . Aš savo ruožtu irgi nelikdavau skolinga.

Į pasakas bei legendas galima žiū rėti įvairiai . Profesionalus fol kloristas , j ungiškosios, froidiškosios ar kitokios psichoanalizės specialistas , etnologas, antropologas , teologas, archeologas - visi turi savus, skirtingus pasakų rinkimo ir pritaikymo būdus bei gali mybes. I ntelektualiniu požiūriu savąj ą pasakų tyrin ėj imo metodiką aš kūriau studij uodama analitinę ir archetipinę psichologij ą . Per daugiau nei penkerius metus, ruošdamasi tapti diplomuota psi choanalitike , aš susipažinau su leitmotyvtĮ p l ėtote, archetipiniais simboliais, pasaulio tautų mitologij a, senov ės bei populiariąja ikonologija, etnologij a, pasaulio religijomis bei interpretacija. Vis d ėlto intuityviai prie pasakų artėj au kaip cantadora , semĮ jų pasakoj imų saugotoj a . Aš kilusi iš senos liau dies pasakotojtĮ giminės: j oj e esama ir mesemond6k, senučių vengrių , k urios kuo p u ikiausiai sugeba sekti pasakas tiek įsitaisiusios ant medinių krėshĮ , skreituose l aikydamas plastikinius rankinukus, - kojos pražergtos, sijonai šluoja žemę , - tiek ir sukdamos vištai spran dą . . . ir cuentistas , semĮjŲ Lotynų amerikiečių, kurios stačiomis, atkišusios vešią krfitinę ir ran komis įsisprendusios į plačius klubus,

ranchera stiliu m i rečitatyvu išgieda savo istorijas. Ir vienos, ir kitos pasakas seka paprastai, gyvais , tikrais balsais moterų , kurių gyvenime būta krauj o ir vaiktĮ , duonos ir kaulų. Mums pasaka yra n elyginant vaistas , stiprinantis ir gydantis tiek in dividą, tiek ir visą bendruomenę. Vis i , kas prisiima šio amato užkraunamas priedermes bei at sakomybę ir stoj a tarnauti už jo slypinčiai dvasiai , yra tiesiogi niai milžiniškos , tūkstantmetės šventųjų ir palaiminttĮ j tĮ , bardų ir trubadūrų , griottĮ , giesmininkų , kantorių , keliaujančių poettĮ, valkatų, kerėtoj ų ir pamišėlių bendruomen ės palikuonys. Sykį susapnavau , kad seku pasakas ir staiga j au čiu , kaip kažkas pri tariamai plekšnoja man per p ėdą. D irstel ėj usi žemyn pamatau bestovinti ant gerokai vyresnės, žilagalvės moters pečių. Ji tvirtai laiko mane už čiurnų ir u žvertusi galvą žiūri aukštyn, į mane, ir šypsosi. - Na, ką jūs, - dar mėginu prieštarauti, - mudvi turim keistis vietomis: lipkit man ant pečių , j u k aš jauna, o jūs - daug vyresnė!

- Ne , ne, - nesi leisdama į kalbas purto galvą j i , - viskas taip , kaip ir turi būti. Tu omet pamatau , kad ir j i stovi kitai, dar už save vyresnei moteriai ant pečių, o šią laiko dar senesnė močiutė, kurią savo ruožtu - mantij a apsigobusi senolė, stovinti dar senesnei būtybei ant pečių, o ši taip pat stovi ant pečių kitai. . . Taigi a š patikėj au , kad žilagalvė moteris mano sapne sakė tei syb ę : viskas taip , kaip ir t uri būti. Mano geb ėjimą sekti pasakas maitina daugelio mano gimi n ės pirmtakių stipryb ė ir talentas . I š patirties žinau, k a d p a t i pasakos esmė ir įdomumas imasi iš šitos begalinės vienas į kitą besiremiančitĮ žmonių kolonos: jų tarpu savio ryšys suj u ngia draugėn erdvę ir laiką ; apsigaubę puošniais savo gyvenamoj o meto apdarais ar skarmalais, o kartais - tik vos prisidengę nuogumą, j ie tiesiog trykšte trykšta ir alsuoja gyve n i m u , tebesitęsiančiu ir nenutrūkusiu n ė valand ėlės. J ei p asaka i š tiesų turi kokį vieningą šaltinį ar kokią už jos slypinčią dvasią arba dievybę , - tai tegali būti tik ši begalin ė gyvų būtybių virti nė. Pasaka yra žymiai senesnė už meną ir už psichologij os mokslą ,

j i visuomet liks vyresniąja lyginimo nare , kad ir kiek laiko pra bėgtų . Vienas i š pačių archajiškiau sių, be galo mane masinančių pasakojimo būdų , - tai liepsningos ekstazės būsena, kuomet pa sakotoj a "paj unta" klausytojus (tai gal i būti ir vienas žmogus ar net i štisa minia) ir įžengia i "tarp dviej ų pasaulių plytintį pasaulį" : pasaka čia tarsi "pritraukiam a " prie ekstazėn pan irusios pasako tojos i r sekama j os lūpomis. Pasakotoja ekstazės būsenoje šaukiasi El duende5 - tai vėjas, bloškiantis sielą klausytoj ams į vei dus. Meditacinės sekimo tech nikos d ėka p asakotoja išmoksta palaikyti dvipusį psichinį ryšį, tai yra užverti tam tikrus sielos vartus ir ego landas, kad nevaržomai p rabiltų kitas b alsas - senesnis ir u ž akmenį. O kai taip atsitinka, tuomet pasakoj imo tėkm ė gali netikėtai p akeisti kryptį: sekama istorija apvirsta aukštyn kojom arba prisipildo košės, kad pasotintų vargšą n elaim ėlį, arba sužimba auksu , masindama trokštančius turto, arba nukelia klausytoj u s į kitą pasaulį. Pasako toja nė iš tolo nenu tuokia, kuo viskas baigsis, ir tai - viena gydomųjų pasakos gal i ų p u s ė .

Š i knyga skirta pasakoj imams apie Laukinės Moters arche tipą. Tačiau bet koks bandymas j ą schematizuoti, kartografuoti jos dvasinį gyvenimą iš esmės prieštarautų j os prigimčiai. Jos pažinimas - tai nuolatinis ir nenutrūkstamas procesas, tod ėl ir ši knyga - tai viso mano gyvenimo darbas, nuo lati n ė ir nepa baigiama veikla . Tod ėl č i a rasite pasakų ir istorij ų , kurias galima gerti kaip vitaminus dvasiai stiprinti, vi eną kitą štrichą ar pasteb ėj i m ą , že m ėlapio skiautelių , mažyčitĮ pušies saktĮ gum u l ėlių - j ais l ipinsime prie medžitĮ spalvotas plunksneles, žymėdamos kelią į tankm ę ; užtiksime i r išminto trako lapel i ų , vedančių mus atgal į el mundo

subterrcineo - požeminį pasaulĮ, mūstĮ dvasios n a m u s . Pasakos supu rto ir įsitt b u o j a v i d i n į žmogaus gyve nimą, o tai ypač svarbu, kai tas gyvenimas suvaržytas , užsmau gtas ar įspeistas į kamp ą . Pasaka sutepa aprū dij usius skriemu l i us ir velenus, sukelia

adrenalino antplūdį . parodo mums kelią lau kan , a ukštyn , žemyn ar prie mūstĮ b ėdų šaltin io, iš pažiūros aklin o j e sienoj e iškerta mums nuostabias plačias d uris , atveria kelius į svajonitĮ pasaulį, veda mus ten, k ur slypi meilė i r žinojimas, ir grąžina mums tikr�lii mūsų pačių - išmintingtĮ laukini ų - gyvenimą . "Mėlynbarzdis" ir panašios pasakos pataria mmns, kaip gydyti m oterų žaizdas, kurios niekaip nesilia uj a krau j avusios. "Moteris G ilti n ė" ir kitos istorijos akivaizdžiai parodo , kokią tiesiog mis tinę galią turi meilė ir kaip seniai nurnari nti j a usmai vėl įstengia atgimti ir įsiplieksti iš naųjo. Sen osios miško raganos Baba Jaga paveiksle nesunku įžvelgti Motinos M irties h ru ožtĮ. O pasakoj e "Vasalisa Išmintingoj i"1; maža l ėlytė, parodanti kelią , kai regisi , kad jau viskas negrįžtamai prarasta , iškelia j p aviršitĮ vi eną iš nu g rimzdusitĮ u žmarštin instinktyvitĮ j ų moters galitĮ . " La Laba': legenda apie kault1 ieškan čią moterį dykumoj e , du oda mums pamoką api e transformuoj a nčias sielos galias. Pasaka " B erankė m e rge l ė" atskleidžia pamirštus senovinitĮ iniciacij ų etapus ir siltlo moteriai laiko nepaliestų , vis i e ms j os gyvenimo tarpsniams tinkamą vadovą . Tiktai laukinės prigimties artumo d ėka mes n eapsiribojame bendravimu vien su žmonėmis, pačių puikiausių savo j udesitĮ

nerodome vien tiktai šokių aikštelėj e , žavim ės ne vien muzika , išgaunama žmogaus rankų p adarytais instru mentais, ir vertiname ne tiktai "išmoktą" grožį, o mūsų kl"m ai mėgaujasi ne vien įprastais potyriais, kaip ir mūsų protas domisi ne vien tuo, kas j a u ir taip visiems aišku . Pasakose rasime visko : ir durklo aštrumo įžvalgų , ir liepsningų aistrų , ir drąsos tiesiai išrėžti tai , ką tikrai žinome, ir tvirtyb ės nenusigręžti nu o t o , ką matome p riešais ; j ose j untam as laukin ės prigimties alsavimas . Š i knyga sudaryta iš moteriškt! istorij ų , išd ėliotų nelyginant gairės ant tako. Jos skirtos tau - skaityk, mąstyk, j os tikrai pa lengvins tau surasti kelią į prigimtinę laisvę , išmokys myl ėti ir gerbti save , gyvūnus, žemę , vaikus, seseris, mylimuosius ir vyrus . Galiu iškart pasakyti : d u rų į l a u kinės E syb ės šalį nedaug, bet j o s labai vertingos . J eigu t u r i g i l ų randą - t a i durys, j eigu pameni seną seną istorij ą - tai irgi d u rys . Jei dangų ir vandenį myli taip, kad regis, tas j ausmas n ebetelpa krūtin ėj , - tai durys , jei ilgiesi ir trokšti gilesnio , pilnesnio, sveikesnio gyvenimo - tai irgi durys . Š ioje knygoj e sukaupta m edžiaga skirta tau padrąsin t i . Š is darbas turėtų būti paspirtis visom s, esančioms pakeliui į tikslą : tiek purenančioms suaižėj usius vidinio pasaulio dirvonus, tiek ir triūsiančioms plačiame išoriniame pasaulyj e kitų l abui. Mes privalome suteikti sielai gali mybę augti ir pl ėtotis natūralia link me - taip , kaip jai ski rta , ir pasiekti natūralias gelmes. La uki n ė prigimtis nereikalauj a , kad moteris būtinai būtų tam tikros odos spalvos, tam tikro išsilavinimo, pripažintų vienokį , o ne kitokį gyvenimo būdą ar priklausytų kokiam nors apibrėžtam ekonomi niam slu oksn i u i . . . Tiesą sakant, j i negali gyvuoti ir klestėti pri versti nio politinio korektiškumo atmosferoje ar �sprau sta į senus, sudilusius ir pakyrėj usius rėmus. J ai b Htinas šviežias požiūris i r sielos pilnatvė. J ėgtĮ ji semiasi pati savyje. Taigi, kas tu bebl"ttu m - intravertė ar ekstravertė, moteris , la biausiai mylinti kitas moteris, vyrus , D ievą ar visus iškart; nuoširdi ir paprasta, o ga l ambicinga ir kovinga it amazonė; narsuolė, žūtbūt m ėginanti pasiekti pačią viršūnę, o gal tik moteris , svaj ojanti kaip n o rs ištverti iki rytoj a u s : l i nksma

č i a u šk u t ė

ar l i ū d n a p a n i urėl ė:

valdinga ar užguita, - Laukinė Moteris priklauso tau. Ji priklauso visoms moterims. Tačiau kad j ą rastų , moterys privalo susigrąžinti savo instink tus, giliausią dvasinę savo išmintV Taigi mums teks kaip reikiant pasistengti, kad prisimintume viską , ką esame pamiršusios, - iki pat laukin ės savo sielos gelm i ų . Lai giesm ė grąžin a mūsų kaulams gyvą jos kūną ir krauj ą ! Meskim šalin visus n etikru s, prievarta mums užmaukšlintus apdarus! Užsigau bkime savo tikrąj į - galingtĮ instinktų ir išminties - rūbą. Iš nau j o skverbkimės į kadaise m ums priklausiusius s ielos plotus . Išvyniokime tvarsčius, pasiru oški me vaistų . Sugrįžkime , laukinės moterys, grįžkime tučtu oj au - gie dodamos, šaukdamas, j uokdamosi ir šlovindamos Tą, kuri mus taip myli ! I š esmės viskas labai paprasta. B e m ū s ų Laukinė M oteris žus . B e j os žūsi me m e s . Para Vida , tikrojo gyvenimo vardan , abi pusės privalo gyventi .

I S KY R I US

Sta u g i m a s : La u ki nės Moters p ri s i kėl i ma s

La Laba, M oteris Vi lkė Tu riu prisipažinti , j og nesu viena iš tt} šventųj tf , kurie ilgam pasi traukia Į dyku mą ir grj žta kupini išminties. Taip, esu apkeliavusi daugybę stovyklų laužų ir apie kiekvieną n aktigultą barsčiusi jauką angelams . Tačiau kur kas dažniau n e i išminties perhĮ susigrieb davau kokią Giardiasis , E. cofi l bacilą ar amebinės dizenterij os u žkratą . Dej a ! Matyt, toks jau viduri n ės klasės mistikės su ncat sparia virškinimo s istema likimas. Be to , išmokau slėpti ir branginti kiekvieną išminties krislą ar suvokimą, sura n kiotą kelionėse į tolimus kraštus bei lankantis pas keistus, nepaprastus žmones , kadangi ir dabar senasis tėtu šis Akademas , nelygi nant koks Kro n as , taip ir tyko praryti savo vaikus, kol šie dar nespėj o ko nors pagydyti ar nustebinti. O perd ėtas intelektu alizavimas lengvai gali užgožti instinktyviosios moteriškos prigimties p ėdsakus. J ei norime su tvirtinti savo g i minystės su šia instinktyviąja pri gimtimi ryšį . mums labai p ravcrstt} i š m okti klau sytis pasakų taip, tarsi pačios būtume j ų viduje, o ne išorėj e . Į pasaką mes įžengiame pro vidin ės klausos d u ris . Seka ma pasaka suvirpi n a klausos nervą ,

esantį ties kaukol ės pagrindu ir įeinantį į smege n ų kamieną kiek žemiau pons Varolii. Iš ten garsiniai impulsai perduodami aukštyn , į sąmonę , arba, kaip tvirtina kiti, - stačiai į sielą . . . Tai priklauso nuo mūsų nusiteikimo klausantis. Senovės anatomai tvirtino, kad giliai smegenyse klausos nervas skyla dar į tris atšakas . Todėl, j ų manymu, ausis gali girdėti trimis skirtingais lygiais. Viena atšaka esanti skirta klausytis kasd ieni ų , buitinitĮ pašnekesių. Antroji - menui i r mokslui suvokti. O trečioj i atšaka reikalinga tam, kad pati žmogaus siela, dar tebe būdama čia, žemėj e , gal ėtų kaupti žinias ir aukštesnę išmintį . Taigi klausykimės sielos ausimi, nes būtent tokia yra pasakos paskirtis. Po kaulelį, po plaukelį - Laukin ė Moteris sugrįžta . Ji grįžta per sapnus, per vos perpus tesuvoktus ir miglotai teprisimenamus įvyki us. Ji grįžta per pasakas ir legendas. Aš pati septintaj ame dešimtmetyj e leidausi į klaj onę skersai Jungtinių Valstijų - ieškojau to k ios vietos apsigyvent i , ku r augttĮ vešlūs medžiai , kur svaigiai kvep ėtų vanduo ir kur knibžd ėte knibždėtų mano mylimų padarų : lokitĮ , lapi ų , gyvačių , erelių, vilkų . Didžiųj ų Ežerų regione vilkus j au b aigė išnaikinti; ir kur tik aš benukeliaudava u , visur j i e buvo vienaip ar kitaip pj udomi ir persekioj ami. Nors daugeliui j ie atrodė grėsmingi, aš visuomet j ausdavausi ramiau žinodama, kad m iške esama vilkų. Tais laikais Amerikos Š iaurėj e ir Vakaruose, apsistojusi nakvyn ės po atviru dangumi, kiaurą naktį galėdavai klausytis, kaip be paliovos skamba ir aidi miškas ir kalnai. Bet net ir ten šautuvų su optiniais taikikliais, visureigitĮ su galingais prožektoriais ant stogo ir aršeniku "pagardinttĮ " jaukų atsiradi mas l ėmė tai , kad žemę pamažu apgaub ė bežad ė tyla. Netrukus ir Uoliniuose kalnuose vilkų beveik nebeliko. Todėl aš atsidūriau didžiulės dykumos, kurios pusė plyti Meksikoj e , o kita pusė - Jungtin ėse Valstijose, pakrašty. Ir kuo toliau į pietus keliava u , tuo daugiau gird ėdavau pasakoj imų apie vilkus . Matot, ten kalbama, j og kažkur dykumos vidury esanti vieta, kurioj e moterų dvasia ir vilkų dvasia susitinka anapus laiko. Pa-

sij utau užtikusi itin vertingą dalyką, kai Teksaso valstij os pasieny išgirdau istoriją "Mergaitė Loba" - apie moterį, kuri buvo ir vilkė, i r moteris. Paskui mano ausis pasiekė sena actekų legenda api e našlaičius dvynius, kuriuos žin d ė vilkė, kol vaikai užaugo ir galėjo patys savimi pasirūpinti. 2 Be

to, Amerikos pietvakariuose i š senųj ų ispanų fermerių bei

pueblų indėnų tolydžio vis nugirsdavau užuominų apie kaul ų žmones - senius, sugebančius p rikelti i š numirusiųj ų ; pasakodavo , neva j i e atgaivinan tys tiek žmones, tiek ir gyvulius . O paskui per viemĮ iš savo pačios etnogra fi n it} ekspedicij ų aš susipažinau su tokia kaulų moterimi , ir nuo tad a negrįžtamai pasikeičia u . Todėl j ums leidus pateiksiu tikrą istori j ą i r j os įžan gą .

RA TOKIA

La Loba

SENĖ, kuri gyvena slaptoj e ir gūdžioje buvein ėj e , apie kurią sielos gilumoje visi žino , bet t i k labai n edaugelis yra ją matę . Panašiai kaip Rytų E u ropos pasakose , ji tarsi laukia, kol u žklys keli o n erandantis ar nežinia ko ieškantis klaj ūnas.

Y

Toj i senė labai apdairi, dažnai apžėlusi vešliais gaurais , visuo met - stora ir visaip stengiasi išvengti pašali nitĮ akitĮ . Ji nuolat kran ksi , karksi ar kvaksi , ir apskritai - dažniau leidži a visokius gyvuliškus, o ne žmogiškus garsus. Galėčiau sakyti , kad j i gyvena tarp sutrup ėjusio granito skar džių Tarahumara indėnų teritorij oj e . Arba kad kiūto apsikasusi kur nors prie Fin i kso, netoli šulinio. Galbūt kas nors pamatys j ą aprūku siu kledaru s u išmuštu u žpakaliniu stiklu kratantis į pietus, Monte Albano 3 link. Arba pastebės stypsančią kelkraštyj e netoli El Paso, sunkvežimio kabinoje važiuojančią į Morelij ą Meksikoj e , Oaksako j e tra u kiančią į turgų su keistu žabų ryšuliu a n t kupros. J i m ėgsta vadintis daugeliu vardų: La Huesera , Kaulų Moteris,

La Trapera , Rinkėja, arba La Loba, Vilkė.

Vienintelis La Laba darbas - rinkti kaulus . Daugiausia j i ren ka ir saugo tai , kam gresia visiškas išnykimas. Jos urvas grūste prigrūstas visokiausių dykumos padarų kaul ų : elnių, barškuoli ų , varnų . B e t labiausiai j i mėgsta vilkus . J i slankioj a , šliaužioj a , šniukštinėj a po manta nas, kalnus, ir ar

rayas, išdžiūvusių upitĮ vagas, rankiodama vilkų kaulus, o kai j au surenka visus vilko griaučius, kai įstato vieton paskutinį kaulelį ir p riešais išvysta gulint nuostabią baltą žvėries skulptūrą, tuomet j i s ėdasi prie ugnies ir mąsto , kokią g iesm ę g iedoti . Ir kai apsisprendžia, stoj as ( prie griaučitĮ , iškelia virš j ų rankas ir gieda. Pamažu vilko šonkauliai bei koj ų kaulai pradeda trauk tis mėsa, pasku i atželia kailis . La Laba gieda tolia u , ir žvėris po truputį atgyj a , užri ečia stiprią ir gau ruotą uodegą. La Laba nesiliau j a giedojusi , ir vilkas pradeda kvėpuoti . O La Laba vis dar gieda - gieda taip , kad , rodos, net dyku ma dreba, ir jai beg iedant vilkas atm erkia akis, pašoka ant koj ų ir pasileidžia kanjonu žemyn . Nežinia, ar kad j is bėga labai greit, ar kalti vandens purslai, ištiškę žvėriui šokant per upę , ar saulės , o gal m ėnulio spindulys, nukritęs ant jo, tačiau staiga lekiantis vilkas pavirsta kvatoj ančia moteri m , kuri laimi nga ir laisva b ėga link horizonto. Todėl atminkit , kad jei keliauj ate per dykumą, o saul ė j au arti laidos , ir j ūs gal mažumėlę pasiklydote ir staiga pasij utote labai pa vargę, - žinokit , kad j ums be galo pasisekė, nes galbūt krisite į akį La Labai ir ji nuspręs atskleisti j ums p aslaptį - sielos paslaptį .

Visi mes iš pradžių tesame tiktai sauj e l ė kaulų , išbarstytų kur nors dykumoj e, tiktai subyrėj ęs, sm ėliu u žneštas skel etas . I r mūsų darbas - surankioti visa tai į krūvą . Tai ilgas ir kruopštus triūsas , kurio geriausia imtis sau lei ryškiai šviečiant, nes ieškoti teks daug.

La Loba nurodė mums, ko turime ieškoti: nesunaikinama gyvybės p agri ndo - kaulų .

Tai , ką daro La Laba, galima įsivaizduoti kaip un-cuento mi

lagro , stebuklin ės pasakos, atšvaitą. Ji mums rodo , kas naudinga i r reikalinga sielai . Tai istorij a apie prisikėlimą, susiejanti anapusinį pasaulį su Laukine Moterim. Tai pažadas , j og giedodamos galime prišaukti tai , kas dar liko dvasioj e iš laukinės sielos , kad j i v ėl Įgautų gyvą pavidalą. La Laba gieda kaulams , kuriuos pati surinko. Giedoj imas reiš kia sielos šauksmą . Giedodamos vienu įkvėpimu išsakome tiesą apie savo galią ir savo reikmes, įkvepiame sielą sergančiai arb a trokštančiai prisikelti būtybei . Tam reikia nusi leisti į g iliausias didžiosios meilės ir j ausmų gelmes, kol paj usime begalinį troškimą susilieti su pirmaprade Esybe, ir tik tada išlieti savo sielą. Š tai ką reiškia giedoti kaulams . Būtų didelė klaida m ėginti patirti tokį begal i n ės meilės j ausmą iš savo mylimoj o , nes surasti, surinkti ir sugiedoti kf1rimo himną - tai moters darbas, kurį geriausia atlikti vienatvėj e , dvasios dyku moj e . D abar pakalbėkime apie pačią L a Laba. Kaip rodo dvasios simbolių žodynas, Senės simbolis yra viena iš labiausiai pasaulyj e paplitusių archetipinių ra iškų . Dar yra Didžioj i Motina i r Tėvas, Dieviškasis Kūdikis , Triksteris , Žynė ( -ys), Mergel ė i r Bernelis, Karžygė ir Kvaišelis ( -ė) . Vis d ėlto La Laba iš esmės skiriasi nuo visų kitų tuo , j og j i - nelyginant simbolin ė šaknis, maitinanti visą instinktų sistemą. Š alies pietvakariuose senės archetipas dar gali būti suvokiamas kaip senoj i La Que Sabe, Ž in ančioj i . Aš pirmąkart suprata u , kas ji yra, gyvendama Sangre de C risto kalnuose Nauj oj oje Meksi koj e , tiesiai po Lobo viršukalne. Tokia sena ragana iš rančas man papasakoj o , kad La Que Sabe geriau nei bet kas pažįsta moteris, kad ji sukūrė m oteris iš savo dieviškoj o pado ra ukšl ės; štai kodėl moterys - j a u trios ir išmintingos, nes j o s sukurtos iš odos ant pado , kuri viską j aučia . Toks įsivaizdavimas , kad padų oda labai j autri, turi tiesos grūdą: antai viena gana civil izuota kičitĮ genties moteris kartą man papasakoj o , kad pirmąsyk batus apsimovė bū dama dvidešimties ir ligi šiol taip ir neįprato vaikščioti con los ojos vendados, su raiščiais ant koj ų .

Laukinė gamtos esmė turi daugybę vardų i r nuo amžių yra žinoma visoms tautoms . Š tai keletas senųj ų j os vardų: Dienų Moti

na - tai Dieviškoji Motina Kūrėj a , sukūrusi vis a , kas gyva ir j u da, įskaitant ir Ž emę bei Dangų; Motina Niksė viešpatauj a viskam, kas randasi iš purvo ir tamsos ; Durga valdo dangų ir vėj ą , taip pat ir žmonių mintis, iš kurių kyla visa tikrovė; Koatlikujė gimdo nauj ą visatą - padūkusią nekl aužadą , tad kaip motina vilkė j i kanda savo mažyliui į ausį, norėdama suvaldyti; Hekatė - senoj i aiškiaregė, ku ri "pažįsta savus" ir sklei džia aplink save humuso ir Dievybės kvapą. J tĮ yra dar daug, be galo ir be krašto. Tai būtybės, ku rios gyvena kal no gelm ėse , toli dykumoje ir gūdžia m e požemyj e . Kokiu vardu ją bevadintume, La Loba įkū n ija j ėgą , iškylančią iš praeities - asmenin ės, neįžvelgiamos, kadangi j i pe rgyveno j a u _ daugelį karttĮ ir yra neįsivaizduojamai sena. Ji - tai moterų sieki ų ir ketin imtĮ sergėtoja. J i saugo moterišką j ą tradiciją. Ji puikiai nuj aučia ateitį, baltu valkči u aptraukta šios senos raganos akis nepaprastai įžvalgi; ji vienu metu gyven a l aike į priekį ir atgal, o šokdama į vieną pusę ati taiso kitą . Toj i sen ė, ta Ž inančioj i , gyvena mumyse. J i tarpsta slaptin gose moterų sielos-psichikos gelm ėse, j os buvein ė - seni ausioj i ir gyvybingoj i lau ki n ė E syb ė. Tai toj i vieta laike , kur motenĮ dvasia pasitinka vilko dvasią, kur susilieja protas ir instinktai , ku r giluminė moters gyvybė maitina jos kasd ienybę. Tai taškas , kur Aš ir Tu susitikę b uč i u o j a vi enas kitą , kur moterys aistringai ir pašėlusiai b ėga drauge su vilkais. Š i senė j u ngia racionalųjį pasaulį ir mito pasaulį. Ji - nelyginant smagratis, ant kurio abu j ie sukasi . Tas plotas tarp šių pasaulių sunkiai nusakoma vieta, ku rią vos paj utę mes tikrai atpažįstame , tačiau pabandžius j ą apib ūdinti visi j os atspalviai i r šešėliai ima kisti ir mainytis, sprūsdami mums iš aki ų ; tuomet telieka nebent pasikliauti poezij a, muzika , šokiu ar legenda . Yra manančių , j og i muninė organizmo sistema įsišaknij usi kaip tik šioj e paslaptingoj e dvasios srityj e , kaip ir visa , kas mistiška : visi archetipiniai mūsų vaizdiniai bei troškimai, įskaitant nenu maldomą D i evo i lgesį , potraukį prie visko , kas sla pta ar nesuvo-

kiama , bei visi dieviškiej i m ū s tĮ instinktai , - b eje, ir že miškiej i taip pat. Dar kiti pasakys , j og ir visa žmonij os istorij a , šviesos šaknis , tamsos spira l ė - irgi ten. Tai ne t u štuma - veikiau Rūko bū tybi tĮ karalystė, kur visa kas jau yra, bet drauge - dar ne visai , kur šešėliai apčiuopiami, o materij a - p e rmatoma . Viena, ką g a l ima tvirtai pasakyti apie š i ą sri t į - tai , kad j i labai sena . . . senesnė ir už va n denynus . Bet a m žia u s ji neturi, nes yra am ži na . Lau ki n ės Moters arc het i pas, b esiskleid ž iantis instinkty

viosiose dvasios gelm ės e , sudaro šio slu oksnio pamatą . Nors m ūsų sapnuose bei kūryboje ji gali Įgauti da ugyb ę į vairiausi ų pav id a hĮ , j i kyla ne iš motinos, n e iš

m erge l ė s

ir ne iš subrendusios moters

lygmens. Ji n ėra ir mūsų vi d u j e s l ypinti s vaikas . J i - ne karal ie nė, ne a ma z onė, ne meilu ž ė, ne prana š a utoja . Ji tiesiog yra tai,

kas yra . Galite vadinti ją kaip norite: La Que Sabe, Ž inanči ą j a , arba Lau kine Moterimi, arba La Loba ; šaukite j ą visais aukštais ir žemais, n a u j esniais ir pačiais seniausiais vardais, - ji liks tokia, kokia yra . Kaip a rc he t i pas Laukin ė M oteris - tai nepri l yg s t ama ir ne

nusakoma j ėga, nešina galybe idėj ų , vai z dini ų , s avybi ų , kurias j i siū lo ž mo n ijai. Arc h e ti p as būna visur, bet paprastai , kasdieniškai jo ne p amatysi . O tai, ką g a lima j a m e į žvelg t i tamso j e , n ebūtinai p a matysi saulei šviečiant. Užsilikusių a rc hetipo p ėdsak tĮ ga lima p a s teb ėti pasakose, lite ratūroj e , poezi j o j e , d a i l ėj e ir relig i j o j e a pti n k a muose įvaizdžiuo se bei simboliuose. Gali pasirodyti, kad jo švytėj imas, ba ls as ir a romatas sk i rt i būtent tam, kad priversttĮ mus liautis domėj u si s mėšlu ant nuosavos uodegos ir protarpiais leistis kelionėn tarp žvaigždži ų.

Te n, kur gyve n a La Loba , fizi nis kū nas, pasak poeto Tony'io Moffeito, da ro si panašus į "spindintį žvėrį"\ o imuninę organ izmo sistemą, daugelio a nekd o tiškų liudij im tĮ duomenimis , sąmoningas m ą s t ym a s

gal i ir sustiprinti, ir s u silp n i n t i . La Loba b uve inėje dva

sios pasirodo apči u o p ia m u pavidal u , o La voz mitol6gica , mitinis balsas iš dvasios gelmi ų , byloj a kaip poet a s i r pra n ašas . D va s in�C v er t ę t u r i n č i u s d a lyk u s gal i ma a tg a i v in t i net ir po mirties. B e j e ,

visų kada nors pasaulyj e sukurtų pasakų bei istorij ų ištakos glūdi kieno nors potyriuose šioj e nenusakomoj e dvasios žemėje bei mėginimuose tai , kas patirta , išsakyt i . Š i tarp dviej ų pasaulių esanti vieta t u r i daugybę pavadini m ų . Jungas pakai tomis vad indavo ją tai kolektyvine pasąmone , t a i ob j ektyviąja psichika, tai psichoidine pasąmone, - tu rėdamas omeny sunkiausiai nusako mą kolektyvinės pasąmo n ės klodą . Pastarąją j is laikė vieta , kurioj e slypi bendrosios biolog i nio i r psicholog i n io pasaulių ištakos, kur biologija gali susilieti su psichologija, įtako d a mos viena kitą . Kiek siekia žmonij os atmintis, būtent šioje vietoj e, kaip j ą bevadintume - Snauduli u. Rūko būtybių buveine ar ply šiu tarp dviej tĮ pasaulių, - prasideda visi apsireiškimai, stebuklai , fantazijos, į kv ėpimai b e i visokiausi stebu klingi išgij i mai . Nors ši sritis skleidžia d idžiulius dvasi n i u s t u rtus, prie j os l iestis reikia atsa rgiai ir gerai pasirengus, a ntraip gali apimti pa gun d a palaimingai nuskęsti ten patirtoj e ekstazėj e . Palyginti su ja, įprasti n ė gyvenimiška tikrov ė gali pasirodyti perd ėm mono toniška ir n eįdomi. Š i a prasme giluminiai psichikos klodai yra nelyginant ekstazės spąstai , iš kuritĮ žmonės sugrįžta nusil p ę , prisirinkę tuščių teori j ų b e i miglotų vaizdini ų . O taip neturėtų būti. Iš ten turėtume grįžti kaip reikiant apsišvarinę ir išsimaudę gaivi nančiuose įkvėpimo vandenyse, visu kūnu tebejausdami jų paliktą šventybės aromatą . Kiekviena moteris turi potencialią galimybę pasinerti į šią ROo Abajo R[Jo, upę , teka nčią po upe. Ten galima patekti medituo jant, šokant, rašant, piešiant , meldžiantis, dainuoj ant, groj ant, aktyviai fantazu o j a n t ar u žsiim a n t dar kokia nors i n tensyvaus sąmon ės biisenos pasikeitimo reikal a u j a n č ia vei kl a . Moterį į šią tarp dviej tĮ pasaulių esa nčic� sri tį atveda nenumaldomas i lgesys ir troški m as kažko , ką ji vos akies kampučiu tejste ngia pam atyti . Ten j i patenka ėmusis tikros ir g i l i os kūrybos, S<Įmoningai siek dama vienatvės a rba gilindamasi į bet kurią meno sritį. I r netgi kaip reikiant ištob ulinus šiuos įgūdžiu s , daug kas i š to , kas vyks ta ši ame nenusako mame pasau lyj e , taip ir l ieka mums paslaptis, nes prieštarauja visiems m ū stĮ žino miems fizikos ir racionaliojo mąstym o d ėsnia m s .

Apie tai, kaip atsargiai reikia įžengti į šią dvasinę būseną, pa sakoja trumpa, bet įtaigi legenda apie keturis rabinus, nepaprastai troškusius išvysti švenčiausiąj į E zechielio ratą .

IENĄ

Keturi rabinai

NAKTĮ keturiems ra binams apsireiškė angelas ir, paža dinęs j uos, nunešė į septintą Septintoj o Dangaus skliautą. Ten jie i švydo švenčiausią j į Ezechielio ratą. Leidžiantis atgal į Ž emę iš Pardes, Roj aus, vienam iš mačiusių

V

tokią nepaprastą grožybę rabinų pasimaiš ė protas, tad jis iki savo amžiaus galo taip liko klaidžioti po pasaulį , kažką nesuprantamai vap ėdamas. Antrasis rabinas ciniškai pareiškė: "0, Ezechielio ratas man tiesiog prisisapnavo. Iš tiesų j uk ten nieko nebuvo ! " Treč iasis rabinas ėmė kaip apsėstas be perstogės malti apie tai, ką matęs, kaip ten viskas b uvę įrengta ir ką visa tai reiškia . . . Bepostringaudamas j is išklydo iš kelio ir išdavė savąj į tikėj imą. Ketvirtasis rabinas buvo poetas . Jis pasiėmė popieriaus lapą, nendrelę rašymu i ir įsi taisęs po langu ėmė kurti eiles, apdainuodamas vakaro balandėlę, l opšyj e miegančią savo dukrytę ir danguj e žibančias žvaigždes. Ir nuo tada j o gyvenimas tapo nepalygi namai geresnis. 5

Mes nežinome, kas ką tiksliai pamatė pakilęs į septintą Septintoj o Dangaus sklia utą. Bet žinome, j og susidHrimas su pasauliu, ku riame slypi visa ko Esm ės , leidžia mums išg irsti tai , ko paprasta žm ogiška klausa neįstengia pagauti, pripi ldydamas sielą begalin ės e rdvės ir didyb ės poj Ctčio. Prisi lietę p rie tikro j o Ž inančiosios eg zistavimo pamato , reagu ojame ir elgiamės taip , kaip mus verčia giliausioji integrali mCtsų prigimtis.

I š šios istori j o s m atyti , kad išgyvenant gilu m inės pasąmonės sąlygoj amus potyrius, teisin g ia usi a - nepulti į kraštutinumu s : ne reikia ne i p ernelyg, nei per mažai ž avėtis, nei p erd ėm garbi n ti, nei ciniškai neigti ; verta būti

d rąsi a m ,

tačiau n e b eatodairiškam. Puikioje savo studijoje "Transcendentinė fu n kcija" 6 Jun gas per

s p ėj a, kad siekdami aukščiausiojo Aš patyrimo , kai kurie žmo n ės yra linkę perne lyg estetizuoti Dievo arba savo j o Aš išgyvenimus, kiti - priešingai - jų neį ve rtin a , treti pervertina, o ketvi rtie j i , kurie tam nepasirengę, ga l i net rimtai nukentėti . Bet bus i r tokitĮ , kurie sugeb ė s rasti būdą įvy k dyti tai , k ą Jungas vadino "moraline priederm e " : iki galo iš gyventi ir išreikšti tai, ką suprato i r išmoko , nusileidę arba pakilę i k i pir m aprad ž io Aš . Š i moral inė priedermė, api e kuri ą j is ka lba re iškia nebij oti iš ,

gyventi to, ką patiriame,

kur tai

benutiktų : dvasiniuose El izi ejaus

lau kuose, mirusi ųj tĮ salose, kaulais nusėtose dvasios

d ykynė s e

ant kalno skardžio, ant uol ėto j li ros kranto ar sva i g ioje a n apu s y

,

b ėj e , - bet kur, kur tiktai La Que Sabe kvėptelės į mus, vis i e m s laikams mus pakeisd a ma M ūstĮ užduotis - parodyt i , kad į mus buvo kvėpt el ėt a : išre ikšti, atid u o t i , išd ainuoti, i š gyv e n t i š i a p u s i .

nia m e pasaul y j e tai, ką gavome ir p a t yr ėm e netikėtai prare g ėj ę , ką mums at s klei d ė m ftsų kūnas , sap nai ar visokiausios kel i o n ės .

La Loba primena da u gelį pasaulio tautų m i ttĮ , ku riuose pasa E giptie č i ų m itolo g ijoj e Izidė atlieka šią paslaugą savo m irusiam broliui O zyri u i , ku rį kasnakt nužudo ir į gab a lu s su ka poj a p iktasis b r o l is S e t a s I z i d ė per n a ktį triūsia nuo s ut e mų iki a ušros, kad spėttĮ iki ryt o vėl su d ėti savo bro l į nes k i taip s a u l ė n e patekės Kristus prikėl ė iš n u m i ru s i tĮ Lozo ri ų , kuris jau buvo miręs t a ip sen iai , k a d net "smird ėj o ': Demetra kartą per metus s usig rą žina iš Miru s i ųj tĮ š a l i e s savo blyš k iavei d ę d ukterį Persefonę. O La Laba gi eda kaulams. Toks ir yra mūsų moteriškos m ed i ta c ij os tikslas - suri nkti ir prikelti n egyvas ir išblaškytas savo pačių d a l i s , iš n auj o sudėti negyvus ir išblašky t u s paties gyvenimo aspektus. B ūtyb ė, kuri a t ku ria tai , kas j au mirę , vis u o m e t b ū n a dv i lyp ė a rche t i pinė figūra. Motina Kūrėja visuomet yra ir Motina Mirtis ; ir atvirkščiai. Tokia kojama apie m irusiųjų a t g aiv i n i m ą .

.

,

.

dvilypė prigimtis ir dvej opa užduotis lemia , kad turime išsi u gdyti dar vieną nelengvą s u geb ėj im ą : išmokti suprasti , kas aplink mus bei mumyse p a čiose privalo gyventi , o kas - mirti . Mūsų

dar

bas - nustatyti, kiek kam skirta laiko; ir leisti numirti tam , kam metas m irti , o kam lemta gyventi - leisti gyventi

.

Moterims "El rio abajo rio , upės, tekančios po upe, pasaulyj e ", Kaulų Moters buveinėj e , slypi pati tikriausia in formacij a apie daigu s , šaknis ir pasaulio s ėklą. Meksikoje sakoma, esą moterys n e šiojan č i os la luz de la vida , gyvenimo šviesą , kuri slyp inti ne moters širdyj e ir ne akys e , o en los ovarios, jos kiauši d ės e , į kurias dar prieš jai gimstant buvo sud ėtos visos s ėklos. (A t itinkamas vyrų organas, jei toliau g i l i n si m ės į vaisin g u mo sampratą bei s ė klos prigimtį , yra kapšelis - los cojones , sėklid ės . ) Š tai kokių žinitĮ bei iš m in ties t u r ės i m e Įgyt i , būdamos greta

Loba remiasi žinoj imu , einan čiu iš los ovarios , iš j os kūno gel m i ų , j os proto ir sielos gelmhĮ . Si m boliniai sėklos ir kauhĮ įvaizdžiai yra gana artimi . Turėdamos šaknį, p a mat ą , visa ko p ra d ž i ą , turėdamos sėkhĮ , galime ištaisyti bet kokią s u maištį ir netvarką, iš na u j o a p sėti nusiaubtus plotus, duoti laukams pa i lsėti, išmi rkyti su.džiūvusius grūdus, kad išbrinktų, o paskui lengviau išsprogtų ir išl e istų daigus. Turėti s ėklų reiškia turėti gyvybės raktą . Gyventi s ėklos cik lais - tai šokti per gyvenimą, šokti į mirtį ir to paties šokio ritmu vėl g rįž t i į gyv e n im ą . Bti tent tai ir yra pats sen iausias, pirmapradis Gyvyb ės ir Mi rties M otinos įsikū n i j imas. Kadangi ji nuolat su kasi šiame n e n u t rū k stamame ciklų rate, pavadin a u j ą Gy v ybės / L aukinės Mote rs. G i ed o d a ma La

Mirties/Gyvyb ės Motina.

J eigu k o nors

n et e k o m e ,

b f1 tcnt į j <Į turime kr e ipti s , jai pasi

guosti ir jos išk l a u syti . Dvas i n i s p a tari m a s , kurį ji duoda, neretai

būna g riež t a s ar sunk iai Į gyven d i namas, bet vi s uo m e t atneša ntis pokyčius ir atgaivą . Tod ėl , kai ko n o rs netenkame , turime eiti pas senę, kuri n u o latos gyvena sunkiai pasiekiamose d u b e ns gelmėse. Ji gyve n a būtent tenai - pusiau vid u j e , pu siau išorėj e , kuriančios ugnies liepsnose. Tai p u iki vieta m oteriai , visai šalia va isingų j ų

huevos, kiaušin ėlitĮ , j o s mo t eri š k t1 s ėk hĮ . Ten glūdi mažiausios

idėj ų kruopelytės ir patys didžiausi mūstĮ sumanymai, laukdami , kol savo sprendimais ir veiksmais leisime j iems Įsikūnyti . Įsivaizduokime šią senę kaip pi r mapradę b t1tybę , kuriai du milijonai metų . 7 Ji ir yra ta tikroj i Laukinė Moteris , gyvenanti po žeme ir tuo pat metu - j os paviršiuj e . Ji gyve na per mus ir mu myse , taip pat ir aplinkui mus. Dykumai, miškams ir žemei, ant kurios stovi m ū s ų namai, j u k daugiau nei du milij onai metų. Mane visuomet žavi moterų pomėgis rausti ir kapstyti žemę . Rudenį j os sod i na pavasarinitĮ gėlitĮ svogū n ėli u s . Pavasarį kiša paj u odusias rankas į riebią dirvą , persodi ndamos aitriai kvepian čius pomidorų daigu s . Man regis, j os bando prisikasti iki dviej ų milijomĮ metų senės. Mėgi n a užčiuopti jos koj as ar ran kas. Nori pasi dovanoti ją sau , nes tik su ja patiria pilnatvės ir taikos su sa vimi j ausmą . B e j os moteris apima nerimas. Dauguma mano pacienČitĮ , s u kuriomis per ilgus m e t u s teko dirbti p i rmąjį psichoa nalizės sean są prad ėd avo kokia nors tokio pobū džio fraze : "Na, aš jaučiuosi lyg ir neblogai, bet vis dėlto kažkas negerai': Man regis, toki a b t1sena - anokia paslaptis. A kivai z d u , kad j os p r i ež a stis - žem ės trūkumas. O koks vaistas? La Laba. I eškokite dviej ų milij onų metų amžiaus senės. J i globoja mirusį ir mirštantį m oteri šku m ą . J i - t a i tiltas tarp gyvtĮjŲ ir mirusit�jtĮ . J i gi e da kūrybos giesmes kaulams. Š i senė, ši Lauki n ė M oteris - tai La vaz mital6gica, mitinis balsas, žinantis p raeitį i r seniausią m ttSLĮ istorij ą , ir sa uga n tis ją mums, Įamžintą pasakose bei legendose . Ka rtais j i aplanko mus sapnuose tartum bekūnis, bet keri ntis balsas. B ūdama ir senė, ir mergel ė , ji demonstru o j a , ką rei škia btiti ne suscnusiai , tačiau išmintingai. Kt1dikiai gimsta, apdovanoti instin ktyviąja išmintim . Jie tiesiog ka ulais jaučia, kas ge ra ir k<Į da r yti. Tai įgimta. Jei moteris su geba išsau g ot i šią dova n ą - jau nystėj e b ūti senai , o senatvėj e - jaunai , - j i visu omet žinos, kas j os laukia. O j eigu j inai tą gebėjim<} prarado , tuomet kryptingomis dvasios pastangomis galima jį a tgauti. ,

La Laba, dykumos sen ė , i eško ir renka kau l u s . Kaulai - tai a rchetipinis neįveikiamos tvirtyb ės simbolis. Juos ne taip lengva

sunaikinti . Jų struktūra toki a , kad j i e beveik nedega , jų p raktiškai neįmanoma sutrinti į miltus. Mituose ir pasakose kaulai įkūnij a neįveikiamą j ėgą - sielą. Juk žinome, kad si elą gal i m a sužeist i , n e t suluošinti, tačiau su naikinti j os beveik neįmanoma. Sielą galima įkirsti ir sulenkti. Nusėti žaizdomis i r randais. Paženklinti j ą ligos ženkl a i s , apdeg inti baime. Tačiau siela ne miršta, nes požeminiame pasau lyj e j ą scrgsti La Loba. Ji - kauhĮ rinkėj a ir sergėtoj a . Kau l ai pakankamai ki eti , kad užgautų , pakankamai aštrūs, kad pradu rtų kfmą , o seni ir suve rti ant virvutės skimbčioj a it stikl a s . Gyvųj ų kaulai ir p a tys y r a gyvi - sugeba atsiga m i nti i r n u o l a t o s atsinau j in t i . Gyvas k a u l a s b fma padengtas n e p aprastai šve l n i a " o d a ". Reg i s , j am e slypi ti krai stebukli ngtĮ gyvybi n i tĮ ga l i ų . N e t senas i r sudžiūvęs, j is tampa mažyčių gyvų pada rėlitĮ b uve i n e . Vilko kaulai šioj e legendoj e įkūnija n esunaikinamą laukinės Esyb ės pradą, j os instin ktyviąją prig i mtį , tą nesugadi ntą būtyb'C , atsidavusią laisvei, k u r i niekuomet nepakęs negyvos arba perdėm civilizuotos kultū ros primetamtĮ suvaržymų bei reikalavim ų . Š ioje legend oje vartojamos m e taforos p uikiai atspindi visą pro cesą, kurio metu moteriai grąžinama j os laukinė, i nstin ktyvioj i prigimtis. Mumyse gyvena senė, kau lų rinkėj a . Mumyse taip pat esama šios lauki n ės Esybės sielos - kaultĮ . Mes turime ir galimybę vėl atgauti pirmykštį kūną ir tapti tokios, kokios kadaise b uvome . Mu myse yra ka ulai, leidžiantys pasi keisti pačioms i r pakeisti savo pasau lį. Mes galime kvėpuoti, išreikšti savo tiesą ir savo troški mus, - o visa tai drauge sudaro giesm ę , tą kū rimo himną , kurį taip trokštame sugiedoti . Visa tai toli gražu nereiškia, j og turėtume vaikščioti nesišukavt sios, su gaurais, uždri busiais ant akių i r paj uodusiomis panagėmis. Tai p , mes išliekame žmogiškos b ūtybės, bet i r žmogiškumo ne praradusios moters vid u j e gl ūdi insti nktyvi žvėries prigimtis . Ir tai ne kokia nors rom antiška komikstĮ veikėj a. Ji turi tikrus dantis, kuriuos tikrai gali iššiepti , yra be galo dosni ir kilniaširdė, turi neprilygstamą klausą , aštri us nagus, šve l n i ą ga uru otą krū tin ę .

Š iai būtybei reikia laisvės judėti , kalbėt i , pykti bei kurti . J i ištverminga, atspari i r turi išlavintą intuicij ą . J i p u ikiai išmano dvasi n ius gimimo ir mirties reikalus Š iandien j umyse esanti sen ė rankioja kaulus. Ką j i nori atkurti? .

Ji - tai dvasi n ė Aš, sielos namų kūrėj a. Ella lo hace a mano, j i savo rankomis kuria ir perkuria sielą. Ką gi j i kuria j ums? Net ir pačiomis geriausiomis sąlygomis sielą p rotarpiais tenka atnauj inti . Panašiai kaip plūktiniai nameliai , statomi č i a , Ame rikos pietvakariuose, j i tolydžio apsilaupo, aptrupa, nusiplau n a . Bet visuomet pamatysi kokią nors tuklią į šlepetes įsispyrusią ,

senutę, glaistančią tokio nameli o sienas . Ji minko molį , a tskie džia vandeni u , p askui įmaišo šiaudų i r visą tą m asę su krečia a n t sienų, išploj a , užglaisto , ir žiū - namelis v ė l k a i p n a u j a s . O j ei ne j i , tikriausiai jau bū ttĮ sukrypęs . Ar po pirmo smarkaus lietaus pavirtęs glitaus molio krūva. Š itaip j i prižiūri ir mūsų sielą . Jei ne j i , kaipmat prarastume savo pavidalą . Netekę j os paramos bei palaikym o , praradę ryšį su ja, žmonės tampa bedvasiai ar pasme rkti . J i savo rankomis atku ria , su taiso si elos namus ir pastato nauj us J i visuomet ryši seną .

prij u ostę , o suknelės apačia iš priekio būna nutjsusi labiau, nei iš užpakalio Ji nuolatos lipdo, gla isto , tapšnoja Ji .

.

-

tai sielos kūrėj a ,

vilktĮ gaivinto j a , visokių laukinitĮ dalyktĮ sergėto j a . Todėl a š su meile ir vaizdingai sakau j ums: kas j ūs bebūtu m ėt - j u odoj i vilkė, šiauri n ė p i l kė, piettĮ rudoji a r poliarin ė bal toj i , - j u myse slypi p irmapradė instinktyvioj i būtis. Galbtlt kam nors ir nepatiks, jei pam i ršusi išmoktas mandagu mo taisykles, strykčiosite iki lubų iš džiaugsmo ar p ulsite žmonėms ant kaklo pasitikdama, bet vis tiek taip darykite , j eigu j u ms norisi. Gal vie nas kitas ir atšoks nuo j ūsų i š sigandęs ar pasi bjaurėj ęs, bet j tlStĮ mylimajam toks nejprastas j ūstĮ elgesys tikrai pati ks ,

-

aišku , j e i

j is arba j i i š tiesų yra j ftsų mylimasis. Kai kam , žinoma, nepatiks, jei uostin ėsite daiktus, norėdama ge riau j uos perprasti. Tiktai gink Dieve nes u manykit virsti aukštielninka ir mataruoti letenomis ! Negera mergaitė. Bloga vilkė. Netikęs šuo. Ar tikrai? Ne. Nagi, drąsiau pirmyn ! Džiaukitės gyvenimu !

N o rėdami sustyguoti sielą, žmonės imasi meditacij os. Arba kreipiasi į psichoterapeutus ir psichoanalitikus . D ėl to j ie tyri nėja savo sapnus , imasi meni n ės kūrybos. Dar kiti buria iš Taro kortų arba "1 Ching': šoka, groja, vaidina , domisi poezij a arba karštai meldžiasi. Būtent dėl to mes darome visa tai, ką darome. Š itaip mes bandome sur i nkti kaulus. O surinkę turime atsisėsti prie ugnies ir gerai pagalvoti , kokią giesmę reikės giedoti šiems kaulams - kūri m o ar atkūrimo giesmę. Joje turi slypėti tiesa. Š tai kokius kl ausimus vertėttĮ sau užduoti , kad nustatytum e , kokia turi būti giesmė, ta t i kroj i mūsų giesmė: kas gi nutiko mano sielos balsui? Kokius kaulus savo gyvenime esu palaidoj usi'? Koks mano santykis su instinktyviąj a prigimtim? Kada paskutinįsyk esu laisvai ir nevaržomai b ėgusi? Kaip man atgauti savo gyvenimą'? Kur dingo La Loba'? Senė gieda kau lams, ir j ai begiedant j ie vėl apsitraukia kūnu . Mes irgi galime vėl "įsiktinyti': išlie d amos sielą savo su rinktiems ka ulams. Išliedamos savo ilgesį , sie lvartus ir troškimus kaulams tų, kokios mes b u vo m e j a u nystėj e, kaulams to , ką žinoj ome prieš daugelį amžių , ir to, ko tiki m ės sulaukti ateityj e , mes sto vime ketu rp ėsčios, ant visų keturių koj ų . Išliedamos savo sielą, mes atgyj ame. Mes j au nebe tos išskydusios, be formės i r trapios b ū tybės. Ne, dabar mes jau "tampame': mes keičiamės ir trans formuojamės . Kaip ir t i e išdžiftvę kaulai, iš pradžių m e s neretai j aučiam ės lyg btitume dykum oje. Jaučiamės beteisės, svetimos, nereikalingos netgi kaktuso kerui . Senovės žmonės dykumą laikė dieviškoj o atsivėrimo vieta . Bet moteriai čia slypi kur kas didesnitĮ dalykų . Dykumo j e gyvyb ė tarsi kondensuota, p risodrinta , kryptinga . Bet koks gyvas daiktas leidžia šakn is link to vienintelio, paskuti nio vandens lašelio, kurį dar gali pasiekti, o gėlės, kad išsaugotų drėgmę, išskleidžia žiedelius tik prieš aušrą ir vėlai vakare. Dyku moje gyvenimas kuklus, bet stebuklingas, ir didžiuma jo vyksta po žeme. Panašiai gyvena ir daugelis moterų. Dykumoje nepamatysi sodrios žalumos, kaip miške arba džiun glėse. Joj e gyvyb ė labai intensyvi ir paslaptinga . Daugelis iš mlisų

esam e taip gyvenusios: iš paviršiaus - vos pastebimos, o viduj e , po žem e , gyvenimas tiesiog kunkuliuoj a. La Laba mums atskleidžia , kokių lobių galime aptikti tokiose dvasios gelm ėse. Moters dvasią į dykumą atvi lioja koks nors atbalsis, anksčiau patirti žiauru mai arba draudimas laisviau išsiskleisti žemės pa viršiuj e . Kaip dažnai moteris j aučiasi gyvenanti tuštumoj e , kur galb ūt auga tiktai vienas vienintelis kaktu sas , išskleidęs vieną vienintelį ryškiai rau doną žiedą, o į visas p uses per 500 mylių aplink plyti neaprėpiamos dykros! Tačiau moters , kuri s ugebės nueiti 50 1 mylią , laukia atlygis. Nedidukas tvirtas namel i s . O j ame - senė. J i laukia mūstĮ . Yra motert} . ku rioms dvasios dykuma nepati nka . Tenykštis skurdas ir tu štu ma j as gąsdina. Jos atkakliai m ėgina užvesti su rūdij usį kledarą, nusikratyti juo iki plento ir kaip nors nusigauti į įsivai zduoj amą spind intį dvasios didmiestį . B e t j oms tenka skaudžiai n usivilti , mat nei gyvenimo džiaugsmo, nei lauki n i o šėlsmo t e n n ėra . Tai galima rasti t i k dvasin iame pasaulyj e , tuose plotuose , besidriekiančiu ose tarp dviej ų pasa u l i ų , - R{o Abajo R{o , t o j e paslaptingoj e upėj e , tekančioje po upe. N ekvailiokite ! Verčiau grįžkit atgal, po tuo vi enatin i u ryš kiai raudonu žied u , sukaupkit j ėgas ir nužygi u okit tą paskutinę sekinančią mylią . Prieikit prie tų sukrypusių durų i r pabelskite . Įšliaužkit urvan. Įsiropškite per sapno langą. I šsij okit dykumos sm ėlį ir pažiūrėkit, kas liks sauj oj e . Tai vieni ntelis darbas, kurį mes privalome atl ikti . Reikia psichoanalitiko patarimo? E ikite rinkti kau l tĮ .

I I S KY R I U S

S u se kti užpu o l i ką: pi rmoj i i n iciacija

M ėlynbarzdis

Kiekviename žmogu j e slypi daugybė kitų būtybių - kiekviena su savo vertyb ėmis , motyvais , su manymais . Kai kurios psicholo ginės metodikos siūlo sugaudyti visas šias būtybes, suskaičiuoti, duoti j oms vard us, suka ustyti paval kais, kol ims klusniai kinkuoti ristele tarytum nustekenti vergai. Bet šitaip padarę , užgesintume padūkusi us žiburėlius, šokančius moters akyse, atvėsintume karštą j os širdies liepsną, užpūstume visas žiežirbas. Todėl mūsų užduo tis - ne n iokoti j os įgimtą grožį ,

o

sukurti visoms toms būtyb ėms

tinkamą gyvenimo aplinką. kad tarp jų esantys menininkai galėtų kurti , meilužiai - myl ėti, o gydytoj ai - gydyti. Tačiau ką daryti s u tom is mūstĮ viduje slypi nčiomis būtybėmis, kurios tokios p iktos ir pašėl u sios, kad lengva i gali mus pačius sunaikinti? Net ir joms reikėtų surasti tinkamą vietą , bet tokią , iš kur j os negalėtų ištrūkti . Ypač vieną iš j ų , p atį klastingiausią ir galingiausią dvasios b ėglį, turėtu me tučtuoj au pričiupti ir už daryti . Toj i būtybė - tai prigimtinis grobuonis. Nors daugelio žmogiškųj ų kančių priežastis - netikęs auklėj i mas , vis d ėlto ir pačioje žmogaus sieloje egzistuoja vienas įgimtas

contra naturum a spekt a s - j ėga , nukre ip ta prieš prigimtį. Š is contra naturum a s p e ktas p rieš in a s i v iskam, ka s pozi tyvu : p a žangai , darnai, laukinei moters prigimčiai . Š i s pagiežingas ir žiaurus priešas gims ta drauge su mumis, ir netgi n epai s a nt g eria u s i o t ėvų auk l ė ji m o , vienintelis šio užp uoliko tikslas - visus sankryžose atsišakojančius kelius pavers ti a klike l iai s . Š i s ga lin ga s g robuoni s 1 moteriai pro ta rpi a i s pasirodo sapnuo s e. J i s s ugr i auna n e t p a či us slapči au s ius i r ilg i a us i a i p u ose l ė tu s s u manymu s . J is at s kir i a moterį n u o i n t ui tyviosios j os pri g im t ies. O j am baigus s avo na ikinantį žygį . m o t e r i s l i e ka b e j a u s m ė , iš sek u s i , t arsi negyva , nebe t u rin t i j ėgų gyve n t i ir teįstengianti tik bej ėgi š kai žiūrėt i , kaip a n kste s n ė s j o s idėjos bei jausmai be žado guli j ai po koj ų . Pas akoj e apie Mėlynbarzdį kalba ma b ū tent a p i e tai . Š ia urės A m erikoje populiariausios šios pasakos versijos yra vokiškos bei prancūzi š ko s k i l m ė s . 2 B e t aš p ateiks i u j u ms savą l i t e rat ū r i nį va ria n tą, kuria m e susipy n ę prancūzi ški ir slavi š k i motyvai, panašiai kaip toj e pasakoj e , ku rią man pasekė tetulė Kati iš Č ibra ko , netoli Dombova ro , Ve ngrij o j e . Vals t i et ė s pasakotoj os paprasta i pasaką apie Mėlynbarzdį pradeda nurodydamas kokį nors pažįstamą, pa žinoj usį ką n ors , kas paži nojo dar ką nors, mačiusį b a i s tĮ š i u rpaus Mėlynbarzdžio galo įrodymą . Tai g i , k l ausy k i t ės.

UKŠTAI KALNUOSE, bal tĮj ų seserų vienuolyne, ligi šiol sau

Agomas barzdos ku okštas. Niekas nežin o , kaip ir iš t

kur j is Ž ten atsirado. mon ės šneka , kad vienu ol ė s ir palaidoj usios t a i , kas bebuvo likę iš sunioko t o ki"m o , n e s daugiau niekam n ekilo ran ka j o liesti. Di evas žino , kam vi en uol ės saugo tokią re l i kvij ą , b e t tai t i e s a . Viena m a n o pa ž į st amo s dra ug ė savo aki m is yra j ą mačiusi . J i sako , kad barzda tik rai mėlyna, netgi ind igo s p a l vo s . J i esanti m ėlyna kaip l e d as ant ežero , kaip urvo a n g a vidurnaktį . Š i barzda kadaise priklausė tokiam nevykėli ui raganiu i , tokiam

milžinui mergininkui ; ir vadi n o ii Mėlynbarzd žiu.

Kalbama, kad jis merginęs iš karto tris seseris. Bet visos taip bij oj o jo keistos m ėlynos barzdos, kad sl ėpdavosi vos jĮ pama čiusios. Kad įtikintų j as savo gerumu, jaunikis pakvietė visas tris paj odin ėti po mišką. Su tartą dieną jis atvyko vedinas žirgais , pa dabintais varpeliais su raudonomis j uostomis, padėj o seserims ir j t] motinai ant jų užsėsti , ir visi drauge nušuoliavo į mišką. Visą dieną smagiai sau j odin ėj o , o skal ika i lakstė priešaky ir apl inkui raitelius. Sumanę pailsėti, apsistoj o po didžiuliu medžiu , ir Mė lynbarzdis li nksm i n o viešnias pasakodamas smagias istorijas ir vaišindamas visokiausiais skan ėstais. "Na, gal tas Mėlynbarzdis n e toks j au ir blogas': - ėmė manyti seserys. Visos grįžo namo be perstogės plep ėdamos apie tai , kaip įdo miai praleidusios dieną i r kaip linksma j o ms buvę. Bet netrukus dviej tĮ vyresnitĮ j tĮ seserų bai mė i r įtaru mas vėl paėmė viršų , ir j os davė sau žodį daugiau nebesirnatyti su Mėlynbarzdžiu . Tiktai j a u n ėl ė sesuo ir toliau galvoj o , kad jei jau vyriškis moka b ūti toks žavus, tai jis tikriausiai n ėra bl ogas . Kuo labiau j i save įtikin ėj o , t u o malonesnis j is jai atrodė, ir j o barzda rod ėsi ne tokia j au i r mėlyn a . Taigi, k a i M ėlynbarzd is paprašė j os rankos, j i sutiko tekėti. Gerai viską apsvarsčiusi , ji nusprendė, kad likimas jai atsi untė labai išsilavinusį ir kilnų j aunikį. Juodu susituokė ir išvyko gyventi į j o p i l į miško glūdumoj e . Kartą atėj ęs j i s tarė savo j a unaj ai žmonai : - Tu riu kuriam laiku i išvykti. Jei nori, pasikviesk čionai sa viškius. Galit j o d in ėti po mišką , o jei pageidausi , liepk virėj ams ištaisyti puotą . Daryk ką tinkama, ko tik tavo širdis geidžia. Š tai imk visų pilies rakttĮ ryšulį. Gali vai kščioti visur, kur tik nori, rakinti visas duris - ir į podėlius, ir į lobyną , kur panorėj usi ; tiktai šiukštu neliesk šito mažo raktelio su užraitais. - Ge rai, padarysiu, kaip sakai , - klu sniai linktel ėj o jaunamar tė. - Man prie širdies tavo ,pasiū ly mas. Taigi keliauk sau sveikas , mielas mano vyre, dėl nieko n esirūpi n k ir grįžk kuo greičiau. I r j is išj o j o , o j i pasiliko viena.

Netrukus j o s a plankyti atvy ko sesery s . Kai p ir visos žem ės mirtingosios, j os b uvo labai smalsios ir tuoj p u o l ė kl au sin ėti, ką šeimininkas liepęs veikti, kol jo

n

ebus. J a u n oj i žmona d žiugiai

joms persakė: - J is leido mu m s d a ryti viską, ką tik nori m e , leido eiti į visus

ka m barius, kur tik p a norėsime, tik į vieną - ne. Bet aš net n e žina u , kur t a s kambar y s. Turiu jo raktą , bet

n

ežinau n u o k u r i L] ,

j is durų. Seserys susigalvojo sau smag tĮ ža idimą: išsia iškinti ,

ku r i o m s

durims koks raktas tinka . M ė l y n barz dž i o pilis buvo trij ų a u k š tų , kie kv iename j os sparne - po šimtą k a mbari ų , tad ryšu lyj e buvo daugybė raktų , ir seserys iš širdies s m a ginosi, eidamos nuo vientĮ dur ų prie kitų ir rinkdamas joms raktus. Atidarius vienas duris, už j ų p a s iro dy davo besą sudėti v i rt uvės ry k a i , u ž kitų - skr y n i os

su a uksu ir brangenybėmis . Ir ko tik nebuvo už visų tų du nĮ tad ,

seserims da r ės i vis į d o m i a u

.

G a li a u siai,

ištyr i n ėj u s ios visus pilies

steb u k l us, seserys nulipo į rūsį ir kori d or i aus gale išvydo akl i n ą sieną Tai kam gi tas p a sk utinysis raktelis, t a s a i su užra itais? - laužė .

galvas jos. - Gal kartais j is netinka j o kioms d u rim s , - galiausiai nu spr e n d ė seserys. B e t vos tik ištarė š i u o s žodži u s , išgi rd o keist ą garsą : giii i i rrr rgžt ! Jos dirst už kamp o , ir - va tai tau ! - pasteb ė j o maž y tes d ureles k u rios k a ip s y ki s t ri n k t e l ėj a u ž sive rda m os ,

.

P a m ė g inus j as v ėl a tid aryt i , d urys - n ė krus t Tuomet v i e n a .

sesuo š ū kte l ėj o : - Sesule , sesule, duokš greičiau ra kt <Į l Tikriausiai čia tos du rel ės , kurioms tiks tas p a sl a p ting a s m ažasis raktelis ! Nieko nelaukusi , viena iš sesertĮ įkišo į s pyną raktą ir pas uko. S py n a suge rgždė , durys a tsivėrė bet vi d uje buvo ta i p tamsu , kad ,

nieko

n

esimatė

.

- Sesu l e , sesu l e , nešk čionai žvakę ! Jos užžiebė žva kę, įn e š ė j ą vid un ir visos vienu balsu sukliko n u o to, ką p a m a tė : ant gri n d ų telkšo j o

k ra uj o k l a n a i

,

pasienia i s

volioj o si paj uodę negyvėlitĮ k a ul a i , o kampu ose nel y g i n a nt obuo l i a i buvo su k ra u t a s kaukol i l] stirtos .

Jos puolė laukan , užtrenkė duris, drebančiomis rankomis iš traukė iš spynos raktą ir atsišli e j o viena kitos, su n kiai g audydamos kvapą iš siaubo. O D ieve ! D ieve ! Mėlynbarzdžio žmona paž velgė į rakt elį ir pamatė, kad j i s s u teptas krauj u . Nustėrusi m ė gi n o sij o n o apačia nušluostyti raktą, bet k r a u jas ir vėl pasirodydavo. - O va rge ! - sukliko j inai . Seserys p a e i liui stvarstė viena iš kitos raktą ir bandė j į n ušveisti , kad atrodytų toks , kok s b u v ęs, b e t kraujo nuvalyti neįstengė. Mėlynbarzdžio žmona įs i kišo raktelį kišen ėn ir nulėkė į v irtu vę . Bet kol nubėgo , balta jos su knel ė nuo kišenės iki pat apačios

išsit e p ė krauj u : iš raktel io lašas p o lašo sunkėsi tamsiai raudonas krauj as. - Greičiau duokš man ašutų ! - rikt e l ėj a j i virėj u i. Mėgino ašutais bliz g inti rak te lį. bet krauj as nesiliovė lašėj ęs. Ji išnešė raktelį į lauką , iš ugni a viet ė s pasėmė sa uj ą pel e nų ir band ė j ais nušveisti krauj ą . Mėgino apdeginti raktelį ugni mi. D ėj o ant j o voratinklius , kad sustabdytų krauj oplūd į , tačiau niekas

ne g e l b ėj o. Kraujas lašėjo kaip lašėjęs.

- Ak, ką gi man daryti? - pravirko Mėlynbarzdžio žmona. I msiu ir paslėpsiu tą raktą . Įk i šiu kur nors į sp i ntą, u žtrenksiu duris , ir baigt a . Tai tiesiog baisus sapnas. Viskas bus g e rai ! Ta i p j i ir padarė. Kitą rytą grįžo j os vyras i r, vos įže ngę s į p i lj, pašaukė žmoną. - Na , kaip tau s e kės i , kol manęs n e b u vo ? - Pu ikiai, mano pon e . - Kaip m a n o pod ėl iai? - sududeno j is . - Puikūs, ma n..o pone. - O lobynai ? - suniurzgė j is. - Kuo pu i ki a us i , mano pone. - Vadinasi , viskas gerai, žmonele'? - Ta i p , viskas gerai. - Na , - tyliai pra tar ė j is, - tai g rą ž ink man raktus . Vos metęs žvilgsnį, j i s iškart pastebėjo, k a d vieno rakto trūksta. - O kur mažasis raktelis?

- Aš . . . Aš j į p a meč i au. Na, t a ip, pamečiau . Jodinėj au po mišką. raktų ryš u lys iškrito , ir vienas raktelis tikriausiai pasimetė. - Ką tu su j u o darei, moteriške'? - Aš . . . Aš . . . neprisimen u . - Nemeluok man ! Greitai sakyk, k ą darei su tuo raktu '? ! J is išt i e sė ranką , tarsi n orėdamas paglostyti j ai skruostą, tačiau tik sugriebė už plaukų. - Tu , nenau d ėle ! - s uriaumojo jis i r bl o škė ją žem ėn . - Juk buva i tame kambaryj e , ar ne'? Jis atlapoj o spintą - ant viršu tinės lentynos užmestas raktelis skaisčiai raudon u krauj u buvo užlieję s visas ten sukabintas jos šilko sukneles. - Tai dabar tavo eilė, balandėl e ! - sustugo M ėlynbarzd is ir n u temp ė j ą ž e myn , į rūsį, prie tų pačitĮ baisilĮ j ų durų. Kai j i s įsmeigė į jas savo u gn i n į žvilgsnį , durys pač i os atsivėrė. Vid uje gul ėjo vistĮ

ankstesniųj ų Mėlynbarzdžio žmonų griaučia i . - 0 dabar - tu ! ! ! - u žriaumojo j is, tačiau žmona iš paskutin ilĮj ų Į sikibo į d u nĮ staktą i r nepale i do.

- Maldauj u , - ėmė prašyti j i , - leisk man susikaupti ir pasi re n gt i m irčiai. Prieš atimdamas gyvastį , duo k man tik ketvi rt į valandos pasimelsti ir susitaikyti su D i evu . - Gerai j a u , - burb tel ėj a j is . - Bet turi t i k ketvirtį val a ndos, ruoškis ! Jo žmona kiek įkab indama užl ėkė laiptais į savo menę ir pa siuntė seseris j pi lies kuoru s. Ji pr i kla u pė melstis , bet vietoj maldos žodžitĮ šūktelėjo seserims: - Sesul ės, sesu l ės ! Ar n eatj o j a mŪSlĮ brolel iai? - Nieko nematom , tušti lygūs lau keliai ! Po min u tės j i vėl šūktelėj o seseri ms, klausdam a : - Sesulės, sesulės ! Ar ne a tj o j a m ii s ų brolelia i ? - Matom toli s ttkurį, turbūt vėj as dulkes kelia! O Mėlynbarzdis tuo tarpu griausmingu balsu įsak ė žm o na i

lipti žemyn , ketindamas nuki rsti j ai galvą . Bet j i ir vėl suš u ko : - Sesu l ės, sesul ės ! A r n eatj o j a mūsų broleliai?

M ėlynbarzdis dar sykį paša u kė žmoną ir ėmė ropštis aukštyn akmen iniais laiptais . - Matom, matom ! - atsi l i e p ė j os seserys . - Jau atj oja mūstĮ broleliai, tuoj jie b u s pilyj e ! O M ėlynbarzdis j au dundėj o koridorium į žmonos menę. - Tuoj aš tave pagriebsiu ! staugė jis Jo žingsniai dunksėj o -

.

pilies g r indimis it g r i a ustinis, net sienų akmenys ėm ė klib ėti, o iš ply š ių žem ėn pabiro s m ėlis. Kai M ėlynbarzdis rankas išsk ėtęs įsive ržė pas j ą , keti ndamas stverti žmoną, j os broliai raiti ant žirgų irgi įšuoliavo į pilį, įlėkė į koridorių ir įpuo l ė į m enę. J i e čiupo Mėlynbarzdį , išvilko į kiemą ir puo l ė jį kard a is kapoti . Jie tol kirto ir badė, dttrė ir kapoj o , kol galiau s i a i pribaigė M ėlynbarzdį , parm e tė žemėn, o kruvinus j o pal a i k us paliko m a itėdoms sud rask y ti

.

Prigimtinis dvasios grob uonis Santyki ų su laukin e savo prigimtimi išpl ėtoj imas - svarbiausia moters indiv idualybės tapsmo dalis. Kad tai padarytų , moteris privalo nužengti į tamsą , tačiau pakeliui į ten arba atgal ji neturėtų negrįžtamai pakli ūti į spąstus arba nel aisvėn , neturėtų galutinai pra ž ūti . Pasaka apie Mėlynbarzdį kaip tik ir yra istorij a apie tokį už puolik ą juodą b a is ū n ą slypi n tį kiekvienos moters sieloj e , apie ,

,

vidin į grob u onį. Jis - ta

y pati n g a

ir nenuginčij ama j ėga, apie

kurios egzistavimą privalu nuolat at m i n ti ir kurią būtina pažabo ti . O kad galėtų pažaboti prigim t i n į dva si o s g robuo n į\ moteris privalo nuolatos puosel ėti visas instinktyviąsias savo galias. Š tai tik kai kurios iš j ų : įžvalgumas, intuicij a, ištverm ė , atkaklumas , su g e b ėj imas myl ėti , j autri pagava , toliaregiškumas, puiki klausa, mirusiųj ų apgiedoj imas, intuityvus geb ėj i m as gydyti ir nuolatinis k ū rybin ės ugnies kurstymas.

Kad geriau atskleistume dramą , vykstančią kiekvienos moters sieloj e , pasitelksime psichologinę vistĮ šios pasakos aspektų in terpretacij ą. Mėlynbarzdis įkūnij a labai gilų ir slaptą kompleksą , tūnantį moters gyvenimo paribyj e , viską stebintį ir nuolatos tykantį progos stoti prieš ją. Bej e , ir vyrų sieloj e j is gali panašiu arba kitokiu p avidalu pasireikšti; tai se nas ir n uolatinis abiej ų lyčių priešas. Mėlynbarzdžio galią nelengva iki galo suvokti, kadangi ji įgimta, vadinasi, slypinti kiekviename žmogu j e nuo pat jo gi mi mo ir ta prasme neturinti sąmoningtĮ ištakų. Vis dėlto aš manau, kad iš kai kurių užu ominų gal ima nuspėti, kaip j i formavosi dar nesąmoningoje žmonijos būsenoj e . Antai pasakoje M ėlynbarzdis vadinamas nevykėliu raganiumi. Taigi j is siej asi su analogiškomis kitų pasakų figūromis, kurios irgi Įkūnija piktus dvasios grobuonis, vaizduoj amus kaip iš pažiūros ganėtinai normalū s , o iš tiestĮ - ne įsivaizduoj amai pavoj ingi kerėtoj ai. Pasitelksime šį apibūdinimą kaip archetipo nu olaužą ir sugre tinsime su tuo , ką apie nevykusį raganavimą arba nenusisekusius dvasinius pol ėkius žinome iš mito istorij os. Antai graikų lkaras pernelyg priartėj o prie saulės, vaškiniai jo sparnai ištirpo, ir lkaras nukrito žemėn. Zunių genties mite .,Berniukas ir erelis" pasako j ama apie berniuką, kuris beveik tapo ereli ų giminės nariu, tačiau nusprendė galįs nepaisyti Mirties dėsnių. Sykį , j a m sklendžiant padange , vėjas nuplėšė nuo jo skolintas erelio plunksnas, vaikis nukrito ir užsimušė. Pasak bibl inių mitų, Li uciferis troško pri lygti Jahvei, todėl buvo nutren ktas į pragarą. Įvairių tautų folklore netrūksta pavyzdžių, kuomet burtininkų mokiniai per kvailumą i r pažeisdami Gamtos d ėsnius m ėgina atlikti tai , ko toli gražu nesugeba, ir už bausmę būna suluošinami arba patiria kitokių nelaimių. Analizuodami šiuos l e i t m otyvus , p aste bėsim e , kad j uose vaizduoj ami grobuonys trokšta viešpatauti ir valdyti kitus. Jie psichologiškai kenčia nuo pernelyg didelio pasipūtimo ir perdėtų ambicij ų , kai individas siekia p ranokti Begalybę arba prilygti jai, n ors būtent Begalyb ė tradiciškai valdo bei nukreipia paslaptingas

G amtos j ėgas, tarp j ų ir Gyvyb ės bei Mirties sferas, žmogaus pri gimties dėsnius ir panašiai. Mituose ir pasakose matyti , kad bet kuris individas , pamėgi nęs sulaužyti , pakeisti ar pakreipti Begalybės dėsnius, neišvengia ba u s m ės: arba suvaržomos jo ga limyb ės paslapči ų ir magij os pa saulyj e ( pavyzdžiu i , prasikaltusiems burtininktĮ mokiniams nebe leidžiama daryti stebuklų), arba jis ištremi amas iš Dievo pasaulio ir pasmerkiamas vienatvei, arba kitokiu būdu netenka ankstesn ės malonės ir gali ų , patiria n esėkm ę , luošumą , net mirtį. Įsivaizduodami M ėlynbarzdį kaip vidinę universalioj e mito apie tokį atstumtąj į išraišką, galbūt geriau suvoksime i r tą gilų, nepaaiškinamą vien atvės jausmą, tolydžio api mantį j į ( mus) , ka dangi j is nuolatos kamu oj asi tremtyj e be j o kios vilties sulaukti atpirkimo. Pasakoj e apie M ėlyn barzdį susiduriame su tokia problema, kad , užuot pakurstęs ugnį j aunoje moters sieloj e, j is yra sklidinas neapykantos i r trokšta u žgesinti visas šviesas, ją visiškai nugramz dindamas į tamsą . Nesun ku įsivaizduoti , kad šiame p iktavalio paveiksle įkalintas tasai, kuris kadaise troško pranokti šviesą ir už tai neteko dieviškosios malonės. Visai suprantama, kad toks pažemintas tremti nys paskui atkakliai ir negailestingai siekia at imti šviesą iš kitų. Galime įsivaizd uoti, kad jis tikisi įstengsiąs suri n kti sau pakankamai sielos {sielų) ir tokiu būdu įžiebti galingą švytėj i m ą , kuris išsklaidytų aplink j i tvyrančią tamsą i r padarytų galą jo vienatve i . Š ia prasme pasakos pradžioje susiduriame su grėsminga būty be - pasmerktuoj u . Ir btttent čia slypi viena iš esminių tiesų , kurias j a unėlė sesu o pasakoj e ir visos moterys pasaulyj e privalo įsisąmo ninti: tiek mūstĮ vidu j e , tiek išorėj e egzistuoj a j ėga, kuri priešinasi natūraliems mūstĮ prigi mties instinktams, i r toj i piktavalė j ėga tiesiog yra tokia, kokia yra . Galime j os gail ėtis, bet pirm iausia turime j ą atpažinti ir i šmokti apsisaugoti nuo j os grėsmingų kėslų, o galiausiai ir nukenksminti žu dančią j os energiją. Visi gyvi padarai privalo žinoti : pasaulyj e esama plėšrū n ų . To nesuvokusi, moteris n ė žingsnio negal ės žengti nuosavame miš-

ke, kad j os kaipm at nesudraskytų. Pažinti grobuonį - vadi nasi , subręsti ir j au nebebij oti, kad per savo naivumą, nepatyrimą ar kvailumą tapsi j o auka . Kaip tikras p l ėšrū nas , Mėlynbarzdis netrunka suu osti, kad j aun ėl ė duktė j u o susidomėj o, vadinasi , j i trokšta tapti auka . Jis paprašo j os rankos, ir pagauta jaunatviško džiugesio, kuris dažniausiai būna lengvabūdiško kaprizo , malonumo, laimės ir seksualinio smalsumo mišinys , j i pasako "taip'� Ar yra moteris, kuriai nepažĮstamas toks scenarij us?

Naivi moteris - auka Jaunėl ė sesuo, būdama labiausiai nepatyrusi , suvaidina itin žmo : gišką naivios moters likimo istori j ą . Ji laikinai pakliūva į savo vidinio grob uonies n elaisvę . Bet galiausiai j a i pavyksta i štrūkti ir dargi tapti stipresnei, išmintingesnei, išmokti iš p irmo žvilgsnio atpažinti klastingą dvasios plėšiką . Š ios pasakos pamatą sudaranti psichologi n ė istorija t i n ka ir vyresnei moteriai , taip ir neišmokusiai iki galo atpaži nti vidinĮ grobuonĮ. Ko gero , ji vis iš n auj o pradeda šį procesą , tačiau , sto kedama paramos a r patarimo, jo nesugeba užbaigt i . Š tai kod ėl taip pravartu mokytis i š pasakų : j os siiHo kelrodžius ir žemėlapius , todėl darosi įman oma įveikti netgi tokias užduotis, kurios anksč iau rodėsi neįkandamas . Pasaka apie Mėlynbarzdj labai naudinga visoms moterims: tiek visiškai j aunutėms, kurios dar tik mokosi pažinti grobu onį, tiek ir vyresn ėms, kurias j is galbūt kamavo ir persekiojo ištisus dešimtmečius ir ku rios dabar rengiasi stoti su j uo į paskutinę, žū tbūtinę kovą. Jaunėlė sesuo įkūnij a kūrybinį dvasios potencialą, pasirengusį vešliam ir galingam žyd ėjimu i . Tačiau ji laikinai išklysta iš tikrojo kelio , gera valia tapdama piktavalio grobiu, kadangi j os instinktai per silpni , kad pasteb ėttĮ klastą ir išvengttĮ pavoj aus. Psichologine prasme j aunuoliai, vaikinai ir merginos, tarytum nė nesuvokia, kad gali tapti kieno nors grobiu . Kartais atrodo, kad gyvenimas būtų žymiai lengvesnis ir a naiptol ne toks skausmin-

gas , j e i visi jau g i mtume sąmoningi. Tačiau taip nėra. Mes visi gimstame bū dami dar tik užuomazgos, panašiai kaip potencialas ląstel ės viduryj e . Biologai šią užuomazgą ląstelėje apibūdina kaip potencialų darinį, kuris dar tiktai "taps'� Jos viduje slypi pirmapra dė medžiaga , kuri ilgaini u i išsirutulios ir kurios dėka mes tapsime išbaigta, susi formavusi būtybė . Tod ėl mes, moterys, i r siekiame pagreitinti užuomazgos raidą. Mėlynbarzdžio pasakoje kalbama apie šio dvasios centro , šios spin dinčios ląstel ės , sužadinimą bei lavinimą. B ūtent sie kdama tokio lavi nimo, jau n ėl ė sesuo i r sudaro santu oką su j ėga, kurią mano esant labai ra finuotą . Santuoka pasakoje atspi ndi nau j o statuso siekimą ir rodo naują, tuoj išsiskl eisiantį dvasios klodą. Vis dėlto jaunoji žmona apsigauna. Iš pradžių ji baiminosi Mė lynbarzdžio, buvo atsarg i . Tačiau malonus pasij odin ėj imas m iške priverčia ją nuslopinti savo intuicij ą. Kone visos moterys bent sykį gyvenime yra taip pasielgusios. Galiausiai j i įtikina save , kad Mė lynbarzdis visai nepavojingas - jis tik keistokas, ne toks, kaip visi . "Ak, kokia aš kvaila! I r ko g i mane taip išmušė i š vėžių ta j o keista melsva barzdelė?" Mat l aukinė j os prigimtis visgi spėj o užuosti klastą ir suvokia, kad tas m ėlynbarzdis tipas mirtinai pavojingas , tačiau naivi dvasia atsisako pasikl iauti šia vidine nuovoka. Taip klysti l abai būdinga j aunai mergaitei, kurios aliarmo si stemos dar nesusiformavusi os. Ji nelyginant be motinos likęs mažylis vilkiukas, kuris sau dūksta ir volioj asi l aukymėj e , n ė ne nujausdamas, kad paunksnėj e tyko gal i ū n ė l ūšis. Net ir vyresnė moteris, j eigu ji tiek atitrūkusi nuo laukini ų savo instinktų, kad beveik nebegirdi vidinio balso persp ėj imų, gali lygiai taip pat naiviai šypsodamasi žengti stačiai pavoj ui į nasrus. Turbttt paklausite, ar negalima viso to išvengti? Jaunas mer gaites , kaip ir gyvūnų jauniklius, pl ėšrūną atpažinti pirmiausia moko tėvai . Netekusi jų meilės ir globos, mergina labai greitai tampa auka . Geriau pagalvoj usios, kone visos prisiminsime, kaip bent sykĮ gyvenime buvome pasidavusios kokiai nors užburiančiai idėjai ar kerinčiam individui, kurie, įsiropštę nakčia pro mūsų dvasios langą , užkl upo mus visiškai nepasirengusias. Ir net jei toks

vėlyvas lankytoj as ant galvos mūvi koj inę, dan tyse įsikandęs peilį, o ant pečių užsimetęs maišą pinigų, mes vis vien mielai patikime, kai j is pasisako dirbąs banke. Bet pasitaiko , kad net ir turėdamos išmintingus bei mylinčius tėvus , j aunutės mergaitės, ypač nuo kokių dvylikos metų am žiaus, paveiktos bendraamži ų, kultūrinių įtakų ar psichologin i o spau dimo, išklysta iš tikrojo kelio ir leidžiasi į gan ėtinai rizikin gą ir pavojingą avantiūrą , mėgindamos viską išsiaiškinti pačios . Dirbdama su kiek vyresn ėmis paauglėmis, kurios įsitikinusios, j og pasaulis nuostabus, tereikia tik mokėti su j uo elgtis , aš visuomet pasij u ntu it senas , žilas šuo. Man n orisi užsidengti letenom akis ir staugti , nes aš matau tai, ko nepastebi j os , ir žinau , ypač j ei jos užsispyrusios ir n eperkalbamos , kad bent sykelį per savo aršumą ir atkakl umą j os būtinai paklius grobuon iui į nagu s , kol patirtas sukrėtimas privers jas pagaliau praregėti. Gyvenimo priešaušriu visos mes, m oterys, esame be galo nai vios ir menkai tesuvokiame dalykus, kurie n ėra visiškai akivaiz dfts. Bet čia mftsų moteriško tapsmo pradžia. Bftdamos naivios ir plepios , mes lengvai prisišaukiame b ėdą. Kol esame n eišmanėl ės tokiuose reikaluose, tol išgyvename tą savojo gyven imo tarpsnį , kuomet įstengiame pasteb ėti ir suvokti tik tai , kas akivaizd u , ir dėl to esame skaudžiai pažeidžiamos. Kai moti n a vilkė lei džiasi medžiokl ėn , palikusi jau niklius irštvo j e , šie dažnai m ėgina paskui ją sekti ir, išsiropštę iš guolio , kuduliuoj a taku iš paskos. Tuomet j i atsisuka , iššiepia dantis ir puola j uos it padftkusi, kol tie, mirtinai persigandę, kūlvirstom sugarma atgal į irštvą . Motina žino: j os jaunikliai dar per maži ir nepažįsta kitų miško gyventoj ų , j ie n emoka n ustatyti , kas prie šas, o kas ne. Kai ateis laikas, j inai j uos išmokys - skau džiai , bet užtikrintai. Panašiai kaip tiems vil kiukams , moterims irgi būtina išmokti pirmąją gyvenimo pamoką: kad nei išorinis, nei vidinis pasaulis n ėra vien džiaugsmo ir palaimos sklidinos vietos. Juk daugelis jų negaun a netgi tų pradinių žinių apie pl ėšrū nus , kuriuos savo j au nikliams įdiegia motina vilkė: j e i sutiktas padaras didesn i s už

tave ir atrodo grėsmingas - spruk kiek koj os neša; j e i silpnes nis - daryk, kaip išmanai; jei ligotas - palik jį ramybėj ; j ei turi dyglius, nuodingą gel u o nĮ , aštrias i l tis arba i lgus nagus, traukis atatupstas ir drožk į kitą pusę ; o j ei skaniai kvepia, bet įspraustas į geležinius nasrus , - nesiartink!

Jaunėlė sesuo pasako j e ne tik neišmano savo pačios dvasinių procesų ir ničnieko nenutuokia apie žudiką , slypintį j os sieloj e , bet dar ir leidžiasi suvilioj ama ego siūlomų malonumų. I r kod ėl gi ne? Mes j uk visos trokštam e , kad viskas būttĮ puiku . Kokiai

moteriai nepatiktų , užsėdus ant varpeliais išdabinta žirgo, šuoliais pasileisti per bekraštĮ , sl ėpiningą žalią mišką? Juk visai žmogiška norėti patirti Roj ų dar čia, žemėj e . Taigi ego siekia nuostabitĮ išgyvenimtĮ , tačiau b ėda ta, kad palaimos troškimo ir begalinio naivu mo derinys n e tik nežada n orų išsipildymo, bet ir paverčia mus lengvu grobiu plėšrū nui. Tiesą sakant, šis sutikimas tek ėti už pabaisos yra nulemtas dar labai anksti , maždaug iki pe nkttĮ j Ų mergaitės gyvenimo metų. Juk vaikystėj e j as nuolat moko nepastebėti visokių keistenybių ar bjaurasties ir "mandagiai elgtis" - nesvarb u , ar žmogus p atinka , ar n e . B ūtent d ėl tokio aukl ėj imo j au n ėl ė sesuo ir nusprendžia: "Hm, o ta jo barzda gal ne tokia jau ir m ėlyna! . . " Š is anksty vas pratinimas "mandagiai elgtis" priverčia moteris užgniaužti i ntuicijos siunčiamus perspėjimus. Tokiu būdu jos iš esmės yra sąmoningai mokomos paklusti grobu oniui. Ar galit įsivaizduoti, kad motina vilkė mokyttĮ savo jaun iklius " mandagiai elgtis" su įniršusiu šešku arba klastinga baršku ole? Mūsų pasako j e netgi motina yra grobuonies bendrininkė. J i vyksta į iškylą, drauge leidžiasi pasij odinėti. J i n ė žodeliu neper sp ėja nei vienos iš savo dukterų . Galima sp ėti , j og biologinė, arba vidinė, motina j oj e tebem iega arba pati yra naivi , kaip neretai pa sitaiko visai j a unutėms merginoms arba moterims , kurios pačios nepatyrė motinos globos . Įdomu, kad vyresniosios seserys pasakoje demonstruoj a tam tikrą sąmoningumo lygį : j os nusprendžia, kad Mėlynbarzdis j oms nepatinka , n ors ir labai romantiškai bei ra finuotai j as linksminęs ir

vaišinęs. Pasaka tarsi leidžia nujausti, kad tam tikros dvasinės sritys, kurias įkūnija vyresniosios seserys , yra kiek labiau pažengusios į priekį intuicijos i r įžvalgumo prasme: jos "ži no': kad pavoj i n ga pernelyg idealizu oti grobuonį . Labiau patyrusi m oteris atkreips dėmesį į viduj e skambančius vyresn i tĮ j tĮ sesenĮ persp ėj imus, ku rie praneš jai api e pavojtĮ . O jaunutė neišma n ėl ė nekreips į j uo s d ėmesio - j i dar pernelyg naivi , kad įsiklausytų . Š tai, pavyzdžiui, naivi moteris n u olat pasirenka netinkamus partn e rius. Kažkur sielos gilumoj e ji suvokia, kad toks modelis beviltiška s , kad rei k ėtų stabtc lėti i r p a i e š ko t i kitokitĮ vertini m o kriterij ų . Kartais ji netgi žino, k ą reikėttĮ pakeisti . Tač i a u kažkas ją tarsi tra ukia, ir n e l yg i n a n t M ėlyn b a rzdžio apžavėta ji vis iš n a u j o l e idžiasi tuo p a č i u praž ū t i n g u ta k u . Dažn i a t � siai j ai atro d o , kad j eigu j i tik dar kiek nors išlaikys ankstesnįjį modelį, tai toj i Roj aus palaima, ku rios j i taip trokšta , ateis jau

su

kitu širdies dūži u . Kitas kraštutinumas. Moteris, tapusi p rikla usoma n u o kokių nors cheminių p reparattĮ , g reičiausiai s i e los gelm ėse girdi vyres nilĮj tĮ seserų balsus: " Ne ! Jokiu b u d u ! Tai kenkia ir sielai, ir kū nui. Mes nenorime daugiau šito vartoti ! " Tačiau troškimas patirti Roj tĮ

žem ėj e stu m ia šią moterį tiesiai į glėbį M ėlynba rzdžiui - steb uk lingų j ų dvasios narkotikų prekeiviui . S u kokia dilema moteris besusid urttĮ , sielos gelmėse skamban tys vyresn i tĮ j Ų sesertĮ balsai tolydžio rag i n a j ą būti sąmoningą i r rinktis išm i ntingai. T i e vid iniai balsai nenu i l sdami primena mums tiesas, kurias pačios labai norėtu me p a m i ršti, nes j os reikštų galą mūsų fantazij oms apie surastąjį Roj ų . Taigi įvyksta lemtingoj i santuok a , su j u ngianti mielą naivumą ir n iekšingą tamsą. Mėlynbarzdžiui išvykus į kel ionę, jaunoj i moteris n esuvokia , kad nors jai viskas leista - išskyrus tą vieną vie nin telį da lyką, - j os gyve n i m as tapo dar labiau suvaržytas nei anksči a u . Daugybė mo terų taip ir g yven a - tarsi pasakoje apie M ėlynbarz d į . Išteka naivi os, dar nieko nenutuokdamos apie grobuonis, ir p asirenka vyrą, kuris j as žl ugdo ir stumia į pražūtį . Ryžti n gai ap sispre n d žia savo meile .. pagydyt i " tą žm ogų . Tam tikra prasme

j os tarsi vaikiškai "žaidžia namus': Galima sakyti, kad jos ilgai ir atkakliai kartoj a: "0 ta jo barzda ne tokia jau ir mėlyna': Ilgainiui į šitokius spąstus pakliuvusi moteris vis d ėlto išvys , kad jos viltys sukurti deramą gyvenimą sau ir savo vaikams vis labiau menksta ir nyksta. Belieka tikėtis, kad tuomet ji ryšis atverti užgintas duris, už kurių slypi visos j os nelaimės. Nors greičiausiai moters gyvenimą griauna ir nuodija butent j os partneris, tačiau įgimtas grobuonis jos viduj e aktyviai jam talkininkauj a. I r kol moteris bus priversta tikėti, esą j i nieko negali padaryti , i r/ arba stengsis sąmoningai n ekreipti d ėmesio į tai , ką žino esant tiesą, tol moteriški j os impu lsai bei dvasios turtai bus niokoj ami ir naikinami . K a i j aunutė dvasia išteka u ž grobuonies, j i pakliuva ne l aisvėn ir kamuojasi per tą savo gyvenimo laikotarpį, kuris šiaip j au skirtas žyd ėti ir skleistis. Užuot džiaugusis laisve , ji išmoksta tenkintis melu. Grobuonis ją apgavo prižadėj ęs , j og gyvens kaip karalien ė, nors iš tiestĮ sumanė j ą nužudyti . Bet ir iš tokios pad ėties galima rasti išeitį, tik reikia turėti raktą .

Raktas į pažinimą: uosi ės svarba Taip , tai tas mažasis raktelis; btttent j is suteikia galimybę dirste l ėti 1 paslaptį, kurią žino visos moterys , tačiau sykiu - ir nežino. Raktelis simbolizuoj a leidimą patirti giliausias, tamsiausias sielos slaptybes, šiuo atvej u - tai, kas nesąmoningai naikina ir griauna moters potencialą. M ėlynbarzdis toliau įgyvendina savo pražū tingą planą: j is stumia žmoną į dvasinį kompromisą . "Daryk, ką tavo širdis gei džia·: - ragina j i s , šitaip mėgi ndamas melagingai įteigti moteriai, neva j i esanti absol iučiai laisva. Esą j i galinti lepintis skaniausiais valgiais ir p ramogauti bukol iškame peizaže, - na, bent j au kiek si ekia jo valdos. Tačiau iš tiesų apie j okią laisvę nėra net kalbos , kadangi moteris verčiama nepasteb ėti baisių ženkltĮ , atskleidžiau čių tikrąj į grobuonies veidą , nors galbūt sielos gilumoj e ji jau ir pra deda n utuokti , kur šuo pakastas .

Naivi moteris klusniai sutinka i r toliau " n i eko nežinoti'� Lengvatikės arba tos, kurių instinktai pažeisti, vis tiek tarytum gėlel ės gręžiasi į saulės pusę. Todėl naivią ar dvasiškai traumuotą moterį taip l e n gva suvilioti tikinant, kad j ai bus lengviau , kad jos laukia džiau gsmas i r malonumai, p ažad ėj u s išaukštinti j ą artim ų j ų , šeimos narių a r bendraamžių akys e , pasiūlius sau gumą , amžiną meilę, smagų bei nuotykių kupiną gyven imą ar aistringą seksą . Mėlynbarzdis uždraudžia žmonai naudotis tiktai vienu vie ninteliu raktu - būtent tuo, kuris atrakinttĮ duris į sąmon ingą žinoj imą ir suvokimą . Uždrausti moteriai nau dotis raktu į sąmo ni ngą savęs pažinimą - tai apnuoginti intuityviąj ą j os prigimtį , sužadinti natūralų smalsumą , kuris verčia j ą nuolatos dom ėtis tuo , "kas slypi giliau" ir ko iš pirmo žvilgsnio nepastebėsi. Š ito nežinodama, moteris yra neapsaugota ir pernelyg pažeidžiama. Bandymas sąžiningai pildyti Mėlynbarzdžio valią ir neatrakinti užgintųj tĮ durų jai reikštų dvasinę mirtį. O atverdama duris į siau bingąj į slaptą kambarį , ji renkasi gyvenimą. Toliau pasakoj ama , kad aplankyti j au nosios žmonos atvyksta j os seserys , kurios , "kaip ir visos žemės mirtingosios, buvo labai smalsios'� Jaunėlė linksmai praneša , kad šeimininkas leidęs j oms d aryti viską, ko tik užsigeisiančios , išskyrus vieną dalyką . Seserys susigalvoja sau pramogą - išsiaiškinti, nuo kurių durų yra mažasis raktelis. Taigi j os vėl suteikia postūmį teisinga kryptimi - sąmo ni ngumo link. Kai kurie psichologijos mokslo a utoriteta i , pavyzdži u i , Freu das ir Bettelheimas, panašius epizodus kaip šis iš Mėlynbarzdžio

pasakos aiškino, neva tai esanti bausmė už seksualinį moterų smalsum ą . 4 Ankstyvuoju klasikin ės psicho logij os formavimosi l aikotarpiu motenĮ smalsu mas b uvo vertinamas neigiamai, nors tokiu pat bruožu pasižymintys vyrai buvo la ikomi žingeidžiais . A p i e moteris sakydavo , neva j o s visur kišančios nosį, o apie vy r u s - esą jie turį tyrin ėtoj o gyslelę. Tiesą sakant, toks moteriško

sma lsumo suvulgarinimas, paverčiant j į vien šlykščiu įpročiu dirs � i oti pro rakto skyl utę , iš principo atmeta moterišką įžvalgumą ,

nuojautą , intuiciją. Jis neigia visus moters jausmus. Nepripažįstami pagrindiniai moters sugeb ėj imai : skirti ir analizuoti . Taigi, turint omeny tai , j og moterys , kurios dar nepravėrė užgintųj ų dunĮ, yra linkusios p ulti stačiai i Mėlynbarzdžio gl ėbį , belieka tik džiaugtis, j og vyresniosios seserys turi puikiai išlavintą prigimtinio smalsumo instinktą. Š ios seserys it šešėliai slypi kiek vienoj e iš mūsų - tai tie patys vidiniai balsai ir signalai, tolydžio perspėj antys mus, primenantys svarbiausi us dalykus, kurių nevalia užmiršti. Labai svarbu rasti sl aptąsias duris, labai svarbu - nepa klusti grobuon ies įsakymams, bet u žvis svarbiausia - išsiaiškinti , kas gi slypi tame užgintajame kambaryj e . Daugelį amžh] duris žmonės darydavo iš medži o ar akmen s. Kai kuriose kultūrose buvo tikima, kad medžio arba akmens dvasia liekanti gyven ti duryse, todėl jos prašydavo apsaugoti tai, kas bl!davo patalpoj e . Senov ėj e daugiau durų vesdavo į kapus nei į gyvenamu s n amus, ir pats durų įvaizdis simbolizavo tam tikrą dvasinę vertybę , esančią viduj e, arba ką nors tokio, ko negalima paleisti į laisvę . Pasakoje durys simbolizuoja tam ti krą psicholog i nį barjerą, savotišką užkardą apsau goti paslapčiai. Jos lyg sargybinis, savo ruožtu mums patvirtinantis grobu onies - raganiaus reputacij ą : tai dvasinė j ėga , kuri klaidina ir vedžioja mus u ž nosies , kad tarsi užkerėtos nesuvoktume to, ką iš tikrų j ų seniai žinome. Mote rys pačios sau statosi šį ba rj erą ar užkardą, įtikinėdamos save arba viena kitą , esą neverta pernelyg gil i ntis į kai kuriuos dalykus , nes "niekad nežinai , ką ten rasi '� Norint į ve i kti šią kli lltį . reikia smogti tiksltĮ atsakomąjį smūgį . O raktas ir yra toj i šiuo atvej u reikalinga maginė priemonė. Visų pokyčių pradžia - tiek pasakose, tiek mokslinėje anali zėj e , tiek asme nybės raidoj e - yra teisingas klausi mo kėlimas. Tai - tarsi raktas į sąmon ės formavimąsi. Tinkamai suformulu otas klausimas visuomet kyla iš pamatinio smalsumo išsiaiškinti tai, kas n u o mūsų slepiama. Klausimai - tai raktai , atveriantys sl aptąsias dvasines d uris. Nors seserys irgi n ežin o, k�Į ras už slaptųj ų d unĮ - lobį ar kokį n i e k n l n . b e t . p a s i tel k u si os savo sw i k u o s i u s i n sti n kt u s . j os s u geba

užduoti psichologiškai tikslų klausimą: " Kaip manai, kur galėtų būti tos durys ir kas slypi už j ų?" Būtent šią akimirką naivioji būtyb ė pradeda bręsti ir ima klausinėti: " Kas slepiasi už tariamai akivaizdžių dalykų? Kieno tas šešėlis ant sienos?" Jaunoj i naivuolė ima suvokti , kad j eigu kas nors slepiama, j eigu kažkas tūno šešėlyj e , j eigu kas nors jai draudžiama, vadinasi, būtinai reikia išsiaiškinti, kas tai . Sąmo ningumą ugdančios būtybės stengiasi n utverti kiekvi eną gij ą, vedančią į tai , kas slypi anapus akivaizdžių dalykŲ: jas domina tylus krebždesys , užtemdytas langas, girgždančios durys, šviesos ruoželis viršum slenksčio. Jos tol gilinasi į šias paslaptis, kol išsi aiškina reikalo esmę . Kaip pamatysime, gebėj imas ištverti tai , k ą išvydo, suteikia moteriai galimybę susigrąžinti giluminę savo prigimtį ir rasti j oj ė atspirtį visiems savo j ausmams, mintims bei sprendimams.

Jaunikis žvėris Taigi , nors jaunoj i moteris ir mėgina laikytis grobuonies nuro dymų ir nesidomėti tuo, kas pasl ėpta rūsyj e, ji neilgai tepaj ėgia ištverti . Galiausiai ji įkiša raktą į spyną - užduoda klausimą - ir aptinka savo vidinio gyvenimo gelmėse dryksant klaikius kruvinus p a laikus. O tasai raktelis, tas miniatiūrinis jos gyvenimo simbolis, staiga niekaip nesiliauj a krauj avęs, nesiliauj a šaukęs , kad kažkas yra baisiai blogai ! Moteris gali m ėginti slėptis nuo savo gyvenimo griuvėsių , tačiau tas krauj avimas , lašas po lašo besisunkianti j os gyvybin ė energij a , nesiliaus tol, kol j i neatpažins grobuonies, nesuvoks, kas j is iš tiesų yra , ir nepasipriešins j o kėslams. Atvėrusios savo gyvenimo du ris ir išvydusios kalnus lavonų , kūpsančių slapčiausiose j ų dvasios kertel ėse , moterys dažniau siai suvokia leidusios masiškai žudyti ilgiausiai puoselėtas savo svaj ones, siekius ir viltis. Jos randa negyvas savo mintis, j ausmus ir troškimus - kadaise tokius nuostabius ir tiek žadėj usius, o da bar - be krauj us ir sunaiki ntus. Su kuo bebūtų susij usios tos viltys ir svaj o n ės - su meilės troškimu , noru tobulėt i , patirti sėkmę ar

su kūryb i n ėmis a mb i c i j omi s , - a išku viena : j e i dva si o j e a p t i nka m e

š i t o k į klaiktĮ ra d i n į ,

ga l i m e

būti t ik ro s ,

kad čia

pas i d a rbavo p ri

g i mt in i s g ro b u o ni s , s a p nu o s e n e r e t a i p a s i ro da n t i s j a u n i kio žv ė

j i s i l ga i

ir

m e to d i ška i

t ro š k im u s , po m ė g iu s

ir

siekius.

ries pavidal u ;

n a ik in o

b ra n g i a usi u s m o t er s

P a s ako s e j a u n ikio ž v ėr i e s į va i z dis gana d a ž n a s ; j į g a l im a

su

vokti ka ip blogį . k u r i s dedasi esąs gėr i s . Šit} ar k o k i ų nors p a n a šių savybi ų neišvengiamai aptinkame v i s a d a , kai moteri s p u o s el ė j a n a i vi a s

fa n ta z i j a s apie kokį nors asmenį ar d a l yką . Kai moteris b a n

d o nepastebėti fa k t ų , ne g i n č i j a m a i li u di j a n č i ų api e j ai

gresian č i ą

p r a ž ū tį , naktį p e r sapną ji g reičiausiai išgirs įspėj imų, p avoj a u s

signahĮ i r raginimtf ko n ors im t i s : ,. Pa busk ! " " Ša u k i s pagalbos ! " " B ėk ! " arba , . E i k

Per

daugelį

kuri uose kad

i r n u d ėk ! "

metų

esu

j a u ni k i o ž v ėr i e s įvaizdis

fi gū ravo š i s

i š t i e s tĮ

s u s i d tt r u si su d a u gyb e moterų sap n tĮ , a r ba n u oj a u t a ,

" v i s k a s daug b l o g ia u , nei at ro d o '� Viena m o t e r i s

s u sapnavo žavų

ir

i švaizdtĮ vyriškĮ , bet nu leidusi a kis p a st e b ėj o ,

kad j a m iš rankovės l e n d a baisios s py gl iu o t o s vielos kilpa. Kita m o t e r i s sapnavo p a d e d ant i sen e l iukui p e r e i t i per gatvę , b e t s t a i g a

tas se n e l i u k a s veln iškai nusiši epė ir iš g a r av o t i e s i o g j os ra n k o s e , skaudžiai j ą ap d e g i n d a m a s . O

pažįstam u

d ra u gu ,

d a r k i t a sap navo

p i e tauj ant i

su

ne

k u r i o šakutė stai ga perlėkė per stalą ir m i r t i n a i

j ą sužeidė. Šitoks nematymas, n esupratim as, n epasteb ėj i m as to , kad vidi n ia i mf1s9 trošk imai a n a ip t o l neatiti n ka i š o r i ni o m ū s ų e l g e s i o , - tai

aiškus j a unikio žvėries p a lik t a s p ėdsakas . Š io ve iksnio b u v i m a s d v a s i oj e

paaiški na , kod d

moter y s ,

ka ip p a s i i lg o tikros mei l ės ,

ki e k v i e n a p roga kartoj a n čios, daro viską , kad t i k atstumtt}

i š t i k nĮ j ų

my l i n t į žmogtĮ . Štai kod ėl moterys ,

n u sp re n d usios

tad a i r ta d a

b ūti te n ir ten , než e n g ia n ė p i r m o j o ž i ngs ne l io a rba a t s i sako ke l i o n ė s , vos s u s i d ū r u s i o s su men k i a u sia nesėkme . Štai iš k u r visi

miisų a t i d ė lio j i m ai i r

vi lki n im a i , d ėl

n e kęsti , visokie gėdos

ir

kuo gi l i a u ir b a n d om e

kurių pačios savęs imame

savigraužos j ausmai, k u r i u o s stumiame

užmiršti ; štai

i mtis nau j t} d a lykt} , n o r s j tĮ m u m s

k o d ė l n iekaip nesiryžtame

v e rk ia n t

re i ki a , n e i u žbaigti

prad ėttĮ, nors j a u sen iai m etas b ū t 9 . Viskas, ką tik nutveria si e loje tykantis grobu onis, kaipmat išmušama iš v ėžių, suardoma ir nukirsdinama . J a u n i kis žv ėris - labai pop ulia ru s simbolis pasakose , ku rių veiksmas paprastai klostosi maždaug taip: kažkoks keistas vyriškis mergina j auną mergaitę, kol ši sutinka u ž j o tekėti . Tač iau artėj ant vestuvitĮ dienai , ji su mano pasivai kščioti p o m i šką ir pasiklysta. Temstant j i įsilipa į medĮ , baimin damasi lau k i n i tĮ žvėri ų. Tarp šaktĮ lau kdama ryto , j i staiga pamato savo s užad ėti nį su kastuvu ant peties. Koks nors keistas jo bru ožas išdu o d a , kad j i s - ne visai žmogiška b ūtybė: tai gal i būti deformuota p ėd a , ranka, riešas ar plaukai, kurie tikra i yra ne žmogaus. J i s pradeda ra u sti duobę kaip sykis po t u o medži u , k u ri a m e i.i tupi , pats sau n i li n i uodamas ir burbėdamas, kaip užmu š i ąs savo bllsimąją nu otaką ir pa kasiąs šitame kape. Siaubo api m ta m e rgaitė slapstosi visą n aktį , o ryte , kai j os b ū s imasis j a u n i kis pasišal i n a , parlek ia namo ir viską papasako j a savo tėvu i ir b rol iams. Vyra i patykoję nudobia j a u n ikį žvėrį . Tai galingas archetipinis procesas , vykstantis

moters

dvasioj e .

Mergina pakanka m a i j autri b e i pa stabi , ir n ors j i t a i p p a t iš pra džitĮ su ti nka tekėti už šio prigi mtinio dvasios grob uonies, nors kurį lai k�Į taip pat be kelio ir takelio klaidžioj a dvasios gllt dumoje, galiausiai ištrti ksta į laisvę, nes sugeba fžve l gti tikrą j ą t i e s ą , j ą įsi sąmoninti ir i m tis žygitĮ p a d ėčiai pakeisti. O tada ateina metas žengti tolesnį žingsnį , ku ris dar sunkesnis nei

ankstesnieji: mat dabar moteriai tenka ištverti tą va i zdų. kuris atsiveria jai prieš akis, - visą tą susinaikinimo ir m i rties klaikybę.

Kra u j o kvapas Pasakoje seserys užtre n ki a d ur i s į patalp<Į su lavonais. J au noj i žmona su siau bu ži llri į kra u j ą ant rakto . .,Turiu žūtbūt n utri n ti tą krauj ą , kad j i s nesužinottĮ ! " - ima ve rkšlenti j i . Taigi dabar naivioj i būtyb ė suvokia, kokia žu danti j ėga siautėja dvasioj e. I r kra u j a s ant rakto - tai moters kraujas. Jei tai teblltų

tik paaukotų lengvab ūdiškų fantazijų kraujas, ant rakto gal būtų likusi vos menkutė d ėmelė. Bet reikalas kur kas tragiškesnis, ka dangi krauj as čia simbolizuoj a pačių giliausių ir j ausmingiausių , kūrybinių moters dvasios aspekttĮ žūtĮ . Tokioj e pad ėtyj e atsidūrusi m oteris netenka bet kokios kūry binės energij os: ji nepaj ėgia nei tvarkyti kasdienių reikalų, pavyz džiui, susij usių su mokymusi , šeima, draugais, nei susidoroti su kur kas sudėtingesn ėmis plačio j o pasau lio ar dvasinio gyvenimo keliamomis problemomis, susi j usiomis su j os asmenyb ės raida, menine kūryba. Ir tai n ėra vien įprastinis delsimas ar atidėlioj imas , nes tokia padėtis trunka ištisas savaites ir mėnesius. Moteris atrodo baisiai prisl ėgta ir bej ėgė: j i gali turėti idėj ų , bet visiškai nepaj ėgia ko nors imtis, kad j as įgyvendintų, ir pad ėtis vis prastėj a. Krauj as šioj e pasakoj e - tai ne menstruacij ų, o arterinis krau j as, sielos kraujas. lr j is ne vien sutepa raktą - j is persmelkia visą žmogų , visą personą. Jo prisigeria j os d ėvima suknelė, o pa skui - šilko suknios spintoj e . Archetipinės psichologijos požiūriu, rūbai įkūnij a išorinę žmogaus būtį. Persona - tai tarsi kaukė, kurią rodome pasauliui. Ji daug ką paslepia. Tiek moterys, tiek vyrai gali demonstruoti pasau liui kone tobulą savo personą, beveik tobulą fasadą, - terei kia gero dvasinio pamušalo bei keleto gudrybių . B e t kai kruvinomis ašaromis p l ū stantis raktas - rėkian tis klausimas - sutepa mūsų personas , mes daugiau nebeįstengia me nuslėpti savo kančių . Galime kal b ėti ką tik norime , rodyti pasauliui šypsenomis spindintį fasadą, bet sykį išvydę kraupią žudynių kambario tiesą, nebegalime nuduoti, neva viso to n ėra. Be to, kraupios tiesos vaizdas verčia mus vis gausiau krauj uoti , prarandant energij ą . Tai nežmoniškai skausminga; mums tiesiog plyšta arterij os. Būtina stengtis kuo greičiau ištaisyti šią siaubingą padėtį . Taigi šioj e pasakoj e raktas taip pat yra savotiška talpykla: j oj e sukauptas kraujas - tai atmintis, prisiminimas t o , k ą esame matę ir nuo šiol žinome. Moterims raktas visu omet simbolizuoja at skleistą paslaptį ar pažinimą. Da ugelyj e pasakų raktą simboliškai atstoj a žodžiai, pavyzdžiui : " Sezamai , atsive rk ! ", kuriuos A l i Baba

sušunka stovėdamas p riešais didžiulį gūbrėtą kalną , - ir kalnas dundėdamas bei grumėdamas atsiveria , įsileisdamas jį į vidų . Ko gero , dar ryškesnį pavyzdį matome Disney'aus filme "Pelen ė" ; vos tiktai fėja krikštamotė džiugiai sučiulba: " B ib iti-bobiti-bū ! " - ir moliūgas pavirsta karieta, o pel ės - lioka j ais. E leusino misterijose raktas būdavo slepiamas ant liežuvi o , tikriausiai turint omenyj e, kad dalyko esm ė , būdas j am suprasti, kelias į j į slypi ypatinguose žodžiuose ar esmin i u ose klausimuose. O žodžiai , labiausiai reikalingi moterims, atsidūrusioms panašioje situacij o j e , kaip pasakoje apie Mėlynbarzdį, yra šie: kas už viso to slypi? Kas iš tiesų yra ne taip , kaip atrodo? Ką giliai savo ovarios aš žinau , ko daug mieliau sutikčiau nežinoti? Kokia dalis manęs jau nužudyta arba miršta? Tačiau šie klausimai ir kiekvienas iš jų atski rai yra raktai . Ir jei moteris gyveno tiktai pusiau gyven imą , atsakymai į šiuos keturis klausimus veikiausiai bus pasruvę krauj u. Vidinis dvasios žudikas, į kurio pareigas įeina prižiūrėti , kad j okie sąmonės daigeliai niekur neprasikaltų, ir toliau stengsis viešpatau ti sielo j e , negailestingai raudamas ir nu odydamas bet kokį šviežesnį želmenėlį. Tokia j o prigimtis. Toks j o darbas. Visgi n ėra to blogo , kas neišeitų į gera : mat tik nenumaldomai nuo rakto l ašantis krauj as priverčia dvasią įsisąmoninti tai , ką j i matė. Juk visos žinome: i š prigimties esame linkusios išbraukti iš savo gyvenimo ir stengtis ku o greičiau pamiršti visa, kas nemalonu ar skausminga . Š is ego cenzorius b titinai pasistengs pamiršti , kad išvis matė kambarį su negyvėliais . Bfttent tod ėl Mėlynbarzdžio žmona taip atkakliai stengiasi nušveisti kraują nuo rakto. Iš pra džitĮ trina arklio ašutais, paskui išbando viską . ką iš tradicinės motertĮ medicinos sp ėj o s užinoti apie krauj oplūdžio stabdymą ir gilių žaizd tĮ tvarkymą : vorati nklius, pelenus, ugnį; visa tai susij ę su likimo deivėmis, verpiančiomis ir nutraukiančiomis g yvenimo gij ą . Tačiau jai nesiseka prideginti žaizdos ; maža to - ji negali n utraukti šio proceso apsimesdama, esą nieko nebuvo. Mažasis raktelis nenumaldomai nepaliauja krauj avęs. Paradoksal u , tačiau b ūtent tada. kai senasis j os gyvenimas baigia m i rtinai nu krauj uoti

ir j okiomis priem o n ėmis n epavyksta nuslėpti šio fakto , j i pagaliau nubunda, supranta , kaip yra nukra u j avusi, - vadi nasi, pradeda

iš

tikrųj ų gyventi . Ankstesn ioj i naivuolė privalo įsisąmoninti tai , kas įvyko. Ž u dydamas

visas

savo " s m alsiąsias" žmonas, Mėlynbarzdis iš tiesų

naikina kiiryb inį moterų pradą , k uriame slypi bet kokio n a u j o ir Įdomaus gyvenimo u žuomazgos. Ypač agresyviai i r negailestingai gro b u o n i s nioko j a laukinę moters prigi mtĮ . J is bent jau siekia j <Į sunieki nti , o jei pavyks, - i r visiškai atkirsti moterį nuo j os i ntu icijos, į kvėpim o , pris ikasti i ki pat j o s ištaktĮ . Viena b e gal o p rotinga

ir

talen tinga moteris, s u k u ria man teko

d i rbti , sykį papasako j o apie savo m oč i u tę iš Vidurio Vaka rų . Toj i iti n mėgdavusi štai kaip leisti la iką : užs i d ėj usi plačiakraštę s kryb ėlę , sėsdavo į traukinį , va ž i u o d avo į Č ika g ą i r eidavo pasiva ikščioti po Mi čigano aveni u , d a i rydam a si į vistĮ pard u otuvių vitrinas i r j ausdamasi esant i tikra elegantiška p o n i a . Tačiau žmogus šau do, o velnias ku lkas gaudo: ėm ė j i i r ištekėj o u ž fermerio. Apsigyvenusi su

juo vid u ry bekraščitĮ l a u k tĮ , m oteris ėm ė nykti i r džiiiti savo

dail i a m e n amuke su puikiais m i e lais va ikučiais ir nuostabiu g e r u vyru. Ankstes niam "lengvabūdiška m " gyveni m u i j i nebeturėj o

laiko: va ika i , namai, mote riški d a rba i . . . Vieną dieną, p o dau gel io metų , švariai išplovusi grindis sve tain ėj e ir vi rtuvėj e ,

ji

apsivilko geriausią šilkinę savo palaidinę ,

u žs i segė ilgą s i j o n ą i r

p risisme i g ė plačiakraštę skrybėlaitę. Tada

apži o j o savo vyro šau t u vo vamzdį i r nuspaudė gai du k<Į . K iekviena moteris žem ėj e supras, kodėl j i p i r m iausia išplovė grind is . . .

Išsibadavusią sielą ga li imti taip n e ž m o n iškai skaud ėti , kad

moteris d a u g i a u nebepaj ėgs kęsti . Kad a n g i moterys j a učia it i n stiprtĮ porei kį išreikšti save būtent toki a i s būdais, k u r i tĮ alksta siela, jos turi t urėti ga l i mybę tobu l ėti ir klestėti taip , kaip j o m s p a č i o m s atro d o protinga, i r nebii ti terori zu oj amos iš ša l ies. Š ia p rasme

gal ėtu me

pasakyt i , kad krau j u o j an t i s raktas atspindi ir

moters k i l m ę , j os m ote rišk�Į j <) l i n i j ą - visas anksčiau gyve n u sias jos pramotes . Kas iš mūstĮ n e pažį s t a b e n t v i e nos mote rs, kuri pasi j uto ta i p karšta i myl i m a , j og prara d o savo i n sti n k tyvt} gc h ė-

j i m ą s p r ę sti , kas j ai pačiai btittĮ g e ri a u s ia , ir d ė l to pa s m e rk ė save skurdžiam , varganam e g z i s t av i m u i arba dar b l o g i a u ? O gal j fts

p a t i e sa t e t o k ia m o t e r is ? Bene m aži ausiai d i s k ut u oj amas asmenybės fo rmavimosi a sp e k tas yra toks : kuomet į dvasios ta m s ą n u k re i p i a m e g a l i n gą šviesos sra u tą, šešėl i a i , k u rių t o j i šviesa nepasiekia, dar l ab i a u patams ėj a. Todėl a p švi e t ę kurią n o rs dvasios dal į , susiduriame su dar tirštesne tamsa kitose srity s e . Ir į tą tamsą negalima n e k r e i pt i d ėmesio. Ne gal ima s l ėpt i a rba p a mi rš t i rakto - klausimtĮ . J uos reikia užd uoti . Reikia rasti a t sa k ym u s . Kuo gil iau k a p s t om e t u o j u o d e s n ė tamsa. D n}si ir S<}monėj anti moteris s t e n g s i s į d i rb t i i r p a či u s sk urdžiau s i u s savo dva si o s d i rvo n us, nes ž i n o , j og s t a t a n t i r k u r i a n t t i k t a i p ač iu o s e geria usi uose p l o t u o s e , j o s matymo lau kas i r savęs s u v o k imas n e p a p r a s ta i SU"'" siau rėttĮ . Todėl nebij okite tyr i n ėti to , k a s blogiausia . D ėl to j ūS LĮ d va s i n ė s j ėgos t i ktai su s t i p r ės , nes p a s is e ms i t c n a u j tĮ į žva l g tĮ ir ga u site progą i š na u j o pa žvel g ti į savo gyven i m ą ir į s av e pač i ą . B ūtent ė m u s i s š i t o k i o dva s i n i o triūso i r sušvi nta Lau k i n ės M oters p ave i k s l a s . N e t p a t i j uodžiau sia t a msa j os n egąsdi n a , tie S<Į saka n t , j i g e b a m a t y t i tamso j e . J i nesibaido d v ė s e n o s at l i e k tĮ , puvėsitĮ , smarvės , kra u j o , negyvė l i tĮ kau hĮ , m i r š t a n č i tĮ mergeli ų i r žud ikt} vyrtĮ . Ji p a j ėgi a žiūrėti į visa tai , suvo kti i r pad ėt i . B ū t e n t to ir mokosi j a u n ėl ė ses u o p a s a k o j e apie M ėlynbarzdį . Pač ia p o z i tyviau sia p ra s me , požem i tĮ k a m b ar yj e s u ve r s ti g r ia u čiai įkūnija n e s u n a i k i n a m ą m o te rišką j į p ra d ą . KauhĮ archetipas j uk yra sim bolis t o , ko n e į m a n o m a sunaikinti . Pasakose, ku riose m i n i m i k a u l a i , iš esm ės ka l bama apie sunkiai įvei k i a m ą d va s i os dal į . Vien intelis dalykas m u m y s e , ku r i o n e į m a n o m a sugriauti a r sunaiki n t i , - tai m ū stĮ siela. Kalbėdamas ap ie moteri š k u m o e s m �' , mes iš tiestĮ ka l bame a p i e moters s ie l ą . Tie rūsyj e išmėtyt i negyv ė l i tĮ k a u l a i akivaizdžiai l i u d ij a . j og s i e l o s j ėgos yra s m a rkiai p a ž e i s t o s , bet v i s d ėlto, nors j i n e teko išo r i n i o gyvybin gu m o , n o rs gyvyb ė j ai i š p l ė š ta iki gal o j i n es u n a ik i nta. J i vis d a r gali a t gi m t i .

,

,

,

Ir ji

a t g i msta

j a u n osios moters b e i j o s sesertĮ dėka: j o s gal iausiai

s u l a u žo s en u o s i u s n e i š m a ny m o i r než i n o j i mo rėm u s . j s t e n gi a p a -

žvelgti siaubingai tiesai į akis ir paj ėgia ištverti tai, ką pamačiusios. Jos mato ir suvokia tai , ką mato. Ir štai mes vėl atsiduriame ten , kur gyvena La Loba , - prie archetipinės kaulų rinkėj os u rvo. Priešais mus drykso likučiai to, kas kadaise sudarė vientisą moterį . Tačiau, skirtingai nuo Laukinės Moters, kurios archetipui būdingi cikliniai gyvyb ės bei mirties aspektai ir kuri p riglobia bemirštančią gyvybę , su stiprina, išpuosel ėj a j ą ir sugrąžina atgal į pasaulį, M ėlynbarzdis tiktai žudo ir niokoja moterį , kol iš j os belieka vieni kaulai. Jis sunaikina visą j os grožį , meilę , individualybę, nepalikdamas n ė menkiausios galimyb ės pakovoti u ž save . Norėdamos išsigelbė ti, mes, moterys , privalome gerai įsižiūrėti į tą mus užvaldžiusį žudiką , įvertinti visą jo baisaus darbo mastą , sąmoningai visa tai suvokti ir nebepamiršti, neišbraukti iš atminties , o tuomet stoti į kovą už save, o n e už j j . Rūsys , belangė i r u rvas - tarpusavyj e susiję simboliai . Senų senovėj e tai b uvo iniciacij ų vietos; j ose ar per j as moteris nu sileidžia prie nužudytųj ų , sulaužo draudimus ir sužino tiesą, o tada sumanumu ir / arba sunkiu triūsu bei ištverme įveikia dvasinį žudiką - išvaro jį, trans formuoja, sunaikina. Pasaka apie Mėlyn barzdį nurodo mūsų lau kiantį darbą, drauge pateikdama ir tikslias instrukcijas, kaip jį atlikti: surasti kūnus, vadovautis instinktais , matyti tai, ką matai , kviestis pagalbon dvasines j ėgas , sunaikinti destruktyviąją energij ą . Nekreipdama d ėmesio į ši uos j os pačios pražūtį i r mirtį reiš kiančius ženklus, moteris paklusniai vykdo grobuonies valią. Ta čia u atvėrusi duris į užgintą savo dvasios kambarį ir pamačiusi , kokiu mastu j i jau nebegyva , kaip smarkiai sunaikinta , j i suvokia, kad anap u s turtingo bei prašm atnaus fasado buvo nužudyti ir tyl iai mirė daugelis j os moteriškos prig imties ir instinktyviosios dvasios aspektų . Bet dabar, visa tai pamačiusi ir suvokusi, kokioj e nelaisvėj e atsid ūrė, kad visas dvasinis j os gyvenimas pastatytas ant kortos, moteris paj ėgi dar tvirčiau stoti į kovą už save.

Išsisukin ėti ir mėtyti p ėdas Pėdas mėto - b ū tent taip sakome apie gyvūną , kuris, gelbėdamas savo kailį, neria p o žeme , o paskui netikėtai išnyra užpuolikui už nugaros. Būtent taip elgiasi ir Mėlynbarzdžio žmona, siekdama atgauti prarastąj ą galią tvarkyti savo pačios gyvenimą. M ėlynbarzdis , aptikęs, j o manymu , žmonos apgavystę, stveria ją už plaukų ir velka žemyn, į rūsį. "Dabar tavo eilė ! " - riaumoja jis. S u kyla žudantis pasąmon ės gaivalas, g rasinantis sunaiki nti sąmoningą moterį . Analizė, sapmĮ aiškinimas, savęs paži nimas, dvasinės paieš kos - tai vis būdai kaip mėtyti pėdas. J ie s uteikia galimybę nerti po žeme, o pasku i , išlindus problemai už nugaros, pažvelgti į j ą kitu kamp u . J e i n ėra galimybės matyti , i š tiknĮj LĮ m atyti, tai visa , k<) išmokome apie ego-Aš bei dieviškąjį Aš, išsibarsto be naudos. Pasakoje apie Mėlynbarzdį dvasia dabar jau stengiasi išvengti žūties. Dabar ji toli gražu nebe naivuolė, priešingai, - ji tapo gudri; ji prašo d uoti j ai laiko susikaupti, kitaip sakant, - sutelkti j ėgas lemiamai kovai . Ir realiame gyvenime dažnai matome, kaip moterys rengiasi pab ėgti , pavyzdžiui, ketina atsi kratyti įgrisusio gyvenimo būdo, meiluži o , darbo. Prieš ryždamasi lemiamam žingsniui, moteris i rgi dažnai prašo laiko, delsia, kuria veiksmų planą ir kaupia vidi nes j ėgas. Kartais tik tokio j e tiesioginės ir žiaurios grėsmės akivaizdoje moteris iš švelnios ir nuolankios . būtybės tampa įtari ir budri. Pažymėtina, kad abu dvasiniai aspektai - grobuo n is ir nauj os dvasin ės galimybės - vienu metu pasiekia kulminacij ą . Kai moteris suvokia, kad tiek vidiniame, tiek išoriniame pasaulyj e ji tebuvo auka , j ai vargiai pavyksta atlaikyti tokį smūgį . J is kerta j ai į pačią dvasios šerdį, į vidinę j os esmę , ir j ai ne belieka nieko kito, kaip bandyti su naikinti šią p l ėšrią j ėgą. Tuo tarpu grobuonies kompleksas jos dvasioje n iršta, kad ji išdrįso atverti u žgintas d uris; j is suka ratus, stengdamasis atki rsti j a i visus atsitraukimo kelius. Š i destruktyvi j ėga tampa mi rtinai p avojinga: grob uonis nusprendžia, kad moteris nusižengė šven čiausiems prin cipams i r todėl j i privalanti mirti .

K a i abi besigrumi ančios j ėgos j o s dvasioj e pasiekia aukščiausią pakilimą, moteris gali pasij usti n eįtikėtinai pavargusi, nes j os libido pl ėšiamas į dvi p riešingas puses. Tačiau net ir būdama m i rtinai išsek usi nuo kanki nančit� vid in i ų rietenų , kokios j os bebūttĮ , net ir išbad ėj u si dva s i a , ji vis vien p r ival o toliau bandyti gelb ėtis ; kas benutiktų , moteris j ok i u būdu n e t ur i s ustoti. Tai kritinis momen tas - panašiai kaip k i a u rą parą b fmant šaltyj e , kad išgyventum, j okiu būdu nega l i m a pasiduoti n u ova rg i u i . Užmigsi - m irsi . Tai pati tikriausia i n i c iacij a , s u j ungianti moterį s u j o s tikraisiais insti n ktais ir j ausmais , padedančiais apti kti i r išvaryti grobuonį. Tai lūžio

a kimirka, k uomet pave rgta moteris iš aukos tampa gudria ,

s u mania , žvitriaake ir pastabia b tt tybe. Kaip tik dabar kone ant žmogiškomis pastango m i s jai p avyksta pake lti mirtinai nusikama v u sią dvasią pasku t i n i a m , lemiamam šuoliu i . Klausimai - rak tai padeda jai ir toliau , nes iš raktelio nen umald omai laša išminties krauj as, nors g ro b u o n is d raudžia bet kokį sąmon ingą ži noj imą

.

" S užinojai - mirk': - toks j o maniakiškas nu osprend i s . O j i savo ruožtu mėgina H suklaidi nti i r p r i v e r s t i patikėti esanti klusni ir nuolanki auka, nors pati tuo metu galvo j a , kaip j į s u n a i k i nti. Esu g i rd ėj usi , kad gy vū ntĮ p a s a u lyj e tarp g ro b uonies ir jo au kos esama tam tikro paslaptingo dvasinio šokio. Esą j eigu auka n uolankiai žve lgia p l ė š r fm u i į akis i r j e igu j a i per kfmą perb ėga tam t ikras virp u l i ukas, n uo kurio o d a pašiurpsta, o ra u me n y s s u sitrauki a , - vadinasi, j i pripažį sta savo s i l pn u mą i r pasidu oda, sutikdama tapti p lėšrfm o grobiu . Kai kada tenka drebėti i r b ėgti , b e t pasitai ko atvej tĮ , kuomet rl'i ki a elgtis vi sai kitaip. Š ią lemiamą aki m i rką moteris nega l i nei d re b ėti, nei k e l i a k l upsč i a u t i . J a u n osios M ėlyn ba rzd žio žmonos prašymas d u oti jai lai ko s u s i k aupti i r p a s i m e l s t i n ereiškia nuo lanka u s pasid avimo plėš rū n u i . Tai gu drus būdas s ukaupti j ėgoms . Kaip d a ugelis m i š ko gyv ū mĮ , j i r e n g ias i d u o t i ryžtin g<Į atkirtį už p u o l i k u i . S l ėpdamasi nuo j o , ji neria p o ž e m e , o pasku i netikėtai išnyra j a m u ž n u garos.

Š auktis pagalbos Kai Mėlynbarzdis šaukia žmoną, o ši b an d o l a i m ėti laiko , j i s t e n giasi su ka up t i j ėgas ir Įve i k ti užpuol i ką , kas j is b e b ū t tĮ : d estruktyvi

religij a , sutuoktinis, šeima, kultiira ar

p raž ūtingi p a č i o s

moters

ko m p l e ksa i , o gal net v i sk as iš karto.

Mėlynbarzdž i o žmo n a mel džia

p a s i ga i l ėj i m o ,

bet d a ro t a i

gudri a i : - Malda u j u , - šnabžda j i , - leisk m a n p a s i re n g t i mirč iai .

- G erai , - bu rbte l i j is , - bet ruošk is! Tada j au n o j i moteris šaukiasi savo dvasi n i tĮ b ro l i ų . Kokiems moters d vasi os aspek tams atstova u j a šie personažai '!' Tai pa č i o s sti p riausios ir n a t tt ral ia i a g resy viausios va ro m o s i os dvasi os gal io�. B ro l i ai įkūnija tą vidinę m oters j ėgą , kur i p asi telkiama tada , kai atein a metas s u n a i k i n t i pražiitingus impulsus. Nors šioje p a s a ko j e j <Į va i zd u o j a vyriškos lyties personažai , bet j ą gali sirnbol izuoti

bet kokios lyties ve i k ėj a i arba belytės j ėgos : kalnas, p a s t o j a n tis persekiotoj u i ke l i ą , a rba sa ulė, akimi rkų nusileidžia n t i iš danga u s vien tam , k a d su d e g i n t ų p l ėšik:Į . Mėlynbarzdžio žmo n a u žlekia l a i p t a i s a u kštyn i r s i u n č ia seseris į p i l i e s kuorus. Ji šaukia seseri m s :

- Ar neatj o j a dar mftsų b roleliai ? Seserys atsako dar n ieko n e matanč ios. Kai Mėly n barzdis iš ap a č i o s

užri aumoja liepda mas žmonai leistis pas ji į rūsį ,

kad

ga l ėtų n u k i r s t i jai galvą , ši v ėl šau kia seserims: - Ar n eat j o j a m ū s tĮ brolel i a i '? Seserys atsili epia matančios d ulk i t� sūkurį t ol um o j e - tikria usiai vies ulas smėlį s u kėĮ S . Č i a m e s matome visą scenarij t! , nusaka ntį m ote ri šktĮ j tĮ dva sini tĮ gal i ų a n tpH i d į . Š io j e , p a s ku ti n ė j e iniciacijos p a k o p o j e j o s seserys - vyresnės i r išm i nti ngesnės - atlieka pagri ndinį vaid menį , tapdamos j o s aki m is . Jaun ėlės sesers šauks mas l ekia per d i d ž i u l i u s vidinius dvasios pl ot u s , kol pasiekia tą vietų , k u r gyven a j o s bro

liai - tos d v a s i n ė s j ėgos, kurios išmokytos kovoti ir, j e igu re ikia, k a u t is i k i ga lo. Bet iš p rad ž i t} gynyb in ės dvasios paj ėgos n ėra ta i p

arti sąmonės, kaip norėtųsi. Daugelio moterų reakcija ir kovin gumas n ėra taip lengvai sąmon ės sužadinami, kaip reikėtų. Moteris turėtų išmokti greitai prisikviesti arba sukelti ant koj ų kovingąją savo prigi mties dalį - panašią į tą viesul ą , sukantį dulkes . Viesulas simbolizuoj a svarbiausią, ryžtingiausią varomąj ą j ėgą, kuri, jei neiššvaistoma, o nukreipi ama į vienintelį tikslą, suteikia moteria i tiesiog n eįtikėtinas energij os. Parengusi tokį nuožmumo ir įn iršio u žtaisą , ji j au tikrai nepraras sąmon ės ir nesileis palaidoj ama d rauge su savo pirmtakėmis. Atvirkščiai - j i pagaliau visiems laikams i šspręs t ą vidinio motenĮ žudymo, libido praradimo ir nebenorėjimo daugiau gyventi problemą. Klausi mai - raktai pad ėj o j ai atverti dur i s i r nusimesti pančius, tači au j e i ne seserų akys ir n e kardais ginkluoti broliai , iki gal o išsilaisvinti jai nebūttĮ pavykę. M ėlynbarzd is toliau riaumo j a , šaukdamas žmoną, ir ima sun kiai d undėdamas kopti akmeniniais laiptais . Jo žmona vėl šaukia seserims: - O dabar, ar dabar j u os matote? I r seserys atsako : - Taip ! Mes j uos matome , tuoj j i e bus pilyj e ! B roliai raiti a n t žirgų įlekia į p i l į i r š uoliuoj a koridori umi. Įsi veržę į sesers menę, jie stveria Mėlynbarzdį , išvelka jį į kiemą ir užkapo j a kardais. Paskui kruvinas j o liekanas palieka maitėdoms sud ras kyti. Atsikračiusios ankstyvesnio naivu m o , moterys paj u nta savyj e neįtikėtin ų , anksčia u nepatirtų savybitĮ a ntplūdi . l r šiuo atvej u išmintingesnė tapusi moteris sugeba pasitelkti pagalbon vidinę vyrišką savo energij ą . Ju ngo psichologijoj e šis elementas vadi namas animus; tai pusiau žmog iškas , pusiau in sti nktyvus , p usiau kultūros sąlygotas moters dvasios elementas, pasakose ir sapnų simbolikoj e pasirodantis j os sūnau s , vyro , nepažįstamojo ir/arba meilužio p avidalu, kuris, nelygu kokia j os psichinė būklė tuo momentu , gali būti ir priešiškas ar grėsmi ngas . Š i psichikos figūra ypač verti nga d ėl to, kad apdovanota savyb ėmis, kurias tradiciškai

mėginta išguiti iš moters dvasios; ypač tai pasakytina apie agresij ą ir kovingumą . J eigu ši priešingos lyties prigimtis sveika , kaip simbolizuoj a broliai pasakoj e apie Mėlynbarzdį , j i myli moterį , kurios dvasioj e gyvena. Būtent ši vidinė dvasios energij a padeda j ai pasiekti viską, ko ji trokšta. Š is vyriškasis pradas pasižymi dvasiniais "muskulais': nors m oteriai panašiais atvej ais nestinga kitokitĮ savybių. Jis pa laiko ją ir padeda j ai siekti sąmoningumo. Daugeliui motenĮ šis priešingos lyties aspektas yra tarsi savotiškas tiltas tarp vidinio minčių ir j ausmtĮ pasaulio bei išorinio pasaulio. Kuo stipresnis, platesnis ir tvirtesnis moters animus (įsivaizduo kite animus kaip tiltą), tuo lengviau , dalykiškiau ir talentingiau ji geba konkrečiai įgyvendinti savo idėj as bei kūrybinius suma nymu s išoriniame pasaulyj e. Tuo tarpu moteris, ku rios animus per silpnas , nesusi formavęs , gali turėti gausybę minčių ir idėj tĮ , tačiau nepaj ėgia j ų išo riškai realizuoti . J i niekad nesiryžta imtis organizuoti ir įgyvendinti nuostabitĮ savo sumanym ų. Broliai įkūnija palaim intąj ą j ėgą bei veikimą. JtĮ d ėka pasakos pabaigoje nutinka keletas dalyk ų : pirma, moters dvasioj e neutra lizuojama didžiulė ir pražūtinga grobuonies galybė; antra , naivi mergyt ė virsta b u dria ir pastabia moterim; o trečia - iš abiejų pusių dabar ją saugo narsūs gyn ėj ai, pasirengę vos j ai ši:iktelėju s atskub ėti pagalbon.

Nuod ėmių rij ikai Pasaka apie Mėlynbarzdį - tai visais atžvilgiais "aštriabriau n ė" istorij a apie atskyrimą i r susij ungimą. Pačioj e pabaigoj e Mėlyn b arzdžio kūnas pal i ekamas sudraskyti maitėdoms: kormoranams, grifams ir kitiems plėšrfmams. Tai labai keistas ir mistiškas finalas. Senovėj e egzistavo būtybės, vadinamos nuodėmitĮ rijikėmis. Jas įkūnij o dvasios, paukščiai arba žvėrys , o kartais - žmon ės, kurie it atpirkimo ožiai sau prisiimd avo nuod ėmes, tai yra dvasines ben druomen ės atmatas, šitokiu būdu leisdami žmon ėms apsišvarinti ir atpirkti vargingo ar netikusiai nugyvento gyvenimo kaltę.

Mes j a u matėm e , kaip laukinę gamtą gali atkurti mirusi ųj ų i eškotoj a , gieda n t i m i ru sitl j tĮ ka ulams i r prikel i anti j uos n a u j am gyvenimui . Š is Gyvyb ės/Mirti es/Gyvyb ės p radas sudaro instink tyviosios moters prigimties pagrindą. Panašiai i r senovės skandi n avų mitol ogij oj e : n u o d ėmitl rij i kai čia yra maitėdos, su ryjančios lavon us, palaikančios j u os kurĮ laiką savo pilvuose, o tada gabe nančios į H e l ą , kuris yra n e vieta, bet asmuo. Tai H e l ė - gyvyb ės i r mirties Deiv ė. Ji pamoko mirus i u osius gyventi atb u lai: nuo gyvenimo galo i k i pradžios. Š i taip j ie eina vis jaunyn ir j a u ny n , kol galiausiai iš nau j o atgi msta ir v ėl sugrį žta į gyvenimą. Š itoks nuodėmitĮ i r nuo d ėmingtĮj ų rij imas i r vėlesnė jų in kubacij a , lygiai kaip ir palcidimas i š nau j o gyventi , sudaro pačitĮ pamatinių dvasi n i ų aspektų individ ualaus formavimosi esmę. Š i u o atžvilgi u visiškai teisi nga i r pagrįsta semtis e nergijos iš g robuo nišktĮ d vasios elem e n t ų , kitaip sa kant, nužudyti j u os i r atimti j ų galią. O pas k u i j uos ga l ima grąžinti ga i l estingajai Gyvyb ės/ Mirties/Gyvyb ės Moti nai, kad š i j u os pakeistų ir vėl išl eisttĮ pa saulin - tikėkimės, nebe toki u nuožmiu pavid al u . Daugelis moksl i n i n k t1 , tyri n ėj u si tĮ šią pasak�Į . tvi rt i n a , kad M ėlyn barzd is įkūnija j ėgą, kuriai atp i rk i m as neprieinamas. 5 Vis d ėlto aš j auč i u , kad šis dvasinis aspe ktas turi ir kitoki ą , p ap i ldomą perspektyvą . J o l aukia transformaci j a , ku rios tikslas - šį žudiką maniak<Į p aversti

ne

m a l o n i u džentel menu , o vei k i a u kažkuo

panašiu į psichikos ligonį . k u rio vieta ·-· nervtĮ ligt} klinika , bet tik kad tai būtLĮ padori įstaiga , k ur pacientai gal i regėti m edžius ir dangtĮ , kur j uos gerai maitina , o kartais įjungia m uziką , kad nusira m i nttl, bet j ok i u bttdu nenugrū d a į kokius nors dvasios u žkaborius k ęsti kanki n im LĮ ir patyči ų . Antra vert u s , a š anaiptol nesaka u , kad n ėra tokio d alyko , kaip akiva i zdus i r neatperkam a s blogis, nes šis tik rai egzistu o j a . Visais l ai kais egzistavo i r m istin ė nuojauta, kad bet koki os žmogaus pa stangos asmenybei tob u l i n ti i r formuoti , lygia greta atitinkamai prasklaidydavo tamsą kolektyvinėj e žmo n i j os pasą monėj e - būtent te n , kur y ra g robu onies buveinė. J u n gas kartą yra pasakęs, kad Dievas tapo sąmon ingesnis 6 , nes ž m o n ės tapo sąmoni ngesni. J is

tvirti no, j og žmonės , išvilkdam i savo a smeni n i u s demonus į d ienos š v i es ą , n u k r e i p ia

šviesos spindulį ir į ta msiąj ą D i evo p u s e; .

Nesid e d u ž i na n ti , kaip visa tai veikia , bet j ei lai kysim ės arche ti p i n i o modelio, tai turėtų a t ro d yti m ažd a u g t a i p : užuot keikusios dvasioje gyvenantĮ grobuonį

ar

nuo jo

b ėgusios, mes H suskaido

m e . Tai da ro m e n e l e i s d a m o s sau pi ktai ir n e p a lan k i a i galvoti a p i e savo

dvasinį gyve n i mą ir ypač a p i e savo asmenyb ės vertę . Mes

griebiame nemalonias mintis, kol j o s dar n es p ė j o iš s i p ū s ti tiek, ka d gal ėttĮ mums p a k e nkti , ir j as s u a rd o m e , s u n a i kina m e . Mes sunaikiname grobuonį, tu lžingus j o kaltin i m u s atre m dam os

savomis , p o z ityv i o m is t i e s o m i s .

G ro b u o n i s : - Tu n iekad n e baigi , ką p rad ėj u s i . J ūs : - Priešinga i , a š p ab a i g i u dauge l į dalyktĮ . P r i g i mtinio g ro b u o n ies atakas m e s n u k e n ksm i n a m e ,

a

ts i

žvelgdamos tik Į tai, kas j o tvirt i n i m u ose teisi nga , o visa kita atmesdamos . Mes s u naikiname g ro b u onį, p u o s e l ėd a mos savo i n t u i c i j ą bei instinktus ir nepasi d u odamos j o gundymams. Jei išvardytu me visas savo n e tektis i k i p a t šios d i e n o s , prisi mi n t u m e visus tuos atvej u s , kai teko skaudžiai nusivilt i , kai nepaj ėgėme pasiprieši nti k a n k i ni mams , kai puoselėjame sal dži as, sentimentali as s vaj o n e s, - tu omet su prastum e , kurios mūstĮ dvasin ės sri tys yra p a ž e i d ž i a m o s . B ū te n t į šias ištroškusias i r užgu i tas dvas ios d a l i s ir apel i u o j a grobuonis, stengdamasis n u s l ėpti tai, kad j o vieni ntelis tikslas - nusi tempti j u s į riisį ir tart u m k ra u j ą išsiurbti vis�Į j iis ų energ i j ą . Pa s a ko s pabaigo j e m a itėdoms

s

M ėlyn b arzd ži o ka u lai i r gyslos pal i e ka mi

ud ra s ky t i . Tai leidžia mums a i šk i a i s u vo kt i grobuonies

transformaci j ą . Ta i p a s k u tin ė uždu oti s , šioje i st o r i j o j e apie Mė lynbarzdį tenkanti mot e ri a i : a t i d u o t i Gyvyb ės/M i rt i e s / G yvy b ės prig i m čiai grob u o n i e s d a l is , kad j as s u r i n k us i , išneš i oj u s i ir pa keitusi iš nau j o p al e i s t tf į pasaul į . Kai

nusprendžiame n e p a t a i k a uti grobuoniu i , j is nebetenka j ėgų

ir be m ū s t} n ebeįstengia n i e ko p a daryt i . Iš e s m ės mes nu grū da m e

j į į patį giliausią dvasinį lygmenį, kur visa kas dar nesusi formavę , ir paliekame sau kunkuliuoti tame eteriniame virale, kol surasime j am geresnį pavidalą, kurį j is galėtų užpildyti. Atsikračius dvasinio j ungo , grobuonį galima pakeisti, paverčiant kuo nors kit u . Taip mes tampame kūrėj omis, o ši be formė gelminė substancij a - ža liava mūsų kūrybai . Moterys pastebi, kad nuga l ėj usios grobuonį ir pasiėmusios iš j o visa, kas naudinga, o visa kita atmetusios, j os staiga paj unta j ėgų, gyvybi ngumo ir gyvenimo džiau gsmo antplūdį . J os j uk atgavo iš grobu onies tai, ką šis buvo iš j ų pasigrobęs: energiją ir savo vertės paj autimą. Perimti grobuonies energij ą ir nukreipti ją sau naudinga linkme galima keleriopai. Grobuonies įniršį galime paversti aistringu užsidegimu , padėsiančiu mums kalnus nugriauti. Grobuonies gudrumas praverčia, kai reikia ką nors steb ėti iš toli ir perprasti iš pirmo žvilgsnio. Grobuoniui būdingą aistrą žudyti galima pasitelkti tada, kai reikia galutinai numarinti ką nors vidi niame moters gyvenime arba kam ji pati turi numirti išoriniame; skirtingais laikotarpiais tai gali būti visiškai skirtingi dalykai . Bet moteris pati dažniausiai puikiai žino , kas tai . Naudoti savais tikslais Mėlynbarzdžio dalis - tai beveik tas pat, kas imti gydomąsias n uodi ngosios šu nvyšnės ar beladonos dalis ir atsargiai j as naudoti gydymui bei pagalbai . Tuomet dar užsilikę M ėlynbarzdžio plėnys, aišku , vėl pam ėgins prisikelti, bet tiktai menkesniu pavidalu - daug lengviau atpažįstamu ir nebeturinčiu tokios galios griauti ir apgaudinėti: j uk j ūs atėm ėte iš j o daugelį sugeb ėjimų , kuriuos j is naudodavo destruktyviai, ir nukreipėte šią j ėgą naudinga bei aktualia linkme . Pasaka apie Mėlynbarzdį - viena iš tų nedaugelio didaktinių pasakų, kurios, mano įsitikinimu , ypač naudingos j aunoms mo terims - j aunoms nebūtinai metų skai čiumi, o kokia nors dvasios dalimi. Tai istorija apie dvasinį naivu mą, bet ir apie tai, kaip svarbu sulaužyti draudimą "nežiūrėti': Tai pasakoj imas apie galutinę per galę prieš prigimti nį dvasios grobuonį ir j o trans formacij ą. Aš tvirtai tikiu, kad pasakos ir istorijos kuriamos tam, kad su tei ktų n a u j ą postūmį sustingu s i a m vidi n i am gyvenimui. Pasaka

apie M ėlynbarzdį - tai vaistas, ypač naudingas tuomet, kai mo teris j aučiasi įbaidyta , užguita ar įvaryta į kam pą. Pasakos siūlomi sprendimai išsklaido baimę, suteikia adrenalino dozę kaip tik tada, kai reikia , o svarbiausia , kad nelaisvėj e besikamuoj ančiai naiviai esybei iškerta duris sienoj e , kuri anksčiau atro d ė akl i n a . Galbūt p ats svarbiausias dalykas yra tai , kad Mėlynbarzdži o istorija duoda sąmonei dvasi nį raktą - geb ėjimą užduoti įvai riausius klausimus apie save , ap i e savo šeimą , apie savo ketinimus ir aplinkinį pasaulį. Pasku i , nelyginant lau kinis žvėrelis , kuris uosd amas pažįsta aplinką ir, tiktai iš vist� pusit�, iš viršaus i r iš apačios gerai apuostinėj ęs kiekvieną daiktą , išsiaiškina, kas tai iš t i es ų yra, moteris taip pat j gyja galimybę iš pagrindtĮ viską i š s i aiškinti ir su žinoti atsakymus j pačius slapčiausius ir tamsiausius savo klausimus. Ji įstengia atimti j ėgas iš to, kas an ksčiau ją e n g ė i r kamavo , ir nukreipti tas pirmiau jai ken kusias j ėgas siekti pro tingtĮ ir reikalingų ti kshĮ . Š tai j i - La ukinės Moters esmė.

Juodas vyras moters sapnuose Su p rigimtiniu dvasiniu grobuonimi susiduriame ne tiktai pasako se, bet ir sapnuose. Yra toks universalus m otertĮ sapnas - iniciacij a; j is toks paplitęs, kad tikras stebuklas , jei dvid ešimt penkeri ų mettĮ sulaukusi moteris dar n ė syki o j o nesapnavo. Paprastai iš š i o sapno moteris pabunda staiga, apimta siaubo ir neri mo. Š tai tipiška tokio sapno schema. Moteris sapnuoja esanti viena, paprastai savo namuose. O lauke , u ž lango , tamso j e šm ėžuoja vienas arba keli įtartini tipai. Išsigand usi moteris skambina 7 gel b ėj imo tarnybai. Staiga ji paj unta, kad įsibrovėlis j a u viduj e . . . prie pat jos . . . kad j i net jaučia j o alsavimą . . . kad jis j a u taikosi ją griebti . . O j i niekaip n egali prisiskam binti gelbėj i m o tar ny b a i ! Tuomet moteris sta iga pašoka iš miego , gaudydama kvapą, o j os širdis daužosi kaip pašėlusi. Sapnai apie j u odą vyrą daro ir smarkų fizinį poveikį . Sapnuo dama moteris dažniausiai prakaituoja, blaškosi, sunkiai kvėpuoj a , j os širdis s marki a i plaka , kartais j i išgąstingai šaukia a rha dejuoja. .

Atrodytų, tarsi sapnų k ūrėj as pritrūko subtilesnių vaizdų ir už tat dabar siunčia tokius p ran ešimus, kurie iš pagrindų supurto sapnuoj ančios moters nervų sistemą, tokiu būdu pabrėždami reikalo svarbą. Persekiotoj as arba persekiotoj ai, pasirodantys tokiu ose sap nuose apie j uodą vyrą , pačių moterų žodžiais tariant, paprastai būna "teroristai, prievartautoj ai, banditai , nacių koncentracij os stovyklų prižiūrėtojai , p l ėšikai , žmogžudžiai , nusikaltėliai , iš kryp ėlia i , nedorėliai , vagys'� Tokius sapnus galima interpretuoti ir aiškinti keleriopai, p riklausomai nuo konkrečių sapnavusios moters gyvenimo aplinkybių bei j os vidinių dramų . Pavyzdžiui, n eretai toks sapnas yra patikimas įrodymas, kad m oters arba merginos, ypač j eigu j i dar visai jaunutė, sąmon ė dar tiktai pradeda nutuokti apie vidinio dvasin io grobuonies egzistavi mą . Toks sapnas gali būti ir savotiškas pranašas: sapnavusi moteris galbiit neseniai aptiko arba netrukus aptiks kokią nors užmirštą arba užgniaužtą savo dvasinę funkciją ir imsis ją vad uoti. O dar kitais atvejais sapnas atspindi vis nepakenčiamesnę visuomeninę kultūrinę situacij ą, besiklostančią ne moters asmeniniame , o išoriniame gyve nime, su kuria jai teks arba susikauti, arba nuo j os sprukti . Pirmiausia paba ndykime suvokti subj ektyvias idėjas, slypin čias šiame motyve , ir kaip j os susij usios su vidiniu bei asmeniniu sapnavusios moters gyveni mu . Sapnas apie j u odą vyrą praneša moteriai, su kokiais sunkumais ar keblumais ji susidūrė. Sapnas įspėja d ėl negailestingo požiūri o į save pačią - tai įkūnija banditas iš sapno. J e igu moteris, lygiai ka ip Mėlynbarzdžio žmona pasa koj e , paj ėgia sąmoningai rasti "raktą ': tai yra užduoti sau teisingą klausimą apie šį reikalą ir sąži ni ngai į jį atsakyti , ji gal i išsivaduoti . Tuomet dvasiniai užpuolikai , pasal ūnai ir grobuonys taip smarkiai jos nebekamuos. J i ems teks lįsti j gilų pasąmon ės užkaborį, kur

j i gal ės ramiai i r dalyki škai, o ne karštlig iškai ir skub ėdama, su j ais susidoroti. J u odas vyras moters sapnuose pasirodo tuomet, kai artėj a ini ciacija - tam tikras dvasinis pokytis, perėj imas iš vieno pažinimo ir elgesio ly g m e n s į k i t ą brandesnį ir e n e rg i n gesn į . Jį gal i su,

sapnuoti tiek naujokės, besirengiančios pirmaj ai iniciacij ai, tiek ir "veteranės': išgyvenusios jau keletą p e r ėj imo ritual ų , nes vis uo met galima tolesnė, aukštesnė ini c iacij os pakopa. Kokio amžiaus moteris bebūttĮ , kiek metų bepraeittĮ , j os visuomet dar laukia daug nau j tĮ amžiaus tarpsni tĮ pakoptĮ ir "pirmų karttĮ': Tokia yra ,

iniciacij os esmė: ji su kuria vartus , pro kuriuos įžengusios, mes pasiekiame nau j ą žinių ir biities lygmenį. Sapnai - tai vartai , į vedantys ir parengiantys mus kitam žings niui į sąmoningumą , tolesnei asm enyb ės formavimo ir tobulini mo pakopai . Todėl grobuonis moters sapnuose gali pasirodyti ir tuomet, kai dvasinis jos gyvenimas pernelyg ra mus ir sustingęs . Galima sakyti, kad tuomet sapno paskirtis - sukelti dvasinę audr<Į , kuri priverstų moterį imtis e nergingos dvasin ės veiklos. Be to, šitoks sapnas rodo, kad moters gyvenime pribrendo pokyčiai , kad sapnuoj anti moteris nuobodžiauja arba tušči ai leidžia laiką, nesiryžd ama padaryti ne malonaus sprendi m o , žengt i tolesnio žingsnio, pereiti prie kito etapo, kad bando išsis ukti n uo grum tynių su grobuon i m i , uzu rpavusiu jos dvasios gali as, kad nemoka gyventi , veikti ir kovoti visa širdimi ir iš vistĮ j ėgtĮ . Negana to, sapn ai api e j u odąj į vyrą - tai ir įspėj imo signalai . Jie šaukte šaukia : " D ėmesio! Aplinkiniame pasaulyj e , asmen iniame gyvenime arba išorinėj e visuomen ės kultiiroj e dedasi negeri daly kai ! " Klasikin ės psichologijos teor i j a linku si absoliučiai nepaisyti žmogaus sąmon ės sąsaj ų su žem e , ant kurios mes gyven ame, j i visiškai neigia mtt StĮ kultūrinį etiologinį ligų i r neramumtf kil mės žinoj imą, taip pat ignoruoja ryšį tarp psichikos ir politikos , formuoj ančios tiek vidini , tiek išorinį žmonitĮ gyvenimą, - tarsi tas išorinis pasaulis nebūtų toks pat siurrealistinis, toks pat kupi nas simbolitĮ , toks pat svarb us ir reikšmingas dvasiniam žmogaus gyvenimui , kaip ir vi diniai triukšmai. Ž e m ė, kultūra ir politi n ė sistema , kurio j e gyvename, lygi ai taip p a t sąlygoja ind ividualtĮ dvasios peizažą , ir todėl į tai turi būti atsi žvelgiama n ė kiek ne m ažiau, kaip į subj ektyvią vidinę apli n ką. Kai išorės pasaulis į sive ržia į pamatin es vien o arba daugelio ž m o n i ų dvasinio gyve n i m o sritis, sapnai apie j u odą vyrą pasipila

it iš gausybės rago. Esu surinkusi nepapra s ta i įdomios medž i ago s , užrašinėdam a sapnus moterų , k e n č iančių d ėl tam tikro negatyvaus išorin io poveikio, kaip ant a i moter y s, gyve n ančios netoli aplinką nu odi j an č ios lydyklos Jorko m i este 8 , Aidahe; taip pat kai kurit! i tin visuomeniškai aktyv i tĮ moterų , dalyva u j anči ų ekologiniuose

j ud ė j i m u ose už aplinkos i š sa u go j imą, pavy z d ž iui, las guerrillas

compaiieras, kovo j an či tĮ seserų iš Kvebrados - Centrin ės Amerikos užkampio 9 , moterų iš Cofradios des Santuarios 10 J ungtin ės e Val st i j ose bei pi l i e tin i ų t e isi ų gy n ėj ų iš Latino apygardos 1 1 , sap n u s . V i so s j os daugybę kartų sapnavo j uo d ą j Į vyrą. Apskr i tai a t ro d o , kad n aivi o m s i r savęs s ą m o n i n g a i d a r nesuvokiančioms moteri ms tokie sapn a i yra ta rs i aliarmo sig nala i : " E i ! Saugoki s , tau gresia pavo j u s ! " O itin sąmoningo m s , dalyva u j a n č i oms v i suomen i n ė j e ve i kloj e moterims sapnai apie j u odą j Į vyrą yra lyg savotiškas tonikas, pri m e n a ntis moteriai, su kuo jai tenka susidurti , ir savo možtu skatinantis j ą bttti stiprią, bu drią i r t ęsti prad ėtą veiklą . Š tai kodėl pr i g i m t i n i s grobuoni s , p a si rod a ntis moterų sapnuo se, toli gražu ne visuomet yra vien tiktai j t} vidinio gyveni m o atspindys. Ka r t ai s j is si g na l i z uo j a apie kokį nors pavo j ingą rei š k i n į ben d ruomenė j e , kurio j e mes gyvename: tai g al i būti ir nedidukė, bet žiauri grupelė ta r n ybo j e , n uosavoj e šeimoje arba k a imynini ame m iestel y j e , bet j i ga l i aprėpti i r k u r kas plačiau - visą religinę ar nacionalinę be n d r i j ą. Kaip matom e , kiekviena sociali n ė gru p ė a r ku ltūra turi savą p r igi m ti n į dvasios grobuon į , o i š istorijos žinom e , kad tam tikrais la i kota r pi a i s su tuo grobu o n im i būna i š t i s a i tap a tinamasi , ir jis s avi v a l i a u j a absoliučiai nebaudžiamas, kol nesusidaro pakankamas skaičius ž m o ni ų , kurie nenori taikstytis su tokia pad ėtimi. D a u g e l i s p s i c h o l ogtĮ l i n kę ypač a kc e n t u o t i š e i m yn i n e s žmonių n e r imo i r baim ės priežastis, tačiau n e mažia u svarbi yra ir visuomenės įtaka, ka d a n g i visuomen ė - t a i šeimos še i ma. lr j eigu ji serga , tai vi s o m s joje esančioms šeimoms teks kovoti su tokiomis pačiomis ne g a l i o m i s. Iš vaikystės p aveld ėj au posakį: cul tu ra cu ra , kul tūra gydo. Jei vi s u o m e n ės k u ltūra yra gydanti . j o j e

gyvenančios šeimos taip pat išmoksta gydyti ; j ose būna mažiau nesantaikos, daugiau gerumo ir atlaidumo , mažiau nu oskaudų ir kartėlio, kur kas daugiau gailestingumo ir meilės. O visuomen ėj e , k u r viešpatauj a grobu onis , visa nauja, beužgimstanti gyvybė, visa senatvė, kuriai metas išeiti, yra sustingusio s , n e j u drios; ir dvasinis piliečių gyvenimas būna sukaustytas baimės i r dvasinio bado. Niekas negali tiksliai pasakyti , kodėl šis užpuolikas, moterų sapnuose dažn iausiai pasirodantis agresyvaus vyriškio pavi dalu , taip atkakliai p u o l a būtent instinktyvi ą j ą dvasią b e i j os p irma prades laukines žinoj imo galias. Sakytume, tokia j au jo prigimtis. Vis d ėlto turime pripaži nti, kad šis destruktyvus p rocesas dar sustiprėj a , kai moterį supanti visuomenė rem i a , skatina ir kitaip protegu oja destruktyvų požitirį į giliąją instin ktyvi ąją dvasinę prigimtį. Toki u b ū d u , dideliam grobuonies džia ugsm ui , šios destru ktyviosios visuomenės vertyb ės s u stiprėj a i r įsitvirtina kolektyvin ėj e vistĮ j os narių sąmonėj e . Jei visuomenė rei kalauj a iš vistĮ savo narių nepasitikėti ir vengti giliojo instinktyvaus gy ven imo, tuomet pl ėšrusis elementas, gyvuoj antis kiekvieno in divido dvasioj e , stiprėj a ir kaupia j ėgas . Tačiau net ir visuomenin ės priespaudos S<Įlygomis tos moterys , kuriose Laukin ė Moteris teb ėra gyva , klesti ar net spinduliuoj a, i r toliau tebekelia esminius klausimus - i r ne vien tokius, kurie atveria duris į vidinio moters gyvenimo paslaptis, bet ir padeda geriau perprasti mus supanč ią visu omenę . "Kas slypi už ttĮ vistĮ draudimtĮ , ku rių p i l n a aplinkiniame pasaulyj e'f Kokios geros bei naudi ngos indiv i d o , visuomenės, žemės ar žmogiškosios prig imties savyb ės čia pražudytos ir dabar merd i ? " Kaip reikiant ištyrusi šiuos klausimus, moteris gali pasitel kti savo sugebėj i m us bei talentus ir imtis veiklos. Paimti pasaulį į rankas ir pripildyti jį dvasingumo bei stipryb ės - išties heroj iškas ir laukinės dvasios vertas žygis ! Būtent todėl privalu išsau goti laukinę moters prigimtį, o kai kada net ir itin budriai ją sergėti bei ginti, kad niekas j os staiga n epagrobtų ir neužsm augtų . B ūtina šią instinktyviąj ą prigimtį ti nkamai pen ėti , globoti ir puose l ėt i , kadangi net pačiomis sun-

kiausiomis ir labiausiai gniuždančiomis visuomeninio , šeimyninio ar asmeninio gyven i m o sąlygomis tos moterys , kurios b ū n a išsaugoj usios ryšį su giliąj a , laukine instinktyviąj a savo prigimtimi, patiria kur kas mažesnę stagnaciją. Nors moteris, kuri laikoma nelaisvėj e ir I arba apgaule verčiama išlikti naivi ir nuolanki, yra žaloj ama, ji vis d ėlto išsaugo pa kankamai j ėgų , kad įveiktų savo kankintoj ą, išsisuktų , pabėgtų nuo j o , o galiausiai sudalytų j į ga balais ir konstru ktyviai panaudotų savo labui . Yra d a r viena ypatinga galimybė moteriai susapnuoti j u odąj į vyrą : taip beveik visuomet nutinka tada, kai vidinė mūsų kūrybinė ugnis pradeda s milkti i r rūkt i , užuot kaitriai liepsno j u s i , kai kampe beveik nebelikę kuro arba kai pilkas pelenų sluoksnis sulig kiekviena diena vis storėj a, o katiliukas vis tuščias . Š itaip gali pasitaikyti ir toms, kurios jau yra sukaupusios nemenką patirtį, ir toms , kurios dar tik pradeda rimtai demonstruoti savo talentus pasauliui. Tokie simptomai rodo, kad į mūsų dvasią j a u įsiveržė grobuonis, i r d ė l j o įtakos m e s visaip bandome išsisukti, i eškome visų įmanomtĮ kliaučitĮ , kad tik nereikėtų sėstis, stotis ar kel iauti ten, kur neišvengiamai turėtume imtis to, kas miela mūsų širdžiai . Tokiu atvej u sapnai apie j uodąjį vyrą , nors iš j ų ir pabundame su klaikiai besidaužančia iš baimės širdimi, n ėra bloga lemian tys. Toks sapnas - labai pozityvus ir savalaikis priminimas, kad metas atkreipti d ėmesį į destru ktyvų j udėj imą savo pačių dva sioj e , pamatyti ir sutramdyti tai, k as grobia mūsų vidinę ugnį . slopina energij ą , atima iš mūsų kūrybai skirtą vietą, erdvę , laiką ir teritorij ą . Neretai kltrybinė m ū s ų veikla l ėt ėj a arba slopsta todėl, kad kažkas mūsų pačių dvasio j e labai prastai mus vertina, ir mes mei likaudamos laižome tam kažkam kojas, užuot gerai trinktelėj usios j am per galvą i r sprukusios laisvėn . Dažniausiai padėčiai page rinti pakan ka to, kad save , savo su manymus ir kūrybą imtume vertinti kur kas rimčiau nei ligi tol. D ėl to, kad per daugelį kartO iš motinos (taip pat ir iš tėvo) pusės stokota reikiamos paramos bei pagalbos, tinkamas savęs ir

savo

k ū rybinitĮ. geb ėj imt} , tai yra

visiškai original i ų , nepaprastai gražių ir subtilių i d ėj ų bei darb ų , įkvėptų laukinės prigimties, vertinimas moterims yra tapęs amžina problema. S avo darb o k a b i n e t e esu mač i u s i , kaip p o e t ės s v i e d ž i a rankraščių lapus a n t so fos, tarsi j ų poezij a būtų šiukšl ės, o ne lobis. Mačiau i r kaip dail ininkės, atsinešusios parodyti savo paveikslų, įeidamas atsainiai trinktel i j uos į dunĮ staktą. Stebėjau žalsvas švieseles, blykčiojančias moterų akyse, kai šios iš paskutiniųj ų bando nusl ėpti apmaudą ir pyktį , kad kiti sugeba kur t i , tuo tarpu j os pačios kažkodėl - ne. Prisiklausiau visokiausių atsikalbinėj imų, kokitĮ tik gali prisigal voti moterys: Aš netalentinga . Aš nieko verta . Aš neišsimoksli nusi . Man stinga i d ėj ų . Aš nežinau kaip. Aš n ežinau ką . Aš neži nau kada. I r galų gale pats niekingiausias: Aš neturiu laiko. Man vi suomet norisi stverti šitas moteris už koj ų ir pu rtyti jas apvertus žemyn galva tol, kol ims atgailauti ir pasižad ės daugiau niekada nemeluoti. Tik man nereikia jtĮ purtyti, nes tai atliks j uodasis vyras iš sapno, o j e i ne j i s , tai koks nors kitas sap n ų personažas . Sapnas apie j u odąjį vyrą priklauso prie košmarų , o tokie baisūs sapnai paprastai labai naudingi kūrybai: jie akivaizdžiai rodo me nininkui, kas jo laukia, j eigu leis sau pavirsti talentingu veltėdži u . Neretai vieno tokio sapno išgąsdinta moteris vėl imasi kūrybos. Mažų mažiausiai savo darbais ji sugeba nušviesti tamsioj a vyro iš savo pačios sapnų prigimtį. Grėsmės nuojauta , kurią sapne skleidžia j uodasis vyras , yra tarsi įspėj imas mums visoms: j e i nevertinsim savo turimų lobi ų , j uos iš mūsų pagrobs. Taigi j e i moteris sapnuoj a tokį sapną arba net keletą j ų , tai yra ženklas, j og veriasi platūs iniciac i j t} vieton vedantys vartai, kur jai teks i š naujo įvertinti savo sugebėj imus . Ten j ai galbūt pavyks atpaži nti , sučiupti i r sudoroti tai, kas vis , labiau griovė ir plėšė ją iš vidaus . Jei moteris stengiasi susekti savo dvasioje įsitaisiusį grobuonį, jei pripažįsta j į ten esant ir nevengia susigrumti su j uo , šiam tenka trauktis į kokį nors gerokai atokesnį dvasios užkaborį , kur jis kiūtotų beveik nepastebimas. O j eigu į grobuonį nekreipia-

ma d ėmesio, j i s darosi vis p iktesnis, įžū lesnis ir pavydesnis, kol pagaliau pabando amžinai užčiaupti pačią moterį. Pačiu kasd ieniškiau s i u lygm e n i u moteri a i , kuri sapnu o j a j uodoj o vyro i r M ėlynbarzdžio tipo sapnus , gal ima patarti kuo švariau apvalyti savo gyveni m ą , atsikratyti kiek įmanoma daugiau visokiausit! neigiamų dalykų . Kartais būtina gerokai praretinti arba smarkiai apriboti tam tikrus santykius, nes j eigu moterį nuolatos supa žmonės, priešiški arba abej ingi j os vidiniam pasau l iu i , tai dvasinis moters grob uonis tiesiog minta jų požiūriu i r auginasi raumenis, darydamasis vis agresyvesnis j os atžvilgi u . Tuo tarpu moterys ilgai dvejoja, kai tenka nukreipti savo agresij ą prieš užpuoliką, nes mano, kad vienaip a r kitaip bepasielgtų , - vis vien teks gail ėtis. Jeigu ištrūkti nepavyks, j u odasis vyras taps j os viešpačiu , o j inai - j o verge . O jeigu ji išsiverš į laisvę, j i s neatlyždamas be atvangos j ą perseki os, tarsi j i bfttų j o nuosavyb ė. Moterys baiminasi, j og bus pjudomos it medžioj ami žvėrys , kol vėl paklius į j o nagus, i r šitą j tĮ baimę atspindi sapnai . Taigi gana dažnai moterys , pabūgusios grobuonies grasinimų, pačios užsmaugia savyj e tai , ką iš prigi mties turi originaliausio , kū ryb i n giausio , gražiausia. Š tai kod ėl M ėlynbarzd žio rūsyj e kūpso krūvos moterų griaučių ir lavonų. Jos per vėlai pastebėj o pakliuvusios į spąstus. Sąmoningas suvokimas - tai kelias į laisvę , tai b ū das išvengti kanki nimtĮ. Tai takas, vedantis kuo toliau nuo j u odojo vyro. Ir moterys priva l o visom keturiom kautis, k ad jj surastų ir n ebepamesttĮ . Pasako j e apie Mėlynbarzdį matome, kaip moteris, iš pradžitĮ suviliota grob uonies kertĮ , vis dėlto praregi , sukaupia j ėgas i r išsivaduoj a , p o šio išbandyme tapdama išmintingesn ė. Š ioje istori j o j e atsispindi esminė ketverto neaiškių i ntroj ekttĮ, kurie motertĮ atžvilgiu yra ypač prieštaringi, trans forma c i j a . Š tai j i e : integralaus m a tymo n e b uvimas , g i l esn ės įžvalgos stoka, nesu geb ėj imas sava rankiškai reikšti m i n č i ų , n e m o k ė j i m as ryžtingai veikti . Norėdamos ištremti grob uonį. privalome atsiverti pačios bei atverti daugelį'. kitų dalykų ir pamatyt i , kas viduj e . Privalome ištverti ir n epalūžti , visa tai pamačiusios. Tu ri m e aiškiai i r tvirtai

pasakyti tiesą. Ir pagaliau turime pasitelkti visą nuovoką bei sveiką protą, kad atliktum e tai , ką reikia atlikti . J eigu prigimtiniai moters instinktai sveiki i r stiprūs, j i intui tyviai atpažįsta dvasinį grobuonį: užuodžia jį, pasteb i , girdi. . . Ji iš anksto jaučia, kada j is pasirodys, girdi j į artinantis ir imasi priemonių nuo jo apsiginti . O moterį , kurios instinktai pažeisti , grobuonis užklumpa dar n ė nesp ėjusią j o paj usti, kadangi j os klausa, pažinimas bei suvokimas yra nevisaverčiai - iš e s m ės dėl to kalti introj ekta i , verčiantys moterį visur i r visuomet elgtis gražiai ir mandagiai, o svarbiausia - nepastebėti , kad yra išnaudojama. Psichologine prasme su nku iš pirmo žvilgsnio nustatyti , ar moteris tiktai nepatyrusi , j auna ir tod ėl naivi , ar pažeisti jos in stinktai. Abiem atvej ais ji beveik nieko nenutuokia apie j uodąj į grobu onį ir todėl vis dar yra patikli . Tačiau, mūstĮ laimei , moters· sieloj e ėmęs siautėti grobuonis visuomet palieka ryškių pėdsakų jos sapnuose. Einant šiais pėdsakais, jį gal iausiai pavyksta aptikt i , sučiupti i r uždaryti . Tiek naiviai moteriai, tiek i r tai , ku rios instinktai pažeisti , galima pasiūlyti tuos pačius va istu s : stenkitės įsiklausyt i , ką sako j ūsų intuicij a , j ūsų vidinis balsas ; u žduokite klau simus; būkit smalsi; matykite tai, ką matote; girdėkite ta i , ką girdite; o su vokusios tiesą - veikite . Š ias intuityvias galias j ūsų siela atsinešė ateidama į pasaulį. Galbūt daugelį metų jų visiškai nenaudoj ote , i r dabar jos palaidotas po storu pelent} ir atmatų sluoksniu . Bet ir tai dar ne pasaulio pabaiga, nes visa tai galima nuvalyti . Tereikia n epatingėti pašveisti , pagramdyti ir pasitre niruoti, ir j ūsų suvoki mo bei įžvalgos galios grįš j u ms pirmapradžiu savo pavidalu. Ištraukusios šias galias iš tamsiausių savo dvasios užka mpi ų , mes liaunamės buvusios vien tiktai v i d i n i ų bei išorin i t� a p l inkyb i ų a u kos . K a d i r kaip i šo r ė , asmenyb ė , dvasia ar d a r k a s nors verstų moterį elgtis i r ren gt i s , kad ir kaip aplinkiniai trokštų uždaryti visas moteris i t kokį žąs ų p u lką i r palikti j as deši mties snaudžian č i ų duenj ų bei a u k l i ų prie ž i ll ra i , kad i r koks spau d i m as g r ėstų s u t ra i škyti m o te rs dvasinį gyvenimą , - niekas nebepakeis paprasto ir akiva izdaus fakto: moteris yra toki a , kokia

j i yra, nes taip diktuo j a lauki n ė j os pasąmonė ir tai yra tiesiog nuostabu ! Mums labai svarbu nepamiršti esminio dalyko : j eigu sapnuoja me grėsmingą j u odąj į vyrą, vadinasi, yra ir priešinga , atsverianti j ėga, kuri pasirengusi mums padėti. Spėkit, kas gi pirmiausia pasi rodo, kai stengiamės sutelkti laukinę energiją, norėdamos atsispi rti grobuoniui? La uki n ė Moteris akimoju Įveikia visas grobuonies suręstas užtvaras , sien as bei kliūtis. Juk j i - anaiptol n e ikona, kurią it retablo , religinį pave i kslą, reikėtų pasikabinti ant sienos. J i - gyva būtyb ė, atskubanti pas mus, kur mes bebūtume, bet kokiomis aplinkyb ėmis. J iedu s u grobuonim pažįstami jau labai labai seniai . J i seka jo p ėdomis sapnuose , pasakose, istorij ose ir moterų gyvenimu ose apskritai . Kur j is bebūtų, atsiranda ir ji, nes j i - tai j o kėslų atsvara. Lau kin ė Moteris mus moko , kad neverta "gražiai elgt i s ", j eigu dvasiniam m ūsų f,ryvenimui gresia pavojus. Lauki n ė pri gimtis puikiai žino, kad bandyma i tokiais atvejais būti "gerutei" tiktai linksmina grobuonį. Kai dvasin iam mūstĮ gyvenimui rimtai grasinama, ne tiktai galima, bet ir rei kia imtis ryžtingų gynybos veiksmų ir nesitraukti nė per žingsnį. Jeigu moteris tai sugeba, į j os gyvenimą ilgai niekas nebedrįsta brautis, nes j i akimirksniu paj unta, kas blogai, ir kaipmat nugrūda grobuonį ten , kur j am vieta . J i - j au nebe naivuolė. J i daugiau nebe auka ir ne taikinys . Ir tik tokiu būdu Įmanoma priversti mažąjį raktelį - tą su užraitais viršuj e - pagaliau liau tis kraujavus.

I l l S KY R I U S

S u u osti fa ktus: i ntu icijos atga ivi n i mas ka i p i n iciacij a

Lėl ė kišen ėj e : Vasalisa Išmintin g oj i

Intuicij a - tai ti kras moters dvasios lobis. Ji tarsi dieviškas ateities numatymo instru mentas ar stebu klingas krista las , į_ kurį gal ima p ažvelgti paslaptingu vid i n iu žvilgsniu . Ji nelyg inant sena iš mintinga patarėj a, kuri n iekuomet tavęs nepalieka, kuri visuomet

tiksliai pasako, koks reikalas, ir aiškiai nurodo, kur reikia sukti - i kai rę ar i dešinę. Tai vienas iš daugelio Ž inančiosi os. senosios La Que Sabe, La uki n ės Moters , pavida l ų . Tose kultū rin ėse tradicijose, kuriose a š u žauga u , tikro j i pa sakotoja visuomet kantriai darbu oj asi tarsi kokio dvasinio kalno papėd ėj e: ligi kelitĮ įsibridusi į pasakų dulkes, ji braukia šalin šimtmečitĮ apnašas, kasasi po daugelio kultūrų ir u žkariavimų pali ktais klodais ir skrup ulingai numeru o j a kiekvien<} pasakos relje fo ar freskos fragmentą, kurį tik pavyksta aptikti. Kartais iš pasakos belikę tik dulkės , kartais trūksta atskirtĮ gabahĮ ar d etali ų , o neretai bėra t i k karkasas , t u o tarp u apdailos - n ė ženklo. Tač i au kantrioj i darbin inkė nepailsdama triūsia toliau , su lig kiekviena nauja žemių sauja vildamasi aptikti sveiką , nėmaž neapdaužytą

ir nesunaikintą pasaką . Toj i pasaka, apie kurią toliau kalb ėsime , kaip tik ir yra šitoks neįtikėtinas lobis. Mano manymu , sena rusų pasaka apie Vasalisą 1 yra moters iniciacij os istori j a , kurios skeletui beveik netrūksta j okių pa g r i n dinių kau lų. Joj e kalba eina apie s uvokimą , kad d augelis dalykų pasaulyj e toli gražu ne tokie, kaip atrodo iš pažiūros . I r mes, moterys, n orėdamos suuosti tiesą , privalome pasitelkti savo intuicij ą bei instinktus. Panaudodamos visus savo pojūčius, mes plėšte išpl ėšiame tiesą apie kiekvieną d aikt<Į. išgauname peno iš savo pačių sumanymtĮ , aptin kame viską, ką tik galima aptikt i , sužinome viską, k ą t i k gal ima sužinoti , kad taptume savo pačių kūrybinės ugnies kurstytoj omis ir artimai pažintume gamtinius Gyvybės/Mirties/Gyvyb ės ciklus - štai kokia turi būti inicij uota, su brendusi ir patyrusi, moteris . Pasakos, kuri ų pagrindin ė veikėj a yra Vasalisa, populiarios visoj e Rusij oj e , Rumunij o j e , Jugoslavij oje, Lenkij oj e ir Baltijos šalyse. Kartais ši pas a ka taip ir vad i nas i - "Vas i lisa Išmintingo j i ' � Esu aptikusi duome n ų , kad archetipinės šios pasakos šaknys siekia maŽtf m aži a usi a i archajiškus Deivės-kumelės kultus, eg zistavusius dar ikiklasikinėj e graikų kultūroj e . Š i pasaka brėžia šimtmečių senumo dvasinį žemėlapį , nurodantį kelius į giluminj pir m apradė s lau kinės Deivės pasaulį. Ji pasakoja apie tai , kaip žemiškajai moteriai įgyti svarbiausiąj ą i nstinktyviąj ą Laukinės Moters galią - intuiciją. Š ios literatūrinės pasakos api e Vasalisą pagrindą pavel dėjau iš savo tetu l ės Kati. Ji prasideda viena iš pačių seniausių pasakų pradžios formul i ų : " Gal taip buvo , o gal ir ne . . "2 Š i paradoksali .

įžanga atkreipia klausytoj o dėmesį į tai, j og pasakos veiksmas vyksta pasaulyj e , e s a n čiam e tarp dviej tĮ pasaul i ų , kur niekas ne būna taip , kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Taigi prad ėkime.

G

AL TAIP

Vasalisa Buvo ,

o gal ir ne, bet žmonės pasakoj a , j og sykį gyve nusi tokia jauna moti na . Ji s u nkia i susirgusi ir buvusi ja u prie mirties. lšbalusi tarsi vaškinė rož ė bažnyčios zakristi j o j e , gul ėj o j i mirties patale. Mažoji j os dukrelė ir vyras , sėdėdami senos medi n ės lovos kojūgaly, karštai meldė D i evo , kad n u ve stų j os sielą į geresnį pasa u lj. Miršta n čioj i pasišaukė prie savęs Vasalisą , ir mergaitė su rau donais bateliais bei balta prij uostėle prikl aupė g reta motinos. - Palieku tau šitą l ėlytę , mieloj i , - pašnibždomis ištarė motina

ir iš po vil nonės antklodės ištraukė m ažutę l ėlytę , panašiai kaip ir Vasalisa apaut ą rau donais bateliais , ryšinčią ba l t a prij uostėl e . su t o k i u p a t j uo d u sijonėl i u ir dailiai spal v o t a is siū lais išsiuvin ėta liemene.

- Dar duosiu tau paskutinĮ patarimą, šird el e , - toliau k a lbėj o moti na. - Jei kada miške paklystum ar prireiktų pagalbos, klausk šitos lėlės, ką daryti . Ji tau pagelbės. Visuomet nešiokis j ą su savim. Tiktai niekam apie ją nepasakok. O j eigu ji išalktų , pavalgyd ink. Tokia tad paskutin ė mano val ia ir motiniškas mano palaimin imas tau , mieloj i dukre le . . .

Tai tarusi, m i ršta n č ioj i dar sykį giliai įkvėp ė, ir sulig pasku tiniu atodūsiu j os sie la išsiveržė iš burnos lau kan , ir ji j au buvo nebegyva . Ilgai g e d ė j o našlys su dukrele. Tačiau kaip ir negail esti ngai išdraskytas laukas po karo , jo g yve nimas s u žaliavo iš n au j o , ir j i s ved ė n a š l ę

su

dvi em dukterim is. Nauj oj i pamotė ir j os dukt e rys

.

nors ir stengėsi meiliai kalb ėti bei šypsotis kaip tikros damos, kažkuo bj auriai primi n ė žiurkes, tačiau Vasalisos tėvui tai buvo n ė motais. Aišku , likusios vienos s u Vasal isa, pamotė su du kte r i m is visaip j ą kamu odavo , versdavo joms patarnauti , si tĮ s d avo rinkti malktĮ , kad švelnioj i j os oda suskeld ėt ų ir sutrūkin ėttĮ . Jos nekentė Vasa lisos dėl n e ž e m iško jos grožio ir meilu mo. O Vasalisa augo ti kra g ra žuolė. Jos krtitin ė švelniai kil nojosi ir ban gavo . o pamotės ir

j os d uktenĮ - džiūvo i r traukėsi iš pikt u mo. Be to, Vasalisa b u vo m aloni, paslaugi ir niekad nesiskųsdavo , o pamotė su savo duk

terimis nu olat riej osi tarpusavyj e ir peikštėsi it žiurkės atmatų duobėj e Vi e ną g ražią dien ą pamotė su savo dukterimis ti e siog ne b epa .

j ėg ė dau g iau žiūrėti į Vasal is ą Ž i n ot ką, - su m an ė j os , - imkim ir ty č ia užges i nkim u gn į , .

-

o tada pasiųsim Va s alis ą į giri ą pas r ag aną Babą J agą , kuri ten ,

gyvena, kad pa rn ešt tĮ ugnies. Kai tik ji ten nueis, seno j i raga na k a i p mat

j ą nu ga l a by s i r s u ės ! ir c yp ti i t šikšnospa rn i a i .

- Iš

d ž iaugsm o j os net ėm ė spygau ti

Ir štai vakare, kai Vasali s a n e ši na ža b ai s g rįžo namo, viskas sken d ėj o tamsoje. Išsi g a n d u si ir sunerimusi ji

pam o tė s :

pakla u s ė

- Kas nutiko? Kaipgi mes dabar va l gyt i išsivi rsim? Kuo tam soj e pa s išvi e sim ? '

- Ak tu, kvai l a mergiote , - pi ktai užsip u olė j ą pamot ė ,

-

argi

ne mat a i , kad nebeturim ugnies? Aš jau p er s e na eiti j os p a rnešti . Mano dukterys irgi n e is, n e s j os b i j o Tu vieninte lė ga l i nueiti į .

girią pas B a b ą Jagą ir p a prašyti žarij ų u g ni ai į kurti - Gerai, - klusniai atsakė Vasalisa, - aš taip ir p adarysiu , - ir .

iškart leidosi į kelią . Miškas ėj o vis tamsyn i r tamsyn , šakos grėsmingai traškėj o jai po koj omis, ir Vasalisa išgąstingai k r ū p č ioj a . J i įkišo rank ą gilio n s avo pri j u o s t ės kišenėn, kur ne šio j o si motinos j ai paliktą lėlę.

Vasalisa tiktai paglost ė l ėlytę , p at y l iukais s a kydama : - Na

va , gan a

tave pal iesti, ir m a n išk a rt d rą si a u .

Kaskart , kai kelias šakod avo s i , Vas a l i s a vis si e k davo lėlės i r klausdavo : - Na , kur

man

d a b a r sukti - ka i r ėn ar dešin ėn?

lr l ėl ė a tsakydavo "taip" arba "ne': nu rodydavo , į ka t rą p u sę eiti. Pakel iui Vasalisa

pa sid a lino su l ėle dtJonos žiauberėle, kuri ą turėj o

įsid ėj usi, ir drąsi a i žengė toliau, kl a usydam a lėlės patari m ų . Netik ėtai p ro šalį pra l ėkė šviesus raitel i s a n t b alto žirg o ir iš ,

aušo rytas. Tada pra š u o l iavo raudonas raitelis ant raudono žirgo , i r pa t e k ėj o sau lė. O Va sa l i sa vis ė j o i r ėj o nesustodama , ir kai j i

pagaliau pasiekė B abos Jagos lūšnelę , pasiro d ė j u odas raitelis ant j uodo žirgo , kuris risčia įjojo stačiai raganos trobelėn, ir kaipmat stojo naktis . Lūšnelę juosusi iš kaulų ir kaukolių suramstyta tvora ėm ė švytėti iš vidaus, tad miško laukymę užliej o keista pam ėk liška šviesa. O toj i Baba J aga buvo labai ba i s i ragana. Ji keliaudavo ne karieta ir ne vežimaičiu , o jsisėdu si j didžiulę piestą , kuri pati sau l ėk ė niekieno netraukiama. Ji va i ravo tą pi estą m o j u odama didžiuliu medin i u grūstuvu , o savo p ėdsakus u žšluodavo šluota iš numirėlių plau k ų .

Piestai lekiant per dangų , i l g i sulipę Babos Jagos gaurai plaiks t ėsi j ai iš paskos. Smailus jos smakras rietėsi aukštyn, o ilga kumpa nosis smigo žemyn, kone susieidami ties viduriu . Dar toj i Baba Jaga turėjo mažą žilą ožio barzdelę, o rupl ėta j os oda b uvo sėte nusėt
didžiulių geltonų vištos koj tĮ ir kartai s pati sau eidavo , kur užsima niusi , arba imdavo suktis ratu i t pakvaišusi . Š ovos bei sklendės ant langin i ų ir dttrtĮ b uvo padarytos iš žmonitĮ pirštt} , o vietoj spynos ant durų kabojo išsišiepęs kia u l ės snukis aštriomis i lti m i s . Vasalisa v ė l kreip ėsi į savo l ėlytę i r paklausė: - Ar

čia toji trobel ė, kurios mes i eškome'?

Ir lėlyt ė jai, kaip visuomet, atsakė: - Taip , čia yra tai , ko tu ieškai. Bet nesp ėj us Vasalisai toliau n ė ži ngsnio žengti, staiga iš dan ga us su visa p iesta atgarmėj o Baba J aga ir griausmingai užri ko: - O tau ko čia prireik ė? ! - Aš atėjau ugnies, močiute, - visa drebėdama atsakė Vasalisa . Namuose šalta . . . Jei neparnešiu ugnies, mano namiškiai mirs . . . - Kaipgi , pažįstu i r tave , ir tavo namiškius, - sušnypštė senė. Ak tu, netikėle . . . Kam leidai ugniai užgesti"? Kas tau šovė į galvą? Ir iš kur tu ištrauke i , kad duosiu tau u gnies? Greit pasitarusi su l ėlyte , Vasalisa atsakė:

- Nes aš tavęs prašau . - Tavo laimė, kad atsakei teisingai , - suniurzgė Baba Jaga. Ir Vasalisa labai nu džiugo teisingai atsakiusi .

- Bet kad gautu m ugnies, - p e r spėj o j ą Baba Jaga , - t urėsi nudirbti darbus, kuriuos tau užduosi u . Jei padarysi viską , ką liepsiu , duosiu tau ugnies. O j e i ne . . - ir senės akys plykstel ėj o .

i t žarij o s , - j e igu ne, - tau galas , vaikuti ! Tai tarusi, B aba Jaga Įvirto savo trobelėn, išsidrėb ė ant lovos ir paliep ė Vasalisai atnešti viralą iš krosnies. Katile valgio btttt} užtekę deš i mč i ai žmon ių , bet Baba J aga susprogo kone viską , Vasalisai tepalikusi vos plutelę d uonos ir sulig antpirštėliu sriubos. - I šskalbk drapanas , pašluok kiemą ir sutvarkyk namus, - pa sisotinusi įsakė ji Vasa l i s a i . - Tada išv irk va lgyti ir išrink i š a ru odų supeli j usius grftdus. I r ži ūrėk, kad viskas būttĮ padaryta! Grjši u - patikri nsiu , ką nudirbai. Jeigu nespėsi - aš tave pač i ą

s u ėsi u ! - Tai tarusi, B aba Jaga išrū ko su visa piesta : nosis styro j o atsikišusi it vėja rod ė, o p l a u kai it bu rės plaikstėsi vėjyj e. Tada i r vėl stojo naktis. Vos tiktai Baba J a ga dingo iš aki ų , Vasalisa tuoj kre i p ėsi į savo l ėlyt ę : - Ką

man

daryti'? K a i p viską laiku suspėti'?

Lėlytė patiki no, kad viską j i spėsianti , liepė pasistip rinti ir eiti miegoti. Va sal i sa truputį u žkando, pavalgydino l ėlytę ir atsigu l ė miegoti . Atėj us rytu i , l ėlytė j a u buvo n u d irbusi visus darbus, beliko ti k išvirti valgyti . Vakare parlėkė Baba } a ga ir pamatė, kad viskas padaryta . Ji buvo patenkinta , kad da rbai nudirbti, bet įn iršo ne rasdama, prie ko prikibti . -- Tavo lai m ė, mergiote , - s u n i ur z g ė j i .

Tu omet j i pašaukė savo ištiki mus tarnus i r liepė suma! t i grttdus. Kur b u v ę , kur nebuvę, sta iga o re išniro trys poros rankų ir ėm ė m a l ti

ir trinti g rūdus, tik auksi n ės l u o b e l ės kaip sniegas skraidė

po visą trobelę. K a i darbas buvo b a i g t as Baba J aga sėdo valgyti . ,

J i rij o ir kimšo ištisas vala ndas, o pasisotinusi t u oj jsakė Vasalisai vėl iškuopti namus, pašl uoti ki emą i r išskalbti drab u ž i u s .

Dar senė parodė jai didžiulę krūvą p u rvo , kūpsančią vidury kiemo. - Š itoj purvo krūvoj yra daugyb ė aguomĮ grūdelių, - pareiškė ji. - Tai va, aš noriu, kad rytoj aguonos būtų atskira i , o purvas - at skirai .

Ar

aišku?

Vasalisa vos n enualpo: - O varge , kaipgi aš tai padarysiu? J i kyštel ėj a ranką kišenėn , ir l ėlyt ė ją n u ramino: - Nebij ok, aš viską sutvarkysi u . Sutemus Baba Jaga atsidrėb ė guolyj e ir garsiai užknarkė, o Vasalisa pabandė iš purvo rankioti aguonas . . . Po kurio laiko l ėlytė jai tarė: - Verčiau eik miegoti . Viskas bus gerai. Lėlytė vėl nudirbo visus raganos užduotus darbus, i r kai sen ė parsirado namo, viskas jau buvo baigta . - Ką g i ! - sniau krodama pro nosį suniurzgė Baba J aga . - Tavo laimė, kad sugeb ėj ai viską nudirbti ! Pasišaukusi ištiki muosius savo tarnus, senė paliepė j iems iš spausti iš aguomĮ aliej t! ,

ir

vėl ku r buvę, kur neb uvę ore išniro

trys poros rankų ir įvykdė įsakymą. Kol Baba J aga pririj usi viralo laižėsi taukus, Vasalisa stovėj o greta ir žiūrėj o į j ą . - Ko čia spoksai ? - burbtelėj a Baba Jaga. - Ar galėčiau tavęs šio to paklausti , močiute? - pasiteiravo Vasalisa. - Klausk, - sutiko s e n ė . - Bet atmink: d a ug žinos i , greit pasensi ! Vasalisa pasiteiravo , kas tas šviesusis raitelis ant balto žirgo. - A, tas pirmasis - tai mano Diena , - patenkinta sumurmėjo ragana. - O kas tasai raudonas ra itelis ant rau dono žirgo? - A, tai mano Tekanti Saulelė. - O kas tas j uodasis ant j u odo žirgo? - A,

tas trečiasis - tai mano Naktis .

- Aišku , - linktelėj o Vasalisa.

- Nagi , klausk dar ko nors, meilute , - klastingai pasi ū l ė raga na. - Kas tau dar rūpi'� Vasalisa j au žioj osi paklausti apie tas tris poras rankų , kurios kur buvę, kur nebuvę vis pasirodydavo ore ir vėl pradingdavo , tačiau l ėlytė j os kišen ėj e ėmė šo kinėti it padūkusi, tad Vasalisa te ištarė: - Dėkui , močiute. Bet j u k tu pati sake i , kad jei daug žinosiu , tai greit pasensiu. - Oi , mergyt, bet i r gudri gi tu ne pagal amži tĮ , - kraipydama galvą it sena pelėda , nusistebėj o ragana. - I r kaipgi tu pasidarei tokia gudru olė? - Su motu l ės palaimini m u , - nusišypsoj o Vasalisa . - Palaiminimu? ! - suspiegė Baba Jaga . - Palaiminimu? ! Š ituose namuose nenoriu gird ėti apie jokius palaiminimus ! Ž inai , verč iau kel iauk namo, dukrele ! - Ir sulig tais žodžiais ji išstūmė Vasalisą pro duris, į tamsą. - Š tai , imk i r šitą su savim , va i keli ! - B aba Jaga nu kabino nuo tvoros kaukolę s u žioruojančiomis akimis i r užmovusi ant lazdos padavė ją Vasalisai. - I mk ir neškis šitą kaukolę ant l azdos namo. Č ia tavo ugnis. Imk i r keli auk sau sveika, ir kad man daugiau nė žod ži o ! Vasalisa dar norėj o pad ėkoti atsisveikindama, tačiau lėlytė j os kišen ėj e vėl ėm ė padū kusiai šokin ėti , tad j i suprato tu rinti ne delsdama imti ugnį i r eiti . J i tekina leidosi namo per mišką, o l ėlytė ties kiekvienu kelio posūkiu ar vingiu vis rod ė jai kur eiti. Su savim Vasalisa nešėsi ir ant lazdos pamautą kaukolę, iš kurios aus ų , akių, nosies i r burnos kiaurym i ų plieskė kaitri ugnis. Staiga Vasalisa pabūgo tos li epsnos i r pavargo nuo kaukol ės svorio, tad panoro ją mesti. Bet kaukolė prabilusi ėm ė mergaitę raminti ir įkalbi n ėti, kad parnešttĮ ją namo, pamotei ir įseserėms. Vasalisa taip ir p a d arė. Vasalisai artinantis prie namtĮ , jos pamotė ir įseserės pa:lvelgu sios pro langą pamatė keistą švieselę , kuri šokčiodama artėj o per mišką . Jos nė iš tolo nenutuokė, kas tai gal ėtų būti. Mat nedorėlės jau buvo nusprendusios, kad jei Vasalisa taip ilgai negrįžta , va-

dinasi , jos j a u n eb ėra gyvos, o jos kaulus b u s apgraužę laukiniai žvėrys: taip jai ir rei ki a ! Tuo tarpu Vasalisa j au beveik pasiekė namus . Pažinusios j ą , p a motė su dukterimis išlėkė laukan, pripu o l ė prie j o s ir ėmė skųstis , j og n u o tada, kai j i išėj usi , j os sėd inčios namie b e ugnies, nes kad ir kiek bandžiusios ją įkurti, ugnis vis gęsta n t i . Vasalisa džiugiai įžengė į vidtĮ . J i ja utėsi be galo laiminga , kad pavyko gyvai ir sveikai grįžti namo ir dar parnešti namiškiams žad ėtąj ą ugnį . Tačiau ant lazdos pamauta kaukol ė nė aki m i rkai nenuleido savo žioruojančių akių nuo pa motės ir jos d ukterų , ir tol spigina j as deganč i u žvilgsniu, kol paryčiais visa tri j u l ė pa virto į nuodėgulius.

Š tai j i - toji netikėta, it kirviu nuki rsta pabaiga , kurios tikslas - iš sviesti klausytoj us iš pasakos pasau lio ir grąžinti atgal į žemę. Pasakos labai dažnai ši taip baigiasi . Tokia pabaiga - tai tarsi garsu s pokštelėj imas, grąžinantis užsisvaj oj usį žmogtĮ į kasdienę tikrovę. "Vasalisa" pasakoja apie tai , kaip palaim i n ta moteriškos i ntui cijos galia iš motin os pereina dukteriai ir taip kel iauja iš kartos į kartą. Š i neprilygstama galia, vad inama intuic i j a , susideda iš greito kaip žaibas vidinio regėj i mo, vid inės klausos, vidinės j uslės ir vidinio žinojimo. Per daugelį kartO šios intu ityvios moterų galios pavirto nely ginant požemin ėmis upėmis, palaidotomis po storu apnaŠtf klodu dėl ilgo nenaudoj imo ir nepagrįstų kaltinimų nebfttom blogyb ėm. Tačiau ne veltui Jungas yra pastebėj ęs, kad dvasiniame pasaulyj e niekuomet niekas nedingsta . Man regis, nesu klysime manydamos, j og tai , kas atrodo pražuvę mūsų dvasioj e, vis dar gl ū d i kažkur j os gelmėse. Taigi ir ši insti n ktyvaus žinoj imo bei moteriškos intuicijos versm ė niekur nedingo, o tai , kas palaidota, visuomet galima vėl atkasti ir ištraukti į d i enos šviesą .

Norėdamos suvokti šios pasakos prasmę , pirmiausia turime įsisąmoninti, kad visi j os komponentai atspindi vienos moters dva sines savybes. Taigi ir visi pasakos aspektai nušviečia individualų dvasinės iniciac i j os procesą. Iniciacij a - tai tam tikrų užd uočių įvykdymas. Š ioj e pasako j e iš viso yra devynios užduotys, kurias privalo atlikti moters dvasia. I r visos j os sukasi apie Senosios Laukin ės Motinos įpročius bei gyvenimo būdą. Paeiliui įveikiant šias užduotis, moters intuicij a - toj i išmintin ga būtyb ė, kuri neatsitraukdama n ė per žingsnį visur eina drau ge su moterimi , kiaurai permato visus j os gyvenimo aspektus ir ki ekvieną iš jų geba kuo tiksliausiai apibūdinti, - grąžinama at gal į savo vietą moters dvasioj e . Š io proceso tikslas - suformuoti meilės bei pasitikėj imo sklid inus santykius su šia būtybe , kurią mes pavadiname "žinančią j a " i r kuri sudaro Laukinės Moters archetipo šerdį. Apeigas , kurioms vadovauja senoj i laukinė moterų Deivė, Baba J aga, sudaro kelios iniciaci j tĮ užduotys . Pirmoji užduotis: leisk gerajai motu lei numirti

Pasakos pradžioje mirštanti motina pali eka dukteriai labai vertingą palikimą. Š i am e gyvenimo etape moteris privalo susidoroti su tokiais dvasiniais uždaviniais: susitaikyti su tuo, kad pernelyg rūpestinga,

nuolatos sauganti, ginanti ir globojanti dvasinė motina netinka būti svarbiausia btlsimojo instinktyvaus gyvenimo vedle (geroji motulė miršta). Imtis atsakomybės už tolesnj savarankišką savo gyvenimą, mokytis pačiai suvokti, kas yra grėsmė, intrigos, politika .. Išmokti budriai saugotis ir gintis. Leisti numirti tam, kam privalu numirti. Kai geroji motulė numiršta, užgimsta nauja moteris . Pasako j e i niciacij os procesas prasideda tuomet, kai miršta mylima gero j i motu lė. Jos nebel ieka, j i niekad nebepaglostys Vasalisai galvelės. K iekvienos dukters gyvenime ateina metas , kai geroj i dvasinė motina - tiek sykit} anksčiau ją gel bėjusi ir traukusi

iš b ėdos - pasi daro pernelyg gera , o j os išskirtin is rūpestingumas i r globa prad eda kliudyti dukteriai priimti n a u j u s gyve n i m o iššūkius, - vadinasi , ir toliau tobulėti. Mums natūraliai bręstant, šioj i pernelyg gera dvasi n ė motina po truputį blėsta ir nyksta, traukiasi į šalį, kol galiausiai mes liekame vienos ir turime pačios savimi pasirūpinti . Nors mes visu omet išsaugome j os paliktą dvasin ės šilumos dalį, šis natūralus dvasinis virsmas priverčia mus pradėti savarankišką gyvenim
motinos priežiūros. 3 S ėk m i n gai iniciacijos bai g č iai g a li k l i u dy t i ir n e pak a nkama dvasinė įtampa: taip būna tuomet, kai p e r nel y g gera motulė pasižy mi nep a l auži am a sveikata i r atkaklios piktžolės gaj umu - j i veši sau ir lap o j a , gobd a m a šako m is dukt e rį netgi tuom et, kai scenarij uje apie ją aiškiai pas a ky ta : "Skubiai palieka sceną'� Tokiais atvej a is dukterys būna p e rn e l yg bailios ir n e drąsios, kad ryžtųsi eiti į girią , i r visokiais b tt dais stengiasi to išvengti . Joms ir toms suaugu si e ms m o t e r ims, kurias gyv enimo sunku mai apdaužė ir nutol ino n u o j tĮ g i l uminio , intuityva us gyvenimo i r k u r i os dažniausiai dej uoj a : "Ak, aš taip pavargau nuolatos pati

savim rū pintis': - gal i pag e l b ėti vienas labai geras i r i š mintingas būdas. Tai iniciacijos s utvirtinimas, p a k a rtoj i m as arba nauj a ini ciacij a , k u r i e leist tĮ atkurti gi l u mi n ę i ntuici j ą bet kokio amžiaus moteri a i . O juk t ikt a i gilumin ė intuic i j a žin o , ko mums reikia, ką mums t o l i a u daryt i . . . i r pasako tai ža i b o gre i tu m u , jei ti k

mes

pak l ausyt u m e j os nurodym ų . Vasalisos iniciacij a p ra sided a nuo moky m o si leisti numirti tam, kam m e t a s mirti . Vadinasi, j i p rivalo išmokti numarinti tas dvasines v e r ty b e s b e i pa ž i ū ras , k u r i os jai nieko daugiau nebedu oda. Č ia ypač reikėtų a tkre ipti dėm esį į tu os seniai nusistovėj usius p r incipus

bei dogmas, d ėl k u r i ų

mūsų

g y v e n im a s darosi perne l y g saugus ir

r amus, ir k urie pančioja mums kojas, versda mi tr ypčioti vietoj e ,

užuot laisvai žengus į p riekį. La ik o t a rpis , per k u rį n u nyksta mftsų va i kyst ė s "gero j i mo t ul ė

ir su j a

su s i j u s ios

"

p a ž i ft ro s bei verti n i m a i , visuomet būna puikus

metas daug ko išmokti. No r s v is ų mūstĮ gyve nim e pasitaiko tarps nių , per kuriuos mes visiškai p a g rĮ stai la ikomės įsiki busios m u s

( p avyzd ži u i , va i ky stėj e , a rba ka i sveikstame po l i g os , ban dome atsigauti patyru sios dvasinę ar psichologinę t r a um ą , arba kai m ft s ų g yvy b e i g resia pavojus ir kuo tyliau tup ėsi m e, tuo ge r i a u ), nors tolesn i a m gyvenimui mes sau g om e s u ka u p u sios d idžiules jos m e i l ės ir paramos atsargas , tač iau v is u o m e t atei na metas , taip sakant , pak e i s t i motiną. 4 J eigu p e r n e ly g ilgai leisimės globojamos savo vidi n ės dvasinės motinos, tai n epatirsime j o k i t} išbandymt} ir užkirsime k e l i ą toglob o j a nč ios dvasin ės m otinos ra nkos

lesnei s avo dvasi nei raidai. Aišku , aš jokiu b tt d u n enoriu pasakyti, kad moterys priva lo sąmoni n g a i ieškoti kančių ar pažeminim ų ; aš tiktai manau, kad kiekviena turėtume nusistatyti kokĮ nors tikslą gyvenime, kurj norėtume pasiek t i ir d ėl k u rio ryžtum ės rizikuoti . Tiktai tokiu būdu lavėj a moters int u i c ij a . Vilkė motina, augi n d a ma savo mažylius, i š pradžių daugybę lai ko su j ais ti e s iog dyki n ė j a . V i si draug e j ie ner ū p e stingai volioja s i , sukritę į vieną gauru ot<Į kr ū v ą , o iš o rinis, pavoj ų kupinas p a sa ulis , re gis , bfma n u tol ę s kažin kur. Tačiau prad ėj u s i m o ky ti j auniklius m e džio k l ės ir g robi o p e rsekioj i m o gudryb i t1 , vi l k ė tolydžio šiepia dantis, u rz gia , t a i ko s i grybš tc l ė t i ir reikalauja n e atsilikti, o j e ig u j a unikliai neklauso , - n e gail e sti n g a i d u oda pyl os. B fttent siekdamos tol iau augti ir tobu l ėti , mes pakeič iame rl"t pe s ti n g ą j ą dvas i nę savo motulę, kuri taip p u ikiai tiko mums, ko l b u vom e mažos, k it ok i a moti na, gyvė nančia dar g i l e snėse dvasin ėse tankm ėse , kuri s ykiu yra mūsų kelionės draugė ir mokytoj a. J i taip pat mus myli , bet yra nepalyginamai griežtesnė ir reiklesnė. Dauguma mūsų an a iptol nenorime leisti ge raj ai d vasin e i savo m otul e i mirti vien todėl, kad tam atėj o meta s . Nors j i ir kliudo p as i re i k šti ryškiausioms gyvyb i n ėms mūsų galioms, bet užtat su ja taip gera , taip ramu ir pato g u , - tad kam gi reikia s kir t i s '? Kar tais mes girdime vidinius b a l s u s , įkal bin ėj anči u s mus j o k iu būdu nieko nekeisti, nesiveržti iš saugaus pri e gl obsčio. Š itie balsai šaukia mums: "Ak, nekal bėk t aip ! " arba " Kaip tu gali taip elgtis! " arba "Jeigu tu t a i p pada r ysi , tu man daugiau nebe duktė ( drau g ė , bendramintė) ! " arba "Neik, ten pavo j inga ! " arba " Ką žinai, kas tavęs l auk i a , kai paliksi šitą j a ukų lizdelF" arba "Tau gresia vien tik pažem i n imai': - ar ką n ors panaša u s , o gal ne t dar klastingesn i o : "Tu imk ir a p s i m e sk , n eva ri ziku o j i , o pati p a s lapčiom lik čia, su manim ! " Visi šie balsai prik l auso išsigandu s i a i ar ne t gerokai s upyk u si a i g e ra j ai mot ulei, slypi nčiai m ū s tĮ dvasios gelmėse . Neverta j os kaltinti - tokia j a u j i yra . Bet j ei mes pasiduosime j o s įkal b i n ėj a mos ir pern e lyg ilga i lai ky s i m ės Įs i kibusio s jos sijono, tai mūst}

gyve nimas i r m ū s ų saviraiškos gal i mybės nugrims p atamsiuo se ir, u žu o t sustiprėj usios, mes ta p s i m e gležn o s ir b e j ė g ės .

Arba dar blogiau: kas nutinka, kai bandome užgniaužti siautu lingą energij ą ir neleidžiame jai išsilieti? Nelyginant stebuklin gas pasakų katiliukas neišman ėlio rankose, j i vis plečiasi , pilnėj a ir pliupa, kol galop sprogsta - ir visas turinys išsidrabsto an t žemės ! Tod ėl neišvengiamai turime suvo kti , j og tam, kad intuityvio j i dvasia galėttĮ nekliudomai kaupti j ėgas, geroji rūpestingoji motulė privalo pasitrau kti . Arba, d ar tiksliau pasakius, mes anksčiau ar vėliau pasij u ntame išmestos i š to mielo, ja ukaus prieglobsčio : n e todėl, kad pačios to norėj ome arba k a d buvome visi škai t a m pasi rengusios - niekas niekuomet nebūna visiškai tam pasirengęs, - o tiesiog tod ėl , kad girios pakraštyj e m ūsų kai kas laukia, i r mums lemta tenai nukeliauti . Guillaume 'as Apollinai re ' as rašė: "Mes atvedėme j uos prie krašto ir siūlėme paskraidyti. Jie spyrėsi. " Skriskit ! " - šaukėme mes. Bet j ie i r toliau spyriojosi . Tuomet mes nustūmėme j uos žemyn. lr jie nuskrido': Moterims baim ė netekti pernelyg saugaus ir patogaus gyve nimo yra itin būdinga . Kartais moteris taip mėgaujasi perdėta savo gerosios motulės globa , j og nori , kad tai tęstųsi amžinai. Bet retsykiais jai reikia patirti nerimo ir pavo j ų , antraip galima visą gyvenimą taip ir p ratup ėti lizd e . Kartais moteris k l a ikiai bij o bent aki m i rkai prarasti tvirtą pagrindą po koj omis. Ji prisigalvoj a pasiteisinimų daugiau, nei šuo turi blustĮ . O tereiki a paprasčiausiai nerti gilyn ir paži ū rėti , kas bus. Tiktai tokiu būdu į manoma atgaivinti i ntuityvi ąj ą savo prigimtį. Arba p asitaiko, kad moteris taip ilgai užsibuvo perne lyg gera motule kitiems suaugusiems žmonėms, kad šie tiesiog prisisiurb ė jai p rie krū tinės ir j okiais būdais nenori j os paleisti . Tokiais atvej ais moteriai teks nuspirti j uos užpakaline letena ir vis vien žengti toliau. O kadangi sapnuose dvasia, be kita ko , m ėgina kompensuoti tai, ko nenori arba negali pripažinti ego , tai moters sapnuose šituo pereinamuoj u laikotarpiu paprastai netrūksta visokiausių gaudynių, aklaviečių , niekaip neužsivedančių mašinų, bevaisių n ėštumų ir kito k i t} susti ngusio gyve n i mo s i m b ol i t} .

Mat

viduje

moteris puikiai j aučia, j og esyb ė, kuri pernelyg ilgai užsibūna labai miela, pasmerkta žūti . Todėl pirmasis mūsų ži ngsnis - atgniaužti ranką, įsikib usią į švytintį tokios mielos, tokios geros dvasin ės motulės archetipą, ir paleisti j ą . Juk mes jau nuj unkome nuo krūties ir mokom ės medžioti . Tod ėl mūsų laukia Laukinė Motin a , pasiryžusi mus visko išmokyti. Bet iš pradžitĮ teks laikytis l ėlės, kol suprasim e , kaip j a naudotis. Antroji užduotis: atskleisk ta msų šešėlį

Š itoj e pasakos dalyj e į Vasalisos pasaulį įsiveržia bj aurioji pamotė 5 su savo dukterimis ir pradeda nuodyti podu krai gyvenimą. Š i � etapo uždaviniai tokie: mokytis dar sąmon ingia u atsisveikinti su

pernelyg gera motule. Suprasti, kad gyvenimas netaps rožėmis klotas vien todėl, kad btlsi gera, meili ir paklusni (Vasalisa tarnauja it vergė, tačiau tai nepadeda). Tiesiogiai pažinti šešėlines savo prigit:,-,_ ties pu ses, ypač savajam Aš bzldingą egoizmą, pavydą ir polinkj en<{{ti kitus (pamotė ir jos dukterys). Sąžiningai pripažinti ŠŽLĮ bruožų egzistavi mą. Pasistengti kaip galim a geriau sugyventi su bjauria usiomis savo asmenybės pusėmis. Netrukdyti kylančiai jtampai tarp to, kokią jus mokė būti ir kokia jūs iš tiesų esate. Palaipsniu i leisti savo senajai esybei numirti, o naujajai, intuityviajai - susiformuoti. Pamotė ir įseserės įkūnij a menkai teišsivysčiusias, tačiau įžūlias ir žiaurias dvasios puses. Tai yra šešėliniai elementai , atspindi ntys tuos asmenyb ės aspektus , kurie mtiStĮ ego atrodo nepagei dautin i , nenaudingi i r tod ėl nugrf1stini į p atamsius. Viena vertus, tokios šešėlin ės savybės gali pasirodyti besančios visiškai teigiamos, ka dangi neretai ir didžiausi moterų tal entai bei gabumai nustumiami į tamsą, kur paslapčiomis glūdi ir laukia, kol j uos atras. Antra vertus, negatyviąsias šešėlines j ėgas , kurios šiaip jau linkusios naikinti arba guiti visa, kas nauja bei gyvybinga , kaip netrukus pamatysime, irgi galima nukreipti sau naudinga linkme. Kai ši j u oduma prasiveržia , mes pagal iau galim e nuod ugniai su j a susi-

pažinti, nustatyti j os ištakas , šitaip pačios tapdamos stipresnės ir išmintingesnės. Š ioje iniciacij ų pakop o j e moterį kamuoja niekingi dvasios rei kalavimai ir raginimai nesispyriojant paklusti svetimiems norams ir užgaidoms. Bandymas paklusti atneša sukrečiantį praregėj imą , kurį privalo įsid ėmėti kiekviena moteris. Esmė ta , kad m ėgio damos būti savimi, mes tampame nepriimtinos daugeliui kit ų , o siekdamos pildyti kittĮ norus bei reikalavimus, turime atsižadėti pačios savęs. Tai kankinanti , širdį draskanti jtampa, kurią privalu patirti , bet išeitis aiški . Vasalisa visiškai beteis ė, nes patenka į šeimą, kuri nepaj ėgia jos nei s uprasti, nei įvert inti. Pamotei ir įseserėms j i nai nereika linga . Jos neapkenčia Vasalisos i r kaip įmanydamas j ą užgaulioj a . Elgiasi s u j a kaip su Svetima, nepati kima būtybe. B ej e , pasakose svetimoj o a rba atstumto j o vaidmuo paprastai atitenka tam, ku ris gla u džiausiai susij ęs su prigimtin i u žinojimu. Pamotė ir įseserės interpretuoti nos kaip būtybės , įdiegtas į mo ters dvasią tos kultū ros, kuriai moteris priklauso. Netikroji dvasios šeima ski riasi nuo "sielos šeimos': kadangi ji susij usi su super ego - tuo dvasios aspektu, ku ris susi formuoja priklausomai nuo kiekvienos visu omenės moteriai keliamtĮ reika lavimų - pozityvių arba gni u ždanČitĮ . Moteris j aučia, kad šie visuomeniniai - tai yra super-ego nulemti - antsl uoksniai bei įtakos kyla ne iš j os pačios dvasios gelm iq , o tarsi iš kažkokio kito, išorinio, šalti nio, kuris nėra įgi mtas. Š i e visuom e n i n iai/super-ego antsluoksniai gali būti t i e k labai pozityvūs, tiek ir baisiai žalin g i . Netikroj i Vasalisos šeima yra tarsi dvasinis auglys , užspaudęs svarbiausi u s gyvybi n ius n ervus. Jos tarsi koks prakeikttĮ ragantĮ choras be paliovos tyčiojasi ir erzin a : ,.Tu to n esugebėsi . Tu nie kam tikusi. Tu bailė. Tu kva ila, bespalvė, neįdomi. Tu neturi laiko. Gudrūs dalykai ne tavo nos i a i . Tau galima darbuotis tik nuo čia iki č ia , bet šiukštu - ne daugiau ! Li aukis, nes p risišauksi b ėdos ! " Kadangi Vasalisa kol kas dar pati nesuvokia, k ą sugebanti , j i lei džia šitai j uodai j ėgai užtverti sau kelią. Tam , kad gyvenimas vėl grjžtų į v ėžes, reikia kažko nau j o , nepati rta ir gaivaus.

Argi ne t aip būna ir m u ms ? '

Iš

pa s ako s

m at o m e ,

kad

Vasal i s o s

int u i c ij a dar labai men k a , ji ne itin tenutuokia, kas dedasi ap l i nku i , o j o s dva s i o s t ėva s t aip pat nemato apl i nk o s a tši aur u m o ;

j is i rgi pernelyg geras ir pats n e turi i n t u i c ij o s . Į d o m u p a steb ė ti , kad naivius t ėvus turinčioms dukterims pab u sti ir subręsti dažnai prireikia kur kas daugiau laiko. Mus irgi skriaudžia n etikro s i o s š eimo s , į s i tai s iusi o s mūsų viduje ar aplink mus na riai , aiškindam i , neva e s ame n i ekam vert o s , ne ,

į d om i o s ir aki n dam i mus nuolatos galvo ti a pi e s avo trtt k umu s ,

,

u ž u o t k r eip u s d ėm esį į žiaurumus, kurie ded as i aplinku i - iš kur ,

jie b e s i ra s tų : iš mūst! pačių vidinio pa s a u li o ar iš mus s up a n č i o s v is u o men ės . Ši a i p a r taip, kad p e rp ras t u m e ki eno nors esmę ar permatytum e kokį nors dalyk ą kiaurai , m u m s re ikia i ntuicijos bei ga n ė ti n os t vi r tyb ės nepa lltž ti ir atla i kyt i tai , ką pamatysime. K a i p ir Vasa lisa, m es dažnai s te n gia m ė s būti geros ir mandagios , už u o t b u v u s i o s į žva l gi os ir supratingos. Galbttt mus mokė pam i ršti

skvarb tĮ į žvalgu m ą , neva lengv i a u gyve n s i m e . Tačiau atlyg is už p a s ta n g as būti g e ra i 6 sunkiomis a pl i n kyb ėm i s dažni a u siai tebūna tik dar žiaures n ė pr i esp a uda bei engimas . Nors moteris ir j au č i a

,

kad likdama savimi ji atstu ms kitu s , būtent ši dvasin ė įtampa yra ž ū tb ū tinai re i k al inga sielai formu otis ir laukiamiems p o k y č i a m s įgyvendinti . Tai g i pam o t ė su savo dukterimis susimoko i š s h} s ti Vasali s:Į iš n a m t} . .,Eik į g ir ią , Vasalisa, - slap č i o mi s re z g a p l a n ą j o s - eik pas Babą Jagą , o j ei l iksi gyva (ko tikrai nebus, cha-cha-cha ! ) , tuomet ,

gal mes tave i r pr i im s im į savo ta r p ą . Tai kriti n is momentas, ka "

dangi da u gelis moterų taip ir lieka įpusėjusios šį i n i c ia c ij ų proceS<Į, bet j o neba igu sios - k it a ip tarian t ,

nei

p al e i st o s nei pa kartos. N ors ,

d vas io j e ir taip jau gyvena p r igi m t i n i s g ro b u o n is kuris tartu m ,

prisuk t a s nuolatos kartoja:

"

M i rt i s ! � '

,.

Ak

,

kad tave gala s ! ir "

" Mesk

viską ve l n i o p! : tačiau moterį s u p an ti visuomenė be i j :Į išaukl ėj usi '

šeima g a l i b ū t i be t

iš

fa k ti š k a i

už g n i a u ž u s i o s j os dva si o j e tą natū ra hf ,

pr i g imt i e s gan ėti nai k u klų s u g ebėj i m ą pri eš i nt is

Pavy z džiu i kartais moterys, ,

verti n a m i j ų gabu m a i ,

n u o lat

u ž a u gu s i os

kel ia sau

.

šeimose , kur n e b u vo

nežmon iškai didelius

tikslus ir puola j ų įgyvendinti , nors n ė pačios nežin o , kam to reikia. Joms atrodo, kad tiktai apsigynusios tris disertacijas, aukš tyn koj om įsikorusios į Everestą ar įvykdžiusios gausybę kitokių nežinia kiek laiko , pin igų ir j ėgtĮ surysiančių pavojingų žygių , j os sugebės pagaliau priversti savo namiškius pamatyti, kad yra šio to vertos. "Na, ar dabar j a u mane p ripažinsit? Ne? Na, ką gi, - gilus atodūsis , - t u o m e t žiūrėkit ! " Š is netikrosios šeimos auglys , žinoma , veši m u myse , n esvarb u , kaip j į įsigij o m e , ir mūsų užduotis - taip s u j u o susitva rkyti , kad iš kovos išeitume sustiprėj u s i o s . Vis d ėl t o , kaip netrukus pamatys i m e , pagrin d i n i o , gilioj o dvasios triūso požiūriu tikrai n everta stengtis įrodyti savo ve rtę pagiežingtJ raganų choru i ; pasiro d o , tokios pastangos netgi kliudo i n iciacij a i . Vasalisa triūsia diena iš dienos nesiskųsdama ir nedejuodama. Iš pirmo žvilgsnio toks tylus paklusnumas atrodo heroj iškas, tačiau iš tiesų jo rezultatas - vis didesn ė priespau da ir stiprėj anti įtampa tarp dviejtĮ prieši ngų prigimties pusitJ , iš ku rių viena - pernelyg gera, o antroj i - pernelyg reikl i . Kaip ir vidinis konfl iktas tarp išlikimo savim i ir prisitaikėlišku mo, ši įtampa irgi duoda gerų rezultattJ. Moteris, pakliu vusi tarp šių dviejų ugnitĮ , eina teisingu keli u , bet privalo nesustoti. Pasakoje mato m e , kad pamotė ir įseserės taip gniuždo besi skleidžiančią dvasią, kad j ų pastangomis net užgęsta ugnis. Š ią akimirką moteris prad eda j usti netenkanti savo dvasinių turtų. Jai šalta , ji vieniša i r pasi ryžusi padaryti bet ką , kad tik iš nauj o įžiebtų šviesą. Būtent tokio postūmio ir reikėj o pernelyg gerai mergaitei, kad ji toliau žengtų keli u , vedančiu savo pačios galitĮ atradimo link. AtrodyttĮ , kad Vasal isai būtina sutikti Didžiąją Lau kinę Raganą tam , kad ši kaip reikiant j ą išgąsdintų. Mes pri valome palikti p avyd uolių chorą ir leistis girion. Juk neįmanoma vi enu metu ir likti, ir išeiti . Kaip ir mums, Vasalisai reikia kokio nors kelrodžio, orien tyro , kuris padėtų atskirti , kas jai gera ir

n audin g a,

o kas - ne.

