Apsėstieji

VVitold Gombrowicz

APSĖSTIEJI

K le nkų kalbos vertė I R F N A Al RUSAI TĖ

ff b altų la nkų rin ktin ė p roza

baltos lankos

PIRMAS SKYRIUS - Argi nematote, kad čia kabo lentelė su užrašu „Nepersisverti"? N egi jums v a ld žio s draudim as niek o nereiškia? Tokią pastabą jaunuoliui, kuris dairėsi persisvėręs per langą, davė p agyvenęs, išblukęs ponas su akiniais. Tai vyko traukinyje, kažkur už Liublino. Jaunuolis įtraukė galvą ir atsigręžė. - Gal žinote, kokia dabar b u s stotis? - paklausė jis. - J e ig u aš jūsų klausiu, ar ž inote, kad persisverti per v a ž iu o ­ jančio traukinio langą draudžiam a, tai gal pirma reikėtų atsakyti į klausimą, o tik paskui pačiam jį užduoti, - jau griežčiau tarė tasai formalistas ž u v ie s v eid u ir į šerius panašiais plaukais, su auksine grandinėle palei pilvą. Jaunuolis tučtuojau sklandžiai ir lengvabūdiškai atsakė: - Atsiprašau. Tas sk la n d u m a s ir le n g v a b ū d išk u m a s dar labiau su erzin o į ž u v į p a n a šų p oną. Tarėjas Šim čik as be g a lo m ė g o m ok yti ir m uštruoti ž m o n e s, bet negalėjo pakęsti, jeigu į jo pastabas b ū d a v o žiūrim a ne itin rimtai. Jis nepalankia akim i n u ž v e lg ė sa vo auką. Tai b u vo tam su s blondinas, k okių d v id e šim tie s m etų, itin gero sudėjim o. N ors vasara dar tik prasidėjo ir vakarai b ū davo vėsūs, jis vilkėjo tik žydrus tinklinius m arškinėlius be rankovių, m ūvėjo pilkas kelnes ir avėjo teniso batelius ant plikos kojos.

6

„Kas gi jis galėtų būti? - m ąstė tarėjas. - Vežasi net dvi rake­ tes, tai gal jis kokio nors šių kraštų dvarininko sūnus? Cha, tačiau jo rankos šiurkščios, nagai neprižiūrėti, kaip p o fizinio darbo. O ir plaukai ne itin išpuoselėti, ir balsas panašesnis į prasčioko. Vadinasi, proletaras? N e, proletaras neturėtų tokių ausų ir akių. Bet lūpos ir smakras vis dėlto beveik kaip prasčioko... ir apskritai jis kažkuo įtartinas... kažkoks m išrūnas/' Kiti keleiviai turėjo būti tokios pat nuom onės, nes irgi iš pa­ dilbų žvilgčiojo į jaunuolį, kuris stovėjo nugara atsirėmęs į sieną. Galiausiai tarėją Šimčiką pagavo toks sm alsum as, kad kol kas jis nutraukė polem iką dėl ne itin rimto požiūrio į n u ro d y m u s ir pam okym u s, d ėstom u s išm anančių žm onių, ir nusprendė ver­ čiau išsiaiškinti nepažįstam ojo anketinius d uom enis, o tai jam n ebuvo sunku, nes jis netgi per atostogas visada jausdavosi esąs valdininkas, pratęs u žpild yti visas formuliarų grafas. - Kuo dirbate? - paklausė jis. - Teniso treneriu. -A m ž iu s? - D videšim t. - D videšim t? Ko - dvidešim t? D vid ešim t metų? Prašau atsa­ kyti tiksliai! - susierzinęs prarado kantrybę tarėjas. - D v id ešim t metų. - O kur važiuojate? - įtariai paklausė. Tas a sm u o jam vis labiau nepatiko. Šimčikas visada kiek įtariai žiūrėjo į žm on es, kurie p ern elyg skubiai ir nuolankiai atsako į klausim us, ilgalai­ kė biurokrato praktika jį išm ok ė, kad dažniausiai tokių asm enų sąžinė nėra visiškai švari arba jie ketina ją susitepti... Vaikinas atsakė: - Važiuoju netoli, į vieną dvarą, kur esu pasam dytas padirbėti treneriu.

7

- A, - n u m yk ė tarėjas, - tai gal važiuojate į O cholovskių Polyką? Ką? Iš tikrųjų! Iš karto supratau, n es panelė O cholovska yra, pasakyčiau, garsi tenisininkė. Ar ilgam ten važiuojate? - Neee... O pagaliau nežinau, kaip pasiseks. Turiu sutvarkyti raketes, atnaujinti kortą ir treniruoti tą panelę, nes, regis, ji neturi su kuo žaisti. - A š irgi ten važiuoju, - nusprendė, kad dera pranešti, tarėjas ir p ad u od am as ranką atsainiai tarė: - Šimčikas. Treneris n u silen kdam as atsakė: - Valčakas. Tą valandėlę prie jų priėjo d žiū sn a senukas, kuris nu o pat pradžių įdėm iai klausėsi pokalbio. - Ką, ponai, į Polyką? - paklausė jis. - Tai puiku, n es aš irgi ten važiuoju. Leiskite prisistatyti, - kreipėsi jis į tarėją. - Esu Skolinskis, Česlovas, profesorius, tikriau - m eno istorikas. Skolinskis! Jūs veikiausiai važiuojate į pensioną, ką? D u o d u žodį, puikiai pasirinkote, Polykos dvaras - n e pensionas, pone, o tikras rojus, kartais išties džiaugiu osi, kad dvarininkai bankrutuoja ir turi savo dvaruose įkurti pensionus, nes niekur daugiau ž m o g u s taip nepailsi kaip kaime. G yvenu ten jau dvi savaites, dabar tik trum pam nulėkiau į Varšuvą ir nieko nelaukdam as vėl grįžtu. N uostabi vietovė, ponai! Beje! Panelė Maja Ocholovska, busimoji jūsų partnerė, - su šu k o jis pasisu kęs jaunojo trenerio pusėn, irgi važiuoja šiuo traukiniu. Leiskite prisistatyti, esu Skolinskis, profesorius, tikriau - m eno istorikas. Galėčiau jai pristatyti jus, bet nenoriu būti nediskretiškas, m at ji važiuoja su sužadėtiniu... tiesą sakant, jos sužad ėtin is važiuoja su kunigaikščiu H olšanskiu, - žinote, tuo kunigaikščiu iš M ysločės, esančios visai netoli n u o Polykos, - taigi tas jos sužadėtinis, ponas Cholavickis, va­ žiuoja su kunigaikščiu vienoje kupė, nes yra jo sekretorius, o ji,

8

vargšelė, važiuoja gretimoje kupė. K unigaikštis truputį... šitą aną... - jis pirštu pabaksnojo sau į kaktą, - ir sekretorius negali nuo jo atsitraukti nė per žingsnį. Taigi, šiaip ar taip, gal verčiau netrukdykim e jaunajai porai. Saulei leidžiantis traukinys m onotoniškai trinksėdam as rie­ dėjo per liūdną kraštą - tam sžalį ir lygų. Vis dažniau iš abiejų p u sių išslin k d a vo m iškai, vis d ažniau traukinys visu greičiu kirsdavo n e d id e liu s p u šy n ėliu s. A bu ponai pasinėrė į p ok al­ bį, o Marianas Valčakas, Liublino klubo „Kolektyvas" treneris, švilpiniavo žiūrėdam as į skriejančius pro šalį vaizdus. Jam buvo nuo b o d u . Apskritai n u o b o d u jam b ū davo dažnai. Kartais u ž ­ p uldavo toks nuobodis, kad tiesiog n eb egalėd avo ištverti. Ir jis su m anė pasivaikščioti po traukinį. Pirm osios klasės vagonas, per kurį jis dabar nesk ubėdam as žingsniavo, b u vo beveik tuščias, bet viena kupė jį sudom ino. „Veikiausiai Čia važiuoja tasai kunigaikštis", - pagalvojo jis ir, neva šuku odam asis priešais veidrodį, kabantį ant sienos, dirs­ telėjo vidun. Vaizdas išties buvo nepaprastas. Lentynos nukrautos d id ž iu ­ liais lagam inais, iš pažiūros labai senoviškais; pravira reikmeninė, matyt, m enanti dar N a p o le o n o laikus, oriai ilsėjosi ant pigaus, prasto fabrikinio pled o. Lazda su dram blio kaulo in­ krustacija stovėjo šalia nudrengto skėčio, o visur aplinkui mėtėsi daugybė ryšulėlių, krepšelių su maistu, dėžučių, ir visa tai kartu beveik prim inė diližanų epochą. Tarp tų prabangių ir p ig ių daiktų, išm ėtytų kur papuola, snau dė mažas, liesas, su m en k ęs senukas, atrėm ęs galvą į siu v i­ nėtą pagalvėlę, vilkintis neįtikėtinai senais drabužiais, su dideliu lopu ant dešiniojo kelnių kelio, tačiau jo veidas, nors suvaikėjęs ir todėl keliantis pagailą, spindu liavo tokiu valdingum u ir rafi­

9

nuotum u, kad kiekvienas, vo s m etęs žvilgsnį, turėjo suprasti, jog priešais šį su lysėlį sėdintis elegantiškas ponas, vilkintis tobulo kirpimo kostium ą, dau g ių daugiausia galėjo būti to įsp ū d in g o a sm ens sekretorius ir valdinys. Tasai sekretorius rankoje laikė atverstą knygą, bet neskaitė, - tik susim ąstęs ž v e lg ė pro langą. Staiga garbusis senolis nusičiaudėjo ir atsimerkė, - o atsi­ m erkęs pam atė į jį spoksantį jaunuolį, - ir išpūtė, stačiai išspro­ g in o savo m ažas išblukusias žydras akutes, tarsi būtų išvy d ęs vaiduoklį. Jo v e id a s paraudo. Sen u k as m ė g in o kažką sakyti, sujudino lūpas ir ūm ai kad riktelėjo: - Franiau! Franiau! Ištiesė rankas į priekį, bet jo keliondraugis atsisuko nu o lango ir vienu trūktelėjimu nu leid o durų užuolaidėlę. Valčakas, nelabai supratęs, kas atsitiko, vis dėlto n u sprendė verčiau deramai pasitraukti ir žvilgtelėjo į gretim ą kupė. Jam prieš akis atsivėrė nė kiek ne m ažiau įd om u s vaizdas, netgi gal kiek panašus į aną, ką tik pradingusį, bet tam tikra prasm e v i­ siškai kitoks. Kupė sėdėjo jauna m ergina - ir miegojo. „Aha, - pagalvojo jaunuolis, - veikiausiai tai panelė O cholovska." N egalėjo regėti jos veido, nes b u vo šį u žsid en g u si ranka, ta­ čiau jį nustebino m iegančiosios poza - tas elegantiškai vilkintis, lieknas ir d ailus kūnas buvo num estas į kampą, kojos, smarkiai sulenktos per kelius, rėmėsi į priešais esantį suolą, liem uo per­ sikreipęs į šoną, galva beveik žem iau kojų, - tarsi būtų norėjusi išsirinkti kuo nepatogesnę pozą m iegoti, tarsi nebūtų galėjusi atsigulti dar ekscentriškiau, netgi brutaliau. Tiesiog knietėjo pa­ purtyti ją u ž peties ir šūktelėti: kaip jūs miegate! - Bet kad ir m iega, nėm až savim i nesirūpindam a, - sum ur­ mėjo jis. - Tarsi n ė kiek savęs negerbtų. Tarsi jai būtų v is viena, ar galva žem iau kojų, ar aukščiau... O juk elegantiška panelė...

10

T raukinys riedėjo m o n o to n išk a i trinksėd am as, v isk a s kra­ tėsi ir šokčiojo, kratėsi ir m ieg an ti panelė. Jau n u olis žiūrėjo į ją su tokiu d o m e siu , kad apskritai p am iršo, kur esą s ir kur važiuoja. Tiesą sakant, ji nelabai jam patiko, jam labiau prie Širdies buvo vyresn ės ir k ūningesnės, tačiau kažkodėl negalėjo atplėšti nuo jos akių. Ir galiausiai suprato. - Juk ji m iega lygiai taip kaip aš! - nustebo jaunuolis. Iš tikrųjų, kiek kartų jam pasitaikydavo nubusti naktį, visada panašia poza - jis visada taip m iegodavo, kartais kolegos net p asišaip ydavo. Na, gerai, taip m iega jis, tai suprantam a, - bet kad taip, be jokios pagarbos sau, m iega toji elegantiška panelė... „M iega kaip kom isariate ant suolo, - nusprend ė jis. - Įdom u, ar čia toji Ocholovska?" Jos apsiaustėlis buvo pakabintas prie pat durų. Iš jo kišenės kyšojo baltas vokas. Jaunuolis sudvejojo, bet sm alsum as įveikė skrupulus, - išsitraukė laišką ir, dirsčiodam as į miegančiąją, ėm ė skaityti. Taip, tai ji. Laiškas bu vo adresuotas Majai O cholovskai. Štai kas jame b uvo parašyta: Mano brangi Majute! {ei užsimanytum Varšuvoje paviešėti dar porą dienų, drąsiai gali tai padaryti, nes aš čia puikiai tvarkausi, o svečių - deja - vi­ sai nedaug. Baisu, kad savo senuose garbinguose namuose esame priverstos priimti svetimus žmones. Bet ką padarysi! Ir kad bent tai dar apsimokėtų! Tačiau noriu Tau parašyti visai apie ką kita. Apie Tavo sužadėtuves su ponu Henriku. Mano brangiausiasis vaikeli, juk žinai, kad iš visos širdies trokš­ tu Tau laimės. Leidžiu Tau pačiai apsispręsti, nes žinau, kad manęs vis tiek nepaklausytum, bet Tavo uždarumas mane baisiai kankina.

u Juokinga, kad tai rašau laiške, juk už kelių dienų būsime kartu, bet nuoširdžiai prisipažįstu, jog nemoku su Tavimi kalbėtis. Argi tas motinai nėra baisu - negalėti pasikalbėti su dukra svarbiausiais ir asmeniškiausiais klausimais. Tačiau tarp mūsų susiklostė tokie santykiai, kad kai kuriuos klausimus daug lengviau galėčiau aptarti su svetimu žmogumi nei su Tavimi. Mano mylimiausioji dukrele, nepyk, kad šitai rašau. Žinau, kad mane myli, ir Tu žinai, kad aš gyvybę už Tave paaukočiau, bet bend­ ros kalbos mes nerandame. Tad pasinaudoju fiziniu atstumu tarp mūsų - pamėginsiu laiške išdėstyti tai, kas guli man ant širdies. Tiesiog perskaityk, ir niekada daugiau apie tai nekalbėsim, gerai? Jau kurį laiką baiminuosi dėl Tavęs taip stipriai, kad tai užnuo­ dija kiekvieną laisvesnę mano valandėlę. Bijau Tavo grožio, Tavo jaunystės, norėčiau, kad mažiau pa­ sitikėtum savimi... Kaip tą pasatyti?.. Jaučiu Tavo viduje slypint užsispyrimą, ambiciją, nepasotinamą laimės troškimą. Man regis, esi taip išalkusi pasaulio, Tau taip per maža monotoniškos mūsų kaimo egzistencijos, jog esi pasirengusi viskam, kad tik pasiektum turtingą didmiesčio gyvenimą. A r manai, jog Henrikas Tau visa tai suteiks? A r iš tikrųjų esi prie jo prisirišusi, ar Tau svarbu tik tai, kad jo padedama ištrūkst iš čia? Gal net jau pasiskaičiavai, kad po poros metų jį mesi... Net jeigu jauti jam šiokią tokią simpatiją, gal ją pažadino jūsų prigimties panašumas - nepasotinamas prabangos troškimas? Kartais man atrodo, kad nei jis Tave gerbia, nei Tu jį, kad tai san­ tykiai iš išskaičiavimo ir dviejų visiškai laukinių žvėrių susimetimas kartu. Dieve mano, ką aš rašau! Bet tegu taip ir lieka. Jei klystu, jei tai tik senos moteriškės, auklėtos kitais laikais ir kitais idealais, nesupranta?ičios šiuolaikinio jaunimo, plepalai, nepyk ant manęs.

12

Tačiau juk supranti, kad tokios prielaidos gali kankinti. Pasaulis kasdien man darosi vis baugesnis ir nesuprantamesnis. Nesaugote savo garbės ir negerbiate nei savęs, nei kitų, - tas ir yra blogiausia. Pinigus, kuriuos paėmei Varšuvoje, gali išleisti visus, nes ne­ tikėtai gavau 1 300 zlotų - Lipkovskis galų gale atsiskaitė. Taip atpratau nuo didesnių pinigų, kad išties bijau namie laikyti tokią sumą! Kol kas padėjau į kairįjį Tavo spintos stalčių. Tad prašom nesivaržyti dėl išlaidų, nusipirk drabužių, kokių tik reikia, nes tam pinigų visada atsiras, turi atsirasti! Baisu, kad aš pati stengiuosi išugdyti ir palaikyti Tavo prabangos poreikį, bet Tu man pernelyg patinki! Esi didžiausia mano silpnybė! Tikiuosi, per tas kelias die­ nas Varšuvoje patobulinai savo žaidimą. Nepyk ant manęs, vaikelif pagalvok apie tai, ką parašiau, ir prieš mane apsimesk, kad apskritai šito laiško nesi gavusi. Ar myli mane? Mama Valčakas įkišo laišką atgal į jos apsiausto kišenę. Taip, tai b u vo pan elė O cholovsk a, talentinga tenisininkė, kurią n u o rytdienos jis turėjo „patempti" - busim oji jo partne­ rė. Aha, vadinasi, ji nori ištekėti už turtingo vyro, - aišku, kas nenorėtų, - kiekviena nori ištekėti už turtingo vyro ir m ėgautis g yvenim u. „Visai kaip aš!" - pagalvojo jis ir nusijuokė. Traukinys ėm ė lėtinti greitį. Jaunuolis grįžo į savo vagoną, kur tarėjas Šim čikas ir profesorius Skolinskis n u o viršutinės len ty n os jau b u vo n u siė m ę bagažą ir vilkosi paltus. Vagonai su siūbavo ir sustojo. nutes!

Lipame! - tarė profesorius. - Traukinys stovi tik dvi m i­

ANTRAS SKYRIUS - Ar yra arkliai iš Polykos? Tokį klausim ą stovėdam as stoties prieangyje ir žiūrėdam as tiesiai prieš save u ž d a v ė tarėjas Šimčikas. Jam iš paskos nešikas tem pė du lagam inus ir patalynės maišą. N esulaukęs atsakymo, tarėjas paklausė garsiau, tačiau būrelis žioplinėjančių berniūkščių žiūrėjo į jį su akm eniniu abejingum u. Jeigu Šimčikas kreiptųsi į kurį nors iš jų, tučtuojau gautų in­ form aciją- tačiau jis klausim ą paleisd a vo į orą, tad berniūkščiai tik žiūrėjo į jį kaip į spektaklį. - Tai bent rėkaloja! - tarė jauniausias krapštydam asis nosį. Tai su erzino tarėją, jis paraudo. Bet tučtuojau tapo šaltas ir ramus, nes iš nugaros jį kažkas užkliudė. - Atsiprašau, - tarė tarėjas atsigręždam as, - būkite atsarges­ nis! Jūs m ane užk liu d ėte krepšiu. - Ką? Aš? Jus? Krepšiu? Tūkstantį kartų atsiprašau, - tarė profesorius, nes tai jis netyčia krepšiu dunkstelėjo Šim čikui per nugarą. - O, ką aš matau! Panelė Maja! Ponai, leiskite m an jus supažindinti. Ponas... na, kaipgi ten... Šimonas... - Iždo tarėjas Šimčikas, - prisistatė tarėjas ir pridūrė: - Siun­ čiau telegramą, kad atvažiuoju. -T ūkstantį kartų atsiprašau. Šimčikas. O čia ponas Minčikas... Tenisui...

14

- Puiku! - tarė panelė O cholovska, p ad uodam a kiekvienam iš jų ranką. - Tilpsim e visi, nes yra dar brika bagažui. Pririedėjo vežikas, ji su profesoriumi atsisėdo ant užpakalinės sėdynės, o tarėjas su Valčaku įsitaisė ant suoliuko. Važiavo klam ­ piu keliu, abipus driekėsi retas miškas; kartais jis prasiskirdavo, atverdam as plynus, liū dnus ir plačius laukus. Saulė jau nusileido, ir tyla net skambėjo ausyse. Visi nutilo. M iškai nė valandėlei nesitraukė iš horizonto, bet dabar kelias vedė per pievas, kur ne kur nubertas m ažais m edeliais. - Koks kraštas! - galiausiai tarė tarėjas. -T a ip , čia nyku, skurdu ir liūdna, - nusijuokė panelė, ir Valčakui pasirodė, kad tasai juokas jam pažįstam as. Įdėm iai pažvelgė į ją. Ji kalbėjo labai tyliai, nežinia, ar iš koketiškum o, ar dėl kokių kitų priežasčių, bet tai suteikė jai paslaptingum o. Vis dėlto tas juokas jam iš kažkur pažįstam as. Kas iš jo pažįstam ų taip juo­ kiasi? Staiga ir be jokios suprantam os priežasties jo širdis ėm ė labai stipriai plakti. „Kas čia dabar, p o galais?" - pagalvojo jis. Leidosi sutem os, ir artėjančios nakties skraistė ėm ė gaubti m ed žių šakas... Virš p iev ų kilo didelis m ėnulis. Toli, kaimelyje, amsėjo šunys. Valčakas negalėjo įveikti jį u žp lū d u sio keisto n e­ rimo, stengėsi žvilgsn iu perskverbti tirštėjančius šešėlius, kartą net pamanė, jog sapnuoja... Didelė senovinė karieta, tokia, kokio­ m is jau m ažiausiai šim tą m etų niekas nebevažinėja, traukiama ketverto arklių, trinksėdam a, g irg žd ėd am a ir skim bčiodam a pakinktais dideliu greičiu pralėkė pro juos ir d in g o d ulkių tu­ m uluose. - Kas čia buvo?! - su šu k o tarėjas. Profesorius persisvėrė ir sm alsiu žv ilg sn iu nulydėjo n y k s­ tančią griozdišką karietą.

15

- Tai M ysločės kunigaikštis, - paaiškino jis. - Taip, - patvirtino Maja. - Jis irgi, vargšelis, grįžta iš Varšu­ vos. Jūs nežinote d id žiau sio s m ū sų kraštų įžym ybės, - kreipėsi ji į tarėją. - M ysločė yra per kelis kilom etrus nuo Polykos. Dabar važiuojam e M ysločės žem e. - Bet kodėl jis važiuoja tokia transporto priem one? Juk ji dar iš karalienės Bonos laikų! - nusistebėjo Šimčikas. - Tokia nepatogi ir triukšm inga. - Kodėl? N e s yra visiškai kuoktelėjęs! - paaiškino profeso­ rius. - Štai kodėl, tarėjėli! Senis kunigaikščiokas n u o n eatm e­ n am ų laikų yra, švelniai tariant, keistuolis. Mane stebina, kad b u vo n u v yk ęs į Varšuvą, juk jis iš sa v o pilies nė n osies nekiša. Ponui H enrikui su juo buvo oi nesaldu, - kreipėsi jis į panelę O cholovską. - Žinom a, - atsakė toji. - Henrikas v o s ne vos įkalbėjo jį leistis į šią kelionę, bet ką padarysi, jei reikalai verčia. Varšuvoje jis neleid o Henrikui atsitraukti nė per žingsnį. - Pažvelkite, tik pažvelkite! - šūktelėjo profesorius tarėjui. - Iš čia galim a pam atyti pilį, tik nežinau, ar nebus per tamsu. Tačiau m ė n u lis jau liejo sa vo šv ie są ant beribės ly g u m o s, kur ne kur n u sag styto s fantastiškais m ed žių siluetais. Blausiai nušviesta sužibo vandens baltum a - tai M uchavas lėtai ir tingiai per ly g u m ą p lu k d ė sa vo vanden is, su darydam as m ilžinišk as užlajas, kartais tiesiog n egalėdam as pajudėti iš vietos... Tarėjui prieš akis nusidriekusį platų vandens paviršių gali­ ma būtų pavadinti ežeru, jei ne pačiose netikėčiausiose vietose augantys m eld ų, ajerų ir glu o sn ių kuokštai. Tai labiau panėšėjo ne į ežerą, o į p o tv y n io užlietą lanką ar gausybę tvenkinių. Kur n e kur že m ė ir v a n d u o taip susim aišė, kad sunku b u v o atskirti, kuris gaivalas viešpatauja.

16

Tame beviltiškam e ly g u m ų kraštovaizdyje tikra staigm ena ž v ilg sn iu i bu vo nem aža kalva, iškilusi nežinia iš kur ir kaip. O dar did esn ę nuostabą kėlė ant kalvos viršūnės stovintis d id žiulis pastatas. Šimčikas, būdam as trumparegis, neįžiūrėjo sm ulkm enų, bet nujautė d idžiulį akm ens m asyvą - iš jo šovė aukštyn didžiulis, gal kokių šešių aukštų, bokštas apgriuvusia viršūne. Jis karalia­ vo kraštovaizdyje - vienišas, orus, feodalinis... Kylantis rūkas pam ažu ėm ė kloti pilies papėdę. - Juk tai m ilžiniškas pastatas! - nustebo tarėjas. - Cha! - atsakė profesorius. - Šimtas sep ty n ia sd ešim t ap ­ g riuvusių kambarių, salių, koridorių ir ko tik nori dar! Bet m en o istorikui pilis yra nieko verta. Jokio stiliaus, suprantate! Apleisti griuvėsiai, na, tipiška su g riu v u si ponų rezidencija. Lenkijoje, kaip žinote, - didaktiškai kalbėjo jis toliau, - nėra d aug architek­ tūros pam inklų. Senovėje būta nuostabių pilių, tačiau per karus su švedais beveik visos bu vo sugriautos, o kas liko - pražuvo dėl nepriežiūros ir savininkų kultūros stokos. O kiek dar p am inklų išardyta ir akm enys išvežioti... Dabar sakom a, kad Lancutas yra gražiausia rezidencija Lenkijoje. Bet Lancutas - tai vaikas, p ie n ­ burnis be praeities! Tiesa, ten prabanga, oranžerijos, marmurinės arklidės ir dievai žino kas dar, bet nėra senovės patinos! M ysločė skaičiuoja bent šešis šim tus metų! - Šešis šim tus? - nustebo tarėjas. - Šiuose kraštuose? - O taip, - atsakė profesorius. - Kadaise čia stovėjo senųjų kunigaikščių H olšanskių-D ubrovickių pilis. G ynybinė pilis čia yra n u o seniausių laikų... Ši pilis, - ne be melancholijos pridūrė jis, - praeityje buvo labai svarbus statinys, bet dabar... et... ak m e­ nų krūva, ir daugiau nieko! M elancholiška pam išėlio b uveinė ir

17

mirštančios g im in ės karstas... Jau šim tą m etų čia g y ven a vieni pamišėliai. Jie vėl įv a žiav o į m išką. Tamsa sutirštėjo, n es m ė n u lis tik retkarčiais prasiskverbdavo pro šakas, ir Valčako širdį su sp a u d ė begalinis sielvartas. O kartu u ž p lū d o stiprus nerimas, net turėjo susiim ti, kad neiššok tų iš vežim aičio ir nepabėgtų į tankmę. Tų niūrių vietų melancholija pa v eik ė ir profesorių, n es jis nutilo, tik tarėjas ėm ė samprotauti apie lenkam s būdingas ydas netvarkingum ą, nevalyvum ą, apsileidim ą, taip pat rūp estingos priežiūros stoką ir negebėjim ą organizuoti konservavim o darbų. N iekas jo n esiklausė, visi, panirę į sa v o pačių m intis - gal į pra­ eitį, gal į širdies kertelėje slyp inčius slaptus nerim us, - klausėsi m iško ošim o. Tada panelė O cholovską kreipėsi į Marianą: - Pažaisim e tenisą! - tarė ji. - Žinoma! - atsakė jis ir nusijuokė. Ar jam pasirodė, ar ji tikrai įdėm iai p ažv elgė į jį, taip, su g a vo tiriančius jos žvilgsnius, šnairom is m ėto m u s į jį. Jam šo v ė į ga l­ vą, - o gal ji pam atė jį skaitantį laišką, - bet ne, tai neįm anom a, juk miegojo. Tai kodėl taip į jį žvilgčioja? Jis pakirdo iš su sim ąstym o, ir tuo pat m etu profesorius pra­ nešė: - Oho, atvažiavom e. Jie įriedėjo į erdvią laukym ę, ir u ž vartų juos a p su p o šunys. Polykos dvaras buvo senas erdvus pastatas, su būdingu aukš­ tu stogu ir m ažu priebutėliu. M arianas stovėjo nuošaliau lauk­ dam as, kol pasibaigs įžanginės m an dagybės ir pasisveikinim ai. - Aha, - galiausiai tarė ponia O cholovską, mat Maja šnibžte­ lėjo jai kelis ž o d žiu s. - Puiku, kad atvažiavote. M ano duktė jau

18

kurį laiką svajoja apie jus. Marysia, nuvesk poną į viršų ir paskui n u nešk jam vakarienę. Ji draugiškai p asp a u d ė jam ranką ir nuėjo paskui kitus s v e ­ čius. Valčakas, v edam as m erginos su žvake rankoje, lipo siaurais girgždančiais laiptais. Kambarėlis bu vo pastogėje ir visai m ažiu ­ kas. Kambarinė - daili ir protinga, nors jauna. Ji tarė: - Čia d u b u o ir vanduo, rankšluostį netrukus atnešiu. Jeigu jums ko nors prireiktų, prašom skambinti, bet, ko gero, čia yra viskas, ko reikia. - Ar pas jus d a u g svečių? - paklausė sėsdam asis ant lovos. - Ai ne. Be tų, kurie atvažiavo šiandien, dar yra viena daktarienė iš Lvovo ir viena ponia. Sezonas tik prasideda. Palinkėjusi labos nakties, ji išėjo. Valčakas priėjo prie lango ir p am ėgin o jį atidaryti, bet neįstengė, - tad atidarė tik orlaidę. Švelniai šlamėjo seni parko m edžiai, o iškart už jų stūksojo m iš­ kas, tylus ir kurčias. Jaunuolį vėl apėm ė nerim as. Jam atrodė, kad be reikalo čia atvažiavo ir kad jam būtų geriau, jei dabar pat, kad ir pėsčiom is, grįžtų atgal. Bet kur turėtų grįžti? Jo g y v en im ą iki šiol rikiavo vieni atsitiktinumai. Atsitiktinai, b ūdam as dešim ties metų, Liublino teniso klube tapo kam uoliukus padavinėjančiu berniuku. Tėvas, šaltkalvis, labai pritarė sūnaus „tarnybai", juolab kad sūn us ne sykį parnešė n a m o daugiau arbatpinigių, nei jis pats uždirbdavo per dieną sunkiu triūsu. Berniukams klube buvo m okam a už valandą, bet dažnai vienas ar kitas turtingesnis svečias d u o d a v o m aželiui 50 grašių ar net ir visą zlotą. Tiesa, Marianas galiausiai išm oko tą papildom ą uždarbį pasilikti sau. Tėvas, pastebėjęs, kad pajam os sum ažėjo, ir n eturėd am as kaip jų sukontroliuoti, pradėjo jį mušti, bet tai tik įtikino ber­ niuką, kad jis elgiasi teisingai. Jis ėm ė nekęsti tėvo ir nebūtų

19

davęs jam nė su lū ž u sio skatiko, net jeigu grėstų būti mirtinai primuštam. Kasm et jų santykiai vis prastėjo, n es sū n u s au g o ir darėsi savarankiškesnis. Įprato negrįžti nam o naktį, n a k vod avo pas draugus, pareidavo tik kas kelios dienos, o tada dažniausiai g a u d a v o į kailį. O klube - lygūs, raudonu m oliu nuberti laukai, saulė, baltai vilkintys ponai ir ponios, juokai, šūksniai, linksm um as. Ak! Marianas čia įleido šaknis, išm oko išdykėlišku sąmoju ir įžū lu m u išvilioti pinigus, o kartu per pertraukas tarp vien o ir kito seto pasisk o lin d a vo žaidėjo raketę ir m ėg in d a v o žaisti. Senstantis treneris, kartu ir klubo valdytojas, p on as M iečkovskis atkreipė d ėm esį į yp a tin g u s berniuko g a b u m u s ir n usp rendė išm ok yti jį treneriu. Paskolino, tikriau sakant, atidavė jam nudrengtą raketę. Būdam as šešiolikos, Valčakas jau mokėjo teisingai paduoti kam uoliukus pradedantiem s baltojo žaidim o m ėgėjam s ir išti­ sas valandas treniravo m o k sleiviu s bei p en sio n o m okines. Taip pat išm oko įtem pti raketes ir - dar geriau - apgauti naujokus, įtikindavo juos, kad turi nepaprastą talentą. Tuo metu nutiko dar vienas d ž iu g u s įvykis: tėvas išvy k o u ž ­ darbiauti į provinciją, ir berniukas a p sig yv en o pas M iečkovskį. Be to, dar užsid irb d av o klubo restorane, tikriau - valgykloje, kurią M iečkovskis pam ažu ir nejučiom pavertė „ restoranu", į kurį galėjo užsukti ir lankytojai iš gatvės. Bet Valčakas korte ir restorane išlepo. Jam įgriso treniruoti nem okšas, norėjo žaisti pats - ėm ė labiau rūpintis savo, o ne partnerio, žaidim u, u žb aigd avo žaidim ą mirtinais kam uoliuko sm ūgiais, u ž u o t padavęs partneriui taip, kad tas lengvai galėtų atmušti, be to, pasidarė irzlus, neklusnus, paniuręs, nepatenkin­ tas, m aištingas. Jam b u v o n u o b o d u . N ebū tų galėjęs pasakyti, kodėl. Eidavo į kiną, skaitydavo p igius len g v o turinio rom anus

20

ir troško kitokio g yv en im o . Jam atrodė, kad kiekviena valanda čia praeina veltui, kad, u žu o t trynęsis pas M iečkovskį, galėtų ką nors padaryti - kur nors nuvažiuoti, ką nors pradėti, sugalvoti ką nors, kas galiausiai padėtų pasiekti šio to geresnio... Kartais vakare jį apim davo toks sielvartas, kad užsim anydavo kartą ir visam laikui užbaigti savo gyvenim ą. Jis vegetavo. Jautė, kad vegetuoja, kad neišnaudoja savo jėgų. Skaitydavo Sporto apžvalgą, atmintinai žinojo v isų garsesnių tenisininkų pavardes ir įsiva izd u o d av o jų keliones į užsienį, varžybas, jų sėkm ę, o v a ­ cijas... Kodėl, po galais, jis turi sm urgsoti provincijos miestelyje, prastam e klube, u žu o t keliavęs ir laimėjęs, kaip anie. N a taip, jie b u v o talentingi - tikri žaidėjai... O jis, tiesa, v isu s čionykščius terlius įveikdavo vos panorėjęs, tačiau gero žaidim o dar nė akyse n ebuvo matęs. Jis buvo taip pavargęs n uo tokio g y v e n im o ir tokių m inčių, kad vos tik pažįstamas inžinierius jo paklausė, ar nesutiktų porai savaičių nuvažiuoti į Polyką, iškart sutiko ir m aldavo M iečkovskį jį išleisti. A pie panelę O cholovską buvo skaitęs Sporto apžvalgoje kaip apie vieną talentingiausių jaunųjų tenisininkių. -

Važiuosiu! - z y z ė jis M iečkovskiui. - Jai tenka sėdėti kaime,

o ten nei arti, nei toli nėra nė v ie n o žaidėjo - nėra su kuo žaisti! Treniruosiu ją ir restauruosiu raketes, o už tai gausiu išlaikym ą. Tas kvailas dvi savaites jūs tikrai apsieisite be manęs! Ištrukčiau tik d v iem savaitėms! Ir ištrūko... O dabar, žiūrėdam as pro langą į kaimiškas, n e­ judančias liepas, pradėjo gailėtis, kad ištrūko. Gal senas dvaras, gal liūdesys, kurį skleidė tas užkam pis, žad in o jam nerim ą ir kažkokią keistą širdgėlą. Prisim inė viską, ką patyrė k elion ės m etu - m įslingą kunigaikščio šūktelėjimą, perskaitytą laišką, panelės O cholovskos miegą, jos juoką, žvilgsnius, pinigus, kurie

21

čia paslėpti kažkokioje spintoje, - ir pats nežinojo, kas iš viso šito galėjo jį taip nuteikti. Jis su p a s im ė g a v im u p asirą žė, n et sąnariai sutraškėjo. Aaaach! - ir, pagalvojęs apie d a u gy b ę netikėtum ų, kurie jo dar laukia gy v en im e, tyliai, lengvabūdiškai nusijuokė. Ir tą pat valandėlę savo kambaryje pusiau nusirengusi panelė O cholovska pasirąžė lygiai taip pat ir su tokia pat šyp sen a lū p o ­ se - galvodam a apie tam tikrus savo projektus ir netolim os atei­ ties planus. Papūtė lengvas vėjelis, ir liepos u ž lango sušlam ėjo. Kitą rytą baltai vilkintys Valčakas ir panelė Maja lėtai ėjo per veją į teniso kortą, iš kur aidėjo kam uoliukam s paduoti sukviestų vaikų balsai. D iena buvo nuostabi, be vėjo, šviesiai žydru dan­ gum i slinko balti plunksniniai debesėliai. Kiekvienas judviejų nešėsi po pažastim i dvi raketes. Valčakas, puikiai išm a n y d a m a s baltojo sporto u žk u lisiu s, žinojo, kad panelei O cholovskai (nors ji dar n ebuvo d alyvavusi d id e sn iu o se m aču ose) p a v y k d a v o pasiekti neoficialių perga­ lių - įveikti pirm ąsias raketes, ir dar vyrus. Žinovai n e kartą yra atkreipę d ė m e sį į visapusišk ą jos ž a id im o stilių, dėjo į ją d id žiausias viltis ir pranašavo jai d id ž iu lę sėkm ę u žsien iu o se. O dėl Valčako, tai, tiesą sakant, klube nebuvo nė v ie n o ž m o ­ gaus, kuris galėtų pasvajoti laimėti prieš jį setą, bet ir n eb uvo žm ogaus, žaidžian čio išties gerai. Tad jis nusprendė dabar tik padavinėti kam uoliukus ir mokyti ją tam tikrų sm ūgių. Pagaliau ir panelė O cholovska kažin ar tikėjosi kokių nors ypatingų e m o ­ cijų. Ėjo tylėdam a, rodės, galvoja apie kažką kita - paniurusi ir išsiblaškiusi, įsm eigusi į ž em ę akis. Kai sustojo aikštėje - puikiai įrengtoje, kaip išsyk įvertino Valčakas, - neatsišaukė nė ž odžiu, tik greitai nuėjo u ž galinės korto linijos. - Atviras sm ūgis, - šūktelėjo ji.

22

Jis pasiuntė kam uoliuką, bet tasai atsim u šė į tinklą. Kitas išskriejo už linijos. Galiausiai trečią jam p avyk o paduoti, bet panelė Maja turėjo pribėgti, kad galėtų atmušti. Kiti kam uoliukai krito per arti arba per toli. Galop ji šūktelėjo: - Betgi jūs nieko neišm anote! N ė nepagalvojęs jis atrėžė: - Kaip kas moka, tas taip šoka. Ji stabtelėjo. - Gaila, kad nem okate geriau, - tarė gūžtelėjusi pečiais. Valčakas pasiuntė jai naują seriją kam uoliukų, ji juos atm uš­ d a v o gražiu, puikiai išlavintu judesiu. Jis prisiekė sau, kad neatm uš nė v ieno kam uoliuko, panieka, kurią jam parodė, iš tikrųjų smarkiai u ž g a v o jo savim eilę. Panelė Ocholovska dabar ėm ė m okytis u ždaro sm ūgio, ypač atm ušti kam uoliukus iš aukštai, - tai d arydavo smarkiai atsi­ lošusi atgal, rankom is atkraginusi raketę beveik už n ugaros. Jos sm ūgiai, nutaikyti į galin ę liniją, b u v o tokie puikūs, kad Valčakas neištvėrė, - kai vienas kam uoliukas skriejo pro jį, a tm u­ šė. Kam uoliukas praskriejo per colį virš tinklo. Partnerė beveik priklaupė, atmetė raketę toli atgal ir žaibišku sm ū giu pasiuntė kam uoliuką įstrižai kortą. Jis puolė prie kam uoliuko beveik anksčiau, nei jis buvo at­ m uštas, ir tik todėl suspėjo. Atm ušė. - Ką?! - sušuk o jau bėgdam a, pasilenkusi. Jie apsikeitė serijomis labai stiprių uždarų įstrižų sm ū g ių raketės ėm ė dunksėti ritmiškai ir greitai. Panelė Maja pati n e­ žinojo, kada buvo išstum ta iš korto ilgų, pražūtingų partnerio sm ūgių. Valčakas tuo pat metu kaip ir ji pribėgo prie tinklo, ir kai ji norėjo pakelti žvakę, jis sm o g ė m irtiną sm ūgį iš viršaus, kurio atm ušti ji niekaip negalėjo.

23

- Ž aidžiam e setą! - su šu k o ji. Valčakas pats labai nustebo dėl savo sėkm ės. Suvokė, kad su žaid ė itin gerai, bet turbūt - tikras stebuklas! - jie abu žaidė m ažd aug vienodai stipriai. Vaikinas susikaupė ir teisingai atm u­ šė stiprų jos padavim ą. Vėl s u d ū z g ė raketės. Pirmi penkiolika taškų buvo jo! „Arba ji žaidžia blogiau, nei aš m aniau, - šm ėkštelėjo m in­ tis, - arba aš ž a id žiu geriau..." Ir staiga sa v o esy b ės g e lm ė se jis pajuto tą beveik m istinį su­ tarimą su prigim tim i, tą tikrum ą ir neklystam um ą, kurie kar­ tais aplanko sportininką arba žaidėją. Suprato, kad iš tikro yra puikios formos. U žsim erkė ir pad avim u, tiksliu sm ū g iu į patį kampą, įm u šė jai taškų, šitaip laim ėdam as pirmąjį geim ą. Per kitą g eim ą panelė Maja ėm ė žaisti atsargiau - k a m u o liu ­ kai ilgai skraidė per tinklą, nešd am i sėkm ę tai vienam , tai kitam. O palei kortą ant su o liu k ų s u s ė d o p en sion o svečiai, privilioti žaidim o atbalsio. Žiūrovai dar labiau juos įkvėpė, ir partija nepastebim ai virto vienu iš tų ypatingų, gaivališkų susitikim ų, vienodai žavinčių tiek žaidėjus, tiek žiūrovus. Valčakas užm iršo viską pasaulyje, paniro į ža id im ą visa galva - ir tą užsim iršim ą lydėjo pašėlęs talento atradimo, pasireiškim o d ž ia u g sm a s - dabar jau nebeliko abejonių, kiekvienas sm ū g is patvirtino tiesą, kad jis geresnis už tą meistrę, kad jis tikra „klasė", kad žengia keliu į m eistrišku­ mą! Ir dar prisidėjo pasitenkinim as, kad būtent ją muša, „kaip tik nori". N ežinia kodėl jis pajuto b a isų ap m au d ą dėl savo partnerės sukan dęs dantis d a u žė į kam uoliuką, tarsi d aužytų ją, įdėm iu žv ilg sn iu g a u d ė kiekvieną jos judesį, su žvėries budrum u nu­ matė kiekvieną krustelėjimą.

24

Bet ir panelei Majai, greta nuostabos, pašoko toks apm audas, kone pyktis, kad net pati apstulbo. Jie kovėsi tylomis, o sėd in tys ant su o liu k ų žiūrovai, nors ir nesu vokiantys techninių žaid im o subtilybių, buvo taip įkvėpti jo aistros, kad plojo be perstojo. Lem iam o g eim o tyloje aiškiai nuskam bėjo vien o s žiū rovės pusbalsiu pasakyta pastaba: - Kokie jie panašūs! - Iš tikrųjų, - atsakė kita. - Kaip keista! Tą akimirką panelė O cholovska nepribėgo prie kam uoliuko. Ji stabtelėjo, paskui išėjo iš aikštės. - Dėkoju, - tarė ji. - U žteks. - Kaip? - nustebęs paklausė jis. - N eb aigsim e seto? Abu sunkiai kvėpavo. M ergina p ažvelgė į jį. -N e. Ji b u v o išblyškusi. Valčakas irgi išblyško ir turėjo suim ti save į rankas, kad nenusikeiktų. Kas jai pasidarė? N iek o neatsakė. Draugija pasitiko juos šūksniais: - Kodėl liovėtės žaidę, juk buvo nepaprastai jaudinantis re* ginys! - Jūs puikiai žaidžiate! - tarė ponia O cholovska. - A š šiek tiek išmanau... Kur jūs mokėtės? Kas jūsų treneris? Darote ele­ m entarių klaidų, bet talentas fenom enalus! Jūs esate ne treneris, o žaidėjas - jums pačiam nepakenktų treneris! - J ū s puikiai smūgiuojate! - tarė viena iš ponių, apkūni blon­ din ė išverstom is akimis. - Ypač tie įstrižiniai... Nepaprasta! - Neprilygstama! - žavėjosi kita ponia, liesa ir kaulėta. - Nors, kaip man, kiek per stipru. M ano dukterėčia su drauge gali kur kas ilgiau žaisti vieną geim ą. Žinoma, tai n e argum entas - jūs

25

žaidžiate nuostabiai, o jūsų dukrelė, - ji pasisuko į p onią Ocholovską, - žaidžia angeliškai, tiesiog angeliškai! - Veikiau jau velniškai, - įsiterpė apkūnioji. - D ieve, koks temperamentas! - Na, na, - įsiterpė tarėjas Šimčikas, - neperdėkite. N edera perdėti giriant. Jei žinotum e, kaip smarkiai pagyros susuka ga l­ vą, d au g atsargiau jas dalytum e. Kur kas geriau sv eik o kritiš­ k um o atmosfera, - pridūrė jis valyd am asis akinius. - Ir nereikia pervertinti sporto reikšmės! - N uostabiai žaidė! - vis dar apim ta ekstazės atsidūsėjo rie­ bioji daktarienė. - Ir apskritai jie graži pora! O kokie pan ašūs sakytum brolis ir sesuo. - Nem atau jokio panašum o, - šaltai atsakė ponia O cholovska. - Žinoma, žinom a, mieloji ponia, nes ir iš kur! Žinoma! Bet vis dėlto juos sieja kažkoks bendrum as, tas pats tem peram entas, tas pats atkaklumas, užsispyrim as, - aišku, tai tik išorinis įspūdis... Ak, mieloji ponia, nesupraskite to pažodžiui. Ponia O cholovska patyliukais atsiduso. Perdėtas tarėjo Šimčiko kritiškum as ir didaktizm as bu v o vieni niekai, palyginti su sunkum ais, kuriuos kėlė šios ponios. Liesoji buvo surūgusi ir šalta, o ap kūn iosios širdingum as b u v o saldus ir karštas, tačiau nė viena nep raleisdavo progos jai įgelti, rėžti kokią įžūlybę. Abi b u v o įsitikinusios, kad ponia Ocholovska, dvarininkė, laikanti pensioną materialinių aplinkybių verčiama, laiko tokią padėtį žem inančia ir į savo svečiu s žiūri su tam tikra panieka. Todėl (nors ponia O cholovska nė kartelio neparodė n ė lašelio neapykantos ar paniekos, netgi širdies gilum oje b u v o jom s nu o ­ širdžiai dėkinga už viešnagę) jos dėl viso pikto nusprendė užimti g yn ybinę poziciją ir parodyti tai dvarininkei, kad ne taip lengva padaryti jom s įspūdį!

26

Apskritai dvarininkė į jų sarkazm us reaguodavo visai ramiai, bet šįsyk k ūningosios daktarienės pastaba ją skaudžiai užgavo. N e s joje b u v o dalis tiesos! Maja išties b uvo šiek tiek panaši į trenerį, ir tas panašum as sukėlė m otinai nerimą, n es jis bu v o ne išorinis, ne v eid o bruožų, o kitoks, nepagaunam as... Motina, kuri tiesiog drebėjo dėl sa v o dukters, nujautė, kad tas panašu­ m as žada kažką negera, nors neįstengė suvokti, kas sieja Mają su tuo... na, su tuo ponu Valčaku. O, jos jausmas kilo ne iš puikybės, Majos motina neturėjo jo­ kių bajoriškų aikščių, ji pernelyg gerai su vokė didžiųjų socialinių perversm ų, kurie pam ažu, bet neperm aldaujam ai, su lyg in d a v o visas klases ir kastas, esm ę. Tad jeigu šitai sukėlė jai nerim ą ir u žgavo, tai ne dėl nederam o snobizm o, o dėl m oralinės prigim ­ ties priežasčių. Jai atrodė, kad tai, kas juos sieja, yra bendras charakterio bruožas, prigim ties gim inystė... Neapibrėžiam a, bet tikrai bloga, netgi piktavališka. Ponia O cholovska persibraukė ranka kaktą, o gal jai tik pasirodė? - Eime pietauti, - tarė ji. - A k , pietauti, mieloji ponia, - draugiškai šūktelėjo storoji iš­ verstakė daktarienė. - Įsivaizduoju, kokie skanėstai m ūsų laukia! Jau kad moka kaime gam inti - gali valgyti n u o ryto iki vakaro! - D a u g y b ė žm onių miršta badu, o m es su valgom e daugiau, nei galim e, - nepatenkinta tarė liesoji, stodam asi nuo suolelio. - V algym o reglam entavim as, - apib endrino tarėjas, - tiek įeinančių, tiek išeinančių substancijų reorganizacija ir norm a­ lizacija ekonom iškai valstybei yra būtinas dalykas, jis turi būti realizuotas įvedant specialias normas. Kiekvienas pilietis turi valgyti tik tiek, kiek reikia, kad deramai v ykd ytų valstybės jam patikėtas pareigas.

27

Visi lėtai patraukė nam ų link. Valčakas po žaidim o iškart nuėjo į kitą aikštės pusę, kad n u si­ ramintų, tad negirdėjo, apie ką jie šnekėjosi, tačiau jautė jų žv ilg s­ nius. Bet dabar pajuto, kad jį stebi dar kažkas. Tai b u v o ne Maja. Stovėdam a nuošaliau, ji kalbėjosi su aukštu, pečiuitu vyriškiu kruopščiai suderintais drabužiais - iškart pažino, kad tai tas pats, kuris su kunigaikščiu H olšanskiu v ažiavo vienoje kupė. Matyt, jis atjojo raitas, nes vilkėjo jojimo kostium ą ir šm aikš­ čiu dau žė sau per aulą. Šis nusiskutęs, augalotas, išp uoselėtas kunigaikščio H olšanskio sekretorius, Majos sužadėtinis, žiūrėjo kaip tik į jį. K albėdam as su Maja n en u leid o n u o jo akių - žiūrėjo niekinamai, kaip žm o g u s, labai pasitikintis savim i ir visiškai n e­ sirūpinantis kitais. Valčakui b uvo pažįstam a ta panieka, būdinga auksiniam jaunim ui, retkarčiais apsilankančiam M iečkovskio klube ir restorane. „Ko jis į m ane taip spokso?" - piktai pagalvojo jis. Jaunuolis visas net drebėjo iš pykčio. Tas žaidim as su Maja sukėlė daugiau pykčio nei nuostabos. Labiausiai jis p yko dėl to, kad išėjusi iš aikštelės mergina jam nepratarė nė ž o d žio. A be­ jinga, kalbėjosi su sužadėtiniu taip, tarsi prieš ketvirtį valan dos nebūtų kovojusi aikštelėje iš paskutiniųjų. Tačiau per pietus (šįsyk jis valgė kartu su visais valgomajame) panelės O ch olo vsk o s abejingum as nustojo jį erzinti. Atvirkščiai, ė m ė kelti juoką. Ji turėjo siusti, kad žaisdam as jis ją nugalėjo ir aiškiai buvo pranašesnis. Tai b u v o ne abejingum as, o, atvirkščiai - pyktis ir p ažem inim as, nes jis, paprastas treneris, pasirodė esąs geresnis u ž ją. „Jaudinasi!" - pagalvojo, ir tai galutinai jį ap svaigino ir kartu priartino prie jos.

28

Sėdėdam as galustalėje jis staiga pasijuto esąs artim esnis tai m erginai nei visi kiti - netgi sužadėtinis, ir nežinia kodėl tvirtai įsitikinęs, kad, nors ji nori parodyti nekreipianti į jį d ėm esio, iš tikrųjų visa savo e sy b e stebi, ką jis daro. Kad įsitikintų, žvilgtelėjo į ją per stalą - nors nežiūrėjo į jo pusę, tučtuojau p araudo kaip aguona. Palenkė galvą, bet tuom et sužadėtinis, ponas C holavickis, ėm ė pasakoti anekdotą, ir visi nusijuokė. Tačiau viskas b u v o labai neaišku. Kodėl ji paraudo? Ar tik todėl, kad pralošė? O kodėl žiūrėjo į jį brikoje? O kodėl jį stebėjo Cholavickis? O kodėl visų kitų čia esančių žvilgsniai slapčiom sly d o n u o jos prie jo ir nuo jo prie jos, tarsi tie žm o n ės negalėjo susilaikyti to nedarę? Kuris nors vis tarsi atsitiktinai pažvelgia į jį, o paskui į ją, arba atvirkščiai - netgi ponia Ocholovska... Iškart po pietų Marianas patraukė į m išką ir greitai n u ž in g s­ niavo siauru takučiu per jauną atžalyną, vaikydam as sunkias, d id eles m uses, kurios tūpė jam ant n u o g ų rankų. Jį plėšte plėšė pašėlęs džiaugsm as. Negalėjo galvoti apie n ie­ ką kita, kaip tik apie teniso partiją su Maja, iš naujo išg y v en o kiekvieną jos akimirką, o galvoje skambėjo rakečių stygos. Ar gali būti, kad jis turi talentą? K odėl jam iki šiol niekas to nepasakė? Tiesa, klube jis ž a isd av o nerūpestingai ir niekada negalėjo parodyti, ką moka, - nei sau, nei kitiems. O juk n u o ­ jauta jam kuždėjo, kad yra geresnis už juos, - ir todėl n uolatos b u vo nepatenkintas! Todėl jautė, kad veltui eikvoja laiką! Todėl norėjo ištrūkti į pasaulį. Ak, žūtbūt reikia išvažiuoti į Varšuvą, tegul į jį pasižiūri, įvertina jo jėgas, patreniruoja, - o paskui jis

29

važinės po pasaulį kaip Tločinskis! Jį išp ylė karštis, n u o staiga u žp lū d u sios laim ės net sustojo. Ir vėl įsiliepsnojusi v aizdu otė prim inė jam kelis nuostabius kam uoliukus, kuriuos jis atm ušė iš kone beviltiškų pozicijų. Ne, jis tikrai žaidžia geriau nei ji! D aug geriau! Ką ji reiškia, palyginti su juo! N u sp ren d ė vakare su ja pasikalbėti ir paprašyti, kad pa­ dėtų jam u žm eg zti ryšius su Varšuvos tenisininkais. N eilgai juk p avydės jam jo m eistriškum o, juk ji moteris, tad jie jokiu b ūdu nėra konkurentai. Ir netikėtai išėjo prie upės, kuri iš lėto, niekur neskubėdam a, plukdė per m išką savo vandenis. Valčakas nu sirengė ir paniro į šiltą, tingią srovę. N u plaukė galelį - ir išlipo nedidelėje sm ėlio seklum oje, kur sm arkiai kaitino saulė. Pasijuto n eapsakom ai pavargęs. U žm igo... Kai nubudo, saulė jau krypo vakarop. U pės vandenyje žibėjo žalsvi, violetiniai ir sidabriniai blyksniai, miškas kvepėjo - Valča­ kas nuplaukė į krantą ir apsirengė. Pasuko dvaro link, bet m intys apie karjerą, keliones, išvykas, pergales nepaliko jo nė valandėlę, kartu su juo ž e n g ė per retą aukštastiebį mišką. Jį u ž p lū d o p ašėlęs g y v en im o geism as. Galiausiai ėm ė bėgti, kad išsikrautų, lėkė n osies tiesum u, tarsi spruktų pats n u o sa­ vęs... Taip b ė g o k okius du kilom etrus, kol nuvargęs p rigulė po dideliu ąžuolu. Priglaudė veid ą prie drėgnų sam anų. Tada išgirdo balsą iš viršaus: - Ar ten kas nors yra? Vaikinas nustebęs užvertė galvą. Ą žu o le, labai aukštai, tarp šakų, buvo matyti žm o g a u s figūra. Balsas vėl šūktelėjo: - Gelbėkite!

30

- Kas jums?! - atsišaukė vaikinas. - Padėkite m an nulipti žem ėn. Pats negaliu, galva sukasi. Valčakas lengvai įsikeberojo į m edį ir palypėjęs m a žd a u g iki vidurio pamatė... profesorių, beveik pačioje viršūnėje apsižer­ gu sį šaką ir m ėšlungiškai įsikibusį į kam ieną. Vaizdas bu vo toks juokingas, kad jis prunkštelėjo. - Ateinu! - šūktelėjo. - Greičiau, n es nukrisiu! Gelbėkite mane! Tačiau tai neb uvo lengva. Viršutinės šakos buvo tokios p lo ­ nos, kad dviejų ž m o n ių veikiausiai nebūtų išlaikiusios. Liauna viršūnė nerim astingai lingavo - o profesorius, be to, rankom įsikibo į Valčaką, iki kraujo su leid o į jį nagus - net visas jo kūnas virpėjo. Vaikinas ė m ė leistis su juo žem yn , n u o šakos ant šakos, nesirūpindam as, kokių pėdsakų ši operacija paliks ant gelbstim o nelaim ėlio drabužių. O tasai tik dejavo: - A-ja-jai! Susm ukęs ant sam anų, jis kelias m inutes negalėjo atsipeikėti, galiausiai paklausė: - Kur m ano žiūronas? - štai jis, - atsakė vaikinas, niekaip negalėdam as suprasti, ką senukas su žiūronu veikė medyje. - Jaunuoli, - iškilm ingai tarė profesorius. - Jeigu n e jūs, b ū ­ čiau nukritęs, nes labai bijau aukščio. - Tai kodėl ten įsilipote? - kvailai paklausė Valčakas. - N o ­ rėjote apžiūrėti pilį? - staiga susiprotėjo jis. Pasekęs profesoriaus žvilgsnį, pamatė už m iško prasidedantį liūną, o toliau, už poros kilom etrų, iškilusį akm enin ių sienų m a syv ą ir du k am pinius bokštus, virš kurių kilo pagrindinis pilies korpusas n uolaidžiu stogu. M aždaug iš pastatų vidurio šo vė tas didžiausias keturkam pis bokštas, kurį matė anksčiau,

31

v.)/iu odam as iš stoties. Ten ir šen juodavo siaurų lan gų angos, .įpirę, atšiaurūs mūrai alsavo išdidžia, negyva vienatve. Iš arti pilis atrodė dar galingesnė ir fantastiškesnė... - Hm... be kita ko... - atsargiai tarė profesorius. - Be kita ko, norėjau ap žvelgti pilį. O jūs kaip čia atsidūrėte? - Vaikščiojau po m išką ir pasiklydau. Profesorius tiriamai p a žv elg ė į jį. - Jūs čia naujokas, - tarė lyg ką svarstydam as. Valčakui b u v o juokingas susiraukęs, sausas ir judrus jo veidelis. - Jaunuoli, - galiausiai tarė mokslininkas, - visų pirma žinok, kad pažįstu žm on es, man gana pažvelgti į tave - ir žinau, su kuo turiu reikalą. Ž m o g au s charakteris įrašytas jo kūno sandaroje suprantama, jei kas m oka skaityti. Esi kur kas pavojingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsn io, ir žinai, kuo rem dam asis darau tokias išvadas? O, štai čia, - jis pirštais palietė jaunuolio veidą, - šių skruostikaulių susijungim as ir lūpų iškirpimas, no­ sies ir akių kombinacija. Būk atsargus, nes jei neįstengsi suvaldyti savo aistrų, atsidursi kelyje, kuris... hm... Bet aš ne apie tai. M ano m anym u, esi ū m io s, bet doros prigim ties. Vienu ž o d ž iu , esu pasirengęs atskleisti tau vieną paslaptį, bet, žinom a, su sąlyga, kad niekam neprasižiosi. Norėčiau patekti į pilį, ir jeigu m an padėsi, gerai tau atsilyginsiu. - N eg i į pilį negalim a įeiti? - Taigi, kad negalima! Tas ir yra, kad negalima! - aistringai su šu k o profesorius. - Senasis kunigaikštis pusprotis, jo tėvas irgi b uvo pusprotis, senelis irgi pusprotis. Jau kokius šim tą m etų niekas negali įeiti į pilį, juolab kad... kad sekretoriai nepalankiai žiūri į žm ones, kurie... Norėjau ten užeiti įprastai, pro vartus, bet jie užrakinti keturiom is sp ynom is, o pro langelį ž v ilg telė­ jo į m ane senas tarnas, visiškas sklerotikas, ir burbtelėjo, kad

32

kunigaikštis uždraudė įleisti. Visoje toje pilyje gyven a tik trys ž m o n ės - kunigaikštis, sekretorius ir tas tarnas, daugiau niekas. Kiti tarnai negali įžengti vidun, jie gy ven a bjauriose trobelėse, matote, ten, kairėje. Į pilį nieko neįsileidžia, o aš privalau ten patekti - privalau, net jei m ane užpjudytų šunim is. - O ko jums ten reikia? - Valčakas susidom ėjęs stebėjo įsikarš­ čiavusį senuką. Tasai susiraukė ir niekinam ai pažvelgė į vaikiną. - Ką čia daug kalbėti! Jūs to niekada nesuprasite, net jei aiškin­ čiau šim tą metų! Jaunuoli, jei m anęs neapgauna m ano nuojauta, m an o įtarimai, išvados ir atsekti pėdsakai, tos pilies viduje slypi neįkainojami lobiai, vieninteliai tokie visoje Lenkijoje, kasykla, suprantate, stebuklų kasykla! Tai išimtis! Unikumas! Atradimas! Jis u ž d u sę s nutilo... - Suprantate, pone, iš išorės tie mūrai atrodo grynai g y n y b i­ niai. Pilis buvo statyta ne pasipuikuoti, tad iš išorės tai sen ov ės tvirtovė, griežta, karinė... A š ir pats visą g y v en im ą m aniau, kad M ysločės pilis niekuo nėra ypatinga - tik tiek, kad labai sena, mat reikia žinoti, jog tasai šiaurinis sparnas čia stovi beveik šešis šim tus metų. Bet sykį vienoje Romos bibliotekoje radau XVII am ­ žiaus nuncijaus Alm ario korespondenciją iš Lenkijos. Pasirodo, nuncijus lankęsis Lenkijoje ir, be kita ko, svečiavęsis pas kuni­ gaikštį H olšanskį Mysločėje. Taigi Almaris, rašydam as apie pilį, pasakoja apie nuostabius ten regėtus paveikslus. Tai m ane su d o ­ mino, bet būčiau viską pražiopsojęs, m at pam aniau, kad italas tais pagyrim ais norėjo įsiteikti m agnatui, tačiau paskui Radvilų, artimos H olšanskių gim inės, aktuose irgi visai atsitiktinai apti­ kau XVIII am žiaus dokum en tą iš M ysločės - „Išmokėtų sum ų sąrašą", taigi skaitau, jėzusmarija, tokias eilutes: tapytojui už D olabelos kurtų dviejų sen o vin ių sienų lipdinių atnaujinimą... už dviejų Jordanso paveikslų restauravimą ir dekoravim ą... v ie­

33

nas jų vaizduoja Adoraciją, o k ita s-C ererą . Kai šitai perskaičiau, sakau tau, m an net žadą užkando... N a, daug neaiškinsiu, vis tiek nesuprasi! Tik dar pasakysiu, kad Gabrielės d'Estrel krėslai, garsieji krėslai, kuriuos jai padovanojo jos m eilužis, Prancūzijos karalius Henrikas IV, irgi yra tame inventoriaus sąraše. Be to, H u g o Sam bino spintos! Supranti? O ten išvardyta tik tai, kas buvo taisoma, remontuojama. Tai kiek dar šedevrų slepiasi u ž tų mūrų? Ką dar rasčiau ten, viduje? Kokių lobių? Kokių teptuko ir kalto m eistrystės stebuklų? Profesorius, prieš valandėlę Valčakui priekaištavęs dėl ais­ tringumo, dabar pats tapo aistros auka. Jis kone verkė. Senatvinė aistra ir jaunatvinė aistra p a žv elg ė viena kitai į akis, n eįsten g ­ dam os viena kitos suprasti, kiekviena gyvenanti tik savim i, ap­ linkui nem atanti nieko daugiau... - O! - tarė profesorius. - Turiu juos pamatyti, turiu juos pa­ liesti, turiu įsitikinti, ar iš tikro visa tai yra viduje. Juk tie šedevrai eina perniek, genda kiekvieną m inutę... Reikia gelbėti! - Ir kiek toks paveikslas gali būti vertas? - paklausė Valčakas. - Juokingas klausimas! - su p yk o profesorius. - Tokie daiktai vertinami ne pinigais. Bet atsakysiu tau. Vienas toks paveikslas gali būti vertas net milijono! - Ir niekas nežino, kad ten yra tokių vertybių? - Tas m ane labai stebina! Kaip Lenkijoje išliko tokia oazė, niekieno neatrastas draustinis? Bet supratau kaip, kai sužinojau, jog šim tą penkiasdešim t m etų jokia civilizuota būtybė n eb u v o įleista pro pilies vartus; juk trys paskutinės tos gim in ės kartos buvo girtuokliai, kortuotojai, m ergininkai, žm onės, nė n e n u tu o ­ kiantys, ką jie turi, negebantys skirti renesanso nuo gotikos. O kuris iš pon ų an u om et turėjo nors m enką supratim ą apie meną? Šedevrai pereidavo iš tėvo sūnui, ir visi taip prie jų priprasdavo,

34

kad galiausiai n u stodavo kreipę į juos dėm esį. Ir visada atsiranda sekretorius, - kuris ne be priežasties kom p etentin giem s ž m o ­ nėm s neleidžia įžengti vidun, prisim esdam as, esą... kunigaikštis kategoriškai draudžia! Jis n u leid o balsą ir pam erkė akį Valčakui, o netrukus sušuko: - Kur m ano žiūronas? - Regis, kunigaikščio sekretorius yra tasai ponas C holavickis, - tarė Valčakas, ž v ilg sn iu k laidžiod am as po d id in g u s pilies m ūrus. Pilies papėdę jau ėm ė gaubti kylantis balkšvas rūkas, tad sie­ nos atrodė dar aukštesnės. Tolumoje dangų spalvino paskutiniai saulės spinduliai, o slėniu vis arčiau slinko tiršta tamsa. Vaikinas atsiduso, nežinia kodėl jį vėl užliejo liūdesys. - Ponas Cholavickis, sekretorius, gim inaitis, adm inistrato­ rius, įgaliotinis, patikėtinis, nam iškis ir turto valdytojas! - kan­ džiai padeklam avo profesorius. - Tipiškas rafinuotas storžie­ vis! Storžievis eleganto kailiu! Brutalus nem okša! Cha, o gal ten n iek o nėra, gal v iso s m ano prielaidos klaidingos, - išsig an d o jis ir išsprogino akis į pilį, kuri tolo, didėjo ir n yk o atslenkančios nakties tamsoje. S u am sėjo š u n y s ant p ilie s kalno šla ito iš s id ė s č iu s iu o s e p asta tu o se. Oras virš liū n o darėsi vis tirštesnis, su n k e sn is, persunktas m iglos, kiekvieną valandėlę galin čios susiplak ti į balkšvą rūką. Siaubinga apylinkių dykynė, maliariškas, nesveikas klim a­ tas, liū d esy s ir m eldais a pau gusių pelkių, kur ne kur perkirstų užtvankom is, apleistum as dar stiprino tragizm o ir m istinio pa­ slaptingum o nuotaiką, gaubiančią senovinį lizdą - besibaigian­ čios keistuolių gim inės, kartu su pilimi virstančios griuvėsiais ir mirtimi, buveinę.

35

Valčaką kaustė v is d id e sn ė b a im ė - nežinia, d vasių , ta m sos -ir dar ko nors, kas gali nejučiom prigulti prie kojų ar iššokti iš tam sos ir tankm ės. Jis turėjo tokią sa v y b ę - n u o d ž ia u g s m o staiga pereid av o prie sielvarto, o tada liū d e sy s ir b aim ė a p n ik ­ d avo v isą jo esy b ę. O p ro feso riu s neatitraukė ž v ilg s n io n u o tam suojančios pilies, tarsi ste n g tų si ką nors įž v e lg ti kiaurai per m ūrus. Staiga vien a m e pailgam e kam pinio bokšto langelyje b ly k ste­ lėjo šviesa. Keista, ta vienintelė neryški, vieniša šv ieselė d id ž iu ­ liame pastate dar išryškino tuštu m os jausm ą - vaikinas su d re­ bėjo n u o m inties, kad šim te keliasdešim tyje kam barių gy v en a tik trys žm onės: kunigaikštis, sekretorius ir kam erdineris, trys žm onės, slankiojantys po tuščius, drėgn us kambarius, tarp yran­ čių turtų, virstančių dulkėm is... - Tame lange visada dega šviesa, - tarė profesorius. - Vei­ kiausiai ten kunigaikščio kambarys. Na, eime, ir taip pavėlavom e vakarienės. N u o čia iki dvaro kokie keturi kilometrai. Dabar suprantate, - gestikuliavo jis, k lupin ėdam as ant akm enų, - ko­ dėl m an reikia jūsų pagalbos. Tikrai yra koks nors kitas įėjimas, ne tik pro vartus; kiek galiu spręsti, iš vakarų pusės sien os yra gerokai apirusios, o kai kur ir visai išgriuvusios. Bet su n k u m as tas, kad arti n eįm an om a prieiti, nes viskas matyti pro langus. Nenoriu sukelti įtarimų. Todėl, jaunuoli, turite man padėti, o u ž tai jums bus atlyginta. Reikia, kad n u eitu m ėte prie pilies naktį arba kai pakilęs rūkas ir gerai apžiūrėtum ėte, kaip galim a įsibrauti. Kitą naktį n ueitu m e drauge ir, jei pasiseks, patyliukais patikrinčiau tą senų rakandų sandėlį. Tada bent žinočiau, ar verta toliau dėti pastangas. - O jeigu m u s sugaus? - Tfu! - tarė senukas. - Ar ima baimė?

36

Vaikinas pašnairavo į profesorių, kuris rimtu veidu trepeno greta jo. Bet į tą p asiū lym ą rimtai nežiūrėjo. Jam nebuvo prasmės veltis į tokią aferą - jeigu būtų pagautas, susikom prom itu otų visam gyven im u i ir pražūtų jo kaip tenisininko karjera. Iškart neatsisakė tik todėl, kad pajuto profesoriui simpatiją, be to, tie pasakojimai įkaitino jo kaip avantiūristo vaizduotę. Ak, jei ne tas tenisas... „Turiu dar šį pat vakarą pasikalbėti su Maja, - pagalvojo jis. Turiu sužinoti, ką ji m ano apie m ano žaidimą." - Dar pasikalbėsim e, - pasakė jis profesoriui, kai abudu s u ­ valgė jiem s paliktą vakarienę. D alis draugijos m ažam e salonėlyje lošė bridžą. Iš ten sklido g a iž u s liesosios valdininkaitės balsas, aiškinantis, kad nedera štai šitaip pram ogauti, nes galbūt kaip tik dabar koks nors ne­ b ep a g y d o m a s ligonis merdėja baisiose ka n flo se ir 1.1. - Tai kodėl jūs lošiate? - netekęs kantrybės galiausiai paklausė tarėjas Šimčikas. - O, atsiprašau! N egi aš viena turiu atsisakyti visų m alo n u ­ mų? - tarė ji ir nepatenkinta mina padėjo kortą. Maja stovėjo prie lango su sužadėtiniu, kuris jai kažką pa­ šn ib žd om aiškino - rodės, jie lyg ir barasi. Ją išvydęs, Valčakas netvėrė iš nekantrum o, norėjo pasikal­ bėti su ja dabar pat, tučtuojau, nors gal būtų geriau palaukti iki ryto - galim as daiktas, kad blogas požiūris į jį, aiškiai pajustas šįryt, dar nepasikeitė. M erginos veidas nežadėjo nieko gero, b uvo kupinas išd id u ­ m o ir paniekos. Bet jis turi su ja pasikalbėti! Turi tučtuojau, būtinai, privalo žinoti, kokie jo šansai, ką reikėtų daryti?

37

Staiga panelė O cholovską pasitraukė nu o Cholavickio, n u ­ traukusi jį per p u sę žodžio, ir atsisveikinusi su draugija išskubėjo iš salono. Ėjo greitu žingsniu. Valčakas pavijo ją viršuje, m a ža m e koridoriuke, jau ketinan­ čią įžengti į savo kambarį. - Panele, malonėkite! - paprašė jis. - Ko reikia? - paklausė ji tyliu balsu. - Kuo galiu būti n a u ­ dinga? Jos tonas b u v o piktas, nem alon u s. - Panele, - išlem en o vaikinas, - noriu šio to paprašyti... N o ­ rėčiau pasikalbėti... Turiu prašym ą... - Ar būtinai dabar? - paklausė dirstelėjusi į laikrodį. - Na, gerai, - ir atidarė duris. - Sakykite, koks reikalas, - nekantriai pridūrė, - jau vėlu. - A š norėčiau nuvažiuoti į Varšuvą ir parodyti, kaip m oku žaisti! Gal kas nors su sid om ėtų . Jūs ten v isu s pažįstate, gal ga lė­ tum ėte duoti man rekom endacinį laišką ar dar kaip nors... Ponia dvarininkienė sakė, kad turiu talentą. Jautė, kad mala labai kvailai. Panelė Maja, laikydam a ranką ant durų rankenos, n en u leid o nuo jo akių. - O jeigu turėtum ėte talentą, tai ką? - Kaip - ką? Jis sum ikčiojo. - Tada viskas būtų visiškai kitaip. - Tikrai, - ji nesiginčijo, - visiškai kitaip. - Tikrai... - Dabar esate prastas treneris, o galėtum ėte tapti garsiu žai­ dėju! Prieš jus atsivertų v iso s du rys. Pasaulis... Šlovė... Pinigai... M oterys... Kelionės... M alonum ai...

38

Tuos ž o d ž iu s ji ištarė taip godžiai, taip supratingai ir fam i­ liariai, kad staiga tapo Valčakui labai artima. Juodu pažv elg ė kits kitam į akis. Ji tyliai, nervingai sukrizeno. Jis irgi nusijuokė - susirūpinęs, bet ir užsid egęs. Kaip gerai ji perprato jo troškimus! Ir staiga nublyško, veide plykstelėjo pyktis. - Ko jūs juokiatės?! Jis apstulbo. - Jūs irgi juokiatės! - išlem eno jis nežinodam as, ką atsakyti. - Man galima, o jums... o jums... Jūs per d aug įsivaizduojate. Irgi mat, talentas! Ž aidžiate vos kiek geriau nei vidutiniškai, tad išm eskite tą mintį iš galvos! A š šiandien nebuvau nusiteikusi žaisti! Ir nesidairydam a nubėgo žem yn. Jis stovėjo lyg perkūno trenktas. Netikėjo nė vienu jos žodžiu. Tačiau kaip ji su juo kalbėjo! Jei galėtų, prim uštų ją - už tą kandum ą ir panieką! Žiūrėjo į jį kaip... kaip į padugnę! Ką čia jai padarius, ką padarius tokio, kad prisinvntų... N iek o negalėjo jai padaryti! Tada pro pravertas duris pam atė kambaryje stovinčią spintą ir prisiminė, ką skaitęs laiške, - ten b u v o paslėpti pinigai, tūks­ tantis ir keli šimtai zlotų. Gerai! Jeigu ji šaiposi iš m anęs, tai aš nušvilpsiu tuos pinigus. Žaisti nem oku, bet apvogti įstengsiu! Jis apsidairė. Iš koridoriaus į svečių kambarius v e d ė įstiklin­ tos durys - niekur n e d e g ė šviesa, vadinasi, ten nieko nėra. Visi apačioje. Jėjo į panelės O ch o lov sk os kambarį.

39

Jam b uvo m alonu, kad be leid im o įeina į jos kambarį, tai jį darė jai lygų... Visų pirma patikrino, ar yra kitos durys. Yra. Jos vedė į vien ą iš svečių kambarių. Jeigu kas įžengtų, jis galėtų per tą svečių kambarį vėl atsidurti koridoriuje. Sudvejojo. Iki šiol nėra p aėm ęs svetim ų p inigų - nė su d ilu sio skatiko. Bet iš jos paims! A p v o g s ją! Parodys jai! Ant pirštų galų prisiartino prie m asyvaus baldo, stovin čio palei sieną, ir atidarė: ten kabojo panelės Majos suknelės, u ži­ m ančios m a žd a u g p u sę spintos. Pinigai turėjo būti vienam e iš dviejų apatinių stalčių, - bet kuriame? Abu b u v o užrakinti. Tada jis išgirdo ant laiptų balsus. N u b ė g o prie antrųjų durų, kad paspruktų pro jas į koridorių, bet čia ištiko katastrofa: durys iš anos p u sės b u vo užrakintos! Žaibiškai p u o lė atgal ir laiko turėjo tik tiek, kad sp ėtų p a si­ slėpti spintoje. Įlindo tarp su k n elių ir sandariai u žd a rė duris. | kambarį įėjo Maja ir Cholavickis. Valčakas girdėjo kiekvieną jų žodį, n etgi pro plyšį galėjo juodu matyti. Barėsi... - Gal paliktum m ane vieną, - tarė mergina, kaip visada tyliai, bet jos balsas išdavė susierzinimą. - Esu pavargusi. Gana apie tai. - N eišeisiu , kol man to nepaaiškinsi! - Neturiu ko aiškinti! Esi juokingas. - Žinau, kad esu juokingas, - su šn y p štė jis. - N esąm o n ė, kad turėčiau kelti sceną dėl to vaikigalio! Tik pamanykite: aš, tu ir treneris, p on as Valčakas! Koks tercetas! Bet tai krenta į akis!

40

Manai, nem ačiau, kaip paraudai prie stalo? Korte elgeisi kaip beprotė. Kodėl nutraukei žaidimą? Ar manai, jog nematau, kaip jį stebi? O dabar kalbėjaisi su juo viršuje ir grįžai visiškai praradusi pusiausvyrą! Ką tai reiškia? - Pagalvok, ką kalbi. Įžeidi mane! Apskritai tai tikra kiaulystė, kad m anim i nepasitiki. O jau pavydas dėl... - nutraukė sakinį. Turi jausti man dau giau pagarbos. - Aš? Tau? Pagarbos? Manai, kad nežinau, dėl ko su m a ­ nim susižadėjai? Tu apskaičiavai, kad verta porą m etų pabūti C holavickio žm ona, nes C holavickis bet kada gali tapti didžiai turtingas, - o tu neįsivaizduoji skurdaus g yven im o. Be to, esu visai elegan tiškas ir gana išv aizd u s, neprastos k ilm ės - pats tas vyras dailiai m oterytei, kuri... turi neblogą apetitą... ir nori spindėti. Ir aš turiu tave gerbti žinodam as, kad tekėsi už m anęs iš išskaičiavim o, dėl turto?.. - O tu gal manai, jog nežinau, kokiais keliais ketini tą turtą įgyt*? Jis trumpam nutilo. - Vadinasi, žinai, ir vis tiek su m anim susižadėjai?! Jo balse nuskam bėjo įsiūtis. - O tu žinai, kad aš žinau, ir vis tiek susižadėjai su manim? Abu vėl nutilo. - J a u žinau, kokia tu! - Kokia? Kokia aš?! Jei m anęs negerbi, kodėl ketini vesti? - Ar pasakyti, kokia tu? Tu esi... tu esi lyg ir rafinuota, bet iš tikrųjų - prasčiokė, kaip moteris iš padugnių! Prasčiokė! Jsižeidi, kad pavyduliauju dėl to vaikigalio... Būnant su tavimi galim a pavyduliauti dėl kiekvieno! Žinai, jei nebūtum tokia panaši į jį, man ir galvą nebūtų atėję... - Aš? Panaši? J jį?

41

- N em eluok, pati tą kuo puikiausiai žinai! Dėl to taip įdėm iai jį stebi! Juk jūs tarsi nulipdyti iš v ie n o m olio - visi tą pastebėjo! |uk jo šypsena tokia pat kaip tavo, toks pats žvilgsn is, tokie pat judesiai - tiesiog skandalas! Tasai... tasai Valčakas! Visi tą mato! Tu pati puikiausiai apie tai žinai ir todėl esi įsiutusi! - Išeik! -G e r a i, išeisiu! Panelė Maja liko viena. A tsirėm ė pečiais į sieną, stebeilijo tiesiai prieš save... Jos gražus veid elis su stingo - jo išraišką sunku būtų buvę nusakyti. Giliai kvėpavo. Vadinasi, tai tiesa! Vadinasi, jis irgi pastebėjo tą absurdišką, neįtikėtiną, idiotišką jos ir Valčako panašum ą. N egirdėta neregėta! Dar brikoje, kai važiavo iš stoties, ji paju­ to tokį g im in in g u m ą jam, kad net išsigando... O paskui aikštėje, kai abu kovojo su tokiu pat įniršiu... Ir ji išsigando, kad kiti žm o n ės tai irgi įžvelgė ir pajuto. Ji, Maja O cholovska, aiškiai ir v isiem s atrodo panaši į trenerį! Ji kuo puikiausiai žinojo m enkiausias savo išvaizdos sm u lk ­ m enas. Žinojo, kad tas panašum as y ra ne dėl bruožų bendrum o. Jų lūpos, akys, plaukai, netgi koloritas buvo kitokie. P anašum as b u v o gilesnis - toks pat fizinis tipas, v e id o iš­ raiškos, žvilgsniai, juokas ir dar šis tas slaptesnio, m enkiau pa­ gaunam o. Nežinia, kur slypėjo tas panašum as, o juk puikiai suvokė, kad visi juos susiejo, kad pensiono svečių žvilgsniai nenuilstam ai slysta nuo jos prie jo ir nuo jo prie jos, ieškodam i to pan ašum o priežasčių...

42

Ak, tai buvo nepakeliama! Maja neb u v o prietaringa, d ėm esio nekreiptų į atsitiktinį išvaizdos panašum ą... Bet tokia bendrystė su vaikinu, kuris jai nė per n ago juodym ą nerūpėjo, kuris bu vo jai niekas, bendrystė su treneriu - tiesiog juokinga! Tai pavertė ją pajuokos objektu! Kėlė pavojų tapti kvailų sce­ nų heroje, vertė idiotiškai rausti, prieš jos valią darė ją priklau­ so m ą nuo jo! Visiška nesąm onė! - kad tokia optin ė ap gaulė galėtų šitaip smarkiai kristi į akis ir gristi žm o n ėm s ir jai pačiai! Atsistojo prieš veidrodį. Vėl kraujas m u šė jai į skruostus. Labiausiai ją kam avo tai, kad šitaip gėdijasi! Ta, kuri niekados nerausdavo, dabar išsid uoda raudoniu. -

Jei nebūčiau panaši, argi išdrįstų pasakyti, kad esu pras­

čiokė! - sušnibždėjo. C holavickis pataikė į jautrią jos vietą. Ji žinojo, kad jos grožis yra labai rafinuotas, - turėjo m ažas rankas ir kojas, b u vo įsim ylė­ jusi sav o eleganciją, gal tai ir buvo svarbiausia priežastis, kodėl turėjo tekėti už C holavickio - jis vienintelis galėjo ją tinkamai aprengti. N iekaip negalėjo atsigėrėti savo judesių grakštum u ir rafi­ nuotum u! O, pasirodo, visa tai b u vo panašu - į ką?! Tasai Valčakas padarė ją pašaipų objektu! K om prom itavo ją! Jos grožį pavertė juokingu ir banaliu! Su siaubu žiūrėjo į veidrodį. Tada suraukė antakius. Išgirdo su ž a d ė tin io žin g sn iu s ant laiptų! Jis grįžo! Pribėgo prie durų, norėdam a jas užrakinti. N ieku g y v u n e ­ norėjo dabar jo matyti, jis buvo jai bjaurus! Bet prisim inusi, kad spyn oje jau seniai nėra rakto, atšoko atgal.

43

Ir tada jai nutiko lygiai tas pat, kas prieš valandą Valčakui. Kupinu panikos žvilgsniu apsidairė, ieškodam a slėptuvės, žen g ė kelis žingsnius antrųjų durų link, paskutinę akimirką grįžo atgal, staiga atidarė spintos duris ir, kol Valčakas nespėjo n ė susivokti, .įtsidūrė spintoje visai greta jo ir užtrenkė dureles. Cholavickis, porą kartų p a sib eld ęs ir nesulaukęs atsakym o, įžengė į kambarį. - Maja! - šūktelėjo jis. Jokio atsako. M anydam as, kad ji trum pam išėjo ir netrukus grįš, atsisėdo j krėslą ir ėm ė nekantriai pirštais barbenti į stalą. Būtiniausiai turėjo pasikalbėti su ja prieš g rįžd a m as į pilį, susitaikyti su ta mergina, kuri jam patiko tuo labiau, kuo daugiau kėlė rūpesčių. N u sp ren d ė luktelėti. ...Majos sąm on ę gal tik po kokios m in utės pasiekė tas negir­ dėtas, n eįm an om as įspūdis, kad spintoje ji ne viena. Čia buvo tamsu nors į akį durk. Ji stovėjo taip arti Valčako, kad plaštakos viršum i lietė jo ranką. A utom atiškai siektelėjo ir palietė jo pirštus. Kas čia?! A tsilošė į kitą pusę, visa su sig ū ž ė . N eb u v o tikra, ar neišpro­ tėjo. Abu sustingo, sulaikė kvėp avim ą. Valčakas bu v o įsitikinęs, kad štai štai ji im s rėkti, o tada C ho­ lavickis prišoks prie spintos ir n a m u o se kils tikras skandalas. Bet panelė O cholovska taip bijojo apsijuokti, kad jai net protas prablaivėjo. Dabar ji u žv is labiausiai bijojo, kad tasai paslaptin­ gas svečias neim tų rėkti ir n eiššo k tų iš spintos - išsigan dęs jos. Kas čia toks galėtų būti? Plėšikas? O gal nieko nebuvo. Gal jai tik pasivaideno?

44

Bijojo paliesti dar kartą. Tačiau juto kūno šilum ą ir beveik girdėjo smarkiai plakant kitą širdį, visai šalia. O ir jos širdis plakė taip stipriai, kad rodės, - išsprogdins spintą. Ir vėl ėm ė karštli­ giškai galvoti - kas čia toks galėtų būti. Tvyrojo absoliuti tamsa. Prisiminė pinigus stalčiuje. Ak taip! Vadinasi, plėšikas! Cholavickis p a ėm ė n uo stalelio laikraštį ir ėm ė jį vartyti. Pas­ kui, m atydam as, kad Maja vis negrįžta, ir porą kartų žvilgtelėjęs į laikrodį, nu sprendė parašyti jai laiškelį. Išsitraukė iš kišenės autom atinį plunksnakotį ir ėm ė nervingai, smarkiai užsitrauk­ d am as dūm ą, rašyti: Mieloji Maja! Nekreipiu dėmesio į paskutinius Tavo žodžius. Manau, išta­ rei juos susierzinusi, o ta susierzinimą sukėlė mano pastabos. Bet prisipažįstu, aš irgi pasikarščiavau. Gal net mano įtarimai buvo neteisingi ir skaudinantys. Jei taip, atsiprašau. Pastaruoju metu esu labai nervingas. Matau, kad negali įvertinti dabartinės mano padėties keblumo, toliau rašė jis. - jeigu pasistengtum geriau mane suprasti, netikrintum mano ištvermės tokiomis absurdiškomis scenomis. (Tiesą sakant, juk aš jai iškėliau sceną, - atėjo jam į galvą mintis, bet nesvarbu.) Savo pačios labui turėtum suprasti, kad dabar, kai situacija - pati žinai, kokia - artėja prie atomazgos ir pareikalaus visų mano pastangų, negaliu eikvoti jėgi{ nesutarimams su Tavimi, ?ws tai gali pakenkti reikalui! Aišku, aš neteisingai elgiuosi perdėtai kreipdamas dėmesį į Tavo ekscesus, bet jei jau turiu šią silpnybę, galėtum ją gerbti! Duodu žodį, kad dirbu ir dėl Tavo ateities. Žinoma, nė kiek netikiu, kad galėtum mane pamesti. Per daug Tau rūpiu ir per daug tinkame vienas kitam. Tavo požiūris į mane yra grynai egoistiškas, bet Tau reikia manęs, o man Tavęs - ir man

45

netgi labiau patinka, kad mūsų santykiai paremti abipusiu poreikiu, o ne sentimentais. Tai solidus pagrindas. Bet noriu pasakyti ką kita. Nors žinau, kad gailiesi dėl savo elgesio, bijau, kad nebūčiau priverstas rytoj ir kitomis dienomis pernelyg apie tai galvoti. Juk žinai, kad dabar negaliu pasitraukti iš pilies. Kuo labiau kunigaikštis silpsta, tuo sunkiau su juo susitvarkyti, o toji kelionė j Varšuvą galutinai jį pribaigė. Turiu nuolatos būti prie jo. A rti­ miausiu metu negalėsiu atvažiuoti į Polyką. Tad nenoriu - ir turiu tam teisę! - nenoriu nervintis dėl to mūsų kivirčo. Turiu kitų rū­ pesčių. Todėl prašau tave bū t i na i (tai bu vo pabrėžta) ateiti rytoj į pilį. Aišku, ne pro pagrindinius vartus, o požeminiu koridoriumi. Lauksiu lygiai 9 valandą. Tai truputį nemalonu... Jis sustojo pagalvoti, kaip čia padarius, kad m erginai n e ­ reikėtų eiti tuo tam siu koridorium i. Bet nieko nepadarysi! Vėl palinko prie popieriaus. O Majos, tam soje stovinčios spintoje ir nė nekrustelinčios, įsitikinimas, kad greta tūno Valčakas, vis stiprėjo. Jie stovėjo taip arti kits kito, kad iš visų jėgų turėjo laikyti įtem pę raum enis ir tiestis, idant nesusiliestų su svetim u, nepa­ žįstam u kūnu. O kartu protas dirbo be pertraukos, karštligiškai, - ar ten jis, ar ne, Leščiukas" ar ne Leščiukas... Jeigu jis... tai ką? Juk tai siaubinga, ką daryti?.. O Cholavickis rašė toliau:

* Paaiškėjo, kad iš tikrųjų yra treneris, pavarde Valčakas, tad autoriui sutikus jo pavardę keičiame į Leščiuko. Išties keistas sutapimas!

46

Gal tai ir nemalonu, tačiau bent niekas tavęs nepastebės nei iš tos, nei iš anos pusės ir nebus apkalbų. Prašau būtinai ateiti, nes rizikavau rašydamas tau laišką, ir jei tu neateisi, manysiu, jog iš tiesų įsižeidei ir nutraukei su manimi santykius, tada dar labiau erzinsiuosi. Jei matysi, kad ateiti niekaip negali, parašyk man. Nors tai nėra gerai, kunigaikštis iškart ims klausinėti ir nerimauti. Dabar supranti, kokį pragarą tenka kęsti per tą žmogų, todėl nesistebėk, kad kartais mano nervai neišlaiko. Laukiu!.. H. Jis atsistojo ir siektelėjo voko. Tą akimirką Maja prisiglaudė prie Leščiuko, nors n eb u v o tikra, ar tai jis, prisiglaudė vo s vos, bet aistringai ir visai užsim iršusi. Kad prisiglaustų, tereikėjo tiek mažai - vien trupučiuką krus­ telėti raum enis. Ir kokia laim ė užliejo jos širdį, kai šiurkštus delnas tamsoje su ė m ė ją u ž rankos. Išgyvendam a pašėlusią, slepiam ą laimę ji atsakė į tą pasp au ­ dim ą. Cholavickis u žan tsp a u d av o laišką/ užrašė adresatą ir vėl at­ sisėdo, ėm ė pirštais barbenti į stalą. Kurgi ji galėtų būti? Gal dar palūkėti? Pasėdėjo penkias m inutes, paskui išėjo. Kai jo žin g sn ių aidas nutilo, Maja iššoko iš spintos ir n e sid a i­ rydam a išbėgo iš kambario, Leščiukas irgi kuo greičiau spruko ir užsirakino sa v o kambary palėpėje.

TREČIAS SKYRIUS Kitą rytą leisdam asis pusryčių jis nežinojo, ko gali tikėtis. Ar jam lieps tučtuojau susikrauti daiktus ir išsinešdinti? Ar bu s dar blogiau? Jis b u v o pasirengęs viskam . Bet jo spėjim as nepasitvirtino. Ponia O cholovska pasisveiki­ no su juo m aloniai linktelėdam a galvą, o po pusryčių pasirodė Maja su raketėmis. - Žaidžiam e! - tarė ji. - N a ir karšto b ū d o jūsų dukrelė! - entuziastingai šūktelėjo poniai Ocholovskai storoji daktarienė. - Jaunystė, ką gi, jaunystė! - N e kiekvienas gali būti jaunas, - sausai atrėžė liesoji valdininkaitė. Draugija s u sė d o ant suolelio ir žiūrėjo, kaip juodu žaidžia. Po keliolikos įžan ginių sm ū g ių Maja pasiūlė sužaisti setą, - tačiau netgi tarėjas Šim čikas netrukus suprato, kad nėra į ką žiūrėti, o daktarienė atvirai šūktelėjo: - Ir kaipgi jie šiandien žaidžia! Fatališkai, mieloji ponia! Ir dukrelė kažkaip prastai atrodo, gal serga! - A b u prastai atrodo, - netikėtai tarė valdininkaitė. Ponia O cholovska atsistojo, ir visi iš lėto patraukė parko alėja. Leščiukas ir Maja ža id ė toliau. Jis atm u šd a vo kam uoliukus vis prasčiau, su vis d id e sn e n e ­ kantra. Ar C holavickio nėra? Nėra, matyt, nuskubėjo į pilį. O

48

kodėl aš norėjau apvogti? Kodėl norėjau apvogti? Kas man buvo pasidarę? Kodėl norėjau apvogti? Kas man bu vo užėję? Juk ir taip iškart susivoktų, kad tai padariau aš! Tačiau viršų paėm ė vienas įstabus jausmas, akivaizdus d a ly ­ kas - j i n ie k a m n e p a s a k ė ! N ė žodelio! Maža to, pati pasiūlė sužaisti partiją, tarsi n ieko nebūtų nutikę! Jis matė, kad m ergina pavargusi, išblyškusi po n em iegotos nakties, žaisdam a negali susikaupti, ir svajojo apie valandėlę, kai liks su ja akis į akį. Jo nekantrum as su kiekviena m inute stip­ rėjo - tad pats pražiopsojo kelis paprasčiausius kam uoliukus. Maja šešis kartus padavė kam uoliuką į užribį arba į tinklą ir galiausiai pasitraukė iš aikštės. Priėjo prie jos kaip tik tą valandėlę, kai m edžiai u ž d e n g ė juos tiek n u o kam uoliukus renkančių berniukų, tiek nuo nam o. - Galima jus trum pam ? - tarė jis. Ji atsisuko. - Ar... ar žaisim e po pietų? - Ne. - Ar neturėsite laiko? - u ždavė kvailiausią pasaulyje klausi­ mą. Nežinojo, kaip su ja kalbėtis, kaip susieti save dabartinį su anuo spintoje. N u steb usi ji p ažvelgė į jį. - N eturėsiu. Jos abejingum as b u v o toks tobulas, kad jis ėm ė abejoti, ar tik vakarykštis įvykis jam neprisisapnavo. Č iupo ją u ž rankos. Bet tada ji sušuko: - Ar iš proto išsikraustėte? Ir iš visų jėgų kirto jam rakete. Laimė, jam pavyko išsilenkti, sm ū g is kliuvo kairei rankai. Panelė O cholovska nuėjo. Kas čia buvo? Vadinasi, ji mano, kad tarp jų nieko... Ak, tai mat, kaip ji visa tai vertina. Jis patrynė užgautą ranką ir nuėjo į parką.