Jokia dvasinė raida neįmanom a , j eigu visi , kas netingi, valosi į tave koj as. Moterys, tolydžio m ėg i n ančios slėp t i giliausi u s savo

j ausmus, pačios save žudo. Ugnis gęsta. Tai labai skaudi dvasinės komos atmaina. Pasakoje nutinka priešingai, nors gal kiek per žiauriai - užge susi ugnis prižad ina Vasalisą iš jos romaus p aklusnumo. Dabar j i numiršta savo senajam gyvenimo būdui ir yra priversta virp ėdama žengti į nau j ą , kitokį būvį , pagrįstą kur kas brandesniu ir gilesniu dvasiniu žinoj i m u . Trečioji užduotis: rask kelią ta msoje

Š ioj e pasakos dalyj e miršta nčios motinos palikta lėlytė ved a Va salisą tamsoje per girią į Babos J agos buveinę. Š io laikotarpio dvasiniai uždaviniai tokie: pasiryžti keliauti j tikrųjų iniciacijų vietą (jžengti girion) ir pratintis prie nepatirta, šiurpą keliančio pojūčio, k a i

atsiduodi intuityvitĮjų galių valion. Lavinti jusles, mokytis nustatyti kryptį paslaptingosios pasąmonės link, pasikliaujant vien tiktai vi diniais savo jutimais. Mokytis rasti kelią atgal, pas Laukinę Motiną (klausyti lėlytės n urodymt.Į ). Mokytis penėti savo intuiciją (valgydinti lėlę). Leisti silpnai, nieko neišmanančiai mergelei numirti dar labiau. Visq galią patikėti lėlei, t. y. intuicijai. Vasalisos lėlė yra iš Senosios Laukin ės Motinos atsargtĮ . Lė lės - tai vienas iš simbolinių instinktyviosios prigimties turt ų . Vasalisos atvej u l ėlytė įkūn i j a la vidacita, mažą instinktyviąją gyvybinę galią, kuri kartu yra ir nuožmi , ir atkakli. Kad ir į kokį m ėšlą beįliptu me, ji vis tiek toliau gyvena mumyse savo slaptą gyven imą. Daugelį amžių žmon ės j autė, kad lėl ės skleidžia savotišką šven tumą ir mana7 - tam tikrą bauginančią , prikaustančią esatį, kuri savotiškai veikia žmones , dvasiškai j u os transformuodama. Antai kaimo žolininkės garbsto mandragoros šaknį, kad ji tokia panaši į žmogaus kūną - su savotiško m is rankas ir koj as primenančiomis ataugomis ir gumbu galvos vietoj e . Jos tiki na, kad toje šaknyj e slypinčios didžiulės dvasinės galios. Apie lėles irgi sakoma, esą jų kū rėj ai įkvepia j oms gyvyb ės . Kai kurios lėlės naudoj amos atliekant apeigas. ritualus, kerėj imus, meilės b urtus ar šiaip iš-

daigas. Gyvendama drauge su kunos genties indėnais Panamai priklausančiose salose, pastebėj a u , kad nedidukes medines figū rėles j ie naudoja kaip valdžios ženklus, primenančius žmogu i api e j o paties turimą gali ą . Viso pasau lio muziej ai grūste prigrūsti visokiausių stab ukų ir figūrėlitĮ , nulipintų iš molio , išskobtų iš medžio ar nukaltų iš metalo. Paleolito bei neolito l aikų figū rėlės irgi yra lėlės. Meno galerij ose lėlitĮ taip pat apstu. Pavyzdys iš šiuolaikinio meno gal ėtų būti Segalo sukurtos žmogaus dyd žio į marlę susuktos mumijos. Lėlytės su tautiniais rū bais tiesiog užp l ūdusios s uvenyrtĮ k rau tuvėles geležinkelio stotyse ir benzino kolon ėles prie didžit} j LĮ automagistralių. Karaliai n u o neatmenamų laikLĮ dovanodavo vieni kitiems lėles kaip geros valios ženklą. Kaimo bažnytėl ėse visame pasaulyj e apstu l ėlių - šventtĮ j ų . Tokios šventųj ų figūros ne tik nuolatos mazgoj amos, pu ošiamos rankų darbo apdarais, bet ir "išvedamos pasivaikščioti'� kad savo akimis pamatytų, ar gerai dera laukai ir kaip gyve na žmonės , o paskui gal ėtų j uos užtarti danguj e . Lėlė - tai s imbolinis homunkulas , maža b ūtybė. H Ji simboli zuoja tą m istišką j ą p aslaptį , glūdinčią žmonėse. Tai tarsi nedidukė spindinti pirmapradžio Aš kopij a. I š pirmo žvilgsnio - lėlė, ir tiek. Tačiau ji įkūnija tą sielos dalelytę, ku rioje sukaupta visa di džiosios žmogaus sielos išmintis . Lėl ė kalba plonyčiu, vos girdimu senosios La Que Sabe, Ž inančiosios , balsu. Lėlė simboliškai gimininga gnomams, elfams, laumėms, fėj oms ir nykštukams . Pasakose šios biityb ės yra giliausios, pu lsuojančios išminties, glūdinčios dvasinėj e ku ltū roj e , reprezentantės. Jos ne nuilsdamos triūsia, atlikdamos sumanumo reikalaujančius vidinius darb u s . Juk dvasia darbuoj asi ir tada , kai mes miegame , - ypač tada ! - net j e igu sąmoni ngai nesuvokiame , kas vyksta. Taigi l ėlė Įkūnij a vidinę mūsų , moterų, dvasią; tai - vidinio proto balsas, vidinis žinoj imas bei vidinė sąmonė. Lėlytė - ne lyginant tas pasakų paukštelis, ats k rendantis pačiulb ėti veikėj ai Į ausĮ, įsp ėj antis j ą apie pasislėp usį priešą ir pamokantis , ką daryti toliau. Tai homunkulo - mažytės mumyse slypinčios būtyb ės - iš-

mintis. Tai mftsų išti kimoji pagalbininkė, kurios šiaip jau niekada nematyti , bet į kurią visuomet galima kreiptis. Tai pats geriausias palaiminimas, kokį tik motina gali suteikti du kteriai - išmokyti ją pasikliauti savo pačios intuicija. Tėvams labai paprasta perduoti vaikui intuicij ą: "Tu tokia nuovoki ! Nagi, kaip manai, kas už viso to slypi'?" Tuomet intuicij a mums nebe atrodys esanti kažin kokia iracionali keistenyb ė ar netgi yd a , o tiesiog pats tikriausias mtisų sielos balsas. Intuicij a kaipmat nu rodo, kuria kryptimi b fttų geriausia pasukti . Jai b ftdinga savisauga, j i greit paj unta giluminius motyvu s bei ketin imus ir nustato , kaip reikėttĮ elgtis, kad kuo mažiau sužalotume dvasią. B ft tent tai ir matome pasakoj e . Vasalisos m o t i n a suteikė dukteriai neprilygstamą malonę, pal i kdama j ai lėlę ir liepdama niekuomet nuo j os nesiskirti . Bftdama glaudžiai susieta su savo intuicij a , mergaitė įpranta n edvej odama bet kuriu o atvej u j a pa sikliauti . Dabar j au moteris vadovauj asi nebe principu "kas bus, tebft nie': o visiškai kitokiu - "pala, tuoj pasi žiū rėsiu, ką visa tai reiškia': Kuo gi ši laukin ė intu icija taip praverčia moterims? Ji kaip vilkė - turi nagus, kuriais gali pradrėksti ar pričiupti , akis, geban čias matyti kiaurai personos apžavus, ir ausis, kurios girdi daugiau , nei pasiekiama įprastai žmogiškai klausai . Apsiginklavusi tokiais puikiais dvasiniais instrumentais, moteris įgyja ypač j autrią pa gavą ir kone gyvulišką 9 nuoj autą, kuri suteiki a papildomtĮ spalvų j o s moterišku mui ir leidžia j ai kur kas labiau pasitikėti savimi, žengiant į išorinį pasaulį . Taigi Vasalisa iškeliauja parnešti žarij tĮ , kad galėtų iš nauj o įžiebti ugnį. Atsidū rus tamso j e , kl aidžiame n1.iške , jai nieko kito

nebelieka , tiktai klausytis vidinio savo balso , kurį perduoda lėlyt ė. Ji pratinasi pasikliauti jųdviej tĮ sąj unga , be to, mokosi ir dar vieno dalyko - valgydinti lėlę Kuo gi reikia pen ėti intu icij ą , kad j i niekuomet n ebadautų ir visuomet prireikus atsilieptų į mftsų prašymą išanalizuoti susida riusią pad ėtį? Intuicij os penas - tai pats gyvenimas; o maitinama ji klausantis, ką ji sako. Kokia nauda iš balso, j eigu nėra ausies, .

kuri j o klausytų? Ko verta kasdienybės džiunglėse pasiklydusi moteris, j eigu ji negirdi ir nemoka klausytis to, ką sako La Que Sabe, Ž i nančioj i? Esu šimtus, net tūkstančius kartų gird ėj usi moteris aimanuo j ant: " O i , reikėj o gi man paklausyti vidinio savo balso ! Ž inojau j uk, kad reikia I nereikia daryti taip ir taip, bet nepaisiau savo intuicij os'� Savo gilią j ą intuityviąją būtį mes penime tuomet, kai klausome ir paisome j os patarimų . Tai labai savotiškas persona žas, toj i stebukl inga l ėl ės dydžio būtyb ė, gyvenanti dvasin ėj e vidinės moters šalyj e . J i iš dalies panaši į raumenis mūsų kūne: nenaudojami, netreniruoj ami jie sunyksta . Lygiai taip ir i ntuicij a : nemaitinama , nenaudoj ama j i atro fuojasi. Lėlės valgydinimas sudaro svarbt} Laukinės Moters - paslėptų lobitĮ sergėtojos - archetipo ciklą. Vasalisa dvej opai maitina savo l ėlytę : pirmiausia - duonos žiauberėle , gyvyb ės trupin iais nau jo dvasinio žygio pradžiai , o antra - tuo, j og suranda kelią pas Senąj ą Laukinę Motiną, Babą Jagą. Ties kiekvienu posūkiu ar kelio atsišakoj imu j i klausia l ėlės patarimo, o ši nurodo, kurioj e .. puseJ e "nama1 . . ,,

Lėlės ir Vasalisos santykiai įkūnij a tam tikrą empatin ės ma gij os rūšį , j ungiančią moterį ir j os intuiciją. Š is palaimintasis ryšys , intuicijos bandymas ir penėj imas, yra tai , kas tegali būti perduodama vienos moters - kitai . Lygiai kaip Vasalisa, mes irgi tvirtiname ryšį su intuityviąja savo prigimtimi, sulig kiekvienu nauj u posūkiu įsiklau sydamas į savo vidinį balsą : " Kur man suk ti - į dešinę ar į kairę? Eiti a r pasilikti? Priešintis ar nusileisti? B ėgti šalin ar veržtis į pri ekį ? Ar šis žmogus, įvykis, su manym as tikrai toks , koks atrodo?" Pažeistas m oters ir lauki n ės j os intuicijos tarpusavio ryšys neretai suprantamas taip , tarsi pati intuicij a būtų pažeista. Tai netiesa. Pažeidžiama ne intuicij a, o tiktai motinišku palaimini mu grindžiamas paveldėj imo ryšys - b ū das, kuriuo perteikiamas geb ėjimas kliautis intu icij a, kurį moteris p aveldi iš visų savo moteriškos giminės pramočių, gyvenusių iki j os: būtent ši be gal i n ė motert} upė yra patvenkiama. 1 0 D ėl to gal i būti smarkiai

sumenkęs moters suvokimas, kas yra intuityvi o j i išmintis, tačiau kiek pasipraktikavus j is grĮžta visu paj ėgumu. 1 1 Lėlės yra savotiški talismanai. Talisman ai primena tai, kas j au čiama, nors nematoma, ir tai, kas egzistuoj a, bet nėra iš pirmo žvi lgsnio akivaizdu . Dieviškasis l ėl ės pavidalo talismanas mu ms nuolat primena, pasakinėj a, numato į priekį . Š i intuityvi funkci j a būdinga visoms moterims. Tai galinga, fundamentali pagava. Tai ne tas imlu mas, kadaise taip garbintas klasiki n ės psichologi j os, - ne pasyvi suvokimo priemonė, o ypatinga pagava, turi nti tiesioginį ryšį su giliąj a išm intimi, persmelkia nčia m oteris iki ka ulų smegemĮ . 1 2 Ketvirtoji užduotis: susitikimas su La ukine R agan a

Š ioj e pasakos dalyj e Vasalisa akis į akį susiduria su Laukine Raga na. Š io susitiki mo u ždaviniai yra tokie : gebėti nedrebant pažvelgti j baisiosios Laukinės Deivės veidą arba, kitaip tariant, ištverti tlUO žmiosios motinos ak i vaizdoje (susitikimas su Baba Jaga). Apsiprasti su paslaptingumu, keistenybėmis ir laukinio pasaulio kitoniškumu (gyvenimas Babos Jagos namuose). fdiegti savo gyvenime dalj jos ver tybitĮ tokiu bildu ir patiai tampant keistoka - gerąja prasme (valgyti jos maistą). Mokytis ištverti susiditrimą su g alinga jėga iš šalies, o vėliau - ir su savyje slypintiom.is ,galiomis. Leisti silpnai ir pe rn elyg meiliai mer,gytei negrjžtamai numirti. Baba Jaga gyvena trobel ėje ant vištos koj tĮ . Š is bttstas s ukio "

"

..

j asi ir kraiposi kaip tik susimano. Sapnuose namas yra simbolis, liudij antis ap ie dvasi n ės erdvės, kur i o j e žmogus sąmoningai arba nes<Įinoningai gyve n a , struktiirą. Ironiška, tačiau j ei ši pasaka būttĮ kompensuoj antysis sap nas, toks keistas namelis reikšttĮ , kad subj ektas, šiuo atvej u - Vasalisa , yra perdėm nerci kšmingas, n eapsisprcndęs, tebesantis p u s i aukel ėj e ir protarpiais tu rintis su kinėtis ir kraipytis, kad susigau dytų , k
Va sal isos a s m c nvhei stinga hi'tt e nt tokio elemento.

Š i trobelė ant vištos koj elių pati sau va ikštinėj a, netgi sukioj asi , it šokdama kokį pamišėlišką šokį . Raga nos būstas gyvas, kupinas en tuziazmo ir gyvenimo džiaugsmo. O tokios savyb ės kaip tik ir sudaro archetipinės Laukinės Moters dvasios pamatą: tai džiugi , pašėl usi gyvybinė j ėga, pasaulis, kuriame namai šoka , piestos ir kitokie negyvi daiktai skraido it paukščiai, senė moka b urti ir kerėti , - viskas čia n e taip , kaip iš p radžių atrodė, bet dažniausiai dargi daug geriau, nei galėj ai tikėtis. Vasalisa iš pradžių atrodo labai l ėkšta, pilka, kasdieniška būty bė. B ūtent pasid uodamos šitokiam perdėtam "normalumui " mes galiausiai leidžiamės užsmaugiamos kasdienybės rutinos ir prieš savo valią imame gyventi taip , tarsi jau bfttume mirusios. Mes nebepaisome intu icij os 1 3 , o tai savo ruožtu užpučia mūsų dvasios šviesą Tuomet tur i m e ko nors griebtis: leistis į girią ir susirasti baisiąją senę, antraip vieną graži<Į dieną, kai pėdinsime gatve, ims ir pr<�sivers koks kanalizacijos šulinio dangtis, ir - šliūpt ! - mus .

it kokį skudurą jsuks pasąmonės srovė, ku ri nuneš blaškydama ir m ėtydam a, norime mes to ar n e ( dažniausiai prieš mūstĮ valią), tačiau vardan gero tikslo. 14 Ankstesn ės, gerosios motulės padovanota l ėlytė - intuicija tėra tik pradži a , ją reikia išbandyti, atliekant Sen osios Laukin ės Motinos ski rtas užduotis . Baba Jaga įkū nija pačią tikriausią ins tinktyviosios, integralios dvasios esmę. Tai akivaizdu iš to, kad ji žino viską, kas buvo iki tol . " Kaipgi , - pareiškia j i , pamačiusi V<�salisą , - pažįstu ir tave , ir tavo namiški u s . " Negana to, pana šiai kaip ir kitos j os manifestacijos, pavyzdžiu i , Dienų Motina arba Motina Niksė ( M otina Naktis 1 5 , Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės deivė) . senoji Baba Jaga yra dan gaus ir žem ės būtybių sergėtoj a : j i globoja D i e n ą , Tekančią Saul ę ir Naktį , kurias vadina "mano Diena, mano Naktis'� Baba J aga tokia baisi todėl, kad įkūnija tiek mirties, tiek ir gyvyb ės galias. Pažvelgę į j os veidą, išvysime vagina dentata , krauju pasruvusias aki s, nuosta b tĮ nau jagimį kūdikį ir angelo sparnus - viską išsyk. Stovėdama priešais j ą , Vasalisa priima šią laukinę dieviškąją Motiną su visa j os išmintim. karpomis ir kitkuo. Vi enas iš pačių

įstabiausių Babos J agos paveikslo aspektų šioj e pasakoj e yra tai , kad , nepaisant visų j os grasinimų , j i yra teisinga. Vasalisos j i ne skriaudži a , kol ta nusipelno pagarbos. Tai esminė pamoka - ge bėjimas išsaugoti savigarbą didžios galyb ės akivaizdoj e. Moteriai privalu garbingai elgtis su galinga būtyb e , nes j u k dalis tų galių anksčiau ar vėliau pereis jai. Vasalisa nesižemina prieš Babą Jagą , nesigi ria ir nesipu ikuoj a , nesprunka ir nemėgina sl ėptis. J i sąži ningai stoj a prieš j ą , pasirodydama tokia , kokia yra . Daugelis motenĮ atsikrato savo "gerų m ergaičių" komplekstĮ , vertusitĮ j as visuomet reaguoti meiliai i r malo n i a i , kalbėti lyg medum pateptu liežuviu , nepaisant to , kaip j os šird i es gilumoj e besij austų, kas ir d ėl ko jas beužsipulttĮ . Š itaip kiaurą dieną man dagiai prasišypsoj usios, sutemus jos it žvėrys grieži a da ntimis - tai. Jaga j ų dvasio j e veržiasi laisvėn . Moterys dažniausiai bfma l i n kusios šitaip meilika uti ar per nelyg nu olaidži auti tu omet , kai labai bij o ko nors netekti arba pasij usti "nere i kali ngos': Porą pačitĮ Įžvalgiausių sapn tĮ , kuriuos esu gird ėj usi, man papasakojo j auna mergina, ku riai aiškiai reikėj o atsikratyti perd ėto romumo. Pirmąkart j i sapnavo neva paveld ėjusi nu otrauktĮ alb umą - ypatingą, su " Laukinės Motinos" atvaizdais. J inai be ga lo džiūgavo , kol kitą savaitę susapnavo atsiverčianti tokį patį albumą, o ten - baisi senė, spitrėj anti tiesiai į j ą . Tos raganos b uvę bjaurūs, pažal iavę dantys, o per smakrą varvėj ę j u odi be telio syva i . J o s sapnas labai b ū dingas moterims , besikratančioms perd ėto romu mo. Pirmiausia jai demonstruojama viena laukinės prigimties pusė - malonio j i , dosnio j i , įkūnij anti visa , kas pasau lyj e gera ir gražu. Bet kai Laukin ė Mote ris pasirodo baisios sen ės pažaliavu siais dantimis pavidalu - o j o j o i ! Ar n egalima būtų jos kur nors paslėpti? Ne , negal ima . Pasąmonė tik j ai vienai prieinamu būdu nuostabiai atskl ei džia sapnuojan čiai moteriai , koks tas nauj asis jos laukiantis gyven imas: tai n ėra vien tiktai dirbtinė "geros mergaitės" šypsenėlė. Susi d u rti su šia laukine, kū ryb ine j ėga savo dvasioj e - tai išvysti begalę slaptingo j o moteriškumo pavidaltĮ . J i e visi priklauso mum s nuo

pat gimimo , tad galime rinktis , į kurį iš j ų kuriuo metu mums geriausia būtų įsikūnyti. Baba Jaga šioj e iniciacijų dramoj e - tai instinktyvioji prigimtis raganos pavi dalu . Ž odis " ragana': kaip ir apibūdinimas "laukin ė': yra įgij ęs nieki namąj ą, menki namąj ą reikšmę, tačiau prieš daugelĮ metų šitaip vadindavo moteris gydytojas - tiek senas, tiek ir jau nas; žodis ragana yra kilęs iš žodžio

regėti,

t. y. ' žinoti, išmanyti'. Taip

buvo iki tol, kol įsigalėj o vieno vien intelio Dievo idėj ą propa gavusios ku ltiiros , išstumdamos senąsias panteistines religijas bei kultūras, Dievybę suvokusias per daugybę pavidalų , apimančių visatą su visa jos reiškinių įvairove . Tačiau dar ir dabar milži n ė , ragana, laukinė prigimtis a r kitokios būtybės b e i integralūs aspek tai , kurių egzistavimas moterų dvasioje taip gąsdina šiuolaikinę kultūrą , yra toj i palaiminga versmė, kurią moterims dažniau siai užvis labiau reikia pasiekti ir iškelti i dienos šviesą. Didžiuma apie moterų dvasines galias rašanči ų autori ų vienu balsu tvi rtina , kad vyrai šių galių labai baiminasi . Man skaitant visuomet norisi sušukti: "Mergele švenčiausioji ! O kiekgi motertĮ pačios bij o tų moteriškų galių ! " Juk seniej i moteriškumo atributai bei j ėgos iš tiesų yra visa apimantys ir baisiai galingi. Tad ne nuostabu , j og tiek vyrai, tiek i r moterys , pirmąkart susidūrę su Senosiomis Laukin ėmis Galiom is , vos metę vieną ned rąstĮ žvilgs nį, apsisu ka

ir

deda į kojas - lekia taip , kad tik padai švytuoj a i r

uodegos maskatuoja . J eigu norime, kad vyrai kada nors l i autųsi šių galitĮ bijoję, tai, be j okios abej o n ės , moterys pirmiausia pačios turi nustoti bijo j usios. J ei viliam ės , j og vyrai kada nors išmoks suprasti moteris, tai moterys turi atskl eisti j iems laukinio moteriškumo pavidalus. Tod ėl dvasinė sapnų kiirimo funkc i j a ir atgabena Babą Jagą su visa j os svi ta nakčia tiesiai į motertĮ miegamuosi us. Jei pasiseks , Jaga ant kilimėl i o prie m ū s ų lovos paliks didžiu l i us plačius p ėd sakus. Ji m ėgsta atkeliavu si paspoksoti į tas , kurios dar j os nepa žĮsta. Jei mes uždelsėme savo i niciacij as, ji stebisi , kodėl iki šiol j os neaplankėm e , ir, užuot la ukusi , pati atvyksta pas mus nakties sapnuose .

Viena iš mano pacien čių sapnavo moteris ilgais apiplyšusiais naktiniais marškiniais, kurios džiaugsmingai kimšo visokį šlamštą , kurio niekuomet nerastum restorano valgiaraštyj e . Kita sapnavo senę kreivakojės senos vonios pavidalu - ši kaukė vamzdžiais gra sindama j uos susprogdinti, j ei sapnuojančioji nepramuš sienos, kad vonia galėtų " regėti'� Trečioji sapnavo neva esanti viena iš trij ų senų neregi ų , tiktai ji nuolat pametanti savo vairuotoj os pa žym ėj imą ir turinti , palikusi kitas, eiti jo ieškoti. Iš dalies galėtume sakyti , kad jai su nku visiškai susitapatinti su trimis likimo deivė mis , valdančiomis dvasios gyvybės ir mirties galias. Tačiau laikui b ėgant ji irgi išmoko nebebij oti ir priprato p rie to, kas anksčiau ją taip gąsdino, - laukinės savo pačios prigimties. Visos šios sapntĮ būtyb ės primena sapnu o j ančiai moteriai jos pirmapradę, gaivališką prig imtį: Jaga-Aš, paslaptingą ir galingą j ėgą -'- Gyvybės/Mirties/Gyvyb ės Motiną. Taip , mes būtent tai ir norime pasakyti : būti " j agiška i " yra gerai , ir turime būti paj ėgios tai ištverti . Būti stipriai toli gražu nereiškia atsiauginti galingus muskulus ir visiems j uos demonstruoti. Tai reiškia gebėj imą ne drebant pažvelgti į savo pačios dvasios gelmes ir aktyviai mokytis sugyventi su laukine prigimtimi taip , kaip mums priimtiniausia. Tai reiškia gebėjimą mokytis ir ištverti tai, ką sužinosime. Ištverti ir gyventi. Penktoji užduotis: tarnavimas neracionalumui

Š i oj e pasakos dalyj e Vasalisa paprašo Babos Jagos ugnies; senė sutinka j os du oti , bet tik tuomet, j ei Vasalisa savo ruožtu nudirbs jai kai kuriuos namų ruošos darbus. Š iuo mokymosi laikotarpiu dvasios laukia tokie u ždaviniai: likti su R agana; apsiprasti su di džiosiomis laukinėmis motenĮ dvasios galiomis. Išmokti atpažinti jos (savo) galią ir vidinio apsivalymo galias; mazgoti, riišiuoti, penėti, k aupti energiją bei idėjas (skalbti Jagos drabužius, virti jai valgį, tvarkyti namus, perrinkti grūdus). Ne taip j au seniai moterys b uvo glaudžiai susij usios su gyvybės ir m i rties ciklais. Jos tra u k ė j save aitrų geležies aromat<J - šviežio

krauj o kvapą per gimdymus. Joms tekdavo ir numazgoti šąlančius mirusiųj ų kūnus. Š i uolaikin ėms moterims, ypač gyvenančioms industrinėse, aukštų technologij ų visuomenėse, paprastai netenka apčiuopiamai patirti šių pamatinių , palaimingų dalykų . Tačiau yra btidų ir nauj okėms tiesiogiai išgyventi j utiminius gyvyb ės ir mirties ciklų aspektus. Baba Jaga, Lauki n ė Motina, yra toj i mokytoja, į ku rią šiuo reikalu tu rime kreiptis. Ji nurodo , kaip sutvarkyti sielos namus . J i įkvepia kitokią ego tvarką , kur ioj e yra vietos stebuklams, kur galima džiaugtis gyvenimu , kur niekas nevaržo apetito i r viskas daroma entuziastingai , su ugnel e . Baba Jaga rodo pavyzdį , kaip likti ištikimai savajam Aš. Ji moko ir m i rti , ir atsinaujinti. Pasako j e j i moko Vasalisą prižiū rėti dvasin i us laukinio mote riškumo namus. Babos Jagos d rahužitĮ skalbi mas tur i nepaprastą simbolinę reikšmę. Senovėj e daugelyj e šal i ų , o kai ku r dar ir dabar, skalbti eidavo prie upės , kur pirmiausia atlikdavo ritualinio apsiplovimo apeigas - j os nuo neatmenamų laikų būdavo skirtos audiniui atnauj inti. Tai nuostabus viso dvasios turinio išsivalymo ir apsišvarinimo simbolis. Mitologijoj e a udeklas - tai Gyvyb ės/Mirties/Gyvybės motinų triūso vaisius. Pavyzdži ui, Rytu ose, graikų mitologij o j e , žinomos trys likimo deivės: Kloto, Lachesė ir Atrop ė. Vakaruose , indėnų navachų genties mitolog i j o j e , turime Na' ashje' ii Asdzaa , Vorę , i šmoki usią dinės genties moteris audimo meno. Š ios Gyvyb ės/ Mirties/ Gyvyb ės motinos moko moteris j usti ir atski rti, kam metas mirti , o kam - gyventi , ką reikia iššukuoti iš audeklo , o ką - į j į įausti . Pasakoje Baba J aga ipareigoja Vasalisą išskal bti drapanas - vadinasi, iškelti šį a udeklą su visais jo raštais į paviršių ir parodyti j į Gyvybės/Mirties/Gyvybės deivei , atskleisti sąmonei; apdoroti , išplauti ir atnauj inti . Skalbimas - vienas iš amži n t}j Ų apsivalymo ritualų. Be to, j is reiški a n e vien apsišvarinimą, o panašiai kaip ir krikšto apei ga - taip pat ir ko n ors prisodrin imą, persmelkimą dvasine sub stancij a i r paslaptimi. Pasakoje skalbimas yra pats pirmas darbas. J i s skirtas atšviežinti tam , kas nuo ilgo d ėvėj i mo susinešiojo ir

apsitrynė. I lgai d ėvimi drabužiai, panašiai kaip i r žmonės, apsi trina , nutriūšta - kaip ir ilgai eksploatuoj amos idėjos bei vertybės . Atnauj inama, atgaivinama vandeniu , tada iš n auj o atrandama tai , kas mums iš tiesų atrodo teisinga bei šventa ir svarbu. Archetipin ėj e simbolikoj e drabužiai įkūnij a personą - tą pirmąj į įspūdį, kurį apie mus susidaro žmonės. Tai savotiškas kamu fliažas, leidžiantis mums p ranešti kitiems apie save tiktai tai , ką mes pa tys norime, kad j ie žinotų . Tačiau persona tu ri ir sen esnę prasmę, puikiai atsispindinčią Centrin ės Amerikos ritualu ose , kurią gerai žino cantadoras y cuentistas y curanderas, žolininkės. Persona nėra tiktai kaukė, už kurios patogu slėptis, bet veikiau b ūtyb ė, už temdanti įprastą asmenybę . Š ia prasme persona, arba ka ukė - tai rango , dorybių, b ū do ir valdžios ženklas. Tai išorinis žymu o , . išorin ė meistriškumo apraiška. u; Man be galo patinka toj i iniciacijtĮ užduotis, kuri reikalauj a , kad moteris išvalytų personas - didžiosios girios Raganos valdžią ženklinančius rūbus. Plaudama Jagos drabužius, inicij uojamoji pati savo akimis gali pamatyti , kaip susi ūtos personos siūlės, kokie audin ių raštai . Netrukus j ai pačiai atiteks tam tikra tų personų d alis, kurias ji gal ės susikabinti spintoje drauge s u kitomis, k urias jau bus susikūrusi anksčiau. 1 7 Nesunku įsivaizduoti , kad J agos galios ir valdžios atributai - j os d rabužiai - pasi ūti taip , kad atitiktų j os pačios psichologinį tipą : tvirti ir patvarūs. J ų skalbimas - savotiška meta fora, kurios d ėka mokomės pastebėti, įvertinti ir perimti šią vertingų savybių kom binacij ą . Mes išmokstame rūšiuot i , taisyti ir atnauj i nti instinkty viąj ą dvasią , skalbdamos būties pluoštą. Tolesn ė Vasalisos u žduotis - iššluoti trobelę i r kiem ą . Ryt tĮ E uropos pasakose šlu otos dažniausiai būna surištos iš medžitĮ ir krūmų vytelių , o kartai s - iš p l o n ų augalų šaknų. Taigi Vasalisai tenka šiuo iš augalinės medžiagos padarytu įnagiu iššluoti grindis bei kiemą, kad neliktų j okių šiukšlių . Išmintinga moteris visuomet stengiasi palaikyti savo dvasinės aplinkos švarą. To galima pasiekti stengiantis išlaikyti švari ą galvą , neužterštą darbo vietą ir siekiant vi su omet iki galo įgyvendinti savo idėjas bei sumanymus. 18

Daugeliui moterų tai reikštų b ūtinybę kasdien rasti laiko ap mąstymams, turėti savo asmeninę erdvę , kur tik ji vien a būtų šeimininkė ir ku r rastų vietos popierius, rašikliai , dažai, įrankiai , pokalbiai, laikas i r laisvė, skirti tiktai šiai vei klai ir niekam daugiau. Daugeliui šitokią ypatingą erdvę bei laiką sute ikia psichoanalizė, kontempliacij a, meditacija, buvimas vienatvėj e bei kitokie nusi leidimo į dvasines gelmes bei trans formacijos būda i . Kiekviena moteris pasirenka tai, kas j ai asmeniškai labiausiai tinka ir pa tinka. Jeigu tokį darbą galima atlikti Babos Jagos trobelėj e - tuo ge riau . Netgi šalia tos trobelės yra geriau nei atstu nuo j os . Š iaip ar taip, savo laukinĮ gyvenimą būtina reguliariai susitvarkyti . Negana jį prisiminti vos kartą per m etus dienai ar dviem . Bet kadangi Vasalisa šluo j a n e ką kitą , o B abos Jagos trobelę ir Babos Jagos kiemą, tai mums tenka kalbėti i r apie neįprastų idėjų tvarkymą bei prieži ū rą . Tai keistos , mistiškos, dvasingos , nesuprantamos idėjos. 1 9 N a m ų šlavimas reiškia ne t iktai gilio j o dvasinio gyvenimo vertės supratimą, bet ir rūp i n imąsi jo švara . Karta is moterys dirbdamas dvasinį darbą taip apsij aukia, kad visiškai nebepai so dvasi n io gyvenimo arch itektūros, ir ilgainiui visa tai apželia mišku . Pamažu iš dvasinių struktūrų belieka džiunglėmis apaugę griuvėsiai, kuri uos nebent tiktai koks pasąmon ės gelmių archeo logas beįstengtų atkasti . Kad taip nenutiktų , būtina reguli ariai ir kritiškai apsikuopti . Išvalytoj e erdvėj e lauki n ė prigimtis gali geriau suvešėti. Tolesnis darbas - išvirti Babai Jagai valgyti . Pažodžiui tai su prantant, savaime kyla klausimas : o kaipgi šią dvasios Babą Jagą pavalgydinti , kuo gi tokia laukinė deivė m inta? Pirmiausia, prieš verdant valgyti , būtina užkurti ugnį: moteris turi kaisti ir liepsnoti, degti aistra , kibirkšči uoti žodžiais, i d ėj omis, troškimu atsiduoti tam, kas j ai iš tiesų miela ir brangu . Š ioj i aistra ir yra ta ugnis, ant kurios ruošiamas valgis - pačios svarbiausios i r originaliausios moters i d ėj os. Kad galėtum išvirti Babai Jagai valgyti , privalai pa sirūpinti . kad tavo kūrybin ė u gnis n uolatos kaitriai liepsnotų .

Daugeliui iš mūstĮ ti krai reikėttĮ išmokti rūpestingiau prižiū rėti tą kūrybinę ugnį, ant kurios verdame va l gyti laukinei savo Esybei. Pernelyg dažnai mes atsainiai nusisukame nuo krosnies ir nuo viralo. Pamirštame pažiūrėti , pamirštame į mesti da ugiau malktĮ , pamirštame pamaišyti . Mes klai d i n gai manome, kad ugnis ir viralas - tai tarsi vienas iš tų dygių kam bari n i ų augalt�, kurie net aštuo n is m ėnesi us gali ištverti be vandens, kol galutinai su džiūva . Bet taip nėra . Ugnį būtina nuolatos prižiflrėti, nes liepsna gali g re i t užgesti . O Jagą biitina pava lgydinti. Dieve j ums padėk, j eigu ji liks alkana ! Tai g i laukin ės sielos maistas gaminamas i š visiškai n a u j tĮ , originalitĮ id ėj tĮ , neištyrin ėtlĮ krypčių , darbo ir kū rybos suma nymtĮ . Toks yra penas, p a sotinantis Senąją L a uki n ę Motiną ir palaikantis jos gyvybę mūsų dvasioj e . Be tos ugnies net pačios d idžiausios m ūsų mintys , originaliausios i d ėj os, troškimai ir su manymai likttĮ pusžaliai ir kelttĮ ti ktai nepasitenkinimą. O kita vertus, viskas, kas palytėta kaitrios kūryb i n ės u gnies, jai pati nka ir pasotina mus visas . Kalbant apie m oters dvasin ę rai d ą visi šie "namtĮ ruošos" veiksmai - valgio virimas, skalbi mas, šlavimas - reiškia kur kas daugiau n ei įprastus flkio d a rbus. Visa tai - metaforos, padedan č ios apmąstyt i išmatuoti , pasotinti , sustiprinti , ištaisyti , išvalyti ir sutvarkyti dvasinį mflsų gy ve n imą Vasalisa pereina vistĮ ŠitĮ veiklos rūšitĮ i niciaci j ą , o jos intu icija padeda j a i s ėkmi ngai įvykdyti visas u ždu otis. I ntuityvi prig imtis pasižymi geb ėj imu iš pirmo žvilgsnio pam a t uoti kiekį , aki mirksniu pasverti ir įvertinti, vienu mostu iškuopti visą aplinkui verting<Į ,

,

.

idėją susikaupusį šlamštą , n u s tatyti ir įvardyti reikalo esmę, įkvėpti j am gyvyb ės, išvirti žalias i d ėjas ir paru ošti d va siai maisto. Vasa lisa, padedama savo lėlės - i n tuicijos, mokosi riiši uoti, supra s ti tvarkyti , valyti ir prižifl rėti dvasios namus. B e to, j i įsitikina, kad Laukinė Motina reikalauja daugybės peno, kad galėtų atlikti tai , kas j a i priva l u . Babos Jagos nepasodi nsi ,

a n t žalių salottĮ ir j uodos kavos. J eigu nori įgyti jos palankumą , teks įsi d ėm ėti , ką j inai m ėgsta J e i n ori suartėti su sen uoj u mo .

terišku o i u prad u, teks d aug ir gausiai gami nti .

Per visus šiuos darbus Baba J aga moko , o Vasalisa mokosi n e vengti ir nesibaiminti didelių, galingų, cikliškų, nenusp ėj amų , netikėtų ir plačių bei n e aprėpiamų - pačios Gamtos dydžio bei masto - dalykų, taip pat to, kas atrodo keista, nematyta ir nesu prantama. Sprendžiant pagal Vasalisos užduotis, moterų gyvenimo ciklai būtų tokie: regu liaru s mąstymo valymas, vertybių atnauj inimas; reguliarus dvasin io šlamšto kuopimas, dvasin ės erdvės valymas , proto ir jausmų higienos palaikymas. Taip pat būtina įžiebti i r nuolatos kurstyti kai trią kūrybinę ugnį, ant kurios ku n kuliuotų naujos idėjos, be to, gal ėtume paruošti daug ir originalių val gitĮ - nepatirtų gyvenimo įvykitĮ , ku riais penėdamos palaikytume gerus santykius su laukine savo prigimtimi. Gyvendama J agos namuose , Vasalisa perima kai kuri as šei mi n i nkės manierų bei elgsenos ypatybes. Mes - irgi; j u k mūsų u ž duotis - tegu ribotai , kiek žmogui įmanoma , priartėti prie j os. Š ito mes ir mokomės, tolydžio stebėda mosi ir baisėdamosi, mat Babos J agos pasaulyj e pilna keistenybių: kas nors skraido n aktį , o rytą atsikelia it niekur nieko , ir visa tai pasirodo laukinei instinktyviaj ai prigimčiai pašaukus ar paliepus. Č ia esama kalbančių numirėl ių kauhĮ , o didži u l ėj e raganos skrynioj e sutelpa vėjai, likimai , saulė, m ėnulis ir dangaus skliautas. Tačiau ji skrupulingai palaiko tvarką. Po nakti es ateina diena, o po pavasario - vasara. Jokios painiavos, j okios sumaišties. J i - tai visa ko Priežastis ir Prasm ė. Nustačiusi, kad Vasalisa nu dirbo visus darbus, kuriuos buvo j ai liepusi, Baba J aga pasakoj e pasijunta ir paten kinta, ir truputėlį suirzusi , kad n ėra dėl ko mergaitės užsipulti. Todėl , kad įsitikin tų, j og Vasalisa neu žmigs ant laurų , Baba J aga pareiškia: "Nors šiandien ir viską padarei, kaip reikia, dar nereiškia, kad ir kitąsyk sugebėsi. Tod ėl štai tau užduotys rytoj u i . Pažiūrėsim , kaip tau seksis viską įvei kti, mergyt. O jei ne . . .

"

Padedama ir globoj ama intuicijos, Vasalisa vėl sėkmingai at lieka visus darbus, ir Jaga burbėdama, nenoromis turi ją pagirti. Būtent taip elgiasi senės, nugyvenusios ilgą gyvenimą ir per savo amželį daug prisižiū rėj u sios ir patyru sios tokių dalykų, kurių ,

viena vertus, j oms geriau būtų buvę nematyti , bet antra vertus, toj i patirtis dabar yra j ų pasididžiavimo savimi pamatas. Š eštoji užduotis: atskirk vieną nuo kito

Š ioj e pasakos dalyj e Baba Jaga duoda Vasalisai dvi labai sunkias užduotis. Š tai kokie yra dvasiniai moters uždaviniai: išmokti at

pažinti subtilius skirtumus ir kruopščiai, rūpestingai atskirti vieną dalyką nuo kito, mokytis nubrėžti plonytę skiriamąją ribą (atskirti supelijusius grūdus nuo genĮ, išrinkti iš purvo kriivos aguomĮ grū delius). Stebėti pasąmonės jėgas ir kaip jos tri·ū sia netgi anapus ego suvokimo ribtĮ (trys poros ranklĮ, pasirodančios ore). Dar daugiau sužinoti apie gyvenimą (.fšrūdai) ir mirtį (aguonos). Vasalisai liepta atskirti keturias substancijas: supelij usius grftdus nuo gerų ir agu onas nuo purvo. Galutinai šią atranką užbaigia lėlė - intuicija. Kartais šis riišiavimas vyksta taip giliai, kad sąmo ningai mes jo beveik nejaučiame , kol vieną g ražią dieną . . . Pasako j e kalbama apie tokį atskyrimą i r rū šiavi mą, s u kuriuo susiduriame kaskart, kai tenka spręsti sunkų klausimą arba dilemą, tačiau niekas pernelyg nesiveržia mums padėti. Tu omet geriau sia - kuriam laikui palikti šią problemą ir grįžti prie j os vėliau , o tad a, žiū rėk - jau ir randame parengtą sprendimą, nors pirma, regis, nežinoj ome nė ko griebtis. Arba prisiminti pasakym ą, kad " rytas už vakarą protingesnis" ir eiti miegoti 20 - galbūt nakties tyloje mus aplankys dviej tĮ milijonų metų amžiaus senutė. Gal ji ateis nešina p roblemos sprendimu arba parodys , kad atsaky mas - čia pat po mūsų lova arba mūsų kišen ėj e, knygoje arba už ausies. Š į reiškinį n esu nku pasteb ėti , tereikia šiek tiek praktikos, ir vakare prieš miegą uždavę klausimą , ryte pabudę j au žinosime atsakymą. Atrodo, lyg dvasio j e būtų u žsilikusi kokia l ėl ės - in tuicij os liekana, kažkas slypinčio kolektyvi n ėj e pasąmon ėj e , po j a ar viršum jos, kas mums bemiegant viską išrūšiuoj a ir atskiria vieną dalyką nuo kito. 2 1 Mokėjimas pasikliauti šia savybe - taip pat laukin ės prigimties dalis .

Supel i j ę grūdai turi dvej opą s i mbolinę prasmę . Iš toki ų grūdų gaunamas gėrimas gal i b ūti naudoj amas ir kaip alkoholis , ir kaip vaistas. Yra tokia j avtĮ liga, vadi nama kūlėmis, - tai gana keistas j uodas p ūkuotas grybelis, p aže idžiantis sugedusius grūdus; sako ma, j og j is turįs haliucin ogeninį poveikį. Daugelis mokslininkų spėj a , kad semĮ j ų Eleusino Deivei skirtt] m isterij ų Graikij oj e dalyviai vartodavo haliucinogenus, gamina mus iš kviečių , mieži ų , aguonų arba ku kurūzLĮ . Negana to, grūdų rūšiavimas, kurį Baba J aga užd uoda atlikti Vasalisa i , gerokai pri mena vaistinitĮ medžiagų rankioj i mą, kuo dar ir šiandien užsii m a Š ia urės, C entri n ės i r Pi etų Amerikos curanderas , senutės žolinin kės . P l ačiai j tĮ vartoj amos gydomosios priemonės yra ir aguonos, pasižyminčios migdomuoju bei raminamuoj u poveikiu, i r purvas, n uo neatmenam ų laikų iki pat ŠiLĮ dienų naudoj amas kompresams, kaukėms ir vonioms, o kartais vartoj amas ir į vidt} . � � Tai viena iš paČitĮ nu ostabiausių pasakos viettĮ . Sveiki grūda i , supel i j ę grūda i , aguonos, pu rvas - tai v i s semĮ j Ų žiniuonių vais ti n ėlės likučiai . Visa tai na udota balzamams, tepalams, užpilams bei kompresams ruošti ; pastariej i padėdavo išlaikyti ant kū no kitus vaistus. Metaforiškai šias priemones galima suprasti ir kaip vaistus dvasiai: vieni maitina, kiti m igdo , treti ra mina , ketvirti - stimu liuoj a . Visa tai - Įvairios Gyvybės/Mirties/ Gyvybės ciklo briau nos. Taigi Baba Jaga liepia Vasalisai ne tik atskirti vieną dalyką nuo kito, nustatyti , kuo skiriasi iš paži ūros panašūs dalykai - kaip a ntai tikra m e i l ė nuo apsi mestinės, visavertis gyvenimas nuo ve ge tavim o , - bet ir išrūš i u oti gyd omąsias priemones. Panašiai kaip sapnai, kur i u os galima suvokti ir tikroviškai , nors j i e vis vien l ieka subj ektyvios realyb ės lygmenyj e , šie maistingi bei gydomieji elementai mums taip pat yra simboliniai orie ntyrai. Drauge su Vasal isa turime perrinkti gydom ąsias priemones savo dvasiai - n e n uilsdamas rankioti ir rl"1 šiuoti j as tol, kol pagaliau suprasi m e , kad penas dvasiai syk i u yra ir vaistas , ir kol neišsunk sime iš ŠitĮ elementų esm ės , pamatin ės giliausios tiesos , kuri mus pasotintų . Visos šios medžiagos ir darbai moko Vasal isą pažinti Gyvybės/ Mirties/Gyvyb ės prigimtį, abipusiu rtlpesčiu bei atsidavimu grin-

džiamą ryšį su laukine gamta . Kartais , norėdama p riartinti moterį prie gamtos, aš p rašau jos užveisti sodą - dvasinį arba tikrą: su ž e m e , p u rvu, žaluma ir viskuo, kas mus supa, g elbsti ir užgriūva iš visų pusių. Tebū n ie tai laukinės dvasios išraiška . Sodas apčiuo piamai suarti n a mus su gyvybės i r mirties kaita. Gal ėtum net sa kyti , kad e gz ist u o j a sodo religija - tokią esm i n ę psichologinę bei dvasinę patirtį j i s s uteikia. Viskas, kas b e nutik t LĮ sodui , gali i š t ikti ir dvasią bei sielą : per daug drėgmės, per sausa, k e n kė j a i , karščiai, au dros , potvynis, sveti m lĮj ų antpl ūdis, stebuklai, sunyki mas, atsi g avimas , klestėj imas, pagi j i mas, su žydėj imas , gausa, grožis. Prižiiirėdam os sodą , mote rys rašo dien oraštĮ , pasižym ėdamos jame b'Yvyb ės i r mirties ženklus. Kiekvienas toks į rašas - savotiškas dvasi nis virala s . Triūsdamos sode , m es moko m ės leisti mintims. ' i d ėj oms, po m ėg ia m s , troškim ams, netgi m e i lei gyventi arba mirti . Mes sodin a m e , rauname, u žkasam e. Džiovi name sėklas, s ėj ame, laistome, a u g i n a m e , ren kame derl i ų . Sodas - ta i pu iki med itacijos praktika: nustatyti m omentą , kuomet kam nors ateina metas m i rt i . Sode ai škiai j untame tiek artėj ančią brandą , tiek i r neišvengiamą mirtį . Sode mes gyvename d idžiosios laukinės G a mtos alsavimo ritmu ir nem ėginame j a m priešintis. Š ios meditacin ės prakti kos d ėka mes suvokiame Gyvybės/ Mirties/Gyvybės ciklo nat ū ral umą . Tiek gyvybę įkvepiančią, ti e k ir m irtį siunčiančią gamtą tu rime pažin ti, prisij aukinti i r pami l ti . Š itaip m es persi imame la ukin ės gamtos cikl a i s . I šm o kstam e , kam re ikia , su teikti j ėglĮ ir s ustipri n ti gyvybi nes gal ias, bet niekuomet netrukdyti tam , kas m iršta. Septintoji užduotis: išsia iškink paslaptis

S ėkmi ngai įvykdži usi visus Jagos pal i epi m u s , Vasalisa u žduoda j a i keletą labai g e r ų klausimlĮ . Šio l a i kų tarpio uždaviniai: kla ust i ir mėginti išsiaiškinti dar da ugiau apie Gyvybės! Mirties! Gyvybės p rigimtį ir ap ra iškas ( Vasalisa teiraujasi apie ra itelius). S užinoti tikrąsias savo galimybitĮ s up rasti visus laukinės gamtos elementus

ribas (. . da u.f! žinosi, .f!reit pasensi ") . � : 1

Visi mes esame k ėl<; klausimą: " Kas gi aš iš tiesų esu'? Kokia mano paskirtis šio j e žemėj e ? " J aga mus moko, kad mes esame Gyvyb ės/Mirties/ Gyvyb ės rato d alis, kad tai mūsų ciklas , mūsų ypatinga Įžvalga į m oterišku mo gelmes. Vaikystėj e viena mano tetul ė papasakojo man m l"tsų g i m i n ės sakmę apie "Vandenines moteris'� Pasak j os , kiekvieno ežero pakrantėj e gyvenanti j auna moteris su senės rankomis. Pirm asis j os darbas - įleisti tiiz (šį žodį apytikriai galėčiau išversti kaip 'sielą' ar ' dvasios ugnį' ) į ke lis tu zinus dailių porceliano antyči tl . An trasis darbas - prisukti j as mediniais rakteliais, styrančiais kie k vienos antytės nugaroj e . Visas prisukus, antytės k rin ta žem ėn ir sudūžta, o moteriai tenka vėduojant priju oste nuginti dangun iš j ų ištrūkusias sielas. To liau - vėl įleisti tiiz į nau j ą dar dailesnių antyčių partij ą, prisukti jas rakteliais ir pal eisti į gyvenimą . . . Š i sakmė - bene iškalbing iausias p asakojimas apie tai , ką nuo latos veikia Gyvybės/Mirties/ Gyvyb ės M otina . Psichologiškai Motina Niksė, Baba Jaga, Va ndenin ės moterys , La Que Sabe ir Lauki nė Moteris t ėra ski rti n gi tos pačios Deivės - Laukinės Mo tinos pavidal ai , a m ž i a u s tarpsn i a i , n u otaikos bei aspektai. Mūsų darbas - į kvėpti tiiz į savo idėjas, savo gyve nimu s ir gyvenimus tų, prie kurių prisiliečiame . Mūsų darbas - nukreipti siel ą Į jos

namus. Ml"tsų darbas - vidury dienos sukelti kibirkščių sp iečių ir įžiebti šviesą, kad paskui ir naktį nepasiklystume . Vasalisa teirauj asi , kas tie raite l i a i , kuriuos j i matė eidama į Babos J agos trobelę: baltas raitelis ant balto žirgo, raudonas ra i telis ant raudono ir juodas raitelis ant j uodo ži rgo. Jaga , kaip ir Demetra, yra senoj i deivė kumelė, kuri asocij uojasi su kumelės gali omis bei vaisingumu . Babos Jagos trobel ėj e randa prieglobstį skirtingo pla uko žirgai ir jų ra it e l i ai Jų d ėka saulė pateka ir per .

dieną kel iauja danga us skliau t u , o naktį žemę užkloja tamsa. Bet tai dar ne viskas. Juodas , rau donas ir baltas raiteliai - tai spalvos, s e novėj e reiš kusios gimim ą , gyvenimą ir mirtį . Š ios spalvos taip p at simboliškai atitinka senąsias kilmės , mirties ir atgim imo sampratas: j uoda sem� j ų vertybitĮ atsisakymas , rau dona - skru p u lingai pu osel ėtt1

ili u z i j ų paa u koj im as, o balta - tai nauja šviesa, na u j a s žinoj im as be i s u pratimas , a ts i ra n d antis perėj u s pir m u osiu s d u e tapus .

Vi d ura m ži ų laikais šiom s spalvo m s n u s akyt i vartoti žodž i ai

buvo: nigredo - j uoda, ntbedo - raudona, albedo - balta. Jie api būdina alc h emi j ą 24 , lydinčią Laukin ės Moters a peina m ą ratą , Gyvyb ės/Mirties/ Gyvybės Motinos triūs ą . B e šių ryto, pat e kan čios sa u l ės ir slaptingos t am sos si mboli tĮ j i n ebūtų tai , kas ji yra. Be viltį š i rdyj e žadinančios aušros, be n u ol a tin ės šviesos - nesvarb u , ar degančios žvakės , ar saulės, - p ad e d anč i os mums gy venim e atskirti vieną d a l y k ą nuo kito, ir be nakties , į kur i ą visa k a s nu gri m z ta ir iš kurios vėl u žg im s t a, mes irgi negalėtume džiaugtis savo lauk i n e pri gim tim i . Š ioje pasakoje spalvos ypač reikšmingos, nes kiekviena i š jtĮ tur i savyj e ir m irti e s, ir gyvybės p ra d <} . Juoda - tai du m b l o , de r li n g o dirvožemio , į kurį byra id ėj tf s ėk lo s, spal va . Bet j uoda - taip pat ir mirties , šviesos užtemimo spalva . Be to, j uoda sp a l va turi dar ir trečią aspektą: ji susij usi su tuo pasau liu tarp d v i ej tĮ p as a u l i ų , kuriame viešpatauja L a Loba, - n e s j uoda j uk taip p a t y ra ge lmių, nusileidimo į j as s palva . J u od a - tarytum p až ad as , j og netrukus p a t irsi , atrasi tai , ko ligi šiol n e ž i n o j ai . Raudona - tai aukos, py k čio, ž m o g ž u dyst ės , kančių ir ž u dym o spalva. Bet t ai ir virpančios gyvyb ės , k u nku l i u o j ančio j a u sm o , s u sij a u dini m o , eroso , geismo spalva . Š i spalva laikoma stipriais vaistais nuo dvasinių negalavimtĮ . ji ža d i na apetitą . Visame pa s a tl lyj e žinomas raudonosios m o tinos !l5 įvaizdis. J i gal ne tiek ži noma , kaip j u odoj i motina a rba j uodo j i madon a , tačiau j i stebi ir p r i ž i ū r i viską , k a s susij ę su virsmais , p o kyči a is, p e rėj i m u . Ji ypač maloninga gimdyvėms , nes visi , kas p a l i ek a šį pasaulį arba į j į a t e i n a , turi p ere i ti per j os rau d o n ą j ą upę. Raudona reiškia pa žad ą , ka d t u o j kas nors u žte k ės arba užgims. Balta - tai viskas , k a s nauja , tyra , n epa l i e st a . Tai sielos, a ts i skyr u sios nuo kū n o , i r dvasi os, nebegniuždomos fizinitĮ dalykų, s palva . Tai p a t i e s p a grin d i n io peno - motinos pie n o - s pa lva . I r priešingai, tai m i r usiųj tĮ, negyvėlių , p rara d u sių rausvu m ą , g yv y b ės tėk m ę, spalva . Ten , kur balta spalva, viskas akimirką virsta

tabu/a rasa , švariu lap u . Balta - tai pažadas. j og yra pakankamai maisto , kad visa kas p rasid ėtų iš nauj o , o tuštuma, praraja vėl prisipi ldytų . Ne tiktai raiteliai pasako j e yra šių spalvų; Vasalisa ir j o s l ėlytė taip pat dėvi raudonos, baltos ir j uodos spalvų drabužius. Vasalisa ir l ėlytė yra alche m i n iai anlagen . J ų abiejtl d ėka Vasalisa tampa maža praded ančhĮ j a Gyvyb ės/ M i rties/ Gyvybės Motina. Š ioje pasakoj e yra dvi epifa n i j os arba gyvybės dovanojimo mom entai. Vasal i sa iš nauj o atgimsta l ėlytės d ėka , o pasku i - per susitikimą su Baba J aga. atlikdama visus j os užduotus darb u s . Lyg iai taip pat pasakoje yra ir dvi mirtys : pirmiausia m i ršta tikro j i geroji motul ė, o pa skui - pamotė ir jos dukterys. Tačiau nes u n kiai galima paste bėti , kad šios m i rtys - b ūtinos ir savalaikės ir kad galiausiai jos suteikia jaunai dvasi a i galimybę prad ėti kur kas vertingesnį gyvenimą. Taigi matome , kaip svarbu l eisti gyventi ir leisti nu mirti . Tai pamatinis, pirmapradis ga mtos ritmas , kurį moterys prival o supra sti ir jam paklu sti. Š i o ritmo suvokimas su mažina baimę, kadangi mes iš anksto numato m e ateitį - visus būsimus kapų kalneli u s ir d u obes. Lėlytė ir Jaga yra laukin ės visų motertĮ moti nos; j o s dovanoja m ums skvarbią intuicij ą - tiek asmenini u , t i e k ir die viškuoju lygm e n i u . Tai n epaprastas paradoksas ir neprilygstama i n stin ktyviosios prigi mties pamoka, savotiškas "vil k ų budizmas': Kas yra viena , yra dveja. Kas y ra du - tai trys. Visa , k as gyva , m i rs. Visa, kas m i ršta, gyve ns. Š tai ką turi omenyj e Baba Jaga , sakydama: "daug žinosi , greit pasensi': Tam tikru savo gyvenimo laikotarpi u ar amžiau s tarpsniu mes privalome žinoti tik ta i, kas tuo metu skirta . Pasakoje teira u tis apie ran kas , k u rios pasirodo ore i r mala grūdu s arba spa udžia iš aguom1 aliej ų - ti ek gyvybę teikiančias, tiek ir mirtį nešančias su bstancijas, - rcikšttĮ bandyti sužinoti per daug. Vasalisa klausia apie rai telius, bet ne apie rankas. Kartą j aunystėj e teiravausi apie Babą Jag<Į savo bičiulės Bulga nos Robnovič , pagyvenusios pasa kini nkės, kil usios iš Ka ukazo ir gyven usios ned ideliame rusų fcrmeri tĮ kaimelyj e Minesotos vals t i j oj e . Dom (· j a u s i , k a i p ji s u p r:m ta t<) vietry pasako j e . kur Vasal i sa

"tiesiog žino': kad reikia liautis klausinėj us? B ulgana pažvelgė į mane savomis seno šuns akimis be blakstien ų ir tarė: " Kai kuritĮ dalykų paprasčiausiai negalima žinoti'� Tad a paslaptingai nusi šypso j o ir sukryžiavo storas kojas. Ir viskas . Bandyti suprasti tai pasi rodančių , tai vėl išnykstan čių bekūnių rankų pavidalo tarnų paslaptį - tai tas pats, kas bandyti iki galo suvokti nežinomybę . Lėlyt ė ir Jaga atgraso Vasalisą nuo klausimo, tokiu būdu persp ėdamos, kad negali ma iškart pernelyg gilintis į anapusyb ės paslaptis. I r tai visiškai teisinga bei pagrįsta, - net ir galėdamas tenai patekti , mes neturėtu me pasiduoti te nykščiams kerams ir paklillti į spąstus . Jaga šioj e vietoje užsimena ir dar apie vieną ciklų atmainą - tai moters gyvenimo ciklai. J iems paklusdama, moteris palaipsniui suvoks ir pažins vis daugiau šių gilitĮ j LĮ moterišku mo ritmLĮ , tarp kurių - ir kūrybos ritmai , ir dvasiniLĮ (o gal ir kū niškų) vaiktĮ gimdymo, vienatvės, žaidimų, poilsio, seksualumo ir medžiokl ės ritmai. Nereikia per j ėgą veržtis ir skub ėti - supratimas ateis sa vai me. Tenka pripažinti , kad kai kurie dalykai mums neprieinami, nors j i e mus vei kia ir galbūt praturt i n a . Mano šei moje api e tai b ū davo sakoma: "Vienas Dievas težino'� Taigi, įveikusios šias užduotis, mes pagiliname " laukinių moti nų paveldą': ir intuityviosios galios dabar ateina tiek iš žmogiškosios, tiek ir iš dvasingosios psichikos pusės. Dabar jau turime dvi mokytojas ir patarėj as: iš vieno šono - lėlytė, iš kito - Baba Jaga.

Aštuntoji užduotis: stokis ant keturių Mirusios motulės palaiminimas, kurį pamini Vasalisa , atstu mia Babą Jagą: ši įbruka Vasalisai u gn į - ant kuolo pamautą švytinčią kaukolę - ir liepia kuo greičiau keliauti namo. Š ioj e pasakos dalyj e išryšk ėj a tokie uždaviniai: priimti milžinišką galią matyti ir veikti

kitus (Vasalisa gauna kaukolę). Š ioje naujoje šviesoje pažvelgti i savo gyvenimo aplinkybes (ji randa kelią atgal, i senąją pamotės šeimą). Kas gi taip nepatiko Bahai J agai: tai , kad mirštanti motina pa laimino Vasalisą , ar tiesiog pati palaiminimo idėja'? Tiesą sakant ,

nei viena , nei kita. Turint omenyj e , kad pasakose neišvengiamai būna vėlyvesnis monoteistinis antsl uoksnis, galima įtarti, j og bū tent šioj e vieto j e pasakoj i mas p akreiptas taip , kad J aga pasirodytų bijanti Vasalisos gauto palaiminimo , ir tokiu būdu demonizuoj ant šią Senąj ą Laukinę Motiną (kilu sią, ko gero, dar iš neolito laikų) išaukštinti nau j ąj ą krikščionių religiją ir suniekinti senąj ą . Pasakoje minimas "palaiminimas" tikriausiai išstūmė seniau čia buvusį kitą žodį, kad paskatintų žmones atsiversti į krikščionyb ę , b e t , m a n regis, pi rmykštės archetipin ės prasmės visiškai ištrinti nepavyko. Motinos palaiminimą iš esmės gali ma interpretuoti šitaip: Jagą atstum ia n e pats palaiminimo faktas, o veikiau tai, kad palaimini mą suteikė pernelyg gera motina - m ieloj i, švel nio j i , rūpestingoji dvasios motulė. J eigu Jaga ištikima sau , tai ilgas bu vimas taip arti šios ro miosios, kukliosios moteriškos prigimties pusės j ai anaiptol n e prie širdies. N ors J aga gali be galo šveln iai įkvėpti gyvybę net ir pelės mažyliui , j i pernelyg išmintinga, kad lįsttĮ į svetimą teritorij ą . Jos valdos - žemutinis dvasios pasaulis. O gerosios motulės s fe ra - vi ršutinis. Ir nors romumas įstengia prisid erinti prie laukinio pasaulio, laukin ė prigimtis neilgai teištveria romumo apvalkal e . Įgij usios šį J agos bruožą, moterys liaunasi nuolankiai kentusios ki ekvieną įžūlybę, kiekvieną išpuolį, bet kokią nesąmon ę , kurią tik

kam

nors šau na į galvą mesti jų p usėn. Pamažėle toldama

nuo malonioj o gerosios motulės palaiminimo, moteris po truputį mokosi ne šiaip sau žitlrėti , o prisim erkusi žvelgti kiaurai, ir tada ji vis rečiau atsiduria kvail io vietoj e . Kadangi dabar, betarnaudama J agai , Vasalisa įgij o šį anksčiau neturėtą sugeb ėj imą, ji gau na ir dalį Laukin ės Raganos galių. Kai kurios moterys baiminasi , kad ši giluminė, instinktais bei intui cij a grįsta įžvalga pavers j as beatodairiškomis, n e mąstančiomis būty b ėmis , tačiau tokia baimė netur i pagrindo. Priešingai , būtent menka intuicij a , ciklų neišmanymas ar savo vidinio balso nepaisymas ve rč ia moterį daryti sprendimus, kurie pasirodo n i ekam tikę ar net pražū tingi. O toks iš Jagos gautas žinoj imas dažniausiai žingsnis po žingsnio veda moterį , kreipia j ą

teisinga linkm e , atskleisdamas tiesą apie tai , kas slypi po svetimais motyvais, idėj omis, veiksmais ir žodžiais arb a už j tĮ . Jeigu instinktyvioj i dvasia persp ėj a : "Atsarg i ai ! " - moteris pri valo saugotis. J eigu intuicija sako: " Daryk taip , daryk anaip , eik te n , sustok čia, ž e n k pi rmyn': - moteris privalo atsižvelgti į j os nurodym us i r prireikus keisti ankstesnius savo planus. N egali ma kartą pasitarus su intu icija paskui ją visiškai p amiršti. Ji - ne vienkartin ė priemonė. Jos patarimų reikia atsiklausti kiekviename žingsnyj e , ką b edaryt u m e : grumtum ėmės s u vidiniais savo demo nais ar m ėgintume nuveikti reikšm ingą darbą i šori n i ame pasau lyj e . Nesvarb u , kokie moters rūpesčiai arba siekiai - asmeniški ar globalūs. Ko b esiimtume, pirmiausia turime s ustiprinti dvasią. O dabar grįžkime p rie kraupiosios švytinčios kaukolės. Tai simbolis, susij ęs su tu o , ką kai kurie seno su kirpim o arc heologai vadindavo "protėvitĮ garbinimu': 26 V ėlyvesnėse archeo-religinėse pasakos versij ose teigiama, kad ant lazdtĮ UŽmautos kaukolės žmo nit] , kuriuos J aga nužudži u s i ir s u ėdusi. Tačiau ankstesn ėse ben dravimo su protėviais apeigose kaulai laikyti priemone prisišaukti dvasias, o pats svarbiausias vaidmuo tekdavo b iitent kau ko leU7 Tokias apeigas atliekantiej i tiki , j og ypatinga ir amžina ben d ruomen ės protėvių išmintis po m i rt ies l ieka gyva j tĮ ka uluose.

Kaukolė suvokiama nelyginant kupolas , apgaubi antis ypač galing�Į išėj usioj o sielos dalį. kuri paprašyta gali laikinai iškviesti atgal visą mirusioj o dvasią, kad jos b ti tų galima paklausti patari mo. Nesunku įsivaizduoti, kad siela gyvena tiesiai po ka uliniu kaktos kupolu , akys - j os langa i , b urna - durys , ausys - vėdinimo angos. Taigi kai J aga duoda Vasalisai švytinčią kaukolę, j i iš tikrųjų įteikia jai senės atvaizdą , savotišką "giminės žin iuonę': kurią ji gal i neštis su savim. Ji įšvenčia Vasalisą į matril inij i n ės išminties saugotoj as, o š i i šmintis nesudarkyta tebeklesti giliai dvasios u r v uose i r tarpekliuose. Tad Vasa lisa, nešina švytinčia kaukole , l eidžiasi atgal per tamsią girią. Anksčiau ilgokai klaidži ojusi, kol rado Jagos namus, dabar ji grįžta labiau pasitikėdama savim i , ryžtingesn ė, tvirtai žengdama p i rmyn . Tokia ji tap o , perėj usi in iciacij ą ir įgijusi giliąj ą intuicij ą .

Intuicij os galia buvo "įsodinta" Vasalisai nelyginant brangakme nis į karūnos vidurį . Moteris, nužengusi taip toli , j au sugebėj o atsisakyti vidinės savo pernelyg geros motul ės globos ir išmoko ne romiai ir nuolank iai, o tvirtai ir ryžtingai atremti išorinio pa saulio antpuol ius. J i jau pažįsta savo šešėl i nes engėjas - pamotę ir įseseres - ir žino, kokie žalingi jų kėslai j os atžvilgiu. Ji rado kelią tamsoj e, klausydamasi savo vidinio balso , drąsiai ištvėrė susitikimą su Ragana, kuri įkūnija ne tiktai vieną j os pa čios prigimties pusę, bet ir galingą lauki nę gamtą . Tod ėl dabar j i paj ėgia suvokti t ą grėsmingą i r išmintingą galią - tiek savyj e, tiek ir kituose. Daugiau j o kit] baimių ir verkšlenimų, esą: "Aš bijau j o arba jos, arba dar kažko'� Tarnaudama dvasios Deivei Raganai, j i įprato duoti peno tiems santykiams, išmoko valyti personas, palaikyti mąstymo švarą . Ji gerai pažino šią laukinę moterišką galią ir jos įpročius. J i išmoko rūšiu oti, atskirti mintis ir jausmus. Išmoko pažinti didžiąj ą laukinę galią savo pačios dvasioj e . J i sužinoj o apie Gyvybės/Mirties/ Gyvybės ratą ir s u j uo susi j usius moterų geb ėj imus. Turėdama tiek iš J agos įgytų savybių ir sugebėj imų, j i daugiau nebestokoj a nei pasitikėj imo savim, nei j ėgų . Gavusi šitokį motinų paveldą - intuiciją iš žmogiškosios savo prigimties pusės ir laukinę išmintį iš La Que Sabe globoj amos dvasios pusės, - j i dabar puikiai apsiginklavusi. Ji drąsiai žengia pirmyn, vieną už kitos tvirtai moteriškai statydama koj as. Su lydžiusi savyj e visas turimas galias, ji dabar visai kitaip, nauj oje šviesoj e , reg i p asaulį ir savo gyvenimą. Pažiūrėkime, kas nutinka, kai moteris ima taip elgtis.

Devintoji užduotis: transformuok šešėlj Nešina ant lazdos pamauta švytinčia kaukole, Vasalisa keliauj a namo. Vienu metu j i j au beveik norėtų j ą mesti, bet kaukolė įti kina to nedaryti. Grįžus namo, kaukolė nenuleidžia ugninių akių nuo pamotės ir j os dukterų, kol paverčia j as p l ėnimis. O Vasalisa paskui gyvena ilgai ir laimingai . 28

Š tai kokie dvasiniai uždaviniai laukia šiuo laikota rpi u : skvarbiu

savo regėjimu (ugninės akys) atpažinti ir iveikti negatyvų ·šešėli savo pačios dvasioje ir/ arba neigiamas išorinio pasaulio ivykių bei žmo nių puses. R aganiška ugnimi transformuoti negatyvius šešėlius savo dvasioje (piktoji pamotė ir jos dukterys, anksčiau visaip kamavusios Vasalisq, virsts nuodėguliais). Eidama atgal per girią, Vasalisa priekyj e laiko iškėlusi švyti n č i ą kaukolę, o l ėlytė rodo jai kelią: " Suk ka i r ėn , dabar dešin ėn'� Vasa lisa, anksčiau buvusi naivi ir gera kvailutė, dabar tapo moterimi, kurios galia sklinda pirma j os. Iš ka ukolės akitĮ , ausų, n osies ir b u rn os kiaury m i tĮ skli nda pa mėkliškas švytėj imas. Tai dar v i e n a psich i n i ų procestĮ , s us i j usi ų

su skirtumtĮ nustatymu , išraiška . Be to, j i sus ij u si su artumo p ro tėviams r ituala is ir per j u os - su atmintim i . Jeigu Jaga b ū tų įdavusi Vasalisai ant lazdos pamautą kelio sąnarĮ . jĮ tekt ų visiškai kitaip interp retu oti . Jeigu būtų įduotas riešo sąnarys , kaklo slan ksteli s ar d a r koks n o rs kitas kaulas ( i šskyrus nebent moters dubens kaulą), - k i ekv i enas iš jų reikštų vis ką nors kita .:w Taigi kaukolė yra dar vienas intuicij os p av i d a l a s : ji nekenkia nei Jagai , nei Vasalisai , nes pati su g e ba atskirti , kas yra kas. Vasalisa dabar n e š a ž i n oj i mo šviesą; ji pati išsiugd ė tuos aštri u s poj ū č i u s . J i sugeba gird ėti , matyti , u žuosti ir p aj u sti ti k rąj į v i s a ko skonį, be to, su j a yra j os Aš. J i t ebetur i lėlytę , j i j g i j o J agos įgū dži t] , o dabar j i turi dar ir švytinčią kaukolę. Ak i m i rką Vasalisa i š sigąsta savo nešamos j ėgos, jai norėt-ų si sviesti kaukolę ša l i n . Š i sukaupė tokią grėsmingą j ėgą , kad ne nu ostabu , j og ego ima manyti , kad gal saugiau , geria u , lengviau b ū t t} ats i kra ty t i šitos švytinčios u gni es, nes j os tarsi jau per daug, ir

per j ą Vasalisos i r g i tapo pernelyg daug. Tači a u p ra b i lęs ant

gamt i škas kaukolės balsas liepia Va s a l is ai nusira m i nti i r eiti tolia u . Taip j i i r padaro. Kiekvienai moteriai , atgaivinusiai savo intu i ciją ir jgij usiai raga niškų Jagos galitĮ , atei na momentas , kai j ai nor isi viso to atsisakyti , nes kokia g i nauda žinoti ir matyti tiek daug? Toji kaukolės šviesa n e g a i les t i n g a .

Jos nušvi esti , pagyvenę žmo n ės tampa seniais, iš-

vaizdūs - gražuolia is, kvailoki - idiotais, apsvaigę - girtu okl iais, nuklydę į šalį - išdavikais , keisti ir netikėti reiškiniai - stebuklais. Kaukolė mato tai, ką mato ; tai amžinyb ės šviesa, nušviečianti kelią moteriai , tai tarsi kokia būtyb ė, ku ri žengia pirma j os ir praneša jai , kas laukia priekyj e . Tai jos nenui lstantis žvalgas . Tačiau šitiek matydamas ir taip viską suvokdamas, žmogus pri valo imtis veiklos ir ką nors daryti su tuo, ką mato. Tu rint gerą intuiciją ir didžiulitĮ gal it} , tenka daug dirbti . Pirmiausia reikia įdėti daug dvasios pastanglf , stebi n t ir verti nant tiek vidines, tiek ir išorines negatyvias j ėgas bei p usia u svyros sutr i ki mu s . A ntra , daug pastangų reikalauj a būtinybė sukaupti valios j ėgas ir kaip nors paveikti tai, ką matai : pagerinti , grąžinti pusiausvyrą arba leisti kam reikia n umirti , kam rei kia - gyventi. Tai tiesa , aš tikrai n emeluoj u : kur kas len gviau sviesti tą šviesą šalin ir eiti sau ram iai m i egoti. Tikra te isyb ė: kartais laikyti iš kėl us tą švytinčią kaukolę būna baisiai sun ku . Nes j os d ėka mes ryškiai matome visus ir visokius savo paČ i tĮ ir aplinkini ų bru ožus bei savybes: tiek šlykščius, tiek ir dieviškus ir dar visą gausybcr

tarpinių. Vis d ėlto tiktai šios šviesos d ėka m ūsų sąmonę pasiekia ste b u kl ingas pasau lio ir žmon i t} grožis . Š ioj e skvarbioje šviesoj e įmanoma įžve l gti blog
j os s p i n d u lys yra toks p a t skvarbu s - j is

n u šv ie č i a n e tiktai mūsų dvasios l o b i u s , b e t i r trūkumus b e i silp nyb e s . Būtent tokias įžvalgas sunkiausia ištverti. B ūtent tokiais m o mentais m u s ir a p i m a noras šveisti šalin tą prakeiktą mūsų skvar biąj ą išmintį ir pažinimą . Bet tada , j ei tiktai teikiamės jį išgirsti , n uskamba galingas Aš j ėgos ba lsas, liepiantis : " Neišmesk. Nešk mane toliau. Ir pamatysi'� Vingur iuodama takais per mišką, Vasalisa , be j okios abej onės , m ąsto i r apie savo pamotę su įseserėmis, tyčia išsiuntusiomis j ą galo gauti, ir nors jos pačios širdis gera, kauko l ė toli g ražu n ėra švelni ir atlai di; j o s pareiga - įžvelgti . Tod ėl tuomet, kai Vasalisai norisi j ą išmesti , mes suprantame, kad j ą skaudina tas aiškus kai kuritĮ savo pačios, apli nkinitĮ bei pasaulio tvarkos ypatyb i ų s u vokimas. Grįžusią j ą pasi tinka pamotė su savo dukterimis; j os ima sktĮsti s , kad visą tą laiką , kol Vasalisos nebuvę , j os neturėj usios nei ugnies, nei šilumos, nes, kad ir kaip stengdamosi, n iekaip negal ėj usios jos įžiebti. lr tai tikriausia teisybė: taip biina kiekvienos mote rs dvasioje, kai ji įgyj a lauki n i tĮ galių. Tuo metu j ėgos, kurios j ą engė ir kamavo , netenka savo libido - j is tarsi ima i r išgaruoj a . Li kusios be libido, piktosios dvasios pusės, ligi t o l iš naudoj usios kū rybine; moters energ i j ą ir ve rtusios ją švaistyti savo gyveni m ą n iekniekiams, staiga s uglem ba i t tuščios piršt i n ės , iš kuritĮ iš traukė rankas.

O pamėkliško j i kaukolė įsistebeilij a į pamotę ir j os d ukteris, nenulcisdama nuo j tĮ skvarbaus degančio žvilgsnio. Ar gal ima vien tiktai stebint įdėmiu žvilgsniu negatyviąją psichikos d alį paversti nuodėguliu'? Taip , pasirodo , ga lima. Nuolatos są moningai stebima ir suvoki a m a , ji sudži ūva ir ima nykti . Viename pasakos variante sakoma, kad pi ktosios skri aud ėj os pavi rsta plėnim is, kitame - kad iš j t} lieka trys m aži j u odi nuodėgul iai . Š ie trys juodi maži nuodėguliai išreiškia labai sen�Į i r įdom ią idėj ą . Mažas tamsus taškelis dažnai l a i komas gyvybės p radži a . Senajame Testamente sakoma , kad pirmu osius žmones - vyr<} ir moterį - D ievas sukū ręs iš žemit] , purvo , dumblo , - nelygu , kok� verti mą ska itys i m e . O k i e k tos žem ės buv{? A p i e tai n i eko

nepasakyta . U žtat kituose pradžios mitu ose pasaulio ir j o gyven toj ų kil m ė aiškinama atsiradimu iš taškelio, iš vienos vienintel ės kruopelytės, iš vieno m ažyčio j uodo grūdo.30 Tokiu būdu trys maži n u o d ėguliukai patenka Į Gyvybės / Mirtie s / Gyvyb ės Moti n o s veiklos sferą. Dvasioj e j ie s u dega beveik be p ėdsako. Su nyksta jų libi do. Dabar jau gali rastis kas nors nauj a . Dažniausiai, kai sąmon ingai išsunkiame iš kokios nors psichikos dalies visus syvus, j i susiraukšlėj a , susitraukia, o j os

energij a ištrūksta Į laisvę arba virsta kuo nors kitu . Tačiau šis destruktyviosios n etikros šeimos pavertimas p l ė nimis turi dar kitą pusę. Sąmoningumo lygmens, kurį pasiekei , bendraudama s u Deive Ragana ir įgydama švytinčią kauko l ę , neįmanoma išsaugoti , gyvenant žiaurit} žmonių apsuptyj e - ti ek iš išorės , ti ek ir iš vi daus. Jeigu apli nkui tave nuolat esama žmo n i lf , kurie, vos tau į ėj us į kambarj , i ma tau už nugaros svaidytis reikšmingais žvilgsniais arba pasibaisėj ę užverč i a akis į l u bas, kai tik tu ką nors pasa ka i , padarai ar į ką nors sureaguoj i , - žinok, kad esi su žmo n ėmis, kurie gniuždo ir slop ina j ausmu s,

-

tiek

tavo , tiek tikriau siai ir savo pači ų . Jiems nerūpi nei tu , nei tavo darbas, nei tavo gyvenimas. Moteriai b ūtina išmintingai ir įžvalgiai rinktis sau draugus ir mylimuosius, nes tiek vien i , tiek kiti gali pasidaryti panašūs į piktas pamotes ir pavydžias jseseres. Be to, savo mylimiesiems mes linkusios suteikti di džiojo Mago - stebukladario galias . Tai nesun ku , kadangi tapu sios išties artimos kitam žmogui j aučiamės taip, tarsi būtume atvėrusios krištol ines d uris į stebuklų pasau l į - bent

jau mums taip atrodo. Myl imasis gali suku rti ir/arba nutraukti netgi tvirčiausius r yš i u s su m ū s ų pačių ciklais bei idėj omis. Nuo kenkėj o mylimoj o reikia laikyt i s atokia u . Kur kas labiau mums tinka mylimasis , kurio dvasia nu au s ta iš stipritĮ ra umenų ir švel naus audinio. Lau kinei Moteriai neblogai turėti myli m ąj į , kuris irgi truputėlį "ku oktel ėj ęs" d ėl dvasin i ų da l ykų ir geba įžvelgti jos širdies gelmes. Kai laukinei moteriai kyl a kokia nors mi ntis ar sumanymas, ti kras draugas arba myl imasis n i ekada neišrėš: .,Na, n ežinau . . . Man

regis, tai tiesiog kvaila [perdėta, neįmanoma, per b rangu ir pan.] . " Tikrai artimas žmogus taip nepasakys. Veikiau j is paprašys: " Ko gero , aš n e visai suprantu . Gal galėtum plačiau paaiškinti , kaip tu tai įsivaizduoji? Kaip , tavo manymu , tai atro dys?" Tau reikia tokio mylimojo ar draugo , kuris matytų tavy j e gyvą ir tobulėj ančią būtybę, augančią panašiai k a i p medis girio je, kambarinė gėlė vazone ar rožynas kieme; tokio mylimoj o ir bičiulių, kurie vertinttĮ tave kaip unikalią, gyvą , kvėpuojančią esybę , visiškai žmogišką, tačiau priedo - nuaustą i š labai subtilių , drėgnų ir stebuklingų d a lykų ; myli moj o ir draugtĮ , kurie remtLĮ ir pu osel ėtLĮ tavyj e šią augančią būtybę. Tokie t urėtų būti tavo d vasios bičiuliai visam gyvenimui. Norint išsaugoti sąmoningu

mą , intui c ij ą ir tą steb u klingą švies ą , k ur i viską ki aurai mato ir supranta, būtina itin atsargiai rinktis d ra u g us ir myl imuosius , nekalbant jau apie mokyto j u s . Kad neprarastu m ryšio s u laukine prigi mtim i , prival ai tolydžio uždu oti sau klau s im ą : o ko gi tu pati nori? B ūtent tada ir atskirsi grū d us nuo pelų. Š iuo atžvilgiu ypač svarbu suvokti skirtumą tarp to , kas vil i o j a ir gu ndo mus iš šalies ir ko iš tikrųj ų trokšta m ftsų siela. Š tai kaip tai daroma . Įsivaizduokite švedišką sta l ą , lūžtanti nuo visokiausių valgių: plaktos grietin ėlės, lašišos, pyragėlių , keptos m ėsos, vaisių salotų , blynelių su m ėsos ir daržovitĮ į d a r ais ryžitĮ ,

s u kariu, j ogurto ir dar daugybės kito kių skan ėstų . J tts apeinate viską ir nusiži ū ri te k e 1 et <Į dalykų, kurie j um s a trodo vilioj antys. "Ak, - sakote sau , - paragausi u truputį to, tru p utį šito i r dar k ąsnelį ano. " Yra žmonių, kurie visą gyvenimą būtent taip ir renkas i . Ap l inkui mus visas pasaulis kn i bžd ėte knibžda į va i r i a u s i ų pa g u n d tĮ

,

j is veržiasi į mttSl} gyvenimą, gu n d o ir vili oj a , sukeldamas apetitą tam, ko seniau beveik ar visai nen orėj ome. Š itaip rinkdamiesi, nusitvcriame tai , kas tam tikrą akimirką tiesiog pasipa inioja mums po nosim i . Gr e i č i ausi a i norėj ome visai ne to, bet ir šitas dalykas atrodo įdomus, ir kuo ilgiau į jį žiūrime , tuo sunkiau b ū na nuo j o atsiplėšti.

Bet tada, kai paj untame ryšį su instinktyviąja savo prigimtimi, su natūralia, lauki ne moters siela, tuomet, užuot apžiūrinėj usios, kas išd ėliota pri ešai s n osį, mes klausiame savęs: " 0 ko gi aš iš tikrų j ų noriu'(" Užuot dairiusios aplinkui , kreipiame žvilgsnį sau į vidų ir teirauj a m ės : , . Ko aš ilgi uosi? Ko dabar labiausi ai norė čiau'? " Galime klausti ir taip : " Ko aš geidžiu? Ko trokštu? Ko man stinga?" Paprastai a tsakymą ran dame greitai: "A, man regis, norėčiau . . . Turb l"tt man p raversttĮ ši tas ir dar anas . . .

Ak

taip, štai

ko man iš tikrų j tĮ reikia ! " Ar tas daiktas yra ant šve d i ško stalo'? Gal taip, o gal i r n e . Dažniau turbūt ne. M u m s gaJi t e k t i j o paieškoti - kartais net gana ilgai. Bet kai pagali au surasi me, tai džiaugsim ės, kad išsiaiškinome ir aptikome b iitent tai, ko širdies gilumoje troškome . Š itas mokėj imas atpažinti i r n u statyti sk i rt u m u s , kurį Vasalisa išsiugdė rflšiuodama gerus i r supelij usius grūdus bei rinkdama iš purvo agu onas, yra turbūt vienas sunkia usiai išmokstamų dalyktĮ , nes tam reikia atkaklu m o , va lios i r su btilu mo, b e to, i r nemenko užsispyrimo neatsisakyti to, ko u žs i b rėžėme siekti. Bene labiausiai tai išryškėj a re nkantis sutuoktin i us ir mylimuosius. Sau p o ros ne rasi padėtos ant švediško stalo. Mylimąjj re ikia rinktis tokį , ko k i o trokšta tavo siela. Stverd a m a bet k ą , kas išdygsta priešais ir atrodo pakankamai gu ndantis, savo sielos alkio n e n u m a lš i n s i . Š tai kad a labi ausiai prave rčia intuicij a - tiesiog i n is ryšys su savo siela. Paaiški nsiu dar sm u l kia u . Tarkim , tau pasitaikė proga įsigyti dvi ratį arba nukeliauti į Egiptą pamatyti p i rami džių . Tikrai verta valand ėlei atid ėti sprendimą, pažvel gti į save ir paklausti : "Ko gi iš ties ų aš norėčiau? Kas m a n prie širdies? Gal labiau norėčiau ne dvi rač io, o motociklo'( Gal verčiau leisčiausi į kelionl( apl an kyti senelės, k u ri metai po mettĮ vis labiau sensta?" Sprendimas ne būtinai t u ri b ū ti itin svarb us. Kartais tereik i a pasirinkt i , ar n o ri eiti pasiva ikščioti , a r verčiau su kurtu m eil ėraštį. N et ir smulkius, kas d i e n i u s dalykus verta deri nti su b stin ktyviąj a prigi mtimi - vienu ar keliais j u ms priei namais aspekta i s , kuri u os simbol izuoj a lėlė, senoji Baba J a ga arba švyt inti ka u ko l ė. Dar vienas b ū das stipri nti ryšĮ su i n tuicij a - neleisti niekam slopinti gyvybin ės j ū s ų energijos, tai yra j fl s tJ nuomon ės, m i n -

čių, idėj ų, vertybinitĮ orientacij tĮ , moralinitĮ nuostatų ar ideahĮ . Pasau lyj e labai nedaug dalykų , kuriuos galima apibūdinti pagal schemą: "gerai - blogai" arba "teisingai - neteisingai'� Užtat yra tokitĮ , kurie naudingi arba nenaudingi . Be to, esama tokių , kuri e kartais žalingi, ir tokitĮ, k urie praturtina. Pasita i ko gerai apga lvo ttĮ ir savalaikių vciksmtĮ , tačiau būna ir priešinga i . Bet, kaip j fi s puikiai žinote , norint paruošti sodą naujai p avasario sėj ai, rude nį jį tenka sukasti . Jis negali kiauru s metus be pali ovos žyd ėti. Tačiau tegul j ūstĮ gyve n i m o pakili mus ir atoslūgius lemia j ttSt} pačit} �gimti ci klai , o ne išorinės j ėgos ar pašaliniai žm on ės , ir ne slegia ntys vidiniai ko mpleksai . Yra tam tikrtĮ pastovitĮ en tropij t} ir darin itĮ . priklausanči tĮ

m l! S t}

įg imtiems ciklams . MūstĮ užduotis - prie j ų p risid erint i . Užu ot kamavęsi kovodamas su Gyvyb ės/Mirties/ Gyvyb ės ciklu,

mes

.,išmokstam e " gyventi pagal j o ritm<} . panašiai kaip susigyvename su širdies plakimu: juk jos skilveliai tolydžio prisipildo krau j o , išstumi a jį lauk ir vėl prisi pildo iš n a u j o . Tai panašu į sukam<} šok dynę. Ji s u kasi tam tikru ri tmu ; j ums tenka palinguoti pirmyn ir atgal , kol jį pagau nate. O tada - strykt i r peršokate. Š tai ir viskas. Mūsų užduotis tikrai n t•maž ne s u n kesnė. B e to , intuici j a teikia mums galimybę rinktis. Jei turime ryši su insti nktyviąj a prigimt i m i , tai visu omet gali me rin ktis bent iš keturiLĮ varia nttĮ : " už': "prieš': ko nors per vid urį ir dar - koki o nors va rianto tolesniems ap m<Įstymams. O be i nt u i c i j os param os mums gali pasirodyti , kad apskritai teturime vienintelę išeitį , ir, ko gero , dar pačią prasčiausicĮ . G a lb ū t j ūs netgi n u spręsi te pri valanti tai ištverti . l r susita i kyti. Ir prisiversti tai padaryti . Ne , yra gercsn i tĮ va riantLJ. Tere i kia pasikl i a u t i vidine savo klausa, vidi n e rega

ir

vidine b fttim i . Kl ausyti j o s . J i ž i n o , k ą toli a u daryti .

Vie nas iš pačit} nuostab iausiLĮ pasikliovimo intui c i j a b e i ins ti nktyviąj a savo prigimti m i povei k i ų yra ta i, kad ji su kelia spo n taniškus, bet tiksli us ir kryptingus proveržius. E lgti s spo n taniškai toli gražu nereišk i a - kvailai. Ta i n e toks elgesys , kai ncįsigil i nus kertama iš peties, negalvojant, kas bus paskui . Visuomet svarbu j a usti ribą. Pavyzdžiui, Š eherezada visada puikiai mokėjo nustatyti

ribas. Jai užteko proto ir sugeb ėj imų pamaloninti valdovą, tuo pat metu p arodant j a m ir savąj ą vertę. Būti savimi - tai n ebūtinai elgtis beatodairiškai. Tai reiškia leisti prabilti La voz mitol6gica , mitiniam balsui. Tai daroma kuriam laikui nutildant ego i r su darant gal imybę pasisakyti tam, kas nori kalbėti. Kasdienėj e tikrovėj e mes visos esame bendravusios su m ažo mis laukinėmis motinomis i š kūno i r krauj o; Tai tokios moterys , kurias vos pamačius kažkas j u myse suspurda ir šūkteli: "Ma-ma ! " Iš pirmo žvilgsnio j ūs nusprendžiate: "Aš - jos palikuonė, j os duktė, j i - mano motina, mano močiutė'� O jei tai un lwmbre

con pechos - perkeltine prasme tariant, vyras su krūtimis , - j ūs galite pamanyti : "Ak, tai mano senelis" arba "Ak, broli mano, bičiuli ! " Tiesiog akimoj u žinote, kad šis vyriškis j ums artimas, kad iš jo galite tikėtis peno. ( Paradoksalu , bet tokie vyrai tuo pat metu yra ir labai vyriški, ir labai moteriški . J i e - nelyginant pa sakos krikštamotė, tai tarsi globėjai, atstoj antys motiną , kurios niekuomet neturėj ote arba pernelyg greitai praradote; štai kas yra un hombre con pechos. ) 3 1 Visus šiuos žmones ga lima vad i n ti mažomis laukinėmis moti nomis. Paprastai kiekvienas iš mūsų bent po vieną tokią turime. O jei pasiseka, per visą gyvenimą sutinkame dar keletą . Dažniausiai , prieš j as sutikdama , j ū s j a u b ūnate suaugusi arba bent sulaukusi v ėlyvos paauglystės . Jos kaip diena ir naktis skiriasi nuo pernelyg geros j ū sų motulės . Š ios laukin ės mamytės j us globoja ir pataria , j os be galo didži uojasi j ū sų laimėj imais. Jos nepakenčia joki tĮ j iisų kū ryb i nio , emocin i o , dvasinio bei intelektualinio gyvenimo varžymų ar j uodinimų . J tĮ tikslas - j ums pad ėti , rūpintis j tiSŲ menu, atgaivinti j ūsų sąsajas su laukiniais instinktais, atskleisti tai , kas j u myse nuo gi mimo yra geriausia. Jos vadovauja j ūstĮ intuicijos atgaivinimu i .

Jos plo ja katučit} , kai susidrauga ujate s u l ėlyte , didžiuoj asi j u m is , kai randate keli ą pas Babą Jagą , ir dži ūgauj a , pamačiusios j us grįžtančią su iškelta į viršų švytinčia kaukol e . Jau matėme , kaip p avoj inga pernelyg ilgai užsibūti romia kvailute. Bet gal j u ms dar l i ko abejoni ų ; galbūt manote pati sau :

"0 varge , i r kas g i norėtų būti kaip Vasalisa?

"

Atsakau: j ūs . Jūs

tikrai užsinorėsite būti tokia, kaip ji, pasiekti ir n uveikti tai, kas pavyko j ai , sekti j o s įspaustomis pėdomis, nes tik tuomet galėsite išsaugoti ir tobulinti savo sielą. Laukin ė Moteris yra n arsi ir ryž tinga būtybė, j i pati kuria, pati griauna. Tai pirmaprad ė, išradinga dvasia, tik j os d ėka įmanoma bet kokia kūryba ir menas. J i su kuria aplink mus mišką , ir mes imame vertinti g y venimą būtent iš tokios šviežios, o r iginalios perspektyvos. Taigi dabar, atgaivinančios dvasin ės moters i niciacij os pabaigo j e , mes regime j auną moterį su m ilži niška patirtimi, kuri išmoko pasikliauti tuo , ką žino. Į vy kdžiusi visas u žduotis , j i perėj o visą ini ciacij ą iki galo. Karūna priklauso j a i . Galbūt atp až inti intuici j ą - viena iš l engvesnių užduočių, tačiau sąmon i n g ai ją išsaugoti ir leisti gyventi tam , kas gali gyventi, bei leisti numirti tam, kas privalo mirti, - kur kas sudėtingesnis, bet d ra uge ir didži ulį pa sitenkinimą teikiantis uždavinys . Baba Ja ga

-

visiškai tas pats, kas i r Moti na Niksė, pasaulio

motina, dar viena Gyvyb ės/Mirties/Gyvybės d e ivė. O Gyvybės/ Mirties/ Gyvy b ės deivė visuomet yra i r deivė kū rėj a. Ji kuria , for muoj a , įkvepi a gyvybę ; o kai tas kvapas išsen ka , j i ateina pasitikti dvasios. Sekdamas j os p ėdsak a is mes pasiryžtame leisti užgimti ,

tam , kas turi gimti, - n e svarbu, ar visi reikalingi žmon ės tuo metu j au laukia išsirikiavę, ar ne. Gamta leidimo neklausia. Ž ydėkite ir kraukite vaisius tuomet, kada pati norite. Užaugus mums be veik nebereikia atsiklausti leidim o ; tiesiog turime da ug iau kurti, labiau skatinti laukinius savo gyvenimo ciklus, originaliau vertinti pasaulį. Mokėj imas leisti numirti - pati paskutinė pasakos tema. Vasalisa puikiai i š m o ko ir šią pamoką . Ar ji nepuola garsiai ir isteriškai klykti , matydama, kaip kauko l ė degina piktąsias pamotę ir įsese res? Ne. Kas turi mirti, miršta . Kaip žmogus prieina tokį sprendimą? Tiesiog žino. La Que

Sabe žino. Norite j os patarimo - pažvelkite gilyn į save . J i - Amžių motina. Jos niekas nestebina. Ji viską j au yra mačiusi . Daugeliui moterų leisti numirti kliudo ne jų prigimtis , o tiktai aukl ėjimas.

Tai galima pakeisti . Savo los ovarios gilumoje mes visos žinome, kuomet ateina metas gimti, k u o met - mirti . Galime m ėginti

dėl kokių n ors priežasčių save apgaudinėti , žinom e . Ž inome švytinčios kauko l ės d ėka.

tačiau

iš tiesų - j uk

I V S KY R I U S

Po ra : sąj u ng a s u kitu

Him nas Lau k i niam Vyrui : Manavis J ei moterys nori , kad vyrai j as p a ž int t� , iš t i krųj ų p ažint LĮ , jos turi pasidalyti su j ais d alele gi liosios savo išmi n t i e s . Kai k u rios moterys tvi rtina pavargusios, nes esą ir t a ip iššvaisčiusios šiam tiksl u i pernelyg da u g j ėgtĮ. D rĮstu spėti , kad j o s g reič i a u si a i bandė mokyti vyrus, kurie visišk a i n e norėj o mokytis. Bet d a u g u m a vyn� t rokšta p ažinti moterį ir nori m o k yt i s J e i g u vy ra i demons t r u o j a .

esą pasirengę , vadinas i , atėj o m etas j ie m s d a u g ką at s kle i s ti ; ir n e vien todėl , kad tam tinkamas laikas , o t o d ė l , kad kita s i e l a m ūs tĮ to p rašo J ūs p a t i pamat y s i te Yra dalykų , k u r i e gero .

.

kai p al e n gv i n a vyru i s u p rasti m o t e rį ir žengti jos pas i tikt i :

tai

kalba - mūs ų kalb a . Mituose , k a ip ir gyvenime, Laukinis Vyras , be j okios abej o n ės , ieško sau skirtosios, pasiryžęs nors ir iš po žemitĮ ją i šk a sti

.

KelttĮ s a k m ėse p as ako j a ma apie garsiąsias Laukin itĮ D i evų poras, k u rias j u n g i a nenutrūkstamas mei l ės ryšys Dažniaus iai jie gyvena .

ež e ro dugne, gina ir globoja požeminį pa s a u lį i r j o gyventoj us. Kedra k l u b ė I nana iš b a b iloniečitĮ mi to š a u k i a savo m yl i majam Buliaus

Plūgui: "Ateik ir uždenk m ane savo laukine galia ! " Net ir

šiais laikais aukštutiniuose Vidurio Vakaruose sakoma, kad Dievo Motina ir Tėvas, drauge voliodamiesi pavasariniame guolyj e , su kelia g riaustinį. Savo ru ožtu ir laukinė moteris n ieko nemyli taip , kaip savęs vertą vyriškį. Tačiau nuo neatmenam tĮ laikų vis kartojasi istorija, kad jai skirtas mylimasis niekaip nesugeba perprasti j os prigimties. Ko gi moteriai iš tiestĮ reikia? Tai nuo senų senovės keliamas klausimas , savotiška dvasin ė mįslė apie laukinę ir paslapti n gą visų moterų prigimtį . I r nors senoji raga na iš Chaucerio " Našl ės iš Bato" j a u kadai karktel ėj a atsakymą į šį klausimą, esą moterys norinčios pačios b ūti savo gyvenimo šeimininkės, - kas tikrai yra neginčijama tiesa, - bet egzistuoja dar vienas, taip pat reikšmingas dalykas , kuris lygiai gerai atsako į šį klausimą. Š tai istorija, duodanti atsakymą į šimtmečių senu mo spėliones apie tikrąją moterų prigimtį. Tie, kas nepatingės gerai perprasti šioj e pasakoje n u brėžta veiksm ų plan o , amžinai taps laukin ės moters išrinktaisi ais. Dar prieš daugelį metų panel ė V. B. Was hington padovanoj o man šią trumpą afroamerikiečių pasakaitę, kurią papildžiusi aš paverčiau literatū rine pasaka , čia p avadinta "Manavis'�

G

YVENO

Manavis KARTI) VAI K I NAS, kuris p i rŠosi dviem seserims dvy

n ėms. Tačiau j ų tėvas pasakė:

- Tu negausi jų vesti tol, kol neatspėsi j ų dviejų vard ų . Manavis i r taip spėj o, i r šiaip , bet niekaip neįspėj o seserų vardų. Merg i n ų t ėvas kaskart purtė galvą ir siuntė Manavį namo. Vieną dieną, vėl išsiruošęs spėti vardų , Manavis pasiėmė drauge su savim mažą šuni uką . Š uni ukas tuoj pasteb ėj o , kad viena sesuo gražesn ė už kitą, bet antroj i - meilcsnė už pirmąją . Nors nei viena iš seserų nebuvo tobula, šuniukui jos labai patiko , nes abi jį šėrė skanumynais ir žiūrėdamas j am į akis meiliai šypsojosi.

Vėl nesuge b ėj ęs įspėti seserų vardų, Manavis liū dnas parkiiitino namo. Bet šuniukas greitai sugrįžo atgal prie mergimĮ trobelės. Priglaudęs ausį prie s ienos, j is nu girdo seseris kikenant ir žavi ntis Manavio grožiu ir vyrišku mu . Kalbėdamosi tarpusavyj e , jos va dino viena kitą vardai s , ir šuniukas, nug irdęs j uo s , pasil eido kiek Įkabindamas namo pasakyti va rd tĮ šei m i n i nku i . Tačiau pake l i u i liūtas b uvo pametęs didži ulį kaulą su m ėsos likučiais, kurĮ užuodęs mažasis šuniu kas tuoj pasuko nuo tako į krū mus, tempdamas kau lą. Ten j is , pamiršęs viską . pal a i m i n gai graužė ir laižė kaulą, kol mėsos nebel iko n ė kvapo. Tuomet šuniu kas staiga pri s iminė, kokį svarbų reika lą užm ctęs , bet, nelai m e i ,

j a u buvo sp ėj ęs pamiršti ir abiej ų m erg inų vard u s . Tod ėl j is antr<Įsyk nubėgo p r i e dvynių tro b e l ės . J a u buvo be.., veik sutem ę , i r merginos, tarsi ruošda mosi šventei, tryn ė viena kitai rankas ir koj as aliej ais. Š uniukas vėl pasiklausė i r nugirdo j a s vadinant viena kitą vardais. I š to džiaugs m o j i s n e t stryktelėja au kštyn , o tada kiek į kabindamas n u d ū m ė taku Manavio trobelės link. Bet staiga j i s užuodė iš b rūzgy n ų sklindantį šviežio muškato kvapą. Nieko pasau lyj e mažasis šun i u kas nemėgo l abia u

už

muškat<) .

Todėl j is kaipmat išsuko i š tako i r nu kiirė tenai , kur ant rą s t o gul ėjo padėtas ataušti nuostabus pyragas su vaisilĮ įda ru . Ką gi, neilgai trukus pyrago nebel iko nė pad u j tĮ , o m ažojo š u n i u ko snukutis ga rdžiai prakvipo muškatu . Lapnodamas namo k ietai prikimštu pilvu, j is visaip mėg i n o prisi m i n t i abiejų sesertĮ va rd u s , bet b u vo j u os ir vėl pamiršęs. Galiausiai mažaj am šu n i ukui teko treči ąsyk b ėgti prie dvynitĮ tro b e l ės . Š Į kart abidvi seserys j au rengėsi vestuvėms. ,. 0 , var ge ! - persigan do šuniukas. - J au b eveik nebe liko laiko ! " J r ka i seserys dar sykį pavadi n o viena k itą va rdais, šuniukas kaip reikia n t įsikal ė j uos į galvą i r n u k ii r ė iš visų j ėgtĮ , tvirtai pasiryžęs niekur n esustot i , kas bebl"ttų, ir kuo s k u b i a usiai pranešti Manav i u i ab u d u neįkaino jamus vardus. Pa kel i u i jis pamatė ant tako paliktą šviežią kažkieno g robį . tačiau n esusto j o i r peršokęs per j į sku o d ė tol iau. Vieną akim irką

j am pasirodė, kad iš kažkur sklinda muškato kvapas , bet j is ne kreip ė d ėmesio ir negaišuodamas bėgo namo, pas šeimininką. Tiktai kaip šuniukas galėj o žinoti, kad iš krūmų staiga iššoks didžiulis tamsus nepažįstamasis ir, stvėręs j į už sprando , pradės kratyti taip , kad vos uodega nenukris. O kaip tik taip i r nutiko. P u rtydamas šuniuką , nepažįsta masis šaukė: - Pasakyk man vardus! Kokie tlĮ merginų vardai ? Aš noriu j as vesti ! Nors mažasis šuniukas prismaugtas vos nenukeipo i r sunkiai gau d ė kvapą , bet j is narsiai kovėsi : urzgė, drask ėsi , raitėsi ir spurd ėj o kaip Įmanydamas, kol galiausiai įkando tam milžinui i tarpupirštį . Š uni u ko dantukai buvo aštrūs kaip adatėlės, ir nepa žįstamasis iš skausmo su bliuvo it buivolas, tačiau šuniukas tik dar smarkiau su leido dantis. Nepažįstamasis leidosi bėgti per krū mus, o šuniukas įsikibęs kadaravo jam ant rankos. - Paleisk , paleisk, paleisk mane, šuniūkšti , ir aš nieko tau ne darysiu ! - ėm ė prašyti nepažįstamasis. - Ž iūrėk , kad daugiau nebegrįžtum , kitaip šviesios dienos nebematysi ! - pro sukąstus dantis suurzgė šuniukas. Ištrttkęs nepažįstamasis kiek koj os įkerta nudūmė per brūz gynus , kau kdamas iš skausmo ir suspau dęs laikydamas įkąstą ranką. O mažasis šuniukas šlubuodamas nuklibi k ščiavo taku pas Manavį . Nors j o kailis buvo kruvinas, o žand ikau lius gėlė iš skausmo, j is kuo aiškiausiai atsiminė abiej ų m e rginų vardus ir džiugiai nu šlu bavo pas Manavį. Š is šveln iai numazgoj o šuniukui žaizdas, o š u nukas apsakė jam savo nuotyki us ir perdavė abiej ų sesertĮ var dus. Tuomet Manavis kuo skubiaus iai leidosi atgal į kaimą, kur gyveno dvynės, ant pečių užsimetęs šuniuką , kurio ausys it dvi arklio uodegos plaikstėsi vėjyj e . Kai Manavis įžengė pas merginų t ėvą ir pasakė j a m dukterų vardus, tos j au buvo apsirengusios ir susi ruošusios keliauti s u juo: mat visą tą laiką j os tiktai j o ir telaukė. Š itaip Manavis laimėjo sau dvi p ačias g raži au sias apylinkės m erginas. O paskui jie visi

keturi - abi seserys , Manavis ir mažasis šuniukas - drauge ilgai ir laimingai gyveno. Krik-krak-kra - štai ir pasaka baigta. Krik-krak-krau - pasakėlę pasekiau . 1

Dvilyp ė moters prigimtis Liaudies pasakas , kaip ir sapnus, galima suprasti dvej opai: subj ek tyviai - kai visi simboliai išreiškia vieno žmogaus dvasios aspektus, ir obj ektyviai - per j ų sąsaj as su išorinio pasaulio aplinkybėmis ir žmonių tarpusavio santykiais. Dabar paanalizuokime pasaką apie Manavį kaip moters ir jos išrin ktoj o tarpusavio santykitĮ atspindį . tuo pat metu neišleisdami iš akitĮ , kad dažniausiai "kaip išorėj e , taip ir viduj e'� Š i pasaka atskleidžia seną kaip pasaulis motcrtĮ pasl aptį : vyras, kuris nori užkariauti La ukinės Moters širdį , turi iki galo perprasti jos prigimtinį dvilypumą. Nors abi seseris pasakoj e galima laikyti būsimomis nuotakomis , kas visiškai natūralu pol igaminėj e visuo men ėj e , bet iš arch etipinės analizės perspektyvos atrodyt ų , kad čia veikiau kalbama apie dvi paslaptingas ir galingas moteriškąsias j ėgas , įsi kūnij usias vienoj e moteryj e . Visi pagrindiniai šios pasakos parametrai rodo , kad j i labai artima Laukinei Moteriai . Manavis savo ištikimojo šuniuko pa dedamas atsp ėj a abu du vardus - įvardija abi moteriškumo p uses. Jis negali laimėti neatskleidęs šios paslapties. O tai padaryti jis įstengia tiktai pasitel kęs savo i nstinktyvųjį Aš, kurį simbolizuoja šuniukas . Kiekvienas, gyvenantis s u moterimi, iš tiesų turi reikalo su dviem moterimis: išorine būtybe ir vidine criatura ; vien a iš j tĮ gyvena regima me pasau lyj e , o antrosios buveinė ne taip lengvai įžvelgiama . Išorinė btttyb ė gyvena dienos šviesoj e , ji visiems ma toma. Ji dažniausiai p ragmatiška, visu omeniška ir labai žm ogiška.

Tuo tarpu criatu ra pavirši un iš k yla tiktai iš gelmitĮ ; aki m i rką pa sirodžiusi, tuoj pat ir vėl pradi ngsta, bet visuomet paskui save palieka keistą nuos t a b o s , susidūrimo su kažku o nepaprastu ir iš mintingu jausmą. Norintiems perprasti tokią dvilypę moterų prigimtį vyrams, o neretai ir pačioms mote rims, tenka užsimerk us šauktis dangaus pagalbos. Š io prigimties dvi lypu m o parado k sas tas, kad j a usmL!

būna karštesn ė, antro j i - šaltcsn ė. Kai santykiuose viena pusė pastovesnė ir turtingesnė, antroji - slidi kaip ledas. Dažnai vie n a p u s ė lankstesn ė ir pakantcsn ė, o ant ro j i pati n ežino , ko n o r i . V i e n a švyti kaip saulutė, o antroj i a tro d o karčiai saldi i r ilge s i n ga . Š i o s "dvi vienoj e" moterys yra visiška i atski ri e le m e n ta i , tačiau j os tarpu savyj e s u s i j usi o s n e n u t r i:i k s t a m a i s r y š i a i s , s u d a r y d :un o s dvasioj e ttt ks t a n č i u s įvai riausi ų d e rin ių . atžvi lgiu vien a pusė dažniausiai

Dviej ų galia Nors kiekviena i š ŠiLĮ dviej ų moters prigimties pusi ų į k ū n i j a at skirą esybę

su

skirtingomis fu nkcij omis ir nevienalyč i u žinoj i m u , j os , tarsi žmogaus smegenys s u corpus callosum, privalo viena k itą pažinti ir susikalb ėti tarpusavyj e , kad gal ėttĮ funkcionuoti kaip visuma. Moteris, slepianti vieną savo pusę ar pernelyg besipui kuoj anti kita , gyvena nevisavertį gyve nimą i r n egali pasi naudoti visom i s savo galiomis ir su gebėj i mais. O tai - n ieko gero. Btttina puoselėti abi puses. Apie Dviej tĮ j ėgą ir stip rybę ga l i m a nemažai su žinoti analizuo j ant dvyn it� s i m b o l i k ą N uo n eatmenamų l aihĮ visame pasaulyj e .

tikėta , kad dvyniai turi a n tgam t i n i tĮ ga l i ų . K a i kuriose kultttrose s usi formavo ištisas m o kslas, kaip s u ba l a n su o t i dvy n i t� prigimtį , kadangi ma nyta , jog dvyn iai - tai dvi bū tybės , besida l ij a nčios vie ną sieh) . Netgi po m i rties dvy n i u s toliau ma i tina, šnekin a , teikia j i ems dovanas ir aukas. Įvai rios Afrikos ir KaribtĮ j ū ros sahĮ gentys tiki, kad seserys d vynės sim boli škai įkūnij a juju - misti nę sielos energij ą . Tod ėl

m a n o m a , ka d d v yn ėmis būtina nepaprastai rūpin t is , antraip visą bendru omen ę gal i užgri ūti b l oga lemtis . Haičio

re l i g i

hudu

jos išpažinėj ai įsi tikinę, kad dvyn iams priva l u atsei kėti visiškai vienodas maisto porcij as, nes tai pad e da užgniaužti bet kokį j tĮ ta rpusavio pavydą , o

svarbi au si a -

užtikri na, kad n ė vienas iš j tĮ

n e nusi l ps ir nemirs , nes tada numirttĮ ir an trasis, drauge su savim

nusincšd amas

tą

ypati ngą dvasi nę atmosferą , kuri j ų

gaubia

d ėka

visą bendruomenę. Moteris t a ip

pat

p a si žy m i didžiulėmis gal iomis, j ei tik

ji

S<Įmo

ninga i suvokia abi savo p r i g i m ti e s puses ir vertina jas k a i p visum ą : dažniau laiko j a s drau ge, o ne atskirai. Dviej tĮ g a l i a yra m i l žiniška, tiktai n ereikia n ė v i e n o s

iš

j t� n u ver t i n ti. Jas būtina vienodai mai

tinti , nes abi drauge j os suteikia i n d ividui nepaprastą Kartą V i d u r i o

gal i ą .

i š sen o j u o d a o džio ameri kiečio g i rd ėj a u vi e n ą istoriją. Jis atėjo alėj a , o aš sėdėj a u tarp gra fiti vi e t i n i o m ies Pietuose

t e l io "parke'� G al kam tas senu kas būtų pasi rodęs j is n u ol a t šnekėjosi su visais ir tuo pat metu

- su

nevisprotis ,

nes

niek uo. J is iš l ėto

k ėbl i n a , vilkda mas koj as ir atkišęs i p r i ek į p i rš t ą, tarsi mėgindamas nustatyti v ė j o kryptį. Cuentistas apie tokius palytėti

žmones

sako , es�) j ie

diev tĮ . Mano giminės tradicij o j e tokį žm ogtĮ pa va d i nttĮ

El bulto ,

Ryšuliu , kad angi tokie , kaip j i s ,

menką kiekį visokiausio dvasi n i o ge ro i r

su

savimi nešiojasi

ro do

ne

j į kie kvienam, kas

tik netingi pažiūrėti ir turi akis, k a d matyttĮ , bei išmi nties, kad priglau stų i r

saugottĮ .

Tai g i šis malonusis El bu lto a pi e

pap asako j o m a n štai k ą .

Tai istorija

p a pro č i u s , kurią j i s pavadino "Viena lazd a , dvi l a z d os' : f "Senovės A rikos karaliai taip darydavo': - šnibžte lėj o jis. senolitĮ

Vienas senis, jausdamas , kad m i rš t a , susikvi etė prie savęs vis�) giminę . Kiekvienam iš da u gyb ės savo vaik ų , ž m o n tĮ ir gi minaič itĮ j is įteikė

po tr u mp ą ,

tvirt<Į lazdelę i r l iep ė j ą

p e rl a užti .

Įtempę

j ėgas , visi ši ai p n e taip s u l a u žė savo lazdas. - Š tai k a i p b ttna, kai esi vienas kaip pirštas i r nieko neturi pa satllyj e. Tave nesunku sulaužyti . Tada s e n o l i s k al b ė j o to l i a u :

vėl

padav ė k iekvienam iš savi škit} po lazdą ir

- O štai kaip aš norėčiau , kad j ūs gyventumėte, kai manęs nebeb us. Sudėkite lazdas drauge po dvi ar po tris. O dabar pa bandykit jas kartu perlaužti . Niekas neįstengė perlaužti dviej ų ar trijų lazdų iš karto. Se nukas nusišypsojo. - Mes stiprūs tik tada , kai esame dviese. Kai greta yra dar kas nors, m ūsų niekas negali palaužti . Lygiai taip p at yra ir su dvilype prigimtimi: kai abi jos pusės sąmonėj e yra glaudžiai susietos, jos įgyja didžiulių galių ir j ų neįmanoma palaužti . Tokia yra dvasinio dvilypumo, poriškumo, dviej ų moters asmenybės aspektų prigimtis. Civilizuotoj i moters pusė nuostabi, bet . . . šiek tiek vieniša. Laukinė j os pusė pati viena irgi puiki, bet liūdna - ilgisi antrosios. Atskyrusi j as abi vieną nuo kitos, m ėgindama apsimesti , kad viena iš šių pusių daugiau nebeegzistuoja, m oteris pradeda netekti psichologinių, emocinių, dvasinitĮ j ėgų. Š ią pasaką galima suprasti kaip istori j ą ne tik apie moters, bet ir apie vyro prigimties dvilypumą. Manavis irgi pasižymi savotišku dvilypumu: j is turi žmogiškąj ą prigimties pusę ir in stinktyviąj ą , kurią įkūnija šuniukas. Vien tiktai žmogiškųj ų j o savybi ų , koks geras ir įsimylėjęs jis bebūtų , nepakanka , norint laimėti dvynes. Tiktai šuniukas - instinktyviosios jo prigimties simbolis - sugeba prisli ūkinti prie m erginų ir j autria savo ausimi nugirsti jų vardus. B ūtent šuniukas mokosi įveikti pašalines pagundas ir išsaugoti esminę in formacij ą. Ne kas kitas, o Manavio šuniukas turi pa kankamai gerą klausą ir užtektinai atkaklumo, jam instinktas liepia raustis po sieoų pamatais ir ieškoti, griebti bei atnešti vertingas idėjas. Kaip matėme kitose pasakose, vyriškosios j ėgos gali būti pra žūtingos M ėlynbarzdžio arba pono Lapino tipo energijos nešėj as ir jų padedamas m ėgina sunaikinti m oterų prigimties dualizmą . Š itoks gerbėjas nepakenčia j oki o dvilypumo - j is trokšta rasti tob ulybę : vieną tiesą , vieną nej udamą, nekintamą feminina sub stancia , moteriškumo esmę , įsikūnijusią vienoje tobuloj e moteryj e. Ak ! J e i sutiksite tokj veikėj ą, sprukit nuo j o kiek kojos neša . Tiek .

.

išoriniame, tiek ir vidiniame pasaulyj e visuomet daug geriau turėti Manavio tipo mylimąjį . J is nepalyginamai tinkamesnis gerbėjas, kadangi aistrin gai atsidavęs Dviej ų idėjai. O D viej ų galia slypi nedalomoj e j ų vienyb ėj e. Tod ėl Manavis trokšta prisiliesti prie šio visuotinai paplitusio , bet paslaptingo moters dvasinio gyvenimo derinio ir turi tam visą teisę. Pats būdamas laukinis žmogus, gamtos vaikas, j is sugeba atliepti Lauki nės Moters dvasią ir ją suprasti . Tame j ungtiniame vyriškų figūrtĮ pulke , ku ris gyvena m oters dvasioj e ir kurį Ju ngo sekėjai vadina animus, yra ir tam tikras Ma navio atitikmuo: tai požiftris, kuris ieško moteriško dvilypumo ir jĮ įtvirtina, laikydamas vertingu, žavingu ir trokštamu, o ne velnišku , pasibjaurėtinu ir paniekos vertu dalyku. 2 Manavio paveikslas - tiek · išorinis, tiek vidinis - įkūnij a nepatyrusį , bet entuziastingą myli mąjį, kuris užvis l abiausiai trokšta įvardyti ir suprasti tą mistišką. paslaptingą dvejybę, slypinčią moters prigimtyj e .

Vardo galia Įvardyti j ėgą, būtybę, asmenį ar reiškinį - labai nevienareikšmis dalykas. Tose kultūrose , kur vardas renkamas ypač rūpestingai , atsižvelgiant i j o maginį ar gera lemiantį p oveikį , sužinoti tikrąjį žmogaus vardą reiškia sužinoti to žmogaus gyvenimo kelią bei dvasines jo savybes. O p riežastis, d ėl kurios tikrasis vardas dažnai slepiamas, - tai siekimas apsaugoti jo savininką, suteikti jam arba j ai galimybę priaugti iki vardo galios, apginti j į , kad niekas ne galėtų suniekinti, sum enkinti jo vardo ir netrukdytų dvasinėms žmogaus galioms pasiekti aukščiausiąj į raidos laipsnį. Liaudies pasakose, ypač stebuklin ėse , vardo simbolika turi ir dar keletą papildomų aspekt ų , išryškėj ančių ir pasakoje apie Manavį . Nors kai kuriose pasakose pagrindinis veikėjas siekia sužinoti p iktosios j ėgos vardą, norėdamas ją įveikti ar pažaboti, tačiau dažniau vardas reikalingas nori n t prisišaukti tą j ėgą ar asmen Į . turėti j į p r i e savęs, užmegzti santykius s u t u o žmogu mi. Pastarasis atvej is tinka ir p asakai apie Manavį . Jis daugybę karttJ keliau ja pirmyn ir atga l , j kaimelj ir namo , nuoširdžiai

stengdamasis pritra u kti prie savęs Dviej ų galią. J am rūpi įsp ėti dvynių vardus ne tam, kad galėtų pasisavinti jų galią, o tam, kad pats įgytų gal ios, prilygstančios j o ms. Sužinoti vardus - tai įgyti ir i šsaugoti sąmoningą dvilypės p rigimties pažin imą. Nes kad i r kaip stengtumeis, o nežinodamas vardų , gilhĮ santykių neužmegsi , net ir per prievartą . Pradžioj e įspėti dvilyp ės p rigimties, dviej ų seserų , vardus būna l abai sunku tiek vyrams, tiek ir moterims. Tačiau dėl to nerei kėtų pernelyg nerimauti . Jeigu mums rūpi sužinoti tuos vardus, vadinasi , mes j au einame teisingu kel i u . Tad k u o gi vard u t o s dvi simbo l i n ės seserys , gyvenančios m oters dvasi o j e ? Ž inoma, tų ponĮ pavadinimai gali šiek tiek skirtis, priklausomai nuo konkretaus žmogaus, tačiau jie vis uo met reiškia ta m tikrą prieštarą. Kaip ir daugelis dalykų gamtoj e , i š pradž i ų tai gali pasirodyti baisiai platu , b e j okios sistemos ar p asikartoj imo. Tačiau ati džiai stebint dvilypę prigimtį , keliant j ai klausimus ir gau nant atsakym us, j u ms netru ks atsiverti tam tikra sistema. Teisyb ė, toj i sistema irgi p lati , bet joje esama p a stovumo ir kartoj i m osi ; tai primena vand enyno bangavimą. Juk j ū ros potvyn ius ir a toslūgius galima nu matyti, o povandenines sroves - kartogra fuoti. Beje, dar dėl vardtĮ spėj imo: i šta rda m i žmogaus vardą mes kiekvienąsyk išsakome tam tikrą pageidavimą ar palinkėj imą tam asmeniui . O tuos dualistinius temperam entus savyj e įvardyti mes siekiame, norėdami santuokos ryši ais suj ungti ego ir dvasią. Ž mo nitĮ kalba toks įvardijimas ir sutu okimas vad inamas meile s a u O .

kai tai nutinka tarp dviej ų žmoniLĮ , vadinama meile kitam. Kad i r ka ip stengiasi , Manavis nepaj ėgia įsp ėti seserų vard tĮ , remdamasis vien tikta i žmogiškąj a , racionalia savo prigimtimi. O tada j am į p ag a l b ą atei na šu n i ukas - i n tuici j os simbolis. Kaip dažnai m o terys svaj oj a apie tokį j a unikĮ . kur i a m u žtekttĮ atkak lu mo ir proto nenu leisti ra nktĮ mėginan t perprasti giliąją moters prigimtį ! O radusios tokį vyrą , visam gyvenimui apdovanoj a jį savo meile bei ištikimyb e . Dvyni ų seserų tėvas pasakoje yra m istinės poros sergėtoj as ir glo b ėj as. Jis sim bolizuo j a realų vidinj psichikos bruož<J, besirū-

pinantį tam tikros visumos išsaugoj imu ir garantuoj antį, kad j i nesuskiltų į dalis. J u k būtent j is tikrina j aunikio vertę i r " kvalifi kacij ą'� Moterims labai pravartu turėti tokį budrų sargą. Š iuo požiūriu galima teigti, kad sveika psichika pirmiausia pa tikrina norinčius p rie j os prisij ungti naujus elementus; ji pasižymi savotišku integralumu ir sugebėj imu apsiginti . Sveika psichika, turinti tokį tėvą - sargą, šiaip be niekur nieko neįsileis j okios senos minties, požiūrio ar žmogaus - tiktai tokius, kurie pakan kamai j autrūs jai arba nori tokie tapti. Seserų tėvas sako : "Palauk! Negausi mano dukterų , kol neįsi tikinsiu, kad nuoširdžiai trokšti pažinti tikrąją jų esmę - tikruosius j ų vardus'� Jis turi o menyj e, kad moterų paslapties neperprasi vien paprašęs . Pirmiausia reikia labai pasistengti. Tam reikia gana daug atkaklumo ir pasiaukoj imo. Juk teks pamažu , apg raibom artėti prie šios moteriškos dvasios paslapties įminimo, kuris kartu yra ir mįslė, ir atradimas .

Atkakli šuniška prigimtis Mažasis šuniukas šioje pasakoje akivaizdžiai parodo, kas yra dvasi nis atkaklumas. Š unys - Visatos burtininkai . Vien savo pasirodymu j i e paverčia ni urgzlius linksmuoliais, prablaško sielvartaujančius, skatina bendrauti . Lygiai kaip senoviniame babiloniečių epe apie Gilgamešą , kur racionalųjĮ karalių Gilgamešą atsveria gauruotasis heroj us-žvėris Enkidu , taip ir čia šuo atspindi vieną vyro prigim ties pusę. Tai miškų būtyb ė, mokanti sekti ir aptikti p ėdsakus ir greitai suuodžianti , kas yra kas. Š uniui dvyn ės seserys patinka - j os j į šeria i r jam šypsosi. Mistinis moteri škumas lengvai supranta ir priima instinktyviąją šuns prigimtį . Be kita ko , šunys įktmija tuos (arba tas) , kurie lengvai prisiriša, iš visos širdies ir ilgam pamilsta, moka atleisti, gali ilgai ir ištvermingai b ėgti , o prireikus - kautis iki m irties. Š uniška prigimtis3 kon kreč iai nurodo, kaip j aunikiui užkariauti dvynių seserų - ir laukin ės moters - širdį: svarbiausia - "nuolatos sugrįžti'�

E i linį kartą neįsp ėj ęs sesertĮ va rdų, Manavis liūdnas kiūtina namo. Tačiau mažasis š u n i ukas kuria atgal prie merginų trobelės ir tol klausosi , kol nugirsta vardus. Archetipų pasaulyj e šuo savo prigimtimi atitinka tiek psichopompą - tarpininką tarp viršutinio ir žemutinio, sutemų pasaulio , tiek ir chtoniškąją bfttyb ę , gyve nančią tamsiausiuose, atokiausiuose dvasios pakraščiuose, kurie nuo seno buvo vadinami požemitĮ pasau li u . Būtent šitokią pagav ą tenka išsiugdyti vyrui , norinčiam suprasti moters dvilypumą. Š uo labai primena vilką , tik j is truputį civilizuotesnis, nors, kaip pa matysime iš tolesnio pasakos veiksmo , - ne kažin kiek. Mažasis šuniukas psich opompas įkftnij a instinktyviąją dvasią. Jis mato ir girdi kitaip nei žmogus . Jis patenka į tokias vietas , kur ego n ė nemėgintų skverbtis . J is nugirsta žodžius bei nurodymus , kurių ego tikrai negird ėtų . lr j i s klauso tų nurodymų . Kartą lankantis ga mtos muziejuje San Franciske, man pasitaikė užeiti į kambarį, kuriame buvo įrengta daugybė mikrofonų ir garso apa ratūros, imituojančios šuns klausą. V ėjui papfttus šlamantys palmės lapai ūžė it Armagedonas; žmogaus žingsniai tolumoj e kėlė tokį triukšmą, lyg kas tiesiai į ausį man būttĮ traiškęs milij onus maišų su kuku rūzų dribsniais . Š u n ų pasaulis sklidinas nuolatinių kurtinančių garsų, kurių mes , žmonės, visiškai negirdime. Užtat šuniukas gird i . Š uns klausos d iapazo nas gerokai viršija žmogiškąj į . Š is ins tinktyviosios dvasios aspektas tarsi mediumas intuityviai pagau na giliausius moters dvasios virpesius, slapčiausią j os muziką ir labiausiai saugomas paslaptis. B ūtent ši prigimtis geba pažinti laukinę moters p rigimtį .

Klastingos pa g undų vilionės Toli gražu neatsitiktinai tiek vyrai, tiek moterys, m ėgindami su prasti i r p ažinti giliąsias savo prigimties puses, tolydžio pamiršta savo ketinimus, susivilioję visokia u s iais pašaliniais dalykais - daž niausiai įvairiais malonumais. Negalėdami atsispirti pagundoms, kai kurie taip įklimpsta tose žabangose, kad niekad nebepasiekia galutinio tikslo.

Š uniukas irgi iš pradži ų pasiduoda pagu n d o m s . Tos pagundos

yra nelyginant maži žavūs forajidos, pl ėšikai , vagiantys mūsų laiką ir libido. Jungas yra pažym ėjęs, kad žmogaus apetitą reikėtų kaip nors kontro l i u o t i , antraip, kaip pamatysim e , teks sustoti ir gaišti ties kiekvienu ant kelio nu m estu ka ul u , ties k i ek vi enu ant rąsto paliktu pyr a g u . Vyrai , m ėg i n a n tys įvardyti dvilypę moters prigimtį . kaip ir tas šuniukas, pasidavę pagundoms, gali p rara st i savo pa si ry ž i mą ir iš sukti iš ta ko. Tai ypač d a žn a i pasitaiko , j e igu j i e patys yra beveik laukiniai ar išbadėj ę .

Ir,

a iš k u tokiais atvejais jie visai pamiršta , ,

ko ieškoję. Juos gali sugundyti ar užpu lti koks nors j tĮ pač i tĮ pa sąm o n ės a sp e kt a s trokštantis u žvaldyti moterį , kad galėttĮ ją e n gt i ,

i r i šnaud o ti arba suvedžioti vien savo malonumui ar medžiotoj o ,

tuštybei pate nkinti . Grįždamas pas savo šeimininką, šuniukas s usigu ndo kvapniu k aulu, kurį begrauždamas visai pam i ršta merginų vardus. Šis epi zodas ats p indi reiškinį, labai būdingą bet ko kiai turiningai dvasinei

veik lai : pi lvo įgcidžitĮ ar ki tokitĮ aistrų t e nk i n i m a s jai trukdo. Bent kartą per m ėn esį k a s n o rs iš mano pacientų bū tinai pasiskundžia: "Suprantate , man teko užm esti dvasinį darb ą , nes taip seksualiai susijaud i nau , kad net septyn it1 dienų p ri re i k ė atvėsti" arba " . . . nes nu sprendžia u , kad šią savait<; pats geria usias laikas apkarpyti vi siems penkiems šimtams mano vazon init1 au gahĮ': arba " . . . nes pradėj au įgyvendinti iš karto s e p tyn i s kti rybi n i u s s uman y m u s, kurį laiką viskas ėj osi puikia i , bet paskui man pasirodė, kad nieko iš to nebus, ir aš viską mečiau'�

Taigi m atote - kaulas a n t kelio gali pas ipai nioti kiekvienam iš mūsų . Jis taip skaniai kvepia, kad j oks šuo neįstengs atsispirti. B logia usiu atveju tai pas i rodys besanti d idžiausia ml"tsų silpnyb ė, d ėl kurios j au ne kartą teko nuken tėti . Vis dėlto turime m ėginti jai ats ispirti , ir net j e i daugybe; kartlĮ nepavyks , bandyti vėl iš n auj o , kol pagaliau įstengs i m e praeiti pro šalį ir tęsti pagrindinj savo darbą. Gilus dvasinis darbas - tai p rocesas, kai kuo p r imena n t is sek su a li n į s u s i j a u d i n i m ą : jis irgi p rasid eda nuo n u l io , stip rėj a , kol

pasiekia plato fazę, tampa intensyvus ir ilgalaikis. Jeigu plato fazėj e jis staigiai nutraukiamas (įsivaizduokite garsų ir netikėtą triukšmą), tenka viską p radėti iš naujo. Panaši į susij audinimą įtampa kyla ir dirbant archetipiniu psichikos lygmeniu. Jei ta įtampa nutrau kiama , viską tenka pradėti kone nuo nulio. Taigi ant kelio gali pasitaikyti daugyb ė sultingų, skanių, įdomių ir vilioj ančių kaulų . Bet kažkodėl j ie sukelia m u m s savotišką amneziją , p riversdami ne tiktai pamiršti , ties kuo sustojome, bet ir apskritai - kur ir ko ėjome. Koranas išmintingai persp ėj a, kad po mirties mums teks at sakyti u ž visus leistinus malonumus, kurių atsisakėme būdami gyvi. Vis dėlto per daug malonu m ų ar net mažytė jų dalelė, pa sipainioj usi netinkamu metu , gali sąlygoti didžiulį sąmoningumo praradimą. Paskui, užuot patyrę netikėtą išminties antplūdį, mes it koks išsiblaškęs p rofesorius bej ėgiškai puldinėj ame į visas puses murmėdami: " Pala, tai apie ką aš čia?.. " Kartais po tokio malo numų tenkinimo prireikia ištisų savaičit} ar net mėnesių atgauti tam , ką p raradom e . Š uniukas pasakoje grįžta prie seserų trobelės, vėl nuklauso j ų vardus i r dar sykĮ leidžiasi b ėgti namo. Š is šuo vadovauj asi teisingu instinktu, kuris jam vis liepia mėginti iš naujo. Bet - ak! - pakeliui pasipainiojęs kvapn u s pyragas vėl išveda šuniuką iš keli o , ir j is dar sykį pamiršta vardus. Kitos pagundos pasmaližiauti įveiktas šuo patenkina savo pilvą, bet toli gražu neatlieka pradėto dvasios darbo. Mes j au imame suprasti , kad šis sąmoningumo išsaugoj imas, o ypač - geb ėji mas mezgant dvasinį ryšį atsispirti įkyrioms pa gundoms , - tai ilgas, atkaklumo ir valios reikalauj antis procesas. Matome, kad gudrusis šuniukas stengiasi iš paskutiniųj ų . Tačiau kelias iš archetipinės pasąmon ės gel m i ų iki sąmoningumo - ilgas ir nelengvas : tenka ilgai leistis iki vardų ir ilgai vėl kilti j paviršių . Sąmoningai išsaugoti tai , k ą suži nojai, tikrai sunku , kai pakeliui tyko šitiek žabangų. Kvapnusis vaisinis pyragas ir gardus kaulas įkūnija pagundas, kurios šiaip jau labai skan ios ; kitaip tari ant, kiekvieno dvasi o j e

esama vilioj anči ų , klastingtĮ, nuostabių dalykų . Šie elementai prie šinasi sąmonei , nes jų tikslas - dangstytis tamsa ir neįžvelgiamybe. Kartais nelengva nuolatos sau priminti, kad mūsų tikslas - visiškai kitas , kad mes siekiame kitokio " j auko" - šviesos. Š uo šioj e pasakoj e yra šviesos nešėj as : j is m ėgina užmegzti sąmoningą ryšį su paslaptingąja dvynių prigimtimi. Kažkas me todiškai stengiasi j am sukliudyti ; tas "kažkas" nematomas , bet greičiausiai būtent j is mėto ant kelio kaulus ir kaišioja po nosim pyragus . Tai , be abej onės, tamsusis n epažįstamasis - dar vienas prigimtinio dvasinio grobuonies variantas, kuris priešinasi sąmo n ės siekiams. Kadangi šis kenkėj as natūral iai egzi stuoj a kiekvieno žm ogaus dvasioj e , tai net ir pačiai sveikiausiai psichikai nuolat g resia pavo j u s būti išmuštai i š vėžitĮ . Kad išliktume Sc}moningi, privalome nu olatos p risim inti svarbia usiąj į savo tikslą i r tolydži o j į kartoti sau kone kaip mantrą.

Kaip tapti nuožmiam Dar sykį nug irdęs merginų vardus, šuniukas v ėl skuodžia pas savo šei m ininką. Jis nebekreipia d ėmesio nei į gulintį ant kelio skan ėstą , nei į gardžius kvapus iš krūmų. Č ia mes j a u matome ky lantį dvasios sąmoningumą. I nstinktyvioj i dvasia išmoko tramdyti save , nusistatyti prioritetus, susikaupti. Ji nebesileidžia klaidinama. Dabar ji kryptingai siekia tikslo. Bet d abar iš kažkur iššoka tamsus siaubtmas . stve ria šuniuką už pakarpos, purto ir šaukia: "Pasakyk man vardus! Kokie tų mergin ų vardai'? Aš noriu j as vesti ! " Nepažįstamaj a m n erūpi jų prigimties dvilypumas ar kitokie su btilūs dvasiniai m omentai . Jam mote ris - tiesiog grobis, kurį reikia u žvaldyti, ir nieko daugiau. Š į nepažįstamąjį gal i įkūnyti realus išorinio pasaulio asmuo arba negatyvus vidi n i s ko m p l e ksas. Netgi nesvarb u . ka s , nes abiem atvej a is pasekmės pražtttingos. Dabar jau šuniuku i tenka kautis visais įmanomais b l"t dais. Išoriniame gyvenime taip gali pasitaikyti ir vyrams , ir m o terims - staiga it perkūnas iš giedro dangaus mus užgrittva kokia nelaimė, netyčia leptel ėtas žodis

ar kitokia keistenyb ė , i r bando priversti mus užmiršti , kas tokie esame . Dvasioj e irg i nestinga momenttĮ , siekiančių išplėšti mums vardus. Išoriniame pasau lyj e vardų plėšikų taip pat apst u . Š u n i ukas pasako j e kaunasi iš paskutin iųj ų . Kartais netikėtas sveti moj o antpuolis - vienintelis būdas mums išmokti saugoti ir ginti tai , ką turime brangiausia. Tuomet mums tenka kautis už širdžiai artimus d a lyku s : už galimybę rimtai užsiimti tuo, kas mums iš tiesų svarb u , i r pakilti au kščiau l ėkšttĮ dvasinių paskattĮ , kurias Robertas Bly'us vad i n a " troškimu pasij usti madi ngam"4; kautis, kad neprarastu me giliausio j o savo žinoj imo ir kad už baigtume pradėtą žygį . Š un iukas kaunasi, m ėgindamas išsaugoti va rdus, ir nesileidžia dar kartą nubloškiamas j pasą mon ę . Mūšio pabaigoj e nutinka kon e stebuklas: šuniukas nepamiršta vardtĮ - pagrin dinio kovos obj ekto - rakto į La ukin ės Moters dvasią , kurio turėtojas įgytų galią, prilygstančią pačios moters dvasin ėms galioms. Šuniukas kaunasi už tai, kad ši gal ia atitektų tam, kas j os vertas , - Manaviui. J is stengi asi apsaugoti j ą , kad nepatektų j nagus senam žmogaus prigi mties aspektui, ku ris ja n etinkamai pasinaudos. Perduoti ži nojimą į reikiamas rankas - n e maži au svarb u , nei sužinoti vard us . Narsusis šuniukas perduoda vardus Manavi ui, ir š i s pasako j uos mergintt. t ėvui . O seserys jau iš anksto pasirengusios iškeliauti drauge su Manaviu , mat j os ti ktai ir laukė, kol šis atskl eis ir są moningai išsau gos vi d i n ės j tĮ prigi mti es pasl aptį. Taig i matome , kad pasiekti paža ngą ši uose reikal uose labiausiai trukdo du veiksniai : vilioj ančios ir d ėmesĮ blaškančios pagundos bei tamsusis nepažįstamasis - kartais tai btma įgimtas dvasinis engėj as, o kartais - koks nors išorin io pasaulio asmuo ar neti nka mai susiklosčiusi situacija. Nepaisant nieko, kiekvienas keliautojas nuo gimimo žin o , kaip kovoti su tokiais vagimis bei plėšikais. Svarbia usia - neprarasti vardų, nes vardai yra viskas.

Vidinė moteris Kartais, belaukdamas, kol partneris j as supras, moterys netenka kantrybės ir darosi irzl ios. "Na, kod ėl gi j i s n esupranta, ką aš galvoj u , ko noriu?" - apmaudauj a j os , kol pačios pavargsta kelti šį klausimą. Tačiau ši dilema turi išeitį , be to, labai e fektyvią ir e fektingą. Jei moteris nori rasti sielos draugą , kuris ją š i u o atžvilgiu su prasttĮ , j i pati gali jam atskleisti dvilypio moteriškumo paslaptį. J i gali papasakoti j am apie t ą vidinę moterį , kuri drauge su j a pačia sudaro porą . Tai padaryti galima išmokius pa rtn erĮ užd uoti du iš pažiūros visai paprastus klausimus, kurie leisttĮ jai paj usti , kad ją mato , gird i , pažįsta . P i rmasis klausimas: " Ko tu nori?" Š ito vienaip ar kitaip dažnai klausia visi , n ė nesusimąstydami . Bet yra dar antras , esm ingesn is klausimas: " 0 ko nori tavo vidinis aš?" Jei apie moterį sprendžiama tik iš p aviršiaus, nieko nenu tu okiant apie dvilypę jos prigimtį , tai partn eriui gali tekti labai n ustebti, k ai iš j os gel mių pradeda kilti to ji l a u kinė, pi rmapradė prigimtis, ku ri i masi save jtvirti nti: tu omet moteris gal i staiga su sidom ėti tuo, kas j ai anksč iau nėmaž nerūp ėj o , i mti visai kitaip j austi ir reikšti tokias mintis, ku rios smarkiai skirsis nuo tų, kurias ji iki tol išsakydavo. Norėdama suausti tvirtu s ir patikimus santykius, moteris tu rėtų ir savo išrinktajam užduoti tuos pačius d u kl ausi mus. Mes, moterys, mokomės pasve rti abidvi tiek savo , tiek ir kittĮ žm onitĮ prigimties puses. Gavusios atitinkamą i n formaciją iš abiejų pusių. galime susidaryti aišktĮ vaizd ą , kas yra labiausiai vertinama ir k aip mums į tai reaguoti. Kreipdamasi patarimo j savo dvilypę prigimtį , moteris apži ūri , tyrinėja ir tikrina medžiagą , esančią anapus są monės rib tĮ , todėl nepaprastai įdomią savo struktūra i r poveiki u , tad dažniausiai ir labai verti ngą. Vyras, mylintis moterį , tu rėttĮ pamilti ir j os nevaržomą pri gi mtį. Susiej usi savo likimą su vyriški u , k u ris negal i arba nenori

pamilti tos kitos j os natūros pusės, moteris neišvengiamai p raras dalį savęs ir bus ska udžiai s ul uošinta. Tod ėl vyrai , lygiai kaip ir moterys, privalo Į vardyti dvilypę savo prigimtį. Geriausias meilužis, geriausias tėvas, brangiausias draugas ir pats vertingiausias " laukinis vyras" yra tas , kuris nori ir nevengia mokytis. O tie , kuriems mokymasis neteikia džiau gsmo , kurių netraukia nauj o s idėj os ar nepatirti išgyvenimai, taip ir liks kėpsoti prie to paties pakel ės stulp o , kurį dabar ramsto. Kur slypi gili ausios kančių ir sielvarto šaknys? Atsisakyme mokytis toliau ir troškime tenkintis tuo, kas pasiekta. Mes žinome, kad Laukinis Vyras ieško savo žem iškos moters . Bij ote to ar ne, b e t pats tikriausias meilės aktas - leistis suj au din amai laukin ės kito žmogaus sielos. Pasaulyj e, kur daugybė žmoni ų labiau už viską bijo "pralaim ėti'� yra s uręsta pernelyg daug gynyb inių siemĮ ir barj e rtĮ , tru kdančių mums ištirpti kito žmogaus sielos begalyb ėj e . Laukinės moters išrinktasis pasižymi atkaklumu i r ištver me; j i s geba pasitĮsti instinktyviąj ą savo prigimties dalį, kad pašniukštinėtų po moters dvasinio gyvenimo palapinės kraštais ir suvoktų , ką ten pamatęs ir išgirdęs. Tinkama pora tokiai moteriai - tai vyras, ku ris po pirmos nesėkmės n enu leidžia ranktĮ . vis grįžta atgal ir iš nau j o bando suprasti, kuris nesileidžia blaškomas ir nuviliojamas į šalį visoki ų pakeliui pasitaikančitĮ pagund ų . Taigi pagrin d i n ė vyro užd uotis - sužinoti tikruosius jos vardus ir nepanaudoti to žinojimo piktam (ne moteriai užvaldyti) . Jam veikiau derėtų mėginti suvokti ir pažinti tą dievišką, slapti ngą substan cij ą , iš kurios j i s ukurta, leistis šio suvokimo užliejamam, tolydži o ste b ėtis, gąsdintis, net šiurpti. Bet likti su ja. Giedoti jai jos vardus. Tuomet jos akys prad ės švytėti . Tuomet ir jo akys p rad ės švytėti . B e t , k a d pernelyg a nksti neužmi gtume a n t laurų, egzistuoj a dar vienas dvilyp ės prigimties įvard i j imo aspektas - daug bai sesnis , bet itin svarbus visi ems įsimy l ėj ėlia ms. Jei vieną dvi lyp ės moters prigimties p usę pavadinsime Gyvybe , tai "dvyn ės" j os sesers vardas bus Mirtis. Ši ga lybė, va rd u M irti s , - ta i vienas iš

dviej ų magnetinių laukinės gamtos polių . Kiekvienas, išmokęs pavadinti šias dvi puses, anksčiau ar vėliau ne išvengiamai atsi trenks į pliką Mirties pakaušį. Sakoma, kad šį išbandymą atlaiko tik hero j ai . Aišku, kad tai turėtų b ūti Laukinio Vyro j ėgoms, ir be j okios abej o n ės , - Laukin ės Moters j ėgom s . Tiesą sakant, šis susidūri mas j uos abu iš esmės pakeis. Taigi prašo m susipažinti su Moterim Giltine .

V S KY R I U S

Medžio klė: ka i š i rd i s - vien iša m edžiotoja

Moteris Giltin ė : susidūrimas s u m e i l ės pri g imtimi Gyvybe /Mirtimi/ Gyvybe Vilkai moka mylėti . K iekvienas, n ors kiek pažįstantis vilkų būdą, mato, kaip tvirtai j ie prisiriša. Porą sau susiranda dažniausiai visam gyvenimui. Nors pasitaiko peštynitĮ , vaidų ir nesantaikos, j ų tar pusavio ryšiai atlaiko viską: atšia urias žiemas, žydinčius pavasarius, ilgas keliones, naujas j auniklių vadas, senus priešus, rujos šokius ir naktines giesmes . Žmonės irg i j aučia tokių santykitĮ poreikį. Instinktyvi ame vilkų gyvenime ištikimyb ė, patvarūs, tarpusa vio pasitikėj imu bei atsidavimu grįsti santykiai yra tarsi savaime suprantami d alykai ; tuo tarpu žmonėms šioje srityj e neretai iš kyla sunkumų. Jeigu aiškindami glaudži ų vilkų tarpusavio ryšių priežastis pasitelktume archetipų teori j ą , tektų pripažinti , kad j ų santykių integralumo pamatas - p risiderinimas prie amžinoj o gamtos ritmo, ku rį aš vadinu Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės ciklu. Gyvybės/Mirties/ Gyvybės ciklą sudaro gimimas, raida, nuo smukis ir mirtis, po ku rios visuomet seka naujas gimimas . Š is cik las valdo visą fizinį gyvenimą ir visus dvasinio gyvenimo aspektus. Vis kas pasaulyje

-

Saulė. žva igžd ės , M ėnulis, visokie žmogiški

reikalai bei mažiausios gyvyb ės dalelės, ląstelės i r atomai - pa klūsta šiam ritmui: p ulsavimas, pauzė ir tada v ėl pulsavi mas. Vilkai, skirtingai nei žmonės, nemėgina šių gyvenimo pakilimtĮ bei atosll1gių, energijos, j ėgų, maisto ir galimybitĮ kaitos vaizduotis kaip kokio nors keisto reiškinio arba bausmės sau. Jiems šie kal nai ir kloniai tiesiog yra - ir viskas, tad vilkai stengiasi j uos kaip galima sklandžiau ir sėkmingiau įveikti. Instinktyvioj i prigimtis turi tiesiog įstabių sugeb ėjimų per visus klestėjimo laikotarpius ir paskesnius nykimo etapus išlaikyti nepažeistus santykiu s tiek su savimi, tiek s u kitais. Vilkai šiuos gamtos bei likimo ciklus pasi ti nka oriai bei išmin tingai, suglaudę pečius su savo antrąja puse ir stengdamiesi gyventi kuo ilgiau ir kaip įmanoma geria u . Tačiau žmogui, norinči.am šitaip gyventi ir lygiai taip - deramai, išmintingai, rūpestingai ir j a utriai - sergėti ištikimybę savo antraj ai p usei , teks susidurti su tuo , ko j is bij o labiau už viską pasaulyj e . Kito kelio nėra - mes ne trukus tuo įsitikinsime. J am teks permiegoti s u Ponia Mirtim i . Pasakų išmintis l i u d i j a , kad mei l ė retai b l1 n a panaši v i e n į romantišką dviej ų įsimyl ėj ėlitĮ pasimatym ą . Antai kai ku rios tolimosios Š iaurės tautos meilę savo legendose vaizduoja kaip dviej tĮ bl1tybių sąj ungą , kurios dėka suvieniję j ėgas j iedu abu arba vienas kuris iš j ų p aj ėgia užmegzti ryšį su dvasilĮ pasauliu ir tapti l emties - šokio su gyvybe ir mirtimi - dalyviu . Istori j a , kurią netrukus j um s papasakosi u , - tai medžiotojų sakm ė apie meil ę . Jos veiksmas rutulioj asi amžinojo įšalo žem ėj e . Kad teisingai j ą suprastume, tu rime prisiminti , kad ten , viename iš pačių atšiauriausių pasaulio regionų , itin sunkiomis sąlygomis besiverčianti medžiokl ių gentis meilę s uvokia ne kaip kokį nors flirtą ar neįmantrių ego malonumų va ikymąsi , o kaip apčiuopiamą ryšį , suaustą iš tvirtų it gyslos dvasinitĮ ištikimyb ės ir ištverm ės saitų, kaip sąj ungą, p adedančią ištverti tiek gausyb ės, tiek bado laikotarpiu s , pačias s u n kiausias ir pačias lengviausias dienas ir naktis.Tokia dviej ų b l1tybių sąj unga yra tarsi savotiška šamanų magijos forma, - tai santykiai, kurių dėka abu individai pažįsta tikrąsias savo gal ias.

Bet tokia sąj u nga kelia ir savus reikalavimus. Norint sukurti tokį patvarų meilės ryšį, tenka pasikviesti trečią dalyvę. Ją aš va dinu Moterim Giltin e . Galima sakyti , kad j i - tai Ponia Mirtis, dar vienas daugiaveid ės Gyvyb ės/Mirties/Gyvybės pavidalas. Pa sirodydama tokia forma, Ponia Mirtis - tai ne liga , o dievybė. Žmonių santykiuose ji tarsi pranašė, žinanti ciklo pradžios ir pabaigos laiką . 1 Tod ėl j i - tai pirmapradis santykių elementas, kurio labiausiai bi j o vyrai, o kartais - ir moterys, nes praradus tikėj imą transformaci j tĮ galia , n atūral ūs augimo ir nykimo ciklai taip pat pradeda kelti baimę. Kad meilė b ū tų tvirta i r ilgalaikė, abu mylintieji turi įsileisti Moterį Giltinę į savo tarpą ir ją apkabinti . Siūlau j u ms seną inuitų sakmę apie Moterį Giltin ę , kuri�! žodinio penkių eilučių posmo pavidal u man perteikė M a ry Uukalat ir kurią aš papildžiau pa versdama originalia literatūri ne pasaka. Joj e atsispindi ir dvasiniai tokio apsikabinimo etapai. Taigi žvi lgtel ėkime, kokie pavidalai išnyra iš šios istorij os dūmų .

Moteris Giltin ė

J

I KAŽKUO BUVO UŽRDSTINU SI savo t ėvą , nors j au niekas sen iai

nebeprisim i n ė, ku o ji tąsyk nusikalto. Bet tėvas nutemp ė j ą

a n t j ūros kranto i r nuo uolos numetė į va ndenį. Jūros žuvys pa mažu surijo j o s kū n ą ir išėdė akis. Liko tiktai griaučiai , kuriuos povandenin ės srovės ridinėj o dugnu. Kartą čia žuvų gaudyti atplaukė žvejys. Tiesą sakan t , kadaise šioj e įlankoje žvej ų netrūkdavo , tačiau šitas žvejys buvo nuplaukęs gana toli nuo namų ir nežino j o , kad vietiniai žmonės vengia tos vietos, esą ten vaidenasi . Jo užmestas kablys nugrimzdo į dugną ir lyg tyčia užsikabino u ž nuskendusios moters šonkaulio. "Oho, tikriausiai dabar už kibo didžiulė žuvis ! Pagaliau ! " - apsidžiaugė žvejys. Jis j au ėmė

sva rsty ti , k i e k ž m oni ų p a m a it i n si ą s tokia didele žuvimi, ar ilgai j os u ž t e ksią i r k i e k la i ko jis d a bar gal ė s i ąs neiti į m e džio k l ę . Kol jis vargo i r kamavosi su ant kablio užki busiu svo riu , j flros vanduo

susidrumstė, ėmė putot i ir banguo ti , net jo k a j a ka s grėsmingai šokčioj o ir siftbavo, nes toj i , kuri gul ėj o dugn e , įnirtingai band ė

išsivadu oti . Bet ku o labiau j i veržėsi ištrf1kti, t u o l abi a u p a in i ojo s i meškerės vale. N e p aisa n t vistĮ j o s pastang ų , u ž k ibę s už šonk a u li o kablys negailestingai t e mp ė j ą į pavi r ši tĮ . Ž ve j ys

k a i p s yk is b u vo nusi sukęs p a i m t i ti n k l o , todėl n e m a t ė,

k a i p iš b ang ų iš n i ro pl i k a kaukolė, nematė nei akiduobėse žyb čio j an č i ų k oralų , nei k r i auk lel ė mis a paug us i ų p a g e l t u s i tĮ d a n t ų . Kai ji s , laikydamas ra n koj e ti n k l ą , a ts i gręž ė , t a i išv y d o j ą visą j a u išni rusi<Į iš van d e ns : Moteris G i l t i n ė k ai p ilga karo j o nuo jo k a j a ko , įsi k i r t u si į pirmagalį i l g a i s priek i n iai s da n t i mis. - A-a-a ! - su r i ko žvejys , širdis j a m nusirito į kul nus, akys iš siaubo i š š oko an t k a k to s , a us y s už s i p l ie s kė raudonai kaip žari j o s . - A-a-a! - sustugo j is dar kartą, t r e n k ė irklu per ka j ako nosį , numušė j ą ir ėm ė kaip paklaikęs i rtis į krantą . Iš siaubo j is ne

s uvokė, kad ji u žk i b u s i ant ka blio , - jam

ro d ės i ,

kad t oj i kl aiki

pam ėk l ė neatstodama seka iš p a s k o s , kur jis b e i rkl u ot ų . Jis krcip ė savo ka j a ką tai kairėn , tai dešin ė n , bet j i n eatsilikdama vilkosi

p ask u i : j o s alsavi mas garo ka m u oli a i s vertėsi viršum vandens, i r j i be p er s t og ė s mosikavo rankomis, tarsi norėdama j į n u stve r t i ir nusitempti su savimi į ge l m e s . - A-a-a-a-a ! - s u st u g o j i s dar g a rsi a u , kai paga l i a u p a s i e k ė kra n t ą . Vienu šu oliu iššokęs iš kajako , jis l eidosi b ėgti k i ek įka b i n d am a s , r a n ko j e gni a u žd a m a s meškerę , o geltonai balkšvas skeletas, vis dar a p i p ain iota s valo , t r i nk sė d a m a s ir k a u kš ė dam a s vilkosi j a m iš p as kos. J i s š o k in ėj o per uola s , bet j i n e a t s i l i k o. Jis

d ū m ė per įšal u sią t u n d rą , bet ji n e a t s t oj o n e i p e r žingsnį. Jis pa sileido b ėg t e per m ės ą , iš d ėl i o t ą d ž i ovi n t i , tra i š k yda m as j �Į savo odini a is m u k l uk a is ap a u t o m i s k o j o mis . V il kd ama s i p as k u i j į , Moteris Giltinė pastvėrė kelias sušalusias

žuvis ir ėmė ž i au m o t i : j uk taip ilgai nieko b u r no j e nebuvo turėj usi! Galų gale pr i b ėg�s p r ie savo l e d i n ės trobelės, žvejys paknopsto m

n ėrė vidun , keturiomis nurepečko j o į tolimiausią kampą ir l i ko g u l ėti tamsoj e , sunkiai šnopuodamas ir aimanuodamas, o šird i s daužėsi it būgnas - didžiulis i r galingas būgnas. Ak, pagalia u j i s saugus, taip , saugus, a č i li D i evams , ačiū Varnui ir g a u singaja i Sednai , taip, pagaliau . . j is . . . saugus. .

Įsivaizduokit, kaip j is persigando, kai p o kurio laiko įžiebė bangi nio taukų lempelę ir tada vid u j e vėl išvydo ją

it s uversta kaulų krūva gulėjo ji ant snie g i n ės aslos : kulnas užmestas a n t peties, kelis įstrigęs t a r p šonka u lių , p ėda užkliuvusi už alkūnės . . . Paskui jis n ė pats neb ūtų gal ėj ęs pa a iški n ti, kas nutiko : galbf1 t -

spin gs u l ės šviesa sušvelnino jos b ru ožus, o gal jis tiesio g buvo vienišas?. . Tačiau širdyj e jam pamažu įsižieb ė švelnumo kibirkš tėlė, j is l ėtai ištiesė paj uodusias nuo su odžių ran kas ir tyliai kažką murmėdamas, lyg moti n a , ram ind ama kūdikj, ė m ės i painioti j ą iš apsiviju sio meškerės valo.

- Na va , na va , - p ir mi a usia jis išnarpl ioj o koj ų pirštus , pas k u i čiurnas. - N a va , n a va . . . J i s triū s ė ilgai , iki pat išnakttĮ , kol i šp a i n i o j o va lą i r sutvark ė Moters Giltin ės kaulus, kad bfltų kaip žmogaus. Tada susuko j ;Į į kailius, kad sušil tų.

Paskui iš po odinio rankovės atvar to išsitraukė titnagą ir nurėž<;s sau žiupsnį plaukų, įkflrė kaitre snę u g nį . Trindamas tau kais savo brangiąj ą medinę meškerę ir vyniodamas gysl inį valą , j is protar piais d ėbči o j o į j ą . O ji tyliai kii"t toj o s u sukta į kai l ius n edrįsdama ,

pratarti n ė žodžio , - b i j oda m a, kad jis neišvilktų jos la u k a n ir nenumestų nuo uoltĮ , g a l u t i n a i sulaužydamas kaulus. Galiausiai žvejys ėm ė knapsėti nosimi , palindo po odini a i s apklotais i r n etruku s užmigo. I r k aip kartais b ft n a žmogui be m i ega nt - iš po blakstienų ištrykšta ašarėl ė; kas žino, koks sap nas j ą i š sp a udžia, bet greičiausiai jis turėtų būti sklidi nas liūdesio i r

ilgesio. Taip n utiko i r šį k art. Moteris Giltinė išvyd o ugni e s šviesoj e blykčiojančhĮ aš a rą i r s taiga pasij uto b e galo ištrošku si. Taukšėdama i r barškėd a m a kau lais, j i pris i slinko prie miegančio vyro ir p riglaud ė burną prie tos ašaros. Toj i mažytė ašarėlė buvo nelyginant u p ė - j i gėrė, gėrė ir gėrė tol , kol nu m al š ino savo d a u gybės mett) troškulj .

Tada j i atsigulė greta j o , ištiesė ranką ir i š ė m ė miegančio vyro � i rdį - galingąj Į b ūgną . Atsisėdusi j i prad ėj o iš abiej ų pusių j į m u šti : bu m-bum ! B um - bum! Tebemušdama būgną, j i ėmė giedoti: - Kūno, kūn o , kūno ! Kūno , kūno , kūno ! Jai begiedant, j os kaulai pamažu ėm ė trauktis kūnu. J i išgiedoj o sau pl aukus, žvitrias akis ir dailias putlias rankas. Išgiedoj o sau tarpą tarp koj ų ir ilgas dideles krūtis, kuriomis galima apgaubti ir sušil d yti, ir viską , ko tiktai reikia moteriai.

Baigusi j i ir toliau giesme nuvilko m iegančiam vyrui drabu žius ir pati įsi ra n gė g reta į j o guolį. Visu kūnu spausdamasi prie jo,

ji

g n)Ž i n o į vietą širdį - galingąji būgną, ir po tos n akties j i edu taip i r pa budo d rauge, apsivij ę vienas ap i e kitą, su sipynę rankm"Dis ir kojomis - tik dabar jau susi eti kitokiu , palaim ingu ir tvirtu

ryš i u . Žmon ės jau nebepam c na, d ė l k o j i pirmiau buvo pakliuvusi

i bėdą. J ie sako , kad ji paskui iškeliavo dra ug e su žvej u , ir j uos sočiai maitino tie pad a rai, kuriuos j i gerai pažino , gyvendama po va n deni u . Žmonės s a ko , neva tai tiesa, o d a u g iau j ie nieko ir nežino.

Mirtis meilės namuose Nesugeb ėjimas ištve rt i susidūri mo su M oterim Giltine ir išpainioti

jos iš ra izgų - štai kas su žl ugdo ne vieną meilės ryšį . Myl ėdamas ž m ogus privalo būti ne tikta i stiprus, bet i r išmintin ga s . Stipryb ės

ša l tinis - dva s i a , o i š min t ies - bendravi mas su Moterim Giltine. Kaip matome iš šios istorij os, norėdamas visą gyve n i mą būti sotus, žmo g us privalo ištverti susidūrimą su Gyvyb ės/Mirties/ Gyvyb ės prigimtimi ir u ž m e g z t i su ja santykius. Tuomet mums jau nebereikės apg raibomis gaudyti visokiausitĮ fantazijtĮ - būsime p a k a nkamai išmintingi , kad s u prastume, j og tikriems ilgalaikia m s

santykiams susidaryti būtinos ir mirtys, ir nepaprasti gimimai. Susidūrę su Moterim Giltine mes patiriame, kad aistra n ėra toks dalykas, kurį galima "gauti" iš išorės ; veikiau j i periodiškai randasi dvasioj e ir išsiveržia į p avirši ų . Moteris Giltinė mums akivaizdžiai parodo, kad tiktai bendras gyvenimas, kartu įveikiant visus paki limus ir nuosmu ki us, visas pradžias ir pabaigas , sukuria su niekuo nesu lyginamą prieraišumą bei meilę. Š i legenda - tai vykusi šiuolai kin ės meil ės problem tĮ meta fora, vaizdžiai atskleidžianti baimę , ku rią mums kelia Gyvybės/Mirties/ Gyvybės prigimtis, o ypač j os Mirties aspektas. VakartĮ kultūra tol visokiausiomis dogmomis ir doktrinomis dangstė pirmapradę Mirties prigimtį , kol atskyrė ją nuo antrosios jos pusės - Gyvybės. Mus klaidingai išmokė įsisąmon inti tiktai vi eną paties svarbiausio ir esmingiausia lau kin ės gamtos aspekto nuolaužą. Mums įteigė, kad po mirties visuomet ateina dar daugiau mirčių . Bet juk pa prasčiausiai taip n ėra: mirtis visuomet nešioja įsčiose naują gyvybę , net i r tada, j eigu iš jos beliko tiktai kauhĮ kriiva . Užuot laikę Mirties ir Gyvybės archetipus nesutaikomomis priešyb ėmis, mes t ur i m e išmokti suvokti j u os drauge - kaip kair� ir dešinę tos pačios idėjos p uses. Taip , tiesa, kad ta pati meilė iš gyvena ne vieną paba igą . Vis d ėlto kažk u r giliai , subtiliuose tos nepaprastos būtybės, ku rią sukuria du vienas kitą mylin tys žmo n ės , kloduose plaka gyva širdis. Kai vienas ši rdies skilvelis ištuštėja, antrasis prisipildo. Vienąkart iškvėpus, įkvep iama iš naujo. Jei žmonės mano, kad Gyvybės / Mirties/Gyvybės j ėgas išsemi a mirtis , po kurios j a u nieko neb ėra , n enu ostabu , kad daugelis j ų bijo įsipareigoti. J uos gąsdina galimyb ė patirti bent vieną pabai gą . Jie neįstengia pereiti iš ve randos į vidinius namo kambarius. Jie tirta iš siaubo nuj ausdami, kad ten, meil ės namų viduj e , prie p usryč i ų stalo s ėdi Ponia Mirtis i r barbena pirštais, lankstydama b ė i d ėliodama p i rštines . Priešais ją guli sąrašas: vien oje pusėj e suregistruota, kas gyvena , o kitoj e - kas miršta. J i ketina užbaigti apys kaitą . Mat j o s tikslas - palaikyti pusiausvyrą . Daugu moje šiuolaikinių visuomenitĮ archetip inė Gyvyb ės/ M i rties/Gyvyb ės j ėga yra suvokiama perd ėm iškreipta i . Dau-

gel i s ž m onių n ė iš tolo n e b e s upr an t a , kad Po nia M irtis įkūnij a esminę k ū ry bos proceso prielaidą. T i k j o s m al oni n go rtLpesčio d ėka gyvy b ė gali atsi n auj i nti . Įva i ri ų ta u t ų fol kl o re mot e ri š kiej i mi r t i e s per s onažai t u ri gausybę šiurpą keliančitĮ bruoŽtĮ : j i vai kš to su da l gi u ir "šienauj a " nieko n e įtari a nč i us nekaltus žmones , j i b u čiuoj a savo aukas ir išeina, p al i k usi p o s avęs lavonus, arba skandina žmones ir pas ku i kaukia naktimis. Tačiau yra kultūrų , k a ip an t a i i ndtĮ bei maj t} , iki šiol išsau

go j usi ų mo ky m us apie gyvyb ės ir mi r tie s ratą: j ose Ponia M irtis š ve l n i ai ap g l ėbia mirštančiuosius , palengvi ndama j ų ka nč i as i r

suteikd a ma p aguodą. Curanderisnw sa kom a , k a d b ū t e n t j i pasu k a k tLdi k į motinos įsčiose ga lv u t e į priekį , kad jis gal ėtų gimti .

Dar j i vedžioj a prib uvėj os ran ka s , a tve ria pi e no l a taku s m otino s k r ū tys e , taip pat guodžia ir ra min a raudančius vienumoj e . Tie , kas žino visą jos ciklą, tikrai nei ms j os j u odinti ar šmeižti - j ie g erbi a i r vertina jos mal ones bei p a mokas. A rchetipiniu požilt r iu , Gyvybės / Mi rties / Gyvyb ės prigi mtis

yra vi en a s iš pa gri n di nių i n stinktyviosios pri gimties komponenttĮ . Pasau lio mituose i r folklore j <Į įkū n i j a Dama del Muerte - Ponia Mir t i s , Coatlicue, Helė, Berchta, Kuan J i n , B aba J a ga , Baltoj i Dama, Ga i lestin goji Nuodytoj a arba t re j etas s enių , ku rias senovės g ra i k ai vad ino G raj omis . Pasakose ir sakm ėse knibžd ėte knibžda

šitĮ a rch a j i š kosios D eivės kū rė j o s į va iz dž io liekam{ nuo debesies ka r ieta k elia u ja nčios Banshee iki paupyj e rau dančios La Llorona; nuo j u odoj o angel o , spar n o galiu ku glost a n čio žmo n es i r t a i p su keliančio j iems e kst a zę , ik i p a sl ap t ingos ž a l tvykslės , p ra nešanči o s ap i e art ėj a nčią mirtį . Teisingai suvokti t i krą j ą G y vybės / Mirti es / Gyvy bė s prigimtį

mu ms gerokai kliudo mūstĮ pačiLĮ m i rti e s baimė. Jos kaustomi, mes nebeįsteng ia me j u d ėti šitĮ prigi mti n i tĮ cikhĮ ritm u . Bet j u k šios j ėgos mums "nieko nedaro " ; tai

ne

vagys , b e s ikėsinant ys atimti

iš mŪSlĮ tai, kas bra ngiau s i a , i r n e koks nu t r ū k tg a lvis vai ruotoj as,

į šipulius sudaužantis viską , ką turime. Ne, j uk Gyvyb ės /M i rties / G y vy b ės j ėgos - tai mūsų pač i ų p rigimties dalis, gl audžiai s u s i j u s i s u ta vid ine galia, kuri mo k a

Gyvyb ės ir Mirties šokio žingsnius. Ją sudaro mūsų aspektai , nu j aučiantys , kada ir kas gali ir turi gimti , o kada - mirti. Tai p u iki mokytoj a , j ei tik sugeb ėtume p risitai kyti prie j os tempo. Š tai kaip apie atsidavim ą gyvenimą ir mirtį valdančioms j ėgoms rašo Rosario C astellanos, meksikietis poetas mistikas: . . . dadme la muerte que me falta . . . . . . duok man mirtį , kurios man reikia . . . Poetai puikiai suvokia, j og b e mirties niekas neturėtų vertės . Jei ne mirtis , neturėt u m e k o mokytis , be j os nebūttĮ tamsos, kurioj e švyti deimanta i . Pašvęstiej i , inicij uotiej i Ponios Mirties nebij o , tačiau visuomen ė dažnai skatina nustumti Moterį Giltinę nuo uolų - ir ne vien todėl, kad j i kelia baimę, bet ir d ėl

to,

kad

perprasti j"os pamokoms reikia labai daug laiko. Bedvasis pasaulis reikalau ja j udėti greitai , sparčiai , be skrupultĮ ir kuo skubiau surasti tą vieninteli šviesulį , kuris , kaip tikimės, įsižiebs tuoj au pat ir degs per amžius. Dej a , steb uklas, k urio siekiame , nenutinka akimirks niu, reikia laiko - tiek j a m surasti, tiek ir įkvėpti gyvybės. Š iuolaikines amžinos meilės mechanizmo pai eškas galima pa lyginti su bandymais atrasti amžinąj į variklį . Tad ar verta steb ėtis , kad mėginantys mylėti žmo n ės išgyvena sumaištį ir kančias: pa našiai kaip pasakoje "Raudonos kurpaitės" j ie šoka beprotišką, pamišėlių šokį ir n iekaip negali l i autis pašėlusiai tryp ę , nors šokdami it viesu las pralekia pro viską, ką giliai širdyj e labiausiai brangina. Vis d ėlto yra ir kitas, geresnis būdas, atsižvelgianti s ir j žmo giškas silpnybes, baimes bei keistenybes. lr, kaip dažniausiai būna j u d ant i ndividualizacijos ciklais , dauguma iš mūst� jį aptinka vi siškai atsitiktinai.

Pradiniai meilės etapai Netikėtai surastas lobis Visose pasakose esama tarsi savotiškų vei d rodžių, atspindinčių mus supančios visuomenės negalias arba sveikatą. Esama j ose ir mitinių temų, kurios tarsi nusako etapus, kaip išlaikyti pusiausvyrą tie k vidiniame, tiek ir išoriniame pasaulyj e . Nors šią legendą gal ima i n terpretuoti i r kaip in divid ualios dvasinės raidos atspindį, man regis, naudingiausia biHų j ą suvokti kaip septynitĮ užduočių grandi nę, ku rias atlikdama, viena siela mokosi giliai i r nuoši rdžiai myl ėti kitą . Pirmoj i užduotis - įžvelgti kitame žmoguje slypintį dvasinį lobį, nors iš pradži ų gal n ė pats nesupranti , ką aptikęs. Toliau daugumoj e meilės santykių prasi deda gaudynės ir slėpynės, kai abudu i šgyvena daug įvairi ausitĮ vilčitĮ i r baimitĮ . Paskui ateina laikas narplioti i r pažinti daugeli su meil ės ryšiu susij usių Gyvyb ės/Mirties/ Gyvyb ės aspekttĮ bei ugdyti sieloje šiai užduočiai atlikti būtiną gailesti ngu m ą . Tada jau se k a pasitikėj imo ir atsipalaidavimo etapas, kuomet kito aki vai zdoje d rįstame ilsėtis, pasiti kėdami j o gera valia, o dar vėliau ateina metas dalintis ateities lūkesčiais bei praeities nusivyl imais, gydant senas surandėj usias mei l ės žaizdas. Tuomet j au šird ies dėka giedame naują gyve n i m ą , o paski ausiai laukia absoliutus kūnų ir sielų susili e j imas. Pirmąją užduotį - n etikėtai su rastą lobį, ga lima aptikti dešim tyse viso pasaulio taUtlĮ pasaktĮ , vaizduojanČitĮ kokios nors van denų būtybės sugavimą . Kai pasakoje šitai nutinka, galime būti t i kri , kad netrukus prasidės smarki kova tarp žemiško j o pasaulio gyventoj tĮ ir to, kas gyven a ar yra prievarta nugrftsta į požemius. I r šioj e istorij oje žvejys sugauna didesnį l ai m ikį, n egu tikėjosi. "Oho, kokia d idži u l ė žuvis ! " - džiūgauja jis, gręždamasis paimti tinklo. Jis dar nežino sugavęs patį baisiau shĮ lobį, kokį tik gal i m a įsi vaizduoti , neįtaria traukhĮs paviršiun tokį lai mikį, su kuriuo kol kas

tikrai neįstengs susidoroti. Neįsivaizduoja turėsi ąs su ta pagautąj a btttybe sutarti, o tam teks pasitelkti ir išbandyti visas savo j ėgas

ir sugeb ėj imus. O u žvis blogiausia yra tai , kad j i s n ė pats neži n o , kad n ežino. B ū tent tokie iš pradžių b ū n a visi įsimyl ėj ėliai - akli kaip kurmiai . Nieko geresnio nesugebantys neišmanėliai dažnai linkę į meilę žiū rėti taip pat, kaip žvejas i savo laimikį: "Ak, tikiuosi , kad šį kart pagausiu didžiulę ž uvį , kurios man ilgam užteks , būsiu sotus , linksmas ir smagu s , j i p alengvins man gyvenimą, o grįžęs namo gal ėsi u prieš visus ja girtis ir didžiuotis ! " Naiviam i r išbadėj usiam žvej u i taip galvoti - visiškai n atū ralu. Jauniems, n epatyrusiems, alkan iems bei sužeisticms rūpi tiktai surasti ir gauti svarbiausiąj į dalyką , kuris j iems atrodo pats vcrtingiau sias tro fėjus. Po teisybei, visiški geltonsnapiai dar n ė patys nežino , ko j iems reikia, alkaniej i nori maisto , o sužeistie j i ar įskaudintiej i - to , kas palengvintų j t� kančias. B e t visiems j iems teks lobis, kuris netikėtai ti esiog nukris ant gal vos. Na ivuolis, atsidiiręs didžitĮ j t� dvasinių j ėgtĮ akivaizdoj e , kaip šiuo atvej u - Gyvybės/Mirti es/Gyvy b ės įsikūnij imo, gali būti tikras , kad ant kabliuko ras kur kas d a ugi a u , nei tikėj osi sugauti. Kaip dažnai mes bergždžiai vilia mės per meilės ryšį . darbą ar pinigus prisikasti iki prigimties gel mių ir pasisemti iš j ų pen o , kurio mums ilgam užtektų. Daugiau mums visai nesinori ni eko dary t i . Tiesą sakan t , pasitaiko atvej tĮ, kai mums no risi maitintis visiškai nieko neveikiant. Aišku, mes žinome, kad iš tiknĮjtĮ nieko vertingo šitaip negausime. Bet vis tiek norisi. Drybsoti nieko neveikiant i r tiktai svaj o j an t apie tobulą mei lę - lengviausia . Tai lyg narkozė, iš ku rios galima ir n epabusti, nebent sugeb ėtu me iš vistĮ j ėgų isikibti į ką nors vertinga, net j e i kol kas d a r n ė patys nežinome, ka s t a i . Naivit�j ų ir jskau din tųj tĮ lau kia didžiulis dvasios stebuk las: n e t ir būdami abejingi, nepa garbfts, neišman ėl iai ir netikėliai, net ir patys to nenorėdam i , n esija usdami n e i nusipelnę, nei pasirengę, j ūs vis vien staiga tie siai sau po nosimi aptiksite l obį . O tuomet jau teks atlikti rimtą dvasinį darbą: nepražiopsoti to , kas išniro priešais, atpažinti, j og tai lobis, n epaisant keisto ar neįprasto pavidalo, ir gerai pagalvoti, ką d a ryti toliau .

Archetipinė žvejo motyvo simbolika panaši į medžiotoj o : abu jie, b e kita ko , įkūnij a tą psichologinį žmonių tipą, kurie trokšta atrasti ir pažinti, siekia susiliedami su instinktyviąja prigimtimi pamaitinti savąj į Aš. Pasakose , kaip ir gyvenime, žvejys ir medžio tojas gali trim būdais pradėti savo paieškas: sakraliniu, niekšišku arb a nemokšišk u . Kiek galime spręsti iš sakm ės apie Moterį Gil tinę, žvejys čia yra truputį nemokša. Aišku , j is ne niekšas, tačiau j okių sakralinių kvali fikacij ų ar tikslų j is taip pat neturi . Kartais ir įsimylėj ėliai lygiai taip užmezga meil ės santykius. Galbūt pradžioje j ie tenori tiktai patirti šiokį tokį j a u dulį arba ieško antidepresanto pavadinimu "pad ėk man p rastumti nakt( Tačiau patys to nesuvokda mi, jie nej učiom įsiveržia į tą savo pačių bei kito žmogaus dvasios dalĮ, k urioj e gyvena M oteris Giltin ė. _I r nors j ų ego trokšta tik pasismaginti , Moteriai Giltinei ši dvasinė teritorija yra šventoji žemė. Užmetę kabliuką šituose vandenyse, galime būti tikri, kad j i tikrai užkibs. Ž vejys mano , kad pasigaus maisto p ilvui pasotinti, o iš tiesų tra ukia paviršiun ištisą gaivališką moters prigimtį , pamirštąj ą Gyvyb ės/Mirties/Gyvybės prigimtį. Jos pražiopsoti neįmanoma,

nes Valdovė Mirtis pasirodo kaskart, kai prasideda naujas gyve nimas. O kai šitaip nutinka , tegu tik akim irką, žmonės kaipma t atkreipia d ėmesį ir sustingsta iš baimės. Sakmės pradžioj e , kur va izduojama , kaip moters skeletas guli vandenyno gelm ėse, Moteris Giltinė gerokai primena Sed ną � - Gyvybės/Mi rties/Gyvyb ės įsikūnij imą inuitų mitologijoje. Sedna - tai gal inga luoša Deivė kūrėj a , gyvenanti požeminiame inuitų pasaulyj e . Sednos t ėvas išmetė ją iš savo kajako u ž tai , kad j i , skirtingai nei kitos nuolankios genties mergi nos, j am nepa kluso ir pab ėgo su vyru - šunimi. Panašiai kaip tėvas iš pasakos " Berankė mergel ė': Sednos tėvas irgi nukirto j ai rankas. Jos pirštai bei riešai nugrimzdo į j ū rą ir virto žuvimis, ruoniais bei kitais jūros gyvūnais, kurie nuo tada yra inuitų maistas. Likusi Sednos kūno dalis irg i atsidūrė vandenyno dugne. Ten j i pavirto skeletu su nepaprastai ilgais plaukais . lnuitai turi tokį ritu alą: šamanai , prisirišę diržu prie kranto, plaukia pas ją į jftros

gelmes, nešini maisto auka, kad apmaldytų piktąj į jos vyrą šunį , kuris j ą sergsti . Tu omet šamanai šukuoj a j os ilguosius plaukus i r g i e d a jai giesmę, prašydami p agydyti kokio nors žem ės žmogaus sielą arba kūną , nes ji esanti didžioji angakok - biirėj a . J i - tai didiej i šiaurės vartai į Gyvybę ir Mirtį. Moterį Giltinę, kuri irgi ištisą amžinybę pragulėjo po vandeniu , taip pat galima įsivaizduoti kaip neišnaudotą a r blogai naudotą mo teriškąj ą Gyvyb ės / M i rties / Gyvyb ės j ėgą . Atg imusi ar p risikėlusi i š nauj o , ji kreipia intuityviąsias bei emocines galias gyvybiniams gimčių ir pabaigų , gedėj i m o ir švenčitĮ ciklams užbaigti. J i geba įžvelgti daiktų esmę . J i gali pasakyti, kada kokiai nors vieta i , da lykui, veiksmui , grupei ar santykiams ateina metas mirti. Lygiai tokia pat dovana - išskirtinis psichologinis jautrumas - la ukia to, kas ištrauks j ą į sąmon ės paviršių, ką nors pamildamas. Bet ku ri moteris ar vyras kiekviena savo esyb ės dalele purtosi suvokimo , kad tam tikra kiekvieno mei l ės ryšio dalis turi atitekti Mirčiai. Mes dedamės galį myl ėti taip , kad nežl ugtų nei mlisų turėtos iliuzij os apie meilę, nei l ėkšti ir paviršutiniški lltkesčiai , n e i tokie brangfts mums sentimentaliis momentai , - kad visa tai išliktų i r kartotųsi amžinai. Bet j u k meil ėj e viskas subyra ir su taršoma į gabalėliu s - absoliučiai viskas. MūstĮ ego nenori, kad taip bfttų. Tačiau taip turi būti, o gilia, l a u kine prigimtim pasi žymintį žmogų b fttent tai i r traukia . Kas gi miršta? Miršta iliuzij os, l ūkesčiai, godulys tu rėti viską iš karto , troškimas, kad visa kas amžinai būtų gražu ir neprilygs tama, - visa tai miršta. Kadangi meilė visuomet verčia nusileisti į p rigimtines M i rties gelmes, todėl akivaizdu , kad tam ryžtis rei kia stiprios valios ir nemenkų dvasinių j ėgų. Juk apsispręsdamas myl ėti, žmogus ryžtasi prikelti Moters Gilti n ės esmę su visais j os mokymais. Ž vej ys mūsų sakm ėj e ne iškart suvokia savo l aimikio prigi mtį . Iš pradžitĮ visiems taip būna. Ž vej oj ant pasąmonės vandenyse, nelengva susigaudyti , ką iš tiesų darai . Bū damas nepatyręs nė nenutu oki , kad tose gelmėse s lypi Mirties prigimtis. O kai jau su pra nti ,

su

k u o susidūrei, pirmas impulsyvus troškimas bū na bl okšti

j ą atgal . Mes daromės panašūs į tuos mitinius t ėvus, kurie savo laukines nepaklusnias dukteris išmeta iš kaj ako tiesiai į j ūrą . M ums ne pirmiena , kad daugelis emocinių ryšių išgyvena krizę , kai pereinama iš lūkesčių fazės prie realaus suvokimo, kas gi užkibo mums ant kabliuko. Taip nutinka ir motinai, kai j os mažyliui sueina pusantrų metukų , ir tėvams , kai j ų vaikai pasi ekia paauglystės amži ų , ir draugams, ir meilužiams - tiek susiėjusiems visam gyvenimu i , tiek ir trumpam laikui. Pasibaigus pirmaj am romantiškam įsimylėj imu i , ryšys, kuris užsimezgė taip pu ikiai , staiga ima strigti , buksu oti , o kartais i r visai p akrinka. Tu omet, užuot toliau kliovusis fantazij omis , p rasideda kur kas rimtesnis, atsakingesnis santykių etapas, reikalauj antis visos mūst! išminties bei įgudimo. Vandenyno gelm ėse slypinti Moteris Giltin ė įkūnija sustingusią instinktyvioje gyvenimo formą , mokančią kurti tiek Gyvenimą, tiek M i rtį. Jei įsimyl ėj ėliai atkakliai siekia vien tik begalinių linksmybių, nuolatinių malonumų ir kitoki ų sekinančios įtam pos formų, j ei visą laiką nori patirti audringą Donner und Blitz, žaibų ir perkūnij os, skli diną seksą arba tik amžinai mėgautis išvis neįd ėdami j okių pastangų , - tai Gyvyb ės/Mirties / Gyvyb ės pri gimtis lekia stačia galva nuo uolos ir vėl nuskęsta j ūroj e . Vengdami į mei l ės santykius įsileisti visus gyvybės ir mirties ciklus, mes išplėšiame Moters Gilti n ės prigimtį iš j os dvasinės priebėgos ir nuskandiname j ūroj e . Tuomet m ūstĮ meilės ryšys išsikelia privalomą tikslą: " Linksminkim ės ir smaginkimės, kad tik nebfttų liūdna ! " - i r mes bandome bet kokia kaina laikytis šios programos. Tuo tarpu tokios sąj ungos dvasia pasmerkta gulėti dugne , niekam n ereikal inga ir bejausmė. Moterį Giltinę visu omet numeta nuo skardžio i r tie įsimylėj ė liai, iš kurių vienas arba abu n epaj ėgia j os pakęsti ar suprasti . J ą numetame nuo uolos, iki galo nesuvokdami trans formacij ų cikltĮ reikšmės: kada kas nors turi mirti , užleisdamas vietą kitam . Jei du žmonės nepaj ėgūs ištverti šių Gyvyb ės/Mirties/ Gyvybės procesų , tuomet ir j ųdviej ų meilė n etrunka ilgiau , nei reikia hormo n ų sukeltiems poreikiams patenkinti .

Numetus šią sl ėpiningąj ą prigimtį nuo uolos, įsimylėj usi mote ris bei dvasin ės vyro j ėgos visuomet sunyksta, kol virsta tikrosios meil ės bei gyvybinių syvų netekusiais griaučiais. Kadangi mo teris paprastai l abai domisi bio l oginiais ir emociniais ciklais, tai ir mirties bei gyvyb ės ciklai yra j os dėmesio centre . O kadangi j okia nauj a gyvyb ė niekada neatsiranda, prieš tai nenumarinus ko nors seno , tai ir meilužiai, m ėginantys savo santykius amžinai išlaikyti kibirkščiuoj ančių dvasios viršūnių lygyje, bus priversti diena iš dienos gyventi sąj ungoj e , kuri vis l abiau stingsta i r staba rėj a . Troškimas priversti mei lę gyvuoti tiktai pačiais gražiausiais pavidalais dažniausiai gal utinai ją numarina. Ž vej o užduotis dabar - ištverti Ponios Mirties pasirodymą, j os apkabinimą, jos gyvyb ės i r mirties ciklus. Skirtingai n u o pasaktĮ , kuriose i š vandenų ištraukta būtyb ė vėl paleidžiama į laisvę i r iš dėkingumo sutinka išpildyti žvejo norą , Ponia Mirtis nesiruošia vėl grįžti į j ūrą ar maloningai pildyti kokių nors nortĮ . J i išnyra į paviršių, norite j ūs to ar ne, nes be j os neįmanoma iš tiesų pažinti gyvenimo , vad inasi , neįmanoma nei tikra ištikimyb ė, nei mei l ė ar atsidavimas. Mei l ė reikalauja a u k ų . Reikalauja drąsos. Ir, kaip dar p amatysime, j i reikalauj a , kad nueitume i lgą kelią . Man vis iš nauj o tenka steb ėti abiejų lyčių įsimylėj ėlius, pati riančius vis tą patį. Paprastai viskas prasideda tada , kai du žmo n ės išeina šokti , norėdami pasi žiūrėti , ar kartais nepamils vienas kito. Staiga atsitiktinai jie užkabina M oterį Giltinę. Tuomet jų santykiai ima sekti , kažko stokoti, nuslysta į entropij ą . Neretai nuslūgsta skaudi seksualin i tĮ santykitĮ sal dybė, arba vienas kuris neti kėtai pastebi ne išvaizdžią, atstumiančią antroj o pusę ir ima galvoti , kad tas kitas - anaiptol j a u ne toks gei džiamas "tro fėj us'� - o tada štai ir išnyra į paviršių plika kaukolė geltonais dantimis. Atrodo, koks siaubas ! O j uk tai - kaip tik tas metas, kai atsi randa reali galimybė pademonstruoti n arsą ir pažinti meilę. Juk myl ėti - tai būti kartu . Tai reiškia iš fantazij ų pasaulio persikelti į tokį pasau l į , kuriame įman omas patvarus ir tikras meil ės ryšys akis į a kį , kaulai prie kau l ų . Myl ėti - tai pasi likti, kai kiekviena tavo ląstel ė šaukte ša ukia: bėk !

Tiktai i šmokę susitaikyti su Gyvyb ės/Mirties/ Gyvybės pri g i mtimi, suvokti j ą kaip nepertrauki a m ą vis u m ą , kaip n aktį , j ungiančią dvi d ienas, ir kaip būtent tą j ėgą, kuri sukuria meilę visam gyvenimui, Įsimylėj ėliai j au paj ėgia įsileisti į savo santykius MoterĮ Giltinę . Tuomet jie abu sustiprėj a , abu pradeda geria u suprasti tuos du pasaulius, kuriuose gyvena: žemiškąj Į ir dvasios pasaulį. Per daugiau nei dvi dešimt savo praktikos metų aš iki valiai prisižiftrėj au ir vyrų, ir motenĮ , kurie, išsitiesę ant mano kušetės, su palaimingu virp uliu prisipažindavo : "Aš čia sutikau vieną tokį žmogų . Ne, tai nutiko visai netyčia, aš nieko neieškojau , gyvenau sa u , ir tiek, bet staiga - še tai tau ! Ė miau ir s utikau H I Ją . . Ką . .

.

man dabar daryti'?" Bet toliau puose l ėdami savo santykius, j i e vis labiau gftžiasi, nerimauja ir dreba. Gal tai rūpestis dėl mylimoj o'? Ne. Jie baiminasi, nes j a učia iš savo aistros bangų pamažu kylančią pliką kaukolę. Ai ! Ką j iems dabar daryti? Saka u , kad tai stebuklingas metas. Bet tai j uos menkai teguo džia. Saka u , kad n etrukus išvysime stebuklą. Jie nelabai link� tuo patik ėti . Įkalbin ėj u j uos laikytis , i r j iems tai vargais n egalais pavyksta. Man , kaip analitike i , dar nesuskubus nė perspėti , j tĮ meil ės valtel ė ima irtis it pašėlusi, vis grei čiau ir greič i a u . Ji visu sm arkumu trenkiasi į krantą ir, akimirksniu iššokę , jie j au lekia kaip akis išdegę, o aš, analitikė, b ėgu greta, stengdamasi neatsilikti ir įterpti kokĮ žodelį . Tuo tarpu - spėkite, kas'? - bumbs ėdama . .

ir tarškėdama seka mums iš paskos. Daugeliu i žmonių , pirmąsyk išvydus Moterį G iltin ę , kyla vienintelis impulsyvus noras: b ėgti kaip vėjas, nesustoj ant ir kuo toliau . Bej e , tas b ėgimas - irgi proceso dalis. Ta i visai žm ogiška, tik nepab ėkite per tol i ir visiems lai kams.

Gaudynės ir slėpynės Mirties prigimtis tu ri keistą į p rotį - pasirodyti meil ės reikaluose btttent tada , kai jaučiamės visiškai užkariavę savo mylimąj į , ne lyginant kokią "didelę žuvį'� B ū tent tada, klaikiai visus pergąs-

dindama, iš bangtĮ ir išnyra Gyvybės/Mirties/Gyvyb ės prigimtis . Š tai tada prasideda daugyb ė įvai riausių spėlionitĮ , kodėl abi šalys negali, nenori ir n eturi mylėti taip, kaip " reikia'� Tuomet bandoma pasislėpti, prasmegti skrad žiai žemę . Tai bandymas išnykti , tapti nematomam. Nematomam savo my l imoj o? Ne. Nematomam Moters Giltin ės . Š tai d ėl ko vyksta visos tos gaudyn ės ir s l ėpyn ės . Bet, kaip įsitikin sime , sl ėptis n ėra kur. Racionalioji dvasia tikisi iš gelmių ištrau kti ger<Į laimikį , bet pagavusi patiria tokį sukrėtimą , kad vos paj ėgia ištve rti . Įsi myl ėj ėliams atrodo , kad j uos kažkas vej asi . Karta is jie mano, kad persekiojantysis - j tĮ antra p usė, nors iš tiesų - tai Moteris Giltinė. Iš p ra džilĮ , dar tik mokydamiesi myl ėti iš tikrųj tĮ , mes dėl daug ko klystame. Manome, kad partneris mus persekioj a , nors i š tiesų būtent mūsų mėgi n imas susisieti ypatingais ryšiais su kitu žmogu m i yra tas kabliukas , užkabinantis M oterį Giltinę, k u ri nuo tada jau n ebegali nuo miistĮ atsiplėšti. Gimstant meilei , Gyvyb ės/M irties/Gyvyb ės j ėga visuomet iškyla į pavi ršių . Tai neišvengi ama. Taigi matome žvejj i r Moterį G i ltinę, ne išpainioj amai su siri šusius vieną su kitu . Barškėdama i r tarškėdama pasku i persigan dusį žvej į , ji prad eda pamažu atgyti : paj u n ta alkį ir ryj a sušalusią žuvį . Paskui, dar labiau atg i j usi, ji malšins troškulį gerdama žvejo ašarą . Š į keistą reiškinį galima stebėti beveik visuose meilės reikal uo se: kuo greičiau j is b ėga , tuo smarkiau ji vejasi. Ka i vien as ku ris iš meil užių mėgina pasp ru kti nuo meilės, j tĮ dvicj tĮ santykiai para doksaliu biidu prisip ildo naujos gyvybės. Bet kuo labiau ji atgyj a , t u o labiau baidosi žvejys. O kuo greičiau jis bėga , t u o labiau j i atgyj a . Matome viemĮ iš pagri ndinių gyveni mo tragikomcdij tĮ . Vienas panašioje pad ėtyj e atsid iiręs žm ogus susapnavo sutikc;s myli mąj�Į . kurios švelnus kūnas atsivėrė priešais j į nelyg inant spintelė. Vidu j e jis išvydo blizga n č i u s , pu lsuojančius embrio nus, lentynose s u d ėliotus d u rkl u s , n u o kurių varvėj o maišus, priki m štus ankstyvtĮj tĮ pavasarinių žal umymĮ . apstulbino sapnavusįjį ir privertė gerokai susim<Įstyti: j is Gvvyh ės/ M i rt i es/Gyvvb ės p r igi m ti .

kraujas, ir Š is sapnas juk išvydo

Š itaip atskleidę, kas slypi Moters Giltinės vidu j e , meilės m ok slus einantys pradinukai čiumpa savo meškeres ir kiek įkabinda mi pasileidžia laukais, stengdamiesi pab ėgti n u o jos kuo toliau. Moteris Giltin ė - d idinga ir paslaptinga , svaiginanti i r magiška. Dvasine prasme j i aprėpia viską - nuo vieno h or izonto iki kito, nuo dangaus iki požemio. Jos tiek daug, kad n eapkabinsi. lr vis d ėlto nenuostabu , kad žmonės siekia ją apkabi nti. Tai, kas tave gąsdina, gali ir sustipri nti , ir pagydyti .

Ši uo gaudyn i tĮ ir slėpynių etapu įsimylėj ėli a i paprastai mėgina racionaliai pagrįsti ir pateisinti savo bai m ę , kurią j u nta, susidūrę su Gyvyb ės/Mirties/ Gyvyb ės ciklais meilėj e . J i e aišk i n a : "Man geriau pavykttĮ su kitu/kita" arba ,.Nenoriu prarasti savo (!rašy kite) ·� arba " Nenori u keisti savo gyvenimo': arba "Nen orių m a tyti nei savo , nei svetimtĮ žaizdų': arba "Aš dar nepasirengęs': arba "Nenori u keistis, kol tiksliai neži nau , kaip po to jausiu osi/ atrodysiu'� Š i u o metu m in tys maišosi i r painiojas i , žmogu s desperatiškai ieško , ku r pasisl ėpti, o šird i s daužosi ne tiek dėl to, kad myl i ir esi mylimas, o veikiau iš gyvu liškos baimės . Ai ! - pakliuvau į Ponios Mirties spąstus! Koks siaubas - akis į akį susidū riau su Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės j ėgomis ! Ai-ai ! Daugel is klaidi n gai mano spru nkantys n u o santykių su my limuoj u . Bet taip n ėra . J ie b ėga ne nuo meilės, ne nuo jos ke liamtĮ reikalavimtĮ ar spaudi m o. Jie tiesiog m ėgina pab ėgti n u o paslapti ngos Gyvyb ės/Mi rties/Gyvyb ės j ėgos. Psichologa i skelbia diagnozę: intymumo ir įsipareigoj itntĮ baimė. Bet tai - tik simp tomai, o tikroj i priežastis slypi giliau: tai - netikėj imas ir nepasi tikėjimas. Tie, kurie visą gyve n i mą bėga , iš tikrų j ų bij o gyventi pagal lauk i n ės , i n tegral ios prigi mties c iklus. Ta igi Moteris Gilti n ė vej asi vyr<Į į krantą, kerta l i n i j <Į . ski riančią pas<Įmon ės van d enis nuo tvirtos sąmo n ės žem ės . Sąmonė pagaliau aiškiai suvokia, kokį laimikį sugav u si , ir desperatiškai bando pabėgti . Gyvenime mes nuolat taip darome . Kai kas nors g rėsminga pakelia galvą, iš pradžitĮ n ekreipiame dėmesio ir trau kiame tol i a u . manydam i . j og tai - kokia nors vertybė. Tai p , tai __

tikrai lobis, bet ne toks, kaip mes tikėj omės. Š ios vertyb ės mes, nelaimei, esame išmokyti bij oti . Todėl bandome nuo j o s pab ėgti arba sviedžiame atgal, arba m ėginame ją kaip nors pagražinti , paversti kitoki a . Dej a , nieko i š to neišeina ! Galiausiai mums vis tiek teks pabuči uoti raganą. Lygiai tas pats nutinka ir meilėj e . Mes visi ieškome gražuoli ų , b e t turime susidurti su bai d ykle. Bandome nustumti Moterį Gil tinę šalin , bet j i nepasiduoda . Leidžiam ės bėgti. Ji vej asi. J i - tai toj i puiki mokytoj a, ku rios tvi rti n o m e iešką . "Ai , ne, tik ne j i nai ! " - klykiame iš siaubo , j ą pamatę. Norime kitos mokytojos. Dej a, n iekur nedingsime - visiems teks išmokti j os pamokas . N e veltui sakoma: kai mokinys pasirengęs, mokytoj a s pats ateina. Š iuo atvej u tai reiškia, kad vidin ė mokytoj a išnyra tada, kai pasirengusi mŪSLĮ siela, o ne ego. Ji atsil i epia būtent į sielos šauksmą; ir d ėkui Dievui , nes ego niekuomet nebus pasirengęs. Jei šios mokytoj os atėj imas priklausytų vien tik nuo ego norų ir nusiteikimo, mes niekuomet j os taip ir nesulauktume. MūstĮ laimei , siela išsako savo troškimus savarankiškai , nepriklausomai nuo tolydžio besikeičiančios ego nuomonės bei ketinimų. Kai meil ėj e viskas ima pintis ir kelti nerimą, mes baimina mės, kad mūsų tarpusavio santykiams ateina galas; bet taip n ėra . Kadangi tai archetip i n ė situacij a, o Moteris Giltinė čia atlieka Lemties vaidmenį, tai heroj us privalo lėkti tolyn kaip akis išdegęs , o Moteris Giltinė privalo sekti jam iš paskos ; meilės ku rso moki nukas privalo it triuši s urveli n nerti slėpti s i savo namelio landą i r sunkiai dvėsuodamas kiūtoti kampu tyj e , tardamasis esąs sa u gus O Moteris Giltinė privalo sekti paskui j į į j o saugiąją prieb ėgą . Jis privalo j ą i šnarplioti, ir t . t. Š iuolaik iniams įsimyl ėj ėliams " asmenin ės erdv ės " id ėj a yra nelyginant tas žvejo snieginis namelis , kuriame j is tikisi saugiai pasislėpti. Kartais ši baimė susidurti s u mirties prigimtimi darosi panaši i žeminanti išsisukinėj imą, k u o met stengiantis išsaugoti tiktai maloni ąsias meilės romano p uses bandoma išvengti reikahĮ s u Moterim G i ltine. Ž ino m a , iš to ni eko neišeina. Tiems įsimyl ėj ėl iams, kurie panašiai i šsisukin ėti nebando, toks partneri o elgcsvs k e l i a d i d ži u l j n e ri m <) . nes j i e patvs nori s u t i kti .

Moterį Giltin ę . Jie atkakliai mokėsi, stiprino savo dvasią, mėgino nugalėti baimę . I r štai , kai j ie jau ketina pagaliau išnarplioti šią paslaptį , kai vienas kuris iš jų j au tiesia ranką mušti širdies būgno ir giesme prad ėti naują gyvenimą drauge , antrasis rėkia: .,Dar ne, dar n e ! " arba "Ne, n iekuomet ! " Yra didžiulis skirtu mas tarp vienatvės bei atsinauj inimo po reikio ir bandymų slapstantis "asmeninėj e erdv ėj e " išsisukti nuo neišvengiamo bendravimo su Moterim Giltine . Tačiau būtent toks bendravimas, apimantis mainus su Gyvyb ės/Mirties/Gyvybės prigimtimi ir j os pripažinimą, yra tolesnis žingsn is, jei norime iš tiesų išmokti myl ėti . Tas, kas ryžtasi šiam bendravimui, iš moksta amžinoj o meil ės meno. O tas, kas pabūgsta, - ne. Kito kelio n ėra . 4 Kurį laiką dar galima suprasti ir pateisinti v iso k ius A š dar nepasirengęs" ir " Duok man daugiau laiko': j ei tai netrunka per ilgai. Reikalas tas, kad niekas niekada nebūna "visiškai pasirengęs" ir j oks "tinkamas laikas" niekad neateina. Kaip ir visuomet, kai tenka leistis į pasąmonės gelmes, galime tik palinkėti sau sėkmės, "

g iliai įkvėpti ir nerti į bedugnę. Jei būtų kitaip , mums nereikėtų tokių žodžių, kaip herojus, herojė ir drąsa . Pažinti Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės prigimtį - tai darbas, kurį vis vien teks atlikti . O j e i atid ėliosime , Moteris Giltin ė nugrims atgal į gelmes, kad paskui vis iš nauj o iškiltų ir imtų mus persekio ti. Toks j os uždavinys . O mūsų uždavinys - mokytis. J ei norime išmokti mylėti, tai niekur nuo to nepabėgsime . J ą apglėbti - tai mūsų darbas . Tai išmėginimas , kurio neįveikę, ni eko nepakeisi me. I r nepaj usime tikro pasitenkinimo ir pasididžiavimo savimi j ausmo. Nesunku mėgautis malonumais. O iš tiknĮ j ų pam ilti gali tik herojus, gebantis susidoroti su savo baime. Esu tikra, kad daugyb ė ž m oni tĮ pasiekia šį " gaudynių ir sl ėpy nių" etapą. Dej a , ne vienam tenka tai patirti vis iš nauj o - d au g kartų. J ų landa į u r velį jau nagais ir keliais nuzulinta. O tas , kam rūpi iš tiesų pamilt i , seka žvej o pavyzdžiu : stengiasi įžiebti liepsną ir jos šviesoj e įsižiiirėti Gyvybės/Mirties/Gyvyb ės prigimčiai į veidą. Ir - ar ne stebuklas ! - j o baimę pamažu keičia pasitikėj imas ir nuostaba.

Išp ainioti skeletą

Sakmėj e apie MoterĮ G i ltinę fi gūruoja ir "jaunikio išbandymo " tema. Š iuo išbandymu Įsimyl ėj ėliai privalo Įrodyti turĮ rimtų ke tinimtĮ bei pakankamas kvali fikacij as : paprastai tenka pademons tru oti turint cojones arba ovarios , kurių dėka įstengiama akis Į akį susitikti su kokia nors galinga bei grėsminga j ėga . . . Nors čia mes tą j ėgą vadiname Gyvybės / Mirties / Gyvyb ės prigimti m i , kam nors gal labiau patikttĮ įvardyti ją kaip tam tikrą Aš da l į arba kaip Mei l ės dvasi ą , dar kitiems tai būtų Dievas arba Gracia , energijos dvasia ar dar kuris nors iš daugybės galimų pava di n imų. Išpai n iodamas susiraizgiusius Moters Gilti n ės kau lus, žvejys dem onstruoj a savo gerus keti n imus, su geb ėj imus i r stiprėj antį ryši su j a . Ž ill r ė d amas Į tuos be tva rkos suvirtusius kaulus, j is s ugeba pasteb ėti kažin kokį paslaptingą švytėjimą, nors n ė pats nesupranta , kas tai . J is j uk ką tik be kvapo, aimanuodamas bėgo nuo j os, o dabar jam norisi ją paliesti . Jau vien j os buvi mas ša lia kažkaip sugraudina j am širdį . Kai suvoksime, kokia didži u l ė Gyvyb ės/Mirties / Gyvybės prigimties dvasi n ė vienatv ė, t o s pri gimties, kuri tolydžio be j okios kaltės stu m iama šalin, - tu omet gal i r mes paj usime j ai gai l estį d ėl tokios nelemtos dalios. J eigu mes kuriame mei l ę , tai , n epaisydami vistĮ dvej onių ir baimitĮ , ryžtam ės išlaisvinti Mirties prigimties kaulus. Mums norisi pažiū rėti , k a i p visa tai atrodys sykiu . Sma l s u paliesti tai , kas mumyse ir kituose negražu 5 , s u b j au rota . Tai gudrus mllsų Aš s u m a nytas išbandymas. Dar aiškiau tai atsiskleidžia p asakose, kur grožis pasirodo bjauriu pavidalu tam, kad išmėginttĮ veikėj o blldą. Antai p asakoje "Deim antai, rubinai i r pe rl ai " g eraširdė, bet skriaudžiama podu kra pasemia pakeleivei van dens iš šulinio troš ku l i u i numalšinti, ir atsid ėkodama ši padaro taip, kad mergaitei kalbant iš burnos kristLĮ deimantai, rubinai i r perlai . Tai sužinoj usi, pamotė liepia savo tinginėms dukterims stoti prie to paties šulinio l a u kti turtingos keliautoj os. Bet šįsyk ateina tik suvargusi elge ta . Jai pa prašius š l akelio vandens, pikčiu rnos pamotės dukterys ir

išdidžiai atsisako paduoti . Už tai pakeleivė padaro taip , kad nuo tol j oms iš burnų dribtų gyvatės, rupūžės ir driežai . Pasakose , kaip i r psichikos gel mėse , galioja toks pat teisingu mas: u ž nuskriaustiesiems bei paže m intiesiems p arodytą gerumą dosniai apdovanojama, o už ats isakymą d aryti gera ta m , kas n ėra patrauklus, tenka skaudžiai nukentėt i . Tas pat b ūna ir su didžiaisiais j ausmais, pavyzdžiui , meile. M es apdovanojami, kai įstengi ame pervei kti patys save ir prisiliesti prie to , kas negražu . O j eigu tai , kas negražu , pan iekiname - pasi j u n tame atskirti nu o tikrojo gyvenimo i r l iekame "ant ledo': Daugeliui malon iau puoselėti au kštas, subtilias mintis i r lies tis prie teigiamų , nuskaidrinančių dalykų , nei kišti ran kas prie visokios bjaurasties, gelbėti j ą i r padėti . Negana to , kaip aiškiai rodo pasaka, iti n lengva atstu mti negražius d alykus i r dargi j aus tis teisiam. B ūtent tokia meilės probl ema iškyla bendrauj ant su Moteri m Giltine. Kas g i yra tie n egražū s da lykai? Mus graužiantis slaptas troš ki mas bet kokia kaina b ū ti myl imiems yra negražus. Negražu piktnau džiauti meile ir nebemy l ėti. Bjauru būti n eištikimam ir išduoti , koktus yra egoizmas ir savimyla. MūstĮ dvasinės yd os, si lp nyb ės i r kvailumas bei i n fantil iški fa ntazavi mai - visa tai yra nemalonu ir negražu . O mūsų kultū ra laiko negražia dar i r Gyvyb ės/Mirties/ Gyvybės prigimtį, k u r i gimdo , numari n a , iš nešioja ir gimdo iš naujo. Išpainioti Moters Giltinės griauč ius reiškia suprasti šią fun damentalią klaidą ir j ą atitaisyti. Išpainioti jos griaučius - tai su vokti , j og meilė n ėra vien žvakit} mirgėj i m as ir visa ko augimas. Išlaisvi nti Moterį Giltinę - tai įžvelgti atgimimo tamsoje slypint ne vien baimę, o i r viltį. Tai rasti balzamo senoms žaizdoms. Tai pakeisti savo poži ū rį ir gyvenimo būdą, kad j ie atspind ėtų sveiką , o ne paliegusią dvasią. Myl ėdami mes prisiliečia m e prie pirmapradės i r anaiptol ne patraukl ios kaulinės moters, išnarplioj ame ir patys sau išsiaiški n a me šios prigimties prasmę, atkuriame jos tvarką, kad j i vėl gal ėtų gyventi. Negana vien ištraukti į pavi ršių tai , kas slypi pasąmonės

gelmėse , ar net atsitiktinai parsitempti tai namo. Turime liautis jos bij oję ir j ą niekin ę , antraip užkirsime kelią meilės raidai. Išp a ini o dami Moterį Giltinę , panaikiname užkeikimą - tą amžinos mirties ir v i siško išnykimo baimę. Archetipine prasme , k ą nors išpainiojan t , reikia nusileisti į gelmes, pereiti l a bi r i ntą ir patekti į požem inį pas a ulį arba į tokią vietą , kur visa kas atsisklei džia nauj u kampu . Ten ka įveikti procesą , kuris iš prad ž ių atro d o kaip neišpai n i ojama raizgalynė, bet iš tiesų įkūnij a esminio atsi nauj inimo modelį . Pasakose atleisti veržiantį diržą , atrišti mazgą , atpalai d uoti, atpainioti - vadinasi, perprasti tai, kas anksčiau mums buvo nesuvokiam a , išsiaiškinti, kam tai skirta ir kaip naudojama, ir tapti panašiam į išminčių ar ž iniuonį . Išpainiojęs susiraizgiusius Moters Giltinės griaučius, žvejys įgyja "praktinių " žinių apie Gyvybės ir Mirties pavidalų sąrang ą . S keletas - puikus G yvybės/ M i r ties/Gyvyb ė s p r igimties simbo lis. Tai ir dvasinis įvaizdis, suda rytas iš daugybės didelių ir mažų keistos formos lazde l i ų ir mazgel i ų , ku rie visi tarpusavyj e dar niai ir gla udžiai susij ę . Pa s i s u k us vienam kauliukui, sukasi ir kiti, nors tas j u desys tebūtt1 ir vos j untamas . Lygiai taip sutva rkyti ir Gyvybės/Mirties/Gyvybės ciklai. Paj ud ė j us Gyvybei, atitinkamai paj uda ir Mirties kaulai, o pasij udi n us Mirčiai , pradeda suktis ir Gyvyb ės kaulai. B e j e , j e igu bent m a ž i ausias kauliu kas yra ne savo vietoj e , jei

j i s l ūžęs, deformuotas, išniręs, - nu k e n čia visa struktūra. Lygiai tas pats nutinka, kuomet savyj e arba tarpusavio santykiuose už gniau žiame Gyvybės/Mirties/Gyvyb ės prigimtį. Mūsų gyvenimas tuomet šl ubuoja, stringa , šokčioj a arba bijo paj udėti . Pažeidus šias struktflras bei ciklus, visuo m e t pažeidžia m as libido. Tuomet ne į manoma myl ėti . Mes tarsi bej ėgiai griaučiai gulime po vandeniu , stumdomi ir tampomi povand e P.. i nių srovių. Išpainioda m i š i ą prigimtį, pažįsta m e jos sud ė t ines dalis, j u desius , įpročius. Taip pat perprantame gyvybės ir mirties ciklus, į s idėmim e juos, pamatome jų visumą , tą i št i sinį organi zm ą , kurį j i e suda ro , - lygiai tokia vieninga sistema yra ir skeletas. Baim ė - pernelyg menka dingst i s išsisukti nuo tokio darbo. m e s b i j o m e . Nieko čia naujo. B a i m ė - natflrali gyvo žmog a us

Vi s i

palydovė. Varnas inuitų tikėj imuose yra gudru s triksteris. Vienas iš bj auresnių jo bruožų - begalinis godumas. J am p rie širdies tik malonumai , j is kaip įmanydamas vengia bet kokios rizikos ar ne aiškumų bei s u tuo susij usios baimės. Jis toks pat atsargus, kaip ir godus. Jei ko nors negali akimirksni u gauti , j is nerizikuoja. O jei mato, kad pavyks, - stveria nedvejodamas. Jam p atinka blizgančios kriauklės, sidabriniai karoliai, nesibaigiančios vaišės, paskalos ir šilta nakvyn ė ant dūmtraukio krašto. B ūsimasis meilužis gali pasirodyti panašus į Varną, trokštantį · tik "garantu otas sėkmės'� Lygiai kaip ir Varnas , ego bij o , kad aistra išseks, ir stengiasi padaryti taip, kad nei vaišės, nei šiluma, nei diena, nei malonumai niekada nesibaigttĮ . Tiek ego, tiek ir Varnas griebiasi klastos , bet paprastai tesugeba tik p ats sau pa kenkti , nes apleidęs sielą , nebetenka ir galios. Ego baiminasi, kad įsileidę į savo gyvenimą Gyvybės/Mirties/ Gyvybės prigimtį , mes niekuomet daugiau nebebi'1sime laimingi. Tik kažin, ar j au tokie be galo laimingi buvome lig šiol? Ne. B et neišvystytas ego labai primityvus, kaip apleistas vaikas , be to, dar ir nelabai laimingas; veikiau tai vaikas , nuolatos tykantis , kur čia didžiausias kąsnis, m inkščiausia lova , gražiausias meilužis. Dvasios gyvenimą nuo vien tiktai ego valdomo gyvenimo skiria trys dalykai. Tai geb ėj imas įžvelgti ir atrasti nau j u s kelius, atkaklumas eiti erškėčiuotu taku ir kantrybė ilgai mokytis tikros ir gilios meilės. Tuo tarpu ego kaip įmanydamas vengia mokytis nauj ų dalykų . Kantryb ė irgi n epriklauso prie jo stiprybių. At kaklumas puoselėj ant santykius - toli gražu ne Varno sritis. Taigi mūsų meilės j ausmo kitam žmogui šaltinis - laukinė siela , o ne nuolatos besimainantis ego. Tam, kad išpainiotum skeleto kaulus, kad suvoktum Ponios Mirties svarbą ir kad paj ėgtum likti su ja, reikia " lauki n ės kan tryb ės': Adrienne Rich 6 žodžiais tariant. Suklystume manydami, kad tokiam uždaviniui atlikti reikia raumeningo galiūno. Anaip tol. Tam reikia širdies, kuri norėtų vis iš naujo numirti ir gimti , numirti ir gimti. Painioj ant Moterį Giltinę iš raizgų , paaiškėj a, kokia j i sena - se nesnė, nei mes galime suvokti . Juk tai i i , Ponia Mirtis, matuoj a

energiją bei atstumą, sveria i r lygina laiką bei libido, gretina dvasią bei išlikimą . Visa tai ilgai stebėj usi ir tyrusi, po to gerai apsvarsčiusi , ji kiekvienu atvej u sprendžia: įžiebti tiktai kibirkštėlę ar viską niokoj ančią liepsną, tik šiek tiek prigesinti, ap kasti ar visai u žgniaužti. Ji žino, ko reikia. I r žino, kada tam ateina metas . Kol j ą išpainioj ame , mes taip pat įgyj ame sugebėjimą nujaus ti, kas bus toliau , geriau suvokiame, kaip tarpusavyj e siej asi visi dvasiniai prigimties aspektai ir koks galėtų būti mūsų vaidmuo. Ją išpainioti - tai išmokti aiš k iai suvokti save ir kitus. Tai su tvirtinti mūsų geb ėjimą ramiai ir kuo palankiausiai se k ti fazes, proj ektus, n ėštumo bei inkubacijos laikota rpius , gimimus bei trans formacijas. Taigi šiuo atžvilgiu net ir anksčiau nie k uo ypatingu nepasi žym ėj ęs meilužis, kuriam tenka ilgiau steb ėti Moterį Giltinę ir sudėlioti jos kaulus, po to padaro didelę pažangą meilės reikaluose. Išmokęs pažinti Gyvybės/Mirties/Gyvyb ės ciklus, žmogus jau gali nuj austi meilės santykių pakitimus ir atoslūgius: po nuosmukio atei nantį augimą bei po klestėj imo prasidedantį nykimą. Ž mogus , išnarplioj ęs Moters Giltin ės kaul us, žino , kas yra kantryb ė, ir moka laukti. Tuštuma, stoka jo negąsdina, o gausyb ė neišmuša iš vėži ų . Ankstesnius j o reikalavimus viską gauti iškart, "tą pačią minutę': pamažu keičia subtilesni poreikiai : pažinti visus meilės veidus ir aspektus, pamatyti , kaip tarpusavyj e dera skirtingi meil ės santykių ciklai . Jis nebij o t urėti reikalų su kitokiu - nuo žmiu, nepažįstamu , atstumianči u - grožiu . O visa tai išmokęs ir patyręs, j is tampa pačiu tikriausiu laukiniu meilužiu . Kaipgi žmogui viso to išmokti? Ar t a i apskritai įmanoma? Užm egzkite tiesioginį dialogą su Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės pri gimtimi, klausydamiesi vidinio balso , kuris n ėra ego. M o kykitės, užduodami Gyvybės/Mirties/Gyvyb ės prigimčiai tiesius ir atvirus klausimus apie meilę ir apie tai, kaip myl ėti, ir klausykitės, ką j i atsakys. Kartu mes mokomės nesileisti išmušami i š vėžių įkyraus balso kažkur viduj e, be perstogės tvirtinančio: "Tai kvaila . . . Aš viską prasimanau ! " Turime nekreipti d ėmesio į tą balsą ir klausytis, kas gird ėti už j o. Turime įsiklausyti į patarimus , kuriuos išgirsime:

j i e artina mus prie tikslesnio supratimo , pasi aukoj amos meilės ir aiškesnio dvasios vaizdo. B ūtų naudi nga kasdien atlikti savotišką meditacinę praktiką, vis iš nau j o narplioj ant Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės prigimtį. Ž vejys , kad būtų lengviau , narpliodamas tyliai niūniuoj a sau po nosimi . Toks niūniavimas padeda nuolat atminti, ką darai , ir lengviau išpainioti Moterį Giltinę. Mes nežinome, ką jis ten niūni uoj a, galime tik sp ėlioti. Kai patys imsimės šio darb o , gerai būtų toly džio progiesmiu kartoti ką nors panašaus, kaip antai: " Kam man šiandieną paskirti daugiau mirties, kad galėčiau sukurti daugiau gyvybės? Ką aš žinau tu rint mirti, bet nenoriu to leisti? Ką turiu numarinti savy, kad galėčiau myl ėti? Kokio negražumo bijausi? Kuo man šiandieną naudi nga negražumo gal ia'? Kas šiandien turi m i rti? Kam derėtų gyventi? Kam aš bijau leisti gimti? O j ei ne dabar, tai kada? " J e i giedosime š i ą sąmon ės giesmę tol , kol paj usime deginančią tiesą, tai žiupsnį liepsnos galėsime sviesti į savo dvasios tamsybes, kad patys pamatytume, ką darome; ką iš tikrų j ų darome, o ne ką vaizd uojamės darą. Š itaip mes išpainiosime savo j a usmus ir pra dėsime suprasti, kodėl meilę ir gyvenimą reikia paj usti kaula is. Rengiantis susitikimui su Moterimi Giltin e , nere ikia vaidinti "heroj aus Saulės': nereikia nei stoti į ginkluotą kovą, nei ri zikuoti gyvybe , leidžiantis į džiungles. Pakanka tik norėti ją išpainioti . Š i galia pažinti Gyvyb ės/M i rties/Gyvybės prigimtį laukia ttĮ įsi myl ėj ėl ių, kurie nugalės savyj e impulsą vien tiktai b ėgti ir sl ėptis, ir sugebės žengti toliau . Senovės žmonės , siekę atskl eisti šią gyvybės ir mirties paslaptį, vadino j ą neįkainoj amu perl u , neprilygstama brangenybe . Laiky dami rankoje šias paslaptingas gijas ir mokėdami j as atmazgyti , įgyj ame galingą žinoj imą: pažįstame Likimą ir Laiką , kiekvienam skirtą tarpsnį, sužinome , kad viskas turi būti savo laiku , išmoks tame ried ėti nu o kalno ir čiuožti lyguma. Nėra ni eko labiau tau sojančio , puoselėjančio i r stiprinančio meilę, nei tokia išmintis. Š tai kas laukia įsimylėj ėli o , kuris prisės prie ugnies drauge su Moterim Giltine ir žiūrėdamas į j ą leis širdyj e skleistis švelnumo

daigui. Š tai kas laukia to, kas prisilies prie j os bjaurumo ir švelniai , rūpestingai išpainios j os Gyvyb ės/Mirties/ Gyvybės prigimtį.

Patiklus miegas Š iame santykių etape įsimylėj ėlis grįžta į nekaltumo būseną; tai tokia būsena, kai j ausmų gaivališkumas tebekelia j am baimingą pagarbą , kai jis kupinas norų, vilčių ir svaj onių. Nekaltumas anaiptol ne tas pats , kas naivumas. Ten , iš kur aš kilusi, nuo seno sakoma: "Neišmanymas - kai nieko nežinai, bet nori gero. O nekaltumas - kai viską žinai , bet vis tiek nori gero'� Trumpai apžvelkime , kur mes dabar atsidūrėme. Ž vejys-me džiotojas iškėlė į paviršių Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės prigimtį. Tuomet, nepriklausomai nuo j o valios, j i ėmė j į persekioti. Tačiau j is įsidrąsino stoti su ja akis į akį ; išvydęs ją tokią apnarpliotą , paj uto jai gailestį ir drįso paliesti . Visa tai - žingsniai, vedantys į artimą bendravimą su j a , į pasikeitimą, į meilę. Nors miego meta fora gali reikšti nesąmoningą dvasios būseną, čia ji simbolizuoja kūrybą ir atsinaujinimą. Miegas - tai atgimi mo simbolis. Kosmogoniniuose mituose sielos miega, kol vyksta tam tikros trukmės trans formacija, nes miegas mus atkuria ir atnaujina. Taip , taip , nužudė j is nekaltą miegą, Kuris pagydo širdyj e žaizdas, Kurs vakare , kad a diena numiršta Ir rūpesčių surizgęs kamu olys Išsivynioj a, - prakaitą vargų Nuplauna, m ūsų prigimtį gaivina lr peni ją gyvenimo puotoj . • Jeigu pažinotumėte patį žiauriausią, labiausiai suramb ėj usį ir negailestingą niekšą pasaulyj e ir j ei j ums pasitaikytų pamatyti j į •

Š e kspyras. M akbetas. - Raštai

2,

Vil nius: Valstybinė grožin ės literatū ros

leidykla, 1 96 1 , 37 1-372 ( vertė Aleksys C hu rginas ) .

miegantį arb a ką tik pabudusį - akimirką išvystu mėte tame žmo guj e tyrą kūdikio sielą, skaisčią ir nekaltą. Miegas grąžina mus atgal į kūdikystę , j is perkuria mus iš naujo. Sapne mes išverčiami į kitą pusę ir sudurstomi iš nauj o , tarsi ką tik gimę .

Į šią tyros išminties būseną tegalima patekti nusimetus cinizmo, glob ėj iškos paniekos kaukę ir iš naujo įžengus į tą susižavėj imo ir nuostabos būseną, kurios išraišką įmanoma išvysti tiktai mažų vaikų ir žilagalvių senelių veiduose . Tai žiūrėj imas išm intingos ir mylinčios dvasios akimis, o ne primušto šuns, užpj udyto žvėries, nuosavo pilvo vergo, pikto ir sužeisto žmogaus žvilgsniu. Nekal tyb ės būsena mums grąžinama miegant. Nelaimei, ryte pabudę daugelis nubloškiame j ą podraug su antklode. O verčiau būtų šią j autrią mielą būtybę pasiimti su savimi ir sušildyti užantyj e . . • Nors pirm ąsyk m ėginant sugrįžti į š i ą būseną j u ms tektų nusigremžti ištisus mettĮ metais kurptų pažiŪrtĮ , dešimtmečiais nirtul ingai ręstų apsauginių sienų klodus, bet sykį į ją sugrįžus, daugiau j au niekuomet nebereikės jos ieškoti ir karštligiškai raustis aplink. Beje, grįžimas į j autrią nekaltybės būseną panašesnis ne į fizinį darbą, pavyzdžiui, kai tenka iš vienos vietos į kitą pernešti krūvą plytų , o į susikaupimą: tereikia tik pakankamai ilgai ir ra miai laukti, kol toj i dvasia j us suras. Ne ve ltui sakoma, kad j eigu tu ko nors ieškai , tai tavęs irgi ieško ; vad inasi, jeigu tyliai ramiai gulėsite arba sėd ėsite, tai ji j us tikrai susiras. Juk ji seniai seniai j ūsų laukė. O kai j i pasirodys, neb ėkite šalin. Atsipalaiduokite ir palaukite , kas bus toliau. Būtent taip reikia artintis prie Mirties prigimties: ne klastingai ir gudriai, o atvira ir patiklia širdimi. Ž odis "nekaltyb ė" neretai vartoj amas turint o menyj e neišmanymą ar tiesiog kvailumą. Ta čiau šio žodžio šaknys daugelyj e kalbtĮ siej a mos su negalėj imu pakenkti ar užgauti. Antai ispaniškai inocente sakoma api e žmogtĮ, kuris stengiasi nesužeisti kito, bet kuris pats gali išsigydyti bet kokią žaizdą ar skriaudą, padarytą j am . L a inocente dažnai vadina ir curandera , gydytoją žolininkę , pa dedančią kitiems išsigydyti žaizdas ir blogybes. Nekaltas žmogus yra toks, kuris geba aiškiai m atyti reikalo esmę ir prireikus - ati-

taisyti , kas negerai. Š tai kokia galinga j ėga slypi už nekaltyb ės . Tai ne tiktai vengimas kenkti sau i r kitiems, bet ir sugeb ėj imas užlopyti pakenktas vietas ir iš naujo atkurti save (ir kitus) . Pa mąstykite apie tai . Kokia palaima visiems meilės ciklams ! Š i nekalto žvej o miego meta fora sakmėj e rodo, kad j is j a u tiek pasikliauj a Gyvybės / Mirties / Gyvybės prigimtimi, j og net drįsta jos akivaizdoj e ilsėtis ir atga uti j ėgas. Jis žengia į tarpinę būseną, po kurios pasieks dar gilesnį pažinimą ir d idesnę dvasinę bran dą. Patekę į tokią būse n ą , įsimylėj ėliai atsiduoda savo vidinėms j ėgoms , apdovanotoms tikėj imu ir pasitikėj imu bei didžiule ne kaltyb ės galia. Įsimylėj ėlis tiki, j og šioj e dvasios miego bttsenoje jo siela sėkmingai nu veiks visus savo darbus ir viskas bus taip, kaip reikia. Tai išminčiaus, o ne bailaus nenuoramos miegas. B e j e , atsargu mas irgi gali b ūti dvejopas: ti kras ir reikalingas, kai artinasi pavojus, ir visiškai bergždžias, kylantis tik d ėl anksčiau patirto skausmo. Pastarasis verčia tiek vyrus, tiek moteris d ėtis išdidžiais ir abej i ngais, nors j iems iš tiestĮ norisi parodyti šilumą ir švelnumą. Tie , kur i e nuolatos bai minasi, kad kas nors jiems "užsės ant sprando " ar .,įvilios į spąstus': arba kurie tolydžio rėksmingai ske lbiasi norintys "būti laisvi", - tai žmo n ės, leidžia ntys auksui slysti stačiai j iems pro p irštus. Esu gird ėj usi ne vieno vyro pareiškimus, esą jis turįs "gerą moterr: ku ri įsimylėj usi j į , o j i s - j ą , bet j is tiesiog niekaip ne galįs " atsipal aiduoti" tiek, kad pats suvokttĮ , ar iš tiesų ją myli . Lūžio taškas tokiam žmogui būttĮ pasi ryžimas mylėti "nepaisant" : nepaisant savo kančitĮ , nervingu mo , nepaisant anksčiau patirto skausmo a r nežinomybės baimės. Kartais j okie žodžiai neįstengia mūstĮ padrąsinti. Reikia šokti , ir tiek. Ž mogaus gyvenime turi ateiti laikas , kai jam tenka pasikliauti meile, kur j i nai jį benuvesttĮ ; kai jis labiau bij osi įstrigti kokioj e nors išdžiūvusios dvasinės up ės vago j e , nei leistis į tu rtingą , bet nežinom ą šalį . Kai gyvenime viskas kontro liuojama, dažniausiai nebelieka ką kontroli uoti , - nebelieka pačios gyvyb ės. Š ioj e nekaltyb ės bttsenoj e žve j o siela sugrįžta į vaikystę : mie gant u žsitraukia visi randai , ir žmogus nebepamena, kas j i s buvo

vakar ar dar anksčiau . Miegant n ebereikia kovoti dėl vietos po saule ar d ėl geresnio k ą snio. Sapne žmogus atsinauj ina. Vyrų dvasioj e egzistuoja tokia būtyb ė - nesužeistas vyras: j is tiki gėriu, neabej oja gyvenimo teisingu mu, yra n e tik išmintin gas , bet ir nebij o mirti. Gal kam atrodo, kad tai - kario natūra , bet anaiptol. Tai žmogaus dvasia, ir dargi labai j auna, kuri , n epai sydama visų kančių, žaizdų ir praradim ų , vis tiek myl i , kadangi pati sugeba išsigydyti ir išsilaižyti žaizdas. Moterys gal ėtų paliu dyti mačiusios šią būtybę , n ors vyras pats sąmoningai jos nesuvokia. Š ios j aunos dvasios gebėj imas sutelkti gydomąsias j ėgas savo psichinei sveikatai grąžinti yra tiesiog p ribloškiantis. Nepasakytu m , j o g j is tiki, kad mylimoji j o neįskaudins. Veikiau jis kli auj asi tuo, kad bet kokią žaizdą ga lima išsigydyti ir kad seną gyvenimą visuomet keičia naujas. J is tiki , kad visa kas gyve n i m e turi gilesnę pras m ę , net ir iš paži ūros niekingos smulkmenos gali būti reikšm ingos, kad viskas mūsų gyvenime gali būti energijos šaltinis: tiek bjaurūs, nedailūs, tiek ir smagūs, kilnūs dalykai. Dar turime p ridurti, j og tuomet, kai vyriškis darosi vis lais vesnis ir vis labiau priartėj a p rie M oters Giltinės , jo mylimoj i kartais patiria vis didesnę baimę ir turi pati imtis darbo: painioti ir steb ėti , grimzti į nekaltyb ėn grąžinantį miegą ir mokytis pa sikliauti Gyvybės / Mirties / Gyvybės prigimtim i . O tada, kai abu pereis šią iniciaciją, j i edu drauge sukaups tokią galią, j og įstengs užgydyti bet koki<Į žaizdą, i štverti bet kokį skausm:Į . Kartais žmogus nedrįsta "užmigti" kito akivaizdoj e : bijosi su grįžti į dvasinę n ekaltumo b ū seną arba įtaria , kad kitas asmuo gali tuo pi ktnaudžiauti. Š itaip įtarinėdami kitus visais įmanomais kės lais, tokie žmonės paprasčiausiai n epasitiki savi mi. Tač iau tikrasis j tĮ nepasitikėj imo obj ektas - n e mylimasis, o Gyvyb ės / Mirties / Gyvyb ės prigimtis, su kuria jie dar n eatsi skaitė. O pasikl iauti rei kėtų būtent šia Mirties p rigi mtimi. Kaip ir m iegant, pirminis Gyvybės / M i rties / Gyvyb ės p rigimties pavidalas yra nu ostabiai pa p rastas: tai tiesiog malonus iškvėpimas (galas) i r įkvėpimas ( pra džia) . Vienintelis dalykas, kuriuo mums reikia tikėti, yra toks : po kiekvienos pabaigos bus ir kita p radžia.

Kaip tai padaryti? Jei pasiseks , mes tiesiog pavargę atsipa laiduosime ir pasiduosime šio tikėj imo traukai. Sunkesnis bū das - prisiversti ryžtis kuo nors pasitikėti, sąmoningai išmetant iš galvos visokias išlygas, visus " j eigu" ir "nebent'� Š iaip ar taip, vargu ar verta laukti , kada pasij usime tokie stiprūs, kad Įsteng tume pasitikėti , - nes tokia diena niekados neateis. Tad imkim ir išbandykim vi eną galimyb ę : kad tai , ko kultūra mus mokė apie Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės prigimtĮ . yra klaidinga , o mūsų instinktai neklysta. Tam, kad meil ė klestėtų, mylimieji turi tikėti, j og visa, kas bebūtų, atneš pokyčių. Tiek vyrai, tiek moterys turi leistis Į tą miego būseną, grąžinančią mums išmintingą nekaltybę, kuriančią ir atkuriančią, kaip jai ir priklauso , giliausius Gyvyb ės/Mirties/ Gyvyb ės patyrimo klodus.