49

Niekada g y v e n im e nesijautė nelaim ingesnis. Visi su sip y n ę l.iusmai, kuriuos išg y ven o per praėjusią naktį, sukrešėjo į n ea­ pykantą ir įsiūtį. Priėjo prie m ed žio ir ė m ė laužyti šakas, vien ą po kitos... O Maja sa vo kambaryje b u vo atsigulusi ant lovos, tik staiga atsisėdo ir tuščiu žvilgsn iu įsistebeilijo į sieną. - Koks įžūlum as, - sušnibždėjo ji. - Ką jis sau įsivaizduoja, tas... vagis? Vagis! Neturėjo nė m en kiausios abejonės, kad jis norėjo pavogti iš spintos pinigus. Tiesiog pavogti ir pabėgti su pinigais. Taip, jis buvo paprasčiausias vagišius! Maja stebėjosi, kad netikėtai atrasta tikroji Leščiuko prigimtis, jo po elgio cham iškum as, trivialum as, prasčiokiškum as galėjo ją taip sukrėsti. Jis tapo jai toks bjaurus, kad teko prisiversti su juo žaisti tenisą. Viskas jos viduje sukrū psėdavo vien n u o m inties apie jį. Gal­ būt kaip tik dėl to jųdviejų panašum o tuščias, prasčiokiškas jo nedorum as paveikė ją tiesiogiai - jautė jį tarsi savo kailiu! Iš pradžių, kai susipažino, jis n epasirodė jai nei nedoras, nei trivialus ir viską apskaičiuojantis. Manė, kad tai paprastas, bet padorus vaikinas. O dabar... - Ką jis apie save mano! Kad jis - kas toks? Kad aš... Ji taip ir nujautė, kad nutiks kažkas panašaus, kad toji silp ­ n um o valandėlė, kuriai ji vakar nežinia kaip ir kodėl pasidavė, apsuks jam galvą, ištvirkins, suteiks įžū lu m o ir padrąsins. Ji tai žinojo, nes... na, nes pati jo vietoje irgi būtų suįžūlėjusi. Bet niekada nebūtų pam aniusi, kad išdrįs taip begėdiškai... „Gavo, ko n usipelnęs, - su pasitenkinim u pagalvojo ji. - D a­ bar ž in o s /'

50

Blogiausia b u v o tai, kad šiandien jie a b u buvo išblyškę, ne­ išsim iegoję - todėl dar labiau supanašėjo, šįsyk dėl išg yv en im ų tapatumo. Ar tos m oterys pastebėjo, kad jie abu vienodai išblyškę? Ar susiejo jų nuovargį? „Turiu pasakyti, kad išvažiuotų, - m ąstė ji. - Turiu duoti m o ­ tinai suprasti, kad su m anim i elgėsi nederam ai, o mama jau ras kaip šiandien pat taktiškai ir diskretiškai juo atsikratyti. Taip, vienas m ano žo d is - ir šiandien jo jau čia nebebus. Turiu tą pa­ daryti. Mama n ep u ls m anęs klausinėti." Bet žinojo, kad kaip tik to vieno žo d ž io ir nepasakys. Ne! Maja negalėjo suprasti, kaip vakar galėjo taip užsimiršti. Vos tik prisim inusi tą valandėlę ji taip ant savęs supykdavo, kad iki kraujo prikąsd avo lūpą, su g n ia u ž d a v o ku m ščius... Ir dar kur?! Spintoje! Spintoje su tuo Leščiuku! N e, tai b uvo juo­ k in gum o viršūnė! Be to, tai truko taip ilgai... kokias dešim t minučių! Kol Cholavickis išėjo... Ak, d ešim t minučių! Tai b u v o netgi blogiau nei bučinys... nes bučinys galėjo būti kaprizas, daugiau ar m ažiau skandalingas išsišokim as... o jie stovėjo susikibę už rankų, u ž­ miršę visą pasaulį, apim ti svaigulio... Tai b u vo rimta... tai b u v o beveik kaip meilė... M eilė Leščiukui! Be to, jis girdėjo, kokią sceną jai iškėlė sužadėtinis! Sužinojo apie jųdviejų panašum ą, - jei pats anksčiau n ebuvo to paste­ bėjęs. Tad jis turi pasilikti dar kelias dienas! Turi pasilikti, kad ji galėtų atitaisyti viską, ką sugadino! įrodyti jam, visiem s ir sau pačiai, kad jis nė kiek jai nerūpi! - Jis atkentės u ž tai!

51

Ji šaltu vand eniu nusiprausė veid ą ir nusileido žem yn , jau •ihejinga ir kupina atkaklum o. Kai stabtelėjo prie valg om o jo liingo, kažkas švelniai palietė jos alkūnę. A tsig ręžu si pam atė susirūpinusį, dvejojantį m otinos žvilgsn į. - Maja, - tarė ponia Ocholovska nuleisdam a akis, - man regis, i* to trenerio tau m aža naudos, o jo kambaryje norėčiau a p g y ­ vendinti Marysią. Mergina atsakė: - Būčiau linkusi palaikyti jį dar porą dienų. Ponia O cholovska atsiduso. Ji visą laiką bijojo dėl dukters, lokios gražios ir tokio sunkaus būdo... Kartais net trokšdavo, kad loji ištekėtų kad ir u ž C holavickio - tokį siaubą jai kėlė dukters savarankiškum as, uždarum as ir atkaklumas. Bet nedrįso nieko klausinėti ir grįžo prie savo kaip šeim in in ­ kės pareigų ir reikalų, kurie jai atim davo beveik v isą laiką. Iš lolo matė, jog Maja neskubėdam a ir susikaupusi skaito kažkokį popierių - ak, kada ir kaip jas atskyrė tokia bedugnė, kad nebe­ įm anom a nei pasikalbėti, nei pagelbėti, nei patarti! O Maja trečią kartą skaitė C holavickio laišką. Eiti ar neiti? Įprastomis aplinkybėm is tik gūžtelėtų pečiais... Bet šįsyk kažkas ją vertė skaitytis su sužadėtiniu. Norėjo susitaikyti su juo, susigrąžinti b u v u siu s santykius, užsitikrinti jo paramą. Vis dėlto Cholavickis buvo elegantiškas, iš jos pasaulio - Maja pajuto n esu v ald om ą poreikį susitaikyti su tuo deramai atrodančiu vyriškiu, iš tos pačios aplinkos kaip ir ji. Be to, ją plėšte plėšė troškimas veikti. Privalėjo kažką daryti, tokia jau b uvo jos prigimtis, - tuom et, kai būdavo sukrėsta ir susijaudinusi, turėdavo kuo skubiau visas emocijas išlieti veik s­ mu. Tad nusprendė eiti ir temstant iškeliavo iš nam ų, užsim etusi gabardininį apsiaustą, su žibintuvėliu kišenėje.

52

Jai nereikėjo baim intis šu nų - šie pažinojo ją, ir galėjo grįžti net ir labai vėlai naktį, neatkreipusi niekieno dėm esio, mat buvo susitarusi su tarnaite Marysia, su kuria palaikė draugiškus san­ tykius, kad išgirdusi beld im ą toji įleis ją pro langą. Maja p asileido į mišką, per eglyną, tamsoje visiškai juodą. Švilpiniuodam a greitai ir nervingai ž e n g ė pirm yn tarp m iško nakties paslapčių, ir pam ažu atgavo gerą nuotaiką. Naktis ir miškas įkvėpė ją, suteikė m alonum o, o kartu ramino, slopino kančias dėl įžeistų ambicijų ir u žgau to išdidu m o. Bet kai išėjo iš m iško, kai pam atė didžiulius, prie pilies pri­ glu d u siu s liūnus, ją nukrėtė šiurpas. A pylinkės beviltiškum as baugino. Balkšvo rūko tum ulai kilo virš vandens, virš liūno, a p a u g u ­ sio m eldais, virš krūm ų kuokštų. N e b u v o galo tiem s su sim a i­ šiu s ie m s ž em ės, v a n d e n ų ir rūko gaivalam s, k u riu ose ž v il g s ­ nis n u sk ę sd a v o ir p a sik ly sd a v o , n e g a lė d a m a s rasti atspirties taško. Rūkas beveik siekė pilies, kaip visada vienišos ir iškilios, pa­ pėdę. Iš tolo šunų skalijimas skambėjo šaižiai, lyg kančios balsas. Maja nebijojo nieko, kas galėjo ją g y v e n im e ištikti, tačiau bijojo mirties. O tuščia ir n egyvenam a, vandens, rūko ir liūnų apsupta pilis jai b u vo mirtis - besibaigiantis, pasm erktas nebū ­ čiai egzistavim as, išprotėjęs nuo savo paties didybės, linkstantis nuo am žių svorio, - tikra m erdinti senatvė. Išvy d u s kam pinio bokšto lange v ienišą švieselę, ją ap ėm ė nerimas, bet ji drąsiai že n g ė pirmyn. Dabar žingsniavo lieptu, ir ją iškart apglėbė m iglos drėgm ė. Čia reikėjo žengti atsargiai. Buvo lengva pam esti kelią ir sutikti mirtį įklim pus į ap gaulin gą gruntą, drėgną ir kartais nejučiom pereinantį į liūną.

53

Tik p o tris ketvirčius v ala n d o s trukusio n e le n g v o ž y g io ji pasiekė pilies kalno papėdę. Tiesą sakant, šis kalnas galėjo būti vadinam as kalnu tik todėl, kad iškilęs visiškai plokščioje ly g u ­ moje. Iš tikro tai b u vo kalva, kurios aukštis neviršijo penkiasilrsim ties metrų. Tačiau gerai nors tiek, kad pasibaigė prie kojų limpanti klam pynė. Iš arti pro m iglą pilis pasirodė dar šiurpesnė - tiesiog neįti­ kimai atrodė fantastiškas viduram žių pastatas su sav o uždarais balkonais, g y n y b in e tvora, ša u d y m o an g om is ir m a lk sn o m is dengtais bokštais. Šen ir ten sienose žiojėjo paprasti gyvenam ojo namo langai, o nestilingos, bjaurios detalės pabrėžė pelijančio pastato senum ą. Čia Maja ž e n g ė dar atsargiau. Kuo aukščiau kilo žem ė, tuo labiau retėjo rūkas, ir m ėnulio šviesoje buvo nesu nku pam atyti jos figūrą. Laimė, prieš pat ją išniro krūmai - kaip tik čia b u v o durys į požem inį koridorių, vedantį į vieną iš pilies rūsių. Kartą C holavickis ją ved ė tuo koridoriumi, daugiau dėl juoko nei dėl kokių rim tesnių ketinim ų. Tikroji anga į koridorių bu vo toli nuo čia, m iško gilum oje - bet ji n u o neatm enam ų laikų buvo užgriuvusi. Kažkuris iš vėlesnių pilies savininkų išv ed ė korido­ rių į pasaulį šioje vietoje, puikiai maskuojamoje krūm ų ir beveik nepasiekiam oje. „Ir kam jis tai padarė? - pagalvojo Maja. - Gal pro čia pas jį ateidavo moteris?" Ji brovėsi per tankmę, kol kojomis užčiuopė siaurus laiptelius. U ž d e g ė žibintuvėlį - buvo atsidūrusi tam siam e po žem in ia m e koridoriuje, ku p in am e drėgm ės, ir, gąsdin dam a žiurkes, kuo sparčiau žingsniavo pirmyn. Vėl laipteliai, šįsyk vedantys į viršų, ir štai skliautuotas rūsys. Prie jos pribėgo Cholavickis.

54

- Ačiū, - sušnibždėjo jis. Ji turėjo atgauti kvapą. Vis dėlto ši kelionė sukėlė d augybę emocijų. Cholavickis v ed ė ją įvijais laiptais aukštyn. Jie praėjo pro kelis apatinio aukšto kambarius, apgriu vusius ir tuščius, paskui vėl lipo laiptais, tokiais siaurais, kad galėjo pralįsti tik vienas žm o g u s. Dar m ilžiniškas priebutis, tuščias ir šaltas - ir įžengė į nedidelį kambarį, apšviestą žibalinės lem pos. D vi spintos, staliukas, pora krėslų, kam pe lova - toks buvo spartietiškas jo apstatym as. Bet, šiaip ar taip, kam barys b uvo gy v en a m a s - ir Maja su p a len g v ė­ jimu sustojo vidury jo. - Geri? - paklausė, rodydam a į kelis butelius ant stalo. Jis priėjo prie durų ir truputį jas pravėrė. - Turime laikytis tyliai, - pusbalsiu tarė jis. - Ar suvoki, kur esi? Šis kambarys yra m aždaug pietinio sparno vidury. Šešios d id elės salės skiria jį nuo kunigaikščio kambario, esančio vadi­ namojoje Dorotoje, tai yra pietvakariniame bokšte. Tyčia palikau pravertas duris, nes niekada nežinai, ar jis neišeis iš savo kam ­ bario. Tada turėtum nusileisti į apačią. G žegožas, kamerdineris, gyvena visai kitoje pusėje. - Žaviuosi tavo stipriais nervais! - tarė m ergina, k lau syda­ masi spengiančios tylos. - Stebiesi, kad geriu! - piktai tarė jis. - Jeigu negerčiau, išprotėčiau kaip tas senis! Tu neturi supratim o, ką reiškia dien ą naktį g yventi su juo šioje prakeiktoje skylėje ir būti pasm erktam atlaikyti visu s bepročio kaprizus. Bet jau nebeilgai! Paskutinius ž o d ž iu s jis ištarė su tokiu d žiaugsm u, kad Maja pasuko galvą nuo ugnies. - N eg i jau taip blogai? - paklausė ji.

55

Taip! - atsakė. - Jo n ervinė būklė akivaizdžiai blogėja, o (.11

reiškia, kad silpsta visas o rganizm as. Vakar naktį, kai grįžau

is l’nlykos, iškėlė m an sia u b in gą sceną, verkė, dejavo, kad jį palieku... dabar nė trum pam n eg a lėsiu išvykti iš pilies, turėsiu 1*1.1

sėdėti - bet tai jau ilgai netruks, - o paskui išp lau k sim e į

pLičius vandenis! Prisitraukė ją prie savęs. - Žinojau, kad ateisi! N ė akim irką nem aniau, kad b ū tu m ga ­ lėjusi rimtai ant m anęs supykti! Esi prie m anęs prisirišusi! Turi Imti prie m anęs prisirišusi, n es vienas kitą suprantam e - abu blaiviai m ąstom e, esam e ap sukrūs ir drąsūs. Iš m ū sų išeis gera pora! Jei ko nors im sim ės, m u m s turi pavykti! A š esu tas, kurio Liu reikia! N ekreipkim e d ė m e sio į sm ulkm enas. Ji išsilaisvino iš jo glėbio. - O ar m es nen usivilsim e? - paklausė ji. - Kalbu apie k u n i­ gaikštį. Juk tam žm o g u i ne visi namie. - Testam entas parašytas. Jokių paveldėtojų ar gim inaičių. Negali būti nė kalbos, kad įstengtų ką nors pakeisti. Tą valandėlę C holavickis suklu so. - Pasigirdo, kad m ane šaukia. Tu negali nė įsivaizduoti, koks kankinantis g y ven im a s grįžu s iš Varšuvos. Ta kelionė smarkiai pakirto jo jėgas - paseno kokia dešim čia metų. Taip, testam entas jau parašytas, ir niekas neturi form alių priežasčių jį užginčyti. O pagaliau ir kas norėtų pradėti procesą, - juk turtas praskolintas, tik aš vienas žinau, kad iš jo dar galim a šį tą išspausti. Visi mano, kad visiškas bankrotas. Na ką - nebepyksti? Ji šokte atšoko n u o jo. - Ką tai reiškia? - paklausė jis raukdam as antakius. - Nieko. - N em yli manęs?

56

-N e. - Tai kodėl čia atėjai? - Reikalai verčia. Jis nusijuokė. Tai jam patiko, m ėg o tą jos d ygų, negailestingą toną - tuo jį ir kerėjo. N ė kiek neabejojo jos m eile - pernelyg buvo tikras dėl sa vo privalum ų. Bet jam patiko, kad ji niekad neišskysta ir nekalba sentim entaliai. O Maja, žinodam a jo absoliutų pasitikėjimą savim i, su dar did esn iu p asim ėgavim u rėždavo jam žiauriausius ž o d žiu s. Pa­ galiau jai bendraujant su sužadėtiniu šim tą kartų labiau patiko toks šaltis, blaivum as ir nuoširdum as nei baisus, g ėd in ga s išskydim as spintoje! Jis vėl p aėm ė ją už rankos, ir šį kartą ji n esisten g ė ištrūkti. Tik staiga ją su tokia jėga u žgriu v o prisim inim ai apie Leščiuką, kad išb lyško ir užsim erkė, o kita ranka m ėšlun giškai įsikibo į stalą. - Myli! - sušnibždėjo prisitraukdamas ją. - Myli! - Palik m ane ramybėje! - sušuko ji. Tuom et atsklido silpnas balsas: - Henriau! Henriau! Tas senas, virpantis balsas, sklindantis iš tuščių kam barių anfilados, mirtinai ją išgąsdino. - Tai kunigaikštis! - su šn y p štė jis. - Turiu eiti. Palauk manęs! Jis skubiai išėjo. Maja liko viena. A tsisėdusi kurį laiką žiūrėjo į pam ažu gęstančią žid in io ugnį, kurios atšvaitai nuskaistino jos skruostus. Tik jam išėjus ji suprato, kad ilgesnį laiką čia p ag y ven u s gali pašlyti ir stipriausi nervai. N ei naktinis miškas, nei p o žem in is koridorius nesukėlė jai tokio nerim o kaip ta did žiu lė n e g y v e n a ­ m ų kambarių eilė.

57

jos juslės, įtem ptos iki kraštutinum o, g a u d ė kiekvieną šlam e­ sį, atsklindantį iš tolim iausių pastato, gyvenančio savą gyvenim ą, kampelių... K ažkas trupėjo... kažkas retkarčiais girgžtelėdavo... ii tarpduryje šm ėstelėjo ir tučtuojau pranyko d id žiu lė žiurkė. „Ak, - pagalvojo ji. - Ir ką aš čia veikiu?" Pradėjo bijoti ne tik pilies, bet ir sužadėtinio. Iki šiol niekada rimčiau nebuvo pam ąsčiusi apie tai, kaip jis čia gyvena. Žinojo, kad yra kunigaikščio sekretorius ir vienintelis žm o g u s, kurį tas šonas keistuolis gali pakęsti, na, išskyrus kamerdinerį G žegožą, /in o jo , kad C holavickis viliasi paveldėti iš jo keliolika palivarkų, priklausančių M ysločės dvarui, ne taip labai nustekentų, kaip luivo m anom a. Tad visa tai lyg ir galim a iškentėti. Sužadėtinį laikė tvirtu ir beatodairišku, bet - iš esm ės - padoriu žm o gu m i. jis galėjo ap sim esti esąs prisirišęs prie kun igaikščio, kad užvaldytų jo turtus, bet veikiausiai kam nors daugiau n eb u vo tinkamas... tokiem s veiksm am s, apie kuriuos m intį pakišdavo niūri ir dem oniška pilies atmosfera. Išties tą, kuris čia pagyvena ilgiau, savaim e turi aplankyti m intys apie nusikaltim us ir piktus, žiaurius, žud ik išk u s p o el­ gius. Kad išvis čia galėtum ištverti, reikėjo būti nepaprastai iš­ tvermingam, o kartu ir nepaprastai užsispyrusiam . Maja suvokė, kad iki šiol neįvertino C holavickio jėgos. Ją nupurtė drebuliukas. Pro praviras duris žvilgtelėjo į gre­ timą kambarį - ten viešpatavo tamsa, tik pro lan gus įsp in d o silpnučiai atšvaitai - k am pu ose šiureno žiurkės ir d velk ė tuštu­ ma. Ji įsiklausė į pilies garsus, į plačią paslaptingų k u žd esių ir šnaresių gamą. U ž lango sklandė šikšnosparniai. „Tie mūrai, - pagalvojo ji, - turėtų būti pusantro metro storio/' Tada tolum oje blykstelėjo švieselė. Maja greitai atšoko nuo durų.

58

Tai C holavickis žingsn iavo iš kunigaikščio ir netrukus pasi­ rodė su žibintuvėliu rankoje. - Ir ką? - paklausė ji. - Nieko! Jis snūduriuoja beveik ištisą parą. Kas porą valan­ dų nubunda ir tada kviečia m ane norėdam as įsitikinti, kad jo nepalikau. - Tai tau reikia vaikščioti pas jį ir naktį? - Be abejo! Bet jau nebeilgai, - jis prisipylė taurelę. - Gal ir tu nori? - įpilk, - tarė ji. Cholavickis p aėm ė butelį, bet su stin g o su taurele rankoje. Išblyško. - Kas tau atsitiko... - Tsss... Pilyje kažkas yra. -K u r ? - Tyliau... Mano klausa jau išlavinta. Pilyje tikrai kažkas yra kažkas svetim as. Jo ranka ėm ė drebėti, net prapylė pro šalį gėrimą. Ji įtem pė klausą, bet n eįstengė išgirsti nieko ypatingo. -T a u tik pasigirdo, - sušnibždėjo ji, bet C holavickis p ažvelgė į ją tuščiu žvilgsniu. -T ik ra i... tikrai kažkas yra... Tada abu krūptelėjo. Tyloje p ašėlusiai aiškiai nuskam bėjo kunigaikščio riksmas - penki ar šeši šūksniai, kupini beprotybės, veriantys kiaurai, spigūs: -F ra n ia u ! Franiau! Franiau! Franiau! Franiau! - Kas tai? - sušuk o Cholavickis. Jis čiupo ginklą ir žibintuvėlį. Maja nulėkė paskui jį, nieku g y v u nebūtų pasilikusi čia v ie ­ na, be jo. Bėgte perbėgo tuščias sales. Cholavickis pripuolė prie kunigaikščio durų ir d in go už jų.

59

Maja išgirdo raminantį balsą ir ištisinį, gargaliuojantį, bejė­ gišką senio verksm ą, kuris netrukus perėjo į kosulį. Ji p asislėpė lango nišoje, kad niekas negalėtų užeiti jai u ž nugaros. Ir vėl į š i r d o aimaną: - Franiau! Franiau! Cholavickis grįžo, bet ranka da v ė jai ženklą palaukti, ir n u ­ bėgo į pilies gilum ą. Grįžo negreitai - jo veide spindėjo rimtas susirūpinim as. - Čia kažkas buvo. Jis kažką pamatė! Todėl ir šaukė. Turbūt u/ėjo į jo miegamąjį, pažadino, o kai senukas ėm ė šaukti, pabėgo. I urbūt jaunas vyriškis. Kunigaikštis turi tokią maniją - jam vis vaidenasi kažkoks Franius. O štai įrodym as, kad kažkas iš tiesų buvo. Pažvelk, radau kišeninį peiliuką. Padėjo ant stalo m ažą sulenkiam ąjį peiliuką su d a u g y b e ge­ ležčių. Ji iškart atpažino. Tuo peiliuku vakar po pietų Leščiukas n u ­ silup o obuolį. -A ha! Ji žaibiškai n u su k o žvilgsnį ir tik tada suvokė, kad taip daro tyčia, nes nenori pasakyti C holavickiui, kieno peiliukas. N e, to jau b u v o per daug! - Žinau, kieno jis, - supykusi įveikė save. - Tai Leščiuko peilis. Jis net pašoko. - Ką tu sakai?! Tikrai peiliukas jo? - Šiaip ar taip, jis turi lygiai tokį patį. - Tada yra dar blogiau, nei m aniau. Ji nusišypsojo: - Ar neperdedi? - pašaipiai paklausė. Buvo pasirengusi naujai pavydo scenai ir netgi norėjo ją išpro­ vokuoti - bet Cholavickis, jos d idelei nuostabai, tik burbtelėjo:

60

- Tu nieko nesupranti. Eime su m anim i. Ir n u sived ė ją per tas pačias sales, per kurias juodu neseniai žengė, bet nepriėjęs kunigaikščio kam bario pasuko dešinėn, į šoninę galeriją. Tai bu vo ilga galerija, o pirmiausia aukšta - blau­ siai žibintuvėlio nu šv iesto se skliautuotose lubose b u v o matyti išblukusios freskos. K lupinėdam i ant akm eninių grindų išdaužų jie perėjo per nedidelį koridorių, o iš jo pasuko kairėn, ir jis raktu atrakino sunkias ą žuolin es duris. Į Mają dvelktelėjo tvankuma, o Cholavickis pasp audė žibin­ tuvėlio m ygtuką. - Pažvelk, - tarė jis. D idelė skliautuota salė, paremta viena kolona per patį v id u ­ rį, atrodė akivaizdžiai perpildyta - jos apstatym as krito į akis kaip m ilžiniškas kontrastas iki šiol regėtų salių tuštum ai. Palei skliautą ėjo platus frizas, vietom is nusitrynęs, vaizduojantis karo scenas. Sienos buvo nukabinėtos gobelenais, o grindys užtiestos dviem didžiuliais persiškais kilimais, papilkėjusiais n u o dulkių. Palei sienas stovėjo sunkios renesansinės spintos ir drožinėtos skrynios, irgi n uklotos storu dulkių sluoksniu, tarsi m ažiausiai šim tą m etų jų nebūtų palietusi žm og a u s ranka. V isum ą p apildė keli n edideli senosios m okyklos paveikslai, tačiau ji nedarė pra­ bangos įspūdžio, veikiau d velkė persm elkiančia apleistų daiktų melancholija. - Ir ką? - paklausė ji, žiūrėdam a į raižytus herbus virš židinio. - Ir tą, - atsakė jis, - kad kankinuosi čia dvejus m etus tik dėl šitų prakeiktų rakandų! Iki šiol tau nesakiau, nes ką čia be­ sakysi. M ysločės dvaras išties nuskurdęs, pats velnias nieko iš jo n eišdusins. Tačiau arba aš žiauriai klystu, arba šios sen ien os kainuoja milijonus - milijonus, sakau tau! - Tai turėtų būti verta milijonų? - papūtė lūpas ji. - Nejaugi?

61

- Taigi, kad nesu tikras! - pratrūko jis. - A š tų dalykų neišm an.ui, o reikia būti tikru žinovu, kad nors apytikriai įvertintum, na, k«id ir štai šito paveikslėlio kainą. Tai tikrai yra seni originalai, tiems baldam s jau koks šim tas d v id e šim t metų. Bet ar jie verti keliasdešim ties tūkstančių, ar keliasdešim ties milijonų, pasakyti negaliu. - K eliasdešim ties milijonų?! - Taip! Bent jau taip galim a m anyti iš kai kurių ženklų. Po pilį sk lando tokia legenda. K adaise G žeg o ža s, kam erdineris, man lyg ir prasitarė. Pasakė, kad senasis kunigaikštis, kol dar buvo sveiko proto, norėjo išvežti į u žsienį kelis paveikslus, kad išbristų iš skolų. Be to, radau apie tai užsim inta kunigaikščio paliktuose laiškuose - u žu o m in o s gana m iglotos, bet vis dėlto via. O galiausiai m ano senukas irgi keistai žiūri į tuos daiktus pasakyčiau, gana klastingai, tarsi slėptų n u o m anęs tikrąją jų vertę. Tai toks puspročio piktum as. Sakau tau, turiu pagrindo manyti, kad visų M ysločės palivarkų neužtektų šiai salei įpirkti. () tokių salių yra aštuonios. - Kodėl nepasikvieti kokio nors žinovo? - paklausė apstul­ busi mergina. -T o d ė l, kad nesu kvailas! Pasikviesti prekeivį tam, kad viską išplepėtų? Jau kitą dieną visa Lenkijos spauda skelbtų, kad M ys­ ločės pilyje atrasti lobiai. Supultų kreditoriai, tolim esni gim inės, vienu žod žiu , visi, kurie dabar palikę m ane ramybėje. Cha! Aš pradėjau p ernelyg subtilų žaidim ą, kad leisčiau sau tokią se n ­ saciją. N e kartą esu pagalvojęs, gal vertėtų vieną tokį paveikslą nuvežti į Varšuvą ir duoti įvertinti. Bet jeigu atsitiktinai paim ­ čiau p e r n e l y g g e r ą paveikslą, kokio garsaus m eistro darbą, negalėčiau būti tikras, kad niekas neišplepės. O pats įvertinti tų paveikslų visiškai nepajėgiu! N e, negaliu atsiduoti prekeivių ir

62

specialistų m alonei ar nem alonei, pernelyg gerai žinau, jog jie su niekuo nesiskaitys, jei tik pavyks suuosti gerą prekę, ir dai kokią! Verčiau pasisaugosiu! Verčiau tuos darbus įvertinsiu tada kai jie visiškai ir galutinai priklausys man! Jo balsas drebėjo. Maja suprato, koks klaikus su nkum as slė­ gė jo širdį - jis kasdien regėdavo tuos daiktus ir šitiek laiko iš atsargum o turėjo tvardytis, n eleido sau išsklaidyti dvejonių. Jis pirštų galais palietė vieną iš drobių. - Ne, ne, jos turi būti labai vertingos, - sušnibždėjo, - turi būti! Kiek? Kaip manai? Gal kaip tik šis paveikslėlis - du ar tris šim tus tūkstančių? O tasai kilimas? Ji pagalvojo: jei staiga paaiškėtų, kad tai tik bevertės kopijos, turbūt išeitų iš proto. Išsigando pam ačiusi, kaip sm arkiai jis išblyškęs. Vis labiau ėm ė bijoti dėl sužadėtinio. Vienaip jis atrodydavo Polykoje ir visiškai kitaip čia, pilyje. N eapsakom ai išsigando to, ką jis kalbėjo. Visas tas reikalas irgi atrodė visiškai kitaip, nei iki šiol. Paaiškėjo, kad svarbu ne palivarkai, o baldai. - Kodėl iki šiol man nieko nesakei? - paklausė ji. - Nenorėjau tau atskleisti paslapties. Kuo m ažiau žm o n ių žino, tuo geriau! Jeigu dabar sakau, vadinasi, tavimi galiu pa­ sitikėti, o jaučiu, kad vienas su tuo nesusitvarkysiu! Ar dabar supranti, ką man reiškia naktinis to vaikigalio vizitas? - sušu ko jis. - Ypač kai pas jus sėd i tas profesorius! - Profesorius?! - Taigi! Juk jis žinovas, m eno istorikas. Gal manai, kad atva­ žia vo pas jus šiaip sau pailsėti? N e, tikriausiai kažką su u o d ė. Ir jau kreipėsi į m ane prašydam as leisti jam apžiūrėti pilį. C holavickis rūpestingai užrakino duris. Ji p a žv elg ė pro lan­ gą ir stabtelėjo: p ilies kiem as, s u p a m a s a p g r iu v u sių prieb u-

63

rit| voratinklio, m ė n e sie n o je atro d ė it sapnas. Pradėjo tikėti lnhi<ns. Ko t C holavickis smarkiai ją trūktelėjo. \Lime! - su šn yp štė. luodu grįžo į jo kambarį. Turi man padėti! Atsimink, kad tai ne m ano v ien o reikalas! I.ii m ūsų abiejų ateities reikalas! Ir ko tau reikia? Turi sužinoti, ar Skolinskis ką nors nujaučia? Ar tikrai čia buvo Leščiukas? Jei taip, kokie jo ketinimai, o pirmiausia, - ar |t> n epasiuntė Skolinskis? Tai svarbiausia! Daryk, ką nori, tik su/inok! Tau tasai vaikinukas pasakys! - Kodėl turėtų man pasakyti? - Tau lengviau su juo susikalbėti nei man, - m urm telėjo jis, o žvilgsnis, kuriuo nuvėrė ją, paaiškino tikrąją jo ž o d ž ių prasmę. Na taip, juk ji b u v o panaši! Pašaipiai paklausė: - Tai jau nepavyduliauji? - Kokios kvailystės! - su p y k o jis. - N u stok erzinti! N e su tam nusiteikęs. Tas nepavyks niekam kitam, tik tau. Turi iš jo ištraukti viską, kas tik įm anom a... - Nenoriu! - Ką? Ką? Nenori? Kodėl? N et tokios sm ulkm enos nenori dėl m anęs padaryti? Viską turiu vienas pats? Kodėl nenori?! - Nenoriu! Maja nusisuko, kad jis negalėtų matyti jos veido. Mintis, kad ji turėtų suartėti su Leščiuku ir priversti jį atvirai išsipasakoti, buvo neapsakom ai bjauri. Leistis su juo į derybas? - N ereikalauk šito iš manęs! - tyliai tarė ji. - Kodėl?

64

- Turbūt supranti, kad po to, ką pasakei man vakar, nenorit su juo kalbėtis, o ypač apie tokius reikalus ir dar taip! - Ar išprotėjai? N egi tau rūpi tas Leščiukas? Tau jis turėtų būti nulis, tuščia vieta! Jeigu jis iš tikrųjų ir būtų tuščia vieta, tada nesigėd ytu m , nors visas pasaulis sakytų, kad esi į jį panaši! Kas tau rūpi! - Gerai, pasikalbėsiu. - Tik gudriai! - Pasistengsiu - gudriai. - Ir atsargiai, kad nesukeltum jam jokių įtarimų. - Pasistengsiu atsargiai... - Ateik čia rytoj tuo pat laiku. Kai žin osim e ką nors konkre­ taus, nuspręsim e, ką toliau daryti. - N esu tikra, kad iki rytdienos pavyks ką nors sužinoti. - Vis tiek ateik! Baisu, kad aš sė d ž iu čia tarsi kalėjime.

KETVIRTAS SKYRIUS l.esčiukas n u sp ren d ė verčiau nesakyti profesoriui apie vaka­ rykštę savo ekskursiją po pilį. D ar ir dabar jam kūnas pagaugais nueidavo prisim inus p am išėliškus senojo kunigaikščio šū ksnius ir panišką bėgim ą laiptų ir kam barių labirintais. Visa laimė, kad staiga pažadintas iš m ieg o kunigaikštis, m a­ tyt, palaikė jį k uo kitu, nes šaukė: „Franiau!" Vaikinas vylėsi, kiid šis įvy k is jam praeis be pasek m ių , žinom a, jeigu jis pats niekam neprasižios. Tiesą sakant, jis neketino ten eiti. Bet kai vakar a p sižo d žiav ęs su Maja nuėjo į m išką ir nežinia kaip atsidūrė netoli pilies, pri­ siminė, ką jam sakė profesorius - kad iš vakarinės p u sė s mūrai gerokai apgriuvę. „Užeisiu!" - pagalvojo. Turėjo ką nors veikti, ko nors nusitverti - b uvo lyg girtas, viskas b u v o vis viena, - kad tik nukreiptų mintis nuo Majos su anuo. Du kartus b u vo priverstas nusirengti ir perplaukti bjauraus, dum blino vandens juostas. Profesorius buvo teisus - iš arti p a ­ aiškėjo, kad pilies siena sutrūkinėjusi, kur ne kur n etgi išgriuvę akmenys, tad m aždaug ties pirmu aukštu atsirado didelių skylių. Po kelių n esėk m in gų m ėg in im ų jam p avyk o - kabindam asis į ištrupėjusių plytų skyles pasiekė vien ą ertmę. Jis atsidūrė pilyje. A psidairė į visas puses ir tarė sau:

66

- Jeigu jau e su čia, tai pažiūrėsiu... Atsargiai perėjo kiemą, įžen g ė į pastatą, tamsoje bauginant išdaužytų langų juodum a. Tuščia. N iekur jokių lobių. D idžiulia drėgni ir pliki kambariai. N iekur nė g y v o s dvasios. Žiurkės. Jis ėjo vis drąsiau, kol galiausiai n u sp au d ė kažkokių du rį rankeną ir tas nutiko: žvakės šviesoje pam atė gulintį lovoje se nuką, o šis jį pastebėjęs ėm ė šaukti. Tada užtrenkė duris ir pasi­ leido kaip beprotis atgal. Visa laimė, kad nepasiklydo. Po poros m inučių jau b u v o u ž pilies sienų, o po dviejų valandų - Polykoje. Štai ir viskas. „Ir ko aš ten lindau? ~ m ąstė jis, žengdam as parko alėja ir kram tydam as žolės stiebelį. - Kaip kvailai viskas susiklostė! Iš pradžių ta spinta, o dabar pilis! N u o tada, kai čia atvažiavau, jau du kartus m a n ęs vo s nesučiupo... O juk iki šiol nesu pavogęs nė sud ilusio skatiko! Kas darosi! Bus geriausia, jei susikrausiu daiktus ir išvažiuosiu, tada viskas bus baigta/' Jo širdyje k u n kuliavo aitri neapykanta Majai. Tiesą sakant, būtų buvę geriau, jei tada spintoje ji būtų pakėlusi triukšmą, pasielgusi įprastai. Bent viskas būtų aišku. O dabar? N ė pats n ežinojo - ar jis tebėra garbingas ž m o g u s, ar jau nebe. Ir tas nežinojim as jį labai kankino. Kartu b u vo labai pasi­ piktinęs Maja. Padori panelė neturi taip elgtis. Tai per ją viskas taip susiklostė! Gerai to nesuprato, bet žinojo - viskas nutiko tik per ją. Apsidairė. Visai greta jo stovėjo Maja su pašaipia šy p sen ėle lūpose. - Noriu jum s kai ką atiduoti, - tarė ji. Parodė jam peiliuką. - Kur jį radote? - paklausė nustebęs. - Pilyje.

67

|is sustingo. Tada jis ne mano! Maja nusišypsojo. - N eapsim eskite, - tarė tyliu balsu. - Žinau, kad ten buvote.*. Mačiau jus. A š irgi vakar ten buvau. Bet nebijokite, aš niekam nepasakysiu. - Nepasakysite? - Neee... Ji žybtelėjo į jį akimis, ir staiga vaikinas pajuto, kad iš tikrųjų niekam nepasakys. Tarsi jie d a u g y b ę m etų būtų laikęsi tokių susitarimų. Ji prisislinko arčiau. - Ko jūs ten ėjote? - paklausė iš arti, viena ranka atsirėm usi į medį. Vėl šyptelėjo, užvertė galvą ir p ažvelgė į m e d ž io viršūnę, p.iskui vėl j jį. Visa tai buvo taip familiaru, tarsi būtų niūktelėjusi |iim alkūne. Jis delsė atsakyti, tad ji, vos judindam a lūpas, tylutėliai ir .itkakliai pakartojo: - N iekam nepasakysiu. Ar dėl to... dėl ko ir į m ano spintą? Ar pasakyti, jog tik iš p ik tu m o norėjo paim ti p in ig u s - kad jai atkeršytų? N e, v is tiek nepatikėtų. Pagaliau jos balse sk a m ­ bėjo g o d u m o , n ep a siso tin im o g a id elės - ir jis pajuto, jog nėra reikalo teisintis. U žu ot aiškiai atsakęs, tik nusijuokė, o ji tučtuo­ jau irgi suk rizeno tuo savo erzinančiu juoku, kurį sykį jau b uvo girdėjęs - tada, koridoriuje, kai klausė, ar jis norėtų padaryti karjerą. - Ponia, tai yra... - pradėjo jis, nelabai žin odam as, kaip tą išreikšti. N enorom juokdam iesi juodu sm alsiai žiūrėjo į kits kitą - ar iš tikrųjų jie tokie panašūs? Ir tas p anašum as abu d žiugino, artino, siejo ir drąsino.

68

- O iš kur sužinojote, kad spintoje guli pinigai? - paklausė panelė O cholovska taip, lyg būtų ne tos sp intos ir p inigų sa vi­ ninkė, o vagystės bendrininkė, - Kol m iegojote vagone, ištraukiau iš jūsų apsiausto laišką ir perskaičiau. - Ak, perskaitėte m ano m o tin o s laišką! Teisybė, rašė apie pinigus. O kodėl ištraukėte laišką? - Iš sm alsum o! Jie vėl nusijuokė - puikiai vienas kitą suprato. Bet ji lyg šiaip sau paklausė: - O kaip jums atėjo į galvą, kad pilyje yra ką paimti? Kas jums pasakė? Profesorius Skolinskis? - Iš kur žinote?! Maja užsim erkė. - D om iuosi tuo klausim u. Juk m ano sužadėtinis g yvena pi­ lyje ir yra kunigaikščio sekretorius. Aš tuo do-m iuo-si. Bet... Gal pasikalbėtum ėte su m animi visiškai atvirai? - Gerai. - Sutarta? - Sutarta. Jie paspau dė kits kitam rankas. - Tai Skolinskis pasiuntė jus į pilį? - Tiesą sakant, taip. Pasakė, kad ten gali trūnyti didžiuliai turtai, kad jis kažkur apie šitai perskaitęs, k ažkokiuose sen u o se dokum en tuose. Pasiuntė mane pažiūrėti, ar tikrai ten ko nors yra. O aš ir galvoju - n ueisiu ir dėl v iso pikto pažiūrėsiu. Bet jūs žadėjote niekam neprasitarti. Ir trumpai papasakojo apie savo ekskursiją. - Na ir ką?

69

Eee... Mačiau tik kelis kambarius, bet jie buvo visiškai tušti. Plikos sienos. Gal ką pam atyčiau kituose. O ką, ar pilyje tikrai v r«« tų turtų? - sm alsiai paklausė jis, bet ji nieko neatsakė. Ar grįžęs kalbėjotės su Skolinskiu? - Dar ne. Ketinu netrukus tai padaryti. - N ieko jam nesakykite... kol kas, - tarė ji. - Palaukite iki ryto. Aš turiu apie tai pagalvoti. N esakysite? - Galiu ir nesakyti. - Na, tai eim e su žalsim e partiją. Jau išdžiūvo! Ir ji pasileido tekina. Lenktyniavo, kuris greitesnis, bet prie namų Maja sulėtino tempą. - Ramiau, - sušnibždėjo ji. Jie p asiėm ė raketes ir kam u oliu ­ kus. Ir pirmieji kam uoliukai juos įtikino, kad šį kartą ža id im as b u s puikus! Abu ža id ė su didžiausiu m alonum u, su d ž ia u gsm u ,

ii/.miršę visą pasaulį. Maja stebėjosi, kad tiesiog stebuklingai atmuša tokius kam uoliukus, kokius atm ušti iki šiol negalėjo nė svajoti, o jis sulig kiekvienu sm ū giu atrasdavo naujus pasaulius. Žiūrovų nebuvo. D ėl žaidim o stiliaus panašum o, tem peram entų v ien od u m o suprasd avo v ienas kitą iš p u sės žod žio , darniai ko­ vojo ir kiekvienas išprovokuod avo d id žia u siu s kito gebėjim us, vikrumą, pastangas. Pirm avo Leščiukas. Ir kuo drąsesnis jis darėsi, kuo labiau lavino, žad in o savo talentą, tuo labiau Maja pralošė, bet gynėsi iš paskutiniųjų, n ep asiduodam a. Kartą, kai jie keitėsi aikštelėm is, jis drąsiai paklausė: - Na kaip? Ji atsakė u žd u su si, vos girdimai: - Nuostabu!

70

Bet seto pabaigoje staiga m etė raketę ir n u lėk ė nam o. Jis liko vien a s m ū šio lauke - ir n e įste n g ė suprasti, kas ir kodėl čia tarp jų įvyko. Kaip nutiko, kad jis viską išsyk ėm ė ir išklojo? Kad staiga jie ėm ė šnek učiuotis taip, lyg būtų pažįstam i d ešim t m etų? Kad jiem s taip puikiai sekėsi žaisti? Ir k odėl pabėgo, kas vėl jai įgėlė? A tsakyti į tuos k lau sim u s jis negalėjo. Buvo visiškai sutrikęs, o kartu jo širdį užliejo d žia u g sm a s, su m išę s su baim e. Kai po pietų jį užkalbino profesorius ir paklausė apie pilį, atsakė jam kas užėjo ant seilės - taip, vakar m ėgino rasti, kaip įsigauti, bet negalėjo prieiti prie pilies, nes visur arba vanduo, arba pelkė. - Š ia n d ien vakare vėl p a m ė g in s iu , bet v id u n n e isiu . Jei norite ten ap silan k y ti, prašom pats! A š į tą reikalą nen oriu painiotis. - N a na, - tarė profesorius. - A psieisiu ir be tavo pagalbos. Bet Leščiukas jau galvojo apie ką kita! Stengėsi surasti Mają, bet toji nesirodė, o per pietus nė karto nepa žv elg ė į jį. Vakare ji išsiruošė pas sužadėtinį. U žsim etė apsiaustą, su si­ kišo rankas į kišenes, ir nunarinusi galvą sparčiai ž en g ė lieptu tarp apžėlusių, m iegančių vandenų. Tekėjo m ėnuo. „Henrikas turėtų būti patenkintas, - nervingai m ąstė ž e n g ­ dam a slidžiu takeliu. - Sužinojau viską, ko jis prašė, ir sužinojau net greičiau ir lengviau , nei galėjau num anyti. įgavau jo pasiti­ kėjimą, ir dabar jis nieko be m ano žinios nedarys! Taip, Henrikas bus patenkintas, - pakartojo m intyse, o v a n d u o pliuškėjo jai po kojomis, - bus patenkintas!7' Bet ji pati vis dėlto nebuvo patenkinta. Toli gražu nebuvo! Prisim inus jų pokalbį, šypsenas, prisim inus, kaip len gv a i jie susikalbėjo, kaip skubėjo pasiim ti rakečių - kraujas m ušė jai į

71

*k m ostus, ji pagreitino žin gsnį lyg ž m o g u s, kuris nori pabėgti, MiLindo dantis ir su g n iau žė kum ščius, tarsi būtų krustelėjęs šir»! v jo užgn iaužtas prisim inim as apie sk audų išsišokim ą, ir veltui likino save, kad tai tebuvo tik tyčia surengtas žaidim ėlis, kad |i dėl rimto reikalo nu sileido iki vaikino lygio. Kokia juokinga il.ihar atrodė pati sau! Ir panaši! Vis panašesnė! N e - galim a išeiti iš proto! C holavickis laukė jos rūsyje ir n u siv e d ė į savo kambarį. Maja Irumpai papasakojo viską, ką sužinojo iš Leščiuko. - Aš neklydau, - persigandęs tarė jis. - Vadinasi, profesorius kii/ką užuodžia! N u o pat pradžios tą įtariau! Ką daryti? - J e i nenorėsiu, Leščiukas n ep asakys jam nė ž o d ž io apie tai, kcid

buvo čia. Žadėjo man!

- A , matau, kad neblogai sutariate. Ji atsakė: - Sutariame. - N e, tai kvailystė, - jis vaikščiojo p o kambarį trindam as rankas. - Kas gali garantuoti, kad nepasakys? O pagaliau negi iš tikro manai, kad tas landus estetas nustos uostinėti? Tu jų nepažįsti! Reikia jį nuram inti kartą ir visam laikui! Jis nusijuokė. - Reikia jam įrodyti, kad čia nėra kas veikti, jokių lobių nėra, ir viskas. Juk jis nėra dėl to visiškai tikras! Aha, sugalvojau! Žiūrėk, kaip padarysim e. Jis išgėrė taurelę degtin ės ir kurį laiką klausėsi. Tarpais nutil­ d avo ir įsik lau syd avo į pilies balsus - ar kunigaikštis nenubud o, ar nepradėjo vaikštinėti po sales. Bet viskas buvo gerai. - Reikės paslėpti visu s daiktus, kurie, m ūsų m anym u, gali būti vertingi. Pirmiausia paveikslus ir gobelenus. Juk spinta ar koks kitas baldas gali būti prastesnis ar geresnis, bet nėra tikrai

72

vertingas m eno kūrinys. Tad jais jis n esu sig u n d y s. Kai įsitikins, kad čia nieko d au g ia u nėra, paliks m u s ramybėje. Tad reikia pasistengti, kad ateitų ir pasižiūrėtų. - Kaip? - Tai nėra labai sunku. Tsss... Kažkas tapeno, b u v o girdėti šlepsėjim as, o po v ala n d ėlės salių anfilados gale nuaidėjo sausas senatviškas kosčiojim as. Tada Maja išgirdo negarsų, bejėgišką balsą: - Henriau, Henriau... C holavickis nusikeikė ir išėjo. Ji liko viena. O, kaip ji nepakentė likti viena pilyje, - kol s u ­ žadėtinis buvo greta ir kol tęsėsi dalykin is pokalbis, dar b u vo galim a kentėti, viskas atrodė d au g m až norm alu ir logiška, nors rizikinga. Majos n eg ą sd in o nei konkreti rizika, nei sunkum ai, juos juk galim a įveikti. Bet kai likdavo viena, kai pilies tyla, melancholija ir apleistu­ m as a p su p d av o ją iš visų pusių, liedavosi iš visų plyšių ir angų, tada visa ta įvykių raizgalynė, kurioje ji įstrigo, rodydavosi jai klaiki, piktavališka, nu od ėm in ga ir baisi, ir m erginą persm elk­ davo nuojauta, kad ji žengia nuožulniu keleliu, kuris pam ažu ir nejučiom nuves ją prie siaubingų dalykų. Bijojo pilies, bijojo su žad ėtin io, bet labiausiai bijojo sav ęs pačios, tų pavojų, kurie slypėjo jos prigim ties gelm ėse, perne­ lyg drąsios, pernelyg neram ios ir pernelyg trokštančios laim ės prigim ties. Senoviniai, niaurūs mūrai, m enantys se n u s laikus, regis, šnibždėjo: bėda tam, kuris pernelyg lengvabūdiškai vaikosi efem eriškos laimės. O ji norėjo būti laiminga! Turėjo būti laiminga! Viską, ką darė, darė tik dėl to, kad bū tų laim inga ir kuo pilnatviškiau p asin au­ dotų savo grožiu ir jaunyste.

73

„Kaip m ane visa tai įtraukia!" - pagalvojo stovėdam a kam ­ bario viduryje, išsigandusi, nė nekrustelėdam a. Iluvo linkusi nejudėti, jai atrodė, kad tos tylinčios ir viską matančios sienos pastebės kiekvieną krustelėjimą. „Kaip m ane visa tai įtraukia! jau esu H enriko bendrininkė! O tas Leščiukas? Kuo visa tai baigsis? Gal pasikalbėti su mama?" šmėstelėjo m intis, bet tučtuojau ją atmetė. Ieškoti m a m os p agal­ bos? Na jau ne, pati susitvarkys. O C holavick is pa sib eld ė į k u n iga ik ščio kam bario duris ir nelaukdam as atsakym o, be jokių ceremonijų, susikišęs rankas į kišenes, paniurusia ir nepatenkinta m ina įžengė vidun. Tas kam barys b u v o ypatingas. N e d id e lis, sk lia u tu o to m is lubomis, apvalus, - nes tai bokšto patalpa, - su trimis langais tokioje storoje sienoje, kad lango n išo s b u vo kokių dviejų metrų pločio. Iki p u sės sienos buvo išm uštos ap silu p u siom is ą žu o lin ė­ mis lentom is, n u d a žy to m is vos įžiūrim u raštu. Pačiame viduryje stovėjo m ilžiniška lova su baldakim u, be jos, dar du foteliai, prausyklė - ir d a u g y b ė m ažm ožių, begalė buteliukų, dėžučių, garderobo dalių, reikm enų, tuščių u o g ie n ė s stiklainių, lėkštelių, dailių m a žm o žių ir kitų keisčiausių daikte­ lių, kuriais b u v o nuklotas visas kambarys. Kunigaikštis d a u g y b ę metų neleid o nieko išm esti, nes n etu ­ rėjo jėgų pats atrinkti ir sutvarkyti, o nervingai baim inosi, kad nebūtų išm esta kas nors, ko dar gali prireikti. Senasis kam erdi­ neris G žeg o žas irgi buvo nusenęs, tad aplinkui viešpatavo klaiki netvarka ir purvas. Patalynė b u vo kone pilka, nes kunigaikštis jau porą m ėnesių dvejojo, atiduoti ją skalbti ar dar ne. Jis negalėjo pakęsti jokių perm ainų. Mažas, liesas seneliukas paukštišku aristokrato veidu sėdėjo ant lo v os ir nerim astingai žv e lg ė į Cholavickį.

74

- Ar m ane kvietėte? - griežtai paklausė sekretorius. - Na ką tu, ką tu, Henrikuti, - atsakė tasai, - tau pasigirdo. N egi kviesčiau žinodam as, kad tau šitai nepatinka. - Kas nutiko? - Taigi nieko, tikrai nieko. - Klausiu, kas nutiko. Pasakykite, nes žinau, kad vos tik aš iš čia išeisiu, vėl m ane kviesite. Verčiau iškart pasakykite. - Ak, Henrikuti... Na, gerai jau, gerai, pasakysiu! - c y p ian ­ čiu balseliu su šu k o kunigaikštis, kai C holavickis pasisuko durų link. - Matai, Henrikuti, noriu čia susitvarkyti, nes baisiai d a u g šiukšlių. Pradėjau n u o šito buteliuko, bet nežinau, gal jo dar prireiks? - Tai neišm eskite. - O gal verčiau išmesti? Kam gi jo gali prireikti? - Tai išmeskite. Senukas apsiverkė. - O, kaip man su tavim sunku! Iš niekur, niekada, niekaip - jo­ kios pagalbos, supratim o, paguodos, nuram inim o, užsim iršim o! - Jei man įgrisite, apskritai išsikraustysiu iš pilies! - C hola­ vickis su neslepiam a panieka žiūrėjo į senuką, kuris jo gyven im ą pavertė tikru pragaru. Jis netiko į slaugytojus! N egalėjo pakęsti tų pokalbių su idiotu, neapsakom ai dėl to kamavosi. - N epalikite m anęs, Henrikuti! - su šu k o senukas, apim tas laukinės baim ės. - Aš nieku g y v u nepasiliksiu čia vienas! Pily­ je? Vienas? Niekada gyvenim e! Tai negera pilis, - tyliau ir tarsi m intyse ką apsvarstęs pridūrė jis. - Kodėl? - paklausė Cholavickis. Jis v is vylėsi, kad kunigaikštis prasitars apie turtus, kartais jam kildavo įtarimų, kad senasis m agnatas orientuojasi kur kas

75

ftrriciu, nei atrodo iš pirm o ž v ilg sn io , ir tyčia, dėl kokių senatviuii| pramanų ar piktum o, dedasi nieko nežinantis. Kodėl ši pilis negera? - Apskritai gera, žinom a. Bet joje yra viena negera vieta. Kokia? - Yra tokia viena... Vienas kambarys. Šiuo klausim u kunigaikštis b uvo neperm aldaujam as. N iekąįla iš jo neišgausi, kuris kam barys negeras ir kodėl. C holavickis įtarė čia slypin t kokią paslaptį ir d a u g kartų m ėgin o ištraukti iš |o šj tą daugiau, netgi sekė senuką, klaidžiojantį po pilį, bet taip ir neįstengė nieko išsiaiškinti. Toji vieta iš tikro kunigaikščiui turėjo sietis su baisiais pri­ siminimais, nes visada kalbėdam as apie ją užsim erkdavo, o tai buvo didžiausios baim ės ženklas. Ir šiuokart senukas užsim erkė ir kurį laiką perbalusiom is lū p om is g a u d ė orą. Galiausiai ly g šiaip sau tarė: - Čia apskritai vaidenasi. C holavickis krūptelėjo. Tai b u v o dar vienas m aniako arkliu­ kas. N u o la to s u žsim indavo, kad vaidenasi, ir u ž sim in d a v o pik­ tai, netgi klastingai ir užsispyrėliškai. C holavickiui dažnai atrodydavo, kad senis m ėgaujasi ner­ vinga jo baime, kurios jis n eįsten gė p aslėpti - iš tikrųjų jo nervai buvo pašliję, jis g y v e n o apim tas nuolatinio nerim o dėl kažko... kas slypėjo kambarių tuštumoje. Tad gal tai tebuvo kunigaikščio gudrybė ir u žsispyrim as, bepročio piktavališkum as, vaikiškas tarno p a gąsdinim as pilimi. Tačiau b u vo matyti, kad senis iš tik­ rųjų bijo - nežinia, ko jis prisigalvojo ir kokios haliucinacijos jį kamavo, bet atrodė kaip kartą ir visam laikui išgąsdintas, n u o ­ latos baim ės persekiojam as žm ogu s.

76

Senioko net juokas buvo pernelyg cypiantis - ir jis nuolatos dairėsi, šaudė žvilgsn ia is be paliovos p o tam sius kam pus. Tiesa, C holavickis žinojo, kad jis ir pats panašiai atrodo. Toj neapibrėžiam a, bet kraupi atmosfera, tvyranti pilyje, tokią įtak^ darė jiems abiem. Kas kita, kad jam visada bežiūrint į kunigaikšti, regint am žiną jo baim ingum ą, išgąstingą gu drum ą ir siaubą, atsispindintį aky­ se, atrodydavo, jog senojo keistuolio praeityje turėjo būti įvyk ę kas nors siaubingo. Veikiausiai jo pam išim as turėjo priežastį, n eb u vo sukeltas vien tik organizm o degeneracijos. Kas galėjo nutikti? Kodėl jis vis šaukia Franių? Kas tas Franius? Apie kunigaikščio praeitį jis težinojo tiek, kad jaunystėje tas triukšmingai ir linksm ai pram ogavo v iso se Europos sostinėse. Paskui vedė, bet žm on a gim d yd a m a mirė. Tada jis a p sig y v e n o pilyje ir atsiskyrė n u o pasaulio. Prabilo H olšanskių kraujas. Kai prieš porą m etų Cholavickis išv y d o jį pirmą kartą, kunigaikštis atrodė taip pat kaip dabar ir jį lygiai taip kam avo baim ės priepuoliai. Kodėl jo viduje b u v o tiek baim ės? G že g o ž a s n eįsten g ė to Cholavickiui paaiškinti, o pastarajam, tiesą sakant, kunigaikščio proto užtem im as buvo labai parankus. Dėl to kunigaikštis, pilyje pam atęs Leščiuką, palaikė jį Franiumi - matyt, kiekvienas vai­ kinas jam atrodė esąs tasai Franius, apie kurį niekados nenorėjo papasakoti. -

Išgerkite lašų, kunigaikšti, - tarė Cholavickis. - Jūsų nervinė

būklė vėl pablogėjo. Pripylė jam d v ig u b ą porciją m igdom ųjų ir grįžo pas Mają. Buvo tikras, kad išgėręs lašų kunigaikštis naktį nenubus, o tai leis pernešti p aveikslus ir neatkreipti jo dėm esio. Jis dar ilgokai

77

kalbėjosi su Maja, paskui, šiai išėjus, nu lip o į pirm ą aukštą ir pusbalsiu šūktelėjo: Gžegožai! Ko reikia? - atsiliepė senasis kamerdineris iš n ed id elio savo kambarėlio palei pagrindinius vartus. - Prašom eiti su m anim i. Reikia šį tą padaryti. - Tuoj, tik apsirengsiu. N a taigi, vidury nakties... Greičiau! Tuoj, tuoj... Fui, kokie įsakymai! Kamerdineris negalėjo pakęsti Cholavickio, bet num atė, kad šis gali tapti nauju šeim ininku, tad b u v o linkęs pernelyg jo neer/inti. Apskritai jis laikėsi neutralios politikos. K unigaikščiui nė /o d e liu n eu žsim in ė apie savo įtarim us dėl sekretoriaus „kom bi­ nacijų", bet ir C holavickiui neteikė jokios informacijos. - O ką aš žinau, - atsakydavo, kai sekretorius im d a vo klau­ sinėti, - ponų nešnipinėju, tai nieko ir nežinau! C holavickis mielai būtų apsiėjęs be jo pagalbos, bet nenorėjo, kad G žeg oža s pam anytų, esą kažkas rezgam a jam už nugaros, paslapčia. - Padėsite man, - tarė C holavickis. - Reikės nukabinti kai kuriuos paveikslus ir pernešti kitur. - O kam? Tiek laiko kabėjo, gali ir toliau kabėti. - Prašom su m anim nesiginčyti! Pasakiau - ir šventa! O ku­ nigaikščiui n ieko nesakykite. Tuos pav eik slu s turiu parodyti vienam ponui. Jie labai paseno, reikia restauruoti. - Labai čia tas ponas padės tokiom s teplionėms! Tačiau ėm ė nukabinėti paveikslus, kuriuos jam nurodė Chola­ vickis. N em ažai abu vargo, kol n u ėm ė beveik visu s p aveikslus paliko tik kelis, tokius bjaurius, kad dėl jų vertės nekilo abejonių, suvyniojo kelis go b elen u s ir kilim us.

78

- Kur visa tai sudėti? - paklausė G žeg oža s pakim usiu nuo dulkių balsu. Cholavickis susim ąstė. Toli nešti jų nevertėjo, reikėjo paslėpti kur nors arti, bet gerai paslėpti. Jis prisim inė kam pinį kambarį, vadinam ą senąja virtuve. Ta patalpa b u vo nuošaliau n u o pagrindinių salių, niekas nie­ kad ten neu žeidavo, be to, ji turėjo sunkias ąžuolines duris su apkaustais, rakinam as raktu. - Eime, - tarė jis, - nun ešim e į senąją virtuvę. - Į senąją virtuvę? Kodėl į senąją virtuvę? - O kodėl ne? Kas jums atsitiko? - Ten... purvina. - Visur purvina. Na, eim e. Ar turite raktą? Cholavickis paėm ė lem pą ir nuėjo siauru koridoriumi, o ka­ m erdineris nusliūkin o paskui jį. Tačiau priėjęs prie durų kamer­ dineris vėl tarė: - Gal verčiau A rianės salėje? - Atrakinkite pagaliau! - šūktelėjo Cholavickis, kuriam kilo šiokių tokių įtarimų. Tačiau tasai padavė raktus jam. - Pats ir atrakinkite. - Kaip suprasti? - Niekaip... Cholavickis pasuko spynoje did žiu lį raktą. - Pone, verčiau nerakinkite tų durų, - karštligiškai su šn ib ž­ dėjo G žegožas. - Kodėl? - Ten... vaidenasi. „Aha, - šm ėkštelėjo Cholavickiui m intis, - nejau tai ir bus tas „negeras" kambarys?"

79

Jis atidarė duris. Pamatė gana didelį kambarį baltintom sie­ nom, kuris kadaise iš tikro bu v o virtuvė, n es išliko m ūryta viryklė ir žid in y s su grotelėm is. Oras neb u v o pridvisęs, nes du maži langeliai b uvo be stiklų. C holavickis nustebęs pam atė palei sieną stovinčią paprasčiausią geležin ę lovą, užklotą pledu , toliau prausyklę, spintą... tarsi visai neseniai čia kas būtų g y ven ęs. Ant grindų m ėtėsi seni laikraščiai. Jis norėjo užeiti vidun, bet G žeg o ža s čiupo jį už rankos. Pone, - įspėjamai tarė jis, - verčiau neprasidėkite... verčiau palikite šį kambarį ramybėje. Tai nelaba vieta. Ir - kas čia vaidenasi? - sm alsiai paklausė C holavickis. - Al­ ius matėte? - Tegu ap sa u go m ane Aukščiausiasis! Bet žinau, kad dviem žm onėm s čia iš baim ės prastai baigėsi. Prieš penkiolika m etų ponas R udzianskis, praktikantas, irgi sakė, kad nebijo dvasių ir tyčia čia nakvojo - tai ryte radau jį po laiptais, sėdėjo ir tik lingavo, o plaukai jam stovėjo piestu n ely g šepetys. D augiau jis nebeištarė nė žodžio, pam išo galutinai. Pernakvosiu, sakė, pamatysiu. N a, ir pernakvojo, ir pamatė... dar ir dabar sėdi ne­ pajudėdamas iš vietos, vis rankomis veid ą užsidengęs, sako, jam ten net piktžaizdės atsivėrė. O kitas - virėjos sūnus Viciukas. Irgi visai sukvailėjo, vėliau net ir mirė iš to kvailumo! - Kokia nesąm onė! Gal jam šiaip kas pasirodė? - Pasirodė, nepasirodė... Jūs verčiau eikite iš čia. O pagaliau čia matyti kiekvienam suprantam i ženklai. K iekvienas iškart g ali suvokti, kad čia viešpatauja piktoji dvasia. Juk tai matyti. - Kas matyti? - To tai jau nesakysiu. Cholavickis iškėlė lem pą į viršų, bet neišvy d o nieko ypatingo. Baltos sienos atrodė visai m alonios ir giedros, palyginti su kitais

80

kambariais. Tačiau tikrai b u vo kažkas nenorm alaus... atidži įsižiūrėjęs jautei, jog kambaryje dedasi kažkas, kas neatitin gam tos dėsn ių , tik nežinia kas. Galiausiai G ž e g o ž a s truktelėjo jį ir tylom is, nedrąsiai pirš parodė į rankšluostį, n uplik usį n u o dulkių, kabantį ant sei geležin io vagio. Šis kiek virpėjo, veikiausiai dėl oro srovės, trai kiančios nuo lango. Tačiau ra n k šlu o stis judėjo keistai. N e laisvai p le v e n o nu skersvėjo, o virpėjo ir b u v o į s i t e m p ę s . Rodės, tarsi kokia n« regima ranka būtų laikiusi jį už apačios. To judėjimo negalėj sukelti oro srovė - jis b u v o k i t o k s . - Kas čia? - sum urm ėjo Cholavickis, sp ok so d a m a s į rank šluostį. Virpančio, įsitem p u sio rankšluosčio vaizdas b uvo atstumian tis, šlykštus. Sekretorius įveikė pasibjaurėjimą ir norėjo prieit arčiau, bet G ž e g o ž a s stvėrė jį už peties. - Nereikia! - Kvailystės! Juk turi būti kokia nors priežastis. - Aišku, kad yra, - sum urm ėjo žilas kam erdineris, nejučionr žeg n od a m asis. - Ir kokia gi? -Y ra . Cholavickis suprato, kad nieko daugiau neišpeš. Jokia jėga neišspaustų iš G ž e g o ž o daugiau nė vien o žodžio. O ir jam pa­ čiam, nors ir netikėjo dvasiom is, pasidarė nejauku. Nusijuokė. - Na, G žegožai, nusiraminkite. Dar nebuvo pilies, neturinčios savo vaiduoklio. G a lim e tuos daiktus sudėti kur kitur, nors čia būtų geriausia, nes nėra žiurkių. - Aišku, kad nėra. Čia nepasirodys jokia žiurkė, - prietarin­ gai atsakė kam erdineris, rakindamas duris. - Jos p rotingesnės už žm ones.

81

O kunigaikštis ar čia kartais užeina? N iekad o niekad. \\c nu nešė pav eik slu s į gretim ą koridorių. Bet C holavickis dar ilgai negalėjo atsikratyti bjauraus jausm o - lyg siaubo, lyg pasibjaurėjimo, dėl kurio pilies tyla ir tuštum a atrodė dar n e­ m alonesnės nei iki šiol.

PENKTAS SKYRIUS Profesorius Skolinskis traukė m iško takeliu taip, lyg būtų išėjęs pasivaikščioti, o iš tikrųjų norėjo dar kartą pažvelgti į nepasie­ kiamus, bet taip traukiančius mūrus. Ėjo lėtai, svarstydam as, kaip įsigauti vidun, kartkartėmis su pasibjaurėjimu nusispjaudam as ant m iško sam anų. Jam, profe­ soriui, intelektualui, tenka senatvėje imtis tokių reikalų! Tfu! Tfu! Visa tai gali baigtis baisia kompromitacija! Jautė, kad įsilaužėlio v aid m u o jam visiškai netinka. Ir vis dėlto b uvo įsitikinęs savo teisum u. Nejau galim a leisti, kad neįkainojami lobiai ir nuostabūs ž m o g au s dvasiniai turtai nyktų ir žūtų, patekę į keistuolio aristokrato m alonę ir nem a­ lonę? „Pas m us viskas nyksta ir žūsta! - karčiai mąstė jis. - Juk tie lobiai pagausintų tautos turtus! Juk kritiniu m etu valstybė sk o ­ linasi, užstatydam a m en o vertybes, ir tai rezervas, ne prastesnis už aukso rezervą. Vadinasi, visuom enė negali likti abejinga m eno kūrinių likimui. Bent jau materialinei jų vertei, - o ką ir kalbėti apie dvasinę. Tačiau pas m us viskas nyksta ir žūsta. Tiesa, padėtis kasdien gerėja, bet vis dėlto... O žm on ės žūsta nem ažiau nei p av eik s­ lai. Kad ir toks Leščiukas! G yvybinės jėgos stačiai trykšta per kraštus, bet vaikinas be išm anym o, neorganizuotas, galim a pa-

83

-

nem oralus, amoralus. Lygiai sėkm ingai gali padaryti

u k<) nors n a udin go, ir ką nors blogo... Kaip pasitaikys, kaip susiklostys aplinkybės. O Maja? Lygiai tas pat. Pašėlęs g yv y b in g u m a s, nepažabota upė, kuri išsilieja iš krantų ir u ž tv in d o pievas, u ž u o t su k u si malūnus. Et, Vysla... O

tos dvi poniutės, viena liesa, kita riebi? Viena karti, kita

tiildi, bet abi tokio pat siauro, riboto m ąstym o. O tarėjas Šimčikris? Taigi! Viena vertus, n evaldom as gaivalas, kita vertus, biu­ rokratija, schematiŠkumas, popierinė tobulybė, adm inistracinės priekabės. O paveikslai pilyje nyksta..." - Tfu! Tfu! O, laba diena, panele! Iš kur jūs čia? Pastarasis šūksn is buvo skirtas Majai, kurią pam atė išeinani u] priešais iš tankmės. Ji atrodė dvejojanti, o kartu labai rimta. - D žiaugiuosi, profesoriau, kad jus sutikau, - tarė ji. - N oriu su

jumis pasikalbėti. - Su manimi? - Taip. Tai dėl... dėl vien o tokio pastato, kuriuo jūs dom itės. Profesorius neketino priešgyniauti. - Aha, - tarė jis, įdėm iai žv elgd a m a s į ją, - ponas C holavickis

sakė jums, kad norėjau aplankyti pilį? - Tą žinau ne tik iš jo. Papasakojo jam apie vakarykštį savo vizitą į pilį ir Holšanskio šūksnius. - Henrikas nieko nesuprato, manė, kad tai trumpalaikės kuni­ gaikščio haliucinacijos, bet aš radau kišeninį Leščiuko peiliuką ir supratau, kad ten buvo jis. Henrikui to nepasakiau, bet šiandien kalbėjausi su Leščiuku. Jis prisipažino ir... regis, tai jūs jį įkalbėjote? Profesorius prikando lūpą. Vadinasi, Leščiukas išsiplepėjo. To b uvo galim a tikėtis.

84

- Matote, panele, - oriai tarė jis, - aš neturiu nei ko gėdytis, ne ko slėpti. Iš tikrųjų labai noriu patekti į pilį, bet m ano intencijo: yra tyros. Jei jūsų sužadėtinis nebūtų daręs man kliūčių, n ebūti reikėję imtis tokių priem onių. - Taigi, - tarė ji, - apie tai ir norėčiau su jumis pasikalbėti. Henrikas tų daiktų niekam nenori rodyti. - Ak, jūs ir apie tai žinote? Bet tai reiškia, kad v is dėlto tų daiktų yra. - Yra. K elios baldais ap statytos salės... Bet aš n e įste n g iu įvertinti... Ir jeigu norėtum ėte jas pam atyti taip, kad Henrikas nesužinotų, galėčiau jus palydėti. Kelią žinau. Ir jokios rizikos, niekas nepam atys. Profesorius žiūrėjo į ją su vis d id e sn e nuostaba. Kaip? Ji pati nori jam parodyti - ir slapčia n u o sužad ėtinio? Ką tai galėtų reikšti? Jis instinktyviai nepasitikėjo tokiom is panelėm is kaip Maja, jos jį šiurpino savo nepriklausom u g y v e n im o būdu, ankstyvu subrendim u ir stabdžių nepripažįstančia laisve. N egi m ėgintų jį apgauti? Jeigu C holavickis nori daiktus paslėpti, kodėl ji nori juos parodyti? Maja stovėjo po m edžiu, kram tydam a žo lės stiebelį. - Matote, pone, - atsainiai, beveik vaikiškai tarė ji, - aš jums paaiškinsiu. Henrikas tikisi paveldėti kunigaikščio turtą, dėl to aš su juo susižadėjau. Man reikia pinigų! - pastaruosius ž o d ž iu s ji nekantriai išspaudė. - Daug pinigų! Jeigu jis neturės labai daug, netekėsiu už jo, nes negaliu jo pakęsti! Profesorius išvertė akis. Ką? Tokius intym ius dalyk u s ji pa­ sakoja svetim am žm ogu i? Bet jos balsas skambėjo nuoširdžiai. - N egaliu jo pakęsti! Jis m ane erzina, esu jam visiškai abejin­ ga! Ištekėčiau už jo, bet noriu būti garantuota, kad jo turtas bus

85

išlies didelis. Girdėjau legendą, kad pilyje slypi tikri lobiai, bet iš |o negaliu išgauti nieko konkretaus. Bijau, kad tie daiktai neturi didesnės vertės ir kad jis tyčia nesako m an tiesos, mat nujaučia, kad tada jį m esiu. Jis m ane myli, - su tam tikru pa sid id žia vim u pridūrė ji lyg šiaip sau. - O aš n esileisiu apgaunam a! N u v e siu jus, kad pažiūrėtum ėte, - juk jūs apie tai išmanote? N aivu s tos m erginos cinizm as profesoriui atrodė nelabai įtik imas. Viskas ne itin panėšėjo į tiesą. - Vaikeli, ką tu kalbi! N em y li jo? - Ne. Ir jis yra įtartinas tipas! Apskritai nieko n em yliu, - iš­ sprūdo jai. - Nieko? - Nieko! N ei m otinos, nei jo, nieko... N eee, tik save! Tą „neee" ji pasakė taip, kad profesorius iškart prisim inė l.eščiuką. Ir jį jau kurį laiką stebino, nerim ą kėlė ypatingas ir nepagaunam as jųdviejų gim iniškum as. Bet šįkart jis pam atė tą kur kas aiškiau... net nustebęs pajuto, kad rausta kaip bijūnas. Ji irgi tučtuojau paraudo ir pro sukąstus dantis iškošė: - Neee... N iek o nem yliu, tik esu panaši! Esu panaši į... į kai ką! Buvo matyti, kad ji didžiausiom is valios pastangom is stengia­ si susilaikyti nepravirkusi, bet ašaros pačios ėm ė tekėti skruos­ tais, lū p os persikreipė. Ji stovėjo tiesi, ned engdam a veido, n e ­ bijodama gėdos. Profesorius paėm ė ją už rankos. - Nusiram ink, vaikeli, nusiram ink... - Jūs irgi žinote, į ką esu... Tai vagis! Norėjo apvogti m ano spintą! Bet aš esu tokia pat kaip jis! Esame tapatūs! Jūs stebitės, kad kalbu taip atvirai? O kodėl turėčiau gėdytis, jei esu tokia pati, visiškai tokia pati... Profesorius klausėsi apstulbęs ir ieškojo tinkamų žodžių.

86

Jau nebeturėjo nė m ažiausių abejonių, kad viskas, ką sako toji mergina, yra gryniausia tiesa. N ekentė sužadėtinio. Norėjo parodyti daiktus. A tsiverd avo svetim iem s. Viskas turėjo būti tiesa, nes - buvo panaši į Leščiuką. Ir jeigu ji pasakytų, kad ką nors apvogė, jis irgi tučtuojau patikėtų - šitaip toji istorija su Leščiuku, suk nesukęs, padorią ir teisingą panelę padarė nep ro­ gnozuojam ą ir ekscentrišką. Tačiau kaip jinai jį niekino! - Nereikia niekinti! - galiausiai sušnibždėjo jis ir nuėjo. N e g a ­ lėjo ilgiau viso to klausytis - turėjo pagalvoti. Kai tik jis išnyko tarp m edžių, Maja nusijuokė, galima sakyti, visu balsu. Negalėjo susilaikyti. Taip ją prajuokino jos pačios ašaros. „Pavyko!" - pam anė ji. Dabar bus galim a parodyti jam pa­ veikslus ir visa kita! Henrikas bus patenkintas. Profesorius pa­ tikėjo kiekvienu jos žod žiu. Jis m ano, kad m yliu Leščiuką. Puiku! Ar man tas kenkia! Šitaip galiu įteigti jam viską, kas tik man šaus į galvą. „Tik kad aš... aš iš tikrųjų verkiau, - pagalvojo ji nustebusi, šluostydam asi ašaras. - Na taip, tas panašum as vis dėlto m ane nervina. Bet tuo geriau. Kol buvau paprasta, normali panelė Ocholovska, n eg a ­ lėjau sau leisti to, ką gali panelė... panaši į Leščiuką!" - Ar šiaip, ar taip, jau esu apsijuokusi! - sušnibždėjo. Grįždama nam o sutiko storąją daktarienę drauge su liesąja valdininkaite. Abi p on ios nutilo ją išvyd usios, tarsi kaip tik apie ją ir būtų kalbėjusios. Maja tai suprato v o s pam ačiusi jų žvilgsn ius. Ak, jau porą d ienų jautė tuos kontroliuojančius, vogčio m is m ėtom u s ž v ilg s ­ nius. Šypsodam asi priėjo prie jų. - Gal, ponios, m atėte Leščiuką?

87

- N e, - atsakė daktarienė. - O ką, mieloji? N orite pažaisti U*nisą? - Neee! Šiaip norėjau su juo pasikalbėti! Pasakė tai nerimtai, bet įžūliai, m ėgaudam asi tuo, kokį p o­ veikį šie žodžiai padarė abiem pon iom s. Žinojo, kad tas „pa­ našumas" jos ž o d žia m s suteikia y patin gą reikšm ę - jai nuėjus daktarienė ir valdininkaitė reikšm ingai susižvalgė. Abi buvo įsitikinusios (nors neturėjo nė m en kiausių įrod y­ mų), kad tarp panelės ir trenerio turėjo u žsim eg zti kokie nors santykiai, o tai, kad tam n eb u vo jokio pagrindo, tik dar labiau stiprino intuityvų jų įsitikinimą. Tiesą sakant, tokios pat n u o m o n ė s b u vo ir profesorius. Tik jis po pokalbio su Maja n even g ė pavartoti žo d ž io „meilė". Stul­ binamas panelės O ch olovskos elg e sy s per tą pokalbį sukrėtė jį taip smarkiai, kad beveik pam iršo pilį ir jos turtus. N ė kiek neabejojo, kad ji arba jau beprotiškai įsimylėjo trenerį, c ir b a

tiesiu keliu žengia į tai.

„Keista, - pagalvojo jis, - kad aš išsyk to nesupratau! Juk jie sukurti vienas kitam! Gana užm esti akį! Tai nėra panašum as, tai tapatumas, vidin is tipų id entiškum as - kažkas, kas juos stum ia vieną prie kito, nors ir kokios būtų aplinkybės. A titiko kirvis kotą! Taip nutinka retai, bet jeigu jau nutinka, to įveikti n eįm a ­ noma. Juk jie R om eo ir Džuljeta! Įdom u, ar ir jis jau... Žinoma! Juk tai avantiūra! Vargšė ponia O cholovska! Jos viduje vyksta baisi kova, - toliau galvojo apie Mają, - kova tarp ambicijų ir fatališko pasirinkimo. Vargšelė yra labai išsigan ­ dusi dėl to „panašumo", o gal dar labiau dėl to, kad nenorom tam „panašum ui" pasiduoda. Ji niekina tą vaikiną. Kaip ji pasakė vagis? Ar jis tikrai norėjo ką nugvelbti? Tai ją žem ina, žeidžia

88

jos orumą, ir toks nesuprantam as, bet žem inantis jausmas gali ją stum telėti prie b aisių poelgių - ypač turint tokį būdą! Cha, bet kaip reikėtų pasielgti man? Ar pasinaudoti pasiūly­ m u ir nueiti j pilį? Negali būti nė kalbos! N egaliu įsipainioti į tokią istoriją. Taip, bet tuom et dings vienintelė proga pamatyti sen o ­ vinius m eno kūrinius, - kurių vis dėlto yra, kaip ji sakė, pilyje!" Ilgai svarstęs, galiausiai profesorius nusprendė eiti. Gal jis pernelyg rimtai žiūri į tą situaciją. Paskui dar bus laiko pagalvoti, kaip ir kiek galim a padėti Majai. Po vakarienės ji mirktelėjo profesoriui, ir netrukus juodu su ­ sitiko miške, u ž įvažiuojam ųjų vartų. - Eime! - tarė ji. Švietė m ėnulis. Tarp m eld ų švytuliavo vanduo. Migla gaubė pilies papėdę. Jis kelis kartus m ėgino užm egzti pokalbį, bet mergina atsaky­ d a v o vienu žo d žiu , bu v o tyli ir paslaptinga. Profesoriui situacija atrodė vis keistesnė - jis, tos tylinčios panelės vedam as į pilį, nakties tamsoje su lig kiekvienu žingsniu v is didesnės. Bet kuo labiau artėjo mūrai, tuo labiau viršų ėm ė tyrinėtojo sm alsum as. Mergina v e d ė jį p ožem iniu koridorium i. Pagaliau! Jie atsi­ dūrė pilyje - ir profesorius ž en g ė siaurais laipteliais, kylančiais į pirm o aukšto sales. Maja ved ė jį keliu, kurį buvo aptarusi su C holavickiu, tai yra rytiniu ir šiauriniu sparnu, priešinga puse nei ta, kurioje b u v o sekretoriaus ir kunigaikščio kambariai. Ėjo tylėdam i. Profesorius greitai apsiprato su tamsa, juolab kad pro langus įsp įsd a v o m ėnesiena. Tačiau kambariai atrodė tušti, apgriuvę, nutriušę... Kur ne kur r e n e sa n sin io frizo fragm entai virš durų, išli­ k ęs sk liau tas ar s u g r iu v u sio ž id in io liek an os liudijo k ad aise

89

buvusį pilies, dabar brutaliai išr e n g to s ir a p n u o g in to s, p raš­ m atnum ą. Jis priėjo prie lango ir kelias m in utes gėrėjosi k iem o atikais ir priebučių proporcijomis. Maja susidom ėjusi jį stebėjo. N ors jai rūpėjo visai kas kita, ji persiėm ė jo kaip žin ovo aistra. Profesoriaus veid as tapo lyg išm intingesnis, budru s ir su si­ kaupęs. Kartais jis visiškai užm iršd a vo apie atsargumą, kartais išsigandęs staiga im davo dairytis aplinkui. Kai kurios architektū­ rinės kambarių detalės, iš pažiūros nereikšm ingos, patraukdavo jo dėm esį, bet apskritai d id elio susižavėjim o jis nerodė. Tik kai jie atsidūrė seniausioje pilies dalyje, m ažu ose, ankšluose k a m b a rėliu o se šiurpiai sto r o m is sie n o m is ir au k štais skliautais, jis kelis kartus iš susižavėjim o net caktelėjo liežu viu . Maja atrakino duris į aštuonių renesansinių ir barokinių salių anfiladą, kurioje b u vo saugom i baldai, ir u žd eg ė žibalinę lempą, stovinčią ant n e d id elio apvalaus stalelio. - Štai čia tie daiktai, - tarė ji. Kampe sukrebždėjo žiurkė. Profesorius giliai atsiduso - iš susijaudinim o jam u ž ė m ė kva­ pą. A pm etė žvilgsn iu visą salę, tarsi būtų norėjęs vienu gurkšniu išgerti visą jos turinį. D idelio įsp ū d ž io ji nepadarė. Kadaise ši patalpa b uvo paversta erdvia sale, sujungus dvi m ažesn es į v ie ­ ną, nes ją į dvi dalis skyrė smarkiai pajuodęs plafonas, viduryje paremtas gana prasto darbo kolonom is. Jis priėjo prie stalelio, ant kurio stovėjo lempa. - Tai Bulio darbas, - sum urm ėjo žiūrinėdam as inkrustacijasKą reiškia Bulis? - Andrė Šarlis Bulis, XVIII am žiaus prancūzų baldininkas. O ta kėdė? Tai vadinam asis Savonarolos krėslas, XV am žius, vienas pirmųjų krėslų pasaulyje. Žinokite, panele, anais laikais nebu vo

90

net kėdžių. Ž m onės sėdėjo ant skrynių, tokių, kaip anoji - n u o­ stabi, tai Pranciškaus I laikų, arba ant suolų, įleistų į sieną, prie jų būd avo statomi stalai. Matote, panele, toji skrynia - tai dar gotika. Kaip tie daiktai atkeliavo net iki čia? Jis pirštais palietė raižinius ir su šn y p štė tarsi apsid eginęs. Skrynia iš apačios b u v o sukapota žiurkių. Iš lėto praėjo pro senovinius, prie sien o s stovinčius flam an­ diškus ir itališkus rašom uosius stalus, Gdansko spintas. Metė akį į plafoną. - Tai nieko verta! - niekinamai nu sp ren d ė jis. - Vargana ba­ rokinė teplionė. O kur paveikslai? - Kitose salėse. Maja paėm ė lem pą, o jis pasišvietė sau po kojomis elektriniu žibintuvėliu. Perėjo į kitą, did žiu lę salę su šešiais langais. - Ar iš kitur šv ie so s m ū sų langu ose nepastebės? - N e, šitų langų iš g y v e n a m o sio s nam o d alies apskritai n e ­ m atyti. O pagaliau n u o langų p u sės le m p ą u žd en g ia u p o p ie ­ riumi. Jis priėjo prie drobių, kurias C holavickis paliko kaip nieko vertas. Tai iš tikrųjų bu vo bjaurus kičas, nutapytas taip n e v y ­ kusiai, kad Maja nustebo, kaip kruopščiai profesorius tyrinėjo kiekvieną paveikslą. Ir jo veide atsispindėjo vis d idesnis n u si­ vylim as. - Na, čia nieko gero nėra. Eime toliau. Jis peržvelgė sienas. Maja baim inosi, kad įžiūrės šv iesesn es dėm es, likusias n u ėm u s paveikslus, bet profesorius nebuvo toks pastabus. Tada priėjo prie senos, beveik visiškai pajuodusios d i­ delės drobės, vaizduojančios biblinę sceną, kurioje buvo m atyti vieni veidai - ir staiga įsm eigė į ją akis kaip užkerėtas. Greta pastatė lem pą - iš paveikslo žv elgė nedailūs veidai, naiviai n u ­ tapytos rankos ir su stin g u sio s drabužių klostės.

91

Ji nusišypsojo: - Tikra karikatūra! Dabar profesorius tyrinėjo paveikslo apačią ir pirštais švelniai braukė jo paviršių. Išsitraukė lupą ir ėm ė žiūrinėti šiurkščius dažus. - N a na... - murmtelėjo jis. - O ką? - paklausė m ergina. - Pirmarūšis darbas. Arba smarkiai klystu, arba... Hm, tuojau... - Kaip?! - nepaprastai nustebu si paklausė Maja. - Tai geras paveikslas? - Kaip čia jum s pasakyti... Visoje Lenkijoje nėra n ė v ie n o paveikslo, kuris nors perpus būtų toks geras kaip šis. - N egali būti! Ji apstulbo. Fatališkai susiklostė, kad Henrikas paliko čia tą paveikslą! Ir kas būtų galėjęs pam anyti - tokia bjaurastis! Toliau profesorius ėm ė karštligiškai tyrinėti portretėlius, pro kuriuos anksčiau b u vo praėjęs, ir iš jų išrinko vieną m ažą pa­ veikslėlį paprastuose a u k su o tu o se rėm uose. - Man čia panašu į Ticianą! - Ką?! - Čia išties tikri lobiai! - Luktelėkite truputį. Tuoj grįšiu. Maja n u bėgo pas Cholavickį. - Viskas žuvę! - n u o slenksčio pareiškė ji. - Kas atsitiko? - Pasirodo, tie bjauriausi p aveik slai, kuriuos palikai, yra nuostabiausi šedevrai! Jis ten rado Ticianą ir dar kažką! - N egali būti! Cholavickis b u vo sukrėstas iki širdies gelm ių. Viena vertus, visos jo viltys pasiteisino! Pilyje slypi lobiai! Kita vertus, profe­ soriaus atradimai galėjo turėti lem tingų padarinių.

92

- Ką dabar darysim e? - Tą ž m o g ų būtinai reikia kaip nors nukenksm inti. Dabar jis iš tikro ė m ė kelti pavojų. C holavickis susim ąstė. - O gal... - m urm telėjo ir tučtuojau atsargiai apsidairė. - Ką?! - klausinėjo susidom ėjusi Maja. Bet jis nusijuokė, tarsi pralinksmėjęs n u o sa v o minties. - Nieko. Tiesiog reikia su juo susitarti. Dabar jau nebėra pras­ m ės slėpti n u o jo tiesą, bet turime sulaikyti jį pilyje. Jeigu jau viską žino, tegu bent sukataloguoja ir įvertina paveikslus. Šitaip laim ėsiu laiko... Kaip nors su juo susitarsiu. Profesorius be galo nustebo, išv y d ęs Mają kartu su Cholavickiu. Bet sekretorius iš karto griebė jautį už ragų: - Profesoriau, turbūt jau žinote, kad pilyje slypi tikri lobiai? - Žinau... M okslininkas nenustojo dėbčiojęs pro akinių viršų. - Ir num anote, kad man reikia šitai išsaugoti paslaptyje? - N um anau. Cholavickis nusijuokė. - Ne! Jūs klystate! M ano intencijos pačios geriausios, - iro­ niškai toliau dėstė jis. - Tiesiog kunigaikštis testam entu man paliko tiek M ysločės nekilnojamąjį, tiek kilnojamąjį turtą, o aš norėčiau išvengti nereikalingų sun kum ų ir procesų, kurių kiltų, jei kartais tolimi gim inės sužinotų, jog palikimas yra didesnis, nei visuotinai m anom a. Kaip matote, veikiu legaliai ir kunigaikščio nurodym u. Tai tiesiog paprasčiausias atsargumas, norint išveng­ ti nereikalingų priekabių. Taigi jūs, profesoriau, netgi galėtum ėte m an praversti, nes, kaip aiškėja, pats negaliu susitvarkyti su tais menais. Čia reikia žinovo, kuris galėtų juos sukataloguoti, įvertinti, ir aš tiesiog džiaugiuosi, kad Maja jus čia atvedė. N oriu jums šį tą pasiūlyti.

93

- Ką gi? - Jei pažadate m an išsaugoti paslaptyje visą šį reikalą, kviečiu jus keliom s d ie n o m s į pilį, kad apžiūrėtum ėte visus p aveikslus ir baldus. Bet iškeliu dvi sąlygas. Primo i

ttmlo

-

-

diskretiškum as. Se-

turite a psigyventi čia. Suprantate, kunigaikščio nervinė

luiklė be galo prasta, jis nepakenčia pilyje svetim ų žm on ių. Jei kasdien ateitum ėte čia, jis galėtų jus pastebėti, be to, Polykoje irgi visi sužinotų. Dabar Polykoje pasakysite, kad keliom s d ien om s išvažiuojate į Varšuvą, o aš čia paskirsiu jums kokį nuošalesnį kambarį - pilis didelė, pasislėpti nebus sunku, kol baigsite darbą. ( kalėtumėte ateiti kad ir rytoj vakare. Pagaliau, - pridūrė, - pa­ rodyčiau jums kitus paveikslus. Profesorius sudvejojo. Šis p asiūlym as buvo labai netikėtas. Ik* to, teks praleisti kelias dienas pilyje slapčia nuo k unigaikščio ir priklausyti n u o šio pono m alonės. Tiesa, C holavickio aiškini­ mai skambėjo labai raminamai, - suprantama, kad jis nenorėjo Iurėti nereikalingų problem ų su kunigaikščio gim inaičiais, bet kažkodėl profesorius nelabai juo pasitikėjo. Ir ta tuštum a, tos salių anfilados, ta pilies tyla... Profesorius jau žinojo, kad norėta jį apgauti. Tiek Ticianas, tiek kitas jo atrastas paveikslas išties tebuvo n ežinom o tepliotojo šim to m etų se n u m o drobė. Jis išsyk pam atė šv iesesn es dėm es ant sien ų ir suprato, kad dalis drobių išnešta, tad, p a sin a u d o ­ jęs Majos ir C holavickio neišm anym u, ap vedė juos apie kertę. O dabar sekretoriaus pažadas parodyti jam „kitus paveikslus" pripildė jo širdį pačių šviesiausių vilčių. Tai ir nusvėrė. - Lieku, - sutiko jis.

94

ŠEŠTAS SKYRIUS - Čia kažkas dedasi! - Kas gi galėtų dėtis?! Kažkas dedasi su jūsų nervais, ir tiek! - Čia kažkas dedasi! Sakau jums, Henriau, čia kažkas dedasi! -K u r ? - Čia. Pilyje. N ežin au, kur, bet kažkas dedasi. Pažeista p u ­ siausvyra. Kažkas - kažkur - kažką, iš kur man žinoti, kas ir ką, bet tikrai - gal pirm am e aukšte, gal senojoje pilyje. N ežinau, bet kažkas! Cholavickis jau kokią valandą stengėsi nuraminti senąjį kuni­ gaikštį Holšanskį, mat šis blaškėsi lovoje, apimtas nesuprantam os baimės. Jo ausys, per daugelį metų pripratusios prie v ie n o d o s pilies simfonijos, turbūt išgirdo kažkokį nepagaunam ą skirtumą, nes iki šiol tokios scenos sekretoriui niekad nebuvo ištaisęs. - Na, gerai, bet ar girdėjote kokių nors įtartinų garsų, krebž­ desių? Kuo grindžiate savo prielaidas? - N ieko negirdėjau, bet turi kažkas būti - kažkas naujo p ily ­ je - kažkas prisidėjo! - Prie ko prisidėjo? - Ak, Henriau, tai kad tu nieko nesupranti, visiškai nieko! O D ieve, D ieve, Dieve!.. Jis u žsid en gė veid ą rankomis, bet C holavickis pamatė, kad viena akimi kunigaikštis pro pirštus žiūri į jį. Nėra abejonių, jo

95

jt jrum as sustiprėjo - sekretorius žinojo, kad kunigaikštis n e su ­ vokiamai suderina visišką pasitikėjim ą juo ir visišką įtarumą. Jis įkalbėjo n usik am avusį kunigaikštį išgerti d v ig u b ą d o z ę hromo ir p asuko „muziejaus" pusėn - taip ironiškai vadino sales mi

senoviniais daiktais. Patikrinęs, kad G žeg oža s sėdi apačioje, savo kambaryje, ati­

darė sunkias se n o sio s virtuvės duris ir įdėm iai p a žv elg ė į rank­ šluostį, kuris žibintuvėlio šviesoje virpėjo ir vibravo m o n o to n iš­ kai, bet kartu kon vulsyviai. Paskui šv ie so s pluoštu brūkštelėjo (vr visą kambarį. Pam ėgino įveikti nepaprastą pasibjaurėjimą, kurį jam kėlė ši vieta, bet staiga išsigando, kad štai taip stovi ir klausosi nežinia ko. „Baigsis tuo, kad ir aš išprotėsiu", - pagalvojo jis. Perėjo per kelias sales iki kambario, kurį G žeg oža s paruošė profesoriui. Čia stovėjo nakčiai paklota lova, m ažas staliukas, praustuvė, lem pa, ąsotis su vandeniu. Cholavickis paėm ė lem pą ir nunešė ją į senąją virtuvę. Pastatė .uit staliuko. Vėl trum pam sustojo ir įsiklausė. Paskui grįžo ir pernešė patalynę. Turėjo gerai suim ti save į rankas, kad nuo ten stovinčios g e ­ ležinės lo v e lė s n u im tų seną, apipelėjusią antklodę ir paklotų .itsineštą patalynę. Bet koks po k y tis šiam e kambaryje atrodė pavojingas ir lengvabūdiškas veiksm as. Vis dėlto jis paklojo lovą ir pernešė kitus daiktus. Paliko pri­ tem dytą lempą. Vėl pažiopsojo į virpantį rankšluostį ir išėjo iš kambario. Viską čia jis atliko tarsi pirštų galiukais. Paskui švelniai užvėrė duris. G rįždam as į savo kambarį stabtelėjo prie vieno lango, ž v e l­ giančio į kiemą, ir susim ąstė. Kartais jį su im d a vo juokas, o kar­ iais u žlied a vo aklas siaubas, d au g did esnis, nei tas, kurį būtų

96

išg yv en ęs ketindam as profesorių tiesiog nušauti. Tai, ką darė, jam atrodė ir neįtikėtinai kvaila, ir neapsakom ai baisu. Tiesą sakant, grynas vaikiškum as ir kvailystė b u v o manyti, kad kambario „vaiduokliai" sum aišys profesoriui protą ar paša­ lins jį kaip nors kitaip. Bet Cholavickiui pritrūko drąsos pačiam susidoroti su įsibrovėliu. Jis buvo apim tas bejėgiško įsiūčio, jautėsi prieš profesorių visiškai bejėgis, ir jam šovė galvon vaikėziškas su m a n ym a s apnakvydinti profesorių senojoje virtuvėje. O gal tikrai profe­ soriui nutiks kas nors blogo, na, bent jau labai išsigąs ir praras norą kištis į pilies reikalus (net jeigu ir neišprotės, kaip anieji). Šiaip ar taip, toks eksperim entas pakenkti negalėjo. Rank­ šlu o sčio virpėjim as išties b u vo kraupus... O jeigu profesoriui nieko nenutiktų, turėdam as jį pašonėje visada galėtų sugalvoti kitokių būdų, taikių ar priverstinių. Jis n usileido žem y n ir laukė profesoriaus ir Majos prie durų į koridorių. Jie atėjo pavėlavę, nes nebuvo taip paprasta apsimesti, kad išvažiuoji į Varšuvą. Profesorius turėjo arkliais važiuoti į stotį, o iš ten sam dyta puskariete grįžti ir išlipti neprivažiavęs pilies - čia susitiko su Maja ir ji padėjo nešti jam n edid elį laga­ m inėlį su daiktais. - Tik tyliau! - sušnibždėjo Cholavickis, vesdam as juos per sales. - K unigaikščiui vėl pablogėjo. O čia, profesoriau, jūsų kambarys. - Ačiū, neblogas kambarėlis. - Deja, negalėsiu palaikyti jums draugijos. Turiu pasirūpinti kunigaikščiu. Gal jūs, profesoriau, iškart im kitės daiktų, tik ty­ liai ir atsargiai su šviesa. Paruošiau šio to užkąsti. O šiaip turite tvarkytis pats.