Ašaros lašas Miegančiam žvejui akies kamputyj e ištrykšta ašaros lašas. Moteris Giltin ė pastebi tą ašarą , paj unta troškulį ir nerangiai nuropoja prie jo atsigerti iš akies. Įdomu, svarstome mes, ką gi j is sapnavo, kad net ašara ištryško? Ašaros turi kūrybinės galios. Mituose byrančios ašaros lemia daugelio dalykų atsiradimą bei nu oširdžias sąj ungas . Ž iniuonių magij oj e ašaros - tai j ungti s , su tvirti n anti pradinių elementų tvarką , suj ungianti idėjas, suartinanti sielas. Stebuklinėse pasa kose krintančios ašaros nuvej a pl ėšikus arba atveria kelią upėms, šlakstomos - iššaukia dvasias , liejamos ant kūno - užgydo žaizdas ir grąžina regėj imą, o paliestos - lemia naujos gyvyb ės pradžią. Ž m ogu i , k u ri s j a u t i e k t o l i pažengęs b e n d raudamas su Gyvybės / Mirt i e s / Gyvybės prigimti m i , ištryškusi ašara - tai gailesčio , sumišusio su aistra, išraiška: gai l esčio tiek sau, tiek ir kitam . Tokią ašarą itin sunku "išspausti" - ypač vyrams, taip pat ir kai kurioms "geležin ėms" moterims. Š itokia aistros i r gailesčio ašara paprastai ištrykšta atsitiktinai ra dus l obį, išgyvenus šiurpLĮ persekiojimą, ką nors išpainioj us, - nes

būtent tokių veiksmų derinys sukelia didžiulį nuovargį , paverčia n iekais visas gynybines užkardas , priverčia atvirai pažvelgti į save, apsinuoginti iki pat kaulų ir trokšti ne vien pažinimo, bet ir pa lengvėj imo. Visa tai verčia sielą pamatyti, ko ji iš tiesų nori, ir apraudoti abiej tĮ meilę bei netektį . Lygiai kaip anksčiau Moteris Giltin ė neišvengiamai buvo iš traukta į paviršių , taip dabar ši ašara, šis vyro j ausmas irgi išsiveržia į paviršių. Taip mes mokomės myl ėti - save ir kitu s. Nusimetęs visus dieną turėtu s spyglius, kabl ius ir dygliu s , vyras traukia Mo terį Giltinę prigulti greta , atsigerti ir numalšinti savo troškulį iš j o j ausmų taurės . Š iuo nauju savo pavidalu j i s j a u paj ėgia pagirdyti trokštantį artimą . J o verksm as iššaukia jos dvasią: ties karšta ašara susi telkia idėjos bei galios iš tolimų dvasinio pasaulio pakrašč ių. Vandens, kaip kūrėj o bei kelio simboli o , istorij a labai ilga ir plati. Ašarų lietumi prasideda pavasaris . Kelias į anapusinį pasaulį veda per ašarų upę . J autrus ir širdingas žmogus, paj utęs, k a d kitas verkia , s upranta turįs prieiti arči a u . O dabar ašara spindi ant žvejo skru osto , tad Moteris prisiartina. Jei n e jo ašara , ji b ūtų taip ir likusi skeletu . Jei n e ta ašara, j is taip ir nebūtų prabu dęs meilei. Ašara per sapną ištrykšta tada , kai besiru ošiantysis myl ėti iš drįsta apsičiupin ėti i r apsirišti savo žaizdas , kai jis pamato , kokią žalą sau padarė, liovęsis tikėti savo gerumu, kai pasij unta atskirtas nuo maitinančio ir gaivinančio Gyvyb ės/Mirties/ Gyvyb ės pri g i mties ciklo. Tuo m e t j is rau d a apimtas bega l i n ės vienatvės ir širdį draskančios n ostalgi j o s t a i dvasios vietai , tam laukiniam žinoj i m u i . Š itaip vyras išsigydo žaizdas ir kaupia išmintį. Jis pats imasi ga minti vaistus, pats bando maitin ti tai, kas anksčiau buvo išbraukta iš jo gyvenimo. Savo ašarų d ėka vyras pats tampa kūrėj u . Negana vien myl ėti kitą žmogų , negana vien nebūti kliuviniu j o gyvenimo kelyj e , remti jį ir palaikyti bei prireikus visuomet būti šalia ir t. t. Mūsų tikslas - pažinti gyvyb ės ir mirties kelius savo pačių gyvenime ir apskritai pasaulyj e . O vienintelis būdas įgyti tokį pažinimą - tai išeiti Moters Giltin ės kaulų mokyklą.

J i telaukia tiktai signalo , rodančio gilų j ausmą, - tos vienatinės ašaros, pranešančios: "Aš pripažĮstu turĮs žaizdą". Š is pripažinimas pasotina Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės p rigimtį , leidžia užmegzti ryšį ir įsižiebti giliausiajam vyro žinoj imui. Kas iš mūsų nesame klydę galvodami, neva kas nors kitas gali mus pagydyti, įkvėpti , pripildyti. Dažniausiai prireikia daug laiko , kol suprantame klydę , - pirmiausia todėl, kad žaizdos priežasčių ir pagalbos ieškome išorėj e , užuot gydę ją savo viduj e . K o gero , nieko labiau iš vyro netrokšta moteris, kaip tiktai t o , kad jis atsikratytų ankstesnių savo paklydimtĮ ir atvirai pažvelgtų į savo žaizdą. Tuomet ašara jam ištrykšta savaime, nuskaidrin dama ir sustiprindama jo vidinį ir išorinį atsidavimą. Jis tampa savo paties gydytoj u ; j am jau nebereikia nuolatos ilgėtis giliosios savo prigimties. Ir į moterį j is da ugiau nebežiūri kaip į skausmą malšinantį vaistą. Yra viena pui kiai tai iliustruoj anti istorij a. Graikų mite p asa koj ama apie heroj ų , vardu Filoktetas, kuris iš Heraklio paveldėj ęs stebuklingąj į lanką ir strėlę . Per mūšį jis buvęs sužeistas į koj ą , ir žaizda niekaip negij usi: ji taip smarkiai dvokė, o Filokteto dej onės ir aimanos darėsi tokios nepakenčiamas, kad bendražygiai neap sikentę paliko jį Lem no saloj e numirti. Likęs vienas, Filoktetas vargais negalais gynęsis nuo bado, Heraklio lanku nusišaudamas vieną kitą smulkų žvėrelį. Tačiau žaizda supūliavo , ir nuo j os sklindanti smarvė pasidarė tokia baisi, kad j okiam jūrininkui nė į galvą nebešau davę užsukti į tą salą. Vis dėlto pu lkelis vyrų susitarę pergalėti Filokteto žaizdos smarvę , kad galėtų pavogti iš j o stebuklingąjį lanką ir strėlę . Vyrai trauk ė burtus, ir likimas lėmė tą žygį j au niausiaj am . 7 Vyresniej i primokė jį negaišuoti ir keliauti naktį, prisidengus tamsa . Taigi j aunuolis iškėlęs bures ir leidęsis į kelią. Artinantis prie salos, j ūros vėjas atpūtęs tokią klaikią smarvę , kad j aunuoliui tekę užsidengti veidą jūros vandenyj e sumirkytu audeklu, antraip j is nebūtų paj ėgęs kvėpuoti. Tačiau ausų nebuvę kuo užsikimšti, kad nesigird ėtų šiurpių Filokteto dejonių. Mėnulį aptraukę debesys. Jaunuolis apsidžiaugęs tamsa, pri plaukęs prie kranto , išlipęs j sal:J ir nusėlinęs prie mirštančio

Filokteto. Bet kai j au tiesęs ranką prie stebuklingojo lanko ir strėlės, staiga iš už debesies išlindęs mėnulis ir nušvietęs iškankintą mirštančio senio veidą. Tada jaunuolio širdyj e kažkas suspurdė j ę - j is n ė pats nesupratęs, kas tai . Jaunuolis susigraudinęs iki ašarų , jį užplūdusi tokia užuoj auta ir gailestis , kad j is nebegalėj ęs palikti senio. Užuot pagrobęs iš jo lanką ir strėles, j aunuolis išval ė Filokteto žaizdą, aprišo ir liko su j uo saloj e : penėj o , mazgoj a senį, kurstė ugnį ir slaugė j į tol, kol Filoktetas sustiprėj o tiek, kad buvo gali ma nupl ukdyti jį į Troją, kur Filokteto žaizdą pagydęs pusdievis gydytoj as Asklepijas. Š tai tokia istorij os pabaiga . Užuoj autos ir gailesčio ašarą mite išspaudžia dvokian čios žaiz dos vaizdas. Kiekvienam žmogui toji dvokianti žaizda turi savą pavidalą ir atsiradimo priežastį . Vienam tai reikštų visą gyvenii� ą žingsnis po žingsnio , ilgai ir sunkiai ropštis į viršūnę , kad paskui pavėluotai suprastum, j og įkopei ne į tą kalną. Kitam - neišspręstos problemos ar prievarta, patirta vaikystėj e . Dar kitam tai gali būti tragiškas meilės praradimas a r koks nors katastro fiškas pralaimėj imas gyvenim e . Pavyzdžiui, vienas jaunuolis, skaudžiai išgyvenęs pirmosios meil ės netektį , nesu laukė niekieno paramos ir niekaip nesugebėjo pasveikti. Daugelį metų j is gyveno visiškai palūžęs, nors atkakliai tvirtindavo , kad visa ta istorija j am nė motais. Kitas vyrukas buvo futbolininkas , pro fesionalų komandos nauj okas. Deja, vieną kartą jis netyčia sunkiai susižeid ė koj ą , ir jo gyvenimo svaj onė per naktį sudužo į šipulius. Tačiau dvokianti žaizda b uvo netg i ne ši nelaimė, ne vien jo patirta trau ma, o tai , kad dvidešimtį metų vieninteliai vaistai , kuriais jis gydė savo žaizdą, buvo pagieža, narkotikai ir girtavimas. Ž mones, turinčius tokių žaizdų, suuodi iš tolo. Jokia moteris, j okia meilė, j oks d ėmesys tokios žaizdos neužgydys - tik tai užuoj auta ir gailestis pačiam sau bei paties noras pasirūpinti savo sužalota būkl e . Ištryškusi vyro ašara rodo, kad j is j au surado š į skausmą, apčiuo pė sužeistą vietą ir pažino , kas tai . Dabar j is suvokia dėl tos žaizdos visą gyvenimą baiminęsis žengti rizikingesnį žingsnį. Mato, kiek

dėl to praradęs. Mato, kaip pakirpęs sparnus savo meilei: meilei gyvenimui, sau pačiam ir kitam žmogu i . Ašaros pasakose dažnai permaino žmones, primena j iems tuos svarbius dalykus, kuriuos jie buvo užmiršę, ir išgelbsti j ų sielas nuo prap ulties. Tik visai suram b ėj usi širdis nesugeba verkti ir mylėti . Su fijai turi tokią patarl ę , veikiau - maldą, kurią išsiverčiau sau prieš daugelį mettĮ . Joj e prašoma Dievo sudaužyti žmogaus širdį: "Perskelk man širdį, kad rastųsi vietos begalinei mei l ei'� Vidinis švelnumas, paakinęs žvejį išlaisvinti iš pančių Moterį Giltinę, sužadina j am ir kitus pamirštus j ausmus: ilgesį, gailestį ir užuojautą sau . Būdamas nugrimzdęs į nekaltyb ės būseną , kuomet viskas atrodo įmanoma, j is nebijo išsakyti, ko trokšta jo siela. Jis nebij o norėti , kadangi tiki, kad į jo norus bus atsiliepta. Jam didelė atgaiva tikėtis sulauksiant sielos palaimos. Ašara atskleisdamas tikruosius savo j ausmus, jis žengia dar vieną žingsnį susiliejimo su Gyvyb ės / M irti es / Gyvyb ės prigimtimi link. Ž vej o ašara p atraukia jo p u s ėn Moterį Giltinę; sukelia j a i troškulį i r norą d a r labiau s u j u o suart ėti . Kaip ir pasakose, ašaros geba daug ką mums p rišaukti , pataisyti , parūpinti trūkstamą dalį ar fragm entą . Vienoj e a frikiečių pasako j e , kuri vadinasi "Auksi niai kriokliai': pasakojama, kaip burtininkas išgelbsti pab ėgusią mergaitę vergę : jis priverkia tiek ašarų , kad susidaro didžiulis krioklys , už kurio ji gali pasislėpti tarsi po užuolaida. Kitoj e Afrikos pasako j e , "Barškantys kaulai': mirusių žiniuonių dvasios iššaukiamos pašlaksčius žemę vaiko ašaromis. Taigi mums vis iš naujo primenama neprilygstama šio didžio j ausmo galia. Ašaros įstengia daug ką pritraukti , o pačioj e ašaro j e slypi galingų įvaiz dži ų , rodančių mums kelią. Ašaros - ne vien j ausmų išraiška; per j as tarsi per lęšį m es gal ime kitaip pažvelgti į pasaulį ir pamatyti tokius dalykus , kurie iki tol nekrito mums į akis. Š ioj e sakmėj e žvejys irgi leidžia perskelti savo širdį: bet ne sudau žyti , o atverti. Jam reikia ne La teta , n e motinos žindyvės , meilės ; j is trokšta ne savanaudiškos meilės, ne meilės valdžiai , šlovei ar seksui. Tai meilė, kuri ateina pati , kurią j is visuomet nešioj osi savyj e , tik niekuomet neatpažino.

Ž mogaus, suvokiančia šį ryšį , siela dar labiau sutvirtėj a ir nu skaidrėj a. Ištrykšta ašara . Siela geria. Dabar j ame ims skleistis ir atgyti dar kai kas , ką jis gal ės padovanoti j a i : plati ir neaprėpiama it vandenynas širdis.

Vėlesni meil ės etapai Širdies biignas ir giesmė Sakoma, kad nuo odos, iš kurios būgnas padarytas, ir nuo jo kor puso priklauso , ką ir kaip j i s gali iššaukt i . Tikima, kad yra biign ų , skirtų specialiai kelionėms: t a i savotiškos transporto priemonės , nukeliančios b ū gnininką i r klausytoj u s (kai ku riose tradicij ose dar vadinamus "keleiviais" ) Į įvairiausias vietas . Kiti būgnai turi dar kitoki LĮ galitĮ . Sakoma, kad i š žmogaus kault! padaryti būgnai prišaukia miru siu osius. Būgnai, padaryti iš tam tikrų gyvūnų odos, geba prišaukti tų gyvū n ų dvasias. Ypač daillis būgnai skl eidžia G rožį . B ūgnai su pritaisytais varpeliais prišaukia vaikų sielas ir oro permainas. Itin dusliai aidintys būgnai iškviečia dvasias, gebančias išgirsti toki us žemus garsus. O šaižiai ir plonai skambantys būgnai iškviečia būtent tokius gars us girdinčias dvasias ir t. t. Iš žmogaus širdies padarytas bttgnas tur ėtt} prišaukti dvasias , besirūpinančias širdies re ikalais. Š irdis j u k simbolizuoja esmę . Š irdis - vi enas iš nedaugelio svarbiausių , gyvyb iškai būtinų žmo gaus ir gyvūnų organtĮ . Juk žmogus gali gyventi , paša lin us inkstą. Nupj au kite j am abi kojas, i š im kite tulžies pūslę, pašal i nkite vi e ną plautĮ , ranką, blužnį - žmogus gyvens; t urbūt ne kaži n kaip, bet j is liks gyvas. Netgi pašalinus kai kurias smege n ų fu nkcijas žmogus dar li ktų gyvas. Bet atėmus širdį žmogaus akim irksniu nebelieka . Š irdis - psichologinis i r fi ziologinis žmogaus centras . Ind uistt� tantrose, kurios yra D i evų nu rodymai žmon ėms , ši rdis yra A n a

hata chakra , nervinis cen tras , kuriame sukaupti j a usmai kitam žmogu i , j ausmai sa u , žeme i , Dievui. Būtent širdis leidžia mums

myl ėti kaip vaikui : b e išlygų , visa savo esybe, be j okio sarkazmo , paniekos ar globėj iškumo šešėlio. Paėmusi į rankas žvejo širdį, Moteris Giltinė panaudoj a pagrin dinį jo dvasios variklį , vienintelį iš tiesų reikšmingą dalyką, galintį sukurti tyrą ir skaidrų j ausmą. Sakoma, kad mąstyti ir kurti - proto užduotis . Š i sakmė mano kitaip. Ji teigia , kad būtent širdis mąsto ir sutelkia į vieną vietą molekules, atomus, j ausmus, lūkesčius ir visa , ko reikia, kad sukurtų ir p ripildytų Moterį Giltin ę . Sakmėj e slypi p ažadas : leiskite Moteri ai Giltinei užimti savo gyvenime apčiuopiamesnę vietą , i r j i savo ruožtu atsilygindama išpl ės j ūsų gyvenimo ribas. I švaduokite j ą iš painiavos ir nesu pratimo, pripažinkite savo mokytoj a ir mylimąja, ir ji taps jūsų sąj ungininke bei partnere. At i d u o d a m i š i rd į n a u j a m k ū r i n i u i , n a u j a m gyve n i mu i , Gyvyb ės / Mirties / Gyvyb ės j ėgoms, mes nužengiame į j ausmų sritį . Tai gali būti nelengva, ypač jei jau esame patyrę nusivylimo i r sielvarto. Bet taip j au sumanyta : mušant būgną, atgaivinti Moterį Giltinę ir priartėti prie to, kas visuomet buvo arti mūs ų . Atiduodamas visą savo širdį, vyras tampa n epap rasta j ėga įkvėpėj u , nors praeityj e šis vaidmuo būdavo skirtas vien moterims. Moteriai Giltinei su j u o permiegoj us, j is tampa vaisingas : vyriškas jo pavidalas įgyj a moteriškų gali tĮ . Jis turi savyj e naujo gyvenimo ir neišvengiamų mirčių s ėklos. Jis įkvepia nau j i ems darbams save ir tuos, kurie yra greta. Daugelį metų stebėjau ši reiškinį kituose ir patyriau p ati . Tai nepaprastas įvykis , kai sukuri ką nors verti nga tik savo mylimoj o , kuris tavimi tiki ir nuoširdžiai išgyvena d ėl tavo darbo, palaiko tavo sumanymus, domisi tavo tyrimų sritim i , dėka. Tai nuostabus reiškinys . Ir nebl"t tina to tikėtis vien iš myl imoj o ; taip mums pa gelbėti gali bet kas , visa širdimi mus palaikantis. Taigi vyro sąsaj a su Gyvyb ės/Mirties / Gyvyb ės prigimtimi ga liausiai dovanoj a jam dešimtis idėj ų , gyvenimiškt! siužetų bei si tuacij ų , neprilygstamų muzikinitĮ garsų, spalvų bei pavidalų, - nes Gyvyb ės / Mirties / Gyvyb ės prigimtis , būdama glaudžiai susij usi su Laukin ės Moters arc h etipu , turi savo dispozicij oj e visa, kas tik

kada nors buvo arba dar bus. Kai Moteris Giltin ė kuria , giesme apaugindama savo kaulus kūnu, žmogus, kurio širdį ji naudoja, j aučia tai, jis taip pat prisipildo kūrybinių galių , kurios tiesiog kunkuliuoja j am e ir veržiasi per viršų. Š i sakmė atskleidžia dar vieną galią, besirandančią dvasioj e , kurios simboliai yra būgno garsai ir giesmė. Mituose giesmės gydo žaizdas ir padeda privilioti žvėris . Giedant žmogaus vardą, galima j į pasikviesti. Giesmė malšina skausmą, o stebukli ngas alsavimas gydo kūną. Giedant galima iškviesti numirėlius arba prikelti j uos iš kapų. Pasakojama, kad pasaulio kūri mas buvo lydimas garso arba žodžio - ištarto garsiai, pašnibždomis arba vienu kvėptelėj imu . Mituose teigiama , esą giedojimas kyląs iš paslaptingo šaltinio, kuris visą pasaulį pripildo išminties: gyvūnus ir žmones, medži us ir augalus bei viską , kas tiktai girdi. Pasakotoj ai m ėgsta sakyti , kad viskas, kas tiktai turi gyvybės syvų , gali ir giedoti . Kūrimo giesmė sukelia dvasinius pokyčius. Š is reiškinys ži nomas daugelyj e tradicij ų : giesmių meilei sužadinti turi islandai, vičitos bei mikmakų gentys . Airij oj e maginės giesmės gali iš šaukti stebuklingas galias. Vienoj e airių sakm ėj e pasakoj ama, kaip nukritęs ant ledinių u ohĮ žmogus netenka koj os, bet pagyj a giedodamas giesmę. Kone visose kultūrose tikima, j og dievai, kurdami pasau lį , davę žmonėms ir giesmes bei persp ėj ę , kad j as giedodami š i e bet kuriuo metu gal ėsią vėl prisikviesti dievus atgalios, kad giesmė suteiksianti jiems tai, ko j ie trokšta , ir p akeisianti arba padėsianti atsikratyti to, kas j iems kenkia. Taigi giedoj i mas šiuo požiūriu yra gailestingumo aktas, suteikiantis žmon ėms galimybę prisikviesti į savo tarpą dievus ir kitas galingas j ėgas . Giesm ė - tai ypatinga kalbos atmaina, kurios d ėka galima padaryti tai, ko paprasta šneka neįstengtų. Nuo neatmenamų laikų giesm ė, kaip ir būgno mušimas, buvo priemon ė sukurti nepap rastai są monės būsenai , transo , maldos b ūsenoms pasiekti. Visi žmonės ir daugelis gyvūntĮ reaguoj a į garsą tam tikrais sąmon ės pakitimais. Yra garsų, kaip antai įkyriai

lašantis čiaupas arba garsus automobilio pypsėj imas, kurie m us nervina, netgi pykdo. O kitokie garsai - pavyzdžiui, j ū ros oši mas arba medžhĮ šlamėj imas - p riešingai, ramina ir atpalaiduoj a . Gyvatė, išgirdusi dundėj imą, pavyzdžiui , žingsnius, sunerimsta ir įsitempia. O gird ėdama ramią melodi j ą , j i gali prad ėti šokti. Ž odis pneuma { kvėpavimas) yra tos pačios ki lmės , kaip ir žodis

psyche, - abu jie vartoj ami sielai nusakyti. Todėl kai mite arba pa sakoje užtinkame giedamą giesmę, žinome , kad taip kreipiamasi į dievus, kad j ie ateitų ir į norimą reikalą įkvėptų savo išminties bei galių. Galime būti tikri, kad dvasi niame pasaulyj e vyksta aktyvus darbas , naujos s i el o s kftryba. Taigi giesmės giedojimas i r širdies būgno mušimas yra du mis tiniai veiksmai , skirti pažadinti n edažnai nau doj amiems ir n e itin regimiems dvasios klodams. Kvėpavimas, arba pneuma , sk l isdami į mus, atveria tam tikras angas , sužadina tam tikrus, šiaip jau sunkiai prieinamus, gebėj imus. Kiekvienu atvej u neįmanoma iš anksto pasakyti , ką žmogui sugiedoti ar išmušti būgnu , nes šie garsai gali atverti žmoguj e itin keistų ir netik ėtų dalykų , savaip pakreipdami j o dalyvavimą. Vis d ėlto galima neabejoti: kad ir kokia būtų ši melodij a , j i visuomet pasirodys dieviška ir užburianti.

Kūno ir sielos šokis Savo kū no d ėka moteris visuomet labai artim a Gyvybės / Mirties / Gyvybės prigim čiai . Jei moters instinktai i r mąstymas sveiki i r nepažeisti , tai j os idėjos b e i imp ulsai myl ėti , kurti , tik ėti ir geisti užgimsta, išgyvena j iems ski rtą l aiką , nunyksta ir miršta , kad vėl atgimt ų . Galima sakyti, kad moterys sulig kiekvie n a mėnu l io faze sąmoningai ar nesąmoningai praktiku oja šią išmintį . Tiktai vie noms ciklų pradžią ir pabaigą nurodo m ėnulis, šviečiantis danguj e, o kitoms - Moteris Giltinė, slypinti j ų pačių dvasioj e . Remdamasi savo pačios kfmu i r krauj u b e i nu olatiniais raudo noj o indo p i lve prisipildymo ir ištuštėj imo ciklais, moteris fiziškai, emociškai ir dvasiškai supranta, kad zenitai blykšta ir gęsta, o tai , kas lieka , atgimsta taip netikėtai ir įkvėptai vien tam , kad p asku i

vėl išnyktų, o tada ir vėl visa savo didybe užsimegztų iš naujo. Kaip matome , Moters Giltin ės ciklai persmelkia visą moterį - skersai , išilgai ir kiaurai. Argi galėtų būti kitaip'? Kartais vyrai , dar tebebėgantys n u o Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės prigimties, bij o tokios moters j ausdami , kad j i iš prigimties yra Moters Giltin ės sąj ungininkė. Tačiau ne visuomet taip buvo. Mirties, kaip dvasinių permainų nešėj a s , simbolis yra užsilikęs iš ttĮ laikų , kai Ponia Mirtis būdavo sutinkama it artima giminaitė, i t sesuo, brolis, tėvas, motina ar mylimoj i . Mirtis moterišku pa vidalu - Moteris , Motina arba Merge l ė - visuomet b ttdavo įsi vaizdu oj ama kaip likimo nešėj a , kū rėj a , derliaus p j ovėj a , motina , m arintoja ir atkūrėj a - viskas kartu , viename cikle. Kartais žmogu s , b ėgantis n u o G yvyb ės/Mirties/ Gyvybės prigimties, atkakliai linkęs manyti , j og meilė turėtų būti vien malonumas. Tačiau meilė pačia tikria usia savo forma yra mirčių ir atgimimų virtin ė. Užbaigę vieną meil ės fazę, vieną j os aspektą , mes tu čtuoj au įžengiam e į kitą. Aistra miršta ir vėl sugrįžta . Nu gintas šalin skausmas v ėl išnyra į paviršių . Myl ėti - tai priglausti ir tuo pat metu ištverti begalinę daugybę to paties meilės ryšio

pabaigų ir pradžių. Viską dar labiau apsunkina tai , j og mūsų pernelyg civilizuota

visuomenė sunkiai taikosi su transformacijomis. Bet yra ir tin kamesn i tĮ požittrio taškų Gyvybės/Mirties/ Gyvyb ės prigi mčiai priimti. Visame pasaulyj e , n ors ir vad i n da m i ski rtingais vardais, žmon ės įsivaizduoja šią prigimtį kaip un baile con La Muerte, šokis su mirtimi : Mirtis - šok ėj a , o Gyvenimas - j os šokio partneris. Kalvotame Didži ų j ų E žertĮ regiono krašte, kur aš užaugau, dar tebegyvena žmon i ų , kalb ėj usitĮ ta pačia biblinitĮ laiktĮ kalba:

vedu, eikiva, namopi. Mano vaikystės laikų bičiulė, ponia Arle Scheffeler, žilagal vė motina, Antrajame pasauliniame kare ne tekusi vienintelio sūnaus , irgi b uvo išsaugo j u si tokią archaj išką kalbėseną . Vieną vasaros vakarą aš įsid rąsinau jos paklausti, ar dar tebesiilginti sūnaus, ir ji man ramiai išdėstė savo gyvenimo ir mirties sampratą - taip paprastai , kad ir vaikui būtų aišku . Is torij a , kurią j i mįslingai pavadino "Mirtinas smūgis"6, bendrais

bruožais yra štai apie ką. Moteris priglaudžia prie savo ugniakuro pakeleivį , vardu Mirtis. J i j au sena ir nieko nebijo. Regis, Mirtį j i pažįsta n e tiktai kaip pabaigos n eš ėj ą , bet i r kaip gyvenimo davėj ą , i r neabej oja, j og Mirtis - visų ašarų ir j uoko šaltinis. Ji kviečia Mirtį arčiau ugnies ir sako mylėj usi ją už tai , kad "visi j avai išplaukė, visi laukai išgul ė , mano vaikai gimė, mano vaikai mirė': J i tvirtina gerai ją pažįstanti ir laikanti savo drauge : "Per tave aš daugel raudoj au ir daugel šokau, Mirtie. Taigi pašokiva vedu darsyk! Aš moku visus žingsnius ! " Mylėdamiesi - j e i tik mums lemta pamilti , - bailamos con La Muerte, mes šokame su Mirtimi . Bus dar ir potvynių, ir sausrų , bus ir gimimų, ir mirimų , ir dar sykį gimimų. Mylėti - tai mokytis šokio žingsnių . Myl ėtis - tai šokti tą šokį . E nergij a , j ausmas , artu mas , vienatvė, geisma s , nuobodu lys - visa tai kyla ir senka ganėti nai glaudžiais ir tankiais ciklais. Artumo troškimas , atskirumo troškimas - tai auga , tai silpsta . Gyvyb ės/Mirties/ Gyvyb ės prigimtis ne tiktai moko m u s šio šokio, bet dar ir pataria , j og kiekvieną n egalią reikia gydyti j os priešingybe : nuobodulį - nauja veikla , vienatvę - artu mu , o per sisotinimą bendravimu - vienatve . Nemokantis šio šokio žmogus , apmirimo ir tylos laikotarpiui užėj us, gali pulti blaškytis , mėgindamas karštligiška veikla keisti situacij ą : ima švaistyti pinigus, beprasmiškai rizikuoja, neapgalvotai renkas i , įsitaiso nauj ą meilužį. Bet taip elgi asi tik neišman ėliai ir kvailiai - tie , kurie nežino . Iš pradžių mes visi viliamės aplenksią mirties aspektą Gyvyb ės/ Mirties/Gyvybės prig imtyj e . Dej a , neįstengiame . Ji atkakliai tarška i r barška mums iš paskos, sekdama tiesiai į mūsų namus, braudamasi tiesiai į mūsų sąmonę. I r j e i kitaip neišeina, mums tenka p ripažinti šios tamsios prigimties egzistavimą tuomet , kai b ūname priversti pastebėti , kad pasau lyj e n e visuomet nugali teisi n gumas , kad daug kas jau prarasta, o daugelis dalykų siūlosi mums nė neprašyt1, ir Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės ciklai vis vien viešpatauj a aplinkui - norime mes to ar ne. Tačiau tereikia gy venti taip , kaip kvėpuojame: įtraukti ir vėl išleisti, prisipildyti ir ištuštėti - ir niekuomet nesuklysime .

Š ioj e sakmėj e pasikeičia abu: tiek žvejys, tiek ir Moteris Giltinė. Ž vej o ( medžiotoj o) transformacij ą modernia kalba gal ėtume api būdinti taip : iš pradžių j is - nesąmoningas m e džiotojas. " Sveiki, štai ir aš. Aš čia tik truputį pažūklausiu ir niekam netrukdysiu . " Paskui j is tampa išsigandusiu i r sprunkančiu medžiotoj u . " Ką? Ko j ums iš manęs reikia? Ne , man jau m etas ! " Paskui jis per sigalvoja, ima narplioti savo j ausmus ir atranda būdą, kaip su ja bendrauti. " Kažkas mane prie tavęs trauki a . Kas gi tu iš tiesų esi , kaip tu sutvarkyta?" Paskui j is užmiega. "Aš tavimi pasitikiu . Leisiu sau parodyti ne kaltum ą . " Ištryškusi j o gilaus j ausmo ašara nu malšina j os troškulį. "Aš taip ilgai tavęs laukiau . " J i s duoda j ai savo širdį, kad gal ėtų ją visiškai atkurti . " Š tai , imk mano širdį ir atgyk mano gyvenime . " Kaip atlygį u ž visa tai žvejys-medžiotojas gauna j os meil ę . Tai tipiška žmogaus, besimokančio iš tikrų j tĮ mylėti , transformacij a . Moters Giltinės transformacij os klostosi kiek kitaip. Pirmiau sia, būdama Gyvyb ės/Mirties/ Gyvybės prigimties išraiška, ji j au įprato , kad j os santykiai su žmon ėmis nutrū ksta vos tik jai iškilus į paviršių . Nenu ostabu, kad j i taip dosniai savo malonėmis apipila tą, kas ryžtasi eiti su ja iki galo , nes paprastai visi, vos j ą pamatę , meta meškeres ir kiek įkabindami mauna krantan . Iš pradžių j ą atstl"t mė, išmetė ir pamiršo. Paskui j ą netyčia iš traukė žmogus, kuris baisiai j os išsigando. Pamažėle ji nusikrato sąstingi o ir grįžta į gyvenimą: valgo , malšina savo troškulį šio žmogaus, i štraukusio j ą iš gelmių, d ėka; pasinaudodama j o šir dies galiomis ir j o stiprybe pažvelgti į j ą ir į patį save , j i taip pat pradeda keistis. Iš skeleto ji virsta gyva būtybe. Jis pamilsta j ą , o j inai - j į . J i semiasi j ėgų iš j o , o jis - iš jos. J i , didysi s gamtos ratas , ir j is - mirtingas žmogus - nuo šiol taikiai ir darniai gyvena drauge . Š ioj e istorij oj e mes matome , ko Mirčiai reikia i š meilės. Jai rei kia ašaros - jausmo - ir širdies. Dar j i trokšta mylėtis. Gyvybės/ Mirties/Gyvyb ės prigimtis iš įsimylėj ėlių reikalauja žvelgti jai tiesiai į veidą, išvydus ją nealpti ir neišsisukin ėti , reikalauj a , kad jų atsidavimas vieno kitam būtų didesnis už pap rastą norą "būti

kartu': kad j ųdvie j ų meilė remtųsi abipusiu troškimu mokytis ir stiprybe pažinti šią prigimtį , pamilti ją, šokti su ja. Moteris Giltin ė giedodama susikuria sau prašmatnų kūną . Š is kūnas yra absoliučiai visavertis ir funkcionalus: tai n ėra vien atskiri moters kūno fragmentai ar dalys , perdėtai garbinamos įvairiose kultūrose, - tai ištisas moters kūnas, paj ėgus maitinti kūdikį, my lėtis, šokti ir dainuoti , gim dyti ir krauj uoti nenumirdamas. Š itoks kaulų " apgi e doji mas " kūnu - tai dar vienas populiarus folkloro motyvas. Kau l ai virsta žm ogumi daugelyj e Afrikos, pa puasų, žyd ų , ispanų bei inuitų pasakų ir sakmių. Meksikiečių

Coatlicue požemio pasaulyj e iš mirusiųj ų kau l ų tveria

n auj us

subrendusius žmones. Tlingitų šamanas giedodamas nuve l ka mylimai moteriai drabužius . Viso pasaulio pasakose giedoj i m as kuria steb uklus ir neša gau są bei pilnatvę . Taip pat visame pasau lyj e žinomos fėj os, nimfos bei milžin ės tokiomis ilgomis krūtimis, kad gali jas persimesti per petį . Skandi navai , keltai ir Š iaurės tautos turi pasakoj imų apie moteris, kurios pačio s panorėj usios gali susiku rti sau kūną. Š ioj e sakmėj e mato me, kad kūniškas atsidavimas priklauso vienai iš vėliausių m e i l ės fa z i ų . Taip ir turėtų būti . Pirmiausia reikėttĮ įve ikti pradines susidūrimo su Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės pr i gimtimi p akopa s , o kūmĮ susiliejimo patirtį palikti pabaigai . Perspėj u moteris: nenusileiskite meilužiu i , kuris vos pagavęs lai mikį j au

ve ržiasi

prie kūniškos meilės. Tikrai verta pereiti visas

fazes, tada paskutinioj i ateis savaime, ir kūnų sąj ungą patirsite tuomet, kai tam bus metas. Bet net ir pradėj u s meilės ryšį nuo kfmiškos sueities, bendra vimo su Gyvyb ės/Mirties/ Gyvyb ės prigimtimi procesą gali m a pereiti vėliau, tiktai tam prireiks kur kas d a ugiau ryžto. Tai ap sunkina užd u otį , k a dangi malonumų m ėgėj ą ego tenka atplėšti nuo j o kūniško j o susidomėjimo obj ekto , kad b ūtų galima pakloti m eilės pamatu s . J uk dar mažasis šuniukas pasako j e apie Manavį m u ms va i z džiai pademonstravo , kaip sunku būna atminti, ką

p ra d ėj a i , ir n eišklysti iš kelio, kai t avo j usles tolydžio kutena v i sokia u sios vilion ė s .

Taigi myl ėtis - tai suj ungti kv ėpav i m ą i r k ū n u s , sielą i r materij ą , k a d visa kas derėtų ir susieitų. Š i o j e sakmėj e įvyksta mirtingojo ir nemirtingosios santuoka ; bej e , tai pasakytina apie bet kokią ilgalaikę sąj ungą . Egzistuoj a n e mirtinga dviejų sielų j ungtis , kurią mes giliai viduj e j aučiame , nors menkai tegalime apibūdinti ar net paveikti. Yra tokia nuostabi indų pasaka apie mirtingą j į , mušusį būgną, kad fėj os galėtų pašokti Indrai . Už šį patarnavimą būgnininkas gavęs fėj ą į žmonas. Kažkas panašaus vyksta ir meilėj e : vyras, išdrįsęs užmegzti lygiaverčius santykius su paslaptinga ir neaiškia dvasine moteriškumo sfera, visuomet nusipelno atlygio. Sakm ės pabaigo j e matome žve j o s u artėj i m ą su Gyvyb ės/ Mirties/Gyvyb ės prigimtimi : kvapas į kvapą, kūnas prie kūųo. Kiekvienas žmogus savaip supras šio epizodo reikšm ę . Ir šitoki gilų j os j ausmą sau kiekvienas išgyvens skirtingai . Mes tiktai ži nome , kad meilės vardan privalome pabučiuoti raganą . Negana to - turime su ja pasimyl ėti . Bet ši istorij a dar ir apie tai, kaip užmegzti vaisingus ir darnius santykius su tuo, kas kelia mums baimę. Jai kaip tik ir turime atiduoti širdį . Vyriškis, suartėdamas su dvasine bei sielos sfera , kurias ir įkūnija Moteris Giltinė, tapdamas j ai be galo artimas , pasidaro nepaprastai artimas ir savo mylimaj ai. Norėdami įgyti šitokią neprilygstamą patarėj ą gyvenime bei meilės reikaluose, turi me viso labo liautis b ėgę , šį tą išpainioti , pripažinti savo pači ų žaizdą, užj austi ir paaukoti visam tam savo širdį .

O pabaigo j e , susikurdama sau kūną, Moteris Giltin ė atkartoj a visą kūrimo procesą. Tačiau j i pradeda ne nuo naujagimio sta dijos, kaip tikėttĮsi j iems įkaitais gyvyb ės ir mirties d ėsniais besi vadovau j antys vakariečiai , o nuo semĮj tĮ kau lų - savo gyvenimo pagrindo. J i moko vyrą ku rti nau j ą gyvenimą , atskl eisdama, kad širdies kelias - tai kūrybos kelias, o kūryb a - tai gimimų ir mirčių virtinė. J i rodo, kad vien gindamasis nieko nesukurs i , egoizmas ir savimyla - bergždi , o kabintis ir rėkti - tuščias reikalas. Tiktai atsipalaidavęs , atiduodamas širdį - galingąj į būgną, didįjį laukinės gamtos instrumentą , gali ką nors sukurti.

Tikroji meilė tokia ir turi būti: abipusis vienas kito keitimas. Abu mylintiej i išlaisvina savo galias ir pasidalija j omis vienas su kitu. J is tiesia j ai savo širdies būgną. Ji perteikia jam savąj į pačių sudėtingiausių ritm ų ir emocij ų pažinimą. Ką gali žinoti , ką j iedu drauge sumedžios? Tačiau galime būti tikri, kad peno j iems ne pritrūks iki amžiaus galo.

VI S KYR I U S

S u rask savus: l a i m ė pri kl a u syti

•

Bj aurusis ančiukas B ūna, kad laukinei moteriai gyvenimas nuo pat pradžių nenu siseka . Ne viena esam turėj usios t ėvus, kurie nuo ankstyvos vai kystės nenuleisdavo nuo mūsų įtarių akių tartum stebėdamiesi : i r kaip šitas mažas svetimkūnis sugebėj o įsiskverbti į m ū s ų šeimą? Arba dažniau kreipdavo akis į dangų, neskirdami mergaitei j okio d ėmesio ar netgi ją skriausdami , geriausiu atvej u - nutvilkydami šaltu it ledas abejingu žvilgsni u . Tegu moterys, kurioms teko tokia patirtis, nenusimena. Jūs j au atkeršijate, pačios to nenorėdamas: b uvote j iems nuolatinis galvos skausmas ir tikra rakštis subinėj . Gal net ir dabar tebekeliate j iems n iekingą baimę , netikėtai pasirodžiusi ant slenksčio? O tai ne tokia jau menka ir nekalta bausm ė! Užtat dabar pasistenkite tuščiai nešvaistyti laiko skaičiuodamas, kiek ir ko j ie j ums nedavė. Verčiau susiraskite tuos žmones, tarp kurių pasij ustumėte sava. Gali būti, kad tai - anaiptol ne j ūsų šeima. Galbūt su gimine j us siej a tiktai genetinis ryšys, o p agal temperamentą priklausote visiškai kitai žmonių grupei . Arba, nors iš pažiūros ir esate savo šeimos dalis , bet j ūsų siela veržiasi

laukan, m ėgina ištrūkti ir pab ėgėj usi keliu gardžiuoj asi , godžiai šlamšdama dvasinius skan ėstus kur nors kitur. Hansas Christianas Andersenas1 sukūrė deši mtis literatūrinių pasakų apie vaikus našlaičius. B ūdamas didžiausias pamestų bei apleistų vaikų užtarėj as, j i s karštai gyn ė j ų teisę ieškoti saviškių . J o pasaka "Bjaurusis ančiukas" buvo pirmąsyk paskelbta 1 845 metais. J o s pagrind u paimtas senas motyvas apie keistos ir nie kam nereikalingos būtyb ės likimą - tai tiesiog pirmoji Laukin ės Moters istorij os pusė. Pastaruosius du šimtus metų " B j aurusis ančiukas" buvo viena iš nedaugelio pasakų, ĮkvėpusitĮ ištisoms "nepritap ėlių" kartoms drąsos ir stiprybės nepasiduoti ir žūtbūt susirasti savus . A š pavadinčiau š i ą pasaką isto rij a api e psichologines ir dvasi nes šaknis . Joje slypinti tiesa tokia fundamentali ir tokia svarbi žmogaus raidai , kad tinkamai j os neperpratus bet kokie tolesni žingsniai biitlĮ itin netvirti : nesuvokęs šio momento , žmogus ne gali pasiekti visapusės dva si n ės darnos. Taigi pateikiu j ums lite ratūrin ę "Bj auriojo ančiuko" vers i j ą , kurią paraši au, rem damasi gana ekscentrišku orig inaliu ve ngrišku pasakoj im u , pave l d ėtu iš

falusias mese1ok, mūsų giminės kaimo p asakorių.2

RTINOSI

Bj aurusis ančiukas PJOTIES METAS . Senutės suko iŠ kukurŪZŲ plaušų žalias

Al ėles. Senukai lopė antklodes . Mergaitės kraujo raudonumo

gėlėmis siuvinėj o baltas sukneles. Vaikinai dainuodami krovė į kupetas kvapntĮ ši eną. Moterys ateinančiai žiemai nėrė storus apdaru s . Vyrai vieni per kitus rinko ir rovė, kasė ir p j ovė tai , kas u žaugo laukuose ir daržuose. V ėjas sulig kiekviena diena vis daugiau lapų nurėkšdavo nuo medži ų. O apačioj e , paupy, motušė antis tup ėj o lizde ant kiaušinitĮ . Viskas, berods, ėjosi taip, kaip reikia, ir štai pagaliau kiaušiniai vienas p o kito ėm ė virp ėti , treškėti ir trūkin ėti - lukštai perskilo,

ir iš j ų išsirito maži ančiukai. Liko tik vienas kiaušinis, pats di džiausias. Kaip akmuo kėpsoj o j is lizde - ir nė krust. M o t u š ė antis p a ro d ė savo mažy l i u s p ro š a l į krypavusiai s e ne i ančiai. - Na , argi ne gražučiai? - pasigyrė j i . B e t s e n ė antis pastebėjo lizdo viduryj e pūpsantį neskilusį kiaušinį ir iškart ėmė atkalbinėti motušę antį, kad daugiau ant jo nebetupėtų . - Č ia turbūt kalakuto kiaušinis! - baisėj osi senė. - J is niekam tikęs ! Ž inok, kalakuto į vandenį niekaip neįvarysi , - aiškino j i , n e s buvo m ėginusi. Bet motušė antis pagalvoj o , kad šitaip ilgai perėj us gal ima ir dar truputį patup ėti, blogiau nebus. - Ai , nieko , kas bus, tas , - atsakė ji. - Blogiausia , kad tas ne tik ėlis ančiukų tėvas taip n ė sykio ir neužsuko manęs aplankyti! Bet štai pagaliau ir didysis kiaušinis suvirp ėj o ir apvirto. Ne trukus lukštas suskilo ir iš jo išsirito didžiulis, nerangus padaras . Jo oda buvo išraizgyta raudonai m ėlynų gyslelių , koj o s - pilkšvai raudonos, akys - rausvos ir pavandenij usios. Motušė antis ištiesusi kaklą ir pakreipusi galvą ir šiai p , ir taip jį apžiū rinėj o , kol galiausiai nusprendė: bj aurus , nieko nepadarysi . " Gal ir tikrai čia kalakučiukas?" - sunerimo j i . Bet kai bjaurusis ančiukas drauge su kitais broliukais ir sesutėm nukrypavo į van denį, ji pamatė, kad plaukia j is gerai - tiesiai ir drąsiai . "Ne, vis d ėlto čia mano vaikas, nors ir keistokas . B et geriau įsižiii rėj us, j is atrodo . . . beveik gražus': - nusprend ė antis. Taigi j i drauge su visais mažyliais nuve d ė j į parodyti kitiems kiemo paukščiams. Bet vos tiktai spėj o pasirodyti kiem e , tuoj prišoko kažkokia antis ir skaudžiai įžnybo ančiukui į kaklą. - Stok, ką darai ! - riktelėja motušė antis . Tačiau skriaudikė neatlyžo : - Koks jis keistas ir bjaurus! Tegu nešdinasi iš čia!

O vyriausioji kiemo antis, kur su raudonu kaspinėliu ant koj os, p areiškė: - O , dar viena vada! Tarsi mums dar per mažai burnų. O ana tas, didžiulis ir bj aurus , - iš viso kažkoks nesusipratimas !

- Ne , jis - j oks nesusipratimas , - užginčij o motušė antis. - Jis užaugs labai stiprus. Tik j is kiek per ilgai užsibuvo kiaušinyj e i r todėl atrodo toks nedailus. Bet j is pasitaisys, pačios pamatysite, kalbėj o j i , snapu glostydama ančiukui pasišiaušusias plunksneles ir lygindama išsitaršiusį kuodą . Bet kiti kiemo paukščiai n eatstojo i r n ė valand ėlei nedavė an čiukui ramybės. Plakė j i sparn ais, žnaib ė, kapoj o snapais , šnypštė ir klykavo , - kuo toliau, tuo labiau . Jis b andė slėptis , pab ėgti , išsisukti nuo skriaud ėj ų , puldinėjo tai į vieną , tai į kitą pusę, bet d ėtis nebuvo kur. Ančiukas jautėsi pats didžiausias nelaimėlis pasaulyj e . Iš pradžių motina bandė j į g inti , b e t pamažu ir j ai visa tai įkyrėj o , tad netekusi kantrybės ji riktel ėj o : - Ai , dink tu verčiau m a n iš aki ų ! Tada bjaurusis anči u kas pabėgo. Beveik visos plu nksnos j a m buvo išpešiotos, t a d atrodė jis klaikiai apgailėtinas. B ėgo i r b ėgo be kvapo, kol pasiekė kažkokią pelkę. Tada parkrito ant balos krašto, ištiesęs kaklą , ir liko gul ėt i , p rotarpiais sriūbčiodamas po šlakelį vandens. Iš meldų į j į spoksoj o du jauni žąsinai. Buvo ką tik apsiplu nks navę ir baisiai pasipūtę. - Ei, t u , baidykle ! - sugargsėj o jie. - Skrendam su mumis į gretimą kaimą? Te n visas pulkas j a u n ų n etekėj u shĮ žąstĮ - rinkis kokią tik nori ! S taiga nugriaudėj o šūviai . Ah u žąsinai t ėškėsi į balą, vanduo parau donavo nuo jų krauj o. Bjaur usis ančiukas puolė sl ėptis, o aplinkui aid ėj o šūviai, kamuoliais vertėsi dūmai , skalij o šunys . . . Kai gal tĮ gale viskas nutilo , anči ukas leidosi kur akys veda: tai b ėgte , tai skriste, kad tik toliau nuo tos balos. Temstant j is pamatė sukiužusią trobelę: d urys vos lai.k ėsi pririštos siūlu, o sienose, re gis, buvo daugiau plyšitĮ , nei molio. Trobel ėj e gyveno nusku rusi senė, ji tu rėj o gauruotą katiną ir žvairą vištą . Katinas už pastogę atsimokėdavo gaudydamas peles, o višta - dėdama kiaušini u s . Sen ė labai apsidžiau gė, pamačiusi ančiuką. " Gal iš j o užaugs antis ir d ės kiaušiniu s, o j ei

ne,

tai aš jį papjausiu ir suvalgy-

siu", - nusprendė j inai. Taigi ančiukas l iko trobelėj e . Bet katinas su višta niekaip nedavė jam ramyb ės: - Kokia iš tavęs nauda? Kiaušinių tu nededi, pelių negau dai . . . - neatlyždami klausin ėj o j ie . - Labiausiai man patinka būti "po·: - kartą atsiduso ančiukas, p o plačiu m ėlynu dangum arba po vėsiu m ėlynu vandeniu . . . Katinas niekaip nesuprato, ką galima veikti p o van deniu, i r ėmė šaipytis i š kvai l ų ančiuko sapaliojimų . Višta i rgi n esupra to , kuriems galams šlapinti plunksnas , tad irgi p radėj o šaipytis . S upratęs, kad i r čia ramyb ės j am nebus , ančiukas leidosi ieškoti laimės kitur. Netrukus j i s rado tvenkinį ir liko jame plaukioti. Orai vėso, artinosi šalčiai . Ančiukui virš galvos praskrido kažkokie paukš čiai - tokiLĮ gražių j is dar neb uvo m atęs. Jie kažką j am suriko , ir •

išgirdus j tĮ balsus j am pasirod ė, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės ir perplyš perpus. Jis irgi band ė j iems atsiliepti ir išleido tokį keistą garsą, kaip n i ekuomet anksčiau. Dar niekad nebuvo j is matęs tokitĮ nuostabių paukščitĮ - ir dar ni ekad nesij autė toks vienišas i r nelaim ingas . Jis sukosi ant vandens ratu ir ištiesęs kaklą lydėj o juos akimi s , kol j ie dingo už horizonto, o tada n ėrė į dugną ir dreb ėdamas susisuko į kamu oliuką . Buvo it nesavas : staiga paj uto tokią bevil tišką meilę tiems didžiuliams baltiems paukščiams, nors n ė pats n esuprato, iš kur tas j ausmas. Prad ėj o pūsti žvarb ūs vėj ai, kurie sulig kiekviena diena darėsi vis smarkesni; atšalo, pasku i ėmė snigti. Senukai pieno kibiru ose daužydavo ledą, o senutės iki vėlumos verpdavo. Moti nos maitino prie žvakių iškart po tris alkanas burnas, o vyrai vidurnaktį po baltu dangum eidavo ieškoti avi ų . Bernai iki j u osmens mu rdy davosi sniege, eidami melžti karvi ų , o mergoms verdant valgi l i epsnos atšvaituose vaidenosi dailitĮ jaun ikių veidai. O netoliese tvenkinyj e ži cmoti l ikęs ančiukas stengėsi vis greičiau i r greičiau sukti vandenyj e ratus, kad nors tas menkas plotelis neužšalttĮ . Bet vieną rytą pabudęs ančiukas pasij uto įšalęs į ledą i r supra to, kad j am galas. Pro šalį skridę du laukiniai gaigalai nusileido žemyn ir slysdami nutūpė ant l edo.

- Koks tu bj aurus, - sukvaksėj o jie, apžiūrėj ę ĮšalusĮ ančiu ką. - Tai bėda, tai n egand a . Niekuo negalim padėt, galim tik pagailėt, - ir nuskrido šalin. Laimei, pro šalĮ ėj o valstietis ir, pramušęs su lazda ledą, iš vadavo ančiuką. Paėmęs ii leisgyvĮ ant rankų , Įsikišo Į užantį ir patraukė namo. Namie vaikai norėjo ii pačiupinėti, bet ančiukas išsigando ir plakdamas sparnais pakilo palub ėn . Dulkės kamuoliais ėmė dribti stačiai šeimininkei į sviestą . Ančiukas iš viršaus n ėrė tiesiai į milžtuvę su pienu , o išsikepurn ėj ęs iš j os visas šlapias ir paklaikęs pūkštel ėj a dar ir į miltus ! Valstiečio pati vaik ėsi jį po visą trobą su šluota, o vaikai net spiegė i š j uoko. Galiausiai ančiukas pro katės landą išspruko lauk ir atsidūręs laisvėj e , vos gyvas parkrito ant sniego. Paskui kiek atsigavęs nu kep ėstavo į kitą tvenkin į , iš ten pateko į kitą trobą , tada - dar į kitą tvenkinį , dar į kitą trobą ir taip toliau; visą žiemą taip j is ir praleido - nei gyvas, nei miręs. Bet štai ir vėl padvelkė pavasari u . Senutės išnešė po žiemos vėdinti pūkų patalus, o senukai nusivilko šiltus apatinius. Naktimis gimdavo vaikai, o jų tėvai susirūpinę žirgliodavo kieme po žvaigž d ėtu dangum. Išaušus dienai, merginos kaišėsi plaukus narcizais, ' o vaikinai u žsisvaj oję spoksoj o j oms į koj as. Vanduo tvenkinyj e kiek atšilo , ir j ame plūduriavęs ančiukas sumosavo sparnais. O , kokie stiprūs ir ilgi užaugo j o sparnai ! J i e pakėl ė jį aukštai viršum žemės. Iš padangių j is matė baltais apdarais pasidabinusius sodus, laukus vagojančius artojus, o visokiausio plauko ir veislių j aunikliai tik kal ėsi , kreivalioj o , zyzė ir turškėsi. Į tvenkinį nusi leido trys gulb ės - tie patys nuostab ūs paukščiai, kuriuos j is matė rudenį išskrendančius ir nuo kuritĮ balsų j am taip sugniaužė šird į . Ančiukas paj uto nenugalimą norą l ėkti p r i e j ų .

" 0 ką, j ei j ie t i k nuduos e s ą m a n draug iški , o kai prie j ų pri siartinsiu, kvatodami nuskris šalin?" - nu ogąstavo ančiukas . Bet vis d ėlto s markiai besidaužančia širdele j is nusileido žemyn ir nutūp ė ant vandens. Vos jį pamačiusios, gulb ės iškart pasuko į j o pusę. "Na, štai , man galas , - atsiduso ančiukas . - Bet j ei j a u man le mta mirti ,

verčiau tegu mane užkapoj a šie nuostabūs paukščiai , o ne nušau na medžiotoj ai, užmuša bobos su šluotom ar p r ibaigia begalinės žiemos ! " lr laukdamas smūgių, j is nuleido galvą. Bet tada - o stebukle! - jis išvydo vandenyj e savo atspindį: tai buvo nuostabi j auna gulbė baltomis it sniegas plunksnomis, tam siomis akimis ir visa kuo , kas priklauso gulbei. Bjaurusis ančiukas iš pradžių pats savęs nepažino: jis juk atrodė visiškai kaip tie gražūs nepažįstami paukščiai , kuriais iš tolo taip žavėj osi. O štai dabar paaiškėj o , kad j is - vienas iš jų! Mat kiaušinis, iš kurio jis išsirito , netyčia buvo nuriedėj ęs į anties lizdą . Jis b uvo gulbė, p u iki daili gulbė! Ir štai pirmąkart gentainiai priplaukė prie jo ir švelniai, meiliai palietė jį sparnų galiukais . Gulbės snapais kedena jam plunksnas ir sveikindamos suko ratus aplinku i . •

Prie tvenkinio palesinti gulbių duonos trupiniais atbėga kaimo

vaikai. - Ž iūrėkit, dar viena ! - džiugiai sušuko j i e . Ir, kaip visi vaikai p asaulyj e , tuoj pat nuskuodė visiems pranešti naujienos. Prie vandens iš l ėto atėj o senutės, išpindamos savo ilgas si dabrines kasas . Vaikinai pasilenkę sėmė iš gelmės žalią vandenį rieškut ėm ir taškė j uo merginas, kurios susidrov ėj usios raudo it aguonos. Vyrai paliko milžtuves, norėdami valandėlę įkvėpti gaivaus oro. Moterys paliko siuvinius, norėdamos valandėlę pa j uokauti su vyrais . O senukai susėdę porino istorij as apie tai, koks karas ilgas , o gyveni mas - trumpas . O paskui visi jie vienas po kito šokdami ir sukdamiesi nu

plasnoja šalin: vaikinai ir merginos , senukai ir senutės , vyrai ir moterys , - visi nuplasnojo šalin. Nes viskas praeina: gyvenimas , aistra, laikas praeina. Taip ir j ie šokdami išnyko . . . Ir vaikai , ir gulb ės . . . Likom tik mes ir pavasaris . . . O ten palei upę kita motušė antis kaip sykis nutūp ė į lizdą perėti kiaušinių.

lštre mtojo problema sena kaip pasaulis. Atstumtoj o tema s udaro ne vienos pasakos ar mito brand uolĮ . Dažniausiai tokiais atvej ais pagrindinį veikėj ą kamuoj a jam nepavaldžios j ėgos ir jų sukelti įvykiai, o viso to priežastis p ap rastai būna koks nors skaudus ne apsižiūrėj imas ar apmaudi klaida. Antai pasakoje "Miegančioj i gražuolė" trylikto j i fėj a pasij unta apeita ir nepakviesta į krikš tyn as , o rezultatas - mergaitė u žkeikiama, o visi kiti vienaip ar kitaip ištremiami . Kartais išvarymo priežastis - gryni ausias pyktis ir noras pakenkti; šitaip p asakoj e "Vasalisa Išmintingo j i " pamotė išvaro podukrą naktį į mišką . Kartais ištrėmimas - naivios klaidos pasekmė. Graikų dievas Hefaistas stojo savo m otinos Heros pusėn , kai ši susivaidi j o su savo vyru Dzeusu. Įsiutęs Dzeusas numetė Hefaistą nuo Olimpo kalno, n e tiktai ištremd amas j į iš dievų buveinės, bet dar ir su luošindamas . Kai kada tapti tremtiniu sutinkama sudarius kokią nors keistą sutartį, kurios tikrosios pras m ės veikėjas iš pradžių nesupranta. Pavyzdžiui , vien o j e pasako j e žmogus sutinka tam tikrą skaičių metų praleisti žvėries pavidalu , kad gautų aukso , o paskui sužino , j og pardavė sielą žmogum i apsimetusiam velniui. "Bjau rioj o ančiuko" tema yra universali . Visi pasakoj imai apie "tremtį" sukasi apie tą p atį reikšm ės branduolį, tiktai kaskart ap kaišytą kitokiais papuošimais ir rau ki nukais, priklausomai nuo kultūrinio pasakos gyvavimo konteksto ir individualių kiekvieno pasakotoj o sugebėj imų . Mus dominanti semantinė pasakos šerdis yra tokia: ančiukas pasako j e simbol izu o j a laukinę prigimtį, kuri, įsprausta į skur džią aplinką , kurioje beveik n ėra peno, visais įmanomais būdais instinktyviai stengiasi išgyve nti . Laukinė prigimtis instinktyviai laikosi ir nepasid uoda: kartais oriai ir stilingai , kartais - atkakliai ir įkyriai , bet laikosi žūtbūti nai. Ir ačiū Dievui. Ištvermė - vienas iš d idžiausių laukin ės moters privalumų. Dar viena svarbi šios pasakos ištarm ė būtų tokia: kuomet ypa tinga žmogaus dvasinė esmė, - susidedanti tiek iš instinktyvi ųj ų , tiek ir i š dvasinių j o savybių , - yra palankiai priimama i r pripažįs-

tama , tas žmogus paj unta niekad lig tol nepatirtą gyvybinių j ėgų ir energijos antplūdį . Suradęs tikrąj ą savo dvasinę šeimą, žmogus išgyvena nepaprastą pakilimą ir priklausymo saviesiems j ausmą .

Kitokio vaiko išvarymas Pasakoje įvairūs kiemo gyventoj ai, apžiltrėj ę "bja urų" ančiuką, vienaip ar kitaip paskelbia j Į esant netinka m ą . I š tikrųj ų jis n ėra bjaurus - j is tiesiog skiriasi nuo kittĮ . J is toks n epanašus į kitus ančiu kus , kad atrodo lyg j u oda pupa tarp žaliųj ų žirneli ų . Motušė antis iš pradžių dar bando užtarti šį ančiuką, nes mano, kad tai - j os vaikas . Det gali ausiai, išgyvendama didžiulį emocinį skilimą, j i atsisako rūpintis kitokiu vaiku . Kitos antys bei visi kiemo paukščiai j į p laka, žnaibo, skriaudžia ir kankina . Jie tyčia stengiasi išvyti jį iš savo p u l ko. Bjaurusis an čiukas, šitaip atstumtas aplinkinių, j aučiasi tikras n el a i m ėlis. Tai iš tikrųj ų baisu , ypač kai j is nieko blogo nepadarė, kad sukeltų šitokią neapykantos audrą , - tik atrodė ir elgėsi kiek kitaip , nei visi . Taigi tiesą p asakius, č i a mes turime ančiuką, kuris, net nesp ėj ęs bent ki ek flgtel ėti, j au įsigi j o sunkų psichologinį kompleksą . Mažos mergaitės, tu rinčios stiprią instin ktyvią prigimtį, dažnai dar pirmaisiais gyvenimo metais patiria žiauritĮ kančių. Nuo pat kūdikystės j oms draudžiama laisvai elgtis, j as dresuoj a , m oko , aiškina , kad j oms protas ne į t<Į pusę atsisukęs ir kad jos nesuge bančios tinkamai elgtis. Lau kin ė j tĮ p rigimtis atsiskleidžia anksti . Jos smalsios, išrad ingos , dažnai pasižymi visokiomis nedidel ėmis keistenybėmis, kurios, išugdytos ir išlavintas, visą likusį gyvenimą su daryttĮ merga itės kflrybingumo pamatą . O turint omeny, kad kūryba sielai - kaip maistas ir vanduo, toks ankstyvas lavinimas įgyj a itin didelę svarbą. Paprastai ankstyvoje vaikystėj e atstumtas vaikas pats dėl to b ūna visiškai nekaltas. Aplinkinių klaidos , neišmanymas , žiauru mas ar niekšingas pyktis smarkiai pablogina situaciją. Tokiu atve j u pa matinis dvasinis Aš jau pirmaisiais gyvenimo metais sunkiai su žeidžiamas. Kai taip nutinka, mergaitė įtiki , kad tie neigiami j os

bruožai, kuriuos it veidrodis atspindi j os šeima ir visuomenė, n e tiktai absoliučiai tikri, b e t ir visiškai nepriklausomi n u o išankstinės aplinkinių nuostatos ar asmeninio šališkumo bei subj ektyvumo. Mergaitė ima m anyti esanti silpna, bj auri , nevykusi ir tokia lik sianti visada, kad ir kaip stengtųsi pasikeisti . Mergaitė atstumiama visiškai d ėl tų pačių priežasčių, kaip ir ančiukas pasakoj e . Daugelyj e kultūrų su mergaitės gimimu siejami tam tikri lūkesčiai : ji užaugs tokia ir tokia, elgsis taip , kaip tuo metu priimta , puoselės tam tikras vertybes - jei ir ne identiškas šeimyninėms, tai bent pripažįstamas ir priimtas j os šeim os; šiaip ar taip , ji pateisins tėvų viltis. O tos viltys gana ribotos, ypač tada , kai vienas arba abu gimdytoj ai trokšta turėti "angelėlį': t. y. "tobulą" vaiką, su kuriu o būtų lengva ir patogu. Yra tėvų, kuriems atrodo, kad kiekvienas jų vaikas tiesiog pri valo būti tobulyb ė, tikras t ėvų vilčių ir svaj onių įsikūnij imas . O paaiškėj us, kad dukra - laukinukė, j ai gali tekti patirti ne vieną tėvų bandymą reformuoti j os psichiką, mat jie stengsis "perdaryti" savo vaiką, o ypač - pakeisti tai, ko būtinai reikia j os sielai. Kai siela reikalauj a atidžiai žiūrėti, aplinka liepia užsimerkti. Kai siela veržiasi išsakyti tiesą, jai liepiama užsičiaupti ir tylėti . Nei mergaitės siela, nei psichika nepaj ėgia šito ištverti. Pri mygtinis vertimas " atitikti" keliamus reikalavimus, kad ir kaip j uos formuluotų vyresniej i , gali tik išgąsdinti mergaitę , priversti ją užsisklęsti vidu j e , slėptis nu o paša linių akių arba leistis ilgon ir sunkion kelionėn ieškant tinkamo dvasinio peno ir ramyb ės . J eigu visuomen ė itin griežtai nustato rėmus, į kuriuos turi tilpti viskas, kas siekia pripažinimo bei s ėkmės, - išvaizda , ūgis, j ėga, pavidalas, sugebėj imas adaptuotis, turtin ė padėtis, vyriš kumas, m oteriškumas, geri vaikai, tinkamas elgesys , religij a ir kt. , - tuomet būtinybė vertinti save , remiantis nustatytais krite rijais, savo ruožtu įsirėžia visų šios visuomenės narių psichikoj e . Taigi atstumtosios laukinės moters p roblemos paprastai būna dvigubos: viena vertus, - asmenin ės vidinės, o antra vertus, - iš orinės visuomeninės. Kol kas panagrinėkime vidines tremtinio p roblemas , nes tada, kai žmogus sukaupia užtektinai j ėgų ir stiprybės - tegu netobulos ,

bet pakankamos ir parankios naudoti, - kad įstengtų būti savimi ir rastų saviškius, tuomet toks asmuo sugeba meistriškai veikti ir keisti išorinę visuomenę bei kultūrinę sąmonę . Kas gi yra ta pakankama stipryb ė? Ji būna j au tada, kai vidi n ė motina , kuri j ums vadovauj a , n ėra visu šimtu procentų tikra , ką daryti toliau. Visiškai pakanka ir septyniasdešimt penkių p ro centų tikrumo. Septyniasdešimt penki - visai neblogas rezultatas. Atminkite , j uk sakome, kad gėlė pražydo ir tada , kai j i tik pusiau ir kai tik trim ketvirčiais , ir kai visiškai išsiskleidė.

Motinų rūšys Nors motinos figūrą pasako j e galime s uvokti kaip išorinės moti nos simbolį , daugelis suaugusiųj ų teb ėra išsaugo j ę tam tikrą savo· tikrosios motinos palikimą - vidinę motiną. Tai dvasinis aspektas, veikiantis ir reaguoj antis priklausomai nuo patirties, kurią moteris sukaup ė vaikystėj e bendraudama su savo motina. Be to, šią vidinę motiną sudaro dar ir patirtis, įgyta bendrauj ant su kitomis mo tiniškomis mūsų gyvenimo figūromis bei mūsų vaikystės laikais visuomenėj e egzistavę geros ir blogos motinos įvaizdžiai. Daugelio suaugusiųj ų , kada nors turėjusių problemų ar nesu tarimų su savo motina, kurios dabar j au yra išspręstos, dvasi oj e vis tiek yra išlikusi savotiška motinos antrininkė, kuri kal ba, veikia, reaguoj a panašiai , kaip ir ankstyvoj e vaikystėj e . Net j eigu moters gyvenamojo meto visuomen ėj e yra susiformavęs kitoks, sąmo ningesnis požiūris į motinos vaidmenį , vidinė motina vis vien bus išsaugoj usi tas pačias vertybes bei supratimą apie tai, kaip turi atrodyti ir elgtis motina, kurie vyravo jos vaikystės laikais . 3 Giluminėj e psichologijoj e visas šis raizginys vadinamas motinos

kompleksu . Tai vienas iš esmi ngiausių moters dvasios aspektų , to d ėl labai svarbu išsiaiškinti jo b ū kl ę , vienas puses sustiprinti , kitas pataisyti, trečias pašalinti , o prireiku s - netgi pradėti iš naujo. Motuš ė antis pasakoj e turi keletą savybių , kurias paeiliui ir p atyrinėsime. Ji tuo pat metu įkūnij a ambivalentišką motiną, pa lūžusią motiną ir motiną našlait ę . I šnagrinėj ę šias motinos struk-

tūras , galime pamažu nustatyti , ar mūsų pačių vidin ės motinos kompleksas geba tvirtai i r ištikimai palaikyti išskirtines mūsų savybes, o gal j į j au seniai būtina iš esmės pertvarkyti . A M B IVALENTI Š K A M OT I NA

Motušė antis mūsų pasako j e prievarta atskirta, atplėšta nuo savo instinkt ų . Ji susilaukia p riekaištų ir paj uokos , kadangi vienas j os vaikas smarkiai skiriasi nuo kitų. E mocine prasme j i d raskoma į skirtingas puses , d ėl to žlunga kaip motina ir atstumia kitokį savo vaiką, p al i kdama j Į be motiniškos globos. Nors iš pradžių j i i r bando atsispirti i r laikytis tvi rtai , bet ančiuko "skirtingu mas" pradeda kelti grėsmę pačios motinos saugumui bendruomenėj e , todėl j i kiša galvą po sparnu ir pasiduoda. Argi niekuomet nesate mačiusios motinos , priverstos padaryti tokį sprendimą - jei ir ne visiškai , tai bent iš dalies? Užuot sto j usi savo vaiko pusėn , motina paklttsta kaimo nuomonei. Dar ir šiandien motinų elgesį įtakoj a įsi šaknij usios šimtmečiais moterų giminę kamavusios baimės : atskyrimas nuo bendruomenės mažų mažiausiai reiškia , kad tave i gnoru os ar įtarinės, o blogiausiu at vej u - persekios ir pražudys. Š itokiomis aplinkyb ėmis moteris paprastai stengiasi taip suformuoti savo dukterį , kad ši sugeb ėtų "deramai " elgtis išoriniame pasaulyj e , vildamasi tokiu būdu ap saugosianti nuo puolimo ir j ą , ir save . Tuomet dvasinį susiskaldymą išgyvena ir moti na, ir vaikas . Motušė antis pasakoje "Bjaurusis ančiukas" yra dvasine prasme plėšoma į skirtingas puses , - b ū tent tai ir yra vadinama ambiva lentišku m u . Kiekviena motina, kuriai yra tekę pereiti kritikos ugnį, ją supras . Iš vienos pusės - noras būti pripažintai savo ben druomenės. I š kitos - savisaugos poreikis. Iš trečios - baimė, kad ji i r j os vaikas bus baudžiami , persekioj ami ar net nužudyti savo bendruomenės narių . Š i baimė - tai normali reakcija į nenormalią psich i n ės ar fizin ės prievartos grėsmę. O iš ketvirtosios pusės instinktyvi motinos meilė vaikui ir troškimas j į apsaugoti. Represin ėse visuomenėse gan a dažnai pasitaiko , kad moteris draskoma tarp b tttinyb ės užsitikrinti valdančiosios klasės (savo

kaimo) pripažinimą ir meilės savo vaiku i , koks j is bebūtų, - sim boliniam, kūrybiniam ar biologiniam . Tai be galo sena istorija. Daugybė moterų pasmerkė save dvasinei ir psichologinei mirčiai , mėgindamos apginti nesankcionuotą vaiką - savo kūrybą, savo mylimą j į , savo politinius įsitikinimu s, atžalas ar dvasinį gyvenimą . Blogiausiais atvej ais kaimo gyvenimo taisykl ių nepaisi usias ir ne sankcionuotą vaiką priglaudusias moteris kardavo , degindavo ar kitaip žudydavo. Motina, tu rinti " kitokį " vaiką, privalo biiti ištverminga kaip Si zifas, bebaimė kaip kiklopas ir storaodė it Kalibanas4, kad įstengtų atsispirti pagiežingai ir nepakančiai visuomenei. Pačios blogiausias ir žalingiausios visuomeninės sąlygos, kuriomis tenka gimti ir gyventi moteriai, yra tos , kuomet reikalaujama besąlygiško pa klusnumo ir draudžiama atsiklausti savo sielos, kuomet nepriimta iš visos širdies atleisti, kuomet moteris verčiama rinktis tarp sielos ir visuomenės, kuomet gailestį artimui riboj a turtinė padėtis ar kastų sistema, o kūnas įsivaizduojamas esąs arba " nešvarus'� arba kažkokia šventykla, valdoma įsakymų iš viršaus; kuomet nauj ovės, keisti ir nematyti dalykai nekelia j okio susižavėj imo, o už smal sumą ir kūrybingumą baudžiama ir šmeižiama , užuot įvertinus ir atlyginus, arba atlyginama tik tada, jei šių savybi ų šalti nis - ne moteris; kuomet kūnas žaloj amas ir kanki namas vardan "šven tumo'� o moteris n eteisingai baudžiama, kaip taikliai pastebėj o Alice Miller, "linki nt j ai pačiai gero"5; kur siela nepripažįstama kaip savaiminė vertybė. Kai moters dvasioje įsišaknij usi tokia ambivalenti škos motinos struktūra, ji gali būti linkusi pernelyg lengvai pasid uoti, nedrįsti pasipriešinti , išsireikalauti pagarbos, įtvirtinti savo teisę dirbti, mokytis ir gyventi taip , kaip j ai pačiai norisi . Kur bebūtų šių problemų šaltinis - vidinėj e struktūroj e ar iš orinėje visuomenėj e , tačiau tam , kad motinystės funkcij a atlaikytų tokią įtampą , ji privalo pasižym ėti tam tikru kietumu ir nuožmu mu - savyb ėm is, kurios daugelyj e kultūrų laikomos vyriškomis. Deja, per daugelį kartO motinai , siekusiai išsikovoti pagarbą sau ir savo vaikams, prireikdavo būtent tų savybių, kurios j ai būdavo griežtai draudžiamos: aistringum o , narsos, grėsmingumo.

Taigi motinai, ketinančiai auginti vaiką , kurio dvasiniai ar emo ciniai poreikiai bent šiek tiek arba gerokai skiriasi nuo visuotinai priimtų toje visuomen ėj e , p raverstų pirmiausia pačiai išsiugdyti tam tikrų heroj inių savyb i ų . Pan ašiai kaip mitų heroj ės, ji p rivalo sugebėti rasti ir įgyti šių savybi ų , j e igu jos draudžiamos, s l ėpti j as ir tiktai reikiamu momentu pademonstruoti, kad apginttĮ save ir savo įsitikinimus. Pasirengti šiam išbandymui praktiškai neįma noma, telieka tiktai giliai įkvėpti , sukaupti visą drąsą ir - veikti. Nuo n eatmenamų laikų sąmoningas didvyriškumas buvo geriausia priemon ė prieš ambivalentiškumą. PALŪ Ž U S I MOTINA

Galų gale motušė antis daugiau nebeįstengi a ištverti išpuolių prieš vaiką, kuriam pati padėj o išvysti pasaulį. Tačiau kur kas iš kalbingiau yra tai , kad ji n ebeĮstengia ištverti bendruomen ės narių kan kinimų , kuriems yra pasmerkta , bandydama užstoti "kitokį " savo vai ką . Tad j i palūžta. Ima ir rikteli mažaj am ančiukui : "Dink man iš akių ! " l r užguitas mažyl is dingsta iš akių - pabėga. Jei motina psichologiškai palūžta , tai rodo , kad ji prarado sa vimonę. Gali bi"1ti , kad tai piktybiška savimyla, kuri j aučiasi pati turinti teisę būti vaiku . Bet greičiausiai ji atskirta nuo laukinės savo prigimties ir palūžta įbauginta kokios nors tikros, psichinės arba fizinės, grėsmės. Palūžę žmon ės paprastai išgyve na vieną iš trijų emocinių bū senų: painiavą ( j ie pasimetę ir sumišę ) , pelkę (jaučia, kad niekas iki galo nesupranta, ką j iems tenka išgyventi) arba vilkduobę (emocinis seno sužeidimo atkartoj imas - neretai tai būna ne atitaisyta ar neįsisąmoninta n eteisyb ė, kurią j iems patiems teko patirti vaikyst ėj e). Tiesus kelias priversti moti n ą pal ūžti - tai priversti j ą išgy venti emocinį skilimą. O pats paprasčiausias būdas šiai b ūsenai išprovokuoti jau nuo neatmenamų laikų bū davo prievarta rinktis tarp meil ės vaikui ir baimės dėl to , kaip kaimas gali nuskriausti ją ir j os vaiką , j eigu ji nepaklus nustatytoms taisyklėms. Willia-

mo Styrono romano " Sofi pasirinkimas" veik ėj a Sofi yra nacių kon centracij os stovyklos kalinė. Viename epizode ji stoja priešais nacį komendantą su dviem savo vaikais ant rankų. Komendantas verčia ją rinktis, kuris vaikas liks gyvas, o kuris turės mirti. Jis sako , kad jei Sofi nepasirinks, žus abu. Nors būti priverstai šitaip rinktis atrodo n eįsivaizduojama, motinos nuo senų senovės turėdavo daryti analogišką dvasinį pasiri nkim ą . Paklusk taisyklėms ir žudyk savo vaikus , o jei ne . . . I r tai tebesitęsia. Jei motina prievartauj ama ri nktis tarp vaiko ir visuomenės, vadinasi , toj i visu omenė yra nepateisinamai žiauri ir buka . Visuomen ė, verčianti žmones žaloti savo sielas, stengiantis atitikti tos visuomen ės rei kalavimus, labai rimtai serga. Galbūt tokioj e visuomenėj e moteriai tenka gyventi , tačiau dar blogiau ,

· jei tokią "kultūrą" j i pati nešiojasi savyj e , paklusdama j ai ir dvasia su j a tapatindamasi . Visame pasaulyj e nestokojama ryškitĮ šio reiškinio pavyzdžių1i, o patys baisiausi apti nkami Ameriko j e , kurioj e nuo seno būdavo įprasta prievarta atski rti moteris nuo brangių j oms žmonit� bei m ėgstamų dalykų. Tai ir ilga kokti istorij a, kuomet aštu oniolik taj ame , devynioliktaj ame ir dvidešimtaj ame amžiuje vergij ai pa smerktas šei mas prievarta išdraskydavo. Tai ir daugelĮ šimtmeči ų trunkanti praktika , kad motinos prival o atiduoti sūnus, tėvynei pašaukus į karą , ir dar tuo didžiuotis. Tai dar ir šiandien tebesi tęsiančios p rievartinės "rcpatriacij os':7 Skirtingais laikais daug kur pasaulyje egzistavo įvai rios normos, neleidžiančios moteriai myl ėti ir ginti to, ką j i myl i , tai p , kaip j i pati nori . Su viena iš mažiausiai disku tuoj amt] priespau dos prieš moters dvasinį gyvenimą formtĮ skau džiai susiduria milij onai netekėj usių

ar išsiskyrusitĮ motinų visame pasaulyj e , neišskiriant nė Jungtinių Va lstijtĮ : net ir mūsų amžiuj e , visuomen ės normtĮ spa udžiamos, j o s priverstos slėpti savo padėtį ar savo vai kus , netgi žudyti j u os arba atiduoti į svetimas rankas, arba gyventi nevisavertį gyveni mą, dangstydamosi pramanytais va rdais, kaip ujamos ir beteisės pilietės.8

Iš kartos į kartą moterys taikst ėsi su prievole įteisinti nauj o žmogaus atsiradimą ištekėdamos u ž vyro. Joms atrodė savaime su prantama, j og tam, kad vaikas būtų teisėtas, jį turi pripažinti vyras. Be šitokios "vyriškos" apsaugos motina yra pažeidžiama. I roniška, bet "Bj auriajame ančiuke " t ėvas paminimas tik vienąkart - kai motušė antis apsisprendžia perėti didĮj į kiaušinį. Tada ji skundžiasi savo ančiukų tėvu : "Tas netikėlis taip n ė sykio ir neužsuko manęs aplankyti ! " Deja, ilgą laiką m ūstĮ kultūroje tėvas - nesvarb u , dėl kokių priežasčių ,9 - negal ėdavo ar nenorėdavo "būti prieinamas" ni ekam, o skaudžiausia - net ir sau pačiam . Tikriausi ai nesuklys tume pasakę, kad daugeliui lauki nukių mergaičių tėvas tebuvo kažkoks nevykėlis ar šešėlis , kas vakarą kabinantis save kartu su švarku į spintą. Moteris, kurios dvasioj e ir/arba aplinko j e tvirtai įsišaknijęs palūžusios motinos stereotipas , stokoja savo vertės pajautimo. J ai gali atrodyti, kad pasirinkimas tarp i šorės keliamų reikalavim ų ir savo sielos poreikių yra tiesiog gyvyb ės ar mirties klausimas. Ji gali j austis esanti u j ama pastum d ėlė, n iekur nerandanti vietos, - at stumtaj am tokia savijauta palyginti normal i , bet nenormalu tai , kad tokia moteris tiktai s ėdi ir liej a ašaras, bet nieko nesiima. O reikėtų keltis ir eiti ieškoti tos vietos, kur j i pasij ustų laukiama i r sava . Atstumtajam toks žingsn is būtinas, o moteriai su vidiniu palūžusios motinos kompleksu - tiesiog esmin i s . Jei jau moters motina palūžo, ji turėtų pasistengti netapti dar viena tokia pat. M O TI NA VA I KA S

ARBA MOTINA

NAŠ LAITĖ

Kaip j a u matėme , motušė antis pasakoj e - gan ėtinai nepatyrusi ir naivi būtyb ė. Bene dažniausiai pasitaikanti silpnų motim� at maina - tai motinos našlaitės. lr pasakoje antis, kuri taip atkakliai stengėsi išperėti visus kiaušinius, galiausiai nusigręži a nuo vieno iš savo vai kų. Tikroji motina ir/arba dvasinė motina taip elgtis gali d ėl daugelio priežasčių . Ji pati gal i b iiti nepatyrusi motiniško rūpesčio. Gali būti viena iš silpmĮ motinų - labai j auna psichiškai arba labai naivi .

J i gali būti taip dvasiškai išderinta, j og mano , kad net j os pačios vaikas neįstengs j o s myl ėti . Galbūt ji taip iškankinta savo šeimos bei visuomenės , j og įsivaizduoja esanti neverta net rūbo kraštelį paliesti tam "spindulingosios motinos" archetipu i , kuris paprastai lydi " šviežiai iškeptą "

m otinyst ę .

Dej a , nieko kito čia nesugalvosi:

kad galėtų tapti motina savo vaikui, moteris pati t u ri būti patyrusi motinišką meilę ir rūpestį . Nors moterį su j os atžalomis siej a neišardomas dvasinis ir fizinis ryšys , instinktyviosios Laukin ės Moters pasaulyj e j i negali akimirksni u , p ati savaime tapti visiškai susiformavusia žem iškąj a motina . Senovėj e lauki n ės prigi mties palaiminimai paprastai ateidavo per rankas ir lūpas moterų , aukl ėj usių j a unas m otinas . Juk ypač pirmąsyk gimdanč ios motinos sieloj e slypi toli g raž u ne visko mačiusi senė, o motina vaikas . Ir visiškai n esvarb u, kiek tokiaf motinai metų - aštuoniolika ar keturiasdešimt. Kiekviena motina pradžioj e būna motina vaiku: ji jau pakankamai su bren dusi, kad gal ėtų gimdyti , ir turi gerus instinktus, k reipian či us ją tei s i n g a linkm e , bet j ai reikia vyresn ės moters arba kelitĮ motertĮ gl obos , kad šios daugiausia paskatintų, padrą sin t ų j ą ir patarttĮ , kaip auginti savo vaikus ir rūpintis j ais. Nuo neatmenam ų laikų šĮ vaidmen į atlikdavo vyresnės genties arba kaimo moterys. Š ios žmogiškosios "Deivės motinos': k u rio ms bažny č ia vėl iau suteikė

"

krik š t a moči t( va idm e n į , su d ar ė yp a č

svarbią moterų tarpusavio paramos ir auklėj i m o sistemą , kuri daugiausia globojo j aunas m otinas, mokydama j as savo ru ožtu u gdyti ir stiprinti savo atžahĮ sielą bei dva s i ą Kai Deiv ė s moti .

nos vaidmuo tapo "intelektualesnis': krikštamotės pareiga tapo prižiūrėti, kad vai kas neliktų nuošalyj e nuo Bažnyčios mokymo. Tačiau sulig šiuo pasikeitimu daug kas buvo prarasta. Senosios moterys b uvo i štisi i n stinktyv ioj e žino j i mo bei elg senos lobynai , j os gal ėj o savo išmintimi praturt i nti ir j aunąsias motinas. Moterys vi enos kitoms šias žinias pert e ikia ne tiktai žodžiu, bet ir kitokiais b ūdais. S u d ėtin gu s nurodymus, ką daryti ir kokiai būti, galima p e rd u oti ir paprasčiausiai žvilgsni u , rankos prisili e tim u tyliu murmesiu arba ypatingu apk abini m u , kuris ,

tarsi sako : "Aš su tavim'�

Instinktyvioji esyb ė visuomet lai m ina ir gelbsti tuos, kas Į j ą kreipiasi. Tai pasakytina tiek apie sveikus gyvūnus, tiek apie sveikus žmones. Tokiu b ū d u motina vaikas nė pati n epaj unta , kaip peržengia slenkstį ir priimama į brandžių motin ų ratą , o šios pasitinka ją j uokais, įvairiausiomis istorij omis ir dovanomis. Š i moterų savitarpio p agalbos draugija kadaise buvo Laukin ės Moters viešpatij a; j os narės galėj o būti visos, kas tik nori. O kas gi iš viso to liko šiandien? Apgai l ėtina skiautelė - vadin amosios "kūdi kio palan kynos", kai visos gimdymų istorijos, dovanos mo tinai ir nešvankūs j uokeliai sugrūdami į dviej ų valandų trukmės pasisėdėj imą , ir daugiau j okios paramos per visą tolesnį savo motinystės laikotarpį moteris dažniausiai nebesulaukia . Š iandien daugum o j e ind ustri n i ų šalių jaunos motinos nešio j a, gimdo ir kaip išmanydamos augina vaikus visiškai vienos, be j okios paramos iš šalies. Tai neįsivaizduoj ama masto tragedij a. Kadangi daugu m ą mote rų pagimdė silpnos motinos, motinos vaikai ir motinos našlaitės , j os jau ir pači os gali turėti analog išką vidinę "savarankiškos motinystės" nu ostatą. Jeigu motinos vaiko arba motinos našlaitės įvaizdis slypi moters dvasioje arba yra garbstomas visuomen ės , bendradarbių ir šeimos narių, tokia moteris greičiausiai bus n aivi svaj otoj a , nebrandi ir netekusi instinktyvaus geb ėj imo Įsivaizduoti , kas bus po valandos, po savaitės , mėnesio, vieneri ų , penkeritĮ a r dešimties metų. Moteris, kurios vid u j e tupi motina vaikas, atrodo tarsi maža m am a s. Š itokios moterys paprastai sklidinos

mergaitė, žaidžianti

entuzi azmo: tai "pasau linės mamos': besi plėšančios viską susp ėti ir norinčios būti "visiems viskuo" iškart. Nesugebėdamos vadovauti savo atžaloms i r j ų pala ikyti , j os veikiau primena valstiečio vaikus

iš pasakos "Bjau ru sis ančiukas " : pastariej i irgi be galo apsidžiau gia, kad namie atsirado naujas p adaras, nors n ėmaž nenutuokia, kaip su juo elgtis. Motinos vai ko mažyliai irgi dažnai būna nu kamuoti ir p rastai prižiūrėti. N ė pati to nesuvokdama, motina vaikas dažnai kankina savo atžalas visokiausiais destruktyvaus d ėmesio p roveržiais, o deramo d ėmesio ir rūpesčio j ie kartais taip ir nesulau ki a .

Kartais silpna motina pati yra tarsi gul b ė, u žaugusi tarp ančių. J i nesugebėj o laiku atrasti saviškių ir n ustatyti savo tapatyb ės, tod ėl neturi ko perduoti vaikams. Tuomet, kai j os paaugl ė duktė susiduria su didžiąj a laukin ės moteriškos prig imties paslaptim i , motina irgi paj unta savyje solidarumą ir laukinių gulbių šauksmą . Dukters tapatyb ės paieškos gali netgi įkvėpti motiną pavėluotai "mergiškai" kelionei paskui savo prarastąj į " aš'� Taigi namuose, kur gyvena tokios motina ir duktė, rūsyj e susikibusios rankomis kamu oj asi dvi l aukin ės dvasios, kurios viliasi būti pakv iestos aukštyn . Tad štai kokios gali būti pasekm ės, j ei motina atpl ėšiama nuo savo instinktyviosios prigimties. Tačiau n everta pernelyg ilgai dūsauti ir krimstis - visa tai gal ima pataisyti. STIPRI MOTINA -

S T I P R U S VA I K A S

Geriausias būdas - motinišku rūpesčiu ir globa apgaubti jauną vidinę motiną. Tam reikia pasitelkti tikras j us supančias mote ris - vyresnes, išmintingesnes, o geriausia - nem ažai gyvenime patyrusias . Į vairiausi gyvenimo išmėgin imai u žgrūd ino j as i t plieną:. V i s d ėlto, nepaisant nieko , j ų akys i r šiandien mato , ausys

girdi, lūpos kalba , o širdys - švelnios ir geros. Net j eigu j ūs esate turėj usi nuostabiausią pasaulyje motiną , niekas netrukdo turėti j ų ir daugiau . A š dažnai kartoju savo pačios dukterims: "Jus pagimd ė viena motina, bet j ei pasiseks , susirasite jų dar. Iš jų visų galėsite susirinkti didžiumą to, ko jums reikia'� J ū sų santykiai su todas las madres , daugeliu motinų, greičiausiai bus ilgalaikiai , kadangi patarimo ir paramos mums reikia visuo met, net ir užau gus, - bej e , giliausio kūrybinio moters gyvenimo p ožitlriu tai visiškai d ėsninga. 10 Moterų tarpusavio santyki ai - ar jas j ungtL! krauj o ryšys , ar dvasinė giminyst ė, ar tai būtų psichoanalitikės ir pacientės , mo kytoj os ir mokinės, ar šiaip artimų sielų bendravimas, - visuomet b ūna giminiški , artimi ir labai reikšmingi . Nors kai kurie šiuolaikinių psichologinių knygtĮ autoriai įkyriai perša mintį , esą būtina atmesti visus ryšius su motina, nelygi-

nant tai būtų koks p e rversmas, kurio neužbaigusi amžinai liksi sutepta; nors kiti Įrodinėj a , kad asmeninės motinos j uodinimas naudingas psichinei individo sveikatai; bet iš tikrųjų laukin ės motinos pavidalo ir esmės n i ekuomet negalima kratytis, - b ej e , tai i r neĮmanoma. Nes j os netekusi moteris prarastų giliausią savo pačios prigimtį , kurioj e s ukauptas visas žinoj imas, visi maišeliai su s ėklomis, visos adatos lopymu i , visi vaistai ir priemo n ės , skirti darb u i , poilsiui, meilei ir vilčiai. Užuot kratęsi motinos , mes ieškome laukinės ir išmintingos motinos. Nuo jos negalime ir neturime atsiskirti . Mūsų santykiai su šia dvasine motina p rivalo nu olatos keistis ir rutuliotis - tai paradoksalu . Š i motina - tai mokykla , Į kurią patenkame vos gimusios, kurio j e būname ir mokinukės , ir mokytoj os, - viskas iškart ir per visą gyvenimą. Nepriklausomai nuo to, ar turime vaikų , ar ne, ar puoselėj ame sodą , ar darbuoj amės mokslo srityj e , a r nardome poezij os audrų pasaulyj e , - kur beeidamas ir k ą be darydamas, visuomet prisilieči a me prie laukinės motinos. Taip yra ir taip turi būti . Bet ką p asakyti moteriai, ku rios bendravimas vaikystėj e su motina iš tikrųj ų buvo destruktyvus? Ž inoma, šios patirties ne beištrinsi, bet ją galima nuskausminti. Saldesn ės j os nepadarysi , tačiau j ą galima perdaryti , n edelsiant ir iš esmės pakeisti. Juk daugumą labiausiai gąsdina ne vidinės motinos pakeitimas, o grėsminga nuoj auta, esą kažkas labai svarbu ir reikšminga j au yra pražuv ę , ir to j a u niekuomet nebeatgaivinsi, nes tinkamu metu tas dalykas negaudavo peno, nebuvo prižiūrimas, kadangi psicho logiškai tikroj i motina jau seniai b uvo mirusi. Nesij audinkite ir nebij okite , - sakau. Jūs nemirėte i r nesate mirtinai sužeistas . Kaip i r gamtos , m ūsų sielos ir dvasios ištekliai išties beribiai ir kvapą gniaužiantys . Panašiai kaip vilkai ir kiti žvėrys, mūsų siela ir dvasia labai ilgai geba tenkintis visiškai menku maisto kiekiu, o kartais išgyvena i r išvis be nieko. Man tai atrodo didžiausias stebuklas pasaulyj e . SykĮ bandžiau persodinti alyvų gyvatvorę. Vienas didžiulis krūmas kažkodėl nudžiūvo , bet likusiej i pavasarĮ apsipyl ė rau svais pumpurais. Išdžiūvusio krūmo žievė suskilo ir

susiraukšlėj o kaip žem ės riešutų lukštas , ir aš b andžiau j į iškasti. Bet pamačiau , kad šito krūmo šaknys neatskiriamai susipynusios su visomis kitomis gyvatvorės alyvomis. O dar nuostabiau buvo tai , kad nudži ūvusioj i alyva buvo "mo tina'� Jos šaknys b uvo pačios seniausios i r storiausios. Visi suaugę jos vaikai kuo puikiausiai klestėj o , nors motina j au buvo miru si. Alyvos dauginasi šakn ų ataugomis, taigi kiekvienas krūmas yra ankstesnioj o palikuonis . Š ioj e sistemoj e , net ir motinai žuvus , vaikai gali išgyventi. Tai dvasinis modelis, teikiantis vilties tiems , kuriems nepakako m otinos rūpesčio, b e i tiems, kurie vai kystėj e prisikentėj o nuo moti n ų . Net j eigu motina d ėl kokių nors prie žasčių nesugeba atlikti savo funkcijų arba n eturi ką pasiūlyti vaikui, j os atžalos vis vien gali savarankiškai augti ir klestėti .

Prasta draugija Bj aurusis ančiukas klaj oja iš vienos vietos į kitą , ieškodamas, kur gal ėttĮ atsipiist i . I r nors j o i n st inktas , patariantis , kur tiksliai reikėtų eiti , yra kiek per menkai susiformavęs , u žtat insti nktas , liepiantis keliauti ir nenu rimti tol, kol ras tai , ko ieško , - veikia kuo puikiausiai. Vis d ėlto bjaurioj o ančiuko sindromas kartais gali būti susij ęs su savotiška patologij a. Net ir įgijęs tam tikros patirties, žmogus vis vien ir toliau beldžiasi ne į tas duris. Aišku , pasakysite : o iš kur žmogui žinoti , katros durys - tos , jei jis gy venime n ėra m atęs tų tikrųjų? Vis d ėlto ne tos durys yra tokios, į kurias pasibeldęs vėl iš nauj o pasij unti atstumtas. Š itokią reakciją į atstumtoj o padėtį galima pavadinti meilės

ieškoj imu ten , kur j os n ėra ir n egali būti . J eigu moteris, siekdama palengvinti savo tremtį , tolydžio it užsikirtusi plokštel ė kartoj a veiksmus, kurie neatn eša jai j okio pasitenkinimo , jokio gyvybinitĮ j ėgų pakilimo, o tiktai dar didesnį išsekimą, tai iš esm ės j i save žaloj a dar labiau , nes ne tik niekuo nepagerina pradin ės būklės, bet sulig kiekvienu nauju išpuoliu pelno sau nau j ą žaizdą. Tai panašu į ban dymus tepti vaistukais nosį , kai rankoj e žioj ėj a didžiulė žaizda. Skirtingos moterys nevienodai klysta, rinkdamosi

,.vaistus'� Kai kurios renkasi akivaizdų blogį : prastą draugij ą , sielai ir kūnui pražūtingą piktnaudžiavimą dalykais, kurie iš pradžių iškelia moterį į padange s , o paskui nusviedžia dar žemiau pra din ės atžymos. Yra kel etas būdų, kaip tokio klaidingo elgesio išvengti . J eigu moteris įstengtų, radusi ramesnę valandėlę, pažvelgti į savo širdies gelmes, tai suvoktų būtinybę pripažinti ir vertinti ne tiktai savo talentu s bei gerąsias savybes, bet ir ribotumus bei silpnybes. Taigi , prad ėdamas gydytis, pirmiausia liaukitės save apgaudin ėj usios , neva lašelis niekam vertos , nors ir gana saldžios mikstūros pa d ės j u ms išsigydyti koj os l ūžį. Pati sau pasakykite tiesą apie savo žaizdą - tiktai tuomet aiškiai suvoksite, kokių vaistų j ums reikia. Nesigriebkite bet ko , kas arčiausiai po ran ka, vien tam , kad už pildytum ėte tuštumą. Palaukite , kol rasite tiknĮ vaistų - tokių, nuo kurių sustiprėsite, užuot dar labiau nusilpusi.

Netinkama išvaizda Kaip ir bj aurusis ančiukas, atstumtasis pamažu mokosi vengti si tuacij tĮ, kuriose , net ir teisingai p asielgęs , vis tiek atrodytų netin kamai . Pavyzdži ui, ančiukas puikiai plaukia, bet net ir plaukdamas negerai atrodo. Gali būti ir priešingai: moteris gerai atrodo, bet nesugeba tinkamai el gtis . Apie asmenis, nesugebančius (o širdies gilumoje net ir nenorinčius) nuslėpti savo tikrosios prigimties, prikurta nemažai patarli ų - nuo rytų Teksaso : "Pu ošk nepuošęs, į žmones n eišvesi ': - iki ispanų: " Š itai moteriai j uoda plunksna

p o sijonu'� 1 1

Ančiukas pasakoje p radeda elgtis kaip visiškas kvėša 1 2 - toks , kuris ničnieko neįstengi a padaryti gerai . Jis krečia dulkes į sviestą , o pats įdrimba į miltus, tiesa , pirma dar įsigudrinęs murktel ėti į milžtuvę su pienu. Kam iš mūsų n ėra taip buvę : ką bedarytum , viskas išeina blogai . Bandai pataisyti padėtį - tik dar labiau viską sugadini. Ančiukui nebuvo ką tuose namuose veikti . Bet matote , kur gali nuvesti neviltis. Beieškodamas ne t o , ko reikia, j is pakliū va ne ten, kur reikia. Kaip sakydavo vienas mano mielas velionis kolega: " Avino troboj pieno negausi'� 13

Nors visai pravartu užmegzti ryšius ir su tomis grupėmis , ku rioms tikrai nepriklausome , bei pasistengti elgtis maloniai, tačiau itin svarbu - nepersistengti , neimti tikėt i , j og j ei tiktai e lgsim ės taip , kaip reikia, j e i sugeb ėsime pažaboti visu s laukinės būtybės troški mus ir impulsus, tai gal mus ims i r palaikys mandagia, santūria, kuklia ir oria dama. Būtent šitoks elgesys , būtent šios ego pastangos bet kokia kaina įtikti ir patikti labiausiai ir žeidžia dvasinę sąsaj ą su Laukine Moterimi. Tada vietoj e gyvybingos, pilnakrauj ės moters gauname mandagią moterytę išlupinėtais nagučiais . J i gerai išauklėta ir gerų manierų , bet labai nervinga ir iš paskutiniųj ų steng iasi būti gera . . . Ne , kur kas geriau , maloniau ir sielai sveikiau tiesiog būti tokia, kokia esi , i r leisti kitiems taip pat būti savim i .

Įšaldyti jausmai, jšaldytas kiirybingu mas Atstu mtas moterys kartais elgiasi ir kitaip. Panašiai kaip tas lede ant tvenkinio įšalęs ančiukas, jos irgi su ledėj a . Š itok s sąstingis blogia usia, ką gali ma su galvoti . Š altis - tai mirties pabučiavimas ir kūrybai , ir meilei, ir pačiam gyvenimui . Pasitaiko motertĮ , kurios dar ir didžiuoj asi tokiu savo šaltumu kaip didžiuliu laim ėj imu. Bet tai j oks laimėj imas. Tai tik pykčio i r savigynos išraiška. Archetipinėj e psichologijoje būti šaltam - tai bftti bej ausmiam. Esama pasakų apie sušalusius vaikus , kurie nieko nej aučia , apie ledan įšalusius žmonitĮ kūnus: kol j ie ten , n iekas negali paj u d ėti , atsi rasti , gimti. Ž mogui suled ėti - vadinas i . tyčia atsisakyti bet kokitĮ ja usmų , tarp j tĮ ir sau pačiam, bet taip pat, o kartais net dar labiau , - kitiems. Nors tai i r savigynos mechanizmas, bet jis kenkia sielai ir dvasiai, nes ji reagu oja ne į šaltį , o tiktai į šilumą. Ledinis šaltis gesina kūryb i n ę m oters u gn j , sukausto kūrybinius j o s sugeb ėj imus. Tai rimta p roblema, ir pasaka siūlo mums jos sprend i m o būdą: reikia sudaužyti led ą i r išvaduoti sielą iš šalčio gniau žtų . Pavyzdžiu i, kai rašytojas j aučiasi perdžif1vęs i r išsekęs , j is žino, kad geriausias b ft das vėl atsigauti - rašymas. Tačiau būdamas

įkalintas lede j is n egali rašyti . Pasitaiko dailininkų, kurie tiesiog veržiasi tapyti , bet patys save atkalbinėj a : "Mesk tą dail ę . Vis tiek tavo darbai - tik nesupra ntama teplionė'� Daugelis menininkų , dar nespėj usių n ė įsitvirtinti savo srityj e , taip pat ir tie, kurie kūrybos kelyj e jau patyrė ir šilto, ir šalto , kiekvienąsyk, siekdami plunksnos, teptuko , baleto batelių, scenarijaus, būtinai išgirsta: "Per tave vienos b ėdos. Tavo darbas niekam nereikalingas ir ne tikęs - užtat, kad tu pats niekam nereikalingas ir netikęs'� Tad ką gi daryti? E lkitės kaip ančiukas. Susiimkit ir eikit pir myn . Liaukitės inkšti , verčiau imkit i rankas plunksną ir p radėkite kurti. Rašykit ! Paimkit teptuką ir įvairumo dėlei supykite ant savęs . Tapykit! Š okėj os, užsivilkite laisvą patogų rūb ą , įsiriškite kaspinus į plaukus , ant liemens bei aplink čiurnas ir liepkite kūnui juos nusimesti. Š okite ! Aktorės, dramaturgai, poetai , muzikai ir visi kiti! Pirmia usia nustokite plepėti . Netarki te daugiau nė žo džio, n ebent būtumėte dainininkai. Užsidarykite kambaryj e arba prisiglauskite laukym ėj e po atviru dangu mi. Kurkite! Apskritai j uk n eįmanoma sušalti, kol j udi. Todėl j u d ėkite ! Ir nesiliaukite j udėj ę .

Atsitiktinis praeivis Nors pasakoje valstietis , parsinešęs an čiuką namo, atrodo besąs veikiau literatūrinė priemonė pasakojimui pratęsti nei archetipinis motyvas, susij ęs su ištremtoj o tema, vis d ėlto šioj e vietoje viena mintis, man regis, yra vertinga . Ž mogus, galintis išvaduoti mus iš ledo gniaužtų , gal intis net dvasine prasme išlaisvinti mus iš j a usmtĮ sąstingio, nebūtinai turi būti mums labai artimas ir savas. Kaip ir šioj e pasakoj e , tai gali būti vienas tų akimirkos stebu klų , pasirodančių tuomet, kai m ažiausiai j ų tikim ės , - gai lestingas atsitiktinio praeivio poelgis. Tai dar vienas pavyzdys, kai dvasia sulaukia pastiprinimo tuo met, kada j au būname pri ėj ę liepto galą ir daugiau nebeįstengiame ištverti. Staiga kokia nors paspirtis ar atgaiva išnyra tarsi iš niekur, suteikia būtiną pagalbą ir vėl pradingsta naktyj e , palikdama mus

sp ėlioti: kas gi čia buvo - žmogus ar vaiduoklis? Galbūt tai ne tikėtas s ėkmės v ėj o gūsis, atpūtęs prie j ūsų durų kokį nors labai reikalingą dalyką - tegu ir visiškai paprastą : atokvėpio valandėlę, atvangą nuo spaudimo, nedidelę poilsio ir ramyb ės oazę. Dabar mes kalbame j au ne apie pasaką, o apie realų gyvenimą. Kas tai bebūtų, - tai momentas, kuomet dvasia vienaip ar kitaip mus pamaitina, ištraukia iš bėdos, parodo slaptą tunelį, sl ėptuvę , atsarginį išėj im ą . Visa tai nuti nka tuomet , kai jaučiamės įkliuvę ir prislėgti, kai dvasioje audringa naktis arba gūdi tamsa , o šis įvykis pastūm ėj a mus į tolesnį etapą, užkelia ant aukštesn ės pakopos, kad toliau mokytumės pažinti tremties teikiamą stiprybę.

Tremties nauda Jeigu esate m ėginusi prisitaikyti prie kokio nors šablono, bet nesėkmi ngai , tuomet j u ms greičiausiai pasisekė. Galb ū t dabar išgyvenate kokią n ors tremtį , tačiau apsaugoj ote savo sielą. Š is keistas reiškinys pasitaiko tada , kai žmogus itin stengiasi prisi taikyti , tačiau jam vis neišeina. Nors atstumtoj i išvaroma, tuo pat metu ji pastūmėjama tiesiai į glėbį savo tikriesiems, dvasiniams gentainiams - kas jie bebfttt} : studij ų kursas, meno atmaina ar paprasčiausia žmonių grupė. Kur kas blogiau pasilikti ten , kur j autiesi svetima ir nerei kalinga, nei kurį laiką paklaj oti be kelio ir takelio, ieškant to , kas jums būtina, - dvasinės bei sielų giminystės. Kai ieškai to, kas tau būtina, - toks elgesys niekuomet nebūna klaidingas. Niekuomet. Visas šis blaškymosi bei įtampos sklidinas laikotarpis gali būti ir savotiškai naudingas. Ančiukas savo klajonėse užsigrūdina , smar kiai sustiprėj a. Ir nors tokit} išbandymt] niekam nelinkėtume, šios situacijos poveikis panašus į tą, kai smarkiai suspausta gryn a gamtinė anglis virsta deimantais : galiausiai dvasia įgyj a didybės ir skaidrumo. Alchemij oje yra tokia procedūra , kai pamatinis elementas - švi nas - visaip daužomas ir mušamas. Nors tremtis anaiptol n ėra toks smagus dalykas , kad tyčia j os n orėtum , tačiau netyčia iš j os galima

gauti netikėtos naudos, ir netgi gana įvairiapusės. Ji išmuša mūsų silpnybes. Atpratina mus dej uoti ir skųstis, lavina įžvalgą , stiprina intuiciją bei atveria tokias steb ėj imo galimybes ir matymo taškus , kurie prieinami tik "prašalaičiui'� Nors tremtis turi ir daug neigiamų pusių, laukinė dvasia paj ėgi j ą ištverti . Tremtis dar labiau sustiprina mūsų troškimą išlaisvinti savo tikrąj ą prigimtį bei rasti j ai tinkamą visuomenę. B ej e , šis troškimas, šis ilgesys taip pat verčia žmogų žengti pirmyn . Jis akina moterį ieškoti toliau , o j e i j i neįstengia rasti tokios visuo menės , kuri j ą įkv ėptų, tuomet paprastai nusprendžia susiku rti ją pati . l r tai puiku , nes kai ji j ą sukurs, vieną gražią dieną nežinia iš kur paslaptingai pasirodys ir kitos tokios pat ieškotoj os, džiugiai tvirtindamos, kad štai pagaliau surado tai , ko ieškoj usios.

Gauruotų katinų ir žvairų višttĮ pasaulis Gauruotam katinu i ir žvai rai vištai ančiuko svaj onės ir siekiai at rodo kvaili ir beprasmiai . Toks požiū ris visiškai tiksliai atspindi susierzi nimą ir ve rtybes ttĮ. kurie linkę žeminti ir šmeižti kitą vien todėl, kad j is kitoks . Kas gi tikėsis iš kati no, kad j is m ėgttĮ vandenį? Kas vers vištą eiti pla ukioti? Aišku , kad niekas. Bet atstumtoj o požiūriu pernelyg dažnai išeina šitaip : jei žmonės nepanašūs vienas

į kitą, vadinasi, blogiausias visuomet yra jis, o aplinkinių trūkumų ir/arba motyvų j is kaip reikiant nė nepasveria ir neįvertina. Nenorėdamas vienų pernelyg išau kštinti, o kitų - sumenkinti, ir siekdamos n eišsiplėsti šia tema daugiau , nei reikia mūsų anali zei, pasakysime tik tiek: šiame epizode ančiukas įgyj a analogiškos pati rties, kaip ir tūkstančiai atstu mttĮ j ų moterų . Jis įsitikina, kad skirtingi žmonės iš esm ės nesuderinami, ir d ėl to n iekas nekaltas, nors daugelis moterų tokios nuolaidžios, kad tokią pad ėtį laiko savo asmenine yda. Kai taip nutinka, matome m oteris, atsiprašinėjančias vien už tai , kad va ikšto š i a žeme. Matome mote ris , nedrįstančias tiesiog tarti: "Ač i ū , ne': - ir išeiti. Matome moteris, kantriai kelintąsyk klausančias ki e n o nors aiškin i m ų , kokios j os esančios n evis-

p rotės , i r nesup rantanč ias , j og katinai n e p l a u ki o j a , o vištos nenard o. Turiu prisipažinti, jog kartais patogumo d ėlei savo praktikoje kai kuriuos skirtingų žmonių tipus apibūdinu klasifiku o dama į katinus ir vištas, antis ir gulbes ir t. t. Prireikus galiu paprašyti klientės minutėlę įsivaizd uoti , kad j i - gulb ė , ti ktai pati to ne žino. O kitą minut ėlę įsivai zduoti , kad ją užaugino ir ligi šiol supa antys . Aš j as patikin u , j og nei antys , nei gulb ės n ėra kokios nors blogos. Tiesiog antys yra antys, o gulbės yra gulbės . Kartais, kad būttĮ dar aiškia u , tenka pasitel kti ir kitų gyvūnų įvaizdži us. O ką, j eigu j us užaugino pelės? Tuo tarp u j ūs esate, tarki m , gu lbė. Gulbės ir pelės m inta visiškai skirtingu maistu . Jos nepakenči � vienos kitų kvapo. Joms nepatinka būti kartu , o j eigu prisicittĮ , t a i jos tiktai nuolat tru kdytų vienos kitoms. O ką, j eigu j ums, gulbei, tektų apsimetinėti pele? Pilka , ma žyte, kailini uota pele? Nors j ū s neturite ilgos plonos uodegos, kurią gal ėtum ėte per šventes iškelti aukštyn kaip vėliavą? Ką , jeigu kur nors eidama jūs bandytumėte tipenti kaip pelyt ė, bet tiktai kas žingsnis griuvin ėtumėt į šonus? O kai mėgintumėte cypsėti kaip pelė, kaskart pasigirsttĮ gulbės klyksmas? Argi tuomet nesi j austumėt nelaimingiausia būtyb ė pasau lyj e? Atsakymas tegali b ūti vie n as : taip. Tai kod ėl gi , jei jau taip yra , moterys vis vien iš kailio neriasi , mėgindamos į sisprau sti Į nieko bendro su j omis neturinčius rėmus? Kaip rodo mano ilgametė klinikinė praktika ir šios problemos tyrinėj i mai, dažniau s iai taip e lgiamasi ne dėl kokio nors įsisenėj usio mazochizmo ar pražūtingo polinkio susinaikinti , ar dar ko n ors panašaus . Dažniausiai m oteris tiesiog nemoka elgtis kitaip. Ji neturėj o motinos. Yra toks posakis: tu puedes saber muchas cosas, gali žinoti dau gelį dalyktĮ , bet d ėl to n etapsi sentido , protingas. Ančiukas , regis, nemažai "žino': bet jam trūksta n u ovokos ir sveiko proto. J i s n eturėj o motinos, taig i j o n i e kas neišmokė pačių pagri n d i n i ų d a l yk tĮ . Pam enate , j u k b ū t e n t m o t i n o s pareiga mokyti , l avinti į g i m t u s savo atžalų s u g e b ėj i m u s . Gyvūnų pate l ės , m o kančios

j auniklius med ži ot i, iš t i e s ų j u k moko j uos ne " kaip m e d ž i o t i ", nes tai j au j ų kau l u o s e . Jos m oko , ko reikia ieško t i , k ą sekti , į ką atkreipti d ėm e s į ; n e s š i ų dalykų j i e nežin o , kol motina j ie m s neparo d o , šitaip į d i e gdama nauj tĮ žinių ir suža d i n d a m a į g i m t ą nuovoką. Tas pats galioj a i r atstumtaj ai moteriai. Jeigu j i - bj aurusis ančiukas, išaugusi be motinos , tai j os instinktai neišlavinti. Ji mokosi tiktai klaidų i r bandymų metodu. Dažniausiai bandymų būna labai dau g, o klaidų - dar daugiau. Tačiau vilčių vis vien yra - j uk matote , kad atstumtasis niekuomet nepasiduoda. Ji j u d a pirmyn , ieškodama patarėj o , vadovo , uosdama pažįstamus kvapus , dairydamasi p ėdsakų , - ko l pagaliau atranda namu s . Vilkai atro do itin j uokingi tuomet, kai pameta p ėdsakus ir sten giasi j u os vėl surasti: jie šokin ėj a aukšt yn , laksto ratais, nosimis aria žem ę , drasko ją nagais, puldinėj a pirmyn ir atgal , o paskui staiga sustingsta it negyvi . Gali pamanyti, kad j i ems pasimaišė p rotas. Tačiau iš tikrųjų j i e renka visą informacij ą , kokią tik įstengia pa gauti. Jie kandžioj a orą , traukia į plaučius visus kvapus iš žiemės ir iš oro , uodžia vėj ą , norėdami nustatyti , kas ir kur neseniai nu ėj o , j tĮ ausys it lokatoriai gaudo m enkiausius garsus iš kažin kur. O kai j au surenka visus duomenis ir visas įmanomas gijas, vilkai žino, ką toliau daryti . Nors moteris , praradusi ryšį su gyvenimu, kurį brangina labiau už viską, i rgi gali atrodyti pasimetusi ir blaškytis, bet iš tiesų j i renka informacij ą : lyžtel ės to, grybštelės ano. DaugitĮ daugiausia galima jai trumpai pasu fl e ruoti, ką daryti. O paskui teks palikti j ą ramybėj e. Apdoroj usi visą surinktą informaciją , j i jau vėl sąmonin gai žinos, kokia kryptimi eiti . I r tuomet j ai nebeliks nė menkiausio noro palaikyti draugiją gauruotam katinui ir žvairai vištai.

Atmintis ir ž·ū tbiitinis atkaklumas Visi mes ilgi m ės sau artimtĮ būtyb i tĮ , savo laukini ų gentainių. Ančiukas, kaip pamenate , pabėgo , kai buvo negailestingai kan ki namas . Paskui j i s susidūrė su pasipūtėliais žąsinais ir vos išsi-

gelb ėjo nuo medžiotoj ų kulkų . Jis paspruko iš paukščių kiemo ir iš valstiečio trobos, kol galiausiai leisgyvis atsidūrė prie tvenkinio, kur vos nesušalo. Ar yra tarp mūsų moteris, kuri nežinotų , kaip j is jautėsi? Vis d ėlto būtent tas ilgesys verčia mus nepasiduoti, eiti į priekį , n eprarasti vilties. Tai laukin ės dvasios pažadas mums visoms . Tegul apie t�Į nuostab ų pasaulį , ku riam kadaise priklaus ė m e , mes esame tiktai gird ėj usios, tik akies krašteliu jį mačiusios ar sapnavusios , tegul dar išvis nesame ar tiktai akimirką buvome jį užčiuopusios, tegul dar nelaikome savęs jo dalimi, bet prisimin i mas apie jį nelyginant švyturio spindulys rodo mums kelią ten, kur mūsų namai, kad rastume j uos ir pasiliktume j uose iki gyvenimo pabaigos. Pamačius danguje skrendančias gulbes, bjaurioj o ančiuko širdelėj e s usp urdų šis prarasta p asaulio ilgesys, i r to vienintelio reginio prisiminimas palaiko ii bei teikia jam j ėgų . Kartą dirbau su moterimi, kuri buvo visai priėjusi liepto galą ir jau ketino nusižudyti . Sykį j os d ėmesį patra u k ė voras , n ėręs tinklą j os verandoj e . Kokiu būdu to mažo voriūkščio triūsas su gebėj o ištirpdyti j os širdį kausči usį ledą, t u rbūt n i ekas n i ekada n esužinos, bet nuo tos akimirkos ji suge b ėj o išsilaisvinti

ir

vėl

žengti pirmyn . Tiek kaip psichoanalitikė , tiek kaip cantadora , aš n ėmaž neabej oj u , kad daugeliu atvejtĮ geriausiai ir vciksmin g iausiai gydo gamta - ypač patys paprasčiausi, kasdieniškiausi ir visiems prieinami dalykai . Š itie gamtos vaistai labai gali ngi ir veiki a akimirksniu; tai gali būti bet kas : žalia arbūzo žieve

ro

poj anti boružė, liepsnelė su siūlo galeliu snape, žydinčios pi evų gėlės, krintanti žvaigždė, netgi vaivorykštės atspindys stiklo šukėj e po kojomis. Įstabus dalykas tas žmogaus atkaklumas: j is suteikia mums neįsivaizd uoj amas energ i j o s , o kad "pakrautume" save visam m ėnesiui, dažnai užtenka penketą m inuČit} ramiai stebėti tykų vandens pavi ršit} . Į domu , kad lygiai tokiu pat atkaklumu p asižymi i r vilkai . Nors ir ligota , nusilpusi , užguita , vieniša, įbaidyta - vilkė vis tiek atkak liai veršis pirmyn . Ji m ėtys p ėdas net ir su sulaužyta koj a . Spausis prie kitų , tikėdamasi ruj os pagalbos. J i kantriai išlauks , pergudraus,

pralenks ir perveiks bet kokį pri ešą. Jei reikia, iš jos teliks tiktai alsavimas. J ei daugiau neb ėra ką daryti, j i tarsi ančiu kas pasakoj e iš paskutiniųj ų šliauš i š vi enos vietos į kitą, kol pagaliau ras gerą, ramų prieglobstį , kur galės išsilaižyti žaizdas ir gyventi toliau. Nepaprastas gaj u mas - skiriamasis lauki nės prigimties bruožas. J i niekada nepasiduoda. I r tai n e koks nors sąmoningas veiksmas, o greičiau natūrali i r į gimta mūstĮ savybė. Jeigu negalime klestėti , laiko m ės ir ištveriame tol, kol vėl galėsime. Ar būtume atkirs tos nuo savo kūrybos, ar išstumtos iš vi suomen ės arba religinės bendrij os, išvarytos iš šeimos, persekioj amos tam tikros žmonių grup ės, ar būtų su varžyta mūsų j ud ėj imo, m inčių, j ausmų lais vė, - vis vien laukinis gyvenimas mūsų viduj e nenutrū ksta, ir mes einame pirmyn. Lau kinė prigi mtis n ėra tiktai natūrali kokios

nors vienos etninės gru p ės savyb ė. Ji sudaro Benino , Kamerū n o ir Nau j osios Gvi n ėj os m otertf prig i m ties pamat ą . J i būdinga latvėms , olandėms ir Siera Leon ės gyventoj oms. Ji - gvatemal i e čių, haitiečių ir polineziečių savastis. Visų šalitĮ , rasių , tikėj im ų , genčių, miesttĮ , kaimų ir atokių sodyb ų moteris vienij a tas pats dalykas - Laukin ė Moteris, laukinė dvasia. Visos j os j unta savyj e laukinės prigimties šauksmą ir j am paklūsta . Tod ėl prireikus m oteris nutapys m ėlyną dangų ir ant kalėj i mo sientĮ . Jei verpalai sudegs, ji verps iš nauj o. Jei derli us žus, j i tuoj p at v ėl apsės laukus. Moteris nupieš duris ten , k u r j ų n ėra , i r atidariusi išeis pro jas į nau j ą kelią ir nau j ą gyvenimą. Kadangi laukinė prigimtis nepasiduoda ir n ugali , tai ir moterys nepasi duoda i r nugali. Ančiukas ats i d uria, reg is, per plauką nuo pražiities. Jis vienišas,

sušalęs, apl e d ėjęs, nukamuotas , i švarytas , ap ša u dytas atstu mtas , ,

išbadėjęs, n i ekam nerei kal ingas stovi ant gyvybės ir mirties slenks č i o nežinodamas , kas bus tolia u . O tada prasideda pati svarbiausia

pasakos dalis: ateina pavasaris , susp u rda nauja gyvybė, galima tikėtis permainų ir bandyti iš nauj o. Svarbiausia - ištverti ir ne pasiduoti , laikytis ; neatsi sakyti savo kūrybos, savo vienatvės , savo l aiko i r erdvės būti i r veikti, paties savo gyvenimo ; ištverti būtina , nes laukin ė prigimtis žino: po žiemos visuomet ateina pavasaris .

Meilė sielai Laikykitės. Nepasi duokit. Dirbkit savo darbą. Jūs rasite kelią, kurio ieškote. Pasakos pabaigoj e gulb ės atpažįsta ančiuką kaip saviškį anksčiau , nei j is pats sp ėj a tai suvokti . Taip dažnai nutinka ir at stumtajai moteriai. Kai po visų klaj onitĮ ir kančių ji pagaliau kerta gimtosios šalies sieną, tai iš pradžių dažniau siai dar kurį laiką n ė nepastebi, k a d žmon ės j au nebežiūri į j ą s u panieka ir pasibj au rėj imu - j ie susižavėj ę ir draugiški , arba bent j au ne priešiški. Galima būtų tik ėtis, kad pagaliau atsidūrusios savoje dvasinėje žem ėj e šios moterys ti esiog pakvaiš iš laimės. Dej a , ne. Mažų mažiausiai dar kurį laiką jos būna baisiai nepatiklias. Ar tikrai šie žm onės tokie draugiški? Ar tikrai man niekas nebegresia? Ar j ie manęs neišvarys? Ar jau tikrai galiu ramiai miegoti? Ar niekas· nebesipiktins, jei elgsiuosi. . . kaip gulbė'? Po tam tikro laiko visi šie įtari n ėj imai atslūgsta, užleisdami vietą tolesnei grįžimo į save pakopai: moteris pratinasi prie savo unikalaus grožio - p rie tos lauki n ės sielos, iš ku rios mes visos esame padarytos. Ko gero , n ėra patiki mesnio būdo nustatyti , ar moteris n ėra bent dalies ar net viso savo gyvenimo pralei d usi bjaur i o j o an č iuko kailyj e , kaip jos reakc i j a į nuoširdų komplimentą. Aišku , galima sakyti , j og tos reakcijos priežastis - moters kuklumas arba drovumas (nors, mano manymu, į pernelyg daug rimtų traumų atsainiai nu moj ama ra nka, suverčiant kaltę žmogaus drovu m u i 1 4 ) , b e t paprastai , j eigu išgirdusi komplimentą moteris sutrinka ir ima kaip nors nerišliai teisintis ar atsikalbinėti, vadinasi, kompl imentas j o s sąmonėje automatiškai įžieb ė tam tikrą n emalonią diskusij ą . Jeigu pagirsite j os grožį , j os kūrybą a r d a r ką nors , kas artima j os sielai, kur ji pasireiškia ir kas yra j os įkvėpta , tai moters są m o n ėj e akim irksniu kažkas ims tvirtinti, kad ji j okio pagyri mo nenusipelnė, o j ūs , pasakęs komplimentą , - mulkis , j ei i š tiestĮ taip manote. Nesuprasdama , kad dvasinis groži s švyti i š vidaus, kai j i tiesiog būna pati savimi, tokia moteris skuba k u o gre ičiau nus ukti kalbą kitur ir atimti bet kokį peną iš savo sielos, kuriai gyvybiškai svarbu būti pripažintai ir pasteb ėtai .

Ta i ir yra paskuti n ė užduotis, kurią turi atlikti tremtinė, grįžusi pas saviškius : pripažinti ne tiktai savo individualumą, savo ypatin gą savastį ir priklausomybę tam tikram žmonių tipui, bet ir savo grožį - savo sielos pavidalą , ir s uprasti , kad artumas tai laukinei būtybei pakeičia mus visus ir viską, ką j i bepaliestų. Kai pripažįstam e savo pačitĮ lau kinį grožį . j is tarsi atsi traukia

į antrą planą , mes daugiau nebeskiriame j am tiek dėmesio , bet ir nesikratome j o , neatsižadame . Ar vilkė žino , kokia j i graži, kai daro šuolį? A r katė suvokia , kaip žaviai j i atrodo tup ėdama? Ar pa ukštį žavi tas garsas , kurį j is išgi rsta, skleisdamas sparnus?

Mokydamosi iš j ų , mes paprasčiausiai elgiamės taip , kaip mums atrodo natū ralu, ir nei slepiame savo prigimtinį grožį , nei jo atsi žadame. Kaip ir visa, kas gyva , mes tiesiog esame , ir tiek . Visų šitĮ moterų ieškoj imų ir atradimų varomoji j ėga - pa slaptinga aistra , kurią j os jaučia visiems laukiniams dalykams, viskam, kas j oms iš prigimties arti m a . Mes šios traukos obj ektą pavad iname Laukine Moteri mi ; bet netgi tuomet , kai m oterys nežino j os vardo, nenutuoki a , kur j i gyvena, jos vis vien prie j os tiesiasi, nes myli j ą visa širdimi.. Moterys ilgisi jos, ir tas ilgesys virsta tiek postūmiu, tiek ir varomąja j ėga. Būtent šis ilgesys ver čia mus ieškoti Laukinės Moters tol , kol j ą rasime. Tai n ėra taip sunku , kaip gali iš pradžių pasirodyti , nes Laukinė Moteris irg i mūsų ieško. Mes - jos vaikai .

ER DAUGELĮ

Paklydusi zigota SAVO P R A KTI KOS

METŲ aŠ įsitikinau , kad į Šią pri

P klausymo šeimai probl emą kartais visai verta pažiūrėti leng viau, linksmi au , nes toks lengvabūdiškas požiūris paprastai padeda moteriai nusikratyti bent dalies skausmo. Tod ėl prad ėj au pasakoti pacientėms šią savo su kurtą istorij ą , kuri vadi nasi " Paklydusi zi gota'� Iš esmės ji padeda j oms pažvelgti į savo kitonišką sandarą, p asitelku s gana išraiškingą metaforą . Š tai kokia ta istorij a .

Ar esate kada sp ėlioj usi, kaip j ums pasitaikė p akliūti į tokią keistą šeimą, kaip j ūsiškė? J eigu gyven ote kaip atskalūnė, j ei bu vote kitokia nei visi ar kiek keistoka, jei m ėgstate vienatvę , j e i verčiau renkatės pakraščius, o n e srovės vidurį . greičiausiai j ums teko kentėti. Bet štai ateina metas išplaukti, pab ėgti nuo viso to , pažvelgti į pasaulį kitokiu kamp u , sugrįžti į šalį . kur b ūsite tarp savų j ų . Daugiau nebesikankinkite, nebespėliokit e , kur i r kada sukly dote. Palikite ramyb ėj klausimą , kod ėl gim ėte tarp ttĮ žmonitĮ , tarp kurių jūs gimėte , gana tų svarstymų ir spėlion i ų , finis, tenni

nado , baigta. Nusiraminkite , parymokite valandėlę laivo priekyj e , įkvėpkite gaivaus v ėj o , dvelkiančio n u o j ūsų gimti n ės . Da ugelį metų moterys , gyvenančios mitinį Laukinės Moters arch etipo gyvenimą, be garso rau dodavo : "Na, i r kodėl gi aš tokia skirtin ga? Kodėl man reikėj o g imti tokioj e keistoj e rar b ukoj e] šeimoj e?" Kaskart, kai jų gyven imas jau būdavo bepražystąs kup liausiais žiedais, kas nors būtinai pabarstydavo ant žemės drus kos , kad tiktai nieko ne užaugtų. O visi tie drau dimai, natūralių troškimų varžymas - tikra kankynė! B ū damos gamtos vaikai , jos turėdavo sėdėti užrakintos. Jeigu verždavosi į mokslus, j oms liep davo gimdyti vai kus. Jei norėdavo gimdyti vaikus - liepdavo pirma susirasti vietą gyvenime. Jei bandydavo ką nors išrasti - l iepdavo būti praktiškoms . J ei trokšdavo atsidėti kūrybai - išgirsdavo , kad moters ruoša namie niekados nesibaigi a . Kartais j os stengdavosi b ū t i geros ir atitikti lab iausiai pa p li tusius to meto reikalavimus; i r tiktai daug vėliau suprasdavo , ko pačios iš tiestĮ nori ir kaip reikėtų gyventi. O tada j au , kad galėtt} gyventi , ryždavosi skausm ingoms n etektims: palikdavo šeimas , sutuoktinius, kuriems būdavo p risiekusios i štikimybę iki karsto , darbus, tu rėj usius tapti tramplinais į kitus, dar labiau bukinančius, bet geriau mokamus darbus. Palikdavo savo svaj ones , išbarstytas pakeliui. Neretai tokios moterys būdavo meni ninkės, kurios stengdavosi būti praktiškos ir aštuoniasdešimt nuošimčių savo laiko aukodavo darbui, kuris kasdien žalodavo j ų kūrybingumą. Nors tokių see-

narij ų gali būti daug ir įvairitĮ , vienas dalykas išlieka bendras: j as labai ankstyvoje vaikystėj e apibūdino esant "kitokias" - neigiama prasme. O iš tikrųj ų jos buvo aistringos, savitos , smalsios ir turėj o sveikus instinktus ir buklų protą . Taigi atsakymas į klausimus: " Kodėl aš?': " Kodėl šioj e šeimo j e '?': " Kodėl aš kitokia, negu visi ? " - žinoma, tegali būti vienas : atsakymo į šiuos klausimus n ėra. Tačiau ego reikalauj a kokio nors peno, kitaip jis nesutinka nu o mūsų atstoti, todėl aš siūlau pasi rinkti vieną iš trij ų atsakymų . (Moteris gal i pasirinkti, kurį nori, bet privalo pasirinkti bent vieną . Daugelis renkasi paskutinį, nors tinka bet kuris. ) Taigi pasiru oškite. Š tai atsakymai . Mes gimėme taip , kaip gimėme, ir į tokias keistas šeimas, per kurias atėj ome į šį pasaul į ,

1 ) tiesiog šiaip s a u (beveik niekas t u o netiki), 2) pagal Esyb ės nustatytą planą, kurio mūsų mažytės smege nėlės nepaj ėgia perprasti (daugeliui tokia mintis patinka), arba

3) d ėl paklydusios zigotos sindromo (na . . . taip , galbūt . . . o kas . tai yra ?) . . Savo šeimai jūs esate svetima. J ūs - su plunksnomis, jie - su žvynais. Jus traukia miškas , l aukin ė gamta , vidinis gyvenimas , išorinė didyb ė . Jiems svarbiausia - tvarkingai sulankstyti rank šluosčius . J eigu tai j ūstĮ ir j ūsų šeimos atvejis, vadinasi, j ūs - pa klydusios zigotos sindromo auka. J ūsų šeima j ud a l ėtai ir vangiai, o j tls lekiat kaip vėj as; jie rėksniai, o jūs - tylenė, arba j ie bežadžiai , o j l"t s - lakštingala. Jei j ūs ką nors žinote , tai žinote . O j ie reikalau j a įrodymų ir trijl} šimtų puslapių disertacij os ta tema. Viskas aišku , tai - paklydusios zigotos sindromas. Niekad apie tai negird ėj ote? Na , matote , vieną naktį virš j ūsų gimtoj o miesto skrido zigotų fėj a , ir visos mažyt ės zigotos j os krepšelyj e spurd ėj o ir šokčioj o iš nekantrumo. Jūs b uvote skirta tėvams, kurie tikrai būtų j us supratę , bet, nelaimei, z igotų fėj ą pagriebė vėj o sūkurys, ir - ak! - j ūs išsprū dote iš krepšelio ne virš to namo. Vartydamasi kūlvirstomis, j ūs nukritote žemyn - stačiai į šeimą , skirtą visai ne j ums. O j ūsų " tikro j i " šeima gyveno dar už trijų myl i ų .

B ū tent tod ėl j ū s taip pamil ote š e i m ą , gyve n u s i ą u ž t ri j ų myli ų n u o j ūsų namo. Kaip j ums norėj os i , k a d p o n as ir ponia Toks i r Tokia b ū t ų j ūsų t ėvai ! Visai galimas daiktas, kad taip ir turėj o būti. Š tai kodėl j ūs šokate čečiotką , eidama koridoriumi, nors esate kilusi iš knygų žiurkitĮ šeimynos . Š tai kod ėl kaskart, kai grįžtate namo arba paskambi nate , j ūsų t ėvus a p i m a s i a u b a s : " Kas dar j ai šaus į galvą? - baiminasi j ie . - Anąkart ji

m us

visai p r i

baigė. Vienas D i evas teži n o , ką dar j i g a l i iškrėst i . Ai ! " J u s pamatę , j ie u žsidengia akis visai n e todėl, k a d j ūsų skleidžiama šviesa j uos akina . Jums reikia tik mei l ės. O j iems - tik ramyb ės. JūstĮ šeimos nariai dėl tam tikrų savų priežasčių (pripažįstamų prioritettĮ , nekaltybės , patirtų traum ų , sud ėj im o , psich i n ės ligos ar skrupulingai puoselėta nemokšišku mo) ne itin geba spon taniškai užmegzti ryšį su pasąmone, tad jūsų viešnagė namie, be j okios abejonės, išj udina j tĮ sąmo n ėj e archetipinį triksterio vaizdinį - sumaišties ir netvarkos kėlėj ą . Taigi nesusp ėj us j ums drauge dar nė duonos riekės perlaužt i , triksteris jau kaip pašėlęs lekia sū kuriu , nenustygdamas kuo greičiau numesti kokį plauką į šeimos barščius. Net j ei j ūs nuoširdžiai stengiatės n eliūdinti šeimos, nemalonu mų neišvengsite. Vos jus pamačius, j iems ima rodytis , kad visas pasau lis išsikraust ė iš proto. Jei tėvai nuolatos įsižeid ę ir nepatenkinti , o vaikams atro d o , kad viskas, ką j i e bedarytų , - negera i , vadinas i , šeim o j e tikrai esama lau kinių zigotų . Naminė šeima trokšta tiktai vieno vieni ntelio dalyko , bet paklydusi zigota n ė iš tolo nenutuokia , kas tai gal ėttĮ būt i , o jei sužinotų , jai plaukai ant galvos pasistotų piestu . Pasiruoškit, tuoj j u ms šią didžią paslaptį atskleisi u . Š tai ko j i e i š j ūstJ nori , štai tas paslaptingas , nesuvokiamas d a lyka s . Tie j ūsų nel aukiniai šeimynykščiai nori pastovu mo.

Jie nori, kad šiandien jūs būtumėte visiškai tokia pati , kaip vakar. Kad bėgant laikui jūs n esikeistu m ėt , o liktum ėte tokia , kaip b uvote iš pradži ų .

Paklauskite t ėv ų , ar j ie norėtų pastovumo, ir j ie atsakys: taip. Nej augi visur ir visada? Ne, atsakys j ie , tiktai ten , kur tai svarb u . B e t kokie bebūtų t i e svarb ūs dalykai j ų vertybių skalėj e , laukinei moteriškai prigimčiai j ie paprastai reiškia tikrą prakeikimą. Deja, tai, kas "svarb u " j iems, visiškai nesuderinama su tuo, kas " svarb u " laukiniam vaiku i .

Reikala uti pastovaus elgesio ir manierų - nepakeliamas nuospren dis Laukinei Moteriai, kurios stipryb ė yra geb ėj imas prisitaikyti p rie aplinkos pokyčių , išradingumas, šokis , urzgimas , staugimas, gilus instinktyvus gyvenimas , kū rybinė ugnis. Jai pastovumas ne turi nieko bendro s u vienodumu , veiki au tai - n u olatinė kūryba, amžinas budrumas, akylumas , l a n kstumas i r vikrumas. J e igu reikėtų vienu žodžiu į vardyti esminę Lauki n ės Moters savybę, be kurios j i nebe būtų savimi , tai tas žodis būtų - reakci ja. Jo angliškas atitikmu o response kilęs iš lotynų 'padaryti įžadą , pažadėti' ; čia ir slypi Laukin ės Moters j ėga. Jautrus ir miklus jos reagavimas yra n uolatinis pažadas i r įžadas kūrybin ėms galioms, kas jos bebūtų - Duende, dvasia-goblinas, besidangstantis aistra , ar Grožis, Menas , Š okis , ar Gyvenimas. O mums j i žada, - jei tik m es nepri eštarausi m e , - l eisianti gyventi. Gyventi visavertį , pilnakrau j į gyvenimą, gyventi jau triai ir pastoviai . IšeittĮ , kad paklydusi zigota prisiekia ištikimybę ne savo šeimai, o vid iniam savo Aš . Š tai kod ėl ji j a učiasi draskoma į skirtingas puses, tarsi j os motina vilkė traukttĮ ją nutv ėrusi už uodegos, o pasa u l ietin ė šeima lai kytų įsikibusi už rankų . Neilgai trukus j i j a u rėkia i š skau smo, urzgia ir kan džioja save ir aplinkinius, o galiau siai - nutyla tarsi be žado. Pažvelkite tada j ai į akis ir pamatysite

ojos del cielo , dangaus akis , - akis žmogaus, kurio jau čia neb ėra . Nors vaiko socializacij a - labai svarbus dalykas , bet nužudyti vidinę criatura - tai nužudyti patį vaiką. Vakarų Afrikoje tikima, kad žiaurus elgesys su vaiku gali priversti jo sielą pasitraukti iš

kū no: kartais - vos per kelias pėdas Į šoną, o kartais - daugelio dienų kelio atst u m u . Ž inoma, vai ko s ielos poreikius reikia derinti su saugumo ir fizin ės priežiūros reikmėmis bei su atidžiai apsvarstytais "gero elges i o " reikalavimais; vis dėlto man visu o m e t labai neramu dėl pernelyg gerai b esielgiančių vaikų : mat itin dažnai jų akyse pastebimas "silpnos sielos" žvilgsnis. Kažkas j iems negerai. Juk sveika siela paprastai persišviečia kiaurai personą, o kartais - n etgi akinamai žėri . Bet kai patirta trauma didel ė, siela pasitrau kia . Kartais j i nu plaukia arba nulekia taip toli , kad tenka ilgai ir kan triai m aldauti ir įkalbin ėti, kad grįžtų . Prireikia ir nemažai laiko, kol tokia siela įgis pakankamai pasitikėj imo i r p asiryš sugrĮžti . bet sugrąžinti j ą - įmanoma. Tam būtinos kelios sąlygos: absoliutus sąžiningumas, ištvermė, švelnumas, geru mas , pykčio atosl ūgis ir hu moras . Š i t] savybių sąskambis ir parvilioj a sielą namo. Ko reikia sielai? Jos poreikiai kyla i š dviejų sriči ų : gamtos ir kūrybingumo. Š iuose dviejuose pasauliuose gyvena N a ' ashje'ii

Asdzaa , Vorė, - didžioj i dinės gen ties kūrybos dvasi a . J i rūpi nasi savo gentim i ir j ą globoja; B e kita ko , ji moko žmones myl ėti grožĮ . S ielos poreikiai saugomi tri j ų senų (arba jaumĮ, ne lygu kokia tuo metu diena) sesenĮ - Kloto, Lachesės ir Atropės - trobelėj e ; j os verpia raudon:.Į j į moters gyvenimo siūlą - aistros gij ą . Jos au džia atskirus moters gyvenimo amžius, užmegzdamas siū lą

ten, kur baigiasi vienas ir p rasideda kitas . Sielos p oreikiai slypi ir medžioklės deivių D i anos i r Artemidės valdomose g iriose; j os abi yra vi lkės, įkūn i j anč ios gebėjimą susekti, persekioti ir atgauti įvai rius dvasios aspektus. Sielos poreikius tvarko actekų deivė Coatlicue, moterų sava rankiškumo globėj a , kuri gimdo tupėdama arba abiem p ėdom

remdamasi į žemę . Ji moko moterį gyve nti vieną. J i kuria nau j agimius, vadinasi, i r naujas gyvenimo galimybes, bet ji taip pat yra ir motina mirtis: jos sij onas apkarstytas ka uko l ėmis, ku rios sulig kiekvienu žingsniu barška kaip b arškuol ės ka uliukai - tai ir

yra kaukolės barškučiai. Be to, š i ų barškučių garsas dar primena

krintančius lietaus lašus, tad simpatinio rezonanso d ėka j ie pri šaukia žemei lietų . Š i deiv ė gl o boja visas vienišas moteri s , o ypač tas , kurios tiek magia , sklidinos tokių galingų minčių ir idėj tĮ . kad privalo gyventi atski rai , atokiai n u o vistĮ kitų , kad mažiau badytų akis kaimo bendru o m e n e i . Coatlicue

-

ypatinga atsisky

rėlių moterų patro n ė . Kuo daugi ausia minta siela? K ą g i , t a i iš dalies prikl a uso nuo individ ualaus žmogaus, bet esama tam tikrų bendrų d e rinių . Tai dvasinė makrobiotika . Kai ku rioms moterims būtinai reikia oro , nakties, saulės šviesos ir medžių. Kitas pasotinti tegali žodžiai , po pierius ir knygos . Trečioms svarbiausia - spalvos, formos, šešėliai, molis. Yra moterų , kurioms p rivalu šokinėti, lankstytis i r bėgioti , nes j ų sielos reikalauja šokio. O kitos tetrokšta tyl iai atsiremti į

medžio k a mieną ir ramiai pastovėti. Yra dar vienas svarbus dalykas, kurio neg a li m e nutylėti . Pakly dusios zigotos mokosi išgyventi . Mat tikrai nelengva metų metus pra l eist i aps u ptai žmoni tĮ , nesugebančių padėti tau suklestėti. Taigi išmokti meno išgyventi

-

n e m e n k a s laimėj imas; j uk daugeliui šis

žodis taip ir lieka tušč ias garsas. Vis d ėlto žmogui bręstant atei na toks etapas , k a i pavoj u s gauti s u n k i ą dvasinę traumą jau iš esmės nebegresia. Tuomet metas pereiti Į kitą pakopą po išgyve nimo : gydytis žaizdas i r suklestėti. Jeigu užstrigsime išgyvenimo st a di j oje ir nebepa k ilsime j kles tėj imo pakopą, tai labai save nuskriausime, susitelkdami tik į savo asmenį . o savo įtaką pasa u lyj e su mažinsim e da u giau nei perpus. Kartais žmogu s taip didžiuoj asi išgyvenęs, j og tai ima k l i u dyti tolesnei kūrybinei jo asmenyb ės ra idai. O kartais žmonės tiesiog bijo atsisveikinti su išgyvenusiojo statusu i r žengti toliau; šiaip ar taip , tai j u k ypati nga s statusas, tarsi įrodantis tavo vert ę ir suge bėjimus, ku riais drą s i a i gal i di dži u otis Užuot pave rtus

m okėjimą

.

išgyventi savo gyve n imo centru ,

verčiau laikyti tai vi ena iš savo stiprybitĮ , tačiau tikrai n e pagrin dine. Ž mog u s nusipelno daugyb ės nuostabitĮ prisi mi n inuĮ , ap dovanojimų i r p uošmenų už ta i , kad gyveno , - gyveno visavertį gyvenimą ir įveikė daugybę sunkum tĮ . O kai grėsm ė praei na

,

svarbu nepakliūti į kitokio pobūdžio spąstus : neimti savęs vadinti vardais, gautais pačiu sunkiausiu savo gyvenimo laikotarpiu. To kia nuostata gali mus labai smarkiai riboti . Tikrai n everta sielos tapatyb ės pagrindu imti vien žygdarbių, pergal i ų ir praradimų, išgyventų pačiais blogiausiais laikais . Nors išgyvenimo menas gali taip užgrūdinti m oterĮ , kad ji pasidarys kieta it džiovinta j autiena, bet ateina toks metas , kai tapatinimasis vien su gebėj i mu išgyventi pradeda kliudyti kitokiai asmenybės raidai. Kai moteris tolydžio kartoj a: "Aš išgyvenau'� - nors metas , kada tai buvo aktualu, seniai praėj ęs, aišku , ko reikės imtis tol i a u . Reikia liautis kabinusis į išgyvenusios archetip ą , antraip nieko nau j o nepavyks išauginti . Tai panašu į gaj ų mažytį augal ėlį , įsi gudrinusį be vandens, saulės ir trąšų išleisti mažą kietą žalią lapelį . Nepaisant nieko. Tačiau kai sunktis l aikai praeina, ateina m etas klestėti , o tai reiškia - prisitaikyti prie kitokių sąlygų : prie gausybės švi esos ir trąšų , ir pasinaudoj ant visu tuo , išleisti vešli u s , kuplius lapus ir kvepiančius žiedus. Tod ėl verčiau vadintis vardais , skatinančiais mus laisvai keroti ir augti . Tai ir yra klestėj imas . Tai ir buvo mums skirta. Vienas iš būdų žmogui pažvelgti į savo gyvenimą kitaip , ne kasdieniškai , yra ritualai: ar tai būtų Purimas , ar Adventas, ar m ėnulio nusileidimas Į že m ę . Ritualo metu sušaukiamos krūvon, suskirstomas ir apmaldomos visos žmogaus gyvenime susikaupu sios pamėklės ir šešėliai . Yra vienas ypatingas įvaizdis iš El Dia

de los Muertos, Mirusi ųj ų dienos , paminėj imo , kuris itin pagelbsti moterims, pereinančioms nuo išgyvenimo į klestėj imo fazę. Jis remiasi ofrendas apeigomis; o pastariej i yra altoriai, skirti j a u iš ėj usiems iš gyvenimo. Ofrendas - tai paminklai , kuriami pagerbti ir išreikšti šilčiausius j ausm u s tiems m ttsų mylimiems žmonėms, kurie j au nebevaikšto šia žem e . Esu pastebėj usi, kad daugeliui moterų labai pravartu pastatyti tokį ofrenda tai mažai mergytei , kokia j i pati kadaise buvo, taip pagerbiant j os heroj iškum ą . Dažnai moterys susirenka įvairiausius niekučius, laiškus, drabu žėlius, žaislus, primenančius kokius nors Įvykius ar šiaip susij usius

su vaikyste, kurią j os norėtų pavaizduoti . Jos pačios sukuria savo

ofrenda , papasakoj a kokią nors s u j uo susij usią arba nesusij usią istorij ą , o paskui palieka visa tai - tiek, kiek jos nori. Tai - patirtų sunkumų, drąsos ir pergalių prieš negandas atminimas . 1 5 Š itoks požiūris į praeitį padeda pasiekti iškart kelis tikslus: j is sukuria distancij ą , leidžia pažvelgti į praeitį su gailesčiu ir atj au ta, parodyti ir iškiloti tai , ką p atyrėme, ką iš to sukūrėm e , kuo galime žavėtis. B ūtent žavėj imasis praeitimi, užuot j a gyvenu s , ir išlaisvina asmenyb ę . Ilgiau n e i reikia l ikti išgyvenusiu vaiku - vadinasi, pernelyg susitapatinti s u sužeistoj o arch etip u. Tiktai įsisąmoninu sios žaiz dą , tegu ją ir įamžinam e , galime įžengti į klestėjimo fazę. O j uk būtent klestėti ir buvo mums ski rta šioj e žemėj e . Mes, moterys , nuo gimimo turime teisę klestėti , o ne vien tiktai džiaugtis tuo , kad išgyvename . Tod ė l nesigūžkite ir nenorėkite prasmegti skradžiai žem ės , j eigu j u s vadina balta varna, išsišokėle, vieniša vilke. Tru mparegiai laiko maištingas sielas g rėsme visuomenei. Tačiau per daugelį

amŽitĮ neginčijamai įrodyta, j og būti kitokiai nei visi , išskirti nei, - vadinas i , neišvengiamai atsidurti priekin ėse pozicijose ir beveik garantuotai atlikti ką nors originalaus bei vertingo , kas apčiuopiamai praturtintų visuomenę. 1 6 Ieškodamos vadovės ar patarėj o s , j o kiu b ū d u neklausykite bailių ir menkystų. B ūkit j iems gera , atlaidi, protarpiais pameili kaukite , pamaloninkite , bet tiktai neklausykite jų patarimų. J eigu j us apšaukė įžū l i a , nepataisoma, nepagarb i a , klastinga , maištin inke , nevaldoma, akiplėša, - vadinasi, einate teisinga link m e . Laukinė Moteris kažkur netoliese. O j eigu niekas niekada j ūs tĮ taip nevadino , - dar turite l aiko. Ugdykite s avyj e Laukinę Moterį . A ndele! Pirmyn ir dar kartą pirmyn !

VI I S KYR I U S

Kū n o džia ugsma i : l a u ki n i s kra ujas

Mane visuomet n epaprastai žavėj o , kaip vilkai, smagiai b ėgioda mi ir dūkdami, stumdosi ir atsimuša vienas į kitą : seni vilkai tai daro vienaip , j auni - kitaip , liesi, stori, ilgakoj ai , riestauodegiai, nulėpausiai, šlubiai ir kreivakoj ai - v ėlgi savaip. Kiekvienas iš jų pasižymi savita kūno sandara bei j ėga , savotišku groži u . Visi gyvena ir žaidžia taip , kaip nori ir kaip sugeba. Nė vienas nesi stengia b ūti kitoks , nei yra. Kartą šiaurėj e stebėj au vieną seną vilkę , beturinčią j a u tik tris kojas; j i vienintelė įstengdavo p rasisprausti į plyšį tarp uolų, gausiai prižėlusį mėlynių. Kitąkart mačiau sėlinančią pilką vilkę - staiga j i pašoko ir švystelėj o it žaibas : sekundę po šuolio j os kūnas ore atrodė lyg sidabrinis lankas ! Pamenu ir dar vieną - jauną dailią vilkę , ką tik atsivedusią j a uniklių; jos pilvas dar tebebuvo kiek nukaręs, bet ji gracingai it šokėj a liuoksėjo per apsamanoj usią li ulančią pelkę . Tačiau , nepaisant viso vilkų groži o , j ėgos bei ištvermės, apie juos neretai sakoma: " 0 , j i e per daug godūs, jų dantys baisiai aštrūs , o apetitas - nepasotinamas ! " Panašiai kalbama ir apie mo teris; atrodytų , lyg pasaulyj e teturi teisę gyvuoti tiktai vienokio

temperamento i r tiktai saikingo apetito būtyb ės . Be to , pernelyg dažnai pagal tai , kiek m oters ap imtys , ūgis, eisena, figūra ir pan. atitinka tam tikrą visuotinai pripažintą i dealą , sprendžiama apie j os moralines savybes - dorą arba pagedimą. Bet kai moters įpro čiai, manieros ir apimtys sugrūdami į tuos vienintelius grožį i r tinkamą elgesį nustatančius " idealo" rėmus, t a i jos kūnas ir dvasia įkalinami , o moteris n etenka laisvės. Instinktyviajai dvasiai kūnas yra tarsi daviklis, informacinis tinklas, pranešėj as, apimantis daugybę komunikacin i ų siste m ų : širdies ir krauj agys l i ų , kvėpavimo, griaučių, vegetacinę n ervų sistemą, nekalbant jau apie emocinę ir intuityvią j ą . Vaizduotės pasau lyj e kūnas yra galinga mašina, dvasia, gyvenanti kartu su mumis, sava rankiška gyvyb ės apraiška. Pasakose, kuriose žmo gaus kūną dažnai s imbolizuoj a įvairūs nepaprastais geb ėj imais bei savyb ėmis apdovanoti mag iški obj ektai , dažnai vaizduojama, j og kūnas turįs dvi poras austĮ : vieną - gird ėti žem iškoj o pasa ulio garsams, o kitą - klausytis s ielos balso; taip pat dvi poras akitĮ : vieną - įprastam regėj imui, o kitą - aiškiaregystei ; ir dvej opą j ėgą : raumenų j ėgą ir neįveikiamą dvasios stiprybę. Š itokių ktmo turimų "porų" būtų gali ma išvardyti ir daugiau . Kūno sandarą bei funkcionavimą aiškinančios filosofi n ės si stemos, kaip antai Feldenkraiso metodas , Adžurveda bei kitos, tvirtina, esą kūnas turį s ne penkis, o šešis pojūčius. Per odą ir po j a esančius audinius j is j aučia i r fi ksuoja viską , kas dedasi ap linku i . Panašiai kaip Rozetės akmuo , kūnas yra nelyginant gyvas metraštis, kuriame surašyta viskas : dovanotas gyvenimas, atimtas gyvenimas, trokštamas gyveni mas i r pagydytas gyvenimas, - te reikia mokėti perskaityti. Jis laba i vertingas todėl , kad geba tiksliai fiksuoti staigias reakcijas, giliai ; au sti ir numatyti ateitį. Kūnas - įvairiakalbė b ūtyb ė. J is byloj a per spalvas ir tempe ratūrą: parausta ką nors atpažinus , švyti įsimylėj us , papilkėj a iš skausmo, įkaista susijaudinus, atšąla dvej ojant. J is kalba nuolatos lengvai šokdamas, · kartais - siūbuodamas, kartais - virpėdamas arba krūpčiodamas. Jo kalba - tai ir besidaužanti širdis, ir staiga sugedusi nuotaika, i r tuštumos jausmas p o krūtine , ir vilties ant plūdis.

Kūnas viską atmena; atsimena kau lai , sąnariai, netgi mažasis pirštelis - ir tas ·a tsimena. Atmintis vaizdų ir j ausmų pavidalu glūdi pačiose ląstelėse . Todėl kūnas prisisunkęs atminties tarsi permirkusi kempinė: tereikia ją spustel ėt i , išgręžti , netgi vos prisiliesti - ir prisiminimai paplūs n evaržoma srove . Neįvertinti šios kūno didybės, kokiais nors b ttdais suvaržyti jo vertę bei grožį - vadinasi, išplėšti iš j o teisėtą dvasią, teis ėtą pavidalą , teisėtą džiaugsmą. Kai tave l aiko bjauria ar atstumia vien todėl, kad tavo grožis netelpa į mados nustatytus rėmus, tai skaudžiai pakerta natūralų gyvenimo džiaugsmą, kuris yra laukinės prigimties dalis. Moterys tikrai turi pagrindo priešintis bet kokiems psicho l oginiams bei fiziniams standartams, kurie žaloja sielą ir ardo santykius su laukine dvasia. Akivaizd u , kad moterys iš prigimtie s , instinktyviai kur kas labiau vertina kūno ir dvasios gyvybingu mą, reakcij ą , j autrumą ir ištvermę , o ne atitikimą kokioms nors išorin ėms normoms. Tai nereiškia, kad turėtu me išvis nekreipti d ėmesio į tai , kas vienos ar kitos kultūros laikoma g rožiu ; ties iog reikėtų nubrėžti platesnes ribas, kurios apimtų visas grožio formas , pavidalus ir funkcijas.

Kūno kalba Kartą mudvi su bičiu le dviese pasakoj ome istoriją apie tai, kaip kiekviena iš mudviej ų savo ruožtu atradome ir įvertiname nepa prastas iš savo gimin ės paveld ėtas dovanas . Toj i istorij a vadinosi "Kūno kalba'� Opalanga yra afroamerikiečių kilm ės griotė. J i labai aukšto ūgio ir nepaprastai liekna - nelyginant kukmedis. Aš - un a

Mexicana, nedidukė, kresna, apkūnoka. Negana to , kad vaikystėj e mano bičiulė kentėj o patyčias d ėl savo aukšto ūgio, jai dar aiškin davo , kad tarpelis tarp jos priekinių dantų esąs ženklas, rodantis, j og j i - melagė. O mane įtiki n ė j o , kad tokia kūno sandara bei apimtis liudijanti mano menkave rtiškumą bei nežabotą būdą. Š itaip pakaitomis pasakodamas apie savo kūnus, mudvi prisimi n ėme, kiek visokiausių priekabių bei patyčių turėj ome iškęsti per

visą savo gyvenimą vien dėl to , kad , daugialypio "jie" manymu , mūsų kūnai tariamai turį pernelyg daug šio a r per mažai ano. Mūsų pasekta istorija - tai gedulo giesmė kūnams, kuriais mums nebuvo leista džiaugtis. Mudvi lingavome, šokame, žiūrėjome viena i kitą. Kiekviena matėm e , j og antroj i - nepaprastai graži ir paslaptinga , ir steb ėj omės , kaip kam nors gal ėj o pasirodyti kitaip? lr kaip aš apstulbau išgirdusi, j og užaugusi Opalanga nukelia vo į Vakarų Afriką - į Gambij ą , ir rado ten savo protėvių gentį , kurios daugelis n arių - ar n e stebuklas! - buvo aukšti ir liekni it kukmedžiai , su tarpeliais tarp priekinių dantų . Ten ji sužinoj o , kad šitas tarpelis vadinamas Sakaya Yallah , "Dievo vartais': ir laikomas . . . išminties požymiu! Ir kaip j i nustebo , kai papasakojau, kad jau suaugusi nukelia vau i Tehuantepeko sąsmauką Meksikoj e ir sutikau ten nemažai savo giminaičių. Pasirod ė - ar ne stebuklas ! - kad visos mano genties moterys - tikros mi l žinės: stiprios, temperamentingos ir tikrai įspūdingų apimčių. Jos plekšnoj a mane ' ir pešioj a , tiesiai steb ėdamosi, kod ėl aš tokia liesa? ! Gal aš per mažai valganti? Gal sirgau? Reikėtų pasistengti pasitaisyti, aiškino j os man, nes moteris - tai La Tierra , j i turi būti apvali kaip pati Ž emė, nes Ž emei j uk reikia tiek visko išlaikytiF Taigi mūsų pasakoj imai, kaip ir gyvenimas, kaip mūsų biografi jos, prasidėjusios nuo slegiančios ir gniuždančios patirties, baigėsi džiugiu ir galingu atgau tos savigarbos ir savo vertės paj autimu. Opalanga dabar jau žino , kad aukštas jos ūgis - tai grožio pamatas, kad j os šypsenoj e švyti išmintis, o lūpomis bet kurią akimirką gal i prabilti Dievo balsas . Aš savo ruožtu žinau, kad mano kūnas kresnas tod ėl , kad yra artimas žemei, kojos tvirtai remiasi į ją, o kūnas - tai indas , skirtas sutalpinti ir pakelti b e galo daug. Galingi ir stiprūs žmon ės , gyvenantys anapus mūsišk ės Jungtin ių Valstij ų kultūros rib ų, išmokė mus iš nauj o vertinti savo kūnus, ryžtingai atmesti bet kokias mintis ar kalbas , j uodinančias ir niekinančias mūsų kūno paslaptis arba nepripažįstančias moters kūnui paži nimo įrankio galių. 3 M ėgautis įvairiausiomis pasaulyj e esamo grožio formomis - tai visoms moterims skirtas gyvenimo džiaugsmas . Propaguoti tiktai

vieną kurį grožio pavidalą - vadinasi , nepastebėti gamtos �vairo vės. Juk nebūna tiktai vienos rūšies paukščių g iesmininkų , vienos rūšies spygliuočių, vienos veislės vilkų . Nebūna vienodų vaikų, vienodų vyrų , vienodų moterų . Lygiai taip nebūna ir vienodos krūtin ės, vienodos talij os, tokio paties atspalvio odos. Manoj i bendravimo su stambiomis meksikietėmis patirtis pri vertė mane smarkiai suabejoti visa analitinių teiginių apie skirtingą m oterų figūrą , formas, o ypač - svorį , visuma apskritai. V iena sena psichologų nuvalkiota "tiesa" pasirodė kaip reta groteskiška ir klaidinga: tai buvo tvirtinimas, esą visos apkūnios moterys ko nors godžiai gviešiasi, esą kiekvienoj e iš jų " uždaryta liesa mo teris, trokštanti išsiveržti į laisvę'� Kai aš pakišau šitą metaforą apie "uždarytą liesą moterį" vienai iš galingų j ų Tehuano genties matronų, j i pažvelgė į mane aiškiai nustebusi. Ar aš turinti ome nyj e "piktosios dvasios apsėdimą?4 Kas gi gal ėj o įvaryti moters vidun šitokį bjaurų daiktą?" - stebėj osi j inai . Ji niekaip neįstengė suvokti , kaip " gydytojai" ar kas nors kitas gal ėj o pamanyti , j og m oters vidu j e esanti įkalinta kita būtybė vien todėl, kad toj i moteris iš prigimties stambi. Aišku , patologiniai ir sunkiai įveikiami apsi rij imo priepuoliai , darkantys ir žaloj antys moters kiiną bei j o įvaizdį , yra realus ir tragiškas dalykas, tačiau daugumai m oterų tai tikrai n ėra norma. Dažniausiai moterys būna stambios ar smulkios , storos ar plonos, žemos ar aukštos paprasčiausiai todėl, kad kūno sudėj imą pavel d ėj o iš savo giminės - jei ir ne iš pačių artimiausių giminaičių , tai i š savo protėvi ų , gyvenusių prieš vieną ar dvi kartas . Juodinti ar peikti fizines moters paveld ėtas savybes - vadinasi , kurti vis naujas savimi nepatenkintų , neurotišktĮ motertĮ kartas. Ž eminantys , ne pagrįsti tvirtinimai apie moters paveldėtą kūno sandarą atima iš jos bent keletą nepaprastai svarbių ir neįkainojamų psichologini ų bei dvasinių vertybių. Pirmiausia - ji netenka gali mybės di džiuotis iš protėvių paveldėta savo kūn o sandara. Jei ji pratinama niekinti šį kūnišką paveldą, tai radikaliai ir drastiškai nutraukiama j os fizin ės tapatyb ės su likusiąj a šeimos dalimi j ungtis . Kaip gali moteris , įpratinta neapkęsti nuosavo kūno , myl ėti savo motinos kūn:J\ tokj panašų j j os pačios, savo močiutės, savo

dukterų kūnus? Kaip j i gali mylėti kūnus kitų artimų moterų {ir vyrų) , paveldėj usių savo giminės fizinės sandaros bruožus bei sudėj imą? Š itaip užpuldinėjama moteris praranda galimybę tei sėtai didžiuotis priklausomybe bei artumu savo šeimai ir džiaugtis įgimtu savo kūno ritmu bei jame j aučiamu skambėj imu, nesvarb u , kokio ū g i o a r stambumo j i b ū t ų . I š esmės moterų kūno niekini mas - tai toli siekiantis p uolimas prieš moteris , tiek gyvenusias anksčiau , tiek ir gyvensiančias v ėliau .6 Griežti ir kategoriški vertinimai bei standartai , apibrėžiantys tai , koks kūnas visuomenėj e laikomas priimtinu , sukuria ištisą besikūprinančių aukštaūgių mergi n ų , ant aukštų kulniukų styp čiojančių mažyčių moteryčių, j uodai besirengiančių, tarsi amžinai ko nors ged ėtų, apkūnių moterų ir liesų moteriškių, besipučiančių tarsi gyvatės, bei visaip kitaip besimaskuoj ančių kitokios išvaizdos moterų nacij ą . Suardydami instinktyvų moters prisirišimą prie paveldėta kūno , pakertam e j os pasitikėj imą savimi . Tai verčia ją nuolatos abej oti savo verte , o savigarbos pamatu laikyti ne tai, kas j i yra , o tai, kaip j i atrodo. Tuomet j i daugybę energij os išeikvo j a skaičiuodama, kiek kalorijų suvartoj a , ir grauždamasi d ėl to , ką rodo svarstykl ės arba kokia jos liemens apimtis. Tokia moteris nuolatos susirūpinusi, susinervinusi, o tai savo ruožtu sąlygoj a visą j os veiklą , planus bei ketinimus. I nstinktų pasaulyj e neįmanoma net įsivaizduoti, kad moteris skirtų šitiek d ėmesio savo išvaizdai. Aišku, visiškai pagrĮsta ir prasminga stengtis palaikyti fizinę savo sveikatą bei stipryb ę , rūpintis, kad kūnas gautų kuo dau giau ir kuo jvairesnio maisto.7 Visgi tenka suti kti , kad daugelio moterų vidu j e iš tiesų slypi kažkokia "alkana" būtyb ė. Tačiau j i alksta n e todėl , kad norėtų būti tam tikro diduma, storumo ar ūgio, atitikti tam tikrą stereotipą; moterų alkio obj ektas - visiškai kitoks visuomen ės požiftris į j as . "Alkanoj i " būtybė jų viduj e trokšta b ū ti gerbiama ir pripažinta8, bent j au išvengti nuolatinio spraudimo į kokį nors stereotipą . J eigu toji moteris viduje tikrai "veržiasi laisvėn': tai ji veikiausiai trokšta išsivaduoti nuo nepa garbi ų bandymų iš šalies svetimais matais matuoti j os kūną, j os veidą, j o s amži ų .

Polinkis moterų klmo įvairovę laikyti patologij a rodo giliai įsišaknij usį išankstinį neigiamą nusistatymą , būdingą daugeliui psichologų teoretikų , o pirmiausia - Freudui. Antai j o sūnus Mar tinas Freudas knygoj e apie savo tėvą Sigmundą p asakoja , kaip visa jo šeima nemėgusi storų žmonių ir nuolatos iš jų šaipydavusis.9 Tokio Freudo požiūrio priežasčių aptarimas išeina už šios knygos rėm ų ; vis d ėl to sunku įsivaizduoti, kaip šitokį požiūrį turintis žmogus būtų gal ėj ęs nešališkai vertinti moterų kūną. Š iaip ar taip , tenka pripažinti , kad nemažai psichologų prak tikų iki šiol laikosi panašių nuostatų ir toliau vieni kitiems per davin ėja šitokį šališką požiūrį į natūral ų , įgimtą žmogaus kūną, skatindami moteris nuolatos skrupulingai kontroliuoti savo fi gūrą , užuot stengusis palaikyti subtilesni us, gi lesnius santykius su savo kū n u . Nuolatinis perdėtas rūpinimasis savo figūra atima iš moters didelę dalį j os kūrybinės energij os ir kliudo atsiduoti kitiems dalykam s . Š itoks moterų verti mas bet kokiai s būdais performuoti savo kūną paradoksaliai primena bandymus nukasti , išdeginti , sluoksnis po sluoksnio nulupti , iki pa t kaulų nurėžti ir motinos Ž em ės kūną. Ten ; kur žaloj ama moterų dvasia bei kūnas, paprastai atitinkamai žaloj ama ir kultūra bei visu omenė, o galiausiai - ir pati Gamta. Tikro j i holistin ė psichologija visus pasaulius laiko tarpusavyj e susij usiais, o ne atsietais organizmais . Tad nieko nuostabaus, kad mūsų visuomen ėj e egzistuoj a problema, kylanti iš pastangų per dirbti moteriai natūraliai gamtos duotą kūną, taip pat a nalogiška problema - pastangos perd i rbti be i keisti natūralų k raštovaizdĮ , o galiausiai - ir m ėginimai su ardyti bei nustekenti kultiirą, su skaldyti j <} į madingas dalis. I r nors moteris negali per vieną di eną su stabdyti kultūros bei žem ės darkytoj t] , ji gali bent j a u liautis panašiai elgtis su savo kū n u . Lau kinė p r ig i m ti s niekuomet neatleis ir n epateisins ktm o , že m ės ar kultūros žal oj imo. Laukin ė prigimtis j okiu būdu n esutiks kankinti kūno vien tam , kad įrodytum esanti šio to verta, galinti save kontroliuoti, turinti valios , sugebanti susikurti sau dailesnę išvaizdą arba brangiau save parduoti .

Moteris negali tik ėtis didesnio visu omenės supratimo vi en pasakiusi jai : " Pasikeisk! " Tačiau j i gali pakeisti savo pačios po žiūrį į save , tokiu būdu nukreipdama šalin žeminančias aplinkinių nuostatas. Bet tai į manoma tiktai atsikovojus savo kūn ą . Tam reikia leisti sau m ėgautis natūraliais kūno džiaugsmais, daugiau nepasiduodant visuotin ėms iliuzij oms, esą laimė skirta tik tam tikro sudėj imo bei amžiaus žm onėms, nieko nelaukti ir nedelsiant daryti tai , ko norisi , susigrąžinti sau tikrąjį gyvenimą ir nesivaržant bei nesibaiminant gyventi plačiai ir en ergingai. Š itoks dinamiš kas savęs vertinimas ir pagarb a sau pamažu tampa ir visu omenės pokyčių pradžia.

Kūnas steb u kl i n ėse p asakose Daugelyj e mitų bei pasakų kalbama apie silpną , trapų , tačiau laukinį ir nevaržomą žmogaus k ū n ą : tai ir g raik tĮ mitas apie He faistą - šlubą kalvį , nepaprastai nagingą brangiųj ų metalų meistrą ; ir meksikiečitĮ mitas apie Har t arą turintį dvigubą kū n ą ; ir mitas ,

apie Venerą , gimusią iš j ft ros putos; ir pasaka apie neūžaugą siuvė j ą - bjaurų pažiūrėti, bet gebantį kurti gyvenimą iš nauj o ; ir sakm ė apie Milžino Kalno moteri s , kurioms peršamasi d ėl j tĮ nepapra stos j ėgos ; ir pasaka apie berniuką nykščiuką, stebukli n gu būdu sugebantį nu kakti į įvairias vietas, ir daugyb ė kitų istorijų. Kai ku rie s teb u kli n gi daiktai pasakose p asižymi nepaprasta pagava bei s ugebėj i m u greitai įveikti didelius atstumus. Tai gana taikli os fizinio kūno metaforos, pavyzdžiui, stebuklingas lapas , skraidantis kilimas arba debesis. Kartais stebuklingi apsiaustai , bata i , gobtuvai, skryb ėlės ar šalmai padaro veik ėj us nematomu s,

neįveikiamus, aiškiaregius i r p a n . Visi jie - archetipiniai gimi

nai čiai. Kie kvienas iš šitĮ daiktų tei kia fiziniam kūnui progą pa sidžiaugti gilesne įžva lga, j autresne klausa, didesnėmis j u d ėj imo galimyb ėmis arba tam tikrą apsaugą sielai ir dvasiai . Greičiausiai dar iki atsirandant vežimams, važiuoklėms ir ka rietoms, dar prieš prijaukinant kinkomus bei j ojamus gyvulius, stebuklingas daiktas , pasirodantis šiame motyve , bus simbolizavęs

šventąj į kūną. Tam tikri rūbai, amuletai , talismanai arba kitokie daiktai, tinkamai su j ais elgiantis, galėdavo perkelti žmogų per upę arba nugabenti į pasaulio kraštą. Neprilygstamas sensorinių bei dvasinių n atūralaus fizinio kūno savybių simbolis p asakose yra stebuklingas skraidantis kilimas. Pasakos, kuriose vaizduoj amas šis stebuklingas daiktas , atspindi nevisiškai sąmoningą mūsų visuomen ės požiūrį į žmogaus kūn ą . Iš pradžių skraidantis kilimas atrodo besąs paprastas ir nevertin gas . B et atsisėdus ant j o per vidurį ir ištarus: " Skrisk! " - kilimas akimirksni u suvirpa, truputėl į pakyla , kurį laiką kabo ore ne j udėdamas, o p askui tik švyst ! - ir skrenda, perkeldamas savo keleivį į kitą vietą ar veiksmo centrą, keisdamas j o požiūrį bei praturtindamas žinias. 10 Kaip ir mūsų kūnas , gebantis susij audinti , atpažinti ir kaupti j utiminę patirtį, pavyzdžiu i , kla usantis muzikos, mylimo žmogaus balso ar paj utus kokį n ors ypatingą aromatą, gali nugabenti mus kur tik panorėsime. Pasakose , kaip ir mituose , stebuklingasis kili mas įkūn i j a tam tikrą j ud ėj imo atmainą, tačiau ne paprastą , o ypatingą - j os dėka mes galime pamatyti ne tiktai žemišką j į , bet ir požemi nį pasau l į . Rytiečių pasakose tai yra dvasinės šamanų kelionės transporto priemonė. Juk kūnas n ėra koks nors n ej u drus, bukas daiktas, iš kurio nelaisvės mes veržiamės ištrūkti . Terei kia pakeisti požiūrį, ir jis taps kosminiu laivu , elektromĮ sankryža atomo vidu j e , ner vinių gijų rezgini u , nukeliančiu mus į kitus pasaulius bei kitokius išgyvenimus. Be skraidančio kilim o , esama ir kitokių kūno simbol ių. Vienoj e pasakoj e , kurią man pasek ė Fahtah Kelly, j tĮ net trys . J i vadi nasi tiesiog "Pasaka apie skraidantį kilimą'� 1 1 Joj e pasakoj ama apie tai , kaip sultonas išsiuntęs tris savo sū nus, kad surasttĮ ir pargabenttĮ "patį nuostabiausią daiktą pasaulyj e ". Tas iš brolių , kurio rad inys bus pripažintas vertingiausi u , ir paveldėshĮs visą karalystę . Vienas iš brolitĮ , ilgai ieškoj ęs, grįžo nešinas dramblio kau lo burttĮ lazdele, kuria mostel ėj u s galima išvysti ką tik n ori . Antrasis brol is parga beno obuol į , kurio aromatas gali pagydyti visas ligas. O trečiasis parnešė stebuklingą kilim ą , galintį nugabenti žmogų į bet kokią viet;J, kur tik pagalvosi .

"Tai kas gi užvis geriausia'? - paklausė sultonas. - Galimyb ė viską pasaulyj e regėti? Mokėj imas gydyti ir atgaivinti? Ar dvasios kelionės?" Atsakydami sūnūs puolė girti ir šlovinti kiekvienas savo parga bentą daiktą. Bet sultonas galia u siai mostelėj o ranka ir nusprendė: "Nei vienas iš šių daiktų n ėra vertingesnis už kitą, nes vienas be kito jie nieko neverti': Tad kara l ystė buvo padalinta į tris lygias dalis ir atiteko visiems trim s sfmums. Ryškūs šios pasakos įva izdžiai l eidžia mums susidaryti įspūdį, kas yra tikroji kūno gyvastis . Š i pasaka, kaip ir daugelis į j ą pa našių , vaizd uoj a žmogaus kū ne slypinčias stebuklingas intuicij os, aiškiaregystės , j uti minio gydymo ir ekstazės galias . 1 2 Mes linkę lai kyti kūną tarsi kokiu savarankišku, menkai nuo mūsų tepri klausomu "daiktu': su kuriuo reikia "tinkamai" elgtis , j ei norime "gerai j austis': Kai kurie žmonės elgiasi su savo kūnu tarsi su vergu arba net ir elgdamiesi gerai vis vien reikalauja iš j o , tarsi iš vergo , tenkinti visokiau s i as j t1 užgaidas. Kartais sakoma, neva kū nas - dvasios veidrodis. Bet pam ė ginkime valand ėlei į sivaizduoti, kad būtent dvasia priklauso nuo kfm o , kuris padeda jai prisitaikyti žemiškaj ame gyvenim e , anal i zuoj a, verčia, duoda jai baltą popieriaus lapą, rašalo ir plunksną, kad dvasia gal ėtų rašyti mftsų gyvenimo istorij ą? Įsivaizduokime, kad panašiai kaip pasakose apie b urtininkus, gebančius keisti savo pavidalą , mūsų kūnas yra vienas iš Dievo pavidalų - mokytojas, gl obėj as ir vedlys'? Kas tada? Nejau verta visą gyvenimą tramdyti ir kamuoti šį mokytoj ą , kuris gali tiek daug mums duoti bei at skleisti? Argi tikrai norime visą gyvenimą leisti kitiems varyti pleištą tarp savęs ir mūsų kū no, smerkti j į , niekinti ir varžyti? Ar užteks mu ms stipryb ės , pamiršus "partinę linij ą': į d ėmiai i r pa garbai įsiklausyti į savo kūną - šią gal ingą , sakrali ą būtybę? 13 Mūsų visuomen ėj e įsiga l ėj usi kūno kaip skulptū ros samprata yra neteisinga . Kū n as j u k ne marmuras, jo paskirtis kitokia. Jam skirta ginti, saugoti , talpinti bei palaikyti ml"lsų dvasią bei sielą, j os ugnį , bl"lti mttStĮ atminties saugykla, prip i l dyti m us jausmtĮ - nuo stabiausio dvasinio peno. Jis turi mus kelti ir vesti į priekį , žadinti

mūsų j ausmus, kad įrodyt ų , j og egzistuoj a m e , j og esame čia, kad duotų mums atramą, masę, svorį . Neteisinga laikyti kūną kažkuo, ką turime palikti , n orėdami pakilti dvasios sparnais. Juk b ūtent kūnas yra tokių išgyvenimų priemonė. Tik jo d ėka j aučiamės peržengią slenkstį, kylą aukštyn , patirią nesvarumo ir skrydžio b ūsenas. Visa tai eina iš kūno. Kūnas - nelygi nant raketa nešėj a . S ėd ėdama j os priekyj e įtaisytoj e kabinoj e , siela apstulbu si žvelgia pro langą į paslaptingą žvaigžd ėtą naktį .

Strėnų j ėga Kas sudaro sveiką kūną insti nktyviaj ame pasaulyj e? Visų pir ma - krūtin ė, pilvas ir visa, kas dengiama odos, kur esama poj ūčius perduodančių neuronų. Svarbiausi a - n e forma, apimtys , spalva ar amžius, bet tai , ar tas kūnas geba j austi, ar j i s funkcionuoj a taip , kaip turėtų, ar mes įstengiame reaguoti , a r pakankamai platų j ausmų ir poj ūčių spektrą j untame? Ar mūsų kūnas sustingęs, įsibaiminęs , suka ustytas skau smo , n e j a utrus d ėl įsis e n ėj usios traumos, ar, priešingai , j ame skamba sava muzika ir j i s , nely g inant deivė Baubo, klausosi pilvu , regi tūkstančiais įvairiausių regėj imo būdų? Vos sulaukusi dvidešimties, patyriau porą sukrečiančių išgy venimų, kurie radikaliai p rieštaravo viskam , ko ligi tol b uvau iš mokyta ir ką ži nojau apie moters kūną. Kartą per savaitinę moterų sueigą buvome prie karštų versmių ir naktį prie laužo aš išvydau nuogą maždaug trisdešimt penkerių metų moterį. Jos k rūtys buvo nukarusios ir iščiulptos vaikų , pilvą vagojo strij os nuo n ėštumtĮ . B uvau dar labai j au na ir p a m e n u , kaip m a n pasidarė j os gaila, žiūrint į taip sudarkytą šviesią , plonytę odą. Kažkas ėmė m ušti marakus ir būgnus, ir toj i moteris pradėj o šokti: jos plau kai , krlitys, oda, koj os ir rankos - visa kas j o j e j u d ėj o ir šoko. Kokia graži j i atrodė - kokia aistra degė j oj e , kokia gyvybė! Ž velgiant į grakštų jos kūną tiesiog diegė širdį. Kiek pamenu, posakis "ugnis strėnose" man ligi tol visuomet keldavo šypseną. Bet tąnakt aš ją išvydau - tą ugnį . Pamačiau, kokia galia slypi j os strėnose. Išvydau tai , ko visą

gyvenimą buvau mokoma nepastebėti , - moters kūno j ėgą, kai j is atgyj a , kaitinamas vidin ės u gnies. Nuo tos nakties prabėgo j a u kone trisdešimt metų , o a š d a r ir d abar matau j ą šokančią, ir nuo jos kūno grožio man tebegniaužia kvapą . Antro j i sukrečianti patirtis susij usi su k u r kas vyresne mote rimi. Jos klubai, vertinant pagal tuometę madą, atrodė pernelyg apvalūs ir platūs kaip kriaušė, krūtinė - neproporcingai maža, koj os išvagotos mažyčit} violetinių gyslelių, o aplink visą kūną nuo krū tin ės ląstos iki pat stuburo ėj o didžiulis randas, matyt, likęs po sudėtingos chirurgin ės operacij os - panašiai lupame obuolį . Užtat j os liemuo atro d ė kokių keturitĮ plaštakų pločio. Man tada atro d ė nesup rantama, kodėl vyrai vienas per kitą tiesiog lipte l ipo prie šios m oters - lyg musės prie medau s . At rodė, j ie stačiai troško atsikąsti gabalėlį tų kriaušės formos šlaunų , palaižyti tą randą, paglamonėti krfttinę, prisiglausti skruostu prie to violetinių gyslelių rezginio ant koj ų . Toj i moteris kerinčiai šypsoj osi , nepaprastai grakščiai vaikščioj o , o kai pažvelgdavo į tave , rod ėsi , j og nieko kito pasaulyj e nemato. I r aš vėl išvydau tai, ko b uvau mokoma nepasteb ėti , - kūne slypinčią j ėgą . Kultūra pripažįsta tiktai vieną kūno galią - j o grožį , bet galia, slypinti pa čiame kūn e , j o viduj e - retenyb ė, nes dauguma mūsų ją išgujame arba sunaikinam e , be reikalo kankindamos save arba gėdydamosi savo kūno. Būtent šitaip l aukinė moteris tu rėttĮ žvelgti į dieviškas savo kūno paslaptis ir įsisąmoninti, kad j is - ne našta, kurią mes pa smerktos visą gyvenimą tampyti iš vienos vietos į kitą, ne nešulinis gyvulys , kurį tenka raginti tai bizūnu, tai saldainiu, kad gabentų mus per gyvenimą, o ištisa virtin ė durų, sapnų ir eil ių, kurių d ėka galime mokytis ir pažinti daugybę dalykų. Laukinė dvasia suvokia kūną kaip savarankišką esybę, kuri myli mus ir priklauso nuo mūsų ; kartais mums tenka būti jam motina, o kartais - j i s b ūna tarsi motina mums.

L a Mariposa ,

OREDAMA DAR

Moteris Peteliškė

ŠĮ T Ą ATSKLEISTI jums apie kūno j ėgą , turėčiau

Npapasakoti istorij ą - gana ilgą ir tikrą istorij ą .

Š tai j au daugelį metų ištisos turistų ordos traukia per didžiąj ą Amerikos dykumą vadinamuoju "dvasiniu keliu" : Paminklų slėnis, Č ako kanj onas, Mesa Verde , Kaj enta , Kimso kanj onas, Spalvotoji dykuma ir de Č eli kanj onas. Pasidairę po Motinos į sčias - Didįj į kanj oną, j ie kraipo galvas , gūžčioj a pečiais , o paskui dunda namo, kad kitą vasarą vėl grįžtų ir vėl trauktų per dykumą, ieškodami , dairydamiesi dar k o nors - nauj o i r neregėto. Viso to pagrindas - vis tas pats troškimas pažinti dieviškąj ą paslaptį , kamuoj antis žmonij ą nuo neatmenamų laikų . Bet kartais šis troškimas tampa tiesiog nepakeliamas, nes daugelis žmonit} prarado savo šaknis. 1 4 Dažnai jie netgi nebežino savo prosenelių vard ų . Nebemoka giminės istorij ų ir legen d ų . Dvasine prasme tokia padėtis kelia didžiulį liūdesį . . . ir alkį. Tod ėl daugybė žmonių stengiasi ką nors atkurti, kad numalšintų šitą sielos alkį . Jau daugelį metų turistai traukia ir į Puję - ten , Nauj osios Meksikos glūdumoj e , stūkso didžiulė dulk ėta mesa , plokščia it stalas kalva. Kadaise senovėj e čionykščiai anasaziai, stovėdami ant tokių kalvų , susišūkaudavo vieni su kitais . Pasakojama, kad pri eš istorin ė j ūra, tyvuliavusi šioj e vietoj e , išgraužė uolėtuose šlaituose daugybę šypsančių, išsiviepusių ar skausmo iškreiptų veid ų . Č ia renkasi visos dykumos gentys: navachai din ės, chikarilos apačiai, pietų j utai, hopiai, zuniai, S anta Klaros, Santa Darningo gentys , lagunos , pikuriai, tesukiai. Č ia j ie visi šoka senovinius šokius, jų metu vėl pavirsdami i liaunas pušis , elnius, erelius ir

Katsinas - galingąsias dvasias . Atvažiuoj a čia ir pašalinių lankytoj ų , kurių daugelis tiesiog alksta savo giminės mitų ir legendų apie savo kilmę, praradę ryšį su savo dvasine placenta, pamiršę senuosius savo dievu s . Jie at važiuoja p asižiūrėti i tuos , kurie nepamiršo . Kelias , vedantis į Puj ę , skirtas tik arklio kanopoms ir mokasinais apautoms koj oms. Bet laikui b ėgant prisirado galingų mašinų ,

tad dabar ir vietiniai , ir atvykėliai atvažiuoj a visokiausių markių lengvaisiais automobiliai s , sunkvežimiais, kabrioletais ir furgonais. Ilgas mašinų karavanas, keldamas dulkes , spj audydamas dūmus ir baisingai burgzdamas , ilgai ir nuobodžiai šliaužia keli u . Visi kaip išmano susistato mašinas a n t aplinkinių kalvelių ir gūbri ų . Dienai įpusėj u s , kalvos p ašlaitė pradeda panėšėti į milži nišką automobilių s ąvartyną . Atsiranda tokių, kurie priglaudžia mašinas visai prie pat dviej ų metrų aukštumo piliarožių , naiviai manydami , kad pakaks tik palenkti stiebus, ir gal ės sau ramiausiai išlipti. Tačiau šimto metų senumo piliarožių stiebai - tvirti lyg geležin ės šimtametės senės. Tie, kurie pastatė mašinas prie pat j ų , pasij unta atsidūrę tikruose spąstuose. Dieną saulė tvoskia karščiu tarsi įkaitintas žaizdras . Ž mon ės vos velka kojas su įkaitusiais batai s , nešini skėčiais, jei staiga pra d ėtų lyti {to dar teks palaukti) , sulankstomomis aliuminio kė dutėmis, j ei staiga p avargę n ebepastovėtų ant koj ų {taip i r bus), o turistai - dar ir filmavimo kameromis {j eigu gavo leidimą), su it česnakų girliandos po kaklu tabaluoj ančiais filmavimo j u ostos d ėžučių vėriniai s . Turistai užklysta kupini visokiausių vilčių ir įsivaizdavimų nuo pačių kilniausitĮ iki visai kasdieniškų . Jie tikisi išvysti kažką tokio , ką ne kiekvienam lemta pamatyti. Jie viliasi pamatysią tiesiog fantastišką, pirmykštį reginį, tikrą gyvą dievybę, La Ma

riposa - Moterį Peteliškę . Paskutinis dienos įvykis ir programos kulminacij a - Peteliš kės šokis . Š io solinio numerio visi l aukia pakiliai ir susidomėj ę . J į visuomet šoka moteris - i r dar kokia moteris ! Saulei prad ėj us krypti vakarop, į priekį žengia senukas, švytuliuodamas mažiau siai keturiasdešimties svarų žalsvai m ėlynu išeiginiu drabužiu . Ir nors garsiakalbiai cypia kaip va n agą užmatęs višči ukas , senukas į ketvirtoj o dešimtmečio ga myb os chromuotą mikrofoną su gergždžia: " 0 dabar - Peteliškės šokis ! " - ir nušlubuoj a šalin, iš pažiūros remdamasis ne tiek koj omis, kiek savo įdiržusių džinsų klešnių atraitais. Bet čia toli gražu ne baleto žvaigždžių koncertas, kur paskelbus nau j CJ numerj , uždanga i škart pakyla ir j scen:} išb ėga šokėjai. Č ia,

Puj ėj e , kaip ir kituose genčių susibūrimuose, tarp šokio paskelbi mo ir atlikėj ų pasirodymo gali praeiti nuo dvidešimties minučių iki ištisos amžinyb ės . Kurgi atlikėj as? Gal kartais tvarkosi savo namelyj e ant ratų? Kai oras įkaista kone iki 40 laipsnių, nenuo stab u , kad paskutinę minutę gali prireikti taisyti nutekėj usį nuo karščio ir prakaito grimą. O j ei pakeliui į šokio aikštelę nutrūksta dar iš senel i o paveldėtas šokėj o diržas , atlikėjas gali ir išvis nepa sirodyti , nes diržo dvasia reikalauj a poilsio. Š okėj ą sugaišinti gali ir per vietos rad i j ą transliuojama gera daina. Būna ir taip , j og šokėjas išvis negirdi, kad j au paskelbė jo pa sirodymą, tad gal i tekti siųsti ką nors j o pakviesti. Be to, savaime suprantama, pakeliui i aikštelę atlikėjas tiesiog privalo pasisvei kinti ir persimesti vienu kitu žodžiu su visais giminėmis ir pa žįstamais bei stabtelėti, kad mažieji sūn ėnai i r d u kterėčios gautų gerai H apžiūrėti . O šie tiesiog praradę žadą spokso į milži nišką

Katsina dvasi ą , kuri įtartinai - tegu tik truputėlį - primena j iems d ėdulę Tomasą, arba i kukurūzo burb uole persirengusią šokėj ą , kuri vis tiek atrodo kaip iš akies lupta tetulė J a s ė . Ir pagaliau j u k niekuomet negalima atmesti gali myb ės , k a d šokio atlikėjas dar pakeliui - tebesikrato TesukiLJ plentu , iškišęs koj as per furgon ėlio kėbulo kraštą, o iš išmetamoj o mašinos vamzdžio virsta ntys j uodi dūmai per ištisą myl i ą driekiasi j am iš paskos. Kol visi svaigdami nuo karščio ir nekantrumo laukia Peteliškės šoki o , pamažu prasideda kalbos apie mergeles peteliškes ir apie gražu oles zunių genties merginas, šokančias su senoviškais rau donos ir j uodos spalvLĮ apdarais , apnu oginančiais vieną petį, o ant skruostų išsipaišiusias ryškiai roži nius apskritimus. Geru žodžiu žmonės mini ir jaunuosius elnių šokio atlikėj us, kurie šoka prie rankų i r koj ų prisirišę p ušų šakas . O l aikas vis eina. Eina. I r eina. Ži ū rova i b aršk ina m o n e t om i s keln i ų kišen ėse . C aksi p ro dantis . O turistai stačiai nebenustygsta: kada gi tas stebuklingasis Petel iškės šokis'?

lr staiga, kai j au visiems iki gyvo kaulo pakyrėj o laukti , b ū g nininkai pradeda mušti šventąj į p eteliškės ritmą, o giedotojai ima iš visų j ėgų šauktis dievų . Atvykėlių supratim u , petelišk ė - tai lengvu tis ir švelnus pada rėlis. "Ak, koks gležnas grožis'� � regi jie svaj ose. Tod ėl , išvydę į aikštę iššokusią Mariją Lu j a n , 1 5 j ie neišvengiamai būna priblokšti: kokia j i stambi, tiesiog milžiniška - tikra paleolitinė Vilendorfo Venera, arba Dienų Motina, arba galiūnė iš Diego Riveros paveik slo, vienu didžiul ės rankos mostu pastačiusi Meksiko miestą. Be to, Marija Luj an dar ir baisiai sena, j i - kaip iš dulkių prisi kėlusi senol ė, amžina kaip senoj i upė, sena kaip šimtametė kalnų pušis. Vienas jos petys apnuogintas, o jos raudona ir j uoda manta, didži ulė duksli suknelė, šokant kiloj asi drauge su ja. Milžiniškas jos kūnas, strykčiojantis ant su džiūvusių plonyčių blauzdų, daro ją panašią į šoki n ėjantį vorą, apsuktą ku kurūzo lapu. J i pakaitomis šokčioja n u o vienos koj os ant kitos, energingai mojuodama plunksnine v ėduokle. Ji - Peteliškė, atskridusi su stiprinti silpntĮj tĮ . Ji įkūnija viską , ką dauguma mūsų linkę laikyti silpnumo etalonais: senatvę, peteliškę, moteriškumą. Mergelės Peteliškės kasos siekia žemę. Jos storos kaip dešimt kukurl"t zų stiebų ir pi lkos it akmuo. Dar ji prisirišusi peteliškės sparnus - panašius į tuos , kuriais pasidabina angelus m okyklos spektakliuose vaidinantys pradinukai. Jos siltbuojančios šlaunys atrodo it išsipūtę kone pusės centnerio svorio maišai, o sėdyn ė tokia m ėsinga ir atsikišusi , kad ant j o s laisvai pakaktų vietos nu s ėd ėti dviem mažyliams . O p , op, op! - šokčioja j i ; toli gražu ne kaip kiškis, bet taip , kad žemė dunda. - Aš č i a , čia, čia .. . - Aš či a čia, čia . . ,

.

- Pab uskit j ū s , j ūs, j ū s ! J i plačiai moj a savąj a plun ksmĮ vėduokle, tarsi peteliškė dvasi nėmis dulkel ėmis nubarstydama žemę ir j o j e gyvenančius žmones. Jos apyrankės iš kriauklelių barška tarsi kauliukai ant barškuolės uodegos, varpeliais padabinti keliaraiščiai skimbčioja tartum lie-

taus lašai . Didžiulis j os šešėlis su atsikišusiu pilvu ir plonytėmis blauzdomis blaškosi iš vieno aikštel ės krašto į kitą. I š po j os koj ų kyla nedidukai dulkių kamuoliai. Genčių žmon ės pamaldžiai, tarsi apkerėti, stebi j o s šokį . O kai kurie atvykėliai nieko nesusigaudydami d ėbčioja vienas į kitą ir burba: "Ką, negi čia ji'? Čia - toj i Mergel ė Peteliškė? ! " Vieni apstulbę , kiti - nusivylę . Regis, dauguma j ų bus visiškai pamiršę , j og dvasių pasaulis - tai vieta , kur moterys virsta vilkėmis, vy rai - lokiais, o storos, apkūnios sen ės - peteliškėmis. Taip, būtent tokia ir turėtų būti Laukinė Moteris I Moteris Peteliškė - sena, kresna ir stambi, nes vienoj e j os krūtyj e telpa dangus su perkūnija ir žaibais, o kitoj e - požeminis pasaulis. Jos nugara - apvali kaip Ž emė su visais savo laukais , j avais ir galvi j ais. Ant paku mpusio j os sprando teka ir leidžiasi saul ė. Kair�j e jos šl aunyj e telpa visos Ž emės pušys, o deši n ėj e - visos pasaulio vilkės. Jos pilve - visi kada nors užgimsiantys kūdikiai . Moteris Peteliškė simbolizuoj a apvaisinančią moteriškąj ą gal ią. Nešiodama iš vienos vietos į kitą dulkeles, j i apdulkina ir apvai sina Ž emę, lyg iai kaip siela per sapnus apvaisina mūsų sąmonę , o archetipai - žemiškąjį pasau lį. Ji - visa ko centras . J i suartina priešybes, paimdama mažą žiupsnelį dulkitĮ iš vienos vietos ir pernešdama į kitą . Juk tiek ir tereikia, kad įvyktų didžiulė per maina, - štai ko j i moko. Š tai kaip tai atlieka petel iškė. Š tai kaip tai daro m ūstĮ siela . Moteris Peteliškė išsklaido klaidingą įsitikinimą, kad pasaųlį pakeisti gali tik kankiniai, šventiej i arba pasakų gali ūnai. Mums visiškai nereikia versti kaln ų , kad ką nors pakeistume . Pakanka i r visiškai n e � idelių pastangų. Jų poveikis j untamas i lgai ir gali daug pakeisti. Užuot ve rtu si kalnus , ji barsto dulkeles. Moteris Petel iškė apdulkina žemės sielas. "Tai kur kas lengviau, nei j tts manote': - tartum tiki na j i . Mojuodama savo plunksnine vėduokle ir šokin ėdama, ji b arsto vaisingąsias dvasines d ulke les ant visų susirinkusių j ų : senųj ų Amerikos indėntĮ , maŽtĮ vaiktĮ , turistų - ant visų i r kiekvieno. Visas j o s kūnas tarsi vaisina ir laimina - visas tas senas, suvargęs, stambus, senatvės d ėmėmis

nusėtas kūnas trumpomis koj o mis ir trumpu kaklu. Tai moteris , augte suaugusi su savo laukine prigimtimi , tai vertėj a iš instinktų kalbos, įkūnij anti vaisingumo galią, taisytoja, suj ungianti nutrūku sias gij as ir primenanti mums visa, kas j au seniai pamiršta . J i - tai

La voz mitol6gica . Tai Laukinės Moters įsikūnij imas . Peteliškės šokio atlikėj a ir turi būti sena, nes j i įkūnij a seną kaip pasaulis dvasią. Jos storos šlaunys ir galingas pasturgalis, nes j ai tenka labai daug pakelti . Ž ili j o s plaukai liudij a, kad j ai daugiau nebereikia pai syti draudimų liesti kitus . Jai galima liesti visus: berniukus, kūdikius , vyrus , moteris , mergaites, senius , ligonius ir numirėlius. Moteris Peteliškė gali pal iesti kiekvieną. Tai jos privilegija - galiau siai prisiliesti p rie visų. Tai jos j ėga. Juk j i turi

La Mariposa , peteliškės, kūną.

Kūnas - tarsi žem ė . J is kaip dirva . Kaip ir kiekvieno žemės ploto, j o negalima pernelyg tankiai užgrūsti statiniais, plėšyti į gabalus, raižyti , rausti, sekinti j o j ėgas. Laukinės moters taip lengvai ne išmuši iš vėžių visokiais renovacijos ir rekonstrukcijos planais. Jai svarbiausia ne tai, kaip viskas atrodys , o tai, kaip j i j ausis. Visokių formtĮ krtitys turi tą pačią p askirtį - j a u sti ir maitinti vaikus. Ar krūtis j autri? Ar j i gali žindyti? J ei taip , vadinasi, tai gera krūtis. Klubai b ū na platūs tam , kad apgaubtų švelnų it atlasas kaulinį naujos gyvyb ės lopšį . Moters klubai - tai atramos, laikančios ir suj ungiančios virš j ų i r po j ais esančias kūno puses; tai vartai , minkštos ištaigingos pagalvėl ės ir ranktūriai meilei ; tai prieglobs tis pasislėpti vaikams. O koj ų paskirtis - mus nešti , kartai s net labai greitai , jos padeda mums ką nors p akelti ir pačioms pakilti; j os - tai an illo, žiedas mylimajam apkabint i . Jos negali būti per daug vienokios ar per mažai kitokios. Jos yra tokios, kokios yra. Kūne n ėra nieko , kas "turėtų būti kitaip'� Svarbiausia - ne figūros apimtys ir ne amžius, netgi n e tai , kad visko tu rėtų būti po porą , nes pasitaiko ir kitaip. Laukinei prigimčiai svarbiausia kas kita - ar tas kūnas j a u čia, ar j i s geba patirti malonumą, ar

tinkamai susij ęs s u širdimi, su siela, su laukine prigimtimi? Ar j is laimingas, ar džiaugiasi gyvenimu? Ar j is įstengia be pagalbos iš šalies j u d ėti , šokti, sukinėtis, linguoti, stumti i r traukti? Jei taip , tuomet nieko daugiau ir nereikia. Dar vaikys t ėj e sykį patekau ekskursij on į Gamtos istorij os muziej ų Č ikagoj e . Ten pamačiau daugybę Malvinos Hoffman skulptūrų - dešimtis tamsios bronzos natūralaus dydžio žmonių statul ų , sustatytų erdvioj e salėj e . Skulptorė daugiausia vaizdavo nuogus viso pasaulio žmonių kūnus , kuri u o s regėj o laukinės dvasios akimis . J i su begaline meile atvaizdavo dailią liekną medžiotojo blau z dą, ilgas krūtis motinos su dviem jau ūgtel ėj usiais vaikais , mažy čius besiformuoj ančitĮ krūtų kauburėliu s ant paauglės mergaitės krūti nės , senio kiaušius , nukarusius kone iki pusės šlaunų, nosį su šnirpšlėmis, didesnėmis už akis , kitą nosį - kumpą it

va nago

snapas, ir dar vieną - tiesią ir aštrią it kampas. Ji atrodė tiesiog įsimylėjusi ausis, panašias į semaforus, ausis, siekiančias kone i ki pat smakro , ir dar vienas, nedidukes it pekan o riešutai . J i myl ėj o ki ekvieną plaukelį, susiraičiusį it gyvatė, kiekvi eną banguoj antį tarsi išsivynioj ęs kaspinas plaukelį, ir kiekvieną kitą , tiesų it viksva. J i laukine meile mylėj o žmogaus kūną. Ji j uto ir suvokė, kokia j ėga j ame slypi. Ntozake Shange 's pjesėj e " Spalvotosioms mergait ėms, ke tinančioms nusižudyti , nors užtenka vaivorykštės" lfi yra viena eilutė, ištarta violetiniais drabužiais vilkinčios moters , ilgai m ėgi nusios kaip nors susitvarkyti su visais visu omen ės ignoruoj amais ar smerkiamais fiziniais bei psichiniais savo būties aspektais. Ji apibendrina savo egzistenciją štai tokiais ramyb ės ir išm i nties sklidinais žodžiais : štai ką aš turiu . . . eiles plačius klubus mažas krūtis ir gau sybę meil ės

Š tai kokia yra kūno j ėga , m ūsų j ėga, laukinės moters j ėga. Mituose ir pasakose vaizduojama, kaip dievai bei kitokios galin gos dvasios tyčia pasirodo žmon ėms įvairiausiais jų dieviškumą slepiančiais pavidalais , kad išbandytų žmonių širdis. Jie ateina ap sigaubę mantij omis ir skarmalais, ryšėdami sidabrines juostas ir su purvinomis kojomis. Jie pasirodo mums j uodaodžiai it senas medis arba rausvi kaip rožių žiedlapiai, ateina silpno kūdikio , išgeltusios senutės, nebylio žmogaus arba kalbančio gyvulio pavidalu . Š ios galingos j ėgos nori patikrinti, ar žmonės pagaliau išmoko atpažinti dvasios didybę visais besikeičiančiais jos pavidalais. Laukin ė Moteris irgi turi gausybę formų, dydžių, spalvų ir būsenų. Tad būkime budrios, kad atpažintume laukinę dvasią visais jos pavidalais .

VI l i S KY R I U S

Savisa uga: ka i p atpaži nti s pąstus, vi l kd u obes i r užn u odytą ja u ką

Sulaukėj usi moteris Kaip nurodoma Oksfordo a n glų kalbos žodyne , angliškas žodis

feral 'laukinis, sulaukėjęs' kilęs i š lotyniško fer . . ' laukinis gyvulys ' . Kasdi e n ėj e kalboje sulaukėj usiu paprastai vadinamas koks n ors padaras , kuris k a daise buvo laukinis, paskui prijaukintas, o vėliau vėl grįžo į savo natfuahĮ , nevaržomą būvį . Aš sulaukėj usia vadi nu moterį , kuri anksčiau buvo natl"tralios dvasin ės būs e no s , t. y. turėj o n o rmalią pi r m apra dę lauki nę sąmo nę, paskui dėl kokių nors aplinkybitĮ sutapimo l e i d osi prij auki nama, todėl j os instinktai ap m i rė Pasitaikius progai s u grį ž t i prie .

.

savo ankstesn ės laukinės prigimti es, j i pernelyg lengvai pakl i ftva

į visokiausi us spąstus i r vilkdu obes. Kadangi j os ciklai bei apsau ginės s i s t emos yra pažeist i , tai atsidūrusi a nkstes n ėj e normalioj e la u kinėj e apli nkoj e j i nuolat smarkiai rizikuoj a . Praradusi įpra s t i n į budrumą ir atsargumą, j i itin l e n gvai tampa a uka. Instinktai paprastai p rarandami pagal tam tikrą schemą. Tod ė l itin svarbu g era i išsistudij uoti šią sch e m ą p raktiškai - išmokt i j ą ,

atmi nti na i , k a d galėtume apsa u goti tiek savo , tiek savo dukterų

giliausius prigimties lobius. Juk dvasios tankmėse pilna primėtyta surūdij usių geležinių spąst ų , kur i ų grėsmingi dantys slepiasi po vešlia žalia žole ir lapij a tiesiai po mūsų koj omis. Psich ologine prasme tą patį galima pasakyti ir apie platųj į išorinį pasaulį. I r čia netrūksta įvairiausių pagundų : patrauklūs santykiai, žmonės, su manymai, kurie mums atrodo labai vilioj antys, bet vos tik į tokį su ltingą j auką su leidi dantis, jo viduj e pajunti nuodingą aštrų smaigalį , mirtinai pavoj ingą dvasiai . Tuo tarpu įvairiausio amžiaus sulaukėjusios moterys , o ypač tos , kurios dar visai j aunos, j aučia didžiulį poreikį atsigriebti už daugelį badavimo ir tremties mettĮ . Jos lenda į baisų pavojų, beatodairiškai , lyg apduj usios veržiasi prie tokių žmonių ir dalykų, kuriuose n ė s u žiburiu nerasi nei atramos, nei saugumo , n e i pastovumo. Kad ir kur ar kokiais laikais j os gyventų, visuomet rasis jų tykojančių vilkduobi ų : visokiausių pernelyg menko ar niekingo gyvenimo variantų, į kuriuos moterį galima įvilioti arba įginti. Jeigu kada nors esate gyvenusi nelaisvėj e , j ei esate patyrusi

h ambre del alma, dvasinį bad ą, j eigu kada nors pakliuvote į spąs tus ir ypač - j eigu j aučiate poreikį kurti, tai labai gali būti, kad j ūs buvote arba esate sulaukėj u si moteris . Sulaukėjusi moteris paprastai j aučia milžinišką dvasingu mo alkį , tad neretai stveria ir nieko nežiūrėdama praryja bet kokį užnuodytą j auką , vildamasi taip numalšinsianti šį sielą draskantį troškimą . Nors kai kurioms sulaukėjusioms moterims ir pasiseka pasku tinę akimirką išvengti spąstų , atsipirkus vos keliais išpl ėšto kailio kuokštais, kur kas daugiau tokių, kurios nej učiomis į j uos papuola: vienos kuriam laikui praranda sąmonę, kitos susilaužo stuburą, o dar kitoms pavyksta vargais negalais išsivaduoti ir nušliaužti į kokią nors olą vienumoj e išsilaižyti žaizdų . Kad nepakliūtu me į šiuos raizgus ir išvengtume pagundt!. prie kurių mus stumia ankstesn i nelaisvės ir bado metai , privalome išmokti i š anksto j uos pastebėti ir saugiai aplenkti. B ūtinai turime iš nauj o išsiugdyti įžvalgą bei atsargumą, išmokti keisti j udėjimo kryptį. Kad žinotume, kur galima žengti, pirmiausia turime jausti, kur žengti j okiu būdu negalima.

Norėčiau pasiūlyti jums pasaką, kurioj e , mano manymu, išlikę senovin ės moterų didaktinės istorij os apie nelengvą išbadėjusios ir iš nauj o laisvėn ištrūkusios moters dalią liekanų. Š i pasaka įvairiai vadinama: "Balin ės velnio ku rpaitės ': "Raudonai įkaitintos velnio kurpaitės" arba tiesiog - "Raudonos kurpaitės': Pastarąjį pavadi nimą j ai davė Hansas Christianas Andersenas, parašęs savąją šios senos pasakos versiją. Kaip tikram pasakotojui ir priguli , j is gerokai padabino originalų istorijos branduolį, nuo savęs prid ėdamas ne mažą porcij ą nacionalinio kolorito bei j ausmingumo. Toliau pateiksiu jums vengrų ir vokiečių tradicij oje žinomą pasakos apie raudonas kurpaites versij ą , kurią vaikystėj e mums sekdavo tetulė Tereza ir kurią čia perpasako j u j ai malo ningai pa laiminus. Prad ėdama šią pasaką , ji visuomet gudriai sakydavo : " Pasižiūrėkit į savo kurpaites ir padėkokit Dievui, kad j os n ė išvaizdžios . . . Nes tų, kas avi ryškiai raudonomis kurpaitėm i s , gyvenime tyko didžiulis pavoj us':

Raudonos kurpaitės ARTĄ GYVENO VARGŠĖ NAŠLAITĖ, kuri neturėj o batelių. Tačiau

K ji kantriai iš visur rankioja medžiagos skiauteles ir po ku rio laiko pasisiuvo sau porą raudonų kurpaičių. Kurpaitės išėj o nedailios, bet mergaitė j as labai mėgo. Apsiavusi j as j ausdavosi turtu ol ė, nors kasdien nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro turė davo vargti , tankiame miške rankiodama valgomus daiktus , kad galėtų pramisti. Vieną dieną , kai j i , vilkėdama skarmalais ir avėda ma raudono mis kurpaitėmis, ėj o sau keliu , šalimais sustojo paauksuota karieta. Joje sėdėj usi senyva dama pažad ėj o našlaitei pasiimti ją pas save ir užauginti kaip savo tikrą dukterį . Taigi j os nuvažiavo Į senosios damos rūmus, kur našlaitei ištrinko galvą ir sušukavo plaukus, aprengė švariais šilkiniais baltiniais, dailia vilnone suknele, apavė

baltomis koj inaitėmis ir blizgančiais j uodais bateliais. Kai mergaitė paklausė, kur j o s senieji rūbeliai, o ypač ji pasigedo raudonųj ų savo kurpaičių , seno j i dama atsakė, kad j os skarmalai buvę tokie purvini, o kurpaitės - tokios j uokingos, kad j i sumetusi viską į židinį ir sudeginusi . Mergaitė labai nuliūd o , nes, nors dabar j i ir gyveno prabango j e , vis d ėlto kuklios, savomis rankomis sudurstytos raudonosios kurpaitės buvo didžiausias j os gyvenimo džiaugsmas. Dabar j ai teko pratintis visą laiką sėdėti ramiai, vaikščioti nestrakalioj ant, o prabilti tiktai tada, kai į j ą kas kreipdavosi, tad pamažėle j os širdyje įsiplieskė paslaptinga kaitri ugnis, ir j i labiau už viską pasaulyj e ilgėj osi savo semĮ raudo n ųj tĮ kurpaičių. Kai mergaitė ūgtelėj a tiek, kad j au reikėj o rengtis konfirmaci jai, Nekaltųj ų Vaikelių dienos išvakarėse kilnioj i dama nusivedė j ą pas seną luošą kurpių, kad t a proga užsakytų j ai dailius išeiginius batelius . Kurpiaus dirbtuvės lange mergaitė išvydo nepaprastai dailias ploniausios odos raudonas kurpaites - tokias gražias , kad, rodėsi, kone švietė iš tolo. Ir nors į bažnyčią autis raudonais bate liais atrodė negird ėtas dalykas, iškan kintos savo širdelės akinama mergaitė išsirinko būtent raudonąsias kurpaites. Senosios damos regėj i mas jau buvo tiek nusilpęs, kad ji nebeįžiū rėjo batelių spalvos ir sumokėj o kurpiui . Kurpius pamerkė akį mergaitei ir supakavo j os išsirinktas kurpaites . Rytoj au s dieną visų susirinkusiųjų į bažnyčią akys krypo į rau donas kurpaites ant mergaitės koj ų . Jos švytėj o tarytum prinokę vaškiniai obuoliukai, tarytum širdys arba švariai nuplautas išsirpu sios slyvos. Visi sprogina į ją akis; regėj os, net šventųj ų paveikslai nuo sien ų, net statulos nu o altoriaus nepritariamai dėbčioj a į j ą . B et j ai tos kurpaitės kuo toliau, tuo labiau patiko. Kunigui tariant maldos žodžius, iškil mingai giedant chorui ir gaudžiant vargo nams, mergaitė tegalvojo vien apie savo raudonąsias kurpaites, kurios jai rod ėsi gražesnės už viską pasaulyj e . Į dienos pabaigą senaj ai damai buvo pranešta, kokios spalvos kurpaites avi j o s augintin ė. - Kad man niekad daugiau jų nebesiautum! - prigrasino ji mergaitei . Tačiau kitą sekmadienj , kaip paprastai eidama drauge

su senąj a dama į bažnyči ą , ši ir vėl neatsispyrė pagundai : vietoje juodų batelių apsiavė raudonąsias kurpaites. Prie bažn y čios durų stovėj o senas kareivis su parišta ranka. Jis vilkėj o striuką švarkelį ir buvo u žsi ž eldin ę s rudą barzdą. Nusi lenkęs kareivis paprašė leidimo nubraukti dulkes nuo mergaitės batelių. Mergaitė atstatė į priekį koj ą , ir j is į j os kurpaičių pad u s pabarbeno smagią me l odij ą : titi-titi-ta-ta-ta ! - kad jai net koj as panižo. - Ž ifuėk, nepamiršk likti pa s iš o kti , - šyptelėj o j is ir p amerkė j ai akį . Ir vėl visa bažnyči a varstė akimis raudonąsias mergai t ės kur paites. Bet jai taip patiko tos kurpaitės - ryškiai raudonos kaip purpuras, kai p avietės , kaip granatai , - kad ji vien apie j as ir teįstengė galvoti. Ji vargiai tesiklausė mišių: žavėdamasi ir grože damasi savo kurpaitėmis , kraip ė koj as tai šiaip , tai taip , - pamiršo net giedoti . Kai j uodvi su senąja dama išėj o iš bažnyčios, kareivis su parišta ranka šūktel ėj o : - Kokios dailios kurpaitės - t i k šok i r norėk! Tai i š girdusi, mergaitė stryktelėj o keletą šokio žin gsnel i ų . O p askui j au nebegalėj o sustoti - koj os pačios nešė, ir j i skriete nu skriej o per gėlynus ir apsuko bažnyčios kampą . Atrodė, kad koj os visiškai jos nebeklauso : ji sušoko gavotą , paskui sutryp ė čardašą , o tada valso sūku riu pasileido laukais palei kelią . Senosios damos vežikas nušoko nuo pasostės ir leidosi vytis mergait ę . Pasivij ęs čiupo ją glėbin ir p a rn c š ė atgal prie karietos , tačiau raudonomis kurpaitėmis apautos mergaitės kojos šokdamos tebespurdėj o ore , tarsi būtų buvusios ant žemės. Senoj i dama su vežiku ilgai plūkėsi, st e ngda m ie s i nutraukti jai nuo koj ų rau don ą sias k u r pa i tes . Na , ir va i z de l is gi buvo pasižiūrėti: abiem nusmuko ant šono skryb ėl ės , o mergaitės koj os it padūku sios spardėsi ir trūkčioj o ore , kol galiausiai jiems vargais negalais pa vyko jas nuraminti . Parvažiavus nam o , senoji dama užmetė rau d onąsias kurpaites ant pačios aukščiausios lentynos toli palubėj e ir kuo g r iežči a u siai uždraud ė augintinei jas net paliesti . Bet mergaitė nieko n ega l ėjo

su savimi padaryti: tolydžio vis dairėsi į kurpaites ir troško vėl j as apsiauti . Jai jos vis viena tebebuvo pats gražiausias daiktas pasaulyj e . Netrukus likimas taip pasisuko , kad senoji dama atgulė patalan , ir vos spėjo išsivaikščioti prie j os pašaukti daktarai, o mergaitė j au nutykino į tą kambarį, kuriame ant lentynos gu lėjo kurpaitės . Užvertusi galvą j i pažvelgė į j as, gulinčias aukštai palub ėj e . O pa žvelgusi nebeįstengė atitraukti nuo j ų akių, ir kuo ilgiau žiūrėj o , tuo labiau j ų troško. Galiausiai nebeatsispyrė pagundai: nukėl ė kurpaites nuo lentynos ir manydama, kad nieko blogo tikrai ne nutiks, apsiavė. Bet vos tiktai j os atsidūrė ant mergaitės koj ų , j ą pagavo nevaldomas troškimas šokti . Š okdama j i išlėkė pro duris ir nusileido laiptais - iš pradžių gavoto žingsniu, paskui čardašo, o tada pad ūko suktis valso ritmu . Mergaitė buvo be galo lai minga ir tol nesuprato , į kokią b ėdą pa kliuvusi, kol sykį, j ai panorus sukti kairėn , kurpaitės savavališkai nunešė ją dešinėn . Tada ji suman ė apsisukti, bet kurpaitės užsi spyrusios nešė ją tiesiai pirmyn . Ne mergaitė šokdama sprendė, kur norėtų pasukti , o kurpaitės: j os nunešė j ą tiesiu keliu , paskui per klampius dirvonus, o tada - stačiai į tamsų ir niūrų mišką. O ten, atsirėmęs į medžio kamieną, stovėj o senasis kareivis su parišta ranka, apžėlęs ruda barzda ir apsivilkęs striuką švarkelį . - Oho! - šūktel ėj o j is . - Kokios dailios kurpaitės - tik šok ir norėk ! Apimta siaubo , mergaitė mėgino nusiauti kurpaites , bet šios tarsi priaugo prie koj ų: plėšk neplėšusi - nenusimausi. Ji strykčioj a ant vienos koj os , paskui ant kitos, m ėgindama paeiliui nusiauti kurpaites, bet ta koj a , kuria ji rėm ėsi į žemę , nė akimirką ne siliovė šokusi , o antroji, kurią ji sučiupusi laikė ranka, irgi savo ruožtu šoko ore . Taigi j i šoko, šoko i r šoko - nepaliaudama. Š okdama perskriej a aukščiausias kalvas ir giliausius slėnius, šoko per lietų, per sniegą ir per karštį, šoko tamsiausią naktį ir saulei tekant, šoko auštant ir brėkštant. B et tai nebuvo smagus šokis. Tai buvo klaikus, siau bingas šokis, ir ji nė akimirką negalėj o atsikvėpti.

Kartą j i šokdama įstriksėj o Į šventorių , bet pasiro džiusi baisinga dvasia neleido j o s į bažnyčią. - Tu šoksi ir šoksi su savo raudonom kurpaitėm, - paskelbė j ai nuosprendį dvasia, - kol pati pasidarysi panaši į vaiduoklį , į kraupią pam ėklę , kol iš tavęs beliks vieni kaulai ir oda, bet net ir tada tu šoksi . Š okdama lėksi per kaimus nuo viemĮ durų prie kitų, į kiekvienas po triskart belsiesi , kad žmon ės, išvydę tave , išsigąstų ir bijotųsi sulaukti tokio paties likimo. Š okit, rau donosios kurpaitės , šokit iki nukriti mo ! Mergait ė dar bandė maldauti pasigailėj imo, bet nespėj us j ai nė žodžio išdaužti , raudonosios kurpaitės j au nuneš ė j ą šalin. Š okda ma ji perskriej o per erškėtynus, per upelius, per gyvatvores ir lėkė vis tolyn , n ė akimirką nepaliaudama šokti , kol atsi dūrė prie savo buvusių namtĮ, o ten išvydo gedulingą procesij ą : ją priglau dusi se noji dama pasimirė. Bet ir dabar mergaitė negal ėj o nustoti šokusi: šokdama j i nuskriejo išilgai laidotuvininkų voros ir nulėkė tolyn . Galų gale, j au visiškai išsekusi ir paklaikusi, j i atsidūrė miške , kur gyveno miesto budelis. Paj utęs j ą artinantis, ant budelio trobelės sienos kabojęs kirvis ėm ė grėsmingai virp ėti . - Maldauj u ! - atsidūrusi prie budelio durų , sudej avo mergai tė. - Pasigailėkite, perkirskit mano kurpai tes ir išvad uokit mane nu o šito baisaus likim o ! Paėmęs ki rvį , budelis perrėžė raudonųj tĮ kurpaičių dirželius. Bet kurpaitės vis tiek nenusi movė nuo koj lĮ . Ap imta nevi lties, mergaitė sušuko, kad j os gyvenimas vis tiek j au pražuvęs , ir mal davo budelĮ nukirsti jai koj as su visomis kurpaitėmis. Taip j is ir padarė. Nukirstos mergaitės pėdos kurpaitėse vis viena nesiliovė šokusios ir tebešokdamos nulėkė per mišką, perskriej o anapus kalvos ir dingo iš aki ų . O m ergaitė nuo tada liko luoša vargeta, kuriai teko manytis kaip išgali , tarnaujant sveti miems. Ir kaip gyva j i niekada daugiau nebesvaj o j o apie raudonas kurpaites.

Ž iauri netektis stebuklinėse pasakose Visiškai pagrįstai galima klausti: kodėl stebuklin ėse pasakose esama tokių žiaurių epizodų ? Š is reiškinys paplitęs viso pasaulio mituose ir folklore . Tokia siaubinga pabaiga būdinga toms stebuklinėms pasakoms, kurių dvasiniam protagonistui nepavyksta Įgyvendinti pradėtos transformacij os. Psichologiniu požiūriu žiaurus epizodas skirtas žūtbūt atkreipti dėmesiui į kokią nors esminę dvasinę tiesą. Toj i tiesa tokia svarbi , kad j ą būtina įsisąmoninti , tačiau labai lengvai galima ir numoti ranka, atsainiai mestelėj us: "Ak, taip, taip, žinoma, suprantu . . . " - ir toliau sau maklinti pirmyn , stačiai į pražūtį. Mat į švelnesnį pa voj aus signalą mes niekuomet nelinkę reaguoti. Š iuolaikiniame technikos pažangos pasaulyj e žiaurius pasakų epizodus dažnai atstoj a televizinės reklamos įvaizdžiai: pavyzdžiui, demonstruojama šeimyninė nuotrauka, kurioj e vienas narys ištrin tas, o per visą paveikslą nudrykusi kraujo dėmė, - šitaip parodoma , kas nutinka, vairuojant neblaiviam; arba, norint įtikinti žmones nevartoti narkotikų, rodomas keptuvėj e šnypščiantis ir besiraitantis kiaušinis, taip leidžiant suprasti , j og tas pats laukia ir narkomano smegenų. Ž iaurus, drastiškas įvaizdis - vienas iš seniausitĮ būdtĮ atkreipti emocinio "Aš" dėmesį į kokį nors rimtą dalyką. Psichologin ė "Raudonų kurpaičių" tiesa tokia : į dvasinį moters gyvenimą gali būti kišamasi, jam gali būti keliama grėsmė, j is gali būti iš moters atimtas prievarta arba išvil iotas apgaule, j ei ji nesu gebės išsaugoti arba atsikovoti pamatinio savo laukinio gyvenimo džiaugsmo bei to, kas j ai iš tiesų atrodo vertinga. Pasaka siekia atkreipti mūsų d ėmesį į spąstus ir klastingus nuodus, kurių vilio nėms

mes

itin linkusios pasiduoti , genamos išbadėj usios laukin ės

savo dvasios troškimų. Nutrūkus glaudži am ryšiui su pirmaprad e laukine prigimtimi, moteris kenčia dvasinį alkį ir it apsėsta vaikosi visokiausių "noriu j austis geriau ", "pali kite mane ramyb ėj e" bei "ak, maldauj u, pamilkite mane" ! Išbadėj usi moteris godžiai stveria bet kokį pasiūlytą pakaitalą, nesvarbu , kas tai būtų: ar placebas, kuris ničniekuo jai negali pa-

dėti, ar kenksmingi, net mirtini nuodai, kuriuos vartodama j i tik tuščiai švaistys savo laiką bei sugebėj imus, o gal net sukels pavoj ų savo sveikatai ir gyvybei . B ūtent dvasinis badas verčia moterį rink tis dalykus, įsuksiančius j ą į nevaldomą beprotiško šokio sūkurį, o galiausiai - nunešiančius pernelyg arti prie b udelio durų . Taigi norėdamos giliau perprasti šią pasaką, privalome išsiaiš kinti , kokiu b ūdu moteris, praradusi savo instinktyvųj į , laukinį gyvenimą , gali šitaip tragiškai susipainioti. Kad išsaugotume tai, ką turime, kad įstengtume sugrįžti atgal , į laukinio m oteriškumo glėbį , tu rime suvokti , kokių klaidų gali pridaryti moteris, pakliu vusi į šitokius spąstus . Tiktai tada gal ėsime grįžti atgalios ir viską ištaisyti . Tiktai tada gal ėsime atkurti nutrftkusius saitus. Kaip pamatysime, savadarbių raudonų kurpaičių praradimas simbolizuoja gyvenimo kelio, kurį moteris pati sau pasirinko, bei nevaržomo aistringo gyvyb ingumo netektį . Moteris leidžiasi pernelyg suvaržoma ir prijaukinama, todėl praranda įžvalgumą bei sugeb ėj imą teisingai vertinti aplinką . Viso to rezultatas - ne saikingumas, pasibaigiantis koj ų praradimu ; o j uk koj os - tai mūsų atrama, ant kurios laikomės, mūsų pamatas, viena iš esminių mūsų laisvę garantuoj ančios in stinktyviosios prigimties dalių. Pasakoj e apie raudonąsias kurpaites akivaizdžiai parodoma, nuo ko prasideda žlugimas ir kur galima nusiristi, j ei pačios neimsime aktyviai ginti savo laukin ės prigimties interesų . Ir lai stodama kovon su savo demonu, kas jis toks bebūtų, moteris n eklysta ir aiškiai žin o: tai pats svarbiausias ir garbingiausias m ūšis - tiek archet ipin ėj e sferoj e , tiek ir kasdieniame, realiame gyve nime. Net jeigu , kaip šioj e pasakoj e , ji atsidurttĮ pačiame dugn e , kai g iliau kristi jau neb ėra kur: išbadėj usi , įkalinta, pažeistais ins tinktais, pridariusi daugybę pražūtingtĮ klaidų ir išmaišiusi aibę klystkelių , - atminkite , j og būtent dugne glūdi dvasios gyvybę palaikančios šaknys . Būtent čia - laukinio moters gyvenimo pa matai . Č ia geriausia vieta s ėti ir auginti ką nors nauj a . Š ia prasme atsid urti dugne, kaip tai bebūtt� skausminga, - vadinasi , pasiekti derlingą dirvą . Nors n ė viena nei sau , nei kitiems nelinkėtume tLĮ pražūtingų raudonų kurpaičių, tartum čiulpte iščiulpiančių žmogaus j ėgas ,

vis dėlto šios klaikios, destruktyvios situacij os šerdyj e esama tam tikro lemtingo momento , kai moters , sušokusios tą prakeiktą šokį , išbarsčiusios save ir kūrybines savo galias, pasmerkusios save pra gariškoms kančioms pigaus (ar pasakiškai brangaus ) pirkinio pa vidalu , nelaimės virsta išmintimi: ji vargais negalais išsaugo šiokias tokias sąsaj as su žodži u , idėj a , mintimi, o pasitaikius m enkutei progai įstengia per laike atsivėrusį plyšelį pasprukti nuo savo de mono ir išgyventi , kad apie visa tai papasakotų. Tod ėl moteris, kuriai prisi ėj o prieš savo valią be atvangos šokti, kuri neteko pagrindo po koj omis, o galiausiai - ir pačių koj ų , kuri pasakos pabaigoje suvokia visą savo padėties tragizmą ir varganu mą, yra sukaupusi ypač vertingos išminties. Tokia moteris panaši į saguarą - nuostabiai gražų kaktu są, augantį dykumoj e . Saguarą

galima sušaudyti it rėtį, supjaustyti, nulaužti, sutrypti koj omis - j is vis vien lieka gyvas, toliau kaupia gaivinantį vandenį, auga ir laikui bėgant užsigydo žaizdas. Pasakos baigiasi po dešimties puslapių, o mūsų gyvenimas tę siasi . Mes - nelyginant daugiatomiai leidiniai. I r nors atskiri mūsų gyvenimo epizodai pasibai gtų žlugimu ar degėsiais, mūsų visuo met laukia kitas, tolesnis epizodas, o po j o - dar kitas . Visuomet turime galimybių daug ką ištaisyti ir susikurti sau tokį gyvenimą, kokio nusipelnėme. Tad negaiškime veltui laiko grauždamosi d ėl nesėkmių. Nesėkmė - geresnė mokytoja už pergalę. Išklausykime, pasimokyki me ir ženkime pirmyn . Būtent taip reikėttĮ elgtis ir su šia pasaka : išgirsti iš senovės laikų atskambantį j os persp ėj imą. Mes turime gerai išsistudij uoti žlugimo modelius, kad galėtume drąsiai eiti savo keliu žinodamos, j og prireikus sugeb ėsime paj usti ir atpažinti spąstus, vilkduobes bei j aukus anksčiau, nei pakl iūsime į jų pinkles .

Gilindamosi į šios itin svarbios pasakos prasmę, pirmiausia turime suvokti, kas nutinka , ku omet tai, ką mes labiausiai verti name, - nors ir koks tas dalykas atrodytų aplinkinitĮ akimis, - ką užvis labiausiai gyvenime branginame ir myli me, yra suniekinama ir virsta plėnimis.

Savadarb ės raudonos kurpait ės Našlaitė pasakoj e netenka raudonų kurpaiči ų , kurias pati savo rankomis susidurstė ir kurias avėdama, nepaisant nieko , galėdavo pasij usti turtuole. Nors gyveno vargingai , mergaitė buvo sumani, išradinga ir nenukabindavo nosies . Iš pradžių išvis neturėdama j okių b atelių, ji sugeb ėj o pasisiūti sau tokias kurpaites , ku rios net vargingiausio išorinio gyvenimo sąlygomis teikė jai dvasin ės pilnatvės j ausmą. Savadarb ės kurpaitės ženklina j os pakilimą nuo menkos , niekingos dvasinės egzistencij os pakopos į aistringą, pa čios pasirinktą gyvenimo būdą. Š ios kurpaitės įkūnij a milžinišką žingsnį - tiesiogine prasme ! - kurį j i žengia, įvai rialyp ės mote riškos savo prigi m ties išteklius pritaikydama kasdienio gyvenimo reikmėms. Ne tiek svarbu, kad jos gyvenimas toli gražu ne tobulas·. Užtat j i moka džiaugtis. Ir sugeba tobulėti. Š ią tokią biidingą stebuklinių pasakų veikėją - vargšę , bet iš radingą našlaitę - galime interpretuoti kaip psichologinį motyvą, įkūnij antį dvasiškai tu rtingą asmenybę , kuri laikui bėgant pamažu darosi vis sąmoningesn ė bei stipresnė. Galėtume sakyti, kad ši veikėj a - tai tikslus mūsų visų atspindys : j uk visos mes pažangą darome iš lėto , bet tvirtai . Visuomenės gyvenime žmogaus apavas neretai yra tarsi si gnalas , padedantis nustatyti socialinę individo priklausomybę . Antai meninin kų avimi batai dažniausiai smarkiai skiriasi nuo tų, kuriuos nešioja, pavyzdžiui, inžinieriai. Batai gali kai ką pas a ky t i apie mus pačius, o kartais - apie tai, kuo mes norėtume būti, a pi e tą personą, kurią tuo metu mėginame "dėvėti'� Archetipin ė batų simbolika siekia labai senus laikus, kuomet apavas buvo valdžios ženklas : ponai turėjo batus, o vergai - n e . N e t i r šiandi e ną didelėj e m o d e rn i o j o pasaulio dalyj e nepa grįstai mokoma apie žmonitĮ protą. bei s u g e b ė j i m us spręsti p agal tai , b a si j ie ar apsiavę , o jei apsiavę - tai kokios odos bei kokybės j ų batai . Š i pasakos versija kilusi iš šaltų šiaurės kraštų, kuriuose batai suvokiami kaip būtinyb ė, be j ų neišgyvensi. Žvarbiame žiemos

speige bei drėgm ėj e privalu koj as laikyti sausai ir šiltai , kad nesu sirgtum. Dar pamenu, kaip mano teta sakydavo, kad žiemą pavogti vienintelius žmogaus batus - nusikaltimas, tolygus žmogžudystei. Lygiai toks pat pavoj us g resia ir kūrybingos, aistringos prigimties moteriai , neįstengiančiai apsaugoti savo tobulėj imo bei gyvenimo džiaugsmo šaltinio. Ji irgi lieka be šilumos ir be apsaugos. Batų simbolį galima suvokti ir kaip psichologinę m etaforą: j ie apsaugo ir gina tai , ant ko mes stovime ir kuo remiamės , - kojas. Arc hetipinėj e simbolikoj e koj os įkūnija laisvę ir galimybę j ud ėti. Š ia prasme turėti koj as saugančius batus - tai neabej oti savo įsi tikinimais ir turėti galimybi ų veikti pagal j uos. Likusi dvasiškai "basa': moteris nepaj ėgi įžengti į tokias vidinio bei išorinio pasau lio vietas, kuriose reikia ypatingos įžvalgos, jautrumo, budrumo bei kietuma. Gyvenimas neapsieina be aukų . Raudona - tai ir gyvybės, ir aukos spalva. Kad gyventume visavertį gyvenimą, privalome nuo latos ką nors paaukoti . Norėdamos mokytis universitete, turime tam skirti daugybę laiko ir pinigų , sutelkti šiam sumanymui įgy vendinti didžiules pastangas ir išteklius. Norėdamos kurti, privalo me atsisakyti paviršutiniškumo, iš dalies - saugumo , o neretai - ir svaj onių būti mėgstamos; sutelkti kūrybai pačias giliausias savo įžvalgas bei toliaregiškiausias vizij as. Problemų kyla tada, kai tenka be galo aukotis, tačiau gyveni mas dėl to n esidaro vertingesnis. Tuomet raudona tampa mirtino kraujoplūdžio , o ne pilnakrauj o gyvenimo spalva. B ūtent taip ir nutinka pasakoj e. Viena gyvybingos, brangintinos raudonos spal vos atmaina prarandama tuomet, kai sudega našlaitės savadarb ės raudonos kurpaitės. Tai įžiebia j os sieloj e nenumaldomą ilgesį, kuris ilgainiui virsta savotišku apsėdimu ir maniakišku prisirišimu prie kitokios raudonumo atmainos, įkūnij ančios besaikį pramo gavimą, pigių malonumų vaikymąsi ir bedvasį , lengvabūdišką seksą, - visa tai , kas daro gyvenimą beprasmį. Taigi, suvokdamas visus šios pasakos aspektus kaip moters dvasios sudėtines dalis , mes matome , kad pasisiūdama sau rau donas kurpaites našlaitė iš esmės transformuoja savo gyvenimą:

iš basakoj ės/vergės, kuri nosies nepakeldama nuo žemės ir ne sidairydama nei kairėn , nei dešinėn , pluošia savu keliu, ir tiek, ji tampa sąmoninga būtybe, gebančia kurti, pastebinčia grožį , mokančia džiaugtis , išgyvenančia aistrą ir j u ntančia pasitenkinimą bei apdovanota visu tuo, kas būdinga vientisai prigimčiai , kurią mes vadiname laukine. Raudona kurpaičių spalva - tai ženklas , j og prieš akis laukia turiningas gyvenimas, kuriame bus visko , vadinasi - ir aukų. Tai teisinga, taip ir turėtų būti. O tai , kad kurpaitės savadarb ės , pačios mergaitės sudurstytos iš atskirų skiauteli ų , liudija j ą esant kūrybingą dvasią: dėl nežinomų priežasčių likusi be motinos ir nepatyrusi nei j os globos, nei pamokymų , našlaitė pati , vado vau damasi vien jgimta nuoj auta , sugeba sujungti visas skiauteles. Bravo ! Koks puikus dvasinis laimėj imas ! Jei niekas netrukdytų, regis, šios kūrybingosios dvasios liki mas turėtų klostytis kuo palankiausiai. Našlaitė pasakoje negali atsidžiaugti savo darbeliu: juk pati savarankiškai įstengė viską pa daryti, tu rėj o kantryb ės suieškoti, surankioti skiauteles , sudėlioj o jas, sudurstė ir įgyvendino savo sumanymą! I r visiškai nesvarbu , kad kurpaitės išėj o nedailios: ar mažai Dievų kūrėj ų visais laikais ir visose kultūrose nesugebėdavo iš pirmo karto nieko doro su kurti! Pirmas blynas dažniausiai būna prisvilęs, o kartais - dar ir antras, ir trečias ar net ketvirtas. Tai anaiptol neatspindi nei tikrų j ų kūrėj o sugebėj imų, nei vertės . Toks yra gyvenimas - j i s m u s skatina i r verčia tobulėti. Jei mergaitei niekas netrukdytų , j i pasi ūtų dar vieną kurpaičių porą , paskui - dar vieną ir dar, j os išeitų vis dailes nės ir dailesnės. J i tobulėtų . Bej e , negana to , kad itin sud ėtingomis sąlygomis ji sugeb ėj o parodyti nepaprastą išradingumą ir sumanumą, į akis neišvengiamai krinta dar ir tai , kad tos kurpaitės, ku rias ji pasi siuva , teikia jai begalinį džiaugsmą, o šis yra jos gyvenimo kraujas , dvasios penas ir sielos gyvybės šaltinis - viskas kartu. Š itokį džiaugsmą patiria m oteris , kuriai pavyksta tiksliai išgul dyti savo mintis ant popieriaus arba pirmąsyk be klaidų paskam binti muzikos kūrinį . Č ia tai bent! Nuostabu! Neįtikėtina! Panašiai

pasij unta moteris, sužinojusi apie trokštamą, ilgai lauktą n ėštumą. Š itaip džiaugiasi ir moteris, matydama laimingus ir linksmus savo mylimus žmones. Panašus džiaugsmas apima moterį . įveikusią daug atkaklu m o ir pastangų pareikalavusią užduotį , atlikusią ri zikingą žygį , privertusį j ą įtempti visas j ėgas ar net pasiekti savo galimybių ribą , tačiau j ai pavyko : gal šauniai, gal - nelabai , bet j i padarė savo , sukūrė tai, ko norėj o , - meno kūrinį . pergalę kovoj e , ilgai lauktą momentą - savo gyvenimą. Tai natūrali, instinktyvi moters būsena . Būtent per tokį džiaugsmą ateina Laukinė Moteris. Š itokia dvasin ė savij auta tiesiog šaukia ją vardu. Bet pasako j e mergaitės likimas susiklosto kitaip : vieną dieną į j os gyvenimą girgžd ėdama įrieda paauksuota karieta - tikra rau donų, iš skiautelių sudurstytų kurpaičių, paprasto ir neįmantraus gyvenimo džiaugsmo priešingybė.

Spąstai Spąstai Nr. J : paauksuota karieta, bevertis gyvenimas Archetipin ėj e simbolikoje ka rietos įvaizdis turi tiesioginę pra smę - tai transporto priemonė, perkelianti iš vienos vietos į kitą. Š iu olaikiniuose sapnuose bei folklore j ą dažniausiai išstumia au tomobilis, perteikiantis tą patį archetipinį " j ausmą'� Tradiciškai šitokio pobūdžio "transporto priemonė" suvokiama kaip tam tikra pamatinė dvasinė nuostata, perkelianti mus iš vienos dvasios plot mės į kitą, nuo vienos idėj os, minties ar su manymo - prie kito. Įlipti į paauksuotą senosios damos karietą pasakoj e - tai beveik tas pats , kas atsidurti auksiniame narvelyj e : atrodyttĮ , našlaitei siūlomas patogesnis , saugesnis gyvenimas, o iš tiesų - ji tiktai įvilioj ama į spąstus. Atsidūrusi šitokioj e nelaisvėj e, mergaitė netgi ne iškart supranta, kas j ai nutiko , nes auksas iš pradžių apžilpina akis ir apsuka galvą. Taigi įsivaizdu okime, kad žingsniuoj ame sau gyvenimo keliu, apsiavusios savadarbėmis raudonomis kurpaitė mis, ir staiga mums į galvą šauna maždaug tokio pobūdžio mintis: "0 gal geriau būtų pabandyti ką nors kita - ką nors lengvesnio, kam nereikėtų šitiek laiko , j ėgtĮ ir pastangų?"

Moterims dažnai taip nutinka. Mes eame kelio vidury, ir nė pačios nežinome , ar mums patinka tai, ką daro m e , ar ne. Mes tiesiog kuriame savo gyvenimą taip , kaip galime , ir stengiamės kaip įmanydamas. Bet staiga mus pagauna kažkoks keistas nusi teikimas, kažkas mums tarsi sako: " O i , tau labai sunku! Verčiau pažvelk antai ten - kokia grožybė! Tasai iščiustytas daikčiukas atro d o daug lengvesnis, dailesnis ir patrauklesnis ! " Netikėtai privažiuoj a paauksuota karieta, durys atsidaro , nusileidžia maži laipteliai, ir mes ropščiamės vidun . Mus suviliojo. Š itokių pa gundų pasitaiko gana dažnai , kartais - kone kasdien. I r atsispirti dažnai būna labai sunku. Todėl ir ištekame už nemylimo vyro , nes norime pagerinti savo materialinę padėtį . Todėl užmetame nebaigusios pradėt � savo kūrinį i r grįžtame prie darbo, kuris mums jau prieš gerą dešimtmetį atrodė beviltiškas. Todėl parašiusios pusėtiną eilėraštį pasitenkiname trečiuoj u j o variantu , užuot dar sykį perdirbusios ir pavertusios jį šedevru. Pasirodžiusi auksinė karieta užgožia tą paprastą džiaugsmą , kurį teikia raudonos kurpaitės. Nors šį momentą pasakoje ga lima interpretuoti kaip moteriai būdingą materialinių gėrybių bei prabangos troškimą, kur kas dažniau j is reiškia paprasčiausią psichologinį poreikį nepersistengti kloj ant savo kūrybinio gyve nimo pamatus. Lengvesnio gyvenimo troškimas yra natūralus ir b ūdingas ego - savaime tai ne spąstai. Svarbu , kokia kaina. Būtent kaina, kurią už tai sumokame, ir yra spąstai. Našlaitė pakliūva į j uos, sutikdama apsigyventi senosios damos namuose . Č ia j i nuo latos mokoma gražiai elgtis, būti tyli ir mandagi . . . J ai negalima pernelyg aistringai ko nors tro kšti ir ilgėtis, o juo labiau - tikėtis tą troškimą patenkinti . Š itaip prasideda kūrybingos moters sielos badas. Klasikinėje Jungo psicholog ij o j e akcentuoj ama, kad sielą itin d ažnai prarandame apie gyvenimo vidurį , būdamos kokių trisde šimt penkerių ar dar vyresnės . Bet šiuolaikinėj e visuomenėje šis pavojus moteriai gresia nuolatos - kiekvieną mielą dieną, nepri klausomai nuo to, ar j ai aštuoniolika, ar aštuoniasdešimt, ištekėj usi

j i ar ne, nepriklausomai nuo j os kilmės, išsilavinimo , materialin ės padėties. Daugelis " išsilavinusių" žmonių tik atlaidžiai šypsosi išgird ę , j og "primityvios" gentys žino ir gali išvardyti daugybę įvykių bei išgyvenimų , kurie, jų manymu , gali pavogti sielas: nuo susitikimo su lokiu netinkamu metų laiku iki įžengimo į namus, dar neatšventintus po to, kai j uose apsilankė mirtis. Nors šiuolaikin ėj e mūsų kultūroj e tikrai nemažai nuostabių ir teigiamų dalykų, tačiau viename mūsų didmiesčio kvartale daugiau progų netikėtai susidurti su lokiu ar pakliū ti į kokią ne lemtą vietą nei tūkstantyj e kvadratinių mylių kokių nors tyrų . Pagrindinė psichologinė tiesa išlieka nepakitusi: svarbiausia - bud riai sergėti, kad neprarastume gyvenimo prasmingumo jausm o , aistros, dvasingumo ir ryšio su laukine savo prigimtimi. Daug kas gyvenime taip ir tyko atimti, nugvelbti, išvilioti iš mūsų tas savadarbes kurpaites; dažnai tai iš pažiūros visiškai kasdieniški , paprasti dalykai , kaip antai pasakymai: "Ai, pašoksiu, pasėsiu, ap kabinsiu , surasiu, suplanuosiu , išmoksiu , sutaikysiu, sutvarkysiu . . . visa tai vėliau'� Č ia i r yra spąstai.

Spąstai Nr. 2: sudžiūvusi senoji dama, senatvinė jėga Sapnų ir pasaktĮ interpretacijoje "pažiŪrtĮ transporto priemonės': šiuo atveju - paauksuotos karietos, savininkas suvokiamas kaip svarbiausias psichiką įtakojantis veiksnys , verčiantis ją žengti pirmyn, stumiantis sau priimtina kryptimi. Taigi matome , kad karietos savininkės - senosios damos pripažįstamos vertyb ės tampa vyrauj ančia dvasią veikiančia j ėga. Klasikinėj e Jungo psichologij o j e archeti pinė senio figūra kartais įvardij ama kaip " senex" j ėga (lotyniškai senex 'senis ' ) . Taigi , nepaisydami lyties, pagyvenusio žmogaus figūrą gal ėtume interpretuoti kaip senatvinės jėgos simbolį : ši j ėga b ūdinga tiktai senyvo amžiaus asmenims. 1 Pasakose šią senatvinę j ėgą neretai įkūnij a senas žmogus, vaiz duoj amas kaip tam tikra prasme vienašališkas; tai požymis, kad psichiniai individo procesai irgi rutulioj asi pernelyg vienašališkai -

j iems stinga įvairumo. Idealiu atveju senoji dama simbolizuoja orumą, globą, išmintį, gerą savęs pažinimą , ištikimybę tradicij oms, griežtai nustatytus gyvenimo rėmus ir patirtį . . . gausiai pagardintą seniokišku irzlumu, įkyrumu, tiesmukumu ir koketiškumu. Bet kai senoji dama pasakoje visas šias savybes naudoj a blogam, kaip nutinka ir " Raudonose kurpaitėse'� kyla pavoj us, kad šilumai j autrūs dvasios aspektai gali netrukus sustingti. Tai, kas dvasios viduj e paprastai pulsuoja ir virpa , kėsinamasi kietai iškrakmolyti, perdirbti ir neatpažįstamai sudarkyti . Įsėsdama i paauksuotą seno sios damos karietą, o paskui apsigyvendama j os n amuose , našlaitė lygiai taip pat beviltiškai patenka nelaisvėn, kaip ir tyčia įkišdama ranką į medžioklinius spąstus su dvigubais geležin iais nasrais. Kaip matome pasakoj e , priglausdama savo namuose mergaitę, senoj i dama ne palaimina j os j aunystę ir gaivumą, bet seniokiškai užkerta kelią bet kokioms naujovėms. Užuot globoj usi ir ugdžiusi augintinę, ji tiktai stengiasi sustabdyti j os raidą. Taigi ši senolė pasakoj e įkūnija ne gyvenimo išmintį ir patyrimą, o tiktai nuolatinį ttĮ pačių dalykų kartojimą, nepripažjstant j okio atsinaujinimo ir j okių eksperimentų . Kaip aiškėj a iš scenų bažnyčioj e , toj i vienintelė senės išpažįs tama vertyb ė yra kolektyvo nuomon ė, kuri j ai reiškia daugiau už viską ir kuri, be j okios abejonės, nusveria ind ividualius laukinės dvasios poreikius . Kolektyvas neretai suvokiamas kaip individą supanti visu omenė. 2 Tai tiesa , bet Jungas kolektyvą apibrėžė dar ir kaip "daugumos priešingybę vienam': Mes patiriame dauge lio kolektyvų itaką - tiek tų, kuriems priklausome, tiek ir t ų , s u kuriais neturime nieko bendro. Kokie bebūtų mus supantys kolektyvai - akademiniai, dvasiniai, finansiniai , darb o , šeimos ar dar kokie nors , - visi j ie teikia apčiuopiamos apdovanoj imus bei skiria bausmes tiek savo nariams, tiek ir j iems nepriklausantiems žmonėms. Jie sie kia kontroliuoti ir veikia daugybę dalykų: nuo mūsų minčių iki gyvenimo draugo bei viso gyvenimo darbo pa sirinkimo. O pastangas ir sumanymu s , neatitinkančius j tĮ propa guojamų, j ie stengiasi visaip m enkinti ir žlugdyti. Senoj i dama šioj e pasakoj e įkūnij a griežtą kolektyvo tradicij ų sergėtoj ą , nepaj udinamo status quo jtvirtintoj ą , besivadovauj ančią

visais tais žinomais priesakais: "gražiai elkis ; nedrumsk vandens ; per daug n emąstyk ; n eišsi galvo k ; neišsišok; būk pilka pelyt ė ; kalb ėk mandagiai ; sakyk "taip ", n e t j eigu siūlomas dalykas tau netinka, nepatinka, n e tavo dydži o , spaudžia ar trina", i r taip toliau . Laikytis šitokios b ekrauj ės vertybių sistemos - vadinasi , abso liučiai prarasti savo sielą. Kokiam kolektyvui mes bepriklausytume ir kaip bebūtume jo veikiamos, vardan savo laukin ės prigimties ir kūrybinės dvasios privalome ne stengtis jame ištirpti , o prie šingai - išsiskirti iš aplinkos ir tiktai tada savo nuožiūra vėl susi eiti su tais, su kuo pačios norime. Tiktai mes sprendžiame, kurie su aplinkiniais mus j ungiantys tiltai bus tvirti ir dažnai važinėj ami , o kurie - linguoj antys ir pustuščiai. Garbę turėti mus tarp savo narių mes suteiksimc tiktai tiems kolektyvams, kurie labiausiai rems mūsų dvasią ir kūrybinius sumanymus. Moteris , dirbanti u n iversitete , priklauso akademinei ben druomenei. Bet užuot besąlygiškai tapatinusis su šia kolektyvine aplinka ir jos keliamais reikalavimais , ji turėtų stengtis praturtinti ją savais ypatin gais atspalviais bei sugebėj imais . Būdama visavertė b ūtyb ė, moteris negali užsidaryti siaurame interesų pl otelyj e ir tiktai vienašališkai lementi: "Aš darau savo darbą, grĮžtu namo, vėl einu Į darbą . . . " - nebent būtų kitoj e gyvenimo srityj e nuvei kusi ką nors apčiuopiamo, kuo gal ėtų šitai kompensuoti. Moteris, besistengianti tapti neatsiej ama nuo organizacij os, draugijos ar šeimos, nė iš tolo nesidominčios j os dvasiniu gyvenimu, nepaisan čios j os poreikių ir nė nesiteikiančios paklausti: "Kurgi j i amžinai taip lekia?" ar kaip nors geranoriškai ją paremti , padrąsinti , net išbandyti, - sparčiai praranda geb ėj imą kurti ir džiaugtis gyveni mu. Kuo atšiauresnėj e aplinkoje ji atsiduria, tuo greičiau pasij unta ištremta Į druskingą dykvietę , kur neauga niekas, kas gyva . Atsieti savo gyvenimą ir mąstymą nuo lėkšto kolektyvinio galvojimo ir imtis puoselėti unikalius savo talentus bei sugebė j imus - tai vienas iš pačių svarbiausių moters laimėj imų, nes tik tokiu būdu ji gali sukliudyti pavergti savo sielą ir dvasią. Visuo menė, iš tikrųjų remianti individualų visų savo narių tobulėj imą,

niekuomet nesieks paversti vergais j okios savo narių grup ės ar lyties atstovų. Vis dėlto mergaitei pasakoj e tenka taikstytis su bekrauj ėmis senosios damos propaguoj amomis vertyb ėmis. Tuomet mergaitė žengia žingsnį sulaukėjimo link, iš natūralios savo būsenos pakliū dama nelaisvėn . Netrukus ji vėl bus išsviesta į laukinį demoniškų raudonųjų kurpaičių pasau lį, tiktai jau be įgimtos intuicijos ir įžvalgumo, padedančio numatyti pavoj ų ir jo išvengti. Atsisakiusios tikro j o , kunkuliuoj ančių aistrų sklidino s avo gyvenimo ir įs ėdusios paauksuoton senosios damos karieton , mes i š esmės perimame i r senosios sudžiūvėlės perfekcionistės ambicij as bei j o s person ą. Paskui, kaip ir visas į narvą uždarytas gyvas būtybes , mus pradeda kankinti liūdesys ir nenumal dorųas ilgėj imasis , kurį savo praktikoje dažniausiai girdžiu apibūdinant kaip "neaiškų nerimą'� Tuomet mes j au rizikuojame nesidairyda mos stverti pirmą pasitaikiusį daiktą, kuris tik atrodo galįs grąžinti mums prarastą gyvenimo pilnatvės poj ūtį . Užtat taip svarbu nė akimirką neprarasti budrumo ir nesileisti užli ūliuoj amoms nerūpestingo gyvenimo , len gvos ir aprūpintos buities pažadų, ypač j eigu mainais m ūsų prašoma mesti asmeninį kūrybos džiaugsmą į krematoriumo krosnį , užuot kursčius savo pačių įžiebtą ugnelę.

Spąstai Nr. 3: sudegintas lobis ir hambre del alma, dvasinis badas Kartais liepsna reiškia gyvenimo džiaugsmą, o kartais - mirtį ir išnykimą. Vienokia ugnis keičia ir transformuoj a , kitokia - naiki na ir žu do. Mums reikalinga tik ta, kuri transformuoj a . Bet kiek daug moterų sava valia atsisako raud onų kurpaičių ir s utinka būti neatpažįstamai pakeistos, nupraustos , sušukuotos ir prisitaikyti prie svetimo pasaulio m atym o ! Mes leidžiame sudeginti savo raud onąsias kurpaites - savo gyvenimo džiaugsmo šaltinį, kai ne kritiškai , urmu priimame mums brukamas vertybes, ideologij as , filosofijas, taip pat ir psichologines teorij as. Raudonosios mūsų

kurpaitės virsta plėnimis tuomet, kai tapome, vaidinam e , rašom e , elgiamės i r gyvename taip , k a d tuščiai eikvojame savo gyvybines j ėgas , silpniname regėj i mą , laužome savo dvasios stuburą . Tu omet moters gyvenimą užliej a blyški mirties spalva, n e s j i tampa hambre del alm a , išbadėjusia dvasia. Ji tetrokšta tiktai susi grąžinti prarastą gyvenimo pilnatvę, atgauti savadarbes raudonąsias kurpaites. Laukinis gyvenimo džiaugsmas, kurĮ j os Įkūnij a, gali bttti sudegintas užmaršties ar savo pačios triūso niekinimo lieps nose , gali būti pražuvęs savanoriško tylėj imo lauže . Pernelyg daug moterų kitados, nerasdamas kitos išeities, yra davusios siaubingus įžadus. Dar ankstyvoje j aunystėj e, skaudžiai stokodamas paramos bei įvertinimo , jos išgyveno tokį sielvartą ir nusivyl imą, kad nusviedė plunksną, užgniaužė žodžius, nu tildė dainas, susuko drobes ir prisiekė sau niekuomet daugiau j tĮ nebepaliesti . Š itaip pasielgusi moteris nej učiomis pati susidegina drauge su savo rankdarbiais. Jos gyvenimas virsta plėnimis. Moters gyven imas gali sunykti ir neapykantos sau liepsnose , nes kompleksai gelia it gyvatės ir bent j au kuriam laikui atmuša jai norą net artintis prie savo darbo, ku ris jai svarbiau už viską . Tuomet metai po metl! j i atkakliai stengiasi niekur neiti, nejudėti, nesimokyti , nežin oti, n eĮgyti, nesiryžti, netapti. Moters savarankiškai susikurtą gyvenimo vizij ą ga li sudeginti ir kieno nors kito pavydas ar tiesiog atviras ir nuožmus priešiškumas j ai . Š eimos narių , globėj tĮ , mokyto j tĮ ir draugų j u ntamas pavydas netu rėtų peraugti Į priešiškumą , dej a , n eretai taip nutinka, ir j ie tampa slaptais arba atvirais moters priešais. Jokia moteris neturėtų leisti savo kū rybiniam gyvenimui kaboti ant plauko, kol ji nuo lankiai tarnau j a priešiškai nusiteikusio meilužio , tėvo , mokytojo ar draugo užgaidoms. Kai dvasinis moters gyven imas vi rsta plėnimis, ji nebetenka savo gyvyb ės šaltinio, su dži ūva i r pasidaro perkaru si i t Mirtis. Troškimas atgauti savo raudonąsias kurpaites - laukinio gyvenimo džiaugsmą ne tiktai toliau tarpsta jos pasąmon ėj e , j is dargi auga ir stiprėj a , kol vieną dieną nuožmiai ir galingai sukyla ir užvaldo j os sielą.

Pati rti hambre del alma, dvasinio bado , b ūseną - vadinasi , išgyventi nuolatinĮ ir nepasotinamą alkį. MoterĮ tiesiog degina troškimas gauti ką nors, kieno dėka ji vėl paj u stų gyvybinių j ėgų antplūdį . Nelaisvės nukamuota moteris nebemoka rinktis ir stveria bet ką, kas nors kiek primena j os prarastąj į lobį , - geras ar blogas tas daiktas būtų . Dvasinio bado alinama moteris iš pažiū ros gali atrodyti "švari ir sušukuota': bet jos viduj e bej ėgiškai tiesiasi de šimtys meldžiančių rankų ir žioj asi dešimtys išbadėj usių burnų. Š itaip iškanki nta , j i nežiūrėdama kimš į save bet kokį maistą , nepaisydama nei j o vertės , nei sugedimo , nes jai tcrūpi atsigriebti už tai , ko neteko. Vis dėlto net ir šioj e kl aikioj e situacij oje laukinė Esybė nepaliauj amai stengiasi mus išgelb ėti . J i šnibžda, dej uoj a, šaukia, barškina apgraužtais skeletais miistĮ košmariškuose sap nuose, kol pradedame sąmoningai suvokti savo padėtį ir imam ės žygi ų prarastajam lobiui susigrąži nti . Kad geriau suprastume dvasios bado išsekintą moterį, puolančią

i visokiausi us kraštutinumus, - dažniausiai tai b ūna piktnaudžia vimas narkotikais, alkoholiu ir netikę seksualiniai santyki ai , - pa bandykime pasekti, kaip elgiasi išbadėj ęs ir maisto ieškantis žvėris. Vilkas dažnai apibūdinamas panašiai kaip ir išbad ėjusi siela: jis kaltinamas esąs žiaurus, godus, puoląs iš pasalų, pjaunąs silp nuosius, žudąs tik dėl žudymo ir nežinantis saiko. Kaip matome , vilko reputacija pasakose ir tikrovėj e tikrai nepavydėtina ir ne pel nytai prasta. Nes iš tiesų vilkai yra atsidavę bendru omen iniai gyvūnai . Rujoje j i e instin ktyviai tva rkosi taip , kad sveiki vilkai žudo tik tiek, kiek bū tinai reikia j iems išgyventi . Tiktai tada, kai vil kas sužeistas arba norm a l i rujos gyvenimo tvarka suardyta, šis įprotis gali pasikeisti . Vi lkai be saiko žudo tiktai dviem atvej ais. Ab u kartus tai reiš kia , kad vilkui kažkas negerai . Jis gali pj auti visus paeil iui, j ei užsi krėtęs pasiutlige arba maru . Be to, j is gal i žudyti daugiau, negu reikia, ir po ilgo badavimo. Tai , kaip d ėl bado gal i p asikeisti gyvūnų e lgesys , yra puiki metafora , paaiški nanti dvasinio bado nualintas moters būseną. D evynis kartus iš dešimties dvasinių ar psichologinių problemų, d ėl kurių nuolatos pakliūva i spąstus ir

smarkiai nukenčia, turi moteris , kamuoj ama dvasinio alkio arba išgyvenusi tragišką dvasinio bado tarpsnį praeityj e . Vilkus badas ištinka tada, kai sniego pernelyg gilu i r medžioti darosi nebeįmanom a . Briedžiai ir šiaurės elniai yra tarsi sniego valytuvai - vilkai jų pramintais takais keliauj a per pusnis. Bet j e i dėl ypač gausaus sniego elniai nebegali paj udėti, i r vilkai drauge su j ais pakliūva sniego n elaisvėn . Tuomet ateina badas. Žiema vilkams - pats sunkiausias ir alkaniausias metas. Tuo tarpu moterį badas gali užklupti bet kada, u žgriūti iš bet kur, įskaitant ir j os pačios Įprastinę kultūrą. Bado laikotarpis vilkams paprastai baigiasi atėjus pavasariui, kai sni egas pradeda tirpti. Š tai tada išsibadavusitĮ žvėrių ruj a tiesiog įpuola beprotybėn ir ima pjauti ir žudyti it paš ėlusi . Didžiumos sumedžioto grobio vilkai nepaj ėgia su ėsti ir net nesivargina slėpti . Jie tiesiog j į palieka. Tokiais atvej ais j ie sumedžioj a daugiau nei apskritai įstengtų suėsti , daug daugiau , nei j iems išvis reikia.3 Pa našiai būna ir ilgai nelaisvėj e išbuvusiai išsibadavusiai moteriai . Staiga pajutusi laisvę eiti, kur nori, daryti , ką nori, gyventi, kaip nori, ji irgi gali atsidu oti pavoj ingai beprotybei ir imti siautėti . . . ir netgi j austis teisi ! Našlaitė pasakoje irgi j aučiasi teisi , steng damasi bet kokia kaina gauti pražūtingąsias rau donas kurpaites. B adas kažkokiu būdu sugeba smarkiai iškreipti mūsų teisingumo jausmą. Taig i , kai pats brangiausias dvasinis lobis moters gyvenime pavirsta plėnimis, j i , užuot l a ukusi ir tikėj usis, staiga tampa godi ir nepasoti n ama. Pavyzdži ui, j e i gu jai ilgą laiką d rausdavo kalti skulptūras, ji gali netikėtai p radėti jas kalti nesustodama, dieną ir naktį , b e miego , kankindama savo niekuo dėtą kūną pu sba džiavimu, niokodama sveikatą ir dar dievai žino ką išdarinėdama. J eigu akys nenugalimai pradeda merktis, j i stveria stimuliatorių , nes nežin o , kiek dar laiko įstengs išbūti laisva.

Ilambre del alma - tai ir alkis viso to, kas būtina sielai: kūrybin gumas, poj ūči ų . aštrumas bei kiti instinktyvios dvasios turtai. Jei moteris verčiama visą laiką elgtis kaip tikra dama ir sėdėti dailiai suglaudusi kelius, jei išgirdusi riebesnį žodį ji vos neapalpsta, j ei

visą laiką turi gerti tik nu griebtą pieną . . . tuomet saugokitės, kai j i ištrūksta į laisvę ! Dabar j i b e saiko plempia džiną, sėdi išsidrėbusi kaip girtas matrosas ir keikiasi taip , kad net tin kas nuo lubų byra . lšbadėj usi moteris niekaip negali atsikratyti baimės, kad vieną gražią dieną ją vėl sugaus . Todėl ir stengiasi , nau dodamasi p roga, imti , kiek tik paj ėgia.4 Puldamas į kraštutinumus ir nevaldomai siautėdamos save d ažniausiai alina moterys , ištroškusias prasmingo , turiningo gy venimo. I lgą laiką buvusi atkirsta nuo savo ciklų ir negalėdama patenkinti kūrybinių poreikių, moteris gali stačia galva įpulti į ką tik norite : gi rtavimas, narkomanij a, pykčio priepuoliai, spiritizmas, despotizmas , paleistuvystė, nėštumai , studij os, kūryba, vadovavi mas , švietimas, švarinimasis , aerobika , besaikis rij imas, - tai

� ar

toli gražu ne visos dažniausiai pasitaikančių piktnaudžiavimtĮ rū šys. Š itaip besielgiančios moterys paprastai stengiasi kompensuoti prarastus normalios saviraiškos, dvasinio gyvenimo bei dvasinio pasitenkinimo ciklus. Tokiai moteriai tenka kęsti vieną bado laikotarpį po kito. Gal kartais j i ir m ėgina ištrtikti į laisvę , bet išsigąsta, kad pab ėgimas j ai pernelyg daug kainuos, bijo išeikvoti savo libido, savo energij ą. Galbūt ir kitais atžvilgiais ji pernelyg menkai p asirengusi : stokoja išsilavinimo , l ėšų, patirties. Nelaimei , dvasinio lobio praradimas ir giliai įsišakniję prisimini mai apie išgyventą badą gali net priversti mus manyti , kad perlenkimai ir kraštuti numai - visiškai neblogas dalykas. O be to , j u k taip malonu ir gera , kai gali vėl m ėgautis poj ūčiais . . . kokie j ie bebūtų .

K ą tik ištvėrusi badą moteris tiesiog įvairumo dėlei nori pasi mėgauti gyvenimu. Vis dėlto jos atb ukęs emocinitĮ , racionalitĮ j tĮ , fizinių, dvasinių ir finansinių išgyvenimo sąlygų vertinimas kelia j ai didžiulę grėsm ę . O kažku r prieš akis dar šm ėžuoja pora demoniškų raudonųj ų kurpaičių. Ji stvers j as, kur tik su ras . Š tai kuo baisus badas. Vos moteriai pasirodys , kad kas nors gali nu malšinti tą klaikų alkį , ji griebs tą daiktą n ėmaž nedelsdama ir nesidairydama.

Spąstai Nr. 4: pažeisti instinktai - nelaisvės pasekmė Instinktą gana sunku apibrėžt i , nes niekas nežino , kaip j is atro do, ir nors j aučiame , kad nuo neatmenamų laikų instinktai buvo svarbi žmogaus prigimties dalis, niekas ligi šiol tiksliai nežin o , n e i kurioj e nervų sistemos vietoj e j ie yra, nei kaip jie m u s vei kia. Psichologine p rasme Ju ngas spėj o , kad instinktai gali kilti iš psichoidinės pasąmon ės - to psichikos lygmens, kur susiliečia biologiniai ir dvasiniai aspektai. Iš esmės pritardama jo nuomo nei, aš dargi žengčiau toliau ir drįsčiau tvirtinti , kad , pavyzdžiui, kūrybinis instinktas yra lygiai tokia pat lyrinė mūsų "aš" kalba, kaip ir sapnų simboliai. Etimologiškai žodis instinktas kilęs iš lotynų instinguere, reiš kiančio 'impulsą ' , bei instinctus, reiškiančio 'kurstymą' , šiuo at vej u - kokį nors raginimą ar skatinimą, kylantį iš vidinio balso. In stinktą gal ima vertinti teigiamai - tai tam tikra vidin ė j ėga, kuri, veikdama drauge su mąstymu ir sąmone , garantuoja nuoseklų žmogaus elgesį . Gi mdama moteris atsineša visus savo instinktus sveikus ir nepažeistus . Atrodo, galėtume tvirtinti, kad našl aitė pasakoje patenka į naują aplinką , kurioj e atsikrato šiu rkštumo, įgyj a subtilumo ir pratinasi prie lengvesnio gyvenimo , tačiau iš tiesų j os asmenybės raida vi siškai sustoj a, o noras tobulėti dingsta. Ir kai senoj i dama suniekina didžiausią j os brangenyb ę - kurpaites, šį dvasinės kūrybos vaisių laiko šlamštu , kurį reikia sudeginti , netekusi savadarbių raudonų kurpaičių mergaitė visiškai nutyla . Ją apninka liūdesys - perdėm tikėtina būsena kū rybingai dvasiai, uždarytai į narvą ir atskirtai nuo įprastinio dvasinio gyvenimo. Negana to, mergaitės instinktai, kurie turėttĮ skatinti j ą vaduotis iš tokios padėties, tiek atbukę, kad , regis, j tĮ išvis nebėra. Tad , užuot veržusis į kitokį gyvenimą, m ergaitė g rimzta dvasin ėj e pelkėj e . O kadangi j i nemėgina b ėgti , nors tai b ūtų visiškai pagrįsta ir teisėta , j ą u žpuola depresij a . Dar vieni s p ąstai . Gali m e vadinti sielą , kaip tik norime: sąj unga su laukiniu pradu , ateities viltim i , siautulingąj a energij a , kūrybine aistra , savo keliu, savo darb u , Mylimąj a , laukine nuotaka, "plunksnele

D i evo kvėpte l ėj ime'�5 Kokiais žodžiais ar vaizdais bemėgintume apibūdinti šią savo b ūties dalį, aišku viena - butent ji ir atsidūrė nelaisvėj e . B ūtent tod ėl kūrybin ė dvasios galia staiga pasij unta taip nustekenta. Stebėdami įvairiausias nelaisvėj e laiko m ų l aukinitĮ gyvūnų rftšis, mokslininkai nustatė: su kokia meile bejrengtume j ų b ūstą zoologijos sode, kaip j uos bemyl ėtų ir belepintų jų prižiūrėto j ai (ką pastarieji dažniausiai ir daro ) , gyvūnai vis tiek paprastai nusto j a dauginęsi, praranda apetitą , tampa neramūs, ankstesnį jų gyvybingumą p akeičia letargas , niūri nuotaika ar nelauktas agresyvumas. Zoologai šią nelaisvėj e laiko m ų padan1 būseną vadina "gyviinų depresij a'� Įprastiniai gyvfmtĮ miego , partnerio pasirinkimo , poravimosi , švarinimosi, j au niklių prieži ū ros ir kito kie ciklai kaipmat suyra, vos tik jie atsidu ria nelaisvėj e . Prarastų ciklų vieto j e atsiveria tuštuma. Tik ji ne pilna, kaip bud isti nėj e šventosios tuštumos koncepcijoje, - šis tuštu mos poj ūtis veikiau primena tup ėj imą užkaltoj e dėžėj e be langų . Panašiai ir moterį , jžengusią į senosios sudžiūvėlės damos na mus, apninka neryžtingumas, prasta nu otaika, nuobodulys , pa prasčiausia d ep resij a ir netikėti nerimo priepuoliai - simptomai , smarkiai primenantys tuos, kuriuos patiria nelaisvėn uždaryti arba sužeisti gyvūnai . Pernelyg smarkiai domestikuoti padarai netenka ankstesniųj ų stipri ų , pamatinių savo impulsų , skatinančių j u os žaisti , bendrauti , įveikti sunkumus, bastytis, užm egzti santykius su gentainiais ir t. t. Kai moteris darosi pernelyg "gerai išauklė ta': šiuos impulsus reguliuojantys j o s instinktai nusilpsta ir nu grimzta i tamsiausias pasąmonės gelmes, kur j i nebegali lengvai j ų pasiekti. Tuomet ir sakoma , kad j os instinktai pažeisti . Tai , kas turėtų vykti savaime , arba apskritai nevyksta, arba išj u d inama tiktai po didžiulių pastangų , trūkčioj imų, raci onalizavimų ir karo su savimi pačia. Kalb ėdama apie pernelyg smarkią domestikacij ą ir lygindama j ą s u nelaisve , a š n eturiu omenyj e individo socializacij os - proceso, kurio metu vaikai išmokomi daugmaž civilizuotai elgtis visuome n ėj e . Socialinė žmogaus raida - b ū tinas ir labai svarbus dalykas . Antraip moteris nesugeb ėtų normaliai bendrauti su aplinka.

Tačiau pernelyg smarkiai domestikuoti - tas pats, kas uždrausti j au n ai gyvybei žai sti ir j udėti . Juk sveika, normaliai besivystanti laukinė būtyb ė anaiptol nebūna pernelyg romi ir bežadė. Prie šingai , ji j udri i r j autri , gyvai reaguoj a į kiekvieną j udesį ar ap linkos pokytį. J i n ekarto j a lyg prisukta vis to paties įkaito elgsenos modelio ar schemos, neva tinkamų visiems gyvenimo atvej ams. Ji laisva, išradinga ir gali rinktis . O moteris su pažeista is instinktais rinktis nesugeba. J i neįstengi a n ė pajudėt i . Tokioje padėtyj e atsiduriama d ėl daugelio priežasčių. Moteris su pažeistais instinktais dažniausiai pati save išduoda ir nuleidžia rankas, nes jai pernelyg sunku p rašyti pagalbos arba ji pati nesu pranta , ko nori . Prigimtiniai j os instinktai , skatinantys kovoti arba gelb ėtis, sulėtėj a arba išvis nusilpsta. Sotu mo, skonio pojūčiai, įtaru mo , atsargumo būsenos ir laisvos, visa apimančios meil ės poreikis gali labai susilpn ėti arba priešingai - pasidaryti pernelyg stiprūs ir aštrūs . Kaip ir pasakoj e , vienas iš pačiLĮ klastingiausių l au kinės pri gimties gniuždymo būdų - reikalavimas gerai elgtis, kad gautum dovaną (kada nors ateityj e ) . Nors šis metodas retkarčiais (kartoj u : retkarčiais ! ) ir padeda įtikinti trečius m etukus einančią mažylę susitvarkyti savo kambarį (pirm a pasiklok lovytę , tada gal ėsi pa žaisti)6, j is visiškai netinkamas ir nevartotinas, kai turime reikalą su gyva , suaugusia moteri m i . Nors pastov u m a s , atkaklu mas bei organizuotumas - itin svarbios ir kūrybi n ėj e veikloj e labai reikalingos savyb ės , senosios damos reikalavimas visur ir visada "deramai elgtis" pakerta bet kokią j os globotin ės tolesn ės raidos galimybę . J u k būtent žaism ė, o ne deramo elgesio normų laikymasis, yra centrin ė kūrybinio gyvenimo arteri j a , j o šerdis ir smegenų kamienas . Troškimas žaisti yra instinktyvus. Nėra žaismės - nėra kūrybos. " B ū k gerutė, ramiai sėdėk': - ir nieko nesukursi. Jeigu kal b ėsi, galvosi, elgsiesi vien tik prideramai ir oriai - kūrybi n ė ugnis gali išvis užgesti. Bet kuri socialin ė grup ė, visuomenė, institucija ar organizacij a, verčianti moteris s merkti visa, kas eks c entriška , įtariai žiūrėti į bet kokią n auj ovę ar keistenyb ę , vengti

aistros, karščio , iš radi ng u mo, nuasmeninti viską , kas indivi dua l u , - anksčiau ar vėliau sukurs negyvų moterų k u lt ū rą . P u ik u s sula u k ėj u sios moters , k u rios i nstinktai buvo smarkiai pažeisti pri e šingų jos dvasiniams polėkiams j ėgų, pavyzdys - tai populiari septinto j o dešimtmečio bliuzo dainininkė Janis Joplin .

K ū rybiniai j os bandymai, nekaltas smalsumas, gyve n imo džiaugs mas , šiek tiek famili a ro k as požiūris į pasau lį paaug l ystės metais s u l a u kė n e gailestin gos mokytoj ų ir k itų pado r ios baltaodžių Pietų baptistų bendruomenės, kurio j e j i augo , narių kritikos ir p a sme rki m o. Nors ir b iidama puiki moki n ė bei tal e nt i nga daili ninkė, J anis beveik n e t u rėj o draugių, nes kitos m e rgai tės smerkė ją už tai , kad n e sid a žo 7 , o kaimy n ai piktino s i j os pom ė g i u kopti ant uolos, stiiksančios mi este l io pakraštyj e ir ten su draugais dainuoti bei klausytis džiazo. Kai jai pagal iau pavyko pabėgti bliuzo pasaulin, buvo j au taip išbad ėj usi, kad visi š kai n ebeturėj o saiko j ausmo ir n e ži n oj o ribų nei seks u i , nei alkoholiui, nei narkotikams. 8 I r Bessie Smith , Anne Sexton, Edith Piaf, Mari ly n Monroe bei Judy Garland liki muose galima įžiūrėti tą patį dvasinio bado kamuoj a mos moters s u paž e ist a is i n s t i n ktais elgesio modelį : m ėgi nimai prisitaikyti, saiko jausmo praradimas, nesuge b ėj i mas sustoti .!> Gal ėt u m e sudaryti ilgiaus i ą tal e ntin g ų motertĮ su pa žeistais instinktais sąrašą, k u rios p at e ku s ios į t o kią apga i l ėtiną padėtį, žengė itin lemtingus ž i ngs n i u s Lygiai kaip našlaitė iš pasakos, visos j os kokiu n ors būdu buvo praradusios savadarbes kurpaites ir todėl , pasitaiki u s progai, neatsargiai stvėrė pražūtin gas rau d on ą sia s . Jas visas kamavo liiidesys, vi sos buvo ištroškusias dvasinio peno , nu oširdaus b e n dravi m o , gal i myb ės laisvai keliauti ir pu oštis taip , kaip pačiai n o risi, išs i i lgusios D i evo žodžio ir pa prasto , natūralaus, sveiko seksualinio gyve nimo. Tačiau nej učiom pasi rin k o užkeiktąsias kurpaites, įkūnijančias destru ktyvias pa "

"

,

,

.

ži ūras, veiksmus ir idėj as , dėl ku ritĮ ŠilĮ moten1 gyveni mas n eb e pataisomai sugriuvo , o j os pačios virto be p rotišk o šokio sūkury besisukančiais vai duokliais. Pažeisti instinktai dažniausiai ir būna toj i pagri ndinė p r i e žastis, dėl kurios moterys pradeda beprotiškai e lgtis, l e i d ž iasi

apsėdamos visokių maniakiškų idėj ų arba pasuka kitu, tegu ir ne tokiu pražūtingu , bet vis d ėlto žalingu keliu. Norint atkurti pažeistus instinktus, pirmiausia tenka pripažinti, jog pakliuvai nelaisvėn, išgyvenai dvasinį badą, išjudinusį įprastinės įžvalgos ir savisaugos pamatus. Reikia grįžti atgal tuo pačiu keliu , atvedusiu mus į spąstus ir sukėlusiu dvasinį badą. Bet dažniausiai daugelis moterų pirmiausia pereina dar penkias pasakoje pavaizduota kelio pakopas .

Spąstai Nr. S: mėginim as vogčiom įgyti lobį, asmenybės susidvejinimas Š ioj e pasakos dalyj e rengiamasi mergaitės konfirmacijai , tad senoji dama vedasi j ą pas kurpių pirkti išeiginių batelitĮ . Konfirmacij os motyvas - palyginti nauj as p asakos pridū rinys. Archetipiniu po žiūriu atrodytų , kad pasakoj e apie raudonąsias kurpaites po dau geliu vėlyvesnių antsluoksnių slypi labai senos legendos ar mito fragmentas , pasakoj antis apie pirm ų j ų menstruacij ų atsiradimą ir mergaitės įžengimą į savarankiškesn į , mažiau motinos globojamą ir prižiū rimą gyvenimo etapą. Pasitelkdamas šią pasaką, vyresnės moterys senovėj e , matyt , mokydavo j aunas mergaites budrumo ir sugeb ėj imo adekvačiai reaguoti į aplinkinį pasaulį. 1 0

Teigiama, kad matriarchatin ėse senovės Indijos, Egipto, atskirų Azijos da litĮ ir Turkij os kultūrose, - kurios per tūkstančius mylių aplinkui visomis krypt imis formavo moteriškos dvasios suvoki mą, - vienas iš pagrindinių p erėj imo apeigų 1 1 momenttĮ buvo chna ar kitokių raudomĮ dažtĮ įteikimas j a unoms mergaitėms, kad šios galėttĮ nusidažyti jais p ėdas. O vienos iš svarbiausitĮ perėj i mo apeigtĮ buvo siejamos s u pirm osiomis menstruacij omis. Š ios apeigos ženklino slenkstį tarp vaikystės ir gal ėj imo savo įsčiose išnešioti bei pagimdyti naują gyvybę , taip pat valdyti su tuo su sij usią seksualinę energij ą bei visas kitas moteriškas galias . Š iose apeigose svarbų vaidmenį vaidino visi raudonoj o gimdos krauj o pavidalai: menstruacijų kraujas, gi mdymo krauj as, persileidimo metu tekantis krauj as , kuris visais atvej ais srūva moters kojomis iki

pat pėdų. Kaip matome, pirmykštės raudonos kurpaitės senovėje turėj o itin turtingą simbolinę prasmę. Nekaltųj ų Vaikelių dienos paminėj imas pasakoj e - taip pat vėlyvo antsluoksnio dalis. Š i diena žymi krikščionišką šventę, kuri Europos šalyse palaipsniui išstūmė senas pago niškas žiemos saul ėgrįžos apeigas, kuriomis moterys atlikdavo ritualinį kūno ir dvasios apsivalymą, simboline ir tiesiogine p rasme rengdamosi nauj am gyvenimui ateinantį pavasarį . Greičiausiai į šias apeigas įeidavo ir kolektyvin is mirusių bei negimusių kūdikių apraudo j imas 1 2 , apimantis mirusius naujagimius , persileidimus, negyva gimius, n ėštumo nutraukimus ir kitokius svarbius seksualinio bei reprodukcinio moterų gyvenimo įvykius, atsitikusius senaisiais, besi baigiančiais m etais. 1 :1 Toliau pasakoj e eina vienas iš pačių iškalbingiausių dvasinę priespaudą iliustruoj ančių epizod ų . Prasiveržęs nenumaldomas dvasinio peno troškimas pralaužia sausas "padoraus" elgesio už tvaras , riboj usias mergaitės laisvę . Kurpiaus dirbtuvėj e ji be seno sios damos leidimo vogčiomis nusičiumpa viliojančias raudonąsias ku rpaites. Sukilęs į paviršių ncnu malšinamas dvasi ngumo alkis verčia j ą stverti tai, kas pirmiausia papuola po ranka, nes ego žino, kad n etrukus gali vėl atsidurti nelaisvėj e . Š itokia staigi dvasinė "vagystė" pasitaiko tada , kai didžiu lę savoj o "aš" dalį m oteris būna užgniaužusi ir nugrūdusi į toli miausius psichikos užkaborius . Analitinės psichologij os požif1ri u , užgniaužti i r į pasą monę nustumti t i e k teigiami , tiek ir neigiami instinktai, poreikiai bei j ausmai ir toliau gyvuoja šešėliniame psi c hikos pasa ulyj e . Tolesni ego bei super-ego m ėginimai kontro liuoti šiuos šešėlinius impulsus sukelia spaudi mą, kurio poveikis darosi panašus į oro pūslelę , atsiradusią šon inėje automobilio pa dangos sienelėj e . Ratu i sukantis, padanga kaista , spaudimas j os viduje didėj a , ir galiau siai padanga sprogsta , o visa, kas susikaupė j os viduj e , išsiveržia į išorę . Š ešėlinė psichikos dalis veikia labai panašiai . Būtent todėl di džiausias šykštuolis turčius vieną gražią dieną gali visus apstulbinti , nei iš šio , nei iš to paaukodamas kelis milijonus našlaičių prie-

glaudai . Arba kodėl koks nors santūru s , mielas ir ramu s žmo g us staiga įsiplieskia ir sprogsta it fe j e r verko raketa? Pamažu aiškėj a , kad vos p e r siaurutį p lyšelį p raverdamos duris į šešėlinę sritį ir pamažu, nedid e l ė m is g ru pelėmis išleisdamos ten su sikaupusius el e mentus, galime su j ais b e ndrauti, tartis, rasti j iems naudingą pritaikymo būdą ir šitaip išvengti n e tikėtl} ir pavojingų šeš ėlin ės dalies išpuolių bei sprogimų . Nors įvairių visuomenių pripažįstamos vertyb ės gerokai skiria si, tad ir į šešėlinę sritį išstumiami n evienodi " t e igiami" ar "nei giami" dalykai, bet esama ir tokitĮ i m pulsų, kurie beveik visu r ir visada laikomi neig i a m ais ir paprastai nutremiami į šešėlius : tai asmens noras ar poreikis v ogti , sukčiauti, žudyti , leistis į vi s okiau sius kraštutinum u s ir panašiai . Ne ig iami šešėlinės srities aspektai žadina keistą j a u d ulį ir smalsum ą , tačiau, būdami entropiški, gal i išmušti žmogų iš pusiausvyros, sudru msti ramybę , s u gria u ti nusi stovėj usį šeimos ar didesn ės socialin ės g rupės gyve nim o ritm ą. Tačiau šešėlyj e neretai atsidu ria ir dieviški , patrauklū s , gražūs bei g a lingi asmenybės aspektai . Ypač dažnai taip nutinka m ote rims , k ur ių šešėlin ėj e srityje kone visuomet esama labai s ubtili tĮ j ų būties aspektų , neprii m tinų ap linkin e i visuomenei arba ne sulaukiančių jos paramos. Kokios daugyb ės motenĮ psichikoj e , pačiame šulinio d ugne , t ū n o pranašė ir kūrėj a, įžvalgi tiesos sa kytoj a , aiškiare g ė, b ūtyb ė , s u geb a nti kalbėti nemenkindama savo

nu opelnų , drį stan t i p a žvel gti į save n esigūžd am a ir atkakl iai dirbti , tobulindama savo kūrinius! MūstĮ vi su o m e n ėj e tei g i a mi motcnĮ šešėlin iai dvasios impul sai dažniausiai sukasi api e galimybę pačiai kurti savo gyveni m ą . A t stumti , neįve rtinti , ,.netinkami" mūsų s i e los bei mi:isų "aš"

a spektai toli gražu netfmo sau ram iai ta m s oje - prieš in g ai , j ie s u simoko tarpusavyje ir drauge i.ma regzti planus, kaip išsiveržti

į lai s v ę . Tose pas ą m on ė s g e l m ės e j ie verd a , k u nku liuoja , pli u pa , kol vien ą gražią dieną, n ors ir kaip sandaria i u ždėt a s dangtis , j i e i t geizeris su trenksmu išsiveržia aukštyn , išsi l i e j a laukan i r tada jau daro , ką panorėj ę . O tada j au su jais susidoroti, pasak populiaraus mano vaikystės posakio, - tas pats, kas dešimt svarų molio sukišti atgal j penkių

svarų maišą. Sykį išsiveržusius iš šešėlio impulsus po šitokio spro gimo su nku vėl suvaryti atgal ir iš nau j o uždaryti "belangėj e'�

O j uk, regis, kur kas protingiau b tttų buvę rasti normalų būdą sąmoningai i r kūrybingai išreikšti savo džia ugsmu i , nei apskritai

H palaidoti; bet kartais moteris įvaroma į kamp ą , ir tuomet j au sprogi m o nebeišvcngsi . Š ešėlinis gyveni mas prasideda tada, kai rašytoja, dailininkė, šokėj a , motina, atradėj a , mistikė, tyrinėtoj a ar keliautoj a liauj asi rašiusi , tapiusi , šokusi, rūpinusis vaikais, ieškoj usi, stebėj u si , tyrusi bei keliavu si. Taip gali nu tikti , j ei užsiėmimas, kuriam moteris skyrė daugybę pastangtJ , laiko i r š irdies, nedavė rezultatų , kokių ji tikėj osi , arba nesu l aukė įverti nimo, kurio buvo nusipelnęs, arba dar d ėl daugyb ės kitlJ pri ežasčių. Kaip ten bebiittJ , j e igu kūrėj a staiga meta savo darbą, tai energija, kurią j i natūraliai tam skyrė, nu kreipiama į požemius, iš kur išsiveržia kad a gali ir kaip gal i . Moteris, vid ury šviesios dienos neturinti galimyb ės visa siela atsi du oti m ėgstamam užsi ėmi mui, pradeda keistą dvi lypį gyvenim<}: viešumoje nuduoda esanti vi enokia, o vos nutaikiusi tinkamą progą elgiasi visiškai kitaip. Moteris, besistengianti supakuoti visą savo gyvenim ą į dailią dovanų d ėžutę ir perrišti ją kasp i n ėliu , pasiekia tik vie n o : visa j os gyvybi n ė energij a it suspausta spyruoklė atsid ur i a šešėlyj e . " Ką j ū s , a š gyvenu k u o puikiau siai': - šypsodamasi tvirtin a tokia moteris. Bet pažvelgus į j ą iš kito kambario kampo arba žiūri nt į jos atspindį veidrodyj e , aiškiai matyt i , kad taip n ėra. O pasku i vieną d i e n ą m u s pasi ekia žini a , kad j i susidėj o su kažkoki u flei tini nku i r su juo pab ėgo į Tipikan ą , kur tapo bil iardo žvaigžd e . Negali b ū ti! - traukome pečiais. Juk p u i kiai žinom e , kad j i n e m ėgsta flcitininktĮ , visuomet svajoj o gyventi Orkos saloj e ,

o ne

Tipika n o j e ir niekada n ėra lošusi biliardo! Lygiai kaip Heda Gabler iš H e nr iko Ibseno dramos, lauki n ė moteris gal i sukandusi dantis apsimetin ėti gyvenanti " ka i p visi': tačiau už tai visu omet tenka s u mokėti didžiulę kain ą . H eda vog čiomis atsiduoda aistro m s ir p avoj ams, rizikingai flirtu odama su buvusiu meilužiu ir žaisdama su Mirti mi. Iš paži ūros ji atrodo

visai patenkinta , dėv ėdama skrybėlaites ir klau sydamasi nuobodžių vyro postringavimų apie jo dulkiną tarnybą. Moteris gali elgtis mandagiai , netgi ciniškai , nors viduj e j os širdis ir plūstų krauju. Arba, kaip Janis Jopli n , moteris gali kaip įmanydama stengtis prisitaikyti, nusileisti , p aklusti , kol daugiau nebepaj ėgia tverti tokio gyvenimo, o j os kūrybin ė prigimtis, ilgai ardyta , niokota ir grūsta į šešėlius , staiga išsiveržia kaip vulkanas ir sukyla prieš bedvasio "auklėj imo" principus, n epaisančius nei žmogaus talento, nei j o gyvybinių poreiki ų . Sakykite k ą norite, tačiau aišku viena: tokie bandymai vog čiomis nugvelbti kokį dvasinio gyven imo trupinėlį, nes realiame gyvenime tam neatsiranda vietos, smarkiai žeidžia gyvybines mo ters j ėgas. Įkalintas ir išbadėj usios moterys šitaip griebia viską, ką gali : draudžiamas knygas ir muziką , bičiulystės ryšius, seksualinį pasitenkinimą, religines sektas. Jos įsikimba slaptų minčių ir revo liucinių idėj ų . Vagia laiką iš savo šeimos ir sutuoktinio. Slapčiomis velka į namus nugvelbtą lobį. Stengiasi nuvogti val and ėlę kitą rašymui , apmąstymams, sielai . Jos slepia miegamaj ame vaid uokl į , prieš eidamos į tarnybą vogčiomis skaito eiles, nutaikiusios mo mentą bando iš kur nors pasprukti arba niekieno nepastebėtos nugvelbti bučinį. Norėdama išsukti iš šio dvilypio kelio, moteris turi liautis ap simetin ėj usi. Juk šitaip vagiliaudama netikro dvasinio gyvenimo trupinius nieko nelaim ėsite ! Apgavystė visuomet su trenksmu išsiverš aikštėn , kai mažiausiai to tikėsi tės . O tuomet didžiulės bėdos neišvengsite. Kur kas geriau vienąkart atsitiesti , tvirtai įsi spirti koj omis - kokia savadarbė bebfttų toj i j ūsų atrama! - ir ryžtis gyventi kaip galite, kaip sugebate , drąsiai ir atvirai , o ne vogčiomis ir apsimetin ėj ant. Užuot stvarsčiusi visokius atsitiktinius nieku č i u s , siekite to , kas j u ms iš tikrųjų brangu ir reikšminga. Mergaitė pasakoj e pasičiumpa raudonąsias kurpaites naudo damasi tuo , kad senosios damos regėj imas nusilpęs. Taigi galime suprasti , kad sudžiūvu sitĮ , negyvų vertybių sistema pati nėra itin akyla ir nesugeba jautriai reagu oti į tai , kas dedasi aplinkui. Nepa stebėti asmeninių individo negandų - būdingas pažeistos dvasios

ir pažeistos visuomenės požymis. Todėl mergaitė žengia dar vieną klaidingą žingsnį ilgoj e s a:V6 nelaimi ų ir apsirikimų virtinėj e . Tarkim , kad pirmas j os žingsnis, k a i j i įlipo į paauksuotą karietą ir atsidūrė spąstuose, buvo žengtas per neišmanymą ir vaikišką naivumą. Tarkim, kad savadarbes kurpaites iš rankų j i išleido p e r neapdairumą - tipiškas nepatyrusios b ū tybės poelg i s . Bet dabar j i nenumaldomai trokšta gauti t a s kurpiaus vitrin oje švytinčias kurpaites, ir kaip tai bebūtų paradoksalu , tas impulsas, akinantis ją siekti nauj o gyveni mo, yra teisingas ir absoliučiai d ėsningas , tačiau ji jau per ilgai išbuvo senosios d a mos namuose ir jos instinktai jau nebesiu nčia pavojaus signalo, j ai pasirin k us kenksmingą, pražūti ngą dalyką. O kurpius, bej e , irgi susi mokė su mergaite. Matydamas , kokį pražūtingą daiktą j inai renkasi , j is tiktai mirkteli ir nu sišypso. Jo padedama, merga itė nusičium p a raudonąsias kurpai tes tiesiai senajai damai po nosimi. Daugelis moterų linkusios šitaip save apgaudinėti. Palc idusios iš rankų tikrąj į lobį, j os vogčiomis, kur gal ėdamas, stengiasi nu gvelbti vis po trup inėlį , vis po mažą jo dalelytę. Jos rašo? Taip , bet paslapčio m , todėl nesulaukia nei paramos, nei įvertin imo. O studijuodamas ar siekia geriausio rezultato? Taip, bet irg i slapčia , tod ėl niekas nepadeda ir negali patarti . Arba aktorė - ar j i ryšis suvaidinti visiškai originalų dalyką, ar tiesiog visą gyvenimą kar tos tai , ką j a u išbandė kiti, ir užuot tapusi žvaigžde, teliks tiktai blyškiu j os atspindžiu ? O kaip toj i ambicinga moteris, k u ri apsi meta neturinti j okitĮ am bicij ų , nors visa širdimi serga dėl savęs , savo ta u tos ir pasaulio likimo? Tai ryški ir entu ziastinga svaj otoj a , verčianti save tylomis veržtis į priekį. B e t j u k tai nežmoniškai sunku - kai n eturi nei artimo bičiulio , nei vad ovo , nei netgi mažytės palaikymo grup e l ės ! Labai sunku šitaip slapčiomis stvarstyti gyven imo kruopeles, bet moterims tai - kasdienyb ė. J eigu moteris priversta vogti gy venimą, vadi nasi, jai tenka gyventi pu sbadži u . Gyvenimą j i vagia s l ėpdamasi nuo "jų': kad ir kas tie " j ie " būtų . Išoriškai ji dedasi esanti rami ir abej inga, bet vos tik pastebi šviesos plyšelį , išbadė j ęs jos " aš" kaipmat strykteli lauk, lekia prie artimiausios gyvos

kruopelytės, laižo ją, šokinėj a, laksto kaip be galvos, džiaugsmingai šoka ir sukasi ratu , kol galutinai nusivaro nuo koj ų ir tada stengiasi vėl patyliukais paršl iau žti į tamsų savo narvą, kol dar n i ekas j os nepasigedo. Š itaip elgiasi nelaimingai ištekėj usios moterys . Š itaip elgiasi nuolat žeminamos ir n iekinamos moterys. Moterys, kurioms gėda, kurios bijo bausmės, paj uokos ar pažeminimo, irgi taip d aro. Taip daro moterys su pažeistais instinktais. Toks vagiliavimas naudingas pavergtai moteriai tiktai tada, j eigu j ai p avyksta nugvelbti nau dingą daiktą , padėsian tį jai išsivaduoti . Įgyj ant gerus, vertingus ir drąsą skati nančius gyvenimo fragmentus, moters sieloje tik dar labiau stiprėj a pasiryži mas galų gale baigti tas vagystes ir atgauti laisvę atvirai gyventi taip , kaip jai norisi. Matote , laukinė dvasia tu ri kažką tokio, kas neleidžia mums amži n a i m isti vien trupiniais. Iš tikrtĮ j tĮ , j uk moteris , nori nti gyventi sąmo ningai , negali kartą kitą įkvėpusi šviežio oro , tuo pasitenkinti . Ar pamenate, kaip vai kystėj e pirmąkart patyrėte, j og negalite gyventi su laikiusi kvapą? Kurį laiką gal i r užtenka vieno oro gurkšnio , galima pamėginti ir visai be jo apsieiti , bet paskui k ažkur viduj e p rad e d a veikti tarsi galingos dumplės, i r kažkokia griežta, galin ga j ėga priverčia mus skubiai i r godžiai įkvėpti . Taigi mes giliai Įkvepiame, tada kurį laiką tarsi didžiuliais kąsniais ryj ame orą , kol m tlSlĮ kv ėpavimas išsilygina ir vėl im ame normaliai alsuoti . Laimei, mūsų dvasioj e

ar

sieloj e i rg i esama kažko panašaus .

Pradėj usi veikti. ši j ėga greitai priverčia m u s godžiai ir giliai traukti

j save gaivų orą . Iš tiestĮ juk i r pačios su prantame, kad neįmanoma amžinai tenkintis mažyčiais, slapčia nugvelbtais gyvenimo gurkš neliais. Laukin ė j ėga moters sieloj e reikalau j a jo viso. Turime būti budrios ir imti tai , kas mums tikrai naudi nga. Kurpius pasa koj e yra tarsi vėliau pasirodysiančio kareivio pirm takas; būtent senasis kare ivis privers pašėlu siai šokti užbu rtąsias kurpaites. Bent kiek susipažin usiam s u archaj iška si mbolika žmo gui šis p a s a kos veikėj as tikrai nepasirodys besąs tiktai niekuo d ėtas prašalaitis . Prigimtinis grobu onis, tūnantis mūstĮ dvasioje (kaip ir

išorinėj e kultūroj e ) - tai tikras meistras keisti i švai z dą : j is moka įvairiai maskuotis ir kaskart pasirodo vis kitokiu pavidalu

-

lygi a i

kaip ir spąstai, vilkduobės bei užnuodyti j a uk a i , kurie irgi dangsto mi ir maskuoj ami , kad priviliotų neatsargią

auką.

kaip kurpius smaginasi, pa d ėdamas apmauti

Nepamirškime,

se ną j ą

damą!

Ne, kurpius g reičiausiai bus susimokęs su kareiviu , o šis, be j o kios abejonės, - tai pats velnias žmogaus pavi d alu 14 Se n ovėje velnio, .

kareivio, kurpiaus, kupriau s ir p a n a šūs įvaizdžiai l a i kyti blogio j ėgtĮ , tarpstanči ų gamtoje ir žmogaus sieloje,

įsikūnij i mais . 1 5

Regis, beveik galėtume žavėtis tokia šaunu o l e , kuriai p a kank a drąsos netg i tokiomis atšiauriomis sąlygomis m ėg i nti ką nors nugvelbti, tačiau akivaizd u , kad pagrindinė pro blema čia kita. Nuosekl i , vientisa psicholog inė teorij a tu rėttĮ apimti ne vien žmogau s k ū n ą , mąstymą i r dva s ią, bet lygiai taip pat atsižvelgti ir į visuomeninę bei kultūrinę a plin ką . O vi s a tai įve rtinus, pri valu

kiekvienu

nutinka, j og gl"1žtis,

lygmeniu kelti

ki ekvie na i

kl a u s i m ą :

kokiu būdu ir kod ėl ta i p

moteriai atrodo, neva j i turinti

k r ū pčioti , ke liaklupsči a uti

nuol atos

ir nuolankiai maldauti gyve

nimo, kuris ir ši a ip nuo pat pr a dži ų yra

j os

ir

niekieno

kito'(

Ką gi tokio turi kiekviena visuomenė, kas verčia moterį šitaip elgtis? Galbūt geria u suvokusi

visais

išorinio bei vidinio pasaulio

lygmeni mis j ai daromą sp a udi m ą , moteris nustos velnio

k ur paičių

maniusi,

kad

vagystė galėtų būti konstruktyvus problemos

sprendimo blidas.

Spąstai Nr. 6: nuolaidžiavimas kolektyvui ir šešėlinis maištas Vogčiomis įsigij u si raudonąsia s kurpaites, m c rgatte apsi a una j omis ir nužygiuoja į bažnyč i ą , kur, n ekre ipda m a d ėmesio į tai, kas dedasi aplinkui , s ukelia visuotinį bendruomenės naritĮ pasi piktinimą. Kažkas iš parapij iečitĮ apskun džia ją senajai damai . Ši išbara globotinę ir atima raudonąsias kurp a i t es Tačiau jau per .

vėl u . Mergaitė jau " u žkibo" ant kabliuko. Tai dar n e mani j a ir ne apsėdi mas, - tiesiog besąlygiškai reikalaudami paklust i siaurai

j ų išpažįstamai vertybinei sistemai, kolektyvo nariai tik dar labiau sustiprina jos sieloj e dvasin io bado pojūtį. Galima susikurti sau slaptą gyvenimą, bet anksčiau ar vėliau b ūsite užkluptos : jus užgrius super- ego , neigiami kompleksai ir/ arba pati visuomenė. Mat labai sunku nuslėpti tą uždraustą daiktą, kurio taip baisiai alkstate. Sunku nuslėpti vogtus džiaugsmus netgi tada, j e igu j ie j ūsų nesotina. Negatyvūs kompleksai , vyraujantys tam tikroj e visuomenėj e , i š prigimties pasižymi įpročiu pulti viską , kas bent kiek neatitinka nusistov ėj usio supratimo , koks elgesys laikytinas priimtinu , ir kas panašėja į individual ų , netipišką poelgį . Lygiai kaip pasitaiko žmonių , kurie pasiunta, pamatę vos vienintelį ant savo tako nukri tusį lapelį , taip ir neigiamai nusistačiusi visu omenė iškart čiumpa kirvį , gras i ndama atki rsti nuo savęs bet kokį su jos sprendimu nesitaikstantį narį. Būna , kad moteriai daro m a s kolektyvinis spaudimas būti "šventąja': apsišvietusia ir politiškai korektiška, visapusiška , kad kiekvienas j os laim ėj imas prilygtų šedevrui. Je igu , bij odamos kolektyvo pasmerkimo, nuolaidžiauj ame jo spaudimui ir nemąs tydamos sutinkame su visais mums keliamais reikalavimais, tai tremties išvengiame, bet tuo pat metu išduodame savo laukinį gyvenimą ir sukeliame j am didžiulį pavoj ų . Daugelis mano, kad j au pra ėj o t i e laikai, kuomet moterį pa vadinti "laukine" prilygo prakeikimui. Laukinė moteris, tai yra tokia, kuri nesivaržydavo atskleisti natūralų savąjį " aš': būdavo laikoma bloga ir netikusia . Bet tie laikai toli gražu dar ne praeityj e. Pasikeitė tiktai samprata, kokio tipo moters elgesys leidžia vadinti j ą "nevaldoma" i r pavojinga. Pavyzdžiui, daugelyj e pasaulio ša lių dar ir šiandien moteris, turinti tvirtą politinę , visuomeninę, dvasinę, šeimyn inę ar aplinkosauginę poziciją ir drįstanti atvirai pareikšti, kad koks nors karal ius yra nuogas, arba aktyviai ginanti pažemintu osius ir nuskriaustuosius, pernelyg dažnai užsitraukia kaltinimus esanti "lauki n ė" arba " pamišėl ė'� Griežtoj e bendrij oje gimęs laukinis vaikas paprastai sulaukia skaudaus pažeminimo : visi aplinkiniai ima jo vengti. Tokiais at-

vej ais su auka elgiamasi taip, tarsi j os iš viso nebūtų . Ji nebesu laukia iš aplinkinių nei šilumos , nei rūpesčio , nei meilės , nei kitokių dvasiškai būtinų dalykų . Tokio bendruomenės elgesio tikslas - priversti auką pasiduoti ir prisitaikyti arba dvasiškai j ą nužudyti ir/ arba ištremti lauk i š kaimo, kur j i sunyktų i r pražūtų vienumoj e. Jeigu tokiame visuotinio vengimo rate atsiduria moteris , tai paprastai reiškia, j og ji padarė arba ketino padaryti ką nors " lau kinio " : pareiškė kiek besiskiriančią nuo visuotin ės nuomonę arba apsivilke netinkamos spalvos drabužį. Priežastis kartais gali būti ir visiškai menkutė bei niekinga, o kartais - ir gerokai rimtesn ė. B etgi būtina atminti , kad pasmerktoj i moteris n e tiek atsisako paklusti kolektyvui, kiek negali to padaryti, nes jai tai baisiau už mirtį . Ant kortos pastatytas j os dvasinis integralumas, tad j i visais įmanomais bftdais stengsis ištrūkti į laisvę , net j eigu tektų ir smarkiai rizikuoti. Pateiksiu visai neseną pavyzdį. Pasak CNN reportažo , prasi d ėj u s Persų įlankos karui, daugelis musulmonių iš Saudo Arabijos, kurioms rel igija kategoriškai draudžia vairuoti, sėdo prie mašinų vairo. Karui pasibaigu s , šios moterys b uvo atiduotas tribunolui ir pasmerktos. Galiausiai po ilgo tardymo ir teisminio nagrinėj imo j as grąžino vyrų - tėvų, brolių bei sutuoktinių prieži ū ron, o pa starieji turėj o iškilmingai pasižad ėti ateityj e griežčiau prižiūrėti savo moteris. Tai tik vienas iš atvej ų , kai gyvenimą teigiantis bei įtvirtinantis moterų elgesys šiame beprotiškame pasaulyj e buvo apšauktas skan dalingu , beprotišku ir nekontroliuoj amu . Skirtingai nei mergaitė iš pasakos, kuri leidžiasi aplinkin ės bendruomen ės spraudžiama į vis siauresnius ir sausesnius rėmus, kartais moteris beturi vienintelę galimybę atsispirti perdžiūvusiam kolektyvu i - atlikti veiksmą , tiesiog trykšte trykštantį d rąsa. I r visai nebūtinai tai turi sukelti žemės drebėj imą. Drąsa reiškia klausyti savo širdies balso. Mili j onai moterų kasdien atlieka nepaprastai drąsius poelgius . Gal kartais vienas vienintelis drąsus iššūkis ir neprivers sudžiūvusio kolektyvo pasikeisti , bet daugiau tokių poelgių gali daug ką iš-

j udinti. Kaip kartą pasakė man j au n a budistų vienuol ė : " Lašas p o lašo i r akmenį pratašo': B e to, daugelis kolektyvų turi dar vieną slaptą savybę , pad e dančią e ngti laukines, dvasingas i r kūrybingas moteris: visuomenė tolydžio visokiausiais b ū dais skatina pačias moteris "skųsti" viena kitą, šitaip pasmerkiant savo seseris (ar brolius) griežtoms baus mėms ; toks elgesys tikrai neturi nicko bendro su tuo dvasiniu tarpusavio artumu ir draugiškum u, kuris iš prigimties b ūdingas daugumai moterų. Č ia turime oml!nyj e, j og moterys ne tiktai skatinamos įdu oti kit<Į , kad šioj i bfttų pasmerkta ir nubausta už tai , kam elgėsi taip , kaip reikalau j a moteriška j os prigimtis ir dva sinis integralumas , pavyzdži ui, pasibaisėj o ir pareiškė nepritarimą prievartai arb a neteisybei, - bet vyresnės moterys dar skatinamos susite lkti , kad galėtų d rauge fiziškai, psichiškai ir dvasiškai tero rizuoti j aunesnes, silpnesnes ar visai bej ėges, o jau nosios savo ruožtu verčiamos nekreipti d ėmesio ir numoti ranka į gerokai u ž save vyresnių moterų p oreikius ir mal davimus . Moteris , drįsusi nep ritarti sudžiūvusiam kolektyvui, atsisako toliau varžyti savo laukinį mąstymą bei pradeda atitinkamai elg tis . Pasaka "Raudonos kurpaitės" mus moko, kad laukinę dvasią privalu ir atkakliai saugoti bei ginti : pačios turime besąlygiškai j ą ve rtin ti , reikšti j a i paramą ir j okiais būdais nepasiduoti dvasinei negaliai. Kaip matome, savo spindulinga energija ir grožiu laukinė prigimtis visuomet traukia kokio nors asmens, kokios nors grupės ar dar kieno nors žvilgsnius, kel dama troškimą j ą užkariau ti arba bent jau susilpninti, pakeisti, užvaldyti, nužudyti , performuoti ar ko ntroliuoti. Laukiniam pradui visuomet reikia gero sargo , kuris apsaugotų nuo pašalinių j ėgų piktnaudžiavimo. J eigu kol ektyvas priešiškai nusiteikęs moters dvasinio gyvenimo atžvilgi u , šioj i , užuot kl usniai leidusis visaip niekinama ir žemi nama, turi e l gtis kaip tas bjaurusis ančiukas: laikytis, nepasiduoti ir pam ėgin t i surasti saviškiu s , o jei pavyks - tai dar ir pergyventi , p ranokti ir toli prašokti visus savo niekintoj u s bei nekentėj us. Mergaitės su raudonomis kurpaitėmis pasakoj e didžiausia bėda ta, kad, užuot telkusi j ėgas kovai , ji leidžiasi nerūpestingai klaj oti

svaj onių pasaulyj e , apsvaiginta raudonųj ų kurpaičių romantikos. Jei j au maištaujame, tai svarbiausia, kad tas maištas būtų efektyvus.

O mergaitės susižavėjimas raudonomis kurpait ėmis iš tiesų trukdo j ai rinktis sąmoningą pasipriešinimo formą - ką nors pakeisti , paskelbti kokią nors žinią, kam nors atverti akis. B ūčiau laiminga, galėdama pasakyti, kad nuo šiol daugiau j okių spąstų moterims nebėra, arba kad j o s tapo tokios išmintingos, j og sugeba iš kažin kur j uos pastebėti . Dej a , taip n ėra. Ir mūsų visu omenėj e tebesiautėj a grobuonis, bandantis sutrypti bet kokį sąmoningumo daigą, pakirsti bet kokį dvasi n ės pil natvės siekį . Posakyj e , neva maždaug kas du dešimtmečiai laisvę tenka iško voti iš nauj o , - n emaža dalis tiesos . Kartais atrodo, kad j ą tenka atsikovoti net kas penkios minutės . Tačiau lauki n ė prigimtis mus moko , k a d su s unkumais turime dorotis tada , kai j ie mus užgriūva. Medžiotoj ų i r varovų užspeisti vilkai juk nedej uoj a: " 0 , varge ! Na, kiek galima? ! " Jie sprunka, šoki n ėj a , leki a , neria , ropščiasi, apsimeta negyvi , kimba priešams į gerkles ir daro viską, ką tik gali , kad išgyventų. Taigi ir mums nevalia pulti į neviltį dėl to , kad pasaulyj e esama entropij os, nuo smukio ar sunkių laikotarp i ų . Turime suprasti , kad moters gyve nimo džiaugsmą grobiančios problemos visuomet klastingai keisis ir mainys pavidalus, bet juk savo tikrosios prigimties šerdyj e mes turime nepalaužiamos ištverm ės bei užtektinai libido, reikalingų drąsiems žygiams atlikti.

Spąstai Nr. 7: apsimetinėjimas, pastangos " būti gerutei " ir pateisinti tai, kas nenormalu Toliau pasako j e mergaitė n uba udžiama už tai , kam apsiav ė rau donas kurpaites į bažnyčią. Dabar ji tik godžiai žiūri į au kštai ant lentynos užmestas kurpaites, tačiau j ų neliečia . Ligi šiol j i vis stengėsi kaip nors apsieiti be dvasinio gyvenimo, bet nieko iš to neišėjo. Paskui pamėgino vogčiom nugvelbti dvasinio gyvenimo dalį , bet tai irgi pasirodė bergždžia. O dabar, priėj usi paskutinę ribą, ji dar sykį bando " b ūti gerutė'�

Visa tokių bandymtĮ " b ūti gerutei" iki pat paskutinės ribos b ėda ta, kad jie toli gražu neišsprendžia pamatin ės šešėlinės p ro blemos , kuri ir vėl sukils it cunamis, it milžiniška potvynio banga , šluodama viską sau n u o kelio. Stengdamasi "būti gerutė': moteris užmerkia akis, kad nematyttĮ visko , kas aplinkui j ą gru b u , s u dar kyta ar pražiitinga, ir tiesiog m ėgina su tuo "susitaikyti': Tokios pastangos priimti i r pateisin ti šią nenormalią padėtį dar labiau žeidžia j os instinktus, paded a nčiu s reaguoti, aptikti, pakeisti ir paveikti tai , kas aplinkui negera ir neteisinga . Š tai ką, įkvėpta pasakos "Ra udonos ku rpaitės': savo to paties pavadinimo eilėraštyj e raš ė Anne Sexton : Aš s t oviu didžiulėje

mirusio miesto aikštėj ir rišuosi raudonas k urpaites . . . Jos n e m a no. Jos mano mamos.

O anksčiau b uvo mano senelės. Jas paveldim it lobį , bet slepiam it gėdingus laišku s .

Namas ir gatvė, k u r j os anksčiau buvo , dabar pasl ėpti, ir visos moterys taip pat pasl ėptos . . . Mėgin d ama vidinės ar išorin ės grėsm ės akivaizdoj e bt"1ti gera, drausminga ir nuol anki , lygiai kaip ir s t e n g dam a si tokiu būdu nus l ėpti sudėtingą dvasinę ar gyve nimiškčĮ padėtį, k urioj e a t s i

dūrė, moteris tiesiog n iokoj a savo siel ą . Ji pakct"ta savo išminties šaknis, n etenka sugeb ėj imo veikti . Visai kaip mergaitę pasakoj e , kuri n iekad garsiai neprieštarauj a , v i s bando nuslėpti dvasinį savo

badą ir apsimesti , esą j o s sielos nedegina j okie troškimai, šiuo l aikines moteris kamuoja lygiai tokia pati negalia: j os stengiasi ncnorma l ią pad ėtį vaizduoti esant normalią . Š is sutrikimas plačiai paplitęs daugelyj e ku l ttt nz . Pastangos "normalizuoti" nenorma lius dalykus priverčia žmogaus dvasi ą , - kuri šiaip iškart bandyttĮ

reaguoti ir ką nors keisti , stengtųsi taisyti pad ėtį , - pasiduoti nuo boduliu i , nuolankumui, abej ingumui, o galiausiai - lygiai kaip senoj i dama - ir aklumu i . V i e n o svarbaus tyrimo rezultatai akivaizdžiai parodo, kaip smarkiai moterys yra praradusios savisaugos instin ktą. Septintoj o dešimtmečio p radžioj e mokslininkai 16 atliko seri j ą bandymų s u gyvūnais, mėgindami nustatyti, a r žmon ės tu ri vadinamąj į "pa b ėgimo instinktą'� Per pirmąjį eksperimentą didelio narvo dugne, vienoje pusėj e , išvedžioja elektros laidus, kad šunį, esantį narve , elektra kratytų tik tada , kai j is bandys įkelti koj ą į deši nę pusę . Š uo greitai susiprato , kad reikia laikytis kairės . Paskui lygiai taip pat elektrą išvedžio j a kairėj e narvo pusėj e , o deši n ė liko saugi. Š uo mikliai persiorientavo ir įsitaisė deši n ėj e.. Tada elektros laidus išved žioja po visą narvo d u gną, kad vis tiek, kurio j e pusėj e šuo bandys atsistoti ar atsigulti , j į vis protarpiais nukratytų elektra. Š uo iš pradžių su triko , paskui puol ė į pani ką , o galiausiai "pasidavė" ir pavargęs atsigu lė, kęsdamas elektros šokus ir nesistengdamas nei jų išvengti , nei pergudrauti . B et tuo eksperimentas nesibaigė. Dabar mokslininkai atidarė narvo duris . Jie tikėj osi, kad šuo puls lauk it akis išdegęs, bet jis net neband ė b ėgti . Nors ir gal ėdamas lengvai pasprukti į laisvę. j is ir toliau abej ingai gu l ėj o narve , kęsdamas jį protarpiais krečiančią elektrą ir nieko nedarydamas. Mokslininkai iš to padarė išvadą, j og kai gyva būtyb ė patiria prievartą, j i kaip įmanydama stengiasi prie šios negandos prisitaikyti, o kai prievarta j os atžvilgiu liauj asi arba kai jai suteiki ama galimybė ištrūkti laisvėn , sveikas j os in stinktas , raginantis b ėgti ir gelb ėtis, yra j a u taip smarkiai pažeistas , kad j i n ė nemėgina nieko daryti . 1 7 Kalbant apie laukin ės moters prigimtį , akivaizd u , j og būtent šitoks prievartos normalizavimas bei pripratimas, kurį mokslininkai vėliau pavadino "išsiugdytu bej ėgiškumu': ne tiktai verčia m oteris nepamesti alkoholiktĮ savo vyrų , kęsti viršininktĮ sadizmą bei taikstytis su kolektyvais, kuriuose jas engia bei terorizuoja, bet netg i daro jas nepaj ėgias apginti tai , kas j oms b rangiau už viską pasaulyj e : savo kūryb ą , meilę , gyvenimo b ū d ą , politines paži ūras .

Mėginimai pateisinti nenormalius dalykus netgi tada, kai toks

elgesys aiškiai kenkia j ai pačiai, 1 8 - štai iš ko lengviausia pažinti

bet kokią fizine , emocine, kūrybine, dvasine ar instinktyviąja prasme užguitą b ūtyb ę . Moterys su šiuo reiškiniu susiduria kas kart, kai yra verčiamos neginti savo sielos nuo įžūlių svetimųj ų antpuolių - visuomeninių, dvasinių ar dar kokių nors. Mūsų dvasia pripranta kęsti smūgius , n ukreiptus į laukinę mūsų prigimtį . Susitaikome su prievarta prieš giliausią savo dvasinę iš mintį . Mes kaip įmanydamas stengiamės būti geros ir susitaikyti su nenormaliais dalykais savo gyvenime. D ėl to prarandame su gebėj imą bėgti ir gelbėtis nuo pavojaus. Netenkame j ėgų kovoti už tai , ką savo sieloj e bei gyvenime turime vertingiausia. Kai tarsi apsėstos vaikom ės rau donųj ų kurpaičių , visi kiti svarbūs asmeni niai, visuomeniniai ar aplinkosaugos reikalai lieka nuošalyj e . Kai žmogus atsisako gyvenimo, ku rį pats savo rankomis buvo susikūręs, viskas jam taip nebetenka prasmės , kad j is gali nuo l ankiai iškęsti visokiau sį dvasios, gamtos, kultūros , šeimos ir pan . niokojimą bei žaloj imą. Ž ala, da roma gamtai , yra tiesiogiai susi j usi su žmonių dvasios niokoj imu . Š ių dalykų negalima vertinti atskirai, nes j ie glaudžiai tarpusavyj e susipynę. J eigu viena dalis žmonių tikina, kad laukinė prigimtis - blogai , o kita , priešingai , mano , kad su laukine prigimtimi buvo blogai elgiamasi, tai šio j e situacij oj e neišvengiamai slypi kažkas drastiškai bloga . Laukinė Moteris su instinktyvia dvasia, žiūrėdama į mišką, mato ten namus sau ir visiems aplinkiniams. Tu o tarpu tikrai atsiras tokitĮ , kurie, žiūrėdam i į tą patį mišką, svaj os, kaip gera būtų iškirsti visus medžius ir kiek pinigų jie iš to uždirbtų . Tokie neatitikimai rodo , kad žmogaus geb ėj imas gyventi pačiam ir leisti gyventi kitiems ta m , kad visi galėtume gyventi, yra smarkiai pažeistas . Š eštaj ame dešimtmetyje, prasi dėjus grobikiškam pramonės ant puoliui prieš mūsų krašto gamtą , aš b uvau dar visai vaikas. Sykį Mičigano ežere , Č ikagos įlanko j e , nuskendo barža su nafta. Jau kitą dieną paplūdimyj e motinos gremžė iš šveitė nafta aplipusius savo mažylius taip pat atkakliai ir entuziastingai, kaip j os paprastai šiūruodavo medines grindis.

Iš paskendusios baržos besisunkianti nafta didžiulėmis, miesto kvartalo ploto , lipniomis dėmėmis sklido vandens paviršiuj e ir nelyginant plaukioj ančios salos dreifavo į visas puses. Pralekian tys kateriai skaid ė šias dėmes į gabalus, naftos gniutulai grimzdo į dugną ir ežero bangų būdavo išmetami į paplūdimius. Paskui daugybę metų ežere nebuvo galima maudytis , kad neapliptum j uodu p urvu. Vaikai, statydami pakrantėj e smėlio pilis, tarpais vis išrausdavo kokį sustingusios naftos gniutulą . Įsimylėj ėliai daugiau nebegal ėj o nerūpestingai voliotis smėlyj e . Kentėj o vis i : šunys , paukščiai , vandens gyvūnai ir žmonės. Pamenu , j aučiausi taip , lyg kažkas būtų numetęs bombą ant mano katedros. Tiktai dėl pažeistų instinktų ir įpročio nenormalius dalykus pri imti kaip normą motinos tąsyk įstengė taip dalykiškai šveisti naftos d ėmes nuo savo vaikų , o paskui - ir visus kitus gamyklų, naftos perdirbimo fabrikų ir metalo l iejyklų daromų nusikaltimų įrodymus kaip galėdamas efektyviau valyti nuo savo mažylių, savo skalbinių , savo artimų ir mylimų žmonių sielų. Nors širdies gilumoje j oms buvo pikta, apmaudu ir neramu, moterys kaip įmanydamas stengėsi užgniaužti savyj e kylantį teisėtą įniršį. Dau guma, nors ir ne visos, susigyveno su nuostata , kad ne jų valioj e pakeisti sukrečiančius dalykus. O tų, kurios išdrįsdavo netylėti , bandydavo sprukti iš narvo, viešai įvardyti blogybes ir reikalauti permainų , laukė didžiulės bausmės . Daugelis panašių įvykių, su kuriais gyvenime susiduria kiek viena iš mūsų , aiškiai rodo: kai. moterys tyl i , kai apskritai beveik niekas nedrįsta prasižioti , Laukin ės Moters balsas irgi silpsta, da rosi vos girdimas, o drauge ir visas pasaulis liauj asi kalb ėj ęs apie natūralius ir laukinius dalykus . Taip pat ir apie vil kus, lokius bei kitus plėšrūnus. Tuomet nutyla dainos, šokiai, sunyksta bet kokia kūryba. Nebemokama myl ėti , atitaisyti, išsaugoti . Nebelieka tyro vandens, oro , nutyla sąžinės b alsas . Tačiau kaip dažnai ir anais laikais , ir dabar, nors ir tebesiilgėda mos laukinės savo laisvės, moterys nebent tylomis visokiais che miniais valikliais išvedžioja SOS ženklą ant šveičiamo porceliano, ant blizginamų langų stiklų , o pačios, pasak Sylvia'os Plath, taip

ir "lieka pririštos prie savo skalbimo mašinų'� Jomis skalbdamos ir skalaudamos savo rūbus pernelyg karštame žmogaus ran koms vandenyj e , jos svaj oja apie visai kitokį pasaulį. 1 9 Ž monės, kurių instinktai pažeisti , gali pateisinti vieną antpuolį po kito , bet kokią neteisybę ir žalą, daromą j iems patiems, jų vaikams, jų mylimie siems, jų žeme i , netgi jų dievams. Vienintelė atsvara tokiam su krečiančiam prievartos "normaliza vimui" - mėginti atkurti pažeistus instinktus. Atkūrus instinktus, grįžta integral ioj i lauki n ė p rigimtis. Tuomet, užuot beprotiško šokio sūkury l ėkusios su raudono mis kurpaitėmis į mišką, kol visas gyvenimas liks sudarkytas i r beprasmis, galėtume grįžti prie tikroj o gyvenimo, sukurto savo pač ių rankomis ir visiškai sąmoningo, iš nauj o pasisiūti sau kurpaites, žengti savo žingsniu ir kalb ėti sava kal ba. Ž inoma, gali ma daug ko išmokti, liovusis proj ektuoti visą blogį į kitus (tu negeras , tu mane nuskriaudei) ir atkreipus d ėmesį į tai , kaip mes pačios su savimi elgiamės, kaip save skriaudžiame ir kamuoj ame. Bet ir tai dar toli gražu ne galutinis p roblemos sprendimas. Š ių spąstų vidu j e slypi dar vien i : tai įsitikinimas , kad viską gali ma pataisyti , atsisakius proj ekcij ų ir ėmus sąmoningai gilintis

į save . Kartais tai pasiteisina, o kartais - anaiptol . Užuot mąsčius priešpriešomis pagal principą arba/arba (arba aplinkoje kažko trū ksta , arba su mumis kažkas negerai ) , naudingiau vadovautis modeliu ir/ir: ši problema gali būti ir išorinė, ir vid inė. Tu omet padėtį suvoksime kur kas teisingiau ir galėsime rasti efektyvesnį ir visapusiškesnį gydymo būdą. Vadovaudamosi šia paradigma , moterys gali kur kas pagrįsčiau suabejoti esamos padėties teisingu mu ir ne tiktai gilin tis į save , bet atkreipti dėmesį ir į atsitiktinai , nej učiomis arba piktybiškai j as spaudžiantį aplinkinį pasaulį. Prin cipas ir! ir skirtas ne kam nors besą lyg iškai apkaltinti - sau arba kitiems, - tai veikiau būdas pasverti ir nustatyti tiek vidinę, tiek išorinę atsakomybę ; tai , ką reikėttĮ pakeisti, kuo derėtų užsiimti, ką galima numatyti . Kai moteris bando pataisyti viską, ką tiktai gali pasiekti, neapribodama savo poreikių ir nenusigręždama nuo pasaulio, susiskaldymu i ir blaškymuisi savaime nebelieka vietos.

Nemažai moterų kažin kaip įsigudrina, netgi būdamos nel ais vėj e , išsaugoti dar pusę, ketvirtį arba vieną n-tąją dalį gyvenimo. Tačiau net i r tada j os sulig kiekviena diena kenčia vis labiau ir labiau . Kartais j a s apima n eviltis, o kartais, nelyginant maži kft dikiai , kurie verkė ir klykė iš visų plauči ų , bet taip ir nesugebėj o prisišaukti niekieno pagalbos ir atkreipti į save d ėmesio, j os nutyla ir desperatiškai tyl i . Po to ateina visiškas išsekimas ir rezignacij a . Viskas , spąstai užsitrenkė.

Sp ąstai Nr. B: nevaldomas šokis, apsėdimas ir p rikla usomybė

Senoj i dama tris kartus neteisingai įvertino pad ėtį . Nors iš prin cipo j i privalėtų būti dvasios sergėtoj a ir vadovė, ji tokia žliba, kad net nemato , už kokias demon iškas kurpaites pati sumokėj o. J i nepastebi ir to , kaip j os au g intin ė vis lab i a u ir labiau it užbu rta neatsiplėšia nuo tLĮ kurpaičiLĮ ; neperpranta net tikrosios rudabarz džio vyro , tykančio j LĮ prie bažnyčios dunl , prigimties. Senasis kareivis su ruda barzda išbeldžia į mergaitės kurpai čių padus šokio melodij ą: titi-titi-ta-ta-ta ! - ir nuo šio smagaus stuksenimo mergaitės koj omis perb ėga virpu lys . Kojos pačios leidžiasi šokti. Ak, kaip ji šoka ! Š oka tiesiog puikiai, jei n e vien a b ėda: j i negali sustoti. Taigi tiek senoj i dama - tariamoji dvasios sergėtoj a , - tiek ir pati mergai tė, dvasinio džiaugs mo reiškėj a , yra visiškai praradusio s bet kokius insti n kt u s ir sveiką protą. Mergaitė išmėgino viską : bandė įtikti senajai damai ir j os ne paisyti, vogčiom įsigi j o norimą daiktą, vėl ste ngėsi ,,būti gerutė': bet negal ėj o susivaldyti i r l eidosi šokti iki nukritimo, pasku i dar sykį band ė susiimti i r vėl būti gera . B et dabar nenumalšinamas dvasinis badas ir prasmingo gyvenimo alkis dar sykį priverčia ją siekti rau donų j ų kurpaičių , apsi a uti j as ir leistis šokti paskutinį savo gyvenime šokį , kurio sf1kurys nuneš j ą į pasąmo n ės t u štu m ą . J i taip ilgai stengėsi sausą i r žiaurų savo gyve n i m ą l a ikyti norma , kad į šešėlinę savo psichikos sritį išstūmė vis galing e sn į beprotiškų raudonųj ų kurpaičių troškimą. Rudabarzdis kareivis sugebėj o įkvėpti tam tikros gyvybės, bet n e pačiai mergaitei, o

j os pražūtingoms kurpaitėms . Mergaitė, skriedama sūkuriu, ima vynioti ir švaistyti savo gyvenimą, bet, kaip ir visoks apsėdimas , tai neatneša j ai nei pilnatvės , nei vilties , nei laimės - vien kančias, baimę ir išsekimą. J i nė akimirką negali atsikvėpti . Kai šokio sūkurys atneša mergaitę į šventorių, pasirodžiusi baisinga dvasia neleidžia j ai eiti toliau. Dvasia paskelbia jai šitokį nuosprendį: " Tu šoksi ir šoksi su savo raudonom kurpaitėm , kol pati pasidarysi panaši į vai duoklį , į kraupią pam ėklę, kol iš tavęs beliks vieni kaulai ir oda, bet net ir tada tu šoksi. Š okdama l ėksi per kaimus nuo vienų durų prie kitų, į kiekvienas po triskart bel siesi, kad žmon ės, išvydę tave, išsigąstų ir bij otųsi sulaukti tokio paties likimo. Š okit, raudonosios kurpaitės , šokit iki nukritimo ! " Š itoks dvasios prakeikimas pasmerkia j ą apsėdimui, primenančiam bet kokią kitą priklausomyb ės formą. Pagal tokią pačią schemą klostėsi daugelio kūrybingų moterų likimai. Dar būdama paauglė, Janis Joplin m ėgino prisitaikyti prie savo nedidelio miestelio papročių. Paskui ji bandė po truputį maištauti, ropšdamasi vakarais ant uolų ir ten dainuodama , susi d ėj o su visokiomis "artistiškomis natūromis'� Bet nuo tada, kai j os tėvus iškvietė į mokyklą pasiaiškinti d ėl dukters elgesio, j i ėmė gyventi dvigubą gyvenimą: išoriškai vaidino kuklią ir paklusnią mokinukę, o naktimis maudavo per sieną į kitą valstij ą pasiklausyti džiazo. Dar vėliau ji įstoj o į koledžą, gerokai susigadino sveikatą visokiais piktnaudžiavimais , "pasitaisė" ir m ėgino elgtis norma liai . Bet galiausiai vėl pradėj o gerti , subūrė nedidelę nevykusią grupelę, įj unko į narkotikus ir d�tbar jau kaip reikiant užsiraišioj o raudonąsias kurpaites. Ji šoko savo pamišusį šokį tol , kol būdama dvidešimt septynerių mirė perdozavusi narkotikų . Janis Joplin pražudė ne muzika, n e dainavimas ir ne galiausiai į laisvę išsiveržęs jos kūrybingumas . Visa b ėda, kad ji nebeturėj o instinktų, taigi nesugebėj o atpažinti spąstų, niekur nej uto saiko, neįstengė apsaugoti savo sveikatos ir gerovės, n esuprato, kad pikt naudžiavi mas iš pradžių sulaužo smulkius dvasinius kaulelius, paskui - stambesnius, o tada su trupina dvasinį stuburą, ir žmogus, užuot buvęs galinga j ėga , tampa viso labo murzina bala.

O , kad j i būtų turėjusi bent vieną išmintingą vidinę nuosta tą, kuria būtų galėjusi remtis, kad bent kruop e l ė i nstinkto būtų išlikusi iki tada, kai ji j au galėj o pradėti daug laiko ir ištverm ės reikalauj antį vidin ės nuovokos ir instinktų atkūrimo darbą! Visos mes savo viduj e girdime laukinį balsą , kuris mums šnibžda: "Ne skubėk! Palūkėk, pabūk čia, kol atgaivinsi viltį , kol atsikratysi to pražūtingo šaltumo , atsisakysi gynybinių pusiau tiesų, kol įstengsi toliau sėlinti, laužtis, kirsti sau kelią. Pabftk čia, kol aiškiai suprasi, kas tau naudinga , kol sustiprėsi tiek, kad įstengtum pasiekti, ko nori, kad paj ėgtum ištverti iki pat finišo linijos - juk visai ne svarbu , nei kokiu stilium tu ją pasieksi, nei kada tu ją kirsi . . .

"

Priklausomybė Pasakoje "Raudonos kurpaitės" mergaitės dvasią pražudo ne gy venimo džiaugsmas, o j o stoka. Kol moteris neįsisąmonina, kokį dvasinį badą ji kenčia, kokių pražūtingų pasekmių j ai turės mir tinai nuodingų priemonių ir medžiagų vartojimas, j i šoka ir šoka nesustodama. Tokie dalykai, kaip chroniškas nepasitenkinimas, netikę draugai, žeminančios situacij os, narkotikai, alkoholis, - visa tai smarkiai primena raudonąsias kurpaites: j e i j a u kartą j as apsi movei, lengvai nebeištrftksi. Svarbiausią vaidmenį šioj e kompensuoj amoj e priklausomyb ė j e nuo kraštutinumų vai dina senoj i dama . Iš pradžių j i pasirodė besanti žliba. O dabar dar ir suserga , nebesikelia iš lovos. Jos ne j udrumas palieka dvasioje neužpildytą tuštumą. Dabar j au visai nebėra kam atvesti į protą kraštutinumais piktnaudžiauti linkusios dvasios. Galiausiai senoji dama išvis numiršta, nebepalikdama dvasiai j okios atramos. Taigi mergaitė šoka . Iš pradžių j i stačiai svaigsta iš džiaugsmo , bet paskui, kai kurpaitės j ą kaip reikiant nukamuoj a , ima šiurpti iš siaubo. Laukinėj e dvasioj e slypi patys nuožmiausi moters i nstinktai , garantuoj antys j os išlikimą. Bet j eigu moteris ilgokai nesinau doj a savo vidine bei išorine laisve , tai nuolaidumas, pasyvumas bei nelaisvėj e praleistas laikas atbukina j os įgimtą įžvalgą, j uslę ,

pasitikėj imą savim b e i kitas galias, būtinas savarankiškam j os egzistavimu i . Instinktyvioj i prigimtis mums praneša, kada metas liautis. J i apdairi, atsargi ir siekia žūtbūt išsaugoti gyvybę . Moteris negali atlyginti sau už ilgus išdavysčių i r kanč i ų m etus, puldama be saiko piktnaudžiauti malonumais , n'ežabotai siautėti ar imdama viską neigti . Senoj i . j os dvasios dama t ur ėtų perspėti, kad metas liautis, turėtų pasakyti: gana. Bet šioj e pasakoje senei kaput; jai galas. Kartais mes n ė pačios n epaj untame , kaip prarandame savo instinktus, nes tai dažniausiai būna nematomas procesas, kuris neįvyksta per vieną dieną, o trunka gana ilgai . Be to, instinktt} praradimą ar atbukimą neretai visomis keturiomis remia aplinkinė visuomenė, o kartais - dar ir kitos moterys , instinktų netekimą vertinančios kaip būdą susilieti su kultftra , kurioj e pirmaprade i moteriai n ėra peno ir tinkamų gyvenimo sąlygų . 20 Priklausomyb ė atsiranda tada , kai moteris netenka savo pra smingo , pačios su sikurto gyvenimo ir užsispyrusi bando bet ko kiais bftdais atgauti ką nors panašaus. Antai pasakoje mergaitė vis iš nau j o bando apsiauti tas velniškas rau donąsias kurpaites , nors j os kaskart vis labiau verčia ją prarasti savikontrolę. Ji prarado su geb ėjimą ski rti pelus nuo grūdų, užtat ir nej aučia tikrosios daiktų prigimties. Netekusi pirmapradžio savo gyvybės šaltinio, ji dabar trokšta gau ti jo mirtiną pakai talą . Psichoanalitikai pasakytų, j og j i prarado savąjį "aš'� Priklausomybė ir sulaukėj imas yra glaudžiai tarpusavyj e susij ę . Dauguma moterų bent trumpam buvo patekusios į spąstu s , o kai kurios nelaisvėj e praleido netgi labai ilgai . Yra ir tokių, kurios laisvę pažino tik in utero , motinos įsčiose. Visos j os per tam tik rą laiką neteko kurios nors instinktų dalies. Kai kurių pažeistas instinktas, padedantis atskirti gerą žmogų nuo pikto , tad moteris neretai apsigauna ir išklysta iš kelio. Kitoms gerokai atbunka ge b ėj imas reaguoti į neteisybę, tad jos dažniausiai prieš savo valią tampa kankinėmis, nes ilgai nesiryžta atkeršyti savo skriaud ėj ams. Dar kitoms nusilpsta instinktas , raginantis b ėgti nuo pavojaus arba kautis su užpuoliku , tad j os lengvai tampa aukomis. Š į sąrašą

dar būtų galima tęsti. Moteris, nepraradusi savo sveikos laukin ės nuovokos, priešingai, n iekuomet nenusileidžia s u stabarėj usioms normoms ar papročiams, jei mato , kad tai neprotinga ir n ieko j a i neduos. Piktnaudžiavimas alkoholiu , narkotikais ar kitokiomis chemi n ėmis medžiagomis - labai baisūs ir pavoj ingi spąstai. Narkotikai ir alkoholis elgiasi s u mumis panašiai kaip desp otas m e i l u žis, kuris iš pradžių n ešioja mus ant rankų, pasku i žiauriai sumuša, tada puola atsipraši n ėti ir kurį laiką vėl būna mei l u s , paskui dar sykį pridaužo . . . Tokių spąstų veikimas remiasi tuo , kad mes iš paskutiniųj ų stengiamės atsiminti tik malonius momentus ir kuo greičiau pami ršti tai, kas bloga . O tai - klaida, kuri n ieko gero mums neatneš. Joplin tapo i r kitų žmonių laukinių troškimt! įsi kū nij imu . Ji vi rto tam tikros archetipinės dvasios nešėj a tiems, kur i e patys nedrįso ar nepaj ėgė j os panešti . Jie visokiais būdais palaikė ir sveikino j os maištą , tarsi j i būtų gal ėj usi išvaduoti j uos, vietoj jų

pačių tapdama laukine. Prieš nuslysdama į ilgą kelią priklausomyb ės link, Janis pasku tinįsyk dar pabandė p risitaikyti. O paskui papildė kitų stiprių, bet iškankintų moterų gretas - j oms visoms teko būti masėms nely ginant savotiškomis skraidančiomis šaman ėmis, o išsekus - kristi iš dangaus. Frances Farmer, Billie Hol iday, Anne Sexton, Sylvia Plath, Sara Teasdale, Judy Garland, Bessie Smith , Edith Piaf, Frida Kahle - nelaimei, daugelio mūsų mylimų ir vertinamų lauki n i ų ir kūrybingtĮ moterų gyvenimas nutrūko tragiškai ir per anksti. S ulaukėj usi moteris n ėra tokia stipri, kad paj ėgtų įkūnyti sa vyj e visų trokštamą archetipą ir nepalūžti . S u laukėj usiai moteriai pirmiausia reikėtų pagydyti savo sielą. Juk žmogaus, dar neatsi gavusio po s unkios ligos , mes neprašome vilkti laiptais į viršų pianiną. Moteriai, grįžtančiai į normalų gyvenimą, reikia duoti laiko s ustiprėti. Ž monėms, pakliuvusiems raudonųj ų kurpaičių priklausomy b ėn , visu omet iš pradžių atro d o , j og tai, į ką j i e įj unko , j uos iš tikrųj ų vienaip ar kitaip išge l b ės . Kartais jie j aučiasi fantastiškai

stiprūs ir galingi, j uos pagauna apgaulingas poj ūtis, neva jie turĮ tiek energij os, j og galĮ apsieiti be miego, be valgio, kurti iki aušros. Arba galbūt j iems kaip tik pavyksta užmigti, nesibaiminant savo demonų, apraminti nervus, nesij audinti taip smarkiai dėl dalykų , kurie paprastai varo j uos iš p roto , o gal - nuslopinti pernelyg stip rų troškimą mylėti i r būti mylimam . Tačiau, kaip toliau matome pasako j e , tokie piktnaudžiavimai galiausiai priverčia mus suktis tokiu greičiu, kad visas gyvenimas drumstu s ūkuriu lekia pro šalĮ, neleisdamas mums nieko iš tiesti patirti, paj usti, išgyventi. Pri klausomyb ė21 - tai tarsi pamišusi B aba Jaga, ryj anti pasiklydusius vaikus ir pametanti j uos prie budelio durų .

Prie budelio namų Pavėluotas bandymas nusiauti kurpaites Kraštutiniais atvej ais, kai laukinė prigimtis beveik visiškai su naikinta, moterį gali ištikti net šizoidinė degradacij a ir/arba psi chozė.22 Tuomet ji staiga pradeda kiaurą dieną voliotis lovo j e ir nenori keltis; arba visą dieną išsiblaškiusi slankioj a po namus su chalatu , palikinėdama peleninėse po kelias smilkstančias cigaretes; arba ima nenumaldomai verkti i r nepaj ėgia liautis; visa susivėlusi ir apsiskarmaliavusi šlaistosi gatvėmis arba staiga meta šeimą ir leidžiasi b astytis po pasaulį. Moterį gali kamu oti potraukis Į sa vižudyb ę , kartais j i iš tiesų - tyčia arba atsitiktinai - pasidaro sau galą . Tačiau u žvis dažniausiai tokia moteris tiesiog apmiršta . Ji nesij aučia nei gerai, nei blogai , - j i apskritai nieko nej aučia. Tai kas gi nutinka moteriai, suplakus krūvon visas ryškias j os dvasines spalvas? Ką gausime , su maišę ryškiai raudoną, m ėlyną ir topazo spalvas? Dailininkai žino. Sumaišius į krūvą ryškias ir skaisčias spalvas , gaunama tas pats - murzina spalva . Tai purvo spalva, bet tas purvas nederlingas , priešingai - j is be gyvyb ės , be spalvos, tarsi negyvas ir n eskleidžia šviesos. Dailininkas, ant drobės paskleidęs tokį murzi n ą dažą, privalo viską pradėti iš nauj o. Dabar atein a pats sunkiausias etapas, kai tenka atkirsti pra žūtingas kurpaites. Tai labai skausminga - nukirsti savo polinkĮ

susinaikinti. Ir niekas nežino , kodėl . Atrodytų , išsivadavęs žmogus turėtų j austi palengvėj imą, pagaliau ištrūkęs į laisvę , ir lengviau atsidūsėti, kad per plauką išvengė pražūties . Mums atrodo, kad toks žmogus turėtų džiūgauti it pašėlęs. Kur ten ! Užuot džiaugę sis, jis baisiai išsigąsta, jo ausis girdi dantų griežimą, ir staiga j is supranta, kad tai griežia j is pats. Jam rodosi , kad j is srūva krau j u , nors niekur j okio krauj o nematyti. Tačiau b ūtent šis skausmas, baimė, būtent šis pojūtis, j og nėra į ką atsiremti , j og neturi kur sugrĮžti , - yra tai , ko reikia , kad galėtume viską pradėti iš nau j o , n u o nulio , k a d v ė l imtume savomis rankomis kurti savo gyveni mą - kasdien , rūpestingai ir atidžiai . .

Taigi atkirstai nuo raudonųjų kurpaičių baisiai skauda. Tačiau

staigiai ir iškart nukirsti savo priklausomyb ę - mūsų vienintelė viltis . Tokia amputacij a - tai absoli uti palaima. Nukirstos koj'o s ataugs , mes surasime savąj į kelią , išgysime, s ustiprėsime ir vieną gražią dieną vėl gal ėsi me bėgioti , šokinėti, straks ėti . O l igi tol jau b ūsime iš nau j o susikūrusios savadarbį gyvenimą. Į šoksime į j į ir galėsime džiaugtis ir d ėkoti likimui, sute ikusiam mums dar vieną galimybę.

Grįžimas į savadarbį gyvenimą pažeistų instinktų gydymas Kai pasaka baigiasi t aip , kaip ši - pagrindinio veikėj o mirti m i arba sužaloj i mu , - mes p ap rastai k l a u s i a m e : o ar gal ėj o j i b aigtis kitaip? Dvasine prasme būtų gerai turėti kokią tarpinę stotį ar pakelės stotel ę , sutartą vietą, kur išsigelbėj usi iš bado gnia užtų dvasia gal ėtų atsipūsti ir mažumėlę atsigauti. Nei metai , nei dve j i tikrai n ėra per daug tam , kad apsižiūrėtnme savo žaizdas, susirastume va dovą, pasigydytum e , apmąstytume ateitį. Metai arba dvej i - gana trumpas laiko tarpas . Su laukėj usi moteris - tai m oteris, grįžtanti

į save . Ji bunda, mokosi ste bėti, atkreipti d ėmesį , pamažu liau j asi b uvusi naivi ir nieko nenutuokianti . Ji mokosi pati tvarkyti savo gyvenimą. Tam , kad iš nauj o atkurtume pamatinius moteriškus instinktus, p irmiausia svarb u išsiaiškinti , kaip jų netekome.

Kas bebūtų labiausiai nukentėj ę - j ūsų kūryba, žodžiai, gy venimo būdas, m intys ar idėj os , net j eigu j ūs pati susipainiojote savo rankdarbyj e , - perrėžkite tą raizgalynę , ir baigta. Anapus aistrų ir troškimų, anapus gerai apgalvotų metodų, kuriuos taip mėgstame aptarinėti ir planuoti , yra visai paprastos durys , kurios tik ir l aukia, kad p ro j as įeitum e . O už tų durų - nauj os mūsų pėdos. Eikite ten ! Jei reikia - n etgi šliaužte. Liaukitės plepėjusi ir be reikalo laužiusi galvą. Pirmyn ! Nuo mūsų nepriklauso , kas paleis mus į šį pasa ulį. Niekaip negalime paveikti ir savo auklėj imo, negalime aplinkinės kul tūros akimirks niu padaryti palankios mums. Tačiau gerai bent tai , kad netgi b lidamos sužeistos , netgi sulaukėj usios, netgi, j e i norime , dar u ždarytos n elaisvėj e , m e s galime susigrąžinti savo gyvenimą. Psichologinis dvasios grįžimo į save planas būtų toks. Imkitės visų įmanomų atsargumo priemonitĮ . kad į laukinę būtį įsilietu mėte labai pamažu, palaipsniu i . Nusistatykite etines bei apsaugines struktūras , kurios greitai padėtų suprasti , j eigu kas nors viršija normą (juk paprastai tuoj paju ntame, j ei ko nors trūksta). Taigi g rįžti p rie laukinės ir laisvos dvasios tenka drąsiai ir ryžtingai , bet drauge - ir labai apdairiai. Psichoanalitikai m ėgsta kartoti , kad geram gydytoj u i ar pagalbininkui labai svarbu ne tik žinoti, ką reikia daryti, bet ir - ko j okiu būdu negalima daryti . Grįžimui iš nelaisvės į l a ukinį gyvenimą galioj a tie patys persp ė j i mai. Panagri n ėkime ta i atidžiau . Konkretlis laukinės moters ty kantys spąstai , vi lkduob ės i r už

nuodyti jaukai paprastai priklau s o n u o j ą supančios visuome nės . Č ia išvardyti tie , kurie b ūdingi daugeliui kultūrų . Moterys, gy venančios kitokiomis etninėmis ir religinėmis sąlygomis, gal ėt ų šį sąrašą gerokai papildyti ir pakoregu oti. Simboline prasme mes

tarsi braižome savo gyvenamojo m iško žemėlapį: žymime, kur gyvena plėšrūnai ir kokie jų įpročiai. Sakoma, kad vieniša vilkė pažįsta kiekvieną gyvą padarą savo teritorij oj e - per daugelį mylių aplink. B ūtent d ėl tokio žinojimo ji įgyj a pranašumą - galimybę gyventi kiek įmanoma laisviau .

Visiškai įmanoma tiek susigrąžinti p rarast u s , tiek ir atkurti pažeistus savo instinktus, nes j ie grįžta, vos moteris ima atidžiai žiūrėti , klausytis , stebėti ir j austi aplinkinį pasaulį , o paskui veikti taip , kaip mato veikiant kitus: dalykiškai, efektyviai , bet sykiu - j autriai ir i šmintingai. Gijimo procesui itin svarbu steb ėti tas, kieno instinktai sveiki ir nepažeisti . I lgainiui toks klausymasis, steb ėj imas ir veikimas susiliej a į n uoseklią visumą, turinčią savą vidinį ritmą , kurį j ū s kartoj ate tol, kol perima t e iš nauj o ir kol šie įgūdžiai vėl tampa automatiški .

Jeigu kas nors kaip nors sužeid ė laukinę mūsų prigimtį , mes j uk

n ekrintame

pasl ikos ir nemirštame . Nelaikome savo patirto sužeidimo norma. Š aukiamės pagalbon savo instinktus ir darome

viską, kas tokiu atvej u įmanoma. Laukinė moteris iš prigimties stipri ir talentinga . Tačiau atki rsta nuo savo instinktų , ji t a mp a naivi, susitaiko su prievarta , su t remtimi , su gyvenimu be motinos . Nei meilužiai, nei narkotikai , nei alkoholis, nei pinigai, nei šlovė ar valdžia negali j ai kompensuoti patirtos žalos. Vienintelė j ai likusi galimybė - laipsniškas g rįžimas prie instinktyvioj e gyvenimo. Bet tam moteriai re ikia motinos , "pakankamai geros" laukinės moti nos. Ir spėkit, kas sift losi jai tokia motina b ūti? La ukin ė Moteris niekaip negali suprasti tik vieno: kas taip ilgai kliudo jums btt ti su j a , iš tikrtĮjLĮ bū ti su j a - n e atsi tiktinai, ne priešokiais, ne kada j ums patogu , bet nuolatos. Kai stengiat ės nuveikti ką nors svarbaus ir vertingo , labai svarbu , kad aplinkiniai tvirtai j us remttĮ ir palaikyttĮ . Pražūtingi spąstai ir nuodai - jei aplinku i p ilna tariamų dra ugth patyrusitĮ tokius pačius sužalojimus, bet nėmaž n e norinčių pagyti. Š ie drau gai būtinai skatins j us elgtis drastiškai bei išša ukia mai, nors tokie poelgiai n ė maž nesiderintų su nati"tral iais j i"tsų ciklais ir nieko bendro neturėtt} su tikrosiomis j ūstĮ sielos reikmėm is. Sulaukėj usi moteris negali sau leisti būti naivi . Grįždama prie įgimto savo gyvenimo b i"t d o , ji privalo skep tiškai vertinti bet kokius kraštutinumus, atsižvelgti į jų poveikį s avo sie lai , dvasiai ir instinktams. Lyg iai kaip j aunikliai vilkiukai, mes išmokstame , kas yra spąstai, kaip j i e Įtaisyti ir kur paspęsti . Tiktai šitaip galime išsaugoti laisvę.

Kaip ten bebūtų , o prarasti instinktai niekad nedingsta b e pėd sako: visuomet lieka koks n ors atgarsis, emocinis atspaudas, kuriuo sekdamas galime vėl atgauti tai, ką praradome . Netgi suspausta aksominiuose griežčiausio padorumo gniaužtuose, netgi būdama vos per plaukelį nuo pražūties d ėl piktnaudžiavimo visokiais kraš tutinumais ar dar tiktai taikydamasi stačia galva j iems atsiduoti, moteris vis vien girdi laukin ės Deivės balsą savo kraujyj e . Netgi pačiomis baisiausiomis sąlygomis, panašiai kaip pasako j e "Rau do n os kurpaitės': netgi labiausiai sužalotus instinktus visuomet galima pagydyti. Norėdamos visa tai atitaisyt i , mes kaskart vis iš nauj o at gaiviname laukinę savo prigimti , tiktai kiekvienąsyk svarstykli ų l ėkštė nukrypsta tai į vieną, tai į kitą pusę. Bet mes suprasime , kada reikėtų susirūpinti , n e s paprastai pusiausvyra išplečia mūstĮ gyve n imo rėmus, o j o s nebuvim as - susiaurina. Vienas iš pačių svarbiausių dalykų, kuriuos galime padaryti , tai mokytis suvokti gyvenimą - visą gyvenimą - kaip savarankišką gyvą organizmą: su sava kvėpavim o sistema , ląstelių atsinauj inimu , odos kaita ir medžiagų apykaitos atliekomis. Juk būtų kvaila tikėtis iš savo o rganizmo, kad atliekos j ame kauptųsi tik kokį kartą per penkerius metu s . Lygiai kaip beprasmiška būtų manyti, kad vakar pavalgę , dar ir šiandien j ausimės sotūs. Lygiai taip yra neprotinga galvoti , kad sykį išsprendus pro blem ą , daugiau nebereikės prie j os grįžti , o sykį ko nors išmokę , visuomet tai atsi minsime. Anaipto l , nes gyvenimas - didelis ir su d ėtingas organizmas , kuris vienose srityse auga, kitose - silpnėj a, be to, daro tai nevienodu greičiu ir mastu. Ir j ei gyvename panašiai kaip gyvas organizmas - augame ir stiprėj ame , braidome po la

mierda , m ėšlą, paprasčiausiai kvėpuoj ame ar ilsimės , - mes aiškiai j aučiame , kad esame gyvos , kad šie procesai atitinka Laukinės Moters ciklus. I r j eigu tik suprastu m e , kad mūstĮ darbas - toliau

dirbti, tai būtume daug narsesnės ir ramesnės . Kad išsaugotume gebėj imą džiaugtis , kartais tenka už tai pa kovoti: turime sukaupti j ėgas ir kaip reikiant pasistengti , turime kautis visais mums įmanomais ir prieinamais būdais. Ruošdamosi

atla ikyti apgu ltį, turime išmokti gana ilgai apsieiti be daugelio patogumų. Mes galime ilgam ir daug ko - beveik visko - atsi sakyt i , bet tiktai ne savo džiaugsmo, ne tų savadarbių ra udomĮj ų kurpaičių. Tikras individualios savimonės atgaivinimo ir Laukinės Moters sugrįžimo stebuklas yra tai, kad mes visos pradedame šį procesą dar nebūdamos jam pasirengusios, dar pakankamai nesustiprėj u sios ir daug ko nežinodamas ; mes pradedame kalb ėtis su tomis mintimis ir j ausmais, kurie tai krebžda, tai griau dėja mūsų vidu j e . M e s sugebame atsiliepti, nors dar nemokame kalbos, d a r nenu tuokiame , ką tu rėtume atsakyti, netgi tiksliai n ežinome, s u kuo kalbamės. Bet b ūtent taip mumyse apsireiškia Lau kinė Moteris - visai kaip vilkė, mokanti savo j auniklius medžioti i r saugotis pavo{ų . Pamažu mes prabylame j os bals u , išmokstame regėti j os akimis i r vertinti tai , k ą vertina j i . J o s dėka p ranešame apie savo sugrįžimą ir kitoms, panašioms į save . Pažįstu bent keletą rašytoj LĮ , kurios šį devizą pasikabi nusios virš savo rašomoj o stalo, ir vien ą , kuri j į nešioj asi su savim , sulanks čiusi ir įsikišusi į batą. Tai žodžiai iš C harleso S imico eilėraščio, kuriais puikiai galėtume vadovautis mes visos: "Nemokantis staugti savųj ų neras'�23 Jei norite susigrąžinti Laukinę Moterį, nesiduokite pagauna ma.24 Turėdama sveikus ir aštrius instinktus , puikiai išlaikysite pusiausvyrą, tad šokite , kur tik norite , staukite ir urgzkite, kada panorėj usi, čiupkite , ką tik rasite , išsiaiškinkite viską iki galo, ir tegul j ūsų akyse atsispindi tai, ką j aučiate . DnĮsiai žvelkite į viską ir matykite tai, ką matote . Š okite, apsiavusi rau donomis kurpaitėmis , tik pirma įsitikinkite , j og tai tikrai tos, kurias pati savo rankomis pasisiuvote . Pažadu , kad tuomet tikrai tapsite gyva ir energinga moterimi.

IX

S KY R I U S

Na mo: g rįži mas Į save

Yra žmonių laikas ir laukinės gamtos laikas. B ūdama dar maža mergaitė i r augdama šiau rės miškuose, aš nežinoj au, j og yra tik keturi metų laikai. Man atrodė, kad j ų - dešimtys: naktinių audrų laikas , plieskiančių žaibų laikas , laužų miške laikas , kruvino snie go laikas , apšarmoj usių medži ų , nulinkusių medžių , raudančių medži ų , spindinčių medžių , viršūn ėmis linguoj ančių medžių ir savo vaikus m ėtančių medžitĮ laikas. Be galo mėgau spindinčio sniego , garu ojančio sniego , girgždančio sniego, netgi purvino ir suakmen ėj usio sniego laiką , nes j is pranašavo netrukus ateisiantį žiedų paupyj e laiką. Visi šie laikai ateidavo kaip svarbūs ir laukiami svečiai , kiekvie nas sutartu ženklu pranešdamas apie savo atvykimą: prasivėrę pušų kankorėžiai, užsivėrę pušų kankorėžiai , pūvančių l apų kvapas, artėj ančio lietaus kvapas , traškantys plaukai, švelnūs plaukai, pa sišiaušę plauka i , laisvai užsidarančios du rys , sunkiai užsidarančios durys, išvis neužsidarančios durys, apledėj ę langų stiklai , drėgnais žiedlapiais aplipę langų stiklai , geltonomis žiedadulkėmis apnešti langų stiklai, lipniais syvais nutaškyti langų stiklai . Mūsų oda taip pat turėj o savo ciklus: j i būdavo tai suskirdusi , tai p rakaitu ota, tai šiurkšti, tai įdegusi, tai švelni. Moterų psichika bei siela i rgi gyvena pagal savus ciklus, kuomet viskam ateina savas laikas: dirbti i r atsiskirti, b ėgti ir pasilikti, įsi-

traukti ir pasitra ukti , ieškoti ir ilsėtis , kurti ir b ra ndinti , rūpintis pasaulio reikalais ir grĮžti į savo sielos b uvein ę . Vai kystėj e ir pa auglyst ėj e instinktyvioj i mūsų prigimtis seka visus šiuos ciklus ir fazes . Ji plevena kažkur visai netoliese, tad skirtingu metu mes būname budrios ir aktyvios. Vaikai patys yra laukinės gamtos dalis, ir niekieno neliepiami j ie p asirengia šiai laikų kaitai , ki e kvieną iš jų p asveikindami , gy vendami pagal j uos ir pasil ikdami sau nuo kiekvieno iš j ų kokį

recuerdos - niekutį prisiminimui: purpurinį lapą žodyne, vėrinį iš klevo sėkl ų , panašių į angelo sparnus, sniego gniūžtę šaldymo kameroj e , kokį ypatingą akmenuką , kau liuką , paga liuką ar ankštį, gražią kriauklel ę , kaspin ėlį iš pau kščiuko laidotuvių, ištisą to meto kvapų kol ekcij ą , širdies ramybę, kunkuliuoj antį krauj ą bei vist� s tuos vaizdus, įsirėžusius atmintyj e . Kadaise m e s m etai iš metLĮ gyvenome pa ga l šiuos ciklus i r gamtos laikus, o j ie gyveno mumyse. Jie m u s ramino šokdino, ,

supurtydavo , paremdavo , vertė mokytis visa savo esyb e . Tai b uvo lyg mūsų sielos oda - toks dangalas , gaubiantis mus drauge su visu laukiniu gamtos pasauliu , - bent j au tol , kol mums pasakė, kad yra tik keturi metų laikai, o moterys iš viso teturi vos tris amžiaus tarpsnius - mergystę , brandą , senatvę . lr viskas . Tačiau mes negalime it lunatikės slankioti susisukusios j šį nepagrįstą p rasimanymą, išgalvotą tų, kas nemoka stebėti , nes taip darydamas moterys išsim u ša iš savo dvasinių i r gamtin ilĮ ciklų, tod ėl kenčia nuo išsausėjimo, nuovargio i r namtĮ ilgesio. Mums visoms nepalyginamai geriau reguliariai grįžti prie savo unikalių dvasinių ritmų - prie visų išsyk ar prie bet ku rio vieno. Istorij ą , kurią toliau jums paseksiu, galima laikyti vieno iš svar biausitĮ moteriškų j ų ciklų namus, - komentaru

-

g rįži mo namo , į savo laukinius sielos

.

Visame pasaulyj e pasakoj a m a api e įvairias būtybes, paslaptingu būdu giminingas žmon ėms , nes j o s įkū n i j a archetipą - visuotinį žinoj imą apie sielą. Kartais p asakos ir padavimai randasi iš tam tikros vietos poj ūčio: ypač dažnai j os būna susij usios su dvasin gumo sklidinomis vietovėmis. Š i istorija labai mėgstama šaltuose

šiaurės kraštuose bei visur, kur tik banguoj a šalta lediniuota j ūra ar vandenynas . Atskiri j os variantai žinomi keltams , škotams, Š iaurės Vakarų Amerikos gentims, Sibiro bei Islandijos gyven toj ams. Paprastai j i vadinasi "Mergelė ruonė" arba " Selkie-o , Pamrauk, ruoniukas", arba dar "Eyalirtaq , ruoniena'� Č ia patei kiamą literatūrinę j os versij ą sukūriau specialiai savo pacientėms bei sceniniam atlikimui ir pavadinau "Ruonio kailis, sielos oda'� Tai istorija apie tikrą j ą mūsų kilmę, iš ko ir kaip mes esame pa darytos, ir kod ėl privalome nuolatos l avinti savo instinktus, kad rastume kelią namo. 1

Ruonio kailis, sielos oda

T

AI B U VO SENOVĖS LAI K A I S ,

kurie jau seniai pra ėj o , bet netru

kus ir vėl sugrįš. Diena iš dienos aplinkui p lytėj o tik baltas sniegas, baltas dangus, o žmonės , šunys ir meškos atrodė tarsi mažyčiai taškeliai toj e baltyb ėj e . Gyvenimas š i u o s e kraštuose l a b a i atšiaurus. P u č i a žvarbūs vėj ai , todėl žmonėms tenka gerai apsitūloti , kone ant akių užsi maukšlinti gobtuvus ir kuo aukščiau užsitraukti kailinius aulinius batus. Ž odis, vos ištartas, sustingsta ore , o ištisus sakinius kartais tenka atskelti nuo kalbėto j o l ftp ų ir nunešus atitirpinti prie ug nies, kad suprastum, kas pasakyta. Ž monės čia gyvena įsisukę į žilus prosenelės Anuluk, senosios burtininkės, kuri yra pati Ž emė, plaukus . Š tai tokiame krašte kadaise b uvo žmogu s . . . J is buvo toks vienišas , kad per daugelį metų ašaros j o skruostuose išgraužė gilius griovius. Jis bandė šypsotis ir džiaugtis. Eidavo į medžiokl ę . Sugavęs kokį žvėrį , miegodavo sau ramiai. Tik j am baisiai ilgu būdavo žmonių draugij os. Kartais , išplaukęs kaj aku žvej oti į seklumas , j is pamatydavo kur netoliese r u onį ir prisimindavo senolių pa sakoj imus apie tai, kad ruoniai kadaise irgi buvę žmonės, o dabar

iš tų laikų j iems telikę tik akys, kur i ose dar tebespindi išmintis, meilė ir laukinė jų siela . Kartais , pagalvoj us apie tai , nu o vienat vės jam taip suspausdavo širdį , kad ašaros pačios pasrū d avo seniai išgraužtais skruostų grioviais. Sykį j is medžioj o iki pat vėlumos , bet tuščiai . Į dangų pakilo mėnulis ir sidabrine šviesa užliej o ledo lytis . Tada medžiotojas išvydo netoliese iš j ūros kylančią didžiulę d ėm ėtą uolą, o žvitri jo akis pasteb ėj o ant to seno akmens kažką grakščiai j udant. I š l ėto , gi liai nardindamas irklus, jis priplaukė arčiau , ir tada įžiūrėj o didžiulės uolos viršūnėj e būrelį šokančių motertĮ ; j os visos buvo nuogos - tarsi ką tik išsprūdusios iš motinos įsčitĮ . Ką g i , medžiotoj as buvo labai vienišas , kiek pats prisiminė, nie kuomet netur ėj o draugų, taigi j is liko ten ir ė m ė steb ėti . Moterų kūnai atrodė tarytum nuausti iš m ėnulio pieno , j ų oda spindėfo sidabro taškeliais tarsi lašišos šonai pavasarį , o j ų rankos ir koj os b uvo i lgos ir grakščios . Tos moterys buvo tokios nuostabios, kad vyriškis sėdėj o savo ka j ake lyg apkerėtas, o vilnijančios bangos nešė j į vis artyn ir artyn prie uolos . J is gi rd ėj o tų nepaprasttĮ moterų j u oką . . . Regis , j os iš tikrųj ų j uokėsi, o gal tai tik bangos p liuškena atsimušdamos į u olos kraštą? Apstulbęs medžiotojas j au nieko nebesuprato. Tik jautė, kaip pamažu atlėgsta vienatvė, gniaužusi j am krūtinę tarsi šlap ias kailis, ir nė pats nesuvokdamas, ką daro , tarsi kieno l iepiamas , j is priplaukė prie uolos, iššoko iš valties ir pastvėrė vieną iš ruonių kailit1, kurie ten m ėtėsi. Tada u žsiglau d ė u ž atsikišusio akmens atbrailos, o susuktą ruoneną susigrūdo sau į užantį . Netrukus viena iš motertĮ kažką sušuko tokiu nuostabiu balsu, kad gražesnio jis kaip gyvas nebuvo girdėj ęs . . . Tas balsas buvo ne lyginant banginio šauksmas apyaušriu . . . ar veiki au kaip jau niklitĮ vi lkiukų viauksėj imas pavasarį . . . ak, ne, j is buvo n epalyginamai gražesn is ir skambesnis, bet tai nesvarb u , nes . . . Pala, bet ką gi tos moterys tenai toliau d arė? O jos paeiliui šrnurkštel ėd avo į ruonitĮ kailius ir, džiaugsmin gai šūkčiodamos bei ūksėdamos, viena po kitos nerdavo į j ūrą . Galiausiai ant kranto beliko tik paskutinioj i , pati aukščiausia. J i

visur ieškojo savosios ruonenos, bet niekaip negalėj o j o s rasti . Dabar medžiotoj as išdrąsėj o , nors n ė pats nežinojo kodėl . I šlindęs iš savo užuoglaudos, j is tarė: - Moterie . . . būk . . . mano . . . žmona. Aš . . . toks . . . vienišas . . . - Ak, aš negaliu biiti tavo žmona, - atsiliepė moteris , - j uk aš iš ttĮ , kurie gyven a temeqvanek , po vanden iu . - Būk mano žmona, - neatlyžo medžiotoj as. - O po septynių vasarų grąžinsiu tau ruonio kailį, ir tuomet gal ėsi išeiti ar pasi likti - kaip tinkama. Jaunoji moteris ruonė pažvelgė j a m į veidą tokiu ilgesingu žvilgsniu . . . Jos akys atro d ė visiškai kaip žmoga us, nors ji ir pri klausė ruonių giminei . Po valand ė l ės ji tarė: - Gerai , aš eisiu s u tavim. O po septynių vasarų bus matyti. Po kiek laiko j iems g i m ė sūnus, kuriam davė vardą Urukas. Berniukas buvo nedidukas ir apvalutis. Ž iemą motina pasakodavo Urukui apie padarus, gyvenančius j ttroje, o t ėvas savo ilgu peiliu raižydavo iš balto akm ens lokius ir vilkus. Nešdama mažąj į Uruką miegoti, motina pro dūmtĮ angą l ubose rodydavo j am dangumi plaukiančius debesis, kurių pavid alai jai priminė ne varnus, lokius ar vi lkus, bet j ū rų v ėplius, banginius, ruonius ar lašišas . . . Š iuos gyvūnus ji pažinoj o i r apie j uos pasakodavo sūnui. Bet l aikui bėgant jos kūnas pamažu ėm ė džiūti. Oda iš pradžių šerpetoj e , paskui ėmė skilinėti. Akių vokai nusil upo , plaukai be veik nuslinko. J i pasidarė naluaq , m i rtinai blyški. Jos kūnas susi traukė, ankstesnio putnumo nebel iko nė ženklo. Ji apšlubo, nors ban d ė tai sl ėpti . N epriklausomai nuo j os valios, j os akys kasdien vis labiau geso. Eidama ji apčiuopom grabin ėdavo priešais save , nes beveik nieko nebematė. I r štai vieną naktį mažąjį Uruką pažadino garsūs balsai, ir jis iš sigandęs atsisėdo savo gu olyj e . I šgirdo tarsi lokio riaumoj imą - tai tėvas b arėsi ant motinos. Išgirdo ir balsą , panaŠtĮ į sidabro kirčius per akmenį, - tai šaukė motina . - Jau septynios vasaros praėj o , kai tu paslėpei maną j ą ruo nen ą , artinasi aštu ntoji žiema ! Atid uok man tai , kas yra mano kūnas ! - priekaištavo vyrui moteris ruonė. - Jeigu atiduosi u , tu mane paliksi , - griaudėj o j os vyras.

- Dar nežinau , ką toliau darysiu . Ž inau tik tiek, kad privalau atgauti tai, kas man priklauso ! - Nenaudėl e ! Tu nori, kad likčiau be žmonos, o mūsų ber niukas augtų našlaitis! S ulig tais žodžiais jos vyras nubloškė šonan duris dengiantį odinį dangalą ir dingo tamsoje. Mažasis Uru kas labai myl ėj o savo m a m ą i r baisiai b i j o j o j os netekti . Tod ė l j is graudžiai apsiverk ė i š b ai m ės ir verkė tol , kol vėl užmigo. Pab udo nuo vėj o kauksmo. Tai b uvo keistas kauksmas , tarsi kažkas būtų šaukęs jį vardu : "Uuuuru uukai, Uuuuruuukai ! " Berniukas greitai išsirito iš guolio. Jis taip skubėj o , kad išvirkš čią apsivilke kailinę savo parką ir tik iki pusės blauzdų užsitraukė muklukus. Tada išl ėkė laukan , į ttLkstančiais žvaigždžių mirgančią naktį , kur vėjas tebeūkė jo vardą: - Uuuuruukai ! Berniukas nudūmė prie aukšto skardžio , kylančio tiesiai iš j ūros . O ten , tolumoj e , vėj o šiaušiamuose vandenyse, plaukiojo didžiulis šeriuotas sidabrinis ruonis . . . Jo galva atrodė milžiniška , ūsai buvo nukarę ant krūtinės, o akys - ryškiai geltonos. - Uuuuruukai ! Berniukas kone kūlvirstom nusirito nuo skardžio , o apačio j e , prie pat vanden s , užkliuvo už akm e n s . Bet pasiro d ė , j og tai - visai n e akm u o , o kažkoks ryš u lys , išslyd ęs i š plyšio uo loj e . V ėj o taršomi p l aukai tarsi tūkstantis ledinių botagų plakė berniukui veidą. - Uuu uru u kai ! . . Berniukas greit pastvėrė ryšulį ir krestelėj a - šis išsivynio j a : tai buvo jo motinos ruon ės kailis. Ak, j is užuodė pažįstamą motinos kvapą ! Prispaudęs ruoneną prie savęs, j is įsikniaubė į ją ir iš visų j ėgų trau kė į save j os aromatą. Tuomet moti nos dvasia padvelkė į j į lyg gaivus pavasarinio vėj o gūsis . - Ak ! - aikte l ėj o j is iš džiaugsmo ir iš skausmo, tada vėl prisispaud ė veidu prie ruonės kailio, ir motinos dvasia dar sykį dvelktel ėj a į j į . - Ak ! - vėl s ušuko j is , j a usdamas plūstančią į save begalinę motinos meilę.

O di dysis sidabrinis ruonis tolumoje iš l ėto paniro p o van deniu . . . Berniukas užsiropštė atgal ant skardžio i r kiek įkabindamas nukūrė namo , o ruonena plaikstėsi j am iš paskos. Taip j is įgriuva vidun ir pataikė stačiai į motinos glėbį. Motina suspaudė sūnų i r j o atneštą ruonės kailį gl ėbyj e i r valand ėlę užmerkė akis, džiaug damasi , kad jie abu sveiki. Ta da ji greit užsitraukė ant savęs ruoneną . - Oi , mama , n e ! - pravirko vaikas . J i čiupo j į gl ėbin ir pasispau d u s i po pažastim š lubčiodama nu ku duliavo prie šniokščiančios j ū ros. - Ne , mama , n e ! Nepalik manęs! - pro ašaras šaukė Urukas. B u vo aišku, kad motina norėtų likti su savo vaiku, kad visa širdim trokšta būti su j uo , bet kažkas ją šaukė - kažkas, daug senesnis ir u ž j ą , ir už jį, ir už patį laiką. - Ne , mama, ne, ne, ne! - iš vistĮ j ėgų klykė berniukas. Motina pažvelgė į H bega l i n ės me ilės sklidinomis akimis. Suėm ė delnais j o veidą ir papūtė jam į plaučius savo gaivtĮ kva pą - kartą, kitą , treč ią. Paskui, it brangiausią nešulį tebe laikydama jį po pažasti m , ji šoko į j ū rą ir n ėrė po va ndeniu : leidosi vis gilyn , gilyn i r gilyn, į patį dugną . Moteris ruon ė ir j os vaikas l engva i sau kvėpavo po vandeniu . Galingais, stip riais yriais ji nuplaukė į povandeninę skliautuotą olą, kur vi sokiausi j fl ros gyviai sau puotavo i r linksminosi, šoko ir šnekučiavos i , o tas didysis sidabrinis ruonis, kuris naktį plau kiodamas j flroj e šaukė vard u Uruką , dabar apkabino berniuką ir pavadino j į savo anftku . - Kaip tau ten sekėsi viršuj e , dukrele? - paklausė didysis si dabrinis ruonis. Moteris ruon ė nusuka akis į šoną i r tarė: - Aš įskaudinau žmogtĮ . . . vyrą , kuris viską atidavė dėl manęs. Bet aš negaliu pas j į grįžti , nes netekčiau l aisvės . - O kaipgi berniukas? - toliau klausinėjo senasis ruonis. - Kaip mano anūkas? - net virpančiu iš pasididžiavimo balsu pridflrė j is. - Jis turi grįžti atgal , tėve. Jam n egalima likti . J am dar neatėj o laikas bftti čia, su mumis.

Tai tarusi , j i p ravirko. O j ai iš paskos pravirko i r senasis ruonis su berni uku . P rab ėgo dar keletas dienų ir naktų, o tikslia u - lygiai septy nios, per kurias moters ruonės plaukai ir akys atgavo ankstesnį žvilgesį . Jos oda vėl tapo tamsi ir glotni, kūnas - apvalus kaip anksčiau , regėj imas - aštrus, o j u desiai - le ngvi ir g rakštūs. Bet dabar jau atėj o metas Urukui grįžti j saus u m ą . Tąnakt senasis ruonis senelis ir gražioj i berniuko motin a r u o n ė leidosi į kel i ą , laikydami tarp savęs vaiką. J i e visi plaukė atgal , kil o vis a ukštyn , aukštyn ir aukštyn , kol išniro į paviršių i r priplaukė prie kranto. Tuomet mėnulio šviesoj e jie švelniai pasodin o Uruką pakrantėje ant akmens . - Aš visada būsiu su tavim, - pažad ėj o jam motina . - Tau tereikės tik paliesti tai , ką liečiau aš, paimti kokį nors iš ma i1o daiktų : lazdeles ugniai įkurti, m a n o ulu , peilį, ū drų ir ru onių figūrėles, kurias išraižiau iš akmens, ir aš įkvėpsiu tau į pl aučius gaivaus vėj o , kad gal ėtum dainuoti savo dain as. Senasis sidabrinis ru onis ir jo d uktė atsisveikin dami dar dau gybę sykių išbučiavo bern i uką. Pasku i , varga is negal ais nuo jo atsipl ėšę , nuplaukė atgal, į j ū rą ; tada paskutinįsyk dar atsign;žė į j į ir pan ėrė po vandeni u . O U rukas liko ant k ranto , nes j o metas dar nebuvo atėj ęs. B ėgo metai , jis u žaugo ir tapo garsiu būgn i ninku , dainininku ir istorij ų pasakotoj u , o žmonės kal b ėj o , kad visa tai j is sugeb<ĮS todėl, j og vaikystėj e didži t}j tĮ ruonių dvasios buvo nunešusios j į į j ii rą. Ir dabar dar pilkose ryto ū kanose H kartais ga l i ma pamatyti nusiyrusį kaj aku prie vienos j ūroj e stū ksančios uolos - klūpantį ant j os krašto ir, regis, besikalbantį su viena tokia ruone, kuri dažnai atplaukia pri e kranto. Nors daug medžiotoj tĮ mėgino ją nušauti , bet n iekam dar nepavyko. Ją vadina Tanqigcaq - šviesiąj a , stebukl ingąj a; d a r sako , k a d n ors j i ir ruonių giminės, bet j os akys kaip žmogaus - jose spindinti išmintis, mei l ė ir laukinė dvasia.

Sielos poj ūčio prarad imas kaip iniciacij a Ruonis - vi enas iš pačių įstabiausių lauki n ės sielos simb o l i ų . Lygiai kaip ir lauki n ė moterų p rigimtis, ruoniai - t a i nepap rasti padarai , per daugybę amži ų neprilygstamai ištobulėj ę i r puikiai prisitaikę prie aplinkos. Visai kaip i r moteris ruonė mūsų pasako j i me , tikriej i ruoniai i rgi išlipa į krantą tiktai poruotis ir atsivesti jaunikl i ų . Motina ruonė apie d u m ėnesius beveik nesitraukia nuo savo mažylio, rūpinasi j uo , lepina, saugo ir žindo savo pienu. Per tą laiką trisdešimties svarų mažylis maždaug keturgubai pasunkė j a . Tuomet motina vėl išplaukia į j ūrą , o j os j auniklis, dabar j a u gerokai ūgtelėj ęs ir sustiprėj ęs, pradeda savarankišką gyvenimą . Daugelyj e pasa u l i o tautt} ir ge nčių , įskaitant ir nemažai toli mosios Š iaurės bei Vakarų Afrikvs gyventoj t} , gyvu oja tikėjimas, neva žmogus iš tikrųj tĮ pradedąs gyvenim�Į tiktai tada, kai siela pagimdanti, išauginanti ir išmaitinanti dvasią , pripildydama j ą j ėgų i r stipryb ės. Sakoma, kad paskui siela grįžtanti atgal , į savo tėvo namus, tuo tarpu dvasia pradedanti savarankiškai gyventi pasaulyj e . 2 Ruonio , kaip s imbolinio sielos įsikiinijimo, įvaizdį dar įdo mesnį ir patrauklesnį daro tai , kad ruoniai iš tiesų nepap rastai romūs, supratingi ir draugiški - šie jų bruožai gerai pažįstami visiems, kam tenka susidurti su šiais gyvūnais. Ruoniai kažku o labai p ri mena šunis ; j ie iš prigimties meilūs ir pri eraišūs. Iš j ų sklinda kažkoks nenusakomas tyrumas. Bet iškilus p avojui, jie su geba greitai reaguoti , sprukti arba atsiki rsti . Tokia pat ir žmogaus siela. Ji visu omet netoliese. Ji p u osel ėj a dvasią . Ir nepuola bėgti , vos pamačiusi k ą nors nau j a , neįprasta a r sud ėtinga. Bet p asitaiko , ypač j ei ruonė nepratusi p rie žmonių ir tiesiog sau palaimingai drybso, nugri mzdusi į vieną iš tų nedrumsčiamos ramyb ės būsenų , į kurias ruonia i mėgsta protarpiais pasinerti , kad ji n ė nenutuokia, ko tikėtis iš žmoni tĮ . Panašiai kaip moteris ruon ė mūsų istorijoj e ir kaip jaunos, nepatyrusios sielos merginos, j i nežino aplinkinių kėslų i r n ė iš tolo neįtaria , kokios žalos šie gali p ridaryti. B ūtent tokiais atvej ais j ai ir pavagia kailį .

Per daugelį m etų , tyrinėdama "nelaisvės " ir "prarasto lobio" motyvus, bei per daugybę psichoanalizės seansų aš visiškai įsiti kinau, kad kone kiekvienam žmogu i , tiek vyrui, tiek ir moteri a i , b e n t sykį individualizacijos procese pasitaiko išgyventi nors vieną gana reikšmingą praradimą. Kai kurie žmonės tvirtina praradę "didžiąj ą savo gyvenimo galimybę'� Kiti kalba api e pagrobtą meilę, išplėštą dvasią , susilpnėj usį savojo "aš" suvoki m ą . Dar kiti apibū dina šį p raradimą kaip skausmingą atotrūkį nuo ko nors brangaus ir j iems gyvybiškai būtino: j t} meninės kū rybos, meilės, svajonių , vilčių, tikėj imo gėri u , asmenyb ės raidos, garb ės i r siekimtĮ . Dažniausiai š i netektis žmogų užgriūva netikėta i , iš pasal ų . Moteris ištinkančio praradimo priežastys paprastai tokios p a t , kaip šioj e istori j o j e : j os apip l ėšiamos d ė l j ų pačitĮ naivumo, n � sugcbėjimo perprasti svetimųjų kėslų , n epatyrim o , nemokėj imo numatyti, kas laukia ateityj e , aplinkos siunčiamtĮ signaltĮ ignora vimo ar paprasčiausiai todėl, kad likimas m ėgsta netikėtai pate ikti mums pamokas. Š itaip apipl ėšti žmonės n ėra nei blog i , nei nedori . J ie nekvail i . B e t j iems stinga tam tikros reikšmingos patirti es, savotiško dva sinio .b udrumo. Labai klystume manydamos, kad tokioj e būkl ėj e gali atsidurti tikta i geltonsnapiai j aunikliai . Taip gali pasitaikyti kiekvienam , nepriklausomai nuo amžia u s , tautyb ės , išsimoksli nimo ar netgi gertĮ ketinimtĮ . B e to , akivaizd u , kad tokia padėtis apvogtaj am p raktiškai vis u o m et reiškia tam tikrą paslaptingą arc hetipi n ės inici acij os3 galimybę

. . .

O taip j uk nutinka kone

kiekvienam! Prarasta lobio atgavi mas i r būdtĮ , kaip vėl u žp ildyti susida riusią tuštumą , paieškos stimuliuoja ketu ri tĮ gyvyb i nių psichikos struktū rų raid<Į . Kaktomuša susidttrus su šia dilema ir nusileidus prie Rio Abajo R io , u p ės , tekančios po upe, smarkiai sustiprėj a mūsų ryžtas sąmoningai si ekti žalos atitaisymo. Laik u i b ėgant, tai padeda išsiaiškinti , kas mums svarbiausia. Mes įsisąmoniname po reikį turėti iš anksto p arengtą planą, kaip siekti dvasinio ar kokio kitokio išsivadavimo, ir įgyvendinti savo nauj ai įgytas žinias. O galiausiai - ir svarbiausia! - tai ugdo mūsų viduriniąj ą prigimtį,

tą laukinę ir išmintingą psichikos dalį , sugebančią, b e kita ko , įžengti ir į sielos , ir į žmogiškoj o gyvenimo sritis . Istorij a apie pagrobtą ruonio kailį turi nepaprastai vertingą ar chetipinį branduol į , nes čia pateikiami aiškūs ir tikslfts nurodymai , ką ir kaip turėtume daryti , norė d amos toliau tobulėti ir įvykdyti minėtas užduotis. Vienas iš svarbiausių ir potencialiai žalingiausių dalyktĮ , nutinkančių moterims , - tai mėginimai pradėti įvairius psichologinių iniciacij ų procesus vadovauj ant asmenims, kurie patys n ėra šių procesų užbaigę. Tu omet inicij uojamosioms stinga patyrusitĮ vadovių , gerai išmanan čių, ką daryti toliau. Kai iniciaci j ai vadovauj a moterys , pačios iki galo tos iniciacij os neperėj usios, jos ir be blogos valios, net pačios to nesuvokdamas, praleidžia svarbias proceso vietas , kartais tuo smarkiai pakenkdamos ini cij uoj amaj ai , kadangi pern elyg fragmentiškai suvokia iniciacij ą , tod ėl neišvengiamai vienaip a r kitaip j ą iškraipo.4 Prieši ngas atvej is - tai netektį išgyvenusi moteris, m ėginanti perprasti susidariusią pad ėtį ir j <Į įvaldyti , tačiau galutinai išklydusi iš kelio : ji net nežino , j og esama tolesnių patyrimo ir mokymosi galimybit] , kurias būtina išbandyti , norint užbai gti procesą , to d ėl vis iš nau j o kartoja tą patį , pirmą j į , etapą - netektį . Kokios bebiitų tos aplinkyb ės , ši moteris yra galutinai susipainioj usi. Iš esmės j ai labiausiai stinga gero patarimo. Todėl, užuot atskleidusi sveikos laukinės sielos poreikius ir galimybes, j i tampa nebaigta in iciacij ų proceso auka. Kada ngi j au taip ilgai ir tokia daugyb ė moterų yra iškritusios iš sutrūkin ėjusios, fragmentiškos matrilinij inės iniciacij ų sekos, kai vyresn ės moterys tam tikrų dvasinių laukinio moteriškumo kompo nentų bei procediirtĮ pamoko j a u n esnes , tai tikrai didžiulė laimė, kad dar galime mokytis iš giliosios pasakų archeologijos. Tai , ką galima išgauti iš j tĮ gelm ėse glttdinčių modelių , nuostabiai atkartoja įgi mtas visuminių dvasi n i lĮ moters procesų schemas. Š ia prasm e pasakos ir mitai yra tikriej i iniciatoriai - nelyginant išminčiai, mokantys tuos, kas eina ji ems iš paskos. Taigi istori j os apie ruonio kailį dinamika labiausiai turėtų praversti toms moteri ms, kurioms nepavyko iki galo užbaigti

iniciacijos arba kurios teįveikė j os tiktai pusę . Ž inodamos visus žingsnius, kuriuos privalu nueiti , kad užbaigt u m e ciklinį grįžimą namo , gal ėsime išpainioti, deramai sustyguoti ir užbaigti net ir pačią fragmentiškiausią bei labiausiai iškreiptą iniciacij ą . Taigi pažiūrėkime , ką mums siūlo ši pasaka.

Odos praradimas Sąmonėj imo procesas, vaizduoj amas kai kuri ose "Mėlynbarzdžio': " R uncuncuko ' : "Velnio bobutės ': " E ršk ėtrožės" ir kt. pasakų versij ose , prasideda nuo kančios. Veikėj a iš pradžių atrodo esanti naivi kvailutė, pasku i tampa kieno nors apgaulės ar pikttĮ u žma Čit! auka , o tada vėl sugeba atsitiesti i r pakilti, ir netgi sustiprėti bei pagilinti savo esmingiausiąj ą patirtį bei gyvenimo suvoki m ą. Lemtingos žabangos , kuriomis išbandoma sąmonė ir įgyj ama žinių bei patirties , - amžinoj i pasakų , kurių pagri ndinė veikėj a yra moteriškos lyties, tema. Tokiose pasakose glaustai pateikiami esminiai nurodymai mums visoms: ką daryti pakliuvus į žaban gas ir atsidūrus nelaisvėj e , kaip iš jų ištrūkti ir grįžti į normalų gyvenimą , išmokus pasar atravez del basque como una loba, sėlinti mišku tartu m vilkei, con un ojo ag udo, su žvitria akim i . Pasako j e " R u o n i o kai l i s , s i e l o s oda" apt i n kame priešingą motyvą . Kartais tokios pasakos dar vadinamos "atvirkštin ėmis': D augumoj e stebuklinių pasakų kalbama apie tai , kaip užkerėtas žmogus paverčiamas gyvūnu. O čia - priešingai - laukinis gyvūnas įtraukiamas į žmonių gyvenimą. Užtat šioje istorij oje pateikiama vertingų įžvalgų ap ie moters dvasinę sandarą . Mergelė ruonė, pa našiai kaip laukin ė p rigimtis motenĮ dvasioj e , - tai paslaptingas laukinės gamtos darinys, tuo pat metu galintis gyventi tarp žmonių ir dargi tą žmogiškąjį gyvenimą nepaprasta i praturtinti . Ruonio kailis šioj e istorij o j e - ne tiek klmo dalis , kiek emoci n ės būsenos ir gyvenimo kokybės įsikūnij imas , simbolizuoj antis būties pilnatvę , dvasingumą ir artumą laukinei moters prigimčiai . Būdama "savame kailyj e" moteris j aučiasi p uikiai: tvirtai, saugiai ir sklidina pasitikėj imo savim; j ai nereikia nuolatos savęs sekti ir

nuogąstauti dėl kiekvieno tinkamo ar netinkamo savo žingsn i o , veiksmo a r žodžio. I r nors protarpiais moteris kuriam l aikui iš slysta iš tos buvimo "savame kailyj e " būsenos, bet anksčiau j o j e pralei s tas laikas stiprina ir palaiko j ą , kol nudirbs išorin i ame pa saulyj e būtinus darbus. O reguliariai grįždama į šią laukinę būseną, moteris pasipildo savo dvasinius išteklius, reikalingus įvairiems sumanymams įgyven dinti , še imai , b e n dravimui ir k ū rybinei veiklai išoriniame pasau lyj e . Ki ekviena moteris, pernelyg ilgai užsi buvusi toli n u o savo sielos nam ų , anksčiau ar vėliau pava rgsta. Kitaip ir būti negali . Tuomet ji vėl bando susirasti savąj ą odą, norėdama atgaivinti savi monę, savo sielos poj ūtį, atkurti gilų ir neaprėpiamą it vandenynas žinoj imą. Š is didysis periodiško išėjimo ir sugrįžimo ciklas atsi kartoj a instinktyvioj oje moterų prigimtyj e , j is įgimtas kiekvienai moteriai ir apima visą j os gyvenimą: vaikystę, paauglystę , j aunystę, meilės metą , motinystę, amato paslapčių išmanymą, išminties sergėtojos amži ų , senatvę ir taip toliau . Š ie etapai nebūtinai turi sekti vienas po kito: j uk neretai brandaus amžiaus moterys būna tarsi nauj agimės , pagyvenusios damos moka karštai myl ėt i , o mažos mergytės neblogai išmano senučitĮ kerus. Mums vis iš naujo taikosi prarasti šį pilnatvės, buvimo "savame kailyj e " poj ūtį . Taip n utinka d ėl mano jau įvardytų priežasčių bei d ėl ilgalaikės prievartos . S:narkiai rizikuoja ir tos, kurios pernelyg ilgai be atokvėpio triūsia. Sielos oda pradi ngsta, kai nebesuvokiame , ką mes iš tiesų darome, o ypač - kiek tai mums iš tikrųj ų atsi eina. Sielos odą prarandame ir tada, kai pernelyg atsidu odame ego vilionėm s , ir kai tampame perd ėtai reiklios perfekcionistės5 arba kai be reikalo save kamuojame, kai leidžiamės apakinamos am bicij ų , kai jaučiamės viskuo nepatenkintas - savimi, savo šeima, bendruomene, kultūra , visu pasauli u , - ir nė žodžio nepasakome, nė piršto nepaj udiname tam , kad ką nors pakeistume; arba kai apsimetame esančios neišsenkamas visa ko šaltinis kitiems ir nepa kankamai stengiamės pačios sau pagelb ėti . Visko neišvardinsi, nes j uk būdų prarasti si�los odą - tiek pat, kiek moterų pasaulyj e .

Vienintel ė galimyb ė išsaugoti šią tokią svarbi ą mums sielos odą - tai n ė akimirką nesuabej oti nepaprasta j os verte ir nepa miršti, kam ji mums reikalinga. Bet kadangi niekas negali nuo latos išsaugoti tokio skaidraus pirmapradžio sąmoningumo lygio , tai niekam nepavyksta i r kiaurą parą n ė akimirkai neprarasti savo sielos odos. Tačiau galima pasistengti iki minimumo sumažinti vagystės galimybę . Tam tereikia išlavinti tą ojo agudo, žvitrią akį , nuolatos stebinčią , kas dedasi aplink, ir atitinkamai sergstinčią mūsų dvasinę teritorij ą . Kaip ten bebūtų , o istorij oje apie ruo nio kailį pasakoj ama apie tokį odos prarad imą, kurį būtų gal ima pavad inti vagyste su nkinančiomis aplinkyb ėmis. Vis d ėlto, pasi telkus sąmoningą savistabą , laikui b ėgant galima kiek apmažinti per tokią vagystę patirtus nuostolius: tereikia atidžiai steb ėti savo ciklus ir nepraleisti pro ausis balso , šaukiančio mus viską metus grįžti namo. Kiekviena gyva būtyb ė že m ėj e an ksčiau ar vėliau sugrįžta namo. Argi ne absurdas, kad mes taip stengiam ės sukurti saugias laukin ės gamtos saleles ibiams , pelikanams , garniams, vilkams, gervėms, elniams, pelėms, briedžiams ir lokiams , bet tik

ne

pa

tiems sau ir n e ten, kur mums tenka gyventi. Juk akivaizdu, kad gyvenamosios vietos praradimas - vienas iš pači ų baisiausių dalykų bet kuriai laisvai būtybei . Mes aistringai piktinamės, kad įprastinės daugelio gyvūnų teritorijos atsidūrė miest ų , ferm ų , greitkelių apsuptyj e , kad j ie kenčia nuo triukšmo , taršos i r kitokių blogybių, - tarsi mūsų pačitĮ visa tai neliestų ir lyg iai taip pat ne žalotų . Juk puikiai žinome , j og kiekvienam gyvam padarui, kad išgyventų, reikia namų - ramios prieb ėgos , kur j is bent protarpiais galėtų prisiglausti ir kur j aust � si laisvas ir saugus.

Mes įpratę ramesnės gyvenamosios aplinkos praradimą kom

pensuoti atostogomis , per j as iš pri ncipo turėtume m ėgautis mal onumais ir daugiausia rūp intis savimi . Dej a , per atostogas dažniausiai išeina priešingai . . . Darbo dieną patiriamą stresą gal ė tume sumažinti, išbraukdamos iš darbotvarkės tas užduotis, kurios verčia mus persitempti taip , kad raumenys pavirsta geliančiais skauduliais . Visa tai gerai, bet sielos-dvasios-psichikos požiūriu

atostogos - tai dar toli g ražu ne tas pats, kas saugus prieglobsti s . Trumpas atokvėpis ar pertraukėlė - tai d a r ne grįžimas namo. O ramyb ė - nebūtinai vienatvė. Š itokį sielos p raradimą galima sustabdyti , bet tam pirmiausia reikia budriai sergėti sielos odą. Pavyzdžiui, savo p raktiko j e su sidurdama su daugeliu talentingų moterų, aš dažnai matau , kad sielos odą j os praranda, suartėdamos su partneriais , kurie patys ne itin j a ukiai j aučiasi savame kailyj e ; o kartais tokie santykiai gali būti tiesiog pražūtingi . Kad j uos nutrauktume, tenka sukaupti visą valią ir ryžtą, bet tai įmanoma, ypač j eigu - kaip šio j e pasa koj e - mus pažadina balsas, šaukiantis namo, šaukiantis grįžti prie giliausitĮ savo esyb ės šaknų , prie nesuskaldytos ir lengvai p asiekia mos būtiniausios savo išm inti es. O iš ten jau moteris gali aiškiai pamatyti i r nuspręsti, ką ji norėttĮ turėti ir ką norėtų veikti . O dos vagystė sunkinančiomis aplinkybėmis gali biiti įvykdyta ir kur kas subtiliau: grobiant moters ištekliu s bei laiką . Pasau lis išsiilgęs šilumos bei j aukum o , moterų klubtĮ ir krūtų. Jis moja mums tūkstančiais ran kų , šauki a mus milij onais balsų, pešioj a ir tampo mus už skvern ų , kad tik kaip nors atkreipttĮ mtlSlĮ d ėmesį . Kartais ima atrodyti , kad kur tik b epasisuktum, visuomet atsiras kas nors, kam mūsų reikia , kas mūsų ilgisi ir trokšta. Kartais tie žmo n ės , daiktai i r reikalai būna visai žavūs ir vilioj antys , kar tais - pikti ir nekantrūs, bet pasitaiko ir tokių graudžiai bej ėgių padarų, kad tiesiog prieš mūsų valią širdį suspaudžia gailestis, o iš krl1ttĮ pasrl1va pienas. Tačiau j eigu tai n ėra gyvyb ės ar mirties klausimas, bl1tinai stabtel ėkite, žūtbl1t raskite laiko " užsisegti neperšlampamai liemenėlei':6 L iaukitės pllldusi pieno upėmis . Pasistenkite verčiau grįžti namo. Taigi jau aišku , kad odą galima p rarasti d ėl pražūtingos, ne lemtos i r netikros meilės ; bet ir d ėl pačios giliausios bei širdin giausios - lygiai taip pat. Juk sielos odos praradimą iš esmės lemia ne tai, ar mylimas žmogus arba m ėgstamas daiktas mums tinka, o tai , kiek mums šie santykiai atsieina. Svarbu , kiek laiko , ener gijos, rūpinimosi, d ėmesio, globos, p asakinėjimo, nurodinėj imo , mokymo ir patarinėj imo visa tai iš mūsų reikalauj a . Juk tokie

dvasiniai veiksmai kaskart yra tarsi grynųj ų p inigų paėmimas iš mūsų dvasinių s antaupų sąskaitos. Esmė - n e p ats energij os san taupų eikvojimas, nes tai - svarbi gyvenimiškosios buhalterij o s dalis. Tačiau reikia stengtis nepereikvoti sąskaitos, antraip netek sime odos, ir būtent tada ims blykšti ir bukti p atys skvarbiausi mūsų instinktai . Moteris, išeikvoj usi vis us savo energijos, žinių, supratimo , idėj ų ir dvasinio pakilimo rezervus, pasij unta dvasine prasme mirštanti . Pasakoj e j au noj i mergina ruon ė praranda savo kailj būtent tada , kai tarsi apžavėta ir apsvaigusi m ėgauj asi laisve . Ji šoka ir šoka , n ėmaž nekreipdama dėmesio į tai, kas d arosi apl ink . Visos mes lygiai taip pat svaigstame gyvenimu , teisėtai atsiduodamos laukinei savo prigimčiai . Š itoks džiūgavimas - tai irgi ženklas , �ad Laukinė Moteris yra netoliese. Visos mes į šį pasaulį įžengiame šokdamos. I r nuo�ava mūstĮ oda iš pradžių visada būna sveikut sveikutėlė. Tačiau bent ligi tol, kol tapsime sąmoningesn ės , visos mes p ereiname ir šį individuacijos tarpsn į . Visos mes plaukiame prie uolos, šokame i r viską aplinku i pamiršta m e . I r būtent tada pasi reiškia pati klastingiausia mūsų psichikos dalis. Tod ėl vieną aki mirką pakeliui mes staiga apsidairome ir nustebusios pasigendame to, kas mums teisėtai priklaus ė ir kieno dalis buvome mes. MūstĮ sielos poj fltis staiga p aslaptingai išnyko ; negana to - kažkas j į tyčia nuo mūsų paslėp ė ! Dabar jau mes blaškomės aplinkui tars i ap kvaitusios. Neverta nieko spręsti, kai esi apkvaitusi; dej a , būtent taip mes ir pasie lgiame . Juk žinome, kad nevykusiai nuspręsti galima įvairiai. Antai viena išteka per anksti, kita pernelyg j auna būdama pastoja, trečia susideda su niekam tikusiu partneriu. Dar kita meta savo kūryb ą , n e s nori "turėti daugiau'� Vienos pasiduoda iliuzij oms, kitos patiki pažadais, trečias suklaidina būtinybė "bftti gerutėms" ir dvasin gumo stoka, o ketvirtas klystkeliais nuveda amžinas skraj oj imas padebesiais ir tvirtos žemės p o koj omis nej autimas . O j ei moteris beturi vos pusę sielos odos, tuo tarpu kita pusė kažkur pradingusi , tai dėl to dažniausiai bflna kalti ne tiek j os nevykę sprendimai ,

kiek pernelyg ilgas b uvimas toli nuo savo sielos namų , d ėl kurio moteris išsenka, išdžiūva ir tampa niekam nebenaudinga , o už vis mažiausiai - sau pačiai. Taigi yra šimtai būdų, kaip prarasti sielos odą. Pasigilin usios į žvėrių kailio simboliką, pamatysime , kad visų gyvū n ų , taip pat i r žmogaus, vad i n amoji piloerekcija - kuomet plaukai pasišiaušia - yra atsakas tiek į regimus vaizdus, tiek ir į j utimus. Pasišiaušdami kailio plaukai ar šeriai su kelia j tĮ savininkui "šiur p o " pojūtį , tuo pat metu sužadindami budrumą, įtarumą bei kitas gynybines savybes. I nuitai sako , kad tiek kailis, tiek plunks nos geba regėti tai, kas vyksta labai toli, ir būtent todėl jų angakok , šamanas , d ėvi daugybę kailitĮ bei plu n ks n tĮ ,

-

kad turėtų šimtą

akių ir g alėtų geriau įžve lgti paslaptis Ruonio kailis , kaip sielos .

simbolis, ne tik palaiko šil u m ą , bet per savo gebėj imą nujausti ir regėti dar ir pariipina tam tikrą išankstinio p e rsp ėj imo sistem ą

.

Medžiotojų visuomenėse žvė r i ų kailiai bei odos yra lygiaver čiai maistui dalyk a i , n es j i e ne mažiau svarb ūs žmogui išgyventi . Iš odos siuvami batai, k a i l iu p a m uša m i drabužiai; būdama ne

peršlampam a , oda naudoj ama a p saugoti veidui ir rankoms, kad neapledėttĮ . Ž vėrių kailis šildo ir saugo mažus kūdikius, j autrias bei pažeidžiamas žmo n i lĮ kū no vietas: p i l v ą , nugarą, koj as, rankas, galvą . Net e kti kailio - vadinasi, likti be apsaugos, be šilumos, be išankstinio persp ėjimo sistemos, be instinktyviosios regos. Dvasine prasme be odos likusi moteris paprastai imasi to, ką mano esant reikalinga , o n e to , ko pati iš tiestĮ nori. J i klusn iai pėdina pa skui tą, kas jai atrodo esąs stipriausias, n esva r b u , į gera ar į blog a j a i pačiai tas išvirs . Paskui daug blaškomasi ir mažai gilinamasi . Moteris j u okauj a , u žu o t kandži ai atki rtu s i , bando nule isti viską j uoka i s , atid ėti vėlesniam laiku i. Ji delsia, nesiryžd ama že n g ti tolesnio ži n gs n io nusileisti į gel mes, kur tu r ėtų atsid urti ir išbūti ,

ten tiek ilga i , kol kas nors nu tiks. Ta igi mato m e , kad pasaulyj e , kur ypač ve rtinamos užg u itos moterys, kurios nesustoda mos eina p i rmyn it automatai, sielos odą pagrobti itin l e n gva : paprastai pirma tokia

va gyst ė

įvyksta

k u r nors tarp septynerių ir aštu oniolikos mettĮ amžiaus . Ligi tol dauguma ja unų mergimJ j a u būna prad ėj usios šokti j iiroj e ant

uolos. Tuo metu daugelis j tĮ j au tiesia ranką prie savo odos, bet neranda jos ten, kur buvo pasidėj usios. I r nors šis įvykis, regis, pirmiausia turėtų padėti formuotis viduriniaj ai psichikos daliai, atsakingai už geb ėj imą sykiu gyventi ir dvasiniame , ir išoriniame pasaulyj e , bet pernelyg dažnai nieko panašaus nesulaukiame, ly giai kaip neįvyksta ir kiti iniciacijų proceso p okyčiai, o moteris išmetama į gyvenimą be odos. Nors ir b andytume apsisaugoti nuo pakartotinitĮ vagysčitĮ , kone užsisiūdamos savo sielos odoj e , labai nedaugeliui moterų pavyksta sulaukti pilnametystės, išsaugojus daugiau nei kelis kuokštus iš kadaise buvusio sveiko savo kailio. Š okdamas odą mes pasidedame į šalį . Mokomės pažinti pasa ulį, tačiau tuo pat metu netenkame apdangalo. O tada paj untame, kad likusios be odos pa mažu imame džiūti ir nykti . Bet kadan gi daugumai moterų nuo mažumės die.:. giama , neva j os privalančios viską stoj iškai ištvert i , kaip anksčiau darė j tĮ moti nos, tai niekas nė nepastebi , kaip j os iš l ėto merdėj a , kol vieną gražią d ieną . . . Jaunystėj e , kai mūsų dvasi n is gyvenimas pradeda kirstis

su

visu omenės bei išorinio pasaulio keliamais reikalavimais i r lūkes čiais, išties skaudžiai p asi j untame esančios išmestos į sekl umą toli nuo namų. Bet ir suaugusios sėkmingai dar labi a u nuo tų namų tolstam e , dabar jau pačios rinkdamosi, kam, ką, kur ir kaip ilgai a ukosime. Ir j eigu vaikystėje mums n iekas neįskiepijo būt inybės g rįžti į savo sielos namus, tai mes taip ir klaidžiojame po gyveni mą, iki begalyb ės kartodamos "vagystės ir pasimetimo"schemą. Vis dėlto , net j ei ir pačios nevykusiais savo sprendimais ga luti nai išsimušėme iš vėžilĮ ir nuklydome tolia u , nei iš pradži tf manėme , neverta prarasti vilties, nes siela pati sugeba rasti kelią namo. Tod ėl visos galime grįžti .

Vienišas vyras Yra pasaka , kurios pamatinis siužetas panašus į šios : tiktai ten žemės moteris suvilioj a vyrą banginį ir, pavogusi j o peleką, pri verčia su ja santykiauti . Dar kituose šios istorijos variantuose gimęs vaikas yra mergaitė, o kartais - berniukas žuvis. Vietoj iš j ū ros

šaukiančio senelio ruonio kartais irgi vaizduojama garbaus amžiaus patelė. Kadangi veikėj ų lytis įvairiuose variantuose tolydžio kinta, matyt , šiose istorijose ji n ėra itin svarbi . Kur kas reikšmingesnis dalykas - draudimas ir jo sulaužymas. Turėdami tai omeny , galime teigti, j og vienišas vyras, gro biantis ruonio kailį, atlieka ego vaidmenį moters psichiko j e . O ego savij auta dažnai priklauso nuo to , ar tiksliai mes n ustatome išorinio pasaulio ribas, ar aiškiai suvokiame savo tapatybę , ar gerai skiriame praeitį , dabartį ir ateitį , ar mūsų poj ūčiai bei suvokimas pakankamai gerai atitin ka visuotinai priimtą tikrovės paveikslą . Ž mogaus psichiko j e ego nuo amžit} grumiasi s u siela d ėl gyvybi nių j ėgų kontrolės . Vaikystėj e ir j aunystėj e didžiulis ego apetitas paprastai lemia jo pirmavimą: j is visuomet turi paruošęs kokį n ors gardžiai kvepiantį skan ėstą . Š iame gyvenimo tarpsnyj e žmogaus ego nepaprastai stiprus. Jis sugeba nugrūsti sielą. į patvorius arba patiki jai virėj os vaidmenį. Tačiau ateina toks metas (vieniems - sulaukus dvidešimties, kitiems - trisdešimties, o dažniausiai - keturiasdešimties met ų , nors pasitaiko moterų, kurios tam b ū n a pasirengusios tiktai per kopusios per penktą, šeštą, arba net septintą ar aštuntą dešimtį) , k a i m ū s ų siela paga liau išsiveržia į vadovauj ančias pozicij as . B lizgučių ir n iekučių vietą mūsų interesų sferoje užima sielos reikalai. lr nors atėj usi į val džią siela tikrai nesumala ego į miltus, bet j is tarsi perkeliamas į " žemesnes pareigas" : j o paskirtis mftsų dvasi o j e nuo šiol j au visiškai kita , ir iš esmės j is privalo tenkinti sielos poreikius . N u o pat gimimo mumyse glūdi potraukis prie laukinių dalyktĮ ir miglotas sielos vadovavimo troškimas, nes ego galimyb ės iš tiesų yra gana ribotos . Įsivaizduokime , kad ego visą gyvenimą yra tartum pririštas ant trumpo , nė aki mirką neatsegam o pavadėlio: tiek j is ir teįstengia kyštelėti nosį į gyvenimo ir dvasios paslaptis , kiek siekia j o pavad ėl is. Paprastai j am iškart pasidaro baisu. Be to , j is turi b j a urų įprotį viską , kas mistiška bei paslaptinga, kaip mat apšaukti " niekais'� Jam nuolatos reikia apčiuopiamtĮ faktų . O emocinės, mistinės prigimties įrodymai j am dažniausiai atrodo nepriimtin i. B ūtent todėl ego j aučiasi vienišas . Jo samprotavimai

bei koncepcij os tokie riboti, kad j is neįstengia deramai įsij ungti į paslaptingesnius sielos ir psichikos procesus. Vis d ėlto šį vieni šą žmogų kamuo j a sielos ilgesys, ir j is miglotai j unta dvasinius, lauki nius dalykus , esančius kažkur netoliese. Kai kam žodžiai siela (angl . soul) ir dvasia (angl . spirit) atrodo esą sinonimai. Tačiau pasakose siela visuomet yra dvasios gim dytoj a ir pirmtakė. Paslaptingame hermeneutikos moksle dvasia gimsta iš sielos. Dvasia p aveldi materij ą arba į ją įsiklmija, kad galėtų sužinoti išorinio pasaulio nauj ienas i r perduoti j as sielai . Jei niekas netrukdo, tai sielos ir dvasios tarpusavio santykiai yra tobulos simetrij os pavyzdys; kiekviena iš jų savo ruožtu praturtina antrąj ą. Drauge siela su dvasia su daro savotišką simbiozinę siste mą - panašiai kaip tvenkinyj e , kur dugno gyventoj ai yra maistas gyvenantiems viršuj e ir atvirkščiai . Jungo psichologij o j e ego neretai traktuoj amas kaip maža są monės salelė, pli:iduriuoj anti milžiniškame pasąmon ės vandenyne. Tačiau folklore žmogaus ego paprastai vaizduoj amas kaip godus ir raj u s padaras, kurį dažniausiai įkūnija koks nors ne itin protingas žmogus ar gyvūnas, supamas paslapti ngų j ėgtĮ ir reiškinitĮ , kurių prigimties jis visiškai nesuvokia , bet visaip m ėgina j uos užval dyti . Kartais jam tai pavyksta - dažniausiai kokiu nors brutaliu ir destruktyviu būdu, bet v ėliau , pagri ndiniam veikėj ui ar veikėj ai darant pažangą, ego dažniausiai nuverčiamas nuo sosto. Ž mogaus gyvenimo pradžioj e ego kartais dar domisi sielos pasauliu , bet dažniau j am tiesiog rtipi patenkinti savo poreikius. Iš pradžių ego randasi mumyse kaip potencialas, o j į formuoj a , brandina ir idėj ų , vertybių b e i pareigų pripildo aplinkinis, mus supantis pasaulis: tėva i , mokytojai, visuomenė. Aišk u , taip ir turi būti, kadangi ego tampa mūsų palydovu , mūsų šarvais ir mūsų žvalgu , siunčiamu į išorės pasaulį. Tačiau j eigu lauki n ė prigimtis suvaržoma ir nepaj ėgi a skleistis aukštyn, į išorę , persmelkdama mūstĮ ego , suteikdama j am spalvų , syvų ir instinktyvaus p agavu m o , tuomet, nors visuomenė i r pripažintų tai , kas šiam ego b uvo įdiegta, siela negali, nenori ir nesutinka su šitokiu neišbaigtu j os triūso rezultatu.

Vienišiu s medžiotoj as pasakoje mėgina kaip nors dalyvauti sielos gyvenime . Tačiau , lygiai kaip ir ego , j is tam gyvenimui ne itin ti nkamas, todėl ir stengiasi, užuot susidraugavęs su siela, veikiau j a pasinaudoti. Kuriems galams ego prireikė vogti tą ruo nio odą? Kaip ir visi vieniši bei alkani padarai, j is mėgsta šviesą. Pamatęs šviesą, j is įžvelgia gali mybę prisiartinti prie sielos, tod ėl prisėlinęs čiumpa vieną iš svarbiausių sielos dangalų. E go kitaip ir negali e lgtis. J is toks , koks yra , ir šviesa j į nenugalimai traukia. Nors i r negal ėdamas gyventi p o vandeniu , j is vis dėlto trokšta suart ėti su siela i r ilgisi j os . Palyginti su siela, ego atrodo šiurkš tus ir netašytas. Jo elgesio taip pat nepavadinsi žaviu ar subtiliu . Tačiau j i s turi šiokį tokĮ , tegu miglotai suvokiamą, nuostabios i r skaidrios šviesos troški mą. Kuri am laikui i r kokiu nors b ūdu tai jį n urami na. Taigi , genamas sielos i l gesio , mūst� ego-"aš" pagrobia kai l į . " Pasilik su mani m , - šnabžda ego. - Padarysiu tave laimingą: išvad uosiu nuo tavojo sielos- "aš" ir nuo tavo cikl ų , verčiančių tave nuolatos grįžti į savo sielos namus. Padarysiu tave labai labai laimingą . . . Būk gera, maldau j u , p asil i k ! " Tokiu būdu siela pri verčiama suartėti su ego ; pačio j e moters asmenyb ės raidos pra džioje tai visai natū ralu. Š itokia sielos tarnystė ir nuolanku mas ego turi labai aiškią paskirtį kasdieniame gyvenime: jos d ėka mes mokomės pažinti aplinkiniame pasaulyj e verdančius procesus, su žinome , kaip , ką ir iš kur galima ga uti, kaip reikia dirbti , mokomės atskirti gerus dalykus nuo niekam tikusių ir paj usti, kada reikia bėgti , o kada - palūkėti, mokom ės s ugyventi su kitais žmon ėmis , susipažįstame su visuomen ės mechan izmais bei machinacij omis, mokomės išsaugoti darbą, apsau goti vaiką , puoselėti savo kūną, plėtoti verslą ir dar daugybės įvairiausitĮ dalykų , būtinų s ėkmin gam įsitvirtinimui išoriniame pasaulyj e . . Pirminė tokio svarbaus darinio , kaip akivaizdžiai nelygiavertė mergel ės ruonės ir vienišoj o vyriškio santuoka, atsiradimo moters psichiko j e paskirtis - sudaryti laikiną sąj u ngą , iš kurios gimęs dvasinis vaikas gal ėtų gyventi tiek kasdieniame, tiek laukiniame pasaulyj e ir būti j tĮ tarpininku . O kai šis simbolinis kūdikis gimsta,

užauga ir pereina iniciacij ą , j is iš nauj o grįžta į išorinį pasaulį , taip atku rdamas nepažeistą santykį su siela. Ir nors vienišasis vyriškis ego nepaj ėgia amžinai dominuoti (vieną dieną j am tenka visam likusiam moters gyvenimui nusi i eisti sielos reikalavimams), tačiau, vien pagyvenęs su moterim ruone/siela , j is pasij u nta palytėtas j os didyb ės , taigi tuo pat metu ir patenkintas, ir p raturtintas,

ir

a pramintas.

Dvasinis vaikas Taigi matome, kaip iš tokios dviej tĮ priešybių - ego ir sielos - są j u ngos gimsta neįkainojama vertybė - dvasinis vaikas. Be to, netgi tuo atvej u , kai ego įžūliai braunasi į kur kas su btilesnes psichikos ir sielos sritis, abi pusės vis vien praturtina ir apvaisina viena ki tą. Paradoksalu , tačiau, pagrobdamas iš sielos apsau ginį jos danga lą ir atfmdamas galimybę kada panorėj u s nerti ir pasislėpti po vandeniu , ego s uvaidina reikšmingą vaidmenį sukuriant vaiką , kuris paveldės dvigubą pal ikimą - išorinio pasau l io ir sielos , todėl gal ės būti tarpininku tarp šių dvi e j t1 pasaul i ų ir nešioti ži nias bei dovanas iš vieno kitam . Kai kuriose pačiose n uostabiausiose legen dose , ka ip antai gėlų " Gražuolė ir pabaisa': meksikiečių "Bruja Milagra " bei j aponų

"Tsukina Waguma : lokys': kel io atgal į savo natūraltf ir teisėtą dvasini būvį ieško j i mas prasideda nuo to, kad veikėjas pam ai tina arba išslaugo vienišą ir/ arba sužeistą m oterį, vyrą ar žvėrį . Tai , kad šitoks vaikas, paj ėgus lygiai sėkm ingai keliauti ir gerai j austis abi e j uose tokiuose skirtinguose pasauliuose, gimsta moteriai , likusiai b e odos ir dar "ištekėj usiai" už kažkokio itin vienišo ir gerokai už save žemesnio padaro savo vidu j e arba išoriniame pasau lyj e . yra vienas iš amžinųj ų psichikos stebukl ų . Kai esame tokios b tiklės, mumyse nutinka kažkas , kas sužadina tam tikrą j ausmą , mažytį naujos gyvybės daigelį, silpnutę liepsnelę, įsi plieskiančią sudėtin gomis, nepalankiomis ar net stačiai nežmoniškomis sąlygomis. Š is dvasinis vaikas yra la nina milagrosa , stebuklingas kūdi kis, gebantis išgirsti šauksmą - tą tolimą balsą, sakantĮ, kad j au

metas grįžti atga l , grįžti į save . Š is vaikas - viduriniosio s mūsų prigimties dalis, m okanti patraukti mūsų d ėmesį ir priverčianti mus suklusti , kadangi išgirsta šauksmą, vos tik tasai j į pasiekia. Būtent šis vaikiukas, pa b undantis vidury nakties, šokantis iš lovos, bėgantis iš namų ir lekiantis laukan, į vėj uotą naktį, prie galingai šniokščiančios j ūros , galiausiai priverčia mus tarti: " Dievas mato, aš eisiu toliau ': - arba: "Aš tikrai ištversiu ! " - arba: " Niekas ma nęs neprivers išsukti iš šio kelio': - arba: "Aš rasiu būdą žengti toliau'� Juk b ūtent vaikas parneša motinai ruonio kailį - grąžina j ai sielos odą. Būtent vaiko d ėka j i pagaliau gali grįžti namo. Š is vai kas - tai toj i dvasinė j ėga, verčianti mus tęsti pradėtą svarbų darbą, priešintis skriaudėj ams, keisti savo gyvenimą, gerinti visuomenę, padėti atkurti pasaulyj e pusiausvyrą . . . Ir visa tai vien todėl, kad grįžtame namo. Kad paj ėgtume visa tai nuveikti, tenka sudaryti nelengvą santuoką tarp sielos ir ego , iš kurios turi gimti dvasinis vaikas. Svarbiausia - išmokti grįžti ir sugrąžinti, kas prarasta. Kur bebūtų moteris ir kas j ai bebūtų nutikę, kur nors netoliese visuomet būna dvasinis vaikas , senasis ruonis, kuris iškildamas iš bangų šau kia savo dukterį grįžti namo, ir atvira bekrašt ė j ūra. J ie visu omet greta , netgi ten ir tada, kai , regis, mažiausiai galėtume tikėtis jų buvimo. Nuo pat 1 97 1 metų aš daugelyj e Amerikos kalėjimų bei pa taisos į staigų mokiau rašymo kaip steb ėj imo praktikos. Sykį su grupe gydytoj ų ir artisčių7 teko lankytis federaliniame moterų kal ėj ime, kur t urėj ome sure ngti pasirodymą bei užsiėmimus maždaug šimtui moterų , aktyviai įsitraukusių į tenykštę dvasinio tobulėjimo programą. Kaip visuomet, tarp jų išvydau vos keletą " užkietėj usių " moterų . Užtat buvo dešimtys moterų , besančių įvairiose moters ruonės raidos stadij ose . Daugybė iš jų tiesiogine ir perkelti ne prasme įkliuvo per savo begalinį naivumą ir nevykusi us sprendimus. Nors ir d ėl kokių priežasčių šios moterys ten atsi dūrė, buvo akivaizdu , kad nepaisydamas sunkių kal ėj imo sąlygtĮ ir visokiausių suvaržymų , kiekviena iš j ų savaip m ėgino sukurti ir pagimdyti dvasinį kūdikį : kantriai ir s u meile lipdė j į ir formavo

iš savo pačios kūno bei kaulų . Be to , kiekvie n a iš šių moterų dar ir ieškoj o savo j o ruonės kailio; kiekviena m ėgino prisiminti kelią atgal į savo sielos namus. Viena iš mūsų trupės artisčių, j auna j uodaodė s muikininkė, vardu India Cook, pradėjo griežti šioms moterims . Koncertas vyko po atviru dangu m , kal ėjimo kieme; b uvo labai šalta, o žvarbus vėjas gūdžiai stūgavo anapus atviros scenos. Atlikėj a energingai perbraukė stryku per savo elektrinio smuiko stygas ir užgrojo minorinę širdį draskančią melodij ą. Atrodė, jos smuikas raudojo ir dej avo it gyvas. Stambi lakatų genties indėn ė niūktelėj a man į

pašonę ir kimiai s ugergžd ė: " Š itas garsas . . . tas j os smuikas lyg ir kažką atrakin o mano vidu j e . O jau maniau , kad ten viskas seniai užrakinta ir užkalta visiems laikams! " Platus j os veidas atrodė sykiu nustebęs ir nušvitęs. Mano širdis akimirką liovėsi plakusi iš susijaudinimo ir džiaugsmo, supratus, kad kas bebūtų šiai moteriai nutikę , � o j ai gyvenime nutiko tikrai nemažai! - ji tebegird i tą balsą iš j ū ros, šaukiantį grįžti namo. Pasakoje apie ruonio kailį moteris r u o n ė seka savo vaikui istorij as apie visokiausius padarus , gyvenančius j ūroj e . Š ie pa sakoj imai - tai savotiški nurodymai ir pamokymai vaikui , gimu siam iš jos sąj ungos su ego. J i ugdo ir lavina vaiką , mokydama j Į tiek žemiškoj o , tiek " anapusinio" gyven imo paslapči ų . Tokiu būdu siela rengia šį laukinį dvasinį kūdikį svarbiems darbams , laukiantiems j o ateityj e .

Džiūvanti ir nykstanti moteris Daugumą moteriškų depresij ų , nuobodu l io priep uolių ir net klej onių s ukelia drastiški sielos gyvenimo suvaržymai, kuomet draudžiamos ar riboj amos nauj ovės, impulsai bei kūrybin ė veikla. Kūrybi n ės j ėgos suteikia moterims gal ingą impulsą veikti . Ne galima n epastebėti ir to, kad iki pat šių dienų moterų talentai ir gabumai neretai vagiami, p asitelkiant visuomenės taikomus apriboj imus, jų sumanymams pakerpami sparnai, o j os pačios baudžiamos už tai , kad leidžia p asireikšti savo natūraliems lauki niams instinktams.

Iš tokios padėties galime rasti išeitį , j eigu aptinkame kokią nors požeminę upę ar bent mažytį upokšnĮ, tekantį iš tam tikrų dvasinių sferų i r maitinantį mūsų gyvenimą. Bet j eigu "toli nuo namų" esanti moteris atiduos visas savo galias, tai ji i š pradžių pavirs rūku , paskui lengva miglele , o galiausiai jos ankstesnysis laukinis "aš" išsisklaidys ir išnyks lyg dūmas . Š itaip pagrobus i r pasl ėpus natūralią moters odą, j os savininkė p amažu ima džiūti ir nykti . Visa tai man primena dar vieną pa saką , ku rią mūstĮ gim i n ėj e mokėjo ir kartkartėmis pasekdavo seni kaimo siuvėj ai. Velionis mano d ėdulė Vilmosas sykį pasekė j ą , norėdamas pam okyti i r sutramdyti kažką i š plačios mūsų šeimos suaugusiųj tĮ , kuris be reikalo pernelyg griežtai elgėsi s u vaiku. D ėdulė Vilmosas tu rėj o geleži n ę kantrybę ir nestokoj a švelnumo nei žmonėms, nei gyvuliams. Iš prigimties j is buvo puikus pasa kotojas, ištikimas mesemond6k tradicijai, n egana to, dar ir įstabiai mokėj o savo pasakomis gydyti kitus .

IENAS Ž�OGELIS ATĖJO PAS

SZABO, siuvėj ą, pasimatuoti kos

Vtimna. Ziūrėdamas į veidrodį, j i s pasteb ėj o , kad liemenės skvernai n evienodi - vienas ilgesnis, kitas trumpesnis.

- A, - numoj o siuvėj as , - nekvaršinkit sau galvos dėl niektĮ ! Tiesiog suimkit kaire ran ka tru mpesnįjį skverną i r patempkit žemyn , tai niekas nė nepasteb ės . Ž mogus pabandė taip ir padaryti. Bet netrukus pastebėj o , kad vienas švarko atlapas, užuot lygiai prigludęs, riečiasi į viršų.

- A, šitas? - n ėmaž nesumišo siuvėj as. - Smulkmena ! Jums reikia tik vos vos pasukti galvą į šoną ir prispausti j i smakru. Pirkėj as pakluso, bet palenkęs galvą iškart pamatė, kad kelnės siaurokos, b e to, paj uto, kad j os mažumėlę veržia.

- Ai, nesirūpinkit d ėl to , - siuvėjas nesileido išmušamas iš vėžių . - Tiesiog dešine ranka truputėlį truktelėkit kelnes žemyn , ir bus tvarka.

Pirkėj as l inktelėj o ir nusipirko kostiu m ą . Rytojaus dieną, apsivilkęs nauj ąH kostiu m ą , j is išdrožė pasi vai kščioti , viską kaip buvo pamokytas prilaikydamas rankomis ir smakru. Pamatę jį šitaip kuduliu oj antį per p arką - smakru pri spaudusį švarko atlapą, viena ranka timpčiojan t į liemenės s kvern ą , o kita su ėmusį iš priešakio kelnes , - d u sen u kai pam iršo savo šaškes ir nustebę įsispoksojo į j į .

- 0 varge ! Mistenai , - šūktelėjo vienas iš j ų , - tu tik p a ž i ū r ėk į tą nelaimingą I uošį ! Antras senukas valandėlę pamąstė, pasku i sumurmėj o : - Kas be ko , Ig e n ai , luošam , žinoma, n e pyragai. . . Bet man ti ktai rū pi, iš kur j i s gavo tokį graž ų kosti u m ą ?

Antrojo senuko reak c ija atspin di tipišką visuomenės požittrį į moterį , kuri susikūrė sau nepriekaištingą personą, tačiau besi s r e ngdam a j�) išsaugoti pati save neatpažįstamai suluošina. Na taip, j i luoša, bet pažittrėkit, kaip gerai ji atrodo, kokia j i šauni ir kaip puikiai jai sekasi ! Vis labiau džiūdamos, mes iš paskutiniųj ų sten giamės kuo žvaliau klibikščiuoti, m ėgindamos įteigti aplinkiniams, neva mums viskas gerai, viskas tvarko j e , n ėra reikalo r ūpin t is ir pan. Ar būtume praradusios prigimtinę sielos odą, ar visuomenės užtempta oda mums spau džia ir graužia per visus galus, -

mes

lygiai taip pat save luošinam e , mėgindamos apsi mesti , kad nieko baisaus nenutiko. Taip darydam as , mes menkiname ir žalojame savo gyve nim ą , o už tai pasku i

tenka

labai brangiai sum okėti.

Prad ėj usi džiūti moteris vis sunkiau beg a li išsaugoti sve i k ą ir džiaugsmingą laukinę prigi m tį . Juk idėj oms, kttrybai , pačiam gyven i m u i - viskam reikia d rėgmės . Š itokioje pad ėtyj e atsidū rusiom s moterims dažnai sapnuojasi sapnai apie j uodą vyrą: j oms grasina banditai, p l ėšikai , prievartautoj ai, ima j as įkaitėmis, api p l ėšia ir kitaip prievartauj a bei gąsdina . Kartais tokie sapnai - tai traumos, likusios p o iš tiesų patirto užpuolimo, pasekm ė . Bet

dažniausiai j ie sapnuoj asi moterims, kurios tiesiog džiūva ir nyksta, nes yra apleidusios instinktyvią j ą savo gyvenimo pusę ir pačios save apiplėšusios, nebeįstengia kurti ir kartais n ė nebando kaip nors gelb ėtis, kapstytis iš tokios padėties, arba net mėgina užsikimšti ausis , kąd tik negird ėtų balso, šaukiančio grįžti į j ū rą. Per daugelį savo praktikos metų esu mačiusi begalę šitokių džiūvančių moterų : vienos iš j ų buvo dar nedaug tenukentėj u sios, o kitos - gerokai sunykusios. Atitinkamai iš tų pačių moterų teko prisiklausyti daugybės sapnų apie sužeistus gyvūnus ; bej e , per pastaruosius dešimtį metų tokių sapnų labai pagausėj o - tiek moterims, tiek ir vyrams. Neįmanoma nepastebėti , kad šitokių sapnų apie sužeistus gyvūnus gausėj imas sutampa su laukin ės gamtos plotų n aikinimu žemėj e - ir mumyse, ir aplink mus. Gyvūnas tokiuose sapnuose - stirna, driežas, arklys, lokys, j au tis , banginis ar dar kas nors - paprastai būna su luošintas , lygiai kaip žmogus pasakoje apie siuvėj ą , lygiai kaip moteris ruonė. Nors sužeisto gyvūno sapnavimas daugiausia atspindi moters psichikos instinktyviosios dalies būklę bei j os santykius su laukine gamta, šie sapnai - tai ir gilių pažeidimų bei plyšių, atsivėrusitĮ kolekty vinėj e pasąmon ėj e d ėl nenumaldoma i nstinktyviojo gyvenimo nykimo, išraiška. Jei visuomen ė d ėl kokių nors priežasčių atima moteriai galimybę gyventi visavertį ir sveiką gyvenimą, tai moteris ir ima sapnuoti sužeistus gyvūnus. Ir nors dvasia visais įmanomais būdais steng iasi reguliariai apsivalyti ir sustiprėti, bet kiekvienas kirtis, kliuvęs "ten'� įsirėžia į pasąmonę " čia'� todėl sapnuojan čioji patiria ir asm eninio ryšio s u Laukine Moterimi nutrūkimo padarinius, ir pasaulio išgyvenarnus nykstančius santykius su šia slaptingą j a prigimtimi. D ėl to kartais džiūva ne vien pati moteris. Kartais ir svarbios j os artimiausios aplinkos dalys - pavyzdžiu i , šeima, darbo kolek tyvas , - arba platesnė visuomenės dalis taip pat džiūva, skilinėja ir byra į dulkes; šių procesų poveikis moteriai - toks pat žalin gas . Norėdama kaip nors pagerinti, ištaisyti tokią padėtį , moteris privalo pirmiausia susigrąžinti savo tikrąj ą odą, atgauti sveiką instinktyviąj ą nuovoką ir pati sugrįžti namo.

J a u matėm e , kad susigaudyti , kas mums d arosi, gan ėtinai sunku , kol neatsiduriame tokioj e pat apverktinoj e pad ėtyj e , kaip moteris ruonė: skilin ėj anti oda, išdžiūvęs kūnas, šlub umas , apakimas . . . Tod ėl tikra laimė, j og begalinio gyvybingumo skli dina dvasia siunčia mums neįkainoj amą d ovaną: neįžvelgiamose pasąmon ės gelm ėse yra kas mus pašaukia - tai senolis, iškilęs į sąmonės pavirŠit] , ima be paliovos šaukti mus g rįžti prie tikrosios savo prigimties.

Išgirsti senolio šauksmą Kieno gi tas šauksmas, sklindantis iš j ūros? Ki eno balsą atneša vėj as , kurį išgirdęs vaikas vidury nakties šoka iš l ovos ir lekia la�J kan ? Tas šau ksmas panašus į sapną, kuris įsirėžia m ū s ų sąmon ėj e tiktai kaip bekūnis balsas , ir nieko daugia u . Ta i vienas i š pačių įtaigi�msių sapmĮ , galinčitĮ mums prisisapnuoti. Kultūrin ėse tra dicij ose , kuriose aš u žaugau , tikima, j og viskas , ką sapne pasako toks balsas, ateina tiesiai iš sielos. Sakoma , kad toks bekū n is balsas sapnu ose gali pasigirsti bet kada, tačiau dažniausiai - tuomet, kai siela atsi duria b ėdoj e ; tada gili ausioji mūstĮ esyb ė prasiskverbia į paviršitĮ . Viens! Ir moters siela prabyla . Ir pasakoj a , kas bus tolia u . Senasis ruonis pasakoj e iškyla iš įprastin ės savo stich ijos, kad pašauktų dukterį . Tai esm inė laukinės dvasios savybė: j e igu pačios neate i n ame, j eigu pamiršome savo ciklus i r nebej aučiame, kad metas sugrįžti, senolis išsirengia mūsų pašaukti ir be paliovos šaukia tol , kol kas n o rs mumyse atsiliepia. Ačiū Dievu i , kad yra toks natūralus signalas, pranešantis , j og metas namo, ir aidintis tuo garsiau , kuo skubiau turime grįžti. Ši� signalas nuskamba tuomet, kai visko pasid aro "per daug" - t iek teigiama, tiek ir neigiama p rasme. M etas sugrįžti namo ateina tada , kai patiriame pernelyg d a u g teigiamtĮ impulsų , ir tada, ka i nuolat kas nors n esikli j u o j a ir byra . Gal pernelyg daug širdies į ką nors dedame? Gal j aučia m ės pernelyg išsunktos, nustekentos? Gal mus per daug ar per mažai myl i , gal persidirbome ar persidy-

ki n ėj ome? Už viską j uk tenka b rangiai sumokėti. D ėl kiekvien o tokio "per daug" m e s vis labiau džiiivame, mūsų aistros blėsta , j ėgos senka ir pamažu mus apima ilgesys "kažko toki o " - kitaip beveik niekad nemokame šio j au smo įvardyti , bet j is vis labiau mus kamuoja; štai tada ir pasigirsta senolio šauksmas. Labai įdomu šioj e pasako j e ta i, kad šauksmą iš j ūros išgirsta ir į j Į atsiliepia ne kas kitas, o mažasis dvasinis vaikas . Būtent j is griūdamas lekia per ledo l u itus ir akmenis ten, iš kur gird i sklindantį balsą , ir n e j u čiom u žkli ūva už susuktos savo motinos ruon ės odos. Neramus vaiko miegas puikiai ir labai tiksliai atspindi tą ne rimą, kuris graužia moterĮ , j aučiančią, j og metas grįžti prie savo šaknų. Kadangi psichika - vieninga sistema , tai į šį šauksmą rea guoj a visos j os dalys . Š itokį nerimą išgyvenanti moteris dažnia u siai būna dirgli , j ą viskas erzina, jai nuolat atrodo, kad kas nors lenda per arti ir trukdo arb a kad jau per daug nu tolo ir darosi nebepasiekiama. Ji j a u čiasi šiek tiek sutrikusi arba gal net visiškai pasimetusi , kadangi pernelyg ilgai užsibuvo toli nuo namų. Tok i a savijauta norma l i , ta ip i r turi būti . Š ie jausmai tarsi sako mums: "Tuoj pat grįžk! " O poj ūtis, j og esame plėšiamos per pusę, kyla tod ėl , kad sąmoningai ar n esąmoninga i mes girdime šauksmų , kažkieno balsą, kviečiantį mus grįžti, kuriam negalime atsisp i rti . ska udžiai savęs nenuskriausdamos. J eigu nepareiname laiku, siela pati ateina mūsų parsivesti, kaip matome eil ėraštyj e "Moteris iš ežero " : . . . vieną naktį kažkas pabels į d uris - tartum širdis . Lauk e stovi moteris, išn irusi iš rūko , j os plaukai - iš vytelių, suknia - iš vandens žolitĮ , n u o j tĮ laša žalias ežero vanduo.

"Aš - tai tu , - sako j i , ir atkeliavau iš toli. E ikš su man im, pažH irėk, ką parodysiu . . . " J i s ukasi eiti , j os rūbas nuslysta, lr staiga - auksi n ė šviesa . . . visur tik auksin ė šviesa . . 8 .

Senasis ruonis iškyla iš vandens naktį, vaikas taip pat b ėga į pa krantę naktį. Š ioj e , kaip ir daugelyj e kitų pasakų , matome , kad veikėj ai atranda n eįtikėtiną tiesą arba atgauna n eĮkainoj amą lobį bfttent tada, kai aklai ieško tamsoj e. Tai amžinasis pasakų motyvas, geruoj u ar piktuoj u įterpiamas beveik visada. Juk šviesa, stebuklas ar lobis visuomet ryškiausiai matomi tamsoj e . Posakis " j u odoj i

sielos naktis" kai kuriose kultūros srityse j a u tapo kone madingas. Dieviškumas sušvinta ir Helo, ir Hado tamsyb ėse ar dar kur nors " anapus'� Prisikėlęs Kristus pirmiausia sušvinta kaip šviesa iš pra garo tamsybių . J aponų Saulės deivė Amaterasu nušvinta išėj usi iš tamsios grotos kaln o pap ėd ėj e . Š umerų deivė I nana van deniniu savo p avidalu " švyti it spindintis auksas, kai guli šviežiai išartos j u odos žemės vago(9 Pasak Č iapo kalnų gyvento j tĮ , kas rytą "pa tekėdama geltona sau lė turi pradeginti skylę j uodut j uodutėliuos·e

h uipil, marškiniuose'� 1 0

Š ie ėj imo per tamsą ir klaidžioj imo tamsoje įvaizdžiai perteikia m u ms iš amžitĮ glūdumos ateinantį raginimą: "Nebij ok n ežinoti': Skirtingais mūsų gyvenimo tarpsniais bei laikotarpiais taip ir tu rėttĮ būti. Š itaip mitai ir pasakos skatina mus atsiliepti į šauksmą, nors n ė menkiausio supratimo n eturime, kur eiti, į kurią pusę i t· ar ilgai . Viskas, ką žinome , - tai kad lygiai kaip tas vaikas pa

sakoj e turime pabusti , pašokti ir b ėgti laukan pažiūrėti , kas ten. l r nors ilgiausiai tektų klaidžioti tamsoj e ir ieškoti, kas g i m us

�aukia, bet kadangi j au paj ėgėme atsispi rti įkalbinėj imams neatsi l i epti į laukinės prigimties šauksmą , tai neišvengiamai anksčiau ar vėliau užkliūsime už sielos odos. O vos įtraukusios į save to

s i elos aromato, iškart pajusime ir suvoksime: " Š tai j i ! Jau žin a u , k o man reikia'�

Daugelį šiuolaikinitĮ moterų labiausiai baugina ne klaidžioj imas ta msoj e ieškant sielos odos. Joms kur kas baisiau atrodo pats pa n i rimas į vandenį, tas tikrasi s grįžimas namo, o u žvis labiausiai jas �:Įsdina tai , kad reikės išeiti . Nors tai grįžimas į save , ir moterys j a u įsin ėrė į ruonio odą, kuri p uikiai priglunda, kaip čia buvusi, tad jos j au visai pasirengusios g rįžti, bet iškeliauti būna be galo

s u n k u : labai sunku palikti viską, į ką ligi šiol buvo taip įsitrauku s ios, ir tiesiog - imti ir išeiti .

Neužsibūti per ilgai Ruonė moteris pasakoj e išdžiūva todėl , kad per ilgai delsia. J ą ištinka tas pats , kas ir mus, kuomet užsibūname per ilgai . Jos oda perdžiūva. O m ūsų oda j uk yra pagrindinis j utimų šaltinis; j i pra neša mums, kai šalta i r kai per karšta, parodo, kad susij audinome ar išsigandome . Moters , pernelyg ilgai išbuvusios toli nuo namų, gebėjimas suvokti , kaip j i iš tiesų j aučiasi ir kokie j ai atrodo kiti , nusilpsta, perdž.i ūva ir sutrūkinėj a. J i darosi panaši į lemingą, ge namą bandos j ausmo. Kadangi pati nebesuvokia , ko jai per daug ir ko trūksta , tai kaipmat peržen gia savo galimyb i ų ribas . Pasakoj e sakoma, kad jai išslenka plaukai, j i sulysta ir virsta apgailėtina, anemiška ankstesn ės gražuol ės liekana. Pernelyg il gai užsibuvusios toli nuo namų, mes irgi išbarstome savo idėjas, mūsų ryšys su siela nusilpsta, o kraujas vos pateka gyslomis. Mo teris ruonė apšlumba, drėgmės netekusios j os akys beveik nieko nebemato. J eigu ilgai negrįžtame namo, mūsų akys i rgi liaujasi spindėj usios, kaulus gelia, n ervai pasidaro it plikos vielos, ir mes daugiau nebepaj ėgiame susitelkti ties niekuo , ką darome ir kas esame. Miškingose Indianos bei M ičigano kalvose gyvena nuostabi valstiečių paderm ė; jų protėviai kadaise atsikraustė čionai iš kalvo tų Tenesio i r Kentukio valstij ų . Nors jų kalboj e knibždėte knibžda netaisyklingų gramatin i tĮ konstrukcij ų , jie be galo m ėgsta skaityti Biblij ą ir vartoj a ilgus , g ražius ir skambius senoviškus žodžius, kaip antai " apgaulingas': "gardžiakvapis" ir " giesmininkas'� 1 1 Š ie žmon ės taip pat moka vaizdingai api būdinti nusialinu sias mote ris, kurios pačios to nej aučia. Š ie kaimo žmon ės nepratę vynioti žodžių į vatą; j i e iškerta j u os tarsi akmens luitus, suveria ant vir vės, vadinamos sakiniu, i r sviedžia nelabai žiūrėdami , kam klius , kam nekliu s . "Per ilgai j u ngą tem pė': "nusivarius, kad n ė koj ų n e bepavelka", " tiek nusi stekenus, kad n ė ėdžių nebemato': arba itin žiauriai - " negyvus šunyčius žindo" - sako j ie apie moterį , bergždžiai švaistančią savo j ėgas b e i gyvenimą nevykusiai santuo kai , darbui ar sumanymams.

Pernelyg i lgai užsibuvusi toli nuo nam ų , m oteris vis mažiau bepaj ėgia j ud ėti į priekį. Užuot nešusi savo pačios užsikrautą naštą, ji tik bej ėgiškai tampo pavalkus. Ji tiek pervargusi , kad nė nebepastebi, kaip praeina pro vietą, kur j os laukia pagalba ir paguoda . Tie "negyvi šunyčiai" - tai bergždžios i d ėj os , darbai ir reikalavimai, kurie niekam nereikalingi ir kurie pačiai moteriai neteikia j okio džiaugsmo. Tokia moteris darosi vis blyškesnė ir priekabesn ė, vis kategoriškesnė, nors pati nebeįstengia susikaupti . Jos dvasinė ugnis pamažu gęsta. Tokiais atvej ais žmon ės sako , kad moteris "perdegė" ; tačiau problema čia gilesn ė - tai akivaizdus

hambre del alma, sielos badas . Galiausiai j ai belieka vienintelė galimyb ė, ir pati moteris turi tai suvokti : j i p rival o - ne gal ėtų , reikėtų, turėtų , bet privalo - grįžti namo. Pasakoje duotas pažadas sulaužomas . Vyriškis, kuris ir pats gan ėtinai išdžiūvęs nuo pernelyg ilgai užsitęsusios savo vienat vės - tai liudij a tie gilūs grioviai j o veide, - įtikina moterį ruonę apsigyventi jo namuose ir širdyj e pažad ėdamas, kad prabėgus tam tikram laiku i grąžinsiąs j ai pagrobtą kailį ir ji galėsianti rinktis: likti su j uo ar grįžti atgal į j ūrą. Ir kuri gi moteris nežino , ko verti tokie pažadai? " Kai tik pabaigsiu darbus, galėsiu važiuoti. Kai tik bus proga ištrūkti . . . Važiuosiu pavasarį , kai atšils orai . Ne, verčiau vasaros pabaigoje. Kai vaikai pradės eiti į mokyklą . . . Važiuosiu vėlyvą rudenį , kai medžiai būna tokie gražūs! Na, j uk žiemą niekas niekur nekeliauja. Geriau palauksiu pavasario . . . Š įkart j au tvirtai prižad u . " Grįžti namo ypač svarbu , j ei m oteris iki ausų nugrimzdusi į kasdienius , buitinius reikalus ir užsib uvusi ilgiau , nei turėj o. O kiekgi galima būti? Kiekvienai moteriai tas laikotarpis i ndividua lus, tad pakaks pasakyti , j og moterys žino, jos neklysdamos žin o , kad užsib uvo p e r i lgai . J o s puikiai žino , kada metas grįžti namo. J ų kūnai d a r būna č i a ir dabar, bet mintys j au keliauja toli t o l i . . . Jos žūtbūtinai trokšta kitokio gyvenimo. Jos ilgisi j ūros . Gy vena tiktai laukdamas mėnesio pabaigos, tiktai kol baigsis šitas semestras, arba niekaip negali sulaukti, kada gi pagaliau baigsis šita begali n ė žiema ir j os vėl gal ės lengviau atsikvėpti , - j os laukia

ir laukia kažin kokios stebuklingos akimirkos ateityj e , kuomet j os galėsiančios padaryti kažką nepaprasta. Joms rodosi, kad numirs , jeigu ne

__

(užpildykite pačios) . Tokioj e būsenoj e iš tiesų yra

tam tikras gedulo atspalvis. B aim ė. Netekties j ausmas. Nostalgij a ir nenumaldomas ilgesys . Moteris mąsliai pešioj a sij oną ir lyg užkerėta žvelgia pro langą . Ir tai ne koks trumpalaikis prastos nuotaikos priepuolis. Š ios būsenos neįmanoma atsikratyti, ji mūsų nepaleidžia ir dargi tolydžio stiprėja . Bet moterys ir toliau velka kasdienių darbų i r rūpesčių j ungą, nors j aučiasi kaltos , nedrąsios ir pasimetusios. "Taip , taip , taip , žinau , - beviltiškai kartoj a j os . - Ž inau , kad turėčia u , bet, bet, bet . . . " I r šitie "bet" jų lūpose - tai nenuginčij ami įrodymai , kad moteris užsibuvo per il gai . Iki galo neinicij u ota moteris, net ir būdama šitaip išsekusi, vis vien klaidingai mano, neva j o s dvasiniai nuopelnai bus didesni, j ei pasiliks, o n e iškeliaus. O kitos įkliūva dar kitaip : kaip sakoma Meksiko j e , j os amžinai dar a algo un tir6n fuerte, tampo Š ven čiausiąją Mergelę už rankovės, t . y. pluša ir pluša nesustodamos, tikėdamosi įrodyti esančios vertingos ir nepaprastos asmenyb ės . Tačiau vidiniam moters susidvej inimui esama ir kitokių prie žasčių . Galbūt ji tiesiog nep ratusi leisti kitiems perimti irklus. O gal j i - viena iš tų "vaikų litanij os" atlikėj ų , nuolatos kartoj ančių : "Bet mano vaikams reikia to, mano vaikams reikia ano . . . '"2 Tokia moteris nesuvokia, kad pasiaukodama ir likdama, kai privalo grįžti, j i diegia savo vaikams tą patį elgesio modelį ir moko j uos užaugus lygiai taip pat nepaisyti gyvybinių savo poreikių. Kai kurios moterys baiminasi, kad aplinkiniai nesupras, ko d ėl j oms reikia grįžti . Aišku, bus ir toki ų . Bet svarbiausia, kad pati moteris suprastų : kai paklusdama savo natūraliems ciklams ji grįžta namo , aplinkiniams tada tenka gerokai paplušėti ugdant ir formuoj ant savo asmenybes, patiems sprendžiant gyvybiškai svarbias problemas. Grįždama namo, moteris suteikia ir kitiems galimybę augti bei tobulėti. Vilkai n epatiria tokių emocinių kančių, j iems nereikia spręsti dilemos: likti ar išeiti , nes jų veikla, j auniklių vedimas, poilsis ir

klaj onės visada būna cikliški . Jie priklauso grupei , kurios vieni nariai perima kitų užduotis ir rūpesči u s , kai šie nusprendžia pa sitraukti. Gera taip gyventi . Š itoks gyvenimo būdas - vientisas ir nuoseklus, j is b ūdingas ir laukinei moteriai. Turime suprasti, kad grĮžimas namo skirtingoms moterims gali reikšti daugybę skirtingų dalykų . Vienas mano bičiulis, rumunas dailini nkas , suprato , kad j o močiutė nusprendė grĮžti namo , kai ji išsinešė medinę kėdę Į sodelį už nam o , atsisėdo ir p lačiai at merktomis akimis įsistebeilij a į saulę. "Mano akims tai - tikras vaistas, tau irgi būtų gerai': - pareiškė j i . Aplinkiniai suprato , kad geriausia bus duoti jai ramybę , o tiems , kurie band ė truk dyt i , g reitai t e ko liautis . Svarbu žinoti , kad grįžimui namo nebūtinai re ikia p inigų. Tam reikia laiko. I r užtektinai ryžto pasakyt i : "Aš išeinu ·: - ir tikrai išeiti . Arba, kaip siū l o mano miela b i či u l ė J ean, tiesiog mestel ėti per petį: " D abar manęs n ėra , bet aš grįši u ! " Bet kuri u o atvej u svarbu nesustoti i r ne dvej oti , o keliauti namo. Namo veda daugyb ė kelitĮ : dauguma j ų - žemiški , bet yra ir dieviškų . Pasak mano pacienčių , štai kokie paprasti ir žemiški dalykai j oms reiškia grįžimą namo . . . Tiktai tu riu perspėti , j og tiksli vieta, kur prasideda kelias namo, nuolat keičiasi, todėl šĮ m ėnesį ji gali atsidurti visiškai kitur, nei buvo pereitą. Iš nauj o perskaityti kelias pastraipas iš mėgstamos knygos arba eiles, kurios kadaise j us sugraudino. Bent keletą minučitĮ pasėdėti prie upės, upelio ar šaltinio. Pagul ėti ant žem ės , aplinkui šokinėj ant saul ės zuikučiams. Pabūti su mylimuoj u , kad aplinkui nesisukiotų vaikai . Pasėdėti terasoj e , ką nors gliaudant, mezgant, lupinėjant. E iti arba važiuoti kur akys mato , kokią valandą, paskui sugrįžti . Sėsti į bet kurĮ autobusą, nepažiūrėj us, kur j is veža. Kl ausytis muzikos ir mušti taktą. Pasitikti saul ėtekį . S utemus nuvažiuoti Į užmiestį , kad miesto šviesos netrukdytų žiū rėti Į žvaigždes. Pasimelsti. Pa būti su geru draugu . Pasėd ėti ant tilto, nukorus koj as. Palaikyti glėbyj e kūdikĮ . Pasėd ėti kavin ėj e prie lango ir ką nors parašyti. Pasėd ėti tarp medži ų . Prieš saulę išsidžiovinti plaukus. Sukišti rankas į statinę su lietaus vandeni u . Persodinti gėles ir kaip rei-

kiant išsižem ėti rankas. Pasigrožėti žmonių gražumu, grakštumu ir nepaprastu trapumu . Tad grįžimas namo nebūtinai reiškia baisiai tolimą ir varginantį žygį . Bet nenorėčiau sudaryti įspūdžio, neva tai visai paprastas ir nereikšmingas dalykas , nes grįždamas namo visuomet susidu riame su dideliais sunkumais ir pasipriešinimu , koks tas g rįžimas bebūtų - sudėtingas ar visai lengvas . Moterys atidėlioj a g rjžimą ir d a r d ėl vienos , k u r k a s paslapti n gesnės ir sunkiau suvokiamos p riežasties: j os pernelyg susi tapatina su gydytoj os archetipu . O archetipas yra nepaprastai galinga j ėga , kurioj e glūdi ir paslaptis, ir raginimai bei nurodymai . B ūdamos šalia j o , m ėgindamos bent iš dalies j į pam ėgdžioti , sudarydamas su j u o abipusius santykius, mes labai daug įgyjame . Kiekvienas archetipas pasižymi tam tikromis būd ingomis savyb ėmis, pagrin džiančiomis pavadinimą, kurį mes j am suteikėme: didžioj i motina, dieviškasis kūdikis , soliarinis heroj us ir t . t. Didysis gydytoj o archetipas apima išmintį, gerumą, žinias, rūpestingumą ir dar daugelį kitt� dalykų bei savybių, siejamų su gydytojais. Tad anaiptol n ėra blogai būti dosnioms, rftpestingoms, švelnioms ir paslaugioms , kaip didysis gydytoj o archetipas. Bet tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus , tai ima mums trukdyti ir slėgti . Ta amžina moterų prievol ė "visus pagydyti, viską su tvarkyti" - tai vienos iš pačių didžiausių žabangų , kurias mu ms paspendė visuomenė su savo reikalavimais , verčiančiais mus nuo latos įrodinėti , kad ne šiaip sau vietą užimame ir orą gad iname bei malonumų vaikomės , o kad turime konkrečią vertę ; negana to, kai kuriose pasaulio dalyse - nesuklysime p asakę - darg i pri valome įrodinėti, j og turima vertė duoda mums teisę gyventi . Š ie reikalavimai mums įkalami dar tada, kai esame per mažos ir neįstengiame nei kritiškai jų įvertinti, nei j iems atsisp irti. Taigi jie tampa mums negi nčijamu įstatymu . . . bent j au kol išdrįstame j ais suabej oti . Bet j uk vienas žmogus negali ištisai atsiliepti į viso kenčiančio pasaulio šauksmus ir maldavimus . I š tiesų turėtume apsispręsti pad ėti tiktai tiems, kurie leidžia mums reguliariai grįžti namo,

antraip mūsų širdies šviesa išblės ir nebešildys. Š irdis kartais trokšta padėti daugiau, nei įstengia aprėpti siela. Moteris, branginanti savo sielos odą, turi pati apsispręsti, kaip e l gtis, nelygu kaip arti "namų" ji yra ir ar seniai b uvo į j uos sugrįžusi . Nors tam tikrą laiką archetipai gali skleistis per mus, suteikdami vadinamuosius dieviškumo potyrius , bet nė viena moteris nepa j ėgia nuolatos įkūnyti archetipo. Tiktai pats arch etipas paj ėgus amžinai išlikti visagalis, neišsemiamas ir neišsenkantis. Kiek b e si stengtume j uos pamėgdžioti, tai - žmon ėms nepasiekiami idealai , todėl net neverta bandyti . Tačiau visuomen ės paspęstų žabangtĮ verčiamos moterys kone negyvai nusikamuoj a , besivaikydamos šios nepasiekiamas tobulyb ės. Kad išvengtume tokių spąstų, tu rime išmokti griežtai ir ryž t ingai pasakyti sau : " Stok! Užtenk � ! "

Kartais moteriai reikia iškeliauti, kad pabfltų viena, susikauptų

ir pirmiausia pabandyttĮ suprasti, kaip ir kada ji pakliuvo į archeti po žabangas. n B ūtina susigrąžinti i r sustiprinti vieną iš pamati nių laukinių instinkt ų , persp ėj ančitĮ mus, j og "čia riba , toliau eiti ne galima'� Tik šitaip iš s augosime tai, ką turime. Užtat verčiau kuriam laikui su grįžti namo , net j eigu a plinkini a i ir pyktelėtų, negu likti, galutinai nusialinti ir galiausiai paršliaužti vos gyvoms. Taigi , moterys, j eigu j iis p avargote , j ei viskas aplinkui j ums j au kelia šleikštulį, bet jūs vis tiek bijote atsipalaidu oti , nedrįstate stabtelėti , - atsikvošėkite ! Apsukite stora antklode tą nenumal domai gaudžiantį gongą, kuris kas akimirką l i epia j u ms padėti tam, pad ėti anam, pad ėti šiam ir dar kitam ! J is niekur nedings , ir grį ž u s i o s galėsite j į vėl išvynioti - j e igu dar norėsite. Jei laiku negrįžtame namo , prarandame atramą po koj ų . Užtat susiraskime savo odą, įsinerki me į j ą , paj uskime, kaip puikiai ji priglunda , ir keliaukime namo, kad g rįžu sio s gal ėtu me kur kas geria u ir na šiau darbuotis . Kartais sakoma: " Kel io atgal n eb ė r a' : Ta i netiesa ! Ž inoma, atgal į motinos įsčias ncbejlįsi me, bet grįžti prie savo sielos šaknų įmanoma. Ir netgi biitina .

Ištrūkti ir nerti gily n Kas yra tas namų j ausmas? Tai tam tikras instinktas, verčiantis mus sugrįžti ir vėl surasti vietą , kurią p risimename . Tai ir sugebėjimas tiek dienos aky, tiek ir vidury nakties atrasti tą vietą. Visos mes mokame grįžti namo. Kad ir kaip seniai tenai buvome , kelią tikrai surasime . Galime keliauti dieną naktį, nepažjstamomis žem ėmis , p e r n ežinomas šalis, b e žem ėlapio ir vis tiek neklausin ėdamos kelio žinosime, kur eiti. Kur kas sudėtingiau tiksliai atsakyti į klausimą: " Kur yra na mai?" Tam tikra prasm e galima pasakyti , kad toj i vieta yra mu myse , mūsų viduj e , kad ji veikiau egzistuoj a laike nei erdvėj e ; tai vieta , kur atsidūrusi moteris j aučiasi vientisa ir nedaloma . Namai yra ten, ku r gal ime nekliu domos p l ėtoti mintĮ arba išgyventi j ausmą, nesibaimindamos, kad mums kas nors sutrukdys ir viską iš mūsų atims, reikalaudami skirti savo laiką ir d ėmesį kitiems da lykams. Visais laikais moterys atrasdavo milij onus būdų išsaugoti, sukurti sau šią vietelę, kad ir kokios sunkios bei nepabaigiamos būtų b uvusios jų pareigos ir prievolės. Aš pirmąsyk šito išmokau vaikystėj e , savo gimtinėj e , kur dau guma dievobaimingų moterų keldavosi dar prieš penkias ryto ir u žsitemp usios ilgas j u o das suknias bei kone ant akių užsirišusios skaras , pilko j e p rieša ušrio brėkšmoj e keliaudavo pasimelsti į pa rapijos bažnyčią . Čia, s u klupusios p o aukštais skliautais ant šaltų akmeninių grindtĮ , jsiknia u busios į raudonus, suskirdusius delnus, jos melsdavosi, ka lb ėdavosi su Dievu , pamažu prisipildydamos ramybės, ištvermės ir įžvalgumo. Tetulė Katerina neretai vesdavosi ten ir mane. Kai sykį išsitariau : " Kaip čia gražu ir gera': ji tiktai mirktelėj a ir pridėjo pirštą prie lftpų: "Tik niekam nesakyk ; tai didel ė paslaptis ! " Tikrai, tai b uvo gryn a t eisyb ė, nes tais laikais vien inte l ės pora vietų , kur buvo draudžiama trukdyti moterĮ , buvo šitas kelias apyaušriu j bažnyčią ir pati šalta , priebland o j e skendinti bažnyčios nava. Moterys visiškai teisingai daro , j eigu s ukasi kaip įmanydamos, laužo stereotipu s , ima, kuria , visokiais būdais m ėgina gauti bei

įtvirtinti savo teisę sugrįžti namo. Namai yra tam tikra nuotaika ar būsena, kai galime išgyventi j ausmus , kuriuos patirti kasdie niame savo gyvenime toli gražu ne visuomet turime gal imybių: nuostabą, regėj imus, ramybę , kai atsikratome rūpesčių ir nerimo, nebegirdime nuolatinių reikalavimų ir nenutylančių šnekų . Visus šiuos namų lobius kaupiame ir saugome savo psichikoje, kad vėliau prireikus gal ėtume j u os panaudoti išoriniame pasaulyj e. Nors žemėj e nemažai realių vietų , kur galime nukeliauti , kad išgyventume šį sugrįžimo į ypati ngus savo namus j ausmą, bet pati tokia vieta savaime dar n ėra namai : tai tik lopšys , užliiHiuojantis mūsų ego , kad likusią kelio dalį galėtume nukeliauti j o netrukdo mas. Priemonių, padedančių moteriai pasiekti namus, yra dau g: muzika, menas, miškas, jūros ošimas, saul ėtekis , vienatvė. Visos jos sugrąžina mus namo - į tą stiprinantį , palaikantį , m aitin antį vidinį pasaulį , kuriame savos idėj os, sava tvarka ir savas penas. Namai - tai pirmapradis instinktyvus gyvenimas , slystantis taip pat lengvai ir sklandžiai , kaip gu olis gerai suteptoj e sankaboj e , kur viskas taip, kaip i r turi būti, kur triukšmas neerzina, šviesa neplieskia į akis, o kvapai ramina, užuot dirginę. Ir ne tiek svarb u , k ą veikiame , tenai sugrįžę. Svarbu tai , kas padeda atku rti suardytą pusia usvyrą. Tai ir yra namai. Ten mums ateina metas ne vien steb ėti ir gilintis, bet ir moky tis , iš naujo atrasti seniai pamirštus , nebenaudoj amus, kažin kur palaidotus dalykus . Ten galime ramiai į sivaizduoti ateitį bei gerai ištyri n ėti dvasinių savo ran dų žem ėlapį , kad susigaudytu me, iš kur jie atsirado ir kas mūstĮ laukia toliau . Š tai ką apie savo j o "aš" susigrąžinimą įtaigiame eilėraštyj e " Nusileidimas į paskendusį laivą" rašo Adrienne Rich 1 4 : O štai ir kopėčios. Jos visada ten karo it niekur nieko palei nuskendusios škunos bortą . . .

Aš leidžiuos gilyn . . . Noriu apžiūrėti l iekanas . . .