97

-

Galėčiau v isu s m etus tik valgyti d u o n ą ir gerti vandenį, -

aistringai tarė Skolinskis, atidarydam as duris į „muziejų". Sekretorius atsisveik in o su Maja ir nuėjo pas kun igaikštį. IVisai miegojo. N uo tada iki pat v ėlu m o s sukiojosi tarp kunigaikščio kam ­ bario ir salių, kuriose tyliai dirbo profesorius. C holavickis skubino jį, trokšdam as k u o tikslesnės inform a­ cijos apie ga lim ą paveldėjim o vertę, reikalavo tikslių skaičių, nors profesorius aiškino, kad m en o kūriniai turi sąly gin ę vertę, priklausančią n u o rinkos ir pirkėjo įkarščio. M okslininkui b u v o ^.įrodyti ir paslėpti paveikslai, šis juos kuo skrupulingiausiai ištyrė. Skolinskis, išv y d ę s tas drobes, širdyje net trynė rankas iš pasitenkinim o, kad pasirodė esąs toks apsukrus. Tai, ką jis pam atė dabar, pranoko pačius drąsiausius jo lūkes­ čius. Jis jau atpažino du Jordanso darbus, stulbinančius kolorito jėga ir gaivum u, ir vieną M azačo peizažą - kokiais keliais šie kūriniai atklydo net iki čia? Ar kuris nors iš H olšanskių-D ubrovickių b u vo m e n o m ėgėjas, ar turėtum e dėkoti stebuklingam iitsitiktinumui? Ar seniai šie paveikslai kabo pilyje? Bet p o kurio laiko jį ap ėm ė n u o b o d u ly s, nuvargino sup ančių m eno kūrinių gausa. Profesorius gerai pažinojo tą persisotinim o jausmą, ne kartą išgyventą m uziejuose, tad žinojo, kad su juo kovoti neverta. Jo akys pavargo, ėm ė skaudėti galvą. N usprendė, kad reikia pam iegoti. U žrakino salę ir nuėjo į jam paruoštą kambarį. A tsi­ sėdo ant lovos ir perbraukė ranka per kaktą ir veidą. N u sižiov a vo . Buvo toks pavargęs, kad n e slė g ė net spengianti pilies tyla.

98

Priėjo prie staliuko ir p a didin o lem p o s liepsną, paskui vėl atsisėdo ant lovos ir ėm ė varstytis batus. Staiga m etė ką daręs. Kambaryje kažkas dėjosi. N ežinojo, kas, bet buvo tikras, kad kažkas čia dedasi. Keistas jausmas. Jis apsidairė. N ieko. Baltos sienos, akm eninės grindys, virtuvės viryklė su did žiu liu gaubtu - ir vis dėlto... Tas kažkas buvo ne išorėje, o v i­ duje, tas kažkas b u vo kambaryje. N ejučiom profesorių sugriebė už gerklės toks neapibrėžtas, bet persmelkiantis šleikštulys, tarsi kur netoliese slėptųsi bjaurus žvėris. Bet virtuvė b u vo beveik tuščia, tik kam pe m ėtėsi krūva p o ­ piergalių. Vis d ėlto jis, galim a sakyti, aiškiai jautė, kad kažkas vyksta, kad kažkas nesustodam as dirba. Pakėlė v ien ą ant grin dų b esim ėtantį laikraštį. Senas, net 1923 metų, Varšuvos kurjerio num eris. Kiti du laikraščiai buvo tų pat metų. K lūpojo ant g rin d ų žiū rin ėd am a s laikraščius, ir staiga jį nuvėrė baimė, kad gal kažkas tyko jam u ž nugaros. Tučtuojau grįžo į lovą, o baim ė sustiprėjo tiek, kad jau nieku g y v u nebūtų pajudėjęs iš tos vietos. Bijojo kiekvieno judesio. Kaktą išpylė prakaitas. Tas baim ės p liū p sn is jį išgą sd in o tuo labiau, kad neturėjo jokio racionalaus pagrindo. Labiausiai bijojo to, kad bijo. „Ko gi aš bijau?" - galvoje bukai sukosi mintis. Jo žv ilg sn is čiu o ž ė kiekvienu kam peliu, kiekvienu daiktu. Jį su d o m in o popieriai kam pe, senų sąskaitybos knygų ir p o ­ piergalių krūva - tai b u vo vienintelė vieta virtuvėje, ne iki galo įžvelgiam a, todėl traukte jį traukė. Gal po tais popieriai kas sly ­ pi - nedrįso prieiti, bet įdėm iai iš tolo tyrinėjo.

99

Pastebėjo iš p o kietų buhalterinių k n yg ų viršelių kyšantį są­ siuvinio kam pą - paprasto m o k y k lin io są siu v in io langeliais, prirašyto pieštuk u. Profesorius b u v o toliaregis, tad be vargo įk a it ė kelis žodžius: ...iki šiol nieko neatsiti... Kitus u ž d e n g ė k n y­ gos. Kitoje pastraipoje dar perskaitė: 12.45 val. Vis dar nieko... [į išsyk a pėm ė tikrumas, kad tai susiję su jo padėtim i. Keliais ryžtingais žingsniais p uolė į kam pą, išsitraukė sąsiuvinį ir grįžo | lovą. Sąsiuvinio viršuje d id elėm is raidėm is buvo užrašyta: „Pro­ tokolas". O toliau: Mano, Kazimiero Rudzianskio, buvimo čia, Mysločės dvaro senojoje virtuvėje, protokolas, 1923 m. gruodžio 14 d. Aš, Kazimieras Rudzianskis, Mysločės dvaro Promčo palivarko praktikantas, sužinojęs, neva senojoje virtuvėje vaidenasi, nors tuo aš visiškai netikiu, nusprendžiau ištirti ir išsiaiškinti galimų dvasių klausimų. Savo įspūdžius nusprendžiau aprašyti dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, dėl amžino šio dalyko atminimo, antra, kad ko nors nusitverčiau, nes miegoti negaliu, dvasios nesirodo, o laikraščius jau perskaičiau. Dabar 12 vai. 20 min., vadinasi, dvasių valanda jau praėjo, o iki šiol nieko neatsitiko. R udzianskio „protokolas" dar porą p uslapių b u v o rašytas tokiu pat pusiau juokaujamu tonu. Profesorius karštligiškai g i­ linosi į tekstą, trokšdam as sužinoti, ar tasai žm o g u s prieš p en ­ kiolika m etų patyrė tokią pat nepagrįstą baimę? Taip! Po ilgų išvadų, pagrindžiančių teoriją, kad „antgam tinių reiškinių aps­ kritai nėra", jis rado tokią pastraipą:

100

Tačiau meluočiau tvirtindamas, kad visiškai nepasiduodu tvyran­ čiai nuotaikai. Žinoma, nuolatos laukiu, kad kas nutiks, ir nors stengiuosi visiškai susitelkti į rašymą, vieną smegenų kampelį esu atvėręs vaiduokliams priimti. Be lempos, uždegiau dar dvi žvakes, pastačiau jas skirtingose vietoser tad niekas negalės man iškart užgesinti visų šviesų. Be to, po ranka turiu revolverį. Jei kas nors būtų toks kvailas, kad rizikuotų iškrėsti man kokį pokštą, šaučiau negalvodamas. Tačiau kaip kas nors galėtų man tą pokštą iškrėsti? juk duris užrakinau ir užstūmiau stalu, o pro langą niekas nepasieks, nes per siauras ir per aukštai nuo žemės. Tekstas baigėsi. Likusi jo dalis b u v o nuplėšta. - Vadinasi, čia vaidenasi? - m urm telėjo profesorius. Jis pasirausė popiergaliuose ir netrukus ištraukė saują p opie­ rių, prirašytų ta pačia ranka. Jie b u vo suplėšyti taip sm ulkiai, kad tebuvo įm anom a perskaityti p a vien iu s žod žiu s. Kas juos su p lėšė ir kodėl? Vienoje tų skiautelių Skolinskis įskaitė žodį, kuris iškart patraukė jo dėm esį. Tas žod is buvo rankšluostis. Rankšluostis ju - tęsinio rasti n e­ galėjo. Kaip tas rankšluostis susijęs su protokolo turiniu? Jis apsi­ dairė ir tučtuojau pam atė kam pe ant vagio kabantį rankšluos­ tį, - purviną, gelsvai pilką, su kutais. Norėjo prieiti, bet staiga nusprendė - gal verčiau ne. Ar tik jam taip atrodė, ar tas rankšluostis iš tikrųjų juda? Pasidėjo popierius ant kelių ir ilgokai stebėjo ritmingą jo trūk­ čiojimą, panašų į slieko žingsnį. Vadinasi, štai kur vyksta tasai darbas, kurį jis iš karto pajuto, vos įėjęs į kambarį. Tas kažkas ir b u vo rankšluostis. Rodės, rankšluostis norėtų išvem ti, bet

101

niekaip negali. Tačiau jis judėjo beveik nepastebim ai. Jeigu ne los popieriaus skiautės, šito nebū tų n ė pastebėjęs. Profesorius sudrebėjo. Jeigu ne tikras, tikrų tikriausias sia u ­ bas, m anytų, kad tapo įtaigos auka. Bet jį u ž p lū d ę jausm ai iš karto liepė padėtį vertinti kuo rimčiausiai. Išeiti? Taip, reikės išeiti. Bet jis delsė. D ingo noras daryti nors m enkiausią judesį, sėdėjo tyliai ir stengėsi užim ti k uo m ažiau vietos - ir mąstė. Lempa apšvietė kambarį nelabai ryškiai. N e b y ­ lus rakandai stingte sustingo. Profesorių sustingdė neveiklum as. Ar jam tik pasirodė, ar iš tiesų rankšluostis ėm ė virpėti smar­ kiau? Dabar neliko jokių abejonių, kad jis juda. Ir tai b u v o negeras judėjimas - be abejo, negeras. Profesorius b u v o giliai tikintis žm o gu s, bet n e b u v o linkęs visur kur įžvelg ti pik to sios d v a sio s apraiškų. N e kartą b u v o d alyvavęs spiritizm o sea n su o se ir m atęs keistų reiškinių, bet nelaikė jų antgam tiniais. Tačiau tai, kas pam ažu ir nepastebim ai dėjosi šiam e kambaryje, iš esm ės smarkiai skyrėsi nuo spiritizm o seansų. Per seansus susidarydavo įspūdis, kad veikia nepaprasta, bet grynai m echaninė jėga. N u tik d avo v isokių keistenybių, bet jos nebuvo nei geros, nei blogos... O čia profesorius jautė konkretų ir pašėlusį blogį, prigludusį pasieniais. Ore tvyrojo blogis ir šlykštumas, aiški ir beatodairiška grėsmė. Ar iš tikro visa tai dera priskirti kokiom s velniš... Skolinskis nustebo suvokęs, kad... bijo m intyse ištarti tą žodį. Šiom is aplinkybėm is jis buvo toks bjaurus, kad negalėjo... Tačiau tai sukėlėjam siaubą! N egi jis jau taip negali tvardytis, kad tapo prietaringas it koks kaimietis? V elniškom s jėgom s, - sušnibždėjo įveikdam as save. - Vel­ niškom s.

102

Ir pakartojo dar keletą kartų, tarsi norėtų įveikti augančią baimę: - Velnias, velnias, velniškom s, velniškom s. Bet tada jį u ž p lū d o šim tą kartų d id esn ė baimė. įsivaizdavo, kaip sėdi čia vien a s ir drebančiom is lū p o m is kartoja tą žodį, skambantį kaip provokacija. Ar jis n ebuvo jam pašnibždėtas? Argi ne į tai v ed ė visa, kas vyko šiam e kambaryje? Ir dar labiau išsigand o savo baimės, - kad nebegali susivaldyti ir p a sidu oda nesuprantam ai panikai. - Ramiai, - sušnibždėjo, - tik ramiai. Vėl apsidairė - atsargiai ir lyg su tam tikru abejingum u. Visur tvyrojo tyla ir ramybė - niekas nepasikeitė, - tik rank­ šlu o stis dirbo kam pe, trūkčiojo, virpėjo, įsitem p d av o . Dabar jo judėjimas bu vo visiškai akivaizdus ir nepaaiškinam as jokia logiška priežastimi. Atrodė, kad dem asku otas jis nustojo g ė d y ­ tis. D velkė begėd iškum u . O kartu tas bjaurus tirtantis skuduras keistai priminė m ed iu m o judesius per spiritizm o seansą, taip pat moterį - gim dančią. Tarsi norėtų ką išm esti, išstum ti iš savęs, pagim dyti. Bet ne tai b u v o blogiausia. Kažkas ėm ė darytis šviesai. Tiesa, lempa d egė įprastai, bet profesoriui vis labiau atrodė, jog kažkas siekia, kad ji užgestų. Kažkas? Kas? Jautė kažką - kažką čia esant. Tai turbūt savitaiga, bet būtų galėjęs prisiekti, kad, bėjo, kambaryje yra dar kažkas, netgi nurodyti, kur šią valandėlę yra. O gal išmesti tą rankšluostį? N e, verčiau - ne. Tad išeiti iš čia? Atsistoti ir išeiti. Taip, bet verčiau - ne. Sėdėjo ant lovos kaip pelytė po šluota. Jam vis sunkiau b u vo padaryti kokį judesį. Rodės, kiekvienas sm arkesnis judesys pa-

103

(rauks į jį nežinia kieno dėm esį. Ir tik pirštais karštligiškai vartė sm ulkias R udzianskio protokolo skiauteles. Ak, d a u g a tidu otų u/, tai, kad galėtų sužinoti, kaip viskas baigėsi tam žm og u i, kuris prieš penkiolika m etų taip pat sėdėjo ant lovos - ir laukė. Bet iš tų popierėlių n edaug ką bu v o galim a išskaityti. 1 val. 40 mirt... žvėris... suparalyziuo... pūstelėjo... ir dar bijau juodas, juodai mėlynas ir per juda, suvir Skolinskio v a iz d u o tė dirbo kaip pašėlusi. Iš tų trupinėlių jis m ėg in o n u sp ėti sa v o likimą. Ką reiškia tas „juda"? Žvėris? Juodas žvėris? O gal tie ž od žia i visai nesusiję? Išeiti! Pabėgti! M ergele Švenčiausioji! Ir kaip tik tada jį užliejo siaubas, toks galingas, kad jis net apmirė. Pajuto, jog p ern elyg bijo, kad p a­ bėgtų. Galėjo tik sėdėti - ir laukti. B uvo kaip sm auglio u ž h ip n o ti­ zuotas paukštelis - negalėjo nė krustelėti. Dvi ar trys m inutės, kurias dabar išgyveno, ko gero, buvo s u n k ia u sio s jo g y v e n im e . Klaikiai bejėgis, su sp a u sta gerkle, pak um pusiais pečiais, beveik kaip paralitiko įtem ptais raum e­ nim is - ir kartu suvokiantis, kad be vilties išsigelbėti jis yra pasmerktas ir kad nutiks tai, kas turi nutikti. Įdėjęs visas pastangas, jis pašoko nuo lovos ir išlėkė iš kam ­ bario. Bėgdam as per slenkstį pam anė, kad kažkas lenda iš kam ­ po ir stengiasi iš šono, įstrižai, jį užpulti, - bet jis neatsigręžė. Trinktelėjo durim is.

104

Vos tik atsidūrė u ž niūriosios celės durų, iki paskutinės ribos įtempti nervai nebeišlaikė. Jis pasileido bėgti per tamsų koridorių ir kambarius, - kad tik kuo toliau, - kol galiausiai pritūpė palei sieną, visiškai n etekęs jėgų. Dabar jam visa pilis atrodė apsėsta piktųjų jėgų, o iš tam sos ž v e lg ė baimė. Praėjo kokie trys ketvirčiai valandos, kol jis ga­ liausiai šiaip ne taip įstengė susivaldyti. Jautėsi klaikiai išsekęs. D elnu parėmęs galvą, kone gulėdam as ant šaltų akm enų, svarstė, kaip tučtuojau pabėgti iš pilies, tik staiga gretimoje galerijoje išgirdo tylius žingsnius. Žvilgtelėjo pro duris. Galerijos gale, ten, kur m aži sukti laipteliai ved ė į koridorių, išv y d o C holavickio figūrą. Su kelnėm is ir marškiniais, basas, sekretorius porą kartą pažingsniavo pirmyn atgal, paskui stabtelėjo, alkūne atsirėm ė į sieną. Rodos, jis klausėsi. Aha, dabar profesorius suprato, kodėl C holavickis pasiūlė jam likti pilyje ir a p gy v en d in o kaip tik tame kambaryje. Skolinskį su ėm ė juokas. Pasinaudojęs proga, kai sekretorius išn yko koridoriaus gilum oje, jis kuo greičiau puolė į priešingą pusę. Buvo n eapsakom ai sunku susiorientuoti v in g iu o tu o se p i­ lies koridoriuose. Svajojo rasti kokį nors sa u g ų kampelį ir pra­ leisti ten likusią nakties dalį, kokį nors baldą, ant kurio būtų galim a pailsėti. Tik iša u šu s jis galėjo n ieko n eža d in d a m a s ir nesukeldam as skandalo išeiti iš pilies. Pasuko į siaurą, labai tamsų koridorių. Praėjo pro nišą - ir iškart pajuto, kad kažkas sėlina jam iš paskos. Tučtuojau sustojo. Ne, tai negalėjo būti Cholavickis. Tada kas? Profesorius sulaikė kvapą ir laukė... Tasai irgi laukė.

105

Profesorius patraukė pirm yn - ir tasai patraukė. Skolinskis p.ispartino žingsnį - ir tasai paspartino. Aiškiai girdėjo jį kv ėp u o ­ jant. Kai profesorius staiga pasuko į šoninę salę, tasai irgi pasuko. Visa ta situacija b u v o tiesiog absurdiška, tarsi pam išėlio arba girtuoklio k liedesys. N e p a ž įsta m o s figūros judesiai b u v o n e ­ tvirti, nekoordinuoti, staigūs ir kartu svyruojantys - tarsi m ažo v.iiko. Bet ar tai b u v o žm ogus? Profesorius vėl pajuto pasišlykštėji­ mą ir siaubą, griebiantį jam už gerklės, tik staiga figūra pripuolė prie jo ir m ažu, lipniu delnu stvėrė jį u ž rankos. Ir kartu ją supurtė senatviškas, sausas kosulys. Tas ko su ly s profesoriui b u v o pažįstam as. Girdėjo jį trauki­ nyje, tad suprato, jog tai kunigaikštis. O kunigaikštis, m ėšlungiškai įsikibęs jam į ranką, stengėsi nuslopinti kosulį ir įsikniaubė veid u į jo švarką. G aliausiai vėl galėjo kalbėti. - Kas tu?! - atkakliai klausinėjo jis, įsikirtęs į profesorių. Kas tu toks?! Jį purtė drebulys. Blausi, pro langą krentanti šviesa išryškino jo veidą, ir profesorius pamatė, kad prieš jį stovi visiškas p am i­ šėlis. K unigaikštis sunerim ęs dėbsojo į jį ir grėsm ingai grasino pirštu jam prieš nosį. - Nebijokite, kunigaikšti, - m aloniai tarė profesorius. - Pra­ šom nusiraminti! - Kas tave atsiuntė? - N iekas m anęs neatsiuntė. - N em elu ok . Prisipažink, kad tave atsiuntė.,. N a, parodyk ženklą, parodyk ženklą! Tai jis tave atsiuntė. Parodyk ženklą! - Kokį ženklą?

106

- Viską padarysiu! Viską įvyk dysiu, - karštai Šnibždėjo se­ nukas, - tik parod yk ženklą, kad žinočiau, jog tu n u o jo! Šitiek m etų laukiau! - N ežinau jokio ženklo! - Netiesa! Praėjusią naktį jį mačiau. Pasirodė man. Žinau, kad jau manęs pasigailėjo. Parodyk ženklą ir pasakyk, kad man atleido, kad jau viskas, kad išlaisvina mane, kad daugiau nesikankinsiu... - Kunigaikšti, nusiram inkite, - tarė profesorius, sten gd am a­ sis kalbėti švelniai ir įtikinamai. - Jums reikia nusiraminti. Esu pats paprasčiausias žm og u s. M ane ponas C holavickis pakvietė vakarienės. U žsisėdėjau, bet jau išeinu. N etrukus išeisiu. - Tave pakvietė Cholavickis? Aha, sekretorius?! Na, tai kėsiniesi į m ano g yv y b ę? Prisipažink, kėsiniesi į m ano gyvybę? Rūpi tau m ano g y v yb ė, ką? Aha, sekretorius tave pasikvietė ir tu sakai, kad m ano g y v y b ė tau nerūpi? Kietais pirštais įsikibęs profesoriui į riešą, tai m ėšlungiškai jį atstum davo, tai prisitraukdavo prie savęs. - N usiram inkite, kunigaikšti, C holavickio aš beveik n ep a ­ žįstu. - Tai paskutinis niekšas, - staiga ištarė pam išėlis visai kitu tonu ir netikėtai prisitraukė profesorių beveik tėvišku gestu. Jeigu jo nepažįsti, tai būk atsargus! - Kodėl jam galėtų rūpėti jūsų gyvybė? - lyg šiaip sau pa­ klausė profesorius. - Ką? N iek o sau! N eblogi dalykėliai! Todėl, kad aš nenoriu mirti. Jam čia nu obodu , jis skuba... skuba prie... na, nesvarbu, kunigaikštis pašaipiai mirktelėjo, - o aš vis niekaip nemirštu! Čia iš tikrųjų nu o b o d u , nuob odu ir liūdna, niūru, tamsu, netgi baisu, tad ko čia stebėtis, kad jaunas, elegantiškas, dailus, m a­ lonus žm o g u s... O aš negaliu palikti pilies.

107

- Kodėl? - N egaliu. N egaliu, kol neatėjo laikas. Čia kai kas yra... Aš luriu būti čia. N e s vyksta vienas toks dalykas... vienas dalykas... len, ten, - jis parodė sen osio s virtuvės link, - ir aš turiu čia būti... iki pat galo... iki pasku tinio ato d ū sio ... kol m ane išlaisvins... Bet prisipažink, kad žinai tą geriau už mane. Kodėl apsim eti? Prisipažink, kad tave atsiuntė jis! Parodyk ženklą! - Kodėl m ane kankini? - po p a u zės vėl sielvartingai su šu k o kunigaikštis. - Nejau jis nesupranta, kad jeigu lieps m an dar laukti, Henrius m ane užm uš, nes jam nusibodo?! N eg i jam visiš­ kai m anęs negaila? Pasakyk jam tai - pasakyk jam tai nuo manęs! A tstūm ė profesorių ir su ta aim ana lū p o se d in g o salių tam­ soje. Ryto brėkšma ė m ė vaikyti tam sum as, dar tūnančias k a m puo­ se

ir nišose. Profesorius grįžo į senąją virtuvę, niekur nesutikęs

Cholavickio. D ieną kambarys atrodė visai maloniai. Naktiniai išgyvenim ai jam pasirodė nerealūs, tarsi jų nė būti nebuvo. U ž ­ gesino lempą, nutraukė nuo lovos čiužinį, nu nešė jį į vieną toli­ m esnių kambarių ir nenusirengęs, visiškai nusivaręs, tučtuojau užm igo. Profesorius buvo toks pavargęs, kad jam nerūpėjo, kas galėtų nutikti, jei Cholavickis atrastų jo laikiną guolį. Laimė, m iegojo neilgai. N u b u d o po poros valandų ir p ažvelgė į laikrodį - b uvo aštuonios ryto. Greitai grįžo į senąją virtuvę, įveik ęs pasibjaurėjimą atsigulė į lovą ir laukė ateinant C holavickio. Norėjo, kad tasai m anytų, jog praleido čia v isą naktį.

SEPTINTAS SKYRIUS O Cholavickis visą naktį praslam pinėjo palei sen osio s virtuvės duris, laukdam as, kad už tų durų tuoj nutiks kažkas baisaus. Blaškėsi tarp visišk o netikėjimo ir keisto, niekuo nepagrįsto įsi­ tikinimo, kad vis d ėlto kažkas nutikti turi. Bet kai pusę nakties baisiajame kambaryje nieko n eįvyk o, jis visiškai n u siv ylė ir perpykęs, kad leidosi tokio vaikiško su ­ m a n y m o suvedžiojam as, nusirengė ir užm igo, prieš tai išgėręs kelias taureles degtinės. A pie devintą jį p a žadino senasis G žegožas. - Kas gero, G žegožai? - paklausė sekretorius. - Ponas pro­ fesorius jau atsikėlė? - Dar miega... senojoje virtuvėje. Kamerdineris keistai žvilgtelėjo į Cholavickį. - N esąm onė! N e g i tikite tom is kvailystėmis?! Perkėliau jį į tą kambarį, nes jis d a u g m alonesnis ir - ten nėra žiurkių. - Na, aš nesikišu. Sekretorius apsirengė ir nuėjo pas profesorių. - Hm... kas gi ten atsitiko? - m urm telėjo jis belsd am asis į duris, jį kam avo baisus sm alsum as. - Prašau, - nuaidėjo profesoriaus balsas. Jis sėdėjo ant lov o s su siglam žiusiais drabužiais, susitaršęs, baisiausiai išvargusiu veidu. Pamatęs Cholavickį sum irksėjo ir persibraukė ranka per veidą.

109

- Kaip m iegojote? - oficialiai paklausė sekretorius. - Ar jau rytas? - Kaipgi?! Juk jau beveik pu sė dešim tos. - A, pusė dešim tos. O aš nem iegojau. Apskritai nem iegojau. Aha, vadinasi, jau rytas. - Ar jus gerai jaučiatės? Cholavickis susidom ėjęs tyrinėjo visiškai pasikeitusį Skolinskio veidą. G alima pasakyti, kad gyva, netgi sm agi senojo žin o vo mina d in g o be pėdsakų, jos vietoje atsirado pavargusi, apatiška kaukė, visai be jokios išraiškos. - N etrukus jum s atneš pusryčius. - A, pusryčius? Galiu ir pavalgyti. O pagaliau vis viena. Galiausiai sekretorius neišlaikė. - Profesoriau, ar jums kas nors... atsitiko šią naktį? - paklausė jis. - Kas jums? - Ne... N ie k o man neatsitiko. Tai yra... Bet nesvarbu. - Kas tokio? - Nieko, - trumpai atsakė profesorius. - Ar dabar jūs tyrinėsite paveikslus? - A, paveikslus? Pamiršau. Gal ir tyrinėsiu. Bet nesvarbu... Gal vakare. Buvo apie ką pagalvoti. Profesorius nustojo dom ėtis paveiks­ lais. Vadinasi, v is d ėlto kažkas nutiko. Tiesa, jis nei pam išo, nei mirė, - bet bu v o panašus į su žlu g d ytą , apatišką, kokio nors baisaus išg y v en im o atbukintą žm o g ų . Sekretorius vogčiom is žvilgtelėjo į rankšluostį. Tasai v o s vos, bet nu olat virpėjo. Panašus v irpulys purtė ir C holavickio sielą. „Vis dėlto jis turėjo kažką pamatyti", - pagalvojo sekretorius. Tik nenorėjo primygtinai klausinėti. Maža to, buvo aišku, kad profesorius nieko nepasakys. Tą paslaptį pasilaikys sau.

no

-J e ig u čia blogai m iegojote, galite persikelti į kitą kambarį, dar kartą p a m ėg in o išklausinėti. Bet Skolinskis apatiškai atsakė: - Ne... Liksiu čia. Cholavickis bergždžiai stengėsi įminti mįslę. Jeigu profesorių išties naktį kažkas išgąsdino, jis turėjo su m ielu noru priimti pasiūlym ą persikraustyti kitur. O gal iš sm a lsu m o norėjo dar kartą patikrinti savo įspū džius. Juk anie irgi iš sm alsum o čia nakvojo. O gal jau buvo toks apdujęs ir sutriuškintas, kad jam išties jau niekas nebesvarbu. Šiaip ar taip, šis sum a n ym a s n ebuvo visai kvailas. Kas žino, ar po poros naktų profesoriaus neištiks anų likim as - tų, kurie išprotėjo. J savo kambarį grįžo nepaprastai susijaudinęs. Jau nė kiek n e ­ abejojo, kad senojoje virtuvėje vaidenasi. N uėjo pas kunigaikštį patikrinti, ar sen a sis H olšanskis nebus ko nors pastebėjęs. Rado jį puikiai nusiteikusį, geriantį rytinę kavą. - O, Henrius... Kaip laikotės? Šiandien turiu imti ir padaryti čia tvarką! Šiandien arba niekados atakuoti šią šiukšlių krūvą! Tik - kaip m anote - n uo ko pradėti? Jo balsas skam bėjo taip pašaipiai, kad C holavickis vėl n e g a ­ lėjo n uvyti įtarimo, jog kunigaikštis tik apsim eta esąs pam išėlis. Trumpai šnektelėjęs jis išėjo visiškai tikras, kad bent iki šiol ku­ nigaikštis nem atė pilyje viešinčio profesoriaus. O

profesorius Cholavickiui išėjus visiškai pasikeitė - n usim e­

tė apatijos ir atbukim o kaukę ir patenkintas švilpiniavo. C hola­ vickis buvo suklaidintas. Profesorius baim inosi, kad Cholavickis, m atydam as jį sveiką ir darbingą/ išvarys iš pilies. Todėl p asistengė įtikinti sekretorių, kad baisiojo kam bario nuodai veikia, - nors ir lėčiau, nei b u vo

111

galima tikėtis, - o piktosios jėgos jau šiek tiek sutrikdė psichiką. I įkėjosi, kad ta nekalta apgaulė p ad ės jam dar keletą d ien ų pa­ gyventi pilyje. Ir ne tik dėl se n o v in ių m eno kūrinių. Skolinskis įtarė - ne, buvo įsitikinęs, - kad kunigaikščiui tikrai likilusi rimta grėsm ė, ir ją kelia Cholavickis, tad vargšui senukui teikia pagalbos. Ir kokia gi paslaptis jį kamuoja? Kas dedasi tame kambaryje? Visa tai reikėjo išsiaiškinti ir įsikišti. Juk Maja irgi priklauso nuo C holavickio - yra jo sužadėtinė, gali pragaištingai v !St] g y v e n im ą susieti su tuo neaiškiu tipu. Sekretorius nė neįtarė, kokį atkaklų priešą įsigijo - iš pažiūros dorą m eno istoriką, kuris įprastom is ap lin kybėm is n ė m u sės nenuskriaustų. Staiga profesoriaus veid ą vėl apniaukė apdujusi išraiška, akys u žg eso, lūpas perkreipė bjauri grimasa. Kažkas artėjo prie durų. Jos atsidarė - ant slenksčio stovėjo G žegožas. Kamerdineris apdairiai sustojo ant slenksčio. - Pusryčiai paduoti, - pranešė jis, įsm eigęs žvilgsn į į savo pėdas, papuoštas prieštvaniniu apavu. - Kur? - vos girdim ai sušnibždėjo profesorius. - O ten. Padengiau anoje salėje. G žegožas, stovėdam as už krėslo, su nuostaba žiūrėjo į krams­ nojantį profesorių lyg į ž m ogų, grįžusį iš ano pasaulio. Po galais, pernakvojo, ir nieko jam neatsitiko! Bet! N e taip greitai! A kivaiz­ du, kad jam ne visai gerai - judesiai apsunkę, valgio nesudorojo, delnu vis trina kaktą - matyt, b u s ką pam atęs, jau ten jį velnias prispaudė... N epastebim ai persižegnojo, bet sm alsum as paėm ė viršų. - Ar ponas sekretorius ką nors jum s sakė apie tą kambarį? Skolinskis jo balse išgirdo slep iam ą įtarumą ir neapykantą. Negi senasis tarnas nekęstų sekretoriaus? Tuomet tasai šim ta­ metis kam erdineris ir veikiausiai kunigaikščio draugas puikiai tiktų į sąjungininkus.

112

Profesorius p a žv elg ė į jį padėrusiom is akimis ir sušnibždėjo tarsi pats sau: - N ieko, visiškai nieko nesakė. - Na nieko sau! - išlem eno G že g o ž a s ir n u sišlu o stė veidą did ele fuliarine nosine. - Verčiau jau ponas ten n e g y v e n tu m ė ­ te! - sušuk o jis. - M aloningasai pone, ten negerai! O p o n o sekre­ toriaus ketinimai negeri, oi negeri! - Jei žinotum ėte, ką išgyven au praėjusią naktį, - tarė profe­ sorius, - išsyk pražiltum ėte. Tokia retorinė figūra ne itin tiko, nes G žeg o žas ir taip bu vo žilu t žilutėlis, baltas kaip balandis. Bet kam erdinerį paveikė d u slu s Skolinskio balsas. - O ką? - sušnibždėjo jis. - Matėte, pone? Ką matėte? Sm alsum as jo viduje grūm ėsi su baime. Jis kartkartėmis ž e g ­ nodavosi, bet stovėjo iš sm alsu m o išvertęs akis. - Ką aš mačiau, - iškilm ingai tarė Skolinskis, - to niekada niekam nepasakysiu, iki pat grabo lentos. - Gerai, kad nepasibaigė dar blogiau, - sum urm ėjo G ž e g o ­ žas. - Š į tą jums pasakysiu. Tai ponas sekretorius taip nusprendė. Aš buvau paruošęs kitą kambarį, o ponas sekretorius vėlai naktį pats pernešė patalą į tą prakeiktą virtuvę. Pone, būkite atsargus, aš nenoriu turėti to ant savo sąžinės. Ponas sekretorius, matyt, turi sa v ų priežasčių jūsų nem ėgti, jeigu taip nusprend ė. Tik, pone, neprasitarkite nei kunigaikščiui, nei jam, kad pasakiau, nes išm es iš darbo. Buvo matyti, kad G žeg o ža s draskom as dviejų baim ių. Viena vertus, jis bijojo C holavickio, kita vertus - bijojo dvasių. Skolins­ kis n usprendė atskleisti savo kortas. - Gžegožai, - tarė jis, - įdėm iai klausykite, ką jum s pasaky­ siu. N epasakysiu, ką šią naktį mačiau, nes... nes tai paslaptis.

113

B e t

j a u

ž i n a u , k a d

k u n i g a i k š č i o . lA v y ti,

i š v a r y t i i š

-

A š

-

O

č ia a š

p o n a s

T u r im e

-

j u m

T i k r a i ?

t a i

s

T a

G

l e i d ž i a

t e n

p a s k l i s t i V

t i k r a i

a m

p o

a r d a n

į jo

k a m

p a s a u l i o n ę s O ,

a t ė ,

e

n e g e r a

d ė l

iŠ

Č ia

a ,

T ė v o ,

k a m

p r a l e i s t a

v a l d y t i s m

k a m

iž n

o

a

š i t ie k

S ū n a u s

e r d i n e r i s

p i r m

p a g a l b i n i nk a s . v ė l...

p a r a k o

i r j u m

v i e t o s

s .

r e z g a

s t a t i n ė s .

v i e t a ?

v i s i š k a i

e

t o s b a i s i o s

a n t

n a k t i s ,

p e r n e l y g

v i e n a m

a m

p a s i u nt i n i u ,

Ž i n o m

p o

ų

r e i k i a

b a i s i a j a m

k a m

a l s u s .

e

e r d i n e r i o

­

s ie l ą .

P a s a k y s i u

b a r y j e , b e t b l o g i s

k a m

t i k

ti e k :

g a l i l e n g v a i

p i lį .

D ie v o

b a r ė lį

g r e t a

k ū r e n t ų

k a d

b e v e i k

t a m

v i są

I k i š i o l s e n a si s ir

k e t i n i m

n i e k š ą

t a i g a l i b l o g a i b a i g t i s

k a s n o r s

u g r ų

ž e g o ž a i n e b ū k i t e

d a b a r v a i d e n a s

-

įs i k i š ti, n e s

j e i g u

l y g

P r o f e s o r i u s p a m

-

b l o g ų

T ą

p ilie s !

p a t a i u

p i n k l e s

b a r y je ,

t u r i

k u n i g a i k š t į .

n e s ik i š u .

J u s n e s u p r a n t a e , k a d k o k i a s

s e k r e t o r i u s

g e l b ė t i

e

-

e t ų

S k o l i n s k i s d i d i

B lo g į

r a m

u

s u

D v a s i o s ...

i n o , k a d

p a t i k i n o

K u r g i !

b u v o

Š v e n t o s i o s

p a v e s t a

k a r š t a i

K u r g i !

m

a u k š t e .

k u r i a m ,

i r

n e s i b a i m

j o

d v a s i o s a k y s e

i r

s u n k i

jis , -

b e t m

r e i k i a

t o m

i s

u ž s u k s

t a p o

a n o

m i s ij a . e n k a s

i š d e g i n t i

d v a s i o m

i s ,

m

a ­

u g n i m

i !

o

iš

d a b a r

v ė l p r a s i d e d a . -

B ū t e n t .

m

is

d v a s i o m

m

i e m

t a d a -

s ,

T i b l o g a s i s

ja s

n e p a v y k s

p a m A š

a t y s ite ,

j a m k a s

ė m

A

-

O i ,

r

ė

m

a n e

ja i

s u s i u o s t ė

d a r

m

s u

u m

l a b i a u

t o m

s ,

i s

D i e v o ja s

p i k t o s i o ­ p a d e d a ­

s u k u r s t y s ,

i r

d ė s is ! V is k ą !

p il y je ?

p e n k i a s d e š i m

d a rv i s a i

ji s

ą s t ė .

s e n i a i g y v e n a t e b u s

o g u s ,

i r s i u n d o . J e i g u

s u t r u k d y t i , ji s č ia

v i s k ą p a d a r y s i u !

S k o l i n s k i s sui s i m -

ž m

k u r s t o

b e r n i u k ą .

t

m

e t ų .

V e l i o n i s

k u n i g a i k š t i s

p r i ­

114

- Na, tai jūs nem ažai žinote. Papasakokite, n uo kada tame kambaryje vaidenasi ir kodėl. Ir kodėl kunigaikščiui pasim aišė protas. Juk veikiausiai tai tarpusavy susiję? Išblyškęs kaip drobė kam erdineris niūriai tarė: - Pasakysiu. Viską pasakysiu, kaip per išpažintį. N iekada niekam nesu sakęs, bet dabar pasakysiu, ir tegu sau go m ane Viešpaties D ievo ranka! Tik ne dabar, nes gali užklupti ponas sekretorius. Ištaikysiu, kada bus galim a ateiti ir ramiai pasikal­ bėti. O dabar jau turiu eiti - prie darbo. Jis paėm ė padėklą su pusryčiais ir d in g o už durų. Skolinskį užliejo jausmai, p an ašū s į tuos, kurie neseniai kam avo Cholavickį. Jis blaškėsi tarp siaubo ir juoko. Visa toji istorija būtų neapsakom ai juokinga, jeigu ne realus, kas akimirką įm anom as patikrinti, nenorm alus rankšluosčio virpėjimas ir trūkčiojimas... paliudijantis šiurpinantį antgam tinių jėgų realumą. Bet jį ap im ­ d a v o klaikus nerim as pagalvojus, kad lengvabūdiškai su tom is jėgom is žaidžia, gąsdindam as jomis G žegožą ir stengdam as įspė­ ti jų paslaptį. Tik m intis, kad daro tai dėl tauraus reikalo, leido jam lengviau visa ištverti, - o Cholavickis, atvirkščiai, neturėjo jokio sk y d o gintis n u o blogio, kurį išjudino. Profesorius, laukdam as G žegožo, ėm ė žiūrinėti paveikslus, pasirengęs bet kurią akimirką apsim esti apatiškas ir apdujęs, jeigu užsuktų Cholavickis. Tačiau žinovo aistra negrįžtamai pradingo ir patys įdom iausi atradimai nebeįstengė jos sugrąžinti. Galiausiai jis u žsn ū d o d id e­ liam e olandiškam e fotelyje, o jo knarkimas aidėjo renesansinėje salėje, pilnoje rašomųjų stalų, sekreterų, spintų, stalų su aibe kojų, kilimų, gobelenų ir paveikslų.

AŠTUNTAS SKYRIUS ch o la v ic k is kelis kartus u ž su k o į salę, bet, m a ty d am a s, kad profesorius m iega visiškai n usivariusio žm og a u s m iegu , tyliai la id a v o . Jis nekantriai žvilgčiojo j laikrodį. Buvo susitaręs su M.ija, kad toji ateis į pilį penktą po pietų, tačiau jau artėjo šešta vnLinda, o m erginos nebuvo. Kas jai galėjo nutikti? Sekretorius vėl pajuto p a v y d o geluon į, kurį laiką jau nebek.imavusį, nustelbtą greitos įvykių eigos. Tai buvo nepakeliam.i - būti priverstam sėdėti čia lyg kalėjime ir žinoti, kad ji ten mėgaujasi laisve - gal su Leščiuku? U žsim erkė ir išv y d o juos k.irtu - tokius „panašius" vienas į kitą, taip su vien od ėju siu s dėl to panašum o, kad net sušnarpštė. Ir kaip tik dabar jis negali nė žingsnio žengti iš pilies - ir dėl profesoriaus, ir dėl kunigaikščio, Ir dėl virtuvės... O, kad taip nors valandėlei nulėk us į Polyką!

|uk per tokį trum pą laiką nieko negali nutikti. K unigaikštis irgi miegojo. Liepė pabalnoti arklį ir po d v id e šim tie s m inučių jau b u v o netoli Polykos. Išjojo iš m iško į did elę pievą, už kurios tam savo Polykos parkas. Čia sulėtin o žin g sn į ir jojo palei m išk o sieną žingine, kad ko nors nepriblokštų apsiputojusiu savo arkliu. Ir iškart pastebėjo Leščiuką, - Šis išėjo iš parko ir per p ievą patraukė į mišką.

116

C holavickis sustabdė arklį, paskui staiga įjojo į mišką. Labai panoro dar kartą pažiūrėti į tą vaikiną. Patikrinti, ar tikrai juodu su Maja tokie panašūs. Surikiuoti savo įsp ū d žiu s. Tas poreikis pasirodė toks galingas, kad sužadėtinis, nekreipdam as d ėm e­ sio į šakeles, plakančias jam per veidą, paragino arklį ir užjojo Leščiukui u ž akių. Sustojo už krūmų g u o to ir įsm eigė akis į vaikiną, jau pasiro­ d žiu sį ant takelio. Tasai ėjo susim ąstęs. N u len k ęs galvą, rankas susibrukęs į ki­ šenes, švilpiniuodam as, ir C holavickis m atė kaip ant delno, kad „panašum as" yra, kad kiekvienas judesys, kiekvienas žvilgsnis, nors ir ne visai toks pat, vis dėlto turi d au g Majos, yra susijęs su Maja... O, tai tiesiog nepakeliama! Sekretorius žvilgsniu įsisiurbė į jaunąjį varžovą ir nulydėjo, kol tasai d in g o už m edžių. Tada norėjo pasukti į Polyką, bet m išk o gilum oje pam atė Mają, žengiančią tarp m edžių. Mergina ėjo atsargiai ir greitai paskui Leščiuką. Cholavickis nu šoko n u o arklio ir pririšo jį prie m edžio. Pės­ čiom is ė m ė slinkti tankum ynu paskui tą porą. Vadinasi, todėl Maja neatėjo į pilį? Turėjo reikalų su Leščiuku! M iške kukavo gegutės. Maja paspartino žingsnį ir apėjo Leš­ čiuką d id eliu lanku, paskui p asuk o jam priešais. Sekretorius suprato jos manevrą. Jai rūpėjo - neva netyčia - susitikti su juo m iške. C holavickis buvo neb y lu s ir nevilties apim tas to susitikim o liudininkas. Maja išlindo iš m iško priešais Leščiuką. Abu sustojo. C holavickis negalėjo girdėti, apie ką jie kalbasi. Šnekėjosi kelias m inutes, mergina batelio galu p iešė smėlyje figūras. Paskui abu iš lėto patraukė nam ų link. Sekretorius, apim tas nevilties, ėjo jiems iš paskos.

117

Paskutinės jo abejonės išsisklaidė. Tiesą sakant, jis iki šiol negalėjo patikėti, kad Maja galėtų rimtai susidom ėti L eščiuku dėjo viltis į d id eles m erginos ambicijas, pagaliau į tai, kad tiesiog sunku kalbėtis su vaikinu, su kuriuo galim a apsikeisti teniso ka­ m uoliukais, bet ne m intim is ir jausmais. N em anė, kad ji įstengtų tai padaryti. Tačiau dabar pam atė savo akimis. Juodu ėjo greta, tarsi ištisus am žius pažinotų vienas kitą. Dar niekada paslaptingas jų bendrum as neb u vo toks ak iv a izd u s stulbinam ai suderinti judesiai, sk au sm in g a s galvos pasuk im o panašum as - tarsi juodu valdė ta pati ranka. Sekretorius b u v o įsitikinęs, kad ji laim inga dėl tok ios derm ės - su beprotišku pavy d u matė, kad ji turi būti šim tą kartų laim ingesnė su anuo, nei kada nors b u v o su juo. Ir kartu n ustebęs suprato, kad ji yra aktyvioji pusė. Kaipgi šitaip? N e g i b u v o tokia nesutram dom a, kad jį viliojo? Įkalbinėjo jį kažką padaryti. Kažką jam aiškino, nerūpestingai žen g d a m a greta - ir juokdam asi kurstė, kaitino jo vaizduotę. Sužadėtinis kentėjo! Iki šiol jam labai patiko šiuolaikiškas Majos auklėjimas, ekscesų drąsa, b laivus požiūris į pasaulį, o dabar atsiėm ė savo! Juk jis pats pakirto visas moralines jos nuostatas, m okė ieškoti laim ės trum piausiu keliu. Ir sulaukė to, kad b uvo priverstas var­ žytis su Leščiuku! C holavickis itin jautriai reaguodavo į žm on ių n u om onę. Flirtą Majai atleistų, bet tik ne su treneriu! Tačiau jei b ū tų girdėjęs jų pokalbį, būtų dar labiau ste b ė ­ jęsis. -T e n , pavyzdžiui, yra m ažm ožių, m iniatiūrų,-apdairiai, ž iū ­ rėdama sau p o kojomis, kalbėjo ji. - Yra spinta, pilna miniatiūrų. čiukas.

M iniatiūros - tai tokie maži paveikslėliai? - paklausė Leš-

1)8

- Taip. Be to, yra sidabrinių ir paauksuotų taurių. Ir stalo sidabro. Peilių perlam utrinėm is kriaunomis. G ausybė vertingų m ažm ožių. Ji stabtelėjo. - Teks pasakyti sužadėtiniui, kad pasam d ytų naktinį sargą. Pilis visiškai nesaugom a. Geriausias įrodym as, - jūs nuėjote pas kunigaikštį, ir niekas jūsų nesulaikė. Tačiau kunigaikštis sargų negali pakęsti. Taigi padėtis be išeities. Leščiukas tylėjo. Ką tai reiškia? Ar įkalbinėja jį dar kartą nueiti į pilį? Pašnairavo į ją. Šypsojosi kažkaip keistai... Jų santykiai klostėsi taip audringai ir neaiškiai, kad suprasti ką nors b uvo labai sunku. Ėmė ją įtarinėti turint neaiškių keti­ nim ų. Kartais atrodydavo, kad ji šaiposi iš jo. O kartais, kad ne, - net atvirkščiai... N ors ir kokie buvo „panašūs", pokalbiai su ja neapsakom ai jį varžė. Kai žaisdavo su ja tenisą arba kai tylom is eidavo greta, viskas buvo idealu ir abu puikiai sutarė; tačiau v os tik pradėdavo šnekėtis, iškart kildavo k eblum ų ir nutylėjimų. - Man ir pačiai kartais kyla toks noras... šį tą iš ten paimti, tarė ji su pašėlusia nekantra. - Turėčiau pin igų . Paimčiau, ir baigta. Būčiau nepriklausom a. Užtektų visam gyvenim ui! - A š norėčiau gyventi dorai, - staiga tarė jis tarsi gindam asis. Mergina tik nusišypsojo. N egalėjo jai paaiškinti, kad tai grynas nesusipratim as, kad ji be reikalo laiko jį vagimi, - nors tuom et ir norėjo pavogti pinigus iš spintos, visai ne dėl naudos, o siekdam as jai atkeršyti, - ne, nieko negalėjo jai paaiškinti! - N esu toks, koks jum s atrodau, - tarė jis. - A š žinau, koks esate!

119

- Ir iš kur žinote? - Jūs užm irštate, kad... kad esa m e be galo panašūs. Visi taip sako. Žinau, koks esate... nes žinau, kokia esu aš pati. Žvilgtelėjo į jos tam sų veid ą ir m ažą ausytę. O gal taip iš tikrųjų ir yra? Gal jos teisybė? N eg i toji elegantiška p anelė iš aukštuom en ės būtų linkusi į visokias neaiškias kombinacijas? O gal ir taip? Juk ji panaši į jį. Be to, ir elgėsi keistai - ne, tikrai nebu vo viena iš tų norm alių, išsilavinu sių panelių. Gerai, na ir kas, kad panaši į jį - jis juk nėra nusikaltėlis. Na taip, bet ir jis panašus į ją. Tad jeigu ji yra įtartina, tai ir jis toks. O jeigu jis įtartinas, tai ir ji... Leščiukui visai su sisu k o galva. Be to, vis kirbėjo įtarimas, kad ji arba šaiposi iš jo, arba nori apgauti, ir kartais pagalvodavo, jog labiau jo nekenčia, nei myli. Kartais jos akys blykstelėdavo išdidžiai, nepakenčiam ai - ir tas pats pyktis su k ild a v o jam, jau patirtas, kai žaidė su ja tenisą. O Maja, stebėdam a jį iš padilbų, galvojo: „Taip, jį įkalbėti būtų nesunku - įkalbėti bet kokiam ž in g sn iu i/' Ji norėjo galų gale įsitikinti, koks jis. N eb u v o su ja nu ošird u s ir atviras. Slėpė nuo jos tikrąją savo prigimtį. Tad norėdam a jį padrąsinti ir kartu išbandyti, pirmoji ėm ė jį įkalbinėti. Bet g u n d y d a m a ir įkalbinėdam a jį, lygiai gu n d ė ir įkalbinėjo save. Jos avantiūristišką vaizd u o tę žavėjo m intis apvogti pilį, nors, žinom a, niekada pati to nepadarytų. Tačiau ta m intis bu vo maloni... Šnairom is dirsčiojo į jo veidą. Tada krūptelėjo. Leščiukas atrodė kitaip nei visada. Kažkas jo veide pasikeitė. Iš pirm o žvilgsnio negalėjo suvokti, kas. Tik po valandėlės suprato, kad jo lū pos m ėlynos. Beveik juodos. N e, tai n ebu vo optinė apgaulė. Ir lūpos n eb u vo su k e p u ­ sios kaip karštinės kam uojam o žm ogaus, ne, jos bu v o bjauriai

120

m ė ly n o s - niekada iki šiol ji neb uvo regėjusi nieko panašaus. Tarsi nudažytos. - Ar jūs nesergate? - paklausė ji. - Kodėl? - Pažvelkite. Ji padavė veidrodėlį. Vaikinas sm alsiai į save pasižiūrėjo ir pasibjaurėjo. Mają irgi u ž p lū d o n enugalim as pasišlykštėjim as. Tai buvo baisu. Brutalu. Ryšku. - M an jau antrą kartą taip nutinka, - tarė jis. - Kaip tai antrą? - Vakar ryte irgi taip nutiko, kai skutausi. Galbūt tai kokia liga. - Ar blogai jaučiatės? - N eee... Gerai... Ar aš žinau, dėl ko taip gali nutikti? Vaikš­ čiodam as m ėgstu graužti visok ius daiktus. Gal todėl. B uvo susigėdęs... Jį apėm ė nerimas, paskubino žingsnį. Maja su palengvėjim u pamatė, kad m ėlyna spalva pam ažu nyksta, ir Leščiuko išvaizda vėl darosi normali. Kas tai galėjo būti? Jie jau artėjo prie parko. Vartuose pasirodė tarėjas Šimčikas, o u ž jo abi dam os, daktarienė ir valdininkaitė, taip pat ponia O cholovska. Pastaroji ėjo labai nelaim inga mina, nes b uvo pri­ versta klausytis daugiau ar m ažiau aiškių u ž u o m in ų ir pastabų. D varininkė mielai būtų nevaikštinėjusi kartu, bet tai būtų buvę palaikyta puikybės ir niekinam o požiūrio apraiška. Tad ponia O cholovska, nors turėjo d au g darbo ir ne ką m ažiau rūpesčių, turėjo kasdien po pietų pasivaikščioti su p en sio n o draugija. Draugija neapsakom ai n uobodžiavo. Visi tie žm onės, atplėšti nuo savo kasdienių pareigų, pasmerkti nieko neveikti, atsitik­ tinai suėję į vien ą dvarą, nežinojo, ko čia nusitvėrus ir ką čia

121

nuveikus. Jie nem okėjo pram ogauti, o dirbti neturėjo kaip. Todėl buvo surūgę, aikštingi, irzlūs. Daktarienė m anė, kad valdininkaitė per liesa, ir familiariai, kaip b uvo pratusi, išsakė savo nuom onę: - Ak, mieloji panele, turėtum ėte daugiau valgyti, nes esate liesa, liesa kaip šipulys. Valdininkaitė įsižeidė ne tiek d ėl tvirtinimo, kad ji liesa, kiek dėl p alyginim o su šipuliu. N u spren dė, kad daktarienė toli gražu nėra subtili, ir leido jai tą suprasti: - N enorėčiau pernelyg nutukti, nes stori žm onės kartais tam ­ pa... pernelyg sunkūs. - Juk aš iš v iso s širdies! - su šu k o pasipiktinusi daktarienė. Aš jum s sakau k uo nu oširdžiausiai ir linkėdam a gero, o jūs man it nuodais! T eisingai sakom a, kad liesi ž m o n ė s būna surūgę. Stebiuosi jumis, panele! - O aš jum is n ė kiek nesistebiu! - atrėžė valdininkaitė, ne be ironijos n užvelgdam a pernelyg putlius daktarienės apvalum us. Visiškai nesistebiu. Sunku suvaldyti save, kai žm ogu s liula į visas puses. Ar ne tiesa? - kreipėsi ji į p onią Ocholovską. - Atsiprašau, negirdėjau, ką p o n io s kalbėjote, - atsakė sutri­ kusi šeim ininkė, nenorėdam a būti įtraukta į ginčą. - Jūs visada m intim is skraidote toli nuo savo svečių, - pa­ priekaištavo valdininkaitė, šį kartą m eiliu balseliu. - Bijokite Dievo! Poniai O ch olovsk ai m es jau įsiė d ė m e iki g y v o kaulo, - su įprastu n u o šird u m u ir familiarumu tarė dakta­ rienė. - Ko dar iš jos galim e reikalauti? Ar m es jai gim inės kokie, o gal seni m ieli draugai? - Jūs, p onios, nem okate b endrauti tarpusavyje! - griežtai įsiterpė tarėjas Šimčikas.

122

Po tokio įtikinamo nuospren džio draugija nutilo. Tačiau kiek­ viena iš p onių turėjo poniai Ocholovskai pretenzijų, kad nestojo jos pusėn. Be to, daktarienė, įžeista iki širdies gelm ių, kūrė keršto planus. Ji jau seniai pastebėjo, kad valdininkaitės pečiai išberti bjauriais spu ogais, m atom ais pro ploną palaidinukę, ir kelis kartus žiojosi jai tą pasakyti „jos pačios labui'', - bet iki šiol vis susilaikydavo. Dabar nusprendė nebetramdyti savo spontaniško nuoširdum o. - O jums, mieloji ponia, ant nug... - dainingai pradėjo ji, ir tada pam atė takeliu ateinančius Mają su Leščiuku. Abi reikšmin­ gai susižvalgė. Tai jau bu vo panašu į gresiantį skandalą. Vargšė Ocholovska! N egi ji nieko nemato? - Jūs v ė l buvote pasivaikščioti? - aiškiai pabrėžė valdinin­ kai tė, šnairuodam a į ponią O cholovską. Maja artėjo iš lėto, rankoje sukiodam a peiliuką. Leščiukas sustojo per atstumą. - O jūs man v ė l sakote, kad m es v ė l b u vom e pasivaikščioti?arogantiškai pro sukąstus dantis iškošė Maja. Jos balse buvo tiek d id žp o n išk o s paniekos, tiek aiškaus įsitikinim o, kad jai, Majai, nėra ko nerimauti dėl tos pon ios nuom onės, kad valdininkaitės veidas iš pradžių išbalo, o paskui buvo išm uštas raudonom is d ėm ėm is. - K iekvienas sau draugiją pasirenka pagal skonį ir p o m ė ­ gius, - atrėžė ji. -T a ig i. Ir, manau, būtų pernelyg žiauru trukdyti tiems, kurie trokšta... geresnės draugijos! - Maja nuvėrė valdininkaitę ž v ilg s ­ niu, nepaliekančiu abejonių, kad kaip tik ją turi galvoje, paskui kreipėsi į motiną: - Mama, ar tau nešalta? - Majute, - sušnibžd ėjo ponia O cholovska, - eik nam o ir palauk m anęs viršuje. N etrukus ateisiu.

123

Jos balsas nuskam bėjo taip rimtai ir skausm ingai, kad mer­ gina sum išo. - Gerai, - dusliai atsakė. Merginai nuėjus, valdininkaitė kreipėsi į ponią O cholovską: - Prašau šį vakarą pateikti m an sąskaitą. Rytoj išvažiuoju. - Gerai, sąskaitą gausite šiandien po vakarienės. Ponia O cholovską linktelėjo p o n io m s atsisveikindam a ir pa­ suko nam ų link. Stengėsi n egalvoti apie tai, apie ką dabar galėjo kalbėtis tos dvi nesutram dom os poniutės, kokias marias tulžies, purvinų įtarim ų ir šm eižtų liejo ant jos ir Majos. Bet visa tai blanko prieš būtinybę pasikalbėti su Maja, - kol dar ne per vėlu. Treneris turi kuo greičiau išvažiuoti! Bet ar kalbėti su ja atvirai, ar verčiau nesudėti taškų ant i? Gal verčiau neužkrauti jaunos vaizduotės tais įtarimais, kurie ir galėtų nuvesti ją klystkeliais. O gal ji tiesiog taip sau bendrauja su Leščiuku, kalbasi sporto tem om is ir jai neatrodo, kad čia kas blogo. - Kodėl taip padarei? - paklausė ji dukters, kai abi su sė d o pasikalbėti. - Praradau viešnią. Panelė Vyciskuvna pareikalavo sąskaitos ir rytoj išvažiuoja. - Man labai gaila. Bet tegu ta cham e neleidžia sau per daug. - Maja, tokia puikybė išvis neturi prasmės, o dabar, m ūsų sąlygom is, tiesiog yra juokinga. - N ors m okėtų ir kalną aukso, vis tiek jos nelaikyčiau. Mama, juk jūs girdėjote kvailas jos u ž u o m in a s. A š neleisiu, kad bet kas vos u žsim a n ęs laidytų man pastabas. - Bet vaikštai su bet kuo į m išką. - Tai ir jūs m anote tą patį, ką ir panelė Vyciskuvna? Visų pirma, Leščiukas nėra bet kas, jis netgi geresnis u ž m ane, - vai­ kiškai pasiteisino ji. - Kaip - geresnis už tave?

124

- Geresnis, nes pralošiu jam teniso korte. Antra, jis yra pa­ prastas vaikinukas, galim a sakyti, tarnas. N egi jūs rimtai manote, kad flirtuoju su Leščiuku? Jos žo d ž ių gelm ėje virpėjo nuoskauda. Motina žinojo, kad duktė nepaprastai ambicinga, tad nedrįso pasakyti apie jųdviejų panašum ą. - Majute, - tarė m otina, šiltai paim dam a ją u ž rankos, - n e ž i­ nau... gal tu ir teisi... Bet žm on ės vertina kitaip. Geriausias pavyz­ d y s - valdininkaitė... Padaryk tai dėl m anęs - tegu jis išvažiuoja, su g alv osim e kokią priežastį. Kuriam laikui pam iršk tenisą. - O, ne, - pro dantis iškošė Maja. Buvo labai išblyškusi, n u su k o galvą. - Tai m ane įžeidžia! A š tiesiog nekreipsiu d ė m e sio į tuos nem atytus... Tai m ane įžeidžia! Prašau, mama, daugiau niekada su m anim i šitaip nekalbėti, nes aš... Leščiukas liks čia, ir baigta! Ji išbėgo iš kambario. Ponia O cholovska užlau žė rankas. Vi­ siškai nepajėgė susitvarkyti su dukra! Tačiau staigi ir niekinam a Majos reakcija nuram ino ją bent šiu o klausim u, - kad nėra ir negali būti jokio rom antiško p avo­ jaus. Ambicijos apsau g os ją geriau nei nuoširdžiausi m otinos patarimai. Tačiau iš kur ta mergina turi tiek puikybės? „Kodėl aš, - mąstė ji, - suk nesukęs, išauklėta kitom is sąlygom is ir ne tokiais d e­ m okratiškais laikais, niekada neturėjau tokio absoliutaus pra­ našum o jausmo?" Ponia Ocholovska sė d o rašyti panelei V yciskuvnai sąskaitą, tačiau to neprireikė, n es toji įžen g ė vos Majai išėjus iš kambario. Lediniu tonu ji pareiškė, kad nederam ą panelės Majos elgesį teisinanti jaunu jos am žiu m i ir nenorinti daryti jai g ė d o s taip staiga išvažiuodam a. Be to, palankum as, kurį ji jaučianti poniai

125

O cholovsk ai, irgi neleid žia že n g ti tokio radikalaus ž in g sn io , mat ji esanti tikra, kad pasipiktintų ir kiti pen sion o svečiai, tad gal po jos išv ažiu otų ir kiti žm o n ės. Todėl ji n uspren dusi šįsyk nekreipti d ėm esio į panelės Majos išsišokim ą, žinom a, su sąlyga, kad ponia O cholovska sudrausm ins dukterį. O dėl panelės Majos pasivaikščiojimų ir pram ogų, - ji į tai nebesikišianti ir paliksianti tuo rūpintis m otinai. Ponia O cholovska padėkojo jai gana šaltai. N eparodė paleng­ vėjim o, kurį pajuto širdyje - iš tie s vald in in k a itės išv y k im a s galėjo tapti n esen iai įkurto p e n s io n o katastrofa. Tačiau n e ž i­ nojo, kad už laim ingą šio in cidento pabaigą turi būti dėkinga daktarienei. Mat daktarienė persigando, kad panelė Vyciskuvna išvažiuos anksčiau, nei ji sp ės be galo nuoširdžiai pasakyti apie spuo... ku­ riuos pastebėjo pro palaidinukę. Todėl dėjo did žiu les pastangas, kad atkalbėtų ją nu o ankstyvo išvažiavim o. Be to, nem aloni istorija b u vo pam iršta ir dėl kitų priežasčių prieš pat vakarienę į pensioną a tv y k o du nauji žm onės: Majos k o legė ir drau g ė Krysia Leniecka su savo tolim u gim inaičiu, teisės studentu, ponu G ustavu Ž alovskiu. Dėl to dam ų nuotaika pakilo kaip ant m ielių. Abi panelės negalėjo atsidžiaugti viena kita. Ponia O ch o lo v s­ ka, kaip apsukrus politikas, pasinaudojo proga ir liepė patiekti butelį gero v yno, todėl vakarienė įg av o šventinį atspalvį. N etg i valdininkaitė ir daktarienė, p am iršusios nesenus nesutarim us, apsivilko vizitin es sukneles, ir daktarienė įsitikino, kad ir per tą panelės V yciskuvn os suknelę aiškiai matyti spuo... - o ta nelai­ mingoji šito nė žinoti nežino. Bet per vakarienę kilo dar šiok ių tokių keblum ų. Sudundėjo arklio kanop os - ir tuoj pasirodė Cholavickis. Jo vizitas n eb u vo

126

itin laukiamas. Ponia O cholovska nepatenkinta pastebėjo reikš­ m in g u s žvilgsnius, kuriais m ėtė viena kitai daktarienė ir valdi­ ninkai tė ir kurie, regis, bylojo: „Cha cha, atvyko pačiu laiku!" Bet dar didesnį nerim ą jai kėlė pavojingos kibirkštėlės, žyrančios iš Majos akių, ir puiki jos nuotaika. Jai b u v o linksma! Rodės, labai džiaugiasi, kad draugė atvažiavo. Juokėsi beveik be perstojo. Po vakarienės C holavickis pasivedėjo ją į šoną. - Norėčiau pasikalbėti! - šnibžtelėjo jis. - Kodėl nesėdi pilyje? - Turiu reikalą, m um s reikia pasikalbėti! - Gerai, bet ne dabar! Vėliau! Eime pasivaikščioti! - pakvietė ji visus. - Toks gražus vakaras! Jaunimas tą su m an y m ą priėm ė su entuziazm u, ir Cholavickiui neliko nieko kito, kaip tik kuriam laikui pokalbį atidėti. Maja linktelėjo Leščiukui. - Jūs eisite su mumis! - A š ? .. Jis jau lipo į viršų ir dabar sustojo per p u sę laiptų. N enorėjo eiti su jais ir bijojo Majos, bet nežinojo, kaip išsisukti. - N oriu m iego, - tarė jis. - Išsim iegosite paskui. Jūs m um s praversite - na, kad ir pa­ nėšite apsiaustus. Dabar per šilta rengtis, bet paimti reikia, nes m iške tikrai bus vėsu. Krysia ir Guti, duokite apsiaustus ponui Leščiukui, jis panėšės. - Ak, na ką jūs, - m andagiai paprieštaravo Žalovskis pamatęs, kad Leščiukas jau ima Majos apsiaustą. - Aš pats nešiu savąjį ir Krysios. - Ponas Leščiukas gali nešti visus! - kaprizingai tarė Maja ir treptelėjo koja. Leščiukas paraudo. Cholavickis išblyško.

127

- Atimi iš m ū sų garbę ir m alonu m ą nešti jūsų drapanas, - n u ­ sijuokė Žalovskis, m ėgindam as užglaistyti nem alonų išsišokim ą. Jie pasuko į m ėn esien o s pasidabruotą alėją. Šunys ėm ė m e i­ lintis Majai. C holavickis ėjo pirmas, ste n g d a m a sis susitvardyti, atgauti šaltakraujiškumą. Paskui jį kiek atitolusios ėjo abi panelės ir stu ­ dentas, Leščiukas ž en g ė paskutinis. Bet Žalovskis, gerai išauk­ lėtas jaunuolis, su lėtino žingsnį, kad pasikalbėtų su Leščiuku. Panelė Leniecka Majai tarė: - Maja, ką tu išdarinėji su tuo treneriu? Jis gali nem aloniai pasijusti. - Ak, nieko jam neatsitiks! G aliu tau garantuoti - jis nėra jautriaodis. - Kaip? Ką? - Na, jeigu sakom a - storaodis, tai galim a pasakyti ir jautria­ odis! Ak, ne, tiesa, geriau sakyti - plonaodis! - Maja, tau, matyt, negera, - tarė draugė. - Kas atsitiko? Labai pasikeitei. - Ar aš žinau! Oras b u v o nuostab us, m iškas, parkas, pieva a lsav o pilna krūtine. M edžiai, virtę tam sio m is d ėm ėm is, stiebėsi į šv iesų , žva ig žd ėtą dangų. Kraštovaizdis b u v o persm elktas nuostabaus vakaro saldum o. - Myli jį? - paklausė Maja, galva linktelėjusi u ž savęs. Leniec­ ka prisiglaudė prie jos. - Pagaliau! - Kas pagaliau? - Pagaliau įsimylėjau. Ak, Maja, Maja, Maja! - O jis?

- J i s irgi.

128

Ji giliai atsiduso. - Kai tik baigs studijas, susituoksim e. M ūsų tėvai artimai draugauja, tad čia bus tarsi padidėjusi šeima. Zinai, m an kasdien atrodo, kad tai netiesa, nes tai pernelyg... pernelyg... Kas tau? Verki? Tu verki? - Esi kvaila! - Tavo ašara nukrito m an ant rankos. - Tai ne ašara, o rasa - n uo m edžio. Kodėl ji negali taip mylėti - ramiai, tolygiai, laimingai? Kodėl, užuot turėjusi tokį mielą, padorų vaikiną, kurio nereikia gėdytis, su kuriuo gali būti tikra dėl savo likimo, turėjo tuos du vyrus, kurie ją persekiojo, trikdė? Su kuriais ji prarasdavo orientaciją? - Su m animi negaišk veltui laiko, toks vakaras pasitaiko ne kasdien. Guti! - pašauk ė ji. - Eikš čia! Krysia įsižeid u si, kad nepaėm ei jos už parankės. Pasitraukė nuo jų į šalį ir žen g ė kiek tolėliau, viena, - tarp Cholavickio, einančio priešais ją, ir Leščiuko, einančio už jos, visiškai viena. Kaip čia atsitiko ir kas čia kaltas, kad ji - aštuo­ niolikos metų, tikra gražuolė - negalėjo m ėgautis šia naktimi, bet turėjo blaškytis ir kam uotis, o ta kita, ne tokia graži, žy d ėte žydėjo iš m eilės? Ar tai tik atsitiktinumas? Auklėjimas? {gim tos pavojingos savybės? Ji sulėtino žingsnį. Leido, kad laimingoji pora ją aplenktų. Studentas trum pam paliko panelę Leniecką, kad su g a u tų jonvabalį, ir tai padaręs palinko jo pažiūrėti su gla u stu o se d e l­ nuose. Maja pamatė kupiną švelnum o žvilgsnį, kuriuo jos draugė pažiūrėjo į mylimąjį, prieš žengdam a į m ed žių šešėlį. „Ar aš mokėčiau žiūrėti taip švelniai, maloniai ir ištikimai?" pavydžiai galvojo Maja. Bet į ką galėtų taip žvelgti? Ar į Cholavickį, kuris ėjo priekyje, ar į Leščiuką, kuris ėjo iš paskos? Kas

129

luitų, jei pam ėgintų taip pažvelgti į Leščiuką? Ak, tik pam ėgintų, juk niekas nepam atys, nes tamsu... tik dėl juoko... kad įsitikintų, |og tai apskritai įm anom a, jog apskritai jai pavyks taip pažvelgti 9 ii—

Ji dar labiau sulėtino žingsnį, o kai liko paskutinė, tarsi sveti­ mu, jai neb ūdingu, pernelyg švelniu žvilgsniu pažiūrėjo į vaikiMi|. Ir žaibiškai paniro į tą žvilgsnį, visa jame prasm ego, įsm uk o ir nuskendo. Karšta banga ūžtelėjo jai per širdį, ir ši pradėjo smarkiai plakti... net teko prilaikyti ją ranka. Paspartino žingsnį ir staiga atsidūrė greta Leščiuko. Naktis teikė jai len gv u m o. Taip nepastebim ai ir lengvai, liekna su va­ sarine suknele, atsidūrė greta jo, kad vaikinas net krūptelėjo. Ji neištarė nė žo d ž io , tik kelis žin g sn iu s že n g ė greta, ir jis pam atė dideles juodas jos akis, kupinas gailesčio ir švelnum o, įsm eigtas į jį. Bet tučtuojau jos akyse išryškėjo pasibjaurėjimas. Leščiuko lū p o s buvo juodos kaip degutas! N e - ne juodos. Tokios tik atrodė, nes b uvo tam su. Jos b u v o m ėlynos! Šlykštu! Tai b u vo nežinia kokia, baisi, atstum ianti liga! Kur jis galėjo užsikrėsti? Tikras absurdas! Atsitraukė n u o jo. Paspartino žingsnį. Bėgo - pas sužadėtinį. Cholavickis ją pastebėjo tik tada, kai įsikibo jam į parankę. Negalėjo nuslopinti pasitenkinim o, kurį sukėlė jos priėjimas. Ligšiolinis jo pyktis išnyko be pėdsako, jį pakeitė laimė, - ką jau kalbėti apie tai, kai pajuto ją prisiglaudžiant prie peties, stip ­ riai, m ėšlungiškai, karštai. Įtarumas iškart pakišo jam m intį, kad tai yra są m o n in g a s jos m anevras, norint užliūliuoti b ud rum ą dėl Leščiuko. Tačiau jautėsi pernelyg laimingas. Tas porą valandų per d aug kentėjo, kol sekė juos, kol paskui klaidžiojo aplink dvarą. Paėm ė ją už rankos, priglaudė prie krūtinės ir nieko nenorėjo žinoti - nieko

130

klausinėti. Maja švelniai priglaudė galvą jam prie peties, ir kurį laiką jie šitaip ėjo. Ji bandė. Bandė, ar apskritai g a li m a šitaip eiti su sužadėtiniu. Ar jai šitai pavyks? Darė, ką galėdam a, kad širdį užlietų šilti jausmai jam, stengėsi įžiebti viduje jausmą atlikdama tam tikrus v eik sm u s ir judesius. Jis b u v o iš jos pasaulio. N ev og ė. N eb u v o laukinis, netašytas. N eturėjo bjaurių ligų. Tačiau jos širdis liko šalta, o ten, jiems už nugarų, ėjo tasai, į kurį ji ką tik žvelgė, tas, kom prom ituojantis... Pasitraukė nuo sužad ėtinio lygiai taip netikėtai, kaip ir priėjo; kol Cholavickis susivokė, jos greta jau nebebuvo. Vėl ėjo viena, takelio pakraščiu - ir, v is u s praleidusi į priekį, žen g ė paskui juos pačiam e gale, n ep a g u od žiam a . Naktis, šilta ir kvapi, d velk ė žolyn ų ir krūm ų balzam u, tam ­ siai m ėlyna skraiste d e n g ė tiek laimę, tiek nelaim ę - ir iš laim ės a p sv aig u siu s su ža d ėtin iu s, ir išblyškusį, ku piną nerim o Cholavickio veidą, ir sielvartingą, kiek vaikišką Majos veidelį, ir netikrum o plėšom ą Leščiuką. Krysia Leniecka priėjo prie Majos ir švelniai apkabino. Kurį laiką abi žingsniavo netardam os nė žodžio. Anksčiau jiedvi buvo labai artimos, - kiek išv is tai leido uždara, išdidi Majos prigimtis. - Kas toks tasai Leščiukas? - tyliai paklausė panelė Leniecka. Maja išblyško. K odėl jai kilo toks klausim as? Ar jau ir ji pa­ stebėjo jųdviejų panašum ą? - Treneris. - Šitą aš žinau. O kas dar? - O dar žinau apie jį tiek pat, kiek ir tu. Ar manai, kad apie tokį vaikiną galim a ką nors žinoti? Kur jis augo? Ką darė? Su kuo draugavo? Tai prasčiokas - laukinė, netašyta prigimtis, to­ kia, kaip štai ten! - Ji m ostelėjo ranka į didelį kuokštą m eldų,

131

išsikerojusių palei vandenį. - Ar gali žinoti, kas dedasi jo sieloje? len gali tarpti ir gėlės, ir rupūžės! Jos balsas b u v o šaltas ir tvirtas. - Perdedi, - Leniecka akylai įsižiūrėjo į ją. - Maja, tu pernelyg jį juodini! - Manai, kad... kad... Kodėl turėčiau perdėti? - N es perdedi! - Kodėl?! Ką tu turi galvoje? Tada Ž alovsk is šūktelėjo: - Voveraitė! Mažas žvėrelis šastelėjo jam iš po kojų ir stryktelėjo į pušį. Vi­ dury m edžio voveraitė stabtelėjo ir prisiglaudusi prie kam ieno grįžtelėjo pasižiūrėti iš po savo papurusios u o d e g o s į žm ones, paskui pasilypėjo dar aukščiau. Mėnesienoje ji buvo aiškiai matyti. Jie ap su p o medį. - Pabėgti niekaip negali, - tarė Ž alovskis. Voveraitė išties prastai pasirinko. Pušis augo taip toli nu o kitų, kad peršokti buvo neįm anom a. Cholavickis išsitraukė brau­ ningą ir nusitaikė. - N ešaukite! - šūktelėjo panelė Leniecka. Bet šū vis jau nuskardėjo. Voveraitė peršoko ant kitos šakos. Sekretorius iššo vė antrą kartą. N uostab u, kad gali nors šitaip išlieti su sik au p u siu s jausmus! - K odėl norite ją nužudyti? - piktokai paklausė studentas. Maja tylėjo. - Turiu į ją pataikyti! - irzo C holavickis. - Iš trečio karto tikrai pataikysiu. Bet nepataikęs ir iš trečio karto vėl pakėlė ginklą ir nusitaikė. Sekretorius įniršo, ranka ėm ė drebėti, neįstengė susitaikyti su tuo, kad prašauna pro Šalį. Jį ap ėm ė troškimas žudyti.

132

- A š ją sugau siu gyvą, - tarė Leščiukas ir, kol C holavickis taikėsi, jau įsikeberiojo į m edį. Lipo labai greitai. Sekretorius norėjo dar kartą šauti, bet Maja čiupo jį už rankos. - Gana! - greitai tarė ji. - Nebijok, - burbtelėjo jis. O Leščiukas artėjo prie tikslo. N egalėjo pakęsti beprasm iško žvėrelių persekiojimo ir įlipo į m edį tik tam, kad būtų negalim a šaudyti. Bet dabar turėjo voveraitę sugauti, - jeigu jau pažadėjo. Ši u žb ėg o į pačią m e d ž io viršūnę ir p asislėpė tarp šakų. Leščiukas lipo toliau, ir plonas stiebas ėm ė pavojingai siū ­ buoti n u o jo svorio. - Verčiau lipkite žem ėn! - šūktelėjo Leniecka. Leščiukas pasilypėjo dar aukščiau, ir m ed žio viršūnė nulinko taip, kad jo nugara b u v o lygiagreti su žem e. Staiga voveraitė ė m ė blaškytis kaip pašėlusi. Apim ta paniškos baim ės, šokinėjo p o ploniausias šakeles ir galiausiai, m atydam a, kad pasislėpti n epavyks, nu o m ed žio šok o žem ėn. Pagavo ją ore - tačiau kaip tik tada viršūnė braškėdam a lūžo, traškesį nustelbė iš apačios žiūrinčių žm onių balsai. Laimė, ji lūžo gan lėtai. Leščiukas, nepaleisd am as voverai­ tės, įstengė ranka nusitverti šakos, už kurios u žkliuvo nu lūžu si viršūnė, ir ė m ė leistis žem yn , kol galiausiai n u šok o ant žem ės. - Ar jums nieko neatsitiko? - paklausė Leniecka. - Vos jos neuždusinau! - atsakė jis. Voveraitė virpėjo jo ran­ kose. - Kokia graži! - visi atsargiai glostinėjo jos kailiuką. - Paleisiu ją! - N e, ne, dar nepaleiskite, dar truputį! Leniecka, dėl studijų seniai nesilankiusi kaime, negalėjo at­ sigėrėti ta žvitria, kvepiančia m iškų gyventoja.

133

- Parsineškim e ją nam o ir tada paleiskim e. Pažiūrėsim e, ką ji darys kambaryje. - A š ją paleisčiau, - tarė Leščiukas, rankose jausdam as pašė­ lusiai plakant voveraitės širdelę. Leniecka pašaipiai dirstelėjo į Mają, o paskui, kai visi patrau­ kė toliau, norėdam i iš pam iškės pam atyti stūksančią p i l į tarė: - Jis turi būti geras ir garbingas vaikinas! Maja nieko neatsakė. - Žiūrėk, kaip jis ją glosto. Ž m o g u s, kuris taip m yli žvėrelius, negali būti piktas. - Taip manai? Gerų žm onių žvėreliai nebijo! - Pilis! - nuskardeno stud ento šūktelėjimas. Jie sustojo m iš­ ko pakraštyje, o priešais juos išniro šveln ū s ir d id in g i bokštų kontūrai. Oras b u v o nepaprastai skaidrus, todėl pilis atrodė esanti d aug arčiau, nei buvo iš tikrųjų. C holavickis su gn ia u žė kum ščius. Kas ten dedasi? Kodėl jis čia gaišta laiką?! Ak, tai tik­ ras p am išim as - negalėti atsiplėšti n u o tos merginos! O Maja, neva norėdam a dar paglostyti voveraitę, priėjo prie Leščiuko. Jo lūpos jau b u v o ne tokios juodos, bet dar nea tga v o tikro­ sios spalvos. Bet nakties tamsoje sunku b uvo ir gerai įžiūrėti. Ji palietė voveraitę. Žvėrelis jo rankose sustingo iš baim ės, nė nekrustelėjo. Majai atrodė, kad voveraitė bijo pernelyg smarkiai. Tačiau g lo sty d am a papurusį jos kailiuką pajuto kažką keista. Voveraitė bangavo. Bangavo? N e, tai b u v o netinkam as a pibū­ dinim as, tikriau būtų - pulsavo. Lyg judėjo iš vidaus, o gal kil­ nojosi. Tarytum Leščiukas būtų ritmiškai ją sp a u d ęs rankom is. Maja nekreipė į tai did elio d ėm esio , nors jai vėl liko negeras, šlykštus įspūdis. „Kažin, ar jis galėtų tą voveraitę nužudyti?" - kilo k lausim as Majai. Jeigu jau turėjo tokias lūpas...

134

Leščiukas m ielia u sia i būtų nuėjęs - m e tę s voveraitę ir p a ­ b ėgęs. Viskas jo v id u je veržėsi prie jos - prie n u o sta b au s jos v e id o m ėn esien o je, prie jos plau k ų , visišk a i ju od ų naktyje, prie m a ž ų jos rankelių. Ir kartu viskas jo viduje atšlijo. Ko ji vėl nori iš jo? - Ar n u ž u d y tu m ė te tą voveraitę? -K am ? - O jeigu aš paprašyčiau? -K a m ? - Šiaip sau. Susilažinau su savo bičiule, kad jeigu paprašysiu, jūs nužudysite... Žvilgtelėjo jam į akis, ir jis išgirdo jos juoką - erzinantį, n e­ kantrų, nep asotinam ą, žiaurų. Juokėsi trum pai ir blykstelėjo jam dantim is. - Na? - sušnibždėjo ji, tarsi jie jau būtų nusprendę, tarsi tai būtų savaim e suprantam a. Leščiukas nusijuokė taip kaip ji ir, nė nepagalvojęs, iš visų jėgų trenkė voveraitę į m edį. Toji cyptelėjo ir skausm ingai susirietė į kam uoliuką. Visi prišoko prie jų. Maja stovėjo nejudėdam a, sunkiai kvė­ puodam a. - Juk tai barbariškumas! - su šu k o Leniecka. - Ką b lo g o ji jum s padarė? - Jkando, - netvirtai atsakė Leščiukas. Voveraitės akys blėso. Ji merdėjo. Visi žiūrėjo į ją, tik Maja negalėjo atplėšti akių n u o Leščiuko. - Chamizmas! - trum pai įvertino Cholavickis, pajudinęs la­ vonėlį. Maja sukūkčiojo. Ir, niekam nespėjus nė susivokti, pasileido į mišką. Iškart Leščiukas, stovėjęs it statula, nuleistom is rankomis, šoko paskui ją ir d in g o tamsoje.

135

C holavickis leid osi jiems p avym ui, bet užk liu v o u ž šaknies ir pargriuvo. Tučtuojau pašoko ir negaišdam as laiko nuskubėjo dideliais žingsniais. - Stok! Stok! - šaukė jis. Leščiukas pasivijo Mają ne iš karto, o pasivijęs čiup o už pečių ir stūm ė į m edį, toji net pradingo tarp šakų. Dar kartą griebė ir trenkė žem ėn . Ji priklaupė ant v ien o kelio ir išp lėstom is akim is žiūrėjo jam tiesiai į akis, o jis irgi žiūrėjo į ją, ly g regėtų pirmą kartą. Užvertė jos galvą. - T a i jūs... tokia... tokia?.. Maja b uvo įsitikinusi, kad ją užm u š, kaip tą... voveraitę. Lau­ kė žiaurybių. Žinojo, kad patirs jų. Jo pirštai sugniaužė jai gerklę, akys susiaurėjo. - Tai jūs esate to k s! - sušnibždėjo ji, tarsi netikėdam a savo pačios akimis. Smarkiai jai sm ogė. Maja p u o lė jį, bet jis stipriai ją laikė. Įkan­ d o jam. Tada jis, visiškai n eb esivaidydam as, stūm ė ją, ir abu n u ­ sirito žem e. Ėmė daužyti vienas kitą kur papuolė, vartydam iesi po sam anas. Kaip tikri laukiniai! Rodės, abu trokšta vienas kitą sunaikinti, užm ušti, nužu dyti, sudraskyti, lyg jų viduje būtų išsilaisvinęs tas baisus u žsisp yri­ m as, kuris kartais ap im d avo juos bežaidžiančius tenisą. Išsigando jos įsiūčio! Tačiau n u o jo tik dar labiau padūko. O Maja, nors neturėjo nė m enkiausių abejonių, kad artėja paskutinė jos valanda, negalvojo apie tai - tik žinojo, kad jos rankos tam po jį už plaukų, drasko, daužo, plėšo, kaip gali, - kol dar baisi, tamsi ir akla ž u d ik o jėga jos n esu p lėšė į gabalus. Jie abu bu vo žudikai! Abu troško tik vieno - nugalabyti vienas kitą. N eapkentė vienas kito neapsakom ai stipriai!

136

Jis pirm asis išsigando jos, o gal savęs paties - ir pabėgo. Ji gulėjo nekvėpuodam a, visiškai be jėgų - lūpa buvo prakirs­ ta, kraujas lašėjo jai ant pirštų. Skaudėjo visu s kaulus. Galvoje tuščia. Ir tik ta viena mintis: tai šitaip? Vadinasi, šitaip? Aha, tai jis toks - ir aš tokia - tai šitaip?.. Vadinasi, šitaip?.. C holavickis tolum oje šūkavo: - Maja! Maja! Ji p ašok o ir, prilaikydam a su p lėšy tą palaidinukę, aplinki­ niais keliais parėjo nam o. Laimė, p avyko niekieno nepastebėtai įsm ukti į savo kambarį. Neverkė. Tik b uvo apimta sielvarto, pažem inta, išgąsdinta iki širdies gelm ių. Priėjo prie veidrodžio. Kruvinos jos lūpos raudonavo išblyškusiam e, m ėlyn ėm is nusėtam e veide. Akis buvo pam ušta. D rabužiai nuėję skutais. Kelių oda nudrėksta. Prisim inė, jog kartą, grįždam a su m otina nam o iš teatro, gatvėje matė, kaip policininkas laikė dvi susim u šu sia s gatvės mergas. Jos atrodė lygiai taip ir lygiai taip neverkė, tik giliai al­ savo - negalėjo atgauti kvapo - bukai, bejėgiškai stebeilyd am os tiesiai prieš save. Nuėjo į vonią ir atsuko čiaupą. Visa buvo išsivoliojusi žem ėse. Argi galim as daiktas - tas įsiūtis? N eapsakom as u žsispyri­ mas? Beprotiškas sulaukėjimas? Juk kandžiojosi, rovė kits kitam plaukus, draskėsi su tokia neapykanta ir pašėlim u, tokiu troški­ mu naikinti, kad net šu n y s taip nesipjauna! Aha, tai štai kokia aš? Tai man yra taip... Ir jis yra toks... Kažkas pasibeldė į duris. - Maja? Tai b u vo Cholavickis. Ji greitai prišoko prie durų ir pasuko raktą. Užsirakino. Ar jis žinojo, kas atsitiko?

137

- N oriu su tavimi pasikalbėti. Tyla. - Maja, turim e pasikalbėti. Man reikia grįžti į pilį. N oriu pa­ sakyti kelis ž o d žiu s. Jo balsas skam bėjo rimtai. Bet ji nieko neatsakė. Išgirdo, kad jis nueina. Grįžo į savo kambarį, užsirakino, u ž g e sin o šviesą, atsigulė į lovą ir ilgai gulėjo ant nugaros, pasikišusi rankas po galva, ž v e lg d a m a į tamsą, n eįsten g d a m a sudėlioti n ė v ie n o s logiškos m inties. Vieni draiskalai. Ir baisus sielvartas, slegiantis liūdesys, tarsi būtų ką negrįžtam ai praradusi, lyg kokį subtilu­ mą, kurį turėjo - ir kurį cham iškas prasčiokiškum as, žvėriškas įdūkis, šlykštus brutalum as sunaikino ir sum alė į dulkes. Ir dar toji voveraitė, voveraitė, kurią jie abu sutraiškė į medį, tas m ažas d vesiantis žvėrelis palei medį! Leščiukui ji neturėjo jokių pretenzijų. N ep y k o ant jo. Tik ste­ bėjosi, koks jis ir kokia yra ji, - kad abu yra tokie ir kad tokia tikroji jų prigimtis. Kažkas pa m ėg in o atidaryti duris. Maja negalėjo susivokti, - ar m iegojo ir pabudo nuo šnaresio, ar tik b u vo su sim ąsčiu si ir prarado laiko nuovoką. Jau švito. Kažkas įkišo peilį į durų plyšį ir stengėsi atstumti sklendę. Ji iškart suprato, kad tai Leščiukas. Bet nė nepajudėjo. Neturėjo teisės jam ką nors uždrausti, juk b u v o tokia kaip jis! Tokia pati! Tarsi n u g r im z d u si į b logą sapną, neprim erkusi akių ji matė, kaip d u rys p a sid a v ė ir L eščiukas įėjo į kambarį, užd arė paskui sa v e d u ris k la u sy d a m a sis, ar n iek a s kaim yn ystėje n e n u b u d o . Jo profilis, su s ik a u p ę s ir b u d ru s, brėkštant b u v o aiškiai m a­ tyti. Priėjo prie spintos, išėm ė raktą iš viršutinės sp yn elės ir atra­ kino stalčių su pinigais.

138

| Mają nekreipė jokio d ėm esio . N ė n e p a ž v e lg ė į jos pu sę. Matyt, ir jis žinojo, kad ji negali pasipriešinti, nes... jie panašūs, jie tokie patys. Išsiėm ė banknotus ir išėjo, o Maja, kaip tikra bendrininkė, atsistojo ir vėl užrakino stalčių, netgi pakėlė vieną šim to zlotų banknotą, kuris buvo nukritęs ant grindų.

DEVINTAS SKYRIUS O kas tuo laiku dėjosi pilyje, kuri, atslenkant vakaro prieblandai, tvirtai stovėjo tarp raistų, - toje galingoje tvirtovėje, tūkstančio metų m asyve, grėsmingoje ir išdidžioje mūrų sankaupoje, sustin­ gusioje, tarsi būtų apimta am žino su sim ąsty m o - nuaidėjusios d id ybės g riuvėsiuose, g y v u o se se n o sio s šlovės prisim inim ais, nūdien - liūdnoje, tragiškoje vietoje, kur troškimai, baim ės ir beprotybė šoka sa vo lemtingąjį šokį? G žeg ožas, p asin au d ojęs sekretoriaus išv y k im u , pasakojo Skolinskiui apie praeitį. Profesorius su sik au p ęs klausėsi senojo tarno, o šis n uola tos dairėsi atgal ir sakinius iš sa vęs sp a u d ė striukus ir labai nenoriai. Skolinskiui teko nuolatos jį niukinti ir spausti klausim ais. - D aug nežinau, - atsargiai pradėjo kamerdineris, - bet jau ką žinau, tą pasakysiu kaip per išpažintį. Išaugau pilyje n u o m ažo vaiko. Kai dar b u vo gyvas velionis kunigaikštis, tarnavau bufetinės berniuku, kartu su m anim a u g o ir dabartinis kunigaikštis Aleksandras, n es b u vo m e beveik bendraam žiai. Tada pilyje dar n ešm ėža v o jokie vaiduokliai. Jie pasirodė tik vėliau - gerokai vėliau... Norite žinoti? M ano supratim u, tie vaiduokliai susiję su liokajumi Franeku, tai yra - kunigaikščio sūnum i. Bet tvirtinti negalėčiau. - Tai kunigaikštis b uvo vedęs? - paklausė Skolinskis.

140

-

V edęs buvo, bet žm o n a mirė bevaikė, o sū nų turėjo su kita.

Bent jau taip kalbėjo žm o n ės. Bet pasakosiu viską iš eilės. Prieš kok ius k etu riasdešim t m etų į pilį atlėkė berniukas su laišku kunigaikščiui. Nenorėjo sakyti, nuo ko tas laiškas. Kunigaikštis iškart vidury nakties išv y k o ir n egrįžo net dvi dienas. Po kokių dviejų savaičių jis pasikvietė m ane į kabinetą, ir ten laukė tas pa­ siuntinukas, atnešęs laišką. Kunigaikštis man ir sako: „Gžegožai, tas vaikinukas man patiko. Pasiimkite jį į bufetinę. Jis našlaitis, neturi nei tėvo, nei m otinos, - sako man, - aš jį paglobosiu." Na, taip ir liko tasai pilyje. Tada bu vo kokių d vy lik o s metų. Kvailokas. Kai klausdavau, kas jo tėvai, atsakydavo, kad tėvas b u v o krosnininkas, o m otina neseniai mirė. Jo pavardė b u vo Sikorskis. Bet žm on ės kalbėjo, kad jis turėjęs būti kunigaikščio sūnus, - nors nei kunigaikštis juo rūpinosi, nei ką... Kai vaikis paaugo, kunigaikštis jam davė algą ir paskyrė man į pagalbą. Ir, man regis, tasai Sikorskis jau tada nusprendė, kad kunigaikštis turi savų priežasčių laikyti jį pilyje. O gal ž m o n ė s jam pasakė, kad jis - kunigaikščio sūnus. Ir iš tikrųjų turėjo jie panašum o. M etam s bėgant vaikis darėsi vis pan ašesn is į kunigaikštį. Tokia pat nosis, lygiai tokios pat akys. O kai kalbėjo, ir balsas b u vo panašus. Apskritai neb logas b uvo vaikis. Kunigaikštis matė tą panašum ą, bet gėdijosi. Vis d ėlto juk b u v o kunigaikštis - nesm agu, kad juodu su tarnu panašūs kaip du vandens lašai. K unigaikštis buvo pedantas, drovus, m a nda­ gus, n em ėg o bendrauti su žm onėm is... tad jam buvo nesm agu, kad tuo panašum u išduoda savo jaunystės nuodėm es. O tas Sikorskis, supratęs, kad yra panašus į kunigaikštį, labai suįžūlėjo. Kunigaikščiui pretenzijų nedrįso reikšti, bet pats sau nusprendė, jog kunigaikštis turi pripažinti jį sa vo sūnum i.

141

Ne kartą b u vo atėjęs pas m ane į virtuvę ir sakė, kad jo pa­ žem inim as ilgai nebetruks. K unigaikštis turėsiąs jį pripažinti! Ir kartą nuėjo jis pas kunigaikštį, bet anas jį iškeikė paskuti­ niais žodžiais, b u v o girdėti net apačioje. Toks buvo sup ykęs, kad n ed u o k Dieve! „Galvoje tau pasimaišė! - šaukė, net visa pilis skambėjo. Lauk! Lauk iš čia! N ešdink is m an iš akių! N ė m inutės ilgiau! Visa tai įžū lu s melas!" Bet Franekas ėm ė atsiprašinėti, m ald avo atleisti ir prisiekė, kad daugiau niekad o niekad apie tai nė neprasižios, tad ku ni­ gaikštis leido jam pasilikti pilyje. Ir tos m intys jam iš g a lv o s lyg ir išgaravo, kunigaikščio bijojo, p a slėp ė savo su m a n y m u s giliai širdyje. Praėjo kokie trys m ėnesiai. Ir tada, kaip dabar atm enu, ateina Franius į virtuvę it ne savas. Šypsosi lyg ir m aloniai, bet kandžiai, visas nepatenkintas, o jau toks piktas, kad m an net neramu pasidarė. G žeg oža s n u le id o balsą ir nejučia persižegnojo. -

N u o tos valandėlės ir prasidėjo! - iškilmingai tarė jis. - N u o

tada nelabasis čia ir atėjo! Vienu ž o d ž iu , atėjo jis į virtuvę ir sako: „Na, dabar aš su juo atsiskaitysiu!" - „Su k uo tu Čia atsiskaitysi?" - klausiu, o jis man: „Su kunigaikščiu, sav o tėvu." „Žiūrėk, kad jis tavęs neišvarytų balų degint", - sakau, n es man jis nervus g ad in o tom is savo kalbom is. O jis tik šy p so si ir sako: „N eišvarys jis manęs, kad ir labai norėtų." - „Taigi kodėl jis tavęs neišvarys?" - „ N es m yli mane." - „Kad tik iš tos m eilės į dantis negautum!" - sakau, o tada jis: „Galite, G žegožai, ateiti pas m ane naktį, tada sav o akim is pam atysite, kaip jis m ane myli." Man pasidarė įdom u, tad naktį atsistojau už durų, kaip jis ir liepė. Žiūriu, ogi kunigaikštis ateina basas, tylutėliai. Priėjo prie lovos, kurioje Franekas m iegojo, priėjo, sakau, su žv ak e

142

rankoje, ilgai žiūrėjo į jį, dūsavo, kažką sau šnibždėjo ir taip, vos vos liesdam as pirštais, plaukus jam glostė, o pačiam ašaros per v eid ą teka, - g losto ir kūkčioja, kūkčioja ir glosto... Paskui atsitraukė ir vėl priėjo, dar jį paglostė, kupinas tokio karšto tėviško jausmo... Taip jį mylėjo, jau taip mylėjo, kad n ie­ kad o niekad daugiau tokios m eilės man neteko matyti. O

tas niekšelis guli ir apsim eta m iegąs, kartais knarkteli -

paskui jam nusibodo, sujudėjo tarsi per m iegus, ir kunigaikštis kaipm at pabėgo. Tada Franekas atsisėda lovoje ir man sako: „O ką? Turbūt matėte? Myli mane! Na, tai dabar aš su juo atsiskaitysiu už viską! U ž savo pažeminimą! Naktį, kai niekas nem ato, tai m ane m yli, o d ien ą gėdijasi! Na, gerai! A š savo tėvužiui parodysiu!" N u o tada ir prasidėjo! N es Franius, - čia G žeg o ža s persižeg ­ nojo, - tyčia, kunigaikščiui ant piktum o, ėm ė blogai elgtis. Pats save gadino! Todėl pilyje ir atsirado velnias - ne iš kur kitur. - Kaip suprasti - pats save gadino? - paklausė profesorius, smarkiai sukrėstas to, ką papasakojo senasis kamerdineris išblu­ ku siom is akimis, regis, iš naujo regintis visu s seniai nuėjusius užm arštin įvykius. - Pasidarė blogas, - trum pai paaiškino G žeg ožas, - tyčia pasidarė blogas! Iš užsispyrim o! Kad kunigaikščiui parodytų, kokiam likimui tasai jį pasmerkė. Kiek gyvenu, tokio blogo ž m o ­ g aus daugiau neteko matyti. D egtinę ėm ė gerti. Su m ergom is duotis, skandalus kelti, sveikatą sau gadinti, ką tik bjauriausio b u v o galim a sugalvoti, tą jis sugalv od a vo ir padarydavo. Visko jam b u v o per maža! N e vienas pienburnis daug skriaudų padaro ž m on ėm s iš kvailumo arba kad ir pram ogaudam as, bet jis visa tai darė iš pykčio, - kad kunigaikštis žinotų, koks jis blogas. N eb u v o tokio g ėd in g o poelg io ar dalyko, kurio tasai nebūtų padaręs, ir

143

dar gyrėsi tuo visiem s iš eilės. „Ot, - sakė, - tėvas išsim okslinim o man nedavė, gėdijasi manęs, todėl taip ir elgiuosi!" Be to, - G že­ gožas neramiai apsidairė, - jis pradėjo save nuodyti. N ežin au , kokių n u o d ų surado, bet su kiekvienu m ėnesiu vis menkėjo, oda vis labiau gelto, m ažai valgė, jį kam avo karštinė. Ir viskas vien dėl m a lonum o girdėti, kaip kunigaikštis, atėjęs naktį, palinkęs prie jo grau džiom is ašarom is verkia! Kvailas buvau, kad nedrįsau kunigaikščiui pasakyti, kodėl jis taip elgiasi. M aniau, ilgainiui vaikinas susitupės, juk negirdėta neregėta, kad ž m o g u s pražūtų savo valia. Et, gryna fanaberija, galvojau, atėjo ir praeis, o kunigaikščiui verčiau nieko nesakyti. Ir kartą per vakarienę k u n ig a ik štis m anęs taip delikačiai klausia: ar aš n ežin ą s, kas n u tik o Franekui, kad taip prastai atrodo? D augiau nenorėjau to laikyti ant savo sąžinės ir papasa­ kojau viską, kaip yra. Kad Franekas įsižeid ęs, nes kun ig a ik štis sa vo tė v y s tę slep ia , kad k u n ig a ik šč iu i ant p ik tu m o pražūti nori ir netgi geria kažkokius n u o d u s. Jėzusmarija! K unigaikštis pirm iausia paraudo, paskui išb ly šk o - pasidarė baltas kaip toji nosinė. Tad aš jam ir sakau: nėra ko jaudintis, nes tai gryna fanaberija, kaip atėjo, taip ir praeis, - pienburnis, ir tiek! N ieko jis neatsakė, tik liepė pakviesti tą vaikį pasikalbėti. Ir sako: „G žegožai, kad niekam nė žodelio!" - Ir kas nutiko per tą pokalbį? - paklausė Skolinskis. - A š nežinau. - N a na, aiškus daiktas, kad pasik lausėt už durų. Verčiau nuoširdžiai visk ą išdėstykite. - Per tą pokalbį, - tarė G žegožas, - kunigaikštis pripažino jį savo sūnum i, glėbesčiavo, bučiavo, ant kelių prieš jį p u o lė ir pra­ šė atleisti. „Būsi m ano sūnus, - sakė, - visiem s paskelbsiu, savo

144

pavardę suteiksiu, visą turtą paliksiu, atleisk man! Išsilavinim ą duosiu, širdį tau atversiu, tik atleisk man!" N et m an buvo keista, kad tikras kunigaikštis prieš savo lio­ kajų dulkėse voliojasi! O tasai - ne ir ne! Rankas į kišenes su ­ sikišo, stovi nejudėd am as ir žiūri. „N enoriu, - sako. - Reikėjo iš karto m ane pripažinti. O dabar jau nebenoriu! Nereikia man tos pavėluotos m eilės. Aš, - šaukia, - ne m yliu, o nekenčiu! Aš negyvensiu! N u sižu d y siu ! Tyčia! Ant piktumo! Ir tegu velniai m ane griebia už tai, kad tikras tėvas m anęs gėdijasi!" Jis iššoko iš kabineto (nes tada pilyje dar buvo kabinetas, dabar jo jau nebėra) ir n ulėkė per pilį. O kunigaikštis tučtuojau m ane pasikvietė ir liepė jį saugoti. „G žegožai, bėkite iš paskos ir nenuleiskite n uo jo akių, nes gali nusižudyti!" N ulėkiau paskui jį ir spėjau paskutinę akimirką, {puoliau į m alkinę, - o jis jau virvę riša ant sijos. M ane pam atęs liovėsi ir ė m ė juoktis. „Jei n e šiandien, tai rytoj", - sako ir juokiasi, bet tokiu balsu, lyg kas ledą kapotų. Pranešiau apie tai kunigaikščiui. „Jėzau!" - tik tą žodį pirmiau­ sia pasakė. O paskui - kad reikia jį saugoti. „Gžegožai, aš pasitikiu tik jumis! Turime jį saugoti dieną ir naktį, kol jam tai praeis!" Kokios dienos ir kokios naktys tuom et pilyje stojo, tai tegu Viešpats Dievas apsaugo! A m žinas lakstymas paskui tą pasiutėlį! A m žinas saugojimas! A m žina baimė, kad, vos tik akis nukreipsi, jis im s ir pasidarys ką nors! G žeg o ža s užsim erkė ir kurį laiką tylėjo. -

Toliau nepasakosiu, - tvirtai tarė jis. - Ko čia kapstytis po pra-

eitį! B uvo ir praėjo, tegu praeitis ramiai sau m iega am žinu m iegu. - J u k žinote, kad tikrai nem iega... Blogis nesnaudžia... - per­ spėjo profesorius, n ežym iai pirštu rodydam as senosios virtuvės pusėn. - Patarčiau jum s papasakoti viską.

145

- M aloningasai pone! Verčiau nešaukti v ilko iš m iško! - O aš patarčiau jum s viską papasakoti! Kamerdineris nusileido, bet kalbėjo taip tyliai, kad v os b u v o galima girdėti. - Pakaitom su kunigaikščiu be perstojo budėjom e. Kai m ie ­ god a v o kunigaikštis, nem ieg o d a v au aš, ir atvirkščiai. N u o la to s vienas kuris iš m ū sų sukinėjosi apie Franeką ir saugojo, kad tam vėl kas g alvon nešautų. O tasai pritilo ir pasidarė toks m andagutis - bet b u v o matyti, kad galvoja tik apie vien a - kaip čia n u sižu d žiu s, kaip čia visiškai prapuolus! Taip jis keliom s dien o m s pritilo. O paskui kad prasidėjo! Panele Švenčiausioji! V ienas kartas po kito! Norėjo virtuvėje nusidurti peiliu! Iššokti pro bokšto langą! I tą sieną, ten, prie vartų, norėjo galvą susiskaldyti! Visiškai iš proto išsikraustė! Mes su kunigaikščiu tik ir žiūrėjom, ką jis daro, kaip ten jam atrodo, kokios m intys sukasi toje pašėlusioje galvoje. Tada k u nigaikštis n u sp ren d ė jį užrakinti, ir m e s su k u n i­ gaikščiu nutarėm e, kad geriausiai b ūtų senojoje virtuvėje, nes jos durys sunkios, kaustytos, o pro langus negalim a iššokti, nes per maži. Čia G ž e g o ž a s vėl nutilo, paskui keistu balsu profesoriaus paklausė: - Atsiprašau, m alon ingasis pone, bet kodėl taip juda jūsų lūpos? - Lūpos? - perklausė nustebęs profesorius. Pakėlė ranką prie lūpų. Jautė, kad jo lū p os sukepusios. Bet jos dar ir pulsavo. To negalim a b u vo pavadinti judesiu. Ir vis dėlto palietęs aiš­ kiai jautė, kad jos pasidarė d id e sn ė s ir tarsi bangavo. Tai b u vo pasibaisėtina. Profesorius iškart prisim inė rankš­ luostį virtuvėje. Tas kirm ėlinis lū p ų judėjimas b u v o p anašus

146

į rankšluosčio virpėjim ą. Bjauru! Kad šitaip judėtų jo lūpos? Jautėsi taip, lyg būtų praradęs valdžią savo lūpom s, lyg jos būtų virtusios kokiu šlykščių žvėrim i, judančiu savaim e, be jo žinios, ant jo kūno. G žegožas irgi stebėjo tą reiškinį - be žodžių. Persimetė ž vilgs­ niais. Galiausiai profesorius, nenorėdam as sukelti panikos, pa­ aiškino: - N iek o tokio. Man šitaip kartais nutinka. Čia, matote, G že­ gožai, toks nervinis raum enų m ėšlungis. N iek o baisaus. Pasa­ kokite toliau. Pulsavim as pam ažu rimo. - Na gal, - nelabai patikėjęs murmtelėjo G žegožas. - Taigi, sakiau, - toliau kalbėjo jis, - kunigaikštis liepė jį užrakinti s e ­ nojoje virtuvėje. Liepiau jam ten nueiti ir viską sutvarkyti, o kai įžengė vid un, pasakėm e, kad taip ir taip, teksią jam čia pasilikti, kol praeis pašėlim as, o visu s daiktus, kurie duria, pjauna ar kaip kitaip gali būti panaudoti piktam, turįs atiduoti. Tada jis visai pašėlo, p u o lė m us - m ušė, kandžiojo kaip šuo, spardė, ant lūpų pasirodė putos - ir turbūt čia veikė nelaba jėga, nes toks pienburnis, vo s aštuoniolikos sulaukęs, vos neįveikė m ūsų, vyrų pačiame jėgų žydėjim e. Kad dar kas nors taip kandžiotųsi, taip staugtų - nei žm og u s, nei žvėris neįstengtų. Galiausiai jį priveikėme. Ištraukėme jam diržą iš kelnių, netgi batus paėm ėm e. U žrakinom e duris ir nuspren dėm e eiti sargybą. A š - dieną, kunigaikštis - naktį. Norėjau pakviesti kunigą arba daktarą, bet kunigaikštis sako: „N e, nereikia. A š pats jį perkalbėsiu, pats jam viską išaiškinsiu.

147

leigu nepaklausys m anęs, vadinasi, n epaklausys nieko. A š pats! Aš pats!" Ir nuo tada prasidėjo naujos baisybės. Jis ten blaškėsi po tą virtuvę, o kunigaikštis prie durų stypsojo ir jį įtikinėjo, aiškino. Matyt, jau tada kunigaikščiui pam ažu ėm ė m aišytis galvoje. Per tas duris, m aloningasai pone, abu valandų valandas kalbė­ davosi. Kunigaikštis m aldavo, verkė, paskui rėkė, siuto, o tasai už durų jį dar erzino ir kurstė, juokėsi, šūkaliojo, piktžodžiavo. Ir niekas, išskyrus mane, apie tai nežinojo. Jau tada tarnų pilyje b eveik n e b u v o , tik viena šeim ininkė, tai yra virėja, ponia Ziolkovska, bet jai pasakiau, kad Franekas sunkiai susirgo ir kad kunigaikštis u žd rau d ė pas jį vaikščioti. Ir kartą kunigaikštis man sako, kad daugiau nebesaugočiau. Jis pats d ieną ir naktį prie durų budėsiąs, patalynę pasiruošiąs, aš tik m aisto turintis atnešti į gretim ą kambarį. Ir kad jokiu būdu, dėl jokios priežasties nedrįsčiau ateiti pas jį. Jis pats su sū n u m i liksiąs, pats sū n ų įkalbėsiąs - sūn ų įveiksiąs. Kas beliko daryti? Dabar žinau, kad kvailai pasielgiau, kad reikėjo kam nors pasipasakoti, p agalbos paprašyti, - bet tada niekas negalėjo žinoti, kuo viskas baigsis. Tikrai m aniau, kad kunigaikštis geriau išm ano nei aš. Jis atrodė baisiai, nesiskutęs turbūt visą savaitę, nesiprausęs, m ie g o d a v o su drabužiais, akys jam įkrito ir tarsi nieko nebem atė, ė m ė užsikirsti kalba, tačiau nebu vo net m inties tokios, kad jam galvoje pasim aišė. Juk tėvas su sūnum i visada geriau susikalbės nei kas kitas. Vienu ž o d ž iu , palikau aš juodu antram e aukšte, kunigaikštį m atydavau tik kas kelintą d ien ą per pietus. Jis b u v o netgi ra­ m esnis, šypsojosi... Jei paklausdavau apie Franeką, atsakydavo, kad „viskas krypsta į gerąją pusę". „Viskas krypsta į gerąją

148

pusę, - sakydavo, - v isk a s bus gerai, m ielas G žegožai. Jis d a­ rosi v is ram esnis. Jau netrukus su sita ik y sim e. Tai le n g v ab ū d is jaunuolis, bet turi gerą širdį. O aš jam sunkiai nusikaltau, oi, sunkiai. Bet viskas krypsta į gerąją pusę, tik tyliai, ša - niekam nė žodžio." Na, tai ir gerai. Tik p o kurio laiko man kilo įtarimas. Praėjo kelios savaitės, o kunigaikštis vis tą patį - viskas krypsta į gerąją pusę. N eiškentęs kartą pasidirbau raktą (nes kunigaikštis duris rakindavo raktu, kad nelandžiočiau į tas sales) ir naktį kyštelėjau nosį pas Franeką. Kunigaikštis tada miegojo. Žiūriu, senosios virtuvės durys praviros, o Franeko nėra - nė kvapelio. Lekiu pas kunigaikštį, žadinu jį. Kur Franekas?! Kas jam atsi­ tiko?! Kunigaikštis šypsosi ir sako: „Išvažiavo, išvažiavo, m ielas G žegožai. Išsiunčiau jį į kelionę, kad truputį apsiramintų. Tai jam išeis į naudą. N esijaudinkite dėl to - ir tik tyliai, ša, niekam nė žod žio, nė m ažiausio žodelio!" Tada ir supratau, kad jam galvoje pasim aišė. Negalėjau su ž i­ noti, kas tarp jų nutiko. Franeko kūno neradau, nors apieškojau visą pilį - n uo viršaus iki apačios. N u o tada kunigaikštis toks, koks yra dabar. Nenori apie tai kalbėti, o jeigu paklausi, apsimeta, kad pamiršo, - bet ir klausinė­ ti negalim a, nes jam paskui gerokai pablogėja. Štai, papasakojau jum s visut visutėlę tiesą, viską, kaip buvo. - Ar daugiau niekam šito nepasakojote? - N ė vienai gyvai dvasiai! Aš nenoriu kištis į tuos dalykus! Jei ž m o n ė s paleis liežuvius, tada jau visiška prapultis! Profesoriui buvo nelengva suvaldyti savo įsišėlusią v a izd u o ­ tę. Kokios baisybės turėjo vykti tarp tų dviejų - p a m išėlio ir velnio apsėstojo - per tas dienas ir naktis, praleistas dviese, akis

149

į akį? Ar galim a stebėtis, kad tokie išgyvenim ai nepraėjo be p ė d ­ sako - kad senojoje virtuvėje paliko savo dem oniškas nuosėdas? Tačiau kaip tie sielvartingi ir baisūs įvykiai susiję su paslap­ tingu rankšluosčio virpėjimu? Į tą klausim ą G žego žas nepajėgė atsakyti. Tai jau b u v o mįslė, kurios niekas, išskyrus kunigą, n e ­ galėtų įminti. O gal ir kunigas negalėtų. - G žegožai, o kada supratote, kad ten vaidenasi? Kamerdineris skėstelėjo rankom is. - Ilgai nieko nežinojau. K unigaikštis duris užrakino ir u ž ­ draudė užeiti į tą kambarį - atseit Franekas netrukus grįšiąs. O m ane, tiesą pasakius, lyg kas stu m te stū m ė tolyn n u o tos virtuvės, kokius m etus nebuvau ten nosies įkišęs. Tik praėjus nem ažam laiko tarpui suvokiau, kad kunigaikštis kažką slepia. Jis kažko bijojo! N aktim is n eg a lėd a v o užm igti ir sla m p in ėd a v o palei virtuvę, bet užeiti niekada nedrįsdavo. A p eid a vo ją lanku, nors vis sukiodavosi netoliese. Kartais ką nors pasakydavo - kad „kažkas dedasi", bet maniau, jog jam taip tik atrodo. O vien ą dieną jis man ir sako: „Gžegožai, šį tą jums parodysiu, tik niekam to nepasakokite." N u siv e d ė m ane į virtuvę, bet pats neįėjo, sustojo ant slenks­ čio ir parodė m an rankšluostį. „Pažvelkite, koks čia skersvėjis. Matote, kaip tas rankšluostis banguoja? Banguoja, ar ne?" Rasi jis n eb u v o tikras, kad a kys jo neapgauna, ir norėjo, kad patvirtinčiau. Iš pradžių aš niek o nepastebėjau ir norėjau nuim ti rankšluostį n u o vagio, bet k u n iga ik štis kad suriks: „N eliesk! Neliesk!" Ir tada man kažkas pasidarė. Supykino. A pėm ė klaiki baim ė u žp u olė b logu m as - pasibjaurėjimas... Tfu! Kunigaikštis rėkdamas pabėgo. Trinktelėjau durimis ir taip pat dėjau į kojas! Ilgus m etus daugiau nė ton pusėn nežiūrėjau. Bet

150

žm o n ė s pradėjo kalbėti, kad pilyje vaidenasi. Iš kur tai sužinojo, vienas D ievas težino, n es aš niekam nė pu sės žo d žio nepasakiau. Buvo čia toks praktikantas, ponas Rudzianskis. Kartą jis atėjo pas mane. „Regis, - sako, - pas jus vaidenasi. Pone G žegožai, leiskite man ten pernakvoti, pažiūrėsiu, kas ten darosi, aš šiek tiek išm anau apie dvasias ir visiškai nebijau." Po paskutinio m ū sų apsilankym o ten jau buvo praėję kokie penkeri metai. Viskas praėjo, anas įspūdis pasimiršo, juk dirbda­ m as žm o g u s kartais viską pamiršti. Leidau jam ten pernakvoti. Rytą dirstelėjau - niekur jo nėra. Jau pam aniau, kad jį kas pagro­ bė, kaip ir velionį Franeką. Bet kur tau! Radau jį kam pe po laip­ tais. N epažino manęs, rankomis veidą dengė, nesąm ones kalbėjo. Šeim a jį pasiėm ė, o daktarai, kiek atmenu, pasakė, kad staiga pasireiškė kažkokia sm eg en ų liga, kuri jau seniai viduje tūnojo. Kvailiai! Jokia ten liga, turbūt pamatė ką tokio, kad neištvėrė. Ir paskui dar po poros metų... vienas toks... virėjo sūnus. Rado jį miške, visai nuprotėjusį. Proto taip ir neatgavo, nors dar ką tik b u vo sveikas ir linksmas, miela m alonu žiūrėti. Niekas nežinojo, kas jam nutiko. Tik kai pamačiau, kad senojoje virtuvėje patalynė sujaukta, supratau, kad jis iš sm alsum o bu vo ten įsibrovęs ir už tai savo protu sum okėjo. Irgi niekam nieko nesakiau. Nėra ko ž m o n ė m s be reikalo liežuviais plakti! Bet kad jūs, m aloningasai pone, pernakvojote ir jums nieko neatsitiko, tai jau tikras stebuklas! M aloningasai pone! Turiu tokį prašym ą. A š viską pasakysiu. Bet jeigu neištverčiau ir imčiau jūsų klausinėti, ką ten matėte, prašau man nieko nepasakoti! N ors ir maldaučiau! A š nenoriu kištis! Man tai nė kiek nerūpi! - O kaip ponas sekretorius įgijo kunigaikščio pasitikėjimą? G žeg o ža s susiraukė. - Fi! Kunigaikštis veikiau jo bijo, nei m ėgsta.

151

- O kodėl bijo? - Ponas sekretorius labai apsukrus. Prieš porą m etų kuni­ gaikščio sveikata truputį pagerėjo. Panoro reikalus ir popierius sutvarkyti, tad ir p a sam d ė p o n ą Cholavickį, kurį pažinojo iš anksčiau. N e s jis yra tolim as gim in aitis ar kaip ten... Sveikata buvo pagerėjusi neilgam , bet po n a s sekretorius pasiliko visam laikui ir gebėjo susikalbėti su kunigaikščiu. Reikalas tas, kad kunigaikštis nieku g y v u iš pilies neišvyks, o vienas likti čia bijo. Sekretorius tai suprato ir n u o tada daro su kunigaikščiu ką pa­ norėjęs. - Na, o jūs, G žeg o žai, tu rėtu m ėte geriau su kunigaikščiu sutarti. -J is m anęs neprisileidžia, -b u rb telėjo senasis kamerdineris, nes gėdijasi. N em ėg sta manęs, mat an uos laikus prisim enu. Dar gerai, kad išvis neatleidžia. K iekvieną dien ą drebu, kada mane, seną žm o gų , išvarys lauk! - O gal kunigaikštis tą istoriją papasakojo ponui Cholavickiui? - Ne... Sekretorius nieko nežino. Jeigu žinotų, m anęs neklau­ sinėtų. Jis girdi varpus skam bant, tik nežino, kur. Mato, kad kunigaikščiui kažkas slegia sąžinę, kad naktimis vaikšto ir kažko bijo, bet daugiau nieko nežino. Tik dabar savo nelaimei pasakiau, kad tame kambaryje vaidenasi. Iš tos baim ės ėm iau ir su k v a ilė­ jau. Savo nelaimei! Šitiek m etų nesakiau, o dabar ėm iau ir pra­ sižiojau. Blogiausia - per d a u g pasakyti! Va dabar tai prasidės! Jis pliaukštelėjo sau per kaktą. - Tuoj! Parodysiu jum s Franeko nuotrauką. Turiu ją sa vo lagam ine! D a v ė m an ją, kai kartą grįžo iš m iestelio, n es jam nepatiko, b u vo ne tokia, kokios jis norėjo. N etru k u s atnešė mažą, p a g e ltu sią nuotrauką. Profesorius pažv elg ė ir krūptelėjo iš nuostabos.

152

Nuotraukoje išv y d o kokių aštuoniolikos m etų vaikiną. Dailus ir tikrai nepaniuręs veidas, lū pos šypsojosi nepaprastai plačiai, nors jos ir akys išdavė, kad jis atkaklus žm o g u s. Jis iš tikrųjų b u vo labai panašus į kunigaikštį, nors nuotraukoje n eb u vo m a­ tyti kunigaikščio kiek degeneravusio did žp o n išk o rafinuotumo. Veikiau veidas išdavė liaudiškų ir poniškų bruožų derinį. Bet Skolinskis taip įdėm iai įsižiūrėjo į nuotrauką visai dėl kitko. Tas veidas jam kažką priminė. N e tik kunigaikštį. Dar kaž­ ką. M eno istoriko žvilgsn is, pratęs portretuose aptikti įtaką ir panašum us, čia irgi jautė kažkokią įtaką... kažkokį panašum ą... panašum ą... Ir staiga suvokė: Franekas šiek tiek prim inė Leščiuką. N e, jam tik taip pasirodė. Tiesiog pati jaunystė darė juos pa­ našius. Ko gero, jie b u v o bendraam žiai. Galiausiai profesorius pajuto, kad pasid uoda panašu m ų hipnozei. Majos ir Leščiuko panašum as - Franeko ir kunigaikščio panašum as - Franeko ir Leščiuko panašum as - tų panašum ų b u vo per daug. - G žegožai, - taTė jis, - ar jūs nieko n ežin ote apie ženklą? K okio ženklo laukia kunigaikštis? Rodos, kunigaikštis laukia Franeko pasiuntinio - kas nors ateisiąs n uo jo ir atleisiąs kaltę bet turi parodyti kažkokį ženklą. - N esu girdėjęs a p ie jokį ženklą. - Tai labai svarbu. Jeigu žinotum e, kokį ženklą, būtų galim a kunigaikštį išgydyti, - su sim ąstęs tarė Skolinskis, - ir ištraukti jį iš čia. - Tik v ien ą kartą... Bet tai ponia Ziolkovska. - Na, na? - Čia dirbo tokia šeim ininkė. Ponia Ziolkovska. Kartą m u d u su kunigaikščiu su sirg o m e vienu metu, tada sp au d ė baisūs šal­ čiai ir m us u žp u o lė gripas. Ponia Ziolkovska slaugė kunigaikštį

153

ir taip pat m inėjo kažkokį ženklą... Aha. Kad naktį n u n ešė ku­ nigaikščiui vaistų ir... gerai nep risim enu - gal kilstelėjo ranką, nes norėjo nusičiaudėti, gal dar ką nors padarė, o kunigaikštis, tai pam atęs, ėm ė šaukti: „Ženklas, ženklas!" - ir palaikė ją vai­ duokliu. Tuom et ji iškart pabėgo. - Gžegožai, prisiminkite! jei įspėtum e tą ženklą, su kunigaikš­ čiu būtų galim a padaryti viską, kaip su vaiku. Kamerdineris markstėsi, kasė pakaušį ir trynė kaktą. - N iekaip negaliu prisiminti. - G žegožai, dar pagalvokite. O toji ponia Ziolkovska, kur ji dabar? - Išvažiavo į Gardiną, bus jau kokie dvylika m etų. O kur ji dabar, ir nežinau. Profesorius svarstė, ką toliau daryti. Surasti Ziolkovską? Tai b u v o svarbiausia. Žinant tą ženklą bus galim a valdyti pam išėlio sielą. Taigi ir sugriauti Cholavickio planus - priversti kunigaikštį atleisti sekretorių, išg yd y ti jį, išsklaidyti kom pleksą, paralyžiavusį ligotą jo psichiką. Bet kol kas reikia pasinaudoti tuo, kad C holavickis taip ilgai išvykęs. Gal p asiseks išgauti dar kokių sm ulkm enų? - Einu pas kunigaikštį, - tarė jis. - Geriau neikite, nes ponas sekretorius gali grįžti bet kurią m inutę, - perspėjo G žegožas, neramiai žvelgd am as pro langą į beribes lygum as, tolum oje atkirstas tam sios m iško juostos. - N e ­ žinau, kas jam pasidarė, kad taip ilgai negrįžta. O kunigaikštis jūsų nepažįsta, gali pradėti rėkti - arba jį ištiks priepuolis. Bet profesorius manė, kad naktinio susitikim o kunigaikštis nebus pamiršęs. Ką jam pasakyti? Kaip prasiskverbti į hermetišką, apsėstą jo asm enybę?

154

Atsargiai atidarė duris. Kunigaikštis sėdėjo ant lovos, rankose laikė m ažą tuščią flakoną. Krūptelėjo, bet į Skolinskio nu silen ­ kim ą atsakė m andagiai linktelėdam as galvą. - Ar netrukdau? - paklausė profesorius kuo m aloniau. Pa­ m ačius tą nelaim ingą senuką, jam su sp a u d ė širdį. - Ką jūs, prašom! - tarė kunigaikštis. - Kaip tik ruošiuosi daryti tvarką. Turiu vien ą kartą kaip nors sutvarkyti tas šiukš­ les. Tad jūs man nė kiek netrukdote, - jei tik leisite ir toliau man dirbti savo darbą. N ors kunigaikštis kalbėjo labai m andagiai, b u v o nesunk u pastebėti, kad jis virpa visu kūnu. N u o sen ų laikų išliko pu ikus išsiauklėjimas, bet Skolinskio pasirodym as turėjo sukrėsti jį iki širdies gelm ių. - N e le n g v a s darbas jūsų laukia, kunigaikšti, nes čia išties d a u g šiukšlių! - m aloniai tarė profesorius. - O, taip! Krūvos! Krūvos! Ar p ono C holavickio nėra? - bai­ m ingai paklausė senukas, žiūrėdam as į profesorių. Profesorius jį nuram ino, kad Cholavickis trum pam n ulip o žem yn , pas G žegožą. Tada kunigaikščiui iškrito flakonas, kurį laikė rankose. - Gal pakelti? - N e, ne, ačiū. - Gal jum s padėti tvarkytis? - O, ne, labai ačiū. Kaip tik apgalvoju planą, - karštligiškai p u o lė aiškintis kunigaikštis, - bet nežinau, n u o ko pradėti. H en­ rius, tai yra, atsiprašau, ponas Cholavickis, niekada nenori man patarti, o aš pats nežinau - aš nežinau... Bet labai atsiprašau, kad įgristu jums su savo... Vėl apspango, pasip ūtė ir sėdėjo pasišiaušęs tarsi paukštis.

155

Skolinskis suprato, kad senukas visa tai sako tam, kad n e ­ reikėtų m inėti ano nutikim o, - kaip jie susitiko naktį. G albūt kunigaikštis net n eb u vo įsitikinęs, ar iš tikrųjų naktį su juo kal­ bėjosi: tikrovė ir vaizdiniai p am išėlio galvoje turėjo susipinti į nedalom ą visum ą. Tačiau profesorius žengtelėjo kelis ž in gsn iu s pirm yn ir tarė lyg vaikui: - Juk visai nesunku pradėti tvarkytis. Aš patarčiau pradėti nuo ano kam po, o paskui pam ažu eiti dešinėn palei sieną. Kunigaikštis žvilgtelėjo į jį. -Teisingai! Žinoma, kad nuo ano kampo! Taip, taip! Bet kodėl nuo ano, o ne n u o kito kampo? - Tas kam pas arčiausiai lovos. Kunigaikštis iš nustebim o net kilstelėjo rankas. - Teisingai, - sušnibždėjo. - Jei kunigaikštis leisite, tai ir pradėkim e. Profesorius pasilenkė prie šiukšlių. - Palaukite! Palaukite! - persigando kunigaikštis. - Juk n e­ žinia, ko gali prireikti. Verčiau n ieko nejudinti! Verčiau nieko neišmesti! Tai nėra taip paprasta! - A š apskritai nieko neišm esčiau. M ano m anym u, kiekvienas daiktas dar gali praversti. N iekada negali žinoti. - Taigi... - Bet tai nereiškia, kad kambaryje turi riogsoti tokie kalnai šiukšlių. Šitaip jūs negalite nieko panaudoti, nes apskritai n e ž i­ note, ko čia yra. Aš siūlyčiau visa tai išrūšiuoti pagal tam tikrą sistem ą ir sudėti gretim am e kambaryje. N ieko nereikės išm esti, o kartu bus tvarkinga. - Žinote, tai gera mintis!

156

K unigaikštis p a ž v e lg ė į jį kaip į išgelbėtoją. Skolinskis supra­ to, kad rado takelį į pam išėlio sąm onę. Ėmė jam aiškinti rūšiavim o m etodą, nustatė penkias daiktų kategorijas, pasiūlė sudaryti sąrašą ir papildyti jį rodykle, įvedė tiek techninių palengvinim ų, kad kunigaikštis pasijuto išlaisvin­ tas nuo tos baisios atliekų krūvos, kuri nuodijo jam gyvenim ą. Pamiršo bet kokį nepatiklum ą. N u šo k o n uo lovos, ir abu ėm ėsi darbo. Bet Skolinskis atsidūrė keblioje padėtyje. Jis baim inosi, kad bet kada gali pareiti C holavick is, o tvarkym asis, regis, bu s il­ gas. Tad kelis kartus įvairiais pretekstais m ė g in o a tsisveikinti ir išeiti, bet k u n ig a ik štis kaskart m ėšlu n g išk a i jį su la ik y d a v o . B uvo m atyti, - nors ir bijojo Skolinskio, bet v ie n a tv ė s - dar labiau. - Ne! Ne! Ne! Dar štai šitą! Dar tą krūvelę! Tada atsidarė durys ir ant slenksčio išd y g o Cholavickis. - Kas čia darosi? Sekretoriaus balsas skambėjo nem aloniai ir griežtai. Kuni­ gaikštis net pašoko. - O, Henriau! N ieko, Henriau, tik nešaukite. Darom e tvarką! Tvarką! Tik jūs nesinervinkite. Šis ponas bu vo toks m alonus... juk nieko tokio, tai tik šiaip sau! Ėmė drebėti. Bet sekretorius, nekreipdam as į jį dėm esio, pri­ ėjo prie profesoriaus. - Prašau išeiti! - įsiutęs sušnibždėjo jis. - Tik, Henriau, nepykite! - maldaujamai su šu k o k u n igaikš­ tis. - Prašom pasilikti! - nerim astingai kreipėsi jis į Skolinskį. Prašom neišeiti! Skolinskis sudvejojo. Bet C holavickis paėm ė jį už peties ir brutaliai išstūm ė iš kambario, paskui priėjo prie kunigaikščio.

157

- Ar m atote šitai?.. - tarė tyliai, krestelėjęs rankoje laikom ą šmaikštį. - Patariu... be jokių grimasų! M an nusibodo! M an jau gana! - Ką... Ką jūs, Henriau?! Jėzusmarija! Kunigaikštis krito ant lovos ir pakišo galvą po pagalve. Jo kūną supurtė vaikiškas kūkčiojimas. Sekretorius išties nebuvo nusiteikęs kom prom isam s. Ką tik grįžo iš Polykos, šu o lia vo visą kelią - visas veidas b u v o su k ap o­ tas šakelių. N ors tai neturėjo jokios prasm ės, dar norėjo grįžti, norėjo pasikalbėti su Maja. t pilį įp u olė tik trumpam, tik p a sižiū ­ rėti, ar viskas gerai - ir iš karto pamatė, kokių fatališkų padarinių turėjo jo išvykim as. Profesorius gebėjo prasibrauti pas kunigaikštį! Paliko senuk ą verkiantį lovoje ir, trinktelėjęs durim is, priėjo prie profesoriaus. - Prašiau slėp tis nuo kunigaikščio! Sakiau, kad jį nervina svetim i žm onės! - Tikrai taip sakėte? - apatiškai sum urm ėjo Skolinskis. - O, taip, dabar prisim enu... Bet C holavickis jau nebetikėjo jo apatija! Baisusis kam barys dabar jam atrodė tikra kvailystė! Kaip rytą jis galėjo būti toks naivus! - Paklausykite, pone! Tučtuojau išeikite iš pilies! Jūsų b u v i­ m as čia yra nepageidaujam as - aišku? Ir būkite atsargus. Tie­ są sakant, jūs n egalite man su kliudyti, nes aš veikiu teisėtai. Bet norėčiau išvengti kliaučių. Tad jeigu apie šį reikalą niekam neprasitarsite, sum okėsiu jum s - juk suprantate, kad tokiom is aplinkybėm is net ir didelė sum a man nesvarbi. O jeigu panorė­ site m an trukdyti, aš rasiu būdų... radikalių... A š neturiu laiko su jumis žaisti!

158

Profesorius p a žv elg ė į jį ir suprato, kad priešintis bepras­ miška. - Išeisiu, - tarė jis. - Bet dabar jūs m anęs paklausykite. Jūs kreipiate dėm esį į įsivaizduojam us pavojus, bet nepastebite tik­ rų. Jūsų vietoje viską m esčiau ir bėgčiau kuo toliau nuo čia. - |d o m u , kodėl?! - Todėl! - pirštu dūrė sen o sio s virtuvės pusėn. - Kokios kvailystės! - Anaiptol ne kvailystės! Prisiekiu savo m otinos siela! Jūs nė neįsivaizduojate, kaip š i t a i yra tikra ir realu. Pasisaugokite. Aš būčiau linkęs verčiau n u žu d y ti ką nors toli n u o šios vietos, nei padaryti šičia - kaim ynystėje - ką nors kur kas m ažiau blogo. Čia blogis turi ypatingą rezonansą! Jo balsas skambėjo iškilm ingai ir perspėjamai. Sekretorius kad ir įsiutęs - sudvejojo. - Ką jūs ten matėte? - Tai m ano reikalas! - Lauk iš čia! - su šu k o jis. - Kad per penkias m inutes jūsų čia nė kvapo neliktų! M an gana tų nesąm onių! Ir nepamirškite, ką sakiau - arba taip, arba kitaip! - O aš jums patariu neprieiti iki paskutinės ribos. Jūs n e ž i­ note! Ir nepam irškite - jūs nežinote, kas čia dedasi, čia - pilyje! Tą valandėlę nuskam bėjo kunigaikščio balsas: - Malonėkite! A nt niūrios salės slenksčio su savo neįm anom iausiu pasaulyje chalatu kunigaikštis atrodė kaip pamėklė, atėjusi iš ano pasaulio. Sekretorius pribėgo prie jo. - Kodėl nesėdite savo kambaryje?! - sušuko, bet tučtuojau nutilo. K unigaikštis b u v o pasikeitęs taip, kad jo n eįm an o m a b u vo pažinti! Vienu len g v u rankos judesiu stum telėjo jį į šoną.

159

- Kas turi išsinešdinti? Girdėjau, kad kažkas turi išsinešdinti iš pilies? Gal apie jus čia buvo kalbama? Skolinskis, nors su sija u d in ęs iki šird ies gelm ių, nejučiom palenkė galvą - toks orum as ir ponišk as išdidum as sk lid o n u o pamišėlio. - Deja, esu priverstas išvykti, - susijaudinęs, kupina gailesčio šiam nelaim ingam pam išėliui širdim i, tarė jis. - O kodėl? - N es aš taip noriu! - su šu k o Cholavickis. Kunigaikštis nustebo. - N u o kada m ano raštininkai d isponuoja m ano pilimi? Turiu pasakyti - jeigu spirsitės, kad jūsų reikalavimai b ūtų įvykdyti, jūs pirmas... iš čia išvyksite. C holavickis išb ly šk o kaip drobė. N iek ada iki šiol n e b u v o girdėjęs, kad kunigaikštis būtų pasakęs ką nors panašaus. Tas jo pasikeitim as atrodė tiesiog neįtikėtinas! Ir atrodo, kad kuni­ gaikštis visiškai sveiko proto! - Atsiprašau! - išlem eno jis. - J ū s esate m an o svečias, - taip pat oriai toliau kalbėjo H olšanskis, kreipdam asis į profesorių. - Kviečiu jus pasisvečiuoti ir labai prašau nekreipti d ė m e sio į nederam ą m ano raštininkų elgesį. A š juos su tram dysiu. Jūs n eg alite išvažiuoti. Jūs m an būtiniausiai reikalingas tam, kad viską sutvarkyčiau! Ši pilis kupina šiukšlių ir senų rakandų - kad ir ši salė! A š u ž d u siu tose šiukšlėse! Paskęsiu jose! Tai kenkia m ano sveikatai! Jūs turite m ane išgelbėti! Galiu rimtai susirgti! G elbėkite m ane - gelbėkite mane - gelbėkite m ane - gelbėkite - gelbėkite... Paskutinius ž o d ž iu s jis bėrė v is greičiau, galiausiai jie perėjo į riksmą - ir pam išėlis su sm u k o ant grindų.

160

- Šalin! - garktelėjo Cholavickis, kai profesorius šoko padėti. Pats pakėlė ant rankų sulysusį kunigaikštį ir nunešė į miegamąjį. Tik dabar jis iki galo įvertino, kokia rimta padėtis. Vienatvės siena aplink kunigaikštį sugriuvo! Iš jo, Cholavickio, išplėštas pagrindinis koziris - dabar jis jau nebeb uvo vienintelis žm o gu s, be kurio kunigaikštis negali apsieiti! Kunigaikštis nori pasilikti Skolinskį! Ir kokiu tonu su juo kalbėjo! Ką daryti? P aguldė kunigaikštį į lovą ir n ubėgo pas profe­ sorių. - Kad per penkias m inutes jūsų čia nė kvapo neliktų! Bet profesorius papurtė galvą. Buvo labai rimtas. - N eišvažiuosiu! - Kaip!? N eišvažiuosite? - J u k girdėjote, kad kunigaikštis pakvietė m ane pasilikti. - Bet juk jis pam išęs! -J e ig u pamišęs, tai reikia pripažinti jį neveiksniu. Kol kas esu čia ir niekur neketinu važiuoti! N ė nepajudėsiu, kol kunigaikštis aiškiai nepareikš tokio p a geidavim o. - A r ketinate tapti jo globėju? - Galimas daiktas. Profesoriaus sprendim as b u v o tvirtas kaip uola. Ir toks pat, - o tai dar blogiau, - b u vo kunigaikščio spren­ dim as. Cholavickis veltui sten gėsi įveikti liguistą pam išėlio u ž ­ sispyrim ą. Kunigaikštis, atsipeikėjęs po n uoalpio, b u v o labai n usilpęs - herojiška laikysena, kuria jis sutriuškino sekretorių, vis dėlto pranoko jo jėgas, - ir kartu jis vėl ėm ė bijoti sekretoriaus, nuolankiai išklausė griežtų jo žod žių . Tačiau savo n u om o n ės ne­ pakeitė, ir Cholavickis suprato, kad kunigaikštis verčiau išsiskirs su juo nei su Skolinskiu. Štai taip. Profesorius įsibrovė į pilį, ir su šiuo faktu teks susitaikyti.

161

Toji naktis C holavickiui nė kiek n eb u v o geresnė u ž praėju­ sią, netgi šimtąkart b logesnė. D vi lem tin gos nesėkm ės, patirtos viena po kitos - Polykoje ir pilyje - nuvijo m iegą, nors m a ž d a u g keturiasdešim t aštuonias valandas, galim a sakyti, jam neteko pailsėti. Maja! Kaip ten buvo su Maja? K odėl ji n u b ėg o į mišką, kodėl Leščiukas ją vijosi, kodėl ji užsirakino kambaryje, nenorėjo kalbėtis? Kas nutiko tarp jos ir Leščiuko? Reikės ten nujoti ryt iš pat ryto. Bet jei išjos, vėl negalės kontroliuoti Skolinskio ir kunigaikščio. Tad gal verčiau nejoti? O prie tų kančių dar prisidėjo akla baim ė dėl paslap tingų profesoriaus ž o d ž ių - „būčiau linkęs verčiau n u žu d y ti ką nors toli n u o šios vietos, nei padaryti šičia - kaim ynystėje - ką nors kur kas m ažiau blogo. Čia b logis turi yp atin gą rezonansą". Ir tas rankšluostis - nepaliaujam ai judantis ten, pilies gilum oje, senojoje virtuvėje, - vien ta mintis, kad tas rankšluostis n uolatos kilnojasi, riečiasi, juda... ir kad Skolinskis, priešas, žin o daugiau už jį, žin o tai, ko n ežin o jis... Tik paryčiais jį num arino su n k u s m iegas. Bet ap ie d e šim ­ tą G žeg o ža s jį pažadino. P asiuntinys iš Polykos atnešė p on ios O cholovsk os laišką. Trindamas akis, dar nespėjęs išsibudinti, jis atplėšė voką - ir kaipmat m iegai išlakstė. Tik keli žodžiai, greitosiom is brūkštelėti pieštuku: Prašau kuo greičiau atvykti. Majos nėra. Man labai neramu.

DEŠIMTAS SKYRIUS Maja, atvažiavusi į stotį, liepė vežėjui palūkėti porą valandų, o paskui žingine grįžti į Polyką. Kaip tik pataikė į traukinį, riedantį į Lvovą. Tai buvo net geriau, nei būtų patraukusi tiesiai į Varšuvą. Lvove papusryčiavo ir, ilgokai palaukusi, greituoju traukiniu išvažiavo į Varšuvą. Ji b u v o tikra, kad Leščiukas išv ažia vo į Varšuvą. P avogęs p inigus, negalėjo grįžti į Liubliną, į savo klubą. Tikrai nuvažia­ v o į Varšuvą, kaip ir b u v o planavęs - įgyven dinti savo svajonę tapti tenisininku. Bet jeigu jos kas nors būtų paklausęs, kodėl pabėgo iš nam ų ir kodėl ly g kokia beprotė važiuoja paskui Leščiuką - nebūtų galėjusi atsakyti. Tik žinojo, kad Polykoje likti jau nebegali. Visi jau turėjo nu m an yti, kad tarp jos ir L eščiuko kažkas įvyko. Maja gėdijosi. Gėdijosi m otinos, Krysios, Ž alovskio, C hola­ vickio, tarnų - visų, visų iki vieno! Gėda ją pjaute pjovė! N e, Polykoje likti negalėjo! Polykos laikai jau pasibaigė! Be to, neįm anom as daiktas, kad tarp jos ir Leščiuko taip v is­ kas ir liktų, taip pasibaigtų! Dar sykį jį išvysti! Pamatyti kitokį nei iki šiol. Dar kartą įsi­ tikinti, ar gali būti, kad jis toks ir ji tokia. Jausmas, stum iantis ją v iską m esti ir išvažiuoti, bu v o stipresnis už ją.

163

Laimė, kupė b u v o tuščia. Krito ant su o lo ir u žm ig o, nuvar­ ginta visų išgyven im ų. Bet netrukus atsibudo ir tarsi per m iglą pam atė priešais sė ­ dintį ant su olo kažkokį poną, kuris ją stebėjo. Maja užsim erk ė ir m ė g in o vėl užsn ū sti, bet netruku s pro nuleistas blakstienas žvilgtelėjo į jį. Žiūrėjo į ją ramiai ir griežtai. Tai buvo nepakenčiam a. - Atsiprašau, - tarė bendrakeleivis m atydam as, kad Maja at­ simerkia, - jeigu jum s trukdau, galiu pereiti į kitą kupė. N ešikas įnešė čia m ano daiktus, man dar nespėjus pačiam išsirinkti vietos. Jo balsas b u v o žem as ir labai m alonus, o išvaizda aiškiai b y lo ­ jo, kad jis iš aukštuom enės. Jo e lg e sy s nerodė nė šešėlio nedorų ketinim ų. Maja iškart pasijuto dam a, ir tai suteikė jai didžiulį pasitenkinim ą. - Ačiū, - atsakė ji. - A š d a u g ia u nem iegosiu. Buvo akivaizd u, kad n e p a ž įsta m a sis nori kažką pasakyti, bet susilaiko. Ji tą pam atė ir vėl pajuto didžiulį pasitenkinim ą, o kartu lyg ir dėkingum ą. Pastaruoju metu jai teko patirti tiek pažem inim ų, kad tam tikras d v a sin is komfortas, kurį skleidė nepažįstam as bendrakeleivis, b u v o jai neapsakom ai m alonus. Sėdėjo, ž v elg d a m a į bėgančius pro šalį vaizdus. - Atleiskite, panele, - tarė jis kiek su sigėd ęs, - bet jūs susižeidėte. Kraujas... Ji greitai pakėlė ranką prie lūpų. Atsivėrė žaizdelė, kurią gavo vakar m iške - suvokė, kad sėdi priešais jį visa nusėta m ėlynėm is, apsidraskiusi. Jos lū p os b u v o kruvinos. Ėm ė ieškoti nosinaitės. - Ak, taip, nukritau nuo arklio. - Leiskite jum s pasiūlyti o d ek olo n o . Matau, kad niek o rimto, bet kelionėje reikia būti atsargiai.

164

Jis stengėsi neparodyti, kokį susidom ėjim ą jam su ža d in o toji jauna, graži panelė. Kas tokia ji galėtų būti - toks nuostabus dar vaikiško mergišk u m o, m oteriško rafinuotum o ir y p a tin go storžieviškum o, pasireiškiančio tiek ža izd elėm is ir m ėlynėm is, tiek bendra lai­ kysena, derinys? Kažkodėl jam labai jos pagailo, ir nenorėdam as, kad ji pasi­ justų nejaukiai, skubiai tarė: -

Turėjote nem enkai susim ušti. A š irgi esu kritęs n u o arklio -

pataikiau ant ak m enų ir susibraižiau visą veidą. Maja vėl ėm ė žiūrėti pro langą. Kaip greitai pro šalį lėkė m e ­ džiai! D iena b u v o liūdna, lietinga, šlapi pasėlių stačiakampiai m onotoniškai skriejo pagal ritm ingo vag o n ų su p im o taktą. Kas jos laukė Varšuvoje? O ką pasakys mama? Išsiėm ė rašiklį ir ant lapų, išplėštų iš bloknoto, ėm ė rašyti: Mama, Nepyk ant manęs. Paėmiau pinigus ir grįšiu negreit. Prašau manęs neieškoti. A š apsisprendžiau. Bet pabėgau ne su kuo nors, o viena, duodu Tau garbės žodį. Noriu būti savarankiška. Turiu pradėti gyventi kitaip. Nenoriu, kad kas nors, - o ypač Tu, - dabar mane stebėtų ir rūpintųsi. Kurį laiką turiu pagyventi tarp visiškai svetimų žmonių. Cholavickiui pasakyk, kad sužadėtuves nutraukiu. Kitiems sukurk kokią istorijėlę, kodėl taip staiga išvykau. Miela mama, žinau, ką Tau reiškia mano išvažiavimas, bet turė­ jau taip padaryti. Tu nežinai, ką man teko išgyventi. Kai laimingai grįšiu, viską Tau papasakosiu, ir tada mūsų santykiai bus kitokie nei iki šiol Tai ne tik mano kaltė. Maja

165

Perskaičiusi tą nelabai ką paaiškinantį laišką, ji su sim ąstė ir prirašė: Turiu įsitikinti, kokia esu iš tikrųjų. Turiu sužinoti, kokia mano prigimtis. O žem iau dar neaiškiai prirašė: Bijau, kad esu kur kas blogesnė, nei maniau. Šiaip ar taip, bučiuo­ ju Tave tūkstantį kartų, ir žinok, kad mano širdyje buvo daugiau meilės Tau, nei manai. Tik nemokėjau jos parodyti. {kišo Laišką į voką. Ji prisiėm ė vagystę, kurią padarė Leščiukas. Bet argi ne jie abu pavogė? Argi ne ji įkalbinėjo jį vogti? Traukinys artėjo prie Varšuvos. Bendrakeleivis ramiu ir griež­ tu žvilgsn iu dar ilgai lydėjo Mają, lipančią drauge su m inia sto­ ties laiptais, - kol ši išnyko jam iš akių. Švilptelėjo pro dantis. N epak eliam as liū d e sy s su sp a u d ė jam širdį. *** Maja n u sp ren d ė kol kas apsistoti pas savo m o k slo draugę Ružą Vlocką. Viešbutyje gyventi negalėjo, nes turėjo v o s kelias­ dešim t zlotų ir dar tą šimtinę, kurią pam etė Leščiukas. Ji vylėsi, kad Ruža p adės jai susirasti kokį nors darbą, leisiantį išsilaikyti. Su Ruža m okykloje jos gerai sutarė, nors toji b u v o gal trejais m etais vyresnė. Jiedvi jau kokius m etu s nesim atė, bet parašy­ d avo viena kitai - tiesa, retokai. Iš tų laiškų Maja žinojo, kad Ruža studijuoja Varšuvos uni­ versitete ir turi m ažą kambarėlį Kručos gatvėje. Iš pradžių Ruža

166

skund ėsi vienatve ir n u ob od u liu ir net ketino grįžti pas tėvus, kurie Tarnovo apylinkėse turėjo m alūną ir lentpjūvę, bet paskui laiškai pasidarė linksm esni. Ji rašė, kad persikraustė į Č em iakovskos gatvę ir u žm ezg ė la­ bai m alonių pažinčių. A pie jas laiškuose b u v o d au g paslaptingų u žu o m in ų ir m iglotų komentarų, kad „gyv en im e reikia mokėti tvarkytis", kad „dėl nieko neverta jaudintis" ir 1.1. Žinodama, kad R užos materialiniai ištekliai labai menki, Maja b u v o įsitikinusi, kad tasai kambariukas Č em ia k o vsk o s gatvėje n ebus didelis nei prašm atnus, ir baim inosi, kad sudarys savo m oksladraugei nem en k ų nepatogum ų. Bet Ruža priėm ė ją išskėstom is rankomis. Jos kambarys b uvo nuostabus. Tiesą sakant, tai buvo atskiras butukas su m ažu prieš­ kambariu ir vonia vien am e iš naujų to rajono namų. Jis b uvo saulėtas ir linksm as, turėjo d id ž iu lį balkoną, pro kurį vėrėsi p u iku s vaizdas. - M es puikiai čia sutilpsim e! - tarė Ruža. - Tik be jokių cere­ monijų! Gali gyventi pas m ane kad ir šim tą metų! Bet kas tave a tvedė į Varšuvą? - Pabėgau. - Pabėgai iš namų? Čia tai bent! - Susibariau su motina ir nutraukiau sužadėtuves su Henriku. - Iš proto išsikraustei! Kodėl? Maja! Ar tai jis tave taip išgra­ žino? Juk tu visa nusėta m ėlynėm is! - Pavydo scena. - Aha! Na, tai nesistebiu, kad nutraukei sužad ėtu ves. Ar turi ką nors kitą? - Taip, bet jis vedęs, - m elavo Maja, - ir turi pirma išsiskirti. O tas, kaip supranti, gali užtrukti. Kurį laiką turiu verstis pati, supranti? N egaliu imti p inigų nei iš nam ų, nei iš jo.

167

- Fi! Sutvarkysim e tą reikalą! Abi panelės įdėm iai n u ž v e lg ė viena kitą. - Tu pasikeitei, - tarė Ruža. - Tu pasikeitei, - kaip aidas atsakė Maja. Iš tikrųjų Vlocka jai atrodė visiškai kitokia. Maja pažinojo ją kaip nedrąsią, dailią, bet ne itin efektingą panelę, o dabar prieš ją stovėjo žavinga būtybė, vilkinti puikiais drabužiais ir dvelkianti brangiais kvepalais, laisva ir pasitikinti savim i. Ji juokėsi, akys spindėjo, kalbėjo d a u g ir greitai. Bet keista, - tas linksm um as b u v o gana liūdnas. Rodės, bet kurią akimirką jis gali prapliupti gailiom is ašaromis. Galim as daiktas, kad Vlocka, n u ž v e lg u si Mają, irgi padarė šiokias tokias išvadas, nes abiem nuotaika kiek s u g e d o ir ore pakibo tai, kas žo d žia is neišsakyta. Jos dar ilgai šnekėjosi, bet pokalbis krypo į šalį n uo slepiam ų dalykų. Galima pasakyti, kad tyrinėjo viena kitą, kiek gali atsiverti ir ar gali apskritai. Kitą dieną apie pietus Maja išėjo ir beveik užsim iršusi ilgai klaidžiojo gatvėm is. Per naktį m ėly n ės kiek nublyško, ji atrodė visai pakenčiam ai. Galiausiai pasuko teniso klubo pusėn. Ten ją pasitiko su d i­ džiausiu en tu ziazm u. Jaunos m eistrės pozicija sporto pasaulyje b u vo labai stipri. - Ką aš matau! - sušuk o čem pionas Vrubelis, b ėgd a m as prie jos iš korto. - Kaip D ievą myliu! Majutė atvažiavo! | varžybas, ką? - Kokias varžybas? - Nežinai?! R uošiam ės susigrum ti su olandais dėl D eiviso taurės. Galiu lažintis, kad įkrėsim e jiem s 3:2, pamatysi! Bet, mer­ gyt, kokiam e pasaulyje tu gyveni, jei nežinai?! Jis turėjo vėl bėgti, nes iš korto ė m ė jį šaukti: - Vrubeli, nesuk jai galvos! Žaidžiam e!

168

Maja pasisveikino su valdytoju, p o n u Brzdoncu, kuris pri­ žiūrėjo kortą laistančius berniukus. Iš jo su žinojo, kad išties Leščiukas vakar b u v o u ž su k ę s į klubą ir norėjo pasikalbėti su savininku, p onu Ratfinskiu. Tačiau Ratfinskio nebuvo, tad jam b u vo liepta ateiti p o dviejų dienų. Ar adreso nepaliko? N e, n e­ paliko. - N esakykite jam, kad apie jį klausinėjau, - lyg šiaip sau paprašė ji. - Jis nori užsirašyti į klubą ir prašė jį rekom enduoti, bet nelabai galiu tą padaryti! O K lonovičius ar yra? - O, kaip tik eina iš drabužinės. Klonovičius b uvo kandidatas tapti ketvirtuoju per mačą su olandais, bet iki šiol jo d aly v av im o klausim as dar n eb u v o g a lu ­ tinai išspręstas. - Įsivaizduokite, panele, aš iki šiol n ieko tiksliai nežinau! Tarp m ūsų kalbant, čia tikras intrigų lizdas. Vienas kitą negyvai sugraužtų, m alonu žiūrėti! Ar patikėsite, m an pasakė, kad neva D ym čikas m ėgino Vrubelį nepalankiai nuteikti dėl manęs. O juk aišku, kad su Vrubelio n u o m o n e visi skaitosi. - Tai niekis, šitaip d ed asi visur, nėra ko jaudintis! Bet ateina naujos pajėgos. - N aujos pajėgos? - rūgščiai perklausė K lonovičius. - N egir­ dėjau. Vrubelis, Gavlikas, aš ir Lipskis, o daugiau nieko nėra, nes V odzinskis aiškiai pervertintas. - K etvirtadienį turi ateiti naujokas. Jo pavardė Leščiukas, am bicingas vyrukas. Regis, pirm arūšis talentas, nors n e n u šli­ fuotas. Taip man ką tik sakė Brzdoncas. Kas žino, gal jo prireiks per m ačą su olandais. - Ką jūs sakote? N egali būti! Iš kur?! Ketvirtadienį? Kelintą valandą? - A pie šešias.

169

Klonovičius atsisveikino visai sum izgęs. Maja buvo tikra, kad |is deramai „imsis" Leščiuko ir padarys viską, kad užkirstų jam kelią į klubą. O kaip tik šito ji ir troško! Jeigu Leščiukas įstotų į klubą ir padarytų sportinę karjerą, Liptų visiškai kitoks - galbūt kaip vienas tų kultūringų, prašmat­ niai vilkinčių jaunuolių, su kuriais ji bendraudavo. Ir tada galbūt ji negalėtų atsispirti „panašum ui", kuris ją stum te stūm ė prie jo. - N e, ne, verčiau - ne. Bute ji rado jauną blondinę, gulinčią ant sofutės ir susikėlusią kojas ant stalo, - ją Ruža pristatė kaip panelę Izabelę Kžyską, universiteto m oksladraugę. Maja išsyk pamatė, kad panelė Kžyska yra neapsakom ai graži. D id žiu lės ž ydros akys ir stulbinam ai skaisti oda - o p u ik ū s dantys, ausys, rankos ir kojos p a p ild ė nuostabią visum ą. - Sakykim e viena kitai „tu", - iš karto pasiūlė panelė Kžyska, - negaliu pakęsti visokių ceremonijų. O Ruža ištraukė iš spintos butelį likerio ir p avaišino bičiules. Mają, jau anksčiau R užos su pažindintą su dviem bičiulėm is, n u ­ stebino, kad jos v isos tikros gražuolės, bet ji nepasakė nė žo d žio. Jau kurį laiką šnekėdam as! su Ruža ji b u v o budri. Rodės, toji vis suka ratu apie kažkokią temą, kurios nenori kliudyti tiesiai. Jų bendravim as darėsi vis atsargesnis, nes Maja irgi turėjo sa vų paslapčių. Anksčiau jos nieko viena nuo kitos neslėpdavo. Abi žinojo, jog per tą laiką labai pasikeitė, bet nė viena n ebuvo tikra, kad kita pasikeitė tiek, kad galėtum viską pasipasakoti. Pasikeitus aplin­ kybėm s jiedvi nebeįstengė susigrąžinti šiltų ir atvirų santykių. Maja matė, kad Ružą varžo pernelyg laisvas m ažosios blondi­ nės elgesys, ši pasakojo apie vakarykštes išdaigas ir kelionę į Vilanovą su verslininkais iš Katovicų. Bet ir panelė Kžyska tyrinėjo

170

Mają, ir ją stebino tiek m ėlyn ės, tiek tam tikros n etikėtos jos balso moduliacijos, - pavyzdžiui, kai tardavo „neee" arba kai jos žv ilg sn is išd u od a vo širdyje slypint kažką b logo ir paslaptingo, žin o m o tik jai vienai. Taip tos trys gracijos stebėjo viena kitą ir tyrė, ar gali viena kita pasitikėti - kiekvienos širdį slėgė sava paslaptis, vis kitokia dėm ė. - Eime šiandien su m u m is į dansingą, - pakvietė Ruža Mają. Eisime su tais Izos pažįstam ais - vien o Katovicų fabriko direk­ toriais, jie atvažiavo trum pam ir nori pasilinksm inti. Beje, su m u m is eina pirm ininkienė Halimska, - pridūrė ji, - tiesą sakant, tai jos pažįstami. - Kas tokia toji ponia Halimska? - paklausė Maja. - Labai m aloni m oteris ir artima m ano bičiulė. Tau ji tikrai patiks. N a ką? Sutinki? Tau būtų neblogai su ja susipažinti, nes ji tikrai gali padėti susirasti darbą ir apskritai įgyvendinti tavo projektus. Ji pasiturinti moteris. A pie pu sę v ien u olik o s v isos trys, ly d im o s dviejų p a g y v e ­ nusių, be galo elegantiškų p onų ir d id in g o s ponios H alim skos, že n g ė į m adingą sostin ės dansingą. Maja tikėjosi išvy sti kokius nors gera šird žiu s se n u k u s iš provincijos, tačiau abu sunkiosios pram onės atstovai su savo sm okingais atrodė puikiai, ir netgi vienas jų b uvo švedas, o gal danas, tad lenkiškai kalbėjo labai prastai. Paaiškėjo, kad ponia Halim ska buvo rusų kilmės, ir rytietiškas jos fam iliarum as p u i­ kiai derėjo su gerom is Vakarų Europos m anierom is. Buvo paduota vyno, ir pasiliejo lengvas aukštu om enės pa­ šnekesys. Maja buvo kiek apkvaitusi n u o šviesos ir tonų žaism o, nuo šokančių porų mirgėjimo. N etrukus prie jų prisėdo dar du ponai. Vienas jų b u vo kaž­ kokios am basados sekretorius, kitas - pliktelėjęs nebe pirm os

171

jaunystės blondinas, jis vadinosi Šulkas ir, atrodo, b u v o artimas ponios H alim sk os pažįstam as. Po dvyliktos atėjo dar dvi panelės, lyd im os vie n o grafo, ir Maja vėl nustebo, regėdam a nepaprastą jų grožį ir prabangius, bet santūrius apdarus. Prie abiejų staliukų, kuriuos jie u žėm ė, n eb u vo nė v ien os moters, išskyrus p onią Halimską, kuri n espind uliu otų yp atin gu grožiu, ir tas gražių aukštu om enės m oterų būrelis Majai darė priešingą įspūdį, nei derėjo - atrodė įtartinas ir nem alonus, nors jų e lg esys ir m anieros buvo be priekaištų. jų būrelis b uvo apsuptas nuolatinio dėm esio, ir netrukus prie jų prisėdo dar vienas ponas, drūtas, raudonskruostis vyriškis, pasitiktas labai pagarbiai ir vadinam as ministru. Maja susidom ėjo am basados sekretorius, sužavėtas jos p ui­ kios prancūzų kalbos. Ji d au g šoko ir nem ažai gėrė, net ponia Halimska palinko prie jos: - Tik nepadauginkite, m ielas vaikeli. - N eee, - atsakė Maja jausdama, kad jai svaigsta galva. Priėjo dar vien as užsienietis, anglas, aukštas, laibas ir rimtas. O ponia Halim ska leidosi į ilgą pokalbį su Maja bendrom is te­ m om is - ji b u v o m aloni ir geraširdiška. Tik kartą, kai alkoholio padauginusi Kžyska ėm ė juoktis pernelyg garsiai, pirm ininkienė pabrėžtinai tarė jai: - Pasitaisyk garbanėles, vaikeli. Iza kaipm at išsiblaivė. Ir vėl šokis minioje, tapusioje v ienu dideliu kūnu, sunkiai, konvulsiškai besisukančiu ratu. Ir šviesos, garsai, alkoholio g a ­ rai, nervinga, įkaitusi atmosfera, kurioje Maja ištirpdavo - kaip ir prisim inim as apie reikalus, kurie ją čia atvedė. Atsipeikėjo. Po kolona prie durų į barą stovėjo n ep a žįsta ­ masis, kurį b u v o sutikusi traukinyje. Jo žvilgsnis akim irksniu

172

ją išblaivė. Tada pastebėjo, kad diplom atas šokdam as pernelyg spaud žia ją prie savęs, ir atsitraukė. Šis pažvelgė į ją pasipiktinęs ir - tučtuojau liovėsi šokęs. - Palydėsiu jus prie staliuko, - sausai tarė jis. Ji įsižeidė. Ką jis sau mano? - Geriau pats p asilydėkite kuo toliau nuo m anęs. Norėčiau palaikyti didesnį... atstumą, - jos viduje atgijo ankstesnė panelė O cholovska. Ir, norėdam a jo atsikratyti, priėjo prie nepažįstam ojo. - Laba diena, pone. Mes vėl susitikom e. - Ar jūs čia su ta draugija - prie tų dviejų staliukų? - Kodėl klausiate? - N e s toji draugija m an nepatinka. - Kodėl? - Per daug užsieniečių. Per daug aukštų pareigūnų. Ir per d au g gražių moterų, tokių kaip jūs. - Tokių kaip aš, tai reiškia - kokių? - N e tiek d em oralizuotų, kiek dem oralizuojam ų. - Kaip jūs drįstate?! P ažvelgė jai į akis. - Tik jūs nepražūkite. - N eee, aš neketinu pražūti, aš tik šoku. - O ar žinote, ką aš darau šią valandėlę? - Stovite ir kalbatės su manimi. - O ne, ne tik tai. - O ką gi dar? - A š jus gerbiu, - pabrėžtinai tarė jis. - Žinokite, kad aš jus iš tikro ir nuoširdžiai gerbiu. Jūs to verta, be to, tai m ano pareiga. Majos skruostus išpylė raudonis. - Man nereikia jūsų pagarbos!

173

-T a i netiesa, pagarba jums labai reikalinga. O pagaliau nesvar­ bu. Aš jus gerbiu ir gerbsiu visada - nesvarbu, norite jūs to ar ne. P ažvelgė į jį. N egi jis norėtų ją suvilioti, num etęs pagarbos jauką? N e. Visa jo figūra, ryžtingas žvilgsnis, ga lvo s forma viskas kėlė pasitikėjimą. Buvo rafinuotas - savo dvasia. Toks ž m o g u s galėjo netikėtai ką nors a p d ov a n oti savo pagarba, ir tą d ovaną derėjo priimti, nes tai iš tikro b u v o vertinga dovana. - Jau einate? - apgailestaudam a paklausė Maja, kai jis tylė­ dam as nusilenkė. - Neturiu ką čia veikti. - Luktelėkite, - sušnibždėjo ji, nerim astingai d airydam asi aplinkui. - Norėčiau su jumis pasikalbėti. Ateikite poryt į kavinę čia, viršuje. Penktą valandą. - Gerai. Kai grįžo prie staliuko, pirm ininkienė jos paklausė: - Sutikote sa vo pažįstamą? - Taip. - O, reikėjo m an jį pristatyti. N epyk ite, mieloji, bet aš esu vienintelė p a gy v en u si m oteris m ū sų būrelyje, jūs visos, šiaip ar taip, esate m ano globoje. Linksm inkitės, kiek norite, bet pa­ dorum as turi būti išlaikytas. O tą užsienietį, - ponia n u siš y p s o ­ jo, - puikiai pastatėte į vietą! Mačiau. Tiem s ponam s negalim a per d a u g leisti. Iš karto matyti, kad esate geros kilm ės, turite tradicijas ir auklėjimą. A pie ketvirtą ryto vienas iš verslininkų apm okėjo sąskaitą, ir draugija išėjo iš restorano. Maja su pasim ėgavim u įtraukė į plau­ čius g aivaus ryto oro. Darbo ž m o n ė s - kiemsargiai, darbininkai, sustoję palei tramvajų bėgius, n e g a u sū s praeiviai - n ekreip ė jokio d ėm esio į nuvargusius sėdančiųjų į autom obilį veidus. Prie tokio vaizdo jie b u v o pripratę.

174

- N a ir kaip? - paklausė Ruža. Prieš gu ld a m o s m iegoti jos dar p risėdo erdvioje terasoje, n u o kurios b u vo matyti Vysla ir Sasų parkas. - Nori, kad pasakyčiau nuoširdžiai? - Žinoma! - Visa tai atrodo Įtartinai. Ruža nusijuokė. - Tu teisi! Atrodo įtartinai! Maja, d u o k man garbės žodį, kad niekam neprasižiosi, tada pasakysiu tau, koks čia reikalas. Na, kaip? D uodi žodį? - D uodu! - Laikyk! Metė jai apelsiną, pati ėm ėsi kito ir pilna burna ėm ė pasakoti: - Supranti, tai yra A b ip u sės pagalbos draugija, kurią įk ū ­ rė pirmininkienė. Cha cha cha! Maja, tu jau tikrai įsivaizduoji dievai žino ką, o čia nėra nieko blogo! Tai tik nuostabus ponios H alim skos sum anym as. Iš tikrųjų pirm in inkienės su m a n y m a s b u v o ir nekaltas, ir nuostabus. Tiesiog - jos žo d žia is tariant - čia b u vo keičiamasi paslaugom is, ir tas apsikeitim as rėmėsi racionaliais ir kultūrin­ gais principais. Turtingi verslininkai, pirkliai ir kiti atvykusieji į Varšuvą po­ nai mielai pasilinksm intų sostinėje, bet dažniausiai neturėdavo tinkam ų pažinčių. D augių daugiausia jie galėdavo tikėtis m okam ų šokėjų arba kitų nerim tų m oterų draugijos, o juk šitai - aiškino Ruža - v y ­ rams negalėjo būti nei m alonu, nei naudinga. Kur kas sm agiau nueiti į restoraną su gerų m anierų panele, tai sukuria visai ki­ tokią atmosferą. - Štai taip ir yra: m es jiem s teikiam e sav o draugiją, o jie m u m s - pram ogas. Tai būtų neįm anom a, jeigu ne ponia Ha-

175

limska. Pirm ininkienės reputacija be priekaištų, ir tai sa u g o m u s nuo kompromitacijos. Tikrai, ji yra itin taktiška ir tobulai m oka visur ir visada išsaugoti padorum ą. Pati matei, kad jai nieko negalim a prikišti. Jos pažintys be galo plačios, puikiai pažįsta žm ones ir neprisileis nė vieno, nem okan čio deramai elgtis. Be to, jai p avyko suburti išties labai dailių ir padorių panelių ir jaunų išsiskyru sių m oterų iš gerų n a m ų būrelį. Juk gru p elė gražių moterų labai patraukia d ėm esį. G eriausias įrodym as, - netgi ministras - tiesa, buvęs, bet v is tiek - prisėdo prie m ūsų. Tai leidžia poniai Halim skai plėsti savo pažinčių ratą autoritetin­ g o se sferose, tarpininkauti ž m o n ė m s, kuriem s reikia kits kito paslaugų - ir iš to ji gauna n em ažai naudos, žinom a, leistinos, neperžengdam a ribų, nes ji - labai padori ir garbi moteris. M es esam e tarsi koks masalas. Sakau tau, - karštai aiškino Ruža, šešios ar sep ty n ios labai gražios ir gerai išauklėtos panelės - tai jėga, kuriai niekas neatsispirs. Ir seni, ir jauni nori pasim ėgauti m ū sų draugija. Pirm ininkienė su telk ė tą jėgą ir turi iš to d a u g naudos, o už tai ji m u m s padeda ir padengia būtiniausias m ūsų išlaidas. Juk dažnai lankydam osi restoranuose turime ele g a n ­ tiškai atrodyti. - Tai jūs im ate iš jos pinigus? - Na, iš tikrųjų - ne. Tik kartais. Juk jei m u m s jų duod a, va­ dinasi, jai tas apsim oka. Tai n iek o blogo. Paslauga už paslaugą. Jei neim čiau iš jos, būčiau visiškai priklausom a nuo tėvų. - Zinai, aš tau patarsiu - spjauk tu į tą draugiją. - Tu visai kvaila! Visų pirma, anokia čia draugija - m es tik pačios juokais taip vadinam ės. Antra, čia nieko blogo. Galiausiai aš neturiu jokio noro su studentais vaikščioti į cukrainę išgerti p u sės p u o d e lio juodos kavos! Ir žinai... Maja, tu jai labai patikai. Ji galėtų surasti tau kokią nors vietą ir apskritai pagelbėti. Jeigu

176

jau nutraukei su Polyka visu s saitus, geresnės progos tau tikrai nepasitaikys. Ji atsargiai ir nerim astingai žvilgtelėjo į Mają. - Gerai, - netikėtai sutiko toji. Ruža n u slėp ė sa vo nustebim ą. Ta Maja iš tiesų pasiutusi. Ką tik raukėsi, o dabar sutinka. Koks velnias tūno jos širdyje? Majos veidas b u vo beveik negyvas, be jokios išraiškos, tik lū p o s skausm ingai perkreiptos, - ir tada ji nusižiovavo. - Eime m iegoti. Kitą dieną jos nuėjo aplankyti pirm ininkienės į jos mažą, bet gražiai įrengtą butuką Kredito gatvėje. Oficialus vizito tikslas b u v o prašyti ją surasti Majai, netikėtai atsidūrusiai sunkioje pa­ dėtyje, kokią nors tarnybą. - Mielai tau padėsiu, vaikeli, rytoj vakare ateik į „Europos" restoraną, su p a žin d in siu tave su labai įtakingu finansininku, geru savo pažįstamu. Jis viską sutvarkys. Ak, žinom a, tai savaim e suprantama, juk ž m o n ė s turi padėti vieni kitiems. Jos atsisveikino labai draugiškai. Vakare Ruža grįžo iš m iesto puikiai nusiteikusi. - Sulaukei d id ž iu lio pasisekim o, - tarė ji. - Ji labai tavim i susidom ėjusi. įsivaizduoji, tas finansininkas, su kuriuo rytoj turi susipažinti, tai Maliniakas. Žinai, tas iš A m erikos, turtuolis, at­ važiavęs į Lenkiją investuoti kapitalo ir organizuoti autom obi­ lių gam ybos. Buvau pas ją prieš valandą sužinoti naujienų. Ji sako, kad iš m ūsų visų tu esi geriausia, nes turi ypatingo žavesio ir - kaip čia ji pasakė? Kad tavyje yra viskas kartu - ir vaikas, ir dama, ir lem tinga m oteris, ir panelė iš gerų nam ų, ir netgi prasčiokė - dėl to esi neapsakom ai patraukli. Žinai, išgirsti tokį kom plim entą iš tikros ž in o vės lūpų - d id elis dalykas, - užbaigė ji apkabindama Mają, kad nuslėptų nepasitenkinim o šešėlį, kurio

177

neįstengė sutram dyti. - Aha! Ir dar šis tas! Apsirenk kuo kukliau. Tavo suknelė jai irgi labai patiko. -

Labai tau ačiū, - tarė Maja. - T iesiog nežinau, ką be tavęs

būčiau dariusi. Jos pasibučiavo. Tačiau abi žinojo, kad senasis n u ošird u s jų prieraišumas d in g o negrįžtam ai. Tarp jų įsiterpė ir jas išskyrė - interesas ir dar šis tas, - jos d au ­ giau nebepasitikėjo viena kita. Širdies gilum oje Ruža stebėjosi, kad Maja taip lengvai sutiko priimti pirm ininkienės pagalbą, o Maja savo ruožtu įtarė, kad Ruža tuo slidžiu ir pavojingu keliu nuėjo kur kas toliau, nei prisipažino. Abi patyliukais stebėjosi viena kita ir netgi šiek tiek niekino, bet kiekvienai netgi labai tiko, kad kita yra kaip tik tokia. Maja dvejojo, ar eiti į p a sim a tym ą su M olovičium i - taip vadinosi jos globėjas iš „Cafė Club". Kam jai to reikia? Ar tam, kad pasakytų, jog tapo tikra taip jam n ep a tik u sio s draugijos nare? Ne, šito pasakyti ji negalėjo, nes davė Ružai žo d į niekam apie tai neprasitarti. Kita vertus, nieku g yvu nenorėjo jam m eluoti ir apsim esti esanti kitokia, nei yra iš tikrųjų. Jo garbingum as vertė ir ją elgtis garbingai. Be to, bijojo, kad jis ją pam ils. Pažinojo savo ž av esio galią, jai netgi ėm ė atrodyti, kad, pradėjus žengti slid žiu keliu, tas ža vesy s dar sustiprėjo. Bet jokiu b ū d u nenorėjo, kad jis rimtai ja su sidom ėtų, nes ji negalėtų atsakyti tuo pačiu ir priimti jį taip, kaip yra to nusipelnęs. Ir vis dėlto - nuėjo. Ak, troško nors valandėlę praleisti su kuo nors, kas nėra įtariamas, nekelia abejonių, nėra kompromituojan­ tis ir sukom prom ituotas - nėra nei Leščiukas, nei Cholavickis, nei pirm ininkienė, nei Ruža, galiausiai nei ji pati, Maja.

178

- M alonu jus matyti. N elabai tikėjau, kad ateisite. - Truputį pavėlavau. Pusę valan dos stovėjau štai ten, prie kam po. - Kodėl? - Svarsčiau - eiti ar neiti. - J u m s pačiai geriau, kad atėjote. - Man gal ir geriau, bet jum s blogiau. Staiga pajuto, kad širdį užlieja pyktis jam. Jo tonas išdavė pernelyg didelį pasitikėjim ą savim i - lyg žiūrėtų į ją iš aukšto, iš savo tvirtos m oralės aukštum ų. - Kodėl manote, kad man bus blogiau? - N e s nesu tikra, kad aš jūsų draugijoje pasistiebsiu į viršų, o jūs galite daug prarasti. - O ar nem anote, kad gali būti atvirkščiai? Ji nusijuokė tuo savo lengvabūdišku, alkanu, nepasotinam u juoku. Leščiukas vėl ją užvaldė. Vėl buvo „panaši" į jį. Jautė šitai, apimta skausm ingos palaim os. Jie sėdėjo verandoje. Dulkė lietutis, diena b u v o apsitraukusi m igla - m edžiai tarsi su k u m p o , nuo jų varvėjo lašai. Danguje vėjas šen bei ten prap lėšd a v o debesų m onotoniją ir liūdnam e, alaviniam e danguje pasirodydavo baltos draiskanos. Po tuo g e d u lin g u d a n g u m alkanas Majos juokas stačiai jį sukrėtė. - Ar žinote, ką dabar galvoju? -K ą ? - Kad esate apsėsta. - Kaip? Piktosios dvasios? - Nebūtinai piktosios dvasios. Galima būti apsėstam b logo žm ogaus.

179

- Ai... N esu k ite sau dėl to galvos! Jis pasipiktino. Tai nuskam bėjo tiesiog trivialiai. Taip galėjo pasakyti tik m ergina iš žem iausio sluoksnio, - bet ne Maja. Iš kur tos prasčiokiškos, vulgarios a p n ašos - kur ji šito pasisėm ė? Tačiau pamatė, kad ji sėdi paniurusi ir susierzinusi, tad nuspren­ dė nieko apie tai nesakyti. Jis lengvai nukreipė pokalbį į bendras temas. Su u ž sid e g im u ėm ė kalbėti apie meną, poeziją, apie politiką ir v isu o m en in iu s reikalus, apie tūkstančius u žd u o čių , kurias dabartinė ep och a kelia jaunimui. Jo balsas skam bėjo nuoširdžiai ir rimtai, ir Maja kelis kartus pasidavė jo įkarščiui, įterpė keletą pastabų, kurios liudijo ją esant apsiskaičiusią ir jautrią. Jis nu d žiu go , jo akys sublizgo. Pamatęs, kad jį supranta, ėm ė kalbėti su dar d id esn iu en tuziazm u. Maja ne tiek reagavo į jo išvadų turinį, kiek į kalbos manierą. J draugišką pasilenkim ą per stalą, į žem ą, taurų balso skam besį, į pasitikėjimą, kuriuo ją apdovanojo, o ypač į tą neapibrėžiam ą vidinį tikro d žen telm en o padorum ą. Ji ilsėjosi. A lsavo vis giliau, vis lengviau. Buvo jam d ėk in g a , kad kalba b e n d r o m is tem om is ir n e v e r ­ čia jos m eluoti, n es į bet k ok iu s k la u sim u s tegalėtų atsakyti m elu. Ėmė jai pasakoti apie save. Jis b u v o architektas, neseniai gavo diplom ą ir ketino atsidėti urbanistikai. Karštai pasakojo Majai apie V aršuvos plėtrą, apie tą stebuklingą liaudies g y v y b in g u m o ir lankstum o įrodym ą, mat tautos širdis - Varšuva - kasdien darosi vis galingesnė. Kalbėjo apie darbininkų n am ų problem ą. A p ie k o m u n ik a ­ ciją. A p ie tai, kad Varšuva galų gale susirad o adm inistratorių,

180

gebėjusį aklas jos galias sutelkti į organizuotą kumštį, o iš to visai visu om en ei didelė nauda. - Jūs nesiklausote, - staiga tarė jis. - Na ką jūs! - gyvai atsakė Maja. N enorėjo elgtis su juo n e ­ m andagiai. Labiausiai Majai patiko tai, kad ji turėjo būti atsargi ir galvoti, ką kalba ir daro. - Gal pasivaikščiokim e, - pasiūlė jis. - N ustojo lyti. Jie pasuko prie upės, Poniatovskio tilto link. Maja rodė jam vis daugiau palankum o. Jautėsi įpareigota neginčijamai puikaus jo išauklėjimo ir šitaip norėjo išlaikyti jį šalia savęs. Jis tai su p r a to ir jo akyse sužibo beveik nepastebim os d id žiu lio pasitenkinim o kibirkštėlės. Staiga ji pasidarė nerami, nekantri. - Jau turiu eiti! -K ur? - Ak, ar jums ne vis viena? O pagaliau, - iš lėto, atsirėmusi į tilto turėklą, tarė ji, - taip menkai m ane pažįstate... Galima sakyti, visai nepažįstate... Iš kur galite žinoti, ką padarysiu po valandėlės? Jis p ažvelgė į Mają giliu, dėm esingu žvilgsniu . Paėm ė ją už rankos. - Dėl vien o esu tikras - nepadarysite nieko, ko paskui turė­ tum ėte gėdytis. - O iš ko jūs darote tokias išvadas, leiskite paklausti? - U žtenka tik pasižiūrėti į jus. K iekvieno žm o g a u s būd as įrašytas jo veide. Tą akimirką Maja išv y d o jo veide nuostabą, stačiai apstulbi­ mą. Negalėjo suprasti, kas jam nutiko. Žiūrėjo į ją net prasižiojęs. Ji įšoko į ką tik pajudėjusį tramvajų ir n u o platform os šū k ­ telėjo:

181

- Poryt penktą valandą! Maja nu va žia vo į teniso klubą. Dar kartą prim inė valdytojui, kad būtinai su žin o tų Leščiuko adresą. Žūtbūt turėjo jį pamatyti! Susitikti su juo - pasitikrinti - įsitikinti, kad niekas jos su juo nesieja, kad visa tai tebuvo iliuzija, be jokio realaus pagrindo! Leščiukas į klubą turėjo ateiti tik rytoj, bet ji ilgai laukė gatvėje vildam asi, gal jis im s ir užsuks, o ji iš pirm o žv ilg sn io pam atys, kad tarp jų nėra nieko bendro. Tačiau Leščiukas neužsuko. Vakare Maja nuėjo į k a v in ę „Europa". N etru k u s pam atė p irm ininkienę, sėd in čią su M a lin iaku po v ien u iš d id ž iu lių v eidrodžių , kurie, regis, ilg in o salę iki begalybės. M aliniakas b u vo žilas - ta sm u lk m en a ją n u steb in o ir sutrikdė, - šešias d ešim tis p erk opęs ž m o g u s, baltas kaip sniegas, liesas ir tiesus kaip nendrė. Pirm ininkienė pasisveikino su ja, tarsi pažinotų šim tą metų. - Majute, - tarė ji su rusišku akcentu, - leisk tau pristatyti: ponas Maliniakas. Kokie vėjai čia tave atpūtė, vaikeli? Jos buvo susitarusios, kad susitikim as turi atrodyti atsitik­ tinis. Maliniakas sunkiai atsistojo ir, netaręs nė žod žio , ištiesė jai ranką. Padavėjai apie milijonierių sukosi itin nuolankiai. N ekreipdam as į Mają nė m en k iau sio dėm esio, jis užsisakė du minkštai virtus kiaušinius ir ridikų, ilgai klausinėjęs, ar tie ridikai yra visiškai švieži. Pradėjo valgyti ir darė tai niek o n e­ paisydam as, beveik neatsakydam as pirmininkienei, kuri be galo meistriškai sten gėsi išsaugoti draugijos pokalbio regim ybę. Kai pavalgė - po gerų dešim ties m in u čių - staiga ir be jokių cere­ monijų atsisuko į ponias. - Na, jau eisiu, - tarė jis ir giliai atsiduso. Jam trūko oro.

182

- Kaip?! - sutrikusi beveik šūktelėjo ponia Halimska, nes jis nutraukė ilgoką jos pasakojimą. - Eisiu. Štai ten sėdi m ano dukterėčia. Ir parodė pirštu. U ž staliuko, stovinčio prie priešingos sienos, sėdėjo elegantiška dam a ir įdėm iai stebėjo Mają. Jis nežiū rėd a­ m as padavė ranką p o n io m s ir, pasirėm ęs į restorano darbuotojo parankę, nuėjo per salę. Jis neapm okėjo pirm in inkienės sąskaitos, o Maja nespėjo nieko užsisakyti. Prie jų priėjo m etrdotelis ir pasim ėgaudam as, pagarbiai, bet kartu familiariai, pirm ininkienei tarė: - Ponas M aliniakas visada m oka tik u ž save. O padavėjai arbatpinigių nėra m atę nė sud ilu sio skatiko. Jam atrodo, kad visi turi tiek p in igų kiek ir jis. Pirm ininkienei sunkiai sekėsi nuslėpti susierzinim ą ir n u si­ vylim ą. Gatvėje ji Majai šaltai tarė: - Ką gi, nep avyko. N esužadinai jo susidom ėjim o, vaikeli. Majai panižo ranka. Kaip toji avantiūristė drįsta šitaip su ja kalbėti? Prisiminė tvirtą ir tyrą M olovičiaus žvilgsnį. Pasakysiu jai porą ž od žių ir nueisiu sau. Gana to purvo! Tik staiga išblyško, jos veidas persikreipė, lyg ji pati būtų g av u si antausį. Minioje, plūstančioje iš netoliese esančio kino teatro, šm ėkšte­ lėjo pečiai, kaklas... jai pasirodė, kad pažįsta... Toks pat judesys, juokas... Maja p u o lė į priekį. Ne! Tai tiesiog darbininkas ėjo su paprasčiausia mergina, kuri traukė jam iš švarko kišenės led i­ n ukus ir kišo b u m o n . Iš arti jis nė kiek n eb u v o panašus į Leščiuką. Bet Maja virpėjo kaip drebulėlė. Tik dabar suvokė, kaip staiga puolė į priekį - it be g a lv o s nusivijo tą judesį ir juoką, kurie jai priminė...

183

- N elėkite taip, panele, m ano kojos - ne jūsų! - pirm ininkienė buvo įsižeidusi. - Be to, jūs m anęs neklausote. M ano vaikeli, jei norime su gy v en ti gražiuoju, siūlau geriau įsiklausyti į tai, kas jums sakoma. - Atsiprašau, - nuolankiai tarė Maja.

VENUOLIKTAS SKYRIUS Leščiukas pabėgo iš Polykos vos gyvas. Pinigai, kuriuos pav o ­ gė, d e g in o jį kaip ugnis. Bet dar labiau sk au d in o m intis apie voveraitę - negalėjo pamiršti jos m igla besitraukiančių akių ir skausm ingo priešmirtinio m ėšlungio. Kiek kartų tai prisim inda­ vo, kumščiai vis su sign iau žd avo, tarsi pasirengę vėl kulti Mają. Tai ji privedė jį prie to! Per ją viskas nutiko! Ji aiškiausiai n o ­ rėjo jį pražudyti! Elgėsi niekšiškai, piktai - b uvo su ged u si taip, kad net sunku apsakyti! N egalėjo to suprasti, bet prisim inęs kum štynes m iške net nutirpdavo, lyg butų nutikęs kas baisaus, velniško. Kad jis galėtų taip primušti merginą! O paskui pavogti tuos nelem tu s pinigus... Kaip anuom et, kai naktį įėjo į jos kambarį, buvo visiškai tik­ ras, kad ji n esutrukdys jam, n eišd u o s jokiu riktelėjimu, taip ir dabar neabejojo: panelė O cholovska padarys viską, kad toji va­ g ystė neišaiškėtų. O net jeigu jį pagaus ir pradės tyrimą, jis jau gebės ją su k o m ­ promituoti. Ne, nei ponia O cholovska, nei Cholavickis, nei Maja jo nesivys - pernelyg gerai žino, kad panelės sąžinė ne visai švari. O tie pinigai jam yra žūtbūt reikalingi! Be jų negalėtų važiuoti į Varšuvą. Tenisas Leščiukui b u v o g y v y b ė s ar m irties klausim as. Jis v ien in telis g y n ė jį n u o n u o d in g o Majos žavesio. Dėl to n eno-

185

rojo n u g y v e n ti p erniek ir pražūti, tik dėl to ir įste n g ė n u o jos pabėgti. Visas virpėte virpėdam as jis nuėjo į teniso klubą pasikalbėti, kaip b u v o sutarta. Ten turėjo išsispręsti jo likimas. Atėjo visa valanda anksčiau ir atsisėdęs p agrindinio korto tribūnoje žiūrėjo į žaid žiančiuosius. Tai b u v o m ėgėjiška partija, gana ž e m o lygio. Bet netrukus tie žaidėjai pasitraukė, į aikštelę išbėgo kiti. Leščiukas be vargo pažino Vrubelį ir Gavliką, jų nuotraukas buvo m atęs laikraščiuose. Įsitem pęs sekė jų žaidim ą. Po kiekvie­ no raketės sm ū g io jis stengd avosi žaibiškai nuspėti - ar aš taip galėčiau, ar m an taip pavyktų? Tai b u vo ža id im a s, d a u g g eresn is u ž Majos - bet kuris iš jų galėtų ją įveikti. Tačiau jų kam uoliukai nebuvo tokie, kurių jokiu būdu n egalėtum atmušti, žaidėjai darė d aug klaidų, net jis jas aiškiai matė. Šiaip ar taip, jis pam ažu ėm ė suvokti, kad jo žaidim as su vienu iš tų m eistrų nebūtų skandalingas, skaičiavo, jog pralaim ėtų 6:3 arba 6:4. - Jus kviečia p on as Brzdoncas. Korto patarnautojas n u v ed ė jį į bufetą, kur ponas Brzdoncas pristatė jį klubo šeim ininkui, kapitonui Ratfinskiui. Leščiukas nedrąsiai išlem en o sa v o p rašym ą - jis atvykęs iš provincijos ir trokštąs parodyti savo žaidim ą, nes žinąs, kad klubas ieško naujų talentų. Jį apstojo žaidėjai su lim onado stiklinėm is, per ranką persi­ m etę rankšluosčius. Leščiuko p asiū lym as sukėlė visuotinį su si­ domėjimą, bet b u vo sutiktas nelabai rimtai. - Pateikite įprastą prašym ą priimti į klubą su dviejų klubo narių parašais, - tarė ponas Ratfinskis, - ir jis bus apsvarstytas tinkamu laiku.

186

- Neturiu pinigų ir nepažįstu nė vien o klubo nario. N orėčiau būti priimtas iškart. - O kodėl jum s turėtum e daryti išimtį? - A š gerai žaidžiu. - Ką jūs sakote? - ironiškai nusistebėjo Klonovičius. - Galėčiau netgi praversti varžybose su olandais. Kaip atsakym as jam nuskardeno draugiškas visų susirinku­ siųjų juokas. - Ką tu pasakysi! - Ir iš kur atsirado toks fenomenas! - Vrubeli! Pagaliau turi partnerį m ače su olandais! - Tsss... ponai, - nuram ino juos kapitonas ir pats pralinksm ė­ jęs. - O ar jūs kada nors dalyvavote m ačuose? - Niekada. - O ar žaidėte su kuriuo nors iš žin o m ų tenisininkų? Leščiukas nenorėjo m inėti Majos. Tik atkakliai atsakė: - Ne. Bet aš gerai žaidžiu. Galiausiai kapitonas prarado kantrybę: - Na, pagalvokite pats! - su šu k o jis. - Iš kur galite žinoti, kad žaidžiate gerai, jei niekada g y v e n im e nežaidėte su rimtu tenisininku? - Išbandykite mane! Tada Klonovičius, šyptelėjęs plonom is lūpom is, jį kumštelėjo. - O ką, gal im kim ir pam ėginkim ? - tarė. - Padarysim e tai dėl jūsų. Bet tik su viena sąlyga. Sužaisim e tris geim us, ir jeigu v isu s tris pralošite, daugiau nebesispirsite. Suprantate, čia nėra kokios nors priekabės, tiesiog norim e kuo greičiau nu o debesų nuleisti jus ant žem ės, grąžinti jum s realybės jausmą. Ar sutin­ kate, pone kapitone?