Matau, kiek žalos padaryta, bet matau ir lobius - jų žymiai daugiau . . . Pats svarbiausias dalykas , ką galiu pasakyti apie šių sugrįžimo ciklų trukmę, yra toks: j eigu laikas atėj o , vadinasi, atėj o. Net j ei gu j ūs nepasiruošusi, net j eigu laukia daugyb ė nebaigtų darb ų , n e t j e igu kaip t i k šiandien j ūsų laivas atplaukia į uostą. Jeigu j au metas , tai nieko čia nepadarysi. Moteris ruonė juk grįžta į j ūrą n e todėl, k a d staiga u žsigeidė, ne todėl, kad kaip tik išpuolė tinkama diena tokiam žygiui, ne todėl , kad viskas j os gyvenime gražu ir tvarkinga, - niekas n iekada nebūna visiškai gražu ir tvarkinga ! Ji grįžta todėl, kad tam atėj o metas, ir ji privalo grįžti. Visos mes puikiai sugebame rasti dingsčių ir įtikinti save , neva j okiais bū dais dabar n ega lime grįžti ; vis d ėlto , atkurdamos savo instinktyviuosius laukinio gyvenimo ciklus, prisiimame tam tikrą dvasinį įsipareigojimą taip tvarkyti savo gyvenimą, kad gal ėtume gyventi kuo harmoningia u . Visiškai bergždžia ginčytis dėl to , verta ar neverta gaišti laiką grįžimui namo. Tiesa yra paprasta ir neginčytina: j e igu j au metas, vadinasi, metas . 1 5 Kai kurios moterys niekad negrįžta namo ir visą gyvenimą praleidžia a la zona zambi, tartum zombių zonoj e . Ž iauriausias dalykas , kad tokia be gyvyb ės likusi moteris vis dar iš pažiūros funkcionuoja: ji vaikšto , kalba, veikia , netgi pasiekia tam tikrų laimėj imtĮ , bet nebej unta , j og kažkas negerai ; j eigu paj ustų , tai persmelkęs skausmas kaipmat priverstų ją ko nors imtis , kad iš taisytų esamą padėtį. Bet kur tau - tokia moteris atkakliai šlubčioja pirmyn , ištiesusi priešai s save rankas ; ji nebej aučia skausmo dėl to , kad prarado namus , j i akl a i r , kaip sakoma B aha mose , "pavirtusi sparat': t . y. j os siela j ą apleido , todėl, kad ir ką j i dabar bedarytų , j ą nuolat lydi tam tikras nematerialumo pojūtis. Š itokios bttklės moterys nu olat jaučia, j og kokitĮ laimėj imų j os bepasiektų , niekas jų nedžiugina. Regis, jos daro tai , ką nori , tačiau lobis jų rankose kažkodėl pa virtęs dulkėmis. Moteriai , atsidūrusiai toki o j e pad ėtyj e , šitoks suvokimas labai naudingas. Nepasitenkinimas ir yra tos slaptosios durelės , kurios veda prie esminių gyvybinių permainų .

Moterys, su kuriomis aš dirbau ir kurios namie nebuvo j au ko kius dvidešimt ar daugiau metų, visuomet apsiverkia, vėl įkėlusios koj ą į tą dvasinę žemę. Dėl įvairiausių priežasči ų , kurios savo laiku galbūt atrodė visai rimtos, j os daugelį metų ištvėrė nuolatin ėj e tremtyj e , toli nuo namų , i r visiškai pamiršo, kokia pal aima apima, kai perdžiūvusią dirvą ima vilgyti lietaus lašai. Kai kurioms moterims namai reiškia kokių nors seniai už mirštų siekių prisiminimą . Pavyzdžiui, po daugelio metų moterys staiga vėl pradeda dainuoti , nors ligi tol vis rasdavo priežasčių to nedaryti . Arba ryžtasi pagaliau pradėti studiju oti kokį n ors dalyką, prie kurio seniai linko širdis . Jos iš nau j o susiranda seniai iš jų gyvenimo dingusius žmones arba da iktus . Staiga atgauna balsą ir pradeda rašyti. Išmoksta ilsėtis . Paverčia savu kokį nor s _ išsirinktą žemės kampelį . Daro svarbius ir ryžtingus spren dimus bei j u os įgyvendina . Ž odžiu , imasi ko nors, kas paliktų ryškius p ėdsakus. Kitoms namai - tai miškas , dykuma, j ūra . Tiesą sakant, namai yra holografiški . Visą jų j ėgą išsaugo net ir vien išas medis arba kaktusas, užsilikęs gėlių parduotuvės lange, arba lygu s tvenki nio p aviršius. Namus kuo puikiausiai galima atrasti ir geltoname lape ant asfalto, rudame moliniame vazone, tuoj priimsiančiame šaknų raizgalynę, ir lašelyj e vandens, užtiškusiame ant odos. Ž iūrint sie los akimis, namus galima išvysti daugelyj e labai skirtingų viett�. Ar i lgam reikia sugrįžti namo? Tiek, kiek įstengiame, arb a k o l vėl parsirandame atgal. Ar dažnai reikia tai daryti? Ku r kas dažniau , j eigu j ūs esate labai j autri arba aktyviai plušate išorinia me pasaulyj e . Galima ir rečiau , jei turite pakankamai storą odą ir ne taip j au daug būnate "išo rėj e'� Kiekvi ena moteris širdimi paj unta, ar dažnai ir ar ilgam turi sugrįžti namo. Tereikia įvertinti savo akių spindesį , n uotaikų kaitą bei j uslių aštrum ą , i r j a u tvirtai žinosime , ką daryti. O kaip suderinti poreikį g rįžti namo su kasdieniu savo gyve nimu? Reikia iš anksto numatyti tam laiko , kai planuoj ate savo gyvenimą . Tiesiog nuostabu , kaip greit ir lengvai moterys sugeba rasti papildomo laiko , j ei kas nors suserga, jei ko nors prireikia vaiku i , j ei sugenda mašina arba suskausta dantį . O j uk g rj žimas

namo - lygiai toks pat svarbus dalykas; prireikus j am galima su teikti ir " neatidėliotinų reikalų " kategoriją. Ir tai bus neginčytina tiesa, nes jei moteris neiškeliaus laiku, tai siūlo platumo plyšelis j os sieloj e/psichiko j e pavirs žioj i nčiu plyšiu , o šis - kriokiančia praraja. Kai moteris išmoksta gerbti ir vertinti savo grįžimo į namus ciklus ir nepriekaištingai jų laikosi, aplinkiniai irgi netrukus pra deda suvokti j ų vertę. Teisybė, kad tikrą "namų" j ausmą galima patirti , nuvogus tam laiko iš kasdienybės bruzdesio ir triukšmo verpeto ; tiktai tas laikas turi būti nedrumsčiamai ir neginčij amai mūsų. Tokį vien tiktai sau skirtą laiką įvairios moterys supranta ir vertina nevienodai. Vienoms pabuvimas atskirame kambaryj e užsidarius duris , pro kurias vis tiek kas nors bet kada gali įeiti arba pašaukti, yra visiškai tinkamas bū das grįžti namo. O kitoms kelias į namus prasideda tiktai ten, kur j oms visiškai niekas n ė trupučio negali sutru kdyti. JokitĮ ten: "Mamyte, kur mano batukai?" - arba : "Brangioj i , ką parnešti iš parduotuvės'?" Tokiai moteriai durys į slaptinguosius sielos namus atsiveria tik visiško j e tyloje . No me molestes , palikite mane ramybėj e ! Absoliuti Tyla, abu žodžiai didžiąja raide . Jai tyla - tai vėj o šniokštimas medžių viršū n ės e . Tai kalnų upelio čiurlenimas . Tai griaustinio grumėj imas. Natū ralu s gamtos gyvenimas, i kurį nereikia kištis ir kuris nieko iš j os nereikalauj a , tokiai moteriai reiškia gaivinančią tyl ą ir ramybę . Kiekviena moteris renkasi tai , kas j ai artima, ko j ai reikia ir kas j a i prieinama. Kiek laiko j ūs bebūtumėte išėj usi namo - vos valandai ar dau geliui dientĮ , - atmin kite, kad j ūsų katėmis ir kas nors kitas su gebės pasirūpinti , nors katės ir purkštautų, esą tik j ūs viena galite viską padaryti taip , kaip reikia . J ū sų š u o tikriausiai irgi pamėgins nu duoti, neva j ūs j į , vargšą kūdikėlį, pametate vidury greitke l i o , b e t j is taip p a t j u ms atleis. Pievelė g a l k i e k p e raugs ir paruduos, b e t nieko - atsiga u s . Jūs su vaikais vieni kitų pasiilgsite , užtat kiek b us džiaugsmo vėl susitiku s ! Su tuoktinis tikriausiai bur b ė s . Nieko , netruku s liausis. J ū s tĮ v i rši n i n kas ga]bftt svaidysis žaibais . Nieko , i r jam teks nustoti . B eprotyb ė - užsib ūti per-

n e lyg ilgai . O kelionė namo - visiškai racio n a l u s i r p rotin gas da lykas . J eigu aplinkin ė visuomenė, kultūra arba dvasia nepalaiko ir nesupranta šio cikliška moters grįžimo namo , daugelis motenĮ vis tiek įsigudrina peršokti per tvorą arba pasikasti po vartais. Jos įsitaiso kokią nors chronišką ligą ir ilgiausiai su knyga rankose gulinėj a lovoj e . Jos kuo plačiausiai šypsosi - atseit, viskas gerai , - o pačios patyliukais tęsia savo subtilų streiką . Jeigu kas n ors trukdo moteriai grįžti namo i r m ėgina suardyti šį natūralų j os ciklą, tai daugeliui moterų tokiais atvej ais ima at rodyti , kad dėl savo dvasini ų poreikių jos privalo stoti į kovą su darbdavi u , vaikais, tėvais ar sutuoktiniu - ir vis vien išsilaisvinti. Tu omet kokio nors skandalo įkarštyj e moteris ima ir pareiški a: " Ką gi, aš išeinu . Kadangi tu esi toks ir tau aiškiai nė trupučio nerūpi

__

[užp i ldykite pači os]

[užpildykite pačios J , tai

man telieka išeiti . Ačiū ir sudie ! " Pasigirsta trenksmas, gaudesys , pakyla dulkių stu lpas, i r viskas - j i dingo. Jeigu moteriai tenka kovoti už tai, kas j ai teisėtai priklauso, tada ji j aučiasi esanti teisi, tada j ai atrodo, kad j os troškimas grįžti namo � absoliučiai racionalus ir pagrįstas . Įdomu, j og prireikus vilkai irgi nedvej odami stoj a į kovą , kad gautt} tai , ko j iems rei kia: maisto, miego , sekso ar ramyb ės . Regis, kovot i už tai , kad patenkintum savo t roški mus, yra n ormali instinktyvi reakcij a , susidūrus su kliūti mis. Š iaip ar taip , daugeliui moterų š i ą kovą tenka perkelti į savo vi d ų , grumiantis su visokiausiais vidiniais kompleksais, kurie pirmiausia bando paneigti patį poreikį sugrįžti namo. B ej e , išorinės kultūros antp uolius atremti taip pat galima daug sėkmi ngia u , j ei p rieš tai j ums pavyko sugrįžti namo ir par keliauti atgal . B et j ei kiekvienąsy k tam , kad išvyktumėt, j ums neišvengia mai prisieina stoti į aršią kovą , gal verta iš nauj o persvarstyti savo santykius su artimaisiais? J e i įmanoma, pam ėginkite j iems p aaiškinti, kad sugrįžusi b ūsite visai kitokia ir daug geresn ė , kad anaiptol neketinate jų pamest i , o tiktai norite iš nauj o save pažinti ir sugrąžinti į tikrąjį savo gyvenim ą . Ypač j eigu esate menininkė,

pasistenkite apsupti save žmonėmis, suprantančiais j ūsų pore ikį grįžti namo, kadangi yra didelė tikimyb ė, j og j ums dažniau nei kitiems prisieis raustis po dvasinę namų dirvą, kad pažintumėt kūrybos ciklus. Todėl kal b ėkite trumpai ir aiškiai. Mano draugė Normandi , talentinga rašytoj a , prisipažino per daugelį p raktikos metų pamažu supratusi, j og geriausia pasakyti tik tiek: "Aš išeinu': Tai patys geriausi žodžiai. Ištarkite j uos ir keliaukite . Skirti ngos moterys nevienodai įsivaizduoja, koks namuose p raleistas laikas yra pakankamas ir/arba naudingas . Dauguma mŪSLĮ ne visuomet galime išbūti ten tiek, kiek norim e , u žtat tenka būti tiek, kiek galim e . Kartais būname ten tik tiek, kiek mums būtinai reikia. O kartais gal i m e praleisti namie tiek laiko , kad imame ilgėtis t o , k ą palikome . Pasitaiko , kad greitai neriame gilyn , išneriame į paviršių, vėl neriame . . . D auguma moterų , iš nauj o atrandančių savo prigimtinius ciklus , pakaitomis išbando visus min ėtus variantus, kol suderina reikmes su konkrečiomis savo galimyb ėmis . Viena žinau tvi rtai: visai neblogai kur nors prie dunĮ laikyti sukrautą lagaminėlį. Š iaip sa u, d ėl viso pikto.

Moteris tarpininkė: kvėpavimas po vandeniu Pasako j e matome savotišką kompromisą. Užuot palikusi sūnų ant kranto arba amžinai nusinešusi i gelmę su savimi, moteris ruonė pasiima j į pasisvečiuoti pas d ugno gyventojus. Berniuką, kurio gyslomis teka motinos kraujas, ruonių giminė priima į savo tar pą. Ten , povanden i n ėj e j ų buvein ėj e , j is susipažįsta su lauki nės sielos įpročiais. Vaikas simbolizuoja nauj ą dvasinę tvarką . Jo motina ruonė įpūtė j am į plaučius dalį savo kvapo, dalį ypatingos savo pačios gyvybės, tokiu b ūdu, psichologij os terminais tariant, paversdama jį tarpininku 1 6 , galinčiu nutiesti tiltą tarp dviej ų pasaulitĮ . Vis d ėlto, nors ir perėjęs povandenini o pasaulio iniciac i j ą , šis vaikas negali ten pasilikti - jis privalo grįžti į žemę. Nuo šiol j am tenka išs kirtinis vaidmuo. Vaikas, sugebėjęs nusileisti į povandeninį pasaulį ir v ėl sugrįžti , jau yra nebe visai ego ir nebe visai siela, j is - tarpininkas.

Kiekvięnos moters dvasinėse gelmėse slypi b ūtyb ė, kurią To nis Wolffe , j ungiškosios krypties psichoanalitikas, gyvenęs XX amžiaus pirmoj o j e pusėj e , vadino " moterim tarp ininke'� Egzis tuodama tarp kasdienės realybės i r mistinės pasąmon ės pasaulių, ši moteris yra jų mediatorė. J i tarsi siųstuvas ir i mtuvas, perduo dantis i r priimantis dvi arba daugiau skirtingų i d ėj ų bei vertybių . Būtent j i įgyvendina naujas idėj as , o senus sumanymus išmaino į novatoriškas mintis ir vertėj auj a iš racionalioj o pasau lio kalbos į vaizduotės kalbą. J i "girdi': "žino" i r "j aučia': kas bus toliau . Š ios moters tarpininkės namai - pusiaukelė tarp racionalumo ir vaizduotės , tarp mąstymo ir j ausmo, tarp materijos ir dvasios, tarp visų įmanomt! priešybių i r reikšm ės atspalvių , kokius tiktai galima įsivaizd uoti . Moteris ruonė pasakoj e yra sielos įsikūnij imas. J i gali gyventi abie j u ose pasaul iuose - viršutin iame materialia ja me bei tolimaj ame povandeniniame, kur i s yra j os dvasiniai na mai , - tiktai j ai negalima pernelyg ilgai užsibūti žemėj e . D rauge su žvej u, įkū nij ančiu moters psichikos ego aspektą, j iedu sukuria vaiką , kuris taip pat gali gyventi abiej uose pasauliuose, tiktai j am negalima pernelyg ilgai bf1ti sielos namuose . Ruonė moteris drauge su savo vaiku moters psichiko j e sudaro kažką panašaus į gyvą grandinę. Ruonė moteris, mūsų siela, per duoda iš gelmių pasemtas mintis, idėjas, j ausmus bei impulsus būtybei tarpininkei, kuri savo ruožtu iškelia visa tai aukštyn, į krantą - į sąmoningą išorinę realyb ę . Sistema veikia ir priešinga kryptimi. Mūsų kasdienio gyvenimo įvykiai, patirtos traumos ir džiaugsmai, baimės i r ateities viltys - visa tai irgi perduodama iš rankų į rankas žemyn , sielai , kuri visa tai komentuoj a sapnuose , siunčia savo j ausmus aukštyn , į mūsų k l"m ą, ar galiausiai įkvėpimo akimirką perveria mus ilgai laukta idėj a . Laukin ė M oteris - t a i sveikos n uovokos ir sielos i šm inties derinys. Moteris tarpininkė yra j os antrininkė, jai i rgi būdinga ir viena, ir kita. Panašiai kaip berniu kas pasakoje apie ruonio kailĮ , m oteris tarpininkė irgi priklauso šiam pasauliui, bet lengvai gali n usileisti į giliuosius psichikos klodus . Kai kurios moterys šitokį geb ėj imą j a u atsineša gimdamas - tai ypatingas talentas . Kitos

įgyj a j į tarsi įgūdį. Visai nesvarbu , kaip šis gebėjimas gautas. Tačiau reguliarios kelionės "namo" daro ir dar vieną teigiamą poveikį : kaskart iškeliaudamos ir sugrįždamos mes stipriname savo dvasioj e glūdinčią moterį tarpininkę .

Išnirimas iš gelmių Grįžimas į laukinius namus toks stebuklingas ir kankinantis atrodo būtent todėl, kad mes galime tenai tiktai paviešėti , bet ne pasi likti visiems laikams . Kad i r kaip nuostabu būtų sveči uotis tose gelmėse , mes negalime amžinai gyventi po vandeniu - privalome vėl išnirti į paviršių. Pan ašiai kaip Urukas, kurį motina su seneliu švelniai iškelia iš gelmių ir pasod ina ant akmens j ūros pakrantėj e , m e s irgi grįžtame Į kasdienĮ savo gyvenimą, pasisėmusios nauj os gyvybės . B et vis tiek labai liūdna vėl atsidurti ant kranto ir būti paliktai vienai su savimi. Lygiai taip per senovės m istines apei gas iniciju otiej i , grįždami atgal į išorinį pasaulĮ, irgi išgyvendavo saldžiai aitraus kartėlio antplūdį. Jausdavosi laimingi bei atsigavę , bet syki u , bent iš pradžių, - ir liūdni bei kamuoj ami ilgesio. Norėdama palengvinti šį kone gedulingą išsiskyrimo momentą, motina ruonė sako savo vaikui: "Aš visada būsiu su tavim. Tau tereikės tik paliesti tai, ką liečiau aš, paimti kokį nors iš mano daiktų: lazdeles ugniai įkurti , mano ulu, peilį, ūdrų ir ruonių figftrėles, kurias išraižiau iš akmens, ir aš įkvėpsiu tau į plaučius gaivaus vėj o , kad gal ėtum dainuoti savo dainas'� 1 7 Jos žodžiai - tai ypatingas laukin ės prigimties pažadas . Ji tarsi sako, kad neverta pernelyg i lgai kamuotis norint tuoj pat sugrįžti atgal; verčiau pasistengti perprasti tuos įranki us, susidraugauti su j ais, - ir tada iškart pajusi jos artumą, tarsi būtum oda, užtempta ant b ūgno , kurį palietė laukinė ranka. Apie minėtus įnagius inuitai sako, kad jie priklauso "tikrai mo teriai'� Jie reikalingi tam, kad moteris " išsiraižytų sau gyvenimą'� Peilis skirtas atpj auti, aprengti, išlaisvinti, p adailinti, pritaikyti ir priderinti . Į gusti naudotis lazdelėmis ugniai įkurti būtina, norint įžiebti ugnį net pačiomis atšiauriausi o mis sąlygomis . O akmens

raižiniai -:- tai mistinių moters žinių, geb ėjimo gydyti ir asmeninių sąsaj ų su dvasių p asauliu išraiška. Kalbant psichologinėmis sąvokomis, galima pasakyti , kad šios metaforos simbolizuoj a laukinės gamtos galias . Kai kurie klasiki nės Jungo psichologijos šalininkai šį tandemą g reičiausiai pava dintų ego-"aš" ašimi. Stebuklin ėse pasakose peilis, be kita ko , yra traktuojamas kaip aiškiaregystės įrankis: j is perrėžia tamsą ir atveria mums j os dengiamas paslaptis. Įnagiai ugniai įkurti simbolizuoj a gebėj imą pasigaminti maisto, transformuoti senąj į savo gyven imą ir suteikti j am nau j ą pavidalą, atsikratyti bergždžių dalykų . Juos galima traktuoti kaip įgi mto siekio ugnimi užgrūdinti pamati nes dvasines medžiagas išraišką. Fetišų bei talismanų gamyba tradi ciškai padeda pasakų veikėj ams prisimi nti , j og netoliese esama dvasinio pasaulio j ėgų. Š iuolaikinei moteriai j os peilis ulu - tai intuicij os simbolis, įkūnij antis j os troškimą i r sugeb ėj imą atkirsti ir atmesti viską , kas nereikalinga, nubrėžti ribą po praeitim ir paženklinti naują pradžią. Ugnies įkūrimas i šreiškia m oters stiprybę atsitiesti po pralaimėj imo , įpūsti kaitrią aistrą savo pačios labui, o prireikus - ir ką nors supleškinti iki pamatų. Akmens raižiniai įkūnij a j os lau kin ės sąmonės prisiminimą ir artimumą prigimtiniam instinktų pasauliui. Drauge su ruonės moters vaiku mes sužinome , kad prisiliesti prie motinos sielos kūrini ų - tai būdas jos prisipildyti . Net j eigu ji ir iškeliavo pas savuosius, visą j os gali ą bei stiprybę perteikia moteriška j os intuicija , aistringumas ir artumas laukinei gamtai . Jos pažadas reiškia, kad j eigu mes prisiliesime prie šių dvasinės energij os sklidinų įnagi ų, tai paj usime j os alsavimą; jos kvapas mums pripildys krūtinę , o drauge su juo - ir šventoji giesmės dva sia. Pasak senųj ų inuitų , būtent sumišęs dievo ir žmogaus kvapas

leidžia žmogui kurti poezij ą , paženklintą dieviškumo žyme . 1 8

O j u k mums reikia kaip t i k tokios įkvėptos poezij os i r giesmių . Mums reikia įtaigių žodžių ir tokių dainų , kurios skamb ėtų ir po vandeniu, ir toli ant kranto. Mums reikia laukinių giesmių, kuriose galėtume pavartoti laukinės kalbos žodžius , atmintinai išmoktus

po vandeniu. Jei moteris atvirai rėžia tiesą , aistringai reiškia s avo j ausmus ir ketinimu s , išlaiko glaudų ryšį su instinktyvią j a pri gimtimi , - tai ji gieda, j i stačiai gyvena galingu laukin ės sielos alsavim u . Š itoks gyvenimas jau savaime yra ciklas, kuris p rivalo tęstis, tęstis ir tęstis. Būtent todėl Urukas ir nepuola paskui motiną, kai j i apsisu ka grįžti į j ū rą ir dingsta jam iš akių , nemaldau j a j os pasiimti ir j į drauge . Tod ėl j is ir lieka ant kranto. Nes turi j os pažadą . Kai grįžtame atgal į kasdienyb ės erzelį , ypač j eigu kelionėj e namo buvome gerokai nuo visų ir visko atsiskyrę , tai žmonės, mašinos bei kiti daiktai mums iš pradžių atrodo kažkokie keisti, neįprasti, netgi j ų keliamas triukšmas visai kitaip rėžia ausį. Tai natūralu ; šis sugrįžimo etapas vadinamas į ėj imu iš nauj o. Poj ūtis, tarsi būtume atėj ę iš kito pasaulio, išnyksta p o kelių valandų ar kelių dienų. Nuo šiol didžiąj ą laiko d alį turėsime skirti kasdieniam savo gyve nimu i, ir mums labai pravers kelionėje namo pasisemta energij a bei mokėj imas vienatvėj e užmegzti laikiną ryšį su siela. Ruonės moters vaikas p asako j e tampa tarpininko įsikūnij imu . J is išmoksta mušti b ūgną, giedoti giesmes ir sekti pasakas. Stebuk linės p asakos kontekste būgną mušantis žmogus interpretuoj amas kaip visa ko centras, kaip plakanti bet kokio nauj o gyvenimo ar nauj ai suvirpusio j ausmo širdis . B ūgnininkas gali tiek nubaidyti , tiek ir prišaukti ką panorėj ęs. Giedotojas nešioja žinutes - iš di džiosios sielos mūsų žemiškajam "aš" ir atgal. Giedotojas vien savo balsu gali ką nors suardyti, sugriauti , o paskui - sukurti ir pastatyti iš naujo. Apie pasakotoją sakoma, neva j is pirštų galais prisėlinęs prie miegančių dievų ir nugirdęs, ką tie kalbą per sapnus . . . 19 Taigi savo kūryba vaikas išreiškia tai , ką j am įkvėp ė motina ruonė. O savo gyvenimu j i s įkūnij a tai , ko išmoko būdamas po vandeni u - artimus santykius su laukine siela. Taip gyvendamas, mes ir atrandame save - skl idinas būgno garsų, sklidinas giesmių , sklidinas noro klausytis ir kalb ėti savo pačių žodžiais , sklidinas n auj ų eil i ų , kitokių regėj imo, veiklos ir mąstymo galimybių. Užuot m ėginusios sustabdyti "stebuklingą akimirką': mes pa p rasčiausiai gyvename. Užuot spyrioj usios i r drebėj usios dėl savo

pasirinkto darb o , mes lengvai ir sklandžiai j o imamės; j aučiamės gyvos, kupinos nau j ų idėj ų ir begalinio smalsumo : o kas gi toliau? Š iaip ar taip, j u k žmogus, galiausiai sugrįžęs namo , n emažai patyrė: didžiosios ruonių dvasios b uvo nunešusios jĮ į j ūrą , o j is sveikas ir gyvas parkeliavo atgal.

Savanoriškos vienatvės praktika Pilkoj e priešaušrio migloj e j au suaugęs ruo n ės sūnus klūpo ant stūksančios prie j ūros uolos ir kalbasi ne su kuo kitu, o su savo motina. Š itoks savanoriškas kasdienis atsiskyrimas nuo visų ir bendravimas su anapusybe - tai labai ypatingas bttdas visuomet būti arti namų : ne vien tiktai neriant gilyn , į siel os buveinę, ilgesniam ar tru mpesn iam laiko tarp u i , bet i r svarbi gal imyb ė tru mpam pasikviesti sielą atgal , į paviršių. Norėdama susisiekti su laukiniu moteriškumu, moteris irgi pri valo trumpam palikti šį pasaulį ir įeiti į visiškos vienatvės bttseną pačia pirmine šio žodžio prasme. Juk senovėj e angliškas žodis

alone 'vienišas' laikytas dviej ų žodžių sand ūra : all one 2 0 , t . y. ' visai vienas' , 'vientisas' - absoliučiai arba bent kurį laiką. O j uk kaip tik tokia ir yra atsiskyrimo nuo kitų , vienatvės prasm ė - pabūti tik su savimi, išgyventi savo vientisumą , paj usti b ū ties pilnatvę . Tai puikus vaistas nuo išsekimo , taip dažnai kamuojančio šiuolaikines moteris; paskui jos j au gali, pasak senos patarl ės , " užšokusios ant arklio vėl lėkti kur akys veda'� Vienatvė - tai ne sustingimas ar visiškas neve i klumas, kaip daugelis linkę manyti , o didžiulis mums perduodamas turtas iš laukinės sielos lobyn o. Senovėj e , kaip liudija tų laikų gydytojtĮ , dvasininkų ir mistikų raštai , savanoriška vienatvė laikyta i r pa liatyvia, ir profi l aktine priemone . Ja gydydavo pervargimą ir už kirsdavo kelią nuoboduliu i . Jos griebdavosi i r tada, kai reikėdavo numatyti ateitį : tai b uvo galimyb ė įsiklausyti į savo vidinį balsą ir gauti nurodymų ar patarim ų , kurių kasdienyb ės šurmulyj e tiesiog neįmanoma būdavo išgirsti. Senovės laikų moterys , lygiai kaip ir šiuolaikin ių aborige n ų genčių atstovės , tokiam bendravimui ir pasitarimams su savimi

dažniausiai turėdavo paskyrusios ypatingą , sakralią vietą . Many ta , kad labiausiai tam tinkąs menstruacij ų laikotarpis , nes per j as moteris neva esanti arčiausiai savęs pažinimo nei kitais kartais ; esą t u o metu pasąmonę n u o sąmonės skirianti riba smarkiai su plonėj anti . Jausmai, prisiminimai, poj ūčiai , paprastai neprieinami sąmoningam pažinimui, tuo laiku l engvai patenka į sąmonės sritį. Tod ėl būtent tokiu laiku vienatvę pasirinkusi moteris galėdavo tikėtis gausesnio laimikio. Vis d ėlto, intensyviai bendraudama su Š iaurės , C entrinės ir Pietų Amerikos genčių indėn ėm is bei kai kurių slavų genčių pa likuon ėm is , aš patyriau, j og " mo terų vietos" būdavo naudoj amos

bet kada , ne vien tiktai menstruacij tĮ laikotarpiu; negana to, neretai kiekviena moteris turėdavo išsirinkusi savo atskirą "moterišką vietelę" - kokį nors medį, upės pakrantę, kokią nors giri os erčią ar dyku mos lopin ėlį , o gal - j ūros bangtĮ išgraužtą grotą. Per psichoanaliz ės seansus daug bendraudama su moterimis, aš pradėj au manyti, kad daugelis šiuolaikinių moterų prieš mens truacijas patiriamtĮ negalavimų yra ne vien fiziologinio pobf1džio sutriki mai; j ie lygiai taip pat sietini su tu o , kad moterys neturi galimybės šiuo metu skirti pakankamai laiko sau, kad atsigautų ir atsi nauj intų .21 Mane visuomet ima j uokas, kai kas nors cituo ja pirmuosius antropologus, aiškinusius, neva daugelyj e genčių menstruoj ančios moterys l aikytos " nešvariomis" - esą todėl j as tuo metu išvarydavę iš ka im o , kol " apsivalys'� Kiekviena moteris supras, kad j ei tokia priverstinė ritualin ė tremtis ir būttĮ buvusi , tai kiekviena iš mūsų, atėj us metui , būtume nuteista galva ir liūdna veido išraiška palikusios ka imą ir taip gū rinusios, kol dingtume visiems iš akių, o tada j au užvertusios galvas ir smagiai kvatodamos likusį kelią skuostume net pasišokin ėdamos . Kaip ir pasako j e , reguliariai skirdamos sau laiko pabūti vienat vėj e , mes užmezgame pašnekesį su laukine siela, priplaukiančia prie mūsų krantų . Taip darome ne vien tam , kad "nenutoltume" nuo laukin ės , dvasingos savo prigimties, bet, kaip ir nuo neatme namų laikų egzistavusiose mistin ėse tradicij ose , šitokio bendravi mo paskirtis yra mums - klausti, o sielai - atsakyti ir patarti.

Kokiu būdu galima prisišaukti sielą? Įvairiai : medituoj ant, atsi duodant b ėgimo ritmui arba mušant būgną, dainuojant, rašant, piešian t , kuriant muziką , g ėrinti s grožiu , meldžiantis, mąstant, atliekan t apei ga s bei ritualus, džiaugiantis ramybe ar netgi išgy venant nepap ra s tą nuotaiką arba u žburiančią i d ėj ą . Visi šie būdai ku o

p u i k iausiai tinka sielai iš j os buveinės prisišaukti .

Vis d ėlto aš labia u patarč i au naudotis tais m e t od a i s , kuriems nereikia nei dekora c i j ų , nei ypatingos vietos ar e rd v ės , ir ku riais pasinaudoti l y giai s ėk min g ai ga l ima i r per mi nu t ę , ir per ištisą dieną. Tam reikia pa s ite l kti savo pačių protą, kad prisišaukt u me

s ielą. J u k kiekviena iš mūsų turime bent vieną gana įprastą proto būseną , tinkamiausią tokiam vienatv ės i š gyvenimui . Man , pa vyzdži u i , vienatv ė primena " s udedamą girią ' : ku rią aš nuolat s u savimi nešioj u o s i i r prireikus išsilanksta u . Tada įsi t ais a u po milžin iškais medžiais savo vaikystės gi r ioje . I š ten užduodu savo klausimus, išgirstu a tsa kymu s ir vėl s u si l ankst a u savą j Į girios kampelį iki meil ės l aiškučio d y d žio - kitam kart u i . Tokia p ati r tis ateina akimirksni u , ji tru mpa ir be galo talpi . Tiesą sakant, vien i n tel is d a lykas , k�Į reikia mokėti norint pasi nerti į tokią savanoriš kos vienatvės bii s eną , - tai "atsi j ungt i " nuo

į vairi a u si ų t rukd ž ių . Moteris s u g eba at si riboti

n uo

k itų žmonitĮ ,

nuo tri ukšmo i r erzelio net i r s ėd ėdama t a r yb o s posėdyj e , kuria me atmosfera vis labiau kaista, net ir tada, k a i j os namuose toks sąvartynas, kad be buldozerio neiškuopsi , net j ei ap l inkui - kokios

aštu o nios dešimtys plepių giminaičių, kurie išti s a s tris atostogtĮ dienas be p a li ovo s pešasi , dai nuoj a ir šoka . Jei dar prisi m e n at e paaugl ys tė s laikus, tai , b e abej o, žinote , kaip "atsij ungti': Jei k a d a b uvote dvimečio vaikiuko , k u ris nie kaip nenori užmigti, mama, tai i rgi tikri ausiai dar mokate panirti į sava n oriškos vienatvės btiseną. Tai n ėra labai sunku, sunkiausia - nepam i ršti to p a d a ryti . Nors mums visoms labiau patikt tĮ p avi c šėti namu ose kuo i l ges nį laiką, kad ni ekas nežinottĮ , kur mes iškeliavome, ir galėtu me sug rį ž ti ž ymiai vėliau , vis d ėlto labai pravartu i š mokti pabū ti vie noms ir patalpoj e , kurioje pilna žmonių. N o r s iš pradžių i r keistai n u s k am bės ,

bet, atvirai sakan t, žmonės su savo siela bend rauj a

nuolatos. Tiktai užuot sąmoningai pasinėrę į tokią būseną, daugelis nugrimzta į ją netikėtai: tik užsisvaj o j a - viens! - ir j i e j au ten. Kadangi toks b e ndravimas su siela laikomas lyg ir nederamu dalyku, tai šitokią savo būseną išmokstame dangstyti įvairiausiais kasdieniškais apibūdini mais, kaip antai: " šnekuosi su savimi': "paskendau mintyse': " užsižiūrėjau į tolį'� " užsisvaj ojau'� Š ito kių eufemizmų prisigraibome daugelyj e visuomenės gyvenimo srič i ų , nes - deja! - nuo pat vaikystės esame pratinamos susigėsti , jei mus užklumpa bendrauj ančias su siela, ypač j e i tai nutinka tokioj e proziško j e aplinko j e kaip darbas arba mokykla. Kažkodėl verslo ir moksl o pasaulis įsitikinęs, kad laikas , kurį skiriame šitokiam b uvimui su savimi, yra iššvaistomas tuščiai , nors iš tiesų j is - pats va isingiausias. Juk būtent laukinė dvasia teikia mūsų vaizduotei idėjas, kurias paskui mes rūšiuojame, at sijodamos tas , kurias vertėtų jgyvendinti, kurios atrodo mums tinkamiausios ir vertingiausios . Tiktai susiliejus su siela mumyse sušvinta dvasinė šviesa ir kyla noras atskleisti savo talentus , kokie j ie bebūtų. B ū tent ši trumpa, kartais vos akimirką tetrunkanti , bet tiksli nga sąj unga padeda mums sustyguoti vidinį savo gyvenimą: užuot laidoj usios jį po ydingais gėdos , baimės būti pasmerktai ar užsipultai, n eveiklumo, tingumo klodais ar kitokiais abej otinais pasiteisinimais bei dingstimis, mes leidžiame j am laisvai pleventi, liepsnoti ir švytėti , kad visi matytų. Taigi nekalbant j a u apie informacij os mus dominančiais klau simais gavimą, atsiskyrimą ir vienatvę galima panaudoti ir savo laim ėj imams pasirinktoje srityj e įvertinti . Kiek anksčiau pasako j e matėme, kad berni ukas p o vandeniu išbuvo septynias dienas i r septynias n aktis - lygiai tiek, kiek reikia vienam i š pačių seniau sių gamtos cikl ų įsisavinti. Septyn i neretai laiko mas " moterišku " mistiniu ska ičiumi, susij usi u

su

m ėnulio m ėnesio padal i j i m u

į keturias fazes , kurių trukmė m aždaug atitinka menstruacijt} trukm ę . Tai j au natis, pilnatis, delčia ir senatis. S enosiose etninė se motertĮ tradicij ose būdavo įprasta per pilnatį išsiaiškinti , kaip klostosi mūsų gyvenimas: kaip laikosi mūstĮ draugai, namiškiai, vyras ir vaikai.

Savano.r iškos vienatvės būsena - pati geriausia p roga visa tai įvertinti , nes b ūtent dabar visus savo j o " aš " aspektus mes suteikiame į vieną tašką laike , būtent dabar j uos apžiūrime ir apklausiame , kad s užinotume , ko j iems/mums/sielai kaip tik dabar reikia , o jei įmanoma - tą reikiamą dalyką ir gauname. Š itokiu būdu mes atliekame nepaprastai svarbius dabartin ės savo gyvenimo būklės matavimus. Juk yra daugyb ė mūsų gyvenimo aspektų , kuriuos reikėtų nuolatos vertinti ir steb ėti : gyvenamo j i vieta, darbas, kūryba , šeima, vyras, vaikai, t ėvai, seksualumas , dvasinis gyvenimas ir t . t. Matuojame ir vertiname gana paprastai : tiesiog pasižiūrime , ko turime per daug ir ko - per mažai. Būtent šito teiraujamės instinktyvioj e savo "aš" ; ne remdamosi pasipūtėliška l ogika, ne ego vardu, o pasitelkdamas Laukin ės Moters i š m i ntį klausiame , ką reikėtų padaryti, pritaikyti, atpalaiduoti ar sustiprinti? Ar ne išklydome dar iš sielos ir dvasios užduoto kurso? Ar vidinis mūsų gyvenimas atsispindi išorėj e? Ką reikia sutvirtinti, apsaugoti, pa sunkinti, padidinti? Ko turime atsikratyti , ką reikia pakeisti ar perkelti kitur? Kuo ilgiau praktikuojamės, tuo didesnį suvestinį efektą šitokia savanoriška vienatvė duoda; galiausiai j i tampa gyvybiškai būtina kaip kvėpavimas - tai savotiškas natūralus žinių kaupimo, smulkių pataisų darymo ir nuolatinio visokių nereikalingų dalykų atsikra tymo ritmas . Š itokia sistema ne tik labai galinga, bet ir praktiška, nes pasiekti vienatvės būseną gana pigu ir nesudėtinga: nors tam reikia šiek tiek užsispyrimo ir valios, bet padaryti tai galima bet kur ir bet kada. Besipraktikuodamos netrukus paj usite, kad iš anksto parengiate sielai klausimus. O kitąsyk galbūt teturėsite tiktai vieną klausimą. Arba išvis n ė vieno - galbūt j ums norėsis tiktai atsipūsti ant uolos, pabūti greta sielos ir pajusti jos gaivi nantį alsavimą.

Įgimta moterų ekologij a Pasakos pabaigo j e minima, kad daugelis medžiotoj tĮ bandė su medžioti sielą, pagauti j ą i r nudobti, bet niekam tai nepavyko. Š itaip p asaka dar sykį mums primena, kad laukinė siela - nesu naiki nama. Net j eigu ilgai dirbame, mylimės, i lsimės ar žaidžiame visiškai nepaisydamas savo prigimtinių ciklų, Laukinės Moters vis tiek nenužudome - tiktai pačios baisiai pavargstame. Nuostabu tai , kad bet kada galime padaryti reikiamus pataisymus ir vėl su grįžti prie savo prigimtini ų , natūralių ciklų. Juk tiktai mylėdamas save ir rūpindamosi savais "metų laikais" galime apsaugoti savo gyvenimą, kad j is nebūtų į veltas į svetimą ritmą, svetimus šokius , svetimo alkio malšinimą. Tiktai besąlygiškai vertindamas savo ypatingus, visiškai savitus sekso, kūrybos, poilsio, žaidimtĮ ir darbo ciklus iš nauj o mokomės apibrėžti ir atskirti visus laukinius savo poj ūčius bei ritmus. Mes puikiai suprantame , kad negalime gyventi svetimo, iš kieno nors kito atimto gyven imo. Ž inome, kad ateina toks metas , kai žmon i ų , tau tos , pasaulio reikalus tenka kuriam laikui atid ėti šali n . Jau suvokėme , kad esame panašios į amfibij as: gyvename sausumoj e , bet ne visą laiką - protarpiais privalome pasinerti į vandenį ir grįžti namo. Pernelyg civilizuotos ir despotiškos visuo menės dažniausiai m ėgina užkirsti moterims kelią grįžti namo. Neretai j oms draudžiama net prisiartinti prie vandens, kol j os visiškai sunyksta ir. pasidaro kone permatomos. Bet kai pasigirsta balsas, šaukiantis moterį grįžti namo , kažkuri j os dalis visuomet jį išgirsta - j uk ji tik to ir telaukė. Išgirdusi tą balsą, ji visuomet paklūsta jo šauksmui, nes j au ilgą laiką slapčia ar beveik atvirai tam ren gėsi. Ji pati drauge s u visais slaptingose j os psichikos gelm ėse glūdinčiais sąjungininkais netrunka atkurti savo gebėj imą grįžti. Š is galingas p rocesas paliečia ne tik vieną kitą moterį - jis veikia mus visas. Juk visas mus slegia gausyb ė žemiškų įsipareigojimų. Bet senolis iš j ūros taip pat šaukia kiek vieną iš mūsų . l r kiekviena privalome grįžti .

Nė vienas iš šių grįžimo į namus būdų nepriklauso nuo mūsų materialinės ar visuomeninės pad ėties, išsilavinimo ar fizinio j udrumo. Net j ei aplinkui tematome vos vieną žolės stiebelį, net j e i horizontą mums atstoja mažytis dangaus lopinėlis, net j ei teturime vos vieną atkaklią piktžolę, prasikal usią tarp šaligatvio plytelių, - vis vien gamtoj e ir j os d ėka galime įžvelgti visus savo ciklus. Kelias į j ūrą atviras visoms . Ir visos galime įsitaisiusios ant uolos pabendrauti su ruone. Visoms moterims ši sąj u n ga gyvybiš kai reikalinga: ir motinoms , ir meilužėms, ir vie n išėms , veiklioms moterims, depresuoj ančioms moterims, pasaulio galiūnėms, užsi dariusioms ir atlapaširdėms, ir net patologiškai pareigingoms . . . J ungas yra sakęs: "Verčiau iškart p risipažinti, kad esi dvasios sku rdžius . . . Apsunkusi dvasia virsta van deniu . . . Tod ėl ir sielos . kelias . . . veda į vandenr 2 2 G rįžimas namo bei nuolatiniai pasikal b ėj imai su ruone nuo j ū roj e stūksančios uolos - tai mūsų įgimtos , visuotinės ekologij os dalys, reiškiančios grįžimą į vandenį ir su sitikimą su laukine bi čiule , kuri labiau už visus pasaulyj e , nepa liau j amai , atsidavusi ir be galo kantriai mus myli. Mums tereikia tiktai žiūrėti į šias sielos akis, kuriose spindi " išmintis , meilė ir laukin ė dvasia': ir mokytis iš j ų .

X S KY R I U S

Tyra s va n d u o : kū ryb i n i o gyve n i mo penas

Kūrybingumas tiesiog nuostabiai geba mainyti pavidalą: čia j is vienoks, o po akimirkos - j au visai kitoks. Įkvėpimas - tai tarsi švytinti dvasia, kurią visi kartkartėmis regime, bet nelabai mokame apibūdinti, nes kiekvienas savaip nupasakoja tai , ką išvydęs tame akinančios šviesos b lyksnyj e . Ar jo buvimą liudij a dažai ir drobės, o gal - tinkas ir sienų apmušalai'? O plunksna ir popierius, dailūs gėlynai palei sodo takelį, universiteto pastato projektas? Taip , taip ! O mokėjimas tobulai išlyginti apykaklaitę, įžiebti revoliucij ą? Taip. Meiliai paliesti augalo lap us, laimėti " amžiaus sandėrį'� sėsti į audimo stakles, atgauti balsą, karštai ir pasiaukoj amai ką nors myl ėti? Taip. S u gauti į glėbį karštą nauj agimio kūnelĮ, užauginti vaiką, pagelb ėti pavergtai tautai atsiti esti? Taip! Tarytum gražų sodą p uoselėti santuoką, iškasti dvasinį auksą , surasti taiklų žodį, pasiūti mėlynas užuolaidėles? Taip, visa tai yra kūryba. Visi šie dalykai pareina nuo Laukin ės Moters , jie kyla iš Rio Abajo Rio , upės, tekančios po u p e , kuri nepaliaujamai plaukia į mūsų gy venimus. Vieni sako , kad kūrybai svarbiausia - i d ėj os , kiti - kad j ų įgy vendinimas. Bet atrodo, kad dažniausiai tai - tiesiog būtis. Tai ne virtuoziškumas, nors šis pats savaime - irgi p u ikus dalykas . Tai

meilė kam nors , tokia didžiulė meilė - žmogui, žodžiui, pavidalui, idėj ai , žemei, visai žmonij ai , - kad, kai ji perpildo mūsų širdį , belieka tik viena - kurti . I r net ne dėl to, kad to norime, kad u ž sispyrėme ko nors pasiekti ; paprasčiausiai - kitaip negalime. Kūrybos galia lyg potvynis apsemia mūsų dvasios žemę, ieško dama natūralių įdubų ar kiaurymių, arroyos , mumyse esančių ka nalų . Mes tampame j os intakais, j os baseinais; mes - j os tvenkiniai , ežerai, upės ir šventiej i šaltiniai. Laukin ė kūrybos galia pripildo visas vagas , kurias tik randa mūsų dvasioj e : tiek esančias mumyse nuo gimimo, tiek ir tas , kurias pačios savo rankomis sugebame jai išrausti. Mums nereikia jų pripildyti - pakanka j as nutiesti . Archetipų teorij o j e egzistuoj a toks principas: j eigu žmogus parengia savo dvasioj e tam tikrą ypatingą vietą , tuomet būtis , kūrybos galia, sielos versmė sužino apie j ą , susiranda ten kelią ir j oj e įsikuria. Kokia j ėga j ą pašaukia, - ar kaip B iblij oj e , kur sakoma: "Eik ir parenk vietą savo sielai': ar kaip filme "Sapnų laukas " ! , kur fermeris išgirsta balsą, raginantį įrengti beisbolo aikštę, kurioje galėtų žaisti mirusių žaid ėj ų dvasios ( "Tu tik įrenk, ir j ie ateis") , - tačiau aišku viena: tinkamai parengta vieta paskatina didžiąj ą kūrybos galią pasirodyti . O kai ši galinga požeminė up ė susiranda mūsų dvasioj e savo žiotis ir protakas , kūrybinės mūsų galios ima kilti ir sekti, tvinti ir slūgti cikliniu laukin ės up ės ritmu . Š ie ciklai lemia atsiradimą,

penėj imą, nuosmukį ir mirtį - viskas vyksta savu laiku ir kartoj asi vis iš nauj o. Tai , kas sukuriama vieno j e up ės vieto j e , maitina tuos, kas ateina prie upės, maitina gyvus padarus , gyvenančius pasroviui, ir tuos, kurie tūno upės gelmės e . Kūryba niekuomet nebūna at skiras , su niekuo nesusij ęs veiksmas , ir b tttent čia - j os galia. Ką ji bepaliestų , kas ją beišgirst ų , beišvystų , paj ustų ar pažintų , - bus papenėtas. Būtent todėl, stebėdamos , j ausdamos, išgyvendamos kieno nors kito kūrinį - žodį, pavidalą , idėj ą , - mes prisi pildome dvasinip peno , pasisemiame įkvėpimo savo pačių kūrybinei veik lai. Net ir vienas vienintelis kūrybos aktas kartais gali pasotinti ištisą žemyną. Vienas vienintelis kūrybos aktas gali priversti upę pralaužti akmenines užtvaras .

Š tai kodėl moters geb ėj imas kurti - viena iš pačių vertingiausių j os savybių, praturtinanti ir visus aplinkui , ir ją pačią visais įma nomais lygiais : psichologiniu, dvasiniu , intelektualiniu, emociniu ir ekonominiu. Laukinės prigimties srautas plukdo neišsemiamas galimybes, veikia kaip gimdymo kanalas , gaivina, malšina mūsų troškulį ir gilesnio, laukinio gyvenimo alkį. Idealiu atve j u ši kūry bos upė neturi n e i u žtvankų , nei kokių n ors dumblinų senvagitĮ , o svarbiausia - j a neįmanoma p iktnaudžiauti .2 Laukinės Moters u p ė mus maitina ir augina iš mūsų b ūtybes, tokias kaip j i - gyvenimo davėj as. Kai mes kuriame , ši laukin ė, p aslaptinga būtybė savo ruožtu kuria mus, pripildydama mei l ės . Mes augame ir tiesiamės į j ą , panašiai kaip laukiniai žvėrys ir augalai stiebiasi ir ieško saul ės ir vandens. Mes taip sklidinai prisipi ldome gyvybės, kad ir pačios imame ją kurti bei dalinti: išsprogstame , pražystam e , daugi namės ir dalijamės, apvaisiname, subrandiname , paskleidžiame , atiduodame . Akivaizdu, kad kūrybinis pradas yra tai, kas kyla, verčiasi, ban guoja ir užgriūva mus, o ne kantriai sau stovi vietoj e laukdamas, kada gi pagaliau , kaip reikiant nusiplūkusios, mes j į surasime. Š ia prasme kūrybos versmės "prarasti" neįmanoma. Ji visuomet mumyse - pripildo mus arba grumiasi su jos kelyj e atsiradusiomis kliūtimis. O j eigu neranda mumyse j okio plyšelio, per kurį galėtų įsiskverbti vidu n , tuomet atsitraukia , sukaupia j ėgas ir visu stip rumu smogia į sieną - daužosi į j ą tol , kol pralaužia ir įsiveržia. Vienintelis būdas išvengti šios nerimstančios energijos - tai nuolat ręsti j os kelyj e vis naujas užtvaras ir barj erus arba užnuodyti j ą žalingu n egatyvizmu ir apsileidimu. O j eigu mūsų kūrybinės galios išsenka, j eigu nieko nebesuge bame išauginti, išgalvoti , išrasti, jeigu nebeįstengiame sufokusuoti savo asmeninių vizij ų , jų sekti ir plėtoti , - vadinasi, kažkas išsi derino įrenginyj e , j u ngiančiame upės ištakas s u mūsų kanalu . Arba gal kūrybin ės mūsų galios plūsta per užnuodytą žemę , kur visi fantazij os daigai žūva n ė nespėj ę subręsti. O dažniausiai d ėl nusekusių kūrybinių moters galių kaltos visos šios aplinkybės sykiu .

Bet bUna ir dar klastingesnių problem ų . Pasitaiko , kad žmo gus taip susižavi kieno nors kito talentais ir/arba tariamai to kito asmens uždirbtomis ar gautomis gėryb ėmi s , j og tampa tikru mimikrij os profesionalu ir liūdnai tenkinasi įsiliedamas į pilką "gerb ėj ų" minią, užuot lavinęs ir puoselėj ęs unikalius ir nepa kartoj amus savo gabumus. I ki užsimiršimo garbindamas svetimą "žvaigždę': toks žmogus dažniausiai neturi n ė menkiausio supra timo , kur slypi vertingiausi jo paties dvasiniai turtai . O ga l j am tiesiog baisu , nes vanduo gilus, naktis tamsi, o kelias tolimas ; bet j uk šios aplinkyb ės - būtent tai, ko reikia, norint atrasti ir išplėtoti originalius ir nepaprastus savo sugebėj imu s . Kadangi Laukinė Moteris - tai R{o Abajo R io , u p ė , tekanti po upe , tai jai įsiliej ant į mus, mes irgi pavirstame į upę . Jei už tvenkiama protaka, per kurią j os vandenys patenka į mus , mes irgi nusenkame. J eigu j os vanduo u žterštas negatyvių vidinių mūsų kompleksų arba aplinkinių požiūrio, tai subtilus mūsų idėj ų kūrimo procesas irgi susiteršia . Tuomet mes daromės panašios į žūvančią upę . I r tai anaiptol ne koks menkniekis, į kurį gal ėtu me nekreipti d ėmesio. Tyro kūrybos šaltinio netektis - sunkios psichologinės ir dvasinės krizės ženklas . Kai upės vanduo užterštas, viskas aplinkui taip pat žūva , nes, kaip žinome iš ekologij os, kiekviena gyvybės forma įtako j a vi sas kitas. Antai j eigu tikros upės pakraščiuose augančios viksvos paruduoja d ėl deguonies stygiau s , tai dulkelėms nebelieka ką apvaisinti, dumblialaiškiai sunyksta, tarp j ų šaknų nebelieka vie tos prisitvirtinti vandens lelij oms , karklai nebeužaugina kačiukų, tritonai neberanda su kuo poruotis, lašalai nebeišsiperi. Ž uvys liauj asi šokinėj usios iš vandens, paukščiai nebenardo j ų gaudyti, o vilkai ir kiti žvėrys, kurie ateidavo prie upės atsigerti , dabar spūdina kitur arba dvesia, prisigėrę užteršto vandens arba užėdę gyvių, mitusių supuvusiais vandens augalais. J eigu d ėl kokių nors priežasčių vanduo liauj asi tekėj ęs mūsų kūrybos vaga, rezultatas būna lygiai toks pats: mes dūstame , ne rasdamos atgaivos, nebesugebame nieko apvaisinti, nebelieka vietos smulkioms gyvybės formoms, pripratusioms glaustis tarp

didžiųj ų , viena idėj a nebegimdo kitos, niekas nebeišsikala, nieko nebelieka. Tuomet mes blogai j aučiamės ir bandome ką nors da ryti. Kartais b e tikslo blaškomės , d ėdamosi neva galinčios apsieiti be gaiviosios kūrybos versmės ar nuduodamos, kad ją tebeturime; bet iš to nieko neišeina, tokios pastangos iš anksto pasmerktos . Kad vėl atgautume kūrybinę energiją , vandenį turime išvalyti i r išgryninti . Tod ėl teks b risti į purvą , išvalyti nešvarumus, atverti protaką ir ateityj e saugoti j ą, kad vėl ko nors blogo nenutiktų . Ispa.niškai kalbantys Amerikos gyventojai nuo senų seniausių

laikų turi legendą, kuri vadinasi La Llorona 3 , "Raudotoj a'� Kar tais sakoma, kad ši legenda atsirado XVI amžiaus pradžioj e , kai į Meksiką atkeliavę kon kistadorai nukariavo actekus, bet iš tiesų j i kur kas senesnė. Tai pasakojimas apie gyvybės upę, virtusią mirties upe. Pagrindinė šios legendos heroj ė - tai moters pavidalo up ės dvasia, kuri dosni ir vaisinga, kurianti iš savo pačios kūno. Ji pa prasta, bet stulbinamai graži , turtingos sielos ir dvasios.

La Llorona - labai savotiška legenda, nes laikui bėgant j i nuo latos rutulioj asi ir kinta, tarsi gyventų savą labai turiningą vidinį gyvenimą . Tartum di džiul ė vėj o pustoma smėl i o kopa , kuri . keliauj a per sausumą, užgriebdama vis nauj us plotus, apimda ma viską, kas tiktai pasitaiko priešais j ą , iškildama viršum nau j ų žemių ir paversdama j as savo dalimi, - taip ir ši legenda kinta, apimdama vis nau j ų kartų dvasines problemas. Kartais teigiama, kad tai istorij a apie Ce. Malinalli arba Malinche, vietinę moterį , buvusią , kaip tvirtinama, ispano užkariautoj o Hernano Corteso vertėj a ir meiluže. Tačiau p irmoj i mano gird ėta La Llorona legendos versij a buvo apie moterį - karo prieš valstij ų susivienij imą heroj ę , pa plitusi miškinguose Š iaurės Amerikos regionuose , kur aš užau gau . Antrąsyk, kai vėl išgirdau šią istoriją , La Llorona j au b uvo pasakojimas apie aršią priverstinės meksikiečių repatriacijos iš Jungtinių Valstij ų , vykusios šeštaj ame XX amžiaus dešimtmety j e , priešininkę. Paskui dar daugybę kartų užfiksavau šią legendą Amerikos pietvakariuose; vieną variantą papasakoj o sena ispanų kilm ės fermerių šeima, gavusi žemės i š valstybės , - j ie tvirtino, esą

heroj ė dalyvavusi kare dėl žemės Nauj o j o j e Meksiko j e : turtingas žemvaldys suvedžioj ęs jauną ir gražią, bet netu rtinga ispanę. Dar gird ėj au sakmę apie vaidu oklius : La Llorona gailiai dej uo dama naktimis klaidži ojanti po vilkikų stovėj imo aikštelę. Kitur pasakojama apie " Ž IV užsikrėtusią prostitutę " : esą seniausiu pa saulyj e amatu La Llorona užsiimanti Ostino mieste , prie upės . O n etik ėčiausią, labiausiai pribloškiančią legendos versij ą išgirdau iš mažo berniuko. Taigi pirmiausia pateiksiu j ums apibendrintą senųjų La Llorona legendų siužetin ę linij ą , o p askui - šĮ n etikėtą legendos posūkį.

La Llorona

URTINGAS IR pradeda merginti gražią , bet T neturtingą mergaitę, kuri j Į įsimyli. Ji pagimdo jam du sūnus, K I LMINGAS I DALGAS

bet mylimasis nė neketina j os vesti. Vieną dieną j is praneša keti nąs grįžti į Ispanij ą , kur vesiąs turtingą gimin aičių jam parinktą nuotaką . Sūnus j is norįs pasi imti drauge. Jaunoj i moteris iš nevilties netenka proto. Ji pasielgia taip , kaip visais laikais elgdavosi visos pakvaišėlės ir pamišėlės: nagais išakėja j am veidą, paskui drasko save , s u p l ėšo jo drabužius, paskui - savo. Tada stveria į glėbį abu mažylius , l ekia su jais prie upės ir sviedžia vaikus į gelmę . Vaikai prigeria, o sielvarto palaužta La Llorona krinta ant žem ės ir miršta iš skausmo. I dalgas grįžta į Ispanij ą ir veda savo turtingąją nuotaką . O La

Llorona siela nueina į dangtĮ . Bet dangaus vartų sargas paskelbia, esą j i turinti teisę eiti dangun, nes daug kcntėj usi, bet negalinti įžengti pro vartus , kol neatgaus upėj e paskandintų savo vaikų siehĮ . Š tai todėl i r pasakoj ama, e s ą dabar La Llorona raudodama klai džiojanti palei upę , šluodama j o s pakrantes savo palaidais plaukais, o ilgais, plonais it ši ekštai pirštais akėdama j os dugną - bene aptiks

nuskendusius savo vaikus. Š tai todėl sutemus vaikams esą j okiais būdais n evalia eiti prie u p ės , nes La Llorona galinti per klaidą palaikyti j uos savo mažyliais ir amžinai nusinešti su savimi.4

O dabar pereikime p rie šiuolaikinės La Llorona. D ėl įvairiausių veiksnių kin tant visuomenei ir ku ltūrai , drauge keičiasi mūsų mąstymas , paži ūros ir mus j audinančios problemos. Keičiasi ir istorija apie La Llorona . Pernai metais, Kolorado valstijoje be ren kant sakmes apie vaid uokl i u s , dešimtmetis berniukas Danny Salazaras - be iškritusių priekinių dantų, siurrealistiškai didelėmis pėdomis ir liesučiu kūneli u , bet aiškiai vieną dieną išaugsi antis į dailtĮ aukštaūgį , - papasakojo m an štai ką: j o manymu, La Llorona visai ne dėl to nužudžiusi savo sūnus, kaip vaizduojama senosiose legendose. "Ne, ne, - purtė galvą Danny. -La Llorona susidėj o su turtingu ponu, kuriam priklau s ė fabrikai palei upę . Bet paskui jie dėl kažko susipyko. La Llo rona gėrė vandenį iš upės , kai b uvo n ėščia. Jos vaikai , dvynukai , gimė akl i ir su pl ėvėtais kaip ančių pirštais, nes turtuolio fabrikai savo nuotekomis užnuodij o upės vandenį. Turtuolis pasak ė La Llorona, kad j am nereikia nei jos, nei vai kt] . Ir ved ė turtuolę, ku riai patiko tie dalykai, kuriuos gamino j o fabrikai. Tada L a Llorona sumetė vaikus į upę , n es j ų laukė baisiai sunkus gyvenimas. O paskui pati iš skausmo krito negyva . Jinai nuėjo į dangų , bet šventas Petras j ai pasakė, kad ji negalės įeiti pro vartus tol , kol nesuras savo vai ktĮ sielų. Tai dabar La Llorona visą laiką ir ieško užnuodytoj e u p ėj e savo vaikų, tik n iekaip negali j ų rasti , nes van du o labai purvinas i r j uodas, nieko n esi mato. Užtai

j os šm ėkla savo ilgais pirštais akėj a up ės dugną ir kiauras dienas klaidžioja pakrante, šaukdama vaikus . "

Laukinės sielos tarša La Llorona priklauso prie tokio tipo istorij ų , kurias mūsų gimi nės cantadoras y cuentistas vadina tembl6n , šiurp ėmis. Iš pirmo žvilgsn io j os skirtos pramogai, bet klausytoj ams nuo j ų per nu garą b ėga šiurpuliai: mat jos skatina suvokt i , apmąstyti, Įsigilinti ir pagaliau - imtis veiksmų. Nepaisant kai kuri ų kintančių šios legendos motyvų, pagrindinė jos tema amžinai lieka ta pati : vai singojo moteriškumo žūtis. Ne tiek svarbu, koks laukinis grožis naikinamas ir nuodij amas - vidinis ar išorinis, - abiej ų žūtį regė ti vienodai skaudu. Š iuolaikinei visuomenei kartais atrodo, kad vienas atvej is neva esąs kur kas grėsmingesnis už kitą, tačiau abu jie - lygiai p ražūtingi. Nors kartais abi šios legendos versijas aš p asakoj u ir kitokiame kontekste ,5 bet suvokiama kaip kūrybinio srauto taršos metafora ji priverčia kiekvieną - tiek vyrus, tiek moteris - kriiptelėti, perpra tus slaptą j os prasmę . O interpretuojant šią istoriją kaip atskiros moters dvasi nės b ūklės apibūdinimą, galima nemažai s užinoti apie priežastis, d ėl ku rių senka ir silpsta kūrybiniai moters pro cesai. Kaip ir kitos istorij os su liūdna pabaiga , ši legenda yra puiki mokymo priemonė, nurodanti moterims, ko nereikėttĮ daryti , o j ei jau padarėte klaidą , - kaip išsisukti ir su mažinti neigiamas j os p asekmes. Paprastai , žengdamas žingsnį priešinga kryptimi, nei pasirinko istorij os heroj ė, mes galime tikėtis išplaukti ant bangos keteros, užuot j o j e nuskend usios. Graži moteris ir švari, sraun i upė šioj e legendoje simbolizu oj a normalų, sveiką kū rybinį moters gyvenimą. Bet paskui , susidū rus su destruktyviu animus, nukenčia ir moteris, ir upė. Tuomet moteris, kurios kūrybinės galios nyksta , kaip ir La Llorona j a u čiasi apnuodyta, sužalota, j a i norisi visus apl i nkui užmušti . D ėl to gal iausiai j i priversta be galo be krašto naršyti po ankstesnio kūrybinio savo gyvenimo s keveldras . Norint atkurti jos dvasinę ekologinę s istemą, btttina išvalyti up ės vandenį. Š ioj e istorij oj e mus domina ne kū rybinės veiklos p roduktų kokyb ė, o žmogaus geb ėj imas suvokti , kokie vertingi

ir unikalūs yra j am duoti gabumai, ir mokėj imas puoselėti bei prižiūrėti kūrybinį gyvenimą, kuris j uos supa. Juk visuomet po rašymu , tapyba, apmąstymais , gydymu , darbu, valgio gaminimu , pokalbiais, šypsenomis ir kitokia veikla glūdi upė - R io Abajo Rio ; upė, tekanti p o u p e , maitina viską, k ą tik įstengiame sukurti . Simbolių moksle dideli van dens telkiniai paprastai įkūni j a vietas , kuriose pirmiausia atsirado gyvybė. Ispaniškai kalban tiems Amerikos pietvakarių gyventoj ams up ė simbolizuo j a tikrą , visavertį ir nevaržomą gyvenimą . Į j ą kreipiamasi kaip į motiną :

L a Madre Grande, La Mujer Grande, Didžioji Moteris, kurios vandenys ne tiktai sklidinai p ripildo kanalus ir vagas , bet ir liejasi iš paties moters kūno, j ai gimdant. Upė čia įsivaizduoj ama kaip

Gran Dama, einanti per žemę su plači u, pūstu m ėlynos, sidabri nės , o kartais - ir auksi n ės spalvos sijonu ir sugulanti su dirbamais laukais , kad j uos apvai sintų ir parengtų sėjai. Kai kurios senos mano bičiu l ės iš pietų Teksaso tikina, kad El Rio Grande j okiu būdu n egalėttĮ būti vyriškos - j i esanti tiktai moteriškos giminės. Juokdamosi j os dar priduria: " Juk upė - tai ne kas kita, kaip La Dulce A ceq u ia , saldži oj i vagelė tarp motinos žemės šlaun ų ! " O šiaurinėje Naujosios Meksikos dalyj e apie šniokščiančią, vėj o pašiauštą arb a iš krantų išsiliej usią upę sako ma, neva ji esanti suj audinta ir aistros apimta trokštanti paliesti viską , ką tik gal i , kad priverstų augti. Taigi matome, kad upė čia simbol izuoj a dosnų ir nevaržomą m oteriškumą, kuris j audina, žadina, kaitina krauj ą. Kuriančių motert} akys nu ostabiai spindi, žodžiai melodingai skamba, vei duose dega gyvenimo rau donis, ir atrodo, kad netgi jų plaukai ima labiau žvi lgėti. Idėjos j as j a udina , galimybės sužadina, mintys kaitina krau j <Į, ir taip įsiaistrinusios j o s tarsi galinga upė veržiasi p irmyn ir tolyn savo vienintele , u nikalia i r su n i ekuo nesulygi nama kūrybinio gyvenimo vaga . Tik šitaip moterys gal i paj usti pilnatvę. B ūtent šitokia srauni ir veržli kadaise buvo ir upė, prie kurios gyveno La Llororta , kol neįvyko nelaimė. Bet pasitaiko , kaip ir šiame pasakojime, kad kūrybinį moters gyvenimą užvaldo j ėgos , tesiekiančios gaminti tiktai ego skirtus ir

patinkamus. daiktus, neturinčius jokios apčiuopiamos vertės sielai. Kartais moteris p atiria išorinį visuomen ės spaudimą: j ai sakoma, esą kiirybinės j os idėj os nieko nevertas ir niekam neįdomios, tad j ai nesą j okios prasmės ku rti toliau . Tai ir yra tarša. Tai tas pats, kas pilti į upę šviną. Tai nuodija dvasią . Patenkinti ego visiškai galima ir netgi savaip naudinga. B ėda ta, kad išsiveržę neigiami kompleksai puola ir žudo visa , kas šviežia, nauj a , sklidina potencialių galimybių, kas dar tik užgimę ar neiš silukštenę , nesu brendę, taip pat ir tai, kas sena bei gerbtina. O kai prasideda bedvasių, tariamai vertingų dalykų perprodukcij a , tai nuodingos atliekos užteršia skaidrų upės vandenį, išnuodydamos ir išnaikindamos tiek kūrybinius impulsus, tiek ir energij ą .

Nuodai up ėj e Daugybė mitų pasakoja apie kūrybinio ir laukinio prado užteršimą ar užgriozdinimą: kartais j uose kalbama apie suterštą tyrumą, kaip antai istorij oje apie nuodingą rūką, kadaise apsiautusį Lekijos salą, kur b uvo saugomos likimo deivių suverptų siūlų sruogos6, arba pa sakose apie piktadarius, užkimšusius kaimo šulinius ir privertusi us žmones kankintis ir mirti iš troškulio. Vieni iš pačių ryškiausitĮ tokio tipo pavyzdžių - tai pora ganėtinai vėlyvų pasakojimų " Ž a nas gėlininkas" bei " Š altinio Manona'�7 Juose vaizduojama, kaip du nedorėliai, susimokę atimti iš vargšo kupriaus žemę , kurią tas su žmona ir maža dukrele sąžiningai bando įdirbti ir apsodinti medžiais bei gėlėmis , užkemša tą žemę drėkinantį šaltinį, taip pasmerkdami dvasingą ir darbščią šeimą pražūčiai . Dažniausiai pasitaikantis užteršta kūrybinio moters gyvenimo požymis - gyvybingumo stoka . Tokiu atveju moteris j au nebe įstengia nieko sukurti ir nuveikti "ten': išoriniame pasaulyj e . Nors sveikai , kūrybingai moteriai taip pat pasitaiko momentų , kai j os kūrybos upė tam tikru kūrybinio ciklo metu nusenka ir kuriam laikui dingsta po žeme , bet net ir tada gyvenimas nesustoj a , kas n ors vis tiek vyksta, kunkuliuoj a , bręsta. Tuomet moters savij auta būna visiškai kitokia , nei ap ėmus dvasinei krizei.

Natūralių ciklų metu greičiausiai pasitaiko nerimo, nekantros laikotarpi ų , bet niekuomet nesij aučiame taip , tarsi mūsų siela mirtų . Skirtumą galima paj usti iškart, įvertinus tai, ko tikimės iš ateities: net tada, kai kūrybi n ės mūsų galios nuslūgusios ir mes išgyvename ilgą brandinimo metą, mes vis vien su viltimi žvelgia me į ateitį ir laukiame, kas gi iš viso to išeis; be to, j aučiame, kaip kažkas mūsų vid u j e j uda, kruta , pu lsuoj a. Mes nepasiduodame nevilčiai , nesiblaškome ir n eaim anuoj ame . Bet j e i kūrybinio gyvenimo versm ė išdžiūva todėl , kad kaip reikiant nepasirūpinome upės švara, tuomet mūsų savijauta skiriasi nuo ankstesnės kaip naktis nuo dienos. Tuomet ir j aučiamės lygiai kaip žūvanti upė: stokoj ame e ne rgijos, esame nuolat pavargusios , niekas mumyse n ė nekrusteli, nesudrumsčia vandens, nesipliuš kena, nesislapsto po lapais, nevėsta ir nešyla. Mes apsunkstame , daromės tingios ir l ėtos , sunkiai bepakrutame , j aučiamės purvinos ir apnuodytos arba sustingusios ir netekusios visų turėtų savo turtų . Viskas atrodo murzina , drumzlina , nuodinga. Kaipgi užteršiamas kūrybinis moters gyvenimas? Š i tarša api ma visas penkias kūrybinio proceso fazes: įkvėpimą, susikaupimą, organizavimą , įgyvendinimą ir išlaikymą . Moterys , netekusios bent vienos ar kelių iš minėtų fazit� o skundžiasi neįstengiančios "sugalvoti " nieko n auj o , naudingo ar ryškaus. Jas pernelyg lengvai išblaško, išmuša iš v ėžių ir trukdo susikaupti visokie meil ės reika lai , per didelis d arbo krūvis ar besaikis pramogavimas, nuovargis arba baim ė, kad kas n ors nepasiseks. 8 Kartais j o s niekaip neįstengia įgyti organizacinių įgūdži ų , ir j ų s umanymas išsibarsto į tūkstančius dalių bei fragmentų . Kar tais kylančius s unkumus sąlygoja moters naivumas ir nepagrįstos iliuzij os d ėl savo galimybių paveikti išorinį pasaulį: j ai atrodo, kad vos pakrutėj usi ji j au ko nors pasieks . Tai tas pats, kas nulipdyti tik skulptūros rankas - be koj ų ir be galvos, ir sakyti, j og darbas baigtas . Moteris n eišvengiamai j aučiasi netobula. Kitąsyk moteriai koj ą pakiša j os uždarumas: j ai atrodo, kad viskas turi išeiti savaime - vien todėl, kad ji taip nori. Galbūt j i įsivaizduoj a , kad j a u pakankamai n uveikė, vien sugalvoj usi gerą

idėj ą , o j os įgyvendinti pačiai nebūtina. Bet tada vis tiek j aučiasi apiplėšta ir nevisavertė. Visi šie požymiai rod o , kad kūrybos upė užsiterš ė. O fabrikų gaminama produkcij a , užuot skati nusi , tiktai nioko j a ir nuodij a gyvenimą. Pasitaiko , kad moteriai aplinkiniai žmo n ės arba jos pačios gal voj e plyšojantys b alsai be perstojo kartoj a: "Tavo darbas n e toks, kokio reiki a , j is n iekam tikęs, jam stinga to ir ano. Tavo užmojai per dideli, galimybės pernelyg mažos, tavo laimėjimai visai menki , tu gaišti pernelyg daug laiko , tau p e r daug lengva, tau per sunku ! " Š itoks e lgesys - tai tas pats, kas pilti upėn kadmį. Yra dar viena istorija, kurioj e vaizd uojamas tas pats procesas , tiktai pasitelkus kitokius simbolius. Viename graikų mite pasa koj ama, kaip dievai nusprendę nubausti mi rtin gąjį, vard u Finėjas, tam panaudodami pulką bjauritĮ sparnuotų b ū tybių , vadinamųj tĮ harpij ų .9 Kaskart, kai stebuklingu būdu Fin ėj ui būdavę patiekiama maisto , atlėkdavusios šios pabaisos ir dalį maisto surydavusios, dalį išdrabstydavusios, o likusį valgį apdergdavusios, palikdamas aklą nelaimėlį kankintis iš bado. 10 Š itokią akivaizdžią taršą perkeltine prasme galima suvokti kaip virtinę dvasinių kompl eksų , kurių vienintelė egzistavimo prasmė ir paskirtis - viską subj auroti . Š i istorij a - tai akivaizdi tembl6n , šiurpė; nuo jos mums per nugarą laksto šiurpai , nes visos esame ką nors panašaus išgyvenusios. " Harpij ų sindromas " naikina ir j uodina visus mū sų talentus bei pastangas , įveldamas mus į nesi baigiantį niekingą vidinį ginčą. Vos tik moteris subrandina kokią idėj ą , harpija tuojau pat ją apdergia. Tarkim , moteris sako : " Norė čiau padaryti tą ir tą'� Tada harpija iškart : "Fui, kokia nesąmonė, kam to reikia , tai j uokinga ir paprasta kaip dukart du! Pamin ėsi tu mano žodį , visos tavo idėjos niekam vertos, tu tik j uokini žmones, verčiau patylėtum! " Š tai j ums tipiškas pokal bis su harpija. Dar viena taršos atmaina - tai amžinas teisinimasis ir atsikal binėj imas. Ir kokių tik dingsčių bei pasiteisinimų nesu gird ėj usi iš moterų rašytoj ų , dailininkių, šokėj ų bei kitų rūšių menininkių! "Ak, aš artimiausiu metu šito imsiuosi, - sako moteris, ėdama klaikios depresijos.

-

O varge , aš tokia užsiėmusi , taip , aš syke-

liais parašau vieną kitą e i l ėraštį , va pernai metais suk ū r iau net d u , taip, per pastaruosius pusantrų m etų užbaigiau vien ą paveikslą ir prad ėj au kitą , ką gi, j uk turiu namus, vaikus, vyrą, m e ilužį, katę , mažą anūkėlį - jiems visiems nuolat reikia d ėmesio i r laiko . . . Bet aš tikrai šito imsi uosi , tiktai dabar neturiu pinigų, ir la iko baisiau

siai trūksta, nežina u , iš kur j o paimti , be to , negaliu pradėti, kol neturiu pačių geriausių ir b rangiausių instrumentų, kol neįgijau paties geriausio išsilavinimo, tiesiog dabar aš tam n e n usiteikusi , palauksiu, kol bus tinkama nuotaika. Man tereikia tikt ai dienelės, ir viską užbaigsiu, pakaks vos kelių dien ų , i r viska s bus baigta. Ak, kad gal ėčiau tam skirti nors kelias savaites , tuome t viską už baigčiau , ak, aš tik . . . aš tik . . . aš tik . . . "

Gaisras upėj e Aštuntajame dešimtmetyje Kajahogos upė prie Klivla n do j au buvo tiek užteršta , kad užsidegė. Smarkiai užterštas kūrybos srautas irgi gali staiga užsiliepsnoti nuodinga ugnimi, kuri ne tik t a i sudegins up ėj e plūduriuoj ančius teršalus, bet ir plėni mis pave rs visa , kas

gyva aplinkui . Pernelyg daug dvasinių kom pleksų , veikiančių vienu metu, gali tiesiog sunaikinti upę. Negatyvūs psic hologiniai

kompleksai it pasibaidę arkliai stojasi piestu , grasind a m i sutrypti j ūsų savigarbą , j ūsų ketinimus, nuoširdumą bei talen t u s. Negana to, jie dar atkakliai ir primygtinai j ums kala, kad prival o te "sunkiu darbu pelnytis duoną" - t. y. daryti tai , kas jus sekina , nepalikti nei minutės kūrybai , užgniaužti bet kokį vaizd uotės p olėkį . Š ie p iktavaliai kompleksai ypač mėgsta vogti moter ų energiją ir bausti jas už kūrybingumą, pasitelkdami išbandytą būdą - ža d ėdami sielai laiko kurti " kada n ors': miglotoj e ate ityj e . Arba įteigdami j ai , kad kai tik ji turėsianti keletą laisvų d ienų paei liui - štai tada tai jau ateisiąs įkvėpimas ! Visa tai - ni e kų kalbos. Kompleksas nieko panašaus nė nemano. Tai tik dar v i enas būdas uždusinti kūrybinius polėkius. Arba šie balsai gali j ums šnibždėti : "Tiktai kai gau si daktaro laipsnį, tavo darbas iš tiesų pasidarys vertingas, tiktai ka i tave pa -

gerbs karalien ė, tik kai gausi tokią ir tokią premij ą , prizą ar ap dovanoj imą, tik j eigu tavo kūrybą pradės spausdinti toks ir toks žurnalas , tik j eigu . . . j eigu . . . j eigu . . . Š itokios piršte peršamos sąlygos ir apriboj imai primena per "

prievartą sielai g rūdamus pusfabrikačius. Vienas dalykas - kai tau kemša visokį persenusj šlamštą, o visai kas kita - kai gali iš tiestĮ pasisotinti . Dažniausiai tokiems kompleksų įpirštiems samprota vimams stinga elementariausios logikos, nors j ie kaip įmanydami tvirtintų priešingai. Viena iš pagrindinių blogybių, susij usitĮ su kūryb i niais kom pleksais - tai amžini kaltinimai , neva j u ms n ieko neišeis , ką be darytum ėte , vien todėl , kad j ūs esą mąstote nelog iškai , elgiatės nelogiškai , viskas, ką iki šiol darėte , buvo nelogiška ir tod ėl iš anksto pasmerkta . Pradiniai kūrybos etapai niekad ir nebūna logiš :_ ki - tai visiškai nereikalinga . Tad jei kompleksui pavyksta pakišti j ums koj ą būtent šiame etape - viskas, j o viršus. Verčiau l iepkit j am patyl ėti i r nesikišti arba dingti ir nesirodyt i , kol baigsite. At minkite: j ei pasaulyj e svarbiausia b ūtų logika, tai visi vyrai tikrai j o dinėtų su moteriškais balnais. Pakankamai prisižiūrėjau moterų , ilgus viršvalandžius triftsian čių darbe, kuris j oms atgrasus, vien tam , kad pripirkttĮ brangitĮ daikčiukų savo namams , vaikams, vyrui . O nemenkus savo ta lentus ir gabumus jos neribotam laikui atideda į šalį. Esu mačiusi ir moterų, tvirtinusių, esą n egalinčios s ėsti rašyti , kol nciškuops namų taip , kad nebeliktų nė mažiausios du l kelės. B et tas namtĮ tvarkymas , tiesą pasakius, labai savotiškas dalykas - j is niekada nesibaigia. Tiesiog tobulas būdas supančioti moterį . Moteris privalo būti atsargi ir neleisti perd ėtam atsakomybės (ar savigarbos) jausmui vogti jos kūrybiniam gyvenimui reikalingų pauzilĮ , ritmtĮ bei ekstazės m inučių. Jai tereikia treptel ėti koj a

ir

pasakyti: "Ne ! " - mažiausiai p u s e i darbų, kuriuos j i m a n o s i pri valanti atlikti. Meno nesukursi vien vogtomis minutėmis. Pasitaiko ir taip , kad mūsų s ugalvotus planus ir proj ektus, vos pamėginame kaip nors organizuoti j ų įgyvendinimą , išsyk tarsi

koks vėjo gūsis išblaško i r išnešioj a į visas puses. Kūrybinė mūstĮ mintis, šitaip taršoma ir v ėtoma , vis labiau veliasi ir painioj asi , o mums niekaip n esiseka nukreipti j os kokia nors konkrečia vaga. Vėlgi taip yra d ėl to, kad niekaip nerandame laiko viskam nuo sekliai surašyti ir suorganizuoti, nes mus nuolat blaško ir susikaupti neleidžia daugybė kitokių darbų ir reikalų , tad pametame pradinę savo idėj ą ir niekaip nebeįstengiame j os rasti. Gali būti ir taip , kad aplinkiniai n iekaip nesuvokia ir neįverti na kūrybinių moters procesų. Tuomet ji privalo j iems išaiškinti, kad tada, kai j os akyse pasirodo " tas ypatingas žvilgsnis': tai dar toli gražu nereiški a, kad j os sieloj e - tuštuma, kurią reikia tuoj pat užpildyti. Tai reiškia, j og tuo metu j i ant piršto gal iuko laiko didžiulį kortų namą ir kruopščiai mėgina suj ungti visas kortas draugėn, naudodama tam mažytes krištolo kruopeles ir seilių lašelį , ir kad j eigu j ai kaip n ors pavyks visą tą namą nesugriuvusį ir nesubyrėj usį perkelti ant stalo, tai ji galės apčiuopiamai įkūnyti ir pademonstruoti nematomo pasaulio vaizdinį . Bandyti tokiu metu moterį prakalbinti - tai sukelti harpijų vėjo gū sĮ, kuris visą j os kruopščiai d ėl iotą stati nį išn ešios į šalis. Tokiu metu trukdyti moteriai - tai draskyti j ai šird į . Bet ir pati moteris k u o puikiausiai gali viską sugadinti, j eigu ims į kairę ir į deši nę pliurpti apie savo idėjas, kol iš jų dings visas žavesys ir nauju mas , arba j e i n ekreips dėmesio į pašalinių bandymus patyl iukais ištąsyti į kampus j os kūrybai reikalingus Įrankius ir medžiagas, arba jei per neapsižiūrėj imą nenusipirks visko , ko reikia sumanytam darbui tobulai atlikti, arba j ei vis tūpčios ir n iekaip nesiryš iš tikrtĮ j ų prad ėti, j ei leis visiems, kas neting i , įskaitant ir savo ka t � , trukdyti j ai kada panorėj us. Tokiais ir panašiais atvejais jos sumanymas tikrai subyrės į dulkes. J eigu moterį supanti visuomenė ag resyviai nusiteikusi savo narhĮ kūrybos atžvilgiu , j eigu ji drasko ir l am d o kie kvieną arche tipą , neatpažįstamai sudarkydama j o prasmę bei pavidalą , tai tokia iškreipta forma j ie ir apsigyvena tos visuomenės narių psichiko j e - ir tai j a u nebe sveika, gyvybinga bei įvairiausių potencialių gal i mybių sklidina j ėga, o palau žta j ėga pakirptais sparnais.

I r kai šie pažeisti elementai, teoriškai privalantys užtikrinti kūrybinio moters proceso tąsą bei jį palaikyti ir maitinti, su aktyvėj a moters dvasioj e , tai sunku net ir susigaudyti , kas ne taip. Juk atsidurti komplekso viduj e - tai tarsi b ūti įkištai į j uodą maišą: aplinkui tamsu, n ieko nematyti, neaišku , kur pakliuvote , tik j aučiate, kad negalite išsivaduoti . Tokiais atvej ais mes kuriam laikui prarandame sugebėj imą sukoncentruoti mintis ir nusistatyti prioritetus ir, kaip visi užguiti padarai, puolame veikti nemąsty damos. Ir nors kartais neapgalvoti poelgiai būna visai pravartūs, o pirmoj i į galvą šovusi mintis pasirodo besanti pati teisingiausia, bet tik ne šiuo atve j u . K a i kūrybinis moters procesas u žterštas arba užtvenktas, j i dažnai m ėgina apsimesti n eva "maitinanti" savo įstabiąj ą sielą. Stengdamasi nekreipti d ėmesio į animus b ūklę , j i tai padovano j a s a u kokį teorinį seminarą , tai nuvagia šiek t i e k laiko skaitymui. Tačiau šitokių trupinių ilgainiui n eb epakanka. O taip elgdamasi, moteris tik apgaudin ėj a pati save . Taigi kai up ė miršta , j o j e nebelieka tėkmės, nebelieka gy vybinių galių . Induistai sako , kad n etekęs Š akti, įkūnijanč ios moteriškąsias gyvyb ės galias , Š iva - veiklos ir aktyvumo įsiklmi j i mas - virsta lavonu . Ji - tai gyvyb ės galia, išj udinanti vyriškąj į pradą , o vyriškasis pradas savo ruožtu imasi veikti ir keisti išorinį

pasaulį. 1 1

Tod ėl akivaizdu , j og būtina palaikyti racionalią pusiausvyrą , kad upė pernelyg neužsiterštų ir gal ėtų reguliariai išsivalyti ,

nes

kitaip nieko doro nebus. Bet tam, kad gal ėtume tuo pasirūpi n t i , artimiausia mf1sų aplin ka turi b ū t i palanki i r lengvai prieinam a . K a d išgyventum , visuomet tenka susidurti su viena neginčijama taisykle: kuo sunkiau prieinami pagrindiniai dalykai - maistas ir vanduo, saugumas ir pastogė , - tuo

m aži a u

galimybitĮ mums lieka. O kuo menkesn ės mūsų ga limybės, tuo mažiau j ų derinitĮ

i r kombinaci j ų begali būti pagrindas skleistis kūrybai . Ž iaurusis idalgas legendoj e įkūnij a gilią, bet lengvai atpažįs tamą sužeistas moters dvasios dalį. Tai yra jos animus, verčiantis j ą nuolat kovoti ir nertis iš kailio , - bet ne siekiant kuo geresnių

kūrybos rezultatų (neretai iki kūryb os čia netgi neprieinama ) , o vien tam , kad gautų leidimą kurti ir užsitikri n t ų vidinę paramą savo kūryb i n ei veiklai. Sveikas animus paprastai rūpinasi up ės švara ir netrukdo j os t ėkmei - tam j is ir skirtas. Būdamas jam skirto j e vieto j e dvasinėj e moters struktūroj e , j is tampa geru padėj ėj u , budriai stebinči u , a r neprireiks j o pagalbos. Tačiau L a Llorona

a tvej u animus labai vienpusiška s : j is užg robia valdžią, užkerta kelią gyvybinėms j ėgoms atsinauj inti ir siekia domi nuoti visame dvasios gyvenime. Kai p i ktaval is animus įgyj a šitoki ų galitĮ , moteris gal i imti p a ti niekinti savo darbą, arba , puolu s i į kitą kra št u ti n umą, išvis tiktai apsimetinėti, kad dirba . Kai taip nutinka , galimybių kūrybai lieka vis mažiau ir mažiau . S uįžūlėj ęs animus visai nebesi skaito su moteri m i , stumdo ją kur pan orėj ęs, niekina ir juodina j o s darbus , vie n aip ar kitaip sumenkindamas tikrąj ą j ų reikš m ę . Kodėl j is gali taip elgtis? O g i todėl , kad sunaikino upę.

P irmiausia įsigilinkime, kas apskritai yra tas animus ir kuo j is pasižymi, o tada jau p a m ėgi nsi m e

s u prasti ,

kaip d ėl n e igiamos j o

į takos gali sugriūti kūrybinis moters gyvenimas ir kaip j i ga l i bei privalo u žkir st i ta m kelią. Kūryba turi būti aiškus ir sąmoning a s veiksmas. Ji atspindi up ės t y r u mą. Animus, u žtikrinantis išorinį poveikį , yra tarsi vyras ant upės kranto. J is yra prievaizdas . Jis turi ginti ir serg ėti upę .

Vyras ant up ės kranto Kad geriau su p rastume, ką legendoj e apie La Llorona iš tik rųj tĮ padarė vy ras , u žteršdamas upę, pi rm iausia tu rime į s isąmoninti , j og tai , ką j is įkūnija, tu rėtų būti laikoma po z ityvia mote r s psi

chikos struktūra. Pagal klasiki n į Jungo apibrėžimą, animus - tai mo t er s sielos e nergija, neva laikytina vyriška . Tačiau nemažai psicho a nalitikių moterų , į skai t ant ir mane , remdamosi asmeni n i ais ste b ėj i m ais , yra linku s ios at m e s ti klasikinį apibrėžimą: j tĮ nuomon e , tas gaivinantis šaltinis moters dvasioj e yra anaiptol ne v y r iško s

prigimtie s ir svetimas moteriai , o moteriškos prigim

t i es - artimas bei savas. 1 2

Vis dėlto aš tebemanau, kad animus, kaip vyriškoj o prado , sam prata yra n e paprastai svarbi . Mat egzistuoj a labai glaudi sąsaj a tarp moterų baimės kurti , - kai j os nedrįsta pad e monstruoti pasauliui savo idėjų arba tai daro kaip nors atmestinai ir nepagarbiai , - i r j ų sapnų, ku r iuos e kn ibždėte knibžda sužeistų arba skau džiai žeidžiančių vynĮ . I r pri e šin gai - moterų , gebančių drąsiai reali zuoti savo sumanymus, sapnuose dažnai sutinkame stiprų vyriškį, tolydžio pasirodantį skirtingais pavidal a is

.

Animus geriausia suvo kti kaip j ėgą , p a d e danči ą moteriai gin ti savo i nteresus išoriniame pasaulyj e . Animus padeda moteriai konkrečia forma į k ūnyti savo specifiškai moteriškas vidi n es mintis be i j ausmus : emociškai , seksualiai, fina nsiškai , kūrybi š kai ir dar vis a ip kitaip , užuot spraudus visa tai į kultū ro s p rimestus , p a ga l _

vy r i š ką

standartą sukurptus bet kurioje vis uome n ėj e egzistuo ,

j ančius rėmus. Kiek galima sprę s ti iš vyrų figūrų moterų sapnuose, animus n ėra moters sielos dalis - jis veikiau rand a si " i š , nuo arba d ėl" moters sielos . 1 3 Savo tikrąja subal ansuota ir nciškreipta fo rm a ,

animus - tai labai svarbus "tiltų statytojas'� Dažniausiai j is pasi žymi ti e siog įstabiomis tiekėj o bei ryšininko savybėmis. Jis t a rsi savotiškas sielos prek e ivis, tolydžio importuojantis ir e ksp o r t u o

j antis ži n ias bei produktus. Jis seka pasi ūlą, parenka, kas geriausia, sudera palankiausią kainą , prižiūri , kaip vykdomi sand oriai, lydi, tikrina ir kontroliuoj a . Kitas būdas suvokti, kas yra animus, - tai įsivaizd u oti Lauki nę M o t e rį kaip sielą men i ninkę, kūrėj ą , o animus - kaip tos m eni ninkės ranką. 1 4 Laukinė Moteris yra tarsi vairuotoja, o animus r ūpinasi, kad mašina veiktų be priekaištų. J i kuria dai n ą , o jis

aranžuoja. Ji ką nors išranda , o jis pata r inėj a . Jei ne jis, visi kūriniai btttLĮ s u k u ria m i tik vaizd uotėj e , bet niekuomet nebū ttĮ įrašomi

ir atliekami. J e i ne jis, sce n os uždanga ni eku omet n e pak i l t ų ir rampos šviesos neįsiži e bt tĮ , nors teatras b tt t LĮ toks sausakimšas, kad net lūžtų . Jei reikėtų rasti i s panišką metafo rą sv e ikam animus pavadinti, tai labiausiai tiktų el agrimensor, žemėtvarkininkas, ge rai pažį s t a ntis

žemės p aviršių ir su savo p rietaisais sugebantis nustatyti atstumą tarp dviej ų taškų. J is nubrėžia ežias ir nustato sklypų ribas. Dar tiktų p avadinti j į el jugador, bukmekeriu, gerai išsistudijavusiu žaidimą ir puikiai nusimanan č iu , kur ir už ką statyti, kad laimėtų arba išloštų. Š tai tokie yra pagrindiniai stipraus ir sveiko animus požymiai. Taigi animus darbas - nuolat keliauti tarp dviejų , o kartais - net tarp trij ų pasaulių: požeminio , vidinio ir išorinio. Visus moters j ausmus ir idėjas jis tarsi nešulį visomis kryptimis nešioj a tarp visų šių teritori j ų . nes pu ikiai j aučia kiekvieno pasaulio specifi ką . Išo rinio pasaulio idėjas j is atgabena atgal , į vidų, o iš sielos pasemtas gėrybes dvasiniais tiltais neša pasaugoti , kad subręstų , o paskui gabena " į rinką'� B e šio til ttĮ statytoj o ir prižiūrėtojo vidinis moters gyvenimas niekuomet taip sąmoningai ir tikslingai nebūtų perteikiamas išorėj e . Nebūtina š į veikėj ą vadinti animus, galite j į vadinti kaip tik norite , kokiais tik patinka vardais ar įvaizdžiais . Tiktai atminkite, kad šiuolaiki n ėj e moterų kultūroj e į vyriškojo prado apraiškas žiūrima gana įtariai : vi enas m oteris gąsdina čia įžvelgiama "pri klausomyb ė nuo vyro ': o kitos galbūt dar nesp ėJ o išsigydyti nuo jo rankos patirtų traumų . Paprastai tokio įtarumo priežastis - dar vos tik prad ėj usios traitktis žaizdos, ankstesniais laikais patirtos šeimoj e ar visuomenėj e , kai į moterį būdavo žiūrima n e kaip į asmenybę , o kaip į baudžiauninkę. Laukinės Moters atmintyj e dar teb ėra gyvi ir ryškūs prisimi nimai tų laikų, kai su gabiomis, talentingomis moterimis btidavo elgiamasi kaip su šiukšl ėmis, kai vienintelis būdas įgyvendinti kokią nors idėją moteriai būdavo slapčia pasėti j ą vyro sąmon ėj e , apvaisin ti , subrandinti j ą ten ir sulaukti, kol vyras pats, savo vardu pateiks ją pasauliui. Š iaip ar taip , aš manau , kad mes neturime teisės atmesti nei vienos metaforos, j ei tik j i padeda mums geriau susigaudyti gyve nime. Aš j u k nenorėčiau tokios paletės, kurioje trūksta raudonos spalvos arba, sakykim, m ėlynos, geltonos, j uodos ar baltos . Jūs turbūt irgi tokios nesirinktumėte. O animus - viena iš pagrindinių spalvų moters dvasios paletėj e .

Taigi animus, arba priešingos lyties pradas , yra n e moters sielos prigimtis , o galingas dvasinis intelektas, p asižymintis nepaprastu sugebėj imu veikti. Jis nuolatos kursuo j a tarp skirtingų pasaulių , tarp įvairių dvasios taškų . Š i j ėga sugeba išoriškai išreikšti bei įgyvendinti ego norus ir troškimus , perduoti pasauliui iš sielos kylančius impulsus ir idėjas bei apčiuopiamais, konkrečiais bftdais realizuoti moters kūrybinius sumanymus. Esminė teigiamos animus raidos savybė yra tiesioginė rišlių vidinių minčių , impulstĮ bei idėj ų raiška. Nors dabar kalbame apie teigiamą jo raidą, bet reikėtų iš karto persp ėti : integra l us animus susiformuoja tik visiškai sąmoningai , atkakliai ir intensyviai save stebi nt. Jeigu tik kiekviename žingsnyj e kaip reikiant neįsigilin sime į savo motyvus bei stimulus, gausime nevykusį rezul tatą --: susiformuos nevisavertis animus . Š itoks animus užsiims žalinga veikla : be j okios atrankos, nieko nepaisydamas ims vilkti išorėn visokiausius ego impulsus, aklas ambicij as bei pulsis įgyvendi nti begalę neaiškių geidulių ir silpnyb i ų . Negana to , animus yra iš ttĮ moters dvasinių galių, kurias būtina nuolatos mankštinti , duoti j oms darbo, kad prireikus ir jis, ir moteris gal ėtų darniai veikti drau ge. J eigu dvasiniame moters gyvenime nau dingasis animus pernelyg ilgai užsibftna be darbo, jis atrofuoj asi - panašiai kaip nej ud inamas rau muo žmogaus kftne. Nors kai kurios moterys ir bando teoriškai samprotauti, esą moters kovotoj os, amazonės , medžiotoj os prigimtis kuo puikiau siai galinti atstoti šį " vyriškumo elementą moteryj e': vis dėlto manyčiau, j og vyro prigimtyj e yra daugyb ė atspalvių i r klodtĮ (kaip antai savotiškas polinkis nustatyti i ntelekt ualines taisykl es, l eisti įstatymus, brėžti ribas ) , kurie n epaprastai vertingi moteriai, gyvenančiai šiuolaikiniame pasaulyj e . Š ie vyriški bruoža i , kylan tys iš instinktyvaus dvasinio moters temperam ent o , yra kitokio pavidalo bei pobiidžio nei tie , kurie ra n dasi iš moteriškosios j os prigimties . 1 5

O kadangi mums tenka gyventi pasau lyj e , kuriame praverčia tiek susikaupimas bei meditacij a , tiek ir į išorę nukreipta aktyvi veikla, tai pasitelkti moteryj e slypinčio vyriškoj o prado , arba

animus, sampratą man atrodo besą nepaprastai naudinga . Tin kamai subalansuotas animus yra puikus pagalbininkas , draugas , mylimasis, brolis, t ėvas i r karalius. Bet tai nereiškia, kad animus karaliau j a moters dvasioj e , kaip gal ėtų pasirodyti ribotam pa triarchaliniam mąstymui . Tai tiesiog reiškia, kad moters dvasioj e egzistuoja tam tikras karališkasis aspektas, kuris, krypti ngai p l ė toj amas , veikia ir tarpininkauj a laukinei prigimčiai su meile bei pagarba. Archetipine p rasme karalius simbolizuoj a j ėgą, linkusią ginti moters interesus ir rūp intis j os gerove , valdyti tai, ką ji pati ir j os siela j am paskiria, ir viešpatauti tuose dvasios plotuose, kurie j am teis ėtai priklauso. Tad štai kaip viskas turėtų bttti , tačiau m ūsų legendoj e animus siekia kitokių tikslų laukinės moters prigimties sąskaita, ir kai upė prisipildo nuodingų teršalų, jos tėkm ė apnuodij a ir kitus kūrybinės dvasios aspektu s , o ypač - dar negimusius moters vaikus. Kaip paaiškinti tai , kad dvasi a patikėj o animus valdyti ir pri žiūrėti upę, o jis piktam panaudoj o jam suteiktas galias? Pamenu , vaikystėje kažkas man sakė, kad kurti gėrį taip pat lengva, kaip ir blogį. Gyvendama įsi tikinau , kad tai netiesa . Daug sunkiau saugoti upės švarą. Kur kas paprasčiau leisti j ai švinkti. Galima sakyti , kad išsaugoti vandens tyrumą - natū rali mums visiems iškylanti uždu otis . Tod ėl ir stengiamės kuo greičiau ir geriau išvalyti teršalus. Tači a u ką daryti , j ei gu kas nors kitas užvaldė mūsų kūrybos t ėkmę ir vis labiau ir labiau ją teršia? Negana to, mes ir pačios pakliūvame šio reiškinio nelaisvėn, net kokiu nors iškreiptu b ū du imame iš j o pelnytis, ir ilgainiui j is mums ne tik patinka - dar dau giau , mes j uo kliau j am ės , paverčiame j į savo gyvenimo pagrindu , gyvybinitĮ j ėgų šaltin i u . Ką, j eigu j uo naudoj amės , norėdamos rytą atsikelti iš lovos, kur nors pakli ūti , kuo nors tapti savo pačių akyse? O j u k tokie spąstai tyko kiekvienos iš m ftsų. ldalgas šioje istorijoje įkūnij a tokį dvasinį moters aspektą, kuris, kasdieniškai tariant, ėm ė ir sugedo. J is virto parsidav ėliu , pradėj o pelnytis iš fabrikų, gaminanČit! nuodus, ir dabar yra vienaip ar k i ta i p susijęs su nesveiku gyvenimu . Jis panašus į karalių, valdantį

tyčia sukelto bado d ėka. Jis anaiptol n ėra išmintingas ir tikrai ne galėtų b ūti mylimas moters , kuriai privalėt ų tarnauti. Moteriai labai p ravartu turėti savo dvasioj e atsidavusį animus stiprų , toliaregį , puikiai j aučiantį tiek požeminio , tiek išorinio pasaulio sroves bei virpesius , gebantį nuspėti , kas bus toliau, ir apibendrinus visuose pasauliuose sukauptą patirtį kurti įstatymus bei vykdyti teisingumą . Bet tas , kurį matome šio j e istorij oje, yra tikras netikša . Animus, ku rį čia įkūnij a turtuolis idalgas, moters psichikoj e turėtų atlikti karaliaus arba glob ėj o vaidmenį : jo pa skirtis - padėti jai išnaudoti visas savo galimybes ir pasiekti norimų tikslų , išreikšti ir įkūnyti tas idėjas, kurios artimos j os širdži ai, n ustatyti visų reiškinitĮ teisingumą bei tarpusavio darną, rūpintis ginkluote ir pavojaus atveju kurti strategi j ą bei padėti jai suvienyti_ visas dvasines j os teritorijas. Bet jeigu, kaip šioje istorij oje, animus pats ima kelti j ai grėsmę , moteris daugiau nebepasitiki savo pačios sprendimais. Kai vien pusiškas jos animus vis labiau ir labiau klimpsta - apsimetin ėj a , vagia, meluoj a i r šmeižia moterĮ , - vanduo u p ė j e liaujasi buvęs gyvybės šaltiniu ir ima kelti ne mažesnę grėsmę nei samdytas žudikas. Netrukus visame krašte ima siautėti badas, o upė p lukdo nuodus.

Lotyniškai veiksmažodį "kurti" atitinka žodis creare 1 6 , be kita

ko , reiškiantis dar ir 'gaminti , gimdyti (naują gyvybę), užpildyti anksčiau buvusią tuštumą' . Gerdamos vandenį iš užterštos upės, sukeliame vidinio, vadinasi , - ir išorinio gyvenimo sąstingį. Le gendoj e užnuodytas upės vanduo sukelia vaikų apsigimimus, o j u k vaikai - tai nauj ų idėj ų bei idealtĮ simbolis. Vaikai įkūnija mūsų gebėj imą užpildyti anksčiau žioj ėj usią tuštumą. Nesunkiai prisimename , kad šitaip savo viltis ir galimybes žaloj ame tada, kai pačios pradedame abej oti savo sugebėj imais, o ypač - savo teise m ąstyti, veikti ar net būti. Talentingos moterys, netgi atgaivinusios savo kūrybos versmes, n etgi savo rankų, savo plunks n ų , savo kūnų dėka vieną po kito d ovanodamos mums šedevrus, niekaip nesiliauj a abej oj usios, ar j os yra tikros rašytoj os, dailininkės, aktorės, galų gale - asmenybės.

Ž inoma, kad yra, nors ir kaip save pj autų amžinais svarstymais ir dvejoj imais , nuo ko priklauso tas "tikrumas". Valstietė yra tikra valstietė tuomet, kai apmetusi žvilgsniu savo laukus, planuoj a , ką sėti ir sodinti pavasarį . B ėgikė yra tikra b ėgikė tuomet, kai atsi plėšia nuo starto linij os, gėlė yra tikra dar tuomet, kai tebeglūdi motininiame stiebe, o medis - dar tada, kai sėklelės pavidalu bręsta kankorėžyj e . Senas medis - tai tikrų tikriausia gyva b ūtybė. Tikra yra viskas, kas gyva. Skirtingų moterų animus rai d a gali smarkiai skirtis. Juk tai n ėra to bulos formos būtybė, išbaigtu pavidalu jau ir išsprūstanti iš dieviškųj ų įsčių . Ž ino m a , kai kurie bruožai ar savyb ės greičiau siai yra j am įgimti, bet j is vis tiek dar turi " užaugti': mokytis ir lavintis. Animus turėtų būti galinga ir betarpiška j ėga. Tačiau j ei kuri nors iš nesuskaičiuoj amos daugybės visuomeninių ar vidinių, dvasinių j ėgų kaip nors pažeidžia besiformuoj antĮ animus, tuomet tarp vidinio mūsų dvasios pasa ulio ir išorinio - balto popieriaus lapo, švarios drobės , tuščios šokių aikštelės , tarybos pos ėdžio ar susirinkimo - Įsiskverbia kažkoks vangus , niekšingas padaras arba pusgyvė būtyb ė, kartais vadinama " nešališka laikysena'� I r štai šis "padaras" - paprastai gana Įtarus, nesuprastas ar neĮvertintas - už kemša upę, užteršia mintis , apvelia plunksną ir teptuką, neribotam laikui sukausto sąnari u s , sudžiovina šviežias idėjas, šitokiu būdu versdamas mus kentėti. Č ia susiduriame su keistu dvasiniu reiškiniu: j e i moters animus pažeistas , negatyvus ir išsigimęs, tai bet kokie jos mėginimai kurti tarsi nuspaudžia j u ngiklĮ - j is iškart ją puola. Vos ji paima i rankas plunksną - fabrikas ant kranto pradeda vemti į upę nuodus. Ji nori eiti mokytis ar užsirašyti į kursus , tačiau dusdama sustoja pusiaukelėj e , nes stokoja vidinio peno bei paramos. Moteris ban do veržtis pirmyn , bet kaskart vis tarsi atsimuša i sieną. Taip ir gausėj a nebaigtų rankdarbių , neįveistų gėlynų , suplanuotų , bet neįgyvendintų kelionių, neparašytų ir neišsiųstų meilės laiškelių, neišm oktų užsienio kalbų , užmestų muzikos pamokų , audimo staklėse karančių ir nežinia ko laukiančių ataudų . . . Visa tai - iškraipyto gyvenimo formos. Tai apn uodyti L a Llo

rona vaikai . Ir visa tai metama atgal j u p ę , j tuos pačius užterštus

vandenis, kurie pirmiausia ir kalti dėl j ų išsigimimo. Geriausia, ko dar galima būtų tikėtis susiklosčius palankiausioms archetipin ėms aplinkyb ėms , yra tai, kad kurį laiką paburbuliavę j i e nelyginant feniksas iš pelenų atgims nauju pavidalu. Bet kadangi šiuo atvej u

animus yra netikęs, tai pakenkta ir moters gebėj imui skirti vienokį impulsą nuo kitoki o , nekalbant j au apie galimybę išreikšti arba įgyvendinti savo idėj as išoriniame pasaulyj e . O kai upė šitokia perpildyta įvairiausių kompleksų atmatų, j oks nau j o gyvenimo daigas negali iš j os atsirasti. Taigi mūsų laukia pati sunkiausia dalis: teks įsibridus raustis purve , kol surasime po j uo slypinčias neįkainoj amas brangenybes. Lygiai kaip La Llorona turėsime grabalioti upės dugną, ieškoda mos nugrimzdusio savo sielos gyvenimo ir kūrybos galimybių . l r dar vienas , ne lengvesnis dalykas: reikės išvalyti, i šgryninti upės vandenį, kad La Llorona galėtų pamatyti savo vaikus, o drauge su ja ir mes atrastume jų sielas ir vėl atgautume dvasios ramybę ir galimybę kurti . Visuomenė, turinti milžiniškų galių nuvertinti moters prigimtį

ir iš n ė iš tolo nesuvokianti vyriškoj o prado - tarpininko ir "tiltų statytoj o" - vaidmens17, dar labiau padidina "fabrikų" ir teršalų daromą žalą. Visuomenė neretai sugeba moters animus laikyti tremtyj e , tolydžio kaišiodama j ai panosėn vieną iš tų beviltiškų ir beprasmiškų klausimų , kuriuos kompleksai nuduoda esant labai svarbius bei esminius ir kuriuos išgirdusios moterys dažniausiai su panikuoja : "Bet ar tu esi tikra rašytoja [menininkė, motina, duktė, sesuo, žmona, meilužė, darbuotoj a, šokėj a , asmenyb ė] ?" " Ar tu tikrai talentinga [gabi, ko nors verta] ? " "Ar tu tikrai gali pasakyti ką nors vertinga [kas apšviestų , padėtų žmonijai, įgalintų surasti vaistus nuo juodligės ir pan . ] ? " Nenuostab u , kad kai moters animus užsiima dvasinių nuodų gamyba, moters pro duktyvumas krinta, jos pasitikėj imas savimi mažėj a ir kūrybinė energij a atitinkamai senka. Š itokioj e pad ėtyj e atsidūrusios moterys dažniausiai guodžiasi "nerandančios išeities" iš vadinamoj o kūrybinio sąstingio ir netgi nesuprantančios, kodėl taip yra. Jos sakosi esančios " b eviltiškai pavargusios", "išsunktos':

niekaip neįstengiančios "pajudėti iš vietos': nes j oms atrodo, lyg kažkas j as " laiko supančiojęs': - tuo tarpu j ų animus baigia išsiurbti iš upės paskutinius deguonies likučius.

Kaip atgaivinti upę Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės prigimties dėka mūsų Likimas , tarpu savio santykiai, meilė, kūryba ir visa kita j uda ir pulsuoj a galingu laukiniu ritmu, maždaug šitokia seka : gimimas, augimas, galia, nykimas , mirtis, inkubacij a , gimimas ir t. t. Idėj ų , minčių , j ausmų stoka arba n etektis - tai pakenktos, pažeistos tėkmės rezultatas . Š tai kaip galima atgaivinti upę .

Užsitikrinkite palaikym ą , prieš prad ėdamos kuopti užterštą vagą. Akivaizdus pavoj ingų teršal ų buvimo up ėj e požymis - kai moteris nemoka priimti nuoširdžių pagyrimų, skirtų jos kūrybai. Galbūt tarša dar visai nežymi - tokiu atvej u , išgirdusi komplimentą , ji tik atsainiai tarsteli: "Ak, koks j ūs malonus, kad taip gražiai mane vertin ate ! " O j eigu up ė j au smarkiai u žteršta, tuomet j os kūrinį pagyręs asmuo gali išgirsti: "Ak, ta seniena ! " arba "Ką jūs, gal j ums protas pasimaišė? ! " Arba tarsi gindamasi ji staiga pareikš: " Ž inoma, aš labai talentinga, negi j ū s anksčiau nepasteb ėjote ? " Visa t a i - pažeisto animus ženklai. Visa, kas gera , patenka į moters vidų, bet čia tučtuoj au užnuodij ama. N orėdama užki rsti kelią šiam reiškiniui, moteris turi sąmonin gai mokytis priimti komp limentą (nors iš pradžių ir gali atrodyti, tarsi j i stveria pagyrimą lyg išbadėjęs žv ėris, šįsyk nusprendusi j į pasilikti sau), gardžiuotis j u o , m ėgautis i r vyti šalin pikčiurną ani

mus, kuris taip ir taikosi komplimento autoriui pasakyti : "A, j ums tik taip atrodo, nes j ūs nė n eįsivaizduoj ate , kiek klaidų ji pridarė, j ūs neturite žalio suprati mo, kokia j i netikša . . . ir taip toliau '� Negatyvius kompleksus labiausiai vilioj a pačios gaiviausios idė j o s , revoli ucingiausi ir drąsiausi sumanyma i, vešliausios kūrybos formos. Todėl kito kelio n ėra: mums teks pasišaukti pagalbon tyresnį, nesugadintą animit s, o senąjį išgrūsti į pensij ą ir uždaryti į giliausią dvasios archyvą, kur saugomi visokie subliūškę impulsai

ir sulankstyti katalizatoriai. Ten, užuot b uvęs aktyvus veiksnys , j is taps apdulkėj usiu artefaktu.

Reaguokite - tiktai taip galima išvalyti upę. Vilkai gyvena kaip reta kūrybingai. Jie kasdien daro dešimtis Įvairiausių sprendimų , renkasi kelią, vertina atstumus, susikaupę seka grobį, bando numa tyti savo galimybes, o pasitaikius progai , galingai ir d rąsiai veržiasi į tikslą. Įstabus jų gebėjimas aptikti paslėptus dalykus , Įgyvendinti savo sumanymus , susitelkti į norimą rezultatą ir ryžti ngai veikti, kad j į pasiektų, - tai būtent tos savybės , kurių mums reikia, kad įgyvendintume kūrybinius savo sumanymus. Kad galėtume kurti, privalome išmokti j autriai reaguoti. Kū ryba kaip tik ir yra sugeb ėj imas reaguoti į viską, kas vyksta ap linkui , rinktis iš šimtų mums kylančių minčių, j ausmų , veiksmų . ir reakcijų galimybių ir sudėlioti visa tai į nepakartoj amą atsaką , išraišką ar žinią , nestokojančią svarbos, aistros bei prasmės. Š iuo požiūriu kūrybinės aplinkos prarad imas reiškia, kad nebeturime j okio pasirinkimo , stokoj ame jausmų ir minčių arba esame pri verstos j uos užgniaužti ar cenzūruoti , negalime veikti , kalb ėti, daryti, būti.

Bfiklte laukinė - šitaip išvalysite upę . Juk pirmykščiu savo pavidalu upė nebūna užteršta ; tai mes tuo pas irūpiname. Upė neišdžiūva - mes ją užtvenkiame. Jei norime leisti jai laisvai te kėti, pirmiausia turime nebevaržyti sąvokų ir sampratų lygmeniu vykstančio savo gyvenimo, atpalaiduoti jį, paleisti laisvėn - tegu plaukia kur nori ir neša ką nori, iš anksto nieko necenzūruoti ir neri bo ti. Toks ir yra kūrybinis gyvenimas. Jis sudarytas iš dieviškų paradoksų . Tai absoliučiai paslaptingas , nematomas vidinis pro cesas. Tam , kad galėtume kurti, gali tekti savo noru apsikvaili nti , atsisėsti į sostą ant asilo kupros ir imti spjaudytis rubinais. Tik tuomet upės vandenys vėl prad ės laisvai srūti, o mes gal ėsime įsi b risti į j os tėkmę ir išskleidusios sterblę bei marškinius pasisemti tiek , kiek tik Įstengiame panešti .

Pradėkite; tai vienintelis būdas išvalyti užterštą upę. O j e i baisiai bij ote , jei drebate , kad j um s nepavyks , a š sakau: prad ėkite tučtuojau, klyskite , susimaukite, j e i kitaip neišeina, paskui su-

siimkite ir vėl pradėkite iš n au j o . O j ei ir vėl susimausite - ką gi! N ieko nepadarysi , p radėkite dar kartą. Juk labiausiai mums trukdo n e pati nesėkm ė - mus stabdo ir pančioja nenoras daug kartų pradėti iš nauj o. Jūs b i j ot e

-

na,

ir kas? Jeigu baiminatės ,

kad kas nors š oks iš pasa l ų ir j ums įkąs, tuomet dėl Dievo , grei čiau tos baim ės ir atsikratykit e ! Te g u l j ūs tĮ baimė šoka ant j ūsų ir įkanda, kad gal ėtum ėte su ja susidoroti ir žengti toliau . Tai j a u b u s praeity, ir baimė praeis. Š iuo atveju geriaus i a susidurti su -

ja akis į akį , paj usti j ą , iš gyven t i ir įveikti , o ne amžinai n audotis kaip dingstimi atidėti upės valymą

.

Tausokite savo laiką - tai būdas apsisaugoti nuo teršėj ų . Pa žįstu vieną n etoliese Uoliniuose kalnuose gyvenančią pašėlusią menininkę , kuri, kai būna nusitei kusi tapyti arba nugrimzti į ap skersai į savo namus vedantį keliuką nutiesia grandinę su tokiu užrašu : " Š iandien aš d irb u ir svečių nepriimu. Ž inau, mąstymus,

pamanysite , kad j ūsų tai neliečia, n e s esate mano banki n inkas, agentas arba geriausia drau gė. Bet j ū s klystate ! " O kita mano pažįstama skulptorė panašiais atvejais ant vartų užsikabina tokį persp ėj imą: "Netrukdyti - nebent j e i būčiau lai m ėj u si loteri j o j e arba ant senoj o Taoso p l e nto

kam

n ors pasiro d ė

J ėzu s ! " Kaip matote, svei kas ir visavertis animus puikiai sugeba apsibrėžti ribas !

Nepasiduokite. K a ip ir ateityj e u žkirsti k e li ą teršimui'? Ogi ne si leisti niekieno išmušamoms i š vėžių : treniruoti ir lavinti nauj ąj į gerai integru otą animus, toliau verpti savo sielos gij ą , kurti sielai sparnus, rasti lai ko menu i , savo dvasiai lopyti i r siūti , nesva rbu

,

ar j aučiamės stiprios ir tam pasirengusios, ar ne. Prireikus net ir prisiriškime prie stiebo, kėd ės , rašom oj o sta l o , medžio ar kak tuso - savo kfuybos vietos. Ypač svarbu , n o rs dažnai nelengva , s kirti

tam paka nkamai laiko , nebandyti išsisukti nuo sudėtingtĮ

užduoČi tĮ , b ū ti n ų siekiant meist rišku mo. Tikras kū rybinis gyve

nimas li e p s noja daugeli u pavidalų. Pakeliui išdygstančius negatyvi us kompleksus galima įveikti arba transformuoti (pastarąją keli o dalį j ū sų kelrodis bus j ūsų sapnai), sykį ir visie m s laikams ryžtinga i treptelėjus ir pareišku s :

"Mano kūryba man daug brangesnė nei parama savo pačios engė j ams ! " Jeigu pamėgintume skriausti savo vaikus, m umis užs ii mttf Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Jei sumanytume kankinti naminius gyvūn ėlius , pakliūtume Gyvū nų globos draugij os akiratin . Bet n ėra j okios Kūrybos apsaugos ar dvasin ės poli c i j o s , kuri kontro liuotų, ar nemariname badu savo siehĮ . Tuo turime rūpintis tik mes pačios. Mes vienintelės tegalime prižiūrėti savo sielą ir did vyriškąj į savo animus. Ž iauru iš nežmoniška vos sykį per savaitę , per m ėnesį ar net tik kartą per metus duoti j iems po g u rk šne l į gaivaus vandens. Juk kiekvienas iš j tĮ turi savą paros ritm ą . Mes ir mūsų meistriškumo vanduo reikalingi j iems kasdien.

Ginkite savo kiirybinj gyvenimą . Norėdamos išvengti hambre del alma, sielos bado, turite drąsiai įvardyti problemą , kokia j i bcbūttĮ, ir imtis j ą spręsti. Lavinkitės kiekvieną dieną. Ir dar: neleiskite j okiai minčiai, j okiam vyrui ar moteriai, j okiam draugu i ar su tuoktiniui, nei religijai, nei darbui, nei j o kiam niu rgzliam balsu i priversti j us badauti . Prireikus nevenkite ir dantų iš š iept i .

R askite sau tinkamą užsiėmimą . Į sirenkite šilumos ir žinių pastogę . S utelkite joje visas išskl aidytas savo j ėgas bei energ i j ą . Atkakliai stenkitės išlaikyti pusiausvyrą tarp nuobodžių pareigtf vykdymo ir savo kūrybinių polinkitĮ . Rūpinkitės savo siela. Siekite iš tiesų turi ningo kūrybinio gyvenimo. Neleiskite nei savo pačios kompleksams, nei visuomenei , nei visokioms intelektualinėms atplaišoms ar kokiems nors plačiagerkl iams aristokratams , peda gogams ar politikams jį iš j ūsų grobti.

R uoškite peną kūrybai. Nors sielai daug k a s

n a u d i nga

ir pra

vartu, daugumą dalyktf galima suskirstyti į ket u r i a s pagri ndines Laukin ės Moters "maistingt} medžiagų" grupes: laikas, bendrumo poj ūtis, aistra ir nepriklausomybė. Sekite , kad nei vienos iš j tĮ nepritrūktų . Tuomet upė visuomet bus švari. I švalyta up ė vėl ima laisvai ir n evaržomai tekėti; moters kū r y bos produktyvumas išauga , o paskui j a u auga ir krinta pagal savo natūral ius pakilimo ir nuosmukio ciklus . Niekas per ilgai nedi ngsta ir n eužsiteršia. Jei ir pasitaiko kokių gamtinių teršalų , j i e greitai ir efektyviai išvalomi. Up ė vėl tampa mūsų kūrybos versme , į kurią

galime be baimės įbristi , iš kurios galime drąsiai gerti ir greta kurios įstengiame apmaldyti išsikankinusią La Llorona, pagydyti jos vaikus ir grąžinti j uos motinai. Galime sustabdyti pražūtingus gamybos procesus fabrike, įkurdinti ten nauj ą animus . Ten , prie upės , nuo šiol galime gyventi taip, kaip norime ir kaip mums patinka, laikydamas ant rankų daugybę savo vaikų ir rodydamos j iems jų atspindį tyrame, skaidriame vandenyj e.

Aiškus tikslas ir svaj onių fabrikas Š iau rės Amerikoj e geriausiai žinoma Hanso Christiano Ander seno sukurtoj i "Mergaitės su degtukais" versij a . Š ios pasakos esmė - parodyti , ką reiškia ir kokias pasekmes sukelia maisto ir d ėmesio trūkumas. Tai l abai sena pasaka, įvairiausiais variantais sekama visame pasaulyj e ; kartais j oj e pasakoj ama apie anglininką , kuris p askutinę sauj elę anglių sudegina, norėdamas pasišildyti ir pasvaj oti apie seniai prabėgusius laikus . Kai kuriuose variantuose degtukus pakeičia kitoks simbol is, kaip antai pasakoj e "Mažasis gėlių pardavėj as", kurioj e nelaimingas j aunuolis, žvelgdamas į paskutinių savo žiedų viduriukus, atsisveikina su gyvenimu . Nors iš pažiūros šios istorijos kai kam gal i pasirodyti pernelyg "ašaringos" (jos tikrai nestoko j a saldaus sentimentalumo), vis dėl to būtt} nedovanotina klaida pernelyg atsainiai nu moti į j as ranka. Juk iš esmės tai pasakoj imai apie dvasią, taip pražūtingai užburtą ar apkerėtą , kad tikra , pulsuoj anti ir virpanti gyvyb ė " u žgęsta" j oj e it degtu kas. 111 Toliau pateikiamą " Mergaitės su degtukais" versiją paveldėj au iš savo tetos Katerinos, į Ameriką atvykusios po Antrojo pasaulinio karo. Kol vyko karas, jos neturtingą vengn1 val stiečitĮ kaimą tris sykius buvo užgrobusios ir nusiaubusios trys skirtingos svetimos kariuomenės. Tad pradėdama sekti šią pasaką , ji visuomet pir miausia pasakydavo, kad sunkiais laikais gražios svajonės esančios nieko nevertas: sunkiais laikais ir svajon ės turinčios būti kietos, tvirtos , tikros - tokios, kad gerai pasistengę ir gausiai gerdami pieną į Š venčiausiosios Mergel ės sveikatą, galėtume j as įgyven dinti .

uvo

Mergaitė su degtukais KARTĄ MAŽA MERGAITĖ , našlaitė, netu rėj o ji nei tėvo , nei

B motinos ir gyveno gūdžioj e girioj e . Pagiryj e buvo kaimelis, kur mergaitė įsigudrino pirkti degtukus po pusę grašio, o mieste , gatvėj e , parduodavo j uos po grašį . Jei pasisekdavo parduoti daug degtukų, ji gal ėdavo nusipirkti kriaukšlelę duonos, tada grįždavo į savo trobelę girios glūdumoje ir užmigdavo , apsivilkusi visais rūbais , kokius tik turėjo. Bet atėj o žiema, paspaudė baisūs šalčiai. Mergaitė neturėj o batų, o j os paltukas buvo toks sudriskęs, kad švietėsi kiaurai . Jos koj os j au buvo visai pamėlusios , pirštai - kone balti, nosies ga liukas bei rankos - irgi. Slankiodama po gatves, ji vos girdimai maldavo praeivių nupirkti iš j os bent kelis degtukus. Bet žmon ės tiktai skub ėj o pro šalį ir nekreip ė į j ą j okio d ėmesio. Sykį vakare j i susmuko ant žemės ir tarė sau: "Aš gi turiu degtukų ! Susikursiu ugnelę ir pasišildysiu': Tačiau nebuvo iš kur gauti nei skiedrų , nei malkų . Tada j i bent j au nusprendė įžiebti kelis degtukus. Š itaip s ėd ėdama , ištiesusi priešais save koj as, j i įbrėžė pirmąjį degtuką. Vos jam užsiliepsnoj us, mergaitei pasirodė, kad speigas ir sniegas akimirksniu išnyko. Vietoj vėj o pustomų snaigių j ai prieš akis išniro didelis, gražus kambarys su tamsiai žalia kokline krosnimi dailiomis kalin ėtos geležies durelėmis. Krosnis plieskė tokiu karščiu , kad net oras aplinkui virp ėj o. Mergaitė susirangė prie įkaitusios krosnies ir pasij uto lyg roj u j e . Bet staiga krosnis pranyko , ir j i pasij uto vėl besėdinti sniege taip baisiai drebėdama iš šalčio, kad net dantys kalena. Tada j i įžieb ė dar vieną degtuką, j o liepsnelė apšvietė gretimo namo sieną, ir mergaitei pasirodė, kad mato per ją kiaurai. Kambaryj e anapus sienos stovėj o baltutėlaite staltiese apdengtas stalas, nu statytas švytinčio porceliano indais, o viename dubenyj e garavo ką tik iškepta žąsis. Mergaitė j a u buvo besiekianti paragauti šito skan ėsto , tačiau staiga regėj imas pradingo.

J i vėl sėdėj o sniege. Bet kelių ir lūpų j ai jau nebegėl ė, šaltis dabar j au žnaibė ir degino tiktai liemenį ir rankas . Ji įžiebė trečią degtuką. Jo šviesoj e mergait ė išvydo nuostabią Kalėdų eglutę , dailiai papuoštą baltomis žvakutėmis s u nėrinių raukinukais aplinkui ir spindinčiais stikliniais žaisliukais. Eglutė visa mirgėjo tūkstančių tūks tančiais mažų žiburėlių, bet mergaitė nelabai suprato , kas tai . Ji užvertė galvą aukštyn, bet eglė atrodė tokia aukšta ir šakota, kad praaugo lubas ir pasiekė net dangų , o mirgantys žiburėliai j os šakose pavirto spindinčiomis žvaigžd ėmis dangu j e . Mergaitė žiūrėj o į j as, žiūrėj o . . . Staiga viena žvaigždė švystel ėj a ir nukrito. Mergaitė prisimin ė motiną sakius, kad kai n ukrinta žvaigždė, kieno nors siela nueina į dangų . Staiga iš kažkur atsirado mergaitės senel ė - tokia j auki ir šilta, ir mergaitė taip apsidžiaugė ją pamačiusi! Senelė nusij uosė pri j uostę ir apgaubė ja mergaitei petukus, paskui apkabino ją abiem rankom, priglaudė prie savęs, ir mergaitė pasij uto be gal o laiminga ir patenkinta . Bet ir senelė pradėj o nykti. . . Mergaitė p askubom brėžė deg tukus vieną po kito , kad tik senel ė neišnyktų, kad dar pabūtų su ja . . . B rėžė ir brėžė degtukus, kad tik sulaikytų senelę . . . Dar vieną degtuką, dar vieną ir dar . . . Pasku i j o dvi su senele drauge ėmė kilti į dangų. Tenai nebuvo nei šalčio, nei alkio , nei skausmo. O rytą žmonės rado mergaitę gatvėj e , tarpusienyj e tarp namų , su stingusią ir nebegyvą.

Kūrybin ės vaizduotės suvaržymai Š i ą mergaitę supa žmonės, kuriems ji n ėmaž nerūpi. Jei ir j ūs pa kliuvote į panašią situaciją , vaduokitės iš j os kuo greičiau. Mergaitė pateko į tokią aplinką, kurioje tai , ką ji turi, - mažytės liepsnelės ant pagaliukų, bet kokio kūrybingumo užuomazgo s , - visiškai

nevertinama. Jei ir j us ištiko panaši lemtis, apsigręžkite ir drož kite sau. Mergaitė atsidūrė tokioj e dvasinėj e p a dėtyj e , kurioje j ai beveik n ėra galimyb ės rinktis. J i susitaikė su šitokia savo "vieta" gyvenime. Jei panašiai nutiko ir j ums, j okiu būdu n esitaikykite spardykitės , stumdykitės, bet veržkitės lauk. Juk į kampą įsprausta Laukin ė Moteris niekada nepasiduoda: j i puola, j i kau nasi nagais ir dantimis , bet būtinai veržiasi į laisvę . Ką gi daryti mažajai degtukų pardavėj ai? Jei j i tebeturėtų ne pažeistus instinktus , galėtų rinktis iš daugyb ės išeič ių: b ėgti į kitą miestą , prisiglausti kokiam nors fu rgon e , įlįsti į kieno nors anglių rūsį. Laukin ė Moteris žinotų , ką daryti toliau . Tačiau mergaitė s u degtukais jau visiškai pamiršo Laukinę Moterį . Mažoj i lauki n ė mergytė mirti nai sušalo ; iš j os beliko tik užguita nelaim inga b ūtyb ė, kuri slankioj a tarsi sapne. Tam , kad mūsų kūrybos upė gal ėtų nevaržomai tekėti, reikia , kad gyventume apsuptos tikrų gyvų žmonitz , kurie mus sušildytų, paremtų ir palaikytų mūsų kūrybinį pradą. Antraip mes sušalsime. Mums reikalinga parama - tai ištisas choras vidinių ir išorinių balsų , ku riems ne tas pats , kaip moteris j aučias i , kurie stengiasi ją padrąsinti, o prire ikus - ir paguosti . Nesu tikra, kiek draugų būtina turėti , bet mažiausiai - vieną arba du, kurie manytų , kad j ūsų talentas, koks j is bebūtų , - tai tikra pan de cielo , dangiškoji duona. Kiekviena moteris nusipelno ditirambų . Kai moterys atsiduria speige , j os dažnia u būna linkusios svaj oti ir fantazuoti, o ne ryžtingai veikti. Š itokio pobūdžio fantazij os veikia moterį nelyginant nuska usminamieji vaistai . Pažįstu ne mažai moterų , turinčių nuostabų balsą. Arba tokių , kurios iš pri gimties apdovanotas pasakotoj os talentu: beveik viskas , kas eina iš j ų l ūp ų , yra dailu, gyva i r įtaigu . B et j os gyvena atsiskyrusios nuo pasaulio, vienišos ir nuskriaustos. Dažniausiai j os labai d rovios, nors tai tėra silpno, išbadėj usio animus pri edanga . Joms sun kiai sekasi sulaukti pripažinimo ir paramos tiek savo vidu j e , tiek ir išorėj e - iš draugų , artimųj ų , bendruomen ės. Kad netaptume panašios į mergaitę su degtukais, reikia gerai įsisąmoninti vieną svarbų dalyką. Visi, kam nerūpi nei mūsų kū-

ryba, nei gyvenimas, yra n everti, kad j iems švaistytume savo laiką. Tai žiauru , bet teisinga. Antraip teks imti į rankas dėgtukus ir apsivilkus vėjo perpučiamais drabužėliais gyventi varganą gyveni mą, kuris pamažu negyvai s ušaldys visas mūsų mintis, lūkesčius, gabumus, rašinius , kūrinius, ketinimus ir šokius . Mažoji mergaitė p asakoj e turėtų labiausiai stengtis kaip nors sušilti. Bet ji kažko d ėl to n edaro. Priešingai - ji netgi bando par duoti degtukus , savo šilumos šaltinį. Š itokios pastangos neatneša moteriai nei šilumos, nei turt o , nei išminties; ji tiesiog atsiduria aklavietėj e . Š iluma - paslaptingas dalykas . J i gali pagydyti ir atgaivinti . J i atpalaiduo j a įtampą , sustiprina tėkmę ir slėpiningą troškimą būti, suteikia sparnus mergiškam šviežių idėj ų pol ėkiui. Kokia ta šiluma beb ūtų , iš kur ji besklist ų , ji visuomet mus traukia artyn . Mergai tę s u degtukais supa priešiška ir nepalanki aplinka. Č i a n ėra šilumos, n ėra pakurų , n ėra malkų. Ką mes darytume, atsidūru sios j os vietoj e? Pirmiausia, nereikėtų atsiduoti fantazi j oms, kurias mergaitė vieną po kitos kuria, brėždama degtuku s . Fantazijos būna trej opos. Pirmoji rūšis - kai svajoj ame vien savo malonumui ; tai tarsi savotiški ledai , desertas protui . Antroj i rū šis - kryptingas įsivaizdavimas. Tai panašu į planų kūrimą, toks fantazavimas - tarsi pereinamoj i pakopa prieš imantis aktyvios veiklos. Š itoks vaizduotės darbas - tai pirmas žingsnis, vedantis į bet kokią sėkmę: psichologin ę , dvasinę , finansinę ar kūrybinę. Bet yra dar ir trečia fantazij ų rūšis, užkertanti kelią bet kokiam žengimui į priekį . Š itoks fantazavimas kritiniu atvej u trukdo mums imtis reikalingų veiksmų. Dej a , būtent šitokiomis fantazij omis guodžiasi mergaitė su degt ukais . Jos kuriami regėj i mai neturi nieko bendro su tikrove. Jie paprasčiausiai rodo, kad mergaitė apimta bej ėgiškumo, kad j ai regisi pernelyg sunku ieškoti išeities, todėl ji ir atsiduoda tuš čiam fan tazavimui . Kartais fantazij as kuria pati moteris , kartais j ų šaltinis - alkoholis a r narkotikai , arba j ų nebuvimas. Kartais j as atneša "žolės" dūmas arba daugyb ė beveidžių kambarių, kuriuose tėra tik l ova su kokiu nors nepažįstamuoj u . Š itaip gyvenančios

moterys yra tarsi mažos mergaitės su degtukais , kurios kas vakarą atsiduoda bergždžioms ir nevaisingoms fantazijoms, o dienai iš aušus pabunda mirtinai sušalusios. Yra daugyb ė būdų išleisti iš akių svarbiausią savo tikslą, pamiršti, ko iš tiesų norėj ai. Tad kaipgi išsivaduoti iš tokios padėties, kaip atkurti savigarbą ir pagarbą savo sielai? Turime surasti šį bei tą visiškai nepanašų į tai , ką turi mergaitė su degtukais. Savo idėj as bei sumanymus reikia perkelti į tokią aplinką, kur jos bus b ranginamos ir reika lingos . Tai milžiniškas žingsnis svarbiausio tikslo link - paramos paieškos. Tiktai labai nedaugelis iš mūsų gali kurti visiškai vienos, niekieno nepalaikomos. Kitoms reikia visų angelo sargo plunksnų, kokias tik galima rasti . Daugeliui žmonių nuolatos kyla šaunių sumanymų . Š tai imsiu . ir nudažysi u sieną tokia spalva, kokia man patinka. Sukursiu tokį proj ektą, kuriame galės dalyvauti visi miestelio gyventoj ai. O ko d ėl man pačiai nepasigaminus vonios plytelių; j eigu gerai pavyks, paskui dalį j ų gal ėsiu parduoti! Š tai grįšiu ir baigsiu mokslus; par duosiu namą ir iškeliausiu p a sižiūrėti pasaulio ; pagimdysiu vaiką; mesiu šitą užsiėmimą ir imsiuosi ko nors nauj o ; eisiu savo keliu; ištaisysiu tai , ką padariau ; atitaisysiu vienokią ar kitokią skriaudą arba neteisybę ; apginsiu silpnuosius . Visiems šiems sumanymams įgyvendinti reikia paramos. Bū tina, kad mus palaikytų šilti žmon ės. O mergaitė su d egtukais yra visiškai palūžusi. Kaip toj e senoj e dainoj e , ji taip ilgai sėdėj o dugne, kad visa kita j a i atrodo viršūnė. Niekas negali gerai gy venti j os padėtyj e . Visi mes , kaip medžiai ir gėlės, privalome turėti galimybę stie btis į sau l ę . Bet pirmiausia toj i saulė turi kur nors būti . Kad ją išvystume , reikia judėti, o ne bej ėgiškai s ėd ėti vienoj e vietoj e . Reikia ko nors imtis, kad pakeistume esamą si tuacij ą . Jei nieko nedarysime, teks vėl sliūkinti gatvėn pardavin ėti degtukų. Pati geriausia saulutė pasaulyj e - tai mus mylintys ir šiltai mūsų kūrybą palaikantys draugai. O j e i moteris , tarsi mažoj i degtukų pardavėj a pasakoj e , neturi nei vieno draugo, ją stingdo nerimas, o kartais apima ir pyktis bei n eviltis. Net ir turimi mūsų draugai

ne visuomet būna kaip sau l ė . Kartais j ie tiktai guodžia moterį , užuot atvėrę j ai akis ir pranešę apie vis blogėj ančią situacij ą. Jų teikiama paguoda iš esmės skiriasi nuo mums reikalingos paramos. Tikra parama skatina mus žengti į priekį ir teikia j ėgų . Tai tarsi savotiški dvasiniai sveikuolių d ribsniai pusryčiams. Skirtumą tarp paguodos ir paramos galima nusakyti taip: j e igu j ftsų kambarin ė gėlė vysta, nes l aikote j ą tamsioj e spintoj e , o j ūs tiktai guodžiate j ą meiliais žodžiais - tai paguoda. O j e i ištraukiate ją iš spintos , perkeliate arčiau lango, į sau l ę , palaistote ir tik tada pakalbinate - tai parama. Sušalusi, niekur paramos n e randanti moteris dažnai būna lin kusi be paliovos svaičioti ir kurti "ak, jeigu . . . " tipo svaj ones. B e t n e t ir būdama tokioj e nepavydėtinoj e situacijoj e , ypač tokio j e nepavydėtinoj e situacij o j e , j i turėtų mesti šalin visokias paguodą teikiančias fantazij as, nes j os tai j au tikrai ją pribaigs. Jūs juk pui kiai žinote , kaip prasideda mirtinai pavoj ingi paklydimai: "Vieną gražią dieną . . . " - arba: "Ak, j ei tik turėčiau . . . " - arba: " J is tikrai pasikeis . . . " - arba: "Ak, j ei tik įstengčiau susitvardyti . . . kai tik būsiu tam pasirengusi , kai turėsiu pakankamai to, ano ar šit o , kai vaikai užaugs , kai pasij usi u saugesnė, kai susirasiu ką nors kitą, kai tiktai aš . . . " - ir taip toliau be galo. Mažoj i mergaitė su degtukais teturi vidinę senelę, kuri, užuot ją supurčiusi ir riktel ėj usi: " Pabusk ! Kelkis! Bet kokia kaina ieškok šilumos ! " - nuskraidina ją drauge su savim į fantazij ų pasaulį, " į dangų': Bet vargu ar tai tinkama išeitis Laukinei Moteriai, į b ėdą pakliuvusiam laukiniam vaikui arba mergaitei su degtukais. Š ių guodžiančių fantazij ų neverta kurstyti. Jos tiktai nuvilioj a į šalį ir atitraukia nuo išties reikalingų darb ų . Matome, kad mergaitė pasakoje mėgina uždarbiauti prekiau dama, bet tas j os "verslas" neprotingas , nes ji bando parduoti degtukus - vienintelį savo turimą šilumos šaltinį. Moterys , ne tekusios savo laukinės motinos paramos i r meilės, išoriniame pa saulyj e gyven a taip , tarsi būtų priverstos laikytis bado dietos. Jų ego tik vargais negalais manosi , rankiodamas menkučius išorinio peno trupinėlius , ir kas vakarą vis iš nauj o sugrįžta ten, nuo ko ir pradėjo. Tada pagaliau nusikamavusi moteris užmiega .

Atsibudusi j i nepaj ėgia pradėti kitokio gyvenimo , turinčio atei tį, nes apgailėtina j os dabartis laiko ją už pakarpos tarsi kablys, nuo kurio ji neįstengia nusikabinti. Iniciacijų metu , kai tenka nemažai laiko praleisti sunkiomis sąlygomis, tai tampa paties proceso da limi, padedančia atsikratyti lengvabūdiškumo ir pernelyg didelio pasitenkinimo savimi. Kai šis iniciacijų etapas baigiasi, šviežiai "nušlifuota" moteris įžengia į nauj ą, brandesnį ir išmintingesnį dvasinį bei kūrybinį gyvenimą. Tačiau moterų , patekusių į tokią pad ėtį , kaip mergaitė su degtukais , iniciacij a , galima sakyti, pasu ko neteisinga linkme. Užuot sunkiomis sąlygomis praturtėj usios ir subrendusios , j os veikiau suluošinamos ir išsekinamos. Joms reikėtų susirasti visiškai kitą vietą , kitokią aplinką, sugebančią nukreipti jas kita linkme ir užtikrinti reikiamą param ą . Įvairiais istoriniais laikotarpiais, ir ypač vyrų psichologij oje, gyvavo įsitikinimas, kad ligos, kančios ir tremtis yra būtinos su dėtin ės iniciacijų proceso dalys, neretai turinčios gilią prasmę . Tačiau moterims netrūksta i r kitokių, papildomų iniciacijų ar chetipų, kylančių iš įgimtų dvasinitĮ bei fiziologinių jų bruožų ir funkcij ų : pirma - sugeb ėj imas g i m dyti , antra - krauj o galia, trečia .,... sugebėj imas mylėti ir priimti paramą bei meilę . Gauti palaiminimą iš tų, į ką moteris žvelgia su pagarba bei susižav ė jimu, būti vyresniųj ų švelniai ir su pasiaukojimu mokomai bei palaikomai - visa tai taip pat yra intensyvios ir galingos iniciacijos su sava įtampa bei pakilimu . Galima sakyti, kad mergaitė su degtukais buvo j au per plaukelį nuo pereinamosios pakopos - j udesio arba veiksmo , kuris turėj o užbaigti iniciacij ą , - bet taip ir l iko be galo toli nuo j os. Nors varganame j os gyvenime buvo visko , ko reikia sukurti iniciacijų patirčiai , bet nei viduj e , nei aplinkui neatsirado nieko , kas imtųsi vadovauti šitokiam dvasiniam p rocesui . Dvasine prasme žiema turi vieną labai negatyvų aspektą: j i - lyg mirties pabučiavimas, šalčiu nudeginantis viską , ką bepaliestų . Š altis reiškia bet kokių santykių ar prisirišimo pabaigą. Jei norite k�Į nors pribaigti, tiesiog padvelkite į jį šalčiu. Kai tik j ausmai,

mintys ir veiksmai atšąla, nebegali būti nė kalbos apie j okį artu-

mą. Norėdamos atsikratyti ko nors savyj e ar išsiskirti su kuo nors išorėj e , mes paliekame tą daiktą ar žmogų šalti, neįsileidžiame j ų pro duris, nekreipiame į j uos n ė menkiausio dėmesio, stengiam ės jų n epastebėti, net išsukame iš kelio, kad tik j ų nepamatytume ar neišgirstume. Būtent tokia yra dvasinė mergaitės su degtukais būsena. Mergaitė klaj oj a gatvėmis, maldaudama praeivių nupirkti iš j os bent kelis degtukus. Š ioj e scenoje matome vieną iš skaudžiausių poelgių, būdingų moterims su pažeistais instinktais : ji pusvelčiui siūlo šviesą. Degtukai - šios mažos ugnelės ant pagaliukų - la bai primena kitokią šviesą - kaukoles ant baslių, kurias matėme pasakoje apie Vasalisą. Jos įkūni j a išmintį , bet dar svarbiau , kad įkaitina ir nušviečia sąmonę, p aversdamas tamsą šviesa ir iš nauj o įžiebdamos tai , kas j au buvo sudegę. Ugnis - vienas iš svarbiausių dvasinio atgimimo simbolių . O ši mergaitė skursta ir vargsta , prašo išmaldos , siūlydama

daug vertingesnį dalyką - šviesą - mainais į kur kas mažesnės vertės daiktą � grašį. Kur bevyktų tokie " nelygiaverčiai mainai': ku omet u ž brangesnį dalyką gauname menkesnĮ, - mūsų dvasio je ar išoriniame pasaulyj e , jų rezultatas vienas - netenkame dar daugiau energij os. O paskui moteris jau n ebeįstengia patenkinti savo pačios poreikių . Kažkas, trokštantis gyventi, prašo j os ir mal dauja, bet nieko iš to nepelno. Č ia susiduriame su būtybe, kuri , panašiai kaip Sofija, graikų išmi nties įsikūnijimas, atneša šviesą iš bedugnės, bet apn ikta bergždžių fantazij ų greitai ją iššvaisto ir išeikvoj a . Š itokį moters elgesį gali paskatinti netikę meilužiai ,

nedorėliai viršininkai, ned ėkingas situacij os i r visokiausių rū šitĮ neigiami kompleksai . Nusprendusi paprasčiausiai vieną po kito deginti degtukus, m ergaitė vienintelį savo turimą turtą panaudoja fantazij oms kurti , o ne savo pad ėčiai pagerinti . E nergij ą j i išeikvoja akimirksniu. Tokie dalykai dažnai būna akivaizdūs moterų gyvenime. Sakykim, nusprendusi stoti mokytis į koledžą, moteris trej us metus svarsto , kurį pasirin kt i . Arba j i lyg ir norėtų nutapyti paveikslų ciklą , bet žino, kad neras vietos surengti tokiai parodai , todėl kol kas užsi-

ima kitais darbais. Ji suplanuoja vieną ar kitą dalyką, bet neranda laiko pasimokyti , Įgyti būtinų įgūdžių ar suge b ėj im ų , reikalingų gerai atlikti sumanytam darbui. Ji dešimtį storų sąsiuvinių prisi rašo sapnų ir svajonių, bet taip susipainioj a j uos beaiškindama, kad neįstengia paversti slaptos j ų prasmės savo kasdienių veiksmų gairėmis. Ji žino privalanti išeiti , prad ėti, nustoti, iškeliauti. . . bet nieko nedaro. Dabar jau aišku , kodėl taip yra. Kai moters j ausmai su stingę , kai j i n ė pati savęs nebej aučia, kai nei j os krauj as, nei aistros ugnis nebepasiekia tolimiausių dvasios pakraščių , kai ji apimta nevilties, - tuomet, žinoma, fantazijomis gyventi kur kas malo niau, palyginti su bet kuo , ką moteris reg i aplinkui. Mažytės j os degtukų liepsnelės, negalėdamos įkurti laužo , vietoj malktĮ tarsi kokį didžiulį sausuolį sudegina jos dvasią. Dvasia praded a pati save apgaudin ėti : ji tenkinasi fantazij os u gni m i , ku rios šviesoj e visos svajos ir lūkesčiai atrodo jau išsipildę. Š itoks fantazavimas panašus į melą: j ei nuolatos j į kartosime, tai galiausiai ir pačios juo patikėsime. Tokia permainų baimė, kai esamas problemas ar sunkumus stengiamasi sumažinti entuziastingai kuriant fantastinius, neįgy vendinamus sprendimus arba svaičioj ant apie geresnius laikus, yra ne vien moterų yda - tai milžiniška k liautis visos žmonijos pažangai . Koklinė krosnis mergaitės su degtukais vizi j ose simbo lizuoja šiltas mintis. Be to, tai ir centro , širdies , židinio simbolis. J i leidžia mums suprasti , kad j os fa ntazija susijusi su tikruoj u " aš': su dvasios širdimi, su vidinių namų šiluma. Bet staiga toji krosnis pradingsta. Mergaitė su degtukais , kaip ir visos panašios lemties ištiktos moterys , vėl pasij unta besėdi nti sniege. Taigi matome, kad šitokio tipo fantazi j a - labai trumpa, bet kaip reta žal inga. Ji tiktai tuščiai degina mūsų energij ą. Nors fantazijoms atsiduodanti moteris ir bando tokiu būdu sušilti, iš esmės ji vis labiau stingsta ir šąla. Mergaitė toliau vieną po kito brėžia degtu kus. Bet tolesnės fan tazij os irgi greit gęsta, ir kaskart mergaitė vis labiau šąla sniege . O kai dvasia šitokia suledėj usi, moteris tegali gręžtis tiktai pati į save ,

� nieką daugiau. Š tai j i įžiebia trečiąj į degtuką. Tai stebuklingasis pasakų skaičius, magiškasis trej etas, papras t ai žymintis tikėtiną posūkio, tam tikro lūžio vietą. Bet šiuo atvej u j okių pasikeitimų neįvyksta, nes fantazi j os jau yra užgožusios bet kokį vėiksmą. Labai įdomu, kad pasako j e figūruoja Kalėdų eglutė. Kalėdų eglutė, kaip simbolis, yra atsiradusi iš ikikrikščioniškojo amžino j o gyvenimo simbolio - tai amžinai žalias medis . Galima būtų tikėtis , kad šis amžinai žaliuoj antis nuolatos augančios ir judančios dvasios įsikūnijimas turėtų išgelbėti mergaitę . Tačiau kambarys, kuriame stovi eglė, yra be lubų. Vadi nasi, dvasia nebepaj ėgi a sutalpinti savyj e gyvenimo idėj os . Fantazijų apžavai paima viršų . Pasirodo senelė - tokia j auki ir šilta; tačiau būtent j i yra nelygi nant morfij us - paskutinis migdomųj tĮ lašas, paguldantis mergaitę į mirties gu olį. Pačia negatyviausia prasme tai yra susitaikymo , abej ingumo, nej autros m iegas: "Viskas gerai, a š viską ištversiu " ; arba absoliutaus neigimo išraiška: "Tiesiog nusigręšiu į kitą pusę, ir viskas'� Tai miegas, į kurio glėbį pakliūvame dėl žalingų fantazij ų , kuomet tikimės, kad viskas išsispręs i r susitvarkys tarsi savaime, it burtų lazdele mostelėj us. Visuotinai žinoma, kad kai žmogaus libido, arba energij a , nu senka tiek, kad net kvėpavimas neb e p a li e k a žymių ant prikišto prie lūpų veidrodėlio, pasirodo koks nors Gyvybės/Mirties/Gyvyb ės prigimties įsikūnijimas; šiuo atvej u - senelė. Jos rūpestis - atvykti mirties akimirką , priglausti sielą, kuri ką tik paliko savo kūno apvalkalą, ir saugoti ją tol, kol ji bus pasirengusi vėl iš nauj o už gimti. Tai palaima, būdinga kiekvieno žmogaus dvasiai. Netgi kai pabaiga tokia tragiška , kaip mergaitės su degtukais atvej u , švie sos spindulys vis v i en lieka. Kai praeina pakankamai laiko , kai iškentėta ganėtinai nelaimių ir vargų, dvasioj e gyvenanti Laukinė Moteris įkvepia moters sąmonėn n a u j os gyvyb ės , s u teikdama jai dar vieną progą pasi rūpinti savim i . Bet turint o meny , kiek kančių pirmiau tenka p atirti , matyt, kur kas geriau būtų laiku atsikratyti besaikio pomėgio fa ntazu o ti, nei laukti ir tikėtis būti prikelt a i po mirties.

Kaip atgaivinti kūrybos ugnį O dabar įsivaizduokime, kad viską m e s turim e , kad mums prieš

akis - aiškus ir apibrėžtas tikslas, todėl neskęstame bergždžiose fantazijose, gyvename puikiai sutardamos su savimi ir su visu pasauliu , o kūrybinis mūsų gyvenimas veša ir klesti . Bet mums reikia dar vieno svarbaus dalyko: sužinoti, ką daryti ir k� ip elgtis ne jeigu išleistume iš akių aiškų tikslą, o kai taip nutiks, t. y. kai kuriam laikui išsikvėpsime. Ką? ! Nejau ir po šitiek pastangų vis tiek dar staiga galime imti ir nebetekti tikslo? Taip , bet tik laikinai, ir tai visai natūralus dalykas. Paseksiu j ums apie tai gražią pasaką, kuri mūsų gimin ėj e vadinasi "Trys auksiniai plaukeliai'� Mūsų šeimoj e m ėgstama sakyti , kad pasakos turi sparnus. Dau: gelis tų pasakų , kurias aš moku , drauge su mano įtėvių vengrų šeima per karus pab ėgo iš jų kaimų , ir p ersiritu sios per Karpatų kalnus, kuriam laikui buvo atsidūrusios U rale. Paskui , įveikusios vandenyną, jos atplaukė į Š iaurės Ameriką. O tada ši nedidelė driskių kompanij a drauge su j tĮ dramatišką patirtį atsp indinčiomis pasakomis nukeliavo tolyn į žemyno gilumą, per mišku s , ir atsi dūrė prie Didžiųj ų Ežerų . Pasakos "Trys auksiniai plaukeliai" patį branduolėlį, kurį čia šiek tiek išplėtojau, man perteikė tetulė Kata, talentinga žolininkė ir įstabių maldų kūrėj a, užaugusi Rytų Europoj e . Vėliau tyri nėda ma aptikau dvi gerokai besiskiriančias pasakojimų, besisukančitĮ apie "au kso plaukų" leitmotyvą , atmainas - teutoniškąj ą ir keltiš kąj ą . Leitmotyvas, arba pasakos b randuolys, atspindi archetipi n ę dvasinę j ungtį . Tokia j au a rchetipų prigimtis - jie pali eka tam tikrą savo atspalvį ten, kur liečiasi prie dvasios . Kartais pa lieka ir vienokį ar kitokį simbolinį savo buvimo įrodymą, taip nusitiesdami kelius į kiekvieno mirtingojo gyvenimą, sapnus ir idėjas. Galima sakyti, j og, patys b ūdami nežinia kur, archetipai sudaro tam tikrą dvasinių nurodymų rinkinį, kuris , peržengdamas laiko ir erdvės ribas, praturtina išmintimi kiekvieną naują žmon ių kartą. Pagrindinė šios pasakos tema - kaip iš nauj o atrasti pamestą savo tikslą. Tai padaryti mums padeda j uslė, klausa ir sielos balso

nurodymų p aisymas. Nemažai moterų puikiai sugeba nusistatyti tikslą, bet vos trumpa m išleidusios jį iš akių, iškart pasimeta ir pradeda blaškytis kaip vėj o nešioj amos plunksnos iš p rairusios p agalvės. Labai svarbu turėti tam tikrą saugyklą, kur galėtume sukrauti ir saugoti viską, ką gauname iš laukinės gamtos. Kai kurios mo terys šiuo tikslu rašo dienoraščius, kuriuose fiksuoj a kiekvieną pro šalį nešamą p lunksnelę , kitoms tokią funkcij ą atlieka kūryba : j o s šoka, tap o , rašo. Pamenate Babą Jagą? Ji turi didžiulį talpų indą - piestą su grūstuvu ; tai yra ir jos transporto priemonė. Ki taip tariant, ji turi kur viską sud ėti. Ji savaip mąsto, savaip juda iš vienos vietos į kitą ir sugeba visa tai išsaugoti. Taip , tai p uikus būdas sumažinti energij os nuostolius ; bet tai dar ne viskas . Ver čiau p aklausykime . . .

IENĄ

Trys auksiniai plaukeliai TAMSI/) I R JUODĄ NAKTĮ ,

tokią tamsią, kad nors akin durk, kai žemė atrodė kaip j uoda smala , o medžiai - tarsi gum buotos rankos, besitiesiančios į tamsiai m ėlyną dangų , kūprino per mišką vienišas senis. Š akos kapojo jam veidą, ir j is beveik nieko nematė, slinko apgraibomis lyg aklas , laikydamas p riešais save ištiestą nediduką žibintą , į kurį įstatyta žvakutė vis labiau tirpo ir geso.

V

Tas senis atrodė labai keistas: turėj o ilgus geltonus p laukus, suskilin ėj usius pageltusius dantis, riestus geltonus nagus. Nugara jo buvo sulinkusi it miltų maišas, o pats j is buvo toks senas, kad susiraukšlėj usi oda klostėmis karojo nuo smakro , rankų ir koj ų . Per miško tankmę senis slinko vis įsikibdamas ranka į kokį jauną medelį ir visu kūnu p risitraukdamas p rie j o , tada įsikibdavo i kitą medelį ir vėl prie jo p risitraukdavo. Š itaip tiesdamas ran-

kas, tarsi irkluotų, ir sunkiai gaudydamas orą, j is vargais negalais stūmėsi į priekį . Kiekvienas kaulelis jam gelte gėlė iš skausmo. Sąnariai gergždė it nakties paukščiai, sutūpę medžiuose, bet jis vis tiek iš paskuti niųj ų slinko per tamsą. Tolumoj e tarp medžių mirksėj o mažytis žiburėlis - ten buvo trobelė, židinys , namai, ten laukė j aukus prieglobstis, kur galima pasilsėti, ir senis sunkiai , bet atkakliai j udėj o į tą pusę . Kai pagaliau pasiekė trobelės slenkstj , buvo j au toks išsekęs, kad nebepastovėj o , mažutė žvakel ė j o žibinte visiškai užgeso , ir senis paslikas jvirto pro duris vidun. Trobelėj e priešais kaitriai liepsnoj ančią ugnį s ėdėjo pagyvenusi moteris. Pamačiusi senį , ji pakilo, pripuolė prie j o , apgl ėb ė ir pakėlusi nusinešė prie ugnies. Laikydama j į glėbyj e tarsi motiną. vaiką, ji įsitaisė supamoj oje kėdėj e ir ėmė linguoti pirmyn atgal . Taip j ie ir sėdėj o : senas , sunykęs sukriošėlis, iš kurio bebuvo likę vieni kaulai ir oda, ir stipri , tvirta senutė, kuri sūpavo jj, laikyda ma gl ėbyj e , ir tyliai niūniavo : "A-a-a , viskas bus gerai . . . A-a-a, viskas bus gerai . . . " Taip j iedu išsėd ėjo per visą naktį, o artinantis rytui , senis jau buvo gerokai atj aun ėjęs - dabar jis pavirto j dailų jaunuolį ilgais auksiniais plaukais ir tvirtomis rankomis bei koj omis. Bet mote riškė vis dar jį sūpavo tebeniūniuodama: "A-a-a, viskas bus gerai . . . A-a-a, viskas bus gerai . . . " Kai j au beveik prašvito, j aunuolis j o s glėbyj e pavirto į mažą, gražų vaikutį auksiniais kviečių geltonumo plaukais. Prieš pat patekant saulei, senutė staiga išpešė iš dailios vaiko galvutės tris auksinius plaukelius ir numetė j uos ant grind ų . Krisdami jie suskamb ėj o : Diiin! Diiin! Diiin! Tada mažytis vaikelis nusiropštė jai nuo kelių ir išb ėgo pro duris. Akimirką dar atsigręžė tarpduryj e , akinamai nusišypsoj o senai moteriškei, o paskui p akilo ir nuskriejo į dangų - pavirto skaisčia ryto saule. 1 9

Naktį viskas atrodo kitaip , todėl n orint suprasti šią pasaką, reikia persiimti naktine sąmone - tai tokia būsena, kai itin j autriai rea guojame į kiekvieną šlamesį ar trakštel ėj imą . Naktį mes b ūname kaip reta arti savęs , itin ryškiai išgyvename svarbiausias mintis ir j ausmus, kurie dieną taip smarkiai neįsirėžia mūsų sąmon ėj e . Mituose naktis priklauso Motinai Niksei - pasaulio kūrėj ai. Ji - tai senoj i Dienų Motina, viena iš senių , įkūnij ančių Gyvybę ir Mirtį . Kai pasakos veiksmas vyksta naktį , interpretuodami j ą galime būti tikri: dabar mes - pasąmonės pasaulyj e . Š v. Jonas (Kryžiaus) tai vadin o " j uodąj a sielos naktimi'� Š ioj e pasako j e naktis - tai metas, k a i energij a , įkūnij ama sukriošusio senio , vis labiau senka, silpsta ir gęsta. Tai metas , kai siekdamos kokio nors svarbaus tikslo, mes kone visiškai išleidžiame kvapą. Prarasti savo tikslą - vadinasi , netekti energijos. Blogiausia, ką galime padaryti, netekusios tikslo, - tai imti blaškytis, b eviltiškai bandydamas vėl ji nutverti. Tai visiškai tuščios pastangos. Kaip matome iš pasakos, tokiais atvejais geriausia - ramiai sėdėti ir sūpuotis . Dabar reikia sukaupti kantrybę , ramiai sėdėti ir supti naujas idėj as. Nors kai kurioms moterims gali pasirodyti pernelyg didelė prabanga tiesiog šiaip sau sėdėti nieko neveikiant ir glėbyj e sūpuoti idėj as , bet Laukinė Moteris tvirtina, j og tai b ūtina. Vilkams tai pu ikiai pažįstama. Kai netoliese pasirodo kas nors svetimas , vilkai gali imti urgzti, loti ir kandžioti įsibrovėlį, bet gali ir pasitraukę atokiau sutūpti sau būrel iu , nelyginant vienos didel ės šeimos nariai. Kurį laiką j ie taip ramiai tupi ir kvėpuoj a vienodu ritmu. Jų šonai tolygiai kilnoj asi , jie ramiai įkvepia ir iškvepia. Tokiu būdu jie iš nauj o susitelkia, nustato, kas j iems svarbiausia, kur jų pagrindinis tikslas, o tada spren džia, ką daryti toliau . Jie tarsi sako: " Kol kas verčiau nieko nedarom, patupėkim, pabūkim, p akvėpuokim , suglaudę šonus'� Labai dažnai pametame iš akių tikslą, kai idėjos nesileidžia lengvai p l ėtojamos ar įgyvendinamos arba kai mes netinkamai su j omis elgiam ės . Tai natūralaus ciklo dalis - taip nutinka, kai idėj a netenka šviežumo arba mes prarandame geb ėj imą pažvelgti į j ą nauju kampu . Tuomet pasij untame surukusios ir susidėvėj usios, kaip tas senis pasakoje apie tris aukso plaukelius. Nors prikurta

gausyb ė teorij ų apie "įkvėpimo stoką': svarbiausias dalykas , ką reikia žinoti , yra tai , kad nedideli tokios kūrybinės stagnacijos laikotarpiai u žplūsta ir vėl praeina tarsi v ėj o nešami debesys ar besimainantys metų laikai . Kas kita - psichologinio pobūdžio kliūtys, apie kurias j au anksčiau kalbėj o m e : kuomet n eįstengiame prisikasti prie tiesos , bijomės būti atstumtas, nedrįstame pasakyti to, ką tikrai žinome, nerimaujame d ėl savo sugeb ėj imų, užsiteršia pagrindinė mūsų kū rybos tėkmė, mes tenkinam ės vidutinišku rezultatu ar užsiimame blankiais pam ėgdžiojimais ir pan. Š i istorij a įstabiausia tuo, kad aprėpia visą i d ėj os gyvavimo ciklą: toji mažytė virpanti liepsnelė, kurią matom e pradžioj e ir kuri neabej otinai simbolizuoja pačią idėj ą , pamažu silpsta ir gęs ta, - kas, bej e , yra natūralaus j os ciklo dalis. Kai pasakose nutinka kas bloga, tai ženklas, j og metas išbandyti ką nors nauj a : reiki a pasitelkti nauj ą energijos šaltinį, pagalbininką , gydytoj ą ar kokią nors stebuklingą galią. I r čia vėl išvystame senąją La Que Sabe, dviejų milij onų metų amžiaus senę . Ji yra "žinančioji': Pabūti j os gl ėbyj e priešais kaitrią j os ugnį - tai puikus būdas užsigydyti žaizdas ir atgauti j ėgas .20 B ūtent prie šios ugnies ir prie j os rankų iš paskutiniųjų slenka senis, nes antraip jo lauktų mirtis. Tas senis j au kadai pervargo nuo darbų, kuriuos jam be perstoj o krauname. Ar esate kada matę moterį, dirbančią lyg apsėsta , o paskui staiga susmunkančią ir nė žingsnio toliau nebeįstengiančią žengti? Ar esate steb ėj ę , kaip moteris diena iš dienos tiesiog iš kailio neriasi, atkakliai m ėgindama išspręsti kokią nors socialinę problemą, o paskui staiga nusisuka ir piktai burbtelėj u s i : "A, vel niop viską ! " - numoja ranka. Tai ženklas, kad jos animus m irtinai p ervargo ir jį turi pasūpu oti La Que Sabe. Moteriai, kurios i d ėj os suvyto, o energija išseko, būtina rasti kelią pas šią senąją curandera, žiniuonę, ir nunešti j ai atgaivinti išvargusį savo animus. Man tenka d irbti su daugeliu labai aktyvi ų , visuomeniškų moterų. B e abej o , ciklo pabaigoj e jos neišvengiamai j a učiasi per vargusios, tad iš paskutiniųj ų lenkdamos girgždančius sąnarius slenka per mišką, laikydamas priešais save žibintą su gęstančia žvakele. Tokiais atvej ais j os sako : "Viskas, daugiau nebegaliu .

Išeinu , ati d u o d u savo akreditacijos ko rtel ę , ženkliuk ą , s avo uniformą, savo . . . " - ką tiktai nori . Jos grasina emigruosiančios į Naująją Zelandij ą . Sakosi kiaurą dieną spoksosiančios į televi zorių, kimšiančios varškinius pyragėlius ir niekad daugiau n ė pro langą nežvilgtelsiančios į šitą sumautą pasaulį. Sakosi norinčios nusipirkti pigius batelius, persikelti į kokį miesteliūkštį, kur ap skritai nieko nevyksta, ir visą likusį gyvenimą žiūrėti reklamines TV laidas . Nuo šiol j os ketinančios rūpintis tik savais reikalais, niekur nosies nekišti, ir t . t., i r t . t. Kad ir kaip tokios moterys įsivaizduotų atokvėpį, nors pa prastai jų lūpomis kalba tiktai didžiulis nuovargis ir frustracija, aš visuomet sakau , kad atokvėpis - puiki idėj a, mat j oms seniai metas pailsėti. Tai išgirdusios, jos paprastai piktai cypteli: " Pa ilsėti? ! Kaip aš galiu ilsėtis , kai pasaulis ritasi po velnių stačiai man po nosim?" Bet galiausiai moteriai rei kia pailsėti dabar pat, ji turi pabūti ramiai , pasisūpuoti, vėl išvysti svarbiausiąj į tikslą . Jai reikia at jaunėti, atgauti j ėgas . Ji mano negalinti sau to leisti , bet kuo pu ikiausiai gali, kadangi moterys - motinos, studentės, meni ninkės ar visuomenės veikėj as - visuomet geba suglausti gretas ir atstoti tas , kurios trumpam pasitraukė pailsėti. Kūrybinga mo teris privalo ils ėtis tada, kai pavargsta, ir grįžti prie savo kūrybos j au atsigavusi. Jai būtina p irmiausia aplankyti tą senę miške - tą gaivintoj ą , gydytoją, vieną i š daugelio Laukinės Moters pavidalų . Laukinė Moteris iš anksto žino, kad animus tarpais susidėvi . I r j i tikrai nenustebs, k a i j i s išsekęs s usmuks ant slenksčio. Ji anaiptol nesistebės, ir kai mes bej ėgiškai jvirsime pro duris. Ji to laukia. Ji tikrai nepuls prie mūsų, apimta panikos. Ji tiesiog ramiai pakeis mus ir laikys gl ėbyj e tol , kol vėl atgausime j ėgas . Mums irgi nederėtų panikuoti , kai trumpam išleidžiame iš akių tikslą ar prarandame pagreitį. Tokiais atvej ais turime elgtis kaip Laukin ė Moteris - palaikyti gl ėbyj e savo i d ėj ą , ramiai su j a pabūti. Nesvarbu, kur yra pagrindinis mūsų tikslas - ar rūpi namės savo asmenyb ės raida, pasaulio problemomis ar žmonių tarpusavio santykiais, animus vis vien anksčiau ar vėliau susidėvi. Klausimas tiktai - kada. Dideli ir svarbūs dalykai - mokyklos už-

baigimas, knygos rankraštis, kūrinio pastatymas, sunkaus ligonio slaugymas - pap rastai pareikalauj a iš mūsų tiek j ėgų , kad kadaise j auna ir kunkuliuoj anti mūsų energij a išsenka, pasensta, ir mes nė koj ų nebepavelkame. Geriausia, jei moterys iš anksto tai žinotų, prieš imdamosi svarbių proj ektų, antraip užgriuvus begaliniam nuovargiui j os kartais labai nustemba. O paskui pradeda inkšti , skųstis, dej uoti esančios nevykėl ės, niekam tikusios ir pan. N e , n e , j okiu būdu ! Š is energijos p raradimas - visiškai natū ralu s . Tai gamtos d ėsnis. Nesąmon ė manyti , kad vyrai amžinai stiprūs ir niekuomet nepervargsta. Tai visuome nės įdiegta nuostata, kurią reikia ne gai lestingai iš savęs rauti . Š itoks klaidingas įsitikinimas verčia tiek vidines vyriškąsias dvasios galias, tiek ir tikru s , realius vyrus gyvenime jaustis niekam tikusiais nevykėliais, j e igu j ie išvargst a ir nori pails ėti . Visa, kas gyva , protarpiais turi atsipūsti ir atgauti j ėgas . Gyvyb ės/Mirties/Gyvybės p rigimtis yra cikliška, ir ji nie kam nedaro išimčių - nei žmon ėms, nei reiškiniams. Pasakoje vaizduojama, kad tris auksini u s plaukelius senė nu meta ant grindų. Vaikyst ėj e mano namuose sakydavo : "Mesk ant grindų trupinį aukso'� Tokia nuostata kilusi iš desprender las palabras - mano giminės pasakotoj tĮ , cuentistas, bei žolininkių trad icij oj e tai reišk ė būtinybę išmesti iš pasakoj imo kelis žodžius , kad sustiprintume j o įtaigumą. Plaukai - minčių simbolis, j ie irgi " lenda" iš galvos. Numetus kelis plaukelius žemyn , ant grindų, spindintis berniu kas kažkaip savotiškai palengvėj a, dar skaisčiau sušvinta . Panašiai ir mūsų nuvalkiota, nusitrynusi idėj a ar sumanymas gali iš nauj o sušvisti , j ei dalį jos nuplėšime ir išmesime lauk. Lygiai taip skulptoriu s atskelia viską, kas nereikalinga, atidengdamas marmure slypi nčias įstabias formas. Geriausias bftdas atnaujinti bei sustiprinti savo išsikvėp usius ketinimus ar veiksmus - tai dal į idėj t� išmesti, o į likusias kuo labiau sutelkti d ėmesį. Išpeškite tris savo sumanymo plaukelius ir meskite žemėn . Jie suskambės kaip žadintuvo skambutis. Š is dvasinis triukšmas, skam besys aidu atsilieps moters dvasioj e , pažadindamas ją iš stingu lio i r priversdamas vėl imtis veiklos. Skimbtelėj imas, kai kuri nors

mūsų idėj a krinta ant žemės, yra tarsi signalas, pranešantis apie naujos eros pradžią ir atsivėrusias nauj as galimybes. Iš tiesų senoji La Que Sabe mažumėlę apgenėja vyriškąj į pradą. Juk žinome, kad nup j ovus negyvas šakas medis užauga stipresnis. Taip p at žinome, kad nugnybus tam tikrų augalų viršūnėles, j ie labiau suveša ir išsišakoja. Laukinei moteriai animus pakilimo ir nuosmukio ciklai yra visiškai natūralūs. Tai senas, archaj iškas procesas. Nuo neatmenamų laikų moterys šitaip elgdavosi su idėjų pasauliu ir išorin ėmis jų manifestacijomis. Tai moteriškas būdas. Senoj i moteriškė pasako j e "Trys auksiniai plaukeliai" moko mus - tiesą sakant, iš nauj o , - kaip tai daryti. Tad kokia gi viso to prasm ė - visos šios regeneracijos, susi kaupimo , tikslo ieškoj imo, prarastų dalykų atgavimo , b ėgimo su vilkais? Ogi tai yra būdas prisikasti prie pačios esmės, prie viso mūsų gyvenimo šaknų ir kaulų , nes tiktai ten slypi mūsų palai ma ir džiaugsmas, ten plyti moterų Rojaus sodai , kur niekuomet nestinga laiko ir laisvės nevaržomai būti, klaj oti, stebėtis, rašyti , dainuoti, kurti ir nieko nebijoti. Vilkai, pajutę malonumą a r pa voj ų , pirmiausia sustingsta - nuščiūva kaip negyvi. Kurį laiką jie nej uda tarsi apmi rę , sutelkę visą d ėmesį - žiūri, klauso ir uodžia, bandydami suvokti, kas g i ten yra , perprasti pačią to daikto ar dalyko esmę . Būtent tai ir siiilo mums laukin ė prigimtis - galimybę išsi aiškinti, su kuo susidūrėme : susitelkti , sustoti, įsižiūrėti, užuosti , įsiklausyti, paj usti , paragauti. D ėmesio sutelkimas - geras būdas panaudoti visas savo j usles, tarp jų ir intuicij ą. Būtent čionai, į šį pasaulį tolydžio sugrįžta moterys , norėdamos atgauti prarastą balsą, išbarstytas vertybes, prisiminti savo fantazij as, vizij as, aiš kiaregystės galias, senąsias moterų istorij as bei legendas. Tokia yra susitelkimo ir kūrybos prigimtis. J eigu pametėte savo tikslą, nesiblaškykite , o tūnokite ramiai. Paimkite į glėbį idėj ą ir švelniai, iš lengvo ją sūpuokite . Dalį j os pasilikite , o kitą dalį išmeskite - ir pamatysite, ji pati atsinauj ins. Nieko daugiau ir nereikia daryti.

X I S KY R I U S

Ka rštis: susig rąži nti sa kra l ųjį seksua l u mą

Purvinosios deivės

Yra tokia būtyb ė, gyvenanti laukinės moterų prigimties pože miuose. Tai jutiminė mūsų prigimtis , kuri , kaip ir bet kuri kita vientisa būtyb ė, turi savus prigimties ir mitybos ciklus . Š i būtybė labai smalsi ir prieraiši , kartais j i kunkuliuoj a energij a , o kitąkart alsuoja nedrumsčiama ramybe . Ji gyvai reaguoj a į j uslinius dir giklius: muziką, j udesius , maistą, gėrimu s, tylą, ramybę , grožį , tamsą. 1 B ūtent ši moters prigimties pusė slep ia savyj e karštį. Tiktai ne tokį, kaip dainelėj e : "Eikš, mergyt, gal nori pasidulkint?" Tai panašiau į požeminį durpyno gaisrą , kuris tai įsiplieskia iki pat dangaus, tai vėl nuslūgsta ir smilksta po žemėmis - priklausomai nuo ciklo. Toj e srityj e išsiskiriančią energiją moteris panaudoja savo nuožillra. Moters karštis reiškia ne seksualinio susij audinimo būseną, o tam tikrą ypatingą poj ūčių intensyvumą, apimantį taip pat ir seksualumą, bet vien tik j uo neapsiriboj antį. Nemažai gali ma prirašyti apie j utiminę moterų prigimtį, j os naudingumą ir piktnaudžiavim ą ja, apie tai, kaip tiek pačios mote rys , tiek ir aplinkiniai tai n epaisydami natūralių šios ugnies ritmų

bando pilti į j ą žibalą, tai v ėl m ėgina apskritai j ą užgesinti. Bet verčiau sutelkime d ėmesį į vieną karštą, aistringą ir akivaizdžiai laukinį šios prigimties aspektą , kurio skleidžiamas karštis papra stai itin maloniai mus šildo. Š iuolaikinių moterų tokio pobūdžio j utimiškumo apraiškos greitai sulaukia rūstaus pasmerkimo, o daug kur pasaulyj e įvairiais laikais j os apskritai būdavo griežčiausiai draudžiamos. Viena moterų seksualumo p u s ė se novėj e buvo vadinama šventąj a paleistuvyste , tiktai ne tokia neigiama prasme, kokia šis žodis vartoj amas šiand ien , bet turint omenyj e seksualinę iš mintį ir sąmoj ingumą, šios srities paslapčių išmanymą. Kadaise egzistavo ir Deivės kultai , iš dalies skirti štai tokiam "palaidam " moterų seksualu mu i. Tos apeigos tikrai nebuvo nepadorios ; jų tikslas buvo išžvalgyti tas pasąmonės sritis, ku rios dar ir šiandien tebėra paslaptingos ir beveik n epažintas. Pati seksualumo, kaip tam tikro šve nto dalyko , o konkre čiau - palaidumo, kaip šio šventoj o seksualumo dalies, samprata laukinei prigimčiai yra išskirtinai svarbi. Senovės moterų bendrijos turėj o tam tikras paleistuvystės deives, kurias taip vadindavo d ėl savotiško j ų nekalto , bet vylingo gašlumo. Tačiau šiandien d ėl kalbos barj ero (bent j au angliškai kalbantiems) labai sunku kaip nors kitaip, ne vien tik vulgaria prasme , suvokti "deives paleistu ves'� Š tai ką reiškia žodis "nepadorus, obsceniškas" (angl . obscene) bei kiti semantiškai j a m artimi žodžiai . Peržvelgusios žodynuose pateikiamas jų reikšmes, manau , nesunkiai suprasite, kod ėl šiuos senosios Deivės kulto aspektus buvo taip stengiamasi nugrūsti kuo toliau nuo žmo nių aki ų. Norėčiau , kad įsigil inusios į šiuos tris žodyn o apibrėžimus , išvadas pasidarytumėte pačios: •

Diri 'purvas ' : vidurio a nglų drit, tikriausiai kilęs iš islandų kal

bos, kur reiškė išmatas . Vėliau imtas vartoti platesne nešvaru m ų , paprastai žemi ų , dulkitĮ ir p a n . prasme , taip p a t apibūdinti bet kokio pobūdžio obsceniškumui, ypač kalboj e .

•

Dirty word 'bjaurus žodis': obsceniškas, nešvankus, nepadorus žo

dis; taip pat pastaruoj u metu vartoj amas ap i b ū d i n ti kam nors, kas yra socialine ar poli tine prasme nepopuliaru ar į tartina, n o rs neretai tik d ėl nepamatuotos kritiko s ar žeminimo arba tiesiog todėl, kad neatitinka dabartinių tam tikros srities raidos tendencij ų. •

Obscene ' nešvankus, nepadorus' : iš sen . hebra j ų Ob ' burtin inkė,

kerėtoja'.

Nepaisant šitokio šmeižimo ir j uodinimo bei įvairiausių daug kartinitĮ valymų, visame pasaulyj e teb ėra išlikę nemažai senųjų istorijų fragmentų. Iš j ų matyti , kad paleistuvystė nebūtinai turi būti suvokiama "obsceniškai ': vulgariai, - tai veikiau panašu Į tam tikrą nematytą, fantastišką būtybę , kurią mielai norėtu me regėti šalia savęs, tarp gerų draugių ir bičiulitĮ . Prieš kelerius metus, kai tik pradėj au sekti šias "purvinosios Deivės istorij as': girdėdamas apie tai, kokius žygius tikros bei mitinės moterys kadaise atliko , pasinaudodamos savo seksualumu ar j uslingumu , kad pagrįstų savo nuomonę, prasklaidytų liūdesį, sukeltų j u oką ir šitaip atitaisytų tai, kas dvasioj e b uvo išklibę

ar

išsiderihę , mano klausytojos iš pradžitĮ šypsodavosi, paskui imdavo kvatotis. Man irgi be galo patikdavo žiū rėti , kaip moterys , susi dūrusios su tokiais dalykais, peržengia j uoko slenkstį . Pirmiausia j oms tekdavo pamiršti visą savo aukl ėj imą, pagrįstą n uostata, kad kultūringai damai taip j uoktis nedera . E s u n e sykį mačiusi , kaip netin kamoj e situacijoje, žūtbūt norė dama išlikti ori dama, moteris vos neužduso, užuot palengvinusi sau gyvenimą. Kad gal ėtume j uoktis , privalome pakaitomis greit iškvėpti ir vėl gausiai įkvėpti oro. Iš įvairitĮ fizinės terap ijos ir na tūralios medicinos tradicij ų , kaip antai hakomi, mes žinome, j og giliai kvėpuodamas žmogus itin stipriai j aučia savo emocij as; todėl, nenorėdami ko nors j austi , mes stengiamės sulaikyti kvapą. J uokdamasi moteris kvėpuoja pilna krūtine, o giliai įkvėpdama ir iškvėpdama ji greičiausiai pradeda patirti ligi tol drau džiamus jausmus. Kokie gi tie j ausmai galėtų būti? Pasirodo, kad tai ne

tiek j ausmai, kiek tam tikri j ų gydymo bei atpalaidavimo būdai, neretai išlaisvinantys susitvenkusias ašaras, atgaivinantys pamirštus prisiminimus, sutraukantys j utiminę žmogaus prigimtį kaustančias grandines. Pamažu man vis labiau aiškėj o , kad šių senovinių paleistuvystės deivių svarbą bei paskirtį būtent ir atskleidžia jų gebėj imas atpa laiduoti tai, kas pernelyg smarkiai užveržta , išsklaidyti sutemas ir niūrumą, sukelti tokią linksmą nuotaiką, kuri randasi ne iš proto, o iš paties kūno, ir visa tai atlikti lengvai ir sklandžiai . Juk iš pasakų apie koj otą, iš dėdul ės Tru ngpa istorij ų 2 , iš anekdotų apie blondines ir pan. j uokiasi n e kas kita, o mūsų kūnas . Tad ir šių pasileidusių deivių linksmumas bei šėlioj imai gali būti pats geriausias vaistas, lengvai pasklindantis per organizmo endokri ninę ir nervų sistemas . Toliau pateikiamos trys istorij os vaizduoj a paleistuvystę tokia prasme , kokia čia vartojame šį žodį , - tai tam tikri seksualiniai/ j usliniai apžavai, sukeliantys geras emocij as. Du pasakoj imai seni, o vienas - iš dabartinių laikų . Visuose kalbama apie purvinąsias deives. Bent aš j as taip vadinu, nes ilgą laiką j oms teko slapstytis po žeme. Teigiama prasme j os priklauso tai pačiai sričiai, kaip ir derlingas dirvožemis, dumblas, dvasinės sąnašos - visa tai, iš ko randasi menas ir kūryba. Tiesą sakant, p urvinosios deivės įkūnij a tą Laukin ės Moters aspektą, kuris tuo pat metu yra ir seksualus, ir sakralus.

Baubo - pilvotoj i deivė Yra toks vaizdingas pasakymas: Eli a habla por en medio en las piernas ' J i kalba iš tarpo tarp koj ų ' . Š itokių nedidelių "tarpuko j o " istorij ų pilna visame pasaulyj e. Vienoj e iš jų pasakoj ama apie B aubo , senovės Graikij os deivę, vadinamąją "begėdystės deivę". Ji turi ir senesnių vardų, kaip antai Jambė; berods, graikai bus pasi skolinę ją iš dar archaj iškesnių kultū rų. Juk archetipin ės laukinės šventojo seksualumo bei Gyvybės/Mirties/ Gyvybės vaisingumo deivės egzistavo nuo neatmenamų laikų .

Senoviniuose raštuose Baubo pavyko užtikti minimą tik vieną kart, ir ten tiesiogiai nurodoma, kad j os kultas b uvęs sunaikintas ir sutryptas per įvairiausius užkariavimus bei antpuolius. Bet manęs niekaip nepalieka nuoj auta , kad kur nors , galbūt tarp miškingų kalvų ar girios ežerų, Europoje ar Rytuose, dar tebeesama j ai skirtų šventovių , padabintų figūrėl ėmis ir kaulo raižiniais. 3 Taigi nieko nuostabaus, kad tik labai nedaugelis tesame gir dėjusios apie Baubo; tačiau verta prisiminti , kad net ir viena vie nintelė išlikusi archetipo nuolauža išsaugo visą jo prasmę. O tokią nuolaužą mes turime, nes išlikusi viena istorij a , kurioj e pasirodo B aubo. Ji - viena iš pačių įstabiausių ir spalvingiausių aukštoj o Olimpo gyventoj ų . Č ia pateiksiu jums savo , kaip cantadora , ver sij ą , pagrįstą senovin ėmis laukinės Baubo paveikslo liekanomis , kurių dar galima prirankioti iš postmatriarchatinitĮ graikų mitų bei Homero giesmių. 4

OTINA Ž EMĖ, Demetra , turėj o nuostabiai gražią dukterį ,

M vardu Persefonė. Vieną dieną Persefonė smagiai sau žaid ė pievoj e tarp gėlitĮ . Viena gėlelė j ai ypač patiko, ir j i j au tiesė ranką jos nuskinti . Staiga sudreb ėjo žemė, j os pluta perplyšo perpus, ir iš atsivėrusios praraj os iškilo tamsus ir galingas požemio dievas Hadas. Jis vadelėjo j uodą važiuoklę, pakinkytą ketvertu pelenų spalvos žirgų . Sugriebęs Persefonę , Hadas sukirto žirgams ir nugarm ėj o žemyn - pievoj e liko gulėti tik nukritę mergaitės sandalai ir ap siaustas . Pagrobęs Persefonę, Hadas ginė žirgus vis gilyn ir gilyn į požemius. Persefon ės klyksmas darėsi vis duslesnis, kol pagaliau per siskyrusi žemės pluta užsitraukė, ir nebeliko nė ženklo, kas įvykę. Persigandusios mergaitės klyksmą aidu atkartoj o kalmĮ uolos ir j ū ros dugnas. Demetra išgirdo akmenų šauksmą, išgirdo j fuos dejonę. O paskui visą žemę apgaub ė gūdi tyla, tiktai šnerves kuteno sutryptų gėlių kvapas.

Nusiplėšusi nuo nemirtingos savo galvos vainiką ir j uodu ap siaustu apsigobusi pečius, Demetra tarsi milžiniška paukštė leidosi skrieti virš žem ės , ieškodama dukters ir šaukdama j ą vardu. Vakare viena iš trij ų kalnų oloj e gyvenusių senių prasitart:· savo seserims tądien gird ėj usi tris šauksmus : sykį baimingai su klikusi j auna mergaitė; antrasis šauksmas buvęs gūdus ir gailus ; o tre č iasis - sielvartauj ančios motinos rauda. Niekur negalėdama rasti d ingusios Persefonės, Demetra kraus tėsi iš proto; daugelį m ėnesių ji be paliovos klaj ojo ir blaškėsi, visur ieškodama savo mylimos dukters . Demetra klykė, verkė, raudoj o , klausin ėj o visų , ką tik sutikusi, ar nematė j os dukters, išieškoj o kiekvieną žemės lopin ėlį . įdubą ar kauburėlį, meldė pa sigailėj imo, šaukėsi mirties, bet niekaip neįstengė mylimos savo dukters rasti. Tuomet deivė puolė į neviltį ir, užuot amžinai skatinusi laukų derlingumą, sielvartingai raudodama prakeikė viską, kas tik augo ir brendo ant žemės : " Ž ftkite ! Prasmekite ! Galas viskam! " Demetrai prakeikus, vaikai visoj e žemėje liovėsi gimę , j avai nebeaugo ir nebenoko , žmonės nebeturėj o duonos, gėlės liovėsi žyd ėj usios , o medžiai - žaliavę . Nebeliko kuo papuošti puotos stalų, kuo p ridengti mirusiųjų. Visa kas gulėjo suvytę ir nebegyva viršum sueižėjusios žemės ar prie išdžiūvusių krūtų . Ir pati Demetra liovėsi mazgoti savo kūną. J o s darbužiai virto murzinais skarmalais , o plaukai karo j o sulipę nuo purvo. Bet nors jos širdis ir plyšte plyšo iš skausmo, j i nepasidavė ir toliau be paliovos ieškojo dukters . Sykį . baisingai pervargusi bergždžiai beklaj odama, be maldaudama ir beklausin ėdama , netekusi pasku tinių j ėgtĮ , ji susmuko viename kaime prie šulinio. Č ia j os niekas nepažinojo. Ji priglaudė geliantį savo kūną prie šulinio akmens . . . Jai taip besėdint, staiga pasirodė tokia moteriškė, ar veikiau - lyg ir moteriškė. Š okčiodama ir vylingai kraipydamasi, gašliai siūbuoda ma klubais ir kratydama krūtis, ši būtybė artinosi prie Demetros. Ją išvydusi, Demetra nej učiomis nusišypsojo. Toj i šokanti moteriškaitė atrodė iš tiesų nepaprasta. Galvos ji n eturėj o , krū tlĮ speneliai buvo j os akys , o m akštis - burna.

l r pravėrusi šitą žavią burnytę , ji pradėj o linksminti Demetrą,

pasakodama visokiausius smagius ir riebius j uokelius . Demetra pamažu vis plačiau šypsoj osi , paskui sukikeno, o tada ėmė j uoktis balsu. Galiausiai abi moterys j au kvatoj o drauge - mažoj i pilvotoj i deivė B aubo ir galingoji Motina Ž emė, deivė Demetra. Ir būtent taip s magiai pasij uokusi , Demetra rado savyj e j ėgų nusikratyti nevilties ir tęsė dukters paieškas. Galiausiai, padedama Baubo, senosios Hekatės ir saulės dievo Helij o, ji surado Persefonę ir ją atgavo. Visa kas pasaulyj e , ant žemės ir m oterų įsčiose , vėl

pradėj o žydėti ir duoti vaisių .

Š i mažyl ė Baubo visuomet patiko man kur kas labiau už visas graikų mitų deives, o gal ir labiau už visus mitinius persona žus apskritai. Be abej o , ji kilusi iš pilvotųj ų neolito laikotarpio deivių - tų paslaptingų begalvių figūrėlių, kurios kartais neturi nei koj ų , nei rankų . Tikras įžeidimas vadinti j as "vaisingumo simboliais': nes jų reikšmė kur kas didesnė. Tai moterų kalbos talismanai - žinote, tų kalbų , kurių moterys niekada , j o kiais būdais nepakartotų vyrams girdint, nebent jau kokiu absoliučiai išskirtiniu atveju . Taip , būtent tokių kalbų. Š ios figūrėlės simbolizuoja unikaliausius pasaulyj e poj ū čius ir išraiškas . Krūtys ir tai , ką j unta šie du j autrūs kauburėliai , taip pat lytinės lūpos ir tarp jų j untami poj ūčiai pažįstami tik pačiai moteriai - kiti tegali m ėginti tai Įsivaizduoti. O gilus , krūtininis j uokas , nuo kurio net pilvas kratosi , - tai viena iš pačių geriausių moteriai prieinamų gydymo priemonių. Man visuomet atrodė, kad moteriški pasiplepėj imai prie ka vutės - tai senovinio moterų ritualinio bendravimo reliktas: j tĮ metu , kaip ir senovėj e, moterys nuoširdžiai pasišneka, išsipasakoja, pasidalij a pačiais slapčiausiais ir esmingiausiais dalykais, kvatojasi , kvailioja iki užsimiršimo , atsigauna ir grįžta namo nušviesėj usios ir pralinksm ėj usios, o gyvenimas ima rodytis geresnis .

Kartais , kai nori pasilikti vienos, moterims būna nelengva atsikratyti vyrų . Ž inau , kad senovėj e moterys išsiųsdavo vyrus "į žvejybą'� Š ią gudrybę j os taiko nuo neatmenamų laikų, norėdamos pabūti arba vienos su savimi , arba drauge su kitomis moterimis. Juk mums tarpais labai norisi pabūti vien tik moteriškoje draugi j.oj e - savo pačių arba kitų moterų . Toks yra natūralus moteriškas ciklas. Vyriška energija yra puiki . Dar daugiau - ji prabangi , didinga. Bet kartais nuo j os pasij unti it persivalgiusi šokolado. Keletą dienų norisi tik šaltų sausų ryžių ir karšto skaidraus sultinio , kad išvalytų apsivėlusį gomurį . Kartais privalome kurį laiką šitaip maitintis. Negana to , mažoji pilvūzė deivė Baubo pakiša dar vieną įdomią mintį : truputis nešvankybių pu ikiai padeda vaduotis nuo depre sij os. Akivaizdu , kad tam tikros rūšies juokas iš istorij ų , kurias moterys pasakoj a vienos kitoms ir kurios yra tokios nepadorios, kad atrodo beveik neskoningos, - šios istorij os sužadina libido. Jos vėl įžiebia moterims gyvenimo džiaugsmą. Pilvūzė deivė ir pilvą purtantis j uokas - štai ko mums visoms reikia ! Todėl į "pirmosios pagalbos sau" priemonių arsenalą įtraukite keletą " nešvankių" Baubo tipo istorij ų . Š itokios trumputės isto rij ėlės - tiesiog neprilygstamas vaistas. Juokinga " riebi " istorij a ne tik pagelb ės nuo depresij os, bet ir sustabdys j uodą pykčio pro veržį , tad moteris pasijus laimingesn ė negu anksčiau . Pam ėginkit, pačios pamatysite. Negaliu čia leistis plačiau analizuoti kitų dviej ų Baubo istorij os aspektų , nes j ie skirti aptarti vien moterims , mažomis grupelėmis ir tarpusavyj e . Tad pasakysiu tik tiek: Baubo turi dar vieną įdomią savybę - ji mato krūtų speneliai s. Vyrams tai nesuvokiama, bet vos tik apie tokį j os sugebėj imą užsimenu moterims, j os iškart ima entuziastingai linkčioti sakydamos: "Taip , suprantu , ką turite omenyj e ! " Gebėjimas matyti per spenelius, aišku , yra j u ti minis bruožas. Speneliai - dvasios organai , j ie j autriai reaguoj a į temperatūrą, baimę , pyktį , triukšmą. Jie - toks pat j utiminis organas, kaip ir akys kaktoj e .

O kalb ėj imas " makšties lūpomis" simbolizuo j a tą pirmapradį, pirminį kalbėj imą, pačios pagrindinės ir esmingiausios tiesos sa kymą, einantį tiesiai nuo gyvybės šaknų . Akivaizdu , kad Baubo kalba eina iš pačių motinos įsčių, iš viduri ų , iš pačių gelmių. Pa sakoj ime apie tai, kaip Baubo kalbina dukters p aieškų nukamuotą Demetrą, nė žodžiu neužsimenama, ką gi iš tiesų B aubo pasakoj o Demetrai. Bet j u k galime spėti . . .

Koj otas Dikas Manau, kad Baubo pralinksmina Demetrą , pasakodama moteriš kas istorij as apie pačius tobuliausius siųstuvus ir imtuvus - ge nitalij as. Jei taip , tai galbūt B aubo papasakoj o j ai ir kokią nors . istorij ą , panašią į šią, kurią prieš keletą metų išgirdau iš seno vilkikų stovėj imo aikštelės prižiūrėtoj o Nogalese . Visi j į vadino Seniu Indėnu, ir pats jis tikino turįs raudonodžių kraujo. Senis Indėnas nenešioj o dantų protezo ir buvo j au porą dienų nesiskutęs. Jo žmona, vardu Gluosnyn ė, buvo miela senutė su kadaise dailiu , bet smarkiai gyvenimo išvargintu veidu. Ji man prisipažino, kad sykį per muštynes b are j ai sulaužė nosį. Jiedu turėj o trej etą kadilakų , bet nei vieno važiuojančio, ir meksikietiš kos veislės šunį, kurį laikė virtuvėj e , vaikiškame manieže . Senis Ind ėnas buvo iš tų vyrų , kurie net ir tupykloj e sėdi su skrybėle . Aš tuo metu rinkau visokiausias istorijas ir, važiuodama pro šalį, užsukau į j ų prižiūrimą stovėjimo aikštelę . - Gal žinot, ką žmon ės pasakoja apie čionykštes vietas? - iš tolo užvedžiau kalbą, tikėdamasi išgirsti padavimų. Senis Indėnas pasalūniškai d ėbtelėj a į žmoną, klastingai išsišiep ė ir įžūliai pamerkė j ai akį : - Kaip sakai , gal papasakot j ai apie koj otą Diką? 5 - Ne, seni, nepasakok! Ką nori, tik ne šitą istorij ą ! - O t , vis tiek imsiu i r papasakosiu , - užsispyrė senis. Jo žmona panarina galvą, atsirėmė į stalą ir nepakeldama akių sušnibždėj o : - Seni, a š rimtai : nep asakok j ai t o s istorij os!

- Va, imsiu dabar pat ir p ap asakosiu. Senutė šonu Įsitais ė fotelyj e , delnu prisidengusi akis, tarsi ryški šviesa staiga būtų ėmusi j as žilpinti. O Senis Indėnas papasakojo man šitą istoriją , pirma paaiškinęs , esą gird ėj ęs j ą iš vieno navach o , kuris savo ruožtu išmokęs j ą iš kažkokio meksikiečio, o tas - dar iš hopio.

V

IENĄ KARTĄ SENŲ SENOVĖJE gyveno koj otas Dikas - pats gud

riausias ir sykiu pats kvailiausias padaras pasaulyje. Jis amžinai ko nors užsigeisdavo , tada imdavo visaip mulkinti žmones, kol gaudavo ko panorėj ęs, o visą likusį laiką pūsdavo sau į akį. Taigi vieną gražią dieną, kai koj otas Dikas knarkė kaip visada, jo pimpiui viskas baisiai nusibodo. Tod ėl jis nusprendė palikti koj otą ir pats vienas pasiieškoti nuotykių. Taigi pimpis atsiskyrė nuo koj oto ir nuskuodė keliu. Tiesą sakant, ne tiek nuskuodė, kiek nustriuoksėj o , nes j u k galėj o remtis tik viena koja. Taip j is šuoliavo sau , šuoliavo , ir buvo j am labai smagu . Tada jis nušokavo nuo kelio pasidairyti po mišką. Bet ten - ir atsitik tu man taip ! - ėmė jis ir įdribo į griovį, pilną priaugusį baisiai piktų dilgėlių. - O i ! - suspigo koj oto pimpis. - Ai-ai-ai ! Gelb ėkit, padė kit ! - ėm ė šaukti j is. Jo riksmas pažadino koj otą Diką iš miegų, ir kai j is, kaip buvo pratęs, j au siekė sau į papilvę, kad užvestų motorą, tai pamatė, kad rankenėl ės nebėr! Paspraudęs uodegą tarp koj ų, koj otas Dikas pasileido keliu ir netrukus aptiko savo pimpį, pakliuvusį į baisią b ėdą. Koj otas švelniai ištraukė savo išdykėlį keliauninką iš dilgė l ių , paglostė j į , nuramino ir dailiai pritaisė atgal į vietą - ten , kur j am ir priklauso būti.

Senis Indėnas kvatoj o kaip beprotis - j į ištiko kosulio priepuolis, o akys iš j uoko išsprogo jam ant kakto s . - Š tai kokia ta istorija apie senį koj otą Diką ! - Bet tu pamiršai jos pabaigą, - primi n ė jam žmona. - Pabaigą? Kokią pabaigą? Aš papasakojau viską iki gal o , - užginčij a senis. - Ne, tu pamiršai tikrąj ą šitos istorij os pabaigą , tu senas ben zino kanistre ! - Na, jei j au tu taip gerai viską atsimeni, tai pati ir pasakok! Sučirškė durų skambutis, ir Senis Indėnas pakilo nuo savo baisingai girgždančios kėd ės . J o žmona pažvelgė tiesiai į mane, ir jos akys sužibo. - I storij os pabaiga - tai j os moralas , - paaiškino j i . Bet tą . akimirką j ą užvald ė Baubo , nes senutė prad ėj o nenumaldomai kikenti, paskui kvatoti , o galiausiai pratrūko tokiu j uoku , kad net pilvas kratėsi. Iš akių j ai ištryško ašaros, ir kol ji šiaip ne taip išspaudė tuos paskutinius porą sakinių , kiekvieną žodį tarp j uo ko protrūkių kartodama po du tris sykius , praėj o mažiausiai dvi minutės. - O moralas štai toks: nuo tada, kai koj oto Diko pimpis įkrito į dilgėles, j is niekaip nesiliauja niežėj ęs. Š tai kod ėl vyrai amžinai lenda prie moterų , m ėgina į jas pasitrinti, o j iems akyse taip ir parašyta: "Ai , kaip man niežti vieną vietą ! " Matai, tas jų visų pimpis taip ir niežti nuo tada, kai pirmą sykį paspruko ! Nežinau , kuo jos žodžiai mane taip paveikė, bet mes abi sė d ėj ome ten, virtuvėj e , kvatodamos , spiegdamos ir daužydamas stalą iš juoko , kol visai nebetekome j ėgų . Paskui pagalvojau, kad tąsyk, ko gero , j aučiausi panaši ai, kaip atsikandus gerą gabalą aitraus krieno. B ūtent šitokias istorij as, man regis, ir pasakojo Baubo. Jos repertuarą ir sudaro pasakojimai, priverčiantys moteris šitaip ne valdomai j uoktis: atsipalaidavus, taip, kad net ryklė matosi, kad kratosi pilvas ir dreba krūtin ė . Toks "seksualinis" j uokas smarkiai skiriasi nuo j uoko, kurį sukelia kuklesni, ne tokie "aštrūs" dalykai. Seksualinis j uokas iš esmės kiaurai persmelkia dvasią, atpalaiduoja

daugelį dalykų , supurto kaulus ir visame kūne sukelia itin ma lonų pojūtį. Tai tam tikra laukinio malonumo rūšis, priklausanti kiekvienos moters dvasinių priemonių arsenalui. Tai , kas sakralu ir kas j uslinga/seksualu, dvasioje sudaro la bai artimą kaimynystę, nes abiem atvejais tai sužadinama per nuostabos j ausmą, patiriamą ne protu, o ateinantį fiziniais kūno kanalais. Toj i patirtis, kokia ji bebūtų - bučinys, regėj imas , pilvą purtantis j uokas ar dar kas nors, - akimirką arba visiems laikams mus pakeičia, transformuoj a , supurto, iškelia į viršū nes, išlygina mūsų veide raukšles, suteikia mums šokėj os eigastį, norą švilpauti ir aistringai džiaugtis gyvenimu . Sakralume, paleistuvyb ėj e , seksualume visuomet slypi laukinis j uokas: trumpas begarsis kvatoj imas arba spigus seniokiškas ki kenimas , kimus švokštimas arba laukinis, gyvuliškas žvengimas, arba skambus, melodingas it varpelis čiurlenimas. Juokas - tai slaptoj i moterų seksualumo pusė; j is - kūniškas, gaivališkas, ais tringas ir gyvybingas, o todėl - nepaprastai j audinantis. Tai toks j ausmų sužadinimas , kuris, skirtingai nuo lytinio susij audinimo , neturi akivaizdaus tikslo. Tai džiaugsmingas akimirkos j audulys, tikroji j utiminė meilė - laisva ir nevaržoma, tai užplūstanti, tai pranykstanti, tai vėl užp l ū stanti ir maitinama savo pačios energij os. Ji šventa, nes gydo. Ji j utiminė, nes atgaivina ktmą ir sužadina j ausmus . Ji seksualinė, nes l abai j audina ir sukelia malonumo bangas. Ji daugiamatė, nes j u oktis galima ir vienam , ir drauge su kitais. Tai tikrasis laukinis moterų seksualumas . O štai dar viena proga susipažinti su moteriškomis istorij omis ir purvinosiomis deivėmis. Š itą istorij ą užfiksavau dar vaikystėj e. Tiesiog nuostabu , kaip vaikai sugeba nugirsti tai, ko , suaugusiųj ų manymu, j ie visiškai neturėtų girdėti .

Kelionė į Ruandą Man buvo maždaug dvylika metų , ir mes buvome prie Didžio jo Baso ežero Mičigane. Sutaisiusios pusryčius ir pietus kokiai ketu riasdešimčiai burmf, mie losios apvalainosios mano gimin ės

moterys, mama ir visos tetulės, drybsoj o sau prieš saulę, išsi tiestisios šezlonguose, plep ėdamos ir j uokaudamas. Vyrai buvo "žvejyboje" - vadinasi , jie kažkur irgi smagiai leido laiką, netruk domai keikdamiesi ir pasakodami savus j uokelius bei istorijas. O aš žaidžiau netoliese, prie moterų . Staiga mano ausį pasiekė spigūs riksmai. Išsigandusi paknops tom atlėkiau ten, kur sėd ėj o moterys. Bet j o s spiegė ir raitėsi ne iš skausmo. Jos leipo juokais, o viena tetulė vis kartojo ir kartoj o žiopčiodama, kai tik įstengdavo įkvėpti oro : " . . . užsidengė veidus! . . . užsidengė sau veidus ! " Visos kitos, vos tik išgirdusios šitą pa slaptingą sakinį, vėl iš naujo prapliupdavo spiegti ir raitytis. Jos dar ilgai , ilgai šitaip spygavo , žviegė, žiopčioj a ir vėl spyga vo , negalėdamos liautis. Vienos tetulės sterblėj e gul ėj o atverstas žurnalas. Jau gerokai vėliau , kai visos moteriškės prieš saulutę užsnūdo, aš tylutėliai ištraukiau j ai iš po apsunkusios rankos žurnalą ir išpūtusi akis įsitaisiau po šezlongu paskaityti. Viename puslapyj e aptikau Antrojo pasaulinio karo laiktĮ anekdotą , kuris skambėjo maždaug taip :

G

ENEROLAS

E ISENJ-JOWERIS RENGĖ S I

APLANKYTI savo p u lkus

Ruandoj e . [O gal B orneo saloje? Gal generolo vardas buvo MacArthuras? Vardai tuo metu man netu rėj o jokios reikšmės.] Gubernatorius pareikalavo , kad visos vieti nės genties moterys , išsirikiavusios palei kelią , sveikintų generolą ir moj uotų j am ran komis, kai j is savo džipu važiuos pro šalį. Bet visa bėda buvo ta, kad tenykštės moterys niekada nedėvėdavo j okių d rabužių , išskyrus karolius ant kaklo ir kartais dar odinį dirždį ant j uosmens. Taip jokiu būdu netiko. Pasikvietęs genties vadą, gubernatorius išdėstė jam padėtį . - Nesirf1pinkit , - nuramino j į vadas. Jeigu gubernatorius iš kur nors gausiąs bent kelis tuzinus sijonų ir palaidinių , tai jis, vadas, j a u pasirūpinsiąs , kad moterys tokia ypatinga proga juos

užsivilktų. Gubernatorius, padedamas vietos misionierių , šiaip taip sukrapštė reikiamą aprangą . Tačiau iškilmių dieną, likus vos kelioms minutėms iki Eisen howerio pasirodym o , paaiškėj o , kad nors visos genties moterys drausmingai užsisegė sijonus, palaidinės j oms kažkuo neįtiko , tad j os paliko j as namie. Taigi visos moterys taip ir išsirikiavo abipu s kelio, pasiruošusios sveikinti generolą: sij onuotos, b e t nuogomis krūtimis, ir daugiau j okio drabužėlio ant kūno, nekalbant j au apie kokius nors apatinius. Tai išgirdus, gubernatoriaus vos neištiko smūgis. Įsiutęs j is pa sišaukė genties vadą , o šis ramiai išaiškino, kad moterų vyresnioji jam prižad ėj usi, j og generol ui važiuoj ant pro šalį , visos moterys prisidengsiančios krūtis. - Ar tikrai? Ar tikrai j os prisidengs? - negalėj o nuri mti gu bernatorius. - Tikrai, tikrai, tikrai, - linksėj o genties vadas. Ką gi, laiko ginčytis visiškai nebeliko ir nebebuvo kas darą . Tad galima tik spėlioti, ką pagalvojo gen erolas Eisenhoweris , kra tydamasis keliu savo džipe, kai j am artinantis visos iki j u osmens apsiriuoginusios genties moterys viena po kitos grakščiai pasikėlė sij onus ir j ais droviai užsidengė veidus.

Gu lėdama po šezl ongu, aš kone dusau iš j u oko. Tai b uvo kvai liausia istorij a, kokią tik b uvau gird ėj usi. Tai buvo p uiki , smagi istorij a. Bet vidinis balsas man sakė, j og tai - "uždrausta prekė': todėl aš dar daugelį metų pask ui ni ekam apie j ą neprasitariau . Tačiau neretai sunkiu metu , slegiama įtampos, pavyzdžiui, prieš laikydama stoj amuosius egzaminus į koledžą , aš vis prisimindavau tas Ruandos moteris , kaip j os grakščiai prisidengė sijonais veidus, greičiausiai slapčia patyliukais j uokdam osi po tais sij onais. Aš irgi nusij uokdava u , o paskui susitelkdavau , pasij usdavau stipri , tvirta ir ryžtinga.

Be abej o , tai dar vienas moteriškų j uokų ir bendro kvatojimosi privalumas. Visa tai tampa puikiu vaistu ir patikim a atrama atėj us sunkiems laikams. Juk tai - sveikas ir doras s maginimasis ! Argi galima įsivaizduoti, kad begėdiškas seksualumas būtų laikomas šventenybe? Taip , ypač j eigu jis gydo , padeda užlopyti širdies žaizdas ir atkurti suardytą pilnatvę. Jungas pastebėj o , kad kai kas nors ateina pas j į , skųsdamasis seksualinėmis problemomis, tikro sios tų problemų šaknys dažniausiai slypi sielo j e arba dvasioj e. O kai žmogus pasakojasi savo dvasines problemas, neretai pasirodo, kad iš esmės j os yra seksualinės prigimties. Š ia prasme seksualumą galima laikyti dvasios vaistais, todėl j is ir yra šventas. Kadangi "nepadorus" j uokas pasirodo besąs

un

remedio , gydantis, tai jis - sakralus. O tai , kas sukelia tokį gydo mąjį j uoką , irgi šventa. Kai juokas padeda niekam nekenkdamas , kai j is palengvina, pertvarko , perrikiuoj a, sustiprina i r sutvirti na, - toks j uokas yra sveikatos šaltinis . Kai j uokdamiesi žmonės patiria gyvenimo pil natvę ir džiaugsmą , kad j ie yra, kad gyvi, kad geba mylėti , jaučia erotinį susijaudinimą, kai ju okas išblaško jų liūdesį ir nustelbia pyktį , - tuomet jis šventas. Visa , kas daro mus didesnius, geresnius, kilnesnius , j autresn ius, yra šventa . Laukin ės Moters archetipe pakanka vietos i r purvinųjų deivių prigimčiai . Laukin ė prigimtis nebrėžia griežtų ribų tarp pado rumo ir nešvankumo , sakralumo ir seksualumo: visa tai gyvena greta, trindamiesi šonais , panašiai kaip grupelė senų senučiukių, sutūpusių pakelėj e , kurios tik ir laukia, kad kas j as aplankytų. Visa tai ten , j ūsų dvasioje; o belaukdamas, kada gi j ūs pagaliau pasirodysite , j os pasakoj asi viena kitai savo istorijas ir kvatoj asi iki nukritimo.

X I I S KYR I U S

Paže n kl i nti terito riją: pykčio i r atl a i d u mo ri bos

M ėnulio lokys

Laukinės Moters vadovaujamos, mes grįžtame prie senovinių, intuityviųj ų , aistringųjų dalyktĮ. Kai mūsų gyveni mai pradeda atspindėti j os gyvenimą, mūsų poelgiai darosi nuoseklūs ir kryp tingi. Mes ryžtingai einame pirmyn į tikslą, arba sparčiai to mo komės, jei dar iki šiol nemokėj ome. Mes imam ės žygių realizuoti savo idėjoms pasaulyj e . Išmokstame vėl surasti prarastą tikslą, paisyti individualių savo ritmtĮ . su artėj ame su tais partneriais bei draugais, kurie nesipriešina laukinei, integraliai mūsų gyvenimo t ėkmei. Renkamės tokius santykius ir tokį bendravimą, kurie teikia peno mūsų kūrybai ir puosel ėj a instinktyviąj ą prigimtį . Taip pat siekiame ir paremti , palaikyti kitus. Esame pasirengusios prireikus išmokyti savo mylimu osius klausytis ir paisyti laukinių ritmų , j ei tik j ie patys nori mokytis . Tačiau mums liko įval dyti dar vieną dalyką - išmokti tvarkytis su vadinamuo j u moterišku pykčiu . Reikia duoti jam išsiveržti. Prisiminus, kokia to pykčio kilmė, m oterims gali imti rodytis, kad j os niekuomet neįstengs liautis griežusios dantimis. Antra vertus, mums taip pat norisi kuo greičiau išsklaidyti tą pyktį , nes

j is mus slegia ir nuodij a sielą. Tod ėl norisi kuo skubiausiai j uo atsikratyti . Tačiau bandymai j į užgniaužti pasirodo beviltiški - tarsi m ė gintume kibirkščiuoj ančią liepsną slėpti b ulvių maiše. Bet vargu ar gera išeitis - ir leistis to pykčio apdcginamoms ar nušutinti j uo kitus. Taigi ką daryti su tuo galingu j ausmu , kurio esame prikaupusios, kaip mums rodosi , prieš savo valią? Pyktis - tai tarsi nuodingos atliekos: jos atsiranda, kaupiasi, nors niekam j ų nereikia, bet d ėti j ų taip pat nelabai yra kur. Norint saugiai j as palaidoti, teks gabenti vos ne į pasaulio kraštą. Š tai literatūrinė trumpos j aponų pasakos versija, kurią kūriau ir tobulinau daugelį metų . Pavadinau ją "Tsukina Waguma, m ėnulio lokys'� Tikiuosi, ji pagelbės mums rasti išeitį iš šios problemos. Š ios pasakos siužeto pagrindą, pavadintą tiesiog " Lokys': kadaise išgirdau iš seržanto

_

I. Sagaros, Antro j o pasaulinio karo veterano , kuris gydėsi Hainso karo veteranų ligoninėj e Ilinoj aus valsti j o j e .

ARTĄ

gyveno jauna moteris. Jos vyras daugelį metų praleido kare. Galų gale išleistas atsargon, j is grįžo namo kuo bjauriausiai nusiteikęs. Nenorėj o net įžengti vidun , nes per ilgus � etus buvo įpratęs miegoti lauke, ant akmenų . Tylus, užsidaręs ir nekalbus, jis dieną naktį lindėjo miške.

K

SVA I G I AI K VE PIANČ IAME PUŠYNE

Jaunoji žmona be galo apsidžiaugė ir susij audino išgirdusi , kad jos vyras pagaliau grįžta namo. Ji užkūrė ugnį, pripirko pro duktų ir ištaisė didžiausias vaišes , priruošė gausybę skan iausitĮ valgių: gardžios baltos soj ų varškės, tri j ų rūšių žuvies , trijų rūšių d umblių , ryžių , apibarstytų raudonaisiais pipirais, bei didžiulių šaltų oranžinių krevečių. Droviai šypsodamasi, ji nunešė visas tas vaišes į mišką ir pri klaupė greta savoj o kovų nuvarginto vyro, siūlydama jam paragauti gardžių j os sutaisytų valgių. Bet šis pašokęs išspard ė pad ėklus su valgiais: soj ų varškė išsipylė ant žemės, žuvys nulėkė kažin kur,

dumbliai su ryžiais išsidrabstė po purvą, o didžiosios oranžinės krevetės nuriedėj o ant tako. - Palik mane ramyb ėj ! - sustugo jis ir atsuko j a i n ugarą . Moteris nusigando tokio j o pykčio. Š itaip nutiko dar kelissyk, ko l galiausiai, nebežinodama, ką daryt i , ir apimta n eviltie s , j aunoji moteris nukeliavo pas žiniuonę, gyvenusią oloj e atokiau nuo kaimo. - Mano vyras smarkiai nukentėjo per karą, - pasiguodė j ai žmona . - J is nuolat piktas ir nieko nevalgo. Į namus neina, įsikūrė miške ir daugiau nebenori su manimi gyventi. Gal turi kokio vais to, kad j is vėl pasidarytų geras ir mylėtų mane kaip anksčiau? - Galėčiau jo sutaisyti, - atsakė jai žiniuonė, - tiktai man reikia vieno dalyko. Kaip tyčia , visai pabaigiau m ėnulio lokio plaukus. Užtat turėsi įkopti į aukštą kalną, surasti j uodąj į lokį ir parneš ti man vienintelį plaukelį iš pjautuvo pavidalo baltos žym ės j o pakakl ėj e . Tuomet gal ėsiu d uoti tau ko prašai ir gyvenimas vėl pasidarys puikus. Kitą moterį tokia užduotis gal būtų nugąsdinusi. Kita gal būtų pamaniusi, kad tai išvis neįmanoma. Bet tik ne ši - mat ji myl ėj o savo vyrą . - O i , labai ači ū ! - padėkoj o j i žiniuonei. - Kaip gerai, kad pasakei man , ką daryti ! Taigi j i susirengė kelionėn ir kitą rytą patraukė prie kalno. Pri ėj usi sugiedoj o giesmę ,.Arigato zaisho': skirtą pasveikinti kalnui ir pad ėkoti j am , kad leidžia užlipti ant savo kūno. Perėj usi kaln o papėdę, pilną privirtusią didžiulių lyg duonos kepalai akmenų , j i įkop ė į mišku apaugusią plynaukštę . Medžių šakos čia sviro iki pat žemės, o lapai atrodė kaip žvaigžd ės. -Arigato zaisho! - užgiedoj o vėl moteris, d ėkodama medžiams, kad kilsteli savo kasas, leisdami jai praeiti po j omis. Š itaip perėj usi mišką, m oteris kop ė toliau . Bet dabar j au eiti pasidarė sunkiau . Kalno šlaitai buvo apžėlę dygliuotomis gėlėmis , kurios kibo ir draskė j os kimono apačią, o aštrūs akmenys kruvinai žeidė rankas . Prietemoj e atlėkę kaž kokie keisti tamsūs paukščiai ją labai nugąsdino. Supratusi , j og tai - muen-botoke , mirusiųj ų , kurie nebeturi artimųj ų , dvasios, j i

ėm ė giedoti j iems maldas, sakydama : "Aš b ū siu j u ms giminaitė, aš paguldysiu j us ils ėtis ramybėj e ! " J i nesustodama lipo vis aukštyn, nes j uk myl ėj o savo vyrą. Kop ė tol, kol išvydo viršūnėj e spindintį sniegą. Jos koj os s ušlapo ir ėm ė stingti nuo šalčio, bet j i atkakliai kop ė toliau , nes j uk myl ėj o savo vyrą . Užgriuvo audra, pu stomas sniegas skaudžiai kapojo akis i r lipd ė ausis. B eveik nieko nebematydama, j i kop ė vis aukščiau i r aukščiau. O k a i p ūga liovės i , j i vėl užgiedo j o ,.Arigato zaisho '', dėkodama vėj ams , kad liovėsi ją talžę . Galiausiai j i prisiglaudė negiliame urvelyj e , kuriame tik vargais negalais teįstengė susirangyti . Nors tu rėj o pilną ryšulj maisto, tačiau nevalgė, o tik apsikloj o lapais ir užmigo. Rytas išau šo ramus ir giedras , pro sn iegą netgi buvo matyti vienas kitas besikalantis žalias daigelis . - Ak! - atsiduso moteris . - Metas ieškoti m ėnulio loki o ! Ieškoj usi ir dairiusis v i s ą dieną , j a u v ė l prieblandai arti nantis aptiko didžiules išmatų krūvas. Daugiau žvalgyti s nebereikėj o : priešais j ą , kiek tolėlia u, palikdamas gilius pėdsakus su įsispau dusiais didžiuliais nagais, per sniegynus kuduliavo milžiniškas j uodas lokys . Griausmingai suriaum ojęs, m ėnulio lokys dingo savo irštvoj e . Moteris atsirišo ryšulį su maistu ir prid ėj o valgio į dubenėlį. Pastačiusi dubenėlį prie irštvos, pati grei tai nubėgo slėptis. Užuodęs ėdesį, lokys išlindo iš irštvos taip garsiai ir galingai ri aumodamas, kad net akmen ėliai nuo šlaitų pasipylė. Tada kelis syk atsargiai iš tolo apėj o aplink duben ėlį . iš vistĮ pusit1 uosdamas orą , o pasku i vienu maktelėj imu prarij o padėtą maistą. Viską su ėdęs, atsisto j o piestu , dar sykį pauostė orą, o tada įlindo irštvon . Kitą vakarą moteris vėl p astatė duben ėlį s u maistu prie lokio i rštvos, tačiau pati jau nebeb ėgo sl ėptis į savo užuoglaudą , o atsi traukė tiktai pusę kelio. Užuodęs ėdesį , lokys išsiropštė iš irštvos, suriaumoj o taip , kad atrodė, j og tuoj žvaigžd ės nu o dangaus pa sipi ls, pasisukioj o aplink, atsarg iai uosdamas orą , bet galiausiai maktelėj o pad ėtą skan ėstą ir vėl įsirangė savo migin. Moteris dar keletą vakarų iš eilės vis palikdavo j am maisto , ir taip kartoj osi tol , kol vieną tamsią naktį j i įsidrąsino nebeb ėgti šalin, o liko stovėti netoliese, prie lokio irštvos .

Pastačiusi j am duben ėlį su maistu , j i atsistoj o greta ir ėmė laukti . Užuodęs skan ėstą ir ropšdamasis lauk, lokys išvydo ne tiktai j am padėtą maistą, bet ir porą smulkių moteriškų koj ų šalia duben ėlio. Pasukęs galvą į šoną, lokys suriaumoj o taip , kad moteriai net kaulai visame kūne ėmė barškėti. Nors visa drebėj o iš baimės, moteris nesitraukė nė per žingsnį. Lokys atsistoj o ant užpakalinių koj ų , pražiojo nasrus ir taip su riaumoj a , kad net tamsiai raudona jo gerklė buvo matyti . Tačiau moteris neb ėgo. Lokys dar garsiau užriaumoj o ir ištiesė pirmyn letenas , tarsi norėdamas ją sugriebti - dešimt ilgų aštrių it peiliai nagų švytravo j ai prieš akis tarsi mirtini durklai . Moteris visa virp ėj o tarsi vėj o p učiamas lapelis, tačiau vis tiek nesitraukė. - Ak, maldau j u , gerasis loky, - ėmė prašyti j i , - maldauj u , nepyk! A š atėj au p a s tave, n e s mano vyrui reikia vaistų . Lokys šlumštelėj a priekines letenas žemėn , sukeldamas sniego stulpus, ir įsistebeilija į priešais stovinčią persigand usią, drebančią moteriškę . Akimirką j ai pasirodė, kad senose lyg pasaulis lokio akyse atsispindi visi kalnų skardžiai , kloniai, upės ir kaimeliai j ų slėniuose. Moterį persmelkė ramyb ė, i r j i liovėsi drebėjusi. - Maldauj u , gerasis loky, - prašė ji toliau . - Aš juk visus tuos vakarus tave pen ėjau , tai gal gal ėčiau dabar pasiimti vieną vie nintelį plaukelį iš baltoj o m ėnulio tavo pakaklėj e? Lokys valandėlę patyl ėj o svarstydamas. Š i maža moterytė būtų lengvas grobis, tačiau staiga j am j os pagailo. - Teisyb ė, - suniurzgė senasis m ėnulio lokys , - tu buvai man gera. Gali išsirauti sau vieną mano plaukelį, tik, žiūrėk, greitai ! O paskui nešdinkis atgal, iš kur atėj usi ! Jis užvertė snukį aukštyn, parodydamas jai didžiulę baltą mėnu lio pavidalo d ėmę po kaklu . Moteris pamatė toj e vietoj e smarkiai pulsuojančią gyslelę. Prid ėj usi vieną ranką lokiui prie gerkl ės , antrą j a moteris sučiupo vieną baltą , švytintį plaukelį. Tada greitai trūktelėj a ir išrovė. Lokys atsitraukė atatupstas ir užriaumoj o it sužeistas. Paskui ėm ė piktai niurzgėti . - Oi, ačiū tau, didysis m ėnulio loky, nuoširdžiai tau d ėko j u ! - lankstėsi j am moteris. Bet lokys tik nepatenkintas suurzgė ir žengė žingsnj pirmyn . Paskui suriaumoj o , it ką sakydamas , ir

nors moteris nesuprato , jai pasirodė, tarsi visą gyvenimą būtų tai žinoj usi. Apsisukusi ji kiek įkabindama p asileido žemyn nuo kal no. B ėgo po medžiais su nusvirusiomis šakomis , kurių lapai atrodė lyg žvaigždės. I r visą kelią be paliovos kartoj o ,.Arigato zaisho': d ėkodama medžiams, kad pakelia savo šakas , ją praleisdami. Pa skui kone kūlvirstom nukurnėjo per didžiulius it duonos kepalai akmenis , suvirtusius kalno papėd ėj e , ,.Arigato zaishO" dėkodama kalnui, kad leido j ai užlipti ant savo kūno. Sudriskusiais rūbais, išsidraikiusiais plaukais, murzina ir suvar gusi, ji paknopstom nulėkė žemyn, akmeniniais laiptais, vedan čiais tiesiai į kaimą . Purvinu keliuku perb ėgusi per kaimelį, ji atsidū rė kitame j o pakraštyj e , prie senosios žiniuon ės buvein ės. Š i sėdėj o i r kurstė ugnį . - Ž iūrėk! Ž iūrėk! Aš jį gavau , išroviau , išprašiau ! Aš turiu m ėnulio lokio plauką ! - uždususi sušuko j ai j a unoji moteris. - 0 , puiku ! - nusišypsojo žiniuonė. Atidžiai nužvelgusi moterį, j i paėmė iš j os rankų baltą , švytintį plauką ir gerai j į apžiūrėj o prieš šviesą. Pakilnojo j į ant surukusio, raukšl ėto delno, pama tavo prid ėj usi prie piršto. - Ką gi, tikrai! - šūktel ėj o tada. - Č ia tikrų tikriausias mėnulio lokio plaukas ! - Tada staigiai pasisuko ir švyst e l ėj o plauką į ugnį , kur ryškios oranžin ės liepsnos jį prarij o, nespėj usį nė čirkštelėti . - Ai! - persigandusi sušuko jaunoj i moteris. - Ką tu padarei?! - Nurimk, nereikia šaukti , - nuramino ją žiniuonė. - Viskas gerai. Ar pameni, kaip kopei į kalną? Prisimink kiekvieną savo žingsnį! O pameni, kaip ilgai ir kantriai jaukinaisi m ėnulio lokį , kol įgijai j o pasitik ėj imą? Prisimink viską , ką m atei, girdėj ai, j autei ir patyrei ! - Taip , - linktelėjo j aunoj i moteris . - Aš viską kuo puikiausiai prisimenu . Tuomet senoj i žiniuonė švelniai nusišypsojo j ai ir tarė: - Tai dabar, dukrele, visa tai žinodama ir atmin dama eik sau namo ir elkis lygiai taip pat su savo vyru.

Pyktis - mokytoj as Pa g rindinis šios pasakos motyvas - stebuklingo daikto p a i e škos plačiai ž i n omas v i same pasaulyj e . Kartais kelionėn tenka leistis moteriai , kartais - vyr u i . Toks s te buklin ga s o b j ektas , kurį re ikia s u ras ti , gali būti kieno nors blakstien a , nosies plaukelis, dantis , ž ieda s , p l u nksna ar koks nors kitas apčiuopiamas , materialus daik

tas . Variantų, kuriuose aptinkam a s n epaprastos kokio nors gyvūno kūno dalies arb a kai lio m otyvas , užfiksuota Korėjoje, Vokietij oj e, Ura l e . Kinij oje stebuklingasis " donoras" dažniausiai būna tigras. J a p o n ų pasakose kartais minimas lokys , o kartais - lap ė . Rusij o j e dažniausiai keliauj a m a parnešti lokio barzdos. O vienoj e mano gimin ė s sekam oje pas a k oj e st e b u klin gąjį plaukelį reikia išrauti pačiai B a h ai J aga i iš pa s m a krės . "Mėnulio lokys" priklauso prie tokio t i p o pasakų, kurias aš papras t a i vadinu " p lyšel i ais': nes j os s u t ei k i a g a l imy b ę tarsi pro pravirą plyšelį dirstelėti į p asl a p t ing u s gydymo būdus ir įžvelgti pasakoje g l ūdi n č i a s g iliąs i as prasmes, užuot t enkinusis vien pa vi ršiniu turiniu. Akivaizdi šios p a sako s mintis - kad kan tr ybė p ad e da

įve ikti pyktį, tačiau p l a t e s n e prasme čia n u rodoma, kaip moteris gali atkurti p a ž ei s t ą d vasi n ę tva rką ir pagydyti pykčio

n u niokotą savą j į " aš'� Pasakose "p lyš e li u o s e " daugiau dalykų pali e kama nuj austi , nei tiesmukai išsakoma. Ir ši o s pasakos pamati n ė struktūra pat e iki a mums ištisą pykči o įveikimo schem ą : pirm i a u s ia reikia rasti iš mi n tin g ą , ramią gydomąj ą j ėgą (kreipimasis į ž i n iu o n ę ) , pasiryžti įžen gti į t o kią dvasin ę teri t o rij ą, kurioj e anksčiau ni ekad nesam e

buvusios ( ko p i m as į kaln ą ) , per p rasti iliu z ij ų prigimtį (ėj imas per akmenis, brovimasis po medžių šakomis), n u ra m dyti senas ir įky rias mintis b e i j a u smus ( s u sitikimas su muen -botoke, neramiomis mirusių j tl dvasiomis, kurių n eb ėra kam palaidoti), prisi j aukinti didį j į atjau čiantj "Aš" (kan trus lokio penėjimas , kol gal o p jis atsi ly g ina geru už gerą), suprasti r i a u m o j a n č i ą

at j a uči a nč i os

dvasios

pusę (s u vo kim as , kad l o kys, užj a učianti bū t yb ė, anaiptol n ėra romus ir p r i j a u kintas) .

Pasaka akivaizdžiai parodo , ka ip svarb u pr ak tišk a i kasdieniame gyvėnime pritaikyti įgytąj ą psichologinę patirtį bei žinias (l ei d i masis nuo kalno ir g rį ž imas į ka imą) ; be to , tenka suvokti, k a d gydym a s - t a i n uo l a tin i ai ieš koj i m a i ir bandym a i , o ne vieną kartą ir visiems laikams išmokta tiesa (lokio plauko sudeginimas). Es min is pa s ako s p a m o kymas : "Pritaikyk visa tai s avo pykčiui įveikti , ir viskas bus gera i " ( žiniuonė pataria moteriai g rįžti namo ir iš ba n dyti vis ką ko išmo ku si su savo vyru). Š ios pasakos , kaip i r d a ugeli o kittĮ , pagrin d i n is veikėjas pir ,

,

miausia kreipiasi į kokį n ors s užeistą , vieniŠ<Į pa da r ą arba bando j į prisijaukinti. Jei visus ši o p a s akoj i m o k ompo n e n tus laikytu me

sudėtinėmis t o s pa č i o s mo ters psi c hiko s dalim i s , tai pamatytume, kad viename jos pakraštyj e p r isik a u pę labai daug py kč i o ir kan č ių - p a sa ko j e tai s i m bolizuoja iš karo namo g rįžęs vyras . Mylinti

i r at s i davusi dvasios dalis, j o žmon a , m ėg i n a kaip nors p a gy d yti bei numalšinti tą š ėlstantį py k tį bei tttžmastį , kad tarp j os ir j os

meilės vėl įsivyrautų taika i r sa n ta r vė Toks ryžtas daro garbę .

kiekvienai moteri ai, nes tai

-

bandymas išgydyti py k tį neretai ,

padedantis mums ra sti ir b ttdą atleisti. Pasaka demonstruoj a, j og kantryb ė - tinkami ausia priemonė

tiek naujai įsiplieskusiam , tiek įsisenėj usiam pykč i u i įveikti; l ygi a i ka ip i r gydomųj ų bttdų paieškos. Nors kiekvieno žmo ga us gydy

mas bei s u k a up t os įžvalgos b ū n a skirtingi, pa s a ka siūlo tam tiknĮ bendro pobūdžio patari m ų , s usij usių s u šiuo procesu apskritai.