187

- Sutinku! - atsakė kapitonas, kuris baim inosi, kad Leščiukas ims kasdien vaikščioti į klubą. Leščiukas sutrikęs apsidairė. - Gerai, bet aš neatsinešiau drabužių ir raketės. - N ieko tokio. Drabužinėje gausite batelius, o raketę galite paimti mano, turiu atsarginę. - Gal aš ateisiu rytoj. - N e, dabar pat! Drabužinėje Leščiukui bu vo surasti bateliai, bet jis b u v o labai nepatenkintas. Bateliai b u v o d idoki, K lon ovičiaus raketė per sunki. O u ž v is blogiausia, kad jis vilkėjo paprastus m arškinius ilg o m is ra n k ov ėm is ir k o stiu m o keln es. B uvo taip pripratęs vilkėti len g v u s tenisininko drabužius, kad tie m arškiniai ir iš­ eiginis kostium as, kuriuo apsivilk o Varšuvoje, jam trukdė net gatvėje. Be to, žinojo, kad taip v ilk ė d a m a s korte jis a trod ys juokingai. O tribūnose dar liko nem ažai žm onių, susidom ėjusių netikėtu reginiu. - Žaidžiam e! - tarė Klonovičius. - Kas paduoda? - Palauk, pirma persim eskite keliais kam uoliukais, - su šu k o Vrubelis. - Taip nedera! K lonovičius žaidžia nuo pat ryto, o tasai nė raketės rankoje nelaikė! Tegu apšyla! Leščiuko širdis d au žėsi kaip pašėlusi. Jis pasitrynė akis, nes nelabai gerai m atė - žiūrėjo p ernelyg karštligiškai, prarado ats­ tum o ir proporcijų pajautimą. K lonovičius su panieka pasiuntė jam kelis kam uoliukus. Jie b u v o paleisti taip nerūpestingai ir nestipriai, kad teisingai atmušti jų b u v o neįm anom a. Vis dėlto jis atm ušė - kiek galėdam as stipriau. Norėjo iškart pajusti teisingą kam uoliuko trajektorijos ilgį. Bet K lonovičius nė

188

vien o jo k a m u o liu k o n eatm ušė, tik nejudėdam as iš vie to s p a­ siu ntė jam dar kelis, tokius pat n e v y k u siu s kaip ir ankstesnieji. - Tai joks apšilim as, - burbtelėjo Vrubelis pro sukąstus dan­ tis. - Tasai K lonovičius - tikras kiaulė. Lenkijos čem p io n o karjeros pradžia b uvo labai sunki. Jis iš sa vo patirties žinojo, kaip sunku pradėti. {tarė, kad K lonovičius iš anksto pasm erkė partnerį ir žiūrovų sm a g u m o dėlei nuspren ­ d ė visiškai jį pribaigti, pasitelkdam as patyrusio žaidėjo triukus. Mačas prasidėjo. Pirmame geim e padavė K lonovičius. Leščiukas atsistojo už linijos, laukdam as stipraus, staigaus padavim o. K lonovičius padarė išbaigtą klasikinį am erikietiško stiliaus judesį, Leščiukas puolė ir... K lonovičiaus k a m u oliu k a s nukrito iškart už tinklo, atšoko į šo n ą neįtikėtina kryptim i ir kaip išprotėjęs ėm ė suktis ant žem ės. Leščiukas sustojo vid u ry aikštelės, visiškai išm uštas iš vėžių, o publika prapliupo juoku. Senas žaidėjas paskutinę akimirką p asiu ntė pjaunamąjį sm ūgį, suktelėjęs rankoje raketę tik jam vienam žinom u būdu. Tad iŠ pažiūros stiprus ir teisingas m ostas baigėsi silpnučiu kam uoliuku. Kitą kam uoliuką jis netikėtai padavė iš apačios. Tasai nulėkė tiesiai į Leščiuką ir kirto jam per veidą, o tai vėl sukėlė žiū ro­ vam s juoką. - Taip žaisti negalim a! - garsiai tarė Vrubelis. - N e - tai ne! - atsakė K lonovičius. Ir du kartus iš e ilė s pasiuntė žaibiškus, stiprius kam uoliukus į linijas. Tuos p ad av im u s n eb u v o labai sunku atmušti, bet Leščiukas, su sinervinęs iki są m o n ės netekim o, vien o kam uoliuko apskritai nepavijo, o kitą atm ušė raketės rėmu.

189

Pirmą geim ą jis prakišo sausai. N uaidėjo plojimai. Juokėsi net berniukas, padavinėjęs Leščiukui kam uoliukus. Padavimai b u v o silpniausia Leščiuko žaid im o dalis. Pirmieji jam retai p avykdavo, vėlesni išeidavo pernelyg lengvi. Šį kartą jis iš anksto žinojo, kad pirmojo k a m uoliuko gerai p ad uoti jam nepavyks, nes pavykti negali. Jis b uvo sutrikęs taip smarkiai, kad trumpam pam iršo net sa vo judesį, pa m iršo patį s m ū g io m ech a n izm ą . K eturis ka­ m uoliukus p aleid o į tinklą. Penktą - į užribį. Šeštą - šveln ų ir minkštą - K lonovičius pasuko taip, kad neb uvo ko nė stengtis jį pasivyti. Tik septintas d a v ė progą apsikeisti keliais sm ūgiais, - bet sutrikęs, dem oralizuotas, išm uštas iš v ėžių Leščiukas neįstengė pasirodyti geriau nei vidutiniškai, ir K lonovičius be vargo jį pribaigė. „Po galais!" - šm ėstelėjo vaikinuko galvoje. Ir pats nežinojo, kaip padavė kitą kam uoliuką. Tik jautė, kad susirietė ir pašoko - kirto per k am uoliuką ore kitokiu nei įprasta judesiu. Išėjo perkūniškas padavim as. K lonovičius nė n ekrus­ telėjo, jis beveik neįsten gė žv ilg sn iu pagauti kam uoliuko, kuris krito tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Toks sm ū g is b u v o ypatingas d alykas - tik keli tenisininkai visam e pasaulyje galėjo su juo varžytis. - Atsitiktinumas! - paskelbė nu osprend į tribūnos. Tik Vrubelis įvertino nuostabią Leščiuko padavim o harm oni­ ją, natūralum ą ir judesio pilnatvę. Pro dantis burbtelėjo: - N a, na! Puiku! Bet kaip tik šitas pasisekim as debiutantą galutinai pražudė. Jis pam ėgino tą sm ū g į pakartoti, bet išėjo tikra karikatūra. Antra­ m e g eim e akivaizdžiai pirm avo K lonovičius. Trečias ir ketvirtas

190

atrodė taip, tarsi Leščiukas visiškai n em okėtų žaisti - kam uoliu ­ kai lakstė į visas p uses, kol galiausiai nuobodžiaujantys žiūrovai ė m ė skirstytis ir netgi Vrubelis tyliai tarė: - N a ką gi! Pats K lonovičius b u v o įsitikinęs, kad Leščiukas neturi jokio supratim o apie tenisą. O kapitonas priėjo prie vaikino ir n e v y ­ niod am as ž o d ž ių į vatą tiesiai tarė: - Nėr apie ką kalbėt! Leščiukas autom atiškai nuėjo į rūbinę, persirengė, atidavė batelius ir raketę, išėjo iš klubo... apie nieką negalvodam as. Iš lėto slinko C h elm o gatvės link, kur sm ulkių valdininkų šeimoje b u vo išsin uom avęs m ažą kambarėlį. P ulavskos gatvėje užsu k o į trečiarūšę užeig ėlę „M. Lopatkos d egtinių ir alkoholio pilstym as". Išgėrė taurelę degtinės. Jam truputį palengvėjo. Išgėrė dar vieną. Paskui išm au k ė bokalą silpno alaus, sukirto sum uštin į su silke ir išlenkė dar d v i taureles baltosios. Puiku. Viską išgėrė stovėdam as, per kelias m inutes. Kad tik apsvaigtų - užsim irštų. - Kiek esu skolingas? - Trys d id elės degtinės, alus, sum uštinis - iš viso zlotas d v i­ d ešim t penki. - Kaip tai trys, jei išgėriau keturias, gerai prisimenu! Ponas Lopatka kilstelėjo antakius. - O aš sakau, kad tris, juk žinau, kiek pyliau! - O aš žinau, kad keturias! Lopatka įsižeidė. - Kvailiu m ane laikote? Leščiukas išgirdo, kaip greta jo stovintis aukštas vyriškis patyliukais juokiasi - kikena nuoširdžiai ir kartu santūriai. Vai­ kinas pažvelgė į jį.

191

Tasai vyriškis erelio profiliu d velk ė kvepalais, plau k u s bu vo pasitepęs pom ada, m ūvėjo pagal u žsa k y m ą siūtom is kelnėm is, vilkėjo šv iesų švarką, virš lū p os jam tįso tobulai apsku stų ū sų siūlelis. - O jum s kas atsitiko? - Chi chi chi! Chi chi chi! Juk vien ą taurelę baltosios išgėrėte mano. Paėm ėte m ano taurelę degtinės. - Betgi! Na, tai m oku už keturias! - O ne, tūkstantį kartų atsiprašau! Ji b u v o mano, aš ir m o k ė ­ siu! U ž d egtinę pin ig ų nepriimu! Su k uo m anote turįs reikalą? Pasivaišinote m ano baltake, tai tik sėdėk ite ir tylėkite, o padorų žm o gų įžeidinėti nėra reikalo. - Tai dabar aš statau dvi baltosios! - O , tai visai kitas reikalas! Beje, leiskite prisistatyti. Evaristas Pitulskis, išlaikantis pats save. Ponas Pitulskis širdingai p a spaud ė Leščiukui ranką ir pasiūlė išgerti dar p o vien ą - jis statąs, mat norįs revanšo, o paskui jie atsisėdo prie staliuko ir liepė atnešti du grafinukus. N etrukus jie tapo n uoširdžiausiais draugais. Ponas Pitulskis kažką niū niavo sau po nosim i, o Leščiukas liūdnai šypsojosi. - Eime pasivaikščioti, - pasiūlė Pitulskis. - Dabar pats m alo­ niausias laikas. Violetiniai ir salotiniai vakaro tonai, panelių nors vežim u vežk, ir apskritai teskamba didm iesčio daina! Eime! N e s aš iš prigim ties esu poetas. Buvau dam ų kirpėjas, bet tai, sakau jums, prastas verslas! Yra geresnių! O jūs kur dirbate, jei leisite paklausti? - Bedarbis, - trumpai atsakė Leščiukas. Ir iš karto viską pri­ sim inė. - O iš ko gyvenate? - Kaip pasitaiko. O jūs?

192

Pitulskis reikšm ingai mirktelėjo. - Žinote ką, nebūkite toks įžūlus! G yvenu, ir viskas! O, bet ką aš matau! Suolelis, o ant suolelio sėdi moteriškaitė. Virėjukė, m anyčiau, arba kambarinukė. Kaip tik mum s! Pamatysite, kaip jai užkalbėsiu dantį! Ir ponas Pitulskis, atsisėdęs ant suoliuko, paleido į darbą visus savo gebėjimus su tokia energija, kad jau po ketvirčio valandos stora virėja, pakerėta romantiškos jo nosies, sutiko sekm adienį nueiti su juo į kiną ir išpasakojo daugybę sm ulkm enų apie savo g y v en im o būdą: kur gyvena jos ponai, kiek jie turi kambarių, iš ko gyvena - štai kokių d u om en ų Pitulskis išgavo iš jos, apgai­ lestaudam as dėl tarnų padėties apskritai ir jos dalios konkrečiai. Galiausiai virėja nuėjo, metusi į jį reikšmingą žvilgsnį ir kvies­ dam a kada nors aplankyti ją virtuvėje - geriausia tarp šešių ir aš­ tuonių, nes tada ponai būna mieste ir ji turinti nors kiek ramybės. - Ji jau mano! - išdidžiai tarė buvęs dam ų kirpėjas, kai virėja išnyko jiems iš akių. - Bet ką aš matau! Parduotuvė, o priešais parduotuvę - moteriškaitė. Virėjukė arba kambarinukė. Pama­ tysite, kaip aš jai užkalbėsiu dantį! Po poros valandų, pilnų tokių romantiškų nuotykių ir gausiai palaistytų alkoholiu, Leščiukas ir Pitulskis jau sakė vienas kitam „tu" ir tapo draugais iki grabo lentos! Leščiukui viskas b uvo vis viena. Jau verčiau Pitulskis negu apm ąstym ai. Kartkartėmis jam prieš akis iškildavo Maja - kaip gyva, ir jis g ird ėd avo jos balsą - kaip tada Polykoje, ant laiptų, kai piktai ir negailestingai jam rėžė: „Kiekvienas treneris apie savo žaid im ą įsivaizduoja dievai žino ką!" Jis atsitokėjo. - O kam tau tos pažintys? - paklausė jis Pitulskio, mat šis ką tik atsisveikino su dešim ta ar vienuolikta savo ereliškos nosies auka.

193

- N aivuolis! - tarė Pitulskis, smarkiai svyruodam as. - N a i­ vuolis! -O k ą ? - Žinai, laikau tave savo draugu! Štai tau m ano ranka! Tai va, kiekviena tokia m oteris man - grynas auksinas. Vienuolika virėjų - tai vienuolika auksinų! Jei nori, ir tu gali užsidirbti kodėl gi ne?! Draugui nieko negaila! Suprantama, ne kiekvienas turi tokių ga bum ų kaip aš, noriu pasakyti, kad nė viena m an neatsispiria. Jas užkariauja m ano nosis - iškili, tai yra ereliška, kupina romantikos. Ir ponas Pitulskis keliais žo d ž ia is paaiškino Leščiukui savo romantiškų n uotyk ių esm ę. Jis iš virėjų, pardavėjų, tarnautojų, m odisčių ir kitų dirbančių moterų su žin od a v o gausybę įdom iau­ sių sm u lk m en ų - u ž k iek vien os informaciją v ie n a s „ponas", kurio pavardės jis nenorėjo Leščiukui išduoti, m okėjo jam p o auksiną. Pitulskis dievagojosi, kad nežino, kam tam ponui reikia jo surinktų d u o m e n ų ir kokios n a u d o s jis iš jų turi - jam b u v o gana gauti deram ą užm o k estį už savo darbą, talentą ir įg im tu s išorės bruožus, yp ač n osį, kuri puikiai derėjo prie pasivaikščiojim ų m ėnesienoje. N e, ne, jis, Pitulskis, n e sid o m i jokiais įtartinais reikaliukais! - Ką aš matau! - suvapėjo jis. - Suoliukas, o ant su o liu k o moteriškaitė! Kambarinukė arba virėjukė! Hm... ką matau? Šalia m oteriškaitės guli jos rankinukas. U žkalbink ją, o aš atsisėsiu iš kitos pusės ir žvilgtelėsiu į tą rankinuką. Jau b u v o b eveik vienuolikta valanda. Jie vaikštinėjo Ujazdo v sk ų alėja, netoli Belvederio. Tą valandą alėjoje ž m o n ių dar b u v o gausu - su siv ė lin u sio s po relės b u v o u ž sė d u s io s b eveik visu s suoliukus.

194

Leščiukas staiga prablaivėjo ir suprato, ką jam siūlo Pitulskis. Bet išsyk prisim inim ų banga m u šė jam į galvą. Maja kaip g yv a iškilo jam prieš akis. Jis ilgai negalvojo. Priėjęs k lestelėjo prie n e p a ž įsta m o sio s tai b u v o jauna b lo n d in ė, vilkinti k uklų tam siai m ė ly n ą švar­ kelį. Pitulskis nuėjo į alėjos gilum ą. - Jūs čia viena... - pradėjo Leščiukas ir nutilo. Mergina verkė. Jos skruostu iš lėto tekėjo ašara. - Atsiprašau, - tarė jis. - D augiau netrukdysiu. - Nenueikite. Man nieko tokio nenutiko. Tai netrukus pra­ eis, - tarsi teisindam asi sušnibždėjo ji. - Norėtum ėte, kad pasilikčiau? - Norėčiau, nes prie svetim o žm o ga u s nustosiu verkti - pati viena niekaip neįstengiu susitvardyti. Ji sukūkčiojo. Leščiuką nustebino jos atviraširdiškum as. „Ar ji išties tokia naivi, ar tik apsimeta?" - pagalvojo jis. - O kodėl jūs verkiate? - paklausė prisislinkdam as arčiau. - Susipykau. - Su kuo? - Su sužadėtiniu. - Ir smarkiai susipykote? - Visam... visam laikui. - O kur jūs dirbate? - Dirbu cukrainėje padavėja. O jis yra monteris. - Ir dėl ko su juo susipykote? - Jis... jis ėm ė vaikščioti su kita... O m ane pam etė. Dabar esu viena kaip pirštas! Vėl nieko neturiu! Tolumoje pasirodė ponas Pitulskis ir siūbuodam as ė m ė pa­ lengva artėti. Priėjęs prie suoliuko, šniurkštelėjo nosim i, tarsi

195

ruošdam asis veikti, ir per tam tikrą atstum ą atsisėd o kitapus .įpsiverkusios panelės. - J ū s kalbatės su manim i, - tarė Leščiukas, - bet juk nežinote, kas aš toks. Jis b uvo labai girtas. O Pitulskis ėm ė subtiliai taikytis į rankinuką ir šiek tiek pa­ linko į priekį. Leščiukas atsitokėjo. - Pasitraukite, pone! - su šu k o jis. M ergina krūptelėjo ir čiupo rankinuką. Pitulskis apstulbo, stačiai atšoko n u o jos ir išlem eno: - Ką, ar iš m ėn u lio iškritote? - N ešd in k itės iš čia! - O, atsiprašau! įsižeid ęs p on as Pitulskis atsistojo. - Dabar jau m atau, kad pad orus ž m o g u s turi geriau žiūrėti, su kuo prasidėti ir draugauti. M at koks! Akiplėša ir pienburnis! Pastarieji žod žiai atskriejo jau iš tolėliau, nes Pitulskis greitai pranyko tarp vaikštinėtojų, n e n u sto d a m a s grakščiai siūbuoti visu kūnu. - Na mat, būtų p avogęs jūsų rankinuką. - Ak, jūs m ane apgynėte! - N a taip, - netvirtai atsakė jis. Buvo labai sutrikęs. N egalėjo suprasti, kas ir kodėl jame taip staiga apsivertė. Tą padavėją b u v o pasiryžęs ginti n u o v iso pa­ saulio, netgi - n u o savęs paties. Palydėjo ją nam o. M ergina g y v e n o P odchoronžų gatvėje. Ji vadinosi Julija N ovak, neseniai b uvo atvažiavusi iš kaim o Plocko apylinkėse, ten tėvai turėjo ūkelį. Patikliai ir visiškai atvirai ji papasakojo Leščiukui, kokia nelai­ m inga jautėsi pirm ais m ėnesiais Varšuvoje. N ieko nepažinojo,

196

neturėjo kam ž o d ž io ištarti, baigusi darbą tik ilgėdavosi ir verkdavo. - Tuo laiku buvau labai sum enkusi, - pasakojo ji, - net teta parašė mamai, kad verčiau pasiim tų m ane nam o. Bet tuom et ji su sip a žin o su tuo m onteriu ir visą liūdesį kaip ranka nuėm ė, jis netgi įsim ylėjo ją ir juodu susižadėjo. Ką gi, juk anksčiau jis draugavo su viena panele, kuri jį m etė ir ėm ė draugauti su kitu. - Bet kai anas ją m etė, ji vėl prisigerino V ladziui - tad Vlad ziu s m etė m ane ir su grįžo pas ją. Krimtausi, liūdėjau, kol ga­ liausiai susipykau su juo ir visam laikui išsiskyrėm e, - užbaigė ji. - Tai tokia m ano laimė! - O kur jūs dirbate? - paklausė ji paskui. Jis sutriko ir valandėlę nieko neatsakė. - Dabar neturiu darbo, - galiausiai tarė. - Tai blogai. O kokia jūsų profesija? - Padavėjas. Nenorėjo jai sakyti apie tenisą. Verčiau paminėti kitą tarnybą, kurią turėjo M iečkovskio restorane. - Tai aš padėsiu jums rasti darbą! Turiu pažįstam ą, kuri dirba vien am e bare, ir ji sakė, kad jiems reikia padavėjo pagalbininko. Ji m ane labai mėgsta. Jei dar toji vieta neužim ta, jus tikrai priims. Ji taip širdingai n u d žiu g o, kad Leščiukas nenorėjo gadinti jai n uotaikos atsisakydam as. - Tai puiku! - Matote, kaip gerai, kad pasikalbėjome! Dabar turėsite darbą! Juodu sutarė susitikti rytoj po pietų, nes Julė vieną d ieną dir­ b o n u o pietų iki vakaro, o kitą - nuo ryto iki pietų, ir Leščiukas su ja atsisveikino prie jos nam ų durų jausdam as tokį dėkingum ą, tarsi ji būtų jam padariusi nežinia kokią paslaugą.

197

Bet vos tik jie išsiskyrė, suprato, kad negali su ja susitikti. Kam? Juk ji n eb u v o Maja! Ir jautė, kad jam kažkas negerai - kuo loliau, tuo labiau, - kad tai naiviai m erginai pažintis su juo gali baigtis bloguoju. Jis šį tą prisiminė. Stabtelėjo prie veidrod žio vitrinoje ir ž v ilg ­ telėjo į savo b u m ą . Lūpos b u v o norm alios spalvos. Ką gi, juk kai pastarąjį kartą m iške jos pam ėlo, galėjo būti atsitiktinum as, gal suvalgė ką nors, o gal tiesiog lū p o s b u v o su k ep u sio s - gal ir nebuvo taip baisiai m ėlynos, kaip jam tada pasirodė. Vis dėlto negalėjo to pamiršti, ir prie visų v id in ių rūpesčių ir nerim ų pri­ sidėjo dar vienas - dėl fizinės būklės. Leščiukas iki šiol nebuvo iki galo suvok ęs, kaip sm arkiai yra įsim ylėjęs Mają. Todėl smarki reakcija į viską, kas b u v o susiję su ta mergina, jį stebino ir gąsdino. N esuprato, kodėl ji taip su juo elgiasi - ir apskritai viskas, kas v y k o tarp jų, taip skyrėsi nuo įprasto bendravim o, kad vaikinas beviltiškai painiojosi savo m intyse ir jausm uose. Panašumas, lū pų m ėlynum as, jų santykių keistum as ir n e ­ nuspėjam um as, slopinam ų instinktų ir aistrų žaism as, kilęs tarp jų, - visa tai su sip y n ė į nesuprantam ą ir grėsm ingą grandinę. Naktį jį kam avo su nkūs sapnai ir veikiausiai jis blaškėsi, nes ryte patalas buvo visiškai sujauktas. Bet kitą dieną - vis dėlto - jis nuėjo susitikti su Jule. N u svėrė mintis, kad ji labai susirūpins, neradusi jo sutartoje vietoje. O nieku g y v u nenorėjo sukelti jai rūpesčių. Ji b u v o tokia, kad ž m o g u s negalėjai padaryti jai ne­ m alonum ų. Ir galiausiai jam v iso šito b u v o per akis! Taip! V elniop tą tenisą, veln iop prisim inim us apie Mają, išsiųs pin igu s - gaus tą darbą bare, ir tai jį greitai išgy d y s. T iesiog ėm ė bijoti to, kas jam darosi, ir norėjo tai nutraukti, pakeisti, pradėti naują gyv en im ą .

198

Po valandos Leščiukas - jau priimtas į baro darbuotojų kolek­ tyvą - ėjo su Jule už parankės Krokuvos priem iesčiu. A tsid ėk o­ d am as pakvietė ją pietų ir juos valgė vien o nedidelio restorano sodelyje. Abu vienas kitą puikiai veikė. Jis buvo linksmas. Linksmino ją kaip m okėdam as ir d žia u g ėsi jos lengvu, natūraliu d žiaugsm u . G yvenim as atrodė lengvas ir įprastas, jis pats - visiškai kitoks nei tas Leščiukas, kuris m ušėsi miške... Kitoks buvo jo juokas. Kitokia kalba. Kitokie judesiai. O svar­ biausia - kitokia savijauta. Su Jule jis nesijautė esąs blogas, ne­ bijojo, kad iš jo pasijuoks, suprato ją - visų pirm a buvo jai geras ir žinojo, kad ji irgi yra ir bus jam gera. R odė vis didesnį su sidom ėjim ą ja. Kartais išsigąsd avo pa­ matęs, kad ji pam ažu pripranta prie jo ir viską priima u ž gryną pinigą. Kartais pagalvodavo, jog reikėtų ją perspėti, kad nepra­ sidėtų su juo. Bet negalėjo to padaryti. Jam be galo rūpėjo, kad ji nesijaustų vieniša ir nelaim inga. M atydam as, kaip m ergina nušvinta kas­ kart pajutusi jo palankumą, negalėjo jai to atsakyti. O ji džiaugėsi, kad kažkas su ja draugauja, dom isi ja, kad daugiau nebegrįš v ienatvės dienos, kurių baim inosi labiau u ž viską.

DVYLIKTAS SKYRIUS N u o Majos pabėgim o dienos Cholavickis plėšėsi tarp jos ir lobių. Kaip pam išęs blaškėsi nu o v ien o dega n čio reikalo prie kito ir visada jam atrodė, kad daro ne tai, ką turėtų. Kai sėdėjo pilyje, saugodam as kunigaikštį ir Skolinskį, rodės, praranda Mają - reikia viską m esti ir lėkti jos ieškoti, išplėšti ją Leščiukui iš nagų. Bet kai keliom s dien o m s išvažiuod avo ieškoti, jį apim d a vo jausmas, kad tos im p ro v izu o to s p aieškos yra bev il­ tiškos, o g o d u m a s ir nerimas dėl lobių vertė jį kuo greičiau grįžti atgal. Tad porą sykių buvo nutikę, kad, atvažiavęs į Varšuvą ar Lvovą, kitu traukiniu grįždavo atgal patikrinti, ar per tą laiką pilyje nieko nenutiko. O

pilyje santykiai nusistovėjo ir įėjo į v ėžes - jei tik apskritai

galim a kalbėti apie n usistovėjusius santykius tarp keturių vyrų, am žiais nenuleidžiančių vienas n uo kito akių ir galvojančių apie tą baisų, drebantį reiškinį, kurio niekas nedrįso pašalinti. Dre­ bėjimas... taip, tas drebėjimas ir virpėjimas, galim a sakyti, b u v o svarbiausias pilyje slenkančių d ien ų ir naktų bruožas. K iekvie­ nas drebėjo dėl kiekvieno, o čia dar senas, pageltęs, apdulkėjęs rankšluostis senojoje virtuvėje ant v a gio drebėjo be p aliovos ir be atokvėpio. Ir dar tarp Cholavickio ir Skolinskio prasidėjo tyli, pogrindinė kova dėl pam išėlio sielos ir dėl įtakos jo sprendim am s.

200

Po herojiško ir pon išk o sekretoriaus sutram dym o kunigaikš­ tis nepaprastai pasikeitė. Tai, kad pilyje b u v o Skolinskis, kad ga­ lėjo pasiremti juo prieš Cholavickį, iš esm ės paveikė jo psichiką. Jis atgavo išd id um ą ir valdingum ą. Ir C holavickis žinojo, jog kunigaikštis niekada n ed o v a n o s to, kad jis, sekretorius, drįso pagrasinti jam šm aikščiu. Padarė lem tingą klaidą! Kaip tik tai labiausiai sukrėtė ir su žad in o kuni­ gaikščio psichiką. Išsigandęs šmaikščio, H olšanskis stebuklingai atgavo savo poniškum ą! Dabar su sekretoriumi jis elgėsi m an­ dagiai, bet didingai. D u o d a v o įsakym us. Reikšdavo p a g eid av i­ m u s - buvo atgavęs suvokim ą, kad ponas yra jis, o ne kas kitas. Jis sutvarkė ir pilies gyvenim ą. Skolinskiui paskyrė erdvų kambarį netoli nuo Cholavickio, liepė apstatyti jį baldais, nurodė G žeg o žu i rūpintis profesoriaus patogum u - ir visa tai padarė taip tvirtai ir apgalvotai, kad atrodė, jog visiškai atgavo sveiką protą. Bet labiausiai C holavickis persigando, kai vieną dieną G že­ g o ža s atėjo pas jį vilk ėdam as iškilm ingą, nors išblukusį fraką, m ū v ėd a m a s baltas prieštvanines pirštines. - Koks čia maskaradas? - Pietūs paduoti K olonų salėje. -K u r ? - Kunigaikščio p a geidavim u - Kolonų salėje. Cholavickis nuėjo paskui kamerdinerį į salę, vadinam ą Kolo­ nų, - mat gotikinį jos skliautą rėmė keturi stulpai, - ir ten pam atė stalą, padengtą trims asm en im s ir sudarantį keistą kontrastą apverktinam mūrų vaizdui. Saulės spinduliai, įstrižai krentantys pro siaurus langus, skaisčiai nušvietė puikų krištolą ir G žeg ožo rūpestingai nušveistą stalo sidabrą, o gražioje N eborovo žardinjerėje stovėjo pam erktos gėlės.

201

- Ar čia priėm im as jūsų garbei? - ironiškai paklausė jis Skolinskį, jau laukusį salėje. To m etu įėjo kunigaikštis - tiesiog stebuklas - vilkintis ne chalatą, o tam sų k ostiu m ą v iso m is u ž se g to m is sagom is. - Prašom sėstis, ponai, - tarė jis. - N u o šiandien v a lgy sim e visi kartu. Supratau, kad visiškai nesirūpinti savo drabužiais ir m aistu nėra sveika. Tam tikros form os, nors ir m inim alios, turi būti išsaugotos. Matote? D orasis G žego ža s netgi pasirūpino gėlėm is. Koks n uo sta b u s dalykas - gėlės! Ir prie b u lv ių sriubos bei perkeptos m ėsos, kurią G žeg o ža s iškilm ingai nešė aplink stalą, iš susijaudinim o net šniurkščiodamas nosim i, nučiurleno rafinuotas pokalbis. Po deserto - kelių išties neblogų o buolių - kunigaikštis atsisveikino su pašnekovais galvos linktelėjimu ir grįžo į savo kambarį. Cholavickis n uspren dė palūkėti. Iš kai kurių nervingų kuni­ gaikščio judesių jis nuvokė, kiek ba im ės slėpė ir kiek pastan gų tasai dėjo, norėdam as palaikyti naująją tvarką. Tad vylėsi, kad pam išėlis anksčiau ar vėliau palūš, ir tada persvara vėl bus jo, sekretoriaus, pusėje. Skolinskis, atvirkščiai, su d ž ia u g sm u ž v e lg ė į tuos geresn ės savijautos p o ž y m iu s ir sten g ėsi ją palaikyti. Grandis, siejanti jį su kun igaikščiu, b u v o tvarka, kurios dorasis istorikas ė m ė si su įkarščiu, nors n u ola to s raustis šiu k šlių krūvoje tikrai n e b u ­ vo m a lon iau sias darbas pasaulyje. Tačiau ta veikla leid o jam pabūti d v ie s e su k u n ig a ik ščiu ir u žsik a riau ti v is d id e sn į jo pasitikėjimą. Jis stengėsi pernelyg daug neklausinėti. N ė karto net p u se lūpų n eu žsim in ė apie tą naktinį jų susitikim ą, kai H olšan skis reikalavo iš jo „ženklo" ir palaikė būtybe, atkeliavusia iš ano pasaulio. Laukė, kol kunigaikštis pats apie tai prabils, o kol kas

202

stengėsi su juo susidraugauti, rodydam as šveln u m ą ir pagarbą. Bet kartu įdėm iai dairėsi po šiukšles - gal ras kokį nors popierių ar daiktą, galintį nušviesti tą tragišką Franiaus istoriją. Jis stebėjo ir kunigaikščio reakciją į įvairius judesius. Tarsi netyčia pakeldavo ranką į viršų arba p aliesdavo gerklę, arba n u sičia u d ėd a v o - ir žiūrėjo, kaip į tai reaguoja kunigaikštis. Bet tie judesiai, matyt, neprim inė jokio ženklo, nes nė vienas jų nepadarė jokio poveikio. O gal ir pats kunigaikštis pamiršo, kaip tas ženklas atrodo? Galėjo būti ir taip. Tačiau profesorius jautė, kad jų santykiai nėra tokie aiškūs, kaip atrodo iš pažiūros. N e kartą p agavo kunigaikščio ž v ilg s­ nius, liudijančius, kad ir tasai jį stebi ir tiria, kad nuolat įsitem pęs laukia iš jo lyg ir kokio apreiškimo. Matyt, kunigaikščiui neišdilo iki galo mintis, kad vis dėlto Skolinskis ir yra tasai m istinis Franiaus pasiuntinys, dėl n e ž i­ nom ų priežasčių nenorintis pasakoti apie savo misiją. Tad jų bičiulystę, vis stiprėjančią dėl sm ulkių, paprastučių paslaugų, kaip antai, kambario tvarkymas, vis dėlto slėgė stiprus n ep asi­ tikėjimas, įtampa, laukim as to, kas ateis „iš ano pasaulio". Ak, kaip smarkiai profesorius turėjo įtempti visas sa vo d v a ­ sines jėgas, kad ištvertų! Toje pilyje, kupinoje begalinės tuštu­ m os, šnaresių bed u gn ių , nepabaigiam ų labirintų, d rėg m ės ir melancholijos, neįpratusiam , neprisitaikiusiam prie to žm ogui tikrai galėjo pakrikti nervai. Be to, dar reikėjo pridurti kasdienį bendravim ą su tragiškuoju pam išėliu. Ir dar - am žinas karas su Cholavickiu, nuolatinė kokios nors klastos ar u žp u o lim o grės­ mė. Ir - rankšluosčio grėsm ė, kambario šlykštum as ir baisumas! R ealūs pavojai su sip la k ė su pam išim u, a p sėd im u - ir dar su m etafizinės tikrovės kartėliu, tad sen ov in ių pastatų tyloje šis pasaulis susiliejo su anuo.

203

Į senąją virtuvę jis d au giau n o sies nekišo. N ebenorėjo vėl patirti siaubo ir pasišlykštėjim o. Profesorius ne sykį klausė sa­ vęs, kodėl neįeina v id u n ir neišm eta to bjauraus skuduro. Bet jis bijojo... N ors netikėjo, kad tai velniškas ir antgam tinis reiškinys, vis dėlto manė: gal čia gali reikštis ne visai ištirtos gam tos jėgos, su kuriomis derėjo būti atsargiam. Žinojo, kad per spiritizm o seansus nutraukta grandinė m ed iu m u i gali baigtis liga ar net mirtimi. O pagaliau tas skuduras b u v o jo sąjungininkas - juo laikė surišęs Cholavickį ir G žegožą. Ir galiausiai - tai bu vo svar­ biausia - kažkas n u o to daikto jį stum te stūm ė šalin... Kartu jis ėm ėsi žygių, n orėdam as surasti Ziolkovską. Tik iš jos galėjo sužinoti apie „ženklą". Laimė, C holavickis negalėjo atkirsti jo nuo išorinio pasaulio. Skolinskis nenorėjo išvykti iš pilies baim indam asis, kad C hola­ vickis tuo pasinaudos, su ga lvo s ir įv y k d y s ką nors radikalaus. Tačiau laiškus rašyti galėjo kiek tinkamas. Poniai O cholovskai pranešė, kad dabar gyvena pilyje, bet jo­ kių sm u lk m en ų neaiškino. Be to, kreipėsi į vieną iš sav o draugų Varšuvoje su prašym u surasti ir išklausinėti Z iolkovską - ar ji neprisim enanti, koks gestas išv ed ė iš pusiausvyros kunigaikštį Holšanskį. Netrukus atėjo atsakymas. Šeim ininkę rado nesunkiai, tačiau ji nieko neprisim inė. Tai buvo suprantama, juk praėjo šitiek metų. Profesoriaus ko­ respondentas rašė, kad klausinėjo labai išsamiai, bet ją kamuoja sklerozė ir apskritai ji nėra itin d id elio proto moteriškė. Taip, žinom a, ji prisim inė, kad kunigaikštis persigando ir ėm ė rėkti ženklas, ženklas, - kai ji įžengė į jo kambarį. Bet kokį judesį tada padarė ir ar išvis padarė - prisim inti negalėjo.

204

- Ir kas dabar, m a n o m ielas G žegožai? - tarė n u siv y lęs Skolinskis, kai kam erdineris vakare atnešė jam laišką. - N ag i - nieko nepadarysi! Matyt, n esužinosim e! - Turime sužinoti! Teks m an pačiam su ja pasikalbėti. - Kai išvyksite iš pilies, sekretorius gali ką nors iškrėsti! Profesorius pasiryžo žengti ryžtingą žingsnį. Jeigu jis negali nuvažiuoti pas Z iolkovską, tegu Z iolkovska atvažiuoja pas jį. P avedė draugui a tsių sti m oteriškę į M ysločę, kad ir kiek tas kainuotų. G žegožas, kiek įm an y d a m a s slapta n uo Cholavickio, a p g y ­ ven d in o ją pas eigulį, gyvenan tį už poros kilom etrų n u o pilies. Eiguliui pasakė, kad kunigaikščiui leidus senoji šeim ininkė at­ važiavo pailsėti. Skolinskis nuėjo pas ją tą pačią dieną, vos tik toji atvažiavo. Išvydo storą, apvalią moterį, labai plepią, bet - sklerotikę. -T ik rai, tikrai, prisim enu kaip šiandien. Siautė gripas, ponas kunigaikštis susirgo, G žeg oža s irgi, įeinu su kava - taip, nešiau kavą, o gal padėklą - veikiau padėklą nei kavą, - o gal kavą, - tik staiga kunigaikštis kad viską trenks, kad suriks! Šmėkla m ane palaikė! O kokį aš žen k lą padariau? Gal ranką pajudinau... O gal galvą linktelėjau... Gal dantim is sugriežiau... Galvoju apie tai ir galvoju, bet prisim inti niekaip negaliu. Profesorius pažadėjo jai gerai atsilyginti, jeigu prisimins, bet tas pažadas turėjo lem tingų padarinių. Šeim ininkė, jau ir taip sujaudinta atkaklių klausinėjim ų, kurie, galim a sakyti, truko kelias dienas be paliovos, ėm ė blaškytis, daryti keisčiausius ju­ desius, m ėgino įtem pti atmintį, ir galiausiai viskas jai galvoje susipainiojo. - O gal aš koją pakėliau! - Kodėl būtum ėte turėjusi kelti koją/ jei nešėte kavą?

205

- O gal čiupau sau už kelio? Galėjo m an suskausti, juk ka­ muoja reumatas. Galiausiai Skolinskis paliko ją ramybėje. Stengėsi grįžti į pilį nepastebėtas, bet Cholavickis, rodos, pam atė jį per langą, nes per vakarienę paklausė: - Buvote išėjęs? -T a ip , panorau pasivaikščioti. Tačiau sekretorius suabejojo tuo, kad Skolinskis be svarbios priežasties būtų išėjęs iš pilies, tegu ir trum pam . Juk jie nuolatos kontroliavo ir sekė kiekvieną kits kito žingsnį. Galiausiai nusistovėjo tokia tvarka: visi (nes G žeg o ža s irgi stebėjo, kaip viskas klostosi) d id u m ą d ien o s praleisdavo s n ū d u ­ riuodam i, kad naktį būtų pasirengę bet kokiem s netikėtum am s. Naktis b u vo pavojingiausias m etas. D iena labiau tiko ilsėtis. Tik k atalogavim o darbai ir senų jų darbų vertinim as leid o profesoriui išsaugoti šiokią tokią pusiausvyrą. Tam reikalui jis skyrė kelias valandas per dieną. Kokių stebuklų jis atrasdavo! N u o paveikslų pereidavo prie kilimų, porceliano, sidabro, s e n o v in ių šarvų - XVI ir XVII a m ­ žiaus, ir kasdien aptikdavo keisčiausių, unikalių dirbinių - porą nuostabių Jono K azimiero laikų laikrodžių, du garsius go b e le ­ nus, neįkainojam ų senųjų lenkiškų kilim ų rinkinį. Be to, p asitaikydavo ir įvairių architektūrinių atradimų. Pir­ m iausia pilies kiem ai išsaugojo gražios, nors rūsčios architek­ tūros pėdsakų. Jei būtų galim a grąžinti jiem s pradinę išvaizdą M ysločė taptų fantastiška rezidencija! C holavickis jo tyrim us sekė u ž g n ia u ž ę s kvapą. Tik jie juodu ir siejo. Bet Cholavickis vis dek, nieko nepaisydam as, nenustojo dėti pastangų, kaip išm anydam as organizavo gynybą ir kontrpuolimą.

206

Visa ta senosios virtuvės istorija nukrito jam ant galvos kaip perkūnas iš giedro dangaus. Dabar, kai reikėjo grumtis dėl įtakos Holšanskiui, jis suvokė, kaip mažai žino apie jo praeitį, kaip visiš­ kai neperpratęs jo nesveikos psichikos. Nujautė, kad profesorius, nors gyvena pilyje v os kelias dienas, orientuojasi kur kas geriau, žino paslapčių, leidžiančių jam veikti pagal tam tikrą planą. Kokios tai galėjo būti paslaptys? Ar tikrai naktis senojoje virtuvėje le id o jam sužin oti ap ie Holšanskio praeitį? Suvokti jo pam išim o paslaptį? Ar tikrai viena buvo susiję su kita? Cholavickis sukinėjosi apie tą baisų kambarį it d rugys apie žvakės liepsną, stabtelėdavo ant slenksčio ir žvilgsniu tyrinėdavo rankšluosčio virpėjimą, - bet negalėjo pasiryžti praleisti ten nak­ tį, nors vylėsi, kad tuom et galėtų išsiaiškinti ką nors konkretaus. Kažkas jį sulaikydavo. Prašymais ir grasinim ais jis nuolatos kam avo G žegožą. Bet kamerdineris, kurio širdyje nuo tada, kai atvyko profesorius, vėl atgijo senosios baim ės, g y v e n o tarsi apim tas transo ir žegnojosi šim tą kartų per dieną, tad nenorėjo nieko sakyti: - Aš nieko nežinau! N iek o negirdėjau ir neišm anau! Ir sekretorius, negalėdam as išgauti jokios konkrečios infor­ macijos, siuste siuto, apim tas bejėgiško pykčio ir jausdamas, kad praranda pagrindą p o kojomis, kad netrukus galutinai praras kunigaikščio m alonę - ją paglem š laim ingasis varžovas. Visa, kas jam liko - tai sekti, nė valandėlę nenuleisti akių n uo Skolinskio ir kunigaikščio. Todėl dieną naktį budėjo, n eg alėd a ­ m as atsipalaiduoti. Kai aptiko, kad profesorius jau išsprukęs iš pilies, iškart su ­ prato, kad turi būti kokia priežastis. Jau sutem u s Cholavickis atsargiai pasekė profesoriaus pėdsakais.

207

Drėgnoje, klam pioje žem ėje p ėd sakai bu vo gerai įžiūrim i. Cholavickis be vargo skubėjo pirm yn - kol galiausiai priėjo ei­ gulio namelį. N ekreipdam as d ėm esio į šun ų skalijimą, atsargiai prisiarti­ no. Švietė m ažas langelis. Sekretorius, bergždžiai la u žy d a m as galvą, ko Skolinskiui galėjo prireikti pas tą eigulį, žvilgtelėjo pro langelį - ir jam prieš akis atsivėrė nepaprastas vaizdas. Stora, apvali moteris, viena kambaryje, atliko kažkokius u ž ­ keikim us ar apeigas. Sukinėjo rankas. Mąsliai, visa su sikaupusi, kilnojo koją. Čiupčiojo sau už ausies. Trumpam stabtelėdavo, paskui vėl viską pradėdavo iš pra­ džių. Sekretorius jau buvo taip įsibaim inęs visokių vaiduoklių ir dvasių, kad iš baim ės net susigūžė. Jei kas nors ir galėjo iškviesti piktąsias dvasias, tai nebent ši ragana. Ar ji b uvo susijusi su tuo baisiuoju kambariu? Ką galėjo reikšti tie judesiai? Ar čia b u vo užkeikim ai? Jie buvo tokie neįm anom ai kvaili ir absurdiški, kad viskas atrodė dar keisčiau. Iš tvarto išėjo e ig u ly s Matijas pasižiūrėti, ko tie šu n y s taip skalija. - Labas vakaras, - tarė C holavickis. - Klausykite, kokia ten moteriškė, kurią m ačiau pro langą? - O, tai, m alonin gasis pone, senoji pilies šeim ininkė, ponia Ziolkovska. A tvažiavo iš m iesto pailsėti, o ponas kunigaikštis nurodė, kad p ag y ven tų pas mane. - Ar seniai atvažiavo? - Šiandien iš ryto. - O ko ji taip lankstosi? Eigulys tik prunkštelėjo.

208

- A r aš žinau! N u o tada, kai atvažiavo, nieko daugiau nedaro, tik lankstosi. - Ar ją kas nors lankė? - Buvo čia vienas p onas iš pilies. Tai prie jo dar baisiau lanks­ tėsi. - O kas jum s sakė, kad kunigaikštis n u rodė jai p agyven ti pas jus? - Vakar atėjo pas m an e G žegožas ir perdavė tokį paliepim ą, tai aš išsyk paruošiau jai kambarį ir liepiau vaikam s ja pasirū­ pinti, nes pats turėjau išeiti į mišką. Cholavickis susim ąstė. Vadinasi, G žego žas b u v o su sim o k ęs su profesorium i. A bu atsivežė čia tą bobą ir p aslėpė ją pas e ig u ­ lį. Tik kam ji jiems reikalinga? Dabar jis prisim inė, jog kadaise G ž e g o ž a s minėjo tą Z iolkovską, prieš d a u g e lį m etų dirbusią pilyje šeim ininke. - Pasakykite jai, kad atėjo kun igaikščio sekretorius, ir p a­ kvieskite ją čia. N oriu su ja pasikalbėti. - Klausau, pone. Netrukus atėjo ponia Ziolkovska - su skrybėle, pirštinaitėmis, užsim etu si ant pečių apsiaustą. - Esu p on o sekretoriaus paslaugom s. Klausau p ono sekreto­ riaus. Ponas sekretorius nori su m anim i pasikalbėti? - Ko jūs čia atvažiavote? - Aš? Aš? A tvažiavau vasaroti... Esu nesveika, nusilpusi... Grynas oras... - Na, na! Tokius niek u s pasakokite kam nors kitam! Ką visa tai reiškia?! Ko iš jūsų norėjo tas ponas, kuris b uvo čia atėjęs? Jūs žinote, kas aš esu! Tad kalbėkite! N uoširdžiai patariu viską pasakyti, antraip pranešiu policijai! Kas jus čia atvežė?! - A š nepadariau nieko blogo!

209

- Patariu pasakyti visą tiesą, antraip kviečiu policiją. P ersigandusi m oteriškė d a u g ia u nesip riešin o. Papasakojo viską m aldaudam a, kad Cholavickis neprasitartų apie tai pro­ fesoriui. Ji nekalta! Ji nieko nežino! Tik štai profesorius nori, kad ji prisim intų, kokį judesį padarė prieš d v id ešim t kelerius m etus, kai n u n ešė kunigaikščiui kavos. Kam jam šito reikia, ji nežinanti, ir baigta. Ji dar kartą išsam iai papasakojo, kaip įėjo pas kunigaikštį, kaip padarė tą judesį, kurio niekaip ir nieku g y v u negali prisi­ minti, ir kaip kunigaikštis ėm ė šaukti: „Ženklas! Ženklas!" - mat palaikė ją būtybe iš ano pasaulio. Cholavickis griežtai uždraudė apie jų pokalbį prasižioti pro­ fesoriui. Ir net jei ji prisim intų tą judesį, tegu apsim eta, kad n e ­ prisiminė. Grasinimais ir pažadais privertė Ziolkovską pažadėti, jog kuo tiksliausiai vykdysianti jo n urod ym us. 1 pilį grįžo palengvėjusia širdimi. Galų gale ir jis tam e labirin­ te u žčiu o p ė šiokį tokį takelį! Nuojauta jo neapgavo. Profesorius ir G žeg oža s vy k d ė kažkokį planą - tačiau koks tai b u v o ženklas ir kam jis skirtas? Kam tas ženklas jiems reikalingas? Jis dar budriau ėm ė sekti kunigaikštį. Dabar prisim inė, kas per šiuos kelerius darbo pas k unigaikštį m etus jį ne kartą n u ste ­ bino. Jis b uvo atkreipęs dėm esį, kad per savo naktines klajones po pilį kunigaikštis d ingdavo pusvalandžiui ar trims ketvirčiams valandos. N e sykį b uvo pasitaikę, kad Cholavickis, naktį k y š­ telėjęs galvą į jo kambarį, nerasdavo jo nei m iegam ajam e, nei kam bariuose, po kuriuos jis da žn ia u sia i k lyd in ėd av o - ir tik po kurio laiko kunigaikštis staiga išd y g d a v o nežinia iš kur, o jo nuotaika b ū d a v o labai pasikeitusi. Jis grįžd avo ne toks sąm oningas, kur kas labiau apdujęs nei visada.

210

Iki šiol sekretorius nekreipė į tai jokio d ėm esio , bet dabar nu sp ren d ė ištirti, kur kunigaikštis lankosi. Tačiau kol jis tai padarė, nutiko nedid elis įvykėlis, irgi davęs p en o apm ąstym am s. O gi kitą dien ą atėjęs į Kolonų salę pietų, pam atė ant sienų kabančius keturis d id žiu liu s g im inės portre­ tus. Keturis garbingus H olšanskių-D ubrovickių kunigaikščius, pa sip u o šu siu s aukštais apdovanojim ais, išblukusius, bet vis dar sp in dinčius prašm atnių drabužių purpuru. Salė, tarsi m ostelėjus burtų lazdele, b u v o visiškai pasikeitusi. Ji tapo didinga ir kartu labiau gyvenam a. - Ką tai reiškia? - paklausė jis G žegožą. - Ponas profesorius rado tuos sen us portretus užkištus už spintos ir liepė pakabinti, mat nori kunigaikščiui padaryti staig­ meną. Cholavickis prikando lūpą. Skolinskio politika jam buvo vi­ siškai aiški. Atgaivinti kunigaikščio p asid id žiavim ą savo g im i­ ne ir valdingum ą, ištraukti jį iš purvo ir apsileidim o, grąžinti į aukštuom enės gyvenim ą, aukštuom enės, kurios n u om o n ė ir g y v e n im o būdas senajam aristokratui b u vo artimi ir mieli - štai dėl ko tie portretai b u v o pakabinti. Bet nuim ti jų jis nedrįso. Kunigaikštis, įžen g ęs į valgomąjį, elgėsi keistai. Iš pradžių lyg ir susigėdo, ir nieko apie portretus nepasakė. Jie suvalgė sriubą, kaip visada, šnekučiuodam iesi ne­ reikšm ingom is tem om is, beveik dvarponišku tonu. Galiausiai H olšansk is gailiai ir liūdnai nusišypsojo. - Kas juos čia pakabino? - paklausė. - Tuos portretus radau tvarkydam as sales ir leidau sau pa­ kabinti juos čia, - atsakė profesorius. - Jeigu jums, kunigaikšti, jie nepatinka, galima bet kada nukabinti. Esama ir kitų portretų, ir, beje, jų daugybė. Ištisa galerija.

211

- O taip, - tarė kunigaikštis, žiūrinėdam as protėvių atvaizdus su keista šy p se n ė le lūpose. Ir staiga atgijo, skruostai paraudo, akys sublizgo. - Štai šitas - Juzefątas H olšanskis, Kijevo vaivada, tiesioginis m ano protėvis. Jis b u v o v e d ę s O strogską. O anas - Ježis, M ščislavo kaštelionas, paskui b u v o lauko etm onas. O tasai - P insko seniūnas. Garsus pulkininkas, Z borovsk io šalininkas... M ano gim in ė greta O strogskių ir Z aslavsk ių b u vo pirmoji Rusijoje. Gera m intis ju m s atėjo į galvą, profesoriau. Reikia pakabinti v isu s portretus. Ši p ilis pern elyg d id elė, kad ją b ū tų galim a a pgyvendinti vien gy v ais ž m o n ė m is - kai užp ild yti reikia d a u ­ g elio kartų... Jis nutilo. - O aš esu paskutinis iš gim inės... Ir vėl netvirta šyp sen ėlė iškreipė jo lūpas. C holavickis nutuokė, ką jis norėjo pasakyti: „A š esu paskuti­ nis iš gim inės... idiotas. Ir ką m an o tie vadai ir dignitoriai, regė­ dam i paskutinę atžalą... tokios būklės?" Tokie žodžiai neišsakyti virpėjo ant perkreiptų kunigaikščio lūpų. Staiga jis kad suriks: - Ne! Prašom visa tai nukabinti! N enoriu, kad jie m atytų! Prašom užkišti juos ten, kur buvo! N epageidauju! O pagaliau aš nesu paskutinis! Juk turiu sūnų! A š turiu sūnų. Kažkur gyvena m ano sūnus. Juk ir aš turiu sūnų! Kur m ano sūnus?! Jis įsm eigė žvilgsnį į profesorių, tarsi tikėdamasis apreiškimo. Paskui atstūm ė stalą, net įrankiai suskam bo. Prapliupo rau­ doti ir išb ėgo iš kambario, rankomis su siėm ęs galvą. C holavickis ironiškai burbtelėjo: - Dar savaitė tokio g y d y m o , ir vargšelis galutinai praras protą.

212

- N em anau, - šaltai atsakė profesorius. - Tokie sukrėtimai dažnai duoda puikių rezultatų. Turiu vilties, kad netrukus k u ­ nigaikštis protą atgaus. - N ežinojau, kad kunigaikštis turi sūnų, - iš lėto tarė C hola­ vickis, žiūrėdam as į profesorių. - A pie tai m an niekas niekada nėra užsim inęs. - Ak, tai, kas sakom a per tokius priepuolius, anaiptol ne v i­ sada yra tiesa. - Šiaip ar taip, portretus reikia nuim ti. G žegožai, nuneškite juos atgal, ten, kur buvo. Bet G žegožas neskubėjo vykdyti įsakym o, o Skolinskis tarė: - Verčiau, G žegožai, kol kas palikite juos kaboti. Dar pažiū­ rėsime. Sekretorius atsistojo. - J ū s esate kunigaikščio svečias, tas teisybė, - tarė vos tvardy­ dam asis, - bet tai nereiškia, kad turite teisę įsakinėti. G žegožai, ar girdėjote, ką pasakė kunigaikštis? Prašom tučtuojau nukabinti portretus. - Jaunuoli, - tarė profesorius, - darykite, kaip norite! U ž jūsų veik sm u s aš neatsakau. - Verčiau m eskite tą pom pastišką toną! N esu vaikas ir pati­ kinu jus, kad dvasių ir vaiduoklių tikrai neišsigąsiu! - Bet vis dėlto išsigandote, - nes bijote. - Taip manote? Profesorius n uleido balsą: - Tai kodėl nenukabinate to rankšluosčio? Jeigu nė trupučio nebijote? Jeigu nesibjaurite ir nekrūpčiojate širdyje, vien p a­ ž v e lg ę s į jį? Kas gali būti paprasčiau, kaip nueiti ten ir išm esti rankšluostį pro langą? Sekretorius nerado ką atsakyti.

213

Jis iš tikrųjų negalėjo to padaryti. Veltui tikino save, kad tie­ siog vaikiška manyti, jog kambaryje esti piktųjų dvasių, kad išties tai tik profesoriaus arkliukas, m at šis, šantažuodam as sekretorių tom is „dvasiom is", įgijo psich inę persvarą. D augybę kartų b u v o prisiartinęs prie sen o sio s virtuvės durų, žiūrėjęs į tą nen u ilsta­ mą skuduro virpėjim ą - ir negalėjo prisiversti prieiti ir tiesiog išm esti jį pro langą. Tas negalėjim as fatališkai pritem d ė jo sąm onę. Kėlė jam n u o ­ latinę nervinę įtam pą ir liepė paklusti - prieš savo valią - pikta­ valiam s Skolinskio perspėjim am s. O jeigu im tų ir liktų ten naktį? Patikrintų, ką profesorius galėjo pamatyti? Žinotų tą patį, ką žin o jis. Bet tokiam radika­ liam - palyginti su rankšluosčio išm etim u - ž in gsn iu i juolab negalėjo ryžtis. N egi ku nigaik štis turi sū nų? N e g i iš to kilo jo liga? N e g i tasai Franius, taip dažnai jam vaiden davęsis, iš tikrųjų b u v o jo sūnus? Tie klausim ai persekiojo sekretorių, ir šis, jausdam as, kad kunigaikštis sprūsta jam iš nagų, kaip įm anydam as ieškojo rakto į jo sielą. Naktį jis pasislėpė gretim oje salėje ir, kai kunigaikštis pra­ dėjo savo naktinę kelionę po rūm us, sekė paskui jį iš kambario į kambarį, per tuščias galerijas ir koridorius. Kaip visada, Holšanskis slinko palei sienas, stabtelėdam as prie langų ir kažką šnibždėdam as sau po nosimi, - paskui

g r įž d a v o ,

guldavosi į lovą

ir sn ausdavo, o po p usv a la n d žio vėl išeidavo, tarsi gen am as vis stiprėjančio nerim o. Tai trukdavo m a žd a u g iki antros valandos nakties. Dabar sekretorius jau ketino eiti ilsėtis nusprendęs, kad nebėra prasm ės toliau sekti kunigaikštį, tik staiga tasai nuėjo prie C holavickio

214

kambario durų ir pridėjęs ausį ilgokai klausėsi. Paskui iš lėto pasuko į siaurą ir ilgą koridorių, vedantį į šiaurinį sparną. Sekretorius n usekė paskui. Ko kunigaikštis eina į tą pilies dalį? Ten buvo maži, ankšti kambarėliai, visiškai t u š t i - b e jokios tvarkos susigrūdę, išdėstyti įvairiais lygiais. Bet kunigaikštis traukė tolyn per žem as, beveik kaip požem io, senosios pilies patalpas su stačiais skliautais - paskui lyg vai­ duoklis praslinko per m ilžiniškas pietinio sparno sales - Rožių, Arianos, Riterių. Šitaip jis, apėjęs visą pilį aplinkui, vėl atsidūrė netoli savo miegam ojo. Tada p asu k o prie bokšto, kur kadaise bu v o pilies koplyčia. Cholavickis galiausiai suvokė, kodėl kunigaikštis padarė tokį ratą. Kitaip patekti čia negalėjo - nebent praėjęs pro senąją vir­ tuvę, skiriančią jo kambarį nuo bokšto. Bet Holšanskis nėjo į bokštą, jis pasuko dar kartą - ir pradingo ankštam e koridoriuje, nuožulniai vedančiam e žem yn, į pirmo aukšto sales. Toji pilies dalis, mažiausiai apsaugota gamtos, buvo pastatyta itin tvirtai. Šiurpaus storum o mūrai kilo į viršų, s u ­ darydam i ankštas kamarėles, nežinia kam skirtas, nežinia kam reikalingas... Jis nusileid o į pačią apačią, į rūsius - ir čia sustojo prie vienos sienos. Jam iš krūtinės vėl ištrūko atodūsis. Senis įrėmė kaktą į sieną ir ilgai stovėjo tokia poza. Paskui, tarsi priveiktas baisaus skausm o, susm uko ant kelių ir apglėbė rankom is galvą. Čia b u v o labai tam su. Cholavickis negalėjo gerai įžiūrėti, ką kunigaikštis palei tą sieną daro. Jo veiksm ai atrodė fantastiški ir beprasmiai. Tarsi rankom is čiupinėjo sieną, o gal grem žė ją. Sekretorius prisim inė Ziolkovską. Tai irgi atrodė lyg ir kokios nerim tos, išgalvotos apeigos.

215

- Franiau! Franiau! Franiau! - kimiai, kupinu kančios balsu pašaukė kunigaikštis. Ir vėl ten ilgai kažką prie sien os darė. Paskui ėm ė inkšti - skausm ingai, tyliai, kaip šuo. Ir vėl: - Franiau? Franiau? Bet šįkart tai b u vo ne aim ana, o klausim as - kun iga ik štis aiškiai laukė atsakym o. - Franiau? Franiau? Ir vėl tylu. Galiausiai H olšanskis nuėjo. Sekretorius, pritū­ pęs už anglių krūvos, pam atė pro šalį slenkančio kunigaikščio veid ą - ašarotą, iškam uotą skausm o. Bet labiausiai C holavickį nustebino senio lū p os - tam sios, kruvinos, kone juodos. Kai tik kunigaikštis d ingo iš akių, sekretorius pribėgo prie sienos ir įjungė žibintuvėlį. Ir p am atė tikrų keistenybių. Paaiškėjo, kad keisti H olšanskio veiksm ai buvo - rašymas. Ant akm eninių grindų gulėjo rašalinis rašiklis. Juo sen is prirašė ant sienos kažkokių sentencijų. Bet tai buvo ne sentencijos. Veikiau pavienės raidės, be jokios tvarkos išdraikytos ant visos sienos, kartais sudarančios lyg ir figūras, kartais parašytos aukštyn kojomis. Atrodė tarsi kokia šarada. Be to, siena bu v o išmarginta tam siai violetiniais širdelės for­ m o s ženklais. C holavickis, a u k štu o m en ės žm o g u s, iškart pri­ sim in ė v ie n ą hu m oristinį laišką, kurį neseniai b u v o g a v ę s iš v ien os dam os. Toji dam a, u žu o t pasirašiusi, pabučiavo popierių smarkiai išd a žy to m is lū p o m is - ir jame liko lygiai tokia pat širdutė. Vadinasi, kun igaikštis b u čia v o sieną. B učiavo ją lū p om is, n u d a ž y to m is rašaliniu rašikliu. U ž tos sienos turėjo kas nors slypėti. Bet akm eninė siena b u v o tokia stora ir tvirta, kad jos

216

įveikti negalėtų niekas. O ir nebuvo jokių ženklų, rodančių, kad būtų stengtasi ją įveikti. Toji siena buvo vidinė, ji skyrė vieną rūsį nuo kito. Ir be galo stora. Cholavickis žvilgtelėjo į kitą rūsį, bet ten n epam atė nieko įdom aus. Tada visą dėm esį sutelkė į raides ant sienos. Jis tikrai atrado pam išėlio šventovę, slaptą jo ap m ąstym ų kampelį, vietą, kurią nežinia kodėl kunigaikštis pasirinko savo prisim inim am s, aim a­ n o m s ir išsipasakojim am s. V ienišius su negyjančia sielos žaizda išsipasakodavo sienai - kito draugo neturėjo. Matyt, jis negalėjo atsispirti poreikiui išpasakoti savo paslap­ tis. Bet iš baim ės, kad kas nors tų paslapčių nesužinotų, išm ėtė ir su m aišė raides - kaip pap uolė ar pagal tam tikrą sistemą? Laimė, Cholavickis, pastaruosius kelerius m etus neapsako­ mai n u ob od žiau d am as, įsim iklino spręsti šaradas ir rebusus. Dabar tos žinios jam pravertė. Labai tikėtina, kad ž o d is „Franius" tame m istiniam e ant sie­ nos išrašytame pam inkle kartojasi dažnai. Raidė F pasitaikydavo d au g kartų ir įvairiais deriniais. Sekretorius surado kitas to ž o d žio raides ir be vargo įspėjo kunigaikščio metodą. Bet įstengė iššifruoti v os kelis sakinius ir p av ien es frazes. Visa kita liko neįskaitoma. Galbūt kunigaikštis pakeitė šifrą. O gal iš kančios ir vis stiprė­ jančio pam išim o raides rašė aklai, bet kaip, pam iršęs pasirinktą šifrą. Bet ir to, ką C holavickis iššifravo, pakako v isu m os vaizdui susidaryti - ir tai b u v o puiki informacija. Tai n ebu vo dienoraštis nei išsipasakojimas. Laiškai. Laiškai tam Franiui! Štai ką bu vo galim a perskaityti toje didžiulėje rai­ d žių raizgalynėje:

217

Franiau, mano sūnau, mano vienintelis vaikeli, mano sūneli. Ir toliau mane labai kankini. Tavo mylintis tėvas. Tokius paprastus laiškus kunigaikštis rašė ant tos sienos, rašė daugelį m etų. Tai rodė data - 1 9 2 6 metai. O toliau: Franiau, vaike mano, mano sūneli. A š tebelaukiu ir maldauju. Pasigailėk, tavo tėvas. Dar toliau: 1931 metai. Kada nustosi mane kankinęs? Gana to piktumo! Iš tikro esi piktas. Vis judi? Mačiau. Buvau ten užėjęs ir mačiau, kad judi. O, kada ateis išsivadavimo valanda? Ar čia b u v o užu o m in a į rankšluostį senojoje virtuvėje? Cholavickis praleido seniausius įrašus, jau beveik n usitryn u­ sius. Perėjo prie naujausių. Franiau, sūneli mano, mylimas ir vienintelis mano vaikeli. A r tai tu jj atsiuntei? Kodėl jis neparodė ženklo? Pasigailėk manęs. Jeigu jis atėjo nuo tavęs, tegu tai pasako. Išlaisvink mane. Esu senas.

218

Pasigailėk... Tegu viskas pasibaigia. Išlaisvink! Leisk išeiti! Atleisk! Nebūk piktas. Esi piktas! C holavickis visa tai susirašė į bloknotą - dabar nebuvo laiko nagrinėti tų sk au sm ingų laiškų turinio. Be to, gali būti, kad ku­ nigaikštis dar sykį čia ateis. Peržiūrėjo kam pe stovinčią dėžutę, pilną atm inim o daiktelių: plaukų garbana, perrišta juostele, m edalionas, pora sagų, keli sm u lkūs pinigėliai - kokie du zlotai, šukutės. Tokia b uvo slapta kunigaikščio H olšanskio šventovė.

TRYLIKTAS SKYRIUS Praėjus porai d ienų po taip nesėkm ingai pasibaigusio susitikim o su M aliniaku, Maja sulaukė p onios H alim skos skam bučio - dėl vieno skubaus reikalo ji turinti kuo greičiau atvažiuoti. Pirm ininkienė švelniai ją pabučiavo. - Brangioji! N epykite, kad užvakar buvau tokia susierzinusi. Tas Maliniakas ir šventąjį išvestų iš kantrybės! Koks pasibaisėtinas tipas! Ar žinote?! Pasirodo, aš suklydau, m es abi neteisingai viską supratome... Viskas klostosi kuo puikiausiai! Tik paskaitykite! Padavė jai M aliniako vizitinę kortelę, - kitoje jos pusėje su n ­ kiai įskaitom u braižu bu vo parašyta: Gerb. ponia, jeigu toji panelė ieško darbo, gali būti mano sekretore. Turi ateiti trečiadienį, 4 -6 val., j viešbutį pas sekretorių. - Vaikeli, - tarė pirm ininkienė. - Esu laiminga... Sveikinu! Laimėjai loterijoje! Būsi M aliniako sekretorė! Tai tikras triumfas! Neapsakom a sėkmė! Prieš tave veriasi neribotos perspektyvos! O aš pam aniau, kad jis visiškai tavim i nesusidom ėjo! Vaikeli, kaip m an tavęs atsiprašyti?! Toji netikėta sėkm ė b uvo m aloni ir Majai. Jos m oteriškos am ­ bicijos b u vo paglostytos, ypač prisim inus Ružą ir jos bičiules, kurios ankstesnę nesėkm ę sutiko su slepiam u pasitenkinim u.

220

Tačiau toji vieta jai nekėlė pasitikėjimo. Kam jam sekretorė, jeigu jau turi sekretorių? Tačiau ponia Halim ska, išgirdusi jos abejones, tik nusijuokė. - Gal išprotėjai, m ano brangusis vaikeli! Juk jis senas žm ogus, pati matei! Gali būti tikra, jei ten būtų bent šešėlis nepadorum o, jokiu būdu neleisčiau tau im tis šio darbo. Juk atstoju tau motiną! - M ano motiną palikite ramybėje. - Koks nuostabus prisirišim as prie m otinos! Ak, kokia tu! Patikėk manimi, jeigu ir gali būti kieno nors sekretore, tai b ū ­ tent M aliniako. Ligotas, p u sg y v is senas m ilijonierius - nieko tinkam esnio jaunai panelei negalėtum nė įsivaizduoti! Pasitikėk m ano gyvenim iška patirtimi. N iekas negalės nė žodeliu papeikti! - Gerai, bet tada tegu jis priima kokią išm anančią tą darbą sekretorę, o ne mane! - Tu šito nesuprasi! Toks senas milijonierius, viena koja jau grabe, irgi turi savų pom ėgių. Jam patinka greta savęs matyti jaunystę ir gaivum ą - vien dėl estetinių sum etim ų. Tu jam esi reikalinga taip kaip gėlės. Būtų netgi egoistiška nesuteikti jam to galbūt paskutinio m alonum o, kurį jis gali patirti gyvenim e. Tai, galim a sakyti, tavo pareiga! Tik pagalvok - jis toks liūdnas, bejėgis, vienišas, apleistas. Žiūrės į tave, klausysis tavo balso, glob os tave - ir tai jam suteiks gal paskutinį tyrą ir tylų g y v e ­ n im o džiaugsm ą! Su asm eniniu M aliniako sekretoriumi, ponu Tockiu, - pusiau lenku, pusiau amerikiečiu, - Maja susitiko „Bristolio" viešbutyje, ir šis pirmiausia jai pareiškė visiškai neturįs laiko. Tai buvo tiesa, n es jo laukė m ažiausiai penkiolika ž m o n ių ir nuolatos čirškė telefonas. Paskui pasakė, kad kol kas ji gausianti penkis šim tus zlotų per m ėnesį ir kad d evin tą valandą turinti ateiti į holą, nes per vakarienę reikėsią būti su ponu Maliniaku...

221

Jai paklausus, kokios bus jos pareigos, sekretorius staiga pa­ sidarė labai m an d agu s ir maldaujamai pažv elg ė jai į akis. - Panele, - skubiai tarė jis, - pirmoji ir vienintelė jūsų parei­ ga - neeikvoti m ano laiko. Prašau niekada ir nieko m an ęs n e ­ klausinėti! Ir kol ji spėjo susivokti, širdingai p asp au d ęs ranką išstūm ė ją pro duris. Lygiai d e v in tą Maja, vilk ėd am a vakarine suknia, p am atė išeinantį iš lifto M aliniaką ir tą ponią, kuri anuom et laukė jo kavinėje; regis, tai b u vo jo dukterėčia. Ji šaltai prisistatė Majai, pabrėžtinai ištarusi savo titulą: - Markgrafienė di Mildi. - Na, eim e, - tarė Majai M aliniakas ir, sunkiai įsikibęs abiem m oterim s į parankes, nuėjo į restoraną. A tsisėdo prie tolim esn io staliuko ir pribėgusiem s šešiem s padavėjam s užsakė du minkštai virtus kiaušinius, bet šviežius, ir bandelę. Markgrafienė užsisakė vištienos. - Ir kam? - burbtelėjo Maliniakas. - Kur kas geriau om letas su žirneliais. Ir tegu atneša skrebučių. Markgrafienė prikando lūpą. - O jūs ko pageidausite? - paklausė padavėjas, m atydam as, kad Maja liko tylom is apeita. - Aš? Aš gal irgi omleto... - Tuoj, tuoj! - pagyvėjo M aliniakas. - Paduokite m an v a l­ giaraštį! Ir užsak ė jai gausią, prašm atnią vakarienę iš kelių patiekalų. Maja n edrįso protestuoti. Turėjo suvalgyti viską, kas jai b u vo atnešta, nors apetitas, slopinam as p a v y d a u s alkanos markgrafienės žv ilgsn io, tikrai n ebuvo geras. M aliniakas n en u leid o akių n uo jos lėkštės.

222

- Dar štai šitą, - pirštu rod yd avo skaniausius kąsnelius. Skanu, ką? O dabar gurkšnelį vyno. - N eb eg aliu daugiau! - suaim anavo Maja, pam ačiusi keistą ananaso ir šokoladinio krem o derinį, užlietą degančiu skysčiu. - Ką reiškia - nebegaliu? N iek o sau! Prašau viską suvalgyti! Zuza, įdėk panelei dar kremo! - Bet iš tikrųjų labai ačiū. D augiau nebegaliu. Maja tai ištarė tokiu tvirtu, netgi šiek tiek ponišku tonu, kad m ilijonierius atsitraukė. - O ką, gal atėjote čia pavalgiusi? - paklausė jis. - Išties valgiau gana gau siu s priešpiečius. - T a i negerai. Ateityje prašyčiau prie pietų ir vakarienės stalo sėsti labai alkanai. Aš pats negaliu valgyti, nes sergu. Bet m ėgstu žiūrėti, kaip valgo kiti. Jis su sim ą stė ir dar kokį p u sv a la n d į sėd ėjo ty lėd am a s. Markgrafienė, matyt, pratusi prie tokių siestų, nepratarė nė ž o ­ džio. Ji b uvo ugninga brunetė, kokių trisdešim ties m etų, aistrin­ go ir uždaro veido. N epajudino nė pirštelio, kad padėtų Majai įveikti išties nelengvą situaciją. - N a, užteks, - netikėtai tarė Maliniakas. - Jau eisiu. Rytoj prašau jus ateiti... na, sakykim e, ketvirtą valandą. Tik turite būti alkana! Pietų verčiau nevalgykite. - O ką aš turėsiu daryti, kokios bus m ano pareigos? - išdrįso paklausti Maja. - Pareigos?.. Hm... Svarbiausia pareiga - laukti. Turėsite lauk­ ti, kol jus pakviesiu. Na, o antra pareiga - valgyti. A š ir m ano dukterėčia m arkizė m ėgstam e, kai kiti gerai valgo. O dėl kitų pareigų dar pažiūrėsim e. N a, iki pasim atym o. Prašom šiandien pat persikraustyti į viešbutį.

223

Maja sukando dantis. - N epersikraustysiu. Įsitvėręs padavėjo rankos jis jau b u vo benueinąs, bet stab­ telėjo. - Ką? O kodėl? - N es neketinu nei būti alkana, nei laukti, nei apskritai ben­ drauti su jumis. A tsisakau tarnybos. - Tada tegu p onas Tockis prideda jum s du šim tus zlotų. - N ep asilik siu nė u ž du tūkstančius, n e s jūs esate prastai išauklėtas! M aliniakas prasižiojo. Šito tikrai nesitikėjo. Bejausmį jo v eid ą užliejo didis pasitenkinim as, - Bravo! Nuostabu! Jūs man patinkate. Maja atsistojo. - Pone, - tarė ji, - m an atrodo, kad tolesnės diskusijos yra nereikalingos. Pasakiau, kad nepasiliksiu, tai ir nepasiliksiu. - J ū s atsisakote darbo - pas mane? Ji gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė į jį taip, kad M aliniakas pa­ sijuto esąs visišk as nulis, tuščia vieta, b u v ę s em igrantas. Tik išraudo it burokas, ir atrodė, kad iš viso s širdies atrėš Majai ką nors šiurkštaus, tik staiga pastebėjo dukterėčios veide n e su v a i­ dintą pasitenkinim ą. - Fe, markize! - šūktelėjo jis. - N esid ž ia u k per anksti! A išku, kad ji pasiliks! Paėm ė Mają u ž rankos. - Na, nepykite! Matote, esu senas keistuolis ir chamas... o, regis, su jumis reikia elgtis kitaip! Atleiskite man, seniui. Būkite tokia maloni! Tokią kaip jūs nelengva rasti. Prašė jos taip širdingai, kad pajuto pasigailėjim ą. - Sutinku, - tarė.

224

Jam užėjo kosulio priepuolis. Tarnai veikiau išnešė, o ne išve­ dė jį iš salės. Markgrafienė atsisveikindam a padavė Majai pirštų galus. - Sveikinu, ponia! Radote teisingiausią kelią į m ano d ėd ės širdį! Elkitės taip ir toliau ir per savo nesuinteresuotum ą turėsite n em enkos naudos. - M ane reikia vadinti panele, o ne ponia. - Ak, D ieve m ano, tikrai, esate tokia jaunutė. Nenorėjau jūsų įžeisti. M ano d ė d ė labai m yli tokius jaunus padarėlius, kuriuos gali nuteikti prieš mane. N es nežinau, ar suprantate, - tarė ji pabrėžtinai, - bet esate pasam dyta specialiai tam, kad m ane erzintum ėte. Tačiau m ane suerzinti nėra lengva, ir jam šitai po savaitės praeis. Markgrafienė atsuko jai nugarą ir nuėjo greičiau, nei Maja spėjo ką nors atsakyti. Šitaip prasidėjo Majos, kaip asm eninės M aliniako sekretorės, tarnyba. Ji persikėlė gyventi į „Bristolį". Po kelių d ien ų apsiprato su savo darbu. Iš tikro d a u g ia u ­ sia laiko praleisdavo laukdam a. Niekada negalėjai žinoti, kada M aliniakas ją p a sik vies. O kadangi nenorėjo sėdėti apačioje, hole, ištisas valandas pratūnodavo v iešbučio num eryje nieko neveikdam a. N iek o negalėjo imtis, ir tas ją labiausiai kamavo. Vis galvojo apie Leščiuką. Galiausiai ateidavo pasiuntinukas ir pranešdavo, kad „ponas M aliniakas kviečia", ir Maja ėjo pas jį, niekada nežinodam a, kaip bus sutikta ir kas šaus į galvą perse­ nusiam turtuoliui. Jau kitą dieną ji galėjo įsitikinti, kad markizė sakė teisybę. Iš tikro atrodė, kad M aliniakas pasam dė ją tam, kad kuo labiau įsiutintų dukterėčią. Kai tik Maja atėjo pas Maliniaką, tasai labai įdėm iai ją ap žiū ­ rėjo ir pareiškė, kad, jo n uom one, ji vilkinti n e taip jau ir eleg a n ­

225

tiškai. Jis, M aliniakas, m ėgstąs rafinuotumą! Tad leisiantis sau papildyti jos tualetą, tegu bent paskutiniai jo g yven im o m ėnesiai prabėga prašm atniai vilkinčių ž m o n ių draugijoje! Keistuolis nu važiavo su Maja į parduotuves, o markizei liepė juos lydėti. N etrukus Maja jau turėjo kelias nuostabias skrybėlai­ tes. Parduotuvės savininkė, regėdam a Majos grožį ir žin od am a M aliniako išteklius, parodė visa, ką turėjo gražiausio. - Tau irgi reikia skrybėlaitės, - tarė jis markizei, kuri d a ly ­ vavo toje akcijoje kaip „pridedantis skonio" asm uo. - A š pats tau išrinksiu. Ir išrinko tikrą baisuoklę. Bjaurią, pretenzingą ir perkrautą skrybėlaitę, - užsidėjusi ją nelaim ingoji m arkgrafienė di M ildi atrodė kaip tikra baidyklė, sen esn ė kokia dešim čia m etų. - Šitos n eu žsid ėsiu , - tarė ji išbalusi kaip lavonas. - Ką? N eu žsid ėsi? Tai m ano dovana! Vargšelė di Mildi, slėpdam a įsiūtį, turėjo pasipuošti ta bai­ sybe. Tas pat kartojosi ir kitose parduotuvėse. Maja iš jų išėjo dukart gražesnė - o ponia di M ildi d ešim t kartų bjauresnė. M a­ liniakas su rafinuotu kandum u pabrėžė ir išryškino artėjančią jos senatvę. M oteris m oteriai to niekada n eatleid žia. Maja žinojo, kad aistringoji m arkizė tapo jos mirtinu priešu. M aliniakas tai tarptautinei senstančiai liūtei išties b u v o n e ­ gailestingas. Ar keršijo jai jausdam as, kad ši laukia jo m irties ir trokšta kuo greičiau paveldėti jo turtus? O gal b uvo ją įsim y ­ lėjęs ir todėl keršijo? O gal tiesiog paskutinius savo g y v e n im o m ėn esiu s troško em ocijų ir todėl siu n d ė vieną ant kitos šias d vi moteris, - mat vien os jaunystė jau vyto, o kitos dar tik sk leid ė­ si? Maža to, apsim esdam as, kad jam rūpi dukterėčios sveikata, pasm erkė ją dietai, beveik marino badu, skirdam as jai m enkas

226

sum eles, kurių vos ne v os u žtekdavo būtiniausiem s poreikiam s, o dar nuolatos su g a lv o d a v o daugybę rafinuotų patyčių. Markgrafienė, tram dydam a įsiūtį, nuolankiai iškęsdavo d ė ­ dės kaprizus. Išdidžiai, dem oniškai avantiūristei, pratusiai kara­ liauti salonų liūtei tai bu vo siaubingi išgyvenim ai. Ji suprato, jog Maja Maliniakui - tik dailus žaisliukas, kuriuo galim a ją erzinti, bet tikėjosi, kad jam tas greitai praeis. Svarbiausia - ištverti! Labiausiai ji negalėjo pakęsti to, kad Maliniakas, nors ir koks b u vo ekstravagantiškas, iš tikro rodė Majai tam tikrą pagarbą. Maja ir pati negalėjo suprasti, kodėl m ilijonierius kartais su ja būna nuolankus ir n u sižem in ęs it koks valstietis. Tie staigūs jo e lgesio pokyčiai n iekuo n eb u vo pagrįsti. Bet kartą toji paslaptis išaiškėjo. - J ū s turbūt būsite iš dvarininkų? - paklausė Maliniakas. - Iš dvaro, ar ne? - J ū s atspėjote. - Tėvai subankrutavo? - Būtent. - Gaila, - tarė jis. - Ar jie b u v o turtingi? - Turėjome per šim tą valakų. - Oho, neblogas turtelis! Maja nusišypsojo išgirdusi, su kokiu pasigėrėjimu tai pasakė žm og u s, kurio turtas bu vo vertinam as daugeliu milijonų. M ali­ niakas pam atė jos šypsnį. - Jūs iš m anęs juokiatės... Tačiau tai, ką turiu, joks turtas. Turtas - tai dvaras su parku, kinkomieji arkliai, miškas, laukai... Visai kas kita. Žinau, nes pats esu kilęs iš kaim o, esu valstiečių sūnus, tėvas tarnavo pas vieną poną, grafą Osteckį iš Plevo. - Jis man gim inė.

227

N u o tada M aliniakas elgėsi su ja dar pagarbiau - ir kartu dar tironiškiau. Maja puikiai suvokė, kad jos vaid m u o čia yra baisus ir nepaprastai žem inantis. Būti žaisliuku M aliniako rankose. Tarnauti tam, kad erzintų markizę, leisti savo jaunystę ir grožį panaudoti tokiam reika­ lui. Priimti dovanas. Kartais ji p risim in d avo M olovičių, ir tada norėdavo pabėgti. Bet dažniau prisim indavo Leščiuką - ir tada taikstėsi su viskuo, visk ą priim davo neprotestuodam a. Markizę, nors b u vo vėtyta ir m ėtyta, stebino tos m erg in os cinizm as. O Maja k iek vien ą laisvą va lan d ėlę p raleisd a vo b e ­ prasm iškai klaidžiodam a po m iestą - ir dairydam asi, ar kur n e ­ šm ėkštelės pažįstam a galva, pečiai, figūra, ar štai tas vaikinukas, sukantis už kam po, kartais nėra... Ji jau žinojo, kad Leščiuko į klubą nepriėm ė. Tačiau nežinojo jo adreso. Klausė netgi adresų biure. Nėra. Bet ir bu v o galim a nuspėti, kad jis slapstysis. O gal jo jau apskritai nėra Varšuvoje? Ji darėsi vis neram esnė. K am avo su n k ū s sapnai, kuriuose regėdavo ne tik jį, bet ir save drauge su juo. Vienintelis dalykas, kuris ją ram ino ir kėlė dvasią, - beveik kasdieniai susitikim ai su M olovičium i. Jaunasis inžinierius su vis d id e sn e nekantra e id a v o į tuos su sitikim us. Maja apie save jam pasakojo labai m ažai. Jis tik žinojo, kad ji dirba M aliniako sekretore, bet visas jos asm en in is g yven im as liko jam paslaptis. Tačiau nenorėjo jos klausinėti - b u vo tikras, kad ateis m etas, ir ji pati jam viską papasakos. Bet negalėjo nepastebėti stipraus m erginos nerim o. Ji elgėsi labai keistai. Kažko ieškojo... nuolatos kažko ieškojo akim is.

228

Kavinėje visada išsirinkdavo vietą prie lango ir netgi per patį gyviau sią pokalbį jos žvilgsn is tyrinėjo praeivius. Eidama dažnai gręžiodavosi. Kartais netgi nei iš šio, nei iš to šnibžtelėdavo: - Luktelėkite, aš tuoj grįšiu. Ir išnykdavo minioje, o po valandėlės išties grįždavo. - A š jau čia, - pasakydavo. M olovičius nuvokė, kad ji įsimylėjusi. Jam bu vo skaudu. Kar­ tą neištvėręs paklausė, ar ji ko nors ieškanti. N iek o neatsakė. Labiausiai jį stebino, kad Maja b uvo abejinga elegantiškiem s, brangiais drabužiais vilkintiem s vyram s. O darbininkiškas jau­ n im as iškart patraukdavo jos dėm esį. Ir tai keistai b u vo susiję su jos prasčiokiškum o apnašom is, kurias jis jau seniai b uvo paste­ bėjęs, su tuo jos tęsiam u „neee", su tam tikru juoku, retsykiais vulgariu elgesiu. O dar tas niūrus jos susim ąstym a s... Ž iaurum as ir pyktis akyse... Galiausiai jis n usprendė surizikuoti! N ebegalėjo ilgiau lauk­ ti - ir kankintis. - Panele Maja, nebegniaužkite viduje savo praeities. Papasa­ kokite man. Jūs esate pernelyg jauna - aš jums padėsiu, kartu įveiksim e jūsų negandą. - N ieko man nėra! - Netiesa! Jus kažkas kankina! Jei iš tikrųjų pasitikite m animi, verčiau papasakokite. Maja išblyško. - N e, nepapasakosiu. Ir taip bus geriau ir jums. Jeigu viską žin otu m ėte - labai m anim i nusiviltum ėte. - Praradote tikėjimą savim i, - nieko nepaisydam as, energin­ gai, kaip jam būdinga, kalbėjo M olovičius. - Turėjote patirti kokį

229

baisų pažem inim ą. Ir dabar esate n eteisingam e kelyje. N ežin au , ką jūs veikiate pas tą Maliniaką, bet visa tai šiek tiek dvokia. Kodėl nenorite atsiremti j mane, juk žinote, kad aš... Maja n u leid o akis. Štai ir nutiko. Žinojo, kad įsim ylėjo ją ir kad tuojau jai tą pasakys. Bet nenorėjo, kad jam tektų išgirsti neigiam ą atsakym ą. - Esu susidom ėjusi kitu, - greitai tarė Maja, nutraukusi jį per pu sę žod žio. Dabar jis papilkėjo. - Aaa... - tarė. - Taip ir m aniau. Supratau šitai n u o pat pra­ džių. Jie ėjo N o v y Sviatu. Jis palydėjo ją į viešbutį. Juos nuolat išskirdavo tiršta m inia. Tada jis stipriai su ėm ė ją u ž parankės. - Eime ten, - tarė, sukdam as į Trauguto gatvę, - čia neįm a­ nom a pasikalbėti! - Argi m es dar turime apie ką kalbėtis? - Panele Maja, - tarė M olovičius, - dovanokite, bet m an šito neužtenka. Pati pagalvokite. N et jeigu jūs iš tikrųjų m ylite kitą, toji m eilė tikrai nėra nei sveika, nei laim inga. Man regis, jūs įsi­ painiojote į padėtį, iš kurios pati norite ištrūkti - bet savo jėgom is to padaryti neįstengiate. Maja! Leiskite jums padėti. Bendrom is jėgom is įsten gsim e jus išlaisvinti. Maja žinojo, kad jis teisus. N u le id o akis. A kim irką regėjo save kaip jo žm oną. Ar tikrai jis galėtų išgydyti ją n u o Leščiuko? Tačiau kaip jam prisipažinti? Kaip viską papasakoti? To pa­ daryti neįm anom a. Prisipažinti, kad yra panaši į Leščiuką? Tai juokinga ir beprasm iška. Be to, baim inosi gero jo išauklėjim o. N iek u g y v u nenorėjo jo akyse p asirodyti juokinga ir triviali,

230

veikiau būtų viską papasakojusi svetim am žm ogu i, tik ne jam. Visa ta istorija galėjo išgąsdinti. - U žeik im e į barą, - tarė Maja. - Ir pavaišinkite m ane taurele degtinės. Jis susiraukė. - Degtinės? - Jūs nieko nesuprantate! Tai priem onė, apsvaiginanti prieš sk au sm in gą operaciją. - Aha! Ji dar dvejojo. Stabtelėjo, tarsi ketintų pabėgti. Jis paėm ė ją u ž rankos. - Eime. Bet jūs man viską papasakosite. - Viską! A tsisėd o prie staliuko. Salė dar buvo gana tuščia. M olovičius tvirtai įsm eigė į Mają savo ramias akis. - Papasakokite be degtinės, - tarė jis. Buvo įsitikinęs, kad jau laimėjo pergalę. Jautė šitai. Širdį jam užliejo džiaugsm as. Maja jau pasidavė jo įtakai. Jeigu dabar iš­ pasakos savo paslaptį, niekada nuo jo nepasitrauks. Jis palinko prie valgiaraščio. - A š nevalgysiu, - tarė ji. - Paimkime alaus. - Gerai. M olovičius pakėlė akis n u o valgiaraščio ir apstulbo. Per sek u n d ę m erginos veid as klaikiai ir neatpažįstam ai pasi­ keitė. Priešais jį ir tebesėdėjo Maja, bet kita Maja, neįtikėtina. Ši Maja b u vo raudona, n uleistom is akimis, skausm ingos grim asos iškreiptom is lūpom is, palei šon u s nukarusiom is rankomis, migla apsitraukusiu žvilgsniu. Ir vis labiau linko prie staliuko, tarsi būtų ketinusi ant jo atsigulti. - Ar jums bloga? - paklausė M olovičius.

231

Jis pakvietė padavėją. - Prašom atnešti vandens. Greitai. Šalto vandens. - Tučtuojau. Bet Maja jau atsitokėjo. - Eime iš čia, - sušnibždėjo ji. - Ar jums pasidarė bloga? - Turiu grįžti nam o. - Kada pasim atysim e? M olovičius pasibaisėjęs jaučia, kad m ergina sprūsta jam iš rankų - sprūsta, - kad jos netenka ir jokio pokalbio tarp jų neb e­ bus. Todėl karštligiškai reikalauja paskirti kito susitikim o datą. Tačiau, u žu o t atsakiusi, Maja n u sišy p so , jo s lū p os prasive­ ria - m atyti aštrūs ir lygū s dantukai - šypsena karšta, atkakli, laim inga ir kartu pikta, reikšm inga. M olovičių pribloškia tai, kad toji šypsena... toji šypsena skirta ne jam. Jis nenori apsidairyti aplinkui. Ir taip žino, kad Maja - su tokia šypsena ir tokia v eid o išraiška - yra prarasta. - Palydėsiu jus. - Gerai. Jie išeina. M olovičius žengia greta tylėdam as ir žino, kad M a­ jos širdyje kažkas vyksta. Vyksta baisios perm ainos. N ežiū ri į ją, bet nujaučia. Kai juodu priėjo „Bristolį", jis pakartoja klausimą: - Ar pasim atysim e? Ji ištiesia jam ranką ir žvelgd am a į Šoną, tarsi ne jam, sako: - N everta. Ir nueina...

KETURIOLIKTAS SKYRIUS Žinojo, kad netrukus, vidurdienį, keisis padavėjų pamaina, tad nuėjo į aikštę, atsistojo vien o nam o tarpuvartėje ir laukė. Iš čia galėjo matyti išeinantį Leščiuką. Laukė ilgai. D augiau nei valandą. Bet nuovargio nejautė. Tik vis labiau stebėjosi. -

Ak, vadinasi, aš čia atlėkiau lyg kokia kvailė ir laukiu jo!

Ak, vadinasi, su M olovičium i jau viskas baigta! Kaipgi šitaip galėjo atsitikti?! Ji iki šiol negalėjo susitaikyti su tuo, kad jos santykis su šiu o vaikinu yra nenuspėjam as, nepaaiškinam as. Kai jis įskriedavo į jos orbitą, ji iškart im d avo elgtis kitaip, nei ketino, pasidary­ davo tarsi girta - ir iki šiol negalėjo suprasti: kaipgi šitaip tasai Leščiukas u žv ald ė ją, Mają O cholovską? Ji karštligiškai žiūrėjo į barą, pasislėpusi u ž vartų kampo, bet Leščiukas vis nesirodė. Tačiau priešais barą išniro kitas asm u o jauna, kukliai vilkinti m ergina tamsiai m ėlynu švarkeliu, - ji atsistojo prie kam po ir taip pat kažko laukė. Iš pradžių Maja nekreipė į ją dėm esio, bet netrukus jai tarsi kniostelėjo - negi gali būti? A p ie tai ji nepagalvojo. O jeigu toji laukia Leščiuko? Tada išėjo Leščiukas, priėjo prie nepažįstam osios, jie su si­ kabino už rankų ir patraukė per aikštę Krolevskos gatvės link.

233

Tai jis - išdrįso?! Tai šitaip?! Staigus, baisus p ažem in im as n u v ėrė ją it elektros kibirkštis. To ji nebuvo num ačiusi. Jis turi kitą! Tas jai niekada n eb u v o atėję į galvą. Atrodė neįm anom a, kad jis galėtų susidom ėti kita m ote­ rimi. Ėmė sekti juos per saugų atstum ą. Leščiukas keletą kartų grįžtelėjo, tarsi baim indam asis, kad jį kas nors seka. N o v y Sviate, kur bu v o d au giau žm on ių , Maja priėjo arčiau ir tada prasidėjo tokios kančios, apie kokias iki šiol neturėjo supratim o. Leščiukas šviesiu švarku, su skrybėle atrodė kaip jos sferos žm og u s - šitaip galėjo atrodyti pusbrolis arba kas nors iš d va­ rininkų - ir Maja, žiūrėdam a į jį iš nugaros, suvokė, ne, tiksliai žinojo, kad taip, jie panašūs, - jeigu kalba arba juokiasi, arba palenkia galvą - visa tai yra jos, Majos, judesiai, su ja susiję, jai vienai skirti! Ir kartu tie judesiai atitekdavo kitai - tai, kuri ėjo greta jo, prie jo peties. Ir Maja iš šon o matė an os akis, - kai p asukdavo gal­ vą, - dideles, besišypsančias, šv eln ų profilį. Panelė O cholovska nustebusi ir išsigandusi žiūrėjo į tas akis. N egi į Leščiuką b uvo galim a šitaip žiūrėti? Tokiu atviru, švel­ niu žvilg sn iu - taip nuoširdžiai, draugiškai, patikliai? Ji, Maja, taip žiūrėti į jį nem okėjo - jos ž v ilg sn į, užk liu d žiu sį jį, visada iškreipdavo gėda, p o žv ilg sn is tap d avo pridusęs, staigus, nera­ m us, kupinas slopinam os, pavojingos aistros, niekinantis. Tuo m etu Leščiukas ir jo d rau gė pasuko Poniatovskio tilto link. Maja turėjo atsilikti nuo jų, n es čia žm onių gerokai praretėjo. Tačiau pastebėjo, kad ne tik ji daro tokius m anevrus, sekdam a paskui tą porą. Jaunas brunetas, iš išv a izd o s - am atininkas arba kas nors panašaus, be skrybėlės ir n u d ren gtais drabužiais, tarsi grįžtų

234

tiesiai iš darbo, - taip pat pasuko jiems įkandin į alėją ir taip pat su lėtin o žingsnį. Regis, ir jis pastebėjo Mają, nes kelis kartus pašnairavo į ją. O anie žen gė prie laiptų, vedančių n u o tilto į pakrantę. Maja paspartino žingsnį - nepažįstam asis irgi. Ir tada Maja, kuri išties jautėsi ly g sapne, p a sly d o ant kažkokios ž iev ės ir pargriuvo. N u lėk ė net per kelis laiptelius. N epažįstam asis prišoko prie jos: - Ar jum s nieko b lo g o nenutiko?! Padėjo jai atsistoti. - Ačiū! Tikrai nieko! Viskas gerai. - Laiptais lipti reikia atsargiai, žiūrėti sau po kojom. Bet nueiti šalin vaikinas neskubėjo. Galiausiai Maja surizikavo: - Man regis, m ū sų abiejų d ėm esy s nukreiptas kur kitur. Jis sudvejojo, bet galiausiai prisipažino: - Ir aš taip m anau. - Jūs sekate tą merginą? - O jūs - tą vyruką?.. Ji linktelėjo. Jis p a ž v e lg ė į ją nustebęs, bet... Gal kokia šokėja? Kas ją žino! Gal šoka bare? - Tai jis jum s neištikim as su m ano sužadėtine? - Čia jūsų sužadėtinė?! - N a taip! Tik aš trum pam susidom ėjau kita, tai su ja s u sip y ­ kau. Bet šito neatleisiu, kaip D ievą m yliu, - jau antrą dieną juos sekioju. Jeigu jis nepaliks jos ramybėje, dievaži, turės reikalą su manimi! Kad ji drįstų su juo vaikščioti į balius! - Į balius? - N a taip! Šiandien eina į balių „Sirenoje". Jos teta m an p a­ sakė. Tai toks labdaros pokylis, surinkti pinigai b u s skirti p a­

235

davėjų kursam s surengti, tų padavėjų ten su eis d a u g . Gerai n u p ešk ite jam k u odą, tai praeis noras vaikščioti su sv e tim o m is su ža d ėtin ėm is, - o jei ne, aš pats jam šį tą pasakysiu! Bet jis irgi - prasideda su m ano Jule, kai turi tokią... Fi, fi! P asaulis visai aukštyn kojom apsivertė, n ed u ok Dieve! Jūs čia palaukite, panele, - aš tik šoktelėsiu pasižiūrėti, kur jie nuėjo, ir dar šn ek ­ telėsim e. Tuoj grįšiu! Maja atsirėm ė į tilto turėklus. - Ma-ja! Ma-ja! Ma-ja! Ji atsigręžė. Vidury gatvės stovėjo prašmatnus, atviras septyn­ vietis baltintos kavos spalvos biuikas, pilnas džiugiai n u siteik u ­ sios draugijos. Jame sėdėjo Ruža, Iza Kžyska, pirm ininkienė ir du ponai, su kuriais su sip ažin o naktiniuose restoranuose. Vienas jų b u v o Kristinas K ševuskis, kitas - autom obilio sav i­ ninkas, ponas Šulkas, anksti susenęs aukštas blondinas, kalbantis pro nosį. - Ką tu čia veiki?! - Važiuojam su m um is! Trum pam į Konstanciną! B uvom e Liublino plente. Dabar važiuojam e į Konstanciną! Sėskis! Pada­ rysim e tau vietos! - Bet aš netilpsiu! - Jau tilpsi, - tarė K ševuskis, keisčiausiai su siran gyd am as beveik po sėdyne. Maja šios ekskursijos vertę pakėlė visu šim tu procentų. - Važiuoju, - tarė Maja, eidam a prie jų, - bet vairuosiu aš! - Gerai, - tarė Šulkas, - u ž m iesto perduosiu jums vairą. Jis turėjo įprotį kai kuriuos žo d ž iu s tarti pabrėžtinai. - Ar tau n eb u s per šalta? - su n erim o pirm ininkienė. - Ta palaidinukė kiek per plona. - Ne! Važiuojam!

236

Jie sė d o į autom obilį ir nuvažiavo, - ir juos iškart apglėbė staigus vėjo sūkurys. Ruža sudėjo d eln u s vam zdeliu ir šūktelėjo Majai į ausį: - Kas b u vo tas tipas, su kuriuo kalbėjaisi? U ž m iesto Šulkas u ž le id o vietą Majai, skam bant linksm iem s keleivių šūksniam s. Ji palinko prie vairo ir n u sp a u d ė greičio pedalą. - Tik nevažiuok labai greitai! - su šu k o pirm ininkienė. Bet jai atėm ė žadą. N uostabusis autom obilis šoko iš vietos visu greičiu, net a u syse jiems suzvim bė. Pro šalį ėm ė lėkti m edžiai ir stulpai. Šulkas palinko prie Majos. - Ar žinote, kad važiuojam e šim tu kilom etrų per valandą? - To per mažai! N etrukus rodyklė rodė šim tą trisdešimt. Pirmininkienei toks greitis ir baim ė suvis atėm ė kvapą. O panelės ė m ė šaukti. A u ­ tom obilis lėkė pašėlusiu greičiu. M ašinos, pro kurias jie pralėk­ davo, regis, stovėjo vietoje. - A tim kite iš jos vairą! - šaukė Ruža Šulkui. - Išprotėjai! U žsim ušim e! Nustok! Išsigandusi ji iš nugaros čiupo Majai u ž rankos. Bet K ševuskis ją atitraukė. - N ekišk rankų, nes kitaip mirtis garantuota! Iš tikrųjų jie priklausė n u o jos m alonės ar nem alonės. Le­ kiant tokiu greičiu atimti iš jos vairą b uvo tolygu katastrofai. Tik tada, kai ties staigiu posūkiu ji su m ažin o greitį, Šulkas ėm ė su ja grum tis, bet Maja jį atstūm ė, autom obilį sum ėtė - ir jie vėl nulėkė m aksim aliu greičiu. Pirm ininkienė m eldėsi ir verkė be ašarų, nes jas nubraukdavo vėjas. Visi surimtėjo ir m ėšlungiškai laikėsi įsikibę autom obilio, akim is sekdam i visas kelyje pasitai­ kančias kliūtis.

237

Prieš pat K onstantiną ji su m a žin o greitį iki d v id ešim tie s ki­ lom etrų per valandą ir tarė: - Na, neblogai prašvilpėme? Šulkas giliai atsiduso ir s a v o nosiniu balsu tarė: - Dar niekada nebuvau taip arti mirties. Kaip jūs galėjote! Tiesą sakant, visi, gal nebent išskyrus Kševuskį, b u v o ant jos supykę. Pirm ininkienė nė n esiste n g ė nuslėpti įsižeid im o - d e ­ m onstratyviai tylėjo. Maja atsigręžė ir nusijuokė jiem s tiesiai į veidus! Jos juokas buvo toks pavojingas ir provokuojantis, kad visi tik dabar suvokė, kaip klaikiai ji ža id ė su jais ir kaip m ėg a ­ vosi jų baim e. Bet K ševuskis tarė: - Velniop tas pretenzijas! Argi nem atote, kad jis nuostabi?! Iš tikrųjų ji dar niekada neatrodė nuostabesnė. Jos akys sp in ­ dėjo, dantys sv ieste švietė tarp prasivėrusių lūpų, nors dailus, vėjo nuplaktas veid elis ir šypsojosi, antakiai buvo suraukti - visi apstulbę žiūrėjo į ją, lyg m atytų pirm ą kartą g yven im e. Šulkas prancūziškai sumurmėjo: - Ji ir už tą važiavim ą pavojingesnė! Ir staiga v isu s apėm ė nen u sak om as entuziazm as, nuotaika pakilo kaip ant m ielių. Jų p yk tis pranyko be pėdsako. Vyrai su sigėd o, kad parodė jai savo baim ę - iš tos m erginos trykšte tryško gaivališkos jėgos. N et viskam abejingas, anksti su sen ęs Šulkas pajuto poreikį iškrėsti kokią nors „nesąm onę" - ir tai išreiškė štai tokiu pasiūlym u: - O gal ko nors išgerkime? - Važiuojame į dansingą! - tarė Kžyska. - Vėl į dansingą? Neverta. - N ieko kito nelieka. - Tikrai! N elieka nieko kito.

238

Pram ogų skurdum as badė jiem s akis. A m žinai tas pats. Maja pam ažu apsuko automobilį, ir tik dabar paaiškėjo, kokia ji prasta vairuotoja - du kartus jai u ž g e so variklis. Pirm ininkienė pagra­ sino tučtuojau išlipsianti, jei vairuos ne Šulkas. - Na, ir ką dabar veiksim e? - V ažiuokim e į balių „Sirenoje"! - tarė Maja. - Kur? O kur čia? - „Sirena"! N uostabi mintis! - Pam atysim e daug pažįstam ų veidų! - A psirengsim e prašmatniai! A utom obilis iš lėto riedėjo plentu, o jie šaukė kaip pašėlę. Majos m intis buvo nuostabi! Kaip tik šito jiem s ir reikėjo! Pirm i­ ninkienė, tiesa, paprieštaravo, jos m anym u, tai gan ekscentriškas sum anym as. Bet Šulkas ją nuram ino. - N em anau, kad m u m s kiltų grėsm ė iš „vietinių elem entų". M okėsim e nuo jų atsiriboti. O pa-žiū-rė-ti į juos galima! Visi išsivažinėjo, nes, R užos ir K žyskos m anym u, panelės turėjo pasirodyti visu prašmatnumu. Vakare įsilinksminusi drau­ gija turėjo pasipilti iš autom obilių priešais „Sireną". Jau drabužinėje jie išgirdo m u zik os garsus. Ir štai puošni draugija įžen g ė į salę, kur jau b u vo triukšm in­ ga, sklandė m uzikos garsai ir valso ritmu sukosi poros. Šalia stoviniavo daugybė žm onių, skambėjo pokalbių nuotrupos. Virš m oterų sklandė balionėliai. - O ho, kiek pažįstam ų, - tarė Kžyska, pam ačiusi d aug resto­ ranuose ir kavinėse dirbančių žm o n ių veidų. - N a taip! - atsakė Šulkas. - Tai labdaros vakaras, lėšos bus skirtos padavėjų kursams ar panašiai. - Bet juk tai norm alus balius! - naiviai tarė Kžyska.

239

Jai buvo keista, kad padavėjai gali taip puikiai atrodyti. R es­ toranuose ar kavin ėse ji tiesiog nekreipdavo į juos d ėm esio. O čia staiga pam atė ponus, kurių kasdienis darbinis frakas virto pu ošn iu šventišku drabužiu. Pripratę vaikščioti tarp d a u g y b ė s žm onių, jie elgėsi laisviau ir bu vo vikresni nei kiti vyrai. Šiem s ž m o n ėm s bu vo būdinga k asdienio darbo disciplina, ir ji maloniai kontrastavo su kaprizingom s ir dažnai p retenzingom s ponų, su kuriais dažniausiai jos bendraudavo, m anierom s. Pada­ vėjai linksm inosi sm agiai ir natūraliai, pripratę prie pram ogos, su kuria kasdien su sid u rd a v o restoranuose, m okėjo valdytis, tramdyti visu s im p u lsu s ir reakcijas. Bet Šulką kam avo „padavėjo kom pleksas". Jis b u v o iš tų kli­ entų, kurie visada padavėjam s parodo esą s viršesni už juos. Jis m ėgo kuo pilnutiniau pasinaudoti privilegijuota kliento, kuris visada teisus ir kurio kaprizai turi būti įgyvendinti, padėtim i. Restoranuose jis m ėg d a vo būti „gerai aptarnautas". Jautė tikrą m alonum ą, kai vo s piršteliu pam ojus atbėgdavo paslau gu s pa­ davėjas. Arbatpinigių negailėjo, bet m ėgo restorane jaustis ponu. Be to, m ėgo varinėti padavėjus, laikė tai savo kultūrine pareiga ir, pasikėlęs į savo neklystam um o aukštum as, elgėsi su jais griežtai, be pasigailėjimo: „A š laukiu!" Todėl šokančių porų vaizdas p a veik ė jį provokuojam ai. Iš aukšto dairėsi aplinkui. - Na ir pigiena! - burbtelėjo jis. Ir iš dalies b u v o teisus. Tik geriau įsižiūrėjus buvo galima pamatyti, kokia n evien aly­ tė publika u žp ild ė salę. Padavėjai ir padavėjos sudarė d a u g u m ą susirinkusiųjų pasilinksminti. Balius b u vo labdaros renginys, čia galėjo ateiti visi, kas norėjo, jei tik padoriai apsirengę.

240

Kirpėjus ir pardavėjus, stenotipininkes ir tarnautojas, proleta­ riatą ir sm u lk iu s buržua, liaudį ir „ponus" - v isu s čia suvienijo, pačiu p o ir u ž su p o visagalė valso melodija. Ak, vestuvės! Visi šaukia - valio! Visi sako - kur tu, alio! Jau skamba muzika gera, Bet jaunosios nėra! Maja plačiai atvertom is akim is siurbte siurbė tą neregėtą vaizdą! Kol jos draugės laidė juokelius ir ieškojo, - o ir surasdavo, viso k ių juokingų dalykų, ją tasai pasilinksm inim as pribloškė visa sa vo jėga! Žiūrėjo tarsi apžavėta - ly g tai, kas čia vyko, galėjo nulem ti jos likimą. Išdidi, išpuikusi panelė stebėjo tą ne itin grakštų šokį, m atė drabužių nedarną, visus trūkum us ir netikslum us, kurie ją skau­ džiai žeidė. Jai čia nė kiek n eb u vo linksma. Veikiau - tragiška. Rodės, visi šoka jai ir dėl jos - ir tasai pasilinksm inim as pajuokia ją, šaiposi iš jos. „Maja! Maja! - atrodė, šaukia tasai pasilinks­ m inim as. - Eikš pas mus! Šok su mum is! Linksm inkis kartu! Tu esi m ūsiškė! Mūsiškė!" Ji pam atė pažįstam ą veidą. Tasai Julės su ža d ėtin is stovėjo palei sieną ir dairėsi - ir Mają vėl persm eigė p a v y d o d yglys. Tačiau Šulkui n u sib o d o jo paties n u o b o d ž ia v im a s, tad jis pasiūlė atsisėsti gretimoje salėje. Šlam ėdam os sukniom is d am os n u sek ė jam iš paskos. U žė m ė staliuką kam pe netoli bufeto ir u žsisakė vyno. Visi dairėsi į juos. B uvo matyti, kad tie žm o n ės atėjo čia... na, šiaip pažiūrėti, o gal pasišaipyti ir pakritikuoti. Kai kas į juos

241

pašnairavo, bet apskritai d idelio d ėm e sio niekas nekreipė. Visi linksm inosi, tarsi p on ų čia nė būti nebuvo. - Čia atėję p asielgėm e labai netaktiškai, - staiga tarė K ševuskis. - Jaučiuosi labai kvailai! - O kodėl?! - tarė Šulkas, išsidrėbdam as krėsle. - Kodėl gi? Jie pramogauja, tai ir m u m s galim a pramogauti! - Atrodo, kad jie pramogauja... gad in d am i m u m s nuotaiką! atsakė K ševuskis. Jį erzino Šulko pozos, perdėtai geros jo manieros. Bet ir kiti nejučiom „vaidino". Panelės pernelyg gerai jautė savo išskirtinu­ mą. Kiekvienas jų judesys, kiekvienas žodis, kiekviena m ina visu balsu šaukė - m es kitokios, kitokios! N etgi jų diskretiškum as buvo nediskretiškas. - Eime pašokti! - perdėtai laisvai tarė Ruža. - Gerai, bet ne su jumis, - šūktelėjo Kžyska savo draugijos ponam s. - Aš noriu pašokti su Andraška. Mačiau jį! Jis čia! Andraška b uvo pravardė Varšuvoje populiaraus vežiko, kuris paryčiais auksinį jaunim ą v e žiod av o iš vien o restorano į kitą. - Tik saugokis, kad ne-į-si-m y-lė-tum ! - pajuokavo Šulkas. - Ak, taip gali nutikti tik jums! M um s, m oterim s, vyrai iš žem esniojo slu ok sn io neegzistuoja. Jų tiesiog nėra! N egalėčiau įsim ylėti kaim iečio ar darbininko. - Kodėl? - paklausė Kševuskis. - Keistas klausim as! Visai ne todėl, kad jį niekinčiau. Tačiau ką bendro aš galiu turėti su tokiu žm ogum i? Koks gali būti m ū sų dvasinis bendrum as? - O kodėl tuom et m ūsų sferos vyrai kartais veda ir ilgus m e ­ tus laim ingai gyvena, p a vyzd žiu i, su savo tarnaitėmis? Iza pasipiktino.

242

- T a i visai kas kita! Vyrai yra stipresni! Jie gali moterį pakelti iki savo lygio. O jei aš ištekėčiau u ž darbininko, turėčiau n u ­ sm ukti į žem esn ę klasę. - Man regis, visa tai yra gryniausias nesusipratim as. Bet Šulkas, kurį ši diskusija erzino, užkėlęs koją ant kojos ir parodęs nepriekaištingas puskojines, pro nosį tarė: - Baikite šią temą! Bet K ševuskis nenusileido: - Juk nesiūlau jum s būtinai ištekėti u ž prasčioko, - karštai dėstė jis. - Man tokie sentim entai nebūdingi! N e apie tai kalbu. Tiesiog jūs nesate deram ai susipažinusios, nesate bendravusios su paprastais žm onėm is. įvairių socialinių grupių vyrai dar su ­ sitinka kariuomenėje arba darbe, ir taip kyla pasitikėjimas vieni kitais. O m oterys, jei tik nėra priverstos dirbti, gyvena labiau izoliuotos. Štai iš kur jūsų nepagrįstos fobijos! Jums didžiausias nusm urgėlis, bet su sm o k in gu , paskutinis niekšas, bet su m a­ nikiūru, vertesnis d ė m e sio nei sveikas, protingas darbininkas. Liaudis vis dar yra padalinta į klases ir kastas, kurios tarpusavyje nem oka bendrauti! Tačiau šią prakalbą, išrėžtą su jaunatvišku įkarščiu, visi iš­ klausė abejingai. N iekas nenorėjo leistis į ginčą. - Kur Maja? - paklausė pirm ininkienė, kaip visada rūpestin­ gai prižiūrinti savo būrelį. - N uėjo pažiūrėti | šokančiuosius. Maja iš tiesų stovėjo šokių salės tarpudury ir žiūrėjo. Dėl m uzikos ir alkoholio susirinkusiųjų nuotaika vis kaito. Po salę n u ū žd a vo lin k sm yb ės gūsiai. Galinga d ž ia u g sm o ir šėlo dinam ika, žm onių, kuriem s nedažnai tenka linksmintis, dina­ mika, persm elkė ir u ž d e g ė minią. N e vienai siuvėjai tai b uvo svajonių naktis.

243

Maja pam atė su Jule šokantį Leščiuką, - tamsiai m ėlyn u k os­ tium u, žydrais marškiniais. Šoko ramiai ir nelanksčiai, kupinas pagarbos tai baliaus ceremonijai, laik yd am as šokėją toli n u o savęs. O ji atrodė kukli ir sutrikusi, tačiau džiugi. Pamačiusi juos, Maja pasislėpė u ž kitų žiūrinčiųjų nugarų. Ak, pakako jį pam atyti, kad viskas iš karto pasidarytų n evald o­ ma ir aistringa, baisu ir neapskaičiuojam a, beprotiška ir bloga! Būti jo glėbyje kaip anoji! Ir kaip anoji švelniai, nekaltai palenkti galvą jam prie peties! O, kaip ji šito troško! Ir vėl širdį jai gėlė p avyd o gyvatė! N iek o daugiau salėje nebuvo, tik p avydas. P ažeistos jos teisės. Teisės, u ž kurias reikia keršyti... Šokis baigėsi. U žd u sę kavalieriai palydėjo įraudusias paneles, užsirūkė. Prie jos priėjo m onteris V ladzius. - Jie ten! - sušnibždėjo. Ir Maja lyg per m iglą matė, kad vaikinas kalba su ja n u o ­ lankiai ir baim ingai, - tarsi kreiptųsi į aukštesnę instanciją, į dievybę, kuri n u le m s jo likimą. Leščiukas su Jule stovėjo prie priešingos sienos ir šnekučia­ vosi. Mają nuo jų skyrė nenutrūkstam a dam ų ir kavalierių srovė. Bet jai prieš akis vis su šm ė ž u o d a v o anų galvos, - su šypsena, p asisukusios vienas į kitą, - ir to jai b u v o gana. Pasuko jų link, bet ne tiesiai per salę, o aplinkui, slinkdam a palei sienas, kad prieitų nepastebėta. Bet minia prasiskirdavo priešais ją, visų galvos atsisukdavo, skambėjo šūksniai: - N ieko sau! Na, na! Ei, tik pažvelk! Maja įtūžusi suvokė, kad minia ją išduoda ir apsunkina jos kelią iki Leščiuko. Tik apie tai ir tegalvojo.

244

O žm o n ė s negalėjo atsižiūrėti! Toji nepaprastai daili ir jaus­ m inga panelė baline suknia, einanti suspaustom is, vos vos šy p ­ sančiom is lūpom is, b u vo gražesnė ir ža v in g esn ė už viską, ką iki šiol buvo matę, netgi kine. Dar niekada grožis n eb u vo jiems apsireiškęs tokia nenugalim a jėga. Vyrai išversdavo akis. O m oterys geso šalia jos it žvakės netgi pačios gražiausios. Ir skausm ingai jausdam os savo nevisavertiškum ą pavydžiai žiūrėjo į ją - ko ji čia atėjo, kodėl savo tobulom is rankomis sum enkina jų rankas, savo akim is - jų akis? Ko jai prireikė jų šventėje? O ji pavydėjo toms paprastom s m erginom s, kad jos yra tokios, kokios yra, - kad bet kuri jų gali prieiti prie Leščiuko n esislėp ­ dam a, atvirai, kaip prie saviškio. Ak, daug atiduotų, kad galėtų būti tokia kaip visos čia susirinkusios! Priėjo prie jo. Sustojo jam u ž n u g a r o s ir girdėjo jo balsą, nors b u v o gana triukšm inga. Kaip seniai n e b u v o priėjusi taip arti? Tą akim irką suskam bo galingi, sunkūs, ritmiški akordai sm uikai u žgriežė tango: Niekas daugiau taip nemoka Nuliūdinti ir apvilti, Niekas daugiau taip nemoka Staiga minioje išnykti Ir po savaitės grįžti. Salę užliejo muzika. Leščiukas nusilenkė julei kviesdam as šokti, ir jau kėlė ran­ kas apkabinti, bet pajuto, kad kažkas švelniai palietė jo petį. A tsigręžė.

245

Ji!.. Maja stovėjo prie jų nekrustelėdam a, netardam a nė ž o d ž io . Bet Julė nuo pat pirm os akim irkos suvokė, kad Leščiuką ji pra­ rado. Tai b u vo akivaizdu. Su tuo negalim a buvo kovoti, nieko negalim a b u vo padaryti. Jis b u v o atimtas! Persigandusi juodu aprėpė žvilgsn iu . Kokia tai b u v o panelė ir kodėl, ak, kodėl jie išsyk b uvo kar­ tu! D viese! K odėl ji staiga atsidūrė nuošaly, atstum ta? Kodėl jie akimirksniu tapo pora, tarsi Leščiukas į balių būtų atėjęs su ana, o ne su ja? - Jule! - pašaukė jis, tiesdam as į ją rankas. Bet Julė jau greitai žin g sn ia v o n u o jų šalin, nuleista galva nyko minioje - greitai. Ją pasivijo m onteris V ladzius. - Jule! - tarė jis. Ji prapliupo verkti, o jis paėm ė ją u ž parankės ir n u siv ed ė į gilum ą, į tolim esnius tuščius kambarius. Maja ir Leščiukas liko vieni. Nepratarė nė žodžio. Tik stovėjo greta. Ir vėl tarp jų tvyrojo neapykanta. Tango šėlo. Sm uikų m elodija p a šok d av o iki viršūnės, kad skausm inga, tram dom a aimana sm u k tų žem yn. D u slū s perku­ sijos sm ūgiai m u šė ritmą. Maja n u sišyp sojo lyg niekur nieko. - Pašokime, - tarė ji. Jis norėjo atsisakyti, bet nederėjo. - Galima ir pašokti, - tarė jis, ir jie staiga apsikabino, lyg tai būtų seniai įprasta. Ir paniro į šokėjų jūrą. Šoko su ja nelanksčiai ir atsargiai - visai taip, kaip anksčiau su Jule. V edė ją atokiai nuo savęs, ir jo šokis buvo bejėgiškas veikiau ceremonija nei šokis. Maja jautė jo judesius. Tie judesiai

246

buvo... pagarbūs. Taip juda padorus žm o g u s iš prastuom enės, kupinas pagarbos šokiui, - naiviai, bet nuoširdžiai. O ji pasijuto pakylėta į pačias m uzikos aukštum as ir nusviesta į pačias juodžiausias jos bedugnes. Ji buvo puiki šokėja, bet dabar užsim askavo ir n u slėp ė tai! Tada pam ažu, nejučiom, ėm ė traukti jį į užkerėtą šokio pasaulį, ten, kur judesys virsta melodija, o melodija - judesiu. Dabar jau ne jis v ed ė ją, o jinai jį. Ir klastingai, iš lėto įtraukė jį į sm u ik ų melodiją, į b ū g n ų griaudėjimą, netikėtus fleitos garsus ir visa, kas toje m uzikoje vyko. Niekas daugiau taip nemoka Juoktis, kai reikia verkti, Niekas daugiau taip nemoka Pykti. O Maja, suraukusi antakius, rimtai nusiteikusi, stebėjo, kaip jis bunda šokiui - ir kupina nebylios laim ės aptikdavo jo subti­ lumą, jausm ingum ą, poeziją, šokėjo iš prigim ties susiliejim ą su melodija. Iš kur jis visa tai moka? Kaip stebuklingai tai suvokia? Tad dabar tegu suvokia ir šitai! Tą tonacijos pokytį! Ir visa savo esyb e šnibždėjo jam paslaptingus šokio ženklus, o jis juos čia pat atkartodavo. M uzikantai atkreipė dėm esį tą porą, gal pam atė jų „panašu­ mą", o gal pats šokis... vienu žodžiu, orkestras ėm ė groti visiškai kitaip nei ligi šiol, m uzika tapo išraiškingesnė. Ji užliejo šokėjus galinga banga, v ed ė juos, susiliejo su jais. Kitaip ulbavo fleitos, kitaip virkavo saksofonas, o sm uikai ir violončelė, tarsi svaigi­ nam i savo grožio, varžėsi garsais ir sąskam biais.

247

Bet kai jis šoka su manim, Mano veidas bąla, Kūnas dega ugnim Ir noriu šokt be galo... Salė siū b a vo ir plaukė. N eg i jie užkrėtė visą salę, n eg i jų sv a ig u ly s p ersim etė kitiem s? Ore tvyrojo nuotaika, verčianti smarkiau plakti širdį ir visiškai susilieti su šokiu, ištirpti jame. Dabar jau ne jinai ved ė jį. Tai jis v e d ė taip, kaip liepė m uzika, o Maja tik p ašnibždėdavo, slapta pakišdavo... Salė šoko. Šoko gražios ir juokingos, senos ir jaunos poros - net čia irgi atėjęs p on a s Pitulskis, iškėlęs savo rom antišką nosį, iš sa v o šokėjos išgau d avo tikrus stebuklus, fantastiškai lankstydam as ją į visas puses. Galiausiai pirm ininkienė H alim ska, sunerim usi, kad Majos taip ilgai nėra, R užos, K ševuskio ir Šulko lydim a pasirodė ant šokių salės slenksčio. - Kurgi ji galėtų būti? - vis kartojo. Ir kaip tik pam atė Mają su Leščiuku. Visi, vos m etę žvilgsnį, suvokė, kad salėje vyksta kažkas keisto. Muzika? Šokis? Susi­ kaupę, susijaudinę žiūrovų veidai? Sunku pasakyti, kas sukėlė tą įspūdį. - Su kuo ji šoka? - paklausė pirm ininkienė. O Ruža nu slop u siu balsu, lyg pati sau, sušnibždėjo: - Kaip gyva nesu mačiusi nieko panašaus! Šulkas susiraukė. - Tas tipas šoka siau-bin-gai! - Ak, ne tai svarbu! - O kas svarbu?

248

- N utilkite pagaliau, nieko jūs nesuprantate! - tarė ji tyliai, įsm eig u si akis į šokančią porą. Instinktyviai įspėjo beprotišką Majos laimę. Bet Šulkas viską suprato geriau nei kas kitas. N ors su Maja jo nesiejo jokie romantiški jausmai, jį sm augė pavydas. N ervingai lakuoto batelio galu jis kasėsi kulkšnį. - J i save kompromituoja! - galiausiai tarė pirmininkienė, nors nieku g y v u nebūtų galėjusi paaiškinti, kuo tas šokis kom prom i­ tuojantis. - Darykite ką nors! Ją reikia išlaisvinti! Tango m elodija u ž lū ž o ir baigėsi kaip tik jai tariant paskuti­ nius žod žiu s. Poros pabiro, visi ėm ė kalbėtis, skirstytis į kairę ir į dešinę, ir toje sum aištyje Maja d in go jiems iš akių. O ju od u tebestovėjo toje pat vietoje, kur juos u ž k lu p o š o ­ kio pabaiga. Ir iškart abu pasijuto visiškai bejėgiai. Kerai išsi­ sklaidė. - Eime, - kimiai tarė ji. Jie ėm ė skverbtis pro žm ones. Abu jautė įkyrius aplinkinių ž v ilg sn iu s ir nepaaiškinam ą gėdą. Ponas Pitulskis su sav o romantiška nosim i praėjo pro juos, vesdam asis ne mažiau kaip šešias linksm as damas, kurias ketino pavaišinti degtinyte ir sum uštiniu - ir tą nosį pasuko jų pusėn. - Fju! Fju! - arogantiškai tarė jis. - Fju! Fju! - pakartojo dam os. Vos p asib a igu s šokiui m inia pajuto neapykantą tai porai. Tie, kurie bu vo pasidavę jos kerams, dabar tapo pikti ir kandūs. N uskam bėjo šiurkštūs juokeliai, o kažkas net pakišo Leščiukui koją. Juos erzino svetim a laim ė ir provokavo Majos grožis. Bet Maja ir Leščiukas skverbėsi per m inią genam i vien in telės m inties - pabėgti nuo jos, išnykti jiems iš akių. Jie paspartino žingsnį.

249

Kažkas švilptelėjo beveik jiems į ausį. -J e ig u jum s gėd a eiti su m anim , galiu pasišalinti, - tarė Leš­ čiukas. - Kodėl turėčiau gėdytis? - A š nesu jum s tinkama pora. Ji stabtelėjo ir atsirėmusi į sieną įsm eig ė į jį rimtą, gilų ž v ilg s ­ nį. A p žv e lg ė jo figūrą - griežtai, tiriamai. - O m an rodos, - atsakė, - m u d u kaip tik esam e labai tinka­ m a pora. Jis sutriko ir nieko neatsakė. - Kokia čia Julė buvo su jumis? Eikite pas ją, juk laukia! pašaipiai tarė Maja. Bet jis atkakliai atsakė: - N iekur neisiu. Ir fatališku balsu pridūrė: - A š dažnai jus sapnuodavau, ir visada vienodai. - Kaip? - Tokiame baltam e kambaryje. O ant vagio kam pe - kažkas, gerai nežinau kas. Kažkas judantis. Jis net krūptelėjo. O Maja iškart prisim inė savo sapną, kuris dažnai ją kam uodavo. Abu pajuto nerim ą ir daugiau apie tai nekalbėjo. - O kaip tenisas? Leščiukas paraudo. - N ieko. - N epriėm ė jūsų į klubą? - Ne. O iš kur jūs žinote? - Tai aš pasistengiau. - Kaip? - Nuėjau ten ir pasikalbėjau ir K lonovičium . - Štai kaip, vadinasi...

250

Jis čiupo ją už rankos ir su sp au d ė taip stipriai, kad ji m ažne suriko. Palinko virš jos visai kaip tada, Polykos m iške. Jo veidas patamsėjo, o dantys, tie dantys, kurie galbūt b uvo „panašiausi", ly g ū s ir aštrūs, blykstelėjo tarp iškreiptų lūpų. - Kodėl jūs man taip padarote? Kodėl jum s rūpi, kad m an g y v en im e nesisektų? N orite viską m an sugadinti! T iesiog įsikirtote į mane. Ji atstūm ė vaikiną. - Per d aug sau leidžiate! - sušuko. Bet jis nekreipė dėm esio. - Kodėl taip m anęs nekenčiate? Jo balsas skambėjo nuoširdžiai. Pažvelgė į jį - atrodė padorus. Prisim inė šokį, prisim inė, ką sužinojo apie jį šokdam a. Jis turėjo būti subtilus, jautrus, inteligentiškas... O v is dėlto... Pakėlė galvą. Jie stovėjo ant laiptų, vedančių prie durų. Ką tik čia b u vo beveik tuščia, o dabar keliasdešim t ž m o n ių vaikštinėjo pirm yn ir atgal - d am os su balionėliais, ponai su frakais ar švar­ kais, kietom is ar m inkštom is apykaklėm is. Visi jie vaikštinėjo - ir dairėsi į juodu. Staiga Majai kažkas žem ai nusilenkė. Tai b uvo Šulkas, o už jo susikibusios rankom is stovėjo Ruža ir Kžyska pašaipiom is m inom is. - D ovanokite, panele, kad trukdau, - iškilm ingai tarė Šulkas, lenkdam asis Leščiukui, - bet jus kviečia ponia pirm ininkienė. - Tuoj ateisiu. - Leiskite prisistatyti: Šulkas. Tada priėjo ir abi panelės. - Koks čia flirtas pašaliuose! Pasiilgom e tavęs! - juokdam osi tarė jos. Šulkas tuojau pat pristatė jom s Leščiuką. - Labai malonu!

251

-J a u einu! - nervingai tarė Maja, bet jie visi apsupo Leščiuką. - K viečiam e ir jus. - Eime visi! - Prašom prie m ū sų staliuko! Orkestras užgrojo fokstrotą. T em peram entingų, le n g v ų ir trūkčiojančių garsų lavina užliejo salę ir minią, ši vėl ėm ė skirs­ tytis į poras. Maja sudvejojo. Nenorėjo, kad Leščiukas eitų drauge su jais. Bet neb u vo ką daryti - juodu jau v e d ė pas pirm ininkienę. Ten Šulkas savo iškilm ingu nosiniu balsu vėl kiekvienam atskirai pristatė Leščiuką: - Ponas Leščiukas! Maja paraudo. Leščiukas nevikriai lankstėsi ir spaudė p a d u o ­ tus delnus, o pirm ininkienė pro dantis iškošė: - Labai malonu! Prašom sėstis, pone! Visi žiūrėjo į jį su beveik neslep iam u sm alsum u. Toks b u v o Šulko su m a n ym as - atvesti juos čia ir „pažiūrėti, kas tai yra". Visi b u vo nepaprastai suintriguoti. Kas jis toks? Iš kur pašėlusi Maja ištraukė tą vaikiną? Ką tai turėtų reikšti? Kas tarp jų yra? N e s juk tikrai kažkas yra! Iš jų visų labiausiai įsižeid ęs ir su p yk ęs jautėsi Šulkas, m at Maja išd a v ėjų draugiją. N u sp ren d ė ją nubausti - apjuokti, tyčia stengėsi pabrėžti visu s drastiškus padėties m om entus. Jie visi vos vos tvardėsi! Šulkas k reipdavosi į Leščiuką perdėm m andagiai. Pripylė jam vyno, bet vaikino ranka sudrebėjo, vynas išsiliejo, šlakelis ir ant Ružos suknelės. - Atsiprašau. - Ar jūs seniai pažįstam i? - paklausė Šulkas Majos, m anda­ giu tonu pridengdam as nederam ą klausim o turinį. Maja pakėlė antakius.

252

- Ak, Marianą pažįstu d aug seniau nei... jus! Šulkas užspringo vynu. Kokiu tonu jam b u vo atšauta! Tokiu jis nesikreipdavo net į padavėjus! Ką ji sau m ano, ta pienburnė?! Ir jie vienas kitą vadina vardais! Leščiukui tai irgi bu vo staigm ena. Jis irgi nežinojo, kad jie vien as kitą vadina vardais. Bet Majos akyse įsižiebė pavojingos ugnelės. Ji jau žinojo, kad ketinam a jį išjuokti. Toji gauja! Toji d id m iesčio valkatų draugija! - A š jau turėjau m alonum o kažkur su jum is su-si-tik-ti! - tarė Šulkas. - Ar ir jums susidarė toks įspūdis? - Gal „Europos" bare, - atsakė Maja, - jis ten dirba padavėjo pagalbininku. Šulkui tai buvo dar vienas sm ūgis! Padavėjas! N etgi ne pada­ vėjas, o tik jo pagalbininkas! Siektelėjo papirosinės ir užsirūkė, kad nuslėptų stiprėjantį susierzinim ą. Majos draugėm s tiesiog akys lipo ant kaktos. Na, na, toji Maja! Pirm ininkienė tylom is gurkšnojo kavą. Jaunasis K ševuskis su m išęs sukinėjosi krėsle. Šulkas pakėlė salotinę ir pasiūlė Leščiukui apelsinų salotų. - Gal dar tų py-ra-gė-lių! - Ačiū. - Kuo galėčiau ger-bia-m am ponui pa-si-tar-nau-ti? Gal dar kokio nors pa-tie-ka-lo? - Tai kad iš tikro ačiū. Šulkas dem onstratyviai jį aptarnavo. Įdėjo salotų ir pristūm ė lėkštę, parodijuodam as profesionalų padavėją. Iš b ė d o s tai galėjo a tro d y ti kaip n oras su teik ti įsib r o v ė ­ liui d rą sos - jis turėjo jaustis svetim as jų draugijoje, jam tai turėjo būti egzotika. Ir L eščiukas išties jautėsi pasibaisėtinai, nes žinojo, kad jie jį stebi ir vertina, tik ir laukia p ro g o s iš jo pasijuokti. N en o rė d a m a s būti n em a n d a g u s, ė m ė valgyti sa lo ­

253

tas, b et - n ežin ia k od ėl ir kaip - kram tė garsiai č e p sė d a m a s, prasčiokiškai. Jis iškart susizgribo. Kas čia jam užėjo, juk Polykoje niekada taip nevalgydavo! Ar tai todėl, kad Polykoje niekas ir nesitikėjo iš jo tokio čepsėjimo? Ir Šulkas kandžiai tarė: - Matau, kad jums labai skanu! Leščiukas pasijuto tikras nevykėlis, labai nelaim ingas. Pradė­ jo prakaituoti! Jis, neprakaituodavęs net korte per d id ž ia u siu s karščius! Kaktą jam išbėrė prakaito lašai. Jis kankinosi. Maja irgi kankinosi. Tas prakaitas, tas čepsėjimas, tie nevikrūs judesiai! Dar kartą įsitikino, kad jis iš visiškai kito pasaulio! Tai ją žeidė. Ir vėl jis atrodė jai tikras laukinis! N etašytas stuobrys! Visų žvilgsniai klaidžiojo n u o jo prie jos ir n u o jos prie jo - sm al­ sūs, įkyrūs. Kitoje salėje b u v o šokam a. Šulkas toliau paikiojo. Siūlė Leščiukui vis kitus patiekalus, galiausiai pakvietė padavėją: - Valgiaraštį! Ir tuom et jo pyktis išsiliejo. - Kaip jūs stovite! - sušuko jis. - Prašau atsistoti kaip dera! A tšaukiu už-sa-ky-m ą! N esu pri-pra-tęs! Prašau dar kartą priei-ti ir atsistoti deramai! - Gerai jau, gerai, - m ėgino jį nuram inti pirm ininkienė. Tačiau jis visiškai prarado savitvardą. Padavėjas, p a g y v en ęs ir pavargęs ž m o g u s, stengėsi atsiprašyti, bet Šulkas neleid o jam nė ž o d ž io ištarti. - N eketinu leistis į diskusijas! Prašom dar kartą prieiti ir m ano u žsakym ą priimti de-ra-ma for-ma! Supratote? Visi pasijuto nesm agiai. Tai buvo pernelyg šiurkštu - bent jau dėl Majos. Bet jo viduje griuvo užtvaros, laikiusios ilgai tvardytą

254

pyktį. Jeigu jau negalim a išplūsti Leščiuko, tai bent jo akivaizdoje galim a pakankinti šitą padavėją! - Prašom nepuldinėti to žm ogaus, - pabrėžtinai tarė Maja. - A š nepuldinėju, - šaltai atsakė tasai, - o reikalauju deramai m ane aptarnauti. - Tai ir reikalaukite deramai, pone Šulkai! Jam net žadą užkando! Koks jos tonas! Ir tas „pone Šulkai"! Betgi ji peržengia visas ribas! - Gal m alonėsite suvokti, kad jau seniai nebesu vaikas ir n e ­ siklausau niekieno pastabų! - O kodėl? Jeigu kitiem s darote pastabas, turite ir pats į jas atsižvelgti! N eįm anom a b u v o suprasti, ar ji kalba rimtai, ar šaiposi. Šiaip ar taip, neabejotinai skam bėjo p an iek os g a id elė ir skaudžiai žeidė! - A š nesu įsim ylėjęs padavėjos! - kandžiai atrėžė jis. Panelė O cholovska p a žvelg ė į jį kaip į tuščią vietą. - Atspėjote! Iš tikrųjų - ir netgi su vienu jų susižadėjau - kaip tik šiandien! - abejingai tarė ji. Tai buvo perkūnas iš giedro dangaus. Halimska tyliai cyptelė­ jo. Ruža ir Kžyska n et išsižiojo, bet nebuvo tikros, ar Maja kalba rimtai... Tik kai tyla užsitęsė, visi suprato, kad šįkart ji nejuo­ kauja. Galiausiai Šulkas, iš aukšto žiūrėdam as į Leščiuką, tarė: - Ką gi... turite gerą skonį. Leščiukas n u leid o akis ir nė nekrustelėjo... N egalėjo sutelkti m inčių. O Maja uždėjo ranką jam ant d elno ir ramiai, su giliu laim ės atodūsiu, tarė: - Štai m ano sužadėtinis! Tą valandėlę į salę įskriejo šokėjų vora ir n u v in g ia v o tarp staliukų, paskui išniro pro kitas duris. D am os ir kavalieriai šoko

255

ritmiškai lankstydam iesi, laikydam i balionėlius, iškeltom is ran­ kom is, pralėkdam i jie p eštelėd avo staltieses ir taip su k eld avo sm agią sum aištį. Kompanija turėjo trauktis nuo tokio lengvabūdiško įsiverži­ mo. Jie atsistojo. - Gana! - tarė Šulkas. - M oku aš! Kol padavėjas rašė sąskaitą, jis siektelėjo kišenės. Tačiau jo ranka grįžo tuščia, o veid e švietė nustebim as. - N ebėra piniginės, - pareiškė jis. - N ors dar prieš penkias m inutes ji buvo. Ponai p u olė į pagalbą, traukdami sav o pinigines. Visi ė m ė dairytis, tarsi Šulko piniginė būtų pakibusi kažkur ore. - Gal iškrito jums iš kišenės, - tarė pirm ininkienė. - Laikiau ją čia, užpakalinėje kelnių kišenėje, - parodė Šulkas, pasikėlęs frako skvernus. - O gal pam iršote ją drabužinėje, juk čia niekas negalėjo jos ištraukti. - Ne, tikrai turėjau čia! - tarė jis ir pasisuko į Leščiuką, sėdintį greta. - Gal atsistokite, - tarė jam, - pažiūrėsim e, ar p in igin ė n ebus n u k lyd u si ton pusėn. Leščiukas sujudėjo, bet neatsistojo. Stojo tyla. Visi atkreipė dėm esį, kad sėdi jis vienas, o visa kompanija jau seniai atsistojusi. Maja išblyško. U ž Leščiuko, tarp jo nugaros ir k ėd ės atkal­ tės, ji pam atė pin igin ės kampą. Kai vaikinas sujudėjo, p iniginė n u sly d o žem iau. Pajutęs tai jis sustingo. - Naaa?.. - iš lėto ištarė Šulkas. Bet tuom et Maja pasilenkė ir iš v iso s jėgos kirto Šulkui per veidą. N u o n osies šiam net akiniai nulėkė. Kilo sum aištis. Ponai p u olė tarp jų, pirm ininkienė išsigandusi suriko: - Iš proto išsikraustė!

256

O Maja čiupo p in igin ę ir kyštelėjo ją į sa vo rankinę. Ir kartu trūktelėjo Leščiuką. Tasai atsistojo. Ir kai jie stovėjo greta, visi vėl nežinia kelintą kartą pajuto, jog jie pora - jog jie identiški. - Cha! - tarė Šulkas. - Jūs trukdote m an pakviesti policiją! Visi greitai pasuko į drabužinę. Maja ir Leščiukas liko stovėti. - Fju! Fju! - p u ikuodam asis savo romantiška nosim i tarė p o ­ nas Pitulskis, praeidam as pro juos. - Eime iš čia, - tarė Maja.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS Skandalas su panele O cholovską plačiai pasklido sostin ės au k š­ tuomenėje. Kas žingsnis apie tai garsiai pasakojo Šulkas, o Majos draugės tą istoriją šnibždėjo kaip baisiausią paslaptį. Galiausiai b u v o įspėta g ra žiosios Majos m įslė, Majos, nors neilgai tep a ­ g y v e n u sio s Varšuvoje, bet jau spėjusios visu s su d om in ti savo neram iu g y v e n im o būdu. įsim ylėju si padavėjo pagalbininką! Susižadėjusi su padavėjo pagalbininku, kuris, beje, įtariam as pavogęs Šulko piniginę! Į barą „Europa" ėm ė veržtis m inios žm onių, bet Leščiukas ten jau nebedirbo. Kitą dieną po baliaus jis buvo atleistas, veikiausiai pareikalavus Šulkui. O Maja staiga liko visiškai viena. Visas pirm ininkienės bū­ relis tučtuojau ir tyliai nusigręžė n u o jos, smarkiai atvėso net santykiai su Ruža. Jai liko tik M aliniakas ir jo markizė, privesta beveik iki pašėlim o. Bet Maja dėl to ant nieko nep yk o. Ž m onių jai ir nereikėjo. G yveno kaip apim ta transo. „Ne! N ep avogė! - tikino ji save. - N epavogė! Ne! To negali būti! Kaip?! Būtent tada, kai ji pagaliau pripažino, kad jis tin­ kama jai pora!" Bet tikrovė liudijo ką kita. Kas gi d augiau galėjo pavogti, jeigu ne jis?

258

Tačiau kai prisim indavo, kaip jis šoko, kai užsim erkusi iš­ v y sd a v o nuoširdų, draugišką jo veidą - tuom et n eg alėd a vo tuo patikėti. Bet vis dėlto Polykoje jis pavogė! O kai prisim indavo, kaip prasčiokiškai jis valgė salotas - ir prakaitavo, suvokdavo, kad tas ž m o g u s jai visiškai svetim as, iš kitos aplinkos, apie kurią ji tikrai nieko nenori ir negali žinoti ir kuriai cham iškum as yra įprastas dalykas! Ir dar viena Leščiuko vizija persekiojo Mają - m ė ly n o m is lūpom is, bjauriai jų sudarkytu veidu. Ir tada jai atrodydavo, kad jis yra ligonis, išsigim ėlis - bet tam prieštaravo neabejotina fizinė jo sveikata, regim a iš pirm o žvilgsnio. Ji visai pasiklydo tuose prieštaravim uose. Kai vo s išėjus iš baliaus ji u žsip u o lė vaikiną, kad sykį im tų ir prisipažintų, tasai dievagojosi, kad nevogė! N ie k o daugiau negalėjo iš jo išgauti, tik tiek, kad nežino, kas jam tą piniginę pakišo. Bet tą sakė gana keistai. Maja jautė, kad širdyje jis ja nepasitiki. Bet argi reikia tuo stebėtis? Juk nuo pat pirm os jų pažinties m inutės ji elgėsi m ažų m ažiausia ekscentriškai. Ir, tiesą sakant, vis m ažiau pasitikėjo pati savim i. Skanda­ las baliuje, antausis Šulkui, paslėpta piniginė, visa ši brutalių, trivialių, netgi nep a d orių v eik sm ų knypava galėjo išm ušti iš vėžių šim tą kartų labiau savim i pasitikintį ž m o g ų nei Maja. Be to, visi tie veiksm ai b uvo naivūs, žem inantys ir kartu vaikiški, beveik kvaili. Ir vėl Maja nieko nežinojo! Ar ji yra vaikiška ir naivi? Ar su g ed u si ir ciniška? O gal triviali ir prasčiokiška? Kokia ji yra iš tikrųjų ir ką įstengtų padaryti? Viskas bu vo n eaišk u ir drum sta, atsitiktina.

259

Pritem dytam e „Bristolio" v iešb u čio hole kažkas švelniai pa­ ėm ė ją už rankos. Ji atsigręžė. M otina. Ponia O cholovska b u vo pasenusi dešim čia metų. Jai prie lūpų ir po akimis išryškėjo tam sios raukšlės - toks buvo pirm as Majos įspūdis. - Kaip m ane suradote? Bet Maja pernelyg ir nenustebo. Suprantama, kad ilgesn is jos gyv en im a s Varšuvoje negali likti nepastebėtas. Tam susitikim ui ji jau seniai rengėsi. - Teta Viktorienė parašė m an, kad m atė tave m ieste. Pasi­ domėjau ir klube. Iš pradžių pam aniau, kad nuvažiavai į Lvo­ vą, - greitai kalbėjo ponia O cholovska, eidam a paskui Mają į jos kambarį. - Kiek žinau, esi M aliniako sekretorė? - Taip. - Maja, ar tiesa, kad... - Ką? Ponia O cholovska sunkiai ir nevikriai klestelėjo į krėslą. - Vaikeli m ano, pasakyk man! Ar tu susižiedavai su juo? Ar jis būna čia su tavim? Ar tiesa, ką šneka žm onės? - Jūs pernelyg jaudinatės. - Pernelyg? Vadinasi, tu m anai, kad viskas gerai? Maja nusijuokė. - Na, šiaip ar taip, būta čia ko rūpintis! Ji atsistojo priešais motiną ir ėm ė kalbėti laisvai ir ramiai, tarsi išties čia neb ū tų ko rūpintis, nebūtų nieko nuostabaus. Ji įveikė susijaudinim ą, nieku gyvu nenorėjo, kad ir motina kankintųsi drauge su ja. N e, m otiną reikėjo laikyti kuo toliau n u o visų tų reikalų! Ir Maja savo kiek vaikišku tonu paaiškino, jog iš tikro esanti labai patenkinta, kad pabėgo ir g yven a Varšuvoje. Taip, viskas

260

susiklostė tiesiog nuostabiai! Ji sukėlė m otinai nerim o, teisybė, bet kartais tokie radikalūs pokyčiai yra būtini ir išeina į sveika­ tą. Ji priėm ė M aliniako pasiūlym ą ir užsidirba pragyvenim ui. Tai labai sveika. Be to, su sip ažin o su d au gy b e žm onių, pam atė pasaulio... - Žinote, mama, man atrodo, kad iš to turiu labai daug nau­ dos, - naiviai kalbėjo ji. - Tapau gilesnė. Ėmiau rimčiau žiūrėti į gyvenim ą. O dėl Leščiuko - iš tikro kartais su juo susitinku ir netgi baliuje dėl jo sukėliau skandalą, nes jis buvo apkaltintas tuo, ko nepadarė. Truputį jį globoju ir norėčiau padėti jam įgyvendinti svajones, susijusias su tenisu, bet jūs, mama, negalite nė įsivaiz­ duoti, kokios intrigos ir p avydas klesti sporto pasaulyje! O dėl su žadėtuvių - tai gryna nesąmonė! Pasakėlės ir gandai. Tačiau jie negali m an pakenkti, nes su Cholavickiu nutraukiau santykius. Ponia O cholovska netikėjo savo ausim is. N egalėjo nė n u m a­ nyti, kad Maja taip puikiai m okėtų apsim etinėti. Važiavo čia skaudam a širdimi, neapsakom ai sunerim usi, - o rado ją paten­ kintą gyven im u , ramią, susitvardžiusią. Klausantis jos atrodė, kad viskas paprasta, savaim e suprantama, natūralu. Ji negalėjo Majos suprasti! - G alim as daiktas, kad netrukus grįšiu į Polyką, - natūra­ liausiu balsu toliau d ėstė Maja. - Tik, - ji paraudo, - vien as keblum as... Dėl tų pinigų... Mama, aš labai atsiprašau. Puikiai suprantu, ką jums tokioje sunkioje padėtyje reiškia ši sum a. Ati­ d e d u iš algos ir atiduosiu, galite nė neabejoti! - Brangus vaikeli, bet ar tu supranti, kad kom prom ituoji save?! Kad žm onės tave plaka liežuviais?! O Maja, suspausta širdim i m atydam a išgyv en tų kančių p ė d ­ sakus m otinos veide, vis sau kartojo: „Turiu ją nuraminti! Turiu ją nuraminti!''

261

Ir tokiom is šviesiom is sp alvom is piešė savo gyven im ą Varšu­ voje, kad ponia O cholovską ėm ė g ė d y tis ašarų, kurias be reikalo praliejo. Pagaliau ji gerai Mają pažinojo ir suprato, jog bet koks spaudim as n ieko n ed u o s. Pažadas, kad netrukus grįš į Polyką, galutinai ją nuram ino. Prieš išeid am a tarė: - Čia yra dar vienas žm o gu s, kuris nori su tavimi pasikalbėti. N etrukus Majos kambaryje p a sirod ė Cholavickis. Ponia O cholovską diskretiškai pasišalino - iš dviejų blogybių jau geriau C holavickis negu Leščiukas. O jie p asp au d ė vienas kitam ranką ir stovėjo vienas priešais kitą. - Pasikeitei, - tarė C holavickis. - Pasikeitei, - kaip aidas pakartojo Maja. Iš tikrųjų m otinai išėjus jai nukrito kaukė. C holavickis n u ­ stebo, pamatęs, kokia jis graži, tačiau šis grožis jau neb eb u vo kilm ingas, poniškas panelės O ch o lo v sk o s grožis. Dabar jis b uvo dviprasm iškas, abejotinas ir pažem intas... O Maja ne m ažiau stebėjosi jo išvaizda. C holavickis bu v o panašus į pam ėklę. Sulyso, pagelto, akys lakstė į visas puses, rankos virpėjo, rodės, jį kamuoja sunki nervų liga. Galėjai jausti, kad tvardosi tik d id elėm is valios pastangom is, o kaktą jam kirto dvi statm enos raukšlės, kurių anksčiau nebuvo. Sm ilkiniuose netgi subaltavo keli žili plaukai... Jai u žg u lė širdį. Tam ž m o g u i ji nejautė nieko, bet juk jis ken­ tėjo per ją. - N esim a tėm e tris savaites, - tarė jis. Ir ji staiga suvokė, kad visai neseniai dar g yven o Polykoje ir kad nuo to laiko jos gy ven im as labai smarkiai pasikeitė. Jis įdėm iai n u ž v e lg ė Mają ir tarė: - Nėra ko kalbėti! Pas m ane nebegrįši. Viskas baigta. - Iš kur žinai?

262

- Matau. N ė kalbėti apie tai neverta. Ji lengviau atsiduso. - Tu teisus. Jis stengėsi susivaldyti, bet neišlaikė. - Tris savaites g y v e n a u m intim i, kad reikia tave susirasti ir pasikalbėti. Bet neverta! - jis kandžiai nusišypsojo. - Linkiu laim ės gam tos prieglobstyje su tuo piem enėliu! - Ar esi tikras, kad su juo? - Na, juk tai akivaizdu! Netikėjau tuo, ką man pasakojo, šiandien, prieš valandą. Bet dabar tikiu! Tu jau nesi panaši! Esi identiška! Tu juo užsikrėtei! Tapai prasčioke kaip ir jis. Sveiki­ nu - dabar jau niekas jūsų nebeskiria! - N oriu šio to tavęs paprašyti. Šitais pastebėjim ais nesidalyk su m ano motina. Ji nieko neturi žinoti. Jis ilgokai patylėjo, o paskui, nervingai dairydam asis, tarė: - Po valandos grįžtu į M ysločę. A tvažiavau čia trum pam . Turiu važiuoti atgal, juk čia viskas pražuvo. Bet ir aš noriu kai ko tavęs paprašyti. Tu žinai visus m ano reikalus - viliuosi, kad niekam jų neišduosi ir m ano planai liks tik tavo m intyse. - Gali būti ramus. O, beje, kaip tie tavo reikalai? - N eblogai. Jis vėl apsidairė, ir Majai pasirodė, kad kažkas jam sukėlė nerimą. - Kaip susitvarkei su Skolinskiu? Na ir nutolo ji n u o tų reikalų! Kalbėjo apie juos lyg apie kokį prieštvaninį reikalą. - Su Skolinskiu? Jis tebegyvena pilyje. Rengia katalogą. Ga­ liausiai radom e bendrą kalbą. Cholavickis pakilo iš krėslo, žengtelėjo kelis ž in gsn iu s kam ­ bario kam pan, kur stovėjo praustuvė, ir grįžo į savo vietą.

263

- Nori vandens? - nustebusi paklausė Maja. - N e. - O kaip kunigaikštis? - Pusė b ėd o s. Kol kas laikosi. Jis vėl atsistojo ir priėjo prie praustuvės. Ant skardinio kab­ liuko kabojo Majos šalikas. C holavickis tiriamai jį apžiūrėjo. - Kodėl jis taip juda? - sum urm ėjo jis. - Langas juk uždarytas. - Kas juda? - Nematai? Virpa visas n u o viršaus iki apačios. Tik priėjusi visai arti ji įžiūrėjo beveik nepastebim ą virpesį. - Kas čia keisto? Orlaidė atidaryta, o čia sienoje eina karšto vandens vam zdis. Tai ir sukelia oro srovę. N esuprantu, kas čia tau neaišku. Cholavickis puolė prie lango ir uždarė orlaidę. Šalikas liovėsi virpėjęs, o jis perbraukė ranką sau per kaktą ir sušnibždėjo: - Išprotėsiu! - Kas tau atsitiko? - N ieko, nieko. Bet ji iškart prisim inė savo sapną, tą judantį skudurą, kuris ją taip išgąsdino ir kurį sapnavo ir Leščiukas. - Andai sapnavau tokį judantį skudurą, kabantį ant kažkokio vagio, - nejučia tarė ji. Jos žo d ž ia i padarė netikėtą įspūdį. C holavickis išblyško it drobė. - Kaip? Koks skuduras? Papasakok sm ulkiau. Maja trumpai atpasakojo jam savo sapną. Požemis, o gal šiaip kambarys, siauras langas, baltos sienos, geležinis vagis, o ant jo skuduras, gal šluostė, o gal koks gyvūnas. N eįstengė gerai įžiūrėti. Toks bjaurus ir blogas, kad sunku apie tai kalbėti. Tą ji sapnavo kelis kartus ir vis atsibusdavo apim ta siaubo, išpilta prakaito.

264

- Gal tam e kambaryje b u v o krosnis? Virtuvinė viryklė? - N e. O gal buvo. N eprisim enu. Bet ar ir tu tą patį sapnuoji? Ką tai reiškia? Tačiau nieko negalėjo iš jo išpešti. A tsakė jai keliais bereikš­ m iais žod eliais ir išsyk atsisveikino, Majai atrodė, kad jis neteko proto. Č iu p o ją už rankos. - N oriu tavęs paprašyti, - jeigu dar kartą su sapnuotum ką nors panašaus į tą skudurą, parašyk man, nepamiršk. Labai tavęs prašau. M an tai svarbu! Na, iki pasim atym o. Ir vėl ją u žvaldė įkyri m intis. Ką tie sapnai reiškia? Laimė, Maja neturėjo laiko ilgai apie tai galvoti. Ją pasikvietė M aliniakas - ir pareiškė, kad d v iem d ien om s persikelia į Konstanciną. N u sib o d o gyventi viešbutyje, panoro saulės ir žalum os. Be to, jam atrodė, kad grynam e ore bus lengviau pribaigti nelai­ mingąją liūtę, kuriai jau nupirko neregėtus kaim iškus tualetus. Markizės neapykanta Majai kėlė liguistą įtampą. Ji bergždžiai stengėsi susivaldyti žinodam a, kad tai tik kliūstelėtų vandens ant d ėd ės m alūno, o Maliniakui kaip tik to ir reikia. Ji, didžiai stilin­ ga europietiška avantiūristė, demoniška, juodaplaukė, išblyškusi vam pyre skaisčiai raudonom is lūpom is, negalėjo pakęsti, kad turi nusileisti tai provincialiai ožkai, pienbum ei, tai vištelei, kuri apgaule įgijo M aliniako m alonę. Ją irgi pasiekė keistos istorijos apie Mają, ir ji nedelsdam a pa­ pasakojo jas Maliniakui. Toji dvaro panelė iš tikrųjų buvo m ergu­ žėlė, įsipainiojusi į įtartinus dalykėlius! Ji dem onstratyviai slėpė nuo Majos tuos asm eninio turto likučius, kurių Maliniakas iš jos dar neatėm ė. \ Mają žiūrėjo m ažn e kaip į padugnę. O Maja jau ir pati nebežinojo, kas iš tikrųjų ji yra ir kaip reikėtų į ją žiūrėti. Tas begalines abejones nutraukė pirm ininkienės H alim skos skam butis.

265

- Kaip laikaisi, brangus vaikeli? Esu baisiai p asip ik tin u si Šulku! M ano vaikeli, gal g alėtu m e šian d ien vakare susitikti? Turiu vieną reikaliuką. Majai tas pasiūlym as, kaip ir sa ld u s pirm ininkienės balsas, b uvo d id elė staigm ena. Po baliaus pirm ininkienė nerodė jokių g y v y b ės ženklų. Jos susitarė susitikti vienoje n edidelėje cukrai­ nėje - vis dėlto, m atyt, H alim ska n e b u v o linkusi rodytis su ja viešum oje. Bet išvyd u si Mają pasitiko ją labai maloniai, nors - truputį kitaip nei visada. - Na, na! N em an ia u , kad esi tokia sum ani! Su tokiu savo būdu toli eisi, brangute, puikiai susitvarkysi gyvenim ą! Tikrai anksčiau n eįžvelgiau tokio tavo apsukrum o! Juk jeigu nebūtum jam įlipdžiusi antausio ir Šitaip suteikusi tam reikalui visai kitą atspalvį, jis tikrai būtų pakvietęs policiją ir tam vaikinui būtų buvę riesta. Beje, brangiausioji, ar tikrai nori u ž jo ištekėti? - O kodėl jūs klausiate? - Na, juk turiu tokią teisę. Jau kurį laiką tave globoju. Esi m an dėkinga u ž M aliniaką, o ir ateityje, m anau, dar galėsiu būti tau naudinga, nes su nam ais veikiausiai saitai jau nutrūko... juk į šei­ m ą negrįši, ar ne? Tokioje padėtyje be m anęs niekaip neapsieisi. Ir pirm in in k ien ė ilgokai įrodinėjo Majai, kad tik ji galinti išgelbėti jos v isu o m en in ę ir finansinę padėtį. O tada perėjo prie reikalo. - M ano aukseli, aš įtaisiau tave pas Maliniaką, o tu u ž tai turi man sutvarkyti vien ą reikaliuką. - Kokį reikaliuką? - M enką niekelį. Kalbu apie piniginę, bet ne Šulko, o Maliniako. - Kaip suprasti?

266

- Man labai reikia, kad iš jos išim tum vieną popierių. Tų jo naujų pram onės įm on ių plėtros projektą. Tą eskizą atneši m an porai valandų, o paskui įkiši atgal į piniginę. N ė gyva dvasia n esu u os. „Na, - pagalvojo Maja, - dar prieš savaitę nebūtum drįsusi man siūlyti tokio dalyko. Tiesa, juk ji laiko m ane jo sužadėtine ir žino, kad esu panaši..." Be to, jeigu atsisakytų, H alim ska galėtų jai keršyti, - o Majai dabar tai būtų tikra katastrofa. Ji nusprendė laimėti laiko. - O jeigu Maliniakas pastebės? - Kaip jis gali pastebėti? Nakčiai jis tą piniginę pasikiša po pagalve, o m iega kietai. M es turėsime visą naktį. - Aš pagalvosiu. - Gerai. Aš mielai palūkėsiu. Žinau, kad nebūsi nedėkinga... Jos m eiliam e balse suskam bo grasinančios gaidelės. Aha, va­ dinasi, ji tokia! Ir aš esu tokia! Ir Leščiukas... Ne! Ne! N egali būti! Nei Leščiukas, nei ji... Dar kartą susitikti su juo! Dar sykį įsitikinti! Dabar jie susitikdavo dažnai, kartu praleisdavo ilgas valan­ das. Bet kalba jiems n esim ezg ė. O visų pirma gėdijosi užsim inti apie svarbiausią reikalą. N ė žod eliu neprim inė tų netikėtai per balių paskelbtų savo „sužadėtuvių". N ė žo d elio - apie bendrą ateitį ar bent kokį nors šio klausim o sprendim ą. Jiems reikėjo aptarti tiek daug svarbių reikalų, o gaišo laiką d ėm esio never­ tom s tem om s, pavyzdžiui: - Tokiu metu gatvėse didžiausia spūstis. Jie vienas kitam nesakė nei „tu", nei „jūs" - tai irgi trukdė kalbėtis. Maja nusprendė papasakoti jam apie pirm ininkienės p asiū ­ lymą.

267

N eapsakom ai v ylėsi, kad Leščiukas pažiūrės į tai neigiam ai ar bent nenoriai. M ažiausias jo pasipriešinim as pakurstytų jos valią priešintis. Jei žinotų, jog jis nenori, kad ji veltųsi į tokius dalykus... O jeigu ne, jeigu jam vis viena, tai ir jai vis viena, ir tebūnie, kas bus! Ji atpasakojo pokalbį su pirm ininkiene. Ar jis n egalėtų jai padėti? D viese tą reikalą sutvarkyti būtų kur kas lengviau. Jis nė kiek nenustebo. Ir juodu iš karto ėm ė aptarinėti detales. V ienintelis jo perspėjim as buvo grynai praktinis: - A r m ūsų nesugaus? Maja anksčiau dar puoselėjo šiokias tokias iliuzijas, bet dabar jos išnyko kaip dūm as. Nežinojo, kad tuo pat metu kaip d ū m as nyksta ir Leščiuko iliuzijos. N e s Leščiukas buvo b eveik tikras, kad tai ji p a v o g ė Šulko piniginę! Tiesa, šiek tiek įtarinėjo poną Pitulskį, bet d a­ bartinis Majos pasiūlym as išsklaidė visas abejones. Taip - turėjo būti kuoktelėjusi, gal kleptom anė, šiaip ar taip, apsukresnė už jį, be jokių skrupulų. Ir, tiesą sakant, kitaip ir būti negalėjo, nes normali jos sferos panelė neprasidėtų su tokiu kaip jis. Bet Leščiukas neturėjo jėgų jai priešintis. P ernelyg artima jam buvo. Pernelyg jis jautė tą patį, ką ir ji, - troškimą naudotis gyv en im u . Ir jos pasiūlym as netgi leid o jam pasakyti tai, kas jau seniai slypėjo širdyje: - N orėčiau dar kartą pam ėginti su tuo klubu. - Kaip? - Sum uščiau Vrubelį sausai! Ji nuvargusi gūžtelėjo pečiais, - viskas buvo nu sib od ę. Vrubelis buvo vienas geriausių Europos tenisininkų, jo pavardė jau kelerius m etus n u olatos mirgėjo Majerso sąraše - negalėjo būti nė kalbos, kad Leščiukas jį įveiktų.

268

- Sugalvojau naują sm ūgį. Jei tik užsim anysiu, galiu nugalėti bet ką. - Kokia nesąmonė! - Susiraskim e kokį kortą, ir aš tau parodysiu. N etrukus jie pam atė lentelę su užrašu „Teniso kortai". Įėjo. Maja buvo abejinga, apatiška. Jie išsinuom ojo batelius ir raketes, ir Leščiukas ilgai tyrinėjo rakečių stygas, kol išsirinko vieną, jau gerokai padėvėtą, gražiu rėmu. Ir štai jie korte atsistojo vienas priešais kitą, visai kaip Po­ lykoje. Bet noro žaisti neturėjo. N e b u v o tinkamai apsirengę, o pagaliau... Teniso jiem s jau b u vo negana, tarp jų nebeliko anks­ tesnės laisvės - tik sunkum as, susikaustym as, nelankstum as. - Prašau paduoti, - tarė Leščiukas. Maja padavė, jis atm ušė - gana sm arkus kam uoliukas iškart už tinklo staiga krito, tarsi pakirstas nem atom os rankos, ir beveik statm enai sm igo žem ėn. Joks tenisininkas nebūtų spėjęs prie jo pribėgti, neverta nė stengtis. Tas pats pasikartojo ir su kitais kam uoliukais. Ji pakeitė p a­ d a vim o būdą. Siuntė jam stiprius kam uoliukus į galinę liniją. Visi jo atmušti kam uoliukai savo kelią baigdavo iškart u ž tinklo tarsi nupjauti. Ir kartu, formaliai žiūrint, nieko nebuvo galim a prikišti. Rodės, Leščiukas kam uoliuko užkirtim o techniką įvaldė taip, kaip iki šiol neregėta ir nepasiekiam a. - Kaip tu tą darai? - nustebusi paklausė Maja, eidam a prie tinklo. Jis nusišypsojo. - Tai toks atradimas. Raketę reikia paimti štai šitaip, - paaiš­ kino jis, - ir taip patraukti ja kertant. Tada kam uoliukas pradeda suktis ypatingu būdu ir turi nukristi u ž tinklo. Tai ne triukas, tiesiog taip nupjauni kamuoliuką, tik tiek, kad raketę laikai kitaip ir todėl kam uoliuko trajektorija yra kitokia.

269

- Bet kad niekas anksčiau to nesugalvojo! - tarė ji. Iš tikro tai b uvo nesuvokiama! Atrodė, kad jau nebėra sm ū gių ir triukų, kurių milijonai žaidėjų tūkstančiuose pasaulio kortų nebūtų išm ėginę! - Tas sm ū g is tikrai ne vienam b u v o pav yk ęs atsitiktinai, kai raketė slystelėjo rankoje. Bet esm ė ta, kad šitaip atm ušęs ž m o g u s pamano, jog tai kvaila ir nieko gero iš to būti negali. Kiksas - ir tiek! Iš pirm o žv ilg sn io šitaip laikyti raketę labai kvaila, todėl niekas to ir nedaro. Tik tada, kai truputį pasitreniruoji, pamatai, kad tai neblogai! Ir dar - tam reikalinga speciali raketė, sena, silpnai įtem p tom is stygom is, ypač tos dvi stygos iš šo n o turi būti laisvesnės. Gera rakete taip nesu žaisi. Norėjo jo paklausti, kaip jis tai sugalvojo, bet nepavartojant nei įvardžio jūs, nei tu, buvo sunku suform uluoti klausim ą. Ta­ čiau jis suprato, kas jai rūpi. - Šitą atradau anksčiau, dar Liubline, - tarė jis, - bet tik d a­ bar kaip reikiant ištobulinau. Dabar nė pats geriausias pasaulio žaidėjas m anęs neįveiks! - Š it a ip apskritai negalim a žaisti teniso! Reikėtų įvesti kokias nors naujas taisykles. Kai kam uoliukas atm ušam as šitaip, žaisti neįm anom a! - Galėčiau įveikti visus! - atkakliai pakartojo Leščiukas. Ir palinko prie jos: - G alim e niekam nesakyti, kad atradau šitą būdą, - aiškino nežiūrėdam as į ją. - Žaidžiu neblogai, o jeigu kas nežino, kur šuo pakastas, pam anys, kad nėra jokios apgavystės, tiesiog aš gerai kertu kam uoliuką, ir tiek! Ir visai nereikia nuolatos taip daryti, tik retsykiais. K iekvienam e sete galiu šitaip laimėti porą geim ų, ir nė šuva nesulos! Jei klube bandom ąjį žaidim ą žaisčiau dabar, visu s apsukčiau! Tik reikia juos įkalbėti, kad su m anim i žaistų! Aš juos sum alčiau į miltus!

270

Maja pašnairavo į jį. Aha, vadinasi, jis toks! Jo balsas b u vo familiarus, tarsi žinotų, kad ji supras, ir tikėtųsi jos paramos. Jis netvirtai šyptelėjo ir pusbalsiu paklausė: - Na, kaip? Juk jeigu laimėčiau... tai ir m u m s būtų lengviau. Turėčiau šiokią tokią vietą. Aha, štai kaip jis tai vertina... dėl santuokos? N orėjo pasipik­ tinusi atsitraukti, bet - juk tai buvo jos šyp sn ys, jos kalbėjimo maniera, ji galėtų tuos ž o d ž iu s pasakyti lygiai taip pat. Ir - negi ji geresnė? Et, kvailas, paprastas vaikinukas ir deklasuota panelė. - Pažiūrėsim, - netvirtai ir tarsi prieš savo valią tarė ji. - N e ­ trukus Skolim ove bus parodom asis mačas. Galima būtų ką nors sugalvoti. Pamąstysiu. Jeigu pavyktų kartą viešai sum ušti Vrubelį, jiems tektų surengti oficialias varžybas. Jo akys suspindo. - Tikrai! Ir jie išsyk pasijuto artimi, puikiai suprantantys vienas kitą. O, kodėl juos siejo tik blogis?! Kodėl pakako rengti sąm okslą, ir jau puikiai jautėsi būdam i drauge, d in g o it neb u vę visi ben­ d ravim o sunkumai. Su juo atsisveikino greitai. Grįžo nam o ir atsigulė, bet prieš u žm igd am a pašoko iš lovos ir viską, kas tik galėjo prim inti ka­ bantį skudurą - rankšluosčius, šaliką, palaidinukes ant pakabo, viską suslėpė arba perm etė per krėslą taip, kad nekabotų. Tačiau sapnas ją vis tiek aplankė. Ir vėl sapne prie baltos sienos su siau­ ru langu kažkas judėjo, kažkoks baisus daiktas taip siaubingai u žgn iau žtu judesiu, kad abu - Leščiukas ir ji - suparalyžiuoti tykančio pavojaus atsidavė jo valiai ir tik laukė, kada tas daiktas priartės. O paskui pam atė dar šį tą. Pamatė, kaip tas skuduras grūdasi Leščiukui į burną, ir šis dūsta. Suriko...

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS Parodom asis m ačas Skolim ove, įvy k ęs p o poros dienų, kai M a­ liniakas, Maja ir m arkizė jau b u vo persikraustę į Konstanciną, sutraukė minias žiūrovų. Tiesą sakant, tai nebuvo itin patrauklus sporto renginys, bet laisvadienis ir p uikus oras pritraukė d au g žiūrovų iš Varšuvos, o dar kiek tenykščių gyventojų ir jų svečių. Tribūnos bu vo pilnut pilnutėlės, nem atyti nė vien os laisvos vietos. Tokie mačai, laikomi veikiau pram oga nei sportu, n e sle­ giami atsakom ybės naštos, dažnai žaidėjam s ir publikai suteikia daugiau m a lon u m o nei sunkios reprezentacinės kovos. Labai dažnai tokiuose antraeiliuose renginiuose, kur rizikuoti nėra lengvabūdiška, krenta geriausi kam uoliukai. O be to, - m aloni vėsa po m edžiais, žaluma, saulės m irguliavi­ m as pro lapus, tolumoje griežiantis orkestras... Visi b u vo puikiai nusiteikę, gurkšnojo lim onadą, kurį nešiojo suplukę berniukai. Ž aid im o p u ošm en a, suprantam a, b u v o Vrubelis. Lenkijos čem pionas, prieš tai žaid ęs su Lipskiu ir visiškai jį įveik ęs dideliam savo gerbėjų d žiau g sm u i. Po pertraukos turėjo būti žaidžiam a porom is - Vrubelis su A n to n u vn a prieš Mają su Klonovičium i. A ntonuvna, d au g silpnesnė žaidėja u ž Mają, šiek tiek ly g i­ no šansus, bet vis tiek niekas neabejojo, kad Vrubelis, puikios formos, sutriuškins savo priešininkus. Tiesa, K lonovičius dėl

272

savo patirties ir m eistriškų triukų dvejetų varžybose b u vo d au g stipresnis nei žaisdam as vienas prieš vieną. - Na, gana čia trintis, pirmyn! - tarė Ratfinskis žaidėjam s, o publika plojo ir švilp ė tiek iš nekantrum o, tiek iš sm agum o. - Šiandien esu prastos formos, - dėl v iso pikto perspėjo Klo­ novičius. - Visą rytą skaudėjo galvą. - Taigi ir pastebėjau, kad esi baltas kaip popierius! - užjau­ čiamai tarė Antonuvna, ir aplinkiniai nusijuokė, n es K lonovičius bu vo įd eg ęs iki rudum o. Visi žinojo jo isteriškų kaprizų priepuolius, ištinkančius prieš kiekvieną viešą pasirodym ą. O Vrubelį iš tikro purtė nervinis drebulys, nors šis m ačas buvo tik žaidim as ir prieš ketvirtį valandos jis padem onstravo esąs puikios formos. Tenisininkas nervingai m ėčiojo raketę ir nekantriai dairėsi. - Eime! - tarė. Juos pasitiko aplodism entai. Pirmieji kam uoliukai skriejo be d id esn ių sensacijų - žiūrovų galvos sukiojosi į kairę ir į d ešin ę ir tada Maja slystelėjusi pargriuvo. Prie jos pribėgo Klonovičius, bet ji atsistojo pati. Tačiau žen gu s kelis žin g sn iu s paaiškėjo, kad Maja šlubuoja. - Ak, nebegalėsiu toliau žaisti, - tarė ji. - Kas atsitiko? - Skauda kulkšnį. A pie žaid im ą negali būti nė kalbos! Visi sutriko. - Na, ir kas dabar bus? Atsarginės žaidėjos neturime! - tarė Ratfinskis. - Mačas prapuolė! Ar bent jums neatsitiko nieko rimto? - N e, m enkniekis. Patem piau raištį. - Tada surengsim e v ien etų varžybas, K lonovičius prieš Vru­ belį.

273

- Kas? Aš? Jokiu būdu! N e su nusiteikęs! - N egalim e nutraukti žaidim o. Publika sumokėjo! Ir Ratfinskis, pakilęs į teisėjo kėdę, pranešė: - Dėm esio! Panelė Ocholovska su sižeid ė koją ir žaisti negalės. Todėl dabar žais Vrubelis prieš K lonovičių. Tačiau tą p asiū lym ą publika sutiko šv ilp im u ir protestais. K lonovičius Vrubeliui b u vo per silpnas, be to, žiūrovų n e m ė g s­ tamas. M aištingiausieji ėm ė šaukti: - Nenorime! N en orim e Klonovičiaus! - Kokia neišauklėta minia! - su šn y p štė K lonovičius. Maja šlubuodam a priėjo prie jo. - Paimkite vietoj m anęs Leščiuką, - tarė ji. - Jis žaidžia ne blogiau u ž mane. Sėdi štai ten, tribūnoje. - Kokį Leščiuką?! - Na, tą, su kuriuo sužaidei tris b an d om u o siu s geim us. - Ak, tasai! - įsiterpė Ratfinskis. - Bet juk jis neturi jokio supratim o apie tenisą! - D aug kartų su juo žaidžiau! Jis geresnis už mane! Drąsiai galite surizikuoti! Tada K lonovičius b u vo jį visiškai d em oraliza­ vęs! Laiduoju u ž jį, - karštai kalbėjo Maja, o Klonovičius, mirtinai išgąsdintas perspektyvos žaisti vienas su Vrubeliu, tapo be galo taikus. Pagaliau Leščiukas po trijų sa u sų geim ų jam neatrodė grėsm ingas. - Gal tai ir nebloga idėja. Šiaip ar taip, išlieka žaidim as po­ romis. Be to, aš tada jį tikrai išm ušiau iš vėžių. O jeigu jis pasi­ rodytų niekam tikęs, tada tegu Vrubelis žaidžia su m anim i, ir kaip nors išsikapstysim e. Tik ar jis sutiks? Visi drauge su Maja nuėjo pas jį ir pasikvietė iš tribūnos. Bet tada ir K lonovičius, ir Ratfinskis suprato, kodėl Maja pasisuko koją. Gana b u vo tik pažiūrėti. Abu šį bei tą buvo girdėję apie

274

keistus panelės O c h o lo v sk o s nuotykius, o dabar jau nebeliko jokių abejonių. Jeigu ir b u vo u žm e z g u si su kuo nors romaniuką, tai tik su juo! - N a taigi! - n esm a g ia i caktelėjo lie žu v iu Ratfinskis. Bet trauktis jau neb eb u vo kur. Publika nekantravo. - Dėm esio! - pranešė kapitonas. - Vietoj panelės O cholovskos žais ponas Leščiukas. - Kas?! - Nenorim e! - Pradėti! - Šalin! Šalin! Greičiau! Grei-čiau! Grei-čiau! Grei-čiau! - ir visos tribūnos ėm ė skanduoti, tą nuostabią vasaros dieną svaigd am os nuo savo šūksnių. Skam bant tokiam akom panim entui, žaidėjai išėjo į aikštę. Leščiukas su K lonovičium i stojo prieš Vrubelį ir A ntonuvną. K lonovičius pusbalsiu m okė Leščiuką: - T i k jūs kuo m ažiau trukdykite! Stenkitės žaisti kuo mažiau! Galingas Vrubelio padavim as nutraukė tą instruktažą. Žai­ dim as prasidėjo. K lonovičius neatm ušė. Kito kam uoliuko n eatm u šė Leščiukas. - Trisdešimt - nulis, - paskelbė teisėjas. - Ž aidim o nėra! - paskelbė tribūnos. Bet ketvirtas kam uoliukas buvo keistas. Vrubelio, kuris per visas, net pačias silpniausias, partijas žaisdavo visa jėga, padavi­ m as bu vo labai sunkus ir stiprus. Tačiau tasai atsitiktinis mėgėjas ne tik pavijo kam uoliuką, bet ir įstengė pasiųsti jį atgal taip, kad atmušti b u vo neįm anom a. - Keturiasdešim t - penkiolika.

275

Dabar pasisekė ir K lonovičiui. A tm u šė A n ton u vn os kam uo­ liuką. Jis nebuvo itin stiprus. A nton u vn a padavė jį Leščiukui, nes jį laikė silpnesniu. - M ušk jai! - sušnibždėjo K lonovičius. - Vrubelį aplenk! Bet Leščiukas iš visų jėgų paleido kam uoliuką Vrubeliui ir p u olė prie tinklo. Sm ūgis buvo nuostabus, kam uoliukas nulėkė it kulka. Vrubelis per stebuklą jį atm ušė. K lonovičiui n eb u v o sunku atm ušti kam uoliuką, bet užbaigti neįstengė. Ir didelei žiū ro vų nuostabai prie tinklo prasidėjo Vrubelio ir Leščiuko dvikova. Keli oru lekiančio kam uoliuko atm ušim ai, Vrubelio perm etim as aukštu lanku, Leščiuko sm ūgis iš viršaus ir viskas. Kilo aplodism entų audra. A plodism entai dar nenutilo, o Vrubelis jau padavė k a m u o ­ liuką Leščiukui. Ir vėl staigus, tvirtas kam uoliuko nupjovim as. Kas čia darėsi? Po valandėlės pirm as geim as baigėsi Klonovičiaus ir Leščiuko pergale. - Tik jūs netrukdykite! - karščiavosi K lonovičius, kuriam atrodė, kad tai jis laimėjo geim ą. Bet žiūrovai jau neabejojo. Tiek rezultatas, tiek n u ostab u s Leščiuko judesys, neapibrėžti, bet akivaizdžiai puikūs jo sm ūgiai rodė, kad jis iš tikrųjų yra visavertis žaidėjas. Ir iškart paprasta sekm adienio pram oga virto sensacija. Tačiau daugum a žiūrovų vis dėlto m anė, kad tai tik laikinas sėkm ės ruožas, galintis pa­ sitaikyti kiekvienam . Bet antrame geim e tie, kurie pažinojo Vrubelį - o pažinojo jį be­ veik visi, - labai nustebo, kad jis smarkiai pasikeitė. Lenkijos čem ­ pionas surimtėjo, tvirtai sučiaupė lūpas ir paniuro. Jis susikaupė

276

ir sutelkė visą dėm esį į žaidim ą. Atrodė kaip per pačias sunkiau­ sias tarptautines varžybas. Ėmė žaisti tik su Leščiuku. O Leščiukas kam uoliukus sm ūgiavo tik jo pusėn. K lonovičius ir A nto n u v n a liko visiškai nuošaly. N eprilygstam i kam uoliuko sm ūgiai - stiprūs, staigūs - lėkė virš tinklo skersai kortą. Rodės, juodu aikštelėje m ato tik vien as kitą. Kartą K lonovičius norėjo pribėgti ir atmušti kam uoliuką, bet Vrubelis sušuko: - Į šoną! Vėl kilo ap lodism entų audra. Visi suprato, kad tai jau nebe dvejetų žaidim as. Abu žaidėjai pernelyg susidom ėjo vienas kitu, pernelyg norėjo išm ėginti jėgas. Tiesą sakant, jie jau žaidė vienas prieš vieną. D augelis žiūrovų atsistojo iš savo vietų. Pasigirdo šūksniai: - V ienetų žaidimas! Vienetų! Ratfinskis pranešė, kad, „žiūrovam s pageidaujant", dveje­ tų žaidim as nutraukiamas, vietoj jo vyks Vrubelio ir Leščiuko mačas. Tas pranešim as b u v o pasitiktas naujais šūksniais, o kai K lonovičius ir A ntonuvna pasitraukė ir juodu aikštėje liko vieni, iškart pasidarė tylu, net m u sę galėjai girdėti skrendant. Paskui iškart driokstelėjo aplodism entai Vrubelio garbei. Tasai su k te­ lėjo raketę delne ir keistai žvilgtelėjo į publiką - šypsojosi gana liūdnai. Jo susijaudinim o n eb u v o galim a nepastebėti. Toks keistas Vrubelio e lg e sy s dar labiau įelektrino žiūrovus - tik dabar jiems šovė į galvą, kad favoritui gali grėsti pralaimėjimas. Toji m intis atrodė neįtikėtina, tačiau ypatingas Vrubelio s u ­ sikaupim as suteikė mačui dram atiškų atspalvių. Ir vėl pasidarė tylu. O jis jau buvo u žėm ęs poziciją ir teisėjui tarė: - Pradedam!

277

Ir n u o pat pirm ųjų kam uoliukų visi suprato, kad Lenkijos čem pionas neturi n ė m enkiausio šanso! Po penkių m in u čių niekam nebeliko nė šešėlio abejonių! Vrubelis neabejotinai b u v o viena geriausių Europos rakečių, bet kitoje korto pusėje žaidė gaivališkas, neregėtas talentas, prieš kurį visa priešininko technika ir išm an ym as nublanko kaip m o ­ kinio išm oktos pam okos. Talentas, tiesa, jaunas ir neištobuĮėjęs, savo u ž sid e g im u ir pašėlim u įveikiantis ram ybę ir pusiausvyrą. Ir jokios taktikos klaidos negalėjo panaikinti tos natūralios persvaros. N iekas jau neplojo. Publika užjautė savo favoritą dėl pralai­ mėjimo. Vrubelis atrodė bejėgiškai, ir ta bejėgystė buvo tragiška. G e­ riausi Leščiuko sm ūgiai žiū rovų b u vo sutinkami visiška tyla - ir ta tyla reiškė pagarbą Vrubelio dramai. O šis stengėsi kaip įm anydam as. Žinojo, jog kovoja dėl savo publikos, kuri bet kada gali nuo jo nusisukti, - jau nebetroško išlošti, tik norėjo, kad pralaimėjimas nebūtų toks baisus. Bet visi geriausi jo sm ūgiai liko bergždi, tarsi kas būtų paša­ linęs jų geluonį. Kiek kartų g eim e Vrubelis įg y d a v o persvarą, tiek tasai im d a­ vo pjauti kam uoliukus. Ir tie nupjauti kam uoliukai, atm ušti su neįtikėtina, neklystam a technika, b u vo neįveikiami! Čia jau nieko n ebebuvo galim a padaryti! Vrubelio bejėgiškum as jau darėsi juokingas. Tačiau niekas nesijuokė. Setas baigėsi tvyrant mirtinai tylai. Tik tada, kai teisėjas pranešė rezultatą: šeši - nulis, orą sudrebino šūksniai ir plojimai. Publika stačiai pašėlo. Vrubelis klausėsi, pasirėm ęs rakete. Jam niekada taip neplojo.

278

A ntram e sete aplodism entai kas akimirką nutraukdavo žai­ dim ą. M inia rado naują favoritą! Ir dar kokį! Leščiukas b u v o jų nuostaba, viltis, šlovė, susižavėjim as, svajonė! Žiūrėjo tik į jį! Publika d žiū g a v o dėl Vrubelio pralaimėjimo. O tasai gy n ėsi kaip įm anydam as, iki pat galo. Garbingai pra­ lošė tris setus: šeši - nulis, šeši - nulis, šeši - nulis. Po m ačo ėjo prie Leščiuko paduoti rankos. Bet minia nunešė jį Vrubeliui iš panosės ir iškėlė aukštyn. Vrubelis išėjo iš aikštės - ir niekas nė n em ėg in o jo sulaikyti. O Leščiuką ap su p o žaidėjai. - Po galais, po galais! - kartojo Ratfinskis. - Kad jį kur, ponai, kad jį kur! Kad m ane kur galas! - D eiviso taurė mūsų! - Ir jis prakišo Klonovičiui! - Svarbiausia Lenkijos sporto diena! - J ū s m us apgavote, - tarė Ratfinskis Majai, kuri visiškai pa­ m iršo apie savo koją, - bet tiek to! Taip m um s ir reikia! Leščiukas išsiveržė iš m inios ir priėjo prie jos. - Eime! - tarė jis be jokio džiugesio. Po valandos jie ėjo pavėsinga Konstancino alėja. Artėjo prie M aliniako išn u om otos vilos. Tai b uvo nem ažas kelių aukštų namas, m edinis, labai gražus, šiek tiek prim enantis dvarą su sodu. - Čia atsisveikinkim e, - tarė ji dar nepriėjus vilos. Visą tą laiką juodu nepratarė vienas kitam nė žodžio... - Kaip darysim e? - paklausė jis, smakru m ostelėjęs į vilą. - Dar turime laiko, - nervingai atsakė Maja. Po to baisaus, apgavikiško m ačo ji jautėsi pernelyg nusibaigusi ką nors svars­ tyti, bet jis paprieštaravo:

279

- N everta atidėlioti. Esu linkęs visk ą padaryti v ien u kartu. - Jo langas štai ten, - tarė ji. - M ano kam barys greta, bet iš jo nėra kaip kitaip išeiti, tik per M aliniako kambarį. Galėčiau pati ištraukti piniginę ir perduoti, kam reikia, bet tada turėčiau p u sę nakties praleisti lauke arba grįžti į sav o kambarį per jo, - o jis gali staiga imti ir nubusti. - Na, tai kaip darome? - Naktį u žsu k siu pas jį ir pažiūrėsiu, ar kietai m iega. Jeigu taip, savo lange u žd eg siu degtuką. Tada bus galim a įlipti per langą į kambarį ir paimti piniginę - ji po pagalve, ir perduoti žm ogui, kuris lauks autom obilyje prie parko vartų. Viskas netu ­ rėtų užtrukti ilgiau kaip d vi valandas. A tgal piniginė m an bus paduota per m ano langą. Jeigu nutiktų kas nors nenum atyta, pa­ v yzd žiu i, M aliniakas atsibustų ir pastebėtų, kad nėra piniginės, savo kambaryje u žd egsiu lempą, o užuolaidas nuleisiu iki pusės. - Gerai! Sutvarkykim e tą reikalą šiandien. - Šiandien? - Šiandien! Iš karto! Tačiau turiu žinoti, kaip išdėstyti kam ­ bariai. Padavė jai rašiklį. Ji greitosiom is nubraižė ant p op ieriau s lapelio planą ir padavė jam. Dar paskutinę akimirką, atsisveikindam a, ji norėjo pasakyti, kad apsigalvojo, kad nesutinka, kad to visai nereikia, - bet pri­ stigo energijos. Leščiukas per tą mačą parodė visas savo bū d o savybes. Ir ji susitaikė su aplinkybėm is. Ar verta užsitraukti pirm ininkienės nem alonę, jei po m ėnesio ar dviejų, nuolat bendraudam a su tuo vaikinu, ji iškrės gal dar baisesnių eibių? L eščiukas n eg rįžo naktį į Varšuvą. Išsinuom ojo kam barėlį gretim am e p en sion e ir krito ant lovos.

280

Jautėsi labai pavargęs, bet užm igti negalėjo. A pie savo trium­ fą teniso korte nė negalvojo. Tenisas nustojo jį dom inęs. N ieko nepadarysi. Ką gi, taip jau nutiko, ir nieko čia nebepakeisi. O juk galėjo varžovą įveikti garbingai! Dabar jau žinojo, kad galėjo jį įveikti net ir nepanaudojęs nedorų triukų. Gal rezultatas būtų ir ne toks puikus, bet - tikras. N iek o nepadarysi. Taip jau nutiko... Ir n u o šiol jis visada turės žaisti negarbingai - nes publika visada reikalaus triuškinam o laimėjimo. O dėl Majos - irgi nieko nepadarysi. Visiškai nieko. Matyt, taip jiem s abiem yra skirta, matyt - su juo panelę O cholovską galėjo sieti tik tokie ryšiai. Tai ir gerai. N u o Majos jis dabar jokiu b ūdu nepasitrauks. Tebūnie, kas bus, o kai ė m ė apgaudinėti teniso korte, jam tuo labiau viskas pasidarė vis tiek. Kad tik greičiau... Jis visas virpėjo, nors prie Majos gėdijosi tai parodyti. D an gu s buvo apsiniaukęs, alėja priešais M aliniako vilą - be­ veik juoda. Čia tankiai au go dideli m edžiai. Jis sustojo po m edžiais ir laukė Majos signalo. Pro pravertus vartelius bus nesunku nusigauti iki M aliniako lango, juolab kad ir ten a u go m edžiai ir viską d en g ė šešėlis. Leščiukas laukė Majos signalo - to u ž d e g to degtuko lange. Ir pradėjo vis labiau nerim auti. Jei būtų tik ta vagystė - bijotų, bet ne taip labai arba bent jau kitaip. Bet čia, be konkretaus pavojaus, slypėjo dar kažkas, ko jis negalėjo iki galo suvokti. N e - ji neb u vo normali. Nėra įprasta, kad jos sferos panelė krėstų tokias eibes - pra­ sidėtų su juo - pabėgtų iš nam ų...

281

Prisiminė, kad n u o pat jų pažinties pradžios ji b u v o lyg ir nenatūrali. Ir tie bendri sapnai... Ir tos lūpos... Ir panašum as... Šimtą kartų m ažiau bijotų tai padaryti, jei daryti reikėtų ne su Maja. O gal ji pam išo? Gal ji ligonė? Galų gale M ajos lange švystelėjo m enka u žd e g to d eg tu k o liepsnelė - ir tučtuojau u žgeso. Ženklas, kad M aliniakas m iega. Jis palaukė dar d ešim t m inučių, apsidairė, ar niekas neat­ eina, ir tyliai įslinko pro pravertus vartelius. Galėjo būti pirm a valanda. Įkišo galvą pro langą į M aliniako kambarį ir klausėsi. Vieš­ patavo kapų tyla... D au g iau n iek o n e g a lv o d a m a s įlip o pro langą. S u stin g o b uvo pasirengęs tučtuojau sprukti, jei kas nors sujudėtų ar su ­ krebždėtų. Bet niekas nejudėjo. Jis nustebo, kad visiškai negirdi M ali­ niako kvėpuojant. Kažkas ne taip, kaip turėtų būti. Nejau tasai nem iega? Leščiukas že n g ė žingsnį į priekį ir vėl sustingo. Toji tyla? Bet jis jau b u v o pernelyg arti, kad trauktųsi. Stovėjo per du žingsnius nuo lovos ir šiaip ne taip jau galėjo įžiūrėti senio galvą. O ta galva atrodė taip, lyg būtų priklijuota prie sienos. Ir jis nem iegojo. Žiūrėjo į Leščiuką plačiai atvertom is, ak, iš­ virtusiom is iš orbitų akimis. Bent jau taip atrodė. O visų did žiau ­ sią siaubą kėlė tai, kad toji galva nė nesujudėjo, nė nekrustelėjo. Leščiukas žingtelėjo atgal ir u žk liu d ė lempą, ši su trenksmu nukrito. M aliniako galva nė nekrustelėjo - tebežiūrėjo tom is išsprogusiom is akim is ir... jo lūpos buvo m ėlynos, beveik juodos.

282

Leščiukas p u o lė prie M aliniako, griebė jį u ž pečių. Galva nulinko į šoną... M aliniakas merdėjo... Visiškoje tyloje, nekvėpuodam as, išverstom is akimis. Tik jo pirštai tai susiriesdavo, tai išsitiesdavo... Ant jo kaklo buvo m atyti užveržta stiprios virvelės kilpa. Tos virvelės galas karojo n u o lovos. Kažkas ta virvele pasm au g ė Maliniaką kaip tik tuom et, kai jis, Leščiukas, lipo į kambarį. Tačiau kas? Juk kambaryje nieko nebuvo. N a taip! N egi kas nors būtų p asislėpęs po lova? Jis žvilgtelėjo. N ieko. Nieko. Kambaryje nė g y v o s dvasios... Kas patraukė u ž virvelės?! Kas pasm augė?! Jam ant galvos pasišiaušė plaukai. P uolė prie lango, vienu šuoliu peršoko palangę ir kiek įkerta nukūrė alėja. Tai Maja pasm augė Maliniaką! Niekas kitas, tik ji! Juk daugiau niekas negalėjo patekti į jo kam ­ barį, tik ji viena! Per langą niekas įlipti negalėjo, jis būtų pamatęs. Tik Maja! Maja įsėlino, užnėrė kilpą, patraukė, - o išgirdusi, kad ateina jis, sm uko į savo kambarį. Kitaip būti negalėjo! Toks yra grynas faktas, - kitaip būti negalėjo, ir viskas! Tačiau kodėl? Dėl ko? Kodėl kaip tik tą valandėlę? Kas gali atsakyti? O gal m ėgino pati ištraukti piniginę, ir kai M aliniakas n u b udo, p asm augė jį. Leščiukas nenorėjo gilintis į n u žu d y m o priežastis ir eigą. Jam bu vo gana to, kad n u ž u d ė ji. B uvo pam išusi? A psėsta? Ar tiesiog pabaisa, su g ed u si iki kaulų sm egenų? Ir kaip tik jai jautė tokį neįveikiam ą potraukį! Kaip tik ji taip labai jam patiko! I ją b u v o panašus! Su ta pam išusia, bjauria m ergina jį siejo bendrumas?!

283

Leščiukas to nesuprato, bet taip giliai jautė savo ryšį su ja, kad viskas, ką ji padarė, atrodė taip, lyg jis pats būtų padaręs priklausė jam - b u v o jo... Tad nors m intys blaškėsi galvoje tarsi išgąsdinti paukščiai, jis iš karto u žd avė sau klausim ą - ar aš galėčiau padaryti ką nors panašaus? Ar galėčiau pasm augti Maliniaką? Viskas priklausė n u o šio klausim o - ir atsakym o į jį. N e s jeigu jis galėtų tai padaryti, vadinasi, galėjo ir ji... O jeigu galėjo, tai ir padarė. Viskas liudijo tai, kad ji... ir liko tik viena abejonė, - kad tokio siaubingo, pašėlusio dalyko padaryti ji negalėjo - kaipgi galėtų m iegančiam ž m o g u i užnerti kilpą, traukti... ne, nebent tikrai būtų praradusi protą. Ir staiga Leščiukas sustojo. Sustojo - ir nejudėdam as iš vietos ė m ė svarstyti, ar ji galėtų... Tyrinėjo save. K lausėsi savęs. Ar apskritai tas būtų įm anom a? Šitaip įeiti, užnerti, veržti - žiauriai, padūkusiai... Svarstė... Staiga, tarsi pagautas netikėtos m inties, greitai išsitraukė iš kišenės veidrodėlį. Jo lūpos buvo m ėlyn os - beveik juodos! Ir kartu pajuto, tarsi įtam pa būtų atlėgusi - tarsi slystu pats sau iš rankų. Pasileido bėgti. Tačiau tai nepadėjo - jautė, kad slysta sau iš rankų, kad nyksta, kad nebegali susivokti. Kažkas jį apsėdo. N o ­ rėjo surikti, bet jau nebeįstengė. Suspaustom is lūpom is, bežadis, lėkė tiesiai per laukus ir žinojo tik tiek, kad negali atsikratyti tų m ėlynų, bjaurių, siaubingų lūpų!