Didis j aponų išmin č ius ir kun igaikštis, g yve n ęs VI a . pra d ž i o j e vardu Š o t ok u Taiši, be kit a ko , mokė, kad dv a si nį darbą rei ki a ,

dirbti tiek vidiniame , tiek i r išorin iame pasaulyj e . Neg a n a to , j i s propagavo toleranciją ir pa ka nt u mą ki ekvienam žmogu i , ki ekvie nai gyvai b ūtybei ir kiekvienai emocijai. Subalansu otas em ocij LĮ verti n i m as , be abej o , yra asme ns s avigarbo s dalis. Net ir ska ud žios , n emalon i o s , drastiškos em oc i j os gali b titi su

vokiamos k a ip šviesos šalti n i s , nes jos skl idinos kunku l i u o j ančios ir žaižaruojančios energ i j o s . Š ią pykčio te i kiamą šviesą galime n u k r eipti teigi a m a l i nkme - j os pa ded a m i apšviesti ir ištyrin ėti tokius užkaborius, ku rių paprastai nematome . Netinkamai išnau-

doj amas pyktis grėsmingai telkiasi vienoj e ribotoje erdvėj e , kol tarsi rūgštis kiaurai pradegina visus švelnius ir subtilius dvasinius audinius , palikdamas juodą kaip skylė, skausmingą piktžaizdę. Bet esama ir kitokio būdo. Visos emocij os, taip pat ir pyktis, slepia savyj e tam tikrą ži nojimą, praregėjimą, kurį kai kas vadina nušvitimu . Mūsų pyktis kuriam laikui gali tapti mūsų mokytoj u , tod ėl galbūt neverta stengtis k u o greičiau j o atsikratyti: verčiau derėttĮ dėl jo įkopti į kalną , įkūnyti jį visokiausiais pavidalais , kad kuo daugiau iš jo išmoktum e ,

o

kai susitvarkysime su j u o savo

viduj e , tada jau galėsime paversti jį kokiu nors naudingu išorinio pasaulio pavidalu arba paprasčiausiai leisti j am susigerti į dulkes. Darniame ir vieni n game žmogau s gyvenime pyktis n ėra vien pa skira, su niekuo nesusijusi emocij a . Veikiau tai substancija, kurią tu rime pakeisti ir transformuoti. Pykčio ciklas yra toks pat, kaip ir visi kiti mūsų ciklai : j is kyla, krinta, išnyksta ir vėl atgimsta su nauj a j ėga. Transformavi mo procesas prasideda nuo pakankamo dėmesio šiai problemai. Leisdamosi , kad mūstĮ pyktis tapttĮ mūsų mokytoj u, ir tokiu būdu jį transformuodamos, savaime ii išsklaidome. Tuomet jo iš laisvintą energij ą galime panaudoti kitose srityse, ypač - kūryboj e . Nors yra žmoni ų, teigiančių, neva nuolatinis pyktis - stipriausia jų kūrybos varomoji j ėga, tačiau j is apsunkina priėj imą prie ko lektyvi n ės pasąmonės - neišsenkamos vaizdinių, minčių ir idėjų saugyklos, todėl žmogus, kuriantis vien iš pykčio, dažniausiai kaskart sukuria vis tą patį , nieko nauj o nesugebėdamas išrasti. Netransformuotas pyktis gali tapti savotiška nuolatine mantra apie tai, kokie užgu iti, iškankinti ir nuskriausti mes esame . Viena mano bičiulė, aktorė ir scenaristė, tvirtina esanti nuo latos pikta ir atsisako bet kokios pagalbos, kuri padėtų tą pyktį įveikti. Rašydama scenarijus apie karą , j i vaizd u o j a bl ogus ir niekšingus žmones; kai rašo apie ku ltl"trą - pj esių veikėj ai irgi būna tokie pat bj aurūs ir blogi. Jei rašo apie meilę - pasirodo tie patys niekšingi personažai su tais pačiais piktais kėslais. Ė damos nuolatinio pykčio, mes prarandame tikėj imą gėriu. Viltis irgi kažkur išgaru oj a . O anapus beviltiškumo paprastai slypi pyktis ,

po pykčiu - skausmas, o šio priežastis dažniausiai būna vienokia ar kitokia žaizd a - kartais visai šviežia, bet dažniausiai - sena, kamuoj anti mus nuo labai semĮ laikų . Iš fizinės traumatologijos žinome - kuo greičiau imsimės gy dyti žaizdą, neleisime j ai įsisenėti , nuo mažesn ė bus komplikacijų rizika. Be to, greitai pradėjus gydyti , žmogus sparčiau sveiksta. Lygiai tie patys d ėsniai galioja ir gydant dvasios žaizdas . Įsivaiz duokime, kokia būtų mūsų sveikatos būklė, j ei susilaužius koj ą dar vaikystėj e ir po trisdešimties metų kaulai dar nebūtų kaip reikiant sugij ę? Viena rimta trauma ar sužeidimas gali smarkiai pakenkti dauge liui kitų organizmo sistemų bei ritmų : susilpninti i muninę sistemą, skeletą, fiziologinius j u d ėjimo mechanizmus ir kt . Lygiai tas pats būna ir įsi sen ėj us psichologinei traumai . Daugelis žmonitĮ l aiku nepasirūpina tinkama pagalba - ar iš nežinojimo, ar iš apsileidimo. Taigi, vaiz d žiai kalbant, net kai ir grįžtame iš karo namo, savo siel oje bei kūno viduje ir toliau tebekariaujame. O j ei puosel ėsime ir kaupsime pyktį - dvasinės traumos pasekmę , - užuot ieškoję būdų, kaip jį n u malšinti , bandę išsiaiškinti , kokios j o priežastys ir kaip galėtume jį įveikti , tai visam likusiam gyvenimui patys save įkali nsime pykčio sklidinoj e kameroj e . Bet j u k taip gyventi neįmanoma - nei nuolatos , nei laikinai. Tikras gyvenimas juk kunku liuoj a anapus aklo pykčio. Kaip matome pasakoj e , pykčiui sutramdyti bei išgydyti reikia nemažai sąmoningų pastangtĮ . Bet tai įmanoma! Ir mes paj ėgios tai padaryti : tereikia tik žingsnis po žingsnio kopti į kalną.

Ž iniuonės patarimas : kopti i kalną Taigi, užuot stengusis "gražiai e l gtis" i r bandžius nuduoti , esą visai nejau čiame pykčio, arb a , priešingai, mėginus savo pykčiu išdeginti viską , kas gyva, per šimtą mylitĮ aplinkui , ar ne geriau būtų pirmiausia pasiūlyti savo pykčiui drauge su mumis ramiai prisėsti , išgerti arbatos ir pasišnekėti, kad išsiaiški ntume , kas gi prišaukė šį netikėtą svečią. Iš pradžių mūstĮ pyktis elgsis lygiai

taip pat, kaip įnirtęs vyras iš pasakos : nenorės šnekėtis, nesileis vaišinamas - vien tik s ėdės nej u d ėdamas, įsispitrėj ęs į vieną taš ką, arba ims siautėti, arba reikalaus pal ikti jį ramyb ėj e . Š tai tada mums ir teks kreiptis į žiniuonę - gydytoj ą , išmintingiausiąj ą ir geria usiąj ą mūsų "aš" dalį , įstengiančią pamatyti, kas slypi už ego įniršio ir susierzinimo. Š i žiniu o n ė visuomet � didi "toliaregė'� Užtat ji žino ir gali pasakyti , kokios naudos galime tikėtis, išty ri nėj usios šį emocij ų antpl ūdį. Išmintingosios žini uonės pasakose paprastai simbolizuoja dvasi nę ramybę ir rimtį. Net j ei visas išorinis pasaulis, regis, kone byra Į gabalus, vidinė m ūsų gydytoj a vis vien nesileidžia išmušama iš

vėži lĮ ir, išsaugoj usi sveiką protą, sugeba numatyti, kaip geriau sia b ūttĮ elgtis toli a u . Tokia vidin ė "meistrė" gyvena kiekvienos moters dvasio j e . Ji ten - nuo pat mūstĮ gimimo, nes tai - laukin ė, natūrali mūsų dvasios dalis. O j ei kartais pamiršome, kaip su j a susi siekti, tai visuomet gal ime vėl j ą prisišau kti , pamėginusios kuo šaltakrauj iškiau paži ūrėti į mu ms pyktį keliančią situaciją: įsivaizduoti save ateityj e , iš tokios perspektyvos pažvelgti atgal, pagalvoti, kokiu savo praeities elgesiu tuomet galėsime didžiuo tis, - ir atitinkamai elgtis. Pyktis b e i susierzinimas, kur i u os m u ms natūraliai sukelia įvairūs asmeninio bei visuomeninio gyvenimo aspektai, būna kur kas giles n i , j eigu vaikystėj e esame ne kartą patyrę aplinkinilĮ pan ieką, pasityčioji mus, abej ingumą ar išgyvenę ilgalaikę nežino mybę , neaiškumą. 1 Š itaip traumuotas žmogus tampa itin j autrus vėl esniems sužeidimams ir visais įmanomais būdais stengiasi j ų išvengti . 2 Visa tai baigiasi didžiuliais j ėgtĮ i r en ergijos nuostoliais, prarastu pasitikėj imu , kad ir mes esame verti meilės, dėmesio ir rū pesčio , n epaprastai ska ųdžiai mus žeidžia ir verčia piktai vai kiškai priesaikauti: va , u žaugsiu, tai jau ni ekad niekam nebeleisiu šitaip savęs skriausti. Negana to, jei m ergaitė vaikystėj e patyrė mažiau teigiamt1 išgyven i mų ir džiaugsmų nei kiti šeimos nariai, j e igu jos lais vė, elgesys, kalba ir pan. b uvo griežtai varžomi bei riboj ami , tai ir s uaugus j ą perdėtai erzina bei kelia pyktį tokie dalykai ,

balso intonacij os, gestai, tam tikri žodžiai bei kitokie j utiminiai dirgikliai, kurie primena j ai vaikyst ės įvykiu s . 3 Kartais, atidžiai stebint, d ėl ko suaugę žmonės staiga nei iš šio, nei iš to praranda savitvardą, galima netgi visai tiksliai nustatyti, kokių traumų jie patyrė vaikystėj e . 4 Mes norėtume paversti pyktį kūrybine j ėga. Norėtume j o ve dami daug ką pakeisti, išplėtoti bei apginti . Taigi, ar moteris tik trumpam suirzo d ėl vaikų išdaigų, ar ją kamuoja ilgalaikė žaizda, gydytojos požiūris bus lygiai toks pat: ten , kur tvyro ramybė, galima mokytis, kurti ir ieškoti išeities, o jei viduj e arba išorėj e siautėj a audros ir gruma perkūnij os, j os viską išdegins, sunaikins ir paleis pl ėnimis. Tod ėl turime žiūrėti , kad vėliau nebūtų gėda d ėl savo veiksmų . O jei jau supykome, tai bent pasistenkime , kad tas pyktis nenueitų veltui . Teisyb ė, kartais , prieš pereinant prie pamokomos tylos ir ra myb ės , tenka šiek tiek "nuleisti garą'� bet tai daryti reikia labai at sargiai , antraip pasekmės bus panašios į benzino kolonėlėje įžiebto degtuko. Ž iniuonė sako1 mums: taip , šį pyktį galima pakeisti, tik man reikia kai ko iš to kito - instinktų pasaulio, kuriame žvėrys tebekalba, o dvasios tebegyvena; iš pasaulio , kuriame viešpatau j a vaizduotė. Budizme esama vienos ypatingos praktikos, vadinamos nyii.bu , kuri reiškia , kad žmogus, norėdamas suprasti save ir atkurti savo santykius su Didybe , privalo išeiti į kalnus. Tai nepaprastai senas ritualas, susijęs su žemės dirbimo, sėjos ir derliaus nuėmimo cik lais. Jo metu , kai įmanoma , kopiama ir į tikrus kalnus, bet kalm1 j uk esama ir požemio pasaulyj e , ir mūsų pačių pasąmonėj e ; laimei, mes visos nešioj am ės įėjimą į anapus čia pat, savo dvasioj e , todėl bet kurią akimirką galime leistis į kalnus ieškoti atsinauj inimo. Mituose kalnas kartais simbolizuoja tam tikrus meistriškumo lygmenis , kuriuos būtina įveikti prieš kopiant aukščiau . Pati že miausia kalno dalis, jo pap ėd ė, dažniausiai įkūnija veržimąsi sąmo nėj imo link. Visa, kas nutinka pap ėd ėj e , vertinama kaip sąmonės brendimas. Vidurinioj i kalno dalis paprastai reiškia kilimo fazę, kuomet išbandome ir sutvirtiname tai , ko išmokome papėdėj e.

Aukštikalnė simbolizuoja intensyvų mokymąsi: oras ten išretėj ęs, tad reikia didžiulio atkaklumo ir ryžto, kad eitum toliau. O pati viršūn ė - tai susidūrimas su aukščiausiąj a išmintim : kaip antai mitinė senė, gyvenanti kal no viršūnėj e , arba (kaip šioj e pasakoj e) aukštai sniegynuose esantis senoj o išmintingoj o lokio guolis. Taigi matome, kad i kalną kopti verta tuomet, kai visai ne bežinome , ką daryti . Kai tenka imtis žygių , apie kuriuos beveik nieko neišmanome, tai nuostabiai formuoja gyvenimą ir ugdo sielą. Kopdamos į nepažįstamą kalną, mes užvis geriausiai per prantame instinktyviąj ą dvasią ir jos kūrybines galimybes - o j uk būtent to ir siekėme. Kiekvienas žmogus mokosi savaip. Tačiau instinktyvioji pasaulėžiūra, kylanti iš laukinės pasąmonės, kuri yra cikliška , tampa mums vienintele priimtina ir reikšminga , teikiančia prasmę gyvenimui - mūsų gyvenimui . Ji neklysdama sako mums, ką daryti toliau. Kurgi ieškoti šitokios laisvės šaltinio? Teks kopti į kalną. Kopdamos į kalną rasime dar daugiau būdų ir priemonių, pa d ėsiančių mums tran sformuoti nuoskaudą, negatyvizmą, pagiežą ir kitus, pačius nemaloniausius pykčio aspektus, kuriuos paprastai itin smarkiai juntame ir iš pradžių netgi esame linkusios patei sinti . Vienas iš tokių būdų - tai giesm ės žodžiai ,,Arigato zaisho': kuriuos moteris tolydžio kartoj a , d ėkodama medžiams ir kalnui , kad leidžia j ai eiti toliau . Metaforine prasme šį posakį gal ėtume išversti maždaug taip : "Ačiū tau , I liuzij a ! " J aponiškai žodis zaisho reiškia aiškų ir skaidrų požiūrį į dalykus, trukdančius mums giliau suvokti save ir pasaulį. Iliuzija - tai dėl kokio nors povei k io atsiradęs nerealus vaiz dinys : pavyzdžiui , įkaitusiam orui virpant virš plento, asfaltas mums rodosi banguotas . Ž inoma, įkaitęs oras virpa iš tiesų, tačiau asfaltas d ėl to iš tikrųj ų banguoti nepradeda - tai tik iliuzija. Taigi pirmoj i informacijos dalis yra teisinga, o antroji, pateikianti iš vadą, - apgaulinga. Pasakoje kalnas leidžia moteriai į j į įkopti , o medžiai pakelia nuo žem ės šakas, kad ji gal ėtų eiti toliau. Tai simbolizuoj a iliuzijų išsisklaidymą , kurio dėka moteris gali tęsti savo žygį. Budizmas

moko , kad esama net septynių iliuzij os šydų . Paeiliui j iems nu krintant , žmogus pažįstąs vis tolesnius tikrosios gyvenimo ir savo paties prigimties aspektus. Atskleisdami šydus, mes parodome besą pakankamai stiprūs ir įstengsiantys nepalūžti, išvydę anapus jų slypinčius tikrojo gyvenimo vaizdus, sugeb ėsią perprasti įvykių , žmonių ir daiktų tarpusavio sąveikų mechanizmus, o galiausiai i r išmoksią nepasikliauti pirmu įspūdžiu , neimti j o už gryną pinigą , bet pasižiūrėti, kas slypi anapus regimyb ės. Pasak budizmo mokymo, tiktai pakeldami šydus einame nu švitimo link. Moteris šioj e pasakoje irgi leidžiasi į žygį , norėda ma parnešti šviesos į niū rias pykčio tamsybes . Kad tai pavyktų , kopdama į kalną j i privalo perprasti daugelį tikrovės klodų . Juk visi mes tiek daug turime iliuzijų, taip iškreiptai vaizduoj amės gyvenimą! " J i tokia graži, vadinasi, geidžiama'� - tikrai gali b ft ti iliuzij a. "Aš geras , todėl visiems patinku '� - irgi greičiausiai pasirodys besanti iliuzija. Ieškodami tiesos, mes lygiai taip pat stengiamės išsklaidyti iliuzij as. Ir tik paj ėgę įžvelgti , kas slypi už šių vadinamųj ų "kliūčių nušvitimo kelyj e'� pasak budizmo , mes įstengsime atskleisti nematomąj ą pykčio pusę. Š tai pora dažniausiai pasitaikančių iliuzij ų d ėl pykčio. "Atsi kračiusi pykčio, aš pasik � isiu - pasidarysiu silpnesnė . " (Pirmoj i prielaida teisinga, bet toliau daroma klaidinga išvada . ) "Piktumą paveldėj au iš tėvo [motinos, senelės ir pan . ] , todėl esu pasmerkta su juo kankintis visą gyvenimą . " (Pirmoj i prielaida taikli , o išvada netiksl i . ) Būtent tokias iliuzij as galima išsklaidyti smalsaujant, tyrinėjant, klausinėj ant, žvilgčioj ant po medžių šakomis ir kopiant į kalną. Iliuzij ų nusikratome itin sparčiai , surizikavusios akis į akį susidurti su išties laukiniu · savo prigimties aspektu: tai gyvenimo , pykčio, kantrybės, įtarumo, atsargumo , pasalūniškumo , nuošalu mo ir išminties mokytoj as - senasis m ėnulio lokys. Kopiant šlaitu aukštyn , moteriai priešais atskrenda paukščiai . Tai muen-botoke, dvasios mirusiųj ų , kurių neb ėra kam paval gydinti , paguosti ir paguldyti ilsėtis ramybėj e . Melsdamasi už juos, moteris tampa jų šeimos nare , j inai jais pasirūpina ir juos nuramina. Tai geras būdas atpažinti našlaičius mirusiuosius savo

dvasioj e: tas kūrybines moters mintis, žodžius bei idėj as , kuriems teko per anksti numirti ir kurie nemažai kursto moters pyktį . Tam tikra prasme galėtume s akyti, kad pyktį sukelia deramai nepalaidotos šmėklos. Š i o skyriaus pabaigoj e , skyrelyj e "Descan

sos " pateiksiu daugiau nurodymų , kaip tvarkytis sti muen-botoke moters dvasioj e . Kaip i r šioje pasakoj e , tikrai verta gerai penėti išmintingąj į lokį - instinktyviąj ą dvasią, ir siūlyti jai įvairaus dvasini o maisto : tikėjimo , maldų , archetipin ės psichologijos, sapnų, meno , alpi nizmo, irklavimo, kelionių ar dar kokiu tik norime p avidalu . Norėdamos priartėti prie lokio saugomos paslapties, turime j į pašerti . Taigi toks pykčio tramdymas - tai ištisa kelionė: atsikratyti iliuzij ų , mokytis iš pykčio, prašyti instinktyviosios dvasios pagalbos ir deramai palaidoti mirusios praeities šm ėklas.

Dvasios lokys Ko pykčio tramdymo požiū riu gal ėtume pasimokyti iš lokio simbolio, skirtingai nuo lapės, barsuko arb a kecalio simbolinių įvaizdžių? Senovės žmon ėms lokys įkūnij o prisikėlimą. Juk šis žvėris visą žiemą miega, ir tuo metu jo širdis beveik nustoja plakusi. Dažnai pri eš pat žiemos miegą patinas apvaisina patelę, tačiau stebuklingu būdu j o s ėkla iškart nesusijungia su patelės kiaušinėliu: sperma ir kiaušinėlis dar ilgą laiką atskirai plūduriuoja gimdos skystyj e , ir tik prieš pat miego pabaigą spermatozoidas įsiskverbia į kiaušinėlį. Tuomet prasideda ląstelių dalijimasis, ir lokiukai gimsta pavasarį, kai jų motina j au bunda iš žiemos miego ir gali imtis atžalų priežiūros bei auklėjimo. Ne tik todėl, kad lokių žiemos miegas taip primena mirtį, bet dar labiau dėl to, kad iš šios bū senos patel ė pabunda drauge su j aunikliais , šie žvėrys at rodo puikiausia mūsų visų gyvenimo metafora: j uk tai, kas atrodė negyva, ne tiktai gali atgyti, bet dar ir pagausėti ! Lokiai siej ami su daugeliu medžiokl ės deivių: Artemide Grai kij o j e , Diana Romoj e, Muerte bei 1-Iecoteptl, kurių molinės figū rėlės iš kartos į kartą perduodamas daugelyj e Lotynų Amerikos

kultūrų . Š ios deivės teikė moterims geb ėj imą susekti , atpažinti , ,,išrausti" visa ko dvasinius pradus. Japonams lokys - tai ištikimy b ės , išminties ir stipryb ės simbolis. Š iaurės J ap onij oje gyvenanti ainų gentis tiki lokį galint tiesiogiai kreiptis į Dievą ir pranešti j o valią žmonėms. Mėnulio lokys č i a laikomas šventa būtybe: baltą pusmėnulio formos žymę po kaklu jis gavęs iš budistų deivės Kvan J in, kurios ženklas esąs pusmėnulis. Kvan J i n - tai gilios atj autos deivė, o lokys laikomas j os pasiuntiniu . 5 Lokys, kaip dvasios dalis, gal ėtų būti suvokiamas kaip tam tikras mūsų gebėj imas regu liuoti savo gyvenimą, ypač emocinį . Lokio j ėga - tai gebėj imas j udėti cikliškai : tam tikrą laiką būti budriam, o paskui nurimti ir panirti į gilų miegą , iš kurio pabun dama sukaupus j ėgas ir pasirengus naujam gyvenimo ciklui. Lok_io įvaizdis mus moko , kad emociniame gyvenime galima palaikyti tam tikrą slėgį , o dar labiau - kad įmanoma tuo pat metu būti ir piktai, ir dosniai . Galima būti santūriai ir reikšm ingai . Galim a budriai saugoti savo teritorij ą , nubrėžti gri ežtas ir aiškias ribas , jei reikia - net su drebinti dangų , bet vis dėlto išlikti d ėmesingai, prieinamai ir gimdančiai. Plaukelis iš lokio pakaklės - tai talismanas, neleisiantis mums pamiršti, ko išmokome. Kaip matome, j is neįkainoj amas.

Transformuoj anti ugnis ir te isingas elgesys Lokys atj aučia moterį , supranta j os bėdą ir netgi leidžia jai išpešti jam iš pakaklės vieną plaukelį . Tada ji kiek tik įkabina pasileidžia žemyn nuo kalno , pakeliui prisimindama ir pritaikydama visus gestus, giesmes bei žodžius, kurie tarsi spontaniškai kilo j os dva sioje kopiant į kalną. Netverdama savo kai l yj e , j i galvotrūkčiais įpuola pas žiniuonę. Greičiausiai ji negal i atsidžiaugti : " Ž iftrėk, man pavyko ! Aš pa dariau , kaip liepei! Viską ištvėriau . Ir man pa vyko ! " Senoj i žiniuonė j autri ir supratinga, todėl ji leidžia moteriai valandėlę pasidžiaugti savo laimėj imu, o paskui sviedžia per tokias kančias įgytą plauką į ugnį.

Jaunoji moteris n etenka žado. Ką gi ta pakvaišusi senė padarė? "Eik namo, - sako j ai žiniuon ė , - ir elkis taip , kaip išmokai , su savo vyru." Pagal dzen budizmo mokymą, toji akimirka, kai plau kelis sudega ugnyj e ir žiniu o n ė ištaria šiuos paprastus žodžius, ir

yra tikro j o nušvitimo akimirka. Atkreipkime dėmesĮ: nušvitimas ateina ne ant kalno. Jis ateina tada, kai sudeginus m ėnulio lokio plauką, išsisklaido Įsikalb ėta viltis gauti stebuklingąj į vaistą . Visos mes puoselėj ame panašias viltis : visos tikimės, kad j eigu būsime pakankamai darbščios i r atkaklios, sieksime aukštų ir prakilnių tikslų, tai vieną gražią dieną pagaliau sugeb ėsime gauti tam tikrą materialią, apčiuopiamą priemonę, kuri vienu mostu i r visiems laikams pakeis ir tobu l ai sutvarkys mūsų gyvenimą. Bet j uk taip nebūna. Gyvenime viskas klostosi būtent taip, kaip pavaizduota pasako j e . Galime sukaupti gausybę žinių , perprasti visatos sandarą , bet visu omet viskas atsirems į vieną vieninte lį dalyką - praktiką . Vis tiek turėsime grįžti namo ir pamažu, žingsnis po žingsnio įgyvendinti tai , ką sužinojome. Tai daryti teks nuolatos, kada tik prireiks ir kiek tik prireiks, - pamatysime. Ir labai naudinga žinoti , kad tuomet, kai mumyse ims siautėti ir kunkuliuoti pyktis, mes j au puikiai, meistriškai geb ėsime su j uo tvarkytis: pirmiausia - luktelėsime, kol išsisklaidys iliuzijos, o tada sykiu su savo pykčiu užkopsime į kalną, ten su j uo pasišnekėsime ir ko nors iš jo pasimokysime. Š ioj e pasakoje esama gausyb ės nuorodų, daugyb ės naudi ngų pamokymų, kaip atkurti prarastą dvasios pusiausvyrą: sukaupti kantrybę , su pykčio pagauta esybe elgtis švelniai ir duoti j ai pakankamai laiko sutramdyti nirtululiui pasitelkus savistabą ir analizę. Senovės išmintis sako : Pirma Dzen kalnai buvo kalnai , o medžiai - medžiai . Per Dzen kalnai tapo dvasių sostais, o medžiai - išminties balsais. Po Dzen kalnai vėl buvo kalnai, o medžiai - medžiai.

Kol moteris b uvo ant kalno, j i mokėsi, ir viskas j ai atrodė stebuklinga. Nusileidus nuo kalno , vadinamasis stebuklingasis lokio plaukas supleška ugnyj e, iliuzij a išsisklai d o , ir dabar jau at eina metas "po Dzen'� Gyvenimas vėl darosi kasdieniškas . Tačiau j i pati jau praturtėjusi visa ant kalno sukaupta patirtimi . Dabar j i žino. T ą energij ą , kuri eikvoj ama pykčiui, galima nukreipti visai kitokia vaga. Dabar moteris grįžta į savo kasdienybę , išmokusi tvarkytis su pykčiu, praturtėjusi naujomis žiniomis ir suvokdama , kad gyvenimą galima gyventi kur kas išmoningiau. Bet vieną dieną neišvengiamai vėl kas nors nutiks : kieno nors mestas žvilgsnis , žodis, tonas privers pasij usti , kad esi menkinama, niekinama, ne vertinama ar išnaudoj ama , - ir seni skausmo bei kančių likučiai vėl užsiplieks it sausa kempinė. 6 Pyktį , likusį po kadai išgyventų traumų, galima palyginti su sena šrapnelio žaizda. Galima pašalinti iš kūno visas metali nes sprogmens skeveldras, bet smulkiausių dalelių vis tiek liks. At rodytų, j ei visos skeveldros išimtos, žaizda užsitraukė, - tai ko dar bereikia? Kur tau ! Tarpais tos mažytės užsilikusios d ulkelės pradeda j ud ėti ir sukiotis mftsų kū ne, keldamos kone tokį pat skausmą, kaip senoj i žaizda (vėl sukyla pyktis). Tačiau šio pykčio priežastis - jau ne ankstesnis nepakeliamas skausmas , o tiktai menkutės jo dalelės, mūsų psi chikoj e užsilikę erzinantys dirgikliai, kurių visų jau niekuomet nepavyks pašal inti . Vis dėlto j ų keliamas poj ūtis labai primena ankstesnio sužeidimo skausmą. Tuomet žmogus visas įsitempia, išsigandęs neva tuoj pat vėl užgriūsiančios kančios, ir tuo tik sukeldamas sau dar didesnj skausmą . Jis imasi drastiškų veiksmų iškart trimis frontais: pirma, stengiasi neišleisti iš aki ų išorinių įvykių; antra , bando sutramdyti iš senos vidin ės žaizdos � klindantį skausmą; ir trečia, mėgina kuo greičiau rasti saugų prieglobstĮ - keturlin kas sprunka ir įsirausia į psichologinį urvelį . Neįmanoma reikalauti iš vieno žmogaus, kad j is tuo pat metu kovotų už tris ir dar visuose trij uose frontuose šauniai nugalėtų . Š tai kodėl nereikia leistis įveliamai į šitokį karą , sugeb ėti laiku

sustoti ir atsitraukti. Juk niekas neįstengtų narsiai kautis j aus damas , kad j am kiaurai peršovė p ilvą. Moteris, kuri jau įkopė į kalną, tokiu atve j u atsitrauks: pirmiausia reikia susitvarkyti su senesniais įvykiais, paskui - su nauj esniais, apsispręsti , ką daryti toliau, išsikedenti apipešiotą kailiuką , pastatyti ausytes, o tada jau oriai grįžti ir imtis žygių. Niekas iš mūsų negali visiškai ir galutinai atsikratyti savo pra eiti es. Aišku , galime nugrūsti ją kuo giliau, bet ji vis vien tūnos mumyse . Tačiau elgdamosi taip , kaip čia nurodyta, j ūs sugebėsite pažaboti savo pyktį, ir pamažu viskas nurims ir susitvarkys - tegu ne tobulai , bet visai pakenčiamai . Tuomet vėl gal ėsite žengti į priekį . Senų šrapnelio žaizdų sukelto pykčio laikotarpis j au bus pasibaigęs . Kaskart j ums vis geriau seksis su juo tvarkytis, nes iš anksto žinosite , kada metas vėl kreiptis į žiniuonę, kopti į kalną ir atsikratyti iliuzij ų , neva dabartis - tai tik nuolatinis tikslus praeities atkartoj imas. Moteris nepamiršta, kad tuo pat metu galima būti ir piktai , ir dosniai. Pyktis - tai ne akmuo inkstuose: pakentėk ir praeis. Nieko panašaus ! Kad praeitų , privalome elgtis teisingai. Tiktai tuomet j is praeis, o mūsų gyvenime atsivers nauj ų kūrybos galimybių.

Teis ėtas pyktis Prieš atsukant kitą skruostą , t. y. prieš apsisprendžiant tylomis kęsti neteisybę bei žiaurumą, derėtų labai gerai p amąstyti. Vienas dalykas, kai pasyvus priešinimasis naudoj amas kaip politin ės kovos būdas, ko daugybę žmonių mokė Gandhis, ir visai kas kita, kai moterys pratinamos arba verčiamos tylėti , kad tik išgyventų ne pakenčiamomis šeimoj e , bendruomenėje ir pasaulyj e tvyrančios priespaudos, neteisybės ir žiauru mo sąlygomis. Tuomet moterys tarsi kirste atkerta mos nuo laukin ės savo prigimties, ir j ų tylėji mas - jau nebe ramybės ir vidi1:1io susitelkimo, o desperatiškos gynybos požymis. Tad aplinkiniai labai klysta manydam i , j og vien todėl, kad moteris nieko nesako , j i ir pateisina esamą gy venimą .

B ūna atvej ų , kai tiesiog privalu išlieti visą s usikaupusį pyktį taip , kad žem ė ir dangus sudrebėtų . Ateina m etas - labai retai , bet kartais toks metas vis dėlto ateina, - kai reikia panaudoti visą turimą sunkiąją artilerij ą . Tai pateisinama tik kaip atsakas į itin didelę skriaudą ar įžeidimą - labai sunkų ir nukreiptą prieš mūsų sielą ar dvasią. Ir p irmiausia reikia išm ėginti visus kitus protingus b ūdus padėčiai pataisyti. Bet jei niekas nepadeda, tuomet telieka pasirinkti tinkamą momentą . Be abej o, visa apimančiam pykčiui turi būti tinkamas metas. Jei moterys d ėmesingos savo instinkty viaj am "aš': kaip vyriškis iš tolesn ės istorij os, tai j o s tiksliai žino, kada toks metas ateina. Jos intuityviai tai paj unta ir ima veikti. lr tai teisinga. Teisinga kaip dukart du. Š i pasaka kilusi iš Vid urio Rytų. Azij oj e savas j os versijas se � a sufij ai, budistai ir induistai. 7 Tai viena iš pasakų , kuriose kalbama apie tai, j og kartais gyvenimo išsaugojimo vardan tenka pasielgti n eteisėtai arba sulaužyti draudimą.

YVENO

Sausuoliai medžiai KARTĄ žMOGUS, kuris b uvo tokio bj au raus bi:ido, kad

G per savo piktumą išeikvojo galybę laiko ir prarado beveik visus draugus, kiek tik turėj o. Kartą j is nuėj o pas seną suvargusį išminčių ir paklausė, ką jam daryti, kaip su tramdyti tą pykčio demoną, ku ris niekaip neduoda j am ramyb ės? Senolis j į pamokė keliauti į tolimą išdžiiivusią oazę dyku mos pa kraštyj e , įsikurti ten po sausuoliais medžiais ir si ttlyti sūraus šulinio vandens k i ekv i e nam keleiviui , kurį tik likimas atneš į tą užkampį.

I r žmogus, trokšdamas kaip nors pergal ėti savąjį pykčio de moną, leidosi į dykumą ieškoti išdžiltvusios oazės . Galiau siai radęs styrančių saus uolių guotą, įsitais ė tenai

ir

su

daugelį m ėnesi ų,

nuo galvos iki koj ų susisukęs į burnusą, kad kaip nors apsigintų nuo vėj o pustomo smėlio , s ėm ė iš pusiau užakusio šulin io sūrų

vandenį ir gird ė j uo visus, kas tik pasirodydavo. Slinko metai , ir staigaus įsiūčio priepuoliai liovėsi jį kamavę . Kartą prie išdžiūvusios oazės stabtelėj o tamsus raitelis. Jis iš aukšto nužvelgė žmogų , ištiesusį j am drumsto vandens kaušą, su siraukęs d e btelėj o į vandenį , atstūmė j į ir j au ketino j oti toliau. Tada žmogų , pasiūliusį jam vandens, staiga pagavo baisus pyktis. Įsiūčio apakintas , j is stvėrė raitelį, nutraukė j į žemėn iš balno ir čia pat nudėjo. O varge ! J is tuoj susivokė, ką p adaręs, ir ėmė skaudžiai gail ėtis , kam pasidavė pykčiui. Ž iū , kas iš viso to išėj o ! Netrukus į oazę šuol iais atlėkė dar vienas raitelis. I švydęs negyvėlį , j is pasilenkė, pažvelgė jam į veidą ir atpažinęs sušu ko : " Š lovė Alachu i ! Tu nudobei niekšą, kuris rengėsi nužudyti karalių ! " Tą pačią akimirką sūrus ir drumstas oazės vanduo pa sidarė gėlas ir tyras, o išdžiūvę sausuoliai sužaliavo ir apsipyl ė kvepiančiais žiedais .

Akivaizdu , kad ši pasaka turi simbolinę prasmę . Jos esm ė - ne žmogžudystė; čia kalbama apie tai, kad pykčiu nedera švaistytis ši aip sau - jį dera išlieti tik esant būtinam reikalui. Pasakos pra džioj e žmogus mokosi dalinti vandenį - gyvybės eliksyrą - net ir baisia usios sausros sąlygomis. Teikti ir dalinti gyvybę - įgimtas daugumos moterų poreikis. lr kone visuomet j oms tai puikiai sekasi. Bet retsykiais reikia leisti prasiveržti ir deginančiai aistrai, teisėtam pasipiktinimui, teisuoliškam įniršiui.8 Dauguma motenĮ pasižymi nepaprastu j autrumu: j os kaip smė lis, kuris jaučia bangą, kaip medžiai, pagaunantys vėj o kryptį, kaip vilkas , kuris ir už mylios paj unta , kad į jo val das įžengė įsibrovėlis. Moteris , apdovanota šitokiu j autrumu, geba žaibo greičiu išvysti , išgirsti , paj usti , pagauti ir perduoti vaizdus, mintis bei išgyveni mus . Dauguma moterų akimirksniu reaguoj a į menkiausius ap linkinių nuotaikos pokyč ius, tobulai supranta mimikos ir kūno

kalbą - tai vadinama intuicija - ir neretai iš m ažyčių nuorodų bei tarpusavyj e besisiej ančių informacij os šaltini ų mozaikos su geba nustatyti, ką žmogus iš tiesų galvoja. Kad galėtų išnaudoti šias laukinės prigimties dovanas, moterys yra nepaprastai atviros aplinkiniam pasauliui. Tačiau būtent šis atvirumas trukdo j oms apsisaugoti ir neretai būna dvasinių traumų priežastis. Moterims dažnai tenka tam tikru mastu susidurti su ta pačia problema, kuri kamuoja žmogų pasakoje " S ausuoliai medžiai': Galbūt moterį kankina tam tikra "skeveldrinio " pykčio forma, kuri verčia ją nuolat stvarstyti, kas tik pakliūva po ranka , arba šaltumu slopinti skausmą, arba medum tepti liežuvį , kai iš tikrųj ų norisi nubausti arba įžeisti . Ji gali mėginti primesti savo valią tiems , kas nuo j os priklauso, arba grasinti nutrauksianti su j ais santykius .ir nebemylėsianti. Ji gali šykštėti gero žodži o a r pasitikėj imo, nors žmogus iš tikrųj ų to nusipelnė, ir apskritai elgtis taip , kaip būdinga žmon ėms su pažeistais instinktais. Galima neabej oti, j og moteris , kuri šitaip elgiasi su kitais , ir pati yra be paliovos atakuoj ama vi dinio dvasinio demono , kuris lygiai taip pat kamuoja ją. Neretai tokios negandos ištiktas moterys m ėgina nuo j os vaduotis: ryžtasi daugiau nebebūti priekabios ir smulkmeniškos, bando tapti "geresnės" - dosnesnės, atlaidesnės. Tai neblogas su manymas, paprastai gerokai palengvinantis aplinkinių gyvenimą, jei tiktai moteris nepersistengia ir pernelyg neįsij aučia i dosniosios d avėj as vaidmenį, - kaip nutiko žmogui iš pasakos. Jis juk gyvena dykumoj e , oazėj e , ir betarnaudamas kitiems pats ima j austis vis geresnis ir geresnis. I lgainiui jo gyvenimas pradeda tekėti visiškai lygia vaga , tačiau smarkiai nusenka ir ne betenka spalvų . Moteris, kuriai pavyksta išvengti bet kokių konfliktų , irgi ima j austis geresnė. Tačiau tai laikina. Ne to turėtume mokytis. Prie šingai , mums būtina išmokti , kaip sužinoti, kada galima teisėtai išlieti pyktį , o kad a - n e . Š i pasaka nemoko, kaip tapti pasiau koj ančia šventąja . Ji moko paj usti, kada re ikia veikti laukinei ir integraliai prigimčiai deramu būdu. Vilkai irgi dažniausiai bando išvengti susidūrimų , bet prispirti ginti savo teritorij ą, nuolat kieno nors persekioj ami ir pj u domi ar užspeisti į kampą, j ie pratrūksta

nevaržomu įniršiu ir j ėga. Taip nutinka retai , tačiau geb ėj i mas pademonstruoti pyktį tikrai įeina į jų arsenalą - kaip turėtų įeiti ir į mūsiškį . Nemažai prišnekėta ir pri rašyta apie tai , neva supykusi moteris kelia siaubą savo galia priversti aplinkinius bailiai virpinti kinkas . Tačiau tokie samprotavimai veikiau atspindi konkretaus steb ėto jo asmeninį požiūrį, ne kažin ką bendro teturintį su konkrečios moters galimybėmis. Instinktyvioj oje moters dvasioj e slypi galia sąmoningai išreikšti pyktį , j eigu ją provokuoja, ir toj i galia išties didžiulė. Pyktis yra vienas iš įgimtų moters ginklų, padedančių jai sukurti ir apsaugoti j os itin branginamą pusiausvyrą bei viską, ką j i myli. Tai jos teisė, o tam tikru metu bei tam tikromis ap linkyb ėmis - ir moralinė j os pareiga. M oterims tai reiškia, kad ateina metas, kai reikia nedvej oj ant iššiepti iltis ir pademon struoti pasirengimą ginti savo teritorij ą. "Stok! Toliau n ė žingsnio , - sako j i u žpuolikui , - antraip galėsi kaltinti save ! O dabar laikykis, kai ką tau pasakysiu , ir tai iš esmės pakeis mūsų santykius . " Panašiai kaip žmogus pasakos " Sausuoliai medžiai" pradžioj e ar kaip tas iš karo grįžęs vyras istorij oje apie m ėnulio lokį , dau gelio moterų viduje slypi nusiplūkęs , mūšių nukamuotas kareivis, kuriam nebesinori daugiau nieko gird ėti , apie nieką kalbėti ir d ėl nieko daugiau sukti galvos. Š tai todėl dvasioj e ir atsiranda išdži ūvusi oazė. Tiek viduj e , tiek išorėje - tai visu omet vieta, gaubiama spengiančios tylos ir ramybės, kuri tarsi kažko tik ir laukia, ištempu si ausis tarsi klausosi , ar nepasigirs pagaliau ga lingas riau moj imas, kuris viską supurtys, sudrebins, sudaužys į šipulius, - kad gal ėttĮ prasim ušti naujos gyvybės daigai. Nužudęs raitelį ir suvokęs , ką padarė, žmogus pasakoj e iš pra džhf išsigą sta ir kremtasi. Bet po kurio laiko paaiškėja, kad ši uo atvej u suveikė taisyklė, teigianti, jog verta pasikliauti pirmuoj u įspūdžiu, nes j is esąs pats tikriausias , ir žmogus išsivaduoja iš per nelyg supaprastinto reikal avimo "niekada nepykti'� Lygiai kaip pasakoje "M ėnulio lokys': nušvitimas ir čia ateina ne kulminaciniu veik ėj o pastangų momentu , o tada, kai iliuzij a griūva, ir prieš akis atsiveria gilesnė prasm ė.

Descansos

Taigi įsitikinome, kad mūsų tikslas - paversti pyktį ugnim valgiui virti , o ne didžiuliu, visa niokoj ančiu gaisru . Jau matėme, kad pykčio nesutramdysi tol, kol neužbaigsi atleidimo apeigų. Išsi aiškiname, kad moters pykčio šaltinis dažniausiai slypi šeimoj e, kurioje j i užaugo , aplinkinėje kultūroj e , o kartais tai gali būti ir brandžiame amžiu j e gauta trauma. Tačiau koks tas pykčio šaltinis beb ūtų, turi nutikti kas nors, kas pad ėtų j į atpažinti, palaiminti, sutramdyti ir išlaisvinti. Kankinamos ir engiamos moterys dažnai išsiu gdo nepaprastai savitą , tiesiog neįtik ėtino gil umo ir platumo nuovoką . Nors nie kam nelinkėčiau patirti kančių vien tam, kad pažintume slaptuo sius pasąmon ės vingius, bet fakto nenuginčysi: ilgą laiką kentus prievartą, suaktyvėj a tokie mflsų geb ėj imai, kurie kompensuoja ir amortizuoja neigiamus išgyvenimus. Š iuo požiflriu moteris, perėj usi kančių kelią ir galbūt net iki dugno išgėrusi skausmo taurę , neabej otinai ir pati įgyj a neiš matuojamą gelmę. Nors tai įgyta per kanči as ir skausmą , bet j ei moteris vis d ėlto sugeb ėj o per visus vargus išlaikyti pakankam<Į sąmoningumo lygĮ , tai jos dvasinis gyvenimas, be j okios abej onės, bus gilus ir turtingas, be to, nepaisant laikinų ego svyravimų, j i aistringai pasitikės savimi . Mūsų gyvenime ateina toks metas - paprastai tai nutinka apie gyvenimo vidurį, - kuomet moteriai tenka padaryti itin svarbų visam tolesniam dvasiniam j o s gyvenimui sprendimą : tapti pikta ir ciniška, ar ne. Dažniausiai ties šiuo slenksčiu moterys atsidu ria apie keturiasdešimtuosius savo gyvenimo metus . Tuomet jos pajunta, kad j oms j au "visko iki kaklo" : kad viskuo persisoti no, kad visko jau "gana': kad j au nukrito "tas paskutinis lašas, kuris perpildė taurę': ir dabar j os j au išsunktos ir išmestos pro duris kaip šlapi a mazgotė. Gražios jaunystės svaj onės suniokotas ir sumintos į purvą . Gali būti , kad jau patirta ir išgyventa viskas : sudužusios širdys, sužlugusios santuokos, sulaužyti pažadai . . . B ėgant laikui, bet kuriame organizme kaupiasi atliekos. Tai neišvengiama . Tačiau moteris, kuri , užuot grimzdusi į pagiežą ir

cinizmą, pamėgins sugrįžti prie instinktyviosios savo prigimties, tikrai paj us atgaivą ir atgimimą. Juk vilkiukai gimsta kasmet. Pra džioj e tai būna mažyčiai, inkščiantys, žlibi ir pūkuoti padarėliai, amžinai aplipę pu rvu ir apkibę visokiais šapais, bet netrukus jie atkunta, darosi linksmi ir meilūs, j aukūs ir padūkę. Jie nori žaisti , jie skuba užaugti. Moteris, grįžusi prie instinktyviosios, kūrybinės savo prigimties, taip pat sugrįš į gyvenimą. J i irgi norės žaisti , norės augti - į gylį ir į plotį . Bet pirmiausia j ai teks apsivalyti . Norėčiau supažindinti jus su descansos sąvoka, kuri labai pra verčia mano darbe. Jei esate kada keliavusios per Meksiką, Nauj ąj ą Meksiką, pietų Koloradą, Arizoną ar kitas pietines valstij as, tai tikriausiai matėte nedidelius b altus kryželius pakelėse. Jie žymi descansos, amžino atilsio vietas . 9 PanašitĮ kryželių nemažai pamaty site ir palei stačius, grėsmingus skardžius ties be galo vaizdingais, bet pavojingais Graikijos, Italij os ir kitų Viduržemio j ūros regiono šalių keliais. Kartais jie sustatyti poromis, kartais - grupelėmis po tris ar net penkis. Ant jų užrašyti žmonių vardai: Jesus Mendez, Arturo Buenofuentes , J eannie Abeyta. Kartais vardai iškalti vi nutėmis, kartais - išvedžioti dažais arba išraižyti. Dažnai kryželiai gausiai apkaišyti dirbtin ėmis arba tikromis gyvomis gėlėmis , arba apklij uoti šviežiais smulkintais šiaudais , it auksas blizgančiais prieš saulę. Pasitaiko , kad descanso sudaro vos pora kryžmai vytele surištų pagaliukų arba vamzdelių, įsmeigtų

i žemę . O uolėtose aukštikalnių perėj ose kryžius paprasčiausiai nutepamas dažais ant kokio nors didžiulio akmens pakelėj e . Descansos - tai simboliai, ženklinantys mirties vietą. B ūtent čia, šioje vietoj e , netikėtai nutrūko kien o nors žemiška kelionė. Gal įvyko automobilio avarij a arba ką nors, beeinantį keliu , ištiko saulės smūgis, o gal įsiplieskė muštynės ar susišaudymas. Š iaip ar taip , tai , kas ten įvyko , amžinai pakeitė to žmogaus ir aplinkinių gyvenimą. Moterims tenka mirti tūkstančius kartų , dar nesulaukus nė dvidešimties. Jos renkasi vieną gyvenimo kryptį - staiga kas nors j oms pastoj a kelią, eina kitur - ir vėl tas pats. Puoselėj a viltis bei · svajones , regis, vien tam , kad jų netektų. O jei kas sakys , kad tai

netiesa, - vadinasi, tas žmogus dar neatsibudo. Visa tai tik pila vandenį ant descansos malūno. Nors tokie išgyvenimai skatina mūsų individualyb ės, savitumo formavimąsi , nors per j uos mes augame ir bręstame , dvasiškai turtėj ame , nors jie atveria mums akis, moko b udrumo ir sąmo ningumo , bet sykiu tai yra skaudžios tragedij os, kurias būtina apraudoti ir deramai pagerbti . Kad pastatytu m descansos, tenka atidžiai peržvelgti savo gyve nimo kelią ir pažym ėti tas vietas, kur įvyko nedidelės mirtys - las

muertes chiquitas, arba stambios, didelės mirtys - las muertes gran dotas. Man patinka ant ilgo , balto vynioj amoj o popieriaus lakšto nubrėžti moters gyvenimo kelią, nuo kūdikystės iki pat dabartinio momento , kryželiais sužymint vietas , kur mirė ar žuvo tam tikr<:> s jos pačios arba j os gyvenimo dalelės. Drauge mudvi pažymime vietas, kur atsišako j o keliai, kuriais ji nedrįso pasukt i , takeliai , kuriuos j ai atkirto , kur tykoj o pasalos, išdavystės, žūtys. Nedideliu kryželiu aš ženklinu vietas, kur teko ged ėti dėl kokio nors praradimo arba kur kas nors taip ir liko neapraudota. O tada dar apačioj e parašau: "pamiršta", taip įvardy dama visa tai, ką moteris miglotai nuj aučia, bet kas dar galutinai neišaiškėj o. Taip pat rašau "atleista" ties tais dalykais, nuo kurių moteris jau iš esmės išsivadavo. Siūlyčiau ir jums padaryti descansos - tai yra , nusibraižyti savo gyvenimo kelią ir j į peržvelgus, paklausti savęs: " Kur stovi kryžiai? Kur tos vietos, kurias būtina prisiminti, būtina palaiminti?" Kiek vienoj e j ų slypi prasmė, kurią atsinešėte su savimi ir į šiandieninį savo gyvenimą. Jas reikia prisiminti, bet sykiu - ir pamiršti. O tam reikia laiko. lr kantryb ės. Pamenate, "Mėnulio lokyj e " moteris sukalba maldą , kad vie nišos klaj ojančios mirusiųj ų vėlės galėtų ilsėtis ramyb ėj e. Tą patį darome ir statydamos descansos. Tai sąmoningas būdas apgailėti ir pagerbti vienišus mirusiuosius mūsų pačių dvasioj e , kad jie pagaliau rastų ramybę . Pagailėkime pačios savęs i r paženklinkime descansos - amžinos ramybės vietas tų mūsų dvasios aspektų, kurie kažkur veržėsi,

keliavo , bet kelionės tikslo taip ir nepasiekė. Descansos žymi mirties vietas, j uodas akimirkas, bet sykiu - tai ir meilės laiškai mūsų kančioms. Jie keičia ir transformuoja. Dar ilgai galėtume kalbėti apie b ūtinybę prismeigti kai kuriuos dalykus prie žemės, kad jie nesektų mums iš paskos . Ir nemažai galėtume pasakyti apie būtinybę palikti j uos ilsėtis ramybėj e.

Pažeisti instinktai ir pyktis Moterys (ir vyrai) linkusios užbaigti senas situacijas pasakydamas: "Aš/jis/j i/jie padarė viską, ką ga l ėj o ': Tačiau posakis, kad " j ie padarė viską, ką gal ėj o ': dar nereiškia atleidimo. Net j eigu tai ir tiesa, toks kategoriškas pareiškimas trukdo pagyti. Tai panašu į virš gilios žaizdos užd ėtą turniketą. Jei pali ksime jį ten pernelyg ilgai, tai d ėl stabdomos krauj otakos galūn ė pradės gangrenuoti. Vien tiktai neigdamas skausmą ir pyktį nieko nelaim ėsime. Moteriai su pažeistais instinktais pyktis paprastai kelia įvairiopų problemų. Pirmoj i problema ta, kad j ai dažnai būna sunku atpa žinti Įsibrovėlį; ji pernelyg pavėluotai pastebi savo teritorinių ribų pažeidimus ir neju nta kylančio pykčio , kol šis neužgriūna j os visu smarkumu . Pan ašiai kaip žmogų pasakos "Sausuoliai medžiai" pradžio j e , pyktis užklumpa ją iš pasalų, tarsi pakelės plėšikas. Š itoks nepastabumas būdingas moteriai , kurios instinktai su niokoti dar vaikystėj e , amžinai raginant nematyti prieštaravimų ir nesantaikos arba bet kokia kaina stengtis visus sutaikyti, mokant šiukštu niekur nesikišti ir pratinant stoj iškai kęsti skausmą, kol j is pats praeis arba bent kuriam laikui atlėgs . Tokios moterys pa prastai neparodo pykčio tada, kai jį j aučia, bet arba sureaguoj a per anksti , arba susivėlina ištisas savaites, m ėnesius ar net metus, ir tik tada suvokia, ką būtų tu rėj usios ar gal ėj usios pasakyti arba padaryti. Tokį elgesį paprastai lemia ne moters drovumas ar uždarumas , o pernelyg didelis atsargumas, polinkis pirma " devynis kartus atmatuoti" ir pripratimas būti per daug maloniai su tais, kas j ai kenkia , bei sielos balso nepaisymas. O juk lauki n ė siela puikiai

žin o , kada ir kaip d e rėtų veikti, - moteriai tereikia j os klausyti . Te isin g a reakcij a būna įkvėpta intuicij os, j o j e proporcingai sumišę užuoj auta bei j ėga. Paž e istus instinktus galima atkurti, praktiškai mokantis nustatyti ir ginti aiškias ribas, taip pat mokantis reaguoti tvirtai , j ei įmanoma - atlaidžiai, bet vis d ėlto p akan kamai rimtai ir ryžtingai . Moteriai gali būti sunku išlieti pyktį n e t g i tada , kai jis j ai ken kia , kliudo , verčia j ą it apsėstą nuolat grįžti mintimis prie kažin kada n utikusių į vykių, tarsi visa tai būtų buvę tik va kar. Norint pagyti , labai svarbu kurį laiką intensyviai ap mąstyti patirtą trau mą. Bet galų gale juk kiekvieną žaizdą privalu susi ūti ir leisti j ai užsitraukti į randą.

Kolektyvinis pyktis Kolektyvinis pyktis arba į n i rš i s - taip pat natūralus dalykas . J uk esama tokių re i š k inių, kaip ko l e ktyv in ė nuoskauda , ko l e ktyvi n is sielvartas . Moterys , išsiugdžiusios j autrią socialin ę , poli tinę ar kultūrinę sąmonę, neretai patiria kolektyvinio pykčio priepuo lius - šis tolydžio siūbteli a u kštyn iš pačitĮ vidinitĮ gelmių , už liedamas j as tartum potvynio banga. Moterims j austi tokį py kt į - labai sveika psichologiškai. Lygiai taip pat sveika būtų panaudoti šį įva i rios neteisyb ės sukeltą pyktį ieškant būdų esamai pad ėčiai pakeisti teigiama linkme. I r anaiptol nesveika psichologiškai - s te n g tis neutralizuoti šį pyktį . kad tik jo n e b e j au s tu me,

kad tik nere ikėtų nertis iš kailio siekiant pažangos

ar t e igiamų p e rma i nų. Lygiai kaip asmeninis pyktis, kolektyvin is irg i gali daug ko išmokyt i . Moterys gali su j uo pasitarti , būdamos vienumoj e arba drauge su kitai s, užduoti jam klausimų ir paskui

elgtis pagal padarytas išvadas. Toli gražu ne tas pats

-

nešiotis

savyj e seną, s u stabarėj usį pyktį ar bandyti nauj a lazdele jį pamai šyti, kad pamatytume, ką konstruktyvaus ar nau d i n g o ga l ėtume iš jo išpešti . Kolektyvinį pyktį geriausia panaudoti kaip sti mulą ieškoti kitų

paramos ar pačiai ją pasiftlyti, kaip būdą įtraukti žmonių grupes

arba atskirus asmenis į di alogą , arba pareikalauti atsakomyb ės , pažangos, teigiamų poslinkių. Sąmonėjančiai moteriai tai visiška i normalūs ir derami procesai. Jie kuo puikiausiai atitinka moterims būdingą rūpinimąsi viskuo , kas j oms svarbu ir reikšminga. Sveika i nstinktyvi dvasia visuomet karštai reaguoja į panieką , grasinimus , skriaudas. Nuoširdi, spontan iška reakcij a - tai natūral i ir tikėtina kolektyvinės sielos ir dvasios pasaulių pažinimo dalis.

Seno py kčio supančiotos J e igu pyktis kuriuo nors metu vėl tampa kliūtimi kūrybin ėms

id ėj oms bei veiklai , vadi nasi , jį re i kia apmal dyti ar transformuoti. Toms, kurios ilgą laiką praleido m ėgindamos susidoroti su trauma, kokios bebūt\Į j os priežastys, - kieno nors žiaurumas , abejingu mas , nepagarba, beatodairiškumas, a ro g ancija, n e mok š išku m as ar tiesiog pats likimas, - visuomet ateina

m e tas

atleisti - tam ,

kad galėtų išlaisvinti dvasią i r leisti j a i g rįž ti į norma l ią taikos i r ramyb ės būseną. 10 Dažnai moterims sunkiai sekas i atsikratyti pykčio todėl , kad iš j o j os Įp rato semtis j ėgų ir valdžios. Galbūt iš pradžių tokia praktika ir pasiteisina, bet v ėliau moteriai tenka būti labai atsar giai, nes nuolatinis pyktis it lieps n a suryja jos pi r min ę energiją. Š itaip gyventi - tas pats, kas l ėkti per gyvenimą užgulus greičio pedalą : vargu ar verta tikėtis atku rti gyvenime pusiausvyrą , kai akcel eratorius nuspaustas iki pat grind ų . Taip pat neverta apgaudinėti savęs tikintis, neva pykčio šėlas galįs atstoti gyv e n i m i š k a s aistras . Pyktis nesuderinamas su gyve nimo pilnatve; tai tiesiog laiki n a gynybos priemon ė, kuri labai brangiai atsi eina i š laikyti kai jos j au ne bereikia . Po kurio l a iko , tolydžio smi lkdamas, j is n epa k en čiamai Į k aista , j uodais savo ,

d ūmais užteršia miist! mintis i r su manymus bei u žkerta kelią kitokiam požiūriui bei v e rt i ni m ui. Anaiptol nesirengiu čia j ūsų mu lkinti ir įtikinėti , neva pa norėj usios galite šiandien pat arba j au kitą savaitę atsikratyti viso savyj e susikaupusio pykčio, ir j is pradingsiąs visiems laikams. Pra-

bėgusių metų bai m ės ir kančios cikliniu ritmu vis iš naujo sukyla mūsų dvasioj e. Nors padariusios savyj e "generalinę tvarką" galime nukenksminti didžiumą senų nuoskaudų ir pykčio, bet nuosėdų vis vien liks, visiškai j tĮ neatsikratysime . Bet daugiausiai tegalime palikti slu oksnelį pelenų, o ne visa aplinkui ryj ančią ugnį. Tod ėl seno pykčio l iekanų kuopimas privalo tapti periodiška mūsų apsi valymo apeiga , kuri , be kita ko, mus dar ir išlaisvina, nes tampytis savyj e sen ą , niekam nebereikalingą pyktį - vadinasi , išgyventi nuolatinį, tegu ir nesąmoningą nerimą. Kartais klystame manydamos, neva b ū ti supančiotai pasenusio pykčio - vadinasi , be perstojo burb ėti , putoti, kažkam grasinti ir sva idyti l ėkštes. Dažniausiai taip nebūna. Tokiais atvej ais vei kiau nuolat j aučiamės pavargusios, df1stame po storu cinizmo slu o k:-. n i u , nebetikime niekuo, kas siūlo viltį, švelnumą , pažadus. Bij ome prakišti dar nė nespėjusios praverti burnos. Viduje esam e priėj usios kritinę ribą, nors išoriškai to gal dar sugebame nepa rodyti. Būdingas įsisenėj usio pykčio požymis - ir tulžingas, piktas tyl ėj imas. Amžinas bej ėgiškumo j ausmas. Bet išeitis yra - reikia atleisti . " Ką , atleisti? - galbūt nustebsite jūs. - Dar ko užsimanysi t ! " Tač iau juk giliai ši rdyj e žinote, j og kada nors , vieną gražią dieną, apie tai pagalvoti vis vien teks. Galbūt toki a akimirka ateis tiktai mirties patale, bet ji tikrai atei s . Pamąstykime: daugeliui iš mūstĮ atleisti sunku tik todėl, kad mums įdiegta, j og atleid imas - tai vienkartinis veiksmas, kurį privalu atlikti iškart , vienu gaist u . Bet taip n ėra . Atleidimas - tai daugiasluoksnis , daugiapakopis pro cesas . Mūsų visuomen ėj e įsišaknij usi nuostata , neva atleidimas turįs būti šimtaprocentinis reikalas: viskas arba nieko , atleidi arba ne. Dar mus moko , neva atleisti - tai užmerkti akis ir elgtis ta ip, lyg nieko blogo ir nebuvo. Tai irgi neteisinga. Moteris, įstengianti 9 5 procentais atleisti tam ar už ta i , kas j ą įskaudino ar sužalo j o , beveik ve rta būti paskelbta palaimintąja, j e i ne šventąja. 75 procentai atleidimo ir 25 procentai pamąstymų tema : " nežinau, ar kada paj ėgsiu atleisti iki galo, ir net nežinau, ar išvis norėsiu': - tai daugia u , nei galima tikėtis. Net i r derinys

iš 60 proc e nt ų atleidimo ir 40 procentLĮ pasvarstymų : " nežina u , d a r n e s u tikra, b e t pasistengsiu" - visiškai padorus laim ėj imas . 50 procentų ar kiek mažes n ė atleidimo dalis rodo, kad dvasinis darbas dar t e b evyksta . Mažiau n e i 10 procentų? Ką gi, j ūs arba dar tik p rad ėj ote, arba ne t ur it e noro stengtis. Š iaip ar taip , svarbiausia - pasiekti pusiaukelę, o visa kita at eis l a ikui b ėgant, dažn i a u siai - l ašas po lašo. Atlei džiant esminis dalykas - pradėti ir nesiliauti. O užbaigti iki galo prireiks viso gyve n i mo. Jums prieš akis - visas lik�s laikas, todėl gal ėsite nu veikti bent mažesniąją šio darbo dalį. Teisyb ė , j ei paj ėgtume viską suprasti , įstengtume už viską ir at l e i s ti . Bet daugumai žmonių tokiam lygiui pasiekti tektLĮ ilgai mirkti alchemikų katile. N a , ir kas? Juk turime žiniu onę, vadinasi , ir užtektinai kantryb ės už baigti tam , ką pradėj ome. Y ra žmonitĮ , kuriems d ėl įgimto temperamento atleisti sekasi lengviau nei kitiems. Jiems tai - tarsi dovana, o visiems kitiems tenka ilgai ir atkakliai to mokytis. Gyvybingiems ir jautriems žmon ėms kartais p avyk s ta lengviau žiūrėti į gyvenimą. Te isyb ė , ypač j a u triems ir itin gyvyb i ngiems ne visuomet sekasi lengvai nuleisti skriaudas. Nemanykite , kad esate bloga vien todėl , kad sunkiai atleidžiate . Ir nelaikykite savęs švent ą j a , j eigu atleidžiate lengvai. Kiekvienam savo , ir viskam savas l aika s . Tačiau , kad iš tiesq pagytume, turime išsakyti savąją tiesą - ir ne tik apgailestavimus bei skausmą. bet ir tai , kokią žalą patyr ėm e , kokį pyktL pasibj aurėj imą, kokį troškimą save nubausti ir atkeršyti tai mumyse sužadina. Senoj i žiniuonė mūsq dvasioje pu ikiai pa žįsta žm og iškąj ą p r i g i m tį su visomis j os ydom is bei silpnyb ėmis ir teikia atleidimą tiktai išgirdusi nepagražintą tiesą. O nes ėkm ė s atveju ji ne tiktai leidžia pabandyti dar kartą - dažniau s i a i j i leidžia ban dyti daugybę kartų . Peržvelkime ketu ris atleidimo etap us. Aš pati j uos išskyriau ir jau daugelį metų j ais re mi uosi, dirbdama s u dvasiškai traumuotais žmon (·mi s . Ki e kvi e n ą etapą suda ro po kelis lygmenis. Juos galima nau doti toki a seka ir tiek laiko , kiek nori m e , bet čia pateikiu j uos tokia tvarka, kokią p apra st a i sii:ilau savo pacientams , ketinantiems imtis šio darbo.

Keturi atleidimo etapai: 1. 2. 3. 4.

atsiriboti - palikti ką nors ramyb ėj e ; susitvardyti - susilaikyti neba udus; pamiršti - išbraukti iš atminties , li autis išgyventi; atleisti - n u braukti skolą.

ATS I R I B O T I 1 1

Pas i ryžus atleisti , paprastai verta kuriam laik u i atsiriboti , t . y. ati tokti , laikinai nebegalvoti apie mus įskaudinusį žmogų arba įvyk�. Tai nereiškia, kad metame nebaigtą darbą, - tiesiog kuriam laikui išeinamc atostogų . Tai leidžia mums i švengti visiško išseki m o , sustiprėti kitais atžvilgiais, susirasti gyvenime kitokio pobū džip džiaugsmų. B e to , tai neblogas b ū das pasipraktikuoti prieš gal utinį iš sivadavim ą , k u ris ateis vėliau , kai atlcisi m e . Nustumkite šalin skaudžią situac ij ą , prisiminimus ar problemą tiek sykių, kiek j ums reikės . Š iuo atve j u svarbi ausia - ne l iautis kreipus į tai dėm esį , o išmokti guviai ir ryžtingai atsiriboti nuo problemos. Pad aryti pertraukėlę - vadinasi, trumpam pamiršti skaudulį ir vėl imtis to , kas teikia mums j ėgų: prisiminti užmestą rankdarb į , rašytoj os plunksną, nukeliauti prie j ū ros, pasimokyti ar pasimyl ėti . Visa tai puiku , sveika ir naudinga . S u dvasine trau m a susijusios problemos moterį kankins kur kas mažiau , j ei ji nedclsdama užlašins balzamo su žeistai dvasiai, o klausimą , kas apskritai d ėl visko 'kaltas , atid ės vėlesniam laiku i . S us i TVARDYTI 12

Antras etapas - pam ėg i n ti susitvardyti , ypač - susilaikyti n e baudus: n e t negalvoti a p i e t a i i r nieko t a l inkme nedaryti. Š itaip valdytis - n epaprastai naud inga , nes toks elgesys padeda sutelkti problemą, užuot leidus j ai išsiskl aidyti į visas puses . Toks susi kaupimas - geras pasiruošimas pereiti prie kitų etap ų . Tai toli gražu nereiškia, kad turime apakti arba apmirti, prarasti savisaugą

ir budrumą. Tiesiog reaguokime į esamą padėtį oriai ir pažiūrė kime, kas iš to išeis . Susitvardyti - vadinasi , turėti kantryb ės , žūtbūt ištverti , nu kreipti emocijas kitu r. Š ios gydomosios priemonės yra labai galingos. Naudokite j as tiek, kiek paj ėgiate. Tai apsivalymo re žimas. Nebūtina stengtis atlikti viską iš karto - galite pasirinkti vieną , pavyzdžiui, kantrybę , ir ugdyti būtent ją. Arba stenkitės susitvardyti piktai nešaukusi, neburbėjusi, neapmaudavusi ir ne demonstravusi savo priešiškumo. Susilaikymas nuo nebūtinos bausmės nuostabiai sutvirtina sielos bei veiksmų darną ir vienovę. Susitvardyti - vadinasi, ugdyti didžiadvasiškumą atveriant kelią didžiajai gai i estingajai prigimčiai įsiterpti į tai, kas anksčiau mums keldavo visiškai kitokias emocij as : pradedant nedideliu irzuliu ir baigiant įsiūčio priepuoliais.

PA M I R Š T l 1 3

Pami ršti - vadinasi , išbraukti k ą iš atminties, liautis išgyventi d ėl tam tikrų dalykų ; kitaip tariant, paleisti, nebesilaikyti įsikibus į ką nors - ypač į prisiminimus. Pamiršti - tai anaiptol nereiškia numarinti smegenis. Sąmoningas pamiršimas reiškia, kad turime atsikratyti tam tikro įvykio : nuvaryti j į nuo scenos , kad nebe šmėžuotų pri ekiniame plane, o geriausiu atvej u liktų tūnoti kur nors užkulisiuose. Bandydamas sąmoningai pamiršti , mes liaunamės tolydžio rraukusios iš atminties sprogstamąsias medžiagas, stengiamės nebeprisiminti, nebegaivinti skaudžių dalykų. Pamiršimas - tai aktyvus , o ne pasyvus procesas. Jis reiškia , kad turime nebej udinti savyj e tam tikrų dalykų, nebevartyti, nebekilnoti jų vis iš nauj o , nebesileisti vėl užvaldomos t ų pačių įkyrių minčių , vaizdų ar emocij ų . Sąmoningai pamiršdamas mes apsisprendžiame dau giau savęs nebekankinti , ryžtingai nusigręžiame nuo tam tikrų dalykų ir daugiau nebesidairome atgal persikeldamos į nauj ą e rdv ę , susikurdamas sau nauj ą gyvenimą bei kitokią patirtį , apie kurią gal ėtume mąstyti vietoj senosios. Š itaip pamišdamos,

mes n eištriname prisiminimų, o tiktai numalšiname su j ais susi j usias emocij as. A T LE I ST I 1 4

Atleisti kokiam nors mus Įžeidusi am asmeni u i , bendruomenei ar tautai galima daugeliu būdų bei lygmenų. Svarbu turėti ome ny, kad "galutinis" atleidimas tikrai nereiškia pasidavim o. Tai sąmoningas sprendimas nebesinešioti savyj e priešiškumo , kuris apima dovanojimą už skolą ir atsisakymą siekti keršto. Tik j ūs pati sprendžiate, kada atleisti ir kokiomis apeigomis paženklinti šį įvykį. B ūtent j ūs nustatote, už kokią sko l ą daugiau nebereika lausite atsiteisti . Vieni renkasi absoliutų atleidimą: visiems laikams išvaduoj a kaltininką nuo bet kokių reikalavimtĮ atlyginti padarytą žalą. Kiti tam tikru momentu nu sprendžia sustabdyti j au Įsib ėgėj usį kompensavim o procesą, atsisakydami likusios skolos dalies ir pareikšdami, esą kas buvo - pražuvo , ir jūs j au manote atsiteisę. Dar vienas b ūdas dovan oti - tai paleisti žmogų , nesulaukus iš jo nei emocinio , nei kokio kitokio atlygio. Kai kuriems žmon ėms visiškas atleidimas reiškia atlaidų po žiūrį į kaltininką ; žinom a, tai lengviau, kai padaryta žala palyginti nedidelė. Bene pats tikriausias būdas atleisti - tai pasigailėti savo skriaudėj o ir vienaip ar kitaip jam pad ėti. 1 5 Tai toli gražu nereiškia, kad privalome kišti galvą į gyvačių lizd ą , - tiesiog reikia elgtis gailestingai , nerizikuojant ir gerai pasirengus. w Atleidimas - tai vistĮ mūsų mėgini m tĮ atsiriboti , susitvardyti bei pamiršti kulm inacij a. Po to mes n eliekame beginkl ės - tiktai prarandame savo šaltumą. Viena iš pačių tikriausių atleidimo formų apima ir tai, kad liauj amės vengusios kaltininko , tai yra j o akivaizdoj e nebebūname į sitempusios, atsai nios ar pabrėžtinai šaltos, bet nepradedame ir elgtis pernelyg glob ėj iškai ar apsi mestinai maloniai. Mūsų dvasiai ir sielai kur kas sveikiau griežtai apriboti bendravimą ar pramogas su nemaloniais žmonėmis, nei jų draugij oje elgtis tarsi b edvasėms l ėl ėms .

Atleidimas - tai kū rybin is veiksmas . Tam yra daugyb ė laiko išbandytų ir patikrintų būdų . Gal ima atleisti tam kartui, atleisti ku riam laik ui , atleisti iki kito karto , atleisti, bet nepatikti daugiau

galimy bių: įspėti, kad j ei bus p rasikalsta dar sykį, vadovausitės _ visai kitokiomis žaidimo taisyklėmis. G alite suteikti kaltininkui dar vieną galimybę pasitaisyti , d uoti jam keletą arba daugiau ga

limybių, bet iškelti tam tikras sąlygas. Galite dovanoti tik dalį, visą arba pusę skriaudos. O galite atleisti visiems laikams ir už . k ą . J ums spręs t 1" . 1 7 vis O kaip sužinoti, ar atleisti pavyko? Pagalvoj usi apie t ą nemalo

nią situacij ą , j aučiate veikiau apgailestavim ą nei pyktį , ir veikiau gailitės kaltininko , o ne nirštate ant jo. J ūs lyg ir nieko daugiau nebetu rite pasakyti ta proga . Bet suvokiate, kokios kančios nu l ėm ė sk r ia u d ė j o elgesį. Esate l inkusi laikytis atstu nuo tokios apli n kos. Jūs nieko n e belaukiate . Ni eko nebenorite . Jums prie koj os ne bepririšta virv ė, besidriekian ti kažin kur toli atgalios. Jii s

laisva i r galite eiti kur panorėj usi. Gal nuo šiol ir negyvensite ilgai

ir laimingai, bet galite bttti ti kra, kad ateityj e j ūsų neabejotinai laukia dar viena graži diena.

X I I I S KY R I U S

Kovų ra nda i: n a rystė vetera n i ų kl u be

Ašaros - tai upė, galinti kur nors n u plukdyti . Raudodamos pri pildome upę , nešančią mūsų dvasinio gyvenimo laivelį . AšanĮ potvynis nukelia laivelį nuo uolų, nuo seklumos ir nuplukdo j į pasroviui į kokią nors nauj ą , geresnę vietą. Moterų neišverktos ašaros turbūt pripildytų ištisus vandenynus, nes j as visais laikais pratino tėvų ir motinų, vyrų, visuomenės ir savo pačių paslaptis n eštis su savimi i kapą. Moterų ašaros at rod ė grėsmingos , nes jos atrakindavo spynas ir atverdavo duris, už kurių slypėj o j ų saugomos paslaptys. Bet iš ties ų , laukinės moters sielos labui, kur kas sveikiau yra verkti . M oters ašaros yra j os stoj imo i Veteranių klubą pradžia . Š is klubas - tai amžinoji bendrija, vienij anti visų rasių , visų tautybių , visomis kalbomis kalbančias moteris, kurioms per amžių amžius tekdavo patirti s unkių išbandymų , bet jos nepalūžo ir n epal ūžta iki šiol . Kiekviena moteris gali papasakoti asmeninę gyvenimo istorij ą, tokią pat neaprėpiamą ir įspūdingą, kaip ir bet kurioje pasakoje įkūnytas stebuklas . Tačiau yra viena ypatinga istorij ų atmaina, susij usi su moters paslaptimis , ypač gėdingomis, - tai patys svar biausi pasakoj imai , kuriems narplioti moteriai tikrai vertėtų skirti gan ėtinai laiko. Daugumai mote rų tokie slapti pasakoj imai yra jų

asmeninės istorij os, kurios švyti ne kaip karūnos brangakmeniai , o kaip j uodas žvirgždas, įstrigęs po sielos oda.

Paslapty s žudikės Per savo dvidešimties metų praktiką esu išklausiusi tūkstančių "slaptų istorijų", kurios dažniausiai būdavo daugelį metų, o kar tais - ir kone visą gyvenimą skrupulingai saugomos. Ar moteris pati būtų nusprendusi apgaubti savo paslaptį mirtina tyla, ar j ai būtų grasinęs kas nors stipresnis ir galingesnis, j i klaikiai bijo atskleidusi paslaptį sulaukti griežtos bausmės, tapti nepageidau j ama, nutraukti j ai svarbius ryšius, o kartais - net ir patirti fizinį susidoroj imą. Kai kuri ų moterų slaptos istorij os sukasi apie tai , kaip j o s įžūliai pamelavo ar tyčia, piktybiškai kam nors pakenkė, k ą nors nuskriaudė ar įskaudino. Bet iš savo patirties galiu pasakyti , kad tokių atvejų reta . Kur kas dažnia u moterų paslaptys susij usios su kokio nors visuomenės, tikėj imo ar asmeninės vertybių sistemos nustatyto socialinio ar moralinio kodekso pažeidimais. Kai kurie tokio pobūdžio veiksmai , įvykiai arba sprendimai, ypač lemiantys moters laisvę veikti bei reikštis kurioje nors vienoj e arba visose gyvenimo srityse, visu omenės neretai laikomi nederamais ar ne tei s ėtais moteri ms, bet ne vyrams. Didžiausia tokit! gėdos šydu dangstomų slaptų istorijų bėda yra ta , kad jos pažeidžia moters ryšį su instinktyviąja j os prigimtimi, kurios pagrindą sudaro laisvė i r gyvenimo džiaugsmas. O kai dvasioje slypi šitokia niūri paslaptis, moteris nedrįsta net artintis prie j os ; praktiškai ji kaip įmanydama vengia visko , kas tai pri mintų ir dar labiau sustip rintų ir taip j au be paliovos kamuoj antį skausmą. Š itokia gynybinė taktika labai dažna, ir ji primena traumos pasekmes tuo, kad slapčia nulemia moters pasirinkimą bei spren dimu s , ko imtis ir ko vengti išoriniame pasaulyj e : kokias knygas , filmus, įvykius įsileisti į savo gyvenim�Į . iš ko galima juoktis, o iš ko - ne, kokiems pomėgiams atsid uoti . Tokiu būdu moteris pati

varžo laukinę savo prigimtį, trokštančią laisvės d aryti ką nori, būti kokia nori ir žiūrėti kur nori . Paprastai paslapčių temos tokios pat, kaip ir plėtojamos kla sikinėse dramose. Š tai kai kurios iš j ų : išdavystė, draudžiama meilė, neleistinas smalsumas , desperatiški poelgiai, priversti niai veiksmai, meilė be atsako , pavydas ir atstūmimas, pyktis ir kerštas, žiaurumas sau ir kitiems, nederami troškim ai, siekiai bei svaj onės, smerkiami seksua liniai polinkiai bei gyvenimo būdas, neplanuotas n ėštumas, neapykanta ir agresij a , atsitikti nė mirtis ar sužaloj imas , netesėti pažadai, bail umas, nesitvardymas , nebaigtas darbas, nesugebėj imas ko nors padaryti , užkul isinės intrigos ar machinacij os, abejingumas, prievarta ir t. t. Š į sąrašą dar ilgai būtų galima tęsti , bet daugumą temų vis vien tektų priskirti apverktinų klaidų kategorijai. 1 Paslaptims, kaip ir pasakoms bei sapnams, būdingi tie patys energetiniai mod eliai bei struktiiros, kuriuos matome dramose. Tiktai paslaptys plėtojamos ne pagal herojinį, o pagal tragiškąjį siužeto modelį . Antai dramos pradžioj e jos heroj ė dažniausiai leidžiasi kelionėn. Kartais ji dar dvasiškai nepabu dusi, o kar tais :_ pernelyg naivi ir miela, tad nenuj aučia tykančio pavoj aus. Arba j i jau patyrė skriaudą, ir dabar desperatiškai stengiasi ištrūkti iš nelaisvės. Kaip ten bebūttĮ , dramos heroj ė vis viena anksčiau ar vėliau pakliūva i kritinę situacij ą , kur j os laukia sunkūs išmėgini mai . Bet savo sumanumo d ėka ir padedama ją remiančių žmonių heroj ė paprastai sėkmingai išsivaduoj a ir po visų sunkumų dargi sustiprėj a bei tampa visa galva aukštesnė, nei buvo anksčiau. 2 Tragedijos h eroj ę dažniausiai kas n ors pagrobia, j i tampa prievartos auka arba pati stačia galva ilekia į bedugn ę , kuri j ą ir praryj a. Niekas negirdi j os pagalbos šauksmų arba nekreipia d ė mesio į maldavimu s pasi gail ėti. Ji praran da viltĮ, netenka visko , kas brangiausia gyvenime, ir palūžta . Nepaj ėgdama pakelta galva ištverti sunkumų, stokodama išminties bei atkaklumo, j i klysta, degraduoj a ir žūva. Moterų saugomos paslaptys beveik visuomet yra herojinės dramos , pavirtusios i aklavietę vedančiomis trage dijomis.

Bet ne viskas taip blogai . Tragedij ą galima vėl paversti heroj i ne drama: tereikia atskleisti savo paslaptį , kam nors ją išpasakoti , parašyti kitokią pabaigą, išnagrin ėti savo vaidmenį ir galimybes j į atlikti. Tokia patirtis yra lygiai skausminga, kaip ir pamokoma. Bet visa tai išgyvenusios gal ėsime džiaugtis gilios ir laukin ės dvasios pergale. Moterų saugomos gėdingos paslaptys yra senos kaip pasaulis . Kiekviena moteris, ilgą laiką sergėj usi j ą kompromituoj ančią pa slaptį, žino, ką reiškia degti iš gėdos. Jau pati šios universalios situacijos struktūra yra archetipinė: heroj ė arba priverčiama ką nors padaryti, arba praradusi instinktus pakliftva į žabangas ir nebeturi daugiau kur d ėtis. Paprastai j i niekaip negali ištaisyti ap gailėtinos savo pad ėties, nes yra kam nors pasižadėjusi tylėti arba pati gėdijasi atskleisti paslaptį . Ji pakl ū sta baimindamasi prarasti meilę , pagarbą arba pragyvenimo l ėšas . O kad paslaptis j a u tikrai niekad ir j okiu būdu nebūtų atskleista , ją saugantį žmogų arba asmenis dar prislegia ir prakeikimas: j ei prasitartų, j iems gresia siaubingos pasekmės ir visokiausios negandos. Moterims dažnai įteigiama, neva tam tikri j ų gyvenimo įvykiai, sprendimai bei apl inkyb ės, paprastai susij ę su seksu , meile , pini gais, prievarta ir/ arba kitokiais žmogiškojo gyvenimo sunkumais, yra be galo gėdingi ir nedovanotini. Tai netiesa . Visi mes klystame , sakome ir darome netinkamus dalykus, nes kartais nieko geresnio nesugalvoj ame arba nesugebame numatyti savo elgesio pasekmių . Nei šioj e planetoj e , nei šioj e visatoj e n ėra nieko tokio , ko nebūtų įmanoma atleisti. Nieko ! " O i , n e , - taip ir girdžiu j us dūsau j ant, - j au tas dalykas, kurį aš padariau, tai tikrai nedovanotinas . . . " Tačiau aš j ums saka u , kad j oks žmogus niekuomet nepadarė, nedaro ir iš principo negali padaryti nieko toki o , kas išeitų už atleidimo ribų. Tai neįmanoma. Lauki n ė Esyb ė - tai ne kokia kraujo ištroškusi j ėga, kuri blaš kosi po pasaulį bausdama moteris , vyrus ir vaikus. Š i Esyb ė - tai savotiškas laukinis Dievas , puikiai pažįstantis visų gyvų būtybių prigimtį . Mums kartais baisiai sunku "teisingai elgtis': ypač jei pažeisti pagrindiniai mūsų instinktai , tarp j ų - ir intuicija. Tuomet

būna nelengva apsvarstyti pasekmes prieš ką nors darant , o ne tada , kai j au šaukštai po pietų . Laukinė dvasia labai gailestinga ir geba į tai atsižvelgti . Drauge su paslapties archetipu dalį moters dvasios apraizgo savotiškas j uodų kerų tinklas: moteriai įkalama į galvą, kad pa slapties j okiais būdais negalima paviešinti, o j e i j i vis d ėlto kam nors kada nors apie ją papasakos, tai ateityj e kiekvienas sutiktas žmogus tiktai bjau rėsis j a , smerks ją ir niekins. Š i papildo ma grėsm ė, nekalbant jau apie ir taip deginančią slaptą gėdą , tampa dar viena našta ant moters pečių. Gąsdinti šitokia pamėkliška grėsme m ėgsta tiktai niekingos ir j uodos širdies žmon ės. O švelnios, mylinčios ir žmogišk<Įj ą lemtį gerai pažįstan čios asmenybės paprastai laikosi visiškai priešil� go požiūrio. Tokie žmon ės dažniau siai stengiasi padėti ištraukti pa slaptį į dienos šviesą, nes žino , kokią žaizdą jos saugotoj as dvasioje ji lemia ir kad išgyti bei pasveikti moteris gali tik viską atvirai kam nors išsipasakojusi.

Mirties

zona

Sauganti paslaptį moteris it siena atsitveria nuo tų , iš ko gal ėttĮ tikėtis meilės, paramos, apgynimo. J i priversta viena pati vilkti sunkią sielvarto ir baimės naštą, kartais - net ir už visą socialinę grupę : giminę arba bendrij ą. Negana to, kaip pastebėjo Jungas, paslapčių saugoj imas atskiria mus nuo pasąmonės . Ten , kur slypi gėdinga paslaptis, moters dvasioje visuomet plyti savotiška mirties zona, kuri nepaj ėgi a j austi ir deramai reaguoti j besikeičiančius j os pačios arba kitų žmonitĮ emocinio gyvenimo įvykius. Š i mirties zona itin saugoma. Joj e - nesibaigianč ios sienos su begaline daugybe durtĮ , užrakinttĮ dešimtimis spymĮ , o homun kulai - tie maži padarėliai iš m oters sapmĮ - b e paliovos mttri j a vis naujas užtvaras, stato nauj as duris s u papildomomis apsau gos sistemomis , kad tik paslaptis neišsiveržtų į viešumą. Bet kad ir kaip stengsimės , Laukinės Moters neapmulkinsime . Ji puikiai mato j uodus gniutulus moters dvasioj e , kietai apsuktus

ir apraišiotus virvėmis i r raiščiais. Tos moters sąmonės sritys yra tokios uždaros, kad nereaguoja n e i į šviesą, nei į širdingumą. B e to , kadangi dvasia b e t kuriu o atvej u įsigudrina kompensuoti tai , kas užginta, tai paslaptis vis vien kaip nors išsiverš į pavi ršių: j ei ir ne tiesiai, ne žodžiais, - tai staiga užplūdusios melancholij os pavidalu, besikartojančiais nepaaiškinamo pykčio priepuoliais, visokiausiais fiziniais tikais, spazmais, skausmais, nepaliauj amu plep ėj imu , kuris staiga ir be priežasties n utrūksta , netikėtomis, keistomis reakcij omis Į filmus ir net į televizij os reklamą. Toj i mūsų paslaptis visuomet randa būdų ištrūkti : j ei ne tie sioginiu žodiniu , tai somatiniu pavidalu, ir dažniausiai taip , kad tiesiogiai su ja susitvarkyti ir pagelb ėti niekaip neišeina. Ko gi griebiasi moteris, pasteb ėj usi, kad paslaptis kaip nors skinasi kelią lauk'� Puola jos gaudyti , eikvodama ga usybę j ėgų ir energij os. M ėgina j ą sugrūsti, nukišti , grąžinti atgal į mirties zoną, apstatyti papildomomis užtvaromis ir kli ūtimis. Pasišaukusi savo homun kulus - vidinius sargus ir ego gynėjus - ji įsako ręsti nauj as sienas su dar daugiau durtĮ , užrakttĮ bei spynų. O tada j au valandėlę atsišliej a prie nauj ausio dvasinio savo kapo, apsipylusi kruvinu prakaitu ir sunkiai gaudydama o rą . Paslaptį saugoj anti moteris dažniausiai būna nusikamavusi ir išsekusi. Maniškės nagynenik , tetulės, m ėgdavo sekti trumpą pasakėlę apie šitokias paslaptis. Ji vadinosi ,,Aranyos 1-Iaj, Auksaplaukė mergel ė auksiniais p l a u kais'�

YVENO

Auksaplaukė KARTĄ

K E I STA ,

bet nepaprastai graži mergelė ilgais auksiniais pla ukais - plonyčiais tartu m a ukso gijos. Buvo j i neturtinga našlaitė - neturėj o nei tėvo , nei motinos , gyveno viena pati girioj e ir kiauras dienas ausdavo iš j uodo riešutmedžio šakų padirbdintomis stakl ėmis. Vienas toks netašytas bernas , an-

G

glininko sūnus, m ėgino j ėga priversti Auksaplaukę už j o tekėti, ir ši, norėdama kaip nors jo atsikratyti, dav ė j am auksinių savo plaukų sruogą. B et tas bernas nesuprato ir nenorėj o suprasti, kad tai tokia brangenybė, kurios už pinigus nei nupirksi , nei parduosi, ir nu sinešęs plaukus į turgų mėgino už j uos ką nors gauti. Bet žmonės tik šaip ėsi iš j o ir vadino puspročiu. Įsiutęs j is grįžo atgal, tamsią naktį nu ėj o prie Auksaplaukės trobelės , plikomis rankomis nužudė mergaitę, o jos kūną užkasė paupy. Ilgą laiką niekas nė nepasteb ėj o , kad Auksaplaukės ne b ėra, niekas jos nepasigedo, nesiteiravo, kaip ji laikosi . Bet ir po žemėmis auksiniai j os plaukai nepaliovė augę . Rangydamiesi ir vydamiesi, jie kalėsi pro j uodą dirvą aukštyn, stiebėsi ir vynioj osi , kol prasimušė į paviršių , ir visas mergaitės kapas apžėlė siūruo jančiomis auksinėmis nendrėmis. Piemenys, prisipj ovę tų nendrių , pasidirbo birbynes, bet kai pabandė j as pūsti, visų birbyn ės užgroj o t<Į pačią dainelę ir nepa lipvė j os kartoj usios: Č ia guli mergelė auksiniais plaukais, Bežadė giliajam kape, Ž udikas jos anglį vežioja anta i , Š irdis j o kaip rankos j uoda. Taip Auksaplaukės žu dikas buvo i šaiški ntas, stoj o pri eš teismą ir sulaukė rūsčios bausmės, kad žmonės, gyvenantys miškuose , kaip kad mes čia, ir vėl galėtų j austis saugūs.

Nors iš pažiūros ši pasaka tarsi t ėra paprasčiausias persp ėj imas , kad atkampiose giriose reikia būti ypač atsargioms, j oje slypi i r daug gilesnė prasmė: nuostabios, gražios laukinės moters vidinis gyvenimas , kurį įkūnij a jos p laukai, net ir ją nutildžius bei pa-

laidojus, nepaliauj a p l ėtotis , augti ir skleisti sąmoningą žinoj imą. Svarbiausi šios pasakos m otyvai , ko gero, yra kur kas stambesnio senovinio mirties ir prisikėlimo mito, skirto kokiai nors mote riškaj ai Dievybei , nuotrupos. Š is segmentas nepaprastai gražus ir vertingas, be to , iš jo ne mažai sužinome apie paslapčių prigimtį ir netgi galbūt apie tai, kas pražūva moters dvasioj e , kai jos gyven imas deramai neverti namas. Š ioje pasakoj e slepiama paslaptis - tai girioj e gyvenusios m ergel ės nužudymas. Auksaplaukė įkūnij a Korą - amžinąją mergelę. Š is moteriškos dvasios aspektas apima viską, ką j i trokšta pasilaikyti sau vienai . Tai mistinė vienatvė gerąja prasme , nes Kora susikaupusi rūšiuoja ir audžia idėjas, mintis, darbus. Bfttent ši užsidariusi laukinė moteris labiausiai ir kenčia nuo dvasinės traumos ir būtinybės saugoti paslaptį ; tai - toj i integrali m ūsų "aš" dalis , kuriai visai nedaug tereikia, kad j austųsi lai minga; tai - pati moteriškos dvasios širdis , kuri audžia sau atsi skyrusi girioje riešutmedžio staklėmis ir džiaugiasi tenykšte tyla bei ramybe . Pasako j e n iekas nesiteirauj a , kur dingo ši nepaprasta mergelė. Tai n ėra neįprasta tiek pasakose , tiek realiame gyvenime. "Mė lynbarzdyj e " nužudytų moterų artimieji irgi nepl ūsta bttriais , teirau damiesi, kas nutiko j tĮ dukterims. Kultūrine prasme tokio reiškinio daug aiškinti neprisieina. Kaip bebūtų liūdna, mes visos ži nome , ką tai reiškia , ir nemažai moterų - tiesą sakant, pernelyg dau g! - yra skaudžiai patyrusias tokį abej ingumą jų likimui. Dažna paslaptį sauganti moteris susiduria būtent su šitokia aplinkinių reakcija. Gal žmon ės ir j aučia, koks nepakeliamas skausmas drasko j os širdį, bet tyčia ar netyčia j ie tarsi visai nepastebi rimto su žeidimo simpto m ų . Tačiau vienas i š neprilygstamų laukinės dvasios stebuklų yra dar ir tas , j og net ir žia uria usiai " nužudytos': negailestingai sužalotos moters dvasinis gyvenimas vis viena nenutrūksta, j is tęsiasi toliau , prasikal a į paviršių , kur susida rilis palankioms sielai aplinkyb ėms išsilieja daina. Tuomet padaryta žala ir neteisyb ė sąmoningai įve rti namos, ir dvasia pradeda atgimti iš naujo.

Juk nepaprastai Įdomu , kad gyvybi n ės moters galios paj ėgios augti ir toliau, n ors ji pati iš pažiūros būtų visiškai be gyvybės žymių. Tai tarsi pažadas, kad net pačiomis skurdžiausiomis sąly gomis lauki n ė gyvybės j ėga sugebės išlaikyti mūsų idėj as gyvas ir jas plėtoti , tegu kurĮ laiką j os net ir būtų po žeme . Ateis laikas , ir gyvybė prasikals, išlįs į paviršių. Š i gyvyb ės j ėga tol nenurims ir neatlyš, kol neatskleis, kur užkasta palaidota moteris ir kokiomis aplinkyb ėmis ji žuvo. Kad išsiaiškintume tikrąją dvasios būseną ir sužinotume, ką daryti toliau , turime, kaip tie piemenys pasakoj e , giliai Įkvėpti ir perleisti tą sielos kvapą , arba pneu mą , per tuščiavidures nendres . Tuomet išgirsime sielos šauksmą. O tada j au teks kasti . Aišku , kai kurios paslaptys mus stiprina ir teikia j ėgų: pa vyzdžiui, tokios, kurių neišduodamos galime lengviau aplenkti varžovus ir pasiekti norimą tikslą , arba tokios, kurias saugome vien todėl , kad mums malonu kuo ilgiau j omis džiaugtis, - bet gėdingos paslaptys yra visai kas kita. Jos skiriasi nuo kitų pa našiai kaip kruvinas peilis nuo medalio su kaspinu . Bet ir peilį galima ištraukti viešumon, kad gailestingi žmonės palankiomis aplinkyb ėmis galėtų j i apžiūrėti. Net klaiku , kiek savigraužos ir saviplakos ištveria gėdingą paslaptĮ sergstinti moteris . Visus kal tinimus ir kančias, kurie gresia paslapties atskleidimo atvej u , jai vis vien tenka patirti , nors ir n iekam tos paslapties n eatskleidus, nes visos tos baisybės užgriūva ją iš vidaus. Laukinė moteris neĮstengia šitaip gyventi. G ėdingos paslap tys paverčia žmogų auka. Moterį kankina nemiga, nes gėdingoj i paslaptis nelyginant aštri spygliuota viela b e gailesčio drasko j ai vidurius, vos pamėginus ištrūkti į laisvę . Gėdos sklidinos paslap tys ne tiktai pražūtingai vei kia dvasinę moters sveikatą, bet ir j os santykius su instinktyviąj a prigimtimi . Laukin ė Moteris pratusi viską iškapstyti, sviesti aukštyn, sugauti ir vartyti, j i nebando nieko užkasti ir pamiršti. O j ei ką i r užkasa , tai visuomet prisimena, ką i r kur, ir neilgai trukus grįžusi vėl susiranda, ką buvo u žkasusi. G ėdingų paslapčių saugoj imas smarkiai suj aukia dvasią. Pa slaptys prasiveržia sapnuose. Psichoanalitikui neretai tenka žvelgti

itin giliai , ne tiktai kiaurai akivaizdų sapno turinį, bet net ir per archetipinę j o prasmę, kad pamatytų, j og iš tiesų sapnas atskleidžia būtent tą paslaptį, kurios sapnuoj ančioji nedrįsta, negali išsakyti garsiai. N emažai sapnų išanalizavus parodo tokius galingus ir stiprius j ausmus, kurių miegantysis tikrajame gyvenime nepaj ėgia išreikšti. Kai kurie iš šių s apnų susij ę ir su paslaptimis. Bene dažniausiai pasitaikantys sapnų įvaizdžiai mano praktikoj e yra šie: mirkčioj anti i r/arba gęstanti šviesa - el ektros ar kitokia ; sapnuoj ančioj i ką nors suvalgo ir suserga; ji nuj aučia gresiantį pavoj ų , nori sprukti, bet neįstengia paj u d ėti ; bando šauktis pagalbos, bet neišspaudžia nė garso. Pamenate mūsų minėtą canto hondo, giliąj ą giesmę, ir hambre

del alma , išbadėj usią sielą? Laikui b ėgant, sapnų ir pačios moters laukinių gyvybinių galių d ėka šios dvi j ėgos prasiveržia iš gelmių į dvasios paviršių ir pasigirsta riksmas - riksmas, kuris išlaisvina. Tuomet moteris atgauna balsą . Ji šaukte šaukia, giedate gieda savo paslaptĮ . Ir j ą girdi. Ji vėl atgau n a dvasinę atramą po koj omis. Etninėj e bei religinėj e mano šeimos tradicij oje įprasta giliausią šios ir kitų panašaus pobūdžio pasakų prasmę pasitelkti kaip vaistus paslaptyj e laikomoms žaizdoms gydyti . Maldingoj e curanderisma j os laikomos padrąsinimu, patarimu bei sprendimu . Š i ų pasakų išmintis remiasi tuo paprastu faktu, kad tiek moterų , tiek ir vyrų sau patiems, savo sielai bei dvasiai dėl paslapčių bei kitokių aplin kybių įtakos padarytos žaizdos yra neatsiejama daugumos žmonių gyvenimo dalis. I r j os neišvengiamai palieka randų. Tačiau tokių žaizdų keliamą skausmą galima apmalšinti , ir, be j okios abej onės, tokie sužeidimai pagydomi. Esama žaizdų, nuo kurių kenčiame visi; aišku, yra ir specifinių vyriškų, ir specifinių moteriškų žaizdų . Abortas palieka randą. Persil eidimas palieka randą. Bet kokio amžiaus vaiko netekimas taip pat palieka randą. Kartais intymus artumas su kitu žmogumi irgi lemia rando atsiradimą. Daugybę randų įgyj ame per savo naivumą, kvailus sprendimus, pakliuvusios į spąstus, taip pat ir pa9ariusios teisingus, tačiau labai sunkius sprendimus. Randų esama daug ir visokių, kaip ir dvasinių žaizdtJ .

Užgniaužusios savyj e kokią nors su gėda, baime, pykčiu, kaltės j ausmu ar pažeminimu susij usią paslaptį, labai efektyviai u ždarame ir paverčiame n eprieinamomis visas tas pasąmonės sritis, kurios riboj asi su paslapties zona.3 Panašiai būna, p avyzdžiui, prieš są nario operaci j ą žmogui suleidus nuskausminamųj ų : didel ė dalis galūnės tiek virš , tiek ir po operuojamu sąnariu apmarinama ir pasidaro nej autri . Lygiai taip paslapčių saugo j imas paveikia mūsų dvasią: tai tarsi nuolat prij ungta lašel i n ė su nuskausminamaisiais, apmarinančiais daug daugiau nei vien probleminę sritĮ . Visiškai n esvarbu , kokią pasl aptį stengiam ės nusl ėpti , labai skaudžią ar ne, - dvasia veikiama lygiai taip pat . Š tai pavyzdys. Viena moteris, kurios vyras prieš ketu riasdešimt metų nusižudė, praėjus vos trej etui m ėnesių po j ųdviejų vestuvi ų , velionio vyro šeimos buvo verčiama sl ėpti nuo likusio pasaulio ne tik tai , kokia sunkia depresij os forma jis sirgo , bet ir gilų savo pačios sielvartą bei pyktį , kurį ji išgyveno nuo to laiko. Todėl jos dvasioje susi formavo " mirties zona'� apėmusi tiek j o , tiek ir jos kančias bei pyktį ir apmaudą d ėl gėdos žym ės , kuria visuomenė paženklino visą šį įvykį . J i nesipriešino vyro giminaičių išdavystei , sutiko su j tĮ reika lavimu nuslėpti tai, kaip žiauri ai jie daugelį metų elgėsi su jos vyru . I r kasmet, vyro savižudyb ės metinių dieną, iš šeimos pusės j i tesulaukdavo tik mirtinos tylos. Niekas n ė nepaskambindavo paklausti : " Kaip tu laikaisi? Gal nenori būti viena? I lgiesi jo? Žinau, kad ilgiesi . Klausyk, gal einam kur nors kartu?" Taigi metai iš metų moteriai tekdavo vienai atkasti vyro kapą ir kaskart laidoti j ame savo sielvartą. Pamažu ji prad ėj o vengti visų atmintinų datų : sukakčių ir gimtadienių, taip pat i r savo. Paslaptį gaubianti mirties zona vis labiau plėtėsi, apžiodama ne tik su tragiškais prisiminimais susi j usius dalykus , bet ir visas atmintinas sukaktis, ir net dar d augiau . Moteris ėmė vengti visų šeimos bei draugų susitikimų, panieki namai vadindama juos tuščiu l aiko švaistymu . Jos pasąmonei tai ir tebuvo vien tušti gestai , kadangi niekas neatėj o pas ją tuomet, kai j ai buvo sunku . Nuolatinis jos sielvartas ,

tas amžinas paslapties saugoj imas, taip įsiėdė į dvasią, kad pagraužė ir tas sritis , kurios reguliuoja bendravimą bei žmonių tarpusavio santykius apskritai. Juk dažniausiai kitus mes sužeidžiame ten p at , arba labai netoli t o s vietos , k u r patys buvome sužeisti. Vis d ėlto , j eigu moteris nori išsaugoti visus savo instinktus ir dvasinio judėj imo l aisvę, j i gali savo paslaptį arba paslaptis atskleisti vienam patikimam žmogui ir pakartoti tai tiek sykių, kiek prireiks. Juk paprastai žaizdos nepakanka vienąkart išdezinfekuoti - ir j au galime j ą pamiršti ; dažniausiai plauti ir tvarstyti j ą turime bent keletą kartų, kol sugyj a . K a i galų gale paslaptis atskleista, nepamirškime, k a d siela tikisi gyvesnės reakcijos tiek iš klausytoj o , tiek ir iš pasakotoj o , nei vien įprastas numykimas: "H mm , t u matai , kokie p rasti po pieriai': - arba: "Ką padarysi, gyvenime visko pasitaiko . . . " Pasa kotojui nereikėt ų stengtis sumenkinti reikalo. l r tikra laimė, j e i klausytojas pasitaiko toks, kuris m oka gird ėti visa širdimi, kuris j aučia, kaip kito skausmas raižo j ą lyg peiliais, krūpčioj a ir gūžčio j a , tačiau nepanikuoja ir nealpsta . Mokėti atskleisti savo paslaptį taip , kad ji suj audintų ir kitus, - irgi pagij imo dalis . Moteris pra deda atsigauti, vietoj savo gėdos j ausdama aplinkinių paramą bei užuoj autą , kurios taip skaudžiai pasigedo tada, kai patyrė pačią dvasinę traumą. Dirbdama su nedidelėmis moterų grupelėmis, kur visos vienos kitomis pasiti ki, aš kartais skatinu taip išsipasakoti, prašydama moterų į susitikimą atsinešti savo m otin ų , tetų , seserų , draugių , senelių bei kitų j oms svarbių moterų nuotraukų. Visas atsineštas nuotraukas mes išdėlioj ame eilėmis. Kai kurios iš j ų būna su braižytos, apsilaupiusios, sudrėkusios, su atsispaudusiais ratais nuo kavos puodelių ; pasitaiko perplėštų perpus ir iš naujo suklijuotų arba apvilktų permatomais apvalkala is. Daugelio nu otraukų ant roj e pusėj e dailia senoviška rašysena išvedžiota: "Ak, tu pupyte ! " arba "Su meile': arba " Č ia mudvi su Džoj a Atlantik Sityj e': arb a " Š tai aš ir mano žavioj i kambario draugė': arba "Mūsų cecho . mergmos ". Savo pasakojimą susirin kusiems siūlau prad ėti žodžiais: " Č ia mano gim i n ės m oterys': - arba: "Iš šių moterų aš daug k:J pavel-

d ėj au'� Žiū rėdamas į šias sau artimų ir brangių moterų nuotrau kas, visos susigrau dina ir nuoširdžiai bei su užuoj auta ima vieną po kitos pasakoti j oms žinomas šių moterų paslaptis bei istorij as: tiesiai ir atvirai iškloja viską apie didžiul ę laimę, didžiu lį s i elvartą, sunkius išbandymus ir reikšmingas per g a l e s , lydėjusius kiekvie nos moters gyvenimą. Per visą mūsų bendravimą p rotarpiais vis t e nka daryti pertraukėles, nes nuolatos paplū stančių aš a rų upės ne vieną valtelę išplukdo iš sausų ir saugitĮ dokų, ir mes kuria m

l aikui vi s os d rauge leidžiamės paplaukioti.4 Vertingiausia šiuose išsi pasakoj imuose yra tai, kad moterys sy kį

i r visiems laikams švariai iš s imazgoj a savo baltinius. Juk nuolat kartojam a s draudimas viešai ska lbti ar dži a ustyti purvinus šeimos apatinius - nesąmonė ta prasme , kad paprastai tų su teptų b a ltinitĮ niekas nemazgoja ir šeimos rate. Jie suverčiami kur n ors į krt1vą

p ačiame tolimiausiame rftsio kamp e , kur taip ir lieka dūlėti pur vini ir "šuns neperkan d ami su visomis savo paslaptimis. Atkaklus "

reikalavimas žūtbūt išsaugoti privatumą - tikras prakeikimas . I š

tiesų tai reiški a , kad moteris lieka visai be paramos ir n etu ri s u ku o pasidalinti savo skausmu. Nemažos dalies asmeninhĮ motenĮ p a s l a pčių netgi n everta aptarinėti su šeimos n ariais arba artimais pažįstamai s: j i e vis tiek nepatikės , m ėgins numoti ranka arba išsisukti; tiesą sakant, jie t uri ir visai suprantamų priežasčitĮ šitaip elgti s . J eigu imtų šiuos d alykus aptarinėti, į j uos gilintis ar kaip nors pad ėti , jiems tckttĮ da lintis su moterimi j os našta ir skau smu . Tuomet j au nebel ikttĮ gal imybės nutaisius rimtą miną stovėti nuošalyj e ar vien tik iš kilmingai dūsauti bei o riai tyl ėti. Nebebūtų gali ma dalyti gerų p atarimų , kaip antai : "Reikia pasistengti kuo nors užsiimti ir ne b e galvoti apie tokius dalykus'� Priešin gai , jei moters partn eris, na miškiai ir bendruomen ės nariai apsispręstų d ra u ge g ed ė t i d ėl au ksaplaukės m irti es , j iems tekt ų visiems s toti į ge d ulingą pro c esij ą . Te k tų d rauge raudoti prie kapo. N ė vienas nebeturėtų p rogos išsisu kti, ir visiems būtų labai sunku . Vie nos p a čios nepaly g inamai daugiau g alvodamas ir išgyven d amos dėl savo slepiamos gėdos nei kiti šeimo s ar visuomen ės

nariai , moterys vienintelės sąmoningai ir ken čia.5 Psichologinė šeimos paskirtis - susitelkti sunkiu metu - niekad taip ir neįgy vendinama. Tačiau lauki n ė prigimtis reikalauj a pašalinti iš savo aplinkos visus dirgiklius bei pavojus, ir kiek įmanoma sumažinti to , kas mus slegia ar gniuždo. Taigi paprastai tik laiko klausimas , kada m oteris pagaliau sukaups visą savo sielos kauluose glū dinčią drąsą, nurėš auksi nę n endrelę, papūs j ą ir garsiai, skardžiai visiems apskelbs savo paslaptį . Š tai keletas patarimų , kaip elgtis su gėdingomis paslaptimis. Š ios rekomendacijos remiasi archetipin ėmi s nuorodomis , ekstra poliuotomis iš daugelio dešimčių mano tyrinėtų pasakų, kaip antai "Mėlynbarzdis': " Ponas Lapinas': " Jaunikis galvažudys ': "Meri Kalhein"6 ir kitos, kur hero j ė vienaip ar kitaip atskleidžia paslaptį, ir tik todėl galiausiai įgyj a laisvę gyventi visavertį gyvenimą . Matykite tai , ką matote . Papasakokite apie tai kam nors. Nie kuomet nebūna per vėlu tai padaryti. Jeigu j aučiate, kad neįsteng site to pasakyti garsiai, parašykite raštu . Pasirinkite žmogų , kuriuo instinktyviai pasitikite. Ta kirm i n ų skardinė, kurią taip baiminatės atidaryti, daug mažiau dvoks išvilkta į lauką nei iš lėto pū dama j ūsų vid uj e . Jei norite, pam ėginkite susirasti gerą psichoterape utą , mokantį tvarkytis su paslaptimis. Tai turėtų būti gailestingas žmo gus, nelinkęs vaidinti pasaulinio teisuolio ir puikiai nu tuokiantis, kuo skiriasi kaltė nuo savigrau žos, bei ne iš nu ogirdų žinąs apie skausmo prigimtį ir dvasios atgimimą. Kokia bebūtų toj i paslaptis, dabar j au suvokiame, kad tai - dalis mūsų viso gyvenimo darbo. Atgailavimas užgydo net ir kadaise žioj ėj usią atvirą žaizd ą . Tačiau randas vis vien l iks . Orui keičian tis, H gali vėl pradėti m austi , o greičiausiai taip ir bus . Tokia j au tikroj o skausmo prig imtis. Metai iš metų daugelio klasiki nės psichologij os krypčių atstovai vieni per kitus klaidi ngai tvirti no, neva skausmas ar sielvartas - tai toks d alykas, kuri pakanka išgyventi vienąkart , pageidautina maždaug per vienerius m etus, ir baigta , o j e i kas nesugeba ar nen ori per nustatytą laiką atsikratyti savo skausm o , vadinasi , tam

žmogui greičiausiai kažkas negerai. Dabar j a u ir mes suvokiame tai , ką žmon ės instinktyviai žinojo ištisus šimtmečius: yra tokių skausmo, skriaudos bei gėdos atmainų, kurių vien sielvartauda mas neatsikratysi ; viena iš pačių sunkiausių netekčių , jei ne pati baisiausia apskritai - tai vaiko mirtis arba j o praradimas. Tyrin ėdamas daugelį metų įvairių žmonių rašytus dienoraš čius7, daktaras Paulas C. Rosenblattas nustatė , kad nuo paties sunkiausia skausmo žmogus sugeba atsitiesti maždaug per metus ar dvej us po išgyventos tragedij os, priklausomai nuo aplinkinių paramos, vidinių resursų ir t. t . Tačiau net ir vėliau žmogui to lydžio pasitaiko skaudaus sielvartavimo laikotarpiLĮ . Nors tokie epizodai laikui b ėgant ret ėj a bei trumpėj a , per kiekvieną iš j tĮ patiriamas skausmas yra kone toks pat širdį draskantis, kaip ir pirmąj į kartą . Š i e d u o m e nys akivai zdžiai l i u d i j a , ka d ilgalaikis skaus mas - normalus dalykas. Kai paslaptis saugojama, skausmas vis tiek neatlėgsta ir kartais kamuoja mus visą gyvenimą. Paslapčių slėpimas nesuderinamas su natūraliu gydomuoj u sielos ir dvasios apsivalymu . Tai dar viena priežastis kam nors j as atskleisti. Išsi pa sakoj usios ir apraudoj usios ištrūksime iš mirties zonos, įstengsime palikti sau už nugaros tą mirtiną paslapčių kultą . Mes turi me teisę sielvartauti, sielvartauti , kiek tik paj ėgiame, ir pakilti apsiašaroju sios, bet ne degdamas iš gėdos. Pakilti sustiprėj usios, pagil ėjusios, daugiau patyrusias ir sklid inos nauj os gyvyb ės . Laukinė Moteris palaikys mus sielvartaujančias. J i - tai ins tinktyvioj i mūsų Esybė. Ji ištvers mūstĮ klyksmą , dejones ir dras kymąsi, mūsų šau kimąsi mirties niekaip nenumirštant. Pači oms baisiausioms žaizdoms j i su ras pačių geriausitĮ va isttĮ . Ji švelniai šnibždės ir niūniuos mums į ausį ram indama . Ji drauge su mu mis patirs vidu rius raižantį skausm ą . Ji viską iškęs . J i nepabėgs . I r nors paskui turėsi m e ne vie ną randą, gal mu s paguos mintis, j og randas - daug tvirtesnis i r atsparesnis tcmpimu i bei sl ėgi u i n e i lygi oda.

Atpirkimo durtinys Kartais, dirbdama su moterimis, aš mokau j as iš kokio nors au deklo ar kitokios medžiagos pasisiūti ilgą iki pat žem ės atpirkimo

durtinį. Tai toks d rabužis , ant kurio piešiniais, užrašais, visokiais pridaigstytais ar pridurstytais dalykėliais, pakabukais bei lipdukais atvaizduoti visi keiksmai ir prakeiksmai, paleisti moters adresu per visą j os gyvenimą , visi įžeidimai , pašaipos, sužaloj imai , žaizdos ir randai, tekę j os daliai . Tai visko , ką jai teko patirti , būnant atpirki

mo ožiu , išraiška . Kartais tokiam durtiniui pasiūti pakanka dienos ar dviej ų, o kartais prireikia ištisų mėnesių. Bet šis darbas labai padeda prisi minti visas nuoskaudas, smūgiu s ir kirči us, tekusius moteriai per visą j os gyvenimą. Pirmiausia tokį durtinį pasisiuvau pati sau . Netrukus j is pa s idarė toks sunkus, kad viso mūzų choro būtų reikėj ę šleifui panešti. Iš pradžių ketinau , užbaigusi šį durtinį, sukrauti ant j o visą dvasinį šlamštą , o tada sudeginti š į materialų obj ektą, sykiu atsikratydama ir kai kurių senų savo žaizdų. Bet, žinote, pakabinau tą d urtinį prieškambaryj e , ir j is taip ir l iko ten kabo ti, nutįsęs nuo lubų i ki žemės, kadangi kiekvienąsyk, eidama pro šalį , aš anaiptol n esijausdava u prisl ėgta - priešingai, pralinksm ėdava u . S uvokia u , k a d m ot e ris , istengianti pavilkti ant s avęs šitokį rtt b ą , i r n epaisydama t o , dar gebanti vaikščioti pakelta galva , dai nuoti , kurti ir žvaliai mataruoti uodega, verta didžiausio susižav ėj i m o . Patyriau , k a d lygiai taip j aučiasi i r moterys, s u kuriomis dir bau . Nė vienai iš j ų nesinori deginti ar kitaip naikinti savo pasi siūtų durtinių . Atvi rkščiai, visos nori j uos turėti nuolatos, ir kuo tie durtiniai baisesni ir kruvinesni, tuo geriau . Kartais mes dar vadiname j uos kovt} milin ėmis, nes jie akivaizdžiai liudij a, kiek ištverm ės ir narsos prireikia moterims, kokių ši urpių pralaim ėj imų ir įsimintinų pergalių kiekvienai iš jų tenka patirti. Dar patarčiau moterims skaičiuoti savo amžių ne metais, o pagal kovose įgytus randus . - Kiek j u ms metų ? - kartais klausia manęs.

- Septyniolika kovinių randų, - atsaka u . Paprastai žmonės, tai išgirdę, iškart supranta, ką noriu pasakyti, ir gyvai imasi per skaičiuoti savo pačių amžių pagal turimus kovų randus. Lakotų genties indėnai ant žvėrių kailių simboliais atvaizduo davo praslinkusios žiemos įvykius, nahuatliai, maj ai ir egiptiečiai raš ė metraščius, kuriuose įamžina savo genties istorij ą , karus ir pergales, o moterys tam pačiam tikslu i turi savus atpirkimo dur tinius, savo kovų milines . Į domu , ką apie šitaip įamžintus mūsų gyvenimus manys mūsų dukraitės ir provaikaitės. Tikiuosi , atsiras, kas j oms viską paaiškina. Reikia kartą tiesiai, be j okių užuolankų pasakyti tai , ko nusi pelnėme visą gyvenimą darydamas sunkius sprendi mus . Kai j ūsų klaus, kokios j ūs tautyb ės , kilmės , ar kokiai giminei priklausot�. mįsl ingai nusišypsokite ir atsakykite : "Aš iš veteranių klubo'�

X I V S KY R I U S

La Se/va Subterrdnea:

Įvesd i n i ma s Į požem i nį m iš ką

B e rankė m e rge l ė J e i pasaka - sėkla, t a i mes - derl i n ga dirva, Į kurią j i krenta . Nes vien tik klausydamosi pasakos išgyvename taip , tarsi pačios būtu me j os heroj ės, kurios arba suklumpa, arba įveikia visus sunkumus ir galiau siai nugali. Išgirdusios pasakoj imą apie vilkus , mes pa skui ir pačios kurĮ laiką bastom ės ir regime pasaulį vilkės akimis. O išklausius balandėlės , po daugyb ės vargtĮ suradusios savo j au niklius, istorij ą , paskui dar ilgokai vis kas nors tolydžio suspurda ir mūsų plunksnotose krūti nėse. Jei tai pasaka apie stebuklingąjį perlą, išpl ėštą iš devintoj o drakono n asnĮ , mes j untame didžiulĮ nuovargį ir pasitenkinimą, tarsi po laimėtos kovos . Girdėta pasaka palieka ir m u myse paži nimo į spaudą . Jungo pasekėj ai šį reiškinį vadina " misti n i o dalyvavimo" ter minu , pasi skolintu iš antropologo Levy-Bruhl io: j uo nusakomas toks santykis, kai "asmuo nebeĮstengia suvokti savęs atsietai nuo stebimo objekto arba daikto'� Freudo šalini nkai tai vadina "pro j ekcine identifikacija", o antropologai kartais dar m ėgsta vartoti "simpatinės magij os" sąvoką . Visi šie terminai apibūdina sąmonės geb ėj imą laikinai atsiskirti nuo savoj o ego i r susilieti su kitokia

tikrove, t . y. perimti kitokį suvokimo bei pažinimo būdą. Mūsų giminės žini uonės ir vaistytoj os tai supranta kaip tam tikrų idėj ų patyrimą b e i perėmimą , nugrimzdus į maldą a r kitokią neįprastą sąmonės būseną , ir tokiomis aplinkyb ėmis įgytų žinių bei įžvalgų perkėlimą atgal į kasdienį gyvenimą. 1 " Berankė mergelė" - nuostabi pasaka , viena iš tų , kuriose po vėlyvesniais antsluoksniais dar galima užčiuopti kyščioj ant senųjų naktinių kultų p ėdas. Pasaka konstruoj ama taip , kad klausytoj ai nori nenori tampa heroj ės ištverm ės išbandymų dalyviais, kadangi jos platuma tokia, kad ilgai užtrunka ją pasekt i , o dar ilgiau - su vokti . Paprastai šią pasaką seku ir nagrinėju su klausytoj omis iš tisus septynis vakarus, o kartais, nelygu auditorij a , net ir septynias savaites arba septynis mėn esius - po vieną vakarą , savaitę ar m ėnesį kiekvienam išbandymui, - ir tam tikrai yra svarių priežasčių. Pasaka perkelia mus į pasaul Į , glūdi ntį giliai po medžių šak nimis. Š iuo atžvilgiu " Berankė mergelė" pateikia mums tiek medžiagos, kad moteriai užtektų visam gyvenimui. Ji susijusi su dauguma svarbiausių dvasinių moters kelionių . Skirtingai nuo kitų šioj e knygoj e aptartų pasakų, iš esmės nagrinėjančių tiktai kokią vie ną užduotį ar specifinį pažinimo būdą , kurį galima įveikti ar išmokti per kelias dienas ar savaites, "Berankė mergelė" aprėpia ilgą daugelio metų trukmės laikotarpį - viso moters gyvenimo kelionę . Taigi ši pasaka išties nepaprasta, todėl, norint kaip reikiant ją įsisąmoninti , reikėtų perskaičius dar ilgoka i , n iekur neskubant pasėd ėti drauge su savąj a Mūza , paeiliui apgalvoj ant kiekvieną epi z odą

.

"Berankė mergelė" pasakoja apie tai , kaip m oteris , perėj usi ištvermės išbandymus, įvesdinama į požeminį mišką . I š pažiūros žodis " ištverm ė" atrodo besąs " atkaklumo" sinonimas; aišku, at kaklumas bei užsispyri m as kartais irgi d e ra prie užduočit� . suda rančių šios pasakos pamatą , tačiau žodis "ištvermė" taip pat reiškia " tvirtėj imą, kietėj im ą , geb ėj imą darytis patvaresnei , sveikesnei, stipresnei': - ir būtent čia s lypi šios pasakos esmė bei ilgam dva sin iam moters gyvenimui būdingo kū rybiškumo šaltinis. Juk iš tvermę mes demonstruojame ne šiaip sa u. Mūsų ištvermingumas liudij a , kad kuriame svarb ų , reikšmingą dalyką .

Kur bepažvelgtume, visa gamta mus moko ištvermės . Antai ką tik gimusių vilkiukų letenų pagalvėl ės minkštos kaip molis, ir tik tai be paliovos lakstant, bastantis ir klaj ojant su tėvais medžiokl ės takais j os užsigrūdina ir sukeitėj a . O tada jau jie nesusižeisdami gali b ėgti ir šoki n ėti per aštri u s akmenis, skaudžiai geliančias d ilgėles , net per stiklo šukes . Esu mačiusi, kaip motinos vilkės murkdo savo mažylius ledi niame vandenyj e , vaiko ir gaini o j a j uos tol , kol tie vos bepastovi ant šlitinėjančių koj elių . Taip j o s grūdina gležną mažyli ų dvasią, ugdo j tĮ stiprybę bei atsparumą. Mituose ištverm ės ugdymas pri klauso ritualinei Didžiosios Lauki n ės Motinos kompetencijai - tai Laukinės Moters archetipo dalis. Tai amžinosios palikuonių stip rybės ugdymo apeigos. Būtent jos mus užgrūdina, įkvepia mums j ėgų ir ištvermės.

O kurgi galima to išmokti, ku r įgyj ama šitokių savybių? Toj i vieta - tai L a Selva Subteminea, požeminis miškas , slėpiningosios moterų išminties pasaulis. Tai lauki n is pasaulis, esantis po šiuo pasau liu , suvokiamu ir prieinamu mū siškiam ego. B ūdamos ten, mes pasisemiame instin ktyviosios kalbos ir žinojimo. I š tenykštės perspektyvos suvokiame tai , kas įprastiniam žmogiškajam supra timu i ne taip jau lengvai prieinama . Mergel ė šioj e pasako j e į tą požeminį pasaulį l eidžiasi kelis syki us. Vos ap ėj usi vieną nusileidimo bei transformacijų ratą, j i išsyk įpuola į kitą . Tai išbaigti alch emijos ratai, kiekvienas s u savu

nigredo , praradimu, rubedo , auka, bei albedo, nušvitimu, sekančiais vi enas po kito. Karalius ir jo m otina kiekvienas turi savo atskirus ratus . Visi šie nusileidimo, praradimo, atrad imo bei sustiprėj imo ciklai atspindi visą moters gyvenimą trunkančią iniciaciją į lau kinio prado gaivinim ą . Pasaka "Berankė mergelė" skirti ngose pasaulio šalyse d a r vadi nama "Sidabrinėmis rankomis': "Beranke nuotaka" ar "Vaismedžių sodu': Folkloristai priskaičiuoja daugiau kaip šimtą jos versij ų. Č ia pateikiti jums literatūrinę pasakos versiją, kurios branduolį paveldėjau iš savo tetos Magdalenos, neprilygstamos d arbininkės, kurią pažino j au ankstyvoj e j aunystėj e . Dau gybę k i tlĮ pasa kos varian tt} ga l i m a

aptikti visoj e Rytų ir Vidurio Europoj e . Tačiau, tiesą sakant, šios pasakos pamatą sudaranti gili moteriška patirtis randama visur, kur tiktai j untame Laukin ės Moters ilgesį. Mano tetul ė Magdalena buvo didel ė š e l m ė ir klastininkė. Sakykim, pradėdama sekti pasaką, j i mestelės: " Tai nutiko prieš kokius dešimtį metų': - o kai j au patikėsite, kad kalba suksis apie palyginti nesenus laikus, - ims porinti apie viduramžius su visais jų riteriais, pilimis ir panašiai . Arba, pradėj usi pasakoj imą žodžiais: " Sykį aną savaitę . . . " - išklos j ums istorij ą apie tai, kaip žmon ės dar rūbų neturėj ę ir nuogi vaikščioj ę . Taigi prieš j ūsų akis - šiuolaikiškai senovin ė " Berankė mer gelė'�

IENĄ

KARTĄ PRI EŠ KE LETĄ DIENŲ

ana tas kaimynas, ku r prie

Vkelio gyvena, dar tebeturėj o didžiules akmenines girnas,

kuriomis maldavo viso kaimo grūdus. Bet užėj o sunkūs laikai, ir malūnininkas taip nusigyveno, kad j am nieko daugiau nebeliko, kaip tik akmeninės girnos malūne ir didžiulė žydinti obelis už j o. Vieną dieną, pasiėmęs savo sidabralūpį kirvį , žmogus išsiruošė į mišką pasikirsti malkų . Tik staiga iš u ž medžio išlindo kažkoks nematytas senis, prisiartino prie jo ir sako: - Kam tau vargti , malkas kapoti? Apipilsiu tave turtais nere gėtais, j ei pažadėsi atidu oti man tai, kas yra už tavo malūno. " Kad už mano mal ū n o tiktai žydinti obelis teauga': - paman ė pats sau malūnininkas ir pažadėj o. - Gerai, tai po trej tĮ metų ateisiu atsiimti , kas man priklau so, - nusižvengė senis . Paskui nuklibikščiavo šalin ir prapuolė girios tankmėj e.

O malūnininkas pasuko namo. Grįždamas susitiko žmoną , iš b ėgusią j o pasitikti. V ėj as tarš ė jos plaukus ir plaikst ė prij uostę . - Ak, vyreli mano ! - susij audinusi šaukė žmona. - Kad žino tum, kokitĮ turtų akimirksniu p risipild ė mūsų namai ! Ant sienos

atsirado nauj utėlaitis laikrodis, vietoj prastų medinių krėslų iš kažkur išdygo prašmatnūs, aksomu apmušti , podėliai lūžta nuo visokio gero , statin ės ir skrynios - pilnut pilnutėlės ! Meldžiu , atsakyk, iš Į<:urgi visa tai? Net ir sulig tais žodžiais j ai ant rankų sužibo auksiniai žiedai, o ant galvos - auksinis vainikas. Malūnininkas tik žioptelėj o regėda mas , kaip jo paties namų darbo liemenė pavirto atlasine, o senos medinės klump ės nudėvėtais kulnais ir aukštyn užsirietusiomis nosimis tiesiog akyse atsimainė į dailius batus. - Turbūt čia tas miško senis bus kaltas , - susiprotėj o pagaliau malūnininkas. - Matai , išėj ęs kirsti malkų, susitikau tokį nematytą senį j uodu surdutu , ir jis pasiūlė apipilti mane turtais, j ei pažadėsiu atiduoti j am tai, kas yra už mano malūno. Va ir pamaniau, žmonele, kad obelį tai mes kitą pasisodinsim, ir pažadėjau - tegu ima! - Ak, vyreli, vyreli! - it žaibo trenkta sudejavo moteriškė. - Tas senis j uodu surdutu - tai pats Velnias buvo, o už mūsų malūno ne vien obelis auga - mūsų dukrelė vienatin ė tenai kiemelį šluoj a ! I r t ėvai vos bepaeidami parsvyravo namo , ašarom nauj ąsias savo brangenybes laistydami . Jų duktė mergavo trej us metus, buvo švelni ir daili kaip pirmiej i obels žiedai pavasarį . Tądien, kai Velnias turėj o atl ėkti j o s pasii mti , j i nusimaudė, apsivilko baltutėlaičiais švariais marškiniais ir aplinkui save kreida apsibrėžė ratą. Kai Velnias jau tiesė nagus j os stverti, staiga nematoma j ėga kad blokš jį atgal per visą kiemą! - Tegu j i nesimaudo daugiau, kitaip negal ėsiu j os paimti ! subliuvo įsiutęs Velnias. Mergelė su t ėvais baisiausiai nusigando. Praėj o kelios savaitės, mergel ė daugiau nebesiprausė, j os plaukai sulipo nuo purvo , pa nagės pajuodo, oda papilkėj o , o drabužiai pasidarė tokie purvini, kad atrodė n ė šuns nebeperkandami. Sulig kiekviena diena mergelė vis labiau p an ėš ėj o į laukinį žvėrį , ir kur b uvęs nebuvęs, Velnias vėl pasirodė. Tačiau visą tą laiką mergelė nepaliaudama verkė. Ašaros sruvo j a i per pirštus, plaštakas ir rankas ir švariai nuskalavo j as iki baltumo. Tai pamatęs, Velnias dar labiau įsiuto.

- Nukirsk j a i rankas , kitaip negalėsiu j os paimti ! - įsakė j is t ėvu i . Malūnininkas nustėro. - Liepi man nukirsti savo vaikui rankas? - nepatikėj o j is . - Daryk, kaip sakiau, nes kitaip i r tu, ir tavo žmona, ir visi šitie laukai aplinkui, kiek tik akys užmato , galą gaus ! - pagrasino jam Velnias . Nusigandęs t ėvas pakluso ir, maldaudamas dukters atleidimo , pradėj o galąsti savo sidabralūpį kirvį. - Aš tavo duktė, todėl daryk, ką privalai, - nuolankiai tarė j am mergelė. Taigi j is nukirto j ai rankas, ir niekas nebūtų gal ėj ęs pasakyti, kas labiau verkė ir dej avo iš skausmo - tėvas ar jo duktė. Sulig tuo ankstesnis mergel ės gyvenimas baigėsi . Kai Velnias vėl pasirodė, nukirstų mergelės rankų strampai vėl b uvo ašarų švariai numazgoti , ir panorėj ęs ją stverti , Velnias vėl buvo nublokštas į kitą kiemo gal ą . Keikdamasis ir spj audydamas ugnim taip , kad net miškas lopais užsidegė, Velnias išrūko amžinai, nes dabar jau prarado savo teises į m ergelę . Tėvas su motina paseno visu šimtu metų. Bet būdami tikri miš kų gyventoj ai, jie stengėsi laikytis iš paskutiniųj ų . Tėvas pasiūl ė d ukteriai pastatyti j ai gražią pilį , kur j i būtų viskuo aprūpinta iki gyvenimo pabaigos, bet duktė atsakė, kad j a i dabar labiau derėtų eiti per žmones elgetauj ant ir gyventi iš svetimųjų malonės . Taigi ji apsiraišiojo nukirstas rankas b alta drobule ir rytui auštant paliko ankstesnįjį savo gyvenimą. Ji ėj o ir ėj o - ilgai , labai ilgai. Vidurdienį saulė taip pradėjo kepinti, kad prakaito srovel ės ruožais išvagojo dulkėtą jos veidą . V ėj as sutaršė jai plaukus, ir šie ėmė panėšėti į kreivai šleivai su krautą gandralizdį j ai ant galvos. Vidurnaktį mergel ė pagaliau pri ėj o karaliaus vaismedžių sodą: ant šakų kabantys vaisiai gundomai spindėj o m ėnesienoj e . B e t mergelę n u o sodo skyrė gilus gynybinis griovy s , pilnas vand e ns . J i b uvo tokia išsekusi ir išalkus i , kad, nebepaj ėgdama kel iauti tol iau , suklupo ant k e l i ų . Tuomet iš kažku r atsirado

balta š m ėkla i r uždarė vienerius š liuzo vartus - gri ovys iš tuštėjo. Mergel ė žengė į sodą, bet vaikščiodama tarp dailių vaismedžių suprato , kad kiekvienas vaisius šiame sode suskaičiuotas, pažymė tas ir akylai saugomas. Vis d ėlto viena šakelė staiga girgžtelėj a ir palinko priešais j ą taip , kad mergelė galėj o burna pasiekti ant jos kabantį sultingą vaisių . Priglaudusi lūpas prie auksinės kriaušės odelės, ji ėmė kąsti ir valgyti , stovėdama mėnesienoj e : nukirstos rankos aprištos balta drobu l e , plaukai susitaršę - tikra p a m ėkl ė žmonėms gąsdinti. Karaliaus sodininkas viską matė, bet suprato , kad mergelę sergsti stebuklingoj i šmėkla, todėl nieko nedarė. Suvalgiusi tą vienintelę kriaušę, mergelė vėl grįžo per griovį atgal ir įsitaisė miško tankm ėj e poi lsio. Ryt:Į į sodą atėj o karalius ir

ėmė

skaičiuoti vaisius ant šakų .

Aišku , tuoj pastebėj ęs, kad vienos kriaušės trūksta, ėmė dairytis šen bei ten, tačiau niekur dingusio vaisiaus nerado. Sodininkas jam paaiški no: - Pereitą naktį , šviečiant m ėnuliui , dvi šm ėklos išleido iš griovio vandenį, įžengė į sodą, ir viena jų, kuri neturėj o rankų, suvalgė kriaušę, nusileidusią j ai stačiai prie burnos. Karalius pasakė kitą naktį pats saugosiąs sodą. Sutemus, lydimas sodininko ir rūmų burtininko , mokančio kalb ėtis su dvasiomis, j is atėj o į sodą. Visi trys j ie sus ėdo po medžiu ir ėmė laukti. Vidur naktį , lydima baltos šmėklos, iš miško pasirodė mergelė: j os rūbai buvo p urvini ir sudriskę , plaukai išsitaršę, veidas purvo vagel ėm išvagotas , o rankos nukirstos. J iedvi su šmėkla taip pat, kaip ir pereitą naktį, įžengė į sodą. Ir vėl vienas medis grakščiai palenkė šaką, kad mergelė galėtų paragauti ant j os kabančio vaisiaus. Mergel ė ėmė pamažėle ska nauti sultingą kriaušę. Burtininkas prisiartino prie j ų , sergėdamasis neprieiti per arti, ir paklausė: - Ar tu iš šio pasaulio, ar iš ano? Mergel ė atsakė:

- Kadaise buvau iš pasaulio, nors ir ne iš šio. - Kas j i - moteris ar dvasia? - pasiteiravo b u rtininko karalius. Š is atsakė, j og ir viena, ir kita. Tuomet karaliaus širdis suspurdo krūtin ėj e , j is prišoko prie mergelės ir sušuko : - Aš tavęs neapleisiu ! Nuo šiol aš tavimi rūpinsiuosi! Savo rūmuose j is įsakė padirbdinti j ai dvi sidabrines rankas, kurias pritaisė vietoj nukirstų j ų . O paskui j au taip s usiklostė, kad karalius vedė berankę mergelę . Po kurio laiko karaliui teko vykti kariauti tolimon svečion šalin , todėl jis p aprašė savo motinos pasirūpinti j aunąj a karaliene , kurią mylėj o visa širdimi. - Jei ji pagimdytų vaikelį, nedelsdama siųskite man žygū ną, - prisakė j is . Jaunoj i karalienė pagimd ė dailų sveiką vaikelį, ir karaliaus mo tina išsyk pasiuntė žygū ną pranešti sūnui gerų nauj ienų. Tačiau bej odamas žygūnas pavargo , pakeliui jį vis labiau lenkė miegas , ir prij oj ęs upę j is prisnūdo ant kranto. Tada i š už medžio išlin do Velnias ir pakeitė žygūno nešamą laišką kitu , k uriame buvo rašoma, neva karalienės pagimdytas kūdikis esąs pu siau žmogu s , pusiau šuniukas. Gavęs tokią žinią, karalius pašiurpo, bet vis tiek paraš ė atsa kymą, prašydamas motinos myl ėti marčią ir pasirūpinti ja tokiu sunkiu metu . Bet pakeliui pasiuntinį vėl priveikė miegas, ir pasiekęs upę jis taip apsunko, tarsi po didžiausios puotos, tod ėl vėl užmigo ant kranto. Tada iš už medžio išlindęs Velnias vėl pakeitė laišką kitu, kuriame buvo įsakymas: "Nužudykite karalienę ir j os vaiką': Senoji karalienė motina buvo sukrėsta , gavusi tokį sūnaus nu rodymą, ir pasi untė dar vieną žygūną, prašydama patvirtinimo. Ž ygūnai si uvo pirmyn ir atgal , kiekvienąsyk vis nusnūsdami palei upę, o Velnias vis kaitaliojo laiškus, kaskart pakišdamas vis krau pesnį . Paskutinysis žygūno atneštas karaliaus įsakymas skamb ėj o taip : "Išlupkite nužudytai karalienei liežuvį ir akis ir pasilikite kaip įrodymą, kad ji tikrai negyva': Senoj i karaliaus motina niekaip nepaj ėgė nužudyti tokios mie los ir geros marčios. Tod ėl j i įsakė nudobti elnę, išlupti j ai liežuvį

ir akis ir paėmusi j uos pasl ėp ė . Paskui padėj o j aunajai karalienei prisirišti prie krūtinės kūdikį, apgaubė j ą šydu ir liepė j ai b ėgti kuo toliausiai ir gelbėtis. Abidvi moterys graudžiai apsiverkė ir pasibučiavo atsisveikindamos. Jaunoji karalienė leidosi į kelionę ir ėj o tol , kol priėj o didžiausią ir tankia usią giri ą , kokią tik buvo mačiusi. Ji ilgai klaidžiojo ratais, mėgindama prasibrauti pro tankmę, bet niekaip negalėj o rasti nė menkiausio takelio. Temstant pasirod ė toj i pati balta šmėkla , kaip i r anąsyk, ir nuve d ė j ą j varganus užeigos namus , kurių šei mininkai buvo gailestingi ir geraširdžiai miškų gyventojai. Kita baltai apsigerbusi mergaitė pasitiko karalienę ir pavadino ją vardu. Suėj usios į vid ų , j os paguldė kūdikį miegoti. - Iš kur tu žinai , kad aš - karalienė? - pasitei ravo baltosios merga itės atėj ū nė. - Mes, m iškų gyventoj ai , daug ką žinom ir matom, j ūsų švie sybe. O dabar ilsėkitės. Taigi karalienė liko gyventi tuose užeigos namuose septyne rius metus ir lai minga augino vaikelį. Nukirstosios j os rankos pamažu atauga : iš pradži ų tai buvo dailutės rožinės kūdikio ran kelės, paskui - m ažos mergaitės, o galiausiai - suaugusios moters rankos . P e r t ą laiką karalius sugrįžo namo iš karo , i r motina puol ė j a m priešais raudodama: - Kam liepei man nužudyti dvi nekaltas sielas ? ! I r j i parodė j am išluptas akis b e i liežuvį . Išgirdęs tokią klaikią istori j ą , karalius net susvyravo it perkūno trenktas ir pratrūko nenumaldomai raudoti. Išvydusi jį taip sielvartauj ant, motina j o pasigail ėj o i r p asakė, kad tai esančios eln ės akys i r liežuvis, o j o žm oną su vaiku j i išsiuntusi į mišką. Tuomet karalius prisiekė tol nevalgysiąs i r negersiąs, kol ne surasiąs savo žmonos ir sūnaus, nors tektų i r į pasaulio kraštą nukeliauti. Jis klai džiojo ir ieškoj o septynerius metus. Jo rankos pajuodo, barzda atauga ir susivėlė kaip samanos , akių vokai pa raudo ir sutrflkin ėj o. Per visą tą laiką j is n ieko nevalgė ir negėrė, bet kažin kokia gal i n ga j ėga pala i k ė jo gyvybę .

Galų gale j is atklydo į nedidelę u žeigą miškuose. Baltai apsi gerbusi moteris pakvietė jį vidun, ir j is išvargęs prigulė pasils ėti . Moteris pridengė j o veidą baltu šydu , ir j is užmigo. Per m iegus bealsuodamas nejučiom nupūtė šydą, šis nuslydo žemėn, ir atsibu dęs jis išvydo priešais save nuostabiai gražią moterį ir skaisčiaveidį vaiką , parimusius viršum jo ir žvelgiančius j a m tiesiai į veidą. - Aš esu tavo žmona, o čia - tavo sūnus. Karalius labai troško tuo patikėt i , bet pamatė, kad moters rankos - sveikut sveikutėl ės ! - Per visus vargus ir klaj ones mano rankos ėm ė ir ataugo , - pa sakė j am žmona . O baltai apsigerbusi moteris atnešė j os sidabrines plaštakas iš skrynios, kur jos buvo saugomos. Tu omet karal ius pakilęs apkabino žmoną su sūnumi, ir tądien visame miške b uvo didžiulis džiaugsmas ir linksmyb ės . Visos miško dvasios ir užeigos namtĮ l ankytoj ai p r i s ili n ksmi n o iki valiai. Tada karalius su žmona ir vaiku grįžo pas senąj ą savo motiną, antrąsyk iškėl ė vestuves ir susilaukė dar viso pulko vaikuči ų , kttritĮ kiekvienas pasekė šitą pasaką šimtui žmonitĮ , šie kiekvienas savo ruožtu - dar šimtui kitų, lygiai kaip ir j ūs esate iš to šimto , kuriems aš dabar ją pasakoj u .

Pirmas etapas: neišmanėlio sa ndėris Pirmoj oje pasakos dalyj e naivus ir godus malfmininkas suda ro itin nevykusį sandėrį su Velniu . Tikėdamasis prasigyvensiąs, j is pern elyg vėlai supranta, kokia aukšta žada būti to praturtėj imo ka ina. Manyd amas u ž žydinčią obelį gausiąs didelius turtus, j is n etikėtai sužino pažad ėj ęs Velniui dukterĮ . Arch etipinėj e psichologij o j e visus pasakos elementus mes lai kome skirtingų vienos moters dvasinitĮ aspektų atspi ndžiais. Todėl, prad ėdamos gilintis į šią pasaką, visos turėtume pirmiausia savęs paklausti : " Kokį neti kusį sand ėrį su daro kiekviena iš mūsų?"

Nors skirtingu metu į šį klausimą gal būt atsakytume skirtingai , vienas atsakymas visada vienodas ir tinka visoms moterims. Kad ir kaip mums nesinorėtų to pripažinti , labiausiai nevykusį sand ėrį savo gyvenime mes sudarome kaskart, kai išmainome gilios iš minties sklidiną gyvenimą į tuštesnį ir paviršutiniškesnį , kai atsi sakome savo dantų , nagų, savo nuovokos ir nepakartoj amo kvapo , kai laukinę savo prigimtį atiduodame užliūliuotos pažadų gauti ką nors, kas blizga ir vilioj a , bet iš vidaus pasirodo besą visiškai tuščia ir niekam verta. Lygiai kaip mergel ės tėvas iš pasakos, mes sudarome šį sand ėrį net nenuj ausdamos , kiek skausmo , liūdesio ir nelaimių j is mums atneš. Kad ir kokios gudrios bei sumanios kasdieniuose reikaluose būtume, kone kiekvienos motinos d uktė, turėdama bent men kiausią galimybę , p i r m i a usia renkasi būtent šitokį n evykusį sandėrį. Š ios kraupios sutarties sudarymas - paradoksalus , bet nepaprastai gilios prasmės sklidinas dalykas. lr nors šitokį apgai lėtiną sprendimą gal ėtume vertinti kaip patologišką polinkį susi naikinti, kur kas dažniau tai pasirodo besanti esminė gyvenimo takoskyra , atverianti neap rėpiamų galimyb ių iš nauj o suformuoti instinktyviąsias prigimties galias. Taigi šiuo požiūriu, nepaisant liūdesio bei praradim ų , nevykęs sand ėris , lygiai kaip ir gimimas bei mirtis, yra gan ėtinai utilitarinis, didžiosios Esybės iš anksto numatytas žingsnis - šuoli s į praraj ą , nugramzdinantis moterį į pačias j os lauk inės prigimties gelmes. Moters iniciacij a prasideda nuo nevykusio sand ėrio, ku rį ji sudarė kadaise labai seniai , dar iki galo n epabudusi . Pasirinkdama tai, kas tuo metu j ai atrodė viliojantys turtai, ji mainais atidav ė dalies arba net ir visų savo aistri ngo , kūrybingo , instinktyvaus gyvenimo sričių kontrolę. Š itoks dvasinis moterų letargas gero kai primena somnambulizmą. Mes tarsi vaikštome ir kalbame , nors iš tiesų - miegame. Mes mylime, kažką dirbame, bet mūsų poelgiai ir sprendimai akivaiz4lžiai liudij a tikrąją mūsų būseną : ; geidulingos, smalsios , geros ir l iepsningos mūsų prigimties pusės dar n ėra visiškai atgij usios . Būtent tokioj e būsenoj e yra i r malūnininko duktė iš šios pa sakos. Tai miela ir daili pažiū rėti būtyb ė, naivi ir neka lta . Tačiau j i

galėtų šitaip per ištisus amžius ir šluoti sau malūno kiemą - švyst, švyst pirmyn atgal šluotele , - nieko taip ir neišmokdama. Jos metamorfozėj e n ėra nė ženklo metabolizmo. Taigi pasakos pradžioj e regime netyčinę, tačiau žiaurią naivaus ir nekalto m ergiškumo išdavystę.2 Galėtume dar pridurti , kad merg inos tėvas, turintis įkūnyti tą dvasinę funkcij ą , kuri skirta būti mūsų vedliu išorės pasaulyj e , pats n ėmaž nenutuokia , kaip tie išorės ir vidaus pasauliai turėtų sąveikauti tarpusavyj e . O kai dvasinė tėvo funkcij a stokoja sielos problemų išmanymo, mes lengvai tampame išdavystės aukomis. Pasakoje tėvas nežino vienos iš svarbiausiųjų sielos ir materij os pasaulius j ungiančių grandžių : kad daugelis dalykų , atsirandančių mūsų akiratyj e , iš tiesų yra anaiptol ne tokie , kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Š itokio patyrimo nė viena iš mūsų netrokštame, tačiau anks:... čiau ar vėliau visoms tenka j į įgyti i r šį žinoj imą įsisąmoninti . Todėl daugelio pasakų - " Gražuol ė ir pabaisa': "Mėlynbarzdis': " Lapinas Renaras" - pradžioj e matome, kaip t ėvas įstumia dukterį į pavoj ų . 3 Tačiau, nors tėvas, nieko nenutuokdamas apie tamsiąj ą pasaulio bei pasąmonės pusę , ir sudaro pražūtingą sand ėrį , moters dvasinės raidos požiūriu šis kraupus momentas žymi dramatišką nauj o etapo pradžią bei būsimą j os pati rtį ir įžvalgumą . N ė vienai gyvai būtybei pasaulyj e nelemta amžinai išl ikti naiviai ir nekaltai . Mūsų pačių gerovei instinktyvioj i prigi mtis verčia mus įsisąmoninti , kad daugelis dalykų yra anaiptol ne to kie, kaip išrodo. Š i laukinė kūrybinė funkcij a skatina mus patirti , kad būtis, suvokimas , žinoj imas - ne vienalyčiai dalykai . Tai tie įvairiapusiai būdai, kuriuos Laukinė Moteris pasitelkia bendrau dama su mumis . Netektis ir išdavystė - tai pirmiej i slidūs ilgo iniciacijų proceso laipteliai , vedantys mus į la selva subterranea , požeminį mišką. O ten , bene pirmąsyk savo gyvenim e , galime liautis tolydžio atsimušinėj usios į savo pačių susimūrytas sienas

ir išmokti pereiti j as kiaurai . Modernioj e visuomenėj e paprastai nedaug dėmesio tekreipia ma į moters nekaltyb ės praradimą, tuo tarp u požeminiame m iške į moterį , išgyvenusią šitokią netektį, žiūrima ypatingai - iš dalies d ėl to , kad j ai skaud ėj o , bet dar labiau tod ėl, kad skausmas jos

nesustabdė, ir j i deda daug pastangų , norėdama suprasti ir vieną po kito pl ėšdama savo j o suvo ki m o bei apsaugos luobus, kad iš siaiškimų, kas g i slypi p o j ais. Š itame pasaulyj e nekaltybės pra radimas traktuojamas kaip virsmo apeigų dalis.4 Tai , kad moteris dabar jau geba matyti aiškiau , čia džiaugsmingai sveikinama. O tai , kad šitiek ištvėrusi j i vis tiek bando mokytis toliau , suteikia j ai ypatingą padėtį ir vertę . Nevykusio sand ėrio sudarymas turi lemiamą reikšmę ne tik j aumĮ mergimĮ psichologij ai, - j is svarbus bet kokio amžiaus ne inicij uotoms ar šiuo p ožiūriu iniciacijos iki galo neperėj usioms moterims. Kaipgi moteris sugeba įsivelti į šitokį sandėrį? Pasakos pradžioj e matome simbolinį malūno ir malūnininko vaizdą . Tam tikra p rasme dvasia irgi savotiškai permala id ėjas, susmu lkina są vokas, p aversdama visa tai nau dingu dvasiniu penu. J i išlukštena, sutrupina įvairias žaliavas , pavyzdžiui , id ėj as , j ausmus , mintis ir pagavas, suteikdama j i ems tinkamą vartoti pavidalą. Š i dvasinė veikla kartais va dinama perdirbimu . Tada mes iš rūšiuojame įvairią dvasinę žaliavą: viską, ko išmokome , ką nugir dome, ko troškome ir ką p aj utome per tam tikrą laikotarpį. Visa tai mes išardome į sudedamąsias dalis , kad išsiaiškintume, kaip geriausia būtų tuos dalykus panaudoti. Š itaip perdirbtas idėj as bei energiją naudojame patiems dvasingiausiems savo tikslams įgyvendinti bei kūrybiniams sumanymams paremti . Tokiu būdu moteris išlieka ir guvi , ir tvirta. Tačiau malūnas pasakoj e stovi dykas ir nieko nemala. Dvasios m al ėjas neturi darbo. Tai rei škia, kad visos tos žaliavos, kasdien plūstančios į mūsų gyvenimą, niekaip nepanaudoj amos, o tie žin oj imo grūdai , byrantys mums tiesiai į veidus iš šio ir ano pa sauli o , nevirsta naudingu penu. Jei mal ėj as5 sėdi sudėj ęs rankas , vadinasi , dvasia nesugeba apsirūpinti svarbiausiomis maisto me džiagomis. Grūdų mali ma._s susijęs su kf1rybinėmis reikm ėmis . Kaip ten bebūtų, kūrybinis' moters dvasios gyvenimas sustingsta. Š itokią būseną išgyvenanti moteris j unta , kad j i nebedvelkia idėj omis, n ežaižaruoja išradingumu ir nebemala visko į smulkiausius miltus , kad atskleistų visa ko esmę. Jos girnos nesisuka .

Ko gero , tam tikrais gyvenimo laikotarpiais žmones natūraliai prilenkia savotiškas miegas . Tiek augindama savus vaikus , tiek ir daugelį metų dirbdama su ta pačia talentingų vaikų grupe , turė jau progos įsitikinti, kad šitoks snau dulys apima vaikus maždaug vienuoliktais jų amžiaus metais . Būtent tada j i e ima priekabiai vertinti save , lygintis su kitais. Š iuo laikotarpi u giedros jų akelės pradeda blaustis , ir nors j ie nė minutėlei nenustygsta vietoj e , tarsi prisukami žaisliukai, neretai j uos kamuoj a m irtinas stingulys. Sunku net suprasti, ar tie vaikai sustingę , ar tiesiog pernelyg gerai išauklėti , bet, šiaip ar taip , jie visiškai nebereaguoja į giluminius dvasinius procesus , ir pamažu jų giedras , jautrias natūras užkl oja miego skraistė. Dabar įsivaizduokime , kad būtent šitokiu laikotarp iu mums kone veltui pasiūlo ką nors vertinga. Ir kad mes kaip nors įsi:... gudriname patikėti, j og j ei ir toliau miegosime, mums kas nors iš kur nors nubyrės. Moterys žino, ką turiu omeny. Kai moteris atsisako savo instinktų, kurie neklysdami pataria j ai , kada sakyti "ne': o kada - "taip': kai paaukoj a savo nuojautą ir intuicij ą bei kitus laukinius gebėj imus, tuomet ji dažniausiai pakliūva į situacijas, kai vietoj žadėtoj o aukso tesulaukia vargo ir sie ivarto. Kai kurios moterys užmeta kūrybą dėl g roteskiškų vedybų iš išskaičiavimo, atsižada didžiausios savo gyvenimo sva j o n ės, kad galėtų būti "pačios geriausios" žmonos, dukterys ar mergytės , arba, žiūrėk, aukoja tikrąjį savo pašaukimą dėl tariamai padoresnio , vertingesnio, o ypač - švaresnio gyvenimo. Š iais ir panašiais būdais mes neten kame savo instinktų . Už uot įsileidusios į savo gyvenimą kuo daug iau šviesos, mes kaip įmanydamas stengiam ės jį kuo labiau " užtamsinti'� Tiek mttsų gebėj imas perprasti tikrąj ą išorinio pasaulio daiktų bei · reiškinių prigimtį , tiek ir vidinė įžvalga sau kuo ramiausiai pučia į akį , todėl, kai Velnias atl ėkęs pabeldžia į duris, mes apsimiegojusios nusvyruojame jų atidaryti ir įsileidžiame jį vidun. Velnias simbolizuoja tamsiąj ą dvasios j ėgą - grobuon į , kurio tikroji prigimtis šioj e pasako j e lieka neatpažinta. Š is Velnias - tai archetipinis piktadarys, bet kokiais būdais trokštantis šviesos , me džiojantis ir siurbiantis ją. Teoriškai, jei j am kas duotų pakankamai

šviesos - kitaip tariant, galimybę kurti ir mylėti, - tuomet Velnias liautųsi buvęs Velniu. Š ioj e pasakoj e Velnią privilioj a skaisti j aunosios mergel ės sklei džiama šviesa, todėl j is ir p asirodo. Toj i šviesa ne bet kokia - j ą spinduliuoja nekalta siela, nugrimzdusi į somnambulišką būseną. Velniui tai - be galo gardus kąsnelis ! J i švyti ir spinduliuoj a ne įtikėtinu grožiu , bet n ė pati dar nenutuokia, ko yra verta. Š itokia šviesa, kas j ą beskleistų - kūrybinis moters gyvenimas, laukinė j os siela, fizinis grožis, istabus protas ar dosnumas, - visuomet it mag netas traukia grobuonį . Š viesa, kuri pati savęs nevertina, nesuvokia ir nemoka apsiginti , b ūtinai tampa piktų jo kėslų taikiniu. Kartą dirbau su moterimi, kurią engė ir išnaudoj o kas tik netingi: jos sutuoktinis, vaikai , motina, t ėvas , net visai svetimi žmonės. J i buvo j au sulaukusi keturiasdešimties, tačiau vis dar užstrigusi toj e pačioj e - netikusio sandėrio ir išdavystės - vidin ės raidos fazėj e . Jos meilu mas, šiltas ir malonus balsas, d ėmesingu mas bei gerumas kitiems visąlaik priviliodavo mėgėj us pasigrobti iš j os vidin ės ugnies bent po žarij ą ; negana to, priešais jos sielos ugnį galiausiai susigrlisdavo tokia minia, kad j ai pačiai n ė krislelio šviesos ir šilumos nebepalikdavo. N etikęs sandėris , kurį j i buvo su dariu si, reiškė visišką nesu geb ėj imą niekam pasakyti "ne': tikintis, kad už tai visi ir visada ją myl ės . Vidinis grobuonis jos dvasioje įpiršo j ai amžinos meilės auksą mai nais u ž instinktus, kurie būtų nepaliaudami šaukę , j og " kas per daug, tas nesveika': Galiausiai ji suvokė, ką pati su savimi yra padariusi , kai kartą susapnavo keliais šliaužioj anti minioj e tarp žmonių, pro koj ų mišką bergždžiai mėgindama pasiekti spindinčią karūną, kurią kažkas nusviedė į kamp ą . Tokiu b ū d u instinktyvusis j os dvasios klodas signalizavo , kad ji prarado galią tvarkyti savo pačios gyvenimą, ir tam , kad tą gal ią atsikovotų, teks nemažai pašliaužioti keliais . Kad pasiektų karūną, šiai moteriai teko iš nauj o įvertinti savo laiką , dosnumą ir d ėmesį kitiems. Žydinti obelis pasakoje simbolizu oja gražiausiąii moters as pektą - tą mūsų prigimties dalį , ku rios šaknys siekia gili uosius

Laukinės Motinos pasaulio klodus, maitinančius ir puoselėj ančius ją gyvybės syvais. Medis - archetipinis žmogau s individuacij os simbolis; jis laikomas nemirtingu , nes jo s ėklos lieka gyvos net ir jį nukirtus, šaknų sistema palaiko , maitina ir atgaivina, be to, j ame telpa ištisa gyvybinės mitybos grandinė. Kaip ir moteris , medis turi savus metų laikus bei augimo tarpsnius: tiek žiemą, tiek ir pavasarį. Miškinguose Š iaurės regionuose fermeriai į savo kumeles bei kales kreipiasi "mergyt", o apie žydinčią obelį sako : "ponia'� Vais medžiai - tai tarsi pirmąsyk pavasarį :a psinuoginusios j aunos mer ginos, "pirmas kvapas': kaip mėgdavome sakyti. B esiskleidžiančių obels žiedų aromatas atrodė mums šimtąkart tikresnis pavasario ženklas, nei apduj usios kregžd ės , š ėlioj ančios po šelmeni mis už pakaliniame kieme, ar tarsi mažyčiai žalios liepsnos liežuvėliai iš j uodo dirvožemio kyščiojantys j avų žel menys. Dar apie obelis sakydavo: "Ankstyvas obuolys rūgštus, vėly vas - kaip medus'� Vadinasi, obuolio prigimtis dvilyp ė: vasaros pradžioj e j is apvalus, kietas, net žvilga saulėj e , bet pernelyg rūgštus ir sprangus valgyti; atsikąsi - visą giminę sutrauks ! Bet jei leisi jam prisirpti , tai vasaros gale gardžiuosies sultingu ir saldžiu it medus vaisiumi. Obelis ir mergelė - tai sinonimiški moteriškoj o "aš" simboliai; o vaisius simbolizuoja peną bei brandą ir to "aš" pažinimą . Jei mes pačios pernelyg menkai pažįstame savo sielos savybes, j ei tas pažinimas n ėra brandus, j is negali mūsų maitinti ir pasotin ti - tiesiog jis dar neprisirpęs. Kaip ir obeliai, mums reikia laiko : šaknys turi giliai įsiskverbti į dirvą , ir privalo praeiti bent vieneri , o kartais - ir keleri metai, kol sulauksime vaisių . Jei mergiška siela tebėra nebrandi ir neišmėginta , m ūsų gyvenime daugiau nieko nebegali nutikti . Bet j ei tvirtai suleisime šaknis į požemį, tuomet subręsime ir gal ėsime parlipinti peno sielai , savajam "aš" bei dvasiai. Taip , žydinti obelis - tai vaisingumo metafora. Bet dar labiau ji sietina su sodriu j usliniu kūrybingumu bei idėj ų brandinimu . Visa tai +:-- las cu randeras, pašakni ų moterų , gyvenančių giliai pa-

sąmon ės kalnuose ir tarpekliuose , rūpestis. Jos kasinėj a pasąmon ės gelmes ir tiekia mu ms, ką ten suradusios. O mes perdirbame tai , ką gauname i š j ų , įžiebdamos galingą liepsną, įžvalgius instink tus bei gilų išmanymą , tokiu būdu tobulėdamas bei augdamas į gylį , - tiek vidiniame, tiek ir išoriniame pasaulyj e . Obelis šioj e pasakoj e simbolizuoja laukinės i r laisvos moteriš kos prigimties dvasinę pilnatvę , tačiau pati dvasia net nesuvokia j os vertės . Galėtume sakyti , kad dvasia apskritai tebemiega ir negali įžvelgti plačių moteriškos prigimties teikiamų galimybių. Moters gyvenimą siedamas su medžio simboliu , pirmiausia turime ome nyj e moteriškąj ą žyd ėj imo galią, kuri yra mūsų dalis, bet pulsuoj a mumyse ciklais: tai nuslūgdama, tai vėl pakildama, - panašiai kaip po dvasinės žiemos vėl ateina dvasios pavasaris. Jei šis žydėj imo impulsas mūsų gyvenime neatsinauj intų, išblėstų bet kokia viltis, o mūsų širdies ir proto žemė liktų nej udinta. Žydinti obelis - tai giliausia ir paslaptingiausia mūsų gyvenimo versmė. Kaip pražūtingai dvasia nevertina šio jauno, gaivalingo mote riškumo, puikiai atskleidžia tėvo frazė: "Obelį tai mes kitą pasi sodinsim . . . " Dvasia nepažįsta savo pačios Deivės kūrėjos žydinčio medžio pavidalu. Jaunoji esybė išmainoma net nesuvokus išskir tin ės j os vertės kaip Laukin ės Motinos žinianešės. Tačiau būtent šitoks nesuvokimas ir lemia ištvermės iniciacij ų pradžią. Skurdui ir vargams prispaudus, bedarbis malūnininkas išėj o į mišką malkų kirsti. O tai j u k darbelis ne iš lengvųj ų , tiesa? Prisi eina iš visų j ėgų pamoj uoti kirviu. Tod ėl šis malkų kirtimas sim bolizuoj a neišsemiamus dvasinius išteklius, geb ėj imą apsirūpinti energija būtinoms užduotims atlikti, išpl ėtoti idėj as ir priartinti svaj onę, kokia ji bebūtų, - padaryti ją ranka pasiekiamą. Taigi, kai malūnininkas stoja kirsti malkų, galime sakyti , kad dvasia ėmėsi sunkaus darb o , siekdama apsirūpinti šviesa ir šiluma. Tačiau vargšelis ego amžinai ieško , kur lengviau. Ir vos tik Velniui pasiūlius išvaduoti j į nuo sunkaus darbo mainais į slėpi ningojo moteriškumo šviesą, neišman ėlis malūnininkas iškart su tinka. Š itaip mes nulemiame savo likimą. Kažkur giliai, atšiauriose dvasios plynėse, lyg ir kirba amžių patirties užgrūdintas žinojimas,

j og be sunkaus triūso nieko reikšmingo n epasieksi. Mes, šiaip ar taip , suvokiam e , kad vis tiek turėsime sudegti iki pašaknių, o tada kilti iš pelenų to, kas man ėmės esančios, ir tik tada pradėti nauj ą gyvenimo kelią. Bet kita mūsų prigimties pusė, tingesn ė ir svajingesn ė, vis viena viliasi kaip nors išsisukti , kad sunkiai dirbti n ereikėtų ir vėl būtų galima ramiai sau snausti. Todėl, pasirodžius grobuoniui, mes sutinkame j į išskėstomis rankomis: j u k j au spėj ome patikėti, kad esama lengvesnio kelio ! Taigi, metus malkų kirtimą, prisieina nukapoti dvasiai ran kas, - nes j uk be dvasinio darbo jos džiūva . Vis d ėlto šis troškimas kaip nors išsisukti nuo sunkaus triūso yra toks žmogiškas ir toks visuotinis, kad tikras stebuklas būtų sutikti gyvą žmogų, nie�ad nesudariusį tokios sutarties. Priešingai , tokie sand ėriai taikosi taip dažnai, kad j ei pradėtume vardinti pavyzdžius moterų (ir vyrų ! ) , panorusių išvengti malkakirtystės i r dėl lengvesnio gyvenimo pra radusių rankas - t. y. savo pačių gyvenimo kon trolę , - turėtume sugaišti tam ne vieną dieną. Pavyzdžiui, moteris išteka, vadovaudamasi klaidingomis pa skatomis, ir netenka kūrybinio savo gyvenimo. Jos seksualiniai polinkiai vienokie, bet ji prisiverčia tenkinti visiškai kitokius. Moteris, svaj oj anti kuo nors tapti, kur nors nukakti, nuveikti ką nors didingo ir Įsimintino , s ėdi namie ir d ėlioj a iškarpas iš laik raščių. Moteris trokšta visaverčio, gaival iško gyvenimo , o rankioj a gyvenimo trupin ėlius ir veria j uos lyg karoliukus ant siūlo . . . Užuot buvusi savimi, moteris vis po ranką, koj ą ar akį atiduoda kiek vienam meilužiui, kurį tik likimas užneša jos padangėn . Moteris tiesiog spinduliuoja kūrybine energij a , tad susikviečia puoton bičiulius vampyrus, kad ją nusiurbtų . Kai tik moteris bando pasi rinkti gyvenimo kelią, kažkas j os viduje būtinai pradeda Įrodin ėti: " Lįsk į spąstus - ten saugu ! " Tai ir yra tas pats velniškas "aš tau tą, j ei tu man - šitą" : n eišman ėlio sandėris. Taigi vos spėjusi pražysti , gaivalingoji dvasios obelis netenka galių ir energij os, meta žiedus, praranda savo potencialą, yra par duodama, o dvasia per vėlai susivokia, kokį pražūtingą sandėrį

sudariusi. Š i drama beveik visuomet užsimezga ir išsiplėtoj a , už valdydama moterį , šiai sąmoningai nesp ėj us nė susivokti. Tačiau privalome pabrėžti, kad būtent nuo to ir turime prad ėti savo kelią. Tėvas šio j e pasako j e įkūnij a išorinio pasaulio požiūrį , t ą kolektyvinį idealą, verčiantį moterį būti silpną i r bej ėgę , o ne laukinę ir stiprią . Bet vis tiek neverta gėdytis ir graužtis , j e i atsisakėte žydinčių obels šakų . Taip , b e abej o, j ums teks už tai atkentėti. Galbūt tai truks ne vienerius metus ar net kelis dešimt mečius. Tačiau vilties yra. Motina pasakoje praneša dvasiai, kas iš tikrųj ų nutiko. Ji šau kia: "Atsikvošėk! Pabusk! Š tai ką tu padarei ! " Ir dvasiai tenka pabusti - taip greitai , kad net suskausta. 6 Tačiau vis tiek tai gera nauj iena, kadangi blausi ir beveidė dvasinė motina, kadaise taip pat prisidėjusi slopindama j ausmus ir bukindama instinktus , ką tik pabudo ir suvokė visą pražūtingo sandėrio baisumą. Dabar j au moteris sąmoningai j unta skausmą , vadinasi, gali ir sąmoningai ko nors imtis. Gali jo d ėka ko nors išmokti, sustiprėti, įgyti žinių ir patirties. Laikui b ėgant , sulauksime ir daugiau gerų nauj ienų. Tai , kas prarasta, dar galima bus atgauti ir grąžinti į deramą vietą dvasioj e . Netrukus tai pamatysime .

Antras etapas: nukirtimas Antrasis pasakos etapas prasideda, kai tėvai raudodami ir ašaromis laistydami nauj ąsias savo brangenybes, parsvyruoj a namo. Po trejų metų nuo tos dienos Velnias atlekia pasiimti dukters. Š i laukia jo nusimaudžiusi ir apsivilkusi švariais baltais marškiniais. Aplinkui save ji kreida apsibrėžė ratą ir stovi jo viduryj e . Kai Velnias pa m ėgina j ą stverti, nematoma j ėga bloškia j į atgal - per visą kiemą. Tada j i s įsako dukteriai nebesiprausti. J i paklūsta ir nusileidžia iki gyvuliškos b ū senos. Tačiau ji nepaliaudama verkia, ašaros srūva per rankas , ir Velnias vis tiek negali jos paliesti. Tada j is liepia tėvui nukirsti dukteriai rankas , kad ji nebegalėtų mazgoti jų aša romis. Tai padarius, ankstesnis mergel ės gyvenimas baigiasi. Bet

j i ašaromis aplaisto nukirstų rankų strampus , ir Velnias vis tiek negali jos užvaldyti, tod ėl galiausiai pasiduoda. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, duktė susitvarkė tiesiog neįti kėtinai puikiai. Tačiau perėj usios šį etapą ir suvokusios, kas nutiko, mes kuriam laikui tarsi prarandame nuovoką ir suakmenėj ame: j uk pasidavusios grobuonies ir įbauginto t ėvo valiai , netekome rankų ! Paskui dvasia pradeda po truputėlį peikėtis: j uda, kai mes j u dame, eina, kai mes einame, siekia, kai m e s siekiame, - b e t vis tiek ničnieko neju nta. Suvokusios, kas nutiko , mes išgyvename savotišką šoką, kuris mus tarsi paralyžiuoja. Mums baisu vykdyti sandėrį. Juk ligi tol manėme, kad vidin ės tėviškosios mūsų struk tūros visuomet bu driai reagu oj a, saugo ir gina žydinčią dvasią . O .

dabar matome, kas nutinka, kai taip n ėra . Tarp sandėrio sudarymo ir Velnio sugrįžimo praeina treji metai . Tai laikotarpis, kai moteris dar aiškiai nesuvokia esanti paaukota. O j uk ją sudegino kaip auką ant kažkokio menkaverčio sand ėrio

aukuro. Mitologij oje trej i metai paprastai yra laikotarpis, per ku rį kaupiamos galios, kaip antai tie tre j i stingdančios žiemos metai senovės skandinavų mitologij oj e, po kurių užgriūva R agnariokas , dievtĮ galas . Tokio tipo mituose p o tre j ų mettĮ pertraukos pasaulį ištinka katastrofa, o tada iš senoj o pasaulio griuvėsit! k uriamas nauj as, sklidinas gėrio ir taikos.7 Š ie trej i metai įkūnija laiką, kuomet moteris svarsto ir sp ė l i o j a , kas j o s laukia, - ar ti krai nutiks tai , ko ji labiausiai b ij o : kad j ą ga lu tinai užvaldys pražū tinga j ėga . Č ia n eapsiei n a m a ir be p asakiškosios trej eto simboli ko s : pirmas bandymas ne s ėkmingas, antras - irg i . Š tai ateina eilė trečiajam: na, dabar tai j au kas nors bus ! Netrukus energija pagaliau išsij udins, ir pakilęs sielos vėjas išpūs bures, nunešdamas dvasios laivelį toli toli. Ne veltu i LaoziH sako : " I š vieno randasi du , iš dviej tĮ - trys . O iš trij ų - dešimt tūkstančių': Tuo metu , kai pasiekiame "trečiosios" gal ios etapą, t . y. virsmo tašką , atomai išsij udina, ir vangus sąstingis kaipmat užleidžia vietą judėj i mui.

Trejų metų mergavimo laikotarpį galima suprasti kaip dvasinės inkubacij os periodą , kai būtų pernelyg sudėtinga ir neparanku užmegzti kokius nors naujus santykius. Juk pagrindinis šių trej ų metų darbas - kuo labiau sustipr ėti , sutelkti saviems tikslams visus dvasinius išteklius ir kuo labiau išsiugdyti savimonę. Vadinasi, privalome iš šalies pažvelgti į savo kančią, kad suprastume, ką ji reiškia, iš kur kyla ir kuo pavi rsta , išnagrin ėti analogišką kitų pa tirtį ir pasisavinti iš j os tai, kas mums atrodo prasminga. Būtent šitoks susidariusios g rėsmingos padėties steb ėj imas bei išeičių ieškoj imas verčia moterį užsisklęsti savyj e , ir tai visai teisinga , nes, kaip pamatysime toliau , vyrą j i turi susirasti ne po žeminiame, o žemiška j ame pasaulyj e . V ėliau , atsigręžusius atgal , moterys pastebi , kad pasirengimas j ų iniciaciniam nusileidimui į požemį užtruko ilgai , gal net ne vienerius metus, kol galiausiai jos staiga galvotrūkčiais krito gilyn , į kunku liuoj ančią srovę, - daž niausiai kieno nors nustumtas ir tik labai retai pačios grakščiu šuoliu n erdamos nuo uolų. Kartais šiuo laikotarpiu moteris kamuoja apatij a ir nuobodulys . Dažniausiai j os prisipažįsta n ė pačios iki galo nesuprantančios, ko j oms sti nga : darbo, meilužio, laiko , kūrybos? Joms sunku susi kaupti. Sunku ką nors nuveikti. Š itoks nerimas ir neapibrėžtu mas - biidingi dvasinės raidos laikota rpio bruožai . Reikia tiesiog sulaukti , kada ateis tas metas (o jis tikrai nebetoli), kai stačia galva pe rsiversi m e , peržengsime ar nersime žemyn per tą briauną, nuo kurios privalome nukristi . Š ioj e pasakos vie toj e aptinkame senųj ų nakties kultų liekan ų . Jaunoj i merge l ė nusimaudo, apsivelka baltais marškiniais ir kreida aplink save apsibrėžia ratą. Č ia matome archaj išką Deivės ritual ą: nusimau dyti - tai apsivalyti , balti marški niai - tai kelionei į miru siųj ų pasaulį skirtas rf1bas, o magi škas apsauginis ratas , apsibrėžtas apl i n k save , - tai šven tos ir tyros mintys . Visa tai mergelė atlieka tartu m nugrimzdusi į savotišką transą - tarsi vykdydama iš kažin kokių senų laiktĮ ateinančius n u rodymus. Gyvenime ateina toks kritinis momentas , kai įsitempusios laukiame u žgriūnant to, ką manome būsiant mūsų pražūtimi,

visa ko pabaiga. Tuomet, panašiai kaip mergel ė p asakoj e, mes įtempusios klausą stengiamės nugirsti kažin kur i š protėvių laikų atsklindantį balsą, kuris moko mus , kaip išlikti stiprioms , kaip išsaugoti dvasią paprastą ir tyrą. Kartą, itin sunkiu man pačiai ir sklidinu nevilties metu , aš išgirdau sapne b alsą , ku ris tarė: "Pa liesk saulę'� Paskui kasdien, kur beeičiau , aš vis nugara, koj a ar delnu prisiliesdavau prie vadinamųjų saulės zuikučių - spindinčių atšvaitų , kuriuos pro kokį nors plyšį įspįsdami ant sienų, grindų ar durų palikdavo saulės spinduliai. Aš glausdavausi prie šių auk sinių švytinčių lapelių ir atsišliej usi į j uos atsigaudavau. Jie buvo tarsi energij os šaltinis mano dvasiai. Nemoku paaiškinti kodėl , bet tikrai taip buvo. Jei nepraleisime pro ausis to , ką nugirstame sapne, atkreips.i me d ėmesį į vaizdus , į visokiausias istorijas - ypač iš savo pačių gyvenimo, - būsime j autrios savo menui, savo protėviams bei pramotėms ir viena kitai, tuomet būtinai ką nors gausime - ir ne vieną, o daugelį dalykų : ritualus, asmenines psichologines apeigas , padėsiančias mums suvaldyti šį proceso etapą. 9 Š ios pasakos skeletas yra iš tų laikų , kuomet, kaip tikėta , dei vės šukuodavusios mirtingosioms moterims plaukus i r labai jas mylėjusios. Š ia prasme nusileisdama į požemius pasakoj e moteris priartėj a prie giliausios senovės, prie vistĮ savo gim inės moterų , išėj usių į anapusinį pasaulį anksčiau už ją. Tai i r yra užduotis - pro laiko ūkanas nusigauti pas mūsų laukiančią La Que Sabe. Tame požeminiame pasaulyj e j i rengiasi išmokyti mus daugybės daly kų, turėsianČitĮ tiesiog neįkainoj amos vertės mūsų dvasiai ir labai praversiančių mums gyvenant išoriniame pasaulyj e . Pasak senųj ų tikėj i m ų , apsigaubusios švara b e i tyrumu i r pasirengusios mirčiai, mes tampame neįveikiamos ir atsparios blogiu i . O pasirūpinusios senąj a Laukin ės Motinos apsauga ap linkui save - kreida apibrėžtu maldos, kilnių minčių bei rūpesčio d ėl palaimingos mūsų sielai baigties ratu , - mes užsitikri name , kad galėsime leistis į dvasios požemius neiškrypdamos iš kelio, ir apsidraudžiame , kad velniška , priešiška mūsų dvasios j ėga ne sunaikin ttĮ m ūsų gyvybinių galių.

Tad štai ir stovime dabar, pasirengusios ir apsisaugoj usios kaip įmanydamos geriau , laukdamas savo lemties. Tačiau mergelė ver kia, ašaromis laisto rankas. Iš pradžių, kai dvasia ima nesąmoningai raudoti, mes negirdime jos verksmo - mus tiktai api m a bej ėgiš kumo j ausmas . Mergelė verkia ir verkia - ilgai ir nepaliaujama i . Jos ašarose slypi užuomazga to , kas j ą saugo; ašaros valo ir skalauj a j ai padarytą žaizdą. C . S. Lewis rašė apie buteliuką vaiko ašarų , kurių vienas lašelis gali užgydyti bet kokią žaizdą. Mituose ašaros atitirpdo ledinę širdj. Pasakoje "Akmens vaikas" 10 , kurią sudėjau pagal eiliuotą giesmę, kadaise gird ėtą iš savo mylimos inuitės madrinos Mary Uukalat, karštos berniuko ašaros suskaldo šaltą akmenį, išleisda mos laisvėn gerąj ą dvasią. Pasako j e "Meri Kalhein" vai zduoj ama, kaip Meri pagrobęs demonas negali įžengti nė j vienus namus, kuriuose yra buvę išlieta karštų ir nuoširdžių ašarų : demonui jos - " šventas vanduo'� Visais laikais ašaros turėjo trej opą paskirtį: prišaukdavo pagalbon dvasias, nuvydavo šalin visus, kas kėsinda vosi užgniaužti ir suvaržyti nekaltą sielą, ir gydydavo nevykusių žmogiškųjų sandėrių paliktas žaizdas. Moters gyvenime pasitaiko laikotarpių , kai j i verkia ir verkia nesustodama , niekaip negalėdama liautis ir nepaisydama to, kad myli ntys artimi žmonės ją palaiko , gu odžia ir ramina. Galbūt tos ašaros apsaugo ją nuo tykančio grobu onies, padeda atsispirti žalin giems troškimams ar god u liui, kurie ją pražudytų. Ašaros užlopo dvasios plyšius, pro kuriuos neišvengiamai sunkdavosi dva sin ė energija. Tai bloga i , tačiau pati es bai siausia dalyko pavyksta išvengti: ni ekas nepavagia šviesos, nes ašaros sužadina sąmon ės galias . Raudodamos tikrai nebeužmiegame. O j ei nusiverkus ir pavyksta užsnūsti - tai tėra fi zinis poilsis kūnu i . Kartais moterys skundžiasi: "Aš taip pavargau verkti , daugiau nebegaliu , kada tos ašaros liausis?" Tačiau tai verkia jos siela, o ašaros - j os apsauga. Tod ėl niekur nedi ngsi - verksi tiek, kiek reikės. Kai kurios moterys net stebisi, koks kiekis vandens geba išsilieti j oms iš akių beverkiant . Š itaip negali trukti amžinai - tiktai kol siela li ausis l i e j usi savo išmintį.

Velnias m ėgina stverti malūnininko dukterį , tačiau neįstengia, nes ji ir maudėsi , ir verkė. Pripažindamas , kad šitoks kiekis švento vandens gerokai susilpnino jo galias , jis reikalauj a, kad mergina daugiau nebesipraustų. Tačiau šitai, užuot mergelei pakenkę , prie šingai - tik sustiprina j ą . 1 1 Vis labiau pan ėšėdama į lauki nį gyvulį, ji pritraukia giliąsias laukinės prigimties galias, o tai - irgi apsauga. Gali būti , kad būtent šitame etape moteris pradeda mažiau rūpintis savo išvaizda arba daro tai kitaip nei anksčiau . Nenuostab u , j ei tokiu metu j i rengiasi taip , kad labiau primena šieno kaugę nei gyvą žmogų . B esisieloj ant dėl savo likim o , daugelis ankstesn i ų interesų atsitraukia į antrą planą. " Ką gi, - svarsto Velnias , - j ei man pavyktų nupl ėšti nuo tavęs tą kultūrinį luobą , gal tada įstengčiau amžinai pasigrobti tavo gyvenimą'� Grobuonis siekia savo draudimais ją pažeminti ir susilpninti . Velnias tikisi, kad j ei mergelė nebesipraus i r susi purvins, j is galės pagrobti ją iš j os pačios . Tačiau įvyksta visiškai priešingai , nes j uoda, purvina moteris - tai Laukin ės Moters nu myl ėtinė, kurią ši besąlygiškai gina. 1 2 Regis, grobuonis n ė iš tolo nesuvokia, kad savo reikalavimais j is tik sustiprina mergelės ryšį su galingąj a lauki ne jos prigimtimi. Ve lnias negali artintis prie laukin ės būtyb ės, nes ši pasižymi tokiu tyrumu , kuris galiausiai atbaido beatodairišką griau namąj ą energij ą. Š itokių savybių ir tyrų mergelės ašarų junginys - ne įveikiama kliūtis piktaj ai j ėgai , siekiančiai ją pražudyti , kad pati galėtų dar vešliau išsikeroti ir suklestėti. Tad Velnias dabar j au įsako t ėvui sulu ošinti dukterį - nukirsti j ai rankas. J ei tėvas nepaklustų , demonas grasina su naikinsiąs visą žmogaus dvasią: " Kitaip ir tu , ir tavo žmona, ir visi šitie l a u kai aplinkui , kiek tik akys užmato, galą gaus ! " Velnio tikslas - pa siekti, kad duktė netekttĮ ranktĮ , taigi ir dvasinio gebėj imo suimti, išlaikyti , pagelb ėti sau ir kitiems. Kadangi tėviškoj i dvasios dalis - nebrandi ir nepaj ėgi atsispirti tokiam galingam grobuoniui , tai tėvas nukerta dukteriai rankas . Prieš tai j is dar bando išprašyti pasigailėjimo dukteriai , tačiau rei kalaujama kaina - visų kūrybinių dvasios galių sunaikinimas - pa-

sirodo b esanti pernelyg aukšta. D uktė nesipriešina egzekucijai, ir sudedama krauj o auka, kuri senovės laikais ženklindavo galutinį nusileidimą į požemių pasaulį. P rarasdama ra n k a s , m o t e r i s atve ria sau kelią į la selva subterrcinea, požeminę iniciacijų šventovę . Jei čia būtų antikinė graikų tragedija, tai choras šioj e vietoj e dabar prapliuptų šaukti ir raudoti: mat nors didžiulės savo aukos dėka moteris įgyja ne prilygstamų galių, sykiu ji netenka savosios nekaltyb ės , kuri žuvo i r niekad j au ankstesniuoj u pavidalu nebesugrįš. Sidabralūpis kirvis kilęs iš dar vieno senojo archeologinio laukinio moteriškumo klodo: sidabrin ė spalva čia - tai ypatinga dvasi ų pasau lio ir mėnesienos spalva. Kirvis taip vadinamas todėl , kad seniau H kaldavo iš plieno, kuris žaizdre paj uoduodavo , o j o ašmenis paskui aštrindavo galąstuvu , kol tie imdavo spindėti it sidabras. Archajiško j e Mi nojo religij oje Deivės kirviu ženklin davo ritualinį i n icij uojamųj ų kelią bei žym ėdavo vietas , laikomas šventomis. Iš dviej ų senų kroačitĮ "pasakorių" girdėj au , esą seno vinėse moterų apeigose n edideli u ritualiniu kirvuku nukirsdavo nauj agimiui virkštelę : šitaip išlaisvindavo j į nuo priklausomyb ės požeminiam pasauliui , kad vaikas galėtų gyventi žemiškaj ame. 13 Medžiaga, iš kurios padarytas kirvis - sidabras - yra lygiai tokia pat, kaip ir vėlesnių mergelės rankų , kurias j ai padirbdins karalius. Tai kebli vieta, nes iš to lyg ir galima suprasti, kad dvasios rankų nukirtimas gali būti apeiginis veiksmas. Archaj iškuose Rytų ir Š iaurės Europos motenĮ gydymo kultuose egzistavo tikėj imas, kad j auną medelį reikia gen ėti kirviu - tuomet jis augsiąs vešlesnis. 1 4 Senais laikais žmonės medžius labai vertino, gerb ė ir mylėjo. Medžiai įkūn ij o gebėj imą numirti ir vėl atgimti iš nauj o. Ž mo n ėms j i e teikė gausybę gyvybiškai svarbių dalykų : malkas laužui, prie kurio šildydavosi ir ant kurio virdavo maistą, vyteles lopšiui, lazdas pasiramsčiuoti, rąstus pastogei, vaistus nuo karščiavimo , be to , į medžius sliuogdavo norėdami apsižvalgyti , o prireikus - ir gelb ėdamiesi nuo priešo. Medis išties buvo nelyginant didžioji laukinė motina. Senovinėj e moterų religij oj e tokio tipo kirvis nuo pat pra džių pri klaus ė Deivei, o ne tėvu i. Atidžiau jsigilinus j pasaką , vis

labiau aiškėja , j og kirvis čia priskirtas mergel ės t ėvui greičiausiai d ėl senosios ir naujesnės religij ų susimaišymo , dėl kurio ir pati senoji religij a buvo suluošinta bei, savaime aišku, pamiršta. Tačiau, nepaisant laiko ūkų ir/arba storų apnašų klodų, užkloj usių šiuos senuosius moterų iniciacij ų įvaizdžius, skrupulingai sekant tokios pasakos, kaip ši, vingiais, galima atrasti viską, ko mums reikia, ir pamažu iš atskirų skiautelių vėl sudėlioti senąj į žem ėlapį, kuriame pažymėta, kaip nusileisti į požemį ir kaip sugrįžti atgal. Dvasinių rankų nukirtimą mes galime suprasti daugmaž pa našiai , kaip šį simbolį suprasdavo senovės žmonės. Azij oje dangiš kasis kirvis naudotas individui nuo jo tamsiosios p usės atskirti . Š is iniciacinis nukirtimo motyvas yra pačiame mūsų pasakos centre. J eigu šiuolaikinėj e mūsų visuomenėje tam , kad susigrąžintume laukinę savo paskirtį ir moteriškuosius j utimus, ego privalo netekti rankų, vadinasi, su j omis teks atsisveikinti , antraip mes nuolatos pasiduosime pagundoms stvarstyti visokiausius tuščius ir bepra smius niekučius, kokie tik pasimaišo mums po ranka ir į kuriuos kabindamosi mes negalime augti taip, kaip turėtume. J eigu dėl to kuriam laikui būtina netekti rankų , tebūnie. U�simodamas sidabriniu kirviu, tėvas išgyvena baisų skausmą ir sielvartą, tačiau sava gyvyb ė ir visų aplinkinių dvasios sričių likimas jam vis vien svarbiau. Teisyb ė, kai kurios mūsų giminės pasakotoj os linkusios pabrėžti , kad jis labiausiai dreba būtent dėl savo gyvyb ės. Jeigu tėvą suvoksime kaip tam tikrą struktūrinį principą, savotišką išorinių, pasaulietinių dvasios reikalų tvarky toj ą , tuomet galėsime teigti , kad viešoj i , kasdienė, ego valdžioj e esanti moters asmenybės dalis kaip įmanydama stengiasi išvengti mirties. Ir tai visiškai suprantama . Leidžiantis žemyn visuomet taip būna. Viena mūsų esyb ės dalis trokšta leistis gilyn - toj i gelm ė, tamsa ir paslaptis mus traukia bei vilioj a. Tuo pat metu mus tarsi kažkas akina b ėgti nuo j os kuo toliau, dumti skersai dvasinių gat vių, vieškelių ar net į kitą žemyno pakraštį , kad tik to išvengtume. Tačiau pasakoj e mums aiškiai parodoma, kad žydintį medį p rivalu genėti. Vienintelė galimyb ė mums tai ištverti - patikinimas, j og

kažkur, kitoje dvasios pusėj e , kažkas mūsų laukia, trokšta mums padėti , pagydyti . B e j e , tai tiesa. Mūsų laukia didi nepažįstama Butyb ė, kuri mus atgaivins, pakeis tai, kas susidėvėj o , ir iš nauj o aptvarstys sužeistas galūnes. Tuose kraštuose, kur aš užauga u , audrą su žaibais ir kruša žemdirbiai vadindavo " kirtėj a': o kartais - "pjovėj a': panašiai kaip Giltin ę su dalgiu , nes u ž ėj ę ledai iškapodavo aplinkui visa, kas gyva : j avus , daržoves , medžius, kartais - ir gyvulius ar net vieną kitą žmogų. Š itokiai audrai praėj u s , ištisos šeimos išsiropšdavo iš rūsių ir palinkdavo prie savo pasėli ų , bandydamas išgelbėti tai, kas iš jų dar liko. Patys mažiausiej i rankiodavo nukapotas medžių šakas su lapais ir vaisiais . Vyresniej i stengdavosi pakelti dar gyvus, tiktai prie žemės pri plaktus augalus: ramstydavo j uos šakotais pagaliais, medžiagos j uostel ėmis raišiodavo prie į žemę įsmeigtų lazdelių .

O suaugusiej i narstydavo ir užkasdavo žemėn tai, kas j au būdavo nebepataisomai sunaikinta . Kaip vėliau pamatysime, požemių pasaulyj e mergel ės laukia tokia pati - mylinti ir rūpestinga šeima . Nukirstų rankų metafora aiškiai leidžia suprasti , j og iš to turi kas nors išeiti. Požeminiame pasaulyj e tai, kas nebetinka ar nebegali toliau gyventi, paimama, išardoma ir panaudojama kitokiam tikslui. Mergelė pasakoj e dar n ėra sena ar ligota , tačiau ji išnarstoma ir transformuoj ama, ka dangi nebegali gyventi taip , kaip anksčiau. O anapus laukiančios j ėgos padės jai išgyti. Nukirsdamas dukteriai rankas, t ėvas pagilina j os nusileidimą , paspartina disolutio - sunkų atsisveikinimą su viskuo, kas žmogui brangiausia ir svarbiausia: padėties, pozicij ų , akiračio , tikėj imų ir principų netekimą. Viso pasaulio čiabuvių ritualuose šis procesas turi vienodą paskirtį - suj aukti ir nustebinti nusistovėj usį pro tą, kad inicij uoj amieji lengviau priimtų paslaptingus , mistiškus dalykus. 1 5 Nukirtus rankas, itin išryškėj a likusio dvasinio kūno bei kitų jo atributų svarba. Mes žinome, kad kvailo dvasios tvarkyto j o - tėvo - dienelės suskaičiuotos, nes sužalotoj i moteris , pani rusi 1 gelmes, atliks savo darbą, nepaisydama nei jo paramos, nei

kliudymų . B e to, kad ir kaip kraupiai tai iš p radžių skambėtų, sužalotas j os kūnas pasirodys besąs itin pravartus. Taigi leisdamosi į požeminį pasaulį . mes netenkame dvasinių rankų - tų savo kūno dalių , kurios tarsi primena dvi mažas sava rankiškas būtybes. Senovės laikais plaštaką tapatindavo su žmo gaus kūnu: pirštai buvo jo rankos ir kojos, o ri ešas - galva. Š ios dvi b ūtyb ės moka šokti ir dainuoti. Kadaise man teko ploti ritmą drauge su Renee H eredia, nuostabiu flamenko gitaristu. Flamenko muzikoje delnai iš tiesų šneka, plodami j i e tarytum taria žodžius, ragindami šokėj us: " Greičiau, greičiau, gražuole ! O dabar l ėtai , giliai, plaukte . . . Ak, pajusk mane , pajusk šitą muziką , paj usk tą, aną ir visa kita ! " Rankos - savarankiškos būtyb ės. Atidžiau įsižiūrėj usios į Kalėdų prakart ėl ės scenas, tokias po puliarias Viduržemio j ū ros šalyse , negalėsite n epasteb ėti , j og piemenėliai, išminčiai ir Marij a bei Ju ozapas dažni ausiai tiesia į Dieviškąj į Kūdikį rankas atsuktais į jo p usę d elnais, tarsi no rėdami per j u os sugerti nuo jo sklindančią šviesą. Meksikoj e tą patį galima išvysti didžiosios Deivės Gvadalupės atvaizd uose : j os statulos ištiestomis rankomis ir delnais tarsi siunčia mums gydo mąj ą savo šviesą. Visais laikais tikėta, j og rankose slypi ypatinga galia . Kaj entoj e , dinės (navachų) genties ind ėm! rezervacijoj e , prie vienos molinės trobelės durų teko matyti senovinį raudoną delno atspaudą, kuris reiškia : " Č ia mums saugu". Moterys dažnai l iečia kitus žmones. Todėl pu ikiai žinome, kokie j autrus musų delnai. Apkabindamos, paplekšn odamos per petį ar tiesiog paliesdamos kitą žmogt! , mes j į pažįstame, paj unta me, koks j i s . Jei tik n esame galutinai praradusios ryšio su La Que

Sabe, delno prisilietimas pasako mums, kaip jaučiasi kitas žmogus. Kai kurios iš mūsų informaci j ą api e kito žmogaus savij autą netgi gauname vaizdais arba žodžiais. Sakyt u m e , mtisų rankos - tai nelyginant savotiški radarai . Bet rankos ne tik prii m a , j os ir skleidžia informacij ą . Pa spausdamas kitam ranką, žmogus gali perduoti pranešimą , kurį dažniausiai nesąmoningai ir pasiunčia: paspaudimo stiprumu, in tensyvumu , trukme bei delno temperatura. Ž monių , sąmoningai

ar nesąmoningai linkinčių j um s blogo, prisilietimai paprastai tarsi išmuša skylę mūsų dvasiniame kūne . lr priešingai - rankų prisi lietimu galima žmogų nuraminti , paguosti, numalšinti skausmą, pagydyti. Moterys tai žinoj o j a u daugelį šimtmečių, iš kartos į kartą perduodamas šitas žinias. w Dvasinis grobuonis irgi kuo puikiausiai išmano nepaprastas ir paslaptingas ran kų galias. Daugelyj e pasaulio šalių vis dar eg zistuoj a pats klaikiausias patologinės neapykantos žmogiškumui demonstravimo būdas: pagrobtai aukai nukerta rankas , atimdami galimybę j austi, regėti, gydyti. Ž udikas nieko nej aučia , todėl j is nori, kad ir auka nebegal ėtų j austi . Lygiai to paties siekia ir Vel nias : neatpirktoji dvasios dalis nej autri , todėl iškryp ėliškai pavydi tiems, kas gali j austi, ir taip klaikiai jų nekenčia, kad pasirengęs sukapoti į gabalus. Daugelyj e pasakų moteris žudoma būtent sukapojant. Tačiau čia Velnias - n e vien žudikas , j a m labiau norisi sužaloti, suluošinti. Jis trokšta taip suluošinti moterį , kad ji amžinai taptų bej ėgė, o ne vien įgytų kelis iniciacinę patirtį liudijančius randus. Sakydamas, j og moteriai nukirstos rankos, turime omenyj e , kad j a i atimta b e t kokia gali myb ė rasti paguodą ir greitai išgyti, kad j i bej ėgė padaryti ką nors daugiau , nei eiti pirmyn amžinuoj u keliu. Tod ėl visai suprantama , kad ir toliau visą laiką turėsime verkt i . Juk ašaros - tai paprast � s ir veiksmingas būdas apsiginti nuo demono, kuris toks nuožmus ir klastingas , kad nė viena iš miisų neįstengiame iki galo p erprasti j o kėslų . Pasakose labai dažnas vadinamoj o "numesto daikto" leitmoty vas . Persekioj ama pasakos veikėja išsitraukia iš plaukų stebuklingas šukas, svi edžia jas sau per petį , ir šios akimirksniu pavirsta miš ku - tokiu tankiu , kad nė uodas snapo neįkištų . Arba išsitraukusi iš užančio mažą vandens buteliuką , hero j ė jĮ atkemša ir bėgdama pakeliui išlaisto. Van duo išsiliej a sraunia upe, kuri užkerta per sekiotoj ams kelią vytis. Š ioj e pasako j e mergel ė nepaliaudama verkia, ašaromis skalau dama nukirstų rankų strampus, ir Velnias neįveikia magiškos j ėgos lauko , susidariu sio apl i nku i j ą . Jis negali j os stverti , kaip norėj ęs.

Mergel ės ašaros čia yra tarsi " numestas daiktas" : j os sudaro aplink j<į savotišką vandeninę sieną , užkertančią Velniui kelią prisiartinti . l r n e todėl, kad Velnias būtų susigra udinęs ir p asigail ėj ęs mer gel ės - kur tau ! Tiesiog tyros, karštos ašaros pasižymi n epaprasta galia, stipresne už velniškąj ą. Tuo galime Įsitikinti kaskart , kai raudodamos šaukiamės Dievo : tegul n iekur priešais save nema tome nė menkiausios vilties prošvaistės, vien i ki pat horizonto tvyrančią tamsą, netikrumą ir pražūtį , tačiau ašaros išgelbsti mus ir apsaugo , kad b e j okios naudos nevirstume plėnimis. 17 Duktė privalo sielvartauti. Mane glumina, kaip mažai moterys šiais laikais verkia, ir tai dar atsiprašinėdamos . Man n eramu, kad gėdydamosi ir vengdamos ašaroti, mes baigiame prarasti šitokią natūralią savo funkciją . Juk žydėti kaip medžiui ir būti drėgnai · n epaprastai svarbu , antraip j ūs sulūšite. Verkti - gera ir teisi nga . Ašaros n eišsprendžia p robl emos, bet j tĮ d ėka procesas gali tęstis, užuot galutinai užstrigęs. Taip ir ankstesnis m e rgelės gyven imas pasakoj e bei j os ligšiolinis gyvenimo supratimas nutrūksta, užsi baigia, ir ji leidžiasi tolyn , j kitą pože minio pasauli o lygmenį. O mes sekame j os p ėdomis . Judame nesustodamos, nors esame be galo pažeidžiamos, praradusios bet kokią ego apsaugą - tarsi medis nupl ėšta žieve . Tačiau mes stiprios , nes j au išmokome nublokšti Velnią šalin , į kitą kiemo galą . Š iuo metu kaip sykis suvokiame, j og, ką bedarytume, ego pla n ų vis vien nesupaisysime. Mūsų gyvenime nusimato didžiulitĮ , svarbių permainų, nors mažasis akim i rkos valdovas ego i r kaž i n kaip būtų sudėliojęs tolesnius žingsnius . MūstĮ gyvenimą pradeda valdyti tikrosios lemties galios - daugiau jokio malūno , j okio kie melio šlavimo ir snaudulio. Ankstesnis mū stĮ gyveni mas baigėsi. Mums norisi pabūti vienoms, gal mes net reikalau j a m e , kad mus paliktų ramybėj e . Tėvo valdžia ir kultūriniu dominavimu daugiau pasitikėti nebegalime ; dabar pirmą sykĮ nuo pat gimimo mums prieš akis atsiveria tikrasis

m ū s tĮ gyve n i m a s .

I r žengiame toliau .

Tai laikotarpis, kai viskas, ką vertinome , praranda skonį. J u n gas p rimena mums dar Heraklito varto tą terminą enantiodromia - te k ėj imas atgal . Tačiau šis grĮžimas prie ištakų gali reikšti kur kas

daugiau, nei lindimą į asmeninės pasąmonės gelmes: tai gali būti gyvybiškai būtinas sugrįžimas prie naudingų senovės vertybių , giliausi ų minčių b e i i d ėj ų . 1 8 J e i šį ištvermės iniciacij ų etapą su voksime kaip žingsnį atgal, tuomet tai ir septynmylis žingsnis į gylį, grįžimas į Laukin ės Moters pasaulį.

O Velniui belieka pabrukus u o degą du mti savais keliais. Š ia prasme moteris, net ir j ausdama, j og nebegali kaip anksčiau liesti , j austi ir užčiuopti savo kelio per pasau lį, vis tiek yra nepaprastai stipri savo sielos tyrumu , savo sielvarto galia - šios savyb ės ir pri verčia trauktis ją pražudyti norintį padarą . Teisyb ė, dvasinis kūnas prarado savo brangenybę - rankas . Tačiau liku sioj i dvasios dalis kompensuos šią netektį. Mes tebe turime koj as, žinančias kelią, sielą ir sąmonę, gebančias žvelgti toli , krūtis ir p i lvą, galinčius j austi, - lygiai kaip egzotiško j i pa slapti ngoji Deivė Baubo, į kū n ij anti giliąj ą instinktyviąj ą moterų prigimtį . . . Baubo irgi berankė. Ir su šiuo nematerialiu , sl ėpi ningu kūnu mes einame toliau. Netrukus leisimės dar giliau .

Trečias etapas: klajonės Trečiojo pasakos etapo pradžioj e tėvas siūlosi visam gyvenimui aprūpinti dukterį , kad j ai nieko netrūktų, bet duktė nusprendžia leistis į pasaulį ir pasikliauti likimu . Rytui auštant, apsivyniojusi nukirstas rankas švaria drobule, ji leidžiasi į kelią, visiems laikams palikdama ankstesnįj į savo gyvenimą. J i vėl darosi panaši į laukinį gyvulį - pasišiaušusi ir nešvari. Jau sutemus, baisiai išalkusi , ji prieina sodą, kuriame visi vaisiai ant šakų suska ičiuoti. 19 Paslaptinga šmėkla nusau sina sodą j uosiantį g riovį , ir apstulbusio sodi ninko akivaizdoj e mergelė pasistiprina suvalgydama kriaušę, kuri pati nusileidžia j ai pri e burnos. lniciacijtĮ procese mes atsižadame natūralaus savo impu lso l ikti nieko nenutuokiančiomis neišman ėlėmis ir apsispren džiame bet kokia kaina - per kančias , skausmą ir išmėginimus - siekti są moningai susilieti su giliąja išmintimi, su laukine Esybe. Tėvas

su motina pasako j e dar bando sugrąžinti mergel ę į nesąmoningą buseną: "Ak, pasilik čia, su mumis! Tu sužeista , bet mes padėsim tau užsimiršti'� O gal, įveikusi Velnią, - vaizdingai sakant, - ji iš tikrų j ų užmigs ant laurų? Ims ir pasišalins, b e rankė ir sužalota, į kokį atkampų dvasios prieglobstį, kur j a iki pat gyvenimo pabaigos rūpinsis kiti, o j ai tereikės tik nesusimąstant plaukti pasrovi ui ir daryti , kas sakoma? Ne, ji tikrai neketina per amžius tūnoti p atamsyj e , lyg kokia gražuolė rūgšties nudegintu veidu . J i apsirengs, pasistengs kaip galėdama apsitvarstyti žaizdas ir dar vienais akmeniniais laiptais nusileis į dar gilesnį dvasios lygmenį. Senoj i, dominuoj anti dvasios dalis siūlosi amžinai paslėpti ją saugioj e vietoj e , tačiau instink tyvi oj i prigimtis liepia jai atsisakyti , j a usdamasi privalanti likti budri ir, kas bebūtų, gyventi visavertį gyvenimą. Mergelės žaizdos aptvarstytos balta drobule. Balta - tai miru siųj ų pasaulio ir alchemikų albedo, reiškiančio sielos prisikėlimą iš požeminio pasaulio , spalva. Š i spalva - tai tarsi nusileidimo ir su grįžimo ciklo šauklė. Jau nuo pat pradžių mergelė tampa klaj ūne , o tai savaime reiškia prisikėlimą naujam gyvenimui ir amžinąj į sudie· senaj am. Leistis klaj oti - nuostabus sprendimas . Š iame etape moterys dažnai j aučia užplūdusią neviltį , o sy kiu - ir nepalaužiamą ryžtą žūtbūt leistis į šią vidinę kelionę. Jos taip ir daro , palikdamos seną gyvenimą vardan nauj o , vieną gyve nimo etapą vardan kito, o kartais net ir vieną mylimąjį - vardan j o kio kito , išskyrus save pačias. Ž engti iš paauglystės į jaunystę , iš santuokinio gyvenimo - į vientulystę, iš brandos - į vidutinį amžių, perkirsti senatvės ribą , eiti pirmyn sužeistoms ir krauj uo j ančioms, bet užtat su nauj a, pačių įgyta vertybių sistema, - štai kas yra mirtis ir prisikėlimas. Nutraukti santykius, išeiti iš tėvų namų, atsisakyti pasenusių vertybių, tapti savarankiškoms, o kartais - net nusibelsti kažin kur į dykras vien todėl, j og taip reikia , - štai kas yra nusileidimas į požeminį pasaulį. Taigi mes leidžiamės į kelio n ę , žengiame į kitokį pasaulį, po kitokiu dangum, j aučiame nepažįstamą žemę po koj omis. Esa me labai lengvai pažeidžiamo s : eidamos nieko negalime įsitverti,

niekuo pasiremti, už nieko pasilaikyti ir nieko pažinti - j uk ne turime rankų. Motina su tėvu - kolektyviniai ir egoistiniai dvasios aspek tai - j au prarado ligšiolinę savo valdžią. Jie nubausti krau j u , pra lietu per jų nerūpestingumą bei neišmanymą. Nors jie dar m ėgina sulaikyti mergelę, s i ū lydami patogumu s ir ramybę , bet jau nebe paj ėgia tvarkyti jos gyvenimo, nes j os laukia klajūnės lemtis . Š iuo požiūriu tėvas su motina miršta . Naujais j os gimdytojais tampa kelias ir veidą gaivinantis vėj as . · Klaj ūnės archetipas suformuoja, arba prišaukia, kitą - vienišos vilkės arba svetimosios archetip ą . Keliaudama mergel ė yra nuo šaly nuo laimingų kaimiečių šeimų , jaukiai ir šiltai įsitaisiusių namie prie židini o , j i - lauke, kęsdama šalti ir badą; toks dabar

yra jos gyvenimas. 2 0 Tai - pati tikriausia keliautojos metafora.

Nej učiom pradedame j austis svetimos apli nkui kunkuliuoj ančiam gyvenimui. Mums leidžiantis vis gilyn į požeminį pasaulĮ, muzi kos garsai pamažu tyla, rėksnių prekeivių balsai tolsta, ir visas tas triukšmingas, šurmuliuoj antis išorinio gyvenimo turgus kažkur nutolsta, išsisklaido ir visai išnyksta. Ir štai pakeli u i mus vėl pasiti nka seniej i naktiniai kultai . Aišku , antikinis mitas apie H adą , pagrobusį Persefonę i r nulakinusį j ą

į savo požemius, yra gražus ir d ramatiškas, b e t esama ir kur kas senesnių istorijtĮ . šaknimis siekiančių archaj iškąsias matricentrines rel igij as, kaip antai Ištar bei Inanos mitai , akivaizdžiai liudij antys mergel ės bei požemių valdovo meilės ryšį. Pasak šių senųj ų mitų , j okiam patamsi tĮ Dievui nere i k i a prievarta grobti mergelės i r tempti j o s į savo požeminį pasaulį. Mergel ė pati žino privalanti tenai keliauti, žino, kad tai - neatsi ej ama dieviškų j ų apeigų dalis. Gal širdis j ai ir dreba iš baimės, bet ji jau nuo pat pradžių nori sutikti savąj į karalitĮ . savo požemių pasaulio j a u nikĮ . Ji pati laisva valia lei džiasi žemyn, kur turės iš esm ės pasikeisti , pažinti giliąsias paslaptis, o tada vėl gal ės grįžti

į žemiškąjĮ pasaulį. Tiek klasikinis Persefonės mitas, tiek ir " Berankės mergelės " pasakos b rand u o l Į sudaranti istori j a yra fragmentiškos dram os.

kilusios iš kur kas išsamesnių, darnesnių senųj ų religinių mitų. Laikui b ėgant , pirmykštis anapusinio Mylimo j o ilgesys vėlyvuo siuose mituose p avirto geismo ir pagrobimo istorij a. S enais didžiais matriarchato laikais manyta, j og moteris iš prigimties j aučia požemių pasaulio trauką ir, vedama slėpiningų moteriškųj ų galių , pati suras tenai kelią. Tai b uvo laikoma j os mokymo dalimi , o tokio išmanymo įgij imas betarpiškos patirties būdu vertintas kaip didžiulis laimėj imas . Š io nusileidimo į po žeminį pasaulį prigimtis sudaro archetipinį " Berankės mergel ės" pasakos ir mito apie Demetrą bei Persefonę pamatą. Taigi šiame etape pasakos mergel ė keliauj a per pasaulį, j au antrąsyk išsipurvindama ir panėšėdama į laukinį gyvulį. Š itokia nuostata: "Man ne itin rūpi išorinio pasaulio dalykai'� - yra pati tinkamiausia nusileidimui. Kaip matome, net ir per purvus j os grožis švyti it auksas pelenuose . Pats nesiprausimo motyvas irgi yra apeiginis, kilęs iš senųjų kultų, kurių kulminacij a būdavo m audynės bei nauj ų rūbų užsivilkimas - tai simbolizavo perėj imą į nauj ą ar atnaujintą santykių su E sybe etapą. Matėme , kad berankė mergel ė j au įveikė vieną ištisinį nu sileidimo bei transformacijos ciklą - atbudimą. Pasak kai kurių alchemikų traktatų , transformacij ą sudaro trys privalomos pa kopos: nigredo - juodoji, arba tamsioj i , netekties , iširimo p akopa,

rubedo - raudono j i aukos pakopa, ir albedo - baltoj i prisikėlimo pakopa. Sand ėris su Velniu buvo nigredo, aptemimas ; mergel ės rankų nukirtimas - rubedo, auka; o išėj i mas iš namų , apsirišus balta drobule - albedo , nauj as gyvenimas. O dabar, tapusi klaj fme, j i v ė l neria į nigredo būseną . Tačiau senojo j os "aš" j au nebėra , o gilioj i , apsinuoginusi j os natttra - ištverminga keliautoj a . � 1 Tačiau mergelė ne vien pavargo , j i i r išalko. Išvydusi sodą , j i suklumpa tarsi prieš altoritĮ . B e j e , tai i r yra ne kas kita, o lauki nių požemio DievtĮ altorius. Leisdamosi prie pirmapradžių bū ties ištakų , netenkame ankstesniųj tĮ automatizuotų maitin imosi būdų. Žemiški dalykai , kuriais anksčiau mitome , praranda skonį. Ankstesni siekiai mūsų nebej audina, ankstesni laimėj imai nebe domina. Viršutiniam e , žemiškajame pasaulyj e niekas nebegali

mūsų pasotinti . Taigi dabar matome gryniausią dvasios stebuklą : būdamos šitokios bej ėgės, pačiu laiku sulaukiame pagalbos. Bej ėgę mergelę aplanko sielos pasiuntinys - balta šmėkla. Ji pašalina kliūtį, trukdančią m ergelei prieiti prie maisto : uždaro vienerius šliuzo vartus ir nusausina gynybinį griovį. Gynybinis griovys turi slaptą prasmę. Pasak senovės graikų , požeminė Stikso upė skiria gyvųj ų ir mirusiųj ų pasau lius. Jos vandenys sklidini prisiminimų apie visus mirusiųj ų darbus nuo pat pasaulio pra džios. Mirusieji gali šifruoti šiuos prisiminimus ir j uos tva rkyti , kadangi j ų regėj imas yra ku r kas skvarbesnis, nes j i e nebeturi fizinio kūno. Tačiau gyviesiems toj i upė - nuodai . Jeigu jų nelydi vedlys iš dvasių pasaulio , gyviej i negali persikelti per upę, o j ei bandy tų - paskęstų ir nugrimztų į kitą požeminio pasaulio lygmenį , kurio ūkuose liktų klaidžioti per amžius . Dantė turėj o Vergili jų, Coatlicue - gyvatę , lyd ėj usią j ą į ugnies pasaulį , o berankei mergelei gelbsti baltoj i šmėkla. Taigi matome, kad ištrūkusi iš apsnūdusios motinos ir godaus , neišmanėlio tėvo valios, moteris renkasi nauj ą vedlę - laukinę sielą. Pasakoje šmėkla lydi berankę mergelę ten, kur veši požeminiai medžiai - į karaliaus sodą . Č ia irgi susiduriame su senųj ų religi jų p ėdsakais. Senuosiuose kultuose j auniems inicij uoj amiesiems visuomet būdavo skiriamas dvasinis vedlys . Graikų mituose apstu liudij imų apie j aunas moteris lydinčias vilkes, liūtes ar kitokias būtybes, kurios ir būdavo iniciatorės . Net ir šiuolaikinėse, glau džiai su gamta susij u siose religinėse apeigose , kurias praktikuoja, p avyzdžiui, navachų d i n ės gentis, tiek iniciacij ose, tiek gydymo ritualuose dalyvauja paslaptingiej i yeibecheis - g y vūnų dvasios. Č ia atsižvelgiama į t a i, kad požeminiame pasa ulyj e , panašiai kaip ir žmonių pasąmonėj e , tiesiog knibžd ėte knibžda gausyb ė neįprastų ir d ėmesį prikaustančių dalykų : vaizdinių, archetipų, p agundų, pavo j ų , turtų, kankynių bei išm ėginimų. Moteriai in d ividuacij os kelionėj e labai svarbu neprarasti dvasinės nuovokos arba turėti labai nuovokią ir patyrusią palydovę, kuri neleistų j ai nuslysti į pasąm onės fantasmagori j ą i r ištirpti šiame vilioj anČitf

pagundų verpete . Kaip matome pasakoj e , pravarčiau likti alkanai ir toliau eiti pirmyn . Panašiai kaip anksčiau Persefonė, o dar anksčiau - Gyvyb ės/ Mirties/Gyvyb ės deivės, mergel ė atsiduria pasaulyj e , kuriame veši stebuklingi sodai ir j os laukia karalius. Kuo toliau , tuo ryš kiau pasakoj e spindi senųj ų religij ų šviesa. Pasak graikų mitų,22 įėj imą į požeminį pasaulį dengė dviejų susipynusių medžių šakos, o Elizij us, dorybingų mirusiųjų buveinė, pasirodo besąs ne kas kita, kaip didžiulis sodas. E lizij us vaizduoj amas kaip vieta, kur visuomet šviesu ir kur esančios sielos gali kada nori vėl atgimti žemiškaj am gyvenimui . Tai tarsi žemiško j o pasau lio antrininkas arba atspindys. Sunki ų , sud ėtingų dalykų gali pasitaikyti ir č i a , tačiau E lizij uj e j ie turi kitokią prasmę ir suteikia kitokios patirties, nei žemėj e . Žemiška j ame pasaulyj e viskas vertinama paprasčiausiu naudos ir nuostolitĮ matu . O požeminiame, arb a anapusiniame, pasaulyj e visa ko vertę nusako paslaptingų įžvalgų skvarbumas, veiksmų teisingumas bei asmens sukaupta vidin ė stipryb ė ir išmintis . Toliau pasakos veiksmo centru tampa vaismedis, kurį senovės laikai:; vadindavo Gyvybės medži u , Išminties medžiu, Gyvyb ės ir Mirties medžiu arba Pažinimo medžiu. Skirtingai nei įprasti spygliuočiai ar lapuočiai, vaismedis ant šakų au gina gausybę vaisių , kurie ir pamaitina , ir atgaivina, nes juose gausu vandens. Vandenį , tą pirmapradį augimo ir tęstinumo skystį, įsi urbia medžio šaknys, tankiu tinklu išsiraizgiusios žemėj e ir maitinančios medį begalyb ės m ažyčių, paprasta akimi neįžiūrimtĮ ląstelių nepaliauj amos veiklos d ėka. Iš ten vanduo kamienu kyla aukštyn ir pripildo vaisius, pa versdamas j uos įstabiais gamtos kūriniais . Tod ėl tikima, kad vaisius t u r i sielą: jis sklidinas gyvybės j ėgos , susidariusios iš vandens, oro , žemės, maistingųjų medžiagų bei s ėklų ir išsaugoj usios savyj e tam tikrą viso to dalį ; negana to, j is dar ir dieviškai skanus . Moterys, maitinamos požeminių miškų vaisiais, vandeniu ir s ėklomis, dvasiškai taip pat prisipildo ir su apvalėj a; jų dvasia pasidaro turtinga, ji tarsi nuolatos bręsta ir n oksta.

Panašiai kaip motina, siūlanti išalkusiam kūdikiui krūtį , kriaušė karaliaus sode palenkia šaką ir siūlo mergelei pasistiprinti savo vaisių. Jos syvai atgaivina kaip motinos pienas. Suvalgiusi kriaušę, mergel ė ne tik pasisotina ir atgauna j ėgas; šis įvykis sklidinas dar įstabesnės prasm ės: pasąmon ė palinksta prie j os ir pamaitina savo vaisiumi. Š iuo atžvilgiu p asąmonė paženklina j os lūpas savo b u činiu. Mergelei leidžiama pajusti Esyb ės skonį, laukinės dievyb ės gaivą ir kvapą, suteikiama savotiška laukinė komunij a. Nauj ojo Testamento scena, vaizduoj anti, kaip Marij ą pasvei kina j os giminaitė E lžbieta, 2 3 ko gero , irgi yra tokio senovinio moterų tarpusavio supratimo atgarsis: " Palaimintas tavo įsčių vai sius': - sako j i . Senoviniuose nakties kultuose ką tiktai įvesdinta moteris , sklidina nauj o žinoj im o , grįžusi atgal į gyvųj ų pasaulį irgi sulaukdavo draugiško giminės moterų pasveikinimo bei pa laiminimo. Nepaprasta šios pasakos idioma tokia : pačiu tamsiausiu metu moters sielą maitina ir peni moteriškoj i pasąmonė, įsčių pasąmonė, pati Gamta. Moterys prisipažįsta, j og leisdamosi į požemius, j os kurį laiką atsiduria j uodžiausioj e tamsoj e ir tada paj u nta lengvutį sparno prisilietimą, pamato šviesą. Jos j aučiasi maitinamos kažkur iš vidaus, suskeld ėj usioj e žemėj e staiga išsiveržia palaiminta vers m ė , o iš kur tas vanduo - j os nežino. Š is šaltinis skausmo nenu malšina, j is tik atgaivina tada, kai daugiau nieko aplinkui n ėra. Tai lyg dangiškoji mana dykumoj e , lyg vanduo iš akmens, lyg penas iš oro. J is numarina alkio kirminą, ir mes j au įstengiame eiti toliau.

O tai ir svarbiausia - eiti toliau , kad pažintume savo lemtį. Pasaka primena mums labai seną pažadą: kad nusileidusios į požemius rasime peno , nors aplinkui ir būtų tamsu, nors ir ma nytume pasiklydusios. Net ir nieko nežinodamas, nematydamas, net i r klaidžiodamos aklai , turime atminti , kad visuomet esama Kažko , kas nuolatos greta, kas neapleidžia mūsų n ė per žingsnį. Mes kairėn - tas Kažkas irgi kairėn , mes dešin ėn - tas mums iš paskos, palaiko mus ir skina kelią. Dabar mes dar sykį atsiduriame n igredo lygme nyj e - vėl klaidžiojame nežinodamas, kas bus toliau . Tačiau būtent tokios

apverktinos būklės mes ir prieiname Gyvyb ės medį, kad pasi stiprintume jo vaisiais. O mirusiųjų pasau lyj e p aragauti Gyvybės medžio vaisiaus - tai metaforiškai reiškia pastoti . Anksčiau tikėta , kad mirusiųj ų pasaulyj e siela gali įsikūnyti į vaisių ar kitą kokį valgomą daiktą, kurį suvalgius būsimai moti nai, j ame slypėj usi siela p radės b ręsti j os kūne ir galės atgi mti i š nauj o. Taigi čia, pusiaukelėje, sykiu su kriaušės minkštimu mes gauname paragauti Laukinės Motinos kūno - valgome tai, kuo tapsime pačios. 24

Ketvirtas etapas: meilė požeminiame pasaulyje Rytą į sodą suskaičiuoti vaisių ateina karalius. Vienos kriaušės trūksta , ir sodi ninkas praneša ką matęs: "Pereitą naktį , šviečiant m ėnuliui, dvi šmėklos išleido iš griovio vandenį , įžengė į sodą, ir viena j ų , kuri neturėj o rankų , suvalgė kriaušę, nusileidusią j ai stačiai prie burnos'� Kitą naktį karalius drauge su sodininku ir rūm ų burtininku , mokančiu kalbėtis su dvasiomis, pats ateina saugoti sodo. Vidur n aktį , lydima baltos šmėklos, iš miško pasirodo mergelė: j os rū bai - purvini ir sudriskę , plaukai išsitaršę , veidas p urvo vagelėm išvagofas, o rankos nukirstos. Ir vėl vienas medis grakščiai palenkia šaką, kad mergel ė gal ėtų paragauti ant j os kabančio vaisiaus. Mergelė ima pamažėle skanauti sultingą kriaušę . B u rtini nkas prisiartina prie j ų , sergėdamasis ne prieiti per arti , ir klausia : "Ar tu iš šio pasaulio, ar iš ano?" Mergel ė atsako : " Kadaise buvau iš pasaulio, nors ir ne iš šio'� Karalius klausia burtininko : " Kas j i - moteris ar dvasia?" Š is atsako, j og ir viena , ir kita . Karalius iškart puola prie mergelės, žadėdamas j ai meilę ir ištiki mybę : "Aš tavęs neapleisiu ! Nuo šiol aš tavimi rūpinsiuosi ! " Jiedu s u situokia, ir j is padirbdina jai dvi sidabrines rankas. Karalius - išmintinga požeminio dvasinio pasaulio būtyb ė. Tai n e šiaip koks nukaršęs valdovas, o vienas iš pagrindinių moteriško sios pasąmonės sergėto j ų . Jis rūpinasi augančios sielos augmenij a: jo ir j o motinos sode vešliai dera gyvyb ės ir mirties medžiai . Jis iš

senųjų laukinių dievų giminės . Kaip ir mergelė, jis geba ištverti sunkumus . Jo, kaip ir j o s , taip pat dar laukia vienas nusileidimo ratas. Bet neužbėkime įvykiams už akių. Tam tikra prasme galima sakyti , kad j is seka mergel ę . Dvasia visuomet stebi savyj e vykstančius procesus. Tai tiesiog šventa taisyklė. Žinokite, kad kai jūs klajojate, visuomet esti dar kas nors - bent vie nas , o neretai ir keletas , - užsigrūdinęs ir patyrę s , kuris t i k ir laukia, k a d a pabelsite į duris, kaukštelsite p e r akmenį, suvalgysite kriaušę ar paprasčiausiai pasirodysite , kad gal ėtų pa skelbti apie j ūsų atvykimą į požeminį pasaulį . Š i mylinti būtyb ė laukia klaj ūnės ieškotojos ir stebi , kada j i atvyks. Moterys puikiai tai žino. Š į dalyką jos įvardija kaip nedidelį šviesos ar intuicij os blyksnį , nuojautą ar antgamtiškumo dvelksmą. Sodininkas , karalius ir burtininkas - tai trys brandūs archeti pinio vyriškumo įsikūnij imai. Jie atitinka šventąj ą moteriškumo trejybę , kurią įkūnija mergelė, motina ir senutė. Š ioj e pasakoj e senųj ų deivių trej etas arba trilyp ė Deivė reprezentuojama taip : mergelę įkūnij a berankė mergina, o motina ir senutė sujungtos karali � us motinos paveiksle (pastaroji pasirodys vėliau ) . Š ios pa sakos posūkį į " modernumą" liudij a tai, kad Velnio figūrai per

leistos funkcij os, kurios senoviniuose moterų iniciacijų ritualuose paprastai priklausydavo senutei - dvilyp ės prigimties gyvybės ir mirties nešėj ai . Velnias šioj e pasakoje vaizduoj amas tiktai nešantis mirtį . Tačiau galiu lažintis, kad migloto j e praeityj e tokio tipo is torij ose turėj o figūruoti sen ė, kuri atlikdavo iniciacij ų vadovės , sunkumų kūrėj os, vaidm enį : pasirūpinti, kad mielai j aunaj ai he roj ei nestigtų išbandym ų , akinančių ją leistis kelion ėn iš gyvųj ų į mirusių j ų pasaulį. Dvasine prasme tai atitinka Jungo psicholo gijos, teologij os bei senųj ų nakties religij ų koncepcijas: didžioj i Esybė arba, mūsų kalba tariant, Laukinė Moteris, prisėj a dvasioj e nelaimių ir iššūkių tam , kad moteris iš nevilties pultų gilintis į savo prigimtį , ieškodama ten atsakymų ir tikėdamasi pasisemti stipryb ės, ir todėl vėl iš nauj o susilietų su didžiąj a laukine Esybe ir kiek įmanoma paskui liktų j os dalimi.