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS Maja įsitem pusi priėjo prie durų pasižiūrėti, kaip m iega M ali­ niakas, kad paskui u ž d e g u si degtuką d uotų ženklą Leščiukui. Bet išgirdo, kaip sen io kambaryje girgžtelėjo langas, o paskui ėm ė girgždėti ir grindys. N egi Leščiukas jau įėjo - dar jai nespėjus uždegti degtuko? N e­ norėjo ilgiau laukti - o gal pats, pažvelgęs pro langą, įsitikino, kad Maliniakas miega. Šiaip ar taip, jis padarė negerai. Maja klausėsi. Staiga išgirdo d ū žta n čio s lem p os terkštelėjimą, nuaidėjusį v isu o se nam uose, ir paskui iškart - greitų judesių atgarsį. Ji p u olė prie lango ir dar spėjo pamatyti Leščiuką, kiek įkerta neriantį pro vartelius. Paskui viskas nutilo. M aliniako kambaryje viešpatavo tyla. Maja kokias penkias m inutes stoviniavo prie durų, kol ga ­ liausiai pasiryžo jas atidaryti. Ir vėl tyla. Išties mirtina tyla. Kas atsitiko? M aliniakas gulėjo lovoje, pasm augtas virvele. Jo burna buvo pravira, lūpos pam ėlusios, beveik juodos. Leščiukas... Majai pasidarė silpna, ir ji atsisėdo prie lovos. Jos m in tys blaškėsi. Ką daryti?! Leščiukas! Nuslėpti?! Bet nuslėpti niekaip nepavyks!

285

Kažkas lipo laiptais, paskui tyliai pabeldė į duris. Maja n e­ atidarė. Vėl p a sib eld ė. G aliausiai ė m ė belsti garsiai, klebenti rankeną. Ji atrakino duris. Ant slenksčio su žvake rankoje stovėjo markizė di Mildi. - Ką jūs čia veikiate? - paklausė. O priėjusi prie lovos suriko, ir po penkių m inučių visas nam as jau b u v o sukeltas ant kojų - liokajus, virėja, naktinis sargas. Buvo u ž d e g to s šviesos, skam binam a telefonais, kilo tikras sąm yšis. Maja stačiai nustėro, norėjo išeiti iš vilos, atsipeikėti, bet mar­ kizė čiupo ją u ž rankos. - Prašom neišeiti, kol neatvažiavo policija. - A š būsiu čia, palei namą. - O, ne! Prašom likti su m um is. Maja išblyško. - Kodėl? - Aš nieko nežinau! Radau jus prie dėdės. Kategoriškai rei­ kalauju, kad niekur n eitum ėte, kol neatvažiavo policija. Prašom nieko neliesti! - kreipėsi ji į tarnus. Prie nam o privažiavo autom obilis, ir kelių policininkų ly d i­ m as įėjo kom isaras. Jis liepė visiem s išeiti į gretim ą kambarį ir, taip apsaugojęs pėdsakus, pradėjo tirti nusikaltim o vietą. - Kas iš jūsų surado kūną? - paklausė jis. - Aš, - tarė Maja. - N e jūs, o aš, - nutraukė ją markgrafienė. - Aš, aš, aš! Liūtė išėjo į priekį - baltu, raudonom d ėm ėm išm uštu veidu, susivėlusi, apsisiautusi bjauriu persišku chalatu, kurį jai b u v o dovanojęs velionis. Ir dar, be visų pastaruoju m etu patirtų ne­ sėkm ių, jai išaugo m iežis, tad kairė akis b u v o smarkiai užtinusi. - Aš sukėliau v isu s namus! N oriu duoti parodym us!

286

- Prašom pasakoti, - tarė kom isaras m atydam as, kad tos is­ terikės taip lengvai neatsikratys. - Pone komisare! - pradėjo ponia di Mildi. - Tai pats paslap­ tingiausias nusikaltim as, apie kokį kada nors esu skaičiusi! Komisaras negalėjo sulaikyti šypsenos. - Matau, kad jūs nem ažai prisiskaitėte apie nusikaltim us, tarė jis. - N e, ne tai norėjau pasakyti! Esu baisiai susinervinusi! Pone komisare, tai tikra mįslė! Naktį man skaudėjo galvą, negalėjau užmigti, tad nulipau žem yn paimti iš d ėdės miltelių. Jo kambario durys b u vo užrakintos. Pabeldžiau - niekas neatsakė. Pradėjau sm arkiai d au žyti duris, tada jas atidarė ši panelė, ir iš karto pam ačiau, kad dėdė negyvas. Buvo dar šiltas. - Vadinasi, durys b u v o užrakintos iš vidaus? - Taip. - O langas? Ar langas b u vo atidarytas? - U ždarytas. Maja norėjo įsiterpti, kad langas juk buvo atidarytas, bet jai pritrūko jėgų. - Vadinasi, pas p oną M aliniaką buvo galim a patekti tik iš gretim o kambario? - T a ip . - O kas tame kambaryje gyveno? - Panelė Ocho... M arkizė pravėrė burną, išvertė akis, skėstelėjo rankomis. - Tai negalim as daiktas! - sušuko ji. - Gal aš klystu! Gal kas nors pro langą... Prašau patikrinti, ar po langu nėra jokių pėdsakų. Ji kupinu siaubo žvilg sn iu p ažvelgė į Mają. - Ar jūs patvirtinate, kad durys, vedančios į prieškambarį, b u vo užrakintos iš vidaus? - paklausė kom isaras Majos.

287

- Buvo užrakintos. Bet aš... - Panele, kalbėkite ramiai. - Buvau savo kambaryje. Kai įėjau į p on o M aliniako kambarį, jis jau b uvo negyvas. - O kodėl jūs įėjote? - N e s man pasirodė, kad kažkas ten įlipo pro langą. - Vadinasi, jis b u v o atidarytas? - Atidarytas. - Meluoja, - pašaipiai įsiterpė markizė. - Meluoja! Langas buvo uždarytas. Bet patikrinkite p ėd sak u s p o langu. Jei kas nors pro jį lipo, turėjo likti pėdsakų, nes ž em ė ten minkšta. A p iešk o ­ kite visą sodą! Ji p uolė prie M aliniako kūno. - J i n u ž u d ė tave! N u žudė! - šaukė. - O Dieve, Dieve! Dieve! Seniai, n u o pat pradžių žinojau, kad šitaip pasibaigs! - Kol kas palaukim e, kol atvyks teisėjas tardytojas, - tarė komisaras, dirstelėjęs į laikrodį. M arkgrafienė su sm u k o ant kanapos. - Man silpna, - sušnibždėjo ji. Tada policininkas, priėjęs prie lango iš lauko pusės, sušuko: - Matyti aiškūs pėdsakai! Kažkas pro čia pabėgo! Kom isaras išėjo į kiem ą ir po valandėlės grįžo. Jo veidas rodė nuostabą. - Radome pėdsakus, vedančius nuo vartelių iki lango ir atgal. Tai nekelia nė m enkiausių abejonių! Jie visiškai švieži. M arkizė kaipm at atsigavo. - Kaip? Pėdsakai? - paklausė. - Labai aiškūs. N u o vartelių iki lango. - N ega lim as daiktas! Langas b u v o uždarytas! To negali būti!

288

Anksčiau, nei kas nors spėjo ją sulaikyti, m arkizė išbėgo į kiemą. Tačiau net aiškūs pėdsakai jos neįtikino. - N egalim as daiktas! - isteriškai šaukė ji. - To būti negali! Juk sakau jums, kad langas buvo uždarytas! D ėd ė visada nakčiai užd aryd a vo langą. Tai tiesiog aplinkybių sutapimas! Gal vakar čia kas nors vaikščiojo! Prašom patikrinti! A tvažiavo teisėjas tardytojas ir viską ištyrė iš naujo. - Jokių abejonių. K ažkas įlipo pro langą, - nustatė jis, - o, ant grindų irgi matyti pėdsakai. N u o tos valandėlės markgrafienė nutilo. M aliniako mirtis jai b u vo tikra katastrofa, juk puikiai žinojo, kad velionis jai n ep a ­ liko nieko. Be to, Maja, kuri, regis, jau skendo be jokios vilties išsigelbėti, vėl gali išplaukti! Di Mildi taip ir liko tarsi nustėrusi, ir tik retkarčiais pašaipiai n u sišy p so d a v o - su sa v o ištinusia akimi ir raštuotu gelton os ir žalios sp alvos chalatu. O teisėjas įdėm iai tyrinėjo pagalvę, ant kurios ilsėjosi M ali­ niako galva, ir tyliai tarė: - Pasižiūrėkite, pone! Kaip keista! Matote, kaip galva įspraus­ ta tarp pagalvės ir sienos? Tarsi žudikas būtų p asislėpęs po lova ir ten patraukęs už virvelės. - N esąm onė! - atsakė kom isaras ir iškart pridūrė: - Apskritai ši ž m o g žu d y stė labai keista. Ar kas girdėjo ką nors panašaus pasm augti virvele? O gal tai savižudybė? - Ne! Jį aiškiai p asm augė. - Iš palovio? Lavono lūpos vis labiau m ėlo, tapo beveik juodos. Abu n u ­ sigręžė nuo to vaizdo. Komisaras žvilgtelėjo po lova ir pakėlė nosinę, n u o lovos nukritusią ant grindų.

289

- O gal jį u žd u sin o ši nosinė? - tarė jis ironiškai. - Palovyje buvo tik ji! Po išsam ios apklausos Maja b u v o paleista. O kai išėjo iš vilos, jai tiesiog ėm ė linkti kojos. Buvo išsekusi iki sąm onės netekim o. Leščiukas? Kas atsitiko Leščiukui? Jos galvoje plakėsi v ien in ­ telė mintis: „Kaip jis galėjo tai padaryti?" Kam? Kodėl? Kaip? Ak, vadinasi, jis pabaisa! O kaip ji, kuri jam padėjo? Sudarė sąlygas? Jie kartu, kartu... Pasimatyti su juo! Tai bu vo neįm anom a! O vis dėlto jis tai padarė! Padarė! Bet Leščiuko p en sion e ji nerado. Jai pasakė, kad nakvoti jis negrįžo. Maja nuvažiavo į Varšuvą. N erado jo ir ten. Dvi dienas bergž­ džiai ieškojusi netgi atsargiai pasiteiravo klube. Sporto sferose viešpatavo sąm yšis. Buvo rengiam as d id elis oficialus m ačas su Leščiuku, o naujai atrastas meistras d in g o be pėdsakų. Laimė, niekam į galvą neatėjo, kad puikaus tenisininko d in ­ gim as gali turėti ką nors bendro su ž m o g ž u d y ste Konstancine. Kas galėtų ant pu ik ios karjeros slenksčio stovintį vaikiną įtarti padarius ką nors panašaus? - Kas jam atsitiko? Majai surasti Leščiuką buvo g y v y b ė s ir mirties klausim as, ji norėjo suvokti, kaip jis galėjo tai padaryti, pažiūrėti jam į akis. Ji b u vo ant pa m išim o ribos. Ak, pam atyti jį, suprasti ir kaip nors išsiaiškinti... Ji važiavo devin tu tramvajumi apim ta visiškos prostracijos, tik staiga priešais sėdintis ponas kreipėsi į ją: - A š labai atsiprašau, bet ar jūs suvokiate, ką darote?

290

N u s te b u s i ji p a k ėlė g a lv ą ir p am atė rim tą žilstelėju sį p o ­ ną, v y r e sn į nei p e n k ia sd e šim tie s m etų, n epaprastai p r o tin g o v e id o . - Ką aš darau? - Jei taip ir toliau, su sip lėšy site visą rankovę. Maja tik dabar pamatė, kad rankovė b uvo nuėjusi skutais. Iš susinervinim o m echaniškai ją plėšė. Pagyvenęs ponas n u sišy p ­ sojo ir kilstelėjo skrybėlę. - M ano pavardė Hinčas, - prisistatė jis. Maja krūptelėjo. Tokia pavarde buvo visoje Varšuvoje garsus aiškiaregys, kuris ne kartą yra stebinęs nepaprastais savo g eb ė­ jimais. Jis perskaitydavo laiškus užantsp au d u otu ose vokuose, rasdavo d in g u siu s žm o n es ir daiktus. Jam pavykdavo tiksliai įspėti būsim us įvykius, nors, tiesa, kai kurios tų pranašysčių ir n eišsipildydavo. Tačiau H inčas tikrai neb u vo šarlatanas, jis išties turėjo paslaptingą gebėjim ą ir galią, neb ū d in gą paprastiem s m irtingiesiem s. Be to, jis buvo m okslininkas, turėjo d au g žinių, o jo darbai apie telepatiją išgarsėjo net užsienyje. - Taip, aš esu kaip tik tas Hinčas, apie kurį pagalvojote, - juo­ kaujamai atsakė jis į klausiam ą Majos žvilgsnį. O ji iškart pam a­ nė, kad tas žm o g u s gali jai padėti rasti Leščiuką. Tik nežinojo, kaip išdėstyti savo prašymą. - Drąsiau, - tarė Hinčas, draugiškai tebesišypsodam as. - Matau, kad jūs iš tikro gebate atspėti kitų žm on ių m intis. - Ak, ne, tik didelė patirtis leidžia man pajusti, kam reikia m ano pagalbos. Atvirai - turiu prisipažinti, jog užkalbinau jus todėl, kad, m ano m anym u, jums kaip tik jos reikia. - Jūs nesuklydote, - sušnibždėjo Maja. - Ieškau vien o ž m o ­ gaus.

291

- Man reikia čia išlipti, - tarė jis. - Jei norite, galim e pasi­ kalbėti apie tą reikalą. Kaip tik turiu p usvalandį laisvo laiko. Pažiūrėsiu, ką būtų galim a padaryti. Ji su d ėk in g u m u priėm ė jo pasiūlym ą. Abu išlip o ir nuėjo į m ažą kavinukę N o v y Sviate. Bet kai Maja jau žiojosi kalbėti, staiga prikando liežuvį. Kai tokia padėtis, išsipasakoti aiškiaregiui b u v o pavojinga. Kita ver­ tus, - padėti galėjo tik jis! Ji apsisprendė. - Ieškau v ien o žm oga u s, - netvirtai pakartojo ji. -K o ? - N esvarbu. - Gerai, - tarė jis. - Galite ir nesakyti. Man užteks kokio nors daikto, priklausančio tam žm ogui, daikto, kurį jis dažnai laiky­ davo rankose. Ar turite ką nors tokio? Maja prisim inė, kad rankinuke turi Leščiuko rašiklį. D uoti ar neduoti? Jeigu duos, Hinčas gali įžvelgti visas jų paslaptis. Bet aiškiaregys, staiga surim tėjęs ir tapęs nervingas, paėm ė ją už rankos. - Su m anim i galim a kalbėti atvirai, - tarė jis, - ir patariu jums kalbėti. - Kodėl? - N e s galiu būti jums naudingas. A š neim u jokių honorarų, o jumis susidom ėjau dėl visai kitokių priežasčių. Jūs m an esate pirm arūšis objektas. Tą supratau dar tramvajuje. Jo akyse švietė tyrinėtojo aistra. Maja p adavė jam rašiklį, kurį Leščiukas prieš kelias dienas b u vo jai p askolinęs, kad nubraižytų vilo s planą. H inčas įdėm iai jį apžiūrėjo. - Čia m atau dantų žym es, - tarė jis.

292

- O taip, jo savininkas dažnai jį grauždavo. Turi tokį įprotį. - Tuo geriau. Jis su sp a u d ė rašiklį d eln e ir n u leid o vokus. Staiga jo ranka ė m ė virpėti, kvėpavim as pasidarė sunkus. - Eime iš čia, - greitai tarė jis. - Čia negaliu susikaupti. Pra­ šom , panele, eiti pas mane! Tučtuojau! Jis pamojo taksi. - Ar jūs ką nors... pajutote? - Tai pats keisčiausias rašiklis, kokį tik kada nors esu matęs! pusbalsiu atsakė Hinčas, įdėm iai žiūrėdam as į ją. Majai pasidarė n esm a g u . Jau kuris laikas aplink ją dėjosi keisti ir baisūs dalykai. O gal tas H inčas yra šarlatanas arba, žinodam as, kad ji yra įsipainiojusi į M aliniako bylą, nori šitaip ką nors išgauti? H inčas atsisėdo krėsle prie savo darbo stalo ir, laikydam as rankoje rašiklį, kalbėjo: - Matau jį. Jaunas vaikinas, kokių d vid ešim ties metų, tam sus blondinas, šviesia skrybėle. Eina... -K u r ? - Tuoj. Prašom m anęs nepertraukti. Eina plentu, krypties nem atau. Aha, kilom etrinis stulpas. 157. Vadinasi, šim tas pen­ kiasdešim t septintas kilometras. Jis nuvargęs, bet... -K a s? H inčas susikaupė. - Ne, ne! N e eina, o rašo... Tuo rašikliu kažką rašo ant sienos. Siena balta, labai stora. Tuoj, tuoj, eina plentu! Ką tai galėtų reikšti? Jam gresia pavojus. - Pavojus? - Tam žm ogu i gresia pavojus... didelis pavojus. Reikia jį kuo skubiau gelbėti! Jis nori padaryti kažką... Ir apskritai yra arba

293

pam išęs, arba... Kažkas sklando apie jį, o gal jame. Ak! Vėl kažką rašo ant sienos. N ie k o nesuprantu. Jau nieko nebem atau. Hinčas paleido iš rankų rašiklį ir p a žv e lg ė į Mają. - Turime jį gelbėti, - sušnibždėjo. - Nesuprantu, kas čia v y k s­ ta. Kartu m atau du žm on es - tą, kuris eina, ir tą, kuris rašo, to man dar niekada nėra buvę. Bet jiem s abiem gresia baisus pavojus. - Kodėl? - Suprantate, šito gerai nežinau. Bet dar niekad anksčiau m an neteko susidurti su tokiu kupinu b lo gio daiktu kaip šis rašiklis. Tai blogiausias daiktas, kokį tik kada nors esu laikęs rankose. O jis priklausė tam žm ogui. Ir dar - kai išvydau jį einantį plentu, pajutau, kad jo viduje imi rastis padūkim as. Gal tai beprotys­ tė? O keisčiausia tai, kad iš pirm o ž v ilg sn io jis atrodo visiškai norm alus. - Ar jūs tikite, kad yra gerų ir b logų daiktų? - paklausė Maja, žvilgčiodam a į rašiklį. Jos galvoje viskas ėm ė painiotis. - Šiam e pasaulyje dau g paslapčių, visišk ai n esu v o k ia m ų žm ogau s protui, - atsakė jis. - Matote, aš su savo savybėm is, o gal gebėjim ais - nuolatos su tokiom is paslaptim is susiduriu. Bet kuo daugiau paslapčių, tuo darosi aiškesnis ir akivaizdesnis vienas dalykas, būtent - paprasčiausi sąžinės reikalavimai, m o ­ ralinė teisė. D aug ko nežinom e, bet kas yra gera, o kas bloga - tą žin om e iš karto ir tvirtai. Gal jūs ir nustebsite išgirdusi, bet aš esu giliai tikintis žm ogu s. Jo tonas pasikeitė: - To vaikino negalim a taip palikti! Jam nutiks kas nors blogo. Turime kuo greičiau jį rasti. Tačiau kaip? - Šim tas p en k ia sd ešim t sep tin tas kilom etras? - p ak lau sė Maja.

294

- Taip. Aiškiai mačiau kilom etrinį stulpą. Kur Leščiukas galėjo eiti? Kodėl ėjo pėsčiom is, u žuot važiavęs traukiniu? Koks tai b u v o kelias? O gal Hinčas suklydo, gal jam tik pasirodė? Maja prisiminė, kad kelias į Polyką kertasi su Liublino plentu šim tas šešiasdešim t antrame kilometre. - Gal galite man bent apytikriai nusakyti, koks ten krašto­ vaizdis? Viskas atitiko. Lygi, m iškinga, išvagota vandenų apylinkė. - N um anau, kur tai galėtų būti. Pažįstu tas vietas. Maja trumpai apibūdino geografinę padėtį. Hinčas žvilgtelėjo į traukinių tvarkaraštį. - Po dviejų valandų išvyksta greitasis. N eg a lim e gaišti nė valandėlės! Susipakuokite būtiniausius daiktus - ir susitinkam e stotyje. - Važiuojate kartu su manimi? - Be abejo. Traukinyje Maja išsam iai papasakojo Hinčui visą savo pažin­ ties su Leščiuku istoriją. Ji b u vo visiškai nuoširdi. N etgi nenuslėpė, kad tai jis n u žu d ė Maliniaką. Buvo pernelyg pavargusi, kad ką nors slėptų. Be to, Hinču ji visiškai pasitikėjo. Papasakojo jam apie sapnus, apie tas baisias m ėlynas lūpas ir apie tai, kaip baisiai jie veikė vienas kitą. - Jei n u žu d ė jis, vadinasi, galėjau nužudyti ir aš, - karštligiš­ kai kartojo ji, - m ūsų vienoda prigimtis! A š tą žinau! Jeigu jis toks, tai ir aš tokia... ir aš esu tokia! H inčas susikaupė. Jo protingas tiriantis žvilgsnis, regis, vėrė Mają kiaurai.

295

- Tai viena keisčiausių istorijų, kokias tik kada nors esu gir­ dėjęs, - sušnibždėjo jis. - Bet nepraraskite vilties. Toji istorija galbūt yra labai paprasta ir p sich ologišk ai suprantam a. Jeigu jis išties toks panašus į jus, darosi aišku, kodėl jūs taip blogai veikiate vienas kitą. Jūs esate nepaprastai gyvybinga, intensyvi, agresyvi. Ir jei tokia prigim tis sutinka g im iningą prigim tį, tada toji gaivališka ir audringa energija padidėja, jis sužadina jus, o jūs - jį, ir taip ta energija vis auga, plečiasi be galo. A pskritai tokia energija yra neįkainojam as lobis. Jeigu ji nebus nukreipta į gėrį, virs visa griaunančiu gaivalu. O šiu o atveju taip ir turė­ jo nutikti, - toliau kalbėjo jis, - n es n u o pat pirm os akim irkos nepasitikėjote vien as kitu ir nejautėte pagarbos. Taip, viskas čia būtų aišku, jeigu ne... - J e ig u ne kas? - Jeigu n ebūtų prisidėję dar ir... kitų veiksnių. Tos lū p o s. Sapnai. Rašiklis. Visa tai jau kitos kategorijos reiškiniai. Norite, pasakysiu atvirai? M an atrodo, kad jis yra apsėstas. - A r jūs tuo tikite? - Tikiu, kad ž m o g u s gali savo viduje susikurti tokias są ly ­ gas, kurios blogiui leidžia lengviau jį užvaldyti. Toks ž m o g u s traukia blogį ly g m agnetas. O pasaulyje yra d au gyb ė ž m o n ių ir d a ugybė vietų, persunktų blogio. Jūs, panele, pati būkite atsargi, o svarbiausia - nepraraskite vilties. Jai atrodė, kad sapnuoja. Visa tai galėjo būti tiesa. A tsid avė viduram žiais, raganom is. Tačiau su ja kalbėjo ultrašiuolaikinis žm ogu s. Vadinasi, Leščiukas b u vo apsėstas? N u ž u d ė nežinodam as, ką daro? Tai jos širdį pripildė vilties. Bet kartu ir pasibaisėjimo.

296

Mintis, kad Leščiukas klaidžioja nežinia kokiais keliais, nieko nesu vok d am as ir negalintis apsiginti, kėlė siaubą. - G elbėkite jį, - sušnibždėjo Maja. Jie jau artėjo prie stoties. M iestelį gaubė prieblanda - buvo vakaras, septinta valanda. Maja lengvai sužinojo reikiamą informaciją. Labai panašus į Leščiuką žm o g u s atvažiavo rytiniu traukiniu ir nuėjo keliu į Polyką. H inčo nuojautos ir Majos prielaidos pasitvirtino. Jie sėd o į puskarietę ir liepė vežikui lėkti kiek gali greičiau. Tolumoje, tarp m edžių, pasirodė pilis m iglų apsiausta pa­ pėde. Bet H inčas vežikui liep ė sustoti. - Elgiam ės kvailai! Juk m ačiau jį ant plento. Ten ir važiu ok i­ m e - tai m ū sų paieškų išeities taškas. Tad nuvažiavo plento link, prie to šim tas penkiasdešim t sep ­ tinto kilom etrinio stulpo. H inčas apsidairė. - Taip, kaip tik čia jį ir mačiau. Jis ėjo ton pusėn. Jie ilgokai važiavo tylėdam i. Tada H inčas vėl liepė vežikui sustoti ir išlip ęs priėjo prie n ed id elio v aism ed žio , p a so d in to šalikelėje, {dėmiai jį apžiūrėjo. Iš pirm o žv ilgsn io tas m edelis niekuo nesiskyrė n u o kitų. Bet p a žv elg u s įdėm iau b uvo matyti, kad jis apkapotas peiliu - kur ne kur nudrėksta žievė, kai kurios šakelės nupjautos taip, kad laikėsi vos ant vien os atplaišėlės. H inčas labai įdėm iai apžiūrėjo tas žaizdas. - Važiuojam! - nekantriai tarė Maja. - Tai paprasčiausi kaim o padaužų darbeliai! - N egi nem atote, kad šis m ed elis sužalotas neįprastai? Pa­ d au žos aplaužytų šakas, jeigu jiems kas nors parūptų. O šios

297

šakelės įpjautos tik iki pusės. Tai ne p a d a u žų darbas, o sm arkiai su p yk u sio žm oga u s. Visa tai padaryta su rafinuotu piktum u. - Manote, kad Leščiukas... - Labai galim as daiktas. Mają nuvėrė šiurpas. Kodėl jis kankino tą m edelį? Ar išpro­ tėjo? Ji pati balansavo ant beprotybės slenksčio. - Važiuojam, važiuojam! N etru k u s jie sutiko kelis kelio darbininkus, grįžtančius iš darbo. - Taip, tikrai! M atėm e ponaitį, jau bus kokios trys valandos, ėjo K opšyvo pusėn... Taip vadinosi m iestelis. - V adinasi, jis klaidžiojo po ap y lin k ę . V eikiausiai vakare g rįžo į K op šyv ą. G albūt rasim e jį u ž v a ž iu o ja m u o siu o se n a ­ m u o se. Jie apsisuko, bet vienas darbininkas juos sulaikė. - Tas ponaitis turbūt pam išęs, - tarė jis. - Kodėl? - Priėjo prie m anęs ir paklausė, kiek valandų. A tsakiau jam teisingai, o jis m an taip u žm yn ė ant kojos, kad vos pirštų n e su ­ traiškė. - Gal netyčia? - paklausė Hinčas. - Kurgi ne! Jeigu būtų u ž m y n ę s padu, tai nieko nesakyčiau, bet jis iš v isų jėgų kulnu. Tyčia koją pasuko ir kulnu m an pri­ m ynė. - Išprotėjo! - sušnibždėjo Maja. - Blogiau, - tarė aiškiaregys. - N e g i nem atote, kad visa tai yra p e r d ė m blogai? Būtų buvę geriau, jei būtų tą žm o g ų prim ušęs, negu kad u žm y n ė jam ant kojos kulnu. Kaip tik dėl to kulno jo p o elgis peržengia norm alum o ribas.

298

- Tai kam jo ieškoti? - sušuko Maja. - Juk vis tiek teks atiduoti policijai į rankas! - Ramiau, ramiau, panele. O gal visai ne jis n u žu d ė M alinia­ ką? Juk aiškiai matyti, kad jis nepakaltinam as. Hinčas ją guodė, bet Majos sielvartas b uvo nenum aldom as. Be viso kito, ji negalėjo patikėti Hinčo žodžiais, kad Leščiukas yra apsėstas. Tai skambėjo pernelyg fantastiškai. Ji b u vo įsitikinusi, kad jis išprotėjo. O jei ne, vadinasi, yra ž m o g ž u d y s. I

K opšy vą jie grįžo apie vidurnaktį ir patraukė tiesiai į v ie š­

butį „Lenkai", vienintelę padorią m iestelio užeigą. V iešbutis buvo m ažas, dviaukštis, kelių kambarių m edinis nam elis. Pirmame aukšte b uvo įsikūręs restoranas. Jam vad o­ vavo ap kūnusis ponas Kotlakas, - išvyd ęs panelę O cholovską, žem ai nusilenkė. - Taip, taip, žinom a. Toks ponas neseniai atvyko, pasiėm ė kambarį ir dabar turbūt m iega, nes u žgesin ęs šviesą. Maja ir Hinčas ėm ė tartis. Sunku buvo num atyti, kaip elgsis Leščiukas, juos pamatęs. B uvo galim a tikėtis visko. Hinčas nusprendė, kad išm intingiau būtų palaukti ryto, o ne žadinti jį dabar, tad paėm ė kambarius sau ir Majai, paskui nuėjo į restoraną pavakarieniauti. Jie valgė mėsą, tik staiga netikėtai įėjo Leščiukas ir atsisėdo prie staliuko palei langą. Laimė, linksma kelių įkaušusių ūkininkų kompanija pridengė juos n u o Leščiuko akių. Maja u žgniaužusi kvapą žiūrėjo į sulysusį jo veidą. Ar b u v o pam išęs? Elgėsi normaliai. Tyliu ir nedrąsiu balsu užsisakė muštinį, atrodė su sig ėd ęs ir be galo liūdnas, - net akyse su ž v ilg ė d a v o ašaros.

299

Jai su g n iau žė širdį, jau kėlėsi prieiti, - bet H inčas įsakm iai ją sulaikė. Norėjo ilgėliau jį patyrinėti. Jie išgirdo, kad Leščiukas klausia kelio į Polyką. - Šiandien norėjau ten nukeliauti, bet pasiklydau m iške ir išėjau į plentą, - aiškino jis. - Tai čia tasai vaikinas? - p a šn ib žd o m is paklausė Hinčas, nen u leisd am as n u o jo akių. - Gerbiamas ponas eina pas p o n ią O cholovską? - klausinėjo sm alsu sis šeim ininkas. - N e, tiesą sakant, aš į mišką. - 1 mišką? Apžiūrėti m edžių? - N eee, turiu kitų reikalų. Jis pradėjo valgyti, bet netrukus atstūm ė lėkštę. Jo žv ilgsn į prikaustė vienas daiktas, kabantis prie lango netoli jo. Tai b u vo m u sgau d is. Ant klijais ištepto popieriaus d ešim ty s m usių grūm ėsi su mirtimi, iš paskutiniųjų atplėšdam os vieną kojelę, kad dar giliau įklam pintų kitas - popierius b uvo kupinas m ažų, m erdinčių n u o išsekim o būtybių siaubingų pastangų. - Patraukite iš čia tą daiktą, - greitai tarė Leščiukas. - M usgaudį? Kur turėčiau jį patraukti? - nustebęs paklausė ponas Kotlakas. - Bet kur! Kad tik jo nebūtų šalia manęs! Greičiau! Šeim ininkas be galo nustebęs žvilgtelėjo į jį, bet m u sg a u d į p aėm ė ir pernešė prie gretim o lango. Tuomet nutiko keistas dalykas. Leščiukas atsistojo, nuėjo prie m u sg a u d ž io ir ė m ė pirštu pribaiginėti m u ses - vieną p o kitos, v ien ą po kitos. Ūkininkai pakilo n u o stalo ir nustebę žiūrėjo, ką anas daro, o šeim ininkas paklausė:

300

- Gerbiam as ponas traiško muses? - Kad jos nesikankintų, - nuslopusiu , lyg nesavu balsu tarė Leščiukas. Ir tai sakydam as m aigė jas vis greičiau, greičiau... Visa tai atrodė taip keistai, kad galiausiai vienas ūkininkas nebeištvėrė: - Gana jau to gero! Tą pat akimirką Leščiukas p u olė jį. A nt lūpų jam pasirodė putos... A biem rankom čiupo ūkininką u ž galvos ir nepaprastai smar­ kiai užsim etė sau ant peties. Su mirtinai persigandusiu ūkininku ėm ė blaškytis po visą salę. D raugeliai puolė į pagalbą. Maja ir Hinčas b u v o nustum ti į kampą. Po grindis raičiojosi m ušeikų kūnų kam uolys, su dideliu trenksmu nugriuvęs bufetas sužvangėjo dūžtančiais stiklais. Ir iškart iš tos kūnų p y n ės atsklido išgąstingas, siaubingas riksmas: - Jėzusmarija! Jėzusmarija! Leščiukas visu kūnu trenkėsi į langą, išdaužė jį ir atsidūrė kiem e. Bet prieš pabėgdam as dar akimirką stabtelėjo. A tsigrįžo ir sutraiškė dar vieną m usę ant m usgaudžio. Tada išnyko. Ūkininkai visu būriu išgarmėjo paskui jį. - Laikyk! Gaudyk! M iestelis sukilo. Visur atsilapojo langai ir durys, juose iš­ d y g o išsigan d ę žm onės. V ytynės skriejo gatvelėm is tarsi pikta lemianti šm ėkla. Hinčas negalėjo lėkti taip greitai kaip Maja, todėl čiupo už ran­ kos besiveržiančią į priekį m erginą ir nepaleido. Abu bėgo gale.

301

- U žm u š jį! - šnibždėjo Maja tarsi drugio krečiama. Iš tolo juos pasiekė nauji riksmai. Valstiečiai a p su p o trobe­ lę m iestelio pakrašty. Išlaužę tvorą, į kiem ą įsibrovė lazdom is, dalgiais ir šakėm is ginkluoti žm on ės. - Čia pasislėpė! - šaukė jie. - Jis palėpėje! - U ž ausies m ane čiupo! - staugė trobelės šeim ininkas. - M uses ant m u sg a u d žio traiškė! M ušti jį! Mušti! - Padegti namus! Jei Leščiukas būtų juos prim ušęs dvigubai tiek, tikrai n eb ū ­ tų tokie įsiutę. D id žiau sią jų įsiūtį su k ėlė m enki, bet negirdėti dalykai - kad čiu p o u ž ausies, kad traiškė m uses. Čia tai tikra niekšybė! M ušti jį! Maja priėjo prie jų. - Ž m onės, ar proto netekote? Juk jis per tvartą pabėgo į aną pusę! - Kur?! D a u g elis p a žin o panelę O ch o lo v sk ą iš Polykos. Kai kurie nu siėm ė kepures, bet iškart ėm ė šūkčioti: - N epabėgo! Jis čia! Pro čia įbėgo ir kopėčiom is u žlip o į palėpę. - O aš sakau, kad n u b ėgo ton pusėn! H inčas patyliukais įėjo į kiem ą ir, pasinaudojęs trum pu są­ m yšiu, išved ė iš arklidės arklį, pririšo jam prie u o d e g o s didelį kuokštą šia u d ų ir padegė. A rklys atsistojo piestu ir n u šu o lia v o į laukus. - Bėga! - išgirdę dundant kanopas suriko žm onės. - Arklį nusičiupo! Visi puolė u ž nam o, į vidinį kiem ą. O Leščiukas praplėšė stogo dangą ir žaibiškai n u čiu ožė ant žem ės.

302

Kurį laiką Maja m atė jį, stovintį be nuovokos, baisų ir virpan­ tį, sutrikusį. Norėjo pašaukti. Bet jis keliais šuoliais prilėkė prie šulinio kitapus gatvelės, netoli pastatų. Tai b u vo gilus ir siauras, apvalus šu lin ys su d id žiu le svirtimi. N ieko n ega lv od am a s Leščiukas įšoko į kibirą ir kartu su juo n u sileid o į šulinį. Ūkininkai grįžo atgal šūkaudam i: - Palaukite! N epabėgo! Arklį padegė! Dairykitės! Jis čia! Pa­ lėpėje tūno! Ž m on ės vėl a p su p o nam us. Maja ir H inčas su nerimu laukė, kada jie pastebės, kad svirtis nuleista, nors visai neseniai kibiras siūbavo aukštai ore. Keli jų atsirėmė į šu lin io rentinį, - tereikėjo jiems žvilgtelėti žem yn, ir būtų suradę Leščiuką. Jeigu tik tasai kartu su kibiru ne­ n u sileid o į dugną. Gal kibiras nusileido ir prisisėm ę vandens, tuom et Leščiuko likim as aiškus. N epaisydam i visko, ūkininkai bijojo lipti į palėpę, tik stum dė ir ragino kits kitą. - Ei! - sušuko Kotlakas pusberniui. - Atnešk dvivam zdį! Ten, už spintos! Žaibu! Maja kiek kojos neša pasileido į viešbutį, įpuolė į ištuštėjusį restoraną, iš u ž sp in to s ištraukė d vivam zd į. Buvo užtaisytas. N ega lv od am a iš abiejų v a m zd ž ių iššovė į orą. Paskui m etė d v iv a m zd į ant žem ės ir pabėgo. H inčas pasivijo Mają. - Ar tai jūs šaudėte? - Aš, aš. Bet bėkim e prie šulinio. Jau iš tolo jie pam atė, kad svirtis yra sugrįžusi į ankstesnę padėtį. Leščiukas gebėjo pasprukti. Tačiau kas dabar? Kur jo ieškoti? Kokių dar baisybių jis gali iškrėsti? Jie bergždžiai dairėsi aplinkui. Leščiuko neliko nė padujų.

303

- J is išprotėjo! - kartojo Maja p alūžusi. - Jis pam išėlis! Mirtis jam būtų geriausia išeitis! Ir nuvėrė baisi mintis, kad jis išprotėjo per ją, kad tai ji privedė jį iki beprotybės... Tačiau H inčas m anė kitaip. - Ne! - priešinosi jis, - čia kas kita! Jo veiksm ų blogis yra perdėtas! Beprotis prikultų žm ones, bet netraiškytų m usių! Bent jau nebūtų sutraiškęs tos paskutinės. Tam, kad išsiveržtum iš tokių m uštynių, dar stabtelėtum ir sutraiškytum m usę, reikia šio to daugiau nei beprotybės. Ir kaip keistai viskas prasidėjo! Juk iš pradžių jis tas m u se s traiškė iš gailesčio, nes negalėjo pakelti jų kančios, ir tik traiškant jį u ž p u o lė įdūkis. Paskutinės m u sės sutraiškym as jau b u vo velniškas veiksm as. Tačiau tas vaikinas nepanašus į tokį! Maldauju, panele, neįsileiskite abejonių į savo širdį! Pasitikėkite! M es jį išgelbėsim e! Po kelias v alandas trukusių b e rg žd žių paieškų jie grįžo į viešbutį. A pie septintą ryto į Majos kambarį pasibeldė ponas Kotlakas - esą vienas ūkininkas nori pasikalbėti su panele Ocholovska svarbiu reikalu. Maja, per v isą naktį nesum erkusi akių, n ed elsd am a išėjo. Jai nusilenkė kokių keturių d ešim čių m etų vyras, žvalus, liesas, stiprus. - Turiu šį tą pasakyti tik jums, - tarė jis. - Koks reikalas? - paklausė Maja, kai abu išėjo į kiemą. - Norėjau pasakyti, kad tasai ponas, kuris vakar čia su sim u šė su žm on ėm is, dabar yra pas m ane. - Pas jus? Tai yra - kur? - paklausė, slėpdam a susijaudinimą. - M ano troboje. U ž kokių penkių kilom etrų nuo čia turiu ūkelį, palei mišką, Zanivece. Tasai ponas dabar miega, liepiau savo pačiai jį saugoti. - Kas jus pas m ane atsiuntė?

304

Valstietis gudriai nusišypsojo. - M ano ūkis netoli Polykos, kartą m ačiau jus, m aloningoji panele, su tuo ponu, tai ir žinau, kad jis iš dvaro. - Aš neliksiu jums skolinga. Maja tučtuojau p a sik v ie tė H inčą, ir jie visi išv a žia v o pas ūkininką. Tik pirma aišk iaregy s privertė ją išgerti stiklą šilto pieno. N u ostab u s rytas auksino rugių varpas. Laukuose viešpatavo tyla. H inčas ėm ė klausinėti ūkininką visokių sm ulkm enų. - Tesaugo jį Dievas! Jeigu ne aš, jau būtų po jo! - tarė ūkininkas. - Kaip? - Brėkštant nuvažiavau į Polykos m išką žagarų. Einu pros­ kyna, o čia kažkas juoduoja jaunuolyne, ten, tarp Zaniveco ir Denbinkų. Maja visa virpėjo. - M anau sau - šernas ne šernas. Tada prieinu arčiau ir matau, kad tasai ponas kelnių diržą išsiveria ir ant šakos riša. Iškart su ­ pratau, kuo čia kvepia, bet kai kostelėjau, jis savo darbą m etė ir lūkuriuoja lyg niekur nieko. Jis laukia ir aš laukiu - aš laukiu ir jis laukia, galiausiai matau, kad eina prie m anęs ir paskui lenda. N ors ūkininkas atrodė esąs gana apsišvietęs, protingo veido, bet tikslesnio apibūdinim o rasti negalėjo. - Taigi lindo, - pakartojo jis. - Dar paskui ėjo man iš paskos net iki nam ų ir visą laiką lindo. N et m ano pati turėjo jį vyti šalin nuo m anęs. Prie nieko nelindo, tik prie m anęs. O, štai ten m ano troba, - pridūrė, rodydam as nedidelę sodybėlę, stovinčią atokiai nuo kitų, palei pat mišką. - Padėkite m um s, - tarė Hinčas. - Jeigu jis gera valia nenorės su m u m is eiti, reikės jį surišti ir nugabenti į Polyką. Bet palauki­

305

te... Aha... Pirmiau m es tylutėliai p a sislėp sim e už tvoros, o jūs išveskite jį į kiemą, - norėčiau pam atyti, kaip ten jis „lenda". - Kam to reikia? - karščiavosi Maja. - Vėl pabėgs. Bet Hinčas nepritarė jos nuogąstavim am s. Iš ūkininko ž o d žių jis suprato, kad Leščiukas yra visiškai išsekęs, ir buvo nepapras­ tai svarbu gerai pažinti, koks tas jo pam išim as. - Labai įdom u, kad ūkininkas nem okėjo apibūdinti to „lindi­ mo". Matyt, čia vėl susiduriam e su kažkuo, kas nukrypsta nuo norm os. N epam irškite, kad su n k u m ai dar tik prasideda. Kol neįm insim e jo ligo s m įslės, n ega lėsim e jos įveikti. Ir Leščiuko elg e sy s visiškai patvirtino jo lūkesčius. Ūkininkas išsiv e d ė jį iš trobos, kaip b u v o sutarta, ir kelis kartus perėjo su juo per kiemą. Leščiukas galėjo sukelti gailestį net labiausiai užkietėjusios širdies žm ogu i. Jis svyrinėjo, bu vo prislėgtas ir bejėgis - ir kartu iš visos jo figūros, iš kiekvieno judesio sklido tas pats liūdnas švelnum as, lyg koks sutrikusio žm o gau s beprasm iškum as. Ir iš tikrųjų, kaip ir sakė ūkininkas, jis neabejotinai „lindo". Atrodė, lyg Leščiukas norėtų tam ūkininkui ką pasakyti, bet negalėtų - lyg norėtų u žm egzti su juo kontaktą. Prieidavo prie jo labai arti, stačiai glausdavosi prie jo, žen g ė koja kojon iš paskos, tarytum paslaptingas m agnetas būtų traukęs jį su nepaprasta jėga. Buvo matyti, kad tai nėra visai sąm oningas elgesys, ir jis buvo nukreiptas tik į ūkininką. O į jo žm oną, kuri nepatenkinta stebėjo tuos m anevrus, Leščiukas nekreipė jokio dėm esio. Ūkininkui b u v o juokinga - jis vis žvilgčiojo į tvorą, už kurios slėpėsi H inčas su Maja, ir taisė linksm as minas. - Nėra reikalo jo rišti, - tarė ūkininkas, grįžęs pas juos, - kažką manyje pam atė ir seks paskui m ane kaip šuva.

306

Tad buvo sutarta, kad Maja pirma n u važiu os į Polyką ir viską parengs priimti Leščiuką. Svarbiausia b uvo tą reikalą nuslėpti nu o p en sio n o svečių. Hinčas būgštavo, kąd pam atyti m erginą Leščiukui gali būti pernelyg didelis sukrėtimas, bet vylėsi, kad nugabenti jj į Polyką pavyks be didesnių sun k u m ų . Tad Maja Šoko ant arklio ir raita pasileido tiesiai per mišką. Ir neilgai trukus prie šo k in ių Polykos dvaro durų privažiavo v e ­ žim aitis, iš kurio b u vo išneštas Leščiukas ir paguldytas vienam e iš antro aukšto kambarėlių. Jis jau nebegalėjo vai kščioti - toks b u vo nusilpęs. Nelabai su ­ vokė, kur jis ir kas jam darosi. N etgi nepažino Polykos. Prasidėjo reakcija, ir vaikinukas, atsid ū ręs lovoje, iškart prarado sąm onę.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS Majos parvykim as į Polyką sukėlė d id žiu lį p en sio n o svečių su ­ sidom ėjim ą, tikrą sum aištį. Toji žinia y p a č sujaudino p an elę Vyciskuvną ir daktarienę. - Ar žinote, ponia, kas šįryt parvažiavo ? O gi Ocholovska! - Kaip? Vakar išvažiavo, o šiandien jau parvažiavo? Ponia O cholovska, laikraštyje perskaičiusi apie M aliniako nužudym ą, tučtuojau išvažiavo į Varšuvą. - Ne, ne senoji! Maja! Savo akim is mačiau ją pro langą! Laikraščiai plačiai rašė apie paslaptingą M aliniako mirtį, ir tuose pranešim uose dažnai su m irgėd av o Majos pavardė. D ak­ tarienė buvo labai susijaudinusi. - O ar žinote, kad ji parvažiavo ne viena? Kažką parsivežė! Jis buvo nuneštas į viršų! Girdėjau pro duris. - Marysia man sakė, kad vakar K opšyve vyko m uštynės. Bet abiejų p o n ių susijaudinim as pasiekė viršūnę, kai tarnaitė Marysia kaip baisią paslaptį joms pasakė, kad atvežtasis ir pa­ gu ld ytasis viršuje yra Leščiukas. Ir jos ėm ė trintis valgom ajam e arba verandoje - tykojo kokių nors žinių. Bet nieko nenutykojo, nes nieko nevyko. Maja nepasirodė. N a m u s apgaubė tingi popiečio tyla.

308

O viršutiniam e kambaryje u žu o la id os b u vo nuleistos. Leš­ čiukas miegojo. Pavakare atėjo gydytojas. Hinčas ilgai ir išsam iai su juo kal­ bėjosi. - O rganizm e jokios ligos nėra. Ž aizdos paviršinės. Sim pto­ mai, apie kuriuos kalbate, gali turėti nervinį pagrindą. Būtų gerai pakviesti psichiatrą. Bet H inčas buvo kitos nu om on ės. Jis įtarė, kad ši liga yra ne nervinė, o dvasinė. Jis paprašė gyd ytojo Majai m igdom ųjų, pats irgi išgėrė rami­ nam osios mikstūros. Pirm iausia reikėjo atgauti jėgas. Taip Polykoje įsiviešp atavo tyla - net iki kitos popietės. Tada Leščiukas atgavo sąm onę. - Kur aš? - sušnibždėjo jis, trindamas akis. - Nejudėkite, - tarė Hinčas, jis ir toliau Majos prie jo nepri­ leido. - Jūs sergate. - Bet kur aš esu? - Polykoje. Tada, matyt, jis viską prisim inė, nes greitai atsisėdo lovoje. - Ką aš iškrėčiau? Kas jūs toks? Aha, ūkininkai norėjo m ane prikulti? O aš?.. Aha. Jį vėl apėm ė silp n u m a s, užsim erkė. Tačiau p o vala n d ėlės prabilo: - Ar jūs esate daktaras? -N e. - Pasakykite man tiesą. Ar aš išprotėjau? - Iš kur ištraukėte? - nustebo Hinčas. - Vakar b uvote nera­ m us, teisybė, bet turbūt buvote labai susijaudinęs. Jis dėjo nem ažai pastangų, kad nuram intų vaikiną. Bet Leščiukas, prisim inęs praeitos nakties įvykius, paniro į gilią apatiją. U žsim erkė ir nutilo.

309

Hinčas pam ažu jam pasakojo, kaip jį rado. N uslėpė tik tai, kad esąs aiškiaregys. Pasakė, kad lydėjo Mają į Polyką ir, atsitiktinai u žsu k ę į viešbutį, pam atė jį restorane. - Ar jinai čia? - paklausė Leščiukas. - O norėtum ėte su ja pasimatyti? - Ne, - išgąstingai atsakė Leščiukas. Ir pridūrė: - Išvažiuosiu iš čia. H inčas išsitraukė iš kišenės rašiklį. - Pasakykite, - paklausė jis, - iš kur gavote šį rašiklį? Leščiukas neatsakė. Tik kai H inčas kelis syk iu s pakartojo klausim ą, nenorom atsakė: - Ar šitą? Jis visai ne mano. - Kaip ne jūsų? Pažvelkite įdėmiau. O, štai čia jūsų dantų žym ės. - Tas rašiklis? Aha, teisybė. Radau jį. - Kur jį radote? - Pilyje. Buvau ten nuėjęs ir... pakėliau jį nuo žem ės tokiam e baltam e kam... N ebaigė. Prisim inė baltą kambarį, kurį retkarčiais su sa p n u o ­ davo. - Matyt, tai tas pats kambarys, kurį regėdavau sapne, - n e­ noriai burbtelėjo jis ir pasivertė ant kito šono. - N oriu m iego. - Dar palūkėkite. Ar tas rašiklis jau b u vo apgraužtas, kai jį radote? - Taip. - O jūs jį irgi graužėte? - N ežinau. Taip. Turiu tokį įprotį. Jis nutilo ir gulėjo atsim erkęs, žiūrėdam as į lubas. H inčas pajuto, kad daugiau nieko neišpeš. Bet Mają H inčo pasakojim as labai sujaudino. Vadinasi, tas rašiklis yra iš pilies? Veikiausiai Leščiukas jį rado tą naktį, kai pam etė peiliuką! N u o tada turėjo radinį nešiotis kišenėje.

310

Ak - ir netrukus p o to jo lūpos pam ėlo - tada, kai vaikštinėjo po mišką. Be to, rado jį baltam e kambaryje - jai irgi iškart iškilo baltas kambarys iš sapno. Jau ne kartą buvo pagalvojusi, kad tasai baltas kam barys galėjo būti M ysločės pilyje. N egi iš tikrųjų visoje šitoje istorijoje slypi kažkas nepaprasta ir nesuprantama? Ji papasakojo H inčui apie pilį ir apie tą baisų įspūdį, kurį visada patirdavo su sid ū ru si su paslaptinga, savarankišką g y ­ venim ą gyvenančia jos tuštum a. Taip, tas kam barys turėjo būti vienas iš pilies kambarių. Šis atradim as padarė jai d id ž iu lį įspūdį. Maja prisim inė Skolinskį. N ieku g y v u nenorėjo į šį reikalą velti C holavickio - žinojo, kad anas nekenčia Leščiuko. Bet Sko­ linskis, jei tebegyvena pilyje, gal ir galėtų suteikti šiokios tokios informacijos. H inčas visiškai jai pritarė. Jo m anym u, tasai paslaptingas, atstum iantis rašiklis galėjo būti paslapties raktas. Pirmiausiai reikėjo išsiaiškinti kaip tik tai. - Ž inote ką, m u d u galim e aplankyti profesorių. Labai n o ­ rėčiau pamatyti tą pilį, tikrai būtų įdom u. Leščiuką paliksim e M arysios globai. Ji energinga mergina, o jis dar per silpnas, kad galėtų jai pasipriešinti. Jie tilteliais nuėjo per klam pynes. Perėjo p ožem inį koridorių, dabar Maja ved ė aiškiaregį per tam sius ir tuščius kambarius. Ji vylėsi, kad jai pavy k s nueiti pas profesorių nesutikus C h o­ lavickio, m at n uo jo norėjo kuo ilgiau nuslėpti, kad parvažiavo į Polyką. Pirm am e aukšte ji sustojo. - Gal jūs čia palaukite.

311

Bet iš anfilados gilu m os juos pasiekė balsai ir šviesa, krentanti pro praviras duris. Norėjo sprukti, bet H inčas ją sulaikė. - Prieikime arčiau, - tarė jis. - N et jei m us pam atytų, nieko tokio, o man sm alsu, kas ten darosi. Mają irgi su d o m in o tie balsai, plėšantys tylą, prie kurios čia buvo pripratusi. Jie priėjo arčiau ir pam atė nepaprastą vaizdą. Prie stalo kunigaikštis, C holavickis ir profesorius, kuriuos aptarnavo G žegožas, kalbėjosi kaip aukštuom enės žm onės, taip, lyg niekas jų nebūtų skyrę - toje apšiurusioje, pustuštėje salėje vienas kitam žarstė m andagias frazes. Iš pirm o žv ilg sn io lyg ir nieko nuostabaus, nors pokalbis ir atrodė perdėm m andagus, pernelyg pom pastiškas. Vis dėlto nuvargę, stačiai išsekę pašnekovų veidai sklandžius jų sakinius, nepriekaištingas jų m anieras vertė neįprastu ir pavo ­ jingu žaidim ėliu. Rodės, d id žia u sio m is pastangom is jie aptaria neapsakom ai svarbius reikalus. O labiausiai stebino tas, kad - nors pokalbis b uvo sklandus ir taisyklingas - jų gestai buvo... nekoordinuoti, fantastiški. Sko­ linskis ir C holavickis kartkartėmis darė keistus judesius, p a v y z ­ d žiu i, vienas jų n u len k d a v o pirštą žem y n , kitas p u sd u b e n io siek d avo pernelyg plačiu, p ern elyg suapvalintu m ostu, netgi G žegožas vandenį į stiklines p y lė ypatingai. - Ką visa tai reiškia? - sušnibždėjo Hinčas. N utaikiusi progą, Maja p asirod ė Skolinskiui, p risp au d u si pirštą prie lūpų. Jis suprato ženklą ir netrukus atėjo pas juos. - Profesoriau, v ažiu ok im e į Polyką, - sušnibždėjo Maja. Reikia pasikalbėti, bet nenoriu, kad apie tai sužinotų Henrikas. - Gerai. Aš irgi noriu su jum is pasikalbėti. Kelyje į Polyką sužinojęs H inčo pavardę, profesorius paklausė:

312

- Ar tai jūs esate tas garsusis aiškiaregys? Kas jus čionai at­ vedė? - Tuojau, tuojau, pone profesoriau! Pirmiausia jūs m an pasa­ kykite, ar toje pilyje vyksta kas nors neįprasta? - Iš kur žinote? - Turiu priežasčių daryti tokias prielaidas. - Ačiū D ievui, galų gale turėsiu su kuo tai aptarti! - n u d ž iu ­ go profesorius. - Jūs atvykote pačiu laiku. Ilgiau vargiai būčiau galėjęs ištverti! Ir papasakojo jiem s viską, ką toje baisioje vietoje jam teko išg y v en ti. V irtuvė. R ankšluostis. K unigaikštis. C holavickis. Z iolkovska. Ženklas. Visa tai skleidėsi prieš H inčą ir Mają tarsi pasaka iš Tūkstančio ir vienos nakties. - Vadinasi, neklydau, - sušnibždėjo Hinčas susijaudinęs iki širdies gelm ių. - Čia veikia svetim i elem entai. - Kokie? - Profesoriau, - tarė Hinčas, - jūs verčiau pasisaugokite. M a­ tėm e jus vakarieniaujant. Kodėl jūsų gestai tokie keisti? M okslininkas susigėdo. - A š vis m ėginu rasti tą ženklą. Stengiuosi pasinaudoti kiek­ viena proga, kad ištirčiau kunigaikštį. Ir, matyt, pripratau, todėl kiekvieną gestą užbaigiu šiek tiek kitaip nei visada. - Tai labai pavojinga. Profesorius neklydo - jautė, kad tomis baisiom is sąlygom is jis pam ažu silpsta. Jo m anym u, situacija darėsi vis grėsm ingesnė. Jie jau privažiavo dvarą, ir Maja pro šonines duris n u siv ed ė juos į savo kambarį. - Vyliausi, kad atrasiu tą ženklą ir galėsiu ištraukti kunigaikš­ tį iš būsenos, kuri žu d o jį fiziškai ir moraliai. Deja, iki šiol pirm yn nepasistūm ėjau nė per nago juodym ą. Visa tai m ane baisiausiai

313

vargina, vo s laikausi... K asdien m an o atsparum as vis m ąžta. Bijau, kad C holavickio būsena dar prastesnė. Jo elgesiui, kaip jau matau, aiškiai būdingi p am išim o požym iai, - N egi iš tikro jam taip blogai? - Ar aš žinau! Aš jau nieko nebežinau! O gal čia ne m ū sų atsparum as m ąžta, o tų p aslaptingų jėgų sp au d im as didėja... Nėra ko stebėtis, kad galiausiai ž m o g u s nustoji ką nors suprasti, prarandi pasitikėjim ą savo protiniais gebėjimais. Visa, kas ten vyksta, pranoksta m ano supratimą. Todėl neapsakom ai d žia u ­ giuosi, kad atvykote m an į pagalbą. Tuos reiškinius jūs išm anote geriau už m ane. Ar visa tai galim a paaiškinti kok iom is nors natūraliom is priežastim is? Tada H inčas papasakojo Skolinskiui Leščiuko istoriją. - Tai reikštų, kad toji galia užkrečiam a - kad ji puola ž m o ­ nes, - sušnibždėjo profesorius. - Gal ir klystu, - tarė Hinčas, - bet, m ano galva, tų nep a aiš­ kinam ų reiškinių moralinė ir dvasinė prasm ė nekelia abejonių. M anau, jog m ažiausiai m įslin gas yra rankšluosčio judėjimas. Visi, kas tik dalyvavo spiritizm o seansuose, žino, kad n ežin om o s jėgos pakelia į orą daiktus, stu m d o baldus, netgi su d u o d a d a ly ­ viam s. Tie reiškiniai nebūtinai antgam tiniai. Veikiausiai čia v ei­ kia dar neištirtos m ū sų psichosom atinės jėgos. Įsivaizduokim e, kad tasai n elaim ingasis Franius fenom enalaus savo g y v y b in ių jėgų įtem p im o akim irką tam rankšluosčiui perdavė dalį sav o energijos. Ar jūs neatkreipėte dėm esio, gal tas judesys panašus į m ed iu m o judesius? Tad ši paslapties dalis jeigu ir ne išaiškinta, tai bent priskirta prie žinom ų p avy zd žių , prie seansuose vy k d o ­ m ų eksperim entų. Regis, - toliau kalbėjo jis, - čia su sid ū rėm e su atveju, neregėtu dėl savo nepaprasto intensyvum o. Franius buvo pasiekęs tokią d id ž iu lę įtampą, kokios norm alus ž m o g u s negali

314

nė įsivaizduoti, ir išjudino jėgas, kurios dabar veikia sunkiai a pi­ brėžiam u diapazonu. D alis tų fluidų turėjo persm elkti rašiklį ir paveikti Leščiuką. Čia viena nepaprastai įdom i sm ulkm ena - visi tie reiškiniai vienaip ar kitaip susiję su lūpom is. Leščiukui porą kartų buvo p am ėlusios lūpos. Žinom e, kad turėjo įprotį tą rašiklį graužti. Bet paaiškėjo, kad jį anksčiau jau b u v o grau žęs kitas. N edrįsčiau tvirtinti, bet galbūt tą rašiklį graužė Franius - ant jo Leščiuko dantų žy m ės greta Franiaus. - Lūpos, - tarė profesorius. - Man irgi kelis kartus buvo n u ­ tikę keistenybių su lūpom is. Porą kartų pastebėjau, kad m ano lūpos pulsuoja, o gal banguoja, bet paskui tai praėjo. - Matyt, toji jėga lengviausiai veikia lūpas, - susim ąstęs tarė Hinčas. - Be to, tuose R udzianskio paliktuose popieriuose irgi kal­ bam a apie lūpas. - Tačiau jūs sakote, kad tai neišsprendžia viso reikalo, neį­ m ena visos mįslės, - tarė Maja Hinčui. - Tas ir yra, kad ne. Toji jėga, kuri m us apsiautusi, nėra neutra­ li dvasiškai. Ji akivaizdžiai turi neigiam ą ženklą. Tai blogio jėga. Kartoju, ką jau esu jums sakęs - jaučiu ją kaip ypatingą blogį ir žinau, jog neklystu. Labai gali būti, kad ji m echaniškai perduo­ dama per „užkrėstus" daiktus, - ir manau, kad tik žm ogui, kuris dvasiškai yra paveikus. Kodėl profesoriui, kuris taip ilgai gyven o greta to kambario, ji ligi šiol nepadarė d id esn ės skriaudos? N es profesoriaus dvasia priešinosi. O kodėl Leščiukas „užsikrėtė"? N e s dėl susiklosčiusių fatališkų aplinkybių suabejojo savim i - ir tai jį susilpnino. - Taip, - sielvartingai pritarė Maja. - O jūs nepasiduokite! M es stosim e į kovą! - Tai ką dabar reikia daryti?

315

Hinčas susikaupė. - Padaryti reikia labai d a u g ką. Turime stengtis visa tai išaiš­ kinti. Pirmiausia reikia ištirti Leščiuką - m anau, nereikia n u o jo slėpti jo būsenos. Kai išaiškinsim e padėtį, gal jis atgaus gebėjimą priešintis. Taip pat reikia iš jo sužinoti, kas atsitiko M aliniakui. Atkalbėti jj n u o sav ižu d yb ės. Ir apskritai reikia, kad jis m u m s papasakotų apie savo psichikos būklę! - Tai nebus lengva, - tarė profesorius. - Pažiūrėsim. Bet tai dar ne viskas, - toliau kalbėjo Hinčas, raukdam as kaktą. - Vis prisim enu tą ūkininką. Kodėl Leščiukas lindo būtent prie jo? Be to, - kodėl laikydam as rankoje rašiklį m ačiau du žm ones? Leščiuką, einantį plentu, ir kitą, rašantį ant sienos. Gal ten b u v o tasai Franius? Profesorius išsitraukė iš kišenės seną, pageltusią nuotrauką. - Ar jis kartais n eb u vo p anašus į šitą iš nuotraukos? - Čia tasai Franius? -T a ip . Jie sm alsiai įsm eigė akis į nuotrauką. - Taip, jis yra tasai, kuris rašė ant sienos, - tarė Hinčas. - Tai jis. - Ar jums neatrodo, kad jis panašus į Leščiuką? - paklausė profesorius. - Ką jūs sakote! - nustebo Hinčas. - Iš tikrųjų! Betgi ne! Jie nėra panašūs. Tik pažvelkite - bruožai visiškai kitokie. Čia turbūt tas pats reiškinys kaip ir jūsų ir jo, - kreipėsi jis į Mają. - Juodu nėra panašūs, bet tokį įspūdį sudaro, nes jų prigim tys panašios. Panašum ą rodo tik akių išraiška, lū p ų išlinkim as, charakteris. Jus tris sieja tas pats gaivališkum as, aistra, tas pats g y v en im o geism as, - tik pažvelkite, profesoriau. H inčas popieriaus skiautele u ž d e n g ė Franiaus akis. Panašu­ m as bem at išnyko.

316

Tačiau Maja suvirpėjo suvokusi, kad jis pasakė - „jus tris", lyg jie trys būtų vien os šeim o s nariai. O Hinčas sėdėjo susimąstęs, jo kaktą kirto statmena gili raukšlė. - M atote, ponai, - tarė jis, - nereikia savęs apgaudinėti. Padė­ tis, kurioje atsidūrėm e, yra labai sunki, ji pareikalaus visų m ū sų jėgų. V isiem s reikia susiim ti. Jokios m istikos, jokio fatalizm o. O kol kas - eim e vakarieniauti. - Vakarieniauti? - nustebo Maja. - N a taip! Valgyti juk reikia! Be to, ilgiau nebegalim e slėptis n u o p en sion o svečių. Patikėkite m animi, kuo natūraliau elg si­ mės, tuo bus geriau. Jie įėjo į valgomąjį. Daktarienė, V yciskuvna ir tarėjas Šimčikas, žinantys apie audringą Majos praeitį ir dar audringesnę „kriminalinę" dabartį, gerte gėrė nuovargio ženklus jos veide, o neseniai atvykusi jauna pora su vaikeliu, gaubiam a palaim ingos nežinios, ramiai sau vakarieniavo. Maja pasistengė H inčo pavardę ištarti kuo neaiškiau ir išsyk kuo natūraliausiai pranešė: - Su m um is parvažiavo ponas Leščiukas, bet K opšyve ūki­ ninkai jį sum ušė, tad kurį laiką jam teks pasigydyti. - Aaaa, - teištarė panelė Vyciskuvna. Maja susijaudinusi žiūrėjo į tą gerai pažįstam ą valgom ąjį, ap šv iestą dviejų žibalinių lem pų. Jai atrodė, kad čia n eb u v o šim tą metų. - O m ū sų m ielas profesorius sėdi sau pilyje ir nė akių čia nerodo! - nuoširdžiai p ragydo storoji daktarienė. - O taip, susidraugavau su kunigaikščiu, - atsakė Skolinskis, - ir studijuoju tenykščius archyvus. Bet V yciskuvnai tų aiškinim ų buvo akivaizdžiai per maža. Savaim e suprantam a, kad Maja atrodo prastai. Tačiau p rofeso­

317

rius? O ir tas nepažįstam as p onas jai kažką prim inė - negi tai būtų... - Veikiausiai tai Hinčas, - šnipštelėjo jai daktarienė, - žinote, tas pranašas! Mačiau jo nuotraukas laikraščiuose! Hinčas! Panelė V yciskuvna pasijuto taip, lyg būtų pam ačiusi angelų karalių, bet rūgščia mina tarė: - Galbūt jis ir yra tas garsusis pranašas. A š tuo n esid om iu . Prie stalo įsivyravo tyla, viena iš tų, kurios, kuo ilgiau tę­ siasi, tuo labiau slegia ir darosi sunkiai ištveriam os. K ažkodėl niekas negalėjo rasti tem os pokalbiui. Ir keista - toji tyla ėm ė kelti nerimą. Galbūt dėl to, kad prie stalo sėdėjo su m edium ais ir spiritizm u susijęs asm uo, Hinčas, abi p o n ios pasijuto nejaukiai. Ir - pradėjo kalbėti apie dvasias. Bergždžiai H inčas m ėg in o n u ­ kreipti kalbą kiton pusėn. Daktarienė papasakojo baisią istoriją, o Vyciskuvna neliko jai skolinga. U žčiaupti jų buvo neįmanoma! Jos stačiai m ėgav osi kiekvienu savo žodžiu! Po vakarienės H inčas išėjo į sodą ir, vaikštinėdam as v in g iu o ­ tais senojo parko takeliais, stengėsi išnarplioti tą tamsią painiavą. Niekad iki šiol jis nesijautė toks bejėgis. Kas, kad gamta a p d o ­ vanojo jį... na, pavadinkim e, daline aiškiaregyste, bet toji aiškia­ regystė niekuo negalėjo padėti, atvirkščiai - stūm ė ž m o g ų į dar didesnį netikrumą, paakindam a jį bendrauti su p aslaptingom is ir neištirtom is jėgom is. H inčas nuolatos su sidurdavo su m etafiziniu pasauliu, kurio prigim ties įžvelgti neįstengė. Todėl vis labiau linko prie tikėjimo. Vis aiškiau tarp tų baisių pasaulio neaiškum ų jam skleidėsi pa­ prasta ir aiški tiesa, - kad vienintelis žm og au s ramstis, vienintelis jo ginklas ir teisė yra b ū d o bruožai, o vienintelis kelrodis - m o ­ ralė. Buvo tikras, kad jeigu Maja ir Leščiukas atkurtų savo gerą m oralinę savijautą, galėtų įveikti v isu s sunkum us.

318

Todėl džiaugėsi, kad jų bendražygiu tapo profesorius, pasi­ žym intis dvasinėm is vertybėm is. O abiejų p ensiono dam učių daktarienės ir valdininkaitės - lėkštum as ir kvailum as pripildė jo širdį kuo blogiausių nuojautų. Jeigu tik jos viską sužinotų, su ­ keltų sąm yšį ir paniką. Baim ė atimtų jų orum o ir proto likučius. H inčas paėm ė į ranką tą liūdnąjį rašiklį ir m ėnesienoje ėm ė tyrinėti dantų žym es. Kas dar jį graužė? Kieno dantys - kokio p am išim o apim to žm ogaus? Jis įsitem pė, su sik au p ė ir tiesus, ištiesta į priekį ranka stengėsi kažką pamatyti - dar kartą pakelti u žd a n g o s kraštą. Bergždžiai! Gal tų jėgų poveikis čia, pilies pašonėje, buvo pernelyg stiprus? O gal jam trūko nesavanaudiškos ram ybės ir dvasinės pusiausvyros - veltui stengėsi, nieko negalėjo pamatyti. Tačiau slegiantis blogio įsp ū d is - blogio, tūnančio tame rašikly­ je - vėl persm elkė jį visą. Jis iš lėto pasuko nam ų link. Valgomajame rado daktarienę, valdininkaitę ir tą jauną neseniai atvykusią porą - visi jie su si­ kaupę sėdėjo prie m ažo staliuko kampe. H inčas dabar jau b u vo toks jautrus visok iom s anomalijoms, kad iškart pamatė, jog tie žm on ės sėdi per arti staliuko, per ankštai susispaudę. Išvydusi jį, valdininkaitė cyptelėjo it m ažas vaikas, pagautas darant ką bloga, o visi kiti irgi atrodė sum išę ir kartu u žsid egę. Ką jie čia sum anė? H inčas jau norėjo praeiti pro šalį, bet ant stalelio pam atė didelį popieriaus lapą su išrašytom is raidėmis, o ant jo - apverstą lėkštutę. - Surengėte seansą? - paklausė jis. Draugija sukikeno. - Turime tokį sum anym ą! - įsiterpė jaunasis vyras. - Ši ponia, regis, yra m edium as, - tarė jaunoji žm ona, rody­ dam a į panelę V ydskuvną.

319

- M es visi nepaprastai d o m im ė s spiritizm u, - n u ošird žiai prisipažino daktarienė, koketiškai dirsčiodam a į Hinčą. - Gal ir jūs norėtum ėte dalyvauti seanse? Aha, tai b uvo spąstai. Šie ž m o n ė s įspėjo jo incognito - ir taip nevykusiai m ėgino įtraukti į nerim tą pramogą, kuri jiems suteiks nuostabių emocijų. H inčas panoro išplakti tą kvailių būrelį, n e­ žinantį, kad žaidžia su ugnim i. Ir kartu jam šo v ė į galvą, kad iš tikro būtų galim a surengti seansą, - bet su Leščiuku. Taip! Tai gera mintis! Ž engiant tuo keliu, nelabai pram intu, galim a pam atyti naujų švieselių . Tas eksperim entas galėjo p a ­ sisekti. Tik ar tai n eb u vo p ernelyg rizikinga? H inčas susim ąstė taip smarkiai, kad nebegirdėjo kaprizingų atsitiktinių spiritizm o m ėgėjų balsų. Tada sudundėjo arklio ka­ nopos - ir įėjo aukštas vyriškis, vilkintis jojiko kostium ą. Cholavickis! - Regis, parvažiavo panelė Maja, - tarė jis pasisveikinęs n e­ m aloniu, bespalviu balsu, į nieką nežiūrėdam as. - Tikrai, parvažiavo, - paskubėjo suteikti informaciją p o n iu ­ tės, su ža vėtos nauja sensacija. - Ar ji viršuje? - Būtent viršuje, būtent! - Parvažiavo ir ponas Leščiukas, - lyg niekur nieko pridūrė Vyciskuvna. Cholavickis pasuko prie laiptų, bet H inčas jį sulaikė. - A š kaip tik einu į viršų ir pranešiu panelei Majai, kad jos laukia svečias. H inčas norėjo ją perspėti ir kartu neleisti C holavickio į viršų. Tačiau anas nekreipė nė m en k iau sio d ėm esio į jo ž o d ž iu s - jau sunkiai kopė laiptais.

320

įž e n g ęs į koridorių, pam atė Mają, stovinčią prie vieno kam ­ bario durų. Greta jos stovėjo Skolinskis. Sekretorius sustojo kaip įbestas. N u o tada, kai atsisveikino su ja Varšuvoje, jo kančios dar pa­ didėjo. Mintis, kad ją prarado, kad Leščiukas ją visiškai u žvaldė, n e le id o jam gyventi. Kai jam b uvo pranešta, kad parvažiavo panelė O cholovska, iškart išskubėjo į Polyką, tarsi deginam as įkaitinta geležim i. N ežinojo, kad su Maja parvažiavo ir Leščiu­ kas - tą išgirdo tik iš valdininkaitės. Cholavickis jau bu vo priėjęs savo ištverm ės ribą. Maja jam b u vo prisim inim as tų dienų, kai, šiaip ar taip, jis dar priklausė norm aliam pasauliui. Tai dar padidino liguistą jo pavydą. - Maja, - tarė jis dusliu balsu. Ji greitai atsitraukė n u o durų. - Ką aš matau! - ištarė ji priverstinai šypsodam asi ir sten g ­ dam asi susivaldyti. Bet C holavickis suprato, kad ji tas duris sau go nuo jo. - Kas gyvena tame kambaryje? - paklausė jis. - Eime žemyn! Tik žvilgtelėjo į ją ir, u žu ot ką atsakęs, n u sp au d ė durų ran­ keną. Jį draskyte draskė pavydas. Maja stengėsi jam sutrukdyti, bet sekretorius įlėkė į kambarį. H inčas įpuolė paskui jį, su p yk ęs dėl tokios netikėtos diversijos, kuri ligoniui galėjo smarkiai pakenkti. Ir apstulbo. Leščiuko lova b u vo tuščia! Jo nebebuvo! Leščiukas dingo. O praviras langas kuo aiškiausiai rodė, kaip jis paspruko iš kambario. D idelis klevas, augantis palei langą, kuo puikiausiai atstojo kopėčias. Cholavickis b uvo pamirštas! Visi išbėgo į sodą, pakeliui užsim etę apsiaustus, ir pasklido po mišką.

321

- Kur jis galėjo pabėgti? - Važiuojame pas tą ūkininką! - tarė Hinčas. - Turbūt jį vėl ten traukia! Maja skubiai d a v ė nurodym us, ir jie sė d o į briką. Sekretorius tylėdam as šoko ant arklio. Neturėjo supratim o, nei ką reiškia Leščiuko pabėgim as, nei tos vytynės, kuriose d a­ lyvavo ir jis, - jam svarbiausia bu vo Majos susijaudinim as, - ji, išvydusi tuščią kambarį, pam iršo visą pasaulį! šu o lia v o paskui juos, tiesą sakant, d žiaugdam asis, kad jį pa­ m iršo - galėjo ramiai dorotis su savo nelaim e. Jie jau artėjo prie trobos ir jų pasitikti išbėgo H andričius, linksm as, besijuokiantis. - Vėl pas m ane atlėkė! - iš tolo šaukė jis. Leščiukas išėjo iš kiem o ir artėjo prie jų. Jis atrodė taip, lyg būtų visiškai girtas. Atkakliai it girtuoklis, svyrinėdam as ėjo p as­ kui Handričių. Ir tada Majai pritrūko jėgų. Ji puolė prie Leščiuko. - Ką tu darai? Pasigailėk! - šaukė ji. Hinčas norėjo Mają n u o jo paslėpti. Bet buvo per vėlu, Leš­ čiukas ją pamatė. - Tu vėl prie manęs! - sušuko visiškai netekęs proto, paklai­ kusiom is akimis, ir puolė ją. Vaikiną sučiupo, bet jis draskėsi su baisia jėga, jau išvis nieko nebesuvokdam as. - Ji nužudė! N užudė! N u žudė! - n esavu balsu rėkė jis. Visi ėm ė raičiotis po žem ę. A tbėgo Handričiova su vadelėm is. O C holavickis tik žiūrėjo nuo savo arklio nesikišdam as. Leščiukas b u v o surištas ir nuneštas į trobą. Tada sekretorius nušoko nuo arklio ir iš lėto priėjo prie lan go - čia jis galėjo girdėti kiekvieną žodį. - J ū s pasitraukite! - sušuko H inčas Majai. - Juk m atote, kad jį baisiai erzinate.

322

Leščiukas prapliupo raudoti. Tada H inčas priėjo prie jo ir uždėjo jam ant peties ranką. - Paklausykite manęs! - įtaigiai tarė jis. - Jūs esate apsėstas piktosios dvasios! Ar girdite mane? Jus a p sėd o velnias! Turėdam as galvoje n ed id elį vaikino išsilavinim ą, nenorėjo dėstyti jokių m okslinių tiesų. Pavadino tai kuo paprasčiau ir suprantam iau. Atsakas b uvo tyla. Ir tada Hinčas, tebelaikydam as ranką jam ant peties, aiškiai ir išsamiai papasakojo Leščiukui viską, ką sužinojo iš profesoriaus ir Majos. Jis kalbėjo iš lėto, stengdam asis, kad žodžiai pasiektų vaikino sąm onę. Papasakojo jam apie baisųjį kambarį ir apie rašiklį, - ir apie tai, kas su juo dėjosi pastaruoju metu. N u p iešė jam visą situaciją, ir pam ažu jo ranka p aleid o petį, ir ėm ė glostyti nelaim ingajam galvą. Ar tasai girdėjo? Ar suprato? H inčas neturėjo jokių garantijų, tačiau kokį pusvalandį be pertraukos pasakojo. Leščiukas pažvelgė į jį išsiplėtusiom is iš siaubo akimis. - Tai jūs sakote tiesą? Vadinasi, aš esu... - Taip. Bet nepasiduokite. G rum iam ės dėl jūsų. Tik prašom m u m s padėti. - Tai todėl aš laksčiau paskui tą valstietį? Vaikinas pam ažu atsitokėjo. - Gelbėkit mane... - sušnibždėjo. - P asinaudokim e tuo, kad jūs atgavote sąm onę. Dabar esate visiškai sąm oningas, - tikino jį Hinčas, - tad atsakykite į m ano klausim us k u o tiksliau. - Klauskite, pone.

323

- Kas jus traukia prie to ūkininko? - N ežinau. - Ar anksčiau jį pažinojote? - N iekada nesu jo matęs. - Vadinasi, n ežin ote. Bet ar suvokiate, ką darote tokiom is pam išim o valandėlėm is? Ar paskui prisim enate? - Prisim enu, - sušnibždėjo Leščiukas. - Tik negaliu su silai­ kyti. Tarsi būčiau pasigėręs ar ką... - O kada tas šėlas jums užėjo pirm ą kartą? Valandėlę jis grūm ėsi su savim i, paskui atsakė: - Tada... po to M aliniako n u ž u d y m o . - O kodėl n u ž u d ėte Maliniaką? - Kas, ar aš?! Jis atsisėdo lovoje. - Tai ji nužudė! - tarė jis ir jo veid a s patamsėjo. - Ji! Ji! Hinčas jį papurtė. - Ramiau! - su šu k o m atydam as, kad vaikinas vėl sm inga į tamsą. - Ką jūs čia šnekate! Pagalvokite apie tai! Po galais, su ­ im kite save į rankas! - Ji užnėrė jam kilpą ant kaklo ir patraukė pro skylę sienoje. Juk pats mačiau, - sušnibždėjo Leščiukas ir nualpo. H inčas atgaivino jį drėgnu rankšluosčiu. - Ar žinote, ką prieš valandėlę pasakėte? Kalbėkite toliau! Papasakokite viską kuo išsam iau. - O kam to reikia? - apatiškai paklausė Leščiukas. - N e s ne ji nužudė! Jums pasirodė! Gal jau tada b u v ote pa­ m išęs? Ne! P am išęs nebuvo! Jis v isk ą k u o puikiausiai prisim ena. Juk kai įlindo į kambarį, ji kaip tik tada jį ir sm augė. Kol anas m iegojo, užnėrė jam kilpą ant kaklo, virvelės galus prakišo pro

324

sien os plyšį į savo kam barį ir patraukė. Iš pradžių jis negalėjęs to suprasti, tik paskui suvokė, kaip ten viskas buvę. Virvelė turėjo v in g iu o ti apačioje, pro p ly šį tarp sie n o s ir grindų. N am as statytas greitosiom is, kuo pigiau, tad atlaisvinti sien os lentas buvo n esu n k u . Pirmiausia ji įsėlino į M aliniako kambarį, m iegančiam užnėrė kilpą, - tada, u ž d e g u si degtuką, davė jam ženklą, kad jis liptų pro langą, o kai įlipo, ėm ė Maliniaką sm augti. Gudriai viską apgalvojo, - kad kaltė kristų ant jo. Kas gi ją įtars, jeigu pro langą įlipo jis? H inčas persibraukė ranka sau per kaktą. Nejau tai bu vo įm an om a? Gal ir įm anom a. N e s tok iom is aplinkybėm is įm anom a b u v o viskas. O jeigu Maja irgi pateko į tų jėgų orbitą ir, ištikta p am išim o priepuolio, pasm augė Maliniaką? Bet prisiekė sau, kad jokiu būdu n e p a sid u o s b a isin g iem s vaizd u otės nuokrypiam s. Visą savo dėm esį sutelkė į faktus. Kaip taip galėjo nutikti, - juk Maja sakė, kad degtuko nebuvo u ž d e g u si. Tai kodėl Leščiukas tvirtino, kad d a v ė jam signalą d egtu k o liepsnele? Jis dar kartą to paklausė Leščiuką, paskui n u b ėgo pas Mają, kuri sėdėjo lauke ant su olo palei namą ir kankinosi laukdama. Jis viską jai papasakojo. -

Išprotėjo, - tarė ji. - Visų pirma, M aliniako lova stovėjo prie

priešingos sienos, o ne prie tos, kuri skyrė m ano kambarį n u o jo. Antra, d egtuko aš n eu žd eg ia u . Kas daugiau galėjo nužudyti, jei ne jis? Žinote ką? Kuo ilgiau apie tai galvoju, tuo labiau man atrodo, kad geriausia būtų pakviesti jam psichiatrą. Mają pam ažu ap ėm ė nuovargis ir nusivylim as, o Hinčas ne­ leido sau abejoti. N u sp re n d ė tikėti. Tegu jie netiki vienas kitu, bet jis n usprendė tikėti jais abiem.

325

Maja tvirtino, kad degtu k o n ed egė, o Leščiukas, - kad m atė pro langą įžiebto d egtu k o liepsnelę, vadinasi, abu sako teisybę. Jeigu abu vienas kitą kaltino ž m o g ž u d y ste , vadinasi, n e n u ­ ž u d ė nė vienas iš jų. Tad kas gi atsitiko? Piktoji dvasia? Bet šia sąvoka negalim a piktnaudžiauti, nebent nebūtų jokio kito paaiškinim o. Dėl visa ko jis paprašė Mają nubraižyti jam v ilo s planą ir dar sykį sm ulkiai atpasakoti tos dram atiškos valan d ėlės įvyk ių eigą. Maja nenoriai įvy k d ė jo prašym ą. Ji jau nebeturėjo jokių iliu­ zijų. Hinčui teko įveikti tokį patį Leščiuko nenorą, kol galiausiai tasai sutiko pakartoti viską dar sykį - su planu rankoje. Ir tada paaiškėjo, kad Leščiukas supainiojo kambarius! Iš vien o s M aliniako kambario pusės buvo Majos kambarys, iš ki­ tos - n ed id elis priebutis, iš kurio laiptai v ed ė į antrą aukštą. - Ar matėte šviesą šiam e lange, ar aname? - jau nežinia kelintą kartą klausė H inčas, paeiliui rod y d am as Majos ir priebutėlio langą. Kaskart Leščiukas p arod yd avo priebutį. - Čia. Šiam e kambaryje. - O ar M aliniako lova stovėjo prie šios sienos? - Prie šios. - Tada jūs klystate. Kitapus jos - ne panelės Majos kambarys. - Man tas pats, - vo s girdim ai, n e g y v u balsu atsakė Leščiu­ kas, - jei m anyje tūno kažkas... Jeigu esu... N u sisu k o į sieną, ir H inčas d augiau nieko nebegalėjo iš jo išgauti. Bet ir Maja H inču nepatikėjo, kai šis išklojo, kad, tvirtu jo įsi­ tikinimu, Leščiukas kalba nuoširdžiai - n e jis n u žu d ė Maliniaką. - O kas dar galėjo n u žu d yti? Arba neprisim ena, arba bijo atsakom ybės. Su ta siena - tai vaikiški pramanai.

326

- Grįžkim e nam o, - galiausiai tarė Hinčas. Blogiausia, kad jis negalėjo suvesti jų abiejų į akistatą. N uogąstavo, kad nei jis, nei ji jos neištvertų. Ir vėl Maja turėjo grįžti viena, nes brikoje sėdėjo Leščiukas. - A š einu į pilį, - tarė profesorius. - Jūs jau kaip nors su si­ tvarkysite be m anęs, o aš negaliu taip ilgam palikti senuko be priežiūros. - Gerai, bet turime kartais pasimatyti. Jeigu nieko neatsitiks, rytoj po pietų atvažiuokite į Polyką. Aha, dar šis tas. Kur Handričius? Reikia ir jį paklausinėti. Jis pasikvietė ūkininką. - Rytoj rytą ateikite į Polyką. Turiu su jum is pasikalbėti. Bet čia įsiterpė H andričiova. - Maniškis niekur neis! - tvirtai rėžė ji. - Kodėl? - Turi kitų darbų. - Nesiginčyk! - sudraudė ūkininkas nujausdam as, kad galės uždirbti. - Kelintą ateiti? - O aš sakau, kad niekur neisi! - su šu k o pati. - Be reikalo suka tau galvą! N a m u s saugok! H inčas įdėm iai ją stebėjo. Tas netikėtas pasipriešinim as jį nustebino. - Na, na! - galiausiai tarė. - N e tai ne, tai ir nereikia. Bet širdyje n usprendė iš pat ryto ateiti pas juos ir patyrinėti tą paslaptingą porą. Jie pajudėjo. Jau riedėjo per mišką, tik staiga išgirdo dundant šuoliuojančio arklio kanopas, ir kryžkelėje šm ėstelėjo tam si rai­ telio figūra. Cholavickis... Kanopų dundėjim as ir d u slū s šm aikščio kirčiai pam ažu tilo.

327

Koks beprotiškas buvo tas šuoliavim as! Hinčas neramiai žval­ gėsi po m išką, bet raitelis ir arklys jau seniai buvo d in g ę iš akių. * * *

Cholavickis n u m etė beveik nuvaryto arklio p av ad žiu s ber­ niukui ir įslinko į pilį. Ką tik šu o lia v o iš v isų jėgų, o dabar labai iš lėto žen gė per tuščius kam barius, o galva ir rankos jam vir­ pėjo lyg drugio krečiamam. Jis n u g ird o visą Leščiuko ir H inčo pokalbį. Dabar žinojo viską! Aha, vadinasi, ta jėga senojoje virtuvėje - vis d ėlto piktoji dvasia! Ji persiduoda žm onėm s? K odėl jam iki šiol nepersidavė? Ko­ dėl ji nusižiūrėjo kaip tik Leščiuką... Įdom u, kodėl kaip tik jį? Sekretorius b u v o neapsakom ai nustebęs. Kaipgi šitaip? Vadi­ nasi, jis, Skolinskis, kunigaikštis, kurie nuolatos g y v en o pilyje, neb u vo tos jėgos užpulti, o Leščiukas... nors jis b uvo toli nuo pilies, Varšuvoje... Atidarė sunkias, kaustytas duris ir sustojo ant se n o sio s vir­ tuvės slenksčio. U ž d e g ė d egtuką. R ankšluostis virpėjo be pa­ liovos, nors v o s pastebim ai. Virpėjo, rietėsi ir triūsė - dirbo be perstojo... Cholavickis, kaip ir d a u g y b ę kartų ligi šiol, tylom is žiūrėjo į rankšluostį. Šlykštynė! N eap sak om as bjaurumas! N erim as ir užgniaužta gerklė, tarsi springtum ... Ir kvailystė. Tad šis skuduras persekiojo Leščiuką ir Mają. Juos sau n u ­ sižiūrėjo. Cholavickis n esąm on in gai sukikeno ir suvirpėjo nuo to kikenim o. „Reikia pripažinti, kad net jei tai nieko daugiau, o tik akla m echaninė gam tos jėga, na, kokia spiritistinė ar p lazm inė ener­ gija, tai... tai ji žinojo, ką pasirinkti", - pam anė jis.

328

Kodėl? Kodėl tą neram ų, m ėšlungišką g y v y b ė s pasireiški­ m ą traukė tos p aslaptingos {tampos, susidariusios tarp Majos ir Leščiuko? Cholavickis buvo linkęs verčiau į tai nesigilinti. Tik žinojo, kad rankšluostis (jei galim a jį taip pavadinti) b uvo jo bendri­ ninkas. Prisiminė, kaip stengėsi naktį čia uždaryti profesorių. Tą naktį Skolinskis iš čia išsprūdo. Bet dabar to skuduro fluidai prikibo prie Leščiuko. Jeigu taip su sip ažin tu m su rankšluosčiu artimiau, - jeigu pasinaudotum tuo m įslingu užkratu - paim tum į rankas - pasiliktum nakčiai, pam atytum ... Jeigu L eščiuką taip siaubingai paveikė vien tik rašiklis, ką jau kalbėti apie... Žinoma, tai šlykštu. Bet ar jis pats nėra šlykštus? Išsikankinęs, sunykęs, praradęs Mają ir turtus - prakišęs abiejuose frontuose. Jis jau seniai žinojo, kad prakišo. N u o tada, kai pilyje a p sigy ­ veno profesorius, - kai Maja pabėgo su Leščiuku. Bet tik dabar n u švito proga atkeršyti. Ir sekretorius vėl nusijuokė. - A š tave dar labiau išjudinsiu, - burbtelėjo jis. Jis iš lėto ėm ė eiti prie rankšluosčio. Eidamas stebėjosi, kad tai, ko šitiek laiko nedrįso padaryti, kaip matyti, yra labai len­ gva. N ebejautė jokio to reiškinio keliam o siaubo - jautė tik savo siaubą, ir, nors jo veid ą iškreipė baimė, dabar jis bijojo ne rankš­ luosčio, o savęs paties...

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS O H inčas ir toliau karštligiškai plušėjo. Jis vienintelis tarp tų pakirstų ir išm u štų iš p u sia u sv y r o s ž m o n ių turėjo ganėtinai psichinės energijos ir noro priešintis. Žinojo, kokia atsakom ybė gu lė ant jo pečių. Stengtis viską išsiaiškinti! Ištirti viską, kas nėra iki galo aišku, sekti kiekvienais pėdsakais - štai kokį m etodą jis pasirinko. Pirmiausia parašė laišką V aršuvos tardym o organams: Dėl nepaprastai svarbių reikalų, deja, negaliu pats asmeniškai pasikalbėti su ponu teisėju, bet laikau savo pareiga pasidalyti su jumis viena nuojauta, kuri mane aplankė mąstant apie Maliniako nužudymą. Žinome, jog dabartinė tardymo išvada yra ta, kad žudikas įlipo pro langą. Tačiau lieka neaišku, kodėl jis panaudojo virvelę, be to, aukos kūno ir ypač galvos padėtis sukėlė Jums daug abejonių. Todėl atkakliai siūlyčiau Jums įdėmiai apžiūrėti sieną tarp M a­ liniako miegamojo ir priebučio. Trumpam prašau remtis hipoteze (nors ji iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti absurdiška), kad žudikas užnėrė virvelę miegančiam Maliniakui ant kaklo, prakišo galus pro plyšį sienoje, paskui nuėjo į priebutį ir iš ten ją piatraukė. Tada nupjovė virvelę prie pat sienos ir įgrūdo ją atgal į Maliniako mie­ gamąjį.

330

Puikiai suprantu, kad šią prielaidą, jau savaime gan fantastišką, daro neįmanomą tas faktas, kad Maliniako miegamojo durys buvo užrakintos iš vidaus, todėl žudikas negalėjo įeiti ir užnerti jam kilpos. O jeigu jis būtų įlipęs pro langą, negalėtų patekti į priebutį. Vis dėlto siūlau Jums apmąstyti mano mintį, tarsi ji būtų įmanoma, nes esu visiškai įsitikinęs, kad turėjo nutikti kaip tik šitaip. Be to, prašyčiau nedelsiant man pranešti apie tyrimo išvadas - tai man gerokai palengvintų tolesnį darbą. Pagarbiai ir t. t. H inčas m etė ant svarstyklių visą savo autoritetą. A pie penktą po pietų atvyko Skolinskis. -P a galia u ! - tarė H in č a s.-J a u seniai jūsų laukiu! Paglobokite m ū sų pacientą, o aš n u v ažiu osiu pas Handričių. Jis - anaiptol ne pati lengviausia iš m įslių, kurias turime įminti. - N ežinau, ar gerai darau išvykdam as iš pilies, - tarė profe­ sorius. - C holavickis šiandien neatėjo pietauti. Liepė pasakyti, kad serga. Bijau, kad jis ten kažką rezga. - N etrukus im sim ės ir to pono, - atsakė aiškiaregys. - Taip pat ir siaubo kambario. - Ketinate rankšluosčiui paskelbti karą? - Žinoma! Kaip tik ten slypi blogio šaltinis. Jeigu Cholavickis m u m s trukdys, teks jėga jį nukenksm inti. Terliotis čia nėra ko! Bet pirma turiu surinkti kuo daugiau informacijos ir, - o tai svar­ biausia, - psichiškai sustiprinti Leščiuką ir Mają. Tada keliausim e į pilį ir tiesiog sunaikinsim e rankšluostį. - To pasekm ės gali būti nenuspėjam os, - perspėjo Skolinskis. - N ie k o nep ad ary si. O p agaliau dar p ažiū rėsim e. Šįvakar atliksiu v ie n ą ek sp e rim en tą , n u o kurio labai d a u g kas p ri­ kla u sy s.

331

Skolinskis liko prie Leščiuko, - šį vėl buvo apėm usi apatija, tad nejudėdam as gulėjo lovoje. Maja iš savo kambario neišeidavo. Profesorius sukinėjosi tarp jų dviejų, bet patį kam avo blogos nuojautos, vis su nerim u gal­ vojo apie kunigaikštį ir netikėtą C holavickio ligą. Vakare grįžo Hinčas. - Su tuo ūkininku kažkas ne taip, - pranešė jis Skolinskiui savo patikrinim o rezultatus. - Jo m oteriškė neprileido m anęs prie jo. N ežinau, kodėl ji pasidarė tokia atkakli. Tada paklau­ sinėjau gretim am e kaim e. Ir paaiškėjo, kad H andričius prieš keliolika m etų atvažiavęs čia iš Liublino kartu su žm ona. Toji žm ona yra vietinio ūkininko duktė, bet tarnavo Liubline, kur ir su sip ažin o su H andričium i, ir ištekėjo už jo. Kai mirė jos tėvas, abu parvyko čia ūkininkauti. Handričius čia neturi jokių gim inių ir niekas nieko apie jį papasakoti negali. - Ak, kad pagaliau m um s pavyktų atrasti tą ženklą! - atsiduso profesorius, susirūpinęs kunigaikščio likimu. - Profesoriau, - tarė Hinčas, - šį vakarą padarysim e lem iam ą bandym ą. Pasilikite vakarienės. G alim as daiktas, kad dar šian­ dien kilstelėsim e paslapties šydą. Jis rimtai baim inosi dėl to eksperim ento, nes jis galėjo baigtis tragiškai. Surengti spiritizm o seansą su Leščiuku kaip m edium u? U žm igd yti jį ir tuo slidžiu takeliu stengtis daugiau sužinoti apie jį apsėdusias jėgas? Šis žaidim as b u vo labai pavojingas, vaikinas galėjo sum okėti savo sveikata ir gyvybe. Tokio seanso baigties numatyti negalėjo niekas. Vis dėlto H inčas ryžosi pramušti juos supančią tam sos sieną. O gal eksperim entas pavyks?! Baisiojo kambario sąsaja su an ap u sy b e leid o iš tokio m etod o tikėtis labai daug. Tik kad,

332

Hinčo sielvartui, reikėjo pasinaudoti nelem tų pensiono poniučių pagalba, nes kitų žm onių, galinčių dalyvauti seanse, nebuvo. Hinčui net oda šiurpdavo nuo minties, kad tos kvailos bobelės bus įtrauktos į tokį pavojingą eksperim entą. Po vakarienės jis pasiūlė: - N a ką, surenkim e seansėlį? Smagiai praleisim e vakarą. - Ak! - vienu balsu su šu k o V yciskuvna ir daktarienė. Vyciskuvna pridūrė: - A š mielai pabūsiu m edium u. - N e, m ed iu m ą aš turiu geresnį. Jei siūlau seansą, vadinasi, jaučiu, jog Leščiukas bus nuostabus m edium as. Paprašykim e jį dalyvauti. Vyciskuvna su daktariene iš d žia u g sm o netvėrė savam e kai­ lyje: spiritizm o seansas - ir dar su Leščiuku! Tyliame kam piniam e kabinete jie pastatė apvalų stalą. N u le i­ do užuolaidas, šone pastatė prigesintą lem pą - kuklūs, bet labai em ocion alū s pasirengim ai. H inčas paaiškino Leščiukui, ką ketinąs su juo daryti. Tasai neprieštaravo. Aiškiaregys nė nenum anė, kaip mirtinai išsigando Leščiukas išgirdęs, kad jį ap sėd o neaiškios paslaptingos jėgos. Žinia, kuri galėjo sukrėsti ir kur kas stipresnį žm og ų , trenkė jį it perkūnas iš giedro dangaus. Vadinasi, jį apsėdo velnias? Leščiukas nesileido į subtilybes. Jam ši jėga galėjo būti tik piktoji dvasia. Netikėjo. Negalėjo tuo patikėti. Bet viskas bylojo, kad tai tiesa. Šiaip ar taip, bet jo viduje siautė kažkas baisaus - jautė šitai. Tad iš pasibjaurėjimo savim i ir savęs paties baim ės jis visiškai nu grim zd o į apatiją.