Viena vertus, šis vėlyvas pasakos iškraipymas kiek sudarko ir mūsų informacij ą apie senuosius moters grįžimo į požeminį pasaulį procesus. Tačiau iš tiesų šis senės pakeitimas Velniu šian dien mums kaip tik atrodo nepaprastai aktualus, nes norėdam os užčiuopti pirmykščius pasąmonės j u desius, šiandien mes dažnai esame priverstos grumtis su Velniu , įgavusiu kultūrini ų , šeimyni nių ar vidinių dvasinių draudimų pavidalą ir siekiančiu nu vertinti Laukinės Moters sielos gyvenimą. Taigi pasaka išlieka prasminga abiem atvej ais: ir paliekant joje didžiumą senų j ų apeigų griau čių, kad galėtume j as atkurti , ir parodant, kaip prigimtinis grobuonis kėsinasi išpl ėšti teisėtas mūsų galias bei dvasinį tri ūsą. Svarbiausiej i sode šiuo metu vykstančios transformacij os veikė jai pagal apytikrę jų pasirodymo seką būtų: mergelė, baltoji šmėkla, sodininkas , karalius, burtin inkas , motina/senutė ir Vel nias . Visi jie tra diciškai atspindi tam tikras vidines dvasines j ėgas . M E R G E LĖ

Kaip j au matėm e , mergelė įklmija nuoširdžią, bet dar neseniai palaimingai suaudusią dvasios dalį. Tačiau po švelnia j os išore slypi narsi heroj ė - kovotoj a. Ji ištverminga kaip vieniša vilkė, sugebanti iškęsti visus inicij uoj amajai tenkančius sunkumus: purvą, dulkes, išdavystę, skausmą, vienatvę bei tremtį . Ji paj ėgi a nukeliauti į po žeminį pasaulį ir praturtėj usi grįžti atgal į žemę. Ji vykdo senosios Laukinės Motinos, Laukin ės Moters , nurodymus, nors pirmąkart nusileidusi į požemį, dar nė pati j ų aiškiai nesuvokia. B A LT O J I Š M Ė K LA

Visose legendose ir pasakose ši balto j i š m ėkla yra ved l ė , iš pri gimties išminti nga ir geranoriška, skinanti klaj ūnei moteriai kelią. Pasak kai kurių mesemond6k , ši dvasia esanti senojo brangaus nu versto Dievo dalis, dar ir dabar apgaubianti rūpesčiu kiekvieną žmogų . Pagal savo apdarą. ši baltoj i šmėkla atrodytų besanti artima gausybės įvairiausiose kultūrose žinomų Gyvybės/Mirties/ Gyvy b ės deivių giminaitė. Visos jos švyti akinamu baltumu: La Llorona,

Berchta, Helė ir kitos. Tai liudij a baltąj ą šmėklą esant motinos/ senutės pagalbininkę , nes pastaroj i archetipinėj e psichologij oj e irgi priskiriama prie Gyvyb ės/Mirties/Gyvybės deivių . SomN INKAS

Sodininkas įdirba dvasios dirvą, rūpinasi atnauj inti ir išsaugoti sėklas , dirvožemį bei šaknis. Jis primena kuprotą hopių genties dvasią Kokopelj, kiekvieną pavasarį aplankantį kaimus ir apvaisi nantį lauku s bei moteris. Sodininko užduotis - atsinaujinimas. Moters dvasia turi tolydžio s ėti , auginti ir imti naujos energij os derlių , kad turėtų kuo pakeisti tai, kas pasensta ir susidėvi. Juk egzistuoja tam tikra natūrali dvasinių dalių entropij a - jos nyksta, dyla. Tai geras procesas, dvasia taip ir turi funkcionuoti, tiktai būtina turėti po ranka iš anksto parengtą pamainą energijos at sargoms papildyti . Tai ir yra dvasinio darbo dalis, kurią atlieka sodininkas. Jo pareiga - sužiūrėti , ką metas pakeisti ir papildyt i . J u k dvasioj e nuolatos verda gyvenimas, nuolat kas nors miršta , vyksta nuolatinė i d ėj ų , vaizdų ir energijos kaita . KARALIUS

Karali us25 įkū nija požeminiame pasaulyj e surastą žinoj imą. J i s pasižymi geb ėj imu perkelti vidinę išmintį į išorę ir praktiškai j ą panaudoti - nedvejojant, nemurmant i r neatsiprašinėj ant. Kara lius - karalienės motinos/sen utės sūnus. Lygiai kaip ir j i , o grei čiausiai - sekdamas j os pavyzdžiu, j is taip pat aktyviai dalyvauj a gyvybiškai svarbiuose dvasini uose procesuose, kuriuos sudaro sąmoningumo mažėj imas , nykimas ir atgavimas . Kiek vėliau pa sako j e , leidęsis ieškoti prarastos žmonos, j i s patirs savotišką mirtį , iš civilizuoto karaliaus tapdamas laukiniu, o radęs savo karalienę , atgims iš nauj o. Dvasiniu požiūriu tai reikštų , kad dvasiai įgyj ant nauj ų žinių ir patirties, senosios jos branduolį sudarančios nuo statos turės numirti. J ų vietoj e turės atsirasti nauj os arba atnauj in tos pažiūros kon e į visus moters gyvenimo aspektus. Š ia prasme

karalius simbolizuoj a vyrauj ančių moters dvasinių principų bei nuostatų atsinauj inimą. B u R T I N I N KA S

Burtininkas, arba magas, 26 kurį karalius pasiima drauge , kad šis paaiškintų jam, ką mato , tiesiogiai įkūnij a magiškąsias moters galias. Sugeb ėj imas viską akimirksniu prisiminti , m atyti ir gird ėti tai, kas dedasi už tūkstančitĮ mylių , gal ėj imas įsi j austi į kito būseną taip , kad matytum svetimomis - žmogaus arba gyvu lio - akimis, yra neatsiej amos instinktyvioj o moteriškumo savyb ės. Burtininkas kaip tik ir pasižymi tokiais bruožais, be to , j is dar tradiciškai padeda j uos puoselėti bei p ritaikyti išoriniame pasaulyj e . Nors magas gali . būti ir vyras, ir moteris, čia matome galingą vyrišką figūrą , pri menančią stipruolį brolį pasakose, kuris taip myli savo seserį, j og pasiryžęs kalnus nuversti , kad tik jai pad ėtų . B u rtininkas puikiai moka mainyti pavidalą. Pasakose ir sapnuose j i s vienodai dažnai gali pasirodyti tiek vyru , tiek moterimi. Jis lengvai virsta tai vyru, tai moterimi, tai gyvuliu , tai mineralu , lygiai kaip senė - mote riškasis jo atitikmuo , irgi vienodai gerai gebanti mainyti išvaizdą. Sąmo ningame gyvenime burtininkas padeda moteriai tapti kuo tik nori ir bet kurią aki mirką pavaizdu o j a save kaip tik nori . KARA L I E N Ė M O T I NA / S E N U T Ė

Karalienė motina/senutė šioj e pasakoje yra karaliaus motina. Š i figūra įkūnij a daugybę dalykų: b e kita ko, ir vaisingumą, neeilinį gebėj imą perprasti grobuonies kėslus ir mokėj imą sušvelninti pra keiksmus. Ž odis "vaisingumas" reiškia ne vien našumą bei gausų derlių , bet ir geb ėj imą priimti į save s ėklą - kaip išpurenta dirva. Š i figūra ir yra nelyginant d erlinga j uoda žemė, žybčioj anti žėručio krisleliais, pilna prisiraizgiusi tamsių plaukuotų šakmĮ , knibždanti ankstesnio gyvenimo liekanų, susmulkintų ir susigėrusitĮ į kvapnų, trąšų di rvožemį. " Derlingumas" mums siej asi su sėklomis, kiau šin ėliais, gyvo mis būtyb ėmis, i d ėj omis . O vaisingumas - tai toj i

pamatin ė medžiaga, į kurią beriamos sėklos, kur jos pasirengia, sušyla, subręsta ir sulaukia savo m eto. Š tai kodėl senoj i motina neretai dar vadinama pirmykščiais vardais: Motina Ž emė, Mam , Ma ir pan. Juk j i - tas derlusis purvas , kuriame bręsta idėj o s . VE L N I A S

Š ioj e pasakoje dvilypę moters sielos prigimtį , kuri ir skriaudžia

ją, ir gyd o , atstoj a vienintelė figūra - Velnias. Kaip j au anksčiau pastebėj ome , Velnias įkūnij a prigimtinį moters dvasioj e siautėj antį grobuonį - tą contra naturam, prieš prigimtį nukreiptą j ėgą, kuri priešinasi dvasinei raidai ir stengiasi apskritai sunaikinti visą sielą. Tai j ėga, atitrūkusi nuo gyvybinių savo šaknų , kurią žūtbūt reikia įveikti ir sutramdyti . Velnio figūros nereikėtų painioti su dar vie nu įgimtu kančių ir pjudymo šaltini u , esančiu moters dvasioj e , kurį a š vadinu siela antrininke . Siela antrininkė - tai pozityvi priešininkė. Moterų sapnuos e , pasakose bei mituose ji neretai pasirodo kaip pavidalus mainanti senė, kuri tol gundo ir kamuoja moterį , kol priverčia j ą ryžtis kelionei į požemius, sėkmės atvej u pasibaigsiančiai g iliausių dvasinių resursų atgavimu . Taig i čia, šiame požeminiame sod e , mūsų laukia visų s1ų galingų dvasios komponentų , tiek vyriškų , tiek ir moteriškų, su sibūrimas. Visi drauge j ie sudaro conjunctio . Tai alchemikų ter minas, reiškiantis aukštesnę transformacinę nepanašių substancij ų vienovę. Trindamosi viena su kita, šios priešyb ės sužadina tam tikrus vidinius dvasinius p rocesus . Tai primena titnago daužymą į akmenį, kad įskeltume u gnį. B ū tent n epanašių elementų, su sidūrusi ų toj e pačioj e dvasios erdvėj e , tarpusavio j ungimasis ir spa u d i mas gen eruoja dvasinę energij ą , įžvalgą bei pažinimą . Š itokio conjunctio , kaip šioj e pasakoj e , buvimas aiškiai rodo nau j o Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės ciklo aktyvavimąsi. I švydę ši tokĮ retą ir n eįkainoj amą sambūrį , gal ime būti tikros, kad toliau mūsų laukia dvasinė mirtis, kad netrukus į vyks dvasin ės vestuvės i r užgims nauj a gyvybė. Š ie veiksniai signalizuoja, ko turime ti-

kėtis. Conjunctio n ėra toks dalykas, kurį galima gauti kada ir kur panorėj us. Jis atsiranda tiktai nuveikus didžiulį ir sunkų dvasinį darbą. Taigi kai mes , vilkėdamas murzinais rūbais, einame pirmyn nežinomu keliu , mumyse vis ryškiau švyti laukinės prigimties ženklas . Nesuklysime sakydamas, j og šis conjunctio reikalauja iš pagrindų peržiūrėti savo senąj į "aš'� O kai j au atsiduriame sode, lydimos visų minėtų dvasios aspektų, tuomet kelio atgal neb ė ra - tegalime žengti pirmyn . B ej e , ką dar gal ėtume pasakyti apie tas kriaušes? Jos skir tos tiems , kas išalksta ilgoj e kelionėj e į požemių pasaulį . Kai kurie vaisiai tradiciškai simbolizuoja moters įsčias: dažniausiai tai - kriaušės , obuoliai , figos bei persikai; tačiau ir bet kokie kiti objektai , turintys išorinę bei vidinę formą ir viduje slypinčią sėklą - būsimos gyvybės užuomazgą, pavyzdžiui, kiaušiniai, - gali reikšti šią moteriško j o prado savybę brandinti savyj e nauj ą gyvy b ę . Kriaušės pasakoje archetipine prasme įkūnij a nauj o gyvenimo proveržį , būsimos esyb ės sėklą. Daugelyj e mitų bei pasakų vaismedžiai priklauso Didžiosios Motinos, senosios Laukin ės Motinos, globoj amai sferai, o karalius bei jo tarnai yra jos pagalbininkai. Visos kriaušės sode suskaičiuo tos, kadangi šiame virsmo procese svarbi kiekviena detal ė. Č ia nieko negalima palikti savieigai, tod ėl viskas sužiūrėta ir sužymėta. Senoj i Laukinė Motina puikiai žino, kiek ir kokių transformacinių substancij ų j i turi. Karalius ateina suskaičiuoti vaisių ne todėl , kad būtų godus ir jų gailėtų: tiesiog j am reikia sužinoti , ar į požemių pasaulį iniciacijai kartais neatvyko nauj a būtyb ė. Sielos gelmės visuomet laukia naujokų b e i klaj ūnų. Kriaušės šaka , nusileidžianti mergelei stačiai prie burnos, kad ją pamaitintų , yra tarsi varpelis, nuskambantis per visą požemių sodą ir sušaukiantis visas galias bei j ėgas: karalius, burtininkas, sodininkas , o galiausiai ir senutė motina - visi netrukus atsiranda čia, norėdami sutikti, pasveikinti, palaikyti ir paremti naujokę . Visais amžiais sakralin ės figūros nepailsdamos tikino mus, kad atvirame virsmo kelyj e mūsų " j au laukiama'� B ūtent tenai mus ir

traukia , vilioj a , veda uoslė ir intuicij a - mūsų lemtis . Anksčiau ar vėliau visos įžengsime į karaliaus sodą . Tai geras ir teisingas tikslas. Š iame epizode trys vyriškieji moters dvasios komponentai - so dininkas , karalius ir burtininkas - saugo, klausin ėj a ir padeda jai kelion ėj e per požemių pasaulį, kur nieko nėra taip , kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Karališkasis požeminės moters dvasios aspektas, vos su žinoj ęs, kad sodo tvarkoj e įvyko pokyčių, iškart p asitelkia pagalbon dvasios burtininką , puikiai pažįstantį tiek žmogiškoj o , tiek ir anapusinio dvasių pasaulio paslaptis, pratusį knaisiotis dva sinėse šio ir ano pasąmon ės aspektų skirtyb ėse . Drauge jie steb i , kaip šmėkla vėl nusausina griovį. Kaip j au minėj ome, šis griovys turi simbolinę prasmę, panašią į Stik so - nuodingosios požemių up ės , per kurią keltininkas keldavo iš gyvųj ų į mirusių j ų pasaulį keliauj ančias mirusiųj ų vėles. Toj i up ė b uvo pražūtinga tiktai gyviesiems, o ne mirusiems. Tai per spėjimas saugotis tingulio, apimančio atlikus tam tikrą darbą: šis poj ūtis klaidingai verčia manyti, neva įveikus dvasinį žygį ar už baigus dvasinį ciklą, j au galima per amžius amžinuosius ramiai sau miegoti ant laurų . Gynybinis griovys ženklina mirusiųj ų poilsio vietą, kur j i e teisėtai gali atsipūsti užbaigę gyvenimo kelią, tačiau gyvai moteriai negalima pernelyg ilgai arti jo užsibūti , kad nenu grimztų į letargą ir nepražiopsotų ištisų sielos kūrybos ciklų .27 Š ios rato formos upės - gynybinio griovio - simbolis pasakoj e perspėja mus , kad griovyj e tyvuliuoj antis vanduo ne paprastas, o stebuklingas. Jis ženklina ribą - visai kaip tas ratas, kurį mergelė apsibrėžė aplinkui save , norėdama apsiginti nuo Velnio. Perženg damas šitokią ribą ir įeidamas į rato vidurį arba pereidamas per j į , žmogus patenka į kitokią egzistencinę būseną, į kitą sąmon ės arba j os nebuvimo pakopą . Š iuo atve j u mergel ė įžengia į pasąmonės būseną, skirtą tik tai mirusiesiems. Jai negalima gerti šito vandens ir netgi per j į bristi - j i tiktai pereina per nusausintą vagą. Kadangi leisdamasi į požeminę kelionę moteris turi pereiti per mirusiųj ų pasaulį, kartais j i klaidingai galvoja privalanti ir pati amžinai numirti. Bet

taip n ėra. Jos užduotis - pereiti per mirusiųj ų buveinę, pačiai iš liekant gyvai, nes tiktai taip sąmon ėj ama. Taigi šis gynybinis griovys pasakoj e - nepaprastai svarbus simbolis , o tai , kad šmėkla j į nusausina, leidžia mums aiškiai suvokti , ką privalome daryti savo pačių kelionėj e . Jokiu būdu negalima ramiai sau atsigulti ir užmigti, nusiraminus, kad štai j au kokią didelę darb o dalį padarėme. Bet tikrai negalima ir šokti į vandenį, padūkusiai m ėginant paspartinti įvykius. Turime žinoti , kad esama mirties iš mažosios m ir Mirties - iš didžiosios . Ke liaudama šiais Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės ciklais , dvasia ieško la

muerte por un instante, mirties akimirkai , o n e La Muerte Eterna , Amžinosios Mirties . Burtininkas prieina prie mergelės ir šmėklos, sergėdamasis pernelyg neprisiartinti, ir klausia: "Ar tu iš šio pasaulio , ar iš ano? " O mergelė, vilkėdama nudriskusiais , baisiais savąjį ego praradusios b ūtybės apdarais, lydima švytinčios baltumu šmėklos, atsako burtininkui esanti mirusiųj ų pasaulyj e , nors pati priklau santi gyviesiems : " Kadaise buvau iš pasaulio, nors ir ne iš šio'� Karaliui pasiteiravus, kas j i - moteris ar dvasia, burtininkas atsako , j og ir .viena, ir kita. Paslaptingas mergel ės atsakas rodo j ą pripažįstant, kad, priklau sydama gyvųj ų pasauliui, ji vis d ėlto žengia į Gyvyb ės/Mirties/ Gyvyb ės ratą ir kad todėl ji yra besileidžianti į požemius žmogiš koj i b ūtyb ė - blankus ankstesniosios savęs atspindys. Dieną ji gali gyventi viršutiniame pasaulyj e , tačiau transformacijos procesas vyksta požeminiame, tad ji geba gyventi abiej uose , panašiai kaip La Que Sabe, Ž inančioj i . O visa tai reikalinga tam , kad rastų ir išvalytų sau kelią , vedantį prie tikroj o , laukinio savoj o "aš'� Gilinantis į "Berankės mergel ės " medžiagą, pravartu pate ikti keletą klausimų, kurie padės moterims suvokti savo keliones į požemių pasaulį. Klausimai formuluoj ami taip , kad į j uos galima atsakyti tiek individualiai, tiek ir kol ektyviai . Užduodant šiuos klausimus, nuneriamas savotiškas švytintis tinklas, atsirandantis iš moterų tarpusavio pokalbių, kurį užmetusios į savo kolekty vin ės sąmon ės gelmes jos ištraukia pilną spindinčių, kirbančių,

susti ngusių, bežadžių i r alsu oj ančių vidi n i o moteriško j o savo gyve n i mo apraiškų , kurias paskui visos drauge gali apžiūrinėti ir nagrinėti . Atsakius į vieną klausimą, tuoj au pat iškyla nauj ų, o norėda mos kuo daugiau sužinoti , turime ir į juos atsakyti. Š tai keletas tokių klausimų: Ar galima vienu metu gyventi i r viršutiniame, ir požeminiame pasaulyj e? Ko ki u b ū d u g a l i m a s ava r a n kiškai n u s i l e i s t i į p o ž e m i n į pasaulį? Kokios gyve n i m o aplin kyb ės palengvi n a mote r i m s nusi l e i di m ą ? Ar galime rinktis - leistis į šią kelionę a r n e ? Kokios netikėtos pagalbos š i u o metu j ūs sulaukiate i š i nstink tyviosios prigimties? Į žengusios į šitokią dvigubos pilietybės būseną, moterys ( i r vyrai) gali klaidingai pamanyti , j og geriausia būtų visiškai atsi riboti nuo žemiškųj ų reikalų , nuo kasdienyb ės su visomis j os prievolėmis ir nepabaigiamais darbais, kurie n ė valandėlei n epa lieka mūsų ramybėj e ir savo įkyrumu tiesiog veda iš proto. Tačiau šitoks atsiriboj imas būtų net pavoj ingas, nes ryšys su žemiškuoj u pasauliu tokiu metu yra tarsi ta vienintelė aplinkui koj ą apsivij usi virvė, prilaikanti keliauj ančią, triūsiančią, žemyn galva požemi niame pasaulyj e kabančią moterį . Tai esminis, nepaprastai svarbus momentas, kuomet kasdienybei tenka deramas vaidmuo: ištverti "anapusi n ę " įtampą ir palaikyti pusiausvyrą tam , kad galiausiai pasiektume reikiamą rezultatą. Taigi mes leidžiamės į kelion ę , klausdamas savęs (tiesą sakant, murmėdamas sau po nosimi) : "Ar aš iš šio pasaulio, ar iš ano?" - i r atsakydamas: " I š abiej ų'� Pakeliui nuolatos sau tai primename . Moteris tokiu metu privalo gyventi abiej uose pasauliuose. Tiktai šitokia kelion ė padės mums numalšinti paskutinį impulsą prie šintis, atsikratyti paskutinio puikyb ės lašo , panaikinti paskutinę atsikalbi n ėj imo dingstį , kokią tik beįstengtume sugalvoti, - mat šitokia kelionė nepaprastai vargina. Tiktai tas nuovargis ypatingas:

j o padedamas mes galutinai atsikratome vist! ego b ai m i ų ir ambi cij ų ir paprasčiausiai leidžiam ės nešamos lemties. Tod ėl galiausiai giliai ir iš esmės suvokiame savo buvimą po ž e m i ni a m e miške. Toliau pasakoj e antroji kriaušė nusileidžia pamaitinti m e rg e l ės , o kadangi karalius čia yra senosios Laukin ės Motinos sūnus ir sodas priklauso j ai , tai j aunoji mergel ė iš tikn!j tĮ ragauj a gyvybės

ir mirties paslaptis saugančio vaisiaus. Vaisiu s - p a gri n d i n i s žy dėj i m o , augimo , nokimo ir n ykimo c ikhĮ si m b ol i s , tad H suval gius pradeda tiksėti vidinis dvasinis laikrodis a rb a chronometras ,

mušantis Gyvybės/M irties/Gyvyb ės ritmą ir n u o šiol visuomet skamb ėsiantis, kai ateis metas leisti kam nors numirti ir p ereiti prie naujos gyvyb ės atsiradimo. Kaip mums surasti tokią kriaušę? Teks p a s i n e r t i į moteriškumo paslaptis, į žemės, vabzdžių , gyvulitĮ, pa ukščių, medžių , gėlitĮ , metų laikų ciklu s, į upi tĮ tėkmės i r j ų vandens ly gio svyravimus,

į priklausomai nuo mcttĮ l ai ko storėj ančio ir plon ėj ančio žvėritĮ kailio paslaptis, į savo pačių individuacijos procesų blausumo bei skaidrumo kaitą , savo seks u ali n i ų , religinitĮ pm·eikitĮ a u g i m o ir kritimo, nusile idimo b e i pa k i li mo ciklu s . Valgydamos kriaušę , mes n umalšiname savo g i lų k ū ryb i nį alkį - poreikį rašyti , tapyti, l ipdyt i , austi, reikšti savo n u o m on ę , stoti kieno nors pusėn, p a te i k ti pasauliui viltis, id ėj as b e i kū rinius, kokių dar niekas anksčiau n ėra regėj ęs . Ne p a p ra s t a i pravartu į šiuolaikinį savo g y venim ą vėl integruoti senovinius moterišku mo modelius bei įgimto j autrumo d ėsnius ir ciklus, kad jie p ra t ur t i n t t} mus čia ir dabar. Tokia yra tikroji dvasinio medžio prigimtis: j i s auga, pen i , y ra naudojamas, pasėj a savo sėklas - nau j os gyvyb ės užuomazgas ; jis mus myli. Tokia tad ir Gyvyb ės/Mirties/Gyvyb ės paslaptis. Tai pats seniausias modelis pasa ulyj e - senesnis dar už vandenį, už šviesą, ir visiškai absoliutus. Sykį išmokusios šiuos c i kl us ir jų simbolinius įsikiinij imu s , kas tai bebtlttĮ : kriaušė, medis, so das, moters gyvenimo etapai ar amžiaus tarpsniai , - mes galime būti tikros, kad j ie nuolatos kartosis - tame pačiame cikle ir tuo p at būdu. Š io mode li o esmė tokia: visame , kas miršta, esama

bergždumo, kuris vėl tampa naudingas , kai surandame per j į kelią. Tiktai eidamos pirmyn , galime tikėtis ką nors sužinoti . Visame , kas gyva , praradimas atsiperka dešimteriopai . O mūsų užduotis - išsiaiškinti šį Gyvyb ės/Mirties/Gyvybės ciklą ir kuo sklandžiau prie jo prisitaikyti, o j ei negalime - staugti kaip p a siutusiam šuniui ir v ėl eiti pirmyn, nes mūsų laukia susitikimas su mylinčia požemine dvasine šeima, kuri priims mus išskėstomis rankomis ir padės kuo gal ėdama. Karalius padeda mergelei sumaniau atlikti savo požeminio pa saulio darbus. Ir tai puiku, nes kartais, leisdamasi žemyn, moteris j aučiasi anaiptol n e kaip į nuostabią paslaptį žengianti įšventina moj i , o veikiau tarsi iš kokio pamišėlio mokslininko laboratori j os netyčia išklydusi vargšė baidyklė. Tačiau požeminio pasaulio būtyb ės regi mumyse palaimintą gyvyb ės formą, atkakliai besi veržiančią pirmyn . Jų aki mis, mes tarsi galinga liepsna, tirpdanti j uodą stiklą, kad išsiveržtų laisvėn . Tod ėl visi t ų požeminių namų pagalbininkai puola mums padėti . Senovės laikų pasakoj imuose apie į požeminį pasaulį nusileidu sias moteris paprastai teigiama, esą jos leisdavosi į šį žygį tam, kad ištekėtų už karaliaus (kai kuriose apeigose , regis, karaliaus n ėra, tad j ose jšventinamoj i veikiausiai susij ungdavo su kokiu nors tuo metu egzistavusiu požeminės Laukin ės Moters įvaizdžiu) , o šioj e pasakoj e matome anų laikų reliktą: vos išvydęs mergelę, karalius akimirksniu , nedvejodamas ir nesvyruodamas pamilsta ją kaip savą . Jis pripažįsta j ą sava ne todėl , kad nepaiso jos - berankės laukinės klaj ūnės - būsenos, bet būtent d ėl to, kad j i tokia. Č ia matome tos pačios temos apie dosniai apdovanotą b edalę tęsinį . Tegu mes klaidžioj ame purvinos ir apleistos, pusaklės ir beran kės, - didžioj i Esybės gal ia vis viena pasirengusi mus pamilti ir priglausti sau prie širdies. Tokią būseną išgyvenančias moteris dažnai apima nepaprastas jaudulys - panašiai kaip tuomet, kai pagaliau sutinkame išsvaj o tąj ą antrąj ą pusę, įkū nijančią kone visus mūsų idealus. Tai keis tas, paradoksalus, neprilygstamas metas: mes tarsi koj om žemės n esiekiame , nors tuo pat metu esame po žeme. Mes klaj oj ame ,

bet esame mylimos. Mes nieko neturime, bet esame pasotintos. Jungas tokią būseną pavadintų "priešybių Įtampa", kuomet iš kiekvieno dvasinio poliaus tuo pat metu kas n ors pritraukiama ir susidaro naujas pagrindas . Freudo psichologij o j e tai vadinama "bifurkacija': kuomet pamatinė dvasios nuostata ar polinkis skyla Į du kraštutinumus: gera ir bloga , j uoda ir balta. Mano aplinkos pasakininkai tokią būseną vadina nacio dos vesas, būti "antrąkart gimus'� Tai metas, kuomet stebuklingu būdu užgimstama antrą kartą, ir siela dabar jau gali kildinti save iš dviejų genealoginių linij ų : iš fizinio materialaus ir iš neregimoj o pasaulio. Karalius pasižada globoti mergelę ir ją mylėti . Dabar dvasia jau daug sąmoningesnė, ir įvyksta gana savotiškos jungtuvės tarp gyvo mirusiųjų pasaulio valdovo ir berankės moters iš gyvųj ų pasaulio. Š itokių skirtingų būtybių sąj unga btttų nemenkas iš bandymas net ir karščiausiai dviejų žmonių meilei, ar ne? Tačiau ši santuoka yra gimininga visoms kitoms pasakiškoms vedyboms, suj ungiančioms dvi energingas, bet visiškai skirtingas p u ses: Pe lenę ir princą, moterį ir lokį , mergaitę ir m ėnulį, ruonę ir žveją, dykumos gyventoją ir koj otą. Siela perima abiej ų pusių sukauptą išmintį. Būtent tai ir yra antrojo gimimo prasmė. Tiek žemiškajame, tiek ir pasakų pasaulyj e didžiulė meilė ir sąj unga, santuokos saitais susiej anti dvi perd ėm skirtingas puses, gali trukti per amžius, arba - tiktai kol išmoksime pamoką. Al chemij oje priešybių sąj unga rodo netrukus ateisiančią mirtį ir nauj ą gimimą; tuoj pamatysime tai ir pasakoj e . Karalius įsako padirbdinti mergelei porą dvasinit! ran k ų , kurios požeminiame pasaulyj e puikiai j a i pasitarnaus. Moteris šiuo laikotarpiu j au tapo patyrusi keliautoja, j i visiškai atsidav ė šiai kelionei, j i j au rado patikimą atramą koj oms, o dabar - dar ir rankoms. Mokėj imas naudotis rankomis požemių pasaulyj e reiškia n e tiktai sugeb ėj i m ą prisišaukti, nu kreipt i , nuraminti ir patraukti tenykščio p asau l i o j ėgas , bet ir nuginti šalin ne p ageidauj amus jo aspekt u s , pavyzdžiui , mieguistumą i r pan . Ž emiškajame pasaulyj e ranka yra nelyginant simbolinis radaras , perduodantis ir priimantis sensorinę informacij ą iš apl i n kinių

žmonitĮ , o pože m i n i a m e pasau lyj e j i simbol iškai geba matyti tamso j e ir laike . Prarastų kūno dalių pakeitimo sidabri nėmis, auksin ėmis arba medinėmis tema turi ilgą , daugelio šimtmečių senumo istorij ą . Europos ir priepoliarės regionų tautų pasakose sidabro apdirbi mas - tai homunku l ų , goblinų , dvergų, koboldų, nykštu kų ir elfų amatas , o psichologiniu požiūriu visi j ie įkūnija tuos pirmapra džius dvasios aspektus , kurie glū d i pačiose j os gelmėse ir ten iš gauna vertingiausias i d ė j a s . Šios b ūtyb ės ve ikia tarsi nedideli psichopompa i - tarp i n i n k a i ta rp sielos galių ir žmon i tĮ . Nuo neatmenamų laikų dirbin ius iš b ra n g i ų j ų metalų žmonės sie davo s u ši ais darbščiais , b e t gana b j a u raus būdo kalnakas i a i s . Tai d a r vi enas p avyzdys , ro d a n t i s , k a i p dvas i a nenu ilsdama triūsia mūsų lab u i , n o rs m e s ir neįstengiame visąlaik b ū ti visose darbo vietose . Kaip visa, kas susij ę s u dvasia, sidabrin ės rankos turi i r savo istori j ą , ir savą paslaptį . Daugelyj e mittĮ ir pasakų dėstoma , ku r ir kaip atsirado pirm ieji stebuklingi protezai , kas j uos nulipdė, i š l i e j o , atgabeno, išdegė, atšaldė , nupoliravo ir pritais ė . Pasak klasiki nių graikų mitų , sidabro , kaip ir kitų brangiųj ų metalų , apdirbimas buvo Hefaisto sritis . Panašiai kaip mergelė pasakoj e , graikų dievas Hefaistas b uvo suluošintas p e r vieną dramatišką . įvyki , susij usį su jo t ėvais. Gali b ūti, kad Hefaistas ir p asakos karalius - sinoniminės figūros. Hefaistas ir mergelė sidabrinėmis plaštakomis yra archetipiniai brolis ir sesuo; abiej ų tėvai n ė iš tolo n enutuokia, ko iš tiesų vertos j tĮ atžalos. Gimus H efaistui, jo tėvas Dzeusas pareikalavo atiduoti j į auginti svetimiems, o motina Hera pakluso vyro val iai - bent jau kol vaikas užaugo. Tada ji susigrąžino Hefaistą į O limpą. Tuo metu jis jau buvo neregėtai įgudęs auksakalys ir sidabrakalys. Kartą Dzeusas su H era smarkiai susivaidij o - mat Dzeusas buvo labai pavydus. Hefaistas palaikė motinos pusę, ir įsiutęs Dzeusas sviedė j aunuolį iš Olimpo žemyn . Krisdamas H e faistas susilaužė koj as. Tapęs luoši u , Hefaistas vis dėlto nesirengė pasiduoti ir mirti . Įkaitinęs savo žaizdrą l abiau nei bet kada ligi tol , jis iš aukso ir

sidabro nusikalė sau porą koj ų - žemiau ke lių. Jis i r to liau dirbo visokiausius stebuklingus daiktus, kol tapo meilės ir misti nio atgi mimo dievu . Hefaistas laikytinas visokiausių sulaužytų, sugadinttĮ , suluošintų , suniokotų, perskeltų , apdaužytų ir iškraipytų daikttĮ bei žmonių gl obėj u , ypač mylinčiu l uošius n u o gim imo ir tuos, kieno širdys ar svaj onės buvo negailestingai sudaužytas. Visiems j iems j is stengiasi pad ėti , pasitelkdamas priemones, nukaltas stebuklingoj oje savo kalvėj e : plonytėmis aukso gij omis iš nauj o suj ungia su daužytas širdis, padengęs auksu ir sidabru sutvirtina pažeistus sąnarius, be kita ko , dar suteikdamas j i ems magiškų gali ų , atperkančitĮ patirtą žalą. Tad nenu ostab u , j og ištisus amžius t i k ėta , esą vi enaakiai, šlubiai, bekojai, berankiai ir kitokie luošiai pasižymi nepaprasta · išmintimi bei išskirtiniais sugebėj imais. Dėl p atirto sužeidimo ar apsig imi mo j iems te nka anksti susidurti su tomis dvasios sritimis, kurios šiaip žmogui atsiveria tik gili oj e senatvėj e .

Be

to , toki us

žmones globoj a rttpestin gasis dvasios kalvis Hefaistas. Kartą j is netgi buvo padi rbęs dvylika m e rg e l i ų s u ra nkomis i r koj o m i s iš aukso bei sidabro, kurios mokėj o vaikščioti i r kalb ėti . Pasak legcndt�, j is pats vieną iš j ų Įsimylėjęs ir prašęs dievų paversti j ą ti kra gyva moterimi, bet tai j a u atskira istorija. Gauti sidabrines rankas - vadinasi, įgyti dvasi n ėms rankoms bū dingų sugeb ėj imtĮ : gydyti prisilietimu , matyti tamsoj e . per fi zinius jutimus įgyti svarbių žin itĮ . Tokios rankos įvaldžiusios ištisą dvasi nio gydymo meną: jos moka sustiprinti , pataisyti, pal a i kyti. etape mergelės prisilietimas tampa tarsi sužeistas gydyto jos. Š i tĮ dvasinilĮ ra nkų d ėka ji geriau suvoks požem i n i o pasa u l i o

Šiame

paslaptis, o k a i baigusi čia savo darbus j i

vėl

g rįš į pav i ršitĮ , tos

ra n kos l i ks j ai kaip dovana. Būdingas šio nusileid imo etapo bruožas yra tai , kad paslapti ngi , keisti i r gydantys dalykai nutinka visai be j okios ego valios: j ie tiesiog yra dvasi n i ų rankt� įgi j imo rezul tatas - drauge su j o m is m ergelė gauna m istin i ų gydymo galių. Senovės la ikais toki tĮ

gal ių

turėdavo kaime gyve n usios senutės . Tačiau i r jos neįgydavo j ų d ra u ge s u pirmaisiais žilais pla ukais; a n a i ptol - tas galias jos su-

kaupdavo per daugelį ilgų tokio paties sunkaus dvasinio darb o , ištverm ės ugdymo , m e t ų . Lygiai tą patį darome ir mes. Galėtume sakyti, kad sidabrinės mergelės rankos ženklina jos karūnavimą ir nauj ą jos vaidmenį. Tapusi karaliaus žmona, ji vainikuoj ama ne karūna ant galvos, o sidabrinėmis plaštakomis prie rankų strampų. Š itaip ji tampa požeminio pasaulio karaliene . J e i dabar pasitelksime d a r šiek tiek paleomitologijos, negalėsime neprisiminti, j og ir graikų mituose Persefonė buvo ne tiktai savo motinos duktė, bet ir mirusiųj ų pasaulio valdovė. Kiek mažiau žinomuose pasakoj imuose apie ją teigiama, esą j ai tekę ištverti įvairiausius kankinimus: antai ji tris dienas iška bojusi ant Pasaulio Medžio , kad išgelbėtų vėles tų, kurie patys nepakankamai kentėj ę ir neįstengę pagilinti savo dvasios. Pasakoje "Berankė mergelė" taip pat galima aptikti šios moteriškos Kristaus versij os atspindži ų . Paralelė darosi dar akivaizdesnė prisiminus, kad Elizij us, mirusiųjtĮ pasaulio sritis, kur gyveno Persefonė, reiš kia "obuolių šalį " ; alisier - ikigališkas žodis, reiškęs šermukšnio uogą arba obuolį, o karaliaus Artūro legendose Avalono pavadi nimas irgi turėj o tokią pačią reikšmę. Taigi berankė mergelė yra tiesiogiai susijusi su žydinčia obelimi. Š itoks yra slaptas senovinis šifras . Kai H perprantame, paaiš kėj a , j og obuolių šalies Persefonė, berankė merge l ė ir žydinti obelis - tai vis toji pati laikina laukinių plotų gyventoj a. Taigi matome, jog pasakos ir mitai išsaugojo mums tikslų praeities žinių ir praktikų žemėlapį , kad jį pasitelkusios rastume kelią ir dabar. Tu o ir baigiasi ketvirtasis berankės mergelės išbandymų etapas. Lyg ir gal ėtume sakyti, j og savo darbą nusileisdama į požemius j i atliko : j uk tapo gyvyb ės ir mirties valdove . Ji - l unarinė moteris , žinanti , kas vyksta naktį; netgi pati Saulė privalo perriedėti per požemines j os valdas, kad atsinauj inusi pradėtų nauj ą dieną. Tačiau ir tai dar ne lysis , ne galutin ė atomazga . Mes dar tiktai virsmo viduryj e - šioje vietoj e mus sulaiko meilė, tačiau mes jau pasi rengusios iš l ėto nerti į nauj ą bedugn ę . Tod ėl nedelskime .

Penktas etapas: sielos kančios K aralius išvyksta kariauti į tolimą karalystę , o atsisveikindamas priprašo motinos globoti j aunąj ą savo marčią ir nedelsiant siųsti jam žinią, j eigu j o žmona pagimdytų kūdikį . Jaunoji karalienė pagimdo sveiką mažylį , ir karaliui pasiunčiama džiugi žinia. Ta čiau pakeliui žygūnas užmiega ant upės kranto. Tada prisistato Velnias ir pakeičia žygūno nešamą laišką kitu, kur iame sakoma , neva karalien ės pagimdytas kūdikis esąs p usiau žmogus, pusiau šuniukas. Karalius pašiurpsta, bet vis tiek siunčia atsakymą, prašydamas motinos myl ėti marčią ir rūpintis ja tokiu sunkiu metu. Bet pa keliui pasiuntinį vėl priveikia miegas, j is užmiega ant up ės kranto, o Velnias vėl pakeičia laišką kitu , kuriame įsakoma: "Nužudykitė karalienę ir j os vaiką'� Senoj i motina, sukrėsta tokio sūnaus reikalavimo , siunčia dar vieną žygūną, prašydama patvirtinimo. Ž ygūnai si uva pirmyn ir atgal , kaskart vis užmigdami palei upę , o Velnias vis kaitalioja laiškus, pakišdamas vis kraupesnį , kol paskutinysis žygūno atneštas įsakymas j au skamba taip : "Išlupkite nužu dyta i kara l ienei liežuvį · ir akis ir pasilikite kaip įrodymą , kad j i tikrai negyva': Senoj i karaliaus motina neįstengia nužudyti tokios mielos ir geros marčios. Vietoj j os j i paaukoj a elnę, įsako išlupti j ai liežuvį ir akis ir paėmusi juos paslepia. Paskui padeda j aunajai karalie nei prisirišti prie krūtinės kūdikį , apgaubia ją šydu ir liepia kuo greičiausiai b ėgti ir gelbėtis . Abidvi moterys graudžiai apsiverkia ir pasibučiuoja atsisveikindamos . Lygiai kaip M ėlynbarzdis , Jasonas iš mito api e aukso vil n ą , idalgas " La Lloronoje" b e i kiti mittĮ ir pasakų mylimiej i ar su tuoktiniai , iškart po vestuvitĮ karalius privalo išvykti . Kodėl gi visi šitie mitiniai vyrai taip spėriai dingsta tuoj po vestuvių nakties? Priežastis kiekvienoj e pasakoje gali būti vis kitokia, bet esm inis psichologinis dėsnis lieka tas pats: karali škoj i dvasios energ i j a nu senka ir išnyksta, kad moteris galėtų žengti tolesnį jos laukiantį žingsnį - išm ėginti nauj ą savo dvasios būseną. Karalius mūsų

p a sakoje ne a ple i d ži a žmonos, - kol jo nėra, j ą prižiūri ir globoj a

j o motina. Tol esnis žingsnis ap i ma m e rg e l ės sant y kius su senąj a Laukine Motina ir kūd ikio gimimą. Š i t a i p išbandomas meilės ryšys tarp mergel ės ir karal iau s bei tarp mergelės ir senosios motinos. Pirma sis - tai meilė, j u ngianti dvi p ri ešy b e s o antrasis - tai slėpin i ngo s m o t eri š kos E syb ės meil ė. K ara l iaus išvyk im as - u niversalus pasaktĮ leitmotyvas. Kai j un tame ne paramos s u mažėjimą, o tos paramos šaltinio atsitolinimą, galim e b ū ti tikros, kad net r u kus pra s id ė s išb a n dy mtĮ metas : kol s ugrįš my li m a sis, turėsime tenkintis vien tiktai sielos atmintimi. ,

Kurį laiką vienintelė mūsų m e i l ė bus tik sa p n a i - ypač patys r y šk ia u si ir skvarbiausi. Š tai kokie sa pn a i , m ote n1 l i u d i j i m u , l a bai pa l aikė ir stiprino j as tolesniu la ikot a r p iu; pateiksiu keletą pavy z d ž i ų . Viena švelni, aistri nga vid u t i n io amžiaus m oteri s sy k į sus a p na vo r eg i nti d i rvoj e lūptĮ kon tiirus. Ji prigludo prie žemės, ir t o s l ū pos p ra d ė j o k a žką j a i šn i b žd ė ti , o p a sku i netikėtai ėm ė ir pabučiavo į skruostą. Kita l ab a i sunk iai dirbanti moteris susapnavo iš pa ž iūros visai paprastą dalyką : kad ki au rą naktį išm iegoj o nepabusdama - gi l i a i i r ramiai kai p kūdi k is . Atsibudusi iš šio sapn o, pasij uto tiesiog nuostabiai pailsėj usi: atrodė, kad kiekvienas raumenėlis j os kiine, ki e kvienas n e r va s , ki e k v iena l ąst e l ė ties i o g dai n uoj a i š laimės. Trečia mote ris sapnavo , neva j ai daro m a širdies operacija; ope raci n ė neturi stogo , vi skas vyksta po atviru dang um , o vietoj e operacinitĮ lemptĮ j ą a pšv i eč i a pati s a u lė. Moteris j u to , kai p saulės spi n d u l i a i glosto atvertą jos šird į . O tada išgirdo c h irurgą sakant, kad daugiau j o kios operacijos n e ber e ikia Š it o k i e sapnai p e rt e ikia lauk i n ės mote riškosios prigi m t i e s b e i Tos , k u r i vi ską nušvi eči a, patirtį. B ū dami l a b a i emociškai , o karta is -· ir fiziškai ryšktts , j i e dovanoja mums j utiminę būsen ą , g e rok a i primenančią maisto atsargas, nes stoko d a m a s dvasini o peno, visuomet gal ime čia j o pasisemti . Kara l i u i išvy ku s į tolimus kraštus ieškoti nuotykių, j o dva s i n į i nd ėli j nusi lei d i m o procesą i šsa u go m e i l ė ir atm i n ti s . M e rgel ė .

žino, kad karališkasis požeminio pasaulio principas j ai atsidavęs ir niekuomet j os neapleis, kaip ir žadėj o prieš j iems susituokiant. Dažnai tokiu metu moteris būna "sklidina savęs'� Ji laukiasi - vadi nasi, nešioj a ir brandina savyj e idėją, koks galės būti j os gyvenimas, jei tiktai ji nepatingės įdėti pastangų . Kaip netrukus įsitikinsime, tai stebuklingas ir įtemptas metas: j uk tai nusileidimų serij a, va dinasi, už posūkio galime tikėtis dar vieno j os ciklo. Kaip tik gaivališkas nauj os gyvybės proveržis lemia, kad moters gyvenimas vėl atsiduria ant paties bedugn ės krašto ir vėl stačia galva lekia į praraj ą. Tačiau šįsyk vidinio vyriškumo ir senosios Laukinės Esybės meilė stiprins ją labiau nei bet kada. Iš požemių valdovo ir karalienės sąjungos g imsta kūdikis. Toks vaikas, prad ėtas ir gimęs požemių pasaulyj e , yra stebuklingas - jis turi visų su požemiais siej amų savybių ir geb ėj imų: pasižymi itin j autria klausa, įgimtomis j uslėmis, - tačiau kol kas matome dar tik j o anlage, būsimo gyvenimo užuomazgą . Š iuo kelionės laikotarpiu moterims dažnai kyla pribloškianči ų , grandiozinių idėj ų , kurios pasirodo besančios nauj o, j aunatviško regėj imo bei nepaprastų vilčių vaisius. Pačioms jauniausioms dažnai pakanka tiesiog su sirasti nauj ų interesų bei nauj ų draugų . Vyresn ėms moterims tai gali išvirsti tikra tragikomiška skyrybų, nauj ų vedybų ir vėlesnės privalomos amžinos laimės "trejybe'� Dvas inio kūdikio gimimas neretai išgena keturiasdešimt penkerių mettĮ namisėdas šturmuoti Alpių viršūnių . Dvasinio kūdikio gimimas gali priversti moterį pakeisti gyvenimo tikslą: užuot blizginus parketą, imti ir įstoti į universitetą . B tttent dva sinio kūdikio dėka ligi tol saugų ir aprūpintą gyvenimą labiau už viską vertinusios moterys staiga susikrauna mantą , užsiverčia ant nugarų kuprines ir leidžiasi , kur akys veda. Dvasine prasme pagimdyti - vadinasi , tapti savimi , nedaloma ir vieninga , dvasiškai vientisa. Prieš pagimdydama šią nauj ą po žemių pasaulio gyvybę , moteris galbūt manė, j og visos jos viduj e egzistuoj ančios dalys , atskiri aspektai ir būtyb ės yra nelyginant savotiškas atsitiktinių valkatų sambūris, kur kiekvienas gali kada panorėj ęs tai užklysti į jos gyvenimą, tai vėl dingti iš j o. Pa-

gimdžiusi požemių pasaulio kūdikį , moteris suvokia, jog viskas , kas j ą paliečia, yra j o s dalis. Neretai gali būti sunku išskirti visus dvasinius aspektus, ypač j ei kai kurios tendencij os bei impulsai mums atrodo nepriimtini , atstumiantys. Pamilti nepatrauklius savo pačių bruožus - tai ti kras išbandymas, nė kiek ne menkesnis už mitų herojų atliktus žygdarbius. Kartais baiminamės , j og daugelio dvasinių aspektų buvimas m u myse gali pasiro dyti besąs psichin ės ligos požymis . Taip, dvasios ligoniai irgi j unta savy j e daugelį atskirų asmenybių, su kuriomis j ie arba gyvai tapatinasi, arba aršiai kovoj a ; tuo tarpu visiškai sveikas žmogus reaguoj a į savo viduje esančias skirtin gas asmenybes ramiai ir protingai . Tikslingai j as panaudodamas, žmogus dvasiškai turtėj a ir klesti. Daugeliui moterų šių vidinių esybių g imdymas i r ugdym as yra kūrybinis darbas bei pažinimo būdas, o n e priežastis nerimauti . Taigi berankė merge l ė laukiasi kūdikio - rengiasi gimdyti nau j ą mažą laukin ę esybę. N ėštumo metu moters kūnas daro tai, ko nori ir ką sugeba. Nauj a gyvyb ė j ame mezgasi, dalijasi , auga. Š iame dvasinio proceso etape atsidftrusi moteris gal i dar sykį nu grimzti į enantiodromia - tokią dvasinę būseną, kurioj e visa, kas anksčiau mums atrodė labai verti nga , praranda savo vertę; negana to , gal i būti užgožta nauj t! pri J:Iiygtinių poreikių išvysti , patirti, išmėginti ką nors keista ir neįprasta. Pavyzdžiui , kai kurioms moterims santuoka anksčiau reiškė visų svaj onių ir troškimų išsipildymą. Bet apimtas enantiodromia, jos pradeda reikalauti laisvės: santuoka - blogai, santuoka - šlamš tas , santuoka - visiškas m ėšlas. Pakeiskite žodį santuoka žodžiais

meilužis, darbas, kūnas, kūryba, gyvenimas bei apsisprendimas , ir susidarysite aiškų moters dvasi n ės būsenos šiuo laikotarpiu vaizdą. O kur dar visokiausios keistos užgaidos ! 0-lia-lia! Moteris staiga ima ir užsimano tuoj pat atsidurti prie vandens arba atsi gulti kniūbsčia, veidu į žemę , ir įbedusi nosį traukti į save laukinį j os kvapą . Arba įsigeidžia l ėkti prieš vėj ą . Arba staiga sumano ką n o rs paso d i n ti , išravėti , ką nors išrauti ir persodinti kitur. Arba

ima energingai minkyti tešlą ir išsiterlioj usi j a iki alkūnių kepa pyragus. Jai gali šauti į galvą leistis į žygį per kalnus, šokinėj ant nuo akm ens ant akmens ir ties kiekvienu šlaitu rėkau jant užvertus galvą . Ji gali n aktį ištisas valandas žiūrėti į žvaigždes, išsibarsčiu sias danguje it pudra , išpilta ant j uodų marmurinių grindų. A rba j ai staiga ima rodytis, kad numirs , jei negaus nuoga pašokti per audrą , nepasėd ės it sustingusi spengiančioj e tylo j e , negrįš namo apsitaškiusi raša l u , daža is , apsipylusi ašaromis i r švysči odama m ėnesienos blyksniais. Nauja esyb ė j au pakeliu i . Ligšiolinis mūsų vidinis gyvenimas privalo pasikeisti . Ž inoma, tai anaiptol nereiškia, kad turime p ulti it pamišusios daryti savotišką "generalinę tvarką" ir išmesti lauk visus teigiamus bei naudingus savo gyvenimo aspektus. Tačiau akivaizdu , kad leidžiantis gilyn da ugelis viršutinio pasaulio i d ėjų blanksta, tad kurį l aiką jaučiamės apimtas nerimo ir nepatenkin tas, nes pasitenki nimas bei pilnatvė dar tiktai t uri užgimti , o kol kas bręsta mŪSt} viduj e . To , k o šiuo metu trokštame, negali mums suteikti n e i my limasis , nei darbas , nei pinigai, nei kokios nors nauj ovės . Tai, ko trokštame, priklauso kitam pasauliui, kuris vienintelis gali pasotinti mus kaip moteris. Ir šį kūdikį , šią naują esybę , kurią brandiname, tegalime įgyti irgi tiktai vienu būdu - laukdamas. B ėgant mūsų gyvenimo laiku i i r kantriai triūsiant požem in iame pasaulyj e , šis kūd ikis bręsta ir turi netrukus gimti. Dažniausiai apie jo gi mim ą moteriai praneša sapnai : ji i ma ir tiesiogine to žodžio prasme susapnuoj a b ūsimą kūdikį , nauj us namus , kitokį gyvenimą. Dabar karaliaus motina lieka dviese su j auną j a marčia. Sp ėkitc, kas gi ji, toj i karal iaus motina? Ogi se noj i La Que Sabe. Ji viską žino. Moters pasąmonėj e karalienė motina įkūnija ir Demetros motinišką rūpestingumą , ir Hckatės 28 sen atvę . 29 Berankės mergel ės ir karaliaus motinos santykiai - tai mote riškos alchemijos, apimančios merginą, motiną ir la curandera , senąj ą žiniuonę, atgarsi s . Abiem atvej ais turime tą pačią dvasinę

lygtį . Nors šioj e pasakoje karaliaus motinos paveikslas kiek punk tyriškas - panašiai kaip mergel ės buvo iš pradžių, kai j i , apsivilkusi baltais marškiniais ir kreida brėždama aplinkui save ratą, atliko senovinį ritualą; karaliaus motina taip pat išmano senuosius ri tualus, ir mes netrukus tuo įsitikinsime . Gimus kūdikiui, senoji karalienė motina nedelsdama apie mar čios nauj agimį išsiunčia žinią karaliui. Pasiuntinys atrodo visai normalus, tačiau artėdamas prie vandens, j is vis labiau apsnūsta, kol galiausiai miegas j į įveikia , ir tada kur buvęs, kur nebuvęs išlenda Velnias. Mums j au nė nereikia sakyti, kad požeminiame pasaulyj e dvasios v ėl laukia naujas išbandymas. Pasak graikų mitų, požemių pasaulyje teka dar viena upė, vardu Leta , kurios vandens atsigėrus, užmirštama viskas, kas buvo sako ma ar daroma. Dvasine prasme tai prilygsta miegui, apimančiam tikrajame gyvenime. Ž ygūnas, kurio užduotis - palaikyti ryšį tarp šių dviej ų pagrindinių nauj osios dvasios dalių, dar nepaj ėgia atsi spirti pražūtingai, viliojančiai dvasinei j ėgai. Dvasios komunika cinė funkcij a apsnūsta, atsigula, užmiega ir viską pamiršta. Na, o dabar spėkite , kas ir vėl prisistato nekviestas ir neprašy tas? Aišku, kad amžinasis mergelių medžiotoj as, besotis Velnias. Pasakoje vartojamas žodis Velnias akivaizdžiai liudij a storą vėles nių religinių įtakų antsluoksnį. O žygūnas , upė ir viską pamiršti verčiantis miegas savo ruožtu leidžia nujausti, kad tuoj po išoriniu sluoksniu tebeslypi senoj i religij a. Toks archetipinis nusileidimo į požemius modelis egzistavo jau nuo n eatmenamų laikų, ir mes taip pat laikomės šios amžinosios schemos. Ir lygiai taip pat mums už pečių jau yra įveiktų šiur pių užduočių virtin ė. Jau paj utome stingdantį Mirties alsavimą. Narsiai perėj ame tankius miškus , j udančius medžius , po koj omis besirangančias šaknis ir viską aplinkui užklojantį tirštą rūką. Mes tikros dvasin ės heroj ės su krūva garbingų apdovanoj imų užantyj e . O dabar norime pailsėti . I r kas g i m u s už tai pasmerks? Š itiek nuveikusios , j uk nusipelnėme poilsio. Taigi imsime ir prigulsime sau ant vaizdingos upės kranto. Š ventoj o savo žygio neatsisakome, tiktai. . . na, valandėlę atsipūsime, užmerksime akis - visai trumpai, tik minutėlę sudėsime bluostCĮ . . .

I r štai , nesp ėj us nė susivokti, staiga iš kažku r visom keturiom dryktel i Velnias ir sukeičia laiškus: vietoj džiaugsmingos žinios p akiša šlykščią ir šiurpią . Velnias įkūnij a senąjį dvasinį apsėdimą, kuris be perstoj o mus kamuoja ir dar tyčiojasi: " Tai ką, vos pa sij utai mylima, i r iškart vėl pasidarei naivi kvailutė? Pagimdei vaiką i r nusprendei, kad visi išbandymai baigti? Kvaiša, tuoj tau parodysiu ! " O mes, gul ėdamos ant Letos kranto , ramiai sau pučiame į akį . Š itokią klaidą anksčiau ar vėliau padaro visos moterys , o dažnai ir ne po vieną kartą. Imame ir pamirštame Velnio buvimą. Todėl vietoj džiaugsmingos žinios: " Karalien ė pagim d ė dai l ų sveiką kltdikį': - karalius perskaito šlykštų šmeižtą: " Karalienė pagimdė pusiau žmogaus vaiką , pusiau šuniuką'� Kitoj e šios pasakos ver sij oje pakeistasis laiškas dar iškalbingesnis : " Karalienė pagi m d ė pusiau šuns vaiką , n e s sanguliavo su miško žvėrimis'� Š is pusiau žmogaus, pusiau šuns įvaizdis pasakoje toli gražu nėra atsitiktinis. Iš tiesų tai - įspūdingas senosios Deivės religij os, kadaise klestėj usios Europoj e ir Azij oj e, fragmentas. Tais laikais žmon ės garbino trigalvę Deivę . Įvairiose rel ig i n ėse s istemose trigalvę Deivę įkūnija Hekatė, Baba J aga, motina Holė, Berchta , Artemidė ir kt. Visos jos arba pasirodydavo žvėrių pavidal u , arba būdavo glaudžiai su jais susij usios. Š ios ir kitos galingos laukin ės senųj ų tikėj i m ų m oteriškosios dievybės globoj o moterų iniciacij as ir įvesdindavo m oterį į vi sus j os gyvenimo etapus: mergelės, motinos, senės. Pagimdyti kūdikį , kuris yra pusiau šuniukas , - tai semĮjų laukinių deivių, kurių i nstinktyvioj i prigimtis kadaise laikyta šventa, iškraipymas ir degradacija. V ėlyvoji religij a siekė su teršti šventąj ą trigalvitĮ deivitĮ prasmę tvirtindama, neva j os sanguliaudavusios su žvėrimis ir versdavusios taip daryti savo garbintoj as . Būtent šioje vietoj e Laukinės Moters archetipas buvo nuverstas nuo pjedestalo ir palaidotas it kape, giliame ir tamsiame , o visos laukin ės moterų savyb ės pradėjo nykti. Negana to, apie j as nuo šiol tegal ėj ai užsiminti tik pašnibždomis ir tik paslapčia. Moterys , vis dar tebemyl ėjusios sen ą j ą Laukinę Motiną, buvo p riverstos

drebėti dėl savo gyvybės. Galų gale senovės išmintis bepasiekda vo mus tiktai pasaktĮ , folkloro, transo būsenų i r sapnų pavidalu . Aišku, d ėkui Dievui ir už tai . "Mėlynbarzdyj e " p ri g imt in i s g ro bu o n i s p as i rod o kaip moters i dė j ų , j ausmų ir vei k imo laisvės priešas, o čia, "Berankėj e mer gelėj e': matome kur kas subtilesnį, tačiau itin galingą gro b uo n ies aspektą , su kuriuo neretai tenka susidurti savo pač i tĮ dvasi oj e , ir kuo toliau, tuo dažniau, jau kone kasdien - išorinėj e savo ap li n ko j e . "Berankėje mergelėje" parodoma, ka i p n e atpaž įs tam ai grobuo nis sugeba iškraipyti žmogiškąjį pasaulio suvokimą ir sudarkyti gyvyb i š k ai svarbius vaizdin ius, būtinus išsiugdyti moralei, orumui, p l ačiam akiračiui bei geb ė j i m ui atiti nkamai reaguoti į savo pači ų gy ven im o i r išorinio pasa ulio į vy ki u s . Grobuonis " Mė ly n b a rz dyj e " trokšta visus i šžud yt i . Velnias "Derankėj e mergelėj e " nieko nežu d o , tačiau j is neleidžia atkurti moters ryšio su giliąj a ins tin ktyviosios prigi mties saugoma išmintimi, kuri iškart atitaisytų sudarkytą su vo k i m ą ir p a si ū l y t tĮ teisingą veiklos būdą . Tod ėl kai Velnias p a sa ko j e pa k e iči a žyg ūn o ga b e n a mą laiš ką kitu, tai galima suvokti ir k a i p tiesioginį tam tikro istorinio įvykio a p rašy mą , nepaprasta i aktualtĮ šiuolaikinėms moterims , atliekanči oms svarbų dvasinį da rb ą - leid imąsi į sąmo n ės gelmes. Pažy m ėt in a , kad ir dabar daugelis visuomen ės ir kultf1ros aspektt} (čia turi u omenyj e vyrauj ančią kolektyvinę tikėjimų sistemą, pri pažį stamą tam tikros žmonių grupės , susij usios tarpusavyj e taip arti mai, ka d gal ėttĮ įtakoti vienas k i t ą ) motertĮ vidinio triūso, asmeni nio gyvenimo bei dvasinių procestĮ atžvi lgiu elgiasi ly g i a i kaip tas Vel nias pasa ko j e . Č ia išplėšdamas viena, ten i št r i n da mas kita, vi enur n u p j aud am a s šaknĮ , kitu r užkimšdamas plyšį, v i s u o m e n ė s " v e ln i a s " b e i vi d in i s moten� dvasios grobuonis pri verčia ištisas motenĮ ka rtas b e j ėgiš k a i dreb ėti iš bai m ės, visiškai n e b es u vo k i a n t nei to s ba i m ės priežasčitĮ , nei sa vo p a č ių lau kin ės prigi mties p ra ra d i m o , - o j uk ji vieni ntel ė galėttĮ vi ską joms at s kl e i s t i ir paaiškinti . Kaip jau matėm e , g ro b uo n į labai masina sielos alkio, vienat vės ar kokitJ kito kitJ si l pnvh i tJ kam u o j a m os a u kos, tačiau pasaktJ

li u d i j imu, n ė k ie k ne mažiau jį tra u k i a ir s ą m o n ėj i m o procesai, p o ky č i a i , išsivadavi mas , iš naujo atgauta laisvė. Vos tik u žuo dęs ką n o rs panašaus, jis tučtuojau prisistato.

Grobuonies klastas atskleidžia ga us yb ė siužettĮ , p asa k tĮ t ek st tĮ bei mitų, k ai p antai apie gra ik ų Andromedą ir act e kų M al i nčę .

Labiausiai grob uonis m ėgsta šmeižti heroj ės tikslus, pl f1 s t i ir nie kin t i auką, iš a n k sto ir neĮ s igil i nu s p a s m erkt i , neteisėtai drausti ir bausti . Tokiomis priemon ėmis grobuonis gyvybę ž a d i nanči a s sielos ir dvasi o s ži nia s p ave rč i a mirtį n e š a nč i a i s pranešimais, dėl kuritĮ dūžta širdys, de ga m e iš gėdos, o svarbiausia - n e b e s ug e ba m e

teisingai ir ve i ks mingai re a g uo ti Vis u o m en ė j e matome g ausy b ę p avyzdži ų, kaip g rob u o n is iš .

k raip o idėjas bei j ausmus, atimd a mas moteri m s šviesą . Vi e n a s i.š labiausiai pribloškiančitĮ atvej LĮ , l iu d i j a nč i tĮ masinius natūralaus gyvenimo suvokimo iškraipymus, yra i š t i s os moterų k a rto s , p a

g imdy t o s inoti n ų , s u la užiusių s e nąj ą d u kt e r tĮ mokymo rengimo ,

ir įvesdinimo į vieną iš s va rbi ausių fizinitĮ m o t e rišku m o apraiš k ų - menstru acij as - trad icij ą. 30 Tiek mŪSLĮ . t i e k daugelyj e kitų

visuomenitĮ Veln i a s pa s i e kė tiek, kad ir p i r m a s is k r a u j av i m a s , i r kit i vėlesni menstruacijų ciklai, užuot kėlę džia u gsm�Į ir s u s i ž a v ėjimą, ėm ė reikšti p a ž e m i ni m ą Todėl m i l ijon a i j a unų mote n� .

p rara do s ugebėj im ą džiaugtis stebuklingu savo kū nu ir p r a d ėj o

bai m intis, kad miršta, s unkiai serga ar yra u ž kažką D i evo nu b au sta s Visuomenė ir d a u g e li s j ą s u d a rančių i n dividų n ekritiškai .

pasigrieb ė Velnio pakištą l a i š k ą ir darg i p a s i s t e ngė kuo plačiau jĮ pa s kleis t i šitaip mote rų p a d id ėj usio emoci n i o bei seks u a l inio ,

j a utr u mo metą paversdami gėdos ir bausmės l aikotarp i u . Kaip matome i š š i os isto rij os, j e i kur nors netol i ese - mūstĮ

dvasioje ar a p l i n k i n ėj e visuomenėj e - įsitaiso g ro b u o n i s tai įvai ,

riausiems individ u a l iems tos srities aspe ktams tenka pasi t e l kti nepaprastą gud r u m ą bei įžvalgumą, išmokti sk a i ty t i tarp eilučitĮ ir n ė valand ėlei n e p r a ras t i b u drumo, j e i nenori b ū ti n u blokšti n e p a grįs t ų ,

bet j a u dinan čitĮ grob u o n i e s p r e t e nz ij ų vies u l o .

Kai g rob u o n i e s į ta k a visuomenėj e neproporcingai išauga, o l auki n ės dvasios - pernelyg su m e n k s ta , ekono m i n ės , soc i a l i n ės ,

emocinės ir religinės tos visuomen ės struktū ros palaipsniui sudar ko pačius svarbiausius dvasingumo šaltinius tiek žmogaus sieloj e , tiek ir aplinkiniame pasaulyj e . Prigimtiniai ciklai , be perstoj o sekinami, įgau na iškreiptas formas, yra luošinami neprotingai naudoj ant arba išvis numari nami . Laukiniai išgyvenimai b e i intuicija yra nuolat šmeižiami i r niekinami, prikuriama d augyb ė j uodų postringavimų apie tariamai instinktyviosios prigimties ke liamus pavojus. O gal utinai sutrypus tikrąjį šventumą bei prasmę, imama nepagrįstai garbinti ir au kštinti pačius pražūtingiausius ir skaudžiausius metodus bei priemones. Tačiau kad ir kiek Velnias meluotų, kiek besistengtų džiugias žinias apie tikrą j į moters gyvenimą paversti šmeižikiškais, pavy džiais ir pražūtingais tvirtinimais, karaliaus motina sugeba įžvelgti, kas iš tikrųj ų dedasi, ir nesutinka paaukoti marčios. Š iuolaikine kalba tariant, ji nesistengia užkimšti marčiai burnos, nedraudžia jai išsakyti savo nuomonės, neverčia apsimetinėti menkesne, nei yra iš tikrųj ų , kad apgaule išpešttĮ daugiau naudos. Rizikuodama susilaukti b ausmės, ši lauki n ė požeminio pasaulio motina tvirtai laikosi to, kas jai atrodo teisinga ir išmintinga. Užuot įsivėlusi į sand ėrį su grobuonimi, j i sugeba j į pergudra uti. Ji nepasiduoda. J i žino, kas yra dvasios vienovė, ko reikia visaverčiam moters gyvenimui, pamačiusi grobuon į , sugeba jį atpažinti ir žino, ką tokiu atvej u daryti . Tod ėl net ir užverčiamos neatpažįstamai su darkytais visuomenės bei dvasios pranešimais, net ir grobuoniui nevaržomai siautėjant aplinki niame pasau lyj e ar žmogaus dvasioj e, m es vis vien girdime tikruosius laukinius jos nurodymus ir galime j uos vykdyti. Būtent šito išmokstame , prisikasusios ligi pačių laukinės ins tinktyviosios prigimties gelmi ų , kai negailėdamos vargo ir pa stangų pereiname giliausius iniciacijų ir sąmonės ugdymo ratus. Išsiugdžiusios gebėjimą nepriekaištingai matyti, gird ėti , būti ir vei kti, mes įgyj ame ligi tol neregėtų galių. Užuot bandžiusios nuvyti šalin grobuonį , nekreipti į jį dėmesio ar mandagiai su j uo elgtis, pačios pradedame j o dairytis, išmokstame perprasti jo kėsl u s , pavidal us ir mąsty m o būdus . Įprantame "skaityti tarp

eilučių" ir įžvelgti tikrąj ą, o ne manipuliacin ę j o iškraipytų žin i ų , draudimų, tikėj imų b e i paproči ų prasmę. O tada j au esame gana pasirengusios akis į akį stoti su grobuonimi į kovą ir elgtis taip , kaip reikia, kur j is bebūtų įsitvirtinęs - mūsų pačių dvasioj e ar išorinėj e visuomenėj e , o gal net ir ten , ir ten . Velnias pasako j e įkūnij a viską, kas trukdo teisingai suprasti giliuosius moters dvasios procesus. Juk tam , kad engtum ir per sekiotum moteris, nebūtinai turi būti Torquemada. :u Galima tai daryti ir su geriausiais norais, stengiantis įdiegti ką nors nauj o , b e t nenatūralaus, o perlenkus lazdą tokios pastangos lengvai gali išpl ėšti moteriai j os pamatinę l aukinę prigimtį ir geb ėj imą kurti savo sielą. Aišku , šiandien moteris neprivalo gyventi tarsi I tūks tantmetyj e pr. Kr. Tačiau senoji išmintis universal i , amžina ir nemirtinga, ji ir po penkių tūkstančių mettĮ bus tokia pat aktuali kaip dabar ar prieš penkis tūkstančius metų. Tai archetipinis ži noj imas, todėl j is nepavaldus l aikui. Bet gerai būtų nepamiršti , kad grobuonis taip pat egzistuo j a ir egzistavo visai s laikais. Galima čia įžvelgti ir visiškai kitokią prasmę: tas laiškų su keitėj as, įgimta dvasios ir pasaulio priešiška j ėga , savaime aišk u , priešinasi naujos esybės - kūdikio - gimimui. B et kadangi mes priverstos stoti su j uo į kovą , kad apsigintume arba atsvertume j o įtaką, tai šios kautyn ės paradoksaliu b ū d u neįsivaizd uojamai mus sustiprina. I mdamosi bet kokios dvasinės veiklos, mes nu olatos gauname Vel nio iškraipytas žinias: "Aš gera - aš niekam tikusi; mano darbas reikšmingas - mano pastangos nieko nevertos; man pavyko kai ką nuveikti - aš tik tuščiai švaistau laiką ; aš drąsi - aš bailė; aš protinga - man dėl savęs gėda'� Mažų mažiausiai , tai mus klaidina ir trikdo. Taigi karaliaus motina vietoj j a u nosios marčios paauko j a elnę. Tiek dvasioj e, tiek ir kultiiroj e n eretai susiduriame su labai įdomia dvasine keistenybe. Veln ias m ėgsta pasi rodyti ne vi en tada, kai žmon ės alkani ir nuskurd ę , bet kartais - ir tuomet, kai nuti nka kas nors nuostabaus , kaip m ū s ų atvej u , kai gimsta dailus, sveikas kūdikis. Juk grobuonį visuomet masina šviesa, o kurgi rasi ryškesnį šviesos šaltinį nei nauja gyvyb ė?

Tačiau dva s ioj e esama ir kitoki tĮ piktavalių j ėgų , irgi mėgstančių niekinti bei j uodinti tai , kas nauj a . Pažindama požeminį p asaulį , moteris neišvengiamai turi pati rti dar vieną tiesą: visuomet, kai gims t a kas nors gera ir gra ž u , greta bent akimirkai išdygsta ir kas nors bjauraus, pavydaus, nesupratingo, šmeižikiško. Būtinai atsi ras bent vienas ar keli įkyrūs pikči u rnos , kurie nau j agimį apšauks išsigimėliu, bj aurybe, pasmerks ir suniekins . Visa , kas nauj a, vi suomet su j udin a ir kompleksus: iš dvasios sąvartyno būtinai išlenda priešiška motina, pri e šiš k a s tėvas ir kito k ie kenkėj ai, kurie mažų m

ažiausiai pasistengia apkartinti gyve n imą moteriai ir su kritikuoti

j os naujagimę atžalą, nauj ą idėj ą , gyvenimą ar svaj onę.

Tai vis tas pats nuo amžių p a žįstamas scenarij us, pagal kurį taip mėgdavo elgtis senieji mitiniai tėvai - Kronas , Uranas bei Dzeusas, iš klaikios baimės , kad ti k jtĮ atžalos vie ną dieną jtĮ ne n

uverstų nuo sosto , m ėgindavę ištremti arba suryti s avo vaikus .

Jungo terminais ši dest r u ktyvi j ėga vadinasi kompleksas: tai tam tikras j ausmų bei idėj tĮ de r i n ys , egzistuojantis dvasioj e ir n eįsi s ą moninta s ego , todėl beve i k nepakl ū stantis mūsų val iai. Š i psi choanalizės kryptis tokiu atvej u siūlo pri e š n u od į : pasistengti kuo geriau įsisąmon inti savo silpnybes bei privalumus , kad kompleksas ncgalėttĮ nevaržomas s i a u tėti . Fre u das pasakytt} , j og šios destruktyvios j ėgos šaltinis yra id - tamsi ,

m

i g l ota ir beri b ė dvasios sritis , kurioj e , s uverstos

tarsi metalo lau žas ir kone ap a k u sio s tamsoj e, tfmo visokiausios pamirštos, u žgniaužtos ir g n iužd an čio s id ėj os , poreikiai, n orai bei veiks mai. Norint nuo jų pražūtingos įtakos išsivaduoti, ši psi choanalizės kryptis re ko m e nd u o j a prisiminti svarbia u sias mintis

bei po r e i k iu s , perkelt i j u o s į sąmonės sritį, a pib ū d i n ti , pavadinti

jų gal ią. Pasak kai k urių isla n d tĮ s ak m i ų , ši m agiška destru ktyvi dvasios j ėga kartais būna Brakas , led inis žmogus . Viename sename pa s ako j i me vai z d uoj a ma tobu la žmogžudystė: ledinis žmogu s Brakas nužudęs m i rt i n gą j ą moterį. a tstūm u sią jo m e ilini m ąsi. Brakas nu dūręs ją aštriu it durklas ledo varvekliu . Kitą dieną, nušvitus saulei, i r surū š i u o t i - tik taip galime tikėtis sumažinti

va rve k l i s syk i u su pačiu ž u dik u i štirpę , ir nebe l i kę nei nusikaltimo įra nk i o , nei nusikaltėlio - ką gi pat rauk s i atsakomyb ėn? Š is j uodo ledinio žmogaus įvaizdis mituose p asižymi tokiais pačiais m istiniais gebėj imais staiga paslaptingai atsirasti ir vėl iš nykti, ka i p i r žmo g aus dvasios kompleksa i , o savo veikimo būdu primena Velnią iš pasakos apie berankę merge l ę . Š tai kodėl ne t i k ė tas Velnio pasirodymas ta i p išmuša iš vėži ų ini c i ac i j o s dalyvę . Lygiai kaip tas ledinis žmogus, Veln i as irgi i š nyra nežinia iš pada ro s av o j u o d ą darbą ir vėl pradingsta , nepal ikdamas

kur,

j okių

p ėdsaktĮ .

Š iaip ar taip, pasaka pakiša mums vertingą pro blemos sprendi mo būdą: j eigu pametėte iš ak i ų gal utinį t i ks l ą , j ei jūsų žavesys , energij a nublanko , j e i susipainioj ote, j a u čiatės i š mu š ta iš v ėžių -:

pirmiausia savo dvasioj e dairykitės Velnio, j ūsų sielos grobėj o. Jei j o ni ekur n e maty t i , n eg i rd ė ti , jei nepavyksta nu tv e r t i j o u ž ran kos , galite neabej oti , j og j i s kaip sykis dirba savo j uodą darbą, tad svarbiausia - nepraraskite budrumo ir neužmikite , kad ir kokia išvargusi b ū t u m ėte , kad ir kaip j us marintų

m

i egas , kad ir kaip

norėtųsi užmerkti akis ir atsip ftsti nuo savo tikroj o darbo. Iš tj krų j ų , kai mo t e r i s t u ri šitokį velnio kompleksą , j i s veikia lygiai tokiu pačiu būdu: j i sau gyven a , dirba, riipinasi savais reika lais ir visai neblogai tvarkosi , tiktai staiga - b u m ! - nežinia iš kur su trenks mu i šš o k a Vel nias, ir visi geri j os darbai st a i ga s u bli ūkšta , apšl u mba, prad eda d usti ir g a l i a u s iai - pavirsta dulkėmis. Šis d e

mon iškas ko mpleksas, ka l b an t i s ego balsu , užsipu ola kftrybi n i u s moters sumanymus, sudirba jos idėjas, svajones. Pasakoje matome jo m ėg i ni mus i š s i tyč io t i , s u m e n kint i moters s u ka u p tą šio ir po ž e m i ni o pasaulio patirtį . perskelti p e r p u s n atū ra l i ą

conju nctio

tarp

ra c i o n a li o j o ir slėpini ngoj o prado. Vel nias begėdiškai meluoj a , m oters kelionės į p o ž e m i n į pasaulį kūdikis, o iš si g i m ė lis ir baidykl ė. a t s e it

va i s i us

-

n e n u ost ab u s

Daugelis šventų j ų , rašiusitĮ apie tai , kaip sunkiai j i e m s tekt; g rum t is už savo tikėj imą Dievu , kaip kiauras naktis j u os puolęs ir kamavęs Vel n ias , s avo bj auriomis kalbomis taip atkakl iai m ėgin damas pala užti j tĮ ry žt �) . kad j iems net au sys degdavusios, g�}sdinęs

j uos tokiais baisiais regėj imais ir pamėklėmis, kad j iems net akys iš kaktos virsdavusios, ir apskritai tarsi per aštriausias stiklo šukes tampydavęs jų sielas, - iš tiesų turėj o omenyj e lygiai tą patį: iš pasalų mus užklu mpantį Velnią. Jo dvasinės atakos tikslas - pa laužti mūsų tikėj imą n e tiktai savimi , bet ir paties skrupulingo , kruopštaus triūso , kurį privalome atlikti pasąmonėj e , s ėkme bei prasmingumu. Š itokiomis sąlygomis tęsti pradėtą darbą reikia nemažai valios ir tikėj imo , bet mes privalome tai padaryti ir darome. Karalius , karalien ė, karaliaus motina - visos dvasinės j ėgos stoj a petys petin, mūsų pusėn, tod ėl mes irgi negalime nuleisti rankų ir pasidu oti. Juk j au beveik pasiekėme paskutinį savo dvasinio darbo etapą, tad viską mesti dabar būtų didžiausia kvailystė ir baisi hnčia. Mūsų dvasios karalius - stiprus ir nepalaužiamas. Vienu smūgiu jo neparklupdysi. I r jis nesileis tuščiai graužiamas neapykantos bei draskomas keršto jausmo , kaip norėtųsi Velniui. Karalius iš visos širdies myl i savo žmoną, tad nors ir pašiurpsta, perskaitęs Velnio pakištą žini ą , tačiau vis tiek parašo atsakymą , prašydamas motinos pasirūpi n ti karal iene ir j tĮdviej ų vaiku, kol j is grįš. Tai mūsų vidinės tvirtybės išbandymas: ar gal i dvi j ėgos išsaugoti tar pusavio ryšį net tuomet, kai vieną iš j tĮ melagingai apskelbia esant pasibj aurėtin ą ir niekingą? Ar paj ėgs j os neišduoti viena kitos , kas bebūtų? Ar išliks j ųdviej ų sąjunga , nors ir kaip atkakliai būtų barstomos abejonės s ėklos? Kol kas atsakyti galima teigiamai. Tai įspū dingas didele abipuse meile grįstos santuokos tarp laukinio požeminio prado ir žemiškos dvasios tvirtumo išbandymas. Grįždamas atgal į pilį , žygū n as i r vėl užmiega prie upės, o Velnias vėl sukeičia laiškus, pakišdamas tariamą karaliaus įsa kymą - nužudyti karal i e n ę . Tokiu būdu g ro b u o nis tiki s i , kad dvasia susipri e š i n s i r susinaikin s , paneigdama vieną i š pačių svarb i a usitĮ , pamatinių savo aspektų - neseniai pabudusią , iš mintingą moterį . Karaliaus motina pasibaisėja, gavusi tokį laišką, j i dar daug sykit} bando rašyti sūnui, kad išsiaiškintų tikrą j ą j o valią , j iedu keičiasi l a iška i s , o

Velnias j u os vis kai tal i o j a . kol g a li a u siai pakiša tokį neva

karaliaus du otą įsakymą: "Išlupkite nužudytai karal ienei liežuvį ir akis ir pasilikite kaip įrodymą, kad ji tikrai negyva'� Mergelė mūsų pasakoje ir taip j au žemiškąj a p rasme nepaj ėgi nieko suimti - ji be rankų , nes Velnias išreikalavo j as nukirsti. Bet j am to dar negana. Dabar j am j au reikia , kad ji taptų akla ir nebylė. Mes j au pažįstame velnišką jo prigimtį , tačiau šitoks reikalavimas kuriam laikui atima mums žadą. Mat tai , ko j is siekia, dedasi nuolatos - būtent tokie dalykai nuo neatmenamų laikų slėgė moteris. Jis nori priversti mergelę paklusti tokiems draudimams: "Nematyti tikrojo gyvenimo. Nesuvokti gyvyb ės ir mirties ciklų. Nepaisyti savo troškimų . Neužsiminti apie viso kiausius laukinius dalykus': Senoj i Laukinė Motina, kurią įkū nij a karaliaus motina, pa_ sipiktin a šitokiais Velnio rei kalavimais ir nusprendžia: "Na, šito j au per daug! " Ji paprasčiausiai atsisako paklusti. Moterišką darbą dirbanti dvasia sako : " Š ito j au per daug. Š ito aš negaliu pakęsti ir nepakęsiu ! " Ir, remdamasi sava per ištverm ės iniciacij as įgyta dvasine patirtimi , ji ima veikti - tiktai šįsyk kur kas apdairiau ir sumaniau . Senoji Laukinė Motina galėtų juk pasikaišius sij onus pasibalno ti keletą arklių ir kaip vėj as nulėkti į tą tolimą šalį tiesiai paklausti savo sūnaus, kas jį apsėdo, kad jis staiga sumanė nugalabyti žaviąj ą savo žmoną ir pirmagimį sūnų. Bet j i to nedaro. J i tik laikydamasi ilgaamžių tradicij ų išsiu nčia j aunąj ą iniciacijtĮ dalyvę į dar vieną simbolinę iniciacijų vietą - į miškus. Kai kuriose apeigose inicia cijų vieta turėdavo būti urvas arba kalno papėdė, tačiau požemių pasaulyj e, kur viešpatau j a medžio simbolika , popu liariausia tokia vieta yra miškas. Ar suprantate, ką visa tai reiškia? · Net j ei Veln ias ir nebūtų iššokęs nežinia iš kur ir nepradėj ęs kaitalioti laiškų , mergelę vis vien būtų tekę išsiųsti į tolesnę iniciacijų vietą . Požemių pasau lyj e esama net keleto iniciacij ų vietų , einanč ių viena po kitos , ir kiekviena iš j ų skirta vis kitiems dalykams išmokti ir patirti. Todėl galima sakyti, j og Velnias faktiškai garantuoj a , kad mes nedelsda mos leisimės į kelią ir pasieksime tolesnę iniciacij os vietą.

Pam enate , kurį laiką po gimdymo moteris tarsi savaime pri klauso požeminiam pasauliui. Ji apnešta j o dulkių, a tg a iv i nta j o vandenų, per gimdymo kančias pažvelgusi į gyvyb ės i r mirties paslaptį , patyrusi didžiausią skausmą ir nepaprastą džiaugsmą. 32 Ta igi kurį laiką j i tarsi dar b ū n a l a bi a u "ten ': o ne "čia'� Teks p a lūkėti,

kol

j i galutinai sugrĮš.

Mergelė pasako j e irgi yra tarsi gi mdyvė. Ji ką tiktai p a kilo iš požemi ų pasaul i o gimdymo patalo, ką ti ktai paleidusi į pasau lį nauj ų idėj tĮ , nau j ą požiflrj į gyvenimą. Dabar, apgaubta šydu , su kūdikiu prie krū tinės, ji skuba toliau. BrolitĮ G ri m mų pateikia m o j e " Mergaitės be ran kt]" versijoj e j os

k ū d i kis

yra berniukas,

vard u Sopulėlis. Tač iau Deivės religij ose dvasinis vaikas, gimęs iš žemi škos moters i r požemių val dovo sąj u ngos , vad inamas Džiaugsmo vardu . Č ia vėl apti n kame seno j o ti kėj im o pėdsakus. Po nauj os esy

b ės gimimo senoj i karaliaus motina išsiunčia mergelę į ilgalai k ės iniciacij os vietą, kur j i , kaip vėliau pamatysime, tu rės galutin ai pažinti moters gyvenimo ciklus. Senoj i Lauki n ė Motina išlyd ėdama apdovanoja mergelę dvi gubu palai minimu : j i pririša kūdikį prie pieno pilnų motinos krūttĮ - kas benutiktų , j i s n e b a d a u s . O tada, l a iky d a ma si senųj ų Deivės apeigų tradicij os, j i dar apgaubia mergelę šydu - tai svar b i au sias Deiv ės apdangalas, kuriuo j i apsigaubia leisdamasi sakra

lin ėn kelion ėn ,

kai

nenori būti a tpaži nta

ar k ie n o

nors trukdoma.

G ra ik i j o j e esama daugybės skulptŪ rtĮ ir barelj efų, vaizduojančitĮ

E l c usino apeigų jšventinam ą sias , apga ubt a s šydais ir pasirengusias kitam iniciacij ų etapui. K ą g i simbolizuoj a tas šydas? Jis rodo, kad sl ėptis ir užsi maskuoti - tai ne tas p a t s Jis moko mus saugoti savo privatumą, .

pratina pernelyg nesidemonstru oti, bet kam neatskleisti savo prigimties. Taip pat j is susij ęs su eroso i r la ukin ės prigimties pa slapčių sergėj imu. Ka rtais mums ro d os i pernelyg sunku ilgai išlaikyti naują gyvy binę savo energij ą , ku nkuliuoj ančią virsmo katile , ir sulaukti, kol kas

nors jvyks . O j uk turi m e i š s a u go t i j ą sau ir neatid uoti pi r m am

pasitaikiusiam, kas bepaprašytų , ar staiga pasidavus kokiam keistam impulsui neapversti katilo ir neišpilti viso švenčiausio savo sielos turin i o į svetimas burnas arba tiesiog ant žemės. Apgaubti ką nors šydu - vadinasi, sustiprinti tam tikrą povei kį ar poj ūtį . Tai puikiai žino įvairitĮ kraštų mo terys . "Apga u bti kubilą': - sakydavo mano moči utė, užm inkiusi tešhĮ duon a i . Norėdama, kad j i pakiltų , kubiliuką uždengdavo balta skepeta . Duona apdangalu gaubiama tuo pačiu tikslu , kaip ir dvasi a . Nu sileidusios į požeminį pasaulį moters sieloj e irg i vyksta savotiška galinga "fermentacij a", todėl apsigaubusios šydu mes ugdome mistinę savo įžvalgą. Ž velgiant iš po šyd o , visi žmonės atrodo lyg paskendę rttke , visi įvykiai, daiktai matomi tarsi prieblandoje ar per sapną .

Septintajame dešimtmetyje moterys panašiai gobdavosi savo plaukais. Atsiaugindavo j u os labai ilgus , ištiesindavo ir sl ėpdavosi po jais it po užuolaida, dengiančia j tĮ veidus , - taryt u m pasau lis būtų buvęs pernelyg atlapas, per daug nuogas , o plaukų šydas būttĮ gal ėj ęs apsaugoti ir apginti t rapią jų esyb ę . Artimuosiuose Rytuose šokamas šokis su šydais, o musulmo n ės , be abej o , ir šiandien dėvi šydus. Rytų E uropos bobuč i tĮ ryšimos skaros bei C entrin ės ir Pietų Amerikos moterų ant galvų d ėvimos trajes irgi yra šydų atgarsiai. Savaime suprantama, kad ryttĮ Indij oje, kaip ir Afrikoj e, moterys taip pat d ėvi šydus. Apmetus akimis įvairių pasaulio krašttĮ trad icij as, man šiek tiek pagailo šiuolaikinių vakariečių moterų, kurios beveik niekuomet neturėj o šydų. Nes juk bttdamos laisvos ir tik kada panorėjusios gobdamosi šydais, mes lengviau apsaugot ume Moters Paslaptį . Matyti šitokią moterį su šydu - tikrai nepamirštamas potyri s . Dar vaikystėj e esu regėj usi vaizdą , visam gyvenimui padariusį mane didele šydų gerbėj a : mano pusseserė Eva rengėsi savo ves tuvių vakarui . Aš, tada dar aštuonmetė, turėj usi barstyti gėles, s ėdėjau ant j os lagamino: vai n ikėlis jau sp ėj ęs nusmukti ant šon o, viena koj inaitė užtempta , kita išvis pradingusi batelyj e . E va pir miausia apsivilko ilgą balto atlaso suknią, nugaroj e užsagstom
pirštines aukščiau alkūnių, po dešimtį atlasinių sagučių kiekviena. Galiausiai dailų savo veidą ir pečius j i pasl ėpė po ilgu , iki pat grin dų, nuotakos šydu . Tetul ė Tereza kaip įmanydama ėmėsi kedenti šydą, po nosim murm ėdama poterius ir prašydama Dievo, kad tik viskas išeitų kuo geriau . O d ėdulė Sebastij enas, išvydęs dukterį , tarsi įkaitas sustingo tarpduryj e . Mat Eva j au nebebuvo paprasta mirtingoj i - tai buvo Deivė: po šydu j os akys spindėj o tarsi si dabrin ės , plaukai paslaptingai žvilgėj o , lyg nusėti žvaigždėmis, o burna tvieskė rau doniu it rožė. Ji atrodė susitelkusi, susikaupusi savyj e , stipri ir nepasiekiama - kaip ir derėj o tokia proga . Kai kam su šydu asocij uoj asi mergystės plėvė. Kitiems šydas tai mūsų iliuzij os. Ir vieni, ir kiti savotiškai teisūs. Tačiau tai - dar toli gražu ne viskas. Paradoksalu, kad nors šydu gaubiamasi norint pasl ėpti savo grožį nuo gašlių pašalini ų žvilgsnių, j is taip pat yra ir populiari priemon ė iš femme fatale arsenalo. Reikiamu metu apsigaubusi atitinkamu šydu konkretaus meilužio akivaizdoj e ir ypatingai atrodydama, moteris paskleidžia aplink save tokią sod raus ir tiršto erotiškumo aurą , kad net kvapą gali užimti. Moterų psichologijoj e šydas simbolizuoja geb ėj imą įgyti norimą pavidalą ir atskleisti kokią tik nori esatį . Gobdamasi šydu, moteris įgyj a tiesiog neįtikėtino , mistiško slėpiningumo ir dieviškumo. Kiekvienam sutiktaj am j i ima kelti tokią baimingą pagarbą, kad ją išvydę , visi sustoj a kaip įbesti - tiek priblokšti didingo j os paslaptingumo , kad net nedrįsta prisiartin ti. Mergel ė pasakoje šydu prisiden gia leisdamasi kelionėn, kad taptų neliečiama. Be jos pačios leidimo niekas nedrįstų pakelti to šydo. Nepaisant visų klastingų Velnio kėslų, ji ir vėl randa būdą apsisaugoti . Moterys irgi patiria šitokią transformacij ą. Kai jos užsisklendžia savyj e, slėpdamosi po šydu, j autresniam žmogui nebekyla minčių brautis į šitaip saugomą jų dvasinę erdvę. Taigi net ir po visų iškraipytų, melagingų pranešimų , pasie kusių mūsų dvasią , net ir tremtyj e mus saugo ir gina tam tikra aukštesnė išmintis , tam tikra didinga ir gelbstinti vienatvė, besi randanti mūsų artumo senajai Laukinei Motinai d ėka. Mes vėl leidžiamės į kelią, tačiau dabar j au esame saugios. Mus gaubiantis

šydas liud i j a mūs ų priklausomybę Laukin ės Moters sferai . Dabar mes esame j os , ir net nebttdamos absoliučiai nepasi ekiamas, tam tikru būdu esame apsaugotos, kad galutinai nenu grimztu me į kasdienyb ės bangas.

Viršutinio pasaulio šurmulys i r p ramogos nebeišmuša mūsų iš vėžių. Mes ieškome savo vietos, savo namų pasąmonėje. Juk apie žydinčius vaismedžius irgi s a kom a , esų j ie apsigaubę nu ostabiu žiedtĮ šydu, taigi mes, kaip ir mergelė pasako j e , dabar tampam e nelyginant keliau j ančiomis žydinčiomis obelimis, i eškančiomis savo j o miško. Elnio n udobi m as kadaise laikytas atgimimo apeigų dalimi, jam turėj o vadovauti garbaus amžiaus moteris , pana š i a i kaip karaliaus m otina pasakoj e , - p ripažinta gyvybės ir mirti es c i k l ų "žinovė � � E l n ės aukoj i m e vėlgi regime semĮjŲ tikėj imų p ėdsaką . Ritualin ė elnio auka - tai senovinė apeiga, kurios tikslas - išla isvinti švel ni ą , bet nepaprastai ve r ž l i ą šio gyvu lio e n e rg i j ą . Buvo tikima, kad šis šv e nt a s gyvūnas, pa n ašiai ka i p į p o ž emi u i pasaulį b esileidžianti m o t eris, geba ištverti net pačią šalčiausią ir atši a uriausią žiemą. Senovės ž moni tĮ įsitikin imu , e l n i ai kaip reta m oką susirasti sau peno, daugintis ir gyventi prigim t i nitĮ gamtos ciklų ri tmu . Tikėti n a , kad šitokios apd gos dalyviai sudarė tam tikrą klaną, o aukoj imo paski rtis b uvo ne tiktai perd u ot i jiems l auki n io gyvu lio savybių, bet ir atskleisti iniciacij 9 da lyviams mi rties paslaptis. Č ia ir vėl turime aukojimą - tiesą sakant, tai dviguba ntbedo , krau j o auka . Pirmiausia aukoj amas e l n i as - šventas i s Lau kin ės Moters klano gyvū nas. Senovės žmon i tĮ po ž i ūr i u , netinkamu cik lo metu nmi obti elni
gydamas paaukota gyvulio m ėsą ir apsigaubdamas j o kailiu , kad sušiltų ir kad pademonstruotų savo priklausymą klanui , žmogus pats virsta tuo gyvūnu. Tai labai senas, nuo neatmenamų laikų atliekamas sakralinis ritualas. Pasilikti paaukota gyvūno akis, ausis, nosį, ragus ar įvairius vidaus organus - vadinasi, įgyti j ų simboli zuoj amų galių: toliaregiškumą, gebėj imą jausti per atstumą, greitį bei eiklumą, ištvermę , mokėj imą prisišaukti saviškius ir pan. Antroji rubedo įvyksta tada, kai mergelė atskiriama tiek nuo ge rosios senosios motinos, tiek nuo paties karaliaus. Š iuo laikotarpiu privalome išmokti saugoti atmintį, neprarasti geb ėj imo maitintis dvasiniu penu, nors ir esame atskirtos nuo tų j ėgų, kurios anks čiau mus rėmė ir maitino. Juk n egalima amžinai džiaugtis tobulos sąj ungos palaima. Daugeliu i mūsų tai visiškai netinkama. Mūsų darbas vei kiau yra tam tikru momentu atj unkti nuo šių nepaprastai stimu liuoj ančių j ėgų, tačiau išsau goti su j omis sąmoningą ryšį ir imtis tolesnės užduoties. Akivaizdu, kad esam a didelės pagundos įsikibus laikytis kokio nors nepaprastai mi elo šios d vasinės sąj ungos aspekto ir mėginti amžinai taip ir likti , apsižioj u s palaimintąją krūtį. Tai dar nereiškia, kad dvasinis penas - destruktyvus. Priešinga i , norint sėkmingai tęsti kelionę, j is bū tinas , ir jo turi būti pakankamai daug. O j eigu jo nepakanka, keliautoja pradeda silpti, viskuo nusivilti ir darosi anemiška. Tačiau pernelyg ilgai užsibuvus dvasiniame svaj onių " roj uje': kur viskas tiktai gera, gražu ir miela, mūsų dvasinis tobul ėjimas gali smarkiai sul ėtėti . Negailestinga tiesa tokia: at eina diena, kai privalome bent laikinai palikti tas šventąsias j ėgas , kurias savo dvasinėj e kelionėj e aptikome, kad galėtume pereiti į tolesnį savo kelio etap ą . Lygiai kaip tos dvi moterys pasakoje, kurios ašarodamos sako viena kitai su d i e , mes privalome atsisveikinti su brangiausiom is vid in ėmis savo galiomis, k urios mums taip daug padėjo. O tada su savo naujagimiu dvasios k ū dikiu prie širdies ir krūtinės vėl žengiame į kelią. Mergelė iškel i auj a didžio j o m iško link, vėlgi nuoširdžiai vildamasi iš tos žalios tankmės pasirodysiant ką nors, kas pad ės· j ai tobul i n t i s i e l ą .

Šeštas etapas: Laukinės Moters valdos Jaunoj i karalien ė prieina didžiausią ir tankiausią girią, kokią tik yra mačiusi. Č ia nematyti nei kelio, nei takelio. Ji ilgai klaidžioja ratais, m ėgindama kaip nors prasibrauti pro tankmę, bet nesu rand a n ė menkiausios proskynos. Temstant pasirodo toj i pati balta šmėkla, kadaise pad ėj usi j ai persikelti per griovį į karaliaus sodą, ir nuveda j ą į varganus užeigos namus , kurių šeimininkai - ge raširdžiai miškų gyventoj ai. Baltai apsigerbusi moteris pakviečia karalienę į vidų ir pavadina ją vardu . Jaunaj ai karalienei pasitei ravus, iš kur šioj i žinanti jos vardą, baltoj i moteris atsako : "Mes, miškų gyventoj ai , daug ką žinom ir matom , j ū s tĮ šviesybe ' � Taigi karal ienė lieka gyventi tuose užeigos namu ose, miške, septynerius metus ir j a u čiasi laiminga, augindama vaikelį. Nu..: kirstosios j os rankos pamažu atauga: iš pradžitĮ tai - dailutės rožin ės kūdikio rankelės, paskui - mažos mergaitės, o galiausiai - suau gusios moters rankos . Nors pasakoj e š i s epizodas pertei ktas gana glaustai, i š tiestĮ j is yra pats plačiausias - tiek laiko atžvilgiu , tiek ir atliekamos u ž d uoties apimtimi. V ėl leidusis į kelionę , mergelė septyneriems metams sugrįžta

namo;

tiesa, vis�Į tą laiką j i praleidžia atskirai nuo

vyro , bet visais kitais atžvilgiais nepaprastai praturtėj a ir pagyj a . Jos padėtis vėl sukelia baltosios šmėklos - dabar j a u j os angel o sargo - u žuoj autą , ir ši parodo mergel ei kelią į tuos namus miš ke. Tokia tad nepaprastai gai l estinga moteriai j os kelionėse yra gilioji dvasin ė prigi mtis. Visuomet atsiranda, kas jai padėtų . Š i dvasia, kur i veda j :Į i r globoj a , - tai senosios Laukin ės Motinos pasiuntinė, vadi nasi, ir instin ktyvioj i dvasia, visuomet iš an k sto žinanti , kas bus tolia u . Š i neaprėpiama lauki n ė giria , k u r i ą prieina mergel ė , - ta i a r chetipin ė šventoji i niciacij tĮ vieta. J i primena Leuce, požeminę g i rią senovės graikų mituose , ku rioje vešliai keroj a šventie j i ir protėvių medžiai bei knibžd ėte knibžd ėj o laukinilf žv ėrių ir pri j au kintų gyvūnų. Š tai čia berankė mergelė ir suranda sau ramią u žuoglaudą septyneriems metams. Kadangi tai medžių viešpatij a,

o ji pati - žydinčios obels įsikūnij imas, tai mes ir sakome, kad j i pagaliau grįžo namo - į tokią vietą, kur j os slėpininga žydinti siela ir vėl galės įleisti šakn is. O kas gi toji moteris, užeigos namų gūdžioj e girio j e šeimi ninkė? Lygiai kaip dvasia apsigerbusi švytinčiu baltu rūbu , ji įkūnija vieną iš senosios trilypės Deivės aspektų; o j ei čia būtų i šsaugoti visi iki vieno pirmapradžiai pasakos fragmentai, tai už eigos namuose vienoki u ar kitokiu pavidalu turėtume sutikti dar ir ge rąj ą/piktąj ą senutę. Tačiau šis pasakos epizodas yra d ingęs - pa našiai kaip rankraštyj e , iš ku rio išpl ėšti paskiri lapai . G reičiausiai prarastasis fragmentas bus pražuvęs per vieną iš tų

n e gai les t ing t�

kovtĮ , vykusių tarp senosios ga m t i n ės rel igijos išpažin ėj ų bei nauj esniojo tikėj i m o šali n i n kų, kur i ų

paži ū ros

galiausiai ir pa

ėmė virštĮ . B e t mums užteks i r to, kas liko. Juk pasakos ve r sm ė ne

tiktai gil i , bet i r tyra . Taigi matome , kad abi moterys per septyneritĮ metų laiko

tarpį pu ikiai pažįsta viena kitą . Baltoji dvasia čia labai primena aiškiaregę Babą Jagą iš "Vasalisos" - senosios Laukinės Motinos į siklmij imą. Lygiai kaip Jaga, p i r mą s yk pamačiusi Vasalisą, sako jai: ,. Kaipgi, pažįstu ir tave , ir tavo namiški us'� - taip ir ši moters pavidalo dvasia, užeigos namtĮ požeminiame pasauly j e šeiminin kė, išsyk atpažįsta j aunąj ą ka ral i e n ę nes ji taip pat yra šventoj i ,

V isažinė. Č ia pasakoj e ir vėl žioji plati properša. Ni eko tiksliau nepa sakoma apie tų septyneritĮ metų

u žd uoti s

bei pam okas , tiktai pa

m i n ima, kad per šį la ikota rpį karal ien ė atsigavusi ir išgij usi. Gal kas pasakys , j o g pasaka nu trūksta todėl , kad senosios gamtinės re l igij o s pamokos, sudarančios šio pasakoj imo pagrindą , tradic iš kai b ū d avo laikomos paslaptyj e , todėl neverta j t} ieškoti šitokio j e pasakaitėj e . B e t kur kas labiau tik ėtina, kad pasako j e b ūta dar septynių aspekttĮ , užduočių ar epizod ų - po vieną ki ekvieniems m e ta m s ,

kuriuos mergelė pral eido g i rioj e mokydamasi Bet pala, .

j u k pamenate , kad dvasioje n iekas niekada nepražttva? Galime atkurti ir rekonstruoti viską, kas nutiko per tuos sep tyn e r i us

m e tu s , pasi n a u d od a m os

mažyč iais trup i n ėl i a i s ir fra g-

mentais, aptinkamais kitu ose su moterų iniciacij a susij usiuose šaltiniuose . MotertĮ iniciacij a yra archetipas, tad kaip ir kiekvienas archetipas, j i gali turėti daugybę variacij ų , bet j os bran duolys išlieka pastovus . Š tai ką ap ie iniciacijas mums pasakoja d augelis kittĮ pasakų bei mittĮ , išlikusitĮ tiek žodin ėj e , t i e k rašytinėj e tra dicij oj e . Mergelė miške septynerius metus praleidžia todėl , kad b ii tent tiek jų sudaro moters gyvenimo c i k l ą . S ka i č i u s septyni susijęs su mėnulio ciklais , be to, j i s turi ir kitokią sakrali nę p rasmę : per septynias dienas buvo suku rtas pasaul is, septyn ios dienos sudaro savaitę ir pan. Bet už šių mistinių prasmių slepiasi dar vie na, kur kas svarbesnė. Moters gyvenimą galima sudalyti į septyneritĮ mettĮ trukmės etapus, iš kuritĮ kiekvienas pasižymi savita patirtimi ir savo m i s pamokomis. Galima šiuos etapus suvokti tiesiogiai - k a i p moters brendimo tarpsnius, tačiau daug dažniau j ie ženklina dvasinę mo ters ra idą, kurios pakopos nebūtinai atitinka chronologinį moters amžių , nors gali bttti ir taip. Nuo neatmenamų laikų moters gyve n i mą sudarė atski ri etapai, dažniausiai susij ę su kintančiomis jos kūno galio mis . Š itoks m oters fizinio, dvasinio, emocinio ir kūrybinio gyvenimo sudalij imas padėdavo jai numatyti , "kas bus toli au", ir pasirengti ateičiai. O tai , "kas bus toliau': yra instin ktyviosios Laukin ės Moters žinioj e . Ji yra visažinė. Tačiau b ėgant

l ai k u i

senosios lau kinės iniciacijų

apeigos nu nyko , ir vyresn ės moterys liovėsi supažind i n usios j au nesniąsias

su

šiomis prigimtinėmis moters gyvenimo fazėmis.

E mpirinis m otertĮ nerimo, ilgesio , pokyčitĮ ir augimo proceStĮ stebėj imas pamažu leidžia vėl išryškinti senuosius giliojo moters gyvenimo modelius, arba fazes . Nors kiekvieną iš jų galima atskirai įvardyti , iš esm ės visas jas s u daro u žbaigimo , senėj i m o , mi rties ir naujo gyven imo cikl a i . Per tuos septynerius metus , p raleistus miške, mergelė puikiai permano visas su šiomis fazėmis susij usias detales bei dramas. Tai septyn eritĮ metLĮ ciklai , kuritĮ seka ir su daro visą moters gyvenimą . Kiekvienas iš jų tu ri savas apeigas ir savus

tiks l u s .

O mūstĮ u žduotis - juos

u žpi l dyti .

Tai , ką toliau j u ms pateiksiu, tėra tiktai metaforos, nusakančios dvasios gelmę . Š ie moters gyvenimo tarpsn iai bei etapai apima ir j ai tenkančias užduotis, ir pasaulėžiūrą, k uria ki e kvienu metu galima remtis . Pavyzdžiui, j eigu mes, kaip parodyta schemoj e , nueisime tokį ilgą gyvenimo kelią , kad pasiektume dvasinę rūko būtybių fazę, arba sritį, kurioj e visos mintys regisi naujos kaip rytdiena ir senos kaip pasaulis, tai pasij usime įgyj ančios ir kito kią pasaulėžiūrą , kitokį matymą, o atsispyrusios nuo šio nauj o horizonto įžvelgsime ir įveiksime tolesnes sąmonės formavimo užduotis. Š ios metaforos t ėra tiktai fragmentai . Tačiau turėdamos pa kankamai talpias metaforas ir pasitelkusios tai, ką žinome ir ką pačios nujaučiame apie senąj į žinojimą, galime susikurti sau naujų įžvalgų - dieviškų ir paslaptingų , bet taip pat tinkamų pritaikyti čia ir dabar. Š ios metaforos gana laisvai su sietos su empirin e pa tirtimi bei stebėjimais, asmenyb ės raidos psichologija bei etio loginių mitų įvaizdžiais, išsaugo j u siais daugybę senovės žmonių psichologij os bruožų. Nebūtina griežtai tapatinti šių fazių su chronologiniais amžiaus tarpsniais , nes kai kurios moterys ir aštuon iasdešimties metų su laukusios teb ėra u žstrigusios j aunos mergaitės raidos faz � j e , o kai kurios keturiasdešimtmetės dvasine prasme j au atsiduria rūko būtybių pasaulyj e; pasitaiko ir dvidešimtmečių randuota it visko mačiusių žilagalvių siela. Š ių tarpsnių seka n ėra hierarchinė, j ą tiesiog lemia moters sąmonės raida i r j os sielos gyvenimas. Kiek vienas amžius žymi pasaul ėžiū ros, užduočių ir vertybių kaitą.

0-7 7- 1 4 1 4-2 1 2 1-28

kūno ir sapnų - socializacij os, bet sykiu ir vaizduotės išsaugoj imo, amžius; proto i r vaizduotės atskyrimo bei suj ungimo į visumą amžius; nauj o kūno - mergystės - besiskleidžiančio ir sykiu skrupulingai saugomo j ausmingumo amžius; nauj o pasaulio - naujo gyvenimo - pasaulių tyrinėj imo amžius ;

28-35 35-42 42-49 49-56 56-63 63-70 70-77 77-84 84-9 1 9 1-98 98- 1 0 5 105+

motinos - mokymosi rūpintis kitais ir savim i amžius; ieškotoj os - mokymosi rūpintis savimi - savęs ieškoj imo amžius ; ankstyvosios senatvės - tolimosios stovyklos suradimo - kitų drąsinimo amžius; požeminio pasaulio - žodžių ir apeigtĮ mokymosi amžius; pasirinkimo - savoj o pasaulio ir dar likusitĮ nuveikti darbų rinkimosi amžius; tapimo stebėtoj os - visko , kas išmokta, perdirbimo amžius; atsijau ninimo - tolesnio senėjimo amžius ; rūko būtybių - didyb ės įžvelgimo smulkmenose amžius ; audimo raudona gija - gyvenimo audinio paži nimo amžius; nežemiškumo amžius - mažiau kalbų, daugiau būties; pneumos, kvėpavimo amžius; amžinybės amžius.

Daugeliui moterų pirmoj i šių moteriško j o žinoj i m o fazių pusė - maždaug iki keturiasdešimties ar panašiai - akivaizdžiai reiškia perėj imą nuo savarankiško kūno su jo instinktyviais vaikiš kais atradimais prie kūniškojo slėpiningosios motinos pažinimo. Tačiau persiritus į antrąją fazių pusę kūnas kuo toliau , tuo labiau virsta tiktai vidinių j utimų instrumentu, o m oterys darosi vis įžvalgesnės. Moteriai žengiant iš vieno ciklo į kitą j os gynybiniai šarvai, apsauginiai barj erai , j os kūno tankis apskritai vis mažėj a, nyksta , retėj a, kol galiausiai pati siela pradeda šviesti iš vidaus. Metams b ėgant mes vis aiškiau regime ir j untame savo kūne ir dvasioje tą nepaprastą sielos virp ėj imą. Taigi septyneri - tai iniciaci j ų skaičius. Archetipinėj e psicho logij oje tikrai aptiktume ne vien ą dešimtį nuorodų, aiškinančių septyneto simbolizmą. Mano manymu , viena sąsaja yra ypač pra-

varti moterims, norinčioms numatyti j ų laukiančias u žduotis ir apskritai susiorientuoti požeminiame miške , - tai senoviniai visų s eptyni tĮ poj ūčių apibūdinim ai. Tikėta, kad šie simboliniai bruožai būdingi visiems žmon ėms, todėl panašu, kad j ie bus sudarę sielos ini ciacij ų , per kurias būdavo pasitelkiamos kūno metafo ros bei re a lios fi z inės sistemos, pamatą . Pavyzdžiu i , pasak i n d ėn tĮ nah u j ų genties žin i uo n i ų , mūsų poj ūčiai at itin ka atskirus sielos, arba "šventojo vidinio kūno': aspektus , tad j uos privalu ugdyti ir puoselėti . Visas j ų mokymas pernelyg ilgas čia dėstyti, todėl pasitenkinsime pasakydamas, kad esama septynių jutimtĮ , taigi ir septyn e to uždu očių: į dvasinimas , lyt ėj imas, kalba, skonis, rega , klausa ir uosl ė. 33 Tik ėta , esą kiekvieną poj ūtį įtakoj anti dangiškoj i en ergij a . Š iandien , norėdamos š į mokymą sumaniai " n u leisti ant žemės': ga lime dirbdamas grupel ėmis tarpu savyje aptarti šiuos dalykus, j u os apibttdinti , ištyrinėti ir iškedenti , pasitelkusios metaforas iš to paties ritualo, atveriančias mums šiuose j utimuose gl ūdinčias paslaptis: ugnis įkvepia dvasią, žemė dovanoj a lytėj imo džiaugs mą, vanduo - kalbą , oras - skon į , rūkas - regą , gėlės - klausą , o piettĮ vėj as - kvapą . Pasteb ėj us nedidelę šioj e p asa k os dalyj e užsilikusią iniciacij os apeigtĮ skiautelę, iš esmės daugiausia - posakį "septynerius metus': mane p agavo stipri nuoj auta, kad senovės laikais inicij uoj amą j ą greičiausiai supažindindavo b e i į j os užduotis įtraukdavo i r to k ius tradiciškai septyn etais ženklinamus dalykus, kaip viso moters gy venimo tarpsniai, septynetas poj ūčių ir kitokie ciklai bei įvykiai. Ypač mano smalsumą žadina vienas įdomus s e novin ės pasakos fr a gm entas, nu g irstas iš senutės Kratynanos, mano mylimos šva

bų kilm ės pasakot o j os priklausiusios p l ačiai ir daugiašakei mūstĮ ,

šeimai . Pasak j os, kadaise prieš daugelį metų moterys leisdavusios kelionėn į kal nus, k u r vienoj e slapto j e vietoj e išbūdavusios po kelerius met u s , - lygiai kaip i tarnybą karaliaus kariuomenėj e paimti vyrai . O per šį laikotarpį, kurį gūdžioje girioje mokydamasi praleidžia mergelė, nutinka ir dar vienas steb uklas: pamažu atauga nu kirsto-

sios jos rankos. Pi rmiausia j os atrodo kaip mažos kūdikio rankelės. Greičiausiai tai reiškia, j og j os supratimas apie tai, kas nutiko, iš pradži tĮ imituoj amasis - remiasi mėgdžioj imu , kai p mažo vaiko elgesys. Kai ran kos užauga jau kaip j aunos mergait ės - vadinas i , j i j a u iš si u gdo konkretLĮ , bet dar neišbaigtą p a s a u lio reiškinilĮ su p rati m ą O kai pagaliau j ai atauga subrendusios moters rankos , j i jau yra išsiugdžiusi praktišką i r esmin į n ekonkrečitĮ , metaforišhĮ , sakralinių dalyhĮ , s u kuriais susidūrė savo nueitame kelyj e , su vokimą. Praktiškai ugdydamosi gilųj į , instin ktyvtĮji visokiausių dalyk LĮ ir reiškinitĮ pažin imą , mes mokomės ištisą gyvenimą, pamažu susigrąžin damos savąsias brandžios moters rankas . Kartais b ū n a visai smagu save steb ėti , k a ip i š pradži LĮ įžengiame į dvasinį as meninio tobu l ėjimo etapą , negrabiai m ėgdžiodamos elgesį , k u rį taip trokštame perimti. V ėliau , ži ngsnis po žingsn io žen gdamas tuo keliu, mes susifo rmuojame savitą dvasinę kalbą, savo pačitĮ teisėtą ir nepakartoj amą įvaizdį . Kartais pasirodymams ir psichoana lizės seansams aš renku osi kitą savo literatūrinę šios pasakos versij ą. Jaunoj i ka ralienė priei na šulinį. Jai pasilenkus pasisemti vandens, j os kūdikis įkrinta į šulinį. Jaunajai karalienei ėmus klykti ir šauktis pa gal b o s , pasirodo dvasia ir klausia, kod ėl ji p a ti n egelbėjanti savo vaiko. "Aš j uk netu riu ra nk tĮ ! " - aimanuoj a karal ien ė . "0 tu p a m ėgink': - sako jai dvasia. I r kai berankė me rg e l ė sukiša savo strampus į va n d en į siekdama vaiko , j os ra n kos tą pačią akimirką ata u ga, ir kūdikis lai m i ngai išgel b ėj amas. Tai irgi labai įtaigi metafora , perteiki anti idėją ap i e savo nau j osios esyb ės , savoj o sielos "aš" gel b ėj imą, kad vėl nenugri mztt) .

,

į pasąm o n �t , kad vėl n epamirštume, kas mes tokios ir kokį darb�) privalo me nuveikti . B ū tent š i u o savo gyvenimo laikotarpiu mes lengvai galime nusig n;žti net nuo pač i ų žavi ngiausit) ž m o ni ų , atsisakyti labia usiai vi liojančiLĮ i d ė j ų , tapti kurčios n e t nu osta biausiai muzikai, ypač jei visa tai n e sti p ri n a mŪSLĮ s ą j ungos su laukiniu pradu . Daugumai moterų šis kardin al u s pokytis, šis perėji mas iš b ūsenos, kai j as užburia bet kokia pirmo j o sutiktoj o mestel ėta

idėj a arba j is pats, prie b uvimo moterimi , spinduliuoj ančia savo pačios La Destina, giliu savosios p askirties supratimu , atrodo tarsi stebuklas. Tokia moteris visiškai kitaip žengia į gyven imą - skli dina pasitikėj imo savimi , drąsiai žvelgdama į priekį , atstačiusi pi r my n rankas , net ru kdomai kl a u sy dam a si instinktyviosios savo prigimties balso. Pastarojoj e pasakos versij oj e mergel ė jau nuveikė tokį darbą , kad kai jai prireikia ranktĮ savajai pažangai paj usti ir apsaugoti,

j os kaip m at atauga . Jas akimirksniu ataugina baimė prarasti savo naujagimį "aš'� K art a is at gavusios betarpišką savojo gyve n imo bei ve iklos poj ūtį moters darbe t r u m p a m įsivyrauja s u m a i šti s , nes ji pati dar ne visiškai pasitiki na ujos i o m i s ga lio m is. Jai dar gali pri reikti š i ek tiek la iko j o m s išbandyti , kad i ki galo s u vokt tĮ , kokios ga l i ngos šios j ėgos. M ums neretai te n k a iš esm ės keisti ankstesni savo įsivaizda vim<Į , n eva sykį tapusi bej ėgė ( bera nkė ) , moteris visuomet turi likti silpna . Po vistĮ patirtų praradimų bei kančių mes aptinkame , kad tereiki a tik išdristi siekti - ir n u tve rsime b ra n giausiąj į savo kūdiki. B ūtent šitaip moteris sužino pagaliau vėl pati tapusi savoj o gyvenim o šeimininke. J i vėl turi "reginčias" pla š t a kas , delnus, ku riais iš nauj o gali formu oti savo tolesnį gyve nimą . Per vis�Į pra eitą laiką j ai daug padėjo vidin ės dvasinės j ėgos , ir ji nepaprastai subrendo. Dabar j au iš tiesų ji yra pati "savimi". Mes irgi pagaliau j au beveik p ri ė j ome šios berib ės pasako s kra štą. Beliko dar viena t rump u t ė atkarpėlė - cre sce ndo ir finalas. Kadangi t ai - kelias į ištverm ės p a sl a ptis , nedelsdamas leiskimės pirmyn ir įveikime šį paskutinį požemi n ės kelion ės etapą.

Septintas etapas: laukinė nuotaka ir jaunikis Karaliui grįžu s , j iedu abu su motina perpranta Vel n i o klastą su keičiant laiškus. Tuomet karal ius duoda a psivaly m o p r i e saiką : tol nevalgysiąs ir neg e rsiąs, kol ncsurasiąs savo žmonos ir sūnau s , nors tektų ir į pas a uli o kraštą nukelia uti. Septynerius metus j is klaidži o j a j ų ieškodamas. Per tą laiką j o rankos paj u o sta, barzda

užauga ir susivelia kaip samanos, akių vokai parausta ir sutrūkinėja. Visą tą laiką jis nieko nevalgo ir negeria, bet kažin kokia ga l i nga j ėga palaiko jo gyvybę. Galų gale jis pasiekia nedidelę užeigą mišku ose . Čia pridengtas šyd u užmiega, o a tsibudęs išvysta priešais save nuostabiai gražhl moterį i r � kaisčiaveidį vaiką, parimusi us virš u m j o ir žvelgiančius j am tiesiai į veidą . "Aš esu tavo žmona, o čia - tavo sūnus': - sako jaunoji karalienė. Karalius labai norėtų tuo patikėti , bet pamato , kad mergelė turi rankas. "Per visus vargus ir klaj ones mano ran kos ėm ė ir atau ga': - paaiškina j i . O baltai apsigerb usi moteris atneša j os sidabrines plaštakas iš skrynios, kur j os buvo saugomos. Tuomet iškeliama didžiulė dvasi ų p u ota ir linksmyb ės . Paskui karalius su žmona ir vaiku grįžta pas senąj ą savo motiną ir ant rąsyk iškelia vestuves. Pagaliau savo ilgos kelion ės į požeminį pasaulį pabaigoj e moteris tvirtai su lydo į visumą ketvertą dvasinių j ėgų : karal iškąjį

an imus , naujagimę savo esybę , senąją Laukinę Motiną bei i n i ciacij as užbaigusią įšventintąją mergelę. Ji daugelį sykių apvalyta ir apšvarinta. Vien sa ugaus gyvenimo ištroškęs j os ego jau ne beužima vad ovaujančių pozicij ų . Dabar j os dvasioje viešpatauja šis ketvertas . Būtent karaliaus kan čių bei klaj onitĮ d ėka i r įvyksta ši galu tin ė sąjunga bei antrosios vedybos. Kodėl gi jam, p ožeminio pasaulio valdovui , dar reikia leistis šitaip klaj oti? Argi jis - ne karal ius? Ką gi, tiesa pasirodo besanti tokia: ir karaliams, netgi archetipiniams, tenka nuveikti tam tikrą dvasin į darb ą . Pasakoje taip išreiškiama itin sena ir paslaptinga idėja: pasi keitus vienai dvasinei j ėgai , kitos taip pat privalo keistis ir prisiderinti. Dabar jau mergelė toli gražu neb ėra toj i moteris, kur i ą jis ved ė, j i - anaiptol nebe ta pažei džiama klaj ojanti siela . Dabar ji jau įšvent i nta , ji p uikiai įsi savina viską , ką privalu žinoti ir mokėti moteriai . Ji sukaup ė nemažai išminties, klausydamasi senosios Laukin ės Motinos pasakojimt) ir patarimų. J i vėl turi rankas . Taigi ir karaliui privalu per kančias pasikeisti . Iš dalies šis ka ralius ir toliau lieka viešpatauti požemyj e, tačiau, b ūda�as dar ir

animus išrai ška , jis į k ū n i j a moters prisitaikym<Į gyventi bendruo men ėj e : sergsti p a m at i ne s i d ėjas ku rias jj s u kaup ė keliaudama po viršuti n į pa s a u l į , p o mus supančią v isu om e n ę Bet j is dar n ėra p a tyrę s to, kas teko j o s daliai, ta d p r i va lo ir tai i š ban dyt i , j ei nori perteikti j os esm ę ir p a tirtį aplinkiniam pasauliui. Iš senosios L au k i n ės M otin o s s u ž inoję s, k a i p baisiai j į a p m ov ė Velnias, karali u s n eišveng iamai turi p ra d ė ti p ats keistis - leistis i. kl a j o nes i r i e ško j i m us , lygiai kaip merge l ė pa s a kos p ra d žioj e . Tiktai j is prarado ne rankas, o žmoną ir sftnų. Taigi animus lei džiasi į kelią . visai pa na Š tĮ į nue itąj Į mergel ės. Toks p a b r ėžt i n a s atka r toj i m a s s m a r k i a i p a kei č ia moters b uv i m ą p as a u l y j e Š it a ip pero ricntuotas au imus inicij uojamas ir įju ngia mas į individualią moterišką veikl ą . Gal kaip tik tod ėl iš es m ės moterims skirtose E l e u s i n o inic:iacij tĮ apeigose pasit a i kydavo ir d a l yv i ų vyrų : j ie imdavosi moteriškų užduoČit} ir m ote r i šk tĮ pa žintinių k l a j o ni tĮ norėdami rasti savo dvasines žmonas ir sū nus. Tuo tik s l u animus pradeda savą s e p t y ne r i ų mett} i n i ci a c ij o s laiko tarpį. Dabar viskas , ko i š mo k o moteris, ne tiktai pal i ks a tsp au d ą j os v i d u j e si e l oj e , b e t p ave i k s ir j os išorę , j os požiflrį ir va i dm en į ,

.

.

,

,

išoriniame pasaulyj e .

Karalius taip pat atklysta į girią - ypatingąj ą iniciacijų v i e t ą ; i r vėl mus apima jau s mas , kad p a s akoj e trūksta septyneto epizod ų ,

atspindinčių s e p t y n i s anim us i nici a ci j o s etap u s . Tačiau i r j uos ga l i m e at ku r t i , pasitelkusios kittĮ m i t ų fragmentus, savo išbandytus b ft d u s ir priemones. Vi e n a iš gali mtĮ nuoro d tĮ. už k u r io s galima

u žsikabinti , yra tai , kad s e p t y ne ri u s metus karal ius nevalgo ir n egeria, tačiau lieka gyvas . M a i sto atsisakymas reiškia ban d y mą atsi riboti nuo s avo p o re i k i tĮ bei troškirn th kad p asie k tum e ana p us j ų g l ū d in č i ą tam tikr.� gilesn ę , svarbesnę prasmę . Per savo iniciacij ą karali us m okosi giliau pažinti ir p e r p ras ti visokiausius troškimus bei įgeidžius - t a r p j tĮ ir seksu alinius . 34 Jis taip pat turi i šmokti vertinti ir tinkamai subalansuoti žmonit� viltis bei laimę lemiančius ci k l u s . Be to, b ū d a m a s dar ir animus įsikūnij imas, karalius prival o rasti d vasi oj e iki galo į šve n t in t ą moterį - ji yra pagrin din is jo tiksl as,

k u ri o j is neturi išleisti iš aki t}, nepaisydamas j okių trukdžit} a r pa gundtĮ , pasitaikysiančių pakeliu i . Trečia, tai jo i n iciaci j a j lauki n � prigimtį, n e s j is p e r tuos septyneri us metus nesipra u sda mas darosi panašus į l a uk i n į žvėrį ; visa tai reikal i nga

n or i n t

ats i kratyti bet

ko k i tĮ perdėttĮ civilizaci j os pri mestų manieringu m tĮ . Šis animus nuoširdžiai triūsia, n orėdamas prilygti ką tiktai į šventintas moters

esybei, kad ga l ėtų drauge su j a pasi rodyti pasauliui ir sykiu d irbti kasd ienius darbus. Pasakos užuomina apie tai , kad miegančia m kara li ui ant veido užmetamas šydas, greičiausiai taip pat a tklyd usi i š semĮjt} m is terij ų ape igtĮ . Yra viena n u ostabi g ra i kt} sku lp t ū ra, vaizduoj a n ti vynĮ - iniciac i j ų dalyvį , kuris,

šy du ap gau bt�Į ga l vą , tarytu m ilsisi, kažko laukia arba miega . :15 Tai g i matome, kad ani. nu leidęs

mus negali nusileisti že miau jos pasi ekto paži n i m o lygio, antra i p mote riai vėl tekttĮ dvasiškai suski l ti , neįstengiant s u d e r i n t i to , ką j i j aučia bei žino savo vidu j e ir kaip j i per s avo auimus atrod o bei elgi asi išo rėj e . To d ėl animus ta ip pat turi n e m ažai paklaj oti p o savo p rigi mtį, savo vyrišką j ą prigim tį , - vad i nasi, j i s taip pat atsid u r i a miške. Nenuostab u , kad i r m e rgel ei , i r karal i u i ten k a l eistis į dvasi os kraštus, k u ri u o se vyksta ši tokie procesai . J u k v i s o to t��ga l i m a iš mokti tiktai la ukinėj e gamtoje, greta La u kinės Moters. Tad n i eko keisto , kad šitaip Įšve ntinta moteris staiga aptinka savo požemi n iame pasa ulyj e atrastą l a u ki n ės prigimties meilę i š nyrant vi ršu tiniame pasa ulyj e vyksta nčiame j os gyvenim e . Dvas i ne prasme nuo jos skl inda degančio medžio kvapas. Tad n e n uosta b u , kad čia ji elgiasi ta ip, kaip išmoko ten ai. Bene jsta biausia š ios ilgos inic iacijos savybė yra tai , kad ir n u gri mzd usi į š į procesą moteris ir toliau atlieka viską, kas j a i įp rasta ir prival u gyvenant žem i šk�Į i i gyvenim�Į : myli i r mylisi , g i m d o , r ū p i nasi vai kais, ku ri a , kalba ir rašo, verd a valgyti , tap o , ve r p i a ir a u džia , už ką nors kovo j a , laidoja mirusi u osiu s , - n o rs tuo pat metu yra tolimoje kel i o n ėj e , nusile idusi i gelmes. Tokiu metu moteris yra tarsi draskoma perpu s , nes j ą staiga užplūsta nenugalimas troškimas leistis j girią ir tartum upėj e pasi-

m a u dyt i

j o s ž al u m o j e , a rba įs i kar ti į auk ščia u si ą s kard į ir p a s ėd ėt i

pačioj e j o viršūnėje , ga i r ina m ai v ėj o Tai metas , kuomet vidinio laik rodž i o dūžiai gali staiga sukelti moteriai p o rei k į išvysti pa dangę, kurią gal ėtų pavad i n ti sava , apk a b i n ti kokio nors medžio kami eną, prisispausti s k r uo stu prie u olo s . Bet j i vis tiek p riva l o neiškristi iš kasdienybės ritmo. Didelė garb ė j a i , kad tiek sykitĮ kamuoj ama n e n u m aldo ma troškimo, j i vis d ė l to sugeba j a m a tsispirti ir ne s i l e i s ti pasku i saul ėlydį - b e n t j a u ne g a lut i n ai . Nes b ū t e n t šis išo r i nis gyveni .

mas ir sukuria tą bfttiną spa ud im ą , b e kur i o n e įvei k si p ože m in io

pasaulio užduočitĮ . Toki u metu ku r kas geri a u likti pasaulyj e nei p a s itra u kti iš jo, nes tokia įtampa naudinga : btitent ji pa ded a s u form u o t i n eį ka in o j a m ą , į gelmę n u k reip tą g yveni m ą kurio j okiais

,

k i t ais bftdais nesukurtum . Taigi matome, kad siekdamas b ii t i l y g iav ert i s m e r ge l ės ir j o s kūdikio p a rtner i s animus taip pat i š gyven a tra nsformacij ą . Ga ,

l iausiai

jie vėl s u s i v ieni j a , o tada grįžta pas senąj ą, išmintingą j ą

motiną, gebančią v i s k ą s u p ra s t i i r iš tvert i , o prireikus dar ir duoti

išm in ting<Į , gudnĮ pata rimą. Tada jau matome j u o s visus kartu ,

j ungiamus tarpusavio me i l ės bei sutarimo. Dem o n i škų galių m ė g i n i mas užval dyt i moters sielą žlugo.

ga l u t in a i

Siel a

patyrė i r atl a i k ė visus ištve r m ės išbandymus. M o te r i a i tenka p e rei t i šį ciklą k ar t ą per s e p t yner i u s metus: pirmąsyk - vo s j u ntamai, o vė l i au bent vienąkart - labai sun kiai i r au d r i n ga i ; tuo tarp u visi paskesni cikl a i dažn iausiai te b l"m a tik ankstesnės patirties prisimin imas ar atnauj inimas. O dabar p a galia u atsi kvėpkime ir apžvelki m e v i s ą šią p la č ią moters inic iacij tĮ bei j o s į ve i k t t} u ž duočitĮ pan oramą B e n t sykį perėj usios visą šį ciklą , pasku i bet .

k u riuo mo m en t u ir bet kuriuo tikslu jau ga l ime ri nktis , ku rią (ar no r ėd am o s atnauj inti savo gyven i mą . Š tai kai k u r io s iš j t} : visas) užd u o t i s atl i k s i m e ,

•

leistis į neži n o m ą dvasinę pakeliui s u t i k t tĮ j tĮ gera val i a ; sandėr i o , k u rį kadaise s u d a rėm c , paliktas

pal i kti n u ka rš u s i u s dvas i n i u s tėvus i r

žem ę pas i klia u j a n t v i e n tikta i •

aptvarstyti n e tikusio žaizd a s ;

·

•

kęsti dvasi n į a l kį ir tikėtis rasti peno savo p r i g i m tyj e ;

•

surasti Laukinę Motiną i r užsitikrinti j o s p a ra m ą ;

•

užm egzti ryšį su glo b ėj išku požem i n i o p as a u l i o a n i m u s ;

•

pabendra u ti su psichop o m p u

•

išvysti

•

(bu rti n inku); senuosius sodus - mote r i š ko j o prado e nerg i j os fo rmas; i š n e š i oti ir p a g i mdyti dvasinį kūd i kį n au j ąj ą esyb ę ;

•

iš tverti nesusi p ratimus, n a u j ą d a u gkar t i n į išs i s kyr i m ą su savo

-

meile; • •

išsip u rvi n t i , išs i s u o d i n t i , apd u l k ė t i ; septyneri us m e t u s praleisti

pas girios

gyvento j u s , kol k ū dikis

s u lauks s ą m o ni n g o amži a u s ; •

l a u kti ;

•

a t k u rti v i d i nį regėj im<Į , vidinį ž i n o j i m ą ir vid i n ę gyd o m ąj <Į ra n k tĮ ga l i ą ;

•

nep a s id u o ti n e tgi visk<Į praradus i r tęsti savo žygį , gel bėti dva s i n į kūdikį;

i r pa ž i n t i

savo kū d i kystę , j au nystę , b r a n d :J ;

•

atsekti

•

tra nsformu o t i sav o a n i m u s į l a u k i n ę , p r i g i m tinę j ėgą . j į p a m i l t i

•

iškelt i la u ki n es j u ngtu ves senosios Lau k i n ės M oti nos i r n a u j o j o

ir pas i e kt i , kad j is t a i p pat

mus

myl ėttĮ ;

dvasi n i o k ū d i k i o a kivaizdoj e .

Ta i ,

kad tiek beran kė mergelė, t i e k i r karal i u s patiria tą patį

scptyneriLĮ mettĮ tru kmės iniciacij ų laiko tar pĮ , yra tars i b e n dras pagrindas, j u n giantis moteriškąH ir vyri šką j į p ra d u s Tai l e i d ži a .

mu m s pagrįstai

tikėtis, kad šios j ėgos neb ūti n a i t uri būti p riešiškos

vi ena ki tai - anaipto l , j as gali si eti gili ir tvi rta meilė, ypa č j e i j i pagrįsta vidi n ės savasties ieško j imais. "Berankė mergel ė" - tai visai gyve n imiška istorij a ap i e

mus,

tikras g yvas m oteris. I r aprėpi a j i n e tiktai ko kią nors vien�Į gy veni m o dal į , o visus miisų gyvenimo tarpsnius. Iš esmės j i moko tikta i vieno pagrindinio da lyko : kad m ti S tĮ , mote rų , u ždu otis yra tolydiio leistis kelion ėn į požem inį mišk<Į. Mū s tĮ dvasios i r s i e los specifika tokia, kad galime lengvai perž e n gt i Šit] dva s i n i t1 pasaul i tĮ

s kir i a m ą j ą ribą, šen bei ten stab te.l ėti, įsiklausyti i senos ios La u ki n ė s Motinos balsą , paraga u ti dvasios va isitĮ , o paskui v ėl susij ungti su viskuo ir visais, kuriuos my lime ir bran g i n a m e .

3 84

CI.A R ISSA PINKOLA Esnis

Iš pradžių su Laukine Moterimi mums būna nelengva. Atkurti

pažeistus instinktus , atsikratyti naivumo, sparčiai m okytis pažinti giliausius savo dvasios bei sielos aspektus ir nepami ršti to, ko j au esame išmokusios, nesigūžti ir nebėgti , o tvirtai ginti savo po žiūrį, - visa tai reikalauj a begali n ės , tiesiog mistinės ištvermės.

Grįžusios a tgal po vienos iš savo požemini ų kel i oni ų išoriškai galime atrodyti nepasikeitu sios , tačiau viduj e esame atsikovoj usios didž i u li us lauki nio moteriškumo plotu s . Iš pažiū ros tebesame

d raugiškos kaip ir a nksčiau , bet vid u j e to ankstesnio romaus, prijauki nto žvėre l i o tikrai nebebus likę nė ženklo.

XV

S KY R I U S

Sėl i n i mas: can to hondo, s l ė p i n i nga g ies m ė

Sėli nti - vadinasi, taip tyliai, lengvai ir negird i mai žengti , kad gal ėtum laisvai j udėti po mišką ir viską steb ėti , pati likdama ne matoma. Vilkė it šešėlis tykina paskui visus , kas beįsiveržttĮ į j os teritorij ą. Š itaip j i renka informac i j ą . J i tarsi pasirodo, p askui pradingsta - išsisklaido it diimas, o t a d a ir vėl pasirodo. Vilkai sugeba j u d ėti nepaprastai tyliai, nesu keldam i beveik j okio garso, tartu m los angeles timidos, tykieji angela i . Iš pradžitĮ kiek atsilikę j ie sėlina pasku i j uos sudominusį padarą. Paskui staiga išnyra priešais j į , šonu kyšteli iš už medžio snukį ir d ėbteli viena auksu spindinčia akim. O tada staigiai apsisuka ir vėl dingsta - be garsiame sūkur yj e šmėkšteli tik balta pakakl ė ir pūkuota uodega. Bet apsukę ratą j ie netrukus išnyra įsibrovėliui už nugaros. Ta i ir yra sėlinimas. Laukinė Moteris j au daugelį metų šitaip sėlina paskui p apra stas žemiškas moteris . Š tai j i lyg ir šmėsteli mums prieša is, bet vos spėj ame įsižiūrėti - pradingsta i š akitĮ . Tačiau ji taip dažnai ir tokia gausybe pavidahĮ pasirodo mftsų gyvenime, kad mums regisi. j og esame supte apsuptos j os atvaizdtĮ ir i mpulst} . Ji la nko mus sapnuose ir pasakoj imuose , ypač apie mūsų pačių išgyvenimus, nes nori įsitikinti , kas mes tokios ir ar j au esame pasirengusios

a teiti ir

ją.

pas

mu m s dirstel ėti į savo metam us šešėli u s ,

Pa kaktų

p a m atyt u m e ,

kad t a i

toli gražu

kažkieno kito - Į s ta b i os, laisvos Jos teritorij o j e

mes

atsitiktinės tu ris t ės ki lusios mūsų

,

n e d v i ko j a i ž m onitĮ šešėliai, o

i r l a u k i nė s

būtybės

pavida l a i .

turėtume b ūti n uo l atin ės gyventojos, o n e

trumpam

užklydusios pasižvalgyti, n e s j u k mes

iš tų valdų: tai sykiu ir m ū s ų gimtin ė, ir paveldas. Lau kin ė

sielos ir dvasios j ėg a n e ši a i p sa u stebi mus, sekdama iš pa

skos. Dar nuo v i d u ra m ž i ų g yv u oj a t ik ė ji m a s : kai leidiesi žemyn . sekama kokios nors gal ingos j ėgo s , i r tai j ėgai pavyksta nutverti šešėlį - t u o m e t ir tu

tavo

Didžioji geroj i

pati tampi

lauk i n ė m ūstĮ

gal inga savara nkiška j ėga.

dva s i os j ėga taikosi p r i m i n t i letena

mūstĮ šešėlius, kad nuo šiol jai priklausytume . Kai Laukinė Moteris nu tveria kur

mūsų šešėlį, m es vėl tampame

savimi , atsiduriame ten ,

ir turėtume b ū t i , - savo tikruosiu ose nam uose .

D a u g u m a moterų n ė kiek ši to nesibaimina, ti esą sakant, j o s n e tgi trokšta k u o greič i a u atkurti šią sąj u ngą . J e i j o ms pavykttĮ a p t ik t i La ukin ės Mo ters irštV<Į , j os aki m i rksniu, n ėmaž nedvejoda g alva nertų į ją, s vaj od a mo s a t s idu r t i L au ki n ė s M ot e r s

mas stač i a

g l ėb y j e . Joms

v i s u o m et

tiktai reikia ,

žemyn , pr i e

kad kas p a rodytų kryptį -

paprastai

savo tikroj o da rbo, pr i e savo ti kro vidinio

gyven i m o prie angos į tą irštvą . ,

Dažnai

paa u gl ystėj e arba

džiamės ieškoti lauki nio

b ū da m os j a u subrendusios mes lei

p r a do

būtent tada, kai

karštai siekiančias kokio nors i š sva j oto tikslo kažin kokia laukinė j ėga .

Gal

mus

paj u n tame ,

j og

remia i r palaiko

kartais u žti nkame jos p ėds a kus sapne ,

ant švie ž i a i iškri tusio bal to s n i ego. Arba p a s t e bi m e dva s ioje koki ą

užlen ktą šakelę

ar

k e l e tą

a p ve rs t Ų

drėgmf akmen ėlių

ant

tako - ir

s u p ra ntame ne t o l i e s e pasi ro d ž i u s kažko kią gerą , pa l a i m i n g ą b ū tyb ę .

Dvasioje

jimą,

mes i n t u ityv i a i

i š toli paj u t u s i o s pažĮstamą

a lsavimą. žemės vi rpė

ž i no m e : a rtinasi nepaprastai s varb i

ir stip ri,

laukinė i r laisva esybė. N e p aj ėgdamos

s u li g

nuo jos nusigręžti, mes sekame j a i iš

pa s kos ,

kiekvienu ž in g s ni u vis ge riau įgusdam os šuoliuoti, bėgti ir

s ėlinti paskui visus, kas tik į ž en g i a į mūsų dvasinę teritorij ą .

Mes

pradedame sekti Laukinę Moterį , ir j i mielai atsako mums tuo pačiu . Jai sustugus, m ėgi name atsili epti - nors dar n eprisimcna me j os kalbos, netgi dorai neži nome, su kuo m es č i a ka lba m ės . Ji laukia m ūstĮ , v i s padrąsindama. Tai ti kras laukin ės i nsti nk tyviosios prigim ties stebuklas. Net n emokėda mos j os kal bos, mes žinome , ką j i mums sako. Vos prasipl ėšusios akis, mes jau suvokiame, kad šioj i nepaprasta, meilės sklid i n a j ėga egzistu oj a anapus ego ribtĮ . Dar vaikystėj e

Opai

Whitely štai taip aprašė susita ikym
su

š i a laukine j ėga: Š iandien pavakary Aš įvedžiau neregę mergaitę Į g irią , pilną tamsos ir šešėlių. A š privedžiau j ą prie šešėlio, Ku ris ėj o greta . Š ešėl is palietė j os skru ostą

Aksominiais savo pirštais . Dabar j i taip pat Pamilo šeš ėli us, O

baimė j os di ngo.

Viską, kas ilgus šimtmečius motertĮ b uvo prarasta, galima v ėl atgau ti stehint, kokius šešėlius tie prarastieji dalykai

m eta.

ne

to, derėtLĮ uždegti žvakelę Gvadalu pei iš dėkingumo u ž tai . kad

visi šie prarasti bei pagrobti lohiai l i gi šiol ilgais šeš ėlia is n u tįsta mūsų sapnuose, vaizd uotėj e bei svajonėse, taip pat senose žil ose pasakose, poezi j o j e ir bet kurioj e įkvėpimo akim irko j e . Visos pasaulio moterys - j ū s ų ir mano motinos, j tts ir aš, j ūstĮ sesuo , draugė, mūstĮ dukterys , ištisos mums dar nepaž�stamos motenĮ gentys ir gimin ės, - visos m es svaj ojame apie tai , ką

esame

pra

radusios, kas dar tiktai turi išnirti iš pasąmon ės gelm i ų . Visame pasaulyje moterys sapnuoj a tą patį . Ir mes visuomet t u ri m e že m ėlap į . Visuomet turime viena kitą . Mus visas j u ngia tos pačios

svajos ir sapnai.

Sapnai dažniausiai kompensuoja ar tarsi veidrodis iš pasąmonės gelmių atspindi tai , kas mūsų p rarasta arba ką dar reikia pataisyti , subalansuoti. Per sapnus pasąmo nė tolydžio siunčia mums per sp ėjimus bei pamokym u s . Tai p ši laukin ė sapnų šalis tarytum nugrimzdusi legend i n ė Atlanti da išnyra mums bemiegant, drėgna ir garuoj anti, ir apgau bia mus visas lyg gimtoji pastogė. Tai mūsų paži nimo, mūstĮ savasties žem ė. Tai ką gi mes sapnuojame'? Ogi Laukin ės Moters archetipą ir susij ungimą su ja. Kas rytą pabusdamos iš šio sapno, mes tarsi iš naujo užgimstame, j o energij a ištisą dieną teikia mums peno kūrybai . Ir kas naktį mes vėl gimstame ir atgimstame, grimztame į šį laukinį sapną, kad dienai išaušus sugrįžt u me , gniauždamos kumštyj e šiurkšta us kaili o ku okšt ą , paj u o d u siomis nuo d rėgnos žemės koj omis ir vand enynu, mišku ar laužo dfunais kvepiančiais plaukais. Sugrįžusios iš šios šalies, mes kaskart vėl įsineriame į kasdie n ius rūbus ir į kasdienĮ , įprastą savo gyvenimą. Parkeliavusios iš tLĮ laukinhĮ vietų , m es s ėdame prie kompiuterio , stoj ame prie puodtĮ , parimstame prie lango, prie stalo auditori j o j e , prie knygų , paslaugiai kla u s o m ės kliento. Mes dvelktelime tuo l aukiniu kvapu

i kolektyvioj darbą, į verslą, į savo sprendimus , meną, savo ranktĮ i r širdies kūrinius, į pol itiką , dvasingumą, planu s , buitį, išsi lavin imą , gami ni u s , į užsien io reika l u s , laisves, teises ir pareigas. Laukinis moteriškumas ne tiktai sugeba išgyventi visuose pasauli uose ; jo d ėka i��yvena ir tie pasauliai. Turime pripažin ti , kad mes, m oterys, pačios kuriame sau gim tinę: kiekviena turime savą žemės lopelį , atsineštą iš nakties sapn ų, sukurtą dienos darb u . Pamažu, iš l ėto mes plečiame šį lopelį, ir jis vis didėj a , didėj a . Kada nors tai bus ištisa plati , didžiulė šalis, iš mirusitĮj ų prikelta žem ė, Munda de la Madre, Motinos šalis , dvasinė mūstĮ gimti n ė , lyg iavert ė ir lygiagreti visiems kitiems pa sauliams . Š į pasa u l į sud aro m ū s ų gyvenima i , mūstĮ ašaros, j uokas ir kau lai. JĮ verta kurti, verta jame gyventi, nes šiame pasaulyj e viešpatauja padorumas ir laukinis sveikas protas . Ž odis "atstatymas" paprastai mums asocij uoj asi su buldozeriais, su pastoliais , s u apirusių griuvėsių l opymu - tokia yra moderni jo

vartosena. Vis d ėlto jis turi ir kur kas senesnę p rasmę: angliškas žodis reclamation yra kilęs iš senov ės prancūzt! reclaimer, reiš k iančio "pašaukti atgal išleistą palakioti sakalą': O juk būtent to mums ir reikia - pakviesti laukinę btitybę sug rįžti atgal. Tod ėl šia prasme tas žodis puikiai mums tinka . Savo p roto, gyvybės, sielos balsais mes bandome prisišaukti atgal intuicij ą , vaizduotę: bandome prisikviesti Laukinę Moterį . l r ji ateina. Moterys nieku r nuo to nepab ėgs: jei turi kas keistis, tai pir miausia - mes. Juk nešioj amės savyj e La Que Sabe, Ž inan čiąj �Į I r j e i turime su laukti pokyčitĮ vid uj e, tai - kiekv ienos moters už duotis. Jeigu reikia pakeisti pasaul į , mes, moterys, žinome b ti d tz , kaip tai padaryti. Lau kinė Moteris pašn i bžd ės m u m s , ko im tis, i r m u m s beliks t i k j os klausyti . B ėgdama pirmyn, j i tolyd žio stab tel i pasižittrėti , ar kartais neatsil ieka me. J i dar tu ri labai daug k ą mums parodyti . Ta igi j ei ketinate bėgti ar rizikuoti, jei n orite pažeisti draudi m ą , p irmiausia atkapstykite pačius g i l iausius ka ulus, maitinančius

laukin ę motcrtĮ , gyvyb ės , vyrų , va iktĮ ir žem ės prigimties dalį. Pasikliaukite meile ir tobulais savo instinktais , kad nekl ysdama žin otum ėte , kada urgzti , kada šokti, p ulti ir parmušti, kada žu dyti , o kada - trauktis ir persekioti auką ligi aušros. Norėdama išsaugoti ryšĮ su stebuklinguoju lau kiniu pradu , privalote b tt ti kuo budresnė, kuo akylesnė ir atsargesnė, kiek įmanoma į žvalgesnė i r kūrybingesnė, gyve n ti ku o a rč i a u žemės, kuo l abia u verti nti viena tvę ir kittĮ m otertĮ draugi j ą , kuo labiau puosel ėti natūralu m ą , ugnį, dvasią, sukaupti kuo da ugiau nauj LĮ žodžitĮ i r minčitĮ . Turėtu m ėte ku o labiau palaikyti s avo sese ris, kuo dau giau s ėti i r kuo budriau sergėti šaknis, b ū ti kuo švel nes n ė žm o n ėms, kuo a rtimesn ė kaimynams, ku o lab i au vertinti poezij ą, tapyb<) - tiek realistinę , tiek pagrįstą vaizd uote, ir kuo giliau l e i stis į l a u ki n i o moteriškumo gelmes. J ttS tĮ gyven i me vis uomet t u r i ras t i s vietos tero ristiniam siuvimo bttre l i u i bei laukiniam stau gim u i . Ir,

be

abej o , - kuo daugiau canto honda , slėpini ngos giesm ės. Gerai pasipu rtykite, iškedenkite kailiuk;) , apšn i u kštinėkite se nuosius takus, įtvirti nkite i nstinktyvųj į savo pažinimą . Visos mes

galime di d ž iuotis, biidamos seno j o kovų v e tera n i t} kl ubo narės , i r narsiai de m o n s t r u o ti savo eiti

š i ų d i e mĮ m ft š iuo s e

įgytus

p a s l aptis ant siemĮ , daugiau nebesileisti p a ke l ta

g a l va .

N everta eik vo ti

ra n d ų s , išrašyti

gėdinamos i r vis ur

energijos

py k č i u i - verčiau

tegu j is mus sustipri na. Bet sva rbiausia - niekad nepraraskime moteriško savo apsukru m o bei sumanumo. N i e k u omet

n e pa m i rškim e , j og tai , kas geriausia,

ne t u r i

būti slepiama. Nei m editacij a, nei išsi lavin i mas, nei

ir n e ga l i

sap nt}

analizė

ar

kok ia t ik norite d ieviško j i išmintis nieko mums ncpagelbės,

jei

su n i e k u o

ja

n e s i d a ly s i me

ar patikėsime v i s a tai tik mažam

iš

rinktųj ų rateliui. Tod ėl išljskitc , pasirodyki te, k u r j ū s be bū t u m ėte ! Įminkite kuo gilesnius p ė dsaku s - j ū s tai

ga l i t e ! B ū kite

to j i senutė.

besisttpuojanti krėsle prie ž i d i ni o , kuri tol l a i ko glėbyj e i r čiūčiuoja seną s u s i d ėvėj usią idėj ą , kol t o j i vėl at j a u n ėj a i r i š naujo p av i rs t a

k rykštaujanči u vaiku. B ttkite toj i d rą si ir kantri

m o t e ri s iš " M ė

nu lio lokio': išmo kusi perprasti

n e gai š k ite

i liuzi j ą .

Tiktai

vieną

po kitos d cg i n d a m a fan tazijas, tarsi merga itė su degtu kais. J okiu būdu nepasi duokite ir atkakliai i eškokite savųj ų - kai p bjaurusis a n č i ukas . Rūpinkitės kū rybos tėkmės sk a id r umu , kad La LloronCl surasttl, ko ieško. Tegul ištvermi nga širdis veda j us per

bekraštį mišk<Į , kaip berankę mergel ę . Drauge s u La Loba s u r in k i t e krftvon pražuvusitĮ vertyb i!� ka u l us

ir

giedodamos prike l ki t e j uos

naujam gyvenimui . Atl e iskite ti ek , kiek galite , šj bei tą pamirškite ir kuo

d a ugiau sukurkite. Ta i , k<Į nuveiksite

j ū s LĮ būsimt}jtĮ vai ka i č i tĮ

dukraitės a t m i n s ir

g y ve n i m e .

p a rn i n ės

š i a n di e n , a t sis p i n d ė s

G a l i būti, kad j ū sLĮ duk t cnĮ

j u s geruoj u , o svarbi a u sia - j os seks

j ū sų pėdomis. Esam a d a u gy b ės b ūdLJ ir galimy bių gyventi sa n ta r v ėj e su ins ti u k t yv i ą j a

p ri g im t i m i ;

be

to,

ir mes

pačios, ir pasa ulis nuolatos

j pači u s svarb iausius mūstĮ ir visi e m s l a i k a m s pasakyti : " D a r y k ta i p ir taip, p i r m a t ą , o pasku i - a n ą , i r viskas bus gerai'� Tač i a u il g:Į laiką s t e b ė da m a v ilkus, aš vis m ėginau i šsiaiškint i , kaipgi j i e m s p a vyk st a d i d žią j ą gyve n i m o d a l į ši t a i p harmon i ngai nugyven t i . Tod ėl d ėl š ve n t os ramy b ės p a si ft lyči a u k i n tam e , o sykiu ki n ta ir

atsakymai

užduoda mus klausim u s , todėl n egalima sykį

j ums tuč t u oja u p rad ėti nuo bet kur i o iš toliau pate ikiamo sąrašo pu nkto. Toms, kurios dėl ko nors kovoja, geriausia būtų prad ėti nuo dešimtoj o.

D E Š I MT V I L K Ų G Y V E N I M O TA I S Y K L I Ų

1 . Maitintis . 2 . Ils ėtis. 3 . P rotarpiais bas tyt i s . 4 . Sa u go t i ištikimybę . 5 . M y l ėti vai kus. 6 . Dū kti mėnesie noj e . 7 . Laikyti ausis pastačius. 8 . Rūpintis kaulais. 9. M yl ėtis . 1 0 . Dažnai staugti .

XVI

S KYRI U S

Vi l ko b l a kstiena

Jei niekuomet neisi j .((irią, tau nieko niekada nenutiks, ir tavo gyvenim as taip ir neprasidės. - Neik i girią, žitlrėk, n i ekur nei k iš nam LĮ , - gąsdino j i e .

- O kod ėl'? Kodėl m a n nevalia šįvakar eiti į girią? - nes uprato j inai. - Tenai gyvena didelis vi lkas , jis ryj a žmogiukus - tokius, kaip tu . Ž iūrėk, neik daugiau į g ir i ą , niekur neik iš namų, nes pasigail ėsi ! Ž inoma, j i i š ėj o Nieko nepaisyd am a i š ėj o j girią ir tenai, ži n o m a , su tiko vi l ką, kaip j ie ir buvo bau g inę. - Matai , arg i mes tau n csak ėm '? - sukarksėj o j i e. - Č ia m a n o gyve n i m a s , o n e pasaka, kvailiai jūs nelaiming i , - atkirto ji. - Aš t u riu eiti į g i r ią ir susiti kti vilką , kitaip mano gyvenimas taip ir ncp rasi d ės ! Ta čiau jos suti ktasis vilkas b u vo įkl i u vęs į sp�Įstus, kurie gele ži n i ais dan t i m laikė sukandę j am koj ą. - Ai , gelb ėk, ai , pad ėk man! Aū-aū-atd - kaukė vilkas. - Iš laisvi n k mane, i š va d u o k , ir aš dosniai tau atsilyginsiu! - kaip ir visi pasakų vilkai, prisieki n ėj o jis. .

- O iš kur m a n žinoti, kad nieko blogo man n ed a rysi ? - pa klausė j i , nes b u vo tikra kod ėlčiukė. - Gal imsi m an e i r su ės i, '

kad vieni kaulai teliks? - Veltui klausi , - atšovė vilkas. - Vis tiek turėsi p a s i k l ia u t i

mano žodži u I r vilkas ėmė dar gailiau ir ga r s i a u s t a u gt i : .

- Ai , aj ajai !

A ū ttū ! Aū ū ū !

Ti ktai vieno dal yko

Klaust m e rge lei pritiko : Kuuuur sieeeeelaaaaa? - Na, g e ra i , vilke, tebtmie t ai p ! Pam ėg i nsiu t a ve išvaduoti.

Viens, d u ! - ji p ra ž i od ė s p ąs t u s , v i l k a s i št ra uk ė l e t e n ą , o ji aprišo žaizde:Į

gydomosiomis žolėmis .

- Ak, ačiū tau , g e roj i B e t m e rg a i t ė

merge l e ,

ačiū ! - ėmė d ė ko ti vilkas.

buvo prisiska ičiusi

per

daug netikrų pasa kų,

todėl r ik t el ėja:

- Nagi, k o lauki , imk ir su ėsk ma n e ! G reičiau !

J is tik už d ė j o leteną j a i ant

Bet vil k a s n ė n e k e t i n o j os ėsti.

p e t i e s ir t ar ė :

- Aš. esu iš k i t o ki o

ir vi e t o s - Paskui išs irovė bl aksti eną, padavė mergaitei ir p r i d ttrė: - Š tai, imk ir bttk išmintinga . Nuo l a iko

.

šiol tu žin osi, kas gera, o kas - ne;

pažvelgsi man o

a ki m i s ir a i ški a i

viską pama tysi .

Už.

tai, kad

tikrai mane išvadavai,

Duosiu tau dovanų, Ko

n ėra t a r p žmo n i tĮ .

Atm ink, ti ktai

vieno

d alyko

Klaust merg elei p ritiko : Kuu u u r s i e e e e e la a a aa?

I r merga itė s u g r į ž o nam o , la imi nga , k a d liko gyva . Ir

kaskart, k a i j a i s a k ė :

"Pasil ik, k u r esi, būsi mano pati ! "

arba: " Nagi, m a n ęs paklausyki ! " -

arba: ,.Atsakyk , kaip l i e pi u , b ū ki baltu lapu, ka ip

tada , ka i gimei šiam p a s a u l y : '

j i iš t ra u kia blaksti eną, pasi ž i ū ri p ro ją. i r visi j tĮ kės l a i bei m i n tys atviri, kaip ant d e l n o. Sykį mėsinin kas svėrė j a i m ės<Į pasižiiiri p ro blaksti e ną: o g i laiko p rispa udęs p i rštu !

Pažvelgia į savo gerb ėj ą ,

kuris Įti ki n ėj a esąs jai geria u s i a pora , ir mato : j i s n ieko nevertas !

Šios blakstien os d ėka ne

ji išvengė tada vienos , o daugy b ės n c l a i mitĮ .

Bet

tai d a r n e viska s . Šio n a u j o r e gė j i m o dėka j i n e tiktai

j žvelgdavo klast<Į bei žiaurumą - j os išge l b ėto vilko dova n a pa vertė i
ir stengėsi j uos prali n ksmi nti. Ji j u to bežadžio žmoga us s i e lva rt ą i r rad o žodžit} j am išsakyti . Giliai si eloj e j i įžve l gė tikėj i mą moters , kuri s a k ės i niekuo n e be ti k i n t i ir įpūtė j į iš savo liepsnos. Ji visa ką matė p ro vil ko blakstien ą : v i s k ą, kas tiesa, ir v iską, kas melas, v isk<Į . kas už gyvybą, i r viską . kas pril'Š. Visa tai tega l i m a pamatyti t i k tuom e t . k a i širdį matuoj i širdim i , o n e vien tik protu. Š ita ip j i p a ty r ė ,

j og

žmon ės

ne

veltui vadina vilką

J e i gerai Įsiklausysi į j o stau gimą. klau sia ·vis ne

tai išg i rsi,

to paties - esm ing iausio -

k<Į čia u žpuolus,

ne

i š m i n ti n g u .

k a d vilkas visu omet

dalyko : ne

k u r ga u t i paės t i ,

kur čia pasiautus , -

o svarbiausia, k<Į t uri ž i n o t kad

,

,

slaptą tiesą pamatyt u m ,

pasve rtu m viską , kas k u nu r

ap l i n k u i gy va:

sieeelaaaa'?

Ku u u u ur

s i e t� e e e el a a a a a ? Kur

siela?

Kur siela?

neisi f girią . t a u n ieko n ie kada nen u tiks, ir t a vo gyvenimas tmjJ ir neprasidės. Eik greičiau i girią,

Eik greičiau i girią, eik! Jei n iek uomet

eik!

Eik greičiau j girią, eik! Eik greičiau j girią, eik! Ištrauka iš C. I� Estes originalios prozin ės poemos "Vilko blaks

t i e n a (The Wolf's Eyelash , © 1 970, in Rowing Songs for the Night Sea Journey, Contemporary Chants ) "

.

PABAIGOS ŽODIS

Pa sa ka - ka ip va ista i

Dabar ketinu j u ms išd ėstyti p a s a k o s etosą ,

vy ra u j a n t į

m t! S ll

g i mi n ės etninės e tra d i c i j o s e , k u r i omis remiasi ir m a n o p a s a ko s b e i eil ės , ir dar tru putėlį paaišk i n ti , k aip r e nku o s i las

pala bras , ž o d ži u s , ir los cuen tos , pasako j i m u s , p a d e d a n č i u s si e l a i išgyve n t i . Mano manymu, Historias q ue son medicin a , pasakos yra kaip vaistai . " . . . Vis u o m e t , k a i t i k t a i pradedame sekti pasa k ą , iš

karto s t oj a nakti s . Kad i r k u r b ū t u m e , k o ki u m e t tĮ ar paros laiku , vos prad ėj us vynioti pasakos gij <) , iš u ž sto gų šelmenų t u o j i š l en d a s i d a b r i n i s m ė n u l i s , o viršum klausytoj ų galvų n u s i d ri e k i a žva i gžd ėtas dangus. Kartais , p a b a i g u s pasaką, kambarį u ž li e j a ryto aušra , kitąkart d a r l i e ka ko k i a ž v aig žd ės a t p l a i š a arba a u d r in g o d a n g a u s debestĮ d r a isk an a . B e t v i s u o m e t m u ms palieka d i d ži u l i s turta s , s u ku r iu o d a r teks d a u g k<Į n u veikti kuriant ir p u oselėj a n t s i elą . . . " 1 Man pati nka ra ustis pasakų k l o d u o s e

ne

tik todėl, kad esu psi

choanalitikė, - tai vei kiau susij ę su va i kyst ės patirtimi : t a d a man

d a u gelį mett} teko virti gil iose etn i n ėse savo nerašti ngas šeimos tradic ij ose. Nors ma n o a rtimiej i beveik n emokėj o nei ska ityti, nei

rašyti, tačiau j ie buvo išsaugoj ę tokią gil ią senovinę išmintį , kokios šia ndien i n ėj e vis u o m e n ėj e dažnai nė su žiburi u neberasi. Man o vaikystės i r paauglyst ės metais pasakos, an ekd otai , dai nos ir šokiai neretai bftdavo a tliekami tiesiog prie vaišių stalo, per vestuves ar šermenis, bet d i džioji dalis viso to, ką esu sukaupusi ir perpasakoju taip, kaip gi rdėj au , arba perkuriu į l iteratūrin es pasakas, buvo mano išgi rsta ne per viešus susibūrimus, o sun kiai triftsiant, dirbant daug j ėgtĮ i r s u s i kaupimo reikala u j a n č i u s darb u s . M a n o s u p ra ti m u , vistĮ rflš i tz pasakos randasi ti ktai i š sunkaus darb o : intelekt u a l i nio, dvasin i o , šei myninio, fizini o , - visok i o. J os nieku omet neate ina le ngva i . J tĮ nen ugirsi "šiaip sau ': neiš moksi ,,laisval aiki u '� } tĮ esmės neįm anoma u žgriebti ar išsaugoti šiltnamio są lygo m i s , jos ni ekuomet n epasiekia dide l ės gelmės entu ziastin ga m e , bet j o m s neats i d avusia me prote, neišgyve na jos ir d raugiškoj e , b e t l ėkštoje aplinkoj e . Pasa ktĮ neįmanoma "studi j uoti'� Jos išmokstamos tiktai betarp iška i , ilgą l a iką gyvenant ten, kur j os gyvuoj a , i r klausantis t ų , kurie tiesiog iai j as seka , j omis gyvena, todėl gali j tĮ išmokyti - ir tai dažniausiai įvyksta dirbant kasdie n i u s darbus, o ne kokiomis n or s iškilm ingomis progomis. G ydomasis pasaktĮ poveikis j unta m as n e tuščioj e erdv ėj e . 2 Jo neli eka, atskyrus pasaką n u o dvasin i ų j os šakn t} . Nepatirsi j o ir p r i ešokiais. Pasaka pasižym i savitu vien tisumu , kuris atsiskleidži a j a gyvenan t . Tikro j i pasakos prasm ė nušvinta ti ktai d ra u ge s u j a i šaugusiems. S e n i a usiose m a n o g i m i n ės trad i c i j os e , siekia nčiose tolimą p raeitį , - kaip sako mano ahuelitas, "per tiek kart ų , kiek j ų išvis

buvo'� - pasakoj imo l a i ką , ko n kreč i a s sekamas p a sakas ir kon krečius žodži us j oms perte i kt i , kaskart ki tokj balso tomĮ , pasak tĮ p rad žias i r p a baigas , j tĮ si u žeto raid ą ,

o

ypač - ki ekvienos pasakos

p askirtį dažnia usiai nulemia aštrus vid i n is j a u s mas, o ne koks nors išorin is akstinas ar "tinkama proga'� Kai k u riose tradicij ose pasakos sekamos tiktai joms skirtu

laiku.

Kiek žinau iš savo biči u l i ų , priklausančių keletui p u ebltĮ genči ų ,

pasakoj imai apie koj otą gali būti sekami ti ktai žiem ą . PiettĮ M e k sikoje gyvenančios mano comadres bei gimi naitės apie "didĮjj vėj ą , p učia n tį i š ryttĮ ': p asakoja ti ktai pavasarį. O m a n o įtėvių še imoj e esama pasaktĮ , kilusiLĮ iš Ryt ų E uropos, kurias galima sekti tiktai ruden į , nuėmus dcrlitĮ . Tu o tarpu gimi n ėj e , iš kurios esu kilusi , pasakoj imai apie El dia de los muertos tradiciškai b ū davo pradedami porinti žiem os pra džio j e ir sekami ilgai s tamsiai s vakarais , kol vėl sugrįždavo p avasaris.

Curanderisma ir mesemondok atliekamose senose integra l iose gydymo apeigose kiekviena s m u lkmena labai skru p uli n ga i pasve riama įvertinant, ar ji ati tinka trad ici j ą . Nuo to p ri k lauso, kokia p asaka bus sekama ir kada, kam, kiek laiko ir koki u p av i d a l u . koki us žodžius va rtoj ant i r koki omis sąlygo m i s . M e s btttinai at-: sižvelgiame į laiko , vietos specifiką , žmoga u s svei katos b ūklę ar ncgalavi mus, asmens vid inio ir išorinio gyvenimo bru ožus bei į keletą kitų lemiamų veiksnių ir tik tuomet sprendžiame, kokie va i stai tam žmogui galėtų padėti . I š esmės mtisų šimtmeč it� se numo ritualai re miasi sakraline ir i n tegra l i a dvasia ; ir pasakas mes sekame ti ktai tada , kai esam.e įparei gotos su ja su darytos sutarties, o ne atvirkščiai. :l Prieš vartodamas pasakas kaip gydymo priemonę - tiek vis u ose į manomuose psichoanal izės metoduose , tiek ir kitose skrupu l ingai apibrėžtose ir griežtai priži ūrimose gydymo d iscipl inose , - m e s būtinai turime išmokti ne tik tai, ką ir kada rei kia d aryt i ; d a r svarbiau žinoti , k o negalima daryti . Š is kriterij us a iškiau nei bet koks kitas atskiria pasakas, varto j amas gydymu i , nuo pasaktĮ , sekamų tiesiog pramoga i , - kas šiai p i rg i y ra v isiškai teisėta bei priimti na. Pači oj e "seniausioj e '' mano ku l t ttroj e , kuri, žino m a , s i ek i a ir šiuolaikinį pasau lį, e s a m a nepaprastai giliai įsišaknij usi o amži n o j o pasaktĮ perimamu m o : čia kiekvienas pasakLĮ mokovas savas pasakas bei su j omis susij usią gydymo tradiciją perd uoda vienam arba keletui las semillas, "sėklų': Tokie asm enys "sėklos'' paprastai iš prigimties pasižymi tam tikrais bru ožais. Ta i bllsimicj i tradicijos saugotoj ai , ku riais senolis pasitiki ir siej a su j ais savo viltis. Atskirti ,

kuris žmogus turi šį talentą, nesunku. Keletas senolių pasitarę išrenka šiuos būsimus savo išm i nties perėmėjus, globoj a j uos ir padeda, kol tie mokosi . Tokiems atrinktiems laimingi esiems tenka patirti nemažai sun kumų, vargtĮ ir nepatogu mtĮ , kol išeina griežtą ne vienerių metų trukmės mokymo ir darbo kursą, t. y. perima tradiciją visą, iki smulkmenų , nieko neiškraipydami ir ne keisdami : su v isais būtinais pasirengimais, p a l aimini m ais, pastuksenimais, esmi n ėm i s Įžval gomis, etika bei nu ostatomis, sudarančiomis visą gydymo meno sistemą, ir atitinka j os (o ne savo pačių) keliamus reikalavimus, privalomas i n iciacijas bei priesaku s.

ŠitĮ privalomtĮ mokymo formų bei trukmės j okiu būdu negali ma nei sutrumpinti , nei apeiti. Visko, ką reikia žinoti, neišm oksi nei per kelis atli ekamus savaitgaliu s, nei per kelerius m etus . Tam visiškai pagrĮstai tenka skirti da ugybę laiko, kad nesubanalintum , neiškraipytum ar p iktam nepanaudotum paties gydymo - o taip n eretai nutinka, šiems m e todams patekus į blogas rankas ar nau dojant juos n e pagal paskirtį , arba kai reikalo i masi neišmanėl ia i , net i r turintys gerų ketin i mtĮ .4 Tu omet n ieko gero nelauk. Kaip tokie tradicijos perėmėjai - "sėklos" - atrenkami, sunku

t iksliai apibrėžti ar nu sakyti , nes tai gana paslaptingas procesas, supran tamas tik gerai jį pažįstantiems, neturintis aiški tĮ taisykl i tĮ ir pagrĮstas n e vaizduote, o veikiau ilgalaiki u , nuoširdžiu žmonių tarpusavio

b e n d ravi m u .

Senol is pasirenka sau paveldėtoj ą , vienas

žmogus renkasi kitą , - kartais j i e sąmo n i ngai ieško kel io vienas pas kitą, bet kur kas dažniau susiduri a netikėtai , t iesiog kakto muša, ir akimirksn i u vienas kitą atpažĮsta, tartum b f1tų bendravę j a u tūksta nčius metų. Norėti bti ti panašia m į ką nors - tai dar toli gražu ne tas pats , kas tokiam tapti. Dažniausiai šitokĮ talen t<Į turintys šeimos nariai pastebimi dar

vaikystėj e . Seniej i trad i c i j os m okovai atidžiai dairosi aplinku i , ieškodami t tĮ , kas "sin piel': be o d o s : k i e n o j ausmai ir stiprūs, i r g i ll! s , kas sugeba regėti t i e k bendrą gyvenimo panoramą , tiek ir smulkias detales. Lygiai taip dabar aš, eidama penktą dešimtį metų ,

k u ri o s ne v i e n ą dešimtmetį . o g a l i r visą gyveni m ą ,

ž va lg a u si tų ,

at i d ž iai

j a u išsiugd ė ta m tikrą p agav u m ą .

klausyda m o s i ,

Cu randeras, cantadoras y cuentistas

m o k y m a s labai pa našu s ,

kad angi m a n o t ra d i c i j oj e p a s a ko s y ra n elygin ant

destino, l e n gva tatu iru o t ė ,

išra šyta odo j e

w1

ttĮ , k a s j o m i s gyven a .

Ti k i m a , e s ą tal e n t ingas gy dyto j a s pirmi a u s i a tu ri

kėti skai tyti šį vos matom<Į s i e l os ra š t ą Pasaka - vi e n a

koma

tatuaje del

ir re m t i s

p u i ki a i mo

tuo, ką perskaito.

iš p e n kitĮ s u d ė t i n i tĮ gy dymo meno d a l i tĮ , ji lai

l e m t i m i žmoga u s ,

n e š i o j a n č i o to kį ra š tą N e v i s i žm on ės .

yra

šitaip paženkl inti , t a č i a u tlĮ ,

yra

s u rašyta j ų p a č i tĮ

kurie to khĮ tatuiruotę t u ri , atei t i s

odoj e . To k i e žmo n ės vadi n a m i " Las unicas ':

išs ki rt i n i a i s . 5

Taig i s u tikę p a s a k o to j ą ar ž i n i u o n į ,

mes

p i rmia u s i a k lausiame:

,. Quicnes son tus familiares ? Quienes son t u s padres ?;; - " Kas yra tavo a rt i m iej i ? " - kitaip t a r i a n t teirau jam ės , iš k o k i o s gim i n ės šis ,

žmogus k il ę s . kursus

M ūstf nedom i n a , kok i ą

mokyklą j i s b a i gė kok i u s ,

iš k l a u s ė a r ko ki u o s e seminaru ose d a l yvavo.

d o m i m ės ,

kokios jo

dva s i n ės

M e s t i esiog

šaknys? Kaip vis u ome t , mes ieškome

savo c h ronol og i n į amži t} , b ti t tĮ vei k i au išm i n ti ngas, o n e s u m an u s , g i l iai t i k i ntis ir t i k ėj i m o pri ncipa is

ž m o g a u s,

k u ri s

a t i t ikt tĮ

g rindžiantis kasdi e n į savo gyvenimą, b ū t ų š vel n u s , malonus i r ati dus. Visa t a i

iš p r i g i mties b ū d i nga

žm ogui ,

žinančiam p i rm a p radį

v i so k i a u si o gydy mo Š a l t i n į . 6

Ccmtadora/ cuentista tradic i j o j e kiekviena pasaka t u r i savo t ėvus ir

senel i u s , o k a rt a i s

J a i s tampa žmon ės ,

-

kurie

į va i r ialypę j os prasm<; pasakos t ėvas

dar ir madrinas y padrinos, krikštatėvi us. j u s i š m o k ė š i o s p a s a kos i r perteik ė j ums

bei d i na m i ke:} , ir iš k u r i lĮ ją pave l d ėj ()[e (tai

ir mot i n a ) , bei žmonės, iš k u r i tĮ j u s išmokę asmen ys

patys t<Į pasa ką. paveld ėj o (tai abuelo o abuela , p a s a k o s s e n e lis i r sen el ė ) .

Ta ip i r t ur ėttĮ b ū ti .

Rt:� n g i a n tis

paprašyti j o

p a s a k o t i kito ž m oga u s i s t o r i j ą , p i r m i a u s i a p r i va l u

leidimo tai daryti , o gavus l e i d i m ;h btttina

n u ro d y t i ,

iš

ko t<Į pasak<Į pave l d ėj o m e , an tra ip nutrūks genealog i n ė v i rkšte l ė , k u r i os viename gale

- me s , o

kita me

- gyvybę t e i k i an t i p l a c e n ta .

Prašyti leidimo ir j į gauti / nesinaudoti tuo, ko tau neperdavė, gerbti kitų darb ą , k u ris sykiu su j ų nugyventu gyvenimu ir su daro paveldėtojams p ertei kiam ą kūrybą, - visa tai , galima sakyti, yra deramos p agarbos ženklas bei elgesio kodeksas, privalomas . kiekvienam , išaugu siam bei išauklėtam tradicin ių pasakų dvasia. Nė viena pasaka n ėra ti ktai p asaka. Pačia giliąja ir tikrąj a prasme pasaka - tai kokio nors žmogaus gyven i mas. Būtent ši gyvenimo paslaptis sykiu su tiesiog iniu s u kaupttĮ pasaktĮ pažinimu i r paverčia pasakas "vaistais'� Pasakos kri kštatėvia i yra žmonės, kurie, padovanoj ę j um s savo pasaką , prideda dar ir palaim i n i m <} . Kartais ilgai užtru nka per pasakoti pasakos kil mę, bet ta i b ū tin a , prieš prad edant j ą sekti . Vis d ėlto šis p a sa kos m otinos, m oči u tės ir t. t . išva rdij imas n ėra vien nuobodi prival oma Įžanga - j ą gal ima pajvairin ti net atskirais nedid ukais pasakoj imais. Tuomet toliau sekama jau i l ga pasaka atrodys tarsi antras vaišit} pati ekalas po apetitą žad inančios už kandėl ės. Visose man žin o mose auten tiškose pasakojimo bei gydymo tradicij ose , prieš pradedant sekti pasaką , pirmiausia iškel iamas į pavirŠit} , mobilizuojamas visas dvasi nis turinys - tiek kolektyvinis, tiek asmeninis. Š is p rocesas reikal auja d aug laiko ir dvasinės bei intelektualin ės energij os; tai toli gražu nėra lengvas u žsiėmimas. Jis daug kainuoj a ir ilgai užtr unka . Nors kartais vyksta intercam hiamos cuentos, istorij ų m ainai, per kuriuos du jau gerai vienas ki tą pažįstantys žmon ės apsikeičia savo istorij omis kaip tarpusavi o dovanomis, bet tai p n utinka tiktai tad a , kai jied u , net ir neb ū d a m i giminės n u o gimimo, sugeba pasidaryti vi enas kitam l a b a i arti m i , tarsi giminaičiai. Taip i r tu rėtų būti. Nors pasakos kai kuriems žmonėms neretai tėra tik p ram oga , i r ypač televizi j a pernelyg dažnai p i ktna u džiauja pasaktĮ si užeta i s , vaizduojan čiais gyve nimo žūtį , v i s d ėlto pati seniausia pasaktĮ pa skirt i s b u vo gydymas . Kai kuriems žmonėms toks gydymas - tai j tĮ pašaukimas, tačiau, mano su pratimu, geriausieji yra tie, kam iš tiestĮ pavyko susilieti su p asaka ir la b a i giliai savyj e u žčiuopti visas tarpusavy j e derančias jos dalis. Tokie žmon ės ilgai i r kruopščiai

mokėsi , vadovaujami dvasinių glob ė j ų , ir dar i lgiau tobulino tai , ko išmokę. Toki us žmones iš karto atpažįstame, vos tik j iems pasirodžius. Turėdami reikahĮ su pasakomis, mes prisiliečiame prie archetipi nės energij os, kurią metafori škai galima lygin t i su elektros srove . Kaip ir elektra, tai galin ga j ėga, gal i nti b ūti šilu m os i r šviesos šaltinis, bet ne laiku , n e vietoj e, netinkamu mas t u , netinkamo ar nepasirengusio pasakotojo naudoj ama, kuomet sekama n evyku siai parinkta pasaka , o pasakotojas tik i š dalies težino , ką reikia d a ry ti, bet visiškai nenutuokia, ko negalim a daryt i , � - kaip i r bet kurie vaistai , ji neatneš norimo palengvėj i m o , o dar g a li ir pa kenkti . Kartais vadi nam i e j i "pasakų rinkėj ai" n ė patys nesuvok ia , _ k ą daro , prašyda mi pasekti šitokio tipo pasaką arba m ėg in d a m i j ą panau doti be palaimini mo. Archetipas mus keičia. Jis akivaizdžiai sustipri na mūsų i nte gralumą, sute ikia ištverm ės ; tad j ei pasakotoj as pats n ėmaž n c pakinta, vadinasi, j i s nėra tam dalykui atsidavęs, nepatiria tikro S<Įlyčio su a rchetipu i r neperduoda t o , k<Į gavęs . o paprasčiausiai retorin ėmis pr i emo n ė m i s siekia sava n a u dišktĮ tikshĮ arba bando _ save sureikšminti. Perte ikti pasaką - vadinas i , prisiimti didži u l ę i r toli siekiančhĮ atsakomybę . Jei m ėginčiau šioj e vietoj e išsamiai aprašyti visus gydymo, kur i a m kaip vienas iš da ugelio komponen tų naudojama pasaka , para metrus, man prireiktų mažiausiai dar keleto tomtĮ . Todėl ribotos k nygos api mties verčiama, norėčiau pab rėžti tiktai patį pagrindi nį d alyką: pirmiausia privalu įsitikin ti , kad žmon ės n u o d u gn i a i ir iš esmės s u s ipaži n ę bei susili eję s u tradicij a , kurios pasakas j i e saugo i r seka. pasakotojtĮ žiniuon i tĮ, kuriuos pažįstu, - o m a n n u si šypsojo laimė pažinti labai daugelĮ , - sekamos pasakos išcnt,f;a iš jzĮ gyvenimo , panašiai kaip medis - iš šakn ų . Sykiu pasakos išau g i na ir juos - pasakų d ėka jie tampa tuo, kas yra . Skirtumą l engva paj usti. Mes iškart žinome, ar žmogus pats pra mogos dėlei " i ša ugino" savo sekamą pasaką , ar toji pasaka išties augina j į . Tik pastariej i atvejai sudaro nenutrū kstamtJ tradicii tJ pamatq. Geria u s i tĮ j ų

K a rtais visa i n e p ažįstami

žm onės

pr a š o

ma n ęs

pa s akos , k u r i ą

aš atkasi n ėj au , gludinau i r se rg ė j au daugelį metų. B ti d ama šių pasakoj imtĮ , ku r i uo s paveld ėj a u da v u s i tvi rt u s pasi žadėj imus ir p riva l ėd ama j tĮ la i ky t i s , se rg ėt o j a , aš nieku omet ne b a n d a u iš p l ė š t i p asaktĮ iš k i t ų j as s u p anč i ų ž o d ž i ų b e i apeigų ko nteksto , ypač j e i tai d a lyk a i , atsiradę, s us i fo rm av ę ir g i l i a i į s i š a k n i j ę šeimoj e . Tokiais a t ve j a i s p asiri nkimą lemia ne koks nors p l a na s iš p e n k i t} p u n k t ų , o ta m t i kra s sielos mokslas. Sva rbiausia čia - giminystės r y š ia i ir tarp u savi o artuma s .

p av y k s t a suku rti ati d u m o ir pagarbos sk l i d i n ą atm osfe rą, j o j e aš g a l i u pa dėti s a vo mokinėms a t rasti ir išto b u l in ti pasakas, kurios j as pri ims, kurios s p i n d ė s j tĮ vi d u j e , o ne v i e n g u l ės j tĮ asmenyb ės pavirši uje kaip p i g ū s b l izgučia i . Tam e s a m a d a ugyb ės b ū d tĮ . Tiesa , lengvų tarp jų n e d a u g , i r n ė vienas i š ma n žinomų nepasi žymi n u o s e k hnn u . D a u g d a u g i a u yra s u n ki tĮ , vargi n anČitĮ , n et kankinamtJ b ū d tĮ , bet j i e s ą ž i n i n g i ir verti d ė m e s i o . V i s i š ka i n e g i n č y t i n a , k a d žmoga us gal i my b C:� s t a p t i gydytoj u i r i šmo k t i n a u d o t i pa sakas kai p va istus tiesiogiai p riklauso n u o to, koki ą s a vo a s me n yb ės d alĮ j is nori ir g a l i t a m re ikal u i p a a u ko ti , k i ek širdies įdėti . Ta i sakyda m a , tu riu omenyj e visus ž o d ž i o aukoti prasm ės atspa l v i u s . A u ka - ta i ne p a t i e s pasiri n kta kančia , ne koks n o rs "komfo rta b i l u s k c n t ė j imas': k u r i o ribas n u s t a to pats a u k o j a masi s . Auka - i r ne a t ka k l i kova ar r i m ti nepa togu m a i . Veikiau tai - "įžengimas į p raga nĮ , k urį n e pats s u k ii re i ': ir s u g ri ž i ma s iš ten vis iška i apsivalius, a b s o l i u č i a i s u s i ka u p u s ir pasišventus. Nei d a u g iau , nei m a ži a u . M a n o šeimoj e sako ma: pasa k tĮ sa rga s la iku i b ėga nt atsi ims iš tav ę s , kas priklauso. Ta i reiški a , kad būsi priversta gyventi tam tik rą gy venimą , kasdien laikytis g r i ežtos d rausmės ir d a u g e l i mettĮ mokyti s - čia turi u o menyj e ne šiaip s a u len gvas pamokėles ego m a l onumui, o s u n k LĮ da rb<Į. pagrį s t ą t i ksliu g r i e žtų reikalav imlĮ i r taisyklitĮ laikymu s i . lr tai dar per švelni a i pasakyta . M a n o giminės p as a koj i m o tra di c i j os e - t i ek mesemondok, tiek i r cuentista tradi cijose, k u ri as aš perėmiau dar va i ky s t ėj e i r n u o Tikta i

re mia n tis meistro ir mo k i n i o s ant y k i ų modeliu

tada j o mis remiuosi, - esama vadinamosios La invitada , .,viešnios': vienaip ar kitai p da lyvaujančios kaskart,

kai

kas

n or s

pasakoj ama.

Tai t u ščia kėd ė, kurioje, kol seku pasaką , įsitaiso pas ėd ėti vieno ar kelių klausytoj tĮ sielos , paj utusios tokį p o rei k į I r nors .

tai, ką pasakosi u per visą vakarą, jau iš

anksto būn u

daž n i a u s i ai

parinkusi i r

gerai apgalvo j u s i , kartais tenka šį tą pakeisti, kad pagydyčiau , nur a m inčiau ar tiesiog pažaisčiau su ant tuščios k ėdės prisėdusia siel a . Juk "viešnia" išreiškia visų klausytoj ų poreiki us. Aš paprastai rag i n u žmones i m tis ieškoti pasaktĮ savo paČiLĮ gyve ni m c , ypač skatinu tai daryti savo mokinius - j iems tiesiog būtina vėl atrasti

iš

savo giminės paveldėtas pasakas. Juk

kart griebsis kad ir brolitĮ

G r i m m tĮ

j ei ž m ogu s kas

pasaktĮ vertimo, ta i

jo

patie�

šeimoje i šsaugotos pasakos, mirus scni a u si ems g i m inės atstova m s , bus

n ebe g rįžtam a i

prarastos. Aš kaip mokėdama padedu visiems,

kas ryžtasi prikelti savo šeimos tradici j as i r atgaivi nti savo senol it! pasakas, išsaugoti j as, kad n ežlittĮ užmarštyj e . Juk b i:ttent sen u kai v i sam e pasau lyj e

ir

sudaro kiekvienos gydymo

bei

dvasin ės

trad ici j os pamatą . Atsigręžki te j savo arti m u osius, į savo gyvenime.} . N e ve lt u i

šį patarimą nuolat kartoj a tiek didie j i gydytojai, tiek ir ga rsia usi rašytoj ai. Atsigręžkite į tas tikrąsias vertybes , ku rių kiekvienas turite . Toki tĮ istori j ų , k u r ias šitok i u b ū d u įgysite, nepc rskaitysitc j oki o s e k nygo s e . Jos g i msta iš tiesiogin ės p a t i rt i e s . Jei nuoširdžiai ir atsidavę imsi tės i eškoti pasaktĮ bei i s t o r ij tĮ savo ir savo artimtĮj ų gyveni m e bei šiuo l a i kiniame pasau lyj e, kiek j is paliečia asmeninį kiekvi eno žmogau s gyven i mą , sun kumtĮ ir va rgt} ncišvengsite. Ž inokite, kad einate tei singu ke l i u , j eigu jau apsi brozd inote kru m p l i u s , jei ne sykį , o daugybę naktų teko m iegoti a n t šaltos že m ės, j ei apgraibomis skyn ėtės kelių per j uodą tamsą , j ei naktį klaidžioj o te ra tais , j e i patyrėte š i u r p i n a n č i tĮ atrad i mtĮ i r klaikitf nuotyki ų . Ž i nokite , kad b uvo ve rta. Kiekviena pasaka , kiekviena j ū sų asmeninio gyvenimo dal e l ė privalo b ū ti apšlakstyta krau j u , j eigu norite , kad ji įgyttĮ aukščiausios dvasios, o j ū s patys išties paj ėgtumėte gy d y t i ž m o n es.

Aš nuoširdžiai viliu osi, kad j ū s leisitės į kelią i r patirsite pa sakas - gyven site gyvenimą ; kad remdamosi šiomis savo , o ne kieno kito gyvenimo istorij omis , j ūs karštai imsitės darbo: gausiai laistysite jas krauju bei ašaromis ir j u o ku, kol jos sužydės ir kol j ū s pačios aps ipilsite žied ai s. Ta i ir yra darbas, ku rį privalome at likti. Vienintelis darbas . !1

PAPILDYMAS

A tsiliepdama Į da ugelĮ skait y toj tĮ klausi mtĮ , s u sij u s i tĮ su Įva iriais

mano darbo i r gyvenimo aspektais , aš truputį p raplėčiau kai k u rias šio veikalo dal i s pridūriau vieną kitą anekdotą, paaiški n i m ą ar papildomą pastabą, išplėčiau pabai gos žodį i r pi r m ą syk paskel biau prozinę poemą - originalaus dar nepublikuoto kūrinio da lį Darydama visus šiuos pakeitimus bei papildymus, sten g ia us i biiti labai atsargi i r j okiu būdu nepažeisti pirmin io knygos ritmo. ,

.

Per trejus metus gavau d a u gybę skaity toj tĮ laiškų , kuriuose reiš

kiamas d ėkingumas, dalijamasi skaitytoj tĮ g ru p ėse, skaiči usiose ir apta r inėj us iose mano " B ėgančias su vilkais': išsakytais atsil iepi mais, siunčiami linkėj im a i bei teirauj amasi apie to l e sni u s mano d a rbus. Dauguma ati džiai p e rsk a i t ė i r apmąstė šią knygą, o kai kurie sk a it ė net po k e li s kartus. 1 Apskritai esu be gal o maloniai nustebusi matydama, kad dvasi n ės mano k n ygo s ištakos , nors vos tepamin ėtos potekstėj e , tokiai gausybei skaitytoj ų pa s i rod ė tokios akivaizdžios. Š ird ingai d ėkoj u u ž visus j ūsų at s i tĮ S tu s linkėj imus, už gerus žodžius, gilias įžvalgas bei širdies dosnumą už visas n u ostabias rankt} darbo d ovanas b e i įvairiopas pastangas mane sustiprinti i r paremti, pam i n in t ,

mano darbus, mano šeimą i r artimuosius bei mane pačią savo kasdienėse maldose . Visa tai aš nep apra st ai branginu ir sauga u g iliai širdyj e .

Labai seniai, bet nelabai toli . . . Dabar pamėginsiu atsakyti į keletą skaitytoj us labiausiai domi nančių klausimų . D augelis teiravosi, kaip prad ėj au rašyti "B ėgančias su vilkais'� K nyga atsirado gerokai anksčiau , n ei ėm iausi jos rašymo. 2 Viskas prasidėjo nuo to, kad liki mas m an skyrė gimti keistoje ir donki chotiškoje šei moj e . Pirmiej i keli dešimtmečiai buvo sklidini kvapą gniaužiančio grožio ir ste b ėj i m o , kaip kultū rinėse , visu omeninėse bei kitokiose gyveni m o a u drose dūžta viltys ir svajonės. V iskas prasid ėj o nuo a itra u s , bet tok i o brangaus meil ės ir gyvenimo patyri mo. K nygą prad ėj au gerokai anksčiau , nei ėm iausi j os ra šymo , - tiek tegaliu tvirtai pasakyti. Praktiškai rašyti knygos rankraštį prad ėja u 1 97 1 metais, po ilgos piligriminės kelio n ės p e r dykumą grįžusi į gimtuosius kraštu s , kuomet paprašia u ir gavau gim i n ės senolių palaimin imą knygai, kurios pagrindą turėj o sudaryti dainin goj i miistĮ dvasinitĮ šakm] kalba. Tuo laikotarpiu buvo d uota gausyb ė pažadų, kuritĮ paskui daugelį metų skrup u l i ngai laikytasi. Pats svarbiausias iš ttĮ priesakų buvo : " Nepamiršk mūstĮ ir nepamiršk, už ką mes kentėj ome·�:� " B ėgančios su vilkais" - pirmoj i iš penkitĮ knygtĮ serij os, api tnančios šimtą vidi nio gyvenimo istori j ų . Parašyti dviem tftks tanči ams dviem šimtams šio vei kalo puslapių man prireikė kiek d a ugia u n e i dvid ešimti es metų. Iš esm ės pagrindinis mano darbo tikslas - reabil ituoti vientisą instin ktyviąj ą prigimtį, kurią įprasta laikyti patol ogin i u nukrypimu , ir parodyti, kokie sti prūs dvasiniai saitai j un gia mus su gamtos pasa u l i u . Pagrin di n ė prie laida, kmia re miu osi visame savo darbe , - tai įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus gimsta talenti ngas . Apie kalbą

Šiame darbe sąm o n i n gai vartoj u dvi kalbos rūšis: moksl inę, kurią įvaldži a u per savo psichoanal izės stu dij as, ir tradicinio gydymo bei sunkaus darbo kalbą , atspindinčią etnines mano - imigrantės , kilusios iš žemo socialin io sluoksnio darbinin kų , ir katalikės - šak-

nis. Mano vaikystės ir paauglystės metai paženklinti sunkau s d arbo ritmu - būt e nt j i s labiausiai ir formavo mane kaip poetę . Kadangi ši knyga yra sykiu ir psichoanalizės veikalas , ir dva o si s dokumentas , daugelyj e knygynų " B ėganč ias su vilk ai s" teko užtikti padėtas iškart keliuose skyriuose : Psichologij os, Poe �ij os, Moterų studij ų , Religijos. Kartais sakoma, kad ji netclpa i j oki ą kategoriją arba duoda pradžią nauj ai . N e ž i n a u , ar iš ties ų t ai p , bet pradėdama j ą rašyti, aš vyliausi ją tapsiant tiek meno kttri niu , tiek ir moksliniu psichologiniu darbu apie žmogaus dvasios g el .tnes.

Atmintinė skaitytojui Knygos " B ėgančios su vilkais" paski rtis - pad ėti sąm on ingai asmenybės raidai . Knygą geriausia vertinti kaip veikalą , sk i rtą apmąstymams ir sus idedantį iš beveik dviejų d eši m č i ų s ky rh] , i š kurių kiekvieną galima suvokti atskirai. Devyniasdešimt devyniuose procentuose mano gau n amų laiškt] pasakoj ama, kad skaitytojos ne tiktai pačios skaito knyg ą , b et ir supažindina su j a savo artimuosius: dukterj , moči u tę, myl i m ąj j arba skaitytoj ų grupę. Kadangi šios knygos nepavyksta perska ityti nei per savaitę, n ei p e r m ėnesį , j ą tenka įdėmiau pastudij uoti . Knygoj e kiekvienai skaitytoj ai siūloma pačiai p a lygi nti savo gyve n i mą su tuo, kas č i a rašoma , nuspręsti, kas j ums ti nka, o kas n e , į k ą ve rta atidži au įsižiū rėt i , įsigilinti ar sugrįžti vėliau, kai būsit e toliau p ažengusios asmeninės brandos procese . Nereikia sku b ėti kuo greičiau perskaityti . Š į darbą rašia u iš l ėto. n e vienerius metus. Dalį parašiusi, atsitraukdava u , pam ąsty d avau , 4 tada grįždavau ir tęsdavau toliau, paskui vėl atsitraukdava u , vėl mąstydavau ir vėl s ugrįždavau. Daugelis žmonit} ir skaito š ią k nygą lygiai taip , ka ip j i buvo rašoma: po truputį , su pertrau k omis, vis p amąstydami ir sug rįždami . 5

Nepamirškite . . . Pačia seniausia p ras me žodis psicholog ija - tai si elos mok sl as. Nors per pastarąjį šimtmetį šioj e srityj e pavyko n emažai nu ve ikti ir

d a u g kų atskl e isti , o dar d a u g i a u }žvalgtĮ, be abej o , laukia ateit yj e , n e į k a i no j a m a

ir į va i r ialyp ė žmogaus prig i m tis dar slepia gausybę

n c išrirt tĮ p l onĮ . Psi cho l og i j a a t s i r a d o n e prieš ši m t m e t į ar panašiai . J ai - tūkstančiai mettĮ . Šiand ien ži nome i r deramai pagcrbiame daugelį š i a m moks l u i n u s i p e l n i usitĮ ga rs i ų vyrų ir mote rų . B e t j u k ne j i e p i r m i e j i

ėmė

g il i ntis į :lmoga u s

s i e l ą . K i ekvi e n a s , i š g i rdęs

balsą. gilesnį ir išmintingesnį negu j o paties, i r ryžęsis ieškoti šio balso šalti n i o , gal i būti l a i komas šio m o k s l o pra d i n i n k u . Kartais sako m a , neva ma n o darbas esąs n a u j o s , besifor m u o j a n č i os

k ry p t i e s prad ž i a . Su v i s a d e rama pagarba privalau pa rei kšti ,

kad š i o da rbo esm ę p ave l d ėj a u iš l a b a i SCll LĮ tra d i c i j LĮ . Tod ėl nega l i u ra m i a

S<ĮŽine, be j o k i t} išlygtĮ l eisti prisk irti j i koki a i nors

. .

n a uj ai

bcsi form u o j a n č iai'" s r i č i a i . Tūksta nčiai žmoni tĮ visa m e pasa u lyj e , dažnia usiai - " maža rašč i L1 ': b e t savaip nepap rastai išm i n t i ngtĮ se nol i t} , iš ka rtos į k a r t<) ste b L�j o i r s e rgėj o t i k sl i us ir s u d ė t i n g u s šio mo kslo p a ra metr u s . J is gy vavo i r klestėj o visa i s l a ikais, kol gyvi ir sveiki y ra tie, kas su tei k ė j a m savi r<Į fo r m ą ir

p a s k i rtį . ()

{spėjitnas Asmenin ė kiekv i e n o žmogaus b randa - la bai dalykas .

savi tas ir i nd ivid ua l u s

Č i a nega l i ma n i eko daryti mechan iška i , n ega li b ū ti j o k i LĮ

kategoriškų n ur od i n ėj i m ų : ,.daryk tą , o d a b a r a m( Kiekvie n a m žm ogu i šis pro c esas klo s tosi savitai, tod ėl j o n ega l i m a įspransti

į

ko k i u s

n o rs "d eši m č i a l e ngv tĮ ž i n gsne l i t( nusakomus

Toks darbas n e l e n gva s i r įveikiamas n e

k i e kv i e n a m .

rėm u s .

K a i ieškote

gydytoj o , a n a l i ti ko , patarėj o ar vadovo , pi r m ia u s i a į s i t i k inkite , k a d š i e žmon ės p r i k l a u s o

tvi rtas šakn i s i r garb i ngus pirmtakus

tur i nčiai sriči a i , kad j i e t ik ra i � dk i a i ž i no,

k a i p pada ryti tai,

ką

skel biasi ga lį n u veikti . Dra u gtl , a rt i m tĮ j t} , pat iki m tĮ kol egų teira u k i tės k u o j og

išsam esn it} re komend a c ij t} , k a d

ga l ė t u mėte

b ū t i t ikri ,

j ū st] pasirin ktas m o ky t o j a s gerai pasi re n gt;s tiek metodin i u ,

t i e k m ora l i n i u

a t žv i l g i u . 7

Ap ie

dabartini savo gyvenimą

o�i u g i a u s i a l a iko i r tol i a u pral e i d ži t t u žs i d a ri u s i : ra š a u b e i d i rb u , n o rs k a i

kada t e n k a i r p a s i ro d yt i v i e ša i . Apskri tai gy v e n u

kaip i r d a uge l į m e ttĮ l i gi š i o l :

ta i p p a t ,

e s u g i l i a i n u g r i m z d u s i savyj e , b e t

k a i p į ma n y d a m a s t e n g i u o s i n ea p l e i s ti

išo r i n i o p a sa u l i o reika l t� . A š

i r t o l i a u e s u p s i c h o a n a l i t i k ė , p o e t ė i r rašyto j a , t a i p p a t rl"1 p i n u os i ga usi a ir p l a č i a i išs išako j u s i a savo šeim a . N cv c n g i u p a r e i k š t i

savo

n u o m o n ės d a u g e l i u s o c i a l i n i LĮ kl a u s i m LĮ , į raši n ėj u garso į ra š u s , t a pa u , k u ri u , ve rč i u , m o k a u i r p a d t: du re n gti b ū s i m u s p s i c h e a n a l i ti k u s . Ka i p

kviestin ė d ės ty to j a

d a u ge l y j e u n ive rsite ttĮ d ėsta u

l i t e ra t ū rą , g ro ž i n ę k ii ry b ą , p s i c h o l og i j :Į , m i t o p o e t i k<Į , ko n t e m

p l i a ci j ą b e i k i t u s d a l yk u s

.

11

Ka rtais m a n ę s kla u s i a , koks į vy k i s p e r p a s ta r u os i u s kel e r i u s metu s man labia usiai bitĮ d a l yk tĮ , g i m i n ės

s

į s i m i n ė . Ž i noma , k a d nu tiko nema žai sva r

bet la bia u si a i m a n o širdį s u g ra u d i n o b e g a l i n i s

e n o l i tĮ dži a u gs m a s , i š vyd u s p i r m ą j i š i o s knygos

J i e p i rmąka rt m a t ė i šspa u sd i n tą

j LĮ t a r p o . Štai

mano

leidimą .

darbą, p a r a š y t ų žmoga u s , k ilusio i š

iška l b i ngas pavyzd ys. M a n o ašt u o n i asdeši mt k etve r i tĮ

m c t LĮ a m ž i a u s sulau kęs t t'vas , p i r m ąk a rt p a mat�r' s Ši<) knygq , savo d a rkyta angl tĮ kalba s u š u k o : " K nyga , k nyga , t i k ra k nyga ! " - ir čia

č i brakį - s e n o v i n į

pat sode l e i d o s i tryp ti

savo g i m t i n ės

šokį .

Apie darbq B t"i d a m a cantadora

(sc n tĮ j tĮ

p a s a k o j i m LĮ s e rgėto j a ) ir dv i e j tĮ k u l t ii

r LĮ e t n i n į pave l d ą p e r ė m u s i m o t e r i s , n e ga l ėč i a u n epaste b ėt i , ž m o n ės yra l a b a i s k i rtingi - k u l t ū ri n e , k i t o k i a p ras m e .

D ėl to

psichologi ne i r b e t

man atro d o , j og k l a i di nga

bet k u r is m tt S tĮ s u ras tas ke l ia s y ra v i e n i n t e l i s .

j og

kokia

bū ttl ma nyt i , kad

lr š i s

m a n o d a rb a s

t ėra m ėg i n i mas p ra t ur t i n t i tik ro s i o s m o ters ps i c h o l ogi j os s a m pratą bei u žgl aistyti kai

kurias

j o s spragas - t t t r i u o m e n y j e p s i c h o l og i j ą ,

a p i ma n č i ą vi sas p a sa u li o m o te r i s i r v i s �} j tĮ gyve n i m tĮ į va i rovę .

Per t u o s dvi d e šim t su v i rš u m savo d a rb o m e t t) , ste b ėd a m a b e i ana l i zu o d a ma t i e k m o t e rtĮ , t i e k vyrt Į pati rtį , p a m a ž u tvirtą į s i tiki n i m ą , k a d ,

nepriklausomai

s u s i dariau

n u o u ž i m a m as

p a d ėti es,

gyvenimo tarpsnio ar konkrečios situacij os, kiekvienam ž m og ui re ikia tu r ėti g a usybę dvas inių ir p s ichologinių j ėgtĮ , norint žengti toliau - pamažu , žingsnis po žingsnio, įveikiant galingą priešprie šinį vėj ą, tolydžio prasiveržiantį ki e kvie n o iš mūsų gyvenime. O stiprybė į g yjama n e tad a , kai jau užkop ėme laiptais arba įveikėme kalno viršūnę, n e tada , kai tikslas pasiektas - koks tas tikslas b ebtt tlĮ Ypač svarb u suk;! upti stipry b ės prieš pradedant ko nors s i e kti taip pat - paties proceso metu , kaip ir jo pab a igoj e Aš tv i rt a i tikiu, kad pati tikriausia stipryb ė remiasi atidumu savo sielai ir pastangomis paži nti jos prigimtį. Bet kuriuo laikotarpiu esama daugybės pavojų, galinčių pa laužti mūsų sielą ir dva sią, suni okoti mttSlĮ ketin imus, p r iv e r s ti mus pamiršti tai, kas svarbiausia, - ir ne tiktai pragmatinius dalykus, bet ir patį esmingiausią klausimą : " Kur viso šio reikalo siela?" Tik dvasinės stiprybės dėka mes ei n ame per gyvenimą, randame atramos taškus, atkuriame teisingumą ir atsilaikome prie š visus vėj us. Š i stipry b ė, kokiais b ftdais j os bcsiektume - per žod žius, maldą, įvairiausius steb ėj imus ar kitaip, - kyl a iš paslapti ngos i r didingos j ėgos , glltd inčios pačiame mūsų dvasios centre ir tuo pat metu gerok a i ją pranokstančios. Š ią j t'g<Į visiškai įmanoma pasiekti, j ą b ūti n a puoselėti i r maitinti. No r-s j i vadinama d a u gy be vard1Į , bet pats šios j ėgos egzistavi mas - neginčytinas psichologinis faktas . Tai sudėtingas , bet labai vertin gas dalykas - štai kaip tikrosios .

,

.

b randos sulaukęs žmogus api b ft dinttĮ viso šio reik a l o esmę; ji tiek viduj ai , tiek išoriškai pratu rtina atkakl i a i j os s iek i antį asmen į . Mes visi puikiai tai žinome, n es sąmoningas , tvi r t a s žmogus smarkiai skiriasi nuo to, ku ri s vien laikosi įsikibęs fantasmagoriškų prietartĮ . l r nors šioj e k e lion ėj e į savo "tikru osi us namus" mes protarpiais atsigręžiame pasiži ftrėti, ar toli jau n u ėj o m e , bet n i e kuo m et ne sigręžiame tam, kad pasuktum e atga lios.

P A ST A B O S

Kartais tokias pastabas knygos gal e aš vad inu los wentitos , trum p o m i s istorij omis. Jos s u s i j u s i o s s u pagri ndiniu tekstu , tačiau gal i

būti lai kom os ir

a t sk i ra i s

,

savaran kiškais

k t1 ri nėlia i s .

J ei

n o rite ,

galite j as s kai ty t i i štisai, negrįždamos atgal prie p a gr i n d i n i o teksto.

Bet s i iHyč i a u perskaityti ir vienaip, ir k i t a i p

.

Į VADAS

Ka u lų

gies m ė

kalba - ga l i n � a s a p mJ kal bos ses u o . Spre n dži a n t i š d a u (tiek š i uo laik in i LĮ . tiek ir senovin i u ose raštu ose aprašyttĮ ) b e i m is t iktĮ veikalt} , kaip antai Ko t r y n o s S i e n i e t ė s , P ra n c i š k a u s

1 . Pasa kt} i r poez i j os ge l i o sapm} a n al i z ės š ve n t ųj tĮ tcksttĮ i r

Asyžieč i o , R u m i o , E c kh a rt o , t a i p pat i r d a u g e l i o p o e t l! k ll rybos, pavyzd ži u i ,

k a d d va si o j e egzistu o j a tam išryškėj anti tuomet, k a i a s m u o

D i c k i n so n , M i l l a y , W h i t m a n o i r k i t tĮ , a t rodyttĮ , t i k ra poezi j os i r m e n i n ės k ll rybos fu n kc i j a ,

s
a rba n e t y č i a p r i s i a rtina p r i e i n s t i n k t y v i o j o dvasios b ra n d u o l i o.

Toj i dvasios vieta , k u r susi e i n a sa p n a i , pasakos, s l a p ti n g o j i insti n ktyvi o s i o s ,

m·ba l a u k i n ės

,

poezi j a

bt• i m e n a s , i r y ra pa

pr i g i m ties b u ve i n ė . Š i u o l a i k in i u ose

s a p n u ose bei poezi j o j e , ly g i a i k a i p ir s e n ov ės pasa kose bei rn is t i ktĮ raštuose, v i s a b ra n d u o l i o ap l i nka yra

suvokiama

k a i p a ts k i ra b ll tybė, gyve n a n t i

sav<Į

gyve n i m<Į . Po ez i j o j e , d a i l ė j e , šo k i u ose ir sapnuose ją d a ž n i a u s i a i s i m b o l i zu o j a a rba vienas i š u n i versa l i tĮ j tĮ d e m e n ttĮ , ka i p a n ta i van d e nynas, d a n gau s skli a u tas,

žemė, arba

Bala11dė/ė,

ta m tikra

Bičiulė,

p c rs o n i fi kuota j ėga: p avyzd ž i u i ,

Mylimoji

..

Meilužė

ar

Sut11okti11ė.

Daus11 Valclovė, Balta

Iš š i o b ra n d u o l i o k y l a m is t i n i a i i šgyven i ma i i r d i t•viškos i d ėj os , p e r t e i k i a m o s p e r asml·nj , k u r i s j a u č i as i i t b ū t lĮ

.

. pripild ytas k a ž k o , k a s n ėra a š ' � B e j e ,

d a u ge l i s m e n i n i n k tĮ i r savas idėj a s b e i i š e g o k y l a n č i u s s u m a n y m u s a t s i n c š a p r i e b ra n d u o l i o ir meta

i ii

p a g rjstai t i k ė d a m i e s i , kad v i sa t:t i b u s j i em s grą ž i n t a

prat u rt i n ta b e i a tga ivinta nepaprastos dvasi n ės bra n d u o l i o g yv y b i n ės energ i j os . K a i p b e b ū ttĮ . tok i a p a t i rt i s s u ke l i a s t a i g ų i r e s m i n j žmoga u s j a u s nnĮ , n u otai kos i r š i rd i e s b ū senos s u k rėt i m ą . pas i ke it i m ą ar p ra b u d i m <) . K:) t i ktai p a tirt a s t o k s

pove i k i s i š esm ės pak e i č i a ž m o g a u s n u o t a i k ą . Pasi ke i t u s i n u o t a i k a ve i k i a Š t a i kod ėl va i z d i n i a i i r k a l b a , ky lan tys i š

šio

šird j .

b ra n d u ol io , y r:t t o k i e sva r b ū s .

Drauge j i e t i e k gal i ng i , ka d j s t e n gt l} v h: � n ą d a l y k ą pave rs t i k i tu , i r a t l i kt i š i ą r ra n s fo r m a c i j <Į t o k i u b l'J cl u , k o ks b ū tt} a t l i e ka m a s vi e n r i kt a i

va l i o s

nejrnano mas

a rba l a b a i ska u � m ingas,

pasta n g o m i s . Š i a p ra s m e b r a n d u o ly s , a rba i n s

t i n kt y v i o j i p r i g i m t i s , ga l i i r pagyd yt i , i r s u t e i k t i gyvyb ės.

2.

E,�?o!Aš uširs

i r A rc h e t ipas';

( " Ego

te r m i n :Į p a v a rt o j o E d w a ruas F e rd i n a n d a s E d i n g e r i s

[Ego

New York:

a n d Arch etype,

a p i b ū d i nt i J u n go p o ž i ii rj

i

P e n g u i n , 1 97 1

]).

11,

ėd :uu a s

r,go i r Aš sa n t y k i u s k a i p t a r p u s a v i o pa p i l dymą : t i e k

vei k ia n tysis, t i e k i r ve i k ėj a s n egal i fu n kd o m h > t i v i e n a s b e k i t o

Collected V\lorks , vo l .

nor

2nd.

ed.

ĮC.

G.

J un g .

P r i u c e t o n : P r i n c e ton U n iver� iry P ress,

1 97 2 , para . :N). 3 . "Para L a Mujer Cran cle , D i d ž i oj i M o t e r i s · : .,Rmoi11g So11gs for

the

© 1 97 1 , C . P. Ch ants':

Nig h t Sea Jo u n wy: Co n t e mporUI)'

Estes,

iš

p r i va t u s

l ei d i m as 1 989.

4.

Apie

e t n i n e s trad i c i j as , ktu·hĮ l a i k a u s i n u s tatydama pasako j i mo r i ba s , ž r.

Pabaigos žod j , Pasaka - k a ip va ist as.

5. El duende pažod ž i u i re i š k i a paslap t i n g•! dv:t s i os dve l k s m ą a r j ėg:) , sl yp i n č i ą

Ji a p i m a n e r t o k i u s d a l y k u s , k a i p t'i s e n a , ba l s o mažo j o p i ršte l i o pakėl i m o m a n i e ra . š; t e r m i n ą va r to j a fl a m e n k o bt• t j uo ta i p par ga l i m a a p i b ū d i n t i s u gl· h ėj i m •! , , m ąstyt i " p o e t i n i a i s

žm oga u s g yve n i m e a r k tt r y b o j c . t e m bras ar šo k � j a i ,

va i z d a i s . Lot y mĮ A m e r i kos cumn clems . k m ios a t k ur i a trad i c i n i u s pasako j i m u s,

š i u o žod ž i u u u sako t a m t i k rą b O s l� l i <Į . k u o m e t ž m og u s p r i s i p i l d o dvas i o s , k m

kas

d i d e s n ės nei j o p a t i l· s . K a s b c b l't tu m - k ii ri� j a s a r t i k s t e bėt o j a s , k l a u sytojas

arba s k a i t y t o j a s , - el ducndc b u v i m :) th � i š ve n g i a m a i p a s t e b ėsi :

jžvdgs i ,

išgirsi,

pers k a i tys i , p a j u s i -- a u a p u s šo k i o j u d es i tĮ . m u z i kos gars tĮ . ž o d ž i t Į , m e n u va i z d tĮ : t i k t-a i ž i n osi , kad j i

tl'n

y ra . O

jt'i el cluemle n ė ra , š i ra i

l y g i a i ta i p p a t j u nt a ll l l' .

6 . V; 1 s a l i s a y ra a ngl i z u o t a s r u s i š ko va rd o Va s i l i s a va r i a n t as . 7 . V i e n a s iš pag r i nd i n i tĮ ;t t ra m os taš k tĮ k u r i a nt m o t c nĮ psich o log i j os sl'tt d i j <) yra ta i , k a d p a č i o s motl'rys n u o l a tos ste b i ir b a n d o a p i b i:i d i n t i ta i , k a s vyksta j t]

gyve n i m e .

M o te rs e tn i n ė p r i k l a u somyb ė . ra s ė , i š p a žj s t a m a r e l i g i j a bei ver

tyb ės y ra gl a u d ž i n i s u s i j ę d a l y k a i , ir s u d a ro

jos

d va s i n j p a m a t<Į .

j

visa

tai

b tJ t i n a a t s i :l.ve lgti, nes d ra u ge t a i

l S KY R IUS

S tau g i mas: La uki n ės M o t e rs prisikėlimas 1.

E.

coli.

coli b a k t e ri j ą , k u ri s u ke l i a i organizmą ge r i a nt u ž k rėst<Į vande n į . i r R e m a s b e i nava c h tĮ m i to dvy n iai - t a i vos d v i J v y n i t) p o ro s

S a n tr u m p a , re i š k i a m i Escherichia

gas troc n t e r i t ą i r pate n ka

2. Romulas

i š d a u gy b ės gars i t1 m i t i n i !} dvy n i tĮ .

3. Senojoje

Meksikoje.

Tony'io

4 . E i i C:� raštis ,.S p i n d i n t i s žvėris" iš poeto . bl i u zt) a u to r i a u s

Mo ffc i t o

pava d i n i m o k nygos (Luminous A nimul. C h l• r r y Va l l ey , N ew Yo r k : C h e rry Va l l e y E d i t i o n s , 1 9t{9). 5 . Š i ą i s t o r i j ą m a n papasako j o m a n o t e t a T i rezi ana n i . Ta l m u d e p a t e i k i a m a s to p a t i es

va r i a nt a s vad i n as i " K t! t vertas į ž e n g u s i tĮ rab i n ai įžen g i a iš

j t}

v il· n a ip

i

i

Roj t( ;

jame

pasa k o j a m a , k a i p k e t u r i

Panfes, Roj tĮ . k a d išs i a i š k i n t i! d icvišk:Į s i a s p a s l a p t i s ; b e t t r i m s

ar k i t a i p pas i m a i š o p ro t a s , k a i j i e i š v y s t a Shekh i 1 1 uh - s e n ov t·s

d e iv ę .

6 . Ž r. C. G. J u ng, Th e Trauscen den t Functio u , i n : Collected Works , vo l . · 8 , 2 n d ed . (Prince t o n : P r i n c l' to n U n ive rs i ty

Press, Hl7 2 ) ,

pp.

ti7--9 1 .

7 . Š i senovės b fl t y b ė d a r vad i n a m a ,.motl· r i m a n a p u s l a i ko':

II S KY R I U S

S usekti u žpuoli k<Į : pirmoji iniciadja 1 . Pasa kose p r i g i m t i n is g ro b u o n i s fi gii r u o j a p l t!š i ko , j a u n i k i o ž v ė r i e s , p r i l· va r ta u t o j o . žud i ko ,

o

k a rta is - kok i o s n o rs b l ogos m o t t•rs pavida l u . M o t enĮ

gla u d ž i a i s u s i j ę s u p r i g i m t i n i o g ro b u o n ics i š p l i t i m u :. t e b u k l i n ėse pasa kose , k ur i t) p:1gri n d i n ė ve i k C:·ja y ra m ot �· r i škos l y t i e s . S a p m,1 b e i

sap ll l} va izd i n i a i labai

ne

fo l k l o rin i u s va i zd i n i u s n ė k i e k v i d i n ia i a n: h et i p i n i :J i m o d e l i a i ,

m a ži a u ,

J u ngo

o

g a l n e t l a b i a u n e i pati l'S ž nh>ga us

va d i n t i

a rc h e t i p i n i a i s m azga i s , į t a ko j a

ža l i n g i s a n t y k i a i . va l d ž i os p r ieva rta b e i n ega tyv i o s v i s u o m e n ės g y ve n i m o t a i s y k l ės . Ta i g i

iš

t i e s t} t u r i me k a l b ėt i a p i e ,. G y v y b (·s i r

k a tego r i j os moryv<) , o

n e
,. s u s i t i k i n HĮ s u

M i rties

j ėgų s u s i d ti ri u i O " '

ragana· :

2 . B ro l i t) J a ko b o i r W i l h d m o G r i num} , C h a rl e s ' i o Per ra u h , H e nr i Po ur r a t

paskelbta ga na s k i rl i ngtĮ pasa kos a p i l' M �· l y n b a r�dį hd Lo l)'l l l! A m e r i k o j e egzi s t u o j a dau g y b t• žod i n i tĮ š ios pasa kos v a r i a n t t) . M a n o u ž rašyta l i t e ra t ū r i n ė pasaka a p k� M ė l y n b a rzdį ypa<: b e i k i t tĮ r i n k i n i u osl' ras i m e

vc rs i j t} .

Be

to, visoje

Azi j o j e

į d o m i nepa l i a u j a m a i k ra u j u o j a n č i o ra k t e l i o m o ty v u . Sis e l l' m e n tas - t a i rn Ca s 1 1 š d mos t ra d i c i j oj e eg�isw o j a n č ios p a s a k o s a p i e M ė l y n ba rzd j . k u r i :)

iš

savo

g i rd ė j a u

tetos. s k i r i a m a s i s b r uožas. Š i s m a n o pavc l cl ėtas pasa koj i m as ga l u t i nį

įgavo t u o m e t , kai j i drauge su kito m i s v e n g rėm i s , p ra n c C1 z ė n a i s i r b c l gt' l l l i s Amrojo pasa u l i n i o ka ro m l'ta i s buvo p r i eva rta u žda ryta w rg i š k o

pavida l :)

da rbo stovy k ( ,> j t• .

(•gzis r u o j a ll l i s fo l k l o w , m i t u ose bd sa p n u o s e , j į p e rsek i o j ;m t į tu edži o t o i •! · a r ba pėdsekį. B i i r e m š i t!

:3 . P r i g i m t i n i s g ro bu o n i s , k o n e v i s u o me l

t ur i

ir

d v i e j t} p r i eš i n i n k tĮ susid ū ri m :1 s ga l i a u s i a i i r h a i g i:1si l e m i a m u p o ky č i u

a rba

pusiausvyros atk ū r i m u . O j e i taip n ėra , ar b a jei iki pat gal o nesu laukiame pasiro d ant j okio teigiamo priešin i n ko , toks pasakoj i mas paprastai laikomas ši u rpe, arba siaubo pasaka . Pozi tyvios j ėgos, galinčios sėkmingai grumtis su n e ga tyvi u o j u grobuon i m i , nebuvimas žmogaus širdyje su kelia iti n g i l i ą ir klaikią b a i m ę . Ž inoma, i r kasd ieniame gyve nime aplink mus netrū ksta visokiausilĮ švie sos gro b ėj ų bei sąmon ės g n i u ždyto j ų . Paprastai toks gro b uonis neteisėta i , vien siekdamas sava n a u d i ško malonumo a r kitokių egoisti nių tiksl ų , išč i u lpia k ū ryb ines moters j ėgas , pali k damas j ą išblyškusią, sunykusią ir n ieko n esu vokianči ą , tuo tarpu pats d a rosi vis rausvesnis ir pu tlesnis. Toks žmog iško pa vidalo "vampyras" itin stengiasi atki rsti moterj nuo prigi mti n i ų j os i nstinktų , kad t i k ji n epastebėtų esanti visa aprai zgyta jos dvasines j ėgas, kūrybingumą, jausmus, seksualumą b e i visa kita si urbiančių čiuptuvų . To k i o esm i n i lĮ gyvy b i n i lĮ gal i ų " n u s i urbimo" ištakų dažniausiai reikia ieškoti dar va i kystėj e . Paprastai tam pra d žią du oda kū d ikio globėj a i , kuriems augančio va i ko gabu m a i bei meilumas tėra tik priemonė j ų pačių vidinei tuštu mai u žpildyti bei dvasin iam alkiui numalšinti. Š i tokia ankstyva pati rtis nepaprastai sustiprina vidinį g ro b u o n i i r tarsi u žprogra m u o j a žm ogų nu olatos tapti auka. Ir kol nebus atkurti pažeistieji instinktai , šitokiu bftdu iša u g i n t a moteris nuol atos iti n lengvai leisis pave rg i a m a ir u žgoži ama svetimtĮ dvasinių poreikilĮ tenk in i mo. Ju k paprastai sve i kais insti n ktais besivadova u j a n t i moteris iškart paj u n ta netoliese pasirodžiusį grobuonj , vos tiktai pastebi jsivėlusi į kokius n o rs sekinančius santyk i us arba atsid ft ru s i pad ėtyj e, dėl kurios j os gyvenimas, užuot daręsis p i l nesnis bei tu rti ngcsnis, ima t ra u ktis ir skursti. 4 . Bru no Bettelhei m, Uses of Enchantment: Meaning and Imp ortance of Fc1irytales (New York : Knop f, 1 976). 5 . Antai von Franz teigia, j og Mėlyn b arzd is "t ėra žudikas, ir ni eko dau g i a u . . " M. L. vo n Fra n z , Interpretation of Fairytales (Dalias: Spri ng Publica t i o n s , 1 970}, p. 1 2 5 . 6. Mano s u p rati m u , J u n gas tvirt i n o , kad tiek kū rėj as, tiek j o kūrinys dar teb ėra evo l i u c i j os procese , i r vieno są m o n ė da ro jtaką kitai. Iš t i es ų stulbinanti m i n t i s : kad žmogus ga li pavei kti archetip;) formuojančią j ėgą ! 7. Negalėj i mas prisiskambinti telefonu yra viena iš dvidešimties dažniausiai sapnuose pasitaikan Čil! situac i j tĮ . Tipiškiausi atvej ai - kad tele fonas neveikia arba sapn u o j a n tysis n i ekaip ncjstengia perprasti , kaip juo n a u dotis. Kažkas u u p j ovė tel e fo n o lai d u s , ska i č iai a n t mygtukų s ur ašyti ne ta tva rka, l i n i j a už i mta, skamb i nantysis n i ekaip neatsimena ge l b ė j i m o ta rnybos n u merio arba negali jo suri nkti. Tokios su telefonu susij usios sapmĮ situacijos labai primena p e r klaidą a tsi ųstOĮ a rba special iai apkeisl<) laiškų, kai p antai p asakoje "Bera n kė merg el ė': k u r vel n ias l i n ksmą žinią tyčia pakeičia t ragi ška . 8. Nen orėd a m i atskl eisti vei k ėj tĮ tapatybės, nurodome išgalvotą grupės pavad i n i m ą bei vietą . 9. Nenorėda m i atsk l e isti vei k ėj ų tapatybės , nurodo m e išgalvotą grupės p avadinimą bei vi etą . 10. Nenorėdami atskleisti vei k ėj tĮ tapa tyb ės, n u rodome išga l votą gru p ės pava d i n imą b e i vietą . .

1 1 . Nenorėda m i atskleisti w i k ėj tĮ tap a t y b ės , n u ro d o m e i š g a l vo t ą g r u p L'S pa va d i n i m ą bei vietą.

I I I SKY R I U S

Suu osti faktu s : i nt u ic i j os atgaivini mas ka ip i n idacija Pa s a koj i m u o s e a p i e Vasa l i S
2.

i r man dagu mą, kuris j a u primena vergišką pataikavimą. J i s ra ndasi iš žlitbū tinio troškimo ko nors pasie kti i r savo bej ėgišku mo jausmo. Panaš i a i va ikas, kuris mirtinai b i j o šumĮ . lemena: .,Geras š u n i u kas, geras ... " - vildamasis taip n u rami nti šunj, kad šis j o nel iestt} . Tačiau esa ma i r dar žal i nges nio "mei lmno': k a i moteris vilionėmis bando s u m i n kšti nti svetimą š i rd j . Ji tikisi m e i l i kavimais pasiekti to, ko kitaip mano jokiais b ū dais nega us i anti . Tai ti esiog pi ktybi ška gerumo forma. Moteris tuo met lan kstosi ir pata i kauj a , ste ngiasi užga n ėdinti kitus, kad šie savo ruožtu blittĮ malonlis jai , parem t\Į ją. p raleis t t} , suteik tt} jai kokitĮ nors privi legi j ų , j os neišduot\} i r panašiai . Tokiu b ū d u j i pati savęs išsižada. J i praranda savo i ndiv i d u a l u m ą ir stengiasi atrodyti to kia, kokią k i ti j <) labiausiai nori matyti. Aišku, t o k i a m ask uotė gal i labai p raversti tais atvejais, kai moteris atsiduria pavoj u j e ir nega l i va ldyti pad ėt ies, tačiau jei ji pati, savo noru dėl kokių nors su meti mtĮ didži u m <Į l a i ko taip elgiasi , vad inas i , ji labai rimtai save apga u d i nėja i r y ra netekusi svarb iausio savo stiprybės šaltinio - gebėj i m o tiesiai i r atvirai ginti savo in teresus. 7 . Man a yra mel a n eziečit} kalbos žod is, k u ri J u ngas atsi nešė iš XX a . p radžios savo a n tropologinių stu d i j t} . Ma nu j i s suprato kaip tam tikrą steb u k l i ngą ga lią, supa n č i ą a rba p a s i rei š k i a n č i ą per kai kuriuos žmones, talismanus, ga m tą - j ii nĮ . kal n u s , medžius, augalus, akmenis, vietoves ir ivykius. D e j a , tuometi n i s antropolog i n i tĮ tyri m t} lygis neleido ats ižvelgti i atski rtĮ genties atstovt! a i škin imus, iš kuritĮ m atyt i , kad mana interp retuojama tiek m i stiška i , tiek ir p ragmatiška i; t a i ir stati ška, ir d i n a m iška j ėga . Be t o , ano meto m istiktĮ , savo paki l i nms i r n uosm u k i u s siej usių s u vadinam<Įja mana, liudijimai leidžia teigti. j og tai toks prigi m t i n i o a rt u m o potyris, kuris labai primena įsimyl ėj imą; jam p raėj u s , žmogus j a u č i a didžiulę netekti. Nors iš p radžitĮ tam gali prireikti n emažai l a i ko ir kantrybės, bet paskui pasiekiama tikroj i santykit1 gel mė bei pi lnatvė. 8 . Homunkulai yra tokie maži p a d a r ėl i a i , panašiai kaip nykštukai, elfai i r kitokie " maži ž mogu čiai'� Nors karta is sakoma, kad homun kulai tėra tik p u si a u žmogiškos b li tyb ės, bet tie , kas dau giau apie j u os žino, n eabej o j a , j og tai - ve ikiau an tžmog i a i ; j i e labai išmintingi, išradingi i r savotiškai ga l i ngi. 9 . Gyv ū n ų dvas ios sam p ratą neretai bandoma niekinti ir j u odinti, sten giantis atsiri b o t i nuo m i nties, kad žm ogt} sudaro ir dvasinė, ir biol ogi n ė pusė. I š dalies tokio požiftrio šaknys gl ū d i į s i tiki n i m e , kad gyvū nai neturi sielos. Tačiau pats žo d i s gyvū n as ( a n g l . a n im al) y ra k i l ęs i š lotynų ka l bos i r reiškia gyvą b ū tybę , a rba t i k sl i a u b e t koki gyvą d a iktą ; animalis 'kas gyvas i r kvėp u o j a ' , i š a n imu, ku ris re i š k i a orą, al savi mą , gyvastį . G a l b ū t jau n e b e toli tas m e tas, kai m e s n u oširdž i a i stebės i m ės , kaip toks a n t ropoce n tr i z m as apskritai ga l ėj o egzistu oti , lyg i a i k a i p š i a n d ien d a u gelis pikt i n a m ės , kad ž m o n i t} d i skri m in a ci j a dėl i t! o d o s spalvos k adaise galėj o atrodyti kone visu o t i n a i pri i mt i n a . 1 0 . B e re i kiamo d ėmesio j i i r to l i a u liktų vienaip ar kitaip pasmerkta , tas pats g rėsttĮ ir ateinančioms ka rto ms. Tačiau gal i m a tai pakeisti , skiriant gan ė t i n a i l a i ko šiam ryši u i atku rti ir pataisyti . č: ia nekalbame apie tob u lybę, tiktai apie tam ti kro atsparumo suformavimą. -

1 1 . Karta i s , k a i d i rb n su kali nėmis, mes dra u ge ga m i n a m e l ėl e s . D a ro m e j <\S i š p u p e l i LĮ . o b u o l i LĮ , g rū d ų , kukurūztĮ , m e d ž i a go s skia u te l i t,l i r p l o n o p o p ieriaus. Vienos moterys šia s m e dži aga s d a žo i r s p a l v i n a , k i tos s i u va , dar k i tos kli j u o j a . G a l i ausiai p a d irbame deš i m t i s l ėl y č i tĮ . k u r i o s v i so s s u d u rstytos i š ttĮ p ač i tĮ dalykų , tač i a u k i e k v i e n a iš j tĮ - sk i rt i n ga ir n e p a k a rt o j a m a . k a i p i r j ą pada r i u s i m o t e r i s .

1 2 . Vi e n a i š pagri n d i n i LĮ senes n i tĮ j LĮ teo r i j tĮ . n a g r i n ė j a n Č i tĮ m otenĮ p s i c h o l og i j ą , p ro b l e m tĮ y ra g a n a ribotas poži ll r i s

i

m o t e r s gy ve n i m ą . Tyr i n ėtoj ai

niekaip neį stengė pati kėti , kad moteris ga lėtų b ū t i t o k i a , ko kia yra . Klas i k i n ė psic h o l o g i j a d a u g i a u s i a d ėm e s i o ne

į tas, k u rios

m

ėg i n a

k re i p ė i s u s i gū ž tt s i a s , p r i b a i gtas m o t e r i s . o

tiestis ir kovoti , veržt i s

i

l a i s v ę . I n sti n k ty v io j i pri g i m t i s

rei ka lau j a tokios p s i c h o l o g i j o s , k u r i matyttĮ i r kovo j a n čias n 1 o t e r i s , i r t a s . ku rios po d a u gy b ės m e t ų ve rgovės vis d ė l t o m ėg i n a a t s i t i e st i .

1 3 . I n t u i c i j a , a p i e kurią č i a k a l b a m e , k i e k s k i r i a s i n u o J u ngo a p i brėžt tĮ t i p o l og i n i tĮ fu nkc i j tĮ : j a n sm a i , nl <)Sty m a s , i n t u i c i j a , p oj ū č i a i . M ote rs ( i r vyro ) dvas i n i a m e pasa u l yj e i n t u i c i j a n e te l p a

i

t i p o l og i n i u s api b rėži m u s . J i k y l a iš

i n s t i n ktyviosios dvasios, iš s i e l o s , ir, reg i s , y ra į g i m t a , b r
v yr a m s) ,

n e p r i k l a u s omai n u o j okiLĮ t i p o l og i j LĮ .

1 4 . D a ž n i a u s i a i a t ro d o , k a d verč i a u y r a l e i s t i s kel i o n ėn t u o m e t . k a i t a w kas nors š a u k i a ( a rba s t u m ia ) , kol dar gali bent kiek p r i s i ta i kyti , p a d e m o n s t r u o t i š i o k i t o k į lankstumą bei a p s u k r u m ą , o

ne

spyr i o t i s , p r i eš i n t i s , l a i k y t i s įsi ki b u s

t o l , kol pratrūkusi dvasi n ė s rovė pag r iebs tave ir i k i k ra u j o d a u žy d a m a

į a kme n is

vis t i e k n u n e š ten , ku r t u rėj a i pakl i fi t i . Karta i s n e t uespėj a m e apsisprft!sti. Tač i a u kai ga lime r i n kt i s , verta t u r ėti o m e ny, kad m a ž i a u j ėgtĮ re i k a l a u j a s u t i k i m as , o n e prieši n i m a s i s .

15.

M o t i n a N a k t i s - v i e n a i š s l av ų ge n č i ų G y v y b ės/ M i rt i e s / Gyvy b ės

d e i v i tĮ .

1 6 . Vi s o j e C e n t r i n ė j e A me r i ko j e la nuisca ra , k a u k t- , reiškia, jog a s m u o s u g e b ėj o p a s i e k t i

v i e ny b ę

s u dvas i a , k u r i ą va i zd u o j a tiek k a u k ė , tiek i r š i o

asm ens d ėvi m i rū b a i . Va kanĮ vis u o m e n ėj e t o k s susitapat i n i m a s s u dva s i a

per

d ra b u ž i u s be i ve i d o p u ošybą yra b e v e i k n u nyk
17.

Visai gera i t u r ėt i d a u g perso n t) , i štisas kolekc i j a s , pasisi ū t i b e n t po k e l i a s

i r begyve n a n t j a s r i n kti . Metams b ėgant, t u r ėdamos po ra n ka š i ro k i <Į k o l e k c i j <) . m e s n e t r u kus pastebės i m e , kad g a l i m e bet k a d a , kai t i k u žs i ge i s i m e , pate i k t i kone b e t k u r į savo j o Aš aspek t<) . Ta č i a u t a m t i k r u m o m en t u , y p a č t a d a , ka i s u l a u k i a m e b ra n d os i r pas u k a m e gyve n i m o s a u l ė l ydžio l i n k , m Ct s t) p e rs o n o s i ma kažko k i u pasl aptingu b ū d u ke i s t i s i r m a i nytis. Pamažu jos savo t i š k a i " iš tirpsta'� išsi s klaido. apn u og i n d a m os t a i , k<Į i š k i lm i n ga i gal ėt u m e pava d i n t i mūstĮ " tikru o j u Aš':

18. D i rbdamas organizuota i , s i s te m i n gai žmogus

i

daug ką žiūri p a p rasčiau

ir b fm a l i n k ę s l a b i a u pas i k l i a uti n u o j a u ta ir j a u sm a is , o ne perdėta i s i š p rotavi mais. K a i p m ėgdavo sakyti vi e n a s i š ve l i o n i LĮ m a n o kol egtĮ ,

J. Va nderb urgh ,

k a r t ai s ge r i a u s i a m ąst y t i t a i p , kad tavo sa m p ro t av i m a i b ii t t} a i š k [t s i r n e k va i l a m d e š i m ties m e t ų vaik u i . 1 9 . Ats i t i k t i n u m a s a r n e , b e t b fl ten t šios savybės a p i b fl d i n a n e t i ktai sėk m i n g<Į dva s i n į gyve n im <) , b e t i r sėk m i n g <) v e r s l ą b e i ekonom i n į klestėj i nH) . 20. J u n gas m a n l> , kad na ktį p e r sa p n u s gali m a p a s i e k t i seniausi<J j i ša l t i n i ( C. G. Juug Speaking, cd i ted b y W i l l i a m M c G u i re a n d R . F. C . H u l l . P r i n ceton : Pri nceton U n iversity Press, 1 97 7 ) . 2 1 . I š tiest) šis re i š k i nys s u s i j ę s s u b fl se n o m i s , esa n č i o m i s t a r p m iego ir b ft d rav i m o. S a p n ų tyri n ėt o j a m s g e r a i ž i n o ma , kad k l a u s i m as. u ž d u o t a s g r i t m: tanl i t a r p i n ę " p r i e b l a n d o s " b ll s e n <) , v ė l e s n ėse m i ego s t a d i j o s e tarsi i š rf1 š i u oj a s m e ge n t} tmi m u s .. bylos d u o nH.• n i s': t a i p pad i d i n d a m a s t i k i my b ę pa b ud u s j a u ži n o t i teisi ng� atsa k y m ą . 2 2 . N e to l i n u o t o s v i l.' t o s , k u r a š u �a u ga u , m i š ko trobelėje gyve n o t o k i a sen u t ė . J i kasd i e n pra rydavo po šau kšt� p u rvo , sakyd a m a , k a d j i s n u ve j ą s ša l i n

l i ll d esį . 2 :� . Tit•k žod i m'j e , t i l• k i r ra š y t i n ė j t• pasaktĮ tra d i c i j o j e nws

šis a s p e ktas t ra k t u o j a

i t i n priešt a r i n ga i . Y ra p a s a k t) , t t• i g i a nČ i tJ . kad j a u nyst ės i š m i nt i s g yv e n i m :)

i l g i na . K i tos p e rs p ėj a . kad n e ve r t a j a u nystėj e ži laga l v i o p ro t o idkoti . Be kita ko, d a u ge l i s š i tĮ posa k i t) y ra v i r t ę p a t a rl ė m i s , k u rias ga l i m a i š s i a i š k i n t i l a ba i ski rtinga i , n e l y g u k u l t ll ra b e i l a i kotarp is. k a d a j o s a t s i ra d o a rba yra va rtoja mos. Vis d ė l t o m a n atrod o , kad d a u ge l i s j LĮ yra vei k i a u koanai, o n e t i e s iogi n i a i n u rodymai. K i t a i p t a r i a n t , š i uos pos a k i u s rd k ėt tĮ IW p a ž o d ž i u i s u p rasti , o ko n t e m p l i u o t i , apmąstyti , t i k i n ti s la i k u i b ėga n t s u !.1 u k t i satori - sta igaus nušvit i m o. 2 4 . Š i a l c h e m i j a ga l i b ft ti k i l u s i iš k u r kas s e n esn i lĮ stebėj i m ų n e i m cta fi z i k tĮ rašt a i . Kdctas sc n u č i tĮ pasakotoj tĮ i š RyttĮ E uro pos ir M e ksi kos m a n e ti k i n o , k a d j u odos, ra u d o n os i r b a l tos spal v tĮ s i m b o l i zm a s s u s i j ęs su moten1 m e n s t r u a c i j tĮ ir re p ro d u kc i j os ciklais. K i e k v i e n a m ėnesi nes t u r ė j us i moteris p u i k i a i ž i n o , kad j u od a b (m a a t s i sk y r u s i ncapvaisi ntos m o te rs g i m d os gleiv i n ė. R a u d o n a - t a i per nėštnlll<) g i m d o j e susi ka u p u s i o k ra u j o s p a l va . t a i p pat k ra u j a vimas, p ra n e š a n t i s a p i e prasid ėj u s i u � sų rėm i us , t a i g i i r t u oj pasi rodys iančią nau j <) gyvyb�. O ba l ta - t a i m ot i n os p i e nas n a u j ag i m i u i � i n d y t i . Visa ta i s uvo k i a m a kaip i š t i sas t ra n sfo r m a c i n i s c i k l a s . Toks a i š k i n i mas verč i a m a n �· susi mąstyt i .

ar

i m o ters men struad j tĮ .

t i k a l c h e m i j a n e b u vo v ė l yve� n i s ba n d y m a s s u k u rti kažkq p a n a š a u s

gi mdą

bei

i š t is:Į si m bol i tĮ . vc i k s m t) ir p roct· S t) r i n k i n į - savotišką

n ėš t u m o , g i m d ym o i r ž i n dy m o at i t i k m e n į . G a l i b n t i , k ad egzistuoja t a m t i k ra s n t:·š t u m o a rc h e t i pa s , k u r i o n e rt' i kėt t } suvokti p e rn e l yg t i e s m u k a i i r k u r i s ve i k i a b e i j a u d i n a a b i l y t i s , ve rsd a m a s jas sava ip a i š k i n t i s j o sim bol i n ę p ra s m ę . 2 5 . Aš d a u g e l i m e t tĮ tyr i n ėj a u ra u d o nos sp a l vo s s i m b o l i zm ą m i t u o s e i r pasa kose : ra u d o n a s s i ftlas, r a u d o n o s k u r pa i t ės , ra u d o n a k t> p u ra i t ė i r t . t . M a n o manymu , da uge l i s m i t LĮ i r pasakt) fra g m e n t ų k i ld i n t i n i i š Sl'lll} j t} "raudomĮ j tĮ deiv i t) " -· d it: v y b i tĮ , va khm č i t} v i s�! m o teriškos ios t ransfo r m a c i j o s spek t r ą : v i s u s " ra u d o n u s " re i š k i n i u s , k a i p a n t a i s e k s u a l u m ą , g i m i m ą , e ro t i k ą , o d a r sen i a u b u v u s i LĮ t r i j tĮ S l' S C rt) a rc h e t i p o ( g i m i m a s , m i rt i s , a t g i m i m a s ) d a l i m i . b e t o , s u s i j u s i ų s u v i sa m e p a s a u l y j e papl i tu s i a i s m i ta i s a p i e m i rš t a n č i ą i r a t g i msta n čh)

sau l ę .

� 6 . X I X a m ži a u s a n tropo loga i kla i d i n g a i

v e rt i n o

t<Į g � n t i e s paga rh<Į m i m

s i e ms s e n o l i a m s i r pro t t,v i a m s bei ape i g i n į j t) gyve n i m o i st 0 1' i j tĮ a t k a rt o j i m ;! n e l e m ta s

k il ip tam t i krą "ga r b i n i m ;( To ks

n e s u s i p rat i m a s d a r i r d a ba r n e re t a i

p a s i t a iko įva i r i oj e ., m odern i o j oj e " l i teratūro j e . Vis d t• l to aš, d a u ge l i d t:š i m t

de los m uertos r i tu a l u i , k a d a ise a l vo t <Į S <) Vo k ą " p ro t ė v i tĮ ga rb i n i m a s ' ' artumo p ro t C:· v i a m s s a m p ra t a : t a i rl' i kš l lĮ

n1 e č i tĮ vad ovav u s i šd myn in i a m Dia a n t ro p o l og i j o s a ts t o V t}

pakeisti

k l a s i k i u C:·s

sug

k ur kas t i k s l e s n e

s i ii l yi: i a u tam t i k r;!

n e n u t rft ksta mą b e n d rav i m ą su gerb i a m a i s s e n o l i a i s . Š i u o r i t u a l u reiš k i a m a paga rba še i m a i , d i eg i a m a m i n t i s , k a d m e s nesa m e a t s k i r t i v i e n as n u o k i to .

kad i n d i v i d u a l u s ž m oga u s gyve n i mas

n ė ra

b e p ra s m i s ,

o

ypač - k a d geri i r

re i k š m i n g i d a rba i t t) , k m i e ė j o p r ieš m u s , yra nei ka i n o j a m i m ftSt) gyve n i l l l o švy t u r i a i i r o r i e n tyra i .

2 7 . C: a t a l H u j u kl.' , A n a ro l i j o j e a rc h e o l ogt) a t k a s t o j l' n e o l i to gyvenvi e t ė j e . ras t a d a ug y b ė m o t e n) ka u l t) .

� 8 . Esa m a i r d a u g i a u š i o s pasakos va r i a n l l) , i r k a i k u ri u ose i š j tĮ i t e r p t i i š t i s i n a u j i e p i zoda i , o p a g r i n d i n ės ve i ks n t o l i n i j os p a b a i go j l' p r i d u r t i l.' p i l oga i arba a n t i k l i m a ksa i .

2 !-J . S i m bo l i n ę m ot l.' rs d u he n s fo rtn<Į t u ri i n d a i i r a t va i zda i , s u ra s t i a rd wi l l o g i n iuose k a s i n ėj i m t t ose Rytt} B a l ka n u o s e ir b u v u s i o j e J u gos lavi j o j e . ( ; i m b u

t i e n ė š i u o s ra d i n i u s d a t u o j a 5000-GOOU m . p r. K r. Ž r. M a r i j a C i m b u tas. "J'lu·

Goddesses mui Cods of Ole/ Eu rope: o f C a l i fo rn i a Pres s , 1 9 7 4 .

A·fyth s and Cult

[ Pa p i l d y t as

lnw.t!,eS ( B e rkdey: U n iversi t y

l e i d i mas - L 9 8 2 j ) .

:w. S a p n u ose ta m s i m a ž a d ė m c l ė i rg i d a žn a i pa s i ro d o k a i p ra m t i k ras į va i zd i s , k u r i s d a ž n i a u s i a i pavirsta

i ką n ors g e rą i r n a u d i n g<) . Kai k u r i e

mano

k o l t• g o s gyd y t o j a i l i n k � s p ėt i , kad ta i ga l ėt t) b ū t i e m b r i o n a s a rba k i au š i a h) s t ė p a č i oj e a n ks ty v i a u s i o j e ra i d o s s t a d i j o j l:' . M a n o g i m i n ės p a s a k o to j a i n e re t a i to k į taškelį

va d i n a

k i a u š i n ėl i u .

3 1 . G a l i mas d a i k t a s , kaJ i n d i v i d u a l a u s žmogaus S<Į t n o n ė i r d v a s i a t u r i S
d v a s i n i s v y r i š k u l l l as a rb a m o te r i š ku m as y ra

į g i m t a s ir n l.:) p r i k l a u s o n u o fi z i n ės i n d ivido l y t i e s .

I V S K Y I{ I U S

Po ra : I . Tok i a

e i l i u o ta

sąj u n ga

su

k itu

pasakos p a b a i ga - Va ka rt) Afrikos t ra d i c i j a . Nl an šį e i l ė

raš t u k ;) pasa k ė griott; O p a l a ng
2.

J a m a i k o j t'

y ra to k i a va i k i š k a d a i n e l ė . ku r i o j e g a l b i t t s l y p i š i os p a s a k o s

jog ,, taip ' ' yra .. taip " jau tikra i . I llll l ljo ". Š i <) el a i n e! �· i šg i rd a u iš V.

a tg:t rs i s : ., Vien ta11 1 . kad žiu o6au n•irtai, i

kla usiu ir kla usiu . ir klausiu

jos darsyk

i.�

aš ll.

W:t s h i n gton , k u r i d a u g k a r nĮ g y w n i m c m a n b u vo lyg t i k ra m o r i n a .

3 . Š u n tĮ l'l g l�sys š i e k

j tĮ

t i t•k

s k i r i a s i g y ve n :m t ge n ta i n i I ) n t j o j t· i r

n a nntose.

4 . R o b e rtas B l y ' u s , i š a s n w n i n i o p o k a l b i o , 1 !1 9 0 .

su

ž mo n t; m is

V S KYRI U S

Medžioklė: k a i

širdis - vien iša medžiotoj a

1 . Ta i nereiškia , kad s a n tykiai apsk ritai turi paha ig<Į : tiesiog tam tikri j tĮ aspektai tarsi išsin eria iš odos, išsirita iš l u kš t o , d i n gsta be p �dsa k ų , nepa likdami n a u j o savo adreso . o pasku i s t a iga ir vėl pasirodo, pa k e i t ę pavi d a l ų , spalv<Į i r sandarą . 2 . Per vieną i š kelionitĮ i M ek s i k o s džiungles man staiga smarkiai įsiska u d ėjo dantį, ir vietinis vaistin inkas nurod ė moterį, garsėjančią mokėjimu malšinti danttĮ skausmu s . Gydy d a m a j i papasakojo man apie Txati - d idžiąją moten1 dvasi<) . Iš j os aiški n i m o buvo a kivaizdu , j og t a i - Gyvybės/Mirties/Gyvyb ės Deivė, het kol kas man n epavyko jos aptikti j okioj e moks l i n ėj e l i teratū roje. B e kita ko , š i s e n u t ė ž i n i u o n ė p a pasa koj o , j og Txati - d i d i serga n č i lĮ j tĮ gydyto j a . k u ri v i e n u m e t u y ra ir k r ū t i s , i r k apas . J i nešioj asi s u sav i m i var i n į d u be n į : p a s u k a j į v i e n u š o n u - j a m e atsiranda maisto, pasuka k i t u - d u b u o t a m pa prieglobsči u ką tik n u m i rusio žmoga u s dvasiai . Txati - tai gimdym o , m e i l ės i r m i rties globėja. 3 . Ž i noma kele tas Sed nos m i to vers i j tJ . Sedna - tai gal i n ga d ievyb ė, k u r i gyvena po vanden i u ir k u ri ą garbina gydy toj a i , meldžiantys grąžinti sveib tą ligoniams bei m i ršta n ti esiems. 4 . A i šku , .,asm e n i n ės e rd v ės" re i k n l a v i n w s gnl i rl'i kšti ir teisėtą vienatvės poreikį, tačia u m Ū S lĮ laikais tai tapo b e n e pačiu pop u l i a r i a u s i u .,baltu melu" meilės santyki u o s e . Užu o t atvirai pasi kalbėję a pie ta i , kas j uos kan k i n a , į s i myl ėj ėl i a i slepiasi "asm e n i n ėj e e rdv ėj e ' � Ta i suaugusitĮ j t) išsisuki n ė j i m as, n e ką geresnis u ž pas i te i s i n i m u s , e s ą ,.šuo s u ėd ė mano namt) da rbus" a rba "va k a r mirė mano močiutė" - j a u pen kt<Įsyk . 5 . Tai p pat ir tai, kas dar nėra g ražu . 6 . lš n u ostabaus e i l ėraščio "Vienovė" (In tegrity) . A d r i e n n e Rich , Th e Fact of a Doorfra me, Poems Srlectt•d and New. 1 950- 1 98-l. New York: W. W. Norton , H l 8 4 . 7. Epizodas apie tai. k a i p j a u n u ol i s sutva rsto sen i u i žaizdą. paim tas iš tra d i c i n ės m flSlĮ g i m i n ės pasakos "Dvo k i a n t i žaizda '� 8 . Č i a pat\:'i k i u ti ktai tru mp<) l a bai i l g o pasako j i mo santrau k ą . Visai istor i j a i d e ramai pasekti prire i k t LĮ n e t tri j lĮ ,.jo nvaba l i LJ sezono" va kanĮ .

VI

SK Y R I US

S u rask savus: laim ė p r i k lausy ti 1.

Nors k a i kuriems Jungo a n a l izės spl• c i a l i stams a trod o , kad And ersenas "neurotikas" ir todėl j o kūrybos esą neverta s tu d i j u o t i , mano manymu, j o pnsakos, jei tik nekreipsime d ė m e s i o i savotišką stili l) , o ypač temos, ku rias j is renkasi ir p l ėtoj a , yra labai verti ngos, nes A n d e rse nas va izd u o j a maŽLĮ vai k tĮ kančias, j t} sielos kančias. Š i toks j a u nos sielos d a rkymas, pj austymas i r s m u l k i n imas - ne vien tiktai Anderseno gyvena m a j a m metu i i r šaliai būdingas da lykas. fki pat šių d i e n ų tai teb ėra viena iš sud ėti ngiausit} global i n i lĮ dvasinių buvęs

žmon i j os problemtĮ . l r nors, susidūrus su va iktĮ , sua u g u s i lĮ j tĮ ir pagyve nusitĮ žmon i t} sielos žalo j i m o p roblema, dažnai bandoma a ts i p i rkti ro m a n t i škais po stringavimais, mano manymu, A n dersenas apie šiuos dalykus kalba tiesi a i ir atvi ra i . K lasikinė psicholog i j a jau seniai atkreipė visuomenės d ėm esį į neregėto m asto ir pavojingumo žiau nĮ el gesį su va ikais, plin�antį nepa isant jok i t) klasin i t) ar k u l tflri n i tĮ b a rj enĮ . O pasakos dar anksči a u už psichologu s atskleid ė žm o n i t} pol i n kį tyčia kenkti kitiems. 2 . "Kaimo pasakori us" - tai toks pasa k ų sekėj as, kuris stengiasi išvengti cinizmo, išsaugoti sveiką nu ovoką, bet podra u g - i r paslaptingo nakties pasa ulio pojfltį . Pagal ši apib rėžim<) net i r išsilavi nęs, dideliame m i este ant asfalro išau gęs žmogus ga l i b ii t i kaimietis, nes šis žodis ve ikiau ap i b ū d i n a mąstyseną, o ne gyvenamąją vietą. Vai kystėj e " B j a u nĮii a n č i u ką" gi rdėjau iš " trij tĮ Kati'; - pa gyvenusių kai m i e č i ų , tetu l i tĮ iš t ėvo pusės. 3 . Ta i viena iš pagrindi n i l} priežasč i lĮ , kodėl suaug<; ž m o n ės i masi a n a l i zės arba savianal izės : no ras išsiaiškinti ir sustatyti i vietas įvai r i us tėvtĮ . visuomeni nius, istori n i us bei a rc h e t i p i n ius vei ksnius ir ko mpleksus, kad - panašiai kaip istori j o j e apie La Llorona - u p ės va n d u o tekėttĮ kuo š vares n i s . 4. Sizifas, k i k lopas i r Kalibanas - ta i trys vyriškos g i m i n ės g ra iktĮ mitlĮ ve ikėj a i , išgarsėj ę atiti nkamai savo ištverme, nuožmu mu bei stora oda. Vi suomenėse, k u r tru kdoma la isvai i r įvairiap usiškai moten1 ra i d a i , dažn i a u s iai j o m s neleidžiama u gdyti ši ų , vadina m ų j tĮ vyrišk ų , savyb i tĮ . O ka i rnoten} vyriškosio ms galioms k l i u doma susiformuoti , mo teri m s n e l eidžiama i mt i į ran kas kieliko , stctoskopo, dailini nko teptuko, fi nans i n ės bei politi n ės ga l ios sverttĮ i r t . t . 5 . Ž r. b i b l i og rafi j o j e Alice Miller k ū ri n i u s : Drama of the Gifted Child, For

Your Own Good, Thou Shalt Not Be A ware.

6 . Tokie pavyzd ž i a i , kai moteriai neleidžiama dirbti i r gyve n ti taip, kaip j i nori, neb ū t i n a i t u ri bflti d ra m a t i š k i . Gana vai zdžiai š į reiški n į i li u s t r u o j a ne seni Įstatym a i , apsu n k i n a n tys arba išvis atimantys mot e ri a i (ir vyru i ) ga li mybę užsidi rbti p ragyve n i m u i n a m i e , kartu išsauga n t glaudų ryši s u verslo pasa u l i u , šei mos židiniu ir savo va ikais. Įstatym u s , k l i u d a nč i u s žmogui tinkamai d e r i nt i darbą, šeimą ir asme n i n į gyve n i m ą , j a u seniai metas keisti. 7 . Pasau lyj e vis d a r p i l na ve rg i j os apraišktĮ . Dažn ia usiai ji r a i p n e beva d i n a m a , tač i a u j e i žm ogu i neleidžiama išvyk t i , k a i j is pats n o r i , o už pabėg i m <) gresia ba usmės - arg i tai ne verg i j a ? Jeigu žmogus .,ištre m i a mas" pagal kaž ki e n o kito va l i <Į - tai i rgi verg iškos valsty b ės požym is. Jei žmogus verč i amas atlikti žem i n a n tį da rbą arba tolydžio rin ktis, pažeisdamas savo i n t e res u s , vien tam, kad užsitik rin ttĮ skurd tĮ pragyve nimą a r m i nimal i ą apsa ugą , tai irgi į l· i na į ve rgystės sampratą . O po viso k i a u sios verg i j o s j u n g u n u o latos d ū ž t a še i m os i r š i rd ys - daugeliui mettĮ ar n e t v i s i e m s laikams. Bej e , verg i j a tiesiogine prasme tai p pat d a r n ėra i š n y k u s i . Vienas žmogu s . neseniai g rįžęs iš KaribtĮ j ft ros salos, man pasak o j o , k a i p į v i e n je b u vo i r keletas vergitĮ . Visas v i ešbučio personalas n ėrėsi i š kai l i o , kad tik jos n e p a k l i ū t tĮ į akis vienam garsiam j uodaodži u i žmogaus teisilĮ gynėj ui iš j u ngt i n i tĮ Va lstijtĮ . taip pat viešėj usiam tame viešb u tyj e .

8.

(� ia re i k l•ttĮ pa m i n ė t i

nes m o t e ri s , p a s t o j u s ias p o

dvylikam�·tes m e rga i tes-motinas, p a a u gl e s ir vyres v i e n o s m e i l ės a r/ i r pasismag i n i m tĮ n a k t i e s , t a i p pat

Vi sos j os n e patyrė m o t i n i škos g l obo s , u žtat buvo ĮX' rse kioj a m os i r u j amos, nes v i s u o m e n ė b u vo n u s i s t a č i u s i š me ižti , atst u m ti ir k i t a i p ž a l o t i i r mo t i n ą . i r k l't d i kį . 9 . Š i a t e m a ra š ė n e v ie n as ra;yt o j as . Ž r. Robe rto Bly'a us, G u y ' n u s C o r n ea u , D o u gl aso G i l l e n e 's , S a n to Ke e n o , Johno Lee , Roberto L. Moore \) i r i n cesto i r seksua l i n ės p r i e va rtos a ukas .

k t . k l'1 ri n i u s .

10 . V i e n as k va i l i a u s i iĮ pra s i m a n y n 1 11 --· esą h r
t a m pa tok i a t o b u la, kad jai n i e ko i š k i t i) n e b e rei k i a , fo n tauas - visko vis i e m s . Ne,

visuomėt laimi.

I :� . J a n Va n d c rb u rg h , i š a s m e n i n i o p o k a l b i o .

J u n g iško j o j e p s i c h o l og i j o j e e gz i s t u o j a p r i e t a ras, k l i u da n t is d i :1gn ozu o t i rim t us s u t r i k i m u s : l a i k o m a , k a d užJaru mas - n o n n a l i bft k l ė , n e t j t' i g u žmogus a t rodo m i rt i nai susti n gęs i r t y l u s . Bet i š t i k n1 j 1Į kra u p i r y l a , k u r i ą p a p ra s t a i l a iko m e ž m o g a u s užda ru mu . d a �. n i a u s i a i s l e p i a g i l i os t ra u mos p:1sekmes. J e i g u n w teris . . d rov i ·: " u ž d a ra'' a rb:1 l a b a i ,. k u k li · : b i n i n a į s i gi l i n ti i r nustaty t i , a r t a i ,i g i m tas jos b ru o ž a s , a r t ra u m o s pase k n t ė . l t.J .

1 5 . J u n go šal i n i n k �· Ca ro! i n a Delga d o , soc i a l i n ė da rb u o toja hl'i ll ll'n i n i n k t:· i š

l l i u ;; to n o , n a u d o j a ofrcn clus i š s m ėl i o , k a i p t a m t i k r<) ps i c h o l og i nį i n stru m en t<Į . palk· d a mį a t s k l e i s r i i n d i v i d o dvasinę b it id ę . 1 6 . " S k i rt i n gt( morcn1 S<) rašas b U t i) l a b a i i lgas. Kok i � r i k ta i žy m i ą a s m e nybę i š pasta nĮ j l) ke l i l! a m ž i tĮ beprisi m i n ttl ll l L', g re i č i a u s i a i paaiš kt!S , kad ji a t s i ra d o k u r n o rs visu o m e n ės p a k rašč i u ose, k i lo iš kok i o n o r s m a rg i n a l i n i o pog r u p i o a r k i t a i p iškri t o i š b e n d ros t ė k t m's.

VII S K Y R I U S

K tmo d ž i a u gs m a i :

l a uk i n is kra uja s

l i eč:i�1 i r plekšnoja n e t i k t a i savo va i k u s b e i m oč i u tes b e i sen e l i u s . n e r i k t ;l i m a i s r � , d ra b u ž i u s , n a m i n i u s gyvu l i u s , h e t i r v i e n a k i tą . Ta i be gah> j
v y r u s , n e t i k �avo

" m es

2.

v i s i -- v i e n o k ra u j o . tu s u Ul ll l l l i s , m e s d ra u ge · :

I lgcsnj l a i k<) stebi n t į va i rias

i zo l i 1 1 o t a s gen t i s

g i a m a i k r i n ta į n k i s ta i , kad j ose i rgi ri k t a i d a l į

L' S<� m a

ir

n e i šven k u ri e ga l b ii t

b e n d r u o m e1 1es,

san> t i š kl! a t s i s ky r ė l i tĮ .

la i ko p ra l e id/. i a gen t y j e i r n e b U t i n a i visuollJL' t l a i kosi j o s d i e g i a nnĮ

d a u g u ma d a ž n iau s i a i p a ga r b i a i

t: l g iasi su š i a i s ž m o su m ot � ri m i s , kok i os j i e b e b ii t t) i šva i z d o s , ū g i o i r a ri1 ž i a u s . K a r t a i s j uos d ėl k o no rs ncpiktai p a l· r � i n a a r b a p a s i š a i p o . bt't s t e n g h l s i n ea t s t u m t i . Š i to k s požiftris i žmo g a u s kfl ll;) , lytį b�i a m ž i tĮ yra p l a t e s n i o m o k ėj i mo ve rt i n t i i r m y l ė r i pri g i m t ies įva i rov'r' dal i s . 3 . Gal k a s pasa k y t t} , j og žavėtis p ro t ė v i t} gyve n i mo b ii d u bd a u kšti n t i v i s o k l a u s ias . , l i a ud iškas, senoviškas, a rc h a j i š kas" vertybes - pe rn e l yg sen t i m� n t a l u i r n epagrįsta: tai tesąs verksmi n gas p rahėgu sit} l a i k t} i lgesys , n e l og i š k a vaizduotės pam ė k l ė . Ta i p sam p rotau j a n r y s te i g i a , kad p ra e i t y j e motenĮ gyve n imas b u v'r's s u u k u s , s i a u tėj u s i o s i va i ri o s l igos ir t . t. Ta i t i esa: t i e k se n i a u , t i t· k d a b a r m o tt.' ri ms tekdavo i r t e n k a s u n k i a i d i rbti . o n e re ta i - i 'r krsti viso k i a u s i <) p ri�spa u d �) b e i žia u n} dgesį i r l i ga s . T:Į patį g a l i m a pasakyti ne r i k t a i a p i e m o t e rt ) , ber i r vcrtyb i iĮ . tačhw g i m i n ės

n ė m i s - t i e k su vyra i s , tiek

a p i e v y n) g y ve n i m ą . Vis

d t'l to,

s te b ėd a m a

į va i r i a s vieti n i t i

gyve nt o j t) � r upt•s

savo g i m i n ės - t i e k l o t y n i škosios, t i e k ve n g r i škos i o s

i r b e n d ra u d a m a su - atstovais, k u r i t)

š a ko s

da u g u m a yra ge n t i n i o , be n d r u o m e n i n i o s u k i r p i m o ž m o n ės , t o t �· m t)

kū rėj a i .

ve r p ėj a i . a u d ė j a i , so d i n i n k a i , s i u v .:Oj a i i r g i m i n ės tęsėj a i , a š pat y r i a u , j og. k a d i r k o k s s u n k u s b ii t t} a rba d a r y t t)Si gyw n i m a s , s e n os i os v e r r y b ė s - n e t j e i g u j;as te k t t) iš kasti iš po žem ės i r moky t i s i š u a u j o - y ra n e pa m a i n o m a a t ra m a s i e l a i ir dvas iai. D
savo

t ė vo k ū m1 .

6 . P e r d a u g e l į m c t tĮ p r i rašyta

bei i š p l a r i n r a g a u s y b ė k u y g t) a p i e žmoga u s , o ypač - moters, k ii n o d i d u m <) i r s a n d a rą . I šs k y ru s v i e n <) k i t<) i š i m r j . d a u g u m a š i t} \'c i k a h) , reg is. rašyt i a u to r i t) , j a u ė i a n l' itĮ n e n u ga l i n q pa s i d ygC:·j i m ą t a m t i k ro m i s k tl n o sa nda ros a t m a i n o m i s . B it t t} l abai į d o m u i š k l ausyti i r dvas i š k a i sv�i kt) n l o tl� rt! n u o m < >n ę , Ill'pri k l a u s o m a i n u o j tĮ ko m p k· k s i j o s . o ypač ·- i š g i r s ti swiktĮ i r sta m b i tĮ m o t c n1 n u o m o u .; . N o rs t a i i r n ėra š i os k n ygos t e t u a , p asa k y si n w , j og , . m ft s ų v i d u j e į k a l i n t a m o t e r i s ' ' iš es m ės a r t i k n e b u s g i l u mi n ė l l l U S s u p a n č ios k u l t ll ro s p m j c k d j a , j os pove i k i o rt• z u l m t a s . išsa m i a i i š t y r i n .:O t i a t s i Ž\'cl g i a n r

Ši reišk i n į

rdk ė t tĮ a t i d ži a i i r l a b a i

i r į d a u gybę k i l l! g i l i a i j s išak n i j u s i tĮ k u l r i:t r i n i l)

bei patolo g i j t) . t w b ū t i n a i s u si j u s i tĮ su k l"m o ap i m ti m is , kaip a n t a i h i pertro fu o tas seks u a l u m a s k u l t ft ro j c . d va s i n i s a l k i s , kl"m o sa n d a ros s:) sa j os s u p r i c r a n1

h i era rchine v i s u o m e n ės s t r u k t ll ra b e i kastll siste m a , ir t. t. Tam t i k ra prasme b tttų p rava rtu pag u l dyti visuomenę a nt

sofos psichoanalitiko ka b i n e t e .

7 . Archet i p i n i u p o ž i ū r i u v i s i š kai ; m a n o m a , kad d a ugelis man i j tĮ , susij usių

s u fi zin i o savo kūn o formavimu bei d a i l i n i m u , kyla p ra ra dus gal i mybę valdyti bei kontroli uoti v i d i n į savo pasa u l i a rba išori n i . m u s supantį pasaul; . Tuomet i r a ts i ra n d a p o rei k i s abso l i u č i a i

kontro l i uoti v i e n i ntelę mums l i ku si ą nedidelę

nuosavybę - savo kūną.

8. 9.

T. y. l a i koma lyg i ave rte blltybe, Martin Fre u d ,

G lo ry

o n e pašaiptĮ ir panie kos objekt u .

R eflected: S igmund Frcud.

Man and Father (New

Yo rk: Vangu ard Press, 1 9 5 8 ) .

10.

P asa kos e š i o stebu k l i n go ki l i mo savyb ės apibūd i n a m os l a b a i ;vai r i a i :

j is ga l i b f1 ti

raudonas, m ėlynas,

sen a s , n a u j a s , p e rsiškas, i n d i škas , turkiška s ,

p r i klausyti m až u č i u kei sen u te i , k u ri i š vy n i o j a j i tik tada, kai . . . i r t . t .

I I . Skra i dantis k i l ima s - pagri n d i n i s a rch etipinis m o tyvas Arti m ų j tĮ RyttĮ pasakose. V i ena

iš jtĮ , p ri mena n t i .,Istori j ą a p i e p r i n q A c h med ą': vad inasi

, . P ri nc o H u se i n o kilimas" i r y ra i trau k t a i ,.Tūksta n č i o i r vienos n a k t i e s pa sa kt( ri n k i n i . 1 2 . Kfm e esama tam ti knĮ medžia gt} , kada - netg i pala i m o s poj ū t i . Kai k u rios

iš

sukeliančitĮ ger:)

s av i j a u t ą . o kai

j tĮ moks l i n i n ka ms gerai ž i n o m o s ,

pavy :ldž i u i , seroton i n a s . Tra d i c iškai to k i o s b ū s e n o s bfl davo pasi e k i a mos per

maldą, meditaciją,

kontempl i a c i j ą ,

n u šv i t i m ą , i n t u ic i j os d ėka , p e r tra n są, šoki ,

t a m t i k rą fi z i n ę ve i kl ą , giedoj i m ą bei kitokias g i lia s dvas ios b fl se n a s .

1 3 . Tyri n ėd am;J skirtingas k u l t ū ras, aš n u o lato s stebėdavausi i r žav ėd avausi i visu o m en ės p a k raščius n u st u m t o m i s g r u p ė m i s , k u r ios vis dėlto sugeb ėdavo net ir tok iom is s u d ėtingomis S<) l y go m i s išsau goti ir s u s t i p rinti savo v i e n ti su mą. Ties i og nu osta bu b f1 d avo matyt i , kaip engia m ų j ų i r atstu m t t} j tĮ g r u p e l ės , ; s te n gu s i o s n eprarasti savigarbos , po k u r i o l a i ko patraukdavo ir sudomi ndavo tą pačią j a s atst ūmusią visuom e n ės d a u g u m :1 . 1 4 . Vienas iš daugy b ės j tĮ pra ra d i mo po7.y m i tĮ - kai nebeži n a i , k u r palai doti tavo p rotėvia i.

15. Vardas p a k e i stas s i ek i a nt išsa ugoti š o kėj o s pr ivatu m ą .

16.

Ntozake S ha n �e . for colored girls who h a ve considered su icide

ra i11bow is

enuf (New

Yo r k :

Mac m i l la n , HJ7 6 ) .

VII f

when

the

S KYR IUS

Savisauga: kaip atpažinti spąstus, vilkd uobes ir užnuodytą j a u ką I.

Iš

lotyn iškos šakn ies seu 'senas' k i l ę t o k i e g i m i ni n g i ?.odžia i : s e n j oras,

sc n j o ra , s e n a tas

i r se n i l i n is .

2 . Visuom e n ės b ū n a išori n ės i r v id i n ės , b e t elgiasi

j os stu l b i n a mai pa

naši a i .

�3. Barry H o lstonas Lopezas knygo j e .,Apie v i l k u s i r žmones" (Of Wolves a11d

Men,

m ėsos'�

New Yo rk: Scribner's , 1 9 7 8 ) tokią bū s e ną vad i na ,.apgirtimu nu o

4. Galima l�ngvai ipulti i kraštuti n u mus v i s i š k a i n e p r i klausomai nuo to, kur esi užaugusi - gatvėj e a r š i l k i n iame l izddy j e . Apsi metėl i a i d ra uga i i r ne tikra m e i l ė , nepake l i amas skausmas, nepake n č i a mas gl o b ėj iš k u m as, užgesusi �elro d ė švi esa - visa tai nutinka įva i riausiomis apl i n kybėm i s ir soc i a l i n ėm i s sąlygo mis. 5 . C i tata iš abatės Hildegardos iš Dinge n o , dar vad i na m os šven tą ja H i lde garda, rašttĮ . Ž r. MS2 Weisbade n , Hessische Lantcsbibli o t h er. 6. Psichologijoje metodas ,.kai paruoši pamokas, gausi šokolado", vad i namas Primacko p r i n cipu arba " močiutės taisykle': Taigi mato m e , kad n e t k l asiki n ė psich ologija pripažjsta, j og toks a u k l ėj i mas - s e n u kt) s r i t i s . 7 . Kos met ikos atsisakymas Jopl i n anaiptol nebuvo kokių nors politin itĮ paži tl rl) išra iška. Kaip ir da ugelis paaugl i ų , j i tu rėj o p ro b l emišką o d ą , be to, panašu , kad mokydamasi v i d u r i n ėje mokykloje, į vaik inus ji žiūrėjo tik kaip į d ra u g u s , o n e kaip i pote n c i al i us meilužius. Septintojo dešimtmečio J u ngtin (.'Se Valstijose daugelis naujai iškepttĮ kovi n gų moterų j udėj imo atstovitĮ spec ialiai n evartodavo kosmetikos, tuo norėdamos pabrėžti savo pol i t i n i u s jsitik i n imus: atsisakymą būti vyrams patra u kl i u sekso objektu. Palyginimui gali ma pasakyti , kad daugelyje p r i m i tyvi tĮ ku ltūn) abiejt) lyč i lĮ a tstovai dažosi vei d u s i r k ū n u s , tiek siekd a m i k<Į n ors privi lioti, t i ek i r a tba idyt i . Troški mas puoštis ir gražin t i s i š esmės yra moten1 k[Irybos sri tis; o kaip i r kada moteris tai d a ro bei k<} t u o n o r i pasakyti , - bet k u r i u o a tvej u y ra jos asmeni n io pasirink i m o i r i n d i v i d u a l i os savi ra iškos rei ka l as. 8 . Nepap rastai puiki
t u r ėd a m a �a l i mybę igyti n a u j •J

ži n i l1 i r pa t i r t i e s . Š i s proc esas t ru n ka visą j o s

gyve n i m ą . Vad i n a m o j i .,vais i n g u m o " fa z t> t i k ra i n ep rasi deda su l ig p i rmosi o m i s

nl.'pasihaigb m e n o p a u z ės n w r u . t e i s i n g i a u b Ū t lĮ vi sas ,,va i s i n gu m o ' ' a p e i gas vad i n ti p e r ė j i m o ape i gmu is, o kiekv ienas i š j ų a t s k i ra i - a t i t i n k a m a i paga l ta i , k o k i a tra n s fo r ma c i j a (beje, n e t i k t a i i šo r i n ė, b e t ir v i d i n ė) j tĮ m e t u a t l i e k a m a . G eras pavyzdys, ta i k l i a i a t s p i n d i n t i s re i k alo e s m ę , y ra nava c h tĮ d i n ės ge m i e s va rto j a m as l a i m i n i mo a p e i gtĮ pavad i n i m a s - . G rožio k e l i a s · : 1 2 . " N e n u gyve n to g y w n i m o a p ra u d o j i m a s . P s i c h o l og i n ė n es L·k m i u �w n ėš tu n l lĮ s t u d i j a " p u i k i Ju ngo k ry p t i es pskhoa n a l i t i kės J u d i th A Savagc 1 u e n st r u a r i j o m i s i r K u r kas

.

-

k n yga , v i e n a i š labai n e d a u g e l i o , n a g r i n ėj a n č i lĮ ši
J u d i t h A. Savage , lvlou m i1 1g Un lived Uves - A Psyclwlosical Study Ch ildbearing Loss. W i l m et t l· , I I l i n o i s : C h i ro n , Hl89). 1 :3 . To k i os a p e i go s , ka i p a n t·a i h a t h a j oga Lw i t a n t ri n ės p ra k t i k o s , š o k i a i

( Žr.

k i t o k i e r i t u a l a i , p a d t•tia n r y s s u r eg u l i u ot i

s a nt y k i u s

s u sa vo

of ir

pačios kū n u , t u r i

didži u lį teig i a m
t.

y. a mž m o g i š k ą , pašėl u s i i r p ražfn i n g:) g y ve n i m •! · 1 5.

K r i k ščionybės l a i k a i s St' H i e j i k u r p i !} i r3 n kiai d i ld C:!, žnyplės, rep l ės , k t . - t a p o wl n i o k a n k i n i m o ; n a g i lĮ si n o n i m a i s . Pago ny --

g n y b ta i , k ū j i s , yla i r

b ės b i kot a r p i u k u r p i a i p r i va l ėdavo perma l d a u t i gyv ū n u s , i š k u r i l] d i rbdavo b a t a m s odą , padus, p

ve l i o n i o s i e l o s d a l i .

1 8 . č: i a re m i uosi iš M a ry U u k u l a t ga u t o m i s ž i n i o m is ; j i m a n i r p ap a sakoj o a p i e s e n o v i nj va izd i n j , a i š k i n a n rj , ka i p k v ėpav i m a s v i rsta p o ez i j a .

1 9. lbid. 20.

Žr.

O x fo rd E n gl ish

D i c t i o n a ry.

2 1 . M ot e rys dažn i a u s i a i l i n k u s i o s s k i r t i p a k a n k a m a i l a iko j va i r i e ms fi z i n ia m s

n e g a l av i m a m s g y d y t i , y p a č j e i s u se rga j l} a rt i m i e j i , b e t kažkQ{Il-1 n ie k a i p pačių s i e l a .

n e į s t e n g i a j o ras t i , k a i p r i re i k i a s u s i rt> g u l i u o t i s a n ty k i u s s u savo

Jos n i t: k a i p n e i s i s ;p n o n i n a , kad s i e l a - t a i n e l y gi n a n t magn etas a r p a g r i n di n is j tĮ en e rg i j os b e i gyvybi n i tĮ j ėg tĮ gen e ra tori us. Su si el a j os e l g i as i t a i p , t a r si j i a n a i p t o l n e b Ū t lĮ v i e n a s i š p a č i lĮ sva rbiausi !} i t! gyve n i m o i n stru m e nt ų . O j u k ka i p bet k u rj vert i n gą i ns t r u m e n t ą , j ;Į rei k i a rftpcst i nga i p r i ž i lt rėti , va l y t i , s u t e p t i i r re mont u o t i . A n tra i p , tarsi u žs i te ršęs maši n o s var i k l i s , sa n t y ki a i su s i e l a prad ė s

strigt i ir b u ks u ot i , versda m i moterj su n a u d o ti ga lybę e n e rg i j os paprasč i a u s i c m s kasd i e n i : Hns d a l y k a m s a tl i kt i , k o l g a li a usi a i i m s i r v i s iškai u žges k u r n o rs ka l tn} pe rėj o j e , SV
j a u n a m o teks ke l ia u ti p ėsči o m i s i r t a i u ž t ru ks b a i s i a i ilga i .

2 2 . C i tata iš i n t e r v i u s u Ro bertu B l y , paske l b to Th e Bloomsb u ry I D90 uw t tĮ s a u s i o m ėnesio n u m e r y j e

A

("The

Review Tu rns:

Wi l d Man In the 131 a c k Coat

C o nversa t i o n " b y C l a r i ss a P i n kola E s t e s , P h . D. © 1 9 8 9 , C. l� Estes ) .

X

SKYRIUS

Tyras vanduo: kūrybinio gyvenimo penas

1 . Filmas "Sapnų laukas" (Field of Dreams) sukurtas pagal W. P. Kinsella'os ro maną "Basako j i s Džo" (Shoeless Joe). 2 . Yra keletas pri ežasčių, dėl ko kūrybos srovė gal i užakti : neigi ami vidi niai ko mpleksai , išorinės paramos ir pa laikymo stoka, o karta i s - ir tiesioginis sabotažas. J ei kalb ėtu m e apie destru ktyvų išorinės aplinkos pove ikį nauj tĮ idėj ų bd su manymtĮ pl ėtotei , tai, man regis, daugiausia kūrybinių m ėginimtĮ i r ieškoji m ų sužlugdo manip u l iavimas konstrukcija "ar/ar'� Kas atsirado an ksčia u - višta ar kiaušinis? Šis klausimas dažn iausiai padeda tašk:Į . n u t raukdamas bet ko kius bandymus labiau įsigilinti ir visapusiškiau pažinti daiktą arba reiškinį. Toks mąstymas trukdo suprasti , kaip dai ktas padarytas ir kaip ii būtų gali ma pa naudoti . Dažniausiai kur kas p rasmingia u būttĮ samprotauti pagal j u ngiamąjĮ, lyg i n a m ą j į principą "ir/ i r'� Dai ktas yra ir toks, ir kitoks. J i gali m a naudoti/ n e na u doti ir vienaip , ir kitaip, ir dar trečiaip. . 3. La Llorona - taria m a Lah Yoh-rozu-nah ( "la-j o-nm-na'' ) , k i rči uojant p riešpaskutinį skiemeni ir kiek "pag re bluojant'' garsą r. 4 . Legenda apie La Llorona pasakoj ama nuo neatm enamtĮ l aiktĮ . Dažniausiai istori j o s branduolys n e kinta, o variac i j os btina labai ncžy m ios - da ugiausia keičiasi veikėjas išvaizda i r apdaras . " J i atrod ė kaip prostitutė, i r toks vyru kas paka b i n o j ą prie upės, El Pase . Ot tai b uvo jam paskui baimės ! " "Ji v i l k ėj o ilgus baltus naktinius marški nius. " "J i buvo a psivilkusi bal t<) nuotakos su knelę , o veid
i r m a j tĮ pot•z i j a , j o s k Ci r ė j a i va r w j o ga usybę m e ta fo nĮ i r k u o p u i k i a u s i a i g e b ėj o

kal bėti ir

m ą s ty t i

abstra k c ij o m i s .

5 . K a i p a n t a i N a c i o n a l i n i a m l' žal i tĮ j lĮ suvažiav i m e , vyk u s i a m e U o l i n i u ose k a l n uose 1 9 fl 1 m .

fi . Š i <Į i sto riją m a n past•k ė M a r i k Pa p pa n d reas A n dro u p o l ou s , pasa koto j a iš

u j <) g i rd ė j usi i š ki tos ko r i nti e t ės A n d rea Z a rkoko l i s . Jeau de Florette a n d Ma11011 of the Spring tra n s l a tcd by W E. van 1-Ieyningen (San Fmndsco: Nort h Poin t Press, 1 988). Reži sierius C l a u d e Bt>rri pagal abi isto r i j a s s u k ii rė fi l m u s (Orion Classic Re leascs. 1 987). P i rmoj i isto r i j a pasa ko j a a p i e d u n i e k š u s , u ž m ll r ij u s i u s ša l t i n i . kad s u t r u k d y n} j au n a i š e i m a i j g yw n d i n t i savo s v a j o n ę apie l a i s v ą i r l a i m i n g<Į gyve n i m ą Kori n to , pati savo

ru o ž t

7 . Marcel Paguol,

savo j e že m ė j e , k u r j i e n o rėjo patys a u g i n t i s m a i s t<) i r gyventi apsupti l a u k i n i tĮ

gyvfmtĮ .

medžitĮ i r g ė l i tĮ . N e t e k u s i ša l t i n i o va n d e n s . d r ė k i n u s i o j tĮ l a u k u s ,

j a u n o j i še i m a p a s m e rkta ba d a u t i . N iekša i t i k l· j o s i v ė l i a u u ž g m š i u s p e r p i rk s i ą

j tĮ že m ę , k u ri ta r i a m ai esa n t i beva i s ė . su

se nsta ,

d u k t ė u ž a u ga b c t u r t L' .

o

A n r ro j o j t'

knygoje

J a u n as i s

vyras m i ršta , ž m o n a be l a i ko

j a u s u a u gu s i d u k r l> s u ž i n o a p i l· dvi e j t} n ie k š t) s;p n o kslą

ir

a d t a i so savo šei m a i p a d a ry n! s k r i a u d ą . I k i kel i ų į s i b r i d u s i

i p urvą . k r u v i n o m i s i š l u pa C l� ll l e n t i n i u s b l o k u s , k u r i a i s užki mštas ša l t i n i s . I šs i ve ržęs p a s i l i e j a į l a u k u s , n u p la u d a m as k a m u o l i u s d u l k i tĮ i r v i s i e m s a t a b i e j tĮ n i e kštĮ n u si ka l t-i m<) .

ra n k o m is j i va n d u o v ė l

skl..-isdamas

8.

, . Ž lu g i m o ba i m ė" - v i e n a i š t t} k l i š � m i s ta m p a n č i tĮ fra z i t] . k u r i o s b e t g i

i k i ga l o n eatsklei d �.i a , ko i š

t i cstĮ bai m i n a s i m o t e r i s . Pa prastai š i s bai m ės j a u s

mas s u s i d e d a iš tri j tĮ dal i tr p i r m o j i - p rae i til:'s l i e ka n a ( n e re t a i t
dėl

dabart i m i , trl·čioj i - n u ogą sta v i m a s ateity j e . b a i m i n a m asi ne d ė l m , k a d v i s i š k a i

b ū s i m t} n e t i k u s i tĮ re:ru l ta t 11 i r n e i g i a n i iĮ p a s e k m itĮ

K ū ry b i n i o gyve n i m o a tvej u dažn i a u s i a i nepasiseks,

o

t i e s i o g b i j o m a i š b a n d y t i save . M ąs t o m a m a ž d a u g š i ta i p : j e i s u

susi i m t i i r v ė l v i s k ą p rad ėti iš n a u j o - j u k m a nęs la u ki a d a ugybė

žl u gs i u , ga l ės i u

n e i š ua u d o t ų ga l i mybit1 .

Bet

k a s b u s , j e i g u m a n t i k ta i p u s i a u pavyks·�

i r l a b i a u s i a i stengda m a s i va l i o s i u r i k š i o to p a s i e k t i ? Ta i p . v i d u ti n i š k a i ,

o ne

man

Jeigu

net

pa vy k s , b e t t i k

ta i p , ka i p t i k l• j au s i ? K ū r y b i n g a i a s m e n y b e i š i t o k i a ga l i m y b t•

:l t rodo k u r k a s b a isl•s n ė . O j u k d a r y ra i r d a u gy b t• k i to k i tĮ g r&sm i t) . Šta i kod ė l

ir a k m e n u o t a s . B e t n e t i r t a i ll l!tu n:·tt} m ll s tĮ vaga e i n a p�:r pačią l a u k i n ės ga m t o s š i rdj . Ta d twpa i b a i m i tĮ , i ns t i n k r yv i o j i p r i g i m t i s m u s ga u s i a i m a i t i n a .

k ū rybos k e l i a s - ga n a s ud ė t i n gas

s u stabd y t i , sa nt

nes

k ln· y bos

n i tt ria u s i t} m ii s tĮ

stiprina i r gi na .

9. Kad a i se

i l ga i n i u i

harpijos b u vo

vėj o d e i v ės , G y v y b ės ir l'vt i rt i cs n eš ė j u s . D e j a .

j os l i ov ė s i įkf1 1 1 i j u s i o s a b i š i a s

fu n k c i j as

i r b u vo pave rstos l a b a i v i e n

p u s i š k o m i s b ū ty b ėm i s . Ka i p j a u i š s i a i š k i n o n t e k a l h ė d a m os a p i e G y v y b t•s/

Mi rt i l!s/G yvy b �s

p r i g i n J tj . bet ku ri j ėga , va l d a nt i gyvy b ę . va l d o ir m i rtj . Ta č i a u

G ra i k i j o j e , k ur i o s k u l t \i ro j e b e i fi l o s o fi j o j e l a b a i s rn a rk i a i j s i g a l ė j o d o m i n u o

jani:: ios mažu mos ideolog i j a . h a r p i j tĮ

·-

b u vo pern e l y g pabrt•ž i a m a s s u m i rt i m i s u s i j ę s

d e m o niš ktĮ p u s i a u m o t l' rt) , p u s i a u pa u kš č i ų - p r i g i m t i es aspek ta s ,

o h a r p i j tĮ - gyvybės b ra n d i n toj tĮ . g i m d y to j tĮ i r p u osel ėtoj tĮ - p ri g i m t ies d a l i s v i s i � k a i a t k i r s t a . Tu o m e t l l , k a i E sc h i l a s k ll rė

savo

t r i l og i j <Į a p i t> O resrą , k u r i o j e

harpijos i š n a i k i n a m o s arba u7.daromos oloje Žl· m ės p a k ra š ty j e , s u gyvybe s i t• t i n a š i t) p a dan) p ri g i m t i s j a u b u vo v i s i š k a i p a m i rš t a . L O . Ta i l a b a i v ė l yva v ers i j a . l3ejl' . n e v i s i n egatyv ll s antsluoksn iai y ra p a t r i a rch a l i n i s ski rtingo storio ir j a u t r u mo l i n z e s , p e r k u r i a s .žv e l gd a m i m : n y s i m e s k i r t i n g u s d a l y k u s . Š t a i ko d ė l aš s t e n g i u os i ka i p m n k �·J a m a i e š k o t i s i m b o l i t) k i e k v i e n o j e g y ve n i m o srityje i r p i r m i a u s i a ži fu· i u , ko i š j t) ga l i ma pas i m o k yt i , ka i p j u os p r i ta i ky t i , o y p a l: - ko k i o m s 7.a izdoms gydyti jie t i n k a . 1 � - Ž r. J e n n e t r e J o n e s a n d M a r y t\ n n M a t r o o n . ,. b T h e !\ n i m u s O bsol e t e "t • Š i s a n t o l og i j o s 'f1w Goddess R emuak1"11 i 1 1g , ed . S h irley N idw l s ( W IIL' a to n , ! I l i n ois: q u est Books, HJS! J ) s k y r i u s s k i r t a s s m u l k i a i i š d ės t y t i ; va i ri o m s š i u o l a ik i n ė m s a 1 1imus teor i j o m s i k i p a r I !J87 . 1 3 . M i t u ose l a b a i d a :i.. n a i p a s i t a i k o m otyvas, k u o met d i d �. i o j i D e i v ė i š savo k li n o pag i m d o s il ll l) , v ė l i a u ta m pa n tį j os m e i l u ž i u / s u t u o k t i n i u / v y r u . N o rs d a ž n ia u s i a i l i n ksta ma šį moty V<) i m e rpre t u o l i t i esiog i a i . m a n an t . k a d i'· ia va i z d u o j a m a k ra u j o m a i ša , t e is i n g i a u b ft t lĮ s u t ei k t i j a n • k h : k k i to k i•) p ra s m �· : s i d a s u k u r i a vy r i š k ;Į j į p ra d ;) , k ur i s v t•l i a u , s u l>re ml�Ys. ta m pa ta m t i k ra i š m i m i es b e i gal i t) s a n k au p a , įva i r i a i s;!vei b u j a n č i a s u v i s o m i s k i t o m i s m ot�rs ga l i 0 1 1 1 i s b e i savyb ė m i s .

1 4 . O karta i s - d a r i r

ka i p t�Į ra n k •Į j u d i n a n č i � j ėg<) . kad v i s i škai atsisakythunos v y r i š k o j o

1 5 . I š �s m ės ga l i m a s a k y t i ,

p ra d o i d ė mes prara n d a m e v i e n ą iš d v i c j l} pagr i n d i n i lĮ p r i ešy b i l) , p a d e d a n č i t} m u ms v i sa i s lygiais l l l <) S t y t i i r s u vo k t i p a s l a p t i n g<) :l. m o g i š kos i o s p r i g i m ties d u a l i zm ;) . B e t j e i j a u m o t l� rį py k i n a v i e n n u o m i nt i l• s , ka d vyriškasis pradas ga ll'ttĮ b i't t i m o t e r i š kos pri g i m ties d a l is , aš v e r č i a u p a s i fd y l' i a u j a i p;H: i a i s u s i ga l vo t i tokį jos.

vardą šiam "tilttĮ statyto j u i ' : k u r is n e t r u kdytų j a i pabandyti i s i va i z d u ot i b e i su prasti , kaip ši os pri ešyb ės de ra t arp u s a vyj e . 16. Oxford E nglish Dictionary. 1 7 . Kuri aš a p i b ū d i n č iau kaip sti p rų ir i n iciatyvt) vyri š k ą j į prad:) , k u ri dauge lis k u l t ū nĮ ti krų vyrų p r i g i m ty j e y ra beve i k visiškai užspaudusios po kasd ienitĮ bedvasių i r beprasm i t� darb ų l a v i n a ar po visuomen ės apgaule užkra u t u j u n g u , k u riame vyrai galuojasi to l , ko l i š j tĮ beveik n i eko n e be l i e k a. 1 8 . M a n pavyko apti kti tam tikrų po:ly m i tĮ , l i u d i j a nčit) , kad ši is to r i j a turi tam tikro p a n a š u m o su senovi n ėmis pasakomis, se k t o m i s per žiemos saul ėg rj Ž<Į , t i e s sentĮjtĮ i r nauj tĮ j tĮ mettĮ r i b a , k u o m e t tai, k a s s e n a i r s u s i d ė v ė j ę , m i ršta, kad vėl atgi m t ų nauj u ir gyvybi ngu pavi d a l u . 1 9 . S u m e i l e pave l d ė t a iš Ka t o s , p e n ktaj a me d e š i m t m e tyj e praleid usios k etve r i u s metus Rus i j os l a gery j e . 2 0 . Ugnies, kai p atgaivi nančios i r tra nsform uoj ančios j ėgos , m otyvas yra u n iversal us. Pa našią kaip .,Trij u ose auksini uose plaukel i u ose" scen;Į ma t o me grai ktĮ mitu ose, kur Dem etra , D i dž i o j i Deivė Motin a , kas nakti lai ko ugnyje mi rtingąii kūdikį , kad padaryttĮ i i nemi rting<Į . B e rn i u ko m o t i n a M e t a n e i r a , š i ta i p j u os u ž m a č i u s i , p raded a klykti ir sutrukdo deive i . D e met ra grąžina j ai vaiką ir l i ū d n a i ispėj a : " Labai b l oga i , - sako j i , - dabar vai kas taip ir l i ks m i r tingas':

Xl S KYR I US

Karšti s : s u s i g rąžinti s a k raltĮ j į seksualumą

1 . Tai , kas žad i n a m u m s la i m ės ir pasiten k i n i m o j a usmus, visuo m e t ati daro .,užpaka li n es d uris': pro k u r i a s jžcngus, gal i m a mus i š n a u do t i bei m u m is m a n i p u l i u o t i . 2 . Dėdu l ės Tu ong-Pa, arba Tru ngpa , istorijos - tai nepado rūs, h umoristi n i o p o būdžio pa s a ko j i m a i apie s u k č i a vi m u s i r apgavystes, tariamai atke l i avę iš Ti beto. Uet toki ų smagių istori j tĮ t u ri v isos p a s a u l io ta utos. 3 . Č atal H u j uke toks "tarpukojo" atva i zdas ka bojo a u kštai a n t s i e n o s . J a m e pavaizduota moteris plačiai i š skt!s t omi s ko j o m i s i r p ravi ra "apat i n e burna" ; g a l i b ū t i , kad tai o raku l o atva i zdas. V i e n paga lvo j usios a pi e toki vaizdą , da ugel is m o t e n1 s u p ratingai šypt el i . 4. C h arles Boer, Th e l lo meric Hymns (Dalias: Spring P u b l icat ions , 1 98 7 ) . Ta i i š tie s t) talenti ngas vert i mas. 5. Tradi c i n ės istorijos apie ko j ot ą bfldavo p a s a koj a m o s tiktai žienHĮ . ir t a m tikras

XI ! S K Y R I US

Pažen k li n ti teri tori j ą : pykč i o ir a t l a i d u m o rib os l . Šeimoje a rb a a r t i m i a u s i o j e k u l t ū ri n ė j e

apl inkoje.

ego be i dvasia pa :l.cid :l. i a m i tada, kai i i i p i k tai numojama ra n ka i r l i ep i a m a d i ngti iš akitĮ , ka i j o n i e kas n esik l a u s o , n e m a t o , negird i , k a i 2 . Va i ko i n s t i n k t a i ,

jį nežiii rima jeigu ir ne s u p ra t i nga i , tai b e n t j a u ra m i a i . N e m a ž a i m o t e nĮ yra traumtĮ , nes p ag rį s t a i manė, esą p a ža du s pr i va l u tesėti, su kiekvienu žm o gu m i b ft ti n a e l gt i s pagarb i a i , a l ka n ą d e ra p a ma it i nti , o žodžio, m i n č i LĮ , j a u s m ų i r k ft ry b o s laisvė - neatimama k i e kv i e n o asmens teisė. 3 . Seni jausmai ir i šgy ve n i m ai tam ti k ru a t žv i l g i u p ri me n a į te m p ta s dvas ines p i a n i n o st yg a s . D u n d e s y s ar g r u m ė j i mas iš išorės g a l i s m a rkiai jas s u v i rp i n t i . Net ir t i e s i o g i a i neu žgavus, šios stygos ga l i s u s k a m b ė t i . Į vy ki a i , t u ri n tys pa n a š i LĮ obertomĮ . žodžiLĮ , viz u a l i n i LĮ bruoŽlĮ kaip ir a n i e , ankstyvesn iej i , pri ve rč i a m u s " įs i t em p t i " ir S<Į m o n inga i stengtis, kad senosios s t y g o s n e p radėttĮ "ska m b ėti ': J u ng o psi c h o l o g i j o j e šitoks sentĮ j tĮ emo c in i ų ton ų proveržis vad in a mas "komplekso ko nsteliacija': S k i r t i n ga i nei Freudas, tokio pobfldžio el gesį laikęs n e u rozės apraiška, J u n gas manė, kad iš tiestĮ tai - v i s i š k a i p a gr į s ta rea kcij a , panaši i elgesį gyvft n ų , kuriuos a n ksčiau yra u j ę , k a n k i n ę , gąs d i n ę ar t ra u m a vę. Tok i e gyvftnai i t i n j au tri a i reaguo j a į k va pu s , j u desius, į ra n k i u s ar g a rs u s , kurie k u o nors pr i m en a ta i , kas anksčiau teikė j ie m s skau smo. Žmo n ės t o k i u s d a l y k u s i rg i a tp a žį s t a b e i reagu oja į j u os v i s iškai p a n aš i a i . D a u g e l i s m li s ų m ėg i n a m e s u va l dy t i s e mĮ j tĮ k o m p l e ks t) s t yg
p a ty r usi o s ri m t lĮ dva s i n i LĮ

gamtos pasa ulyje: n o rs vis i a u g a l a i g ražf1s, bet l i a u n a s fi l od e n d ras, regi s , ištis:1 amži nybę gal ėttĮ apsieiti be va n d e n s , t u o tarp u i eva , k u ri u7. i i daug d i d esn ė i r gal i n g e s n ė , iš d 7. i u s j a u p e r sava i t ę . Ž m o n ės iš p r i g i mties i rgi g e ro k a i s k i ri a s i . B e j e , būttĮ did e l ė klaida ma nyti , k a d kiekvienąsyk, k a i s u a u g ę s ž mo g u s d ė l ko n o r s pyksta a rba t ų savo pyktį išlie j a , kal tos b ū t i n a i yra ko k i os n o rs n e u 7. baigtos vaikyst ės k l i a u tys. Pykti s ga l i b i1 t i ir v i s i š k a i pagrįstas b e i teisėtas, ypač jei prieš tai vi sokia is š ve l n i a i s ir sant ū r i a i s būdais j a u buvo b a n d yt a a p c li u o t i į !>Ų mo n ę , tačiau atsako nesu l a u kta. Pyktis t u o m e t yra k a i p sy k i s t i n k a m a s b ū d as d ėmesi u i a tk reipti . Dej a , n e g ;1 ty vūs m fl s t} ko m p l e ksa i p u i k i a i su geba nornu1 h1 pyktį paversti grėsmingu siau tėj i m u ; šitokio v i r smo kata l i zatori us paprasta i bflna koks n o rs men kniekis. į kurĮ reaguoj a ma tarsi i nt•paprastai svarbtĮ da lyką. D a u ge l i u a t /.vi lghĮ va i k ystėje pati rtos nege rovt�s i r s k r i a u dos ga l i ir v i s a i td g i a m a i į ta ko t i m fl s tĮ vei klą s u a u g u s . A nta i j u k n e m a ža i l y d c r i l1 , va d ,wa u j a n č i tĮ d i d ž i u l ėms p o l i t i n ėms, akadem i n ėms a r k i t o k i o m s " ge n t ims" a r " š e i m o m s ' : d a ro m i k u r kas ge riau i r vei ksm i ng i a u , n e i j uos pač i u s a u k l t;jo va i k ystėj e . 5 . I š semĮ j ų j ap<>mĮ sa k m i tĮ s e kėj tĮ esu gird t•jusi ir tok i ą tl' lllOS ,.lokys - šven ta b ū tybė" vers i j ą : k o k i a n ors p i k ta j ėga pas m a u g i a l okį . ir i i garb i n u s i e m s ž m o n ė m s nebelieka j o k i tĮ na u j o s gyvy b ės a t s i rad i m o v i l č i lĮ . H.a u d o d a m i i r ged ėd a m i , j i e p a l a i d oj a l o k į . Tačiau kai a n t j o k a p o n u krinta m o te rs ašaros, l o k ys i r vėl atgyja. 6 . Laips n i škas s e n o , suakme n ėj u s i o , su staba rėj usio pykč i o paša l i n i m as - pri va l o m a m o t e rs p a rei g a . Kur ka s proti n giau pasistengti išgabenti šią hom b:) kur n o rs i p l y n u s la u k u s ir ten jų s u n a i ki n t i , n e i sprogd i n t i šalia n i ekuo d ėt i! hnon i tĮ . O ge ria u s i a b fn ų ją n u ke n ks m i n t i ta i p , kad n i e ka m nepada ryt u m e ža los. B ū n a , k a d mus i t i n e rz i n a k o k s n ors d a lykas a r ž m og u s , i r kaska rt, su j u o susidūrus, darosi vis blogia u . G e r i a u s i a - ka i p į m a noma vengti tokio dirg i k l i o , kas jis b e b Ū t iĮ . Y ra daugybė b ū d tĮ tai pada ry t i : p a k e i s t i gyvena m:*' vietą, darbą , i me n.! S lĮ s r i tj , apl i n ką . Tai n u os t a bi a i padeda. S e n a ta i sykl ė, kad supykus p i r m i a u s i a rei k i a lėtai suskaičiuoti i k i d e š i m t i e s , t u r i rac i o nal ų psich o l o g i n į p a m a t;) . J e i m u m s n o r s tm m p a m pavyks pri stabdyti ad re n a l i n o i r k i tt} " kovi n i t( : n e d žiagt} a n tp lfl d j . prasi d ėj u sį a p ė m u s p y k č i u i , t u o m e t ga l b flt jstengs i m e atsi s p i rti i r n c s i l c i sti v ė l į vd i a mo s i j a u s m tĮ i r rea kcij tĮ s u m a i š t į , besi s u k a n č i :Į a p ie a n ksč i a u p a ti rt :) d va s i n ę t ra u m ų . O j e i pačios nesuge b ės i m e s u teikti s a u b e n t t r u m p a l a i k ės a t va n go s , j e i c h e m i n ės pykč i o medžiagos g a m i n s is n e p a l i a u j a ma i , t a i j ų a n tp l l"1 d is an ksčiau ar vėlia u t i esiog privers m u s e l g tis a g resyvia i , n e t j e i ir pačios š i rd i es g i l u m o j e to j a u n eb e n orės i m e . 7 . K nygo j e " K va il i ų išmi ntis" ( Wisdom of the Idiots . Londo n : O c tago n P ress, 1 9 7 0 ) pateikiama dar viena šios senos p a s a k os vers i j a , p a se k ta didžiojo sufij tĮ išm i n č i a u s i r pasako t o j o š a c h o I n d riso. 8. Tačiau p r i eš tam ryžta nt is, rei k i a atsižve lgti į daugeli vei ksn itĮ ir esa m ų są lygtĮ , k a i p a n ta i : koks žmogu s ar re i š k i n ys j u s n uskriau d ė, a r j i e g a l i i r a r ket i n a a teityj e prid aryti d ar d a u g i a u žalos, taip p a t įvert i nti j ėgtĮ p a s i s k i rsty m ą - lygios j o s a r n e . 9 . Žod i s desca nso �al i re i kš t i i r a m ž i n o a ti l sio vietą k a p i n ėse.

k raujomaišos, ža g i n i m o

I O. Ta is atve j a i s , k a i b ll ta

ar ki t o k i os ži a u r i os

pri�

va r t o s , visam a t l e i d i m o c i k l u i u ž baigti ga l i prire i kti d a u g e l i o m � t t} . Ka r t a i s

pas i ta i ko , kad bL· n t kuri l a i k ą j a u č i a m �s s t i p res n ės n e a t l e is d a m o s , - tai i rg i p r i i m t i n a . Nere i k ė t tĮ ti k t a i vis;) l ik u si gyve n i m ą n u o latos . , k ra u s tyt i s iš p roto" d ėl to , kas ; v yko. Š i toks amžinas k u n k u l iavi mas savo s u ltys� labai p ra stai ve i k i a sidą i r psichiką. n e k a l bant j a u a p i e fizi n i kll ną . Toki u a t ve j u b ii t i n a a t k u rt i p u s i a u svyrą. Ta m y ra n e m a ž ai bi:i d t] . R � i k ėttĮ k r� i p t i s i t o k i u s d a l yk u s v i siškai

i š m a n a n ti

pskh ott'ra p e u tą . k u ris p a t s y ra s t i pri asmeny b ė . K a i ra s i t e toki p ro

fes i o n a h) , pirmia usia j o

pak la u s ki te :

,.Kiek

e sa t

e

pat yręs p y k č i o t ra m dymo ir

d vas ios s t i p ri n i mo re i ka l u ose't•

1 1 . Fore._t:o - iš s e n .

a n gh} for .it cin

a rba forgcim ' prae i t i , n u tol ti' (plg. O x fo rd

Engl i s i i D i c t i o n a r y ) .

1 2 . Forebear - iš v i d . vo k .

au kštaičilĮ vcrbcm · s u s i ta i k y t i ,

p a k ęs r i ' ( plg. Oxford

English Dictionary).

su p r iešd i· l i u for re i š k i a Dictio n a ry ) .

1 3 . Por,i[cl - i š sc n . tell t o mu .'elCln ' la i k y t i s , k a b i n t i s ' , ' n e s i l a i kyti , n e s i k a b i n t i ' ( p l g . Oxford E n g l i s h

1 4 . Forgive - iš se n . a n g h} forziefa n ' d u o t i arba do va n o t i , l i a u t i s kursč i us

apmaud<Į '(plg.

O x fo rd E n g l i s h D i c t i o n a ry).

15. Kiek kitoki š i tokio ath:idimo a p i b ū d i n i m�Į aptikau Oksfordo anglt} kal bos žody ne:

I H65 J.

G rot�. Moral ldeas, vi i i

( 1876),

1 14

" A k t yv u s

a t l e i d i mas - t a i at

l yg i n i mas gem u7. bloga ': Mano manymu . tai a u kšč i a u sia susitaikymo fo rma. 16. Ne t i k ta i nuo i n d ividu a l i !} ž m o n i t! s k i r ty b i tĮ p r i k l a u s o . kiek j i e m s re i k ia l a i ko k a m n o rs a t leisti, - p a d a r y t o s s k ri a u dos m a s t a s t a i p pat l e m i a , kada ; m a n o ma u ž j ą d ova n o t i . Vienas d a l ykas - atleisti u ž nesusipratilll<Į a r k l a i d <) . o v i s a i kas k i ta - u ž žmogžudyst� . k ra u j o m a i š ą , p ri �va rtą, . n e t e i sy b ę , išdavystę a r vagys t o; . Aišk u , p r i k l a usomai n u o s k r i a u d os pob ll d ž i o , km·rais l e n g v i a u a t l e isti u ž v i e n karri n i nusižt• n g i m ą , n e i u ž n u o l a t i n i b j a u rtJ e l g� s i a r pasi kart o j a n č iu s u žs i p u o l i m u s . 1 7. K a d a n g i k ll n a s t a i p p a t t u r i atm i n t i , j a m i rg i rei kia s k i rti d ėmesio. S va rb i:wsia - ne s t e n g t i s pab ėgti n u o pykč i o , het i i išseki n t i , i š sk l a i dyt i i r perfo r m u oti l i b i d o , kad i š laisvi n tu m e i i v i s i š k a i k i t a i p n e i a n ksč i a u . Š j fizi ni išs ivad a v i m :Į turi l y d ė ti g i l u s dv;t s i n i s s u p ra t i mas.

X l l l S K Y R I US

KovtĮ ra n d a i : n a rystė ve tera n ių k l u be 1 . Aš p r i t a r i u J u n gu i : žm ogu s ,

i šsivad uo t i . k o l

n e pa p

a sa ko j a

pasielgęs n e t e i s i n ga i , ue;sren g i a p asve i k t i i r

a p i e tai visos tiesos i r J r<Į s i a i , a t v i ra i n e; vert i n a

savo p o e l g i o.

2 . P i r m ą ka rt š i to k i b a n a l a u s t i p i ško k l a s i k i n ės a p t i k a u E r ico B e rn e ' o ir C l a u d e ' o

Steinerio

:� . WA E ,

J u ngo Ž o d ž i o asoc i a c i j o s , a r l i ktas e ksp e r i m e n t a s i rg i patvir t i n a Jo m e t u n u s t a tyta , k a d d irg i k l i s s u k e l i a rezo n a n są n e t i ktai ž m o g u s g i rdi žod į , k e l i ;m ti jam n e i g i a m tĮ asocia c i j ų . bet taip pat i r

š i toki p ove i k i . tada, kai

d ramos sce n a r i j a u s a p ra š y m :Į

darbuose.

pa mi n ėj u s keletą k ur kas " n c u t ra l es n i ų ''

žod;/.itĮ .

4.

Kartais toliau seka ir t ėv ų , brol i tĮ , vynĮ , d ėdžių bei senelilĮ nuotraukos (o kartais - dar ir s Ū n tĮ bei du kterų ), bet svarbiausia da rbo dalis nuveikiama pasakojant apie vyre s n e s savo giminės moteris . 5. J os vienintel ės yra atp i rkimo ožiai, nuod ėmių rij ikės , ir t u r i vien t i k kentėti , nesulau kdamas u ž t a i nei valdžios, n e i priklausančio atlyg i o : pavyz d ži u i , bendru o m e n ės d ėkingumo, pagarbos ar ivertinimo. 6 . " Meri Kalhein i r n u m i r ėl i s (Mary Culhane and The Dead Man) - viena iš pačilĮ įsi m i ntiniausių pasakų iš rinkinio, sudaryto dviejų nepaprastai talen tin gų ir linksmtĮ moterų iš Šiaurės Karolinos, vardu Barbara Freeman ir Connie Reg:m - Blake (The Fol ktellers® ) . 7 . Pau l C. Rose n b latt, P h . D. , Bitter, Bitter Tears: Nineteenth-Century Diarists and Twentieth-Century Grief Th eo ries (Min n eapol is: Universi ty of M i n nesota Pres s , 1 983). Man šią knygą n u rodė Judith Savage. i r i sto ri j os

"

XIV

SKYR I US

La Selva Subterd mea: įvesdinimas į

požeminį mišką

1. J u ngiško j i mistinio d a l yvavi m o sa mprata rėmėsi X IX a . paba i gos - XX a . p radžios a n tropol ogtĮ paži ū romis: tuo laikotarpi u daugelis moks l i n i n k ų , tyrusilĮ p irmykštes gentis, į savo studi j tĮ objektą žiūrėjo gana iš tolo, o n eretai ir i š aukšto , užuot verti nę gentinį gyvenimą ka ip neatsiejamą žmogiškoj o viseto dalį , kurios bruoŽlĮ ga l i pasitai kyti visur, bet k u r i o j e visuomenėj e , nepriklausomai nuo j o s narhĮ rasin ė s ar tautinės p r i klausomybės. 2. Čia j okiu bftdu nenoriu pasakyti, neva in divid u i daromą žalą galima pateis i n t i , jei po visų išbandymtĮ j i s tampa stipresnis. 3 . Apie t i krą k rauj omaišą tarp tėvo ir d u kters hei paskesnę dvasinę traumą va ikui žr. E . Bass and L. Thornton with J . B rister, eds. I Never Told A nyo n e: Writings by Women Survivors of Child Abuse ( New Yo rk: Harper & Row, 1 9 83). Dar žr. B. Cohen, E . Gil ler, W. Lyn n , eds. Multiple Personality Disorder from the Inside Out (Bal timore : Sidra n Press, 1 99 1 ) . 4. Dažniausiai nekal tybės praradimą lydi nčio skausmo šaltinis įsivaizduoja mas k u r nors už šeimos ribtĮ . Šis procesas yra laipsn iškas ir kone visiems tenka j j pere i t i , kad patirtu mc ska usm i n gą p raregėj imą i r suvokt u m e , j og n e viskas pasa u l y j e y ra taip jau ge ra i r gražu . Asmenybės raidos psicholog i j o j e tai apibūdinama kaip suvokimas, kad "aš nesu visatos cen tras·� Ta čiau dvas ios poži ūriu kur kas svarbesnis yra visa t a i lydintis p ra b ud i m as bei skirtumų tarp dieviškosios ir žmogiškos ios prigimties įsisąm o n i n i mas. Nekaltybė neturėtlĮ būti atsiti ktinis t ėvo ar motinos grobis. Tam re ikia sulaukti tinkamo meto. Ir tėva m s reik ėtų ten būti tam, kad pad ėttĮ bei n u kre i p t ų , k i e k galėda m i , bet užvis labiausia i - kad s u rankiotų šukes ir vėl pastatytlĮ pargriuvusią dukterį ant koj ų . 5 . Pasakose simbolinis malėj o įvaizdis gali bliti tra ktuoj amas i r teigiama, i r neigiama p rasme. Kartais j is va izduojamas š yk š t u s , o kartais - be galo dosnus, kaip pasako j e apie malūn ininką, malusį grūdus elfams.

6. Budinantis pamažu , viemĮ po kitos ardant savo gynybines užtvaras, ska uda k u r kas mažiau nei tuomet, kai jos gri ūva visos iš karto. Vis dėlto gydymo i r sve i k i m o požiūriu , nors greiti pokyčiai i š pradžių i r bū na skausming i , bet pats procesas vyksta sparčiau i r re z u ltat a s pasiekia mas g re i č i a u . Šiaip a r taip, k i e k vie n a m savo . 7 . Kai ku riose pasakose skaičius trys ženklina i n tensyvitĮ pastangų k u l m i n a c i j ą , tod ėl i r p atį trejetą gal i ma i n terpretuoti ka i p a u k ą , duodančią p ra dž i ą naujai gyvybei . 8 . L a ozi - senov ės išminčius ir poetas. J o v e i k a l a s Tao Te Chiug ( London : The B u d d h ist Soc i ety, 1 948) yra išverstas į daugelį ka l b tĮ i r išleistas daugybės l eidykhĮ ( l i e t . Laozi, Vilnius: Vaga, 1 997). 9 . Įvairiems žmonėms ti n k a skirtingi būdai. Yra labai išoriškai akryvi tĮ metodtĮ . pavyzdžiu i , šokis , bet yra ir t oki lĮ , k urių aktyv u m as visiškai kitoks, kaip antai šokis - malda, mi nties šokis, šokis - poema i r pan. 1 0 . © 1 989, C . P. Estes , Warming t h e Stoue Child: Myths and Stories of the Abancloned and Unmothered Ch ile/, aud iokasetė (Boulder, C olorado: Sou nds Tru c , 1989). 1 1 . Ne sykį yra pastebėta , j og moterys ir vyra i , išgyve nan tys es m i nes dva si nes permainas, paprastai mažiau dom i si išori nio pasa u l i o dalykais, kadangi j i e mąsto, svajoja i r veikia tokiais giliais lygmenimis, kad išori n i o pasaulio priklausin iai ti e s io g sava i m e atkrinta. M atyt, m flsų sielai ne i ti n rūpi įprasti kasdieniai rei kalai , nebent j uose išryškėttĮ tam t i k ra s l ap t i n ga gal y bė. Tačiau m i n ėtos būsenos nere i k ėt ų painioti s u ligos p rad ž i ą ženkl inanči u sindromu , kai žmogu s visiškai l i a u n asi rūpi nęsis savo išvaizda ir abs o l i u č i a i apleidžia kasd ienius reika lus - tai yra akiva izdaus i r rimto prot i n ės ir sociali n ės veiklos s utrikimo požymiai . 1 2 . Man labai keist a g i rd ėti, kaip kukh1 ksklano atstova i , norėda m i paže minti "spalvotu osi us·: vad i na j uos "pu rvi nais j u odžiais" i r pan . Senoji žodžio " p u r v i n as;' rei kšm ė b us buvusi absoli učiai teigiama, tad šitoks apibūd i n i mas g reičiausiai itin tinka gilia išmintimi ir gal ingais prigimtiu i a is instin ktais ap dova n o ti e m s žmon ėms. Kaip teigiama d a u gumoje kosmogo n i j tĮ , bflt e n t iš žemitĮ . p urvo a r k i t o ki o s panašios medžiagos ir b u vo sukurtas pasau l is bei pirmieji ž m onės. 1 3 . Lūpos, k i r v i o ašme nys i r moteriškosios lyt i n ės l ū p os yra panašios formos. 14. Dviašmenis Deivės ki rvis y ra labai senas s i m bolis, daugelio moten1 gru pitĮ ir šiandien lai komas sugrįžimo prie mote rišktĮ j tĮ galitĮ išra i š k a . Negana to, mano suburtoje pasak ininkitĮ grupėje Las Mujeres netrūksta įvairiais šaltiniais gri ndžiamų samprotavi mtĮ . kad lytinės l flpos, panašios į iš sk l e is t us petel iškės sparnus, ir dviašmenis k i rvis yra a n a l ogiški sim boliai iš senovės laikų , kuomet tik ė ta , jog i r siela esanti peteliškės pavidalo. 1 5 . M i s t i škas čia yra a b i p u s i s t i e k kasd i e n i tĮ , t i e k dvas i n i tĮ dalykt) pa ž i nimas j u n g i a n t d ra u gėn i ntelekto pastan gas ir t i e s i o g i n ę dvasi n ę patirti . Pragma t i n i s misticizmas siekia atskleisti visą tiesą , o ne v i e n ą k u r i ą j o s dal i , i r tik pasku i , viską apsvarsčius, n u sp re n d ži a m a , kok i ą p a d ėt i u ž i m t i ir kaip elgtis.

1 6 . Kiek gal i ma spręsti iš s e mĮ j ų pasaklĮ , greič iausiai ši j u t i m ą bei išmanymą tiek m o tinos, tiek t ėva i perdu o d avo visiems abiej ų lyčių savo va ikams. 1 7 . Kaip m a t ė m e , a š a rų p a s k i rt i s n e v i e n a l yt ė : j o s ga l i ir a p sa u go t i , i r suku r t i .

1 8 . D i d ž i oj i moterų k u l tūros d a l i s š i m tmečius išgu l ėj o praktiškai pala idota , ir šia n d i en beturime vos m e n k u s trupi n ė l i u s to, kas glūdi žemės gelm ėse . Mo te rys p rivalo ga u ti teisę i m tis kas i n ėj i m ų , i r tegu l n iekas nedrista joms t r u kdyti nespėj us dar nė p i r m o j o s l u o ks n i o at id engti. Mes privalome gyventi visavertį gyve n i mą . p a k l u sd a m os savi e m s instin ktyviesiems mitams.

19. S ka i č i a i pasi žymi didži u l ė m i s m a g i š ko m is gal i o m i s . Daugybė mok s l i n i n ktl , n u o Pitagoro iki kaba l i sttĮ , m ė g i n o perprasti matematikos paslapti s . S uskaič i u otos ir s u n u m er u otos kriaušės t i k riausi a i susijusios s u m istika , o gal ir su m u zi k i n ėm is gamom i s . 20. D a u g e l i u atžvi l g i ų tiek bera n k ė m e rgelė, tiek a u ksap l a u k ė , t i e k ir merga i t ė su degtukais yra a n a logiškoj e pad ėtyj e - vi e n a i p a r kitaip j o s visos yra sve t i mosios. Ti ktai b e ra n k ės m e rgel ės isto r i j a aprėpia kur kas platesnį moters dva s i n i ci khĮ . 2 1 . G a li kilti k l a u s i m a s , kiekgi ttĮ .,aš': t . y. sąmo n ės centrų , i š viso esa m a dvas i o j e '? Daug, tač iau vienas paprasta i d o m i n uo j a . Pa našiai kaip Naujosios M eksi kos p u e b l a i i r kas itos, d vasia visu o m e t egzistuoja mažiausiai t r i m i s pa v i d a l a i s : senoj i , g r i fl vanti da l i s , ta dal i s , k u r i o j e tuo metu gyve n a m a , i r trečioj i , nauja dalis, kuri d a r t i k stato m a .

Be

t o , pasak Ju ngo teori j o s , didžią j a ra i d e rašoma .,Aš': arba Esybė, reiš

kia nea prėp iam:1 dvasi n ę ga l i ą ,

o

ma ž:Į j a - kur kas i nd ivid ualcsnę, r ibotesnę

esybę - m u s . 2 2 . Senovės g raikai p al i ko be n e išsa m i a u s i u s ., rašyti ni us" liud i j i m u s a p i e sen ąsias apeigas. N o r s d a ugel i s senovės ku ltūrų y r a t u rėj usios plači u s rituahĮ , apeigi n ės teisės bei istorijos aprašus, tai p pat nemažai išra iškos fo rm tpku lptii r ą , raštą, tapyb<Į. poezij ą , a rch itektiirą ir t. t . , vienas po k i to sekę užkariavi m a i d ė l j va ir ia u s i ų tikslų bei priežasčių sunai k i n o didžiąj<Į dalį š i o paveldo, j eigu ne j i visą . (Nor i n t pakirsti k u l tū rą , re ikia i š n a ikinti visą šve n tą i i l u o m ą : m e n i n i n k u s i r rašytoj u s dra uge su visais j tĮ kūrin iais, dvas i n i n k u s , žynes i r va istyt o j u s , o ratori u s , m etrašti n i n k u s i r istorikus, d a i n i n i n k u s , š o k ėj u s , p o e t u s , - v i s u s , k a s t i k g e b a išj ud i n ti i r pakylėti ž m o n i ų dvasi ą . ) Tač iau i s t o r i j o s a r k a , ištisus a m ž i u s plu k d ž i usi d a u ge l i o senovės k u l t l! rų kaulus, vis dėlto atgabeno j u os

i mū stl lai k u s . 2 3 . Nors ir b ū d a ma j a u sena, E l žbieta ta i p pat l a u kiasi - Jono. Š i sce na,

ties i a i

k u r j o s vyras tampa n e byl i u , s k l i dina m i s t i n ės paslapties.

24. Š ią pa kopą kartais pasiekiame nepri k l a u s o m a i nuo c h ronologin io am žia u s - k u r kas svarbesn i čia dvasios pore i k i a i ir t i n ka m as dva s i n i s metas.

25. Ka ra l ius, ka i p a rch e t i p i nis simbolis, išsa m i a i nagrinėja mas Robe rto M oore ' o i r D o u glaso G i llettc knygo j e

King, Warrior,

Magician,

Lover

L.

(San

Fran c i sc o : Harper, 1 99 0 ) . 2 6 . S i m bo l i nes sod i n i n ko , kara l i a u s , bu rti n i n ko ir pan. figiiras galima lai kyti

til·k vyri škomis, tiek m oteriškomis, nes j i e aktu a l ii s abiem lytims. Nors j ų lyt i n ė

p r i k l a u somybė ir n ėra svarbi, bet skirtin gtĮ lyčių atstovai ka rtais n ev i e n odai i n t e rp retuoj a i r t a i ko šiuos s i mbol i us .

27. Posakį " s i e l o s kū ryba" aš p i rmąsyk išgirda u iš J a meso 1-l i l l m a n o - žmo gaus, kuris pats yra nelyg i n a n t iki rau d o n u m o įkaitusi i d ėj tĮ kepi m o krosnis. 2 8 . S en ė - viena i š gra i k i š k tĮ deivilĮ trejeto. 2 9 . Kaip tei g i a ma I:Iesiodo "Teogo n i j o j e "

( 4 1 1-452),

Persefo n ė i r senoji

Hekatė labiau už viską m ėgus i os viena kitos d raug i j �Į . 30. J e a n S h i n oda 13 o l e n savo p u ikioje knygo j e a p i e m enopauzę pažy m i , k a d vyresnio a m ž i a u s moterys sulaiko k ū n e menstr u a c i j tĮ kra u j o e n erg i j ų ir, u ž u o t g i mdž i u sios vaikus , kaupia vid i n ę išm i n t į .

Žr.

The Wise Woman A rchetype:

Menopause As Initiation. (Boulder, Colora d o : Sou nds Tr u e , 1 99 1 ) . 3 1 . 1sp a n ų inkvizicij os vedlys, patol ogiškai ži a u r us žmogus, t i kras a m1 laiktĮ į te i s i n tas žudikas m a n iakas. 32. Tokias įšve n t in i m o apeigas j au n o m s m o t i n o m s pagal savas tradic i j as a t l ieka senosios m a n o kata l i kiškosios g i m i n ės ži n i u o n ės .

33.

Žr.

Ecclus xvii, 5 (scrb/clas li t) .

3 4 . Pavyzd ži u i , d a u g e l i s š i uol a i ki n hĮ vynĮ n e h es u vo k i a savo n a t ū ra l i tĮ scksual i n i tl c i khĮ . susideda n Č hĮ iš kilimo i r n u os m u k i o. K a i k u r i e i švis n ieko n e b e j a u č i a , o k i t i - pers isot i n ę malon u m ų .

3 5 . K a i kuriose pasa kos versijose vietoj e šydo m i n i m a skepeta i t ė ,

kuri

n u kri nta n e n u o pneuma, a lsavi m o - tiesiog mažasis bem i u kas žaisdamas ta i n uk l o j a , tai vėl užklo j a m i ega nč iam tėv u i ve i d ą .

PABA I G O S

ŽODIS

Pasaka - kaip vaistai l. Fragmentas iš poezi j o s A t the Gates of the City of the Storyteller

©

1 9 7 1 , C. P. Estės, Rowiug Sou.�s fo r the Night

Sea fourncy:

God,

Cou temp orary

Ch ants ( p r i va tu s l e i d i m a s . 1 9 89).

2.

Priešais mus - neįka i n o j a mas tiesiog i n i s l i u d i j i m a s , a i š k i a i a p i b rėžia n t i s

pasakoj i m o m e n o e s m ę : etosas, k u l t ū ra i r meistrišk u m a s čia n eatski r i a m a i susi j ę . Tol i a u p a t e i k i a m a teksto a nt o r i us - t a l ent i ngas poetas i r pasakotojas Steve'as S a n fic ldas, ne vieną deši m t m etj pasky ręs s u n k i a m atka m p i tĮ dvasios p l o t t1 tyr i n ėj i m o darb u i .

Apie pasakojimo meistrą .. Kad tap t u m m e i s tru bet k ur i oje srityj e , n e p a k a n k a vi e n eri t1 m d ų ar netgi dešimt meč i o - t a m re ikia paski rti visą gyve n i m ą . Į p a s i r i n k t ą d a r b:) re i ki a pa s i nerti visa ga l va . O ko l tepra ė j o vos dvideši mt, arba d a u g i a u si a - t r isdd i m t mettĮ , m ū s tĮ , mskirų pasa k i n i n k ų , a rba visos šios srities pretenzijas į . , m c istr iš kmm) " tegal ima vert i n t i tik kaip pasi p ū t i m ą

ar

savi m y l ą .

K a i pamatai t i k nĮ pasakoj i mo m e i strą, k l a u s i m tĮ d a u g i au nehekyl a . Toks ž m ogus pasižymi tam tikru savi tu , s u n k i a i ap i b rėžia m u , bet a k i m i rks n i u atpa žį stamu bruožu . Ne v i e n e r i u s metus susi gyvenus s u tam t i kra pasa ka , ji tampa

pasakotoj o dvasios dalimi, įleidžia j o j e šaknis, ir p asako to jas seka j ą tarsi " i š vidaus'� To ks sugeb ėj imas - retas dalykas . . . Įgudimas - dar n e vi s ka s. J u k pasakotoj o meistrišku mas slypi n e gražbyliavi me, ne visokiausiose gudrybėse ir triukuose, skirtu ose klausytoj ams sudo m i n ti. fis pasakoja n e ta m , kad b ū t tĮ mylimas, ne dėl p i nigtĮ a r garb ės. Tikras meistras neseka k ittĮ žmon i ų sugalvottĮ istorijų. Jis nesi ekia įtikti ti ktai kokia m nors v i e n a m k l a u s y toj u i arba atskirai j tĮ grupelei ; j is i švis nebando niekam įtikti. J i s tiesiog kla usosi savo p a t i e s vidi n i o ba lso , o paskui į kiekvieną savo pasakoj i mą , n e t į trumputį an ekdotą a r koki<Į j u okingą istori j ą , sudeda visą sielą ir širdį . Tikras meistras t u ri b ū ti p u iki a i į va l d ę s pasakoj i m o techn i k ą , kurioje svarb u viskas: j u desiai, poza , balsas i r d i kc i j a Vaizd ingai tariant, j i s t u rėtl} stengtis " i špl ėsti kalbos ri bas·� Ti kras pasakoj i m o meistras jau nuo pirmojo žodžio iki p as k ti t i n i o įtaigaus vaizdo a p g a u b ia kla usytoj us savotiška magija. llgu i r sunkiu trillsu bei visaverčiu gyve n i m u j is išsi ugdo puikų a u d i t o r i j o s poj ū tį: j is a k i mirksniu perpranta klausytoj us. j t} n o r u s ir lūkesčius. Todėl ti kras meistras ta ikliai p a renka pas a k oj im u s, t i n kamus bū tent tai a u ditorij a i ir b ū te n t tuo momentu. B e t kad galėt u m š i t a i p pata i kyti , privalai tu rėti labai pla tt} i r t u rti ngą repertuanĮ. B ū tent re pert u a ro a p i mtis b e i kokybė i r leidžia atpaži nti tikrą pasakoj imo meistrą. D i d ž i u l i o repert u aro greitai n esuk a ups i Ti kra i neprilygstamas pasakotoj as ne tikta i p u i k ia i m o k a pasa kojam<Į istori j ą , j is dar išsa m iai žino viską , kas su ta istori j a sus i j ę . Pa s a ko s j u k gyvuo j a ne tuščioje erdvėje . . . Ištra u k a iš "Poka lbio Doc Willy'io bare užraštĮ ': užfiksavo Bobas J e n k i n s as . © 1 9 84 Steve Sanfield . 3. Archetipas, toj i nenusa koma gyvybės j ėga , traukia lyg magnetas. Teigti , kad jis gal i ngas , - tas pat, kas nieko n e p a s a kyt i . Kaip į m a nyd a m a noriu pabrėžti: bet koks gydymas p i r m i a u s i a reikalauja pasi rengimo ir m o kym o s i p ri ž i ū r i n t p a ty ru s i a m vadovui, p u i k i a i išm a n a nč i a m v i s u s b ū d u s b e i metodus ir, be jokios a bejonės, p a skyru s ia m šiems dalyka ms vis:) savo gyve n i m ą . 4 . Pasa k m a n o m oči u t ės K a t e r i n o s , didžiausias k vai l ys y r a n e tas, ku ris nie ko nežino, o tas, kuris net "nesuprant;i , kad nieko neži no·� O pats baisiausias i r pavoj ingia usias žmogus yra t a s kuri s "žino, kad n i eko nežino, bet vis tiek ro n e pa iso·� 5 . La rmica que vivio las historias , tas , kas gywna pasa ko mis. 6 . Aš pati visą gyve n i m ą esu kata l i kė, dar va i ky s t ė j e pakri kštyta per L a Sociedad ele Cu adalup e, tod ėl sva rbiaus i o j i mano šaknis i r visi didžiausią a t ga r sį įgiję mano darbai rem iasi atsidavusia tarnyste Dievo Sūnui bei Švenčiausiajai Jo M ot i n a i Nuestra Se1iora. Guudalupe, Palai m i n tajai Motinai visais fos vardais i r pav idalais - labiausiai laukinei i r pačiai ga l i n giausiai iš visų , k u ri yra visų mano žinilĮ i r pavoj t) ša ltinis. 7 . Kartais tai ga l i būti i r j u r i d i škai įfo rm i n ta . 8 . Ta i p a m a t i n is b e t kok io gydym o p r i n c ipas. J e i nega l i padėti, n ep a ke n k O kad nepaken k l' u m , p r i va l a i aiškiai žinoti, ko negalima dmyti. 9 . "To b u l a s darbas su kurtas taip , I kad tiktt} n e j o a u t o r i u i , I o D iev u i . " lštr:mka iš e i lė raš č i o " La Di osa de l a Claristu, un ma11ifiesto pequeiio" © 1 97 1 , .

.

"

,

,

.

C. P. E s t e s ,

Rowing Songs for 1 989).

the

(priva t u s l e i d i m a s ,

Night Se a Joumey: Con temporary

Ch cmts

PA P I LDYMAS 1 . Aš ir pa t i , kaip, matyt, d a uge l is ž m o n i lĮ , n o r ė d a m a iš t i e s tĮ p e r p ra s t i k n ygą , t u r i u pakartoti n a i j ą

perska i tyti.

2 . Iš " C o m m e n t i n g B e fo re t h e Poems':© 1 9 67, C . l � E s t es , J . a Pasionara ,

Collected Poems,

k u r i i š l e i d ž i a m a Kn opfo l e i dy k l o j e .

3 . M ūs ų g i m i n ė j e

kentėti

n e re i š k i a b ii t i a u k a , š i s žod is ve i k i a u n usako drąsą

grėsmės a k ivai zdoj e , tvi rtybę ir o r u m ą . Net jei i k i ga l o

n e s u voki

susidariusios

p a d ėt i e s ar l i k i m o , priva l a i padaryti viską, k a s tavo va l i o j e . Ž o d i

vartoj u būtent

ken tėti aš

tokia p rasme.

4 . Rašyto j tĮ , k u r ios taip pat yra m o t i n o s , kart a i s k l a u s i a m a : " Kur"� Kada g i

tu rašydavai"t' V ė l a i vakare , p r i e š a u š rą , p e r p i e t ų m i egą . a u tob u s e , pakel i u i i bažnyčią , per m i š i a s , bet ka d a , bet k u r i r a n t bet ko , kas t i k p a p u l d avo

p
ra n k a .

5 . Draugiškas pe rsp ėj i mas: k a d a n g i d ė mesys savo asm enyb ės fo r m avi m u i l a b a i suaktyv i n a mąstym <) i r j a u s m u s , sva rbu pasistengti n e šiaip

sau

ka u p ti idėjas

b e i p a t i rt i , bet i r kuo d a u g i a u l a i ko s k i r t i d a rb u i , ka d kasdien i a m e gyve n i m e k u o geri a u i tvi rti n t u m e ta i , ką paty rėme i r s u p r
ir kitus,

iš esmės s u d a ro a t i d u s p a sa u l i o

v i n g rybėm is ste b ėj i m a s . Nesva rb u , b ū t i regu l i a r i .

k ur i<)

jai

Ji

su

v i sais j o s te b u k l a is i r

kur i r n u o k o bepradėt u m ėt e ,

p ra k t i k a t u r i

n e b [i t inai t u r i u ž i m t i da u g l a i k o , b e t per t;Į trump:) vala n d ė l ę ,

skiriate, t u r i t e k u o l a b i a u s u s i t e l k t i , n e s i l ei s t i n i e k i e n o blaško m a i r ,

7. i n o m a , pasistengti t a i d a ryti kasd i e n .

6.

Žr.

pastabas sky r i u i " Pa b a i gos žodis: pasa k a - k a ip va i s t a i ':

7 . Esa ma t a m tiknĮ o rga n i n ės k i l m ės d �pres i j tĮ . m a ni j tĮ i r k i to k i lĮ s u t r i k im tĮ ,

n u l e m t tĮ t a m t i k ros fizi nės o rga n iz m o sistemos fu n k c i o n a v i mo pa:7.e i d i m tĮ . O rga n i n ės k i l m ės nega lavi m u s tu rėtų ivert i n ti m e d i k a i . 8 . U n i vers i tetu os�. se m i n a r i j ose b e i koledžuose s u ti n k u gausybę

žmonitĮ ,

j a l l l l lĮ

s k l i d i mĮ bega l i n io e nt u z i a z m o myl ė t i ši pasa u l i . mokytis i r m okyti

k i tu s , k u rti bei p a d ė t i . Kad a n g i j i e - m ū s tĮ a t e i t i s , esu t i k ra , kad a t e i t i s l.ada

b f1 t i n u osta b i .

J A U NOS VI LKĖS P RADŽIAMOKS L I S : B I B L I O G RAFIJA

Į šią bibl iografiją 1 į t raukt i kai kurie prieinamiausi darbai , analizuo

j a n tys motertĮ i r dvasines p ro b l e m a s J uo s aš dažnai rekomenduoj u ir savo studentams bei pacienta m s 2 • Dalį šitĮ dabar jau klasika t apus i ų veikal ų , kaip antai A n g e l o u , d e B eauvoir, B ro o ks , d e C a s t i l l e j o , C ather, C h esler, Fried a n , H a rd i n g Jon g , J u n g , H o n g Kings t o n , Morgan , N e r u d a , N e u man n , Qoyawayma s t u d i j as bei a n t o l o g i j a s k a i p s ie l o s peną " dar aštunto j o de š i mtmečio p radž i oj e skaitydava u savo Mo t e r ų psicholog i j o s " ku rsų kla usytoj o m s . Ta is laikais " m oterų s t u d i j o s " dar n e b u vo tap usio s visiems ž i n o m u d a l yk u i r nemažai žmoni tĮ n e t nesu prasdavo , kam to rei k i a . Nuo tada įva i riausios l e i d yk l os i š l e i do ga usybę knygtĮ apie moteris . Prieš dvi dešimt penkerius m etus daugelis j ų geriausi u atve j u tebūtų buvusios spausdinamos mimeografu vadi namo siose "vienadien ėse spaustuvėl ėsc", kurios paprastai atsirasdavo vien iš entuziazmo, klaikiai stokodavo l ėŠ LĮ bei darbu otoj ų i r tegyvu odavo tiktai tol , kol išleisdavo sauj elę sva rb i t} veikahĮ , o tada išnykdavo lygiai taip g reitai ir n epaste b i m a i , kaip ir buvo u žgimusios. Bet nors per pastaruosius porą dešimtmeči ų m ums ir pavyko įgyti stambilĮ leidėjų pasi tikėj imą, vis dėlto dvasinio i r .

,

"

"

visokio kitokio moten� gyvenimo studij os dar teb ėra labai n aujas dalykas ir toli gražu ncišsamus . Nors šiandien visame pasaulyj e daugeliu anksčiau uždraustl.Į klausimt� apie moteris parašoma ir išleidžiama nepalyginti daugiau rimtų i r sąžiningų darb tĮ , bet dar labai daug tebeturime nuveikti, tiek užsiti krindamos sau teisę ir pareig�Į pačioms reikšti nuomonę apie s ave ir savo kultūrą, tiek ir išsikovodamos kelią į leidyklas bei p rie kitok i ų informacij os sklaidos priemon ių. B ibliografija netu rėtų būti vien žiovulį varantis sąrašas. Jos pa skirtis - ne nurodinėti žmogui, ką j is turėtų galvoti , bet pasiūlyti rimtų ir turiningtĮ temtĮ apmąstymams, pateikiant skaitytoj u i kuo daugiau idėj ų . o sykiu - ir galimybių pasirinkti. Tikrai geros b i b liografijos t i ks l as - taip apžvelgti praeitį i r dabartį, k a d išryškėtų ir ateities gai rės . Č ia pateikiamoj e bibliog rafi j o j e daugi a u s i a a u t o r i ų m o t e r ų , b e t atstovauj ama a b ie m lyt i m s . Da ugu m a darbtĮ tiesiog n u osta b tt s , aistri ngi i r o ri g i n a l ū s , daugel is - ly ginamiej i , o absoliučiai visi - daugiamač i a i . J uose gausyb ė d uo m e n ų , nuomonių i r u g n i e s . Kai k u r i uose kalbama apie j au prab ėgusius laikus arba kitas pasa u l i o šalis, n e p riklausančias Š i a ur ės Amerikai, to d ėl j u os skaitant reik ėt ų į t a i atsižve lgt i . Palyginimu i įtraukiau i r p o r ą ar tre j e t ą knygų, kur i o s , mano n u o m o n e , visiškai absu rd iškos ir nepriimtinos. Prad ėj usios skaityti iškart šias knygas atpažinsite , nors j ūsų vertinimas gali ir nesutapti su manuoj u . Š iame sąraše esama įvairiausių autoritĮ . Dauguma - p uikūs savo srities specialistai, nauj ų kelių atradėjai, kai kurie - ere tikai, maištininka i , atstu mtie j i , dalis iš akademinių in stitucij ų, kiti - nepriklausomi rašytoj ai ar čigonų kultū ros tyrin ėtojai. Į sąrašą įtraukta ir nemažai poetų, nes tai - dvasios gyvenimo pra našai bei metraštininkai. Ne sykį stebėj ausi , kaip dažnai poetų įžvalgos bei pamąstymai pataiko stačiai į deši mtuką, tikslumu ir gelme gerokai pranokdami akademinės psichologijos išvedžioj i mus. Š iaip ar taip, daugu ma šių autoritĮ - tai las compaiieras o los compaiieros, bendrakeleiviai ir stebėtoj a i , prie savo išvadų p ri ėję

gyvendami gilų ir turiningą gyvenimą, todėl mokantys ir skvarbiai

j j aprašyti . :' Aišku , paieškoj u sios rastume dar gausybę kitų, tokių pat švieshĮ darb ų , bet ir čia jau suri nktas daugiau kaip poros šimtų

išmintingų mokytoj tĮ pulkas " .

A l e g r i a , C l a r i b d . Woman of the R iver. Pittsburgh : Un iversity of

Pittsburgh

Press, 1 98 9 .

--. Louisa In Realityland. New Yo rk: C u rbstone Press , 1 98 9 . --

. Guerrilla Poems of E l Salvadot: N e w Yo rk: C u rb s t o n e Press, 1 9 8 9 .

A l ie n , Pa u l a

G u n n . The

Sacred Hoop: Raovering t h e Femin ine in American

Indian Traditions. B o s t o n : lleacon Press, 1 9 8 6 . --

. Grandmothers of t h e Ligh t: A Medicine Woman's Sourcebook.

ll cacon Press, 1 99 1 . --

. S h a do w Co u n try.

Boston :

C a l i fo r n i a Press, 1 98 2 . D u tton , 1 9 9 2 . Santa B a rb a ra C a l i f . : Pacific

Los A ngeles: Un iversity

of

A l l i so n , D o rothy. Bastard O u t of Caro/ina. New York: A nd e l i n , H e l e n 13. Fasci n a ting Womanhood.

,

P ress , 1 97 4 . A n g c l o u , Maya . --

. All

I

Shall Not B e Moved. New Yo rk:

Ra ndom

H o u s e , 1 99 0 .

Cod's Ch ildrcm Need Traveling Shoes. New Yo r k : R a n d o m H o u s e ,

1 986.

Yo rk: Bantam, 1 97 1 . eds. Th is Bridge Called My Back. New Yo rk : K i t c h e n Tabl e/Women of C o l o t· Press, 1 9 8 3 .

--

.

I Know Why t h e Caged Bird Sings. N e w

A n za l d li a , G l o r i a ,

and Mora ga ,

Cherric,

A t i y a Nayra. Kh ul-R.rwal: Five Egyp tian Women Tell Their Stories. Syra c u se : Syra c u s e U n i ve rs i ty P ress, Hl 8 2 .

A t wood ,

M a g a r e t The R obber Bride. New Yo rk : Na n A . Ta lese/Doubl eday , ,

1 99 3 .

Avalon, A r t h u r. Shakti a n d Shakta. N �C·w Yo rk : Dove r, 1 97 8 . Ba rker. Rodney. 111e Hirosh ima Maidens: A Story of Co u rage. Compassion a n d S u rvival. New Yo rk: V i ki n g , 1 98 5 . B a s s , E l len, and Th o rn t o n , Lo uise, eds. I Never Told A nyone: Writings by Wo men S u rvivors of Ch ild &xu al Abuse. New York: Harper & Row, 1 9 8 3 . d e llea u voi r, S i m o n e . Mem oirs of a Dutifu l Daugh ter. Tra nslated by James K i rkup. C l eveland: Wo rld Publ ishi ng C o. , 1 9 5 9 . . The Second Sex. N e w York: K n opf, 1 97 4. B e rth erat, Th erese. The Body Has lts R easons. Tra n s lat e d by Therese B e rtherat and C a ro l B e r n s te i n . N e w Yo rk : Pan theon Books, 1 9 7 7 . Bly, Ro b e rt . lron f"hTI: A Book A bout Men. R ea d i ng, M ass . : Addison-Wesley,

--

1 990. Boer, C h a r l e s . The

D a l i a s : Spri n g P u b l i cations, 1 9 8 7 .

Bolen ,

1 i 1 e Abandon.ed Child, t h e Authoritarian

I Iomeric Hymns. J ean S h i n o d a . Ring of Power:

Father, and the Disempowered Fem in ine. San Fra n c i sc o : H a r p e rC o l l i n s ,

1 99 2 .

' Kai klu-i lĮ čia nurodytų a u t o ri ų , pvz . , M . G i m b u t k n t-s . S. d e Bea u vo i r, Kolctės, M . fo u ca u l t , C . G. fungo, P. N!!rudos, W. W h i t m a u o , V. Woo l f k l1 r in iu s , ta ip pat ll hagavadgystę ir Lao:li ga l i t e p e rskaityti lietu v i š ka i

(LeiclėjlĮ past. ).

-- .

Goddesses In

Everywoman:

A

New Psychology of Women , San F ra n c i s c o :

H a rp e r & Row, 1 98 4 .

-. The Ta o

·

of Psychology: Synch ro n icity and the Self

& R o w , 1 97 9 .

B osto n

S a n Francisc o : H a r p e r

Tite New Our Bodies, O u rselves . (look fo r update)

Wom e n 's H ealth B o o k Col lective .

New Yo rk: S i m o n & Schuster, 1 9 84.

Selected Poems.

Brooks, Gwendolyn.

New Yo rk : H a r p e r & Row , 1 9 8 4 .

B rown , R i t a Mae. R u byfru it Ju ngle. Plainfi e l d , V t . : Daughters, I nc . , 1 973. Brow ne,

E . S u s a n ; C o n no rs , De bra ; Ster n , N an c i . With the Power of Each

Breath: A Disabled

Woman's Anthology. S a n Fra n c isco: C l e i s P r e ss , 1 9 8 5 .

E . The Crandmother of Ti m e. S a n Francisc o : H a rper &

Budapest, Z su zs a nna

Row , 1 98 9 . C a s t e l l a n o s , R o s ar i o . The Selected Poems

of Rosario Ca stell a n os .

M a g d a Bo g in. S t . Pau l , Min n . : Graywo l f P re s s , 1 98 8 . de Casti l l e j o , I ren e

C laremont. Knowing

Boston: Shambhala, 1 973. C a s ti l l o , Ana. My Father

Was a

Wo m a n : A Fem i n

Translated b y

i ne Psychology.

l

To te c. Nova t o , C a l i f. : Wes t E n d P ress ,

1 988. -- . So Fa r

From

God. New Yo rk: W.W Norton , 1 99 3 .

C a t h e r , W i l l a . M y A n to n i u . Bosto n : Hough t o n M i ffl i n , 1 9 8 8 .

f

-- . Death Comes o r th e A rchbishop. New York: Vintage, 1 97 1 .

Obsess io n . New York: H a r p e r & Row, 1 98 1 . P h y l l i s . Women and Mad ness . G a 1·d en C i t y , N . Y. :

C hern i n , K i m . C h es l e r ,

1 97 2 .

C h icago , Judy. The

Dinner

Party:

A Sym bo l of Our Heritage.

D o u bl e d ay ,

G a rd e n

C ity .

N.Y. : Anchor, 1 9 7 9 . -- .

Embroidering Our Herit age:

The Din ner Pa rty Needlework. Garden C i t y ,

N.Y. : Anchor, 1 980.

--. Through th e

Flower:

My S t ruggle as

a

Wo ma n

Artist.

G a rd e n C i t y , N. Y:

Doubleday, 1 97 5 . -- . The Birth Project. Garden

C i ty,

N. Y. : D o u bleday, 1 9 8 2 .

C h rist, C arai P. Divi ng Deep a n d Surfacing: Wo m en Writers on Spiritual Quest. Bosto n : Beacon Press, 1 980.

T11e Spiritual Life of Ch ildren . Boston: H ou gh to n Miffl i n , 1 990. Colette. Collected Stories of Colette. New York : Fa rrar, Stra u s , Giro u x , 1 9 8 3 . C owa n , Ly n . Masoch ism: A Ju ng i a n View. D al i a s : S p r i n g P u b l i c a ti o n s , 1 9 8 2 . C ra i g, M a r y. Spa rk fro m Heaven: 17le Mys t ery of the Madomw of Medjugorje.

Coles, Robert.

Notre D a m e , I n d . : Ave M a r i a Press, 1 9 8 8 . C ra igh e a d , Mei n ra d .

The Motlter's S o ngs: Images of God the Mothe1: New York:

Pa u l ist Press, 1 98 6 . C row, Mary. Woman

Who I las Sp ro u ted Wings.

Pi ttsburgh : Lat i n A m e r i c a n

L i t e ra r y R e v i e w P res s , 1 9 8 8 . C u r b , Ro s e m ar y, a n d Man a h a n , Na n cy , e d s . L es b ia n Nuns. Tal l a h a ssec , F l a . : Naiad Press , 1 9 8 5 . D al y, Ma r y. Gyn /ec ology. Boston: B e a c o n Press, 1 9 7 8 . -- . "in cahoots w i t h C a p u t i , Jane ." Websters' First New

of the English

Language.

Intergalactic Wickeda ry

Bosto n : I3eacon Press , 1 98 7 .

D e r r i c o t t e , To i . Nat u ra l Birth: Poems. Free d o n , C a l i f . : C ross i n g P re s s ,

1 983. Dickinson, E m i ly. Th e Co mplete

Poems of Em ily Dickinson. Bosto n : Litt l e ,

B row n , 1890.

D on i ge r, Wen d y. Women, A n drogyn es , and Other Mythical Beasts. C h icago: Un ivers ity o f C h ic a g o Press, 1 9 8 0 . Drake , William. 111e First Wave: Women Poets i n America. N e w York: Mac m i llan ,

1 987.

Easaran , E k n a t h ,

tr. The Bh aga vad G ita. Ilerkeley: Nilgiri P re s s , 1 98 5 . and t h e Bl a cle . San Fran cisco: H a r p e r & Row,

E i sl e r , R i a n c . Th e Ch alice 1987.

E i l i s , N o r m a n d i . Os i ris r-l wakening: A New Translation of the Egyptian Book of

the De a d. G ra n d Rap i d s , M ich . : Phanes P re ss, 1 98 8 .

E rd ri c h , Lo u i s e . Love Medicine. N e w York : Banta m ,

Fe nelon,

Fa n ia. Pl ayi ng

1 984.

for Time. Tra n s l a ted b y Jud i th Lan d ry. New York:

A t h e n eu m , 1 977 . Fisher, M . F. K .

Sister A,!W· New York: Knopf, 1 9 8 3 . The Country Between Us. New York: Harper & Row, 1 98 2 . -- . A ugei of His t o ry. N e w York: H a r perCol l i n s , 1994. Forche, C a ro ly n .

Fouca u l t , M i c h e l . Madness and Civilization. Tra n s l a te d by R .

H owa rd .

New

Yo rk: P a n the o n , 1 9 5 5 . --

.

Histo ry of Sexuality. Tran slated b y Robert H u rley. New Yo rk : Pantheon ,

1 978.

Fox , Matthew. Original Bless ing. Santa Fe: Bear a n d C o mp any , 1 98 3 . Fried a n , Betty. The Fem inine Mystique. N ew York: No r ton , 1963. F r i e d m a n , Le n o re . Meetings w ith Remarkable Women: Buddhist Teachers i n A merica. B o s t o n : Shambha l a P u blications, 1 98 7 . F r i e d m a n , Myra. B u ried Alive: Biography of Jan is foplin. New York:

Morrow,

1 973.

Gal land , C h i n a . Lo ngi ng for Durkness: Tara

and t h e Bla ck Madonna: A Ten

Year Journey. New Yo rk: V i k i n g , 1 9 90 . Gaspar De A l b a , Alkia; H e rrera- Sobek, Mari a ;

M artine z ,

Demetria. Th ree

Ti m es a Woma n. Te mpe, A ri z . : Bi l i n g u a l Review Press , 1 9 89.

G i l bcrt, S a n d ra , and G u b a r, Susan. Th e Me�dwom cm

in

the Attic. New

Haven:

Ya le Un iversity Press, 1 9 7 9 . G i l l i g a n , C a ro l . I n a Diffe rent Vo ice. Camb rid�e: Ha rvard Un iversity Press , 1 98 2 .

C o ddesses and Cods of Old Eu rope: Myth s and Crdt Images. 13 e rk e l ey a n d Los A nge les: U n i ve rsi t y of C al i fo r n ia P ress , 1 9 8 2 . G o l d b e rg, Nata l i e . Writing Down the Bones: Freein,� the Writer Wi thi n . 13 ost o n : G i mbutas, Ma r i j a . The

1 986. Lo ng Qu iet I lighw ay.

Shambhala, -- .

New

Golden , R e n ny, a n d M c C on n e ll ,

York: B a n t a m Books, 1 993. Michael. Sanctuary: The New Undergro rmd

R a ilroad. New York : O rbis B o o ks ,

Cha ngi ng

1 986.

Cods: Feminism a n d the End of Tra ditional R el igio n s. 13osto n : B eacon Press, 1 9 7 9 . G ra h n , J u dy. Another Mother Tongue. Bosto n : 13eaco n Press, 1 9 8 4 . G o l d e n b u rg , N a o m i R .

of the

Guggenbli h l-Craig, Adolph. Power in the Helping Professions. Dalias: S p ri n g Publications, 1 97 1 . H a l l , Nor.

The Moon and the Virgin: Reflections o n th e

Archetypal Femin ine.

New Yo rk: 1-I a rp e r & Row, 1 980. H a rd i n g , M. E s t h e r. Woman's Mysteries , Ancient and Modem. New Yo rk : P u t n a m , 1 97 1 .

Je a n , a n d A l exander, Shana. Marking Time: Letters fro m Jean Ilarris to Shana Alexander. New York: Scribner, 1 99 1 . Hei l b r u n , Caro lyn G . Writing a Woman's Life. New Yo rk: Ballan t i n e , 1 9 89. Herrera , Hayden . Frida: A Biography of Frida Kah/o. New York : Ha rp e r & H a rris,

Row, 1 9 8 3 . Hillman.

James. lnter-Views:

Com>ersation

with Laura Pozzo.

N e w York: Harper

& Row , 1 98 3 .

The Singing Creek Where the Willows C row: The Rediscovered Diary of Opai Whitely. New Yo rk: Tickno r & Fields, 1 9 86. Hol lander, Nicole. T"ales From th e Planet Sylvia. New York: S t . Ma rtin 's , H o ff. B e n j am i n .

1 990.

I-Iull, Gloria T. ; Scott, Pa t r i c i a Bell; Smith, Barbara, t> d s . All the Women Are

White, All the Blacks Are Men, But Some of Us Are Brave. New Yo rk : Fe m i n i st P re s s , 1 98 2 . Ibarruri, Dolores. 1ney Shall Not Pass: The Autobiography of La Passionaria. New York: International Publishers, 1 976. Igle hart, Hallie. Womanspirit: A Gu ide to Women's Wisdom. New York: Harper

& Row , 1 98 3 .

E r ica . Fear of Flying. New York: N e w American Library, 1 974. . Beco m i ng Light: Poems. New and Selected. New Yo rk: HarperC o l lins,

Jong, --

1 99 1 .

Jung, C . G.

Col/ected

Works of C. G. Jung.

Tra nsl ated by R . F. C . H ul l .

Pri nceton:

Princeton Univers i t y P re s s , 1 972.

-- ,

and His Symbols. Ga rd e n C ity, N. Y. : Doubleday, 1 964. Sandplay: A Psychotherapeutic Approach to the Psyche. S a n t a

ed. Ma n

Kalff, Dora.

Mo

n ica: Sigo, 1 980.

Sam. The Faces of the Enemy: Reflections of the Hostile Imagination. Photography by Ann Page. San F ra n c i s c o : H arper & Row, 1 98 6 . Ke rimyi , C . Zeus and Hera. Tra n s lated by C. H ol me. Princeto n : Princeton U n i versity Press , 1 97 5 . --. Eleusis: Archetypal lmage of Mother a n d Daughter. N ew York: Sc hocken Kee n ,

Books, 1 977. King, Fl orence.

Southem Ladies and Gen tleme n . New York : Stein

& Day,

1975. Ki ngsto n , M a x i n e H o n g .

Ghosts. New

11'1e Woman Warrior: Memoirs of a Girlhood .4m o ng

Yo rk : K n opf, 1 97 6 .

At the Bottom of the River. New York: Plume, 1 97 8 . Th e Book of Nightmares. London : O m p ha l os and J-Jay

Kinka i d , Jamai c a . Kin n e l l , Galway.

Press,

1978.

Dreams of an Insomniac: Jewish Feminist Ess ays, Speeches and Diatribes. Po rtla n d , O re . : The Eighth M o u n ta i n Press , 1 9 9 0 .

K le p fi s z , I rena.

Kiss Sleeping Beauty Goodbye: Breaking the Spell of Models. N ew Yo rk : D o u b l e d a y 1 97 9 . K r ys l , Mari lyn . Mi dw ife and Other Poems 0 1 1 Caring. N e w Yo rk: N a t io na l Le a gu e for N u r s i n g , 1 9 8 9 . Ku min , Maxi ne. O u r G round Time Here Will B e B rief New Yo rk : P en gu i n , Kolbenschlag, Mad o n n a .

Femin ine Myths und

,

1 98 2 . La i ng , R . D . Knots. New York: Vin tage, 1 9 70. Le Sueur, M e r i de l . R ipening:

S elec ted Work. 1 927-1 980.

Old West b u ry , N.Y. :

Feminist P re ss , 1 98 2 . Leonard , L ind a S. I11e Wounded Woman,

Boulder, Colo. : Shambhala, 1 9 8 3 .

L i n d b e rgh , A n n e M o rrow. The G ift from t h e S e a . New Yo rk : P a n t h e o n ,

1 95 5 .

Lippard , Lucy. From the Center: Feminist Essays i n Women's Art. New York:

E . l�

D u t to n , 1 97 6 .

Artist: A Biography of Georgia O ' Keeffe. N ew Yo r k : Seaview, 1 9 8 0 . L6pez-Pedraza , Rafael . Cul t u ra/ Anxiety. Switzerl a n d : D a i m o n Verlag, 1 99 0 . Lord e , A u d re . Sister O u ts ider: Ess ays a u d Speec hes . Freedo n , California: C ros sing Press , 1 98 4 . Luke, H e l e n M . The Way of Wo mm Ancient a n d Modem. Three Rivers,

L i s l e , L a u r i e . Portrait o f a n

,

M i c h . : Apple Farm , 1 9 7 5 . Mach a d o , A n t o n i o .

Times Alone.

Tra nsl a t c d b y Robert Bly. M i d d l etow n , Conn . :

Wes leya n U n ive r s i ty P ress , 1 9 8 3 .

Matsui , Y a yo r i .

Women's Asia. Lond o n : Z e d B o o k s , 1 98 7 . Fe rguso n Gwyneth. Voices from the Shadows: Women with Disabilities Speak Out. To ro n t o : Wom e n 's E d ucational Press, 1 98 3 . McNeely, D el do n Anne. Animus Aeternus: Exploring the lnn er Ma scu l i n e . M a t t h e ws ,

Toro n t o : I n n e r C i ty , 1 9 9 1 . M e a d , Marga ret . Bla ckberry Winter. New Yo rk : M orrow , 1 97 2 .

Metzger, D e e n a . Tree . 13 e rkeley: Wi ngbow Press , 1 9 8 3 . --

. The Woman Who Slept with Men to Take the War O u t of ?11em. B e r k el ey :

W i n g b ow Press, 1 9 8 3 . M i l l a y , E d n a S t . V i n c e n t . Collected Poems. E d i t e d b y N o r m a M i l l ay. N ew Yo rk : Harper & Row, 1 9 1 7 .

Jeffrey. I11e A s w u lt o n Tntth: Freud's Suppression of the Sedu ctio n Theory. New Yo rk: Farra r, Stra u s , G iro ux, 1 98 3 . M i l ler, A l ic e . Thou Sh alt Not Ue A ware. Tra nsla t e d by H i l d e ga rd H a n n u m a n d H u n t e r H a n n u m . N ew Yo rk: Fa rrar, Stra u s , G i ro u x , 1 9 8 4 . . For Your Own Good: 1-Jidden Cruelty in Childrearing and the Roots of Violence. Tra n s l a te d by H i l d ega rd H a nnum ;m d H unter H a n n u m . New

Masso n ,

.

--

Yo rk: Farrar, S t rau s , G i ro u x , 1 98 3 .

the G ifted Ch i/el. Tra n s l a t e d b y R u t h Ward. N e w York: B a s i c Books, 1 9 8 1 . M orga n , Robi n . Sisterhood Is Powerfu l New Yo rk: Vi n t age , 1 970. M u l ford , Wendy, e d . Love Poems by Women. New York: Fawcett/ Columbine,

--. Drama of

.

1990. N e r u d a , Pablo. R es ide n c e on Earth.

New York : New Directions, 1 97 3 .

Neu m a n n , E r i c h . The G re a t Mother. P r i n c e to n : P r i n c e t o n U n i ve rs i t y P ress,

1 963. N i n , Anai s . Delta of Ven us: Erotica. N e w Yo rk: H a rc o u r t , B ra c e , Jova n ov i c h ,

1 977. N e w Yo rk: K n opf, 1 9 8 9 . New York: Delacorte , 1 979. Orbach, S u s i e . Fat Is a Femin ist Issuc. N e w Yo rk : P a d d i n gt o n Press , 1 97 8 . Pagels, E l a i n e . The G nostic Gospels. N e w Yo rk : Ra n d o m House, 1 979. Pa r t n o y , A l i c ia , e d . You Can ' t Drown the Fire: Latin A merica n Wo men Writing

O l d s , Sharo n . The Gold Cell. O l s e n , T i l l i e . Sile nc es .

In Exile. S a n Francisco: C l e i s P ress, 1 98 8 .

Perera,

S y l v i a Brinto n . Descent t o the Goddess. Toronto: I n ner C i t y , 1 98 8 . P i a f E d i t h . My Life. Lo n do n : Owe n , 1 990. P i e rc y, Marge. Circ les on th e Water. New Yo rk : K n opf, 1 982. , e d . Ea rly R ip e n ing: American Women 's Poe try Now. Lon d o n : Pan dora , ,

--

1 9 87. --

. The Moon Is Always Fem ale. New Yo rk:

--

. Woman on th e Edge of Time.

Random House, 1 98 0 . K nopf, 1 976. Po g re b i n , Letty C o t t i n . Among Frien ds . N ew Yo rk : M c G raw- H i l l , 1 98 7 . Prager, E m i l y. A Visit ji·om the Footbinder and Other S to ries. New Yo rk : S i m o n & Sc h u st e r , 1982. Qoyawa y m a , Po l i n g a y s i ( W h i t e , El i za b e t h Q. ) N o Tu m ing Back: A Hopi In dian Wom a n 's Struggle to Live In Two Worlds. As to l d to Va da F. Carlso n . New Yo rk:

.

A l b u q u e rq u e : University of New Mexico P ress , 1 964.

R a i n e , K a t h l ce n . Selected Poems. G re a t B a r r i n g t o n , M a s s . : L i n d i s far n e , 1988.

R i c h , A d r i e n n e . Th e Fact of --

a

Doorfra me.

New

Yo rk: Norto n , 1 98 4 .

. . Diving lnto t h e Wreck. N e w Yor k : Norto n ,

1 973.

. O f Wo m an B o rn : Motherlwod as Expe rie n ce and Institu tio n . New

York: Norton , 1 976. R o b i n s o n J a m e s M . e d . The Nag Ha m m a di Library in English. San Francisco: H a r per & Ro w, 1 977. Rose n , M a rj o r i e . Popcom Vm us: Women, Mvvies and the A m erica n Drea m . N e w Yo r k : C owa rd , McC a n n , G e oghegan , 1 973. Sam u e l s , A. ; S h o r t e r I l ; P l a u t , F. A Crit ical Dic t i o n a ry o f Ju ngia n A 11 a lysis.

--

,

.

,

Lo n d o n / New Yo r k : R o u t l edege & K e g a n Pau l , 1 98 6 .

S a n d a y , Pe g gy Reeve s . Female Power and Male Dom i n a nce: On the Origins of Sexual l n equ al it ies . C a m bridge: C a m b ridge U n ive rs i t y P re s s , 1 98 1 . Savage , J u d i t h . Mo u m ing Unlived Lhws. Wi!amette, I l l . : C h i ro n ,

1 989.

Sexto n , A n n e . Th e Complete Poe ms . Bosto n : Ho ughton M iffl i n , 1 9 8 1 . --

. N o Evil Star. A n n Arbor: U n i versit y o f Mich igan P res s , 1 9 8 5 .

S h a n ge , N t oz a k e . Nappy Edges. N e w Yo r k : S t . M a rti n 's , 1 9 7 2 . -- . A Daugl1 ters Geo '? r ap hy. New York: S t . M a rti n 's , 1 972. . --, for colored ,�irls who h a ve cons iciered su icide wh en the ra inbo w is muf: a

ch o reop oem . New Yo rk: M ac mi l l an ,

1 977.

S h ee hy , Gai l . Passages. New Yo r k : E . l� D utt o n , 1 974. S h i ki b u , Izumi a n d Komachi, Onono. The lnk Dark Moo n . Love Poems, Women

of the A11 cient Cou rt of Jap a n . Translated by J a n e H i rschfield wi t h

Arata n i . N ew York: S c r i b n e r , 1 9 8 8 .

Mm·iko

Si! ko,

Les lie Marmon. Storyteller. New York: Sea ver P re ss, 1 98 1 . Ceremony. New Yo rk : P e n guin , 1 9 7 7 . S i m o n , Jean-Marie. G u atemala: Eternal Spring, Eternal Tyranny. Lo ndon :

-- .

Norton , 1 98 7 .

The Boundarie.� of the Soul: The Practice of Jrm.'(s PsychoiOĮD·: Garden C ity, N . Y. : D o u bl e d a y , 1 9 7 2 . Spretnak, C harle n e . Lost Goddesses of Ea rly Greece. Boston: Beacon P re s s , 1 98 1 . --, ed. The Politics of Women's Spiritualil)� G a rd e n C i ty , N.Y. : Doubleday, Singer, June.

1 98 2 .

Truth or Dare. New Yo rk: Harper & Row , 1 9 7 9 . Leo n . The Tricmgle Fire. Ph i l a d e l p h i a : Lippincott, 1 9 6 2 . Steinem, Gloria. The Revolution from Within. Boston: L i tt l e , B row n , 1 9 9 2 . -- . Outrageous Acts and Everyday Rebellions. New York : 1-f o l t , R i n ehart, Winston, 1 98 3 . Stone, M e rl i n . When God Was a Woman. New Yo rk : Dial Press , 1 97 6 . -- . Ancient Mirrors of Womanhood. Boston : Beacon Press, 1 9 8 4 . Swenso n , May. Cage of Spines. N e w Yo rk: Rhin ehart, 1 9 5 8 . Tannen, Deborah. You Just Don't Understand: Women and Men in Conversation. New York: Morro w , 1 990. Teish, Louisa. fambaluya. San Francisc o : Harper & Row, 1 98 5 . Tuchman, Barbara. A Distant Mirror. N e w Yo rk: K n op f, 1 97 8 . Tzu , L a o . Tuo Te Ch ing. Tra n slated by S t e p he n M i tc h e l . S a n Fnm c isco: I farpt' r & Row , 1 98 8 . von Franz, M. L. The Feminine In Fairytales. Dalias: S p r i n g P u b l i c a t i o n s , Starhawk.

Stei n ,

1 97 2 .

Anne. Fast-Speaking Woman and Other Ch ants. San Fra n c i s c o : City Lights, 1 97 5 . Wa l ker, A l ice. 11re Color Purple. New Yi.)fk: Was h i n gto n Square P ress , 1 98 2 . --. Good Night Willie Lee: I'll See You in the Morn ing. N e w Yo rk: D i a l Wa l d m a n ,

Press, 1 97 9 .

-- .

Her Blue Body: Et,erything

We

Know. EC/rthling Poems. San

D i�go : H ar

court, B race , Jova n ovi c h , 1 99 1 .

--. .ln

Search of Our Mothers' Cardens. New York : Harcourt, Brace, Jova novich , 1 98 3 . Walker, Barba ra G. The Wom cm's Encyclopedia of Myths und Secrets. San F ra n c i s c o : H a r p e r & R o w , 1 98 :t --. The Woman's Dictionary of Symbols and Sacred Objects. S a n F ra n c i sc o : Harper & Row, 1 9 8 8 . -- . The Crone. San Fra n cisco: H a rp e r & Row, 1 9 8 5 . Wa l ker, Len o re . The Battered Woman. New Yo rk: H a rper & R o w , 1 98 0 . Wa rncr, M a r i n a . A lone of A ll I Ier Sex: The Myth and Cult of the Virgin Mary. New York: Knopf, W 7 6 . Watson, C d i a . Nigh t Feel . New York: T h e S m i t h , 1 9 8 1 . Whi t e , Stev� F. Poets of Nicaragua. G reensbom: U n ic o r n Prt•ss, 1 9 8 2 . Wh i t m a n , Wa l t . Leaves of Crass. N e w York : Norw n , Hl 6 8 .

Wicke s , Frances. The lm1er World of Childhood. New Yo rk:

Farrar, Su·a us,

Giro u x , 1 9 2 7 .

Williams, Terry Tempest. R efuse New York : Pa ntheo n , 1 99 1 . Willmer, H a r ry. Pmctical Ju ng: Nuts and Bolts of Ju ngian Psychothempy. Wi .

lamette, Il l . : C h i ro n , 1 987.

Col i n . The Outsider. Bo sto n : H o u g hton Miffl i n , 1 9 5 6 . a n d Kramer, S a m u e l Noah. In a n n a: Queen of Heaven and Earth. San Fra n cisco: H a rp e r & Row , 1 98 3 . Wo l l stonecraft, Mary. A Vindication of the R ights of Women. 1 7 9 2 Reprint. New York: W. W. Norto n , 1 967. Wo odm a n Marion . Addiction to Pcrfection. Toro nto: lnner C i ty, 1 98 8 . Wool f, Vi rgi n i a . A R oo m of 011e's Own. Ne w York: H arc ourt, B ra c e , 1 92 9 . Yo l e n , J a n e Sleeping Ugly. N e w Yo rk : Coward , M c C a n n & Geoghega n , Wilson,

Wo lkstei n , D i a n e ,

,

.

1 98 1 . Wy n n e , Patrice. The Womanspirit Sourcebook. San

Franc isco: H a r p e r & Row.

1 98 8 .

Jack. The Brothers Grim m. N ew Yo r k : Routle d ge , C hapman a n d H a l l ,

Zipes,

.

1 98 8 .

I.

Ši b i bl iografija s u d a ryta s i e k i a n t apžvelgti i nstin ktyviosios prigimt il'S rai d ą . Y ra ir daug i a u

šio pamati n i o

••Įrašo

vari a n t ų . k u riais dažn;ti naudoj uosi k i to k ioms motenĮ re i k m ėms. Dalis i š i

sąrašą i trau k t ų pavil d i n i n HĮ tolydžio kartojasi l i tcmtioros sąrašuose. id ėtuosc i k i tas k nygas, papr:ostili pilrašytas mi>tcnĮ a u tu r i lĮ ir n a g r i m'ja n,:ias mow r i m s ni p i m u s k l a u s i m us. Š i e visur dru nj a m i da rba i j a u rapo savotiškomis b i bl iografi n ėm i s m a n l l't.lln is; papmstai j i e p r i k liluso j a u i š ė j us i ų iš gyve n i mo auto ritĮ p l u n ks n a i , bet. kaip matome, sėkmi ngai pt·rgyvt•no savo k io rėj a s.

2. Nors n es u

iš ank s to nusistač i u s i m•i pr i eš

vk·ną

lyti , mokykh1 il r tt·or i n \' krypti , bet <'Silma

daugyb<.'s veikal ų . k u riems s k a i ryti stačiai ga i l a l a i ko . nes viskas j uose pt•rnelyg supap rastinta i r adaptuotil . Ta i tils pats, lyg hiirų iščiu lptas vis••• m i n kštimas, paliekant s u k t l)Si be a rk l hĮ . Visai kas k i l il

be

-

m u z i kos, be žiedo i r

p<�rpasilkojimai

g i rdėj�' , skai l\' ar k laus.;s i ,

bet

hc

tuštčią

kiaut ą . a rba lyg kilrusdė

ra i te l i ų - gyvybės jokius, o vis dil r suknsi.

i r pakil rtoj i m a i . Ju ose i š n a u j o iltpi l a m a t a i , k •! j a u csarm•

n ėmaž twhes i g i l i n ;nmo , ar tai tt'isinga.

niludi nga.

il ktua l u '�

O gili

esil ma ir k i t o k i ų po:7.iiori l(? Pasa ulyje p r i rašyta n t· mažai tok i lĮ darhtĮ . J i e - nelyg i n a n t pa l i ku o n i m s tcst a m c n r u p a l i e k a m o s S<'nos kasy k los.

K:oi

k u r i os b iina j • m sva r iioi išgramdytos, tokių nebeap

s i moka net eksploatuoti; kitns biligiilsi il klavietė m i s , jos n i ek u o m e t nedavė pakankamili riidos. tod ė l , matyt. apskritai nevert ė j o n ė Esamil

ir treč ios

p ra d ėt i

l i tcratfo r i n i o š l a m što

rcn kast i .

rflšies -· skiedai<) . Tai

vt'ikahĮ kop i j os , iš k m i p;m č i os , s u d a rkančios ir su m e n k i n a n č i os ir pove i k i s k a i tytuj u i . Tod ė l , jei t i k ga l i te, v i sa da susimsk i tc

tit•siog b l a n k i os o r i g i n a l i tĮ i r stipri<)

tų

pmna t i n i lĮ darhtĮ p m s m l' . paski rti

pirmal"ili

d arbi) , parašytą ž mog:o us,

k u ri s pats Inos da ly ku s išgyveno, sukaup<\ i š a n a l i zavo ir n e tiktai ilprašė su mei l e , bet dar i r nc ma7.ai

savo

darbui paankojo.

Kaip

m a t ėm e , si<• kd a mus atkuni laukinl' prigi mtj . privalom" i r

n a u j o mokytis pasirinkt i . Š i t a i t a i kyti n a ne v i e n t m n , ir ta m ,

ką i

:1. A� jas k:l i p

j

jas

dt·dame.

tur i m e s u k a upusios sa\'o g a l vose.

B

ht•t

m ėgstu d a r y t i t a i p : papnošau st uden tlĮ pasi r i n k t i po tris k n ygas ii: šio są rašo i r i i u r•·ri i

galvosi"r ki ar mi s l l' , k u ri•! re i k i a išspr<;sti . Tad a , kų

K i l•rkegaanl o , M e n c keno bei k i l tĮ n UĮstytoj lĮ

t<·kstus.

p a p i ldo"? Palyg i n ki te ir pa?.i iorėk i t e , kas išeis. Karta i s

O

ką j;uo

k a i k u r i e kri n ta l y g sėklos

i

d irv:1.

j i e hl'pilsiri nkrt) ,

pri d u ri u d.tr Kamo,

K a i p jil.' d e ra tarpu savyj e?

šie

Kuo

vieni

k i tu s

d e r i n i a i suve i k i a l y g b omb os sprug i m a s .

P AD Ė K A

Š is darbas apie instinktyviąją m oterų prigimtį yra rašomas j au kone dvidešimt p e nk e r iu s metus. Per šį laikota r pį mano gyvenime atsi rad o nemaž a i nauj ų žmon ių, kurių dau g e li s gera no r i š kai stengėsi

mane padrąsinti bei visaip padėti . Kai pagal m a no š eimos t rad i c ij a s a tein a m e tas d ėko t i , p a p ra st ai šitai t runk a ne vieną dieną; štai kodėl dauguma mūsų švenčių , įskaitant š e r m eni s ir vestu ves ,

u žsi t ę s ia

mažiausiai trej etą diemĮ : pirmą d ieną v i s i j uokiasi ir v e rkia , ant rą - šau kia ir mušasi , trečią - ta ikosi , o paskui šoka ir dainuoja.

Taigi no rėčiau p ad ė koti visiems savo g yven i mo žmonėms , kurie dar tebeda inu oja ir tebešoka. Bogie, mylim am savo vyr u i , padt•j usiam suredaguoti knyg<Į

ir

išmokusiam spausd inti mašin ėle , kad page lb ėtt} man perspaus dinti rankraštį . . . daugybę karttĮ . Ti aja i , kuri atėj o neprašoma ir ėm ėsi adm inistracinių re ikahĮ , pavaduodavo mane žygi uose į parduotuves ir nuostabiai mok ėdavo mane praj uokinti, tuo ga luti nai įtikindama, kad suaugusi duktė - tai dar ir sesuo. Ypač esu dėk inga savo šeimai ir gi m i n ė m s , artimiesiems, gentainiams ir senoliams , - tiek saistomiems krau j o , tiek dva s i n i tĮ ryšių , - už j ų

paliktas p ėd a s . Nedu i Leavittu i, ser h u mano, savo agentui , nuost a b ia i m okan čiam tva rkyti abiejtĮ pasau litĮ reikalus . G inny Faber, redaktorei

iš "Ballantine" leid y klos, kuri per laikota r pį, kol gimė ši knyga , dar pagimdė i r kit ą nuostabų kiirinį - mažą laukinę mergytę , vardu Susannah .

Tami Simon , a u d i oprodi u se rei, r y škiai menini nkei bei įkv ėp ė jai, gebančiai išklau s ti, ką moku . Devonui Christensenui, sm u lk i tĮ detalių tob u l i ntoj u i , b u din č ia m pri e šturvalo. lr visiems kitiems neprilygstamos ,. Sounds True'' komandos n aria ms , kurie r ii pinosi verslo reikalais ir visokeriopa i mane palaik ė , sudaryda m i galimy b ę kuo daugiau laiko skirti knygos rašymu i . Lucy ir Virginiai, kaip sykis laiku išnirusioms iš iiktĮ . Nuoširdus ačiū Spence, kuri ir pati - ne į kainoj ama dovana , pasidalij u s iai su manimi šiomis dviem likimo siųstomis dovan ėl ėmis . Mergaitei, kuri, išg i rd u si kvietimą , įve i kė laukinį k rašt ą ir at vyko pa č iu laik u . Juan Manuel, m'hijo, n u ostabiajam traductor especial. D ėkoju trims suaugusioms savo dukterims , k u r i ų m oteriška pat i r tis teikė man įkvėpimo i r įžvalgtĮ . Savo pacien tėms , per dau gelį miistĮ bendravimo mettĮ prat urtinusiom s mano akiratį bei paži n imo gelmę, išm o kiusio m s skirti da u gybę šeš ė li tĮ at s pal v i tĮ i r visokiausio ryškumo švies ą . Yancey Stockwell i r Mary Kouri, nuo .pat pradžių globoj usioms mano darbą. Craigui M. , už viso g yvenimo meilę ir paramą. Jean Carlson , s enai mano bičiu lei niurgzlei, pri m inusiai man stotis ir triskart apsis u k t i ratu. Amžiną atilsį Jaui Vanderburghui, pa l ikusiam n eįkai n oja m ą priešmirtinę dovaną. Betsy Wolcott , visuomet pasi reng u s i a i dos n iai parem t i kitus i r pa s idalyti j ų džiaugs m u . Nancy Pilzner Dougherty, numa čiusiai ateitie s galimy be s . Kate Furler iš O regono ir Mona Angniq McElderry iš Kocebu Aliaskoj e , prieš dvidešimt penkeriu s metus iki išnaktų kii ru s i oms is t o rij a s . A rwindui Vasavadai, ind ų kilm ės Jungo psich o anali z ės specialistu i ir mano dvasinės šeimos senoli u i . Steve' ui Sanfieldui, i rg i pa m i l u si a m p ietietę operos dainininkę , kurios koj oms niekaip netiko pačiūžos. Lee Lawson, talentingai menininkei ir dvas i os bičiulei, nu trau kusiai visoki u s dvasios grobėjų pai s t al u s ir pavadinusiai daiktus tikraisiais vardais. Normandi Ellis , poetei ir kii rėj a i , priminusiai man kai kurias rašybos subtilybes. Jean Yancey, vien už tai , kad

gyvena tuo pat metu, ka i p ir aš.

Fran

Lees , Staci Wertz Hobbit

Jo a n fa c o bs , talentin gosioms ir įžva l gio s i o m s m a no plunksnos sese rims . fo a n n Hildebrand, Contz ie Brown, Bob Brown, Tom Ma n n i ng iš Gyv ūnų kontro l ės bei Eleonorai Alde n , D e nverio Ju ngo d raugij os prezide n tei , ir A nne Cole, šauniaj ai raitininkei iš Uol i n i tĮ kalmĮ . u ž visus tuos metus neblės tančią mei lę ir paramą. Savitosioms laukinėms moterims iš La Foret, t e n a i b uvus i o m s n u o pat pra d ži tĮ pra d ž i o s . Mano broliams be i ses e ri ms grio ta ms, cantadoras y c u e n t is t a s y mesemondok, p a s a k o t oja ms , folkloristams, vertėjams už dra u gi š k um ą bei d o s n u m ą : Nagyhovi Ma ier, ve n grų k i l m ės čig o n ų mokslinin kui; Robertai l'vfachai, vertėj ai i maj tĮ ka l b ą ; La Pat, arba Pa t ri c i a i Dubravai Ku e n i ng , poetei i r p ro fesionaliai ve rtėjai . Amerikos in dėmĮ, mokslinės fa n t a st ik os , žyd1Į. krikščionių, m us u l m onų bei pa gonių s a m btt ri tĮ da lyv i a m s , patc i k u siems menkai žinom ų į domi LĮ fak ttĮ . Ma ria i de los A ngeles Zen aidai Conzalez de Salazar, nuo sta b iai n a hu j tĮ (actektĮ) gyvenimo žinovei. Op a / a nga i , griotei bei afroamerikiečitĮ fo lk l o ro ž i n ove i . Nagyn eni L iz Ho rnyak , Mary Pi n k ol a i , fosephu i Pinkolai ir Roelfu i S lu m a n u i , vengrtĮ kultūros spec i a l i s t a ms. Ma k o to No m u ra i , j ap o n ų kulttt ros žinovui. Cherie Karo Schwartz, pa s aulin i o gars o p a sakotojai bei folkloro , ypač žydtĮ kultūros, s pec i a l ist e i . J. J. Je ro me už drąsą pasakoti . Struktttrų t y r i n ėt oj a m s Leifu i Smith u i ir Patriciai J. Wagne r, visuomet tvir tai mane rėmusiems. A rmi n t a i Neal, buvusiai D e nverio G amtos i s t o r i j os mu z iejaus darbu o t oj a i, nepatingėj usiai raustis savo archy vu ose. La Chupatintai, arba Pedra i Abacadabai, l ai š k ų rašytojai iš U va la m o s kaimo. Tiaja i Karen inai, kultūrų tarpi n i n kei . Reinai Penn ington , ses e r i a i kel iaunin k ei iš A l i asko s , u ž palaiminimus . Visiems gyvenime sutiktiems pasakininkams, padovanoj usiems m a n , išmain iusiems, pasėj usie ms many j e savo pasakas, patikusiems j as man kaip šeimos arba dvasi nį paveldą ir savo ruo ž tu p r i ė m us i ems iš manęs dovanų m a n o pasakas , kad rūpintųsi j o m is kaip tikrais savo vaikais. Nancy Mirabellai, išaiškinusiai man L o tyn ų Amerikos misticiz mą i r papasakoj usiai apie Uolin i ų ka l n ų Moterų institutą. Uolinių ir

kalniĮ MotenĮ institutui, s u t e i k u s i a m m a n 1 9 9 0- 1 99 1 m e ta i s sti p e n d ij ą dalyvauti Las Brujas p ro j e k te ; Cheryl Bezio - Go rh a m bd mano tenykštėms ko l e g ėm s meninin kėms u ž p a ra m ą : dail i n i n k e i Patti Leotai Genack , fo t o g ra fe i Vicky Finch , r a šy to j a i Karen Zi dwick , choreografei Ilannah Kahn, ra š yt o j a i Carole McKelvey ir daili ninkei Dee Farnsworth . Moten1 sąjungai i r audimo mei strei Charlotte Kelty, p a kv i e t u s i o m s mane d ėsty t i j Si erra Madres kaip sykis tą sava i t ę , per kurią B ėga n č i o s su vilkais" surado savo leidėj ą . Buvo tikra p a l a i m a i švyst i iškart tiek n u o s ta b i ų moterų: aktyv isčhĮ , g y dyt o j ų menini nkių; j os ta r si didži u l iai laivai ką tik vandenin nu lei stą l a i ve l į apsupo mane ir išlyd ėj o į atvirą j ū rą . Tarp j tĮ b u vo aktorė Ruth Zaporah , filmų kūrėj a Vivienne Verdon-Roe, kom ikė Fran Peavey, "Vaivorykštės koalicijos" vicepirminin � ė Ying Lee Kelley, žyd tĮ p a sak ų sekėj a Naomi Newma n , džiazo dainini nkė ir pa s a k o toj a Rhiannon , budistė men i nin k ė Colleen Kelley, daimĮ autorė ir būgnininkė Adele Getty, indėnų kilmės ritualų t yrin ė t o j a Kyos Featherdancing, afroamerikictė dain i n i n k ė Rachel Bagby, š okėj a Jalaja Bonheim , i n d ė n ų kil m ės pas a kotoj a b e i mokytoja Norma Cordell , bū gmĮ dirbėja i r m u zikantė Ty nowyn , menininkė ir drąsi moteris Deen a Metzger, b ttgnininkė Barbara Borden , gij ų rttš i u o t oj a Kay Tift, audėj a Margaret Pavel, " b alsas" - Gail Benevenuta , dar viena a udėj a Rosemary Le Page, menininkė i r įkvėp t•ja Pat Enochs. Dar - y M'hijas, mis !abitas, j ūs, mažul ės, ži note , kas esate . O g a l i a u si a i - klykianti moteris, k u r i os nemin ėsi me. D ė ko j u Jean Shinodai Bolen , tv irtaj ai madre del alm,a , u ž gau sybę parodytų p a vy z d ž i tĮ i r u ž s u pa ž i n d i nim ą su Val eri e , Valerie Andrews, k l aj o j a n č i a i kūrėj ai negailėj u siai m a n laiko ir padova n o j u s i a i paži n t i su N c d u . Ma n ish a i Roy, k u r i o s pa sako j i m ų a p i e b e ng a l e s m o t e ri s k l ausydava u s i u ž g n i a u žu s i k va p ą Billu i Ilarless u i , Glenu i Ca rlson ui, Jeffu i R affu i, Danui Williamsui, Lyn Cowan, Jose A rguellesu i , v i e n i e m s pi rmųj ų mane pm·ėmusiems. Talentingiesiems kolegoms, Jungo šalininkams iš IRSJA bei L4AP, neabej i ngiems poezij ai ir palaikantiems j os kūrėj us. Manojo C. G. Jungo centro Kolorade kolegoms bei būsi"

,

,

.

miems psichoanalitikams, buvusiems bei esamiems stu dentams, IRSJA psichoanalizės kandidatams, kurie entuziastingai mokosi ir aistringai žengia tikrų tikshĮ link. Molly Moyer, d i evi š k a j a i "The Tattered Cover" darbininkei , tol y džio pa š nib ž domis man e drąsinusiai , ir trims didžiosioms Denverio knygynų motinoms, k u r i ų d ėka lenty n ose rasdavau visus lyginamosios kultūrologij os veikal us, kokių tik beprireik davo : Kashai Songer iš "The Book Ga rden ' : Clarai Villarosai i š "The Hue-Man E x perienc e Bookstore" ir Joyce Meskis i š " The Tattered Cover'� KnygtĮ autoriams Markui Grahamui ir Stephenui White' ui, Hannah Green bei ,,Atvirų durų knygyno " darbuotojams, bičiuliams poetams iš " Open R ange " bei Naropa instituto už para mą bei domėjimą s i prasmės nepra radus i ais žodžiais. Seserims ir broliams poetams, savo š irdž ių d ėka leidusiems man kurt i . G e ru žodžiu norėčiau pamin ėti Mike' ą Wesley, ko m piute r i tĮ meistrą iš CW El ectronics, i š t rauk u s į iš k ieto j o disko ištisą "din gusį " mano rankraštį . ir Lonnie Wrightq , komp iu teri ų p r ie ž i ū ros specialistą , ne sykį prikėl u s Į iš n umirusių mano SE30. Ačiū pa saulio li t e ra t tĮ forumo nariams ir kompi u terininkams i š Japonij os , Meksikos, Prancūzijos, JungtinitĮ Val s t i j t� bei J u n g t i n ės Karalystės, vi durnaktį prisij ungdavusiems p a s ik a lb ė t i su m a nimi apie moteris ir vilkus . Š i rdingas d ėkui p a t i e ms svarbiausiems mano mokytojams - vi siems bibliotekininkams , kur i ų p r i ž i ū r i m u ose lobynuose su k a u pt i visi žmon ijos atodūsiai, sielvartai , viltys ir džiaugsmai ; j ūs visuo met būdavote paslaugūs, išmintingi ir mokėdavote atsakyti į bet kokį neri š l ų klausimą . Ačiū Georgiai O'Keeffe, kuriai bū dama devyniolikos prisip a ž i nau esanti po e tė , kad nesij uokė, ir Dorothy Day, p at ikin u siai , kad s varb i a u s i a - ž olės šakny s . Dėko j u "p a mišėlė m s j u o d a is rūb a is ' : pasak vi eno rašytojo, vi e nuo l ėms a i š ki a regėms : Š ventojo Kryžiaus seserims, ypač - John Michelai, Mary Edith, Francis Loyolai, John foseph, Mary Madelevai bei se s e ri a i Maria i Isobelai y Sr. Maria Conciption . Ačiū Bettinai Steinke, p a ro d ž i u siai man p lo n ytę bal tą linij ą sulenkto aksomo raukšlėj e , ir " The Sixties " redaktoriui, -

parašiusiam laišką iš de š i m t i e s žodži ų , kurie pal a i k ė mane dvi dešimt mettĮ . Noriu padėkoti J u n go p sichoanalizės i r kitų krypč i ų psichologijos d ėstytojams , kurių turėj au daug, bet pa m i n ėsi u tik tuos , kurie yra dar ir kūrėj ai: tai Tonis Wolffas, I-larry Wilmeris,

Jamesas Hillmanas, o ypač - Carlas Gustavas Jungas, k ur i o darbai ligi šiol man yra nelyginant tramplinas - tiek leistis gilyn į jo tyrimų sritį , tie k a tsisp i rti nuo j os . Jungo darbai labi a u s ia i mane p a t ra u k ė tuo, kad j i s savo kailiu p atyr ė ir atsklei d ė menini nko gyvenimo p aslaptis: b uvo s ku lpto r i us , r a š yto j a s p e rs k a i t ė gausybę knygų , leidosi į k ap u s p l a u k iojo up ėmis - žodži u , g yve n o taip, kaip ir dera kūrėju i . D ė koj u Kolorado MemĮ i r humanitarinitĮ mokslų ta rybai , Vietos meninink11 programai b ei ja un iesie ms kla usytojams, ypač m e mĮ ad ministratoriams Daniel Salazar, Patty Ortiz l1ei Ma ryo Ewell u ž ri e bl ėstantį d ėmesį ir e nt u z i a z m ą Ač i ū "The Bloomsbury Review" redaktorei i r leidėj a i Marilyn Auer bei vy r i au s i a j am redaktoriui Tomui A u e ri u i už šilumą bei l i n k s m u m ą , ger u m <Į ir kan trybę. D ėkoj u v i si e m s , kas p i rm ie j i pask e lb ė m a n o d a rb ą i r palinkėj o ge ros kloties re n g iant šį knygos l e id i m ą : Tom u i D eMers u i Joe R i c h ey Anne R ichey, Joan S ilva, Davidui Ch or/to n u i, A n toniai Ma rtinez, Ivan u i Suva njieffu i, Allison St. Claire , A n d rei jui Co d res c u, Jose Arm ijo, Saltillo Armillo Jam e s u i Tayloru i III ir Patriciai Calh o u n - l a u k i n e i moteriai i š G i l p i n o grafystės . Li u d i ni n k a m s poetams: Danai Pattillo ch a rlie meh rhoff, Edu i Wardu i ; b e i trims Ma r i j o m s : Mariai Estevez, Mariai Ignacio Maria i Reyes Marquez. Nuoširdus ačiū visie ms mano mėgstamos R e iverso rašytojLĮ kavinės hobitams, goblinams, šungrybiams ir ,. maum ukams ", o ypač - ber n iukams iš n am e lio medyje, be k u r i ų nuol ati nio d ėm e s io ir pasi tei ravinHf ši k nyg a t i k ra i n e bft tų buvusi parašyta. M ažtĮ Kol o rado bei Vaj om ingo kai mel i tĮ , k u r i u o s e gyve n u , bendru omenėms, m ano kaimyna ms bičiuliams, pareigil n.ams, iš visLĮ Žem ės kampelit} gabe n usiems m a n į va i ri a s istorijas. Lois ir Charli e , mano vyro tėva m s , davusiems j am tokią gausybę tokios gilios meilės , kad j i s ligi šiol sklidinas j os i r d o s ni a i dalija ją man ir mūsų šeimai . ,

,

.

,

,

'

,

,

,

,

O galiausiai norėčiau prisim i n ti tą vieninteli seną girios ąžuolą, "žinuči-ų medj", ant kurio, būdama dar visai vaikas, mėgdava u rašyti . Dar - sodnĮ purvo kvapą, bėgančio vandens šniokštimą ir gamtos dvasias, tolydžio išlendančias ant kelio pasižiūrėt i , kas eina ar važiuoja pro šali . Visoms moterims, mano pirmtakėms , kuritĮ d ėka mano kelias pasidarė mažum ėlę aiškesnis bei lengvesnis. I r s u begaline meile ir švelnu m u - La Loba .

RODYKLĖ

.,Akmens vaikas" ( E s t es) 520

desccmsos ir 41:i9-4 7 2 , 638

Amaferasu 22, 3 5 9

gėd i n gos paslaptys ir 48 1 --4 8 5 ,

Anderse n , Hans Ch ristian 2 J 6 , 2 7 7 ,

4 1 2, 6 2 2 , 6 2 3

489 k a i p kūryba 4 5 4

A n d romeda 5 5 9

keturi e t a p a i 4 7 7--480

an imus 3 9 1 , 399--408, 4 2 7 , 4 2 8 ,

pyktis ir 468

579-5 8 2 , 6 3 2 , 6 3 5 apib rėži mas 400 atnau j i n i mas 427--428 augimo i r nyk i m o ciklai 430 i n i c i a c ij a i r 580-582 kaip grėsmė 403 kaip vyriška j ėga 400--405 k i:i ry b i ngumas i r 85, 396-408 Manavio lai kysena ir 1 59 ra ida 406 "Apie pasakoj imo meis trą" {Sanfi c l das) 643-644 Apol l i naire, Guil l a u m e 1 1 2 apsivalymo r i t u a lai 1 21:i- 1 27 , 30:�.

475, 5 1 8 A rte m i d ė 2 5 1 , 460, 5 5 7 a rt u mas pro t ėviams 62 1 ašaros 48 1 , 638, 642 ašaros lašas 200-205 , 520 " B e rankėje m e rgelėj e " ( Estes)

5 1 6-5 1 7 kaip " n u mestas daiktas" 5 26-5 27 pasakoj i m e apie F i l oktt'tą

202-203 poveikis 200, 204 stiprybės šalt i n is 202 " šven tas va n d uo" 520 a tleid i ma s : atsiriboj i mas i r 477 b l"adai i r e t a p a i 475-480

susi tva rdy mas i r 477--478

Artūras

5 50

at pirki m o du rt i nys 496--497

A t ro p ė 1 26 , 2 5 1

"Auksaplaukė" ( Estes)

486-4 87

" A u ks i n i a i kriokl i ai" 204 Baba J a ga { s e n o j i La u k i n ė Raga n a )

37, 1 2 1 - 1 2 5 , 1 7 7 . 557 atskirti vieną nuo k i to 1 3 1 - 1 33 ,

1 46 - 1 4 8 d ra b u ž i tĮ ska l b i m a s 1 2 6- 1 27 gal ios ir valdžios a t r i b u t a i 1 27 i niciacijos i r 1 08- l O! l , 1 1 5- 1 1 6 ,

J 1 9- 1 4 1 i s i k i:i ni j i ma i 1 2 2- 1 23 ka i p insti nktyv i o j i pri g i m ti s ra g a nos pavidal u 1 2 2- 1 2 3 , 1 24

kaip išti k i mybės sava j a m

Aš

pa

vyzdys 1 26 k a i p l a u k i n ė vistĮ moten1 m o t i n a

1 36 kaip mokytoja 1 2 3 , 1 30 , 1 34 ,

1 36- 1 37 m i r u s ios mot i nos pal a i m i n i ma s i r

1 37- 1 39 susitiki mas su 1 2 1 - 1 2 5

talpus

i n das 4 2 4

ta rnav i m a s j a i l 2 5- U 1 trobe l ės i r kiemo šlavi mas

1 27- 1 28

e re l is

užduoti j ai klau simus 1 36-1 3 7

" B e r n iukas i r

vaistai 1 32- 1 33

B r t telhdm, B r u n o 7 1

va l g i o viri mas Banshee 1 7 7

1 2 8- 1 29

" B j a u ru s is anč i u kas"

"

498-507 , 590 a p s a u g i n is g r iovy s 5 3 2 , 542-543

(Estes)

2 1 6-

a m bivalentiška motina 226-228 atm i n ti s

aša ros 5 1 6-5 1 7 , 520, 526-527

ir

žū t b ūtin is atkaklu mas

242-244 a t s i ti k t i n i s prae i v i s 238-2 3 9 gau ruott} k a t i n ų ir ž vair ų

apsivalymo rit u a l a s 499

dvasia

63

22 1 , 590, 623

"Barškantys ka u lai " 204 "Baubo - pilvotoj i d e i v ė 265 ,.Berankė mergelė" (Estes) 3 7 ,

baltoj i

"

vištų

pasa u l i s 240-242 į š a l d yti j aus m ai ir įša l d ytas kū ry-

572

b i ng u m as 237-238

b a l toj i šm ėkla 537-5 3 8 , 5 7 1

i šs k i r t in i o vaiko tremtis 2 2 3-22 5

b u r t i n i nkas 5 3 9 , 642

meil ė sielai 24 5-246

e l n ės n udobimas 5 69-5 70

moti n a va ika s 230-2 3 3

ištverm ės apeigo s 5 6 5

n e t i n k a m a išvaizda 236-2 37

įvesdinimas

į p o 7. e m i n į m i šk<) (la

selva subterrcinea) 498-4H!J

kara l i e n ė motina 5 39-540

karalius

5 :J 5 , 538-5 3 9 , G4 2

karū nav i m as 5 1 2 , 550 k l aj o n ės 5 28-5 3 5

pal ūžusi m ot i na 228-23 0 prasta d ra u g i j a 235-236 stipri m o t i n a 233-23 5

tėvas

230

t re m ties n a uda 222, 239-240 valstiečio

k r i a u š ė 534, 54 1 , 545

va i kai

232

B l y , Robert 1 66 , 6 2 1 , 624, 632

kūdi kis 553

B rakas 562

laukinė n u otaka ir j a u n i k i s

., Bruja Milagra " 3 5 1

578-584

Laukinės

Moters va l d o s 5 7 1-578

mal ktĮ ka p o j i m as 5 1 4-5 1 5 mal ū n i n inkas 5 0 9 . 5 10 , 640 m e i l ė poŽt!m i n i a me pasau l y j e

5 3 5-537

b ū g n as ,

b ū gn i n i n k a i 205-208, 376

fėj t} šokis I n d rai 2 1 3 š i rdis kaip 205-208

b u rt i n i n kas/m agas, burt ai / m a g i j a 1 20 , 1 8 2 , 632 ,.Bemnkėjc

m e i l ės i š ban d y m a s 5 5 2 , 564

mergelėje" (Estes)

50 1 -507, 5 3 8-5 39, 542, 543

mo t i n a 5 1 6

k i l i m ai 262-264, 626

neišma n ė l i o sa n dėris 507-5 1 6

n evyk ėl i s ra ga n i u s 5 7 , 63-64

n ukirti mas, ra n k t} 5 H l-5 28

nusi leidimas

529

sapnuose 539 s i mp at i n ė m a g i j a

418

se p ty n e ri metai 57 1 -576, 5 8 0 , 583

sidabralūpis kirvis

camadora !mesemondo 1 4 , 28. 3 5 , 1 27 , 5 2 2-5 23

s i d a b r i n ės ra nkos 522. 549-5 50 s i e l o s kančios 5 5 1-570

sodi n i n kas 538, 642

2 4 3 , 3 5 4 , 39 1 , 4 3 5 , 5 3 7 , 60 1 , 604 , 6 1 1 canto hondo, s l ėp i n i n ga giesmė 1 7 , 490, 58 5-59 1

šydo si m bol i ka 5 66-567

Castcllanos,

Vel nias žr. Vel n ias

Coatliwe 4 5 , 1 7 7 , 2 1 2 , 2 5 1 -2 5 2 ,

ž y d i n t i obelis 5 1 2-5 1 4 , 572

B c rc h ta 1 77 , 538, 5 5 7

Rosa r i o 1 7 8

532

conjunctio

540-54 1 , 563

contra naturam aspektas :7.r. prigimtin i s gro b u o n i s

Jaga

C o o k , I ndia 5:� 3

Didž i o j i Moteris/Motina (La Madre

C o rtes, H e r mi n 388

criatura 2 1 , 1 55 , 1 56 , 250 c!lelltista 35, 1 27 , 1 5 7 , 39 1 ,

Grande/La Mujer Grande) / D i e n ų 45, 3 9 2 , 500, 636

Moti n a 429, 60 1 ,

Dievas 4 9 , 86-8 7 , 2 6 4 dvasia i r dvasios

604, 633

c11randera

D i d žio j i Lau k i n ė Ragana žr. Baba

1 27 , 1 32 , 1 97 , 427, 5 1 3 ,

5 5 5 , 60 1 , 6 1 4

70,

1 3 9,

28 1 ,

6 1 8--6 1 9 , 638 balto j i

,.Berankėj e

m e rgelėje"

( E stės) 5 37-5 3 8 , 57 1 , d a i n a , d a i n avimas/ giesmė, giedoji mas

207-2 1 8 ,

598

s i e l o s oda" ( Estes) 3 5 1 -3 5 3

ged u l i n ga giesmė 258 išbadėjusios sielos giesmė

(h ambre

del alma) 1 7

382-38:�. 622-623 , 6 30-63 1 , 643

i r s iela 349--:� 5 0 ,

m i ru s i ų j ų 448-4 4 9 , 41>0, 4 7 1

k ūrimas giedant 207, 2 1 2

L" Lo b a giesmė 5 3-54

572

i r dvasios va i kas iš " Ru o n i o ka i l i s ,

dvasia/psichika, dva s i n i s 2 1 , 4 5 , 7 9 ,

83-8 5 , 9 1 -93, 1 22-1 2 3 , 1 59 ,

49-52,

44,

3 1 2 , 38:�. 40 1-403, 4 2 :� . 4 5 3 , 6 1 1 --6 1 2 , 6 1 :3-

m a l dos i r 207-208

5 1 7-5 1 8 , 6 0 9 ,

,.Moteryje Gilti n ė j e " (Estes) 1 7 5 ,

620, 634--63 5 , 6 3 7 , 64 1 --642 b ėgl i a i 56

1 9 5 , 207-2 0 8 , 2 1 2

ciklai

moteris r u o n ė ir 375-376 s l ė p i n i ngoj i giesmė

(conto

hondo)

, . D e i m a n ta i , r u b i n a i ir perlai" HlO

87,

1 26,

j a u n ik i o žvėries j va i z d i s ka i p ženklas 7 :3-7 5

634--6:�5

Gy vyb ės/ M i rties/Gyvy b ės

83-84 597 --606

ir pasakos kaip va ista i

1 7 , 490, 5 8 5-5 9 1 Deivė ir De ivės

330-33 1

gynyb i n iai aspektai

86 -

1 4 9 , 5 3 7-538, 6 1 9

kaip idėj ų p c rd i rb ė j a 5 1 0 kel ias ta msoj e 1 1 7- 1 2 1 , 1 22

i r lokiai 460-46 1

netikroj i šeima 1 1 3- 1 1 7

231 p a l e istu vės 265-266, 4 32-439, 442

o b j e k tyv i o j i psich i k a 4 7

motinos

pykčio p r i s i kaupusi d a l i s 4 5 3 poezi j o s i r

t r i l ypė/tdga l v ė 536, D e m e t ra

49,

meno

p ra d i n gę d a l y k a i 107

5 5 7 . 572

1 34 , 4 35-4 3 7 , 4 3 9 ,

53 1 ,

ra m u s , n c s u d ru m s č i a m a s aspe k tas 456

5 5 5 , 5 5 7 , 636 ir , . B a u b o ' ' 436-4 37

va istai/ gydymas

pa l y g i n t i su B a b a Jaga 1 34

žr.

palyg i n t i

su

k a ra l iaus m o t i n a

,.Bera n k ėj e merge l ė j e''

(Estės)

1 32- 1 33

p r i g i m t i ni s g ro b u o n i s

dvasios dve lksmas

(el duende)

6 14 D z e u sas

222, 548,

562

dži a u gs m a s :

4 :n

299, 438 desccmsos 4 ()() , 469-472, D i a na 25 1 , 460

da r

dzcn b u dizmas 4 6 2-463

555 p r i ke l i a iš n u m i r u s i tĮ j lĮ Persefo n ę demon iškas kompleksas

kū ryba kaip

fu n kc i j a 6 1 3-6 1 4

raudo n o j i 620

56:�

k im o 1 7 , 2 5 5--274 p u ošybos 1 8

d e p resi j a

638

stoka

32 1

250,

ego 6 8 , 1 1 4 , 1 60 , 303, 3 1 0 , 500, 523,

gėdingos paslaptys 48 1--485

527, 549, 579, 6 1 3-6 1 4 , 6 3 6

atsk l e i dimas 49 1--494

an imus i r 400--403

gydymas ir 49 1

būty b ė tarpi n i n k ė i r 375

ir "Auksapl a u k ė" {Est es) 486--487

i r k ū ryb i n gu m as 392-393

kaip ž u d i k ės 48 2-485

parama 4 1 7--4 1 8

kaltė ir savigrauža 487--490

santykiai tarp "aš" i r 2 4 , 3 7 5 , 6 1 4 santykiai tarp sielos ir 1 93 , 347-35 1 savijauta 34H-3 50 Va rnas 1 9:3 E l e u s i n o miste r i j os 7 7 , 1 32 , 5 6 6 , 580 Elizi j u s 4 9 , 533, 5 5 0 E l ž b i e t a , pasveikina M a r i j ą 534, 6 4 2

enan tiodromia 5 2 7 , 5 5 4 Enkidu 1 6 1 E rn ė (Rozsomak) 22 " E rš k ėtrožė" 34 1 Esch i l as 634 Esybė i r esyb ė/"aš': sav i - 22-2 3 ,

m irties zona ir 485--486 skausmas 489--495 temos 482--483 tragiškas siužetas 483--484 "ge r u t ės mergaitės" kompleksai 9 8 , 1 1 5 , 1. 2 3 , 3 1 3-3 1 9 gydymas, gydytojai, ži n i u o n ės 2 3 , 30-3 1 , 32 5-3 29 , 490-49 1 , 605-606 gydytoj o archeti pas 364, 6 3 1-632 ,.M ėnulio lokyj e" (Estes) 447449, 45 1--46 1 G i l gamešas 1 6 1

7 1 -7 2 , 8 0 , 96-9 8 , 238-240 ,

G i m b u t i e n ė ( Gi m b u tas), Marija 6 2 1

306-307 . 37 5-:38 1

g i m i m as ir gimdymas 560-5 6 6 ,

Babos } :1gos pavyzdys 1 2fl ir gėdi n gos pasla ptys 4 8 5- 4 8 6 , 489-492

i r i n t u i c i j a 1 1 8- 1 2 1 i r pasakos kaip va istai 597-60 6 k a r i o natū ra 1 99

636-637 .. Bera n k ėj e merge lėje" ( Estes) 5 5 3-5 5 5 g i m d ymas ka ip d vas i n i s tapimo sav i m i ekviva l en tas 553 m oters priklausymas pože m i

m e n a s p u oštis 1 6

n i a m pasa u l i u i po gimdymo

prarastų d a lykt} atgavimas

565-566

429-4 30 santykis s u ego 2 4 , 375, 6 1 4 santykis su s i e l a 377-38 1 , 622-62 3

n ėščiųj tĮ užgaidos 554 prieši škos j ėgos pasirodymas 5 6 2-563, 566 Gyvyb ė/Mirtis/ Gyvybė:

Ezech iel i o ratas 4 8

a p i b rėž imas i r a p ib ū d i n i ma s

fan tazi j a ir fan tazavi mas 47, 76 ,

B a b a J aga i r 1 2 5

1 70- 1 7 2 4 1 5--4 1 7 i r k ū ryba 4 1 4--424 m a lo n i os ir p ražfttingos 420--4 2 2 rū šys 4 20--4 2 2 Fi loktetas 2 0 2 , 203 F i n ėj as :39 5 flamenkas 5 2 5 , 6 1 4 Freu d , M ar t i n 2fi 1 Fre u d , Sigmund 7 1 , 26 1 , 498, 547, 5 6 2 , 637

., B e ra n k ė m e rgelė" (Estes) i r 5 3 3 , 5 3 7 , 538, 543-546 c i klai 80, 1 00 , 1 25 , 1 29- 1 30 , 1 4 8- 1 49 , 1 70 , 1 8 3- 1 8 4 , 1 8 7- 1 89 , 1 92- 1 9 :3 , 209, 5 4 2-545 d a rbas/ tri ū sa s 1 26 , 1 33- 1 35

D e i v ė Rtl--87 , 1 2 6 , 1 49 , 537-5 3 8 , 619 i r ašaros 200-205

ir ga u d y n ės ir s l ėpy n ės 1 8 5-- HJG

šydas ir 566-5()8

ir g ro b u o n ies t ra n sfo r m a c i j a 2 1 1

v i l k tĮ 2 5 5-2 5 6

ir kūno ir sielos š o k i s 208 - 2 1 4

G vad a l u p ė 5 2 5 , 5 8 7

i r n u o d ė m i ų r i j i m a s 8 5-89 ir s e n e l ė " M e rga i t ė j e s u d egt u kais" (Estes) 4 1 8 , 4 2 2 i r š i rdis būgnas i r giesm ė 205208 isi k ū n i j i ma i 1 22 , 6 1 9 j ėga 2 7 , 1 76- 1 7 7 , 1 8 6 , 206 k ū r y b i n gu m a s ir 408

Lauki n ė Moteris i r 79-8 0 , 1 76- 1 7 7 m e i l ė ir 1 70-2 1 4 M o t i n a 3 7 , 8 6 , 1 22 , 1 25 , 1 26 , 1 :� 4 . 1 44 pat i k l u s m i egas 1 9 6-200

p a ži n i m a s 1 29- 1 30 , 1 40 , 1 70 , 1 92 , 2 1 0-2 1 1 p r i g i mtis 8 5-88 , 1. 2 5 , 1 4 0 , 1 702 1 4 , 408, 4 2 2 , 4 2 9 , 6 �l4-0:3 5 p rocesa i 2 1 2 skeletas kaip pavi d a l a s H)0- 1 96 va i s i n g u m a s 434-4 3 5

"Vasalisa Išm i n t i n go j i " (Estes) i r 1 36- 1 37 , 1 4 9

Hadas 3 5 9 pagro b i a Persefo n ę 4 3 5 , 530

lwmbre del alma 1 7 , 2 7 6 , 293-2 9 7 , 36 1 , 4 1 1 , 4 9 0 harpijos 395, 634 H a rtaras 2 6 2

llecoteptl

460

,,Beda Gabler"

( l bsen)

305-306

Hcfa istas2 2 2 , 262, 548-549 H c k a t ė 4 5 , 437, 5 5 5 , 5 5 7 , 643

H elas/Helė 86, 1 7 7 , 359, 538 H e l i j a s 437

H era

2 2 2 , 548

H e ra k l i s , steb u k l i ngas l a n kas i r s t rėl ės· 2 02-203

H e ra k l i tas 5 2 7 H e rc d i a , Rencė 5 2 5

H erm i s 6 3 2 Hesi odas 6 4 3 H i ldegard a iš 13 inge n o 627

H o ffm a n , Malvina 273 H o m eras 4 3 5 hom u n k ul a i 4 8 5 , 4 8 6 , 548, 6 1 8

vienatvė ir 1 9 0 vieta 5 0

l b sc n , H e nr i k :30 5

v i l k a i i r 170- 1 7 1

id 2 1 , 562

gy v ū nai , gyvūm1 �H 5 , 6 1 8

! ka ras 6 3

dep rt•s i j a 299

I na n a 1 5 1 , 3 5 9 , 5 3 0

dvasios lokys 460-4 6 1

i n d i v i du a c i j a , asmeny b ės tob u l ėj i mas

j a u n i k i s žv ėris 7 :�-7 5

I ra i d a 8 5-8 9 , 328-3 2 9 , 345,

k a i l i s 34 1 -343

4 7 1 , 6 1 1-6 1 2 , 6 4 5

n u oj a u ta 1 1 9

sužeisti 3 5 6-:3 57 Grajos 1 77 ,. G ra žu o l ė ir pahai s
c i k l a i 1 79 dvas i n ė sve i ka n u ovob i r 532-5 33 grižimas n a m o i r :�62-363 i r n u o d ė m hĮ rij i m as 8 5-·8 9 ir o b e l i s " B e ra n k ėj e

mergelėje"

(Estes) 5 1 2-5 1 4 ir p a g r i n d i n i tĮ i n s t i n k t tĮ paže i d i

mas 298 " p ra rastas lobis" 338 sanrykiai tarp ego ir s i e los 347-3 5 1

1 !)4,

i 82

"sapnai kaip vartai " 9 1

i niciac i j a

są.saj o s su laukine prig i mt i m i

i r " B j a urusis ančiukas" (Estes}

62-63 užduoti k l ausimus

7 1-72

i r "Mergaitė s u degtu kais" ( E s t es )

213

Indra , šokis jam

i n i c i a c i j a i r iniciacijos, įšven t i n i mas, i vesdinimas

56, 80, 8 9-9 1 , 630

" B e ra n k ė j e m e rge lėj e "

235-237 , 24 1 -242 1 56- 1 5 9

i r "Manavis" (Estes)

(Estes)

415 i r gėdingos paslaptys

48 1--485 507-5 1 6

i r neišma n ė l i o sandėris

i r pastangos pateisinti nenorma l u -

508, 509 į " Kovų vetera n i ų k l u bą"

mą

3 1 3-3 1 9

ir prigim tinis g ro b u o n i s

4 8 1 -4 8 2 i instinktyvtlii pažini m<Į 8 1 -8 3 ir " Vasalisa I š m i n t i n go j i " ( Estes)

5 6 , 57,

62-65, 87-89 ir sapnai apie j u odąjj vyrą

298--299 !.!55-262

ir i n t u i c i j os atga i v i n i m a s 9 9- 1 4 9

k Cmas

i r l e i d imas gcrajai m o t u l e i n u -

lilorcrt) t remtyje 239-2 4 2

mirti

108- 1 1 3

1 96-200 i r šeš ė l i a i 1 1 3 , 140- 1 50 La u k i n ė Raga n a ir 1 08-1 49 matrilin i j i n ė 1 39 , :�40 n eteisinga l i n k m ė 4 1 9 n u ki r t i m o motyvas 52 1 -523 orientav i m asis tamsoj e 1 1 7-1 1 8 p a sa koto j tĮ 599-600 pasirengimas 5 1 7 paslapč i ų išaiški n i m as 1 33- 1 37 i r p a t i k l u s m i egas

sapnuose apie j u odą i i v y rą 8!l-98 sielos odos prara d i m a s k a i p

3 3 2-337 ska i č i us septy n i

57 1 -576 , 580

stovėj i m a s a n t k e t u rių per 54 ,

1 37-140

moti ntĮ 2 26-2 27 ,

232-2:l3

paže i d i mas 299-302 p e n ėj imas, penas, para m a , ugdy mas

1 1 9-1 2 1 275-276

p rara d i mas

sugrį ž i m a s prie žr. s ugrižimas namo s u s i j u ngimas s u ŠlllllĮ

25-28

1 6 1 - 1 62

te i ki a mos gal imybės

7 1-72 užg n i a u žimas, s u va ržymai

302-303 170-1 72

vi l k tĮ

dur žr. La u k i n ė M oteris i n t u i c i j a 99- 11 9 , ti 1 9 ••p i b rėžimas 107

1 25-1 3 1 u ž d u o tys 582-58 3

a tgav i m a s 1 1 1- 1 1 2

i n s t i n ktas, i ns t i nktyvi oj i p r i g i m t i s

i r atskyrimas v i e n o n u o kito

1 3 1-133

1 8-2 1 , 52-5 5 , 1 1 7 , 1 37- 1 40, 1 7 7- 1 78, 299-302 , :H 2-:H 9 . 5 59-560, 5 7 5 , 6 1 9, 634-635

ir l e i d i m a s

apdairu mas i r gy vybės išsaugo j i -

i r paslaptys

320-32 1

146- 1 47

užduoti re i k i a m u s k l a u s i m u s

t a r n av i m a s n e rac i o n a l u mui

mas

gera j a i motu l e i

ir orientavimasis ta msoje 1 1 9

1 33- 1 37

ir stovėj i m as ant ket u r i ų 1 :37- 1 4 0

a p i b rė�i m a i 298

j s i k l a usymas i 1 39- 1 40 k ū n as ir

55

d al i n i s s u n a i k i n i m a s 79-80

nu-

m i rt i 1 08 - 1 1 3

atki"1 r i m as 1 27 būkl ė

89-98

J u n gas a pie

99- 1 49

255-262

m a i t i n i m a s , p e n ėj i mas 1 1 7- 1 2 1 n e p a i symas

1 22

prigimti n is g ro b u o n i s ir 97 S<Į s a j o s

su

apie itamp<Į tarp priešybit1 54 7 ,

1 46- 1 4 7

stoka , nebuvi mas 1 38 sugrižimas iš i n i c i aci j tf 1 38- 1 4 0 susitikimas s u La u k i n e Ragana 1 2 1-125

šešėl iai i r 1 40- 1 5 0 tarnavimas n e rac i o n al u m u i 1 25- 1 3 1

te ik i a m o s ga li my b ės 1 46-- 1 47 u ž g n i a u ž i m a s 66-6 7 , 68-69 "Vasalisa I š mintingoji" (Estes) i r 99- 1 49 Ištar 5 3 0

I zid ė , ir O z i r is , mi tas 4 9

617

apie kolektyV<Į 2 9 1

apie moral ines priede rmes 639 apie pa g u n d a s 1 6 3 apie paslapč i tĮ saugoj imą 4 8 5 apie s;pnonę 6 1 6 apie seksualumą 4 4 5 apie si e l o s pra ra d i m ų 28 9-290 j u o k as seksualu mas ir 444-445 ,

Kajahogos upė 396 kal ėj imai , kalinės 3 5 2-3 5 3 ka rieta,

archeti p i n ė s i m bolika

2 8 8-290 Kats i n a s 267, 269

Jahvė, ir Li ucife ris, m i tas 63 J a s on as 5 5 1 "Jaunikis galvažudys" 494 j ėga/galia/val džia/va lia 1 27 , 1 5 61 6 1 , 1 98- 1 99, 6 1 1-6 1 2 , 640 -64 1 ašanĮ 200-2 0 5 , 526-527 Babos Jagos 1 2 7 Dviejų 1 5 6- 1 59 Lau k i n ės M o t ers 8 9 , 375-377, 586-5 8 8

" K e l i on ė i R u a n thĮ '' 442-4 4 5

rabinai" (Estės) 48 klajonė, klaj linas/kel ionė, kel iautojas: archetipas 530 Bera n k ė j e m e rgel ėj e " (Estes) "Keturi

"

Lok i tĮ 460-46 1 p y k t is ir 466-468 strėmĮ 265-266

K loto 1 26 , 2 5 1

vardo 1 59- 1 6 1

koan as 620

v i d i n ė dvasinė 1 67- 1 69 J o p l i n , J <mis 3 0 1 , 306, 3 2 0 , 3 2 3 , 498, 627

juju

ka u kolė: kaip i n t u i c i j o s i s i k ii n i j i m as 1 4 1 švieči anti 420 "Vasa l isoj e lšm i nt i ngoj oje'' (Estes) 1 :\9- 1 40 , 1 50

1 56 , 632

Jung, Carl 4 7 , 4 9 , 8 6 , 1 07 , 5 3 6 , 6 1 8 , 6 1 9 , 6 2 0 , 6 2 2 , 6 2 4 , 6 3 2 , 637

apie cmimus 84-8 5 , 1 5 9 , 400 api e "a.�" 322, 6 1 4 , 642 apie arc h etipinę senio fi gti rų 290-29 1

apie d va s i n i sk urdą 383 apie d va s i o j e sl y p i n č i u s d a lykus 445

apie ego 349, 375, 562, 6 1 4 ap i e enantiodromia 5 2 7 apie i n s t i n k t us 29 8-299

5 2 9-5 3 5 , 543-547, 579--58 2 , 583

koj o s , a rcheti p i n ė simbol ika 283, 286 " Koj otas D i kas" 439-442 ko lek tyvas, k o l e k tyvi n i s 309-3 1 :3 nuolaidžiavimas kol e ktyvui 309-3 1 3

senatv i n ė j ėga i r 2 90-2 9 3 k olekryvin ė pas<Įmonė 4 7 , 1 3 1 , 3 5 6 , 4 5 4 , 543

Kora 4 8 8 kovų m i l in ės 496 , 4 9 7 ,.Kov tĮ veteranitĮ klu bas" 590 k ra u j as ir k r a u j avimas 302-:m:l . 605 arteri n i s 70-73

k a i p gyvybi n i ų gal i t}/ energijos prara d i mas 70-7 3 , 73-74 kvapas 7 5-8 0

menstruaci j ų 302-303, 643 rakrdio . , M ėlynbarzdyj e" ( E stes)

70-73, 6 1 5 K r istu s , prikelia Lo:wrhĮ

49, 359, 5 5 0

Kronas 562 k u l t ū ra I vi s u o me n ė

1 1 3- 1 1 7 , 2 1 3-2 1 4 , 223-233, 326, 346, 347, 608, 6 1 1-6 1 2 an imus i r v i s u om e n ė 406 apie s t ip ry b ę 428-430 a p i e šešėl i ų vertę 302-305 atleid i m o samprata 475-480 gėd ingos p a s l a p t y s i r 48 1-485 grjž i ma s namo i r 3()2-363

jg im ta m o t e rų ekologija ir

382-383 i n ic i a c i j ų p rocesas ir paže i st i i ns-

tinktai 299-:m2 ir p a s a kos ka i p

vaistai 597--606 293-297 pyk t i s i r k u l t ll ra

kaip sielos b a d o šalti n i s kol ektyvinis

309-3 1 3 kūnas i r ku l t ū ra

255-274 260, 392-393, 399-400, 406-4 1 2 La ukinė Moteris i r visuome n i n ė p ries p a uda 92-93 ly t ė j i m a s ir 624 moterys, n u stu mtos i visuomen ės pakrašč ius 1 7-1 8 m o t in o s įvaizdis ir 225-235 obsceniškumas 43 1-4:H paklusnumas 98, 1 1 5 , 1 23 , 3 1 3-3 1 9 k ll ry b i ngumas i r

pastangos pate i s i n t i n e n o r m a l u rn ą

3 1 3-3 1 9 457, 474-476

pyktis i r

p r i g i m t i n i s g ro b u o n i s

56, 57, 62-6 5 , 87-89 " R a u d o to j a ir 3 9 1 -396 s a p n a i a p i e j uodą vyrą ir 89-98 senos v e r tyb ė s 624-626 siela i r ego 1 9 3 , 34 7-35 1 velnias 5 57-5 5 9 kūnas i r kūnai 255-274 , 630 didžiavimasis savo k ll nu 259-260 "

ir Petel i š k ės š o k i s

270-272 j ėga 265-266 kaip įva i riakalbė bū t y b ė 256-2 57 kaip skrydžio priemonė ( ra k e t a nešėja) 264-265 ste b u k l i n ėse p a s a k o s e 262-264 kūno a p i mt i s i r p av i d a l a i 256257, 259 k ū n o d ž i a u gs m a i 254-274 k fm o i r si elos š o ki s 208-2 1 4 k ū n o i r Ž emės palygi n i mas 272 n e a p y k a n t a savo kūnu i 259-26 1 perdėtas rūpi n i m a s i s 260, 26 1 kūryba, kū rybi ngu mas 76, 384-430 an inws i r 405-406 a p i b r ėž i m a s 384-386 a t l e i d i mas i r 475-480 " B e ra n k ė merg el ė" (Estes ) ir 545-547 etapai 394 grj ž i m a s n a m o ir 362-363 ir n e i š m a n ėl i o s a n d ė ris 507-5 1 6 i r p a k l yd u si os zigotos sindromas (Estes) 246-250 ir pastangos p at e i s i n t i n e no r m al u mą 3 1 3-3 1 9 i r pažeisti insti n kt a i 299-302 i r sapnai a p i e j u o d ą vyrą 89-98 ir va l g i o viri m a s Babai Jagai 1 28- 1 29 i r žy d i n č i o s o b e l s s i m b o l i s 5 1 2-5 1 4 , 572 įšaldytas 237-238 ka i p u p ė/žai s m ė 300, 384-389 libido i r 143 motina i r 227-228 paa uksuotos karietos s c e n a r i j u s i r 288-290 pyktis ir 474-476 p r i g i m t i n i s g ro b u o n is i r 94-95 senatvinė j ėga i r 290-293 siela i r 293-297 šešėl i n is gyve n i mas i r 302-305 ta rša 39 1-396 ug n i e s a t g a i v i n i m a s 423-424 vertė 394 K v a n J i n 177, 46 1 i r srrėn t}

-

La Llorona žr. .,Ra u dotoja" La Loba ( Estes) 3 7 , 40-48, 49, 80, g iesmė, g i e doj i m a s

ištve r m ės a p e i gos

ka u l ų ri nkimas

43, 5 1 , 54 k a u l ų simbo l i ka 5 0 , 52 k e t in im ų sergėt o j a 4 3 , 45 4 1-42 , 45

n a m a i , sielos

80

palyginti s u kitais mitais

48-50 rflp i nimasis m i rusiais 50-53 s e n ė 4 2 , 44, 4 5 , 50-5 1 vard a i 42, 45, 45 Lac h e s ė 1 26 , 25 1 Laozi 5 1 7 , 64 1 " La p i n a s Renaras"

509

Lau k i n ė Moteris ( i ns t i n ktyv ioj i pri g i mtis)

98, 99, 1 20 , 325-329, 4 1 8-4 1 9, 428-430 , 6 1 3-6 1 5 apib rėži mas 1 8 , 2 1 , 26-27 atm i ntis 1 8- 1 9 a u torės pažintis s u 1 6- 1 8

500-50 1

dar žr.

ll a b a J a ga

La u k i n ė R aga n a ž r. Baba Jaga La u k i n i s Vyras žr. "Manavis'; ( E s t e s )

1 29 , 1 3 1 , 6 1 9 1 1 7 , 1 36 1 1 8- 1 1 9 , 137 121

kaip l a u k i n ės m o t i nos kaip mokyt o j o s kaip tali s m a n a i

simbol i n ė p r i g i mt i s 1 1 8 " Vasalisoje I š m i n t in goj o j e " (Es-

t es)

1 1 7- 1 2 1

l ė l ės - šventų j ų atva i zdai

1 18 556, 557 Levy- B ru h l 4 9 8 Lew i s , C . S. 5 2 0 l ibido 143, 144, 1 92 , 2 9 7 , :H 3 , 438, 639 Liuci fe r i s , i r Jahvė, m itas 63 Leta

atgautas 3 3 8-34 1 , 3 5 9

iš n a m ų 366-367 n elaisvė i r pagro b i mas

57 1-578 b uvimas 1 4 , 22-28

netikėtai a t rastas

89,

375-3 7 7 ,

s u d e g i ntas 293-297

586-58 8

kilmė 22-28 n u t i l d ym as 3 1 8-3 1 9 n utrllkusio ryšio s i m pt o m a i

22-28 pal a i m in i m a i

232

p e rd ė t a s i n telcktualizavi mas

40-4 1 rep utac i j a

1 4- 1 5 5 1 -53 s u d ėt i n ės d a lys 1 77 , 373 šaltiniai 287-288 vardai 2 2 , 45 dar žr. inst i n ktai ; i n s t i n ktyvioj i s i elos k a u l a i

prigimtis

338-34 1 1 79- 1 8 5

lokys i r l o ki a i :

pasa u l i 37-39

galia/j ėga

422,

lobis, turta i :

" B e ra n k ėj e merge l ėj e " ( E stes)

i

1

pakeisti dva s i n e; m o t i n •! 1 1 1 - 1 1 3

l ė l ė , l ė l ės

5 2 , 53

palygi n t i su " M ėlynbarzdžiu "

d ur ys

500

5 7 1 -5 7 H

43, 44, 49,

50-5 1 , 54

( Estes)

1 1 7 , 1 34 ,

a p s i va l y m o r i t u a l as ir 5 1 H -- 5 2

" B e ra n k ė l l l c rgc l ė" ( Est.:s) i r

1 34 , 590

kilmė

La u k i n l' M o t i n a 1 0 !) ,

k a i p s i mbolis

460-46 1

" M ėn u l i o lokys" ( Estes ) Lozorius, prikėl i mas

446-4 5 1

49

M a k b e t;ts" (Shakespeare) 1 9 6

(Malinche) 3 8 8 , 559 mana 1 1 7 , 6 1 8 , . M a n av i s " ( Estes) 1 5 1 - 1 69 dva s i ni s atkaklumas 1 5 8 , 1 6 1 D v i e j ų j ėga 1 5 6- 1 59 dvilypė moters p r i g i mtis 1 5 51 56, 1 68-169 kaip t a p t i nuožmiam 1 6 5- 1 66 Mal i n č ė

klasti ngos pag u n d ų v i l i o n ės šuo

1 62-1 6 5 1 6 1-162. 165-166

tamsus nepažistamasis 1 65- 1 6 6 tėvas 1 6D- 1 6 1 vardo galia 1 5 9- 1 6 1 vidinė moteris 1 6 1 - 1 69 vyro dvi lypu mas 1 58- 1 59 , 1 68 mei l ė 549, 608-U l 1 , ()29-630, 63 1-632 apibrėžimas 1 7 1 - 1 72, 184- 1 8 5 ašaros 20Q-205 ,.Bera n kė mergelė" (Estes) ir 5 3 5-537 , 546-548 , 5 50-5 5 4 , 582-584 gaudynės ir sl ėpyn ės 1 85- 1 8 9 in iciacij os ir 582-584 ir neti kėtai surastas l o b is 1 79-1 8 5 k ū n o ir sielos šokis 208-2 1 4 kūrybingumas i r 384-387 La u kinei Moteriai 1 07-108 , 24 5-246, 4 1 8-4 1 9 m irtis meilės namuose 1 75- 1. 78 pati k l u s miegas J 96-200 požemi niame p a s a u l y j e 53 5-5:37 pra d in iai etapai 1 79-205 sielai 245-246 skeleto išpainio j i mas 1 90- 1 96 susid ii rimas su Gyvy b ės / M i rties/ G yvy b ės prigimtimi 1 70- 1 72 širdis būgnas ir giesmė 205-208 tremtis ir 239-240 vėlyvesni etapai 205-2 1 4 " M ėlyn barzdis" ( Estes) 37, 57-62, 34 1 , 488, 494, 509, 5 5 1 , 558, 6 1 5 antagonistas kaip n evyk ėl is raga nius 57, 63 a n tago nistas kaip stebuklingųjt) dvasios narkotikų prekeivis 69 apžavėjimas 69 atpirki mas 86 b i bli nis mitas apie Li u c iferj i r 63 bro l i a i 7 5 . 83-85 gyve n i m o apva l yrnas, ncigia m tĮ d a l yk ų atsikratymas 84, 96 išsisuki nėj i mas ir pėdtĮ mėtymas 8 1 -85 jaunikis žvėris 73-75 kaip didakt i n ė pasaka 88

kraujo kvapas 75-80 melaginga laisvė 70 naivi moteris kaip auka 65-70 nežinojimas 7 1 nuodėmilĮ rij ikai 85-89 pagrin dinė vcikėj a 68, 69, 83 prigi mtinis grobuo'nis 56, 57, 62-{) 5 , 87-89 raktelio reikšmė 7D-7 3 sapnai apie juodąji vyrą 89-98 smalsu mas 7 1 šauktis p a g a l b os 74, 80, 83-8 5 troškimas patirti Roj ų žemėje 69 vyresnės seserys 68-69, 72, 83 menstruacijos/m ėnesinės 559, 620 i r konfirmacij os motyvas "Rau donose ku rpaitėse" (Estes) 302-303 vien atvė ir 378 "Mėnu l io l o k ys" ( Es t es ) 446-45 1 , 590 dvasios lokys 460-46 1 kilmė 469 k o p im as į kalną 455-460 m irusitĮ j ų dvasios 459-460 moteris 4 6 1 -462 pagri ndinis motyvas 452 pyktis kaip m okytojas 452-4 55 teisingas elgesys 46 1-464 vyras 453 ž i n i uonė 456 "Mergaitė su degtukais" (E s tes) 4 1 3-4 1 4 , 590 ir kūrybinės vaizd uotės s uv a ržymai 4 1 4-422 Kal ėdų egl utė 422 krosn is 42 1 senelė 4 1 8 , 422 s u darkyta i n iciacija 4 1 9 .,Meri Kalhein" 494, 520, 640 M ič i gano ežeras , tarša 3 1 6-3 1 7 " M iegančioj i gražuolė" 222, 632 m i egas: kaip išminties būsena 1 97- 1 98 patik l u s 1 96-200 M i ller, A l i ce 227 , 623

"Mirtinas sm llgis"( Estes) 209-2 1 0 mirtis, m i ru si e j i , m i rimas: Amžinoji M i rtis (La Muerte Eterna) 543 ir descansos 469-4 7 2 ir šaltis 4 20-4 2 2 kaip viena mote rs prigi mties pusė 1 67- 1 69

kūrybinio gyvenimo 78-7 9 , 353-3 5 7 , 393-396

m e i l ės namuose 1 7 5- 1 78 mirusiųjtĮ dvasios 4 5 9-460 prigimtinio grobuonies 62-6 5 , 87-89

"Vasalisoje Išm intingojojc" (Estes) 1 0 8- 1 1 3 , 1 36

zona 485-486 M i ru s i tĮ j tĮ diena (El Dia de los Muer tos) 2 5 3 , 62 1 M i ško bfltybė (0 E rd
Moffeit, Tony 4 6 , 6 1 5 "Moteris G iltinė" (Estes) 37, 1 70-2 1 4

ašaro·s lašas 299-205 ga udynės ir sl ėpyn ės 1 8 5- 1 96 heroj ė kaip mokytoja 1 8 8 išpa in ioti skeletą 1 90- 1 96 jauni kio išbandymas 1 90 kūno ir sielos šokis 208-2 1 4 mirtis meilės namuose 1 7 5- 1 78 neti kėtai surastas lobis 1 79- 1 85 patiklus m iegas 1 96-200 pra d i niai meilės etapai 1 7 9- 1 8 5 Scdna i r 1 7 4 , 1 8 1 - 1 S 2

širdis b ūgnas i r giesmė 20 5-208 transformacij os/virsmai 2 1 1 vėlesni meilės etapai 20 5-2 1 4 žve j ys 1 8 1 "Moteris iš eže ro" (Estes) :} 5 8 , 6 3 1 "Moteris Petel iškė" (La Mariposa) (Estes) 267-272 moterys: agresyvu mas s:i-8 5 , 96 ambicijos 306-309

amžiaus ta rpsn i a i 5 74-5 7 5 atvirumas 466-467 draugų ir myli m tĮ j Ų pasiri n k i m as 1 43- 1 4 7

dvilypė prig i mtis 1 5 5- 1 5 9 , 1 6 7- 1 69

ekologija 3 8 2-38:} gabumai 2 3 , 4 4 , 304-30 5 , 386, 398, 466-467

gyvybinių j ėgų p raradimas 306-307 , 39 3-396

griežtai kontrol iuoj amos 1 7 kaip nuosavy b ė 1 7 laikymas vai kais 1 6 lengvabūdiškumas 78 mokymas "būti gerutėms" I "gražiai elgtis" 9 8 , 1 1 5 , 1 2 3 , 3 1 3-3 1 9

p o gimdymo 5 6 5-566 ratas 232 savęs apgaudinėj imas 306-307 sav ižudybės 78 senos 30, 6 1 9 , 6 2 2 , 627-6 28

ta riamai nekontro l i uoja mas e l gesys 309-3 1 1 viena kitos sku n dimas 3 1 2 Motina Kū rėja 49 M otina Mirtis 4 9 Motina Naktis 6 1 9 Motina Niksė 4 5 , 1 2 2 , 1 34 , 1 49 , 42(i motina, motinos: ambivalentiška 226-228 "Berankėj e mergelėje" ( Estes) 5 1 6 , 529-530

.. Bjauriajame a n č i uke" ( Estes) 22 5--235

Deivė 23 1 ,.geroj i mot u l ė" 1 08- 1 1 3 Gyvyb ė/M irtis/Gyvybė :37 , 8 6 , 1 2 2 , 1 2 5 , 1 2 6 , 1 34 , 1 44

h e roj iškos savybės 228 išori n ė 225 laukinė, žr. Baba Jaga; Lau kinė Motina mažos laukinės 1 4 8 mokanti atžalas/jaun iklius 2 3 1 , 24 1 -242

"Nusi leidimas

motinos kompleksas 2 2 5

i

pa sk e nd u s ; l a ivą"

(Rich) 367-368

netek ėj u si 2 2 9 pa!flžusi 228-2 30

obsc cnišku mas, nešvank umas:

rau d o n o j i 1 3 5 rū šy s 225-226

ap i b r ė ži m a s 43 1-434

stipri 2 33-2 3 5

deivės paleistuvės 265-2 6 6 ,

"spi n d u l i ngoj i" 2�H

4 32-439 , 442 depres i j a i ;vei kti 438

va i kas 230-23 3

ofrenda(s),

v i d i n ė 235

Muerte

ritua las 2 9 , 253, 254, 624

Ozyris 49

460

naivu mas, naivios moterys :394 , 557

dar žr. ,.M ėlyn barzdis"

(Estes);

, . Paklydusi zigota" (Estes) 246-2 5 0 pa mes t i n u ko a rchl•tipas ž r. " B j a u ru sis a n č i u kas'" (Estės)

nek a lty b ė

p a m i ršimas 47 1 , 478-4 7 9 , 489, 639

nakti n ės sąmo nės bftsena 426 namai , s u g ri ž i m a s namo 330--38:3

i r Velnias

"

B era n k ė j e m e rg e l ėj e "

( E stes) 556-5 5 7

agresyv u m a s 37 1

t a m s u s ncpažistamasis i r 1 5 3 ,

api brėži mas 36 1 -362 atsi skyri mas 377

1 6 5- 1 66

baim ė 359, 362

" Pasaka apie siuvėj:( ( E stes) 3 5 4-:3 5 5

buvimo vieta :366--370

" Pasaka apie skraidanti k i l i mą "

ir jgimta m o t e r ų eko log i j a

26 3-26 4 , 626 pasa kos, pasakoj i m a i , m i ta i :

38 2-383 k a i na 370

a p i e išm i n ti 620

kaip pasveikirnas 370

a rc h e t ipinė ene rg i j a 603

ka s di tmy b ė i r 369-372

auka 604

laikas 368-372

d urys 72

pasiryži mas g rižti 3 4 3 -344 pc1·d ėtas s u s i t apa t i n i m a s

su

ir asmenys "sėklos" 599-600 gydy-

toj o a rche t i p u 364-3ti4 p ri g i m t i es (sen olių) š a u k s m a s

i r vid i n i s g yve n i m a s 36-37, 40-42 kaip va i st a i 30, 3 5 , 8!1 , 597-{)06

3 5 7-359 s u g rižimas iš n a u j o 3:30-3 3 2

" Va s a l i s oj e I š m intingojoje'' ( E s t es) 1 06- 1 08 , 1 36- 1 44

dar žr.

ir dvasi n ė ra ida 29

, . R u o n i o k a i l i s , s i elos oda"

(Estes)

k e l rod žiai 65 meistms, meistriškumas 64 3-644 n e t i kra šeima 6 1 7 perdavim as/ pa l i k i mas 30, 33, 5 9 8-5 9 9 , ()0 1--602

. , Naš l ė i š Bato" (Chau cer) 1 5 2

n e i g i a m a s savęs verti n i mas 7 1

prad žios ranchera

nekaltybė:

ir pabaigos fo r m u l ės

1 07- 1 0 8 , 600 stiliaus 3 5

a pi brėži m a i 1 96- 1 99

repertuaras 30

i r ašaros lašas 200-20 5

rūsys, kalėj i m as ir u rvas kaip

ir

n e išma n ėlio sandėris 507-5 1 6

miegas i r 1 9 6-200

"nu mesti daikta i " 5 2 6-5 27 n u o d ėm i ų r i j i ka i

8 5-8 9

s i m b o l i a i 80 sekimo m e ta s / l a ika s 5 98-599 t e i s i ngi klausimai 72 teisi ngumas 1 90-1 9 1

t re j t} m e tl} l a i kota r p i s 5 1 7

Pou r ra t , H e n r i 6 1 5

vaistm�džiai 54 1 -542

pri g i m t i n i s grob u o n i s 5 7 , 62-9 8 ,

vedybos/ vest u v ės / santuoka 54

5 5 8-5 6 1

" v i d n i a " 605

atpa ži n i m a s 95-�) (i

ž i a u r i netektis 282-284

i n iciac i j a i r 1 1 4-· 1 1 7 i r išsis u k inėti , m ėtyti p ėdas 8 1 -82

pasi t i k ėj i mas: La u k i n e Mote r i m i 1 07- 1 08

ir šokis s u auka 8 1 -H 2

pat i k l u s m i egas

j a u n i k i s ž v ė r i s k a i p 7 3-75

1 96-200

p asl a p tys žr: gėd i n gos paslaptys

j :.1 u u os s i e los san tuoka

pasta ngos patei s i n t i n e n o rmal u m ą

k a i p perse k i o t o j a s 6 1 5 La u k i n ė Moteris 97-98

p erėj i m o a p e i gos 628 pcrfe k c i o n i zmas /tob u l y b ės sieki mas 63 1

49, 4 3 5 , 4 3 7 , 5 3 3 , 550,

6 1 7 , 643 5 3 0-5 3 1

70-7 3

n u ž u d y m a s 8 1 -8 2 . 8 5-8 9

62-Q 5 , 96-98

3 0 8 -3 0 9

šauktis paga l bos 8 3-85

p a g robimas 4 :\ 5

tykoj anti s l a u k i n ės prigi m t i e s 57

prisikėlimas 4 3 7

76, 1 1 9 , 1 27 , 2 5 1 , 2 8 5 , 2 9 3 , 6 1 9 , 630

t ransfo r m ;IV i mas 8 5-H9

ž a l o j antis ir n ioko j a n t i s gyven i m ą 559

p y k t i s 4 5 2--480

dar Žt:

477--480

s a p n a i a p i e j uod<) vyrą ;

tamsus nepažįstamas i s ; Ve l n ias

c i klas 454

p r ik l a usomybė, a p s ėJ i m a s 3 1 9-324

ir pažl'isti inst i n k tai 472-47 3

p s i c h o i d i n ė pasą m o n ė 2 1 , 4 7 , 298

i r senos ža i :tdos 463

pskh o l og i j a 1 8-2 1 , 5 6-5 7 , 2 2 5 ,

k a i p m o kytojas 4 5 2--4 5 5

!iOH-6 1 0 , 6 1 1 . 6 1 4 , 6 HJ , 6 2 3 ,

kolektyv i n i s 473 nega l ėj i mas atsikratyti

ir

n u od ėm i t1 r i j i k a i ir 8 5 --89

"Raudonose k urpaitėse" ( Est ės)

i r " H a u b o " 436--4 3 7

atleidimas

n epak l u sti 72

ra ida

.,Bera n k ė m e rgel ė" (Estl>s ) i r

:i 5 5 ,

n a ivios mot erys ir 65-70 n e ž i n o j i ma s

P e r ra u l t , Charles 6 1 5

p e rsona

69

k ra u j o kvap:.1s i r 75-70

3 1 3-3 1 9

Persefo n ė

su

6 2 4 . 6 2 7 , n:3 1 , 640

474--4 76

dra b u ž i t1 a rdu �ti pas 7 6

dva s i o s ryšio s u ž e m t· nutra u k i mas

nauda 4 5 3--454 n e m atoma pusė 458

92-9 3

s u s t i p rėj i mas 475

ir paS
te i s ėtas 464-4 G 5

La u k in ė M oteris i r 1 8 , 2 1 . 6 1 4

užgniaužimas 446-447 , 4()7-468

moti nystė i r 1 08- 1 1 :1 su

b i o l ogija 4 7

Pl a t h , Sylvia 3 1 7 , :323

s u s i l i l• j i m a s

p l a u ka s , p l a u k a i :

šeimy n i n i tĮ n e r i mo p r i ežasN tĮ

" A u ksap l a u k ės " p l a u k:Ji

486-487

i š M ėn u l io l ok i o pakakl ės 46 1 "Trij u ose a u k si n i u ose pla u k d i u ose" (Estės) 423--4 2 5 " Ponas Lap i nas" Po n i a M i rt i s

(lJama del Muerte)

psichopompas 1 6 2 , 5 4 8 . 5 8 3 , 632 P u j ė, Na u j o j i M eks i ka 2fi 7 , 2 6 9 p u r v i nos i o s d e i vės

ir

j tĮ istori j o s

43 1 --434

494

1 7 2 , 1 78 , 1 84 . 1 87 , 1 9 3 , 209

būdinimas 9 1

17 1 ,

"Baubo - p i l votoj i deivė"

434--439, 528

:lpi-

"Kl'l i o n ė i R u andą" 4 4 2-44 5

1 78 , 277-28 1 , 6 2 7 . 628

herojė 388-389 fdalgas 399, 404-405 kilmė 388-389, 633-634 kūdikiai 4 0 5 , 4 1 2 laukinės sielos tarša 3 9 1-393 nuodai upėje 393-396 ši uolaiki n ės versijos 633 upės sim bolika 392 recuerdos 33 1 retablo(s) 2 9 , 98

baisi n ga dvasia 320 bandymas nusiauti k u rpaites

Rio A bajo Rfo

"Kojotas Dikas" 4 39--442

Ragnariokas 5 1 7 ran kos 5 2 1-528 ataugi mas 506, 5 7 1 , 5 76-5 78

paslaptingu mas 5 2 3-526 "Raudonos kurpaitės': e i l ės (Sexton) 314

"Raudonos kurpai tės': pasa ka ( Estes)

budelis 324-325 džiaugsmo stoka 3 2 1 konfi rmacijos motyvas 302 kurpius 307-309 psichologi n ė tiesa 282-284 sava darbitĮ kurpaiči ų p ra ra d i m a s 2 8 5-288

senas kareivis 3 1 9 spąsta i : apsimet i n ė j i m a s , pasta ngos

gerutei" i r patei sinti tai , kas n e n ormalu

. , b ūti

3 1 3-3 1 9

m ėgi n i mas vogč i o m i gyti lobj , asmenyb ės susidve j i nimas 302-309

šokis, apsėdimas

i r p r i kl a usomybė 3 1 9-324

nuol aidžiavimas kolektyvu i ir šešėl i n i s m a ištas 3 09-3 1 3 paa uksu ota ka rieta , bevertis gyve n i mas 288-2!)0 pažeisti i n sti n kta i - nelaisvės pasekm ė 298-302 sudegi ntas lobis i r dvasinis badas 29 3-297

sudžiūvusi Sl!no j i da m a , sen at v i n ė j ėga 290-293 v i l i o n ės I gu ndymas 282-2 8 3 , 288-290 žiauri

(upė,

tekanti p o u p e )

2 2 , 47, 5 0 . 5 5 , 339, 384, 3 8 7 , 392

324-3 2 5

neva l domas

Ric h , A d r i e n n e 1 93 , 367, 622, 6 3 2

n etektis 282-284 (La Llorona) 1 7 7 ,

.,Raudotoja"

388-3 9 0 , 5 5 1 , 5 9 0 , 6 2 3 . 63:�

Rosen blatt , Pa ul C. 4 9 5 , 640 rūbai: kaip

fasadas 76

kaip p e rso n a 76, 1 27 , 6 1 9

menas puoštis 1 7 skalbimas 1 26- 1 2 7

Vasalisos 1 3 5- 1 3() .,Rūko bli tyb ė" (I Iu mana del Niebla) 22

. , R u n c u n c u kas" 34 1

.,Ruon io kailis, s i e los o d a " (Estes) 332-337 dvas i n i s vai kas 35 1 -3 5 :� išg irsti se n o l i o šau ksmą :157-3 5 9 išni rimas i š gel m i ų 3 74-:�77 ištrftkti i r nerti g i lyn 366-372 kvėpavi mas po van d e n i u 372-374 moteris ruonė 34 1 , 3 5 3 , 372-374 neužsibūti per ilgai 3 60-365 odos prara d i mas 34 1-34 7

sul aužymas 36 1 peilis, a k m ens ra iži n i a i ir l a z d e l ės

pažado

374-375

santuoka 3 5 0-3 5 1 , 3 5 2 savanoriškos vien a t v ės prakti k a 37 7-:l8 1

senasis r u o n is 357-3 5 9 s i e lo s poj llčio praradimas k a i p iuiciaci ja 3 38-34 1 sudži ft v i mas 3 5 3-354 sug rjžimo m o tyvas 343-344 susi l u ošiuimas 3 5 5 vieni šas vyras 347-3 5 1

1\ n n e

Sanfi e l d , Stevc 643-64 4

S c x to n ,

sapnai 3 5 5-3 5 8 , 620

S h a kl-spl'a rl' ,

animus

S h a n gl' , N t oza k l' 2 7 : 1 , mm

85

apie j u odą vy rą 8 9-9 8 , 3 5 5 atsisveiki nant s u gen1 j a mot u l e 1 0 8- 1 1 3

bekūniai balsai

S iela I siela: antri ninkė 540 ciklai

3:\<J-33 1

i r cm imus 400-4 0 5

357

b u rt i n i nkas (magas) 5 3 9

ir

cont ra natura m 5 4 0

i r dvasia

gėdingos

:m l , :\ 1 4 , :l:l:l

W i l l i a m I !)()

paslaptys

48 1 --4 8 5

bi"1 tybė

t a r p i n i n k ė 375

3 4 9 , 383, 622-623, 6 3 2 ,

6 4 1 -6 4 2

j a u n i ki s žv ėris 7 3-7 5

i r gė d i n go s paslaptys 48 1 --4 8 5

k a i p varta i 9 1

i r k ū n as 208-2 1 4 i r p a s a k o s kaip va i s tai

karieta 288-290

kompensuojantys

588

lauk i n ės prig i m t ies i l gesys 1 8-20 m ei l ės išba n d yma s 5 52-5 5 3

namo sim bolika

12 1-122

išbadėj usi (hambre del alma) ka nčios 5 5 1 -570

La Loba kaip

s u ž e isti gy v ū n a i 356

m e i l ė 24 5-24()

vynĮ

paveikslai

400--40 1

3 5 5-356

g rės m i n g u m a s 95 ir a p si v a ly m a s , n e i giam ti d a l y k tĮ

atsi kraty mas 96

i sp ėj i m o s ign a l a i 9 1 pal yg i n u s ,. M ėlynbarzdj " (Estes) su

62-6 :� . 90-9 3

p e rs e k i o t oj as 90 s ą saj o s su asmenin iu i r v i d i n i u sa p n u o j a n č ios moters gyve n i mu 89-9 1 " S a p iH! l a u kas" ( K i n se l l a ) 3 8 5 , 633

satori

sergėtoja

53

namai 3 5 7-3 5 9

neigiami as p ektai

304-307

p rara d i m as 289-2 9 0 , 338-34 1

a iški nimas 8H-93

džiū va nti moteris ir

17,

2 7 6 , 2 9 3-29 7 , 36 1 , 4 1 1 , 490

siela a n t ri n i n k ė 540

sapnai a p i e j u o dą v y rą 89-9 8 , :3 5 5

597-606

ir v ienatvė 377-378

620

"Sausuoliai m c d � i a i " 465--466 Sedna, i n u i t t! 1 8 1 - 1 8 2 , 622 seksualu mas, s a k ra l u s i s 43 1 --4 4 5 a p i b ū d i n i mas 4 3 1 --4 3 3 gydo m a s i s poveikis 4 4 5 j u okas i r 444-445 j u s l i n g u mas 1 6 2- H i 5 , 442

susign)ž i n i mas 43 1 --4 4 5 dar ž r. p u r v i n o s i o s d e i v ės

p o re i k i a i 2 5 1 -2 5 3 s anty k i s

su .,aš"

6 2 2-6 23 santykis s u " ego

377-38 1 ,

"

1 9 :3 . :14 7-3 5 1

tarša 39 1-393

dar žr. "Ruonio

k a i l i s , s i e l o s oda"

( Est�·s) S i m i c , Cha rles :329

sod i n i nkas, s o d as 504, 5 3 5-5 38, 543-546, 642-64 3 "Sofi pasiri n k i m a s " ( Styron) 229 S o fi j a 420 S t i ksas , persi k ė l imas p e r 5 :3 2 , 542

Styro n , William 228-229 Šakti :399 "Šaltinio

Manona" (Matwll of the

Spring,

Pagnol) 3 9 3 , 634

Š e hc re zada 147 šeš ė l i a i , šešėl i n ė pri g i m ti s ; sėl i n i m a s

5 8 5-5 9 1 a p i b rė7. i m as 585

s e n a t v i n ė j ėga 290-2!1:�

atsk l e i d i tnas 1 1 3- 1 1 7

S e tas 49

i r k ū ryba 302-305

šešėl i n i s maištas 320

" Tsukina Waguma:

teig i a m i ir neigiami aspekt a i

Txati 622

lokys'' 3 5 1 , 44 7

:J03-305 t ra n s formavimas 1 4 0- 1 50

U ranas 562

šydas, i l i u z i j o s 458-4 59 š i u rp i:s (temblOn) 39 1 , :�9 5

Van d e rb u rgh,

Š iva 399

vaisingumo a peigos 627-628

šokan t i j ėga

(Dakini)

22

6 1 9 , 624

"Va n d e n i n ės moterys" (Estes ) 1 34 Varn a s 1 9 3

šokis i r š o k i a i :

kfmo i r s i e l os 208-2 1 4 moterų ruo n i ų 3 32-:J33, 3 4 5

"Vasa l isa Išm i n t i n go j i "

(Estes)

37,

99- 1 4 9 , 222

Peteliškės 270-2 7 2

a t s k i rt i v i e n ą n u o k ito 1 3 1 - 1 33

prig i m t i n i o gro b u o n ies i r a u kos

atskleisti tamsų šešėli 1 1 3- 1 1 7 ep i fa n i j os 1 36- 1 37

8 1 -82 , . Rau d o n ose k u r pa i t ėse" ( Es t es) 3 1 9-32 1 šuo, šuniškas:

išsiaiški n t i paslaptis 1 3 3- 1 37 j u odas, ra udonas

ir

ba l t a s ra ite l i a i

1 33- 1 3 6

atkakli prigimtis Hi l - 1 62 k a i p tapti n u ožmiam 1 6 5- H i6 Manavy j e " (Estes ) 1 6 1 - 1 6 2 , 165-166 p a g u n d o s 1 6 2- 1 6 5

Šv.

Jan

l e i s t i geraj a i m o t u l e i n u m irti 1 08- 1 1 3 motu l ės pala i m i n i m as 1 :37 pamotė ir pod ukra/ neti kro j i šeima 1 1 3 , 1 1 5

pusiau- 5 0 5 , 5 5 7

rasti kelią ta m s o j e 1 1 7- 1 2 1

J o n as ( Kryži a us) 4 2 6

stotis a n t ket u r i t] 1 37- 1 40

Ta i š i , Š otok u 4 5 3 tamsus ncpa?.jstamasis 1 54 , 1 6 5- 1 66

dar žr.

p r i g i m t i n i s grobuo n i s

Torqu emada 5 6 1 "Transcenden t i n ė fun kc i j a " ( J u n g) 49 tremti s 1 1 5- 1 1 6 , 222-2 2 5 , 239-240

animus

s u g riži m a s n a m o 1 06- 1 0 8 , 1 3 6- 1 44 su p e l i j ę grūd
susitikimas

su La u k i n e Ragana

1 2 1-125

š vy t in t i kaukolė 1 3 9- 1 40, 1 5 0 ta rn a u t i n e ra c i o nal u m ui 1 2 5- 1 3 1

406

grj ž i m as namo 368-3 7 1

tėvas 1 1 5

i r nuolaidžiavimas kolektyv u i

transfo r m u o t i šešėli 1 40- 1 5 0

309-3 1 3

k a i p i n ic i a c i n is atskyri m a s 4 1 9 m e i l ė i r 235 , 24 5-246 " Paklyd u s i zigota " ( Estės) i r 246-25 3

tremtis 222

u ždu o tys

1 08- 1 50

Vel n ias 309, 628 " Be ra n kėje m e rge l ėj e ' ' (Estes) 5 1 1 -5 1 2 , 540

palū žusios motinos i r 228-230

j k ii n i j antis dvasinį aps ėdi m ą 557

s u l a u kėjusios moterys ir 275-276

i r aša ros 5 2 1

" Trys a u k s i n i a i

plau kel ia i " (Estes)

l u o š i n t o j as 5 2 6

423-42 5 , 636

sand ėris s u 507-5 1 7

p l a u kti s i m b o l i ka 429-430

su keičiantis laiškus 55 1 , 5 5 7 , 559,

senis

426-427

564-5 6 5

senė 427-428

"Ve l n i o bob utė'' 34 1

ve rs i j o s 4 2 3

Ve n e ra 262

" Viena lazda, d v i lazdos"

1 57

kaip S :J i l l O n i n ga kasd i e n ė p raktika

:377-:38 1 pyk t i s ir

5 9 2 - -5!Jb

464-41)5

v il kės

1 �)8-2 0 2 , 62:1, 6:35 ir

savęs į w rt i n i m a s 38 1 vilka i ,

( Esti·s )

"Vi l ko blakst i e n a "

vyras, vynĮ , v y r i š k a 1 5 8 - - 1 5 !1 , .

v i e natvė:

an imus

su k rū t i m i s

(lwmbre co11 pairos)

1 48

1 4-20 , 4 1 -43 , 24 1-

2 4 2 , 243-244 , 327-3 2 9 , 470, 5 9 1

400--408

sapnuose 40 1

dar žr. sa p n a i apie

atka k l u m as 24 3-244

von Fra n z , M a r i e 6 1. 6

bada u j a n tys 295-296

Vorė

j uodą v y rą

(Na' ashV ii /lsdzcici)

1 26 , 2 5 1

bendri su moteri m i s sveiki bruo-

žai 1 5 , 25

W h i tc l y , Opai

587

dešimt t a i s y k l i ų 59 1

Wi n n ic o t t , D o n a l d 6 1 7

instinktyvioji prigimtis 1 7 0- 1 72

Wolffe , Ton i 373

išeiti i r pasi likti 362-363 išnai k i n imas 4 1

žaizdos

i r traumavimas 29-3 0 ,

ištve r m ės mokymas 5 00-5 0 1

637--639

j a u n i k l i LĮ a u k l ė j imas 1 1 1 , 242,

dėl gėd i ngt) pasl apč i lĮ 48 1 -485

:329

Lau ki n ės

k ū n a i 25 5-2 5 6

kū rybingumas 408-4 1 0 l i ki m o

c i kl a i

171

palyginti s u š u n i m i s 1 6 1 - 1 62

Moters 3 27-:3 28 (Jean de Florette)

,.Žanas gėl i n i nkas''

393, 634 Žinančioji

(La Que Sabe)

4 4 , 46, 49,

9 9 , 1 1 8 , 1 20 , 1 34 , 1 40 , 1 49 , 427

5 2 5 , 5 4 3 , 5 5 5 , 589 i r gydo 427

pykči o išra iška 467-468

430, 5 1 9 ,

prarastų kvaptĮ ieško j i mas 242

atkuria

prisikėlimas 42-43

" B e ran kė mergelė" (Estes ) i r 5 4 3 ,

reputac i j a 1 4 sėlinimas 5 8 5

j ėgas

555 i r del nai 5 2 5

teritorija 326

klausti pata r i m o 1 4 9- 1 50

tikslo siek imas 426, 430

l ė l ė kaip balsas 1 1 9- 1 2 0

u�guiti 3 1 3

s u g rįžimas p a s 5 1. 9

žaism i ngumas i r �IUgi mas 1 5 . 4 7 0

"Tr i j uose a u ksin i uose p l a u k el i u o

ž i a u r i užuoj auta 1 6- 1 7

se''

(Estes)

4 2 3--4 2 5

Estes, C larissa Pi nkola

Bėgančios su vilkais: lauki n ės Moters archeti p as m ituose ir pasakose I

Es- 12 1

Clarissa P i n kola Estes; iš angh} kalbos

vertė

Lina Būgienė. - Vilnius:

Alma l i ttera, 2005 . - 680 p .

ISBN

9955-08-7 1 5-3

Dr. Cl:tri ssos Pi n ko l os

Estes

.,Bė�ančios su

ir n ovato i daugiau kaip premijomis už psichoanal izės

vilkais" - klasikinis

riškas veikalas, tyr i n ėjantis moters dva s i n i gyven i mą , - i švers t as

25

kalbas i r jvcrti n tas presti ž i n ėm i s i r �arbin�omis

p l ėtoj i mą .

lJDK 1 5!l.!J2+ 1 59.96+3!JH]-055

Clarissa

Pinkola

Estės, Ph. D.

BĖGANČ I O S S U VI LKAIS Lau k i n ės Moters a rchl'tipas

mitu ose i r pasakose

I š a n gh1 kalbos vertė Li n a Brlgienė

fokribas facovskis Bronė Balčil'nė

Vi rše l i o d a i l i n i nkas

Korektorė

Maketavo Ligita Plešanova Tiražas :1000 c�z.

lšlddo l e i d y k l a .. A l ma l i twra·: /\ . J u ozapavičiaus g. 6/2, OB3 1 0 V i l n ius l a H c r iH�to svcta i n l.· : http:/ /www. a l m a l i tt�ra . lt

Spaudė AB sp:mst u v ė " V i l n iaus spa uda': LaisvC:•s pr. 60, 05 1 20 V i l n i us 56 l me r n l'tO svt.•t;a i n t•: h u p ; / /www.spi1 u d:l .c om

Kiekvienoje moteryje slypi galinga jėga, pasižyminti tobulais instinktais, kūrybos aistra ir nesenstančia išmintimi. Tai - Laukinė Moteris, instinktyviosios moterų prigimties įsikūnijimas. Bet ji grėsmingai nyksta. Nors visos gimstame dosniai laukinės prigimties apdovanotas, vėlesni visuomenės bandymai mus "civilizuoti" ir įsprausti į griežtus rėmus galiausiai užgniaužia iš sielos gelmių aidintį ir gyvybę teikiantį vidinį mūsų balsą. Knygoje "Bėgančios su vilkais" dr. Estes pateikia gausybę įvairių kultūrų mitų, pasakų bei istorijų, kurių daugelį pati paveldėjo iš savo šeimos, norėdama padėti moterims atkurti laukinius, sveikus, pranašiškus šios instinktyviosios prigimties bruožus. Besigilindamos į šios įstabios knygos autorės sekamas istorijas bei komentarus, mes iš naujo atrandame, pažįstame, pamilstame ir suprantame Laukinę Moterį, mes kaip stebuklą ar gyduolę glaudžiame ją prie širdies. Dr. Estes psichologija dosni ir vaisinga, tai - moters sielos pažinimas pačia tikriausia prasme.

T A P K I T E " AL MA L I T T E RA" K N Y G Ų KLU B O NARI U ! •

Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį •

Naujausios ir populiariausios knygos ·

·

Ypatingi pasiūlymai

Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar pašto skyrių Informacijos teirauldtės nemoleamu tel. 8 800 200 22 www.knyguklubas.lt

Ir Tirando

Read more

Ir tirando

Read more

Ir Tirando

Read more

Morfologija, sintaksė ir skyryba: pratyboms ir egzaminams

Read more

Meistras ir Margarita

Read more

Dejame ir, madre

Read more

Angelai ir Demonai

Read more

Meistras ir Margarita

Read more

Intertekstualumas: teorija ir praktika

Read more

Sociologija: teorija ir praktika

Read more

Anapus gerio ir blogio

Read more

Viduramžių filosofija ir etika

Read more

Tautos ir nacionalizmas

Read more

IR key concepts

Read more

Como desarrollar su Atención y su memoria

Read more

Su Kills

Read more

Su Vida

Read more

La Ciencia Su Metodo Y Su Filosofia

Read more

San Benito: su vida y su obra

Read more

La Ciencia Su Metodo Y Su Filosofia

Read more

La ciencia, su método y su filosofía

Read more

Senis ir ura

Read more

Rasė ir istorija

Read more

Causation in IR

Read more

Aš ir Tu

Read more

Su antisemitismo

Read more

El Psicoanálisis, su imagen y su público

Read more

Su Kills

Read more

Haris Poteris Ir Paslapciu Kambarys

Read more

Haris Poteris Ir Azkabano Kalinys

Read more

Recommend Documents

Ir Tirando

Ir tirando

IR TIRANDO Philip K. Dick Título original: Puttering about in a small land Traducción: Eduardo G. Murillo © 1985 by Th...

Ir Tirando

IR TIRANDO Philip K. Dick Título original: Puttering about in a small land Traducción: Eduardo G. Murillo © 1985 by T...

Morfologija, sintaksė ir skyryba: pratyboms ir egzaminams

Nijole BroZiene lreno Romoneckien6 tt|0Rr0r0GtfA I Slt{TAl$E ir Sl(Y Leidinys orientuotas i savaranki5kai pratyboms...

Meistras ir Margarita

-------------------------------------------------------------------------------Michailas Bulgakovas --------------------...

Dejame ir, madre

Angelai ir Demonai

FAKTAS .............................................................................................................5 PR...

Meistras ir Margarita

Intertekstualumas: teorija ir praktika

INTERTEKSTUALUMAS: TEORIJA IR PRAKTIKA 1 STUDIJŲ KNYGA UDK 801.7(675.8) Me-127 Apsvarstė ir rekomendavo spausdinti Fi...

Sociologija: teorija ir praktika

VILNIAUS TEISĖS IR VERSLO KOLEGIJA VALDAS PRUSKUS SOCIOLOGIJA Teorija ir praktika VILNIUS 2003 2 UDK 316 (075.8) P...