333

Maja neturėjo dalyvauti sean se - negalėjo to daryti dėl Leš­ čiuko. - Pasirūpinkite įvairiom is g a iv in a n čio m is p riem o n ėm is ir tvarsliava, kokios tik turite po ranka, ir laukite gretim am e k am ­ baryje, - patarė jai Hinčas. - Tvarsliava? - Taip. N ežinia, kas gali atsitikti. Visi su sėd o aplink stalą. Leščiukui iš d ešin ės sėdėjo Hinčas, iš kairės profesorius, toliau - abi pon ios ir jaunoji pora. Buvo paruoštas popieriaus lapas ir lėkštutė. H inčas ėm ėsi reikalo la­ bai atsargiai. Iš pradžių n u sp ren d ė padaryti paprastą seansą su lėkštele. - Oho, juda, - sušnibždėjo p ersigandusi daktarienė m atyda­ ma, kad po n ervin go laukim o, trukusio kokį ketvirtį valandos, lėkštelė krustelėjo ir ėm ė suktis ratu. D aktarienė s ė d o prie stalo apim ta p a m a ld ž io s baim ės, o V yciskuvna, atvirkščiai, širdies gilum oje buvo įsitikinusi, kad visa tai niekai, a p gavy stė ir akių dūm im as, o savo įsitikinim ą dem onstravo atitinkam om is m in o m is ir vypsniais. Lėkštelė ėm ė suktis ant popieriaus vis greičiau, vis tvirčiau. Tada - stabtelėjo, rodydam a ant jos užbrėžtu brūkšneliu rai­ d ę A, parašytą ant popieriaus lapo. Paskui greitai, vis greičiau ir greičiau, parodė š , F, R ir A raides. - Ašfra, - pašn ib žd om perskaitė daktarienė. - Prašom nepasakinėti, - papriekaištavo Hinčas. O lėkštelė tą ž o d į kartojo be paliovos. Lėkštelė šėlo. Lakstė po popierių, sly d o susirin k u siem s iš pirštų ir kartojo: - Ašfraašfraašfraašfraašfra... - Kuo tu vardu? - paklausė Hinčas. Lėkštelė sm arkiai sukasi.

334

- Ašm afra. - N iek o sau žodelis, - ironiškai vyptelėjo Vyciskuvna. - Framaša, - išstuksėjo lėkštelė. - Pakartok! - paliepė Hinčas, įtemptai stengęsis suvokti šio vapaliojim o prasmę. - Ašfram a, - šį kartą teigė lėkštelė ir iškart po to surinko žod į „ne". - N enori kalbėti? -N e. - Kodėl? - Piešti, - surinko lėkštelė ir sustojo. - U žsispyrė, - sušnibždėjo daktarienė. - Kad ir pradėtų judėti, nieko m um s nepasakys, - kiek pakim usiu balsu tarė profesorius, - nes išsitrynė brūkšnelis. - Kaip tai? Tai b u v o tiesa. H inčo nubrėžtas brūkšnelis atrodė šiek tiek nusitrynęs. - Piešti, - pakartojo H inčas ir atsistojo. - Luktelėkite, aš tuoj atnešiu pieštuką. - A š turiu pieštuką, - tarė Vyciskuvna. Tačiau Hinčas, tarsi neišgirdęs, išėjo ir netrukus atnešė n ed i­ delį juodą pieštuką. Juo nubrėžė naują brūkšnį, ir visi vėl palinko prie lėkštelės. Tada daktarienė staiga ėm ė bijoti: - A š išeinu! - N ed rįsk ite nutraukti grandinės! - grėsm in g ai šūktelėjo aiškiaregys. Ir tučtuojau lėkštelė vėl ėm ė suktis kaip pašėlusi blaškėsi po stalą, skriejo palei pat stalo kraštą, tarsi būtų norėjusi nukristi ir sudužti. Tai b u vo tikras įsiūtis, toks nevaldom as ir kar­ tu akivaizdus, kad jiems atrodė, jog po jų pirštais daužosi žvėris. Tuom et Skolinskis tarė:

335

- Miega! Visi p ažvelgė į Leščiuką. Jis iš tikrųjų miegojo, m iegojo giliai, jo veidas rodės mirtinai išblyškęs, kaktą nubėrę prakaito lašeliai. L ūpos b u vo pam ėlusios, beveik juodos, kvėpavo sunkiai. - Nenutraukite grandinės, - tyliai paliepė Hinčas. Tas n urodym as b u vo nereikalingas. N iekas ir taip nė n ekrus­ telėjo. Visi sėdėjo lyg prikalti prie kėdžių. Kambaryje ė m ė traš­ kėti lyg kokios elektros iškrovos. Lėkštelė kokį pusm etrį pakilo į orą ir tėškėsi žem ėn, pažiro sm u lk ios šukelės. - Kas tu? - paklausė aiškiaregys. Tas keistas klausim as buvo pagrįstas. Leščiuko bruožai v isiš­ kai pasikeitė. N o sis paaštrėjo, veidas tapo liesesnis ir lyg sv eti­ mas, jį apgaubė baisios neapykantos aura. Pro pajuodusias lūpas išsikišo dantys, kūnas ėm ė pulsuoti. N e virpėti, o pulsuoti - bent jau taip atrodė prieblandoje. - N orėtum ? - paklausė Leščiukas balsu, kuris n ebuvo jo. Gerai, gerai. Jau aš tau atleisiu. Pamatysi. Tuojau pam atysi. Pir­ m iausia sau, o paskui tau. Ištraukė ranką, pakėlė ir pirštu brūkštelėjo sau per kaklą. - Šitaip tau atleisiu! Šitaip atleisiu sau ir tau! Ištraukė antrą ranką ir svyruodam as atsistojo. R ankomis ėm ė daryti keistus judesius. Lyg ką kištų sau į bum ą. Paskui jo veidas pasidarė violetinis, ir jis krito ant žem ės. Sugargaliavo. Daktarienė patyrė nervinį šoką ir n u o k ėdės su sm u k o ant grindų. Jaunoji pora tiesiog pabėgo. H inčas ir profesorius p uolė į pagalbą. Tačiau kaip gelbėti? Leščiuką d u sin o neregim a materija ir rodos - padėti jam n eb u vo kaip. Hinčas karštligiškai stengėsi išbudinti Leščiuką. Ir galiausiai, kai jau atrodė, kad viskas žuvę, H inčo pastangos d avė vaisių vaikinas pabudo ir kartu nustojo springti. Ėmė giliai kvėpuoti.

336

- Kur aš? - paklausė silpnu balsu. Jį u ž n e šė į viršų. N am ai atrodė visiškai tušti. Persigandę p en ­ sion o svečiai išsislapstė tolim iausiuose kambariuose. - Kur Maja? - staiga susidom ėjo profesorius. Ėmė ją šaukti, b et m ergina neatsiliepė. Ji turėjo laukti m a­ žajam e salonėlyje. H inčas ją rado ant g rin d ų - gu lin čią be są­ m onės. A tgaivino nesunkiai. - Kas jums atsitiko? - N ualpau. Ji nieko nežinojo. Tik tiek, kad sėdėjo čia, kaip jai buvo liepta. O daugiau nieko neprisim inė. Hinčas lengviau atsiduso, a p žiū ­ rinėdam as n e d id eliu s su m u šim u s, kuriuos patyrė krisdama. - Na, galėjo baigtis ir blogiau - jums abiem. - Ar eksperim entas pavyko? Ar ką nors sužinojote? - Ramiau, ram iau. Pirma truputį pailsėkite, atsigaukite, o m es apsvarstysim e gautus duom enis. Hinčas dar užėjo pas Leščiuką, kuris, netekęs paskutinių jėgų, gulėjo lovoje. Jis nieko neklausė. Tik jo akyse, išsiplėtusiose ir nejudančiose, tvyrojo mirtinas, beveik g yv u lišk as, nerim as ir širdgėla. Kai H inčas keliais žod žiais norėjo jį nuraminti, Leščiu­ kas nervingai atsakė: - N iek o nesakykite. N iek o nenoriu žinoti. N ieko nenoriu! „Negerai, - p am an ė aiškiaregys, - ilgai jis taip netemps!" Abu su profesorium i, nenutoldam i n u o Leščiuko kambario durų, aptarė seansą. - Atrodo, brangus profesoriau, - tarė aiškiaregys, - kad da­ lyvavom e scenoje, kuri vyko senojoje virtuvėje. Man regis, - aš beveik neabejoju, - į Leščiuką įsikūnijo Franius. - Ar tai įm anom a? - sušnibždėjo profesorius.

337

- Taip, žinom a, per seansus tokie reiškiniai galim i. Tik n e­ reikia iškart tam priskirti antgam tinės reikšmės. M es n ežin om e, kaip tai vyksta, n es n esam e ištyrinėję savo psichikos savybių, bet per seansus kitos asm enybės pasireiškia kaip tik per m ed iu m u s. Šiuo atveju - Franius. - Taip, bu vo galim a tai num atyti. Profesorius išsitraukė nuotrauką. Taip, Leščiukas bu vo supanašėjęs su Franiumi. - M ano galva, jau žin om e, kas tą lem tin gą vakarą n utiko senojoje virtuvėje, - kalbėjo Hinčas, - ir manau, jūs su m anim i sutiksite. Dabar girdėjom e paskutinį Franiaus ir kunigaikščio pokalbį, po kurio vaikinas n u sižu d ė. Tą baisų dalyką jis padarė kaip tik tuo rankšluosčiu - susikišo jį sau į burną ir apsivyniojo juo veidą taip, kaip m es m atėm e. U žsp rin g o rankšluosčiu nelai­ m ingojo kunigaikščio akyse. Taigi Leščiuko judesiai per seansą b u vo aiškūs ir plastiški. Kodėl kunigaikštis jam nesutrukdė? Gal jį suparalyžiavo siaubas? Gal negalėjo dėl fizinių priežasčių? O tas brūkštelėjim as pirštu sau per gerklę - kaip manote, ar čia n ebuvo tas ženklas, kurio ieškom e? Bet m okslininkas gūžtelėjo pečiais. - Tūkstantį kartų tą judesį dariau kunigaikščiui ir Z iolkovskai matant - ir nieko. O pagaliau tai n eb u vo atleidim as, veikiau grasinim as. Ir profesorius pakartojo Franiaus gestą, bet iškart sustojo. - Buvo kažkaip kitaip, - tarė jis. - Jis tą padarė kitaip, - patvirtino Hinčas, irgi kartodam as Franiaus-Leščiuko gestą. - Ne, ne taip. - O kaip tada? Abu stovėjo nežinodam i, ką daryti. Tada Skolinskis šūktelėjo:

338

- J is tą padarė kaire ranka! Taip, toks ir buvo skirtum as. Ar Franius b u vo kairiarankis? Šiaip ar taip, tokio judesio Skolinskis dar n eb u vo pam ėginęs. - Važiuoju pas Ziolkovską! - tarė profesorius. - Šitai reikia patikrinti. - A š važiuoju kartu su jumis, - H inčas ne itin pasikliovė pro­ fesoriaus gebėjimu analizuoti. - Ar ne verčiau jum s pabūti čia? Palikti juos abu be priežiū­ ros - p o tokio sukrėtimo? Bet aiškiaregio tokios abejonės nekam avo. - V ažiuosim e brika. Po ko k ios va la n d os b ū sim e grįžę. Jei laim ingai ištvėrė seansą, kol kas jiem s niekas negresia. D ėl viso pikto jie išsam iai paaiškino Majai, ką reikia daryti, liepė jai saugoti Leščiuką, bet nieku gyvu neiti į jo kambarį. Tiesioginę priežiūrą jie patikėjo Marysiai. Tada abudu patrau­ kė į eigulio sodybą, kur atostogavo senoji šeim ininkė. Važiuoda­ mi dar aptarė kol kas neaiškius seanso m om entus. Ašframa? Framaša? Kokia čia framaša, kurią pam inėjo Leš­ čiukas? Pirmas skiem uo „fra", - vadinasi, Franius? Jeigu pirmas skiem uo „aš" - kaip tada? Aš, Leščiukas? O jeigu gale „ša" - kaip tada? Ša, tylėk? H inčas ir profesorius spėliojo visaip. Ašfra, framaša, ašmafra - ką slėpė šios vapalionės? - Framaša... Ašmafra... - kartojo Hinčas. - Kodėl „Fra"? O gal... Ašmafra... Aš - tai aš, tai yra Leščiukas. Fra - Franius. Ma - Maja. Palaukš, palaukš... Vadinasi, m ed iu m as šitaip norėjo pabrėžti tų trijų asm enų - Leščiuko, Majos, Franiaus - b endru­ mą? Galima iššifruoti taip, bet galim a ir visiškai kitaip... O, kaip m ažai težinom e apie pasaulį ir save pačius!

339

Z iolkovskos jie nerado nam ie. Turėjo palūkėti gerą valandą, kol senoji šeim ininkė, p asipuošusi juodu šaliku ir d id žiu le skry­ bėle, grįžo iš Kopšy vo. Pamačiusi profesorių, ji su pasibjaurėjimu nusispjovė. - Ką? Vėl tie ženklai? N ieko neprisim enu! - su šu k o ji. - D u o ­ kite m an ramybę! - Luktelėkite! O šitai prisimenate? Profesorius parodė tą judesį. - Ne! - sušuko m oteriškė. - N eprisim enu! Irgi mat sugalvojo! Savo nelaim ei aš čia atvažiavau! - Ponia, prašom prisiminti. Gal kas nors panašaus? - Panašaus, kaip kum štis į nosį! N ebeliko nieko kito, tik sėsti į briką ir išvažiuoti. Profesorius buvo nusivylęs, bet Hinčas Ziolkovska pasitikėjo kur kas mažiau. - Toji boba kažką rezga. Ar pastebėjote, kaip pirm ą akimirką ji sutriko? O juk jeigu tada nešė kunigaikščiui valgyti ant p ad ėk ­ lo, veikiausiai n ešė dešinėje rankoje. Tad kairė buvo laisva, ir jei padarė kokį gestą, tai nebent kaire. - Aš čia išlipsiu, - tarė profesorius, kai jie privažiavo kelią, vedantį į pilį. - Pats laikas grįžti į savo postą. O kas čia atlekia? G žegožas? G žeg oža s artėjo prie jų nušviestas m ėn esien os ir ranka rodė kažkokius ženklus. Jie iššoko iš brikos. - Ar kas atsitiko?! - Visur jūsų ieškau, m aloningasis pone. Buvau net Polykoje. - Keis atsitiko? Prie šio pon o galite kalbėti laisvai. - Negerai! Tesaugo m us Švenčiausioji Mergelė! Atlėkiau per­ spėti, nes negerai! - O kas negerai? - Ponas sekretorius visą naktį senojoje virtuvėje prasėdėjo!

340

Ta žinia pribloškė ir Skolinskį, ir Hinčą. Cholavickis senojoje virtuvėje? Senasis tarnas po kelių padrikų sakinių papasakojo viską nuosekliai: - Jau vakar pastebėjau, kad ponui sekretoriui blogiau - tik vaikščiojo po pilį ir šypsojosi, pas kunigaikštį net neužėjo. Naktį kyštelėjau galvą į jo kambarį, o ten tuščia. Pamaniau, - gal išėjo arba dar kas nors... Paryčiais vėl kyštelėjau galvą - lova nepa­ liesta, jo nėra. O dabar neseniai man šov ė į galvą pažiūrėti, kas ten senojoje virtuvėje dedasi. Žiūriu - lova sujaukta, tarsi kas būtų joje gulėjęs. -N a ? ! - Iškart nulėkiau pas sekretorių, o jis tik n u sišypsojo, bet taip... Turbūt visai išprotėjo! Ir sako man: jūs, G žegožai, man netrukdykite, nes reikia sąskaitas suvesti. O ką tik liepė pabal­ noti arklį ir išjojo. Pamaniau, reikia pas poną profesorių į Polyką nulėkti, n es negerai! Bet kelyje man ūkininkas pasakė, kad jūs nuvažiavote ten, tad laukiau. Turime tučtuojau ką nors daryti, nes gali nutikti nelaimė! Ponas kunigaikštis pilyje vienas! H inčas ir profesorius susižvalgė. - Grįžkime. - Gal jis jau visai pam etė protą? - Viskas yra įm anom a, - tarė Hinčas. - Tas ir blogiausia, kad viskas yra įm anom a. Judu su G žegožu nedelsdam i grįžkite į pilį ir saugokite kunigaikštį. O aš važiuoju į Polyką. Negerai, kad palikom e juos vienus. - Ką ketinate daryti? - Jei Cholavickis im s trukdyti, m um s teks jį surišti. Turime užvaldyti pilį, kad galėtum e laisvai įeiti į tą kambarį. Išm esim e tą rankšluostį, su d eg in sim e jį, sunaikinsim e, nepaisydam i galim ų

341

pasekm ių, jeigu to būtinai prireiks! Tokios b ū s e n o s ilgai ištverti neįm anom a! N esileisiu ilgiau ša n ta žu o ja m a s tuo skuduru, nors ir pats velnias jame lindėtų! H inčas u ž d r o ž ė arkliui ir risčia p a s ile id o į Polyką. Jis jau b u vo pasirengęs viskam . Kai atvažiavo, g a lė jo būti vienuolika valandų. Jį nustebino tai, kad šu n y s dar n e b u v o paleisti. - Kur panelė Maja? - paklausė jis tarnaitę. - Panelė Maja išvažiavo su ponu C h o la v ick iu ir liepė perduoti jum s šį laišką. Hinčas atplėšė voką. - „Gerbiamas pone, - perskaitė jis, - p r a šo m m anęs neieškoti. Grįšiu rytą. M aja/' Ponas C holavickis ilg a i čia užtruko? - N eilgai. Pasikalbėjo su panele sod e, o paskui panelė išva­ žiavo su juo puskariete. Be to, iš V aršuvos g r įž o senoji ponia. O čia tarpduryje pasirodė ir ponia O c h o lo v sk a - susirūpinusi, pajuodusiais paakiais. - G a l galėtum ėte man paaiškinti, kas čia d ed a si? - paklausė ji. Tik dabar H inčas atkreipė dėm esį, kad n a m u o s e tvyro tikras sąm yšis. Tarnai iš v isų kambarių n ešė la g a m in u s ir krepšius. Tolėliau šm ėkštelėjo V yciskuvna, d a k ta r ie n ė ir Šimčikas kelio­ nės drabužiais. Ponia O cholovska n e ž in o jo , ką daryti ir nuo ko pradėti. - Prieš ketvirtį valandos parvažiavau iš Varšuvos, - kalbėjo ji, - kur buvau išvykusi dėl tos siaubingos istorijos su M aliniaku. Ten Majos neradau, tad grįžau nam o. Regis„ ją atlydėjote jūs. Bet kas čia darosi? Visi nori išvažiuoti, ir d a b a r pat, naktiniu trau­ kiniu! O kur išvažiavo Maja? Ponai, - k r e ip ė s i ji į valdininkaitę, daktarienę ir tarėją, kurie kaip tik priėjo, - p a la u k ite bent iki ryto. - Negaliu! - atsakė Vyciskuvna. - G a v a u skubią žinią. Turiu tučtuojau išvažiuoti!

342

- O aš palaikysiu jum s kompaniją! - tarė daktarienė. - O aš paglobosiu ponias, - paaiškino tarėjas. Jaunoji pora irgi ruošėsi į kelią. N iek a s nenorėjo Polykoje likti nakčiai. „Panika!" - pagalvojo Hinčas, ir ėm ė svarstyti, kaip čia viską paaiškinus poniai O cholovskai. - Bijau, kad tai m ano kaltė, - galiausiai tarė jis. - Deja, tam tikros m ano savybės, apie kurias turbūt esate girdėjusi, žm o n es gąsdina. O aš, be to, buvau toks neatsargus, kad po vakarienės surengiau nedidelį spiritizm o seansą. Regis, tai ir sukėlė šį m a­ sinį bėgim ą. - Kur Maja? - tarsi nieko negirdėjusi paklausė ponia O cholovska. Tas pats klausim as n ed av ė ram ybės ir Hinčui.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS Maja iki šiol nepatikliai žiūrėjo į H inčo prielaidas, - jos jai atrodė visiškai neįtikėtinos ir netgi absurdiškos, - bet dabar, po seanso, patikėjo. Širdies gilum oje ji buvo įsitikinusi, kad Leščiukas arba tiesiog pam išo, arba apsim etė pam išėliu bijodam as atsakom ybės. Tačiau dabar ji išties pradėjo tikėti, kad jis apsėstas, kad jį u ž v a ld ž iu sio s n eaišk ios jėgos. Viskas, ką jis darė, turėjo būti susiję su anuo kambariu. Leščiukas b u vo paveiktas kažkokių neištirtų fluidų. Dėl to viskas b u vo įmanoma! Vadinasi, jis iš prigim ties n eb u v o toks, kokį ji įsivaizdavo, vadinasi, ž m o g ž u d y stė ir anie, ankstesni, veiksm ai kilo iš tos svetim os, išorinės jėgos? O gal jis apskritai n en u žu d ė M aliniako? Gal jį n u ž u d ė kaip tik toji jėga? Bet tada išeitų, kad jis nem elavo, kaltindam as ž m o g ž u d y s ­ te ją? O jeigu jis ją kaltino... gal todėl ir pabėgo iš Varšuvos, todėl ir išprotėjo, pasidavė kambario poveikiui? Juk tai reikštų, kad jis ją m yli. Tačiau... Maja vaikščiojo iš kam po į kam pą ir kovojo su savim i. Eiti pas jį ar neiti?

344

Labiausiai ją kam avo tai, kad dabar jis negalėjo pakęsti jos artumo, tad abu laikėsi atskirai. Eiti ar neiti? O jeigu jam tai pakenks ir jį vėl ištiks priepuolis? Bet jautė, kad tą padaryti būtina. B uvo tikra, kad tik ji gali jį išgydyti. Jeigu ją m yli... Jeigu ją m ylėtų - jeigu tikrai tik dėl to būtų patekęs į šitą m ėsm alę... Ak, juk kaip tik jos rankose jo išgelbėjimas, juk tai ji yra jo vaistas! Ji n u sp au d ė rankeną. Leščiukas gulėjo ant lovo s ir nė nekrustelėjo jai įėjus. Abu netardam i nė žo d ž io žiūrėjo vienas į kitą. Majai pasidarė keista. Būti svetim oje valdžioje! Pasiduoti neaiškiem s priepuoliam s, turėti savo viduje kažkokį asm enį, kuris bet kada gali u žv a ld y ­ ti tavo sielą? Už nieką nebūti atsakingam? Kaip baisu ir kaip juokinga! - Ar tikrai m anote, kad tai aš n u žu d žiau Maliniaką? - pa­ klausė Maja. Leščiukas tylėjo, jo žvilgsnis tebebuvo drum stas ir baimingas. Kaip jį įtikinti? Kaip jam pasakyti? Rodės, Leščiukas visiškai nustojo į ją reaguoti. - Gal ir ne jūs, - galiausiai atsakė jis. - Bet m an tas pats. O, tos išsigandusios, tuščios akys! - Kaip? - sušnibždėjo ji. - Paprastai. A š jau esu pražuvęs, pražuvęs am žiam s. - A š nekalta... Jis atsisėdo lovoje. - Jūs nekalta? O kas tada kaltas? Argi jūs m anęs negu n d ėte visokiausiais būdais? Jau ne kartą esu jums tai minėjęs! A š ta piktąja dvasia užsikrėčiau ne n u o rašiklio, o nuo jūsų. Ji jum yse

345

tūnojo n u o pat pradžių! Kai vogėte Šulko piniginę. Kai įkalbinė­ jote mane. Per jus padariau kiaulystę šitaip žaisdam as tą mačą, ir nieko keisto, kad D ievas m ane nubaudė. Ji nežinojo, ką ir atsakyti. Jis bu v o teisus. Jo ž v ilg sn is bu vo siaubingas! Ak, kad jos sąžinė būtų švari! Tačiau ji, u ž u o t savo m eile pakėlusi jį iki savęs, niekino jį, nepasitikėjo juo - ir stū m ė vis žem yn. Kaip naiviai jis visk ą supranta, sako - piktoji dvasia. Papras­ tai. Ir gal taip teisingiausia. Bet ją nustebino, ką pasakė apie Šulko piniginę. - A š apvogiau Šulką? Maja b u vo beveik patikinti, kad tai ji. Jau nieko nebesuprato. Dar ir šituo ją kaltino? Ji visiškai negalėjo ištverti jo abejingumo! Toji apatija! Toji g yvu lišk a baimė! - N ekalbėkite taip! - su šu k o ji. - Tai netiesa. O pagaliau aš jus m yliu. M yliu jus! Jūs irgi m ane m ylite, aš žinau! Žūtbūt norėjo išplėšti jį iš tos bū sen os. N egi būtų praradusi jam įtaką? - Pasitraukite nuo m anęs, - iš lėto tarė jis, - dabar ne laikas rom anam s. M ano viduje kažkas tūno - galbūt ir jūsų viduje tūno. Jeigu m ano, tai ir jūsų. Iš kur aš galiu žinoti, ar čia jūs man sakote, ar... A š nežinau... Ar tikrai... jūs... Žinote ką? Prašau tik v ien o - atvežkite kunigą, noriu prieiti išpažinties. Ji išėjo. Ir valandėlę negalėjo suvokti, kas gi nutiko. Kaltino ją - nei daugiau, nei m ažiau, o tik tuo, kad ir jos viduje tvyro blogis. Piktoji dvasia. Taip jis įsivaizdavo. įtarinėjo ją. Bijojo jos. O jinai bijojo jo. Pamačiusi jį negalėjo atsispirti u žp lū d u siam nerimui. Jie vienas kito bijojo.

346

Maja jautė, kad jis viską vertina pernelyg naiviai ir paraidžiui. Vis dėlto pastaruoju m etu aplink ją dėjosi tiek d aug keistenybių, kad jau dėl nieko nebebuvo tikra. Bijojo vienas kito, ir toji baimė, juoda, prietaringa, naikino bet kokią viltį išsigelbėti! Norėjo prieiti išpažinties... O gal tai šioje situacijoje išm intin­ giausias ir vienintelis jiems likęs dalykas? Pakviesti kunigą. Maja nepatikėjo savim i pačia, kad toji m intis galėtų būti įgyvendinta. Koridoriuje ji puolė ant kelių ir pirmą kartą po daugelio metų ėm ė karštai melstis. N ebūtų galėjusi pasakyti, kam meldėsi ir ko m eldė. Sielvartin­ gai šaukėsi pagalbos, m aldavo pasigailėti - jos pačios ir Leščiuko. Majos energija buvo visiškai išsunkta. Bejėgė m intis įsikibo tik į vieną troškim ą - kad viskas galiausiai im tų ir baigtųsi. N e ­ svarbu kaip, bet tokios kančios jai jau gana! Klūpojo tam siame kampe, paslėpusi veidą delnuose. Nejautė, kad pro pirštus jai srūva šiltos ašaros. N epastebim ai ją užvaldė toks stiprus nuovargis ir apatija, kad atrodė kone it ramybė. N am ai, regis, tyloje m iega. Lempa koridoriuje prigeso. Ar tai bu vo sapnas, ar haliucinacija nem iegant?.. Kažkodėl Majai pasirodė, kad ją lyg ir kas kelia, stato ant kojų ir pro tamsą ir tylą nežinia kur veda. Tuštumoje priešais ją be garso vėrėsi durys ir iškart už jos užsiverd avo. Tą ji su v o k ė tik dėl vis tirštėjančios tam sos. U ž artimų sienų vis aiškiau b u v o girdėti kažkokie garsai. Lyg šakų šlam esys vėtroje, lyg lietaus šuorai, plakantys langus. Viskas bu v o netikroviška ir vis dėlto tikra, jeigu ištiestų ran­ kas, paliestų drėgnus m ūrus. Kažkodėl žinojo tai neginčijam ai tvirtai. Ir že n g ė į paslaptingų koridorių gilum ą nedvejodam a, pasitikėdam a tuo, kuris ją vedė, - kad ir kas jis būtų.

347

Tolumoje su žib o švieselė. Ji vis didėjo, darėsi vis ryškesnė. Pažino, kad tai spalvotas vitražas, kokių kartais pasitaiko v ie ­ n u o ly n o koridoriuose. Atsitiktinė sp a lvotų stiklelių m ozaika, sudėliota be tvarkos ir sistem os. Pro tuos sp alvotu s stiklelius ji turėjo ką nors pam atyti. Bet vitražo p iešinys judėjo, linijos vilnijo ir raizgėsi kaip žalčiai. Ji veltui stengėsi įžiūrėti. Tada įsitikino, kad nem iega. Norėjo su d au žyti vitražą, bet suvokė, kad negali pajudinti rankų. Laikė jas lygiai taip prie veid o ir akių, kaip ir prieš valandėlę, kai klūpojo m elsdam asi. Tarp jos pirštų, lipnių n u o tekančių ašarų, pulsavo šiltas kraujas. Pro pirštus ji aiškiai m atė šviesą. Tik įvairiaspalvę, o ne tolygią - kaip anksčiau. Ji tikrai nem iegojo! N etgi girdėjo sa v o pačios kvėpavim ą, greitą, retsykiais pertraukiam ą sp azm in io atodūsio. Bet vis tiek negalėjo nė pajudėti. Tarsi būtų paralyžiuota. Kažkas, stovintis prie jos - niekas kitas, - galiausiai pasigailė­ jo m atydam as, kad ji kovoja su negale. Turbūt stumtelėjo langelį, nes spalvoti, įvairiai sudėlioti stikliukai dingo. Pažvelgė pro siaurą angą storame mūre. Žinojo, kad ten pam a­ tys kažką baisaus, blogo. Sukaupė visas jėgas, kad įveiktų baimę. N es turėjo, žūtbūt turėjo galiausiai pamatyti, kas ten slepiasi. Matė lyg per tankią užuolaidą. Keistas tai buvo vaizdas. Tarsi žiūrėtų iš apačios arba n u o kalno, o ne įprastai. Taip, iš apačios. Baltame kambaryje slankiojo keistai sutrum ­ pėję žm onės. Ž en gė did elės ilgų kojų pėdos. Patys kūnai b uvo maži, galvos lyg ir neegzistavo. Viena iš tų šm ėklų priartėjo prie Majos. Pasilenkė prie jos. Pro u ždangą m atė v eid o kontūrus, lyg ir pažįstam o veido, bet

348

taip pasikeitusio, kad ji n et suvirpėjo. (N e, sap n e to v irp u lio nejaustų.) Kas ten buvo?.. Tikrai Leščiukas. Ką gi kitą tikėtųsi ten pa­ m atyti? A k y s išvirtu sios iŠ orbitų, d id ž iu lia is baltym ais - it skenduolio. M ėlynas, papurtęs veidas ištinęs, lūpos juodos kaip geležis. Košmaras. D u didžiuliai delnai ė m ė tiestis į Mają. Pirštai, sulenkti tarsi žvėries nagai, plėšriai rietėsi ir vėl tiesėsi. Bet sučiupti jos n ega­ lėjo. Sutiko baltą uždangą. Tie nagai įsipainiojo į ją. Draskė ją, tam pė, - bet įveikti negalėjo. Tada išverstose akyse šm ėkštelėjo pam išėliška baimė. N agai atsitraukė. Viena ranka, kairiąja, čiupo sau u ž gerklės, sm augė, net juodos lūpos prasivėrė baisiu vypsniu, apnuogindam os dan­ tis. Kita ranka plakėsi ore it pašauto paukščio sparnas. Šmėkla susvyravo. Valandėlę bejėgiškai stovėjo, paskui griuvo veidu ant Majos. Ji išgirdo silpną, kim ų šūktelėjimą. Savo pačios balsą. Tačiau tas balsas kupinas veikiau nuostabos nei siaubo. N es tą akimirką pažino, kad baisioji šmėkla - visai ne Leščiukas. Lyg ir pažįstam as. Kas?.. Dėl D ievo, kas ten?.. Bet juk tai H andričiusL Tikrai Handričius, nė m enkiausios abejonės. Vaiduoklis pradingo, bet jo veid as įsirėžė Majai į atm intį. N egalėjo suklysti, nors bruožai buvo nepaprastai pasikeitę. Visas tas keistas vaizdas staiga išnyko. U ždanga, baltas kam ­ barys, žm o n ių šešėliai... Tik H andričiaus veid o prisim inim as niekaip nedilo. Iš kur čia atsirado Handričius? Ji dar neišsivadavo iš tos pu siau m iegės būsenos, bet ir ne­ norėjo iš jos išsivaduoti. Ją kam avo nepatenkintas sm alsum as.

349

Laukė - gal vėl iš naujo jai prieš akis im s plaukti vaizdai, kurie ką nors paaiškins, ką nors dar įstengs pasakyti. Kas ją, Mają, vedė tuo koridoriumi? Kodėl parodė tą kambarį, lyg ir matytą, kaip b uvo m atytas ir H andričiaus veidas? Bet po nuleistais vokais daugiau niekas nebepraplaukė. Pa­ m ažu ji vėl ėm ė suvokti erdvę ir laiką. Be pėdsakų d in g o kū n o bejėgystė. Iš su stin gim o ją pažadino skausm as keliuose ir kietai sunertuose pirštuose. Pakirdusi m intis ėm ė darbuotis visiškai kitaip, darėsi v is neram esnė. Jeigu visa n eb u vo sapnas, ką toji vizija reiškė? Iš kur atplau­ kė?.. Prisim inim ų nuotrupos niekaip n esid avė nuosekliai s u d ė ­ liojamos. O pagaliau kokie prisiminimai?.. Požem inis koridorius, vedantis į pilį, kadaise sapne jau m atytas kambarys, Handričiaus veidas? Kodėl kaip tik Handričiaus, o ne Leščiuko? Kodėl šm ėkla save sm au g ė savo paties ranka? Taip, kaire ranka? D aug būtų atidavusi už tai, kad kas nors p adėtų jai viską suprasti. Pati bergždžiai stengėsi įm inti tą painią m įslę. Nuovargis, nervinis išsekim as - šituo galima paaiškinti sapną ir jame pasirodančias šm ėklas. Bet juk ji nem iegojo... N eg i tai b uvo nuojauta, pasireiškusi vizija, kurią sukūrė įkaitusi v a iz ­ duotė?.. Ir ką toji vizija reiškė?.. „Bet Leščiuko ten nebuvo! - su v o k ė ji nustebusi. - Ar tai g e ­ rai, ar blogai?.. Ar jo jau nebebuvo, ar jis apskritai liko anapus tų košmarų?.." Ji dar nespėjo atsigauti, nusiram inti, nespėjo suvokti, kodėl kreipia tokį d ėm esį į tuos košm arus, tik netikėtai koridoriaus gale išgirdo tylius žingsnius. Kažkas ėjo pas ją. -

A tvažiavo ponas C holavickis, - išgirdo sau už nugaros n e ­

tvirtą M arysios balsą.

350

Klūpojusi Maja pašoko. Ko jam reikia? Priimti jį ar nepriimti? Bet pagalvojo, - gal kas nors atsitiko pilyje. Sekretorius atsiprašė jos, kad atvyko tokią vėlyvą valandą, bet labai norįs pasikalbėti vienu svarbiu reikalu. Jo akys žvilgėjo ly g kam uojam o karštinės. - Eime į sodą, - p asiū lė ji, ir netrukus abu jau ėjo po aukštais m edžiais, savo viršū n es panėrusiais į tamsiai m ėlynas dangaus erdves. - Pirmiausia noriu tau pasakyti, - dusliu balsu pradėjo sekre­ torius, - kad jau nesu jūsų priešas - tavo ir Leščiuko. U žleid žiu jam kelią. N u o vakar labai pasikeičiau. N etrukus tuo įsitikinsi. Bet prašau viską išlaikyti paslaptyje. Žinia nepaprastai svarbi. - Sutinku. - Ar žinai, kas yra pilies senoji virtuvė ir kas joje dedasi? - Žinau. - Tai paklausyk. N iek as iki šiol nėra išdrįsęs likti ten nakčiai. A š irgi iki šiol neįstengiau to padaryti. Bet užvakar - pasilikau... Jis giliai atsiduso. - Jau žinau, kas ten su tuo rankšluosčiu dedasi, - toliau kal­ bėjo jis. - Ir specialiai atvykau, kad tau šitai pasakyčiau, nes... nes tai, kas ten vyksta, susiję su tavimi. Maja suvirpėjo. Su ja? Ar jis sako tiesą? Bet iš kur jis galėtų žinoti, kad ji susijusi su tuo reikalu? N et jei ir būtų girdėjęs apie Leščiuko ligą, juk nežinojo jos priežasties. Gal papasakojo Skolinskis? Ne, tai neįm anom a. Pagaliau gana b u vo į jį pažvelgti. Jis ir anksčiau buvo panašus į šm ėklą, bet dabar atrodė kaip tikra mirtis. Pajuto, kad jai sp au d žia gerklę. - Kaip susiję? - išsp au d ė ji klausimą, bet sekretorius papurtė galvą.

351

- N eg aliu to pakartoti, - sušnibždėjo jis. - To neišeina p a­ daryti ir... na, negaliu. N ė neklausinėk. Tik tiek tau pasakysiu, kad tai susiję su tavim ir Leščiuku... Turi pati nueiti ir pamatyti! - Aš pati? - Tu. N es niekas kitas nieko nesupras ir nesuvoks. Tai susiję su tavim ir juo. Klausyk, ar supranti, ką tai reiškia?! Nejau gali būti, kad tu... kad jis... -K as? - Nieko! Nieko! Pažiūrėk pati ir pam atysi. Turi nueiti dabar, iškart, dar šiandien. N u o to viskas priklauso! Jo g y v y b ė ir d a u ­ giau nei gyvybė! - Tačiau kas yra? - N eklausinėk! Jeigu nenueisi iškart, jo neišgelbėsi! Maja blaškėsi tarp nepasitikėjim o ir baim ės, tarp įsiūčio ir bejėgiškum o... N etikėjo Cholavickiu. Jautė klastą. N iek o sau, jis - jos ir Leščiuko angelas sargas? Gerai žinojo, koks jis pavy d u s. Kita vertus, iš kur jis visa tai traukė? O gal tyčia nori ją įvilioti į tą kambarį? Bet jeigu sako tiesą?.. Jo m įslingi, neaiškūs žodžiai tiesiog pynėsi jai galvoje! Stip­ rino jos abejones. Ir ji suvokė, kad turi nueiti ir pasižiūrėti, kas ten dedasi. Kol nežinos, nė trum pam neatgaus pasitikėjim o savim i ir ram ybės. Ir ji, ir Leščiukas bus tos paslapties belaisviai, belaisviai kiek­ vieno, kuris panorės juos ta paslaptim i šantažuoti, galiausiai sa vo pačių įsišėlu sios fantazijos belaisviai. Jie bijos vienas kito. Dėl nieko n egalės būti tikri. Ir anksčiau jų m eilę žu d ė nepasitikėjim as, bet ką jau kalbėti apie šią dieną, kai jau iš tikro nė vien as jų nežinojo, kas, tiesą sakant, jis yra.

352

Vadinasi, reikia pažiūrėti ir galų gale sužinoti, kas ten yra taip, tik tada ji galės išsigelbėti pati ir išgelbėti jį! O jeigu C holavickis tyčia nori ją ten įvilioti? Gal ten pam atys tokių baisybių, kurių neištvers? Gal ten nieko nėra, tik atstum tas sužadėtinis nori atkeršyti? Buvo gana pažvelgti į jį, į įkritusias jo akis ir veidą... - Ar nori dabar pat ten su m anim nueiti? - Taip, dabar pat. Jau pats laikas. Rytoj gali būti per vėlu, - ir ji nusišypsojo. - Ak, šitaip? Na, gerai. Važiuojam! Ji nuėjo apsiausto. Kai atsidūrė viena s a v o kambaryje, dar kartą ją užliejo n eap ­ sakom os baim ės banga. Įrėmė kaktą į sieną - rodės, tuoj tuoj nualps. Bet įveikė save. Jai suteikė jėgų mintis, kad turi gelbėti Leš­ čiuką, kad aukojasi dėl jo. - Esu pasirengusi, - lipdam a laiptais tarė Maja Cholavickiui, kuris laukė jos įsm eig ęs akis į žem ę. Visą kelią jie nepratarė kits kitam nė žodžio. Ir sulig kiekvienu arklio kanopų dunkstelėjim u vis stiprėjo Majos įsitikinim as, kad jis jai linki blogo ir rengia kerštą. Bet viso šito jai jau b u v o per akis! N ebegalėjo ilgiau bijoti to kambario - būti nuo jo priklauso­ ma - nieko nežinoti, gyv en ti kaip apgaubtai m iglos, rūko. Pamatyti! Įsitikinti! Patikrinti! Bent ką nors pagaliau žinoti! Jai jau neberūpėjo, kas bus su ja. Per da u g iškentėjo. Maja suvokė, kad g y v e n im e būna valandėlių, kai ž m o g u s turi ryžtis ir parodyti nepaprastą drąsą, rizikuoti viskuo, jei nori išgelbėti savo garbę ir žm ogiškum ą. - Ten, - tarė Cholavickis, vesdam as ją per kambarius.

353

Atidarė sunkias, kaustytas duris ir pašvietė žibintuvėliu. - Štai čia. Maja pakėlė galvą. Pamatė kambarį - tą patį, kurį regėdavo sapne. A nt vag io pageltęs, dulkėtas rankšluostis. Aha, tai jis. Taip, truputį virp ė­ jo... v o s vos... - Gerai, - tarė ji. N ustebo, išgirdusi savo balso skam besį. O C holavickis apkabino ją per pečius. - Pasilik čia, - tarė. - A tsisėsk ant lovo s ir lauk. N a ir - sudie. Jis n u leid o balsą. - N eišlaikysi to, - sušnibždėjo. - Neištversi! Ir jo veid ą iškreipė baisi, pikta lem ianti grimasa. Norėjo jį atstum ti. Bet tai jis iš v isų jėgų pastūm ė ją ant lovos, išp u olė iš kambario, trinktelėjo sunkias duris ir užrakino. Ji nė n em ėg in o jų atidaryti. Kambaryje įsivyravo visiška tam sa. O C holavickis pro duris jai tarė: - A š dar čia. Bet netrukus n ueisiu. N u e isiu sau, o tu liksi viena. Ir tada pam atysi - pam atysi tokį dalyką, kad neišversi! Jeigu dar iki tol neišprotėsi iš baim ės. Na, jau einu. Palieku tave... Jo žin gsn ių aidas nutilo.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS H inčas u žb ėgo viršun pas Leščiuką. - Ar nežinote, kas atsitiko Majai? - Kodėl klausiate? - Čia buvo Cholavickis. Regis, ji išvažiavo su juo. H inčas b uvo toks sunerim ęs dėl to išvažiavim o, kad jam jau visiškai neberūpėjo, kokį įspūdį ta žinia gali padaryti Leščiukui. Iš C holavickio jis tikėjosi visa ko blogiausio. - N ieko nežinau, - apatiškai burbtelėjo Leščiukas. Rodės, niekas negali išjudinti jo iš to nerim astingo laukim o. H inčas daugiau ir neklausinėjo. Pasikvietė Marysią. - Ar čia yra kokių ginklų? - Yra revolveris, likęs p o m ū sų veliono pono, ir dvivam zdis. - A tn ešk ite juos čionai, tik kad p o n ia n ie k o n e žin o tų . Ir kulkų. Prie priebučio p rivažiavo arkliai su puskariete, ir p e n sio ­ no svečiai jau ketino lipti, tik netikėtai į ją įšoko aiškiaregys su d viv am zd žiu ir, kol daktarienė su Vyciskuvna spėjo susivokti, išm etė jų lagam inus. - Pirmyn! - šūktelėjo jis vežėjui. - 1 pilį! D v id ešim t zlotų alui, jei ten būsim e po pusvalandžio! Arkliai šoko į priekį. Bet tą akimirką prie puskarietės pribėgo H andričius ir užšoko ant pam inos.

355

- A š čia jūsų laukiu. Turiu šį tą pasakyti! Laukiu jau porą valandų! - Sėskitės! - tarė Hinčas. - Papasakosite pakeliui. A š skubu. - Kur važiuojate? -įp ili! - Tai ir gerai, nes m an kaip tik apie pilį m intys galvoje sukasi. Ir pam ažu papasakojo H inčui, kokiu reikalu atėjęs. N u o tada, kai tasai ponas ėm ęs prie jo lįsti, jam vis nesu vok ia­ m os m intys po galvą klaidžioja... ly g ir kokie prisim inim ai... lyg norėtų ką prisim inti, bet niekaip negalėtų. Sukvailėjo jis, ar ką? Ir tos m intys kaip tik susijusios su pilim i. Bet prisiminti nieko negalįs. Pasakęs žm onai, tai toji jį išdėjusi į šu n s d ien as ir lie p u si dirbti, bet jis nu sp ren d ęs nueiti į Polyką ir pasitarti, nes v is dėlto čia kažkas slypi... - K lausykite, ar jūs kairiarankis? - netikėtai p aklausė a iš­ kiaregys. - Koks? - Na, dirbant m iklesnė kairė ranka? - O taip, m ano kairė kur kas m iklesnė už dešinę. H andričių šis klausim as kiek nustebino. Bet H inčas n ieko daugiau neaiškino. Jie jau artėjo prie pilies. Bet puskarietei dar nepririedėjus prie pilies vartų, iš nakties tam sos išlindo dvi figūros - Skolinskis ir G žegožas. - Jokių abejonių, - tarė profesorius, - ji atvažiavo su juo į pilį. Kaimiečiai juos matė. Bet vartai užrakinti. Į v id ų patekti negalim a. - Eime p ožem in iu koridorium i. - Tai per toli. Be to, jis, matyt, pasirūpino užtverti ir tą.

356

Stovėjo bejėgiai, nežinodam i, ką čia padarius. Tada pro kam ­ pinio bokšto langą nuaidėjo sekretoriaus balsas: - Ponai atvykote su vizitu? Jis šaipėsi. Buvo kandus! - Ar panelė Maja pilyje? - Atspėjote! - N oriu su ja pasikalbėti - tučtuojau. - N eįm anom a! Panelė Maja dabar pram ogauja senojoje vir­ tuvėje! Savo pačios pageidavim u! N u sp ren d ė ištirti, kas ten d e ­ dasi, ir prašė jai netrukdyti! N em a lo n u tą sakyti, bet jūsų įleisti negaliu. - N oriu pasikalbėti su kunigaikščiu. - K unigaikštis miega. - Verčiau atidarykite, n es išversiu vartus! - Ak, netgi šitaip! Deja! Panelė Maja atvyko čia savo pageid a­ vim u ir, kaip jau sakiau, nenori, kad jai būtų trukdoma. O į pilį negaliu jūsų įleisti, nes uždraudė kunigaikštis. - Noriu pasikalbėti su kunigaikščiu. - Ką gi, prašom! Kunigaikštis pats su jum is pasikalbės. N etrukus lange pasirodė kunigaikštis. - Prašom pasitraukti! - šaukė senukas, m ojuodam as ranko­ mis. - N iek o neįleidžiu! Draudžiu! Tai m ano pilis! Šalin! Šalin! Profesorius žengtelėjo į priekį. - Kunigaikšti, - tarė jis. - Juk tai aš! Jūsų svečias! N u olatos g yven u pilyje! Prašom m ane įsileisti. Bet senukas, tarsi jį kas būtų pakeitęs, nenustojo m ojuoti rankomis. - Šalin! Šalin! N eleidžiu! - Franius uždraudė! - dar sušuko kaip apim tas ekstazės. Franius!! N iek o negalim a įleisti!!

357

Jo žilutėlė paukščio galvelė dingo. R odės, bus su sm u k ęs ant grindų. Jį pakeitė Cholavickis. - Jūs matote, kad kunigaikščio valia gana kategoriška, - tar­ nybiniu balsu tarė jis. - Pone, - tarė Hinčas, - nekalbėkim e kaip vaikai. Jūs, kaip ir aš, puikiai suprantate, kokia yra kunigaikščio būklė. Turime priežasčių įtarti, kad jūs piktam panaudojote Majos pasitikėjimą. Ar tikrai norite, kad p anaudotum e jėgą? - Ak, tai šitaip? Na, tuom et būčiau linkęs pasikalbėti su jumis, bet asm eniškai ir be liudininkų. Būkite m alonus, prieikite prie vartų, pasikalbėsim e pro langelį. Hinčas nuėjo prie vartų, ir m a žo langelio prieblandoje su ­ šm ėžav o C holavickio burna. - M ielasis pone, - pašaipiai tarė toji burna, - kaip m atote, teisė yra m ano pusėje, nes turiu form alų kunigaikščio draudim ą, o Maja irgi čia atėjo savo noru. Vargšelė trokšta savo akim is pa­ matyti, kas vaidenasi senojoje virtuvėje, nes įsikalė sau į galvą, kad tie vaiduokliai ap sėd o ją ir tą jos vaikiną. Ir m an regis, jūs smarkiai prisidėjote, kad ji šitaip m anytų. - Bet aš kalbu visai ne apie tai. M an irgi rūpi, kad ji ten sau p asėdėtų toje virtuvėje visą naktį. - Matote, pone, - toliau kalbėjo burna, - aš jau num ojau ranka ir į lobį, ir į meilę. Bet noriu suvesti tam tikras sąskaitas ir m anau, kad jas už m ane su ves senoji virtuvė. A š taip manau, tikriau, esu įsitikinęs, n es senojoje virtuvėje praleidau naktį ir žinau, kas ten dedasi. Profesoriui pavyko iš ten pabėgti, o ji nepabėgs. Tad kaip darysim e, ponai? Jei privesi te m ane iki paskutiniosios, paim siu revolverį ir n u šausiu ją, kunigaikštį ir pats nusišausiu - d u o d u žodį, taip ir padarysiu, n es gy ven im as m an jau nebeturi d id elės vertės. Tai priklauso tik nuo jūsų. Jeigu norite, kad ją nužudyčiau,

358

laužkite vartus. Bet, tiesą sakant, nenorėčiau im tis tokių kraštuti­ nių priem onių. Turiu vilties, kad už m ane atkeršys virtuvė, m an pačiam nereikės rankų teptis. Tai ką darysite? D augiau sveiko proto, ponai! Jei ramiai lauksite, dar turite šansą, nes jeigu ji gy v a išeis iš virtuvės, paleisiu ją, antraip - jos ir kunigaikščio likim as nulem tas. - Jeigu m anote, kad taip jum s pavyks išvengti atsakom ybės, labai klystate, - tarė Hinčas. - Ak, niekas nieko n e įste n g s įrodyti, - niekinam ai atrėžė burna. - Juk ji juodu ant balto parašė, kad eina pati. A š jos n e ­ pagrobiau. O kad kunigaikštis draudžia jus įleisti, tai ne m ano kaltė. Tiesa, turiu prisipažinti, kad galiausiai atradau ženklą... Kunigaikštis m ano valioje. Na, iki pasim atym o. H inčas dar išgirdo piktą, trūkčiojantį juoką - ir tolstančių ž in gsn ių aidą. A iškiaregys grįžo pas profesorių apim tas sielvarto. Visiškas bejėgiškum as jį žu d yte žu d ė. Laukti? Laukti, kol Maja už savo n eapgalvotą žingsnį su m o ­ kės g y v y b e ar sveikata? Laukti, kol C holavickis atkeršys kunigaikščiui, kol išgieš ant jo v isą savo kerštą - kunigaikščiui, kuris dabar paklusnus v i­ siem s jo kaprizams? Laukti bergždžiai, kol juos abu prives prie prarajos krašto, iš kur grįžti jau nebeįm anom a? - Kaip ji galėjo! - sielvartingai šnibždėjo profesorius. - Kaip galėjo! -J e i būtų įm anom a kaip nors ten patekti ir nuginkluoti jį arba nušauti, kol dar nespėjo įvykdyti savo grasinim ų, - murmėjo Hinčas. - Tai siaubinga. Ji ten viena! Viena!

359

- A š buvau tam e kambaryje. Žinau, kas tai yra. Ji to neištvers. Ypač dabar, kai yra pervargusi, kai d ėl d au g yb ės išg y v e n im ų jos psichika nusilpusi. Tesaugo ją Dievas! M ėnulio apšviesta pilis slėgė savo d idum u. M ilžiniškas pa­ statas sm igo į tam siai violetinį d an gų ir nyko jame. Du pam išė­ liai - ir Maja... - J e i C holavickis pasirodys lange, reikia šauti, - nu rod ė H in­ čas, u žtaisydam as šautuvą. Jis užsim erkė. Mintis, kad tas beprotis laiko savo rankose Mają ir kunigaikš­ tį, kad bjauri kam bario galia tapo įrankiu niekšo, kuris, apsėstas pavydo, prarado bet kokį žm oniškum ą, - toji m intis b u vo n ep a­ keliama. Ką daryti?! Tuom et po m edžiais jis pam atė Leščiuką, atsirėm usį į dviratį. Ką, ir tasai čia? Toks netikėtas jo atvykim as H inčui b u vo labai neparankus. N ors tvyrojo tamsa, b u vo matyti, kad vaikinas išblyškęs kaip giltinė. - Ką jūs čia veikiate? Grįžkite į Polyką! Jums čia nėra kas daryti! - Ar ji senojoje virtuvėje? - paklausė Leščiukas drebančiom is lū p om is, išsly d ęs jam iš rankų dviratis griuvo žem ėn. - N a tai kas? Taip, ji ten! Bet jūs tik trukdote! Grįžkite namo! Leščiukas p a žv elg ė į jį. - Kodėl ji ten nuėjo? - Grįžkite namo! - Ne. Ji tenai. Ji nuėjo ten sąm oningai, kad pam atytų. Bet jos ten negalim a palikti. Jai bus tas pat, kas ir man, o gal ir dar blogiau.

360

- Ištrauksim e ją iš ten, - atsakė Hinčas, nors neturėjo nė m a­ žiausio supratim o, kaip tą padaryti. - N e, - kimiai atsakė Leščiukas, - nes jis keršija. Tai iš p a v y ­ do. Yra tik vienas būdas. Tegu jis ten vietoj jos uždaro mane. Su m anim jis irgi nori suvesti sąskaitas. M ieliau būtų linkęs sučiupti m ane, o ne ją! Jis žengtelėjo į priekį. - Prašau jūsų! - tarė. Tyla... - Prašau jūsų! - pakartojo. - Ką?! - atsklido sekretoriaus, apdairiai nepasirodančio lange, balsas. - Kas ten kalba?! - Paleiskite panelę Mają, į tą kambariu nueisiu aš. - Kaip? - D uokite žodį, kad ją paleisite, o vietoj jos liksiu aš. Man irgi įdom u, kas ten dedasi. Gerai? įsivyravo tyla. Leščiukas teisingai m anė, kad sekretorius jo nekenčia labiau nei Majos. Pasiūlym as bu vo viliojantis. - Ne! - galiausiai atsakė Cholavickis. - Jūs norite patekti pilin, kad pultum ėte mane. N etikiu! - O jeigu šie ponai m a n e suriš? Tegu jie m ane suriša. Jūs ga­ lite tai prižiūrėti - suriš m ane čia pat, prie vartų, jums matant. O paskui pasitrauks, ir jūs galėsite m ane įvilkti į pilį ir daryti su m anim , kas tik jums patinka. - Kvaileli! - sušnibždėjo Hinčas tem pdam as jį į šoną. - Tai beprotybė! Jis tave pasiim s, o jos neišleis! Tu šito neištversi! - Ištversiu, - atsakė Leščiukas užsikirsdamas. - Jeigu ji ištvers, ir aš ištversiu!

361

Jį apsupo Hinčas, Skolinskis ir G žegožas. Jie buvo įsitikinę, kad Leščiukui vėl užėjo priepuolis, bet tasai puikiai žinojo, ką darąs. - Aišku, kad jos neišleis, bet tai nesvarbu. Jei m ane įgrūs į tą kambarį, tai ji bent nebus ten viena! D v ie se visada drąsiau! N et jei negalėsiu jai padėti, bent m ažiau bijos! Jis kalbėjo greitai, karštai, norėdam as kuo greičiau juos įti­ kinti. - N ežinia, kas jai gali pasivaidenti! N oriu būti greta jos! O jeigu jis m ane iškart n u d ob s - baisus čia daiktas, anksčiau ar vėliau mirti vis tiek teks! N iek o g eresn io n esu g a lv o sim e! Jei turite kitokių su m an ym ų , sakykite! H inčas turėjo prisipažinti, kad kitokių su m an ym ų jie neturi. Jautėsi visiškai bejėgiai. - Jei, ponai, tvirtai surišite jį čia, prie vartų, m an matant, atsiliepė C holavickis, - ir jei paskui pasitrauksite per d v id ešim t ž ingsnių... Tada taip, sutinku. N eprieštarauju. Jeigu jam taip įdom u, tegu pasižiūri. - Suriškite m an e vad elėm is, - tarė Leščiukas, g u ld a m a sis ant žem ės. Prie jo prišoko G žegožas. - Ką jūs sau manote! Tik pagalvokite! Surišti jį ir atiduoti - lyg kiaulę paskersti! Juk tai tas pat, kas savo paties ranka jį n u ž u d y čiau! Tegu jį riša kas nors kitas, aš tai jau ne! - To būti negali! - sušnibždėjo Skolinskis, p asivesdam as Hinčą į šoną. - N epam irškim e, kad jis jau yra tuo užsikrėtęs! N et jei C holavickis įkištų jį į tą virtuvę pas Mają, pasekm ės gali būti nenuspėjam os! - Riškite mane! - nekantravo Leščiukas. - Riškite m ane grei­ čiau! A š nė kiek nebijau! Jeigu ji turėjo drąsos, ir aš jos turiu!

362

Nebijau nei jo, nei dvasių! A š ištversiu! Sakau, kad ištversiu! Net jei pats velnias... nebijau, nieko jis man nepadarys! Nieko! H inčas persibraukė ranka kaktą. Leščiuko su m a n ym as buvo tiek pam išėliškas, tiek ir beviltiš­ kas. A tiduoti tą vaikiną, surištą ir negalintį apsiginti, įsiutusio varžovo malonei? Kas žino, ką jam padarys Cholavickis? N et jei įgrūs jį į tą kam barį pas Mają - ar Leščiuko neištiks priepuolis? Be to, sekretorius geriau išm anė to kambario paslap­ tis, - tad negi jo apskaičiavim ai n ebuvo tikslesni? Ne, tokį sum anym ą galėjo pakišti tik kraštutinis sielvartas! Ir vis dėlto... pradėjo tikėti, kad Leščiukas gali palaikyti ir išgelbėti Mają. Iš kur toks pasikeitim as? Tai jau bu vo nebe tas Leščiukas, kaim ietiškai bijantis dvasių ir velnių, fatališkos nuotaikos kupina širdimi laukiantis, kol jį vėl ištiks ap sėd im o priepuolis. Iš kur toks pasikeitimas? H inčas apm etė Leščiuką žvilgsniu - tokį, gulintį ant žem ės ir laukiantį, kol jį suriš. Taip! Leščiukas nustojo bijoti! Buvo akivaizdu, kad jis nebijo ir nebijos, nors ir kas atsitiktų. Nebijojo! Priėjo tą ribą, už kurios ž m o g u s yra pasirengęs patirti bet ką, rizikuoti viskuo, netgi pasirengęs ištverti tai, kas viršija jo jėgas. Kas jį taip pakeitė? - Ponai, - tarė Hinčas, - im kite vadžias ir suriškite jį! Ir ėm ė jį rišti. O kai atsitraukė per d v id ešim t žingsnių, vartai prasivėrė, ir sekretorius įtraukė Leščiuką - kaip voras įtraukia m usę į voratinklio gilum ą. Stojo tyla... Profesorius žvilgtelėjo į laikrodį.

363

- Artėja antra, - tarė. Kas nutiko Leščiukui? Ar C holavickis n u v e d ė jį į kambarį? Kas darosi Majai, užrakintai, laukiančiai? Kas - kunigaikščiui? Bejėgystės kančia! Liko tik laukti. Vienas po kito slinko va­ landų ketvirčiai. Kada gi im s aušti? - N ieko nebus! - nervinosi Skolinskis. - Pasm erkiam e juos garantuotai mirčiai! N e t jeigu iš to kam bario ištrūks gyv i, C h o­ lavickis pribaigs juos kitaip. G yvų jų neišleis! Paistalai! Bet buvo šansas, nors ir labai m enkas, kad C holavickis n e si­ im s tokių kraštutinių priem onių. Jeigu uždarys Leščiuką kam ­ baryje, tai Maja jį atriš, ir tada jie galės priešintis. O gal sekretorius atsitokės, išsigąs atsakom ybės, - o gal dar kas nors atsitiks, kas nors įvyks? Jeigu jie pam ėgintų įsiveržti į pilį - išnyktų ir tas m enkutis šansas. C holavickis įvyk d ytų savo grasinim ą. Tad kam uojam i nerimo, apsupti tam sos, jie laukė, m elsdam i išganingos aušros. Profesorius, nepam iršęs baisių savo išg y v e ­ nim ų, patirtų senojoje virtuvėje, krito ant kelių ir u ž sid e n g ę s veidą rankom is visas virpėjo. - Kur Handričius? - paklausė aiškiaregys. Tik dabar jis pastebėjo, kad ūkininkas jau seniai d ingęs. N o ­ rėjo pasiųsti jį į kaim ą pasišaukti pagalbos. Tada tylą nutraukė siaubingas riksmas. Jie apmirė. Tai b uvo Majos riksmas. Sen osios virtuvės lango n eb u vo m atyti - jį užstojo išorinė m ūro siena, - bet tas riksmas, kupinas nepasakom o siaubo, at­ sklido kaip tik iš ten. Ir paskui įsiviešpatavusi tyla atrodė mirtina. - Gana šito gero! - sušu k o Hinčas. Jie p u olė prie vartų ir ėm ė juos daužyti. Galiausiai vartai atsidarė.

364

Hinčas, G žegožas ir profesorius puolė į pilį. Lėkė juodais laiptais nesirinkdam i kelio. Pirm am e aukšte išgirdo revolverio šūvius. Tai šaudė senasis kunigaikštis šaukdamas: - N eleidžiu! N eleidžiu! Šalin! Netrukdyti! Franius! H inčas pripuolė prie jo ir pargriovė ant žem ės. Jie nubėgo toliau, į baisųjį kambarį. Tik staiga durys, vedančios į priebutį, skiriantį senąją virtuvę nuo kitų pilies patalpų, užsitrenkė jiems prieš pat nosį, o jos buvo sunkios ir m a syvios - kaip ir v iso s pilies durys. Hinčas ėm ė daužyti jas kum ščiais. A tsklido tolygus, šaltas Cholavickio balsas: - Tuojau! Tuojau! Pirma susitvarkysiu su jais, paskui su jumis, o tada su savim i. Gerai jau, gerai... Ir sekretoriaus žingsniai n u tolo senosios virtuvės link. Jis nė neskubėjo - buvo tikras, kad durys tikrai atlaikys tol, kol pribaigs Leščiuką ir Mają. Hinčas ėm ė šaudyti į duris iš revolverio, o profesorius - iš dvivam zd žio. Tai buvo nevilties aktas. R evolverio kulkos įstrigo m edyje, ką jau kalbėti apie profesoriaus paleistus šratus. A tbėgo kunigaikštis. - Draudžiu! Draudžiu! Franius! Ten yra Franius! - šaukė jis. Franius parvyko! Jūs norite jį nužudyti! Šalin, jis netrukus išeis. Profesorius ir H inčas lyg pagal kom andą nustojo šaudyti. Klausėsi... Klausėsi, ar ką išgirs - Cholavickio revolverio šū v iu s ar ką kita... Kas ten galėjo dėtis? Tyla, regis, tęsėsi am žinai... - Sakau jums, kad Franius parvyko ir m an atleis! Mačiau ženklą! - šaukė kunigaikštis.

365

Tada nuaidėjo žingsniai - lėti sekretoriaus žingsniai - ir durys atsidarė. Visi p u olė jį. Bet tasai, u ž u o t gyn ęsis, tyliai, tęsdam as ž o ­ džius, tarė: - J ū s pasižiūrėkite - gal jūs pasižiūrėkite - prašau pasižiūrėti. Ranka rodė į senąją virtuvę, n eįsten gd am as nieko daugiau pasakyti. Jo balso tonas b u vo toks keistas, kad visi kaip pagal įsakym ą sustojo. Senosios virtuvės durys b uvo p u siau praviros. Hinčas, pro­ fesorius, kunigaikštis ir G žegožas priėjo prie jų - ir apstulbo. Maja ir Leščiukas b u vo d in gę be pėdsakų. Vietoj jų kambario vidury stovėjo H andričius ir dairėsi ap­ linkui it žm o g u s, bundantis iš gilaus m iego. Rankšluosčio nė ženklo. - Kur jie? - su šu k o Hinčas. - Ką su jais padarei, žudike? Ir čiupo sekretorių už peties. Tačiau tasai, nustėręs, išversto­ m is akimis, pirštu rodė į H andričių ir šnibždėjo: - A š nieko nepadariau! Tada kažkoks kūnas su sm u k o ant ž em ės. Tai kunigaikštis p u olė ant kelių prieš H andričių - ištiestom is rankomis, ašarotu veidu. - Franiau, - tarė jis, - Franiau! - Iš kur jūs čia atsiradote? Ar čia jūs? Ar jūs - Handričius? klausinėjo Skolinskis, nesuvokdam as, kaip absurdiškai skam ba jo klausim ai. Bet ūkininkas nieko neatsakė, tik klydinėjančiu ž v ilg sn iu v e ­ d žiod am a s po sienas kalbėjo tarsi su savim i, baisiausiai sutrikęs: - Tai aš... jau esu čia buvęs... buvau... kadaise... Ir taip pat nualpo.

366

Dar nespėjus kūnui žnektelėti, C holavickis, beprotiškai rėk­ dam as, išlėkė iš kambario. Hinčas, profesorius ir G žegožas liko stovėti kaip trys beža­ džiai klaustukai.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS ...Maja nė n em ėgin o belstis į duris, užtrenktas C holavickio. N e ­ m ėgino nei prašyti, nei šauktis pagalbos. Žinojo, kad tai bepras­ miška. A tsisėd o ant lo vos ir sėdėjo nejudėdam a, laukdam a... Ko? Buvo tamsu... Tamsoje negalėjo įžiūrėti to šlykštaus daikto, judančio ant vagio, bet žinojo, kad jis yra - ir juda. Iš pradžių atrodė, kad nėra jau taip baisu, kaip pasakojo Sko­ linskis ir kaip ji įsivaizdavo. Buvo netgi patenkinta, kad sykį im s ir įsitikins, kas tai yra. Ir bu vo pasirengusi viskam. Laikas slinko labai iš lėto, - bet vis dėlto slinko. Ir tamsoje jautė, kad judėjimas stiprėja, kaip ir nepažįstam as įsiūtis, besi­ blaškantis ant vagio. Kartu jos m intis darbavosi nenuilstam ai, kurdama vis naujas prielaidas, - kas gi galiausiai turėtų m aterializuotis. Veltui valios jėga stengėsi nukreipti savo d ėm esį į kitą pusę, m ėgin o blaiviai galvoti apie konkrečius dalykus. Bet gelm ėje daužėsi klausim as - kas bus? Kas pasirodys? Ar kas nors puls ją? O gal jai tik pasirodys - gal užteks tik pamatyti, ir ji palūš amžiams? Arba kas įeis į ją. Užkrės, užvaldy s kaip Leščiuką, ir ji...

368

O dar įsitikinimas, kad jei Cholavickis nebūtų visiškai tik­ ras, kad ji to neištvers, nebūtų jos čia uždaręs - nebūtų jos čia atvedęs... Tamsu. Pro langą išgirdo balsus - regis, atpažino H inčo balsą, bet nebuvo tikra... o prie lango prieiti negalėjo. Pernelyg arti kampo, kuriame judėjo skuduras. Jautė, kad silpsta. Bergždžiai kartojo sau, kad atėjo savo noru, kad įveiks gyvulišką baimę, kad jos ir Leščiuko likimas priklauso nuo to, įveiks ji tą baim ę ar ne. Tamsoje - u žu ot atgavusi jėgas, ji silpo - jau jautė, kaip vir­ pa jos v eid o raumenys, kaip kaktą išpila šaltas prakaitas, kaip pam ažu apim a mirtina panika... Laikėsi rem dam asi paskutiniais ambicijų likučiais. N e, ji nenusileis. N ep asid u os! N ep a sid u o s tam, judančiam kampe... Bet iš baim ės jai ėm ė barškėti dantys. O k o n v u lsy v u s judėji­ m as veikiausiai vis stiprėjo. - D ieve, Dieve! Tada išgirdo, kad ateina C holavickis, - jo žingsniai buvo su n ­ kūs, jis kažką kalbėjo. Pats su savimi? D urys atsidarė. Ji p u olė prie jų. Buvo pasirengusi m aldauti Cholavickį, kad ją išleistų. Bet kažkas ją smarkiai u ž g a v o ir nukrito ant grindų, o kai ji persigandusi pasitraukė atatupsta, sekretorius užtrenkė duris. - Sulaukei svečio! Pasilinksm inkite į sveikatą! - tepasakė ir jo žin gsn ių aidas vėl ėm ė tilti. Ji nedrįso nė cyptelėti. Kol galiausiai išgirdo trūkčiojantį, lyg springstantį... Leščiuko balsą. - Tai aš.

369

A pstulbusi ji d id žia u sio m is valios pastangom is sušnibždėjo: - Iš kur?! - Prašau m ane atrišti, - teišgirdo ji. Maja pasilenkė prie jo ir, kol narpliojo m azg u s, Leščiukas pašnibždom jai papasakojo, kas atsitiko ir kodėl jis leidosi Cholavickio surišamas. M erginai atrodė, kad čia kalbėti negalim a - kad žm o g a u s balsas šiam e kambaryje kažką p ažeid žia - ir provokuoja... Viena vertus, atsiradus Leščiukui ji atsikratė paniško sustingi­ mo, - vaikinas toje nežm oniškoje vietoje suteikė ram ybės, ž m o ­ niškum o. Kita vertus, kai šitaip tamsoje stovėjo prie jo, neturėjo nė m ažiausios garantijos, kad jis neišprotės iš baim ės, nepuls, ko nors nepadarys, kad jo neištiks priepuolis - ir tai dar labiau stiprino baimę. Jeigu jau ji bijojo, ką kalbėti apie jį! Maja tamsoje jo nematė. N egalėjo patikrinti, kaip jis dabar laikosi. Jie tylėjo. - Ar tai ten? - paklausė jis. - Kurioje pusėje? Ten? Paėmė ją u ž rankos ir parodė kryptį. -T a ip . -J u d a ? -J u d a . Jie nutilo. Ir vėl begalinis pasibjaurėjimas, grėsm ė, įsiūtis, b e­ sikaupiantis tyloje, vėl k o n v u lsy v u s judėjimas. Maja pagalvojo, kad dabar, dabar jau prasidės, kai jis atsidūrė čia, kad tarp jų turi, privalo, kažkas įvykti, kitaip būti negali! Ir jo b u vim as čia, tamsoje, u žu ot ją raminęs, dar labiau gąsdino. Juk jį bet kada gali apimti beprotybė, jis gali iškrėsti ką nors baisaus! Matyt, taip jau lemta!

370

{lindusi į kam pą ji nedrįso nė pajudėti. Laukė. Ir nedrįso užduoti jokio klausim o, nes b u vo tikra, kad jo atsa­ kym as bus persm elktas siaubo gaidelių, o tada ir ji nebeištvers, ir ją liete užlies ir nuskandin s klaikios baim ės bangos! B uvo tikra, kad ir jis iš baim ės negali pajudėti, negali ištarti nė garso. Tada išgirdo: - N a ir ką? N ieko nėra? O aš maniau, kad čia tikrai kažkas darosi! Ji m ėšlungiškai čiupo jį u ž rankos. - N e g i nejaučiate... Kad tai juda? Juda? Leščiukas nusijuokė. - N ie k o nejaučiu. Tai jum s tik atrodo! Kas čia gali judėti! Ar jis proto neteko? Ar pam iršo, kur esąs? Majai jo tonas pasirodė neįm anom as, neįtikėtinas. - Tyliau! Bet jis žen g ė kelis žin gsn iu s kambario gilum on. Majos širdis nustojo plakti! Dabar! Dabar jis tai palies! Kažkas turi nutikti! Tegu neliečia! Jai rodės, kad kas sutraškės - sudejuos - staiga jie pam atys... O Leščiukas krapštėsi tame kampe. Ir švilpavo! Švilpavo pro dantis. - N egaliu užčiuopti. Aha, jau turiu! Ant vagio kabojo? Papras­ čiausias rankšluostis, ir tiek! Būta čia ko! Na, lauk! Išvyd o jo figūrą lango fone - ir rankšluostį m etančios rankos judesį. O jo plaukai Majai pasirodė keisti. - Ir po viso s baimės! O jeigu tas C holavickis pam ėgintų įkišti čia snapą, užtvočiau jam per snukį. Turime pasėdėti čia iki ryto, o paskui...

371

N ebaigė. Pasieny stovinčios viryklės viršutinė plokštė pakilo išplėšta iš savo vieto s ir su trenksm u plojosi į akm enines grindis. Atrodė, kad viryklė susprogo. Maja suriko. O viryklėje kažkas krutėjo, brazdinosi ir k vėpavo - kažkokia masė. Galiausiai kambarį užliejo neryški degtu k o švieselė. Toje švieselėje ji pam atė aukštą, lengvai atpažįstam ą Handričiaus figūrą, - jis pam ažu repečkojosi iš viryklės griuvėsių. Žiojosi kažką sakyti, bet tuo m etu pilies gilum oje nuaidėjo šūviai. Bėkite iš čia! - su šu k o ūkininkas. - Štai čia yra išėjimas! Greičiau! Ir kol Maja su Leščiuku lindo į viryklės gelm ę, jis stovėjo ir susikaupęs, vertu pasigailėjim o ve id u dairėsi aplinkui. -J a u esu čia buvęs, - šnibždėjo jis.

PABAIGA - Vadinasi, - tarė Hinčas, kartu su profesorium i Skolinskiu įeidam as į senąją virtuvę, - galim a m aždaug atkurti tragediją, kuri čia kadaise vyko. Buvo šviesu. Už lango giedojo paukščiai. Kambarys, kai n e­ beliko rankšluosčio, atrodė m ielas ir jaukus. - Įsivaizduokim e, - toliau kalbėjo aiškiaregys, - kas dėjosi tą paskutinę naktį, kai Franius pasiekė įsiūčio ribą. Kunigaikštis kaip visada priėjo prie durų ir m aldavo atleisti. Franius atsakė patyčiom is. „Jau aš tau atleisiu!" - šaukė braukdamas pirštu sau per gerk­ lę - tai turėjo reikšti, kad papjaus tėvą ir pasipjaus pats. M atote tą plyšį duryse? Per tą plyšį kunigaikštis ir pam atė Franiaus gestą. Tada, apim tas neapykantos šėlo, nelaim ingasis vaikinas čiupo rankšluostį ir užspringo, susikišęs jį sau į b u m ą ir apsivyniojęs aplink kaklą. Kunigaikštis apalpo. O kai atsipeikėjo, Franių jau rado be g y v y b ės ženklų. H inčas ir Skolinskis palinko virš viryklės. - Taip, - tarė profesorius, - d u g n e yra pramušta anga, tarsi koks dūm traukis, kuris leidžiasi net į rūsį. Turbūt čia koks ka­ daise pradėtas ir nebaigtas perstatym as.

373

- Matau šitai! - kalbėjo Hinčas užsim erkdam as. - K unigaikš­ tis, atsipeikėjęs iš nuoalpio, visiškai praranda protą. Jis įpuola į kambarį, nežino, ką daryti su kūnu, nori n u o savęs ir n u o kitų šį baisų faktą nuslėpti, galiausiai skubėdam as, pusiau pam išęs, įgrūda kūną į viryklę - ir kūnas nukrinta net į pačią apačią! Profesorius ištraukė galvą iš viryklės. - Aha, dabar suprantu, kodėl kunigaikštis įsirengė koplyčią rūsyje. Tai b uvo vieta, kur, - jo apskaičiavim u, - ilsėjosi m ylim ojo sūnaus palaikai. - Jis nežinojo, kad tas dūm traukis sujungtas su p ožem in iu koridorium i, vedančiu iš pilies. N ežinojo, kad Franius ne u ž ­ springo, o tik prarado sąm onę. Jam neatėjo į galvą, kad šitaip niekas negalėtų n u sižu d y ti. Ir galiausiai jis nežinojo, kad Franius, išsigavęs iš pilies, dėl ner­ vinio šoko visiškai prarado atmintį. - Keista, kad niekas iš čionykščių žm on ių neatpažino, kad H andričius - tai Franius, - tarė profesorius. - Klausiau apie tai Handričiaus, - atsakė Hinčas. - Jis papa­ sakojo, kad po poros savaičių atsipeikėjo Liubline, kam uojam as šiltinės. Jį globojo geri žm on ės. D ėl prarastos atm inties b uvo kaltinama šiltinė. Ten su sip a ž in o su dabartine savo žm ona. Grįžo čia tik po d a u gelio m etų. M anau, ji viena įtarė, kad vyras susijęs su le­ genda apie Franių ir pilimi, bet dėl suprantam ų priežasčių nuo jo tai slėpė. O kunigaikštis? Kunigaikštis, aklai griebdam asis paskutinės vilties, kaip daro bepročiai, įsikalė, kad tas žiaurus Franiaus gestas bu v o atleidim o ženklas! Vis laukė, kad Franius jam atleis, kaip žadėjo.

374

- Vadinasi, Cholavickis prasėdėjo čia visą naktį ir nieko n e ­ pamatė. Tada iš kur sužinojo ženklą? - Iš Ziolkovskos. Toji boba b uvo su juo susim okiusi ir pasakė, ką m es atradome per seansą. Kambaryje jis nieko nepam atė, nors išsėdėjo v isą naktį. R ankšluostis judėjo vis smarkiau - o paskui vis silpniau. Ir niekas nepasirodė. - Tai ką, čia, tiesą sakant, nė nesivaideno? - n u siv y lęs klau­ sinėjo Skolinskis - N e, nesivaideno. Tik tiek, kad tas rankšluostis judėjo. Jie išėjo iš kambario ir n u sileid o į pilies kiemą. Kaitino saulė. Ryški vidurdienio šviesa ap n u ogin o liūdną, apleistą senąją pilį - ž o lės kuokštus, kyšančius iš akm enų plyšių, susidariusių išsijudinus m ūro akm enim s, sutrūkinėjusį tinką, rudas su d ū lė­ jusių plytų dėm es, pilkus pratakus, žaliai apėjusius sam anom is. - Po kelerių m etų čia teliks griuvėsiai, - negarsiai tarė Hinčas. - Tai dar nežinia. - Ar ketinate remontuoti šią griuveną? - M ano sutartis su kunigaikščiu kol kas to nenum ato. Ką gi, viską paveldės Handričius, aš esu tik menotyrininkas, jei tai nėra per skam bu. Turiu rūpintis kilnojamuoju turtu, atlikti eksperti­ zes, vertingus daiktus perduoti muziejams... - Liks tik griuvėsiai, - įsiterpė Hinčas. - A t e it is parodys. Žinom a, jeigu niekas pilim i nepasirūpins, ji sugrius galutinai. Bet kunigaikštis dar turi laiko apie viską pagalvoti. - Taip manote? - M atausi su juo kasdien ir manau, kad jis pam ažu grįžta į gyvenim ą. Tasai senukas panašus į savo pilį. Jo psichiką d en gė vis storesnis tarsi kokių voratinklių ir dulkių sluoksnis. Gerokai prie to prisidėjo ir tas niekšas C holavickis. Kankino senį, - tai ty­

375

čiojosi iš jo, tai kurstė viltis, tai vėl šaipėsi ir terorizavo, gąsdino. Mokėjo pasinaudoti senio manija, nors nesuprato tokios būsenos priežasčių. N iekšas, šaltakraujis rafinuotas niekšas. - Bet ir pats susipainiojo sa v o niekšybėse. - Taip jau nutinka visiem s niekšam s. - Ir kaip? Ar išsikapanos? - Iš ko? A, kai m ėgin o nusišauti?.. Veikiausiai. Daktarai iš pat pradžių pasakė, kad tai nesu n k i žaizda. Daktaras Darašas tvirti­ na, kad šitaip šauna dviejų tipų sav ižu d žiai - arba kom ediantai, arba bailiai. Kulka į krūtinę?.. Ką gi, sulaužyti du šonkauliai, sudraskyti raum enys... Juk tokio šim tam ečio pyškalo kulka buvo didžiulė. Bet nieko, išsilaižys. - Kunigaikštis nieko apie tai nežino? - Ne. Kai išv e žė m e C holavickį, dar n ebuvo atgavęs są m o ­ nės. G ž e g o ž a s tylės - n es n u o šird žia i prisirišęs prie senuko. H andričius irgi. - Tikriau - Franius. O ką Franius m ano apie kunigaikščio projektus? - Regis, jiems neprieštarauja. - Vadinasi, profesoriau, galiausiai jūs laimėjote savo partiją. Pilis liks kunigaikščiui ir Franiui, o m en o kūriniai keliaus ilsėtis į m uziejus? Taip, kaip jūs ir svajojote? - Turiu tokią viltį. Bet norėčiau, kad ir pilis neprapultų. Tie seni mūrai dar gali išstovėti d a u g y b ę m etų. Iš išorės - griu vė­ siai, bet m ūras dar laikosi. Ištisinis akm uo. Tik reikia pakeisti perdangas, grindis, sustiprinti pam atus, iš naujo nutinkuoti - ir šita gaišena prisikeltų iš num irusiųjų. - Taip, kaip prikėlėm e kunigaikštį. - Cha, čia vieno sukrėtim o neužteks. Reikia nem ažų pastangų ir lėšų. Bet manau, kad pinigų b u s įm anom a rasti. Tuose sen u ose

376

kam bariuose gali įsikurti kas tik nori - prieglauda, m okykla, m uziejus... Tai apsim oka. G alim a net čionykščių lobių neišvežti, palikti juos pilyje, tik rūpestingai prižiūrėti. Jie ėjo aplink tuos niūrius m ūrus palei apsauginį griovį, klupinėdam i ant išklibusių k iem o grindinio akm enų ir piktžolėm is a paugusių duobių. - Tikra pasak os a p ie m iegančiąją g ražu olę iliustracija, džiaugėsi profesorius, lazda rodydam as į bokštą, kylantį aukštai virš rauplėtų sienų, virš m ūrų išgriuvų, virš galingų sutvirtinimų likučių. - Bet čia jau bunda naujas gyvenim as. Pažvelk, profesoriau, G žegožas atidaro langus, Handričiova jau spėjo atvažiuoti ir vir­ tuvėje taiso valgį, Franius jau nurodinėja naujiems pusberniams. N etrukus čia viskas pasikeis. - Pikti burtai prarado savo galią. U žn u od y to obuolio vaid­ m enį atliko... - Rankšluostis, - rimtai užbaigė Hinčas. - Jis turi gulėti kaž­ kur čia, jei tik iki šiol jo niekas nerado. - Štai, - tarė profesorius, vesdam as Hinčą palei sieną, - se­ nosios virtuvės langas. - Tai kur tas rankšluostis? O, šit ir m ūsų pokštininkas! - H in­ čas parodė rankšluostį, baltuojantį žolėje. Leščiuko išm estas, jis gulėjo čia ir neatrodė nei baisus, nei grėsm ingas. Tačiau abu ponai nesiartindam i nepatikliai žiūrėjo iiiP rofesorius nurijo seiles. Vis dėlto jautė pasibjaurėjimą ta audinio atraiža, kuri, regis, vis dar virpa ir riečiasi, nors beveik nepastebim ai. - J į reikia sudeginti, - su pasišlykštėjim u tarė jis.

377

- O ne! - atsakė aiškiaregys. - Šis rankšluostis kartu su rašik­ liu - vienintelis neištirtas v iso s šios istorijos punktas. Paim siu juos į Varšuvą ir ištirsiu m oksliškai. Pažiūrėsim e, kas tai yra! Kokia energija juos judina! - Tik atsargiai! N epam irškite, kad tokių dalykų liesti ir likti nenubaustam neišeina! - Ak! - atsakė Hinčas. - Kuo ilgiau apie tai m ąstau, tuo labiau esu linkęs daryti prielaidą, kad dėl Leščiuko pam išim o tik labai m enkai kalti rankšluosčio fluidai, neabejotinai e g z ista v ę. Tai m įslingas nutikim as. Tikroji jo p am išim o priežastis b u v o Maja. Matote, - toliau aiškino jis, - kai ž m o g a u s g y v en im e atsiranda tikrai paslaptingas ir neištirtas reiškinys, esam e linkę išsyk visą kaltę suversti jam - jo poveikiui. Tai did žiu lė klaida. Be abejo, egzistuoja dar d au gyb ė jėgų ir reiškinių, pranokstančių m ū sų žinias apie pasaulį, bet jų p oveik io negalim a perdėti. Ž m o g u s pats yra savo likim o kalvis. Lemia charakteris, suvokim as, tikėji­ mas, o ne akli ir tam sūs fluidai. K iekvieno ž m og au s gyvenim as, k iekvienas m ū sų nuotykis yra truputį neaiškus ir paslaptingas. G yvenam e pasaulyje, kuriame dar nėra viskas ištirta ir atrasta. Bet to aiškum o, kuris jau yra, geros valios žm og u i užtenka. Jis nuleido balsą: - Taigi nebijau m echaninės to skuduro įtakos. Su tuo visada susitvarkysim e, nors lūpos m u m s pajuostų kaip anglys. Beje, lyg šiaip sau pridūrė jis, - ar pastebėjote, kad tas Leščiuko rašiklis buvo... rašalinis? Profesorius žvilgtelėjo į jį. - Na, nesvarbu, - tarė Hinčas, - tai vis tiek nieko nepaaiškintų. Kartoju, m es veltui sten giam ės suprasti viską. M ūsų gyvenim as slenka gaubiam as prieblandos. Turbūt daugelį paslapčių

378

galėtum e paaiškinti natūraliom is priežastim is, bet visada liks bent šiek tiek nepaaiškinam ų. Ir taip visada. Šiaip ar taip, viena m es ž in o m e tiksliai - senojoje virtuvėje n evyk o nieko ypatingo. Tiesiog naktį rankšluostis judėjo smarkiau, ir tiek. Ž m onės iš­ protėdavo paveikti baim ės ir vaizd u otės - kaip visada n u o pat pasaulio pradžios. - Bet aš vis tiek esu linkęs rankom is jo neliesti, - tarė profe­ sorius, atsargiai užkabinęs rankšluostį šakaliu. H inčas atlaidžiai nusišypsojo. - Kaip m okslininkas turite per m ažai skepsio, profesoriau. - Ak, jei pats nebūčiau liudininkas skandalo, kilusio dėl to skuduro... Brrrr! Kai prisim enu naktį, praleistą akis į akį su juo! - Pasirodo, kad ir m okslininko vaizduotė įstengia paveikti jo gebėjim ą protauti. - Be abejo. Tačiau leiskite jums pasakyti, kad, nors esate ar­ čiau antgam tinių reiškinių nei aš, paprastas homo sapiens, jūs vis dėlto pernelyg didelis skeptikas. - Pavyzdžiui? - P avyzdžiui, dėl m ėlynuojančių Leščiuko lūpų, jūsų n u o ­ m one, kaltas rašalinis rašiklis, bet gal tada pam ėgintum ėte man paaiškinti, kodėl judėjo tas rankšluostis? - Skeptikas pasakytų: veikiausiai skudurą judino skersvė­ jis. Ir paieškotų plyšio sienoje, kaip tik toje vietoje, kur kabėjo rankšluostis. Profesorius prisiversdam as, nenuoširdžiai, nusijuokė. - Vadinasi, viskas aišku? N ebeliko jokių paslapčių... Tačiau, m ielasis pone, nors sveikas protas triumfuoja, įveikęs pramanus, gal galėtum ėte parodyti dar vieną kritiško skeptiškum o pavyzdį ir savo paties rankomis tą bjaurybę įdėti į lagaminėlį?.. H inčas prikando lūpą. Suraukė antakius.

379

- Jūs jau nepykite, - rimtai dėstė toliau profesorius. - į savo pasiūlym ą aš žiūriu labai rimtai. Ar suprantate, kas m an rūpi? - Taip, - burbtelėjo Hinčas. Ir iš lėto pasilenkė prie rankšluosčio. Bet profesorius tučtuo­ jau čiupo ištiestą jo ranką ir truktelėjo atgal. - Gana! - sušuko. - Man to gana... -K o? - Pirma, netgi jūs sudvejojote ir akimirką stabtelėjote, nors nebijote „m echaninės to skuduro įtakos''. Juk taip pasakėte, ar ne? Antra, vis d ėlto pasiryžote. Labai įd o m u s eksperim entas ž m ogau s psichikos tyrinėtojui. - O išvada? - Kad jūs nesate skeptikas. Kaip ir aš. - M ielas profesoriau, - H inčas paplekšnojo jam per petį, - ar tikrai verta būti grynu skeptiku, be jokio paįvairinim o? Juk tada gyven im as netektų visų iliuzijų, kurios jam suteikia tiek spal­ vų. Gilintis į paslaptis sm agu, bet dėl poreikio pažinti, o ne dėl netikėjim o triumfo. Ir koks n eigim as suteiks jums m alonum o?.. - Tegyvuoja rom antizm as, - p a sišaip ė profesorius. - Liki­ m e kiekvienas prie savo n u om on ės. Ir todėl... pasinaudokim e šakaliu, o ne ranka, kad tą daiktą įd ė tu m e ten, kur niekas jo nepam atys. Jie įm etė rankšluostį į m ažą lagam inėlį ir grįžo į Polyką. - Ar m atėtės su Maja? - paklausė Skolinskis jiems lipant iš brikos. - N e. Dar nespėjau su ja pasikalbėti. O turiu jai naujienų. M an p askam bino teisėjas tardytojas dėl M aliniako b ylos. Ar žinote, kas jį n u žu d ė? Markizė. Jie rado plyšį sienoje, pro kurį b u vo prakišusi virvelę. O viskas paaiškėjo visai neseniai, kai tei­ sėjui į rankas pateko krim inalinis rom anas Vampyro gniaužtuose.

380

Paaiškėjo, kad m arkizė tie sio g nukopijavo v ie n ą tos k n y g o s sceną. Ten žu d ik as p ad ed a kilpą ant lovos taip, kad užtenka tik patraukti u ž jos galo, ir toji užslenka miegančiajam ant kak­ lo. Žinom a, ji visa tai parengė dar prieš M aliniakui atsigulant į lovą, todėl galėjo jį pasm augti, nors jo kambario durys buvo užrakintos iš vidaus. Kokia pabaisa! Jei Leščiukas nebūtų tapęs atsitiktiniu ž m o g ž u d y stė s liudininku ir jeigu Maja nebūtų atida­ riusi lango, kad jį įleistų, jokia jėga pasaulyje nebūtų m erginos apsaugojusi n u o n ete isin g o kaltinim o. Tsss... Štai ir ji. Profeso­ riau, nė žo d e lio apie tai, kad rankšluostį turim e lagam inėlyje, neverta dar kartą bandyti jos drąsos ir atsparum o. Greitai n u ­ neškite jį į namus! Deja! Profesorius p ern ely g paskubėjo ir - nutiko katastrofa! Lagam inėlis užkliuvo u ž ranktūrio, atsidarė - rankšluostis iškri­ to per du žin gsn iu s n u o Majos, kuri kaip tik artėjo prie brikos. Ji sustojo kaip įbesta. - N iek o tokio! N iek o tokio! - sušuko Hinčas, stengdam asis pridengti rankšluostį savo kūnu. - Jūs nesijaudinkite, - tarė Maja, - man jis jau nekelia jokio siaubo. Ir koja lengvai pajudino pavojingą skudurą. - J ū s nebijote? - n u steb ęs paklausė profesorius. - N ė kiek. Juk Leščiukas išm etė jį pro langą, ir nieko jam neatsitiko. - Bravo! - susijaudinęs su šu k o Hinčas. - Ar tai reiškia, kad įveikėte baimę? Kad rankšluostis jau nebeturi jums jokios įtakos? - N ė m ažiausios. O ar žinote, ponai, kodėl? Ji ranka parodė į Leščiuką, kuris alėja artėjo prie jų. - Todėl, - tarė ji. Jie šūktelėjo iš nustebim o - Leščiukas buvo žilut žilutėlis!

381

Naktį, kai visi kartu važiavo iš pilies, jie to nepastebėjo. Bet dabar, dienos šviesoje, jo galva b uvo balta kaip pienas, jis atrodė lyg užburtas. - Turite gerai pažinti moters sielą, - tarsi juokais, bet iš tikrų­ jų apimta tikrų tikriausio susijaudinim o tarė Maja, kai visi trys su sėd o ant suoliuko prie teniso korto. - Pati kambaryje bijojau pragariškai, bet dar labiau ėmiau bijoti tada, kai ten atsidūrė ir Leš­ čiukas. Tamsoje jo nemačiau. įsivaizdavau, kad jis bijo dar labiau u ž mane, todėl bijojau - jei galima taip pasakyti - dar labiau dėl jo. Paskui, kai jis švilpaudam as išm etė rankšluostį, supratau, kad jis visiškai nebijo. O tai buvo dar blogiau. Pamaniau, kad jis pernelyg bukas, per m enko protelio, kad bijotų. Jo atsiradim as kambaryje man tapo nebesvarbus. N es ligi tol tai maniau, kad jis aukojasi dėl manęs, o dabar suvokiau, kad jam tai vieni niekai. Suprantate, aš jo nepažinojau. Man jis atrodė tam sesnis už tą kambarį. A trodė kitoks nei aš. Ir tik rytą, išvydusi, kad jis švilpiniuod am as ir tą rankšluostį išm esdam as pražilo, - tik tada supratau... Maja sum ikčiojo ir nutilo. - Jis rado savyje jėgų, nes jūs išdrįsote nueiti į tą kambarį. Jis užsikrėtė jūsų drąsa ir ryžtu, - tarė Hinčas, n e slė p d a m a s d žiau gsm o. - Bet aš turiu jum s naujieną. Jau išsiaiškinta, kas n u ž u d ė Maliniaką. - Man n eįdom u. - Kaip?! Jums neįdom u? - N e. Tikrai žinau, kad ne jis. Ir ne aš. Suprantate, - ji toliau kalbėjo iš lėto, žv ilgsn iu aprėpdam a seną dvarą, sod ą ir pastatus gilum oje, - m es ilgai abejojome vienas kitu, bet jeigu jau ėm ėm e pasitikėti, tai dabar jokia, net pati baisiausia, istorija nebesukels m u m s abejonių. Ir joks fluidas prie m ū sų nebeprilips. M es esa­ m e - kaip čia pasakius - im pregnuoti.

382

-

A čiū Dievui! - tarė aiškiaregys. - Galų gale tą supratote!

šia m e pasaulyje, kupinam e neaiškum ų ir m įslių, prieblandos ir drum zlių, stebuklų ir klaidų, yra tik viena neklystam a tiesa charakterio tiesa!